Išskleisti meniu

Europa – kelionių vadovai

Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje

Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje

| 0 komentarų

Bulgariją, jos kurortus lietuviai puikiai žino dar nuo sovietmečio. Daug kas Bulgarijoje panašu iki šiol – iš visų naujųjų Europos Sąjungos šalių, Bulgarija mažiausiai pažengė nuo “anų laikų” ir yra pati skurdžiausia.

Nors Bulgarija tikriausiai niekad netaps pasauliniu traukos tašku viso pasaulio turistams, pažvelgus toliau trupančių socialistinių daugiabučių gali rasti įdomybių ir čia. Be kurortų ir pakrantės – nuostabios cerkvės ir stačiatikių vienuolynai, gražūs senoviniai miesteliai, idiliškos kalvos. Ir net gigantomaniški komunistiniai memorialai, nebaigti statyti štabai turi savų gerbėjų.

Tačiau Bulgarija nėra šalis, kur galėtum tikėtis nuvažiavęs į eilinį miestą rasti ten nuostabų senamiestį. Reikia žinoti, kur važiuoti, ir tikiuosi šitas straipsnis padės.

Bulgarijos kontrastai Šumeno mieste - nebaigtas komunistinis paštas pagrindinės gatvės gale

Bulgarijos kontrastai Šumeno mieste – nebaigtas komunistinis paštas pagrindinės gatvės gale

Sofija, retai lankoma sostinė

Bulgarijos sostinė Sofija gerai atspindi visą Bulgariją: mieste yra keletas tikrai gražių vietų, tačiau ištisi jo rajonai komunistų nuobodžiai perstatyti. Visgi, yra kelios vietos, po kurias smagu pasivaikščioti. Pavyzdžiui, Serdika metro stoties apylinkės, apsuptos didingų stalininio stiliaus pastatų, kur įsikūrusios įvairios ministerijos.

Stalininės architektūros Sofijos politinė širdis

Stalininės architektūros Sofijos politinė širdis

Įspūdingiausia Sofijoje – Šv. Aleksandro Neviškio katedra, kurią 1882-1912 m. bulgarai pastatė kaip padėką Rusijai už pagalbą kare su turkais. Net architektas – rusas. Viduje stebina realistinės freskos – iš stačiatikių cerkvių paprastai tikiesi vien paauksuotų ikonų.

Šv. Aleksandro Neviškio katedra Sofijoje

Šv. Aleksandro Neviškio katedra Sofijoje

Bojanos priemiestyje stūkso tikra Neviškio katedros priešingybė – mažytė Bojanos kaimo (vėliau tapusio komunistinės nomenklatūros priemiesčiu) cerkvytė. Ji irgi garsėja freskomis – tik gerokai senesnėmis, X-XI amžių, įrašytomi į UNESCO paveldo sąrašą.

Bojanos kaimo cerkvytė - menka jos išorė nė iš tolo neatskleidžia, koks didingas vidus. Tiesa, komunistiniais laikais cerkvė uždaryta, veikia tik kaip muziejus

Bojanos kaimo cerkvytė – menka jos išorė nė iš tolo neatskleidžia, koks didingas vidus. Tiesa, komunistiniais laikais cerkvė uždaryta, veikia tik kaip muziejus

Sofijoje daug kas “kaip Lietuvoje kažkada”. Štai už parkingą centre gali atsiskaityti darbininkams, kurių po vieną pasamdyta prie kiekvienos mokamo parkavimo atkarpos – jie pardavinėja nutrinamus bilietus. Algos mažos, gal pigiau, nei automatas? Pardavęs bilietą mums rado galimybę prisidurti: neturėjome grynų levų, taigi, paprašė dvigubai didesnės sumos eurais.

Aplink Sofiją – kalnai ir vienuolynai

Sofija yra apsupta Pirino kalnų ir daugelis keliautojų joje neužsibūna, nes 150 km atstumu aplink Bulgarijos sostinę rasi kur kas įdomesnių vietų. Įžymiausia – Rilos vienuolynas, įkurtas dar 927 m. Tarp jo dryžuotų celių pastatų (kad ir XV a. perstatytų) ir cerkvės gali mėginti pajusti Bulgarijos stačiatikių bažnyčios svarbą ir senumą. Bulgarijos patriarchas pagal eiliškumą yra penktasis po “keturių senųjų patriarchų”: Konstantinopolio, Aleksandijos, Antiochijos ir Jeruzalės. Bulgarijos stačiatikybė gerais 500 metų senesnė nei, tarkime, stačiatikybė Rusijoje – ir net kiriliką, Rusijoje naudojamą raidyną, sukūrė du bulgarai šventieji Kirlas ir Metodijus.

Rilos vienuolynas

Rilos vienuolynas

Dar toliau į pietus nuo Rilos vienuolyno – Bansko slidinėjimo kurortas. Bet ypatingesnė gamta į šiaurę nuo Sofijos – Belogradčiko uolos. Tiesa, pasaulio stebuklų ten neverta tikėtis, ne Meteora tai ir ne Džangdziadzie. Bet Bulgarijos gamta gali sužavėti savo paprastumu, skirtingomis spalvomis skirtingais metų laikais: ypač žavu buvo, kai Bulgarijoje lankiausi rudenį, kalvoms ir kalnams pageltus, parausvėjus.

Belogradčiko uolos

Belogradčiko uolos

Romėniška Plovdivo ir Varnos istorija

Bulgarų vardas paminėtas gerokai seniau, nei lietuvių, ir jie ištisus šimtmečius kovėsi (čia sėkmingai, čia nelabai) su Bizantijos (Rytų Romos) imperija. Dar prieš tai šios žemės buvo Romos Imperijos provincija.

Tiesa, tie laikai paskendę praeities miglose. Net bulgarų giriamas antro pagal dydį šalies miesto Plovdivo romėnų teatras, nors romantiškas, truputį dirbtinokas, apsuptas komunizmo eros pastatų. Bet kitur gi Bulgarijoje rasi nebent kokius archeologų atidengtus pamatus, kur nelabai net suprastum, kokie pastatai stovėjo, jei ne paaiškinimai. Ir archeologines iškasenas muziejuose, tokiuose kaip Varnos archeologijos muziejus. Nieko panašaus į kaimyninių Graikijos ar Turkijos antikinius metropolius.

Romėnų pirčių liekanos tarp šiuolaikinių Varnos daugiabučių

Romėnų pirčių liekanos tarp šiuolaikinių Varnos daugiabučių

Vienas senovinis Bulgarijos unikalumas – Trakijos valdovų kapai. Senovės graikai manė, kad trakai buvo antra pagal gausumą pasaulio tauta po indų. Greičiausiai jie klydo, bet Bulgarijoje gyvenusių trakų valdovų kapai rodo juos bent jau buvus vienais turtingiausių. Deja, į, kiek skaičiau, vieną įspūdingiausių, UNESCO pripažintą Švestario pilkapį patekti nepavyko: “Uždaryta” – bulgariškai sakė prižiūrėtojas. Taip ir nesupratome kodėl, nes buvo darbo metas. Mažai turistų pamėgtos vietos turi pliusų (nėra minių), bet nestokoja ir minusų: užsidaro ir niekam nerūpi… Buvo žiema – vasarą gal tokių problemų mažiau, nes vasarą atvažiuoja turistai iš Bulgarijos pajūrio.

Švestario pilkapis. Artyn nesinorėjo eiti ir dėl piktų šunų

Švestario pilkapis. Artyn nesinorėjo eiti ir dėl piktų šunų

Bulgarijos pajūris ir nostalgiški jo kurortai

Bulgarijos pajūris yra ta vieta, kurią aplanko daugiausiai turistų. Daugelis jų iš Rytų Europos. Tarp kitų komunistinių šalių, Bulgarija buvo pati draugiškiausia Sovietų Sąjungai – todėl Sovietų Sąjunga noriau ten išleisdavo savo piliečius, kuriuos išleisti į tolimesnį užsienį bijojo. Nes žinojo – Bulgarijoje prieglobsčio jie tikrai nepasiprašys.

Šitaip, labiau iš reikalo, Bulgarija mūsuose įgijo “kurortinės šalies” reputaciją, kuri dar kažkiek tęsiasi: net tiesioginiai užsakomieji reisai į Bulgariją būna. Aišku, šią šalį jau seniai nukonkuravo Turkija (ten poilsiauja 10 kartų daugiau lietuvių, nei Bulgarijoje), Egiptas (ten poilsiauja 4 kartus daugiau lietuvių), Vakarų kurortai.

Pajūrio klubai Varnoje

Pajūrio klubai Varnoje. Čia galima linksmintis beveik paplūdimyje

Pabuvojus tiek Turkijos, tiek Bulgarijos kurortuose, man aišku, kodėl. Bulgarijos pajūrio miestai – pavyzdžiui, Varna – kamuojami tokių pačių problemų, kaip ir kiti šalies miestai: senamiečius “išdraskė” komunistinė architektūra, daugybė pastatų apleista. Man jie nelabai jaukūs, tačiau, negaliu paneigti, kad turi tam tikros nostalgiškos dvasios, kažkiek primena kokių 1995 m. Palangą. Eidamas Varnos pajūrio bulvaru, pro seną XX a. pradžios akvariumą, pro karinę techniką jūrų muziejaus kieme, lunaparkus kažkaip mintimis grįžti į Lietuvos pajūrį ir kurortus tais laikais, kai vakarietiški dalykai juose dar nebuvo galutinai nustelbę rytietiškų, kai Lietuvos žmonės tik atradinėjo būdus linksmintis “europietiškai”.

Varnos akvariumas

Varnos akvariumas

Beje, daug ką Varnoje – pajūrio bulvarą, archeologijos muziejų – įkvėpė ne kas kitas, o lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius, gyvenęs Bulgarijoje 25 metus, buvęs Varnos miesto tarybos nariu; jo garbei yra du paminklai, pavadinta gatvė (“Ivan Basanovič”). Bet anie kurorto gimimo laikai irgi matosi tik iš kai kurių senų gražių fasadų.

Varnos senamiestis. Tiesa, vidurinio pastato fasadas gerokai subjaurotas frizuose iškalus naujus langus - atrodo, tai nekontroliuojama, arba korupcija Bulgarijoje sprendžia viską

Varnos senamiestis. Tiesa, vidurinio pastato fasadas gerokai subjaurotas frizuose iškalus naujus langus – atrodo, tai nekontroliuojama, arba korupcija Bulgarijoje sprendžia viską

Pats didžiasuias tarp Bulgarijos pajūrio kurortų, tikra šalies vizitinė kortelė – Slančev Briagas. Tiksliau, Saulėtoji pakrantė, nes kurorto pavadinimas visuomet specialiai verčiamas į kiekvieną kalbą, kad visi suprastų (anglakalbiams tai – Sunny Beach)… Šis kurortas išskirtinis tuo, kad pastatytas “nuo nulio” ~1958 metus užstačius ilgą paplūdimį viešbučių ir sanatorijų eile. Lankiausi ten ne sezono metu – didžiulis miestas visiškai negyvas, šviesoforai išjungti, viskas uždaryta – net “Subway” restoranai. O vasarą viskas ūžia…

Saulėtosios pakrantės fragmentas žvelgiant nuo Nesebaro

Saulėtosios pakrantės fragmentas žvelgiant nuo Nesebaro

Šalia Saulėtosios pakrantės – vienas gražesnių Bulgarijos miestelių Nesebaras, kadaise stovėjęs saloje, dabar sujungtas su krantu. Senuose jo pastatuose – jau ne masiniai viešbučiai. Ir visur pilna cerkvių – apgriuvusių, sugriuvusių. Kadaise miestelis buvo graikiškas, bet ilgainiui gyventojai išsilakstė ir tik XX a. jis atgimė kaip kurortas.

Nesebaro senamiestis

Nesebaro senamiestis

Kiti gražesni Bulgarijos miesteliai nuo jūros atokiau – tai senoji sostinė Veliko Tarnovas ir Koprivštica, pilna XIX a. Bulgarijos tautinio atgimimo laikų pastatų. Tada Bulgarija paskelbė nepriklausomybę nuo Osmanų Imperijos, tapo laisva šalimi. Tai irgi turėjo įkvėpti Basanavičių: gal čia jis įgijo pasitikėjimo savimi ir Lietuva – jei nedidelė Bulgarija galėjo nugalėti Osmanų Imperiją, kodėl Lietuva negali išsivaduoti nuo Rusijos Imperijos?

Koprivšticos namai

Koprivšticos namai

Bulgarijos miestai turistus traukia niūrumu

Pavienių “paprastų įdomybių” galima rasti daug Bulgarijos miestų (pvz. Besarabovo vienuolynas uolose prie Rusės ar Vidino tvirtovė) – kita vertus, aplinkinėse šalyse visa tai didingiau.

Besarabovo vienuolynas olose. Dar yra bent keli vienuoliai

Besarabovo vienuolynas olose. Dar yra bent keli vienuoliai

Šiaip palyginus su pajūrio miestais ir tais keliais turistiniais miesteliais, daugelis “eilinių Bulgarijos miestų” šalies gilumoje – daug liūdnesni. Puikus pavyzdys – Šumenas – dešimtas pagal dydį šalies miestas, turintis 76 000 gyventojų. Miesto centrinę aikštę užgožia nebaigtas statyti brutalistinis centrinio pašto bokštas, it koks parazitas apsupęs seną pastatą. Apleistas barokas – romantiška, apleistas funkcionalizmas – skurdas, o apleistas brutalizmas – siaubas…

Apleistų pastatų pilna Šumeno miesto centrinė aikštė

Apleistų pastatų pilna Šumeno miesto centrinė aikštė

Šalia – neveikiantis centrinis viešbutis. Ieškojome kur pavalgyti, bet didžiulėje centrinėje aikštėje atidarytas radome tik dėvėtų drabužių parduotuves, lombardą, “prekes už vieną levą”. Saulė leidosi, žmonių labai mažai – kaltintum emigraciją, juk Šumene kažkada gyveno 100 000 žmonių, bet kad iš Lietuvos dar daugiau emigravo, o kokių Šiaulių ar Panevėžio centrai neatrodo taip kraupiai liūdnai. Matyt, daug lemia ir šalies turtingumas: Lietuva už Bulgariją turtingesnė.

Nebaigtas statyti pašto bokštas iš arčiau

Nebaigtas statyti pašto bokštas iš arčiau – ir tai tik vienas kelių nebaigtų statyti pastatų toje aikštėje

Gatvėje radome išmestą “McDonald’s” maišelį – “negi čia gali būti McDonald’s?”. Ne, nėra; kažkas tą maišelį buvo iš kažkur atsivežęs. Galiausiai, paieškoję internete, radome vieną restoraną – bet buvo užsakytas šventei (nenuostabu, kai jų taip mažai). Nuėjome į kitą – irgi užsakytas, bet dar spėjo mus aptarnauti iki šventės pradžios. Tas restoranas įrengtas viešbutėlyje – tokių, nedidelių, gausu, daugelis jų pasižymi kaip niekur kitur kičiniais interjerais, tarsi bet koks blizgesys, ryškumas, lubų karnizas, modernus daiktas automatiškai, nė nederinus su aplinka, spinduliuotų prabangą (pranoksta net kiču garsėjančią Rumuniją).

Kičinis viešbučio Bulgarijoje interjeras

Kičinis viešbučio Bulgarijoje interjeras

Ant kalno virš Šumeno kyla Paminklas Bulgarijos 1300 metų jubiliejuj. Iš išorės – kažkokia beprasmė betoninė piramidė. Bet susimokėjus už bilietą ir užėjus vidun išvysti mozaikas, Bulgarijos valdovų skulptūras, kažkodėl iš pirmo žvilgsnio primenančias fantastinį filmą. Toks buvo komunistinės Bulgarijos stilius (monumentas statytas 1981 m.)…

Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus memorialas iš šono

Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus memorialas iš šono

Tokie niūrūs Bulgarijos miestai ir monumentai Vakaruose turi gerbėjų, kurie moka didžiulius pinigus už ekskursijas po “komunistinę Bulgariją”. Nėra tiek daug pasaulyje vietų, kur tai gali taip slėgti (o juk paminklai statyti, kad pašlovintų). Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus paminklas Šumene dar gražus, prižiūrėtas – nes jis, nors statytas komunizmo eroje, nešlovina komunizmo. Kiti gi to paties meto paminklai apleisti, palikti likimo valiai: griauti – brangu, remontuoti – nėra ko.

Simboliškos skulptūros memorialo viduje

Simboliškos skulptūros memorialo viduje

Komunistinis “paveldas” – Bulgarijos koziris?

Nors bulgarai gal norėtų savo šaliai kitokios reputacijos, kol kas ji sunkiai gali kurortais pakonkuruoti su Turkija ar Egiptu, romėnų griuvėsiais – su Italija, Graikija, Turkija, senamiesčiais ar prekybos centrais – su daugeliu Europos šalių.

Nesebaro pakrantė

Nesebaro pakrantė

Kas ją daro išskirtine, bent jau Europos Sąjungoje – komunizmo palikimas. Vakariečiams “tamsiojo turizmo” gerbėjams (ar gal net ir mūsų kraštų jaunimui) jis toks kraupiai įdomus. Rytų Europos žmonėms, ypač vyresniems, tuo tarpu – nostalgiškas, net praktiškai naudingas (pvz. daugybė žmonių Bulgarijoje moka rusų kalbą). Rusams tikriausiai dar žavesnis: seniai kur iki Bulgarijos kurortų bemačiau iškabintas languose šiuolaikines Lenino, Stalino nuotraukas.

Į tokius vaizdus, kaip šis Sofijoje, krypsta Vakarų turistų objektyvai

Į tokius vaizdus, kaip šis Sofijoje, krypsta Vakarų turistų objektyvai

Po Bulgariją keliavau tris kartus. Pirmą kartą dar 2004 m. savaitgalį skubiai lankiau svarbiausias šalies vietas – šalis paliko geresnį įspūdį. Pastarąjį kartą 2019 m. lankiau ir Bulgarijos “užnugarį”, be to, žiemą, ir įspūdis buvo gerokai slogesnis. Gal lėmė ir tai, kad Lietuva per tą laiką nuėjo daug didesnį kelią pirmyn, nei Bulgarija – tad mano lūkesčiai, matyt, nejučia išaugo. Tai, kad Bulgarijoje per tą laiką pastatyta daugiau “McDonald’s”/”Hesburger” ar kiek pagerėjo keliai (vis tiek ne tiek, kiek kaimyninėse šalyse) – taip labai nežavi. Tikriausiai keliaujant po Bulgariją verta iš anksto susirasti, kas domina, ir neišklysti iš kelio, būti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku – tuomet šalis pasirodys įdomi.

Bulgarijos lankytinų miestų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Bulgariją

Bulgarijos lankytinų miestų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Bulgariją

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Ankara – pamiršta Turkijos sostinė

Ankara – pamiršta Turkijos sostinė

| 0 komentarų

Ankara yra Turkijos sostinė, bet kelionėse į Turkiją dažniausiai lieka paraštėse.

Ji tolokai nuo kurortų, ir tarp tokių milžiniškų Europos sostinių ji be abejonės mažiausiai žinoma. Juk Ankaroje gyvena 4 mln. žmonių – dydžiu ji lenkia Romą, Madridą, Berlyną, o kiek nedaug žmonių ten keliavę.

Ankara nėra miestas, kurį būtų lengva pamilti, bet keliaudamas po Turkiją keletą dienų skyriau ir jam.

Ankaros centras

Ankaros centras

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Ankara – sostinė, kuri veikia

Ankara Turkijos sostine tapo netyčia. Po Pirmojo pasaulinio karo Turkiją iš visų pusių puolė priešai, Stambulo likimas kabėjo ant plauko, tad Turkijos vadovas Atatiurkas naująja sostine paskelbė Angoros miestelį Turkijos gilumoje, 1925 m. teturėjusį vos 35000 gyventojų – tarsi kokia Marijampolė.

Atatiurko su užsienio šalių vadovais portretai prie Atatiurko mauzoliejaus

Atatiurko su užsienio šalių vadovais portretai prie Atatiurko mauzoliejaus

Nuo to laiko miestas auga kaip ant mielių. Aplink jo tvirtovės (kale) rajoną – senąją Ankarą – augo iš pradžių tokie daugmaž lūšnynai, o Turkiją ištikus savotiškam ekonominiam stebuklui juos keitė daugiabučiai, ofisai.

Vienas retų senųjų Ankaros pastatų - Osmanų barakai, virtę Anatolijos civilizacijų muziejumi. Čia jame eksponuojami diidngi tūkstantmečių senumo sfinksai, atvežti iš virš 3000 metų amžiaus Aldžahojuko hetitų miesto

Vienas retų senųjų Ankaros pastatų – Osmanų barakai, virtę Anatolijos civilizacijų muziejumi. Čia jame eksponuojami diidngi tūkstantmečių senumo sfinksai, atvežti iš vieno hetitų miesto

Ir visgi Ankara taip ir neįgijo tos daugeliui sostinių ir daugeliui tokio dydžio miestų būdingos „didingo didmiesčio dvasios“. Čia nerasi ilgų tiesių prospektų, įspūdingų mečečių ar aukštų dangoraižių. Miestas nepribloškia – bet jis veikia. Turi ir didžiulį turgų, ir modernius prekybos centrus. Ir metro, ir pilnas automobilių kalvotas gatves.

Prekybos centras Ankaroje

Prekybos centras Ankaroje

Jei norisi ne lankyti lankytinas vietas, bet tiesiog patirti įprastą šiuolaikinį turkišką gyvenimą ir kultūrą – tikras pigias kebabines (ne turistams iščiustytas), tikras prekyvietes (o ne tokias, kur prekijai tik tikisi „numelžti“ turistą), stebėti miesto centre į darbus einančius turkus (o ne rusų ar kinų ekskursijų grupes), Ankara – geras pasirinkimas.

Per Ankaros turgų prekijas stumia karutį su mažai už Turkijos ribų žinomais vietiniais gėrimais: saldžiu salepu (gaminamas iš orchidėjų) ir boza

Per Ankaros turgų prekijas stumia karutį su mažai už Turkijos ribų žinomais vietiniais gėrimais: saldžiu salepu (gaminamas iš orchidėjų) ir boza

Tiesa, visi to minusai irgi čia: Ankaroje mažai kas šneka užsienio kalbomis. Nesitikėtum to iš šalies sostinės. Bet Ankaroje niekad ir nesijauti kaip sostinėje – veikiau kaip smarkiai peraugusiame provincijos mieste. „Ankara yra nesąmonė“ – tiesiai šviesiai pasakė žmogus, išnuomavęs mums butą – „Stambulas – gražus, Antalija – graži, Izmyras – gražus, o Ankara – nieko gero“. Butas tikrai nebuvo kažkas labai gero, bet geresnių alternatyvų nedaug. Daug kas Ankaroje persmelkta tokia maždaug 1970-1980 m. dvasia, ir butas panašiai.

Viena centrinių Ankaros gatvių vakare

Viena centrinių Ankaros gatvių vakare

Didžiausios Ankaros įdomybės – muziejus ir Atatiurko kapas

Visgi, bent dvi didingas lankytinas vietas Ankara turi. Pirmoji jų – Atatiurko mauzoliejus, po kuriuo palaidotas pirmasis Turkijos prezidentas. Milžiniški, bet saikingi pokario pastatai aplink Atatiurką kuria iš esmės šventojo aurą: „Čia atvežtas šventas Atatiurko kūnas“ – tiesiai šviesiai rašoma viename aprašų. Ir dar visos jį šlovinančios frazės, garbės sargyba, turkų galybę simbolizuojantys liūtai… Vieta, kur norėtų pasilaidoti dažnas diktatorius, bet daugelis jų nesulaukia galimybės, o Atatiurkas štai jau gerbiamas kone 80 metų po mirties.

Atatiurko mauzoliejus. Pagrindinis pastatas - tik dalis didžiulio komplekso, į kurį įėjus pro paradinį įėjimą tenka eiti dar kilometrą iki paties kapo

Atatiurko mauzoliejus. Pagrindinis pastatas – tik dalis didžiulio komplekso, į kurį įėjus pro paradinį įėjimą tenka eiti dar kilometrą iki paties kapo

Antrąją svarbiausią Ankaros lankytiną viet ąbūtent Atatiurkas ir nurodė įkurti – Anatolijos civilizacijų muziejų, kuriame – svarbiausios Turkijos archeologinės iškasenos (o civilizacijų sandūroje stovėjusi Turkija jų niekad nestokojo). Atvežti ištisi hititų bareljefai, taip pat gausybė vazų, juvelyrikos ir kitko. Kartais archeologiniuose muziejuose galvoji „ką, tik šitas surūdijęs kardas?“, bet Ankaros muziejuje taip nepagalvosi, nes visos iškasenos puikiai išsilaikiusios, nors dažna jų 4000 metų ir panašaus amžiaus.

Vienas gausybės kaip niekur senų didelių eksponatų Ankaros archeologijos muziejuje

Vienas gausybės kaip niekur senų didelių eksponatų Ankaros archeologijos muziejuje

Senieji Ankaros apylinkių miestai

Gyvenant Ankaroje ilgiau stiprėja noras bent trumpam iš miesto išvykti, pamatyti kokį senamiestį ar gražią gamtą. Iki tokių vietų reikia pavažiuoti, bet tų, į kurias galima iš Ankaros išvažiuoti ryte, o grįžti vakare – yra (tiesa, atstumas iki jų – po 200 km, taigi gal verta išvažiavus važiuoti toliau, į Ankarą negrįžti).

Senas osmaniškas Safranbolu miestelis ~200 km nuo Ankaros

Senas osmaniškas Safranbolu miestelis ~200 km nuo Ankaros

Viena jų – Safranbolu, vienas gražiausių Osmanų Imperijos laikų tradicininių miestelių, kur pirmi pastatų auktai akmeniniai, viršutiniai – mediniai. Daugelis tokių pastatų suremontuoti, virtę viešbučiais. Vaikščiodamas ten dar gali pasijusti kaip Osmanų laikais – ne tik centre, kuris kiek pilnas suvenyrų parduotuvių, bet ir gretimame rajone į vakarus ant kalno, kur gyvenimas dar labiau „vietinis“

Tradicinis osmaniškas senamiestis iš baltų namų. Tokie yra išlikę Antalijoje, Safranbolu, bet tikrai ne kiekviename mieste

Tradicinis osmaniškas senamiestis iš baltų namų Safranbolu

Kita – Hatuša, senosios heittų civilizacijos, nukariavusios net senovės Egiptą, sostinė. Ten – ne tik į kalną kylants jos griuvėsiai (pilnas „žygis“ aplink miestą yra 5 km gražiomis kalvomis). Netoli ten – ir Jazilikaja, kur uolos paverstos hititų bareljefais. Karaliai, dievai, kariai palei prieš 3200 metų mirusių valdovų kapus… Būtent bareljefai pasirodė įspūdingiausi, nes miestas smarkiai sugriuvęs, likę tik pamatai ir sienos liekanos.

Hetitų bareljefai ant uolų jų buvusioje sostinėje Hatušoje. Jiems - 4000 metų

Hetitų bareljefai ant uolų jų buvusioje sostinėje Hatušoje.

Keliavome žiemą ir, atrodė, visa menka Hatušos turizmo pramonė dirba dėl mūsų vienų. Atvykstame į tuščią užsnigtą Jazilikajos parkingą, mus atseka trys vyrai. “Aš miesto meras” – sako vienas – “Ar viskas patinka?”. Kai sustirę grįžtame dar bando pakviesti į “kurdų miestą pažiūrėti kilimų” ir nukreipia į “vienintelį veikiantį viešbutį”. Dviaukštis pastatas atrodo miręs, tik vienišas žmogelis stovi prie durų, kuriam “meras” dar pravažiuodamas pypteli (dėl komisinių?). “Kiek kainuos?” – klausiu, sako visai normalią kainą. Turkija, reikia derėtis. Sakau gerokai mažesnę. Iš karto sutinka, veda į numerį. Ten šalta-šalta. “Kaip įjungti radijatorių?” klausiame. Atneša infraraudonųjų spindulių šildytuvą ir nukreipa į lovą: kol gulėsi, bus kažkiek šilta. Teoriškai. Tikro šildymo nėra – kam, nežinia kiek per žiemos mėnesį čia klientų be apsistoja. Važiuojame pavalgyti. Viskas uždaryta. Vienos parduotuvės durys atsidaro – klausiame “kur pavalgyti”, nukreipia į gretimas duris, kur sėdi prisirūkęs senelis. “Ar turite meniu?” klausiame, parodo į savo puodą: “Turiu ryžių, mėsos”. Gerai – gamina. Visai skanu. Grįžtame viešbutin – visas tuščias. Nakvojame vieni šaltyje. Kitą dieną pravažiuojantis sniego valytuvas mums nukasa išvažiavimą. Tyrinėjame Hatušą – vėl vienut vienutėliai, brisdami giliai į sniegą iki koja atsiremia į tūkstantmečius mūrus. Tolumoje sniegu vis pralekia laukiniai šunys. Atrodo kokia tik nori šalis – bet ne turistinė Turkija.

Ankara – vienos dienos miestas

Nesigailiu, kad pamačiau Ankarą – bet nesigailiu ir to, kad ten praleidau tik porą naktų, kai Ankara man tapo tarpine stotele tarp Stambulo (ir Safranbolu) bei Kapadokijos (ir Hatušos).

Atatiurko mauzoliejaus vidus. Atatiurkas nėra čia paguldytas - jis palaidotas po mauzoliejumi

Atatiurko mauzoliejaus vidus. Atatiurkas nėra čia paguldytas – jis palaidotas po mauzoliejumi

Dažnai nuvykęs į turistų pamirštas vietas suprantu, kad tos vietos nelankomos be reikalo – bet kodėl tiek mažai žmonių užklysta į Ankarą man klausimas nekilo. Kita vertus, Ankaros civilizacijų muziejų bei Atatiurko mauzoliejų pamatyti verta – bet tai gerokai mažiau lankytinų vietų, nei galėtum pamatyti kitose sostinėse, net ir gerokai mažesnėse už Ankarą. Ankaroje mano žmonai net kilo mintis, kad “be Stambulo ir kurortų nieko įdomaus Turkijoje tikriausiai nėra”. Tačiau toks vertinimas buvo gerokai per ankstyvas, nes Ankara tiesiog neatspindi Turkijos grožybių ir įdomybių, kurioms mažai kuri šalis pasaulyje turi lygių.

Ankaros bei jos apylinkių lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Ankarą

Ankaros bei jos apylinkių lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Ankarą


Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai


1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

| 2 komentarai

Vakarinė Turkijos pakrantė palei Ėgėjo jūrą Lietuvoje turi gerokai mažiau fanų, nei Antalija ir pietinė pakrantė. Bet kurortų gausu ir ten.

Gausu ir įdomybių, ypač tų iš praeities miglų. Vienas geriausiai išsilaikiusių romėnų miestų bei graikų akropolių, garsioji Homero aprašyta Troja, trečias pagal dydį Turkijos miestas Izmiras, vieno didžiausią pėdsaką pasaulio istorijoje palikusio pasaulinio karo mūšio laukai.

Ne tiek kur poilsiauti, o ką aplankyti kelionės metu ir rašau šiame straipsnyje, pravažiavęs Turkijos Ėgėjo pakrantę nuo pat pietų iki Graikijos sienos šiaurėje.

Kušadasio kurorte - ir kryžininkų pilaitė

Kušadasio kurorte – ir Osmanų pilaitė

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Efesas – vienas penkių Romos Imperijos didmiesčių

Ėgėjo jūros pakrantės pažiba Efeso miesto griuvėsiai. Vien jų dėka gretimas Kušadasio miestas buvo tapęs vienu svarbiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų: Viduržemio jūros kruizai čia stoja, autobusai išsyk veža grupes į Efesą.

Kolonuota gatvė nuo uosto veda prie Efeso teatro

Kolonuota gatvė nuo uosto veda prie Efeso teatro. Pagal vietų skaičių teatre ir faktą, kad romėnų teatruose dažniausiai būdavo tiek vietų, kad veiname pasirodyme sutilptų apie 10% miestelėnų, sprendžiama, kad mieste galėjo gyventi iki 250 000 žmonių – beveik kiek Kaune

Ir mane, mačiusį daug romėnų miestų, Efesas pribloškė. Juk tai buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, tad nors atkasta tik 20% griuvėsių, ir tiek – nuostabu. Gali pamatyti vieną didžiausių Antikinio pasaulio bibliotekų, milžinišką teatrą, kolonuotą gatvę, kur vykdavo prekyba, šventyklas sudievintiems imperatoriams, miesto „tarybos“ salę ir agorą, kurios centre, idant pritrauktų klientus prekybai, kovodavo gladiatoriai.

Vienos Efeso šventyklų fragmentai

Vienos Efeso šventyklų fragmentai

Ir „pikantiškų detalių“: bendrus tualetus, į kuriuos, ant vergų prišildytų sėdynių, turtingi romėnai eidavo pabendrauti; beraščiams skirtą viešnamio reklamą. Ir tiesiog smulkmenų, leidžiančių gyvai įsivaizduoti koks gyvenimas vyko prieš 2000 tame mieste, kai jame gyveno iki 250 000 žmonių: skyles arkliams pririšti, gatvių įrėžas kad neriedėtų karietos. Gyvenimas mums toks keistas (gidai pasimėgaudami šokiruoja turistus pasakodami, kaip romėnai rinkdavo tualete šlapimą, kad juo skalbtų rūbus, ar išvemdavo maistą, kad neišstorėtų). Bet sykiu ir savaip artimas – juk tai irgi buvo miestas, su prekyba ir pramogomis, kaip ir mūsų laikais, o ne vis sunkiau ir sunkiau eiliniam lietuviui suprantama žemdirbystė, gyvulininkystė, kaimo ūkis.

Viešnamio reklama ant Efeso grindinio

Viešnamio reklama ant Efeso grindinio

Efese vyko ir visą pasaulį pakeitę įvykiai: pastatyta Artemidės šventykla, vienas septynių pasaulio stebuklų (deja, iš jos teliko tik viena atstatyta kolona ir netgi įvažiavimas prie jos nemokamas), įvyko Efeso bažnytinis susirinkimas, vienas svarbiausių visoje krikščionybės istorijoje.

Štai kas beliko iš vieno 7 pasaulio stebuklų - Artemidės šventyklos

Štai kas beliko iš vieno 7 pasaulio stebuklų – Artemidės šventyklos

Bazilika, kur 431 m. susirinko bažnyčios hierarchai – sugriuvusi, kaip ir visas miestas. Buvo tam daug priežasčių – maliarija, pasitraukusi jūra. Tokia buvo istorija: kol Roma egzistavo, miestai lengvai išsilaikydavo, nes saugiais keliais ir jūromis būdavo atplukdoma maisto ir prekių. Imperijai ėmus byrėti, kurį laiką miestai dar laikėsi: tačiau pakakdavo vieno kokio karo ar žemės drebėjimo ir apleistų miestų nebeatsatydavo. Dar užtekdavo jėgų miestus išlaikyti, kol jie stovėjo, bet nebepakako jų tam, kad atstatytų sugriautus…

Efese labai daug katinų - kai kuriems turistams jie atrodo įdomesni, nei pats miestas....

Efese labai daug katinų – kai kuriems turistams jie atrodo įdomesni, nei pats miestas….

Kur būta Efeso uosto dabar – lyguma, o pakrantė – tik už 10 km, Kušadasio kurorte. Kušadasis – didžiausias Ėgėjo pakrantės kurortas – labiau gali didžiuotis naktiniu gyvenimu nei paplūdimiais. „Ponių paplūdimys“ (lai pavadinimas neapgauna – jis bendras) gražus, bet, palyginus su Antalijos kurortais, ne toks jau platus.

Kušadasio vaizdas

Kušadasio vaizdas

Izmiras – trečiasis Turkijos miestas

Izmiras, kaip ir Efesas, irgi buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų – bet, išskyrus pavienius iškasinėtus objektus, to neišvysi. Nes Izmiro niekas neapleido, miestas stovi, kur stovėjęs. Ir atrodo gana naujas – senus namus čia vis nušluodavo, pastatydavo naujus, ir tik keli įspūdingesni likę iš seniau, bet ir tai XIX a., o kiti – gana nuobodūs.

Izmiro laikrodžio bokštas - vienas nedaugelio praeities reliktų. Jį 1901 m. padovanojo Vokietijos kaizeris

Izmiro laikrodžio bokštas – vienas nedaugelio praeities reliktų. Jį 1901 m. padovanojo Vokietijos kaizeris

Vienas jų – Atatiurko muziejus, kadaise kilimų pirklio rezidencija. Prieš 100 metų valdžiusio prezidento Atatiurko pilna visoje Turkijoje, bet niekur nemačiau daugiau jo atvaizdų, nei Izmire, kur įprasta, kad eilinėje kebabinėje kabos trys ar penki Atatiurko portretai, automobiliai masiškai dabinami Atatiurko parašais.

Kalne iškaltas Atatiurko veidas Izmire

Kalne iškaltas Atatiurko veidas Izmire

„Didysis Turkijos vakarietintojas“ Atatiurkas, smarkiai apribojęs religiją, uždraudęs vienuolynus ir tradicinius drabužius, arabų raštą pakeitęs lotynų raštu ir perkėlęs savaitgalį iš penktadienio į sekmadienį, Izmire ir aplink gerbiamas ne be reikalo. Izmiras neabejotinai – vakarietiškiausias Turkijos miestas, kur vos kelios moterys ryši skarelėmis, o žavi Pajūrio promenada nusėta barais. „Bodrume labai smagu pasiausti“ – apie netolimą kurortą paskaojo vietinis prekijas, o kitas vietinis nepraleido progos įgelti ribojimus religijai pamažu naikinančiam prezidentui Erdoganui.

Izmiro pajūrio promenada. Tai - siauresnė jos dlais, o platesnė primena ištisą parką

Izmiro pajūrio promenada. Tai – siauresnė jos dalis, o platesnė primena ištisą parką

Izmiras toks jau nuo seno: dar XIX a., Osmanų Imperijos laikais, čia buvo pilna visokių britų ir prancūzų verslininkų, o kiti turkai miestą pravardžiavo „netikinčiu Izmiru“. Tie britai ir prancūzai ir pastatė žaviausius pastatus – deja, daug jų neliko, pakeisti paprastesniais. Gausiai Izmire gyveno ir žydai, kuriems turkai čia suteikė prieglobstį nuo persekiojimų Ispanijoje: buvusiame žydų rajone stovi įdomus viešasis liftas, vieno filantropo statytas, kad seniems žydams netektų kopti į kalną pėsčiomis. Lifto viršuje dabar – kavinė.

Izmiro žydų rajono viešasis liftas

Izmiro žydų rajono viešasis liftas

Turkijoje holokaustas nevyko, bet žydai XX a. emigravo į Izraelį – pasekmės tos pačios, žydų šalyje praktiškai neliko. Neliko ir prancūzų, britų, graikų – tarptautinis Izmiras yra istorija, bet netikintis Izmiras – nebūtinai.

Manisos kebabas. Dažnas save gerbiantis Turkijos miestas turi savo kebabą ir netoli Izmiro esanti Manisa - viena jų. Tiesa, priešingai nei Adanos ar Urfos kebabai, Manisos kebabas neišplito po visą šalį, bet Ėgėjo pakrantėje jo nesunkiai gali gauti

Manisos kebabas. Dažnas save gerbiantis Turkijos miestas turi savo kebabą ir netoli Izmiro esanti Manisa – viena jų. Tiesa, priešingai nei Adanos ar Urfos kebabai, Manisos kebabas neišplito po visą šalį, bet Ėgėjo pakrantėje jo nesunkiai gali gauti

Net ir neįžvelgiantiems Izmiro istorijos žavesio miestą verta aplankyti dėl didžiausio Ėgėjo regione turgaus, apimančio gerą miesto rajoną netoli laikrodžio bokšto. Parduotuvių (pvz. suvenyrų) pilna ir turistinėse vietose (Efese ir kitur), tačiau ten kainos išpūstos kartais. Panašiai ir tuose “aukso centruose” ar “odos centruose”, į kuriuos, neatsiklausę, užveža ekskursiniai autobusai.

'Genuine fake watches' (Tikrų padirbtų laikrodžių) parduotuvė prie Efeso. Regione tokių 'spąstų turistams' labai gausu: pilna visokių aukso, odos centrų, kurie išpūstomis (kartais) kainomis stumdo savo prekes neatsiklausus ten užvežtiems keliautojams su ekskursijomis.

‘Genuine fake watches’ (Tikrų padirbtų laikrodžių) parduotuvė prie Efeso.

Pergamas – įspūdingiausias Turkijos akropolis

Daugelis antikinių miestų Turkijoje statyti romėnų ir savaip panašūs: ilgos tiesios gatvės, didingi pastatai. Pergamas nuo jų smarkiai skiriasi, nes jį sukūrė dar graikai. Graikų laikais, priešingai nei romėnų, nebuvo visuotinės taikos, dažnas miestas buvo kartu ir valstybė, privalėdavusi nuolat gintis. Tad miestų centrai – akropoliai – plytėdavo ant kalnų.

Šventyklos liekanos ant Pergamo Akropolio

Šventyklos liekanos ant Pergamo Akropolio

Mažai akropolių tokie žavūs, kaip Pergamo, o labiausiai pribloškia teatras. Priešingai nei pas romėnus, graikų teatrai nebuvo atskiri pastatai: graikai pasinaudodavo natūraliais kalnų šlaitais, išdėliodami ant jų akmenines sėdynes, o papėdėje įrengdami sceną. Tik paprastai tokie teatrai buvo maži ar vidutiniai, o Pergamo – toks didelis ir status, kad abejoju, ar iš paskutinių eilių kas dar žiūrėdavo spektaklį, o ne įspūdingus aplinkinius kalnus.

Pergamo teatras žvelgiant nuo aukštesnės Akropolio vietos

Pergamo teatras žvelgiant nuo aukštesnės Akropolio vietos

Būtent vaizdai į aplinkinę gamtą – viena priežasčių aplankyti Pergamą šiandien. Papėdėje irgi būta įdomių pastatų – egiptietiška raudonoji šventykla (anais laikais buvo įprasta, kad mieste garbinami ir svetimi dievai, o Egiptas jau ne tauip ir toli), Asklepijonas – ano meto ligoninė, kur ligoniai stengdavosi susapnuoti diagnozę.

Pervertinta Homero Troja

Pasaulyje pilna vietų, kurios žinomos gerokai labiau, nei būtų verta. Daugelis tokių vietų išgarsėjo ne dėl savo grožio ar svarbos – jas išgarsino ten neva vykusios filmų, knygų istorijos. Troja tikriausiai – pati seniausia iš tokių vietų. Apie VIII a. prieš Kristų Homeras sukūrė poemą “Iliada” apie karą, kuriame graikai neva užkariavo Troją. Daug kas ten, matyt, išgalvota (veikia dievai, pusdieviai), bet paties karo buvimą įrodė archeologo Šlymano (beje, gyvenusio ir Klaipėdoje) pradėti kasinėjimai – bemat padarę jį vienu žymiausių pasaulio archeologų, nors tai tebuvo jo hobis.

Benamiai šunys pasitinka mus, atvykusius į Troją. Daugelis jų - neagresyvūs, bet kai jų tiek daug ir tokie dideli, nebuvo jauku

Benamiai šunys pasitinka mus, atvykusius į Troją. Daugelis jų – neagresyvūs, bet kai jų tiek daug ir tokie dideli, nebuvo jauku

Ieškodami tų neegzistavusių graikų dievų palikimo į Troją autobusų virtinėmis traukia turistai, moka už bilietą gerokai daugiau, nei įprasta už panašius beveik sunykusius miestus (jų Turkijoje pilna ir nemokamai). Palyginus su Efesu ar Pergamu, nieko jie ten neranda: beveik vien pamatus, iš kurių sunkiai suprasi, kas kur stovėjo. Mat ir ta Trojos istorija truko daugybę šimtmečių, po karų ji vis būdavo atstatoma, ir skirtingų epochų mūrai visai susimaišę – net pats Šlymanas neteisingai juos atskyrė (pasiėmė daug senesnį lobį kaip „Priamo lobį“), o dalį išvis sunaikino.

Trojos griuvėsiai

Trojos griuvėsiai

Gal kalbėčiau kiek kitaip, jei būčiau kitų Turkijos antikinių miestų nelankęs – bet dabar Troją jie visiškai nustelbė. Tik medinė Trojos arklio, į kurį, pasak Iliados, buvo sulindę graikų kariai, o naktį, trojiečiams įsistūmus arklį į miestą, staiga išlindo ir viską padegė, kopija savaip įdomi – bet tokių regione irgi pilna.

Vietinio menininko sukurtas Trojos arklys

Vietinio menininko sukurtas Trojos arklys

Pavyzdžiui, dar viena stovi gretimame Čanakalės mieste. Turkijos mažesnieji miestai nelygūs vienas kitam: Bergama prie Pergamo pasirodė tokia nyki, kad žmona net valgyti ten nenorėjo, o štai Čanakalė – gyvas, turtingas, studentiškas miestas. Jis – palei Dardanelų sąsiaurį, kartu su garsesniuoju Bosforu jungiantį Juodąją ir Viduržemio jūras. Ir būtent dėl jo vyko svarbiausias Turkijai, Australijai ir Naujajai Zelandijai Pirmojo pasaulinio karo mūšis.

Modernus Čanakalės miestas

Modernus Čanakalės miestas

Galipolis, pagimdęs tris tautas

~100 km ilgio Galipolio pusiasalyje įvyko viena didžiausių pasaulio istorijoje karinių avantiūrų. Osmanų (turkų) Imperijai įstojus į Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos pusėje, vokiečių priešai britai ir prancūzai čia mėgino vienu staigiu smūgiu paimti sostinę Stambulą, taip atverdami Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius savo sąjungininkės Rusijos laivams.

Dardanelų sąsiauris visad buvo labai svarbus, todėl aplink jį stovi ir Viduramžių pilys

Dardanelų sąsiauris visad buvo labai svarbus, todėl aplink jį Galipolyje stovi ir Viduramžių pilys

Iš pradžių 1915 m. nepavyko jūrinis puolimas su virš 100 laivų (sutrukdė turkų vandens minos), tad britai/prancūzai/australai išlaipino 500 tūkstančių karių. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas buvo unikalus istorijos momentas: dėl to meto technologijų gintis buvo gal dešimteriopai lengviau nei pulti. Įsikasdavo gynėjai apkasuose ir, norint juos įveikti, tekdavo bėgti apšaudomiems kulkosvaidžių per lauką tarp apkasų tarsi mirtininkams. Dauguma žūdavo.

Dėl šių priežasčių, užėmę maksimaliai vos kokius 20 kvadratinių kilometrų, užpuolikai nusprendė išplaukti. Bet iki tol mūšyje žuvo 120 000 karių ir Galipolis iki šiol nusėtas tų karių kapinėmis su įvairiausių kalbų pavardėm, epitafijom. Ir didžiuliu memorialu žuvusiems turkams.

Didžiausias Galipolio memorialas - žuvusiems turkams

Didžiausias Galipolio memorialas – žuvusiems turkams

Visa tai supa graži gamta, kuri kariams beveik metams buvo tapusi namais. Galipolyje ne tik kariauta, ten ir gyventa: štai tas kalnas australų karių vadintas Sfinksu (kurį jie matė pakeliui plaukdami iš Australijos), štai tame paplūdimyje jie maudydavosi… Australams tai ne šiaip kažkokios istorijos nuotrupos, tai – jų tautos esmių esmė. Nes būtent po to, kai kolonistai britai pasiuntė myriop 9000 australų Galipolyje, Australijos tikėjimas Britų Imperija susvyravo, ji ėmė eiti nepriklausomybės link. Iki pat šiol kasmet ~10000 žmonių atskrenda iš Australijos paminėti išsilaipinimą Galipolyje, aplankyti ANZAC įlanką, kur jis įvyko. Tikriausiai iš karto pasmerktas: per klaidą australai išsilaipino ne tame paplūdimyje, norint stumtis giliau teko kopti į kalvas. Tiek, kad turkai-osmanai nežinojo puolimo vietos ir tą pajūrio atkarpą gynusiam Osmanų batalionui baigėsi kulkos. Šitaip australams pavyko užimti kažkiek teritorijų – bet nepavyko netgi susijungti su prancūzų pajėgomis, išsilaipinusiomis pusiasalio pietuose, ką jau kalbėti apie Stambulo užėmimą.

Panašus vaizdas - tik be visų civilizacijos žymių - laukė australų. Kalvą priekyje jie praminė sfinksu, nes buvo ką tik atkeliavę iš Egipto, kitos britų kolonijos, kur stabtelėjo pakeliui iš Australijos

Panašus vaizdas – tik be visų civilizacijos žymių – laukė australų. Kalvą priekyje jie praminė sfinksu. Kalvomis, kuriomis Pirmojo pasaulinio karo metais kopė kariai, dabar driekiasi pasivaikščiojimo maršrutai: gali įsvaizduoti, kaip stūmėsi frontas, kaip reikėjo eiti iš apkasų nusimaudyti. Gausu aprašų (ir angliškų) kas toje vietoje vyko 1915 m.

Galipolio mūšio istoriją pristato ir moderniausias Turkijoje regėtas muziejus, veikiantis tarsi 11 kino teatrų: užeini į vieną – pamatai pasiruošimus karui. Antroje jau ruošiamasi jūrų mūšiui ir t.t. Kai kur duodami 3D akiniai, ten, kur esą plauki laivu, dreba grindys ir t.t. Turkų vaikų grupė, iš pradžių žiūrėjusi skeptiškai, vėliau bėgte bėgo iš vienos salės į kitą, kad tik užsiimtų vietas arčiau ekranų. Muziejaus paskutinė salė („Turkija šiandien“) gali pasirodyti ir šiek tiek pernelyg patosiška ir nesusijusi, bet šiaip smagu pamatyti pasaulinį karą pristatomą iš turkų perspektyvos: pernelyg jau dažnai istorija rašoma vien iš britų, amerikiečių ar prancūzų pusės.

Dioramos Galipolio muziejuje, kurias galima apžiūrėti belaukiant kino patirties

Dioramos Galipolio muziejuje, kurias galima apžiūrėti belaukiant kino patirties

Tiesa, Turkija – ne kokia Rusija. Žuvę užpuolikai irgi gerbiami. „Čia žuvę, jie tapo Turkijos sūnumis“ – sakė Atatiurkas (pats vadovavęs Osmanų pajėgoms Galipolio mūšyje) ir ta jo frazė visur ten iškabinėta. Dabar visų kapai vienodai taikūs, ramūs. Juos supa graži gamta – miškeliai, vaizdai į tolimą jūrą. Puiki atmosfera, o nesezono metu gali turėti tą vietą sau.

Australų kapinės Galipolyje.

Australų ‘vienišos pušies’ (Lone Pine) kapinės Galipolyje – pačios garsiausios. Čia vyko ‘Vienišos pušies’ mūšis, sėkmingiausias australams, nors tos pergalės ir 2200 australų bei ~7000 osmanų aukų rezultatas – užimta futbolo aikštės dydžio teritorija. Šiais laiakis nemažai kas Australijoje vadinasi ‘Lone Pine’ šio mūšio garbei

Edirnė ir Turkijos pabaiga

Galipolis – jau Europoje. Greitai už jo baigiasi Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės. Iš ten yra 289 km iki Stambulo, panašiai iki Edirnės, Turkijos sienos su Bulgarija. Tas miestas garsėja sena didinga mečete.

Edirnės mečetės vidus

Edirnės mečetės vidus

Nuo Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės taip pat populiaru važiuoti aplankyti ir vieną įspūdingiausių viso regiono gamtinių vietų – Pamukalę, garsėjančią savo baltomis terasomis ir karštomis versmėmis.

Be to, važiuojantys palei Turkijos pakrantę gali nuvykti ir į Antalijos regioną, nors jei kelionė trumpa, tikriausiai neverta, nes Ėgėjo regione daug kas panašaus.

Pamukalė, esanti visai netoli Turkijos Ėgėjo jūros kranto

Pamukalė, esanti visai netoli Turkijos Ėgėjo jūros kranto

Mes aplankėme visas šias Turkijos žemes ir dar daugiau. Visgi, savo istoriniu paveldu būtent Ėgėjo jūros regionas pasirodė stipriausias. Nes čia tas paveldas neužgožtas naujų statybų: tiek Pergamas, tiek Efesas, tiek Galipolis atrodo taip, kaip kadaise, kiek tik leido visa griaunantis laikas. O netoliese ir Stambulas, Pamukalė su Hierapolio romėnų miesto griuvėsiais.

Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Turkijos Ėgėjo jūros pakrantę

Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Turkijos Ėgėjo jūros pakrantę


Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai


1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Pamukalė – stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės

Pamukalė – stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės

| 0 komentarų

Pamukalė – vienas nepakartojamų pasaulio vaizdų ir populiariausia Turkijos lankytina vieta. Tiesa, tie baltose gamtinėse terasose besimaudantys žmonės turizmo bukletuose regėti jau tiek kartų, kad akys atbuko.

Tačiau Pamukalė – kur kas daugiau, nei vien tos terasos. Ir, tiesa pasakius, tie, kurie tikisi visų pirma terasų, kartais nusivilia: nes jos nebe tokios, kaip kai kuriose senose nuotraukose.

Pamukalėje – ir vienas įspūdingiasuių romėnų miestų, ir galimybės visokioms pramogoms, maudynėms. Kaži ar dar kur pasaulyje gamta, istorija ir poilsis bei pramogos taip puikiai dera tarpusavyje.

Daugelis pamato tiek Pamukalės, kiek veža įprastos turistinės ekskursijos iš pajūrio kurortų. Aš apvažiavau Pamukalę nepriklausomai ir sezono, ir nesezono metu. Štai, ką ten verta pamatyti: atkreipkite į tai dėmesį rinkdamiesi ekskursiją, o gal išsinuomodami šiai kelionei automobilį.

Virš Pamukalės terasų kyla oro balionas

Virš Pamukalės terasų per saulėlydį kyla oro balionas

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Pamukalės terasos – kitokios, bet nuostabios

Pamukalės „vizitinei kortelei“ apibūdinti trūksta lietuviškų žodžių. „Balta kalva“, „Balta siena“ – niekas netinka. Iš tikro Pamukalė yra travertino terasos. Ne vienintelės pasaulyje – bet neabejotinai didžiausios, garsiausios ir įspūdingiausios. Buvo dar vienos panašios Naujojoje Zelandijoje – bet jas dar 1886 m. metais sunaikino ugnikalnis.

Baltosios Pamukalės terasos

Baltosios Pamukalės terasos žvelgiant nuo viršaus. Pamukalė reiškia ‘medvilnės pilis’

Pamukalės terasas galima pažiūrėti nemokamai iš apačios, nuo parkelio ir restoranų papėdėje. Tačiau iš ten ji dar primena keistos spalvos kalną. Kad nieko panašaus pasaulyje nematei supranti tik praėjęs Pamukalės šlaito viršutiniu taku, pažvelgęs į „baseinus“ terasose, „varveklius“ jų šonuose, į visą tą didžiulę pasakišką baltą žemę.

Pamukalė nepalieka abejingų. Tiesa, ne visi ten pasijunta pakylėti: kiekvienam komentarui „kaip buvo nuostabu!“ internete rasi ir „kaip nusivyliau…“. Čia kalti patys turkai, reklamuojantys Pamukalę… 50 metų senumo nuotraukomis.

Pamukalės nuotrauka, daryta apie 1970 m. Panašių maudynių šiandien ten nei pamatysi, nei išmėginsi

Pamukalės nuotrauka, daryta apie 1970 m. Panašių maudynių šiandien ten nei pamatysi, nei išmėginsi, tačiau Pamukalės reklamose tokios nuotraukos dedamos iki pat šių dienų

~1960 m., prasidedant Turkijos turizmo bumui, vietos verslininkai ir gyventojai netruko suprasti, kokius pinigus gali nešti Pamukalė. Jie pastatė viešbučius tiesiog terasų viršuje, o turistus kvietė maudytis terasų baseinėliuose (kad ir su muilais, šampūnais), netgi važinėti terasomis motociklais.

Visos įspūdingosios nuotraukos, kur žmonės turškiasi tiesiog ant travertinų, darytos tais laikais. Viskas pasikeitė: 1988 m. Pamukalė štraukta į UNESCO pavbeldo sąrašą, viešbučiai terastų viršūnėje nugriauti, maudytis terasose ir jomis laipioti uždrausta. Tiesą pasakius, maudytis ten net teoriškai neįmanoma – daugelis terasų išdžiūvusios.

Žmogus stovintis ant Pamukalės terasų - tai sargas

Žmogus stovintis ant Pamukalės terasų – tai sargas. paprastiems turistams ten eiti draudžiama

Vienintelė vieta paragauti tos „Pamukalės kaip kadaise“ – paliktas „turistinis takas“ užlipimui terasomis. Tiesa, tenykštės terasos ir jų baiseinėliai dirbtiniai: įrengti XX a. gale vietoje nugriauto automobilių kelio, kuris driekėsi per terasas. Be to, takas per siauras visoms turistų minioms, bent jau vasarą: besifotografuojantieji sustabdo eismą juo.

Turistinis takas aukštyn į Pamukalę ir dirbtinės, bet vandens pilnos jo terasos braidymui

Turistinis takas aukštyn į Pamukalę ir dirbtinės, bet vandens pilnos jo terasos braidymui

Kai kurie keliautojai, lankę Pamukalę prieš 40 metų, rėžia ištisas tirada apgailestavimų, kad „tos vietos jau nebėra“. Visgi, apraudant tai, ką Pamukalė prarado, reikia pažiūrėti ir į tai, ką ji gavo: čia vėl gali pajusti gamtos ar praeities, o ne tiesiog kurorto dvasią.

Pamukalės vaizdas nuo viršaus. Kad ir kiek būtų turistų aplinkui, terasos visad bus fotogeniškai tuščios. Visgi, didžiausią įspūdį Pamukalė man paliko kai lankiau ją nesezono metu, kai ir tų žmonių viršuje buvo mažai

Pamukalės vaizdas nuo viršaus. Kad ir kiek būtų turistų aplinkui, terasos visad bus fotogeniškai tuščios. Visgi, didžiausią įspūdį Pamukalė man paliko kai lankiau ją nesezono metu, kai ir tų žmonių viršuje buvo mažai

Hierapolis – bukletuose neminimas romėnų miestas

Pamukalė žmones traukia jau ne 20 ar 200, o ištisus 2000 metų. Pamukalės terasų viršūnėje iki šiol stūkso milžiniški romėnų kurorto Hierapolio griuvėsiai. Gamta ir istorija čia viena kitą puikiai papildo: Pamukalės terasos ir Hierapolis lankomi su vienu bilietu. Daugeliui tai – malonus netikėtumas: turkų bukletai su 50 metų senumo nuotraukomis paprastai Hierapolį pamiršta paminėti išvis.

Tai – beveik nusikalstama. Nes Hierapolio griuvėsiai, mano nuomone, vieni įspūdingiausių romėnų griuvėsių pasaulyje. Ir ne tik dėl įspūdingiausios vietos terasų viršūnėje, bet ir dėl galbūt geriausiai išsilaikiusių romėnų kapinių (Nekropolio – mirusiųjų miesto). 2 kilometrus ten eini autentišku akmeniniu romėnų keliu supamas 1800, 2000, 2200 metų amžiaus kapų eilių: akmeninių sarkofagų, kriptų, pilkapių. Daugelis jų buvo ne hierapoliečiai, o čia, tarp karštųjų versmių, nusenti atvykę romėnai iš kitur. Kai kuriuos kapus beveik prarijo terasos…

Kelias per Hierapolio nekropolį

Kelias per Hierapolio nekropolį

Itin smagu Hierapolį lankyti žiemą, kai gali taip eiti vienas, žvalgytis į praėjusius amžius. Į kapus žmonių, kurių ir proproproanūkių proproproanūkių proproproanūkių jau niekas nebeprisimena. Skaityti lotyniškus įrašus apie jų gyvenimus: „velionis buvo Hierapolio amatininkų klubo narys, paliko 100 pinigų, kad klubas prižiūrėtų jo kapą“… Tuomet kaip koks Romos pirklys prieiti pirtį, kur atvykėliai privalėdavo nusiprausti prieš žengdami į miestą, tada miesto vartus, kolonuotą gatvę, kur Romos laikais vykdavo prekyba.

Hierapolio miesto vartai

Hierapolio miesto vartai

Šitoks kelias laukia, jei į Pamukalę/Hierapolį eini per šiaurinį įėjimą (pro kapines). Yra dar du: pietinis, kur patenki visų pirma į patį Hierapolio miesto griuvėsius, ir vidurinis, pro kurį užėjęs turi lipti aukštyn taku per Pamukalės terasas ir viršuje rasti Hierapolį.

Hierapolyje išlikęs ir didžiulis romėnų teatras, ir plutoniumas, kurio orakulai pranašaudavo ateitį, o savo galią suabejojusiems demonstruodavo gyvi praeidami pro iš žemės gelmių kylančias nuodingas dujas, kurios čia pat pražudydavo paukštelius ir smulkius gyvūnus. O apsidairęs į šalis matai „lipančius į kalnus“ daugybę sugriuvusių namų.

Hierapolio Nekropolis

Hierapolio Nekropolis ir kalnai už jo

Bet įdomiausi, aišku, vaizdai nuo Hierapolio šlaito viršaus tako į Pamukalę – į juos užsižiūrėjęs nejučia supratau, kad laiko aplankyti visus Hierapolio statinius tikrai neturėsiu.

Maudynės karštosiose Pamukalės versmėse

Maudynės Pamukalės terasose uždraustos ir galima tik pabraidžioti po dirbtines terasas ar pamirkyti kojas karšto vandens latake.

Turistai mirko kojas Pamukalės karšto vandens latake

Turistai mirko kojas Pamukalės karšto vandens latake

Tačiau maudynėms Pamukalės terasose yra ne mažiau populiari alternatyva – Kleopatros baseinas. Nedidelis vandens telkinys, kurį suformavo VII a. žemės drebėjimas, galutinai sunaikinęs ir Hierapolio miestą. Tas žemės drebėjimas į baseiną privertė ir Apolono šventyklos kolonas, frizus, kurie štai tūno jo dugne, apaugę dumbliais.

„Nevaldomo turizmo“ laikais Kleopatros baseinas buvo tapęs vienu Pamukalės viršūnėje pastatytų viešbučių baseinu. Priešingai nei viešbučių, Turkijos valdžia jo nenugriovė: ir iki pat šiol sumokėjęs papildomai kiekvienas gali pabraidyti analogų pasaulyje neturinčioje vietoje tarp autentiškų romėnų kolonų. Tik verta saugoti kojas, braidyti iš lėto – pirmą kartą keliaudamas į Pamukalę jas ten smarkiai nusidaužiau, o kai keliavau antrą kartą, perspėjau žmoną būti atsargią, bet ji vis tiek „įsistatė mėlynių“.

Senovinis Kleopatros baseinas. Pažvelgus geriau, ir nuotraukoje per skaidrų vandenį matosi kolonų liekanos - bet ne visos yra taip negiliai

Senovinis Kleopatros baseinas. Pažvelgus geriau, ir nuotraukoje per skaidrų vandenį matosi kolonų liekanos – bet ne visos yra taip negiliai

Kleopatros baseine žiemą-vasarą temperatūra yra ~+36 laipsniai. Vasarą atrodo tiesiog šiltas vanduo (na, panaši temperatūra, kaip oro), bet žiemą – tikras smagumėlis, o ir žmonių aplink mažai. Tiesa, žiemą išlipęs iš baseino gerokai tirtėjau, nes +36 teperatūra nėra pakankama, kad, kai lauke 0 (taip, Pamukalėje žiemą tiek būna) išlipęs iš baseino nejaustum šalčio.

Kaip aplankyti Pamukalę

Keliautojai į Pamukalę apsistoja dviejuose miesteliuose. Terasų papėdėje yra Pamukalės miestelis, kur apsistoja daugelis nepriklausomų keliautojų, yra mažų viešbučių ir pensionų.

Pamukalė žvelgiant iš apačios. Tai nėra įspūdingiausias būdas ją pamatyti, nes primena tiesiog apsnigtą kalną

Pamukalė žvelgiant iš apačios. Tai nėra įspūdingiausias būdas ją pamatyti, nes primena tiesiog apsnigtą kalną

Apie 3 km nuo terasų viršaus (šiaurinio įėjimo) stūkso Karahajitas, į kur buvo „perkelti“ nugriautieji Pamukalės viršūnės viešbučiai. Tenykščiuose „spa viešbučiuose“ apnakvindinami daugelis tų, kurie autobusais atvežami į Pamukalę porai dienų iš Antalijos regiono, Kušadasio regiono ar kitų Turkijos kurortų. Kita vertus, ir ten pasitaiko ir mažų viešbučių.

Karahajito simbolis ties įvažiavimo - nuo karštų požeminių versmių rūkstanti skulptūra

Karahajito simbolis ties įvažiavimo – nuo karštų požeminių versmių rūkstanti skulptūra

Daug viešbučių Pamukalėje siūlo karštus baseinus savo kiemuose ar viduje, o didieji siūlo ir visokias spa procedūras. Užeiti (už mokestį) gali ne vien viešbučių svečiai.

Karahajito mieste yra ir nemokamos „viešosios“ karštosios versmės: turistai jas žino mažiau ir net paklausti, kur jos yra, vietiniai iš pradžių nesuprato, ką pasakyti – manė, kad, kaip daugelis turistų, ieškome viešbučio su karštųjų versmių baseinu. Tos versmės gražiai sutvarkytame parke vadinamos „Raudonąja Pamukale“ – spalva tikrai raudona, išvaizda panaši, bet masteliai, aišku, nė iš tolo neprilygsta nė dalelei Pamukalės.

Karahajito karštosios versmės

Karahajito karštosios versmės

Keliaudami į Pamukalę nepriklausomai automobiliu, apsistojome Denizlyje – tai Turkijos didmiestis vos už 16 km nuo Pamukalės, šiaip stokojantis lankytinų vietų ir todėl nebrangus. Turint automobilį taip daryti labai logiška: už pusę tos kainos, kurią būtume sumokėję už viešbučio kambarė Pamukalėje ar Karahajite, Denizlyje per AirBnB išsinuomavome visą didelį butą. Tiesa, jei tektų į Pamukalę iš Denizlio keliauti viešuoju transportu, tai nepatogu.

Denizlis - paprastas, bet didžiulis miestas su turgumi, keityklomis, normalių kainų kavinėmis ir dar daug kuo

Denizlis – paprastas, bet didžiulis miestas su turgumi, keityklomis, normalių kainų kavinėmis ir dar daug kuo

Požeminė Pamukalė ir Pamukalė iš dangaus

Į Pamukalę/Hierapolį daugelis tradiciškai atvyksta vienai-dviems dienoms ir grįžta į kurortus. Diena – Pamukalei/Hierapoliui, diena – poilsiui, maudynėms baseine ar spa. Ko pasilikti ilgiau iš pažiūros nėra – Pamukalės turizmo pramonė, priešingai nei Kapadokijos, iš esmės orientuota į vieną vietą, tegul ir milžinišką (Pamukalę/Hierapolį).

Visgi, tai keičiasi. 2002 m. 30 km nuo Pamukalės atidaryta nauja įdomybė – Kakliko ola. Ji atrasta visiškai netikėtai įgriuvus jos stogui. „Atradėjai“ sunkiai galėjo patikėti viduje išvydę… požeminę Pamukalę. Aišku, daug mažesnę – bet labai panašią. Ir vandens versmės per ją dar be perstojo verčiasi. Tiesa, sieros kvapas – nelabai malonus.

Požeminė Pamukalė - Kakliko ola. Nesezono metu nuo pradžios iki pabaigos čia buvome visiškai vieni - tik vietinių benamių šunų banda, prieš tai gulinėjusi, atsibudo, kad mus pasitiktų

Požeminė Pamukalė – Kakliko ola. Nesezono metu nuo pradžios iki pabaigos čia buvome visiškai vieni – tik vietinių benamių šunų banda, prieš tai gulinėjusi, atsibudo, kad mus pasitiktų

Yra regione ir daugiau romėnų griuvėsių (pvz. Afrodizijas). Be to, ir pačią Pamukalę turizmo agentūros kviečia pažinti vis naujai: pavyzdžiui, skrendant parasparniu (skrendama dviese su patyrusiu pilotu – jokios patirties nereikia) arba oro balionu saulėlydžiui terasas nutapius ypatingomis spalvomis.

Pamukalė verta, kad ją pamatytum įvairiai – iš viršaus, iš apačios, iš dangaus, jos požeminę kopiją…

Parasparniai kyla virš Pamukalės baltųjų terasų

Parasparniai kyla virš Pamukalės baltųjų terasų. Skraidoma paprastai dviese, o pilotuoja profesionalas – todėl tai nepavojinga

„AŽ kelionės ir mintys“ sudarinėju įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašus. Tas vietas esu suskirstęs pagal kategorijas. Pamukalė/Hierapolis – pirmoji vieta, kurią tarp įspūdingiausių pasaulyje įtraukiau net dviejose kategorijose. Gamtinėje – dėl terasų. Istorinių griuvėsių – dėl Hierapolio romėnų miesto tų terasų viršuje.

Ir gamtos, ir kultūros mylėtojus Pamukalė nustebins – jei tik važiuosite ten be nepamatuotų išankstinių lūkesčių.

Pamukalės ir jos apylinkių lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Pamukalę

Pamukalės ir jos apylinkių lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Pamukalę


Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai


1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Antalija ir Turkijos Viduržemis – ką pamatyti

Antalija ir Turkijos Viduržemis – ką pamatyti

| 2 komentarai

Antalija – tai ne tik viešbučiai, kurortai ar paplūdimiai. Tame regione – ir gausybė įspūdingų lankytinų vietų: romėnų miestai, amžinai negęstančios ugnys, kalnai, senoviniai kapai uolose. Kai kurios tų vietų pasaulyje turi mažai lygių!

Atostogos Antalijoje gali palikti ir neišdildomų įspūdžių – tik reikia pasirinkti tinkamas lankytinas vietas ar ekskursijas.

Pravažiavęs Turkijos Viduržemį automobiliu ir aplankęs daugelį svarbiausių vietų bei kurortų, dalinuosi informacija.

Myra. Romėnų griuvėsiai (dešinėje), likų uolose iškalti kapai (kairėje), įspūdinga visa tai supanti gamta. 140 km nuo Antalijos centro.

Myra. Romėnų griuvėsiai (dešinėje), likų uolose iškalti kapai (kairėje), įspūdinga visa tai supanti gamta ir pro šalį besidriekiantis Likijos kelias – vienas garsiausių pasaulyje pėsčiųjų maršrutų. 140 km nuo Antalijos centro.

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Antalijos miestą verta ne tik pravažiuoti

Daugelis turistų, nuskridę į Antaliją, Antalijos nepamato – jiems tai tik oro uostas, iš kurio jie tuoj pat autobusais vežami į kurortus.

Visgi, net patį nustebino, kokia dėmesio verta yra pati Antalija. Šis milijoninis miestas turi žavų senamiestį iš baltų tradicinių Osmanų imperijos namų. Jį supa romėniškos maždaug 2000 metų senumo miesto sienos ir Trigubi vartai, kuriuos Antalijai padovanojo Romos Imperatorius Hadrianas.

Antalijos senamiesčio Trigubieji (Hadriano) vartai

Antalijos senamiesčio Trigubieji (Hadriano) vartai

Vis daugiau ir daugiau turistų aplanko ir pačią Antaliją – ar net apsistoja jos kurortinėje zonoje prie paplūdimio rytuose. Ir todėl Antalijos senamiestis savo pramogomis vis labiau primena Europos miesto senamiestį – randasi jaukių barų, smuklių, gausu suvenyrų parduotuvių. Tiesa, kas be ko, penkis kartus per dieną viskas paskęsta muedzinų šauksme musulmoniškai maldai.

Antalijos senamiestis

Antalijos senamiestis

Kurortai ir romėnų miestų griuvėsiai

Nuo Antalijos į abi puses driekiasi vis ilgėjanti kurortų grandinė. Dauguma lietuvių atostogauja rytiniame jos gale – Alanijoje, Sidėje, Beleke ar šiek tiek į vakarus nuo Antalijos įsikūrusiame Kemere. Tai nesikeičia jau daugybę metų: kai Turkijoje buvau pirmą kartą 1997 m., lietuvius vežė į tuos pačius kurortus.

Tipinis daugiaaukštis viešbutis Kemere, kokiame apnakvindinami kelionių organizatorių klientai

Tipinis daugiaaukštis viešbutis Kemere, kokiame apnakvindinami kelionių organizatorių klientai

Lankytinų vietų prasme, įdomi Alanija, virš kurios centro iškilusi XIII a. Alanijos pilis, statyta turkų seldžiukų. Taip pat Sidė, kur gausu romėniškų griuvėsių. Kiti kurortai tuo tarpu – nauji miestai iš daugiausiai „viskas įskaičiuota“ tipo viešbučių.

Tačiau kur kas įdomesnės ir iš visų šių kurortų gana nesunkiai (per trumpiau nei 1-2 val.) pasiekiamos pagrindinės rytinio Antalijos kranto įžymybės: Aspendoso teatras ir Pergės romėnų miesto griuvėsiai.

Pergės romėnų miesto Kolonuotoji gatvė. Tokias turėjo visi regiono romėnų miestai, jose vykdavo prekyba. Kolonos ilgainiui griuvo, bet jų detalės liko, todėl kasinėdami archeologai nesunkiai jas atstatė tiesiog vėl sukeldami autentiškus akmenis vieną ant kito ir pastatydami vietoje

Pergės romėnų miesto Kolonuotoji gatvė. Tokias turėjo visi regiono romėnų miestai, jose vykdavo prekyba. Kolonos ilgainiui griuvo, bet jų detalės liko, todėl kasinėdami archeologai nesunkiai jas atstatė tiesiog vėl sukeldami autentiškus akmenis vieną ant kito ir pastatydami vietoje

Aspendoso teatras, sakoma, geriausiai išsilaikęs romėnų teatras pasaulyje – nors aš matęs daugybę antikinių teatrų, sunkiai galėčiau su tuo ginčytis. Tai – pilnas pastatas, su priekine siena, akmeninėmis „kėdėmis“, antstatu. Tik lininio išskleidžiamo romėniško stogo, prieš 2000 m. saugodavusio žiūrovus nuo saulės, nebėra. Bet žiūrovai vis tiek renkasi: sezono metu autobusai čia suvepža poilsiautojus pasižiūrėti šokių. Turėtų būti magiška patirtis. Bet dar svarbiau prieš lankant Aspendosą pasidomėti romėnų teatrais, kas juos vykdavo: ir prieš akis vaizduotėje nesunkiai atgims su togomis vaidinantys aktoriai ar išvemti skanaus maisto perteklių į vomitoriumus skubantys romėnų patricijai (tai, kas dabar vadinama bulimija, tada buvo toks visuotinis reiškinys).

Aspendoso teatras nuo jo viršaus

Aspendoso teatras nuo jo viršaus

Netoliese Pergėje išlikęs visas romėnų miestas – tik prasčiau. Bet tai taisoma, atkasamos vis naujos gatvės. Gali pasivaikščioti tarp autentiškų kolonų.

Chimerų liepsnos ir medžių nameliai

Į vakarus nuo Antalijos, anapus Kemero, prasideda visiškai kitokie kurortai: nebe masiniai, o nišiniai, kur daug kas keliauja nepriklausomai, o ne su kelialapiais iš agentūrų.

Olimpo (Čiralio) kurortas

Olimpo (Čiralio) kurortas

Pirmasis tokių – Čiralis (arba Olimpas), dar nuo hipių laikų tapęs vakariečių jaunimo priebėga. Tikras ritualas visokiems kuprinėtojams apsistoti tenykščiuose „medžių nameliuose“. „Medžių nameliai“ – tik pavadinimas; jie labiau primena Šventosios poilsio namelius. O pats kurortas iš pažiūros lyg ne Turkijoje, o kokioje Afrikoje: toks savaip laukinis. Bet kuprinėtojai keliauja ne dėl viešbučių žvaigždučių ar paplūdimio smėliuko, o dėl atmosferos: draugystė, šventė, sako, tvyro ore. To nepajutau, nes buvau ne sezono metu ir tik keli jaunuoliai su kuprinėmis po tuščią platų akmenuotą paplūdimį slampinėjo.

Olimpo paplūdimys

Olimpo paplūdimys

Užtat svarbiausią regiono lankytiną vietą – Chimeros liepsnas – gali lankyti bet kada. Jos abejingų nepalieka. Vieniems tai – tikrų tikriausias gamtos stebuklas. Kiti internete skundžiasi – „na, dega laužai – ką, laužų nemačiau? Ko aš čia kilometrą aukštyn į kalną lipau?“.

Norėdamas „Chimeromis“ pasigrožėti kaip pridera, turi suvokti, kad tie „laužai“ dega natūraliai (iš požemio veržiantis unikalioms dujoms) ir taip be perstojo dega tūkstančius metų. Senovės graikai kūrė jiems mitologinius paaiškinimus apie pabaisą Chimerą, šalimais yra šventyklų liekanų, pagal jų spindesį orientuodavosi senovės laivų kapitonai (laužai matosi ir nuo jūros). Gali kurį vieną kurį užgesinti – bet tuoj pat greta vėl užsikurs. Vos keliose planetos vietose yra šitokie reiškiniai.

Liepsnojančios Čiralio liepsnos

Liepsnojančios Čiralio Chimeros liepsnos

Aukštyn nuo Čiralio į dangų šauna Olimpo kalnas (ech, kiek kalnų graikų gyventose teritorijose taip vadinasi). Į jį (2365 m aukštį) kelia lynų keltuvas – tiesa, prieš keliantis, verta žvilgtelti, ar nepaskendęs rūke, kitaip ne ką tematysi.

Olimpo kalną padengia ir sniegai. Viršūnėje apie 13 laipsnių šalčiau, nei paplūdimyje

Olimpo kalną padengia ir sniegai. Viršūnėje apie 13 laipsnių šalčiau, nei paplūdimyje

Likijos kapai ir ramūs kurortėliai

Toliau į Vakarus nuo Čiralio nuostabus kelias palei vandenyną pasiekia Myrą – senovės Likijos miestą. Likija buvo Romos provincija, taigi, Myroje rasi ir romėnų teatrą. Tačiau tikroji Likijos pažiba – įspūdingi kapai, iškalti uolose, ištisi tų kapų „koriai“, dekoruoti gražiais it šventyklų fasadais. Tarsi garsiojoje Petroje (Jordanija), bet kažkodėl žinomi gerokai mažiau.

