Vakarų Europa – kelionių vadovai

Portugalija… Tai milžiniškos bangos laukiniuose paplūdimiuose. Tai kalnuoti miestai, kurių viršūnėse – galingos pilys. Tai didžiuliai seni balti vienuolynai centrinėse aikštėse ir dar puošnesnės bažnyčios. Tai azuležo plytelėmis puošti namai, nostalgiška fado muzika ir senovinių tramvajų linijos.

Portugalija – tai didžiausi planetos užkariautojai ir atradėjai. Milžiniška senovinė imperija, staiga virtusi trūnijančiu Europos užkampiu. O dabar vėl atrasta turistų, atgimusi naujai ir moderniai.

Portugalijoje buvau daug kartų ir čia pasakosiu apie ją visą: nuo sostinės Lisabonos iki salų grandinių toli vandenyne.

Portugalijos miestai ir puošnioji Lisabona

Portugalijos miestai turi savyje kažką, kas juos skiria nuo likusios Europos. Pradėsiu pasakojimą nuo Lisabonos – bet viską, ką čia rašau apie Lisaboną, matai visur Portugalijoje.

1. Įspūdingas reljefas. Lisabona, kaip ir daugelis Portugalijos miestų, stovi ant daugybės kalvų – ir nuo jų atsiveria nuostabūs vaizdai į apatinius miesto rajonus, į vandenyną, į kitas kalvas.

2. Unikali praeities didybė. Iš Lisabonos valdyta milžiniška Portugalijos Imperija: nuo Rio de Žaneiro Amerikoje iki Makao Kinijoje, nuo Angolos Afrikoje iki Goa Indijoje. Iš visur suplaukė begaliniai turtai, prekybos pelnai, o ir idėjos. Lisabonoje tai virto pastatų ansambliais Dievo ir karaliaus šlovei. Jeronimo vienuolynas, Beleno bokštas. Daug kas pastatyta unikaliu karaliaus Manuelio stiliumi: europietiška gotika čia susiliejo su Azijos, Amerikos menais. Daug detalių įkvėpta jūrų tyrinėjimų: akmeniniai laivai, astroliabijos.

3. Įdomus tradicinis transportas. Senoviniai tramvajai, funikulieriai, įspūdingas Santa Justa viešasis liftas – daug kas pastatyta tam, kad būtų patogiau užsikelti į kalvų viršūnių rajonus. Lipti siauručiais laiptais kartą-kitą įdomu, bet kas, jei taip reiktų daryti kasdien, nešti pirkinius?

4. Senamiesčio rajonai su aukštais, penkiaaukščias ar šešiaaukščiais, namais ir siauromis gatvelėmis tarp jų, kurių niekad neapšviečia saulė: švelniai primena arabų miestus (nieko keisto: Portugaliją ~500 metų valdė arabai).

5. Azuležo – tapytos plytelės, vienas Portugalijos simbolių. Kiekviena plytelė čia – meno kūrinys, o daug tokių plytelių kaip mozaika sudėlioja vieną didesnį paveikslą. Daugelyje šalių plytelės – tai įtik patogus paviršius vonioms ar virtuvėms išklijuoti. O Portugalijoje azuležo dekoruotos ir bažnyčių navos, ir svarbiausių pastatų fasadai, ir Lisabonos metro stotys. Lisabonoje yra ir Azuležo muziejus, kur regėjau visą šio meno įvairovę: nuo pradžių, kaip jis išsivystė iš arabiškų mozaikų, iki aukso amžiaus su mėlynais barokiniais „paveikslais“ ant plytelių, iki įvairaus šiuolaikinio meno: azuležo nemirė ir nemiršta.

6. Fado – tradicinė Lisabonos muzika, tokia kupina liūdnai didingo „saudade“. Šis žodis, pasak portugalų, neturi vertimo į jokias kitas kalbas – iš esmės tai yra nostalgija, bet nebūtinai praeičiai, o ir tam, ko niekada nematei ar nebuvo. Lisabonoje gausu fado vakarų turistams, jie paplito ir po kitus turistinius Portugalijos miestus.

Lisabona – dieviškai didinga, bet, sako, kadaise buvo dar didingesnė… Deja, ji patyrė vieną didžiausių visų laikų Europos tragedijų. 1755 m. žemės drebėjimą, kurį sekė miesto gaisras ir cunamis, atsiritęs didžiąja Težo upe. Sakoma, kad žuvo apie pusė lisaboniečių – ~100000 – sugriautas visas miesto centras. Jis atstaytas kitaip: su tiesiomis gatvėmis, vienodais namais, didele stačiakampe centrine aikšte (Komercijos aikštė). Šitaip Lisabona tapo pirmu pasaulyje tokiu „moderniu miestu“: visi Amerikos didmiesčiai paskui statyti tokiais kvadratiniais kvartalais, taip statytas net ir Kauno centras, Klaipėdos senamiestis.

Tačiau paskui Lisabonos – ir Portugalijos – aukso amžius baigėsi. Imperija byrėjo, 1822 n. portugalai neteko Brazilijos, 1961 m. kolonijų Indijoje. Iš paskutiniųjų bandė laikytis įsikibę į kolonijas Afrikoje net tada, kai likusios Europos šalys savąsias paleido, bet nepriklauosmybės aktyvistai praliejo tiek portugalų karių kraujo, kad Portugalijos armija 1975 m. nuvertė savo šalies valdžią ir kolonijų staigiai atsisakė. Buvusios kolonijos staiga paskendo pilietinių karų, komunizmo, okupacijų liūne ir apie milijonas ten gyvenusių baltaodžių kaip pabėgėliai spėriai suplūdo į Portugaliją ir Lisaboną. Iš paskos sekė ir visi kiti: brazilai, angoliečiai, mozambikiečiai. O Portugaliją tuo metu ir šiaip kamavo krizė, ji buvo viena skurdžiausių Europos šalių – patys portugalai tik ir griebdavo visas progas pabėgti…

Portugalija tapo tokiu „pereinamu kiemu“. Portugalai masiškai emigravo į turtingesnes ES šalis, kur jiems buvo „atviros durys“. Tuo tarpu į jų vietą kėlėsi imigrantai iš Brazilijos ar Afrikos: Portugalija vis tiek buvo turtingesnė ir saugesnė už jų tėvynes. O “durys tolyn į turtingesnę Europą” jiems buvo privertos tiek oficialiai, tiek neoficialiai (tiesiog, mokėdamas vien portugališkai – kaip kad moka daugelis brazilų ar angoliečių – niekur kitur Europoje darbo negausi).

Ir 1964 m., ir 2022 m. Portugalijoje gyveno panašiai žmonių – apie 9-10 mln. Bet sudėtis pasikeitė iš esmės. Tada čia gyveno beveik vien portugalai. O dabar Portugalija – tarsi visa buvusi Portugalijos Imperija, sutalpinta į vieną mažą Europos valstybę. Pamenu, kartą po Portugaliją keliavau po to, kai praleidau keturis mėnesius Brazilijoje. Ir negalėjau nenustebti, kokia pilna Portugalija Brazilijos: brazilai gatvės muzikantai groja brazilišką muziką, brazilų restoranai ir rodizio, braziliškos prekės parduotuvėse… Angoloje, Mozambike nebuvau buvęs, bet angoliečių ir mozambikiečių Portugalijoje pilna, tad tikiu, kad tas šalis irgi nesunkiai atrasi Lisabonoje ir kituose Portugalijos miestuose.
Portugalija iki šiol – viena skurdesnių ES šalių (net Lietuva ją aplenkė), bet ji vėl visiškai pasikeitė. Dabar ji pilna žmonių iš visos Europos. Pigūs „Ryanair“ skrydžiai leido turistams atrasti nuostabius jos miestus, ypač jaunimui. Daug kas čia atvyksta ilgam ar „su visam“: dirba iš Porugalijos per atstumą. Lisabonoje gausu darbui pritaikytų kavinių, o atsidarius „Meetup“ programėlę rasi pilna susitikimų anglų kalba tokiomis temomis kaip „Kas atsitiks su mūsų bitkoinais kai mes mirsime?“.

Dar mačiau daug „Meetup‘ų“, skirtų kartu vartoti narkotikus, ypač haliucinogenus. Portugalija viena pirmųjų pasaulyje dekriminalizavo narkotikų vartojimą. Niekur kitur pasaulyje man taip įkyriai tiek daug kartų tiesiog gatvėje nekišo narkotikų, kaip Portugalijoje. „Nori žolės? O gal kokaino?“ – įkyrus prekijas nesibodėjo įkalbinėti tuo metu, kai aš filmavau, pagrindinėje Lisabonos Liberdade gatvėje! Vidutiniškai, turbūt, kasdien narkotikų pasiūlydavo bent po kartą, dažnai tiesiog vidury dienos: tikriausiai daug turistų į Portugaliją važiuoja specialiai narkotikų ir todėl prekijai galvoja, kad, jei turistas, tai pirks. Tiesa, kalbama, kad daugelis gatvėse „stumdomų“ narkotikų – netikri. Kai Portugalija dar 2000 m. dekriminalizavo narkotikus, džiaugtasi, kad projektas pasisekė: narkotikų vartojimas iškart neišaugo. Deja, tai buvo laikina: užaugus kartai, kuriai nuo mažens narkotikai nebėra nusikaltimas, pradėjus plūsti “saugaus nuo policijos vartojimo” ieškantiems turistams, kvaišalų bėda Portugalijoje tapo matoma kaip niekada.

Kartu su turizmu Portugalijoje gimė ir įdomesnių tradicijų. Portugališki sardinių konservai iš pigaus maisto čia paversti prabangiais suvenyrais: ištisi parduotuvių tinklai, tokie kaip „Fantastiškasis Portugalijos konservų pasaulis“, paravinėja vien tik įvairiausias meniškas konservų dėžutes, kurių prabangiausios kainuoja ir dešimtis ar šimtus eurų. Sardinės labai įvairios, įvairiuose marinatuose, bet kainą lemia ne tai: visa “vertė” dėžutėje, idėjoje („Gal jums konservų su komiksu ant viršelio? Gal aukso luito formos? O gal norite konservų su jūsų gimimo data ir tų metų įvykiais? Galėsite atsidaryt iš apačios, kad nepažeistumėte viršaus“).

Dar viena nauja tradicija – tuktukai, tokie triračiai automobiliukai, kurie šiaip jau asocijuojasi su Azija. Lisabonoje ir Portugalijos miestuose tūkstančiai jų virto taksi, ekskursiniais automobiliais – turistams patinka. Ir, nors visa tai – visiškai nauja (pirmi tuktukai įvežti apie ~2013 m.) – suvenyrų parduotuvėse greta istorinių tramvajų ar funikulierių modeliukų jau pardavinėjami ir tuktukai.

Geriausia vieta pamatyti tą modernų Portugalijos veidą – Lisabonos Tautų parko rajonas, kur 1998 m. vyko pasaulinė EXPO paroda. Paviljonai dabar paversti gražiais restoranais palei tarsi ežeras plačią Težo upę. Tada ten pastatytas ir 12 km ilgio Vasko Da Gamos tiltas, burę primenantis bokštas, lynų keltuvas. Toks Portugalijos atgimimo simbolis.

Tiesa, kai gyventojų skaičius neauga, kiekvienas naujas pastatas dažnai reiškia, kad kažkur kitur senas pastatas apleidžiamas. Apleistų namų daug net Lisabonos senamiestyje…

Portugalijos kurortai ir Algarvė

Daugelis keliautojų į Portugaliją į Lisaboną nė neužsuka. Jų tikslas – kurortai. Kai kurie skrenda į salas, ypač Madeirą, o tų, kurie keliauja į žemyną, tikslas dažniausiai – Algarvė, patys Portugalijos pietūs.

Viską lemia klimatas. Didžioji dalis Portugalijos – lietinga, vėjuota (pvz. Porte lyja dvigubai daugiau, nei Vilniuje). O Algarvė – sausai karšta, ypač vasaromis.

Tačiau šitas receptas – karštas oras, sausumas ir pan. – priviliojo labai masinius turistus, daugybei kurių tik to oro ir reikia, o kitkas gerai “kaip visur”.

Algarvės kurortus sunkiai atskirsi nuo Viduržemio jūros kurortų Ispanijoje, net Turkijoje: milžiniški „all inclusive“ viešbučių kompleksai, kelionių organizatorių lėktuvai ir autobusai… Todėl man Algarvė paliko gal mažiausią įspūdį Portugalijoje: neapleido jausmas, kad visa tai jau kažkur mačiau.

Daug įdomesni pasirodė šiauresni Portugalijos kurortai. Ypač Nazarė, su plačiu smėlėtu paplūdimiu, nuolat plakamu milžiniškų bangų. Mat vandenyne šalimais – net XXX km gylio kanjonas ir bangos šiauriniame Nazarės paplūdimyje įrašytos į Gineso rekordų knygą. Tai – bangletininkų Meka, ir geriausiems bangletinininkams čia pavyko „pažaboti“ net 23 m aukščio bangas… O kur dar nuostabūs vaizdai į tas pakrantes iš Nazarės senamiesčio. Aišku, šis stovi ant aukšto kalno, prie švyturio.

Visa vakarinė Portugalijos pakrantė panaši: netgi Lisabonos ar Porto miesto pajūrio rajonai tokie „laukiniai“ ir vėjuoti. Štai Kaskaišas prie Lisabonos turi ir plačias kopas, ir uolas, į kurias tykšta galingos bangos.

Na, aišku, yra grožybių ir Algarvėje, kaip Faro miesto senamiestis.

Nuostabieji Portugalijos miesteliai primena pasakas

Portugalijoje iš miesto dydžio sunkiai nuspėsi jo didybę. Kai kurie, rodos, nedideli miesteliai Portugalijos žalių kalvų apsuptyje slepia tokias didžiules grožybes, kurios kitur stovėtų nebent kokio didmiesčio senamiestyje.

Ypač daug žavių miestelių aplinkui Lisaboną – galima suvažinėti pirmyn-atgal per dieną, aplankyti kelis jų, pasinerti į tokią turtingos senovės dvasią.

Bene garsiausia ir artimiausia – Sintra (33 km nuo Lisabonos), tikras pasakiškiausių pilių miestas. Čia jos stypso pačios įvairiausios, iš įvairiausių amžių, bet viena už kitą didingesnės. Nacionaliniai rūmai, kur gyvendavo Portugalijos karaliai. Romantiški Penos rūmai-pilis, pastatyta 1852-1854 m.

Patys įdomiausi Sintroje man buvo Quinta de Regaleira rūmai, kuriuos pastatė brazilų verslininkas Karvalju Monteiru – susidomjęs mistika, todėl ten pilna keisčiausių elementų: simboliai iš alchemijos, masonų, tamplierių, rozenkroicerių, yra netgi “Inciacijos šuliniai”, kur sukdamasis ratu lipi gylyn, tai pat tuneliai.

Alkobasa (120 km) ir Batalja (139 km) nustebino milžiniškais Viduramžių vienuolynais.

Obidosas (85 km) visas aptvertas galinga Viduramžių siena, jame – ir pilis, paversta viešbučiu (Portugalijoje daugybėje istorinių paminklų valstybė įrengė viešbučius, vadinamus „Pousada“). Naktį šis miestas-pilis spindi iš tolo.

Koimbroje (204 km) įsikūręs vienas seniausių Europos universitetų. Didžiuliai jo pasatai stūkso kalno viršūnėje, ypač didinga senoji biblioteka. Tokios „Hario Poterio“ dvasios prideda ir studentai, vilkintys Portugalijos universitetų juodomis uniformomis.

Fatima (128 km) – švenčiausia Portugalijos vieta. Čia, sakoma, XXXX m. apsireiškė Mergelė Marija (XXX). Dabar piligrimams ten įrengta milžiniška aikštė – ir nors šiuolaikiniai piligrimai nebemato dangumi judančios saulės, ką matydavo ten atėję jų pirmtakai XXXX m., o bažnyčia tikrai nėra įspūdingiausia Portugalijoje – čia stebina tikėjimo gyvybė, juk Fatimoje viskas nauja, šiuolaikiška, ją kuria šiuolaikiniai žmonės, stato vis naujus ir naujus viešbučius piligrimams, kurie čia eina miniomis. Šiaip ar taip Portugalija – viena katalikiškiausių Europos šalių, religingumu nusileidžianti gal tik Lenkijai.

Leirija (145 km) garsėja savo pilimi, o ypač smagus pilies balkonas, kur sėdėdamas vienas prieš kitą akmeniniuose suoluose gali stebėti visą miestą tarsi iš dangaus.

Porto tiltų grožis ir šiaurės Portugalija

Kokia pribloškiama bebūtų Lisabona, Portas – antrasis pagal dydį Portugalijos miestas – man pasirodė net įdomesnis. Todėl, kad unikalesnis. Jo žvaigždės – tiltai per Duro upę. Kas kokias dešimt minučių vis naujas turistinis laivas išplaukia į „šešių tiltų kruizą“…

Didžiausia primadona – Luišo Pirmojo tiltas [Ponte de Dom Luis I]. Jis statytas dar 1881 m., bet pasaulyje iki šiol neturi analogų. Nes jis – tarsi du atskiri tiltai vienas virš kito. Apatinis sujungia žemutinius Porto rajonus (Duro upės slėnyje). O viršutinis – aukščio sulig 20 aukštų namu – sujungia viršutines kalnuoto Porto dalis.

Ten, viršuje – Serra Do Pilar vienuolynas, Porto katedra ir Paryžių kiek menantis XIX a. miesto centras. Ne vienas pastatas ten tuo pačiu ir azuležo plytelių „galerija“: štai Capela das Almas koplyčios visas fasadas išklijuotas azuležo, o Sao Bento traukinių stotyje iš azuležo plytelių suformuoti Portugalijos istoriją atskleidžiantys paveikslai.

Nepakartojamas jausmas eiti Proto tilto vėjuotu viršumi iš kur Cais da Ribeira pakrantės rajonas atrodo tarsi žaislinis. O paskui nusileisti laiptais (ar funikulieriumi, ar lynų keltuvu) žemyn ir leisti laiką paupio baruose ar balkonuose, stebint metalinio tilto industrinę didybę…

Bet netikėčiausias atradimas šiaurės Portugalijoje buvo trečiasis pagal dydį miestas Braga, tiksliau Bom Jesus du Monte šventovė šalimais. Tuo metu jau buvau regėjęs tiek įspūdingų manueliškų, gotikinių, barokinių Portugalijos šedevrų, kad, atrodė, niekas nebenustebins. Bet kaipgi liksi nepriblokštas tos šventovės ant kalno, o ypač laiptų į ją? Aštuoni fontanai laiptuose simbolizuoja penkis „žemiškus“ pojūčius, aukštesni – tris „dangiškas“ dorybes. Visur svarbus vanduo: jis teka statuloms iš akių (rega), nosies (uoslė), ausų (klausa), kryžiaus šakų (Tikėjimas), o lietaus vanduo nuteka žemyn nuo stulpų gyvatėmis. Viršuje, už bažnyčios altoriaus – ištisas Kristaus nukryžiavimo scenos maketas (jokioje bažnyčioje panašaus nemačiau). Esame pratę, kad šitaip eksperimentuoja šiuolaikiniai architektai – bet čia juk XVIII a. kūrinys su visu barokiniu puošnumu…

Kuo šiauriau Portugalijoje, tuo dažniau matydavau ženklus su geltona jūros kriaukle. Šv. Jokūbo kelias, Camino Santiago – šimtus kilometrų besidriekiantys pėsčiųjų keliai, kurias piligrimai, žygeiviai ar nuotykių ieškotojai eina į vieną ir tą patį tikslą – šventąjį Kompostelos Santiago miestą Ispanijoje (Galisijoje). Populiariausias Camino Santiago maršrutas driekiasi per Ispaniją, bet jis taip išpopuliarėjo, kad vasaromis darosi sunku gauti vietas nakvynės namuose – ir vis daugiau keliautojų ėmė rinktis alternatyvų kelią per Portugaliją, jis irgi puikiai sužymėtas bei yra antras pagal populiarumą. Minimalus atstumas, kurį privaloma nueiti Camino, kad tave pripažintų jį įveikusiu – 100 km, o tai reiškia žygio pradžią Valensos miestelyje ant Portugalijos-Ispanijos sienos. Bet daug kas pradeda eiti iš toliau – Porto ar net Lisabonos. Apie Camino Santiago esu parašęs atskirą straipsnį.

Portugalijos salose žmogų užgožia gamta

Portugalijai priklauso du nutolę salynai Atlanto vandenyne – Madeira ir Azorai.

Jei Portugalijos žemyne gražiausia yra tai, ką sukūrė žmogus, tai salose visus mažus miestus ir miestelius užgožia didinga gamta. Madeiroje – galingos uolos vandenyno krantuose, vulkaniniuose Azoruose – dar ir ugnikalnių dūmai.

Madeira, kaip gretimi Ispanijos Kanarai, garsėja ir kiaurus metus šiltu klimatu. Rugpjūčio dienomis ten vidutiniškai būna +26, o sausio dienomis – +20 (naktim atitinkamai +20 ir +14). Todėl į Madeirą skrenda ištisi poilsiautojų pilni reisai iš visos Europos, ypač žiemomis – ją atradę ir lietuviai. Apie Madeirą ir jos gamtą esu parašęs atskirą straipsnį, nes daugelis keliaujančių į Madeirą likusios Portugalijos nė nelanko (tiesiai iš Europos į Madeirą tada skidau ir aš).

Azorų žiemos jau vėsenės ir daug šlapesnės (sausį vidutiniškai +17 dienom, +12 naktim): ten keliaujama ne tiek maudytis vandenyne, kiek pasigrožėti gamtos stebuklais, ir tų keliautojų gerokai mažiau. Aš Azorus aplankiau kartu su žemynine Portugalija, skrydžių tarp Lisabonos ir Azorų daug.

Madeira ir Azorai buvo pirmieji Portugalijos (ir visos Europos) žingsniai į kitų žemynų atradimą ir užkariavimą. Madeirą portugalai atrado/prisijungė 1419 m., Azorus 1427 m., ir jei ne šios salos (bei Ispanijos Kanarai), galimybė ten pasipildyti maisto atsargas, nebūtų ir visų garsiųjų europiečių atradimų Amerikoje bei Afrikoje (ten pakeliui stojo ir Kolumbas).

Plaukdami pro Madeirą ir Azorus, portugalai buvo užkariavę daugybę kitų salų ir kolonijų. Tačiau anose valdose portugalai nesudarė gyventojų daugumos, todėl jos siekė ir iškovojo nepriklausomybę. Tuo tarpu Madeirą ir Azorus portugalai apgyvendino „nuo nulio“, nes tai buvo negyvenamos salos. Todėl jos iki šiol priklauso Portugalijai, nors atstumas iki jų didžiulis (nuo Lisabonos iki Floreso salos Azoruose ~1900 km, toliau, nei nuo Vilniaus iki Romos). Tačiau ten tvyro visai kitokia – nutolusių salų, kiek sustingusių laike ir gamtoje – dvasia.

Ar po Portugaliją keliauti patogu?

Portugalija yra tolimiausia Europos valstybė nuo Lietuvos (atstumas virš 3000 km) – todėl nuskristi ten nėra taip paprasta ir pigu, kaip į daugelį kitų, bet įmanoma „susidurstyti“ jungiamuosius skrydžius kokiu “Ryanair”.

Pačioje Portugalioje patogiausia keliauti pasirodė automobiliu – per dieną lengvai pamatydavome po kelis nuostabius miestelius. Bet tai kainuoja. Magistralės Portugalijoje geros, ten daugelis laksto 150-160 km/h ir pan. greičiais (oficialiai galima iki 120 km/h, bet jei taip važiuoji, daugelis prašoka kaip pro stovintį). Tačiau magistralės mokamos ir brangios (moki už kiekvieną pravažiavimą, kilometrą). Tuo tarpu nemokamuose keliuose vidutinis greitis buvo apie 40-50 km/h, jie nuolat kerta miestelius ir kaimus. Be to, daug teko sumokėti ir už parkingą: jo miestuose labai trūksta, daugelis viešbučių jo irgi nemokamai nesiūlo, tekdavo statyti į brangias daugiaaukštes stovėjimo aikšteles. O dar buvo, kad net kur parkingas nemokamas, “duoklą” už jį bandė susirinkti apgavikai…

Alternatyva – viešasis transportas. Traukinių, autobusų, miestų tramvajų tinklas gerai išvystytas, bet irgi brangokas. Tačiau jei skrendi tik į vieną ar kelis miestus (pvz. Portą ir Lisaboną) – viešasis transportas yra geriausias pasirinkimas.

Žaviausios nakvynės Portugalijoje man buvo senamiesčių butuose: unikaliau, o ir ne brangiau, nei viešbučiuose. Tiesa, ne visi vietiniai mėgsta tokį turizmą – skundžiasi, kad AirBnB iš senamiesčių išstumia vietos gyventojus.

Nors portugalai vidutiniškai gyvena kiek skurdžiau už lietuvius, atlyginimai Portugalijoje netgi didesni nei Lietuvoje. Tačiau didesnės ir kainos. Labiausiai tai pasijaučia mokant už transportą (kelius, parkingą), kiek mažiau – atsiskaitant lankytinose vietose ir restoranuose, dar mažiau – perkant nakvynę. Kai kurie dalykai Portugalijoje net pigesni, nei Lietuvoje (kava kavinėse, alkoholis ir pan.).

Įvažiavus į Portugaliją iš Ispanijos, pasijautė, kad kai kurie „patogumo dalykai“ pasidarė retesni. Portugalijoje mažiau greito maisto restoranų tinklų, prekybos centrų, važiuodamas magistrale neturi tiek galimybių nusukti į daugybę spindinčių poilsio aikštelių su degalinėmis ir ne tik. Nemaloniai nustebino ir komunistinių simbolių gausa: kūjai ir pjautuvai „puikuojasi“ ne tik grafičiuose, bet ir oficialiose politinėse agitacijose, ant sienų rašinėjami komunistiniai šūkiai. Kita vertus, lai tas dažnai linksniuojamas epitetas „viena skurdžiausių ES šalių“ neišgąsdina: visa Europos Sąjunga yra turtinga ir Portugalija pasauliniais mastais taip pat labai turtinga.

O svarbiausia Portugalija ypatinga – kas tikrai svarbu šiais laikais, kai didelė dalis Europos supanašėjusi. Pamatęs Portugalijos miesto nuotrauką, nesunkiai atpažinsi šalį – jei tik į kadrą paklius nors viena azuležo plytelė, koks baltas vienuolyno fasadas ar senovinis tramvajus.

Ir todėl ne tik gretimų šalių gyventojai, bet ir lietuviai atradę Portugaliją.

Komentuoti

Graikija turi tiek nuostabių salų, kad Graikijos žemyninę dalį dažnas keliautojas iš viso aplenkia.

O be reikalo – nes būtent Graikijos žemyne yra didžiausi šios šalies stebuklai!

Atėnai ir kiti senovės miestai, vienuolynai Meteoros uolų viršūnėse, vienas giliausių pasaulyje Vikoso tarpeklis, Chalkidikės kurortai ir šventasis Atono kalnas.

Per kelias keliones apvažiavęs visą Graikijos žemyną automobiliu, grožybes ir informaciją sudėjau į šį vieną straipsnį.

Tai – straipsnis apie žemyninę Graikiją. Straipsnis apie visą Graikiją, jos kultūrą ir istoriją yra čia

Atėnai ir senovės graikų poliai aplinkui

Atėnų Akropolis. Ar begali turėti Graikija geresnį simbolį? Įspūdinga uola, karūnuota prieš 2500 metų statytomis šventyklomis deivei Atėnei ir Poseidonui. O papėdėje – teatrai garsiausių Antikos dramaturgų pjesėms, olimpiadai beveik prilygusių Atėnų žaidynių stadionas, senųjų Atėnų agora, filosofijos mokyklos, kuriose dėstė Platonas ar Aristotelis… Tiesa, iš daug ko belikę tik pavienės kolonos, iš kitko – tik grindys ir sienų apačios, o įspūdingiausi šedevrai – Akropolio ir Archeologijos muziejuose.

Kartu Atėnai – ir labai gyvas miestas su trim pusėm, kurias visas patyriau. Poetiškoji – tai it iš gausybės rago miesto svečią apsupantys išradingi barai, restoranai ir privatūs muziejai, antikiniai paminklai ir kalvos su nuostabiais vaizdais. Proziškoji – senų rajonų vietoje pastatyti nuobodūs daugiabučiai. Ir tragiškoji – komunistai, anarchistai, reguliarios riaušės ir streikai: patyriau savo kailiu. Na, visam Graikijos žemyne to yra, bet Atėnų Sintagmos aikštė – to širdis. „Kas yra kas“ Atėnuose, aprašiau atskirame straipsnyje, nes įdomybių ten per daug, kad tilptų čia.

Atėnų istorija tokia žymi, kad daug kas klaidingai mano, jog jie visuomet buvo šalies sostinė. Tai – netiesa! Senovės Graikija sostinės neturėjo išvis, ji susidėjo iš atskirų miestų-valstybių (polių). Atėnai buvo garsiausi, Akropolio statybos laikais (~447-432 pr. Kr.) išgyveno aukso amžių, vedė į priekį pasaulio filosofiją ir meną – bet šiaip jie buvo tik vienas miestas iš daugelio, ir vos keli dešimtmečiai po didžiausios Akropolio švetyklos Partenono atidarymo pralaimėjo karą diktatoriškai sukarintai Spartai.

Iki daugelio kitų svarbiausių polių nuo Atėnų galėjome nuvažiuoti automobiliu vos per valandą-kitą. Dauguma jų – Peloponeso pusiasalyje. Visi jie buvo savaip panašūs: na, gal teatrai skirtingo dydžio, gal pagrindinės šventyklos dedikuotos kitiems dievams. Tačiau didžiausias skirtumas šiandien – kas ir kiek iš senosios didybės pasiekė mūsų dienas.

Pavyzdžiui, Epidauras garsėja teatru, tačiau sveikatos dievo Asklepijaus garbinimo miestas aplink sunykęs. Belieka skaityti istorijas ant informacinių lentų. Pasirodo, tas pastatas, iš kurio belikusios kelios kolonos, veikė tarsi ligoninė, bet gydoma buvo taip: po ritualo atsiguli ten, užmiegi ir tikiesi susapnuoti Asklepijų, kuris tave sapne ir pagydys… Mėgstame idealizuoti senovės Graikiją kaip mokslo ar filosofijos tėvynę, bet kasdienė eilinių graikų gyvenimo pasaulėžiūra panėšėdavo labiau į kokių šiandienos Afrikos genčių tikėjimus, nei aristoteliškas Tiesos paieškas…

Sunijaus pusiasalyje išlikę daugiau didelių šventyklos kolonų. Olimpijoje – senųjų olimpiadų stadionas. Visgi, jei nesi archeologijos ir Senovės Graikijos fanatas, tikriausiai tau užteks pamatyti keletą tų griuvėsių laukų, negaišti laiko visų pravažiavimui.

Ir turi susitaikyti su tuo, kad kai kuriose iš vietų, apie kurias mokeisi dar vaikystėje iš istorijos vadovėlių nėra nieko. Termopilų perėja, kur „300 spartiečių“ sustabdė persų armiją, kad pagrindinės graikų pajėgos galėtų atsitraukti, išvis neegzistuoja! Krantas pasislinko, erdvė tarp kalnų ir jūros išsiplėtė. Dabar ten – didelis laukas, sunku net įsivaizduoti, kaip tokį galima būtų „užblokuoti“. Ir net vieta, kur stovi paminklas mūšiui, Antikos laikais skendėjo Ėgėjo jūroje… Nuvilti gali ir Maratono laukas, iš kurio 490 m. pr. Kr. Filipidas bėgo į Atėnus 42 km 195 m pranešti apie pergalę Maratono mūšyje ir taip davė pradžią maratono distancijai. Sąsiauris tarp Peloponeso ir Salamino salos, kur graikų laivynas 480 m. pr. Kr. sutriuškino persus, šitaip panaikindamas jų grėsmę ir pradėdamas Atėnų aukso amžių – paprastas sąsiauris ir tiek.

Kaip yra „Jeruzalės sindromas“ ar „Stendalio sindromas“, nenustebčiau, jei yra ir koks „Graikijos sindromas“ pavadinti nusivylimui, kai kokioje nuo vaikystės išsvajotoje, pasaulio istoriją ir kultūrą lėmusioje vietoje beveik *nieko* nerandi. Na, kai kurie amerikiečiai, kurie itin mėgsta keliauti po Antikinę Graikiją, tikrai turėtų tą pajusti…

Bet visa žemyninė Graikija jokiais būdais nėra toks nuovylio laukas! Tiesiog „garsiausia / svarbiausia“ ir „įdomiausia / geriausiai išlikę“ Graikijoje, kaip niekur kitur, nėra tas pats.

Kodėl Mikėnai ir Delfai – svarbiausi senoviniai miestai be Atėnų?

Du labiausiai „kitokie“ senoviniai Graikijos žemyno miestai – Mikėnai ir Delfai.

Mikėnai todėl, kad jie kone 1000 metų senesni už likusią Senovės Graikiją. Kai klestėjo Atėnai ir kiti graikų poliai, tai Mikėnai jau buvo žila senovė, apie juos sklandė tik pasakos ir legendos. Odisėjoje ir Iliadoje Troją puolė būtent Mikėnai; Odisėjas, valdovas Agamemnonas buvo mikėniečiai!

Dėl senumo Mikėnų mūrai kitokie (be jokio skiedinio vienas ant kito sudėti galingi akmenys, tradiciškai priskiriami mitiniams ciklopams). Ir Mikėnų kapai kitokie (milžiniškos kūginės salės požemiuose, kuriuose suplojus ranka aidas nenutyla ištisas sekundes).

O Delfai ypatingi, nes ten gyveno garsiosios pranašės, Pitijos šventikės. Visa Senovės Graikija tikėjo, kad jos tiksliai pranašauja ateitį, kad jų lūpomis kalba patsai dievas Apolonas. Tad Delfuose atsakymų ieškojo ir įsimylėjusios poros, ir visų didžiųjų polių pasiuntiniai („Kada pradėti karą?“). Poliai Delfuose pastatė savo lobynus, kuriuose kaupė dovanas Delfams, taip pat fundavo milžiniškas skulptūras. Tai kartu buvo ir dovanos Apolonui, ir tiesiog propaganda: juk į Delfus eidavo visi, ar berasi geresnę vietą pademonstruoti savo galią ir turtus?.. Daugybė tų „aukų“ šiandien laikomos Delfų muziejuje, kuris vienas turtingiausių Graikijoje. Deja, iš pačių senovės Delfų neliko daug – tik stadionas neblogai pakėlė tūkstantmečių naštą. Bet, kaip daug kur Graikijoje, gausiems turistams pastatytos informacinės lentelės vaizdžiai parodo, kaip viskas atrodė senovėje, įsivaizduoti pasidaro lengviau. Ritualas atrodė taip: apsiprausę piligrimai eidavo prie Delfų Apolono šventyklos, ant kurios laiptų dujų pauosčiusios Pitijos šventikės kažką išlemendavo nežinoma kalba, o „vertėjai“ tai išversdavo į graikiškas pranašystes. Jos visuomet būdavo neaiškios, dviprasmiškos – gal tai padėjo Delfams išlaikyti „neklystamumo“ aurą. Juk visada „po visko“ galėdavai sau pasakyti, kad pranašystė visgi išsipildė – tik buvai ją ne taip suinterpretavęs… Beje, senovės graikai tikėjo, kad Delfai – pasaulio centras, tą žymėjo „Pasaulio bambos“ skulptūra. Dar vienas eilinis posakis, kilęs iš Senovės Graikijos!

Graikijos pilys ir kovų liekanos

Antikinė Graikija tai žibėjo, kad jai skirtos pamokos viso pasaulio mokyklose, ištisi kursai universitetuose, o štai vėlesnius Graikijos istorijos tūkstantmečius išmano nebent patys graikai… Bet ir iš tų laikų liko daug gražaus.

146 m. pr. Kr. Graikiją užkariavo Roma. Viduramžiams Graikija perėjo Bizantijai, pastačiusiai nuostabius stačiatikių vienuolynus.

Vėliau Graikija tapo tikru Osmanų ir Venecijos nesantaikos obuoliu, svarbiausi graikų uostamiesčiai ėjo iš rankų į rankas. Viršum jų pastatytos galingos pilys-citadelės: ypač Korinte, Nafplijuje. Bet žemyno gilumoj Osmanai laikėsi tvirtai.

1821 m. graikai sukilo dėl nepriklausomybės nuo Osmanų. Tai buvo pirmasis sėkmingas nepriklausomybės nuo didžiųjų imperijų karas XIX a. Pirmoji Graikijos sostinė ir buvo Nafplio – ten ir vienas žaviausių senamiesčių, ir tik 1834 m. perkelta į Atėnus. Deja, daug tokių senamiesčių Graikijos žemyne neišliko: vertindami tik antikinę istoriją, graikai galbūt kaip jokia kita Europos tauta nesaugojo to, kas pastatyta Viduramžiais ar vėliau, griovė, perstatinėjo aukštesnėmis „dėžutėmis“. Atėnuose ar Salonikuose kartais jautiesi, tarsi visų amžių nuo ~200 m. iki ~1950 m. beveik nė nebuvo, tiek mažai tada pastatytų pastatų pasiekė mūsų dienas (tik cerkvės daug kur paliktos); laimė, mažesniuose miesteliuose, ypač kalnų, išlikę daugiau grožybių – pvz. Arachova prie Delfų. Ten žavūs ir vaizdai žemyn.

Visgi „Į Europos tautų eilę“ stojusi Graikija sugebėjo įgyvendinti vieną senovės graikų svajonę: 1893 m. sujungė Ėgėjo ir Jonijos jūras Korinto kanalu. Vaizdas nuo tilto į jo gylį tarp uolų tebepribloškia, nors nūdienos laivams kanalas ir gerokai per siauras.

Šiaurės Graikija – kalnų ir vienuolynų dermė

Važiuodami automobiliu į Šiaurės Graikiją patekome tarsi į kitą šalį. Antikos grožybės čia praretėja, užleidžia vietą didingiausiai Graikijos gamtai.

Pačioje lankytinų vietų Olimpo viršūnėje – Meteora. Tarsi kiaurai iš žemės gelmių „išdygęs“ stačių uolų miškas, puošiantis gal net daugiau albumų ir kalendorių nei Atėnų Akropolis.

Kiekvienas Meteoros vaizdas primena kokį fantastišką dailininko išgalvotą peizažą. Ir vaizdai iš apačios, Kalabakos miestelio, kurio daugybė viešbučių – uolų papėdėse. Ir vaizdai „kopiant“ automobiliu į plynaukštę viršuje. O labiausiai vaizdai iš ten, viršaus, nuo gausybės apžvalgos aikštelių.

Meteora būtų supergraži, jei uolomis viskas ir pasibaigtų… Bet uolų viršūnes papuošę vienuolynai daro ją nepakartojama. Stačiatikių vienuoliai ten kūrėsi Viduramžiais, kad juos būtų sunkiau pasiekti musulmonams. Į uolas tebuvo galima patekti tik specialiomis virvėmis. Ir šiandien regėjome, kaip statybines medžiagas kėlė specialiais virviniais keltuvais, bet Graikijai 1913 m. perėmus šiaurės Graikiją uolose iškalti laiptai. Slėptis nebebuvo ko.

Šiandien veikia šeši vienuolynai. Kiekvieną dieną dalis vienuolynų uždaryta, bet tai nelabai svarbu, nes patekęs į bet kuriuos du gali pajusti Meteoros vienuolynų gyvenimą: centrinį kiemą, cerkvę jo viduje. Mes buvome Varlamo (373 m aukščio uolos viršūnėje) ir Šv. Stepono vienuolynuose (510 m). Viskas kruopščiai suremontuota, kone išlaižyta: Graikijoje religija labai gyva, aukų ir pastangų jai niekados netrūksta.

Didingos Gamtos ir Tikėjimo „santuoka“ Šiaurės Graikijoje atsikartoja dar ne vienoje vietoje.

Vikoso tarpeklyje vyrauja Gamta: giliausias pasaulyje tokio siaurumo tarpeklis (giliausioje vietoje šlaitai siekia iki 1350 m aukštį; kanjono plotis yra iki 2500 m). Aišku, ji dar žavesnė, kai paskatinta Tikėjimu: tarkime, žvelgti į tarpeklį iš pusiau apleisto Šv. Paraskevės vienuolyno tarpeklio šlaituose ties Monodendrio kaimu. Bet nuostabių vaizdų regėjom ir daugiau: Vikoso kaime ar prie Papingo, kur tarpeklio šlaitai ir krenta žemyn, ir kyla į viršų. Tas regionas vadinamas Zagorohoria ir garsėja ne tik tarpekliu, bet ir senais akmeniniais kaimais.

Šiaurės Graikijoje stūkso ir Atonas. Nors tai – 2033 m aukščio kalnas, ilgu pusiasaliu išsišovęs į Ėgėjo jūrą, ten Gamtą neabejotinai nustelbia Tikėjimas. Mat Atonas – pasaulyje lygių neturinti vienuolių respublika, „stačiatikių Vatikanas“. Teoriškai jis priklauso Graikijai, bet autonomiją turi tokią, kad praktiškai ten išvis jautiesi išvykęs iš Europos. Mat į Atoną neįleidžiamos jokios moterys, ten nevalgoma mėsa, galima atvykti tik laivu, o „šalį“ kartu valdo dvidešimt vienuolynų. Per dieną gali patekti tik labai nedaug nestačiatikių ir vienu leidimą gavusių piligrimų buvau aš. Tai viena tų patirčių, kurių nėra su kuo sulyginti: nakvoti miestų dydžio Viduramžių vienuolynuose, kurie nakčiai rakinami, tylomis iš jų balkonų stebėti kalnus ir jūrą… Apie Atoną parašiau atskirą straipsnį.

Atonas – tik vienas trijų Chalkidikės pusiasalių-pirštų. Kiti du – pagrindinės Graikijos žemyno kurortų zonos. Kurortų Graikijos žemyne nemažai, bet daugelis jų tarnauja patiems graikams, o Chalkidikė traukia turistus ir iš Lietuvos.

Nors į Šiaurės Graikiją važiavome iš Atėnų, šis regionas turi ir savo vartus – Salonikus. Tai tokie „miniatėnai“, tik dar problematiškesni: ten nėra metro, o su parkingu centre taip striuka, kad automobilį YMCA parkinge teko statyti į specialų robotinį liftą, kuris jį nugabeno į „lentyną“ požemyje. Tokius dalykus iki tol buvau matęs tik Azijoje… Tačiau Salonikai ir kiek pigensi, o pramogų ir valgių aplinkui jų ilgą pakrantę – gausu. Iš senamiesčio belikę pavieniai objektai, kaip Baltasis bokštas ar Šv. Sofijos katedra, esą pastatytas pagal garsųjį Stambulo soborą (panašu tik iš vidaus).

Prie imperatoriaus Galerijaus Salonikai ~300 m. trumpai tarnavo kaip viena keturių Romos Imperijos sostinių, tad jame yra Galerijaus mauzoliejus bei Galerijaus arka, pilna jo pergales prieš persus vaizduojančių bareljefų. Bet šiaip nors Šiaurės Graikija buvo Aleksandro Makedoniečio Makedonijos, užkariavusios iki pat Indijos širdis (graikai pyksta, kai Makedonija vadinama slaviška Šiaurės Makedonija), senovinių dalykų ten mažokai likę. Vienas įdomiausių gal – atkasti Makedonijos valdovų kapai prie Verginos.

Kaip keliauti po žemyninę Graikiją?

Visus kartus po žemyninę Graikiją keliavome automobiliu. Autonuoma ten pigi – tuo tarpu tarpmiestinis viešasis transportas nėra toks pigus. Tiesa, didmiesčiuose yra didžiulės problemos su automobilio parkavimu: jei praleidi kelias dienas Atėnuose ir Salonikuose, gali būti verta tuo metu automobilio neturėti. Taip pat nepigios (tačiau kokybiškos) Graikijos magistralės: turint laiko, galima važiuoti nemokamais keliais.

Žemyninę Graikiją galima aplankyti arba per vieną kartą, arba padalinti į keletą kelionių: vieną kelionę skirti Atėnams (savaitgalis mieste), kitą pietų Graikijai ir jos Antikos grožybėms (automobiliu), trečią – šiaurės Graikijai (automobiliu, jei aktualu, su poilsiu Chalkidikėje).

Kultūrinėms kelionėms geriausias laikas – žiema. Nes Graikijos lankytinos vietos sezono metu sprogsta nuo turistų, be to, jos tada ir kainuoja brangiau. Poilsinėms kelionėms, aišku, pakankamai šilta tik vasaromis ir aplink jas.

Galima mėginti jungti žemyninę Graikiją į vieną kelionę su bent keliomis Graikijos salomis, bet tai retai kada patogu: skrydžiai ar keltai iš Graikijos žemyno į salas kartais atsieina daugiau nei skrydžiai iš toliau Europoje į Graikiją ar tas salas, o ir laiko gaištasi ne ką mažiau.

Kaip ten bebūtų, nors Graikija nedidelė (vos dvigubai didesnė už Lietuvą), tas faktas, kad ji šitokia geografiškai padalinta, lemia, kad labai mažai žmonių yra matę ją visą. Dažnai nuskrenda į vieną vietą, į kitą, ir tarsi Graikija jau ir matyta, tarsi jau laikas kitoms šalims… Bet Graikija – be galo įvairi. Atėnai, Meteora, Atonas, Peloponeso poliai, o galbūt ir Vikoso tarpeklis bei Delfai, visa tai yra esminiai Graikijos veidai, kurių bent vieno nematęs sunkiai gali pasakyti apkeliavęs Graikiją…

Ir čia išvardijau vien tik vietas Graikijos žemyne, salose grožybių dar daugiau, bet jos tokios įvairios, kad į vieną straipsnį jungti nė nebandyčiau…

---

Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Komentuoti

Ar žinote, kad Ispanija iki šiol valdo du miestus Afrikoje?

Tai – Seuta ir Melilja. Unikalios vietos, kur susiduria du žemynai. Europos tvarka ir architektūros didybė – bet labiau Afrikos kainos. Puošnios senos bažnyčios ir mečetės šalimais. Tačiau beveik jokių turistų!

Lankėme tiek Seutą, tiek Melilją, ir manome, kad laiko klausimas, kol jos bus atrastos!

Melilja – Barselona be turistų?

Melilja pavadinama „Antrąja Barselona“. Ne be reikalo: Meliljos centrą kūrė garsiojo Barselonos architekto Gaudžio mokinys Enrikė Nieto, taigi čia pilna nuostabių XX a. pradžios pastatų. Centrinė Ispanijos aikštė, nuo jos it vėduoklės sparnai atsišakojančios tiesios puošnios gatvės su didingais teatrais, kazino, valdžios rūmais… Dar oro uoste gavome nemokamą bukletą su visais garsiausiais modernistiniais pastatais, kad galėtume jų ieškoti.

Tik jeigu šmirinėdamas Barselonos centre vietom teko kone stumdytis su kitais turistais, o į svarbiausias lankytinas vietas bilietus turi pirkti prieš daug dienų – tai Meliljoje per dieną jokių užsieniečių nesutikome, gatvės tuščios, automobilių mažai, retose lauko kavinėse sėdi tik su vietiniais. Sunku patikėti, kad čia dar ta pati Ispanija, kurią kasmet aplanko kone 100 milijonų keliautojų! Ispanijos žemyne ar Kanaruose ne kartą patyriau, kad turistai ispanams jau pabodę. O Meliljoje laukė tik svetingumas, būdingas turistų nemačiusioms šalims. Ilgi klausinėjimai iš kur atvykome („Lietuvos? Taip toli!“), palydėjimai ir patarimai, ką lankyti toliau. Maža to, net visi Meliljos muziejai ir lankytinos vietos – nemokami!

O tų vietų – gausu. Galingais mūrais įtvirtintas Meliljos senamiestis pradėtas statyti dar ~1497 a. Tada, kai krikščionys ispanai atkariavo Ispanijos pusiasalį nuo musulmonų. Žadėjo nesustoti, persikėlė į Afriką – Melilja ir Seuta turėjo būti tik Afrikos užkariavimo pradžia. Bet Kolumbas kaip tik panašiu metu atrado Ameriką ir Ispanija verčiau nutarė steigti kolonijas ten. Šitaip Melilja ir Seuta iki pat šių dienų liko vienišomis Ispanijos tvirtovėmis anapus Viduržemio jūros…

Tarp įdomiausių vietų Meliljos senamiestyje – Cuevas del Conventico požemiai, kur miesto gyventojai slėpdavosi karų metu, taip pat sienų viršūnės, nuo kurių atsiveria Viduržemio jūros vaizdai (karo muziejaus bastionas, švyturys).

Afrika ir Europa viename mieste?

Vaikščiodamas po Melilją sunkiai galėjau justi, kad esu Afrikoje. Europietiška architektūra, švarūs ir tvarkingi parkai (Parque Hernandez)… Tačiau „egzotikos prieskonis“ nuolat justi. Nors Meliljoje, kaip ir Seutoje, dauguma žmonių – ispanai, musulmonai čia sudaro beveik pusę gyventojų. Greta ispanų kalbos nuolat girdisi Afrikos kalbos: Meliljoje – berberų, Seutoje – arabų. Grafičiai rašomi ir arabų raštu, daug moterų su skarelėmis,.

Tie žmonės – tai tikrai nebūtinai imigrantai. Daugelio jų protėviai atvyko dar XIX a. ar XX a. pradžioje, kai Seuta ir Melilja sparčiai plėtėsi. Atvyko ne tik musulmonai, bet ir Afrikos žydai, tad Meliljoje – nuostabi sena Centrinė Meliljos mečetė, Or Zaruah sinagoga. Visi jie įsiliejo į vietos gyvenimą. Dar kiti marokiečiai gyvena Maroke, bet kasdien važinėja dirbti į Ispanijos miestus.

Kur kas didesnis skaudulys – naujieji nelegalūs migrantai. Tiesa, jiems Seuta ir Melilja – tik stotelės pakeliui. Atkeliauja jie kur nors iš Afrikos tolių į Maroką vien tam, kad pamėgintų laimę „perlipti tvorą į Ispaniją“, o tada jau tolyn į ES. Juk Maroko-Ispanijos sienos Seutoje ir Meliljoje yra vienintelės apskritai sienos tarp Afrikos šalių ir Europos Sąjungos – visur kitur Afriką nuo ES skiria jūra ar vandenynas, plaukti rizikinga.

Todėl tvora – galinga. Kai Seuta ir Melilja tokie maži miestai, kad viską nesunkiai apėjau pėsčiomis – tas tvoras ir Maroko kalnus anapus mačiau ne kartą. Į Melilją galėjau atvykti neparodęs jokio paso – užtat prieš lipant į lėktuvą atgal į Malagą jau laukė pasų kontrolė. Tikrino, ar nesu vienas tų perlipusių sieną nelegalų – jei būčiau, bent jau gilyn į Ispaniją, turbūt, būtų nepraleidę, sulaikę…

Iki pat šiol Seutoje ir Meliljoje budi ir daugybė Ispanijos karių, legionierių. Mat Marokas laiko, kad šie miestai – tai paskutinės negrąžintos Ispanų kolonijos ir Ispanija turėtų jas atiduoti Marokui. Beje, nors Ispanija yra NATO narė, NATO sutartis Seutai ir Meliljai negalioja: jei Marokas pultų tik šiuos miestus, NATO neprivalėtų ginti…

Seuta – miestas-tvirtovė

Seuta pasirodė dar labiau įtvirtinta, nei Melilja. Dar gausiau senų mūrinių sienų, fortų, o ir visas miesto reljefas – pusiasalis su vieninteliu įėjimu per siaurą sąsmauką, perkastą kanalu.

Ta sąsmauka dalina miestą į dvi dalis – labiau ispanišką senamiestį rytuose ir labiau musulmoniškus naujus rajonus vakaruose, anapus kurių – žalios erdvės ir įtvirtinta siena su Maroku.

Gražios XX a. pradžios architektūros Seutoje gerokai mažiau, nei Meliljoje, bet kažkiek yra – pavyzdžiui, 19005 m. Drakonų namas.

Kaip atvykti į Seutą ir Melilją (ir kodėl mažai kas keliauja)?

Nors abu Ispanijos miestai Afrikoje panašaus dydžio (~85 000 gyv.), jų pasiekiamumas smarkiai skiriasi.

Seuta yra anapus siauro Gibraltaro sąsiaurio – tad persikelti ten keltu iš Andalūzijos užtrunka 1 valandą, keltų daug. Seutą aplankėme, kai keliavome į Maroką – persikėlėme iš europinės Ispanijos į Seutą ir tada važiavome per sieną. Tiesa, persikelti į Seutą buvo brangiau, nei būtų buvę keltis tiesiai į Maroką – taigi, už šią papildomą vietą teko primokėti. Seutoje nėra oro uosto – galima nebent skristi reisiniu sraigtasparniu, bet tai brangu ir, kai yra keltas, nelabai logiška.

Melilja, tuo tarpu, gerokai atokiau: plaukti iš Europos ten truktų 4-7 val. į vieną pusę, kainos irgi atitinkamos. Todėl skridome lėktuvu – iš Malagos reisų itin daug, galėjome nuskristi į Melilją anksti ryte, o grįžti vakare. Tiek Seutai, tiek Meliljai apžiūrėti, keliautojui pakanka dienos, o miestai tokie maži, kad lengva apeiti pėsčiomis (net nuo Meliljos oro uosto iki centro ir atgal nukulniavome).

Didžiausias barjeras, kuris trukdo šiuos miestus atrasti turistams – atvykimo kainos. Į Melilją neskraido jokios pigių skrydžių bendrovės – o skrendant su „Iberia“ Malaga-Melilja-Malaga „suskraidymas“ neretai gali atsieiti panašiai, kaip Lietuva-Ispanija-Lietuva (pigiau pirkti iš anksto). O dar plius laiko gaišimas: atvykę į Ispaniją turistai verčiau jau pravažiuoja daugiau gražių miestelių ir kaimų Europoje, todėl jie ir perpildyti keliautojų, o Melilja, nepaisant dalinamų turizmo skatinimo bukletų – tuščia. Na, juk ir aš pats Seutą ir Melilją aplankiau tik per savo n-tąsias keliones į Ispaniją…

Bet galbūt tai tik laiko klausimas. Gal tik laiko klausimas, kada į Melilją atidarys reisus koks „Ryanair“ iš Europos didmiesčių. Ir pirmųjų pigių bilietų prisipirkę pirmieji keliautojai-atradėjai papasakos apie unikalius „Ispanijos miestus Afrikoje“ draugams ir Facebook sekėjams.

Juk Meliljoje yra ir karštis, ir paplūdimiai, ir lankytinų vietų, ir dar kainos mažesnės – kodėl daliai poilsiautojų neskristi ten vietoje Malagos?

Be to, Melilja yra Afrika. Tai gali imponuoti tiems, kas nori pagaliau aplankyti tą žemyną – tačiau „pirmam kartui“ prisibijo nepriklausomų Afrikos šalių dėl skurdo, nešvaros ar nesaugumo.

Bet kol kas nukeliavęs į Melilją dar galėjau jaustis savotišku atradėju – viena paskutinių Ispanijos vietų, kur dar tvyro ta atokumo dvasia.

Komentuoti

Atėnai – vienas garsiausių pasaulio miestų, pakeitęs viso pasaulio istoriją!

Ar jis tikrai vertas šios etiketės? Kas ten yra dar be senovės stebuklų ir Akropolio?

Ir kaip atrodo „juodoji Atėnų pusė“?

Mano žvilgsnis į Atėnus, kur keliavau daug kartų.

Tai – straipsnis apie Atėnus. Straipsnis apie visą Graikiją, jos kultūrą ir istoriją yra čia

Atėnai – didingas demokratijos ir filosofijos lopšys

Atėnų Akropolis – jo vaizdą atpažįsta net tie, kurie ten niekada nebuvo ir nekeliaus. Virš Atėnų iškilusi didžiulė uola, o tos uolos viršūnėje – šventyklos graikų dievams, statytos dar prieš ~2500 metų! Didysis Partenonas nekaltajai Atėnei. Mažesnis, bet svarbesnis Erechtejonas, puošta moterų statulomis kariatidėmis. Viskas pastatyta Atėnų aukso amžiuje ~500 m. pr. Kr., kai graikai buvo ką tik sutriuškinę persus, ir Atėnų valdovas Periklis, pasinaudodamas taika ir turtais, perstatė nuniokotus Atėnus į tikrą graikiško pasaulio sostinę.

Į Akropolį nepaliaudamos lipa minios ir minios ir minios turistų – istorijos piligrimų. Gėrisi vaizdais žemyn, mėgindami pajusti prabėgusius tūkstantmečius. Ne ką mažiau nuostabūs vaizdai atsiveria į Akropolį. Nuo gretimo Filopappou kalno, iš 3 km ilgio pėsčiųjų alėjos Akropolio papėdėje restoranų ir iš daugybės Atėnų centro daugiabučių bei viešbučių viršutinių aukštų. Rasti butą ar kambarį su balkonu į Akropolį – juokų darbas! Ir net nebūtinai labai brangu.

Bet tikroji Atėnų magija – ne pastatuose, o mintyse, kurios iš šio tada nedidelio miesto išplito po visą visą pasaulį. Atėnuose atsirado demokratija – tokia Demokratija, kad senovės atėniečiams, tikriausiai, jokia šiandienos šalis neatrodytų demokratiška…

Senovės Atėnuose demokratija buvo tiesioginė: sprendimus priimdavo visi atėniečiai, susirinkę drauge. O pareigūnai vietoje rinkimų būdavo skiriami burtų keliu (nes, senovės atėniečių požiūriu “rinkimai reiškia nelygybę: jie naudingi oligarchams, kadangi tik jie turi pinigų ir laiko rinkimų kampanijoms”). Valdininko dalią išmėgindavo daugelis: pavyzdžiui, faktinio Atėnų “mero” kadencija buvo 24 val., ir per gyvenimą juo galėdavai dirbti tik kartą: taigi, apie pusę visų piliečių vyrų sulaukdavo savosios “valdžios dienos”.

Senovės Atėnuose klestėjo ir filosofai – Sokratas, Platonas, Aristotelis. Be jų raštų iki šiol neapsieina joks universitetinis filosofijos kursas.

Deja, anų didžiaminčių dvasios geriau ir ieškoti jų knygose, o ne Atėnuose. Atėnuose iš Aristotelio filosofijos licėjaus beliko, na, kažkokios gal grindys, pamatų liekanos. Akmenys pasirodė mažiau tvarūs nei išmintingi žodžiai!

Atėnai pasaulio kultūrą gal nulėmė ne ką mažiau, nei Roma, bet Roma klestėjo ~500 metų vėliau ir buvo daug didesnė. Kai pirmąkart keliavau į Atėnus, tikėjausi „antros Romos“, todėl pradžioje Atėnais gal net šiek tiek nusivyliau. Štai iš didžiausios Dzeuso šventyklos belikusios vos kelios kolonos, šen ar ten dar stypso koks senas paminklas, nors ir tie dažnai romėnų statyti. Tik Hefaisto šventykla beveik sveika – tačiau tik todėl, kad ji ištisus amžius naudota kaip cerkvė. Tad nebuvo apleista ir „tąsoma po akmenį“ naujiems namams statyti.

