Išskleisti meniu

Brazilija

Brazilija – džiunglių ir švenčių šalis

Brazilija – džiunglių ir švenčių šalis

| 8 komentarai

Brazilija – tai didžiausios pasaulio džiunglės, galingiausios upės ir įspūdingiausi kriokliai. Pribloškiama ilga pakrantė ir platūs paplūdimiai.

Brazilija žavi ir kultūra, suvienijusia Europos, Afrikos ir Amerikos tradicijas. Brazilai geba ugningai švęsti paprastus dalykus – ir eilinį futbolo mačą, ir net sambos repeticiją.

Kartu Brazilija turi ir tamsiąją pusę: itin didelį nusikalstamumą ir socialinę atskirtį. Jos didmiesčiuose gražių pastatų išlikę mažai. Tačiau nuvykus į šalies gilumą dar galima rasti žavių miestelių, kur gyvenimas teka senąja vaga.

Savo kelionių metu aplankiau tiek ištyrinėtą, tiek ir mažiau atrastą Braziliją, vieną didžiausių pasaulio valstybių. Be to, daug dirbu su brazilais – taigi, šią kultūrą pažįstu ir iš vidaus.

Žalios kalvos, jūra, paplūdimiai: Rio de Žaneiro panorama.

Įspūdingiausios Brazilijos vietos

Brazilijos lankytinos vietos, į kurias, išnagrinėjęs daug informacijos, nutariau nuvykti:

San Paulas. Didžiausias visos Pietų Amerikos miestas. Aplink niūrų centrą su didingais, bet neretai apleistais pastatais – nesibaigiančios aukštų betoninių daugiabučių džiunglės ligi horizonto. San Paule – ir toliausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuvių rajonas (tarpukariu ten gyventi persikėlė trisdešimt tūkstančių tautiečių).

Igvasu kriokliai. Tų krioklių ten – iki 300, ir nesunkiai praleidau porą dienų žvelgdamas į vis kitas, viena už kitą įspūdingesnes vandens sroves, ir vis kitaip: iš apačios, viršaus, nuo laivelio denio, iš ten, kur apsitaško, iš Brazilijos ir gretimos Argentinos. Juk Igvasu iš 82 m aukščio krenta daugiau vandens, nei prateka visomis Lietuvos upėmis… O šalimais – fantastikos kūrinius primenanti produktyviausia pasaulyje Itaipu hidroelektrinė, kurioje turbinas suka dar septyniskart daugiau vandens, nei krenta nuo Igvasu krioklių.

Tik keleri iš šimtų Igvasu krioklių.

Amazonija. Didžiausios pasaulio džiunglės, kurių plotas – kaip 85 Lietuvų. Pati Amazonė tokia plati, kad jos krantų nejungia nė vienas tiltas, o per liūčių sezoną, kai vanduo pakyla sulig triaukščiais namais, net kito kranto vietomis nesimato. Ir visur aplink – unikalios gyvūnų, augalų rūšys. Amazonijos sostinė Manausas – milijoninis didmiestis vidury džiunglių, iš kurio net į atokesnius priemiesčius tenka keliauti laivais… Unikaliausios regiono patirtys: nakvynė hamake laivo denyje, hamake džiunglėse.

Saulėtekis virš džiunglių. Tolumoje - upė

Saulėtekis virš džiunglių. Tolumoje – Tapažoso upė, 33 kartus vandeningesnė už Nemuną ir tik vienas daugybės Amazonės intakų

Brazilijos miestas. Naujoji šalies sostinė, lėktuvo formos „ateities didmiestis“, ~1960 m. pastatytas vos per trejus metus. Jis – tarsi vienas didelis modernistinės architektūros kūrinys, viskas ten logiška ir suplanuota: nuo adresų sistemos iki rajonų paskirčių („ministerijų gatvė“, „viešbučių rajonas“, „bankų rajonas“…). Abejoju, ar gyventojams taip patogiau, bet ypatingąjį miestą pripažino… religinės „sektos“: net trys neįtikėtini milžiniški kultai čia įkūrė savo štabus.

Memorialas žymiausiems brazilams Brazilijos mieste.

Minas Žeraisas, kur prieš tris šimtus metų buvo išgaunama pusė pasaulio aukso. Tais laikais pastatyti romantiški balti kalnų miesteliai labai stačiomis tašytų akmenų gatvėmis, kupini puošnių barokinių bažnyčių ir rūmų, beveik nepakitę iki šiol.

Rio de Žaneiras, vienintelis milžiniškas pasaulio didmiestis, kurio tikroji žvaigždė yra ne pastatai, tačiau gamta: rajonus skiriantys stebuklingų formų kalnai, ilgi smėlėti paplūdimiai. Turtinga džiaugsminga kultūra – irgi visad šalia: samba, futbolas, bosa nova (nesunkiai viską patirsi per kelias dienas).

Bažnyčia sename Paračio mieste Rio de Žaneiro valsitijoje. Iki iškilo Rio, per šį turtingą miestelį buvo gabenamas Brazilijos auksas

Pantanalis. Didžiausia pasaulyje pelkė, kurioje lengviausiai Brazilijoje pamatysi gyvūnus. Bereikia užvažiuoti dienai-kitai ir išvysi šimtus kapibarų, dešimtis ūdrų ar kaimanų, agučius, šarvuočius ir kitą unikalią Amerikos gyvūniją. O, jei pasiseks – ir jaguarų, ocelotų, tapyrų, skruzdėdų. Daugelis gyvūnų visai nebaikštūs!

Klasikinis Pantanalio vaizdas - sezoniniai ežerai. Sausu metų laiku daug kur nenuplauksi, drėgnu - nenuvažiuosi.

Klasikinis Pantanalio vaizdas.

Salvadoras. Senoji Brazilijos sostinė, žavinti geriausiai Brazilijoje išsaugotu didmiesčio senamiesčiu su auksinėmis bažnyčiomis ir labai turtinga afrikine kultūra (afrikietiška pagonybė, kapoeira): mieste jo Afrikos kilmė jaučiasi labiau nei kur kitur Brazilijoje. Tiesa, Salvadoras garsėja ir nesaugumu.

Salvadoro senamiestyje

Salvadoro senamiestyje

Resifė ir Olinda. Kiek primirštas didmiestis šiaurės rytuose, turintis gražų senamiestį ir kiaurus metus karštus paplūdimius aplink.

Pietų pakrantės. Rodos begaliniai smėlėti paplūdimiai į pietus nuo San Paulo. Visokiausi kurortai: nuo Majamį primenančių dangoraižių iki gamtinių užkampių ir salų be automobilių. Tai – saugiausia, turtingiausia ir “europietiškiausia” Brazilijos dalis, kur dauguma gyventojų – imigrantų iš Europos palikuonys, o kai kurie miesteliai iki šiol alsuoja kokios vienos ar kitos Europos šalies ritmu ir net kalba jos kalba.

Balneario Kamboriu kurortas, kuriame - 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos pastatų

Balneario Kamboriu kurortas, kuriame – 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos pastatų. Joks geras būstas Brazilijos gamtoje neapsieis be hamako – ir net daugiaaukščių butuose, būna, kartais randi hamakus.

Gamtos Brazilijoje nereikia toli ieškoti

Daugumą keliautojų į Braziliją atvilioja gamta, ir ji ten visada šalia. Net didmiesčiuose pilna įvairiausių ryškiai žydinčių medžių, atklysta gyvūnų. Štai Rio de Žaneire sutikome valgyti prašiusią beždžionėlę marmozetę, ką jau kalbėti apie įvairiausius driežus, milžiniškus ir spalvingus drugius.

Šis Amazonės delfinas – laukinis, tiesiog nebijo atplaukti artyn turistų, jei yra šeriamas. Jų ten – gausybė; mačiau ir tiesiog plaukdamas upe anapus laivo borto.

Žymiausių lankytinose vietų (Igvasu kriokliai, Amazonė, Pantanalis) gamta neturi lygių visame pasaulyje, bet ir ten be pagrindinių jų įdomybių, verta ir tiesiog pasigėrėti „eiliniais“ gyvūnais ir augalais.

Pantanalio kapibaros (kairėje). Tokių matėme šimtą ir gidas jų net nerodė - jam tai taip įprasta. Bet mums toks keistas, naujas gyvūnas, kaip ir daug Pantanalio amerikietiškos faunos

Pantanalio kapibaros (kairėje). Tokių matėme šimtą ir gidas jų net nerodė – jam tai taip įprasta. Bet mums toks keistas, naujas gyvūnas, kaip ir daug Pantanalio amerikietiškos faunos

Tais, kurie žmonių nevengia ar lengvai prijaukinami. Tuo tarpu tuos, kurių mažai ir kurie gyvena džiunglėse ar prabunda naktimis (tarkime, jaguarus), pamatyti labai sunku. Kartais paprasčiau išgirsti.

Žydintis medis prie sostinės Brazilijos.

Brazilijos paplūdimių užtektų šimtui kitų šalių

Kitas Brazilijos koziris – paplūdimiai. Jie kone begaliniai: Brazilijos krantų ilgis yra 8000 km ir didžioji dalis to platūs, didingi smėlėti paplūdimiai!

Gali rasti kokių tik nori – nuo miesto paplūdimių su dangoraižiais už nugaros iki gamtos užgožtų salų. Nuo trankių neužmiegančių pramoginių kurortų iki paplūdimių, pasiekiamų tik laiveliais ar ilgais žygiais pėsčiomis. Vietos užteks visiems!

Ilha do Mel sala be automobilių

Ilha do Mel sala be automobilių

Daugelis brazilų gyvena arba pakrantėje, arba ne toliau nei 3 val. kelio iki paplūdimio. Tad paplūdimys nuo vaikystės jiems įaugęs į kraują. Jis – ir žaidimų aikštelė, ir pramogų erdvė, ir susitikimų vieta ar net intelektualių pokalbių arena. Vaikai, paaugliai, šeimos, seneliai ištisą dieną leidžia pasistatę kėdutes ir skėtį, gurkšnodami gėrimus ar sportuodami, ar mirkdami valandą-kitą jūroje. Ir tai viena retų vietų, kur turistai, turtingieji ir vargšai – kartu.

Santa Katarinos paplūdimyje porelė statosi palapinę. Taip paplūdimiuose praleidžiama visa diena

Santa Katarinos paplūdimyje porelė statosi palapinę. Taip paplūdimiuose praleidžiama visa diena

Šiauriniuose Brazilijos krantuose vasaros dienom +31, žiemos – +26. Pietiniuose – vasaros dienom +29, žiemos – +21. Reikia prisiminti, kad vasara ir žiema Brazilijoje susikeitusios vietom: t.y. pagrindinis brazilų “sezonas” yra gruodis-vasaris.

Tačiau “Gerai ten, kur mūsų nėra”. Ir dažno brazilo mistifikuota svajonė – “tikra žiema kaip Europoje”. Be pajūrio kurortų Brazilijoje gyvuoja ir “aukštumų kurortai”. Ir ne, pasiturintys brazilai ten keliauja ne vasaromis atsivėsinti: jie ten žiemoja tikėdamiesi, kad gal šie metai bus vieni tų kelių stebuklingų, kai prisninga.

Aukščiausiame Brazilijos mieste Kampos do Žordao

Aukščiausiame Brazilijos mieste Kampos do Žordao – 1600 m – kur viskas įrengta europietiška dvasia, o viešbučio restorane pilna 2003 m. sniego nuotraukų – kad nesuabejotume, jog taip *gali* būti

Brazilija milžiniška: kaip po ją keliauti

Brazilija yra penkta didžiausia pasaulio valstybė – tiek pagal plotą, tiek pagal gyventojų skaičių. Atstumai tarp nutolusių lankytinų vietų gali būti ir 1000 ar 2000 kilometrų. Jeigu pakeliui nėra ką lankyti, geriausia skristi. Vidinių skrydžių Brazilijoje daug ir nors jie brangesni, nei Europoje, jie pigesni, nei daug kur kitur Amerikoje (vienas gali kainuoti 50-150 eurų). Būtent naudodamasis vietinėmis pigių skrydžių avialinijomis aš skridau prie Igvasu krioklių, į Pantanalį, Salvadorą, Resifę, Amazoniją.

Amazonijos Karibais vadinamas Alter do Šao paupio kurortas iš besileidžiančio lėktuvo.

Amazonijos Karibais vadinamas Alter do Šao paupio kurortas iš besileidžiančio lėktuvo

Brazilijos pietryčiuose, kur žmonės gyvena tankiau, atstumai tarp lankytinų vietų mažesni. Todėl automobiliu važiavau iš šalies sostinės Brazilijos per Minas Žeraisą ir Rio de Žaneirą į San Paulą, taip pat iš San Paulo į Pietų pakrantę (Florianopolį). Galima keliauti ir tarpmiestiniais autobusais (tačiau keleiviniai traukiniai, privatizavus geležinkelius, Brazilijoje panaikinti).

Stačios gatvės Minas Žeraiso valstijos „aukso miestelyje“ Oro Prete. Šiaip Brazilijoje pagrindiniai keliai neblogi.

Visa tarpmiestinė Brazilijos transporto infrastruktūra dažnai atrodo statyta pernelyg seniai, kai dar važinėdavo mažiau kas. Net mokamose automagistralėse, pasitaiko, valandoms “klimpsti” sunkvežimių kamščiuose (tiesiog, magistralių tarp didelių miestų per mažai), o oro uostai visuomet sprogte sprogsta nuo žmonių. Bet sistema prižiūrėta.

Užsikišusi Brazilijos magistralė

Užsikišusi Brazilijos magistralė

Po Brazilijos didmiesčių centrus savo automobiliu geriau nevažinėti, nes kamščiai dideli, o automobilio statymas – labai brangus. Kur yra metro geriausia važinėti juo (deja, jis Brazilijoje retas). Autobusų sistema sudėtinga: maršrutų šimtai ir jie stotelėse nesužymėti, sąrašą galima rasti tik portugališkose internetinėse svetainėse (kažkiek padeda Google Maps, bet ne visada). Vienas pliusas: viešojo transporto stotys („terminalai“). Kone kiekvienas Brazilijos miestas tokias turi, ir beveik visi autobusų maršrutai prasideda nuo tokios stoties: pakanka į ją nuėjus pasiteirauti autobuso numerio ir platformos, ties kuria tas maršrutas stoja. Viešojo transporto stotis dažniausiai būna centre (tarpmiestinių autobusų – priemiesčiuose).

Motociklininkai užvežantys į favelas

Motociklininkai užvežantys į Rio de Žaneiro favelas – ant kalnų stūksančius lūšnynus, kur įvažiavimas tik vienas

Geresnis, aiškesnis ir saugesnis sprendimas – Brazilijoje itin stiprus „Uber“. Jei keliauji keliese, nedidelį atstumą, važiuoti „Uber“ kartais net pigiau, nei viešuoju transportu. Jei keliauji vienas ar dviese, gali naudotis „Uber Juntos“: dalintis „Uber“ su kitais ta pačia kryptimi vykstančiais žmonėmis.

Jei dar kyla noras visą Braziliją apvažiuoti automobiliu ar viešuoju transportu, kviečiu pažiūrėti šią atstumų lentelę (nuotrauka daryta prie Santaremo)

Jei dar kyla noras visą Braziliją apvažiuoti automobiliu ar viešuoju transportu, kviečiu visų pirma pažiūrėti šią atstumų lentelę (nuotrauka daryta prie Santaremo Amazonijoje)

Amazonės upių baseinas – viena paskutinių pasaulio vietų, kur dar įprasta keliauti reisiniais upių laivais. Tiesa, šios kelionės matuojamos ne valandomis, o paromis tylaus gulėjimo hamake stebint lėtai slenkančius tolimus krantus. Romantiška, bet laiko tam pritrūko. Regionui pažinti pasirinkau trumpesnes ekskursijas iš Manauso ir Santaremo, kurių metu pamačiau ir džiungles, ir gyvūniją, ir vietos indėnų tradicijas. Tarp regiono didmiesčių patogiausia skristi: keliai yra ne visur, kai kurie keliai liūčių sezono metu “paskęsta”.

Tipiški Amazonės laivai.

Tarp turto ir skurdo – vienas žingsnis

Nepaisant Brazilijos regionų įvairovės, girdėjau gerą mintį, kad patiems brazilams Brazilija susideda iš dviejų dalių. Pusė jos yra turtinga tarsi Belgija, kita pusė – skurdi lyg Indija. Turtingiausiuose rajonuose kainos (ir žmonių algos) lyg Vakarų Europoje. Skurdžiuose pigiau nei Lietuvoje, tačiau žmonių pajamos menkesnės daug labiau. Tai vadinamieji lūšnynai, arba favelos.

Oficialiai juose gyvena kas dvidešimtas brazilas, bet brėžti liniją sunku: daug rajonų ir miestelių atrodo vos kiek geriau nei favelos, o ir pačios favelos nėra tokios nevilties oazės, kaip gali pasirodyti išgirdus žodį „lūšnynas“: jose verda gyvenimas, dirbama ir švenčiama, palaikiams netinkuotiems raudonų plytų nameliams pristatomi vis nauji ir nauji aukštai. Tiesa, automatu mosuojantį jaunuolį irgi mačiau.

 Vidigalio favela Rio de Žaneire. Tiesa, pastatarojoje faveloje besiruošiant Olimpiadai situacija pagerėjo

Vidigalio favela Rio de Žaneire. Tiesa, pastatarojoje faveloje besiruošiant Olimpiadai situacija pagerėjo

Daugelį „braziliškų linksmybių“ sukūrė būtent vargšai. Rio de Žaneiro karnavalo sambos mokyklos įsikūrusios favelose, ten – ir vieni aistringiausių futbolo sirgalių. Tačiau gebėjimas linksmintis vienija luomus: gyva muzika suskamba ir prestižiniuose baruose, ir prekybos centro maisto zonoje (food court), ir nemokamuose teatruose, ir favelų aikštėse. Keliaujant po Braziliją tiesiog būtina pasinerti į kokią vietinę pramogą (futbolas, koncertai). Bet net ir tai bus tik koks dešimtadalis to įspūdžio, kurį sukelia Karnavalas – kone mėnesio trukmės beprotybės, seksualumo, šokio ir muzikos fiesta, apimanti ne vieną didįjį Brazilijos miestą. Garsiausias vyksta Rio de Žaneire (tačiau ir kiti įdomūs bei labai skirtingi), o karnavalo apogėjus – maždaug prieš Užgavėnes.

Vienas įspūdingų Rio de Žaneiro Karnavalo pasirodymų. Tai - tik viena platforma iš virš 50 per vakarą. Pasirodymas trunka virš 8 valandų ir jame dalyvauja 30 000 šokėjų spalvingiausiais kostiumais. Ir tai tik oficialioji dalis - gatvių paraduose siaučia milijonai

Vienas įspūdingų Rio de Žaneiro Karnavalo pasirodymų. Tai – tik viena platforma iš virš 50 per vakarą. Pasirodymas trunka virš 8 valandų ir jame dalyvauja 30 000 šokėjų spalvingiausiais kostiumais. Ir tai tik oficialioji dalis – gatvių paraduose siaučia milijonai

Itin mėgsta brazilai ir reikšti save per išvaizdą: daugybė žmonių vilki įvairių subkultūrų drabužiais, apsinuogina labiau nei įprasta kitur ar išvis ekscentriškai modifikuoja kūną (veido tatuiruotės, mėlyni plaukai, juodas lūpdažis ir pan.). Karts nuo karto pamatysi moterimi persirengusį vyrą – jie save vadina “travesti”. Pagal plastinių operacijų skaičių Brazilija nusileidžia tik JAV ir net kokia favelos moteris sunkiai uždirbtus pinigus gali išleisti krūtų padidinimui. Netgi prekybos centruose gali pasidaryti tatuiruotę prisileisti botokso – tarsi tai būtų kokia šukuosena ar manikiūras.

Didelės krūtinės Brazilijoje ne išimtis, o norma

Tokia moters figūra Brazilijoje nėra reta išimtis

Brazilai, remiantis apklausomis – vieni laimingiausių pasaulio žmonių. Įdomu, kad jie niekad niekur masiškai neemigruodavo. Ir šiandien gana daug brazilų geriau renkasi skursti, nei sunkiai dirbti: juodus darbus didmiesčiuose kai kur jau daro iš ispanakalbių Lotynų Amerikos šalių atvykusieji.

Sambos repeticja ruošiantis Rio de Žaneiro karnavalui vienoje miesto sambos mokyklų (jos pasižiūrėti parduodami bilietai)

Nusikaltėliai – didžiausia Brazilijos antireklama

Įsijausti į brazilišką pozityvumą labiausiai trukdo nusikalstamumas. Statistika liūdnai įspūdinga. Kas devinta pasaulio žmogžudystė įvyksta Brazilijoje (penkiasdešimt tūkstančių per metus), nors tik kas keturiasdešimtas žmogus ten gyvena. Turistai dažniau nukenčia nuo nesibaigiančių vagysčių ir plėšimu. Pasak vietinių, ypač pavojingi nepilnamečiai, nes pagal Brazilijos įstatymus policija negali jų suimti: mačiau, kaip policija vaikėsi grupelę vaikų, bet tik atsiims vogtus daiktus ir paleis. Jokioje kitoje šalyje tiek kartų nenukentėjau nuo banditų, kaip Brazilijoje: štai Rio de Žaneire vidury baltos dienos mane apiplėšė (viską matė ir nieko nedarė dešimtys praeivių), Manause atakavo kišenvagiai. Laimė, pasirinko ne tas kišenes, kur būta brangiausių daiktų…

Kai Brazilijoje karšta ir nesirengiama daug - ypač per Karnavalą - sunku kur ką paslėpti.

Kai Brazilijoje karšta ir nesirengiama daug – ypač per Karnavalą, kai daryta ši nuotrauka – sunku kur ką paslėpti.

Net turtingiausi Brazilijos miestai bei rajonai, o ypač – didmiesčių senamiesčiai – pilni narkomanų, gyvenančių gatvėje ir mintimis skrajojančių kitame pasaulyje: štai vienas, prisituštinęs į kelnes, iš pažiūros įsivaizduoja vaidinantis teatre, štai kitas garsiai rėkauja atsitiktinius žodžius ir kabinėjasi prie aplinkinių, štai trečias staiga ima kąsti sau į ranką, ketvirtas perėjoje apsivemia, dar šimtai miega ar guli tarp šiukšlių, mirusiu žvilgsniu sekdami praeivius. Labiausiai pribloškia, kiek šitokių žmonių daug: vietomis jie skaičiumi nustelbia „normalius“. Reta šalių, kuriose jaučiausi taip nesaugiai kaip Brazilijoje. Vietinių raminimai irgi nepadėjo: „Čia gana saugu, iš mūsų tik tris automobilius pavogė“, „Iš pas mane gyvenusių turistų nieko nepavogė… Tiesa, iš vieno atėmė mobilų, na bet jis gatvėje žinutes rašinėjo“. O kur dar elektrifikuotos ir spygliuotos tvoros, supančios kiekvieną bent kiek turtingesnį namą, dvigubi vartai, neperšaunami stiklai (kažkieno vis tiek bandyti išdaužti), tanketes primenančios automatais ginkluotų inkasatorių mašinos, išmoningiausi būdai slėpti brangenybes: štai vienas, atsisegęs klyną, išsitraukia banknotus iš apatinių kelnaičių, kitas iš kojinių, merginos telefonas išryškėjęs iš po triko, gidas pataria telefoną nešti įsuktą į kepurę, o vos išsitrauki jį viešumoje – jau aplinkiniai drausmina, apšneka „tas vyras prašosi būti apiplėštas“. Ir dar visos siaubingos istorijos, kurias iš savo patirties pasakojo kiekvienas pažįstamas brazilas: „Mane buvo pagrobę: įšoko į mašiną, įsmeigė ginklus, liepė važiuoti į lūšnyną, viską atėmė, liepė pasakyti kortelių kodus ir paliko ten – bet kitus tokiose situacijose nužudo“ ir panašios.

Benamiai prie užgrobto apleisto namo San Paule. Google Street View galima pamatyti, kad dar 2010 m. šis pastatas buvo normalus, ten veikė federalinė policija. Nuotrauka daryta 2015 m., o 2018 m. pastatas iki pamatų sudegė. Beje, San Paulo valdžia siūlo benamiams kur gyventi ir pašalpas, bet dauguma ten neina, nes tektų atsisakyti narkotikų ir alkoholio

Ne tik Brazilijos turtuoliai, bet ir vidurinioji klasė priversta gyventi tvirtovėse. “Savą” pasaulį nuo “svetimo” skiria, dvigubos durys (automobiliu įvažiuoji pro vienus vartus ir tik šiems užsidarius atsidaro antri), naujausiuose daugiabučiuose – net pirštų atspaudų detektoriai, veidų atpažinimas (kai apsistoji AirBnB surenka tavo biometrinius duomenis – antraip nepatektum net į laiptinę).

Daugiabučių bendros erdvės (iki stogų baseinų) labiau išpuoselėtos nei Lietuvoje, bet vos iškišęs galvą pro apsaugininkų stebimas jų duris patenki į anarchišką chaosą, vietomis pagalvodamas, ar grįši sveikas.

Tai - ne koks 5* viešbutis, o baseinas ant daugiabučio stogo. Juo gali naudotis visi gyventojai ir jų svečiai.

Tai – ne koks 5* viešbutis, o baseinas ant eilinio naujo San Paulo daugiabučio stogo. Juo gali naudotis visi gyventojai ir jų svečiai.

Į tai, kad gali būti apvogti, brazilai stengiasi nekreipti dėmesio: „Jei puls plėšikai, grasins ginklu – viską atiduokite ir nesinervinkite“ – Rio de Žaneiro olimpiados lankytojus pamokė vietos politikas – „juk nepergyvenate dėl išlieto kavos puodelio“. O viena brazilė klientė, su kuria kartu vakarieniavome, su olimpine ramybe balse sakė: „Užsakiau stalelį. Padavėja sakė, kad priešais kavinę vyksta susišaudymas – bet nieko, iki susitikimo laiko po poros valandų nurims“.

Tačiau brazilų kantrybė turi ribas. Pirmą kartą istorijoje brazilai pradeda masiškiau emigruoti, „atsikurti“ savo protėvių pilietybes (tarp jų – Lietuvos). Kai Brazilijos lietuvių, kuriems padedu tapti Lietuvos piliečiais, paklausiu, kodėl nusprendė emigruoti, daugelis visų pirma mini nesaugumą.

Paplūdimiai - viena zonų, kurią plėšikai dažnai puola. Su aukomis susidūrėme ir asmeniškai. "Ką tik bėgo minia paauglių ir visiems viską plėšė iš rankų" - sakė.

Paplūdimiai – viena zonų, kurią plėšikai dažnai puola. Su aukomis susidūrėme ir asmeniškai. ‘Ką tik bėgo minia paauglių ir visiems viską plėšė iš rankų’ – sakė. Nuolatinė istorija. Paaugliai Brazilijoje negali būti baudžiami, policija juos sulaiko ir iškart paleidžia – dėl to vietiniai patarė suklusti ir ratu aplenkti nepilnamečių susidūrimus

Tiesa, nuolatinis skundas „Per daug jau juos (banditus) užsileidome“ 2018 m. lėmė valdžios pasikeitimą, sustiprinta policija, ir, kaip sakė pažįstamas brazilas, „Dabar jau galiu eiti į San Paulo centrą su fotoaparatu“. Pridurčiau – tol, kol esi pareigūnų akiratyje, nes apiplėšimą „vos už kampo nuo policininkų“ patyriau ir aš, ir daug pašnekovų.

Keliaudamas po Braziliją vadovaujuosi daug įvairių patarimų: pavyzdžiui, turėjau „netikrą piniginę“ su nedaug pinigų, reikalui esant, plėšikams apgauti, o daiktus buvau paskirstęs po daugybę kišenių. Po netrumpos pertraukos, vėl atsispausdinau žemėlapius, kad rečiau traukčiau telefoną. Rekomenduojama viską, ko tą dieną nereiks, palikti viešbučio seife (tokius, kaip ir saugomas parkavimo aikšteles, turi net pigiausi viešbučiai), bet kadangi dažnai apsistodavau tik trumpam, tai ne visada buvo įmanoma.

Policija daugybėje Brazilijos miestų labiau primena armiją. Rio de Žaneiras. Vien policija Brazilijoje nušauna daugiau nusikaltėlių, nei Lietuvoje žūva žmonių apskritai - bet, aišku, nusikaltėliai pražudo dar kelis kartus daugiau

Policija daugybėje Brazilijos miestų labiau primena armiją. Rio de Žaneiras. Vien policija Brazilijoje nušauna daugiau nusikaltėlių, nei Lietuvoje žūva žmonių apskritai – bet, aišku, nusikaltėliai pražudo dar kelis kartus daugiau

Tik mažuose miesteliuose kiek saugiau (vis viena ne taip saugu, kaip Lietuvoje), o blogiausia situacija šalies šiaurės didmiesčiuose.

Dar sunkiau nei vagių išvengti apgavikų ir pinigų kaulytojų. Elgetų (kartą grįžtant namo nuo metro San Paule pinigų paeiliui prašė keturi). Parkingo reketininkų, rekančių milžiniškas duokles tarsi gatvė priklausytų jiems (pvz. vienas prašė 15 EUR). Laimė, įkyrių prekijų, brukančių prekes, mažai.

Brazilijos gamta idiliškesnė už miestus, bet irgi gali tapti įkyri. Šie koačiai prie Igvasu krioklių leidžiasi glostomi, bet mėgina ką nors nukniaukti. Ir mūsų akivaizdoje vienus turistus „apvogė“. Brazilija taip pat garsėja ir nuodingų gyvūnų gausa. Tačiau pavojingiausi padarai – patys mažiausi. Visur, isškyrus San Paulo ir Rio de Žaneiro apylinkes – uodų platinamų tropinių ligų pavojus. Tiesa, jis nedidelis, ir mes nesiskiepijome

Norint nepermokėti padeda prasta apranga, ilgas demonstratyvus stebeilijamasis į kainas (gal sutapimas, bet kai eidavau pirkti vienas ir stengdavausi sudaryti nuskurėlio įvaizdį, manęs taip akivaizdžiai neapgaudinėdavo).

Šis benamis yra paplūdimio menininkas – Rio de Žaneiro paplūdimyje nuolat prižiūri ir tobulina savo smėlio pilį ir renka už ją aukas. Tiesa, įžūliai nieko nereikalauja.

Kaip ten bebūtų, paslaugių, svetingų brazilų irgi buvo visur. Nesiliauja stebinti, kaip brazilai pasitiki savo durininkais, tarnais ir kokie malonūs šie gali būti: atrodo, Lietuvoje taip nepasitikėtum. Kaip įprasta atiduoti kokiam pirmąsyk matomam restorano darbuotojui raktelį, kad nuvarytų tavo automobilį į tolimą parkingą. Kaip apsilankius privačiose ligoninėse man atliko visus tyrimus ir liepė eiti namo nesusimokėjus: “grįžkite, susimokėkite rytoj”.

Vėlgi, Brazilija – lyg du pasauliai: tvarkingi, saugūs namai ir rajonai, supami kone postapokaliptinio skurdo ir anarchijos. Ir brazilai, sutikę žmogų, tarsi instinktyviai supranta, iš kurio pasaulio tas žmogus yra: kada reikia pasitikėti, kada – bėgti.

Odos spalva – tiesiog veido bruožas?

Brazilija – imigrantų šalis. Portugalų kolonistai, afrikiečiai vergai, europiečiai ir azijiečiai imigrantai (tarp jų – lietuviai), visiškai nustelbė indėnus, kurių tautos išliko tik giliai miškuose.

Indėnų kaimas Amazonijoje. Amazonija – paskutinė Brazilijos dalis, kur dar yra šimtai tūkstančių tradiciškai gyvenančių indėnų

Tačiau priešingai daugeliui šalių, Brazilijoje artimi tarprasiniai santykiai niekad nebuvo tabu. Visi tiek prasimaišė, kad sąvoka “rasė” išvis buvo nunykusi, o šalį net lygybės trokštantys kairieji, panaikinus vergovę (1888 m.), didžiuodamiesi pakrikštijo rasine demokratija.

Odos spalva Brazilijoje – lyg plaukų spalva pas mus. Egzistuoja dešimtys ar net šimtai žodžių, kuriais brazilai apibrėžia savo odos spalvą. Populiariausi: juodaodis (preto, 8%), baltaodis (branco, 48%), rudaodis (pardo, 43% kai neduodama daugiau variantų), geltonodis (amarello, 1%), variaodis (caboclo), rusvaodis (moreno). Teoriškai baltaodžiai kilę iš Europos, juodaodžiai iš Afrikos, o rudaodžiai yra jų mišinys, bet realybė kita: kaip rodo genetiniai tyrimai, vidutiniškai kiekvienas baltaodžiu besivadinantis Rio de Žaneiro gyventojas turi po 7% afrikietiško ir indėniško kraujo; kiekvienas, besivadinantis juodaodžiu – 7% indėniško ir net 42% europietiško. Tik imigrantai ir jų vaikai neprasimaišę. Dar vergovės eroje dalis vergų jau buvo beveik baltaodžiai, dalis vergvaldžių – juodaodžiai.

Merginos vienoje tradicinių Minas Žeraiso gatvelių

Tiesa, skirtinguose Brazilijos regionuose vyraujantys veido bruožai skiriasi. Štai Amazonijoje gerokai daugiau matosi indėniškų genų, pietryčiuose dažnesni europietiški, šiaurės rytuose – afrikietiški. Sakoma, kad braziliškus pasus labai mėgsta padirbinėtojai, nes nė vienam pasaulio žmogui, gavusiam netikrą pasą, nėra sunku apsimesti brazilu.

Per brazilišką televiziją dauguma rodomų žmonių – šviesiaodžiai, mat toks grožio standartas. Juk kiekvienoje šalyje kai kurios paveldimos savybės (ausų, krūtinės, nosies dydis, forma ir t.t.) laikomos gražiomis, o kai kurios – ne.

Milžiniškas Inhotimo parkas netoli Belo Horizontės miesto – idealizuota Brazilijos gamta

Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais dėl JAV įtakos į Braziliją sugrįžo rasės sąvoka, taigi, bet kas, kas nenaudinga tamsesnės odos žmonėms, imta laikyti rasizmu. Paskaičiavus, kad šviesesnės odos spalvos žmonės vidutiniškai pasiekia daugiau (ne vien ten, kur reikalingas grožis), tuo metu valdžiusi ekskomunistinė Darbininkų partija ėmė šaukti apie diskriminaciją. Pasidarbuota iš peties: nustatytos net kvotos, kad pusė į universitetus priimamų žmonių turi būti tamsesnės odos, nepaisant jų rezultatų. Pagal šią sistemą turtingos tamsiaodžių šeimos jaunuolis netgi prasčiau besimokydamas gali įstoti į universitetą, kai tuo tarpu geriau besimokydamas šviesiaodis iš lūšnyno neįstos. Beje, žinant Brazilijos tautinį margumyną, beveik neabejotina, kad ir afrikietiško, ir europietiško kraujo turės jiedu abu. Taip be amžino susiskaldymo į turtingus ir vargšus, Brazilijoje atsirado naujas – rasinis.

Sutikti brazilai skundėsi, kad prie Darbininkų partijos politinė nuomonė, neapykanta turtingiems, imta formuoti net mokyklose, kuriose net panaikinta privaloma užsienio kalba. Esą kilo net opozicinis judėjimas „Mokymasis be partijos“.

Amazonės teatro vidus Manause, kaip ir daug Brazilijos imperijos XIX a. pabaigos pastatų, labai didingas. Jo gausybėje simbolių ir skulptūrų įamžinti įvairios kilmės brazilai: europiečių, afrikiečių, indėnų

Katalikybę keičia protestantizmas

Brazilija – daugiausiai katalikų pasaulyje turinti valstybė (~140 mln.). Religija ten – labai rimtas reikalas: bereikia apsilankyti antroje pagal dydį pasaulio katalikų bažnyčioje prie Aparesidos. Aplink ją susiformavo ištisas religinis kurortas su lynų keltuvu, turgumis, lunaparku ir viešbučių eilėmis. Religija ir pasaulietinis gyvenimas Brazilijoje persipynę: neretai pamatysi ant automobilių ar autobusų užklijuotus religinius šūkius, gatvėmis vaikštančius vienuolius. Padėkų Dievui aptikau, net pavyzdžiui, paukščių zoologijos sode, o parlamento posėdžių salėje kabo kryžius. Visa tai, tikriausiai, krikščionybės sveikumo požymis: jei kažkuo tikrai tiki, tai atrodo tokia pati realybės dalis, kaip ir politika, gamta, pramogos ar automobiliai.

Šv. Pranciškaus bažnyčios auksinis vidus

Šv. Pranciškaus bažnyčios Salvadore auksinis vidus

Tačiau štai katalikybės dominavimas pastaraisiais dešimtmečiais susvyravo. Žmonės palieka auksais išpuoštas jos bažnyčias ir eina į kur kas kuklesnes, bet „gyvesnes“ protestantiškas, įsikūrusias kur pirmuose namų aukštuose. Tokių mačiau labai daug. Afrikietiškos kultūros žmonėms ypač artimi charizmininkai / sekmininkai, savo apeigose daug dainuojantys, mėginantys berti žodžius iš sąmonės srauto. Jau beveik ketvirtis brazilų – protestantai. Pakanka įsijungti televizorių ir galėsi suskaičiuoti kokius penkis įvairiausių protestantinių bažnyčių kanalus, kiekviename kurių visokie pastoriai nuolat rėš ugningas religines kalbas.

Tradicinė sena barokinė katalikų bažnyčia Oro Prete, žymiausiame Brazilijos miestelyje

Be krikščionybės, Brazilijoje yra kandomblė (modifikuota afrikietiška pagonybė), kurią pamatyti sunkiau (maldos namai terreiro nesiskiria nuo paprastų), su savo baltai vilkinčiais sekėjais. Taip pat visokios naujos „sektos“ kurias norint atrasti labai lengva ir netikėtai įdomu (įspūdingi ritualai, apranga).

Kandomblė Salvadore, kur jos tiek daug, kad jau yra matoma. Iš kairės į dešinę: dvasias vaikantys kandomblistai, pasitinkantys einančius į katalikų mišias (taip, daugelis tiki ir tuo, ir tuo); norus pildančios juostos (kai nukris - išsipildys); kandombliškas dvasių vaikymo kūno išpaišymas

Kandomblė jos sostinėje Salvadore. Iš kairės į dešinę: dvasias vaikantys kandomblistai, pasitinkantys einančius į katalikų mišias (taip, daugelis tiki ir tuo, ir tuo); norus pildančios juostos (kai nukris – išsipildys); kandombliškas dvasių vaikymo kūno išpaišymas

Brazilai prie užsieniečių nelabai pratę

Beveik visiems 200 milijonų brazilų gimtoji kalba – portugalų. Kitomis kalbomis jie kalba prastai, o angliškai dauguma nemoka net paprasčiausių žodžių, kuriuos, jau galvojau, žino visas pasaulis. Štai viena motelio darbuotoja raštelyje kreipėsi „The Lord“ (Viešpatie) – kiek suprantu, pasinaudojusi kokiu žodynu, taip išsivertė žodį „Senhor“ (šiaip jau reiškiantį ir Pone/Misteri). Prieš keliaudamas kiek pramokau portugališkai – labai pravertė.

Brazilija garsėja gražiais grafičiais, o įspūdingiausi - ant plynų San Paulo daugiaaukščių sienų. Ne viena gatvė - tikra jų galerija

Brazilija garsėja gražiais grafičiais, o įspūdingiausi – ant plynų San Paulo daugiaaukščių sienų. Ne viena gatvė – tikra jų galerija

Kaip pasakojo vietiniai, daug brazilų mano, kat tai užsieniečiai turi išmokti portugališkai, jei atvažiuoja į Braziliją. Net jeigu tas atvykėlis – turistas! Pasitaiko labai radikalių veikėjų, kuriuos Europoje mažų mažiausiai vadintume neonaciais: vienas “prašalaitis” priėjęs restorane puolė šaukti (“Kodėl aptarnaujate nevietinius?”), o kitas, mačiau, nė iš to, nė iš to, užsieniečius ėmė vaikytis su mačete – kaip šie drįso kalbėti ne portugališkai? Turbūt, kalti ir narkotikai ar alkoholis, bet abi patirtys – nejaukios. Kaip ten bebūtų, tai visiška retenybė, kuri atsitinka gal kartą į mėnesį buvimo Brazilijoje ar rečiau, o dauguma brazilų malonūs.

Veikėjas su mačete vaikosi užsieniečius. Čia prieš jį stojo kažkoks vyras, mėgindamas ginklą atimti. Galiausiai pavyko, bet "rėksnys" ir toliau siautėjo be ginklo.

Veikėjas su mačete vaikosi užsieniečius. Čia prieš jį stojo kažkoks vyras, mėgindamas ginklą atimti. Galiausiai pavyko, bet “rėksnys” ir toliau siautėjo be ginklo.

Tiesa, ir maloniesiems brazilams suvokti likusį pasaulį nėra lengva, su juo ryšių retas jų turi. „O kas Lietuvoje buvo iki Lietuvos?“ klausė manęs Manauso teatro darbuotojas. Nes juk tiek Brazilija, tiek visos jos kaimyninės šalys patyrė dvi skirtingas epochas. Indėniškąją ir tą po Kolumbo, kai indėnus išguldė ligos, nustelbė Europos kolonistai ir Afrikos vergai. Pašnekovui buvo sunku patikėti, kad Lietuva egzistuoja nuo pat Viduramžių, kad jau tūkstančius metų čia gyvena tie patys lietuviai ir jokių panašių radikalių pokyčių pas mus nebuvo.

Rūmai Rio de Žaneire

Rūmai Rio de Žaneire. Visus senuosius Brazilijos miestus, architektūrą sukūrė europiečiai, tad ji – labai europietiška

Brazilija – pati sau pasaulis! Labiausiai tuo įsitikinau Rio de Žaneiro karnavale, kur kone visos superpasirodymų temos buvo susijusios su Brazilija, jos kultūra, menu, istorija; eilinis užsienietis nesuprastų gerų 95% vizualinių ir garsinių metaforų. Jeigu toks renginys vyktų kur JAV ar Europoje juk, aišku, matytume ir “pasaulines” temas: klimato atšilimą, technologijų įsigalėjimą ir pan.

Dar viena dilema, kylanti dėl menkų Brazilijos ryšių su užsieniu: iš kur gauti Brazilijos rialų? Valiutos keityklos retos, veikia trumpai. Bankai pinigus keisti atsisako ar tai daro už didelius mokesčius. Daug bankomatų lietuviškų kortelių neaptarnauja, kai kurie – brangūs. Ar jas priims pardavėjai – loterija: būna, kad net labiausiai turistinėse vietose sako „tik grynais“, būna, oficialiai ima, bet mūsiškę kortelę atmeta, būna, kad lipdukais „VISA/MASTERCARD“ stalelį apsiklijavęs sėdi net turgaus prekijas. Tačiau tokie atvejai – įtartini, mat Brazilija liūdnai garsėja kortelių duomenų vagystėmis.

San Paulo Avenida Paulista, brangiausia Pietų Amerikos gatvė – viena retų vietų, kur keityklų kiek daugiau. Kadaise tai buvo graži gatvė, bet dabar pastatai čia nuobodūs. Mat visos Brazilijos didmiesčiuose ~1960 m. buvo masiškai griaunami seni puošnūs namai ir jų vietoje statomos ‘dėžutės’. Iki pat šiol kaip paveldas saugomi tik patys įspūdingiausi pastatai.

Unikalios vietos pavalgyti ir pernakvoti

Nepaisant to, kad Brazilija yra atvykėlių šalis, o jos didmiesčiuose gali nesunkiai rasti amerikietiškų greito maisto tinklų, brazilai turi ir savo virtuvę (kuri dar ir smarkiai įvairuoja regionuose). Garsiausias patiekalas – feižoada iš pupų ir mėsos. Kaip mėgsta sakyti patys braziliai, jie yra antropofagai. Žmogėdros. Ne, ne tai, apie ką pagalvojate: jie “valgo” užsienio kultūrą, sukramto ir “išspjauna” kažką visai naujo. Taip džiazas pavirto į bosa novą. Ir daugybė “užsieninių” patiekalų populiarūs tik Brazilijoje: pavyzdžiui, saldžios picos su kokiu ten Nutella ar Snickers. Arba mažos picukės esfihos. Jos supina itališką picą su libanietiška sfiha.

Esfihų rinkinys garsiame Brazilijos tinkle Habib

Esfihų rinkinys garsiame Brazilijos tinkle Habib

Bet dar įdomesni vietiniai Brazilijos valgymo restorane būdai. Standartinis – užsisakyti patiekalus iš meniu – ten veikiau išimtis, nei taisyklė. Pietų metui paplitę restoranai „por kilo“ („už kilogramą“), kuriuose galima įsidėti kiek nori maisto, o susimokėti teks pagal galutinį lėkštės svorį (ir visai nesvarbu, kiek prisikrovei jautienos, o kiek daržovių). Dar yra „atviri bufetai“ – ten už fiksuotą mokestį gali valgyti kiek nori. Taip pat “marmitex” – vienkartinis prisidėjimas į fiksuoto dydžio dėžutę “kiek tilps”. Vakarais populiaresni „rodizio“, kur patiekalus (vienur mėsą, kitur picos gabalėlius ar sušius) nešioja padavėjai ir galima juos arba imti, arba „praleisti“ (nepriklausomai nuo to, kiek valgysi, susimoki tiek pat). Arba “rodizio a la carte“, kur surašai kiek ir kokių gabaliukų nori iš tam tikro sąrašo ir tau atneša (gali rašyti kiek nori, bet prirašius ir nesuvalgius – bauda).

Rodizio padavėjai nešioja mėsos iešmus, nuo kurių čia pat gali atpjauti kiek reikia mėsos

Rodizio padavėjai nešioja mėsos iešmus, nuo kurių čia pat gali atpjauti kiek reikia mėsos

Minusas – dažno restorano darbo valandos labai ribotos: vieni, tarkime, dirba nuo 11:00 iki 14:00, kiti – tik vakarais. Brazilai nelinkę ilgai miegoti, bet viskam (darbui, valgiui, linksmybėms) ten yra savas metas, didmiesčiuose – net savi rajonai, o atsidurti ne vietoje ir ne laiku, kur viskas dar ar jau uždaryta, gali būti ir nesaugu. Beje, daugelis tradicinių patiekalų net valgomi konkrečiomis savaitės dienomis: pavyzdžiui, San Paule sunkiai kur gausi feižoadą ne trečiadienį ar šeštadienį, o regioninį „mėsų kalną“ virada a paulista – ne antradienį.

Por kilo restorano maistas

Brazilai turi ir įdomių nakvynės vietų. Be viešbučių (beveik visi – su įskaičiuotais pusryčiais, didesnieji turi ir baseinus ant stogų) ar hostelių yra pozados [pousada] – paprastai maži, istoriniuose pastatuose įsikūrę viešbutėliai.

Taip pat ložės Pantanalyje ar džiunglėse, kur gali kaip niekur būti gamtos apsuptyje (su visais to pliusais ir minusais, pvz. vabzdžiais).

Į Poso Alegre ložę atėjo nandu

Į Pantanalio ložę užklydo nandu. Vien gulėdamas ten savo hamake galėjau išvysti ir agutį, beždžionių šeimą, koačių grupę, elnią, lapę bei dar daug ką

Ir moteliai. Vienintelis pastarųjų panašumas į mums įprastus – į juos atvažiuojama automobiliu. Turistai ten užsuka retai – dauguma lankytojų brazilai, mėginantys paįvairinti seksualinį gyvenimą (neretai – su prostitutėmis). Viskas įrengta taip, kad tavęs niekas nepastebėtų: su darbuotojais bendraujama per telefonspynę, įvažiuojama tiesiai į dengtus garažus, iš kurių veda laiptai į kambarį. Kambariuose be įvairių veidrodžių, lempų, stiklinio vonios kambario ir pornografiją rodančio televizoriaus būna ir nepermatomas suktukas, per kurį galima paduoti ar paimti daiktus iš darbuotojų. Taip užmokama, taip užsakomi įvairūs sekso žaisliukai iš specialaus meniu. Aišku, langų nėra, o ant vartų kabo įrašas „tik nuo 18 metų“.

Tipinis gana kičinis motelio vaizdas

Tipinis gana kičinis motelio vaizdas

Brazilijoje meilės reikalai – daug mažesnis tabu, nei pas mus. Brazilai rengiasi daug atviresniais rūbais, nei kurioje kitoje valstybėje. Viešumoje aistringai bučiuojasi daugybė porų: eilėje prie parduotuvės kasų, paplūdimyje, tiesiog gatvėje… San Paule net ir homoseksualios poros taip daro. O Rio de Žaneire mačiau ir seksą paplūdimyje. Ir net eiliniame viešbučiuose teko matyti priklijuotus perspėjimus apie lytiškai plintančias ligas ir jų simptomus, prie registratūrų – raginimus stebėti, ar svetimų vaikų neatsiveda pedofilai ir pan.

Ši porelė glamonėjosi ant katedros laiptų. Praėjusi vyresnė ponia išreiškė pasipiktinimą. Tačiau tik veiksmo vieta, o ne viešumu.

Daug nakvynės vietų Brazilijoje rasi hamakus poilsiui: jie kabinami prie lango, balkone ir kitur. Hamakas – tikra Brazilijos tautinės tapatybės dalis.

Puiki šalis aplankyti, bet ne gyventi

Nors iš šio aprašymo Brazilija gali pasirodyti valiūkiškos laisvės šalis, ten laisvas jaustis negali. Tikriausiai itin tą pajusčiau, jei reiktų joje gyventi nuolat. Juk laisvės pojūtį suteikia trys dalykai, kurių Brazilijai trūksta: saugumas (galimybė be baimės eiti kur nori ir kada nori), stipri ekonomika (galimybė daug ką įpirkti) ir politinės aplinkybės (oficialios ideologijos nebuvimas).

Tačiau kelionei Brazilija – viena įdomiausių pasaulio valstybių. Dėl didingos jos gamtos, dėl ugningos kultūros tikrai verta prisiimti tam tikrą riziką.

Driežai Brazilijoje

Juoba, dabar galima rasti gerų pasiūlymų skrydžiams iš Vilniaus į San Paulą, kokių seniau į Pietų Ameriką išvis nebūdavo.

Šiame straipsnyje tegalėjau menkai paliesti šios milžiniškos šalies esmę. Toliau – išsamesni straipsniai apie atskiras Brazilijos lankytinas vietas ir jų atmosferą.

Vieni daugelio Igvasu krioklių

Aplankyti Brazilijos regionai ir kaip jie suskirstyti į straipsnius

Aplankyti Brazilijos regionai ir kaip jie suskirstyti į straipsnius


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Salvadoras – auksinė Brazilijos vergų sostinė

Salvadoras – auksinė Brazilijos vergų sostinė

| 2 komentarai

Salvadoro – senosios Brazilijos sostinės – gatvelėse, kaip niekur susipina tragedijos ir džiaugsmas, grožis ir siaubas, auksas ir skurdas.

Jo barokinis senamiestis net Europoje turėtų mažai konkurentų. Jo bažnyčios dar labiau perkrautos auksais. 214 metų iš čia valdyta visa Brazilija.

Vergovinė Brazilija. Ir dauguma Salvadoro žmonių – juodaodžių vergų palikuonys. Ir Salvadoras yra lyg visų Amerikos žemyno juodaodžių sostinė. Širdis jų šokių, muzikos, kovos menų, pagoniškai-krikščioniškų religijų: pakanka išeiti į tas gatveles ir viską tuoj pamatai.

Bet kartu Salvadoras – pats nesaugiausias iš didžiųjų Brazilijos miestų. Nuo kokio kalno pažvelgęs į tolius dažnai matydavau vien lūšnynus (favelas). O karinėmis uniformomis vilkintys policijos batalionai tik kelis pagrindinius rajonus tesugeba nuo banditų apvalyti. Kol esi jų akiplotyje – tol saugus. Gal.

Salvadorą drįsome aplankyti tik į Braziliją nuskridę trečiąjį kartą. Bet vos išvydęs muzikalų jo senamiestį ir pakrantes iškart supratau: į šį miestą būtina nuvykti dar per pirmąją kelionę į Braziliją! Bent jau tiems, ką žavi kultūra ir istorija.

Šv. Pranciškaus bažnyčia - viena garsiausių Salvadore

Šv. Pranciškaus bažnyčia – viena garsiausių Salvadore

Salvadoro Pelourinjo – svarbiausias Amerikos senamiestis?

Amerikos – ir Brazilijos – didmiesčiai negarsėja senamiesčiais. Nesaugomi pastatai ten virsta griuvėsiais ir – geriausiu atveju – buvusius laikus teprimena kokios kelios bažnyčios ar rūmai, apsupti nykių daugiabučių.

Rasti Amerikoje senamiestį, kur visi pastatai 100, 200 ar 400 metų – reta sėkmė. O tai, kad išliko Salvadoro senamiestis – tiesiog stebuklas. Nes Salvadoras ne koks ten užkampių miestas aukštikalnėse. Būtent iš Salvadoro portugalų vietininkai valdė visą Braziliją. Ir nors daug vergų prakaitu uždirbtų turtų jie išplukdė į Lisaboną, iš pirmo žvilgsnio ne mažiau jų nusėdo Salvadore.

Salvadoro senamiestyje

Salvadoro senamiestyje Pelourinjo. Beje, rajono pavadinimas Pelourinjo reiškia ‘Gėdos stulpas’, nes ten prie gėdos stulpo būdavo baudžiami vergai. Kaip visada, Salvadore grožis slepia ir baisias istorijas.

Kiekvienas namas – puošnus, gražus. Aikštės, gatvės – didingos: norėjosi vaikščioti ir vaikščioti užvertus galvą (aišku, atsargiai dairantis). O bažnyčios! Ko vertas vien Šv. Pranciškaus interjeras, kur sunkiai įžvelgsi vietą, nepadengtą auksu! Net Marijos Rožančinės juodaodžių vergų bažnyčia išpuošta tarsi katedra, pilna juodaodžių šventųjų statulų.

Šv. Pranciškaus bažnyčios auksinis vidus

Šv. Pranciškaus bažnyčios auksinis vidus

Salvadoro senamiestį išgelbėjo… skurdas. Sostinė 1763 m. perkelta į Rio de Žaneirą, vergovinės cukraus plantacijos nunyko, o pramonė miestą aplenkė. Ir salvadoriečiai neturėjo pinigų perstatyti gražiuosius Pelourinjo namus į dangoraižius. Jie trūnijo, apgriuvo, bet dar sulaukė ~1990 m., kai į Salvadorą pagaliau atsisuko turistai. Nuostabiuosius namus ir rūmelius vieną po kito supirko viešbutėlių (pousada), Bahjos virtuvės restoranų (žuvienė „peixada“, avinžirniai su jūros gėrybėmis „acaraje“) šeimininkai. Akmenimis grįstos gatvelės sutvarkytos. Jomis dabar vaikšto, šimtamečiais liftais ir funikulieriais į senamiesčio kalną keliasi turistai. O Mercado Modelo turguje prie uosto prekes seniai išstūmė suvenyrai.

Elevador Lacerda liftas į Pelourinjo staytas 1873 m.

Elevador Lacerda liftas į Pelourinjo staytas 1873 m.

Salvadoras tiesiog sprogsta nuo gyvos juodaodžių kultūros

XVIII a., kai daugelyje pasaulio miestų ir šalių dar būdavo karai ir badmečiai, cukrumi ir auksu pertekusios Brazilijos sostinėje net juodaodžiai vergai galėjo puoselėti savo kultūrą – laisvu nuo vergavimo laiku.

Ir ne, ta kultūra nėra „uždaryta į muziejus“ ar „suspausdinta į istorijos knygas“. Ji gyva iki dabar! Pasivaikštai kelias valandas Pelourinjo – ar tiesiog prisėdi kurios nors aikštės lauko kavinėje – ir viską išvysti savo akimis.

Grafičiais puošta pasirodymų erdvė vienoje Salvadoro centro kavinių

Grafičiais puošta pasirodymų erdvė vienoje Salvadoro centro kavinių

Štai viena daugybės trupių „šoka“ kapoeirą. Iš tikro tai kovos menas – jį išradę vergai užmaskavo kaip šokį tam, kad nekeltų vergvaldžių baimės. „Mušasi“ ar treniruojasi pagal muziką.

Štai per visą gatvę skamba būgnai. Štai moterys pina kaseles. Štai ir vidurdienį iš vienos, iš kitos kavinės plyšauja gyva muzika – kokia juodaodžių kultūra be melodingų ritmų?

Pardavėjos tradiciniais Bahijos valstijos (kurios sostinė yra Salvadoras) juodaodžių drabužiais. Šie drabužiai taip įaugo į Brazilijos kultūrą, kad net Rio de Žaneiro karnavaluose kiekviena sambos mokykla turi turėti ištisą grupę "bahiečių moterų"

Pardavėjos tradiciniais Bahijos valstijos (kurios sostinė yra Salvadoras) juodaodžių drabužiais. Šie drabužiai taip įaugo į Brazilijos kultūrą, kad net Rio de Žaneiro karnavaluose kiekviena sambos mokykla turi turėti ištisą grupę "bahiečių moterų"

Kandomblė – krikščioniškai-pagoniška religija kiekviename Salvadoro rajone

Štai piktąsias dvasias iš praeivių vaiko baltai vilkintys kandomblės „šventikai“: padaužydami šakelėmis, apmėtydami popkornu ar išpaišydami ant rankos ar kojos baltus simbolius – daugybė vyrų, moterų taip išdabinti.

Salvadoras yra kandomblės religijos širdis, o ši religija – kaip ir kapoeira – puikus pavyzdys tų kompromisų, į kuriuos, puoselėdami savo kultūrą, turėjo eiti Brazilijos vergai. Negalėdami viešai garbinti pagoniškų Afrikos dvasių, jie jas sutapatino su katalikų šventaisias. Pasikrikštijo, pripažino vieną Dievą – bet ir toliau bendrauja su dvasiomis (orišomis), „tarpininkaujančiomis“ tarp Dievo ir jų. Neša orišoms aukas, prašo jų pagalbos. Kiekviena oriša turi mėgiamas spalvas, aukas, kiekvienas žmogus turi savo orišą…

Kandomblės ženklais išpaišytų kūnų Salvadore itin daug. Tiesa, daug taip pasidabinusių - turistai. Kai kuriems kandomblistams nepatinka, kad jie, nesuprasdami prasmės, naudoja šiuos simbolius tarsi kokį makiažą - bet 'gatvės paišytojų' pasiūla milžiniška

Kandomblės ženklais išpaišytų kūnų Salvadore itin daug. Tiesa, daug taip pasidabinusių – turistai. Kai kuriems kandomblistams nepatinka, kad jie, nesuprasdami prasmės, naudoja šiuos simbolius tarsi kokį makiažą – bet ‘gatvės paišytojų’ pasiūla milžiniška

Pagrindinės „afrikietiškos“ kandomblės apeigos iki šiol vyksta menkai pažymėtuose terreiro, kuriuos rasti sunku. Bet eina kandomblistai ir į bažnyčią, o labiausiai myli Bonfimo viešpaties bažnyčią. Tai – vienintelė mano regėta katalikų bažnyčia, kur daugiau mišių penktadieniais, nei sekmadieniais – nes orišoms patinka penktadieniai. Mišios kaip mišios, kunigas katalikas – bet bažnyčios prieigose dvasias vaiko kandomblistai ir klesti prekyba specialiais Bonfimo viešpaties raiščiais. Tikima, kad juo aprišus ranką (ar pakabinus prie bažnyčios) ir sugalvojus norą šis išsipildys, kai raištis nukris.

Dvasias vaikantys kandomblistai (apsirengę baltai, kairėje) prie Bonfimo bažnyčios

Dvasias vaikantys kandomblistai (apsirengę baltai, kairėje)

Sakoma, kad Brazilijoje kandomblistų šimtai tūkstančių, sakoma, kad ir milijonai – suskaičiuoti labai sunku. „Aš ne kandomblistas“ – sakė man vienas salvadorietis, o netrukus pripažino irgi kabinęs raištį Bonfime – „Ir tai suveikė, nes gavau darbą“. Gatvės pilnos tradicinio kandomblinio būrimo iš kriauklelių reklamų – ir manau buriasi ne vien kandomblistai, ne vien juodaodžiai.

Raiščiai priršti prie Bonfimo bažnyčios

Raiščiai priršti prie Bonfimo bažnyčios

Kodėl amerikiečiai emigruoja į Salvadorą

Rasės Salvadore irgi sumišusios, kaip visoje Brazilijoje: bet vidutinis salvadorietis tamsesnio gymio, nei daugelio kitų miestų gyventojai. Juodaodžiais save laiko 28%, maišytais 52%, baltaodžiais – tik 19%.

Bet, priešingai nei kitur Brazilijoje, būtent juodaodžių – o ne europiečių – kultūra Salvadore griežia pirmu smuiku.

Akaraže, tradicinis Bahijos patiekalas, primenantis falafelius su aštriais pagardais

Akaraže, tradicinis Bahijos patiekalas, primenantis falafelius su aštriais pagardais

Net nežinau, ar visame pasaulyje yra kita tokia vieta! Ech, kiek daug juodaodžių miestų Amerikos žemyne yra skurdūs užkampiai („getai“), iš kurių nusikaltėliai seniai išstūmė turistus ir menininkus! Kiti (Karibuose) – tiesiog kurortai, „parduodantys“ saulę ir jūrą, bet ne kultūrą. Ji ten primiršta, išskyrus vieną kitą elementą, kurie patys dažniausiai “importiniai” (jamaikietiškas regis? Amerikietiškas hip hopas?).

Salvadoro kultūriniu unikalumu gali pasidžiaugti kiekvienas. Bet labiausiai tuo džiaugiasi kiti juodaodžiai. Pavyzdžiui, iš JAV. Gal sunku patikėti, bet šimtai ar tūkstančiai jų emigravo į Salvadorą. Ir pats ne vieną „anglakalbį juodaodį salvadorietį“ sutikau senamiesčio gatvėse. Ir ne vieną dokumentinį filmą žiūrėjau apie šią keistą „migraciją iš JAV“. Jie iškeičia turtingesnį gyvenimą liūdnuose JAV getuose į skurdesnį, bet linksmą ir „savą“ kur aplūžusiame istoriniame Salvadoro pastate. O turtingi juodaodžiai JAV vyrai ieškosi Brazilijoje antros pusės – panašiai kaip baltaodžiai amerikiečiai pamėgę tam Rytų Europą.

Pardavinėjamas tradicinis menas

Pardavinėjamas tradicinis menas

Gali kilti klausimas, kodėl tie afroamerikiečiai neemigruoja į Afriką, iš kur kilo jų protėviai? Tą lengvai supratau nuvažiavęs į rytinius Salvadoro rajonus aplink beveik trijų Vilniaus Akropolių dydžio „Shopping Salvador“ prekybos centrą. Arba į miesto pietus, palei didingus ilgus paplūdimius.

Salvador Shopping supančiame verslo rajone. Čia net nebuvo įprastų dvigubų vartų į namus ir jokių valkatų gatvėse

Salvador Shopping supančiame verslo rajone. Čia net nebuvo įprastų dvigubų vartų į namus ir jokių valkatų gatvėse – atrodė ne mažiau saugu už daugelį Rio vietų

Gal Salvadore ir daugiau baisių favelų, nei Rio de Žaneire ar San Paule. Pirmus kartus važiuojant plačiomis miestą kertančiomis magsitralėmis išties buvo baugoka ir liūdna – kur akis užmeti, ten favelos (lūšnynai). Bet visgi Salvadoras yra Brazilija. Ketvirtas ar šeštas pagal dydį Brazilijos miestas su 4 mln. žmonių. Ir, kaip įprasta Brazilijoje, jame greta „trečio pasaulio“ yra „pirmas pasaulis“: milžiniški prekybos centrai, modernios privačios ligoninės, lygūs keliai, metro, visokiausių virtuvių restoranai. Nė kiek neblogiau nei Europoje ar JAV (tik pigiau).

Virš plataus kelio Salvadore iškilusi favela (dešinėje)

Virš plataus kelio Salvadore iškilusi favela (dešinėje)

Afrikoje to nėra. O amerikiečiai – nesvarbu, kokios kilmės ar odos spalvos – prie to pripratę. Ir Salvadore jie gali gauti afrikietišką kultūrą be poreikio visa galva pasinerti į trečiojo pasaulio skurdą, atsisakyti vartotojiškų malonumų.

Ir net Maiklas Džeksonas čia nufilmavo savo klipą. Kartu su Salvadoro būgnų trupe “Olodum”, kurios repeticijos nuo tada – populiarūs tarp užsieniečių koncertai. O balkone, iš kurio klipe dainavo Džeksonas, galima nusifotografuoti – aišku, mokamai.

Maiklo Džeksono balkonas Salvadore

Maiklo Džeksono balkonas Salvadore

Dešimt kartų nesaugiau už Lietuvą

Esu įpratęs, kai nusikaltimais gąsdina „Lonely Planet“ ar visokios URM svetainės. Kai kalbu su vietiniais, jie paprastai būna ramesni: juk pripratę gyventi nesaugumo apsupti, jiems tai kasdienybė, standartas, etalonas. Tačiau apie Salvadorą net daugybė pažįstamų brazilų sakė „Būkite Salvadore labai atsargūs“, „Geriau nekeliaukite vieni, samdykite gidą“. Ir mūsų gidas Pantanalyje aiškino „Mano svajonė aplankyti Salvadorą, bet prisibijau“. Tas pats žmogus, kuris pernai, pasakojo, nuvažiavo nuo Pantanalio iki Amazonijos nakvodamas savo automobilyje.

Pelourinjo apysaugis, bet jo prieigų rajonai, sakoma, - nebūtinai. Griuvėsiai Pelourinjo papėdėje.

Pelourinjo apysaugis, bet jo prieigų rajonai, sakoma, – nebūtinai. Griuvėsiai Pelourinjo papėdėje.

Žiūriu statistiką. 100 000 žmonių Bahijos valstijoje, kurios sostinė yra Salvadoras, teko 56 nužudymai. Palyginimui, Lietuvoje – 5 nužudymai. Aišku, panašus ir plėšimų, vagysčių, prievartavimų santykis. Taigi. Salvadore nei Lietuvoje nesaugiau dešimt kartų!

Iš tiesų, nuskridęs į Salvadorą iš Resifės – kito nesaugiųjų Brazilijos šiaurės rytų miesto – iškart pajutau skirtumą. Kažkokie tipai nuolat seka akimis, it laukdami klaidos (gal paliksi kokį telefoną ant kavinės stalo?). Kiti „keistuoliai“ (gal narkomanai) kalbina. Pamėginus palikti automobilį, prisistato kažkokie veikėjai ir prašo didžiulių pinigų – nusideri, bet suvoki, kad tai nėra parkavimo mokestis, o duoklė „gatvių mafijai“ už mašinos neapibraižymą.

Turistai su vien salvadorietiškais suvenyrais

Turistai su vien salvadorietiškais suvenyrais

Į tokius menkniekius greta stovinti policija nekreipia dėmesio, turi didesnių bėdų. Važinėja šarvuočiais po tris, penkis. Nešiojasi automatus. Vilki karinių spalvų neperšaunamomis liemenėmis. Jos Salvadore gerokai daugiau, nei bet kur kitur Brazilijoje. Tokia beveik armija. Užrašai „policia militar“ (karinė policija). Kažkas nuolat vyksta: štai matome, kad sulaikė įtariamąjį, tvirtai gniauždami pistoletus.

Karo policijas stebi centrinę Terreiro do Jesus aikštę

Karo policijas stebi centrinę Terreiro do Jesus aikštę

Ir visgi Salvadore viskas man buvo gerai. Nėra pasaulyje (ir Brazilijoje) tokio nesaugaus miesto, kad būtinai apvogtų – keliautojui visur didesnė tikimybė, kad viskas praeis saugiai. Bet saugotis būtina. Aišku, nenešioti nieko akivaizdžiai brangaus, nepalikti automobilyje ant sėdynių. Tai įprasta. Bet taip pat reikia vengti ištisų rajonų. Senamiestis (Pelourinho) ginamas ištisų policijos batalionų, pareigūnai it kokie manekenai stovi aikščių kampuose stebėdami gatves. Kol esi jų akivaizdoje, nieko neatsitiks. Bet kas būna vos iš tos akivaizdos pasitraukus patyriau savo kailiu Rio de Žaneire, kai ant manęs sušoko banditai.

Salvadoriečiai laukia saulėlydžio

Salvadoriečiai laukia saulėlydžio

O ir apskritai Salvadore, toks jausmas, yra ne „keli vengtini blogi rajonai“, bet atvirkščiai. Keli geri rajonai, stebimi policijos, kur viskas tvarkinga (pinigus už parkingą renka savivaldybės darbuotojai, o prekijai vilki „licencijuotas pardavėjas“ uniformomis ir išgirdę „ne“ pasitraukia šalin). Tiesa, kone visos lankytinos vietos tose tvarkos oazėse. Net atskiras „Turistų apsaugos departamentas“ yra. Tarp tų kelių rajonų geriau važinėti pagrindinėmis magistralėmis, nes daug kitų kelių driekiasi per favelas.

Pelourinjo, gražioji ir sutvarkyta Salvadoro oazė

Pelourinjo, gražioji ir sutvarkyta Salvadoro oazė

Salvadoro karnavalas – Rio karnavalo priešingybė

Garsiausias iš Brazilijos karnavalų, aišku, Rio de Žaneiro, bet karnavalus turi daugelis miestų – ir jie labai skirtingi. Salvadoras giriasi, kad jo karnavalas didžiausias – nes jis driekiasi 3 kilometrus (aišku, čia tik pagrindinė trasa – renginių gausu po visą miestą).

Keliavau į Salvadorą ne karnavalo metu, bet jo nuotraukas, melodijas, vaizdus ir aprangas patyriau Karnavalo namuose (tikrai modernus muziejus – net šokių videopamoka į bilietą įeina).

Vieni tradicinių Salvadoro karnavalo dalyvių - 'Gandžio sūnūs'. Jų statulėlės Karnavalo namuose

Vieni tradicinių Salvadoro karnavalo dalyvių – ‘Gandžio sūnūs’. Jų statulėlės Karnavalo namuose

Ir jei iki tol galvojau, kad, jei dar kada tektų laimė grįžti į Braziliją karnavalo metu, tai vėl norėčiau patirti Rio karnavalo svaigulį – tai dabar suabejojau: o gal įdomiau būtų tąsyk patirti karnavalą ir Salvadore?

Prie Karnavalo namų

Prie Karnavalo namų

Salvadore nėra sambos mokyklų. Karnavalo paradas – tai tarsi vienas didelis koncertas. Įvairiausių muzikos stilių muzikantai važiuoja ultratiuninguotais sunkvežimiais (trio electrico), grodami nuo jų platformų (vienas muzikantas ar grupė – vienas sunkvežimis). Didžiausi fanai, brangiai iš muzikanto nusipirkę specialius bilietus ir marškinėlius, seka paskui savo muzikantą įsikabinę į prie sunkvežimo pritvirtintas virves. Dar piniguotesni (ar mažiau norintys šėlti) stebi iš VIP zonų, kurias pravažiuoja kiekvienas sunkvežimis. Draugų komanijos nuomojasi tai nakčiai butus, iš kurių matosi karnavalo maršrutas. Dar kiti, vadinami „spragėsiais“, siaučia gatvėse šokinėdami tarp sunkvežimių – čia prieina prie vieno muzikanto; čia prie kito, prie tų, kurie patinka labiau, užsibūna ilgiau. Ir muzikantams, ir gerbėjams reikia ištvermės: „superkoncertas“ trunka 6-7 val.

Salvadoro karnavalo vaizdo įrašo fragmentas iš Karanvalo muziejaus

Salvadoro karnavalo vaizdo įrašo fragmentas iš Karanvalo muziejaus

Aišku, mėnesis iki karnavalo būna gausu repeticijų scenose – kaip ir visur Brazilijoje, karnavalas nėra nakties ar savaitgalio renginys, o labiau sezonas, savo trukme nenusileidžiantis Kalėdų-Naujų metų sezonui.

Norint muzikos karnavalo laukti nereikia. Gyva muzika vidury dienos Pelourinjo.

Norint muzikos karnavalo laukti nereikia. Gyva muzika vidury dienos Pelourinjo.

Paplūdimiai ir juos nustelbianti Kultūra

Visa karnavalo eisena – pakrantėse. Nuo Barra švyturio ir forto, iš kur populiaru vakarais stebėti besileidžiančią saulę (viena vos kelių vietų Brazilijoje, kur saulė leidžiasi į jūrą) iki Ondinos. Ne karnavalo metu, čia gražu prasieiti, verda gyvenimas. Aišku, reikia saugotis.

Barra švyturys, nuo kurio populiaru stebėti saulėlydžius virš Visų Šventųjų įlankos. Tai - viena nedaugelio vietų Brazilioje, kur saulė leidžiasi į jūrą.

Barra švyturys, nuo kurio populiaru stebėti saulėlydžius virš Visų Šventųjų įlankos. Tai – viena nedaugelio vietų Brazilioje, kur saulė leidžiasi į jūrą.

Toliau į rytus – Rio Vermeljo pajūrio rajonas, garsėjantis savo bohemiška pakrantės aikšte. Dar toliau – begaliniai paplūdimių ruožai, kartais beveik laukinių, kartais pilnų kėdžių ir stalų. Įprastas laisvalaikis tarsi iš sulėtinto filmo. Sėdi visą šeštadienį kokia porelė ant tokių kėdžių, geria alaus butelį po butelio. Valandai nueina į jūrą, vėl grįžta ir džiaugiasi lėtai džiaugsmingu Salvadoro gyvenimu.

Salvadoro paplūdimyje

Salvadoro paplūdimyje

Ir nors Salvadoro paplūdimiai galėtų būti ne vienos šalies pažiba, tik ne Brazilijos – Brazilija turi ir geresnių. Salvadoro esmių esmė – jo istorija ir kultūra. Gyva kultūra, perduodama iš kartos į kartą. Kai jos šitiek, jokie nusikaltėliai ir skurdas nesugeba palaužti Salvadoro žavesio.

Iš visų Brazilijos miestų tik į Rio de Žaneirą keliauja daugiau žmonių. Beveik joks kitas pasaulio toks nesaugus didmiestis išvis nėra turistų pažiba. Ir tai daug ką pasako.


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Resifė ir Olinda – Brazilijos autentika

Resifė ir Olinda – Brazilijos autentika

| 0 komentarų

Resifė ir Olinda tikrai nėra garsiausi Brazilijos miestai.

Bet ieškant autentiškos Brazilijos Residė ir Olinda įdomus pasirinkimas: čia senų pastatų „neprarijo“ dangoraižiai, paplūdimiai tuštoki, karnavalas dar neatrastas (bet įdomus), o tuo pačiu verda „tikras“ milijonų žmonių gyvenimas.

Spalvingoji Olinda – olandiškas Resifės senamiestis

Iš tikro Resifė ir Olinda – vienas miestas su dviem istorijom. Braziliją – ir Resifę – dar XVI a. kolonizavo Portugalija, su Ispanija pasidalijusi Lotynų Ameriką.

Portugališkos azuležo plytelės viename daugelio sumuziejintų vienuolynų

Portugališkos azuležo plytelės viename daugelio sumuziejintų vienuolynų

Tuo metu tik šios dvi galybės turėjo laivynus ir galimybes užvaldyti kitus žemynus. Bet ilgainiui tokių imperijų atsirado ir daugiau – Britai, Prancūzai, Olandai. Jie nepripažino ispanų ir portugalų teisės valdyti „viską, kas ne Europoje“. Ir olandai pamėgino atsiriekti sau gabalą Brazilijos – 1637 m. užėmė Olindą.

Šis miestelis – ar, tiksliau, dabar jau Resifės senamiestis – kitoks, nei visi Brazilijos miestai. Savo XVII a. ryškiaspalvių namelių eilėmis jis labiau primena Olandijos kolonijas kur Karibų salose. Yra jaukus, išlaižytas: mažai Brazilijai būdingų elgetų, užtat gausu menininkų ir amatininkų turgelių.

Olindos senamiestis

Olindos senamiestis

Gražiausi Olindos pastatai – bažnyčios ir vienuolynai, kaip Šv. Pranciškaus. Darbo laikai, tiesa, keistoki: negali tikėtis, kad veiks būtent kai ateisi, nebent pasiseks. Katedra nuosaikiai paprasta (nes perstatyta), bet vaizdai nuo jos ir Katedros aikštės labai gražūs: įspūdingas kontrastas tarp Olindos ir Resifės tolumoje.

Vaizdai žemyn nuo Olindos kalno

Vaizdai žemyn nuo Olindos kalno

Bet turbūt įdomiausia Olindos tradicija – jos karnavalas. Pasaulyje gerai žinome Rio de Žaneiro karnavalą, jo sambos paradus, tačiau savais karnavalais didžiuojasi kone kiekvienas Brazilijos miestas – ir jie kitokie. Olindoje gatvėmis nešamos „Didžiosios lėlės“ – milžiniškų žmonių formos. Ne karnavalo metu jos eksponuojamos Didžiųjų lėlių muziejuje.

Olindos karnavalo "Didžiosios lėlės"

Olindos karnavalo “Didžiosios lėlės” jų muziejuje

Resifė – didesnė, bet ne tokia grakšti Olindos sesė

Resifė – tarsi Olindos sesė, bet ne dvynė. XVII a. ten užgožia XIX a. ir XX a. – centrinėje Marco Zero aikštėje didingų to laikmečio pastatų puslankis.

Resifės Marco Zero aikštė

Resifės Marco Zero aikštė

Resifės „pats centras“ – Resifės sala, aplink Arsenalo aikštę – atrodo, mėgina imituoti Olindą – irgi gražiai sutvarkyta. Ir net „Olindos lėlių ambasada“ įkurta – tik ten eksponuojamos turistams patrauklesnės Vakarų garsenybių lėlės. Ir net savas „Didžiųjų lėlių muziejus“ – tik, kadangi Resifės karnavale (taip, jis atskiras) didžiųjų lėlių tradicijos išvis nėra, tai tos „Didžiosios Resifės lėlės“ – tiesiog karnavaliniais Resifės drabužiais aprengti manekenai.

Resifė kartu su Olinda didžiuojasi Frevo muzika, kuri čia skamba karnavalo metu ir skiriasi nuo kitur populiarios sambos.

Resifės 'didžiųjų lėlių' muziejus

Resifės ‘didžiųjų lėlių’ muziejus

Dėl savo centro saloje, jį supančių „vandens kelių“, molų, Resifę brazilai vadina Brazilijos Venecija – bet kaip ir su kitomis Venecijomis, didelių vilčių dėl to turėti nereiktų: ne vanduo yra Resifės ir Olindos unikalumas.

Išėjus iš Resifės salos į vakarus, aplink Respublikos aikštę, miestas jau darėsi panašesnis į daug Brazilijos didmiesčių: gražių pastatų dar kažkiek lieka, bet juos supa nuobodūs ir aplūžę vėlyvo XX amžiaus didingi puošnūs pastatai, gausu elgetų. Į Capela Dourada bažnyčią vos praeiti galėjome per benamius (nieko neturiu prieš benamius: tiesiog Brazilijoje labai daug jų – narkomanai – ir niekada negali būti tikras, kad koks apkvaitęs nuo narkotikų veikėjas staiga neiškels peilio ar net mačetės; deja, tokius vaizdus mačiau ne kartą ir nesuprasi, kas būna jų galvose)…

Benamiai prie Capela Dourada įėjimo

Benamiai prie Capela Dourada įėjimo

Tačiau tikėjausi dar blogiau. Apie Brazilijos šiaurės rytus, kuriuose yra ir Resifė, daugelis kitų brazilų visi kaip vienas aiškina – „baisu, nesaugu“. Tai patvirtina ir statistika: nužudymų Pernambuko valstijoje, kurios sostinė Resifė, trigubai daugiau, nei San Paule. Tačiau nesijaučiau smarkiai kitiap, nei Rio de Žaneire. Nelabai skyrėsi ir gyventojų sudėtis: nors sakoma, kad šiaurės rytai – juodaodžių vergų palikuonių žemė, Brazilija pastaraisiais šimtmečiais pernelyg maišėsi, kad išliktų kažkokie gryni regionai. O ir Šiaurės Rytai nevienalyčiai: Resifė vienas saugiausių miestų tame regione.

Nustebau Resifėje išvydęs antrą pagal dydį Brazilijos prekybos centrą Recife Shopping. Vien McDonald‘s ten penki! Ir taip, tas centras nėra toks iščiustytas ir persotintas prekių ženklais, kaip panašūs centrai turtingame San Paule, bet jis milžiniškas, pilnas pinigų turinčių ir leidžiančių žmonių.

Resifės centras

Resifės centras

Bet tokia jau ta Brazilija. Ji – ir joks jos miestas – nėra trečias pasaulis. Beveik kiekviename didmiestyje – ir šiaurėje, ir pietuose – yra ir trečio, ir pirmo pasaulio fragmentai, kartais nutolusiuose rajonuose, o kartais juos skiria tik siauros gatvelės. Ir Resifė – ne išimtis.

Boa Viagem ir kiti Pernambuko paplūdimiai

Koks Brazilijos miestas be paplūdimių?! Turtingoje Resifės dalis ištįsusi 17 kilometrų į pietus nuo centro palei smėliukingą Boa Viagem paplūdimį. Jaučiausi ten kaip dideliam kurorte: dideli daugiabučiai ir viešbučiai, pajūrio promenada su kaipirinją siūlančiais lauko barais. Tačiau brazilams paplūdimys nėra kažkas, ką jie patiria tik per atostogas – tai – kiekvienos savaitės poilsio dalis. Savaitgaliais, vakarais. Baras pakrantės gatvėje, plastmasinės kėdės ant smėlio, gulėjimas ant patiesalų, mirkimas valandą-kitą jūroje gaudant bangas…

Leidimasis Resifėje virš Boa Viagem paplūdimio

Leidimasis Resifėje virš Boa Viagem paplūdimio

Bet Boa Viagem potuštis. Sako, ir dėl ryklių baimės – kasmet jie ten „suėda“ kokius pora maudalių.

Didžiausias Pernambuko kurortas Porto dos Galinjas stūkso dar toliau į pietus, 60 km nuo Resifės. Kai kiekviena Brazilijos pakrantė gausiai apdovanota paplūdimiais buvo sunkoka suprasti, kodėl gi tūkstantinės minios spietėsi to vienaukščio miesto gatvėse, siauručiuose jo paplūdimiuose (buvo vietų, kur nesušlapęs kojų net eiti pajūriu negalėtum, nes bangos, prarijusios tą menkutį smėlio ruožą, jau plakėsi tiesiai į pakrantės restorano sieną).

Porto dos Galinjas paplūdimyje

Porto dos Galinjas paplūdimyje

Bet yra tradicija, yra pramogos, yra atmosfera. Palūdimys ir karšta karšta jūra (vandens tempeatūra nuo 26 iki 29 laipsnių) gal yra kone visur rytų Brazilijoje, tai brazilams nėra tokia „reta vertyvė“ kaip lietuviams. Užtat kas šalia tos jūros – skiriasi. Vienur – favelos ir skurdūs rajonai – ten žmonės iš šalies prisibijo kišti nosį. Kitur – aukšti daugiabučiai ir tai labiau – tų daugiabučių gyventojų zona. Na o trečiose vietose – restoranų, pramogų kupini kurortai, kur pasijauti tarsi Europoje (tik kainos mažesnės).

Ne pats paplūdimys, o tai, kas prie jo, lemia turistų srautus…

Porto dos Galinjas pėsčiųjo promenadoje

Porto dos Galinjas pėsčiųjo promenadoje

Brenandas, Resifės menininkas

Kiekvienas apdovanotas didis didmiestis turi bent vieną savo supermenininką, kurio ypatingas stilius ir kūriniai tapę to miesto veidu ne mažiau, nei jo senamiestis. Na, kaip Barselona Gaudį. Resifė turi Fransiską Brenandą [Francisco Brennand].

Jo stilius gali atrodyti keistas – keraminės skulptūros, kritikų (o gal ir šalininkų) nuomone primena vyriškus lyties organus. Bet jis neabejotinai unikalus. Ir net ant molo priešais pat Resifės centrinę Marco Zero aikštę stūkso pats aukščiausias – 32 m aukščio – jo kūrinys, Krištolo bokštas, ir jo skulptūrų parkas.

Resifės Krištolo bokšto viršūnė

Resifės Krištolo bokšto viršūnė

Bet didžiausia jo kolekcija priemiesčiuose, Fransisko Brenardo keramikos biure. Vaikštant po tą jo tėvų plytelių fabriką, kurį Fransiskas Brenardas pavertė amžinu savo muziejumi, kilo mintis – tai gal tas Brenardas per gyvenimą nepardavė nė vieno darbo, kad viskas liko ten? Nes tikriausiai nesu matęs vieno menininko muziejaus su daugiau eksponatų…

Bet tikriausiai jis buvo labai produktyvus. O gal tiesiog darbus darė ne vienas – užsukęs už kampo viename eksfabriko angare pamačiau, kaip ištisas cechas amatininkų dirbina panašius keraminius kūrinius. Atrodo, Brenardas net ne menininkas, tai prekės ženklas, unikaliai persipynęs su Resife!

Brenardo keramikos biure (muziejuje)

Brenardo keramikos biure (muziejuje)

Ar verta vykti į Resifę ir Olindą?

Resifę aplankiau keliaudamas po Braziliją trečiąjį kartą.

Keliauti į Braziliją trečiąjį kartą verta, nes ši šalis – pusė visos Pietų Amerikos. Ir pagal plotą, ir pagal gyventojų skaičių – taigi, jei keliautumėte į Pietų Ameriką ne kartą ir norėtumėte būti jai teisingas, kas antra kelionė į šį žemyną turėtų būti į Braziliją. Tada išties Resifė ir Olinda – dar vienas unikalus Brazilijos (ir visos Pietų Amerikos) kampelis.

Viename Olindos vienuolynų

Viename Olindos vienuolynų

Tačiau daugelis žmonių visgi žiūri kitaip ir Brazilija jiems – tik viena iš 12 Pietų Amerikos šalių, ir šią šalį aplanko daugiausiai kartą gyvenime.

Jei taip, tikriausiai, Resifė ir Olinda nėra tos „būtinos lankyti vietos“. Brazilija turi ir įspūdingesnių miestų bei senamiesčių (Salvadoras, Minas Žeraisas), ir geresnių kurortų (Santa Katarina, Rio de Žaneiras), ir didingesnės gamtos (Igvasu, Amazonija, Pantanalis). Nekeista, kad Resifėje užsienio turistų – labai mažai, o spalvingomis Olindos gatvelėmis labiausiai džiaugiasi savo šalį pažinti norintys brazilai.

Porto dos Galinjas merginos važiuoja tradiciniu nuomojamu bagiu. Tai - tipinė pramoga Brazilijos kurortuose.

Porto dos Galinjas merginos važiuoja tradiciniu nuomojamu bagiu. Tai – tipinė pramoga Brazilijos kurortuose.

Bet jeigu Rio de Žaneirą, Salvadorą, Igvasu krioklius, Amazoniją ir Minas Žeraisą jau lankėte ir dar Brazilijos negana – gal atėjo laikas Resifei, autentiškam ir labai braziliškam kraštui.


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Pantanalis – Pietų Amerikos žvėrynas

Pantanalis – Pietų Amerikos žvėrynas

| 0 komentarų

Kelionė į gyvūnų parkus daugeliui asocijuojasi su Afrikos savanomis. Tačiau tokių „žvėrynų“, kur per dieną lengvai pamatai 100 ar 300 žvėrių, yra ir Pietų Amerikoje, o bene turtingiausias jų – Brazilijos Pantanalis.

Ir nors dramblių ar žirafų ten nerasi, tenykščiai gyvūnai sužavėjo ne mažiau. Savo keistumu. Dalies jų nesutiksi net Europos zoosoduose.

500 kg svorio tapyras. Didžiausias pasaulio graužikas kapibara. Jaguaras, vienas didžiųjų katinių. Šarvuočiai, pekariai, koačiai, agučiai, anakondos, ocelotai, skruzdėdos ir begalė spalvingiausių paukščių, drugelių, bei milžiniški vorai. Na ir dar „paprastesnės“ beždžionės kapucinai, elniai, „minikrokodilai“ kaimanai, ūdros.

Ir, priešingai Afrikai, Pantanalyje viską matai ne tik pro automobilio langą: saugu leistis į žygius pėsčiam.

Klasikinis Pantanalio vaizdas - sezoniniai ežerai. Sausu metų laiku daug kur nenuplauksi, drėgnu - nenuvažiuosi.

Klasikinis Pantanalio vaizdas – sezoniniai ežerai. Sausu metų laiku daug kur nenuplauksi, drėgnu – nenuvažiuosi.

Pantanalio gyvūnijos vaizdų Amerikoje niekas nepranoksta

Pasakius „Brazilijos gamta“, daugeliui pirmiausiai į galvą šauna Amazonija: toms gilioms it jūros upėms ir begalinėms džiunglėms išties nėra lygių, gal 30% visų pasaulio gyvūnų rūšių gyvena ten. Bet Amazonijoje tų žvėrių beveik nematėme: užstojo tankūs medžiai.

Žygyje per Pantanalį

Žygyje per Pantanalį

Pantanalis kitoks. Tai – didžiausias pasaulio pelkynas ir daug kur gali pažvelgti į atvirus tolius.

Tie rudi keisti kupstukai – tai žolę graužiančios ar balose mirkstančios kapibaros, kurių Pantanalyje gausu tarsi karvių fermos lauke.

Mirkstanti kapibara

Mirkstanti kapibara

Tie iš ežerėlių styrantys stagarai – tai atsivėsinimui iškištos kaimanų nugaros ar išsižiuojusios galvos: atrodo eilinėje baloje gali gyventi tūkstančiai jų kol (pats tą mačiau) išvalgę visas žuvis nepradeda ėsti vieni kitų. Žuvis garsiai triauškia ir ūdrų šeimynėlės, braido paukščiai: visi kažkaip sutelpa menkučiame plote. Ypač per sausras, kai ežerėliai nusenka.

Jei prieisi labai arti, gyvūnai pasitrauks (vieninteliai pekariai, vietiniai pasakojo, kartais puola), bet žiūrėti į juos iš už keliolikos metrų, net fotografuoti – tikrai įmanoma, nekreips dėmesio.

Čia ne akmenukai, čia - kaimanai. Ežeras nuseko ir jiems teko susispausti itin tankiai: valgė vieni kitus

Čia ne akmenukai, čia – kaimanai. Ežeras nuseko ir jiems teko susispausti itin tankiai: valgė vieni kitus

Kaip keliaujama į Pantanalį

Į Pantanalį galima įvažiuoti arba iš pietų, arba iš šiaurės: tuos įvažiavimus skiria 1000 km kelio ruožas, tad pasirinkti reikia dar prieš keliaujant į regioną. Įvažiavimas iš šiaurės – daug populiaresnis, mat ten Brazilijos valdžia ~1970 m. statė Transpantaneira vieškelį. Šis turėjo driektis skersai viso Pantanalio it kokia negrįsta magistralė, bet darbai nutrūko pasiekus Porto Džofrės kaimiūkštį, kurio apylinkėse gyvena daugiau jaguarų, nei jame žmonių.

Transpantaneira vieškelio pradžia

Transpantaneira vieškelio pradžia

Tais laikais, turbūt, atrodė, kad Transpantaneira – visiška klaida ir Brazilijos mokesčių mokėtojų pinigų iššvaistymas. Kol kelio neatrado turistai. Čia tiesiog važiuodamas automobiliu pasidarai sau safarį. Jau vien per pirmąją valandą važiuodami šiuo keliu išvydome kapibaras, kaimanus, ūdras. Eismo beveik nebuvo: lengva sustoti, išlipti, fotografuoti.

Pigiausi būdai keliauti Transpantaneira – būtent automobiliu, pvz. išsinuomavus Kujaboje, artimiausiame dideliame mieste. Teoriškai gali net anksti ryte išvažiuoti į Transpantaneirą, o vakare jau vėl būti Kujaboje – ir nakvoti gana pigiuose Kujabos viešbučiuose.

Transpantaneiros apylinkės pilnos termitynų

Transpantaneiros apylinkės pilnos termitynų

Pantanalio ložes išmėginti būtina

Tačiau „pantanališkiausias“ būdas pažinti Pantanalį – Pantanalio ložės. Nakvynė čia kokius penkis kartus brangesnė, nei Kujaboje, bet tiesiog negalima lyginti. Pantanalio ložėse dieną-naktį esi gamtos apsuptyje. Į nakvynės kainą paprastai įeina pilnas maitinimas (pusryčiai, pietūs, vakarienė – nes kur gi kitur ten ką nusipirktum?) bei kokia ~2 val. ekskursija per dieną. Čia jau kiekviena ložė turi savo „kozirius“: jojimas žirgais, plaukimas laivu, žygis į apžvalgos bokštą ir pan.

Apžvalgos bokštas prie Poso Alegre ložės

Apžvalgos bokštas prie Poso Alegre ložės

Tiesa, iš įprastinių viešbučių užsakymo sistemų gali būti sunku suprasti, kas tiksliai ložėje įskaičiuota į kainą ir kiek kainuotų, tarkime, papildoma ekskursija – dėl to geriausia susisiekti su ložėmis.

Lankiau dvi ložes. Rio Claro ložė specializuojasi ekskursijomis laivu pailgu it upė Rio Claro ežeru: pakrantėse regėjome dešimtis kapibarų, ežere – kaimanų ir ūdrų; ložės „laivininkas“ gyvūnus šeria, paskatindamas juos įspūdingai šokti iš vandens.

Rio Claro ložės laivas prieš išplaukiant saulėlydžiui

Rio Claro ložės laivas prieš išplaukiant saulėlydžiui

Labiau patiko Poso Alegre ložė. Savo teritorijoje ji turi apžvalgos bokštą, bet žaviausias ten ne žygis prie jo, tačiau šimtai į pačią ložę užklystančių gyvūnų. Gali sau tįsoti hamake ir stebėti jų gyvenimą. Štai nuo medžio ant medžio viena po kitos peršoka beždžionių kapucinų šeima, štai praeina nandu, štai jau koačių būrys „išdykauja“ išversdamas vandens bidoną ar nugvelbęs kokį arbūzą, ar lipa į neatsargiai paliktą pikapą, štai praeina graužikas agutis.

Į Poso Alegre ložę atėjo nandu

Į Poso Alegre ložę atėjo nandu

Pabuvęs Pantanalyje, bet neužsukęs į gerąsias jo ložes, pamatysi tik kokį trečdalį visko.

Guli hamake ir tik gyvūnai vaikšto pro šalį...

Guli hamake ir tik gyvūnai vaikšto pro šalį (Poso Alegre ložė)…

Metai, metų laikai, paros laikai – Pantanalis nuolat mainosi

Pantanalis nuolat keičiasi ir persikeičia.

Yra du sezonai. Liūčių – kai balos virsta dideliais ežerais, augalai suveša ir net pats Transpantaneiros kelias kartais tampa pravažiuojamas tik visureigiais. Ir sausasis – kai atsigerti lieka įmanoma vos kai kur, gresia gaisrai, o gyvūnams maisto palieka ir savanoriai.

Saulėlydis Pantanalyje

Saulėlydis Pantanalyje

Nuo sezono priklauso, kurioje ložėje daugiau gyvūnų, kokios ekskursijos siūlomos (buvome kai sausa: viena vertus, tai reiškė, kad Rio Claro ložės laivas negalėjo praplaukti nusekusia ežero dalimi, kita vertus – Poso Alegre visureigis galėjo pasiekti nutolusį ežerėlį, kur atsigaivinti atėjo pekarių būrys; jei tik prilyja labiau, privažiavimas ten apsemiamas, net visureigiai nepravažiuoja).

Pekarių banda (ekskursija iš Poso Alegre ložės į vietą, kur įmanoma patekti tik pačiu sausiausiu metu, koks kaip tik buvo tada)

Pekarių banda

Tarp turistų Pantanalyje populiaresnis sausasis metų laikas ir tada kai kurias ložes reikia užsakyti gerokai iš anksto. Galima rasti informacijos, kad liūčių periodas lapkritis-kovas, o sausasis – balandis-spalis; bet kaip pasiseks. Mes keliavome gruodžio pradžioje, o nėsyk nelijo, vanduo buvo nusekęs kaip niekad. Taip pat, net ir pradėjus lyti, Pantanalis nepasikeičia per naktį: vandens lygis kyla po truputį, aukščiausias būna pačioje liūčių sezono pabaigoje ir paskui slūgsta po truputį iki pat liūčių sezono išvakarių. Kadangi metais, kai keliavome, liūtys prasidėjo tik gruodžio viduryje, gruodžio pradžia ir buvo tas “žemiausio vandens metas”.

Į Poso Alegre ložę užklydęs koatis

Į Poso Alegre ložę užklydęs koatis

Ne mažiau svarbus už sezonus ir dienos ritmas: vienus gyvūnus, kaip tapyrus ar skruzdėdas, geriausiai išvysti naktį (arba temstant, arba švintant), o kitus nesunkiai pamatysi ir dienos metu. Dėl pirmųjų Pantanalyje keldavomės anksti, kad jau kokią 5 val. išeitume į žygį. Nėra prasmės Pantanalį pamatyti tik konkrečiu metu.

Saulėtekio žygyje jau prašvitus susitikome vietinius ant arklių

Saulėtekio žygyje jau prašvitus susitikome vietinius ant arklių

Privačios ekskursijos – brangu, bet išsamu

Pats brangiausias būdas pažinti Pantanalį – privačios ekskursijos. Lyginant su autonuoma ir tieisogiai užskayta nakvyne ložėse, išeina dar apie dvigubai brangiau.

Ekskursijos, šiaip jau, veža į tas pačias Pantanalio ložes, bet paima nuo oro uosto ar viešbučio Kujaboje, o visą laiką kartu važiuoja gidas (galima rasti anglakalbių). Jas siūlančių kompanijų – kelios dešimtys.

Spalvingas Pantanalio paukštelis

Spalvingas Pantanalio paukštelis

Be įprastinio ekskursijos privalumo – kad viskas už tave suplanuota be portugalų k. žinių – čia Pantanalyje dar keli. Visų pirma, automobilis ir patyręs vairuotojas: jei keliauji sausu sezono metu, to nereikia (vieškelis kaip vieškelis), bet jei smarkiai paliję, reikalingas visureigis, o tokį pačiam išsinuomoti brangiau ir sunkiau, be to, ne kiekvienas, kas moka vairuoti, moka, tarkime, drąsiai kirsti gilią it ežerėlis balą (Paragvajuje tokioje esame palikę ir automobilio bamperį).

Antra, gidai gerai išmano gyvūnų ir sezono situaciją (pvz. kurioje ložėje gyvūnų daugiau), bendrauja tarpusavyje, gali turėti automobilius su naktiniu apšvietimu naktiniams safariams: visgi, verta atsiklausti.

Tapyras naktį iš automobilio su specialiomis lempomis apšvietimui

Tapyras naktį iš automobilio su specialiomis lempomis apšvietimui

Ekskursijų pasiūla prasideda nuo 2 naktų / 3 dienų iki savaitės ir ilgesnių. Ilgiausios ir brangiausios paprastai vadinamos „Jaguarų turais“: nes (be įprastinių ložių ir pramogų) veža iki pat Porto Džofrės, iš kur laivu plaukiama į plotus, kuriuose dažnai ant kranto gali pamatyti šiuos didžiausius Pantanalio plėšrūnus. Tas „dažnai“, kaip paskojo ties tuo dirbantys, kokie trys kartai per dieną – o būna dienų, kai jų neišvysti. Apskritai gyvūnų Pantanalyje per tą patį laiką pamatai kiek mažiau, nei Afrikos nacionalinuose parkuose – ypač didžiųjų gyvūnų. Gal todėl čia ekskursijos ilgesnės: juk niekas nesidžiaugtų gatvęs vienos dienos jaguarų turą, per kurį nepamatė jaguarų…

Atplaukia ūdra

Atplaukia ūdra

Nors daugelis užsieniečių renkasi būtent ekskursijas, šiaip jau sausu metų laiku tikriausiai neblogesnė mintis važiuoti į ložes automobiliu, kaip daro daugelis brazilų (beje, ložės ir pačios gali suorganizuoti atsivežimą).

Tiesa, tarp pačių brazilų Pantanalis išvis nėra labai popouliarus: kad ir nėra matę šitiek gyvūnų vienoje vietoje, kiekvienas šiaip jau kartą-kitą per gyvenimą sutikęs koačius ar pekarius ar beždžiones, taigi, mokėti didelius pinigus dėl tų pačių gyvūnų jiems neatrodo verta dėmesio.

Elnias Pantanalyje

Elnias Pantanalyje

Kiek gi gyvūnų yra Pantanalyje? Per tris dienas ir dvi naktis (ne „jaguarų turą“) Pantanalyje išvydome:
Po šimtą ir daugiau – kapibarų, kaimanų.
Po dešimt ir daugiau – beždžionių-kapucinų, nandu, koačių, pekarių, elnių, ūdrų.
Keletą – agučių, lapių.
Po vieną – tapyrą, milžinišką vorą, vėžlį.
Nepamatėme – skruzdėdų, jaguarų, ocelotų, pumų, anakondų, šarvuočių.

Medis Pantanalyje

Medis Pantanalyje

Aišku, kitiems žmonėms gali pasisekti skirtingai – bet tai kažkiek atspindi gyvūnų pamatymo Pantanalyje tikimybes.

Na, ir dar Pantanalyje mačiau šimtus karvių, dešimtis arklių, kelias kiaules – priešingai nei Afrikos nacionaliniai parkai, didelė Pantanalio dalis yra milžiniškos tarsi ištisi Lietuvos rajonai Brazilijos ūkininkų ganyklos. Bet laukinė ir nelaukinė gamta viena kitai stebėtinai netrukdo: karvės, arkliai, kapibaros, elniai, beždžionės – viskas šalia; tokių milžiniškų plėšrūnų, kad medžiotų jaučius ar žirgus, Pantanalyje tiesiog nėra. O dalis ūkininkų pastaraisiais dešimtmečiais savo ūkiuose įsteigė ir ložes turistams. Jų gyvenimas vienišas – net vaikai negali gyventi kartu su jais, nes, pagal Brazilijos įstatymus, jiems reikia eiti į mokyklą, o Pantanalyje tokių nėra.

Pantanalio ganyklų panorama iš Poso Alegre apžvalgos bokšto

Pantanalio ganyklų panorama iš Poso Alegre apžvalgos bokšto

Taip pat Pantanalyje gausu žuvų, tad, žvejybos sezono metu, čia plūsta Brazilijos žvejai. Medžioklė gi visoje Brazilijoje uždrausta.

Kaip nuvykti į Pantanalį, Kujaba ir Čapada Guimaraes

Brazilija – milžiniška šalis. Tarkime, jei šiaurinis Pantanalis būtų Lietuva, tai didieji Brazilijos miestai – Rio de Žaneiras ir San Paulas – būtų ten, kur Bulgarija ar Turkija. Atstumas keliu 1700-2000 km.

Į ložę atklydęs agutis

Į ložę atklydęs agutis

Nuvažiuoti automobiliu ar autobusu įmanoma – bet kai pakeliui mažai žavių vietų (arba reikia važiuoti per aplinkui) nutariau, kad neverta, ir iš San Paulo skridau. Nors skrydžiai Brazilijoje kiek brangesni, nei panašaus atstumo „Ryanair“ ir „Wizzair“ išlepintoje Europoje, kainos nėra milžiniškos.

Pantanalio „vartai“, per kuriuos skridau aš – Kujabos didmiestis. Nors gyventojų ten 1 mln., o miestas įkurtas dar XVIII a. aukso kasėjų, žiūrėti ten nelabai yra ką. Daugybė senųjų namų yra nugriauta, o 1968 m. kujabiečiai sugebėjo nugriauti net… savo barokinę katedrą. Pastatė iš naujo, moderniai ir nykiai. Nepalyginsi Kujabos su autentiškais Minas Žeraiso valstijos aukso miesteliais.

Perstatyta Pokonės miesto bažnyčia

Perstatyta Pokonės miesto bažnyčia

Bet Kujaba nėra vien Pantanalio vartai – į kitą pusę nuo jos plyti Šapada do Guimaraes nacionalinis parkas, graži miškinga plynaukštė, žavinti ne tiek gyvūnais, kiek gražiais gamtovaizdžiais, ypač žvelgiant žemyn į žemumas. Viena gražiausių – Geodezinio centro apžvalgos aikštelė, kurioje, be kita ko, yra viso Pietų Amerikos žemyno centras (Kujabos mieste irgi yra „centras“, bet jis apskaičiuotas dar ne GPS laikais).

Geodezinio centro apžvalgos aikštelės vaizdas Šapada Guimaraes

Geodezinio centro apžvalgos aikštelės vaizdas Šapada Guimaraes

Mato Groso valstijoje yra ir daugiau ko gražaus, bet kai valstija dydžio sulig pustrečios Vokietijos, ne viską paprasta aplankyti net iš regiono sostinės Kujabos. „Mato Groso“ reiškia „Tankus miškas“, tiesa, to miško Mato Grose vis mažiau ir mažiau: jis kertamas, jį pakeičia pelningos sojų plantacijos, gerokai praturtinusios valstiją. Tačiau Mato Groso pakraščiuose, ypač šiauriniuose, dar gausu tikrų džiunglių, kurias valdo indėnų gentys ir kelionėms ten reikia specialaus leidimo. Ten Mato Grosas pereina į Amazoniją.

Pakeliui į Šapada Guimaraes

Pakeliui į Šapada Guimaraes

Pietų Pantanalio lankymui dar galima skristi į Kampo Grandę, kitos – Mato Groso do Sul – valstijos sostinę. Pietuose mažiau galimybių, bet Pantanalį ten galima derinti su Bonito, kur galima nardyti visokiose olose.

Pantanalyje ir aplink iš viso praleidau keturias dienas. Dar norėčiau kada grįžti – gal sutikti jaguarą, o gal tiesiog ilsėtis Poso Alegre ložės hamake stebėdamas praeinančius gyvūnus. Šiaip ar taip, Pantanalis – unikali vieta ir Brazilijoje, ir Amerikoje, ir pasaulyje: niekur kitur laukinėje gamtoje nerasi taip lengvai pasiekiamo šitokio (ar panašaus) gyvūnų derinio. Į Pantanalį nuvykau tik per savo trečiąją kelionę į Braziliją – bet puikiai suprasiu ir tuos, kuriems Pantanalis – viena pirmų vietų, kurią jie trokš aplankyti Brazilijoje.


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Pietų Brazilija – turtingieji Brazilijos krantai

Pietų Brazilija – turtingieji Brazilijos krantai

| 0 komentarų

Tai – kita Brazilija! Stereotipai čia griūva.

Smėlis, vandenynas, kurortai, karštis – yra (tiesa, žiemom vietiniams jau vėsu). Užtat skurdo, lūšnynų, nusikaltimų – daug mažiau. Kartais ten jausdavausi lyg Argentinoje, kartais – išvis tarsi Floridoje.

Tai – Brazilijos pietų pakrantė. Turtingiausios ir saugiausios Brazilijos žemės, kur daugelis gyventojų – imigrantų iš Europos palikuonys, išlaikę vokiškas, itališkas ar net lenkiškas tradicijas.

Vokiškas Blumenau miestas Pietų Brazilijoje

Vokiškas Blumenau miestas Pietų Brazilijoje, garsėjantis vokišku alumi ir Oktoberfestais

Santa Katarinos sala – visa pietų Brazilija vienoje saloje

Jei nori pamatyti Brazilijos pietų pakrantę, bet neturi daug laiko ar noro blaškytis – keliauk į Santa Katarinos salą. Dydžio sulig Lietuvos apskritimi, ji turi viską, kuo žavi šis regionas, ir atstumai tarp vietų neviršija keliasdešimt kilometrų.

Idiliškame Santa Katarinos salos paplūdimyje (jie supa visą salą)

Idiliškame Santa Katarinos salos paplūdimyje (jie supa visą salą)

Paplūdimiai – nuo atokių iki pilnų, nuo siaurų smėlio ruožų iki Žoakinos (Pria da Joaquina) su Nidą primenančiomis kopomis.

Žoakinos paplūdimio kopos

Žoakinos paplūdimio kopos

„Europiniai“ žvejų kaimeliai – čia tarsi „teleportuoti“ iš Kanarų ar Azorų (pvz. Santo Antonio de Lisboa), su kukliai puošniomis bažnytėlėmis ir pakrantės promenadų kavinėmis.

Kurortai – nuo švelniai apšepusių ar hipiškų su pigiais restoranais iki Žurere Internasional, kur greta rūmus primenančių individualių namų stovi „Porsche“ ar „Rolls Royce“ automobiliai: lyg pas muilo operų milijonierius.

Superturtingą JAV priemiestį primenantys Žurere Internasional individualūs šeimų namai ar vasarnamiai

Superturtingą JAV priemiestį primenantys Žurere Internasional individualūs šeimų namai ar vasarnamiai

Bet turbūt unikaliausia vieta – Santa Katarinos salos vidury tyvuliuojantis milžiniškas Konseisao ežeras. Kai žvelgi į jį nuo aplinkinių kalvų atrodo, kad tai turėtų būti jūros įlanka: nes kaip gi toks galėtų tilpti tokioje saloje? Yra net Costa da Lagoa kaimelis, pasiekiamas vien plaukiant per ežerą laivu (arba 2-4 km žygiu kalvomis).

Šis ežeras tyvuliuoja Santa Katarinos salos viduryje. Čia - tik nedidelė jo dalis.

Šis Konseisao ežeras tyvuliuoja Santa Katarinos salos viduryje. Čia – tik nedidelė jo dalis.

Balneario Kamboriu – Brazilijos Manhetenas, kurį žino tik patys brazilai

Ir visgi pietų Brazilijos turizmo sostine vadinama ne Santa Katarinos sala, o tikra jos priešingybė. Miestas, kurį pravardžiuoja „Brazilijos Dubajumi“ ar „Brazilijos Manhetenu“. Miestas, kuriame (2021 m. duomenimis) stovi keturi aukščiausi Brazilijos pastatai ir 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos(!) pastatų. Ir kartu miestas, kurio pavadinimą net aš, geografijos mylėtojas nuo vaikystės, sužinojau tik keliaudamas po tą žemyną. Tai – Balneario Kamboriu.

Balneario Kamboriu 4 km pajūrio dangoraižių linija iš lynų keltuvo

Balneario Kamboriu pajūrio dangoraižių linija iš lynų keltuvo

Jei kam poilsis – tai laukinė gamta ar bent troba prie tuščio paplūdimio, geriau į šį kurortą nekišti nosies. Užtat kam patinka ilsėtis miesto atmosferoje sunkiai ras Pietų Amerikoje geresnį kurortą. Tai – ~8 km ilgio paplūdimys-įlanka, įrėmintas dangoraižiais ir molais. Primena Rio de Žaneirą, tik pastatai daaaug aukštesni. „Lonely Planet“ knyga praminusi Balneario Kamboriu „vargšų Rio“: suprask, aplinkiniai kalnai ne tokie aukšti, kaip „tikrame Rio“, ir juos karūnuojanti Šviesos Kristaus statula tokia kičinė, neprilygstanti Rio Kristui atpirkėjui (Kristus sukinėja žibintą? Jo papėdėje diskotekiniais šviestuvais nutviekstas restoranas? Jame Biblijos citatos greta taksi reklamų?).

Balneario Camboriu kristui, "kičinei" Rio de Žaneiro "Kristaus atpirkėjo" kopijai, uždėta kaukė

Balneario Camboriu Kristaus šviesos statula

Bet man Balneario Kamboriu labiau atrodė kaip turtuolių Rio de Žaneiras: jokių lūšnynų (favelų) palei kalnus, atsisėdęs ant paplūdimio kėdžių gali nesibaiminti „smėlio kapitonais“ pravardžiuojamų nuo poilsiautojų daiktus plėšiančių banditų, gausu prabangių automobilių, saugus gyvenimas verda ir po saulėlydžio.

Ramus poilsis Kamboriu paplūdimyje

Ramus poilsis Kamboriu paplūdimyje

Gausu restoranų ir kitų pramogų. Tik gamta tokia „pakinkyta“ turizmui. Rytiniame gale yra išlikęs Atlanto miško fragmentas (kadaise didaus tarsi Amazonė, užėmusio visą rytų Braziliją), bet jis pasiekiamas lynų keltuvu, o be kelių asfaltuotų pasivaikščiojimo takų ten – visokie atrakcionai (vasaros rogutės ir pan.). Anapus miško keltuvas leidžia į kitą, atokesnį, paplūdimį. Tik tas atokesnis paplūdimys dar pilnesnis žmonių, nei pagrindinis.

Balneario Kamboriu panorama pro mūsų buto langą

Balneario Kamboriu panorama pro mūsų buto langą. Kitame gale – Atlanto miško fragmentas

Europos slėnis – atplyšę Vokietijos ar Italijos gabalėliai

Kai Brazilija klestėjo kaip kolonija, Brazilijos pietų pakrantė buvo praktiškai bergždžia žemė: nei ten buvo plantacijų, nei aukso kasyklų.

Ir tik nepriklausomybę gavusi Brazilija XIX a. ėmė šias žemes įsisavinti. Tam pakvietė imigrantus iš Europos, dalindama jiems „niekieno žemes“. Atsiliepė šimtai tūkstančių vokiečių, italų, austrų, lenkų, ukrainiečių. Jie įsteigė savo miestus. Iki pat šiol Brazilijos pietų pakrantė – pati „balčiausia“; net 80% žmonių čia baltaodžiai, kai bendrai Brazilijoje tik 47%.

Simboliniai Pomerodės vokiečių miesto vartai (vartai - dažnas miesto simbolis pietinėje Brazilijoje, nors miestai niekada ir nebūdavo aptverti)

Simboliniai Pomerodės vokiečių miesto vartai (vartai – dažnas miesto simbolis pietinėje Brazilijoje, nors miestai niekada ir nebūdavo aptverti)

Iš Europos kultūros liko ne vien odos spalva. Net ir po šimto metų daugybės imigrantų palikuonys saugo savo kultūrą, kalba savo kalbomis. Labiausiai tapatybę išlaikęs regionas vadinamas Europos slėniu (Vale Europeu). Ir iš visų tautų geriausiai kultūrą išsaugojo vokiečiai.

Jų sostinė – Kauno dydžio Blumenau miestas, kurio alaus Oktoberfestas vadinamas ir „Antru pagal dydį po Miuncheno Oktoberfestu“ ir „Antra po Rio karnavalo Brazilijos švente“. Nežinia, ar tai visai tiesa, bet Blumenau Germanijos parke net ir ne spalio mėnesį išties jaučiausi pataikęs į tokią sudisnėjintą Vokietiją ar Europą (tarp vokiškų tautinių rūbų suvenyrinėse kažkodėl parduodamos ir matrioškos – gi irgi Europa). O Blumenau senamiestyje matai fachverkinius pastatus.

Blumenau Germanijos parke

Blumenau Germanijos parke

Tarp vokiškų pastatų – rotušė. Dabar ten „Havan“ universalinė parduotuvė. „Havan“ tinklas – dar vienas „europietiškai kičinio“ regiono veidas, kurį pastebi jau pirmą dieną. Kiekviena parduotuvė pastatyta senovės Graikijos stiliumi, o pagrindinių parkingus puošia… milžiniškos Niujorko Laisvės statulos kopijos. Jų yra ir kitur Brazilijoje, bet štabas – Bruskės miestelyje netoli Blumenau (reklamuojamame kaip “Havan žemė”) ir daugiausia jų būtent tame regione.

Havan parduotuvė su Laisvės statula

Havan parduotuvė su Laisvės statula

Dar vokiškesnis Pomerodės miestelis kuris įkurtas dar 1861 m., bet, sakoma, vokiškai tebekalba 70% žmonių. Matydamas gausybę blondinų vaikų, Vokietijos vėliavomis puoštų restoranų galėjau tuo patikėti. Tiesa, Pomerodė jau mažesnė (34 000 gyv.), įspūdingų pastatų mažiau, bet yra.

Kitoms tautoms sekasi prasčiau nei vokiečiams. Itališkas Novo Trentas bent jau turi vyninių ir Italijos vėliavų spalvomis padažytus apšvietimo stulpus. Iš lietuvių neliko visai nieko. Gal 1000 jų irgi dalyvavo XIX-XX a. sandūros Brazilijos pietų kolonizacijoje, bet tiek buvo gerokai per mažai: per kartą-dvi jie susimaišė su kitataučiais ir pranyko tame tautų katile. Tvirta Brazilijos lietuvių bendruomenė, kurios širdis – San Paulas, atsirado tik kartu su vėlesniais – tarpukario – imigrantais.

Nova Trento italų miestelio širdis - čia gyvenusiai imigrantei iš Austrijos šventajai Paulinai dedikuota bažnyčia

Nova Trento italų miestelio širdis – čia gyvenusiai imigrantei iš Austrijos šventajai Paulinai dedikuota bažnyčia, kurią lanko piligrimai. Kiekvienas save gerbiantis Brazilijos miestas turi užrašą fotografavimuisi ‘Aš myliu [miesto pavadinimas]’; Nova Trento toksai užrašas dar išdažytas Italijos vėliavos spalvomis

Didmiesčiai nėra Pietų pakrantės pažiba (Florianopolis ir Kuritiba)

Žymiausio Brazilijos pietų pakrantės didmiesčio – Florianopolio – pusė stūkso Santa Katarinos saloje, o kita pusė – žemyne.

Gal dėl romantiškos vietos aplink sąsiaurį, kertamą gražaus tilto, apie Florianopolį nesunku paskaityti daug gražaus. Ir visgi Braziljos pietų pakrantės miražas jame kiek pranyksta: kaip kiekviename Brazilijos didmiestyje, rasi čia ir nemažai elgetų, ir narkomanų, o išlikusius pavienius gražius pastatus stelbia XX a. nykumos eilės.

Daugelis Brazilijos didmiesčių gražesni į juos žiūrint iš aukštai arba iš toli. Florianopolis iš San Antonio de Lisboa žvejų kaimo Santa Katarinos slaoje

Daugelis Brazilijos didmiesčių gražesni į juos žiūrint iš aukštai arba iš toli. Florianopolis iš San Antonio de Lisboa žvejų kaimo Santa Katarinos slaoje

Bent jau kiek geriau už Kuritibą (Paranos valstijos sostinės), kur nakvojau pakeliui į Pietų pakrantę iš San Paulo. Temstant visame centre skubiai uždarė parduotuves ir restoranus, o policininkai bergždžiai vaikė kažkur „kaifo pasaulyje“ klajojančius narkomanus, kad šie bent jau negulėtų greta autobusų stoties (matyt, kenkia įvaizdžiui). Nors mieste 2 mln. žmonių, turbūt vienintelė tikrai žymi vietia – Oskaro Nijemerio muzijeus suprojektuotas Oskaro Nijemejerio, kuriame, be pačiam architektui skirtos salės – visokios laikinos meno parodos. Man net įdomesni pasirodė “tautiniai” muziejai, kuriuos puoselėja Kuritibą kūrusių Europos imigrantų tautos: lenkų kaimelis, o ypač ukrainiečių muziejus, įkurdintas specialiai pastatytoje autentiško stiliaus cerkvėje. Holodomoro memorialas šalimais visiems brazilams primena šį baisų genocidą, o gretima parduotuvėlė prekiauja ukrainietiškais suvenyrais.

Ukrainiečių muziejus Kuritiboje

Ukrainiečių muziejus Kuritiboje

Šalia kiekvieno didmiesčio – vietos pabėgti toli toli

Bet nesvarbu, kas darosi Brazilijos Pietų pakrantės didmiesčiuose – jų ten testūkso vos keli. Tikroji Pietų pakrantės dvasia – kaimuose, miesteliuose ir kurortuose. Ir Santa Katarinos saloje pakanka nuo Florianopolio persiversti per gražius vaizdus dovanojančius kalnus ir jau esi paežerės Lagoa da Konseisao, visai kitokiame, malonesniame miestelyje.

O 70 km į rytus nuo Kuritibos, nusileidus nuo kalvų – senas Morretes miestukas, garsėjantis restoranais ir į jį vedančiu turistiniu kalnų geležinkeliu. Dar už 10 km – sena Antoninos aikštė, bažnytėlė, namai, pakrantė: tas miestelis pasirodė dar gražesnis, nors ir ne taip “turizmo gidų apdainuotas”. Ten viską sukūrė dar reti portugalų kolonistai, o ne vėlesni imigrantai.

Antoninos centrinės aikštės seni namai

Antoninos centrinės aikštės seni namai

Na o 100 km nuo Kuritibos – jau savaitgaliais sklidina kurortų eilė. Ir jos gale – Ilha Do Mel sala, tiesiog pertekusi atmosfera, vienas autentiškiausių Pietų Brazilijos kurortų. Ten galima plaukti tik laivu, nėra jokių automobilių, poilsiaujama miškuose paskendusiame Nova Brasilia kaime arba kiek didesniame Enkantadas, vaikštoma tik paplūdimiais ar smėlėtais takais. Iki švyturio su nuostabiu vaizdu, pakrantės olų, XVIII a. portugalų tvirtovės, pro visokius gyvūnus (sutikau gyvatę, daug šikšnosparnių). Bet visgi tai Brazilija: ir tokiose atokiose vietose pilna linksmybių, gyvos muzikos kokiame bare, kurio per medžius iš toliau nė nesimato. Arba tiesiog paplūdimyje.

Ilha do Mel panorama nuo švyturio

Ilha do Mel panorama nuo švyturio

Tiesa, brazilų akimis žiūrint turizmo sezonas Pietų Brazilijos kurortuose – ne amžinas. Juk jei sausį-kovą dienomis ten pleškina +29 laipsnių karštis, tai liepą – brazilišką žiemą – vos +21… Lietuviui turbūt nė motais: +21, būtent toks vidurkis Palangos oro temperatūros liepos ir rugpjūčio – mūsų vasaros – dienomis…

Ilha do Mel pakrantėje (Enkantadas)

Ilha do Mel pakrantėje (Enkantadas)

Brazilija, kuria paprasta džiaugtis

Brazilijos pietų pakrantę aplankiau tik keliaudamas po Braziliją trečiąjį kartą. Tiesiog ši šalis yra tokia milžiniška ir pertekusi pasaulio stebuklais. Ir, turiu pripažinti, kad ir žavi, Santa Katarinos salos gamta neprilygsta Amazonijos džiunglėms, Igvasu kriokliams ar Pantanalio gyvūnijai, o Balneario Kamboriu visgi nėra Rio de Žaneiras.

Santa Katarinos paplūdimyje porelė statosi palapinę. Taip paplūdimiuose praleidžiama visa diena

Santa Katarinos paplūdimyje porelė statosi palapinę. Taip paplūdimiuose praleidžiama visa diena

Bet mano žmona trečiąjį kartą keliauti Brazilijon iš pradžių išvis nelabai norėjo. Prisiminimai apie apiplėšimą Rio de Žaneire ar kišenvagystę Manause darė savo. „Argentina – gerai“ – sako – „bet ne Brazilija“. Skurdas, plėšikai. „Jei jau skrendame, gal galima trumpiau?“.

Atostogaujantys brazilai. Turistų iš užsienio daugelyje regiono kurortų mažai

Atostogaujantys brazilai. Turistų iš užsienio daugelyje regiono kurortų mažai. Brazilus nesunkiai atskirsi pagal be galo atvirą aprangą (ne tik paplūdimiuose), kūno priežiūrą, tatuiruotes (tatuiruočių salonų Brazilijoje pilni net prekybos centrai)

Kai nuvažiavome į Pietų pakrantę, ji pakeitė nuomonę – „Jei būtume žinoję, kad čia taip gerai, būtume pasilikę ilgiau“. Nes keliaudamas po Braziliją supranti, kad grožis – ne viskas. Dairytis į nuostabią San Paulo architektūrą ar gėrėtis Rio karnavalo platformomis ne taip smagu, kai periferiniu regėjimu turi nuolat sekti ar niekas nesikėsina traukti tavo piniginės ar tave parversti, kai negali ramiai fotografuoti ar filmuoti nerizikuodamas telefonu, ką jau kalbėti apie fotoaparatą, kai turi nuolat turėti mintyse, kurį rajoną kokiu laiku privalai palikti.

Darbas iš hamako Balneario Camboriu

Brazilijoje hamakai įprasti visur: tai ir įprastas būdas miegoti plaukiant laivu Amazone, ir ilsėtis prieangyje, ir net ne viename bute daugiaaukščiuose, matėme, kabo hamakai (ne miegui – tai nėra taip patogu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, bent jau nepratusiam – bet poilsiui). Aistė čia hamake dirba per atstumą. Taip patiko, kad net į Lietuvą vieną hamaką parsivežėme.

Ir štai Pietų pakrantėje – bent jau ne didmiesčiuose – galėjome vėl jaustis jaukiai ir saugiai.

Net jei tai, lankytinų vietų požiūriu, galbūt yra „antrarūšis“ Brazilijos regionas, superdidelėje ir gamta turtingoje Brazilijoje ir „antrarūšis“ regionas yra toks, panašaus grožio į kurį daugybėje šalių nerasi išvis.

Pietų Brazilijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę po Pietų Braziliją

Pietų Brazilijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę po Pietų Braziliją


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Rio de Žaneiras – gamta ir linksmybės

Rio de Žaneiras – gamta ir linksmybės

| 0 komentarų

Rio de Žaneiras! Platūs geltono smėlio paplūdimiai. Tarsi tiesiai iš žemės gelmių išdygę aštrūs aukšti žali kalnai. Dangoraižių eilės palei jūrą ir chaotiškos favelos ant šlaitų.

Panoramų, gražesnių už Rio de Žaneiro, pasaulyje mažai. Ir nors tai yra 12 milijonų gyventojų glaudžiantis miestas, labiausiai jame žavi būtent gamta. Dauguma pastatų, net garsioji Kristaus atpirkėjo statula, perkelti į eilinę lygumą atrodytų nykiai. Bet didingoje kalnuotoje Rio de Žaneiro pakrantėje ir skurdžiausi rajonai, ir nykiausi daugiabučiai – romantiškai žavūs.

O kai saulė nusileidžia ir gražiąsias Rio de Žaneiro panoramas uždengia tamsa, miestas pakyla į tikrą fiestą. Gyva muzika pasipila iš visų paplūdimio kavinių, sambos mokyklos ištisus mėnesius repetuoja karnavalui, o futbolo fanai kyla į kovą tribūnose. Būdamas Rio de Žaneire dienomis galėjau gerėtis gamta, o kiekvieną vakarą – vis kitokia braziliška kultūra.

Klasikinė Rio de Žaneiro panorama nuo Korkovado (Kristaus skulptūros) kalno

Rio paplūdimiuose – savos taisyklės

Rio de Žaneirą galima pavadinti didžiausiu pasaulio kurortu. Gyvenimas čia sukasi aplink paplūdimius, ir vietiniai į juos eina ne mažiau mielai, nei turistai. Net dviejų iš Rio de Žaneiro paplūdimių pavadinimų muzikos dėka žinomi visame pasaulyje – Kopakabana ir Ipanema.

Poilsiautojai Ipanemoje

Poilsiautojai Ipanemoje

Abudu panašūs: banguota jūra, smėlio juosta, paplūdimio kavinės, plati gatvė, prestižinių dangoraižių eilė. ~1950 m. Rio de Žaneiro grietinėlė rinkdavosi Kopakabanoje, ~1970 m. ji persikėlė į Ipanemą, bet skirtumų rasti sunku. Turistui sudėtinga atskirti ir įvairias neformalias paplūdimių zonas, kurios paprastai įvardijamos pagal gelbėtojų postų numerius. Prie vienų postų poilsiauja šeimos su vaikais, kitur diskutuoja intelektualai, dar kitur – vieni į kitų treniruotus kūnus žvalgosi gėjai. Visa tai išduoda nebent subtilios detalės (pvz. paplūdimio kavinė „Rainbow“ / „Vaivorykštė“), bet vien išgirdę, prie kelinto gelbėtojų posto saulutėje kaitinasi rio de žaneirietis, kiti miestelėnai jau daug apie jį sužino.

Kopakabanos rajonas vakarėjant

Paplūdimiuose verda gyvenimas. Vyrai sportuoja – lyg ir tinklinį, tačiau kamuolį vien spardo it futbole (nebūtų Brazilija). Moterys kaitinasi su tokias menkais bikiniais, kad net kitų Brazilijos miestų gyventojams atrodo nepadoru. Nesibaigiančios pardavėjų eilės siūlo viską nuo maisto iki drabužių ir kamuolių. Meniškesni elgetos stato smėlio pilis ir renka už šį meną praeivių aukas. Tykšta didelės bangos, bet ne vasarą maudosi mažai kas: nors, tiesa, Palangoje niekada nebūna net tokio šilto vandens, kaip giliausią Rio de Žaneiro žiemą. Bet maudymasis tėra tik maža Rio de Žaneiro paplūdimių kultūros dalis; netgi tie paplūdimiai arčiau Centro, kaip Botafogas ar Flamengas, kur dėl taršos beveik nesimaudoma, vasaromis susilaukia lankytojų.

Turint laiko, verta aplankyti kiekvieną paplūdimį – vien jau dėl vaizdų į Rio kalnus ir įlankas, kurie visur vis kitokie, bet visur įspūdingi. O jei paplūdimių pasivaikščiojimams pritrūktų, dar yra Rodrigo de Freiteso lagūnos (ežero) pakrantės prie Ipanemos, atveriančios ne mažiau nuostabius vaizdus. Šalimais – ir Botanikos sodas su didingom palmių alėjom, ir Parque Lago su rūmais ir vaizdu į Kristų. Daugelyje miestų geriausias vaizdas pro langą – tai vaizdas į jūrą; bet kai gyvenau name tarp Ipanemos paplūdimio ir Rodrigo de Freiteso ežero, vaizdas į ežerą buvo ne mažiau nuostabus. Rio fotogeniškas visas!

