Išskleisti meniu

Vakarų Europa – kelionių vadovai

Gran Kanarija – Kanarų salų širdis

Gran Kanarija – Kanarų salų širdis

| 0 komentarų

Gran Kanarija – viena labiausiai Europos turistų numylėtų vietų. Ypač žiemomis, kai kitur Europoje šalta ar bent vėsu, o ten maždaug +20.

Ko tikėtis Gran Kanarijos kurortuose? Ką ten pamatyti be vandenyno ir paplūdimių?

Apvažiavau Gran Kanariją nuomotu automobiliu – tiek kalnus ir žavius jų miestelius, tiek pakrantes ir sostinę Las Palmasą. Dalinuosi patirtimi.

Vaizdas į Roque Bentayga uolą nuo suolelių Techedos kalnų miestelio centre

Vaizdas į Roque Bentayga uolą nuo suolelių Techedos kalnų miestelyje. Tai – vienas daugybės gražių vaizdų Gran Kanarijos centre

Gran Kanarijos kurortai prie didžiųjų kopų

Daugelis į Gran Kanariją atvykusių turistų apsistoja salos pietuose, aplink Maspalomas kopas. Šios geltono smėliuko kopos – tarsi žiupsnelis dykumos, „atpūstas“ į Kanarų salas. Pakilęs didesnis vėjas jas tiesiog akyse vėl pusto ir perpusto, keisdamas peizažą. Vėjuotą dieną laipiodamas kopomis gavau tokį smilčių dušą, kad net akis pramerkti sunkiai galėjau. Užtat kai vėjas nurimsta kopos panėšėja į milžinišką (2,5 km ilgio, 1 km pločio) paplūdimys, kuriame – tai Gran Kanrijoje reta – gali rasti ir visai asmenišką vietelę, be minių kitų turistų iš visų pusių.

Maspalomas kopos

Maspalomas kopos. Realybėje atrodo aukštesnės nei nuotraukoje

Tačiau tai, kas aplinkui kopas – gerokai įprasčiau. Į vakarus, Maspalomas kurorte – didžiuliai viešbučių kompleksai, kuriuos galėtum atrasti bet kur pietų Europoje, pilni senyvų birtų ir vokiečių turistų. Toliau – ištisa grandinė panašių kurortų, besiskiriančių tik pavadinimais. Net kelionių organizatorių ir viešbučių tinklų prekės ženklai tie patys (Riu, Tui, Raddisson ir kt.). Kiekvienas rimtesnis pasaulio kelionių verslas uždėjęs savo ranką Gran Kanarijoje…

Tiesa, be Maspalomas kopų, su paplūdimiais Gran Kanarijoje striuka. Daugybė jų akmenuoti, labai siauri, „įsprausti“ aukštų uolų. Netgi dažnas kurortas neturi normalaus paplūdimio – ypač tie, kuriuose stūkso mažesni viešbučiai, apartamentai.

Siauras paplūdimėlis San Augustine į rytus nuo Maspalomaso

Siauras paplūdimėlis San Augustine į rytus nuo Maspalomaso

Kiek įdomesnis už daugelį kurortų pasirodė Plaja de Ingles miestelis į rytus nuo didžiųjų kopų. Ten mažiau „viskas įskaičiuota“ viešbučių, tad žmonės daugiau laiko leidžia viešosiose erdvėse, yra daugiau restoranų (ir vietinių, ir tinklams priklausančių, ir įvairių užsienio virtuvių), pajūrio promenada pasivaikščiojimui.

Kas nemaloniai nustebino – daug „besikabinėjančių“ prekijų. Nuo Afrikos iki Gran Kanarijos vos 200 km; ten nuolat plaukia nelegalūs imigrantai ir, atrodo, žymi jų dalis „nusėda“ Plaja de Ingles pajūrio promenadoje, „stumdydami“ turistams visokius niekučius (tikriausiai nebūdavo momento, kada apsidairęs nematyčiau tokio pardavėjo). Ne ką mažiau įkyrūs pasirodė ir į savo restoranus kviečiantys kinai ar patys ispanai. Aišku, Gran Kanarija – ne arabų žemė, į skverną niekas nesikabinės, bet jei esatę įpratę atostogauti kaip Palangoje, kur pardavėjai su tavimi kalba tik jei pats prie jų prieini, tai gali nepatikti. Specialūs ženklai perspėja ir apie blogesnius dalykus: „Saugokitės kišenvagių“, „Saugokitės apgavikų su trijų kortų apgavyste“. Kabo net labiausiai siaučiančių vagių nuotraukos.

Maspalomas pajūrio promenada. Turistai, kavinukės, vienas daugelio prekijų iš Afrikos

Maspalomas pajūrio promenada. Turistai, kavinukės, vienas daugelio prekijų iš Afrikos

Į rytus nuo Plaja de Ingles – mažesnių kurortų ruožas. Tokių centruose – „komercinis centras“ su keletu parduotuvių ir restoranų, aplinkui – viešbučiai ir vilos. Į pastarąsias kelionių agentūros paprastai neveža, bet nuskridus „savarankiškai“ su Ryanair ar Wizzair galite išsinuomoti.

Į vakarus nuo Maspalomas, už visų milžiniškų viešbučių eilių – gražesnis Puerto de Mogan kurortas. Anksčiau – žvejų kaimas, bet dabar prieplaukoje – beveik vien jachtos, o namai atiduoti kavinėms ir viešbutukams. Visur pilna gėlių. Net ir senoji Gran Kanarijos architektūra nėra labai įspūdinga ar puošni, tad miestelius stengiamasi gražinti skulptūromis, gėlėmis ir pan.

Viena gėlėtų Puerto de Mogan gatvių

Viena gėlėtų Puerto de Mogan gatvių

Turistams – papildomi mokesčiai ir negaliojančios nuolaidos

Gran Kanarijoje atostogauti brangu ir kainos visur aukštos (išskyrus, nebent, greito maisto tinklus, pvz. „McDonald‘s“ ar „Subway“, kurie yra tik didžiuosiuose kurortuose ir miestuose). Ir jei kažkokios kainos atrodo „visai neblogos“, greičiausiai jūsų dar lauks siurprizai: turistai „melžiami“ ne vien oficialiai. Štai susigundę „bufetu“ („valgyk kiek nori“) kinų restorane San Augustino miestelyje gavome nustebti: visų pirma, dieną bufeto nebuvo, tad už tą pačią kainą padavėjas pasiūlė vieną patiekalą su ryžiais. Užsisakę sužinojome, kad dar „privaloma užsisakyti bent vieną gėrimą“, o jų kainos įspūdingos: „Coca Cola“ – 3,10 euro… Galiausiai gavę sąskaitą išvydome, kad priskaičiavo kažkokių papildomų mokesčių, kurie niekur neminimi.

Begalė statulų ir statulėlių, kaip Aguimeso mieste

Begalė statulų ir statulėlių, kaip Aguimeso mieste – gražioji turizmo Kanaruose pusė

Kitą kartą susigundėme nuolaida. „Trečiadieniais vakarienės su šou kaina – 22,5 euro žmogui, jei perka du žmonės“. Vis tiek brangu, bet vieną kartą galima nueiti. Jau bepirkdamas pamačiau įrašą mažomis raidelėmis „Turistams nuolaida negalioja, tikrinami pasai“. Turistams to paties dalyko kaina – 45 eurai žmogui. Aišku, nėjome.

Kokybės Gran Kanarijoje irgi trūksta: turizmo pramonė čia jau klesti 40-50 metų, taigi, kai kurie prekybos centrai, viešbučiai, restoranai Maspalomase ir aplink – gerokai aplūžę, neremontuoti, prišnerkšti, su senomis plastmasinėmis kėdėmis ir pan. Lietuvoje panašių jau nelabai rasi, ką bekalbėti apie kokį Dubajų, kur viskas nauja…

Cita prekybos centras Plaja de Ingles

Cita prekybos centras Plaja de Ingles

Maisto, prekių kokybe irgi rūpinasi toli gražu ne visi: o kam, jei šitie turistai, palikę kažkiek pinigų, išskris ir greitai negrįš, nuolatiniais klientais netaps. Tačiau Gran Kanarijoje yra ir daugybė (per 100 000) „amžinų turistų“: daugiausiai pensininkų, kurie arba su visam persikėlė ten gyventi, arba bent jau kasmet ten atskrenda „žiemoti“. Taigi, yra ir į juos besiorientuojančių, kokybiškesnių restoranų, tačiau reikia rasti.

Nešvankusis pietinės Gran Kanarijos veidas

Pietiniuose Gran Kanarijos kurortuose sutiksi kelių tipų poilsiautojus. Dauguma – maždaug nuo 60 iki 90 metų, kai kurie net su vaikštynėmis. Vakarų Europoje įprasta, kad ir senukai poilisiauja, džiaugiasi gyvenimu.

Dar kažkiek – vidutinio amžiaus šeimos su vaikais.

Todėl gal nustebsite sužinoję, kad pietiniai Gran Kanarijos kurortai (ypač Plaja de Ingles) – dar ir netradicinio seksualumo asmenų rojus.

Netradicinio seksualumo klubų reklamos ant Cita prekybos centro

Netradicinio seksualumo klubų reklamos ant eilinio Cita prekybos centro. Čia – tik dalis to, kas yra viduje

Ir šitą pastebėsite vos išėję pasivaikščioti. Visur pilna „ekskliuzyvinių gėjų viešbučių“ ir iš jų išeinančių vyrų porelių, vaivorykštinių vėliavų. Prekybos centruose, be restoranų ir parduotuvių – galybė visokių netradicinio seksualumo klubų. „Cita“ prekybos centre visas rūsys tam paskirtas: gėjų klubai, svingerių klubai (kur senyvi vokiečiai keičiasi žmonomis), SM (sadomazochistų) klubai. Juodaodės prostitutės ant laiptų. Jei norėtumėte prieš ten eidami „pasipuošti“ – antrame aukšte yra BDSM rūbų. Kitame, „Yumbo“ prekybos centre visa tai – net ne atskiruose aukštuose, o bendroje zonoje. Lauke nuo prekystalio pardavinėjami fetišistiniai rūbai gėjams, šalimais įsikūrusi „Dragstore“ (parduotuvė transvestitams) ir t.t.

Niekur gyvenime nemačiau ir tiek daug reklamų, susijusių su netradicinių seksualumu. „Transvestitų šou“, „Gėjų klubas Romeo ir Džulijus“, „Pimpalų ringas“, „Karštas skandalas – heteroseksualų, biseksualų ir gėjų sekso kinas, tinka ir svingeriams“. Kai kur nurodytas aprangos kodas: „fetišistinis gėjiškas“, „vien tik baltos kelnaitės“, „kelnaitės su atviru užpakaliu“, „tik nuogiems“. Ir net, rodos, eilinėse parduotuvėse ar restoranuose laukia „siurprizai“: nuo prijuostės su prikabintu „peniu“ iki gėrimo kinų restorane, kur savo stiklinės dugne pamačiau besimasturbuojančio vyro nuotrauką.

Kinų restorano stiklinė Gran Kanarijoje

Kinų restorano stiklinė Gran Kanarijoje

Beje, ir nuostabiosios Maspalomas kopos naudojamos toli gražu ne vien pasivaikščiojimui: gėjų porelės ten masiškai traukia pasimylėti.

Tiesa, mylisi ir vyro-moters poros. Maspalomas kopose yra neoficialios zonos, kur mylisi „gėjai nuo 25 iki 50 metų“, „gėjai nuo 50 iki 70 metų“, „heteroseksualai svingeriai“, „biseksualai“. Dienomis ir naktimis zonos skirtingos. Jei sudomino – štai „nešvankus“ Maspalomas kopų žemėlapis. Jei neturite poros, galite susirasti „vienam kartui“ prie Plaja de Ingles Riu viešbučio, kur – pagrindinis įėjimas į kopas.

Pagrindiniai Maspalomas kopų vartai prie "Riu" viešbučio, kur, sakoma, vienadieniams nuotykiams susitinka poros

Pagrindiniai Maspalomas kopų vartai prie “Riu” viešbučio, kur, sakoma, vienadieniams nuotykiams susitinka poros. Tačiau ten ateina ir seneliai, ir šeimos su vaikais. Gran Kanarijoje visa tai nėra atskirai, o visiškai sumišę.

Tiesa, asmeniškai šito nepatikrinau. Maspalomas kopos milžiniškos, net nuo gatvės iki vandenyno tenka žingsniuoti pusvalandį, stringant smėlyje kojoms. Buvome naktį atėję, bet iki atitinkamų „zonų“ būtų reikėję žingsniuoti dar gerokai toliau, perbristi kažkokį upelį tad, galiausiai, apsisukome ir „veiksme“ nesudalyvavome.

Orgijos nevyksta visiškai atvirai: vėjo supustyti smėlio kalnai užstoja žemumas ir lengva „pasislėpti“. Tačiau Tripadvisor lūžta nuo tokių komentarų kaip „Venkite gėjų zonų! Pamatėme kaip gėjai užsiiminėja seksu – mano vyras buvo traumuotas“. Taigi, jeigu jums tai nėra priimtina, laikykitės nuo tų zonų atokiau. O jei norite slėpti nuo vaiko visus „lytinius reikalus“ – gal išvis neskriskite su šeima į Gran Kanariją, bent jau jos pietinius kurortus.

Vienas daugelio aukštomis tvoromis aptvertų gėjų viešbučių

Vienas daugelio aukštomis tvoromis aptvertų gėjų viešbučių

Tiesa, ne kiekvienas nuogalius kopose ten atėjo sekso. Kopas pamėgę ir „eiliniai“ nudistai, kurie ten turi savo paplūdimio ruožą. Tiksliau, yra du nudistų paplūdimiai: heteroseksualų ir gėjų.

Visos Gran Kanarijos pakrantės – turistams

Iš Gran Kanarijos pietų aplink salos rytus ir šiaurę driekiasi magistralė. Nors Gran Kanarijoje tik 800 tūkstančių gyventojų, o magistralė šešių juostų – ji užsikemša.

Nuo magistralės – nusukimai į miestus, kurortus, prekybos centrus, oro uostą, pramogų parkus, zoosodus ir pan. (ko tik neįsteigta, kad užimti turistus apsiniaukusiomis dienomis). Visur – žmonių minios.

Vienintelė ramesnė Gran Kanarijos pakrantė yra vakarinė. Ten nenutiesta magistralė, ten driekiasi gražus Anden verde kelias su vaizdais į milžiniškas jūron krentančias uolas, į toli apačioje ūžiančias bangas. Mums keliaujant po Gran Kanariją, dalis šio kelio buvo uždrayta: tose atkarpose, kur kelias tiesiog „prispaustas“ uolų prie vandenyno, dažnos griūtys.

Anden Verde kelio "balkono" apžvalgos aikštelės panorama

Anden Verde kelio “balkono” apžvalgos aikštelės panorama

Tiesa, ir vakariniuose Gran Kanarijos pajūrio miesteliuose – Algae, Puerto de los Nieves – sunkiai radome kur pastatyti automobilį, o laisvų vietų lauko kavinėse irgi nelabai buvo.

Atokumas Gran Kanarijoje visada sąlyginis. Jau ir šiaip ši sala tankiausiai gyvenama Kanaruose – 543 žmonės į 1 kv. m, arba 10 kartų tankiau, nei Lietuva. O kur dar visi turistai!

Agaetės miestelis Gran Kanarijos vakaruose

Agaetės miestelis Gran Kanarijos vakaruose

Salos centras – kalnai, debesys ir balti kaimai

Tačiau Gran Kanarija yra vulkaninė sala. Jos centras, kur kadaise veržėsi ugnikalniai, iškilęs beveik 2 kilometrus virš jūros lygio ir, nepaisant mažų atstumų, nuo vandenyno iki ten gali tekti važiuoti ir valandą – keliai vingiuoti, siauri. Iš priekio atvažiavus autobusui tekdavo išvis sustoti – kitaip sunkiai prasilenksi.

Dviratininkai važiuoja vienu siaurų Gran Kanarijos keliukų

Dviratininkai važiuoja vienu siaurų Gran Kanarijos keliukų. Dviratininkų Gran Kanarijoje – irgi daug.

Štai ten, salos centre, turistų kiek mažiau. Dauguma Gran Kanarijos mylėtojų myli šią salą dėl jūros ir šilumos – o kalnuose nėra nei to, nei ano (žiemos naktimis, būna, net pasninga, o mums keliaujant sausį temperatūra dieną laikėsi apie +10).

Vingiuotų keliukų pakelės aikštelėse dažniau sutikdavau kitokius keliautojus: pavyzdžiui, slovakų porą, į Gran Kanariją atvažiavusią nuosavu automobiliu (nuvažiavo iki Ispanijos pabaigos, Huelvos uosto, ir persikėlė keltu iš žemyno, ~32 val. plaukimo).

Ten, kalnuose, ilgi pasivaikščiojimo takai. Garsiausi – nebūtinai įdomiausi. Štai už salos simboliu tapusią Roque Nublo uolą pasirodė įspūdingesnė netolima Roque Bentayga uola. Iš pradžių net galvojau, kad ji ir yra ta tikroji Roque Nublo…

Roque Nublo nuo link jos vedančio pėsčiųjų tako

Roque Nublo nuo link jos vedančio pėsčiųjų tako

Į Roque Bentayga puikus vaizdas atsiveria iš Techedos (Tejeda) miestelio senamiesčio. Gražių miestelių kalnuose ir daugiau – pavyzdžiui, Teroras (Teror). Tačiau retame kuriame jų yra lankytinų vietų, kurias būtina pamatyti: smagiausia ten tiesiog pasivaikščioti.

Beje, Roque Nublo ispaniškai reiškia „debesų uola“ ir, kaip ir visi Gran Kanarijos kalnai bei kalnų kaimai, ji tai paskęsta debesyse, tai vėl išnyra. Kelionei į Gran Kanarijos kalnus rinkitės pačią giedriausią įmanomą dieną – kitaip galite mažai ką pamatyti. Nors, rodos, išvažiavome ten šviečiant saulei, dalis apžvalgos aikštelių vis viena skendėjo debesyse, ir iš aukščiausio Gran Kanarijos taško – Pico de los Nieves (į jį praktiškai galima užvažiuoti automobiliu) pažvelgus į vakarus matėsi ne Tenerifės sala ir Teidės viršukalnės sniegai (kaip turėtų), o tik debesų grandinė.

Vaizdas į ispanų karo bazę nuo Nieveso viršukalnės

Vaizdas į ispanų karo bazę nuo Nieveso viršukalnės

Dar labiau nei aukštikalnės mane nustebino Gran Kanarijos tarpekliai. Juk sala nedidelė, joje nebėra normalių upių (visas vanduo nukreiptas į čiaupus)… Tačiau, kol dar tekėjo, upės išgraužė pribloškiamai gilius kanjonus.

Metai iš metų kartojasi tas pats: aukštai aukštai prisninga, tas sniegas tirpsta, tirpsmo (nežiemą – lietaus) vanduo teka nuo kalnų į vandenyną. Vulkaninės uolienos, kuriomis dengta Gran Kanarijos žemė – minkštos, ir tekėdamas vanduo metai iš metų įsigraužia vis giliau, suformuodamas tarpeklius (barranco), kurių žymiausias – Gajadekės tarpeklis.

Gajedekės tarpeklis Gran Kanarijoje

Gajedekės tarpeklis Gran Kanarijoje. Kaip ir daugeliu tarpekliu,
nuo pat pakrantės iki čia juo vingiuoja kelias

Gran Kanarijos olose – išnykusios tautos kaimai

Gran Kanarijos šlaituose daugybė olų. Tai buvo tuneliai, kuriais tekėjo lava. Juos perkirto vandens išgraužti tarpekliai.

Iki Ispanija 1483 m. užkariavo Gran Kanariją, tuose olų labirintuose gyvavo ištisi kaimai. Gvančų – senųjų Kanarų salų gyventojų – gyvenvietės. Pietinėje kanjono pusėje jie įsirengdavo gyvenamuosius kambarius, jų grindyse išgremždavo sandėliukus. O šiaurinėje kanjono pusėje olose gvančai laidodavo savo mumijas. Mumifikuodavo kūnus tuo pat metodu, kaip senovės egiptiečiai, ir dar XX a. tyrinėtojai rasdavo daug tų suvyniotų negyvėlių. Deja, daug jų buvo sutrinta į vaistus (anksčiau žmonės tikėjo, kad tokie „mumijų milteliai“ gydo visas ligas), kitas apgraužė žiurkės. Bet Gajadekės slėnio muziejuje dar galite vieną mumiją pamatyti savo akimis.

Pavzydys, kaip olose buvo išdėliotos mumijos Gajadekės muziejuje Gran Kanarijoje

Pavzydys, kaip olose buvo išdėliotos mumijos Gajadekės muziejuje Gran Kanarijoje.

O štai gyvo gvančo nesutiksite nė vieno. Gvančų kultūra tapo pirmąja europiečių kolonializmo auka – tik paskui panašus likimas ištiko indėnų, aborigenų, Sibiro tautų kultūras.

Užkariavę Gran Kanariją, iš 20 tūkstančių salos gvančų ispanai paliko gyvus ir neišvežtus į vergovę tik 3000. Ir tų vardus pakeitė į krikščioniškus, juos prievarta atkėlė iš olų į miestus (kuriuose tuoj jau gyveno daugiau ispanų, nei gvančų). Gvančų kalba, kultūra greitai pasidavė. Kadangi jie buvo baltaodžiai, išvaizda neką tesiskyrę nuo ispanų, šiandien nebepasakysi, kurie salos gyventojai turi gvančiško kraujo.

Fortaleza de Ansite kalnas išvagotas gvančų olomis

Fortaleza de Ansite kalnas išvagotas gvančų olomis

Tad nors gvančai gyveno ne prieš 6000, o prieš 600 metų, šiandien tegalima tyrinėti jų kultūros liekanas – tarsi kokį Stounhendžą ar Egipto piramides. Tokias kaip Cueva Pintada Galdaro mieste, kur atkastas vienas svarbiausių gvančų kaimų ir išlikusi olų tapyba. 3D vaizdo įrašai ten pristato prarastą gvančų kultūrą, tačiau daug kas tėra spėjimai: „Ištapytosios figūros pernelyg taisyklingos, kad būtų šiaip piešinėliai – gal tai raštas, o gal kalendorius“ – sakoma viename tų filmukų. Bet niekas nežino. Ispanų kolonistams nerūpėjo užrašyti tų žinių, o ir gvančų kultūroje viską žinojo tik aukščiausi luomai.

Kueva Pintada gvančų piešiniai Gran Kanarijoje

Kueva Pintada ola su piešiniais. Olą supantis muziejus bene moderniausias Gran Kanarijoje, o tai, kad pasibaigus vienam jo filmų staiga pasikelia ekranas ir už jo atsiveria vaizdas į buvusį gvančų miestelį, pasirodė įspūdinga.

Gvančai gyveno visame Kanarų salyne, bet Gran Kanarijoje jų kultūros liekanų – daugiausiai. Jei muziejai su uždengtais nuo aplinkos, elektra apšviestais senovės reliktais jums ne prie širdies, aplankykite Fortaleza de Ansite „kalną“. Tai buvo vienintelė vieta Gran Kanarijoje, kur pasivaikščiojome taip ir nesutikę nė vieno kito turisto. Labai keista, nes ir viena įspūdingiausių vietų: ne šiaip kalnas, o kalnas-tvirtovė, kurio olose gyveno ir dirbo šimtai gvančų, o šiandien galima pasivaikščioti tais natūraliais balkonais ir koridoriais. Spėjama, kad būtent tenai įvyko paskutinis mūšis dėl Gran Kanarijos salos: metaliniais kalavijais ir šarvais ginkluoti ispanai nesunkiai užėmė „kalną-tvirtovę“, kurią gvančai gynė mediniais basliais.

Tokios technologiškai atsilikusios tautelės, kaip gvančai, nemokėję net apdirbti metalo, neturėjo jokių šansų prieš didžiąsias Europos imperijas…

Ši ola - tai tunelis, vedantis sekrsai visą Ansitės kalną-tvirtovę

Ši ola – tai tunelis, vedantis sekrsai visą Ansitės kalną-tvirtovę

Tiesa, vieną dalyką Kanarų salų ispanai ilgainiui pradėjo daryti taip pat, kaip gvančai. Gyventi olose. Tiesiog, kai tų olų Gran Kanarijoje šitiek, tai patogiau ir pigiau, nei statyti namą nuo nulio. Tik ispanai ne šiaip sau pasikloja oloje žvėrių kailius, kaip darydavo gvančai – olas jie perstato į namus, restoranus, koplyčias, pasistato fasadą su langais ir durimis, net palydovines „lėkštes“ išsikelia. Tokių „olų kaimų“ Gajadekės slėnyje – irgi ne vienas. Palyginus su gvančų kaimais, į kuriuos tekdavo kopti, ispaniškieji gerokai žemiau. Prieš 100 metų ir jie dar buvo atokūs, bet nutiesus tarpekliais kelius turistai skaičiumi ten aplenkė vietinius.

Šiuolaikinių ispanų namas oloje Gajadekės slėnyje, viename kelių jo kaimų

Šiuolaikinių ispanų namas oloje Gajadekės slėnyje, viename kelių jo kaimų

Las Palmasas – gyvas ispaniškas miestas Kanaruose

Gran Kanarija ne šiaip sau vienas didelis kurortas ar nacionalinis parkas. Tai – ir labai normali Ispanijos dalis, kur gyvena ~600 tūkst. Ispanų, turinčių savo gyvenimus ir darbus. Ir Gran Kanarijos sostinė Las Palmas – labai tikras Ispanijos miestas. Su gražia sena katedra ir centrine aikšte. Su „vietinių“ pramogomis, kurias išbandėme ir mes: nuėjome į Las Palmaso futbolo klubo varžybas. Jis žaidžia Ispanijos aukščiausioje lygoje (La Liga) ir net į eilines varžybas, nepaisant brangių bilietų, susirinko 20 000 žmonių (33 000 vietų stadione).

Katedra Las Palmaso centrinėje aikštėje

Katedra Las Palmaso centrinėje aikštėje

Kainos Las Palmase nemažos, bet visiems vienodos. Čia daug greito maisto restoranų tinklų (įskaintant ispaniškąjį „Telepizza“), prekybos centrų, kuriuose apsipirkinėja patys Kanarų salų gyventojai. Kiekvieną sekmadienį 11:30 (patikrinkite, ar laikas nepasikeitė) parke prie Pueblo Canario galite išvis nemokamai pasižiūrėti tradicinius Kanarų tautinius šokius: pasirodymas truko apie valandą, grojo 14 muzikantų ir šoko 12 šokėjų. Įdomu, graži muzika, o pasigerėti tuo susirinko beveik vien vietiniai: daugeliui turistų, tikriausiai, Las Palmasas atrodo pernelyg eilinis miestas, kad ten užsuktų. O gal be reikalo.

Liaudies dainos ir šokiai Pueblo Canario Las Palmase

Liaudies dainos ir šokiai Pueblo Canario Las Palmase

Yra Las Palmase ir lankytinų vietų keliautojams, tokių kaip Kolumbo namas (tiksliau, gubernatoriaus rezidencija, kurioje „visai logiška tikėti, kad pakeliui į Ameriką nakvojo Kolumbas“), tačiau tai nėra kažkokios pasaulinės ar bent Ispanijos reikšmės įdomybės. Gran Kanarijoje gamta ir saulė visgi nusveria kultūrą, bet „kultūriniai intarpai“ Las Palmase gali būti smagūs.

O ir paplūdimys Las Palmase geresnis, nei daugelyje Gran Kanarijos kurortų (Playa de las Canteras, ~2 km ilgio, smėlėtas).

Alfredo Krauzės auditorija, kur vyksta koncertai, iškilusi šalia Las Palmaso Playa de las Canteras paplūdimio

Alfredo Krauzės auditorija, kur vyksta koncertai, iškilusi šalia Las Palmaso Playa de las Canteras paplūdimio

Gyviausia Kanarų sala

Apskritai, Gran Kanarija turbūt – „gyviausia“ Kanarų sala kultūrinių pramogų, šurmulio prasmė. Tiesa, naktinio gyvenimo, garsios muzikos už Maspalomaso ribų Gran Kanarijoje netgi stebėtinai mažai. Bet turistų minių, automobilių eilių pilna beveik visur.

Jei tai jums neigiamas dalykas – tikriausiai norėsite atostogauti kitose salose ir kurortuose. Tačiau tai turi savų pliusų: daugybė restoranų, parduotuvių, kitų paslaugų beveik visur – šalia. O artimiausias prekybos didcentris – vos už keliolikos minučių važiavimo automobiliu.

Futbolas Gran Kanarijoje

Futbolas Gran Kanarijoje. Šalia sėdėjo vienas garsiai futbolininkus mokantis senukas, bet šiaip nustebino, kad temperamentingieji ispanai saviškius palaiko taip santūriai. Ir po to, kai paskutinėje lygos vietoje žengusi Las Palmaso komanda 2:1 įveikė trečioje vietoje buvusią Valensiją, net stadione šventimas apsiribojo ilgu paplojimu atsistojus ir keliais šūkiais

Ir visos lankytinos vietos – irgi netoli.

Be to, jei Gran Kanarijoje pabos, iš ten nesunkiai galėsite aplankyti kitas didžiąsias Kanarų salas: į jas – Tenerifę, Lanzarotę ir Fuerteventurą – nesunkiai galėsite anksti ryte nuskristi, o vėlai vakare grįžti (nereikės užsisakyti tenai viešbučio). Mat Gran Kanarijos oro uostas vienas didžiausių Kanaruose ir iš ten į šias salas – ir po 10 reisų kasdien.

Fuerteventuroje galėsite išvysti tuštesnes dykumas, Lanzarotėje – vulkaninius peizažus ir įspūdingą šiuolaikinę architektūrą, Tenerifėje – aukščiausius kalnus, o Gran Kanarijoje toliau atostogauti.

Gran Kanarijos lankytinų vietų ir kelionės į Fuerteventurą žemėlapis

Gran Kanarijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Gran Kanariją.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
4. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

| 10 komentarai

Kanarų salos lietuvių vaizduotėje užima ypatingą vietą: Europos salynas, kuriame kiaurus metus šilta, galima maudytis ir degintis. O dar graži gamta: aukšti kalnai, gilūs kanjonai, didelės pajūrio uolos, vulkanai…

Aišku, Kanarai turi ir minusų: kelionė ten – brangi ir ilga, o didžioji dalis atostogų greičiausiai prabėgs betono ir minių kitų turistų apsuptyje.

Aplankęs daugelį Kanarų salų, rašau ką Kanarų salose svarbiausia pamatyti, kiek tai kainuos ir su kuo, apsisprendę keliauti į Kanarų salas, turėsite susitaikyti.

Turistai žvelgia į gražų vaizdą nuo vienos daugybės Kanarų apžvalgos aikštelių

Turistai žvelgia į gražų vaizdą nuo vienos daugybės Kanarų apžvalgos aikštelių (Lanzarotė)

Kanarų salos – kurią rinktis?

Pagrindinės Kanarų salos yra septynios, tačiau tik į keturias jų vykdomi turistiniai skrydžiai iš Europos. Tos keturios – Tenerifė, Gran Kanarija, Fuerteventura ir Lanzarotė.

Fuerteventura – Afrikos tęsinys. Tai – sala-dykuma su didelėmis kopomis, bet mažokai „kultūrinių“ lankytinų vietų, gyventojų ar augalų.

Įvažiavimas į Koralecho kopas Fuerteventuroje

Įvažiavimas į Koralecho kopas Fuerteventuroje

Gran Kanarijoje atmosfera labiausiai primena žemyną, tačiau giliau nuo urbanizuotos pakrantės ir tenai – aukšti kalnai, gilūs kanjonai, didžios uolos ir gilios olos.

Lanzarotė – pati unikaliausia Kanarų sala, kurioje be juodos vulkanų lavos – itin įdomūs meno ir architektūros kūrniai bei autentiški kaimai.

Baseinas Chameos del Agua Lanzarotėje

Baseinas Chameos del Agua Lanzarotėje, įrengtas įkuriuvusioje vulkaninėje oloje. Lanzarotėje gausu lankytinų vietų, apimančių gamtines vietas

Tenerifė yra didžiausia Kanarų sala ir įvairovė joje – pati ekstremaliausia. Būtent ten yra aukščiausias visos Ispanijos kalnas – Teidės vulkanas (3718 m) – kurio viršūnę žiemomis nuolat dengia sniegas. Tačiau gausu ir kurortų, miestų ir miestelių.

Koks klimatas Kanarų salose ir ką ten veikti?

Dauguma turistų į Kanarų salas skrenda dėl vieno dalyko: saulės. Kai kurie žmonės sako, neva šiose salose visus metus temperatūra vienoda, vasariška. Tai nėra visai tiesa: sausį temperatūra dienomis pakrantėse būna ~23 laipsnius, kai rugpjūtį – ~30 laipsnių (naktimis atitinkamai ~15 ir ~21). Vis dėl to, tokių temperatūrų pakanka, kad turistai iš Europos į Kanarus keliautų ištisus metus, o prekybos centrų ar viešbučių koridoriai Kanaruose neturėtų stogų ar sienų.

Pajūrio promenada pietinėje Gran Kanarijoje

Pajūrio promenada pietinėje Gran Kanarijoje, svarbiame Plaja de Ingles kurorte. Joje – restoranai, parduotuvėlės, gyva muzika, įkyrūs prekijai.

Kadaise Kanarų salų gyventojai versdavosi žemdirbyste ir žvejyba, o sunkiai sudurdami galą su galu dar 1950 m. masiškai emigruodavo į Venesuelą. Viskas pasikeitė po to, kai Ispanijos diktatorius Fransiskas Frankas ~1960 m. apsisprendė vystyti turizmą ir pakvietė europiečius Kanaruose leisti atostogas. Neprabėgo nė viena karta, o vienintelė Kanarų pramonė jau – turizmas. Viskas čia jam pašvęsta.

Turistams – vis augantys kurortai ir oro uostai, didesni už daugelio pasaulio didmiesčių. Turistams – milžiniški pramogų parkai su gyvūnais ar vandens atrakcionais. Turistams – pakrantės promenados ir jų restoranai. Turistams – visa galybė pėsčiųjų pasivaikščiojimo takų, besidriekiančių daugybę kilometrų kalnais ir slėniais.

Takas pasivaikščiojimui Gran Kanarijos kalnuose

Takas pasivaikščiojimui Gran Kanarijos kalnuose. Tokių – daug, o šis veda prie Roque Nublo – salos simboliu tapusios uolos

Aišku, į Kanarų salas nuskristi brangiau, nei į kokią Barseloną, ir klimatas ten žiemomis šiltesnis, o vasaromis – vėsesnis nei kitur Ispanijoje. Kalnai ten aukštesni, o gyventojų mažiau. Tačiau savo kultūra Kanarai nuo Ispanijos skiriasi tiek, kiek, tarkime, Žemaitija nuo Vilniaus. Yra vietinių liaudies dainų ar šokių, yra vietinių patiekalų – bet ir viskas. Ir XX a. viduryje veikęs Kanarų nepriklausomybės judėjimas, turėjęs net savo teroristus, nurimo. O tikrąją Kanarų salų kultrą (gvančus) ispanai sunaikino dar prieš 300-500 metų.

Bulvės su aštriu padažu

Bulvės su aštriu padažu – vienas tradicinių Kanarų salų patiekalų. Taip pat tradiciniai ir vietiniai sūriai.

Ko trūksta Kanarų salose, kaip ne keista – gerų paplūdimių. Daugelyje salų jie gana reti ir siauri, akmenuoti, geriausiu atveju – juodo vulkaninio smėlio. O daugelis pakrančių išvis – uolėtos, ten neišsimaudysi. Tik Fuerteventuros saloje daug geltono smėliuko (bet ten ir didelės bangos).

Kanaruose vyrauja senyvi keliautojai iš Vakarų Europos, tačiau daug kas subalansuota ir šeimoms (vaikiški meniu kone kiekviename restorane, pramogos), ir netgi visokioms seksualinėms mažumoms (yra gėjų, svingerių, BDSM fetišistų kurortai). Rasi ir aktyvių pramogų: serfingas, jėgos aitvarai ir t.t.

Vulkaninis Lanzarotės krantas

Vulkaninis Lanzarotės krantas ir į jį dūžtančios bangos

Kanarų salų gamta ir miestai

Kanarų salose nėra daug įprastų lankytinų vietų: ypač istorinių, kultūrinių. Galima atrasti žavių kalnų kaimų (nūnai „išlaižytų“ turistams), bet tai ne tokios vietos, dėl kurių savaime keliautum į Kanarus. Seniausiems Kanarų pastatams tik ~500-600 m., nes iki ispanų užkariavimų salose gyvenusi gvančų tauta mažai ką tepaliko. Jų kultūra išnyko: vien olos, kuriose jie glaudėsi, mena juos buvus.

Žavus Teroro miestelis Gran Kanarijos kalnuose

Teroro miestelis Gran Kanarijos kalnuose

Gamta Kanaruose sužavėjo labiau: nors nėra Kanarų kalnai aukščiausi, o kanjonai – giliausi, bet pagal tų vietų pasiekiamumą (tiek pėstiems, tiek automobiliu, tvarkingais keliais ir takeliais), pagal jų artumą pajūrio kurortams mažai kas pasaulyje prilygsta Kanarams. Ir klimatas kalnuose visai kitoks nei pakrantėse – didžiausių salų „centruose“ net sniego būna.

Įprastinis Kanarų salų gamtos peizažas – juodi ar rudi aukšti uoliniai kalnai, padengti sena sukietėjusia lava (spalva priklauso nuo to, ar vulkanai veržėsi prieš kelis šimtus, ar prieš kelis milijonus metų). Ten pilna olų, prie stačių šlaitų glaudžiasi vaizdingi keliai, o apačioje slėniais vingiuoja išdžiūvusios upės.

Lanzarotės kalnų viršūnės

Lanzarotės kalnų viršūnės. Nuo jų visuomet atsiveria nuostabūs vaizdai

Kanaruose visada būsite tarp turistų

Ispanija yra pasaulio turizmo karalienė – kiekvienais metais kelionėmis į šią šalį susigundo 75,6 mln. žmonių! Ir Kanarų salos – vienas Ispanijos karūnos deimantų (ten keliauja ~14 mln. žmonių per metus).

Todėl Kanaruose nesitikėkite būti toli nuo kitų turistų. Atvykdamas į bet kurią Kanarų salų lankytiną vietą, jau iš tolo matai mažų nuomotų automobiliukų eiles ir vieną kitą autobusą. Jei vieta neva „turistų neatrasta“, tai automobiliukų testovės kokie penki. Jei vieta populiari, tai, kaip prie Lanzarotės vulkanų nacionalinio parko, parkavimą milžiniškoje aikštelėje organizuos specialiai tam samdyti žmonės, o kelionių vadovai visai logiškai patars atvykti iš ryto, kol daugelis kitų turistų nepabudo (aišku, tokius kelionių vadovų patarimus būsite perskaitęs ne jūs vienas…)

Olos, kuriose gyveno gvančai

Olos, kuriose gyveno gvančai Gran Kanarijoje. Šios Ispanų sunaikintos ‘tikrųjų kanariečių’ tautos gyvenvietės uolose turistų kiek mažiau atrastos, tad ten galima pasivaikščioti sąlyginai atskiriau, o vaizdai, apjungiantys gamtą ir istoriją, tikrai įdomūs

Kanaruose nėra net turistinio sezono. Teoriškai tai turėtų būti žiema – juk tada Kanarų šiluma labiausiai vilioja šalčių stingdomus skandinavus ar vokiečius. Bet kelionės į Kanarus nenuslopsta ir vasaromis – ispanai iš žemyno tada pasiima atostogas ir lekia į vėsesnį nei jų gyvenami miestai salyną.

Teoriškai kiek „ramesnis“ metas – pavasaris. Praktiškai Kanaruose pilna ir tokių „amžinų turistų“, kurie iš ten beveik niekada neišvyksta. Apie 10% Kanarų salų gyventojų – europiečiai neispanai, daugiausiai vakariečiai, čia atvykę pensijai. Dar ~15% – ispanai iš žemyno.

Gran Kanarijos seneliai

Retas vaizdas: vietiniai seneliai sėdi Gran Kanarijos Galdaro mieste. atokiau nuo vandenyno. Pačioje pakrantėje sunkiai “pagausi” kadrą vien su ispanais

Didieji Kanarų salų kurortai

Įprastinių „laikinųjų“ turistų skaičius dabar irgi didžiausias Kanarų istorijoje. Salos susiduria su viešbučių trūkumu. Ieškodamas nakvynių sausiui dar prieš kelis mėnesius mačiau, kad užimta 95% Booking.com siūlomų kambarių ir daugelio viešbučių užsakyti buvo neįmanoma.

Pakrantėse auga ištisi viešbučių ir nuomojamų vilų miesteliai. Dauguma – paprasti, vienodi. Jau seniai skamba tam prieštaraujantys balsai, tačiau didžiųjų Kanarų salų svarbiausios pakrantės pavirto vientisais nesibaigiančiais kurortais. Tokiais tarptautiniais, kad galėtų būti visiškai bet kurioje šalyje: didelis baltas nykus viešbutis, paplūdimys, parduotuvė, kinų restoranas, graikų taverna…

Plaja de Ingles kurorto vaizdas Kanarų salose (Gran Kanarijoje).

Plaja de Ingles kurorto vaizdas Kanarų salose (Gran Kanarijoje). Eiliniame daugiaaukštyje – ir “Subway” restoranas, ir Dragstore – parduotuvė transvestitams, ir “Red Cow restaurant and sports launge”, aprašinėtas vien angliškai. Kai kuriuose tokiuose net ir futbolo transliacijos rodomos vien Anglijos ar vien Vokietijos lygų.

Kita vertus, tiems, kam kelionėje reikia visų pirma saulės ir šilumos, o kultūriniai patyrimai sukelia kultūrinį šoką, visa tai – Kanarų privalumas. Didesnės Vakarų Europos tautos ten netgi turi savo „oazes“, savo parduotuves, restoranus, ligonines, net bažnytėles: atostogautojai gali jaustis tarsi pasilikę tėvynėse, tik kad šilčiau. Ir nors oficiali kalba Kanaruose ispanų, realybėje pagrindinės kalbos yra bent trys, nes daugelis svarbiausių užrašų ir garsinių pranešimų – ispaniški, angliški ir vokiški; tuo tarpu meniu restoranuose matėme net norvegų, suomių, olandų ir kitomis „mažesnėmis“ kalbomis (lietuviškai, tiesa, niekur niekas neparašyta).

Fuerteventuros mažesnis kurortas

Vienas mažesniųjų kurortų Fuerteventuros saloje. Tokiuose viešbučiai mažesni, bet vis viena dominuoja turistai

Tačiau tiems, kas kelionių metu nori ką nors atrasti, pasinerti į vietos kultūra visi tie „tarptautiniai Kanarai“ kels atstūmimo reakciją. Gera žinia, kad Kanaruose yra vietų, labiau išlaikiusių savo dvasią: giliau nuo pakrančių, mažesnėse salose. Gerai prieš masinį turizmą atsilaikė Lanzarotė: vietinio aktyvisto-menininko Cezario Manrikės dėka, ten nepastatyti daugiaaukščiai viešbučiai, o kaimai vis dar tradiciniai balti. Tačiau ir prie paties Cezario Manrikės projektuotų pastatų spiečiasi turistų automobiliukų kolonos…

Vėjo žaislas Fuerteventuroje

Vėjo žaislas Fuerteventuroje. Vėjo žaislai (juguetes de viente), kurių daugiausiai yra Lanzarotėje – ypatingos skulptūros, judančios nuo vėjo, daugiausiai kurtos menininko Manrikės. Jos skirtos pagrąžinti salų vaizdą turistams.

Norėdami autentikos Kanarų salose galite rasti jos atplaišų. Tačiau jei iš kelionių norite visų pirma autentikos, Kanarų salos tiesiog nėra geriausias pasirinkimas atostogoms.

Nukeliauti į kelias Kanarų salas iš karto – paprasta, bet nepigu

Jei visgi norite skristi į Kanarų salas ir ne tik gulėti prie jūros, o kiekvienoje atskiroje saloje lankytinų vietų dešimčiai dienų ar dviems savaitėms atrodo per mažai, gera žinia, kad nuskridę į vieną salą nesunkiai galėsite aplankyti ir kitas didžiąsias.

Tiek skrydžiai, tiek keltai tarp salų labai dažni. Tiesa, pigu nebus: skrydis tarp salų gali atsieiti ir trečdalį ar pusę tos kainos, kurią mokėsite už nuskridimą nuo Lietuvos iki Kanarų (20-45 eurai į vieną pusę), o keltai – netgi brangesni nei skrydžiai (gali kainuoti 30-50 eurų į vieną pusę žmogui). Logiška tarp salų skraidyti, o automobilį nuomotis kiekvienoje saloje atskirai.

Bergždžios vulkaninės žemės Timanfajos nacionaliniame parke Lanzarotėje.

Skrydžiai tarp Kanarų salų tokie dažni ir trumpi (~30-50 min.), kad nesunkiai galite saloje, į kurią trumpam skrisite, net neapsistoti: išskristi ryte, o grįžti vėlai vakare. Taip, pavyzdžiui, 10 d. gyvendamas Gran Kanarijoje aš vienai dienai nukeliavau į Fuerteventurą: išskridau 6:55, Fuerteventuroje buvau 7:35, o skrydis atgal buvo 21:50-22:30. Vienos dienos Fuerteventuroje pilnai pakako svarbiausioms lankytinoms vietoms (išsinuomavus automobilį). Grįždami lėktuve matėme ir daugiau tų pačių veidų. Daugelis kitų, tiesa, ispanai, keliavę darbo reikalais: Fuerteventura nuo Gran Kanarijos arčiau, nei Panevėžys nuo Vilniaus, tik dėl vandens barjero tenka skristi. Bent jau tiek, kad skraidyti patogiau nei mes įpratę: keliautojams tarp salų – atskiros eilės ar oro uostų terminalai, tad į oro uostą gali atvažiuoti ir 30 min. prieš skrydį (rekomenduočiau 45 min.).

Dažni skrydžiai iš Lanzarotės į kitas salas

Dažni skrydžiai iš Lanzarotės į kitas salas oro uosto monitoriuje. Kartais skirtingų aviakompanijų skrydžiai į ten pat pakyla netgi tą pačią minutę.

Mažesniąsias tris Kanarų salas (La Palmą, El Hierro ir La Gomerą) aplankyti irgi galima – tačiau skrydžių į ten kainos jau yra tiesiog plėšikiškos (gali kainuoti ir brangiau, nei skrydis Lietuva-Kanarai). Taigi, ten nekeliavau. Kiek girdėjau, atmosfera ten kitokia: daug mažiau ir gyventojų, ir turistų, bet ir lankytinų vietų.

Kainos Kanarų salose

Kanarų salos apskritai yra brangios. Ypač brangi ten nakvynė. Už tiek, kiek Lanzarotėje mokėjau už kambarį vienai nakčiai be tualeto kaimo name ~8 km nuo vandenyno, pora mėnesių atgal trims dienoms išsinuomavome dviejų kambarių butą Sarandoje, Albanijoje, su didžiuliu balkonu į jūrą.

Tradicinis ir spartietiškas, bet nevisai pigus namas nakvoti Lanzarotėje

Tradicinis ir spartietiškas, bet nevisai pigus namas nakvoti Lanzarotėje

Be to, Kanarų salose užsieniečiai už daug ką (muziejus, keltus ir skrydžius tarp salų, pramogas) moka daugiau, nei vietiniai. Panaši „keliautojų diskriminacija“ dažna neturtingose šalyse, bet išvysti tai Europos Sąjungoje buvo netikėta. Juoba, kad ir tos „kainos vietiniams“ toli gražu nėra „pigiau grybo“ ir viršija lietuviškas.

Brangiai atsieis ir skrydis į Kanarus. Juk atstumas nuo Vilniaus iki Kanarų salų – tolimesnis, nei iki Dubajaus! Šios salos geografiškai priklauso Afrikai ir tik istorijos vingių dėka dažnai laikomos Europos dalimi (nuo Maroko iki Kanarų – vos ~60 km, nuo žemyninės Ispanijos – ~1100 km). Tieisoginiai skrydžiai ar skrydžiai su oficialiais persėdimais ir įskaičiuotu bagažu iš Vilniaus į Kanarų salas gali kainuoti beveik tiek, kiek pigiausi skrydžiai į Ameriką – ~300 eurų į abi puses.

Vietinė tradicinių spurgų "churros" kavinė Fuerteventuroje

Tradicinių spurgų “churros” kavinė Fuerteventuroje. Nedidelis žemesnių kainų inkliuzas brangiame kurorte

Vienas pliusas, kad į Kanarus yra daug pigių skrydžių aviakompanijų skrydžių. Tiesa, ne iš Lietuvos. Bet įmanoma „susidurstyti“ skrydį taip, kad iš Lietuvos skristumėte į kokį Londoną ar Frankfurtą, o iš ten – į Kanarus (mes į priekį skridome per Milaną (Bergamą), atgal – per Madridą). Pigumas sąlyginis: jei nenorėsite nakvoti pakeliui (kas irgi kainuotų), tikriausiai sumokėsite bent apie 150 eurų (jei nesigabensite papildomai apmokestinamų lagaminų) – žymiai brangiau, nei į Italijos ar Graikijos kurortus tiesioginiais reisais. Jei pirksite kelionių agentūrų “viskas įskaičiuota” pasiūlymus, irgi išeis brangiau, nei į Turkiją ar Egiptą.

Tik kad žiemą Italijoje, Albanijoje, Turkijoje ar Graikijoje – vėsiau. O neramumai Egipte ir kitur arabų pasaulyje dar didesnius žieminių turistų srautus nepaisant visko nukreipė būtent į Kanarų salas.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
4. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Europos mikrovalstybės – prabėgusių amžių aidai

Europos mikrovalstybės – prabėgusių amžių aidai

| 0 komentarų

Europoje yra penkios valstybės, turinčios mažiau gyventojų, nei vienas Panevėžys. Tai – Monakas, San Marinas, Andora, Vatikanas ir Lichtenšteinas.

Visos jos gyvuoja daugybę šimtmečių ir yra visiškai unikalios: savo atmosfera, istorija, valdymo sistema. Tenai išlikę tokių dalykų, kurie kitur nunykę ir sukurta tai, ko didesnėje šalyje neįsivaizduotum.

San Marino mikrovalstybės centrinė aikštė

San Marino mikrovalstybės centrinė aikštė. Ji mažytė, nes suspausta tarp miesto (dešinėje) ir šlaito žemyn (kairėje)

Seniausia Europos valstybė, aukščiausia Europos valstybė, turtingiausia pasaulio valstybė, tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė, brangiausių pasaulio butų šalis – visi šie garbingi titulai priklauso Europos mikrovalstybėms.

Nors keliauti vien tik į vieną šių nykštukinių valstybių sunku ar neįmanoma (jos neturi oro uostų), jeigu keliausite į gretimas šalis, pusdienis, praleistas vienoje mikrovalstybių, gali tapti tikru kelionės perlu.

Aplankęs visas penkias Europos mikrovalstybes rašau, kuo gi kiekviena jų yra ypatinga ir ką ten galima atrasti.

Monako panorama

Monako panorama. Ten, kur žali kalnai – jau Prancūzija. Ten žemė pigesnė ir todėl tuščiau, o pats Monakas užstatytas be galo tankiai

Kuo mikrovalstybės panašios?

Visos penkios Europos mikrovalstybės kai kuo yra panašios:

• Kiekvienai Europos mikrovalstybei pažinti pilnai pakanka vienos paros, nebent užsiimtum tokiom pramogom, kaip slidinėjimas.
• Nė viena Europos mikrovalstybių neturi savo valiutos. Daugumoje jų atsiskaitoma eurais, nors nė viena nepriklauso Europos Sąjungai.
• Į nė vieną Europos mikrovalstybę lietuviams nereikia vizos; į daugumą galima patekti nepraėjus jokios sienų kontrolės.
• Nors mikrovalstybėse dėl mažesnių mokesčių kai kas gali būti pigiau, jos yra turtingesnės už aplinkines šalis ir prekių/paslaugų pasiūla ten mažesnė, todėl ten nakvoti dažniausiai neapsimoka ar (Vatikane) ir neįmanoma.
• Tarp populiariausių suvenyrų iš Europos mikrovalstybių – vietinės monetos ir pašto ženklai.
• Mikrovalstybės neturi savo tautybių ar kalbų: jose gyvena tų pačių tautybių žmonės, kaip ir aplinkinėse šalyse, tačiau juos išskyrė istorija.


San Marinas – aštrus kalnas Italijos lygumose

San Marinas gimė dar tada, kai gyvavo Romos Imperija – 301 m. – ir jis yra seniausia Europos valstybė. Aplinkui jį valstybės kūrėsi ir žlugo, vienijosi ir byrėjo, o San Marino valdovai, įsikūrę ant aukšto Ticiano kalno su pilių mūrais viršūnėje, niekam neatidavė šio mažo žemės plotelio.

Ant to kalno šlaito stūksantis San Marino miestas ir yra valstybės širdis bei svarbiausia lankytina vieta. Pasivaikščioti jo gatvelėmis, pažvelgti į tris San Marino pilis-bokštus (Guaitą, muziejumi tapusią Čestą ir bokštą primenančią Montalę), pabūti Centrinėje aikštėje, kurios viename šone – kalno šlaitas žemyn, būtų verta ir tada, jei San Marinas nebūtų nepriklausoma valstybė – tai tiesiog gražus itališkas viduramžiškas miestelis.

Viena San Marino pilių

Viena San Marino pilių – Guaita, esanti ir valstybės herbe

O nepriklausomybė jam dar prideda papildomo šarmo. Kaip ir kitose mikrovalstybėse, turistai godžiai perka vietinius pašto ženklus, o sanmarinietiškos euro monetos pardavinėjamos parduotuvėse brangiau, nei yra vertos: tiesiog, kai jos yra šitoks paklausus suvenyras, tikėtis jų gauti kaip grąžą būtų naivu (San Marino eurocentų apyvartoje niekad nemačiau). Priešingai nei Monake, valdovo veido ant monetų ir pašto ženklų nepamatysi. San Marine valstybės galvos – tasi senovės Romos Respublikoje – yra dvi: du “kapitonai-regentai”. Jie perrenkami kas šešis mėnesius, tad niekas valdžioje ilgai neužsibūna.

Nuo San Marino kalno apsidairęs į visas puses gali matyti valstybės sienas su Italija, kuri iš visų pusių supa San Mariną. Tiksliau, tas sienas įsivaizduoti, nes nieko regimo tenai nėra – rodos, važiuoji per tą patį miestelį ir štai baigiasi Italija, prasideda San Marinas. Apačioje iš kiekvienos valstybės vietos matosi kalnas, San Marino miestas ir jo pilys, bet šiaip kalno papėdėje viskas gerokai proziškiau: pastatai nauji, paprasti. Vienintelis skirtumas nuo Italijos – nelabai pamatysi afrikietiškų ar azijietiškų veidų: San Marinas, kaip ir kitos keturios mikrovalstybės, Europos Sąjungai nepriklauso, tad atvykti ekonominiams migrantams ten gerokai sunkiau. San Marinas – paskutinė maža italų valstybėlė, kokių prieš Italijos suvienijimą būta daugiau.

Žvilgsnis žemyn nuo San Marino Čestos pilies

Žvilgsnis žemyn nuo San Marino Čestos pilies

Kaip nukeliauti į San Mariną? Iš Lietuvos geriausia skristi į Milaną (Bergamą) ir San Mariną aplankyti kartu su platesniu pasivažinėjimu po gražius regiono Italijos miestus. Alternatyva – skristi į Riminį (su persėdimu), nes nuo Bergamo iki San Marino – ~400 km.


Monakas – milijardierių rojus Viduržemio pakrantėje

Monakas yra pati tikriausia milijonierių valstybė. Ne todėl, kad čia visi daug uždirbtų, tačiau todėl, kad čia labai maži mokesčiai, o pilietybė – beveik parduodama. Todėl į Monaką, saugodami savo turtą nuo įkyrių mokesčių inspektorių ar neprognozuojamų diktatorių savo tėvynėse, imigruoja pasaulio turtingiausieji.

Tiesiog pasiturinčiam Monake nebūtų ką veikti: vienas buto kvadratinis metras ten kainuoja 42 000 EUR, tad vien buto nuoma ar pirkimas bemat viršytų bet kokį mokesčių taupymą. Kainos tokios todėl, kad Monakas yra antra pagal mažumą pasaulio valstybė – laisvų plotų statyboms čia tiesiog nelikę. Viskas nuo jūros iki pat šalies išorinės sienos su Prancūzija (kuri už vos 400 metrų) – užstatyta į kalną “lipančiais” aukštais daugiabučiais namais. Visuose juose telpa vos 35 tūkstančiai žmonių ir net labai turtingi čia neįpirktų nuosavų sodelių, nes Monakas – ir tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė, kur vienam gyventojui tenka vos 50 kvadratinių metrų šalies teritorijos (įskaitant visas gatves, parkus ir t.t.).

Ferrari salonas daugiabučių apsuptyje Monake

Ferrari salonas daugiabučių apsuptyje Monake

Tačiau norint į Monaką nukeliauti, milijonų nereikia: kai šalis tokia maža, galima čia atvykti (ir viską apvaikščioti) dienos metu, o grįžti nakvoti į pigesnę Prancūziją. Monako pažiba – Monako Senamiestis siauromis gatvelėmis ant kalvos, įsiterpusios į jūrą. Ten gyvena kunigaikščio giminė, esanti nuolatiniame bulvarinės žiniasklaidos dėmesio centre. Kita žymi vieta – Monako kazino, vis dar su “aristokratiškais” reikalavimais aprangai.

Privataus reaktyvinio lėktuvo maketas Moanke

Privataus reaktyvinio lėktuvo maketas Moanko lėktuvų parduotuvės vitrinoje

Tačiau smagiausia Monake tiesiog pasivaikščioti ir pajusti unikalią jo turtais pertekusią atmosferą. Žiūrėti į įlankoje rymančias milijonierių jachtas ar pajūriu prazujančius Ferarius rusiškais numeriais (tomis pačiomis gatvėmis, kuriose vyksta garsiosios Monako Grand Prix Formulės 1 varžybos). Pasižvalgyti po privačių lėktuvų parduotuvių vitrinas. Pasivažinėti eskalatoriais ir liftais, kurie čia įrengti tiesiog lauke ir nemokami kiekvienam – kad monakiečiams ir svečiams netektų laipioti į aukštutines miesto terasas laiptais. Nueiti į traukinių stotį, nuleistą giliai po žeme tarsi metro (kad neužimtų brangios žemės). Ar Fonteinvilio rajoną, ~1970 m. iškilusį ant dirbtinai jūroje supiltos žemės: šitaip valstybės plotas “paaugintas” 20% ir tokių rajonų planuojama dar daugiau, tik kad ir teritorinių vandenų Monakas turi labai mažai…

Monako viešieji liftai, skirti patogiai nusileisti nuo kalno prie jūros

Monako viešieji liftai, skirti patogiai nusileisti nuo kalno prie jūros

Kaip nukeliauti į Monaką? Geriausia skristi į Nicą ir atvykti dienai. Atstumas nuo Nicos iki Monako – vos 20 km.


Vatikanas – katalikybės širdis

Vatikanas – pati populiariausia mikrovalstybė tarp turistų. Piligrimai čia kasmet plūsta milijonais. Nes Vatikane gyvena (ir jį valdo) popiežius.

Vatikanas vienintelis iš Europos mikrovalstybių turi vietų, kurias drąsiai galima vadinti vienomis svarbiausių ir įdomiausių pasaulyje. Visų pirma tai Švento Petro bazilika, viena didžiausių ir didingiausių pasaulio bažnyčių, nuo kurios kupolo viršūnės atsiveria Romos vaizdai. Priešais ją – Švento Petro aikštė supama įspūdingų kolonų. Būtent šioje aikštėje per didžiausias krikščionių šventes susirenka tūkstančiai viso pasaulio piligrimų. Ir, galiausiai, Vatikano muziejus, milžiniškas pastatų kompleksas po kurį eidamas privalomu maršrutu pamatai visas didžiasuias Romos katalikų bažnyčios per šimtmečius sukauptas meno vertybes: kas paaukota, kas padovanota… Pati didžiausia vertybė – Mikelandželo šedevras Siksto koplyčia, kurioje renkami nauji popiežiai.

Šv. Petro aikštė.

Šios trys vietos – beveik ir viskas, ką galima pamatyti kelionės į Vatikaną metu. Patekti ten paprasta: nėra jokių muitinių ir, kadangi Vatikanas yra Romoje, šalia pat jo “sienų” galima atvažiuoti tiesiog metro ar miesto autobusu. Užtat likusi Vatikano dalis prieinama tik jo darbuotojams ir piliečiams.

Čia prasideda ir kiti Vatikano keistumai. Jo piliečiu ne gimstama, tačiau tampama įsidarbinus Vatikane, o netekus darbo – pilietybė atimama. Darbas dažnai susijęs su kunigyste, tad dauguma piliečių – vyrai (moterų tik ~30).

Kadaise popiežius valdė gerokai didesnes žemes ir labai normalią valstybę, tačiau likusias teritorijas užėmė Italija, o tai, kas liko, pernelyg maža žemė, kad laikytųsi kaip įprasta valstybė. Juk valstybei reikėtų ir daktarų, ir policininkų, ir verslininkų – tačiau kai Vatikane tegyvena 1000 žmonių, net popiežiaus administracijai vietinių žmonių neužtektų. Vien ambasadorių, vadinamų nuncijais, Vatikanas turi virš 100… Štai kodėl Vatikanas priima piliečiais žmones iš šalies, o daugybės funkcijų – tarp jų, pavyzdžiui, ligoninės, oro uosto ar prekybos centro – Vatikane nėra; vatikaniečiai prireikus šių paslaugų palieka savo mažą valstybę išeidami į Romą.

Vatikano muziejus Romoje.

Kaip nukeliauti į Vatikaną? Kadangi Vatikane tėra kelios lankytinos vietos ir jis yra Romoje, turistai aplanko Vatikaną tiesiog tarsi vieną Romos rajoną kelionės į Romą (ar Italiją) metu.


Andora – kalnuočiausia Europos šalis

Andora yra aukščiausia Europos valstybė: ji įsikūrusi Pirėnų kalnuose ir vidutinis jos aukštis – 1996 m.

Nenuostabu, kad didelė dalis keliautojų čia atvyksta slidinėti. Kita dalis – apsipirkti: Andora įsikūrusi tarp Prancūzijos ir Ispanijos ir PVM joje mažesnis. Abu pasienio miesteliai – Sant Žulija de Lorija prie Ispanijos ir Pas de La Kasa prie Prancūzijos – tapę tikromis parduotuvių zonomis. Beje, Andora vienintelė iš Europos mikrovalstybių turi tikras sienas (su pasų kontrole), bet atsiskaitoma ten eurais (iki euro įvedimo tikdavo ir pesetos, ir frankai).

Andoros kalnai

Andoros kalnai

Andora yra ir didžiausia iš Europos mikrovalstybių – Vilniaus miesto dydžio. Tačiau gyventojų joje – tarsi Alytuje (~77 tūkst.). Didžioji šalies dalis – nepražengiami kalnai. Žiemomis kartais ir nepravažiuojami: dėl visa ko, be eilinio slidinėti į Pas de La Kasa slidinėjimo kurortą keliančio “trumpojo lynų kelio”, pastatytas ir kitas, ilgasis, slidininkus “atskraidinantis” beveik iš pat sostinės – praverčia, kai kelias užpustomas. Sostinė Andora La Vieja įsikūrusi slėnyje (nepaisant to tsai – aukščiausia Europos sostinė). Jos bene garsiausia vieta – stiklinė spa piramidė. Šiaip Andoroje lankytinų vietų mažai: kad ir kaip didingai stengėsi valdžia jas aprašyti savo išleistame kelionių buklete, nuvažiavus ten apimdavo nusivylimas, kai kažkoks “gerai žinomas kryžius” pasirodydavo besąs toks pakelės kryželis, kokio Lietuvoje išvis niekam neateitų į galvą siūlyti lankyti.

Ar Andora yra “valstybė” galima suabejoti: mat valstybės galva ten ne vietinis valdovas ar premjeras, o… Prancūzijos prezidentas ir vieno Ispanijos miestelio Urgelio vyskupas (ar, tiksliau, jų pasiuntiniai). Andora yra keistas Viduramžių likutis, kuomet “nepriklausomos valstybės”, kaip jas suprantame šiandien, beveik neegzistavo, Europa buvo padalinta tarp įvairių visokiausiais ryšiais susijusių dinastijų ir bažnytinių organizacijų. Būta daug kondominiumų – bendrų valdų, viena kurių buvo Andora. Tiesa, dabartiėnje demokratiškoje Europoje abu Andoros “valdovai” gerbia andoriečių valią ir valdo šalį tik simboliškai. 1993 m. jie atsisakė ir Viduramžiais nustatytos duoklės (iki pat tų metų Prancūzijos prezidentui Andora kas antrus metus siųsdavo ~460 dolerių, o vyskupui – ~12 dolerių, šešis kumpius, šešis sūrius ir šešias vištas).

Andoros sostinės gatvė

Andoros sostinės gatvė

Beje, oficiali kalba Andoroje – nei ispanų, nei prancūzų. Andora – vienintelė pasaulyje šalis, kurioje oficiali kalba yra katalonų. Taigi, kol likusi Katalonija nesėkmingai stengiasi atsiskirti nuo Ispanijos, galima sakyti, kad vienas Katalonijos gabalėlis aukštai kalnuose jau yra laisvas daugybę šimtmečių.

Kaip nukeliauti į Andorą? Patogiausia skristi į Barseloną ir atvažiuoti iš ten (~200 km).


Lichtenšeinas – naujas klimatas kas kilometrą

Lichtenšteinas yra įsikūręs šlaite. Apačioje per visą valstybės ilgį driekiasi Mozelio upė, anapus kurios – Šveicarija. Tuo tarpu pasukus į priešingą pusę serpantinais kylama į kalnus pro Trisenbergo miestelį, pro tunelį į Malbuno slidinėjimo kurortą, už kurio – Austrija.

Kad ir koks mažas bebūtų Lichtenšteinas, gamtiškai jį sudaro visiškai skirtingos zonos. Kai keliavau aš, palei Mozelį, kur išsidėsčiusi ir Lichtenšteino miestelių grandinė bei mažytė sostinė Vaducas, buvo šilta, tuo tarpu pranėrus Lichtenšteino tunelį visą žemę kaustė sniegai. Kaip ne kaip, žemiausias Lichtenšteino taškas – 429 m aukštyje, o aukščiausias – 2599 m. Įspūdinga, kai Lichtenšteino plotis – vos 10 km!

Mozelio upės panorama Lichtenšeine

Mozelio upės panorama žvelgiant iš aukštesnio Lichtenšteino taško. Anapus upės – jau Šveicarija

Lichtenšteinas – pati turtingiausia Europos valstybė (kai kuriais duomenimis – ir pasaulio). Taip pat Lichtenšteinas – paskutinė Europos valstybė, kurioje moteris negali paveldėti sosto. Taip jau yra su tom mikrovalstybėm: “senoji tvarka” ten išlieka gerokai ilgiau, nei didelėse. Juk ten žmonių mažai (Lichtenšteine – 35 tūkst.) – tad maža tikimybė ir kad tarp jų atsiras aršūs radikalių pokyčių aktyvistai (pvz. feminizmo, marksizmo, monarchijos nuvertimo). Kai nėra narystės tokiose organizacijose kaip Europos Sąjunga, mažiau ir spaudimo iš užsienio.

Be to, ir valdžia yra arčiau žmonių, todėl net toks nedemokratinis režimas, kaip kunigaikščių dinastija, jiems visai patinka: juk tą kunigaikštį kiekvienas lichtenšteinietis yra matęs daugybę kartų, ženkli dalis šalies piliečių – su juo bendravę. Todėl kunigaikščio prašymu lichtenšteiniečiai, juo pasitikėdami, netgi referendumu pritarė išplėsti jo galias ir “susiaurinti” demokratiją. Ir niekam nekeista, kad valstybės užsienio politika sutampa su Lichtenšteino kunigaikščio šeimos politika: pavyzdžiui, iki 2009 m. šalis nepalaikė diplomatinių santykių su Čekija ir Slovakija, mat komunistinė Čekoslovakija po Antrojo pasaulinio karo nacionalizavo kunigaikščių šeimai priklausiusias žemes.

Lichtenšteino mikrovalstybės slidinėjimo kurortas pačiuose šalies rytuose

Lichtenšteino slidinėjimo kurortas pačiuose šalies rytuose, dar už kokių 5 kilometrų (nuotrauka daryta tą pačią dieną)

Jei Lichtenšteino kunigaikščių gebėjimas atsispirti pokyčių vėjams dar paaiškinamas šalies mažumu, tai gebėjimas išsigelbėti nuo užsienio okupantų gali atrodyti stebuklingas. Juk Lichtenšteine gyvena vokiečiai – o visas tokias vokiečių valstybėles vieną po kitos panaikino Vokietiją suvienijęs Bismarkas, vėliau jo darbą tęsė Hitleris (užėmęs Austriją). Lichtenšteino kunigaikščiui valdas tikriausiai išgelbėjo artumas su neutralia Šveicarija: kitur Europoje dešimtys panašių Lichtenšteinų XIX a. nukeliavo į istorijos knygas.

Kaip nukeliauti į Lichtenšteiną? Artimiausias oro uostas, į kurį skrendama iš Lietuvos – Memingeno Vokietijoje už ~100 km.


Ar dar pasaulyje yra mikrovalstybių?

Mikrovalstybėmis kartais dar pavadinamos Malta ir Liuksemburgas. Tačiau gyventojų jos turi bent 10 kartų daugiau (450 ir 700 tūkst.), Liuksemburgo ir plotas šešis kartus didesnis nei didžiausios mikrovalstybės Andoros. Malta ir Liuksemburgas turi oro uostus, priklauso Europos Sąjungai. Todėl su mikrovalstybėmis jos turi nedaug bendro ir šiame straipsnyje neaprašomos.

Tolių mikrovalstybių, kaip Vakarų Europoje, kad valdytų tik istorijos vingiuose išlikusį mažą žemės plotelį, niekur kitur pasaulyje nėra. Tačiau yra salų-valstybių ar salynų-valstybių, kurie taip pat yra panašiai mažo ploto ir gyventojų skaičiaus. Daugiausiai tokių – Okeanijoje.

Monakas, Lichtenšteinas, Vatikanas, Andora ar San Marinas?

Norite nukeliauti į vieną mikrovalstybių? Kadangi jūsų laikas mikrovalstybėje sudarys tik dalį kelionės, rinkdamiesi, kur keliauti, atsižvelkite ir į tai, ką pamatyti aplink. Mikrovalstybių pliusai, minusai ir ypatumai:

Valstybė Pliusai Minusai Ką veikti?
Andora Slidinėjimo, apsipirkimo galimybės, kalnų vaizdai. Aukščiausia Europos valstybė ir sostinė. Turi pasienio kontrolę ir kalbą, kuri kitur nėra oficiali –
todėl Andoroje labiausiai jautiesi kaip atskiroje valstybėje
Nėra tikrų lankytinų vietų Andora La Vieja, Pas de la Kasa
Lichtenšteinas Skirtingo klimato zonos tokioje mažoje valstybėlėje. Vaizdai nuo kalnų į Mozelio slėnį. Slidinėjimas. Turtingiausia Europos (pasaulio?) valstybė Nėra tikrų lankytinų vietų Kelias į Malbuno slidinėjimo kurortą, Vaducas
Monakas Turtinga atmosfera. Tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė. Patogu nuvykti iš Lietuvos (per Nicą) Brangu Senamiestis, pasivaikščiojimas po likusius rajonus
San Marinas Nuostabus Sabn Marino miestas ir pilys, it suaugusios su Ticiano kalnu. Seniausia Europos valstybė Sunku nusigauti iš Lietuvos San Marino miestas ant kalno, jo centrinė aikštė, katedra, pilys
Vatikanas Pasaulinės reikšmės architektūros ir meno stebuklai. Religinė ir istorinė reikšmė. Katalikybės širdis. Aplink – Roma, kur irgi daug lankytinų vietų. Nesijaučia, kad būtum atskiroje nuo Italijos valstybėje (labiau kaip milžiniškame vienuolyne). Šv. Petro bazilika, Šv. Petro aikštė, Vatikano muziejus

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Stokholmas – Švedijos sostinė per keturiolika salų

Stokholmas – Švedijos sostinė per keturiolika salų

| 0 komentarų

Dauguma pasaulio didmiesčių yra prie upių ar ant jūros kranto. O Švedijos sostinė Stokholmas – salyne. Kiekvienas iš didžiųjų miesto rajonų – tai atskira sala, o iš viso jų keturiolika.

Tose salose – Viduramžių pirklių namai ir tautinį atgimimą menantys didingi statiniai. Tose salose – socialistiškų griovimų žaizdos ir skandinaviško dizaino parduotuvės. Stokholmas išvengė karų, bet jo istorija nepraėjo ramia vaga. Jis nėra pasaulinės reikšmės didmiestis ar turizmo meka, bet jis – viena šiaurės Europos širdžių.

Be to, Stokholmas – tarp artimiausių sostinių Lietuvai. Ką galima pamatyti Stokholme, ir kuo šis miestas ypatingas?

Stokholmo Senamiestis.

Trys salos – Stokholmo širdis

Įdomiausia Stokholmo sala – Senamiestis (Gamla Stan) – ir viena mažiausių. Ten – seni Viduramžių namai, Karalių rūmai (1760 m.), o į viršų kyla aukšti aukšti bažnyčių špiliai. Kadaise toks buvo visas Stokholmas. Dar XIX a. viduryje, kai Paryžius ar Londonas jau glaudė milijonus suvažiavusių žmonių, Stokholme tegyveno vos 90 tūkstančių, o dauguma švedų gyveno kaimuose.

Švedijos Karalių rūmai Stokholme.

Miestas į gretimas salas išplito tik XIX a. pabaigoje – į pietus nuo Senamiesčio įkurtas Siodermalmas, į šiaurę – Normalmas, tapęs komercine širdimi. Praturtėję švedai statėsi didžiulius ir gražius daugiabučius namus. Gražiausi – Strandvagen pakrantėje, kur eidamas gatve gali pasigerėti puošniomis laiptinėmis. Kylanti Švedija pasistatė ir didingą Parlamentą atskiroje saloje tarp Senamiesčio ir Normalmo.

Tačiau Švedijai tai nebuvo lengvi laikai. Stokholme neužteko vietos visiems kaimų vargšams, tad tūkstančiai švedų emigruodavo į JAV. “Tu ilsiesi ant prisiminimų didžių senų dienų, kai šlovingas tavo vardas sklandė po pasaulį” – tokia giesmė tada tapo Švedijos himnu. Švedai atminė tą didžiąją savo imperiją, kuri, pralaimėjusi 1709 m. Poltavos mūšį rusams, vėliau praradusi ir kone pusę žemių, virto Europos užkampių valstybe.

Strandvagen pakrantė su prabangiaisiais namais.

Kaip Stokholmas atrado Švedijos praeitį

Visgi, tarp panašių “užkampių tautų” švedai buvo vieni stipriausių. Nes jų šalis liko nepriklausoma (priešingai Suomijai, Lietuvai, Lenkijai, Serbijai ir daugeliui kitų) ir plotu ji Europoje atsiliko tik nuo didžiųjų imperijų. Švedų tautinio atgimimo veikėjams nereikėjo visų pirma kovoti dėl laisvės, taigi, visas savo jėgas jie paskyrė Švedijos – o ypač Stokholmo – šlovei.

Dar vienoje saloje įrengtas Skansenas – vienas pirmųjų pasaulyje tokių muziejų po atviru dangumi, į kurį suvilti mediniai nameliai iš visokių Švedijos kaimų. Dabar visi tokie muziejai – ir mūsų Rumšiškės – neretai pavadinami “Skansenais”, mat visus juos įkvėpė Stokholmo skansenas. Greta – Nordijska, didingi rūmai, 1907 m. pastatyti vien tam, kad taptų Švedijos istorijos ir švediškų daiktų muziejumi. Ir Laivo “Vaza” muziejus. Tas laivas laikomas anos Švedijos Imperijos simboliu. Jis nuskendo 1628 m., tačiau Baltijos dugne puikiai išsilaikė bei, 1961 m., dar neužgesus Švedijos patriotizmui, iškeltas iš dugno, suteikė mokslininkams neįkainojamų žinių apie ano meto Švediją, politikams davė peno didžiuotis savo tėvyne, o turistams tapo viena lankomiausių Stokholmo vietų.

Laivas 'Vaza'.

Išaugusiai sostinei švedai pastatė ir deramą Rotušę (1923 m.), kurios didingame Auksinės salės interjere optimistinė mozaika vaizduoja Švediją, stovinčią pasaulio centre. Tame pastate vyksta ir Nobelio premijų teikimas – juk Alfredas Nobelis buvo švedas.

Stokholmas taip ir netapo imperijos sostine, tačiau jis vėl – svarbus pasaulio miestas. Griuvus ir kitoms imperijoms, didmiesčių svarba Europoje matuojama nebe iš ten valdomomis kolonijomis, o vietos menininkų, mokslininkų, verslininkų išmoningumu. Ir čia švedai turėjo ką pasakyti. Švediškas dizainas, Švedijos krona, švediški automobiliai, švedų popmuzika ir dar daug kas XX a. viduryje pamažu tapo vienu pasaulinių kokybės etalonų.

Stokhomo rotušė - tautinio romantizmo stiliaus pastatas. Jos langų, stogo formos įkvėptos pastatų iš 'tų didingų Švedijos laikų', tik masteliai - dar didesni

Kaip švedai Stokholmą griovė

Beveik kiekvieno miesto istorijoje rasime karų, okupacijų. Kiekvienas Lietuvos miestas pilnas tokių žaizdų: štai sovietai išgriovė Klaipėdos bažnyčias, gabalus Vilniaus senamiesčio, o Šiauliai degėsiais virto per abu pasaulinius karus. Stokholmui pasisekė. Neutralioje Švedijoje karas nevyko jau per 200 metų, o priešai Stokholmo nebuvo užėmę 500 metų.

Deja, jei vilsitės aplankyti visiškai autentišką miestą – nusivilsite. Mat Stokholmo centrą išgriovė… patys švedai. 1945-1970 m. miesto politikai nurodė iš pagrindų perstatyti Normalmą. 750 senų puošnių pastatų paversti dulkėmis, o jų vietoje iškilo vienodų “dežučių” eilės. Vienintelė Klaros bažnyčia liko stovėti nykių plynų daugiaaukščių apsuptyje, o miesto centrinėje Sergelio aikštėje, jei ne įdomus naktimis švytintis obeliskas, galėtum pasijusti lyg kokiame bedvasiame Rytų Europos mieste.

Dar išlikęs medinis namas Siodermalmo rajone. Normalme griuvo ir tokie, ir mūriniai pastatai.

“Dėžutės” masiškai stiebėsi ir tolimesniuose miesto rajonuose. Socialdemokratų valdžia 1965-1974 m. vykdė “Milijono programą” – pažadą pastatyti milijoną naujų butų, pragriovus senuosius namus. Taigi, Švedijoje iš esmės vyko tas pats, kas ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Niekur kitur Vakarų Europoje nerasi ištisų miestų dalių, panašesnių į sovietinius miegamuosius rajonus, nei yra Švedijoje, o ypač, Stokholme.

Gražesnio modernizmo pavyzdžių galima atrasti tarp tarpukario pastatų, tokių kaip Skogskyrkogården krematoriumas.

Stokholmo Skogskyrkogården krematoriumas.

Kaip švedai socializmą statė

Apskritai Švedija garsėja savo socializmu. Švedija pripažino Baltijos šalių okupaciją “teisėta”, pokariu netgi “grąžino” emigrantus iš Pabaltijo sovietams – kurie juos paskui pražudė. Tiesa, patys švedai genocidų nevykdė, o socialistai į valdžią ten atėjo per rinkimus, o ne jėga. Tačiau Stokholme atrasi daug neigiamų socializmo aspektų, nors tikriausiai ir mažiau, nei prieš kelis dešimtmečius. Apie juos Lietuvoje nemėgstama kalbėti, nes dažnas nori Švediją rodyti Lietuvai kaip pavyzdį be neigiamų pusių: juk tai artimiausia Lietuvai turtinga šalis. Labai gražiai skamba: “Darykime viską kaip švedai ir mums pavyks – juk jie šalia ir jiems pavyko”. Tačiau yra turtinga Švedija tikrai ne dėl politinės sistemos, o dėl gebėjimo išvengti karų ir okupacijų, kas mažesnei ir prastesnėje geopolitinėje padėtyje esančiai Lietuvai niekad nebuvo įmanoma.

Informaciją apie Švedijos socializmą per gyvenimą susirinkau iš įvairių nuotrupų, nuo kurių kiekvienos pasibaisėdavau. Nuo į universitetą kadaise atvykusio švedo dėstytojo, pasakojusio, kaip jo vaikystėje mokyklose ir žiniasklaidoje “kaip ir pas jus TSRS” buvo sakoma, kad kapitalistai (verslininkai) yra blogiečiai, iki Švedijoje gyvenančių lietuvių papasakotų smulkmenų, kaip, faktiškai, dalis atlyginimo mokama maisto čekiais, kuriuos galima išleisti tik dienos metu aplinkiniuose restoranuose. Nori valgyti anksčiau ar vėliau nei kiti – tavo problemos: būk toks [pat sraigtelis], kaip visi. O švedų mokyklų programos gerokai “vėluoja” ir akademiniai pasiekimai nuo mažens ten beveik neskatinami – prie socialistinės lygybės prastesni moksleiviai negali būti peikiami, o geresni – giriami. Milžiniški progresiniai mokesčiai neskatina stengtis, todėl nors Švedija ir Stokholmas “važiuoja” ant dešimtmečius kurtų ir negriautų verslų, tokių kaip IKEA ar “Volvo”, palyginus nedaug girdime apie švedų startuolius: kam “plėšytis per galvą” ir dirbti iki išnaktų kuriant gerą produktą, jei didžiumą uždirbtų milijonų vis tiek turėsi atiduoti valstybei (o ir nieko nedarydamas gali gauti puikių pašalpų, kurias tau, surinkusi pinigus iš “kvailių darbštuolių”, dovanos Švedijos valstybė)?

Katarinos keltuvas Siodermalme - vienas Stokholmo simbolių. Tiesa, dabar jis neveikia, į viršutinę jo terasą galima patekti nebent per aplinkui. Dar vienas netipinis viešasis transportas Stokholme - maršrutiniai laivai; juk tiltai tarpusavy jungia ne visas gretimas salas

Pamažu griuvo ir religija. Tiesa, labiau taikiai, o ne per prievartą: tiesą pasakius, iki pat 2000 m. Švedijos liuteronų bažnyčia netgi dar skaitėsi valstybinė, nors daug švedų ją pamiršo. Užėjęs į atsitiktines Stokholmo mišias, teradau kelis besimeldžiančius senukus, užtat atėjusius į prišildytą bažnyčią mus pasitiko antra tiek įvairių patarnautojų ir kelio rodytojų. Kaip ir visai Švedijai, jos liuteronams pinigų netrūksta, jie “važiuoja” ant ilgos taikos palikimo: priešingai Lietuvos katalikams, jiems juk netenka atstatinėti sovietų išdraskytų bažnyčių. Bet tikinčiųjų krikščionių Švedijoje nuo 1972 m. iki 2015 m. sumažėjo nuo 95% iki 63%, dabar krikštijama tik 40% vaikų. O ir pati bažnyčia pasikeitė: nuo 2009 m. net tuokia vyrus su vyrais ar moteris su moterimis.

“Klasikinis marksizmas” iš Švedijos ir Stokholmo po TSRS žlugimo pamažu traukiasi. Ekonominis “atimk ir padalink” tipo “svieto lyginimas” baigėsi, o Švedijos gini indeksas rodo vėl mažėjančią socialinę lygybę. Naujasis Švedijos – ir visos Skandinavijos užsidegimas – vadinamasis “kultūrinis marksizmas”. Jei klasikinis marksizmas mažindavo turtingųjų teises ir didindavo proletariato, tai kultūrinis marksizmas siaurina įvairių neekonominių praeityje svarbių grupių teises (pvz. krikščionių, vyrų, švedų), jų sąskaita plėsdamas konkretaus sąrašo alternatyvių grupių teises (pvz. ateistų, moterų, žydų, imigrantų).

Kaip ir komunizme, prisidengiama seniai Europoje įveiktais baubais (tokiais kaip fašizmas ar masinis religinis persekiojimas) tam, kad pateisinti vis didėjančias privilegijas (kvotas, išskirtinę valstybės paramą ir kt.) toms “alternatyvioms grupėms”. Ar, tiksliau, konkrečioms ideologijoms ir organizacijoms, sugebančioms save pateikti kaip “vienintelius ir neabejotinus” atitinkamų grupių atstovus (pvz. feministinės organizacijos – moterų, LGBT organizacijos – visų “netradicinio” seksualumo asmenų).

Nacionalinio romantizmo eros mozaika Stokholmo rotušėje - Švedija visa ko centre. Gidė, vedžiojusi po rotušę, už šį meno kūrinį kone atsiprašė, gėdydamasi išlemendama, kad 'tokie buvo laikai'. Panašią mozaiką šiandien Švedijoje sukūręs menininkas būtų išjuoktas ar išvadintas kraštutiniu dešiniuoju - patriotai, tokie, kokie kūrė puošnųjį XX a. pradžios Stokholmą - vienas kultūrinio marksizmo taikinių.

Šita kaita – tyli, bet ji – esminė. Stokholmas – tylių revoliucijų miestas. Romantizuotas nacionalizmas, komunizmas, kultūrinis marksizmas – visa tai Švedijoje paeiliui iškilo (pirmasis jau ir nusileido, o antrasis – leidžiasi) gana ramiai, be kraujo liejimo.

Nepaisant to (o greičiausiai kaip tik dėl to) tos revoliucijos iš Skandinavijos didmiesčių plito ir plinta po pasaulį – ne per užkariavimus, o per politikų ir kitų “nuomonės lyderių” kalbas, žiniasklaidos straipsnius, kuriuos godžiai ryja taikiosios Skandinavijos idealizuotojai iš užsienio, kurių daugelis Stokholme patys lankėsi nebent trumpai.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Londonas: Britų imperija viename mieste
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Londonas – Britų Imperija viename mieste

Londonas – Britų Imperija viename mieste

| 0 komentarų

Londonas – vėsus, lietingas. Tačiau labai didingas. Tai – stereotipai, bet trečiasis – realybė. Šimtą metų Londonas buvo didžiausias pasaulio miestas, didžiausios pasaulyje Britų Imperijos sostinė. Ir viskas jame – valdžios rūmai, stotys, gyvenamųjų namų eilės, parkai, net elektrinės – statyta tais masteliais. Viskas verta būti lankytinomis vietomis turistams.

Britų Imperijos žemėlapiuose neliko. Tačiau Londone ji, atrodo, stovi tvirtai. Mat į šį miestą suplūdo žmonės iš visų buvusios Imperijos pakampių: Afrikos, Karibų, Pietų Azijos, Artimųjų Rytų… Londonas tapo pirmuoju Vakarų Europos miestu, kuriame vietiniai prarado gyventojų daugumą: anglų ten teliko 40% ir vis mažėja. Net pasigirsta minčių, gal Londonui derėtų tapti miestu-valstybe: taip smarkiai jis jau skiriasi nuo aplinkinių Anglijos miestelių. Kai Jungtinė Karalystė pasirinko tapti nepriklausoma nuo Europos Sąjungos, Londonas tvirtai balsavo “prieš”.

Nepaisant šitiekos pokyčių, Londonas išsaugojo daugiau tradicijų, nei bet kuri kita Europos sostinė. Mat Britanija – vienintelė Europos šalis, daugiau nei tūkstantmetį neokupuota ir nepatyrusi esminių revoliucijų. Tradicijos ten keičiasi nebent iš lėto – tačiau nėra staiga nubraukiamos, kaip daugybę kartų atsitiko Lietuvoje.

Tai – mano žvilgsnis į Londoną be stereotipų ir stengiantis pažvelgti toliau įprastų turistinių vietų.

Londono parlamentas su garsiuoju Big Ben laikrodžiu

Keistos Londono tradicijos nyksta lėtai

Tradicijos – vienas žaviausių dalykų Londone. Dalį jų nuolatos regi visur mieste. Tai Raudonieji dviaukščiai autobusai, Juodieji taksi. Laikai keičiasi, tačiau nauji jų modeliai specialiai gaminami kuo panašesni į senuosius. Nuo pat XIX a. vidurio nekeičiami ir herbais padabintieji Londono policininkų šalmai, šitaip iškrentantys iš šiuolaikinės aplinkos.

Kitas Londono tradicijas atrasti reikia konkrečiose vietose. Garsiausia tokių – Britų monarchija. Karalienė neturi jokių tikrų teisių – išskyrus teisę gyventi rūmuose ir teisę į bulvarinės žiniasklaidos dėmesį. Nepaisant to, ji – tikras šalies simbolis. Be Bekingemo rūmų Londono centre, priemiesčiuose stovi kiti, Vindzoro rūmai-pilis. Jie – antroji pagal populiarumą Londono lankytina vieta, mat ten kiekvienas mirtingasis gali užeiti į prabangius, paveikslų pilnus karališkus apartamentus, pamatyti lėlių namelį dydžio sulig žmogumi. Mat Britanijos monarchai – paskutinieji Europoje, besilaikantys feodalinių tradicijų ir vietoje limuzino dar pasirodantys su auksinėmis karietomis.

Tiesa, tik per šventes. Tačiau turistai prie karalienės rūmų vieną tradiciją stebi kasdien – Garbės sargybos keitimąsi, kuomet spalvingi “kareiviai” aukštomis kailinėmis kepurėmis skambant muzikai užleidžia vietas kolegoms, kad šie nejudėdami stovėtų ateinančias valandas. Mačiau, kad ant stogo tuo pat metu būriavosi “tikri” kareiviai chaki spalvos rūbais – kažkam juk reikia karalienę saugoti ir iš tikro.

Karalienės sargybiniai po eilinės ceremonijos palieka postus prie Vindzoro pilies

Dar kitos Londono tradicijos nėra tokios akivaizdžios – tačiau apie jas perskaičius nesunku griebtis už galvos, kad taip gyvenama dar XXI a. ir ne kur nors buvusios Britų Imperijos pakraščiuose Afrikos gilumoje, o jos sostinėje Londone. Pavyzdžiui, garsiajame Londono parlamente, kurio neogotikiniai rūmai – vienas gražiausių miesto pastatų – iki pat šiol deputatai balsuoja taip: kas pasisako už įstatymo priėmimą, rėkia “taip”, kas prieš – rėkia “ne”, ir parlamento pirmininkas, palyginęs riksmų garsus, nusprendžia, kurių daugiau. Jeigu, visgi, jam kyla abejonių, tuomet parlamentarų prašoma eiti į dvi skirtingas posėdžių salės puses ir jie skaičiuojami lyg vištos.

O Londono advokatai netoli pagrindinio Karališkojo teismo turi dvi atskiras savivaldybes: Vidinę Šventyklą (Inner Temple) ir Viduriniąją Šventyklą (Middle Temple). Jos vadinamos “teismo užeigomis” (inns of court) ir formaliai net nepriklauso Londonui, o jų bažnyčios nepavaldžios Londono vyskupijai. Beje, panašių dalykų būta ir Lietuvoje – tarkime, bajorų rūmai, stovėję Vilniuje, oficialiai Vilniui nepriklausė. Tačiau pas mus, kaip ir visur Europoje, tokios Viduramžių keistenybės buvo nubrauktos okupacijų ir revoliucijų – tik ne Londone. Beje, į teismą advokatai privalo eiti su “žilais” perukais, o dokumentų nešasi tiek daug, kad aplink “teismo užeigas” dažnai išvysi kostiumuotus ponus, tįsiančius lagaminus ant ratukų.

Londono Sičio rūmai, supami gildijų herbų. Londone iki šiol nuo Viduramžių oficialiai veikia pirklių ir amatininkų gildijos bei cechai, dalis jų turi savo rūmus. Turėti gildiją dabar labiau - profesijos garbės reikalas; gildijos statusą neseniai gavo apsaugininkai, jo siekia viešųjų ryšių specialistai

Londone – ir pasaulio Masonų centras. Ši organizacija garsėja slaptumu, bet didingas pastatas priima visus norinčius. Tiesa, Masonų muziejus – toks gana “suktas”, ten ant lėkštutės niekas nepadėta, reikėjo kelią atrasti, informaciją iš gausybės stendų surinkti pačiam. Kaip pridera pagal masonų filosofiją.

Visgi, Londonas keičiasi, ir sparčiai – ypač per pastaruosius 20 metų. Bene labiausiai Vakarų Europoje čia išpopuliarėjo LGBT ideologija, vyksta daug su ja siejamų paradų, festivalių. Tarkime, Londone ilgą laiką važinėjo autobusai, padabinti reklamomis “Kai kurie žmonės yra gėjai. Susitaikyk su tuo.”, kai tuo tarpu paženklinti autobusus reklamomis “Aš ne gėjus ar buvęs gėjus. Susitaikyk su tuo.” oficialiai uždrausta. Neva, tai būtų “homofobiška”, nors iš tikro abi reklamos vienodai skatina oponentus suprasti, kad yra ir kitaip mąstančių žmonių.

Iš kai kurių žymių regiono pastatų langų plazda vaivorykštinės vėliavos, jomis Londono savivaldybė ženklina kai kurias tradiciškai su gėjais labiau siejamas gatves (pvz. Soho rajone). Aišku, kitos mažumos tokių teisių neturi. Nors Londone lietuvių ~1%, lenkų ~4%, o indų – net 7% – jų vėliavos niekur oficialiai ar pusiau oficialiai nekaba ir nekabos (išskyrus pagal diplomatinį protokolą prie ambasadų).

Didingas valgomasis Kembridže ruošiamas pokyliui

Nyksta Londone ir kai kurios amžių tradicijos – štai galutinius sprendimus bylose nuo 2009 m. priima nebe lordai, kaip daugybę šimtmečių iki tol, o naujai įkurtas Aukščiausiasis teismas, kaip ir kitur Vakarų pasaulyje.

Tačiau visos tradicijos, aišku, tikriausiai, neišnyks niekada. Nes daug jų smulkios, labai vietinės. Dažna smuklė, baras Londone – su gilia šimtmečių istorija, padabinti keistu pavadinimu iš prabėgusių laikų ir pilni dešimtmečius rinktų rakandų.

2000 metų šventimui pastatytas 'Londono akies' apžvalgos ratas priešais parlamentą

Dvi Londono centro pusės: Sitis ir Vestminsteris

Lodnono politinė širdis – Vestminsterio rajonas (oficialiai – Vestminsterio miestas). Aplink parlamentą ir Didžiojo Beno (Big Ben) laikrodžio bokštą – Vestminsterio abatija (pagrindinė katedra), Vyriausybė, netoli – Trafalgaro aikštė su kolona admirolui Nelsonui, įveikusiam Napoleono laivyną, ir daugybė kitų imperinių paminklų kariams bei herojams.

Sutemus oficialią atmosferą ten keičia vienas nesibaigiantis vakarėlis: rajone – ir daugybė barų, restoranų “išsinešimui”, ir Londono Vestendo teatrai, rungtyniaujantys su Niujorko Brodvėjaus teatrais dėl geriausių pasaulio miuziklų. Buvau ne viename ir visi – išties puikūs. Jie nugludinti iki tobulumo, nes rodomi kasdien, kartais – po kelis kartus. Įprasta tvarka tokia: spektaklio prodiuseriai išsinuomoja teatrą, ir spektaklį be perstojo rodo, kol jis nenusibosta. Garsiausi, kaip Endriu Loido Vėberio “Operos fantomas”, šitaip pasilieka scenoje ištisus dešimtmečius, o kai dauguma londoniečių juos pamato, vietas senuose puošniuose teatruose (“Jos didenybės teatras” ir pan.) užima turistai. Kai visas teatras pašvęstas vienam spektakliui, dekoracijos irgi “išdirbamos” iki tobulumo – juk jų nereikia kas vakarą demontuoti, paskui montuoti vėl. Tik, prieš pirkdami bilietus, pasižiūrėkite: kai kurios pigios vietos – visai geros, bet iš kai kurių scena vos matosi; šiandieniniai teatrų architektai tokių išvis neprojektuotų.

Operos fantomo fragmentas (fotografuoti renginio metu negalima, tad nuotrauka - iš oficialaus puslapio)

Vestminsterio Covent Garden rajonas kultūros gerbėjų nestokoja ir kol nesutemsta – tik kitokių. Ten pilna knygynų ir knygų antikvariatų. Jei norite įsigyti autentišką XIX a. knygą, ten galite tikrai pigiai (pigiau, nei naują). Kodėl? Vėlgi: nes Britanija buvo pasaulyje pirmavusi imperija, ir joje knygų išleista devynios galybės, todėl dabar tai nėra vien kolekcionieriams prieinamos retenybės. Šiandien anglų kalba knygų tebėra išleidžiama daugiau nei bet kuria kita, ir naujų knygų pasirinkimas – stačiai milžiniškas. Tarkime, vienas didžiulių knygynų, kuriame lankiausi, dedikuotas vien knygoms apie filmus ir serialus.

Londono ekonominė širdis – Sitis – kiek ryčiau. Pagal eilinę nemirtingą Londono tradiciją, šio rajono savivaldybės valdžią renka ne tik jo gyventojai, tačiau ir jo įmonės, o išrinktas meras privalo pėsčiomis eiti pas karalienę. Rajonas – seniausias Londone, dar romėnai čia turėjo savo miestą Londiniumą. Tačiau, deja, Sitį Antrojo pasaulinio karo metais subombardavo nacistinė Vokietija ir žymi dalis pastatų – nauji. Tik Šv. Pauliaus katedros kupolas įspūdingai kyla viršum jų visų. Priešingai Vestminsteriui, naktimis ir savaitgaliais Sitis – tuštutėlis, net restoranai užveria duris. Kartą vaikščiojau tamsų sekmadienio vakarą – Sitis atrodė baugiai išmiręs. Jeigu atvažiuojate į Londoną automobiliu savaitgalį, Sityje apsimoka palikti automobilį – palyginus su Vestminsteriu, galite sutaupyti net dešimtimis kartų.

Šv. Pauliaus katedra kyla virš Sičio. Vaizdas nuo Tūkstantmečio tilto

Nemokami muziejai brangiame mieste

Londonas šiaip – labai, labai brangus miestas. Darbo dienomis vien už įvažiavimą į jo centrą automobiliu tenka pakloti tiek, už kiek Lietuvoje galėtum tris-keturiskart pavalgyti restorane. Parkavimas gali atsieiti dar keliskart tiek. Ne ką pigesnis ir viešasis transportas – ypač jei keliaujate keliese, ypač jei važiuojate ir į priemiesčius, kuriuose – ir Lutono, Stanstedo, Getviko oro uostai.

Lankytinos vietos – irgi labai brangios. Turbūt jokioje kitoje turistų pamėgtoje pasaulio sostinėje už “valstybines” lankytinas vietas, tokias kaip Vindzoro pilis ar Vestminsterio abatija, netenka mokėti šitiek daug.

Vindzoro pilis. Tai - didžiausia pasaulyje gyvenama pilis, nes joje ligi šiol kartais dienas leidžia Anglijos karalienė

Tačiau Londone gausu ir nemokamų vietų – daugiausia tai muziejai, menantys Britų Imperiją. Tarkime, Imperinis karo muziejus, kuriame – pamirštos Pirmojo pasaulinio karo technologijos (štai iš dirižablio žmogus nusileisdavo kabinoje žemiau debesų, kad pažvelgtų, ką bombarduoti). Britų muziejus, į kurį sutempta viskas. Teit [Tate] galerijos, pašvęstos menui. Nemokamos ten net ekskursijos, vedamos savanorių (jei ateinate reikiamu laiku).

Jei norite nemokamai patekti į bažnyčias, galite sudalyvauti mišiose – jei mokate angliškai, bus įdomu. Juk anglikonybė – dar viena sena tradicija, skirianti Britaniją nuo likusio pasaulio. Religijos galva vietoje popiežiaus – Anglijos karalienė. Tiesa, net ir ne per mišias mokamos tik svarbiausios bažnyčios. Londono tolimesni rajonai pilni kuklesnių, bet, nepaisant to, žavių, kuriomis sparčiai besiplėtusį miestą apstatė žymūs architektai (vien Kristoferis Vrenas [Christopher Wren] suprojektavo net 52 Londono bažnyčias).

Antrojo pasaulinio karo šifravimo mašina Londono nemokamame Imperiniame karo muziejuje

Dar viena idėja taupymui: “bendri bilietai”, nusipirkęs kokius gali nemokamai eiti į įvairius lankytinus objektus. Tokius pardavinėja, pavyzdžiui, Nacionalinis trestas [National Trust], atsakingas už daug istorinių ir gamtinių įdomybių. Tačiau prieš pirkdami gerai pasiskaičiuokite, ar apsimoka: daugybei lankytinų vietų “bendri bilietai” negalioja.

Ist Endas: darbininkų ir imigrantų Londonas

XIX a. Londonas praleido kaip didžiausias pasaulio miestas. Anglijoje pirmoje visame pasaulyje įvyko pramoninė revoliucija ir ištisos valstiečių vaikų minios pėsčiomis eidavo į Londoną “laimės ieškoti”. Jo fabrikuose tekdavo dirbti ilgai ir sunkiai, tačiau tai vis tiek buvo lengviau, nei gyventi kaimo ritmu, o juk ir žemės ten prie dar didelio gimstamumo visiems nebūtų pakakę.

Londono akcijų birža, kur prekiauta dar XIX a. fabrikų ir geležinkelių akcijomis.

Dauguma tokių atvykėlių iš kaimų XIX a. įsikūrė Ist Ende, rytinėje miesto pusėje, paprastuose mūrinukuose. Net atskiras anglų kalbos dialektas koknis tenai gimė. Ten gyvenimo sąlygos buvo prastos, o dėl pramonės dūmų visą miestą gaubė smogas (poetiškai vadintas rūku). Būtent ten, Vaitčepelyje (aplink Brick Lane) siautė Džekas Skerdikas, dar viena Londono legenda. Vieną įdomesnių dienų Lodnone praleidau ieškodamas jo “pėdsakų”, skaitydamas specialioje knygelėje, kas įvyko tame ar kitame pastate ar patvoryje: ten rastas lavonas, ten veikė išsigimėlių cirkas, kuriame eksponuotas “Žmogus-dramblys” (žr. garsų filmą “The Elephant Man”). Įdomus ryšys su praeitimi.

Dabar Vaitčepelis – ir visas Istendas – kitas. Ten, kur buvo Džeko Skerdiko “medžioklės plotai” – imigrantų iš Bangladešo zona. Kita vertus, tarp epochų galima atrasti ir panašumų. Ir prieš 150 metų, ir šiandien Ist Ende vyrauja juodadarbiai atvykėliai. Tik anuomet jie atkeliaudavo iš Britanijos kaimų, o šiandien, kaimams “išsekus” – iš buvusios Britų Imperijos ir Europos Sąjungos pakraščių. Ist Ende galima paragauti visokiausių tiek Britų Imperijos, tiek Europos virtuvių, o ypač indiškos. Ten, kur XIX a. veikė bažnyčia (gal lankyta ir Džeko Skerdiko ar jo aukų), dabar – Brick Lane mečetė.

Brick Lane - dabartinis Londono bengalų rajonas. Angliškos dvasios tokiose vietose tikrai nerasi, tačiau Britų Imperijos dvasios ten pilna. Įvairiausių kultūrų žmonės, kalbantys angliškai, pripažįstantys Britanijos valdžią, Londono svarbą pasauliui.

Lietuvių, beje, Ist Ende buvo ir tame prieškario Londone, ir šiandieniniame. Dar 1912 m. pastatyta Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia veikia iki šiol. Aišku, anais laikais bendruomenė buvo daug mažesnė – šiandien lietuvių Londone nuo 40 iki 80 tūkstančių. Deja, nepaisant skaitlingumo, jie nėra kažko pastatę, o vienintelis šiuolaikinės lietuvybės atspindys, kurį aptikau Londone be retsykiais girdimos lietuvių kalbos – centre dalinamas laikraštis “Tiesa”. Pasitaiko ir lietuvių parduotuvių, dažniau – kartu su kitomis Rytų Europos prekėmis – bet jų nemačiau.

Žymi Ist Endo dalis buvo jo dokai, kur iš visų Britų imperijos kolonijų atplukdydavo prekes. XX a. jų nebereikėjo, uostai išsikėlė kitur, dokai užsidarė. Dalis jų perstatyta į Canary Wharf verslo dangoraižių rajoną, į kurį veža automatinis traukinys. Anapus Canary Wharf – Grinvičas, garsėjantis savo observatorija. Tai per ją visuose gaubliuose “nubrėžtas” nulinis dienovidinis ir tai nuo laiko Grinviče apskaičiuojamos visos kitos pasaulio laiko juostos – eilinis Londono praeities svarbos įrodymas. Grinviče – ir O2 arena, 2000 m. sutikimui statyta kaip Tūkstantmečio kupolas (nelabai pasiteisino). Joje Londono olimpiadoje žaidė ir Lietuvos krepšinio rinktinė. Taip pat – didingas Jūrų muziejus.

Grinvičo didybė

Vest Endas: turtingos aukštuomenės Londonas

Vest Endas – tikra Ist Endo priešingybė. Ten tradiciškai – turtingųjų zona. Tiksliau, aukštesniųjų klasių (luomų). Britanijoje rimčiau nei bet kurioje kitoje Vakarų valstybėje žiūrima į paveldimą “klasę” – iki pat šiol kalbama apie aukštąją klasę, aukšteniąją vidurinę klasę, žemesniąją vidurinę klasę, darbininkų klasę ir pan., o nuo to priklauso, ir kokiose parduotuvėse žmogus perka, kaip laisvalaikį leidžia, į kokias mokyklas siunčia vaikus. Aukštesniosios klasės – į privačias mokyklas. Vos 7% vaikų jas lanko, bet jas baigę net 71% Anglijos svarbiausiųjų teisėjų, 62% aukštųjų karininkų, 57% parlamento komitetų vadovų, 53% diplomatų. Klasės turi net savo anglų kalbos tarmes. Kritikai tai vadina elitizmu, esą žemųjų klasių žmonėms į visuomenės elitą neretai užkertami keliai.

Vest Ende gyvenama prabangiuose daugiaaukščiuose terasiniuose namuose. Tokie pastatai – dar vienas Britų Imperijos tradicinis palikimas; tai namai, kur į kiekvieną butą – atskiras įėjimas iš lauko. Didelis butas – reiškia daugiaaukštis butas, mat kiekviename aukšte tebūna po vieną-du kambarius. Prabangiausi Vest Endo namai – penkiaaukščiai, šešiaaukščiai su laiptinėmis iš už nugaros. Istoriškai mažiau patogūs aukštai (pats viršus ir pusrūsis) būdavo tarnų zona. Šiais laikais dalis terasinių namų išnuomoti biurams (po vieną aukšte).

Tauerio tiltas - vienas gražiausių Viktorijos eros pastatų - yra Ist Ende. Taigi, nėra taip, kad viskas, kas gražu, statyta Vest Ende: didingų projektų Viktorijos laikais užteko visam Londonui

Gražiausia tokių namų “terasa” – Kumberlando terasa. O tarp žymiausių Vest Endo terasinių namų – Šerloko Holmso. Aišku, šis personažas išgalvotas, todėl name tiesiog atkurtas XIX a. interjeras. Tiek gyvų, tiek mirusių žmonių vaškinių kopijos – Madam Tiuso muziejuje kuris irgi turi ilgą istoriją.

Vest Ende – ir garsioji prabangi Harrod’s parduotuvė, nakčiai nušvintanti gausybe šviesų, Karališkoji Alberto salė (svarbiausia Anglijos koncertų salė). Ir gražūs parkai, kuriuose kadaise vaikščiodavo aukštuomenės damos ir džentelmenai: Haid parkas, Regento parkas.

Karališkoji Alberto salė, kur vyksta svarbiausi Anglijos kultūriniai renginiai. Albertas buvo karalienės Viktorijos vyras. Kadangi Viktorija, visas tas Londono aukso amžius vadinamas Viktorijos epocha

Vest Ende – ir Čelsi [Chelsea] rajonas, labiausiai garsėjantis, tikriausiai, savo futbolo komanda. Kokios komandos fanas turėtum būti, Londone priklauso nuo rajono. Čelsyje – ir garsi Saatchi galerija, kurioje – brangūs šiuolaikinių menininkų darbai. O anapus upės – Battersea elektrinė, kurios didingos turbinų salės aprūpindavo šviesa Londoną kol šis dar buvo Britų Imperijos sostinė.

Atokiau nuo centro – Hampstedas, kurio jau mažesniuose namuose – daugiau milijonierių, nei bet kur kitur Didžiojoje Britanijoje. Ten nėra minių, mažai ir didybės, užtat šalia – 3 kvadratinių kilometrų dydžio kalvota pieva (Hampstead Heath).

Hempstedo rajono namai. Nors ir turtingas tai visgi - tipinis tvarkingas Londono rajonas.

Tiesa, “senieji” Britų salų gyventojai, kurie sudaro didžiąją dalį “Aukštosios klasės”, apskritai sparčiai palieka Londoną. 2001 m. anglų, škotų, velsiečių ir airių mieste dar gyveno 4,5 mln., 2011 m. – 3,7 mln. Žinant, kas XX a. atsitiko su JAV miestais, tokiais kaip Detroitas, galima sunerimti. Virtimo “mažumų getais” apraiškų dalyje Londono rajonų (rytuose, pietuose) jau gausu: 2011 m. vyko milžiniškos mažumų riaušės (pasak oficialios statistikos, net 40% prasižengusiųjų – juodaodžiai, nors jie sudaro tik 13% londoniečių; beje, daug riaušininkų gimę jau Britanijoje). Tačiau kai Londonas – svarbus pasaulio finansų centras, nemanau, kad toks likimas gali ištikti visą šį miestą. Juk net tarp imigrantų į Londoną – ne tik “norintys įdėti mažai pastangų ir gauti daug”, tačiau ir programuotojai, mokslininkai, architektai, kitoks “elitas”, taip pat tiesiog darbštūs žmonės. Tikriausiai kiekvienas mūsų tarp į Angliją išvykusių pažįstamų lietuvių irgi žino ir teigiamų, ir neigiamų pavyzdžių.

Aplink Londoną – Britanijos mokslo ir religijos širdys

Kad ir kiek plėtėsi Londonas, kai kurių miestų jis “neprarijo”, tačiau jie, kartu su Londonu, sudaro Didžiosios Britanijos širdį. Šiandien jie, nutolę iki ~100 km nuo Londono centro – puiki vieta vienos dienos išvykai iš Londono.

Oksfordo vaizdas iš bažnyčios bokšto su apvalia bibliotekos skaitykla priešakyje. Kiekviename koledže - savos bibliotekos, neretai labai puošnios, bet ši - bendra.

Didžiosios Britanijos religinė širdis – Kenterburis, kuriame stovi pagrindinė anglikonų katedra. Kaip įprasta anglikonams, padalinta į kelias patalpas, tarp kurių viena – kaip rūsys. Ten palaidotas Tomas Beketas, vyskupas-kankinys nužudytas dėl ginčo su karaliumi.

Didžiosios Britanijos mokslo širdis – Oksfordas ir Kembridžas. Ten veikia garsiausi Jungtinės Karalystės – o gal ir viso pasaulio – universitetai. Juose – savos šimtametės tradicijos. Jie padalinti ne į fakultetus, tačiau į koledžus. Šie primena bendrabučius (ar jų kompleksus), kurių centriniai rūmai – vieni už kitus puošnesni, pastatyti iš įvairių karalių ir alumnų aukų. Stojama ne į universitetą, o į koledžą (galima mėginti tik į vieną per metus), nors paskaitos vyksta departamentuose. Kiekvienas koledžas turi didžią bažnyčią, tarp “ritualų” – ypatingi drabužiai, lotyniškos maldos.

Kembridžo universiteto Karaliaus (King) koledžas. Kiekvieno koledžo sudedamoji dalis - lygios žalios pievelės.

Jungtinės Karalystės “aukštųjų klasių” vaikai, ypač berniukai, mokomi ypatingai dar gerokai iki mėgina stoti į Oksfordą ar Kembridžą. Aplink Londoną veikia nemažai Viešųjų mokyklų (public school), kurios iš tikro privačios ir labai brangios, dažnai tik vienos lyties, o moksleiviai ten gyvena lyg internatuose (tiesa, bendrabučių didybė ne ką tenusileidžia Oksfordo koledžams). Turistui viena lengviau pasiekiamų – Itono [Eaton] mokykla netoli Vindzoro pilies.

Pakrantėje į pietus ir rytus nuo Londono – ištisa eilė pajūrio kurortų. Jų aukso amžius sutapo su Britų imperija – XIX a. Mat tada net britų aukštuomenė negalėdavo paprastai keliauti į Egiptą ar Tailandą, turėdavo tenkintis lietingu Britanijos vasarų klimatu. Dabar tie miesteliai mastais atsilieka nuo “karštųjų” pasaulio kurortų, tačiau poilsiautojų dar vis sulaukia, jų seni pajūrio viešbutėliai turi savo šarmo. O taip pat pirsai (jūros tiltai), be kurio joks Britanijos pajūrio miesteliūkštis seniau negalėjo vadintis kurortu. Ant tų pirsų – ne tik prieplaukos ar švyturiai tačiau, būna, restoranai, atrakcionai. Tikriausiai būtent britiška pirsų tradicija įkvėpė grafą Tiškevičių pastatyti jūros tiltą Palangoje.

Dar vienas Britanijos simbolių – Doverio uolos, balti šlaitai, pasitikdavę į Britanijos salas plaukusius laivus. Dabar tai vieta pasivaikščiojimui su vaizdais į Doverio uostą, Doverio pilį.

Baltosios Doverio uolos

Išreklamuota ir nežinoma Britanijos didybė

Tai, kad Jungtinė Karalystė ilgą laiką buvo galingiausia pasaulio imperija turi vieną minusą. Britų rašytojai, britų žiniasklaida formavo viso pasaulio vaizduotę. Nematę daug pasaulio jie aprašė, kas įspūdingiausia jiems patiems – tačiau šiais laikais tai nėra taip įspūdinga pasaulio mastu.

Todėl kai kuo Britanijoje lengva nusivilti – jei lūkesčiai bus dideli. Stounhendžas garsėja kaip bene įspūdingiausia tokia sena pasaulio vieta – bet iš tikro šie šalikelėje stovintys akmenys nėra milžiniški. Nuvilti gali ir Londono Tauerio tvirtovė, Big Benas – visgi, tik laikrodžio bokštas.

Tos vietos įdomios, juk Big Beno aukštis – 96 m (aukštesnis, nei bet kuris tokio amžiaus statinys Lietuvoje). Tiesiog lūkesčių kertelė užkelta labai aukštai. Todėl neretai Londone ir apylinkėse labiau pribloškia neišreklamuotos vietos – bet labai didingos. Pavyzdžiui, neogotikinė St. Pancras geležinkelio stotis, kurios laikrodžio bokštas ne ką tenusileidžia Big Benui (82 m) ir tikriausiai yra net puošnesnis. Tokiose vietose ir supranti XIX a. Londono – ir visos Britų Imperijos – didybę. Jos sostinėje negalėjo būti “tiesiog traukinių stoties”: gyventojų skaičius ir prestižas reikalavo statyti daug ir gražiai.

'Eiliniai', kelionių vadovų neišgarsinti Viktorijos eros Londono viešieji pastatai. Iš kairės - Karališkieji teismai, Katalikų katedra, St. Pancras geležinkelio stotis


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Londonas: Britų imperija viename mieste
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Paryžius – prieškario Europos žavesys

Paryžius – prieškario Europos žavesys

| 0 komentarų

Paryžiuje yra viskas, kuo buvo pertekusios Europos Imperijos prieš 100-200 metų. Gausybė didžiulių puošnių pastatų, tiesių bulvarų ir meno šedevrų (turbūt daugiau, nei bet kuriame kitame pasaulio mieste).

Prancūzijai tai buvo didybės amžius, vedęs į “gražiąją epochą”. Prancūzijos Imperija valdė kolonijas daugelyje žemynų, Prancūzija dominavo pasaulio kultūroje – net Rusijos ponai samdė savo vaikams prancūzes aukles.

Paryžiaus vardas amžiams susipynė su ten kūrusių menininkų pavardėmis – ir nors visa tai praeitis, nors šiandienė Prancūzija tėra anos turtingos Imperijos šešėlis, kelionė į Paryžių tebėra dažno turisto svajonė. Kaip nenusivilti išgirtuoju Paryžiumi, ką ten pamatyti labiausiai verta?

Paryžius iš Eifelio bokšto. Puikiai matosi paryžietiška simetrija: pastatai nėra pavieniai objektai, jie sudaro vieną didingą visumą.

Pribloškiamas Paryžiaus gatvių tiesumas

Vienas įspūdingiausių dalykų Paryžiuje – ilgos, plačios ir tiesios gatvės, specialiai nutiestos taip, kad pažvelgęs į tolį gatvės tolumoje išvystum kokį didingą pastatą. Pavyzdžiui, Triumfo arką, skirtą paminėti Napoleono užkariavimams. Ji stovi Eliziejaus laukuose, garsiausiame – bet tikrai ne vieninteliame – iš tų Paryžiaus tiesiųjų bulvarų.

Visos plačiosios gatvės apstatytos gražiais ir didingais pastatais. XIX a. juk niekas nestatė “tiesiog daugiabučių”, kiekvienas pastatas projektuotas it savotiški rūmai. Tačiau senamiesčio Paryžiuje ieškotume bergždžiai. Siauros Viduramžių gatvelės atrodė nevertos Prancūzijos Imperijos, taigi prieš 150 metų išgriautos. Architektas Hausmanas jų vietoje pastatė naujus pastatus: aukštesnius, didesnius ir, svarbiausia, puikiai derančius tarpusavy.

Garsiosios Dievo Motinos katedros masteliai gėdos nedarė, tačiau net ji sulaukė “patobulinimų”: jos šonus išpuošė baisios gorgonos, o centre pastatytas papildomas, aukščiausias bokštas. Net Viduramžių didybė XIX a. Prancūzijos valdovams atrodė pernelyg menka…

Triumfo arka. Iš visų pusių surašyti skambiausi Prancūzijos mūšiai

O tikrasis aukso amžius į Paryžių atėjo XIX a. pabaigoje. Prancūzai tą laiką vadina “Gražiąja epocha” (Belle Epoque). Nepaisant Prancūzijos Imperijos dydžio, 43 metus (1871-1914 m.) Paryžiuje nevyko joks karas, jokia revoliucija. Turtėjantys, laisvo laiko įgijantys paryžiečiai pasuko į saviraišką, menus, sukurdami tą gražųjį Paryžiaus veidą ir Paryžiaus legendą. Prancūzų kalba tuo metu buvo pirmoji pagal svarbą pasaulyje (kaip dabar anglų), į prancūzų kultūrą kitataučiai žiūrėjo nusižeminę. Architektai, dailininkai, rašytojai (tarp jų – ne vienas žymus lietuvis) keliavo į Paryžių ieškoti įkvėpimo.

Gražiojoje epochoje Paryžių toliau pildė vienas už kitą gražesni pastatai, tokie kaip Palais Garnier opera (1875 m.), senieji metro stočių įėjimai ar baltoji Šv. širdies bazilika (1914 m.), aplink kurią į Monmartro rajoną ir susikėlė visi menininkai (nuo tada “Monmartras” – visame pasaulyje menininkų rajono sinonimas).

Šv. Širdies bažnyčia ant Monmartro kalvos

Garsiausias Gražiosios epochos kūrinys – Eifelio bokštas (1889 m.), pažymėjęs vieną iš mieste vykusių pasaulinių parodų, kur visos šalys demonstravo savo pasiekimus. Jis tapo aukščiausiu pasaulio statiniu – iki tol pirmavusį Vašingtono monumentą aplenkė beveik dvigubai (300 m ir 178 m) ir karaliavo 42 metus. Pradžioje Eifelio bokštas vertintas kontraversiškai, tačiau tapo svarbiausiu Paryžiaus simboliu: nors ir metalinis, jis grakštus kaip visa Gražioji epocha, ir dovanojo Paryžiui dar vieną “urbanistinę ašį”.

Gražiojoje epochoje, palyginus su šiais laikais, gražu buvo viskas (bent jau išoriškai). Turistai masiškai traukia ir į Perlašezo bei Montparnaso kapines ieškodami ano meto įžymybių kapų (ir džiaugdamiesi puošniais antkapiais). O kai kurie užsuka net į Kanalizacijos muziejų. Jo viduje atsidūriau požemyje, palei dvokiančias “upes”. Bet ir čia Paryžius turi kuo pasigirti: kanalizaciją, kartu su miesto perstatymu, projektavo tasai pats Hausmanas, ji tuomet visame pasaulyje neturėjo lygių.

Viename didingų plačių Paryžiaus centro prospektų

Paryžius – meno muziejų sostinė

XIX a. menininkus į Paryžių traukė ir galimybė pasižiūrėti meną. Juk nuotraukos tada tebuvo nebent nespalvotos, filmai neegzistavo išvis – iš senųjų tapybos meistrų mokytis tegalėjai muziejuje.

O koks pasaulio meno muziejus garsesnis už Luvrą? Jis – ir pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Nuvertę karalių revoliucionieriai 1793 m. valdovų rūmus atvėrė “liaudžiai”, leido gėrėtis monarchų sukauptais šedevrais. Vėliau kolekcija plėtėsi ir dabar Luvras – tarsi gyva meno enciklopedija, kur yra kiekvienos meno srovės pavyzdžių nuo neatmenamų laikų iki XVIII a.

Vienas man patikusių paveikslų Luvre

Garsiausias darbas Luvre – tikriausiai Leonardo Da Vinčio “Mona Liza”, tačiau tai – dydžiu gana menka drobė. Geriausia į Luvrą eiti ne pamatyti konkrečių šedevrų, o tiesiog dairytis, džiaugtis – tikėtina, labiausiai sužavės ne tie meno kūriniai, kurie labiausiai išlinksniuoti meno vadovėliuose.

Luvras ilgainiui plėstas, rūmų kieme pastatyta net stiklinė piramidė, dalis patalpų perkelta po žeme. Bet meną Prancūzija kaupia greitai (mat nusigyvenusių aristokratų šeimos priverstos meno kūriniais mokėti paveldėjimo mokesčius) ir Luvre jis ilgainiui vis tiek netilpo. Tad XIX a. menui (impresionizmui ir kt.) pritaikyta Orsi buvusi geležinkelio stotis, o šiuolaikiniam (XX-XXI a.) menui pastatytas supermodernus Pompidu centras, pats panašus į modernaus meno kūrinį.

Paryžiaus Pompidu centras, kurio visos konstrukcijos - anapus išorinių sienų

Prancūzijos karaliai turėjo ir kitus, dar garsesnius rūmus – Versalį vakariniuose priemiesčuose. Juose neveikia dailės muziejus, tačiau jie patys – didingas parkas, puošnios menės – jam prilygsta. Juk Versalį pastatė “Karalius saulė” Liudvikas XIV a. sakęs “Valsybė – tai aš”: šalies iždo jis tikrai netaupė.

Visi paryžiečiai – prancūzai?

XX a. viduryje Prancūzijos Imperija subyrėjo. Buvusios kolonijos pasuko savo keliais, tačiau ne viena jų paskendo skurde ir karuose. Tenykščiai žmonės – jau kaip imigrantai – užplūdo Prancūziją. Kai kuriuose rajonuose, būdavo, apsidairęs neišvysdavau nė vieno šviesiaodžio.

Tačiau Prancūzija nepripažįsta turinti tautinių mažumų. Prancūzijai visi yra tik prancūzai – tiek afrikiečiai imigrantai, tiek tūkstantmečius Prancūzijoje gyvavusios atskiros baskų ar bretonų tautos. Prancūzams atrodo, kad tai – aukščiausia tolerancijos forma: kiekvienas ten – savas, nėra svetimų. Tačiau tokį požiūrį galima suvokti ir kaip aukščiausio laipsnio diskriminaciją: juk jis nepalieka jokios vietos atskirai mažumų kultūrai. Paryžiuje tikimasi, kad, kaip dera prancūzui, niekas nebus “pernelyg” religingas (mieste draudžiama viešai melstis, į kai kurias įstaigas negali patekti vilkėdamas religiniais rūbais), kad visi kalbės prancūziškai (priešingai Lietuvai, ten nėra tautinių mažumų mokyklų, mažumos neturi teisės į vertėjus teisme ir t.t.).

Eifelio bokštas. Smulkioji prekyba turistams po juo - iš esmės vien iš buvusių kolonijų kilusių žmonių užsiėmimas

Net su turistais dažnas paryžietis “iš principo” nekalba kitomis kalbomis. Juodaodis ledų pardavėjęs, užkalbintas angliškai, puolė niurzgėti: “Tu tai nekalbi afrikietiškai, kodėl aš angliškai turiu kalbėti?”. Tarsi man pačiam gimtoji kalba būtų anglų…

Iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kad imigrantas persisunkė prancūzišku “kalbiniu šovinizmu”. Tačiau juk visose buvusiose kolonijose prancūzų kalba išlikusi elito ir mokslo kalba. Taigi, atvykėlius iš tų “kolonijų”, kokios jie rasės ar tautybės bebūtų, vienija geras prancūzų kalbos mokėjimas. Jie nuo mažens matė: kiekvienas išsilavinęs žmogus moka prancūziškai. Tarsi XIX a.

Paryžiaus Panteonas, XIX a. pastatytas nusipelniusių prancūzų laidojimui

Nelinksmi naujieji Paryžiaus rajonai

Kad ir kaip to nenorėtų pripažinti Paryžiaus elitas, skirtmų tarp “senųjų” ir “naujųjų” prancūzų visgi daugiau nei panašumų. Vienas skausmingiausių – polinkis nusikalsti. Dažnas XX a. “modernių vienodų namų” rajonas, statytas “eilinių prancūzų” šeimoms, spėriai pavirto nesaugia imigrantų zona, kurioje etniniai prancūzai gyventi nė nebesvarsto. Vieną iš kartų, kai lankiausi Paryžiuje, kaip tik buvo praūžusios 2005 m. riaušės, kai “Afrikos kilmės prancūzai” kas dieną sudegindavo šimtus automobilių protestuodami prieš “Europos kilmės prancūzų” dominuojamą valdžią ir policiją.

XX a. apskritai nebuvo gailestingas Paryžiui. Paryžius neteko beveik visų užjūrių valdų ir iškrito iš didžiausių pasaulio miestų dešimtuko (net su priemiesčiais dabar tėra 29-as). Daugeliu atžvilgiu jis “važiuoja iš inercijos”. Turistus atvykti įkvepia klasikinė literatūra (“Pamatyti Paryžių ir numirti”) apie tą, senąjį Paryžių. Dažnas nusivilia neradęs, ko tikėjosi – ypač turistai iš Azijos. Atsirado net terminas “Paryžiaus sindromas” apibūdinti tam jų nuovyliui šiandieniu, palyginus su turtingaisiais Azijos didmiesčiais nesaugiu, netvarkingu, nelabai mandagiu Paryžiumi, kur grafičiais išterlioti traukiniai vėluoja, o mašinistai streikuoja. Ir, svarbiausia, kurio senąjį bohemišką miesto veidą vis labiau trina globalizacija.

Mulin Ružo kabaretas, vienas XIX a. gražiosios epochos simbolių

Aišku, XX a. Paryžiuje pastatyta ir kai kas gražaus. Tai – Le Defanso arka (keistas “tuščiaviduris” dangoraižis su elektronikos muziejumi viršuje), Montparnaso bokštas, sudarę naujas urbanistines ašis. Tai – Paryžiaus Disneilendas, netgi tapęs populiariausiu miesto turistiniu objektu. Visgi, pastarasis faktas kaip tik puikiai rodo Paryžiaus sąstingį. Mat Disneilendas tėra gerokai mažesnė Floridos “Disnėjaus pasaulio” kopija. Dangoraižių svetur irgi yra aukštesnių, įspūdingesnių – tiek Azijoje, tiek Amerikoje, tiek kitur Europoje. O paryžiečiai per 130 metų nieko aukštesnio už Eifelio bokštą taip ir nepastatė…

Garsusis Paryžiaus Mulin Ružo kabaretas teberodo šou panašius į tuos, jaudindavusius “Gražiosios epochos” menininkus. Tačiau šių dienų “Cirque du Soleil” stebuklų kontekste tie pasirodymai – pasenę, įdomūs labiau istoriškai.

Ledefanso verslo rajonas su baltąja 'arka'-dangoraižiu

XIX a. – Paryžiaus koziris

Jeigu visus šiandieninius paryžiečius perkelti gyventi į kokį kitą miestą esu tikras – tas miestas tikrai neišgarsėtų. Paryžiaus šlovė šiandien – nebe jo žmonėse, kaip prieš 100-200 metų, tačiau iš ano šlovės meto “paveldėtuose” pastatuose, gatvėse, paveiksluose.

To iš Paryžiaus niekas neatims. Ir tai pamatyti – daugiau nei verta. Paryžiaus mūrai – tikras XIX a. Europos imperijos sostinės atvirukas. Jokiame kitame didmiestyje toji epocha neužsifiksavo šitaip puikiai.

Gatvės menininkas Monmartre tapo praeivį

Jei vertinsite Paryžių blaiviai, jis nenuvils. Jis – ne šiandieninio pasaulio centras. Jis pasaulio, egzistavusio užpraeitame amžiuje, širdis. Taip, tos epochos gyvų pėdsakų pėdskaus dar gali atrasti kavinėse ar kabarete.

Bet gal verčiau ieškoti sustingusių jos liekanų: architektūros, dailės. Nes pastatai ir paveikslai, priešingai nei kultūra, tikrai nė kiek nepasikeitė.

Dievo Motinos katedros Viduramžių fasadas


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Londonas: Britų imperija viename mieste
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,