Vakarų Europa – kelionių vadovai

Ar tikrai žinote visas Europos šalis? Taip? O ar girdėjote Džersį, Gernsį ir Meną?

Visi šitie trys kraštai pavaldūs Didžiosios Britanijos karaliui, tačiau jie nepriklauso nei Jungtinei Karalystei, nei Didžiajai Britanijai. Jie turi savas vėliavas, pinigus, kalbas, kriketo rinktines, interneto domenus ir visai atskirą istoriją.

Turi ir daug įdomybių: didžiausius Europoje potvynius ir atoslūgius, vienus galingiausių nacių įtvirtinimų, keisčiausius įstatymus bei senovines transporto priemones – nuo garvežių iki arklinių tramvajų. Kai keliavau po šias šalis, skyriau joms po 1-2 dienas, bet atsidūrus ten norėjosi pasilikti ilgiau!

Laivai seklumoje per atoslūgį

Džersis – prasiveriantis vanndenynas ir nacių tuneliai

Džersis man buvo pirmoji aplankyta „Britų karūnos valda“ (taip oficialiai vadinamos šios kolonijos). Pasitiko lietum. Laimė, ne audra ir ne rūku: audros „sustabdo“ keltus, o dažnas rūkas – lėktuvus, tad rinkdamasis kelionės būdą loši loterijoje – girdėjau daug pasakojimų, kad kelionė į Džersį ar Gernsį dėl oro žlugo.

Džersyje ir Gernsyje laivai turi paisyti dar vienos stichijos – atoslūgių. Čia jūra du kartus per parą atsitraukia tiek, kad visi laivai guli ant dugno, žmonės ten vaikšto, privažiuoja automobiliais, ir gaudo žuvis, „užstrigusias“ atlikusiose balose! Atoslūgio metu piečiausio Džersio taško (La Rocque) molas atsidūrė tokioje „mėnulio dykumoje“, kurios kitoje pusėje stypsojo Seymour bokštas. Po kelių valandų jis jau styrojo iš jūros, 2 kilometrai nuo kranto!.. Kiekviena Džersio ir Gernsio pakrantė turi du veidus, nelygu kada ten nueisi, ir man tai vienas stipriausių atsiminimų iš Britų „karūnos valdų“!

Viskas čia po kelių valandų bus vandenyno dugnas. Tolumoje, ~2 km nuo kranto potvynio metu, stypso Seymour bokštas.

Tai – didžiausi atoslūgiai Europoje, potvynis ir atoslūgis skiriasi iki 12 metrų! Pavojinga. Ženklai įspėja einant dugnu skaičiuoti laiką. Prie La Corbiere švyturio – kelias į kurį, kai ten atėjome, skendėjo jūros dugne – atminimo lenta pagerbia žmogų, kuris žuvo mėgindamas išgelbėti kitą žmogų, kuris, kylant jūrai, įstrigo ant staiga salele virtusios kalvos…

Perspėjimai prie apsemto kelio į La Corbiere švyturį

Prisėdau ant suolelio, pažiūrėjau tą nuostabų peizažą… Ko jau ko Džersyje ir Gernsyje netrūksta – tai suoleliai su nuostabiais vaizdais. Ant dažno jų kabo lentelės žmonių, mėgdavusių ten sėdėti, atminimui. Taip mirusius gimines pagerbia džersiečiai! Krantai nuostabūs. Pavyzdžiui, takas prie Velnio duobės, kuri, tiesa, tąsyk nesispjaudė bangomis.

Prie Velnio duobės

Kita Džersio ir Gernsio „pažiba“ – nacių įtvirtinimai. Tai buvo vienintelės Britų Imperijos salos Europoje, kurias per Antrąjį pasaulinį karą okupavo nacistinė Vokietija. Ir ne šiaip okupavo: kadangi tikėjosi britų kontrpuolimo, prisiuntė čia tiek karių, kad jie sudarė penktadalį Džersio gyventojų… Ir apsėjo krantus “Atlanto siena”: galingais betoniniais įtvirtinimais, bunkeriais, artilerijos postais: pasuki siauru keliuku už kampo ir štai išnyra koks keturių aukštų betono luitas, iš kurio diriguota priešlaivinės artilerijos ugnis. Karo likimas išsisprendė kitur – bet įsitvirtinusi vokiečių įgula Džersyje pasidavė diena vėliau, negu visa nacistinė Vokietija! Tad išvadavimo diena čia – gegužės 9 d… Dabar visais įtvirtinimais galėjom laipioti, vaikščioti, viskas tuščia, ramu, žmonių nėra, puiki vieta pamąstyti…

Nacių bunkeriai prie Džersio krantų (La Corbiere)

O žingeidžiam įdomiausi Džersio Karo tuneliai. Net savo kelionės datą pakeičiau, kad ten patekčiau – mat jie, kaip ir daug kas šiose mažai lankomose salose, veikia tik vasarą. Tie karo tuneliai – tai milžiniška požeminė Antrojo pasaulinio karo vokiečių karo ligoninė, pastatyta ir karo belaisvių, suvežtų iš rytų fronto, rankomis. Muziejus atskleidžia to meto saliečių padėtį: Britanija apsisprendė Džersio ir Gernsio neginti, norinčius evakavo ir liepė anststoliu (bailiff) vadinamam šalies vadovui suktis pačiam. Ką daryti? Eksponatai kelia visokiausius klausimus, kurie nėra juodai/balti: „Ar priimtum saldainį iš vokiečių kario? Jis namie irgi turi vaikų ir jų ilgisi“ ir pan. Patirtys, kurių neturėjo pati Britanija, bet jau artimos mūsų kraštams… Ir tylaus pasipriešinimo istorijos: štai vietinio laikraščio redaktorius specialiai netaisydavo klaidų vokiečių jam primestuose straipsniuose, kad skaitytojai suprastų, jog rašė okupantai.

Džersio karo tuneliuose

Karas ir gynyba – nieko naujo Džersiui ir Gernsiui. Jie nusėti senomis pilimis, kaip Orgueil pilis ar Elžbietos pilis, kuri potvynių metu pasiekiama tik laivais, o per atoslūgius – pėsčiom. Čia driekdavosi nuolatiniai Britanijos-Prancūzijos karo frontai. 1066 m. Normandijos (Prancūzijos pusėje) valdovas Viljamas Užkariautojas užkariavo visą Britaniją, pradėjo Britanijos karalių tradicija, kuri tęsiasi iki šių dienų. Tačiau pačią savo tėvoniją Normandiją vėliau tie Britanijos karaliai prarado, ją užėmė prancūzai. Išskyrus Džersį ir Gernsį! Šių įtvirtintų salų Prancūzija taip ir nesugebėjo perimti, nors jos prie pat Prancūzijos krantų. Taigi, jos liko vienintele senosios Normandijos dalimi, kurią iki šiol valdo senieji Normandijos kunigaikščiai! Gernsyje Britanijos karalius taip ir vadinamas – „Normandijos kunigaikštis“. Paprastai laikome, kad Džersis ir Gernsis – tarsi Britanijos kolonijos, bet iš tikrųjų išeina, kad labiau jau pati Britanija – Džersio ir Gernsio (Normandijos) kolonija…

Elžbietos pilis prie Džersio sostinės Sent Heljerio

Gernsis – atokumas, senovė ir turtai

Jei jau Džersis atrodė tolimas ir atokus, tai Gernsis – dar dvigubai tiek. Atmosfera skiriasi labiau, nei spėtum vien iš mažesnio Gernsio gyventojų skaičiaus (60 000, kai Džersyje 100 000). Į Gernsį nėra pigių skrydžių iš Londono, tad turistų dar mažiau. Kai kuriems tai – pliusas: Gernsio sostinės Sent Piter Porto pilyje sutikti seneliai, laukę kasdienio vidurdienio patrankos šūvio, sakė, kad tarp jų amžiaus žmonių Gernsis vasaros atostogoms populiaresnis, nes ne toks „trankus“…

Vidudienio patrankos šūvis Gernsyje (fone – Sent Piter Portas)

Sent Piter Portas grožiu taip pat pranoko Džersio sostinę Sent Heljerį: pastarojoje daug pastatų nauji, ten yra pasaulinių greito maisto tinklų ir kito. O Sent Piter Portas toks senovinis, autentiškas… Tiesa, iš senų namų vitrinų boluoja visokiausių turto valdymo įmonių, advokatų, auditorių skelbimai… Visos šios „artimos Britanijos valdos“ garsėja kaip „mokesčių rojai“, čia pasaulio turtuoliai iškelia savo pinigus ir verslus. Nekilnojamojo turto agentūrų langų skelbimuose surašytos „paprastų namų“ kainos neleidžia tuo abejoti: kainuoja ir po tris milijonus svarų: kelis kartus brangiau, nei Britanijoje ar Prancūzijoje šalimais.

Sent Piter Porto gatvės Gernsyje

Toli praeityje liko laikai, kai šitos „salų šalys“ tebuvo tolimi žvejų ir ūkininkų kraštai, iš kurių jaunimas skubiai dumdavo šalin, o atklysdavo nebent kokie pabėgėliai nuo Prancūzijos politinių audrų, kaip rašytojas Viktoras Hugo, Sent Piter Porto Hotvilio name gyvenęs 14 metų. Kam neduoda darbo finansų pramonė, duoda tos finansų pramonės darbuotojai ir klientai, leidžiantys savo pajamas prabangiose Sent Piter Porto centrinės gatvės parduotuvėse, brangiuose restoranuose… Darbuotojai vis dažniau – imigrantai: net 10% gernsiečių sudaro portugalai, 2% – latviai…

Šiaip jau Gernsis ir Džersis kalbėjo prancūziškai, tiksliau vietiniu normandišku dialektu. Tik XX a. jį vis labiau „nukonkuravo“ anglų kalba, bet senoji tarmė ligi šiol liko gatvių pavadinimuose.

Candie sodai Sent Piter Porte

Gernsyje ir Džersyje daug panašumų, tad patirtis, kurių nespėjau išbandyti Džersyje, nesunkiai radau ir „kaimyninėje“ šalyje. Parsisiunčiau potvynio grafikus ir pėsti nuėjome į Lihou salą. Dugno takas tądien tebuvo atviras tris valandas. Kai kuriom dienom jis išvis neatsidaro – ištisai savaitei salelė ir jos „hostelis“ palei seno vienuolyno griuvėsius atskiriama nuo Gernsio salos.

Žemėlapyje per jūrą pažymėtas takas į Lihou salą. Juk žemėlapis nerodo potvynių ir atoslūgių

O taip tas takas atrodė realybėje

Aišku, daug vaikščiojau ir nuostabiais aukštais krantais, kaip prie Žerbūro (Jerbourg) – tuo abi šalys žavios, savo panoramomis. Net Sent Piter Portas turi savąją Mignot plynaukštę su nuostabiu vaizdu žemyn. Ir nacių artilerijos bokštą MP3 aplankiau – kiekvienas aukštas vis kitai baterijai sakydavo, kur priešų laivas. Tiesa, prireikė ir sėkmės, ir atkaklumo: bokštas buvo atidarytas „trečiadieniais ir sekmadieniais nuo 14 iki 16:30“… Ir Les Caches fermą, kur mačiau tą senovinį Gernsį, nors jo aidai jaučiasi nuolat: siauri keliai, karts nuo karto jais prajojantys raiteliai….

MP3 nacių artilerijos bokštas

Kai kas Normandijos salose (angl. Channel Islands – taip vadinami kartu Džersis ir Gernsis) net labai britiška – „pub‘ai“, rodantys Premjerlygą, dviaukščiai autobusai, Londono laikas, kairiapusis eismas. Savų futbolo rinktinių nėra, tad vietiniai gali rinktis už ką žaisti: Angliją, Škotiją, Velsą… Bet daug kas visai sava: neregėti .je, .gg, .im vietinių interneto svetainių domenai, o Britanijos vėliavų beveik neišvysi – tik savas.

Gernsio šaliai priklauso dar atokesnių salų grandinė: 2000 gyv. Oldernis, 550 gyv. Sarkas, 60 gyv. Hermas. Dažnas keliautojas, kaip Lihou salelėje sutikti lenkai, čia yra atradėjas, renkantis nežinomiausius Europos taškus, tad mažais lėktuvėliais skrenda ir tenai.

Nuostabūs Gernsio krantai

Menas – senovinių traukinių sala

Menas plyti į kitą pusę nuo Britanijos, nei Džersis su Gernsiu – vakarus. Ir jo istorija truputį kitokia: Meno nepasidalijo anglai su škotais, vėliau šalį valdė vietiniai lordai, kol galiausiai 1765 m. ją išpirko Didžioji Britanija – bet atskiros šalies statuso taip ir nepanaikino.

Meno salos numeriai

Ant autobusų, ant pastatų, net ant kovos su graužikais automobilio mačiau puikuojantis Meno vėliavos keistąjį simbolį: tris suaugusias žmogaus kojas. Net jo skulptūra pasitinka prie oro uosto. Prasmės niekas nežino, bet jis siejamas ir su svastika. Britanijos karūnos valdose viskas sena, labai sena. Meno parlamentas tynvaldas, kaip tiki meniečiai, seniausias pasauly, pirmą kartą susirinkęs 979 m. Įrodyta kad XIII a. – bet vis tiek vienas seniausių. Iki pat šiol įstatymai galutinai priimami parlamentarams susirinkus lauke ant tokio kalno.

Meno simbolis

Visose karūnos valdose gausu keistų papročių! Štai Džersyje ir Gernsyje tam, kad būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, gali sukalbėti „Tėve mūsų“. Prancūziškai, su papildomais žodžiais. Juk čia nebuvo revoliucijų, okupacijų, viskas toliau teka Viduramžių vaga.

Meno sostinė Daglasas

Bet žaviausi Mene man – antrąjį šimtmetį skaičiuojantys geležinkeliai! Vien dėl jų čia verta skristi. Kur kitur gali pasivažinėti arkliniu tramvajumi, garvežio traukiamu traukiniu su medinėmis kupė (Isle of Man Railway, 1873 m.), vienu pirmųjų elektrinių traukinių (Manx Electric Railway, 1893 m.)?.. Ir viskas čia ne tik „atrakcijos turistams“, tinklo ilgis virš 100 km, tuo naudojasi ir vietiniai, nors autobusai – tarp jų gražius vaizdus atskleidžiantys dviaukščiai – gal ir patogesni (bet nemažiau keisti: štai autobusui kerta tokį Fėjų tiltelį per garsiakalbius keleivių prašoma sakyti „Labas, fėjos!“).

Garvežio traukiamame Meno traukinyje

Traukiniai pasiekia visas svarbiausias Meno vietas. Sostinę Daglasą su žavia pajūrio pastatų eile ir „prieglobsčio bokštu“ sudužusių laivų įguloms jūroje bei grupės Bee Gees statula – taip, ji kilusi iš Meno. Senąją sostinę Kastltauną, su įspūdinga Rušeno pilimi, kur gyveno Meno lordai. Garsiųjų TT motociklų lenktynių trasomis virstančius kelius. Laksio ratą, kurį sukdama upė išpumpuodavo vandenį iš kasyklų. Kur kitur pasaulyje gali atvažiuoti garvežio traukiamu traukiniu į… oro uostą? Būtent taip išvykome iš Meno.

Laxey ratas

Beje, Meno katės neturi uodegų – deja, garsiąsias Meno beuodeges per trumpą viešnagę tesutikome atvirukuose. O štai Gernsis garsėja geltonomis karvėmis.

Kaip patekti į Džersį, Gernsį ir Meną?

Meną, Džersį ir Gernsį nuo turistų masių saugo ir kliūtys patekti: ne, nėra labai sudėtinga, bet kitur paprasčiau, tad į Karūnos valdas užklysta tik atkaklesni keliautojai ir „kelionių sportininkai“.

Keliai yra du – laivu arba lėktuvu. Džersis ir Gernsis arčiau Prancūzijos, nei Britanijos – tad laivu galima keltis iš abiejų pusių: Prancūzijos Sen Malo uosto (netoli garsiojo Mon San Mišel vienuolyno) arba Britanijos Portsmuto (ir apylinkių). Laivai – greitaeigiai, plaukia 77 km/h, tad iš Prancūzijos plaukiama pusantros valandos, iš Britanijos ir 8 val.

Laivai Sent Heljero uoste Džersyje

Į Meną, tuo tarpu, plaukiama 3 val. iš Liverpulio.

Alternatyva – skrydis. Visur galima nuskristi iš Londono, į Meną pigiau iš Liverpulio. Skrydžių kainos labai varijuoja: kai keliavau aš, Džersis buvo pigiausias variantas, Gernsis – brangiausias.

Mes į Džersį ir Gernsį pasirinkome plaukti „trikampiu“ iš Prancūzijos: Sen Malas-Džersis, Džersis-Gernsis, Gernsis-Sen Malas. Kėlėmės su kemperiuku, tad reikėjo primokėti už aukštį, o ir šiaip keltai brangūs – bet tuomet nereikėjo vasaros sezono metu nepigių viešbučių ar autonuomos salose, išėjo pliusas. Grįžome anksčiau nei buvo būtina, kad dėl audros ar gedimo atidėtas laikas neujauktų tvirtų kelionės planų vėliau.

Meno arklinio tramvajaus arkliai plakate

Į Meną skridome lėktuvu iš Liverpulio: juk įdomus transportas ten – patirties dalis, nė nesinorėtų to praleisti keliaujant automobiliu…

Ar grįšiu dar į Meną, Džersį, Gernsį? Prieš keliaudamas būčiau spėjęs, kad sakysiu „ne“, juk salos tokios mažytės, kad pakaks ir trumpos viešnagės… Bet pabuvus atrodo, kad dar daug ką praleidau – nors ir sunku būtų sudėti į žodžius, ką konkretaus… Tiesiog smagu būtų vien stebėti tuos didžiuosius potvynius ir atoslūgius sėdint ant nuostabių Gernsio ar Džersio pakrantės suoliukų, važinėti visomis keistomis Meno traukinių linijomis nusipirkus kelių dienų bilietą, įsijausti…

Baskijos nerasi jokiame Europos žemėlapyje. Ją valdo Ispanija. Bet Ispanijos vėliavų čia nedaug – o ir tos perbrauktos (ant lipdukų, agituojančių už Baskijos laisvę)…

Kirtus Baskijos “sieną”, pasikeitė daug. Greta ispaniškų iškabų ir kelio ženklų matėsi parašyti itin keista, nematyta kalba. Ši baskų kalba ne tik nėra ispanų kalbos tarmė – istoriškai daugiau bendro tarp ispanų ir lietuvių kalbų, nei ispanų ir baskų! Manoma, kad baskai – seniausia Europos tauta, čia įsikūrusi anksčiau visų indoeuropiečių…

Ir nors laisvės jie neturėjo ir neturi, kelionė į Baskiją smarkiai skiriasi nuo kelionės į Ispaniją.

Atsišaukimas už Baskijos nepriklausomybę prie Gugenheimo muziejaus Bilbao

Vėsūs, bet didingi Baskijos kurortai

Nors į Baskiją atvažiavome liepą, stereotipiniai ispaniški karščiai liko toli už nugaros – Andalūzijoje, Madride. Baskijos pakrantė – žalia ir vėsoka. Kurortai vos išsitenka siauram lygesniam plote tarp kalvų ir Atlanto vandenyno paplūdimių: siauros gatvės, aukšti pastatai. Didžiausias ir garsiausias – San Sebastianas, kaip ir daugelis Baskijos miestų, greta “valstybinio“ ispaniško, žymimas ir visai kitokiu baskišku vardu – Donostija.

Baskijos kurortas tarp kalnų ir vandenyno

San Sebastiano / Donostijos didingi viešbučiai ir brangūs pakrantės restoranai skaičiuoja virš šimtmečio. Bet žalių kalvų įrėmintas Konča (Kontxa) paplūdimys maudytis visai netraukė: vėsu, nors vidurvasaris… Visgi, pakrantės promenada ankšta nuo turistų, maudalių irgi buvo, kiti išsirengę „deginosi“ prieš už debesų pasislėpusią saulę. Ne, priešingai Andalūzijai ar Ispanijos saloms, niekas čia pilnų užsakomųjų reisų neskraidina – kaip į kokią Palangą ar Sopotą, suvažiuoja savaitgaliams žmonės iš aplinkinių kraštų. Baskai, ispanai. Daug skamba ir prancūzų kalbos, juk Prancūzija – išsyk anapus Pirėnų.

San Sebastiano paplūdimys

Priešingai nykiai vienodiems karščiausiems Ispanijos krantams čia – gausu istorijos. Viena įdomiausių vietų man – Biskajos tiltas-keltas prie Bilbao miesto. Sunku paaiškinti, reikia pamatyti: to tilto “kelias” driekiasi tik virš dalies upės! Taigi, viskas vyksta taip: kol „kelias“ jų pusėje, žmonės užlipa, automobiliai užrieda. Tada kelio platforma, nešama sunkių trosų, kelia keleivius į kitą pusę, tarsi keltas! Tiltą išrado Gustavas Eifelis, jis statytas 1893 m., jų pasaulyje niekad nebuvo daug, dabar liko vos keli. Tikslas – kad dideli laivai galėtų įplaukti į anais laikais pramonės apsuptą upę (tam trukdytų įprastinis tiltas), bet kartu kertantiems upę tiltu žmonėms nereiktų lipti aukštyn. Tiesa, dabar užlipau ir į viršų, ant visų konstrukcijų, ten – pasivaikščiojimo takas.

Biskajos tiltas

Baskų didmiestis Bilbao ir Gugenheimo efektas

Kadaise pramone turtingas didžiausias Baskijos miestas Bilbao XX a. smuko žemyn, tapo Ispanijos mastais nykiu užmiesčiu: senamiestyje yra gražių namų, bet kur Ispanijoje jų nėra?

Bilbao centre

Tačiau ~1997 m. jis staigiais smūgiais įsirašė į pasaulio turizmo žemėlapius. Garsiausiose pasaulio architektų studijose užsakė visą eilę drąsių architektūrinių eksperimentų: Santiago Kalatravos Zubizuri Zubia tiltas, Normano Fosterio metro sistema ar Alhodinga vyno sandėlis, perstatytas taip, kad ant jo stogo – baseinas stikliniu dugnu, o iš vestibiulio gali matyti braidžiotojų kojas ir plaukikų pilvus…

S. Kalatravos tiltas

Bet visa tai tikriausiai būtų tik eilutės iššvaistytų lėšų lentelėse, jei ne tikrai pavykęs šūvis: Gugenheimo muziejus. Šis iš pirmo žvilgsnio atpažįstamas nenusakomos formos pastatas net įkvėpė atskirą terminą: Gugenheimo efektas. Kai vienas „superpastatas“ staiga „ištraukia“ miestą į turizmo olimpą.

Prie Gugenheimo muziejaus

Būtent pastatas. Kaip muziejus, Bilbao Gugenheimas „Google Maps“ ir panašiose sistemose vertinamas netikėtai prastokai. Tiesiog, turbūt, po tokio fasado, po nemokamai apžiūrimų skulptūrų lauke (“Maman” daugiakojo, fontanų, milžiniško šuns iš gėlių) tikiesi kaži ko, o visgi tai tik Niujorko Gugenheimo padalinys, didieji šedevrai – Niujorke, o Bilbao labiau garsėja laikinosiomis parodomis.

Maman skulptūra

Pamplona – rizikingųjų bulių bėgimų miestas

Baskija baigiasi, bet Baskija nesibaigia… Oficiali Baskija sudaro tik dalį tos šalies, kur kalbama baskų kalba ir keliamos Baskijos – bei, solidarumo vardan, visos eilės kitų nepriklausomybės stokojančių šalių – vėliavos.

Baskų „šalyje“ – ir šiaurinė Navara, jos garsusis Pamplonos miestas, baskiškai – Iruna. Didžiąją metų dalį ten – tik „eilinis“ gražus senamiestis, bet liepos 6-14 dienomis į Pamploną nukrypsta visų pasaulio žinių laidų kameros, o vietiniai laikraščiai tam skiria kokį ketvirtį savo turinio. San Fermino festivalis – garsieji bulių bėgimai, kai kasryt gatvėmis paleidžiami šeši laukiniai buliai, o tūkstančiai nutrūktgalvių bėga nuo jų vengdami jų ragų ir kanopų – nors kai kurie, atrodo, specialiai lenda į „rizikos zoną“, muša bulius laikraščiais… Bėga ne tik kaimų bernai, bet ir vyrai ir moterys iš viso pasaulio: itin Pamploną pamilę… australai. Koks kas ketvirtas San Fermino metu Pamplonoje sutiktas turistas buvo iš tolimosios Australijos. Jie net papildomų girtų pramogų ten išrado, kaip šokinėti nuo Navarreria (bask. Nabarreriko) fontano į gaudančių draugų rankas. Irgi būna aukų, “naujai iškeptų” neįgaliųjų…

Bet San Ferminas – ne tik bulių bėgimas! Miestas pasikeičia. Kone visi vietiniai ir turistai tą savaitę vilki baltais rūbais su raudonais akcentais – bėga jie ar nebėga. Kodėl? Niekas nebeatmena, tokios senos tos tradicijos.

Pamplonoje San Fermino metu. Laikraščiai nuo pirmų puslapių rašo, kaip sekėsi vakarykštis bulių bėgimas, kiek sužeista…

Bėgimų metu buliai genami į koridos areną – o ten juos erzina ir kartais „ant ragų paskraido“ dar kitos nutrūktgalvių ordos (jas stebi bilietus specialiai tam įsigiję turistai). Vakare vyksta tikra korida – buliai ceremoniškai nužudumi taikliu dūriu į galvą. Aišku, ir kasnakčiai fejerverkai, išgertuvės iki ryto, gigantiškų nešiojamų skulptūrų (Gigantes) paradai…

Bulių erzinimas arenoje išsyk po bėgimo

Ir visgi „stipriausia“, „unikaliausia“ adrenalino dozė – bėgimas nuo bulių. Net stebint iš balkono apėmė tikra įtampa, ore tvyrojo baimė, panika (ne veltui daugiau sužeistųjų sumindo ne buliai, o – parkritusius – „kolegos“ bėgikai).

Balkonus – tiksliau vietas balkonuose – turistams nuomoja eiliniai pamploniškiai ir tos vietos gali atsieiti šimtą, du šimtus, dar daugiau eurų! Viskas – vos už ~10 sekundžių, kurias trunka, kol buliai ir visa juos supanti svita prabėga ta siaura senamiesčio gatve. Na ir už pusantros valandos ruošimosi, policijos manevrų, bėgikų statymo į vieną „bandą“ kad paskui išsiskirstytų ir pasirinktų sau tašką nuo kurio bėgti. Šiaip ar taip, buliai juos pralenks, kiekvieno kova (ar ruletė) su buliumi tetruks keletą sekundžių, jei išvis buliai neprabėgs kur tolumoj ir paskui tie nutrūktgalviai savo draugams nesiskųs “bulių nė nemačiau” (girdėjau ir tokių!).

Bulių bėgimas. Ištrauka iš mano videoįrašo iš balkono.

Bet žmonės perka vietas balkonuose, bėga, grįžta antrai dienai, kviečiasi draugus, metai iš metų keliauja San Fermino metu į Pamploną net iš Australijos. Daugybę sutikome kurie ten jau ne pirmą sykį. „Uždraustas, kitoks vaisius“ pakeri. Jei ne sena tradicija, to negalėtų būti, lauktų kritikos lavinos už elgesį su gyvūnais, už beprasmę mačistinę riziką ir medikų, pareigūnų, bei šiukšlių rinkėjų laiko eikvojimą. Bet čia tradicija, čia „taip buvo per amžius“, kaip viskas baskų krašte…

Stebėtojai balkone ir užbarikaduotame, bet irgi vietas žiūrovams pardavinėjančiame Burger King restorane

Jau virš tūkstantmečio per Baskiją teka piligrimų upės: visą šalį vagoja Šv. Jokūbo keliai. Pagrindinis “dvasiškiausias” prancūziškasis daugeliui ėjikų čia ir prasideda. Tie, kam Kelyje svarbiau žygis, gamta, „pramynė“ savus, pavydžiui Camino del Norte žaliosiomis pakrantėmis. Kuprinėtus – pavargusius, bet pakylėtus – piligrimus sutikdavome ir pajūrio uolų viršūnių serpantinuose, ir Pamplonos centre, nardančius tarp raudonai-baltų apgirtusių San Fermino šventėjų.

Baskijos krantai

Tolstantis(?) Baskijos laisvės žiburys

„Baskija – tai ne Ispanija“ skelbia atsišaukimai paeiliui. Vien iš solidarumo pakabintų okupuotos Palestinos vėliavų mačiau daugiau, nei ispaniškų: visos „nelaisvos tautos“ baskams – likimo sesės. O kai vieno Baskijos miestelių bare žiūrėjau Europos futbolo čempionato finalą, kurį laimėjo Ispanija, negalėjau patikėti savo ausimis: ispanams įmušus įvartį vos pora žmonių kaip nors reaguodavo, po pergalės – jokių reakcijų išvis. Kai mušė ispanų varžovai irgi tyla – jiems tiesiog buvo tas pats, daug kas tik kartais žvilgteldavo į televizorių, tarsi būtų rodę kokį Okeanijos čempionatą… Ispanija baskams – užsienio šalis – ir gana priešiška. O tikroji baskų rinktinė – Bilbao „Atletico“ klubas, kuris iš principo neperka legionierių ir samdo tik užaugusius Baskijoje. Ir, nepaisant to, yra viena vos trijų komandų (greta pasaulio žvaigždynu pertekusių Madrido „Real“ ir „Barcelona“), nuo pat 1929 m. metų neiškritusi iš Ispanijos pirmos lygos (La Liga).

Tik pavieniai žmonės žiūri pasaulio futbolo čempionato finalą

„Juodžiausias metas“ Baskijai buvo XX a. vidurys: net baskų kalba buvo ispanų uždrausta. Tuomet baskai sukilo už nepriklausomybę, o ETA judėjimo sprogdinimai skambėdavo per Europos žinias tarsi musulmonų teroristų išpuoliai šiais laikais. Bet laikai keitėsi, Ispanijos politika atlaisvėjo, baskų kalba atėjo į iškabas ir mokyklas, o pati Baskija dabar – turtingiausias Ispanijos regionas. Daugybei baskų to pakako tam, kad baigtų rizikuoti vardan „laisvės svajonės“ ir nepriklausoma Baskija, nepaisant visų gatvės lozungų ir grafičių, atrodo toliau nei anksčiau. Net pati ETA 2017 m. sudėjo ginklus. Stebėdamas baskiškus sumuštinukus pinčos ramiai valgančius vietinius ir turistus, dabar sunkiai galėtum patikėti, kad čia dar neseniai aidėjo sprogimai.

Pinčos – tradiciniai baskiški užkandžiai

Rytų Europoje didžiosios Imperijos griuvo – Rusija, Osmanai, Austrija-Vengrija – net mažiausios tautos iškovojo laisvę. Vakarų Europoje gal žiaurumai buvo mažesni – bet turbūt todėl mažosios tautos iki šiol gyvena didžiųjų (anglų, prancūzų, ispanų) valdžioje. Genocidų, persekiojimų Vakaruose nėra – sakytų optimistas – galima gyventi, kam lieti prakaitą ir kraują? „Bet Baskija iš lėto skęsta“ – sakytų pesimistas. Gimstamumas – vienas mažiausių Europoje, ekonominė migracija – didžiulė. Praturtėjusioje Baskijoje vis daugiau ir „tikrų“ ispanų, ir afrikiečių nelegalų. Ir jie baskų kalbos nesimoko. Kam? Juk išmokęs ispaniškai, susikalbėsi ir visoje Ispanijoje, ir Lotynų Amerikoje, ir su visais „kaimynais baskais“, kurie vis tiek išmokomi valstybinės kalbos… O dar ta baskų kalba tokia sunki: priklausomai nuo apibrėžimo, 22 linksniai (daugiau nei kone bet kurioj kitoj kalboj)… Miestuose aplinkui girdėjau beveik vien ispanų kalbą ir tik vienoje kaimo degalinėje net į „Buenas tardes“ man atsakė baskiškai.

Baskiški užrašai lifte

Ateitis, kurios bijoma – anapus sienos, Prancūzijoje. Ten – irgi dar Baskija. Bet jei Ispanijos Baskijoje baskiškai moka 55% iš 2 mln. žmonių, tai Prancūzijos Baskijoje – vos 20%. Prancūzijoje “visi prancūzai”, o prancūzai turi kalbėti prancūziškai. Ispanijos pusėje kelio nuorodos į Prancūzijos Baskijos sostinę seną jaukų Bajonės miestą – baskiškos „Baiona“, Prancūzijoje jau tik prancūziškos – „Bayonne“. Jei Ispanijos Baskijoje jaučiausi lyg patekęs į kitą šalį, tai Prancūzijos pusėje nežinodamas nebūčiau atkreipęs dėmesio.

Gražus Bajonės senamiestis Prancūzijos Baskijoje

Ką žada ateitis – niekas nežino, bet šiandien Baskija tikriausiai – pati tikriausia ir išskirtiniausia šalis tarp tų, kurios nepažymėtos jokiuose Europos žemėlapiuose. Ji įtakinga nuo neatmenamų laikų: baskų banginių medžiotojai kadaise dominavo pasaulinėje banginių rinkoje, o laikais iki romėnai visur pasėjo lotynų kalbą, baskai gyvavo didelėje šiuolaikinės Ispanijos, Prancūzijos dalyje.

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

+−

Leaflet

Andalūzija – pietų Ispanija – turi viską!

Andalūzijoje – ir saulėčiausi Ispanijos paplūdimiai bei populiariausi kurortai (Costa del Sol aplink Malagą), ir aukščiausi kalnai.

Andalūzijoje – ir vieni nuostabiausių Europos senamiesčių, pilni bažnyčių ir rūmų (Granada, Kordoba, Sevilija…), ir žavūs balti kalnų miesteliai ir kaimai.

Andalūzijoje praleidau daug mėnesių ir visa tai aplankiau pats. Nebuvo lengva, bet pasistengiau „sutalpinti“ visą Andalūziją į vieną kelionių vadovą.

Alhambros Nasiridų rūmų kiemas Granadoje

Seni arabiški Andalūzijos didmiesčiai (Sevilija, Kordoba, Granada)

Prieš 1000 metų Andalūzijos miestai buvo patys didžiausi ir turtingiausi visoje Europoje, gal net pasaulyje. Paryžiuje ir Londone gyveno po 20 000 žmonių, o Kordoboje – trečdalis milijono! Ir Andalūzijoje tokios svarbos miestai yra dar du: Sevilija, Granada.

Granados aikštė

Tiesa, visus šiuos miestus pastatė ne ispanai, o… arabai „maurai“. Viduramžiais Andalūzija buvo tokia pat islamiško pasaulio dalis, kaip ir Marokas ar Tunisas. Tačiau 1236-1492 m. ispanai vieną po kito užėmė didinguosius Andalūzijos didmiesčius (Rekonkista). Ne šiaip okupavo: per kelis dešimtmečius išvijo ar priverstinai apkrikštijo visus musulmonus ir žydus, o 1609 m. ištrėmė net ir arabus katalikus.

Taip gimė unikali Andalūzija. Baltose siaurutėlėse „arabiškose“ senamiesčių gatvėse – ispaniška tvarka, čurų kavinės, vyninės ir flamenko teatrai. Minaretai, virtę bažnyčių varpinėmis ir mečetės, virtusios barokinėmis katedromis. Piliakalnių viršūnėse – ir arabiški, ir ispaniški mūrai.

Sevilijos katedros bokštas – tai varpine paverstas minaretas

Kiekvienas iš „Didžiojo trejeto“ Andalūzijos didmiesčių turi savą „kozirį“:

Kordobos koziris – „Mečetė-katedra“. Rodos, nesibaigiančios salės, skliautai, arkos, kolonų eilės: vien iš romėniškų pastatų „surinktų“ kolonų daugiau, nei bet kuriame išlikusiame romėnų pastate… Nes Kordoba ~1000 m. po Kr. buvo didžiausias pasaulio miestas! Taigi, tam, kad kartu melstis tilptų visi jos musulmonai, reikėjo mečetės, dydžiu nusileidusios tik Mekai. Kordobą užkariavę ispanai mečetę pavertė katedra – bet, kai Kordoboje net šiandien žmonių mažiau nei anais laikais, tai ta katedra užima tik patį mečetės vidurį, aplinkui barokinius jo grožius – tuščios salės, kurių grindyse sulaidoti ispanų didikai… Kitos Kordobos vietos: dar romėnų pradėtas statyti tiltas, maža sena sinagoga.

Kordobos mečetės-katedros vidus (kur neperstatyta į katedrą)

Granados koziris – Alhambra – „miestas mieste“, kurios puošnieji Nasiridų rūmai ir Generalifės sodai – pati populiariausia visos Ispanijos lankytina vieta apskritai! Čia pamatai, kokioj rytietiškoj prabangoj gyveno arabiški Andalūzijos valdovai: ir tai nepaisant to, kad viskas statyta marų civilizacijos žlugimo metu, kai Granada buvo likęs paskutinis neprarastas arabų didmiestis Europoje. Ir Alhambra Granadoje – ne viskas. Anapus tarpeklio – žavus Granados senamiestis Albayzin pilnas arabų didikų rūmų carmen. Kaip dera musulmonams, iš gatvės tematai plyną sieną, o visa prabanga – vidaus soduose. Granados pietuose – Sakromontės rajonas, kur gyvenama olose. Seniau taip gyveno čigonai, dabar – hipiai. Izabelė ir Ferdinandas – ispanų monarchai, nukariavę Andalūziją – irgi palaidoti Granadoje.

Alhambros Nasiridų rūmuose

Sevilijos koziris – Sevilijos katedra. Iš „mečetės laikų“ čia liko tik „varpinė“ – tūkstančio metų senumo 105 m aukščio minaretas Giralda, „karūnuotas“ barokiniu špiliu. Viską kitą ispanai perstatė „nuo nulio“ ir auksine didybe mažai Europos katedrų galėtų jai prilygti! Nes Sevilija buvo pagrindinis visos Ispanijos uostas būtent tada, kai ispanų konkistadorai užkariavo Ameriką. Ech, kiek daug prisiplėšto inkų ar actekų aukso nusėdo Sevilijos bažnyčiose, rūmuose… Sevilija ir šiandien – didžiausias Andalūzijos miestas (1,3 mln. gyv.), tad statybos čia niekad nenutrūko: 1928 m. buvusių Ispanijos kolonijų Amerikoje parodai pastatytas Plaza de Espana ir Plaza de America kompleksas iš visos eilės rūmų ir parkų didybe beveik „nukerta“ net Sevilijos senamiestį.

Sevilijos Plaza de Espana

Kiekviename iš arabiškai-ispaniškų Andalūzijos didmiesčių gali praleisti visą dieną ir daugiau! Ir iki kiekvieno – 1,5-2,5 valandų kelio nuo pagrindinių Costa del Sol kurortų.

Costa del Sol – Andalūzijos pakrantė ir kurortai

Visi didingiausi Andalūzijos didmiesčiai – toliau nuo Viduržemio jūros. Bet 95% tų, kurie keliauja į Andalūziją ar Pietų Ispaniją, didžiąją atostogų dalį praleidžia pajūryje. Nesibaigiančioje kurortų grandinėje, ištįsusioje 150 km į rytus ir vakarus nuo Malagos miesto. Ji vadinama Costa del Sol – Saulėtoji pakrantė.

Costa del Sol žvelgiant nuo vietos, kur pakrantės kelias pakyla aukščiau

Ten – karščiausia Ispanijos saulė, giedriausios dienos. Liepą vidutinė dienos temperatūra +31, sausį – +17, balandį – +21, spalį – +24. Beveik jokio lietaus, jokių debesų. Tik 42 dienos per metus, kai bent kažkiek lyja – o per visą vasarą tokių tik 2, per visą pavasarį – 13, per visą rudenį – 12! Kai gyvenau prie Malagos, išvažiuodavau pakeliauti po Ispaniją – kituose miestuose, būdavo, pasitikdavo liūtys, žieminė vėsa, bet, kai sugrįžusio į Costa del Sol manęs visada laukdavo ryški saulė ir žydri dangūs…

Costa del Sol paplūdimys

Bet patys Andalūzijos kurortai – tai labiau tokios „poilsio mašinos“. Viskas veikia, viskas kaip iš vadovėlio „ko reikia masiniam turistui-poilsiautojui“ – bet ne daugiau. Palei jūrą – paplūdimys su barais. Už jo – automobilių gatvė privažiavimui. Kitapus gatvės – vienaukštės beveidės parduotuvės ir restoranai ir daugiaaukščiai viešbučiai vienodais balkonais, į kuriuos nuolat zuja mėlyni TUI autobusai, pilni turistų iš „šaltosios Europos“. Tolesniuose kvartaluose – pigesni viešbučiai, daugiabučiai, vienas-kitas svingerių klubas. Už jų – magistralė, o anapus jos – aukštyn į kalną lipančios vilos, kurias gali pasiekti tik automobiliu. Vienos nuomojamos, kitas nusipirkę kokie vokiečiai ar švedai praleidžia ten ištisas žiemas (paplūdimys jiems jau pabodęs, pakanka privataus baseino).

Costa del Sol vilos

Čia aprašiau seniausią kurortą Toremolinosą, bet iš esmės visa Costa del Sol tokia, kurortų dvasia skiriasi tik tam tikrais niuansais (tarkime, Marbelja laikoma prabangesne, ten daugiau rusų). Visur daug kas pastatyta labai seniai, mat Costa del Sol ne šiaip „dar vienas Europos kurortas“ – tai bene pirmoji pasaulyje „tarptautinė“ kurortų zona! Ji gimė dar ~1959 m., Ispanijos diktatoriui Fransiskui Frankui nusprendus „uždirbti iš saulės ir jūros“.

Pakrantės parduotuvės

Tai buvo tikra pasaulinė turizmo revoliucija! Iki tol daugelis europiečių išgalėdavo keliauti nebent į savo tėvynės pajūrį (tikėdamiesi, kad bent tą vasaros savaitę lis mažiau). O Costa del Sol tapo pirmąja pasauly vieta, kur ir „eiliniai Vakarų Europos darbininkai“ galėjo įpirkti karštas giedras atostogas. Apie kurortų grožį jie nė nesvajojo – atostogos prie Viduržemio jūros jiems savaime prilygo stebuklui – tad viskas statyta kuo paprasčiau, pigiau, masiškiau. Costa del Sol tada traukė ne vien turistus – nuo teismų ten slapstėsi naciai, Toremolinose gyvenimą baigė ir bene garsiausias Amerikos lietuvių mafijozas Alvinas Karpis.

Pakrantės promenadoje

Laikai keitėsi. Ispanija pabrango, o jos išrastą „šiltų atostogų pramonės“ modelį nukopijavo dar pigesni Turkijos ir Egipto kurortai. Bet Costa del Sol trauka neblėsta: prie vokiečių, britų, skandinavų, olandų griuvus geležinei uždangai prisijungė lenkai, rusai, čekai – o ir lietuviai.

Gulėjimo kurorte ar aukštais Andalūzijos standartais gana vidutiniško Malagos senamiesčio daugeliui nebepakanka – ypač kai grįžta metai iš metų. Bazuodamiesi viename kurortų, jie apkeliauja visas Andalūzijos grožybes. Juk viskas pasiekiama per dienos išvyką: ryte išvažiuoji, vakare grįžti, 1-2 val. kelio į vieną pusę. Vieni „tradiciškai“ važiuoja kelionių organizatorių autobusais, kiti – nuomojasi automobiliukus, kad ir kiek prisibijodami raitytų kalnų kelių ir ankštų gatvelių (bet pagrindinius miestus dabar jungia magistralės ir visada galima automobilį palikus parkinge apvaikščioti pėsčiam).

Malagos katedra – įspūdingiausias miesto pastatas

Andalūzijos kalnai, uolos ir baltieji kalnų miesteliai

Andalūzijoje gražių vietų šitiek, kad net kasdien kur nors važiuodamas, per eilines atostogas visko neaplankysi…

Ne mažiau už didmiesčius ir kurortus numylėti Andalūzijos Sierra Nevada kalnai, jų aštrios uolos ir žavūs balti miesteliai.

Pakeliui į Caminito del Rey

Caminito del Rey uolų šlaituose pakabintas takas. 1905 m. jis pastatytas užtvankų darbininkams, vėliau griuvo, trupėjo, tapo „pavojingiausiu Europos žygių taku“, kuriuo dėl nuostabių vaizdų, nepaisydami dažnų žūčių, vis tiek eidavo nuotykių ieškotojai. O galiausiai, 2015 m., kaip viskas Andalūzijoje, pritaikytas masiniam turizmui: „dėl vaizdo“ išdalinami šalmai, bet takas klotas lygiom lentutėm, einama grupėmis paskui gidą, iš anksto nusipirkus bilietus. Bet gilusis tarpeklis, upė jo gilumoj nuo to nepasidarė negražesnė!

Žygis Caminito del Rey

Rondos „baltasis miestelis“, garsėjantis savo 98 metrų aukščio 1793 m. tiltu per Gvadalevino upės tarpeklį, statytu 34 metus: įspūdinga, kaip tais laikais, be jokios technikos, išmūrijo šitokį tiltą! Kone kiekviena „gražiausia Rondos vieta“ su juo susijusi: vaizdas nuo tilto, vaizdas į tiltą iš šono, vaizdas į tiltą iš apačios… Bet sužavėjo ir viena seniausių Ispanijoje koridos arenų.

Rondos tilto viršus

Gibraltaras, kuris, Andalūzijos žmonių pykčiui, iki pat šiol yra Britanijos kolonija. Tai – tikras britiškas miestelis palei į Viduržemio jūrą išsišovusią uolą. Su urvais, nuostabiais vaizdais, fish and chips, svarais sterlingų ir net vienintelėm Europos beždžionėm. Gibraltaras toks mažas, kad oro uosto pakilimo takas kerta pagrindinį kelią ir, kai leidžiasi lėktuvai, tas kelias uždaromas.

Gibraltaro Uolos viršūnė

Aišku, gražių kalnų miestelių yra daug daugiau – visų nesuskaičiuosi. Andalūzijoje nevyko pasauliniai karai, todėl čia niekas nesugriauta, o „gražiai išlikęs senamiestis“ – ne išimtis, bet taisyklė. Tarp įdomiausių – Setenil de las Bodegas, kur baltieji namai stovi it „prispausti“ uolų, Baeza šlaito viršūnėje.

Setenil de Las Bodegas

Turistų minios – daug pliusų, bet dar daugiau minusų

Malagos oro uostas yra ketvirtas pagal keleivių skaičių Ispanijoje – po Madrido, Barselonos ir Maljorkos – nors pati Malaga yra tik šeštasis šalies miestas. Lėktuvai iš čia skrenda į 120+ Europos miestų, vien Costa del Sol įsimylėjusioje Didžiojoje Britanijoje yra reisai į 20 skirtingų oro uostų!

Viena vertus, atskristi labai paprasta – ir su kelionių organizatoriais, ir su aibe pigių skrydžių bendrovių reisų.

Malagos Katedros aikštėje

Kita vertus – nors paprastai nesiskundžiu turistų miniom, bet Andalūzijoje jų jau tiek, kad net trukdo keliauti laisvai… Daugybė eilių net nepagrindinėse vietose – pvz. prie Pikaso muziejaus Malagoje. O į garsiausias lankytinas vietas gali patekti tik pirkdamas bilietą iš anksto, ypač sezono metu (t.y. nežiemą). Į Alhambrą balandį teko pirkti bilietą prieš tris savaites – ankstesniam laikui tiesiog nebuvo. Ir net su tais išankstiniais bilietais prie Nasiridų rūmų stojomės į ilgą eilę! Iš anksto teko pirkti bilietus ir į Caminito del Rey, Sevilijos Alkazarą ir daug kitų vietų.

Eilėje prie Nasiridų rūmų Alhambroje

Tie turistai, kurie, kaip normalu 99% pasaulio vietų, atskrenda į Malagą ir tik tada ima galvoti ką čia aplankius, lieka „it musę kandę“, nepamatę didžiausių Andalūzijos grožybių.

Net kelionė automobiliu Andalūzijoje nė iš tolo nėra tokia patogi kaip daugelyje pasaulio vietų. Didmiesčių gatvėse laisvų vietų pastatyti automobilį nebūna beveik niekada, nuolat matau su įjungtais avariniais „antroje juostoje“ beviltiškai lūkuriuojančius vairuotojus. Net į prekybos centrą Malagoje, būdavo, sezono metu negalėjau patekti, nes parkingas pilnas, norintieji apsipirkti po jį suko ratus… Išeitis miestų centruose – brangūs daugiaaukščiai parkingai. Atvažiuoji į tokį, palieki automobilį visai dienai ir visur kitur vaikštai. Nes jei mėginsi pavažiuoti kokius du kilometrus Granadoje „iš vieno rajono į kitą“, parkingo paieškos ir ėjimas nuo naujo parkingo iki vietos dažniausiai užtruks ilgiau, nei tiesiog tuos du kilometrus suvaikščioti pėsčiom.

Eilė prie Pikaso muziejaus Malagoje

Ir viešbučių, restoranų kainos Andalūzijoje nemažos, bent jau gražiausiuose senamiesčiuose ir populiariausiuose kurortuose: juk vis tiek visi pirks. Džiaugiasi tik vyno mėgėjai, nes dėl mažesnių mokesčių jis Ispanijoje pigesnis.

Na ir dar vietinių požiūris į turistus… Andalūzija iš jų gyvena, gyveno, gyvens. Tik vyriausi senoliai dar prisimena laikus, kai masinio turizmo nebuvo. Andalūziečiams turistai taip pat „savaime suprantama“, kaip saulė ir jūra. Stengtis dėl jų nereikia… Tad Andalūzijoje nerasi Azijai būdingos „pagarbos svečiui“. Pirmenybė čia – visada vietiniams. Daugely pasaulio turistinių vietų gyvenimas plaka turistų ritmu – Indonezijoje, Turkijoje, Egipte gausu „pasaulinių“ restoranų, parduotuvių, su pasauliniais darbo laikais, maistu, higiena, užsienio kalbom ir kt., ko turistams bereiktų – vietiniai pasiūlys. Bet ne Andalūzijoje. Pavyzdžiui, dauguma restoranų čia dirba ispaniškai trumpai, atsidaro vėlai, dar dirba su ilga pietų pertrauka (siesta) – ryte rasti kur pavalgyti tikrai sudėtinga, ypač jei nori gauti ne paprastą sumuštinį su dešra ant batono (už normalaus patiekalo kainą), pavakarę – ne ką lengviau. Mažoka ir užsienio virtuvių, tinklų. Tiesa, kurortuose kiek paprasčiau – bet vis tiek ne tas pats, kas daugelyje „masinių kurortų“ svetur.

Turistai Alhambroje

Na, masinis turizmas (ir jo pinigai) – tai kaip karšta +37 saulė. Tie, kas to neturi, svajoja apie tai ir labai stengiasi, kad tai gautų, o gavę – džiūgauja. Bet tie, kas taip užaugo ir taip kasdien gyvena, neretai tai keikia ir tikrai jau nejaučia už tai jokio dėkingumo…

Andalūzijos kultūros grožybės ir spalvingiausios šventės

Kai Ispanijoje baigėsi diktatūra (~1975 m.), demokratinė valdžia suteikė autonomijas „Ispanijos tautoms“ – katalonams, baskams, galisams… Andalūzai tuoj pat pasipiktino: „Kodėl ne mums, mes juk irgi buvom atskira šalis, turim savo kultūrą?“. Valdžia atlyžo, andalūzus irgi pripažino atskira tauta.

Tauta jie ar ne tauta, pasakyti sunku. Jie kalba ispaniškai – nors ir turi savo tarmę. Istoriškai ten gyveno arabai musulmonai – jie neabejotinai buvo atskira tauta – bet gi jie ištremti. DNR tyrimai rodo, kad andalūzai neturi daugiau arabiško kraujo nei kiti ispanai – jie kilę iš kolonistų, atsiųstų iš likusios Ispanijos. Jeigu šiandien sutinki Andalūzijoje gyvenantį musulmoną – tai imigrantas ar imigrantų vaikas, bet net ir jų Andalūzijoje mažiau nei turtingesnėje šiaurės Ispanijoje.

Andalūzijos žmonės

Tačiau Andalūzija visgi turi savą dvasią – ne tik dėl oro ar ankštų baltų senamiesčių. Arabiškos kilmės pavadinimai – alcazar vadinamos tvirtovės (nuo arab. al kasr – pilis) ar upėvardžiai, prasidedantys gvadal(…), kaip Gvadalkivyras (nuo arab. wadi – upė). Ugningas flamenko šokis su trypimais ir kastanječių plakimu – čia, tarp Andalūzijos čigonų, jis gimė, Andalūzijos miestuose daugiausiai Ispanijoje flamenko vakarų, flamenko šokėjai atvežami net į didžiuosius Costa del Sol viešbučius.

Įdomiausia kelionę į Andalūziją suderinti su garsiausiomis jos šventėmis.

Kadiso karnavalo paradas

Viena jų – Velykų savaitė (Semana Santa), čia švenčiama su nuostabiausiomis brolijų procesijomis, miestų gatvėmis vingiuojančiomis kilometrus: dešimčių kostalerų įraudusiais kaklais komandos neša ir tonos svorio šimtametes religinių skulptūrų kompozicijas paso, juos lydi šimtai keistais rūbais vilkinčių nazarėnų, orkestrai „palaiko“ profesionalia muzika, o kostiumuoti aplinkiniai žegnojasi, mėgina paliesti statulas… Garsiausia Semana Santa – Sevilijoje. Ten ne tik nuomojamos kėdės – tarsi tribūnos – viskam stebėti, bet „strateginėse vietose“ gyvenantys vietiniai nuomoja vietas savo balkonuose. Pabandėme, tikrai verta!

Nedidelis vienos iš 50+ Sevilijos Velykų savaitės procesijų fragmentas (fotografuota iš balkono)

Kita Andalūzijos šventė – Karnavalas (sutampa su Užgavėnėmis), kai daugelyje miestų vyksta įspūdingi paradai. O turistų dar nelabai atrastas Kadiso miesto karnavalas – vienas spalvingiausių visoje Europoje. Paradas ten irgi yra, bet esmė ne jis. Esmė: šventė gatvėse kurios, ypač pagrindinį šeštadienį, virsta tarsi kokia filmavimo aikštele, nes persirengia kone visi ir dažniausiai – šeimos ir draugų kompanijos vienodai. Štai Adamsų šeimynėlė, štai karių būrys, štai viduramžių lankininkai, štai visi „Sucide Squad“ herojai… Kitas akcentas – gatvės muzikos konkursas. Visą miestą užplūsta muzikos grupės ir visų jų nariai irgi vilki pagal vieną stilių. Tiesa, tai ir vienas labiausiai „pašėlusių“ Ispanijos renginių, kai žmonės „nutrūksta nuo grandinės“: tiek šiukšlių, viešai besišlapinančių, girtų ar apkvaišusių žmonių vienoje vietoje kitur Europoje nemačiau.

Kadiso karnavale

Ar verta keliauti į Andalūziją?

Andalūzija buvo viena tų pasaulio civilizacijos viršūnių, kaip Britanija, Italija ar Konstantinopolis – tik kitu laiku ir trumpiau. Pamatyti tuos Kordobos Kalifato, Granados emyrų pastatytus grožius verta kiekvienam, kurį tik žavi senieji miestai ir miesteliai, istorija. Ypač tiems, kam dėl kokių nors priežasčių leistis “gilyn į arabų kraštus”, Maroką, Tunisą, mažiau jauku (pavyzdžiui, nepatinka tenykštė “nešvara”).

Andalūzijos kalnų miesteliai, kalnų vaizdai irgi gali apžavėti, o giedri dangūs, karšta saulė ir paplūdimiai žada vieną geriausių Europoje klimatų pajūrio atostogoms.

Baltame Andalūzijos miestelyje (Setenil de las Bodegas)

Kita vertus, jei esi žmogus, kuriam masinis turizmas kelia stiprią atstūmimo reakciją – tai, turbūt, Andalūzija nebe tau. Turistų minios sekančios gidus su vėliavėlėmis, sausakimšos automobilių ir autobusų aikštelės, eilės prie lankytinų vietų ir būtinybė pirkti bilietus prieš kelias dienas ar savaites – viso to Andalūzijoje be galo daug, ypač ilgojo sezono metu. Juk Ispanija – antra populiariausia turistų tarpe šalis, o Andalūzija – vienas populiariausių jos regionų…

Kainos ir kokybės santykį irgi gali rasti daug geresnį – anapus Europos atostogauti ir pigiau, ir viskas neretai naujau, labiau pritaikyta šiuolaikinėms atostogautojų užgaidoms. Lengviau rasti, pavyzdžiui, viešbutį ant jūros kranto kuris nebūtų anapus kelio nuo paplūdimio, kaip įprasta Costa del Sol.

Alhambros arkos

Taigi, ar Andalūzija ir Costa del Sol tau – turi atsakyti pats, nes tai priklauso nuo to, kas svarbu tau. Kokia jūsų nuomonė apie Andalūziją ir patirtis tenai? Rašykite į komentarus.

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

+−

Leaflet

Portugalija… Tai milžiniškos bangos laukiniuose paplūdimiuose. Tai kalnuoti miestai, kurių viršūnėse – galingos pilys. Tai didžiuliai seni balti vienuolynai centrinėse aikštėse ir dar puošnesnės bažnyčios. Tai azuležo plytelėmis puošti namai, nostalgiška fado muzika ir senovinių tramvajų linijos.

Portugalija – tai didžiausi planetos užkariautojai ir atradėjai. Milžiniška senovinė imperija, staiga virtusi trūnijančiu Europos užkampiu. O dabar vėl atrasta turistų, atgimusi naujai ir moderniai.

Portugalijoje buvau daug kartų ir čia pasakosiu apie ją visą: nuo sostinės Lisabonos iki salų grandinių toli vandenyne.

Nazarė kurorto panorama

Portugalijos miestai ir puošnioji Lisabona

Portugalijos miestai turi savyje kažką, kas juos skiria nuo likusios Europos. Pradėsiu pasakojimą nuo Lisabonos – bet viską, ką čia rašau apie Lisaboną, matai visur Portugalijoje.

1. Įspūdingas reljefas. Lisabona, kaip ir daugelis Portugalijos miestų, stovi ant daugybės kalvų – ir nuo jų atsiveria nuostabūs vaizdai į apatinius miesto rajonus, į vandenyną, į kitas kalvas.

Lisabonos funikulierius

2. Unikali praeities didybė. Iš Lisabonos valdyta milžiniška Portugalijos Imperija: nuo Rio de Žaneiro Amerikoje iki Makao Kinijoje, nuo Angolos Afrikoje iki Goa Indijoje. Iš visur suplaukė begaliniai turtai, prekybos pelnai, o ir idėjos. Lisabonoje tai virto pastatų ansambliais Dievo ir karaliaus šlovei. Jeronimo vienuolynas, Beleno bokštas. Daug kas pastatyta unikaliu karaliaus Manuelio stiliumi: europietiška gotika čia susiliejo su Azijos, Amerikos menais. Daug detalių įkvėpta jūrų tyrinėjimų: akmeniniai laivai, astroliabijos.

Beleno bokštas palei Težo upę – ne tik Lisabonos, bet ir visų europiečių geografinių atradimų simbolis

3. Įdomus tradicinis transportas. Senoviniai tramvajai, funikulieriai, įspūdingas Santa Justa viešasis liftas – daug kas pastatyta tam, kad būtų patogiau užsikelti į kalvų viršūnių rajonus. Lipti siauručiais laiptais kartą-kitą įdomu, bet kas, jei taip reiktų daryti kasdien, nešti pirkinius?

Tradicinis tramvajus Lisabonoje. Čia jie nėra tik ‘džiaugsmas turistams kur centre’ , jų yra daug linijų

4. Senamiesčio rajonai su aukštais, penkiaaukščias ar šešiaaukščiais, namais ir siauromis gatvelėmis tarp jų, kurių niekad neapšviečia saulė: švelniai primena arabų miestus (nieko keisto: Portugaliją ~500 metų valdė arabai).

Vienoje siaurų Portugalijos senamiesčių gatvelių (važiuoti leidžiama tik gyventojams)

5. Azuležo – tapytos plytelės, vienas Portugalijos simbolių. Kiekviena plytelė čia – meno kūrinys, o daug tokių plytelių kaip mozaika sudėlioja vieną didesnį paveikslą. Daugelyje šalių plytelės – tai įtik patogus paviršius vonioms ar virtuvėms išklijuoti. O Portugalijoje azuležo dekoruotos ir bažnyčių navos, ir svarbiausių pastatų fasadai, ir Lisabonos metro stotys. Lisabonoje yra ir Azuležo muziejus, kur regėjau visą šio meno įvairovę: nuo pradžių, kaip jis išsivystė iš arabiškų mozaikų, iki aukso amžiaus su mėlynais barokiniais „paveikslais“ ant plytelių, iki įvairaus šiuolaikinio meno: azuležo nemirė ir nemiršta.

Klasikinis baroko laikotarpio dvispalvis mėlynai-baltas azuležo

6. Fado – tradicinė Lisabonos muzika, tokia kupina liūdnai didingo „saudade“. Šis žodis, pasak portugalų, neturi vertimo į jokias kitas kalbas – iš esmės tai yra nostalgija, bet nebūtinai praeičiai, o ir tam, ko niekada nematei ar nebuvo. Lisabonoje gausu fado vakarų turistams, jie paplito ir po kitus turistinius Portugalijos miestus.

Fado atlikėjai Koimbroje (ten fado versija kiek kita, bet irgi grojama ir su portugališka gitara)

Lisabona – dieviškai didinga, bet, sako, kadaise buvo dar didingesnė… Deja, ji patyrė vieną didžiausių visų laikų Europos tragedijų. 1755 m. žemės drebėjimą, kurį sekė miesto gaisras ir cunamis, atsiritęs didžiąja Težo upe. Sakoma, kad žuvo apie pusė lisaboniečių – ~100000 – sugriautas visas miesto centras. Jis atstaytas kitaip: su tiesiomis gatvėmis, vienodais namais, didele stačiakampe centrine aikšte (Komercijos aikštė). Šitaip Lisabona tapo pirmu pasaulyje tokiu „moderniu miestu“: visi Amerikos didmiesčiai paskui statyti tokiais kvadratiniais kvartalais, taip statytas net ir Kauno centras, Klaipėdos senamiestis.

Lisabonos Komercijos aikštėje

Tačiau paskui Lisabonos – ir Portugalijos – aukso amžius baigėsi. Imperija byrėjo, 1822 n. portugalai neteko Brazilijos, 1961 m. kolonijų Indijoje. Iš paskutiniųjų bandė laikytis įsikibę į kolonijas Afrikoje net tada, kai likusios Europos šalys savąsias paleido, bet nepriklauosmybės aktyvistai praliejo tiek portugalų karių kraujo, kad Portugalijos armija 1975 m. nuvertė savo šalies valdžią ir kolonijų staigiai atsisakė. Buvusios kolonijos staiga paskendo pilietinių karų, komunizmo, okupacijų liūne ir apie milijonas ten gyvenusių baltaodžių kaip pabėgėliai spėriai suplūdo į Portugaliją ir Lisaboną. Iš paskos sekė ir visi kiti: brazilai, angoliečiai, mozambikiečiai. O Portugaliją tuo metu ir šiaip kamavo krizė, ji buvo viena skurdžiausių Europos šalių – patys portugalai tik ir griebdavo visas progas pabėgti…

Portugalijos Imperijos saulėlydžio laikais 1958 m.pastatytas paminklas Portugalijos atradėjams Težo upės pakrantėje bei tiltas per Težą

Portugalija tapo tokiu „pereinamu kiemu“. Portugalai masiškai emigravo į turtingesnes ES šalis, kur jiems buvo „atviros durys“. Tuo tarpu į jų vietą kėlėsi imigrantai iš Brazilijos ar Afrikos: Portugalija vis tiek buvo turtingesnė ir saugesnė už jų tėvynes. O “durys tolyn į turtingesnę Europą” jiems buvo privertos tiek oficialiai, tiek neoficialiai (tiesiog, mokėdamas vien portugališkai – kaip kad moka daugelis brazilų ar angoliečių – niekur kitur Europoje darbo negausi).

Traukinių stotis Lisabonoje

Ir 1964 m., ir 2022 m. Portugalijoje gyveno panašiai žmonių – apie 9-10 mln. Bet sudėtis pasikeitė iš esmės. Tada čia gyveno beveik vien portugalai. O dabar Portugalija – tarsi visa buvusi Portugalijos Imperija, sutalpinta į vieną mažą Europos valstybę. Pamenu, kartą po Portugaliją keliavau po to, kai praleidau keturis mėnesius Brazilijoje. Ir negalėjau nenustebti, kokia pilna Portugalija Brazilijos: brazilai gatvės muzikantai groja brazilišką muziką, brazilų restoranai ir rodizio, braziliškos prekės parduotuvėse… Angoloje, Mozambike nebuvau buvęs, bet angoliečių ir mozambikiečių Portugalijoje pilna, tad tikiu, kad tas šalis irgi nesunkiai atrasi Lisabonoje ir kituose Portugalijos miestuose.
Portugalija iki šiol – viena skurdesnių ES šalių (net Lietuva ją aplenkė), bet ji vėl visiškai pasikeitė. Dabar ji pilna žmonių iš visos Europos. Pigūs „Ryanair“ skrydžiai leido turistams atrasti nuostabius jos miestus, ypač jaunimui. Daug kas čia atvyksta ilgam ar „su visam“: dirba iš Porugalijos per atstumą. Lisabonoje gausu darbui pritaikytų kavinių, o atsidarius „Meetup“ programėlę rasi pilna susitikimų anglų kalba tokiomis temomis kaip „Kas atsitiks su mūsų bitkoinais kai mes mirsime?“.

Viena daugybės Lisabonos kavinių, kur jaunimas renkasi dirbti internetu

Dar mačiau daug „Meetup‘ų“, skirtų kartu vartoti narkotikus, ypač haliucinogenus. Portugalija viena pirmųjų pasaulyje dekriminalizavo narkotikų vartojimą. Niekur kitur pasaulyje man taip įkyriai tiek daug kartų tiesiog gatvėje nekišo narkotikų, kaip Portugalijoje. „Nori žolės? O gal kokaino?“ – įkyrus prekijas nesibodėjo įkalbinėti tuo metu, kai aš filmavau, pagrindinėje Lisabonos Liberdade gatvėje! Vidutiniškai, turbūt, kasdien narkotikų pasiūlydavo bent po kartą, dažnai tiesiog vidury dienos: tikriausiai daug turistų į Portugaliją važiuoja specialiai narkotikų ir todėl prekijai galvoja, kad, jei turistas, tai pirks. Tiesa, kalbama, kad daugelis gatvėse „stumdomų“ narkotikų – netikri. Kai Portugalija dar 2000 m. dekriminalizavo narkotikus, džiaugtasi, kad projektas pasisekė: narkotikų vartojimas iškart neišaugo. Deja, tai buvo laikina: užaugus kartai, kuriai nuo mažens narkotikai nebėra nusikaltimas, pradėjus plūsti “saugaus nuo policijos vartojimo” ieškantiems turistams, kvaišalų bėda Portugalijoje tapo matoma kaip niekada.

Kartu su turizmu Portugalijoje gimė ir įdomesnių tradicijų. Portugališki sardinių konservai iš pigaus maisto čia paversti prabangiais suvenyrais: ištisi parduotuvių tinklai, tokie kaip „Fantastiškasis Portugalijos konservų pasaulis“, paravinėja vien tik įvairiausias meniškas konservų dėžutes, kurių prabangiausios kainuoja ir dešimtis ar šimtus eurų. Sardinės labai įvairios, įvairiuose marinatuose, bet kainą lemia ne tai: visa “vertė” dėžutėje, idėjoje („Gal jums konservų su komiksu ant viršelio? Gal aukso luito formos? O gal norite konservų su jūsų gimimo data ir tų metų įvykiais? Galėsite atsidaryt iš apačios, kad nepažeistumėte viršaus“).

Portugališki konservai

Dar viena nauja tradicija – tuktukai, tokie triračiai automobiliukai, kurie šiaip jau asocijuojasi su Azija. Lisabonoje ir Portugalijos miestuose tūkstančiai jų virto taksi, ekskursiniais automobiliais – turistams patinka. Ir, nors visa tai – visiškai nauja (pirmi tuktukai įvežti apie ~2013 m.) – suvenyrų parduotuvėse greta istorinių tramvajų ar funikulierių modeliukų jau pardavinėjami ir tuktukai.

Tuktukai Lisabonoje

Geriausia vieta pamatyti tą modernų Portugalijos veidą – Lisabonos Tautų parko rajonas, kur 1998 m. vyko pasaulinė EXPO paroda. Paviljonai dabar paversti gražiais restoranais palei tarsi ežeras plačią Težo upę. Tada ten pastatytas ir 12 km ilgio Vasko Da Gamos tiltas, burę primenantis bokštas, lynų keltuvas. Toks Portugalijos atgimimo simbolis.

Lisabonos Tautų parko rajone

Tiesa, kai gyventojų skaičius neauga, kiekvienas naujas pastatas dažnai reiškia, kad kažkur kitur senas pastatas apleidžiamas. Apleistų namų daug net Lisabonos senamiestyje…

Apleistas namas anapus mūsų AirBnB langų

Portugalijos kurortai ir Algarvė

Daugelis keliautojų į Portugaliją į Lisaboną nė neužsuka. Jų tikslas – kurortai. Kai kurie skrenda į salas, ypač Madeirą, o tų, kurie keliauja į žemyną, tikslas dažniausiai – Algarvė, patys Portugalijos pietūs.

Viską lemia klimatas. Didžioji dalis Portugalijos – lietinga, vėjuota (pvz. Porte lyja dvigubai daugiau, nei Vilniuje). O Algarvė – sausai karšta, ypač vasaromis.

Tačiau šitas receptas – karštas oras, sausumas ir pan. – priviliojo labai masinius turistus, daugybei kurių tik to oro ir reikia, o kitkas gerai “kaip visur”.

Algarvės kurortus sunkiai atskirsi nuo Viduržemio jūros kurortų Ispanijoje, net Turkijoje: milžiniški „all inclusive“ viešbučių kompleksai, kelionių organizatorių lėktuvai ir autobusai… Todėl man Algarvė paliko gal mažiausią įspūdį Portugalijoje: neapleido jausmas, kad visa tai jau kažkur mačiau.

Daug įdomesni pasirodė šiauresni Portugalijos kurortai. Ypač Nazarė, su plačiu smėlėtu paplūdimiu, nuolat plakamu milžiniškų bangų. Mat vandenyne šalimais – net XXX km gylio kanjonas ir bangos šiauriniame Nazarės paplūdimyje įrašytos į Gineso rekordų knygą. Tai – bangletininkų Meka, ir geriausiems bangletinininkams čia pavyko „pažaboti“ net 23 m aukščio bangas… O kur dar nuostabūs vaizdai į tas pakrantes iš Nazarės senamiesčio. Aišku, šis stovi ant aukšto kalno, prie švyturio.

Nazarė bangos

Visa vakarinė Portugalijos pakrantė panaši: netgi Lisabonos ar Porto miesto pajūrio rajonai tokie „laukiniai“ ir vėjuoti. Štai Kaskaišas prie Lisabonos turi ir plačias kopas, ir uolas, į kurias tykšta galingos bangos.

Na, aišku, yra grožybių ir Algarvėje, kaip Faro miesto senamiestis.

Kaskaišo kopos prie Lisabonos

Nuostabieji Portugalijos miesteliai primena pasakas

Portugalijoje iš miesto dydžio sunkiai nuspėsi jo didybę. Kai kurie, rodos, nedideli miesteliai Portugalijos žalių kalvų apsuptyje slepia tokias didžiules grožybes, kurios kitur stovėtų nebent kokio didmiesčio senamiestyje.

Ypač daug žavių miestelių aplinkui Lisaboną – galima suvažinėti pirmyn-atgal per dieną, aplankyti kelis jų, pasinerti į tokią turtingos senovės dvasią.

Bene garsiausia ir artimiausia – Sintra (33 km nuo Lisabonos), tikras pasakiškiausių pilių miestas. Čia jos stypso pačios įvairiausios, iš įvairiausių amžių, bet viena už kitą didingesnės. Nacionaliniai rūmai, kur gyvendavo Portugalijos karaliai. Romantiški Penos rūmai-pilis, pastatyta 1852-1854 m.

Sintros Nacionaliniai rūmai

Patys įdomiausi Sintroje man buvo Quinta de Regaleira rūmai, kuriuos pastatė brazilų verslininkas Karvalju Monteiru – susidomjęs mistika, todėl ten pilna keisčiausių elementų: simboliai iš alchemijos, masonų, tamplierių, rozenkroicerių, yra netgi “Inciacijos šuliniai”, kur sukdamasis ratu lipi gylyn, tai pat tuneliai.

Žvelgiant iš inciacijos šulinio dugno

Alkobasa (120 km) ir Batalja (139 km) nustebino milžiniškais Viduramžių vienuolynais.

Alkobasos vienuoilyno bažnyčia. Tai – tik centrinė milžiniško vienuolyno dalis.

Obidosas (85 km) visas aptvertas galinga Viduramžių siena, jame – ir pilis, paversta viešbučiu (Portugalijoje daugybėje istorinių paminklų valstybė įrengė viešbučius, vadinamus „Pousada“). Naktį šis miestas-pilis spindi iš tolo.

Obidoso vaizdas

Koimbroje (204 km) įsikūręs vienas seniausių Europos universitetų. Didžiuliai jo pasatai stūkso kalno viršūnėje, ypač didinga senoji biblioteka. Tokios „Hario Poterio“ dvasios prideda ir studentai, vilkintys Portugalijos universitetų juodomis uniformomis.

Koimbros universiteto biblioteka

Fatima (128 km) – švenčiausia Portugalijos vieta. Čia, sakoma, XXXX m. apsireiškė Mergelė Marija (XXX). Dabar piligrimams ten įrengta milžiniška aikštė – ir nors šiuolaikiniai piligrimai nebemato dangumi judančios saulės, ką matydavo ten atėję jų pirmtakai XXXX m., o bažnyčia tikrai nėra įspūdingiausia Portugalijoje – čia stebina tikėjimo gyvybė, juk Fatimoje viskas nauja, šiuolaikiška, ją kuria šiuolaikiniai žmonės, stato vis naujus ir naujus viešbučius piligrimams, kurie čia eina miniomis. Šiaip ar taip Portugalija – viena katalikiškiausių Europos šalių, religingumu nusileidžianti gal tik Lenkijai.

Fatimos bažnyčia ir milžiniška aikštė piligrimams

Leirija (145 km) garsėja savo pilimi, o ypač smagus pilies balkonas, kur sėdėdamas vienas prieš kitą akmeniniuose suoluose gali stebėti visą miestą tarsi iš dangaus.

Leirijos pilies galerijoje

Porto tiltų grožis ir šiaurės Portugalija

Kokia pribloškiama bebūtų Lisabona, Portas – antrasis pagal dydį Portugalijos miestas – man pasirodė net įdomesnis. Todėl, kad unikalesnis. Jo žvaigždės – tiltai per Duro upę. Kas kokias dešimt minučių vis naujas turistinis laivas išplaukia į „šešių tiltų kruizą“…

Šie laivai porte tradiciškai gabendavo Porto vyną – portveiną

Didžiausia primadona – Luišo Pirmojo tiltas [Ponte de Dom Luis I]. Jis statytas dar 1881 m., bet pasaulyje iki šiol neturi analogų. Nes jis – tarsi du atskiri tiltai vienas virš kito. Apatinis sujungia žemutinius Porto rajonus (Duro upės slėnyje). O viršutinis – aukščio sulig 20 aukštų namu – sujungia viršutines kalnuoto Porto dalis.

Luišo I tiltas žvelgiant iš viršaus

Ten, viršuje – Serra Do Pilar vienuolynas, Porto katedra ir Paryžių kiek menantis XIX a. miesto centras. Ne vienas pastatas ten tuo pačiu ir azuležo plytelių „galerija“: štai Capela das Almas koplyčios visas fasadas išklijuotas azuležo, o Sao Bento traukinių stotyje iš azuležo plytelių suformuoti Portugalijos istoriją atskleidžiantys paveikslai.

Capela das Almas koplyčios visas fasadas išklijuotas azuležo plytelėmis-paveikslais

Nepakartojamas jausmas eiti Proto tilto vėjuotu viršumi iš kur Cais da Ribeira pakrantės rajonas atrodo tarsi žaislinis. O paskui nusileisti laiptais (ar funikulieriumi, ar lynų keltuvu) žemyn ir leisti laiką paupio baruose ar balkonuose, stebint metalinio tilto industrinę didybę…

Bet netikėčiausias atradimas šiaurės Portugalijoje buvo trečiasis pagal dydį miestas Braga, tiksliau Bom Jesus du Monte šventovė šalimais. Tuo metu jau buvau regėjęs tiek įspūdingų manueliškų, gotikinių, barokinių Portugalijos šedevrų, kad, atrodė, niekas nebenustebins. Bet kaipgi liksi nepriblokštas tos šventovės ant kalno, o ypač laiptų į ją? Aštuoni fontanai laiptuose simbolizuoja penkis „žemiškus“ pojūčius, aukštesni – tris „dangiškas“ dorybes. Visur svarbus vanduo: jis teka statuloms iš akių (rega), nosies (uoslė), ausų (klausa), kryžiaus šakų (Tikėjimas), o lietaus vanduo nuteka žemyn nuo stulpų gyvatėmis. Viršuje, už bažnyčios altoriaus – ištisas Kristaus nukryžiavimo scenos maketas (jokioje bažnyčioje panašaus nemačiau). Esame pratę, kad šitaip eksperimentuoja šiuolaikiniai architektai – bet čia juk XVIII a. kūrinys su visu barokiniu puošnumu…

Prie Bragos šventovės

Kuo šiauriau Portugalijoje, tuo dažniau matydavau ženklus su geltona jūros kriaukle. Šv. Jokūbo kelias, Camino Santiago – šimtus kilometrų besidriekiantys pėsčiųjų keliai, kurias piligrimai, žygeiviai ar nuotykių ieškotojai eina į vieną ir tą patį tikslą – šventąjį Kompostelos Santiago miestą Ispanijoje (Galisijoje). Populiariausias Camino Santiago maršrutas driekiasi per Ispaniją, bet jis taip išpopuliarėjo, kad vasaromis darosi sunku gauti vietas nakvynės namuose – ir vis daugiau keliautojų ėmė rinktis alternatyvų kelią per Portugaliją, jis irgi puikiai sužymėtas bei yra antras pagal populiarumą. Minimalus atstumas, kurį privaloma nueiti Camino, kad tave pripažintų jį įveikusiu – 100 km, o tai reiškia žygio pradžią Valensos miestelyje ant Portugalijos-Ispanijos sienos. Bet daug kas pradeda eiti iš toliau – Porto ar net Lisabonos. Apie Camino Santiago esu parašęs atskirą straipsnį.

Jokūbo kelio nuorodos Portugalijoje

Portugalijos salose žmogų užgožia gamta

Portugalijai priklauso du nutolę salynai Atlanto vandenyne – Madeira ir Azorai.

Jei Portugalijos žemyne gražiausia yra tai, ką sukūrė žmogus, tai salose visus mažus miestus ir miestelius užgožia didinga gamta. Madeiroje – galingos uolos vandenyno krantuose, vulkaniniuose Azoruose – dar ir ugnikalnių dūmai.

Madeiros pakrantė

Madeira, kaip gretimi Ispanijos Kanarai, garsėja ir kiaurus metus šiltu klimatu. Rugpjūčio dienomis ten vidutiniškai būna +26, o sausio dienomis – +20 (naktim atitinkamai +20 ir +14). Todėl į Madeirą skrenda ištisi poilsiautojų pilni reisai iš visos Europos, ypač žiemomis – ją atradę ir lietuviai. Apie Madeirą ir jos gamtą esu parašęs atskirą straipsnį, nes daugelis keliaujančių į Madeirą likusios Portugalijos nė nelanko (tiesiai iš Europos į Madeirą tada skidau ir aš).

Azorų žiemos jau vėsenės ir daug šlapesnės (sausį vidutiniškai +17 dienom, +12 naktim): ten keliaujama ne tiek maudytis vandenyne, kiek pasigrožėti gamtos stebuklais, ir tų keliautojų gerokai mažiau. Aš Azorus aplankiau kartu su žemynine Portugalija, skrydžių tarp Lisabonos ir Azorų daug.

Vulkaniniai reiškiniai Azoruose

Madeira ir Azorai buvo pirmieji Portugalijos (ir visos Europos) žingsniai į kitų žemynų atradimą ir užkariavimą. Madeirą portugalai atrado/prisijungė 1419 m., Azorus 1427 m., ir jei ne šios salos (bei Ispanijos Kanarai), galimybė ten pasipildyti maisto atsargas, nebūtų ir visų garsiųjų europiečių atradimų Amerikoje bei Afrikoje (ten pakeliui stojo ir Kolumbas).

Uolėtas Madeiros krantas

Plaukdami pro Madeirą ir Azorus, portugalai buvo užkariavę daugybę kitų salų ir kolonijų. Tačiau anose valdose portugalai nesudarė gyventojų daugumos, todėl jos siekė ir iškovojo nepriklausomybę. Tuo tarpu Madeirą ir Azorus portugalai apgyvendino „nuo nulio“, nes tai buvo negyvenamos salos. Todėl jos iki šiol priklauso Portugalijai, nors atstumas iki jų didžiulis (nuo Lisabonos iki Floreso salos Azoruose ~1900 km, toliau, nei nuo Vilniaus iki Romos). Tačiau ten tvyro visai kitokia – nutolusių salų, kiek sustingusių laike ir gamtoje – dvasia.

Funšalio, Madeiros sostinės, panorama iš lynų keltuvo

Ar po Portugaliją keliauti patogu?

Portugalija yra tolimiausia Europos valstybė nuo Lietuvos (atstumas virš 3000 km) – todėl nuskristi ten nėra taip paprasta ir pigu, kaip į daugelį kitų, bet įmanoma „susidurstyti“ jungiamuosius skrydžius kokiu “Ryanair”.

Pačioje Portugalioje patogiausia keliauti pasirodė automobiliu – per dieną lengvai pamatydavome po kelis nuostabius miestelius. Bet tai kainuoja. Magistralės Portugalijoje geros, ten daugelis laksto 150-160 km/h ir pan. greičiais (oficialiai galima iki 120 km/h, bet jei taip važiuoji, daugelis prašoka kaip pro stovintį). Tačiau magistralės mokamos ir brangios (moki už kiekvieną pravažiavimą, kilometrą). Tuo tarpu nemokamuose keliuose vidutinis greitis buvo apie 40-50 km/h, jie nuolat kerta miestelius ir kaimus. Be to, daug teko sumokėti ir už parkingą: jo miestuose labai trūksta, daugelis viešbučių jo irgi nemokamai nesiūlo, tekdavo statyti į brangias daugiaaukštes stovėjimo aikšteles. O dar buvo, kad net kur parkingas nemokamas, “duoklą” už jį bandė susirinkti apgavikai…

Ant kalno – Koimbros senamiestis

Alternatyva – viešasis transportas. Traukinių, autobusų, miestų tramvajų tinklas gerai išvystytas, bet irgi brangokas. Tačiau jei skrendi tik į vieną ar kelis miestus (pvz. Portą ir Lisaboną) – viešasis transportas yra geriausias pasirinkimas.

Žaviausios nakvynės Portugalijoje man buvo senamiesčių butuose: unikaliau, o ir ne brangiau, nei viešbučiuose. Tiesa, ne visi vietiniai mėgsta tokį turizmą – skundžiasi, kad AirBnB iš senamiesčių išstumia vietos gyventojus.

Bute Porte, iš kurio balkono matėsi Porto tiltas

Nors portugalai vidutiniškai gyvena kiek skurdžiau už lietuvius, atlyginimai Portugalijoje netgi didesni nei Lietuvoje. Tačiau didesnės ir kainos. Labiausiai tai pasijaučia mokant už transportą (kelius, parkingą), kiek mažiau – atsiskaitant lankytinose vietose ir restoranuose, dar mažiau – perkant nakvynę. Kai kurie dalykai Portugalijoje net pigesni, nei Lietuvoje (kava kavinėse, alkoholis ir pan.).

Portugalijos restoranuose dažnai atneša visokiausių neužsakytų patiekalų. Reikia jų nevalgyti – tada neapmokestins ir išneš juos kitiems, paragavus teks už kiekvieną susimokėti..

Įvažiavus į Portugaliją iš Ispanijos, pasijautė, kad kai kurie „patogumo dalykai“ pasidarė retesni. Portugalijoje mažiau greito maisto restoranų tinklų, prekybos centrų, važiuodamas magistrale neturi tiek galimybių nusukti į daugybę spindinčių poilsio aikštelių su degalinėmis ir ne tik. Nemaloniai nustebino ir komunistinių simbolių gausa: kūjai ir pjautuvai „puikuojasi“ ne tik grafičiuose, bet ir oficialiose politinėse agitacijose, ant sienų rašinėjami komunistiniai šūkiai. Kita vertus, lai tas dažnai linksniuojamas epitetas „viena skurdžiausių ES šalių“ neišgąsdina: visa Europos Sąjunga yra turtinga ir Portugalija pasauliniais mastais taip pat labai turtinga.

O svarbiausia Portugalija ypatinga – kas tikrai svarbu šiais laikais, kai didelė dalis Europos supanašėjusi. Pamatęs Portugalijos miesto nuotrauką, nesunkiai atpažinsi šalį – jei tik į kadrą paklius nors viena azuležo plytelė, koks baltas vienuolyno fasadas ar senovinis tramvajus.

Bragos šventovės fontano fragmentas

Ir todėl ne tik gretimų šalių gyventojai, bet ir lietuviai atradę Portugaliją.

Graikija turi tiek nuostabių salų, kad Graikijos žemyninę dalį dažnas keliautojas iš viso aplenkia.

O be reikalo – nes būtent Graikijos žemyne yra didžiausi šios šalies stebuklai!

Atėnai ir kiti senovės miestai, vienuolynai Meteoros uolų viršūnėse, vienas giliausių pasaulyje Vikoso tarpeklis, Chalkidikės kurortai ir šventasis Atono kalnas.

Per kelias keliones apvažiavęs visą Graikijos žemyną automobiliu, grožybes ir informaciją sudėjau į šį vieną straipsnį.

Prie lobyno Delfuose

Tai – straipsnis apie žemyninę Graikiją. Straipsnis apie visą Graikiją, jos kultūrą ir istoriją yra čia

Atėnai ir senovės graikų poliai aplinkui

Atėnų Akropolis. Ar begali turėti Graikija geresnį simbolį? Įspūdinga uola, karūnuota prieš 2500 metų statytomis šventyklomis deivei Atėnei ir Poseidonui. O papėdėje – teatrai garsiausių Antikos dramaturgų pjesėms, olimpiadai beveik prilygusių Atėnų žaidynių stadionas, senųjų Atėnų agora, filosofijos mokyklos, kuriose dėstė Platonas ar Aristotelis… Tiesa, iš daug ko belikę tik pavienės kolonos, iš kitko – tik grindys ir sienų apačios, o įspūdingiausi šedevrai – Akropolio ir Archeologijos muziejuose.

Turistai prie Partenono

Kartu Atėnai – ir labai gyvas miestas su trim pusėm, kurias visas patyriau. Poetiškoji – tai it iš gausybės rago miesto svečią apsupantys išradingi barai, restoranai ir privatūs muziejai, antikiniai paminklai ir kalvos su nuostabiais vaizdais. Proziškoji – senų rajonų vietoje pastatyti nuobodūs daugiabučiai. Ir tragiškoji – komunistai, anarchistai, reguliarios riaušės ir streikai: patyriau savo kailiu. Na, visam Graikijos žemyne to yra, bet Atėnų Sintagmos aikštė – to širdis. „Kas yra kas“ Atėnuose, aprašiau atskirame straipsnyje, nes įdomybių ten per daug, kad tilptų čia.

Atėnų kontrastas: Akropolis (dešinėje) ir perstatytas miestas (apačioje)

Atėnų istorija tokia žymi, kad daug kas klaidingai mano, jog jie visuomet buvo šalies sostinė. Tai – netiesa! Senovės Graikija sostinės neturėjo išvis, ji susidėjo iš atskirų miestų-valstybių (polių). Atėnai buvo garsiausi, Akropolio statybos laikais (~447-432 pr. Kr.) išgyveno aukso amžių, vedė į priekį pasaulio filosofiją ir meną – bet šiaip jie buvo tik vienas miestas iš daugelio, ir vos keli dešimtmečiai po didžiausios Akropolio švetyklos Partenono atidarymo pralaimėjo karą diktatoriškai sukarintai Spartai.

Naktinis Atėnų gyvenimas

Iki daugelio kitų svarbiausių polių nuo Atėnų galėjome nuvažiuoti automobiliu vos per valandą-kitą. Dauguma jų – Peloponeso pusiasalyje. Visi jie buvo savaip panašūs: na, gal teatrai skirtingo dydžio, gal pagrindinės šventyklos dedikuotos kitiems dievams. Tačiau didžiausias skirtumas šiandien – kas ir kiek iš senosios didybės pasiekė mūsų dienas.

Pavyzdžiui, Epidauras garsėja teatru, tačiau sveikatos dievo Asklepijaus garbinimo miestas aplink sunykęs. Belieka skaityti istorijas ant informacinių lentų. Pasirodo, tas pastatas, iš kurio belikusios kelios kolonos, veikė tarsi ligoninė, bet gydoma buvo taip: po ritualo atsiguli ten, užmiegi ir tikiesi susapnuoti Asklepijų, kuris tave sapne ir pagydys… Mėgstame idealizuoti senovės Graikiją kaip mokslo ar filosofijos tėvynę, bet kasdienė eilinių graikų gyvenimo pasaulėžiūra panėšėdavo labiau į kokių šiandienos Afrikos genčių tikėjimus, nei aristoteliškas Tiesos paieškas…

Epidauro Senovės graikų teatre

Sunijaus pusiasalyje išlikę daugiau didelių šventyklos kolonų. Olimpijoje – senųjų olimpiadų stadionas. Visgi, jei nesi archeologijos ir Senovės Graikijos fanatas, tikriausiai tau užteks pamatyti keletą tų griuvėsių laukų, negaišti laiko visų pravažiavimui.

Ir turi susitaikyti su tuo, kad kai kuriose iš vietų, apie kurias mokeisi dar vaikystėje iš istorijos vadovėlių nėra nieko. Termopilų perėja, kur „300 spartiečių“ sustabdė persų armiją, kad pagrindinės graikų pajėgos galėtų atsitraukti, išvis neegzistuoja! Krantas pasislinko, erdvė tarp kalnų ir jūros išsiplėtė. Dabar ten – didelis laukas, sunku net įsivaizduoti, kaip tokį galima būtų „užblokuoti“. Ir net vieta, kur stovi paminklas mūšiui, Antikos laikais skendėjo Ėgėjo jūroje… Nuvilti gali ir Maratono laukas, iš kurio 490 m. pr. Kr. Filipidas bėgo į Atėnus 42 km 195 m pranešti apie pergalę Maratono mūšyje ir taip davė pradžią maratono distancijai. Sąsiauris tarp Peloponeso ir Salamino salos, kur graikų laivynas 480 m. pr. Kr. sutriuškino persus, šitaip panaikindamas jų grėsmę ir pradėdamas Atėnų aukso amžių – paprastas sąsiauris ir tiek.

Senųjų olimpinių žaidynių stadionas Olimpijoje – ar tai, kas iš jo liko

Kaip yra „Jeruzalės sindromas“ ar „Stendalio sindromas“, nenustebčiau, jei yra ir koks „Graikijos sindromas“ pavadinti nusivylimui, kai kokioje nuo vaikystės išsvajotoje, pasaulio istoriją ir kultūrą lėmusioje vietoje beveik *nieko* nerandi. Na, kai kurie amerikiečiai, kurie itin mėgsta keliauti po Antikinę Graikiją, tikrai turėtų tą pajusti…

Bet visa žemyninė Graikija jokiais būdais nėra toks nuovylio laukas! Tiesiog „garsiausia / svarbiausia“ ir „įdomiausia / geriausiai išlikę“ Graikijoje, kaip niekur kitur, nėra tas pats.

Auksinė kaukė iš MIkėnų

Kodėl Mikėnai ir Delfai – svarbiausi senoviniai miestai be Atėnų?

Du labiausiai „kitokie“ senoviniai Graikijos žemyno miestai – Mikėnai ir Delfai.

Mikėnai todėl, kad jie kone 1000 metų senesni už likusią Senovės Graikiją. Kai klestėjo Atėnai ir kiti graikų poliai, tai Mikėnai jau buvo žila senovė, apie juos sklandė tik pasakos ir legendos. Odisėjoje ir Iliadoje Troją puolė būtent Mikėnai; Odisėjas, valdovas Agamemnonas buvo mikėniečiai!

Dėl senumo Mikėnų mūrai kitokie (be jokio skiedinio vienas ant kito sudėti galingi akmenys, tradiciškai priskiriami mitiniams ciklopams). Ir Mikėnų kapai kitokie (milžiniškos kūginės salės požemiuose, kuriuose suplojus ranka aidas nenutyla ištisas sekundes).

Mikėnų kapo viduje. Nors tam nėra pagrindo, jis vadinamas Agamemnono kapu – nes XIX a. senovės Graikiją tyrinėję archeologai itin ieškojo sąsajų su graikų mitais ir epais

O Delfai ypatingi, nes ten gyveno garsiosios pranašės, Pitijos šventikės. Visa Senovės Graikija tikėjo, kad jos tiksliai pranašauja ateitį, kad jų lūpomis kalba patsai dievas Apolonas. Tad Delfuose atsakymų ieškojo ir įsimylėjusios poros, ir visų didžiųjų polių pasiuntiniai („Kada pradėti karą?“). Poliai Delfuose pastatė savo lobynus, kuriuose kaupė dovanas Delfams, taip pat fundavo milžiniškas skulptūras. Tai kartu buvo ir dovanos Apolonui, ir tiesiog propaganda: juk į Delfus eidavo visi, ar berasi geresnę vietą pademonstruoti savo galią ir turtus?.. Daugybė tų „aukų“ šiandien laikomos Delfų muziejuje, kuris vienas turtingiausių Graikijoje. Deja, iš pačių senovės Delfų neliko daug – tik stadionas neblogai pakėlė tūkstantmečių naštą. Bet, kaip daug kur Graikijoje, gausiems turistams pastatytos informacinės lentelės vaizdžiai parodo, kaip viskas atrodė senovėje, įsivaizduoti pasidaro lengviau. Ritualas atrodė taip: apsiprausę piligrimai eidavo prie Delfų Apolono šventyklos, ant kurios laiptų dujų pauosčiusios Pitijos šventikės kažką išlemendavo nežinoma kalba, o „vertėjai“ tai išversdavo į graikiškas pranašystes. Jos visuomet būdavo neaiškios, dviprasmiškos – gal tai padėjo Delfams išlaikyti „neklystamumo“ aurą. Juk visada „po visko“ galėdavai sau pasakyti, kad pranašystė visgi išsipildė – tik buvai ją ne taip suinterpretavęs… Beje, senovės graikai tikėjo, kad Delfai – pasaulio centras, tą žymėjo „Pasaulio bambos“ skulptūra. Dar vienas eilinis posakis, kilęs iš Senovės Graikijos!

Klasikinė Delfų panorama

Graikijos pilys ir kovų liekanos

Antikinė Graikija tai žibėjo, kad jai skirtos pamokos viso pasaulio mokyklose, ištisi kursai universitetuose, o štai vėlesnius Graikijos istorijos tūkstantmečius išmano nebent patys graikai… Bet ir iš tų laikų liko daug gražaus.

146 m. pr. Kr. Graikiją užkariavo Roma. Viduramžiams Graikija perėjo Bizantijai, pastačiusiai nuostabius stačiatikių vienuolynus.

Vėliau Graikija tapo tikru Osmanų ir Venecijos nesantaikos obuoliu, svarbiausi graikų uostamiesčiai ėjo iš rankų į rankas. Viršum jų pastatytos galingos pilys-citadelės: ypač Korinte, Nafplijuje. Bet žemyno gilumoj Osmanai laikėsi tvirtai.

Nafplijus su pilimi viršūnėje

1821 m. graikai sukilo dėl nepriklausomybės nuo Osmanų. Tai buvo pirmasis sėkmingas nepriklausomybės nuo didžiųjų imperijų karas XIX a. Pirmoji Graikijos sostinė ir buvo Nafplio – ten ir vienas žaviausių senamiesčių, ir tik 1834 m. perkelta į Atėnus. Deja, daug tokių senamiesčių Graikijos žemyne neišliko: vertindami tik antikinę istoriją, graikai galbūt kaip jokia kita Europos tauta nesaugojo to, kas pastatyta Viduramžiais ar vėliau, griovė, perstatinėjo aukštesnėmis „dėžutėmis“. Atėnuose ar Salonikuose kartais jautiesi, tarsi visų amžių nuo ~200 m. iki ~1950 m. beveik nė nebuvo, tiek mažai tada pastatytų pastatų pasiekė mūsų dienas (tik cerkvės daug kur paliktos); laimė, mažesniuose miesteliuose, ypač kalnų, išlikę daugiau grožybių – pvz. Arachova prie Delfų. Ten žavūs ir vaizdai žemyn.

Arachovos miestelis prie Delfų

Visgi „Į Europos tautų eilę“ stojusi Graikija sugebėjo įgyvendinti vieną senovės graikų svajonę: 1893 m. sujungė Ėgėjo ir Jonijos jūras Korinto kanalu. Vaizdas nuo tilto į jo gylį tarp uolų tebepribloškia, nors nūdienos laivams kanalas ir gerokai per siauras.

Korinto kanalas žvelgiant nuo tilto

Šiaurės Graikija – kalnų ir vienuolynų dermė

Važiuodami automobiliu į Šiaurės Graikiją patekome tarsi į kitą šalį. Antikos grožybės čia praretėja, užleidžia vietą didingiausiai Graikijos gamtai.

Pačioje lankytinų vietų Olimpo viršūnėje – Meteora. Tarsi kiaurai iš žemės gelmių „išdygęs“ stačių uolų miškas, puošiantis gal net daugiau albumų ir kalendorių nei Atėnų Akropolis.

Stebiu Meteoros peizažą

Kiekvienas Meteoros vaizdas primena kokį fantastišką dailininko išgalvotą peizažą. Ir vaizdai iš apačios, Kalabakos miestelio, kurio daugybė viešbučių – uolų papėdėse. Ir vaizdai „kopiant“ automobiliu į plynaukštę viršuje. O labiausiai vaizdai iš ten, viršaus, nuo gausybės apžvalgos aikštelių.

Meteora būtų supergraži, jei uolomis viskas ir pasibaigtų… Bet uolų viršūnes papuošę vienuolynai daro ją nepakartojama. Stačiatikių vienuoliai ten kūrėsi Viduramžiais, kad juos būtų sunkiau pasiekti musulmonams. Į uolas tebuvo galima patekti tik specialiomis virvėmis. Ir šiandien regėjome, kaip statybines medžiagas kėlė specialiais virviniais keltuvais, bet Graikijai 1913 m. perėmus šiaurės Graikiją uolose iškalti laiptai. Slėptis nebebuvo ko.

Meteoros vienuolynas su keltuvu į jį

Šiandien veikia šeši vienuolynai. Kiekvieną dieną dalis vienuolynų uždaryta, bet tai nelabai svarbu, nes patekęs į bet kuriuos du gali pajusti Meteoros vienuolynų gyvenimą: centrinį kiemą, cerkvę jo viduje. Mes buvome Varlamo (373 m aukščio uolos viršūnėje) ir Šv. Stepono vienuolynuose (510 m). Viskas kruopščiai suremontuota, kone išlaižyta: Graikijoje religija labai gyva, aukų ir pastangų jai niekados netrūksta.

Meteora iš apačios

Didingos Gamtos ir Tikėjimo „santuoka“ Šiaurės Graikijoje atsikartoja dar ne vienoje vietoje.

Vikoso tarpeklyje vyrauja Gamta: giliausias pasaulyje tokio siaurumo tarpeklis (giliausioje vietoje šlaitai siekia iki 1350 m aukštį; kanjono plotis yra iki 2500 m). Aišku, ji dar žavesnė, kai paskatinta Tikėjimu: tarkime, žvelgti į tarpeklį iš pusiau apleisto Šv. Paraskevės vienuolyno tarpeklio šlaituose ties Monodendrio kaimu. Bet nuostabių vaizdų regėjom ir daugiau: Vikoso kaime ar prie Papingo, kur tarpeklio šlaitai ir krenta žemyn, ir kyla į viršų. Tas regionas vadinamas Zagorohoria ir garsėja ne tik tarpekliu, bet ir senais akmeniniais kaimais.

Vikoso tarpeklis žvelgiant iš Vikoso kaimo

Šiaurės Graikijoje stūkso ir Atonas. Nors tai – 2033 m aukščio kalnas, ilgu pusiasaliu išsišovęs į Ėgėjo jūrą, ten Gamtą neabejotinai nustelbia Tikėjimas. Mat Atonas – pasaulyje lygių neturinti vienuolių respublika, „stačiatikių Vatikanas“. Teoriškai jis priklauso Graikijai, bet autonomiją turi tokią, kad praktiškai ten išvis jautiesi išvykęs iš Europos. Mat į Atoną neįleidžiamos jokios moterys, ten nevalgoma mėsa, galima atvykti tik laivu, o „šalį“ kartu valdo dvidešimt vienuolynų. Per dieną gali patekti tik labai nedaug nestačiatikių ir vienu leidimą gavusių piligrimų buvau aš. Tai viena tų patirčių, kurių nėra su kuo sulyginti: nakvoti miestų dydžio Viduramžių vienuolynuose, kurie nakčiai rakinami, tylomis iš jų balkonų stebėti kalnus ir jūrą… Apie Atoną parašiau atskirą straipsnį.

Simono Petro vienuolynas, vienas garsiausių Atone

Atonas – tik vienas trijų Chalkidikės pusiasalių-pirštų. Kiti du – pagrindinės Graikijos žemyno kurortų zonos. Kurortų Graikijos žemyne nemažai, bet daugelis jų tarnauja patiems graikams, o Chalkidikė traukia turistus ir iš Lietuvos.

Kurortas Chalkidikėje

Nors į Šiaurės Graikiją važiavome iš Atėnų, šis regionas turi ir savo vartus – Salonikus. Tai tokie „miniatėnai“, tik dar problematiškesni: ten nėra metro, o su parkingu centre taip striuka, kad automobilį YMCA parkinge teko statyti į specialų robotinį liftą, kuris jį nugabeno į „lentyną“ požemyje. Tokius dalykus iki tol buvau matęs tik Azijoje… Tačiau Salonikai ir kiek pigensi, o pramogų ir valgių aplinkui jų ilgą pakrantę – gausu. Iš senamiesčio belikę pavieniai objektai, kaip Baltasis bokštas ar Šv. Sofijos katedra, esą pastatytas pagal garsųjį Stambulo soborą (panašu tik iš vidaus).

Salonikų centro krantinė. Kadaise čia būta žavaus senamiesčio.

Prie imperatoriaus Galerijaus Salonikai ~300 m. trumpai tarnavo kaip viena keturių Romos Imperijos sostinių, tad jame yra Galerijaus mauzoliejus bei Galerijaus arka, pilna jo pergales prieš persus vaizduojančių bareljefų. Bet šiaip nors Šiaurės Graikija buvo Aleksandro Makedoniečio Makedonijos, užkariavusios iki pat Indijos širdis (graikai pyksta, kai Makedonija vadinama slaviška Šiaurės Makedonija), senovinių dalykų ten mažokai likę. Vienas įdomiausių gal – atkasti Makedonijos valdovų kapai prie Verginos.

Prie Galerijaus mauzoliejaus Salonikuose

Kaip keliauti po žemyninę Graikiją?

Visus kartus po žemyninę Graikiją keliavome automobiliu. Autonuoma ten pigi – tuo tarpu tarpmiestinis viešasis transportas nėra toks pigus. Tiesa, didmiesčiuose yra didžiulės problemos su automobilio parkavimu: jei praleidi kelias dienas Atėnuose ir Salonikuose, gali būti verta tuo metu automobilio neturėti. Taip pat nepigios (tačiau kokybiškos) Graikijos magistralės: turint laiko, galima važiuoti nemokamais keliais.

Žemyninę Graikiją galima aplankyti arba per vieną kartą, arba padalinti į keletą kelionių: vieną kelionę skirti Atėnams (savaitgalis mieste), kitą pietų Graikijai ir jos Antikos grožybėms (automobiliu), trečią – šiaurės Graikijai (automobiliu, jei aktualu, su poilsiu Chalkidikėje).

Katinas ir Meteoros vienuolynas. Katinų Graikijoje gausu visur

Kultūrinėms kelionėms geriausias laikas – žiema. Nes Graikijos lankytinos vietos sezono metu sprogsta nuo turistų, be to, jos tada ir kainuoja brangiau. Poilsinėms kelionėms, aišku, pakankamai šilta tik vasaromis ir aplink jas.

Galima mėginti jungti žemyninę Graikiją į vieną kelionę su bent keliomis Graikijos salomis, bet tai retai kada patogu: skrydžiai ar keltai iš Graikijos žemyno į salas kartais atsieina daugiau nei skrydžiai iš toliau Europoje į Graikiją ar tas salas, o ir laiko gaištasi ne ką mažiau.

Zagorohorios regiono kaimas

Kaip ten bebūtų, nors Graikija nedidelė (vos dvigubai didesnė už Lietuvą), tas faktas, kad ji šitokia geografiškai padalinta, lemia, kad labai mažai žmonių yra matę ją visą. Dažnai nuskrenda į vieną vietą, į kitą, ir tarsi Graikija jau ir matyta, tarsi jau laikas kitoms šalims… Bet Graikija – be galo įvairi. Atėnai, Meteora, Atonas, Peloponeso poliai, o galbūt ir Vikoso tarpeklis bei Delfai, visa tai yra esminiai Graikijos veidai, kurių bent vieno nematęs sunkiai gali pasakyti apkeliavęs Graikiją…

Ir čia išvardijau vien tik vietas Graikijos žemyne, salose grožybių dar daugiau, bet jos tokios įvairios, kad į vieną straipsnį jungti nė nebandyčiau…

Graikijos lankytinų vietų zonų žemyne ir įdomiausių salų žemėlapis

Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Ar žinote, kad Ispanija iki šiol valdo du miestus Afrikoje?

Tai – Seuta ir Melilja. Unikalios vietos, kur susiduria du žemynai. Europos tvarka ir architektūros didybė – bet labiau Afrikos kainos. Puošnios senos bažnyčios ir mečetės šalimais. Tačiau beveik jokių turistų!

Lankėme tiek Seutą, tiek Melilją, ir manome, kad laiko klausimas, kol jos bus atrastos!

Meliljos architektūra

Melilja – Barselona be turistų?

Melilja pavadinama „Antrąja Barselona“. Ne be reikalo: Meliljos centrą kūrė garsiojo Barselonos architekto Gaudžio mokinys Enrikė Nieto, taigi čia pilna nuostabių XX a. pradžios pastatų. Centrinė Ispanijos aikštė, nuo jos it vėduoklės sparnai atsišakojančios tiesios puošnios gatvės su didingais teatrais, kazino, valdžios rūmais… Dar oro uoste gavome nemokamą bukletą su visais garsiausiais modernistiniais pastatais, kad galėtume jų ieškoti.

Meliljos savivaldybės rūmai Ispanijos aikštėje

Tik jeigu šmirinėdamas Barselonos centre vietom teko kone stumdytis su kitais turistais, o į svarbiausias lankytinas vietas bilietus turi pirkti prieš daug dienų – tai Meliljoje per dieną jokių užsieniečių nesutikome, gatvės tuščios, automobilių mažai, retose lauko kavinėse sėdi tik su vietiniais. Sunku patikėti, kad čia dar ta pati Ispanija, kurią kasmet aplanko kone 100 milijonų keliautojų! Ispanijos žemyne ar Kanaruose ne kartą patyriau, kad turistai ispanams jau pabodę. O Meliljoje laukė tik svetingumas, būdingas turistų nemačiusioms šalims. Ilgi klausinėjimai iš kur atvykome („Lietuvos? Taip toli!“), palydėjimai ir patarimai, ką lankyti toliau. Maža to, net visi Meliljos muziejai ir lankytinos vietos – nemokami!

Meliljos senamiestyje

O tų vietų – gausu. Galingais mūrais įtvirtintas Meliljos senamiestis pradėtas statyti dar ~1497 a. Tada, kai krikščionys ispanai atkariavo Ispanijos pusiasalį nuo musulmonų. Žadėjo nesustoti, persikėlė į Afriką – Melilja ir Seuta turėjo būti tik Afrikos užkariavimo pradžia. Bet Kolumbas kaip tik panašiu metu atrado Ameriką ir Ispanija verčiau nutarė steigti kolonijas ten. Šitaip Melilja ir Seuta iki pat šių dienų liko vienišomis Ispanijos tvirtovėmis anapus Viduržemio jūros…

Meliljos senamiesčio mūrai

Tarp įdomiausių vietų Meliljos senamiestyje – Cuevas del Conventico požemiai, kur miesto gyventojai slėpdavosi karų metu, taip pat sienų viršūnės, nuo kurių atsiveria Viduržemio jūros vaizdai (karo muziejaus bastionas, švyturys).

Meliljos krantai su švyturiu viršuje ir Cuevas del Conventico dešinėje

Afrika ir Europa viename mieste?

Vaikščiodamas po Melilją sunkiai galėjau justi, kad esu Afrikoje. Europietiška architektūra, švarūs ir tvarkingi parkai (Parque Hernandez)… Tačiau „egzotikos prieskonis“ nuolat justi. Nors Meliljoje, kaip ir Seutoje, dauguma žmonių – ispanai, musulmonai čia sudaro beveik pusę gyventojų. Greta ispanų kalbos nuolat girdisi Afrikos kalbos: Meliljoje – berberų, Seutoje – arabų. Grafičiai rašomi ir arabų raštu, daug moterų su skarelėmis,.

Iščiustytoje Meliljoje – ir tokie suoleliai

Tie žmonės – tai tikrai nebūtinai imigrantai. Daugelio jų protėviai atvyko dar XIX a. ar XX a. pradžioje, kai Seuta ir Melilja sparčiai plėtėsi. Atvyko ne tik musulmonai, bet ir Afrikos žydai, tad Meliljoje – nuostabi sena Centrinė Meliljos mečetė, Or Zaruah sinagoga. Visi jie įsiliejo į vietos gyvenimą. Dar kiti marokiečiai gyvena Maroke, bet kasdien važinėja dirbti į Ispanijos miestus.

Meliljos centrinė mečetė (dešinėje)

Kur kas didesnis skaudulys – naujieji nelegalūs migrantai. Tiesa, jiems Seuta ir Melilja – tik stotelės pakeliui. Atkeliauja jie kur nors iš Afrikos tolių į Maroką vien tam, kad pamėgintų laimę „perlipti tvorą į Ispaniją“, o tada jau tolyn į ES. Juk Maroko-Ispanijos sienos Seutoje ir Meliljoje yra vienintelės apskritai sienos tarp Afrikos šalių ir Europos Sąjungos – visur kitur Afriką nuo ES skiria jūra ar vandenynas, plaukti rizikinga.

Todėl tvora – galinga. Kai Seuta ir Melilja tokie maži miestai, kad viską nesunkiai apėjau pėsčiomis – tas tvoras ir Maroko kalnus anapus mačiau ne kartą. Į Melilją galėjau atvykti neparodęs jokio paso – užtat prieš lipant į lėktuvą atgal į Malagą jau laukė pasų kontrolė. Tikrino, ar nesu vienas tų perlipusių sieną nelegalų – jei būčiau, bent jau gilyn į Ispaniją, turbūt, būtų nepraleidę, sulaikę…

Marokas anapus sienos (siena – apačioje)

Iki pat šiol Seutoje ir Meliljoje budi ir daugybė Ispanijos karių, legionierių. Mat Marokas laiko, kad šie miestai – tai paskutinės negrąžintos Ispanų kolonijos ir Ispanija turėtų jas atiduoti Marokui. Beje, nors Ispanija yra NATO narė, NATO sutartis Seutai ir Meliljai negalioja: jei Marokas pultų tik šiuos miestus, NATO neprivalėtų ginti…

Meliljos žemėlapis Meliljos istorijos muziejuje

Seuta – miestas-tvirtovė

Seuta pasirodė dar labiau įtvirtinta, nei Melilja. Dar gausiau senų mūrinių sienų, fortų, o ir visas miesto reljefas – pusiasalis su vieninteliu įėjimu per siaurą sąsmauką, perkastą kanalu.

Ta sąsmauka dalina miestą į dvi dalis – labiau ispanišką senamiestį rytuose ir labiau musulmoniškus naujus rajonus vakaruose, anapus kurių – žalios erdvės ir įtvirtinta siena su Maroku.

Gražios XX a. pradžios architektūros Seutoje gerokai mažiau, nei Meliljoje, bet kažkiek yra – pavyzdžiui, 19005 m. Drakonų namas.

Seutos pusiasalis.

Kaip atvykti į Seutą ir Melilją (ir kodėl mažai kas keliauja)?

Nors abu Ispanijos miestai Afrikoje panašaus dydžio (~85 000 gyv.), jų pasiekiamumas smarkiai skiriasi.

Seuta yra anapus siauro Gibraltaro sąsiaurio – tad persikelti ten keltu iš Andalūzijos užtrunka 1 valandą, keltų daug. Seutą aplankėme, kai keliavome į Maroką – persikėlėme iš europinės Ispanijos į Seutą ir tada važiavome per sieną. Tiesa, persikelti į Seutą buvo brangiau, nei būtų buvę keltis tiesiai į Maroką – taigi, už šią papildomą vietą teko primokėti. Seutoje nėra oro uosto – galima nebent skristi reisiniu sraigtasparniu, bet tai brangu ir, kai yra keltas, nelabai logiška.

Melilja, tuo tarpu, gerokai atokiau: plaukti iš Europos ten truktų 4-7 val. į vieną pusę, kainos irgi atitinkamos. Todėl skridome lėktuvu – iš Malagos reisų itin daug, galėjome nuskristi į Melilją anksti ryte, o grįžti vakare. Tiek Seutai, tiek Meliljai apžiūrėti, keliautojui pakanka dienos, o miestai tokie maži, kad lengva apeiti pėsčiomis (net nuo Meliljos oro uosto iki centro ir atgal nukulniavome).

Musulmonės eina pro paminklą Ispanijos didvyriams, statytą diktatoriaus Franko laikais (Frankas Ispaniją užkariavo būtent iš Afrikos)

Didžiausias barjeras, kuris trukdo šiuos miestus atrasti turistams – atvykimo kainos. Į Melilją neskraido jokios pigių skrydžių bendrovės – o skrendant su „Iberia“ Malaga-Melilja-Malaga „suskraidymas“ neretai gali atsieiti panašiai, kaip Lietuva-Ispanija-Lietuva (pigiau pirkti iš anksto). O dar plius laiko gaišimas: atvykę į Ispaniją turistai verčiau jau pravažiuoja daugiau gražių miestelių ir kaimų Europoje, todėl jie ir perpildyti keliautojų, o Melilja, nepaisant dalinamų turizmo skatinimo bukletų – tuščia. Na, juk ir aš pats Seutą ir Melilją aplankiau tik per savo n-tąsias keliones į Ispaniją…

Skrydžiai iš Meliljos – tik į europinę Ispaniją

Bet galbūt tai tik laiko klausimas. Gal tik laiko klausimas, kada į Melilją atidarys reisus koks „Ryanair“ iš Europos didmiesčių. Ir pirmųjų pigių bilietų prisipirkę pirmieji keliautojai-atradėjai papasakos apie unikalius „Ispanijos miestus Afrikoje“ draugams ir Facebook sekėjams.

Juk Meliljoje yra ir karštis, ir paplūdimiai, ir lankytinų vietų, ir dar kainos mažesnės – kodėl daliai poilsiautojų neskristi ten vietoje Malagos?

Prie paplūdimio Meliljoje

Be to, Melilja yra Afrika. Tai gali imponuoti tiems, kas nori pagaliau aplankyti tą žemyną – tačiau „pirmam kartui“ prisibijo nepriklausomų Afrikos šalių dėl skurdo, nešvaros ar nesaugumo.

Bet kol kas nukeliavęs į Melilją dar galėjau jaustis savotišku atradėju – viena paskutinių Ispanijos vietų, kur dar tvyro ta atokumo dvasia.