Išskleisti meniu

Mikronezija

Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka

Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka

| 0 komentarų

Čiuke praleistos trys dienos – neabejotinai nykiausios mūsų Medaus mėnesio akimirkos.

Purvinomis ir sklidinomis balų gatvėmis automobiliai čia juda ne ką greičiau už pėsčiuosius. Apie nusikalstamumą bei klestintį alkoholizmą trimituoja ir vietiniai, ir turistai.

Važiuojame mikroautobusu pagrindiniu salos keliu

Prieš 70 metų Čiukas buvo viena svarbiausių Antrojo pasaulinio karo japonų tvirtovių. Pagrindinėje Veno saloje aplankėme jų ryšių centrą – nūnai prabangiausią Mikronezijos mokyklą, kurios visi mokytojai – užsieniečiai, bet pamokos vyksta Lietuvos kaimo mokyklų lygio nesiekiančiose klasėse. Dar – nešvankiais grafičiais išrašinėtą švyturį, pabūklą oloje. Sumokėjome ne vieną dešimtį dolerių, kuriuos spėriai renka paveldo netausojantys jo šeimininkai.

Kitose salose yra daugiau nykstančio karo paveldo, bet minčių ten vykti teko atsisakyti – su anais žemvaldžiais susikalbėti net vietiniams nepavyksta.

Turtingus vakariečius į Čiuką traukia tai, kas po vandeniu. Ramūs didelės jo lagūnos vandenys slepia ištisą Antrojo pasaulinio karo japonų laivyną. Dugne taip pat rymo tankai, naikintuvai, boluoja kaukolės…

Freska “Karas rojuje” dabina Xavier mokyklos laiptinę

Bet man prie sulaužyto piršto prisidėjo stiprėjantis peršalimas, tad jau ir sausumoje laipioti nuo liūčių pažliugusiomis kalvomis buvo iššūkis. Reti skrydžiai lėmė, kad būtent Čiuke turėjome praleisti tris dienas. Daug ilsėjomės.

Dėl to sau skirto “Nardymo po nuskendusius laivus sostinės” titulo viešbučiai – ne pagal kokybę brangūs. Ten nėra baseinų ar sporto salių, o restoranai dirba tik tam tikromis dienos valandomis. Mūsiškiame pagrindinė pramoga (be nardymo) buvo videonuoma.

Iš šios viešbučio prieplaukos plaukia nardytojai

 

Kovo 5 d.


Skurdo, korupcijos ir nusikaltimų lagūna

Jei kas prasiveržia į platųjį internetą apie tolimąjį Čiuką tai – žinios apie skurdą ir nusikaltimus. Ir dar apie paskandintą japonų laivyną jo didelėje lagūnoje, it laimės žiburys viliojantį turtingus nardymo gerbėjus į šį Dievo pamirštą užkampį.

Paieškokite keliautojų forumuose informacijos apie tokius žiniasklaidos baubus kaip Iranas ir įsitikinsite, kad dauguma komentarų – teigiami. Išdrįsę ten nuvykti, jei tik nusiteikia tam tikriems nepatogumams, gauna begalę teigiamų įspūdžių, o terorizmo rizika daug menkesnė nei įsivaizduoja įpratusieji užsienio šalis regėti pro turistinių autobusų langus. Pats esu savarankiškai keliavęs ir toje pačioje Bašaro Al Asado tvirtos rankos gniaužiamoje Sirijoje, ir “religijų katile” Libane ar niekaip etninių skirtumų neperkopiančiame Kosove. Visur pasitikdavo turizmo nenugairintas įdomių vietų grožis, žmonių draugiškumas.

Apie Čiuką mūsiškė žiniasklaida nepraneša nei blogo, nei gero – per toli ir per menka ši rifų apsupta didžiulė lagūna su pabirusiomis keliasdešimčia gyvenamų salų. Bet internetas – pasaulinis.  Visų kaip vieno – nuo turistų iki Mikronezijos piliečių – pasisakymai ten tik blogi, geriausiu atveju neutralūs, kupini gailesčio ir teisinimų čiukiečiams. Štai vakarietis savanoris dirbęs žymioje Xavier mokykloje pasakojo, kaip Čiuko aukščiausiojo teismo pirmininkas organizavo teismo inscenizaciją, kurioje mokiniai galėjo pasijusti advokatais – esą net ir šiame vaikų žaidime nugalėtoją nulėmė korupcija. Mikroneziečiai šaukia apie kitas jų salas siaubiančius nusikaltėlius iš Čiuko.

Prestižiškiausia Mikronezijos mokykla Čiuke, į kurią vedamos ir ekskursijos. Klasė tvarkinga palyginus su sporto sale

Pirmasis įspūdis patvirtino internetinius skundus

Jeigu kas iš bendrakeleivių dar turėjo kažkokių iliuzijų, dulkėtas oro uostas ir purvu padengta aikštelė priešais jas vis labiau naikino. Važiuojant viešbučio mikroautobusu, keleiviams teko laikyti neužsidarančias duris. Tai – ne taip pavojinga, kaip atrodo: juk neįtikėtinai duobėtomis, purvu apneštomis Čiuko sostinės Veno gatvėmis jis riedėjo nė kiek ne greičiau, nei bėga žmogus. Jungtinių Valstijų finansuojamas pagrindinės gatvės dangos keitimas stringa.

“Truk Stop Hotel” laukė dar vienas nusivylimas. Paklausti apie galimybes aplankyti japonų karinius įtvirtinimus, nusėjusius šį kadaise puikiai įtvirtintą salyną, šio verslo šeimininkai tik šyptelėjo. “Čia – Mikronezija” – sakė (nors turbūt turėjo sakyti “Čia – Čiukas”, nes Ponpėjuje tvarkos daugiau). Viskas privatu, o savininkai kiekvieną kartą iš turistų reikalauja vis kitos pinigų sumos: dešimčių, kartais šimtų dolerių. Derybos trunka itin ilgai. Vien plaukimas į tas salas daug kainuotų, o ir šitiek sumokėję keliautojai, būna, lieka nieko nepešę. O Mikronezijos turistiniuose bukletuose jos pristatomos kaip įdomybės, apie kliūtis patekti nė žodeliu neužsimenama…

Viešbutis Čiuke Booking.com panašiu rakursu atrodė labai gražiai - bet ir pats aptriušęs, ir aplinka tragiška

Dešimtys paskandintų japonų laivų – vienintelis Čiuko turtas

Visa Čiuko laimė, kad kai kūrėsi jų teisės sistema, vietiniai nė nesvajojo apie SCUBA nardymą ir niekaip neišsidalijo tų vandenyno dugno vietų, kurių joks atoslūgis neatidengia. Todėl visos japoniško “Perl Harboro” – JAV operacijos “Hailstone” – pasekmės viešos. Armada plieninių skenduolių, kur iškabos tebekaba ir net puodeliai stovi kur stovėję. Ką japonai 1941 m. pradėjo, amerikiečiai čia 1944 m. vasario 17 dieną pabaigė, pasiglemždami 45 laivus bei 270 lėktuvų, pražudydami per 2000 japonų karių – ne visi jie spėjo suvokti, kas vyksta, ir vos kelis iš pagrindinio Imperijos salyno atplukdytus naikintuvus spėjo paruošti skrydžiui. Dalis istorikų teigia, kad būtent tądien Čiuke nulemtas liūdnas Japonijos likimas Antrajame pasauliniame kare.

Deja, nuo manęs aną laivyną paslėpė lagūnos bangelės – sveikata neleido pasvajoti apie mokymąsi nardyti. Sekmadieniais parduotuvės uždarytos ir binto nusipirkti nebuvo kur – teko paaukoti marškinėlius, juos suplėšyti ir taip sutvarstyti sutinusį ir pajuodusį pirštą. Maža to, pradėjo kibti sloga ir viešnagei šioje “Ramiojo vandenyno kloakoje” slenkant tolyn jaučiausi vis blogiau.

Pamėlęs mano pirštas (dešinėje). Pradžioje dar turėjau binto iš Ponpėjos ligoninės (kairėje), tačiau vėliau teko rišti sukarpytais marškinėliais (viduryje).

Ne pagal jo spartietiškumą nepigiame viešbutyje praleidome tris dienas: šitame pasaulio krašte skrendi ne tada, kada nori, bet tada, kai skrenda lėktuvai. Tai buvo ramus laikas, kurį leidome viešbučio numeryje bei kiemelyje, tokiame skurdžiame Lietuvos standartais, bet šitokiame turtingame palyginus su už pastato sienos plytinčia purvo dykyne.

 

Kovo 6 d.


Prapliupus lietui gatvės virto ežerėliais

Vieną dieną užsirašėme į ekskursiją išklibusiu mikroautobusu po salą. Vienintelę kelionę, kurią viešbutis galėjo pasiūlyti, nes su Veno salos žemvaldžiais jie dar palaiko šiokį tokį ryšį. Sudaužytas mikroautobuso veidrodėlis rėkte rėkė, jog tik labai ribotą: kaip pasakojo vairuotojas Pis (vairuodamas vis darinėjęs dureles, kad nusispjautų), mašiną apdaužė kelią pastoję švyturio, kurį turėjome lankyti ekskursijos metu, savininkai, mat už turistų apsilankymą buvo sumokėta tik vienam šeimininkų, o yra dar du.

Vairuotojas atsidaro duris ir nusispjauna nesustabdęs automobilio

Lietus gatves buvo pavertęs upėmis ir ežerais – kanalizacija, Europoje išrasta dar senovės romėnų, čiukiečiams mažai žinoma, o ir ten, kur ji įrengta, nuolat užsikemša ir dvokia (net mokyklos kartais dėl to uždaromos). Šalikelėse bolavo dar daugiau metalo laužu virtusių mašinų nei kitur Mikronezijoje, ir net ištisa tokiom pat atliekom tapusi degalinė.

Pirmoji lankytina vieta, į kurią mus atvežė – Xavier vidurinę mokykla, įrengta tarp bunkeriškų baltų buvusio japonų karo ryšių centro sienų. Liūties pabaigos laukėme tamsioje sporto salėje, kur ant apsilaupiusių sienų kabojo vienišas krepšinio lankas nuplyšusiu tinkleliu. Bet ne, tai ne ta mokykla, kurion žygiuoja eilinių čiukiečių vaikai. Xavier katalikiška mokykla-internatas – itin prestižinė, čia savo atžalas siunčia visos Mikronezijos ir net Maršalo salų turtingieji. Bet užsieniečiai mokytojai angliškas pamokas veda atokių Lietuvos kaimų pradines mokymo įstaigas primenančiose klasėse. Turistams parodoma freska “Karas rojuje” (“War in paradise”) ir vaizdas iš balkono į kalvos viršūnėje tarp medžių stūksantį japonų švyturį (“Čiukas”, beje, reiškia “Kalnas”).

Geriausios Mikronezijoje Xavier mokyklos sporto salė

Žemvaldžiai pinigus renka, bet paveldo netausoja

Į tą statinį, tą prakeiktąją 1944 m. vasario naktį rodžiusį kelią visiems japonų krovininiams ir kariniams laivams artyn būsimo jų negilaus kapo, ir nuvažiavome. Jei taip galima pasakyti, mat vairuotojas automobilį paliko pakalnėje, o toliau kopėme šlapiu, vos pramintu takeliu per džiungles. Sunku buvo – ne tiek skausmas kliudė, kiek baimė pakeisti piršto kaulo padėtį, dėl ko kelionės pabaiga būtų pasunkėjusi. Laimė, padėjo vairuotojas.

Čia kadaise spindėjo japonų švyturio žiburys

Pusiaukelėje stovinčioje troboje susimokėjome dvidešimt dolerių, dar išvydome bunkerį ir seną patranką. Pats švyturys labai apleistas, aprašinėtas nešvankiais užrašais – turbūt tų tuntų vaikų, laipiojusių šlaitu aplink mus. Bet vaizdas iš viršaus – nuostabus, regėjome artėjančią nuają tropinę liūtį (to pliaupimo ribos buvo be galo ryškios), o paskui pirmame švyturio aukšte laukėme jos pabaigos.

Aplankėme ir dar vieną panašiai apleistą vietą, kurios savininkui labiausiai rūpėjo susirinkti dolerius – japonų pabūklą, besiilsintį ant surūdijusių statinių oloje, anais laikais slėpusioje Tekančios Saulės šalies karius. Beje, prieš ekskursiją, už kurią viešbučiui sumokėta atskirai, niekas neįspėjo, kiek dar papildomai reikės mokėti už įdomybių lankymą jų savininkams.

Japonų pabūklas oloje apspistas vaikų

Čiuko turizmo pramonės kainos panašios į Havajų, o kokybė prastesnė, nei dauguma keliauti mėgstančių Lietuvos žmonių galėtų įsivaizduoti. Ak, tas keistasis išteklius, tie žuvę laivai lagūnoje, dviejų štai jau prieš 70 metų besigalynėjusių imperijų palikimas, iš kurio didybės dabar neįdėdami jokių pastangų pinigus kraunasi vietos žemvaldžiai. Kraunasi ir, deja, dažnai čia pat prageria – ir doleriai vėl iškeliauja užsienin, o alkoholizmas dar labiau karaliauja lagūnoje.

O kadaise Čiuke gyveno daugiausiai japonai…

Nežinia koks dabar būtų šitas salynas, jei istorijos vingiai būtų kitaip pasisukę ir vietoje keturių baltų žvaigždžių vandenyno mėlio fone virš jo plazdėtų vėliava su raudona saule baltame fone – “hinomaru”. Japonijos kolonizacijos čia būta tokios intensyvios, kad per keliolika metų japonai skaičiumi Čiuke buvo pralenkę čiukiečius. Sunku įsivaizduoti, kaip tuomet čia viskas atrodė, turbūt buvo daug tvarkingiau. Bet štai Imperiją sudraskė karas ir jos valdiniams teko grįžti tris tūkstančius kilometrų į vakarus (žvelgiant iš Okeanijos salynų, Japonija yra vakarai, o Amerika – rytai).

Be rūdijančių pabūklų ir trūnijančių bunkerių japonus Čiuke dar atmena už žmogų žemesnis paminklėlis pakrantėje, prie kurio mikroautobusas stabtelėjo važiuodamas link viešbučio. Jis neįsivaizduojamą galybę kartų menkesnis už panašų skaičių gyvybių pasiglemžusio tikrojo Perl Harboro memorialus. Havajai – JAV, vienas civilizacijos centrų, o Čiukas – gilus jos užkampis.

Japonijos lėšomis pastatytas juodas paminklas kariams atminti kontrastuoja su aptriušusia aplinka

Tiesa, Okeanijos kultūros ir šiaip neteko neįtikėtinos daugybės žemių: ne tik Havajai šiais laikais – grynos JAV su egzotikos prieskoniu, bet ir didžiausiose Naujosios Zelandijos salose maorius pakeitė anglų palikuonys, Naujojoje Kaledonijoje ar Taityje gausu išeivių iš Prancūzijos, Fidžyje pusė žmonių – indai, o Taivane, kurio stačius uolėtus krantus prieš du tūkstantmečius paliko Okeanijos tautų protėviai, dabar – beveik vien kiniški veidai. Todėl tikriausiai džiugu, kad Mikronezija pilnai grąžinta patiems mikroneziečiams.

 

Kovo 7 d.


Kaip pėsčiomis po Veną vaikščiojome

Pirmadienį ekskursiją pėsčiomis sau suorganizavome patys. Aistė nejaukiai jautėsi, matydama į savo krepšelį įbestus aplinkinių žvilgsnius. O gal jie tiesiog mintyse juokėsi iš mano šlubčiojimo. Aplankėme dvokiančią parduotuvę, kur pirmąjį paimtą sulčių buteliuką teko nešti atgal lentynon kai išvydome, jog galiojimo laikas jau seniai pasibaigęs. Dar – kinų restoraną: stebėtinai padorų, su vaizdu į mažytį uostą. Ilgųjų katerių ten plaukiojo dar daugiau, nei Madžūre ar Ponpėjuje, nes juk Čiukas yra ne viena didelė sala, apsupta salelių, o kelių didesnių salų grupė. Beje, po didelių liūčių veikiausiai kiekvienas namas tampa savotiška sala, juk štai ir dabar, praėjus jau nemažai laiko po paskutinio lietaus, gatvėmis buvo sunku žingsniuoti dėl milžiniškų purvino vandens sklidinų duobių. Apie šaligatvius, aišku, nėra ko nė svajoti.

Vaizdas iš viešbučio koridoriaus balkono (pačių spartietiškų kambarių balkonai atgręžti į jūrą

 

Kovo 8 d.


Sugedus lėktuvui sėdėjome prie pakilimo tako

Antradienio rytą turėjome palikti Čiuką – Aistė šio momento nekantriai laukė. Bet koją pakišo lėktuvo gedimas ir amerikiečių įgulos pareigingumas. Jau sulipusiems į “salų šoklį” pilotas pranešė, kad sugedo indikatorius, rodantis, ar išsiskleidę užsparniai. Skristi galima – bet nesaugu, juk jei užsparniai leidžiantis neišsiskleis, pilotas to nesužinos. “Gal šiame oro uoste bus reikiama detalė” – tarė lakūnas, o mes tik šyptelėjome. Aišku, atsarginių dalių Čiuke nebuvo ir keleiviai vėl išlipo – dar 7 valandoms, kol “Continental Micronesia” suorganizavo naują lėktuvą ir atskraidino jį iš savo bazės Guame.

Čiuko oro uoste nėra nė vienos parduotuvės, prekeivio ar net gėrimo automato, todėl čia aviakompanijų pareiga rūpintis atidėto reiso keleiviais turi ne tik piniginę, bet ir tiesioginę prasmę: jei ne iš lėktuvo suneštos skardinės, būtų tekę kęsti troškulį. Čiukietė darbuotoja be jokio vakarietiško subtilumo apramino dėl atidėjimo sunerimusius į skurdų oro uosto pastatą grąžintus keleivius: “Ką, jūs norite, kad lėktuvas sudužtų?”.

Skaitėme knygas ir ėjome į lauką – saugumo reikalavimai Čiuke nėra perdėti ir iki jau sutemus danguje tarp žvaigdžių sužibo mūsų pasiimti atskriejančio orlaivio navigacinės lempos, galėjome vaikščioti net po lėktuvų aikštelę (joje, aišku, tebestovėjo vienintelis mūsiškis sugedęs Boeing’as). Kiti keleiviai susėdo ant žolės. Vieną grupelę sudarė kostiumuoti mormonų misionieriai – gal penkiolika. Tikriausiai jie grįžinėjo iš misijų, kuriose kiekvienam mormonų vyrui rekomenduojama tarnauti porą metų. Vaikšto misionieriai poromis po du, už tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų miestelių, esančių kur nors Jutoje ar Aidache, ir pasakoja aplinkiniams apie savo tikėjimą, apie pranašą Mormoną ir Džozefą Smitą, esą atradusį senuosius Mormono raštus. Ir į Lietuvą misionieriai keliauja, bet mūsuose jų  labai mažai lyginant su Okeanija. Dar prieš gerą savaitę Polinezijos kultūros centre Aistė gailėjosi ten triūsiančių mormonų studentų – o dabar jau sakė, kad tikrai daugybę kartų geriau išvažiuoti į Laję nei vargti čia.

Už aptriušusio ženklo ant žolės lūkuriuoja išlaipinti keleiviai

Džozefo Smito ir Brihamo Jango pasekėjai puikia proga aiškinti apie mėlynosios Mormono knygos sąsajas su Biblija pabėgti kur neturintiems keleiviams nepasinaudojo – šnekučiavosi tik tarpusavy. Galiausiai mėnesienos šviesoje spindėjusios geltonos gaisrinės, parūpintos JAV Federalinės aviacijos administracijos lėšomis, išlydėjo “Continental Micronesia” orlaivį su mumis viduje atgal į Guamą.

Šiam “salų šokliui” kelionę teko baigti priešpaskutinėje stotelėje: Čiuke

Kaip Čiuko parlamentas sudegė

Balandžio 30 d., praėjus porai mėnesių nuo mūsų grįžimo į Lietuvą, supleškėjo Čiuko parlamentas. Vienintelė vaizdo medžiaga internete yra įkelta į Youtube svetainę – ugnies šėlsmą filmavęs čiukietis įgarsino džiaugsmingais muzikiniais ritmais. Informatyvesnis Ponpėjaus laikraščio “Kaselehlie Press” straipsnis, parašytas gegužės 9 d., o pasaulinio tinklo platybes išvydęs tik birželio 1-ąją, pasakoja, kad čiukiečiai, užuot padėję gesinti, plėšė pastato kondicionierius ir nešė į metalo laužą. Ta atliekų aikštelė uždaryta savaitei – bet ne dėl šios, o dėl kitos bylos tyrimo – rašo laikraštis. Be to, vos prieš dvejus metus Čiuke pastatyti nauji “tada gražūs” parlamento rūmai, kurie taip ir liko trūnyti, nes iki jų neveda joks įmanomas pravažiuoti kelias. Straipsnio rašymo metu ten buvo išdaužyti langai, išlaužytos durys, o kambariai čiukiečiams atstojo tualetus. Gaisrinių automobilių saloje irgi nėra, tad gesinimo darbams pasiskolintos geltonosios oro uosto gaisrinės strigo dėl didžiulio savo aukščio.

Atrodo, šioje Ramiojo vandenyno “žlugusioje saloje” į gera niekas greit nepasikeis. Nesvarbu, ar žuvis pūva nuo galvos, ar nuo uodegos, nes čiukietiško rifų ryklio vienodai supuvusios ir ta, ir ana.

Tokios JAV dovanotos gaisrinės su švyturėliais pasitinka ir išlydi visus lėktuvus Mikronezijoje ir Maršalo salose. Tai – bene moderniausia technika tuose salynuose

Lankytinų vietų ir įdomybių Čiuko (Veno) saloje žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Ponpėja – džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis

Ponpėja – džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis

| 0 komentarų

Pirmąsyk apie Ponpėją (dar vadinamą Ponape) sužinojau paauglystėje, perskaitęs apie Nan Madolą. Tie milžiniški senoviniai griuvėsiai ant 92 dirbtinių salų tikrai nuostabūs, o dar labiau – paslaptingi. Deja, laimės man jie neatnešė, nes į jų masyvius akmenis susilaužiau kojos pirštą.

Šis incidentas kiek pakoregavo planus ir užuot išvydę salos krioklius susipažinome su vietine ligonine. Jos darbuotojai įspėjo – Nan Madolas apsėstas piktųjų dvasių ir ten geriau jau būčiau nėjęs. Mano nelaimė jiems tik sustiprino šį tikėjimą…

Į Nan Madolą reikia bristi per šį purviną vandenį

Kad ir ką vietiniai galvoja apie savo protėvių sostinės griuvėsius, ją aplankyti leidžia. Bet idant galėtum nubristi į pirmąją salą, privalai sumokėti trims žemvaldžiams. Juk ir pats Nan Madolas, ir prie jo vedantys takeliai – privatūs.

Turizmas Ponpėjoje tebėra įstrigęs tarpukario keliautojų-atradėjų, kaip mūsiškis Matas Šalčius, eroje. Rodyklių beveik nėra, žemėlapiai netikslūs, o vietiniai dar neišmokę elgtis su užsieniečiais. Takelio ant Sokeh uolos, pasitinkančios kiekvieną besileidžiantį lėktuvą, net su aplinkinių namelių gyventojų pagalba rasti nepavyko.

Pasiimti pinigų atplaukia žemvaldžio atstovai

Užtat aplankėme Mikronezijos sostinę Palikyrą, stūksančią džiunglėse – vos kelių dešimtmečių senumo vienaaukščius valdžios pastatus jau smarkiai apėdė drėgmė.

Dar niūresnį vaizdą regėjome nuplaukę į Lengerio salą, kur kadaise šurmuliavo japonų karinė oro bazė. Dabar ten iš betono liekanų kyšo didžiuliai džiunglių medžiai ir niekaip nebepasakytum, iš kur anuomet kildavo lėktuvai. Ne ką mažiau įdomu nei išvysti šį gamtos triumfą buvo suvokti, kad Lengeris tebėra gyvenamas…

Japonų įtvirtinimas(?), šiuolaikinė lūšna ir džiunglės Lengerio saloje

 

Kovo 3 d.


Mikronezijai pelną neša… jos nepriklausomybė

Pro lėktuvo iliuminatorių žaliasis Ponpėja atrodė įspūdingai didelė. Apaugę kalnai ir stačioji Sokeh uola, pasitinkanti keliautojus – viskas šitaip masyvu palyginus su išsirangiusiomis koralinėmis Maršalo salelėmis, plytinčiomis kelių Europų dydžio vandenyno platybėse ryčiau.

Ir Ponpėjos tarptautinis oro uostas tapo atgaiva akims po Maršalo salų Amata Kabua aerodromo. Kuklus, tačiau suremontuotas, naujai nudažytas, apynaujais bagažo vėžimėliais ir net turizmo informacija, kur dalinami salos planai (spalvoti!) bei parduodama plona knygelė su lankytinų vietų nuotraukomis ir aprašymais. Tik geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad prie beveik visko ten – nuo keleivių registravimo punktų iki minėtų vežimėlių, ir net iki laikrodžio, kabančio išvykimo salėje – mažomis raidelėmis kažkas parašyta. “Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios parama”, “Japonijos dovana”, “Kinijos pagalba” – štai tų užrašų esmė.

Eilinis namas Ponpėjos sotinėje.

Suverenitetas – didžiausias tokių šalių, kaip Mikronezijos Federacija, ekonominis turtas. Tai – vos 107 000 gyventojų turintis kraštas, kurio viena keturių valstijų yra Ponpėja. Suverenitetas leidžia pardavinėti pašto ženklus filatelistams ir prekiauti interneto domenų vardais (Mikronezijos interneto plėtinys .fm itin populiarus tarp radijo svetainių, o į pietus plytinčios Tuvalu .tv – tarp televizijų). Suverenitetas – tai ir galimybė teikti diplomatinį pripažinimą, teisė balsuoti Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje. Okeanijos valstybės geopolitikoje nedalyvautų, užtat šitie balsai labai svarbūs didiesiems pasaulinio politikos teatro aktoriams. Štai todėl Kinijos Liaudies Respublika ir Kinijos Respublika (Taivanas) dosniai dalija savo paramą šitoms atokioms saloms ir atolams – abi šalys siekia būti pripažintos vienintele teisėta visos Kinijos valdžia. Mikronezija pripažįsta komunistinę Liaudies Respubliką, o kaimyninės Maršalo Salos – Taivaną.

Nepamiršta Okeanijos nė Rusija, sugebėjusi “įtikinti” net dvi regiono šalis (Nauru bei Vanuatu) pripažinti Abchazijos bei Pietų Osetijos nepriklausomybę nuo Gruzijos (tiesa, Vanuatu po kelių mėnesių savąjį pripažinimą atšaukė). Nesnaudžia ir JAV: pačiais kontraversiškiausiais Artimųjų Rytų politikos klausimais vos trys valstybės JT generalinėje asamblėjoje balsuoja taip, kaip Amerika: tai Izraelis, Mikronezija bei Maršalo salos.

Viešbučio nameliai – virš džiunglių

Viešbučio mikroautobusas, kaip ir kiekvieną iš tų šešių savaitės dienų, kai salon atskrenda lėktuvas – surinko turistus. Vežė per salos sostinę Koloniją, paskui kaip visa “Sodų sala” žaliu pajūriu (Ponpėja – viena drėgniausių vietų pasaulyje ir mums ten viešint ne kartą pliaupė). Vykome į “The Village” viešbutį – ant polių suręstų palaikių pastatėlių kaimelį, kur vietoje kondicionierių ant lubų sukasi dideli ventiliatoriai, o vietoje langų – tinkleliai, neužkirtę kelio vidun ne tik mašalams, tačiau net ir driežiukams. Daug ką atpirko nuostabus vaizdas nuo kalno į vandenyną bei į Ponpėją apsupusias mažesnes saleles.

Namelyje, kurio „langai“ kiauri, nuo vabzdžių naktį saugo tinklas virš lovos

Viešbučio savininkai – kaip čia įprasta, baltaožių imigrantų šeimyna – padovanoję medaus mėnesio proga šampano butelį sujungė mus su autonuomos kompanija ir už kokio pusvalandžio greta mūsų prie tolimiausiame mediniame paviljone, aukštai kybančiame virš šlaito, stovinčio staliuko, jau sėdėjo šios firmos darbuotoja. “Nežymėsime esamų apdaužymų” – sakė ji – “ir nieko tokio, jeigu ir jūs apdaužysite automobilį, visi čia apdaužo”.

Didi Sokeho uola, kur japonų kariai nesulaukė amerikiečių

“Ratuoti galėsime viską apžiūrėti” – naivokai galvojome. Apsipirkę parduotuvėlėje pravažiavome Koloniją ir nuvykome prie žymiosios Sokeh uolos. Pasak spalvingosios knygelės turistams į jos viršūnę turėtų vesti takas, greta kurio išlikusios japonų bunkerių liekanos. Antrojo pasaulinio karo metais apie 8000 japonų karių ten laukė JAV invazijos – tačiau amerikiečiai nutarė Ponpėją bombarduoti tik iš oro. Sala perimta tik po 1945 m. rugpjūčio 15 d., kai begalės pralaimėjimų ir dviejų atominių bombų išvargintas Imperatorius kreipėsi į žmones fonografu įrašytu savo „bangakmenio balsu“ senovine rūmų kalba pranešdamas, kad „laikas ir likimas“ verčia „ištverti kas neištveriama“ – taip Japonija kapituliavo.

Sokeho uola

Deja, netrukome įsitikinti kad ta gražioji knygutė ir tebuvo vienintelis dalykas, skiriantis turizmo lygį Ponpėjoje nuo gretimų salų. Paaiškėjo, kad ten ne tik nėra rodyklių, bet žemėlapis netikslus. Net paklausus vietinių sunku buvo suprasti, kurgi tas takelis link uolos. Nuo kelio Sokeho pusiasalio gilumon vedančių takelių – daug, bet visi jie – panašūs į bet kuriuos žmonių pramintus takelius, vedančius nuo vienos gryčios prie kitos.

Oro uostą „prarijo“ drėgnasis miškas

Pasisukinėję gretimame žvyrkelyje ir pasižvalgę į uolą iš apačios, nutarėme verčiau plaukti į Lengerio salą – vieną tų, kurios supa Ponpėją. Ten buvo japonų karinė oro bazė, pokariu ligi pat 1970 m. veikusi ir kaip civilinis salos aerouostas. Pasak netiksliosios knygelės turistams ten galima už vieną dolerį nuvykti vandens taksi iš turgaus prieplaukos. Nuvykus į vietą, kur neva turėtų švartuotis šie samdomi laiveliai, laukė eilinis netikėtumas: sėdi daug vyrų ir apie jokią galimybę plaukti nežino – kam reikia, tie patys turi valtis arba pažįsta, kas jas turi. Patarė keliauti į gretimą prieplauką – bet ir čia nieko panašaus neradome.

Mikroneziečiai – turbūt vieni mažiausiai verslių žmonių pasaulyje. Arabų kraštuose vietiniai įkyriai lenda prie turistų siūlydamiesi būti gidais, vertėjais, ar nuvesti į savo giminaičio, draugo parduotuvę. Amerikoje emocijų mažiau: bet sienos apkaišytos reklamomis, bukletais, telefonų numeriais, interneto adresais ir niekada neliksi nežinodamas, kaip kur nors nuvykti. Japonijoje, kaip įsitikinome vėliau, santykiai su turistais grįsti ne ekonomine nauda, bet paslaugumu – tavimi ten visada bus pasirūpinta ir visai nesvarbu, esi turtingas ar stokoji lėšų.

Ponpėjaus sostinės uostas, po kurį ieškojome, kaip į Lengerį nuplaukti

O štai Kolonijos prieplaukoje regėjome tokį vaizdą: daug gulinčių žmonių, kramtančių betelį, plūduriuoja jų valtys. Paklausėme vieno jų – tokio apkūnaus vyro, Aistės pasišlykštėjimui spjaudžiusio raudonai nusidažiusias seiles – kaip nuplaukti į Lengerį. Kelis kartus jis siūlė pakalbėti su kuo nors kitu, galbūt grįžtančiais į tą salą gyventojais. Galiausiai nutarė tarpininkauti. Pradžioje norėjo neįtikėtinai didelės pinigų sumos, galiausiai sutarėme dėl 15 dolerių, kas Ponpėjoje irgi yra milžiniški pinigai.

Plukdė mus kokių šešiolikos metų paauglys tėvo motorine valtimi. Vėjelis smagiai pūtė į veidą. Po kelių minučių jau stovėjome apleistoje betoninėje prieplaukoje. Aplink – nė gyvos vasios. Parodžiau jaunajam „gidui“ japonų aerodromo liekanų nuotrauką ir jis liepė sekti paskui jį į tankmę. Tarp tų brūzgynų ir medžių išties buvo visokių pastatų, betoninio grindinio liekanų. Bet atpažinti juos jau labai sunku. Džiunglės labai greitai atkovoja tai, ką žmonės apleido. Ten, kur prieš keliasdešimt metų virė gyvenimas, nūnai – tik tuščias drėgnasis miškas. Ir visi anuometiniai statiniai – tų džiunglių pakloto dalis. Šis gamtos pergalės prieš kultūrą greitis ir paliko didžiausią įspūdį Lengeryje.

Prieš kelis dešimtmečius čia buvo lėktuvų angarai...

