„Mayday” – nelaimės signalas, kuriuo orlaivio pilotas praneša dispečeriams, kad jo lėktuvui iškilo pavojus.

Imamas interviu iš NTSB - JAV transporto saugumo tarnybos - tyrėjo

„Mayday” vadinasi ir tikrai įdomus kanadiečių dokumentinis serialas. Kiekviena jo serija pasakoja apie vieną aviakatastrofą. Aktoriai atkuria lemtingąjį skrydį. Rodomi interviu su liudininkais, taip pat tyrėjais. Kompiuterine grafika atkuriami išorės vaizdai, animacija parodo įvairius fiikos dėsnius bei lėktuvo konstrukcijas Serialas itin didelio biudžeto – interviu imami įvairiose šalyse (JAV, Rusijoje, Egipte, Indonezijoje, Irane, Kroatijoje…), atkuriamos masinės scenos.

Tema įdomi, nes apie orlaivių katastrofas tyrėjai gali sužinoti daug objektyvios informacijos. Iš vadinamųjų „juodųjų dėžių”. Viena jų įrašo, kas dėjosi lėktuvo kabinoje (pilotų pokalbius, garsus), o kita – visų orlaivio sistemų darbą. Todėl įvykių atkūrimas gali būti itin tikroviškas – kitaip nei kitų nelamių ar nusikaltimų atvejais, kai tenka kliautis vien liudininkų parodymais.

Komercinė aviacija – tai ne automobilių transportas, kur dauguma nelaimių kyla dėl neblaivumo ar nesaugaus elgesio. Visi, kam teko skristi, žino, kiek ten daug saugumo procedūrų. Tad jeigu jau įvyksta nelaimė ją paprastai nulemia daugybė sutapusių smulkių atsitiktinumų. Kiekviena nelaimė kruopščiai ištiriama ir išanaliuojama. Paskelbiamos rekomendacijos – ką keisti, kad tai nepasikartotų. Todėl dauguma nelaimių ir nepasikartoja – naujos kyla tik vėl susidėjus tokioms aplinkybėms, kurių iki tol niekas nebuvo numatęs.

Kai kurios serijos labiau primena trilerį. Pasakojama apie laimingai pasibaigusius neįtikėtinus avarinius nusileidimus ar incidentus. Štai „British Airways” skrydžio 5390 pilotas skrydžio metu išdužus stiklui beveik iškrito iš lėktuvo ir tik jį už kojų laikančių kolegų dėka sulaukė nusileidimo. „Aloha Airlines” 243-ias skrydis (1988 m.) sėkmingai nusileido be didelio gabalo stogo, nuplėšto skrydžio metu.

Kitos serijos – tikri detektyvai, pasakojantys, kaip tyrėjai rado atsakymus į visą pasaulio spaudą užplūdusius klausimus. Tai – netikėti eksperimentai ir įžvalgos, nepasiteisinusios teorijos, sudėtinga „juodųjų dėžių” paieška. Pinigų ir žmonių tyrimams niekas negaili: kai kurie tyrimai kainavo dešimtis milijonų ir pareikalavo tūkstančių tyrėjų darbo. Kaip „South African Airways” skrydis 295 (1987 m.), kai juodoji dėžė traukta iš vandenyno dugno net 4900 m gylyje – didžiausiame, koks apskritai iki tol buvo žmonijos ten pasiektas. Kaip garsioji Lokerbio katastrofa ar „United Airlines” skrydis 585 (1991 m.), kurio katastrofos priežastis nustatyta tik po dešimties metų. Mažai kitų bylų susilaukia šitokio dėmesio.

Šį įrašą paskatino parašyti ekologiją propaguojančiame laikraštyje “Ozonas” išreikšta mintis, kad “elektriniai lokomotyvai, kaip ir troleibusai, visiškai neteršia aplinkos”. Atrodo, jog kai kas įsivaizduoja, jog aplinkos neteršia ir elektra varomi automobiliai.

Tačiau taip nėra. Elektros varikliai patys aplinkos neteršia – bet juk elektrą, kuria jie varomi, reikia pagaminti. Elektra gaminama elektrinėse. Lietuvoje didžioji elektros dalis gaminama Elektrėnų šiluminėje elektrinėje. Ten tam, kad pagaminti elektrą, deginamas kuras ir aplinka smarkiai teršiama.

Taigi, troleibusas, elektrinis traukinys ar elektromobilis tikrai neteršia aplinkos ten, kur pats važiuoja – bet tam, kad jis galėtų važiuoti, aplinka teršiama kitur. Vietoje tiesioginio energijos perdavimo, kai pačioje transporto priemonėje deginamas kuras paverčiamas darbu (kuras->darbas), naudojamas netiesioginis perdavimas: elektrinėje – kuras->elektra, transporto priemonėje – elektra->darbas.

Kiek kitaip teoriškai galėtų būti jeigu elektra būtų gaminama iš ekologiškų šaltinių. Ekologiškiausia – vėjo, saulės energija, bet ji brangi ir mažai naudojama (vėjo jėgainių gali atrodyti daug, bet iš tikro jos pagamina labai mažai energijos). Pakankamai ekologiška yra branduolinė energija – bet Lietuvoje jos jau bent laikinai atsisakėme (be to, branduolinės atliekos labai ilgai nesunyksta). Ekologiškomis laikomos ir hidroelektrinės, bet tai labai abejotina – aplinka neteršiama elektros gamybos metu, tačiau ilgiems laikams užliejami didžiuliai žemės plotai.

Šiuo metu pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, tvirtai vyrauja neekologiška elektros gamyba ir neatrodo, kad situacija kardinaliai pasikeistų artimiausiu metu. Dėl to ir elektra varomos transporto priemonės teršia aplinką.