Išskleisti meniu

Filmai

Mašinima (mašininis kinas) – nauja meno forma

Mašinima (mašininis kinas) – nauja meno forma

| 0 komentarų

Mašinima (nuo angl. “machine” ir “cinema”) tai – kompiuterinių žaidimų įrašai, skirti žiūrėti kaip filmas. Ši šiuolaikinio meno forma jau labai populiari. Ji paplito per Youtube vaizdelius, o ne įvertintas parodas ar festivalius. Reklamos ir kritiškų straipsnių beveik nėra, tad geros mašinimos reikia ilgai ieškoti “bandymų ir klaidų metodu” – bet radęs tikrai nepasigailėjau.

Pirma mašinimos rūšis: siužetinių žaidimų įrašai

Šiuolaikinių žaidimų siužetai sudėtingi ir įdomūs, o Full HD grafika puiki. Bet ne visi gali ar nori juos žaisti. Žaidimo įrašas yra bendras žaidimų autorių bei jį įrašiusio žaidėjo kūrinys. Didžioji įdomumo dalis priklauso būtent nuo žaidėjo. Kad tinkamai atskleistų siužeto subtilybes žaidėjas įrašinėdamas turėtų žaisti nebe pirmą kartą, nuolat turėti omenyje, kad žaidžia dėl įrašo, žinoti, ką ir kur daryti, kad viskas atrodytų įspūdingiausia. Šiuolaikiniuose action ar adventure žanrų žaidimuose žaidėjas gali pasirinkti, iš kurio taško stebėti vaizdą, tik nuo jo priklauso, kokiu tempu bus peržaidžiamos tam tikros vietos – visa tai koreguodamas jis gali tą patį žaidimą įraše atskleisti savaip.

Didelę dalį žaidimo įrašo (kaip ir filmo) kūrimo proceso sudaro montavimas: žaidžiant būna daug “rutininių epizodų” kai žaidėjas tiesiog veda herojų iš taško “A” į tašką “B” – panašūs momentai montuojant dažniausiai “iškerpami”. Tam tikras scenas “įrašinėtojas” gali įrašyti (peržaisti) kelis kartus ir iš jų montavimo metu atrinkti “geriausią dublį” (tą, kuriame vaizdas rodomas iš tinkamiausių taškų, veiksmas vyksta įdomiausiu tempu ir pan.). Rezultate dviejų skirtingų žaidėjų to paties žaidimo įrašų trukmės gali skirtis net ir trigubai.

Neseniai peržiūrėjau BAFTA geriausio metų žaidimo apdovanojimą The Last of Us šį įrašą, “Youtube” sulaukusį jau per milijoną peržiūrų. Tikrai įtraukia. Šis įrašas 6 valandų, tačiau yra ir dvigubai trumpesnių, kuriuose “iškirpta” daugiau epizodų, ir ilgesnių. Kurie atrodys geriausi – skonio reikalas.

The Last of Us kadras.

Originalioji mašinima

Kai kurie šiuolaikiniai žaidimai suteikia žaidėjui didžiulę laisvę: viename ir tame pačiame žaidime herojus gali laisvai vaikščioti po miestus, vairuoti įvairus automobilius, skraidyti lėktuvais, muštis, šaudytis, mylėtis ir t.t. Tokius žaidimus originalios mašinimos kūrėjai panaudoja tam, kad jais perteiktų savo sugalvotus siužetus. Žaidimo herojus jie naudoja lyg virtualius aktorius: specialiai stato į tokias situacijas, kokių reikia sugalvotam scenarijui, ir jas įrašinėja, o paskui vaizdus sumontuoja “iškirpdami” viską, išskyrus surežisuotąsias scenas. Herojų mintis ir dialogus montavimo metu gali įgarsinti tikri aktoriai; šis įgarsinimas jau neturi nieko bendro su žaidimu.

Originali mašinima – lyg autorinė animacija, besinaudojanti kompiuterine grafika. Tačiau sukurti originalią kompiuterinę grafiką animaciniam filmui kainuoja milijonus, tuo tarpu mašinimos autoriai išsisuka daug kartų pigiau, nes, užuot samdę grafikos programavimo specialistus, pasinaudoja žaidimams sukurtais pasauliais, kuriuose jiems “belieka” valdyti herojus.

“Belieka”, čia, aišku, netinkamas žodis. Kad ir koks laisvas žaidimas būtų, jis riboja: jokiame žaidime neįmanoma tiek skirtingų veiksmų, kiek įmanoma tikrame gyvenime. Todėl originalios mašinimos kūrėjai turi būti labai išradingi, kad parodytų tai, ko siekia, o kai kurių “virtualių scenų” parengimas užtrunka ne ką mažiau, nei rekvizitų išdėliojimas filmavimui tikrovėje.

Tarkime, tam kad įrašytų sceną, kaip požeminėje automobilių aikštelėje staiga nei iš šio, nei iš to, įsijungia vieno automobilio signalizacija, kūrėjas turi į tą aikštelę suvairuoti virtualius automobilius, paskui vieną jų “užkabinti” kitu automobiliu (ir vėliau iškirpti tą “užkabinimo” sceną).

Originaliosios mašinimos kūrėjams vienas svarbiausių sprendimų – pasirinkti žaidimą, kuriuo bus galima geriausiai realizuoti sugalvotą siužetą.

Paprastai vienu geriausių originalių mašinimų laikomas “Šiukšlininkas” (“The Trashmaster”). Jis buvo kuriamas du metus. Siužetas (apie didvyrį šiukšlių išvežiotoją) čia primena Holivudo veiksmo filmą ir nors nėra labai gilus, žaidimas “Grand Theft Auto 4” film noir stiliaus atmosferai sukurti išnaudotas įspūdingai.

Šiukšlininko kadras.

Mašinimos problemos: perliukai paskęsta tarp dulkių

Mašinima, kaip joks kitas menas, susiduria su lavina žemos kokybės kūrinių. Kiekvienam mėnesius ar metus kurtam mašinimos šedevrui į Youtube įkeliami tūkstančiai mėgėjiškų, aiškios minties neturinčių, nesumontuotų žaidimų įrašų, kuriuos dažnai daro vaikai. Visi jie galiausiai papuola į vieną Youtube sąrašą su šedevrais – ir pastaruosius aptikti sunku. O žmogus iš šalies, pažiūrėjęs atsitiktinį “mašinima” pavadintą žaidimo įrašą, turbūt išvis nusivils mašinima kaip “visiška nesąmone”.

Tačiau kitaip sunkiai gali būti: riboja autorių teisės. Žaidimų autorių teisės priklauso jų kūrėjams, todėl mašinima negali būti pardavinėjama be žaidimų kūrėjų leidimo (o šiems tai dažniausiai per mažas verslas, kad tuo užsiimtų). Taigi, mašinimą, išskyrus kelias išimtis, kuria entuziastai, leidžia visiems žiūrėti nemokamai, o tai reiškia, kad negali būti ir normalios rinkodaros, kuri kitose meno formose dažnai atskiria profesionalų darbą nuo mėgėjų.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Kitoks Amerikos kinas – mormonų dominuojamos Jutos valstijos filmai

Kitoks Amerikos kinas – mormonų dominuojamos Jutos valstijos filmai

| 1 komentaras

Lietuvoje įprasta mormonus laikyti sekta. Bet viena įdomi ypatybė Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčią (toks oficialus mormonų pavadinimas) skiria nuo sektų. Sektų nariai visur sudaro mažumą gyventojų (juk žodis „sekta” ir reiškia atskilimą). O mormonai turi kraštą, kuriame būtent jie yra tvirta dauguma – ir taip nuo pat XIX amžiaus.

Jutos valstijoje JAV net 60% žmonių – mormonai. Jos sostinė Solt Leik Sitis – ir mormonų bažnyčios pasaulinis centras.

Brihamas iš filmo "Brihamo miestas" - eilinis idiliškas miestelis retai gyvenamose mormoniškose Jutos priekalnėse

Brihamas iš filmo "Brihamo miestas": eilinis idiliškas miestelis mormoniškosios Jutos priekalnėse.

Kitais atžvilgiais Juta, turinti 2,5 milijono gyventojų – panaši valstija, kaip ir likusios 49. Tai – turtingas, technologiškai pažengęs kraštas, kuriame 2002 m. net surengta žiemos olimpiada.

Turi Juta ir savo kino pramonę, pravardžiuojamą Molivudu. Šie filmai rodomi tik Jutos ar gertimo Aidacho, kur irgi daug mormonų, kino teatruose. Juose pateikiamos situacijos tų vietų žmonėms – be galo artimos ir kasdienės. Bet niujorkiečiui ar lietuviui tai jau – kita kultūra, dar menkiau pažįstama, nei žydų ar arabų.

Vakar pirmąsyk pažiūrėjau „Molivudo” filmą – mormonų kino tėvu vadinamo Ričardo Dačerio (Richard Dutcher) „Brihamo miestą” (Brigham City). Šis detektyas/trileris pasakoja apie atokų Jutos miestelį, kuriame pusantro šimto metų nebuvo žmogžudysčių ir žmonės ten nerakina namų durų.

Bet štai vieną dieną šerifas (kartu, beje, ir mormonų vyskupas) išvysta šalikelėje paliktą raudoną kabrioletą, o medinėje lūšnoje netoliese – merginos kūną. Nužudytosios automobilis paženklintas Kalifornijos numeriais ir šerifas viliasi, kad jo apygardoje nusikaltimas įvyko tik atsitiktinai. Bet ramybės neduoda mintis, kad galbūt visa tai, dėl ko šerifas vos prasidėjus žinių laidai perjungia radijo stotį, jau palytėjo ir Brihamą, o žudiku tapo kažkas iš ramiųjų miestelėnų…

Šerifas (kairėje) ir jo darbuotojai

Šerifas (kairėje) ir jo darbuotojai

„Brihamo miestas” sukurtas tikrai profesionaliai ir įdomiai. Ypač žinant, kad ten, kur Holivudas išleidžia šimtus milijonų, Jutos prodiuseriai turi tenkintis šimtais tūkstančių. Filmas gerai atskleidžia ir mormonų kultūrą. Čia žmonės neturėtų gerti kavos, arbatos ir alkoholio (net per mišias kaip Kristaus kraujas geriamas ne vynas, o vanduo), neturėtų rūkyti ar skaityti pornografijos – ir dauguma šitų priesakų tvirtai laikosi. Parodomos mormonų bažnytinės apeigos bei maldos, kasdienis gyvenimas. Diskusijoje su ateiste FTB agente vyskupas-šerifas argumentuoja, kodėl miestelėnai geriau jaučiasi likdami atokiau nuo šiuolaikinės masinės kultūros.

Nors filmo režisierius – mormonas, kūrinys – jokiu būdu nepropagandinis. Kad jis skirtas mormonams galima suprasti iš to, kad, priešingai Holivudo kinui, čia nesimėgaujama žiaurumu: nerodomas pats nužudymas, nedemonstruojami ryškūs lavonų vaizdai. Nėra ir sekso scenų.

Bus tikrai įdomu pasižūrėti ir kitus du Dačerio „mormoniškus filmus” – „Dievo Armija” (God‘s Army) bei „Malonės rūšys” (States of Grace). Pastarieji kūriniai pasakoja apie žmones, dažnai matomus ir Lietuvoje: kostiumuotuosius mormonų misionierius. Daugybė mormonų vyrų dvejus savo jaunystės metus paaukoja religijos skleidimui. Išvyksta į visai kitą šalį ar net žemyną. Šitie metai – ir labai sunkūs, ir savaip įdomūs, ypač užaugusiems atokiuose miesteliuose, tokiuose kaip Brihamas.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


“Japonų filmas”, arba moralinė fantastika – atskiras kino žanras

“Japonų filmas”, arba moralinė fantastika – atskiras kino žanras

| 0 komentarų

"Karališko mūšio" klasė

"Karališko mūšio" klasė

Vakar buvau filme “Nepaleisk manęs”. Tai – britų filmas, tačiau sukurtas pagal japonų rašytojo Kacuo Išiguro romaną. Jis pasakoja apie vaikų namus, kuriuose auginami klonuoti vaikai. Su vienu tikslu – kad užaugę taptų donorais, ir čia pat, paaukoję gyvybiškai svarbius organus, mirtų. Ir apie kelis vaikus, augančius, bręstančius ir galiausiai mirštančius toje sistemoje.

Nežinojau, kad filmą kūrė ir japonai – bet dar pirmoje jo pusėje supratau, kad jis yra žanro, būdingo vien japonų filmams (ir jų perdirbiniams). Tas žanras ypatingas – tai nėra fantastika grynąja prasme. Tačiau jis labai skiriasi ir nuo Holivudinės tradicijos, kur net neįtikėniausius dalykus stengiamasi bent dėl vaizdo racionaliai paaiškinti. Ne lazeriai ar burtai čia sukuria tą “fantastiškumą” – bet visai kitoks vyraujantis žmonių požiūris į moralę.

Kitas klasikinio “japonų filmo” pavyzdys – “Karališkas mūšis” (“Battle Royale”), pasakojantis apie ekonominę krizę Japonijoje bei jos metu į nusikaltimus likusius vaikus. Jei scenarijaus esmė čia pasibaigtų, toks filmas galėtų būti sukurtas bet kur kitur. Bet scenarijaus esmė kita: bandydama suvaldyti situaciją ir išgąsdinti maištaujančius paauglius valdžia sukuria “Karališko mūšio” programą. Joje priverstos dalyvauti ištisos klasės nepaklusnių moksleivių: jos suleidžiamos į salą, kiekvienas klasiokas gauna po ginklą. Po kelių dienų gali likti tik vienas jų – kitaip specialios sprogstančios apykaklės sunaikins visus…

Čia, kaip ir “Nepaleisk manęs” – scenarijus neįtikėtinas – tačiau įdomiausia yra herojų psihcologija, visa tai, ką jiems reikia pergyventi. Ir visuose moralinės fantastikos scenarijuose galima aptikti kasdienes situacijas: meilę ir netektį, džiaugsmą ir skausmą. Nuo tikrosios fantastikos – nesvarbu maginės (fantasy) ar mokslinės – šį grynai japonišką stilių skiria būtent visa ko panašumas į šiandieninį pasaulį. Mažai čia būna nerealių technologijų ir jos nesudaro siužeto esmės. Magijos išvis nėra.

Vietoje viso to japonai šiek tiek keičia šiandieninę pasaulio aplinką: etiką, moralę ir kitas vertybes. Šie dalykai juk skiriasi skirtingose šalyse, jie buvo kitokie ir praeityje (šeši pavyzdžiai palyginimui: Saudo Arabija, JAV, Sovietų Sąjunga, nacistinė Vokietija, Europa inkvizicijos laikais bei Japonijos Imperija).

Gal ir todėl šio stiliaus japonų filmai kelia tam tikrą psichologinį siaubą – žmonijai nėra neįmanoma sukurti tai, kas ten atvaizduota. Ir tik konformizmas lėmė, kad tikrovėje kultūra išsivystė kitaip.

Galiausiai panašūs dalykai – aišku, ne tokie patys – vyko ir vyksta. Niekas nesukūrė į “Battle Royale” panašios programos – bet daugybėje pilietinių karų ar gatvės muštynių paaugliai žaloja ir žudo bendraamžius.

Šiais globalizacijos laikais filmus pagal japonų romanus (bei, gal net dažniau, pagal senesnius japonų filmus) kuria ir vakariečiai. Ir garsiojo “Battle Royale” vakarietiškų interpretacijų buvo – tiesa, nebe su paaugliais, bet su kaliniais. Tai jau žingsnis vakarietiškojo realizmo link: juk tikėtiniau, kad šiandienos visuomenė, kur ir šiaip vykdomos mirties bausmės, palaimins tokį kalinių mūšį, negu probleminių paauglių.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Mayday – aviakatastrofų tyrimai

Mayday – aviakatastrofų tyrimai

| 0 komentarų

„Mayday” – nelaimės signalas, kuriuo orlaivio pilotas praneša dispečeriams, kad jo lėktuvui iškilo pavojus.

Imamas interviu iš NTSB - JAV transporto saugumo tarnybos - tyrėjo

Imamas interviu iš NTSB - JAV transporto saugumo tarnybos - tyrėjo

„Mayday” vadinasi ir tikrai įdomus kanadiečių dokumentinis serialas. Kiekviena jo serija pasakoja apie vieną aviakatastrofą. Aktoriai atkuria lemtingąjį skrydį. Rodomi interviu su liudininkais, taip pat tyrėjais. Kompiuterine grafika atkuriami išorės vaizdai, animacija parodo įvairius fiikos dėsnius bei lėktuvo konstrukcijas Serialas itin didelio biudžeto – interviu imami įvairiose šalyse (JAV, Rusijoje, Egipte, Indonezijoje, Irane, Kroatijoje…), atkuriamos masinės scenos.

Tema įdomi, nes apie orlaivių katastrofas tyrėjai gali sužinoti daug objektyvios informacijos. Iš vadinamųjų „juodųjų dėžių”. Viena jų įrašo, kas dėjosi lėktuvo kabinoje (pilotų pokalbius, garsus), o kita – visų orlaivio sistemų darbą. Todėl įvykių atkūrimas gali būti itin tikroviškas – kitaip nei kitų nelamių ar nusikaltimų atvejais, kai tenka kliautis vien liudininkų parodymais.

Komercinė aviacija – tai ne automobilių transportas, kur dauguma nelaimių kyla dėl neblaivumo ar nesaugaus elgesio. Visi, kam teko skristi, žino, kiek ten daug saugumo procedūrų. Tad jeigu jau įvyksta nelaimė ją paprastai nulemia daugybė sutapusių smulkių atsitiktinumų. Kiekviena nelaimė kruopščiai ištiriama ir išanaliuojama. Paskelbiamos rekomendacijos – ką keisti, kad tai nepasikartotų. Todėl dauguma nelaimių ir nepasikartoja – naujos kyla tik vėl susidėjus tokioms aplinkybėms, kurių iki tol niekas nebuvo numatęs.

Kai kurios serijos labiau primena trilerį. Pasakojama apie laimingai pasibaigusius neįtikėtinus avarinius nusileidimus ar incidentus. Štai „British Airways” skrydžio 5390 pilotas skrydžio metu išdužus stiklui beveik iškrito iš lėktuvo ir tik jį už kojų laikančių kolegų dėka sulaukė nusileidimo. „Aloha Airlines” 243-ias skrydis (1988 m.) sėkmingai nusileido be didelio gabalo stogo, nuplėšto skrydžio metu.

Kitos serijos – tikri detektyvai, pasakojantys, kaip tyrėjai rado atsakymus į visą pasaulio spaudą užplūdusius klausimus. Tai – netikėti eksperimentai ir įžvalgos, nepasiteisinusios teorijos, sudėtinga „juodųjų dėžių” paieška. Pinigų ir žmonių tyrimams niekas negaili: kai kurie tyrimai kainavo dešimtis milijonų ir pareikalavo tūkstančių tyrėjų darbo. Kaip „South African Airways” skrydis 295 (1987 m.), kai juodoji dėžė traukta iš vandenyno dugno net 4900 m gylyje – didžiausiame, koks apskritai iki tol buvo žmonijos ten pasiektas. Kaip garsioji Lokerbio katastrofa ar „United Airlines” skrydis 585 (1991 m.), kurio katastrofos priežastis nustatyta tik po dešimties metų. Mažai kitų bylų susilaukia šitokio dėmesio.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


FMV grafika – filmuoti aktoriai kompiuteriniuose žaidimuose

FMV grafika – filmuoti aktoriai kompiuteriniuose žaidimuose

| 0 komentarų

1994 – 1998 metais adventure žanro kompiuterinius žaidimus sudrebino nauja mada. Jos vardas – „FMV grafika”. FMV grafika – tai iš tikro filmuoti kadrai. Užuot sukūrus herojus kompiuteriu yra nusamdomi aktoriai – kaip kine. Filmuojami dialogai ar net epizodai, kai herojus atidaro duris ar stalčių. Ir atėjus šiam momentui žaidime tai parodoma ekrane. O tarp filmuotų epizodų rodoma fotografiškai tiksliai atkurta aplinka.

Gabrielius Naitas 2

Gabrielius Naitas 2

Filmuojama, tiesa, būdavo ne viskas – tik žmonės (aktoriai). Jie filmuoti priešais mėlyną sieną. Vėliau ši siena kompiuteriu būdavo keičiama užnugario vaizdais (kompiuterine grafika arba nuotraukomis). Tokiu būdu likdavo vizualinis ryšys tarp vaizdo intarpų ir likusio žaidimo laiko. Aktoriai, vaidindavę pašnekesį FMV, neretai tikrovėje net nesusitikdavo. Taip būdavo jei abu pašnekovus vaidinantys aktoriai būdavo filmuojami skirtingomis dienomis. Todėl toks darbas reikalavo ypatingo aktoriaus talento ir gebėjimo įsijausti.

Galimybę atsirasti FMV suteikė kompaktiniai diskai – iki tol naudotose disketėse tokiems žaidimams tiesiog nebūtų užtekę vietos. Ir kompaktinių diskų jie užėmė labai daug – nuo keturių iki aštuonių. Tais laikais kalbėta, kad FMV – kompiuterinių žaidimų, bent jau adventure, ateitis. Juk jokia kompiuterinė grafika nenurungs filmuotos realybės. Bet tikrovė pasirodė esanti kitokia, ir vos po 4 metų FMV išnyko iš rinkos pakeista trimatės grafikos.

Tiesa, aktoriai samdomi ir kai kuriems šiuolaikiniams žaidimams. Ne vien įgarsinimui. Dar ir judesiams „pagauti”: aktoriai filmuojami, o vėliau jų judesiai priskiriami kompiuteriniams herojams. Herojai, nors ir sukurti trimate grafika, tuomet juda taip, kaip ir tikri žmonės, atlikdami panašius veiksmus (tokia technika naudota, pavyzdžiui, Deivido Keidžo žaidime „Fahrenheit“).

Tikrieji FMV, nors ir nunykę, užima deramą vietą istorijoje kaip adventure ir filmo hibridai.

1995 m. Džeinės Džensen „The Beast Within – A Gabriel Knight Mystery” – vienas žymiausių FMV kūrinių. O pati mistinė Gabrieliaus Naito trilogija – viena žymiausių adventure žaidimų serjų.

Plačiau apie šį adventure skaitykite “Adventure Lietuva”

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,