Išskleisti meniu

Graikija

Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai

Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai

| 2 komentarai

Graikija turi tiek nuostabių salų, kad Graikijos žemyninę dalį dažnas keliautojas iš viso aplenkia.

O be reikalo – nes būtent Graikijos žemyne yra didžiausi šios šalies stebuklai!

Atėnai ir kiti senovės miestai, vienuolynai Meteoros uolų viršūnėse, vienas giliausių pasaulyje Vikoso tarpeklis, Chalkidikės kurortai ir šventasis Atono kalnas.

Per kelias keliones apvažiavęs visą Graikijos žemyną automobiliu, grožybes ir informaciją sudėjau į šį vieną straipsnį.

Prie lobyno Delfuose

Prie lobyno Delfuose

Tai – straipsnis apie žemyninę Graikiją. Straipsnis apie visą Graikiją, jos kultūrą ir istoriją yra čia

Atėnai ir senovės graikų poliai aplinkui

Atėnų Akropolis. Ar begali turėti Graikija geresnį simbolį? Įspūdinga uola, karūnuota prieš 2500 metų statytomis šventyklomis deivei Atėnei ir Poseidonui. O papėdėje – teatrai garsiausių Antikos dramaturgų pjesėms, olimpiadai beveik prilygusių Atėnų žaidynių stadionas, senųjų Atėnų agora, filosofijos mokyklos, kuriose dėstė Platonas ar Aristotelis… Tiesa, iš daug ko belikę tik pavienės kolonos, iš kitko – tik grindys ir sienų apačios, o įspūdingiausi šedevrai – Akropolio ir Archeologijos muziejuose.

Turistai prie Partenono

Turistai prie Partenono

Kartu Atėnai – ir labai gyvas miestas su trim pusėm, kurias visas patyriau. Poetiškoji – tai it iš gausybės rago miesto svečią apsupantys išradingi barai, restoranai ir privatūs muziejai, antikiniai paminklai ir kalvos su nuostabiais vaizdais. Proziškoji – senų rajonų vietoje pastatyti nuobodūs daugiabučiai. Ir tragiškoji – komunistai, anarchistai, reguliarios riaušės ir streikai: patyriau savo kailiu. Na, visam Graikijos žemyne to yra, bet Atėnų Sintagmos aikštė – to širdis. „Kas yra kas“ Atėnuose, aprašiau atskirame straipsnyje, nes įdomybių ten per daug, kad tilptų čia.

Atėnų kontrastas: Akropolis (dešinėje) ir perstatytas miestas (apačioje)

Atėnų kontrastas: Akropolis (dešinėje) ir perstatytas miestas (apačioje)

Atėnų istorija tokia žymi, kad daug kas klaidingai mano, jog jie visuomet buvo šalies sostinė. Tai – netiesa! Senovės Graikija sostinės neturėjo išvis, ji susidėjo iš atskirų miestų-valstybių (polių). Atėnai buvo garsiausi, Akropolio statybos laikais (~447-432 pr. Kr.) išgyveno aukso amžių, vedė į priekį pasaulio filosofiją ir meną – bet šiaip jie buvo tik vienas miestas iš daugelio, ir vos keli dešimtmečiai po didžiausios Akropolio švetyklos Partenono atidarymo pralaimėjo karą diktatoriškai sukarintai Spartai.

Naktinis Atėnų gyvenimas

Naktinis Atėnų gyvenimas

Iki daugelio kitų svarbiausių polių nuo Atėnų galėjome nuvažiuoti automobiliu vos per valandą-kitą. Dauguma jų – Peloponeso pusiasalyje. Visi jie buvo savaip panašūs: na, gal teatrai skirtingo dydžio, gal pagrindinės šventyklos dedikuotos kitiems dievams. Tačiau didžiausias skirtumas šiandien – kas ir kiek iš senosios didybės pasiekė mūsų dienas.

Pavyzdžiui, Epidauras garsėja teatru, tačiau sveikatos dievo Asklepijaus garbinimo miestas aplink sunykęs. Belieka skaityti istorijas ant informacinių lentų. Pasirodo, tas pastatas, iš kurio belikusios kelios kolonos, veikė tarsi ligoninė, bet gydoma buvo taip: po ritualo atsiguli ten, užmiegi ir tikiesi susapnuoti Asklepijų, kuris tave sapne ir pagydys… Mėgstame idealizuoti senovės Graikiją kaip mokslo ar filosofijos tėvynę, bet kasdienė eilinių graikų gyvenimo pasaulėžiūra panėšėdavo labiau į kokių šiandienos Afrikos genčių tikėjimus, nei aristoteliškas Tiesos paieškas…

Epidauro Senovės graikų teatre

Epidauro Senovės graikų teatre

Sunijaus pusiasalyje išlikę daugiau didelių šventyklos kolonų. Olimpijoje – senųjų olimpiadų stadionas. Visgi, jei nesi archeologijos ir Senovės Graikijos fanatas, tikriausiai tau užteks pamatyti keletą tų griuvėsių laukų, negaišti laiko visų pravažiavimui.

Ir turi susitaikyti su tuo, kad kai kuriose iš vietų, apie kurias mokeisi dar vaikystėje iš istorijos vadovėlių nėra nieko. Termopilų perėja, kur „300 spartiečių“ sustabdė persų armiją, kad pagrindinės graikų pajėgos galėtų atsitraukti, išvis neegzistuoja! Krantas pasislinko, erdvė tarp kalnų ir jūros išsiplėtė. Dabar ten – didelis laukas, sunku net įsivaizduoti, kaip tokį galima būtų „užblokuoti“. Ir net vieta, kur stovi paminklas mūšiui, Antikos laikais skendėjo Ėgėjo jūroje… Nuvilti gali ir Maratono laukas, iš kurio 490 m. pr. Kr. Filipidas bėgo į Atėnus 42 km 195 m pranešti apie pergalę Maratono mūšyje ir taip davė pradžią maratono distancijai. Sąsiauris tarp Peloponeso ir Salamino salos, kur graikų laivynas 480 m. pr. Kr. sutriuškino persus, šitaip panaikindamas jų grėsmę ir pradėdamas Atėnų aukso amžių – paprastas sąsiauris ir tiek.

Senųjų olimpinių žaidynių stadionas Olimpijoje - ar tai, kas iš jo liko

Senųjų olimpinių žaidynių stadionas Olimpijoje – ar tai, kas iš jo liko

Kaip yra „Jeruzalės sindromas“ ar „Stendalio sindromas“, nenustebčiau, jei yra ir koks „Graikijos sindromas“ pavadinti nusivylimui, kai kokioje nuo vaikystės išsvajotoje, pasaulio istoriją ir kultūrą lėmusioje vietoje beveik *nieko* nerandi. Na, kai kurie amerikiečiai, kurie itin mėgsta keliauti po Antikinę Graikiją, tikrai turėtų tą pajusti…

Bet visa žemyninė Graikija jokiais būdais nėra toks nuovylio laukas! Tiesiog „garsiausia / svarbiausia“ ir „įdomiausia / geriausiai išlikę“ Graikijoje, kaip niekur kitur, nėra tas pats.

Auksinė kaukė iš MIkėnų

Auksinė kaukė iš MIkėnų

Kodėl Mikėnai ir Delfai – svarbiausi senoviniai miestai be Atėnų?

Du labiausiai „kitokie“ senoviniai Graikijos žemyno miestai – Mikėnai ir Delfai.

Mikėnai todėl, kad jie kone 1000 metų senesni už likusią Senovės Graikiją. Kai klestėjo Atėnai ir kiti graikų poliai, tai Mikėnai jau buvo žila senovė, apie juos sklandė tik pasakos ir legendos. Odisėjoje ir Iliadoje Troją puolė būtent Mikėnai; Odisėjas, valdovas Agamemnonas buvo mikėniečiai!

Dėl senumo Mikėnų mūrai kitokie (be jokio skiedinio vienas ant kito sudėti galingi akmenys, tradiciškai priskiriami mitiniams ciklopams). Ir Mikėnų kapai kitokie (milžiniškos kūginės salės požemiuose, kuriuose suplojus ranka aidas nenutyla ištisas sekundes).

Mikėnų kapo viduje

Mikėnų kapo viduje. Nors tam nėra pagrindo, jis vadinamas Agamemnono kapu – nes XIX a. senovės Graikiją tyrinėję archeologai itin ieškojo sąsajų su graikų mitais ir epais

O Delfai ypatingi, nes ten gyveno garsiosios pranašės, Pitijos šventikės. Visa Senovės Graikija tikėjo, kad jos tiksliai pranašauja ateitį, kad jų lūpomis kalba patsai dievas Apolonas. Tad Delfuose atsakymų ieškojo ir įsimylėjusios poros, ir visų didžiųjų polių pasiuntiniai („Kada pradėti karą?“). Poliai Delfuose pastatė savo lobynus, kuriuose kaupė dovanas Delfams, taip pat fundavo milžiniškas skulptūras. Tai kartu buvo ir dovanos Apolonui, ir tiesiog propaganda: juk į Delfus eidavo visi, ar berasi geresnę vietą pademonstruoti savo galią ir turtus?.. Daugybė tų „aukų“ šiandien laikomos Delfų muziejuje, kuris vienas turtingiausių Graikijoje. Deja, iš pačių senovės Delfų neliko daug – tik stadionas neblogai pakėlė tūkstantmečių naštą. Bet, kaip daug kur Graikijoje, gausiems turistams pastatytos informacinės lentelės vaizdžiai parodo, kaip viskas atrodė senovėje, įsivaizduoti pasidaro lengviau. Ritualas atrodė taip: apsiprausę piligrimai eidavo prie Delfų Apolono šventyklos, ant kurios laiptų dujų pauosčiusios Pitijos šventikės kažką išlemendavo nežinoma kalba, o „vertėjai“ tai išversdavo į graikiškas pranašystes. Jos visuomet būdavo neaiškios, dviprasmiškos – gal tai padėjo Delfams išlaikyti „neklystamumo“ aurą. Juk visada „po visko“ galėdavai sau pasakyti, kad pranašystė visgi išsipildė – tik buvai ją ne taip suinterpretavęs… Beje, senovės graikai tikėjo, kad Delfai – pasaulio centras, tą žymėjo „Pasaulio bambos“ skulptūra. Dar vienas eilinis posakis, kilęs iš Senovės Graikijos!

Klasikinė Delfų panorama

Klasikinė Delfų panorama

Graikijos pilys ir kovų liekanos

Antikinė Graikija tai žibėjo, kad jai skirtos pamokos viso pasaulio mokyklose, ištisi kursai universitetuose, o štai vėlesnius Graikijos istorijos tūkstantmečius išmano nebent patys graikai… Bet ir iš tų laikų liko daug gražaus.

146 m. pr. Kr. Graikiją užkariavo Roma. Viduramžiams Graikija perėjo Bizantijai, pastačiusiai nuostabius stačiatikių vienuolynus.

Vėliau Graikija tapo tikru Osmanų ir Venecijos nesantaikos obuoliu, svarbiausi graikų uostamiesčiai ėjo iš rankų į rankas. Viršum jų pastatytos galingos pilys-citadelės: ypač Korinte, Nafplijuje. Bet žemyno gilumoj Osmanai laikėsi tvirtai.

Nafplijus su pilimi viršūnėje

Nafplijus su pilimi viršūnėje

1821 m. graikai sukilo dėl nepriklausomybės nuo Osmanų. Tai buvo pirmasis sėkmingas nepriklausomybės nuo didžiųjų imperijų karas XIX a. Pirmoji Graikijos sostinė ir buvo Nafplio – ten ir vienas žaviausių senamiesčių, ir tik 1834 m. perkelta į Atėnus. Deja, daug tokių senamiesčių Graikijos žemyne neišliko: vertindami tik antikinę istoriją, graikai galbūt kaip jokia kita Europos tauta nesaugojo to, kas pastatyta Viduramžiais ar vėliau, griovė, perstatinėjo aukštesnėmis „dėžutėmis“. Atėnuose ar Salonikuose kartais jautiesi, tarsi visų amžių nuo ~200 m. iki ~1950 m. beveik nė nebuvo, tiek mažai tada pastatytų pastatų pasiekė mūsų dienas (tik cerkvės daug kur paliktos); laimė, mažesniuose miesteliuose, ypač kalnų, išlikę daugiau grožybių – pvz. Arachova prie Delfų. Ten žavūs ir vaizdai žemyn.

Arachovos miestelis prie Delfų

Arachovos miestelis prie Delfų

Visgi „Į Europos tautų eilę“ stojusi Graikija sugebėjo įgyvendinti vieną senovės graikų svajonę: 1893 m. sujungė Ėgėjo ir Jonijos jūras Korinto kanalu. Vaizdas nuo tilto į jo gylį tarp uolų tebepribloškia, nors nūdienos laivams kanalas ir gerokai per siauras.

Korinto kanalas žvelgiant nuo tilto

Korinto kanalas žvelgiant nuo tilto

Šiaurės Graikija – kalnų ir vienuolynų dermė

Važiuodami automobiliu į Šiaurės Graikiją patekome tarsi į kitą šalį. Antikos grožybės čia praretėja, užleidžia vietą didingiausiai Graikijos gamtai.

Pačioje lankytinų vietų Olimpo viršūnėje – Meteora. Tarsi kiaurai iš žemės gelmių „išdygęs“ stačių uolų miškas, puošiantis gal net daugiau albumų ir kalendorių nei Atėnų Akropolis.

Stebiu Meteoros peizažą

Stebiu Meteoros peizažą

Kiekvienas Meteoros vaizdas primena kokį fantastišką dailininko išgalvotą peizažą. Ir vaizdai iš apačios, Kalabakos miestelio, kurio daugybė viešbučių – uolų papėdėse. Ir vaizdai „kopiant“ automobiliu į plynaukštę viršuje. O labiausiai vaizdai iš ten, viršaus, nuo gausybės apžvalgos aikštelių.

Meteora būtų supergraži, jei uolomis viskas ir pasibaigtų… Bet uolų viršūnes papuošę vienuolynai daro ją nepakartojama. Stačiatikių vienuoliai ten kūrėsi Viduramžiais, kad juos būtų sunkiau pasiekti musulmonams. Į uolas tebuvo galima patekti tik specialiomis virvėmis. Ir šiandien regėjome, kaip statybines medžiagas kėlė specialiais virviniais keltuvais, bet Graikijai 1913 m. perėmus šiaurės Graikiją uolose iškalti laiptai. Slėptis nebebuvo ko.

Meteoros vienuolynas su keltuvu į jį

Meteoros vienuolynas su keltuvu į jį

Šiandien veikia šeši vienuolynai. Kiekvieną dieną dalis vienuolynų uždaryta, bet tai nelabai svarbu, nes patekęs į bet kuriuos du gali pajusti Meteoros vienuolynų gyvenimą: centrinį kiemą, cerkvę jo viduje. Mes buvome Varlamo (373 m aukščio uolos viršūnėje) ir Šv. Stepono vienuolynuose (510 m). Viskas kruopščiai suremontuota, kone išlaižyta: Graikijoje religija labai gyva, aukų ir pastangų jai niekados netrūksta.

Meteora iš apačios

Meteora iš apačios

Didingos Gamtos ir Tikėjimo „santuoka“ Šiaurės Graikijoje atsikartoja dar ne vienoje vietoje.

Vikoso tarpeklyje vyrauja Gamta: giliausias pasaulyje tokio siaurumo tarpeklis (giliausioje vietoje šlaitai siekia iki 1350 m aukštį; kanjono plotis yra iki 2500 m). Aišku, ji dar žavesnė, kai paskatinta Tikėjimu: tarkime, žvelgti į tarpeklį iš pusiau apleisto Šv. Paraskevės vienuolyno tarpeklio šlaituose ties Monodendrio kaimu. Bet nuostabių vaizdų regėjom ir daugiau: Vikoso kaime ar prie Papingo, kur tarpeklio šlaitai ir krenta žemyn, ir kyla į viršų. Tas regionas vadinamas Zagorohoria ir garsėja ne tik tarpekliu, bet ir senais akmeniniais kaimais.

Vikoso tarpeklis žvelgiant iš Vikoso kaimo

Vikoso tarpeklis žvelgiant iš Vikoso kaimo

Šiaurės Graikijoje stūkso ir Atonas. Nors tai – 2033 m aukščio kalnas, ilgu pusiasaliu išsišovęs į Ėgėjo jūrą, ten Gamtą neabejotinai nustelbia Tikėjimas. Mat Atonas – pasaulyje lygių neturinti vienuolių respublika, „stačiatikių Vatikanas“. Teoriškai jis priklauso Graikijai, bet autonomiją turi tokią, kad praktiškai ten išvis jautiesi išvykęs iš Europos. Mat į Atoną neįleidžiamos jokios moterys, ten nevalgoma mėsa, galima atvykti tik laivu, o „šalį“ kartu valdo dvidešimt vienuolynų. Per dieną gali patekti tik labai nedaug nestačiatikių ir vienu leidimą gavusių piligrimų buvau aš. Tai viena tų patirčių, kurių nėra su kuo sulyginti: nakvoti miestų dydžio Viduramžių vienuolynuose, kurie nakčiai rakinami, tylomis iš jų balkonų stebėti kalnus ir jūrą… Apie Atoną parašiau atskirą straipsnį.

Simono Petro vienuolynas, vienas garsiausių Atone, primena net Potalos rūmus Tibete

Simono Petro vienuolynas, vienas garsiausių Atone

Atonas – tik vienas trijų Chalkidikės pusiasalių-pirštų. Kiti du – pagrindinės Graikijos žemyno kurortų zonos. Kurortų Graikijos žemyne nemažai, bet daugelis jų tarnauja patiems graikams, o Chalkidikė traukia turistus ir iš Lietuvos.

Kurortas Chalkidikėje

Kurortas Chalkidikėje

Nors į Šiaurės Graikiją važiavome iš Atėnų, šis regionas turi ir savo vartus – Salonikus. Tai tokie „miniatėnai“, tik dar problematiškesni: ten nėra metro, o su parkingu centre taip striuka, kad automobilį YMCA parkinge teko statyti į specialų robotinį liftą, kuris jį nugabeno į „lentyną“ požemyje. Tokius dalykus iki tol buvau matęs tik Azijoje… Tačiau Salonikai ir kiek pigensi, o pramogų ir valgių aplinkui jų ilgą pakrantę – gausu. Iš senamiesčio belikę pavieniai objektai, kaip Baltasis bokštas ar Šv. Sofijos katedra, esą pastatytas pagal garsųjį Stambulo soborą (panašu tik iš vidaus).

Salonikų centro krantinė. Kadaise čia būta žavaus senamiesčio.

Salonikų centro krantinė. Kadaise čia būta žavaus senamiesčio.

Prie imperatoriaus Galerijaus Salonikai ~300 m. trumpai tarnavo kaip viena keturių Romos Imperijos sostinių, tad jame yra Galerijaus mauzoliejus bei Galerijaus arka, pilna jo pergales prieš persus vaizduojančių bareljefų. Bet šiaip nors Šiaurės Graikija buvo Aleksandro Makedoniečio Makedonijos, užkariavusios iki pat Indijos širdis (graikai pyksta, kai Makedonija vadinama slaviška Šiaurės Makedonija), senovinių dalykų ten mažokai likę. Vienas įdomiausių gal – atkasti Makedonijos valdovų kapai prie Verginos.

Prie Galerijaus mauzoliejaus Salonikuose

Prie Galerijaus mauzoliejaus Salonikuose

Kaip keliauti po žemyninę Graikiją?

Visus kartus po žemyninę Graikiją keliavome automobiliu. Autonuoma ten pigi – tuo tarpu tarpmiestinis viešasis transportas nėra toks pigus. Tiesa, didmiesčiuose yra didžiulės problemos su automobilio parkavimu: jei praleidi kelias dienas Atėnuose ir Salonikuose, gali būti verta tuo metu automobilio neturėti. Taip pat nepigios (tačiau kokybiškos) Graikijos magistralės: turint laiko, galima važiuoti nemokamais keliais.

Žemyninę Graikiją galima aplankyti arba per vieną kartą, arba padalinti į keletą kelionių: vieną kelionę skirti Atėnams (savaitgalis mieste), kitą pietų Graikijai ir jos Antikos grožybėms (automobiliu), trečią – šiaurės Graikijai (automobiliu, jei aktualu, su poilsiu Chalkidikėje).

Katinas ir Meteoros vienuolynas. Katinų Graikijoje gausu visur

Katinas ir Meteoros vienuolynas. Katinų Graikijoje gausu visur

Kultūrinėms kelionėms geriausias laikas – žiema. Nes Graikijos lankytinos vietos sezono metu sprogsta nuo turistų, be to, jos tada ir kainuoja brangiau. Poilsinėms kelionėms, aišku, pakankamai šilta tik vasaromis ir aplink jas.

Galima mėginti jungti žemyninę Graikiją į vieną kelionę su bent keliomis Graikijos salomis, bet tai retai kada patogu: skrydžiai ar keltai iš Graikijos žemyno į salas kartais atsieina daugiau nei skrydžiai iš toliau Europoje į Graikiją ar tas salas, o ir laiko gaištasi ne ką mažiau.

Zagorohorios regiono kaimas

Zagorohorios regiono kaimas

Kaip ten bebūtų, nors Graikija nedidelė (vos dvigubai didesnė už Lietuvą), tas faktas, kad ji šitokia geografiškai padalinta, lemia, kad labai mažai žmonių yra matę ją visą. Dažnai nuskrenda į vieną vietą, į kitą, ir tarsi Graikija jau ir matyta, tarsi jau laikas kitoms šalims… Bet Graikija – be galo įvairi. Atėnai, Meteora, Atonas, Peloponeso poliai, o galbūt ir Vikoso tarpeklis bei Delfai, visa tai yra esminiai Graikijos veidai, kurių bent vieno nematęs sunkiai gali pasakyti apkeliavęs Graikiją…

Ir čia išvardijau vien tik vietas Graikijos žemyne, salose grožybių dar daugiau, bet jos tokios įvairios, kad į vieną straipsnį jungti nė nebandyčiau…

Graikijos lankytinų vietų zonų žemyne ir įdomiausių salų žemėlapis

Graikijos lankytinų vietų zonų žemyne ir įdomiausių salų žemėlapis


Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

| 5 komentarai

Atėnai – vienas garsiausių pasaulio miestų, pakeitęs viso pasaulio istoriją!

Ar jis tikrai vertas šios etiketės? Kas ten yra dar be senovės stebuklų ir Akropolio?

Ir kaip atrodo „juodoji Atėnų pusė“?

Mano žvilgsnis į Atėnus, kur keliavau daug kartų.

Eilinis komunistų ir anarchistų protestas prie paralamento

Centrinė Atėnų Sintagmos aikštė ir parlamentas eilinio kairiųjų protesto metu

Tai – straipsnis apie Atėnus. Straipsnis apie visą Graikiją, jos kultūrą ir istoriją yra čia

Atėnai – didingas demokratijos ir filosofijos lopšys

Atėnų Akropolis – jo vaizdą atpažįsta net tie, kurie ten niekada nebuvo ir nekeliaus. Virš Atėnų iškilusi didžiulė uola, o tos uolos viršūnėje – šventyklos graikų dievams, statytos dar prieš ~2500 metų! Didysis Partenonas nekaltajai Atėnei. Mažesnis, bet svarbesnis Erechtejonas, puošta moterų statulomis kariatidėmis. Viskas pastatyta Atėnų aukso amžiuje ~500 m. pr. Kr., kai graikai buvo ką tik sutriuškinę persus, ir Atėnų valdovas Periklis, pasinaudodamas taika ir turtais, perstatė nuniokotus Atėnus į tikrą graikiško pasaulio sostinę.

Erechtejonas su kariatidėmis Akropolio viršūnėje

Erechtejonas su kariatidėmis Akropolio viršūnėje

Į Akropolį nepaliaudamos lipa minios ir minios ir minios turistų – istorijos piligrimų. Gėrisi vaizdais žemyn, mėgindami pajusti prabėgusius tūkstantmečius. Ne ką mažiau nuostabūs vaizdai atsiveria į Akropolį. Nuo gretimo Filopappou kalno, iš 3 km ilgio pėsčiųjų alėjos Akropolio papėdėje restoranų ir iš daugybės Atėnų centro daugiabučių bei viešbučių viršutinių aukštų. Rasti butą ar kambarį su balkonu į Akropolį – juokų darbas! Ir net nebūtinai labai brangu.

Akropolis žvelgiant nuo Filopapo kalno

Akropolis žvelgiant nuo Filopappou kalno

Bet tikroji Atėnų magija – ne pastatuose, o mintyse, kurios iš šio tada nedidelio miesto išplito po visą visą pasaulį. Atėnuose atsirado demokratija – tokia Demokratija, kad senovės atėniečiams, tikriausiai, jokia šiandienos šalis neatrodytų demokratiška…

Senovės Atėnuose demokratija buvo tiesioginė: sprendimus priimdavo visi atėniečiai, susirinkę drauge. O pareigūnai vietoje rinkimų būdavo skiriami burtų keliu (nes, senovės atėniečių požiūriu “rinkimai reiškia nelygybę: jie naudingi oligarchams, kadangi tik jie turi pinigų ir laiko rinkimų kampanijoms”). Valdininko dalią išmėgindavo daugelis: pavyzdžiui, faktinio Atėnų “mero” kadencija buvo 24 val., ir per gyvenimą juo galėdavai dirbti tik kartą: taigi, apie pusę visų piliečių vyrų sulaukdavo savosios “valdžios dienos”.

Prisiekusiųjų išrinkimo loterijos "automatas" Graikų Agoros muziejuje Atėnuose

Prisiekusiųjų išrinkimo loterijos “automatas” Graikų Agoros muziejuje Atėnuose

Senovės Atėnuose klestėjo ir filosofai – Sokratas, Platonas, Aristotelis. Be jų raštų iki šiol neapsieina joks universitetinis filosofijos kursas.

Deja, anų didžiaminčių dvasios geriau ir ieškoti jų knygose, o ne Atėnuose. Atėnuose iš Aristotelio filosofijos licėjaus beliko, na, kažkokios gal grindys, pamatų liekanos. Akmenys pasirodė mažiau tvarūs nei išmintingi žodžiai!

Atėnai pasaulio kultūrą gal nulėmė ne ką mažiau, nei Roma, bet Roma klestėjo ~500 metų vėliau ir buvo daug didesnė. Kai pirmąkart keliavau į Atėnus, tikėjausi „antros Romos“, todėl pradžioje Atėnais gal net šiek tiek nusivyliau. Štai iš didžiausios Dzeuso šventyklos belikusios vos kelios kolonos, šen ar ten dar stypso koks senas paminklas, nors ir tie dažnai romėnų statyti. Tik Hefaisto šventykla beveik sveika – tačiau tik todėl, kad ji ištisus amžius naudota kaip cerkvė. Tad nebuvo apleista ir „tąsoma po akmenį“ naujiems namams statyti.

Štai kas liko iš didžiausios Atėnuose Dzeuso šventyklos

Štai kas liko iš didžiausios Atėnuose Dzeuso šventyklos

Graikams jų antikinė istorija – ne šiaip pasididžiavimas, tai – jų tautos esmių esmė. Tad, nuo pat tada, kai Graikija iškovojo nepriklausomybę nuo Osmanų Imperijos ir 1834 m. Atėnai tapo jos sostine, archeologai nenuilstamai atkasinėja senųjų Atėnų didybę. Ištisus senamiesčio Plakos rajonus graikai išgriovė, kad atidengtų Graikiškąją Agorą, prieš 2300+ metų tarnavusią kaip miesto centras. Bet, jeigu ne puikios paaiškinamosios lentos, iš tų pavienių vėl pakeltų kolonų, nebūdamas archeologas, mažai ką tesuprastum…

Grafičiais apipaišytas metro Atėnuose važiuoja pro Hefaisto šventyklą

Grafičiais apipaišytas metro Atėnuose važiuoja pro Hefaisto šventyklą – vienintelis gerai išsilaikęs pastatas graikų Agoroje

Paprasčiau senųjų Atėnų didybę buvo pajusti muziejuose. Akropolio muziejuje, kur suvilkti visi Akropolyje iškasti šedevrai, nuo vazų iki didžiulių skulptūrų iki Partenono frizų bareljefų. Ir Archeologijos muziejuje, kur supervertybės vežamos jau iš visos Graikijos. Daugelyje šalių „Archeologijos muziejus“ asocijuojasi su visokiom surūdijusiom sagom, kurios žavi tik tuo, kad yra labai senos. O Atėnų muziejų skulptūros, net jei būtų nulietos šiandien, žavėtų meno gurmanus! Tiesą pasakius, žiūrint kai kuriuos laiko nepaveiktus šedevrus, kartais net sunku patikėti, kad tai sukurta 500 m. pr. Kr., o ne, tarkime, kokiais 1800 m. po Kr. Nes ir dar “visai neseniai” visa Europa kūrė panašiai, sekdama senovės graikų menininkų pėdomis.

Statulos Atėnų archeologijos muziejuje

Statulos Atėnų archeologijos muziejuje

O šiaip – kokioje gausybėje gyvenimo sričių iki šiol nejučia sekame anų laikų Atėnais! Pavyzdžiui, teatras. Kurti spektaklius pagal atėniečio Sofoklio pjeses iki šiol – režisierių garbės reikalas. Tikriausiai buvo statomos jo pjesės ir 161 m. po Kr. romėniškame Herodo Atiko teatre Akropolio pašonėje. Jis iš dalies atstatytas, pritaikytas nūdienos teatrų festivaliams. Gerėdamasis Atėnų panoramomis viršum jo akmeninių kėdžių, iš kurių tomis pat Sofoklio dramomis džiaugėsi mano pro(x74)senelių kartos atstovai, kaip niekur pajutau kokie tie Senovės Atėnai vis dėlto mums artimi…

Herodo Atiko teatras

Herodo Atiko teatras ant Akropolio šlaito

Kita vieta pajusti prabėgusių amžių trumpumą – Panatėnų stadionas, kur vykdavo Panatėnų žaidynės, panašios į olimpines (be atletų varžybų, buvo ir religinė šventė bei meno renginiai). Tiesa, stadionas atstatytas iš naujo, naudotas XIX a. atgaivintoms olimpinėms žaidynėms (dar viena erdvė, kur šių dienų pasaulis imituoja senovės Graikiją). Tik 2004 m. Atėnų olimpiadoje jame tegalėjo vykti šaudymo iš lanko rungtis, mat visoms kitoms šiuolaikinio sporto šakoms stadionas per siauras. Dar vienas skirtumas: sportininkai šiais laikais nebe nuogi. Kas praeina, kas pasilieka, kas vėl sugrįžta…

Atėnų istorija nesibaigė ir miestą užėmus romėnams (86 m. pr. Kr.) – romėnai pastatė Romėnų agorą, o Hadriano arka simboliškai skiria „graikiškuosius“ Atėnus nuo „romėniškų“. Vienoje jos pusėje iškalta “Čia yra Atėnai, senasis Tesėjo miestas”, kitoje – “Čia yra Hadriano miestas – o ne Tesėjo”. Minotaurą nukovęs Tesėjas ir kiti graikų didvyriai romėnams imponavo ne mažiau, nei patiems Atėnų graikams…

Hadriano Arka. Pro arką tolumoje matosi Akropolis

Hadriano Arka. Pro arką tolumoje matosi Akropolis

Kodėl Atėnai neturi senamiesčio, arba „kinų sienos su terasų piramidėm“

Šitokiame sename mieste tikėtumeis stebuklų iš visų visų prabėgusių amžių: ir Viduramžių, ir Naujųjų laikų. Bet vėlgi – Atėnai ne Roma. Ir ne Stambulas. Būtent Stambulas – tada Konstantinopolis – 476 m. po Kr. tapo naująja graikiškos civilizacijos sostine. Ta „Naujoji Graikija“ – Bizantijos Imperija – jau buvo krikščioniška. O aršokiems to meto krikščionims neįtiko ne tik graikų dievų šventyklos ar statulos, bet ir klasikiniai spektakliai, ir Atėnų „karūnos deimantas“ – filosofijos mokyklos.

Viskas pamažu uždaryta – Atėnų „širdys“ išplėštos. Miestas nyko, nyko iki tokio beveik kaimo. Galiausiai, 1458 m., jį užvaldė musulmonai Osmanai, laisvos graikų šalies pasaulyje nebeliko išvis. 1833 m. Atėnuose tegyveno vos 4000 žmonių: iš esmės testovėjo vien dabartinis Plakos rajonas.

Kavinės Plakos rajone

Kavinės Plakos rajone

Tik 1822 m., kai Graikija vėl iškovojo nepriklausomybę, Atėnų šlovė, it bumerangas, ėmė grįžti. Stambulas pasiliko anapus Graikijos sienų, ir laisvoje Graikijoje nebuvo miestų, garsesnių už Atėnus. „Miestelis palei Akropolį“ skubiai paverstas sostine: nutiesti platūs bulvarai, pastatyti didingi Nacionalinio universiteto, Atėnų akademijos, parlamento, prezidentūros rūmai.

XIX a. Atėnų didingi pastatai. Priekyje rūksta dūmai - anarchistai padegė šiukšliadėžes protesto metu, ugniagesiai gesina

XIX a. Atėnų didingi pastatai. Priekyje rūksta dūmai – anarchistai padegė šiukšliadėžes protesto metu, ugniagesiai gesina

Ir daugybė nuostabių puošnių vilų, kurių… seniai neliko. Dažnai jusdavau, kad Atėnuose vertinama tik ta istorija, kuriai 2000 metų ir daugiau. 100, 200 metų senumo namai trūnija, griūva ir griaunami, išskyrus cerkves.

Likusi maža cerkvytė iš laikų, kai Atėnai buvo miestelis

Likusi maža cerkvytė iš laikų, kai Atėnai buvo miestelis

Bet labiausiai Atėnus kitu miestu pavertė pokariu išsikerojusi antiparochi programa: visiems Atėnų namų šeimininkams leista atiduoti savo namus nugriovimui ir perstatymui į daugiabučius polykatoikijas, mainais tuose daugiabučiuose gaunant po keletą butų.

Keli dešimtmečiai – ir visi Atėnų rajonai virto tokiom masyvaus betono jūrom. Vienas prie kito prilipdytos 6-9 aukštų polykatoikijos be jokių pretenzijų į architektūrą sudaro tokias „kinų sienas“ su balkonais. Siaurų gatvių nepasiekia jokie saulės spinduliai, automobiliai vietomis vos prasigrūda, ir tikras Heraklio žygdarbis rasti parkingą… Laimė, metro pastatytas.

Ankšta Atėnų gatvė

Ankšta Atėnų gatvė

Atėnai gimė iš naujo be jokių ten miestų architektų, jokių zonavimų, jokių sklypų užstatymo tankio limitų, jokių statybų kokybės kontrolių… Grūdi kuo daugiau butų, kad kuo daugiau parduotum, ir koks skirtumas ar liks normalus šaligatvis ar dviračių takas! Jei kas skundžiasi „chaotiška“ kokio Vilniaus ar Kauno plėtra, senamiesčių „stiklainiais“, gal pasijus lengviau (ar kaip tik išsigąs?) pamatę, kas liko iš Atėnų…

Ir visgi tie „chaoso Atėnai“ savaip sužavėjo! Dvasios jiems suteikė vienas vienintelis statybų reikalavimas, kuris visgi buvo įrašytas į įstatymų knygas: „Jeigu pastatas aukštesnis nei šeši aukštai, kiekvienas kitas aukštas turi būti vis labiau atitrauktas nuo gatvės“. Rezultatas: polykatoikijų viršūnės – tarsi piramidės. „Piramidžių“ atsitraukimai dovanojo viršutinių aukštų butams terasas: kai kurios jų dabar tarnauja kaip šeimininkų sodeliai, kitos – vietos ramiam vakaro pasibuvimui gėrintis ryškiai apšviesto Akropolio vaizdais.

Piramidinės Atėnų polykatoikijų viršūnės

Piramidinės Atėnų polykatoikijų viršūnės

Kaip sakoma, drugelio sparno plazdėjimas vienoje pasaulio pusėje gali lemti tornadą kitoje… Taip ir ta trumputė įstatymo eilutė perkeitė visą Atėnų dvasią. Privalomos terasos reiškė, kad kiekvienoje polykatoikijoje bus ir brangesnių, geresnių butų – taigi, viršutiniuose aukštuose „nusėdo“ turtingieji, o dabar jie traukia ir AirBnB ieškančius turistus. Viduriniuose aukštuose kūrėsi „eiliniai graikai“, na o apačioje, prie purvinų, siaurų, nūnai benamių nugultų šaligatvių – iš pradžių apsigyveno studentai iš kaimų, vėliau savo smulkmenų parduotuvėles atvėrė Atėnus užplūdę imigrantai iš Bangladešo, Indijos, Afrikos.

Buto antrame nuo viršaus polikatoikijos aukšte terasoje

Buto antrame nuo viršaus polykatoikijos aukšte terasoje

Taigi, kiekvienas Atėnų pastatas – it socialinė piramidė! Skaičiau ir kritikos tokiai „socialinei atskirčiai aukštais“. Bet kiti kaip tik teigia, kad Atėnai beveik „miestas be atskirties“: juk skirtingų socialinių grupių žmonės gyvena tuose pat pastatuose, dalinasi problemomis, laiptinėmis, senais liftais, nustojančiais veikti kai kas nors bet kuriame aukšte pamiršta uždaryti duris. Kaip ten bebūtų, Atėnai tikrai smarkiai skiriasi nuo Vakarų Europos didmiesčių, kur “elitas” ir “vargšai” labiau pasiskirstę rajonais!

Parduotuvės polykatoikijų apačioje

Parduotuvės polykatoikijų apačioje

Atėnų rajonai ir jų skirtingi naktiniai veidai

Itin tankus gyvenimas Atėnų centre turi ir kitą „šalutinį poveikį“. Visur daugybė žmonių. Tragedija, kai turi važiuoti automobiliu, nardyti tarp pėsčiųjų ir nelegaliai pastatytų motociklų. Tačiau tikra komedija, kai esi pėsčias ir ieškai kur apsipirkti ar pavalgyti.

Rinka didžiulė, pasiūla didžiulė! Ir tavasis Deus Ex Machina nebrangaus graikiško (ir ne tik) maisto pavidalu – visada už kampo.

Spalvingi Psyri rajono restoranai

Spalvingi Psyri rajono restoranai

Turistai per amžius keliaudavo į Atėnus pasigrožėti jų senoviniais stebuklais. Paskui sėsdavo į autobusus ir vykdavo toliau – į Delfus, Mikėnus, Epidaurą… Pirmosiose savo kelionėsė į Graikiją taip dariau ir aš – bet kuo toliau, tuo labiau Atėnuose norisi pasilikti ilgiau.

Didžiulė konkurencija gimdo vis didesnę įvairovę: restoranai, barai, privatūs muziejai, suvenyrų prekijai ir menininkai vienas kitam per galvą lipa mėgindami pasiūlyti ką įdomesnio, spalvingesnio. Norisi trumpam prisėsti, pasinerti į vietos dvasią. Pagaliau kiekvienas iš polykaoikijų rajonų turi kažką savito: romantikai aplūžęs grafičiais ištepliotas Psyri ir žavi Monastirakio aikštė, imigrantų iš Pietų Azijos turgumi virtęs Metaksougerijas. Ir net senovės Graikiją turistams sumanūs verslininkai atskleidžia įvairiai: štai vieni įkūrė Herakleidono muziejų, kur pristatomi senovės graikų išradimai, kiti siūlo sudalyvauti spektaklyje-detektyve apie nužudymą senovės Atėnuose. Atėnų tradicija – vasaros kino teatrai po atviru dangumi; anapus ekrano iš daugybės jų matosi Akropolis.

Monastirakio aikštė su Akropoliu fone

Monastirakio aikštė su Akropoliu fone

Kitame atėnietiško gyvenimo būdo gale – Omonijos aikštės šiaurinės prieigos su narkomanais gatvėse. Ir Eksarchija. Kraštutinių kairiųjų rajonas, supantis Atėnų politechnikumą. Ir centrinė Sintagmos aikštė priešais parlamentą. Gerais laikais ten vyksta garbės sargybos keitimosi spektakliai. O blogais – bet tikrai neretais – ten atsiveria tokia Pandoros skrynia, kad baisėdamosis viską tuoj rodo viso pasaulio žinių laidos.

Na, o aš ir tai pamačiau gyvai…

Grafitis Psyri rajone protestų tema

Grafitis Psyri rajone protestų tema

Žiaurieji Atėnai: radikalų riaušės ir nebaudžiami žudymai

Pastarąjį kartą Atėnuose praleidau iš viso keturias dienas. Nusileidus oro uoste, skambėjo pranešimai „Dėl priemiestinių geležinkelių streiko traukiniai į miestą nevažiuos“. Laimė, nuomojomės automobilį, išvažiavome… Vėliau sulaukiau giminių žinučių – „Ar viskas gerai, Atėnuose šaudo?“. Tąsyk vaikščiojome po Olimpinį rajoną, toli nuo Sintagmos aikštės. 2004 m. Olimpiada, tasai Atėnų Ikaro skrydis „ne pagal kišenę“, praskolinęs Graikiją… Šiandien olimpinis rajonas atrodo toks pusiau apleistas.

Antrąją dieną taip ir nepamatėme garbės sargybos pasikeitimo Sintagmos aikštėje – trukdė netoliese šūkavusios ir atsišaukimus mėčiusios anarchistų ir komunistų grupės.

Olimpiniame Atėnų kaimelyje

Olimpiniame Atėnų kaimelyje

Kai į Atėnus vėl grįžome apkeliavę visą Graikiją, darėsi dar „gražiau“. Paskelbtas visuotinis streikas: metro vežė žmones tik į Sintagmos aikštę, kad šie galėtų protestuoti. Visi skrydžiai atšaukti.

Į Sintagmos aikštę nuėjau jau „po visko“. Tarsi koks konfeti išberti komunistų ir anarchistų atsišaukimai. Prabangaus viešbučio darbuotojai trumpam pakėlė galingas metalines žaliuzes, kad įleistų svečius vidun – ir čia pat vėl užsibarikadavo. Protestuotojai jau buvo išsiskirstę, bet eiliniai žmonės dengėsi veidus. Tuoj supratau kodėl: visur tvyrojo ašarinių dujų tvaikas, ėmė perštėti gerklę… Ką tik vyko riaušės.

Truputį pakėlus langines svečiai išleidžiami iš viešbučio. Čia nebe COVID laikai - visi dengiasi veidus nuo ašarinių dujų

Truputį pakėlus langines svečiai išleidžiami iš viešbučio. Čia nebe COVID laikai – visi dengiasi veidus nuo ašarinių dujų

Toliau ėjau centrine Stadiou gatve. Vaizdai siaubingi: visos be išimties šiukšliadėžės padegtos, atvira liepsna skubiai gesinama ugniagesių. Štai išdaužyta marmurinė siena, lauko kavinės tvorelių stiklas, apverstas viešasis tualetas, iš išverstų šiukšlių konteinerių pastatytos barikados. Nuostoliai būtų daug didesni, jei visi į Sintagmos aikštę vedančių gatvių verslai ir pastatai neturėtų pirmuosiuose aukštuose galingų it sienos metalinių langinių. Jos uždengia visą fasadą it skydas – belieka nebent išpaišyti komunistiniais šūkiais.

Už Aistės nugaros - praeiviai gesina padegtų šiukšlių barikadą

Už Aistės nugaros – praeiviai gesina padegtų šiukšlių barikadą. Visi verslai uždarę sunkias metalines langines, skirtas gynybai nuo langų daužymo ar Molotovo kokteilių

Visur pilna skydais ir bananais ginkluotos policijos. Žurnalistai nešini ne tik kameromis, o ir dujokaukėmis: jau ruošdamiesi tokiam reportažui žino, kas laukia. Kur pareigūnai nežiūri, laksto paauglių gaujos, Medūzos žvilgsniais dairosi ką čia dar sudaužius. Katės ir pelės. Šen bei ten praeina vorelė plakatais nešinų demonstrantų, šūkauja skanduotes, ir tuoj prie jų prisijungia simpatizuojantys praeiviai.

Ir tokie dalykai Atėnuose vyksta na, daug kartų į metus. Rimtesniais atvejais yra buvę ir kelis mėnesius be perstojo kasdienės riaušės. Koks Sizifo darbas remontuoti tuos šviesoforus palei Sintagmos aikštę, kuriuos vis viena per kitą streiką išdaužys!

Žurnalistai, nešini dujokaukėmis

Žurnalistai, nešini dujokaukėmis

Dar gražiau paskaičius žinių portalą vakare: „Niekam nepareikšti kaltinimai“. Lietuvoje metų metus prisimename, kaip kažkas daužė Seimo langus, už kur kas menkesnius dalykus pradedamos bylos – o čia pusę Atėnų centro vidurį dienos viešai išdaužė ir nieko. Tai kaip galima būtų tikėtis, kad tai nesikartos?

Apie tokias „smulkmenas“, kaip sienų teplionės, raginančios paleisti kokius JAV įkalintus kraštutinius kairiuosius, arba skelbiama „Turistai – lauk! Pabėgėliai laukiami!“ jau net nekalbu.

Grafičiai Eksarchijoje

Grafičiai Eksarchijoje

„Darbo žmonėm“ save vadinantys raudonieji komunistai ir „dykaduoniais“ jų pravardžiuojami juodieji anarchistai sutarimą randa tik kai reikia rėkauti prieš valdžią Sintagmos aikštėje. Be jų seniau Atėnuose dar taip marširuodavo ir fašistinė „Auksinė aušra“. Tiesa, 2020 m. ji uždrausta, jos lyderiai patupdyti į kalėjimus. Negi valdžia ėmėsi kirsti visą tą „politinių vandalų“ Gordijaus mazgą? Nė velnio, viską daužyti Atėnuose leidžiama, bet tik jeigu esi kairysis. Tada net ir už nužudymus liksi nebaudžiamas. Štai 2013 m. kraštutiniai kairieji tiesiog Atėnų gatvėje sušaudė du „Auksinės aušros“ narius – niekas tos bylos neištyrė. Užtat kai „Auksinės aušros“ šalininkas mirtinai subadė komunistuojantį reperį, visą organizaciją uždraudė, o lyderius – net (eks)parlamentarus – nuteisė nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo ką bendro su nužudymu. Charibdė mirė, tegyvuoja Scilė!

Šis atsišaukimas suderina antiturkiškas nuotaikas su komunizmu - čia remiami prieš Turkijos valdžią kovojantys kurdų maoistai

Šis atsišaukimas suderina antiturkiškas nuotaikas su komunizmu – čia remiami prieš Turkijos valdžią kovojantys kurdų maoistai

Na bet labiausiai Atėnų „raudonai juodas puvėsis“ išgąsdino, kai sekiau 2010 m. Marfin banko tragedijos istoriją. Protestuodami prieš valdžios taupymą anarchistai sviedė Molotovo kokteilius į atsitiktinį banką. Kilo didžiulis gaisras, bet gaisrinė negalėjo privažiuoti: anarchistai blokavo kelius. Gelbėtis mėginusiems banko darbuotojams minia skandavo „Dekit! Dekit!“. Rezultatas: trys banko darbuotojai žuvo, 21 sužeistas. Už šį nusikaltimą 5-10 m. kalėjimo bausmėmis nuteisti… banko vadovai! Už tai, kad neišleido darbuotojų anksčiau laiko namo, nors gi „turėjo suprasti, kad bus riaušės“. O štai įtariamieji padegimu anarchistai visi išteisinti!

Viena protestuotojų grupių eina gatve, kurioje buvo ir sudegintas bankas

Viena protestuotojų grupių eina gatve, kurioje buvo ir sudegintas bankas

Nelikus ideologinių priešų fašistų, Eksarchijos grafičiuose kairieji radikalai ginčijasi vieni su kitais. Štai vienas grafitistas savo „gatvės mene“ AirBnB simbolį prilygino makščiai, AirBnB butus – „skylėms“, o butų nuomos verslą – prostitucijai. O kažkas po apačia parašė: „Galėtum protestuoti prieš AirBnB ir nebūdamas seksistas!“. Net nusišypsojau!

Bet nemaloniausia turbūt suvokti, kad čia nėra kažkokie pavieniai marginalai – panašių pažiūrų partijos rinkimuose iškovoja milžiniškas frakcijas. Fašistai, kol gyvavo, rinkdavo beveik 10%, o visokio plauko marksistai gauna ir ~40%. „Spjovimas į tvarką“ Atėnuose prasismelkia į aukščiausius valdžios kabinetus. Štai 2011 m. Graikija nusprendė tiesiog negrąžinti 100 milijardų dolerių paskolų, o iš Europos Sąjungos reikalavo dar ne tiek paramos. Gynėsi, kad Graikijai sunku gyventi. Bet kad jie gyveno turtingiau už kone 85% pasaulio, tuo metu ir už Lietuvą. O daug neturtingesnės šalys savo skolas mokėjo, paramos tiek negavo…

Anarchistai išterliojo turistinių autobusų reklamas savo simboliais

Anarchistai išterliojo turistinių autobusų reklamas savo simboliais

Laimė, atėjus laikui skristi namo, jokio streiko nebuvo. Kitas streikas nusimatė po trijų dienų. Streikuoti suplanavo archeologai – tai atsakas į tai, kad vieną archeologą Atėnų gatvėje sumušė. Atėnuose streikams priežasčių toli ieškoti nereikia. Jais ne tik darbuotojai kovoja dėl teisių – jais ir pagerbia žuvusiuosius ar sužeistuosius, jais daro politinį spaudimą, o jei streikuoja viena darbuotojų grupė, kita, nors ir neturinti savo reikalavimų, gali prie jų prisidėti surengdama „solidarumo streiką“…

Grąžinus automobilį, autonuomos darbuotojas tarstelėjo: “Turime nuostabią praeitį, bet jokios ateities”.

Psyri rajonas vakare

Psyri rajonas vakare

Pabaigai: ar Atėnai tikrai pasikeitė?

Kai regėdavau tuos „pilietinius Atėnų gatvių karus“ ir degančius automobilius Lietuvos žinių ekranuose, visada kirbėdavo klausimas. „Kaip gi šitoks miestas, kurio žmonės kadais parodė visam pasauliui civilizacijos ir mokslo kelią, galėjo šitaip žemai pulti? Argi tie patys graikai, nugalėję persus, pabalnoję Pegasus ir draugavę su mūzom, čia dabar gyvena į skolą, gaudo kiekvieną pretekstą vengti darbo ir, geriausiu atveju, tesiekia Herostrato šlovės?“.

Kai pabuvau Atėnuose ilgiau atrodo, kad atsakymai du.

Kikladų civilizacijos skulptūros, įkvėpusios Pikasą, Atėnų archeologijos muziejuje

Kikladų civilizacijos skulptūros, įkvėpusios Pikasą, Atėnų archeologijos muziejuje

Pirmas atsakymas – Atėnai turi du veidus ir antrasis veidas visai kitoks. Kad netoli namų vyksta riaušės galėjau nujausti, kai išėjęs į terasą girdėjau kažkokius šauksmus. Bet nusileidęs žemyn į savo gatvę iš pradžių nė nesupratau, kad Graikiją apėmęs visuotinis streikas: gera pusė parduotuvių, restoranų veikė, žmonės sau gėrė kavutę kavinėse… Tik jau priėjęs Sintagmos aikštę ir tas pagrindines gatves, kuriom lėkę įtūžę komunistai ir anarchistai būtų daužę „streiklaužių langus“, kiekvieną langą ar vitriną radau uždarytą sunkiomis metalinėmis langinėmis – tarsi vartais… Bet net Atėnų archeologijos muziejus streiko metu dirbo, tik į dalį salių neįleido. „Priklauso nuo konkrečių darbuotojų“ – mums paaiškino. O gatvėmis – be jaunų vandalų Medūzos žvilgsniais – vaikščiojo ir stačiatikių vienuoliai su olimpine ramybe veiduose: jų religinguose Atėnuose visad daug…

Atėnų katedra

Atėnų katedra

Antrasis atsakymas turbūt, kad ir tie senieji Atėnai, kaip įsivaizduojame juos mes, priklauso labiau Platono idėjų pasauliui, nei kada nors buvusiai realybei. Taip, trečdalis Atėnų vydomosios valdžios valdininkų budėdavo Agoroj kiaurą naktį, „valdžia nemiegodavo“ – bet ar tikrai nebūdavo konfliktų, ar atsitiktinai išrinkti veikėjai tryško kompetencija? Ar lototronus primenančiais aparatais paskirti prisiekusieji visada spręsdavo teisingai? Bet dar iškalbingesni man visi graikų mitai. Jei apie svarbiausią dievą Dzeusą pasakojama, kaip jis išžagino visą eilę deivių, tai argi galima būtų manyti, kad eiliniai Dzeusu tikėję ir mitus apie jį kūrę graikai taip nesielgdavo? Tikriausiai jei galėčiau grįžti laiku į senovės Atėnų gatves jas regėčiau labiau kaip Augėjo arklides, o ne kaip Parnasą ar Eliziejaus laukus…

Romėniškoji Atėnų agora

Romėniškoji Atėnų agora

Daug ko, aišku, nebesužinosi. Daug kas išnyko. Net iš kokio Aristotelio raštų vos 20% pasiekė mūsų dienas; vos septynios iš daugiau nei šimto Sofoklio pjesių. Senovės Atėnai mums pažįstami geriau, nei bet koks kitas tokio laikotarpio miestas, bet kartu jie ir mįslių laukas, kurių niekada neįminsime.

Ir todėl taip žavu pamatyti Atėnus. Išlikusios istorijos tau parodys kažkokią kryptį tarsi Ariadnės siūlas – bet vaizduotei vietos visada irgi liks daug.


Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa



Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 0 komentarų

Graikija maža, bet siūlo šitiek daug! Svarbiausia pasaulio istorija, nuostabios salos, vienuolynai uolų viršūnėse…

Pasirinkti kaip ir kur keliauti į Graikiją gali būti sunku. Tad po daugybės savo kelionių sudėjau patirtį į šį kelionių vadovą.

Kur, kaip ir kada keliauti, kas įdomiausia, ar bus brangu? Kuo unikali Graikijos kultūra, kokios kainos, pliusai, minusai? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – žemiau.

Epidauro Senovės graikų teatre

Epidauro didžiausiame Senovės graikų teatre, talpinusiame ~13000 žiūrovų

Graikijos žemynas ir salos

Graikija susideda iš dviejų labai skirtingų dalių: Graikijos žemyno ir salų grandinių. Į jas daugelis keliauja atskirai.

Graikijos žemynas garsėja vienais didžiausių senovės pasaulio stebuklų: Atėnų Akropoliu, senovės graikų miestais ir šventovėmis. Taip pat – 1000 metų senumo Viduramžių vienuolynais (Atonas, Meteora) ir vienas įspūdingiausių Europoje gamtinių peizažų (Meteoros uolos, Vikoso tarpeklis). Žemyne – ir visi didžiausi Graikijos miestai.

Meteoros panorama

Meteoros panorama

O Graikijos salos žavi linksma kurortine atmosfera, jaukiais kaimais, amžinu jūros artumu. Salų Graikijoje ~6000 ir pagal jų skaičių Graikija patenka į pasaulinį penkioliktuką, nusileidžia tik gerokai didesnėms šalims! Jos čia sudaro kelis ištisus salynus, plyti iš įvairių Graikijos pusių, tad net ir „apkeliauti pagrindines salas“ vienos kelionės metu dažnai misija-neįmanoma, bet keletą gretimų galima. Populiariausios kelionei Graikijos salos: didžiausia ir svarbiausia Kreta, žavių miestukų ir saulėlydžių Santorinis, kryžininkų-riterių Rodas, pramoginis Mikonas, Hidra be automobilių, Kerkyra (angl. Corfu), Kosas, Zakintas.

Aišku, iš tikrųjų visur yra visko: ir Graikijos žemynas turi kurortų, ir Graikijos salos istorinių vietų ar didingos gamtos. Bet, visgi, norintiems kurortų ir žavaus poilsio labiau rekomenduočiau Graikijos salas, o siekiantiems kvapą gniaužiančių istorinių ir gamtinių pasaulio stebuklų – Graikijos žemyną.

Graikijos lankytinų vietų zonų žemyne ir įdomiausių salų žemėlapis

Senovės Graikijos stebuklai ir miestai

Didžiausias Graikijos koziris – jos istorija. Sena, sena istorija, laikai prieš ~2500 metų, kai Graikija davė pradžią demokratijai, filosofijai, teatrui ir dar daugybei smulkmenų, apie kurių kilmę nė nebesusimąstome. Nuo mūsų prekybos centrų pavadinimų („Akropolis“) iki maratono distancijos (nes būtent 42,195 km skyrė Maratono mūšio lauką nuo Atėnų, ir šį atstumą turėjo bėgti karys Filipidas, kad praneštų apie graikų pergalę prieš persus). Nuo žodžių mono/stereo garso sistemose (graikiškai mono – „vien tik“) iki bažnytinės eucharistijos (graikiškai evcharistou – „ačiū“). Nuo visos eilės posakių („Achilo kulnas“, „Prokrusto lova“…) iki seniausių išlikusių pjesių, kurios iki šiol statomos ir Lietuvos teatruose (Aischilas, Sofoklis, Euripidas…). Ir net Vilniaus arkikatedros architektūros stilius „nukopijuotas“ nuo senovės graikų šventyklų. Aleksandras Makedonietis ir Dzeusas, Heraklis ir Odisėja – ech, kiek daug šitos mažytės Graikijos istorijų ir legendų ir po 2500 metų žinomos viso pasaulio išsilavinusiems žmonėms!

Hefaisto šventykla Atėnuose - ir po 2000 metų šis graikų architektūros stilius įkvėpinėjo naujus pastatus Europoje ir ne tik

415 m. pr. Kr. statyta Hefaisto šventykla Atėnuose – tipinio senovės graikų stiliaus, kuris po daugiau nei 2000 metų įkvėpė klasicizmą

Bet turistams Graikijos istorija – tai, visų pirma, antikinių miestų griuvėsiai. Tiesa, Graikija civilizacijos viršūnę pasiekė kokiais 500 metų ankčiau, nei Romos Imperija, kuri paskui, 146 m. pr. Kr., Graikiją ir nukariavo. Taigi, išliko mažiau kas, nei kokioje Italijoje: iš daugelio įspūdingiausių šventyklų vos po keletą kolonų ir t.t.

Tačiau pasivažinėjęs po svarbiausius Senovės Graikijos miestus vis dar gali po kruopelytę surinkti vaizdą, kaip kadaise atrodė kiekvienas jų. Štai Epidaure (Rytų Peloponesas) supermilžiniškas IV a. pr. Kr. teatras išliko taip gerai, kad iki šiol ten vyksta spektakliai. Atėnuose, aišku, laukia Akropolis, aukštutinis miestas su didžiulėmis šventyklomis.

Atėnų Akropolis

Atėnų Akropolis

Instinktas sakytų Antikos sporto dvasios ieškoti Olimpijoje, kur vykdavo pirmosios Olimpiados. Deja, Graikijoje taip dažnai būna: garsiausi pavadinimai nereiškia, kad šiandien ten yra daugiausiai ką pamatyti. Iš Olimpijos olimpiadų stadiono belikusi tokia žolėm apaugusi dauba… O geriausiai išlikęs stadionas – Delfuose, kur irgi kas 4 metus vykdavo svarbios Pitijos žaidynės. Tiesiog, jos neatkurtos mūsų laikais, todėl mažiau garsios…

Prie Delfų stadiono

Prie Delfų stadiono

Tiesa, ir kas atrodo išlikę, nebūtinai tikra. Daug statulų, frizų, bareljefų ir kito Graikijoje išgabenta į muziejus. Į graikiškus (pvz. Akropolio ar archeologijos muziejai Atėnuose) arba, neblėstančiam graikų pykčiui, į visokių tuometinių Europos imperijų sostinių (pvz. Britų muziejų). „Tikrosiose“ vietose išgabentosios vertybės geriausiu atveju pakeistos kopijomis.

Taigi, Graikijoje tiesiog būtina užsukti į archeologijos muziejus – net jei šiaip jų nemėgstate. Nes jų virtinose rasite ne kokius ten surūdijusius kardus ar papuošalus – bet ir už žmogų gerokai didesnes skulptūras, kurios paskui įkvėpė ištisų tūkstantmečių skulptorius. Stipriausi, mano nuomone, Graikijos muziejai:
*Atėnų archeologijos muziejus, kur suvežti visos Graikijos didžiausieji šedevrai.
*Atėnų Akropolio muziejus, kur laikomi garsiausio Graikijos Akropolio meniniai šedevrai.
*Delfų muziejus, nes pas Delfų orakules visos Senovės Graikijos elitas veždavo dovanų didžiausius turtus, mat jie tikėjo, kad šių šventikių lūpomis kalba – ir ateitį pasako – pats dievas Apolonas.

Sfinksas Delfų muziejuje, kadaise stovėjęs ant aukštos kolonos ir pasitikdavęs Delfų orakulių svečius

Sfinksas Delfų muziejuje, kadaise stovėjęs ant aukštos kolonos ir pasitikdavęs Delfų orakulių svečius

Graikų „Ausko amžius“ neatsirado lygioje vietoje. Iki jo Graikijos pusiasalyje klestėjo Mikėnų civilizacija (1750-1050 m. pr. Kr.), apdainuota Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, o Kretoje – Minoanų (2000-1100 m. pr. Kr.). Galingi pilki „ciklopiniai“ Mikėnų mūrai, apvalus požeminis valdovų(?) kapas (viskas – rytų Peloponese), ir iš dalies atstatyti Kretos Knoso rūmai po kuriais, pasak legendos, gyveno Minotauras, irgi – vienos įdomiausių Graikijos vietų. Iš trečiosios, Kikladų civilizacijos, 3200-1010 m. pr. Kr. metais dominavusios Ėgėjo Jūros salose, išliko įspūdingos skulptūros, primenančios modernų meną: tiesą pasakius, jos net įkvėpė Pablo Pikaso.

Pusiau atstatyti Knoso rūmai. Iš tikrųjų visi graikų pastatai būdavo spalvingi, tik spalvos nunyko

Pusiau atstatyti Knoso rūmai Kretoje. Iš tikrųjų visi graikų pastatai būdavo spalvingi, tik spalvos nunyko

Graikijos pilys ir amžina kova dėl Graikijos

Graikijos istorija, aišku ir nesibaigė tada, kai Senovės Graikiją nukariavo Roma. Paskui buvo nuostabias cerkves palikusi graikiškos Bizantijos era (IV a. – Xi a. po Kr.), vėliau – musulmonų Osmanų valdžia (1422 m. – XIX a.), kuri dėl Graikijos nuolat kariavo su katalikais kryžininkais ir paskui venecijiečiais. Ir tie, ir anie, statė galingas pilis-tvirtoves, tokias, kaip Akrokorintas, Nafplijo pilys ar kryžinininkų centras Rodo saloje.

Akrokorinto citadelė su nuostabiais vaizdais

Akrokorinto citadelė su nuostabiais vaizdais. Rytų Peloponesas.

Galiausiai 1821 m. startavo Graikijos sukilimas už nepriklausomybę. Pirmasis toks Europoje: galima sakyti, lietuviai, lenkai ir visi kiti, paskui siekę laisvės nuo didžiųjų Europos imperijų, tiesiog ėjo graikų pramintais takais…

Apžavėti Antikos, padėti kariauti graikams už laisvę važiavo helenofilai iš visos Europos, kaip anglų poetas lordas Baironas. 1928 m. pagaliau nuo Osmanų išvaduota pietinė Graikija. Užtruko dar virš 100 metų, kol pavyko įgyvendinti „Megale Idea“ – suvienyti visas graikų žemes (Kreta ir Šiaurės Graikija prijungtos 1913-1919 m., Rodas ir aplinkinės salos – tik 1947 m.). Graikų nuomone, Megale Idea taip ir liko tik svajonė: nes 1922 m. bandymas užkariauti graikiškas Turkijos žemes baigėsi visišku fiasko (1,5 mln. graikų iš ten išvaryti į Graikiją, o 500 000 turkų mainais ištremti iš Graikijos į Turkiją). 1950 m. nepavyko ir Enosis (susijungimas) su graikų gyvenamu Kipru: ši sala 1974 m. padalinta perpus, šiaurę užvaldė Kipro turkai.

Dėl šių priežasčių turkai graikams iki šiol – priešai. Gatvėse gausu atsišaukimų prieš Turkiją, o turkiška kava Graikijoje po Kipro karo oficialiai pervadinta „graikiška kava“. Ir turkiška istorija nevertinama: daug mečečių, Osmanų eros namų tiesiog nugriauti. O kadangi Osmanų Imperija valdė Graikiją nuo pat Viduramžių, daugybėje miestų turkai sudarė daugumą gyventojų, išeina, kad žymi dalis išlikusios neantikinės senovės paversta dulkėmis…

Kaip ten bebūtų, turkai 1922 m. išvaryti, žydus išžudė naciai 1941-1944 m., ir amžina „kultūrų kryžkelė“ Graikija staiga tapo vienataute šalimi. Aišku, iki ~2000 m., kai Graikiją užplūdo imigrantai iš Afrikos ir Azijos, per ją norėdami imigruoti į Europą, bei juodadarbiai iš Albanijos ir Sakartvelo. Bet, išskyrus Atėnus ar Salonikus, tautinės įvairovės Graikijoje justi mažiau, nei Vakarų Europoje, dominuoja graikiška virtuvė, kalba ir kita.

Pavienis likęs senas namas Salonikuose tarp šiuolaikinių daugiabučių

Pavienis likęs senas namas Salonikuose tarp šiuolaikinių daugiabučių

Graikijos tikėjimas ir nuostabieji Viduramžių vienuolynai

Graikija – stačiatikių šalis, ir čia nėra “tik istorija”. Graikai – viena pačių religingiausių Europos tautų. Miestuose tave supa cerkvės, užmiestyje – vienuolynai. O šalikeles dabina tokios tarsi žaislinės cerkvytės ant kotų. Graikai jas stato ne tik žuvusiems keliuose – bet ir tiems, kurių gyvybes Dievas išgelbėjo, ir tiesiog norėdami pranešti vairuotojams, jog už posūkio laukia ir didelė cerkvė…

Du iš didžiausių Graikijos stebuklų – irgi religinės prigimties. Jei esi tipiškesnis keliautojas, labiausiai priblokš Meteora. Į tą ikoninį Graikijos vaizdą – tą stebuklingą uolų mišką – nieko panašaus pasaulyje nerasi! Man, daug mačiusiam, jis įsirėžė giliai atmintin… Šeši galingi vienuolynai stovi aukštų uolų viršūnėse. Kadaise juos galėdvai pasiekti tik virvėmis. Nurimus konfliktams su musulmonais, uolose iškalti ir laiptai – bet kroviniai iki šiol gabenami lynų keltuvais…

Vienas Meteoros vienuolynų su lynų keltuvu

Vienas Meteoros vienuolynų su lynų keltuvu

Tačiau pasaulį išragavusius keliautojus, siekiančius ko nors visai kitokio, neatrasto, netikėto, gal net labiau nei Meteora sužavės Atonas, oficialiai – Šventasis Kalnas. Tai – atskira vienuolių respublika, ploto beveik sulig Vilniaus miestu. Tai – stačiatikių Vatikanas, kur nevalgoma mėsa, draudžiama filmuoti ir maudytis jūroje, kur visi turistai (tikintys ar ne) vadinami piligrimais, nakvoja dvidešimtyje 1000 metų senumo vienuolynų ir gyvena pagal jų regulas. Nakčiai galingi vienuolynų vartai užsiveria, o dieną galima vaikščioti gražiais takais. Bet visa tai prieinama tik vyrams – moterys ir net gyvūnų patelės Šventąjį Kalną gali stebėti nebent iš laivų, kurie nepriplaukia arčiau nei puskilometris nuo stačių Atono krantų. O ir vyrų Atonas įsileidžia labai ribotą kiekį: leidimo reikia prašyti iš anksto, bet tikrai verta. Praleidęs Atone dvi neeilines dienas, parašiau atskirą straipsnį.

Simono Petro vienuolynas Atone

Simono Petro vienuolynas Atone

Graikijos gamta ir kurortai

Daugelį keliautojų iš Lietuvos Graikijos gamta vilioja visų pirma krantais. O kaipgi! Lietuva turi vos 90 km kranto 3 milijonams žmonių (3 cm žmogui), o Graikija – 15000 km krantų 9 milijonams žmonių (1600 cm žmogui)! „Kaltos“ ne tik salos-salelės, o ir visos raitytos Graikijos žemyno įlankos. Viešbutis ant jūros kranto su vaizdu į nuostabius saulėtekius ar saulėlydžius, restorano staliukai tiesiog paplūdimyje Graikijoje yra visiška norma, ir niekas negalėtų išvardyti visų Graikijos kurortų.

Tiesa, užsieniečiai koncentruojasi mažesnėje jų dalyje: Chalkidikės pusiasauliuose prie Salonikų ir keliose iš tūkstančių salų: Kretoje, Rode, Santorinyje, Kose, Korfu.

Kurortas Chalkidikėje

Kurortas Chalkidikėje

Likusi begalybė Graikijos kurortų daugiausiai tarnauja kokių atėniečių savaitgalių pramogoms. Ten viskas paprasčiau, pigiau, graikiškiau ir ne taip masiška. Išdidink „Google Maps“ kone bet kurį Graikijos kranto fragmentą – visur rasi pajūrio viešbučių, restoranų ir galėsi pralesti kelias gražias dienas ir vakarus.

Nors Dievas apdovanojo graikiją Viduržemio jūros krantais, gerų paplūdimių pagailėjo. Dauguma jų siauri, akmenuoti, išlepintam gelsvo smėliuko bristi į jūrą nelabai traukia.

Tipinis paplūdimys Graikijos kurorte (dešinėje - akmenukų ruožas, čia - kavinės staliukai)

Paplūdimys eiliniame Graikijos kurorte (dešinėje – akmenukų ruožas, čia – kavinės staliukai)

Užtat nepagailėjo stačių kalnų! Vikoso tarpeklis net pavadinamas giliausiu pasaulyje – bent jau tarp tokio pločio tarpeklių (gylis iki 1350 m, plotis iki 2500 m)! Keista, kad jis mažokai žinomas – nes stovėti viename tų akmeninių Zagorohorios regiono kaimų ar vienuolynų, žiūrėti į prarają žemyn ir tuo pačiu aukštus kalnus į viršų, stebuklingas jausmas. Kaip daug kur Graikijoje, gamta „tuokiasi“ su istorija, nes regiono kaimai – vieni jaukiausių Graikijos žemyne.