Graikams jų antikinė istorija – ne šiaip pasididžiavimas, tai – jų tautos esmių esmė. Tad, nuo pat tada, kai Graikija iškovojo nepriklausomybę nuo Osmanų Imperijos ir 1834 m. Atėnai tapo jos sostine, archeologai nenuilstamai atkasinėja senųjų Atėnų didybę. Ištisus senamiesčio Plakos rajonus graikai išgriovė, kad atidengtų Graikiškąją Agorą, prieš 2300+ metų tarnavusią kaip miesto centras. Bet, jeigu ne puikios paaiškinamosios lentos, iš tų pavienių vėl pakeltų kolonų, nebūdamas archeologas, mažai ką tesuprastum…

Paprasčiau senųjų Atėnų didybę buvo pajusti muziejuose. Akropolio muziejuje, kur suvilkti visi Akropolyje iškasti šedevrai, nuo vazų iki didžiulių skulptūrų iki Partenono frizų bareljefų. Ir Archeologijos muziejuje, kur supervertybės vežamos jau iš visos Graikijos. Daugelyje šalių „Archeologijos muziejus“ asocijuojasi su visokiom surūdijusiom sagom, kurios žavi tik tuo, kad yra labai senos. O Atėnų muziejų skulptūros, net jei būtų nulietos šiandien, žavėtų meno gurmanus! Tiesą pasakius, žiūrint kai kuriuos laiko nepaveiktus šedevrus, kartais net sunku patikėti, kad tai sukurta 500 m. pr. Kr., o ne, tarkime, kokiais 1800 m. po Kr. Nes ir dar “visai neseniai” visa Europa kūrė panašiai, sekdama senovės graikų menininkų pėdomis.

O šiaip – kokioje gausybėje gyvenimo sričių iki šiol nejučia sekame anų laikų Atėnais! Pavyzdžiui, teatras. Kurti spektaklius pagal atėniečio Sofoklio pjeses iki šiol – režisierių garbės reikalas. Tikriausiai buvo statomos jo pjesės ir 161 m. po Kr. romėniškame Herodo Atiko teatre Akropolio pašonėje. Jis iš dalies atstatytas, pritaikytas nūdienos teatrų festivaliams. Gerėdamasis Atėnų panoramomis viršum jo akmeninių kėdžių, iš kurių tomis pat Sofoklio dramomis džiaugėsi mano pro(x74)senelių kartos atstovai, kaip niekur pajutau kokie tie Senovės Atėnai vis dėlto mums artimi…

Kita vieta pajusti prabėgusių amžių trumpumą – Panatėnų stadionas, kur vykdavo Panatėnų žaidynės, panašios į olimpines (be atletų varžybų, buvo ir religinė šventė bei meno renginiai). Tiesa, stadionas atstatytas iš naujo, naudotas XIX a. atgaivintoms olimpinėms žaidynėms (dar viena erdvė, kur šių dienų pasaulis imituoja senovės Graikiją). Tik 2004 m. Atėnų olimpiadoje jame tegalėjo vykti šaudymo iš lanko rungtis, mat visoms kitoms šiuolaikinio sporto šakoms stadionas per siauras. Dar vienas skirtumas: sportininkai šiais laikais nebe nuogi. Kas praeina, kas pasilieka, kas vėl sugrįžta…

Atėnų istorija nesibaigė ir miestą užėmus romėnams (86 m. pr. Kr.) – romėnai pastatė Romėnų agorą, o Hadriano arka simboliškai skiria „graikiškuosius“ Atėnus nuo „romėniškų“. Vienoje jos pusėje iškalta “Čia yra Atėnai, senasis Tesėjo miestas”, kitoje – “Čia yra Hadriano miestas – o ne Tesėjo”. Minotaurą nukovęs Tesėjas ir kiti graikų didvyriai romėnams imponavo ne mažiau, nei patiems Atėnų graikams…

Kodėl Atėnai neturi senamiesčio, arba „kinų sienos su terasų piramidėm“

Šitokiame sename mieste tikėtumeis stebuklų iš visų visų prabėgusių amžių: ir Viduramžių, ir Naujųjų laikų. Bet vėlgi – Atėnai ne Roma. Ir ne Stambulas. Būtent Stambulas – tada Konstantinopolis – 476 m. po Kr. tapo naująja graikiškos civilizacijos sostine. Ta „Naujoji Graikija“ – Bizantijos Imperija – jau buvo krikščioniška. O aršokiems to meto krikščionims neįtiko ne tik graikų dievų šventyklos ar statulos, bet ir klasikiniai spektakliai, ir Atėnų „karūnos deimantas“ – filosofijos mokyklos.

Viskas pamažu uždaryta – Atėnų „širdys“ išplėštos. Miestas nyko, nyko iki tokio beveik kaimo. Galiausiai, 1458 m., jį užvaldė musulmonai Osmanai, laisvos graikų šalies pasaulyje nebeliko išvis. 1833 m. Atėnuose tegyveno vos 4000 žmonių: iš esmės testovėjo vien dabartinis Plakos rajonas.

Tik 1822 m., kai Graikija vėl iškovojo nepriklausomybę, Atėnų šlovė, it bumerangas, ėmė grįžti. Stambulas pasiliko anapus Graikijos sienų, ir laisvoje Graikijoje nebuvo miestų, garsesnių už Atėnus. „Miestelis palei Akropolį“ skubiai paverstas sostine: nutiesti platūs bulvarai, pastatyti didingi Nacionalinio universiteto, Atėnų akademijos, parlamento, prezidentūros rūmai.

Ir daugybė nuostabių puošnių vilų, kurių… seniai neliko. Dažnai jusdavau, kad Atėnuose vertinama tik ta istorija, kuriai 2000 metų ir daugiau. 100, 200 metų senumo namai trūnija, griūva ir griaunami, išskyrus cerkves.

Bet labiausiai Atėnus kitu miestu pavertė pokariu išsikerojusi antiparochi programa: visiems Atėnų namų šeimininkams leista atiduoti savo namus nugriovimui ir perstatymui į daugiabučius polykatoikijas, mainais tuose daugiabučiuose gaunant po keletą butų.

Keli dešimtmečiai – ir visi Atėnų rajonai virto tokiom masyvaus betono jūrom. Vienas prie kito prilipdytos 6-9 aukštų polykatoikijos be jokių pretenzijų į architektūrą sudaro tokias „kinų sienas“ su balkonais. Siaurų gatvių nepasiekia jokie saulės spinduliai, automobiliai vietomis vos prasigrūda, ir tikras Heraklio žygdarbis rasti parkingą… Laimė, metro pastatytas.

Atėnai gimė iš naujo be jokių ten miestų architektų, jokių zonavimų, jokių sklypų užstatymo tankio limitų, jokių statybų kokybės kontrolių… Grūdi kuo daugiau butų, kad kuo daugiau parduotum, ir koks skirtumas ar liks normalus šaligatvis ar dviračių takas! Jei kas skundžiasi „chaotiška“ kokio Vilniaus ar Kauno plėtra, senamiesčių „stiklainiais“, gal pasijus lengviau (ar kaip tik išsigąs?) pamatę, kas liko iš Atėnų…

Ir visgi tie „chaoso Atėnai“ savaip sužavėjo! Dvasios jiems suteikė vienas vienintelis statybų reikalavimas, kuris visgi buvo įrašytas į įstatymų knygas: „Jeigu pastatas aukštesnis nei šeši aukštai, kiekvienas kitas aukštas turi būti vis labiau atitrauktas nuo gatvės“. Rezultatas: polykatoikijų viršūnės – tarsi piramidės. „Piramidžių“ atsitraukimai dovanojo viršutinių aukštų butams terasas: kai kurios jų dabar tarnauja kaip šeimininkų sodeliai, kitos – vietos ramiam vakaro pasibuvimui gėrintis ryškiai apšviesto Akropolio vaizdais.

Kaip sakoma, drugelio sparno plazdėjimas vienoje pasaulio pusėje gali lemti tornadą kitoje… Taip ir ta trumputė įstatymo eilutė perkeitė visą Atėnų dvasią. Privalomos terasos reiškė, kad kiekvienoje polykatoikijoje bus ir brangesnių, geresnių butų – taigi, viršutiniuose aukštuose „nusėdo“ turtingieji, o dabar jie traukia ir AirBnB ieškančius turistus. Viduriniuose aukštuose kūrėsi „eiliniai graikai“, na o apačioje, prie purvinų, siaurų, nūnai benamių nugultų šaligatvių – iš pradžių apsigyveno studentai iš kaimų, vėliau savo smulkmenų parduotuvėles atvėrė Atėnus užplūdę imigrantai iš Bangladešo, Indijos, Afrikos.

Taigi, kiekvienas Atėnų pastatas – it socialinė piramidė! Skaičiau ir kritikos tokiai „socialinei atskirčiai aukštais“. Bet kiti kaip tik teigia, kad Atėnai beveik „miestas be atskirties“: juk skirtingų socialinių grupių žmonės gyvena tuose pat pastatuose, dalinasi problemomis, laiptinėmis, senais liftais, nustojančiais veikti kai kas nors bet kuriame aukšte pamiršta uždaryti duris. Kaip ten bebūtų, Atėnai tikrai smarkiai skiriasi nuo Vakarų Europos didmiesčių, kur “elitas” ir “vargšai” labiau pasiskirstę rajonais!

Atėnų rajonai ir jų skirtingi naktiniai veidai

Itin tankus gyvenimas Atėnų centre turi ir kitą „šalutinį poveikį“. Visur daugybė žmonių. Tragedija, kai turi važiuoti automobiliu, nardyti tarp pėsčiųjų ir nelegaliai pastatytų motociklų. Tačiau tikra komedija, kai esi pėsčias ir ieškai kur apsipirkti ar pavalgyti.

Rinka didžiulė, pasiūla didžiulė! Ir tavasis Deus Ex Machina nebrangaus graikiško (ir ne tik) maisto pavidalu – visada už kampo.

Turistai per amžius keliaudavo į Atėnus pasigrožėti jų senoviniais stebuklais. Paskui sėsdavo į autobusus ir vykdavo toliau – į Delfus, Mikėnus, Epidaurą… Pirmosiose savo kelionėsė į Graikiją taip dariau ir aš – bet kuo toliau, tuo labiau Atėnuose norisi pasilikti ilgiau.

Didžiulė konkurencija gimdo vis didesnę įvairovę: restoranai, barai, privatūs muziejai, suvenyrų prekijai ir menininkai vienas kitam per galvą lipa mėgindami pasiūlyti ką įdomesnio, spalvingesnio. Norisi trumpam prisėsti, pasinerti į vietos dvasią. Pagaliau kiekvienas iš polykaoikijų rajonų turi kažką savito: romantikai aplūžęs grafičiais ištepliotas Psyri ir žavi Monastirakio aikštė, imigrantų iš Pietų Azijos turgumi virtęs Metaksougerijas. Ir net senovės Graikiją turistams sumanūs verslininkai atskleidžia įvairiai: štai vieni įkūrė Herakleidono muziejų, kur pristatomi senovės graikų išradimai, kiti siūlo sudalyvauti spektaklyje-detektyve apie nužudymą senovės Atėnuose. Atėnų tradicija – vasaros kino teatrai po atviru dangumi; anapus ekrano iš daugybės jų matosi Akropolis.

Kitame atėnietiško gyvenimo būdo gale – Omonijos aikštės šiaurinės prieigos su narkomanais gatvėse. Ir Eksarchija. Kraštutinių kairiųjų rajonas, supantis Atėnų politechnikumą. Ir centrinė Sintagmos aikštė priešais parlamentą. Gerais laikais ten vyksta garbės sargybos keitimosi spektakliai. O blogais – bet tikrai neretais – ten atsiveria tokia Pandoros skrynia, kad baisėdamosis viską tuoj rodo viso pasaulio žinių laidos.

Na, o aš ir tai pamačiau gyvai…

Žiaurieji Atėnai: radikalų riaušės ir nebaudžiami žudymai

Pastarąjį kartą Atėnuose praleidau iš viso keturias dienas. Nusileidus oro uoste, skambėjo pranešimai „Dėl priemiestinių geležinkelių streiko traukiniai į miestą nevažiuos“. Laimė, nuomojomės automobilį, išvažiavome… Vėliau sulaukiau giminių žinučių – „Ar viskas gerai, Atėnuose šaudo?“. Tąsyk vaikščiojome po Olimpinį rajoną, toli nuo Sintagmos aikštės. 2004 m. Olimpiada, tasai Atėnų Ikaro skrydis „ne pagal kišenę“, praskolinęs Graikiją… Šiandien olimpinis rajonas atrodo toks pusiau apleistas.

Antrąją dieną taip ir nepamatėme garbės sargybos pasikeitimo Sintagmos aikštėje – trukdė netoliese šūkavusios ir atsišaukimus mėčiusios anarchistų ir komunistų grupės.

Kai į Atėnus vėl grįžome apkeliavę visą Graikiją, darėsi dar „gražiau“. Paskelbtas visuotinis streikas: metro vežė žmones tik į Sintagmos aikštę, kad šie galėtų protestuoti. Visi skrydžiai atšaukti.

Į Sintagmos aikštę nuėjau jau „po visko“. Tarsi koks konfeti išberti komunistų ir anarchistų atsišaukimai. Prabangaus viešbučio darbuotojai trumpam pakėlė galingas metalines žaliuzes, kad įleistų svečius vidun – ir čia pat vėl užsibarikadavo. Protestuotojai jau buvo išsiskirstę, bet eiliniai žmonės dengėsi veidus. Tuoj supratau kodėl: visur tvyrojo ašarinių dujų tvaikas, ėmė perštėti gerklę… Ką tik vyko riaušės.

Toliau ėjau centrine Stadiou gatve. Vaizdai siaubingi: visos be išimties šiukšliadėžės padegtos, atvira liepsna skubiai gesinama ugniagesių. Štai išdaužyta marmurinė siena, lauko kavinės tvorelių stiklas, apverstas viešasis tualetas, iš išverstų šiukšlių konteinerių pastatytos barikados. Nuostoliai būtų daug didesni, jei visi į Sintagmos aikštę vedančių gatvių verslai ir pastatai neturėtų pirmuosiuose aukštuose galingų it sienos metalinių langinių. Jos uždengia visą fasadą it skydas – belieka nebent išpaišyti komunistiniais šūkiais.

Visur pilna skydais ir bananais ginkluotos policijos. Žurnalistai nešini ne tik kameromis, o ir dujokaukėmis: jau ruošdamiesi tokiam reportažui žino, kas laukia. Kur pareigūnai nežiūri, laksto paauglių gaujos, Medūzos žvilgsniais dairosi ką čia dar sudaužius. Katės ir pelės. Šen bei ten praeina vorelė plakatais nešinų demonstrantų, šūkauja skanduotes, ir tuoj prie jų prisijungia simpatizuojantys praeiviai.

Ir tokie dalykai Atėnuose vyksta na, daug kartų į metus. Rimtesniais atvejais yra buvę ir kelis mėnesius be perstojo kasdienės riaušės. Koks Sizifo darbas remontuoti tuos šviesoforus palei Sintagmos aikštę, kuriuos vis viena per kitą streiką išdaužys!

Dar gražiau paskaičius žinių portalą vakare: „Niekam nepareikšti kaltinimai“. Lietuvoje metų metus prisimename, kaip kažkas daužė Seimo langus, už kur kas menkesnius dalykus pradedamos bylos – o čia pusę Atėnų centro vidurį dienos viešai išdaužė ir nieko. Tai kaip galima būtų tikėtis, kad tai nesikartos?

Apie tokias „smulkmenas“, kaip sienų teplionės, raginančios paleisti kokius JAV įkalintus kraštutinius kairiuosius, arba skelbiama „Turistai – lauk! Pabėgėliai laukiami!“ jau net nekalbu.

„Darbo žmonėm“ save vadinantys raudonieji komunistai ir „dykaduoniais“ jų pravardžiuojami juodieji anarchistai sutarimą randa tik kai reikia rėkauti prieš valdžią Sintagmos aikštėje. Be jų seniau Atėnuose dar taip marširuodavo ir fašistinė „Auksinė aušra“. Tiesa, 2020 m. ji uždrausta, jos lyderiai patupdyti į kalėjimus. Negi valdžia ėmėsi kirsti visą tą „politinių vandalų“ Gordijaus mazgą? Nė velnio, viską daužyti Atėnuose leidžiama, bet tik jeigu esi kairysis. Tada net ir už nužudymus liksi nebaudžiamas. Štai 2013 m. kraštutiniai kairieji tiesiog Atėnų gatvėje sušaudė du „Auksinės aušros“ narius – niekas tos bylos neištyrė. Užtat kai „Auksinės aušros“ šalininkas mirtinai subadė komunistuojantį reperį, visą organizaciją uždraudė, o lyderius – net (eks)parlamentarus – nuteisė nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo ką bendro su nužudymu. Charibdė mirė, tegyvuoja Scilė!

Na bet labiausiai Atėnų „raudonai juodas puvėsis“ išgąsdino, kai sekiau 2010 m. Marfin banko tragedijos istoriją. Protestuodami prieš valdžios taupymą anarchistai sviedė Molotovo kokteilius į atsitiktinį banką. Kilo didžiulis gaisras, bet gaisrinė negalėjo privažiuoti: anarchistai blokavo kelius. Gelbėtis mėginusiems banko darbuotojams minia skandavo „Dekit! Dekit!“. Rezultatas: trys banko darbuotojai žuvo, 21 sužeistas. Už šį nusikaltimą 5-10 m. kalėjimo bausmėmis nuteisti… banko vadovai! Už tai, kad neišleido darbuotojų anksčiau laiko namo, nors gi „turėjo suprasti, kad bus riaušės“. O štai įtariamieji padegimu anarchistai visi išteisinti!

Nelikus ideologinių priešų fašistų, Eksarchijos grafičiuose kairieji radikalai ginčijasi vieni su kitais. Štai vienas grafitistas savo „gatvės mene“ AirBnB simbolį prilygino makščiai, AirBnB butus – „skylėms“, o butų nuomos verslą – prostitucijai. O kažkas po apačia parašė: „Galėtum protestuoti prieš AirBnB ir nebūdamas seksistas!“. Net nusišypsojau!

Bet nemaloniausia turbūt suvokti, kad čia nėra kažkokie pavieniai marginalai – panašių pažiūrų partijos rinkimuose iškovoja milžiniškas frakcijas. Fašistai, kol gyvavo, rinkdavo beveik 10%, o visokio plauko marksistai gauna ir ~40%. „Spjovimas į tvarką“ Atėnuose prasismelkia į aukščiausius valdžios kabinetus. Štai 2011 m. Graikija nusprendė tiesiog negrąžinti 100 milijardų dolerių paskolų, o iš Europos Sąjungos reikalavo dar ne tiek paramos. Gynėsi, kad Graikijai sunku gyventi. Bet kad jie gyveno turtingiau už kone 85% pasaulio, tuo metu ir už Lietuvą. O daug neturtingesnės šalys savo skolas mokėjo, paramos tiek negavo…

Laimė, atėjus laikui skristi namo, jokio streiko nebuvo. Kitas streikas nusimatė po trijų dienų. Streikuoti suplanavo archeologai – tai atsakas į tai, kad vieną archeologą Atėnų gatvėje sumušė. Atėnuose streikams priežasčių toli ieškoti nereikia. Jais ne tik darbuotojai kovoja dėl teisių – jais ir pagerbia žuvusiuosius ar sužeistuosius, jais daro politinį spaudimą, o jei streikuoja viena darbuotojų grupė, kita, nors ir neturinti savo reikalavimų, gali prie jų prisidėti surengdama „solidarumo streiką“…

Grąžinus automobilį, autonuomos darbuotojas tarstelėjo: “Turime nuostabią praeitį, bet jokios ateities”.

Pabaigai: ar Atėnai tikrai pasikeitė?

Kai regėdavau tuos „pilietinius Atėnų gatvių karus“ ir degančius automobilius Lietuvos žinių ekranuose, visada kirbėdavo klausimas. „Kaip gi šitoks miestas, kurio žmonės kadais parodė visam pasauliui civilizacijos ir mokslo kelią, galėjo šitaip žemai pulti? Argi tie patys graikai, nugalėję persus, pabalnoję Pegasus ir draugavę su mūzom, čia dabar gyvena į skolą, gaudo kiekvieną pretekstą vengti darbo ir, geriausiu atveju, tesiekia Herostrato šlovės?“.

Kai pabuvau Atėnuose ilgiau atrodo, kad atsakymai du.

Pirmas atsakymas – Atėnai turi du veidus ir antrasis veidas visai kitoks. Kad netoli namų vyksta riaušės galėjau nujausti, kai išėjęs į terasą girdėjau kažkokius šauksmus. Bet nusileidęs žemyn į savo gatvę iš pradžių nė nesupratau, kad Graikiją apėmęs visuotinis streikas: gera pusė parduotuvių, restoranų veikė, žmonės sau gėrė kavutę kavinėse… Tik jau priėjęs Sintagmos aikštę ir tas pagrindines gatves, kuriom lėkę įtūžę komunistai ir anarchistai būtų daužę „streiklaužių langus“, kiekvieną langą ar vitriną radau uždarytą sunkiomis metalinėmis langinėmis – tarsi vartais… Bet net Atėnų archeologijos muziejus streiko metu dirbo, tik į dalį salių neįleido. „Priklauso nuo konkrečių darbuotojų“ – mums paaiškino. O gatvėmis – be jaunų vandalų Medūzos žvilgsniais – vaikščiojo ir stačiatikių vienuoliai su olimpine ramybe veiduose: jų religinguose Atėnuose visad daug…

Antrasis atsakymas turbūt, kad ir tie senieji Atėnai, kaip įsivaizduojame juos mes, priklauso labiau Platono idėjų pasauliui, nei kada nors buvusiai realybei. Taip, trečdalis Atėnų vydomosios valdžios valdininkų budėdavo Agoroj kiaurą naktį, „valdžia nemiegodavo“ – bet ar tikrai nebūdavo konfliktų, ar atsitiktinai išrinkti veikėjai tryško kompetencija? Ar lototronus primenančiais aparatais paskirti prisiekusieji visada spręsdavo teisingai? Bet dar iškalbingesni man visi graikų mitai. Jei apie svarbiausią dievą Dzeusą pasakojama, kaip jis išžagino visą eilę deivių, tai argi galima būtų manyti, kad eiliniai Dzeusu tikėję ir mitus apie jį kūrę graikai taip nesielgdavo? Tikriausiai jei galėčiau grįžti laiku į senovės Atėnų gatves jas regėčiau labiau kaip Augėjo arklides, o ne kaip Parnasą ar Eliziejaus laukus…

Daug ko, aišku, nebesužinosi. Daug kas išnyko. Net iš kokio Aristotelio raštų vos 20% pasiekė mūsų dienas; vos septynios iš daugiau nei šimto Sofoklio pjesių. Senovės Atėnai mums pažįstami geriau, nei bet koks kitas tokio laikotarpio miestas, bet kartu jie ir mįslių laukas, kurių niekada neįminsime.

Ir todėl taip žavu pamatyti Atėnus. Išlikusios istorijos tau parodys kažkokią kryptį tarsi Ariadnės siūlas – bet vaizduotei vietos visada irgi liks daug.

---

Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai

Graikija maža, bet siūlo šitiek daug! Svarbiausia pasaulio istorija, nuostabios salos, vienuolynai uolų viršūnėse…

Pasirinkti kaip ir kur keliauti į Graikiją gali būti sunku. Tad po daugybės savo kelionių sudėjau patirtį į šį kelionių vadovą.

Kur, kaip ir kada keliauti, kas įdomiausia, ar bus brangu? Kuo unikali Graikijos kultūra, kokios kainos, pliusai, minusai? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – žemiau.

Graikijos žemynas ir salos

Graikija susideda iš dviejų labai skirtingų dalių: Graikijos žemyno ir salų grandinių. Į jas daugelis keliauja atskirai.

Graikijos žemynas garsėja vienais didžiausių senovės pasaulio stebuklų: Atėnų Akropoliu, senovės graikų miestais ir šventovėmis. Taip pat – 1000 metų senumo Viduramžių vienuolynais (Atonas, Meteora) ir vienas įspūdingiausių Europoje gamtinių peizažų (Meteoros uolos, Vikoso tarpeklis). Žemyne – ir visi didžiausi Graikijos miestai.

O Graikijos salos žavi linksma kurortine atmosfera, jaukiais kaimais, amžinu jūros artumu. Salų Graikijoje ~6000 ir pagal jų skaičių Graikija patenka į pasaulinį penkioliktuką, nusileidžia tik gerokai didesnėms šalims! Jos čia sudaro kelis ištisus salynus, plyti iš įvairių Graikijos pusių, tad net ir „apkeliauti pagrindines salas“ vienos kelionės metu dažnai misija-neįmanoma, bet keletą gretimų galima. Populiariausios kelionei Graikijos salos: didžiausia ir svarbiausia Kreta, žavių miestukų ir saulėlydžių Santorinis, kryžininkų-riterių Rodas, pramoginis Mikonas, Hidra be automobilių, Kerkyra (angl. Corfu), Kosas, Zakintas.

Aišku, iš tikrųjų visur yra visko: ir Graikijos žemynas turi kurortų, ir Graikijos salos istorinių vietų ar didingos gamtos. Bet, visgi, norintiems kurortų ir žavaus poilsio labiau rekomenduočiau Graikijos salas, o siekiantiems kvapą gniaužiančių istorinių ir gamtinių pasaulio stebuklų – Graikijos žemyną.

Senovės Graikijos stebuklai ir miestai

Didžiausias Graikijos koziris – jos istorija. Sena, sena istorija, laikai prieš ~2500 metų, kai Graikija davė pradžią demokratijai, filosofijai, teatrui ir dar daugybei smulkmenų, apie kurių kilmę nė nebesusimąstome. Nuo mūsų prekybos centrų pavadinimų („Akropolis“) iki maratono distancijos (nes būtent 42,195 km skyrė Maratono mūšio lauką nuo Atėnų, ir šį atstumą turėjo bėgti karys Filipidas, kad praneštų apie graikų pergalę prieš persus). Nuo žodžių mono/stereo garso sistemose (graikiškai mono – „vien tik“) iki bažnytinės eucharistijos (graikiškai evcharistou – „ačiū“). Nuo visos eilės posakių („Achilo kulnas“, „Prokrusto lova“…) iki seniausių išlikusių pjesių, kurios iki šiol statomos ir Lietuvos teatruose (Aischilas, Sofoklis, Euripidas…). Ir net Vilniaus arkikatedros architektūros stilius „nukopijuotas“ nuo senovės graikų šventyklų. Aleksandras Makedonietis ir Dzeusas, Heraklis ir Odisėja – ech, kiek daug šitos mažytės Graikijos istorijų ir legendų ir po 2500 metų žinomos viso pasaulio išsilavinusiems žmonėms!

Bet turistams Graikijos istorija – tai, visų pirma, antikinių miestų griuvėsiai. Tiesa, Graikija civilizacijos viršūnę pasiekė kokiais 500 metų ankčiau, nei Romos Imperija, kuri paskui, 146 m. pr. Kr., Graikiją ir nukariavo. Taigi, išliko mažiau kas, nei kokioje Italijoje: iš daugelio įspūdingiausių šventyklų vos po keletą kolonų ir t.t.

Tačiau pasivažinėjęs po svarbiausius Senovės Graikijos miestus vis dar gali po kruopelytę surinkti vaizdą, kaip kadaise atrodė kiekvienas jų. Štai Epidaure (Rytų Peloponesas) supermilžiniškas IV a. pr. Kr. teatras išliko taip gerai, kad iki šiol ten vyksta spektakliai. Atėnuose, aišku, laukia Akropolis, aukštutinis miestas su didžiulėmis šventyklomis.

Instinktas sakytų Antikos sporto dvasios ieškoti Olimpijoje, kur vykdavo pirmosios Olimpiados. Deja, Graikijoje taip dažnai būna: garsiausi pavadinimai nereiškia, kad šiandien ten yra daugiausiai ką pamatyti. Iš Olimpijos olimpiadų stadiono belikusi tokia žolėm apaugusi dauba… O geriausiai išlikęs stadionas – Delfuose, kur irgi kas 4 metus vykdavo svarbios Pitijos žaidynės. Tiesiog, jos neatkurtos mūsų laikais, todėl mažiau garsios…

Tiesa, ir kas atrodo išlikę, nebūtinai tikra. Daug statulų, frizų, bareljefų ir kito Graikijoje išgabenta į muziejus. Į graikiškus (pvz. Akropolio ar archeologijos muziejai Atėnuose) arba, neblėstančiam graikų pykčiui, į visokių tuometinių Europos imperijų sostinių (pvz. Britų muziejų). „Tikrosiose“ vietose išgabentosios vertybės geriausiu atveju pakeistos kopijomis.

Taigi, Graikijoje tiesiog būtina užsukti į archeologijos muziejus – net jei šiaip jų nemėgstate. Nes jų virtinose rasite ne kokius ten surūdijusius kardus ar papuošalus – bet ir už žmogų gerokai didesnes skulptūras, kurios paskui įkvėpė ištisų tūkstantmečių skulptorius. Stipriausi, mano nuomone, Graikijos muziejai:
*Atėnų archeologijos muziejus, kur suvežti visos Graikijos didžiausieji šedevrai.
*Atėnų Akropolio muziejus, kur laikomi garsiausio Graikijos Akropolio meniniai šedevrai.
*Delfų muziejus, nes pas Delfų orakules visos Senovės Graikijos elitas veždavo dovanų didžiausius turtus, mat jie tikėjo, kad šių šventikių lūpomis kalba – ir ateitį pasako – pats dievas Apolonas.

Graikų „Ausko amžius“ neatsirado lygioje vietoje. Iki jo Graikijos pusiasalyje klestėjo Mikėnų civilizacija (1750-1050 m. pr. Kr.), apdainuota Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, o Kretoje – Minoanų (2000-1100 m. pr. Kr.). Galingi pilki „ciklopiniai“ Mikėnų mūrai, apvalus požeminis valdovų(?) kapas (viskas – rytų Peloponese), ir iš dalies atstatyti Kretos Knoso rūmai po kuriais, pasak legendos, gyveno Minotauras, irgi – vienos įdomiausių Graikijos vietų. Iš trečiosios, Kikladų civilizacijos, 3200-1010 m. pr. Kr. metais dominavusios Ėgėjo Jūros salose, išliko įspūdingos skulptūros, primenančios modernų meną: tiesą pasakius, jos net įkvėpė Pablo Pikaso.

Graikijos pilys ir amžina kova dėl Graikijos

Graikijos istorija, aišku ir nesibaigė tada, kai Senovės Graikiją nukariavo Roma. Paskui buvo nuostabias cerkves palikusi graikiškos Bizantijos era (IV a. – Xi a. po Kr.), vėliau – musulmonų Osmanų valdžia (1422 m. – XIX a.), kuri dėl Graikijos nuolat kariavo su katalikais kryžininkais ir paskui venecijiečiais. Ir tie, ir anie, statė galingas pilis-tvirtoves, tokias, kaip Akrokorintas, Nafplijo pilys ar kryžinininkų centras Rodo saloje.

Galiausiai 1821 m. startavo Graikijos sukilimas už nepriklausomybę. Pirmasis toks Europoje: galima sakyti, lietuviai, lenkai ir visi kiti, paskui siekę laisvės nuo didžiųjų Europos imperijų, tiesiog ėjo graikų pramintais takais…

Apžavėti Antikos, padėti kariauti graikams už laisvę važiavo helenofilai iš visos Europos, kaip anglų poetas lordas Baironas. 1928 m. pagaliau nuo Osmanų išvaduota pietinė Graikija. Užtruko dar virš 100 metų, kol pavyko įgyvendinti „Megale Idea“ – suvienyti visas graikų žemes (Kreta ir Šiaurės Graikija prijungtos 1913-1919 m., Rodas ir aplinkinės salos – tik 1947 m.). Graikų nuomone, Megale Idea taip ir liko tik svajonė: nes 1922 m. bandymas užkariauti graikiškas Turkijos žemes baigėsi visišku fiasko (1,5 mln. graikų iš ten išvaryti į Graikiją, o 500 000 turkų mainais ištremti iš Graikijos į Turkiją). 1950 m. nepavyko ir Enosis (susijungimas) su graikų gyvenamu Kipru: ši sala 1974 m. padalinta perpus, šiaurę užvaldė Kipro turkai.

Dėl šių priežasčių turkai graikams iki šiol – priešai. Gatvėse gausu atsišaukimų prieš Turkiją, o turkiška kava Graikijoje po Kipro karo oficialiai pervadinta „graikiška kava“. Ir turkiška istorija nevertinama: daug mečečių, Osmanų eros namų tiesiog nugriauti. O kadangi Osmanų Imperija valdė Graikiją nuo pat Viduramžių, daugybėje miestų turkai sudarė daugumą gyventojų, išeina, kad žymi dalis išlikusios neantikinės senovės paversta dulkėmis…

Kaip ten bebūtų, turkai 1922 m. išvaryti, žydus išžudė naciai 1941-1944 m., ir amžina „kultūrų kryžkelė“ Graikija staiga tapo vienataute šalimi. Aišku, iki ~2000 m., kai Graikiją užplūdo imigrantai iš Afrikos ir Azijos, per ją norėdami imigruoti į Europą, bei juodadarbiai iš Albanijos ir Sakartvelo. Bet, išskyrus Atėnus ar Salonikus, tautinės įvairovės Graikijoje justi mažiau, nei Vakarų Europoje, dominuoja graikiška virtuvė, kalba ir kita.

Graikijos tikėjimas ir nuostabieji Viduramžių vienuolynai

Graikija – stačiatikių šalis, ir čia nėra “tik istorija”. Graikai – viena pačių religingiausių Europos tautų. Miestuose tave supa cerkvės, užmiestyje – vienuolynai. O šalikeles dabina tokios tarsi žaislinės cerkvytės ant kotų. Graikai jas stato ne tik žuvusiems keliuose – bet ir tiems, kurių gyvybes Dievas išgelbėjo, ir tiesiog norėdami pranešti vairuotojams, jog už posūkio laukia ir didelė cerkvė…

Du iš didžiausių Graikijos stebuklų – irgi religinės prigimties. Jei esi tipiškesnis keliautojas, labiausiai priblokš Meteora. Į tą ikoninį Graikijos vaizdą – tą stebuklingą uolų mišką – nieko panašaus pasaulyje nerasi! Man, daug mačiusiam, jis įsirėžė giliai atmintin… Šeši galingi vienuolynai stovi aukštų uolų viršūnėse. Kadaise juos galėdvai pasiekti tik virvėmis. Nurimus konfliktams su musulmonais, uolose iškalti ir laiptai – bet kroviniai iki šiol gabenami lynų keltuvais…

Tačiau pasaulį išragavusius keliautojus, siekiančius ko nors visai kitokio, neatrasto, netikėto, gal net labiau nei Meteora sužavės Atonas, oficialiai – Šventasis Kalnas. Tai – atskira vienuolių respublika, ploto beveik sulig Vilniaus miestu. Tai – stačiatikių Vatikanas, kur nevalgoma mėsa, draudžiama filmuoti ir maudytis jūroje, kur visi turistai (tikintys ar ne) vadinami piligrimais, nakvoja dvidešimtyje 1000 metų senumo vienuolynų ir gyvena pagal jų regulas. Nakčiai galingi vienuolynų vartai užsiveria, o dieną galima vaikščioti gražiais takais. Bet visa tai prieinama tik vyrams – moterys ir net gyvūnų patelės Šventąjį Kalną gali stebėti nebent iš laivų, kurie nepriplaukia arčiau nei puskilometris nuo stačių Atono krantų. O ir vyrų Atonas įsileidžia labai ribotą kiekį: leidimo reikia prašyti iš anksto, bet tikrai verta. Praleidęs Atone dvi neeilines dienas, parašiau atskirą straipsnį.

Graikijos gamta ir kurortai

Daugelį keliautojų iš Lietuvos Graikijos gamta vilioja visų pirma krantais. O kaipgi! Lietuva turi vos 90 km kranto 3 milijonams žmonių (3 cm žmogui), o Graikija – 15000 km krantų 9 milijonams žmonių (1600 cm žmogui)! „Kaltos“ ne tik salos-salelės, o ir visos raitytos Graikijos žemyno įlankos. Viešbutis ant jūros kranto su vaizdu į nuostabius saulėtekius ar saulėlydžius, restorano staliukai tiesiog paplūdimyje Graikijoje yra visiška norma, ir niekas negalėtų išvardyti visų Graikijos kurortų.

Tiesa, užsieniečiai koncentruojasi mažesnėje jų dalyje: Chalkidikės pusiasauliuose prie Salonikų ir keliose iš tūkstančių salų: Kretoje, Rode, Santorinyje, Kose, Korfu.

Likusi begalybė Graikijos kurortų daugiausiai tarnauja kokių atėniečių savaitgalių pramogoms. Ten viskas paprasčiau, pigiau, graikiškiau ir ne taip masiška. Išdidink „Google Maps“ kone bet kurį Graikijos kranto fragmentą – visur rasi pajūrio viešbučių, restoranų ir galėsi pralesti kelias gražias dienas ir vakarus.

Nors Dievas apdovanojo graikiją Viduržemio jūros krantais, gerų paplūdimių pagailėjo. Dauguma jų siauri, akmenuoti, išlepintam gelsvo smėliuko bristi į jūrą nelabai traukia.

Užtat nepagailėjo stačių kalnų! Vikoso tarpeklis net pavadinamas giliausiu pasaulyje – bent jau tarp tokio pločio tarpeklių (gylis iki 1350 m, plotis iki 2500 m)! Keista, kad jis mažokai žinomas – nes stovėti viename tų akmeninių Zagorohorios regiono kaimų ar vienuolynų, žiūrėti į prarają žemyn ir tuo pačiu aukštus kalnus į viršų, stebuklingas jausmas. Kaip daug kur Graikijoje, gamta „tuokiasi“ su istorija, nes regiono kaimai – vieni jaukiausių Graikijos žemyne.

Šiuolaikiniai Graikijos miestai

Jau svajojate kaip šmirinėsite po nuostabius Graikijos didmiesčių senamiesčius? Teks labai nusivilti. Nei 3 mln. Gyventojų sostinėje Atėnuose, nei 1 mln. gyventojų Salonikuose, senamiesčių praktiškai nėra! Antikinius griuvėsius it kokios kinų sienos supa nykių betoninių daugiabučių eilės.

Viena priežastis – nuo Antikos laikų Graikijos miestai buvo gerokai apnykę (pvz. Atėnuose 1832 m. tegyveno 5000 žmonių). Bet dar didesnė – antikinės senovės išlepintiems graikams atrodo, kad jei pastatui nėra 2000 metų, tai nėra čia ko jo saugoti. Tik senosios cerkvės paliktos pamaldžioje ramybėje: Atėnuose yra net tokia, virš kurios pastatytas daugiaaukštis, bet ji liko nepaliesta…

O pavienės kokių 100-200 metų amžiaus vilos dažnai stypso apleistos, mačiau jas griūvant. O dauguma jų seniai virto dulkėmis: pagal valdžios programą, įgalinusią tokių namų savininkus atiduoti juos nugriovimui mainais į kelis butus daugiabutyje, kuris stovės tame pat sklype…

Graikijos didmiesčių centrai tad užstatyti taip tankiai, kad net normaliems daugiaaukščiams parkingams Salonikuose vietos mažai: mašinos keliamos liftais. Bet dėl tos žmonių jūros miestai labai gyvi, visad šalia bus parduotuvė, graikiškas gyros ar suvlaki, naktinis gyvenimas…

Kitas naujos architektūros pliusas: balkonai, terasos. Graikams jie būtinybė ir net iš daugybės pigiausių viešbučių atsiveria pribloškiami vaizdai į jūrą, kalnus, miestų panoramas. Užsakinėjant viešbutį kartais rašoma ne „Yra balkonas“, bet „Nėra balkono“ jei, dėl kažkokių priežasčių, tavo numeris „išskirtinis“. Tarsi „Nėra tualeto“…

Graikijos miestai nykūs, užtat kaimų ir miestelių Graikijoje išliko stačiau nuostabių ir įvairių. Vikoso tarpeklio regione (Zagorohoria) jie pilki akmeniniai, Santorinyje – baltai-melsvi. Gražus Nafplijo miestelis su pilimi viršūnėje – jis buvo pirmąja atkurtosios Graikijos sostine (1823-1834 m.).

Graikijos kultūra: kiek teisingi stereotipai apie graikus?

Graikai turi nekokią tinginių reputaciją. Ilgą laiką visa šalis gyveno „į skolą“ ir nesiteikė tų skolų grąžinti. Ginčijosi: „ir taip Graikija gyvena skurdžiai, nebeturi kur spaustis diržus“, kai iš tikro tuo metu graikai gyveno turtingiau, nei skolas ir palūkanas pareigingai mokėjusi Lietuva… O kur dar visi Graikijos komunistai, anarchistrai, jų riaušės, karts nuo karto parodomos viso pasaulio žinių laidose. „Ar jums viskas gerai, Atėnuose šiandien šaudė protestuotojai“ – tokias žinutes iš artimųjų gavom vienos kelionių metu.

Ir tame yra tiesos. Pastarąjį kartą keliaudamas Graikijoje per 10 dienų patyriau du streikus (viešojo transporto ir visuotinis, kai užsidaro kas tik nori), taip pat ir riaušes, teko pauostyti jau besisklaidančių ašarinių dujų, regėti padegtas šiukšliadežės, išvartytus tualetus, išdaužytus langus, radikaliausius grafičius, plakatus su kūjais ir pjautuvais. Čia dar nieko, nes per tokius protestus kartais būna ir žuvusiųjų ir sužeistųjų ir daugelis tų nusikaltimų vykdytojų lieka nenubausti. Graikų gausūs anarchistai, komunistai, fašistai (pastarųjų „Auksinė aušra“, tiesa, uždrausta) tarpusavy sutaria ne ką geriau, nei su nekenčiama valdžia, į kurią jie irgi neretai išrenkami.

Bet, toks jausmas, kiekvienam kokiam „tinginiui smurtaujančiam radikalui biurokratui“, kuris tik ir siekia preteksto skelbti streiką ar eiti siaubti gatvių, tenka bent keli labai darbštūs graikai, besišypsantys, maloniai aptarnaujantys. Graikijoje net mažiau nei kokioje Ispanijoje visokių siestų, darbo laikai ilgesni, žmonės turistams malonesni. Ir angliškai mokosi, geri kalba.

Graikija – kontrastų šalis. Na kaip gi – viena religingiausių Europoje ir kartu viena komunistiškiausių? Tai skirtingi žmonės, bet visų jų Graikijoje yra daug. Net toje pat darbovietėje: štai visuotinio streiko metu dalis Atėnų Archeologijos muziejaus salių dirbo, dalis ne: „Priklauso nuo salės darbuotojo požiūrio į streiką“.

Visgi, viską sudėjus Graikijoje tikrai jaučiausi daug, daug maloniau, nei galima būtų tikėtis pasižiūrėjus graikų radikalų atsišaukimų. Graikija labiausiai iš visų Europos šalių man primena Lotynų Ameriką: ten irgi didžiuliai kontrastai, radikalai ir darbštieji, turtuoliai ir elgetos, nykūs miestai ir puošnios bažnyčios.

Graikijos kainos, maistas, nakvynės

Graikija – viena pigiausių šalių tarp tų, kurių nevaldė komunistai ir patogi keliauti.

Restoranai Graikijoje gerokai pigesni nei Lietuvoje – bent jau vietinio maisto, tarp kurio dominuoja gyros ir souvlaki: lėkštėje ar pitoje pateikiama mėsa su daržovėmis ir bulvytėmis fri (norisi lyginti su turkiškais dioner kebabais, bet geriau nereikia). Pigus ir vynas, alkoholis. Dirba jie ilgai, visokių „virtuvė jau užsidarė“ negirdėjau.

Viešbučių kainos kiek didesnės, bet kokybė gera: daug variantų su nuostabiais vaizdais, balkonais. Daugelis viešbučių gana nedideli, labiau kaip šeimos verslas. Įdomu apsistoti ir AirBnB, pajusti, kaip gyvena patys graikai. Viešbučių kainos priklauso nuo sezono ir itin išbrangsta vasarą, ypač „vasarinėse“ vietose (Santorinis ir pan.).

Beje, Graikijoje rūkoma daugiau kur, nei esame įpratę. Kai keliavau į Graikiją pirmą kartą, būdavo rūkoma net „McDonald‘s“ (niekur kitur pasaulyje to nemačiau)…

Lankytinų vietų kainos priklauso nuo sezono. Jei nėra tikslo gulėti prie jūros, verta atvykti žiemą (iki kovo): tada ne tik daug vietų perpus pigesnės, bet būna net ir „nemokamų dienų“ (pvz. keliaudami kovo mėnesį tokias „pagavome“ net dvi). Be to, ir turistų tada mažiau, nors kokį Atėnų Akropolį, aišku, vis tiek „užkemša“. Bet štai prie Delfų pėsčiųjų take net juostos išbraižytos, kad minios nesusidūrusios prasilenktų – tai kas būna vasaros savaitgaliais?

Verta atkreipti kelionę po Graikiją planuoti ir pagal lankytinų vietų darbo laiką, antraip gali tekti „pabučiuoti duris“. Nors viskas dirba nuo ankstyvo ryto (dažnai 8 val.), daug vietų užsidaro jau 14:30 ar 15:30, ypač nesezono metu.

Jei mokate angliškai, Graikijoje bus lengva: kalbą moka neįtikėtinai daug graikų. Nespėliosiu, kur kiaušinis, kur višta, bet Graikijoje daugiau nei kitur pietų Europoje sutikau ir anglakalbių turistų (iš JAV, Didžiosios Britanijos).

Kaip keliauti po Graikiją

Jei keliauji į žemyninę Graikiją, pagrindiniai šalies vartai – Atėnų oro uostas, į kur skrenda daug aviakompanijų. Antras variantas – Salonikai. Kai kas atvažiuoja ir automobiliu, bet atstumas iš Lietuvos ~2500 km. Kažin ar verta, nes autonuma pačioje Graikijoje gali būti pigi, ypač nesezonu.

Na o kaip keliauti po Graikijos salas atsakymų tiek, kiek Graikijoje salų… Daug salų turi savo oro uostus, į kurias yra tiesioginiai reisai iš kitur Europoje. Tarp salų kelia ir keltai. Į daugelį salų yra keltai iš Pirėjo uosto prie Atėnų. Iš Atėnų siūlomi ir vidiniai skrydžiai.

Graikijos žemyninę dalį išvagojusios puikios automagistralės, yra ir autobusų ir traukinių tinklai. Tiesa, viešojo transporto darbuotojai Graikijoje gana dažnai streikuoja, o jei kelionė suplanuota padieniui, ir dienos streikas gali sugriauti visus planus…

Kitas niuansas: priešingai maistui, transportas Graikijoje nėra pigus. Dėl nemažų viešojo transporto (autobusų, traukinių) kainų pasirinkau keliauti nuomotu automobiliu, išėjo pigiau. Bet be benzino išlaidų dar laukė ir mokamos nepigios automagistralės. O vidinis skrydis iš Atėnų į netolimą salą nesunkiai gali atsieiti brangiau, nei skrydis iš kokio Londono į Atėnus…

Taip pat didmiesčiuose – problemos su parkavimu, jis brangus. Taigi, nors Graikijos užmiestį geriausiai patirti automobiliu, po Atėnus verta keliauti kokybišku metro.

Brangiausias, bet visgi labai populiarus kelionės po Graikiją būdas – jachtos. Na, kur kitur turtingoje ir saugioje Europoje rasi tokią tam palankią geografiją: nedidelis paplaukimas ir jau kita sala, kiti vaizdai, kitos istorijos, bet visur yra kokybiška infrastruktūra.

---

Visi mano kelionių vadovai po Graikiją

1. Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Žemyninė Graikija – Antikos miestai, Meteora, kurortai
3. Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Komentuoti

Gibraltaras toks mažas, kad visą gali apeiti pėsčiomis – o kiek ten visko telpa!

Gibraltare – ir didžiulis status kalnas, pilnas urvų, senų tvirtovių, neprilygstamų vaizdų į du žemynus ir… vienintelių Europoje beždžionių.

Gibraltare – ir labai angliškas miestelis palei Uolos šlaitus – su mūrine siena, senamiesčio gatvelėmis, britiškomis smuklėmis, bet karštu Viduržemio jūros klimatu.

Net oro uostas Gibraltare telpa – tik, taupant vietą, kai neskrenda lėktuvai, pakilimo taku galima net pasivaikščioti!

Svarbiausia, Gibraltaras – atskira šalis, bet ne valstybė. Jis – viena paskutinių tokių kolonijų pasaulyje. Ir jis – šalia pat Malagos, tad ten nesunkiai gali nukeliauti dienai iš Ispanijos pietų. Bet kartą nukeliavus gali norėtis sugrįžti!

Gibraltaro Uola – galinga Gamtos tvirtovė

Uola yra Gibraltaro širdis ir esmė. Masyvus 426 m aukščio aštrus kalnas ima matytis dar už daugybės dešimčių kilometrų, kai leki Ispanijos pajūrio greitkeliais. Ir tik jau priartėjęs visai artyn pradedi suprasti, kad prie Uolos apačioje dar prigludęs ir toks britiškas miestelis.

Uola turi viską. Vienus nuostabiausių vaizdų į Viduržemio jūrą apskritai – ten matai Gibraltaro sąsiaurį, į Ispaniją ir Maroką. Stalagtitų ir stalagmitų pilnus urvus, kaip Šv. Mykolo ola. Keliolika kilometrų kokybiškų žygių takų ir laiptų.

Uoloje – ir istorija. Antrojo pasaulinio karo tuneliai ir gausybė apleistų bunkerių, įtvirtinimų, artilerijos baterijų, gynusių Gibraltarą tada, kai visi, kas netingi, gviešėsi jį atimti iš britų ar sugriauti: ir ispanai, ir naciai, ir net argentiniečiai (Folklandų salų karo metu). Yra ir arabų tvirtovė iš dar senesnių laikų, Uolą žinojo – ir Heraklio stulpu vadino – net senovės graikai. Laimei, dabar Vakarų Europa gerokai taikesnė, britams pakanka laikyti kelis mažus karo laivus, kurie nuo Uolos irgi tarsi ant „delno“.

Uola nestovi vietoje: Gibraltaras savo pasididžiavimą dabina vis naujom ir naujom modernybėm, nuo kurių gamtos grožis atsiveria naujai: Skywalk galėjome pavaikščioti stiklinėmis grindimis, pereiti Windsor kabančiu tiltu, o Šv. Mykolo urvo grožybes „atgaivino“ šviesų šou.

Bet turistų fotoaparatus užvis labiausiai traukia Uolos gyventojos: vienintelės Europoje beždžionės (neskaičiuojant zoologijos sodų). Jų gyvūniškai-žmogiškas gyvenimas, jų draugystės, kovos, meilė, akrobatika karstantis rudomis uolomis… Tik fotografuoti reikia atsargiai: matėme, kaip vieno turisto neatsargiai padėką kuprinę bandė nutįsti, laimė, buvo per sunki Perspėjimai saugotis „beždžionių vagilių“ skambėjo dar lynų keltuve į Uolą… Jos išdaigininkės tarsi vaikai: gali ir ant pečių užšokti, ir pablusinėti…

Daugybei turistų Uola – ir vienintelis dalykas Gibraltare, kurį jie ten pamato. Užsikėlę lynų keltuvu, to aštraus kalno aukštumose nesunkiai praleidome pusdienį, o galima ir visą dieną.

Yra net toks bilietas, į kurį įeina pavėžėjimas autobusu nuo Gibraltaro sienos iki lynų keltuvo, pasikėlimas lynų keltuvu į Uolą ir visos lankytinos vietos Uolos viršuje. O paskui – nusileidimas žemyn ir parvežimas iki sienos.

Tą bilietą pirkome, bet atgal iki sienos nevažiavome. Nes Gibraltaras nėra tik Uola ir tikrai verta ten stabtelti ilgiau.

Gibralatras – Britanija, Ispanija ar kita šalis?

Gibraltaro mieste Uolos papėdėje kartais turi įsignybti, kad patikrintum, ar nesapnuoji. Skamba švari britiška šneka, važinėja dviaukščiai raudoni londonietiški autobusai, Gibraltaro senamiesčio Main Street ar Kazematų aikštės jaukių angliškų namelių pirmuose aukštuose siūlomas „geriausias fish and chips“, o jaunuoliai garsiai serga už Britanijos lygos komandas.

Bet juk aplink – Afrikos pašonės karštis, butus nuo saulės kaitros saugo masyvios langinės, o žydra Viduržemio jūra visada yra už nepilno kilometro! Na ir dar beždžionės…

Gibraltaras didžiuojasi būdamas Britanijos dalimi taip smarkiai, kad kartais ten jaučiausi it papuolęs į kažkokį Britanijos tematikos gyvąjį muziejų. Na, pačioje Britanijoje suvenyrų parduotuvėse nerasi tiek suvenyrų su britų karališkąja šeima, kiek Gibraltare, nepamatysi tiek daug „Į šitą pačią panoramą 1954 m. žiūrėjo karalienė“ tipo atminimo lentų…

Turbūt todėl, kad Gibraltarui visada yra grėsmė „mamos Britanijos“ netekti. Ispanija reikalauja Gibraltarą atiduoti jai. 1969-1982 m. Ispanija netgi buvo Gibraltarui paskelbusi blokadą, uždarė sieną: vienintelis būdas patekti į Gibraltarą tada buvo arba lėktuvu iš Britanijos, arba laivu iš Maroko. Norėdamas nuvykti į Gibraltarą iš Ispanijos turėdavai plaukti į Maroką, o iš ten atgal! „Pagalius į ratus“ ispanai Gibraltarui kaišioja ir toliau: Gibraltaro kova už teisę turėti savo oficialią futbolo rinktinę ispanų „dėka“ truko ~17 metų (1999-2016 m.).

Britanija seniai nebėra ta žemes grobianti imperija ir ji sutiktų atiduoti Gibraltarą ispanams – juoba, tas Gibraltaras toks menkas (~30 000 žmonių teritorijoje, nedaug didesnėje už Vilniaus senamiestį). Bet Britanija – demokratija, ji neatiduos jokių savo piliečių prieš jų valią. O gibraltariečiai perdavimo nenori nieku gyvu: per du referendumus už pasilikimą Britanijoje balsavo sunkiai suvokiami 99,6% ir 98,9% gibraltariečių. Ispanų Gibraltare mažai: kai 1713 m. Uola po Ispanijos įpėdinystės karo atiteko britams, čia pasiliko vos ~70 ankstesnių gyventojų. Gibraltarą tada apgyvendino žmonės iš Britanijos, kitų jos kolonijų Europoje (Maltos, Menorkos), Italijos, Portugalijos; Gibraltaras tapo saugiu prieglobsčiu kitur persekiotiems žydams, atvyko ir marokiečių.

Nė nesuseksi, kas kokio kraujo turi, bet kai ką išduoda Gibraltaro pavardės: tik 27% gibraltariečių turi britiškas pavardes, 24% – ispaniškas, 19% – itališkas, 11% – portugališkas, 8% – maltietiškas, 3% – žydiškas, 2% – menorkietiškas. Vos 5% žmonių – anglikonai, stovi graži mečetė, sinagogos, įvairiausios bažnyčios.

Bet beveik visi gibraltariečiai kaip vienas kumštis – už Britaniją. Reta pavyzdinė šalis tiems, kas palaiko imigraciją ir tiki, kad per kelias kartas imigrantai gali masiškai tapti ištikimiausiais iš piliečių…

Gibraltaras – unikali kelionė į keistą praeitį

Ir visgi Gibraltaras nėra kažkokia Britanijos atplaiša palei Viduržemio jūrą. Ne vienas čia atvažiuoja tik „užsidėti varnelę“ – na, bus dar viena aplankyta šalis, „Bet juk ir Ispaniją, ir Britaniją jau mačiau, tai kas čia bus naujo?“ – galvoja.

Kiti išvis atvyksta tik apsipirkti: dėl gerų mokesčių, pirkdamas Gibraltare brangią elektroniką ar drabužius gali sutaupyti, tad vitrinos spindėte spindi nuo prabangių prekių.

Bet daugelis Gibraltare randa daugiau. Po pirmo apsilankymo, į Gibraltarą sugrįžau ir antrąsyk.

Unikali ne tik Gibraltaro Uola. Gibraltaras – tai ir garsusis Gibraltaro sąsiauris šalimais. Kas dešimtas pasaulio laivybos maršrutas praplaukia Gibraltaro sąsiaurį. Pro jį gabenamos prekės ne tik į Viduržemio jūrą, bet net ir iš Azijos į Ameriką (per Sueco kanalą ir tada Gibraltaro sąsiaurį). Nuo pietinio Gibraltaro galo, Europa Point, buvo gražu stebėti tą laivybos magistralę, kur laivai niekada nesibaigę, jų nuolat regi daugybę.

Ragavusius visko ir trokštančius to, „ko niekur kitur nėra“, sužavi Gibraltaro oro uostas. Pakilimo takui nebuvo vietos – tad jis tiesiog kerta vienintelę gatvę į Ispaniją! Ta gatve per pakilimo taką galima važiuoti automobiliu, dviračiu, net eiti pėsčiam, košiant skersiniams vėjams ir stebint pareigūnams.

„Kas bus kai atskris lėktuvas?“ – galvoju. Laukiu, žiūriu. Tada prasideda unikali procedūra. Visų pirma suskamba aliarmas ir pareigūnai nustoja leisti taku eiti žmonėms – nes jie lėčiausi. Už kelių minučių nusileidžia šlagbaumai it geležinkelio pervažoje, užsidega raudonos šviesos – jau stabdomi ir automobiliai. Specialus automobilis nuo kilimo tako valo žmonių gal primėtytas šiukšles, o pareigūnai kelią pertiesia padangas naikinančiais dygliais. Kai „ant kortos“ – lėktuvas ir juo skrendantys žmonės, negali rizikuoti, kad koks kvailys sugalvos apvažiuoti užtvarą, arba koks praeivis buvo numetęs šiukšlę, kurią įsiurbs variklis… Viskas taip stoja kokioms 15 minučių – nes gatvė uždaryta dar tada, kai nė lėktuvo švieselės dangaus tolumoje nesimatė, nes atidaryta tik po to, kai lėktuvas ne tik nusileido, bet ir nuvažiavo prie terminalo. Mat riedėdamas link terminalo irgi turi kirsti tą pačią gatvę… Susidarė didelė automobilių, dviračių, pėsčiųjų eilė.

Apvažiuoti, apeiti pakilimo tako neįmanoma, tad net Gibraltaro autobusų grafikai „su žvaigždute“: „gali keistis, jei kelią pastos lėktuvas“. Aišku, vieninteliai skrydžiai iš Gibraltaro – į Britanijos miestus; į Londoną – kelis kartus per dieną… Tiesa, kai stebėjau, nusileido privatus lėktuvas. Ar gibraltariečiai kaip reikiant keikia tokius turtinguosius, kai dėl vieno ar kelių žmonių stoja „pusė miesto“?.. O gal oro uostas jiems toks įprastas, kad apie jį nė nemąsto?

Pakeliui į Gibraltarą laukė ir kadaise labai įprasta, bet Vakarų Europoje beveik pamiršta. Tikra valstybių siena! Tokia, kur rodai pasą pirma ispanams, paskui – gibraltariečiams, eini per muitinės „žalią koridorių“, o grįždamas vėl taip pat. Tokia, prie kurios nusidriekė kilometrinė automobilių eilė. Todėl, kaip daugelis trumpalaikių turistų, pasirinkome palikti automobilį aikštelėje Ispanijos La Linea mieste iš karto anapus sienos, o į Gibraltarą eiti pėsčiomis. Na, ir pinigas Gibraltare kitas (svaras sterlingų), nors mokėjimo kortelių eroje tai ne tiek svarbu. Tiesa, Gibraltare vairuojama dešine puse (ne kaip Britanijoje), bet tie, kurie ką tik atskrido iš Londono, ties perėjomis įspėjami: „Look left“ („Žiūrėk į kairę“).

Kelionė į Gibraltarą daugeliu atžvilgiu – kelionė į praeitį. Į laikus, kai Europoje gyveno beždžionės (prieš 110 000 metų). Į laikus, kai palei viso pasaulio krantus klestėjo šitokie Europos imperijų prekybiniai miestai-kolonijos (kokius 1914 m.). Į laikus, kai į skrydžius ir jų saugumą buvo žiūrima paprasčiau ir oro uostai nebuvo aptverti neperlipamomis ir videokamerų stebimomis sienomis (na, gal į ~1960 m.).

Ir ta keista praeitis yra vos 1-2 val. kelio nuo didžiųjų pietų Ispanijos Costa del Sol kurortų.

Komentarai