Porelė glamonėjasi ant liepto prie Rodrigo de Freiteso lagūnos. Visame Rio de Žaneire įprasta demonstruoti meilę atvirai

Porelė glamonėjasi ant liepto prie Rodrigo de Freiteso lagūnos. Visame Rio de Žaneire įprasta demonstruoti meilę atvirai, o ypač – per Karnavalą. 9 mėnesiai po jo, vietiniai sakė, net gimstamumas išauga.

Pats ilgiausias Rio de Žaneiro paplūdimys prasideda už Ipanemos – Bara de Tižuka [Barra de Tijuca]. Į jos aukštus įtvirtintus daugiabučius miesto turtingieji kėlėsi pastaraisiais dešimtmečiais, ir tai jau visai kitoks rajonas: be restoranų ir parduotuvėlių pirmuose aukštuose, skirtas ne pėstiesiems, o automobiliams, kuriais važiuojama pramogauti į didžiuosius prekybos centrus. Pailsėti žmonės iš kitur ten nevažiuoja ir daug kavinių ne sezono metu neveikia. Būtent Tižukoje vyko didžioji dalis 2016 m. Olimpiados rungčių (ir krepšinis). Olimpinis parkas dabar aptvertas ir tuščias.

Paplūdimio promenadoje

Paplūdimio promenadoje

Rio de Žaneiro kalnai – neprilygstamas fonas miestui

Rio de Žaneiro paplūdimius ir rajonus skiria kalnai. Ne šiaip sau kalnai, o stačios uolos, į dalį kurių įlipti gali tik su specialia įranga ir rimtu fiziniu pasirengimu (toks laipiojimas – populiarus).

Laimė, eiliniams keliautojams Rio de Žaneiras pastatė lynų keltuvus, liftus, traukinukus, kelius…

Dviejų lynų keltuvų junginys skrenda virš „bedugnės“ ant įspūdingų formų Cukraus kalno (Pao de Acucar; alternatyvų ten patekti nėra, ir net kroviniai keliami tuo pačiu keltuvu).

Flamengo paplūdimio panorama

Cukraus kalno vaizdas nuo Flamengo paplūdimio. Jis – žemesnis už Korkovado, todėl debesuotą dieną pasirinkome kilti į jį

Dar gražesni vaizdai atsiveria nuo paties garsiausio, Korkovado kalno, kuris primena bažnyčios bokštą, o Kristaus atpirkėjo statula viršuje – kryžių. Kai Rio de Žaneiras šitoks didelis, laiminantis Kristus iš tolimesnių rajonų gali pasirodyti mažesnis, nei tikėtasi, bet stovint (ar atsigulus specialiose vietose) ant kalno, jo papėdėje, statula atrodo pribloškiamai didelė. Ji statyta tarpukariu, tad yra saikinga, tačiau, nepaisant to, ne mažiau paveiki.

Laiminantis Kristus, Rio de Žaneiro simbolis ir vienas naujųjų septynių pasaulio stebuklų.

Nuo statulos papėdės matosi visas miestas, visi jo paplūdimiai ir visi žemesni kalnai. Vienas minusas – gražusis Kristaus atpirkėjo statulos kompleksas įrengtas tada, kai automobilius mažai kas turėjo ir turizmas buvo menkas, tad užkilti į viršų gana sudėtinga (tenka du-tris kartus perlipti į kitą transporto priemonę) ir brangu.

Ant baliustradų prie Kristaus atpirkėjo statulos pas turistus atėjo mažytė beždžionėlė marmozetė. Kai kurie kalnai Rio de Žaneire – tikros gamtos oazės

Tačiau ratuotiems turistams yra nemokama Mirante Dona Marta. Tiems su dviračiais – Vista Chinesa. Dar kitokie, bet ne ką prastesni vaizdai.

Užvis įspūdingiausi (bet ir brangiausi) Rio de Žaneiro vaizdai – iš sraigtasparnio, kurie iš dviejų aikštelių nuolat kyla į septynių trukmių ir brangumų skrydžius: Ipanema, Kopakabana, Cukraus kalnas, Jėzaus statula… Kelios minutės, bet paliekančios įspūdį visam gyvenimui.

Rio de Žaneiras iš sraigtasparnio. Arčiau - Ipanema, toliau - Kopakabana, tolumoje - Cukraus kalnas

Rio de Žaneiras iš sraigtasparnio. Arčiau – Ipanema, toliau – Kopakabana, tolumoje – Cukraus kalnas

Favelos – nuo beviltiškų iki madingų

Dauguma kitų gražiausių Rio de Žaneiro vaizdų yra visiškai nemokami, o jais gėrisi… patys skurdžiausi miestelėnai. Taip jau susiklostė, kad XX a. viduryje miestą užplūdę atvykėliai iš skurdžių Brazilijos šiaurės rytų valstijų, neradę prieinamo būsto, nelegalius namus sau dažniausiai susiręsdavo ant tuščių kalnų šlaitų. Šitaip gimė favelos – lūšnynai.

Priešingai daugeliui miestų, kur skurdieji gyvena atokiuose priemiesčiuose, Rio de Žaneiro favelos visada bado turtingųjų akis. Viena yra kalne tarp Centro ir Kopakabanos, kita – tarp Kopakabanos ir Ipanemos, trečia – tarp Ipanemos ir Bara de Tižukos…

Tipinis Rio de Žaneiro vaizdas: apačioje turtingas rajonas, viduryje (tarp kalvų) – favela, o pačios aukščiausios vietos sunkiai pasiekiamos ir todėl paliktos miškui

Favelos atėmė iš Rio de Žaneiro Holivudo garsenybių numylėto miesto statusą, mat miestą užplūdo nešvara, nusikaltimai. Tiesa, ryšys tarp favelų ir „asfalto“ (turtingųjų rajonų) kartais naudingas abiems pusėms: faveliečiai dirba mažai apmokamus darbus, tarkime, viešbučių kambarinėmis. Bet kiti faveliečiai žemyn leidžiasi vogti, plėšti (ypač daiktus reikia saugoti paplūdimiuose). Nuo plėšikų Rio de Žaneire nukentėjau ir aš: puolė miesto centre, dieną, šešiese, pagriovė ant žemės, plėšė kišenes. Viską matė dešimtys žmonių – ir nieko nedarė, visi pripratę.

Vieta, kur vidury dienos upuolė plėšikai (Rio centras)

Vieta, kur vidury dienos upuolė plėšikai (Rio centras)

Dar neseniai visas Rio de Žaneiro favelas tikrąja to žodžio prasme valdė narkomafija: kontroliavo vienintelius įvažiavimus (atvykstant policijai, mafijai tarnaudavę vaikai perspėdavo fejerverkais), laisvai gatvėse prekiaudavo narkotikais („apsipirkti“ atvažiuodavo ir turtingas jaunimas). Ruošdamasi Rio de Žaneiro Olimpiadai valdžia svarbiausias favelas atsiėmė (tai prilygo vidaus karui su daugybe žuvusių pareigūnų, mafijozų ir prašalaičių). Vadinamoji „pacifikacija“ (nuraminimas) patiko ne visiems faveliečiams, nes dabar reikia laikytis painių įstatymų (darbų saugos, gaisro saugos), mokėti mokesčius (tiesa, tai vis tiek daro tik nedaugelis). „Biblijai – taip, Konstitucijai – ne“ – toks vienoje favelų matytas grafitis puikiai apibrėžia dažno „doro“ faveliečio nuomonę apie pacifikaciją.

Vidigalio favela. Policijos pacifikuota – aišku, nusikaltėliai niekur nedingo. Bet jie nebėra vienintelė favelos valdžia.

Susilaukusi protestų, kad Olimpiadai ruošiamasi eilinių piliečių sąskaita, valdžia stengėsi, kad infrastruktūros gerinimai, skirti turistams, būtų naudingi ir skurdžiausiesiems. Viena tokių vietų – Mirante da Paz liftas: gretimos favelos gyventojai juo gali grįžti namo iš Ipanemos, o turistai nuo viršaus – pasigėrėti nemokamais vaizdais. Deja, nepanašu, kad suderinti abu dalykus būtų pavykę: nors liftas atrodo moderniai, buvome vieninteliai turistai tarp faveliečių – užsukus į apžvalgos aikštelę paaiškėjo kodėl: ten viskas nudrengta, prišiukšlinta, voliojosi net išmatos.

Iš Mirante da Paz atsiveria du vaizdai – į Ipanemą ir į favelą. Šitas įdomesnis, nes vaizdų į Ipanemą yra ir gražesnių. Tuo tarpu favelos, ilgą laiką „kultūringai ignoruotos“ kaip miesto piktžaizdė, vis labiau domina turistus kaip unikali Rio de Žaneiro pajūrio dalis, iš kurios kilo žymi dalis Rio kultūros

Dar nuvažiavome iki naujo lynų kelio, kuris statytas kaip viešasis transportas favelos Complexo do Alemão gyventojams; jiems jis turėjo būti nemokamas, o turistams už pinigus leisti gėrėtis Rio priemiesčių vaizdais. Deja – 2011 m., prieš pasaulio futbolo čempionatą, už 50 mln. eurų pastatytas keltuvas vos pora mėnesių po olimpiados 2016 m. sustingo amžiams – nutrauktas finansavimas. Toks likimas ištiko dar ne vieną čempionato/olimpiados projektą.

Turistų laukiantys motociklininkai su atšvaitinėmis liemenėmis Vidigalio favelos papėdėje

Turistų laukiantys motociklininkai su atšvaitinėmis liemenėmis Vidigalio favelos papėdėje. Greta yra kainoraštis – gali užvežti ne tik viršun (smagu lėkti vingiuotom gatvėm su vėju), bet ir į bet kurį kitą miesto rajoną.

Visgi, keletas favelų, apvaduotos nuo narkomafijos, pakilo iš skurdo liūno, ir tokios gentrifikacijos pažiba – Vidigalis. Ant fotogeniško kalno tarp Ipanemos ir Bara de Tižukos stovintis siaurų gatvių rajonėlis iš pirmo žvilgsnio išvis jau primena turistinį rajoną: įeinančius pasitinka angliški užrašai, siūlantys užvežti aukštyn (Brazilijoje neportugališki skelbimai – labai reti), pilna daugmaž tvarkingų viešbučių ir restoranų (kai kuriuos labai rekomenduoja net kelionių vadovų knygos), pačioje viršūnėje su vaizdu – hipsteriškas burgerių baras (pardavinėja net marškinėlius su užrašais „Mano vardas – favela“), o turistų ramybę saugo, atrodo, ištisas policijos batalionas. Tik šiukšlių gerokai daugiau ir, atokiau nuo policijos, automatu ginkluotą paauglį dar mačiau – bet, kaip sakė vietiniai, jei nefotografuosi – nieko turistams nedarys, nes iš turistų uždirba visa favela. Apsistoti Vidigalyje – vis dar pigiausia Rio pajūryje (praeities šleifas), bet turbūt jau greitai tai bus tiesiog madinga. O juk dar prieš keletą metų turistus griežtai gąsdindavo nekišti nosies į Vidigalį be gido…

Bet favelų Rio de Žaneire – šimtai, ir toms toliau nuo gražiųjų pakrantės kalvų pasisekė mažiau. Idant galėtų užsidirbti, jų gyventojams tenka laipioti per greitkelių tvoras, rizikuoti gyvybėmis siūlant pravažiuojantiems vairuotojams visokius sausainėlius.

Daiktų pardavėjai automobilių kamštyje palei favelą

Garsiai reklamuojamos nepigios ekskursijos po favelas paprastai veda ne ten, o į tas, „ramiąsias“ favelas, kaip Vidigalis. Vieniems užsieniečiams ekskursijos labai patinka, kitiems atrodo kažkoks nesusipratimas („kelionė pamatyti skurdą“). Išmėginęs manau, kad geriau, užuot ėjus į tokią ekskursiją, tiesiog pažiūrėti gerą dokumentinį filmą apie favelas (pvz. „Welcome to Rio“) ir pavaikščioti ten pačiam, nusipirkti vieną kitą prekę skurdžiuose kioskuose: ir pačiam pigiau, ir pinigai pasieks tuos kam labiau reikia, ir pamatysi ne mažiau. Gal ekskursijų būna ir geresnių, bet mūsiškėje angliškai vos kalbantis gidas daugiausiai rodė visokius Vidigalyje augančius medžius („čia avokadas, čia bananas, čia vėl avokadas“).

Kavinė Vidigalio Favelos viršūnėje

Kavinė Vidigalio Favelos viršūnėje

O šiaip dauguma “eilinių” Rio de Žaneiriečių gyvena nei favelose, nei paplūdimių rajonuose. Miestas kone be galo ištįsęs į šiaurės vakarus, kur “darbininkų rajonas” seka “darbininkų rajoną”, o kas rytą lėta, dešimtmečius normaliai negerinama miesto traukinių sistema jie važiuoja į pagrindinius rajonus, vakarais, atstovėję ilgas eiles metro stotelėse – atgal. Į tuos šiaurės vakarus jau neužsuka jokie turistai, nėra ko. “Sveiki atvykę į Rio!” – pavymui man šaukė vietiniai, gal pirmąkart išvydę savo stotelėje užsieniečius. Užsieniečiai po Rio dažniau keliauja “Uber” – jis ten toks nebrangus ir patogus, kad keliaujant keliese dažnai net pigiau, nei viešu transportu.

Rio de Žaneiro centrą verta lankyti konkrečiu metu

Rio de Žaneiras taip asocijuojasi su paplūdimiais, kad lengva pamiršti, jog portugalai šį miestą įkūrė ne prie paties vandenyno, o prie įlankos, natūralaus uosto. Galvojo, kad ta įlanka – upė (miesto pavadinimas reiškia „Sausio upė“). Tenai iki šiol – Rio de Žaneiro centras. Kaip ir visur Brazilijoje, centras nėra prestižinis rajonas, bet, jei nekreipti dėmesio į daugybę benamių ir narkomanų (tai paprasčiausia šurmuliuojant darbo dienai), bei istorinius pastatus užgožusius XX a. vidurio daugiaaukščius, ten yra kuo pasigrožėti.

Rio de Žaneiro istorinis teatras, supamas naujų pastatų. Po teatrą vyksta ekskursijos, Europos didmiesčius kopijavę operos teatrai buvo tikras XX a. pradžios Brazilijos didmiesčių pasididžiavimas

Rio de Žaneiro istorinis teatras, supamas naujų pastatų. Po teatrą vyksta ekskursijos, Europos didmiesčius kopijavę operos teatrai buvo tikras XX a. pradžios Brazilijos didmiesčių pasididžiavimas

Tarp gražiausių pastatų – Candellaria Mergelės Marijos bažnyčia (šimtmetį statyta prabangiausia Brazilijos imperijos šventykla), Portugališkos literatūros skaitykla (tikra XIX a. mokslo šventovė), Centrinis teatras (būna ekskursijos), Senoji katedra, Šv. Benedikto vienuolynas (daugiausiai dėl interjero).

Portugalų literatūros skaitykla

Kiek pasakojo vietiniai, Rio centras jau daug dešimtmečių lėtoje agonijoje. Pirmasis smūgis buvo 1960 m. įvykęs sostinės perkėlimas į Brazilijos miestą: Rio centrą paliko Brazilijos valdžia. Pamažu “nukraujuoja” ir verslas: kas kyla į prabangesnius pajūrio rajonus, kas – į ekonominę sostinę San Paulą. Mažėjant darbuotojų, didėja benamių, nusikaltėlių, narkomanų dalis. Naktimis, savaitgaliais jie jau daug kur sudaro daugumą. Kartą apsistojau miesto centre: viešbučio registratūros tarnautoja slėpėsi už neperšaunamo stiklo, o ryte pro langą regėjome tokį vaizdą: kažkoks vyras mušė moterį, o kokie penki žiūrovai stebėjo. Kiek supratau, pardavėjas auklėjo kažkokią benamę, gal vagilę. Valdžia mėgina centrą išsaugoti, gaivinti: pavyzdžiui, didžiausiu vieno asmens sukurtu grafičiu, grafitisto Eduardo Kobros duokle olimpiadai. Ją ir savaitgalį saugo pareigūnai – ir turistai drįsta trauktis fotoaparatus.

Eduardo Kobros grafitis, skirtas olimpiadai

Eduardo Kobros grafitis, skirtas olimpiadai (fragmentas; įvairiataučių žmonių iš viso penki ir jie atspindi visą žmoniją)

Paėjęs į pietus nuo centro pro modernią katedrą, patenki į Lapa rajoną, kurio simbolis – buvęs akvedukas, nūnai tapęs tramvajų, kylančių į Santa Tereza rajoną ant kalno, trasa. Dabar tai – menininkų, muzikantų kvartalai. Tačiau atėję po pietų, ten radome kaip niekur Rio de Žaneire daug narkomanų ir benamių, o dauguma kavinių buvo užvėrusios sunkias žaliuzes. Bent jau 125 m Selarono laiptais pasigerėjome – juos įrengė čilietis menininkas 1990-2013 m. (tikriausiai būtų ir toliau gražinęs rajoną, bet 2013 m. ant tų pačių laiptų jis, prieš tai susilaukęs grasinimų, rastas negyvas).

Selarono laiptai Rio de Žaneire

O šiaip Brazilijoje nusprendus aplankyti kokį rajoną (išskyrus pačius prestižiškiausius) verta pasidomėti, kada geriausia ten eiti. Kada ten „vyksta veiksmas“, sueina minios eilinių žmonių ir praskiedžia vietinius „gatvės gyventojus“. Istoriniuose centruose tai – darbo metas, Lapoje ir Santa Terezoje – vakarai. Tiesa, sutemus į tuos rajonus nebevykome – visi vakarai jau buvo suplanuoti, veiklos Rio de Žaneire vakarais – ne mažiau nei dienomis.

Lapos akvedukas ir rajonas ant kalno

Lapos akvedukas ir rajonas ant kalno

Muzika ir sportas: Rio de Žaneiras atgyja sutemus

Pirmąjį vakarą Rio de Žaneire pasiklausėme bosa novos melodijų. Sunkiau, nei atrodo: muzikos stilius, tapęs tikru Brazilijos prekės ženklu („Merginą iš Ipanemos“ iki šiol groja net mūsų radijo stotys, o autoriaus Tomo Žobimo garbei pavadintas Rio oro uostas), pačiame Rio de Žaneire seniai nebepopuliarus. Kasdieną jo gyvos muzikos vakarai, kiek ieškojau informacijos, vyksta tik viename Ipanemos bare („Vinicius“), ir ten susirinko beveik vien senukai (įskaitant dainininkus ir muzikantus).

Brazilams ~1960 m. kurta bosa nova – praeities muzika, kaip mums koks Šabaniauskas ar Dolskis, ir naujos jų kartos klauso vis naujų stilių. Tačiau Vakarų šiuolaikinė Brazilijos muzika nepasiekė, vakariečių fantazijoje Rio de Žaneiras liko naivokos bosa novos žemė.

Bosa novos vakaras

Kito garsaus braziliško stiliaus – Rio de Žaneiro karnavalų išgarsintos sambos – toli ieškoti nereikėjo. Jis, tarsi klasika, populiarus visuomet, ir, daugiau nei pusmetis iki karnavalo, sambos „mokyklos“ (t.y. klubai) kiekvieną savaitę rengia viešas repeticijas (tiksliau – pasirodymus/šokių naktis). Dauguma sambos mokyklų – iš favelų; štai važiuoji pro kokią favelą vėlų šeštadienio vakarą, ir ant kelio puola vaikai, ragindami ten sustoti pažiūrėti sambos. Mes aplankėme Salgeiro sambos mokyklą: pasirodymas be galo ugningas, tiesa, kamerinis, be visų superspalvingų karnavalinių platformų. Rėmėjų reklamų gausa rodė, kad samba rio de žaneiriečiams – ne tik šokis, bet ir sportas, juk kasmetis karnavalas – sambos konkursas, kuriame reikia palaikyti saviškius. Kiekviena mokykla karnavalui sukuria himną, ir savo „repeticijų“ metu moko jo lankytojus tarsi kokia politinė partija kala visiems savo programą.

Salgeiro sambos mokyklos repeticija

Rio De Žaneiro karnavalo pagrindiniai pasirodymai vyksta sambodrome prie miesto centro, yra ten ir „Sambos miestas“ kur visos mokyklos turi savo atstovybes. Nekarnavalo metu Sambos miestas „miegojo“, bet didingos platformos ir sambos mokyklos repeticijos atminimas įkvėpė grįžti į Rio antrą kartą specialiai dėl karnavalo. Ir žodžių neturiu apsakyti tam, ką pamačiau – miestas iš labai gražaus, bet, visgi, miesto, virsta kažkokia beprotybės zona (šimtai gatvės koncertų ir paradų, milijonai persirengėlių, seksualūs rūbai), o sambodromo pasirodymų masteliai primena kokio fantastinio filmo specialiuosius efektus. Pribloškiamo įspūdžio nėra su kuo palyginti visame pasaulyje.

Viena įspūdingų platformų. Šios mokyklos pasirodymas simbolizavo literatūrinę dviejų garsių jau mirusių Brazilijos rašytojų dvikovą danguje

Menkutis fragmentas Rio de Žaneiro karnavalo: viena iš platformų, kurių per vakarą būna apie 50. Pasirodo 30 000 šokėjų iš 7 sambos mokyklų, o visas pasirodymas trunka apie 8-9 valandas nuo vakaro iki ryto (kiekviena sambos mokykla žygiuoja virš valandos, demonstruodama savo kostiumus, būgnus ir, aišku, platformas, ir pasirodymu perteikdama kokią nors gilią temą). Ir tokių pasirodymų sambodrome būna ne vienas

Dar vieną vakarą aplankėme Brazilijos futbolo šventovę – Marakanos stadioną. Vietinė Fluminense komanda priėmė svečius iš Salvadoro miesto – Vittoria. Brazilija – galingiausia pasaulyje futbolo šalis – ir futbolas čia tikra šventė: prieš kelias valandas aplink stadioną dainuodami renkasi sirgaliai, girdisi petardų šūviai (susprogdina, ko neleido įsinešti?), svečiai atvyksta autobusais su klubo vėliavomis. Riba tarp „ultrų“ ir „neultrų“ ištirpusi: rungtynių metu dainavo, grojo, praleidus įvarčius griebėsi už galvų, keikėsi, ar verkė kone visi. „Ultros“ išsiskiria radikalumu, o ne užsidegimu: jų klubai ne tik mušasi, bet net ir šaudosi tarpusavyje, vėliau savo salėse kabina žuvusių „kankinių“ nuotraukas.

Tiesa, iš 75 tūkstančių Marakanos vietų užimta buvo tik 20 tūkstančių (lankytojų ir pajamų statistiką skaidrumo dėlei privaloma viešai skelbti ekrane). Ir čia geriau, nei vidurkis: šituo Brazilija panaši į Lietuvą, sportą jie labiau mėgsta žiūrėti per televizorių, nei stadione ir smarkiai atsilieka nuo vakarų europiečių.

Mačas apytuštėje Marakanoje (dauguma žiūrovų sėdi tribūnoje kairėje, kurios čia nesimato)

Savaitgalių vakarais tūkstančius lankytojų pritraukia ir Šiaurės rytų tradicijų centras. Iš tiesų tai – didelis turgus, šeštadieniais ir sekmadieniais veikiantis kiaurą parą; toks populiarus, kad net parduodami įėjimo bilietai. Be prekijų ten – pora scenų su muzikantais ir daug restoranų. Aplinkui klientų ieškosi prostitutės, kai kurios – beveik nuogos (Brazilijoje prostitucija legali).

Lankytojai Šiaurės rytų tradicijų centre

Rio valstija: nuo vasaros sostinės iki aukso uosto

Rio de Žaneiras iki 1960 m. buvo Brazilijos sostinė. Pradžioje – Portugalijos kolonijos. Vėliau, kitų šalių kolonijoms Amerikoje sukilus dėl laisvės, Portugalijos karaliai suprato, kad Brazilijos nebeapgins ir sužaidė meistriškai: suteikė Brazilijos Imperijai nepriklausomybę, tačiau į imperatoriaus sostą pasodino savo giminaičius.

Šitaip portugalai valdovai imperatoriavo iki 1889 m., kai, panaikinę vergovę, buvo nuversti. Jie mėgino gyventi europietiškai ir tą „europiečių valdomos Amerikos valstybės“ skonį dar galima pajusti kalnų priemiestyje Petropolyje, imperatorių vasaros rezidencijoje. Ten – didinga neogotikinė katedra, vilos (atminimo lentos primena, kokie žymūnai kur gyveno) ir rūmai – menkesni, nei galima tikėtis, visgi dar buvo laikai, kai gražiausi ir didingiausi dalykai buvo prieinami tik Europoje.

Brazilijos imperatorių vasaros rezidencija Petropolyje

Rio de Žaneiras tada buvo ir svarbiausias uostas, iš kurio plukdydavo Minas Žeraiso auksą. Kaip tada jis atrodė galima įsivaizduoti nuvažiavus į Paratį (36 000 gyv.), „aukso uostą“ iki to laiko, kai Rio de Žaneirą pasiekė pirmasis kelias per kalnus. Praradęs savo pagrindinę misiją, Paratis sustingo laike: tiesias jo gatves tebesupa maži balti nameliai ir XVIII a. bažnytėlės. Viena buvusi baltaodžių, viena rudaodžių, viena juodaodžių. Kai lankėmės, kaip ir per kiekvieną pilnatį, Paračio gatveles užliejo siurealistiškas potvynis, o prekeiviai turistams pastatė laikinus tiltelius.

Tų turistų nemažai, nes Paratis yra pusiaukelėje tarp Rio de Žaneiro ir San Paulo važiuojant vaizdingąja Žaliąja pakrante. Kai Brazilija tokia milžiniška, atstumas nuo didmiesčių lemia labai daug.

Patvinusi Paračio gatvelė

Jie važiuoja ne tik pažiūrėti miestelio: aplinkui Paratį – ir įstabus Trinidade paplūdimys, ir kriokleliai kur galima maudytis (ar šliuožti ant užpakalio nugludintu akmeniu), ir tradicinio Brazilijos alkoholinio gėrimo kašasos fabrikai.

Ištįsę Rio de Žaneiro valstijos kurortai

Kai Rio de Žaneiras turi dešimtis kilometrų plačių paplūdimių, atrodo, kam dar kariokoms (taip vadinami rio de žaneiriečiai) poilsiauti kur kitur? Bet aplinkui Rio de Žaneirą kurortų tiek, kad geografijos neišmanantis pamanytų, kad Rio, tikriausiai, išvis neturi savų pakrančių! Kariokos nori praleisti aplinką ar pasiilsėti saugiau: galioja bendras Brazilijos dėsnis, kad kuo mažesnis miestas – tuo saugiau.

Barai su gyva muzika, dažnai ant paplūdimio smėlio - būtinas Brazilijos kurortų atributas

Barai su gyva muzika, dažnai ant paplūdimio smėlio – būtinas Brazilijos kurortų atributas

Netoli Paračio plyti Ilha Grande sala. Be automobilių. Iš vienintelio “tikro” miestelio po salą tegali eiti ilgais pėsčiųjų takais (ilgiausiems ir dienos neužteks). Arba plaukti laivais. Kasdien perpildytos “ekskursinės programos”, kur įlipi į greitąjį katerį ir 5-6 valandas plauki aplink salą, išlaipinamas čia į vieną, čia į kitą paplūdimį: didingą Lopes Mendes, Paranajoka su bažnytėle ir kapinėmis, Aventureiro su turistiniu kaimeliu tiems, kam Ilha Grande miestelis – per mažai atokus.

Vienas gausybės Ilha Grande paplūdimių

Vienas gausybės Ilha Grande paplūdimių

O trankiausias Rio žemių kurortas – Buzios 175 km į rytus nuo miesto. Viską pradėjo paparacių persekiojama Bridžit Bardo: nusibodus dėmesiui Rio, patraukė į Buzios žvejų kaimelį. Brazilams parūpo, ką gi ten tokio rado B. Bardo, ir jie sekė iš paskos. Kaimelis virto dideliu, trankiu pramoginiu kurortu, kur daug pagrindninės gatvės kavinių turi vaizdus į jūrą. Centre – ir statula B. Bardo, jos garbei pavadinta ten daug kas.

Daugybė atokių valstijos kurortų pasiekiama tik laivais, iš kurių reikia išbristi į paplūdimį

Daugybė atokių valstijos kurortų pasiekiama tik laivais, iš kurių reikia išbristi į paplūdimį

Rio de Žaneiras abejingų nepaliks

Kartais būna, kad labiausiai išreklamuotos pasaulio vietos nuvilia: lūkesčiai būna milžiniški, o visos pagyros gali pasirodyti buvusios tiesiog geras turizmo rinkodaros įdirbis. Tačiau garsiausia Brazilijos vieta Rio de Žaneiras šio vardo nusipelnė. Tai tikrai vienas gražiausių pasaulio miestų.

Svarbiausia, tai retas miestas, kuris paliks didžiulį įspūdį ir gamtos mylėtojams, ir kultūros ar naktinio gyvenimo fanams.

Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai - bet miestui viskas tinka!

Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai – bet miestui viskas tinka!


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Minas Žeraisas – kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai

Minas Žeraisas – kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai

| 0 komentarų

Jei Brazilija jums labiausiai asocijuojasi su džiunglėmis, upėmis, paplūdimiais ir nesaugiais chaotiškais miestais, Minas Žeraiso valstija nustebins.

Jos gamta – eilinės kalvos, vandenyno krantų ji neturi, o didmiestis tėra vienintelis – Belo Horizontė.

20 milijonų Minas Žeraiso gyventojų daugiausiai gyvena miesteliuose. O juose – seni namai, neprilygstamos baltos barokinės bažnyčios su auksiniais altoriais.

Mat tikrasis Minas Žeraiso turtas – žemės gelmėse. Būtent čia vyko pirmoji pasaulio aukso karštinė. Pravažiavau tuo keliu, kuriuo kadaise karavanai gabendavo brangųjį metalą į uostus, aplankydamas šešis žymiausius „aukso miestelius“.

Kalnuotas Oro Preto miestelis laikomas gražiausiu Minas Žeraise

Diamantina, kalvotas deimantų miestelis

Be gražios architektūros Minas Žeraiso „kasyklų miestelius“ vienija itin stačios gatvės. Vietomis atrodo, kad automobilis nebeužvažiuos – bet užvažiuoja. Tik nuo rastos vietos jam pastatyti (ar nuo autobusų stoties) vis viena gali tekti daug kopti savomis kojomis.

Taip mums atsitiko Diamantinoje (45 000 gyv.), nuo kurios ir prasideda Karališkasis kelias. Ji – gana atokiai nuo viso kito gražaus, ir net važiuojant iš Brazilijos į Belo Horizontę teko daryti nemažą lanką. Užtat turistų Diamantinoje, praturtėjusioje ne iš aukso, bet deimantų – kiek mažiau.

Diamantinos katedra

Deja, nuostabiąsias miestelio bažnyčias tegalėjome apžiūrėti iš išorės. Buvo pirmadienis ir jos uždarytos. Mat bažnyčios visame Minas Žeraise ne mišių metu veikia tik kaip muziejai. Pažiūrėti į tiesiog „eilinį baroką“ galima už kokį eurą, o įėjimas ten, kur altoriai puošniausi, o lubos labiausiai tapytos, kainuoja ir po tris. Tiesa, už tai leidžiama aplankyti ir vietas, kur eilinėse bažnyčiose tegali užeiti kunigas ar patarnautojas: medžio raižiniais dekoruotas zakristijas, balkoną prie vargonų.

Kaip ir visuose istoriniuose Minas Žeraiso miesteliuose, buvo ką žiūrėti Diamantinoje ir lauke: akmenimis grįstos baltų namų gatvės, žavios aikštės su lauko kavinukėmis.

Oro Pretas, aukso laikais dydžiu lenkęs Niujorką

Žymiausias Minas Žeraiso miestelis – Oro Pretas (Ouro Preto; „juodas auksas“), kadaise buvęs valstijos sostine, o XVIII a. turėjęs daugiau gyventojų nei Niujorkas ir Rio de Žaneiras. Jo gatvės pačios stačiausios ir tai, kas žemėlapyje atrodo trumputis atstumas, gali būti rimtas išbandymas sąnariams. Bet sunkų lipimą viršun atperka vaizdai nuo kalvų, į dešimtis bažnyčių slėniuose.

Vaizdas į Oro Pretą nuo kalno

Iš vidaus daug Oro Preto bažnyčių gana panašios (šeši šoniniai altoriai, už pagrindinio altoriaus – zakristija), tad į visas eiti neapsimoka. Įspūdingesnė Nossa Senhora do Pillar, kurios altoriai – auksiniai. Beveik visur šventųjų statulos darytos taip tikroviškai, kad net plaukai joms priklijuoti tikri.

15 km nuo Oro Preto – Mariana. Jame – viena įspūdingiausių valstijos aikščių su net dviem barokinėmis bažnyčiomis.

Marianos aikštė su dviem bažnyčiomis

Marianą ir Oro Pretą, sakoma, jungia požeminis kasyklų tunelis, o iš miestų pusiaukelės ten galima nusileisti senesniu nei šimtmetis dardančiu anglišku vagonėliu (Minas de Passagem). Brangu, privalomas gidas nešneka angliškai – tačiau kito būdo pažvelgti į tunelius, vagojusius Minas Žeraisą, į požeminį ežerą nėra. Pasiklausėme pasakojimų, kaip kasyklose dirbę vergai vogdavo auksą tam, kad išsipirktų sau laisvę. Tai nebuvo lengva: po to, kai vienas buvęs Afrikos karaliukas išsilaisvinęs Brazilijoje pats tapo aukso baronu, Portugalijos karalius laisvę nusipirkti uždraudė. Tačiau kiekvienai aukštesnei sienai yra ilgesnės kopėčios: vergai pradėjo tartis su kunigais, kad auksą duos jiems, o šie neva juos nusipirks iš vergvaldžio ir iškart paleis. Dalis aukso, kiek supratau, atitekdavo bažnyčiai lyg „arbatpinigiai“, ir būtent šiuo auksu klebonai puošdavo savo parapijų šventovių interjerus.

Kasyklos – tik jau kitokios, modernios, išgaunančios šiuolaikinei pramonei būtinus metalus – iki šiol yra Minas Žeraiso ekonomikos variklis. Minas Žeraiso gyventojai tebevadinami tiesiog „mineiros“ („šachtininkai“).

Drebančiu vagonėliu keliautojai nusileido į kasyklą.

Barokinis grožis švyti ir tarp skurdo, ir tarp turistų

Diamantiną ir Oro Pretą išgelbėjo jų atokumas: pasibaigus kasyklų turtams, dauguma žmonių išsikėlė, namų liko per daug – būtų buvę visai kvaila juos perstatinėti į braziliškus dangoraižius.

Kai kurie kiti Minas Žeraiso „aukso miestai“ vystėsi ir pastaraisiais šimtmečiais, bet patys gražiausi jų pastatai išliko.

Kongonjas miestelio bazilika su garsiausio Braizilijos menininko Aleižadinjo statytomis Senojo testamento pranašų skulptūromis. Mažesni Minas Žeraiso aukso miestai sulaukia mažiau nakvojančiųjų, todėl senas lyg pats miestelis viešbutis aukštomis lubomis šioje aikštėje nekainavo daug

Kongonjas [Congonhas] miestelis garsėja vieninteliu pastatų ansambliu – užtat kokiu. Tai UNESCO pripažinta Jėzaus bazilika, o vertingiausios ten – Senojo testamento pranašų skulptūros, simetriškai išrikiuotos aplink įėjimą.

Man ne mažiau įdomi pasirodė votų salė. Mat Brazilijoje votai – tai ne mums įprastos sidabrinės kūno dalių figūrėlės, nešamos į bažnyčią pagijus. Braziliški votai – tai ir į bendrą kibirą kraunamos realaus dydžio manekenų plastmasinės kūno dalys, ir nuosavi plaukai, ir, svarbiausia, ant sienų klijuojamos nuotraukos: žaizdų, autoavarijų, net vaiko su vilko gomuriu. Jas palikusieji taip Dievui dėkoja už tų negandų ištvėrimą arba prašo pagalbos.

Votai Kongonjas bazilikos votų salėje. Senoje nuotraukoje – mašinos prispaustas žmogus; kažkas fotografavo specialiai votui?

San Žoan del Rei miestelyje jau tik viena senamiesčio gatvė ir kelios bažnyčios įspūdingos. Šiuolaikinis centras braziliškai skurdus: viešbutis, kuriame nakvojome, buvo pilnas, kiek supratau, ne turistų, o juodadarbių iš Brazilijos šiaurės rytų, tamsiaodžių vyrų, susigrūdusių į kambarėlius po keturis; gyveno ten ir neįgalusis, neturintis vežimėlio – pusryčių jam teko šliaužti laiptais.

San Žoan Del Rei priešingybė – gretimas Tiradentesas. Planuodamas kelionę skaičiau patarimų ten jokiais būdais nevažiuoti savaitgalio metu, nes galima pasijusti it lunaparke. Buvome eilinę dieną, bet išlaižytos meno galerijų pilnos gatvės, turistus vežiojančių karietų eilės, naktimis centrinėje aikštėje lauko kavinėse skambanti bosa nova (šiais laikais masiškai tebežavinti tik užsieniečius, bet ne brazilus) ir, aišku, iki Vakarų Europos lygio užkeltos kainos, vertė jaustis nebe kaip Brazilijoje. Vos keliolika šeimų Tiradentese gyvena nuo seno, kiti – čia persikėlę menininkai ar net užsieniečiai.

Bažnyčia San Žoan Del Rei. Jos vidus išplanuotas panašiai, kaip visų, su raižytais šoniniais altoriais, tiesa, skurdesnis, neišpuoštas auksu, tačiau tai viena nedaugelio Minas Žeraiso šventovių, kur viduje leidžiama fotografuoti

Belo Horizontė, taisyklinga šachtų valstijos sostinė

Žlugus Brazilijos monarchijai (1889 m.) Minas Žeraiso valstija apsisprendė statyti naują sostinę. Pernelyg jau neatsiejamas atrodė Oro Pretas ir visi kiti „aukso miesteliai“ nuo portugalų karalių, nuo vergovės (juk net bažnyčios dažname mieste būdavo statomos skirtingoms rasėms skirtingos).

Vietoje anų nepatogių kalvotų gatvių nutiestos tiesios ir lygios – ir šitie stačiakampių ir trikampių formos kvartalai 1897 m. tapo Belo Horizontės miesto (5 mln. gyv.) centru. Šiandien jame iš tų laikų mažai kas telikę: gražūs art nouveau stiliaus pastatai išgriauti, pakeisti dangoraižiais. Tik bažnyčios ir valdžios rūmai centrinėje Laisvės aikštėje (Praça da Liberdade) išvengė buldozerio: tiesiog, už jokius pinigus nebuvo parduodami.

Buvusi Minas Žeraiso švietimo ministerija, dabar – muziejus

Neseniai valstijos valdžia iš centro išsikėlė į priemiesčius, o buvę didingi jos pastatai užleisti nemokamiems muziejams. Minas Žeraiso kultūros namai – itin išradingi, įvairūs valstijos aspektai pristatomi labai meniškai.

Tai – mėginimai atgaivinti centrą, nes kultūrinis gyvenimas irgi jau buvo jį palikęs. Madingą Pampuljos rajoną suprojektavo Oskaras Nimejeris, samdytas Žusilino Kubičeko – tarsi Brazilijos miestą. Kubičekas tuomet buvo Belo Horizontės meras. Bene garsiausias Pampuljos pastatas – Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (1940 m.). Ateistas Nimejeris, ją projektuodamas, teigė vadovavęsis mintimi, kad „Bažnyčia yra Dievo angaras žemėje“. To meto Belo Horizontės vyskupas teigė, kad architekto kūrinys labiau primena „Šėtono branduolinę slėptuvę“ ir šešiolika metų šventovės nešventino.

Pampuljos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia

Pampuljoje – ir Belo Horizontės futbolo stadionas. Po jį vedžiojamos kokybiškos angliškos ekskursijos: ant nuo ultrų išpuolių uždengtų atsarginių žaidėjų suolelių, į gana spartietiškas rūbines (tiesa, su sūkurinėm voniom, į kurias futbolininkai gaili prisipilti ledo). Vietiniame Brazilijos futbolo muziejuje, tiesa, trūko ko nors, kas užkabintų ne vien Brazilijos futbolo faną. Brazilams tas stadionas gerų atsiminimų nekelia: būtent jame rinktinė 2014 m. pasaulio futbolo čempionate pralaimėjo lemiamą mačą 1:7 Vokietijai.

Įdomiausia Belo Horizontės aplynkėse vieta pasirodė Inhotimo parkas, didžiausias pasaulyje meno muziejus po atviru dangumi, įkurtas vietinio kasyklų magnato. Tikėjausi kažko panašaus į Vilniaus Europos parką, todėl pasilikau tik kelias valandas, dėl ko buvo gaila: milžiniškoje 2000 hektarų teritorijoje – ne vien dideli šiuolaikinio meno kūriniai lauke, bet ir graži gamta, medžiai, tvenkiniai, 7 teminiai sodai, o taip pat 23 meno galerijos, kiekvienoje kurių po vieną ar kelis milžiniškus kūrinius: štai vienoje baugią atmosferą kuria į maišelius pučiamas vėjas, kitoje – žybsinti šviesa, trečioje – virš stiklinių lubų pustomi putų polistirolo gabaliukai turėtų priminti laiko dulkes.

Meno kūrinys vienoje Inhotimo galerijų

Minas Žeraisas įdomus, bet užgožtas kitų Brazilijos grožybių

Minas Žeraisas turi savo veidą, savo kultūrą. Netgi savo virtuvę (comida mineiro). Didžiuojasi savo istorija (būtent Minas Žeraise įvyko Inconfidência Mineira, pirmasis suklimas už Brazilijos nepriklausomybę).

Jeigu Minas Žeraisas būtų atskira šalis, jos romantiški miestukai neabejotinai turėtų savo fanų, kaip Alpių miesteliai Europoje. Bet dabar juos užgožia dar didesnės, dar įspūdingesnės Brazilijos grožybės kitose valstijose, kurios ne tiesiog žavios, bet neturinčios lygių visame pasaulyje: Amazonė, Igvasu kriokliai, Rio de Žaneiro pakrantė. Nusprendęs „pakeliauti Brazilijoje“, Minas Žeraisui dažnas turistas laiko ir nepasilieka.

Kriokliai prie Diamantinos Minas Žeraise, kuriuose vietiniai važiuoja maudytis. Nors įdomu stebėti tame skaidriame ežerėlyje buožgalvių gausybę, šiaip jie labiau primena menkas vandens sroveles; keliautojai, važiuodami į Braziliją, kaip gamtos rojų, paprastai tikisi ne to

Pasukome toliau į pietus, kur kelias virto automagistrale, galybe vingių nusileidusia žemyn nuo Espinhaso kalnų į pajūrio žemumas. Ten laukė ta Brazilijos vieta, kuri ne tiesiog turi savo veidą. Ji pati tapo visos Brazilijos veidu – ypač po šiųmečių olimpinių žaidynių, ir tikriausiai joks rimtas keliautojas, atvykęs į šalį, jos nepraleidžia. Rio de Žaneiras.

Minas Žeraiso kelionės žemėlapis su pažymėtomis įdomybėmis, lankytinomis vietomis, gražiais miesteliais ir jų įvertinimais (mano nuomone). Galbūt tai padės jums susiplanuoti savo kelionę.


Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,