Išskleisti meniu

Vaikų auklėjimas

“Įvairi šeima”? Laisvės auklėti vaikus ribojimai

“Įvairi šeima”? Laisvės auklėti vaikus ribojimai

| 0 komentarų

Dabar madinga kalbėti apie šeimų įvairovę. Tačiau ta “įvairovė” suvokiama siaurai.

Štai puslapis ivairiseima.lt akcentuoja: įvairiatautės santuokos, įvaikinti vaikai, vieniši tėvai ir vienos lyties santuokos. Bet įvairiatautės santuokos egzistavo tūkstantmečius (ir mano prosenelių šeima tokia buvo). Įvaikinimas ir vieniši tėvai irgi. Vienintelė naujovė – vienos lyties santuokos. Tiesą sakant, išgirdęs ką nors minint “šeimos įvairovę” gali būti tikras, kad bus kalbama būtent apie vienos lyties santuokas.

Tačiau vargu ar vieną naujovę galima vadinti “įvairove”. Juo labiau, kad naujovės šalininkai dažnai siūlo įvairovę naikinti kitur. Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje ypač nyksta galimybės pačiai šeimai spręsti, kaip auklėti savo vaikus.

Lietuvos įstatymas, papildomai ribojantis bausmes vaikams, čia – tik ledkalnio viršūnė.

Politizuotos vaikų teisės

Lietuvą, o taip pat Rusiją, Indiją sukrėtė vaikų paėmimo iš šeimų Norvegijoje praktika. Ten vaikai atimami ir už kitokių kultūrinių tradicijų laikymąsi: ilgesnį nei Norvegijoje įprasta maitinimą krūtimi, miegojimą vienoje lovoje su vyresnio amžiaus vaiku ar maitinimą rankomis (indų papročiai). Paaugliai atimami už tai, kad turi šeimoje pareigų, tokių kaip šiukšlių išnešimas.

Vienalytės santuokos Norvegijoje galimos, vienu pagarsėjusiu atveju lietuvės vaikas buvo atiduotas būtent lesbiečių šeimai. Bet iš aukščiau parodytų pavyzdžių matome, kiek iš tikro įvairovės ten tėra – šeimos vaikus turi auginti vienu valstybės nustatytu būdu, kitaip netenka šios teisės.

Esą vaikams kitaip blogai. Bet tyrimų, įrodančių, kad kitaip auklėjant kyla kažkoks pavojus, nėra, arba duomenys prieštaringi. Mokslą keičia politikavimas – į nepalankius išankstinei nuomonei tyrimus nekreipiamas dėmesys (pvz. vienalyčių šeimų šalininkai nemini Marko Regneruso tyrimo, parodžiusio homoseksualių porų išaugintų vaikų sunkumus), palankūs perdėtai sureikšminami, o dažnai tyrimai nedaromi išvis, “nes ir taip viskas aišku pagal bendražmogiškas vertybes” (kurias kiekvienas žmogus čia supranta savaip).

Kartais, atrodo, mėginama į tėvų-vaikų santykius perkelti įprastas suaugusiųjų-suaugusiųjų santykių normas: juk negalima kitam suaugusiajam liepti dirbti, o atsisakius nubausti. Bet toks perkėlimas neįmanomas: vaikas nežino daugybės “pradmenų”, kuriuos žino suaugusieji, ir būtent vaikystės metu juos turi įsisavinti, kad likęs gyvenimas būtų jam lengvesnis. Kaip ir kiek tų pradmenų išmokyti skiriasi ne tik kultūrų ar religijų požiūriai, bet ir vakariečių specialistų mintys.

Vaiko auklėjimas – delikatus reikalas, rezultatus pamatuoti sunku: juk vaikai jau gimsta skirtingi (genai), o vertinamųjų rodiklių begalė (ką laikysime sėkmingo auklėjimo rezultatais?). Be to, arčiausiai vaiko visada būna šeima, o ne mokykla ar valdžia, todėl primetus šeimai modelį, prieštaraujantį jų kultūrai ir įpročiams, jis gali neveikti taip, kaip veiktų jam pritariančiose “bandomosiose šeimose”. O net jei ir tėvai nėra idealūs, ar tikrai perkėlimo į kitą šeimą sukrėtimas nepakenks vaikui dar labiau (juoba, ir įtėviai idealūs nebus)? Kai šitiek daug vertinamųjų kriterijų, šalutinių veiksnių įtakos, bet kurį tyrimą lengva ir nuginčyti, ir sureikšminti.

Atsiribodamas nuo emocingai vertinamų dabartinių įvykių priminsiu 1909-1969 m. Australijos politiką, kuomet masiškai atiminėti mišrios rasės vaikai iš aborigenų. Vienas pagrindų – “vaikų teisės”: juk vaikams geriau augti tarp “civilizuotų žmonių”. Šiandien Australijos valdžia yra atsiprašiusi už tokį elgesį, o kai kas jį prilygina genocidui.

Kitos tradicijos civilizacijų nestabdo

Laikydamosis “kitoniškų” auklėjimo tradicijų buvo pastatytos ir tūkstantmečius išsilaikė didžios indų, kinų, japonų civilizacijos. Ir mūsuose suvokimas apie gerą vaiko auklėjimą keičiasi: kadaise tai buvo Bendžamino Spoko “Vaikas ir jo priežiūra”, šiandien daug jo idėjų paneigta. Neabejotina, kad ateityje pasikeis ir daug dabartinio “auklėjimo etalono” idėjų.

Šiandien Europa susiduria ir su istorijoje unikalia mažo gimstamumo problema. Galime idealizuoti vaiko reikšmę (teisingas tai požiūris ar ne – niekas nepasakys), bet seniau (ir dabar kitose kultūrose) daugiau vaikų gimdyta dėl praktinių sumetimų: paaugę vaikai padėdavo ūkyje. Vakaruose to nebeliko, o ribojimai vaikams net prisidėti prie namų ruošos ar likti vieniems namie galutinai pavertė vaiką didele našta pinigų/laiko prasme. Jos net galinga “gerovės valstybių” paramos sistema nepajėgi kompensuoti, ir ją vis daugiau šeimų “išbando” daugiausiai vienąsyk gyvenime. Paradoksas, bet mažą vietinių tautų gimstamumą kai kurios šalys bando kompensuoti imigracija iš kultūrų, kuriose vaikų auklėjimo tradicijos – dar tolimesnės. Konfrontacija tarp šių imigrantų (jau pagimdančių du trečdalius vaikų Londone) ir jų šeimoms savą tvarką mėginančia primesti valdžia virsta naujomis tragedijomis.

Kaip/kur/kada vaikams mokytis nurodo valdžia

Norvegija nėra pavienis reiškinys. Štai Vokietijoje vaikai atimami jei tėvai juos pasirenka mokyti namie (kalbu apie tėvus, kurie gali tai sau leisti, o ne asocialius). Nesvarbu, kad yra tyrimų, rodančių, jog “namų mokyklėlių” auklėtiniai egzaminus išlaiko net geriau (JAV tai legalu ir populiaru, ir pats pažinojau mokyklos nelankiusią amerikietę). Oponentai teigia, kad Vokietija taip elgiasi siekdama įdiegti vaikams valstybinę ideologiją, kas būtų sunkiau, jei vaikai nelankytų oficialių mokyklų.

Už nuolatinį mokymą namuose vaikai atimami, už laikiną – skiriamos didžiulės baudos. Štai pagal naują Britanijos įstatymą šeima neseniai nubausta 1000 svarų bauda, nes mokslo metų metu pasiėmė vaikus į kelionę. Aš pats dėl kelionių esu praleidęs daug pamokų – ir dėl to labai džiaugiuosi. Kelionių metu sužinodavau tikrai daug (ir tos žinios išliko visam gyvenimui, o ne iki artimiausio kontrolinio) – o pagal programą pasivyti bendraklasius visuomet būdavo paprasta. Bet Britanijoje tėvams nebepaliekamas pasirinkimas – valstybė esą žino geriau, kas reikalinga visiems vaikams – nepriklausomai nuo gabumų, tautybės, tikėjimo, pomėgių.

Jei patys tėvai kasdien nurodinėtų vaikui 5-7 val. daryti ką nors jam nemalonaus ir/ar nereikalingo kai kuriose šalyse tai būtų laikoma emocine prievarta. Tačiau valdžia nuolat taip elgiasi: nurodo kuriuo tiksliai metu, kokioje mokykloje ir ką būtent vaikai privalo mokytis. Tėvams belieka liepti vaikams vykdyti šį valdžios nurodymą, kitaip jie patys baudžiami.

Negi oficialios mokymo programos tobulos, kad už alternatyvos paiešką baudžiama? Ar vienas “tobulas receptas” išvis įmanomas, kai vaikai šitokie skirtingi? Kas geriau supranta konkretaus vaiko poreikius – jo tėvai ar įstatymus priimantys parlamentarai?

Nors daug panašaus vaikų auklėjimo įvairovės draudimų Vakarų Europoje ateina iš kairiųjų, pas mus nėra vien taip. A. Tapinas šiame straipsnyje kritikuoja konservatorių balsais nepanaikintą tvarką, kad kine vaikai kai kurių filmų žiūrėti negali net lydimi tėvų. Aišku, už filmo, kurį koks nors funkcionierius pažymės kaip neskirtą vaikams, peržiūrėjimą kartu su vaikais per namų televizorių, Lietuvoje niekas vaikų neatiminėja ir baudų neskiria – bet juk Norvegijoje iki dabartinės situacijos irgi ne per dieną nueita.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Įstoti į gerą specialybę galima ir neleidžiant tam pinigų

Įstoti į gerą specialybę galima ir neleidžiant tam pinigų

| 0 komentarų

Šiandien – rugsėjo 1 d. Dalis jūsų į mokyklą jau eisite paskutiniuosius metus, paskui laukia egzaminų sesija. Pats jau baigiau ir mokyklą, ir universitetą, bet prisimindamas paskutiniais mokyklos metais sklandžiusias baimes bei nervus, nutariau parašyti šį įrašą kai kuriems mitams pabaigti.

Vis girdžiu žmones kalbant, esą labai daug kas priklauso nuo korepetitorių. Tai – netiesa. Pats nėsyk nesamdžiau korepetitorių, egzaminus išlaikiau gerai. Manau masinis korepetitorių samdymas – iš dalies panikos ženklas. Pasąmoningas manymas, kad kažkaip jie perims iš jūsų atsakomybę už jūsų mokslą.

Bet kad ir kiek sumokėtumėte, vis tiek mokytis teks pačiam. Lygiai taip galima mokytis ir be jokio papildomai samdomo mokytojo. Kai kuriose srityse gali padėti, į klausimus atsakyti ir tėvai ar giminaičiai. Mano nuomone, labiausiai dėl neva „būtinybės” samdyti korepetitorius skundžiasi negabių, nenorinčių mokytis abiturientų tėvai – bet tokių joks korepetitorius į prestižines studijų programas neįdės.

Dar daugiau, niekad nieko mokykloje „nekaliau”, neretai ir namų darbų nedarydavau. Anglų kalbos išmokau ir 100 balų iš abitūros egzamino gavau dėl kompiuterinių žaidimų ir interneto. Kitus dalykus irgi skaičiau tiek, kiek man buvo įdomu. Mitas yra tai, kad norint išlaikyti abitūros egzaminus, būtina mokytis pagal programas. Juk programos parengtos pagal pagrindinius dalykus. Jei tikrai domėsitės istorija daug jūsų turimų žinių neišvengiamai sutaps su mokymo programomis, net jei ir specialiai nesistengsite; jei jūsų hobis – programavimas, šitai neabejotinai pagelbės informatikos egzamine.

Taip, jei jūsų tikslas – visi įvertinimai po 100 balų, reikia mokytis pagal programas (pats, išskyrus minėtą anglų įvertinimą, tokių aukštų balų negavau, pvz. iš lietuvių k. turėjau 89, iš istorijos 91 balą). Bet pagalvokite, ar toks tikslas logiškas? Tokie aukšti įvertinimai reikalauja ne vien žinių, bet ir šiek tiek sėkmės. Be to, svarbiausia, egzaminai juk tėra tarpinis momentas – tolimesnis tikslas yra įstoti į tinkamą specialybę. Ar tam tikrai būtini šitokie įvertinimai?

Dažnai abiturientai neklausia savęs, kokį darbą jie planuoja dirbti, kaip gyventi. Užuot tai darę tiesiog stengiasi įstoti į „kuo geresnę” specialybę „kuo geresniame” universitete. T.y., tokią, į kurią daug kas nori stoti. Bet nėra objektyviai gerų ir blogų specialybių – viskas priklauso tik nuo žmogaus. Universitetas – irgi tik tarpinis tikslas. Kas iš to, kad įstosite į kokią teisę VU ar „prestižinį” užsienio universitetą jei jums tai neįdomu, jei nesugalvojate, ką darysite toliau, jei, tikėtina, baigę universitetą nuspręsite dirbti ne pagal specialybę? Vien prestižinis diplomas darbo negrantuoja ir, juo labiau, gavus darbą negarantuoja, kad tas darbas bus įdomus ir jūs nenorėsite po metų-kitų išeiti į visai kitą sferą (kurioje puikusis diplomas reikš dar mažiau).

Tad gerai pamąstykite. Pats rašydamas pageidavimą stoti surašiau maksimalų skaičių specialybių – ir kiekvieną jų save studijuojantį būčiau įsivaizdavęs. Buvo ten ir kolegija, ir nebūčiau jautęsis tragiškai, jei būčiau įstojęs jon – juk svarbiausia specialybė bei tai, ką gali su savo žiniomis padaryti, o ne prestižas. Į užsienio universitetus paraiškų net nerašiau, nes nemačiau prasmės rinktis studijas ten.

Už mokslą niekada nemokėjau. Tikėtina, būtų buvę specialbių, kur būtų tekę mokėti – bet ar mano gyvenimas dabar būtų geresnis, jei būčiau studijavęs ten? Nemanau. Užtat matau, kad yra daug žmonių, kurie keiksnoja sistemą (mokesčių už mokslą, neva pakankamaivaikų neparengiančių mokyklų) ir pliekia ją, neva niekur Lietuvoje įstoti negalima tam neskyrus didelių pinigų. Manau tai – tik pasiteisinimas. Pamąsčius, ko reikia pačiam *iš tikrųjų*, o ko reikia tik todėl, kad to siekia aplinkiniai, apsvarsčius visas galimybes be išankstinio nusistatymo, taps akivaizdu, kad tų galimybių – labai daug, ir nebūtinai jos yra brangios. Pradžiai padės leidiniai kaip „Kur studijuoti?” ar specialios balų skaičiuoklės, esančios http://www.studijos.lt/busimiems_studentams/balu_skaiciuokle ir parodančios, su kokiais egzaminų rezultatais pernai kur įstojo abiturientai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Už tai, ką žinau, esu dėkingas kompiuteriniams žaidimams

Už tai, ką žinau, esu dėkingas kompiuteriniams žaidimams

| 0 komentarų

Railroad Tycoon II - 1998 m. strateginis ekonominis traukinių kompanijos valdymo žaidimas, iš kurio pirmąsyk sužinojau daug faktų apie geležinkelius bei verslą

Railroad Tycoon II - 1998 m. strateginis ekonominis traukinių kompanijos valdymo žaidimas, iš kurio pirmąsyk sužinojau daug faktų apie geležinkelius bei verslą

Tiems, kam kompiuteriniai žaidimai atrodo nuo vaikų slėptinas baubas ir laisvalaikio švaistymas, skatinantis agresiją, antraštė pasirodys mažų mažiausiai keista. Bet aš, dabar jau baigęs universitetą ir turintis darbą, jaučiuosi būtent šitaip.

Savo kartoje su kompiuteriais ir žaidimais susidūriau vienas pirmųjų, nes mano tėvas dar Sovietų okupacijos laikais dirbo programuotoju. Namuose kompiuterį įsigijome kokiais 1994 m., kai šis daiktas tebebuvo technologinis stebuklas. Galima sakyti, užaugau kartu su kompiuterinių pramogų pramone.

Nepagalvokite, kad neskaičiau knygų – skaičiau, ir daug. Bet daugybėje temų būtent kompiuteriniai žaidimai pasėjo tą noro domėtis daigą. Pamatai tarkime katapultą, balistą ar trebušetą žaidime “Age of Empires” – ir štai susidomi kaip jie veikia, Antikos ir Viduramžių karyba. Iš kitų žaidimų sužinojau apie automobilius, ginklus, verslą, miestus bei valstybes, legendas, istorines asmenybes ir kitką.

Psichologai seniai yra nustatę, kad žmogų labiausiai domina tai, su kuo jis jau yra susidūręs anksčiau. Daugelį kitų naujų žinių smegenys automatiškai atmeta. Turbūt pastebėjote, kad kur kas geriau “užsikabinate”, jei pokalbis pakrypsta tema, su kuria jau esate susidūręs darbe, gyvenime, arba apie kurią neseniai skaitėte. Jo metu įsidėmėsite daug naujų faktų. O jei aplinkiniai ims kalbėti apie tai, apie ką išvis nenutuokiate, kitą dieną apie tą pokalbį prisiminsite tik tiek, kad jis buvo.

Štai kompiuteriniai žaidimai ir leidžia vaikui (ir nebūtinai vaikui) įdomioje aplinkoje susidurti su tam tikrais informacijos daigais. Vėliau tuos pačius daigus, jau labiau išplėtotus, aptikęs kitur (knygoje, filme ar mokykloje) vaikas juos įsidėmės kur kas geriau.

Microsoft Flight Simulator X preciziškai tiksliai atkuria lėktuvo valdymo prietaisus bei jį veikiančius fizikos dėsnius

Microsoft Flight Simulator X preciziškai tiksliai atkuria lėktuvo valdymo prietaisus bei jį veikiančius fizikos dėsnius

Ar daug trylikamečių ar keturiolikmečių žurnale radę keturių puslapių straipsnį apie akcijų pardavimą “short sale” pultų skaityti? O aš puoliau, nes dar puikiame strateginiame žaidime “Railroad Tycoon II” susidūriau su šia sąvoka ir niekaip negalėjau suprasti, kaip čia išeina, kad gali parduoti akcijas, kurių neturi.

Tik nereikia perdėm “cenzūruoti” – liepti žaisti vien kažkokius vaikiškus ar specialiai mokytis pritaikytus žaidimus. Tokie dažniausiai neįdomūs, o sužinoti ko nors naujo galima iš daugybės žaidimų. Na gal išskyrus tuos, kurių autoriai užuot bandę tikroviškai atkurti kurią nors gyvenimo sritį (nesvarbu karybą, verslą ar lėktuvo pilotavimą) leidžia sau improvizuoti – ir vietoje tikrų faktų, automobilių ar verslo modelių atsiranda išgalvoti. Iš šitokių žaidimų daug nesužinosi, kaip ir iš itin paprastų, laikui prastumti skirtų, tokių kaip kadaise “Tetris”, o dabar vadinamieji “Casual games”. Kadangi pats nesu jų mėgėjas, negaliu pasakyti ir kiek naudingi MMORPG masiniai internetiniai žaidimai, bet šiaip pastebėjau, kad žaidžiant keliese labiau orientuojamasi į bendravimą, nei informaciją. Beje nuo žaidimo žiaurumo galimybė ko nors sužinoti visai nepriklauso: yra ir daug žiaurių žiaidmų, iš kurių galima nemažai išmokti.

A Gabriel Knight mystery yra adventure žanro žaidimas, pasakojantis ir apie kompozitorių Richardą Vagnerį bei paskutinįjį Bavarijos karalių Liudviką II (paveikslėlyje - žaidimo herojai Gabrielius Naitas ir grafas Fon Glaueris, vaidinami aktorių).

The Beast Within: A Gabriel Knight mystery yra adventure žanro žaidimas, iš kurio galima daug sužinoti apie paskutinįjį Bavarijos karalių Liudviką II (paveikslėlyje - žaidimo herojai Gabrielius Naitas ir grafas Fon Glaueris, vaidinami aktorių).

Kadangi lietuviškų žaidimų – mažai, ši pramoga labai padeda ir išmokti užsienio kalbą. Tai jų dėka daugybę angliškų žodžių išmokau dar iki mokyklos ir kai man esant trylikos namie įvedė internetą gebėjau bendrauti angliškuose forumuose – tuose pokalbiuose kalba toliau tobulėjo. Galiausiai iš anglų kalbos abitūros egzamino surinkau 100 balų, nors mokykloje niekad jos “nekaliau”, dažnai net namų darbų nedarydavau.

Dar daugiau – kompiuteriniai žaidimai leidžia suvokti sudėtingus dalykus greičiau, nei knygos. Kartą pažaidęs aviasimuliatorių geriau suvoksite lėktuvo valdymo ypatybes nei perskaitęs apie tai vadovėlį. Todėl ir pilotai nenumatytoms situacijoms treniruojasi aviasimuliatoriuose. Aišku, nebe su paprastais kompiuteriais – bet pradiniam pažinimui pakanka ir tokių.

Nesakau, kad visiems yra taip, kaip man – žmonės, taigi ir vaikai, skirtingi. Kitas pažaidęs gal čia pat viską pamirš (kita vertus, juk yra kas lygiai taip pamiršta ir mokytojo žodžius ar vadovėlio tekstą ir prastai baigia mokyklą ir/ar negauna darbo). Bet tokių, kaip aš, ir pats pažįstu daugiau, todėl tikrai nereikėtų į kompiuterinius žaidimus spjauti kaip į nepageidaujamą vaikų pramogą. Geriau pasistenkite juos išnaudodami, parinkdami teisingus, plėsti savo vaikų ir savo pačių akiratį.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,