Tokių kapų regione daugiau, bet Myroje, viename iš svarbiausių Likijos miestų, kapų “korys” – vienas nuostabiausių.

Likijos kapai uolose Myroje

Likijos kapai uolose Myroje

Kurortai ten dar kitokie – širdis – Kašas, rami jachtų prieplauka su į kalną kylančiais namais. Vaizdai iš tenykščių viešbučių nuostabūs, nors paplūdimiai ir toliau. Bet ten ilsisi dar kitokie turistai – maudynės jiems nebūtinai kelionių į Turkiją pažiba. Atvykęs į Kašą, darsyk pasijaučiau lyg ne Turkijoje – tąkart gal kokiuose Kanaruose, gal Madeiroje. O juk nuo Antalijos iki Kašo – tik 185 km, nuo Čiralio – 120 km.

Kašo kurortas žvelgiant iš viešbutėlio balkono

Kašo kurortas žvelgiant iš viešbutėlio balkono

Dar toliau į vakarus pajūrio kelias atsiremia į Fetiją – vėl didesnį kurortą, pamėgtą labiau britų. Rusiški užrašai, būdingi Kemerui, Belekui ar Alanijai – čia išnykę ar virtę angliškais. Britų turistams svarbiau nei geras „viskas įskaičiuota“ viešbutis – natūrali gamta. Ir kažin, ar Turkijoje yra didingesnis paplūdimys už netoliese plytintį Oludenizą – idilišką it rojus žydrą įlanką tarp kalnų. Tuose kalnuose – aukščiausia pasaulyje komercinė parasparnių pakilimo aikštelė Babadagas (1770 m): kiekvienas gali nusipirkti lėtą sklendimą žemyn nuo ten link jūros. Skrendama dviese, su patyrusiu pilotu – pageidaujant, jis gali daryti kokias figūras, o pageidaujant, leisis ramiai.

Idiliškas ir beprotiškai žydras Oludenizo paplūdimys

Beprotiškai žydras Oludenizo paplūdimys. Tuščias (kaip čia) jis tik žiemą, nors ir sausį klimatas tinkamas lietuvių maudynėms – +17 laipsnių. Visgi, į Antalijos regioną turistai skraidinami tik nuo pavasario iki rudens

Ant kalvos greta naujų kurortų – ir dar vieni Likijos kapai, ir Kajakojus, apleistas graikų miestelis. Mat iki ~1923 m. regione gyveno beveik vien graikai. Tada vyko Turkijos-Graikijos karas, žemes apgynė Turkija, ir šalys sutarė: Turkijos graikai tremiami į Graikiją, Graikijos turkai – į Turkiją. Pastarųjų buvo mažiau – neužteko apgyvendinti visiems graikų miesteliams, ir štai Kajakojus atiduotas laikui.

Laikas vienodina. Išskyrus porą cerkvių, visi Kajakojaus namai virto beveik vienodais griuvėsiais. Dabar tai irgi turistinė vieta: pardavinėjami net bilietai.

Kajakojaus apleistas graikų miestelis. Kažkada čia gyveno 6500 žmonių. Viskas liko kaip buvo, tik nyko: siauros akmenuotos žole užaugusios gatvelės, kur vaikščiota pėsčiomis ir asilais, o automobilių dar iš esmės nebuvo

Kajakojaus apleistas graikų miestelis. Kažkada čia gyveno 6500 žmonių. Viskas liko kaip buvo, tik nyko: siauros akmenuotos žole užaugusios gatvelės, kur vaikščiota pėsčiomis ir asilais, o automobilių dar iš esmės nebuvo

Graikija, beje, vis dar šalia. Iš Kašo kurorto matosi Graikijos salos. Turkijos išorinė siena po ~1923 m. nustatyta taip: žemynas – Turkijai, o salos – nebe Turkijoje, nors ir būtų prie pat žemyno krantų. Lengva (nors nevisai pigu) į Graikiją nuplaukti dienai ar pusdieniui: Kastelarizo ir gretimos salos nuo Turkijos kranto nutolusios tik 3 km, kai nuo artimiausių kitų Graikijos salų – 100 km.

Vienas Kajakojaus griuvėsių

Vienas Kajakojaus griuvėsių

Kaip keliauti po Antalijos regioną

Aplankyti čia įvardytas lankytinas vietas yra keli būdai.

Pirmasis, populiariausias – ekskurisjos. Jas savo klientams siūlo ir Lietuvos skelionių organizatoriai (paprastai už papildomą mokestį), lengva jų rasti ir vietoje – paskaičius reklamas kurortuose (anglų, rusų kalbomis). Ekskursijos paima ir parveža į sutartą tašką (dažniausiai – viešbutį). Daugelio ekskursijų minusas – be „oficialių“ į programą įtrauktų lankytinų vietų, vežiojama į visokiausius „odos centrus“ ar „aukso centrus“ (komisinius organizatoriams mokančias parduotuves), kurių šalia kiekvieno pagrindinio turistinio kelio įsikūrę tiek, kiek Antalijos regiono kurortų kavinėse supuola kačių, kai kaip vienintelis lauko kavinės klientas pradedi valgyti savo patiekalą (Kemere buvo net ant stalo užlipo).

Romėnų mozaika Pergėje. Vienas ekskursijų privalumų - gidai papasakoja apie vietas ir jų istoriją. Pavyzdžiui, kaip tiksliai gyveno romėnai, kokios jų meno prasmės, perprasti ne taip ir paprasta. Tiesa, daugelyje vietų yra ir daugiakalbiai aprašai - bet geras gidas gali papasakoti daugiau

Romėnų mozaika Pergėje. Vienas ekskursijų privalumų – gidai papasakoja apie vietas ir jų istoriją. Pavyzdžiui, kaip tiksliai gyveno romėnai, kokios jų meno prasmės, perprasti ne taip ir paprasta. Tiesa, daugelyje vietų yra ir daugiakalbiai aprašai – bet geras gidas gali papasakoti daugiau ar aktualiau

Antrasis, patogiausias būdas – automobilio nuoma. Keliai regione yra tikrai geri (nors kai kur – vingiuoti), prie daugelio lankytinų vietų įrengtos automobilių aikštelės.

Trečiąjį būdą – viešąjį transportą – rekomenduoti sunku. Kai kur jis – puikiai išvystytas, bet kitur – gana retas ar stoja toliau lankytinų vietų. Prieš renkantis važiuoti viešuoju transportu, reikia iš anksto pasidomėti būtent jums reikalingais maršrutais, tvarkaraščiais.

Vingiuoti kalnų keliai - ypač tie, palei jūrą - ir labai gražūs. Nuotraukoje kelias tarp Antalijos ir Kašo.

Vingiuoti kalnų keliai – ypač tie, palei jūrą – ir labai gražūs. Nuotraukoje kelias tarp Antalijos ir Kašo, o tolumoje matoma sala – jau Graikijoje.

Ketvirtasis, romantiškiausias būdas – Likijos kelias, vienas garsiausių pasaulyje pėsčiųjų žygių maršrutų. Net 540 km gali juo eiti nuostabiausiais peizažais pro daugelį šiame straipsnyje aprašytų vietų ir dar gerokai daugiau. Siūloma tam skirti 29 paras, tačiau niekas neverčia eiti viso kelio: galima išsirinkti kažkurią atkarpą.

Penktasis būdas – žydrasis kruizas tradicine turkiška burine jachta gulet (dabar dažniausiai varomoje varikliu). Per keletą dienų jos stoja įvairiuose kurortų uosteliuose, tokiuose, kaip Kašas – tiesa, kruizai nepigūs.

Likijos kelias veda ir prie Čiralio ugnių

Likijos pėsčiųjų kelias čia veda prie Čiralio ugnių

Antalijos regiono apylinkėse – tikri pasaulio stebuklai

Dvi įspūdingiausios Turkijos – ar net pasaulio vietos – nėra Antalijos regione, tačiau pakankamai netoli, kad teoriškai būtų galima ten nuvykti ryte ir grįžti vakare (o praktiškai geriau nuvykti bent 2-3 dienoms, nes ką žiūrėti ir patirti ten tikrai gausu).

Tai – Pamukalė, su savo pasakiškomis baltomis terasomis, karšto vandens versmėmis ir romėnų miesto griuvėsiais jų viršūnėje. Ir Kapadokija – peizažas su uoliniais kūgiais, olose įrengtomis cerkvėmis, kanjonais.

Parasparniai kyla virš Pamukalės baltųjų terasų

Parasparniai kyla virš Pamukalės baltųjų terasų.

Yra ir smulkesnių grožybių, kur turistiniai autobusai suka truputį rečiau: kalnų įrėmintas Ehirdiro ežeras bei Konjos miestas, garsėjantis Mevlanos, besisukančių dervišų ordino įkūrėjo, kapu (dabar ten – muziejus, bet dervišų šokį dar gali išvysti).

Ehirdiro ežeras

Ehirdiro ežeras

Toliau į Vakarus nuo Antalijos „turkio spalvos“ pakrantės – Turkijos Ėgėjo jūros pakrantė su sava kurortų grandine. Keliaujant į Antalijos regioną savaitei ar dešimčiai dienų, greičiausiai neverta ten lankytis, nes tų kurortų atitikmenų yra ir Antalijos regione. Nebent labai žavėtų romėnų miestai, kurių Ėgėjo jūros reguone – irgi gausu.

Efeso miesto griuvėsiai Turkijos Ėgėjo jūros pakrantėje. Tai - vienas didžiausių romėnų miestų pasaulyje, pranokstantis visus, esančius Turkijos Viduržemio jūros pakrantėje

Efeso miesto griuvėsiai Turkijos Ėgėjo jūros pakrantėje. Tai – vienas didžiausių romėnų miestų pasaulyje, pranokstantis visus, esančius Turkijos Viduržemio jūros pakrantėje

Antalija tinkama net ir pažintinei kelionei

Į Antalijos regioną keliavau porą kartų ir visiškai skirtingai. 1997 m. – su kelionių organizatoriumi į kurortą, 2019 m. – nepriklausomai, ne sezono metu. Antrą kartą išvydau visiškai kitokį regioną: tylesnį, ramesnį, įvairesnį ir pilną gerokai daugiau grožybių, griuvėsių, įstabių vaizdų, nei galėtum nuspėti vien iš turizmo agentūrų bukletų, kuriuose paprastai figūroje tos pačios – tegu ir labai nuostabios – vietos, kaip Pamukalė ar Kapadokija.

Nedidelės grožybės turistams Antalijos centre - romėnas, besinaudojantis akmeniniu 'romėnišku bankomatu'

Nedidelės grožybės turistams Antalijos centre – romėnas, besinaudojantis akmeniniu ‘romėnišku bankomatu’

Net jeigu į Antaliją su kelionių organizatoriumi keliaujate jau kelintus metus iš eilės, patariu atrasti ją naujai, skyrus bent keletą dienų pakeliavimui po aplinkines grožybes.

Galutinai įsitikinau, kad be reikalo Antalijos pakrantė suvokiama vien tik kaip vieta poilsinei kelionei – nes čia ir aplink ne mažiau įdomių vietų, nei kokioje Italijos pakrantėje.

Antalijos regiono (Turkijos Viduržemio jūros pakrantės) lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Antalijos regioną

Antalijos regiono (Turkijos Viduržemio jūros pakrantės) lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Antalijos regioną


Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai


1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kapadokija – fėjų kaminai, požeminiai miestai

Kapadokija – fėjų kaminai, požeminiai miestai

| 2 komentarai

Kapadokija Turkijoje – viena tų vietų, į kurias panašių niekur pasaulyje nėra. Kūginės uolos, požeminiai miestai, cerkvės ir viešbučiai olose, populiariausi pasaulyje skrydžiai oro balionais virš kanjonų…

Daugelis turistų į Kapadokiją keliauja trumpoms ekskursijoms iš Turkijos pajūrio, Antalijos regiono, bet Kapadokijoje yra ką veikti ir tris ar penkias dienas.

Nesvarbu, ar būsite Kapadokijoje vieną dieną, ar savaitę – tikiu, mano patirtis ir šis straipsnis padės šį laiką išnaudoti vaisingai.

Fėjų kaminais vadinamos olomis išvagotos uolos - Kapadokijos simbolis

Fėjų kaminais vadinamos olomis išvagotos uolos – Kapadokijos simbolis

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Kuo Kapadokija tokia ypatinga?

Unikalų Kapadokijos peizažą suformavo prieš 9-3 milijonus metų išsiveržę vulkanai. Tų ugnikalnių seniai nebėra, užtat sukietėjusi jų lava virto tufu – minkšta uoliena. Iš tos uolienos gamta „nulipdė“ paslaptingus skylėtus kūgius, Kapadokijos simbolį. O žmonės joje dar prieš 3000 metų iškalė aštuonių aukštų požeminius miestus, prieš 1000 metų – cerkves, o dabartiniais laikais – viešbučius, restoranus.

Kapadokijos regiono širdis yra Gioremės miestelis, kur žymieji Kapadokijos kūgiai styro tiesiog tarp namų.

Gioremės panorama vakare nuo vieno iš restoranų su gražiu vaizdu terasos

Gioremės panorama vakare nuo vieno iš restoranų su gražiu vaizdu terasos. Itin gražus vaizdas atsiveria nuo Saulėlydžio kalvos miestelio pakraštyje

Kapadokijos esmių esmė, kurią aplanko kiekvienas turistas regione yra Gioremės muziejus po atviru dangumi. Iš tikro tai ne muziejus, o tūkstančio metų senumo vienuolynas olose. Kadaise ten gyveno keliadešimt graikų vienuolių, išskaptavo olose cerkves, ištapė freskas. Daugelis, deja, išbluko, bet keliose cerkvėse, kur saulės šviesa kepino mažiau, jos itin įspūdingos (Tokali cerkvė ir ypač Karanlik cerkvė). Nė viena cerkvė neveikia: iki 1923 m. ten dar bmelsdavosi apylinkių graikai, bet tais metais jie buvo ištremti į Graikiją, o į Kapadokiją atitremti Graikijos turkai. Su savimi graikai išsivežė net protėvių palaikus: dažnoje cerkvėje pamatysi atvertus kapus grindyse.

Uolinės cerkvės freskos Ihlaros tarpeklyje

Deja, geriausiai išsilaikiusių Gioremės muziejaus freskų fotografuoti galima nebuvo – tad čia paprastesnės freskos Ihlaros tarpeklyje esančioje cerkvėje. Uolinių cerkvių regione pilna visur.

Antroji Kapadokijos pažiba – požeminiai miestai. Prieš 3000 ir daugiau metų – gerokai iki pasirodant tiek graikams, tiek turkams – hetitų civilizacijos iškasti keturių, aštuonių aukštų požemiai. Didžiausiame, Derinkuju požeminiame mieste, spėjama, gyveno 10 tūkstančių žmonių, augino gyvulius, valgė, meldėsi. Tiesa, gyveno ne nuolat, o tik užklupus priešų pavojui – tačiau tai galėdavo užtrukti mėnesius. Tad miestas turėjo ventiliacijos angas į viršų, vandens šulinius į apačią – ir visa tai (tiksliau, ne visa, o tik menką miesto dalį) šiandien lanko turistai. „Atvertų“ požeminių miestų yra ne vienas ir ne du, bet jie panašūs vienas į kitą, tad daugeliui pakanka aplankyti vieną.

Viena Derinkuju požeminio miesto patalpų

Viena Derinkuju požeminio miesto patalpų. Būta ir gyvulių tvartų, ir lavoninių (kur lavonai laikyti iki bus saugu lipti viršun palaidoti. Iš hetitų Kapadokiją perėmę graikai miestais naudojosi iki pat XX a., tačiau juos ištrėmus, naujieji gyventojai turkai apie juos nieko nežinojo ir tik netyčia atrado vėl

Nebent važiuotumėte per patį sezono įkarštį ir be „vieno įspūdingiausių“ (tikriausiai Derinkuju ar Kaimakli) dar norėtumėte pamatyti tokį „mažiau atrastą“, kur netenka grūstis su ekskursijų grupėmis, laukti ilgose eilėse prie tokių siaurų praėjimų, kad net man, 1 m 80 cm ūgio, teko lenktis ar eiti „žąsiuku“. Aišku, ekskursijos turi ir privalumų: net ir nesamdžius gido, lengva nugirsti pasakojimų nuotrupas, be kurių būtų sunku suprasti kas ir kam tuose požemiuose yra.

Derinkuju požeminiame mieste be e turistų ir gidų budi ir apsaugininkai – ties siauriausiais praėjimais jie šaukia, kada galima lsti į tunelį. Mat tuneliai tokie siauri ir žemi, kad mane, 1 m 80 cm ūgio, jau kiek išsunkia pasilenkinėjimas, pritūpimai – o susitikus dviems žmonėms iš priešpriešių vietomis prasilenkti būtų neįmanoma

Derinkuju požeminiame mieste. Be turistų ir gidų, mieste budi ir apsaugininkai – ties siauriausiais praėjimais jie šaukia, kada galima lsti į tunelį. Mat tuneliai tokie siauri ir žemi, kad mane, 1 m 80 cm ūgio, jau kiek išsunkia pasilenkinėjimas, pritūpimai – o susitikus dviems žmonėms iš priešpriešių vietomis prasilenkti būtų neįmanoma

Kapadokijos pramogos – balionai, žirgai, motociklai…

Be pagrindinių vietų, turistų keliai Kapdokijoje išsiskiria – nes Kapadokija yra didžiulis regionas, po kurį galima važinėti dešimtis kilometrų.

Ihlaros slėnis, 87 km nuo Gioremės

Ihlaros slėnis, 87 km nuo Gioremės

Du pagrindiniai turistiniai maršrutai, į kuriuos kas rytą turistus išveža dešimtys autobusų – vadinamas žaliasis maršrutas ir raudonasis maršrutas. „Žaliasis“ apima vieną požeminį miestą ir Ihlaros tarpeklį, kur irgi gausu cerkvių olose, bet atstumai kur kas didesni, pėsčiomis gali žygiuoti ir visą dieną. „Raudonasis“ maršrutas veža Gioremės muziejų ir aplinkinius tarpeklius. Abudu užtrunka visą dieną.

Cerkvės Ihlaros tarpeklyje fasadas

Cerkvės Ihlaros tarpeklyje fasadas. Per dienos žygį gali praeiti daug tokių, tik prie kiekvienos tenka palypėti laiptais nuo tako tarpeklio dugnu palei upelį

Kapadokijos tarpekliai, kanjonai, ir vaizdai į juos iš apačios bei viršaus – be galo nuostabūs. Aplink Gioremę yra Rožių tarpeklis, Meilės tarpeklis, Učhisar apžvalgos aikštelė, Trijų gražuolių apžvalgos aikštelė.

Rožių tarpeklis Kapadokijoje

Rožių tarpeklis Kapadokijoje

Po tarpeklius galima leistis į žygius pėsčiomis, tačiau galima juos išvysti ir ant žirgų ar keturračių motociklų – Kapadokijoje siūloma aibė tokių ekskursijų: 1 valanda, 2 valandos, saulėtekis, saulėlydis ir kt. Palyginus su trukme jos – vienos pigiausių pasaulyje, ypač pasiderėjus, ką Turkijoje daryti būtina.

Turistai ant keturračių motociklų. Norint išsinuomoti ir važiuoti atskirai, reikia motociklininko teisių, tačiau važiuoti paskui gidą galima ir be jų. Čia keturratį motociklą išbandžiau pirmąkart ir buvo įdomu, nors gal būtų geriau, jei būtų mažiau važiuojama asfaltuotais keliais

Turistai ant keturračių motociklų. Norint išsinuomoti ir važiuoti atskirai, reikia motociklininko teisių, tačiau važiuoti paskui gidą galima ir be jų. Čia keturratį motociklą išbandžiau pirmąkart ir buvo įdomu, nors gal būtų geriau, jei būtų mažiau važiuojama asfaltuotais keliais

Brangesnis – bet, kalbama, pats įspūdingiausias – būdas patirti Kapadokiją yra skrydis oro balionu. Kapadokija yra populiariausia pasaulyje vieta kilti oro balionu: balionų čia skraido 240, labai ankstyvais vasaros rytais į orą pakyla 150 balionų iš 25 skirtingų kompanijų. O dar sako, kad Lietuvoje balionų daug!

Žaislinius oro balionus siūlo netgi kiekviena Kapadokijos suvenyrų parduotuvėlė

Žaislinius oro balionus siūlo netgi kiekviena Kapadokijos suvenyrų parduotuvėlė

Deja, aš to nepatyriau. Kai atvykau į Kapadokiją, balionai nekilo keturias dienas iš eilės dėl blogo oro. Kapadokijoje buvau dar keturis rytus – bet kiekvieną vakarą sulaukdavau žinutės, kad rytą balionas atšauktas. Taigi, skrydžiui balionu Kapadokijoje nepakanka pusantro šimtų eurų sumos (žiemą – pigiau, vasarą – brangiau; neįvykus skrydžiui suma grąžinama). Reikia ir sėkmės, ypač ne liepą ir rugpjūtį, kai vėjai ramesni. Todėl būtinai skrydį oro balionu užsisakykite jau pirmajam rytui Kapadokijoje – tada jei balionai nekils, turėsite dar antrą šansą. Kita vertus, mums neužteko nė keturių šansų…

Kapadokijos panorama

Kapadokijos panorama nuo Trijų gražuolių apžvalgos aikštelės. Deja, dangus – tuščias

Unikalūs miesteliai ir viešbučiai olose

Kapadokiją vis labiau pamilstant turistams, ją atrandant azijiečiams ir kitiems, vis daugiau regiono kaimų virsta uolų kurortais, panašiais į Gioremę.

Ant kalno virš Gioremės – Učhisaras, kitas „uolų kurortas“, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai žemyn. Dažnas regiono miestelis turi savo „uolinę pilį“ (hisar) – itin įspūdingą, didžiulę, skylėtą uolą, po kurią gali laipioti, ilgai naršyti jos skyles ir ertmes ir gerėtis vaizdais žemyn. Viena neįtikėtiniausių – Čavušine, o viena aukščiausių ir stačiausių – Ortahisare. Abu miesteliai – irgi keliolikos kilometrų spinduliu aplink Gioremę.

Čavušino uolinė pilis. Pavadinimas ‘pilis’ ne šiaip sau, nes daug tokių uolų tikrai naudotos kaip tvirtovės

Čavušino uolinė pilis. Pavadinimas ‘pilis’ ne šiaip sau, nes daug tokių uolų tikrai naudotos kaip tvirtovės

Dar daugiau miestelių mažiau išvaizdūs, bet irgi pilni viešbučių, parduotuvių. Pavyzdžiui, Avanosas, garsėjantis keramika ir vienoje puodų žiedykloje įrengtu iš turisčių surinktų plaukų muziejumi (savotiški „spąstai turistams“, kad tie praeitų visus puodus). Šiaip jis toks paprastas, net „McDonald’s“ ten yra.

Kapadokijos kebabas. Tai - troškinys, daromas moliniame inde; vos atnešus, molinio indo viršus nudaužiamas

Kapadokijos kebabas. Tai – troškinys, daromas moliniame inde; vos atnešus, molinio indo viršus nudaužiamas

Visgi, jei jau atvyksti į Kapadokiją ilgiau, nei vienai dienai, Kapadokijos patirtį labai verta „pratęsti“ ir vakarais, naktimis. Apsistoti ne eiliniame regiono miestelyje, o viename tų, pilnų uolinių kūgių ir uolinių pilių: Gioremėje, Učhisare, Čavušine…

Učhisaro kaimas

Učhisaro kaimas. Gioremės vaizdas. Pagrindiniai uoliniai kurortai yra gana tarptautiniai, juose veikia užsienio virtuvių restoranai (šiaip jau Turkijoje retenybė) ir šiaip viskas atrodo labiau kaip Vakaruose

Ir geriausia apsistoti ne bet kur, o numeryje oloje. Kapadokijoje pilna tokių olų viešbučių, kurių bent dalis kambarių tiesiog išskaptuoti tufe, tarsi požeminiai miestai. Tikėtina, bus be langų (kambariai paprastai nebūna „fėjų kaminuose“), bet tai patirtis, kurios kitur neturėsi.

Mūsų numeris oloje Gioremėje. Turėjo net sūkurinę vonią

Mūsų numeris oloje Gioremėje. Turėjo net sūkurinę vonią

Kapadokija – Turkijos pažiba

Kapadokija ne be reikalo viena lankomiausių Turkijos vietų. Aišku, tai turi ir minusų: minių minios turistų. Vien lietuvių po Kapadokiją keliauja tiek, kad ne vienas pardavėjęs neptingėjęs išmokti pasakyti „Labas“ – o lietuviai juk tik menka visų turistų kruopelytė. Gioremės muziejuje po atviru dangumi prie kiekvinos cerkvės kabo įspėjimai: „Nebūti viduje ilgiau 3 minučių“ – ir vis tiek susidaro eilės.

Meilės kanjonas itin pritaikytas turistams - pristatyta visokių sūpynių, hamakų ir pan.

Meilės kanjonas itin pritaikytas turistams – pristatyta visokių sūpynių, hamakų ir pan.

Tačiau to galima iš dalies išvengti atėjus anksčiau ryte, taip pat keliaujant po atokesnes Kapadokijos vietas.

O geriausias būdas išvengti minių – keliauti žiemą. Kapadokija nėra pajūrio kurortas ir ji įspūdinga kiaurus metus. Keliaudami žiemą, tarkme, ekskursijoje keturračiais motociklais buvome tik dviese, ekskursijoje žirgais – trise (su dar viena korėjiete). Moki kaip už bendrą ekskursiją, o gauni beveik privatų turą… Ir, jodamas arkliu, galėjau jaustis tarsi kokioje istorinio filmo filmavimo aikštelėje: šitokia didinga gamta aplink, arkliai, jokių automobilių, jokių žmonių aplink.

Žirgais per Kapadokiją

Žirgais per Kapadokiją

Tarsi vesternas. Bet tada ataidi iš tolimų kaimų melstis šaukiančių muedzinų balsai. Jie užbaigia tos rytietiškai egzotiškos Kapadokijos paveikslą, kurį patirti masiškai važiuoja visų tautybių žmonės.

Kapadokijos lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Kapadokiją

Kapadokijos lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Kapadokiją


Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai


1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,