Dar neseniai Salvadoras buvo pavojingiausia pasaulyje šalis – bet staiga tapo saugiausiu visoje Lotynų Amerikoje!

Salvadoro pasikeitimas jau apipintas legendomis – ir pagaliau šią taip bauginusią šalį atranda turistai. Nukeliavome ir mes.

Sostinės San Salvadoro panorama

Salvadoro krantai – vėl jaukūs!

Visa Centrinė Amerika kaip medus bites traukia keliautojus savo karštaisiais vandenynų krantais. Net per daug traukia! Meksikoje, iš kurios atskridome į Salvadorą, ir kainos išpūstos, ir minios sprogina kurortus…

Bet Salvadoro pakrantės dar tik bunda. „La Libertad miestas pilnas organizuoto ir neorganizuoto nusikalstamumo, nevaikščiokite sutemus“ – rašė visi skaityti kelionių vadovai apie miestą, kuriame apsistojome bute su langais į Ramųjį Vandenyną. „Ar ten tikrai nesaugu?“ – paklausiau autonuomos darbuotojo. „Aišku ne, dabar visas Salvadoras saugus!“.

Salvadoro paplūdimyje

Tą atsakymą galėjau nuspėti, jį iš salvadoriečių girdėjau daugybę kartų anksčiau – kai tik susitikdavau juos bet kur kitur Amerikoje. Situacija šalyje buvo tiesiog baisi – per metus būdavo išžudoma 0,1% visų žmonių… Tris kartus nesaugiau už ir taip liūdnai pagarsėjusias Meksiką ar Braziliją, pavojingiau net už daugelį karo zonų… Ir čia tik ledkalnio viršūnė – kur dar visas reketas, vagystės, pagrobimai. Daugybė žmonių ne tik emigravo iš Salvadoro dėl to, bet ir bijodavo net grįžti aplankyti giminių.

Skanios sultys jau sutemus. Dar neseniai buvo neįsivaizduojama.

Viskas pasikeitė 2022 m.! Po ilgų naivių (ar korupcijos nulemtų) bandymų „derėtis su gaujomis“, prezidentas Najibas Bukelė sudavė joms staigų ir galutinį smūgį – per masinius reidus suėmė visus Salvadorą terorizavusius „Mala Salvatruča“ ir „Barrio 18“ gaujų narius (~60 000!), uždarė į naują didelį kalėjimą – „Pirma visus izoliuokime, o tada tirkime, kas ką padarė“. Tokia pozicija gąsdino visokius „žmogaus teisių aktyvistus“ iš Vakarų, bet baisėdavosi tik nebuvusieji Salvadore „liūdniausiais laikais“. Vietiniai pasakojo: „Anksčiau niekas nedrįsdavo kreiptis į policiją ar liudyti, nes tai reiškė pasirašyti sau mirties nuosprendį, juk net jei vieną banditą suimdavo, keršydavo jo gaujos sėbrai. Tik kai visi gaujų nariai atsidūrė kalėjimuose, pagaliau aukos prabilo“. Nusikalstamumas iškart krito 98% ir tai jaučiasi! Tarsi kokioje Europoje žmonės vaikšto vakarais, gatvėse kalba ir susirašinėja telefonais, kuprines nešioja ant nugaros. Anais laikais užrakinti ir sargyba įtvirtinti „viduriniosios ir aukštesnės klasės rajonai“ dabar atidaryti visiems – nebėra ko bijoti (galėjom net „kampą kirsti“ jais)! Aišku ne viskas pasikeitė staiga: dar daug spygliuotų vielų, ne visi sargai atleisti, gyvenama labiau „su saule“ nei kitur (įstaigos atsidaro ir užsidaro anksčiau), o ginkluoti pareigūnai stebi gatves, kad gaujos vėl nepakeltų galvos – bet kol kas, atrodo, įvyko stebuklas. Dėkingi salvadoriečiai su prezidento veidu gamina puodelius, marškinėlius, pardavinėja greta mėlynų batikos suknelių ir salvadorietiškos kavos.

Suvenyrai su prezidentu Bukele

Pirmą kartą pasaulyje tai mačiau: ten, kur diktatūra, būna atvirkščiai – prezidentų veidai „žvelgia“ nuo oficialių plakatų, nuotraukų, „iš viršaus į apačią“ – o Salvadore Bukelės legendą platina eiliniai pardavėjai, kurių nebeterorizuoja reketininkai. Ir ją perka eiliniai žmogeliai, metą šalin baimes, kad jau gal šiais metais teks laidoti nužudytus vaikus. „Iš apačios į viršų“.

Valdžia neužmiega „ant laurų“ – vos kur galvą pakelia kokia gauja, miestas uždaromas, įvedami tūkstančiai karių, banditai sulaikomi. Kad visi suprastų, jog nusikaltimai yra nebe kelias į turtus ar šlovę, o tik į ilgus kalėjimo metus. Jau ištrinti gaujų teritorijas žymėdavę grafičiai, Bukelė net griauna mafijos bosų antkapius – mat šie tapdavo „altoriais“ visokiems banditų turtų, žiaurumo ir nebaudžiamumo apžavėtiems rajonų jaunikaičiams. Bukelė tai lygina su denacifikacija pokario Europoje – ir tik negirdėjęs apie tai, kas vyko Salvadore „dar neseniai“, galėtų iš to juoktis.

La Libertad pakrantė

Balzamo krantas – jaunieji Salvadoro kurortai

Populiariausias Salvadoro kurortų ruožas vadinamas Balzamo krantu. Bet nuo *tikrai* populiarių kurortų kur nors Meksikoje jis dar skiriasi kaip diena ir naktis. Keliautojai – arba salvadoriečiai, arba drąsesnis Europos jaunimas. Daugelis „serfina“ ant galingų Salvadoro bangų, taškančių juodo vulkaninio smėlio paplūdimius. Maži viešbutėliai – labiau Balio dvasia, o ne „all inclusive“ kurortai.

Tiesa, kaita jaučiasi. Vienas gretimų viešbučių gali laikyti „senas salvadorietiškas kainas“, o kaimyninis jau būti jas smarkiai iškėlęs. „Gentrifikacija“ plinta nuo Tunko (El Tunco) su švytinčiai pakrantės barais priešais „Kiaule“ vadinamą uolą jūroje.

El Tunco- garsiausias Salvadoro kurortas

Kiti pakrantės miestai dar „paprastesni“, pigesni – La Libertad labiau primena „vietinį“ miestelį, nei kurortą, El Zonte jauki banguota įlanka, o Sunzal – išvis toks „trečio pasaulio“ restoranėlių ruožas palei negrįstą gatvę. Aišku, kai skaitote šitą, turistų bus dar daugiau, „vakarietiškos tvarkos“ dar daugiau – bet Salvadoro krantai ilgi ir prireiks ne vieno dešimtmečio, kol net geriausiom sąlygom turizmas išplis ir visuomet galėsi rasti „neatrastą plotą“.

Sunzalis (paplūdimys iškart anapus pastatų dešinėje)

Salvadoro vakarai: nuo vulkanų iki majų piramidžių

Nuo Salvadoro pakrantės keliavome „garsiausiu Salvadoro keliu“ Ruta de la Flores – „Gėlių kelias“. Šalikelių žiedai – nuostabūs, bet išgirtieji jo kaimai pasirodė kiek „eiliniai“ Centrinės Amerikos mastu.

Labiau patiko apleistieji Majų miestai. Taip, ši civilizacija neapsiribojo Meksika, o jos pietinės sienos kaip tik driekėsi Salvadore. Čia stūkso įspūdinga Tasumalio piramidė.

Tasumalio piramidė

Bet istorijos mėgėjus labiau sužavi „majų Pompėja“ Choja de Seren [Joya de Ceren] Šį kaimelį dar ~536 m. po Kr. staiga užliejo ugnikalnio lava – ir nors žmonės išsigelbėjo, paliko viską kaip buvo tą akimirką. Šventei paruošti krabais tapyti indai, šamano namas, tradicinė pirtis temaskalis, gyvenamieji nameliai… Viską atkasė archeologai. Kitur Centrinėje Amerikoje išliko tik šventyklos-piramidės, tik didikų rūmai, o čia gali akies krašteliu pamatyti kaip gyveno eiliniai žmonės.

Virš Joya de Ceren griuvėsių

Ugnikalniai – ir Salvadoro rykštė, ir grožis. Žemės drebėjimai palieka šalies miestus be gražių senų namų, bet aukštos vulkanų viršūnės savaime žavios. Tūkstančiai turistų kopia pažiūrėti ežerėlio Santa Anos vulkano krateryje. Deja, mums lankant Vulkanų nacionalinį parką, tvyrojo debesys, tad pasitenkinome žemesniu taku.

Užtat didžiausio Salvadoro kraterio nepamatyti tiesiog neįmanoma – tik neiškart apskritai supranti, kad čia vulkanas. Nes jis virtęs Koatepeko ežeru – didžiuliu. Smagu buvo pernakvoti su kitais keliautojais viename daugybės paežerės viešbučių, kurių restoranai-barai ištįsę ant polių tiesiai virš to ežero.

Koatepeko ežeras

Salvadoro koziris – ne miestai, o kultūra ir atmosfera

Apskritai Salvadore jausmas apniko dvejopas. Viena vertus, ką ten bemačiau, neprilygo kitoms Lotynų Amerikos šalims. Salvadoro majų piramidės – ne Meksikos, ne Gvatemalos ir ne Belizo. Taip pat ir Salvadoro kalnai, Salvadoro kurortai, o ypač – Salvadoro miestai.

Sučitoto miestelis

Sučitoto miestelis pavadinamas „Salvadoro Antigva“ (pagal senąją kaimyninės Gvatemalos sostinę), bet, priešingai nei vienuolynų griuvėsių ir stogų kavinių pilnoje, dūmais besispjaudančių vulkanų apsuptoje Gvatemalos Antigvoje, Sučitoto nelabai buvo ką veikti ilgiau nei valandą-dvi. La Palma žymi „garsiausio Salvadoro menininko“ Fernando Ljorto grafičiais, bet tie grafičiai pasirodė artimesni kokio Rytų Europos restorano dekorui nei kokios ten Brazilijos „sienų šedevrams“. O antrasis pagal dydį šalies miestas Santa Ana didžiuojasi savo centrinės aikštės grožiu (bažnyčia, teatru) – bet kad tik ta centrinė aikštė ten ir yra graži…

La Palmos freska

Kita vertus, Salvadoro koziris – jo kultūra ir atmosfera. Žmonės čia gal maloniausi Centrinėje Amerikoje – šypsosi, padeda, nuoširdžiai teiraujasi, ar viskas gerai, ar nereikia daugiau… Jie neišlepinti turizmo, jie džiaugiasi, kad kažkas lanko jų šalį ir ja domisi (to nebūdavo!), neapgaudinėja, nekaulija.

Salvadoriečiai

Salvadoras turi savą dvasią. Gera kava (vienu metu kavos eksportas sudarė daugiau nei pusę Salvadoro pajamų, o 14 didžiųjų kavos augintojų dinastijų faktiškai valdė šalį). Pupusos – skanus nacionalinis patiekalas, kurį salvadoriečiai valgo, atrodo, kasdien (daugiau vakarais), ir tikrai nepamirš pasiteirauti ar jau ragavai ir ar tau patiko. Tai – įvairaus įdaro „blynai“ iš kukurūzų arba ryžių miltų duonos, patiekiami su curtido – skaniom marinuotom salotom (encurtidos) – ir padažu.

Pupusa

Na ir, aišku, saugumas. Keliaudamas po Lotynų Ameriką nuo jo atpranti. Salvadore staiga vėl supratau, koks malonumas nuolat negalvoti, ar visi daiktai suslėpti (kišenėse, automobilyje, viešbutyje ir t.t.), ar neužkimbam ant eilinio apgaviko kabliuko, kai policija dirba žmonėms, o ne tik kaulija kyšių ir t.t. Keliaudamas iš Lietuvos to gal taip nevertintum, bet kai Lotynų Amerikoje praleidau kone metus gyvenimo – taip puikiai suprantu suvenyrus su prezidento atvaizdu perkančiuosius!

Santa Anos teatras, statytas iš kavos pajamų

Salvadoro sostinė San Salvadoras ir liūdnas atsisveikinimas su šalim

Paskutinė stotelė šalyje – sostinė San Salvadoras – puikus šalies portretas. Aplinkui – gražūs kalnai ir vaizdai žemyn, bet pats miestas – nykokas. Keli gražesni pastatai, kaip Salvadoro katedra ar Nacionaliniai rūmai, apsupti visokių apšepusių – bet labai pigių – turgų-turgelių. San Salvadoro rytuose – rajonai, kur anksčiau visi prigąsdindavo turistus nosies nekišti (dabar jie tik skurdūs). San Salvadoro vakaruose – turtingesniųjų zona kaip Santa Tekla: švaresnė, tačiau nieko, kas užkabintų akį ir kviestų sustoti ilgiau pavalgymo…

San Salvadoro centre

Ir visgi, širdį Salvadoras užkabino. Kai atėjo laikas skristi atgal į Meksiką, žmona ragino ieškoti galimybių atidėti skrydį. „Dirbti nuotoliu geriau iš čia“, nepaisant to, kad internetas vis dar silpnokas.

Tiesiog atmosfera daug geresnė. Žmonės malonesni, tu jiems esi svečias, o ne tiesiog „pinigų maišas“. Jie džiaugiasi savo šalimi, kai kurie net grįžta iš emigracijos – ir didžiuojasi pagaliau galėdami ją parodyti užsieniečiams be jokios gėdos. Išvaduoti nuo banditų priespaudos jie stengiasi, daug dirba – kad jie patys, jų šeimos, šalis pakiltų ir iš skurdo.

Turgus San Salvadore

Daugelio idealas – JAV, kur emigravo per milijoną tautiečių. Per mokyklinę ekskursiją Vulkanų parke mokytojas šaukė klasės vaikus kone vien angliškais vardais – Jennifer, Sharon, Sandy… Turgūs lūžta nuo „dėvėtų drabužių iš JAV“ parduotuvių.

Bet tikiu, kad jei viskas eis šituo pačiu keliu, Salvadoro ateitis – didelė. Saugumas garantuos turizmą, užsienio investicijas, darbo vietas – ar dabar be galėtų būti geresnė vieta kokiai tarptautinės korporacijos atstovybei regione?

Užsakinėju pupusas

O su įvaizdžiu Salvadoras irgi moka dirbti. Bukelė – beje, tapęs ir interneto žvaigžde – jau atkreipė viso pasaulio dėmesį paskelbdamas bitkoiną Salvadoro antrąja oficialia valiuta (pagrindinė valiuta, beje – JAV doleris). Bitkoinais dabar gali atsiskaityti net pas paplūdimio pardavėjus. Tiesa, tik mažuma salvadoriečių juos naudoja – daugiausiai tie, kas taip gauna pavedimus iš į JAV emigravusių giminių. Bet „supermodernumo“ įvaizdis kartais net svarbesnis už faktą!

Bitkoinų simboliai vietom atrodo tarsi antras šalies herbas…

Beje, realybėje Salvadoras – labai krikščioniška, konservatyvi šalis: net kokioje degalinės kasoje dažnai pamatydavau atverstą Bibliją, kad klientai laukdami eilėje paskaitytų… Tik katalikai čia vis dažniau atsiverčia į įvairias naujas krikščionybės pakraipas, o daug moterų vaikšto dėvėdamos konservatyvias baltas skareles.

Salvadorietės baltom skarelėm

Stipresnė ekonomika perkeis ir pačia šalį. Daugės pasaulinio lygio viešbučių, barų, restoranų – o kartu mažės tų „pigių ir niekam nežinomų atradimų“ bei „smulkių stebuklų“. Galbūt nebeliks „salvadorietiško“ viešojo transporto – stovimų sunkvežimių, Amerikoje nurašytų mokyklinių autobusų, miniatiūrinių taksi automobilių.

Ir užsieniečiai gal kai kuriems vietiniams nusibos.

Stovimas pikapas

Bet kol kas Salvadoras yra be reikalo nuvertinta šalis, vienas didesnių atradimų. Mėgstu keliauti ten, kur stiprūs žmonės dar tik pradeda statyti stiprią šalį. Kur, nors būta daug problemų, jos sugadino šalies įvaizdį, bet štai jų jau nebėra, tik ne visas pasaulis dar apie tai žino… Salvadoras, bent jau mano kelionės metu 2024 m. – puikus tokios šalies pavyzdys.

O kokį Salvadorą rasite jūs, jei keliausite vėliau – rašykite komentaruose!

Salvadoro – senosios Brazilijos sostinės – gatvelėse, kaip niekur susipina tragedijos ir džiaugsmas, grožis ir siaubas, auksas ir skurdas.

Jo barokinis senamiestis net Europoje turėtų mažai konkurentų. Jo bažnyčios dar labiau perkrautos auksais. 214 metų iš čia valdyta visa Brazilija.

Vergovinė Brazilija. Ir dauguma Salvadoro žmonių – juodaodžių vergų palikuonys. Ir Salvadoras yra lyg visų Amerikos žemyno juodaodžių sostinė. Širdis jų šokių, muzikos, kovos menų, pagoniškai-krikščioniškų religijų: pakanka išeiti į tas gatveles ir viską tuoj pamatai.

Bet kartu Salvadoras – pats nesaugiausias iš didžiųjų Brazilijos miestų. Nuo kokio kalno pažvelgęs į tolius dažnai matydavau vien lūšnynus (favelas). O karinėmis uniformomis vilkintys policijos batalionai tik kelis pagrindinius rajonus tesugeba nuo banditų apvalyti. Kol esi jų akiplotyje – tol saugus. Gal.

Salvadorą drįsome aplankyti tik į Braziliją nuskridę trečiąjį kartą. Bet vos išvydęs muzikalų jo senamiestį ir pakrantes iškart supratau: į šį miestą būtina nuvykti dar per pirmąją kelionę į Braziliją! Bent jau tiems, ką žavi kultūra ir istorija.

Šv. Pranciškaus bažnyčia – viena garsiausių Salvadore

Salvadoro Pelourinjo – svarbiausias Amerikos senamiestis?

Amerikos – ir Brazilijos – didmiesčiai negarsėja senamiesčiais. Nesaugomi pastatai ten virsta griuvėsiais ir – geriausiu atveju – buvusius laikus teprimena kokios kelios bažnyčios ar rūmai, apsupti nykių daugiabučių.

Rasti Amerikoje senamiestį, kur visi pastatai 100, 200 ar 400 metų – reta sėkmė. O tai, kad išliko Salvadoro senamiestis – tiesiog stebuklas. Nes Salvadoras ne koks ten užkampių miestas aukštikalnėse. Būtent iš Salvadoro portugalų vietininkai valdė visą Braziliją. Ir nors daug vergų prakaitu uždirbtų turtų jie išplukdė į Lisaboną, iš pirmo žvilgsnio ne mažiau jų nusėdo Salvadore.

Salvadoro senamiestyje Pelourinjo. Beje, rajono pavadinimas Pelourinjo reiškia ‘Gėdos stulpas’, nes ten prie gėdos stulpo būdavo baudžiami vergai. Kaip visada, Salvadore grožis slepia ir baisias istorijas.

Kiekvienas namas – puošnus, gražus. Aikštės, gatvės – didingos: norėjosi vaikščioti ir vaikščioti užvertus galvą (aišku, atsargiai dairantis). O bažnyčios! Ko vertas vien Šv. Pranciškaus interjeras, kur sunkiai įžvelgsi vietą, nepadengtą auksu! Net Marijos Rožančinės juodaodžių vergų bažnyčia išpuošta tarsi katedra, pilna juodaodžių šventųjų statulų.

Šv. Pranciškaus bažnyčios auksinis vidus

Salvadoro senamiestį išgelbėjo… skurdas. Sostinė 1763 m. perkelta į Rio de Žaneirą, vergovinės cukraus plantacijos nunyko, o pramonė miestą aplenkė. Ir salvadoriečiai neturėjo pinigų perstatyti gražiuosius Pelourinjo namus į dangoraižius. Jie trūnijo, apgriuvo, bet dar sulaukė ~1990 m., kai į Salvadorą pagaliau atsisuko turistai. Nuostabiuosius namus ir rūmelius vieną po kito supirko viešbutėlių (pousada), Bahjos virtuvės restoranų (žuvienė „peixada“, avinžirniai su jūros gėrybėmis „acaraje“) šeimininkai. Akmenimis grįstos gatvelės sutvarkytos. Jomis dabar vaikšto, šimtamečiais liftais ir funikulieriais į senamiesčio kalną keliasi turistai. O Mercado Modelo turguje prie uosto prekes seniai išstūmė suvenyrai.

Elevador Lacerda liftas į Pelourinjo staytas 1873 m.

Salvadoras tiesiog sprogsta nuo gyvos juodaodžių kultūros

XVIII a., kai daugelyje pasaulio miestų ir šalių dar būdavo karai ir badmečiai, cukrumi ir auksu pertekusios Brazilijos sostinėje net juodaodžiai vergai galėjo puoselėti savo kultūrą – laisvu nuo vergavimo laiku.

Ir ne, ta kultūra nėra „uždaryta į muziejus“ ar „suspausdinta į istorijos knygas“. Ji gyva iki dabar! Pasivaikštai kelias valandas Pelourinjo – ar tiesiog prisėdi kurios nors aikštės lauko kavinėje – ir viską išvysti savo akimis.

Grafičiais puošta pasirodymų erdvė vienoje Salvadoro centro kavinių

Štai viena daugybės trupių „šoka“ kapoeirą. Iš tikro tai kovos menas – jį išradę vergai užmaskavo kaip šokį tam, kad nekeltų vergvaldžių baimės. „Mušasi“ ar treniruojasi pagal muziką.

Štai per visą gatvę skamba būgnai. Štai moterys pina kaseles. Štai ir vidurdienį iš vienos, iš kitos kavinės plyšauja gyva muzika – kokia juodaodžių kultūra be melodingų ritmų?

Pardavėjos tradiciniais Bahijos valstijos (kurios sostinė yra Salvadoras) juodaodžių drabužiais. Šie drabužiai taip įaugo į Brazilijos kultūrą, kad net Rio de Žaneiro karnavaluose kiekviena sambos mokykla turi turėti ištisą grupę "bahiečių moterų"

Kandomblė – krikščioniškai-pagoniška religija kiekviename Salvadoro rajone

Štai piktąsias dvasias iš praeivių vaiko baltai vilkintys kandomblės „šventikai“: padaužydami šakelėmis, apmėtydami popkornu ar išpaišydami ant rankos ar kojos baltus simbolius – daugybė vyrų, moterų taip išdabinti.

Salvadoras yra kandomblės religijos širdis, o ši religija – kaip ir kapoeira – puikus pavyzdys tų kompromisų, į kuriuos, puoselėdami savo kultūrą, turėjo eiti Brazilijos vergai. Negalėdami viešai garbinti pagoniškų Afrikos dvasių, jie jas sutapatino su katalikų šventaisias. Pasikrikštijo, pripažino vieną Dievą – bet ir toliau bendrauja su dvasiomis (orišomis), „tarpininkaujančiomis“ tarp Dievo ir jų. Neša orišoms aukas, prašo jų pagalbos. Kiekviena oriša turi mėgiamas spalvas, aukas, kiekvienas žmogus turi savo orišą…

Kandomblės ženklais išpaišytų kūnų Salvadore itin daug. Tiesa, daug taip pasidabinusių – turistai. Kai kuriems kandomblistams nepatinka, kad jie, nesuprasdami prasmės, naudoja šiuos simbolius tarsi kokį makiažą – bet ‘gatvės paišytojų’ pasiūla milžiniška

Pagrindinės „afrikietiškos“ kandomblės apeigos iki šiol vyksta menkai pažymėtuose terreiro, kuriuos rasti sunku. Bet eina kandomblistai ir į bažnyčią, o labiausiai myli Bonfimo viešpaties bažnyčią. Tai – vienintelė mano regėta katalikų bažnyčia, kur daugiau mišių penktadieniais, nei sekmadieniais – nes orišoms patinka penktadieniai. Mišios kaip mišios, kunigas katalikas – bet bažnyčios prieigose dvasias vaiko kandomblistai ir klesti prekyba specialiais Bonfimo viešpaties raiščiais. Tikima, kad juo aprišus ranką (ar pakabinus prie bažnyčios) ir sugalvojus norą šis išsipildys, kai raištis nukris.

Dvasias vaikantys kandomblistai (apsirengę baltai, kairėje)

Sakoma, kad Brazilijoje kandomblistų šimtai tūkstančių, sakoma, kad ir milijonai – suskaičiuoti labai sunku. „Aš ne kandomblistas“ – sakė man vienas salvadorietis, o netrukus pripažino irgi kabinęs raištį Bonfime – „Ir tai suveikė, nes gavau darbą“. Gatvės pilnos tradicinio kandomblinio būrimo iš kriauklelių reklamų – ir manau buriasi ne vien kandomblistai, ne vien juodaodžiai.

Raiščiai priršti prie Bonfimo bažnyčios

Kodėl amerikiečiai emigruoja į Salvadorą

Rasės Salvadore irgi sumišusios, kaip visoje Brazilijoje: bet vidutinis salvadorietis tamsesnio gymio, nei daugelio kitų miestų gyventojai. Juodaodžiais save laiko 28%, maišytais 52%, baltaodžiais – tik 19%.

Bet, priešingai nei kitur Brazilijoje, būtent juodaodžių – o ne europiečių – kultūra Salvadore griežia pirmu smuiku.

Akaraže, tradicinis Bahijos patiekalas, primenantis falafelius su aštriais pagardais

Net nežinau, ar visame pasaulyje yra kita tokia vieta! Ech, kiek daug juodaodžių miestų Amerikos žemyne yra skurdūs užkampiai („getai“), iš kurių nusikaltėliai seniai išstūmė turistus ir menininkus! Kiti (Karibuose) – tiesiog kurortai, „parduodantys“ saulę ir jūrą, bet ne kultūrą. Ji ten primiršta, išskyrus vieną kitą elementą, kurie patys dažniausiai “importiniai” (jamaikietiškas regis? Amerikietiškas hip hopas?).

Salvadoro kultūriniu unikalumu gali pasidžiaugti kiekvienas. Bet labiausiai tuo džiaugiasi kiti juodaodžiai. Pavyzdžiui, iš JAV. Gal sunku patikėti, bet šimtai ar tūkstančiai jų emigravo į Salvadorą. Ir pats ne vieną „anglakalbį juodaodį salvadorietį“ sutikau senamiesčio gatvėse. Ir ne vieną dokumentinį filmą žiūrėjau apie šią keistą „migraciją iš JAV“. Jie iškeičia turtingesnį gyvenimą liūdnuose JAV getuose į skurdesnį, bet linksmą ir „savą“ kur aplūžusiame istoriniame Salvadoro pastate. O turtingi juodaodžiai JAV vyrai ieškosi Brazilijoje antros pusės – panašiai kaip baltaodžiai amerikiečiai pamėgę tam Rytų Europą.

Pardavinėjamas tradicinis menas

Gali kilti klausimas, kodėl tie afroamerikiečiai neemigruoja į Afriką, iš kur kilo jų protėviai? Tą lengvai supratau nuvažiavęs į rytinius Salvadoro rajonus aplink beveik trijų Vilniaus Akropolių dydžio „Shopping Salvador“ prekybos centrą. Arba į miesto pietus, palei didingus ilgus paplūdimius.

Salvador Shopping supančiame verslo rajone. Čia net nebuvo įprastų dvigubų vartų į namus ir jokių valkatų gatvėse – atrodė ne mažiau saugu už daugelį Rio vietų

Gal Salvadore ir daugiau baisių favelų, nei Rio de Žaneire ar San Paule. Pirmus kartus važiuojant plačiomis miestą kertančiomis magsitralėmis išties buvo baugoka ir liūdna – kur akis užmeti, ten favelos (lūšnynai). Bet visgi Salvadoras yra Brazilija. Ketvirtas ar šeštas pagal dydį Brazilijos miestas su 4 mln. žmonių. Ir, kaip įprasta Brazilijoje, jame greta „trečio pasaulio“ yra „pirmas pasaulis“: milžiniški prekybos centrai, modernios privačios ligoninės, lygūs keliai, metro, visokiausių virtuvių restoranai. Nė kiek neblogiau nei Europoje ar JAV (tik pigiau).

Virš plataus kelio Salvadore iškilusi favela (dešinėje)

Afrikoje to nėra. O amerikiečiai – nesvarbu, kokios kilmės ar odos spalvos – prie to pripratę. Ir Salvadore jie gali gauti afrikietišką kultūrą be poreikio visa galva pasinerti į trečiojo pasaulio skurdą, atsisakyti vartotojiškų malonumų.

Ir net Maiklas Džeksonas čia nufilmavo savo klipą. Kartu su Salvadoro būgnų trupe “Olodum”, kurios repeticijos nuo tada – populiarūs tarp užsieniečių koncertai. O balkone, iš kurio klipe dainavo Džeksonas, galima nusifotografuoti – aišku, mokamai.

Maiklo Džeksono balkonas Salvadore

Dešimt kartų nesaugiau už Lietuvą

Esu įpratęs, kai nusikaltimais gąsdina „Lonely Planet“ ar visokios URM svetainės. Kai kalbu su vietiniais, jie paprastai būna ramesni: juk pripratę gyventi nesaugumo apsupti, jiems tai kasdienybė, standartas, etalonas. Tačiau apie Salvadorą net daugybė pažįstamų brazilų sakė „Būkite Salvadore labai atsargūs“, „Geriau nekeliaukite vieni, samdykite gidą“. Ir mūsų gidas Pantanalyje aiškino „Mano svajonė aplankyti Salvadorą, bet prisibijau“. Tas pats žmogus, kuris pernai, pasakojo, nuvažiavo nuo Pantanalio iki Amazonijos nakvodamas savo automobilyje.

Pelourinjo apysaugis, bet jo prieigų rajonai, sakoma, – nebūtinai. Griuvėsiai Pelourinjo papėdėje.

Žiūriu statistiką. 100 000 žmonių Bahijos valstijoje, kurios sostinė yra Salvadoras, teko 56 nužudymai. Palyginimui, Lietuvoje – 5 nužudymai. Aišku, panašus ir plėšimų, vagysčių, prievartavimų santykis. Taigi. Salvadore nei Lietuvoje nesaugiau dešimt kartų!

Iš tiesų, nuskridęs į Salvadorą iš Resifės – kito nesaugiųjų Brazilijos šiaurės rytų miesto – iškart pajutau skirtumą. Kažkokie tipai nuolat seka akimis, it laukdami klaidos (gal paliksi kokį telefoną ant kavinės stalo?). Kiti „keistuoliai“ (gal narkomanai) kalbina. Pamėginus palikti automobilį, prisistato kažkokie veikėjai ir prašo didžiulių pinigų – nusideri, bet suvoki, kad tai nėra parkavimo mokestis, o duoklė „gatvių mafijai“ už mašinos neapibraižymą.

Turistai su vien salvadorietiškais suvenyrais

Į tokius menkniekius greta stovinti policija nekreipia dėmesio, turi didesnių bėdų. Važinėja šarvuočiais po tris, penkis. Nešiojasi automatus. Vilki karinių spalvų neperšaunamomis liemenėmis. Jos Salvadore gerokai daugiau, nei bet kur kitur Brazilijoje. Tokia beveik armija. Užrašai „policia militar“ (karinė policija). Kažkas nuolat vyksta: štai matome, kad sulaikė įtariamąjį, tvirtai gniauždami pistoletus.

Karo policijas stebi centrinę Terreiro do Jesus aikštę

Ir visgi Salvadore viskas man buvo gerai. Nėra pasaulyje (ir Brazilijoje) tokio nesaugaus miesto, kad būtinai apvogtų – keliautojui visur didesnė tikimybė, kad viskas praeis saugiai. Bet saugotis būtina. Aišku, nenešioti nieko akivaizdžiai brangaus, nepalikti automobilyje ant sėdynių. Tai įprasta. Bet taip pat reikia vengti ištisų rajonų. Senamiestis (Pelourinho) ginamas ištisų policijos batalionų, pareigūnai it kokie manekenai stovi aikščių kampuose stebėdami gatves. Kol esi jų akivaizdoje, nieko neatsitiks. Bet kas būna vos iš tos akivaizdos pasitraukus patyriau savo kailiu Rio de Žaneire, kai ant manęs sušoko banditai.

Salvadoriečiai laukia saulėlydžio

O ir apskritai Salvadore, toks jausmas, yra ne „keli vengtini blogi rajonai“, bet atvirkščiai. Keli geri rajonai, stebimi policijos, kur viskas tvarkinga (pinigus už parkingą renka savivaldybės darbuotojai, o prekijai vilki „licencijuotas pardavėjas“ uniformomis ir išgirdę „ne“ pasitraukia šalin). Tiesa, kone visos lankytinos vietos tose tvarkos oazėse. Net atskiras „Turistų apsaugos departamentas“ yra. Tarp tų kelių rajonų geriau važinėti pagrindinėmis magistralėmis, nes daug kitų kelių driekiasi per favelas.

Pelourinjo, gražioji ir sutvarkyta Salvadoro oazė

Salvadoro karnavalas – Rio karnavalo priešingybė

Garsiausias iš Brazilijos karnavalų, aišku, Rio de Žaneiro, bet karnavalus turi daugelis miestų – ir jie labai skirtingi. Salvadoras giriasi, kad jo karnavalas didžiausias – nes jis driekiasi 3 kilometrus (aišku, čia tik pagrindinė trasa – renginių gausu po visą miestą).

Keliavau į Salvadorą ne karnavalo metu, bet jo nuotraukas, melodijas, vaizdus ir aprangas patyriau Karnavalo namuose (tikrai modernus muziejus – net šokių videopamoka į bilietą įeina).

Vieni tradicinių Salvadoro karnavalo dalyvių – ‘Gandžio sūnūs’. Jų statulėlės Karnavalo namuose

Ir jei iki tol galvojau, kad, jei dar kada tektų laimė grįžti į Braziliją karnavalo metu, tai vėl norėčiau patirti Rio karnavalo svaigulį – tai dabar suabejojau: o gal įdomiau būtų tąsyk patirti karnavalą ir Salvadore?

Prie Karnavalo namų

Salvadore nėra sambos mokyklų. Karnavalo paradas – tai tarsi vienas didelis koncertas. Įvairiausių muzikos stilių muzikantai važiuoja ultratiuninguotais sunkvežimiais (trio electrico), grodami nuo jų platformų (vienas muzikantas ar grupė – vienas sunkvežimis). Didžiausi fanai, brangiai iš muzikanto nusipirkę specialius bilietus ir marškinėlius, seka paskui savo muzikantą įsikabinę į prie sunkvežimo pritvirtintas virves. Dar piniguotesni (ar mažiau norintys šėlti) stebi iš VIP zonų, kurias pravažiuoja kiekvienas sunkvežimis. Draugų komanijos nuomojasi tai nakčiai butus, iš kurių matosi karnavalo maršrutas. Dar kiti, vadinami „spragėsiais“, siaučia gatvėse šokinėdami tarp sunkvežimių – čia prieina prie vieno muzikanto; čia prie kito, prie tų, kurie patinka labiau, užsibūna ilgiau. Ir muzikantams, ir gerbėjams reikia ištvermės: „superkoncertas“ trunka 6-7 val.

Salvadoro karnavalo vaizdo įrašo fragmentas iš Karanvalo muziejaus

Aišku, mėnesis iki karnavalo būna gausu repeticijų scenose – kaip ir visur Brazilijoje, karnavalas nėra nakties ar savaitgalio renginys, o labiau sezonas, savo trukme nenusileidžiantis Kalėdų-Naujų metų sezonui.

Norint muzikos karnavalo laukti nereikia. Gyva muzika vidury dienos Pelourinjo.

Paplūdimiai ir juos nustelbianti Kultūra

Visa karnavalo eisena – pakrantėse. Nuo Barra švyturio ir forto, iš kur populiaru vakarais stebėti besileidžiančią saulę (viena vos kelių vietų Brazilijoje, kur saulė leidžiasi į jūrą) iki Ondinos. Ne karnavalo metu, čia gražu prasieiti, verda gyvenimas. Aišku, reikia saugotis.

Barra švyturys, nuo kurio populiaru stebėti saulėlydžius virš Visų Šventųjų įlankos. Tai – viena nedaugelio vietų Brazilioje, kur saulė leidžiasi į jūrą.

Toliau į rytus – Rio Vermeljo pajūrio rajonas, garsėjantis savo bohemiška pakrantės aikšte. Dar toliau – begaliniai paplūdimių ruožai, kartais beveik laukinių, kartais pilnų kėdžių ir stalų. Įprastas laisvalaikis tarsi iš sulėtinto filmo. Sėdi visą šeštadienį kokia porelė ant tokių kėdžių, geria alaus butelį po butelio. Valandai nueina į jūrą, vėl grįžta ir džiaugiasi lėtai džiaugsmingu Salvadoro gyvenimu.

Salvadoro paplūdimyje

Ir nors Salvadoro paplūdimiai galėtų būti ne vienos šalies pažiba, tik ne Brazilijos – Brazilija turi ir geresnių. Salvadoro esmių esmė – jo istorija ir kultūra. Gyva kultūra, perduodama iš kartos į kartą. Kai jos šitiek, jokie nusikaltėliai ir skurdas nesugeba palaužti Salvadoro žavesio.

Iš visų Brazilijos miestų tik į Rio de Žaneirą keliauja daugiau žmonių. Beveik joks kitas pasaulio toks nesaugus didmiestis išvis nėra turistų pažiba. Ir tai daug ką pasako.

Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!