Svalbardas – dažniausias pavadinimas kiekviename sąraše “Šiauriausi pasaulyje”. Šiame vos 2600 gyventojų turinčiame salyne – šiauriausias miestelis, šiauriausias muziejus, šiauriausias viešbutis, aukštoji mokykla, ligoninė, paštas, bankomatas… Ir šiauriausias pasaulyje keleivinis oro uostas – jo dėka Svalbardas yra artimiausia ašigaliui vieta, į kurią dar galima nuvykti be ekspedicijos.

Svalbardas – Norvegijos valda, bet ne Norvegija. Į jį turi teisių 42 valstybės (tarp jų – Lietuva), o rusai net pastatę savo gyvenvietes. Karingiausias pretenzijas į salyną reiškia pati Gamta: už miestelio ribų išeiti leidžiama tik nešinam šautuvu, nes gali užpulti baltieji lokiai.

Tokiuose ekstremaliuose planetos toliuose gyvenimo ritmas visai iškreiptas. Net liepą termometras retai rodo daugiau +7. Keturis vasaros mėnesius saulė nenusileidžia, o žiemomis tiek pat ilgai neaušta. Keliaudamas į Svalbardą pasirenki, ar jį nori pamatyti šviesiai, ar tamsiai.

Poliarinė naktis ir pūga Svalbardo sostinėje Longjyrbiene. Ją sunku nufotografuoti - reikia pajusti

Mes nusprendėme išjausti poliarinę naktį. Kalėdas, kurios čia, amžinojo įšalo žemėje, visuomet snieguotos, bet niekuomet baltos. Ten, kur pustomas snaiges apšviečia reti miestelio žibintai jos – gelsvos, kur žiba vien mėnulio pilnatis – pilkšvos, o kai danguje suplevena šiaurės pašvaistės – stebuklingai spalvotos.

Tuščia, šalta ir tamsi poliarinė naktis

Kituose šiaurės kraštuose poliarinė naktis tik šitaip vadinasi, mat apie vidudienį vis tiek tampa šviesiau. Saulė priartėja prie horizonto, dangus valandai-dviems pravaiskėja – įmanoma net be elektros skaityti. Paskui vėl sutemsta. Bet Svalbardo sostinėje Longjyrbiene gamta šitaip nebeapgaudinėja. Gruodžio pabaigoje ten tamsu nors į akį durk kiaurą parą. Mat miestelis plyti net 78 laipsniai šiaurės platumos. Palyginimui Oslas yra ties 59 laipsniais, Vilnius – ties 54. Svalbardas yra tiek pat šiauriau nuo Lietuvos, kiek Lietuva – šiauriau karštųjų Egipto kurortų.

Lėktuvas gruodžio 26 d. vidurdienį blaškomas vėjo leidžiasi Trumsėje, kur išlaipins daugumą keleivių prieš tęsdamas skrydį į Svalbardą. Trumsėje - irgi poliarinė naktis, bet daug šviesesnė. Nuo Trumsės į Longjyrbieną dar laukia toks atstumas 'gaubliu aukštyn', kaip nuo Krymo iki Vilniaus

Longjyrbiene gyventojų – maždaug 2000. Iš viso Svalbarde – 2600. O salyno plotas – kaip Lietuvos. Dėl rečiausiai gyvenamos šalies statuso jis konkuruoja su Grenlandija. Čia, kaip ir Antarktidoje, išvis gyventų tik mokslininkai – jei ne anglis. Būtent šachtininkams XX a. pradžioje įkurtas Longjyrbienas ir Svalbardo kaimai.

Šiandien Longjyrbieno kasyklos beveik tuščios – mediniai nebenaudojamo lynų keltuvo stulpai, bakūžės palei aplinkines kalvas virto savotišku praeities paveldu. Darbas persikėlė į Svegruvą. Ji – vos už 44 kilometrų, bet šachtininkai iš sostinės ten skraidinami. Visiškai neapsimoka tiesti kelių krašte, kurį gyventojams padalinus po lygiai kiekvienas gautų po 25 kvadratinius kilometrus(!) žemės.

Lankytojas vienoje keletos viso Svalbardo maitinimo įstaigų

Longjyrbienas – istorinis šachtininkų miestelis

Šiandien Svalbardas vis labiau gręžiasi į turizmą. 1995 m. įkurtas pirmasis viešbutis, 2006 m. renovuotas šiauriausias pasaulio muziejus. Jame – salyno istorija, jo sąsajos su idealistais skandinavų poliariniais tyrinėtojais. Štai švedas S. A. Andrė 1897 m. mėgino iš čia oro balionu kirsdamas šiaurės ašigalį pasiekti Kanadą (žuvo pakeliui). Iki pat 1920 m. Svalbardas oficialiai buvo niekieno žemė – tai paskutinis žmonijos įsisavintas pasaulio kraštas prieš “Didžiųjų užkariavimų” eros saulėlydį.

Užeidamas į viešuosius pastatus privalai nusiauti – ši tradicija liko nuo kasybos dienų, kai visa kas lauke būdavo padengta suodžiais, bet ir neprinešti sniego ji padeda.

Žmogus nusiauna viešbučio prieangyje. Batus palikti ant specialių lentynų tenka ir muziejuje, bažnyčioje, valdžios įstaigose

Kitas vietines keistenybes norvegų valdžia pamažu naikino mėgindama paversti “privačią kasybos gyvenvietę” tiesiog labai atšiauriu miesteliu. Prieš porą dešimtmečių Longjyrbiene visus viešuosius klausimus tvarkė “Didžioji norvegų Špicbergeno anglies kompanija”; muziejuje net galima išvysti jos spausdintų Svalbardo banknotų. Dabar jau valdo renkama valdžia, atsiskaitoma Norvegijos kronomis. Tiesa, alkoholio talonai mums lankantis dar buvo likę.

Šachtų įmonės saviems darbininkams leistos Špicbergeno kronos (Špicbergenas - tai sala, kurioje stovi Longjyrbienas, Svalbardo salyno dalis)

Daugeliui Svalbardą pakelti sunku

Svalbardas yra šiauriausia žemė, turinti nuolatinių gyventojų. Bet retas čia pasilieka nuo mažens iki senatvės. Vidutiniškai norvegai Svalbarde praleidžia šešerius metus, kitataučiai – ketverius. Vos ketvirtis svalbardiečių salyne gyvena dešimtmetį ir daugiau. Ne kiekvienas išvis psichologiškai pakelia buvimą čia: mums pasakojo apie dirbti atvykusią mokytoją, kuri, vos išlipusi iš lėktuvo į naktinę Longjyrbieno pūgą, apsisprendė tuoj pat skristi atgal į Norvegiją.

Teoriškai bet kurios Svalbardo sutarties šalies pilietis gali čia imigruoti be vizos – net egiptietis ar afganas. Realybėje dauguma gyventojų norvegai, keli šimtai – rusai (konkuruodami dėl Arkties jie įkūrė atskiras gyvenvietes – vienoje net stūkso Lenino paminklas). Ir net dažnam jų čia per atšiauru. Tiesa, apie 3% gyventojų atvyko… iš Tailando. Kai žmonių taip mažai, pakanka atsikelti kelioms didelėms giminėms su draugais – ir tautybių statistika keičiasi iš esmės. Beje, sutikome ir lietuvę padavėją.

Svalbarde negimstama ir beveik nemirštama: nėščiosios devintąjį mėnesį praleidžia žemyne, sunkūs ligoniai irgi skraidinami tenai. Jei kas Svalbarde ir išleidžia paskutinį kvapą, jo kūnas vis tiek amžinojo poilsio skraidinamas svetur. Nes baltų kryžių kapinaitės vienos Longjyrbieną supančių kalvų papėdėje neveikia dar nuo 1950 m. – kažkam pasirodė nenormalu laidoti ten, kur lavonai dėl įšalo nepūva.

Vienas iš 44 vienodų Longjyrbieno kapinačių kryžių, apšviestas mano žibintuvėliu. Poliarinę naktį bandydamas įskaityti epitafijas jaučiausi panašiai kaip Bleiro raganos filme. Dauguma palaidotųjų iš 1920 m., kai šachtoje įvyko nelaimė, ir 1918 m., kai siautė ispaniškasis gripas

“Šiauriausias” – tai ištisa atmosfera

Jei nekreipti dėmesio į titulus “Šiauriausias”, Longjyrbiene tradicinių įdomybių mažai. Bažnyčia primena gyvenamąjį namą (jos priemenėje – kavinukė), prekybos centras – kelias parduotuvėles (atgyjančias tik apie vidurdienį), dar yra priemiesčio kasykla, meno galerija.

Tačiau epitetas “šiauriausias” nėra tik žodis. Tai – ištisa atmosfera. Kiekviena tų įstaigų, kiekvienas vietos žmogus visa savo esybe prisitaikę prie Šiaurės.

Svalbardo bažnyčia-kavinė. Šito paties kambario priekyje - suolai, paskui - altorius. Brangus šildymas ir mažas gyventojų skaičius verčia taupyti plotus.

Čia – paskutinis žmonijos forpostas prieš dykas užšalusias arktines jūras, ir gamta neleidžia to pamiršti. Štai klampodamas per gilų šalikelės sniegą nuo vieno pastato prie kito, pakeliui sutikau du šiaurinius elnius (miestelyje!), mėginančius kanopomis pradaužyti įšalą ir rasti ten užsilikusios žolytės. Tarsi Dievas čia būtų sukryžminęs stebuklinę pasaką su tamsia distopija.

Pasiūlymai turistams taip pat paprasti, bet sykiu labai ypatingi. Sėdėjau priemiesčio trobelėje palei židinį, klausantis pasakojimų iš Svalbardo gyvenimo ir skanaujant elnienos sriubos, už medinių durų siaučiant pūgai. Klausiausi paskaitos apie šiaurės pašvaistes, vedama vietinio arktinių mokslų fakulteto studentės (deja, tikros auroros nesiplaikstė ore, nors Svalbardas – viena geriausių vietų jas pamatyti). Kitomis dienomis buvo siūloma pasivažinėti motorogėmis, vikšriniais autobusais, haskių kinkiniais. Kaip ir viskas, pramogos kardinaliai priklauso nuo sezono; žiemomis turistų iš viso labai mažai.

Šiauriniai elniai - vieni vos keturių Svalbarde gyvenančių žinduolių rūšių. Dar yra poliarinės lapės, pelėnai ir baltieji lokiai. Pastarieji gali pulti žmones, jais gąsdina net kelio ženklai. O elniai į mane nekreipė jokio dėmesio.

Svalbardo speigas saugo viso pasaulio augalų rūšis

Visgi viena Svalbardo vieta yra pasaulinės reikšmės. Ji aprašyta knygoje “100 vietų, kurių niekada neaplankysite”. Taigi, prašalaitis mato tik mistiškas žaliai švytinčias duris į kalną. Viduje – viso pasaulio sėklų saugykla. Jei kokia nelaimė ar liga sunaikintų ištisą augalų rūšį, pakaktų vėl pasodinti jos pavyzdžius iš Svalbardo saugyklos (amžinojo įšalo dėka čia jie šimtmečius ar net tūkstantmečius išliks nesugedę). Nuo 2006 m. jau sukaupta 4000 rūšių ir jų vis daugėja (mums lankantis 2008 m. buvo 187 000 sėklų pavyzdžių, dabar – beveik milijonas). Beje, įkurti šią saugyklą svariai padėjo Bilo Geitso labdara.

Svalbardas turi privalumų ir žmonėms. Vienas jų – saugumas. Longjyrbieniečiai nerakina nei namų, nei automobilių. Kur gi važiuotum nusivaręs kaimyno mašiną? Gal kils klausimas “Kam apskritai automobilis, jei juo niekad nenuvažiuosi daugiau ~7 kilometrų nuo namų, o miestelyje atstumai ne didesni 2 km” – bet net pusė šeimų automobilius turi. Tiesa, motorogių Longjyrbiene išvis beveik tiek pat, kiek žmonių.

Taip pat Svalbarde nereikia mokėti milžiniškų Norvegijos valstybinių mokesčių – tiesa, tai vos kompensuoja antkainius dėl atokumo: prekių kainos – vis viena norvegiškai didžiulės. Turistams dar viena kliūtis – reti skrydžiai. Kai kuriomis savaitės dienomis žiemą joks reisas išvis nenumatytas, o kitomis oro uoste leidžiasi tik vienas SAS (iš Trumsės) ar Norwegian (iš Oslo) lėktuvas. Galima tik įsivaizduoti, kokie izoliuoti tada jaučiasi vietiniai.

Svalbardo meno galerija-inkubatorius vienoje Longjyrbieno gatvių. Keistos vietos menininkus visad traukia - jie čia ir dirba, ir eksponuoja kūrinius

Beje, tiems, kurie apsisprendė likti Svalbarde, pats klimatas visai priimtinas: keista buvo matyti, kad vietinis restoranas turi ir… užsnigtus staliukus lauke. Taip, viduržiemis. Bet viduržiemis Longjyrbiene nėra toks tragiškai šaltas, kaip atrodytų pažiūrėjus į žemėlapį. Termometrų stulpeliai krenta iki beveik pastovaus -18, o visų laikų šalčio rekordas – nedaug baisesnis, nei Lietuvoje (-46, o pas mus -40). Viską lemia jūrinis klimatas ir šiltoji Golfo srovė. Jeigu ne ji, turbūt net didžiausi anglies telkiniai nebūtų verti brangiai ištveriamos žvarbos. Juk pietų pusrutulyje, kur šių klimato veiksnių nėra, būtent 78 platumoje užfiksuotas pasaulinis šalčio rekordas: -89 (vidutiniškai ten vasaromis būna -37, žiemomis -67).

Kalėdoms papuošta apie 12 val. dienos atgijusi centrinė Longjyrbieno gatvė

Viena ypatingiausių pasaulio vietų

Po kelių dienų Svalbarde lipome atgal į lėktuvą. Virš pakilimo tako vėjas kone horizontaliai pūtė geliančiai šaltas snaiges. Toks šalto pragaro vaizdas.

Jis įsirėžė į atmintį ilgam. Kaip ir prabudimai rytais spartietiškoje dviaukštėje viešbučio lovoje, kai tik laikrodžio rodyklė ir retsykiais prabirbiančios motorogės liudydavo “išaušus” naują dieną. Ir suvokimas, kad nei tądien, nei rytoj kitaip nebus. O vietiniams tai ne “tamsos dienos”, tačiau “tamsos mėnesiai”.

Paveikslai meno galerijoje ir vaizdo įrašai muziejuje - tik tokie būdai išvysti Svalbardą dienos metu, jei atskrendi viduržiemį.

Saulę išvydome dar negreitai – ir į Oslą, ir Rygą atskridome naktį. Kai kitą rytą, jau Vilniuje, pamačiau už lango šviesą, buvo net keista. Longjyrbieniečiai saulę išvydo tik kitų metų kovo pradžioje. Neabejotinai Svalbardas viena ypatingiausių aplankytų vietų – ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.


Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą