Dokumentika

Prieš keliaujant į užsienį mėgstu pasižiūrėti dokumentinių filmų apie šalis, kurias lankysiu. Lyginant su knygomis, privalumų – daug:

1.Filmai ne tik pasakoja, bet ir parodo. Ypač vertingi filmuoti archyviniai kadrai, autentiški tradicijų vaizdai, kompiuterine grafika atkurta senovė. Perskaityti, tarkime, diktatoriaus kalbos ištraukas ne tas pats, kas pamatyti jos įrašą (su intonacijomis, vaizdu ir t.t.); perskaityti apie religines apeigas ne tas pats, kas pamatyti jų vaizdą.

2.Filmai leidžia pamatyti tai, ko būdamas kelionėje nepamatysi: praeities įvykių, taip pat to, kas neskirta turistams ar vyksta kitu metu. Tačiau to pažiūrėjimas leidžia geriau suvokti tai, ką matysi kelionėje. Pvz. prieš lankantis Berlyne verta pažiūrėti filmus su autentiškais kadrais apie Berlyno padalijimą, sieną, mėginančius per ją pabėgti ir jos griūtį.

3.Filmus galima žiūrėti kartu su žmonėmis, su kuriais keliausi. Kartu aptarti, kelionės metu prisiminti ir lyginti su matomais vaizdais.

Tiesa, dokumentinis filmas nelygus dokumentiniam filmui. Gal išgirdęs šį žodžių junginį kai kas net nusišypsos, nes šiandien “dokumentika” pavadinami ir daugybė propagandinių, politizuotų ar abejotinas sąmokslo teorijas populiarinančių kūrinių. Nors pastarieji dažnai sulaukia didžiausio dėmesio (nes jų rėmėjai labiausiai užsiangažavę), greta jų yra tūkstančiai informatyvių, “tikrų” dokumentinių filmų.

Geras šaltinis dokumentiniams filmams apie įvairias valstybes yra Film Numud (anglų k.). Čia jie išrūšiuoti pagal šalis, tad paprasta pasirinkti jus dominančią. Visur pateikiamos nuorodos į nemokamas filmų peržiūras Youtube ar panašiose svetainėse.

Tam net nebūtina ruoštis kelionei: gal norite kitaip pažvelgti į šalį, kurią jau lankėte, kurioje gyvena jūsų ar tiesiog domina kurio nors pasaulio krašto kultūra, istorija ar dabartis.

2013 m. kino pavasario programoje kol kas didžiausią įspūdį paliko muzikinis-dokumentinis filmas Sugar Man, apdovanotas ir Oskaru.

Čia pasakojama tikra istorija – unikali. Pirmoji jos plotmė – Pietų Afrikos Respublika ~1995 m. Jau dvidešimt metų vienas populiariausių dainininkų PAR – amerikietis Sikstas Rodrigesas (Sixto Rodriguez). Jo prieš sistemą nukreiptą muziką itin mėgo tie baltieji, kuriems nepatiko apartheidas (iki 1994 m. PAR galiojusi santvarka, pagal kurią skirtingų rasių žmonės gyveno atskirose teritorijose). PAR Rodrigesas buvo to paties lygio žvaigždė, kaip Elvis Preslis ar Bitlai. Tik apie jį žinota labai mažai ir tai davė peno daugybei gandų: esą Rodrigesas susidegino ar nusišovė scenoje. To meto PAR toks informacijos badas neatrodė keistai. Dauguma pasaulio šalių, nusiteikusios prieš apartheidą, taikė sankcijas Pietų Afrikai. Todėl jokių užsienio muzikantų koncertų PAR šiaip ar taip nebuvo. O Rodrigeso tekstai dar nepatiko ir valdžiai.

Antra filmo plotmė – Detroitas, JAV. Čia gyvena Sikstas Rodrigesas, statybininkas. 1970-1971 m. jis mėgino muzikuoti, įrašė porą plokštelių ir grodavo baruose. Bet, nors prodiuseriai daug tikėjosi, pelno nebuvo ir Rodrigesas grįžo prie fizinio darbo. Apie savo dainų populiarumą PAR  Rodrigesas nieko nė nenuotuokė.

Viskas pasikeitė ~1997 m. Apartheidas jau buvo pasibaigęs.  Dar svarbiau – iš lėto formavosi internetas. Pradėjo rastis pirmi mėgėjiški fanų tinklapiai ir Rodrigeso gerbėjai Pietų Afrikoje sukūrė svetainę/forumą aptiktų faktų apie savo dievuką dalinimuisi. Šį tinklapį kartą rado Rodrigeso duktė. Viskas tęsėsi Detroito statybininko muzikiniu turnė PAR 1998 m., kur jį salėse pasitikdavo tūkstančiai klykiančių gerbėjų, pradžioje dar maniusių, kad koncertuos apsišaukėlis, nes nuoširdžiai tikėjusių, kad tikrasis Rodrigesas miręs.

Interneto aušros era

Mane filmas privertė susimąstyti apie anuos laikus. 1995-2001 m. besiformuojantis internetas buvo nearti dirvonai, dominantys tik nedidelį entuziastų skaičių. Nebuvo galima per paieškos sistemas surasti informacijos apie bet kurį Vakarų pasaulio kraštą. Tekdavo klausinėti, domėtis, tikėtis kad kas nors, kas žino, atsakys. Pats tada atsakiau nemažai panašių klausimų apie Lietuvą.

Štai vienas skautas kolekcionierius, pamenu, buvo įsigijęs atvirukų su skautijos kūrėjo Baden Pauelo apsilankymu Palangoje tarpukariu. Ten buvo matyti Gedimino stulpai – ir žmogui pasidarė įdomu, kas gi tai per simbolis. Savo tinklapyje jis prašė visų bent ką nors žinančių rašyti jam el. laiškus. Parašiau, paaiškinau.

~2001 m. daug prisidėjau prie informacijos apie aukščiausius Lietuvos pastatus rinkimo į pirmą internetinį puslapį (anglišką, architektūros gerbėjų), kur buvo surašyti jų aukščiai ir kita informacija. Dabar tas puslapis, anuomet skyscrapers.com, tapo Emporis ir nebėra pinai viešai prieinamas, bet ta pati informacija yra daugybėje kitų vietų.

Dabar tokia istorija, kaip filme Sugar Man, nebebūtų įmanoma. Įvedęs savo pavardę į Google greitai gali sužinoti, ar nesi kur nors paminėtas, o internetu naudojasi beveik visi vakariečiai. Internete lengvai gali rasti ir informaciją apie visų šalių istoriją, kultūrą, muziką ar sportą. Kitos šalys, kurių atgarsius seniau galėjome pasiekti tik įdėję daug pastangų ar atsitikitinai, šiandien pasiekiamos iš namų keliais mygtuko paspaudimais.

Kai 1998 m. pirmąsyk lankiausi Amerikoje vietos Amerikos lietuviai naujausias išsamias žinias apie Lietuvą dar gaudavo iš keleto savaičių senumo lietuviškų laikraščių, paštu persiųstų per Atlantą. Tai – geri pavyzdžiai, kaip internetas suartino pasaulį.

„Mayday” – nelaimės signalas, kuriuo orlaivio pilotas praneša dispečeriams, kad jo lėktuvui iškilo pavojus.

Imamas interviu iš NTSB - JAV transporto saugumo tarnybos - tyrėjo

„Mayday” vadinasi ir tikrai įdomus kanadiečių dokumentinis serialas. Kiekviena jo serija pasakoja apie vieną aviakatastrofą. Aktoriai atkuria lemtingąjį skrydį. Rodomi interviu su liudininkais, taip pat tyrėjais. Kompiuterine grafika atkuriami išorės vaizdai, animacija parodo įvairius fiikos dėsnius bei lėktuvo konstrukcijas Serialas itin didelio biudžeto – interviu imami įvairiose šalyse (JAV, Rusijoje, Egipte, Indonezijoje, Irane, Kroatijoje…), atkuriamos masinės scenos.

Tema įdomi, nes apie orlaivių katastrofas tyrėjai gali sužinoti daug objektyvios informacijos. Iš vadinamųjų „juodųjų dėžių”. Viena jų įrašo, kas dėjosi lėktuvo kabinoje (pilotų pokalbius, garsus), o kita – visų orlaivio sistemų darbą. Todėl įvykių atkūrimas gali būti itin tikroviškas – kitaip nei kitų nelamių ar nusikaltimų atvejais, kai tenka kliautis vien liudininkų parodymais.

Komercinė aviacija – tai ne automobilių transportas, kur dauguma nelaimių kyla dėl neblaivumo ar nesaugaus elgesio. Visi, kam teko skristi, žino, kiek ten daug saugumo procedūrų. Tad jeigu jau įvyksta nelaimė ją paprastai nulemia daugybė sutapusių smulkių atsitiktinumų. Kiekviena nelaimė kruopščiai ištiriama ir išanaliuojama. Paskelbiamos rekomendacijos – ką keisti, kad tai nepasikartotų. Todėl dauguma nelaimių ir nepasikartoja – naujos kyla tik vėl susidėjus tokioms aplinkybėms, kurių iki tol niekas nebuvo numatęs.

Kai kurios serijos labiau primena trilerį. Pasakojama apie laimingai pasibaigusius neįtikėtinus avarinius nusileidimus ar incidentus. Štai „British Airways” skrydžio 5390 pilotas skrydžio metu išdužus stiklui beveik iškrito iš lėktuvo ir tik jį už kojų laikančių kolegų dėka sulaukė nusileidimo. „Aloha Airlines” 243-ias skrydis (1988 m.) sėkmingai nusileido be didelio gabalo stogo, nuplėšto skrydžio metu.

Kitos serijos – tikri detektyvai, pasakojantys, kaip tyrėjai rado atsakymus į visą pasaulio spaudą užplūdusius klausimus. Tai – netikėti eksperimentai ir įžvalgos, nepasiteisinusios teorijos, sudėtinga „juodųjų dėžių” paieška. Pinigų ir žmonių tyrimams niekas negaili: kai kurie tyrimai kainavo dešimtis milijonų ir pareikalavo tūkstančių tyrėjų darbo. Kaip „South African Airways” skrydis 295 (1987 m.), kai juodoji dėžė traukta iš vandenyno dugno net 4900 m gylyje – didžiausiame, koks apskritai iki tol buvo žmonijos ten pasiektas. Kaip garsioji Lokerbio katastrofa ar „United Airlines” skrydis 585 (1991 m.), kurio katastrofos priežastis nustatyta tik po dešimties metų. Mažai kitų bylų susilaukia šitokio dėmesio.