San Paulas yra didžiausias Lotynų Amerikos miestas. Vienas nedaugelio visame pasaulyje, turintis per 20 milijonų žmonių. Iš aukščiau jis primena betoninių daugiaaukščių mišką. Panašių vienas į kitą, pilnų didelių butų, su baseinais ant stogų ir požeminiais garažais.

Tarp šitokių didžiumos San Pauliečių namų – purvinose gatvėse dienas leidžiantys benamių ir narkomanų palapinių miesteliai. Skurdą nuo turto skiria aukštos tvoros, kiaurą parą budintys apsaugininkai. Kiekvienas San Paulo gyventojas mintyse turi sąrašą rajonų, į kuriuos geriau nekišti nosies – bet pavojus, būna, atslenka ir prie namų.

Turto/skurdo priešprieša galbūt pakeitė kitokią – tautinę. San Paulas pilnas žmonių, kilusių iš visos Eurazijos (ir Lietuvos), bet jokie konfliktai tarp jo senųjų tautinių rajonų nevyksta.

San Paulo pagrindinė gatvė žvelgiant nuo vieno namų stogų.

Avenida Paulista: brangiausia Pietų Amerikos gatvė

San Paulo gyventojai labiausiai didžiuojasi Avenida Paulista. Regi ją kaip tikrą Pietų Amerikos Brodvėjų ar Eliziejaus laukus. Sulaukėme net klausimo „Ar žmonės Lietuvoje žino Avenida Paulista?“.

Tarpukariu Avenida Paulista buvo pilna gražių magnatų rūmų. Vėliau žemės kainos išaugo iki dangaus, ir visos tos dviaukštės „vilos“, išskyrus porą, naktimis, kai niekas nematydavo, virto dulkėmis. ~1950-1960 m. prospektas apstatytas butų ir biurų pilnais dangoraižiais. Betoniniais, vienas į kitą panašiais – bet kai matai juos visus kartu, tos aukštų pastatų eilės atrodo gana įspūdingai.

Vienas paskutinių istorinių dvarų Avenida Paulista, dabar apleistas. Aplink – dangoraižiai.

Viename jų ir gyvenome – kadangi Avenida Paulista viešbučių kainos didelės, pasirinkome Air BnB butą. Taip buvo ir įdomiau: kaip gi kitaip pažiūrėsi, kaip gyvena San Paulo žmonės?

Daugiabutis, kuriame nakvojome, statytas ~1955 m. ir, kaip visi tokie Brazilijos daugiaaukščiai, turėjo pavadinimą („Trys Marijos“). Liftai jame buvo du – priekinis „socialinis“, galinis „techninis“ (tarnų). To nežinojome, tad nustebinome šeimininkus atėję iš tarnų lifto. Kaip ir beveik visi Brazilijos butai, tas, kuriame nuomojomės kambarį, buvo didžiulis (~180 kv. m.), už virtuvės jame buvo tarno kambarys. Tiesa, šeimininkai sau valgyti darėsi, indus plovė patys: Brazilijos politikai pasukus į kairę, padidinus mokesčius ir socialines garantijas, tarnus turėti tapo labai brangu ir teiginys „Kiekvienas brazilas arba turi tarnų, arba pats yra tarnas“, dar buvęs teisingu kai statybininkai liejo „Trijų Marijų“ betoną, pamažu keliauja į užmarštį.

Tarno kambarys prie tarnų lifto ir virtuvės teturi mažą langelį palubėje.

Kita Brazilijos daugiabučių tradicija liko – poilsio zonos ant stogų. Ant „Trijų Marijų“ viršaus stovi šezlongai, dušai, staliukai iškylauti. Atsiveria puikus vaizdas į Avenida Paulista, mašinų eiles, vakarais ant kitų stogų rengiamas trankias šventes, sraigtasparnių aikšteles, į kurias tiesiai iš savo priemiesčių rezidencijų atskrenda patys turtingiausieji, bijodami, kad pakeliui jų nepagrobtų (sraigtasparnių skaičiumi San Paulas nusileidžia tik Niujorkui).

