Išskleisti meniu

Uluru

Šiaurės Australija – Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis

Šiaurės Australija – Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis

| 0 komentarų

Kolumbui 1492 m. atradus Ameriką, ją europiečiai netruko pakrikštyti “Naujuoju pasauliu”. Australijos vietoje jų žemėlapiuose tada dar buvo balta dėmė. Todėl kai šį žemyną 1770 m. atrado Džeimsas Kukas, jis tapo savotišku “Naujausiuoju pasauliu”. Jame nerasi pastato, statyto anksčiau XIX a.

Žymiausios Australijos šiaurėje Uluru uolos spalvos kinta kartu su laikrodžiu. Čia ji - po saulėlydžio.

Bet Australija tuo pačiu – ir “Seniausiasis pasaulis”. Geriausiai tą suvokėme Šiaurės Teritorijoje. Joje – 600 mln. metų Uluru uola ir ne ką naujesni Makdonelio kalnai. Gyventojų tankumas – it priešistoriniais laikais: keturių Vokietijų plote (1 421 000 km2) mažiau žmonių, nei viename Kaune (245 000). Trečdalis jų – aborigenai: 40 000 metų Australijoje gyvuojanti “seniausia pasaulio kultūra”, kolonistų ir imigrantų išstumta iš derlingų pakrančių.

Vietoje didmiesčių – pakelės namai

Australija oficialiai skirstoma į penkias dalis: didmiesčiai, artimoji provincija, tolimoji provincija, atokios žemės ir itin atokios žemės. Beveik visa Šiaurės Teritorija klasifikuojama kaip ‘itin atoki’, o didmiesčių ir artimosios provincijos ten nėra išvis.

Rožinės kakadu - spalvingas ir dainingas Australijos simbolis. Atrodo visas medis čiulba. Radijo atėjimas į Australijos gilumą 'Rožinių kakadu periodu' buvo pramintas: mat atokiausių rančų šeimininkės, įsigijusios siųstuvus, galėdavo pliurpti su kaimynėmis. Taip pirmąsyk itin atoki Australija (vadinama 'Autbeku') psichologiškai sumažėjo.

Iš pietų į šiaurę žemyną kertančio Stiuarto plento pašonėse – jokių kaimelių. Tik tamsa, spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūros: vos kirtę Šiaurės Teritorijos sieną po 2000 km pertraukos patekome į jų “kaimenę”. Kas 40-80 kilometrų – pakelės aikštelės, vakarais spindinčios nuo stovyklaujančių senyvų australų kūrenamų laužų (ausyse dabar skamba populiarios australų dainos žodžiai: “Gyvulių varovai ir svajotojai, poetai ir aborigenai visi sutinka – mes turime teisę kurti laužus pakely“).

Kas kelis šimtus kilometrų – pakelės namai (“roadhouse“). Kiekviename jaukiai telpa viskas, ko reikia keliautojui: spartietiški kambariai, stovyklavietės, degalinė, autoservisas, restoranas su židiniu. Dažni pastatyti kone prieš šimtmetį ir tebėra kokios nors šimtais kilometrų nuo artimiausių kaimynų atskirtos šeimos verslas. Jie tokie svarbūs aplinkinėje tuštumoje, kad iki jų atstumus nurodo net kilometrų stulpai. Pakelės namų parduotuvėlėse be žurnalų sunkvežimių vairuotojams ar tiesiog laiko užmušimui (štai vienas savaitraštis visas pašvęstas spėliojimui, kas įvyks artimiausiose “Be namų negerai” ir kitų muilo operų serijose) net siūlomi suvenyrai su pakelės namų pavadinimais ir nuotraukomis. Prie durų skelbiamas aprangos kodas – bet jis toks laisvas, kad drabužiais labiau besirūpinančioje Europoje nereiktų jo nė rašyti: “be batų ir bent be marškinėlių neaptarnaujame”.

Stiuarto plentas - pagrindinė Šiaurės Teritorijos 'magsitralė'. Tai - vienintelis pasaulyje svarbus dviejų juostų kelias, kuriame greitis oficialiai neribojamas (kai kur - ribojamas iki 130 km/h). Verta lėkti atsargiai, nes plentas kerta neaptvertus gyvulių ūkius - tačiau dienoms matomumas siekia daug kilometrų. Atvažiuojantį sunkvežimį išlipęs net girdėti gali iš taip toli

Planavome nakvoti Erldundoje, ties vienu iš trijų didelių posūkių visame Stiuarto kelyje. Bet tuos pakelės namus radome tuščius ir tamsius. Tik aikštelėje rymančių kelių traukinių lempelės žibėjo. Dar vienas Australijos simbolis. Vilkikai su puspriekabe ir dar dviem priekabomis, arba trimis priekabomis, kitur būtų pavojingi, “neaplenkiami” ir todėl uždrausti. Bet tuščiuose tiesiuose Autbeko keliuose jie problemų nekelia.

Buvo 21:45, o ant Erldundos durų skelbiama, kad užsidaro 22:00. Autbekas ne ta vieta, kur galėtum planuotis minutė į minutę. Kitą dieną, grįždami nuo Uluru, atvykome 21:00, Erldundoje vėl nebuvo nė gyvos dvasios. Vėliau supratome: Autbeke net miesteliai “išmiršta” ~20:30 ir visi pakeleiviai tą žino.

Erldundos pakelės namai naktį.

Gerai, kad degalų netrūko. Patraukėme tolyn, į aborigenams priklausančius Mount Ebenzer pakelės namus. Nieko ir ten neradome, bet varteliai į kempingą atviri, prisijungti elektrą gali kas nori. Pasitikėjimas. Nustebino, nes šiaip Šiaurės Teritorijoje trūksta – net kurą pakelės namų kolonėlėse paleisdavo tik iš anksto susimokėjus. Aborigenų žemėse mažiau saugu, populiaru uostyti benziną kaip narkotiką – degalinėms valstybė net subsidijuoja brangesnį nesvaiginantį kurą.

91 benzino, kuriuo “girdėme” savo baką, kainos Australijoje skiriasi labai smarkiai. Miestuose litras atseidavo 1,3 dolerio, miesteliuose – 1,5 ar 1,6, Autbeko atokybėse – 1,8 ar 1,9, o prie Uluru – visus 2,1. Nesipilti yra loterija: gal bus pigiau, gal brangiau, gal išvis uždaryta. Kai degalinė vienintelė 200 ar 400 km ruože, sąlygas diktuoja jos šeimininkas. Dar ruošiantis kelionei atminty įstrigo vienas Tripadvisor komentaras – “XIX a. kelių plėšikai tebegyvi, tik šiais laikais jie valdo pakelės namus ir plėšia nesusipratusius turistus savo maisto ir benzino kainų reketu“. Tad bent jau maisto ir gėrimų vežėmės iš miestų.

Barklio Namo pakelės namų šeimininkai rimtai susirūpino gerinti savo lupikautojų įvaizdį: prie durų pastatė atsišaukimą aiškinantį, kodėl pas juos viskas šitaip brangu (nes reikia gamintis elektrą dyzeliniu generatoriumi).

Uluru uola – pagrindinis Australijos simbolis

Uluru – 348 m aukščio vientisa uola – tikriausiai garsiausias visos Australijos vaizdas. Savo ryškiu raudoniu it svetimkūnis ji įsiterpusi į lygią dykumą.

Gretima Julara – unikalus kurortas vidury dykumos. Aplink centrinę aikštę siūlomos nemokamos pramogos: astronomas demonstravo teleskopą, aborigenai dusliai pūtė tradicinį didžeridū. Teatre žiūrėjome aborigenų sapnalaikio mitą apie erelį, varną ir papūgą kakadu. Ėdri varna pražudė erelio mylimą žmoną kakadu, todėl dabar drįsta ėsti tik maitą, kai sumedžiojęs erelis nuskrenda šalin. Aktoriai nesibodėjo garsiai kosėti, bet režisūra gera: ritualinius šokius staiga uždengdavo projektuojami tikrų gyvūnų vaizdai ar “taškiniai paveikslai”. Taip galėdavai “išvysti” ritualinių šokių judesių ar piešinių reikšmes.

Dažnas šimtų kilometrų išvargintas keliautojas pamano, kad šis Konerio kalnas pakeliui į Uluru jau ir yra ta Didžioji Uola. Bet skirtumas akivaizdus: Uluru yra vientisa, o Koneris, kaip ir dauguma kalnų, dūla ir jo papėdė - ištisa nuolaužų krūva.

