Išskleisti meniu

Pirmasis pasaulinis karas

Pirmasis pasaulinis karas, Australija ir graži daina

Pirmasis pasaulinis karas, Australija ir graži daina

| 0 komentarų

Viena iš Karo atminimo salių, Naujoji Zelandija

Viena iš Karo atminimo salių, Naujoji Zelandija

Jau esu rašęs apie pirmąjį pasaulinį karą. Pamirštą, tačiau formavusį ne vienos šalies kultūrą bei Europos žemėlapį. Pirmąjį modernų karą, kuris užfiksuotas spalvotose fotografijose bei. Ir paskutinįjį „praėjusių dienų” karą, kur valstybėms vadovavo tikri karaliai, o vyras kovėsi prieš vyrą. Vieną didžiausių visų laikų karų, kuriame žuvo daug milijonų žmonių.

Naujoje Zelandijoje kiekviename miestelyje iki šiol yra Karo atminimo salės. Maži nameliai-muziejėliai, kuriuose prisimenami tų kaimų žmonės, prieš šimtą metų išplaukę per pusę pasaulio – į Europą, į šiaurės Afriką, į Artimuosius Rytus – ir nebegrįžę namo. Pirmasis pasaulinis karas mūsuose primitštas – bet jis itin svarbus australų ir Naujosios Zelandijos gyventojų kultūrai. Galima sakyti, būtent jis suformavo šias tautas.

Tie Karo atminimo salių vaizdai man iškilo atmintyje klausantis Eric Bogle dainos „And the band played Waltzing Matilda” („Ir orkestras grojo Valkataujančią matildą”), skirtą šiam karui – o tiksliau Australijos indėliui jame. Arba dar tiksliau – eiliniam australui, grįžusiam iš Galipolio mūšio Turkijoje be kojų ir nūnai stebinčio kasmečius vis senstančių bei retėjančių veteranų paradus.

Viskas. Pirmojo pasaulinio karo veteranų Australijoje dabar jau nebėra.

Šią dainą, galybę nuotraukų ir informacijos galite atrasti šioje svetainėje pirmajam pasauliniam karui atminti. Žr. skyrių “The Green Fields of France, and more WWI Songs

Straipsnio temos: , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Nepelnytai užmirštas pirmasis pasaulinis karas (ir geras filmas apie jį)

Nepelnytai užmirštas pirmasis pasaulinis karas (ir geras filmas apie jį)

| 1 komentaras

Osmanų Turkija pradeda džihadą, 1914 m.

Osmanų Imperija pradeda džihadą, 1914 m.

Antrasis pasaulinis karas visame pasaulyje turbūt geriausiai žinomas iš karų. To meto įvykiai tebeseka daugybės tautų atmintį. Okupacijos, holokaustas, pirmoji atominė bomba, milijonai mirčių ir naikinimas. To meto diktatoriai Stalinas ar Hitleris tebeturi pasekėjų šiandien.

Pirmasis pasaulinis karas įvyko vos 20 metų anksčiau. Buvo jis ne ką mažiau masiškas, nei antrasis, ir ne ką mažiau žiaurus. Jame krito 14% visų turkų ir serbų, apie 4% vokiečių, prancūzų, graikų, italų… Ir pakeitė pasaulio istoriją jis ne ką mažiau. Ir per Lietuvą jo frontas stūmėsi, ir būtent per šį karą 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė.

Antrasis pasaulinis karas atidarė naujuosius laikus. Kai didžiąsias valstybes nuo tarpusavio karų sulaiko atominės bombos, kai globalizacija suvienija ištisus regionus.

Laidojami žuvę kariai.

Laidojami žuvę kariai.

O pirmasis pasaulinis karas – uždarė tą senąją imperijų ir karalysčių epochą. Kai žmonės kariavo beveik be mašinų („vyras prieš vyrą”), kai visos kultūros tebebuvo atskiros, o į kitas šalis vykdavo tik diplomatai, šnipai, piligrimai, nuotykių ieškotojai ir emigrantai (pastarieji daugiausiai į Ameriką ir iš ten retai grįždavo). Kai į Ameriką tebereikėjo plaukti savaites, o į Australiją – mėnesius.

Bet pasaulis jau buvo tapęs pakankamai mažu ir tokiu priklausomu nuo Europos, kad vieno žmogaus nužudymas Bosnijoje netrukus į karą įtraukė visus žemynus.

Ir tada jau buvo fotoaparatai, vaizdo kameros. Ir pirmojo pasaulinio karo vaizdai – įdomus liudininkas tos savaip didingos, savaip baisios, nepelnytai pamirštos epochos. Liudininkas, kokio dar senesniems laikams nebeturime.

Žiūriu dešimties dalių BBC filmą „The First World War” (2003 m., 10 serijų). Tikrai vertas dėmesio. Filmuoti kadrai, nuotraukos, to meto žmonių citatos ar laiškų tekstai perteikia atmosferą, kuri palyginama su šiandieniniais vaizdais. O nuoseklūs pasakojimai, žemėlapiai suteikia daug informacijos apie karą, kuris tikrai nepelnytai pamirštas.

Straipsnio temos: , , ,


    1 komentaras

  1. pilnai su jumis sutinku bet vistiek manau kad sis karas kaip ir visi kiti beprasmis.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Katynės filmo citatos

Katynės filmo citatos

| 0 komentarų

Geros mintys iš filmo „Katynė”, verčia susimąstyti (iš pokalbių pokario Lenkijoje tarp naujosios komunistų valdžios šalininkų ir oponentų):

„Gal tu ir mąstai kitaip, bet darai tą patį, ką ir kiti. Tai kas iš to, kad tu mąstai kitaip?”

„-Tu renkiesi mirusiuosius prieš gyvuosius?
-Ne, aš renkuosi nužudytuosius prieš žudikus.”

O Katynės žuynes, kaip ir visą Antrąjį pasaulinį karą, pamažu atiduodame istorijai. Prisimenantys miršta, kaip pamažu miršta ir pokario tremtiniai Lietuvoje.

Prieš kelis mėnesius buvau Londone, Imperiniam karo muziejuje, ir ten stovėjo senas dviaukštis Londono autobusas. Dar pirmajame pasauliniame kare daug tokių autobusų buvo perkelti į frontą transportui. Suformuoti autobusų daliniai. Tą autobusą į muziejų 1970 m. atvairavo patys veteranai. Muziejaus darbuotojas sakė, kad daug kam kažkodėl keista, kad 1970 m. dar buvo daug gyvų pirmojo pasaulinio karo veteranų. Dabar jų nebėra, pirmasis pasaulinis – tik istorija. Tas laukia ir antrojo pasaulinio karo. Įdomu, kaip tai pakeis situaciją Rytų Europoje, kur dar daug politikos paremta pokario įvykiais.

Žiaurus buvo tas karas, bet kažkaip ir gaila, kad ta epocha pereina iš žmonių atminties į istoriją. Bet tai kiekvienos epochos lemtis – būti nauja, paskui būti nesena praeitimi, senti ir numirti kartu su liudininkais, ir atgulti į tomus istorijos į knygų. Dabartinių laikų irgi laukia toks pats likimas.

Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Katynė, antrasis pasaulinis karas, istorija

Katynė, antrasis pasaulinis karas, istorija

| 0 komentarų

Geros mintys iš filmo „Katynė”, verčia susimąstyti (iš pokalbių pokario Lenkijoje tarp naujosios komunistų valdžios šalininkų ir oponentų):

„Gal tu ir mąstai kitaip, bet darai tą patį, ką ir kiti. Tai kas iš to, kad tu mąstai kitaip?”

„-Tu renkiesi mirusiuosius prieš gyvuosius?
-Ne, aš renkuosi nužudytuosius prieš žudikus.”

O Katynės žuynes, kaip ir visą Antrąjį pasaulinį karą, pamažu atiduodame istorijai. Prisimenantys miršta, kaip pamažu miršta ir pokario tremtiniai Lietuvoje.

Prieš kelis mėnesius buvau Londone, Imperiniam karo muziejuje, ir ten stovėjo senas dviaukštis Londono autobusas. Dar pirmajame pasauliniame kare daug tokių autobusų buvo perkelti į frontą transportui. Suformuoti autobusų daliniai. Tą autobusą į muziejų 1970 m. atvairavo patys veteranai. Muziejaus darbuotojas sakė, kad daug kam kažkodėl keista, kad 1970 m. dar buvo daug gyvų pirmojo pasaulinio karo veteranų. Dabar jų nebėra, pirmasis pasaulinis – tik istorija. Tas laukia ir antrojo pasaulinio karo. Įdomu, kaip tai pakeis situaciją Rytų Europoje, kur dar daug politikos paremta pokario įvykiais.

Žiaurus buvo tas karas, bet kažkaip ir gaila, kad ta epocha pereina iš žmonių atminties į istoriją. Bet tai kiekvienos epochos lemtis – būti nauja, paskui būti nesena praeitimi, senti ir numirti kartu su liudininkais, ir atgulti į tomus istorijos į knygų. Dabartinių laikų irgi laukia toks pats likimas.

Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *