Išskleisti meniu

Armėnija

Armėnija – amžinasis krikščionybės avangardas

Armėnija – amžinasis krikščionybės avangardas

| 0 komentarų

Pagalvojus apie Armėniją dabar akyse stovi kalnų vienuolynai, atlaikę dešimt-penkiolika amžių, jų meniški akmeniniai kryžiai. Ir, visai netoli – šiuolaikinių pastatų griuvėsių laukai. Pirmuosius davė krikščionybė, antruosius – žlugusi sovietinė santvarka. Lankiau visas buvusios TSRS europines šalis ir manau, kad Armėnijoje laikas įstrigo labiausiai.

Armėnų valdovai pirmieji pasaulyje pripažino Kristų ir nuo pat tų 301 m. jų tauta stovi avangarde. Ne “aukštosios mados”, bet “priešakinių mūšio linijų” prasme. Gyvendami pramaišiui su kitatikiais (pagonimis, musulmonais, ateistais) jie trėmė ir buvo tremiami, žudė ir (dažniau) buvo žudomi. Net šiandien dauguma Armėnijos sienų dėl konfliktų uždarytos. Bet per unikalią istoriją kalnų fone gimė ir daug gražių dalykų.

Bažnyčia Noravank vienuolyne.

Armėnijos kurortai: diasporos kova su sovietizmu

Daug metų iki nuvykau į Armėniją kelionėse susidurdavau su armėnais. Jų šeimai priklausė žymusis “Baron” viešbutis Alepe (Sirija), kuriame Agata Kristi parašė “Žmogžudystę rytų eksprese”. Jie vakarietiškiausio Isfahano (Iranas) rajono tikrieji šeimininkai, ypatingos jų rašto sistemos simboliais aprašinėtas bažnyčias regėjau Libane, Tbilisyje.

Armėnai – kaip ir žydai ar čigonai – plačiai pasklidusi tauta. 3 milijonai jų gyvena Armėnijoje, 5 milijonai – užsienyje. XIX a. jų kaimeliai ir kvartalai driekėsi per visus Artimuosius Rytus ligi pat Indijos – bet mažai kur armėnai sudarė daugumą, net dabartinėje Armėnijoje juos lenkė azerbaidžaniečiai, iki šiol žiūrintys į Armėniją kaip į jų žemėse įsteigtą imigrantų valstybę. Anksčiau multikultūrinė Užkaukazė per XX a. stebėtinai kristalizavosi (ir taikiai, ir karais): Armėnijoje armėnų jau 98%.

Koplyčia didingame Kaukaze, pietinėje Armėnijoje. Priklausomai nuo aukščio Armėnijoje yra ir miškų, ir stepių.

Užsienio armėnai visko nemetė, kad persikeltų į (at)gimusią skurdoką Tėvynę. Tačiau diaspora Armėnijai – kaip nafta Azerbaidžanui. Investuoja milijardus vedina jausmais, o ne pelno siekiu. Ir atkeliauti jiems liepia širdis, o ne “100 puikiausių pasaulio vietų” tipo sąrašai.

Jų pluoštams dolerių ir eurų privilioti kurortuose pastatyti modernūs užsienio tinklų viešbučiai, paslaugos ir pramogos. Štai ramus kalnų kurortas Cachkadzoras net vasarą neišjungia slidininkų keltuvų – “skrisdamas” vienu jų, skambant senoms vakarietiškoms dainoms, gerėjausi nuostabiais priekalnių vaizdais. Tyli itališka įranga sukuria kone Šveicarijos iliuziją, bet pasiekus viršutinę stotį šią tuč tuojau išsklaido langų kiaurymės gretimame name.

Piemuo gena avis - vaizdas iš Cachkadzoro keltuvo.

Armėnijoje apleistų pastatų, griuvėsių ir amžiams įstrigusių statybų – gausu kaip niekur. Ir kurortai tokių pilni: buvusių parduotuvių, gyvenamųjų ir poilsio namų, degalinių.

Kaimuose, tokiuose kaip Bžni prie Cachkadzoro, garsėjantis XI a. bažnyčia, dar liūdniau: rūdija likimo valiai paliktos volgos ir žiguliai, sovietiniai traktoriai ir autobusai. Keliais rieda panašūs. Kol nesugenda: mačiau ne vieną grupelę armėnų, šalikelėje mindžikavusią prie atidaryto “Kamaz” ar “PAZ” variklio dangčio.

Sevano ežeras – niūri Armėnijos jūra

Jūrą armėnams atstoja 940 km2 Sevano ežeras – kito kranto nematydami ten zuja laiveliai ir vandens motociklai. Yra ir paplūdimių, šalia pat jų – drėgmės pilnos sovietiškos poilsinės sudegusiomis rozetėmis. Mūsiškė buvo Sevano pusiasalyje, garsėjančiame vienuolynu (Sevanavank) ant kalno. Šis būtų puikiu švyturiu, bet šaltomis (birželį buvo ~8 laipsniai) ir mašalų pilnomis kalnų (~1900 m virš jūros lygio) naktimis ten tamsu nors į akį durk (vienuolynas neapšviestas, žibintų nėra).

Sevano įlankos paplūdymys. Aplink ežerą medžiai beveik neauga - per aukštai.

Iki Stalinas liepė nukreipti ežero vandenį laukų drėkinimui Sevano pusiasalis buvo sala. Laimė, ežeras nebuvo nusausintas tiek, kiek Aralo jūra, ir ekologinė katastrofa čia švelnesnė. Bet iš derlingomis turėjusių virsti “atkovotų žemių” naudos mažai ir Armėnija šimtakilometriniais požeminiais vamzdžiais vėl pildo ežerą. Užtruks dešimtmečius. Mūsiškio paplūdimio baras, kur vakare plyšavo rusiška muzika, jau pusiau apsemtas, kaip ir šimtai kitų postalininių pastatų.

Gražiai sutvarkytos gatvės – reti inkliuzai tarp pusiau užmūrytų daugiabučių balkonų ir dūlančių šiferio stogų. Sevano mieste tokių visai nėra, o gretimame (~30 km į šiaurę) Diližano kurorte, kur “liaudies artistai” ilsėdavosi nuo miestų šurmulio, driekiasi vos viena. Senus namus su ypatingaisiais mediniais balkonais ten iščiustė kilimų magnatas Tufenkianas iš JAV. Už 120 metrų ji vėl įsilieja į (post)sovietines realijas. Tvorų ar sienų nėra: Armėnija saugiausia Užkaukazėje, ir skurdas čia nereiškia pavojaus.

Diližano atnaujintoji gatvė.

Armėnų, kaip ir lietuvių, kryždirbystė – UNESCO paveldas. Armėnų kryžiai – chačkarai – išraižyti akmenyse. Jie tebestatomi kaip antkapiai, vestuvių proga, bažnyčių sienose išraižomi mecenetams atminti; išraižyti gausius ornamentus menininkui užtrunka mėnesį. Didžiausias pasaulyje senų chačkarų laukasNoratus kaime palei Sevano ežerą. Čia ir dūlantys šimtamečiai meno kūriniai, ir šiuolaikiniai kapai. Tarp jų ganosi avys ir karvės.

Dar piečiau aplankiau Selimo karavansarajų, kuriame kadaise stodavo šilko kelio pirkliai idant storos sienos apgintų nuo banditų.

Nauji chačkarai-antkapiai Noratus kapinėse. Paprastai chačkarai būna atsukti į vakarus.

Armėnams vanduo – labai svarbus. Miestuose, miesteliuose ir šalikelėse – tūkstančiai puošnių vandens kolonėlių, į kurias nukreipti įvairūs šaltiniai. Vanduo ten nuolat srūva, tarsi laukdamas, kol kas prisipils butelį ar atsigaivins prikišęs burną. Jo temperatūra ir skoniai – įvairūs, kai kur vanduo mineralinis. Žymiausios biuvetės – Džermuke kur galima paragauti net penkių rūšių karšto “gydomojo vandens”. Jų aplinka – stalininė sanatorija “Armėnija” – gražiai suremontuota, bet kitur vaizdas liūdnas. Ant įspūdingo skardžio – milžiniškos apleistos gydyklos, o takas prie žymiųjų Džermuko krioklių veda pro aprūdijusių mašinų pilnus sovietinius garažus.

Arenyje pakeliui į Džermuką laukia stipresni gėrimai – vynai. Ten veda kelias į Iraną, tad sunkvežimio vairuotojams alkoholis parduodamas… “Coca Cola” buteliuose.

Pavalgyti Armėnijoje galima kurortų ar pakelės kavinukėse (nebrangu), bet “prabangesnis” vakaro praleidimas – restoranai, kuriuose kiekviena šeima ar kompanija gauna atskirą kambarėlį, o patiekalai nešami paeiliui be meniu (būtina iš anksto suderėti kainą).

Tarpeklis Džermuke, į kurį teką ir žymieji kriokliai, tiesa, ne itin vandeningi.

Vienuolynų ir gamtos meilė

Labiausiai turistus Armėnijon traukia jos atokūs vienuolynai (vank). Kiekvienas jų – kelios nedidukės senutėlės kupoluotos bažnyčios, tamsios, be freskų ar mozaikų. Vieninteliai pagražinimai čia – chačkarai ir akmenyse įrėžtos aukotojų pavardės.

Tikrasis Armėnijos vienuolynų grožis – subtilioje jų “santuokoje” su aplinka. Visuomet kalnuota, bet visgi labai įvairia. Aplankiau net aštuonis religinius kompleksus, ir kiekvienas atsiskleisdavo naujai. Minėtasis Sevanavankas atveria Sevano ežero tolius, o Kečarį supa Cachkadoro slidininkų rojus.

Noravankas “lipa” į nugairintas gelsvas uolas. Gehardas tūno slėnio apačioje ir panašios uolos ten panaudotos tikėjimui: jose išskaptuota bažnyčia, net su kupolo vidumi ir skyle šviesai patekti lubose. Gošavankas driekiasi ant švelnaus šlaito palei kaimą.

Dvi iš Noravanko bažnyčių. Kaip ir daugumoje Armėnijos vienuolynų, iš celių pastatų belikę pamatai.

Chor Virapas žvelgia į plačią lygumą, už kurios – snieguotas Ararato kalnas (5 165 m). Pasakojama, kad ten po Tvano išsilaipino Nojus, o XX a. pradžios ekspedicija net aptiko Arkos liekanas. Armėnams tai jų valstybės simbolis. Neprieinamas: iš Chor Virapo puikiai matosi ir turkų pasieniečių bokštai – uždaryta siena. Karso sutartimi (1921 m.) Sovietų Sąjunga amžiams perdavė Araratą Turkijai. Prekijai žaisdami jausmais siūlo Chor Virapo piligrimams paleisti baltą balandį, kad šis nuskristų tiesiai į Araratą (iš tikro jie grįžta pas pardavėjus).

Atokiausias tarp gražiausiųjų – Tatevas, ir nors pasiekėme jį neasfaltuotu kalnų serpantinu, nuo 2010 m. per platų slėnį neša ir ilgiausias pasauyje dvipusis “lynų keltuvas” (5,7 km ilgiui pakanka vos 3 atramų).

Įtvirtintas Tatevo vienuolynas su populiariausiu Armėnijos automobiliu (žiguliais) greta.


Armėnai – krikščionys, tačiau nei katalikai, nei stačiatikiai, nei protestantai. Jų bendruomenė lėtai nutolo dar VI a. Armėnų kryžiaus kiekvienas galas dvišakas, bažnyčių “prieangis” didesnis nei pagrindinė salė, o altorius primena teatro sceną: pakeltas ir dengiamas užuolaida. Itin mėgstamos žvakutės. Suprasti vienuolynų istoriją nesudėtinga, nes diaspora dovanojo daugiakalbes lentas; įėjimas visur nemokamas.

Armėnų bažnyčios širdis nuo pat 301 m. – Ečmedzinas greta Jerevano (55 000 gyv.). Čia yra savotiškas “Mažasis Vatikanas” su centrine katedra, katoliko (“armėnų popiežius”) rūmais, muziejais, seminarija, chačkarais, masyviais vartais ir paminklais. Aplinkui stūkso ir daugiau senų bažnyčių bei VI a. apvalios Zvarnotso katedros griuvėsiai. Masteliai gana nedideli, o pastolių gausa bei sovietų išgriautos erdvės neleido pajusti Romos didybės. Kai viskas bus suremontuota gal bus kitaip.

Armėnai niekad nepamiršta priminti, kokia sena pas juos krikščionybė, bet didžiuojasi jie ir I a. po Kr. pagoniška Garni šventykla (o gal kapu), įkvėpta graikų ir romėnų, kurių imperijų pakraščiu Armėnija kadaise buvo.

Garni šventykla(?). Į ją žiūrėdamas jautiesi lyg būtum Graikijoje. Pastatą XVII a. sugriovė žemės drebėjimas, bet XX a. jis atstatytas panaudojant pusę originalių detalių (nauji akmenys specialiai kiek kitos spalvos).

Kalnų Karabache armėnai stato antrąją tėvynę

Armėnijoje sienas puošia kitokie žemėlapiai, nei mes įpratę. Kalnų Karabachas, kitur rodomas kaip Azerbaidžano dalis, priskiriamas Armėnijai. Šį kraštą armėnai užkariavo 1991-1994 m. Formaliai tai – nepriklausoma valstybė (kurios niekas nepripažįsta), bet vieno langelio muitinė (net ne tiksliai ant Karabacho-Armėnijos sienos) atrodo lyg parodomasis formalumas: abiejose jos pusėse atsiskaitoma Armėnijos dramais, vienodi automobilių numeriai.

Karabachas (armėniškai – Arcachas) – keistas kraštas. Amerikos armėnai čia liete lieja pinigus, tad muziejai gražūs, parkų žolė nupjauta ir bažnyčios naktimis apšviestos. “Asfaltavimo mecenetus” atmena specialūs kelio ženklai, o virš sostinės Stepanakerto (az. Chankendis, 50 000 gyv.) iškilęs įstabus naujas parlamentas.

Kalnų Karabacho parlamento kupolas imituoja armėnų bažnyčią, turbūt gajausią tautos simbolį. Greta - elitinis viešbutis Armėnija.

Bet net šie doleriai nepajėgūs užmaskuoti praeities. Dar ~1990 m. Respublikos valdomuose kraštuose gyveno ~500 000 žmonių, dauguma – azerbaidžaniečiai. Po karo liko vos ~150 000 – armėnų mažuma, kurią ir gynė 1991 m. invazija. Armėnų dabar – 99,75% ir tai vienas etniškai gryniausių pasaulio kraštų.

Visi azerbaidžaniečiai išvaryti (kartu su Armėnijos azerbaidžaniečiais jų buvo 800 000), jų kaimai ir miesteliai šiandien – griuvėsių laukai. Armėniškoje istorijos knygoje akcentuojami 400 000 armėnų, kuriuos išvijo iš likusios Azerbaidžano dalies. Taip irgi buvo, o iš viso Užkaukazėje dėl etninių valymų namų jau neteko kas dešimtas.

Šušoje (arm. Šušyje) dar prieš 30 metų vyravo musulmonai azerbaidžaniečiai, tada istorinėse miestelio gatvėse šurmuliavo ~15 000 žmonių. Dabar bėra 4 000, virš bestogių musulmonų rajono namų styro apgriuvę puošnūs XIX a. minaretai, ištisos daugiabučių laiptinės apleistos.

Šušos azerbaidžaniečių rajono liekanos. Mečečių armėnai specialiai negriovė: pasaulio musulmonų pykčio niekas nenori užsitraukti. Bet nebėra kam jų lankyti.

Šušiečiai nuo savo kalno gali regėti aplinkinius be galo didingus slėnius, o per karą iš čia buvo apšaudomas armėniškas Stepanakertas – todėl Šušos užėmimas 1992 m. gegužės 9 d. suteikė naują prasmę sovietinei Pergalės dienai. To mūšio žaizdų miestelis neišsilaižė ir net dažnas gyvenamas balkonas suodinas nuo artilerijos sviedinių gaisrų.

Vieną Šušos daugiabutį darbininkai remontavo. Amerikos armėnų lėšomis jis priglaus Sirijos armėnus, įpūsiančius gyvybės į Karabache kuriamą antrąją Armėniją.

Kažin, ar jų užteks. Agdamas – kadaise Panevėžio dydžio (~100 000 gyv.) – didžiausias pasaulyje miestas-vaiduoklis. Tiesa, ~3 000 armėnų įsikūrė tarp kilometrinių griuvėsių eilių. Ištaškytu gatvių asfaltu slenkantys reti jų automobiliai panėšėja į apokalipsę išgyvenusiųjų kolonijas mokslinės fantastikos filmuose.

Sugriuvęs sovietinis pastatas Karabache. Suodžiai rodo buvus gaisrą, veikiausiai karo metais. Tačiau Armėnijoje yra ir daug panašių taikiai apleistų namų. Prisiminus 1988 m. Spitako žemės drebėjimą, kai dėl išvogto cemento daug sovietinių namų griuvo, palaidodami tūkstančius, nekeista, kad ano laikmečio statyba nevertinama.

Priešinga kryptimi sunkvežimis po sunkvežimio veža tankus. Taikos sutarties nėra, Azerbaidžane Karabacho klausimas panašiai skaudus, kaip Vilniaus tarpukario Lietuvoje, ir kas mėnesį fronte tebežūva po karį. Arcacho miestuose gausu chaki spalvos uniformų: armija prilygsta 16% visų šalies žmonių.

Jerevanas: Stalininė sostinė virsta vakarietiška

Jerevanas ne tik Armėnijos sostinė – tai ir milijoninis didmiestis, glaudžiantis per trečdalį šalies žmonių. Jį faktiškai pastatė sovietai, nes 1922 m. Tarybinės Armėnijos žemės buvo visiškai kaimiškos (armėnų didmiesčiai liko Turkijoje). Prieš šimtą metų Vilnius buvo didesnis už Jerevaną penkis kartus, o šiandien jau Jerevanas dusyk lenkia Lietuvos sostinę.

Jerevano širdis – apvali stalininė Respublikos aikštė, žavinti vienodo stiliaus pastatais ir vakare trykštančiais spalvingais “šokančiais fontanais”. Geležinis Leninas nuverstas (krito visi bolševikai nearmėnai), bet ant vyriausybės pastato tebekaba kūjis su pjautuvu, liudijantys unikalų armėnų požiūrį: nusipirktoje knygoje apie Armėnijos istoriją sovietmetis įvardijamas ne kaip okupacija, bet kaip “Antroji Respublika”. O dabartinė “Trečioji Respublika” kartu su Rusija, Baltarusija bei Kazachija kuria Eurazijos Sąjungą. Kitose NVS šalyse prorusiškumo paprastai tiek, kiek ten gyvena rusakalbių, o Armėnija – vienintelė “į Rytus žvelgianti” nesurusėjusi šalis. Rusų ten – tik 0,5% (mažiausiai buvusioje SSRS) ir net sovietinių kartų armėnai sunkokai kalba rusiškai.

Fontanų šou Jerevano Respublikos aikštėje. Tiesa, vėlų vakarą Jerevano pastatų apšvietimas ir net gatvių žibintai išjungiami.

To šaknys gilios. Dar XIX a. rusai pasiekė populiarumo tarp armėnų, taip siekdami atplėšti šias žemes nuo Osmanų Imperijos. Vengdama sukilimo ši Pirmojo pasaulinio karo metais įvykdė “nelojalios armėnų tautos” masinę tremtį toliau nuo fronto su Rusija. ~1 mln. persekiojimų neišgyveno – tai Jerevane atmena Genocido memorialas. Rusiškoji Armėnija vėl atrodė kaip išsigelbėjimas. O ir pats sovietizmas Armėnijoje nebuvo toks antiarmėniškas; į šalį masiškai nesiųsti gyventi rusai naujakuriai, kaip į Pabaltijį, per sovietmetį armėnų procentas ten tik pakilo. Prisiminęs Armėnijos miestelių vaizdus dar geriau supratau sovietinę nostalgiją: modernių naujovių po 1990 m. ten atėjo stulbinamai mažai, užtat, turbūt, dauguma dabartinių griuvenų “prie ruso gyvavo”.

Kaip ten bebūtų, šiandieninis Jerevanas tiek pat vakarietiškas kiek ir rusiškas. Diasporos nuopelnas. Tokių žmonių kaip Kafesdžianas, įspūdingą 112 m. sovietinę laiptų kaskadą pavertęs modernaus meno muziejumi po atviru dangumi. Mažiau kūrybiškas investicijas daro ir nearmėnai – senus namus pakeitusį pėsčiųjų Šiaurės prospektą, sukoncentravusį prabangius Vakarų prekės ženklus, vystė ir lietuviai.

Jerevano laiptų kaskada - Kafesdžiano modernaus meno muziejus. Kaskada iš tolo matosi tiesios gatvės gale. Tokios urbanistinės perspektyvos, kai pastatai mieste išdėlioti ne šiaip sau, priminė Paryžių.

Jerevano atmosfera kardinaliai skiriasi nuo provincijos, čia tuntai jaunų žmonių ir grupelės turistų, o kavinėse net rodė Pasaulio futbolo čempionatą, nors Armėnija jame ir nedalyvavo (miesteliuose barai per svarbias varžybas sukdavo muzikinius klipus).

Armėnijoje sužavėjo autentiška visa ko dermė

Armėnų žemėse turbūt nėra pasaulio stebuklų. Bažnytėlės mažos (tiek pakako kažkada negausioms armėnų bendruomenėms), kalnai didingi (bet būna ir didingesnių), o sugriauti miestai pernelyg skaudūs, kad būtų įtraukiami į įdomiausių pasaulio vietų sąrašus. Tačiau visa ko dermė savaip traukia. Svarbiausia, kad tai tikrai autentiška šalis, kurioje gali pasinerti į konkrečią vieną civilizaciją, jos kultūrą, tikėjimą, gamtą ir istoriją. Šiais globalizacijos laikais vien tai kultūrinėje Europoje jau tapo savotišku stebuklu.

Verti dėmesio Armėnijos ir Kalnų Karabacho turistiniai objektai.

Visi straipsniai iš kelionių po Užkaukazę

ĮŽANGA: Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas – Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija – Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima

Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima

| 2 komentarai

Laukiniai kalnai, karšti žmonės, kraujo kerštas. Tokius Užkaukazės šalių – Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano – vaizdinius kūrė dar sovietinis kinas.

Išsilaisvinusi Užkaukazė tapo tik savitesnė ir įvairesnė. Požiūrių ten, tarp Europos ir Azijos, – kaip niekur daug. Rusija, Vakarai ar Artimieji Rytai? Krikščionybė, islamas ar ateizmas?

Šiandien regione yra trys tikros valstybės ir dar trys nepripažintos, tad kiekvienas kelias susilaukia pasekėjų. Žaliai rusvų kalnų papėdėse dygsta čia supermodernūs kurortai, čia didingos cerkvės, čia – atstatomi senamiesčiai. Lengva pamiršti, kad visai netoli tarp karuose apleistų miestų griuvėsių teberieda tankai.

2010-2014 m. nukeliavau į visas tris Užkaukazės valstybes. Lietuvai jos – labai artimos: bendros istorijos amžiai, pigios ir greitos kelionės lėktuvu. Kartu jos jau – žavingai svetimos: skurdžiai egzotiškos, didingai natūralios, sklidinos nepalaužiamos savigarbos.

Vardzios vienuolynas (ar, tiksliau, vienuolių miestas) Kaukazo olose Gruzijoje

Užkaukazės įdomybės: kalnai, kurortai, didmiesčiai

Didelė dalis Užkaukazės valstybių iš tikro ne “už Kaukazo”, bet ant jo. Todėl žemės ten įspūdingai kalnuotos, o įstabiausias – žmonių ryšys su tais kalnais. Štai Gruzijoje Kaukazo olose įrengti ištisi viduramžių vienuolių miestai, tokie kaip Vardzia, kurio 13 aukštų gyveno 50 tūkstančių žmonių, o keletas dienas leidžia iki šiol. Tiek Gruzijoje, tiek Armėnijoje kalnų viršūnes karūnuoja mažos cerkvės ir kryžiai.

Pajūrio kurortų turi tik Gruzija, ir gražiausi jų (Batumis, Anaklija) stebėtinai iščiustyti, apšviesti tarsi mažieji Las Vegasai, pilni naujų didingų pastatų. Kadais nemažiau garsūs Užkaukazės mineralinių vadenų kurortai – Boržomis Gruzijoje, Džermukas Armėnijoje – nūnai atrodo liūdniau. Šiek tiek vietų sutvarkyta, bet daug sanatorijų neremontuotos nuo sovietmečio, kelios apleistos. Pliusas tas, kad mineralinių vandenų (net Boržomio, tiesa, šilto ir negazuoto) tenykštėse biuvetėse ligi šiol gali prisileisti nemokamai. Neturėdami jūros armėnai ir azerbaidžaniečiai vasaras, būna, leidžia prie didžiausių savo ežerų (Armėnijoje – Sevano, Azerbaidžane – Kaspijos jūros) – bet tenykštės kuklios vasarvietės sunkiai galėtų sudominti užsieniečius.

Skulpūra nusifotogravimui 'aš, tu ir Batumis' - vienas daugybės smulkesnių ir stambesnių monumentų, išgražinusių Batumio veidą

Dauguma keliautojų neišvengiamai apsilanko Užkaukazės sostinėse, kurios – labai skirtingos. Gruzijos Tbilisis išlaikęs XIX a. multikultūrinio Kaukazo aurą: nors centre yra naujų pastatų, aplinkui jį “į kalną lipa” senutėliai rajonai, stovi įvairių tikėjimų šventovės. Azerbaidžano Baku naftos pinigais pamažu virsta “Užkaukazės Dubajumi”: superprojektai, tokie, kaip didžiausia pasaulio vėliava ar “liepsnų dangoraižiai”, ir papildo, ir keičia senus rajonus, nors Senamiestis – puikiai sutvarkytas. Armėnijos Jerevanas, tuo tarpu, pastatytas prie Stalino – tad senovės ten mažai, o, kam didinga stalininė architektūra negraži, Jerevanas įdomus nebent kaip armėnų tautos širdis.

Visos Užkaukazės šalys yra “vieno miesto valstybės”. Sostinės ten – milijoniniai didmiesčiai, o kiti miestai – geriausiu atveju Kauno dydžio. Juose ir laikas it įstrigęs: daug sovietinių mašinų, griuvėsių, o vietoje prekybos centrų – 1990 m. dvasia alsuojantys turgūs. Nedidelė išimtis – Gruzija, kur prie prezidento Sakašvilio dalis valdžios institucijų perkelta į Kutaisį ir Batumį, šie miestai gavo ir tarptautinius oro uostus.

Sutvarkyto Baku senamiesčio vaizdas su vienu naujųjų Liepsnų bokštų tolumoje

Gražiau sutvarkyti kelių mažų miestelių, kurie dar nuo sovietmečio laikomi turistiškai gražiais, centrai ir svarbiausi pastatai. Tai – Gruzijos Mccheta, Azerbaidžano Šekis (chano rūmų miestas), Armėnijos Diližanas.

Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas – labai skirtingos

Nors kalnai ir šiuolaikinė istorija Užkaukazę vienija, iš tikro šios šalys – labai skirtingos. Gruzinai – stačiatikiai, armėnai – rytų krikščionys, azerbaidžaniečiai – musulmonai šiitai (iš visų trijų jie mažiausiai religingi). Gruzinų kalba priklauso kartvelų šeimai, armėnų – indoeuropiečių, o azerbaidžaniečių – tiurkų. Gruzinai rašo gruzinų raštu, armėnai – armėnų, o azerbaidžaniečiai – lotynų. Gruzinai per amžius karaliavo Užkaukazėje, tuo tarpu dauguma armėnų čia suplūdo XX a. pradžioje bėgdami nuo Osmanų persekiojimų, gi Azerbaidžanas tėra kadaise rusų užimta dalis daug didesnės tautos, kurios didžioji dalis iki šiol gyvena Irane. Armėnijoje žmonių 3 milijonai, Gruzijoje – 4, Azerbaidžane – 10.

Chačkarai - akmenyse išraižyti kryžiai - tradiciniai religingos armėnų tautos simboliai. Jie statomi ir palei bažnyčias, ir kaip antkapiai. Šie Bžni kaime - labai seni

Yra skirtumų ir gamtoje: vienintelis Azerbaidžanas gali pasigirti 400 purvo vulkanų ir per amžius natūraliai liepsnojančiomis žemėmis, tokiomis kaip Janar Dag. Ir, aišku, nafta, kurią gręžia ištisos eilės “linguojančiais asilais” vadinamų gręžinių.

Skiriasi ir kainos: Azerbaidžanas turtingas ir todėl brangesnis (bet tiek turtus, tiek dideles kainas bent 2010 m. regėjau tik Baku), o Gruzijoje ir skurdžiausiai atrodančioje Armėnijoje – tikrai pigu.

Savaime liepsnojanti Janar Dag žemė

Kas dešimtas Užkaukazėje – tremtinys

Užkaukazę Sovietų Sąjunga okupavo anksčiau, nei Lietuvą (1920 m., po vos kelis metus trukusios nepriklausomybės), bet laisvės troškimas daugelyje jos vietų ~1990 m. buvo ne mažesnis. Tiek Tbilisyje, tiek Baku tuomet vyko sausio 13 d. primenančios žudynės. Tiesa, Užkaukazės gyventojai susikabinę už rankučių, kaip lietuviai, latviai ir estai Baltijos kelyje, niekaip nebūtų sustoję. Kilnių kovų už laisvę šešėlyje ten įsižiebė ir kruvini tarpusavio konfliktai: žlugus TSRS, kam kurios žemės priklausys? Armėnija ir Azerbaidžanas kovėsi dėl Kalnų Karabacho, o Abchazija ir Pietų Osetija, remiamos rusų pajėgų – už nepriklausomybę ar prisijungimą prie Rusijos.

Formaliai trys “mažosios Užkaukazės šalys” iškovojo laisvę. Tiesa, beveik niekas jos nepripažino – turbūt ir todėl, kad Kalnų Karabachas iš tikro panėšėja į Armėnijos koloniją, o Abchazija ir Pietų Osetija – į Rusijos valdas. Šiuose kraštuose įvyko didžiausi XX a. antrosios pusės etniniai valymai. Kalnų Karabache dar 1990 m. daugumą gyventojų sudarė azerbaidžaniečiai – o dabar per 99% yra armėnai (išvaryti šimtai tūktančių žmonių). Abchazijoje iki 1994 m. vyravo gruzinai – dauguma jų irgi išvyti, Abchazijos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 525 tūkst. iki 200 tūkst. Toks pat likimas ištiko ir Pietų Osetijos gruzinus. Įtūžę dėl neapykantos jų tautiečiams “didžiųjų Užkaukazės šalių” gyventojai, būdavo, išsiliedavo ant vietinių mažumų: neapsikentusiems šito ~400 tūkst. armėnų teko emigruoti iš Azerbaidžano didmiesčių.

Azerbaidžaniečių gyventas Agdamo miestas Kalnų Karabache, armėnų vadinamas Akna, kadaise turėjo iki 100000 gyventojų. Per karą paverstas griuvėsiais tai yra didžiausias pasaulyje sunaikintas miestas

Šitaip Užkaukazėje gyvenamosios vietos neteko kas dešimtas. Greta miestų ten regėjau vienodų namelių pabėgėlių stovyklas, o dažnas sutiktasis pasakodavo, kaip sovietmečiu užaugo ten, iš kur paskui buvo išvarytas: Abchazijoje gimęs Tbilisio taksistas, tarp vieno Armėnijos vienuolyno cerkvių besimalantis Azerbaidžane gimęs benamis.

Blunkantys sovietmečio prisiminimai

Sovietų Sąjungos atmintis Užkaukazėje blunka. Lėčiau, nei pas mus: rodos amžini žiguliai Armėnijoje dar 2014 m. buvo populiariausias automobilis. Tačiau rusiškai moka jau retas miestelių jaunuolis (angliškai – ne ką dažnesnis), o pačių rusų irgi beveik neliko (dauguma pasinaudojo proga lengvai gauti Rusijos pilietybę ir išvykti; šiandien rusai tesudaro ~1,5% Užkaukazės žmonių). Vyresni žmonės dar atsiliepdavo apie Lietuvą šiltai, pasakodavo ten “prie sovietų” lankęsi, turėję draugų ar giminių. Štai vienas Gruzijos pasienio su Turkija kaimo pardavėjas, gailėjęsis, kad sunkiai kalbame rusiškai, vis viena ilgai pasakojo nuoširdžią istoriją apie savo ryšius su mūsų šalimi, iš kurios tesupratau detales.

Anoniminio rėmėjo 1995-2004 m. funduota Švč. Trejybės cerkvė Tbilisyje - 105 m aukščio. Jos masteliai demonstruoja religijos atgimimą Gruzijoje

Įdomu, kaip persibraižė pasaulis! Kokius du šimtmečius Lietuva ir Užkaukazė buvo vienoje erdvėje. Ne tik prie sovietų, bet ir prie Rusijos Imperijos: juk ten subrendo dažnas mūsų intelektualas (Vincas Krėvė Mickevičius Baku net susirado žmoną, Gruzijos Boržomyje stovi paminklas A. Keturakiui, Tbilisyje atminimo lentos P. Vileišiui, A. Vienuoliui). Prieškariu net ~7% tbilisiečių sudarė “lietuviai, latviai, lenkai ir estai”.

Šiandien Užkaukazė (išskyrus gal Gruziją) mums tampa vis svetimesnė: nebeturime bendros kalbos susišnekėti, o visi tie, kas atmena aną “vieną erdvę nuo Baltijos iki Vladivostoko”, jau pražilę. Lietuva dabar inkorporuota į kitą Sąjungą – bendrą su Vakarų Europa. Pamenu, dar ~2002 m. užkalbinęs internete kokį olandą, neretai sulaukdavau klausimo “Kas ta Lietuva?”. Mano vaikų, tikiu, joks vakarietis to nebesiteiraus. Užtat jų bendraamžiams iš Rytų – Palangos ar Druskininkų sanatorijų vasarotojų (pro)vaikaičiams – žodis “Lietuva”, galbūt, jau nieko nebesakys.

Stalino laikais pastatytas Jerevano (Armėnija) centras. Dešinėje matosi Ararato kalno kontūrai - jis yra Armėnijos simbolis, tačiau stūkso Turkijoje, o iš jo apylinkių armėnai ištremti

Užkaukazė eina skirtingomis kryptimis.

*Armėnija jungiasi prie to pasaulio, kurį, su centru Maskvoje, mėgina statyti Vladimiras Putinas (Eurazijos Muitų Sąjunga).

*Gruzija po 2003 m. Rožių revoliucijos, vedama Micheilo Sakašvilio, buvo tvirtai pasukusi Vakarų keliu – ES, NATO, demokratija ir liberalizmas (gal todėl ir lietuviams ji tebėra artima). Vakarai maloniai sveikino Gruziją, džiaugėsi jos į Iraką siunčiamais tūkstančiais karių – tik iki tol, kol neprireikė patiems pajudinti piršto: 2008 m. šalį užpuolus Rusijai, gintis jai niekas nepadėjo, o kai kurie vakariečiai, dar tebesitikėdami gerų santykių su Putinu, net ėmė atvirai dėl karo kaltinti Gruziją: girdi, jai reikėjo tiesiog nereaguoti, kai buvo nuolat apšaudomi jos kaimai. Tarp šių rusofilų buvo ir Dalia Grybauskaitė (demonstratyviai atsisakiusi susitikti su Sakašviliu), o Valdas Adamkus tada sakė: po Abchazijos ir Pietų Osetijos ateis eilė Krymui, po Krymo – Baltijos šalims. Tokių, kaip Adamkus (kurio garbei Gruzijos Anaklijos kurorte dabar pavadintas bulvaras), Vakaruose buvo mažuma ir, praradusi rusams dar daugiau žemių, 2012 m. M. Sakašvilio valdžia rinkimuose krito, o naujoji atšaukė daugybę reformų, uždarydama buvusius lyderius į kalėjimus (nors formaliai skelbiasi provakarietiška).

Batumio centre - tiek suremontuoti, tiek naujai pastatyti senovinių stilių pastatai. Šis kurorto atgimimas ir gražinimas labiausiai vyko prie Sakašvilio.

*Azerbaidžaną valdančioji Alijevų šeima suka “tarpiniu” keliu, už kurį susimoka naftos pinigais.

Be Rusijos ir Vakarų Užkaukazei įtaką daro ir Artimieji Rytai: juk šios šalys turi bendras sienas su Turkija, Iranu. Ta įtaka daugiausia kultūrinė: muzika, architektūra (Baku ir Sakašvilio eros Gruzijos supermodernūs, ryškiai apšviesti pastatai nepadarytų gėdos ir Dubajui).

Arenio miestelis Armėnijoje garsėja vynu, ir šiuose kolos buteliuose - vynas. Jie skirti į Iraną važiuojantiems sunkvežimių vairuotojams, kad šie galėtų apgauti muitininkus (Irane alkoholis nelegalus)

Kaip nuvykti į Užkaukazę? (bilietai ir vizos)

Sakašvilio “laisvės era” Gruzijoje gal baigėsi, bet liko daug jos vaisių. Vienas jų – laisvė skraidyti į šalį trečiųjų šalių avialinijoms, įgalinusi “Wizzair” pasiūlyti daugybę skrydžių į Gruziją, tarp jų – Vilnius-Kutaisis. Todėl į Gruziją nuvykti – pigiausia ir paprasčiausia. Tiesa, Kutaisis nėra pats įdomiausias miestas ir norintiems pamatyti, ką Gruzija turi geriausio, rekomenduočiau keliauti į Tbilisį, Vardzią, Batumį, Kaukazą.

Į kitas Užkaukazės šalis teks skristi su persėdimu, tikriausiai Varšuvoje, Stambule ar Rygoje. Nors patikrinus atsitiktiniu metu kaina gali viršyti ir 200 ar net 300 eurų, pasitaiko gerų akcijų: skrydžių už 150, kartais 100 eurų į abi puses (tinkamų akcijų tekdavo palaukti ir metus-du, bet visur suskraidžiau už 100-160 eurų į abi puses).

Senuosiuose Kaukazo didmiesčiuose Tbilisyje ir Baku gausu tokio XIX a. paveldo, kaip šis Gruzijos operos ir baleto teatras

Dėl gana nedidelių bilietų kainų Užkaukazės šalys – puikus pasirinkimas ilgajam savaitgaliui. Taip jas ir aplankiau, skirdamas kiekvienai po maždaug 4 dienas. Tačiau galima visą Užkaukazę apvažiuoti per vieną ilgesnę kelionę – tik tada reikia prisiminti, kad Armėnijos-Azerbaidžano siena dėl konflikto uždaryta, todėl tarp šių šalių teks keliauti per Gruziją.

Į Abchaziją ar Pietų Osetiją patenkama tik iš Rusijos, į Kalnų Karabachą – tik iš Armėnijos (šios “šalelės” viza pase, kuri gaunama jau į ją patekus, atima teisę lankytis Azerbaidžane).

Į Gruziją ir Armėniją vizų nereikia, o į Azerbaidžaną jomis būtina pasirūpinti iš anksto (Vilniuje yra ambasada).

Armėnijoje dar pasitaiko tokių taksi

Užkaukazė – artimiausia egzotiška žemė

Sovietinės okupacijos metais Užkaukazė buvo egzotiškiausias kraštas, į kurį galėdavo tikėtis nuvykti dažnas lietuvis. Šiandien galimybių keliauti – labai daug, bet riboja laikas, pinigai.

Todėl Užkakauzė tebėra viena egzotiškiausių vietų. Viena egzotiškiausių, į kurią gali nuskristi ilgajam savaitgaliui, lėktuve praleidęs vos 3-5 valandas ir susimokėjęs 100 eurų už bilietus (o maistas ir viešbučiai pačioje Užkaukazėje irgi nebrangūs).

Statomas postmodernistinis Tbilisio rajonas mano kelionės metu Sakašvilio eros pabaigoje (2012 m.)

Juk Užkaukazė nuo Vilniaus – arčiau nei Barselona, nei Dublinas. Tik jei link Barselonos ir Dublino 26 metus artėjame, tai nuo Tbilisio ir Baku tiek pat laiko tolstame. 1990 m. kartu siekę Sovietų Sąjungos griūties dabar mes – skirtinguose pasauliuose. Labai įdomu pamatyti, kur nuėjo Užkaukazė. Ir gal dar įdomiau išvysti, kas joje liko amžina, ištvėrė visus pokyčius ir okupacijas.

Visi straipsniai iš kelionių po Užkaukazę

ĮŽANGA: Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas – Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija – Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,