Didelio nusikalstamumo saugosi ir mažiau prakutę San Pauliečiai – su tuo susiduri kas kartą pareidamas į daugiabutį. Per telefonspynę bendrauji su vietiniu apsaugininku, pasakai į kurį butą eini. Šis skambina šeimininkui ir klausia, ar esi laukiamas. Jei taip, įleidžia į tokį kambarėlį-skaistyklą. Tik užsitrenkus durims į jį iš lauko atsidaro kitos durys į fojė (kad, palikęs duris atviras, nepakviestum paskui save būrio banditų). Atrodo, apsauga veikia, nes „Trijų Marijų“ fojė tvarkingas, ir ne kartą radome, kad šeimininkai sėdėjo bute nė neužsirakinę laukujų durų.

Tačiau iškart anapus įėjimo į pastatą miegojo benamis. Ir net prabangiojoje Avenida Paulista tokių – pilna, vakare nesijauti jaukiai. Tiesa, dalis jų yra tiesiog skurdūs, bet dirbti stengiasi: itin populiaru gatvėse rinkti ir traiškyti skardines, paskui nešti priduoti. Šiukšlių perdirbimą San Paulas įnirtingai skatina (net daugiabučiuose yra atskiros šiukšliadėžės pagal atliekų rūšis), pagal šiukšlių deginimą elektros gamyboje miestas pirmauja. Dažnas šiukšlių rinkėjas ir perdirbėjas seniau gyvendavo sąvartyne.

Trijų Marijų daugiabučio fojė. Matosi dvigubos durys, išorinė grotuota siena, tiesiai už jos – benamio palapinė

San Paulo centras: narkomanų užgulti didingi pastatai

Kaip ten bebūtų, Avenida Paulista benamiai – tik žiedeliai, palyginus su tuo, kas laukė miesto istoriniame centre. Planuodamas kelionę, planavau ten ir apsistoti – viešbutį radau pigų, šalimais – graži Luz stotis. Tačiau San Paulo gyventojai griežtai patarė nakvoti kur kitur. Pasiskaičiau daugiau – tas rajonas liaudyje vadinamas krakolandija: viena iš zonų, kur gatvėse (ar, tiksliau, įsivaizduojamame kaifo pasaulyje) gyvena(?) narkomanų pulkai.

Kelionių vadovai pataria į istorinį centrą važiuoti tik darbo dienomis, kol dar šviesu. Tuo metu rajonas pilnas ten dirbančių žmonių, tad ne toks pavojingas. Tačiau San Paule buvome tik savaitgalį. „Iki sekmadienio pietų gal dar bus viskas gerai“ – patarė buto, kuriame gyvenome, šeimininkas. Tačiau tąryt turėjome susitikimą, ir Katedros stotelėje išlipome tik apie penktą valandą po pietų, saulei jau sukant vakarop.

San Paulo centras. Abudu nufotografuoti daugiaaukščiai – apleisti. Dešinėje grafiti, tikriausiai kritikuojantis vaikų dalyvavimą ginkluotose kovose

Geras ar blogas rajonas laukia viršuje San Paule supranti nė neiškišęs nosies iš metro požemių. Visi bilietų kasų langai mieste – šarvuoti, tačiau bloguose rajonuose anksčiau ar vėliau koks „lomkių“ kamuojamas narkomanas vis tiek pamėgina laimę: o gal didžiulis užrašas „BLINDADO“ („šarvuotas“) – melagingas. Todėl tokiose stotelėse, kaip Katedros, visi bilietų kasų stiklai – sueižėję nuo banditų smūgių ar šūvių.

Vos pakilau eskalatoriumi, kilo mintis apsisukti ir grįžti. San Paulo centras priminė kažkokį postapokaliptinį pasaulį: paprastų žmonių tik vienas-kitas, o visi likę tarsi kokio baisaus zombių viruso paveikti: vaikšto svirduliuodami, daro protu nepaaiškinamus gestus, gulinėja ant šaligatvių. Katedra graži, didinga, joje vyko mišios. Tik tikinčiųjų mažai teatėjo, nors puošnų įėjimo portalą nuo narkomanų ir saugojo apsaugininkai.

Šv. Benedikto vienuolynas (1914 m.)

Kas ten eis? San Paulo Centre mažai kas begyvena (nekalbu apie benamius), o atvažiuoti į šį rajoną praleisti laisvalaikio būtų kraupiai keista. Beveik visos parduotuvės ir restoranai savaitgaliams užsidaro. Net McDonald’s buvo paslėptas už tvirtų metalinių žaliuzių.

O pastatai ten gražūs… Dangoraižiai Amerikoje pradėti statyti gerokai seniau, nei Europoje, ir daug jų puošnūs tarsi rūmai. Deja, dalis apleisti. Prie vieno gražiausių – beaux arts stiliaus Edificio Martinelli (1934 m.) – nė nepriėjome artyn. Žingsniavome siaura pėsčiųjų gatve,kai tiesiai priešais vieninteliai du kiti žmonės sukonfliktavo tarpusavyje: vienas išsitraukė peilį, kitas į jį, nueinantį, keikdamasis metė butelį (nepataikė). Nesinorėjo pro tokį eiti, apsisukome.

Šis apleistas daugiaaukštis visas paverstas lindyne. Šitaip užėmusius namą benamius ir narkomanus išvaryti labai sunku. Dėl to kitur San Paule, matėme, laikinai negyvenami namai net aptveriami papildomomis elektrifikuotomis-dygliuotomis tvoromis: kad, gink Dieve, joks piktavalis ten neapsigyventų. San Paulo centre spindi tik bažnyčios (kairėje) ir valdžios pastatai.

Patraukėme pro Šv. Benedikto vienuolyną ir pėsčiųjų viaduką – vieną San Paulo simbolių – iki miesto teatro. Karts nuo karto nosį užguldavo baisus šlapimo tvaikas (narkomanai juk tualetų neturi). Ištisos benamių kolonijos gyveno ir ant teatro laiptų. Įjungusi švyturėlius, budėjo policija, bet kol savo akimis nepamato vagystės ar smurto, nieko padaryti ji negali, nes pažeistų narkomanų žmogaus teises. Net į narkotikus krakolandijoje, sakoma, tarnybos jau žiūri pro pirštus: tam pasitarnauja ir narkomafijos kyšiai, ir narkomafijos palaikomi „žmogaus teisių aktyvistai“. Būtent vadovaujantis „žmogaus teisėmis“ prieš kelis dešimtmečius miesto gatvėse ir leista gyventi visiems norintiems (pasak vietinių, tai ir pražudė miesto istorinį Centrą).

Tik paprastų dirbančių žmonių, nebegalinčių nė ramiai nueiti į teatrą, teisių niekas negina. Norintiems aplankyti didingą San Paulo koncertų salę (1938 m.) internete skaičiau patarimų po renginio skubiai šmurkštelėti į metro stotį, pavažiuoti vieną stotelę, ir jau ten galvoti, ką daryti toliau.

San Paulo miesto teatras. Benamiai – dešinėje ir kairėje, policija – kairėje

Po pusantros valandos palikdamas Centrą metro lengviau atsipūčiau. Niekur kitur pasaulyje anksčiau neteko būti vietoje, kur žmonės narkotikų „suėstomis smegenimis“ – ne reta išimtis, bet visuotinė norma. Tai aš pats ten akivaizdžiai iškritau iš konteksto, ir tai nepadėjo jaustis saugiai.

Toliausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuvių rajonas

San Paulas – imigrantų miestas. Jei daugumoje kitų Brazilijos didmiesčių gyvenantys žmonės nė nebepasakytų, iš kur tiksliai ir kada į Braziliją atkeliavo jų protėviai (tai įvyko prieš šimtmečius), tai dažnas sanpaulietis savo giminės istoriją puikiai žino. Pasak vietos universiteto tyrimo, 31% jų yra italų, 14% ispanų, 8% japonų, 6% vokiečių, 2% arabų, 1% žydų kilmės.

Šventė italų rajone. Prie bažnyčios – mugė, kurioje – ir itališki patiekalai

Tiesa, dabar Brazilija gana skurdi, ir imigracijos banga nuslopo – aktyviausia ji buvo prieškariu ir tarpukariu. Neportugalų kalbas išgirsi vis rečiau, bet kaip gaminti savo tėvynių patiekalus imigrantų palikuonys neužmiršo – miestas garsėja gerais užsienio virtuvių restoranais.

Keletoje jų dar gali rasti ir kugelį, barčius [barščius], obuoliu piragą [pyragą] bei (pagal išankstinį užsakymą) cepelinų. Vila Zelinos rajone, kur „nusėdo“ į Braziliją imigravę lietuviai. Jų į miestą atvyko apie 30 tūkstančių, ir, rinkdamas informaciją savo projektui „Gabalėliai Lietuvos“, jau Brazilijoje gimusių vyresnio amžiaus lietuvių padedamas ištyrinėjau jų rajoną. Vietiniai džiaugėsi, kad lietuvybę pavyko išlaikyti ilgai, deja, dabar jos saulė, atrodo, leidžiasi: šiemet nutrūko paskutinio lietuviško laikraščio leidyba, ir lietuviškose mišiose, kuriose dalyvavome lietuviškų užrašų ir dedikacijų dar pilnoje Šv. Juozapo bažnyčioje, kunigas pamokslą skaitė portugališkai. Uždarytos ir penkios mieste buvusios lietuviškos mokyklos.

Lietuvės krautuvėlėje Vila Zelinoje – įvairūs lietuviški patiekalai. Atmosferą ten kuria ir margučiai, Lietuvos komandos sportiniai marškinėliai

Kad ir kiek Lietuvos valdžia postringautų apie „Globalią Lietuvą“, visame pasaulyje yra šitaip: net ir didžiausios lietuvių bendruomenės, prasimaišiusios su kitomis, per kelias kartas nunyksta. Pradedant pirma mišria santuoka paprastai nustojama mokyti lietuvių kalbos, dar po kartos-kitos nustojama domėtis ir lietuvių kultūra (lietuviškų šokių klubus keliolika lietuviškai jau tik keletą žodžių mokančių jaunuolių, matėme, dar lankė, nors vietiniai abejojo, ar ir tai ne dėl galimybės iškeliauti į gastroles). Tik pačioje Lietuvoje ir ten, kur lietuviai sudaro gyventojų daugumą ir maišosi mažiau (Lenkijos Punske), yra ilgalaikių vilčių.

Visgi, Vila Zelina dabar dar – lietuviškesnis, nei tikėjausi. Priešingai nei amerikiečiai, brazilai gana sėslūs, todėl lietuvių palikuonys, net jei ir prasimaišę, ir toliau gyvena ten, kur užaugo. „Čia lietuvių namas, čia lietuvių namas, čia gyvena lietuviška-itališka šeima, čia lietuviška-japoniška“ – mus pavedžioti sutikę svetingi lietuviai besdavo pirštu į beveik kiekvieną pastatą. Su kai kuriais vyresnio amžiaus žmonėmis susikalbėdavome lietuviškai – o viena pardavėja kalbėjo taip tarmiškai, kad, atrodė, staiga atsidūrėme kažkur Lietuvos kaime… Vila Zelina reta vieta, kur gali sutikti užsieniečius, mokančius lietuviškai, bet nekalbančius nei angliškai, nei rusiškai.

Laisvės statula ir bažnyčia Vila Zelinos Lietuvos Respublikos aikštėje

Tačiau atmosfera San Paulo lietuvių rajone – braziliška. Palyginus su Lietuva, daugiau optimizmo, daugiau džiaugsmo. Gatvėje susitikę senyvo amžiaus žmonės tarpusavyje sveikinasi, juokiasi. Net bažnyčioje, beprasidedant mišioms, jiems nėra tabu pasakyti garsų pokštą. Parduotuvės savininkas (beje, ne lietuvis) išgirdęs, ko ten atvykome, padovanojo mums lietuviškos juodos duonos (aišku, receptas ne visai tikslus).

Tiesa, braziliškos problemos į Vila Zeliną irgi atėjo. Gyvenamasis dangoraižis „Kaunas“ aptvertas elektrifikuotomis tvoromis (o dar skundžiamės, kad tikrajame Kaune nesaugu!). Gatvėje, mums pasakojo, iš merginos privažiavęs motociklininkas bandė pavogti rankinę – turtą pavyko išgelbėti, bet koja griuvus lūžo.

Lietuviškos bažnyčios viduje. Priekyje – Aušros vartų Marijos, Šv. Kazimiero, Dievo gailestingumo paveikslai. Nors mišios vyko kaip ir Lietuvoje, vienas dalykas skyrėsi: nebuvo ramybės palinkėjimo. Kaip paaiškino vietos lietuviai, jis panaikintas dėl pavojaus apkrėsti ligomis spaudžiant ranką

Vėliau mus palydėjo iki kapinių, kur koks kas ketvirtas antkapis – lietuvio. Jie – braziliškai prabangūs, net ir ne pačios turtingiausios giminės pasistačiusios nuosavas spalvingas koplytėles. Deja, dabar viskas aplaupyta, o metalinės lentos su mirusiųjų pavardėmis daugiausiai atiduotos į metalo laužą – narkomanų darbas.

Kapinių koplytėlės (kairėje nulaupytos lentelės su vardais)

Lietuviškų pavardžių Vila Zelinos apylinkėse daug ir ant pastatų: štai lietuvis dantistas, štai nekilnojamojo turto agentas. Vyresni lietuviai daug dirba dėl lietuvybės įprasminimo ir oficialiuose pavadinimuose: nuo seno yra Lietuvos Respublikos aikštė, sovietų okupantams nugriovus tikrąją joje pastatyta Kauno laisvės statulos kopija (deja, ją užstoja medžiai, kurių radikalūs ekologai neleidžia genėti ar kirsti), nepriklausomybės metu vietinių aktyvistų dėka atsirado Laisvos Lietuvos skersgatvis. Tik, lietuvių pykčiui, kažin koks rajone apsigyvenęs rusas suorganizavo aikščių pavadinimą Rytų Europos bei Puškino garbei, nors su rusais rajonas neturėjo nieko bendro…

Apskritai Vila Zelinoje savotiškai užkonservuota tarpukario Lietuva. Tiek kalba, tiek problemos: pavyzdžiui, manęs klausė, kodėl, mano nuomone, lenkai okupavo Vilniaus kraštą.

Lietuvių sąjungos pastatas. Jame pilna senų, net tarpukarinių daiktų, laikraščių, žurnalų. Ne tik leistų Brazilijoje, bet ir atsivežtų iš Lietuvos. Deja, lietuviškos veiklos mažiau nei seniau. Vietiniai minėjo, kad kitoms bendruomenėms (italų, ukrainiečių) geriau sekasi išlaikyti tautiškumą, net jų vienuolynai tebesusilaukia naujų vienuolių

San Paule lengviau mąstyti nei grožėtis

San Paulas nėra romantiškai gražus, kaip Rio de Žaneiras. Jis – lyg didelė krovininė mašina: neįspūdingas, bet veikiantis. Ir net tokios vietos, kurios kitur būtų švariai turistinės, San Paule suteikia daugiau peno pamąstymui, nei grožėjimuisi.

Prisimenu, kaip kadaise skaičiau Lietuvą aplankiusios brazilės tinklaraštininkės nusistebėjimą, kad mūsų šalyje turtingi nuo vargšų nesiskiria – pabuvojęs San Paule supratau, kodėl ji taip manė.

Tipinis San Paulo priemiesčio vaizdas Vila Zelinoje. Nutiesus metro liniją, čia tarp mažaaukščių pastatų dygsta daugiabučiai dangoraižiai

Kaip Kaetanas Velosas [Caetano Veloso] dainuoja San Paulo himnui prilygstančioje dainoje „Sampa“, pinigai čia ir kuria, ir naikina. Dažnai daro abu dalykus vienu metu, ir niekas jiems netrukdo: išskyrus keletą ypatingų pasatų, paveldas čia nesaugomas, todėl seni maži gražuoliai greitai keičiami paprastais naujais dangoraižiais. Už pinigus perkamos narkotikų upės, pinigai vagiami ir plėšiami. Bet kartu srūva lėšos didžiausioje Pietų Amerikos akcijų biržoje, perkami ir parduodami vieni brangiausių žemyno butų.

Stebint San Paulą iš lėktuvo, atskirti vietas, kur vyrauja turtas nuo tų, kur klesti skurdas, buvo sunkiau. Iš tarpukariu statyto Kogonjas [Cogonhas] oro uosto netoli miesto centro aš išskridau į kitokią – garsesnę – gamtinę Braziliją. Prie vienų įspūdingiausių pasaulyje Igvasu krioklių.

Vaizdas pro buto kambario langą vakare. Kairėje – daugiaaukštė parduotuvė


Visi straipsniai iš kelionės po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės