Gabriel Knight

2014 m. rugsėjo 9 d.. Kompiuterinių žaidimų adventure žanras nuo 2000 m. laikytas mirusiu. Rimti leidėjai skeptiškai žiūrėjo į adventure kūrėjus, kuriuose svarbiausia buvo siužetas, ir nefinansuodavo tokių žaidimų. Žymiausios adventure serijos buvo nunykusios.

Iki dabar. Neseniai šis žanras tapo viena daugelio Kickstarter revoliucijos arenų. Kickstarter – tai naujas finansavimo būdas: jo svetainėje idėjos autoriai pasiskelbia, ką ketina kurti (žaidimą, filmą…). Paskelbia ir sumą, kurios trūksta, bei kviečia žmones iš anksto mokėti pinigus už jų būsimą kūrinį.

Jei šią sumą pavyksta surinkti, Kickstarter ją perveda į kūrėjų sąskaitą iš kurios šie ir finansuoja savo naująjį darbą. Jei reikiamas pinigų kiekis nesurenkamas, Kickstarter kampanija skelbiama nepavykusia ir pinigai grąžinami žmonėms. Beje, žmonės moka (aukoja?) skirtingas sumas, o daugiau “aukojantieji” gauna papildomų gėrybių – pavyzdžiui, autorių autografus ar net savo vardu pavadintą žaidimo herojų.

Ragnaro Tornkvisto kampanijos surinkti finansavimą naujam jo serijos žaidimui dalis. Agitacija Kickstarteryje kažkuo primena rinkimus. Ar išpildys R. Tornkvistas gausius pažadus - pamatysime jau šiais metais

Štai čia ir paaiškėjo, kokia lojali bei naujų savo dievukų kūrinių ištroškusi yra adventure gerbėjų auditorija nepaisant to, kad paskutiniuosius dėmesio vertus darbus kai kurie jų sukūrė jau prieš 15 metų ar seniau. Matyt, kompanijos apsiskaičiavo nefinansuodamos jų projektų. Nes vos paskelbus idėjas Kickstarter eiliniai gerbėjai bemat “sunešė” reikiamas sumas. “Garbieliaus Naito” kūrėja Džeinė Džensen gavo ~450 000 dolerių, Krisas Džounsas “Tex Murphy” 6 daliai – 650 000 dolerių, Čarlzas Sesilis “Broken Sword” penktai daliai surinko ~650 000 dolerių, Rangnaras Tornkvistas “The Longest Journey” trečiai daliai – ~1 milijoną, “Grim Fandango” autorius Timas Šėferis – net ~3 milijonus.

Dar daugiau – naujieji adventure kuriami kaip senieji: “Broken Sword” grafika pieštinė, “Tex Murphy” – filmuoti realūs aktoriai, “Gabriel Knight” išvis bus originaliojo žaidimo modernus perdirbinys. O juk pastaruosius 15 metų net tie iš šių žymių kūrėjų, kuriuos prodiuseriai prileisdavo prie žaidimų kūrimo, neturėjo laisvės kurti kaip įpratę: leidėjai reikalavo įvairių “atmosferai prieštaraujančių modernizavimų”, kitų žanrų elementų, kuriuos galiausiai “į miltus sumaldavo” adventure žanro gerbėjai, o naujų gerbėjų jie mažai tepritraukdavo – ne vienas projektas šitaip tapo nuostolingu ir “adventure niekam neįdomus” teiginys pamažu tapo aksioma. Dabar paaiškėjo, kad ir seno stiliaus adventure (o gal kaip tik seno stiliaus adventure) gali gauti pajamų.

Tex Murphy serijos kūrėjas Krisas Džounsas, kaip visuomet, pats vaidina detektyvą Teksą Merfį (taip, tai - kadras iš naujojo žaidimo).

Tiesa, surinktos sumos nebe tos, kaip adventure aukso amžiaus laikais (pvz. “Tex Murphy” projekto gauti 650 000 atsilieka nuo milijoninių jo pirmtakų biudžetų 1994-1998 m.). Bet dabar ir technologijos patobulėjo, to paties lygio žaidimus kurti pigiau.

Šiandien jau išleisti pirmieji “atgimusių serijų” adventure žaidimai ar bent yra jų beta versijos – todėl galiu pažvelgti į rezultatus. Pasirinkau “Tex Murphy: Tesla Effect” ir “Gabriel Knight: 20th Anniversary Edition”.

Tex Murphy: Tesla Effect – filmuoti žaidimai dar turi parako

Kiekvienam iš Kickstarter “sugrįžėlių” kyla dilema. Projektą dažniausiai finansuoja senieji gerbėjai, jie nori regėti tokį žaidimą, kokie buvo jo pirmtakai prieš maždaug 15 metų, nors ir patrauklesnį akiai. Tačiau serijos atgimti gali tik jeigu atras ir naujų gerbėjų – o jie, nejaučiantys nostalgijos ~1995 m. erai, į to laikmečio madas žiūri kaip į anachronizmą.

Detektyvinės “Tex Murphy” serijos autorius Krisas Džounsas pasirinko likti ištikimas serijos šaknims. Kaip ir jo pirmtakai, žaidimas “Tex Murphy: Tesla Effect” yra filmuotas, su tikrais aktoriais – tokie žaidimai iš mados išėjo maždaug 1998 m. ir nuo tada beveik nebuvo kuriami.

“Tex Murphy: Tesla Effect” nuo pat pirmųjų akimirkų parodo, ką žaidimų pasaulis dėl to prarado. Ilgi filmuoti jo videointarpai – tarsi kino filmo dalys, su “Full HD” raiška. Matosi kiekviena raukšlelė ant aktorių veidų, įspūdingi miesto vaizdai.

Įžanginė scena, kurioje Tekso oromobilis iš lėto sklendžia virš žibančio ateities San Francisko, pribloškia, kai peržiūri ją pilna raiška dideliame ekrane.

Pratęsti žaidimų seriją po 15 metų petraukos sunku, o filmuotą seriją – dar sunkiau. Juk aktoriai – ir pats Krisas Džounsas – švelniai tariant, senstelėję. “Tex Murphy: Tesla Effect” tai išsprendžiama siužeto vingiais: dar įžangoje Teksas sumušamas ir praranda atmintį. Paskutinis jo prisiminimas – tai, kas vyko 1998 m. “Tex Murphy: Overseer” žaidime. Skamba lėkštai, bet tai puikus pagrindas scenarijui, kuriame Teksas aiškinasi, ką gi veikė tais “pradingusiais metais”, kodėl buvo užpultas, ir, tai jam baisiausia, kaip iš naivaus teisuolio, atrodo, tapo nusikaltėliu.

Nors aš esu iš senųjų “Tex Murphy” gerbėjų, manau, kad kai kur naujasis žaidimas praeitimi alsuoja per daug. Kažin ar buvo reikalinga aibė atsitiktinių videointarpų, kuriuose Teksas prisimena senas bylas (iš tikro tai tėra prastos grafikos ištraukos iš senųjų žaidimų). Kažin ar reikėjo ir “seno stiliaus” galvosūkių, kai tenka nelogiškose vietose ieškoti įvairių smulkių daiktelių.

Tekso Merfio prisiminimas apie jo 1994 m. žaidimą'Under a Killing Moon'. Tada videomedžiaga atrodė it įrašytą į blogą juostelę.

Bet rasti to aukso vidurio – išsaugoti viską, kas suteikdavo serijai jos šarmą, ir atnaujinti visa kita – objektyviai, matyt, neįmanoma. Džiaugiuosi, kad palikti kiti “Tex Murphy” serijos karūnos deimantai: ilgi dialogai, gera vaidyba, tamsus humoras. Ir galimybė savo veiksmais pakeisti siužeto eigą. Jei galvojote, kad ją pradėjo “Heavy Rain”, klystate – pirmieji “interaktyviais filmais” pavadinti buvo būtent “Tex Murphy” žaidimai, visada garsėję inovatyvumu.

“Tex Murphy: Tesla Effect”, tiesa, yra labiau žvilgsnis į praeitį nei ateitį. Bet ir šiandien jis įdomus kaip retas šiuolaikinis filmuotas žaidimas – įrodantis, kad nors ir kaip ištobulėjo trimatė grafika, filmuoti aktoriai adventure žanro žaidimuose užmiršti nepelnytai.

Pats žaidimas tarp ilgų interaktyvių videointarpų vyksta pirmuoju asmeniu.

Gabriel Knight 20th Anniversary Edition: iš naujo supakuota klasika

Žymios “Gabriel Knight” serijos, atnešusios į adventure žanrą rimtus, tamsius ir intelektualius siužetus, meistriškai supynusius mistiką su realiais istoriniais faktais, autorė Džeinė Džensen į 1993-uosius metus “grįžta” tiesiogine prasme. Naujasis jos žaidimas skirtas serijos dvidešimtmečiui ir kone visas jo siužetas – identiškas prieš tuodu dešimtmečius išleistam originalui “”Gabriel Knight: Sins of the Fathers“. Tik apipavidalinimas – grafika, garsas – kiti.

Kaip ir originalas šių metų pabaigoje turintis būti išleistas “perdirbinys” pasakoja apie Gabrielių Naitą, knygynėlio Naujajame Orleane šeimininką, rašantį knygą apie vudu ritualus primenančių žmogžudysčių seriją.

Siužetas – amžina adventure žanro klasika. Bet regint perdirbinio grafiką kyla dvejopi jausmai. Originaliojo 1993 m. žaidimo pieštiniai vaizdai šiandien atrodo apgailėtinai – kita vertus, savo laiku jie buvo technologijų viršūnė. O naujasis perdirbinys – mažo biudžeto, ir jo kukli trimatė grafika turbūt jau 2000 m. nieko nebūtų nustebinusi. Tad patobulinimas nėra nė perpus toks didelis, kokio galėtum tikėtis žvilgtelėjęs į kalendorių.

Vudu muziejus Gabriel Knight 20th Anniversary Edition žaidime. Kaip ir originale, vaizdai statiški, dairytis neįmanoma. Bet atmosferos jiems netrūksta.

Džeinės Džensen padėtis čia sunkesnė nei Kriso Džounso. “Tex Murphy: Tesla Effect” lėšų trūkumą su kaupu atpirko atpigęs kokybiškas filmavimas: juk ir buitinės kameros bei kompiuteriai gali tai, kas prieš 15 m. tebuvo įmanoma kino studijose. Tuo tarpu 3D grafikos kokybei mažas finansavimas atsiliepia akivaizdžiai. Be to, ją šiandien yra su kuo palyginti.

Žaidžiant “Gabriel Knight” perdirbinį – tiesa, dar tik betaversiją – kirba klausimas “ar tikrai reikėjo?”. Abejones malšina “skanėstukai” užkietėjusiems fanams: kiekvienoje scenoje nuspaudus specialų mygtuką galima palyginti jos senąjį ir naująjį variantus, išvysti koncepcinius piešinius, susijusias kūrėjų citatas.

O ką naujasis “Gabriel Knight” siūlo tiems, kas serijos nežino? Visų pirma – galimybę apskritai jį žaisti. Juk paleisti originalųjį 1993 m. žaidimą šiandienos kompiuteryje – ne juokų darbas. Be to, “perdirbinį” veikiausiai bus galima įdiegti ir Android ar iPhone, kurių mažuose ekranuose ir grafika nebeatrodys pasenusi.

Naujojo Orleano kapinių vaizdo palyginimas: 1993 m. variantas (centre) ir dabartinis (iš šonų).

Džeinė Džensen neatmeta galimybės kurti “Gabriel Knight 4”, kuriam peticijas fanai reguliariai organizuoja nuo pat 1999 m., kai pasirodė “Gabriel Knight 3”. Sunku tikėtis jam didelio biudžeto: du po 2010 m. grįžimo į adventure kūrimą jos išleisti žaidimai “Gray Matter” ir “Moebius” taip pat buvo pliekti dėl pigių grafinių sprendimų, o pastarąjį prastokai įvertino net klasikinių adventure svetainės.

Matyt, Džeinei Džensen, kurios visi geriausi žaidimai buvo itin didelio biudžeto, dar reikia susigyventi su reikalavimu kurti pigiau. Galbūt jai verta sekti Kriso Džounso pėdomis ir žaidimus filmuoti? Beje, Džeinei tai nebūtų naujiena: 1995 m. “Gabriel Knight 2” buvo filmuotas ir dažnai laikomas geriausiu serijos žaidimu. Kad ir kokia būtų grafika, jei “Gabriel Knight 4” siužetas bus vertas Dž. Džesnen klasikos, fanai daug ką atleis.

Koks reziumė? 1993 m. originalusis “Gabriel Knight” žaidėją, be kita ko, priblokšdavo ir auštančios naujos eros magija. Tos, kurioje žaidimų scenarijai pirmąsyk prilygo romanams ar filmams, o jų įgarsinimo ėmėsi Holivudo aktoriai. Anie laikai prabėgo negrįžtamai. Šiandien viskas proziškiau. Tiesiog žaidėjai, kuriems žaisti “antikinį” 1993 m. žaidimą būtų per didelis iššūkis, gauna akiai patrauklesnį būdą patirti puikų siužetą. O seniesiems “Gabriel Knight” fanams bus įdomu išvysti visą papildomą informaciją bei kelias naujas scenas.

Kaip ir 1993 m. versijoje dialogų metu teberodomi pašnekovų veidai: tik jie nebe piešti, o trimačiai.

Ar bus dar senųjų adventure tęsinių?

Šiandieninė situacija klasikinių adventure fanams labai džiugi, bet švęsti dar anksti. Ar Kickstarter triumfas tęsis? Ar pažaidę savo pačių finansuotus žaidimus fanai ryšis aukoti ir dar vienam “Gabriel Knight” ar “Tex Murphy”?

Manau, kad daug priklauso ir nuo pirmųjų Kickstarter’io adventure žaidimų kokybės. Jeigu ji ne tik pateisins senųjų fanų lūkesčius, bet ir pritrauks naujų – tos serijos gyvuos toliau.

Dar skaitykite: Geriausi adventure žanro žaidimai.

Railroad Tycoon II - 1998 m. strateginis ekonominis traukinių kompanijos valdymo žaidimas, iš kurio pirmąsyk sužinojau daug faktų apie geležinkelius bei verslą

Tiems, kam kompiuteriniai žaidimai atrodo nuo vaikų slėptinas baubas ir laisvalaikio švaistymas, skatinantis agresiją, antraštė pasirodys mažų mažiausiai keista. Bet aš, dabar jau baigęs universitetą ir turintis darbą, jaučiuosi būtent šitaip.

Savo kartoje su kompiuteriais ir žaidimais susidūriau vienas pirmųjų, nes mano tėvas dar Sovietų okupacijos laikais dirbo programuotoju. Namuose kompiuterį įsigijome kokiais 1994 m., kai šis daiktas tebebuvo technologinis stebuklas. Galima sakyti, užaugau kartu su kompiuterinių pramogų pramone.

Nepagalvokite, kad neskaičiau knygų – skaičiau, ir daug. Bet daugybėje temų būtent kompiuteriniai žaidimai pasėjo tą noro domėtis daigą. Pamatai tarkime katapultą, balistą ar trebušetą žaidime “Age of Empires” – ir štai susidomi kaip jie veikia, Antikos ir Viduramžių karyba. Iš kitų žaidimų sužinojau apie automobilius, ginklus, verslą, miestus bei valstybes, legendas, istorines asmenybes ir kitką.

Psichologai seniai yra nustatę, kad žmogų labiausiai domina tai, su kuo jis jau yra susidūręs anksčiau. Daugelį kitų naujų žinių smegenys automatiškai atmeta. Turbūt pastebėjote, kad kur kas geriau “užsikabinate”, jei pokalbis pakrypsta tema, su kuria jau esate susidūręs darbe, gyvenime, arba apie kurią neseniai skaitėte. Jo metu įsidėmėsite daug naujų faktų. O jei aplinkiniai ims kalbėti apie tai, apie ką išvis nenutuokiate, kitą dieną apie tą pokalbį prisiminsite tik tiek, kad jis buvo.

Štai kompiuteriniai žaidimai ir leidžia vaikui (ir nebūtinai vaikui) įdomioje aplinkoje susidurti su tam tikrais informacijos daigais. Vėliau tuos pačius daigus, jau labiau išplėtotus, aptikęs kitur (knygoje, filme ar mokykloje) vaikas juos įsidėmės kur kas geriau.

Microsoft Flight Simulator X preciziškai tiksliai atkuria lėktuvo valdymo prietaisus bei jį veikiančius fizikos dėsnius

Ar daug trylikamečių ar keturiolikmečių žurnale radę keturių puslapių straipsnį apie akcijų pardavimą “short sale” pultų skaityti? O aš puoliau, nes dar puikiame strateginiame žaidime “Railroad Tycoon II” susidūriau su šia sąvoka ir niekaip negalėjau suprasti, kaip čia išeina, kad gali parduoti akcijas, kurių neturi.

Tik nereikia perdėm “cenzūruoti” – liepti žaisti vien kažkokius vaikiškus ar specialiai mokytis pritaikytus žaidimus. Tokie dažniausiai neįdomūs, o sužinoti ko nors naujo galima iš daugybės žaidimų. Na gal išskyrus tuos, kurių autoriai užuot bandę tikroviškai atkurti kurią nors gyvenimo sritį (nesvarbu karybą, verslą ar lėktuvo pilotavimą) leidžia sau improvizuoti – ir vietoje tikrų faktų, automobilių ar verslo modelių atsiranda išgalvoti. Iš šitokių žaidimų daug nesužinosi, kaip ir iš itin paprastų, laikui prastumti skirtų, tokių kaip kadaise “Tetris”, o dabar vadinamieji “Casual games”. Kadangi pats nesu jų mėgėjas, negaliu pasakyti ir kiek naudingi MMORPG masiniai internetiniai žaidimai, bet šiaip pastebėjau, kad žaidžiant keliese labiau orientuojamasi į bendravimą, nei informaciją. Beje nuo žaidimo žiaurumo galimybė ko nors sužinoti visai nepriklauso: yra ir daug žiaurių žiaidmų, iš kurių galima nemažai išmokti.

Adventure žanro žaidimus laikau meno forma. Tai – reta meno forma, palyginus su televizijos filmais, knygomis ar spektakliais. Lietuvoje šiais kūriniais domisi mažiau žmonių. Tačiau pabandyti juos tikrai verta. Bet kaip ir kitur, taip ir tarp adventure žaidimų šiandien vyrauja vidutiniški abejotinos meninės vertės kūriniai. Viliuosi šis sąrašas padės jums pasirinkti aukšto lygio jūsų skoniui priimtiną kūrinį ir nenusivilti.

Keliolika, mano arba kitų kritikų nuomone, geriausių adventure:

Fantastiškas ir prasmingas The Longest Journey

Sąrašą pradėsiu nuo “The Longest Journey“. Istorija apie jauną meno studentę Eipril Rajan, kamuojamą itin tikroviškų sapnų. Visi tie sapnai – apie kažkokį keistą pasaulį. Ir vieną dieną tasai pasaulis pradeda skverbtis į Eiprilės gyvenimą jai ir nemiegant… Šis žaidiams – tikra “Ilgiausia kelionė”, kurios metu Eiprilė pasikeičia kaip asmenybė. Kartu ji suvokia pasaulio prigimtį. Tai – fantastika, tačiau ji sukurta itin išbaigtai. Siužetas neturi “skylių” ir todėl pasaulio, jo prasmės vizija, pateikiama “The Longest Journey”, teoriškai galėtų egzistuoti ir iš tikrųjų. Autorius R. Tornkvistas galėjo sukurti ir analogišką ezoterinį kūrinį pavyzdžiui teigdamas, kad tai, ką patyrė Eiprilė, patyrė jis pats jaunystėje – ir toks kūrinys nenusileistų Karlosui Kastanedai ar Vladimirui Megrė.

Jeigu jums prie širdies Deno Brauno (Dan Brown) kūryba – rinkitės trijų adventure seriją “Gabriel Knight” apie mistinių knygų rašytoją iš Naujojo Orleano Gabrielių Naitą. G. Naito knygos – paremtos tikrais faktais, kuriuos jis ir tiria žaidimų metu. Serijos autorė Džeinė Džensen itin sumaniai supina tikrus istorinius faktus, legendas bei sąmokslo teorijas, ir žaidimų herojų likimus. Iš Gabriel Knight serijos galima daug sužinoti apie įvairias mistinėmis istorijomis apipintas slaptąsias organizacijas, sektas ir apie antgamtiškus reiškinius. Tai gali būti puiki įžanga toliau domėtis šiomis temomis. Beje, visi trys Gabriel Knight žaidimai smarkiai skiriasi grafika: pirmasis yra animacinis, antrasis – su realiai filmuotais aktoriais (FMV), o trečiasis – trimatis. Išties yra iš ko rinktis.

The Dark Eye Edgaro Alano Po motyvais

Norite psichologinio siaubo? Kažin, ar kas čia prilygsta The Dark Eye. Edgaro Alano Po kūrinių motyvais sukurtas žaidimas tobulai perteikia šio rašytojo kuriamą atmosferą. Grafika įspūdinga ne trimačiu krauju, bet baugumu, kurį kuria vietoj herojų naudojamos plastilininės lėlės įdubusiomis akimis ir tai, ką gali įsivaizduoti liekant už kadro. Arba ko negali įžiūrėti.

Jei jums patinka gražios pasakos, magiškasis realizmas – didelį įspūdį paliks B. Sokalio Syberia. Tikroviškumo joje nereiktų ieškoti – čia daug kas (kultūros, religiniai papročiai, technologijos, gyvūnai) išgalvota ir žaidimo pasaulis tik panašus į mūsiškį. Bet kartu ir nepakankamai nuo jo skiriasi, kad tai būtų gryna fantastika. Amerikietė advokatė Keit Volker čia atvyksta užbaigti sandorio, pagal kurį Voralbergų šeimos šimtmečius valdyta prisukamų žaislų gamykla pereis stambiai korporacijai. Bet gamyklos savininkė ką tik mirusi, o paveldėtojas – išprotėjęs genijus Hansas Voralbergas – kažkur iškeliavo jau seniai seniai. Keitei tenka jį sekti – ir išvysti kitokią Europą, kuri čia mistifikuojama panašiai, kaip kai kurie europiečiai mistifikuoja Indiją ar indėnų kraštus.

Pasaką primena ir “Grim Fandango“, pasakojantis apie Mirusiųjų žemę Vėlinių dienomis. Ir apie Manuelį Kalaverą, neturintį gyvųjų, kuriuos galėtų per šią šventę aplankyti. Jis Mirusiųjų žemėje tik išpirkinėja kaltes. Iš šio trumpo aprašo galėtų pasirodyti, kad siužetas rimtas ir filosofinis – bet taip nėra. Mirusiųjų karalystė sukurta su humoru pasirėmus senais ir šiuolaikiniais Meksikos mitais bei politine padėtimi. Ten veši korupcija, o prieš valdžią kovoja partizanai.

Mėgstate klasikinę literatūrą ir norėtumėte, kad žaidimuose būtų keliami filosofiniai klausimai, atskleidžiama herojų psichologija? Patariu pažaisti “Faust“, dar žinomą kaip “Seven Games of the Soul”. Tai nėra tiesioginė Gėtės Fausto interpretacija – bet žmones įvairiais sandoriais gundantis Mefistofelis čia veikia. Tik Faustas kitas – nebe viduramžių daktaras, o nežinomos praeities juodaodis, XX a. viduryje atvykęs į apleistą atrakcionų parką. Vedamas (manipuliuojamas?) Mefistofelio čionai jis išgyvena septynias istorijas, pastaraisiais dešimtmečiais ištikusias parke gyvenusius žmones ir susijusias su nuodėmėmis bei moralinėmis dilemomis.

Filosofinę problemą kelia ir “Blade Runner“, sukurtas pagal to paties pavadinimo filmą. “Ar robotai, jeigu jie būtų identiški žmonėms, turėtų turėti ir tokias pačias teises, kaip žmonės?” – tarp eilučių klausia šis fantastinis kūrinys. Čia yra daug galimų pabaigų ir jos priklauso nuo žaidėjo veiksmų.

Keli vaizdai rodomi vienu metu - vienas būdų kelti įtampą žaidime Fahrenheit

“Fahrenheit” į gilias mintis nepretenduoja, kaip ir į tikroviškumą. Užtat tai yra puikiai sukaltas trileris, prilygstantis milžiniškus biudžetus turintiems Holivudo kūriniams. Įtampa čia palaikoma nuolat ir jūsų sprendimai daro įtaką istorijos eigai.

Norite lengvo, bet tvirtai sukalto nuotykinio kūrinio? Adventure žanras ir čia turi ką pasiūlyti. 1997 m. “Broken Sword” pasakoja apie teisės studentą Dž. Stobartą. Atostogaudamas Paryžiuje jis tampa žmogžudystės liudininku – ir nusprendžia pats viską ištirti. Akcentai čia kiti, nei “Gabriel Knight” – nuotykiai, juokingi sutapimai nusveria realius istorinius faktus (nors pastarųjų irgi yra). “Broken Sword” turi ir tris tęsinius, tačiau jie nė iš tolo neprilygsta originalui.

Jei traukia grynos komedijos, verta atkreipti dėmesį į “Monkey Island” seriją apie nevykėlį piratą Gaibrašą Tripvudą. O jei labiau suprantate humorą apie “antrą galą”, išmėginkite “Leisure Suit Larry” seriją apie plevėsą Larį Laferį (paskutiniai jos žaidimai, tiesa, yra ne adventure žanro ir nebe tų pačių kūrėjų, tad verta žaisti tik žaidimus iki septintojo).

Privatus detektyvas Teksas Merfis

Gal domina detektyvai, “Film noir” stilius, juodas humoras? Puikus pasirinkimas – “Tex Murphy” serija. Privatus tyrėjas Teksas Merfis gyvena pasaulyje po branduolinio karo, kur darbo laikas perkeltas į naktį, o nemažai žmonių – mutavę. Tai sukuria puikią antiutopinę atmosferą, bet fantastika čia nėra kertinis siužeto akmuo. Tiriamos žmogžudystės, keistos savižudybės, žmonių dingimai. T.y. tai, kas vyksta ir šiandieniniame pasaulyje. Trijuose paskutiniuose serijos žaidimuose vaidina tikri aktoriai (FMV), o turbūt geriausias žaidimas apie Teksą Merfį – ketvirtoji dalis “The Pandora Directive“.

Ir pabaigai pasilikau “The Last Express“. Šio žaidimo veiksmas vyksta pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, paskutiniajame “Rytų Ekspreso” (“Orient Express”) reise. Viskas čia atkurta be galo tiksliai – herojai kalba skirtingomis kalbomis ir net dialektais, o traukinio interjeras atvaizduotas pagal realias fotografijas. Jei mėgstate šitokį išbaigtumą, taip pat filmus ir knygas, kurių veiksmas vyksta praeityje, realių istorinių procesų apsuptyje – “The Last Express” kaip tik jums.

1994 – 1998 metais adventure žanro kompiuterinius žaidimus sudrebino nauja mada. Jos vardas – „FMV grafika”. FMV grafika – tai iš tikro filmuoti kadrai. Užuot sukūrus herojus kompiuteriu yra nusamdomi aktoriai – kaip kine. Filmuojami dialogai ar net epizodai, kai herojus atidaro duris ar stalčių. Ir atėjus šiam momentui žaidime tai parodoma ekrane. O tarp filmuotų epizodų rodoma fotografiškai tiksliai atkurta aplinka.

Gabrielius Naitas 2

Filmuojama, tiesa, būdavo ne viskas – tik žmonės (aktoriai). Jie filmuoti priešais mėlyną sieną. Vėliau ši siena kompiuteriu būdavo keičiama užnugario vaizdais (kompiuterine grafika arba nuotraukomis). Tokiu būdu likdavo vizualinis ryšys tarp vaizdo intarpų ir likusio žaidimo laiko. Aktoriai, vaidindavę pašnekesį FMV, neretai tikrovėje net nesusitikdavo. Taip būdavo jei abu pašnekovus vaidinantys aktoriai būdavo filmuojami skirtingomis dienomis. Todėl toks darbas reikalavo ypatingo aktoriaus talento ir gebėjimo įsijausti.

Galimybę atsirasti FMV suteikė kompaktiniai diskai – iki tol naudotose disketėse tokiems žaidimams tiesiog nebūtų užtekę vietos. Ir kompaktinių diskų jie užėmė labai daug – nuo keturių iki aštuonių. Tais laikais kalbėta, kad FMV – kompiuterinių žaidimų, bent jau adventure, ateitis. Juk jokia kompiuterinė grafika nenurungs filmuotos realybės. Bet tikrovė pasirodė esanti kitokia, ir vos po 4 metų FMV išnyko iš rinkos pakeista trimatės grafikos.

Tiesa, aktoriai samdomi ir kai kuriems šiuolaikiniams žaidimams. Ne vien įgarsinimui. Dar ir judesiams „pagauti”: aktoriai filmuojami, o vėliau jų judesiai priskiriami kompiuteriniams herojams. Herojai, nors ir sukurti trimate grafika, tuomet juda taip, kaip ir tikri žmonės, atlikdami panašius veiksmus (tokia technika naudota, pavyzdžiui, Deivido Keidžo žaidime „Fahrenheit“).

Tikrieji FMV, nors ir nunykę, užima deramą vietą istorijoje kaip adventure ir filmo hibridai.

1995 m. Džeinės Džensen „The Beast Within – A Gabriel Knight Mystery” – vienas žymiausių FMV kūrinių. O pati mistinė Gabrieliaus Naito trilogija – viena žymiausių adventure žaidimų serjų.

Plačiau apie šį adventure skaitykite “Adventure Lietuva”

Kas iškyla prieš akis išgirdus žodį „vudu”? Turbūt smeigtukais badomos lėlės ir zombiai?

Tokį šios religijos įvaizdį sukūrė Holivudas, dar 1932 m. pastatęs filmą „Baltasis zombis”. Iš tikrųjų vudu – įdomi tikėjimų sistema, krikščionybės ir Afrikos vergų atvežtų religijų mišinys. Joje veikia nuo pasaulio reikalų atitolęs Dievas bei savotiški jo atstovai žemėje – įvairios dvasios, vadinamos Loa, kurios yra garbinamos, kurių pagalbos yra prašoma. Zombiai ir lėlės irgi ten yra, bet tai tik menkos visumos dalys.

Žmogžudystė Gabriel Knight (1993 m.) žaidime. Grafika gali pasirodyti prasta, bet svarbiausia - siužetas. Vėlesnių serijos žaidimų ir grafika buvo geresnė.

Gana gerai tikrąją vudu atskleidžia mistinis Džeinės Džensen adventure žaidimas „Gabriel Knight: Sins of the Fathers” (1993 m.). Tai – pirmasis Džeinės Džensen sukurtas adventure ir bene pirmasis kompiuterinis žaidimas, orientuotas išimtinai į suaugusiuosius. Ne todėl, kad būtų persmelktas smurto ar sekso (to čia nedaug), bet dėl to, kad nagrinėjamos sudėtingos temos. Iš ilgų pokalbių ir pagrindinio herojaus tyrinėjimų galima daug sužinoti apie tikrąjį vudu tikėjimą, jo istoriją Amerikoje.

„Gabriel Knight” mane paskatino daugiau pasidomėti šia religija.

„Gabriel Knight” pasakoja apie Naujojo Orleano rašytoją Gabrielių Naitą. Mieste prasidėjus žiaurių žmogžudysčių serijai Gabrielius nutaria apie jas parašyti knygą. Bylą tiriantis policininkas – jo vaikystės draugas. Tačiau Gabrielius nesuprato, į ką įsivelia – jį praeda kamuoti keisti sapnai, jis sulaukia keisto skambučio iš Vokietijos, o močiutė pasiūlo peržiūrėti kadaise tragiškai žuvusio Gabrieliaus tėvo daiktus. Atrodo, Gabrielių su Naujojo Orleano legendomis sieja šis tas daugiau nei jo rašoma knyga…

Tai – garsios trijų adventure žaidimų serijos „Gabriel Knight” pradžia. Ši serija – vienas nedaugelio atvejų, kai dauguma fanų pripažįsta puikiais visus žaidimus, ir tęsinių nelaiko prastesniais už originalą. O Džeinė Džesnen – viena gerbiamiausių adventure kūrėjų.

Daugiau apie šį žaidimą skaitykite čia

Daugiau apie autorę Džeinę Džensen skaitykite čia