Sidnėjus – didžiausias Australijos miestas ir ekonominė sostinė. Jo operos teatras ir uosto tiltas puikuojasi gražiausių pasaulio pastatų knygose. Tačiau tai – tik fasadas. Giliau Sidnėjus proziškesnis: jo kupinas žmonių ir aukštų pastatų centras dienomis sukasi it smagratis, o vakare visi išvažiuoja arba išplaukia atgal į savo vienaukščius artimų ir tolimų priemiesčių namus.

Už 287 km stūgsanti Australijos tikroji (politinė) sostinė Kanbera – visiškai kitokia. Analogų pasaulyje jai mažai, mat miestas XX a. pradžioje tiesiog pastatytas tuščioje vietoje. Kūrybingi architektai gatvėmis išvagojo geometrinių formų rajonus ir „pamiršo“ suprojektuoti dangoraižius. Viskas net per daug tvarkinga: tiesūs prospektai ir žiedai, pilna parkų ir automobilių aikštelių, mažai žmonių. Masyvūs valdžios pastatai – atviri ir australui, ir atvykėliui.

Circular Quay, pagrindinė Sidnėjaus prieplauka. Dešiniau – magistralių apsuptas, bet ne perrėžtas senesnių namų rajonėlis The Rocks – šiaip jau Australijoje retenybė

Keliaudami Sidnėjuje pamatėme Australijos didmiesčio ekonomikos ir gyvenimo širdį, o Kanberoje – kaip reta „nuogą“ valstybės ir valdžios mašiną.

Sidnėjus – pietų pusrutulio ekonominis centras

Sidnėjus supa didžiausią pasaulyje natūralų uostą. Automobilį palikę viename į jį išsišovusių kyšulėlių plaukėme į centrą laivu. Tiksliau, vandens autobusu, prieplaukoje po prieplaukos skubiai surenkančiu vienaukščių prabangių priemiesčių gyventojus ir plukdančiu juos į Žiedinę prieplauką (Circular Quay) miesto centre. Analogiškų maršrutų – net septyni, prieplaukų-stotelių – 35; yra ir kateriai-taksi. Dėl ypatingo reljefo tarp kai kurių Sidnėjaus vietų greičiausia nukeliauti vandeniu, o atvykėliui pažvelgti į miestą iš atviro vėjuoto denio visuomet žavu.

Sidnėjaus uostas – nuolatinė laivų magistralė – žvelgiant nuo uosto tilto. Dešinėje – garsieji Operos rūmai. Bilietų į vakaro spektaklį buvo tik tokių, pasak kasininkės, ‘viską girdėsite bet nieko nematysite’, ir jie kainavo ~35 eurus, tad minties apsilankyti atsisakėme.

Abu žymiausi Sidnėjaus pastatai – Uosto tiltas ir Operos teatras – irgi greta vandens, įrėminę Žiedinę prieplauką, kurioje be nuolat zujančių „autobusų“ švartuojasi ir kruiziniai laivai. Operos teatro kriaukliniai kupolai subtiliai didingi. Bet nuo vaikystės nuotraukose regimi pastatai realybėje neretai truputį nuvilia. Atvirukuose Sidnėjaus opera atrodo didesnė, juose niekad nebūna nufotografuotas interjeras, kuris labai jau primena Vilniaus operos ir baleto teatro vidų (architekto pasiūlytam ypatingesniam vidaus įrengimui neužteko pinigų).

Uosto tiltas ir ypač vaizdas nuo jo bokštelio (į uostą, operos teatrą, Žiedinės prieplaukos užnugario dangoraižius ir aštuoniomis juostomis zujančius automobilius) patiko kur kas labiau.

Sidnėjaus uosto tiltas statytas 1932 m. Arkinė konstrukcija bei šoniniai art deco stiliaus bokšteliai pasirinkta grožio. Arkoje yra laiptai, bet užlipti kainuoja ~200 eurų, priklausomai nuo laiko (brangiau per saulėtekį ir saulėlydį), tad minties atsisakėme.

Tilto papėdėje išlikęs šioks toks „senamiestis“, vadinamas Uolomis. Tiesa, jo plotis vos dvigubai didesnis už gretimą Kahilo magistralę. Kadaise tai buvo vargšų namelių eilė palei sandėlius, bet šiandien juose įsikūrė restoranai ir galerijos. Rajonas populiarus todėl, kad senovės Sidnėjuje šiaip jau mažai.

Didingesni jos fragmentai boluoja Makvairo [Maquire] ir Martino gatvėse, karo memorialo parko apylinkėse. Tarp puošniausių – „universalinės parduotuvės„, be kurių joks XIX a. miestas negalėjo vadintis didmiesčiu. Suremontuotos jos atsiėmė turtingesnius ar rafinuotesnius klientus iš nuobodžių priemiesčių prekybos centrų.

Strand universalinė parduotuvė, statyta 1891-1892 m. buvo tik viena iš penkių.

Sidnėjumi oficialiai yra tik šis centras, turintis 170 000 gyventojų. Taip tvarkomasi visur Australijoje – kiekvienas didmiesčio rajonas – atskira savivaldybė ir augant gyventojų skaičiui jos retai sujungiamos. Vien Bankstauno „priemiestis“ turi 182 000 žmonių. Beje, pokariu Bankstaune buvo ištisa lietuvių gatvė (Litho street), bet šiandien be pirmame daugiabučio aukšte veikiančio lietuvių klubo nieko nelikę, vyrauja vietnamiečių ir arabų kalbos.

Idealistinis australiškas požiūris sako, kad pakanka visus priimti ir suteikti pilietybę – ir jie taps australais (pilietybės galima prašyti vos po 4 metų gyvenimo šalyje – tereikia išlaikyti tokį paprastą egzaminą, kad mėgindamas klausimus aš visus kartus „išlaikiau“). Bet realybėje visi imigrantai turi savo kultūras, perduodamas iš kartos į kartą. Dabar Australijoje darosi populiaru niekinti islamą. Problema, turbūt, ne Australijoje ir ne islame, o pačioje migracijoje: dažnas imigrantas vyksta galvodamas vien apie didesnę algą ir nemąstydamas, kad važiuoja į kardinaliai kitokią kultūrą. Jei jie ir prisitaiko, jų vaikams dažnai būna sunkiau. Maždaug 250 Islamo valstybę ginklais plečiančių jaunuolių – Australijos piliečiai. „Džihadizmo“ baimė kartais atrodo paniška: oro uoste mačiau skelbimą, žadantį iki 10 metų kalėjiman sodinti Australijos piliečius (net keliautojus), vyksiančius į Sirijos Rakos provinciją.

The Rocks rajonas nuo jį užgožusios magistralės.

Nors imigrantai mėgsta įsikurti pagal tautybes, grynų etninių rajonų ar „getų“ Australijoje nelabai yra. Dažno priemiesčio „didžioji gatvė“ primena Babelį – pakakdavo pasukti kitur žvilgsnį, kad kebabinę pakeistų vietnamietiškų suktinių kavinukė, o sikho tiurbaną – juoda abaja. Priešingai JAV ar Vakarų Europai, turtinė nelygybė tarp skirtingų tautybių nėra akivaizdi. Australiška politika, atrenkanti šaliai reikalingus, teisėtus imigrantus, turbūt, duoda vaisių: kas nenori ar nesugeba dirbti tiesiog neįsileidžiami, o kiti užsidirba.

Įvairiataučiai sidnėjiečiai ir turistai laukia prie perėjos Sidnėjaus centro žmonių grūstyje.

Žydrieji kalnai – Sidnėjaus žaliasis užnugaris

Australijos miestiečiams gamtos toli ieškoti nereikia. Sidnėjiečiams arčiausi – Žydrieji kalnai. Ten – iščiustyta ir išlaižyta žaluma. „Laukinius“ slėnius gali stebėti (kartu su miniomis Azijos turistų ir vaikučiais vedinų šeimų) iš net dviejų specialiai tam įrengtų lynų keltuvų. Tai – Scenic World. Į jį perki bilietą visai dienai it į atrakcionų parką, bet smagumas ne aštriuose pojūčiuose, o apylinkių grožyje. Visa tai sukūrė Hamonų šeima, ankstyvuoju pokariu atidariusi kasyklose naudotą stačiausią pasaulio funikulierių turistams. Jis ir dabar tebeleidžia žemyn į slėnį – tik kasyklų vagonėlius pakeitė stiklinės kabinos reguliuojamo pasvirimo kampo sėdynėmis (norite stačiau ar ne taip stačiai?), į kurias įleidžiama tik po privalomos fotografijos.

Vien apsidairymui skirtas lynų keltuvas Scenic World.

Bet oro sąlygų dar joks turizmo verslo magnatas nesuvaldė. Nedaug trūko, kad Trimis seserimis vadinamų aštrių kalnų, aukštos stačios Našlaitės uolos, aukštų krioklelių nepamatytume – visą Katūmbos miestą dengė debesys. Laimė, kol vaikščiojome lygiu Scenic World lentiniu taku slėnio apačioje tarp tankių medžių ir kasyklų šiukšlių, kruopščiai it muziejaus eksponatai aprašytų specialiose lentose, jie pranyko it nebuvę.

Žydrųjų kalnų aukštis vos ~800 m, bet dėl vėsesnių orų ten birželį švenčiama Jolė – germanų pagonių Kalėdos. Stilizuotų snaigių, čiuožyklų stovi net Sidnėjaus garsiajame Bondi paplūdimyje. Juk Australijoje viduržiemis. Vietos lietuviai liepos mėnesį ruošėsi užgavėnėms.

Trys seserys Žydruosiuose kalnuose.

Kanbera – atvira sostinė

1901 m. suvienijus Australiją Sidnėjus nepasidalino sostinės titulo su Melburnu. Todėl vyriausybę ir parlamentą sutarta įkurti tarp abiejų miestų. Šitaip gimė Kanbera. Miestui labai tinka pavadinimas, aborigeniškai reiškiantis „Susitikimo vieta“. Čia suvažiuoja biurokratai, politikai, ambasadoriai. Atlikę savo darbus išvyksta. Gyventojų skaičius vos lenkia Kauną. Kai Australija yra viso pietų pusrutulio ekonominė lyderė, tokio dydžio mieste pakanka vietos tik valdžios reikalams bei simboliams. Vien ambasadoms čia skirtas atskiras rajonas, o jų veikia per 100.

Kanberos širdis – dviem automobilių žiedais įrėminti postmodernistiniai, it kalne paskendę parlamento rūmai (1988 m.), su metalo strypų piramide ir „pagrindine šalies vėliava“ ant stogo. Apsidairyti viduje ar prisijungti prie nuolatinių nemokamų ekskurisjų gali kiekvienas. Kanberoje valdžia – atvira; australai siekia, kad čia suvažiuotų seni ir jauni iš viso kontinento ir savo akimis išvystų, kur ir kaip veikia jų televizoriuose ir monitoriuose vis šmėžuojanti politinė sistema. Atdaras ir Aukščiausias teismas – jame trys gidai nuolat pasakoja apie Australijos teisę. Senieji 1927 m. statyti parlamento rūmai dabar – muziejus, pašvęstas demokratijai.

Australijos Senato salė. Parlamentas dviejų rūmų – yra Senatas ir Atstovų rūmai.

