Išskleisti meniu
E-knyga “Kompiuterinių žaidimų istorija”

E-knyga “Kompiuterinių žaidimų istorija”

Nemokama e-knyga Kompiuterinių žaidimų istorija

Augustino Žemaičio nauja lietuviška e-knyga įdomiai ir įkvepiančiai pasakoja apie kompiuterinių žaidimų istoriją.

Nuo juodai-žalių ekranų eros iki beveik tobulos trimatės grafikos, interneto triumfo.

Per 50 metų žaidimai nuėjo didžiulį kelią. Iš pavienių keistuolių hobio vieniems tapo gyvenimo būdu, kitiems – milžinišku verslu, tretiems – menu ir net sportu.

Knyga atskleidžia mažai žinomas istorijas, kaip vyko tie pokyčiai.

Ji primena pamirštus, bet didžiulę įtaką padariusius žaidimus.

Gausybė iliustracijų vaizdžiai parodo, kaip tobulėjo grafika ir technologijos.


E-knyga yra nemokama. Galite parsisiųsti ją čia:

“Kompiuterinių žaidimų istorija” PDF formatu
“Kompiuterinių žaidimų istorija” EPUB formatu


Jei knyga patiks, galite paremti autorių:





    2 komentarai

    • Dėkui.

      Iš tikro, lietuviškų žaidimų istorija būtų įdomi tema. Tiesa, manau knygą čia riekėtų rašyti kiek kitaip – ieškoti tame dalyvavusių žmonių, imti interviu, klausyti pasakojimus. Nes didžiosios dalies informacijos nerasi viešai prieinamos. Reikalas toks – iš pradžių, ~2000 m., lietuviškų žaidimų kūrimas buvo kaip tam tikras hobis, pokštas, o ne verslas (pvz. mano knygoj eminima “Rusiška ruletė su Česlovu Juršėnu”). Tikiu, kad lietuviškų žaidimų buvo daugiau – bet bent kiek rimtesni buvo anglų ar rusų kalba. Lietuviai paskui dalyvavo ir tarptautiniuose projektuose, ne vieno žaidimo titruose rasdavau ir lietuviškų pavardžių (jau kokiais ~2006 m.). Pamenu, tada ėmiau interviu su Šarūnu Ledu, kuris dirbo “Broken Sword 2,5” meniniame apipavidalinime (tai buvo fanų kuriams žaidimas Broken Sword serijos pagrindu, tačiau rimtesnis savo masteliais ir komandos dydžiu nei dauguma tokių fanų žaidimų). Dėl tokio “tarptautiškumo” sunku buvo įvardyti kažką lietuviškais žaidimais – jei paklaustum apie “lietuviškus žaidimus” eilinio žmogaus tikriausiai sakytų koks “Agentas. Ypatinga užduotis” ar “Kelyje 2”, kurie iš tikro buvo rusų gamybos, tačiau (tai labai reta) išversti į lietuvių kalbą, tad įstrigo daugelio ~2000-2005 m. žaidusiųjų atmintyje kaip “lietuviški”.

      Ne visada pavykdavo susisiekti su titruose įvardytais žaidimų “bendraautoriais” iš Lietuvos – galbūt to (duoti interviu žaidimų kūrėjų vardu) jiems neleisdavo ir sutartys, nes, šiaip ar taip, daugelis jų atlikdavo gana smulkius jiems “outsource’intus” darbus. Tačiau, tiesą pasakius, mažai ir bandžiau susisiekti, o ir specialiai lietuviškų pavardžių neieškojau, nes nerašiau tokios knygos (apie lietuvius žaidimų kūrėjus).

      Kartu su mobiliųjų telefonų, programėlių laikais Lietuvoje žaidimų kūrimas sustiprėjo, nes leidyba dabar daug paprastesnė (pakanka įkelti į platformas kaip “Google Play” ir jau gali uždirbti pinigus – o kažkada reikėjo sutarčių su platintojais, kad pardavinėtų fizinius diskus svarbiausiose rinkose, kas buvo didžiulis slenkstis). Kita vertus, manau, ta problema, kad sunku atskirti lietuvišką žaidimą nuo nelietuviško, liko: daugelis jų neturi savyje nieko lietuviško, yra anglų kalba ir, tikėtina, ne vieno jų ir kūrėjų komandos tarptautinės. Tai visiška priešingybė, tarkime, lietuvių kinui ar literatūrai, kur vyrauja lietuvių kalba, lietuviai herojai ar Lietuvoje vykstantis veiksmas, lietuvių knygos ir filmai yra skirti visų pirma Lietuvos rinkai. Tarp keleto žaidimų-išimčių, kurios alsavo lietuvybe, gal verta paminėti Tapino “Howler”.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *