Peru – Inkų žemė. Kelionių bukletai neperdeda: Inkų imperijos miestai Maču Pikču, Kuskas ar Pisakas, it stebuklingai išmūryti aukštikalnėse, visame pasaulyje neturi analogų.

Tačiau Inkai buvo tik paskutinis etapas vienos seniausių pasaulio civilizacijų, tūkstantmečius valdžiusios Andų kalnyną, nubraižiusios Naskos linijas, stačiusios tvirtoves ir kelius. Tai turbūt ir unikaliausia civilizacija, nes ji nepalaikė ryšių su kitomis ir todėl daug ką darė savaip. Vietoje rašto rišdavo reikšmę turėjusius mazgelius, vietoje raitelių žinias nešiodavo bėgikai.

Ispanų kolonizacija tai sunaikino, bet ant griuvėsių irgi pastatė daug gražaus: didžiules barokines katedras, vienuolynus ir aikščių arkadas. Abi epochas vienija Andų kalnai. Tokiuose aukščiuose, į kuriuos kitur teįkopia alpinistai (3300-5100 m), Peru jau daugybę amžių stovi miestai, keliai ir net vyksta laivyba.

Žymiausias inkų miestas Maču Pikču nuo gretimo kalno.

Lima: vargšų senamiestis ir nauji turtuolių rajonai

Peru sostinė Lima – vienas didžiausių Lotynų Amerikos miestų (~9 mln. gyv.). Ištisą žiemą jis praleidžia paskendęs vėsiame rūke, kylančiame nuo šaltosios Humbolto srovės gaivinamo vandenyno. Saulė čia neaušta. Todėl Lima pasirodė pilka ir niūroka.

Jei ne tas ant miesto nusileidęs debesis, Limos senamiestis turėtų spindėti. Juk tai – viena milžiniškos Ispanijos kolonijinės imperijos sostinių, kuriai Madridas negailėjo iš indėnų prigrobto aukso. Centrinėje aikštėje – didžiulė katedra, aplink – irgi barokiniai namai. Tik, priešingai Europai, Peru senamiesčiai – neprestižinė vieta: chaotiška, skurdoka, vakarais ištuštėjanti ir nesaugi. Dėl to pastatai labiau aplūžę. Bet taip kur kas geriau išsaugotas tikrasis, „neišlaižytas“, paveldas.

Limos centrinėje Ginklų aikštėje.

Štai gyvenome viešbutyje, tariamai projektuotame Gustavo Eifelio. Europoje tokį būtų seniai nupirkęs koks „Kempinski“ ir iš seno pastato tepalikęs fasadą. O nebrangaus Limos viešbučio savininkai niekada negalėjo sau leisti panašios rekonstrukcijos. Jie tik šen bei ten paremontuoja aplink įspūdingus koridorius stiklinėmis lubomis išsidėsčiusius kambarius. Bendrose patalpose – seni baldai, XIX-XX a. knygos. Ne kruopščiai supirktas antikvaras, o dešimtmečių dešimtmečiais natūraliai sukauptas turtas.

Gal Amerika ir „Naujasis pasaulis“, bet daug kas ten seniau nei mūsuose, ir pokyčiai lėtesni. Naujausias šalies žemėlapis, kurį pavyko nusipirkti kioske – 1976 m. leidimo (ir per visą kelionę tik vienoje vietoje išvydau, kad nuo to laiko pastatytas papildomas kelias). Daug lemia skurdas: plano permaketavimui taip pat trūksta lėšų kaip ir moraliai pasenusių baldų pakeitimui. Bet dažnas tų senų daiktų neprastesnis už naujus ir atmosfera jų apsuptyje net žavesnė. Tai privertė susimąstyti, ar ne per daug mes visko išmetame, vadovaudamiesi visokiais trumpalaikiais mados vėjais. Aišku, pas mus labai daug sunaikino ir okupacijos – to Peru nebuvo nuo 1821 m. nepriklausomybės.

Limos XIX a. parduotuvių pasažas. Vakarų Europoje panašūs būna išlaižyti ir užleisti prabangiems prekių ženklams, o Limoje čia panašiau į turgų

Tarp Limos senamiesčio įdomybių – kitos bažnyčios, kaip Šv. Pranciškaus vienuolynas su kaulų pilnomis katakombomis.

Limos turtingųjų centre – Miraflorese – senų daiktų turbūt mažiau. Naujas ir prekybos centras „Larcomar„. Jis neturi stogo – koridoriai it amfiteatras atsiveria į Ramųjį vandenyną. Juk Limoje visad šilta. Kai 2010 m. temperatūra nukrito iki +9, įvesta nepaprastoji padėtis.

Trečioji Lima – tai menininkų pamiltas Barankas [Barranco], su nedideliais XIX a. namais, aukštu pasivaikščiojimų taku ant pakrantės uolų ir laiptais žemyn link paplūdimių.

Larcomar prekybos centras Limoje.

Aplinkui Limą – „jaunieji miestai“, tiksliau – lūšnynai. Jų palaikius namus įprasta dabinti įvairių politikų reklamomis, bet kam beatėjus į valdžią situacija negerėja.

Tarp rajonų neturintieji automobilių važinėja perpildytais neaiškių maršrutų autobusiukais. Lima buvo didžiausias Pietų Amerikos miestas, stokojantis metro (tiesa, 2014 m. viena linija atidaryta).

Peru pakrantė: kolonijiniai miestai ir Inkų aidai

Pakeliui iš sostinės į pietus daug miestų atrodo it sumažinta Lima: Činča [Chincha], Ika [Ica]. Visoje Ispanijos Amerikoje, plotu XVIII a. beveik prilygusioje šių dienų Rusijai, miestai buvo statomi pagal vieną kurpalių: daugybė kvadratinių kvartalų, vienas kurių centre užleistas parkeliui, vadinamam Ginklų aikšte (Plaza de Armas). Ten per priešų apgultis miestelėnams dalindavo ginklus, ten stovi didžiausios ir seniausios bažnyčios.

Mažas Peru pakrantės miestelis. Už didmiesčių ribų Peru pakrantė atrodo skurdžiai

Ika dar garsėja Hvakačinos kopa, ant kurios važiuojama pasiausti bagiais, o Pisko pakrantės miestelis (mums lankantis atstatinėtas po žemės drebėjimo) – to paties pavadinimo alkoholiniu gėrimu.

Ispanai, atplaukę iš užjūrių, didžiausius miestus statė pakrantėse, kad būtų patogiau išplukdyti Amerikos turtus. Inkai, tuo tarpu, valdydavo iš Andų kalnų. Neturėdami nei žirgų, nei rato jie pusės Romos Imperijos dydžio žemes kontroliavo remdamiesi siaurais, bet puikiai įrengtais keliais, kurie it arterijos net šiandien vagoja atokias Peru provincijas. Kas 10-45 km būdavo pastatyti miesteliai, vadinami tambais: žygiuojančios armijos ten pernakvodavo, o pranešimus nešantys bėgūnai perduodavo juos dar nenuvargusiems kolegoms, bėgsiantiems sekantį ruožą (šitaip „konvejerio principu“ žinios sklisdavo daug greičiau). Tambo Colorado pakeliui iš Inkų sostinės Kusko link vandenyno sauso klimato dėka išlikusios net dažų liekanos.

Inkų kelias, vedantis į Tambo Kolorado (dešinėje) ir šiuolaikinis kelias (kairėje).

Naskos linijos – religija ar ateiviai?

Europiečių žinios apie Amerikos istoriją paprastai prasideda nuo ten, kur šį žemyną atranda jų protėviai. Todėl taip gerai ir žinome Inkus. Juk kaip tik šią imperiją jos šlovės viršūnėje išvydo (ir sugriovė) konkistadoras Fransiskas Pisaras. Inkų imperija buvo didžiausia kada gyvavusi Andų valstybė, tačiau ji gimė vos 100-200 metų iki pasirodant ispanams. Inkai nepastatė visų kelių ir tambų nuo nulio – jie daug ką perėmė iš senesnių valstybių (kaip romėnai iš graikų ar barbarai iš romėnų). Kaip ir Europoje, pirmosios Andų valstybės atsirado dar ~1000-2000 m. pr. Kr., vėliau epocha keitė epochą, vienos imperijos – kitas.

Ta pamiršta Andų istorija skirtoma į tris „horizontus“ ir du „tarpinius laikotarpius“. „Horizontų“ metu Andus valdydavo viena-dvi didelės valstybės (Inkų era – trečiasis toks horizontas), o tarpiniais laikotarpiais – daug mažų. „Mažos“ nereiškia „prastos“, nes būtent vienos pirmojo tarpinio laikotarpio valstybėlių palikimas šiandien labiausiai žavi į mistiką linkusius Peru lankytojus.

Lama, vienas Andų civilizacijos pagrindų. Bet kokia ekskursija regione neišvengiamai veža į jų 'fermas', kuriose keletas gyvulėlių ir didelės jų vilnų parduotuvės.

Tai – Naskos linijos. Milžiniškos figūros, prieš 2000 metų išraižytos žemės paviršiuje: 800 linijų, 300 geometrinių raštų, 70 gyvūnų ir augalų. Turistams šiandien jos dar įspūdingesnės, nei buvo statytojams: juk jie gali linijomis gerėtis iš vienas po kito oran kylančių apžvalginių skrydžių. Tiems, kurių galvų nesusuka pilotų viražai (lėktuvą guldo kone ant šono), kirba klausimas „Kam tos linijos?“. Tikriausiai dėl religijos. Bet jei tikrąją tiesą Inkai dar gal žinojo, užkariavimų audros ją pasiuntė į amžiną užmarštį, todėl visada bus „alternatyvių paaiškinimų“, tarp kurių – magai ir ateiviai. Gidai aitrina vaizduotę, vieną figūrų net įvardindami „astronautu“. Man tokia kriptoistorija šiek tiek atsiduoda kolonijiniu požiūriu – neva „indėnai patys savo protu nieko sudėtingo nebūtų galėję suprojektuoti“.

Naskos kultūra dar paliko Čaučilos kapines kurių atvertuose kapuose – griaučiai su dar regimais mėsų gabalais. Ten – sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma. Ir toks klimatas puikiai saugo tai, kas mirę. Tačiau gyvenimui reikia vandens, ir jį senovės indėnai atsigabendavo pasistatę ištisas požemines sistemas. Kantaloko vamzdžiai tebeveikia ir šiandien, pasiekiami akmenimis sutvirtintais platėjančiais šuliniais. O tarp baltų Kahuačio sienų naskiečiai, manoma, švęsdavo šventes.

Čaučilos kapinių kapas.

Arekipa – didmiestis pakeliui į kalnus

Dar 400 km piečiau kelias nuo pajūrio pasuko į Andus. Pusiaukelėje, 2335 m aukštyje – Arekipa, antrasis pagal dydį Peru miestas (800 000 gyv.), kalvotas ir supamas snieguotų vulkanų. Jo UNESCO pripažintame senamiestyje – barokinės katedra ir Jėzuitų bažnyčia (Jėzuitai buvo pakviesti indėnams apkrikštyti ir savo darbą padarė: pagonybės Peru beveik nebėra), Ginklų aikštė su parduotuvių ir kavinių pilnomis arkadomis, Santa Katalinos vienuolynas, kurio storasieniuose pastatuose kadaise šventumo siekdavo turtingų šeimų dukterys.

Centrinės Arekipos aikštės arkados.

Arekipoje prasidėjo artimesnė pažintis su aukštikalnių kultūra. Apylinkių laukuose gyvena guanakai ir vikunijos, o fermose ganosi jųdviejų „naminės“ veislės lamos ir alpakos. Andų civilizacijai tai būdavo ir maistas, ir nešuliniai gyvuliai. Parduotuvėse prekiaujama kokos lapais, esą dar Inkams padėdavusiems ištverti išretėjusį orą (parsivežti tokį suvenyrą į Lietuvą būtų nelegalu). Deguonies trūkumo aš nejaučiau – bet greitai lipdamas į bokštą pavargau greičiau, nei įprastai.

Netikėčiausias Inkų tradicjas atskleidė Andų kapų muziejus, kurio vienintelis tikras eksponatas – stiklinis šaldytuvas su paauglės mergaitės, pramintos Chuanita, lavonėliu. Ją, kaip ir daugybę kitų vaikų, XVI a. inkai paaukojo aukštikalnėse, viename iš keturių jų imperijos kraštų. Ten nuo puvimo jau gelbėjo nuolatinis šaltis.

Arekipa, supama vulkanų, nuo bokšto.

Titikaka – aukščiausias pasaulio ežeras

Už Arekipos ženklai palei Carretera Interoceanica kelio serpantinus rodė vis didesnį ir didesnį aukštį. Rekordas buvo 4528 m. Beveik toks pat aukštis, kokiame atsidurtum užkopęs į Monblaną – aukščiausią Alpių viršūnę. Persivertę per priešakinę Andų juostą truputį nusileidome – Titikakos ežeras plyti 3800 m virš jūros lygio.

Susivokti sunku, mat ten – plynaukštė (altiplano). Plačios lygios pievos, aplinkui – bukos „kalvos“, iš tikro siekiančios 5 km ir daugiau. Kažkur tarp jų – aukščiausia pasaulio gyvenvietė La Rinkonada [La Rinconada] (5100 m – ten nekilome). Kaip aukštai esi priminė viešbučiuose siūlomi deguonies balionai, kai kuriems įskaudusios galvos.

Saulė kyla virš Titikakos įlankos ir Puno miesto.

Titikaka vadinama „aukščiausiu pasaulio ežeru“, bet tirpstančio sniego kriokleliais suneštų ežerėlių pasitaiko ir aukščiau. Tačiau Titikaka tarsi jūra, kurios kito kranto kai kur nesimato, o išėjimo į tikrą vandenyną per karus netekusi kaimyninė Bolivija šiame ežere net laiko savo laivyną.

Titikaka pilna gyvenamų salų. Nuplaukėme į dvi – Takilę, kurios vyrai garsėja kaip puikūs ryškių raštų mezgėjai ir urų tautybės plaukiojančių salų kaimą
. Pastarosios „salos“ – surištos iš šiaudų, ant jų – šiaudiniai nameliai ir tvarteliai jūrų kiaulytėms. Peru jos – mėgstamas patiekalas, esantis ir restoranų meniu (cuy). Salų gyventojai pasitinka turistus, demonstruoja savo tradicijas – atrodo, kad tai seniai tapę jų pagrindiniu užsiėmimu, todėl mintyse nuolat kirbėjo klausimas, kiek iš to, ką matau – tik spektaklis.

Urų indėnų sala.

Grynakraujų indėnų Andų plynaukštėse daug, jie tebekalba kečujų kalbomis, kaip ir Inkai. Apskritai Peru indėnų yra 32%, baltaodžių – 20%, o dauguma gyventojų maišytos rasės metisai – 45%. Pastarieji beveik visi įsilieję į ispanakalbę kultūrą ir net išsikėlusios į pakrančių miestus indėnų šeimos su vaikais bendrauja ispaniškai: 1960 m. kečujiškai kalbėdavo ~35% perujiečių, dabar – tik 13%. Tačiau Peru didžiulė šalis (kaip 20 Lietuvų ar 4 Vokietijos), ir Anduose tebėra kaimų, kurių gyventojai išvis ispaniškai nemoka.

Šalia Titikakos – Siljustanio bokštai, kuriuose laidota Inkų nukariautos kolų kultūros aukštuomenė. Toliau, pasukus stebėtinai tiesiu (žinant jo aukštį) keliu į Kuską indėnų paveldas, kaip Pikilaktos miesto [Pikillacta] griuvėsiai (Vario civilizacijos, valdžiusios pusę Andų per antrąjį horizontą), vis labiau stelbė kolonijinį. Nors pastarasis niekur neišnyko – kaip Šv, Petro bažnyčia Andahualiljo [Andahuaylillas] miestelyje, „Andų Siksto koplyčia“ tokiomis nuostabiai ištapytomis lubomis, kad sunku patikėti, kokiame užkampyje esi. Skleisti krikščionybę pačioje pagoniškų Inkų tradicijų širdyje buvo turbūt svarbiausia ir sunkiausia. Pavyko: kolonistų ekonomiendoms priskirti indėnai netrukus atsivertė ir net patys dalyvavo tolimesniame krikščionybės skleidime – tapė paveikslus, supažindinančius beraščius tautiečius su Kristaus žinia. Taip gimė Kusko tapybos mokykla, su rausvai-gelsvomis spalvomis ir be perspektyvos; jos darbų pilna vietos vienuolynuose ir muziejuose.

Katedra Kusko centrinėje aikštėje.

Aišku, nieko toliau gimtinės neregėję indėnai krikščionybę interpretavo ir savaip. Apaštalai per paskutinę vakarienę vietiniuose paveiksluose kartais valgo jūrų kiaulytes. Sakoma, kad per Kuską kasmet nešiojamos šventųjų statulos stebėtinai primena Inkų procesijas, kai minios taip pat garbindavo mirusių valdovų mumijas.

Kuskas ir kvapą gniaužiantis „Inkų šventasis slėnis“

Kuskas buvo Inkų imperijos sostinė. Ispanai jį pavertė sava Andų širdimi ir kolonijinis senamiestis nuo daugumos Peru miestų skiriasi tik savojo baroko puošnumu ir kasdieniu Inkų kultūros pristatymu (su tautiniais šokiais bei Inti Raymi saulėgrįžos festivalio fragmentais).

Užtat Kusko apylinkių „šventajame slėnyje“, ~100 km spinduliu – visi įspūdingiausi Inkų statiniai ir miestai. Laikas nuo jų „nurinko“ tik stogus ir ryškius dažus. Gaila ir to: tegalima įsivaizduoti, kaip atrodė anie mūrai – ryškiai raudonai-balti – žydro Andų dangaus ir rudų kalnų fone.

Kalnuotas Kuskas. Visi šie namai pastatyti jau kolonizavus Peru.

Iki žymiausio Inkų miesto – Maču Pikču – 112 km. Turistinis miestelis slėnyje prie jo pasiekiamas geležinkeliu (ištvermingiausi eina pėsčiomis senuoju inkų keliu, o automobilių plentų nėra išvis), paskui autobusai veža serpantinu į kalną. Trumpas takas – ir atsiveria „atvirukinis“ vaizdas į miestą, į dar vieną paslaptį. Mat savo tobuliausią inžinerijos pasiekimą Inkai apleido patys – ispanai apie jį nė nesužinojo. Vėl jis atrastas tik prie nepriklausomos Peru 1911 m.

Kaip dažnas Inkų miestas, Maču Pikču turi lygią ceremonijų aikštę (tarp aštrių kalnų vien išlyginti žemę – didis pasiekimas), kukurūzų sandėlius prie įėjimo (prasidėjus šventei papildomų atsargų įvežti būdavo nepriimtina). Vanduo atiteka vamzdžiais iš aukštesnių šaltinių, o visi pastatai – iš tiksliai iš anksto nugludintų akmenų, kiekvienas kurių „pagamintas“ tai vienai vietai, kurioje taip įsikabina, kad nereikia skiedinio.

Inkų mūras.

Labiausiai pribloškia pati Maču Pikču padėtis 2430 m aukštyje tarp didžiulių kalnų. Bet atmosferą gadino turistų minios. Artimesniame Kuskui „Inkų žiede“ yra vietų, kur pasijunti net baugiai vienišas. Labiausiai pribloškė Pisakas [Pisac] – ten kalnų takeliais ir tuneliais tarp inkų mūrų vaikščiojom beveik vieni. Žavus ir Olantaitambas [Ollantaytambo], rodosi, vertikaliai pastatytas palei uolą, bei Saksahuamanas [Saksaywaman] (manyta, kad tvirtovė, bet gal šventykla).

Visa tai – griuvėsiai. Marasas (balti baseinai, kuriuose išgarinus vandenį pasilieka druska) – vienintelė kelionės metu regėta senovės Andų civilizacijų pastatyta vieta, kuri ir šiandien naudojama pagal paskirtį.

Vandens garinimas Marase.

Aplink Inkų miestus – akmenimis sutvirtintos terasos, kuriose auginti kukurūzai. Kaip savo „Pasaulio istorijoje“ rašo Džiofris Blainis [Geoffrey Blainey], būtent jiems indėnai turėtų būti labiausiai dėkingi už savo civilizacijas. Kukurūzai maistingesni ir reikalauja mažiau priežiūros nei europiniai ar azijiniai javai. Kai žemės ūkyje triūsti reikėdavo trumpiau, darbininkų užteko ir prekių pervežimui (be rato ir žirgų tai buvo sunkiau), ir mūrijimui aukštikalnėse. Morajuje inkai, spėjama, turėjo net „eksperimentinių terasų“, atrodančių it graikų teatrai – agronomai stebėdavo, kaip augalai auga skirtingai apšviestose pusėse.

Andų civilizacijų terasos Pikilaktoje.

Andų civilizacija žlugusi, bet paslaptingai žavi

Mano kelionė į Peru buvo pažintis su viena didžiųjų pasaulio civilizacijų. Ją pradėjau dar Madride (per šį miestą vis dar patogiausia skristi į visas buvusias Ispanijos valdas), Amerikos muziejuje. Nuostabiausi Andų dirbiniai, suvežti konkistadorų – tai ne „pirmykščių kultūrų“ archeologinės iškasenos, o Europos ir Azijos šedevrams prilygstantys unikalūs meno stiliai.

Deja, Andų civilizacija žlugo – ir nuo kardo, ir nuo ligų. Išlikę jos mūrai, žemėje išraižytos figūros, inžineriniai stebuklai tik kelia klausimus, dažnam kurių aiškaus atsakymo nėra.

Indėnų šventė Takilės saloje.

Viena aišku: tiems, kam išnykusių kultūrų griuvėsiai romantiški ar žavūs, Peru – viena įdomiausių vietų kelionei, greta Italijos, Graikijos, Egipto ir Meksikos. O iš pažiūros nesvetingi, bet vietos indėnų puikiai prisijaukinti kalnai – puikiausias fonas apleistiems miestams ir šventovėms.

Peru žemėlapis su pažymėtomis įdomybėmis, kurias lankiau kelionės metu, ir jų įvertinimas. Galbūt tai padės susiplanuoti savo kelionę