Priešais juos nuo pat 1972 m. įkurtos aborigenų „palapinių ambasados“ transparantai šaukia, kad ta demokratija palanki ne visiems. Tikslūs ten apsigyvenusių protestuotojų reikalavimai kiekvienais metais vis kiti. Dabar, atrodo, tarp jų yra būti paminėtiems Australijos konstitucijos preambulėje bei teikti aukščiausio lygo socialines paslaugas mažiausiose ir atokiausiose aborigenų bendruomenėse. Apie šiuos protestuotojus girdėjau įvairių nuomonių: nuo „Neaišku ko jie vis dar nori, jų jau valdžia atsiprašė, suteikė daugybę lengvatų“ iki „Jei bet kokia neturtinga šalis šitaip engtų savo etninę mažumą, būtų maišoma su žemėmis už žmogaus teisių pažeidimus“. Pastarąją sakė bulgaras imigrantas, dirbantis sostinėje durininku, nes jo universiteto diplomai Australijoje nepripažįstami.

Viena ‘ambasados’ palapinių Kanberoje. Viršuje plazda aborigenų vėliavos. Šiandien jos kabinamos ir beveik oficialiai šalia Australijos vėliavos – pavyzdžiui, ant Sidnėjaus uosto tilto. Taip pabrėžiama Australijos kilmė iš dviejų kamienų: aborigeniškojo ir imigrantiškojo.

Kanberoje gražiausia – pastatų išdėstymas

Didžioji Kanberos dalis – nuobodūs XX a. vidurio pastatai, kažkiek primenantys Lietuvos miegamuosius rajonus, pridengti parkų medžiais (tuomet pasaulio architektai žavėjosi miesto-sodo idėja). Projektuodamas miestą „nuo nulio“ jo architektas Volteris Barlis Grifitas pasinaudojo galimybe priblokšti ne architektūra, bet pastatų išdėstymu. Visas Kanberos centras – didelis magistralių trikampis, kurio kampuose – parlamentas, komercinis centras ir gynybos štabas. Žaviausia – centrinė trikampio ašis, besidriekianti pro abejus parlamento rūmus, palapinių ambasadą, kertanti specialiai užlietas marias, paskui lydinti platų įvairių Australijos karų atminimo paminklų pilną ANZAC parado bulvarą ir atsiremianti į karo memorialą, už kurio – pilkapį primenantis Enslio kalnas.

Kanberos pagridninės ašies vaizdas nuo Enslio kalno. Tolumoje – parlamentas, arčiausiai – karo memorialas. Naktį ant kalno bei parlamento vėliavos stiebo įžiebiami baltas ir raudonas švyturiai. Jie labai saikingai, bet efektingai įprasmina klestinčią Australiją ir mirusius už ją.

Kiekvienas Australijos miestas didžiuojasi savo karo memorialu, bet nė vienas neturi nieko panašaus į kanberietiškąjį. Jo nežinomo kareivio kapo salės patriotiniai vitražai prilygsta viduramžių bažnyčioms. Pakeliui – visų karuose žuvusių australų sąrašai, susmaigstyti lankytojų nupirktom gėlelėm. Muziejus, pasakojantis, kaip britai pakvietė nuotykių ištroškusius australus į mirtį Galipolyje (Pirmasis pasaulinis karas) bei kaip gintasi nuo japonų Antrajame pasauliniame kare. Dienos kulminacija – labai graži Paskutinio budėjimo (Last Post) ceremonija. Nuskambėjus himnui, „Miško gėlėms“ (alegorinė škotų daina apie karo aukas), gedulingai išmintingoms citatoms vedėjas papasakoja vieno žuvusio kareivio gyvenimo istoriją, šitap suteikdamas liūdnai statistikai žmogišką veidą. „Tai tik vienas iš daugiau nei 100 000 vardų“ – kartojo tiek jis, tiek apie savo tolimuose frontuose galvas sudėjusius giminaičius čia pasakojantys savanoriai gidai.

Patriotiniai vitražai Nežinomo kareivio kapo salėje. Viskas ten turi savo simbolinę prasmę. Šie penki žmonės simbolizuoja Australijos dorybes.

Vardai surašyti ant didžiulių juodų lentų. Ilgiausioji – Pirmojo pasaulinio karo, kai žuvo per 60 000 australų, dažnai – ištisos šeimos. Mat tuo metu buvo įprasta vieno kaimo žmones skirti į vieną būrį – tokių dalinių brolybė (mateship) būdavo legendinė, bet užtekdavo vienam jų patekti į kokį pasmerktą apkasų puolimą, kaip 1915 m. Neke (kur galvas padėjo 234 australai ir vos 8 turkai), ir kuris nors Australijos kaimas likdavo be jaunų vyrų. Visus artimuosius praradusieji pašvęsdavo gyvenimus paminklams, puošniems žuvusiųjų sąrašams statyti – tikriausiai todėl Pirmasis pasaulinis karas Australijoje jam skiriamu dėmesiu daugybe kartų tebelenkia Antrąjį pasaulinį ir visus kitus karus. Net gatvių skelbimai priminė apie karo šimtmetį, kurio minėjimas baigsis tik 2018 m.

Pirmojo pasaulinio karo atminimo aukų atminimo lenta.

Atokiau nuo Kanberos centro Kokingtono parke pasivaikščiojome tarp žymiausių pasaulio pastatų ir britų kaimo architektūros sumažintų kopijų. Daug ką finansavo užsienio šalių ambasados. Lietuva tokios Kanberoje neturi – bet Australijos lietuviai pasirūpino Kokingtone „sumūryti“ Trakų pilį. Beje, Kanberos centro Glebe parke yra ir Eglės, Žalčių karalienės skulptūra, dovanota Australijai 200 metų jubiliejaus proga.

Trakų pilis Kanberoje.

Ir ilgiausia kelionė ateina į pabaigą

Kanberoje šalo. Aukščiausiojo teismo gidas džiugiai pranešė, kad sninga – kvinslandiečių turistų šeima džiūgavo. Man buvo panašiau į šaltą lietų, bet ryte žolynus tikrai padengė speigas ir, termometrui rodant -2, keltis iš po šilto užkloto gyvenamajame automobilyje buvo sunkiau nei bet kada anksčiau. „Kas jums labiau patinka: vasara ar žiema?“ – radijo eteryje klausė didžėjus. Šalčiai Australijoje reta egzotika – net Sidnėjuje, šitaip toli į pietus, niekuomet nėra snigę.

Mūsų didysis ratas aplink Australiją artėjo į pabaigą. Aplankę vynuogynus, dykumas, pievas, miškuotus kalnus, džiungles, tropinį salyną galiausiai vėl artėjome link vėsiojo Melburno. Jokia kita panašaus tempo kelionė manęs nebelaukia. Nes nėra kitos Australijos – kur 1000 km važiuoji iki artimiausios įdomybės, 400 km – iki pirmojo posūkio į reikiamą pusę.

It ritualui išsipaišęs aborigenas Žiedinėje prieplaukoje groja didžeridū ir pardavinėja bumerangus – aborigenišką ginklą. Tokia Australijos gilumos dalelė Sidnėjaus centre neabejotinai žavi kruizinių laivų keleivius, bet pabuvojusiam Australijos gilumose ji atrodė labai dirbtinė. Beje, dauguma tikrų bumerangų turi smogti taikiniui, o ne grįžti; grįžta tik svaidomi dėl smagumo ar paukščiams gąsdinti

Jau Sidnėjuje ir Kanberoje ano tuštumos jausmo buvau išsiilgęs. Vėliau, važiuodamas namo iš Varšuvos oro uosto, kur miestelis prie miestelio, sankryžos, radarais „šaudantys“ pareigūnai – anos laukinės žemės ilgėjausi tik labiau.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Sidnėjaus ir Kanberos apylinkių turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.


Kiti straipsniai iš 10 000 km kelionės po Australiją

ĮŽANGA: Australija – Išskirtinės gamtos žemynas
1. Viktorija – švelnioji Australija
2. Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
3. Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
4. Kvinslandas: Australijos dvasia
5. Sidnėjus ir Kanbera – Dvi Australijos sostinės