Kolumbui 1492 m. atradus Ameriką, ją europiečiai netruko pakrikštyti „Naujuoju pasauliu“. Australijos vietoje jų žemėlapiuose tada dar buvo balta dėmė. Todėl kai šį žemyną 1770 m. atrado Džeimsas Kukas, jis tapo savotišku „Naujausiuoju pasauliu“. Jame nerasi pastato, statyto anksčiau XIX a.

Žymiausios Australijos šiaurėje Uluru uolos spalvos kinta kartu su laikrodžiu. Čia ji - po saulėlydžio.

Bet Australija tuo pačiu – ir „Seniausiasis pasaulis“. Geriausiai tą suvokėme Šiaurės Teritorijoje. Joje – 600 mln. metų Uluru uola ir ne ką naujesni Makdonelio kalnai. Gyventojų tankumas – it priešistoriniais laikais: keturių Vokietijų plote (1 421 000 km2) mažiau žmonių, nei viename Kaune (245 000). Trečdalis jų – aborigenai: 40 000 metų Australijoje gyvuojanti „seniausia pasaulio kultūra“, kolonistų ir imigrantų išstumta iš derlingų pakrančių.

Vietoje didmiesčių – pakelės namai

Australija oficialiai skirstoma į penkias dalis: didmiesčiai, artimoji provincija, tolimoji provincija, atokios žemės ir itin atokios žemės. Beveik visa Šiaurės Teritorija klasifikuojama kaip ‘itin atoki’, o didmiesčių ir artimosios provincijos ten nėra išvis.

Rožinės kakadu - spalvingas ir dainingas Australijos simbolis. Atrodo visas medis čiulba. Radijo atėjimas į Australijos gilumą 'Rožinių kakadu periodu' buvo pramintas: mat atokiausių rančų šeimininkės, įsigijusios siųstuvus, galėdavo pliurpti su kaimynėmis. Taip pirmąsyk itin atoki Australija (vadinama 'Autbeku') psichologiškai sumažėjo.

Iš pietų į šiaurę žemyną kertančio Stiuarto plento pašonėse – jokių kaimelių. Tik tamsa, spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūros: vos kirtę Šiaurės Teritorijos sieną po 2000 km pertraukos patekome į jų „kaimenę“. Kas 40-80 kilometrų – pakelės aikštelės, vakarais spindinčios nuo stovyklaujančių senyvų australų kūrenamų laužų (ausyse dabar skamba populiarios australų dainos žodžiai: „Gyvulių varovai ir svajotojai, poetai ir aborigenai visi sutinka – mes turime teisę kurti laužus pakely„).

Kas kelis šimtus kilometrų – pakelės namai („roadhouse„). Kiekviename jaukiai telpa viskas, ko reikia keliautojui: spartietiški kambariai, stovyklavietės, degalinė, autoservisas, restoranas su židiniu. Dažni pastatyti kone prieš šimtmetį ir tebėra kokios nors šimtais kilometrų nuo artimiausių kaimynų atskirtos šeimos verslas. Jie tokie svarbūs aplinkinėje tuštumoje, kad iki jų atstumus nurodo net kilometrų stulpai. Pakelės namų parduotuvėlėse be žurnalų sunkvežimių vairuotojams ar tiesiog laiko užmušimui (štai vienas savaitraštis visas pašvęstas spėliojimui, kas įvyks artimiausiose „Be namų negerai“ ir kitų muilo operų serijose) net siūlomi suvenyrai su pakelės namų pavadinimais ir nuotraukomis. Prie durų skelbiamas aprangos kodas – bet jis toks laisvas, kad drabužiais labiau besirūpinančioje Europoje nereiktų jo nė rašyti: „be batų ir bent be marškinėlių neaptarnaujame“.

