Išskleisti meniu

Vakarų Europa – kelionių vadovai

Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Graikija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 0 komentarų

Graikija maža, bet siūlo šitiek daug! Svarbiausia pasaulio istorija, nuostabios salos, vienuolynai uolų viršūnėse…

Pasirinkti kaip ir kur keliauti į Graikiją gali būti sunku. Tad po daugybės savo kelionių sudėjau patirtį į šį kelionių vadovą.

Kur, kaip ir kada keliauti, kas įdomiausia, ar bus brangu? Kuo unikali Graikijos kultūra, kokios kainos, pliusai, minusai? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – žemiau.

Epidauro Senovės graikų teatre

Epidauro didžiausiame Senovės graikų teatre, talpinusiame ~13000 žiūrovų

Graikijos žemynas ir salos

Graikija susideda iš dviejų labai skirtingų dalių: Graikijos žemyno ir salų grandinių. Į jas daugelis keliauja atskirai.

Graikijos žemynas garsėja vienais didžiausių senovės pasaulio stebuklų: Atėnų Akropoliu, senovės graikų miestais ir šventovėmis. Taip pat – 1000 metų senumo Viduramžių vienuolynais (Atonas, Meteora) ir vienas įspūdingiausių Europoje gamtinių peizažų (Meteoros uolos, Vikoso tarpeklis). Žemyne – ir visi didžiausi Graikijos miestai.

Meteoros panorama

Meteoros panorama

O Graikijos salos žavi linksma kurortine atmosfera, jaukiais kaimais, amžinu jūros artumu. Salų Graikijoje ~6000 ir pagal jų skaičių Graikija patenka į pasaulinį penkioliktuką, nusileidžia tik gerokai didesnėms šalims! Jos čia sudaro kelis ištisus salynus, plyti iš įvairių Graikijos pusių, tad net ir „apkeliauti pagrindines salas“ vienos kelionės metu dažnai misija-neįmanoma, bet keletą gretimų galima. Populiariausios kelionei Graikijos salos: didžiausia ir svarbiausia Kreta, žavių miestukų ir saulėlydžių Santorinis, kryžininkų-riterių Rodas, pramoginis Mikonas, Hidra be automobilių, Kerkyra (angl. Corfu), Kosas, Zakintas.

Aišku, iš tikrųjų visur yra visko: ir Graikijos žemynas turi kurortų, ir Graikijos salos istorinių vietų ar didingos gamtos. Bet, visgi, norintiems kurortų ir žavaus poilsio labiau rekomenduočiau Graikijos salas, o siekiantiems kvapą gniaužiančių istorinių ir gamtinių pasaulio stebuklų – Graikijos žemyną.

Graikijos lankytinų vietų zonų žemyne ir įdomiausių salų žemėlapis

Senovės Graikijos stebuklai ir miestai

Didžiausias Graikijos koziris – jos istorija. Sena, sena istorija, laikai prieš ~2500 metų, kai Graikija davė pradžią demokratijai, filosofijai, teatrui ir dar daugybei smulkmenų, apie kurių kilmę nė nebesusimąstome. Nuo mūsų prekybos centrų pavadinimų („Akropolis“) iki maratono distancijos (nes būtent 42,195 km skyrė Maratono mūšio lauką nuo Atėnų, ir šį atstumą turėjo bėgti karys Filipidas, kad praneštų apie graikų pergalę prieš persus). Nuo žodžių mono/stereo garso sistemose (graikiškai mono – „vien tik“) iki bažnytinės eucharistijos (graikiškai evcharistou – „ačiū“). Nuo visos eilės posakių („Achilo kulnas“, „Prokrusto lova“…) iki seniausių išlikusių pjesių, kurios iki šiol statomos ir Lietuvos teatruose (Aischilas, Sofoklis, Euripidas…). Ir net Vilniaus arkikatedros architektūros stilius „nukopijuotas“ nuo senovės graikų šventyklų. Aleksandras Makedonietis ir Dzeusas, Heraklis ir Odisėja – ech, kiek daug šitos mažytės Graikijos istorijų ir legendų ir po 2500 metų žinomos viso pasaulio išsilavinusiems žmonėms!

Hefaisto šventykla Atėnuose - ir po 2000 metų šis graikų architektūros stilius įkvėpinėjo naujus pastatus Europoje ir ne tik

415 m. pr. Kr. statyta Hefaisto šventykla Atėnuose – tipinio senovės graikų stiliaus, kuris po daugiau nei 2000 metų įkvėpė klasicizmą

Bet turistams Graikijos istorija – tai, visų pirma, antikinių miestų griuvėsiai. Tiesa, Graikija civilizacijos viršūnę pasiekė kokiais 500 metų ankčiau, nei Romos Imperija, kuri paskui, 146 m. pr. Kr., Graikiją ir nukariavo. Taigi, išliko mažiau kas, nei kokioje Italijoje: iš daugelio įspūdingiausių šventyklų vos po keletą kolonų ir t.t.

Tačiau pasivažinėjęs po svarbiausius Senovės Graikijos miestus vis dar gali po kruopelytę surinkti vaizdą, kaip kadaise atrodė kiekvienas jų. Štai Epidaure (Rytų Peloponesas) supermilžiniškas IV a. pr. Kr. teatras išliko taip gerai, kad iki šiol ten vyksta spektakliai. Atėnuose, aišku, laukia Akropolis, aukštutinis miestas su didžiulėmis šventyklomis.

Atėnų Akropolis

Atėnų Akropolis

Instinktas sakytų Antikos sporto dvasios ieškoti Olimpijoje, kur vykdavo pirmosios Olimpiados. Deja, Graikijoje taip dažnai būna: garsiausi pavadinimai nereiškia, kad šiandien ten yra daugiausiai ką pamatyti. Iš Olimpijos olimpiadų stadiono belikusi tokia žolėm apaugusi dauba… O geriausiai išlikęs stadionas – Delfuose, kur irgi kas 4 metus vykdavo svarbios Pitijos žaidynės. Tiesiog, jos neatkurtos mūsų laikais, todėl mažiau garsios…

Prie Delfų stadiono

Prie Delfų stadiono

Tiesa, ir kas atrodo išlikę, nebūtinai tikra. Daug statulų, frizų, bareljefų ir kito Graikijoje išgabenta į muziejus. Į graikiškus (pvz. Akropolio ar archeologijos muziejai Atėnuose) arba, neblėstančiam graikų pykčiui, į visokių tuometinių Europos imperijų sostinių (pvz. Britų muziejų). „Tikrosiose“ vietose išgabentosios vertybės geriausiu atveju pakeistos kopijomis.

Taigi, Graikijoje tiesiog būtina užsukti į archeologijos muziejus – net jei šiaip jų nemėgstate. Nes jų virtinose rasite ne kokius ten surūdijusius kardus ar papuošalus – bet ir už žmogų gerokai didesnes skulptūras, kurios paskui įkvėpė ištisų tūkstantmečių skulptorius. Stipriausi, mano nuomone, Graikijos muziejai:
*Atėnų archeologijos muziejus, kur suvežti visos Graikijos didžiausieji šedevrai.
*Atėnų Akropolio muziejus, kur laikomi garsiausio Graikijos Akropolio meniniai šedevrai.
*Delfų muziejus, nes pas Delfų orakules visos Senovės Graikijos elitas veždavo dovanų didžiausius turtus, mat jie tikėjo, kad šių šventikių lūpomis kalba – ir ateitį pasako – pats dievas Apolonas.

Sfinksas Delfų muziejuje, kadaise stovėjęs ant aukštos kolonos ir pasitikdavęs Delfų orakulių svečius

Sfinksas Delfų muziejuje, kadaise stovėjęs ant aukštos kolonos ir pasitikdavęs Delfų orakulių svečius

Graikų „Ausko amžius“ neatsirado lygioje vietoje. Iki jo Graikijos pusiasalyje klestėjo Mikėnų civilizacija (1750-1050 m. pr. Kr.), apdainuota Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“, o Kretoje – Minoanų (2000-1100 m. pr. Kr.). Galingi pilki „ciklopiniai“ Mikėnų mūrai, apvalus požeminis valdovų(?) kapas (viskas – rytų Peloponese), ir iš dalies atstatyti Kretos Knoso rūmai po kuriais, pasak legendos, gyveno Minotauras, irgi – vienos įdomiausių Graikijos vietų. Iš trečiosios, Kikladų civilizacijos, 3200-1010 m. pr. Kr. metais dominavusios Ėgėjo Jūros salose, išliko įspūdingos skulptūros, primenančios modernų meną: tiesą pasakius, jos net įkvėpė Pablo Pikaso.

Pusiau atstatyti Knoso rūmai. Iš tikrųjų visi graikų pastatai būdavo spalvingi, tik spalvos nunyko

Pusiau atstatyti Knoso rūmai Kretoje. Iš tikrųjų visi graikų pastatai būdavo spalvingi, tik spalvos nunyko

Graikijos pilys ir amžina kova dėl Graikijos

Graikijos istorija, aišku ir nesibaigė tada, kai Senovės Graikiją nukariavo Roma. Paskui buvo nuostabias cerkves palikusi graikiškos Bizantijos era (IV a. – Xi a. po Kr.), vėliau – musulmonų Osmanų valdžia (1422 m. – XIX a.), kuri dėl Graikijos nuolat kariavo su katalikais kryžininkais ir paskui venecijiečiais. Ir tie, ir anie, statė galingas pilis-tvirtoves, tokias, kaip Akrokorintas, Nafplijo pilys ar kryžinininkų centras Rodo saloje.

Akrokorinto citadelė su nuostabiais vaizdais

Akrokorinto citadelė su nuostabiais vaizdais. Rytų Peloponesas.

Galiausiai 1821 m. startavo Graikijos sukilimas už nepriklausomybę. Pirmasis toks Europoje: galima sakyti, lietuviai, lenkai ir visi kiti, paskui siekę laisvės nuo didžiųjų Europos imperijų, tiesiog ėjo graikų pramintais takais…

Apžavėti Antikos, padėti kariauti graikams už laisvę važiavo helenofilai iš visos Europos, kaip anglų poetas lordas Baironas. 1928 m. pagaliau nuo Osmanų išvaduota pietinė Graikija. Užtruko dar virš 100 metų, kol pavyko įgyvendinti „Megale Idea“ – suvienyti visas graikų žemes (Kreta ir Šiaurės Graikija prijungtos 1913-1919 m., Rodas ir aplinkinės salos – tik 1947 m.). Graikų nuomone, Megale Idea taip ir liko tik svajonė: nes 1922 m. bandymas užkariauti graikiškas Turkijos žemes baigėsi visišku fiasko (1,5 mln. graikų iš ten išvaryti į Graikiją, o 500 000 turkų mainais ištremti iš Graikijos į Turkiją). 1950 m. nepavyko ir Enosis (susijungimas) su graikų gyvenamu Kipru: ši sala 1974 m. padalinta perpus, šiaurę užvaldė Kipro turkai.

Dėl šių priežasčių turkai graikams iki šiol – priešai. Gatvėse gausu atsišaukimų prieš Turkiją, o turkiška kava Graikijoje po Kipro karo oficialiai pervadinta „graikiška kava“. Ir turkiška istorija nevertinama: daug mečečių, Osmanų eros namų tiesiog nugriauti. O kadangi Osmanų Imperija valdė Graikiją nuo pat Viduramžių, daugybėje miestų turkai sudarė daugumą gyventojų, išeina, kad žymi dalis išlikusios neantikinės senovės paversta dulkėmis…

Kaip ten bebūtų, turkai 1922 m. išvaryti, žydus išžudė naciai 1941-1944 m., ir amžina „kultūrų kryžkelė“ Graikija staiga tapo vienataute šalimi. Aišku, iki ~2000 m., kai Graikiją užplūdo imigrantai iš Afrikos ir Azijos, per ją norėdami imigruoti į Europą, bei juodadarbiai iš Albanijos ir Sakartvelo. Bet, išskyrus Atėnus ar Salonikus, tautinės įvairovės Graikijoje justi mažiau, nei Vakarų Europoje, dominuoja graikiška virtuvė, kalba ir kita.

Pavienis likęs senas namas Salonikuose tarp šiuolaikinių daugiabučių

Pavienis likęs senas namas Salonikuose tarp šiuolaikinių daugiabučių

Graikijos tikėjimas ir nuostabieji Viduramžių vienuolynai

Graikija – stačiatikių šalis, ir čia nėra “tik istorija”. Graikai – viena pačių religingiausių Europos tautų. Miestuose tave supa cerkvės, užmiestyje – vienuolynai. O šalikeles dabina tokios tarsi žaislinės cerkvytės ant kotų. Graikai jas stato ne tik žuvusiems keliuose – bet ir tiems, kurių gyvybes Dievas išgelbėjo, ir tiesiog norėdami pranešti vairuotojams, jog už posūkio laukia ir didelė cerkvė…

Du iš didžiausių Graikijos stebuklų – irgi religinės prigimties. Jei esi tipiškesnis keliautojas, labiausiai priblokš Meteora. Į tą ikoninį Graikijos vaizdą – tą stebuklingą uolų mišką – nieko panašaus pasaulyje nerasi! Man, daug mačiusiam, jis įsirėžė giliai atmintin… Šeši galingi vienuolynai stovi aukštų uolų viršūnėse. Kadaise juos galėdvai pasiekti tik virvėmis. Nurimus konfliktams su musulmonais, uolose iškalti ir laiptai – bet kroviniai iki šiol gabenami lynų keltuvais…

Vienas Meteoros vienuolynų su lynų keltuvu

Vienas Meteoros vienuolynų su lynų keltuvu

Tačiau pasaulį išragavusius keliautojus, siekiančius ko nors visai kitokio, neatrasto, netikėto, gal net labiau nei Meteora sužavės Atonas, oficialiai – Šventasis Kalnas. Tai – atskira vienuolių respublika, ploto beveik sulig Vilniaus miestu. Tai – stačiatikių Vatikanas, kur nevalgoma mėsa, draudžiama filmuoti ir maudytis jūroje, kur visi turistai (tikintys ar ne) vadinami piligrimais, nakvoja dvidešimtyje 1000 metų senumo vienuolynų ir gyvena pagal jų regulas. Nakčiai galingi vienuolynų vartai užsiveria, o dieną galima vaikščioti gražiais takais. Bet visa tai prieinama tik vyrams – moterys ir net gyvūnų patelės Šventąjį Kalną gali stebėti nebent iš laivų, kurie nepriplaukia arčiau nei puskilometris nuo stačių Atono krantų. O ir vyrų Atonas įsileidžia labai ribotą kiekį: leidimo reikia prašyti iš anksto, bet tikrai verta. Praleidęs Atone dvi neeilines dienas, parašiau atskirą straipsnį.

Simono Petro vienuolynas Atone

Simono Petro vienuolynas Atone

Graikijos gamta ir kurortai

Daugelį keliautojų iš Lietuvos Graikijos gamta vilioja visų pirma krantais. O kaipgi! Lietuva turi vos 90 km kranto 3 milijonams žmonių (3 cm žmogui), o Graikija – 15000 km krantų 9 milijonams žmonių (1600 cm žmogui)! „Kaltos“ ne tik salos-salelės, o ir visos raitytos Graikijos žemyno įlankos. Viešbutis ant jūros kranto su vaizdu į nuostabius saulėtekius ar saulėlydžius, restorano staliukai tiesiog paplūdimyje Graikijoje yra visiška norma, ir niekas negalėtų išvardyti visų Graikijos kurortų.

Tiesa, užsieniečiai koncentruojasi mažesnėje jų dalyje: Chalkidikės pusiasauliuose prie Salonikų ir keliose iš tūkstančių salų: Kretoje, Rode, Santorinyje, Kose, Korfu.

Kurortas Chalkidikėje

Kurortas Chalkidikėje

Likusi begalybė Graikijos kurortų daugiausiai tarnauja kokių atėniečių savaitgalių pramogoms. Ten viskas paprasčiau, pigiau, graikiškiau ir ne taip masiška. Išdidink „Google Maps“ kone bet kurį Graikijos kranto fragmentą – visur rasi pajūrio viešbučių, restoranų ir galėsi pralesti kelias gražias dienas ir vakarus.

Nors Dievas apdovanojo graikiją Viduržemio jūros krantais, gerų paplūdimių pagailėjo. Dauguma jų siauri, akmenuoti, išlepintam gelsvo smėliuko bristi į jūrą nelabai traukia.

Tipinis paplūdimys Graikijos kurorte (dešinėje - akmenukų ruožas, čia - kavinės staliukai)

Paplūdimys eiliniame Graikijos kurorte (dešinėje – akmenukų ruožas, čia – kavinės staliukai)

Užtat nepagailėjo stačių kalnų! Vikoso tarpeklis net pavadinamas giliausiu pasaulyje – bent jau tarp tokio pločio tarpeklių (gylis iki 1350 m, plotis iki 2500 m)! Keista, kad jis mažokai žinomas – nes stovėti viename tų akmeninių Zagorohorios regiono kaimų ar vienuolynų, žiūrėti į prarają žemyn ir tuo pačiu aukštus kalnus į viršų, stebuklingas jausmas. Kaip daug kur Graikijoje, gamta „tuokiasi“ su istorija, nes regiono kaimai – vieni jaukiausių Graikijos žemyne.

Vikoso tarpeklio fragmentas

Vikoso tarpeklio fragmentas

Šiuolaikiniai Graikijos miestai

Jau svajojate kaip šmirinėsite po nuostabius Graikijos didmiesčių senamiesčius? Teks labai nusivilti. Nei 3 mln. Gyventojų sostinėje Atėnuose, nei 1 mln. gyventojų Salonikuose, senamiesčių praktiškai nėra! Antikinius griuvėsius it kokios kinų sienos supa nykių betoninių daugiabučių eilės.

Viena priežastis – nuo Antikos laikų Graikijos miestai buvo gerokai apnykę (pvz. Atėnuose 1832 m. tegyveno 5000 žmonių). Bet dar didesnė – antikinės senovės išlepintiems graikams atrodo, kad jei pastatui nėra 2000 metų, tai nėra čia ko jo saugoti. Tik senosios cerkvės paliktos pamaldžioje ramybėje: Atėnuose yra net tokia, virš kurios pastatytas daugiaaukštis, bet ji liko nepaliesta…

Salonikų centro krantinė. Kadaise čia būta žavaus senamiesčio.

Salonikų centro krantinė. Kadaise čia būta žavaus senamiesčio.

O pavienės kokių 100-200 metų amžiaus vilos dažnai stypso apleistos, mačiau jas griūvant. O dauguma jų seniai virto dulkėmis: pagal valdžios programą, įgalinusią tokių namų savininkus atiduoti juos nugriovimui mainais į kelis butus daugiabutyje, kuris stovės tame pat sklype…

Graikijos didmiesčių centrai tad užstatyti taip tankiai, kad net normaliems daugiaaukščiams parkingams Salonikuose vietos mažai: mašinos keliamos liftais. Bet dėl tos žmonių jūros miestai labai gyvi, visad šalia bus parduotuvė, graikiškas gyros ar suvlaki, naktinis gyvenimas…

Naktinis gyvenimas Atėnų Psyri rajone

Naktinis gyvenimas Atėnų Psyri rajone

Kitas naujos architektūros pliusas: balkonai, terasos. Graikams jie būtinybė ir net iš daugybės pigiausių viešbučių atsiveria pribloškiami vaizdai į jūrą, kalnus, miestų panoramas. Užsakinėjant viešbutį kartais rašoma ne „Yra balkonas“, bet „Nėra balkono“ jei, dėl kažkokių priežasčių, tavo numeris „išskirtinis“. Tarsi „Nėra tualeto“…

Graikijos miestai nykūs, užtat kaimų ir miestelių Graikijoje išliko stačiau nuostabių ir įvairių. Vikoso tarpeklio regione (Zagorohoria) jie pilki akmeniniai, Santorinyje – baltai-melsvi. Gražus Nafplijo miestelis su pilimi viršūnėje – jis buvo pirmąja atkurtosios Graikijos sostine (1823-1834 m.).

Nafplijaus centras

Nafplijaus centras

Graikijos kultūra: kiek teisingi stereotipai apie graikus?

Graikai turi nekokią tinginių reputaciją. Ilgą laiką visa šalis gyveno „į skolą“ ir nesiteikė tų skolų grąžinti. Ginčijosi: „ir taip Graikija gyvena skurdžiai, nebeturi kur spaustis diržus“, kai iš tikro tuo metu graikai gyveno turtingiau, nei skolas ir palūkanas pareigingai mokėjusi Lietuva… O kur dar visi Graikijos komunistai, anarchistrai, jų riaušės, karts nuo karto parodomos viso pasaulio žinių laidose. „Ar jums viskas gerai, Atėnuose šiandien šaudė protestuotojai“ – tokias žinutes iš artimųjų gavom vienos kelionių metu.

Ir tame yra tiesos. Pastarąjį kartą keliaudamas Graikijoje per 10 dienų patyriau du streikus (viešojo transporto ir visuotinis, kai užsidaro kas tik nori), taip pat ir riaušes, teko pauostyti jau besisklaidančių ašarinių dujų, regėti padegtas šiukšliadežės, išvartytus tualetus, išdaužytus langus, radikaliausius grafičius, plakatus su kūjais ir pjautuvais. Čia dar nieko, nes per tokius protestus kartais būna ir žuvusiųjų ir sužeistųjų ir daugelis tų nusikaltimų vykdytojų lieka nenubausti. Graikų gausūs anarchistai, komunistai, fašistai (pastarųjų „Auksinė aušra“, tiesa, uždrausta) tarpusavy sutaria ne ką geriau, nei su nekenčiama valdžia, į kurią jie irgi neretai išrenkami.

Eilinis komunistų ir anarchistų protestas prie paralamento

Eilinis komunistų ir anarchistų protestas prie paralamento

Bet, toks jausmas, kiekvienam kokiam „tinginiui smurtaujančiam radikalui biurokratui“, kuris tik ir siekia preteksto skelbti streiką ar eiti siaubti gatvių, tenka bent keli labai darbštūs graikai, besišypsantys, maloniai aptarnaujantys. Graikijoje net mažiau nei kokioje Ispanijoje visokių siestų, darbo laikai ilgesni, žmonės turistams malonesni. Ir angliškai mokosi, geri kalba.

Graikija – kontrastų šalis. Na kaip gi – viena religingiausių Europoje ir kartu viena komunistiškiausių? Tai skirtingi žmonės, bet visų jų Graikijoje yra daug. Net toje pat darbovietėje: štai visuotinio streiko metu dalis Atėnų Archeologijos muziejaus salių dirbo, dalis ne: „Priklauso nuo salės darbuotojo požiūrio į streiką“.

Visgi, viską sudėjus Graikijoje tikrai jaučiausi daug, daug maloniau, nei galima būtų tikėtis pasižiūrėjus graikų radikalų atsišaukimų. Graikija labiausiai iš visų Europos šalių man primena Lotynų Ameriką: ten irgi didžiuliai kontrastai, radikalai ir darbštieji, turtuoliai ir elgetos, nykūs miestai ir puošnios bažnyčios.

Išdaužytas šviesoforas

Riaušininkų ką tik išdaužytas šviesoforas

Graikijos kainos, maistas, nakvynės

Graikija – viena pigiausių šalių tarp tų, kurių nevaldė komunistai ir patogi keliauti.

Restoranai Graikijoje gerokai pigesni nei Lietuvoje – bent jau vietinio maisto, tarp kurio dominuoja gyros ir souvlaki: lėkštėje ar pitoje pateikiama mėsa su daržovėmis ir bulvytėmis fri (norisi lyginti su turkiškais dioner kebabais, bet geriau nereikia). Pigus ir vynas, alkoholis. Dirba jie ilgai, visokių „virtuvė jau užsidarė“ negirdėjau.

Tipinis graikų maistas - tokie įvynioti gyros ar suvlaki "sumuštiniai"

Tipinis graikų maistas – tokie įvynioti gyros ar suvlaki “sumuštiniai”

Viešbučių kainos kiek didesnės, bet kokybė gera: daug variantų su nuostabiais vaizdais, balkonais. Daugelis viešbučių gana nedideli, labiau kaip šeimos verslas. Įdomu apsistoti ir AirBnB, pajusti, kaip gyvena patys graikai. Viešbučių kainos priklauso nuo sezono ir itin išbrangsta vasarą, ypač „vasarinėse“ vietose (Santorinis ir pan.).

Beje, Graikijoje rūkoma daugiau kur, nei esame įpratę. Kai keliavau į Graikiją pirmą kartą, būdavo rūkoma net „McDonald‘s“ (niekur kitur pasaulyje to nemačiau)…

Savo buto Atėnuose terasoje

Savo buto Atėnuose terasoje – kaip ir iš daugybės, matosi Akropolis

Lankytinų vietų kainos priklauso nuo sezono. Jei nėra tikslo gulėti prie jūros, verta atvykti žiemą (iki kovo): tada ne tik daug vietų perpus pigesnės, bet būna net ir „nemokamų dienų“ (pvz. keliaudami kovo mėnesį tokias „pagavome“ net dvi). Be to, ir turistų tada mažiau, nors kokį Atėnų Akropolį, aišku, vis tiek „užkemša“. Bet štai prie Delfų pėsčiųjų take net juostos išbraižytos, kad minios nesusidūrusios prasilenktų – tai kas būna vasaros savaitgaliais?

Verta atkreipti kelionę po Graikiją planuoti ir pagal lankytinų vietų darbo laiką, antraip gali tekti „pabučiuoti duris“. Nors viskas dirba nuo ankstyvo ryto (dažnai 8 val.), daug vietų užsidaro jau 14:30 ar 15:30, ypač nesezono metu.

Jei mokate angliškai, Graikijoje bus lengva: kalbą moka neįtikėtinai daug graikų. Nespėliosiu, kur kiaušinis, kur višta, bet Graikijoje daugiau nei kitur pietų Europoje sutikau ir anglakalbių turistų (iš JAV, Didžiosios Britanijos).

Pardavėjas Atėnuose

Pardavėjas Atėnuose

Kaip keliauti po Graikiją

Jei keliauji į žemyninę Graikiją, pagrindiniai šalies vartai – Atėnų oro uostas, į kur skrenda daug aviakompanijų. Antras variantas – Salonikai. Kai kas atvažiuoja ir automobiliu, bet atstumas iš Lietuvos ~2500 km. Kažin ar verta, nes autonuma pačioje Graikijoje gali būti pigi, ypač nesezonu.

Na o kaip keliauti po Graikijos salas atsakymų tiek, kiek Graikijoje salų… Daug salų turi savo oro uostus, į kurias yra tiesioginiai reisai iš kitur Europoje. Tarp salų kelia ir keltai. Į daugelį salų yra keltai iš Pirėjo uosto prie Atėnų. Iš Atėnų siūlomi ir vidiniai skrydžiai.

Stačiatikiškos freskos, graikų menas

Stačiatikiškos freskos, graikų menas

Graikijos žemyninę dalį išvagojusios puikios automagistralės, yra ir autobusų ir traukinių tinklai. Tiesa, viešojo transporto darbuotojai Graikijoje gana dažnai streikuoja, o jei kelionė suplanuota padieniui, ir dienos streikas gali sugriauti visus planus…

Kitas niuansas: priešingai maistui, transportas Graikijoje nėra pigus. Dėl nemažų viešojo transporto (autobusų, traukinių) kainų pasirinkau keliauti nuomotu automobiliu, išėjo pigiau. Bet be benzino išlaidų dar laukė ir mokamos nepigios automagistralės. O vidinis skrydis iš Atėnų į netolimą salą nesunkiai gali atsieiti brangiau, nei skrydis iš kokio Londono į Atėnus…

Ankšta Atėnų gatvė

Ankšta Atėnų gatvė

Taip pat didmiesčiuose – problemos su parkavimu, jis brangus. Taigi, nors Graikijos užmiestį geriausiai patirti automobiliu, po Atėnus verta keliauti kokybišku metro.

Brangiausias, bet visgi labai populiarus kelionės po Graikiją būdas – jachtos. Na, kur kitur turtingoje ir saugioje Europoje rasi tokią tam palankią geografiją: nedidelis paplaukimas ir jau kita sala, kiti vaizdai, kitos istorijos, bet visur yra kokybiška infrastruktūra.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Gibraltaras – miestas-kalnas ir Britanija Ispanijoje

Gibraltaras – miestas-kalnas ir Britanija Ispanijoje

| 1 komentaras

Gibraltaras toks mažas, kad visą gali apeiti pėsčiomis – o kiek ten visko telpa!

Gibraltare – ir didžiulis status kalnas, pilnas urvų, senų tvirtovių, neprilygstamų vaizdų į du žemynus ir… vienintelių Europoje beždžionių.

Gibraltare – ir labai angliškas miestelis palei Uolos šlaitus – su mūrine siena, senamiesčio gatvelėmis, britiškomis smuklėmis, bet karštu Viduržemio jūros klimatu.

Net oro uostas Gibraltare telpa – tik, taupant vietą, kai neskrenda lėktuvai, pakilimo taku galima net pasivaikščioti!

Svarbiausia, Gibraltaras – atskira šalis, bet ne valstybė. Jis – viena paskutinių tokių kolonijų pasaulyje. Ir jis – šalia pat Malagos, tad ten nesunkiai gali nukeliauti dienai iš Ispanijos pietų. Bet kartą nukeliavus gali norėtis sugrįžti!

Uolos viršūnė

Uolos viršūnė

Gibraltaro Uola – galinga Gamtos tvirtovė

Uola yra Gibraltaro širdis ir esmė. Masyvus 426 m aukščio aštrus kalnas ima matytis dar už daugybės dešimčių kilometrų, kai leki Ispanijos pajūrio greitkeliais. Ir tik jau priartėjęs visai artyn pradedi suprasti, kad prie Uolos apačioje dar prigludęs ir toks britiškas miestelis.

Uola turi viską. Vienus nuostabiausių vaizdų į Viduržemio jūrą apskritai – ten matai Gibraltaro sąsiaurį, į Ispaniją ir Maroką. Stalagtitų ir stalagmitų pilnus urvus, kaip Šv. Mykolo ola. Keliolika kilometrų kokybiškų žygių takų ir laiptų.

Kavinėje ant Uolos

Kavinėje ant Uolos

Uoloje – ir istorija. Antrojo pasaulinio karo tuneliai ir gausybė apleistų bunkerių, įtvirtinimų, artilerijos baterijų, gynusių Gibraltarą tada, kai visi, kas netingi, gviešėsi jį atimti iš britų ar sugriauti: ir ispanai, ir naciai, ir net argentiniečiai (Folklandų salų karo metu). Yra ir arabų tvirtovė iš dar senesnių laikų, Uolą žinojo – ir Heraklio stulpu vadino – net senovės graikai. Laimei, dabar Vakarų Europa gerokai taikesnė, britams pakanka laikyti kelis mažus karo laivus, kurie nuo Uolos irgi tarsi ant „delno“.

Senas pabūklas ant Uolos

Senas pabūklas ant Uolos

Uola nestovi vietoje: Gibraltaras savo pasididžiavimą dabina vis naujom ir naujom modernybėm, nuo kurių gamtos grožis atsiveria naujai: Skywalk galėjome pavaikščioti stiklinėmis grindimis, pereiti Windsor kabančiu tiltu, o Šv. Mykolo urvo grožybes „atgaivino“ šviesų šou.

Šviesų šou Šv. Mykolo urve

Šviesų šou Šv. Mykolo urve

Bet turistų fotoaparatus užvis labiausiai traukia Uolos gyventojos: vienintelės Europoje beždžionės (neskaičiuojant zoologijos sodų). Jų gyvūniškai-žmogiškas gyvenimas, jų draugystės, kovos, meilė, akrobatika karstantis rudomis uolomis… Tik fotografuoti reikia atsargiai: matėme, kaip vieno turisto neatsargiai padėką kuprinę bandė nutįsti, laimė, buvo per sunki Perspėjimai saugotis „beždžionių vagilių“ skambėjo dar lynų keltuve į Uolą… Jos išdaigininkės tarsi vaikai: gali ir ant pečių užšokti, ir pablusinėti…

Beždžionė šalia pasivaikščiojimo tako ant Gibraltaro Uolos

Beždžionė šalia pasivaikščiojimo tako ant Gibraltaro Uolos

Daugybei turistų Uola – ir vienintelis dalykas Gibraltare, kurį jie ten pamato. Užsikėlę lynų keltuvu, to aštraus kalno aukštumose nesunkiai praleidome pusdienį, o galima ir visą dieną.

Yra net toks bilietas, į kurį įeina pavėžėjimas autobusu nuo Gibraltaro sienos iki lynų keltuvo, pasikėlimas lynų keltuvu į Uolą ir visos lankytinos vietos Uolos viršuje. O paskui – nusileidimas žemyn ir parvežimas iki sienos.

Tą bilietą pirkome, bet atgal iki sienos nevažiavome. Nes Gibraltaras nėra tik Uola ir tikrai verta ten stabtelti ilgiau.

Lynų keltuvo vidurinė stotis, tiesiog kabanti ore

Lynų keltuvo vidurinė stotis, tiesiog kabanti ore

Gibralatras – Britanija, Ispanija ar kita šalis?

Gibraltaro mieste Uolos papėdėje kartais turi įsignybti, kad patikrintum, ar nesapnuoji. Skamba švari britiška šneka, važinėja dviaukščiai raudoni londonietiški autobusai, Gibraltaro senamiesčio Main Street ar Kazematų aikštės jaukių angliškų namelių pirmuose aukštuose siūlomas „geriausias fish and chips“, o jaunuoliai garsiai serga už Britanijos lygos komandas.

Gibraltaro centrinė gatvė (Main Street)

Gibraltaro centrinė gatvė (Main Street)

Bet juk aplink – Afrikos pašonės karštis, butus nuo saulės kaitros saugo masyvios langinės, o žydra Viduržemio jūra visada yra už nepilno kilometro! Na ir dar beždžionės…

Gibraltaras didžiuojasi būdamas Britanijos dalimi taip smarkiai, kad kartais ten jaučiausi it papuolęs į kažkokį Britanijos tematikos gyvąjį muziejų. Na, pačioje Britanijoje suvenyrų parduotuvėse nerasi tiek suvenyrų su britų karališkąja šeima, kiek Gibraltare, nepamatysi tiek daug „Į šitą pačią panoramą 1954 m. žiūrėjo karalienė“ tipo atminimo lentų…

Suvenyrai ant Uolos

Suvenyrai ant Uolos

Turbūt todėl, kad Gibraltarui visada yra grėsmė „mamos Britanijos“ netekti. Ispanija reikalauja Gibraltarą atiduoti jai. 1969-1982 m. Ispanija netgi buvo Gibraltarui paskelbusi blokadą, uždarė sieną: vienintelis būdas patekti į Gibraltarą tada buvo arba lėktuvu iš Britanijos, arba laivu iš Maroko. Norėdamas nuvykti į Gibraltarą iš Ispanijos turėdavai plaukti į Maroką, o iš ten atgal! „Pagalius į ratus“ ispanai Gibraltarui kaišioja ir toliau: Gibraltaro kova už teisę turėti savo oficialią futbolo rinktinę ispanų „dėka“ truko ~17 metų (1999-2016 m.).

Geriausi Fish and Chips...

Geriausi Fish and Chips…

Britanija seniai nebėra ta žemes grobianti imperija ir ji sutiktų atiduoti Gibraltarą ispanams – juoba, tas Gibraltaras toks menkas (~30 000 žmonių teritorijoje, nedaug didesnėje už Vilniaus senamiestį). Bet Britanija – demokratija, ji neatiduos jokių savo piliečių prieš jų valią. O gibraltariečiai perdavimo nenori nieku gyvu: per du referendumus už pasilikimą Britanijoje balsavo sunkiai suvokiami 99,6% ir 98,9% gibraltariečių. Ispanų Gibraltare mažai: kai 1713 m. Uola po Ispanijos įpėdinystės karo atiteko britams, čia pasiliko vos ~70 ankstesnių gyventojų. Gibraltarą tada apgyvendino žmonės iš Britanijos, kitų jos kolonijų Europoje (Maltos, Menorkos), Italijos, Portugalijos; Gibraltaras tapo saugiu prieglobsčiu kitur persekiotiems žydams, atvyko ir marokiečių.

Ant senosios arabų tvirtovės - Gibraltaro vėliava

Ant senosios arabų tvirtovės – Gibraltaro vėliava

Nė nesuseksi, kas kokio kraujo turi, bet kai ką išduoda Gibraltaro pavardės: tik 27% gibraltariečių turi britiškas pavardes, 24% – ispaniškas, 19% – itališkas, 11% – portugališkas, 8% – maltietiškas, 3% – žydiškas, 2% – menorkietiškas. Vos 5% žmonių – anglikonai, stovi graži mečetė, sinagogos, įvairiausios bažnyčios.

Europa Point Gibraltaro pietuose su pagrindine šalies mečete

Europa Point Gibraltaro pietuose su pagrindine šalies mečete

Bet beveik visi gibraltariečiai kaip vienas kumštis – už Britaniją. Reta pavyzdinė šalis tiems, kas palaiko imigraciją ir tiki, kad per kelias kartas imigrantai gali masiškai tapti ištikimiausiais iš piliečių…

Gibraltariečiai

Gibraltariečiai

Gibraltaras – unikali kelionė į keistą praeitį

Ir visgi Gibraltaras nėra kažkokia Britanijos atplaiša palei Viduržemio jūrą. Ne vienas čia atvažiuoja tik „užsidėti varnelę“ – na, bus dar viena aplankyta šalis, „Bet juk ir Ispaniją, ir Britaniją jau mačiau, tai kas čia bus naujo?“ – galvoja.

Kiti išvis atvyksta tik apsipirkti: dėl gerų mokesčių, pirkdamas Gibraltare brangią elektroniką ar drabužius gali sutaupyti, tad vitrinos spindėte spindi nuo prabangių prekių.

|Viena prabangių parduotuvių Main Street

|Viena prabangių parduotuvių Main Street

Bet daugelis Gibraltare randa daugiau. Po pirmo apsilankymo, į Gibraltarą sugrįžau ir antrąsyk.

Unikali ne tik Gibraltaro Uola. Gibraltaras – tai ir garsusis Gibraltaro sąsiauris šalimais. Kas dešimtas pasaulio laivybos maršrutas praplaukia Gibraltaro sąsiaurį. Pro jį gabenamos prekės ne tik į Viduržemio jūrą, bet net ir iš Azijos į Ameriką (per Sueco kanalą ir tada Gibraltaro sąsiaurį). Nuo pietinio Gibraltaro galo, Europa Point, buvo gražu stebėti tą laivybos magistralę, kur laivai niekada nesibaigę, jų nuolat regi daugybę.

Laivai Gibraltaro sąsiauryje. Kitame krante - Afrikoje - Ispanijos miestas Seuta, kurios istorija panaši, kaip Gibraltaro. Keista: žiūri iš Pirėnų pusiasalio į Afriką ir matai ten Ispaniją, o pats stovi ne Ispanijoje

Laivai Gibraltaro sąsiauryje. Kitame krante – Afrikoje – Ispanijos miestas Seuta, kurios istorija panaši, kaip Gibraltaro. Keista: žiūri iš Pirėnų pusiasalio į Afriką ir matai ten Ispaniją, o pats stovi ne Ispanijoje

Ragavusius visko ir trokštančius to, „ko niekur kitur nėra“, sužavi Gibraltaro oro uostas. Pakilimo takui nebuvo vietos – tad jis tiesiog kerta vienintelę gatvę į Ispaniją! Ta gatve per pakilimo taką galima važiuoti automobiliu, dviračiu, net eiti pėsčiam, košiant skersiniams vėjams ir stebint pareigūnams.

Aš su žmona ant Gibraltaro pakilimo tako

Aš su žmona ant Gibraltaro pakilimo tako

„Kas bus kai atskris lėktuvas?“ – galvoju. Laukiu, žiūriu. Tada prasideda unikali procedūra. Visų pirma suskamba aliarmas ir pareigūnai nustoja leisti taku eiti žmonėms – nes jie lėčiausi. Už kelių minučių nusileidžia šlagbaumai it geležinkelio pervažoje, užsidega raudonos šviesos – jau stabdomi ir automobiliai. Specialus automobilis nuo kilimo tako valo žmonių gal primėtytas šiukšles, o pareigūnai kelią pertiesia padangas naikinančiais dygliais. Kai „ant kortos“ – lėktuvas ir juo skrendantys žmonės, negali rizikuoti, kad koks kvailys sugalvos apvažiuoti užtvarą, arba koks praeivis buvo numetęs šiukšlę, kurią įsiurbs variklis… Viskas taip stoja kokioms 15 minučių – nes gatvė uždaryta dar tada, kai nė lėktuvo švieselės dangaus tolumoje nesimatė, nes atidaryta tik po to, kai lėktuvas ne tik nusileido, bet ir nuvažiavo prie terminalo. Mat riedėdamas link terminalo irgi turi kirsti tą pačią gatvę… Susidarė didelė automobilių, dviračių, pėsčiųjų eilė.

Eilė prie šlagbaumo, uždarius gatvę, nes kyla lėktuvas

Eilė prie šlagbaumo, uždarius gatvę, nes kyla lėktuvas

Apvažiuoti, apeiti pakilimo tako neįmanoma, tad net Gibraltaro autobusų grafikai „su žvaigždute“: „gali keistis, jei kelią pastos lėktuvas“. Aišku, vieninteliai skrydžiai iš Gibraltaro – į Britanijos miestus; į Londoną – kelis kartus per dieną… Tiesa, kai stebėjau, nusileido privatus lėktuvas. Ar gibraltariečiai kaip reikiant keikia tokius turtinguosius, kai dėl vieno ar kelių žmonių stoja „pusė miesto“?.. O gal oro uostas jiems toks įprastas, kad apie jį nė nemąsto?

Pakeliui į Gibraltarą laukė ir kadaise labai įprasta, bet Vakarų Europoje beveik pamiršta. Tikra valstybių siena! Tokia, kur rodai pasą pirma ispanams, paskui – gibraltariečiams, eini per muitinės „žalią koridorių“, o grįždamas vėl taip pat. Tokia, prie kurios nusidriekė kilometrinė automobilių eilė. Todėl, kaip daugelis trumpalaikių turistų, pasirinkome palikti automobilį aikštelėje Ispanijos La Linea mieste iš karto anapus sienos, o į Gibraltarą eiti pėsčiomis. Na, ir pinigas Gibraltare kitas (svaras sterlingų), nors mokėjimo kortelių eroje tai ne tiek svarbu. Tiesa, Gibraltare vairuojama dešine puse (ne kaip Britanijoje), bet tie, kurie ką tik atskrido iš Londono, ties perėjomis įspėjami: „Look left“ („Žiūrėk į kairę“).

Ženklas 'Šiuo vaizdu gerėjus karalienė'

Ženklas ‘Šiuo vaizdu gerėjus karalienė’

Kelionė į Gibraltarą daugeliu atžvilgiu – kelionė į praeitį. Į laikus, kai Europoje gyveno beždžionės (prieš 110 000 metų). Į laikus, kai palei viso pasaulio krantus klestėjo šitokie Europos imperijų prekybiniai miestai-kolonijos (kokius 1914 m.). Į laikus, kai į skrydžius ir jų saugumą buvo žiūrima paprasčiau ir oro uostai nebuvo aptverti neperlipamomis ir videokamerų stebimomis sienomis (na, gal į ~1960 m.).

Ir ta keista praeitis yra vos 1-2 val. kelio nuo didžiųjų pietų Ispanijos Costa del Sol kurortų.

Beždžionės blusinėjasi, o tolumoje laivas, praplaukęs ar plaukisantis pro Gibraltaro sąsiaurį

Beždžionės blusinėjasi, o tolumoje laivas, praplaukęs ar plaukisantis pro Gibraltaro sąsiaurį

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Ženeva – tarptautinis miestas tarp kalnų

Ženeva – tarptautinis miestas tarp kalnų

| 0 komentarų

Ženeva – vienas svarbiausių pasaulio miestų, nors jis net nėra Šveicarijos sostinė!

Nes „neutraliojoje“ Ženevoje – daugelio iš svarbiausių pasaulio tarptautinių organizacijų „širdys“. Nuo Raudonojo kryžiaus iki CERN dalelių greitintuvo, nuo Reformatų bažnyčios iki Jungtinių Tautų.

Keliautojus Ženeva žavi ir savo ežeru, fontanu, miestą supančiais kalnais, pilis primenančiais didingais pastatais.

Be to, Ženeva – ir vienas brangiausių, prabangiausių pasaulio miestų, kuriame dėl turtingų užsieniečių dėmesio varžosi šveicariški bankai ir šveicariški laikrodžiai.

Čia – mano žvilgsnis į Ženevą iš visų trijų pusių.

Ženevos panorama su garsiuoju fontanu žvelgiant iš Katedros bokšto

Ženevos panorama su garsiuoju fontanu žvelgiant iš Katedros bokšto

Ženeva – tarptautinė sostinė

Šveicarija šimtus metų yra neutrali šalis, didžiųjų supervalstybių konkurencijoje – tokia „niekieno žemė“. Todėl prisėjus kuriant kokią pasaulinę ar europinę organizaciją ir sprendžiant, kur turėtų būti jos štabas, Ženeva – vienas logiškiausių kompromisų.

Kažin kiek iš dešimčių tūkstančių tų organizacijų tarnautojų gebėtų išvardyti jas visas… Bent 42 tarptautinės organizacijos turi štabus Ženevoje!

Daugelis jų įsikūrusios „tarptautiniame rajone“ aplink Tautų Sąjungos rūmus. Pačios Tautų Sąjungos seniai nebėra: ją įkūrė 1919 m., po Pirmojo pasaulinio karo, ji turėjo „užbaigti visus karus“, bet netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir Tautų Sąjunga tyliai „mirė“, o vietoje jos nugalėtojai įsteigė Jungtines Tautas.

Tautų Sąjungos (dabar - Jungtinių Tautų) rūmai su visų valstybių narių vėliavomis

Tautų Sąjungos (dabar – Jungtinių Tautų) rūmai su visų valstybių narių vėliavomis

Jungtinėms Tautoms atiteko ir Tautų Sąjungos rūmai. Nors pačių Jungtinių Tautų štabas Niujorke, daugelio JT organizacijų – Ženevoje.

Iš pirmo žvilgsnio Ženevos „Tarptautinis rajonas“ gali pasirodyti kaip eilinis Europos didmiesčio verslo kvartalas: stikliniai biurų daugiaaukščiai, plačios gatvės… Bet paskui atkreipi dėmesį į detales. Paminklai visokioms kituose pasaulio kampuose vykusioms tragedijoms (kėdė nulūžusia koja minų aukoms, akmuo Srebrenicos genocido Bosnijoje aukoms, paminklas Ruandos genocidui…). Prie daugybės pastatų – valstybių vėliavos (reiškia tame pastate – tų valstybių atstovybės prie visų Ženevos tarptautinių organizacijų, tokių atstovybių 182). Net mažyčių parduotuvių lentynose suguldytos viso pasaulio „etninės“ prekės (nuo halal iki kimči).

Paminklas nukentėjusiems nuo priešpėstinių minų Ženevos tarptautiniame rajone

Paminklas nukentėjusiems nuo priešpėstinių minų Ženevos tarptautiniame rajone

Yra ir viena kita galimybė turistams užeiti į tų štabų vidų, sužinoti daugiau: ekskursijos, muziejėliai. Vienas geriausių „organizaicinių muziejų“ – Raudonojo kryžiaus, kur eksponatų nėra labai daug, bet jie „striprūs“, parodo visas Raudonojo kryžiaus misijas nuo žmogaus teisių apsaugos iki pagalbos šeimoms rasti savo gyvus ar mirusius giminaičius po karų ar katastrofų. Tačiau didelė dalis tų organizacijų darbo vyksta tyliai, nematomai – bet rezultatus jaučiame kasdien: ISO standartai, PINO patentų ir prekių ženklų nuostatai, Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos…

Raudonojo kryžiaus muziejuje klausau įrašyto nuo katastrofos nukentėjusio asmens pasakojimo

Raudonojo kryžiaus muziejuje klausau įrašyto nuo katastrofos nukentėjusio asmens pasakojimo

Dar galvojau parašyti, kad Ženevos tarptautiniame rajone pilna visokiausių rasių, tikėjimų žmonių. Bet kad ir visoje Ženevoje du trečdaliai žmonių – imigrantai ar kiti užsieniečiai. Ir tarptautinės organizacijos – tik vienas iš magnetų jiems…

CERN ir reformacija: kaip Ženeva pakeitė ir mokslą, ir religiją

Net jei visa „tarptautinė politika“ jums atrodo tarsi suaugusių žmonių žaidimai, o tokių organizacijų, kaip “Tarptautinė kampanija už branduolinių ginklų panaikinimą”, vien pavadinimai skatina šyptelti, Ženevoje rasite ir tarptautinę organizaciją, kuriančią mokslą, įkurtą tam, kad „Europa vėl moksle pasivytų Ameriką“. Tai – CERN su didžiausiais pasaulyje dalelių greitintuvais ir vienais geriausių visos Europos mokslininkų. Ten buvo atrastas Higso bozonas. Jei ne CERN‘e 1989 m. sukurtas WWW – ir šio tinklapio nebūtų. Juk WWW – viso dabartinio interneto pagrindas!.. Būna ekskursijų, yra ir muziejus.

Prie CERN

Prie CERN

Ženeva dar 1536 m. pakeitė ir Europos kultūrą, mat čia veikė Žanas Kalvinas, vienas protestantizmo lyderių. Pagrindinė Ženevos Šv. Pjero katedra stokoja visokių auksinių papuošimų, stebuklingų paveikslų ir šventųjų skulptūrų, nes tokia ir yra reformacijos esmė: Žanas Kalvinas visa tai laikė stabmeldyste, tad kai reformatai perėmė vietinę katedrą, tuoj pat viską nuplėšė. Taigi, gražiausias toje bažnyčioje šiandien – vaizdas į Ženevą ir jos ežerą iš bokštų

Ženevos Šv. Pjero katedra

Ženevos Šv. Pjero katedra

Reformatai iš Ženevos paplito ir daug kitų šalių – Škotijoje, Olandijoje, turime jų ir Lietuvoje. Ženeva didžiuojasi savo reformatoriška istorija, turi didžiulį Reformacijos muziejų, o Bastionų parką su paminklais ir bareljefais visiems svarbiausiems reformatoriams.

Likimo ironija, kad reformatų bažnyčiai Ženevoje sekasi sunkiai. Jų šiandien čia gerokai mažiau ir negu katalikų, ir negu netikinčių. Na, bet tokia Šveicarija: šimtmečius čia susiduria skirtingos religijos, skirtingos kalbos ir tautos (vien oficialių kabų – keturios), ir, nepaisant to, nuo pat 1847 m. klesti taika, o visi svarbiausi sprendimai priimami demokratiniais referendumais. Gal ir dėl to Ženeva pasirinkta tarptautinių organizacijų štabams – deja, pasaulis kaip netapo „taikia ir neutralia“ Šveicarija, taip ir netapo…

Didieji reformatoriai Bastionų parke

Didieji reformatoriai Bastionų parke

Ženeva – tarp ežero ir kalnų

Pašalinus visas tarptautines organizacijas, Ženeva būtų gražus jaukus miestas palei didelį ežerą. Aukšti, pilaites primenantys senamiesčio pastatai. Žavūs ežero krantai, prie kurių prišvartuoti seni garlaiviai. Fone, jei tik debesys aukščiau pakyla – snieguoti kalnai. Tiesa, visos viršūnės – jau Prancūzijoje. Ji supte supa Ženevą ir daugelis Ženevos gyventojų kalba prancūziškai.

Ženeva tarp kalnų (vaizdas iš katedros bokšto)

Ženeva tarp kalnų (vaizdas iš katedros bokšto)

Ežere ir didysis Ženevos simbolis – Ženevos fontanas (Jet d’Eau). 140 m aukščio čiurkšlė, tokia aukšta, kad net iš tolimesnių miesto rajonų gali ją matyti, tarsi kylančią virš keturaukščių ar penkiaauščių pastatų stogų. „Čiurkšlė“ gimė netyčia – 1886 m. kaip hidroelektrinės dalis. Bet 1891 m. jau buvo toks miesto simbolis, kad, gimnastikos festivalio proga, ją perkėlė į dabartinę vietą ir paaukštino iki 90 m, 1951 m. – paaukštino iki 140 m, nuo 2003 m. jis veikia nuolat (kai nėra didelio vėjo).

Prie Ženevos fontano

Prie Ženevos fontano

Ech, kiek miestų pasaulyje paskui paleido iš savo vandens telkinių panašias čiurkšles (net ir mūsų Druskininkai). Džida Saudo Arabijoje Ženevą „apšovė“ ir dydžiu. Ir vis tiek jokia čiurkšlė nepranoksta Ženevos fontano įspūdžiu: juk svarbu ne pati srovė, o ir visa aplinka, kalnai, ežeras, garlaiviai, senamiestis….

Vienas senųjų garlaivių Ženevoje

Vienas senųjų garlaivių Ženevoje

Ženeva – vienas brangiausių ir prabangiausių pasaulio miestų

Ženeva – brangus miestas. Be galo brangus. Daugybė dalykų čia brangesni nei Lietuvoje net ne procentais, o kartai. Už kokį šveicarišką fondiu palikome tiek, už kiek paprastai Lietuvos restoranuose pavalgau penkis-šešis kartus, o jauki, bet eilinė, Ženevos picerija atsiėjo kokius 3-4 kartus brangiau nei Lietuvoje. Daug brangesnės ir pramogos, lankytinos vietos. Kiek mažesnis kainų skirtumas tarp prekių parduotuvėse, bet vis tiek.

Ženevos senamiestyje

Ženevos senamiestyje

Tačiau daugybei keliautojų Ženevoje kainos ne minusas, tai – pliusas! Visokius „naujuosius rusus“ ir kitų pasaulio kraštų turtinguosius jau oro uoste pasitinka maždaug tokių reklamų serija: brangūs šveicariški laikrodžiai, Šveicarijos bankai, advokatų paslaugos Šveicarijoje, Švaicarijos „family office“ (turtingų žmonių turto valdymo paslauga) ir t.t.

Ženevos centre mačiau net į lauką ištįsusią eilę prie „Rolex“ laikrodžių parduotuvės! Prabangūs prekės ženklai Ženevoje – norma. Bet ten nerasi iššaukiančio puikavimosi turtais, kaip kokiame Dubajuje ar Majamyje: Šveicarija tuos turtus turi seniai, prie jų pripratusi, tame nuosaikiame ežerų ir kalnų fone ir apsipirkti atvykę „pasaulio užkampių turtuoliai“ kažkaip neišsišoka.

Eilė prie Rolex laikrodžių parduotuvės

Eilė prie Rolex laikrodžių parduotuvės

Aišku, daug ir kitokių imigrantų – juk aukštos Šveicariškos kainos reiškia ir vienas didžiausių pasaulyje algų net už nekvalifikuotus darbus. Didžiausia „juodadarbių“ mažuma Ženevoje net ne afrikiečiai ar rytų europiečiai, o portugalai. Pagal Ženevą ir Portugalija – labai skurdi šalis. Apsistojome Ženevoje studijoje, kurią išsinuomavome iš imigranto iš Kongo Demokratinės Respublikos. Šveicaras turbūt taip padieniui savo buto nenuomotų – tos pajamos neatrodytų jam didelės, bet Afrikoje tai galėtų būti ir mėnesio alga… Pasirodė, kad daug imigrantų, laikinų gyventojų ir turistų Ženevoje sunku prisitaikyti prie to kainų lygio, norisi taupyti ar „griebti“, rodos, už smulkmenas mokamas dideles pinigų sumas. Nes vis tiek visada galvoji, „o kiek už tai galėčiau nusipirkti savo šalyje!“.

Ženeviečiai perėjoje

Ženeviečiai perėjoje

Ženevos paežerėse susitinka besivaikantys tarptautinių karjerų, turistai gamtos mylėtojai ir prabangos ieškotojai, atvykę apsirūpinti „Rolex‘ais“.

Kažkaip jie čia dera tarpusavy ir visi kartu sudaro šio tarptautinio, prabangaus, bet visfi istorinio ir jaukaus miesto veidą.

Turistai fotografuojasi prie Gėlių laikrodžio, vieno Ženevos simbolių

Turistai fotografuojasi prie Gėlių laikrodžio, vieno Ženevos simbolių

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Galisija – kitokia Ispanija. Drėgna. Vėsi. Šventa.

Galisija – kitokia Ispanija. Drėgna. Vėsi. Šventa.

| 0 komentarų

Galisija yra šiaurės Ispanijoje. Bet ten jautiesi kaip visai kitoje šalyje!

Galisija labai žalia, lietinga ir vėsi, o jos pakrantės miestai neatrasti turistų.

Galisija net turi savo kalbą – panašesnę į portugalų, nei ispanų. Ten – unikali architektūra, savita virtuvė ir senovės keltų legendos.

O Galisijos sostinė – religingai spindintis Santiago de Kompostelos miestas – garsėja visame pasaulyje. Šimtai tūkstančių piligrimų, žygeivių, nuotykių ieškotojų ar šiaip turistų kasmet pėsti leidžiasi į Camino Santiago, daugiadienį žygį į Galisiją. Jokia kita pasaulio žemė negali pasigirti niekuo panašiu!

Ant žemės atsisėdę piligrimai gėrisi Santiago katedra

Ant žemės atsisėdę piligrimai gėrisi Santiago katedra

Galisija – ne Ispanija?

Kone visi žino, kad Ispanijoje dar gyvena katalonai ir baskai. Dvi atskiros tautos, kurių aktyvistai siekia nepriklausomybės…

Bet trečiasis toks „neispaniškas“ Ispanijos regionas, Galisija, nepelnytai primirštas – nors tai milžiniška tauta, net 2,5 mln., arba 5%, Ispanijos piliečių, yra galisai (daugiau nei baskų)! Pasaulio dėmesio Galisija neatkreipė turbūt todėl, kad neturėjo savo partizanų ar teroristų, nerengė referendumų dėl laisvės. Tačiau „Nepriklausomos Galisijos“ vėliavų ar atsišaukimų „Laisvę Galisijos Respublikai“ pabuvęs Galisijoje išvydau ištisas dešimtis.

"Nepriklasuomos Galisijos" vėliavos languose

“Nepriklasuomos Galisijos” vėliavos languose

Na, bet Galisijoje ir šiaip jaučiausi tarsi man naujoje Europos šalyje. Štai kas ją skiria nuo Ispanijos:

*Kalba. Užrašai Galisijoje dviem kalbom – ispanų ir galisų. Kaimuose ir miesteliuose aplinkiniai žmonės kalbės vien ta „niekur kitur negirdėta“ kalba. Didmiesčiuose galisų kalbos jau kiek mažiau: imigrantai ar atvykėliai iš kitų Ispanijos regionų moka ar mokosi tik ispaniškai. Galisijos aktyvistai visaip stengiasi stabdyti tą kalbos traukimąsi ir kol kas galisų kalba labai gyva, ja rodomos TV programos, leidžiami laikraščiai, knygos… Galisų kalba – tai savotiškas portugalų ir ispanų kalbų mišinys; kadaise galisai kalbėjo portugališkai, bet jau nuo 1095 m. juos valdo ispanai: taigi, jų kalba „apispanėjo“.

Galisiška televizija

Galisiška televizija

*Klimatas ir gamta. Galisijoje teko mesti šalin visus stereotipus apie „karštąją Ispaniją“! Čia lyja beveik 200 dienų per metus, o žiemą lyja net penkis kartus daugiau nei Lietuvoje! Tik vasaros kiek sausesnės (panašios į lietuviškas). Klimatas labai permainingas. Galinga liūtis su vėjais, trumpas atokvėpis su žiupsneliu saulės, vėl galinga liūtis, ilgas lengvas lietus, tada vėl liūtis. Vieną dieną net tris kartus smogė kruša… Viskas labai žalia, o seni pastatai nuo drėgmės bemat apauga samanom, kerpėm. Nuolatinėje drėgmėje išskalbti rūbai niekaip nedžiūvo… Galisijoje itin mažas gimstamumas (vienas mažiausių Europoje), gyventojų skaičius krenta. Valdžia bando privilioti naujų žmonių, bet, kiek pasakojo vietiniai, vos pamato, koks Galisijoje klimatas, dažnas bemat atsisako planų čia įsikurti. Geriau jau renkasi sausras: štai tą kartą, kai ėjau šv. Jokūbo keliu ir nakvynės vietas ateidavau permirkęs, Ispanijos žinisklaida liūdnai rašė, kad „Barselonoje dėl sausros tenka riboti vandens tiekimą“… Tiesa, Galisijoje bent jau šilčiau, nei Lietuvoje – rugpjūčio dienomis Santiage vidutiniškai +25, naktimis +13, o sausio dienmomis – atitinkamai +11 ir +4.

Galisijos gamta (su Šv. Jokūbo kelio rodykle)

Galisijos gamta (su Šv. Jokūbo kelio rodykle)

*Architektūra. Ji padiktuota klimato. Senieji miestų pastatai su ilgomis lodžijomis viršutiniuose aukštuose: padeda saugoti vidų nuo drėgmės ir vėjo. Akmeniniuose kaimuose ant polių pastatyti „kluonai“, vadinami horreo. Akmeniniai kryžiai-stulpai kruzeirai, per visus drėgnus šimtmečius užaugę samanų miškais. Aišku, daug Galisijoje ir to, kuo stebina visa Ispanija: didingų bažnyčių, pilių, senų vienuolynų, miestų sienų.

Tradicinis kluonas - hiorreo - akmeniniame Galisijos kaime

Tradicinis kluonas – hiorreo – akmeniniame Galisijos kaime

*Virtuvė. Daugelyje miestelių restoranėlių rasi galisiškus patiekalus:
Pimiente padron: pipirų „rusiška ruletė“: daugelis saldoki, pavieniai – aštrūs.
Pulpo a feira: sukapotas ir aštriai įtrintas aštuonkojis.
Caldo gallego: galisiška sriuba.
Bet užvis keisčiausias – „raganų gėrimas“ queimada. Perskaičius šio gėrimo sudėtį gali atrodyti, kad vien paragauti reikia drąsos (sudėtyje – alkoholis, kavos pupelės, citrinų lupynos, cukrus, cinamonas). O dar visa mistinė jo prasmė: jį gaminant skaitoma galisiškų užkeikimų serija, besibaigianti prašymu, kad ir „išėjusių draugų dvasios“ kartu su visais susirinkusiais dalinsis ta queimada.

Pimiente padron

Pimiente padron

*Keltiška priešistorė. Galisiją iki mūsų eros valdė keltai (škotų ir airių giminaičiai). Iš anų laikų – dūdmaišių muzika, skambanti didmiesčių aikštėse. Iš anų laikų ir daug priešistorinių gyvenviečių, dolmenų, kuriais nusėtos žaliosios Galisijos kalvos.

Keltų kaimo liekanos Galisijoje

Keltų kaimo liekanos Galisijoje

Santiagas de Kompostela ir visos grožybės šventame kelyje į jį

Galisijos sostinė – Santiago de Kompostelos miestas – unikalus ne tik Ispanijoje, bet ir visame pasaulyje. Kasmet pusė milijono žmonių į šį miestą eina pėsti – kas nueina 100 kilometrų per 5 dienas, kas 1000 kilometrų per pusantro mėnesio nuo pat Prancūzijos sienos, o kas žygiuoja mėnesių mėnesius nuo pat savo namų.

Tai – garsusis Camino Santiago arba Šv. Jokūbo kelias. Jį pradėjo Viduramžių piligrimai, kurie eidavo per kančias idant išvystų Santiago de Kompostelo katedrą, tiksliau, Šv. Jokūbo kapą joje, pasimelstų prie jo ir gautų nuodėmių atleidimą. Tai buvo laikai, kai daugelis nekeliaudavo išvis – o į šį žygį pėsčiomis net ir tada išsileisdavo kokie 250 000 žmonių kasmet.

Santiago katedra

Santiago katedra

Ir šiandien daug einančių – religingi krikščionys, bet eina visokiausio plauko žmonės: „save išbandyti“ mėginantys aistringi žygeiviai, dvasinėse paieškose po gyvenimo sukrėtimų paskendę vidutinio amžiaus žmonės, pensijos laisve besimėgaujantys senoliai… Aš irgi ėjau Camino Santiago, ir ta patirtis atsidurti tarp tų viena kryptimi geltonas rodykles sekančių piligrimų, eiti per akmeninius kaimus, pro Viduramžių pilis ir bažnyčias, bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio – su niekuo nepalyginama.

Piligrimų upė teka per rytinį rūką. Į vieną pusę, nes niekas atgal nebeina: iš Santiago grįžta lėktuvu

Piligrimų upė teka per rytinį rūką. Į vieną pusę, nes niekas atgal nebeina: iš Santiago grįžta lėktuvu

Apie Šv. Jokūbo kelią esu parašęs atskirą straipsnį – jis to tikrai vertas, ir ne visas jis eina per Galisiją. Bet Galisijoje yra jo tikslas, prasmė, pabaiga. Tiksliau, *visų Šv. Jokūbo kelių* pabaiga – šiandien piligrimai į Santiagą eina skirtingais maršrutais, bet visi jie pažymėti geltonomis kriauklėmis ir rodyklėmis, pilni nakvynės namų ir piligrimų vakarienes siūlančių restoranų, bažnyčiose laikomos piligrimų mišios, parduotuvės pilnos pleistrų nuo nuospaudų, kurie sudėti prie saldainių palei kasas… Ir net jei neini šv. Jokūbo keliu, verta pasinerti į tą „pakelės“ atmosferą užsukus į tokius pakelės miestelius netoli „finišo“, kaip Portomarinas ar Sarija .

Sarijos centrinė gatvė, kur savąjį žygį pradeda ~25% visų Camino Santiago piligrimų. Žiema, todėl tuščia.

Sarijos centrinė gatvė, kur savąjį žygį pradeda ~25% visų Camino Santiago piligrimų. Žiema, todėl tuščia.

Sarijoje savo Camino Santiago pradeda daugiau piligrimų, nei bet kur kitur: jie įsilieja į „piligrimų upę“ it gyvatė vingiuojančioje centrinėje gatvėje. Portomarino senamiestis paskendo didžiulėse mariose, bet naujas miestelis ant kalno pastatytas tik jaukesnis: su jaukiom alėjom, nuo paskendimo išgelbėta Portomarino bažnyčia.

Viduramžių bažnytėlė pakelės kaime

Portomarino bažnyčia-tvirtovė

Pabuvę ten, gal bent vienos dienos atstumą Camino Santiago susigundysite nueiti? Arba grįžti kitais metais ir žygiuoti rimtai?

Bet, aišku, užvis nuostabiausia vieta Camino Santiago – jo finišas, pats Santiagas, su nuostabia ištisus šimtmečius plėsta katedra ir centrine aikšte, kurioje tiesiog griuvę ant asfalto piligrimai gėrisi katedros bokštais, su visa eile didingų vienuolynų, su 1501 m. statyta piligrimų ligonine, dabar paversta viešbučiu. Jis kartais laikomas seniausiu veikiančiu viešbučiu pasaulyje, nes Viduramžiais nebuvo didelio skirtumo tarp ligoninės ir viešbučio: tai buvo vieta piligrimams kelias dienas pailsėti, atsigauti: kai kam pakakdavo pavalgyti ir pamiegoti, bet daugelio ir sveikata būdavo sušlubavusi. Viduje, kaip muziejuje, gali apeiti, tarkime, patalpas, kur mirštantys piligrimai būdavo guldomi, kad galėtų girdėti šv. Mišias ligoninės koplyčioje…

Piligrimų ligoninės-viešbučio Santiage kieme

Piligrimų ligoninės-viešbučio Santiage kieme

Santiage – ir nuostabus senamiestis su aukštais namais, siauromis gatvelėmis. Miestas mane taip pribloškė gal ir todėl, kad jo nesitikėjau: daugelyje pasakojimų apie „Camino Santiago“ patirtį miestui skiriama mažai dėmesio, nes piligriminio žygio kančios ir džiaugsmai tai užgožia.

Santiago senamiestyje

Santiago senamiestyje

Laukinės Galisijos pakrantės – legendinis „pasaulio galas“

Ispanija garsėja ilgomis pakrantėmis – ir Galisija ne išimtis. Bet vietoje visų Viduržemio kurortų čia – laukiniai, kalnuoti krantai, į uolas dūžtančios didžiulės bangos.

Viena labiausiai „apdainuotų“ Galisijos pakrančių – vakarinė, vadinama „Mirties krantu“ (Costa da Morte) dėl daugybės čia sudužusių laivų (rūkai, audros…). Tenai stūkso Finisterre švyturys. Pavadinimas reiškia „Žemės galas“ – nes iki buvo atrasta Amerika, iki buvo įrodyta, kad žemė – apvali, žmonijai atrodė, kad Finisterė – paskutinė žemė prieš begalinį vandenyną… Sakoma, kad tai buvo šventa vieta pagonims, vėliau čia eidavo Viduramžių katalikai piligrimai (daugelis jų čia pirmąkart pamatydavo vandenyną), o ir dabar dažnas, praėjęs Camino Santiago žygį, dar prasitęsia savo „gyvenimo patirtį“ ėjimu į Finisterę.

Nulinis kilometras Finisterėje

Nulinis kilometras Finisterėje

Dar žavesnis pasirodė krantas ties Mušija [Muxia]. Pasak vienos daugybės legendų, kurias tikriausiai sukūrė iš Santiago grįžtantys Viduramžių piligrimai, kai Šv. Jokūbas apaštalavo Galisijoje, Mušijoje jį aplankė Mergelė Marija, atplaukusi akmeniniu laivu… Jai pastatyta bažnyčia. Istorija mažai įtikima, abejojama net ar apskritai Šv. Jokūbas buvo Galisijoje – bet ar ne žavu būti žemėje, apie kurią sukurta tiek legendų? Gal tik Izraelis/Palestina ar Roma lenkia Galisiją „šventom istorijom“…

Mušija, kur, pasak legendų, išsilaipino Marija. Akmeninį laivą įsivaizduoti galbūt padėjo uolos-akmenys, į kurias čia dūžta bangos

Mušija

Legendomis neapipinti – bet ne mažiau gražūs – krantai Galisijos šiaurės rytuose, Rias Altas regione. Žaviausias ten man buvo važiavimas Mirador keliu. “Rias”, beje, vadinamos G|alisijai būdingos įlankos, kiek primenančios fjordus. Apjungus tai su vėsiu ir lietingu klimatu, Galisijoje ne taip retai jausdavausi, tarsi būčiau Norvegijoje…

Vaizdas nuo Mirador kelio

Vaizdas nuo Mirador kelio Rias Altas regione

Galisijos didžiausias uostamiestis La Korunja kur kitur pasaulyje turbūt žavėtų savo senamiesčiu – bet išlepintam Santiago didybės, man atrodė, kad La Korunjai kažko trūko. Užtat viską atpirko Heraklio bokštas [Torre de Hercules] pakrantėje. Tai yra pagal paskirtį be pertraukos naudojamas pastatas visame pasaulyje! Šį švyturį pastatė dar romėnai ir iki pat šių dienų – jau ~2000 metų(!) – jis padeda pro Mirties krantą praplaukusiems laivams. Deja, į romėnišką vidų man užeiti nepavyko: „laikinai neveikia dėl vėjo“…

Heraklio bokštas La Korunjoje

Heraklio bokštas La Korunjoje

Lugo romėnų sienos ir kiti Galisijos stebuklai

Galisijos istorija – labai gili. Daugybėje epochų tai buvo svarbi žemė, ir tų epochų paveldas šiandien dažnai stovi greta. Pavyzdžiui, Lugo miestas, aptvertas romėnų statyta miesto siena. Ji stovi jau beveik 1800 metų ir iki šiol galėjome apeiti visą senamiestį jos viršumi! Netoliese – Lugo katedra iš laikų, kai Ispanija buvo radikaliai katalikiška (karai su kitatikiais, vėliau – inkvizicija). Visur aplink – XIX a., XX a. namai ilgomis stiklinėmis lodžijomis. O kur dar keltų kultūra…

Ant Lugo romėnų sienos. Už nugaros - namai tradicinėmis Galisijos lodžijomis

Ant Lugo romėnų sienos. Už nugaros – namai tradicinėmis Galisijos lodžijomis

Šiandien Galisija kiek pasitraukė į antrą planą. Jei būtų nepriklausoma šalis, tikriausiai jos vardas skambėtų garsiai, daug kas ten keliautų. Bet dabar, be Camino Santiago piligrimų, ten užsuka tik maža dalis tų, kas keliauja į Ispaniją. Jie galvoja „Ispaniją jau mačiau, dabar vyksiu dar kur“ arba „Jei jau keliauti į Ispaniją, tai ten, kur šilčiausia – Andalūziją ar Kanarus“.

Bet Ispanija labai įvairi. Kai kurie jos regionai, kaip Galisija – tarsi atskiros šalys. Ir sunkiai gali sakyti pažinęs Ispaniją, jei nematei šitos jos pusės: žalios, lietingos, laukinės, šventos, istorinės, jau virš tūkstantmečio traukiančios šimtus tūkstančių „kitokių“ keliautojų.

Galisijos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Galisiją.

Galisijos lankytinų vietų žemėlapis. Viliuosi, jis padės susiplanuoti savo kelionę į Galisiją.


Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai


Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
4. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa


Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo


Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti.

Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti.

| 0 komentarų

Apie garsųjį Šv. Jokūbo kelią (Camino de Santiago) prirašyta begalės tekstų: vien lietuviškai penkios knygos, o kur dar visi tinklaraščiai, filmai! Bet ruoštis savai kelionei nuo to lengva netapo: daugelis šaltinių labai asmeniški, ilgi. Kažkaip trūko vieno bendro straipsnio „apie viską“.

Todėl po kelionės čia tokį parašiau pats. Jame – visi praktiniai dalykai, įspūdinga kelio istorija ir religinė reikšmė, fizinės ir dvasinės patirtys, neigiamos pusės ir kaip jų išvengti. Bei kas tie žmonės, pamilę šį kelią.

Pakeliui į Santiagą prie kelią rodančios rodyklės su kriaukle

Pakeliui į Santiagą prie kelią rodančios rodyklės su kriaukle

Šv. Jokūbo kelių – daug. Kaip pasirinkti?

„Šv. Jokūbo kelias“ iš tikro – tai daugybė kelių. Tačiau visus juos vienija du dalykai. Pirma, visi jie veda į vieną vienintelę šventą vietą – Kompostelos Santiago [Santiago de Compostela] miesto Ispanijoje katedrą. Antra, visais jais einama pėsčiomis. Dienų dienas. Net savaičių savaites. Žygiuojama šimtus ar net tūkstančius kilometrų.

Kai kas, tiesa, dar važiuoja dviračiais, joja arkliais – taip irgi galima. Bet nuvažiavęs panašų maršrutą automobiliu, autobusu ar motociklu nebūsi laikomas Jokūbo kelio piligrimu. Jokūbo kelią reikia „iškentėti“. „Išgyventi“ lėtai.

Akmenimis per upelį Jokūbo kelyje

Akmenimis per upelį Jokūbo kelyje

Yra kas eina į Santiagą net iš savo namų. Pavyzdžiui, sutikome porą, kuri į Santiagą keturis mėnesius ėjo pėsčiomis iš Šveicarijos. Jokūbas Vilius Tūras nuėjo net iš Vilniaus (virš 4000 km) ir apie tai sukūrė filmą bei knygą.

Tačiau daugelis į savo žygio pradžios tašką nuskrenda ar nuvažiuoja. Todėl „tikrieji“ Šv. Jokūbo keliai, sakyčiau, prasideda kažkur ties Ispanijos-Prancūzijos siena. Nes Kelias – tai ir visi juo einantys žmonės, tavo bendrakeleiviai. Ir tik Ispanijoje ar arti jos pavienius piligrimus jau pakeičia šimtai, tūkstančiai kasdien. Be to, visoje Ispanijoje yra aiškiai pažymėtos ėjimo kryptys, atstumai (nepasiklysi ir be GPS!), įrengta gausybė tradicinių piligrimų nakvynės namų (albergų) ir klesti gausybė tradicijų, kurias kūrė ir kuria patys piligrimai-žygeiviai.

Ant kryžiaus piligrimų sukabinti mementai apie 100 km iki Santiago

Ant kryžiaus piligrimų sukabinti mementai apie 100 km iki Santiago

Bet net ir pačioje Ispanijoje yra daug Šv. Jokūbo kelių. Kiekvienas gali pasirinkti savąjį Camino pagal turimą laiką, fizinį pasirengimą ir norus.

Iš visų maršrutų populiariausias Prancūziškasis kelias (Camino Frances), taip pavadintas ir todėl, kad kadaise Ispanijoje visus užsieniečius vadino prancūzais. Pilnas jo ilgis – 790 km, bet apie pusė jį pasirinkusių eina tik paskutinius 115 km nuo Sarijos miestelio. Todėl, kad 100 km – tai trumpiausias atstumas, kurį nuėjęs gali gauti išsvajotąją Kompostelą (apie šį sertifikatą – žemiau). Todėl, kad tokį atstumą nueini per 5-7 d.: taigi, „su viskuo“ pakanka savaitės atostogų. Ir todėl, kad čia kelias vaizdingas, bet paprastas: nėra kalnų, eina ir senukai, sako, ir neįgaliojo vežimėliu galima įveikti. Jokio fizinio pasirengimo nereikia – tad „abejojantiems savo jėgomis“, nežinantiems, ar Kelias jums, tai – puiki pradžia, o jei „užsikabinsite“ – galėsite eiti ir kitus maršrutus.

Šv. Jokūbo kelio pagrindiniai maršrutai (procentai nurodo, kokia dalis piligrimų renkasi tą maršrutą, tačiau ne visi jie eina jį visą)

Šv. Jokūbo kelio pagrindiniai maršrutai (procentai nurodo, kokia dalis piligrimų renkasi tą maršrutą, tačiau daugelis jų nueina tik dalį pasirinkto maršruto)

Vasaromis Prancūziškas kelias, ypač ta paskutinė atkarpa Sarija-Santiagas, labai „užsigrūda“: kam nepatinka masės arba jų sukeliamos problemos (pvz. sunku gauti vietą nakvynei), renkasi kitus Camino. Antrasis pagal populiarumą – Portugališkas kelias iš Portugalijos. Kam reikia didesnio fizinio iššūkio, renkasi Camino Primitivo per kalnus (Prancūziško kelio pradžioje ir viduryje kalnų irgi yra).

Akmeniniame Galisijos kaime prie tradicinio kluono horreo, apie 50 km iki Santiago

Akmeniniame Galisijos kaime prie tradicinio kluono horreo, apie 50 km iki Santiago

Lapkritį, kai ėjome mes, ir Prancūziškame kelyje žygeivių pertekliaus tikrai nebuvo (o vietoje, kur į Prancūziškąjį kelią įsilieja Camino Primitivo, sutiktas piligrimas pasakojo, kad Camino Primitivo tokiu metu ištisuose alberguose jis, būdavo, išvis nakvodavo vienas, tesutiko kelis kitus piligrimus).

Kelio išsišakojimas. Kartais tam tikras atkarpas tuo pačiu maršrutu galima eiti keliais būdais - tokiu atveju paprastai vienas variantų 'trumpesnis, bet sudėtingesnis' arba 'ilgesnis, bet vaizdingesnis'

Kelio išsišakojimas. Kartais tam tikras atkarpas tuo pačiu maršrutu galima eiti keliais būdais – tokiu atveju paprastai vienas variantų ‘trumpesnis, bet sudėtingesnis’ arba ‘ilgesnis, bet vaizdingesnis’

Kas tie žmonės, kurie eina Camino de Santiago?

Vienas žaviausių Camino dalykų yra jo bendrakeleiviai, ypač todėl, kad čia, atrodo, susirenka visas pasaulis. Ne tik kad žmonės iš įvairiausių šalių, tautybių, rasių, amžiaus grupių, turtinių padėčių. Camino sugeba pavilioti pačių įvairiausių kelionių mėgėjus. Neįtikėtina, kaip visiškai skirtingai jie pergyvena tą patį Camino!

Patyrę ir puikiai pasiruošę žygeiviai, testuojantys savo galimybių ribas (60 km per dieną? 80 km?): jie pralėkdavo pro mus lyg pro stovinčius… Ir senoliai, kuriems ir 15 km kasdien jau didelis pasiekimas (kaip abiturientai turi „gap year“ po mokyklos baigimo, tarp kai kurių šalių senjorų populiaru vos išėjus pensijon leistis į Camino)…

Nustebau palei Jokūbo kelią išvydęs daug Šikoku Henro - budistinės piligrimystės Japonijoje - reklamų. Tačiau žygeiviams ar kultūros mylėtojams įprasta vienais metais leistis į katalikišką, kitais - budistinį piligrimystės kelią

Nustebau palei Jokūbo kelią išvydęs daug Šikoku Henro – budistinės piligrimystės Japonijoje – reklamų. Tačiau žygeiviams ar kultūros mylėtojams įprasta vienais metais leistis į katalikišką, kitais – budistinį piligrimystės kelią

Ir „Tikrieji“ krikščionių piligrimai, einantys į Šventąjį Tikslą, apaštalo Jokūbo kapą: juos vienintelius vakarais sutikdavome pakelės bažnytėlių Piligrimų mišiose. Ir visokių naujųjų ezoterinių tikėjimų sekėjai, kuriems Šv. Jokūbo kelias – galinga energetinė linija, o “naiviuose” pakelės bažnytėlių lipdiniuose jie sakosi randantys slaptų mistinių simbolių.

Religingi piligrimai ant tvorų pakeliui kabina kryželius

Religingi piligrimai ant tvorų pakeliui kabina kryželius

Ir jaunuolių pramogautojų kompanijos, kurioms Camino – pretekstas kartu pašėlti, susirasti draugų, išgerti pigaus vyno pakelės kavinukėse. Ir vieniši, tylūs žmonės, kuriems Šv. Jokūbo kelias – kelionė į save, apmąstymo laikas, neretai po visokių sukrėtimų (skyrybos, netektis ir pan.).

Pilgrimų kompanija - gal eina kartu nuo pradžios, o gal susipažino pakeliui

Pilgrimų kompanija – gal eina kartu nuo pradžios, o gal susipažino pakeliui

Ir turistai, žygį Camino nusipirkę kaip eilinį „kelionių paketą“: jie nakvoja agentūros užsakytuose viešbučiuose, o daiktų nesinešioja: nuo vienos nakvynės vietos iki kitos jų kuprines veža specialūs mikroautobusai (net nustebau, kiek tokių daug: kas rytą registratūras nugula ištisos krūvos pervežimui paruoštų krepšių). Ir išsileidusieji į pirmą „tikrą savarankišką ilgą kelionę“, todėl „dėl viso pikto“ susikrovę į milžiniškas kuprines „devynias galybes ir dar truputį“ daiktų ir, beviltiškai nuskaudus pečiams, palikinėjantys kiekviename alberge po vieną-kitą taip ir nepanaudotą rakandą.

Pervežimui į kitą viešbutį ryte paliktos Santiago turistų kuprinės

Pervežimui į kitą viešbutį ryte paliktos Santiago turistų kuprinės

Camino tu gali sutikti visus juos, visus juos išklausyti ir pats jiems išsipasakoti – nes laiko užtenka viskam. Tiesa, daugelis didžiąją dalį Camino eina tylomis. Tyli, net jeigu žygiuoja keliese, kaip aš su žmona. Nes per tiek valandų, dienų, kilometrų kartu, ateina metas, kai viskas, rodosi, jau iškalbėta…

Su pakeliui sutikta piligrime aiškinuosi, kurio keliu eiti

Su pakeliui sutikta piligrime aiškinuosi, kurio keliu eiti

Tos begalinės tylinčių, tarsi užkerėtų žmonių „upės“, judančios viena kryptimi ir niekuomet atgal – vienas stipriausių mano prisiminimų iš Camino.

Net rodyklių daug kur nebereikia: įsilieji į tą upę, seki einančiais prieš tave, o tavim seka kiti, ir taip per amžių amžius.

Piligrimų upė teka per rytinį rūką. Į vieną pusę, nes niekas atgal nebeina: iš Santiago grįžta lėktuvu

Piligrimų upė ‘teka’ per rytinį rūką vos patekėjus saulei. Į vieną pusę, nes ir tie, kurie Camino eina nuo pat savo namų, grįžta paprastai vis tiek lėktuvu…

Visi eina skirtingais tempais, bet vis susitinki tuos pačius žmones. O kitų nebesusitinki, nors atsisveikinai „Iki greito“ tikėdamasis greitai pašnekėti vėl. Kaip gyvenime!

Pakeliui

Pakeliui

Kaip atsirado (ir beveik išnyko) Šv. Jokūbo kelias?

Šv. Jokūbo kelias egzistuoja jau virš 1000 metų! Dar Viduramžiais, sakoma, kasmet juo keliaudavo 250 000 žmonių per metus – tai yra ~700 kasdien, dienos metu – po piligrimą kas minutę. Susidarydavo kamščiai, apie Jokūbo kelią dar ~1138-1145 m. parašytas pirmasis pasaulyje kelionių vadovas „Codex Calixtinus“…

O juk tai buvo visai kiti laikai. Visame pasaulyje žmonių tegyveno 500 mln. Keliauti buvo be galo sunku ir neįprasta. Visi, kas leisdavosi į Jokūbo kelią, eidavo nuo pat savo namų, grįždavo irgi pėsčiomis, viskas užtrukdavo ir kelis metus (tik turtingi turėjo arklius).

Viduramžių katedra Leone, viename didžiausių miestų palei Prancūziškąjį kelią

Viduramžių katedra Leone, viename didžiausių miestų palei Prancūziškąjį kelią

Anais religingais amžiais visus juos viliojo vienas tikslas. Šv. Jokūbo kapas, kurį, sakoma, 813 m. atrado atsiskyrėlis Pajus, „sekdamas žvaigždėmis“. Katalikams labai svarbūs šventųjų kaulai (relikvijos) – o čia juk ne šiaip koks šventasis, o vienas Jėzaus apaštalų, aprašytas Biblijoje. Piligrimai prie jo kapo tikėdavosi stebuklo, nuodėmių atleidimo. Kai kurie eidavo finansuojami kokio turtingo aristokrato (jei jau anas pats pabūgo eiti, pasijusdavo geriau bent jau kokį vargšą savo vardu išsiuntęs į Santiagą). Net kai kuriems banditams leisdavo tokią kelionę pasirinkti vietoje kalėjimo bausmės!

Akmeninis senovinis kryžius (kruzeiras) palei kelią

Akmeninis senovinis kryžius (kruzeiras) palei Kelią

Nieko keisto: kelionė buvo tokia sunki, kad prieš leisdamiesi į kelią piligrimai rašydavo testamentą. Bet visgi ne tokia rizikinga, kaip į kokią Jeruzalę ar Betliejų, kuriuos valdė musulmonai ir ten eiti mažiau kas drįsdavo. Visą Šv. Jokūbo kelią valdė krikščionių valstybės, ir ilgainiui jų valdovai ir vyskupai visaip stengėsi palengvinti sunkią piligrimų dalią: pakelėse statė nakvynės namus, ligonines paliegusiems, riterių tvirtoves pakelės banditų „sutvarkymui“, akmeninius tiltus upių kirtimui, bažnyčias ir kryžius kasdieninėms maldoms…

Prie akmeninio Viduramžių tilto, iki šiol tarnaujančio piligrimams (Melidės priemiesčiai)

Prie akmeninio Viduramžių tilto, iki šiol tarnaujančio piligrimams (Melidės priemiesčiai)

Visa ta istorija, visi tie tūkstančio metų senumo pastatai – kartu su įspūdingais gamtos vaizdais – iki šiol sudaro nuostabų Camino de Santiago foną, dėl kurio Camino atsidūrė UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Tiesa, nustebau, kaip daug kas trupa, apleista, sugriuvę…

Dabar jau sunku patikėti, bet Šv. Jokūbo kelias buvo beveik visai išnykęs. Didžiausią smūgį sudavė Reformacija: protestantai prieštaravo tokioms piligrimystėms ir „šventųjų kaulų kultams“, laikė tai kažkokiu stabų garbinimu.

Ilsiname kojas pakeliui

Ilsiname kojas pakeliui

Pusei Europos XVI a. tapus protestantiška, sumažėjo ne tik potencialių piligrimų: neliko ir piligrimams padėjusių vienuolių, kelią saugojusių riterių… Taip Kelias tapo dar pavojingesnis, nemalonesnis, o dėl to piligrimų ėjo tik dar mažiau. Užburtas ratas, kurį XIX-XX a. dar stipriau “įsuko” mažėjantis Europos religingumas. ~1950 m. Šv. Jokūbo keliu tepraeidavo keli piligrimai per metus… Atrodė, iš Camino teliko tik istorija.

Daug senų pastatų palei Camino apleista

Daug senų pastatų palei Camino apleisti

Kaip atgimė Šv. Jokūbo kelias

Camino, koks jis yra dabar, pradėjo kurtis apie ~1982 m., ir didžiausias „atgimimo“ nuopelnas tenka O Cebreiro parapijos kunigui Eliasui Valinjai: sakoma, jis pats ieškojo senųjų Camino maršrutų, vežiojosi automobilio bagažinėje geltonus dažus ir tapė dabar taip įprastas geltonas rodykles. Parašė ir ispanišką kelionių vadovą po Camino.

Savo darbo vaisių nesulaukė – 1989 m., kai jis mirė, Šv. Jokūbo keliu tepraėjo 5760 piligrimai. Bet tada Camino jau populiarėjo beveik geometrine progresija… Kelyje pasirodė pirmi užsieniečiai, jie parašė savo kelionių vadovus ir knygas savo kalbomis, kurių apžavėti Kelią išbandė vis nauji ir nauji žmonės. Turbūt jokia kita kelionė neįkvepia daugiau žmonių aprašyti, nufilmuoti, parodyti savo patirtis, kaip Šv. Jokūbo kelias! Vien lietuviškai kiek turime knygų, filmų. Šv. Jokūbo kelią Vakaruose ypač išpopuliarino 2010 m. Holivudo filmas „The Way“ – jo autoriams filmo idėja, aišku, irgi gimė einant Camino.

Geltonas rodykles dabar daug kur pakeitė tokie stulpai, rodantys ne tik kryptį, bet ir iki Santiago likusį atstumą, o piligrimų dar kartais 'dekoruojami' visokias apmąstymų grafičiais

Geltonas rodykles dabar daug kur pakeitė tokie stulpai, rodantys ne tik kryptį, bet ir iki Santiago likusį atstumą, o piligrimų dar kartais ‘dekoruojami’ visokias apmąstymų grafičiais

1990 m. keliu nuėjo ~5 000 piligrimų, 2000 m. – ~50 000, 2009 m. – ~146 000, 2019 m. (pandemijos išvakarėse) – ~348 000. Populiariausi būna „Šventieji metai“ (kai Jokūbo vardadienis išpuola sekmadienį), bet praėjus nepilnam dešimtmečiui po kiekvienerių šventųjų metų jau ir eiliniais metais Jokūbo kelio piligrimų skaičius pralenkia pastaruosius šventuosius metus.

Piligrimai artėja prie miestelio

Piligrimai artėja prie miestelio

Šiuolaikinė Jokūbo kelio patirtis nebūtinai religinė – bet turi savyje kažką stebuklingo net ir ateistams. Visi jie čia vadinami piligrimais. Visi dalyvauja vietos tradicijose ir pamažu gimdo naujas. Gal neša akmenį „su savo nerimais ir kančiomis“ ir palieka jį Cruz De Ferro krūvoje, gal Iračės fontane prisipila nemokamo vyno į kriauklę – tradicinį Šv. Jokūbo keliu einančio simbolį. Gal klijuoja savo lipdukus pakelėse. Gal prie pakelės kryžių palikinėja velionio artimojo, kurio garbei ir išėjo į Šv. Jokūbo kelią, nuotraukas. Eidamas Šv. Jokūbo keliu vis matai ir matai tuos pačius prieš tave ėjusiųjų paliktus ženklus, „išmintingus tekstus“: ima atrodyti, kad tuos žmones jau pažįsti, nors niekada jų nebuvai sutikęs.

Pakelės stulpas su ir lietuvių paliktais lipdukais. Apskritai susidarė įspūdis, kad tarp lietuvių Šv. Jokūbo kelias net populiaresnis, nei tarp daugybės artimesnių šalių žmonių

Pakelės stulpas su ir lietuvių paliktais lipdukais. Apskritai susidarė įspūdis, kad tarp lietuvių Šv. Jokūbo kelias net populiaresnis, nei tarp daugybės artimesnių šalių žmonių

Visi greitai perpranta Kelio simbolius, kodus: ko vertas vien tas visur girdimas „Buen camino“. Tie žodžiai ispaniškai reiškia „Gero kelio“, bet Jokūbo kelyje jie gali reikšti ir „Labas“, ir „Viso gero“, ir „Atsiknisk, jau nusibodo su tavimi šnekėti“, ir „Norėčiau pakalbėti, bet nemoku tavo kalbos“.

Pakeliui paliktos mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Kiti spontaniški memorialai atmena žuvusius piligrimus - kasmet kokie 10 jų padeda galvą pakeliui (avarijos, širdies smūgiai...)

Pakeliui paliktos mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Kiti spontaniški memorialai atmena žuvusius piligrimus – kasmet kokie 10 jų padeda galvą pakeliui (avarijos, širdies smūgiai…)

Viena labiausiai matomų „naujojo Camino tradicijų“ – štampai. Savojo kelio pradžioje piligrimai įsigija „piligrimo pasus“ (jie parduodami kiekvienam pakelės miestelyje, alberguose ir pan.). Jei nori Santiage gauti Kompostelą – piligrimystės sertifikatą – privalo kas dieną tame pase gauti bent po du štampus į tą pasą (einantys ilgesnį maršrutą – bent po vieną). Įvairiausius savo štampus pasidarę kas tik netingi: kadangi žiemą daug bažnyčių buvo užrakintos, išėjo, kad mūsų pasuose po Camino dominuoja štampai iš visokių pakelės parduotuvėlių ar kavinių…

Piligrimo pasas su štampais

Piligrimo pasas su štampais

Iš pradžių viskas atrodė juokingai komerciška, net disneilendiška. Štai priklaupiu maldai pakelės bažnyčioje, o prižiūrėtojas rėkia „Štampas čia!“, nes ko gi dar čia tas piligrimas užeitų, jei ne išsvajoto štampo? Bet gal tie pasai ir neblogas būdas patikrinti, ar tikrai žmogus ėjo: teoriškai pabaigoje turėtų būti žiūrima, ar štampai sudėti eilės tvarka, ar jų datos atitinka žygio logiką (nėra pvz. „nueita“ 150 km per dieną). Apgauti sistemą, aišku, galima, na, bet judėti automobiliu 20-30 km per dieną greičiu vien tam, kad per apgaulę susiveikti pažymą, kvaila. Be to, tokie štampai – pramoga šiuolaikiniams žmonėms, dalį kurių į Camino nebe Jokūbo kapas traukia.

Bažnyčios prižiūrėtojas pagaliau gavo šansą uždėti štampą...

Bažnyčios prižiūrėtojas pagaliau gavo šansą uždėti štampą…

O šiaip tai yra nuostabu, kaip Šv. Jokūbo kelyje susiduria dvi šitokios skirtingos epochos! „Tamsieji“ Viduramžiai, iš kurių – visos akmeninės bažnyčios, tiltai, ligoninės, „kruzeirai“, tvirtovės. Ir XXI a., iš kurio – visi albergai, barai, rodyklės, motyvaciniai grafičiai, pardavimo automatai nykstančiuose akmeniniuose kaimuose.

Ir šimtai tūkstančių žmonių abiem tom epochom žygiavo (žygiuoja) tais pačiais keliais ir ta pačia kryptim; ir dabar, kaip ir prieš 1000 metų, daugeliui tai – „gyvenimo patirtis“!

Aš, šiuolaikinis piligrimas, priešais freskas su Viduramžių piligrimais kelio pašonėje

Aš, šiuolaikinis piligrimas, priešais freskas su Viduramžių piligrimais kelio pašonėje

Kiek sunkus yra Jokūbo kelias? Ką turėti su savimi?

Šv. Jokūbo kelias daugumai piligrimų – pirma tokia kelionė, ir todėl kyla daug praktinių klausimų. Pamėginsiu į juos atsakyti.

„Ar pajėgsiu fiziškai?“. Taip, manau 98% žmonių pajėgūs, tik svarbu pasirinkti tinkamą maršrutą ir tempą. Nežinant savo galimybių, verta pasilikti dieną ar kelias dienas rezervui „dėl visa ko“ (jei neprireiks, tas dienas iki skrydžio atgal galėsi įdomiai praleisti Santiage). Nustatant tempą, reikia turėti omenyje, kad iš tikro kiekvieną dieną nukulniuosi daugiau, nei atrodytų pagal žemėlapį: juk bus visokie judėjimai pirmyn-atgal į parduotuvę, ieškant nakvynės, gal užsukimas prie kokio gražaus vaizdo pakeliui ir pan. (tarkim, dieną, kai „ant popieriaus“ nuėjome 25 km, realybėje suvaikščiojau 32 km, ~42000 žingsnių). Aš nesu pratęs prie daugiadienių žygių: iš pradžių pasidarė kiek neramu, kai jau pirmą dieną prisitryniau kokias keturias nuospaudas, antrą dieną radosi nepatirti skausmai ties klubo sąnariu („Kas toliau?“). Bet paskui, įsiėjus, niekas nebeblogėjo, klubo skausmai išnyko, pripratau, ir tai būdinga daugeliui: sunkiausia diena paprastai nebūna paskutinė, ji – viena pirmųjų. Psichologinis sunkumas gali būti didesnis, nei fizinis: Kelyje juk esi be modernių technologijų ir šiuolaikinio pasaulio greičių.

Tipinis Šv. Jokūbo kelias. Kartais išvis būna asfaltuotas arba 'šaligatvis' šalia automobilių kelio, bet dažniausiai stengiamasi piligrimus nukreipti ne keliais, o įdomesniais takais per kaimus, miškus ir pan.

Tipinis Šv. Jokūbo kelias per mišką.

“Koks tas Šv. Jokūbo kelias? Kokia danga, įkalnės ir pan.?”. Jokūbo kelias nėra specialiai įrengtas piligrimams ar žygiams, kaip kokie nacionalinių parkų takai. Atvirkščiai: piligrimai ėmė vaikščioti jau egzistuojančiais keliais. Tačiau tuomet šie keliai piligrimų vardan kai kur pagerinti, išplėsti, be to, iš kelių galimų kelių ta pačia kryptimi parinkti “maloniausios” trasos. Taigi, Jokūbo keliai dažnai eina:
1.Vietinės reikšmės keliukais per kaimus, kur važiuoja tik kaimo gyventojai ir retai. Šie keliukai dažnai būna asfaltuoti.
2.Negrįstais pėsčiųjų takais per miškus, laukus.
3.Didesniais automobilių keliais – bet tokiu atveju svarbesniuose Camino maršrutuose piligrimams būna pastatytas specialus negrįstas “šaligatvis”.
4.Miestų gatvėmis, bet, kur piligrimų daug, tos gatvės dažnai skirtos tik pėstiesiems.
Įkalnės priklauso nuo maršruto ir atkarpos, jų gali ir visai nebūti, ir būti gana daug. Tačiau joks Jokūbo kelias nėra alpinizmas ar rimti aukštikalnių žygiai.

Piligrimų šaligatvyje palei didesnį kelią

Piligrimų ‘šaligatvyje’ palei didesnį kelią. Tokie šaligatviai nėra labai malonūs eiti, todėl šitaip Kelias nukreiptas tik ten, kur kitaip neįmanoma, o, vos atsiranda galimybė, rodyklės nukreipia per kokius kaimelius ar miškelius

“Ką pasiimti su savimi?“ Daugelis pasiima gerokai per daug ir paskui gailisi: kai eini šimtus kilometrų, kiekvienas kuprinės kilogramas ima jaustis. Sutikome net vyrą, kuris su savimi kuprinėje tąsėsi… kavos aparatą. Aišku, gailėjosi, „kiek šlamšto prisiėmė“.

Piligrimės Santiage

Piligrimės Santiage su gana įprastu Camino kuprinių dydžiu

Mes pasirinkome radikaliai priešingą kelią: kuprinių neėmėme išvis, nešėmės tik kas tilpo į kišenes! Ir nesigailime; kelias mums buvo ir poilsis nuo prisirišimo prie nuosavų daiktų. Bet toks variantas irgi ne kiekvienam: na, kitą gali demoralizuoti buvimas taip ilgai nesiskutus, be atsarginių drabužių ir batų.

Mes su visais daiktais, su kuriais leidomės į Šv. Jokūbo kelią (mano liemenė su kišenėmis - po neperšlampama striuke)

Mes su visais daiktais, su kuriais leidomės į Šv. Jokūbo kelią (mano liemenė su kišenėmis – po neperšlampama striuke). Be klimatui pritaikytų rūbų, kuriuos šioje nuotraukoje esame apsirengę, turėjome atsarginius apatinius ir kojines, išmaniuosius telefonus (jie tarnavo ir kaip fotoaparatai, žemėlapiai, GPS, knygos, žibintuvėliai), kroviklį, pinigines su dokumentais, minimalius higienos reikmenis (dantų šepetėlį, pastą, dezinfekcinį skystį, nosinių), bei atvirukus, kuriuos atminimui dalinome sutiktiems įdomiems piligrimams

Bet kuriuo atveju, reikia suprasti, kad Camino nėra kopimas į Himalajus, čia didžiąją dalį kelio būsi civilizacijoje, niekada ilgam iš jos neišklysi. Visi pakelės verslai dirba piligrimams. Eiliniame pakelės miestelio supermarkete prie kasos, ten, kur guli visokios kramtomos gumos ir šokoladukai, radau padėtus ir „Compeed“ pleistrus nuospaudoms, „žygeivines kojines“… Ir maisto, gėrimų tikrai įsigysi pakeliui, „rezervai“ reikalingi tik kai kuriose atkarpose.

Maisto, gėrimų ir kitų smulkių prekių automatų salonas kaime palei šv. Jokūbo kelią

Maisto, gėrimų ir kitų smulkių prekių automatų salonas kaime palei šv. Jokūbo kelią (Prancūziškasis kelias)

Taigi, tikrai neverta tąsytis ko „galbūt kada prireiks“ ar kas tik „dėl viso pikto“ – greičiausiai neprireiks, o jei prireiks – nusipirksi (pvz. eigoje pakeičiau beviltiškai peršlapusias ir dėl drėgmės ir šalčio neišdžiūstančias kojines).

Sutikti piligrimai vedasi ir šunelį (tiesa, dažniausiai jį tekdavo nešti)

Sutikti piligrimai vedasi ir šunelį (tiesa, dažniausiai jį tekdavo nešti)

Kada ir kaip pradėti žygį Jokūbo keliu? (klimatas, paslaugos)

“Kokiu metų laiku keliauti?“. Nuo metų laiko priklauso trys dalykai: žmonių kiekiai, atidarytos vietos ir klimatas. Prancūziškame kelyje vasarą, sako, tokios masės, kad reikia keltis 4 val. ryto, idant ateitum į finišą kokią 14 val., kai dar yra lovų alberguose (jei nerezervuoji, bet rezervacijos galimos ne visur). 2019 m. vien rugpjūtį kelią nuėjo 62814 žmonių, lapkritį 8237, sausį 1651. Tai viena priežasčių, kodėl lapkritį pasirinkom kaip „Aukso vidurį“ tarp minių ir vienatvės. Tiesa, lapkritį jau daug vietų pakeliui buvo uždaryta, kai kurie kaimai buvo be galimybės įsigyti maisto (kur vasarą ji būna) ir pan., bet nakvynę lengvai rasdavome net ir atėję prieš saulėlydį. Klimatas priklauso nuo maršruto. Ten, kur sueina visi keliai, Santiage ir aplink, viskas, kas ne vasara, yra labai drėgna, ten lyja kelis kartus daugiau, nei drėgniausią mėnesį Lietuvoje; tokios beveik tropinės liūtys, tik šaltos. Bet su neperšlampamais rūbais, striuke, skrybėle, net ir trys krušos per dieną nesutrukdė. Temperatūra ten pliusinė, nors ir vėsi (pvz. išeinant į kelią ryte būdavo ir +5, bet dieną kartais pakildavo iki +15). Kalnuose žiemą būna ir sniego, bet tų maršrutų nėjome. Vasarą, tuo tarpu, laukia dideli karščiai – bent jau žemesnėse Jokūbo kelio atkarpose.

Orų prognozė paskutiniams šimtui Prancūziškojo kelio kilometrų

Orų prognozė šimtui paskutinių Prancūziškojo kelio kilometrų kai ėjome lapkritį

“Kaip atvykti į starto poziciją?“. Jei, kaip daugelis, eini ne nuo savo namų, logiškiausia nuskristi į artimiausią starto pozicijai oro uostą, į kurį yra tinkamų skrydžių, ir iš ten į starto vietą važiuoti žemės transportu. Vienas dalykas, ko patarčiau nedaryti – neskristi į patį Santiagą, net jei eitumėte tik paskutinę Jokūbo kelio atkarpą ir būtų patogiausia šitaip. Santiagas bus magiškesnis, jei iki ateidamas į jį nebūsi jo matęs. Nebe Viduramžiai, nebepavyks pajusti to, ką pajusdavo į centrinę Santiago aikštę atėjęs piligrimas iš medinės pirkios, bet kai po eilės varginančių dienų mažuose kaimuose išvydau Santiago didybę, dar galėjau pajusti žiupsnelį anos magijos… Na, jei jau skrisite į Santiagą, bent jau nevažiuokite iš oro uosto į patį miestą, pasilikite tai Šv. Jokūbo kelio finišui…

Iki Portomarino nuo čia 3 km. Viską kitaip vertini, kai eini pėsčiomis. Tok kaimą jau vadini dideliu miestu, o asfaltuotą kelią imi nejučia vadinti greitkeliu.

Iki Portomarino nuo čia 3 km. Viską kitaip vertini, kai eini pėsčiomis. Tokį nakvynei tinkamą kaimą jau vadini dideliu miestu, o asfaltuotą kelią imi nejučia vadinti greitkeliu. O 3 km tau – geras gabalas kelio, kone valanda.

Kur nakvoti ir ką valgyti Jokūbo kelyje?

“Kur nakvoti Šv. Jokūbo kelyje?“ Variantų daug. „Klasikinis“ – albergai, kur miegama didelėse dviaukščių lovų pilnose patalpose, tarsi hosteliuose.

Pigiausi albergai – valstybiniai ar religiniai. Į juos įleidžia tik su piligrimo pasais, ten neretai duoda tik paklodę ir, norint užsikloti, reikia miegmaišio. Tokių albergų neįmanoma užsakyti iš anksto. Brangesni (50% ar dvigubai) – privatūs albergai, kur dažniau duoda ir užklotą (miegmaišis net žiemą nebebūtinas), neprivalomas ir piligrimo pasas. Apsistojant alberguose kai kurie siūlo turėti ausų kamštukus (knarkimas…) bei tikrinti lovas, ar nėra blakių.

Piligrimai registruojasi Alberge ir lips į nakvynės kambarius viršuje

Piligrimai registruojasi Alberge ir lips į nakvynės kambarius viršuje

Yra Jokūbo kelyje ir viešbučių, irgi įvairių: nuo kambarių su bendra vonia iki prabangių viešbučių. Neretai privatūs albergai kartu yra ir viešbučiai: turi ir atskirų kambarių. Kambariuose yra visa patalynė. Kai ėjome dviese, kainos skirtumas tarp dviejų lovų privačiuose alberguose ir pigiausių atskirų kambarių buvo labai nedidelis, o miegant vienoje lovoje buvo galima apsikabinti, kas žiemą nešildomose patalpose padėdavo nesušalti. Bet keliaujant vienam lova išeis gerokai pigiau.

Bendroje privataus albergo/viešbučio patalpoje (čia turėjome atskirą kambarį, bet tualetas buvo bendras)

Bendroje privataus albergo/viešbučio patalpoje (čia turėjome atskirą kambarį, bet tualetas buvo bendras)

“Kur ir ką valgyti?“ Galima įsigyti maisto ir gėrimų parduotuvėse, kai kur – automatuose. Yra ir daug kavinių, restoranų, tiesa, jie gana nepigūs, vyrauja vietinės virtuvės maistas. Populiarios (bet brangokos) „piligrimų vakarienės“ iš kelių patiekalų ir vyno.

Apskritai, daug kas palei Jokūbo kelią, bent jau populiariausias atkarpas, įžūlokai komercializuota. Akis bado visokie šūkiai „Jokūbo kelią būtinai eikite su šia apyranke“, geltonos rodyklės į „Piligrimų banką“, alaus reklamos su piligrimais… Dar pasirodė, kad kai kuriems vietiniams trūksta svetingumo: pavyzdžiui, ne vienas išvijo piligrimus iš kavinės į baisią liūtį, nes atėjo laikas siestai; ne vienoje nakvynės vietoje šildymas būdavo įjungtas tik tol, kol piligrimai rinkdavosi nakvynės vietą – greitai po to, kai visi susimokėdavo, šildymą išjungdavo.

Tai - alaus reklama...

Tai – alaus reklama…

Nors gal toks vietinių požiūris nieko keisto: ne kiekvienam turbūt, patiktų, kad per jo kaimą nusikreiptų nesustojanti „piligrimų-žygeivių upė“. Ten, kur piligrimų mažiau, vietiniai buvo daug malonesni: pakeliui į kelio pradžią vienas viešbučio tarnautojas net pusryčius nupirko.

Beje, viešų tualetų palei Kelią nėra; verta turint progą pasinaudoti albergų ar restoranų tualetais, bet šiaip dažniausiai, kaip ir Viduramžiais, tam tarnauja miškai, pievos ir t.t.

Jokūbo kelias eina per kaimą

Jokūbo kelias eina per kaimą

Santiagas, Jokūbo kelio finišas

Daugelis knygų ir filmų apie Jokūbo kelią tiesiog nusikalstamai mažai dėmesio skiria jo finišui – Santiago miestui. Todėl nebuvau pasiruošęs šitokiai didybei! Ne tik Santiago katedros, bet ir visos eilės kitų milžiniškų Viduramžių pastatų: vienuolynų, piligrimų ligoninės, dabar paverstos viešbučiu-muziejumi. Ir apskritai senamiesčio: kai Ispanija liko neutrali per abu pasaulinius karus, ten išliko visi seni pastatai, siauros, pėstiesiems skirtos gatvelės. Yra ten ir pilgrimysčių muziejus.

Ant žemės atsisėdę piligrimai gėrisi Santiago katedra

Ant žemės atsisėdę piligrimai gėrisi Santiago katedra

Net ir nereligingiems verta sudalyvauti katedros mišiose: jos čia irgi ypatingos, jų metu skaitomas sąrašas šalių, iš kur per pastarąsias 24 val. atvyko piligrimai, o per šventines mišias virš maldininkų aštuoni vyrai įsiūbuoja botafumeiro – pasaulyje analogų neturintį milžinišką smilkytuvą.

Botafumeiro ir piligrimų Mišias Santiago katedroje laikantis kunigas

Botafumeiro ir piligrimų Mišias Santiago katedroje laikantis kunigas

Santiagui tikrai verta pasilikti bent pora dienų, kad ir tam, kad besiilsėdamas centrinėje Obradoiro aikštšėje stebėtum šimtus kitų piligrimų, kurie ten ateina, visa širdimi džiūgauja, įgyvendinę savo tikslą. Šypsodamiesi kaip gal niekad gyvenime gulasi tiesiog ant aikštės grindinio, ant kuprinės tarsi pagalvės, ekstatiškai žiūrėdami į didingosios katedros bokštus, klausydamiesi jos varpų ir gatvės muzikantų dūdmaišių.

Obradoiro aikštės vaizdai - kas jau sunkiai paeina, kas rengia pergalingas fotosesijas...

Obradoiro aikštės vaizdai – kas jau nori tik gulėti, kas rengia pergalingas fotosesijas, kas tiesiog ieško, kur pasidėti kuprinę…

Kad ir koks žavus tas momentas, daugybė nori jį atidėti. Ne vienas kalbintas piligrimas nutarė vakare į Santiagą neiti – paskutinį kartą dar nakvoti pakeliui, vos 5 km iki Santiago, kur ant Monte do Gozo kalno, nuo kurio pirmąkart pamatai Santiago katedros bokštus, įrengtas milžiniškas 1500 lovų albergas ir „turistinis miestelis“.

Nuo Monte Do Gozo kalno Prancūzų arba Primitivo keliais einantys piligrimai pirmą kartą pamato Santiago katedros bokštus. Čia stovime būtent toje vietoje, greta paminklo piligrimams

Nuo Monte Do Gozo kalno Prancūzų arba Primitivo keliais einantys piligrimai pirmą kartą pamato Santiago katedros bokštus. Čia stovime būtent toje vietoje, greta paminklo piligrimams

Šiaip ar taip įeidamas į Santiagą išeini iš to „Camino burbulo“ kuriame gyvenai savaitę, mėnesį ar ilgiau. Nebesi įstrigęs aname keistame pasaulyje iš nesibaigiančių žygių per leisgyvius religingus Viduramžius.

Santiago De Kompostelos įvažiavimas, apkaišytas piligrimų žinutėmis ir simboliais: čia dar pėsti eina tik jie, bet netrukus tai pasikeičia

Santiago De Kompostelos įvažiavimas, apkaišytas piligrimų žinutėmis ir simboliais

Santiage pasitiko vaivorykštinės vėliavos, „transfeminisčių“ atsišaukimai, o galiausiai, artėjant prie tos vietos, kur šv. Jokūbo kelias įsilieja į Santiago senamiestį, grafitis su kūju ir pjautuvu bei šūkiu „Tourists go home“ – visi „gyvenimo kelionę“ įgyvendinę piligrimai vietos komunistams tėra nepageidaujami turistai… Priešingai konservatyviems Ispanijos kaimams, Santiage kraštutinių kairiųjų – daug. Tiesa, aną komunistinį grafitį kažkas mėgino nutrinti: nežinia, ar todėl, kad mylėtų piligrimus, ar todėl, kiek pelno jie miestui atneša.

Čia, kur Šv. Jokūbo kelias jau eina per Santiagą, bet iki katedros dar keliasdešimt minučių

Čia, kur Šv. Jokūbo kelias jau eina per Santiagą, bet iki katedros dar keliasdešimt minučių

Aišku, „išėjimas iš Camino burbulo“ turėjo ir savo pliusų. Kol ėjom Šv. Jokūbo keliu, galėjome jaustis tokie šiek tiek nevykėliai: daugelis ėjo greičiau už mus, kasdien nueidavo ilgesnius atstumus, pradėjo savo žygius iš toliau. O Santiage staiga tapome didvyriais: dauguma ten sutiktų turistų į miestą atvažiavo ar atskrido, žygis Šv. Jokūbo keliu jiems atrodė kaip nepasiekama svajonė – „Abejoju, ar drįsčiau ir pajėgčiau“. Taip ir man atrodė, kai apie Jokūbo kelią išgirdau pirmąsyk… Dabar visi jie, išgirdę, kiek nuėjome, sveikino mus, žavėjosi, tarsi būtume padarę kažkokį eiliniam žmogui sunkiai prieinamą žygdarbį… Jokūbo kelias turi tokią aurą.

Ką tik atsiėmėme Kompostelas - lotynų k. išrašyti pažymėjimai kelią įveikusiems piligrimams. Santiage 'eiliniams turistams' buvo smagu pamatyti mūsų pažymėjimus...

Ką tik atsiėmėme Kompostelas – lotynų k. išrašyti pažymėjimai kelią įveikusiems piligrimams. Santiage ‘eiliniams turistams’ buvo smagu pamatyti mūsų pažymėjimus…

Dalis piligrimų Santiage nenori tos auros paleisti. Jie renkasi eiti toliau – ~90 km į Finisterę ar Mušiją, „Pasaulio galą“, Atlanto vandenyno krantą, kur, esą, į savas piligrimines keliones dar iki atsirandant krikščionybei eidavo pagonys, o pagal „naujuosius ritualus“ piligrimai ten sudegina savo smirdinčias kojines ar batus (socialinės reklamos ant šiukšlių konteinerių ragina verčiau patausoti gamtą ir tai išmesti).

Tiems, kas nori pamatyti Finisterę, bet jau turi atgalinius skrydžio bilietus ar yra pernelyg pavargę, pilnas Santiagas siūlymų „vienos dienos ekskursijai autobusu“…

Nulinis kilometras Finisterėje

Nulinis kilometras Finisterėje. Čia jau nėjome – atvažiavome.

Piligrimai išskrenda namo, bet ne vienas pasižada dar grįžti į Jokūbo kelią. Kai kurie „su visam“: įkurs kokį restoranėlį ar albergą palei kelią ir gyvens tame piligrimų pasaulyje…

Pensionas "Du vokiečiai" pakeliui

Pensionas “Du vokiečiai” pakeliui

Mes į kai kurias Šv. Jokūbo kelio vietas irgi paskui grįžome, tiesa, trumpam ir kitaip – automobiliu. Kaip keista tada buvo kokį “savaitės žygio kelią” nuvažiuoti per valandą… Ech, kaip modernios technologijos “sumažino pasaulį”! Bet eidamas Camino dar gali pajusti koks jis didžiulis kliaujantis tik savom kojom, koks jis milžiniškas atrodė kiekvienam iki automobilių, traukinių, lėktuvų išradimo.

Vietoje pabaigos. Ar Jokūbo kapas tikras?

Prieš pradėdami žygį porai dienų apsistojome butuke šalia Jokūbo kelio. Buvo žavu stebėti tą piligrimų upę, į kurią netrukus turėjome įsilieti ir mes, dalyvauti piligrimų mišiose.

Sarijos centrinė gatvė, kur savąjį žygį pradeda ~25% visų Camino Santiago piligrimų. Žiema, todėl tuščia.

Sarijos centrinė gatvė, kur savąjį žygį pradeda ~25% visų Camino de Santiago piligrimų.

Bet kartu kamavo ir klausimas – kiek tikra visa tai, kuo pagrįstas Camino? Šv. Jokūbo kapas? Nėra jokių įrodymų: atsiskyrėlis Pajus „sekė žvaigždėmis“, rado kažkokias puošnias romėniškas kriptas, ir čia pat nusprendė, kad tai Šv. Jokūbo kapas, vien todėl, kad, kaip teigė legendos, Jokūbas apaštalavo Ispanijoje. Tačiau šios legendos nepagrįstos Biblija, atsirado gerokai vėliau, o Jokūbas nužudytas Izraelyje.

Prie šv. Jokūbo kapo po Santiago katedros altoriumi

Prie šv. Jokūbo kapo po Santiago katedros altoriumi

Ilgainiui legendos vis „gražėjo ir gražėjo“. Iš pradžių manyta, kad Jokūbo kūnas buvo parplukdytas iš Izraelio į Ispaniją. Vėliau jau pradėta pasakoti, kad Jokūbo kūnas parskraidintas skraidančiu laivu, kurį dangumi tempė angelai. O kol Jokūbas dar buvo gyvas, jį Ispanijoje aplankė pati Mergelė Marija, atplaukusi į Mušiją akmeniniu laivu…

Tas istorijas greičiausiai kūrė ir „tobulino“ patys piligrimai. Viduramžiais buvo įprasta, kad piligrimai mainais už maistą ar nakvynę pasakodavo visokiems niekad savo kaimo nepalikusiems ūkininkams apie kelionę: ką matė, ką girdėjo, ką sužinojo. Niekas negalėjo nieko patikrinti, tad kodėl neapžavėjus klausytojų kokiom įspūdingom pasakaitėm?

Mušija, kur, pasak legendų, išsilaipino Marija. Akmeninį laivą įsivaizduoti galbūt padėjo uolos-akmenys, į kurias čia dūžta bangos

Mušija, kur, pasak legendų, išsilaipino Marija. Akmeninį laivą įsivaizduoti galbūt padėjo uolos-akmenys, į kurias čia dūžta bangos

Ir šiuolaikiniai piligrimai kuria legendas, tik kitokias! Štai viena legenda pasakoja, neva ant 10 eurų pavaizduotos Melidės bažnyčios durys, ši legenda rašoma net knygose apie Jokūbo kelią kaip tiesa

Ir šiuolaikiniai piligrimai kuria legendas, tik kitokias! Štai viena legenda pasakoja, neva ant 10 eurų banknoto pavaizduotos Melidės bažnyčios durys, taip rašoma net knygose apie Jokūbo kelią. Na, kai lėtai eini, turi daug galimybių daug ką pastebėti, įžvelgti sąsajas, fantazuoti…

Tačiau nuėjus Camino, tokios mintys dingo. Gal ne tiek svarbu, ar ten Jokūbo kapas, ar kokio šiaip garbingo romėno. Svarbu, ką tas kapas įkvėpė. Valdovai ir architektai čia sukūrė pasaulinės reikšmės šedevrus. Čia pasikeitė ir toliau keičiasi milijonų piligrimų gyvenimai. Žmonės jaučiasi pagiję, atradę gyvenimo prasmę. Visuotinė Kelionė, į kurią panašių pasaulyje nėra…

Santiago katedros fragmentas

Santiago katedros fragmentas

Kaip pasakytų dažnas šių laikų krikščionis, bažnyčia – tai ne paauksuoti paveikslai ar sarkofagai, tai – žmonės, bendruomenė. Ir kurgi pasaulyje daugiau žmonių kartu darė ką nors tikėjimo vardan, nei Camino de Santiago? Ir čia eina net ne tik Bažnyčia, čia kažkokia sunkiai apibrėžiama žmonijos dalis, kurią kažkaip suvienijo ir tuo pačiu keliu siunčia tas pats vienas vienintelis įvykis, atsitikęs jau prieš daugiau nei 1200 metų – kai atsiskyrėlis pasakė vietiniam vyskupui radęs Šv. Jokūbo kapą.

Kai pagalvoji – argi čia ne stebuklas?


Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai


Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
4. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa


Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo


Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Oslas – Norvegijos sostinė, muziejų miestas

Oslas – Norvegijos sostinė, muziejų miestas

| 2 komentarai

Oslas – Norvegijos sostinė, bet ten nesijauti kaip „tikrojoje Norvegijoje“. Oslo fjordo nesupa jokie kalnai, į miestą neatsiveria nuostabūs vaizdai nuo viršūnių, ir jam trūksta aiškaus simbolio.

Turbūt todėl ilgus metus Oslas man – kaip ir daugeliui turistų – buvo nebent stotelė pakeliui link Norvegijos kalnų, krioklių, salų ir kitų grožybių.

Pagaliau nusprendžiau Osle stabtelti ilgėliau – ir čia aprašau, kas šiame mieste žaviausia.

Vigelando parko skulptūros

Populiariausioje Osle vietoje – Vigelando parke

Osle susiduria turtinga dabartis ir didinga senovė

Didingąją Norvegijos gamtą Osle primena nebent raitytos Oslo fjordo pakrantės. Tik žvelgiant nuo tų krantinių regėsi vieną kitą keltą, daugiaaukščius namus – bet jokių kalnų, jokių krioklių. Kalvos aplink Oslą ne ką aukštesnės nei Vilniuje. Iki „tikrų“ kalnuotų fjordų – apie 5 val. važiavimo automobiliu.

Seni daugiabučiai Osle

Seni daugiabučiai Osle

Oslas – kitoks didmiestis, nei visi likę Norvegijos miestai. Aplinkui vikingų laikus beveik menančią Akershuso tvirtovę Oslo tiesiose gatvėse viena prieš kitą stoja dvi skirtingos epochos.

Viena jų – XIX a., kai Norvegija priklausė Švedijai ir buvo skurdokas užkampis, tačiau visgi į didžausio Norvegijos miesto – Oslo – pramonę gužėjo skurdūs darbininkai iš visų atkampių kaimų, iškilo ištisos eilės saikingai puošnių keturaukščių daugiabučių, o 1825 m. – ir Karalių rūmai, kuriuose iki šiol gyvena Norvegijos monachai ir priešais kuriuos stovi garbės sargyba – tiesa, tie stovi skandinaviškai laisvai, neįsitempusi.

Karalių rūmai Osle

Karalių rūmai Osle

Bet dar labiau Osle dominuojanti epocha – šie laikai. Laikai, kai 1967 m. atradusi naftą Norvegija tapo viena turtingiausių pasaulio šalių, o Oslas – vienu turtingiausių miestų. Jo gatves nuo tada apsėjo „skandinaviškai nuosaikūs“ tarptautinių biurų pastatai su brangiomis hipsteriškomis kavinėmis pirmuose aukštuose. Turtingu gyvenimu pasidžiaugti osliečiams leidžia ir sutvarkytos krantinės, kur gali ir išsikaitinti pirtyse ant polių tiesiai virš Oslo fjordo, ir išvysti „superprojektus“ tokius kaip 2008 m. Oslo opera, ant kurios stogu gali užlipti tarsi į dirbtinį kalną ir gerėtis miesto panoramomis.

Oslo opera

Oslo opera

Osle nėra „senamiesčio“ ir „naujamiesčio“, sena ir nauja čia visada šalia, tose pačiose gatvėse. Seni pastatai kartais griaunami, statomi nauji. Gal dėl to man buvo sunkoka pasinerti į miesto dvasią. Pamatai pro autobuso langą kokių gražių XIX a. vilų eilę, galvoji, štai pasivaikščiosi gražiame sename rajone, bet išlipi, apsidairai, ir supranti, kad pažiūrėjus į kitą pusę, gatvės gale ir dar daug kur – tvarkingi, bet paprasti šiuolaikiniai biurai. Toks architektūrinis chaosas šiaip jau labai tvarkingame mieste. Tiesa, ilgainiui nuobodžiausius pastatus renovuoja į modernesnius.

Sena ir nauja Osle šalia

Sena ir nauja Osle šalia

Yra „atmosferingesnių vietų“, kaip Damstredet gatvelė apstatyti mediniais namais, kokie kitur virto dulkėmis, ar Var Frelsers kapinės greta, po kurių masyviais antkapiais ilsisi žymiausi norvegai, nuo dailininko Edvardo Munko iki dramaturgo Henriko Ibseno. Bet ir ten tik paeik į šalį – ir vėl įvairovė.

Val Frelsers kapinėse

Val Frelsers kapinėse

Viena išimtis tikriausiai – Vigelando parkas. Nenuostabu, kad jis – populiariausia Oslo lankytina vieta. Visą 700 m ilgio parko promenadą su vartais, tvorelėm, tiltu ir 200 skulptūrų sukūrė vienas vienintelis žmogus – Gustavas Vigelandas, garsiausias Norvegijos skulptorius. Viskas pastatyta 1924-1943 m. ir puikiai dera tarpusavy. Visos skulptūros vaizduoja nuogus žmones, bet prasmė ten – keisčiausiose jų pozose. Lankytojai ir valandas ten praleidžia bandydami įspėti tų figūrų reikšmes, o ypač ilgai stabteli akščiausiame taške, prie obelisko, sudaryto iš 121 žmogaus, vienas per kitą lipančio į dangų, nuo kur atsiveria gražūs vaizdai į Oslą.

Vigelando parko skulptūros

Vigelando parko skulptūros. Čia kūdikiai joja moterimi (motina?) ir užkiša jai burną jos plaukais

Į vieną pusę iš Vigelando parko viršūnės matai senųjų Oslo rajonų bažnyčių bokštus. Į kitą – Holmenkollen šuolių su slidėmis trampliną, dar vieną Oslo simbolių. Taip dera sostinei šalies, kuri, nepaisant mažo gyventojų skaičiaus, žiemos olimpiadose laimėjo daugiau medalių, nei bet kuri kita pasaulio valstybė…

Holmekollen tramplinas žvelgiant nuo Vigelando parko obelisko

Holmekollen tramplinas žvelgiant nuo Vigelando parko obelisko

Oslo muziejai ir laivai atskelidžia Norvegijos pasaulinę svarbą

Įdomiausi Osle man – jo muziejai, rodantys, kad Oslo ir Norvegijos įtaka pasaulio istorijai – daug didesnė, nei pasakytum pagal jų dydį. Juos lankėme su „Oslo Card“, kai susimokėjus vienkartinį mokestį beveik visi muziejai ir viešasis transportas „nemokami“ (apsimoka, jei lankai kokius tris muziejus per dieną, o Osle, kur be muziejų mažai lankytinų vietų, taip daryti logiška).

Oslo Nacionaliniame muziejuje

Oslo Nacionaliniame muziejuje

Norvegai – jūrininkų tauta; didelė dalis jūrų plėšikų vikingų buvo iš Norvegijos. Tad dauguma geriausių Oslo muziejų susiję su laivais.

Laivo „Fram“ muziejaus širdis – „tvirčiausias prieškarinio pasaulio laivas“, kuris nuplukdė pirmąją ekspediciją, pasiekusią pietų ašigalį. To nepadarė amerikiečiai, tai nepavyko britams (jų ekspedicija žuvo nuo šalčio), bet tai 1911 m. pasiekė norvegas Rualis Amundsenas. Stovėdamas ankštose Framo patalpose nesunkiai galėjau įsivaizduoti tą šaltą ekspediciją į dar šaltesnę Nežinią: juk tada nebuvo nuotraukų iš lėktuvų ir palydovų, niekas negalėjo nė įsivaizduoti, kas laukia pietų ašigalyje. Išvalgęs pietų ašigalį, Roalis Amundsenas, galima sakyti, užbaigė visą žmonijos atradimų epochą… Bet tai buvo tik vienas iš daugybės norvegų pasiekimų poliariniuose kraštuose: tame pat muziejuje yra ir “Gjøa”, laivas, su kuriuo Roalis Amundsenas pirmasis nuplaukė iš Atlanto vandenyno į Ramųjį aplink šaltąsias šiaurės Kanados salas.

Framo viduje

Framo viduje

Laivo „Kon Tikis“ muziejuje eksponuojamas plaustas „Kon Tikis“, kuriuo norvegas Tūras Hajerdalis 1947 m. nuplaukė iš Pietų Amerikos į Okeaniją, taip mėgindamas įrodyti, kad Okeaniją apgyvendino Amerikos indėnų, o ne azijiečių, protėviai. Priešingai nei į “Framą”, į “Kon Tikį” įlipti negalima: toks jis mažytis, netvirtas, ir taip neįtikėtina, kad kažkokie niekada iki tol neplaukę norvegai sugebėjo juo 101 dieną plaukti per Ramųjį vandenyną. O po to dar tas pats Hajerdalis iš nendrių pastatytu laivu “Ra II” (irgi tame pat muziejuje) perplaukė Atlanto vandenyną… Tarsi kelionės jūromis būtų norvegų kraujyje.

Kon Tikis

Kon Tikis

Yra Osle ir Vikingų laivų muziejus, ir bendras jūrų muziejus, o į visus šituos “laivybos muziejus” iš miesto centro galima nuplaukti laivu per Oslo fjordą.

Naftos dėka, Norvegija – viena turtingiausių pasaulio šalių, tad ir Norvegijos nacionalinio muziejaus kolekcija turi mažai lygių: visų epochų, geriausių dailininkų menas ir dizainas: viską apžiūrėti užtruktų ne trumpiau, nei kokį Luvrą. Bet turistus ten labiausiai traukia garsiausias Norvegijos tapytojas – Edvardas Munkas ypač jo „Klyksmas“, toks norvegiškos depresijos atvaizdas. Beje, Osle yra ir atskiras Munko muziejus, bet ten nėjau sužinojęs, kad geriausi Munko darbai – Nacionaliniame muziejuje.

Munko "Klyksmas" Oslo nacionaliniame muziejuje

Munko “Klyksmas” Oslo nacionaliniame muziejuje

Norvegijos liaudies muziejus – tai tarsi norvegų Rumšiškės, tik senos trobos čia suvilktos ne kur nors į kaimą, o beveik į Oslo centrą. Galima pasigėrėti nuostabia Norvegijos kaimų ir Oslo priemiesčių medine architektūra, kurią tuose kaimuose ir priemiesčiuose seniai sunaikino progresas. Sužinoti apie „senovinį gyvenimą“, kuris Norvegijoje išliko ilgiau, nei kitur Vakarų Europoje – iki pat kokių 1970-1980 m., kada iš naftos lėšų pastatyti kalnų serpantinai ir tuneliai pasiekė net atokiausius kaimelius, o su jais ir gera medicina, švietimas, bei kita.

Norvegų Rumšiškės - liaudies muziejus Osle

Norvegų Rumšiškės – liaudies muziejus Osle

Būtent Osle – masyvioje 1950 m. Oslo rotušėje – teikiama Nobelio taikos premija. Bet greta rotušės stūksantis taikos premijų muziejus pasirodė „silpnas“: ten tiesiog visų premijos laureatų veidai ir viena-kita istorija iš pasaulio negandų.

Oslo rotušė (statyta 1950 m.)

Oslo rotušė (statyta 1950 m.)

Oslas – vienas brangiausių pasaulio miestų. Tikrai.

Didžiausia priežastis, kodėl Oslas man tapo paskutine nuodugniai aplankyta Europos valstybės sostine – kainos. Net sunku apsakyti, koks brangus Oslas – restoranai, paslaugos, transportas čia kainuoja kokius tris kartus brangiau, nei Vilniuje, o kai kas kainuoja ir penkis kartus brangiau. Mažesni skirtumai tarp užsieninių prekių kainų (drabužių, elektronikos, benzino) – bet kelionėje tai ne taip aktualu. Kelionės diena Osle greičiausiai kainuos kiek trys dienos kokioje Tenerifėje ar dvi savaitės Balyje (neskaitant skrydžių) – gyvenant panašios kokybės viešbučiuose, valgant panašų maistą.

Lauko kavinėje Oslo centre

Eilinėje lauko kavinėje Oslo centre, kur kainos apie tris kartus didesnės, nei panašioje vietoje Vilniuje

Internete gali rasti visokius „brangiausių pasaulio miestų sąrašus“ ir Oslas ten visada prie viršaus – nors ir esą „konkuruoja“ su kokiu Tokijumi ar Singapūru. Bet pabuvęs Tokijuje, Singapūre ir kituose to sąrašo miestuose suvokiau, kad, na, tikrovėje Oslas ir anuos “branguolius” kainomis lenkia kartais. Bent jau kainomis, su kuriomis susiduria turistas: juk tai, kad kokiame Tokijuje brangu nusipirkti butą, turistui neaktualu. Iš visų 120+ šalių, kuriose buvau, tik Šveicarija ir Islandija gali konkuruoti kainomis su Norvegija ir jei nebuvai nė vienoje šių šalių Osle lauks lengvas šokas.

Oslo gatvė naktį su įprastu dvigubu raudonu pėsčiųjų šviesoforu

Oslo gatvė naktį su įprastu dvigubu raudonu pėsčiųjų šviesoforu

Aišku, daugybei lietuvių bent jau „baisios“ Oslo viešbučių kainos neaktualios: jie randa kur pernakvoti Osle nemokamai. Osle net 43% gyventojų yra ne norvegai, o tarp mažumų viena didesnių – lietuviai (jų Osle – ~3200, o aplink Oslą – dar ~14000, aba ~1%). Tad dažnas lietuvis turi kokių draugų ar giminių Osle. O jei neturi, gerai yra atskristi ryte, išskristi kitos ar dar kitos dienos vakare – taip sutaupysi vieną nakvynę.

Oslo žmonės

Oslo žmonės

Iš Lietuvos į Oslą pilna skrydžių ir jie pigūs. Tiesa, nuvažiuoti iš Oslo oro uosto į centrą kartais kainuoja brangiau, nei skrydžio bilietas… Bet užtat nuvažiuoti paprasta, patogu. Brangesnis traukinys viršija ir 200 km/h greitį, o “lėtesnysis” važiuoja 160 km/h greičiu ir centrą pasiekia per 23 min. Apskritai, Osle keliauti malonu, patogu – bet stebuklų ten irgi nėra. Negali, kaip kokiame Dubajuje, sumokėkęs trigubai save guosti, kad štai už tai gavai greičiausią/aukščiausią/moderniausią pasaulyje patirtį. Oslas patogus, švarus, saugus – bet tik tiek.

Oslo viešajame transporte

Oslo viešajame transporte

Neguodžia Osle ir klimatas: kaip ir kitur Norvegijoje, čia vėsokos vasaros, dažni lietūs ir vėjai, tad kai termometras rodė +16, lauko kavinės buvo pilnos – mat švietė saulė, giedra, to Osle pakanka. Taip pat, kaip ir mažesniuose Norvegijos miestuose, viskas dirba trumpai, ypač anapus trumpučio sezono (pvz. muziejai teveikia nuo 10 val. iki 16 val., kokią 19 val. Oslo centras atrodė it išmiręs), sekmadieniais nedirba jokios parduotuvės.

Oslo daugiabučio laiptinėje stoviu apsirengęs Oslo klimatui

Oslo daugiabučio laiptinėje stoviu apsirengęs Oslo klimatui

Kaip ten bebūtų, gal Oslas ir nėra iš tų Europos sostinių, į kurias norėtųsi skristi savaitgaliui, bet, jei keliauji kitur į Norvegiją, arba šiaip ar taip skrendi pro Oslą, Osle sustoti verta. Nepamatęs Oslo nematei visos Norvegijos, į Oslą suplaukė daugiausiai Norvegijos turtų, pasiekimų, norvegiškos didybės. Nuo Munko meno iki garsiausių poliarinių tyrinėtojų laivų, nuo didingiausios Norvegijos architektūros – tiek senos, tiek modernios – iki Nobelio taikos premijos įteikimo balių.

Nobelio taikos premijos laureatų citatos ant Nobelio taikos premijos muziejaus

Nobelio taikos premijos laureatų citatos ant Nobelio taikos premijos muziejaus

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,