San Paulas yra didžiausias Lotynų Amerikos miestas. Vienas nedaugelio visame pasaulyje, turintis per 20 milijonų žmonių. Iš lėktuvo jis primena betoninių daugiaaukščių mišką. Panašių vienas į kitą, pilnų didelių butų, su baseinais ant stogų ir požeminiais garažais.
Tarp šitokių didžiumos San Pauliečių namų – purvinose gatvėse dienas leidžiantys benamių ir narkomanų „miesteliai“. Skurdą nuo turto skiria aukštos elektrifikuotos tvoros, kiaurą parą budintys apsaugininkai. Kiekvienas San Paulo gyventojas mintyse turi sąrašą rajonų, į kuriuos geriau nekišti nosies – bet pavojus, būna, atslenka ir prie namų.
Turto/skurdo priešprieša galbūt pakeitė kitokią – tautinę. San Paulas pilnas žmonių, kilusių iš visos Eurazijos (ir Lietuvos), bet jokie konfliktai tarp jo senųjų tautinių rajonų nevyksta.
San Paule esu buvęs daugybę kartų – ir turistiniais, ir darbo, ir savanorystės reikalais. Tai – vienas geriausiai mano pažįstamų miestų.
Avenida Paulista: brangiausia Pietų Amerikos gatvė
San Paulo gyventojai labiausiai didžiuojasi Avenida Paulista. Regi ją kaip tikrą Pietų Amerikos Brodvėjų ar Eliziejaus laukus. Sulaukėme net klausimo „Ar žmonės Lietuvoje žino Avenida Paulista?“.
Tarpukariu Avenida Paulista buvo pilna gražių magnatų rūmų. Vėliau žemės kainos išaugo iki dangaus, ir visos tos dviaukštės „vilos“, išskyrus keletą, naktimis, kai niekas nematydavo, virto dulkėmis. ~1950-1960 m. prospektas apstatytas butų ir biurų pilnais dangoraižiais. Betoniniais, vienas į kitą panašiais – bet kai matai juos visus kartu, tos aukštų pastatų eilės atrodo gana įspūdingai.
Kartą viename jų ir gyvenome – kadangi Avenida Paulista viešbučių kainos didelės, pasirinkome AirBnB butą. Taip buvo ir įdomiau: kaip gi geriau pažiūrėsi, kaip gyvena San Paulo žmonės?
Daugiabutis, kuriame nakvojome, statytas ~1955 m. ir, kaip visi tokie Brazilijos daugiaaukščiai, turėjo pavadinimą („Trys Marijos“). Liftai jame buvo du – priekinis „socialinis“, galinis „techninis“ (tarnų). To nežinojome, tad nustebinome šeimininkus atėję iš tarnų lifto. Kaip ir beveik visi prabangių XX a. rajonų Brazilijos butai, tas, kuriame nuomojomės kambarį, buvo didžiulis (~180 kv. m.), už virtuvės jame buvo tarno kambarys. Tiesa, šeimininkai sau valgyti darėsi, indus plovė patys: Brazilijos politikai pasukus į kairę, padidinus mokesčius ir socialines garantijas, tarnus turėti tapo labai brangu ir teiginys „Kiekvienas brazilas arba turi tarnų, arba pats yra tarnas“, dar buvęs teisingu kai statybininkai liejo „Trijų Marijų“ betoną, pamažu keliauja į užmarštį.
Kita Brazilijos daugiabučių tradicija liko – poilsio zonos, dažnai – ant stogų. Ant „Trijų Marijų“ viršaus stovi šezlongai, dušai, staliukai iškylauti. Atsiveria puikus vaizdas į Avenida Paulista, mašinų eiles, vakarais ant kitų stogų rengiamas trankias šventes, sraigtasparnių aikšteles, į kurias tiesiai iš savo priemiesčių rezidencijų nuolat skraido patys turtingiausieji, bijodami, kad pakeliui jų nepagrobtų (sraigtasparnių skaičiumi (~500) San Paulas nusileidžia tik Niujorkui ir jų birbesys tampa toks įprastas, kaip automobilių ūžesys).
Didelio nusikalstamumo saugosi ir mažiau prakutę San Pauliečiai – su tuo susiduri kas kartą pareidamas į daugiabutį. Per telefonspynę bendrauji su vietiniu apsaugininku, pasakai į kurį butą eini. Šis skambina šeimininkui ir klausia, ar esi laukiamas. Jei taip, įleidžia į tokį kambarėlį-skaistyklą. Tik užsitrenkus durims į jį iš lauko atsidaro kitos durys į fojė (kad, palikęs duris atviras, nepakviestum paskui save būrio banditų). Atrodo, apsauga veikia, nes „Trijų Marijų“ fojė tvarkingas, ir ne kartą radome, kad šeimininkai sėdėjo bute nė neužsirakinę laukujų durų. Naujesniuose San Paulo daugiabučiuose, vėliau patyrėme, apsauga dar “galingesnė”: net jei apsistoji kelioms dienoms, į sistemą įrašo tavo biometrinius duomenis, piršto atspaudus: į daugiabutį gali užeiti tik taip.
“Namai-tvirtovė” baigiasi su tomis durimis. Net prabangiojoje Avenida Paulista tokių – pilna, vakare nebesijauti jaukiai. Net garsusis San Paulo meno muziejus su savo turtingiausia pietų pusrutulyje meno kolekcija – jiems tapęs tiesiog pastoge nuo lietaus.
Tiesa, dalis benamių yra tiesiog skurdūs, bet dirbti stengiasi: itin populiaru gatvėse rinkti ir traiškyti skardines, paskui nešti priduoti. Šiukšlių perdirbimą San Paulas įnirtingai skatina (net daugiabučiuose yra atskiros šiukšliadėžės pagal atliekų rūšis), pagal šiukšlių deginimą elektros gamyboje miestas pirmauja. Dažnas šiukšlių rinkėjas ir perdirbėjas seniau gyvendavo sąvartyne.
San Paulo centras 1: narkomanų užgulti didingi pastatai
Kaip ten bebūtų, Avenida Paulista benamiai – tik žiedeliai, palyginus su tuo, kas laukė miesto istoriniame centre. Planuodamas pirmąją kelionę į San Paulą, ketinau ten ir apsistoti – viešbutį radau pigų, šalimais – graži Luz stotis. Tačiau San Paulo gyventojai griežtai patarė nakvoti kur kitur. Pasiskaičiau daugiau – tas rajonas liaudyje vadinamas krakolandija: viena iš zonų, kur gatvėse (ar, tiksliau, įsivaizduojamame kaifo pasaulyje) gyvena(?) narkomanų pulkai.
Kelionių vadovai pataria į istorinį centrą važiuoti tik darbo dienomis, kol dar šviesu. Tuo metu rajonas pilnas ten dirbančių žmonių, tad ne toks pavojingas. Tačiau pirmąkart San Paule buvome tik savaitgalį. „Iki sekmadienio pietų gal dar bus viskas gerai“ – patarė buto, kuriame gyvenome, šeimininkas. Tačiau tąryt turėjome susitikimą, ir Katedros (Se) stotelėje išlipome tik apie penktą valandą po pietų, saulei jau sukant vakarop.
Geras ar blogas rajonas laukia viršuje San Paule supranti nė neiškišęs nosies iš metro požemių. Visi bilietų kasų langai mieste – šarvuoti, tačiau bloguose rajonuose anksčiau ar vėliau koks „lomkių“ kamuojamas narkomanas vis tiek pamėgina laimę: o gal didžiulis užrašas „BLINDADO“ („šarvuotas“) – melagingas. Todėl tokiose stotelėse, kaip Katedros, bilietų kasų stiklai – sueižėję nuo banditų smūgių ar šūvių.
Vos pakilau eskalatoriumi, kilo mintis apsisukti ir grįžti. San Paulo centras priminė kažkokį postapokaliptinį pasaulį: paprastų žmonių tik vienas-kitas, o visi likę tarsi kokio baisaus zombių viruso paveikti: vaikšto svirduliuodami, daro protu nepaaiškinamus gestus, gulinėja ant šaligatvių. Katedra graži, didinga, joje vyko mišios. Tik tikinčiųjų mažai teatėjo, nors puošnų įėjimo portalą nuo narkomanų ir saugojo apsaugininkai.
Kas ten eis? San Paulo Centre mažai kas begyvena (nekalbu apie benamius), o atvažiuoti į šį rajoną praleisti laisvalaikio būtų kraupiai keista. Beveik visos parduotuvės ir restoranai sekmadieniais užsidaro. Net McDonald’s buvo paslėptas už tvirtų metalinių žaliuzių.
O pastatai ten gražūs… Dangoraižiai Amerikoje pradėti statyti gerokai seniau, nei Europoje, ir daug jų puošnūs tarsi rūmai. Deja, dalis apleisti. Prie vieno gražiausių – beaux arts stiliaus Edificio Martinelli (1934 m.) – tąsyk nė nepriėjome artyn. Žingsniavome siaura pėsčiųjų gatve, kai tiesiai priešais vieninteliai du kiti žmonės sukonfliktavo tarpusavyje: vienas išsitraukė peilį, kitas į jį, nueinantį, keikdamasis metė butelį (nepataikė). Nesinorėjo pro tokį eiti, apsisukome.
Patraukėme pro Šv. Benedikto vienuolyną ir Šv. Ifigenijos pėsčiųjų viaduką – vieną San Paulo simbolių – iki miesto teatro. Karts nuo karto nosį užguldavo baisus šlapimo tvaikas (narkomanai juk tualetų neturi). Ištisos benamių kolonijos gyveno ir ant teatro laiptų. Įjungusi švyturėlius, budėjo policija, bet kol savo akimis nepamato vagystės ar smurto, nieko padaryti ji negali, nes pažeistų narkomanų žmogaus teises. Net į narkotikus krakolandijoje tarnybos jau žiūri pro pirštus: savo akim mačiau, kaip jie pardavinėjami nė nesislepiant, gatvėje, vidury dienos. Valdžią “užmerkti akis” skatina ir narkomafijos kyšiai, ir narkomafijos palaikomi „žmogaus teisių aktyvistai“. Būtent vadovaujantis „žmogaus teisėmis“ prieš kelis dešimtmečius miesto gatvėse ir leista gyventi visiems norintiems (pasak vietinių, tai ir pražudė miesto istorinį Centrą).
Tik paprastų dirbančių žmonių, nebegalinčių nė ramiai nueiti į teatrą, teisių niekas negina. Norintiems aplankyti didingą San Paulo koncertų salę (1938 m.) internete skaičiau patarimų po renginio skubiai šmurkštelėti į metro stotį, pavažiuoti vieną stotelę, ir jau ten galvoti, ką daryti toliau.
Po pusantros valandos palikdamas Centrą metro lengviau atsipūčiau. Niekur kitur pasaulyje anksčiau neteko būti vietoje, kur žmonės narkotikų „suėstomis smegenimis“ – ne reta išimtis, bet visuotinė norma. Tai aš pats ten akivaizdžiai iškritau iš konteksto, ir tai nepadėjo jaustis saugiai.
San Paulo centras 2 – darbo dienos kontrastai
Kai keliavau į San Paulą antrą kartą, iškilo ta pati dilema: Centras ar turtingi rajonai. Už tą pačią kainą, kurią mokėjau Avenida Paulista už vieną kambarį, Centre galėjau gauti visą butą su nuostabiu vaizdu… Baisūs prisiminimai neleido atsipalaiduoti, bet nugalėjo Centras. Ir nė kiek nesigailėjau.
Mat San Paule svarbu ne tik „koks rajonas“, bet ir „kada“. Darbo metu, San Paulo centrą užplūdus visiems valstybinių įstaigų tarnautojams, atsidarius pusryčių ir pietų užkandinėms (lanchonette) su daugelio dešimtmečių istorija, sugužėjus pirkėjams į 25 do Marco gatvės turgų, kur, sako, net provincijos pardavėjai perka prekes, nes nusiderėjus tokios geros kainos, jis išties atrodo apynormalis rajonas. Ir tikrai tas San Paulo rajonas, kur nueiti pėsčiomis yra daugiausiai kur, netenka važinėti piko valandomis užsikemšančiu metro.
San Paulo centre – ir galimybė pakilti į Banespa ar Edificio Italia dangoraižius (pastarasis – aukštesnis, o į kainą ten dar įeina gėrimas).
Daug lankytinų vietų ten – nemokamos. Kaip Caixa Cultural muziejus, kur galima pažvelgti į ~1950 m. banko interjerą bei įrangą. Po miesto teatrą (1911 m.) vyksta nemokamos angliškos ekskursijos, o dar ilgesnės ir įdomesnės yra pėsčiomis po visą centrą (~3:30 h, su nemažai reklamų).
Yra San Paulo centre užsilikę ir prabangių, brangių restoranų, pramogų vietų. Kaip pasakojo vietiniai, visos jos atsidarė bent jau prieš kokius 40, 60 metų ir tiesiog taip ir neišsikėlė nykstant rajonui – tik nusamdė apsauginius tarsi naktiniai klubai. Turbūt garsiausia – municipalinis turgus, kur pardavinėjamas kokybiškiausias ir brangiausias maistas.
Darbo metu ir į gražią senąją San Paulo architektūrą ir į jo grafičius gali dairytis laisviau. Grafičiais brazilai vadina nuostabias prasmingas „freskas“ ant didžiulių plynų sienų – tai tikra „braziliška“ meno forma (didžiausios – prie Via Elevada Joau Goulart gatvės). Be to, mažiau prižiūrimi (pvz. apleisti) pastatai dar „išdekoruojami“ pišo – keistais, roko grupių pavadinimų šriftų įkvėptais simboliais, kuriuos skirtingos gaujos stengiasi išpaišyti kuo aukščiau, rizikuodamos gyvybe laipiodamos namų sienomis.
Aišku, visi benamiai, narkomanai ir darbo dienomis niekur nedingę. San Paulo centras stebina sunkiai suvokiamais kontrastais. Štai eina kostiumuoti tarnautojai lyg niekur nieko pro dešimčių ant kieto šaligatvio miegančių benamių „kolonijas“. Nejučia sukirbėjo mintis – o jei kuris jų miręs, po kiek dienų kas nors pastebėtų, kad vaikšto pro lavoną?
„Nemokamoje ekskursijoje po San Paulą“ gidės buvo dvi: viena energingai pasakojo apie savo miestą, kita – mėgino kažkaip „užflirtuoti“ dantį visiems „įkyreivoms“, kad pirmosios turistai galėtų klausytis. Man ilgesniam laikui išsitraukus telefoną, iš už nugaros pasigirdo komentaras – „Tas vyras prašosi būti apvogtas“.
Ir, aišku, kiekviena diena pasibaigdavo vakaru, kai centras spėriai persimainydavo. Štai apie 10 val. vakaro einant nedidelį atstumą nuo metro stotelės iki buto, nepriklausomai vienas nuo kito „prisikabino“ keturi elgetos. Pro buto langus mačiau ir apsistumdymą. Daugelis pažįstamų Brazilijoje į San Paulo centrą nenorėdavo važiuoti net ir dieną – toks jis esą nesaugus – „Man vyras neleido mūsų mašina važiuoti, dar kas atims“. Per savaitgalį prieš Karnavalą (jį san pauliečiai švenčia ne mažiau aistringai nei Rio de Žaneiro žmonės) centras persimainė į tokią apokaliptinę ateities viziją: tamsu, šmirinėja narkomanai, iš kažkur vis dunkso tranki muzika, jos klauso nedideli ultraseksualiai apsirengę žmonių būriai, nuo jų atitrūkusios porelės mėgaujasi aistra čia pat gatvėje (tiek heteroseksualios, tiek gėjų). Brazilija labai “seksualiai laisva”, bet San Paulas – gal laisviausias: didžiausi pasaulio gėjų paradai, San Paulo centre veikia seksualinės įvairovės muziejus.
Kaip išspręsti visas problemas? Brazilijoje girdėjau aršiai siūlomus du kelius. Pirmasis: kairiųjų mėgstamas „Kai tie žmonės gaus, ko nori, jie ims elgtis geriau“. „San Paulo centre tiek daug apleistų namų, iš kurių paspruko vidurinioji ir aukštoji klasės, reiktų išdalinti juos benamiams“ – sakė viena sanpaulietė. Panašios mintys ilgą laiką, valdant kairiesiems, vyravo tarp politikų, toleruoti nusikaltimai, mafiją primenančių grupuočių vykdomi pastatų užiminėjimai („okupavusios“ negyvenamą pastatą, jos ten įleidžia vargšus ir renka iš jų nuomą), net dalinti narkotikai narkomanams. Bet „žmonių be tikslų ir vilties“ dėl to nesumažėjo. Užimti „visų, taigi niekieno“ pastatai nubūti, o Viltono Paezo de Almeidos pastatas, pirmasis Brazilijoje stikliniu fasadu, „įspūdingai“ sudegė iki pamatų. Kairiųjų pažiūrų pašnekovė net ir dėl to kaltino viduriniąją ir aukštąją klases, kad „jiems niekas čia nerūpi“ – bet negi „okupuotu“ pastatu turėtų rūpintis jo netekę savininkai, o ne gyventojai ar nuomą iš jų renkanti „grupuotė“ (oficialiai: gyventojų teisių organizacija)?
Tad per 2018 m. rinkimus nusivylę brazilai kairiuosius pakeitė dešiniaisiais ir naujojo prezidento kryptis kita: pareigūnų grupė ant dažno centro gatvių kampo, daugiau tvarkos, „krakolandija“ pravaikyta. Vienas vietinis teigė tik prie naujo prezidento San Paulo centre drįstantis trauktis fotoaparatą. Ir išdaužytų langų metro 2019 m. nebemačiau. „Žmonės ims elgtis geriau, kai nustosime jiems leisti daryti, ką nori“ – tokia Brazilijos dešiniųjų filosofija.
San Paulo turtai – miegamuosiuose rajonuose
Viduriniosiosios ir aukštosios klasės atstovai gyvena 10, 20 km nuo centro, toliau į pietus nuo Avenida Paulista. Kartais – individualiuose namuose, bet dažnai – daugiabučiuose, kurių butai tokie milžiniški, kad kiekvienas užima visą aukštą. Iš lifto, būna, pridėjęs piršto antspaudą patenki tiesiai į savo butą.
Aišku, kiekvienas aukštesnių visuomenės klasių namas nesuvokiamai įtvirtintas: dvigubi vartai ir žmonėms, ir automobiliams (atsidaro pirmi, įvažiuoji, tik tada atsidaro antri į parkingą), nuolatinė apsauga prie pastato durų. Kai kurių rajonų gyventojai dar „susimeta“ ir privačios apsaugos postams prie įvažiavimų į rajonus. Posakis „mano namai – mano tvirtovė“ ten turi kitą prasmę…
Vaikščioti po turtingus San Paulo rajonus beveik nėra ko, nebent nori pasigėrėti aukštomis sienomis ir elektrifikuotomis tvoromis. Aišku, nėra ten jokių parduotuvių, restoranėlių pirmuose aukštuose (kas gi drįstų į savo pastatą įleisti prašalaičius).
Įdomesnės tik kai kurios zonos – pavyzdžiui, Ibirapuera parkas, kur praėję apsaugos postus, pasiturintys sanpauliečiai ateina pabėgioti. Yra tame parke ir daug muziejų, sukurtų žymaus architekto Oskaro Nimejerio (tiesa, eksponatų kokybė vidutiniška). Beje, neįtikėtina, bet Ibirapueros parkas yra viena 20 pasaulio vietų, sulaukiančių daugiausiai “Google Maps” apžvagų – greta Eifelio bokšto ar Romos Koliziejaus! 22 mln. sanpauliečių saugus, tvarkingas parkas įspūdingas savaime.
O pamilusiems braziliškus grafičius tiesiog būtina aplankyti Batmano gatvę miesto vakaruose, kur tokie grafičiai tiesiog supte apsupa kiekvieną svečią. Futbolo fanams – modernų Brazilijos futbolo muziejų, per šį sportą pristatantį ir Brazilijos istoriją.
Toliausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuvių rajonas
San Paulas – imigrantų miestas. Jei daugumoje kitų Brazilijos didmiesčių gyvenantys žmonės nė nebepasakytų, iš kur tiksliai ir kada į Braziliją atkeliavo jų protėviai (tai įvyko prieš šimtmečius), tai dažnas sanpaulietis savo giminės istoriją puikiai žino. Pasak vietos universiteto tyrimo, 31% jų yra italų, 14% ispanų, 8% japonų, 6% vokiečių, 2% arabų, 1% žydų kilmės.
Tiesa, dabar Brazilija gana skurdi, ir imigracijos banga nuslopo – aktyviausia ji buvo prieškariu ir tarpukariu. Neportugalų kalbas išgirsi vis rečiau, bet kaip gaminti savo tėvynių patiekalus imigrantų palikuonys neužmiršo – miestas garsėja gerais užsienio virtuvių restoranais.
Keletoje jų dar gali rasti ir kugelį, barčius [barščius], obuoliu piragą [pyragą], virtinių ar cepelinų. Vila Zelinos rajone, kur „nusėdo“ į Braziliją imigravę lietuviai. Jų į miestą atvyko apie 30 tūkstančių, ir, rinkdamas informaciją savo projektui „Gabalėliai Lietuvos“, jau Brazilijoje gimusių vyresnio amžiaus lietuvių padedamas ištyrinėjau jų rajoną. Vietiniai džiaugėsi, kad lietuvybę pavyko išlaikyti ilgai, deja, dabar jos saulė, atrodo, leidžiasi: prieš kelis metus nutrūko paskutinio lietuviško laikraščio leidyba, ir lietuviškose mišiose, vykstančiose lietuviškų užrašų ir dedikacijų pilnoje Šv. Juozapo bažnyčioje, kunigas pamokslus skaito portugališkai. Mieste buvusios lietuviškos mokyklos uždarytos jau labai seniai.
Kad ir kiek Lietuvos valdžia postringautų apie „Globalią Lietuvą“, visame pasaulyje yra šitaip: net ir didžiausios lietuvių bendruomenės, prasimaišiusios su kitomis, per kelias kartas nunyksta. Pradedant pirma mišria santuoka paprastai nustojama mokyti lietuvių kalbos, dar po kartos-kitos nustojama domėtis ir lietuvių kultūra (lietuviškų šokių klubuose lietuviškai jau tik keletą žodžių mokančių jaunuolių, matėme, dar lankė, nors vietiniai abejojo, ar ir tai ne dėl galimybės iškeliauti į gastroles). Tik pačioje Lietuvoje ir ten, kur lietuviai sudaro gyventojų daugumą ir maišosi mažiau (Lenkijos Punske), yra ilgalaikių vilčių.
Visgi, Vila Zelina dabar dar – lietuviškesnis, nei tikėjausi važiuodamas pirmą kartą. Priešingai nei amerikiečiai, brazilai gana sėslūs, todėl lietuvių palikuonys, net jei ir prasimaišę, ir toliau gyvena ten, kur užaugo. „Čia lietuvių namas, čia lietuvių namas, čia gyvena lietuviška-itališka šeima, čia lietuviška-japoniška“ – mus pavedžioti sutikę svetingi lietuviai besdavo pirštu į beveik kiekvieną pastatą. Su kai kuriais vyresnio ir net keliais ~30-40 m. amžiaus žmonėmis susikalbėdavome lietuviškai – o viena pardavėja kalbėjo taip tarmiškai, kad, atrodė, staiga atsidūrėme kažkur Lietuvos kaime… Vila Zelina reta vieta, kur gali sutikti užsieniečius, mokančius lietuviškai, bet nekalbančius nei angliškai, nei rusiškai. Ir, jei mėgstate keliaudami užsienyje lietuviškai apkalbinėti praeivius – “vis tiek gi nesupras” – Vila Zelinoje to daryti tikrai nevalia!
Tačiau atmosfera San Paulo lietuvių rajone – braziliška. Palyginus su Lietuva, daugiau optimizmo, daugiau džiaugsmo. Gatvėje susitikę senyvo amžiaus žmonės tarpusavyje sveikinasi, juokiasi. Net bažnyčioje, beprasidedant mišioms, jiems nėra tabu pasakyti garsų pokštą. Parduotuvės savininkas (beje, ne lietuvis), išgirdęs, ko ten atvykome, padovanojo mums lietuviškos juodos duonos (aišku, receptas ne visai tikslus).
Tiesa, braziliškos problemos į Vila Zeliną irgi atėjo. Gyvenamasis dangoraižis „Kaunas“ aptvertas elektrifikuotomis tvoromis (o dar skundžiamės, kad tikrajame Kaune nesaugu!). Gatvėje, mums pasakojo, iš merginos privažiavęs motociklininkas bandė pavogti rankinę – turtą pavyko išgelbėti, bet koja griuvus lūžo. Paskui dar ne vieną tokią istoriją girdėjom.
Vėliau mus palydėjo iki kapinių, kur koks kas ketvirtas antkapis – lietuvio. Jie – braziliškai prabangūs, net ir ne pačios turtingiausios giminės pasistačiusios nuosavas spalvingas koplytėles. Deja, dabar viskas aplaupyta, o metalinės lentos su mirusiųjų pavardėmis daugiausiai atiduotos į metalo laužą – narkomanų darbas.
Lietuviškų pavardžių Vila Zelinos apylinkėse daug ir ant pastatų: štai lietuvis dantistas, štai nekilnojamojo turto agentas, štai optika “Lituania”. Vyresni lietuviai daug dirba dėl lietuvybės įprasminimo ir oficialiuose pavadinimuose: nuo seno yra Lietuvos Respublikos aikštė, sovietų okupantams nugriovus tikrąją joje pastatyta Kauno laisvės statulos kopija, nepriklausomybės metu vietinių aktyvistų dėka atsirado Laisvos Lietuvos skersgatvis. Tik, lietuvių pykčiui, kažin koks rajone apsigyvenęs rusas suorganizavo aikščių pavadinimą Rytų Europos bei Puškino garbei, nors su rusais rajonas neturėjo nieko bendro, ir dar pasodino medį, kad užstotų Lietuvos laisvės paminklą…
Apskritai Vila Zelinoje savotiškai užkonservuota tarpukario Lietuva. Tiek kalba, tiek problemos: pavyzdžiui, manęs klausė, kodėl, mano nuomone, lenkai okupavo Vilniaus kraštą.
Sunku tikėtis, kad tai liks per amžius, bet būtų džiugu, jei, kartoms keičiantis, Vila Zelina liktų kažkuo panašiu, į Liberdade – visas San Paulas jį žino kaip japonų rajoną, ateina ten pavalgyti azijietiško maisto, nusipirkti Rytų Azijos muzikos albumų ir plakatų. Daugelis pardavėjų ir klientų šiandien – juodaodžiai ar baltaodžiai, gal turintys nebent truputį japoniško kraujo. Bet kultūra, tradicija – gyvos ir gerai žinomos visam San Paului, pristatomos turistams. Lietuvius, deja, gerai žino ir prisimena tik turintys Lietuvoje šaknų – net eksponatų, susijusių su lietuviais Imigracijos muziejuje beveik nėra.
Begaliniai vienodi San Paulo priemiesčiai
Į kurią pusę bevažiuotuom nuo San Paulo širdies, vaizdai tokie patys. Aukšti vienodi daugiabučiai pramaišiui su dviaukščių privačių namų rajonais. Atrodo lyg miestas būtų netikras, lyg jį būtų sukūręs kas nors kompiuteriniame žaidime kai, nusibodus projektuoti naujus ir naujus pastatus, tiesiog ėmė spaudinėti Copy+Paste. Kažkur San Paulas formaliai baigiasi, prasideda priemiesčiai – bet dar gerą valandą važiuodamas automobiliu to nepastebėsi.
San Paulo valstija didžiulė, o gyventojų ten daugiau nei visoje Ispanijoje – tačiau lankytinų vietų anapus San Paulo miesto stebėtinai mažai ir daugelis jų – pakeliui į Rio de Žaneirą.
Eilės pajūrio kurortų aplink Santoso miestą, kurių didingai plačiuose paplūdimiuose sanpauliečiai leidžia vasaros savaitgalius. Ir aukščiausias Brazilijos miestas Kampos do Žordao, kur sanpauliečiai žiemoja. Miestelis 1600 m aukštyje ir viešbučio, kuriame gyvenome, restorane pagarbioje vietoje buvo iškabintos nuotraukos, primenančios tą šlovingą ir retą momentą, kai Kampos do Žordao 2003 m. prisnigo. “Nesąmonė, nesninga ten, niekad nemačiau” – gailėdamiesi aiškino brazilai. Ir visgi jiems labai smagu leisti žiemos dienas vėsiai – kad ir +5 laipsniai būtų. Net San Paulo gubernatorius žiemą persikelia ten! Šalta kaip išsvajotoje Europoje. Ir daugybė Kampos do Žordao pastatų todėl – europietiško, vokiško stiliaus. Tik gamta aplink kitokia: bujoja mūsų akiai keistos araukarijos.
Dar braziliškesnis “kurortas”(?) – Aparesida. Religinė Brazilijos širdis, Aparesidos mergelės kulto centras. Jo širdyje – antra pagal dydį pasaulio bažnyčia, statoma ir statoma. Stiebiasi ir miestas aplink: stūkso milžiniški viešbučiai, lynų keltuvas, atrakcionų parkas, kryžius-apžvalgos bokštas, turgūs, tarsi prie kokių Niagaros krioklių. Religija Brazilijoje nėra kažkas taip švento, kad visai atsieta nuo pasaulietinio gyvenimo: jei jau važiuoji pasimelsti, kodėl ir nepapramogauti? Mišios bazilikoje nuolat keičia vienos kitas, o eilės reguliuojamos tarsi į kokią krepšinio areną. Įdomiausia – votų salė rūsyje, kurios registratūroje tikintieji palikinėja padėkos Dievui dovanas. Nuo “mis Brazilija” suknelių (turbūt po pergalės) iki lėktuvų modeliukų, dovanotų aviakompanijų (padėka už lėktuvui sutaupytus pinigus?). Toks “Brazilų troškimų muziejus”.
Ir visgi iš San Paulo apylinkių man brangiausia Lituanika: unikalus 60 sodybų lietuviškas kaimas su lietuvių koplyčia, viešaisiais pastatais, kur švenčiamos bendruomenės šventės, baseinu, privačiais žuvingais tvenkiniais ir miškeliais, lietuviškai pavadintomis gatvėmis (Miškų brolių, Dariaus ir Girėno…). Kaimas labai tvarkingas todėl, kad aptvertas, saugomas. Patenkama tik susitarus, be to, viešojo transporto ten nėra. Tik San Paulą lankydamas trečiąjį kartą išsinuomavau automobilį ir – pagaliau – nuvažiavau į išsvajotą Lituaniką. Tai, ką pamačiau, pranoko lūkesčius: kiek užsidegimo reikėjo, kad bendrai nusipirkti žemę, įkurti tikrą lietuvišką kaimą 11000 km nuo Lietuvos! Dekoruoti savo namus lietuviškais užrašais ar Gedimino stulpais, nors daugybė kūrėjų patys užaugę Brazilijoje! Niekur kitur lietuviai to nepadarė – nei JAV ar Kanadoje, nei Anglijoje ar Norvegijoje.
San Paule lengviau mąstyti nei grožėtis
San Paulas nėra romantiškai gražus, kaip Rio de Žaneiras. Jis – lyg didelė krovininė mašina: neįspūdingas, bet veikiantis. Ir net tokios vietos, kurios kitur būtų švariai turistinės, San Paule suteikia daugiau peno pamąstymui, nei grožėjimuisi.
Prisimenu, kaip kadaise skaičiau Lietuvą aplankiusios brazilės tinklaraštininkės nusistebėjimą, kad mūsų šalyje turtingi nuo vargšų nesiskiria – pabuvojęs San Paule supratau, kodėl ji taip manė.
Kaip Kaetanas Velosas [Caetano Veloso] dainuoja San Paulo himnui prilygstančioje dainoje „Sampa“, pinigai čia ir kuria, ir naikina. Dažnai daro abu dalykus vienu metu, ir niekas jiems netrukdo: išskyrus keletą ypatingų pasatų, paveldas čia nesaugomas, todėl seni maži gražuoliai greitai keičiami paprastais naujais dangoraižiais. Už pinigus perkamos narkotikų upės, pinigai vagiami ir plėšiami. Bet kartu srūva lėšos didžiausioje Pietų Amerikos akcijų biržoje, perkami ir parduodami vieni brangiausių žemyno butų.
Stebint San Paulą iš lėktuvo, atskirti vietas, kur vyrauja turtas nuo tų, kur klesti skurdas, sunkiau. Jau reiktų gerai pagalvoti, kad suskaičiuočiau, kiek gi kartų kilau iš tarpukario statyto Kongonjas (Congonhas) oro uosto prie miesto centro ir jame leidausi, kiek kartų buvau priemiestiniame Guarulhos oro uoste. Tačiau tai visada būna pirmas ir paskutinis žvilgsnis į tą betono mišką.
Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją
1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje
Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje
Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.
4 komentarai
Laba diena, Planuojame kelione i Brazilija. Skrendame i San Paula. Noreciau gauti patarimu i ka vertetu atkreipti demesi. Visan sudomino Sao Vicente telekabina. Taciau is San Paulo reikia vaziuoti apie tri valandas. Aciu iskart uz patarimus
Kokie konkrečiai patarimai domina? Ar verta važiuoti iki San Vinsentės priklauso nuo to, kiek laiko turite San Paule, ką dar esate suplanavę. Tarkime, jei turite galimybę važiuoti ir į Rio de Žaneirą – tikrai geriau ten, ten yra ir labai įspūdingų vaizdų, ir ne vienas lynų keltuvas (telekabina): tačiau važiuoti reikia jau apie 6 val. Kita vertus, jei planuojate būti Brazilijoje tik San Paule (Rio de Žaneiro nelankysite) ir būti ten bent kelias dienas, manau verta vienai dienai nuvykti iki pajūrio, ir artimiausias pajūris yra San Vicente / Santos.
Sveiki, gal žinote kaip rasti lietuvių kapines San Paule?
Ieškau prieš II pasaulinį karą ten mirusio savo senelio Jono Vilūno.
San Paule nėra atskirų lietuvių kapinių, tačiau lietuviai laidoti prie savo rajonų, tad yra kapinių, kur daug lietuvių palaidojimų (tos kapinės, kurios buvo greta rajonų, kur gyveno daug lietuvių).
Šitos gal lietuviškiausios (nors, aišku, visose lietuviai sudaro tik nedidelę dalį palaidojimų, nes tai didelės kapinės):
*Cemiterio Ceramica, São Caetano do Sul
*Vila Alpina kapinės
*Cuarta Parada kapinės
(Čia aplink Vila Zelina rajoną ir Moka rajoną – jei netyčia panašiai pavadintų kapinių San Paulo aglomeracijoje būtų daugiau)
Taip pat jums gali būtų įdomu paskaityti šį straipsnį apie lietuviškas San Paulo vietas: http://global.truelithuania.com/lt/brazil-474/ . Čia bus galima rasti tam tikrų vietų, kur galbūt lankėsi senelis, taip pat surašyti ir kiti rajonai, kur būta daug lietuvių (žr. aplink buvusias lietuvių mokyklas ir kitas organizacijas, kurios ten aprašytos, nes jei buvo mokyklos – buvo daug lietuvių, o tai reiškia nemažai jų ir palaidota aplinkinėse kapinėse).