Kiaulės (vien Europos Sąjungoje ir JAV) – 426 000 000
Šunys (Pietų Korėjoje) – 2 500 000
Banginiai (iš viso pasaulyje) – 1 000

Tai – skirtinigų rūšių gyvūnų skaičius, kurie kasmet pražudomi žmonių (daugiausiai maistui).

Visos trys gyvūnų rūšys žinomos kaip itin protingos (taip, kiaulės įvairiais atžvilgiais protingesnės už šunis), nė vienai jų negresia išnykimas (kiaulės ir Korėjos šunys mėsai auginami specialiai, o banginių medžioklė ribojama iki nepavojingų kiekių).

1000 kartų, arba 100000%. Maždaug tiek kiaulių (viso pasaulio mastu) yra suvalgoma daugiau, nei šunų, o šunų, savo ruožtu, daugiau nei banginių.

Bet gyvūnų saugotojų skiriamos lėšos ir laikas atitinkamų rūšių apsaugai – absoliučiai atvirkščias. Prie Antarktidos krantų nuolat plaukioja aktyvistų laivai, lazerių spinduliais ir kitais būdais persekiodami japonų banginių medžiotojus.

Korėjos šunų skerdyklų jie nepuola – bet ne kartą yra raginę boikotuoti Pietų Korėją, nes korėjiečiai valgo šunis. FIFA, kurioje įtakingiausi – vakariečiai, net pareikalavo, kad per 2002 m. pasaulio futbolo čempionatą, vykusį Korėjoje, šalyje nebūtų prekiaujama šuniena.

Jokios panašios akcijos kiaulėms ginti nerengiamos. Nebent būtų protestuojama prieš mėsos valgymą apskritai.

Priežastys – kultūrinės. Dauguma vakariečių nėra valgę nei šunienos, nei banginienos, užtat beveik visi valgo kiaulieną. Tad savo protestuose gyvūnų mylėtojai vadovaujasi subjektyviais kriterijais. Banginis atrodo “įspūdingas”, šuo – “mielas”, o kiaulė asocijuojasi su tvartais ir maistu.

Tačiau pagrindas, kodėl šuo mielesnis už kiaulę, tėra kultūrinis. Kaip naminiai gyvūnėliai juk dabar auginamos ir kiaulės, jos irgi prisiriša prie žmonių – tiesiog dėl įpratimo Vakaruose jos taip auginamos daug rečiau. “Įspūdingumas” irgi reliatyvus, jį formuoja ir filmai, asmeninė patirtis.

Vienoks požiūris į šias tris gyvūnų rūšis susiklostęs Vakaruose, kitoks – Rytų Azijoje, dar kitoks – pas musulmonus (kur ir šunys, ir kiaulės laikomi nešvarias ir nevalgomi būtent todėl). Nėra jokio pagrindo savą požiūrį primesti kitiems.

Taigi, protestai prieš šunų ar banginių vartojimą maistui – neigiamo požiūrio į kitas kultūras apraiška. Kitų kultūrų tradicijos vadinamos “barbariškomis”, kai savo esme analogiški Vakarų papročiai – “civilizuotais” ar apie juos nieko nesakoma.

Tačiau renkantis, kuriuos gyvūnus saugoti ir kiek, galimi ir objektyvesni kriterijai. Išnykimo tikimybė, gyvūno protas, gebėjimas jausti skausmą ir kiti. Pagal šiuos kriterijus vakariečių, japonų ir korėjiečių mėsos valgymo papročiai iš esmės nesiskiria.

Elektros energija šiandien gali būti gaminama daugybe būdų. Skiriasi ne vien skirtingų elektrinių eksploatavimo kaina ir galia, tačiau ir jų kenksmingumas aplinkai.

Labiausiai orą teršia kūrenamos šiluminės elektrinės. Jose elektra gaminama deginant kurą – anglis, dujas, orimulsiją ar kitokį. Šio kuro deginiai per kaminus paleidžiami į atmosferą. Uždarius Ignalinos AE didžiąją elektros dalį kaip tik gaminame Elektrėnų šiluminėje jėgainėje.

Atominė elektrinė

Nors dabar itin pliekiamos branduolinės (atominės) jėgainės jos aplinkos tiesiogiai neteršia. Panaudotas branduolinis kuras ilgai lieka radioaktyvus – tačiau jis užima gana mažą plotą. Didžiausias pavojus yra branduolinės nelaimės, kurių metu radiacija išsiveržia į išorę. Kita vertus, jos – retos ir tik po vieno Černobylio buvo padaryti esminiai nuostoliai. O kas suskaičiuos, kiek per šiuos dešimtmečius orą užteršė šiluminės elektrinės? Skirtingai nei branduolinės jėgainės, šiluminės teršia aplinką kasdien.

Tiek šiluminės, tiek branduolinės elektrinės gali kartu ir šildyti miestus – tokiu būdu nereikia papildomo šildymo šaltinio. Kai naudojamos abiem tikslais jos vadinamos kogeneracinėmis elektrinėmis.

Trijų tarpeklių elektrinė, Kinija

Trečias sprendimas yra hidroelektrinės. Patvenkiamos upės, ir iš marių plūstantis vanduo suka elektros turbinas. Taip yra Kauno HE. Iš vienos pusės tai – ekologiška, oras neteršiamas. Tačiau yra kitokia žala aplinkai: užliejami milžiniški žemės plotai, kaimai, miestai. Marių dugne atsiduria bei yra paplaunamos užterštos vietos. Netenkama natūralios gamtos, kultūros objektų. Itin daug diskusijų, sukėlė, pavyzdžiui, Trijų tarpeklių užtvankos Kinijoje statybos, kur užlieta ne viena dešimtis žymių kultūrinių objektų bei milijono žmonių gyvenamosios vietos. Be to, hidroelektrines verta statyti ne bet kur – tik kalnuotose vietovėse, kur yra sraunios upės, jas pavyksta statyti galingas. Galingą Paranos upę patvenkusios Itaipu jėgainės Brazilijoje galia 12000 MW, o štai Kauno hidroelektrinės – vos 100 MW ir ji patenkina tik kelis procentus Lietuvos elektros poreikio.

Kruonio HAE

Nuo tradicinių hidroelektrinių reikia skirti hidroakumuliacines jėgaines. Tokią turime Kruonyje, Kaišiadorių rajone. Hidroakumuliacinės elektrinės statomos greta vandens telkinio. Iš šio telkinio jos pumpuoja vandenį į kitą, dažnai dirbtinį, vandens telkinį, kuris yra aukščiau. Vėliau – leidžia vandenį atgal ir taip gamina elektrą. Vandens pumpavimui elektros reikia daugiau, negu jos pagaminama leidžiant vandenį atgal. Taigi, elektrinė iš tikro daugiau energijos suvartoja, nei pagamina. Tad gali kilti klausimas kam ji reikalinga? Iš tikro ji labai reikalinga, nes elektros suvartojimas šalyje paros metu nevienodas. Naktį jos suvartojama daug mažiau. O kitos elektrinės negali būti stabdomos – turi gaminti nuolat tiek pat elektros, nepriklausomai nuo poreikio. Taigi, hidroakumuliacinės elektrinės naktį nereikalingą elektrą panaudoja pumpavimui, o dieną vandenį leidžia atgal ir prigamina papildomos energijos. Tokiu būdu šalyje reikia mažiau elektrinių, taigi, ir mažiau teršiamas oras. Todėl hidroakumuliacinės elektrinės ekologiškai naudingos. Jos pačios oro neteršia, o užliejami plotai mažesni, nei hidroelektrinių, nes upės nepatvenkiamos.

Didžiausia pasaulio saulės jėgainė Ispanijoje

Pagaliau yra vėjo ir saulės jėgainės. Jos elektra verčia atitinkamai vėjo energiją bei saulės šviesą. Jos tikrai aplinkai nekenksmingos. Tik, deja, jos silpnos, todėl jų rekia itin daug. Natūralus aplinkos vaizdas keičiasi. Yra žmonių, kuriems daugybės tokių elektrinių vaizdas ir garsas itin trukdo – štai ir Lietuvoje daug skundų susilaukiama iš gyvenančių greta vėjo jėgainių. Be to, šios elektrinės yra brangios ir naudingiausios tik ten, kur yra didelis vėjas ar saulėtumas. Jokia šalis nepatenkina visų energijos poreikių vien iš šių šaltinių. Didžiausias pasaulyje vėjo jėgainių parkas Teksase (JAV) užima tokį plotą, kaip visas Vilnius, bet pagamina tik apie trečdalį tiek elektros (~700 MW), kiek Elektrėnų jėgainė (~1900 MW). Ir Lietuvoje vėjo jėgainių jau turime gana daug, tačiau jos pagamina tik mažą dalį visos Lietuvai reikalingos elektros. O saulės elektrinių galia dar mažesnė (galingiausia pasaulyje – 150 MW).

Vėjo elektrinės

Yra galimybių panaudoti elektros gamyboje ir bangų, potvynių bei šiltųjų požeminių vandenų energiją. Šios galimybės labai priklauso nuo vietos. Lietuvoje, kur Baltijos jūra beveik nepatvinsta, mažai banguoja, o vulkanų nėra, galimybės taip gaminti elektrą ribotos (tačiau silpną požeminių vandenų energiją gaminančią geoterminę jėgainę turime Klaipėdoje).

Būtent nuo šalyje esančių elektrinių kenksmingumo aplinkai priklauso ar tokie tradiciškai ekologiškais laikomi dalykai, kaip elektromobiliai, iš tikrųjų bus ekologiški. Jei elektrą gaminsime šiluminėse elektrinėse tai joks elektrinis prietaisas (įskaitant elektromobilius) nebus ekologiškas – juk elektrai pagaminti teks smarkiai užteršti aplinką.

Taigi, tobulos elektrinės nėra. Kokias naudoti labai priklauso ir nuo šalies geografinės padėties. Juk Brazilijoje su didžiuliais negyvenamais Amazonijos plotais bei srauniomis upėmis paprasta didžiąją elektros dalį pagaminti hidroelektrinėse, tačiau Lietuvoje šios patirties nepritaikysi.

Šį įrašą paskatino parašyti ekologiją propaguojančiame laikraštyje “Ozonas” išreikšta mintis, kad “elektriniai lokomotyvai, kaip ir troleibusai, visiškai neteršia aplinkos”. Atrodo, jog kai kas įsivaizduoja, jog aplinkos neteršia ir elektra varomi automobiliai.

Tačiau taip nėra. Elektros varikliai patys aplinkos neteršia – bet juk elektrą, kuria jie varomi, reikia pagaminti. Elektra gaminama elektrinėse. Lietuvoje didžioji elektros dalis gaminama Elektrėnų šiluminėje elektrinėje. Ten tam, kad pagaminti elektrą, deginamas kuras ir aplinka smarkiai teršiama.

Taigi, troleibusas, elektrinis traukinys ar elektromobilis tikrai neteršia aplinkos ten, kur pats važiuoja – bet tam, kad jis galėtų važiuoti, aplinka teršiama kitur. Vietoje tiesioginio energijos perdavimo, kai pačioje transporto priemonėje deginamas kuras paverčiamas darbu (kuras->darbas), naudojamas netiesioginis perdavimas: elektrinėje – kuras->elektra, transporto priemonėje – elektra->darbas.

Kiek kitaip teoriškai galėtų būti jeigu elektra būtų gaminama iš ekologiškų šaltinių. Ekologiškiausia – vėjo, saulės energija, bet ji brangi ir mažai naudojama (vėjo jėgainių gali atrodyti daug, bet iš tikro jos pagamina labai mažai energijos). Pakankamai ekologiška yra branduolinė energija – bet Lietuvoje jos jau bent laikinai atsisakėme (be to, branduolinės atliekos labai ilgai nesunyksta). Ekologiškomis laikomos ir hidroelektrinės, bet tai labai abejotina – aplinka neteršiama elektros gamybos metu, tačiau ilgiems laikams užliejami didžiuliai žemės plotai.

Šiuo metu pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, tvirtai vyrauja neekologiška elektros gamyba ir neatrodo, kad situacija kardinaliai pasikeistų artimiausiu metu. Dėl to ir elektra varomos transporto priemonės teršia aplinką.