Graikija turi tiek nuostabių salų, kad Graikijos žemyninę dalį dažnas keliautojas iš viso aplenkia.
O be reikalo – nes būtent Graikijos žemyne yra didžiausi šios šalies stebuklai!
Atėnai ir kiti senovės miestai, vienuolynai Meteoros uolų viršūnėse, vienas giliausių pasaulyje Vikoso tarpeklis, Chalkidikės kurortai ir šventasis Atono kalnas.
Per kelias keliones apvažiavęs visą Graikijos žemyną automobiliu, grožybes ir informaciją sudėjau į šį vieną straipsnį.
Tai – straipsnis apie žemyninę Graikiją. Straipsnis apie visą Graikiją, jos kultūrą ir istoriją yra čia
Atėnai ir senovės graikų poliai aplinkui
Atėnų Akropolis. Ar begali turėti Graikija geresnį simbolį? Įspūdinga uola, karūnuota prieš 2500 metų statytomis šventyklomis deivei Atėnei ir Poseidonui. O papėdėje – teatrai garsiausių Antikos dramaturgų pjesėms, olimpiadai beveik prilygusių Atėnų žaidynių stadionas, senųjų Atėnų agora, filosofijos mokyklos, kuriose dėstė Platonas ar Aristotelis… Tiesa, iš daug ko belikę tik pavienės kolonos, iš kitko – tik grindys ir sienų apačios, o įspūdingiausi šedevrai – Akropolio ir Archeologijos muziejuose.
Kartu Atėnai – ir labai gyvas miestas su trim pusėm, kurias visas patyriau. Poetiškoji – tai it iš gausybės rago miesto svečią apsupantys išradingi barai, restoranai ir privatūs muziejai, antikiniai paminklai ir kalvos su nuostabiais vaizdais. Proziškoji – senų rajonų vietoje pastatyti nuobodūs daugiabučiai. Ir tragiškoji – komunistai, anarchistai, reguliarios riaušės ir streikai: patyriau savo kailiu. Na, visam Graikijos žemyne to yra, bet Atėnų Sintagmos aikštė – to širdis. „Kas yra kas“ Atėnuose, aprašiau atskirame straipsnyje, nes įdomybių ten per daug, kad tilptų čia.
Atėnų istorija tokia žymi, kad daug kas klaidingai mano, jog jie visuomet buvo šalies sostinė. Tai – netiesa! Senovės Graikija sostinės neturėjo išvis, ji susidėjo iš atskirų miestų-valstybių (polių). Atėnai buvo garsiausi, Akropolio statybos laikais (~447-432 pr. Kr.) išgyveno aukso amžių, vedė į priekį pasaulio filosofiją ir meną – bet šiaip jie buvo tik vienas miestas iš daugelio, ir vos keli dešimtmečiai po didžiausios Akropolio švetyklos Partenono atidarymo pralaimėjo karą diktatoriškai sukarintai Spartai.
Iki daugelio kitų svarbiausių polių nuo Atėnų galėjome nuvažiuoti automobiliu vos per valandą-kitą. Dauguma jų – Peloponeso pusiasalyje. Visi jie buvo savaip panašūs: na, gal teatrai skirtingo dydžio, gal pagrindinės šventyklos dedikuotos kitiems dievams. Tačiau didžiausias skirtumas šiandien – kas ir kiek iš senosios didybės pasiekė mūsų dienas.
Pavyzdžiui, Epidauras garsėja teatru, tačiau sveikatos dievo Asklepijaus garbinimo miestas aplink sunykęs. Belieka skaityti istorijas ant informacinių lentų. Pasirodo, tas pastatas, iš kurio belikusios kelios kolonos, veikė tarsi ligoninė, bet gydoma buvo taip: po ritualo atsiguli ten, užmiegi ir tikiesi susapnuoti Asklepijų, kuris tave sapne ir pagydys… Mėgstame idealizuoti senovės Graikiją kaip mokslo ar filosofijos tėvynę, bet kasdienė eilinių graikų gyvenimo pasaulėžiūra panėšėdavo labiau į kokių šiandienos Afrikos genčių tikėjimus, nei aristoteliškas Tiesos paieškas…
Sunijaus pusiasalyje išlikę daugiau didelių šventyklos kolonų. Olimpijoje – senųjų olimpiadų stadionas. Visgi, jei nesi archeologijos ir Senovės Graikijos fanatas, tikriausiai tau užteks pamatyti keletą tų griuvėsių laukų, negaišti laiko visų pravažiavimui.
Ir turi susitaikyti su tuo, kad kai kuriose iš vietų, apie kurias mokeisi dar vaikystėje iš istorijos vadovėlių nėra nieko. Termopilų perėja, kur „300 spartiečių“ sustabdė persų armiją, kad pagrindinės graikų pajėgos galėtų atsitraukti, išvis neegzistuoja! Krantas pasislinko, erdvė tarp kalnų ir jūros išsiplėtė. Dabar ten – didelis laukas, sunku net įsivaizduoti, kaip tokį galima būtų „užblokuoti“. Ir net vieta, kur stovi paminklas mūšiui, Antikos laikais skendėjo Ėgėjo jūroje… Nuvilti gali ir Maratono laukas, iš kurio 490 m. pr. Kr. Filipidas bėgo į Atėnus 42 km 195 m pranešti apie pergalę Maratono mūšyje ir taip davė pradžią maratono distancijai. Sąsiauris tarp Peloponeso ir Salamino salos, kur graikų laivynas 480 m. pr. Kr. sutriuškino persus, šitaip panaikindamas jų grėsmę ir pradėdamas Atėnų aukso amžių – paprastas sąsiauris ir tiek.
Kaip yra „Jeruzalės sindromas“ ar „Stendalio sindromas“, nenustebčiau, jei yra ir koks „Graikijos sindromas“ pavadinti nusivylimui, kai kokioje nuo vaikystės išsvajotoje, pasaulio istoriją ir kultūrą lėmusioje vietoje beveik *nieko* nerandi. Na, kai kurie amerikiečiai, kurie itin mėgsta keliauti po Antikinę Graikiją, tikrai turėtų tą pajusti…
Bet visa žemyninė Graikija jokiais būdais nėra toks nuovylio laukas! Tiesiog „garsiausia / svarbiausia“ ir „įdomiausia / geriausiai išlikę“ Graikijoje, kaip niekur kitur, nėra tas pats.
Kodėl Mikėnai ir Delfai – svarbiausi senoviniai miestai be Atėnų?
Du labiausiai „kitokie“ senoviniai Graikijos žemyno miestai – Mikėnai ir Delfai.
Mikėnai todėl, kad jie kone 1000 metų senesni už likusią Senovės Graikiją. Kai klestėjo Atėnai ir kiti graikų poliai, tai Mikėnai jau buvo žila senovė, apie juos sklandė tik pasakos ir legendos. Odisėjoje ir Iliadoje Troją puolė būtent Mikėnai; Odisėjas, valdovas Agamemnonas buvo mikėniečiai!
Dėl senumo Mikėnų mūrai kitokie (be jokio skiedinio vienas ant kito sudėti galingi akmenys, tradiciškai priskiriami mitiniams ciklopams). Ir Mikėnų kapai kitokie (milžiniškos kūginės salės požemiuose, kuriuose suplojus ranka aidas nenutyla ištisas sekundes).
O Delfai ypatingi, nes ten gyveno garsiosios pranašės, Pitijos šventikės. Visa Senovės Graikija tikėjo, kad jos tiksliai pranašauja ateitį, kad jų lūpomis kalba patsai dievas Apolonas. Tad Delfuose atsakymų ieškojo ir įsimylėjusios poros, ir visų didžiųjų polių pasiuntiniai („Kada pradėti karą?“). Poliai Delfuose pastatė savo lobynus, kuriuose kaupė dovanas Delfams, taip pat fundavo milžiniškas skulptūras. Tai kartu buvo ir dovanos Apolonui, ir tiesiog propaganda: juk į Delfus eidavo visi, ar berasi geresnę vietą pademonstruoti savo galią ir turtus?.. Daugybė tų „aukų“ šiandien laikomos Delfų muziejuje, kuris vienas turtingiausių Graikijoje. Deja, iš pačių senovės Delfų neliko daug – tik stadionas neblogai pakėlė tūkstantmečių naštą. Bet, kaip daug kur Graikijoje, gausiems turistams pastatytos informacinės lentelės vaizdžiai parodo, kaip viskas atrodė senovėje, įsivaizduoti pasidaro lengviau. Ritualas atrodė taip: apsiprausę piligrimai eidavo prie Delfų Apolono šventyklos, ant kurios laiptų dujų pauosčiusios Pitijos šventikės kažką išlemendavo nežinoma kalba, o „vertėjai“ tai išversdavo į graikiškas pranašystes. Jos visuomet būdavo neaiškios, dviprasmiškos – gal tai padėjo Delfams išlaikyti „neklystamumo“ aurą. Juk visada „po visko“ galėdavai sau pasakyti, kad pranašystė visgi išsipildė – tik buvai ją ne taip suinterpretavęs… Beje, senovės graikai tikėjo, kad Delfai – pasaulio centras, tą žymėjo „Pasaulio bambos“ skulptūra. Dar vienas eilinis posakis, kilęs iš Senovės Graikijos!
Graikijos pilys ir kovų liekanos
Antikinė Graikija tai žibėjo, kad jai skirtos pamokos viso pasaulio mokyklose, ištisi kursai universitetuose, o štai vėlesnius Graikijos istorijos tūkstantmečius išmano nebent patys graikai… Bet ir iš tų laikų liko daug gražaus.
146 m. pr. Kr. Graikiją užkariavo Roma. Viduramžiams Graikija perėjo Bizantijai, pastačiusiai nuostabius stačiatikių vienuolynus.
Vėliau Graikija tapo tikru Osmanų ir Venecijos nesantaikos obuoliu, svarbiausi graikų uostamiesčiai ėjo iš rankų į rankas. Viršum jų pastatytos galingos pilys-citadelės: ypač Korinte, Nafplijuje. Bet žemyno gilumoj Osmanai laikėsi tvirtai.
1821 m. graikai sukilo dėl nepriklausomybės nuo Osmanų. Tai buvo pirmasis sėkmingas nepriklausomybės nuo didžiųjų imperijų karas XIX a. Pirmoji Graikijos sostinė ir buvo Nafplio – ten ir vienas žaviausių senamiesčių, ir tik 1834 m. perkelta į Atėnus. Deja, daug tokių senamiesčių Graikijos žemyne neišliko: vertindami tik antikinę istoriją, graikai galbūt kaip jokia kita Europos tauta nesaugojo to, kas pastatyta Viduramžiais ar vėliau, griovė, perstatinėjo aukštesnėmis „dėžutėmis“. Atėnuose ar Salonikuose kartais jautiesi, tarsi visų amžių nuo ~200 m. iki ~1950 m. beveik nė nebuvo, tiek mažai tada pastatytų pastatų pasiekė mūsų dienas (tik cerkvės daug kur paliktos); laimė, mažesniuose miesteliuose, ypač kalnų, išlikę daugiau grožybių – pvz. Arachova prie Delfų. Ten žavūs ir vaizdai žemyn.
Visgi „Į Europos tautų eilę“ stojusi Graikija sugebėjo įgyvendinti vieną senovės graikų svajonę: 1893 m. sujungė Ėgėjo ir Jonijos jūras Korinto kanalu. Vaizdas nuo tilto į jo gylį tarp uolų tebepribloškia, nors nūdienos laivams kanalas ir gerokai per siauras.
Šiaurės Graikija – kalnų ir vienuolynų dermė
Važiuodami automobiliu į Šiaurės Graikiją patekome tarsi į kitą šalį. Antikos grožybės čia praretėja, užleidžia vietą didingiausiai Graikijos gamtai.
Pačioje lankytinų vietų Olimpo viršūnėje – Meteora. Tarsi kiaurai iš žemės gelmių „išdygęs“ stačių uolų miškas, puošiantis gal net daugiau albumų ir kalendorių nei Atėnų Akropolis.
Kiekvienas Meteoros vaizdas primena kokį fantastišką dailininko išgalvotą peizažą. Ir vaizdai iš apačios, Kalabakos miestelio, kurio daugybė viešbučių – uolų papėdėse. Ir vaizdai „kopiant“ automobiliu į plynaukštę viršuje. O labiausiai vaizdai iš ten, viršaus, nuo gausybės apžvalgos aikštelių.
Meteora būtų supergraži, jei uolomis viskas ir pasibaigtų… Bet uolų viršūnes papuošę vienuolynai daro ją nepakartojama. Stačiatikių vienuoliai ten kūrėsi Viduramžiais, kad juos būtų sunkiau pasiekti musulmonams. Į uolas tebuvo galima patekti tik specialiomis virvėmis. Ir šiandien regėjome, kaip statybines medžiagas kėlė specialiais virviniais keltuvais, bet Graikijai 1913 m. perėmus šiaurės Graikiją uolose iškalti laiptai. Slėptis nebebuvo ko.
Šiandien veikia šeši vienuolynai. Kiekvieną dieną dalis vienuolynų uždaryta, bet tai nelabai svarbu, nes patekęs į bet kuriuos du gali pajusti Meteoros vienuolynų gyvenimą: centrinį kiemą, cerkvę jo viduje. Mes buvome Varlamo (373 m aukščio uolos viršūnėje) ir Šv. Stepono vienuolynuose (510 m). Viskas kruopščiai suremontuota, kone išlaižyta: Graikijoje religija labai gyva, aukų ir pastangų jai niekados netrūksta.
Didingos Gamtos ir Tikėjimo „santuoka“ Šiaurės Graikijoje atsikartoja dar ne vienoje vietoje.
Vikoso tarpeklyje vyrauja Gamta: giliausias pasaulyje tokio siaurumo tarpeklis (giliausioje vietoje šlaitai siekia iki 1350 m aukštį; kanjono plotis yra iki 2500 m). Aišku, ji dar žavesnė, kai paskatinta Tikėjimu: tarkime, žvelgti į tarpeklį iš pusiau apleisto Šv. Paraskevės vienuolyno tarpeklio šlaituose ties Monodendrio kaimu. Bet nuostabių vaizdų regėjom ir daugiau: Vikoso kaime ar prie Papingo, kur tarpeklio šlaitai ir krenta žemyn, ir kyla į viršų. Tas regionas vadinamas Zagorohoria ir garsėja ne tik tarpekliu, bet ir senais akmeniniais kaimais.
Šiaurės Graikijoje stūkso ir Atonas. Nors tai – 2033 m aukščio kalnas, ilgu pusiasaliu išsišovęs į Ėgėjo jūrą, ten Gamtą neabejotinai nustelbia Tikėjimas. Mat Atonas – pasaulyje lygių neturinti vienuolių respublika, „stačiatikių Vatikanas“. Teoriškai jis priklauso Graikijai, bet autonomiją turi tokią, kad praktiškai ten išvis jautiesi išvykęs iš Europos. Mat į Atoną neįleidžiamos jokios moterys, ten nevalgoma mėsa, galima atvykti tik laivu, o „šalį“ kartu valdo dvidešimt vienuolynų. Per dieną gali patekti tik labai nedaug nestačiatikių ir vienu leidimą gavusių piligrimų buvau aš. Tai viena tų patirčių, kurių nėra su kuo sulyginti: nakvoti miestų dydžio Viduramžių vienuolynuose, kurie nakčiai rakinami, tylomis iš jų balkonų stebėti kalnus ir jūrą… Apie Atoną parašiau atskirą straipsnį.
Atonas – tik vienas trijų Chalkidikės pusiasalių-pirštų. Kiti du – pagrindinės Graikijos žemyno kurortų zonos. Kurortų Graikijos žemyne nemažai, bet daugelis jų tarnauja patiems graikams, o Chalkidikė traukia turistus ir iš Lietuvos.
Nors į Šiaurės Graikiją važiavome iš Atėnų, šis regionas turi ir savo vartus – Salonikus. Tai tokie „miniatėnai“, tik dar problematiškesni: ten nėra metro, o su parkingu centre taip striuka, kad automobilį YMCA parkinge teko statyti į specialų robotinį liftą, kuris jį nugabeno į „lentyną“ požemyje. Tokius dalykus iki tol buvau matęs tik Azijoje… Tačiau Salonikai ir kiek pigensi, o pramogų ir valgių aplinkui jų ilgą pakrantę – gausu. Iš senamiesčio belikę pavieniai objektai, kaip Baltasis bokštas ar Šv. Sofijos katedra, esą pastatytas pagal garsųjį Stambulo soborą (panašu tik iš vidaus).
Prie imperatoriaus Galerijaus Salonikai ~300 m. trumpai tarnavo kaip viena keturių Romos Imperijos sostinių, tad jame yra Galerijaus mauzoliejus bei Galerijaus arka, pilna jo pergales prieš persus vaizduojančių bareljefų. Bet šiaip nors Šiaurės Graikija buvo Aleksandro Makedoniečio Makedonijos, užkariavusios iki pat Indijos širdis (graikai pyksta, kai Makedonija vadinama slaviška Šiaurės Makedonija), senovinių dalykų ten mažokai likę. Vienas įdomiausių gal – atkasti Makedonijos valdovų kapai prie Verginos.
Kaip keliauti po žemyninę Graikiją?
Visus kartus po žemyninę Graikiją keliavome automobiliu. Autonuoma ten pigi – tuo tarpu tarpmiestinis viešasis transportas nėra toks pigus. Tiesa, didmiesčiuose yra didžiulės problemos su automobilio parkavimu: jei praleidi kelias dienas Atėnuose ir Salonikuose, gali būti verta tuo metu automobilio neturėti. Taip pat nepigios (tačiau kokybiškos) Graikijos magistralės: turint laiko, galima važiuoti nemokamais keliais.
Žemyninę Graikiją galima aplankyti arba per vieną kartą, arba padalinti į keletą kelionių: vieną kelionę skirti Atėnams (savaitgalis mieste), kitą pietų Graikijai ir jos Antikos grožybėms (automobiliu), trečią – šiaurės Graikijai (automobiliu, jei aktualu, su poilsiu Chalkidikėje).
Kultūrinėms kelionėms geriausias laikas – žiema. Nes Graikijos lankytinos vietos sezono metu sprogsta nuo turistų, be to, jos tada ir kainuoja brangiau. Poilsinėms kelionėms, aišku, pakankamai šilta tik vasaromis ir aplink jas.
Galima mėginti jungti žemyninę Graikiją į vieną kelionę su bent keliomis Graikijos salomis, bet tai retai kada patogu: skrydžiai ar keltai iš Graikijos žemyno į salas kartais atsieina daugiau nei skrydžiai iš toliau Europoje į Graikiją ar tas salas, o ir laiko gaištasi ne ką mažiau.
Kaip ten bebūtų, nors Graikija nedidelė (vos dvigubai didesnė už Lietuvą), tas faktas, kad ji šitokia geografiškai padalinta, lemia, kad labai mažai žmonių yra matę ją visą. Dažnai nuskrenda į vieną vietą, į kitą, ir tarsi Graikija jau ir matyta, tarsi jau laikas kitoms šalims… Bet Graikija – be galo įvairi. Atėnai, Meteora, Atonas, Peloponeso poliai, o galbūt ir Vikoso tarpeklis bei Delfai, visa tai yra esminiai Graikijos veidai, kurių bent vieno nematęs sunkiai gali pasakyti apkeliavęs Graikiją…
Ir čia išvardijau vien tik vietas Graikijos žemyne, salose grožybių dar daugiau, bet jos tokios įvairios, kad į vieną straipsnį jungti nė nebandyčiau…
Visi mano kelionių vadovai po Graikiją
1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa
Naujausi komentarai