Išskleisti meniu

Europa – kelionių vadovai

Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti.

Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti.

| 0 komentarų

Apie garsųjį Šv. Jokūbo kelią (Camino Santiago) prirašyta begalės tekstų: vien lietuviškai penkios knygos, o kur dar visi tinklaraščiai, filmai! Bet ruoštis savai kelionei nuo to lengva netapo: daugelis šaltinių labai asmeniški, ilgi. Kažkaip trūko vieno bendro straipsnio „apie viską“.

Todėl po kelionės čia tokį parašiau pats. Jame – visi praktiniai dalykai, įspūdinga kelio istorija ir religinė reikšmė, fizinės ir dvasinės patirtys, neigiamos pusės ir kaip jų išvengti. Bei kas tie žmonės, pamilę šį kelią.

Pakeliui į Santiagą prie kelią rodančios rodyklės su kriaukle

Pakeliui į Santiagą prie kelią rodančios rodyklės su kriaukle

Šv. Jokūbo kelių – daug. Kaip pasirinkti?

„Šv. Jokūbo kelias“ iš tikro – tai daugybė kelių. Tačiau visus juos vienija du dalykai. Pirma, visi jie veda į vieną vienintelę šventą vietą – Kompostelos Santiago [Santiago de Compostela] miesto Ispanijoje katedrą. Antra, visais jais einama pėsčiomis. Dienų dienas. Net savaičių savaites. Žygiuojama šimtus ar net tūkstančius kilometrų.

Kai kas, tiesa, dar važiuoja dviračiais, joja arkliais – taip irgi galima. Bet nuvažiavęs panašų maršrutą automobiliu, autobusu ar motociklu nebūsi laikomas Jokūbo kelio piligrimu. Jokūbo kelią reikia „iškentėti“. „Išgyventi“ lėtai.

Akmenimis per upelį Jokūbo kelyje

Akmenimis per upelį Jokūbo kelyje

Yra kas eina į Santiagą net iš savo namų. Pavyzdžiui, sutikome porą, kuri į Santiagą keturis mėnesius ėjo pėsčiomis iš Šveicarijos. Jokūbas Vilius Tūras nuėjo net iš Vilniaus (virš 4000 km) ir apie tai sukūrė filmą bei knygą.

Tačiau daugelis į savo žygio pradžios tašką nuskrenda ar nuvažiuoja. Todėl „tikrieji“ Šv. Jokūbo keliai, sakyčiau, prasideda kažkur ties Ispanijos-Prancūzijos siena. Nes Kelias – tai ir visi juo einantys žmonės, tavo bendrakeleiviai. Ir tik Ispanijoje ar arti jos pavienius piligrimus jau pakeičia šimtai, tūkstančiai kasdien. Be to, visoje Ispanijoje yra aiškiai pažymėtos ėjimo kryptys, atstumai (nepasiklysi ir be GPS!), įrengta gausybė tradicinių pilgrimų nakvynės namų (albergų) ir klesti gausybė tradicijų, kurias kūrė ir kuria patys piligrimai-žygeiviai.

Ant kryžiaus piligrimų sukabinti mementai apie 100 km iki Santiago

Ant kryžiaus piligrimų sukabinti mementai apie 100 km iki Santiago

Bet net ir pačioje Ispanijoje yra daug Šv. Jokūbo kelių. Kiekvienas gali pasirinkti savąjį Camino pagal turimą laiką, fizinį pasirengimą ir norus.

Iš visų maršrutų populiariausias Prancūziškasis kelias (Camino Frances), taip pavadintas ir todėl, kad kadaise Ispanijoje visus užsieniečius vadino prancūzais. Pilnas jo ilgis – 790 km, bet apie pusė jį pasirinkusių eina tik paskutinius 115 km nuo Sarijos miestelio. Todėl, kad 100 km – tai trumpiausias atstumas, kurį nuėjęs gali gauti išsvajotąją Kompostelą (apie šį sertifikatą – žemiau). Todėl, kad tokį atstumą nueini per 5-7 d.: taigi, „su viskuo“ pakanka savaitės atostogų. Ir todėl, kad čia kelias vaizdingas, bet paprastas: nėra kalnų, eina ir senukai, sako, ir neįgaliojo vežimėliu galima įveikti. Jokio fizinio pasirengimo nereikia – tad „abejojantiems savo jėgomis“, nežinantiems, ar Kelias jums, tai – puiki pradžia, o jei „užsikabinsite“ – galėsite eiti ir kitus maršrutus.

Šv. Jokūbo kelio pagrindiniai maršrutai (procentai nurodo, kokia dalis piligrimų renkasi tą maršrutą, tačiau ne visi jie eina jį visą)

Šv. Jokūbo kelio pagrindiniai maršrutai (procentai nurodo, kokia dalis piligrimų renkasi tą maršrutą, tačiau daugelis jų nueina tik dalį pasirinkto maršruto)

Vasaromis Prancūziškas kelias, ypač ta paskutinė atkarpa Sarija-Santiagas, labai „užsigrūda“: kam nepatinka masės arba jų sukeliamos problemos (pvz. sunku gauti vietą nakvynei), renkasi kitus Camino. Antrasis pagal populiarumą – Portugališkas kelias iš Portugalijos. Kam reikia didesnio fizinio iššūkio, renkasi Camino Primitivo per kalnus (Prancūziško kelio pradžioje ir viduryje kalnų irgi yra).

Akmeniniame Galisijos kaime prie tradicinio kluono horreo, apie 50 km iki Santiago

Akmeniniame Galisijos kaime prie tradicinio kluono horreo, apie 50 km iki Santiago

Lapkritį, kai ėjome mes, ir Prancūziškame kelyje žygeivių pertekliaus tikrai nebuvo (o vietoje, kur į Prancūziškąjį kelią įsilieja Camino Primitivo, sutiktas piligrimas pasakojo, kad Camino Primitivo tokiu metu ištisuose alberguose jis, būdavo, išvis nakvodavo vienas, tesutiko kelis kitus piligrimus).

Kelio išsišakojimas. Kartais tam tikras atkarpas tuo pačiu maršrutu galima eiti keliais būdais - tokiu atveju paprastai vienas variantų 'trumpesnis, bet sudėtingesnis' arba 'ilgesnis, bet vaizdingesnis'

Kelio išsišakojimas. Kartais tam tikras atkarpas tuo pačiu maršrutu galima eiti keliais būdais – tokiu atveju paprastai vienas variantų ‘trumpesnis, bet sudėtingesnis’ arba ‘ilgesnis, bet vaizdingesnis’

Kas tie žmonės, kurie eina Camino Santiago?

Vienas žaviausių Camino dalykų yra jo bendrakeleiviai, ypač todėl, kad čia, atrodo, susirenka visas pasaulis. Ne tik kad žmonės iš įvairiausių šalių, tautybių, rasių, amžiaus grupių, turtinių padėčių. Camino sugeba pavilioti pačių įvairiausių kelionių mėgėjus. Neįtikėtina, kaip visiškai skirtingai jie pergyvena tą patį Camino!

Patyrę ir puikiai pasiruošę žygeiviai, testuojantys savo galimybių ribas (60 km per dieną? 80 km?): jie pralėkdavo pro mus lyg pro stovinčius… Ir senoliai, kuriems ir 15 km kasdien jau didelis pasiekimas (kaip abiturientai turi „gap year“ po mokyklos baigimo, tarp kai kurių šalių senjorų populiaru vos išėjus pensijon leistis į Camino)…

Nustebau palei Jokūbo kelią išvydęs daug Šikoku Henro - budistinės piligrimystės Japonijoje - reklamų. Tačiau žygeiviams ar kultūros mylėtojams įprasta vienais metais leistis į katalikišką, kitais - budistinį piligrimystės kelią

Nustebau palei Jokūbo kelią išvydęs daug Šikoku Henro – budistinės piligrimystės Japonijoje – reklamų. Tačiau žygeiviams ar kultūros mylėtojams įprasta vienais metais leistis į katalikišką, kitais – budistinį piligrimystės kelią

Ir „Tikrieji“ krikščionių piligrimai, einantys į Šventąjį Tikslą, apaštalo Jokūbo kapą: juos vienintelius vakarais sutikdavome pakelės bažnytėlių Piligrimų mišiose. Ir visokių naujųjų ezoterinių tikėjimų sekėjai, kuriems Šv. Jokūbo kelias – galinga energetinė linija, o “naiviuose” pakelės bažnytėlių lipdiniuose jie sakosi randantys slaptų mistinių simbolių.

Religingi piligrimai ant tvorų pakeliui kabina kryželius

Religingi piligrimai ant tvorų pakeliui kabina kryželius

It jaunuolių pramogautojų kompanijos, kurioms Camino – pretekstas kartu pašėlti, susirasti draugų, išgerti pigaus vyno pakelės kavinukėse. Ir vieniši, tylūs žmonės, kuriems Šv. Jokūbo kelias – kelionė į save, apmąstymo laikas, neretai po visokių sukrėtimų (skyrybos, netektis ir pan.).

Pilgrimų kompanija - gal eina kartu nuo pradžios, o gal susipažino pakeliui

Pilgrimų kompanija – gal eina kartu nuo pradžios, o gal susipažino pakeliui

Ir turistai, žygį Camino nusipirkę kaip eilinį „kelionių paketą“: jie nakvoja agentūros užsakytuose viešbučiuose, o daiktų nesinešioja: nuo vienos nakvynės vietos iki kitos jų kuprines veža specialūs mikroautobusai (net nustebau, kiek tokių daug: kas rytą registratūras nugula ištisos krūvos pervežimui paruoštų krepšių). Ir išsileidusieji į pirmą „tikrą savarankišką ilgą kelionę“, todėl „dėl viso pikto“ susikrovę į milžiniškas kuprines „devynias galybes ir dar truputį“ daiktų ir, beviltiškai nuskaudus pečiams, palikinėjantys kiekviename alberge po vieną-kitą taip ir nepanaudotą rakandą.

Pervežimui į kitą viešbutį ryte paliktos Santiago turistų kuprinės

Pervežimui į kitą viešbutį ryte paliktos Santiago turistų kuprinės

Camino tu gali sutikti visus juos, visus juos išklausyti ir pats jiems išsipasakoti – nes laiko užtenka viskam. Tiesa, daugelis didžiąją dalį Camino eina tylomis. Tyli, net jeigu žygiuoja keliese, kaip aš su žmona. Nes per tiek valandų, dienų, kilometrų kartu, ateina metas, kai viskas, rodosi, jau iškalbėta…

Su pakeliui sutikta piligrime aiškinuosi, kurio keliu eiti

Su pakeliui sutikta piligrime aiškinuosi, kurio keliu eiti

Tos begalinės tylinčių, tarsi užkerėtų žmonių „upės“, judančios viena kryptimi ir niekuomet atgal – vienas stipriausių mano prisiminimų iš Camino.

Net rodyklių daug kur nebereikia: įsilieji į tą upę, seki einančiais prieš tave, o tavim seka kiti, ir taip per amžių amžius.

Piligrimų upė teka per rytinį rūką. Į vieną pusę, nes niekas atgal nebeina: iš Santiago grįžta lėktuvu

Piligrimų upė ‘teka’ per rytinį rūką vos patekėjus saulei. Į vieną pusę, nes ir tie, kurie Camino eina nuo pat savo namų, grįžta paprastai vis tiek lėktuvu…

Visi eina skirtingais tempais, bet vis susitinki tuos pačius žmones. O kitų nebesusitinki, nors atsisveikinai „Iki greito“ tikėdamasis greitai pašnekėti vėl. Kaip gyvenime!

Pakeliui

Pakeliui

Kaip atsirado (ir beveik išnyko) Šv. Jokūbo kelias?

Šv. Jokūbo kelias egzistuoja jau virš 1000 metų! Dar Viduramžiais, sakoma, kasmet juo keliaudavo 250 000 žmonių per metus – tai yra ~700 kasdien, dienos metu – po piligrimą kas minutę. Susidarydavo kamščiai, apie Jokūbo kelią dar ~1138-1145 m. parašytas pirmasis pasaulyje kelionių vadovas „Codex Calixtinus“…

O juk tai buvo visai kiti laikai. Pasaulyje gyventojų tebuvo 500 mln. Keliauti buvo be galo sunku ir neįprasta. Visi, kas leisdavosi į Jokūbo kelią, eidavo nuo pat savo namų, grįždavo irgi pėsčiomis, viskas užtrukdavo ir kelis metus (tik turtingi turėjo arklius).

Viduramžių katedra Leone, viename didžiausių miestų palei Prancūziškąjį kelią

Viduramžių katedra Leone, viename didžiausių miestų palei Prancūziškąjį kelią

Anais religingais amžiais visus juos viliojo vienas tikslas. Šv. Jokūbo kapas, kurį, sakoma, 813 m. atrado atsiskyrėlis Pajus, „sekdamas žvaigždėmis“. Katalikams labai svarbūs šventųjų kaulai (relikvijos) – o čia juk ne šiaip koks šventasis, o vienas Jėzaus apaštalų, aprašytas Biblijoje. Piligrimai prie jo kapo tikėdavosi stebuklo, nuodėmių atleidimo. Kai kurie eidavo finansuojami kokio turtingo aristokrato (jei jau anas pats pabūgo eiti, pasijusdavo geriau bent jau kokį vargšą savo vardu išsiuntęs į Santiagą). Net kai kuriems banditams leisdavo tokią kelionę pasirinkti vietoje kalėjimo bausmės!

Akmeninis senovinis kryžius (kruzeiras) palei kelią

Akmeninis senovinis kryžius (kruzeiras) palei Kelią

Nieko keisto: kelionė buvo tokia sunki, kad prieš leisdamiesi į kelią piligrimai rašydavo testamentą. Bet visgi ne tokia rizikinga, kaip į kokią Jeruzalę ar Betliejų, kuriuos valdė musulmonai ir ten eiti mažiau kas drįsdavo. Visą Šv. Jokūbo kelią valdė krikščionių valstybės, ir ilgainiui jų valdovai ir vyskupai visaip stengėsi palengvinti sunkią piligrimų dalią: pakelėse statė nakvynės namus, ligonines paliegusiems, riterių tvirtoves pakelės banditų „sutvarkymui“, akmeninius tiltus upių kirtimui, bažnyčias ir kryžius kasdieninėms maldoms…

Prie akmeninio Viduramžių tilto, iki šiol tarnaujančio piligrimams (Melidės priemiesčiai)

Prie akmeninio Viduramžių tilto, iki šiol tarnaujančio piligrimams (Melidės priemiesčiai)

Visa ta istorija, visi tie tūkstančio metų senumo pastatai – kartu su įspūdingais gamtos vaizdais – iki šiol sudaro nuostabų Camino Santiago foną, dėl kurio Camino atsidūrė UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Tiesa, nustebau, kaip daug kas trupa, apleista, sugriuvę…

Dabar jau sunku patikėti, bet Šv. Jokūbo kelias buvo beveik visai išnykęs. Didžiausią smūgį sudavė Reformacija: protestantai prieštaravo tokioms piligrimystėms ir „šventųjų kaulų kultams“, laikė tai kažkokiu stabų garbinimu.

Ilsiname kojas pakeliui

Ilsiname kojas pakeliui

Pusei Europos XVI a. tapus protestantiška, sumažėjo ne tik potencialių piligrimų: neliko ir piligrimams padėjusių vienuolių, kelią saugojusių riterių… Taip Kelias tapo dar pavojingesnis, nemalonesnis, o dėl to piligrimų ėjo tik dar mažiau. Užburtas ratas, kurį XIX-XX a. dar stipriau “įsuko” mažėjantis Europos religingumas. ~1950 m. Šv. Jokūbo keliu tepraeidavo keli piligrimai per metus… Atrodė, iš Camino teliko tik istorija.

Daug senų pastatų palei Camino apleista

Daug senų pastatų palei Camino apleisti

Kaip atgimė Šv. Jokūbo kelias

Camino, koks jis yra dabar, pradėjo kurtis apie ~1982 m., ir didžiausias „atgimimo“ nuopelnas tenka O Cebrero parapijos kunigui Eliasui Valinjai: sakoma, jis pats ieškojo senųjų Camino maršrutų, vežiojosi automobilio bagažinėje geltonus dažus ir tapė dabar taip įprastas geltonas rodykles. Parašė ir ispanišką kelionių vadovą po Camino.

Savo darbo vaisių nesulaukė – 1989 m., kai jis mirė, Šv. Jokūbo keliu tepraėjo 5760 piligrimai. Bet tada Camino jau populiarėjo beveik geometrine progresija… Kelyje pasirodė pirmi užsieniečiai, jie parašė savo kelionių vadovus ir knygas savo kalbomis, kurių apžavėti Kelią išbandė vis nauji ir nauji žmonės. Turbūt jokia kita kelionė neįkvepia daugiau žmonių aprašyti, nufilmuoti, parodyti savo patirtis, kaip Šv. Jokūbo kelias! Vien lietuviškai kiek turime knygų, filmų. Šv. Jokūbo kelią Vakaruose ypač išpopuliarino 2010 m. Holivudo filmas „The Way“ – jo autoriams filmo idėja, aišku, irgi gimė einant Camino.

Geltonas rodykles dabar daug kur pakeitė tokie stulpai, rodantys ne tik kryptį, bet ir iki Santiago likusį atstumą, o piligrimų dar kartais 'dekoruojami' visokias apmąstymų grafičiais

Geltonas rodykles dabar daug kur pakeitė tokie stulpai, rodantys ne tik kryptį, bet ir iki Santiago likusį atstumą, o piligrimų dar kartais ‘dekoruojami’ visokias apmąstymų grafičiais

2000 m. keliu nuėjo ~5 000 piligrimų, 2000 m. – ~50 000, 2009 m. – ~146 000, 2019 m. (pandemijos išvakarėse) – ~348 000. Populiariausi būna „Šventieji metai“ (kai Jokūbo vardadienis išpuola sekmadienį), bet praėjus nepilnam dešimtmečiui po kiekvienerių šventųjų metų jau ir eiliniais metais Jokūbo kelio piligrimų skaičius pralenkia pastaruosius šventuosius metus.

Piligrimai artėja prie miestelio

Piligrimai artėja prie miestelio

Šiuolaikinė Jokūbo kelio patirtis nebūtinai religinė – bet turi savyje kažką stebuklingo net ir ateistams. Visi jie čia vadinami piligrimais. Visi dalyvauja vietos tradicijose ir pamažu gimdo naujas. Gal neša akmenį „su savo nerimais ir kančiomis“ ir palieka jį Cruz De Ferro krūvoje, gal Iračės fontane prisipila nemokamo vyno į kriauklę – tradicinį Šv. Jokūbo keliu einančio simbolį. Gal klijuoja savo lipdukus pakelėse. Gal prie pakelės kryžių palikinėja velionio artimojo, kurio garbei ir išėjo į Šv. Jokūbo kelią, nuotraukas. Eidamas Šv. Jokūbo keliu vis matai ir matai tuos pačius prieš tave ėjusiųjų paliktus ženklus, „išmintingus tekstus“: ima atrodyti, kad tuos žmones jau pažįsti, nors niekada jų nebuvai sutikęs.

Pakelės stulpas su ir lietuvių paliktais lipdukais. Apskritai susidarė įspūdis, kad tarp lietuvių Šv. Jokūbo kelias net populiaresnis, nei tarp daugybės artimesnių šalių žmonių

Pakelės stulpas su ir lietuvių paliktais lipdukais. Apskritai susidarė įspūdis, kad tarp lietuvių Šv. Jokūbo kelias net populiaresnis, nei tarp daugybės artimesnių šalių žmonių

Visi greitai perpranta Kelio simbolius, kodus: ko vertas vien tas visur girdimas „Buen camino“. Tie žodžiai ispaniškai reiškia „Gero kelio“, bet Jokūbo kelyje jie gali reikšti ir „Labas“, ir „Viso gero“, ir „Atsiknisk, jau nusibodo su tavimi šnekėti“, ir „Norėčiau pakalbėti, bet nemoku tavo kalbos“.

Pakeliui paliktos mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Kiti spontaniški memorialai atmena žuvusius piligrimus - kasmet kokie 10 jų padeda galvą pakeliui (avarijos, širdies smūgiai...)

Pakeliui paliktos mirusiųjų artimųjų nuotraukos. Kiti spontaniški memorialai atmena žuvusius piligrimus – kasmet kokie 10 jų padeda galvą pakeliui (avarijos, širdies smūgiai…)

Viena labiausiai matomų „naujojo Camino tradicijų“ – štampai. Savojo kelio pradžioje piligrimai įsigija „piligrimo pasus“ (jie parduodami kiekvienam pakelės miestelyje, alberguose ir pan.). Jei nori Santiage gauti Kompostelą – piligrimystės sertifikatą – privalo kas dieną tame pase gauti bent po du štampus į tą pasą (einantys ilgesnį maršrutą – bent po vieną). Įvairiausius savo štampus pasidarę kas tik netingi: kadangi žiemą daug bažnyčių buvo užrakintos, išėjo, kad mūsų pasuose po Camino dominuoja štampai iš visokių pakelės parduotuvėlių ar kavinių…

Piligrimo pasas su štampais

Piligrimo pasas su štampais

Iš pradžių viskas atrodė juokingai komerciška, net disneilendiška. Štai priklaupiu maldai pakelės bažnyčioje, o prižiūrėtojas rėkia „Štampas čia!“, nes ko gi dar čia tas piligrimas užeitų, jei ne išsvajoto štampo? Bet gal tie pasai ir neblogas būdas patikrinti, ar tikrai žmogus ėjo: teoriškai pabaigoje turėtų būti žiūrima, ar štampai sudėti eilės tvarka, ar jų datos atitinka žygio logiką (nėra pvz. „nueita“ 150 km per dieną). Apgauti sistemą, aišku, galima, na, bet judėti automobiliu 20-30 km per dieną greičiu vien tam, kad per apgaulę susiveikti pažymą, kvaila. Be to, tokie štampai – pramoga šiuolaikiniams žmonėms, dalį kurių į Camino nebe Jokūbo kapas traukia.

Bažnyčios prižiūrėtojas pagaliau gavo šansą uždėti štampą...

Bažnyčios prižiūrėtojas pagaliau gavo šansą uždėti štampą…

O šiaip tai yra nuostabu, kaip Šv. Jokūbo kelyje susiduria dvi šitokios skirtingos epochos! „Tamsieji“ Viduramžiai, iš kurių – visos akmeninės bažnyčios, tiltai, ligoninės, „kruzeirai“, tvirtovės. Ir XXI a., iš kurio – visi albergai, barai, rodyklės, motyvaciniai grafičiai, pardavimo automatai nykstančiuose akmeniniuose kaimuose.

Ir šimtai tūkstančių žmonių abiem tom epochom žygiavo (žygiuoja) tais pačiais keliais ir ta pačia kryptim; ir dabar, kaip ir prieš 1000 metų, daugeliui tai – „gyvenimo patirtis“!

Aš, šiuolaikinis piligrimas, priešais freskas su Viduramžių piligrimais kelio pašonėje

Aš, šiuolaikinis piligrimas, priešais freskas su Viduramžių piligrimais kelio pašonėje

Kiek sunkus yra Jokūbo kelias? Ką turėti su savimi?

Šv. Jokūbo kelias daugumai piligrimų – pirma tokia kelionė, ir todėl kyla daug praktinių klausimų. Pamėginsiu į juos atssakyti.

„Ar pajėgsiu fiziškai?“. Taip, manau 98% žmonių pajėgūs, tik svarbu pasirinkti tinkamą maršrutą ir tempą. Nežinant savo galimybių, verta pasilikti dieną ar kelias dienas rezervui „dėl visa ko“ (jei neprireiks, tas dienas iki skrydžio atgal galėsi įdomiai praleisti Santiage). Nustatant tempą, reikia turėti omenyje, kad iš tikro kiekvieną dieną nukulniuosi daugiau, nei atrodytų pagal žemėlapį: juk bus visokie judėjimai pirmyn-atgal į parduotuvę, ieškant nakvynės, gal užsukimas prie kokio gražaus vaizdo pakeliui ir pan. (tarkim, dieną, kai „ant popieriaus“ nuėjome 25 km, realybėje suvaikščiojau 32 km, ~42000 žingsnių). Aš nesu pratęs prie daugiadienių žygių: iš pradžių pasidarė kiek neramu, kai jau pirmą dieną prisitryniau kokias keturias nuospaudas, antrą dieną radosi nepatirti skausmai ties klubo sąnariu („Kas toliau?“). Bet paskui, įsiėjus, niekas nebeblogėjo, klubo skausmai išnyko, pripratau, ir tai būdinga daugeliui: sunkiausia diena paprastai nebūna paskutinė, ji – viena pirmųjų. Psichologinis sunkumas gali būti didesnis, nei fizinis: Kelyje juk esi be modernių technologijų ir šiuolaikinio pasaulio greičių.

Tipinis Šv. Jokūbo kelias. Kartais išvis būna asfaltuotas arba 'šaligatvis' šalia automobilių kelio, bet dažniausiai stengiamasi piligrimus nukreipti ne keliais, o įdomesniais takais per kaimus, miškus ir pan.

Tipinis Šv. Jokūbo kelias per mišką.

“Koks tas Šv. Jokūbo kelias? Kokia danga, įkalnės ir pan.?”. Jokūbo kelias nėra specialiai įrengtas piligrimams ar žygiams, kaip kokie nacionalinių parkų takai. Atvirkščiai: piligrimai ėmė vaikščioti jau egzistuojančiais keliais. Tačiau tuomet šie keliai piligrimų vardan kai kur pagerinti, išplėsti, be to, iš kelių galimų kelių ta pačia kryptimi parinkti “maloniausios” trasos. Taigi, Jokūbo keliai dažnai eina:
1.Vietinės reikšmės keliukais per kaimus, kur važiuoja tik kaimo gyventojai ir retai. Šie keliukai dažnai būna asfaltuoti.
2.Negrįstais pėsčiųjų takais per miškus, laukus.
3.Didesniais automobilių keliais – bet tokiu atveju svarbesniuose Camino maršrutuose piligrimams būna pastatytas specialus negrįstas “šaligatvis”.
4.Miestų gatvėmis, bet, kur piligrimų daug, tos gatvės dažnai skirtos tik pėstiesiems.
Įkalnės priklauso nuo maršruto ir atkarpos, jų gali ir visai nebūti, ir būti gana daug. Tačiau joks Jokūbo kelias nėra alpinizmas ar rimti aukštikalnių žygiai.

Piligrimų šaligatvyje palei didesnį kelią

Piligrimų ‘šaligatvyje’ palei didesnį kelią. Tokie šaligatviai nėra labai malonūs eiti, todėl šitaip Kelias nukreiptas tik ten, kur kitaip neįmanoma, o, vos atsiranda galimybė, rodyklės nukreipia per kokius kaimelius ar miškelius

“Ką pasiimti su savimi?“ Daugelis pasiima gerokai per daug ir paskui gailisi: kai eini šimtus kilometrų, kiekvienas kuprinės kilogramas ima jaustis. Sutikome net vyrą, kuris su savimi kuprinėje tąsėsi… kavos aparatą. Aišku, gailėjosi, „kiek šlamšto prisiėmė“.

Piligrimės Santiage

Piligrimės Santiage su gana įprastu Camino kuprinių dydžiu

Mes pasirinkome radikaliai priešingą kelią: kuprinių neėmėme išvis, nešėmės tik kas tilpo į kišenes! Ir nesigailime; kelias mums buvo ir poilsis nuo prisirišimo prie nuosavų daiktų. Bet toks variantas irgi ne kiekvienam: na, kitą gali demoralizuoti buvimas taip ilgai nesiskutus, be atsarginių drabužių ir batų.

Mes su visais daiktais, su kuriais leidomės į Šv. Jokūbo kelią (mano liemenė su kišenėmis - po neperšlampama striuke)

Mes su visais daiktais, su kuriais leidomės į Šv. Jokūbo kelią (mano liemenė su kišenėmis – po neperšlampama striuke). Be klimatui pritaikytų rūbų, kuriuos šioje nuotraukoje esame apsirengę, turėjome atsarginius apatinius ir kojines, išmaniuosius telefonus (jie tarnavo ir kaip fotoaparatai, žemėlapiai, GPS, knygos, žibintuvėliai), kroviklį, pinigines su dokumentais, minimalius higienos reikmenis (dantų šepetėlį, pastą, dezinfekcinį skystį, nosinių), bei atvirukus, kuriuos atminimui dalinome sutiktiems įdomiems piligrimams

Bet kuriuo atveju, reikia suprasti, kad Camino nėra kopimas į Himalajus, čia didžiąją dalį kelio būsi civilizacijoje, niekada ilgam iš jos neišklysi. Visi pakelės verslai dirba piligrimams. Eiliniame pakelės miestelio supermarkete prie kasos, ten, kur guli visokios kramtomos gumos ir šokoladukai, radau padėtus ir „Compeed“ pleistrus nuospaudoms, „žygeivines kojines“… Ir maisto, gėrimų tikrai įsigysi pakeliui, „rezervai“ reikalingi tik kai kuriose atkarpose.

Maisto, gėrimų ir kitų smulkių prekių automatų salonas kaime palei šv. Jokūbo kelią

Maisto, gėrimų ir kitų smulkių prekių automatų salonas kaime palei šv. Jokūbo kelią (Prancūziškasis kelias)

Taigi, tikrai neverta tąsytis ko „galbūt kada prireiks“ ar kas tik „dėl viso pikto“ – greičiausiai neprireiks, o jei prireiks – nusipirksi (pvz. eigoje pakeičiau beviltiškai peršlapusias ir dėl drėgmės ir šalčio neišdžiūstančias kojines).

Sutikti piligrimai vedasi ir šunelį (tiesa, dažniausiai jį tekdavo nešti)

Sutikti piligrimai vedasi ir šunelį (tiesa, dažniausiai jį tekdavo nešti)

Kada ir kaip pradėti žygį Jokūbo keliu? (klimatas, paslaugos)

“Kokiu metų laiku keliauti?“. Nuo metų laiko priklauso trys dalykai: žmonių kiekiai, atidarytos vietos ir klimatas. Prancūziškame kelyje vasarą, sako, tokios masės, kad reikia keltis 4 val. ryto, idant ateitum į finišą kokią 14 val., kai dar yra lovų alberguose (jei nerezervuoji, bet rezervacijos galimos ne visur). 2019 m. vien rugpjūtį kelią nuėjo 62814 žmonių, lapkritį 8237, sausį 1651. Tai viena priežasčių, kodėl lapkritį pasirinkom kaip „Aukso vidurį“ tarp minių ir vienatvės. Tiesa, lapkritį jau daug vietų pakeliui buvo uždaryta, kai kurie kaimai buvo be galimybės įsigyti maisto (kur vasarą ji būna) ir pan., bet nakvynę lengvai rasdavome net ir atėję prieš saulėlydį. Klimatas priklauso nuo maršruto. Ten, kur sueina visi keliai, Santiage ir aplink, viskas, kas ne vasara, yra labai drėgna, ten lyja kelis kartus daugiau, nei drėgniausią mėnesį Lietuvoje; tokios beveik tropinės liūtys, tik šaltos. Bet su neperšlampamais rūbais, striuke, skrybėle, net ir trys krušos per dieną nesutrukdė. Temperatūra ten pliusinė, nors ir vėsi (pvz. išeinant į kelią ryte būdavo ir +5, bet dieną kartais pakildavo iki +15). Kalnuose žiemą būna ir sniego, bet tų maršrutų nėjome. Vasarą, tuo tarpu, laukia dideli karščiai – bent jau žemesnėse Jokūbo kelio atkarpose.

Orų prognozė paskutiniams šimtui Prancūziškojo kelio kilometrų

Orų prognozė šimtui paskutinių Prancūziškojo kelio kilometrų kai ėjome lapkritį

“Kaip atvykti į starto poziciją?“. Jei, kaip daugelis, eini ne nuo savo namų, logiškiausia nuskristi į artimiausią starto pozicijai oro uostą, į kurį yra tinkamų skrydžių, ir iš ten į starto vietą važiuoti žemės transportu. Vienas dalykas, ko patarčiau nedaryti – neskristi į patį Santiagą, net jei eitumėte tik paskutinę Jokūbo kelio atkarpą ir būtų patogiausia šitaip. Santiagas bus magiškesnis, jei iki ateidamas į jį nebūsi jo matęs. Nebe Viduramžiai, nebepavyks pajusti to, ką pajusdavo į centrinę Santiago aikštę atėjęs piligrimas iš medinės pirkios, bet kai po eilės varginančių dienų mažuose kaimuose išvydau Santiago didybę, dar galėjau pajusti žiupsnelį anos magijos… Na, jei jau skrisite į Santiagą, bent jau nevažiuokite iš oro uosto į patį miestą, pasilikite tai Šv. Jokūbo kelio finišui…

Iki Portomarino nuo čia 3 km. Viską kitaip vertini, kai eini pėsčiomis. Tok kaimą jau vadini dideliu miestu, o asfaltuotą kelią imi nejučia vadinti greitkeliu.

Iki Portomarino nuo čia 3 km. Viską kitaip vertini, kai eini pėsčiomis. Tokį nakvynei tinkamą kaimą jau vadini dideliu miestu, o asfaltuotą kelią imi nejučia vadinti greitkeliu. O 3 km tau – geras gabalas kelio, kone valanda.

Kur nakvoti ir ką valgyti Jokūbo kelyje?

“Kur nakvoti Šv. Jokūbo kelyje?“ Variantų daug. „Klasikinis“ – albergai, kur miegama didelėse dviaukščių lovų pilnose patalpose, tarsi hosteliuose.

Pigiausi albergai – valstybiniai ar religiniai. Į juos įleidžia tik su piligrimo pasais, ten neretai duoda tik paklodę ir, norint užsikloti, reikia miegmaišio. Tokių albergų neįmanoma užsakyti iš anksto. Brangesni (50% ar dvigubai) – privatūs albergai, kur dažniau duoda ir užklotą (miegmaišis net žiemą nebebūtinas), neprivalomas ir piligrimo pasas. Apsistojant alberguose kai kurie siūlo turėti ausų kamštukus (knarkimas…) bei tikrinti lovas, ar nėra blakių.

Piligrimai registruojasi Alberge ir lips į nakvynės kambarius viršuje

Piligrimai registruojasi Alberge ir lips į nakvynės kambarius viršuje

Yra Jokūbo kelyje ir viešbučių, irgi įvairių: nuo kambarių su bendra vonia iki prabangių viešbučių. Neretai privatūs albergai kartu yra ir viešbučiai: turi ir atskirų kambarių. Kambariuose yra visa patalynė. Kai ėjome dviese, kainos skirtumas tarp dviejų lovų privačiuose alberguose ir pigiausių atskirų kambarių buvo labai nedidelis, o miegant vienoje lovoje buvo galima apsikabinti, kas žiemą nešildomose patalpose padėdavo nesušalti. Bet keliaujant vienam lova išeis gerokai pigiau.

Bendroje privataus albergo/viešbučio patalpoje (čia turėjome atskirą kambarį, bet tualetas buvo bendras)

Bendroje privataus albergo/viešbučio patalpoje (čia turėjome atskirą kambarį, bet tualetas buvo bendras)

“Kur ir ką valgyti?“ Galima įsigyti maisto ir gėrimų parduotuvėse, kai kur – automatuose. Yra ir daug kavinių, restoranų, tiesa, jie gana nepigūs, vyrauja vietinės virtuvės maistas. Populiarios (bet brangokos) „piligrimų vakarienės“ iš kelių patiekalų ir vyno.

Apskritai, daug kas palei Jokūbo kelią, bent jau populiariausias atkarpas, įžūlokai komercializuota. Akis bado visokie šūkiai „Jokūbo kelią būtinai eikite su šia apyranke“, geltonos rodyklės į „Piligrimų banką“, alaus reklamos su piligrimais… Dar pasirodė, kad kai kuriems vietiniams trūksta svetingumo: pavyzdžiui, ne vienas išvijo piligrimus iš kavinės į baisią liūtį, nes atėjo laikas siestai; ne vienoje nakvynės vietoje šildymas būdavo įjungtas tik tol, kol piligrimai rinkdavosi nakvynės vietą – greitai po to, kai visi susimokėdavo, šildymą išjungdavo.

Tai - alaus reklama...

Tai – alaus reklama…

Nors gal toks vietinių požiūris nieko keisto: ne kiekvienam turbūt, patiktų, kad per jo kaimą nusikreiptų nesustojanti „piligrimų-žygeivių upė“. Ten, kur piligrimų mažiau, vietiniai buvo daug malonesni: pakeliui į kelio pradžią vienas viešbučio tarnautojas net pusryčius nupirko.

Beje, viešų tualetų palei Kelią nėra; verta turint progą pasinaudoti albergų ar restoranų tualetais, bet šiaip dažniausiai, kaip ir Viduramžiais, tam tarnauja miškai, pievos ir t.t.

Jokūbo kelias eina per kaimą

Jokūbo kelias eina per kaimą

Santiagas, Jokūbo kelio finišas

Daugelis knygų ir filmų apie Jokūbo kelią tiesiog nusikalstamai mažai dėmesio skiria jo finišui – Santiago miestui. Todėl nebuvau pasiruošęs šitokiai didybei! Ne tik Santiago katedros, bet ir visos eilės kitų milžiniškų Viduramžių pastatų: vienuolynų, piligrimų ligoninės, dabar paverstos viešbučiu-muziejumi. Ir apskritai senamiesčio: kai Ispanija liko neutrali per abu pasaulinius karus, ten išliko visi seni pastatai, siauros, pėstiesiems skirtos gatvelės. Yra ten ir pilgrimysčių muziejus.

Ant žemės atsisėdę piligrimai gėrisi Santiago katedra

Ant žemės atsisėdę piligrimai gėrisi Santiago katedra

Net ir nereligingiems verta sudalyvauti katedros mišiose: jos čia irgi ypatingos, jų metu skaitomas sąrašas šalių, iš kur per pastarąsias 24 val. atvyko piligrimai, o per šventines mišias virš maldininkų aštuoni vyrai įsiūbuoja botafumeiro – pasaulyje analogų neturintį milžinišką smilkytuvą.

Botafumeiro ir piligrimų Mišias Santiago katedroje laikantis kunigas

Botafumeiro ir piligrimų Mišias Santiago katedroje laikantis kunigas

Santiagui tikrai verta pasilikti bent pora dienų, kad ir tam, kad besiilsėdamas centrinėje Obradoiro aikštšėje stebėtum šimtus kitų piligrimų, kurie ten ateina, visa širdimi džiūgauja, įgyvendinę savo tikslą. Šypsodamiesi kaip gal niekad gyvenime gulasi tiesiog ant aikštės grindinio, ant kuprinės tarsi pagalvės, ekstatiškai žiūrėdami į didingosios katedros bokštus, klausydamiesi jos varpų ir gatvės muzikantų dūdmaišių.

Obradoiro aikštės vaizdai - kas jau sunkiai paeina, kas rengia pergalingas fotosesijas...

Obradoiro aikštės vaizdai – kas jau nori tik gulėti, kas rengia pergalingas fotosesijas, kas tiesiog ieško, kur pasidėti kuprinę…

Kad ir koks žavus tas momentas, daugybė nori jį atidėti. Ne vienas kalbintas piligrimas nutarė vakare į Santiagą neiti – paskutinį kartą dar nakvoti pakeliui, vos 5 km iki Santiago, kur ant Monte do Gozo kalno, nuo kurio pirmąkart pamatai Santiago katedros bokštus, įrengtas milžiniškas 1500 lovų albergas ir „turistinis miestelis“.

Nuo Monte Do Gozo kalno Prancūzų arba Primitivo keliais einantys piligrimai pirmą kartą pamato Santiago katedros bokštus. Čia stovime būtent toje vietoje, greta paminklo piligrimams

Nuo Monte Do Gozo kalno Prancūzų arba Primitivo keliais einantys piligrimai pirmą kartą pamato Santiago katedros bokštus. Čia stovime būtent toje vietoje, greta paminklo piligrimams

Šiaip ar taip įeidamas į Santiagą išeini iš to „Camino burbulo“ kuriame gyvenai savaitę, mėnesį ar ilgiau. Nebesi įstrigęs aname keistame pasaulyje iš nesibaigiančių žygių per leisgyvius religingus Viduramžius.

Santiago De Kompostelos įvažiavimas, apkaišytas piligrimų žinutėmis ir simboliais: čia dar pėsti eina tik jie, bet netrukus tai pasikeičia

Santiago De Kompostelos įvažiavimas, apkaišytas piligrimų žinutėmis ir simboliais

Santiage pasitiko vaivorykštinės vėliavos, „transfeminisčių“ atsišaukimai, o galiausiai, artėjant prie tos vietos, kur šv. Jokūbo kelias įsilieja į Santiago senamiestį, grafitis su kūju ir pjautuvu bei šūkiu „Tourists go home“ – visi „gyvenimo kelionę“ įgyvendinę piligrimai vietos komunistams tėra nepageidaujami turistai… Priešingai konservatyviems Ispanijos kaimams, Santiage kraštutinių kairiųjų – daug. Tiesa, aną komunistinį grafitį kažkas mėgino nutrinti: nežinia, ar todėl, kad mylėtų piligrimus, ar todėl, kiek pelno jie miestui atneša.

Čia, kur Šv. Jokūbo kelias jau eina per Santiagą, bet iki katedros dar keliasdešimt minučių

Čia, kur Šv. Jokūbo kelias jau eina per Santiagą, bet iki katedros dar keliasdešimt minučių

Aišku, „išėjimas iš Camino burbulo“ turėjo ir savo pliusų. Kol ėjom Šv. Jokūbo keliu, galėjome jaustis tokie šiek tiek nevykėliai: daugelis ėjo greičiau už mus, kasdien nueidavo ilgesnius atstumus, pradėjo savo žygius iš toliau. O Santiage staiga tapome didvyriais: dauguma ten sutiktų turistų į miestą atvažiavo ar atskrido, žygis Šv. Jokūbo keliu jiems atrodė kaip nepasiekama svajonė – „Abejoju, ar drįsčiau ir pajėgčiau“. Taip ir man atrodė, kai apie Jokūbo kelią išgirdau pirmąsyk… Dabar visi jie, išgirdę, kiek nuėjome, sveikino mus, žavėjosi, tarsi būtume padarę kažkokį eiliniam žmogui sunkiai prieinamą žygdarbį… Jokūbo kelias turi tokią aurą.

Ką tik atsiėmėme Kompostelas - lotynų k. išrašyti pažymėjimai kelią įveikusiems piligrimams. Santiage 'eiliniams turistams' buvo smagu pamatyti mūsų pažymėjimus...

Ką tik atsiėmėme Kompostelas – lotynų k. išrašyti pažymėjimai kelią įveikusiems piligrimams. Santiage ‘eiliniams turistams’ buvo smagu pamatyti mūsų pažymėjimus…

Dalis piligrimų Santiage nenori tos auros paleisti. Jie renkasi eiti toliau – ~90 km į Finisterę ar Mušiją, „Pasaulio galą“, Atlanto vandenyno krantą, kur, esą, į savas piligrimines keliones dar iki atsirandant krikščionybei eidavo pagonys, o pagal „naujuosius ritualus“ piligrimai ten sudegina savo smirdinčias kojines ar batus (socialinės reklamos ant šiukšlių konteinerių ragina verčiau patausoti gamtą ir tai išmesti).

Tiems, kas nori pamatyti Finisterę, bet jau turi atgalinius skrydžio bilietus ar yra pernelyg pavargę, pilnas Santiagas siūlymų „vienos dienos ekskursijai autobusu“…

Nulinis kilometras Finisterėje

Nulinis kilometras Finisterėje. Čia jau nėjome – atvažiavome.

Piligrimai išskrenda namo, bet ne vienas pasižada dar grįžti į Jokūbo kelią. Kai kurie „su visam“: įkurs kokį restoranėlį ar albergą palei kelią ir gyvens tame piligrimų pasaulyje…

Pensionas "Du vokiečiai" pakeliui

Pensionas “Du vokiečiai” pakeliui

Mes į kai kurias Šv. Jokūbo kelio vietas irgi paskui grįžome, tiesa, trumpam ir kitaip – automobiliu. Kaip keista tada buvo kokį “savaitės žygio kelią” nuvažiuoti per valandą… Ech, kaip modernios technologijos “sumažino pasaulį”! Bet eidamas Camino dar gali pajusti koks jis didžiulis kliaujantis tik savom kojom, koks jis milžiniškas atrodė kiekvienam iki automobilių, traukinių, lėktuvų išradimo.

Vietoje pabaigos. Ar Jokūbo kapas tikras?

Prieš pradėdami žygį porai dienų apsistojome butuke šalia Jokūbo kelio. Buvo žavu stebėti tą piligrimų upę, į kurią netrukus turėjome įsilieti ir mes, dalyvauti piligrimų mišiose.

Sarijos centrinė gatvė, kur savąjį žygį pradeda ~25% visų Camino Santiago piligrimų. Žiema, todėl tuščia.

Sarijos centrinė gatvė, kur savąjį žygį pradeda ~25% visų Camino Santiago piligrimų.

Bet kartu kamavo ir klausimas – kiek tikra visa tai, kuo pagrįstas Camino? Šv. Jokūbo kapas? Nėra jokių įrodymų: atsiskyrėlis Pajus „sekė žvaigždėmis“, rado kažkokias puošnias romėniškas kriptas, ir čia pat nusprendė, kad tai Šv. Jokūbo kapas, vien todėl, kad, kaip teigė legendos, Jokūbas apaštalavo Ispanijoje. Tačiau šios legendos nepagrįstos Biblija, atsirado gerokai vėliau, o Jokūbas nužudytas Izraelyje.

Prie šv. Jokūbo kapo po Santiago katedros altoriumi

Prie šv. Jokūbo kapo po Santiago katedros altoriumi

Ilgainiui legendos vis „gražėjo ir gražėjo“. Iš pradžių manyta, kad Jokūbo kūnas buvo parplukdytas iš Izraelio į Ispaniją. Vėliau jau pradėta pasakoti, kad Jokūbo kūnas parskraidintas skraidančiu laivu, kurį dangumi tempė angelai. O kol Jokūbas dar buvo gyvas, jį Ispanijoje aplankė pati Mergelė Marija, atplaukusi į Mušiją akmeniniu laivu…

Tas istorijas greičiausiai kūrė ir „tobulino“ patys piligrimai. Viduramžiais buvo įprasta, kad piligrimai mainais už maistą ar nakvynę pasakodavo visokiems niekad savo kaimo nepalikusiems ūkininkams apie kelionę: ką matė, ką girdėjo, ką sužinojo. Niekas negalėjo nieko patikrinti, tad kodėl neapžavėjus klausytojų kokiom įspūdingom pasakaitėm?

Mušija, kur, pasak legendų, išsilaipino Marija. Akmeninį laivą įsivaizduoti galbūt padėjo uolos-akmenys, į kurias čia dūžta bangos

Mušija, kur, pasak legendų, išsilaipino Marija. Akmeninį laivą įsivaizduoti galbūt padėjo uolos-akmenys, į kurias čia dūžta bangos

Ir šiuolaikiniai piligrimai kuria legendas, tik kitokias! Štai viena legenda pasakoja, neva ant 10 eurų pavaizduotos Melidės bažnyčios durys, ši legenda rašoma net knygose apie Jokūbo kelią kaip tiesa

Ir šiuolaikiniai piligrimai kuria legendas, tik kitokias! Štai viena legenda pasakoja, neva ant 10 eurų banknoto pavaizduotos Melidės bažnyčios durys, taip rašoma net knygose apie Jokūbo kelią. Na, kai lėtai eini, turi daug galimybių daug ką pastebėti, įžvelgti sąsajas, fantazuoti…

Tačiau nuėjus Camino, tokios mintys dingo. Gal ne tiek svarbu, ar ten Jokūbo kapas, ar kokio šiaip garbingo romėno. Svarbu, ką tas kapas įkvėpė. Valdovai ir architektai čia sukūrė pasaulinės reikšmės šedevrus. Čia pasikeitė ir toliau keičiasi milijonų piligrimų gyvenimai. Žmonės jaučiasi pagiję, atradę gyvenimo prasmę. Visuotinė Kelionė, į kurią panašių pasaulyje nėra…

Santiago katedros fragmentas

Santiago katedros fragmentas

Kaip pasakytų dažnas šių laikų krikščionis, bažnyčia – tai ne paauksuoti paveikslai ar sarkofagai, tai – žmonės, bendruomenė. Ir kurgi pasaulyje daugiau žmonių kartu darė ką nors tikėjimo vardan, nei Camino Santiago? Ir čia eina net ne tik Bažnyčia, čia kažkokia sunkiai apibrėžiama žmonijos dalis, kurią kažkaip suvienijo ir tuo pačiu keliu siunčia tas pats vienas vienintelis įvykis, atsitikęs jau prieš daugiau nei 1200 metų – kai atsiskyrėlis pasakė vietiniam vyskupui radęs Šv. Jokūbo kapą.

Kai pagalvoji – argi čia ne stebuklas?

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Oslas – Norvegijos sostinė, muziejų miestas

Oslas – Norvegijos sostinė, muziejų miestas

| 2 komentarai

Oslas – Norvegijos sostinė, bet ten nesijauti kaip „tikrojoje Norvegijoje“. Oslo fjordo nesupa jokie kalnai, į miestą neatsiveria nuostabūs vaizdai nuo viršūnių, ir jam trūksta aiškaus simbolio.

Turbūt todėl ilgus metus Oslas man – kaip ir daugeliui turistų – buvo nebent stotelė pakeliui link Norvegijos kalnų, krioklių, salų ir kitų grožybių.

Pagaliau nusprendžiau Osle stabtelti ilgėliau – ir čia aprašau, kas šiame mieste žaviausia.

Vigelando parko skulptūros

Populiariausioje Osle vietoje – Vigelando parke

Osle susiduria turtinga dabartis ir didinga senovė

Didingąją Norvegijos gamtą Osle primena nebent raitytos Oslo fjordo pakrantės. Tik žvelgiant nuo tų krantinių regėsi vieną kitą keltą, daugiaaukščius namus – bet jokių kalnų, jokių krioklių. Kalvos aplink Oslą ne ką aukštesnės nei Vilniuje. Iki „tikrų“ kalnuotų fjordų – apie 5 val. važiavimo automobiliu.

Seni daugiabučiai Osle

Seni daugiabučiai Osle

Oslas – kitoks didmiestis, nei visi likę Norvegijos miestai. Aplinkui vikingų laikus beveik menančią Akershuso tvirtovę Oslo tiesiose gatvėse viena prieš kitą stoja dvi skirtingos epochos.

Viena jų – XIX a., kai Norvegija priklausė Švedijai ir buvo skurdokas užkampis, tačiau visgi į didžausio Norvegijos miesto – Oslo – pramonę gužėjo skurdūs darbininkai iš visų atkampių kaimų, iškilo ištisos eilės saikingai puošnių keturaukščių daugiabučių, o 1825 m. – ir Karalių rūmai, kuriuose iki šiol gyvena Norvegijos monachai ir priešais kuriuos stovi garbės sargyba – tiesa, tie stovi skandinaviškai laisvai, neįsitempusi.