Apie sapnalaikį, vietinių vadinamą čukurpa, daug rašo ir Uluru lankytojų centre. Tai – ir “kūrimo periodas” kai milžiniški “žvėrys protėviai” išguldė kalvas bei slėnius, ir amžina teisė, privaloma kiekvienam aborigenui. Australijos teismai aborigenus nusikaltėlius kartais tiesiog grąžina į bendruomenę, kad ši baustų pagal sapnalaikį – bet dažniausiai aborigeniškos bausmės (pvz. dūris ietimi į koją) kitataučiams teisėjams atrodo pernelyg egzotiškos.

Kaip dauguma gamtos stebuklų, Uluru sapnalaikyje – labai svarbi. “Turistams ji tėra gražus vaizdelis” – skundėsi aborigenai lankytojų centre, iliustruodami spragsinčių fotoaparatais atvykėlių vaizdais. Vis tik tuomet, kai 1985 m. Uola su daugybe kitų žemių sugrąžinta aborigenams (panašiai, kaip Lietuvoje grąžintos žemės ikisovietiniams savininkams), jie noro uždrausti turizmą nepareiškė. Anangų tauta gauna 25% nacionalinio parko pajamų.

Uluru iš arčiau. Tamsesnės juostos per retus lietus virsta kriokliais: tas užburiantis vaizdas vietinę kantri žvaigždę Džoną Viljamsoną net įkvėpė sukurti hitą 'Lyja ant uolos' ('Raining on the rock').

Bet su kopiančiais į Uluru anangai nesusigyveno. Lankytojų centre jie ir prašė “nedaryti šventvagystės”, ir gąsdino, kad kartais žmonės gauna širdies smūgį ar bijo nulipti. Oficialiuose parko bukletuose puikiai įrengtas takas aukštyn net nebuvo nepažymėtas. Tačiau, kai mes lankėmės, 30% atvykėlių vis vien lipo “it skruzdelės” į Uolą (seniau tokių būdavo ir 70%). Dabar tai nebeįmanoma: 2019 m. lipimą į Uluru aborigenai uždraudė, taką išmontavo.

Dabar visiems tenka, kaip mums, pasitenkinti pasivaikščiojimu aplink. Regėjome raudoną uolieną priešais dangaus žydrynę, “vandens duobę” kur eina atsigaivinti dykumos gyvūnija, juodus takučius kuriais per retas liūtis ritasi vandens kriokliai, aborigenų uolų tapybą. Kai kurias vietas fotografuoti draudžiama. Mums juos niekuo neišskirtinės, bet anangai nenori, kad jų “piligrimai” jas pamatytų neaplankę.

Turistai irgi turi būtinus ritualus, vienas svarbiausiųjų – stebėti Uolą iš toliau, kai besileidžianti saulė uoliai keičia jos spalvas. Pasistatę kėdes, sulipę ant automobilių, susijungę “timelapse” fotoaparatus saulėlydį su mumis stebėjo ištisa minia. Kitas “gamtos spektaklis” būna saulei tekant. Dar du – jai tekant ir leidžiantis virš Kata Čuta. Tai – aukštesnės (iki 546 m.), bet siauresnės uolos už 50 km; dažnam atvykėliui jos net nustelbia savo “garsesnę seserį”, nes ten važiuodami nieko nesitiki.

Kai kurie turistai geresnį vaizdą 'gaudo' išsilankstę kėdes ant savo sausakimšoje 'Saulėlydžio aikštelėje' pastatytų automobilių.

Vakarėjant pagaliau atsikvėpėme nuo tikrojo Australijos siaubo – musių. Čia jos kaip niekur įkyrios: joms patinka visi žmogiški skysčiai ir gleivės, todėl lenda į nosį, burną, akis. Aborigenai, būna, net apanka nuo jų atneštos trachomos. Išlipus iš automobilio ramybė tetrukdavo keletą sekundžių – paskui ant manęs jau nuolat tupėdavo bent po keliolika vabzdžių. Vieni turistai jas nepakančiai vaiko, kiti dengiasi veidus tinklais. Vietiniai išmokę nereaguoti. Vasaromis musės užplūsta ir likusią Australiją – džiaugiuosi, kad keliavau žiemą.

Turistės su tinkleliais nuo musių prie Kata Čutos. Kitas Kata Čutos pavadinimas - Olgos, o Uluru dar vadinama Ajerso uola. Pastarieji pavadinimai duoti kolonistų, bet dabar dažniau vėl vartojami aborigeniški.

Alis Springsas: Australijos dykumų sostinė

Alis Springsas turi 28 000 gyventojų. Lietuvoje tai būtų koks nors provincijos savivaldybės centras – tarp Telšių ir Visagino. Bet atbukusiai nuo gyvenviečių akiai tas vienaukščių namų rinkinys pasirodė tikras didmiestis, kokio nematėme jau 1532 km (nuo pat Adelaidės pietuose) ir neplanavome regėti dar 2500 km iki rytinės pakrantės. Jame yra net visą parą veikiančios parduotuvėlė ir skalbykla!

Mat Alis Springsas – didžiausias viso Autbeko (plotu viršijančio Europos Sąjungą) “metropolis”. Artimiausias miestas pakelės namų šeimininkams, dykumų kaimų aborigenams, ūkių “bernams ir mergoms”, dėl didelių atstumų gyvenantiems darbovietėse. Kad nebūtų nuo civilizacijos atskirti net tie, kam “sulakstyti” į miestą ir atgal nė dienos nepakaktų, Alis Springsas pasitelkė išradingumą.

Autbeko moksleivius “didžiausioje pasaulio klasėje” (~1 000 000 kv. km) moko Alis Springso “eterio mokykla”. Anksčiau radiju, dabar internetine programa, kurios Windows “lange” moksleiviai mato ir girdi mokytoją, o mokytojas – moksleivius. Kai kuriems Autbeko vaikams artimiausias bendraamžis gyvena už 200 ar 500 km, o jį sutinka tik per kelis kasmečius klasės susitikimus.

Čia filmuojami 'eterio mokyklos' mokytojai. Ši įstaiga dalį finansavimo gauna iš bilietų turistams, kuriems pasakoja apie savo keistą kasdienybę.

“Greitoji pagalba” čia – Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba, Australijos pasididžiavimas. Jos Alis Springso muziejuje ekrane rodomi per 60 po šalį pabirusių lėktuvų: į iškvietimus reaguojama per 2 val., karts nuo karto kiekviename kaimelyje išsilaipina šeimos gydytojai, atokioms šeimoms išdalijamos “vaisų dėžutės” su šimtais numeruotų receptinių vaistų rūšių. Atėjus ligai ar nelaimei, telefonu išgirdęs simptomus, daktaras pasako reikiamą numerį. Juk nors aerodromų daktarams – daug (net Stiuarto plentas vietomis tampa pakilimo taku), ne visur saugu tūpti naktimis.

Karališkosios skraidančių daktarų tarnybos lėktuvo vidus. Galima gabenti ir ligonius, ir naujagimius.

Alis Springsas įkurtas 1872 m., stantant Australijos žemyną kirtusią telegrafo liniją. Kad signalas įveiktų šitokius atstumus reikėjo pakeliui pastatyti dvylika stočių, kuriose blėstantį Morzės kodą išgirdę darbuotojai jį suvesdavo iš naujo ir siųsdavo tolyn. Kad šie telegrafininkai nemirtų iš bado ir troškulio reikėjo vandens šaltinio (prie 347 dienas per metus išdžiūvusios Alis Springsą kertančios Todo upės toks buvo) ir ištisos bandos gyvulių. O šiuos turėjo kažkas prižiūrėti, skersti, išdarinėti… Taip prie kiekvienos telegrafo stoties išaugo po miestelį, kuriuose karaliavo telegrafo viršininkas, kaip vienintelis pasiekiamas valdininkas (jis net teisdavo). Nuo tų laikų miestelis išaugo – bet dabar Autbeką gyventojai vėl palieka. Vietos laikraštis rašė, kad net vienas “Raudonojo centro” mandatas Šiaurės Teritorijos parlamente perduodamas šiaurinei pakrantei, kur žmonių daugėja.

Telegrafo stotis šiandien - nedidelis muziejėlis. Į kainą įeina telegramos išsiuntimas į bet kurią Australijos vietą. Ją 'išstuksena' telegrafistai-aktoriai.

Kaip dera Autbeko sostinei Alis Springsas didžiuojasi savo Dykumų gyvūnų parku su dvimetrinėmis raudonosiomis kengūromis, “Australijos vilkais” dingais, valstybės herbo laikytoju emu ir “nakties nameliu”, kurio blausioje šviesoje gali išvysti, kaip sutemus atgyja dykuma, tarp žolių ėmus šmirinėti mažiems sterbliniams gyvūnėliams. Visą dieną darbuotojai randa kuo užimti lankytojus: stebėjome paukčšių maitėdų pasirodymą, klausėmės paskaitos apie dykumų augmeniją (su “gyvu” parodymu vietoje). Nebūna jokio pasakojimo nepaminėjus, kaip gamtą išnaudodavo aborigenai. Jie valgydavo ne tik “krūmų uogas”, bet ir vapsvas bei kirmėles. Aborigenų virtuvės restoranų nemačiau niekur, o ir patys jie šiandien uogauja ir “kirmėliauja” nebent dėl hobio. Tradicinio gyvenimo būdo nebelikę, nors ceremonijas (kai kurios jų – slaptos) aborigenų kaimai išsaugojo.

Australijos vilku pravardžiuojamus dingus čia atkėlė žmonės: kaip ir kupranugarius, kiškius ir dar ne vieną Australijos florą ir fauną terorizuojančią 'naujakurių' rūšį. Tiesa, už dingus atsakingi ne britų kolonistai, bet dar aborigenai. Šitas gyvena Dykumų gyvūnų parke, bet matėme ir vieną laukinį

Aborigenai Australijoje – skaudus klausimas

Mažai kuri žmonių grupė patyrė tiek kontroversijų, nesu(si)pratimų kaip Australijos aborigenai. Vieniems australams jie buvo “tuščia vieta”, kitiems – pavojus, treti juose regi naivią idilę, kurią kitur sugriovė technologijų triumfas. Atsirado net terminas “istorijos karai”: vienoje fronto pusėje vadinamieji “baltaraištininkai”, rašantys, kaip kolonistai didvyriškai ištyrinėjo ir įsisavino šitokį laukinį žemyną, kitoje – “juodaraištininkai”, pasakojantys apie pavogtas žemes ir paniekintus jų šeimininkus aborigenus. Pabandysiu atskleisti abi puses.

1770 m. atplaukę europiečiai Australijos dykumose rado 300 000 ar 1 000 000 aborigenų. Niekas nežino – neskaičiavo. Aborigenai mąstė kitaip: jų intelekto koeficientų vidurkis ir šiandien – tarp mažiausių pasaulyje (~62), jie nebuvo išradę rato ir kitų elementarių prietaisų. Galbūt todėl kolonistai traktavo juos it kažkokį tarpą tarp žmonių ir gyvūnų. Skelbėsi teisėtai užėmę Australiją kaip “niekieno žemę” (terra nullius), iki pat XX a. vidurio aborigenams nedavė visuotinės balso teisės. Dar 1967 m. “senieji australai” net nebuvo skaičiuojami gyventojų surašyme. Viltasi, kad maišydamiesi su baltaodžiais aborigenai išnyks. 1909-1969 m. Australijos valdžia atiminėdavo iš aborigenų šeimų vaikus, turinčius baltaodžių kraujo: esą tokius dar buvo šansų “jų pačių labui išauklėti civilizuotai” (Alis Springso telegrafas tada tarnavo kaip šitokių vaikų namai).

Aborigenai skirstosi į daugybę įvairių grupių. Kai kurios jų siejamos su konkrečiais spalvingos Australijos gamtos gyvūnais, tokiais, kaip didžiosios raudonosios kengūros. Kengūros būdavo ir jų maistas, bet šiandien iš medžioklės ar rinkimo pramintančių aborigenų seniai nebelikę.

“Proto kultas” XX a. pabaigoje sulaukė naujų iššūkių iš dvasingumo ar lygybės propaguotojų. Referendumas (1967 m.) išlygino aborigenų teises. Valdžia perdavė jiems milijonus kvadratinių kilometrų dykumų, mokė aborigenų vaikus medžioklės ir uogavimo, iš kurio pramisdavo dar ką tik atsilikusiais vadinti jų seneliai, mokėjo paramos milijonus. Pavyko sunkiai: tikrasis dažno dykumų aborigeno pragyvenimo šaltinis – ne tradicinis darbas, o pašalpos. Miestuose neįtikėtinai daug suka į nusikaltimus: aborigenai sudaro iki 3% Australijos gyventojų, bet 25% (!) kalinių.

Aborigenai – juodaodžiai, bet ne negridai, o australidai. Daugumos gyvenančių miestuose nebeatskirsi nuo baltaodžių: net 70% jų šiandien tuokiasi su neaborigenais, bet 88% jų vaikų save vis vien laiko aborigenais. Pikti liežuviai plaka, kad dėl gaunamos paramos, nemokamo mokslo, bet būti “senuoju australu” jau ir tampa žavu. Tarp pastarųjų surašymų labiausiai dėl tokio “savęs atradimo” aborigenų padaugėjo 20%. Tačiau tų, kuriems “aborigenas” yra jų civilizacija, o ne tik titulas, sparčiai mažėja. Tik kas dešimtas save vadinantis aborigenu kalba viena iš 150 dar gyvų Australijos kalbų, iš kurių tik trylikos dar tebemokomi vaikai. O prieš 200 metų dar gyvavo 350-750 aborigenų kalbų…

Stilizuotas aborigenų menas Jularoje. Populiariausia jo rūšis daugybėje meno galerijų - 'taškiniai paveikslai' panašūs į tai, kas pavaizduota dešinėje. Įdomu, kad šią techniką sukūrė baltaodis Džiofris Bardonas (Geoffrey Bardon), įkvėptas aborigenų tapybos smėlyje. Tačiau taškiniai paveikslai žaibiškai išpopuliarėjo tarp aborigenų ir ypač turistų. Įprasta, kad greta kiekvieno parodų-pardavimo 'eksponato' pakabinta jį laikančio aborigeno tapytojo nuotrauka - pirkėjus autoriaus rasė domina, rodos, nemažiau, nei pats kūrinys. Juos baugina gandai, kad paveikslus tapo britų turistai, sumokėję kaimų aborigenams už fotografiją su svetimais kūriniais.

Aborigenų “negebėjimas integruotis” – labai realus, bet sunku atsikratyti jausmo, kad kai ką kitataučiai tebeperdeda. Itin daug liūdnų pasekmių sukėlė pamfletas “Vaikučiai – šventi”, vėl išpliekęs aborigenus tėvus, nes neslepia nuo vaikų sekso, daro kita, kas vakariečiams nepriimtina. Nemaža dalis šito – kultūrinės tradicijos, o ne emocinė ar net seksualinė prievarta, kaip mėgina pavaizduoti tie, kas pasąmoningai tebelaiko save “civilizuotesniais”. Bet vien dėl šių priežasčių 2007 m. Šiaurės Teritorijos aborigenų miestuose faktiškai įvestas tiesioginis valdymas, galiojantis iki šiol. Apribotas rasinės diskriminacijos draudimo įstatymas, pareigūnams atvertas kelias į aborigenų žemes be jų sutikimo, ir… dažnai vėl atiminėjami vaikai. Pretekstas nebe krikščionybė, o vakarietiškos vaikų teisės, bet juk abi jos – iš kitų žemynų atvežtos kultūrinės sistemos. O vaikų atėmimo oficialus pretekstas ir anais “pavogtosios kartos” laikais, ir dabar, būdavo kokia sunkiai apibrėžiama “nepakankama priežiūra”.

“Aš juk nemokau jūsų, kaip auklėti savo vaikus, kodėl jūs mokote mane?” – klausė aborigenas dokumentiniame filme “Mūsų karta” (Our Generation), kritikuojančiame Australijos politiką.

Makdonelio kalnai prie Alis Springso. Fotografuota netoli Simpsons Gap (Simsono tarpo). Pasak aborigenų, Makdonelio kalnai yra trys milžiniški vikšrai, sapnalaikiu nužudyti vabalų. Tarpai, tokie kaip Simpsono, susidarė vietose, kur vabalai nutraukė vikšrams galvas.

Ir į pačius aborigenus valdžia žiūri “tėviškai”. Štai uždraudė alkoholį ir pornografiją jų žemėse – kad įvažiuoji į tokią zoną praneša specialūs informaciniai stulpai su aborigenų vėliavomis.

Iš kai kurių australų girdėjau minčių, kad jei ne kolonizacija – Australija būtų trečiojo pasaulio šalis, kaip Afrika. Dėl ekonomikos tikriausiai jie teisūs, kita vertus – kultūra ir ekonomika yra skirtingi dalykai. Ekonominė padėtis gali būti geresnė arba blogesnė, bet nebūna objektyviai blogesnių ar geresnių kultūrų. Nepaisant to, istorijoje gausu pavyzdžių, kai gerais ketinimais vedini “mokantieji kaip gyventi”, kartu ir griovė bei niekino kitokias, jiems neįprastas ir prastesnėmis laikytas kultūras.

Aborigenų uolų tapyba ant Uluru. Uolų tapyba - seniausias Australijos materialus paveldas. Kadangi aborigenai iki kolonizacijos gyvendavo gamtoje, ano meto pastatų nėra likę.

Dešimtys buvusių Europos kolonijų XX a. pasirinko laisvę ir ekonominę nežinią, o ne svetimą kontrolę. Aborigenams, tapusiems mažuma visoje savo tėvynėje ir toliau stelbiamiems imigrantų, nepriklausomybės kelias net teoriškai nebeįmanomas. Šiaurės Teritorijoje tie iš jų, kurie kabinasi į blaivų gyvenimą, mėgina pastatyti bent sąlyginę tėvynę, pristatydami besidomintiems savo tradicijas, kurių santykis su Australijos valdžia ir jos gyventojų dauguma išlieka miglotas.

Iš aborigenų žemės – į fermerių kraštus

Alis Springso nesupa priemiesčių jūra – tik seni nudūlėję, bet labai fotogeniški Makdonelio kalnai, pilni eukaliptų ir, sako, uolinių valabių. Pasukome šiauryn. Už 413 km Velnio akmenys buvo tarsi įspūdingos sausojo Australijos “Raudonojo centro” gamtos atsisveikinimas.

Velnio akmenys. Jie susidarė dylant ir skylant didesnei uolienai. Lenta netoliese aprašo keistus vietinius gyvūnus, kaip varlę, užsikasančią visai sausrai.

Iškalbingai “Three Ways” (Trys keliai) pavadintoje “gyvenvietėje” pasukome į dešinę, link Kvinslando. Jei Šiaurės Teritorija yra “juodaraištinis Autbekas” – aborigenai, įprasminantys save per nepriklausomą gamtą – tai Kvinslande vyrauja “baltaraištinė” dvasia: likimą įveikę oziai fermeriai, avių bandos ir vandenį joms siurbiantys malūnai.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Šiaurės Australijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Kiti straipsniai iš 10 000 km kelionės po Australiją

ĮŽANGA: Australija – Išskirtinės gamtos žemynas
1. Viktorija – švelnioji Australija
2. Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
3. Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
4. Kvinslandas: Australijos dvasia
5. Sidnėjus ir Kanbera – Dvi Australijos sostinės

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Australija – išskirtinės gamtos žemynas

Australija – išskirtinės gamtos žemynas

| 19 komentarai

Australija – pats unikaliausias gyvenamas žemynas. Europa susijungusi su Azija ir Afrika, Šiaurės Amerika – su Pietų Amerika, o Australiją dar prieš 100 milijonų metų apsupo vandenynai. Todėl jos gyvūnai išskirtiniai (sterbliniai, kloakiniai…), jos gamta senutė, o sausiausias klimatas neleido savo miestais visko užgožti žmonėms.

Uluru uola, vienas didžiausių planetoje monolitų (348 m), stūgso maždaug Australijos viduryje.

Joks žvilgsnis į žemėlapį nepadės suvokti, kokia milžiniška tai yra šalis. Joje daugiau žemių, nei visoje Europoje (neskaitant Rusijos). Per tris savaites nuvažiavome per 10 000 kilometrų gyvenamuoju automobiliu, ir tai apsukome nebent pusę šio kontinento. O juk gyventojų ten 24 milijonai – mažiau, nei vienoje Lenkijoje…

Australiją sudaro aštuonios valstijos ir žymesnės teritorijos, iš kurių aplankėme šešias. Bet didžiausias skirtumas Australijoje – tarp ją supančio siauro pakrantės žiedo ir rodos begalinio užnugario – plynos, beveik negyvenamos dykynės – Autbeko.

Žiedinė prieplauka (Circular Quay) su Sidnėjaus uosto tiltu (kairėje) ir opera (dešinėje) - žymiausia Sidnėjaus, o gal ir visų Australijos pakrantės didmiesčių vieta.

Karšti ir banguoti Australijos kurortai

Paieškojus Australijos nuotraukų “Google” sistemoje, greta Uluru, Sidnėjaus ir kengūrų išvysite ir Australijos pajūrio – vieno ilgiausių pasaulyje – idiliškus vaizdus. Australams platūs ir tiesūs geltono smėlio paplūdimiai – neatskiriama kultūros dalis, į kurortus traukte traukianti saulės vonių mėgėjus ir banglentininkus. Šiaurėje, Kvinslando valstijoje, net ir žiemą – maudynių sezonas (vandens temperatūra nekrenta žemiau +20).

Ten – didžiausias Australijos (turbūt ir pasaulio) kurortas Vilniaus dydžio Gold Kostas (“Aukso krantas”) – pajūrio dangoraižiai, dirbtiniai kanalai vilų šeimininkų jachtoms, pramogų parkai ir naktinių klubų knibždantis centras ne ką mažiau tiesmuku pavadinimu Surfer’s Paradise (“Bangletininko rojus”).

Gold Kostas iš aukščiausio jo pastato. Dešinėje - bangos plaka paplūdimį

Netoliese (Australiškais mastais 500 km – nedaug) – pasaulio gamtos stebuklas – Didysis barjerinis rifas. Į dažną iš 900 jo salų plukdo “klasikiniai” vienadieniai kruizai, bet būna ir nardančių dienų dienas.

Pietinės Viktorijos valstijos krantai birželį buvo atšiaurūs, bet pribloškė net labiau. Ten – Didysis vandenyno kelias (Great Ocean Road), grįžusių Pirmojo pasaulinio karo karių ~100 km išraitytas pro įspūdingas uolėtas pakrantes, tokias kaip “Dvylika apaštalų”.

Banglentininkai lipa į iš atokaus paplūdimio į uolą, ant kurios driekiasi Didysis vandenyno kelias.

Tarp Viktorijos ir Kvinslando plyti Naujasis Pietų Velsas, kur nuo ryčiausio Australijos miesto Bairon Bėjaus [Byron Bay] paplūdimio matėme bangomis lakstančius delfinus ir iššokančius banginius.

Australijos didmiesčiai kiek chaotiški

Naujojo Pietų Velso sostinė – Sidnėjus, 4,5 mln. glaudžiantis didžiausias Australijos miestas. Visi Australijos didmiesčiai (juose gyvena 90% australų) “sudygę” pakrantėje ar netoli jos. Pravažiavome Viktorijos sostinę Melburną, Kvinslando – Bisbeną, Pietų Australijos – Adelaidę bei visos šalies – Kanberą, “nuo nulio” suprojektuotą XX a. pradžioje.

Brisbeno panorama.

Būdamas tuose megapoliuose sunkiai patikėtum, kad tebesi rečiausiai gyvenamame žemyne (neskaičiuojant Antarktidos). Centruose – žmonių minios, priemiestinėse ir net tarpmiestinėse magistralėse – automobilių kamščiai. Aibės greito maisto restoranų, įvairių rasių imigrantai ir jų palikuonys lyg sufleruotų, kad tai Amerika – jei ne kairiapusis eismas.

Didmiesčiai Australijoje pasirodė mažiau įdomūs už gamtą. Architektūra nelabai vaizdinga – centruose vyrauja visais atžvilgiais vidutiniški dangoraižiai, priemiesčiuose – vienaukščiai namai; ir tie, ir anie daugiausiai statyti pokariu. Verti dėmesio tik tarpais išlikę neitin paveldosaugininkų sergėti senieji “Viktorijos eros” viešieji pastatai (stotys, teatrai, bažnyčios, parduotuvių arkados) bei dar keli modernizmo stabai (Sidnėjaus uosto tiltas, opera…).

Viktorijos laikotarpio traukinių stotis Melburne. Šios karalienės garbei pavadinta visa Viktorijos valstija, o jos laikotarpis ten buvo aukso amžius ir perkeltine, ir tikrąja prasme: iš apylinkėse atrastų aukso gyslų gimė Melburno didybė.