Vikoso tarpeklio fragmentas

Vikoso tarpeklio fragmentas

Šiuolaikiniai Graikijos miestai

Jau svajojate kaip šmirinėsite po nuostabius Graikijos didmiesčių senamiesčius? Teks labai nusivilti. Nei 3 mln. Gyventojų sostinėje Atėnuose, nei 1 mln. gyventojų Salonikuose, senamiesčių praktiškai nėra! Antikinius griuvėsius it kokios kinų sienos supa nykių betoninių daugiabučių eilės.

Viena priežastis – nuo Antikos laikų Graikijos miestai buvo gerokai apnykę (pvz. Atėnuose 1832 m. tegyveno 5000 žmonių). Bet dar didesnė – antikinės senovės išlepintiems graikams atrodo, kad jei pastatui nėra 2000 metų, tai nėra čia ko jo saugoti. Tik senosios cerkvės paliktos pamaldžioje ramybėje: Atėnuose yra net tokia, virš kurios pastatytas daugiaaukštis, bet ji liko nepaliesta…

Salonikų centro krantinė. Kadaise čia būta žavaus senamiesčio.

Salonikų centro krantinė. Kadaise čia būta žavaus senamiesčio.

O pavienės kokių 100-200 metų amžiaus vilos dažnai stypso apleistos, mačiau jas griūvant. O dauguma jų seniai virto dulkėmis: pagal valdžios programą, įgalinusią tokių namų savininkus atiduoti juos nugriovimui mainais į kelis butus daugiabutyje, kuris stovės tame pat sklype…

Graikijos didmiesčių centrai tad užstatyti taip tankiai, kad net normaliems daugiaaukščiams parkingams Salonikuose vietos mažai: mašinos keliamos liftais. Bet dėl tos žmonių jūros miestai labai gyvi, visad šalia bus parduotuvė, graikiškas gyros ar suvlaki, naktinis gyvenimas…

Naktinis gyvenimas Atėnų Psyri rajone

Naktinis gyvenimas Atėnų Psyri rajone

Kitas naujos architektūros pliusas: balkonai, terasos. Graikams jie būtinybė ir net iš daugybės pigiausių viešbučių atsiveria pribloškiami vaizdai į jūrą, kalnus, miestų panoramas. Užsakinėjant viešbutį kartais rašoma ne „Yra balkonas“, bet „Nėra balkono“ jei, dėl kažkokių priežasčių, tavo numeris „išskirtinis“. Tarsi „Nėra tualeto“…

Graikijos miestai nykūs, užtat kaimų ir miestelių Graikijoje išliko stačiau nuostabių ir įvairių. Vikoso tarpeklio regione (Zagorohoria) jie pilki akmeniniai, Santorinyje – baltai-melsvi. Gražus Nafplijo miestelis su pilimi viršūnėje – jis buvo pirmąja atkurtosios Graikijos sostine (1823-1834 m.).

Nafplijaus centras

Nafplijaus centras

Graikijos kultūra: kiek teisingi stereotipai apie graikus?

Graikai turi nekokią tinginių reputaciją. Ilgą laiką visa šalis gyveno „į skolą“ ir nesiteikė tų skolų grąžinti. Ginčijosi: „ir taip Graikija gyvena skurdžiai, nebeturi kur spaustis diržus“, kai iš tikro tuo metu graikai gyveno turtingiau, nei skolas ir palūkanas pareigingai mokėjusi Lietuva… O kur dar visi Graikijos komunistai, anarchistrai, jų riaušės, karts nuo karto parodomos viso pasaulio žinių laidose. „Ar jums viskas gerai, Atėnuose šiandien šaudė protestuotojai“ – tokias žinutes iš artimųjų gavom vienos kelionių metu.

Ir tame yra tiesos. Pastarąjį kartą keliaudamas Graikijoje per 10 dienų patyriau du streikus (viešojo transporto ir visuotinis, kai užsidaro kas tik nori), taip pat ir riaušes, teko pauostyti jau besisklaidančių ašarinių dujų, regėti padegtas šiukšliadežės, išvartytus tualetus, išdaužytus langus, radikaliausius grafičius, plakatus su kūjais ir pjautuvais. Čia dar nieko, nes per tokius protestus kartais būna ir žuvusiųjų ir sužeistųjų ir daugelis tų nusikaltimų vykdytojų lieka nenubausti. Graikų gausūs anarchistai, komunistai, fašistai (pastarųjų „Auksinė aušra“, tiesa, uždrausta) tarpusavy sutaria ne ką geriau, nei su nekenčiama valdžia, į kurią jie irgi neretai išrenkami.

Eilinis komunistų ir anarchistų protestas prie paralamento

Eilinis komunistų ir anarchistų protestas prie paralamento

Bet, toks jausmas, kiekvienam kokiam „tinginiui smurtaujančiam radikalui biurokratui“, kuris tik ir siekia preteksto skelbti streiką ar eiti siaubti gatvių, tenka bent keli labai darbštūs graikai, besišypsantys, maloniai aptarnaujantys. Graikijoje net mažiau nei kokioje Ispanijoje visokių siestų, darbo laikai ilgesni, žmonės turistams malonesni. Ir angliškai mokosi, geri kalba.

Graikija – kontrastų šalis. Na kaip gi – viena religingiausių Europoje ir kartu viena komunistiškiausių? Tai skirtingi žmonės, bet visų jų Graikijoje yra daug. Net toje pat darbovietėje: štai visuotinio streiko metu dalis Atėnų Archeologijos muziejaus salių dirbo, dalis ne: „Priklauso nuo salės darbuotojo požiūrio į streiką“.

Visgi, viską sudėjus Graikijoje tikrai jaučiausi daug, daug maloniau, nei galima būtų tikėtis pasižiūrėjus graikų radikalų atsišaukimų. Graikija labiausiai iš visų Europos šalių man primena Lotynų Ameriką: ten irgi didžiuliai kontrastai, radikalai ir darbštieji, turtuoliai ir elgetos, nykūs miestai ir puošnios bažnyčios.

Išdaužytas šviesoforas

Riaušininkų ką tik išdaužytas šviesoforas

Graikijos kainos, maistas, nakvynės

Graikija – viena pigiausių šalių tarp tų, kurių nevaldė komunistai ir patogi keliauti.

Restoranai Graikijoje gerokai pigesni nei Lietuvoje – bent jau vietinio maisto, tarp kurio dominuoja gyros ir souvlaki: lėkštėje ar pitoje pateikiama mėsa su daržovėmis ir bulvytėmis fri (norisi lyginti su turkiškais dioner kebabais, bet geriau nereikia). Pigus ir vynas, alkoholis. Dirba jie ilgai, visokių „virtuvė jau užsidarė“ negirdėjau.

Tipinis graikų maistas - tokie įvynioti gyros ar suvlaki "sumuštiniai"

Tipinis graikų maistas – tokie įvynioti gyros ar suvlaki “sumuštiniai”

Viešbučių kainos kiek didesnės, bet kokybė gera: daug variantų su nuostabiais vaizdais, balkonais. Daugelis viešbučių gana nedideli, labiau kaip šeimos verslas. Įdomu apsistoti ir AirBnB, pajusti, kaip gyvena patys graikai. Viešbučių kainos priklauso nuo sezono ir itin išbrangsta vasarą, ypač „vasarinėse“ vietose (Santorinis ir pan.).

Beje, Graikijoje rūkoma daugiau kur, nei esame įpratę. Kai keliavau į Graikiją pirmą kartą, būdavo rūkoma net „McDonald‘s“ (niekur kitur pasaulyje to nemačiau)…

Savo buto Atėnuose terasoje

Savo buto Atėnuose terasoje – kaip ir iš daugybės, matosi Akropolis

Lankytinų vietų kainos priklauso nuo sezono. Jei nėra tikslo gulėti prie jūros, verta atvykti žiemą (iki kovo): tada ne tik daug vietų perpus pigesnės, bet būna net ir „nemokamų dienų“ (pvz. keliaudami kovo mėnesį tokias „pagavome“ net dvi). Be to, ir turistų tada mažiau, nors kokį Atėnų Akropolį, aišku, vis tiek „užkemša“. Bet štai prie Delfų pėsčiųjų take net juostos išbraižytos, kad minios nesusidūrusios prasilenktų – tai kas būna vasaros savaitgaliais?

Verta atkreipti kelionę po Graikiją planuoti ir pagal lankytinų vietų darbo laiką, antraip gali tekti „pabučiuoti duris“. Nors viskas dirba nuo ankstyvo ryto (dažnai 8 val.), daug vietų užsidaro jau 14:30 ar 15:30, ypač nesezono metu.

Jei mokate angliškai, Graikijoje bus lengva: kalbą moka neįtikėtinai daug graikų. Nespėliosiu, kur kiaušinis, kur višta, bet Graikijoje daugiau nei kitur pietų Europoje sutikau ir anglakalbių turistų (iš JAV, Didžiosios Britanijos).

Pardavėjas Atėnuose

Pardavėjas Atėnuose

Kaip keliauti po Graikiją

Jei keliauji į žemyninę Graikiją, pagrindiniai šalies vartai – Atėnų oro uostas, į kur skrenda daug aviakompanijų. Antras variantas – Salonikai. Kai kas atvažiuoja ir automobiliu, bet atstumas iš Lietuvos ~2500 km. Kažin ar verta, nes autonuma pačioje Graikijoje gali būti pigi, ypač nesezonu.

Na o kaip keliauti po Graikijos salas atsakymų tiek, kiek Graikijoje salų… Daug salų turi savo oro uostus, į kurias yra tiesioginiai reisai iš kitur Europoje. Tarp salų kelia ir keltai. Į daugelį salų yra keltai iš Pirėjo uosto prie Atėnų. Iš Atėnų siūlomi ir vidiniai skrydžiai.

Stačiatikiškos freskos, graikų menas

Stačiatikiškos freskos, graikų menas

Graikijos žemyninę dalį išvagojusios puikios automagistralės, yra ir autobusų ir traukinių tinklai. Tiesa, viešojo transporto darbuotojai Graikijoje gana dažnai streikuoja, o jei kelionė suplanuota padieniui, ir dienos streikas gali sugriauti visus planus…

Kitas niuansas: priešingai maistui, transportas Graikijoje nėra pigus. Dėl nemažų viešojo transporto (autobusų, traukinių) kainų pasirinkau keliauti nuomotu automobiliu, išėjo pigiau. Bet be benzino išlaidų dar laukė ir mokamos nepigios automagistralės. O vidinis skrydis iš Atėnų į netolimą salą nesunkiai gali atsieiti brangiau, nei skrydis iš kokio Londono į Atėnus…

Ankšta Atėnų gatvė

Ankšta Atėnų gatvė

Taip pat didmiesčiuose – problemos su parkavimu, jis brangus. Taigi, nors Graikijos užmiestį geriausiai patirti automobiliu, po Atėnus verta keliauti kokybišku metro.

Brangiausias, bet visgi labai populiarus kelionės po Graikiją būdas – jachtos. Na, kur kitur turtingoje ir saugioje Europoje rasi tokią tam palankią geografiją: nedidelis paplaukimas ir jau kita sala, kiti vaizdai, kitos istorijos, bet visur yra kokybiška infrastruktūra.


Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Atonas – paskutinė Viduramžių vienuolių respublika

Atonas – paskutinė Viduramžių vienuolių respublika

| 4 komentarai

Ar žinojote, kad Europoje yra respublika, kurioje niekas nevalgo mėsos ir į kurią neįleidžiamos moterys? Tai – šventasis Atono kalnas. Stačiatikių Vatikanas. Paskutinė Europos vieta, “įstrigusi” Viduramžiuose, kur gamta, ramybė ir tikėjimas vis dar triumfuoja prieš visokeriopą progresą.

Į Atoną galima patekti tik su specialiu leidimu, kurių išduodama labai mažai: įleidžiami vos 10 nestačiatikių per dieną. Vienu jų tapau ir aš.

Kelionė į Atoną tikrai nėra “eilinis turizmas”. Atone teko ir keltis 1:50 ryto suskambus vienuolyno gongams, ir žygiuoti tarp vienuolynų kalvų šlaitais, ir padėti su virtuvės darbais. Ir tuo pačiu pasinerti į save ir į Viską.

Einant taku iš vieno vienuolyno į kitą

Einant taku iš vieno vienuolyno į kitą

Kas yra Atonas? Ar tai atskira šalis?

Atonas formaliai priklauso Graikijai, bet daugeliu atžvilgiu tai lyg atskira šalis, vadinama Šventuoju Kalnu (Άγιο Όρος). Ji turi savo vizas (diamonitirion leidimus), įstatymus (kurie mažai keitėsi nuo Viduramžių) ir per 2000 piliečių, davusių įžadus viename Atono vienuolynų.

Atono vienuoliai

Atono vienuoliai

O tie vienuolynai – stačiai įspūdingi! Kai kurie jų senesni nei 1000 metų. Didingi senoviniai daugiaaukščiai rūmai, stūksantys aukštai ant pakrantės uolų tarsi galingiausios pasakų pilys. Kelių dienų, kurias piligrimui leidžiama būti Atone, niekaip nebūtų užtekę aplankyti visiems ar net daugeliui vienuolynų, bet ir žvelgiant pro langus iš maršrutinio laivo (pagrindinis transportas Atone) jie tiesiog užgniauždavo kvapą.

Vienas Atono vienuolynų žvelgiant iš laivo

Vienas Atono vienuolynų žvelgiant iš laivo

Kiekvienas Atono vienuolynas – tai lyg ištisas miestas. Kiekvienas turi atskirą tvarką; jie net kalba skirtingom kalbom (graikų, rusų, serbų, bulgarų, rumunų). Bet savo “laike įstrigusią” vienuolių šalį jie apie 1000 metų valdo visi bendrai ir taikiai per savo atstovus Šventojo Kalno sostinėje Karijese.

Prie Šv. Povilo vienuolyno pagrindinio pastato

Prie Šv. Povilo vienuolyno pagrindinio pastato

Kuo išskirtinis Atonas?

Kuo išskirtinis Atonas?

Visų pirma, į Atoną neįleidžiamos jokios moterys ir net, sakoma, kai kurių gyvūnų patelės! Moterims belieka minikruizai “aplink Atoną”, kurių metu, nepriplukdomos arčiau 500 m nuo kranto, jos gali akies krašteliu išvysti Atono vienuolynų didybę. Taigi, ir man žmoną teko kelioms dienoms palikti krante…

Ouranopolis. Uostas iš kur išplaukia dauguma laivų į Atoną.

Ouranopolis. Uostas iš kur išplaukia dauguma laivų į Atoną.

Patekti į “zoną be moterų” buvo be galo keista. “Jaučiuosi, tarsi į armiją būtume pašaukti” – bendrakeleivis pasidalino mintimis kai sėdėjome “vyriškame” laive iš “tikrosios Graikijos” į Atoną. O aš iki pat savo viešnagės Atone pabaigos, eidamas į tualetus, pasąmoningai dairydavausi ženklų, kad tikrai einu į vyrų tualetą. Aišku, jų nebuvo; ne tik vienuolynuose, o ir Karijese ar pagrindiniame Atono uoste Dafnėje. Moterų nėra nei tarp vienuolių, nei tarp piligrimų-keliautojų, nei tarp kokių valytojų, pardavėjų ar laivų kapitonų – Atonas yra vienos lyties šalis.

'Vyriškame' laive į Atoną

‘Vyriškame’ laive į Atoną

Tiesa, jei, tai išgirdę, jau įsivaizduojate konfliktus ir testosterono audras, turėsiu nuvilti: Atone radau tik draugiškumą, mandagumą. O geriausias tos religingo švelnumo atmosferos įrodymas man – visi valkataujantys Atono katinai: nė vienas jų nesišalina žmonių! Nes vienuoliai juos glosto, maitina, myli…

Senyvas vienuolis Dafnėje maitina kačiukus

Senyvas vienuolis Dafnėje maitina kačiukus

Ir išvis – jokia pasaulio šalis pagarba gyvūnams neprilygsta Atonui. Nes Atone uždrausta medžioklė ir nevalgoma mėsa (tik, kartais, žuvis)!

Šiandien tai gal net atrodys “modernu”, bet tokia tvarka Atone yra nuo kadų kadais. Taigi Atonas, galima sakyti, yra seniausias pasaulyje gamtos rezervatas! Tuo žaviau buvo leistis į žygius nuo vienuolyno prie vienuolyno siaurais akmenuotais vienuolių keliukais, įspraustais tarp 2000 m aukščio Atono viršukalnės, Ėgėjo jūros, supamais žalių augalų, upelių, krioklių…

Pakeliui tarp Dafnės uosto ir Kseropotamou vienuolyno

Pakeliui tarp Dafnės uosto ir Kseropotamou vienuolyno

Beje – Atono vienuoliai labai sveiki: kaip parodė 1994-2007 m. tyrimas, čia mažai susirgimų prostatos, plaučių ir žarnyno vėžiais, širdies ligomis, Alzhaimerio liga. Ar taip yra dėl mitybos? Ramybės? Susilaikymo ir šeimos neturėjimo? Gamtos artumo? Kol kas neišsiaiškinta, tad galite spėlioti pagal savo pažiūras.

Atono sostinėje Karijese

Atono sostinėje Karijese maišosi vienuoliai, piligrimai ir darbininkai. Čia jie laukia autobusų po vienuolynus.

Kaip gyvenama Atone? Dienos pasveikinimai 2 val. ryto ir vienas valgis per dieną

Keliaudamas Atone privalėjau nakvoti kaip atonietis – vienuolynuose. Tad jų gyvenimo būdą ne šiaip pamačiau – jį pajaučiau, supratau ir išgyvenau.

Vienuolynuose tvarka įvairuoja, bet ir savaip panaši. Nakčiai visų vienuolynų vartai uždaromi – tarsi Viduramžių miestu. Kai kurie užsiveria „kartu su saulėlydžiu“, kai kurie – ir 4 val. vakaro. Visi – įskaitant ten nakvojančius piligrimus – privalo ateiti į vienuolyną iki tol. Dar kokia valanda ir suskamba varpas: nuo tada draudžiama išeiti net į vienuolyno kiemą…

Vakarui ištuštėjęs Vatopedžio vienuolyno kiemas

Vakarui ištuštėjęs Vatopedžio vienuolyno kiemas

Atonas nakčiai apmiršta taip, kaip jokia pasaulio šalis, gamta lieka visai be žmonių. Dėl beveik aklinos tamsos Šventajame Kalne regėjau daugiau žvaigždžių ir žvaigždynų, nei bet kur kitur Europoje. Tą magišką nakties dangų (ir dar daug ką) stebėdavau iš balkonų, kurie man buvo vienas nuostabiausių dalykų Atone. Kiekvienas vienuolynas turi gausybę tokių terasų – ir visos jos įrengtos taip, kad gražiausiai matytųsi kalnai ir jūra. Kad vienuoliai galėtų medituoti stebėdami gamtą.

Šv. Povilo vienuolyno balkone

Šv. Povilo vienuolyno svečių aukšto balkone

Rytas. Pažadina trankūs garsai iš vienuolyno kiemo: mediniai „gongai“ semantronai, varpai. Vienuose vienuolynuose tai prasideda 4 val. nakties. Kituose laikrodis dar nė 2 val. nakties nebūna išmušęs.

Vienas garso kėlimo prietaisų prie vienuolyno cerkvės. Vatopedžio vienuolynas.

Vienas garso kėlimo prietaisų prie vienuolyno cerkvės. Vatopedžio vienuolynas.

Šiaip ne taip įveikę miego gniaužtus, vienuoliai juodais abitais ir piligrimai klibinkščiuoja į pagrindines vienuolynų cerkves, blausiai apšviestas plevenančia ritualinių žvakių šviesa (jokios elektros). Sėdasi į auštus medinius krėslus palei sienas. Laukia orthros – tris valandas trunkantis “dienos pasveikinimas”. Ritualinės vyriškų chorų giesmės mainosi su monotoniškais graikiškais Biblijos tekstais. Pagal atėjūnui nežinomą tvarką vienuoliai stojasi iš suolų, vaikšto po cerkvę, bučiuoja ikonas, uždega ir gesina žvakes, perkelia jas iš vietos į vietą, mojuoja žarijomis besisvaidančiais smilkytuvais. Kur besėdėdavau, matydavau tik visa ko fragmentus, nes vienuolynų cerkvių architektai statydami savuosius šedevrus nesistengė, kad viskas kuo puikiausiai matytųsi (juk net ir eilinėse cerkvėse dalis apeigų vyksta už uždaro ikonostaso, tikintiesiems nematant). Vienuoliai ir taip viską žino, jie taip pasitinka kiekvieną aušrą. Mėnėsis po mėnesio, dešimtmetis po dešimtmečio…

Vakarais, aplink saulėlydį – panaši padėka Dievui už dieną maldos už saugią naktį: apodeipnonas (~1,5 val. trukmės). Kaip pasakojo stačiatikiai piligrimai, orthros ir apodeipnon – tai ritualai, bet ne mišios. Piligrimų mišiose Vatopedyje dalyvavome atskirai.

Vienuolyno cerkvė su prietaisu kviesti į ją (Šv. Povilo vienuolynas). Cerkvės viduje fotografuoti negalima, o filmuoti draudžiama visame Atone.

Vienuolyno cerkvė su semantronu kviesti į ją (Šv. Povilo vienuolynas). Prietaisas išpopuliarėjo, kai Osmanų Imperija buvo uždraudusi krikščionių bažnyčioms skambinti varpais. Cerkvės viduje fotografuoti negalima, o filmuoti draudžiama visame Atone. Anapus cerkvės – galinga pilies lygio siena

Dienos metu vienuoliai juodais abitais kimba ir į labai žemiškus darbus. Augina daržoves ir gamina maistą, stovi už prekystalių parduotuvėse ir vairuoja pikapus neasfaltuotais Atono keliais. Į pašlaičių vienuolynus stačiais laiptais ir kalnų takais iš prieplaukų gena nešulinių mulų voreles. Kaip ir prieš 100 ar 500 metų, tik taip į tuos vienuolynus užgabenamas maistas ir kitos būtinybės.

Naujosios sketės uoste nešuliniai gyvūnai laukia, kol laivas atplukdys krovinį

Naujosios sketės uoste nešuliniai gyvūnai laukia, kol laivas atplukdys krovinį

Kiekviename vienuolyne anksčiau ar vėliau padirbėti pakvietė ir mus, piligrimus. Ruošėme rytdienos vakarienei daržoves, šalinome lupynas, atskyrinėjome stiebus nuo lapų. Kiek daug maisto vienuolynui reikia! Darbas neprailgo, nes dirbome kartu su vienuoliais, savanoriais, darbuotojais, kitais piligrimais – proga pakalbėti. Štai tie kipriečiai jau daug metų kasmet atostogas leidžia Atone; štai tas ukrainietis IT specialistas atvyko dirbti į vienuolyną, nes ketino tapti vienuoliu, bet dabar turi “internetinį romaną” su mergina ir ruošėsi išvykti; štai tie trys broliai Australijos graikai kadaise užsuko į vienuolyną kaip piligrimai-keliautojai – ir taip susižavėjo, kad vienas po kito tapo vienuoliais… Tokie “vyriški pokalbiai” – Atono patirties dalis.

Su piligrimais iš Kipro ruošiu maistą Vatopedžio vienuolyno virtuvėje. Maistas, rodos, nesibaigia - vos sutvarkai vieną milžinišką maišą, tuoj ant stalo išpilamas kitas

Su piligrimais iš Kipro ir bendrakeleiviu ruošiu maistą Vatopedžio vienuolyno virtuvėje. Maistas, rodos, nesibaigia – vos sutvarkai vieną milžinišką maišą, tuoj ant stalo išpilamas kitas

Atono vienuolynai ir panašūs, ir skirtingi. Štai kiprietiškas Vatopedis garsėja svetingumu, ten radau dešimtis piligrimų ir ~120 įvairiataučių vienuolių, ten keliamasi ir vartai užsidaro vėliau, maitinama tris kartus per dieną.

O graikiškame Šv. Povilo vienuolyne [Αγίου Παύλου] vienintelis dienos valgis laukė ~13:30 ir vienuoliams porąsyk neįtiko, kaip laikau kojas refektorijuje (valgomajame) ir koplyčioje: ar per daug ištiesęs, ar per daug sukryžiavęs. Gal ir dėl to ten buvome vieninteliai nakvojantys piligrimai. Ir vienuolių gerokai mažiau – 36 vyrai tiesiog paskendo milžiniškame pastate, prieš eilę amžių statytame bent keliems šimtams. Visą rytą koridoriuose nesutikome nė vieno vienuolio. Mums dar davė šiek tiek vaisių, duonos ir alyvuogių – kad numalšintume alkį vakare ir ryte, bet patys vienuoliai didžiąją metų dalį valgo tik kartą į dieną.

Šv. Povilo vienuolyno kambaryje atsikėlęs prieš 2 val. ryto orthros

Šv. Povilo vienuolyno kambaryje atsikėlęs prieš 2 val. ryto orthros

Yra ir dar griežtesnių regulų: Simono Petro vienuolyne, kiti piligrimai pasakojo, reikia pavalgyti per 10 minučių ir refektorijuje draudžiama kalbėti, svečių priimama nedaug, tad tvarką prižiūrėti paprasta… Skiriasi ne tik tvarkos, bet ir ko tikimasi iš piligrimų. Štai Vatopedžio vienuolyne piligrimai valgė tuo pat metu kaip vienuoliai, skambant šventiems tekstams ir su bendra malda, o informacinė lenta kambaryje skelbė, kad “Visi piligrimai privalo dalyvauti visose religinėse apeigose”. Tačiau šiaip Vatopedyje piligrimai jautėsi laisviau: net ir trumpom rankovėm vienas vaikščiojo, nors ir negalima. Tuo tarpu Šv. Povilo vienuolyne prie įėjimo į cerkvę kabėjo užrašas: “Nestačiatikiai būti cerkvėje gali tik ne apeigų metu”; tiesa, vienuolis svečių vadovas leido eiti į orthros ir apodeipnon, bet liepė ten sėdėti prie durų. Žodžiu, Vatopedyje jautiesi labiau kaip tokiame “stačiatikybės muziejuje”: daug pamatai, sužinai, bet šiaip, būdamas tik svečias, gali gyventi kaip įpratęs (aišku, proto ribose). Šv. Povilo vienuolyne visad suvoki esąs ypatingoje Dievo garbinimo vietoje – ir visa tavo elgsena turi įsiderinti į tą šlovinimo ritmą.

Visų venuolynų tvarkų neišvardysiu, visos tos informacijos ir internete nėra. Juk vienuolynų 20, jie dar turi savo nutolusius padalinius – sketes, kalbama, kad kai kurie Atono vienuoliai išvis vos ne olose gyvena kaip atsiskyrėliai…

Mėnesiena paryčiais iš Šv. Povilo vienuolyno balkono. Jau po trijų valandų orthros.

Mėnesiena paryčiais iš Šv. Povilo vienuolyno balkono. Jau po trijų valandų orthros.

Kaip atvykti ir keliauti po Atoną?

Kelionę į Atoną reikia planuoti iš anksto. Visų pirma, privalai gauti leidimą-vizą, vadinamą diamonitirion. Kadangi piligrimų skaičius smarkiai ribotas (ne daugiau 10 nestačiatikių ir 100 stačiatikių per dieną), tai leidimo reikia prašyti labai iš anksto. Ypač per stačiatikių šventes bei sezono metu – vasarą, kai, sako, ir kelių mėnesių gali neužtekti. Aš keliavau ankstyvą pavasarį, diamonitirion paprašiau prieš tris mėnesius.

Antras žingsnis: susitarti su vienuolynais dėl nakvynių. Atone gali praleisti iki trijų naktų (bet yra būdų jau būnant vietoje viešnagę prasitęsti dar bent dviems naktims). Vieni visą tą laiką praleidžia vieno vienuolyno ramybėje (ar net grįžta ten metai iš metų). Kiti, kaip aš, kiekvieną naktį nakvoja vis kitur, pažindami visokiausius Atono veidus.

Prie Kseropotamou vienuolyno

Prie Kseropotamou vienuolyno

Nustebino, kaip Atone viskas tvarkinga, net iščiustyta. Tikėjausi nakvynės kokioje šaltoje 50 metų neremontuotoje salėje su daugybe lovų – na, bent jau kaip Šv. Jokūbo kelio valstybiniuose alberguose. “Dėl visa ko” ir tualetinio popieriaus pasiėmiau, svarsčiau ir apie striukę užsiklojimui…

Bet kiekviename vienuolyne gaudavome po atskirą kambarį mums dviems su bendrakeleiviu be pašalinių piligrimų, su rozetėmis, patalyne. Tualetas ir dušai laukė bendri – bet švarūs, su šiltu vandeniu, muilu. Nors šiaip Graikijos stačiatikių vienuolynuose vyrauja “tupimi” tualetai, piligrimams įrengti ir sėdimi.

Bendros erdvės Šv. Povilo vienuolyno piligrimų aukšte

Bendros erdvės Šv. Povilo vienuolyno piligrimų aukšte

Nepasakytum, kad pastatai šitokie seni: visuose vienuolynuose, kur buvau, vyko remontai, niekas “neužleidžiama”. Viskas taip pasakiškai išlaižyta, kad kartais net atrodydavo, tarsi tai būtų koks disneilendiškas gyvasis muziejus… Sunku pasakyti, kada statytas vienuolynas, nes jie it statomi be galo. Tai žaviai matosi pažvelgus į kranus, kuriuose kiekvienas prašalaitis gali nemokamai įsipilti geriamo vandens: ant vienų rasdavau parašytą įrengimo datą “2000”, ant kitų “1870” ir ankstesnes.

Atono vienuolynuose ir aplink gausu tokių geriamo vandens fontanų

Atono vienuolynuose ir aplink gausu tokių geriamo vandens fontanų. Čia data – 1817 m.

Į Atoną atvykstama tik maršrutiniu laivu iš “tikrosios Graikijos” pasienio miestelių – Jeriso [Ierissos] arba Ouranopolio. Jie – netoli Chalkidikės kurortų. Plaukiau iš Ouranopolio. Į laivą įleido tik parodžius diamonitirion, kurį, internete iš anksto sutvarkęs formalumus, atsiėmiau Ouranopolyje.

Į šiaurinius Atono vienuolynus galima nuplaukti tiesiai daugeliu laivų, bet toliau į pietus plaukia tik kai kurie. Kiti laivai kelionę baigia Dafnėje, pagrindiniame Atono uoste – ten reikia persėsti. O jeigu tavo vienuolynas pusiasalio gilumoje ar kitame krante, teks keliauti autobusais. Dafnė-Karijas yra nuolatinis maršrutas, o iš Karijo po vienuolynus po vidurdienio išvežioja autobusai-taksi. Jie turi grafiką (kartą per dieną), bet už juos moki lyg už taksi: yra tik viso važiavimo kaina, ji išdalinama visiems keleiviams. Pasiseka jei tądien ta kryptim važiuoja beveik pilnas autobusas! Į mūsiškį atėjo 7 žmonės iš 10, neblogai. Laivų gi aiškios kainos, bet neaiškus grafikas: rytuose jis priklauso ir nuo banguotumo, o vakaruose buvo, kad laivas stabtelėjo prieplaukoje ir 15 minučių anksčiau grafiko. Be to, laivai prieplaukose stoja tik tada, kai kas nors paprašo: jei nori įlipti pakeliui, turi užsakyti sustojimą telefonu. Šiaip telefonu, artėjant laikui, verta perklausti daugelio dalykų – ar niekas nepasikeitė.

Atono krantas su Dafnės vaizdu tolumoje. Jūra visur aplink, bet maudytis Atone draudžiama

Atono krantas su Dafnės vaizdu tolumoje. Jūra visur aplink, bet maudytis Atone draudžiama

Romantiškiausias būdas keliauti tarp vienuolynų – pėsčiomis. Pėsčiom gali eiti ir automobilių vieškeliais, ir senaisiais vienuolių takeliais. Dideli aukščių keitimaisi (juk pats Atono kalnas – 2033 m aukščio). Bet sudėtingo alpinizmo nėra. Ne visi takeliai gerai sužymėti (praverčia GPS). Startuoti gali tik atsidarius vienuolyno vartams, o finišuoti – prieš jiems užsiveriant.

Atėjęs į nakvynės vienuolyną prisistatai svečių vadovui, jis nuveda į kambarius piligrimų aukšte, duoda raktus, paaiškina vienuolyno programą. Pasako, kada orthros, mišios, apodeipnon, valgis, gal – kokia ekskursija po vienuolyną ar kiekvieno vienuolyno pasididžiavimo – jo relikvijų – garbinimas (Kristaus kryžiaus dalis, Marijos diržas, Jono Krikštytojo ranka ir pan.). Jei kas neaišku, reikia klausti – internete bent angliškai rasi tikrai mažai ką, nors jis Atone daug kur ir veikia.

Vienuolyno programa

Vienuolyno programa

Atone privalai mokėti tik už du dalykus: leidimą-vizą (diamonitirion) ir transportą (tiesa, nors tais laivais ar autobusais nukeliauji tik po kokius 10-20 km, moki tarsi vyktum gerus 50-100 km). Patiems vienuolynams mokėti nieko nereikia: jie didžiuojasi svetingumu, piligrimus apnakvindina, maitina už dyką. Galima nebent palikti auką ar padėti vienuolynui darbu. Dar gali išleisti pinigų suvenyrų parduotuvėlėse kai kuriuose vienuolynuose ar sostinėje Karijese. Karijese yra ir restoranėlių – bet valgyti juose nėra prasmės, juk viską gausi vienuolyne. Net jei esi įpratęs valgyti daugiau ar nesveikiau, gražu ir prasminga pamėginti pramisti saikingai vienuoliškai.

Nuo uosto iki Šv. Povilo vienuolyno (tolumoje) kartu su prekėmis vienuolynas parsivežė pikapo bagažinėje

Nuo uosto iki Šv. Povilo vienuolyno (tolumoje) kartu su prekėmis vienuolynas parsivežė pikapo bagažinėje

Beje, į vienuoliškus valgius įeina net… alkoholis. Iki 40-45% tradicinis gėrimas tsipouro, kurį prieš 600 metų ir išrado Atono vienuoliai. Dienomis, kai galima žuvis, laukė įvairios jūros gėrybės – kalmarai. Šiaip nemėgstu jų, bet paruošti buvo gerai.

Vatopedžio vienuoyno suvenyrų parduotuvėlėje - ir alkoholis

Vatopedžio vienuoyno suvenyrų parduotuvėlėje – ir alkoholis

Atono istorija: kaip Europoje išliko vienuolių respublika?

Atono kalnas Šventuoju tapo pamažu, dar prieš daugiau nei 1000 metų. Vis daugiau ir daugiau vienuolių čia rasdavo ramybę, grožį, įsikurdavo suvisam. XI a. jau stovėjo 46 vienuolynai, jie apjungė žemes ir jėgas į savotišką naują šalį.

Jokios istorijos audros jų nenuplovė į Viduržemio jūros vandenis. Ir 1204-1254 m. teritoriją užkariavę katalikai-kryžininkai, ir 1423-1913 m. valdžiusi Osmanų Imperija, ir net 1941-1944 m. okupavusi nacistinė Vokietija nekišo nagų prie Atono stačiatikių vienuolių. Sako, Hitleris asmeniškai garantavo jų laisvę. Gal todėl, kad jie, susirūpinę tik atsiskyrėlišku Dievo garbinimu, niekad nesikišo į jokią politiką… Šitaip Atonas išliko.

Simono Petro vienuolynas, vienas garsiausių Atone, primena net Potalos rūmus Tibete

Simono Petro vienuolynas, vienas garsiausių Atone, primena net Potalos rūmus Tibete

Kai Atoną perėmė nepriklausoma Graikija (1913 m.), ji irgi garantavo jo autonomiją. Ir net stodama į Europos Sąjungą išsiderėjo Atonui išimtį – na, juk ES lyčių lygybės teisė ir laisvas asmenų judėjimas tikrai neleistų egzistuoti “zonai be moterų”…

Ne, Atono istorija nestovėjo vietoje. Daug kas keitėsi. Pavyzdžiui, šiuo metu daugelis vienuolynų yra graikiški, tik vienas – rusiškas (Šv. Pantaleimono), vienas – bulgariškas (Zografo), vienas – serbiškas (Hilandaro), o viena sketė – rumuniška (Prodromos). Bet, tarkime, XV amžiuje daugumoje vienuolynų dominavo kitataučiai: penki vienuolynai buvo serbiški, du bulgariški, du albaniški, po vieną rusišką ir kartvelišką ir tik keturi grynai graikiški. Tai pasikeitė natūraliai keičiantis vienuolių kartoms.

Vienuolynas žvelgiant iš maršrutinio laivo (priešais sėdi vienuolis)

Vienuolynas žvelgiant iš maršrutinio laivo (priešais sėdi vienuolis, kaip ir iki pusės keleivių)

Atono aukso amžiuje XIX a. gale Atone gyveno 5000 rusų vienuolių ir tik 4000 graikų. Todėl 1913 m. Rusija net mėgino sakyti, kad iš Osmanų atkariautas Atonas turėtų priklausyti ne Graikijai, o Rusijai! Net karo laivus buvo atsiuntusi, suėmė ~1000 carui neįtikusių vienuolių onomatodoksų ir išplukdė Odeson ekskomunikuoti. Na, jei rusams tada būtų pavykę užimti Šventąjį Kalną, tikriausiai šiandien Atonas tarnautų tik kaip kokia nors uždara Rusijos laivyno bazė. Nes jau po kelerių metų Rusijoje įsigalėjo komunistai, persekiojo religiją, vienuolynus uždarė, cerkves griovė – tai ir Atone akmens ant akmens jie būtų nepalikę…

Atono sostinėje Karijese

Atono sostinėje Karijese

Bet vienu metu net atrodė, kad Atonas išnyks ir laisvojoje Graikijoje. Kokiais 1950-1960 m. naujokų noviciatuose beveik nebebuvo, o senieji vienuoliai seno ir mirė. Bet XX a. antroje pusėje prasidėjo atgimimas: gyvenimas Atone tarp senų mūrų, kalnų, jūros ir rankraščių bibliotekų vėl vilioja vis daugiau vyrų. Novicijai kitokie, nei anksčiau: daugybė jų moka angliškai, daugybė atvyksta iš tolimų, gal net ne stačiatikiškų šalių (pvz. JAV), dalis užaugo nereligingose šeimose. “Tipinis vienuolis”, kokius sutikdavau Atone, kokių 30-50 metų amžiaus, tikrai ne 70-90 m., kaip daugybėje Vakarų vienuolynų. Atono atgimimui pagelbėjo ir komunizmo griūtis: vienuolių iš buvusio “Rytų bloko” dabar tiek daug, kad daug užrašų Atone parašyti ir rusiškai, rumuniškai, kai kurie – net kartveliškai.

Įvairiakalbiai užrašai Atone

Įvairiakalbiai užrašai Atone. Beje, visi, kas tampa Atono vienuoliais, tampa ir Graikijos piliečiais, o visi vienuolynai formaliai pavaldūs Konstantinopolio patriarchui.

Tiesa, tie ~2000 šiandienių Atono vienuolių, net ir kartu su visais pagalbininkais ir piligrimais, paskęsta didžiųjų vienuolynų viduramžiškuose mūruose, statytuose gal dešimčiai kartų daugiau žmonių. Būdavo po kai kuriuos vienuolynus vaikštau valandą-kitą – ir susitinku kokius pora žmonių, it vaiduoklių mieste… Yra Atone ir apleistų pastatų, kaip Atono akademija, XVIII-XIX a. išmokslinusi žymią dalį Graikijos elito: po jos griuvėsius vaikščiojome vienut vienutėliai. Bet daugelyje vietų tiesiog atmosfera pasikeitė: vietoje gyvenimo „susispaudus“ – milžiniškos erdvės kiekvienam vienuoliui ir svečiui. Tarsi patalpos bendros, bet, bent nesezonu, beveik turėdavome ištisą aukštą sau.

Apleistoje Atono akademijoje prie Vatopedžio vienuolyno

Apleistoje Atono akademijoje prie Vatopedžio vienuolyno. Tik cerkvė ten sveika – joms Graikijoje neleidžiama griūti

Keliaudamas po Atoną, nejučia mintyse lyginau piligrimystę ten su Šv. Jokūbo keliu. Gal todėl, kad buvau šiuo ką tik praėjęs. Bet panašumų tikrai daug. Ir ten, ir čia tu visiems esi Piligrimas – nesvarbu kokiais tikslais atvykai, kokio tikėjimo esi. Ir ten, ir čia gali vaikščioti nuostabiausiais peizažais tarp nakvynių su kitais piligrimais. Tiek ten, tiek čia daug vietos mąstymui, kelionei į save. Ir Atonas, ir Jokūbo kelias sparčiai nyko – bet pastaruoju metu it Lozoriai prisikėlė iš mirusiųjų, sužavėjo jaunąsias kartas.

Pakeliui iš Koutloumousi vienuolyno į Karijesą

Pakeliui iš Koutloumousi vienuolyno į Karijesą

Tik Jokūbo kelias – katalikiškas, o Atonas – stačiatikiškas (bet ir ten, ir ten, laukiami visų tikėjimų piligrimai). Tik Jokūbo keliu eini viena kryptimi, o Atone maršrutus pasirenki pats.

Tik jei Jokūbo kelyje nakvoji daugiausiai kukliuose šiuolaikiniuose alberguose ar pensionuose, tai Atone – vien romantiškai didinguose senoviniuose Viduramžių vienuolynuose su pasakiškų vaizdų balkonais.

Leidimas į Atoną

Leidimas į Atoną

Ir, svarbiausia, Jokūbo kelias sezono metu vietomis plyšta nuo žygeivių – šen bei ten, deja, dvasingumas jau skęsta materializme. O Atonas dar ne toks populiarus ir, jei patekimas į jį liks ribojamas, svečiai ten niekada neužgoš vienuolių. Tačiau tikriausiai verta paskubėti: nes net jei Atonas netaps masiniu reiškiniu, kai piligrimystės Atone idėją pasigaus masės, eilės prie diamonitirion leidimų gali nusidriekti ir keleriems metams į priekį…

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,