Stiuarto plentas - pagrindinė Šiaurės Teritorijos 'magsitralė'. Tai - vienintelis pasaulyje svarbus dviejų juostų kelias, kuriame greitis oficialiai neribojamas (kai kur - ribojamas iki 130 km/h). Verta lėkti atsargiai, nes plentas kerta neaptvertus gyvulių ūkius - tačiau dienoms matomumas siekia daug kilometrų. Atvažiuojantį sunkvežimį išlipęs net girdėti gali iš taip toli

Planavome nakvoti Erldundoje, ties vienu iš trijų didelių posūkių visame Stiuarto kelyje. Bet tuos pakelės namus radome tuščius ir tamsius. Tik aikštelėje rymančių kelių traukinių lempelės žibėjo. Dar vienas Australijos simbolis. Vilkikai su puspriekabe ir dar dviem priekabomis, arba trimis priekabomis, kitur būtų pavojingi, „neaplenkiami“ ir todėl uždrausti. Bet tuščiuose tiesiuose Autbeko keliuose jie problemų nekelia.

Buvo 21:45, o ant Erldundos durų skelbiama, kad užsidaro 22:00. Autbekas ne ta vieta, kur galėtum planuotis minutė į minutę. Kitą dieną, grįždami nuo Uluru, atvykome 21:00, Erldundoje vėl nebuvo nė gyvos dvasios. Vėliau supratome: Autbeke net miesteliai „išmiršta“ ~20:30 ir visi pakeleiviai tą žino.

Erldundos pakelės namai naktį.

Gerai, kad degalų netrūko. Patraukėme tolyn, į aborigenams priklausančius Mount Ebenzer pakelės namus. Nieko ir ten neradome, bet varteliai į kempingą atviri, prisijungti elektrą gali kas nori. Pasitikėjimas. Nustebino, nes šiaip Šiaurės Teritorijoje trūksta – net kurą pakelės namų kolonėlėse paleisdavo tik iš anksto susimokėjus. Aborigenų žemėse mažiau saugu, populiaru uostyti benziną kaip narkotiką – degalinėms valstybė net subsidijuoja brangesnį nesvaiginantį kurą.

91 benzino, kuriuo „girdėme“ savo baką, kainos Australijoje skiriasi labai smarkiai. Miestuose litras atseidavo 1,3 dolerio, miesteliuose – 1,5 ar 1,6, Autbeko atokybėse – 1,8 ar 1,9, o prie Uluru – visus 2,1. Nesipilti yra loterija: gal bus pigiau, gal brangiau, gal išvis uždaryta. Kai degalinė vienintelė 200 ar 400 km ruože, sąlygas diktuoja jos šeimininkas. Dar ruošiantis kelionei atminty įstrigo vienas Tripadvisor komentaras – „XIX a. kelių plėšikai tebegyvi, tik šiais laikais jie valdo pakelės namus ir plėšia nesusipratusius turistus savo maisto ir benzino kainų reketu„. Tad bent jau maisto ir gėrimų vežėmės iš miestų.

Barklio Namo pakelės namų šeimininkai rimtai susirūpino gerinti savo lupikautojų įvaizdį: prie durų pastatė atsišaukimą aiškinantį, kodėl pas juos viskas šitaip brangu (nes reikia gamintis elektrą dyzeliniu generatoriumi).

Uluru uola – pagrindinis Australijos simbolis

Uluru – 348 m aukščio vientisa uola – tikriausiai garsiausias visos Australijos vaizdas. Savo ryškiu raudoniu it svetimkūnis ji įsiterpusi į lygią dykumą.

Gretima Julara – unikalus kurortas vidury dykumos. Aplink centrinę aikštę siūlomos nemokamos pramogos: astronomas demonstravo teleskopą, aborigenai dusliai pūtė tradicinį didžeridū. Teatre žiūrėjome aborigenų sapnalaikio mitą apie erelį, varną ir papūgą kakadu. Ėdri varna pražudė erelio mylimą žmoną kakadu, todėl dabar drįsta ėsti tik maitą, kai sumedžiojęs erelis nuskrenda šalin. Aktoriai nesibodėjo garsiai kosėti, bet režisūra gera: ritualinius šokius staiga uždengdavo projektuojami tikrų gyvūnų vaizdai ar „taškiniai paveikslai“. Taip galėdavai „išvysti“ ritualinių šokių judesių ar piešinių reikšmes.

Dažnas šimtų kilometrų išvargintas keliautojas pamano, kad šis Konerio kalnas pakeliui į Uluru jau ir yra ta Didžioji Uola. Bet skirtumas akivaizdus: Uluru yra vientisa, o Koneris, kaip ir dauguma kalnų, dūla ir jo papėdė - ištisa nuolaužų krūva.

Apie sapnalaikį, vietinių vadinamą čukurpa, daug rašo ir Uluru lankytojų centre. Tai – ir „kūrimo periodas“ kai milžiniški „žvėrys protėviai“ išguldė kalvas bei slėnius, ir amžina teisė, privaloma kiekvienam aborigenui. Australijos teismai aborigenus nusikaltėlius kartais tiesiog grąžina į bendruomenę, kad ši baustų pagal sapnalaikį – bet dažniausiai aborigeniškos bausmės (pvz. dūris ietimi į koją) kitataučiams teisėjams atrodo pernelyg egzotiškos.

Kaip dauguma gamtos stebuklų, Uluru sapnalaikyje – labai svarbi. „Turistams ji tėra gražus vaizdelis“ – skundėsi aborigenai lankytojų centre, iliustruodami spragsinčių fotoaparatais atvykėlių vaizdais. Vis tik tuomet, kai 1985 m. Uola su daugybe kitų žemių sugrąžinta aborigenams (panašiai, kaip Lietuvoje grąžintos žemės ikisovietiniams savininkams), jie noro uždrausti turizmą nepareiškė. Anangų tauta gauna 25% nacionalinio parko pajamų.

Uluru iš arčiau. Tamsesnės juostos per retus lietus virsta kriokliais: tas užburiantis vaizdas vietinę kantri žvaigždę Džoną Viljamsoną net įkvėpė sukurti hitą 'Lyja ant uolos' ('Raining on the rock').

Bet su kopiančiais į Uluru anangai nesusigyveno. Lankytojų centre jie ir prašo „nedaryti šventvagystės“, ir gąsdina, kad kartais žmonės gauna širdies smūgį ar bijo nulipti. Oficialiuose parko bukletuose puikiai įrengtas takas aukštyn net nepažymėtas. Tačiau 30% atvykėlių vis vien lipa „it skruzdelės“ į Uolą (seniau tokių būdavo ir 70%). Likę, kaip ir mes, pasitenkina pasivaikščiojimu aplink. Ten regėjome raudoną uolieną priešais dangaus žydrynę, „vandens duobę“ kur eina atsigaivinti dykumos gyvūnija, juodus takučius kuriais per retas liūtis ritasi vandens kriokliai, aborigenų uolų tapybą. Kai kurias vietas fotografuoti draudžiama. Mums juos niekuo neišskirtinės, bet anangai nenori, kad jų „piligrimai“ jas pamatytų neaplankę.

Turistai irgi turi būtinus ritualus, vienas svarbiausiųjų – stebėti Uolą iš toliau, kai besileidžianti saulė uoliai keičia jos spalvas. Pasistatę kėdes, sulipę ant automobilių, susijungę „timelapse“ fotoaparatus saulėlydį su mumis stebėjo ištisa minia. Kitas „gamtos spektaklis“ būna saulei tekant. Dar du – jai tekant ir leidžiantis virš Kata Čuta. Tai – aukštesnės (iki 546 m.), bet siauresnės uolos už 50 km; dažnam atvykėliui jos net nustelbia savo „garsesnę seserį“, nes ten važiuodami nieko nesitiki.

Kai kurie turistai geresnį vaizdą 'gaudo' išsilankstę kėdes ant savo sausakimšoje 'Saulėlydžio aikštelėje' pastatytų automobilių.

Vakarėjant pagaliau atsikvėpėme nuo tikrojo Australijos siaubo – musių. Čia jos kaip niekur įkyrios: joms patinka visi žmogiški skysčiai ir gleivės, todėl lenda į nosį, burną, akis. Aborigenai, būna, net apanka nuo jų atneštos trachomos. Išlipus iš automobilio ramybė tetrukdavo keletą sekundžių – paskui ant manęs jau nuolat tupėdavo bent po keliolika vabzdžių. Vieni turistai jas nepakančiai vaiko, kiti dengiasi veidus tinklais. Vietiniai išmokę nereaguoti. Vasaromis musės užplūsta ir likusią Australiją – džiaugiuosi, kad keliavau žiemą.

Turistės su tinkleliais nuo musių prie Kata Čutos. Kitas Kata Čutos pavadinimas - Olgos, o Uluru dar vadinama Ajerso uola. Pastarieji pavadinimai duoti kolonistų, bet dabar dažniau vėl vartojami aborigeniški.

Alis Springsas: Australijos dykumų sostinė

Alis Springsas turi 28 000 gyventojų. Lietuvoje tai būtų koks nors provincijos savivaldybės centras – tarp Telšių ir Visagino. Bet atbukusiai nuo gyvenviečių akiai tas vienaukščių namų rinkinys pasirodė tikras didmiestis, kokio nematėme jau 1532 km (nuo pat Adelaidės pietuose) ir neplanavome regėti dar 2500 km iki rytinės pakrantės. Jame yra net visą parą veikiančios parduotuvėlė ir skalbykla!

Mat Alis Springsas – didžiausias viso Autbeko (plotu viršijančio Europos Sąjungą) „metropolis“. Artimiausias miestas pakelės namų šeimininkams, dykumų kaimų aborigenams, ūkių „bernams ir mergoms“, dėl didelių atstumų gyvenantiems darbovietėse. Kad nebūtų nuo civilizacijos atskirti net tie, kam „sulakstyti“ į miestą ir atgal nė dienos nepakaktų, Alis Springsas pasitelkė išradingumą.

Autbeko moksleivius „didžiausioje pasaulio klasėje“ (~1 000 000 kv. km) moko Alis Springso „eterio mokykla“. Anksčiau radiju, dabar internetine programa, kurios Windows „lange“ moksleiviai mato ir girdi mokytoją, o mokytojas – moksleivius. Kai kuriems Autbeko vaikams artimiausias bendraamžis gyvena už 200 ar 500 km, o jį sutinka tik per kelis kasmečius klasės susitikimus.

Čia filmuojami 'eterio mokyklos' mokytojai. Ši įstaiga dalį finansavimo gauna iš bilietų turistams, kuriems pasakoja apie savo keistą kasdienybę.

„Greitoji pagalba“ čia – Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba, Australijos pasididžiavimas. Jos Alis Springso muziejuje ekrane rodomi per 60 po šalį pabirusių lėktuvų: į iškvietimus reaguojama per 2 val., karts nuo karto kiekviename kaimelyje išsilaipina šeimos gydytojai, atokioms šeimoms išdalijamos „vaisų dėžutės“ su šimtais numeruotų receptinių vaistų rūšių. Atėjus ligai ar nelaimei, telefonu išgirdęs simptomus, daktaras pasako reikiamą numerį. Juk nors aerodromų daktarams – daug (net Stiuarto plentas vietomis tampa pakilimo taku), ne visur saugu tūpti naktimis.

Karališkosios skraidančių daktarų tarnybos lėktuvo vidus. Galima gabenti ir ligonius, ir naujagimius.

Alis Springsas įkurtas 1872 m., stantant Australijos žemyną kirtusią telegrafo liniją. Kad signalas įveiktų šitokius atstumus reikėjo pakeliui pastatyti dvylika stočių, kuriose blėstantį Morzės kodą išgirdę darbuotojai jį suvesdavo iš naujo ir siųsdavo tolyn. Kad šie telegrafininkai nemirtų iš bado ir troškulio reikėjo vandens šaltinio (prie 347 dienas per metus išdžiūvusios Alis Springsą kertančios Todo upės toks buvo) ir ištisos bandos gyvulių. O šiuos turėjo kažkas prižiūrėti, skersti, išdarinėti… Taip prie kiekvienos telegrafo stoties išaugo po miestelį, kuriuose karaliavo telegrafo viršininkas, kaip vienintelis pasiekiamas valdininkas (jis net teisdavo). Nuo tų laikų miestelis išaugo – bet dabar Autbeką gyventojai vėl palieka. Vietos laikraštis rašė, kad net vienas „Raudonojo centro“ mandatas Šiaurės Teritorijos parlamente perduodamas šiaurinei pakrantei, kur žmonių daugėja.

Telegrafo stotis šiandien - nedidelis muziejėlis. Į kainą įeina telegramos išsiuntimas į bet kurią Australijos vietą. Ją 'išstuksena' telegrafistai-aktoriai.

Kaip dera Autbeko sostinei Alis Springsas didžiuojasi savo Dykumų gyvūnų parku su dvimetrinėmis raudonosiomis kengūromis, „Australijos vilkais“ dingais, valstybės herbo laikytoju emu ir „nakties nameliu“, kurio blausioje šviesoje gali išvysti, kaip sutemus atgyja dykuma, tarp žolių ėmus šmirinėti mažiems sterbliniams gyvūnėliams. Visą dieną darbuotojai randa kuo užimti lankytojus: stebėjome paukčšių maitėdų pasirodymą, klausėmės paskaitos apie dykumų augmeniją (su „gyvu“ parodymu vietoje). Nebūna jokio pasakojimo nepaminėjus, kaip gamtą išnaudodavo aborigenai. Jie valgydavo ne tik „krūmų uogas“, bet ir vapsvas bei kirmėles. Aborigenų virtuvės restoranų nemačiau niekur, o ir patys jie šiandien uogauja ir „kirmėliauja“ nebent dėl hobio. Tradicinio gyvenimo būdo nebelikę, nors ceremonijas (kai kurios jų – slaptos) aborigenų kaimai išsaugojo.

Australijos vilku pravardžiuojamus dingus čia atkėlė žmonės: kaip ir kupranugarius, kiškius ir dar ne vieną Australijos florą ir fauną terorizuojančią 'naujakurių' rūšį. Tiesa, už dingus atsakingi ne britų kolonistai, bet dar aborigenai. Šitas gyvena Dykumų gyvūnų parke, bet matėme ir vieną laukinį

Aborigenai Australijoje – skaudus klausimas

Mažai kuri žmonių grupė patyrė tiek kontroversijų, nesu(si)pratimų kaip Australijos aborigenai. Vieniems australams jie buvo „tuščia vieta“, kitiems – pavojus, treti juose regi naivią idilę, kurią kitur sugriovė technologijų triumfas. Atsirado net terminas „istorijos karai“: vienoje fronto pusėje vadinamieji „baltaraištininkai“, rašantys, kaip kolonistai didvyriškai ištyrinėjo ir įsisavino šitokį laukinį žemyną, kitoje – „juodaraištininkai“, pasakojantys apie pavogtas žemes ir paniekintus jų šeimininkus aborigenus. Pabandysiu atskleisti abi puses.

1770 m. atplaukę europiečiai Australijos dykumose rado 300 000 ar 1 000 000 aborigenų. Niekas nežino – neskaičiavo. Aborigenai mąstė kitaip: jų intelekto koeficientų vidurkis ir šiandien – tarp mažiausių pasaulyje (~62), jie nebuvo išradę rato ir kitų elementarių prietaisų. Galbūt todėl kolonistai traktavo juos it kažkokį tarpą tarp žmonių ir gyvūnų. Skelbėsi teisėtai užėmę Australiją kaip „niekieno žemę“ (terra nullius), iki pat XX a. vidurio aborigenams nedavė visuotinės balso teisės. Dar 1967 m. „senieji australai“ net nebuvo skaičiuojami gyventojų surašyme. Viltasi, kad maišydamiesi su baltaodžiais aborigenai išnyks. 1909-1969 m. Australijos valdžia atiminėdavo iš aborigenų šeimų vaikus, turinčius baltaodžių kraujo: esą tokius dar buvo šansų „jų pačių labui išauklėti civilizuotai“ (Alis Springso telegrafas tada tarnavo kaip šitokių vaikų namai).

Aborigenai skirstosi į daugybę įvairių grupių. Kai kurios jų siejamos su konkrečiais spalvingos Australijos gamtos gyvūnais, tokiais, kaip didžiosios raudonosios kengūros. Kengūros būdavo ir jų maistas, bet šiandien iš medžioklės ar rinkimo pramintančių aborigenų seniai nebelikę.

„Proto kultas“ XX a. pabaigoje sulaukė naujų iššūkių iš dvasingumo ar lygybės propaguotojų. Referendumas (1967 m.) išlygino aborigenų teises. Valdžia perdavė jiems milijonus kvadratinių kilometrų dykumų, mokė aborigenų vaikus medžioklės ir uogavimo, iš kurio pramisdavo dar ką tik atsilikusiais vadinti jų seneliai, mokėjo paramos milijonus. Pavyko sunkiai: tikrasis dažno dykumų aborigeno pragyvenimo šaltinis – ne tradicinis darbas, o pašalpos. Miestuose neįtikėtinai daug suka į nusikaltimus: aborigenai sudaro iki 3% Australijos gyventojų, bet 25% (!) kalinių.

Aborigenai – juodaodžiai, bet ne negridai, o australidai. Daugumos gyvenančių miestuose nebeatskirsi nuo baltaodžių: net 70% jų šiandien tuokiasi su neaborigenais, bet 88% jų vaikų save vis vien laiko aborigenais. Pikti liežuviai plaka, kad dėl gaunamos paramos, nemokamo mokslo, bet būti „senuoju australu“ jau ir tampa žavu. Tarp pastarųjų surašymų labiausiai dėl tokio „savęs atradimo“ aborigenų padaugėjo 20%. Tačiau tų, kuriems „aborigenas“ yra jų civilizacija, o ne tik titulas, sparčiai mažėja. Tik kas dešimtas save vadinantis aborigenu kalba viena iš 150 dar gyvų Australijos kalbų, iš kurių tik trylikos dar tebemokomi vaikai. O prieš 200 metų dar gyvavo 350-750 aborigenų kalbų…

Stilizuotas aborigenų menas Jularoje. Populiariausia jo rūšis daugybėje meno galerijų - 'taškiniai paveikslai' panašūs į tai, kas pavaizduota dešinėje. Įdomu, kad šią techniką sukūrė baltaodis Džiofris Bardonas (Geoffrey Bardon), įkvėptas aborigenų tapybos smėlyje. Tačiau taškiniai paveikslai žaibiškai išpopuliarėjo tarp aborigenų ir ypač turistų. Įprasta, kad greta kiekvieno parodų-pardavimo 'eksponato' pakabinta jį laikančio aborigeno tapytojo nuotrauka - pirkėjus autoriaus rasė domina, rodos, nemažiau, nei pats kūrinys. Juos baugina gandai, kad paveikslus tapo britų turistai, sumokėję kaimų aborigenams už fotografiją su svetimais kūriniais.

Aborigenų „negebėjimas integruotis“ – labai realus, bet sunku atsikratyti jausmo, kad kai ką kitataučiai tebeperdeda. Itin daug liūdnų pasekmių sukėlė pamfletas „Vaikučiai – šventi“, vėl išpliekęs aborigenus tėvus, nes neslepia nuo vaikų sekso, daro kita, kas vakariečiams nepriimtina. Nemaža dalis šito – kultūrinės tradicijos, o ne emocinė ar net seksualinė prievarta, kaip mėgina pavaizduoti tie, kas pasąmoningai tebelaiko save „civilizuotesniais“. Bet vien dėl šių priežasčių 2007 m. Šiaurės Teritorijos aborigenų miestuose faktiškai įvestas tiesioginis valdymas, galiojantis iki šiol. Apribotas rasinės diskriminacijos draudimo įstatymas, pareigūnams atvertas kelias į aborigenų žemes be jų sutikimo, ir… dažnai vėl atiminėjami vaikai. Pretekstas nebe krikščionybė, o vakarietiškos vaikų teisės, bet juk abi jos – iš kitų žemynų atvežtos kultūrinės sistemos. O vaikų atėmimo oficialus pretekstas ir anais „pavogtosios kartos“ laikais, ir dabar, būdavo kokia sunkiai apibrėžiama „nepakankama priežiūra“.

„Aš juk nemokau jūsų, kaip auklėti savo vaikus, kodėl jūs mokote mane?“ – klausė aborigenas dokumentiniame filme „Mūsų karta“ (Our Generation), kritikuojančiame Australijos politiką.

Makdonelio kalnai prie Alis Springso. Fotografuota netoli Simpsons Gap (Simsono tarpo). Pasak aborigenų, Makdonelio kalnai yra trys milžiniški vikšrai, sapnalaikiu nužudyti vabalų. Tarpai, tokie kaip Simpsono, susidarė vietose, kur vabalai nutraukė vikšrams galvas.

Ir į pačius aborigenus valdžia žiūri „tėviškai“. Štai uždraudė alkoholį ir pornografiją jų žemėse – kad įvažiuoji į tokią zoną praneša specialūs informaciniai stulpai su aborigenų vėliavomis.

Iš kai kurių australų girdėjau minčių, kad jei ne kolonizacija – Australija būtų trečiojo pasaulio šalis, kaip Afrika. Dėl ekonomikos tikriausiai jie teisūs, kita vertus – kultūra ir ekonomika yra skirtingi dalykai. Ekonominė padėtis gali būti geresnė arba blogesnė, bet nebūna objektyviai blogesnių ar geresnių kultūrų. Nepaisant to, istorijoje gausu pavyzdžių, kai gerais ketinimais vedini „mokantieji kaip gyventi“, kartu ir griovė bei niekino kitokias, jiems neįprastas ir prastesnėmis laikytas kultūras.

Aborigenų uolų tapyba ant Uluru. Uolų tapyba - seniausias Australijos materialus paveldas. Kadangi aborigenai iki kolonizacijos gyvendavo gamtoje, ano meto pastatų nėra likę.

Dešimtys buvusių Europos kolonijų XX a. pasirinko laisvę ir ekonominę nežinią, o ne svetimą kontrolę. Aborigenams, tapusiems mažuma visoje savo tėvynėje ir toliau stelbiamiems imigrantų, nepriklausomybės kelias net teoriškai nebeįmanomas. Šiaurės Teritorijoje tie iš jų, kurie kabinasi į blaivų gyvenimą, mėgina pastatyti bent sąlyginę tėvynę, pristatydami besidomintiems savo tradicijas, kurių santykis su Australijos valdžia ir jos gyventojų dauguma išlieka miglotas.

Iš aborigenų žemės – į fermerių kraštus

Alis Springso nesupa priemiesčių jūra – tik seni nudūlėję, bet labai fotogeniški Makdonelio kalnai, pilni eukaliptų ir, sako, uolinių valabių. Pasukome šiauryn. Už 413 km Velnio akmenys buvo tarsi įspūdingos sausojo Australijos „Raudonojo centro“ gamtos atsisveikinimas.

Velnio akmenys. Jie susidarė dylant ir skylant didesnei uolienai. Lenta netoliese aprašo keistus vietinius gyvūnus, kaip varlę, užsikasančią visai sausrai.

Iškalbingai „Three Ways“ (Trys keliai) pavadintoje „gyvenvietėje“ pasukome į dešinę, link Kvinslando. Jei Šiaurės Teritorija yra „juodaraištinis Autbekas“ – aborigenai, įprasminantys save per nepriklausomą gamtą – tai Kvinslande vyrauja „baltaraištinė“ dvasia: likimą įveikę oziai fermeriai, avių bandos ir vandenį joms siurbiantys malūnai.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Šiaurės Australijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Kiti straipsniai iš 10 000 km kelionės po Australiją

ĮŽANGA: Australija – Išskirtinės gamtos žemynas
1. Viktorija – švelnioji Australija
2. Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
3. Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
4. Kvinslandas: Australijos dvasia
5. Sidnėjus ir Kanbera – Dvi Australijos sostinės