Kultūriškai Australijos miestai atrodo visų, taigi ir niekieno: anglakalbius išeivius iš Britanijos čia 1950-1980 m. pildė pietų ir rytų europiečiai, vėliau geltonodžiai, arabai ir indai, šiandien atvyksta ir afrikiečiai. 25% Australijos gyventojų gimę svetur, 50% abu tėvai užsieniečiai. Ir šiais laikais Australija kasmet “pašaukia” 190 000 teisėtų imigrantų, it vedina kadais net oficialiu šūkiu “populate or perish” (“apsigyvendinti arba žūti”). Kone visi jie “nusėda” ir taip ankštuose miestuose, o ne tuščiose dykumose.

Tokia didmiesčių “kakafonija” palieka mažai vietos kam nors “savitam australiškam”, kas džiugintų keliautojo akį. Tačiau “įvairovęs jūroje” glūdi pavienės kultūrinės salos, kurių atmosfera žavesnė. Arčiausiai širdies buvo lietuviškosios, nuo pat ~1950-1960 m. nuoširdžiai puoselėjamos nuo sovietų okupacijos atklydusių tautiečių. Dabar jau senyvo amžiaus dipukų neblėstanti meilė kaip jokiems kitiems emigrantams toli (už ~15 000 km) esančiai Tėvynei, į ištisus muziejus surinkti jos gabalėliai maloniai stebino.

Lietuvių muziejus Adelaidėje.

Prie kitų kultūrų paprasčiau “prisiliesti” per maistą – dėl didelio skaičiaus Azijos imigrantų Australijoje puikūs korėjiečių, indų, kinų restoranai.

Tereikia kirsti plačius vienaukščių namų priemiesčius gylyn į žemyną ir laukia gamta – Žydrieji kalnai prie Sidnėjaus, Lamingtono džiunglės prie Gold Kosto… Ten ji dar “prijaukinta turizmui”, bet dar keli šimtai kilometrų – ir plyti kone žmogaus nepalytėtos dykros, kalvos, upeliai ir senvagės. Prasideda Autbekas.

Vaizdas į Žydruosius kalnus iš lynų keltuvo, pastatyto specialiai šiai panoramai apžvelgti.

Autbeke gamta visuomet triumfuoja

Didmiesčiai yra Australijos smegenys, o Autbekas, poetiškai dar vadintas “niekada niekada” (Never Never) – jos širdis.

Ten dykuma, rodos, begalinė. Išskyrus raudonąją Uluru uolą ji stebėtinai žalia, apaugusi žolėmis ir medeliais, pilna naktinės gyvybės.

Autbeko dykuma Kvinslande primena begalinę pievą, vadinamą 'krūmais' (bush). Visur čia - rančos, bet kartais jos net be vartelių, o galvijų, jei toliau nuo kelio, neišvysi. Tie rudi brūkšneliai po medžiais - jaučiai. Jų ranča tęsiasi iki pat horizonto ir dar toliau.

Ten – tūkstančius kilometrų besidriekiantys tiesūs “magistraliniai” keliai, kur tarp artimiausių miestelių būdavo ir po 500 km, tarp degalinių – 250 km, greitis net oficialiai ne visur ribojamas, o dažniausi prašalaičiai – “kelių traukiniai” (sunkvežimiai su trim priekabom) ir gyvenamieji automobiliai.

Ten – milžiniškos rančos (didžiausiosios plotas – kaip du trečdaliai Lietuvos), kurių mažne sulaukėjusius gyvulius ūkininkai sukviečia sraigtasparniais, o per alinančias sausras girdo vandeniu iš malūnais sukamų giliausių pasaulyje (~3 km) šulinių.

Ten – “eterio mokyklos” (šimtuose tūkstančių kvadratinių kilometrų pabirusiems jų pavieniams moksleiviams mokytojai kalba per internetą) ir Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba (greitoji pagalba lėktuvais). Abi institucijos yra Australijos simboliai ir puikiai prisistato turistams.

Australijos gyvulininkų šlovės galerija Longryče, Kvinslande - vienas didžiųjų Australijos muziejų. Palubėje pagarbiai kabo 'Skraidančių daktarų' lėktuvas - ne vienas gyvulininkas dėkingas jiems už gyvybę, ir visa galerijos salė jiems skirta.

Ten – 600 mln. metų amžiaus kalnai, dinozaurų fosilijos ir pirmieji Australijos gyventojai aborigenai, dar nepaskendę imigrantų jūroje (kai kur jie sudaro ir trečdalį ar daugiau gyventojų).

Ten išgaunami resursai, stumiantys pirmyn Australijos ekonomiką. Ne viską valdo tarptautinės kompanijos: it XIX a. “aukso karštinėse” tebesutiksi ir ekscentriškų pavienių “kasėjų – nuotykių ieškotojų”.

Ten – amžinai giedri dangūs, nuostabiai spalvingi saulėlydžiai ir saulėtekiai, žvaigždžių sietynai, nestelbiami jokių žemiškų žiburių (tų stebuklingų vaizdų, gaila, neįmanoma nufotografuoti).

Saulėlydis prie Lamingtono nacionalinio parko, kalviose, skiriančiose Autbeką nuo pakrantės.

Pakrantėje būdavo, kad kelias dienas iš eilės vairuodami šimtus kilometrų nesutikdavome nei vienos kengūros, o Autbeke kartą per vieną vakarą pamatėme gal šimtą – lyg kokį kengūrų miestą būtume kirtę… Deja, daugybė jų buvo ir žuvusių po kelių traukinių ratais, o laukdami naujos aukos danguje tai šen, tai ten patruliuodavo ereliai.

Mūsų 4000 km kelias per Autbeką – pro pasaulio opalų sostinę Kuber Pedį (kur žmonės karščių vengia gyvendami po žeme), įspūdingas uolas (Uluru, Kata Čuta), už Telšius mažesnę dykumų sostinę Alis Springsą (didžiausią miestą ~1000-2000 km atstumu į visas puses), kaimelius su medinėmis XIX a. smuklėmis, jaukius bet brangius pakelės namus “vidury niekur” – buvo ir australiškiausia, ir įdomiausia kelionės dalis.

Požeminė katalikų bažnyčia Kuber Pedyje - temperatūra žiemą/vasarą čia tokia pat. Yra ir daugiau gretimų požeminių bažnyčių. Į šalį imigravo įvairių tikėjimų žmonės, todėl bažnyčios mažytės, bet jų daug.

Tiesa, ir Australijos miestuose nuo gamtos net norėdamas nepasislėpsi. Gatvėse staugte staugia paukščiai, paplūdimiams graso rykliai ir nuodingos medūzos, o priemiesčiams – miškų gaisrai. Ir miestiškas gyvenimas taip labai nenutolo nuo kaimiško – “australiška svajonė” apima namą su darželiu. Ir net į prekybos centrą, pasitaiko, einama basomis.

Įdomybės kokybiškos, bet brangios

Australija – turtingesnė už daugumą Europos valstybių. Deja, ir kainos ten atitinkamos. Pavalgymas restorane gali atsieti dešimtis eurų (bet greitas maistas bent perpus pigesnis), eilinis kolos buteliukas prekybos centre – 3 eurai. Itin daug kainuoja patekimas į lankytinas vietas (įprastai kokius 15-30 eurų, o plaukimas į Barjerinį rifą atsiėjo net ~150 eurų žmogui).

Su vamzdeliais plaukiojantys turistai prie vienos Didžiojo barjerinio rifo salų (Lady Musgrave).

Tačiau įdomybių įvairovė – didžiulė – ir dažnoje lengvai praleisi visą dieną. Įeidamas gauni programėlę su maždaug kas valandą prasidedančiais renginiais, demonstracijomis, paskaitomis. Dauguma – be papildomo mokesčio.

Įdomiausias tarp tokių buvo Sovereign Hill kaimas Balarate (Viktorija), atkūręs Aukso karštinės metą (aktoriai, persirengę to meto rūbais, vaidina gyventojus, “nepastebėdami” turistų ar “laikydami” juos savo laimės išbandyti atvykusiais aukso ieškotojais). Dažname mieste yra Australijos gyvūnų parkai. Ne, tai ne įprasti zoosodai, nes daug vietinių žvėrių (kengūros, koalos) yra pakankamai ramūs, kad būtų leidžiama lankytojams įeiti į jų narvus, glostyti, šerti. Papildomos pramogos ten: maitėdų šou, spalvingų paukštelių šėrimas, pasakojimai apie aborigenų mitybą “gamtos turtais”. Lone Pine Sanctuary Brisbene matėme pakrančių, o Alis Springse – dykumų gyvūniją ir augaliją.

Lone Pine parko darbuotoja lankytojai tuoj perduos palaikyti koalą fotografavimuisi (už papildomą mokestį).

Dar vienas pliusas: vizos dabar nemokamos, išduodamos internetu – bet rūpintis jomis verta iš anksto, nes ne kiekvienam jos išduodamos tą patį vakarą.

Australiškas laikas ir atstumai

Be kainų atvykėlį iš Lietuvos glumina ir darbo laikas, ypač Autbeke. Štai viešbučių registratūros ir dažna degalinė užsidaro 20:30-21:00 val., vakaro koncertai, būna, prasideda 16:30. Net didmiesčių naktinis gyvenimas 22:00 jau baiginėjasi, o miesteliai tuo laiku jau lyg išmirę. Iš dalies paaiškinama tuo, kad žmonės “gyvena su saule” – vidurnaktis dažnam, atrodo, tebėra vidurnaktis (miego vidurys). Kai kurios kaimų parduotuvės duris atveria 05:00 (užsidaro 17:00), o viena tradicinių mėsingų šiltų pusrytinių bandelių kavinukė, mačiau, dirbo nuo… 00:00.

Pagrindinis Australijos karo memorialas Kanberoje. Itin šalyje atmenamas Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu australų žuvo daugiau (~60 000), nei kituose karuose.

Visgi, daug restoranų ar kavinių tiesiog veikia vos po kelias valandas per dieną. Net atvykę į vietą valanda ar pusantros iki jos oficialaus uždarymo kartais nerasdavome nė gyvos dvasios.

Todėl nepatarčiau Australijoje didelius atstumus keliauti be gyvenamojo automobilio. Su juo galėdavome pernakvoti pakelės aikštelėje (Autbeke jos naktimis virsta ištisais neoficialiais kempingais), pavalgyti bet kur ir bet kada nespėliodami “dirbs/nedirbs”. Šimtus, o vieną dieną net virš tūkstančio, kilometrų įveikti būdavo lengviau, nei Europoje: geri keliai, jokių miestelių, eismo, kelių policijos, reti vingiai. Kasryt pasitikdavo vis kitokia gamta – bėgant mylioms smarkiai pakisdavo ir augalija, ir klimatas, ir net dienos trukmė. Paros būdavo skirtingos kaip jokioje kelionėje.

Pakelės poilsio aikštelė Kvinslando valstijoje. Australijoje populiaru keliauti gyvenamaisiais automobiliais ar priekabomis ir nakvoti jose, o ne retuose ir trumpai dirbančiuose kempinguose. Itin mėgiamos tos aikštelės, kuriose yra tualetai. Viešų tualetų Australijoje daugiau, nei esu kur matęs, ir visi jie - nemokami.

Žavu ir romantiška. Bet vairuotojų nuovargis tokiom sąlygom – didžiulė rykštė. Palyginus su prieš jį mestom socialinėm reklamom, mūsiškis “Stop karui keliuose” – vienas juokas. Kvinslando pakelėse nemokamai dalijama kava, o frazė “Išliksi budrus – išliksi gyvas” rašoma ant visų Viktorijos valstijos automobilių numerių.

Matyt, Australija – paskutinis likęs “civilizuotas” kraštas, kur iki artimiausio miesto dar gali tekti važiuoti visą dieną, o nuskristi iš Lietuvos niekaip nepakaks paros. Mes skridome iš Varšuvos per Dubajų. Iš Vilniaus galėtum nuskristi nebent su dviem persėdimais, ir tai būtų brangiau.

3000 gyv. turinčio Longryčo savivaldybės pastatas. Artimiausi didesni miesteliai nuo jo - 417 km į rytus (Emeraldas, 12 895 gyv.) ir 647 km į vakarus (Mount Aisa, 22 000 gyv.).


Tęsiniai

Išsamesni straipsniai apie aplankytus Australijos kraštus:
1.Viktorija – švelnioji Australija
2.Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
3.Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
4.Kvinslandas: Australijos dvasia
5.Sidnėjus ir Kanbera – Dvi Australijos sostinės

10 tūkstančių kilometrų kelionės kemperiu po Australiją maršruto žemėlapis. Skirtingomis spalvomis pažymėtos maršruto dalys, aprašytos skirtinguose straipsniuose.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    19 komentarų

  1. Augustinai, ar galiu kreiptis i Jus vardu? smile.gif Studijuoju Jūsų kelionės aprašymą po Australiją, ir vargei galiu patikėti, kad nukeliavote 10 000 Km per 3 savaites 🙂 mano susižavėjimui trūksta žodžių.

    Bet žinot, Augustinai, Jūsų kelionė mane įkvėpė, ir ruošiuosi padaryti tą patį!

    Na, gal truputį mažiau 🙂 Norėjau šiokios tokios konsultacijos: ar įmanoma važiuoti į dykumą su lengvuoju automobiliu, (ne kemperiu)? Vairavimo patirties užtenka, bet didelių mašinų vairuoti nepratusi…

    Ir jeigu tenka rinktis dėl laiko stokos, kurią maršruto dalį būtų galima iškirpti? Svarstau, gal galima atsisakyti Barjerinio rifo (esu buvus Maldyvuose), ar Brisbanės?

    • Džiugu, kad įkvėpė 🙂 . Išties, atstumai Australijoje įveikiami lengviau dėl tuščių kelių, gyvenviečių ir greičio ribojimų menkumo ar nebuvimo.

      Taip, galima važiuoti ir lengvuoju automobiliu, pagrindiniai keliai geri (neasfaltuotu nėsyk nevažiavom). Problema: nakvynė. Mes realiai 5 naktis iš eilės nakvojome kemperyje, daugiausia pakelės aikštelėse. Viešbučių / pakelės namų yra, bet jie brangūs ir jų darbo laikas neaiškus: pvz. oficialiai užsidaro 22 val., bet jau ir tarkim 21 val. nebuvo nė gyvos dvasios; o jei taikytis atvažiuoti labai anksti “dėl viso pikto”, mažiau nuvažiuosite – dieną norisi skirti vietų pažiūrėjimui. Be to, teoriškai gali ir nebūti vietų, o artimiausias kitas viešbutis už 300 km ar pan.

      Bet šiaip pasvarstykite kemperio nuomos galimybę. Kai aš keliavau, buvo tikrai nebrangu – bent jau už pačius mažiausius, kur yra tik vieta miegoti, be tualeto (berods, ne brangiau nei automobilis). Pastarieji mažiausi kemperiai yra ir dydžio kaip lengvieji automobiliai (pvz. paieškokit Google “jucy campervan”, ypač mažiausius). Kemperiu važiuoti per Australiją yra “kažkas tokio”, jautiesi visai laisvas, kur nori stoji. O realiai jį nuomodamasis gerokai sutaupai – Australijoje kainos didžiulės, ypač dykumoje, o už nakvynę pakelės aikštelėje juk niekam mokėti nereikia. O ir maisto gali pasiimti iš prekybos centrų.

      Aišku, iš bėdos galima nakvoti ir lengvajame automobilyje, bet tai nepatogu.

      Dėl iškirpimo – ten minusas gali būti, kad grąžinant automobilį ne ten, kur paimsite, teks labai daug primokėti, todėl naudingiau važiuoti ratu. O kas įdomiau priklauso nuo asmeninių pomėgių. Galbūt Sidnėjus-Alis Springsas pusė įdomesnė, bet, aišku, ir kitoje pusėje yra įdomių dalykų: prie Brisbeno – ir didžiausias kurortas Gold Kostas, ir Lamingtono džiunglės. Gal Brisbenas-Alis Springsas (per apačią) tada yra dar toks variantas, priklausomai nuo to, kur atskrendate.

      Nubraižiau dar kelionės žemėlapį, jei įdomu pakartoti ir pridėjau prie straipsnio.

      Bendrai paėmus, nors aš, būdamas labiau “miestų žmogus”, prieš kelionę kiek abejojau, ar nenusibos važiuoti ilgų atstumų “Autbeke” (tarp Adelaidės ir Rokemptono maždaug), tai buvo viena įspūdingiausių kelionės dalių – ne tik konkrečios vietos, bet ir pati atmosfera. Miestai, tuo tarpu, labiau “kaip visur Vakaruose” (be to, labai nauji), tačiau, aišku, įdomybių yra ir aplink juos.

      Jei visgi važiuosite lengvuoju automobiliu, tai, matyt, nuvažiuoti tą dalį iš Pietų Australijos iki Alis Springso bus pats tas – ir šioks toks dykumos (tegu ne pačios atokiausios skonis) skonis, ir nepakankamai ilgai, kad būtų sunku susiorganizuoti nakvynes, atvažiuoti anksčiau ir viską spėti ir pan.

  2. Ačiū labai! Įdomu pakartoti. Iš tiesų, kai bandžiau dėlioti važiavimą ratu aplink Australiją, tai ir man labai panašus maršrutas gavosi.
    Nes, norint pamatyti pagrindinius taškus, nori nenori turi nuvažiuoti tūkstančius kilometrų…

    Dar vis svarstau maršrutą: ar važiuoti ratu, ar vieną kryptim, pvz. Sidnejus – Darvinas. Beje, o kokia kuro kaina Australijoje?

    • Kuro kaina Australijoje varijuoja kaip niekur kitur. Mūsų važiavimo metu pernai – ~0,88 euro didmiesčiuose, ~1,04 euro kaimuose, ~1,25 euro dykumose ir 1,42 euro prie Uluru. Čia litras 91, bet jis ten populiarus.

  3. labai idomu buvo skaityti, prisiminti tolimaja australija, pamatyti matytus ir nematytus vaizdus, nuostabus, profesionalus keliones reportazas, o nuotraukos tikrai kaip fotoreporterio tikrai maksimaliai daug apvaziavote, mes tik rytine australijos pakrante… bet dar turime svajone dar karta pamatyti ta nuostabia sali.

    • Dėkui 🙂 .

  4. Augustinai, super kelionė ir aprašymas. Skaitysiu dar ne kartą. O nuvažiuotas kelias daro įspūdį, mes kiek daugiau nei 8 tūkst km JAV prasukom. Ar nebuvo skubos, ar užteko pasimėgauti? Ar vairavai vienas visą kelią?

    Kažkaip ar praleidau, ar neradau info kokiu laiku keliavot, skaičiau, kad geriausia Australijoj keliauti rudenį arba pavasarį.
    Iš kokios firmos nuomojot kemperį?

    Gal turėtum patarimų, kaip sutaupyti laiko, jei pvz. nevažiuojant viso maršruto, o apvažiuojant įdomesnes vietas pvz. aplink Sidnėjų, kitus miestus, o tarp miestų imti skrydžius. Gal patartum kokią dalį pvz iš tavojo maršruto neskausmingai galima išmesti. Bėda, kad atostogos neguminės. O dar ir Perto norėtusi. Iš tiesų, tai ta Urulu labai jau ne vietoje.

    • Dėkui. Pasimėgauti laiko užteko, skubėti nereikėjo. Tačiau Australijoje labiau nei kur kitur reikia derintis prie dienos meto, nes viskas dirba trumpai. Tai yra, važiuoti reikia arba ansti ryte, arba vakare, o dieną lankyti lankytinas vietas – šitaip suplanavus kelionę, viskas spėjama. Vairavome dviese su žmona, tačiau naktimis nevažiuodavome – miegodavome abu vienu metu.

      Be to, “Autbeke”, nakvojant pakelės aikštelėse, laiko susigaišta gerokai mažiau, nei viešbutyje. Visų pirma, stoji tada, kai pavargsti. Jei dar gali važiuoti – tai gali važiuoti iki kitos aikštelės. Jos visos nemokamos, vietos visada yra. Tuo tarpu jei norėtum nakvoti viešbutyje, tai jis būtų tik kažkurioje vietoje, iki sekančio būtų milžiniškas atstumas ir niekada negalėtum būti garantuotas, ar viešbutis veiks, ar bus vietos (taigi, veikiausiai apsistotum gerokai per anksti “dėl viso pikto”).

      Be to, palyginus su viešbučiu, daug laiko susitaupo ir todėl, kad nėra “formalumų” – pakanka persirengti ir miegoti. Nereikia registruotis, mokėti, imti raktą, neštis daiktų į numerį (o ryte atgal) ir t.t. Atrodo menkniekiai, bet paskaičiuokite kada įdomumo dėlei, kiek laiko sugaištate nuo to, kai sustabdote automobilį prie viešbučio, iki to, kai užmiegate.

      Keliavome po Australiją lietuvišką vasarą (ten – žiema). Man metas tiko ir patiko. Šiaurėje (Šiaurės Teritorija, Kvinslandas) buvo šilta, vietomis karšta. Pietuose – normalus klimatas (keliolika laipsnių, tik vienoje vietoje naktį buvo žemiau nulio). Australiškomis vasaromis (kai Lietuvoje žiema) šalyje labai karšta ir sausa. Pavasarį ir rudenį karšta šiaurėje, pietuose šilta. Visgi, tia labai didelė šalis, beveik kaip visa Europa, todėl rasti vieną “geriausią metų laiką” sunku. Jeigu jums tinka temperatūra, tarkime, tarp 20 ir 30, tai keliauti po pietų Australiją taip, geriausia rudenį ar pavasarį, bet po šiaurės Australiją – žiemą.

      Ką išmesti sunku pasakyti. Priklauso ir nuo žmogaus. Nors galbūt Autbeke, išskyrus Uluru ar Kuber Pedį, pavienių lankytinų vietų nėra daug, iš tikro pats Autbeko jausmas ir buvo tai, kas paliko didžiausią įspūdį Australijoje.

  5. Sveiki,
    Planuojame skristi lėktuvu į Alice Springs arba Uluru, o iš ten nuomotis kemperį. Jūsų nuomone, kuri atkarpa keliaujant kemperiu buvo įdomesnė ar nuo Alice Springs į pietus link Adelaidės ar į rytus pro Kvinslandą? Ir apskritai ar tai yra gera idėja?

    • Ilgai svarsčiau panašias galimybes, bet galiausiai likau ties savo pasirinkimu – važiuoti ratu. Skrydžiai Australijos viduje brangoki, o kemperio nuomos kaina irgi smarkiai išauga, jei jis grąžinamas kitoje vietoje.

      Ir įdomios abi pusės, nes skirtingos. Į pietus yra viena pagrindinė lankytina vieta, bet ji tikrai unikali pasaulio mastu, Kuber Pedžio pusiau požeminis opalų kasėjų miestas ( http://augustinas.net/pietu-australija-zaviu-atradimu-zeme-3824 ). Esu jį įtraukęs ir į savo ypatingiausių/keisčiausių regėtų pasaulio miestų sąrašą: http://augustinas.net/ypatingiausi-ir-keisciausi-miestai-5866 .

      Į rytus ( http://augustinas.net/kvinslandas-australijos-dvasia-3822 ), tuo tarpu, lankytinų vietų kiek daugiau, įdomi ir ta fermerių žemės atmosfera, bet kiekviena paskira vieta ten gal nėra tokia unikali, kaip Kuber Pedis.

      Tačiau jei svarstote, ir ką lankyti paskui, pakrantėje – tai Kvinslando pakrantė, Didysis barjerinis rifas, Gold Kosto kururtas, Lamingtono džiunglės, be abejo, tikrai įspūdingesnė, nei Adelaidė, kuri šiaip jau yra toks turistų rečiau kelionėse lankomas Australijos kampas. Pietuose rimtesnės įdomybės prasideda tik arčiau Melburno – Balaratas, Didysis vandenyno kelias ( http://augustinas.net/viktorija-svelnioji-australija-3858 ).

      P.S. Autbeke gamta žavi visur, ir į pietus, ir į rytus, tačiau žavi savo begalybe, vaiskiais dangum, kengūrom ir pan. Kalbant apie pasauliniu mastu pribloškiamas gamtines vietas, tai didžiausia ar vienintelė turbūt – Uluru, kurią matysite šiaip ar taip.

  6. Sveiki, mes irgi planuojame keliauti po Australija panasiu marsrutu, taciau iskilo klausimu del vaziavimo Autbeke. Ar tikrai verta? Nes vaziuoti istisai per laukus ir nieko idomaus nepamatyti nelabai vilioja.

    Aciu

    • Autbeke yra labai įdomių vietų, tik jos gana retai (kas 250-700 km). Kita vertus, greičiai ten didesni, nei Europoje, nes nėra kaimų ir miestelių, poreikio lėtint greitį dėl jų, greičio ribojimai dideli (kaip negreitkeliui) ar jų išvis nėra.

      Galite paskaityti daugiau atitinkamuose straipsniuose apie Australijos Autbeko lankytinas vietas: Pietų Australija (įdomiausia vieta – Kuber Pedis), Šiaurės Australija (Uluru, Olgos, Alis Springsas, velnio akmenys), Kvinslandas (Maunt Aiza, Longryčas, Vintonas).

      Ir yra pati atmosfera – begalinių plotų, kiekvieną rytą vis kitokios gamtos ir klimato (nes per dieną nuvažiuoji realaus atstumo tiek, kiek šiaip su mašina niekur nenuvažiuoji), galimybės nakvoti pakelės aikštelėse, sustoti pavalgyti ir nieko kito nesusitikti, apsilankyti romantiškuose “roadhouse’uose”, pasiklausyti istorijų apie “skraidančius daktarus” ar “eterio mokyklas”, stebėti vaiskesnį nei kur kitur dangų ir žvaigždynus ir t.t.

      Prieš važiuodamas į Australiją, turėjau panašių minčių, kaip jūs – Autbekui skirtą laiką mažinau iki 5-6 dienų (t.y. mažiau nei trečdalis kelionės į Australiją laiko). Realybėje važiuodami dar prasitęsėm laiką Autbeke iki 7 dienų, nes buvo įdomu (per papildomą dieną, pavyzdžiui, pažiūrėjome ūkininkų vakarinį šou Longryčo gyvulininikų muziejuje). Apskritai, Autbekas ir pasirodė autentiškiausia, įdomiausia Australijos dalis.

      Aišku, ką norisi pamatyti/patirti kelionėse priklauso ir nuo žmogaus, todėl ir kviečiu paskaityti straipsnius apie atitinkamus Australijos regionus bei nuspręsti, ar tai jums patiks.

  7. veiki, neseniai radau jusu aprasyma apie Australija, kaip tik po truputi deliojuosi marsruta, informacijos lietuviu kalba internete nera labai daug… Gal galetumete rekomenduoti keperiu nuoma Australijoje kuri yra patikima ir neisaldo labai dideliu sumu kreditineje korteleje? Kokios autonuomos paslaugomis naudojotes savo keliones po Australija metu?

    • Naudojomės Apollo. Nežinau, ar galiu rekomenduoti: kad neužšaldytų didelės sumosk kortelėje reikalavo pirkti brangų draudimą, o paskui vis tiek nuršė pinigus už apdaužymą – pasirodo, labai daug automobilio vietų yra neapdraustos net perkant brangiausią draudimą (žr. straipsnį Autonuoma kelionėse).

      Svarbu skaityti sąlygas.

      Jei dabar nuomočiausi, gal rinkčiausi Jucy, kurie siūlo nedidelius kemperius (dėl to “valgo’ mažiau kuro, patogiau vairuoti ir, tuo metu kai žirūėjau, kainos buvo neblogos, bet jos keičiasi).

  8. Sveiki Augustinai,
    jau ne pirmoje kelionėje esate mūsų gidas. Didelis ačiū už žemėlapius ir už visą įdomią,bei vertingą informaciją.
    Po dviejų savaičių skrendame į Australiją. Norėjau užduoti keletą klausimų: ar važiuojant dykuma buvo vietų pasipildyti
    vandens, ar užsipirkti kažkokių bakelių iš anksto? Kur stojote nakvynei autbeke? Kaip ieškojote vietų kemperio parkavimui miestuose. Ar nebuvo problemų dėl kemperio aukščio? Kaip mokėjote už kelius, jeigu teko važiuoti mokamais?

    • Džiugu, kad kelionių aprašymai praverčia.

      Per dykumą važiavome iš anksto užsipirkę maisto ir gėrimų. Tačiau tai neprivaloma. Yra, tarkime, pakeliui roadhouse, kur galima nusipirkti svarbiausių daiktų. Bet jie būna kas kelis šimtus kilometrų, taip pat darbo laikas trumpas. Kartais šalikelėje būna viešieji tualetai – bet vanduo ten iš pripildomų bakų ir yra buvę, kad tas bakas tuščias, vandens nėra, sekanti aikštelė nearti. Žodžiu, jei norite būti užtikrinti – turėkite vandens, maisto su savimi. Be to, ir kainos miestuose būna mažesnės kartais, nei autbeke: tikrai apsimokėjo “užsipirkti”.

      Australijos autbeke nakvodavome kemperyje tiesiog pakelės aikštėlėse – tai ten gana įprasta (nemokama, bet ir patogumų nėra, nebent tualetas, ir tai ne visur). Tokių aikštelių Australijos autbeke nemažai ir socialinės reklamos itin ragina sustoti pamiegoti, jei “pjauna miegas” – žūtys užmigus už vairo ilguose monotoniškuose keliuose ten problema. Tik vieną kartą nakvojome mokamame kempinge (ir tai kai atvažiavome tas jau nedirbo, bet buvo atrakintas, tai tiesiog užsukome, o iš ryto susimokėjome). Na bet tai yra Australijos autbeko žavesys: kad važiuoji vienas, nesutinki kitų daugybę kilometrų, kad gali kur nori ir kada stoti ir nakvoti, po žvaigždėm. Taip pat bet kur atsigerti, pavalgyti (jei turi maisto). Niekam netrukdysi tu ir niekas netrukdys tau. Jei atvažiuos kita mašina, ją išvysi iš už kokių 4 kilometrų, garsas tolydžio didės, ji prašvilps, nutols, ir vėl ilgai nieko nebus. Gal kengūros atšokuos, spoksos.

      Australijos miestuose tiesiog stodavome kur galima. Paprastai ne centre, bet ir ne atokiose vietose, kur būtų apšviesta, būtų aplink namai, judėjimas (t.y. ir naktį važiuotų mašinos, bet nebūtų barai ar klubai). Pažiūrime išvakarėse, jei parkingas mokamas, nuo kurios valandos ryte, kad turėtume omenyje, kada išvažiuoti (jei ta valanda netinka – važiuojame kitur). Tokių principų laikomės visur pasaulyje, jei miegame automobilyje ar kemperyje. Skirtumas Australijoje gal tas, kad visi labai greitai užmiega, tad atvykę ir kokią 9 val. vakaro miestelius jau rasi tuščius ir pas mus 1 nakties. Taip pat yra miestelių Australijoje, kur ženklai draudžia nakvoti kemperiams – na, ten nenakvojame. Tokių miestelių mažai.

      Problemų dėl kemperio aukščio Australijoje išties buvo. Su juo neįvažiuosi į, tarkime, visokius “Drive” restoranus (McDonald’s ir pan.), nes ten yra stogeliai. Reikia sustoti, eiti. Taip pat neįvažiuosi į požeminius parkingus. Kai kur yra ir stogeliai prie pastatų, į kuriuos galima “atsimušti”. Reikia turėti omenyje kemperio aukštį ir sekti.

      Mokamų kelių Australijoje labai mažai, pagrindiniai yra nemokami; mokami, tarkime, kai kur aplink Sidnėjų, jų galima išvengti. Net nepamenu, ar važiavome.

      • Didelis ačiū !!!

        Gerų jums kelionių, puikių įspūdžių, o mes lauksime aprašymų, planuosime keliones ir svajosime.

  9. Dar norėjau paklausti dėl ryšio autbeke, kaip išsivertėt ? Gal verta nuomotis jų siūlomą palydovinį telefoną ,jei reikėtų pagalbos?

    Taip pat nesupratom,kodėl kemperių nuomotojai nurodo įkrauti kemperio bateriją nors kas antrą dieną, ar ta baterija nepasikrauna nuo akumuliatoriaus važiuojant?

    • Ryšio Australijos autbeke neprireikė. Kur miestai, miesteliai, jis yra. Galėtų prireikti nebent ištikus nelaimei. Bet jei važiuosite pagrindiniais grįstais keliais, tai vis tiek karts nuo karto pravažiuos kitas automobilis.

      Dėl baterijos įkrovimo, taip sakė ir mums. Kodėl – nežinau. Nepaisėme šio nurodymo. Baterija iš tikrųjų pasikraudavo važiuojant. Įtariu, kad galbūt tas nurodymas aktualus tiems, kas nelabai kur važiuoja – pvz. pasistato kemperį kažkur ir stovyklauja, gal pavažiuoja truputį ir vėl stovyklauja – tai jei taip darys ilgiau nei parą, tikrai išsikraus.

      Mes kai važiavome po daug valandų per dieną, kokius 400 km, o vieną dieną ir virš 1000 km, tai nebuvo aktualu.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *