Išskleisti meniu

Naujoji Zelandija

Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

| 28 komentarai

Naujoji Zelandija yra tolimiausia valstybė nuo Europos. Nuo Vilniaus iki Velingtono 17333 km, kai maksimalus teoriškai įmanomas atstumas yra 20000 km.

Naujosios Zelandijos gamta išties atrodo žavingai tolima, it perkelta iš gūdžių dinozaurų laikų: su milžiniškais paparčiais, trykštančiais geizeriais, tūkstantmečiais medžiais, giliais fjordais. Ne veltui ten filmuotas “Žiedų valdovas”.

Tačiau nė šimtmečio neužtrukusi kolonizacija kultūriškai Naująją Zelandiją pavertė Europos kopija. Daugumą gyventojų sudaro anglakalbiai baltaodžiai, aukščiausi kalnai vadinasi Alpėmis, o ir pati šalis pakrikštyta Nyderlandų provincijos garbei.

Senasis šalies pavadinimas, kurį jai davė pirmieji gyventojai maoriai – Aotearoa, “debesies žemė”. Maorių tėvynė vėl atrandama, bet sunkiai matoma. Tačiau šalyje, kur seniausias namas pastatytas 1822 metais, istorijos ieškoti sunku, o gal ir nereikia. Turistai čia važiuoja gamtos, gamtos ir darsyk gamtos. Ja gėrėjausi ir aš, pervažiavęs visą šalį nuo šiaurinio iki pietinio galo.

Didingai pirmykščiai Naujosios Zelandijos pietinės salos krantai

Ugnikalniai, geizeriai ir požeminės upės

Viena Naujosios Zelandijos gamtos vizitinių kortelių – vulkanai ir geizeriai. Naujoji Zelandija yra pietiniame Ramiojo Vandenyno ugnies žiedo gale. Ir nors mirtini žemės drebėjimai kartais sukrečia visus jos miestus, be atvangos žemė verda tik aplink Rotorują.

Šen bei ten jos apylinkėse pro juodą, kadaise besiveržusių ugnikalnių sukietėjusią lavą kyla smirdintys dūmai. Kai kur į orą 30 m šauna ir verdantis vanduo: tai geizeriai.

Rūkstantis ežeras prie Rotorua. Tokių ten daug

Prie kiekvieno viešbučio ten – mineralinių karštų vandenų vonios. Esą gydančių – XX a. pradžioje, kai tikėjimas mineralinių vandenų galia buvo didžiausias, Britų Imperiją į Rotorują net siuntė reabilituotis Pirmojo pasaulinio karo metu sužeistus kareivius.

Deja gamtos stebuklo, labiausiai žavėjusio Rotorujos turizmo pirmeivius iš XIX a. britų aukštuomenės, išvysti nebeįmanoma. “Rožines ir baltas terasas” [Pink and White Terraces] sugriovė ne žmogus, o pati gamta: 1884 m. išsiveržęs Taraveros ugnikalnis. Nuotraukose, kurias dar spėta padaryti, matosi milžiniški spalvoti kalnų šlaitai, primenantys (bet pranokstantys) Turkijos Pamukalę.

Didingas viešbutis Rotorua. Kai kuriuose karštosios versmės atvestos net į numerių vonias

Be vulkaninių versmių ir ežerų populiari Naujojoje Zelandijoje gamtos grožybė – olos ir požeminės upės. Jomis plaukiojama plaustais, o ypač grožimasi tokiomis, kuriose gyvena it jonvabaliai švytinčios kirmėlės. Į “Glowworm caves” kviečia daug pakelės reklamų, o jose užvertęs galvą esą gali išvysti tikrus “požeminius žvaigždynus”. Plaukimas garsiausiose tokių olų – Vaitomo – iš tikro paliko įspūdį, tačiau reklaminėse nuotraukose (tikėtina, paredaguotose Photoshop) visa tai atrodo gražiau.

Ruonis netoli sostinės Velingtono. Šiaip gyvūnija - ypač sausumos - Naujojoje Zelandijoje skurdi, todėl ši ruonių kolonija - maloni išimtis

Amžini miškai ir pavergti maoriai

Nortlando pusiasalis pačioje Naujosios Zelandijos šiaurėje garsėja dar vienu šalies simboliu – kauri medžiais. Jie stačiai milžiniški, dalis dabar žaliuojančių medžių augo dar tada, kai gimė Kristus (nenupjovęs ir nesuskaitęs rievių nepatikrinsi). Vaipoua kaurių miškas nebekertamas – priešingai daugeliui Naujosios Zelandijos medynų, kur, vos pasukęs nuo pagrindinių kelių, išvysti medkirčių sunkvežimius. Iš kaurių imamas ir į gintarą panašus kopalas, o vietiniame muziejuje palyginimui guli ir Baltijos gintaro gabalėlis.

Kelio ženklai tuose miškuose rodo, esą per kelią gali eiti kiviai. Tie mieli neskraidantys naktiniai pūkuoti paukščiai toks Naujosios Zelandijos simbolis, kad patys naujazelandai pravardžiuojami kiviais, jų doleriai – kivių doleriais ir niekas dėl to nepyksta. Ir vaisius kivis nuo jų gavo pavadinimą. Tačiau laukinių kivių nemačiau, nes jie nyksta: tik viename minizoosode, specialiai pritemdytame namelyje (kad įsivaizduotų, jog naktis) kivukai slampinėjo.

Kivio statula prie kivių plantacijos. Nors vaisius kivis tapo Naujosios Zelandijos simboliu, iš tikro jis kilęs iš Azijos, tiesiog jį išpopuliarino naujazelandai

Nortlando ramiose pakrantėse įvyko ir tai, kas pavertė maorišką Aotearoa į Naująją Zelandiją: britai su maoriais pasirašė Vaitangio sutartį (1840). Britai suprato, kad maoriai šitaip prisijungė prie imperijos, maoriai manė, kad Britanija tiesiog juos saugos (mat taip buvo parašyta maoriškame tekste) – bet jų interpretacijų niekas nebeklausė. Senąją kultūrą banga po bangos nustelbė imigrantai iš Britanijos (pakehos).

Šiandien Naujoji Zelandija mėgina atitaisyti praeities skriaudas: grąžina maoriams kai kurias žemes, įsteigė maoriškas parlamento apygardas. Ir Vaitangyje, tapusiame turistine vieta, sustatytos maoriškos valtys (tokios, kokiomis jie ~1200 m. atplaukė į tada negyvenamą Naująją Zelandiją), jų susitikimų namai marae. Tačiau visa tai tėra bandymai atkurti kas seniai prarasta: joks autentiškas ikikolonijinis maorių pastatas niekur Naujojoje Zelandijoje neišlikęs ir vos kas dešimtas maoris dar moka savąją kalbą (kuri tik 1987 m. tapo pripažinta). Maoriškos raižytos veidų tatuiruotės (moko), iki kolonizacijos rodydavusios vyriškumą, šiandien labiau gatvės gaujų, į kurias pasuko dažnas prasigėręs maoris, skiriamasis bruožas. Tik haka, maorių karo šokis, perėjo į visuotinę kultūrą: Naujosios Zelandijos sporto rinktinės jį šoka prieš mačus.

Tradiciniai maorių sustikimų namai - marae - Rotorujoje

Kaimiški Naujosios Zelandijos miestai

Oklandas – vienintelis tikras Naujosios Zelandijos didmiestis, su dangoraižiais ir aukščiausiu Okeanijos statiniu – Dangaus bokštu (328 m). Sostinė Velingtonas, supamas privačių namų rajonų ant kalvų – tik pusiau didmiestis.

Kiti miestai – tai vesternus kiek primenančių vienaukščių ar dviaukščių pastatų rinkiniai. Centrinėje gatvėje – Pirmojo pasaulinio karo atminimo salė, kinas, parduotuvėlės ir būtinai tradicinė medinė smuklė su kambariais be patogumų nakvynei viršuje ir didžiule baro sale, pilna aplinkinių avių augintojų, pirmame aukšte. Jos – dar vienas Naujosios Zelandijos simbolis, sunkiai pasiduodantis pokyčiams: iki pat 1971 m. į šias smukles nebūdavo įleidžiamos moterys (sunku patikėti, žinant, kad Naujoji Zelandija pirmoji pasaulyje suteikė moterims balso teisę).

Temzė, vienas labai tradicinių vesterniškų Naujosios Zelandijos miestelių

Visur viskas dirba be galo trumpai: parduotuvės – iki 17 val., restoranai – nuo 17 iki 22 val. Net viešbučių ir motelių registratūros užsidaro ~21 val., tad atvykęs vėliau rizikuoji nakvoti automobilyje (nebent greta savo verslo gyvenantis šeimininkas dar nemiegos).

Ir mentalitetas “lietuvio akimis” pasirodė kaimiškas. Net Oklendo gatvėse ir parduotuvėse kai kurie žmonės vaikšto basomis. Kelionės metu tris kartus visiškai neišprovokuoti kitų automobilių vairuotojai mums parodė vidurinįjį pirštą (pavyzdžiui, aplenkdami). O kartą šalikelėje stovintis naujazelandų būrelis visiems pravažiuojantiems automobiliams pasilenkę demonstravo nuogus užpakalius. Sunkiai tai įsivaizduotum mandagiojoje Anglijoje…

Naujosios Zelandijos kaimo keliu priešais mūsų automobilį genamos avys

Ir iš angliškų sporto šakų Naujojoje Zelandijoje išpopuliarėjo ne kriketas ar futbolas, tačiau kovingasis regbis. Naujoji Zelandija – tikra regbio karalienė, nepaisant mažo gyventojų skaičiaus (~5 mln.) dominuojanti šios sporto šakos pasaulio čempionatuose.

Tarp mažesnių miestelių išskirtiniai pasirodė Napyras (Napier), garsėjantis art deco stiliaus centru (mat perstatytas po 1931 m. žemės drebėjimo, kai šis stilius dominavo) ir Temzė (Thames), kur į kalną kelia entuziastų atkurtas siaurasis geležinkelis. Geležinkeliai populiarus Naujosios Zelandijos hobis ir dar ne vieną panašią “hobio liniją” mačiau.

Kitas hobis – “kuprinėjimas”, arba keliavimas pėsčiomis ar dviračiu su milžiniškomis kuprinėmis. Net kai kurie viešbučiai vietoje “hotel” ar “hostel” rašo “backpackers” – suprask, kuprinėtojų namai su bendromis patalpomis jaunimo pasišnekėjimams, internetu ir bendrais tualetais.

Maorių olų tapyba palei Taupo ežerą, iki kurios turistus plukdo laivai. Taip, ją sukūrė maoriai, tačiau tik 1970 m. per mėginimus atgaivinti savo kultūrą - nieko panašiai įspūdingo iš laikų, kai maoriai tebebuvo savo tėvynės valdovai, nėra išlikę

Didžiausi įspūdžiai – Pietų saloje

Naujosios Zelandijos Pietų sala didesnė už Šiaurės salą, bet gyventojų ten – keturiskart mažiau. Jų tankumas – dešimt kartų mažesnis nei Lietuvoje. Kuo toliau į pietus važiavome vakarine salos pakrante, tuo įspūdingesnė laukė gamta.

Įdomios Pancake uolos Pietų saloje

Tik persikėlus per salas skiriantį sąsiaurį laukė Abelio Tasmano nacionalinis parkas – žygiuoti ten reikėjo daug, o įdomybės, nors ir įspūdingos, buvo labai menkos palyginus su tomis, kurios laukė piečiau.

Pusiaukelėje ties Hokitika pasitiko įspūdingi olų dariniai, po kuriais į krantą plakasi bangos, Hasto drėgnasis miškas, kuriame beveik nuolat lyja, pasukus truputėlį į rytus – galimybė užmesti akį į purvinus kalnų ledynus. Gyventojų ir eismo taip mažai, kad tiltai per plačias, bet beveik išdžiūvusias upes bendri keliams ir geležinkeliams: kai važiuoja traukinys, šlagbaumai neleidžia tiltu naudotis automobiliams.

Bendras kelių ir geležinkelių tiltas

Ir, pagaliau, pietuose, pravažiavus aktyviojo turizmo sostinę Kvinstauną (Queenstown), prasideda fjordų žemė. Garsiausias iš tų, į kuriuos laivais plaukia dienos ekskursijos – Milfordo fjordas, bet fjordams prilygsta ir Manipuro ežeras, kurio gale – hidroelektrinė be užtvankos, išnaudojanti milžinišką aukščių skirtumą tarp ežero ir vandenyno. Į ją, perplaukus ežerą, autobusas vežė sraigtiniu uolienoje išskobtu tuneliu.

Tiek į fjordus, tiek į ežerą nuo aukštų aplinkinių kalnų pasakiškai liejasi krioklių srovės ir srovelės. Viskas žalia žalia – ko jau netrūksta Naujajai Zelandijai, tai žalumos. Tačiau štai laukinių gyvūnų ten mažai: tik maži voveriukai ir kiškučiai naktimis bėgiodavo keliais (deja, pakliūdavo ir po ratais), ir dar jūrų liūtai tįsantys ant akmenų netoli sostinės Velingtono. Užtat kone visos žaliosios Naujosios Zelandijos pievos užleistos avims, kurių ten 30 milijonų (po 7 kiekvienam gyventojui) ir šalį britai net pravardžiuodavo Didžiąja pietų ferma.

Manipuro jėgainės viduje

Oro uostas – be saugumo patikros

Galiausiai atvykome į Inverkargilą, vėjuotą piečiausią Naujosios Zelandijos miestą, ir atėjo laikas sukti atgal. Paskutinis nustebimas: miesto oro uoste net nebuvo metalo detektoriaus.

Į lėktuvą įlipome lyg autobusą, ir po sparnais jau driekėsi ta žalia, kalnuota natūrali žemė.

Tipiškas žalias kalvotas Naujosios Zelandijos peizažas. Per jį driekiasi dažniausiai pusiau išdžiūvusios upės

Naująją Zelandiją įsiminiau ir kaip pasaulio provinciją, kur žmonės elgiasi taip, kaip kitur Vakarų pasaulyje būtų mažų mažiausiai “neatsakinga”. Be terorizmo ir panašių baimių, be amžino skubėjimo, ties įžeidimo riba.

Tikriausiai tai keisis, gal jau pasikeitė – greta atsipūtusių pakehų į Naująją Zelandiją gyventi persikelia vis daugiau azijiečių. Tačiau Naujoji Zelandija visad išliks pasaulio kraštas, dažno keliautojo “paskutinė svajonė”, nes net nuo artimiausio Azijos kranto iki tų “pasaulio pakraščių salų” toliau, nei nuo Vilniaus iki Niujorko.

Laukinis krioklys Pietų saloje prie fjordų

Naujosios Zelandijos žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis ir įdomybėmis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,