Išskleisti meniu

Naujoji Zelandija

Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

| 13 komentarai

Naujoji Zelandija yra tolimiausia valstybė nuo Europos. Nuo Vilniaus iki Velingtono 17333 km, kai maksimalus teoriškai įmanomas atstumas yra 20000 km.

Naujosios Zelandijos gamta išties atrodo žavingai tolima, it perkelta iš gūdžių dinozaurų laikų: su milžiniškais paparčiais, trykštančiais geizeriais, tūkstantmečiais medžiais, giliais fjordais. Ne veltui ten filmuotas “Žiedų valdovas”.

Tačiau nė šimtmečio neužtrukusi kolonizacija kultūriškai Naująją Zelandiją pavertė Europos kopija. Daugumą gyventojų sudaro anglakalbiai baltaodžiai, aukščiausi kalnai vadinasi Alpėmis, o ir pati šalis pakrikštyta Nyderlandų provincijos garbei.

Senasis šalies pavadinimas, kurį jai davė pirmieji gyventojai maoriai – Aotearoa, “debesies žemė”. Maorių tėvynė vėl atrandama, bet sunkiai matoma. Tačiau šalyje, kur seniausias namas pastatytas 1822 metais, istorijos ieškoti sunku, o gal ir nereikia. Turistai čia važiuoja gamtos, gamtos ir darsyk gamtos. Ja gėrėjausi ir aš, pervažiavęs visą šalį nuo šiaurinio iki pietinio galo.

Didingai pirmykščiai Naujosios Zelandijos pietinės salos krantai

Ugnikalniai, geizeriai ir požeminės upės

Viena Naujosios Zelandijos gamtos vizitinių kortelių – vulkanai ir geizeriai. Naujoji Zelandija yra pietiniame Ramiojo Vandenyno ugnies žiedo gale. Ir nors mirtini žemės drebėjimai kartais sukrečia visus jos miestus, be atvangos žemė verda tik aplink Rotorują.

Šen bei ten jos apylinkėse pro juodą, kadaise besiveržusių ugnikalnių sukietėjusią lavą kyla smirdintys dūmai. Kai kur į orą 30 m šauna ir verdantis vanduo: tai geizeriai.

Rūkstantis ežeras prie Rotorua. Tokių ten daug

Prie kiekvieno viešbučio ten – mineralinių karštų vandenų vonios. Esą gydančių – XX a. pradžioje, kai tikėjimas mineralinių vandenų galia buvo didžiausias, Britų Imperiją į Rotorują net siuntė reabilituotis Pirmojo pasaulinio karo metu sužeistus kareivius.

Deja gamtos stebuklo, labiausiai žavėjusio Rotorujos turizmo pirmeivius iš XIX a. britų aukštuomenės, išvysti nebeįmanoma. “Rožines ir baltas terasas” [Pink and White Terraces] sugriovė ne žmogus, o pati gamta: 1884 m. išsiveržęs Taraveros ugnikalnis. Nuotraukose, kurias dar spėta padaryti, matosi milžiniški spalvoti kalnų šlaitai, primenantys (bet pranokstantys) Turkijos Pamukalę.

Didingas viešbutis Rotorua. Kai kuriuose karštosios versmės atvestos net į numerių vonias

Be vulkaninių versmių ir ežerų populiari Naujojoje Zelandijoje gamtos grožybė – olos ir požeminės upės. Jomis plaukiojama plaustais, o ypač grožimasi tokiomis, kuriose gyvena it jonvabaliai švytinčios kirmėlės. Į “Glowworm caves” kviečia daug pakelės reklamų, o jose užvertęs galvą esą gali išvysti tikrus “požeminius žvaigždynus”. Plaukimas garsiausiose tokių olų – Vaitomo – iš tikro paliko įspūdį, tačiau reklaminėse nuotraukose (tikėtina, paredaguotose Photoshop) visa tai atrodo gražiau.

Ruonis netoli sostinės Velingtono. Šiaip gyvūnija - ypač sausumos - Naujojoje Zelandijoje skurdi, todėl ši ruonių kolonija - maloni išimtis

Amžini miškai ir pavergti maoriai

Nortlando pusiasalis pačioje Naujosios Zelandijos šiaurėje garsėja dar vienu šalies simboliu – kauri medžiais. Jie stačiai milžiniški, dalis dabar žaliuojančių medžių augo dar tada, kai gimė Kristus (nenupjovęs ir nesuskaitęs rievių nepatikrinsi). Vaipoua kaurių miškas nebekertamas – priešingai daugeliui Naujosios Zelandijos medynų, kur, vos pasukęs nuo pagrindinių kelių, išvysti medkirčių sunkvežimius. Iš kaurių imamas ir į gintarą panašus kopalas, o vietiniame muziejuje palyginimui guli ir Baltijos gintaro gabalėlis.

Kelio ženklai tuose miškuose rodo, esą per kelią gali eiti kiviai. Tie mieli neskraidantys naktiniai pūkuoti paukščiai toks Naujosios Zelandijos simbolis, kad patys naujazelandai pravardžiuojami kiviais, jų doleriai – kivių doleriais ir niekas dėl to nepyksta. Ir vaisius kivis nuo jų gavo pavadinimą. Tačiau laukinių kivių nemačiau, nes jie nyksta: tik viename minizoosode, specialiai pritemdytame namelyje (kad įsivaizduotų, jog naktis) kivukai slampinėjo.

Kivio statula prie kivių plantacijos. Nors vaisius kivis tapo Naujosios Zelandijos simboliu, iš tikro jis kilęs iš Azijos, tiesiog jį išpopuliarino naujazelandai

Nortlando ramiose pakrantėse įvyko ir tai, kas pavertė maorišką Aotearoa į Naująją Zelandiją: britai su maoriais pasirašė Vaitangio sutartį (1840). Britai suprato, kad maoriai šitaip prisijungė prie imperijos, maoriai manė, kad Britanija tiesiog juos saugos (mat taip buvo parašyta maoriškame tekste) – bet jų interpretacijų niekas nebeklausė. Senąją kultūrą banga po bangos nustelbė imigrantai iš Britanijos (pakehos).

Šiandien Naujoji Zelandija mėgina atitaisyti praeities skriaudas: grąžina maoriams kai kurias žemes, įsteigė maoriškas parlamento apygardas. Ir Vaitangyje, tapusiame turistine vieta, sustatytos maoriškos valtys (tokios, kokiomis jie ~1200 m. atplaukė į tada negyvenamą Naująją Zelandiją), jų susitikimų namai marae. Tačiau visa tai tėra bandymai atkurti kas seniai prarasta: joks autentiškas ikikolonijinis maorių pastatas niekur Naujojoje Zelandijoje neišlikęs ir vos kas dešimtas maoris dar moka savąją kalbą (kuri tik 1987 m. tapo pripažinta). Maoriškos raižytos veidų tatuiruotės (moko), iki kolonizacijos rodydavusios vyriškumą, šiandien labiau gatvės gaujų, į kurias pasuko dažnas prasigėręs maoris, skiriamasis bruožas. Tik haka, maorių karo šokis, perėjo į visuotinę kultūrą: Naujosios Zelandijos sporto rinktinės jį šoka prieš mačus.

Tradiciniai maorių sustikimų namai - marae - Rotorujoje

Kaimiški Naujosios Zelandijos miestai

Oklandas – vienintelis tikras Naujosios Zelandijos didmiestis, su dangoraižiais ir aukščiausiu Okeanijos statiniu – Dangaus bokštu (328 m). Sostinė Velingtonas, supamas privačių namų rajonų ant kalvų – tik pusiau didmiestis.

Kiti miestai – tai vesternus kiek primenančių vienaukščių ar dviaukščių pastatų rinkiniai. Centrinėje gatvėje – Pirmojo pasaulinio karo atminimo salė, kinas, parduotuvėlės ir būtinai tradicinė medinė smuklė su kambariais be patogumų nakvynei viršuje ir didžiule baro sale, pilna aplinkinių avių augintojų, pirmame aukšte. Jos – dar vienas Naujosios Zelandijos simbolis, sunkiai pasiduodantis pokyčiams: iki pat 1971 m. į šias smukles nebūdavo įleidžiamos moterys (sunku patikėti, žinant, kad Naujoji Zelandija pirmoji pasaulyje suteikė moterims balso teisę).

Temzė, vienas labai tradicinių vesterniškų Naujosios Zelandijos miestelių

Visur viskas dirba be galo trumpai: parduotuvės – iki 17 val., restoranai – nuo 17 iki 22 val. Net viešbučių ir motelių registratūros užsidaro ~21 val., tad atvykęs vėliau rizikuoji nakvoti automobilyje (nebent greta savo verslo gyvenantis šeimininkas dar nemiegos).

Ir mentalitetas “lietuvio akimis” pasirodė kaimiškas. Net Oklendo gatvėse ir parduotuvėse kai kurie žmonės vaikšto basomis. Kelionės metu tris kartus visiškai neišprovokuoti kitų automobilių vairuotojai mums parodė vidurinįjį pirštą (pavyzdžiui, aplenkdami). O kartą šalikelėje stovintis naujazelandų būrelis visiems pravažiuojantiems automobiliams pasilenkę demonstravo nuogus užpakalius. Sunkiai tai įsivaizduotum mandagiojoje Anglijoje…

Naujosios Zelandijos kaimo keliu priešais mūsų automobilį genamos avys

Ir iš angliškų sporto šakų Naujojoje Zelandijoje išpopuliarėjo ne kriketas ar futbolas, tačiau kovingasis regbis. Naujoji Zelandija – tikra regbio karalienė, nepaisant mažo gyventojų skaičiaus (~5 mln.) dominuojanti šios sporto šakos pasaulio čempionatuose.

Tarp mažesnių miestelių išskirtiniai pasirodė Napyras (Napier), garsėjantis art deco stiliaus centru (mat perstatytas po 1931 m. žemės drebėjimo, kai šis stilius dominavo) ir Temzė (Thames), kur į kalną kelia entuziastų atkurtas siaurasis geležinkelis. Geležinkeliai populiarus Naujosios Zelandijos hobis ir dar ne vieną panašią “hobio liniją” mačiau.

Kitas hobis – “kuprinėjimas”, arba keliavimas pėsčiomis ar dviračiu su milžiniškomis kuprinėmis. Net kai kurie viešbučiai vietoje “hotel” ar “hostel” rašo “backpackers” – suprask, kuprinėtojų namai su bendromis patalpomis jaunimo pasišnekėjimams, internetu ir bendrais tualetais.

Maorių olų tapyba palei Taupo ežerą, iki kurios turistus plukdo laivai. Taip, ją sukūrė maoriai, tačiau tik 1970 m. per mėginimus atgaivinti savo kultūrą - nieko panašiai įspūdingo iš laikų, kai maoriai tebebuvo savo tėvynės valdovai, nėra išlikę

Didžiausi įspūdžiai – Pietų saloje

Naujosios Zelandijos Pietų sala didesnė už Šiaurės salą, bet gyventojų ten – keturiskart mažiau. Jų tankumas – dešimt kartų mažesnis nei Lietuvoje. Kuo toliau į pietus važiavome vakarine salos pakrante, tuo įspūdingesnė laukė gamta.

Įdomios Pancake uolos Pietų saloje

Tik persikėlus per salas skiriantį sąsiaurį laukė Abelio Tasmano nacionalinis parkas – žygiuoti ten reikėjo daug, o įdomybės, nors ir įspūdingos, buvo labai menkos palyginus su tomis, kurios laukė piečiau.

Pusiaukelėje ties Hokitika pasitiko įspūdingi olų dariniai, po kuriais į krantą plakasi bangos, Hasto drėgnasis miškas, kuriame beveik nuolat lyja, pasukus truputėlį į rytus – galimybė užmesti akį į purvinus kalnų ledynus. Gyventojų ir eismo taip mažai, kad tiltai per plačias, bet beveik išdžiūvusias upes bendri keliams ir geležinkeliams: kai važiuoja traukinys, šlagbaumai neleidžia tiltu naudotis automobiliams.

Bendras kelių ir geležinkelių tiltas

Ir, pagaliau, pietuose, pravažiavus aktyviojo turizmo sostinę Kvinstauną (Queenstown), prasideda fjordų žemė. Garsiausias iš tų, į kuriuos laivais plaukia dienos ekskursijos – Milfordo fjordas, bet fjordams prilygsta ir Manipuro ežeras, kurio gale – hidroelektrinė be užtvankos, išnaudojanti milžinišką aukščių skirtumą tarp ežero ir vandenyno. Į ją, perplaukus ežerą, autobusas vežė sraigtiniu uolienoje išskobtu tuneliu.

Tiek į fjordus, tiek į ežerą nuo aukštų aplinkinių kalnų pasakiškai liejasi krioklių srovės ir srovelės. Viskas žalia žalia – ko jau netrūksta Naujajai Zelandijai, tai žalumos. Tačiau štai laukinių gyvūnų ten mažai: tik maži voveriukai ir kiškučiai naktimis bėgiodavo keliais (deja, pakliūdavo ir po ratais), ir dar jūrų liūtai tįsantys ant akmenų netoli sostinės Velingtono. Užtat kone visos žaliosios Naujosios Zelandijos pievos užleistos avims, kurių ten 30 milijonų (po 7 kiekvienam gyventojui) ir šalį britai net pravardžiuodavo Didžiąja pietų ferma.

Manipuro jėgainės viduje

Oro uostas – be saugumo patikros

Galiausiai atvykome į Inverkargilą, vėjuotą piečiausią Naujosios Zelandijos miestą, ir atėjo laikas sukti atgal. Paskutinis nustebimas: miesto oro uoste net nebuvo metalo detektoriaus.

Į lėktuvą įlipome lyg autobusą, ir po sparnais jau driekėsi ta žalia, kalnuota natūrali žemė.

Tipiškas žalias kalvotas Naujosios Zelandijos peizažas. Per jį driekiasi dažniausiai pusiau išdžiūvusios upės

Naująją Zelandiją įsiminiau ir kaip pasaulio provinciją, kur žmonės elgiasi taip, kaip kitur Vakarų pasaulyje būtų mažų mažiausiai “neatsakinga”. Be terorizmo ir panašių baimių, be amžino skubėjimo, ties įžeidimo riba.

Tikriausiai tai keisis, gal jau pasikeitė – greta atsipūtusių pakehų į Naująją Zelandiją gyventi persikelia vis daugiau azijiečių. Tačiau Naujoji Zelandija visad išliks pasaulio kraštas, dažno keliautojo “paskutinė svajonė”, nes net nuo artimiausio Azijos kranto iki tų “pasaulio pakraščių salų” toliau, nei nuo Vilniaus iki Niujorko.

Laukinis krioklys Pietų saloje prie fjordų

Naujosios Zelandijos žemėlapis su pažymėtomis lankytinomis vietomis ir įdomybėmis. Galbūt jis padės jum susiplanuoti savo kelionę

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Geriausi Okeanijos filmai

Geriausi Okeanijos filmai

| 0 komentarų

Tęsiu geriausių (IMDB lankytojų nuomone) atskirų šalių filmų pristatymą. Šįsyk mano akiratyje – Okeanija.

Geriausias Australijos filmas – “Merė ir Maksas” (Mary and Max). Animacinis filmas apie paauglės australės iš problematiškos šeimos netyčia prasidėjusį susirašinėjimą su vienišu keistuoliu pagyvenusiu Niujorko žydu ir ypatingą jų daug metų trukusią draugystę.

Geriausias Naujosios Zelandijos filmas – “Kadais buvo kariai” (Once Were Warriors). Maoriai – senieji Naujosios Zelandijos gyventojai. Dėl europiečių kolonizacijos, azijiečių imigracijos jų dalis tėvynėje vis mažėjo. Daug jų neturtingi, nebesilaiko senųjų tradicijų. Filmas rodo vieną maorių šeimą, kur tėvų aistrą keičia kruvinos muštynės, o vaikai eina nusikaltimų keliu. Pradžioje filmas atrodė daug žadantis, realistiškas – nes be tradicinio skirstymo į “geriečius” ir “blogiečius”. Bet pabaiga visą šitą sunaikino, ji buvo “pritempta”, holivudiška. Jei nebūtų buvę paskutinių 15-20 minučių atrodytų rimta nefunkcionuojančios šeimos analizė.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Regbis – futbolas-imtynės, pavergusios ramųjį vandenyną

Regbis – futbolas-imtynės, pavergusios ramųjį vandenyną

| 0 komentarų

Pasaulio regbio čempionato finalas

Pasaulio regbio čempionato finalas: prancūzų regbininkas griauna Naujosios Zelandijos žaidėją, taip laikinai sutrikdydamas puolimą.

Šį sekmadienį Naujoji Zelandija šventė. Šioje šalyje baigėsi Pasaulio regbio čempionatas. Šeimininkų rinktinė finale 8:7 triumfavo prieš Prancūziją.

Regbis – viena šešių pagrindinių pasaulio komandinio sporto šakų (greta krepšinio, futbolo, beisbolo, kriketo ir ledo ritulio). Vienu metu už komandą žaidžia 15 žaidėjų, tad stadione jų būna net 30.

Komandos tikslas – nunešti kamuolį į priešingą aikštės galą. Ne taip paprasta, kaip atrodo, mat varžovai gali kamuolį nešantį žaidėją griauti. Tai nuolat ir vyksta. Verčiamas žaidėjas perduoda kamuolį kolegoms. Kamuolys perduodamas ir siekiant taktinio pranašumo. Tačiau pasuoti kamuolį galima tik atgal – taigi, permesti varžovų galvų neįmanoma. Tenka stumtis į priekį metras po metro, varžovams sustabdžius puolimą – perduoti kamuolį šiek tiek atgal, vėl stumtis, ieškoti spragų oponentų „sienoje”.

Todėl regbio žaidimas dažnai atrodo tarsi dviejų armijų frontas, kuris stumiasi čia į vieną, čia į kitą pusę. Kamuolį prarasti sunku (apeiti varžovų iš nugaros negalima). Kartais „fronto” vietą pakeičia tyčinis spyris tolyn į užribį. Regbyje taip daryti apsimoka: išlošiama teritorijos. Be to, kamuolys iš užribio grąžinamas tarp išsirikiavusių abiejų komandų žaidėjų, tad yra galimybė kamuolį perimti net ir tai komandai, kuri išspyrė užribin.

Sekmadienio finale pirmieji pirmajame kėlinyje (kėliniai po 40 min) aptikę skylę prancūzų gynyboje įvartį pelnė Zelandai. Už įvartį skiriami 5 taškai ir dar galimybė gauti papildomus 2 taškus įspiriant kamuolį tarp specialių aukštų baslių. Naujajai Zelandijai tai nepavyko: 5:0.

Grumtynės - viena standartinių regbio situacijų. Aštuoni žaidėjai susiremia su aštuoniais. Kamuolys paridenamas po grumtynėmis ir besigrumiantieji privalo jį spirti atgal vien kojomis. Be kamuolio nuspyrimo už visų saviškių grumtynių žaidėjų yra ir kitų būdų laimėti grumtynes.

Grumtynės - viena standartinių regbio situacijų. Aštuoni žaidėjai susiremia su aštuoniais. Kamuolys paridenamas po grumtynėmis ir besigrumiantieji privalo jį spirti atgal vien kojomis. Be kamuolio nuspyrimo už visų saviškių grumtynių žaidėjų yra ir kitų būdų laimėti grumtynes.

Vėliau Naujoji Zelandija dar labiau sustiprino pranašumą iki 8:0, mat realizavo baudinį (už šį spyrį tarp baslių skiriami 3 taškai). Prancūzai vos ne vos sugebėjo antrame kėlinyje pernešti kamuolį, bet jiems pasisekė dar ir įspirti, tad komandas beskyrė vos vienas taškas (8:7). Priešingai nei futbole, žaidėjai nelakstė iš džiaugsmo: regbyje įvarčių daugiau, tad ir jų reikšmė mažesnė.

Likus 10 min prancūzai pakilo į galingą puolimą ir gal 4 ar 5 minutes iš eilės valdė kamuolį, bet niekaip nepramušė Naujosios Zelandijos gynybinės linijos. Tada kamuolį gavo Zelandai ir tempdami laiką klampiomis grumtynėmis sulaukė mačo pabaigos.

Kaip ir galima tikėtis, buvo nemažai traumų.

Regbis gimė Anglijoje, bet populiariausias yra Okeanijoje. Naujoji Zelandija (4 mln. gyventojų) yra didžiausia pasaulyje regbio šalis ir viena galingiausių šiame sporte. Čempionate žaidė ir Samoa, Fidžio, Tongos komandos, nors šiose šalyse negyvena nė milijonas žmonių. Tiesa, jos pasirodė vidutiniškai ir nepateko į atkrintamąsias varžybas.

Regbis populiarus ir Australijoje, Pietų Afrikoje, Prancūzijoje, Britų salose. Tačiau šiuose kraštuose jis turi tenkintis antra-trečia vieta tarp sporto šakų: Australijoje po australiškojo futbolo ir kriketo, kitur – bent jau po futbolo.

Atotrūkis tarp „regbio supervalstybių” ir visų kitų – milžiniškas. Pasaulio čempionate dabar dalyvauja 20 komandų ir jau vyko 7 pasaulio čempionatai – bet per visą tą laiką į juos pateko tik 25 skirtingų šalių rinktinės. Be to, net ir čempionato dalyvių lygis labai skiriasi: štai Namibija per visas rungtynes pelnė vos 44 taškus, o praleido net 266.

Todėl žemyniniai aukščiausio lygio regbio čempionatai net nevyksta. Europos čempionatą atstoja turnyras „Šešios Nacijos”. Jame visada dalyvauja tos pačios šešios rinktinės (Anglija, Škotija, Velsas, Airija, Prancūzija ir Italija). Pietų pusrutulyje yra analogiškas „Trijų Nacijų” turnyras, kur metai iš metų grumiasi Australija, Naujoji Zelandija ir Pietų Afrika.

Beje, be to, ką Lietuvoje vadiname „regbiu” yra dar kelios šio žaidimo versijos. Antroji pagal populiarumą (Australijoje ar Papua Naujojoje Gvinėjoje populiariausia) – regbis pagal Lygos taisykles, irgi turinti savo atskirus pasaulio čempionatus.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , ,


Pirmasis pasaulinis karas, Australija ir graži daina

Pirmasis pasaulinis karas, Australija ir graži daina

| 0 komentarų

Viena iš Karo atminimo salių, Naujoji Zelandija

Viena iš Karo atminimo salių, Naujoji Zelandija

Jau esu rašęs apie pirmąjį pasaulinį karą. Pamirštą, tačiau formavusį ne vienos šalies kultūrą bei Europos žemėlapį. Pirmąjį modernų karą, kuris užfiksuotas spalvotose fotografijose bei. Ir paskutinįjį „praėjusių dienų” karą, kur valstybėms vadovavo tikri karaliai, o vyras kovėsi prieš vyrą. Vieną didžiausių visų laikų karų, kuriame žuvo daug milijonų žmonių.

Naujoje Zelandijoje kiekviename miestelyje iki šiol yra Karo atminimo salės. Maži nameliai-muziejėliai, kuriuose prisimenami tų kaimų žmonės, prieš šimtą metų išplaukę per pusę pasaulio – į Europą, į šiaurės Afriką, į Artimuosius Rytus – ir nebegrįžę namo. Pirmasis pasaulinis karas mūsuose primitštas – bet jis itin svarbus australų ir Naujosios Zelandijos gyventojų kultūrai. Galima sakyti, būtent jis suformavo šias tautas.

Tie Karo atminimo salių vaizdai man iškilo atmintyje klausantis Eric Bogle dainos „And the band played Waltzing Matilda” („Ir orkestras grojo Valkataujančią matildą”), skirtą šiam karui – o tiksliau Australijos indėliui jame. Arba dar tiksliau – eiliniam australui, grįžusiam iš Galipolio mūšio Turkijoje be kojų ir nūnai stebinčio kasmečius vis senstančių bei retėjančių veteranų paradus.

Viskas. Pirmojo pasaulinio karo veteranų Australijoje dabar jau nebėra.

Šią dainą, galybę nuotraukų ir informacijos galite atrasti šioje svetainėje pirmajam pasauliniam karui atminti. Žr. skyrių “The Green Fields of France, and more WWI Songs

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,