Railroad Tycoon II - 1998 m. strateginis ekonominis traukinių kompanijos valdymo žaidimas, iš kurio pirmąsyk sužinojau daug faktų apie geležinkelius bei verslą

Tiems, kam kompiuteriniai žaidimai atrodo nuo vaikų slėptinas baubas ir laisvalaikio švaistymas, skatinantis agresiją, antraštė pasirodys mažų mažiausiai keista. Bet aš, dabar jau baigęs universitetą ir turintis darbą, jaučiuosi būtent šitaip.

Savo kartoje su kompiuteriais ir žaidimais susidūriau vienas pirmųjų, nes mano tėvas dar Sovietų okupacijos laikais dirbo programuotoju. Namuose kompiuterį įsigijome kokiais 1994 m., kai šis daiktas tebebuvo technologinis stebuklas. Galima sakyti, užaugau kartu su kompiuterinių pramogų pramone.

Nepagalvokite, kad neskaičiau knygų – skaičiau, ir daug. Bet daugybėje temų būtent kompiuteriniai žaidimai pasėjo tą noro domėtis daigą. Pamatai tarkime katapultą, balistą ar trebušetą žaidime “Age of Empires” – ir štai susidomi kaip jie veikia, Antikos ir Viduramžių karyba. Iš kitų žaidimų sužinojau apie automobilius, ginklus, verslą, miestus bei valstybes, legendas, istorines asmenybes ir kitką.

Psichologai seniai yra nustatę, kad žmogų labiausiai domina tai, su kuo jis jau yra susidūręs anksčiau. Daugelį kitų naujų žinių smegenys automatiškai atmeta. Turbūt pastebėjote, kad kur kas geriau “užsikabinate”, jei pokalbis pakrypsta tema, su kuria jau esate susidūręs darbe, gyvenime, arba apie kurią neseniai skaitėte. Jo metu įsidėmėsite daug naujų faktų. O jei aplinkiniai ims kalbėti apie tai, apie ką išvis nenutuokiate, kitą dieną apie tą pokalbį prisiminsite tik tiek, kad jis buvo.

Štai kompiuteriniai žaidimai ir leidžia vaikui (ir nebūtinai vaikui) įdomioje aplinkoje susidurti su tam tikrais informacijos daigais. Vėliau tuos pačius daigus, jau labiau išplėtotus, aptikęs kitur (knygoje, filme ar mokykloje) vaikas juos įsidėmės kur kas geriau.

Microsoft Flight Simulator X preciziškai tiksliai atkuria lėktuvo valdymo prietaisus bei jį veikiančius fizikos dėsnius

Ar daug trylikamečių ar keturiolikmečių žurnale radę keturių puslapių straipsnį apie akcijų pardavimą “short sale” pultų skaityti? O aš puoliau, nes dar puikiame strateginiame žaidime “Railroad Tycoon II” susidūriau su šia sąvoka ir niekaip negalėjau suprasti, kaip čia išeina, kad gali parduoti akcijas, kurių neturi.

Tik nereikia perdėm “cenzūruoti” – liepti žaisti vien kažkokius vaikiškus ar specialiai mokytis pritaikytus žaidimus. Tokie dažniausiai neįdomūs, o sužinoti ko nors naujo galima iš daugybės žaidimų. Na gal išskyrus tuos, kurių autoriai užuot bandę tikroviškai atkurti kurią nors gyvenimo sritį (nesvarbu karybą, verslą ar lėktuvo pilotavimą) leidžia sau improvizuoti – ir vietoje tikrų faktų, automobilių ar verslo modelių atsiranda išgalvoti. Iš šitokių žaidimų daug nesužinosi, kaip ir iš itin paprastų, laikui prastumti skirtų, tokių kaip kadaise “Tetris”, o dabar vadinamieji “Casual games”. Kadangi pats nesu jų mėgėjas, negaliu pasakyti ir kiek naudingi MMORPG masiniai internetiniai žaidimai, bet šiaip pastebėjau, kad žaidžiant keliese labiau orientuojamasi į bendravimą, nei informaciją. Beje nuo žaidimo žiaurumo galimybė ko nors sužinoti visai nepriklauso: yra ir daug žiaurių žiaidmų, iš kurių galima nemažai išmokti.

Geros mintys iš filmo „Katynė”, verčia susimąstyti (iš pokalbių pokario Lenkijoje tarp naujosios komunistų valdžios šalininkų ir oponentų):

„Gal tu ir mąstai kitaip, bet darai tą patį, ką ir kiti. Tai kas iš to, kad tu mąstai kitaip?”

„-Tu renkiesi mirusiuosius prieš gyvuosius?
-Ne, aš renkuosi nužudytuosius prieš žudikus.”

O Katynės žuynes, kaip ir visą Antrąjį pasaulinį karą, pamažu atiduodame istorijai. Prisimenantys miršta, kaip pamažu miršta ir pokario tremtiniai Lietuvoje.

Prieš kelis mėnesius buvau Londone, Imperiniam karo muziejuje, ir ten stovėjo senas dviaukštis Londono autobusas. Dar pirmajame pasauliniame kare daug tokių autobusų buvo perkelti į frontą transportui. Suformuoti autobusų daliniai. Tą autobusą į muziejų 1970 m. atvairavo patys veteranai. Muziejaus darbuotojas sakė, kad daug kam kažkodėl keista, kad 1970 m. dar buvo daug gyvų pirmojo pasaulinio karo veteranų. Dabar jų nebėra, pirmasis pasaulinis – tik istorija. Tas laukia ir antrojo pasaulinio karo. Įdomu, kaip tai pakeis situaciją Rytų Europoje, kur dar daug politikos paremta pokario įvykiais.

Žiaurus buvo tas karas, bet kažkaip ir gaila, kad ta epocha pereina iš žmonių atminties į istoriją. Bet tai kiekvienos epochos lemtis – būti nauja, paskui būti nesena praeitimi, senti ir numirti kartu su liudininkais, ir atgulti į tomus istorijos į knygų. Dabartinių laikų irgi laukia toks pats likimas.

2010 m. balandžio 1 d.. Geros mintys iš filmo „Katynė”, verčia susimąstyti (iš pokalbių pokario Lenkijoje tarp naujosios komunistų valdžios šalininkų ir oponentų):

„Gal tu ir mąstai kitaip, bet darai tą patį, ką ir kiti. Tai kas iš to, kad tu mąstai kitaip?”

„-Tu renkiesi mirusiuosius prieš gyvuosius?
-Ne, aš renkuosi nužudytuosius prieš žudikus.”

O Katynės žuynes, kaip ir visą Antrąjį pasaulinį karą, pamažu atiduodame istorijai. Prisimenantys miršta, kaip pamažu miršta ir pokario tremtiniai Lietuvoje.

Prieš kelis mėnesius buvau Londone, Imperiniam karo muziejuje, ir ten stovėjo senas dviaukštis Londono autobusas. Dar pirmajame pasauliniame kare daug tokių autobusų buvo perkelti į frontą transportui. Suformuoti autobusų daliniai. Tą autobusą į muziejų 1970 m. atvairavo patys veteranai. Muziejaus darbuotojas sakė, kad daug kam kažkodėl keista, kad 1970 m. dar buvo daug gyvų pirmojo pasaulinio karo veteranų. Dabar jų nebėra, pirmasis pasaulinis – tik istorija. Tas laukia ir antrojo pasaulinio karo. Įdomu, kaip tai pakeis situaciją Rytų Europoje, kur dar daug politikos paremta pokario įvykiais.

Žiaurus buvo tas karas, bet kažkaip ir gaila, kad ta epocha pereina iš žmonių atminties į istoriją. Bet tai kiekvienos epochos lemtis – būti nauja, paskui būti nesena praeitimi, senti ir numirti kartu su liudininkais, ir atgulti į tomus istorijos į knygų. Dabartinių laikų irgi laukia toks pats likimas.

2008 m. kovo 3 d.. Šiandien pagalvojau, kad aš augau kaip tik tokiu metu, kai technologinis progresas kompiuterijoje buvo akivaizdžiausias. Procesorių galingumas, operatyvinė atmintis ir kitos kompiuterių charakteristikos gerėjo labai sparčiai. Ir kompiuteriniuose žaidimuose, kurių tada žaisdavau daug, tas ypač pasireikšdavo. Tetrio ar pagal rusų TV žaidimą sukurto žaidimuo “Pole Čiudes”, kokie buvo tada, kai pradėjau naudotis kompiuteriu nėra ko lyginti kar ir su pirmu GTA (1996-ieji), leidusiu laisvai važinėti po miestą kokiais tik nori automobiliais, o šio savo ruožtu su savo tolimesniu tęsiniu GTA 3 su trimačiu pasauliu ir dar didesniu interaktyvumu.

Dabar, be abejo, technologijų progresas žengia toliau. Bet šioje srityje viskas keičiasi nebe taip sparčiai. Riboja darbo sąnaudos – juk devintajame dešimtmetyje žaidimą galėdavo per kelis mėnesius sukurti vienas programuotojas, o vis tobulėjant grafikai ir kitkam tas skaičius greitai pavirto dešimtimis, paskui šimtais žmonių. Todėl dabar galima šią sritį laikyti jau išaugusia; atsirado internetas, apie kurį vaikystėje tebuvau girdėjęs ar kažkur skaitęs ir kuris tada, kai pirmą kartą juo pasinaudojau tėvo darbe, dar buvo toks tuščias (ėjo kokie 1997-ieji)… Iki kokio Youtube atsiradimo dar buvo likę daugybė metų, blogų dar irgi nebuvo, visi lietuviški tinklapiai, įskaitant asmeninius buvo surašyti specialioje knygoje (ir dabar ją tebeturiu), o daugumą interneto turinio sudarė oficialūs kompanijų ar valstybių tinklapiai ir prastos kokybės asmeninės svetainės; internetas buvo labai lėtas, nors tada atrodė, kad taip ir turi būti. Aišku, dar buvo IRC, apie kurį tada nežinojau, ir tuomet dar labai svarbūs Usenet newsgroup’ai. Tačiau pamenu buvo labai geras lietuviškas tinklapis apie serialą X Failus (rodos x-files.lt), net kiekviena serija aprašyta buvo. Dabar jo, aišku, nebėra.

Gal kitiems šie prisiminimai atrodys keisti ar kvailoki – už mane vyresniems tai galbūt atrodo visai nesvarbus laikmetis (jiems turbūt labiau įstrigo Sąjūdis ir perestroika, CSKA ir Žalgirio kovos – ir tai suprantama), o už mane jaunesniems atrodo kvailoka. Bet turbūt kiekvienam žmogui laikmetis, kurio metu jis augo, savotiška pirma pažintis su gyvenimu, yra svarbus, ir tie dalykai, kurie “augo” ir brendo kartu su juo taip pat sukelia tam tikrą nostalgiją.