„Negyvenamoje saloje“ – pasitikimas su mačete

Toliau, žingsniuodami siauru takeliu salos pakrante, regėjome ir vėliau statytų apleistų pastatų. Dar prieš kelis metus ten gyveno žmonės – sakė „gidas“. Paminėjo ir jam svarbesnį faktą, kaip su draugais ten iškylavo. Kalbos barjeras neleido pernelyg išsiplėsti. Todėl į kiekvieną žodį atkreipdavau didesnį dėmesį. Štai vieną aukštą uolą jis įvardijo tiesiog „Bloga vieta“ – taip ir nesupratau, ar dėl tariamai ją apsėdusių dvasių (kuo čia labai tikima), ar dėl ten gyvenančių nusikaltėlių.

Aistei jau seniau Lengeryje buvo nejauku, bet labiausiai ji išsigando kai išvydome iš džiunglių ateinantį berniuką su mačete rankose ir šuniu greta. Mūsų gidas su juo ėmė kalbėtis ponpėjiečių kalba (taip, kiekviena Mikronezijos Federacinė valstija turi savo kalbą). Visgi, priešingai Aistės nuogąstavimams, ne kaip atimti mūsų pinigus bei daiktus, tačiau kaip mus nuvesti prie amunicijos sandėlio, kurį irgi rodžiau savo knygutėje. Berniukas gali nuvesti – mums jie pasakė – bet ten tamsu ir toli. Padėkojome ir atsisakėme. Galiausiai mus palydėjo ten, kur gyvena sutiktasis angliškai nekalbantis berniukas. Labai įdomu buvo išvysti tokį gyvenimą. Ne pagrindinėje valstijos saloje, bet mikroneziškame „priemiestyje“. Ten – viena palaikė troba. Vos už kelių metrų nuo jos – trūnijantys pilki senųjų šeimos kartų kapai. Laisvai ganėsi paršelis, kišo knyslę į kokoso kevalą. Atokiau moteris (šeimos tėvas dirbo kitoje saloje) džiaustė rūbus – į mus dėmesio nekreipė. Tai vis nesiliovė stebinti – juk paprastai kuo vietovė atokesnė, kuo mažiau turistų ją aplanko, tuo labiau vietiniai įsistebeilija į svečius, bando juos kalbinti ar kviestis namo.

Abu jaunieji nauji pažįstami išėjo ir pažadėjo atplaukti valtimi, tad greta tos sodybos praleidome keliolika ar keliasdešimt minučių. Vanduo geba stebuklingai atskirti bendruomenes. Buvo sunku patikėti, kad vos už nepilno kilometro, Ponpėjoje, yra civilizacija: parduotuvės, kavinės, automobiliai. Lengerį modernus gyvenimas pasiekęs tik atskirų daiktelių, šiukšlių, kitų džiunglių svetimkūnių pavidalu. Čia tegyvena kelios šeimos ir visos – skirtinguose salos galuose, jungiamos tik praskintų takelių. Bet juk Mikronezijoje yra ne vien tokie savotiški „priemiesčiai“, iš kur motorine valtimi paprasta pasiekti valstijos centrą. Yra ir galybė atokesnių salų, kaip štai už 300 km esantis Pingelapo atolas, tarp kurio 250 gyventojų dėl kraujomaišos itin išplito daltonizmas, ir nūnai kas dešimtas neskiria spalvų. Ten gyvenimas teka dar senesne vaga ir tik valstijoms priklausantys laivai, tokie kaip tuo metu sugedęs ir netoli Ponpėjos oro uosto prišvartuotas „Micro Glory“, tokius kraštus retkarčiais aplanko.

Taip gyvenama Ponpėjos pagrindinės salos „priemiesčiuose“

Beplaukiant atgal, paauglys valtininkas pabandė mus apgauti. Sulėtino variklį ir ėmė sakyti, neva baigiasi kuras ir tam reikia papildomų pinigų. Nors buvome aiškiai sutarę, kad į kainą įeis ir benzinas. Kvailiausia buvo tai, kad akivaizdu, jog vienintelė degalinė galėjo būti tik pačioje Ponpėjos saloje – t.y. kaip tik ten, kur mums ir reikėjo. Pernelyg nereagavome į apgavystę, juoba, valties „kapitonas“ nelabai gebėjo angliškai paaiškinti ką turi omenyje. Galiausiai jam pačiam nusibodo žaisti ir laivelis vėl maksimaliu greičiu nuplaukė ten, kur prasidėjo „ekskursija“. Aistė manęs paprašė pažadėti, kad su panašiais žmonėmis nebeprasidėsime. Išties, priešingai nei arabų kraštuose, saugiai ten nesijautėme.

Išplaukėme iš Lengerio salos

Trūnijanti sostinė ir tuščias prekybos centras

Jau vieni nuvykome į visos Mikronezijos Federacijos sostinę Palikyrą. Tai ne miestas, o valstybinių pastatų kompleksas, 1989 m. pastatytas už 14 km nuo valstijos centro Kolonijos. Kelio teko teirautis ir vieno praeivio, bet Aistės prognozei, kad ir prie pačios sostinės nebus jokių ženklų, nebuvo lemta išsipildyti. Federalinė sostinė – išdidžiai skelbė didžiulis stendas. Vienaaukščių rausvų mūrų džiunglių apsuptyje statytojai norėjo, kad jų kūrinys keltų įspūdį. Bet drėgnasis Mikronezijos klimatas nepagailėjo net šalies valdžios buveinės. Prabėgus vos 22 metams, namus, glaudžiančius nacionalinę biblioteką, keturiolika deputatų turintį parlamentą ir kitus valdžios ramsčius, sujungtus „havajietiškais“ besieniais „koridoriais“, jau smarkiai paženklino rūdys ir laikas. Stendai su planais, aiškinančiais kaip pasiekti tą ar kitą įstaigą – sunkiai beįskaitomi. Bent jau vakarėjant, kai pasibaigęs darbas ir aplink – nė vieno žmogaus, Palikyras atrodė niūrus ir negyvas.

Čia dirba Mikronezijos parlamentas

Kelyje iš Kolonijos į Palikyrą stūkso prekybos centras „Sokeh“. Pažymėtas turistiniame žemėlapyje tarp svarbesnių įžymybių, tad ten nebuvusiam gali atrodyti, jog čia kokia kompaktiška „Akropolio“ versija, salos prekybinė širdis tarp abiejų sostinių. Iš tikro jis labiau primena eilinę „Norfą“, o prekių pasirinkimas – dar skurdesnis. Abu kartus, kai ten užsukome, plati automobilių aikštelė buvo tuštutėlė, o apšviestoje salėje vaikščiojo tik darbuotojai. Gretimas kinų restoranas – irgi be klientų, o stende reklamuojamas sporto klubas – uždarytas. Bandymas perkelti bent žiupsnelį vakarietiškosios prekybos į Okeaniją čia patyrė visišką fiasko.

Salos prekybos centras, kuriame būdavome vieninteliai klientai

 

Kovo 4 d.


Už pabraidymą – mokesčiai trims žemvaldžiams

Kitą rytą išsiruošėme į Nan Madolą, neabejotinai didžiausią Ponpėjos įžymybę, „Ramiojo vandenyno Veneciją“. „Venecija“ šiandien nuvalkiotas žodis – turime jas Šiaurės, Rytų, Amerikos ir dar kokias tik nori. Nan Madolas kitoks: tai ne ramus miestelis su kanalais, bet kvadratinį kilometrą užimančio V a. Saudeleurų dinastijos valdžios centro, iš kur anuomet valdytas ne tik Ponpėja, griuvėsiai. Ne kanalai čia iškasti, bet visos mažne 100 salų – dirbtinės, išmūrytos ant kieto koralinio dugno.

Vienas mūsų viešbučio savininkų ten plukdė laivu, bet ekskursijos – brangios. Nutarėme verčiau važiuoti automobiliu, apsukti visą už Vilniaus miestą mažesnę salą ratu, aplankydami ir Keprohio bei Sahvartiko krioklius, pasižvalgydami į paprastų ponpėjiečių gyvenimą.

Kelias link Nan Madolo. Kairėje tursena kiaulė. Vėliau jis vis prastėjo, kol galiausiai teko eiti pėsčiomis ir bristi.

Važiuodami į Nan Madolą pasijutome tarsi būtume tarpukario keliautojai, tarsi Riplis, jau prieš dvi savaites San Franciske lankyto muziejaus įkvėpėjas. Anais laikais su tuo, ką patyrėme, tekdavo susidurti daug kur už Europos ribų: siekdamas išvysti egzotiškuosius pasaulio stebuklus turėdavai derinti su vietiniais šeichais, radžomis ar genčių vadais… XXI a. turizmo paprastumas, kai viską sužinai iš interneto, randi pagal tikslius žemėlapius ir nusiperki spausdintą bilietą su spalvingu informaciniu bukletėliu, į Mikroneziją nė neketina ateiti.

Paskutinius dar pravažiuojamus kilometrus iki Nan Madolo vedė žvyrkelis, paskui – tik išvažinėtos vėžės pro namelius ir savo vadą paršiukų maitinančią kiaulę. Pasiklausę vietinių pasukome į reikiamą šoninį keliuką. To keliuko savininkas čia turėjo iš mūsų paimti po dolerį – bet jis, matyt, kažkur išvykęs… Kelias netruko pasibaigti ties viena aplūžusia sodyba džiunglių viduryje – greta namo sėdėjo moteris, o jos vyras ar sūnus rinko jau po tris dolerius. Jie – žemės sklypo tarp kelio ir Saudeleurų griuvėsių šeimininkai. Kaip ir kitur Mikronezijoje, Ponpėjoje visa žemė, netgi ir pats Nan Madolas – privati. Ši įžymybė, kurią norint sausuma pasiekti tenka susimokėti trims žemvaldžiams, niekaip nesugebantiems, o turbūt ir nesistengiantiems susikooperuoti ir pardavinėti vieno bilieto, kalbama, dėl to net neįtraukta į UNESCO sąrašą. Nan Madolas – bene svarbiausias pasaulio istorinis objektas, dar nesantis tame nuolat besipučiančiame paveldo rinkinyje. [po mūsų apsliankymo Nan Madolas pagaliau į UNESCO sąrašą įtrauktas]

Takelis per džiungles link Nan Madolo aptvarkytas

Toliau iki akmeninio miesto dirbtinių salų vedė gražus medinis takelis per džiungles. Nežinia, ar savo lėšomis jį nutiesė sklypo savininkai, ar tai jau Ponpėjos valdžios iniciatyva. Takelis atsirėmė į vanens „kanalą“. Anapus – jau Nan Madolo rūmai. Reikėjo bristi. Bent jau dugnas kietesnis ir kojos nesmigo. Šiltutėlis vanduo siekė vos šlaunų vidurį – bet vėliau bus potvynis, todėl viešbučio kateris čionai atplaukti turėjo tik tuomet, kai nebebus taip seklu. Užtat vos persikėlę kiton pusėn išvydome iš tolių atirkluojamą mažesnę valtelę, pilną vietinių žmonių. Tai – Madolenihmo savivaldybės vado, Nan Madolo savininko, atstovai. Jie surinko paskutinę mokesčio už apsilankymą dalį – dar po tris dolerius – ir nuplaukė savo keliais.

Paskutinieji kelio į Nan Madolą metrai

Kaip Nan Madole pirštą susilaužiau

Akmenine siena apjuostos salos centre – spėjamas Saudeleurų kapas su stogeliu. Architektūra – paprasta, be raižinių ar lipdinių, bet jau vien pats didžiulių akmeninių mūrų, atplukdytų iš kitų salų, vaizdas čia, Ramiojo vandenyno viduryje, pakankamai įspūdingas, kad suteiktų Nan Madolui tokią paslapties aurą, kokia gaubia ir Velykų Salos statulas. Bet priešingai pastarosioms, Nan Madolas – nekomercializuotas, vis dar “pasislėpęs” toli nuo turistinių kelių, nepakankamai tyrinėtas archeologų. Ir net šiandieniniai ponpėjiečiai į jį žiūri su baime.

Spėjami Saudeleurų dinastijos kapai vienoje geriausiai išsilaikiusių akmeninių salų

Apėjome salą visiškai vieni. Tai yra, be kitų žmonių: tarp griuvėsių šmirinėjo kitokie maži rudi kailiuoti padarėliai. Aistė pelių labai bijo, todėl ėmė kone verkdama raginti skubėti atgal. Dar apžvelgiau apylinkes nuo kraštinės sienos viršaus ir grįžome į „žemyną“.  Aistė luktelėjo, kol aš nubridau į kitą dirbtinę salą. Į ją nevedė pramintas povandeninis takas, kojos strigo smėlyje – bet šiaip ne taip pasiekiau anuos labiau apgriuvusius rūmus. Deja, ten ištiko nelaimė: jau krante, bandydamas įveikti kliūtis, tvojau koją į akmenį. Pasigirdo trakštelėjimas – lūžo mažasis kojos pirštelis. Mintyse nusikeikiau pagalvojęs, kad dabar keliauti bus sunkiau, ir kiek luktelėjęs ėmiau šlubčioti uolomis kanalo link.

Kaip tik tą vasario 4 d. Ponpėjoje lankėsi ir „Vinstonas“ iš Taivano (kinai įpratę prisistatydami vakariečiams savo „neištariamus“ vardus pakeisti angliškais, verslaudami Rusijoje – rusiškais ir t.t.). Kaip dar vakar mes, jis nerado kelio prie Sokeh uolos, bet pasiekti tikslą jam padėjo du mikroneziečiai. Dabar šie žmonės atlydėjo Vinstoną iki didžiausios įžymybės Nan Madolo. Taivanietis, metus dirbęs turizmo agentūroje Madžūre, o nūnai keliaujantis po aplinkines valstybes, užuot bridęs, perplaukė jau patvinusį kanalą vietinių mergaičių valtele. Jos ir parplukdė mane į krantą. Vėliau tas nuolat fotoaparatu spragsėjęs vyras padėjo man grįžti netrumpą kelią iki automobilio.

Ligoninėje: „Pats kaltas: sužalojo piktosios dvasios“

Ligoninėje, į kurią mus nukreipė viešbučio savininkai, viskas truko ilgai. Registracijos biurokratija (reikėjo užvesti kortelę), daktaro, kuris dar ilgai šnekučiavosi su kitu pacientu, laukimas. Aistę tai kiek nervino, bet aš buvau ramus, jau pripratęs. Skubiai mane pasodino tik į invalido vežimėlį, ligoninei dovanotą mormonų.

Ponpėjaus ligoninėje

Žinojau, kad Mikronezijoje tikima dvasiomis. Bet netikėta buvo su tuo susidurti ne viename atokesnių kaimų, o pagrindinėje šalies ligoninėje.  Aistei pildant biurokratinius formalumus, registratorius pasiteiravo, kur susižeidžiau. Nan Madole – pasakiau tiesą. Gal nereikėjo, nes tuomet jis ir patalpoje buvęs apie penkiasdešimties metų pacientas (beje, iš išvaizdos turintis ir baltaodžių kraujo) ėmė kalbėti apie piktąsias dvasias. Esą būtent jos lėmė mano traumą. Ypač jie kamantinėjo, ką aš veikiau Nan Madole ir negi tikrai nieko iš ten nepaėmiau – viskas, kas ten pakeliama, turi būti ten ir palikta, o jei išvežama – privalo būti nuvežta atgal. „Nan Madolą net ir pastatė piktosios dvasios“, – tęsė pasakojimą ligoninės registratorius. Paskui jis nuoširdžiai pasipiktino to akmeninio griuvėsių miesto šeimininku: kaip jis gali tik surinkti pinigus ir paleisti turistus vaikščioti vienus piktųjų dvasių apsėstoje vietoje? Apytiksliai trisdešimtmetis ponpėjietis ligi tol manė, kad vadas už tuos tris dolerius skiria ir „palydą“. Gal kada praeityje taip ir būdavo. Paklausiau, ar patys mikroneziečiai lankosi Nan Madole – anas pacientas iškart pasakęs, kad ne, piktas išėjo. Tuomet ligoninės darbuotojas kiek atlyžo: klausė, ar fotografavau ir pasidžiaugė, kad turėsiu atminimą iš tos vietos. Panašūs griuvėsiai yra ir Kosrajės saloje – rekomendavo turistinį objektą jis. Mikroneziečių santykiai su dvasiomis – įvairūs.

Daktaras pasirodė šviesus žmogus, deja, priverstas verstis su menku inventoriumi. Ir piršto įtvirtinti, kaip siūlė, jis neturėjo kuo, tad tik subintavo jį su gretimu. Išgirdęs, kad keliausime į Čiuką, davė savo draugo, dirbančio ten daktaru, kontaktus: gal tenykštė ligoninė turtingiau gyvena?

Pernelyg nesitikėdami šitokio stebuklo grįžome ilsėtis. Iš viršum džiunglių įrengtos medinės terasos stebėjome saulėlydį. Labai norėjosi, kad patirtas sužeidimas nesugadintų kelionės.

Vaizdas iš viešbučio restorano vakare

 

Kovo 5 d.


Per skausmą – į vokiškas bažnyčias

Kitą rytą kęsdamas skausmą, ištikdavusį kas kartą prilietus lūžusį pirštą prie žemės, apžiūrėjau Koloniją (nelygus gruntas buvo ypač sunkiai neskausmingai įveikiamas – bet negi dėl tokios menkos traumos turėjau keisti planus, nepabuvoti vietose kurias, tikriausiai, būčiau regėjęs pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime?).

Priešingai daugeliui Okeanijos miestelių Ponpėjos sostinėje tarp daugybės vienaukščių palaikių namelių ir priplėkusių parduotuvėlių yra ir žilą senovę – prieškarį, net devynioliktąjį amžių – menančių statinių. Seniausia – ispaniškoji siena, įrėminanti beisbolo aikštelę. Ją pastatė pirmieji kolonistai, galutinai teises į salyną jas visuomet ginčijusiems vokiečiams pardavę 1899 metais.

Bet pilka akmeninė siena nė iš tolo neprilygsta vokiečių statytai bažnyčiai – deja, po Antrojo pasaulinio bombų iš jos teliko varpinė ir apsidė. Laimė, kita ne ką mažiau graži neogotikinė protestantų bažnytėlė ištvėrė istorijos vingius ir tebestovi prie prieplaukos.

Iš vokiečių bažnyčios per Antrąjį pasaulinį karą teliko galinė dalis

Prieš palikdami Sodų salą nuvykome į Kolonijos rajoną, esą, garsėjantį rankdarbiais, bet radome ten tik vieną parduotuvėlę, neprilygstančią nė toms, kurios Maršalo salose papildomai nereklamuojamos.

Prie nedidelio raudonastogio Ponpėjaus oro uosto – neįprastai daug rezervuotų vietų. Ne invalidams, kurie čia, matyt, neskraido, bet svarbiausiems valstijos ir valstybės žmonėms: Ponpėjos aukščiausiojo teismo pirmininkui, Federacijos prezidentui… Kiekvienai pareigybei – atskira vieta, ir visos tuščios.

Netikėtai moderniame Ponpėjos oro uoste kiekvienas svarbus pareigūnas turi atskirą vietą automobiliui

Šiuose kraštuose oro uostuose sutinki vis tuos pačius žmones. Kai šitiek mažai lėktuvų skydžių, daugybė skrenda „šokuodami per salas“, apsistodami kiekvienoje toms pačioms kelioms dienoms, kurių pakanka viskam apžiūrėti. Tad Ponpėjos oro uoste vėl sutikome ir viską fotografuojantį taivanietį, ir tamsaus gymio amerikietę, keliaujančią darbo reikalais. Abu išvydome paskutinį kartą: jie skrido tiesiai į Guamą, o mes dar tris dienas ketinome praleisti Čiuke. Liūdnai pagarsėjusiame kaip nusikalstamumo, korupcijos ir nekompetencijos žemė. Deja, visos pranašystės, regėtos radus menkas informacijos dozes internete apie tą tankiausiai apgyvendintą Mikronezijos valstiją, netruko išsipildyti, o ir mano sveikata pablogėjo…

Lankytinų vietų ir įdomybių Ponpėjos saloje žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,