Karalių rūmai Osle

Karalių rūmai Osle

Bet dar labiau Osle dominuojanti epocha – šie laikai. Laikai, kai 1967 m. atradusi naftą Norvegija tapo viena turtingiausių pasaulio šalių, o Oslas – vienu turtingiausių miestų. Jo gatves nuo tada apsėjo „skandinaviškai nuosaikūs“ tarptautinių biurų pastatai su brangiomis hipsteriškomis kavinėmis pirmuose aukštuose. Turtingu gyvenimu pasidžiaugti osliečiams leidžia ir sutvarkytos krantinės, kur gali ir išsikaitinti pirtyse ant polių tiesiai virš Oslo fjordo, ir išvysti „superprojektus“ tokius kaip 2008 m. Oslo opera, ant kurios stogu gali užlipti tarsi į dirbtinį kalną ir gerėtis miesto panoramomis.

Oslo opera

Oslo opera

Osle nėra „senamiesčio“ ir „naujamiesčio“, sena ir nauja čia visada šalia, tose pačiose gatvėse. Seni pastatai kartais griaunami, statomi nauji. Gal dėl to man buvo sunkoka pasinerti į miesto dvasią. Pamatai pro autobuso langą kokių gražių XIX a. vilų eilę, galvoji, štai pasivaikščiosi gražiame sename rajone, bet išlipi, apsidairai, ir supranti, kad pažiūrėjus į kitą pusę, gatvės gale ir dar daug kur – tvarkingi, bet paprasti šiuolaikiniai biurai. Toks architektūrinis chaosas šiaip jau labai tvarkingame mieste. Tiesa, ilgainiui nuobodžiausius pastatus renovuoja į modernesnius.

Sena ir nauja Osle šalia

Sena ir nauja Osle šalia

Yra „atmosferingesnių vietų“, kaip Damstredet gatvelė apstatyti mediniais namais, kokie kitur virto dulkėmis, ar Var Frelsers kapinės greta, po kurių masyviais antkapiais ilsisi žymiausi norvegai, nuo dailininko Edvardo Munko iki dramaturgo Henriko Ibseno. Bet ir ten tik paeik į šalį – ir vėl įvairovė.

Val Frelsers kapinėse

Val Frelsers kapinėse

Viena išimtis tikriausiai – Vigelando parkas. Nenuostabu, kad jis – populiariausia Oslo lankytina vieta. Visą 700 m ilgio parko promenadą su vartais, tvorelėm, tiltu ir 200 skulptūrų sukūrė vienas vienintelis žmogus – Gustavas Vigelandas, garsiausias Norvegijos skulptorius. Viskas pastatyta 1924-1943 m. ir puikiai dera tarpusavy. Visos skulptūros vaizduoja nuogus žmones, bet prasmė ten – keisčiausiose jų pozose. Lankytojai ir valandas ten praleidžia bandydami įspėti tų figūrų reikšmes, o ypač ilgai stabteli akščiausiame taške, prie obelisko, sudaryto iš 121 žmogaus, vienas per kitą lipančio į dangų, nuo kur atsiveria gražūs vaizdai į Oslą.

Vigelando parko skulptūros

Vigelando parko skulptūros. Čia kūdikiai joja moterimi (motina?) ir užkiša jai burną jos plaukais

Į vieną pusę iš Vigelando parko viršūnės matai senųjų Oslo rajonų bažnyčių bokštus. Į kitą – Holmenkollen šuolių su slidėmis trampliną, dar vieną Oslo simbolių. Taip dera sostinei šalies, kuri, nepaisant mažo gyventojų skaičiaus, žiemos olimpiadose laimėjo daugiau medalių, nei bet kuri kita pasaulio valstybė…

Holmekollen tramplinas žvelgiant nuo Vigelando parko obelisko

Holmekollen tramplinas žvelgiant nuo Vigelando parko obelisko

Oslo muziejai ir laivai atskelidžia Norvegijos pasaulinę svarbą

Įdomiausi Osle man – jo muziejai, rodantys, kad Oslo ir Norvegijos įtaka pasaulio istorijai – daug didesnė, nei pasakytum pagal jų dydį. Juos lankėme su „Oslo Card“, kai susimokėjus vienkartinį mokestį beveik visi muziejai ir viešasis transportas „nemokami“ (apsimoka, jei lankai kokius tris muziejus per dieną, o Osle, kur be muziejų mažai lankytinų vietų, taip daryti logiška).

Oslo Nacionaliniame muziejuje

Oslo Nacionaliniame muziejuje

Norvegai – jūrininkų tauta; didelė dalis jūrų plėšikų vikingų buvo iš Norvegijos. Tad dauguma geriausių Oslo muziejų susiję su laivais.

Laivo „Fram“ muziejaus širdis – „tvirčiausias prieškarinio pasaulio laivas“, kuris nuplukdė pirmąją ekspediciją, pasiekusią pietų ašigalį. To nepadarė amerikiečiai, tai nepavyko britams (jų ekspedicija žuvo nuo šalčio), bet tai 1911 m. pasiekė norvegas Rualis Amundsenas. Stovėdamas ankštose Framo patalpose nesunkiai galėjau įsivaizduoti tą šaltą ekspediciją į dar šaltesnę Nežinią: juk tada nebuvo nuotraukų iš lėktuvų ir palydovų, niekas negalėjo nė įsivaizduoti, kas laukia pietų ašigalyje. Išvalgęs pietų ašigalį, Roalis Amundsenas, galima sakyti, užbaigė visą žmonijos atradimų epochą… Bet tai buvo tik vienas iš daugybės norvegų pasiekimų poliariniuose kraštuose: tame pat muziejuje yra ir “Gjøa”, laivas, su kuriuo Roalis Amundsenas pirmasis nuplaukė iš Atlanto vandenyno į Ramųjį aplink šaltąsias šiaurės Kanados salas.

Framo viduje

Framo viduje

Laivo „Kon Tikis“ muziejuje eksponuojamas plaustas „Kon Tikis“, kuriuo norvegas Tūras Hajerdalis 1947 m. nuplaukė iš Pietų Amerikos į Okeaniją, taip mėgindamas įrodyti, kad Okeaniją apgyvendino Amerikos indėnų, o ne azijiečių, protėviai. Priešingai nei į “Framą”, į “Kon Tikį” įlipti negalima: toks jis mažytis, netvirtas, ir taip neįtikėtina, kad kažkokie niekada iki tol neplaukę norvegai sugebėjo juo 101 dieną plaukti per Ramųjį vandenyną. O po to dar tas pats Hajerdalis iš nendrių pastatytu laivu “Ra II” (irgi tame pat muziejuje) perplaukė Atlanto vandenyną… Tarsi kelionės jūromis būtų norvegų kraujyje.

Kon Tikis

Kon Tikis

Yra Osle ir Vikingų laivų muziejus, ir bendras jūrų muziejus, o į visus šituos “laivybos muziejus” iš miesto centro galima nuplaukti laivu per Oslo fjordą.

Naftos dėka, Norvegija – viena turtingiausių pasaulio šalių, tad ir Norvegijos nacionalinio muziejaus kolekcija turi mažai lygių: visų epochų, geriausių dailininkų menas ir dizainas: viską apžiūrėti užtruktų ne trumpiau, nei kokį Luvrą. Bet turistus ten labiausiai traukia garsiausias Norvegijos tapytojas – Edvardas Munkas ypač jo „Klyksmas“, toks norvegiškos depresijos atvaizdas. Beje, Osle yra ir atskiras Munko muziejus, bet ten nėjau sužinojęs, kad geriausi Munko darbai – Nacionaliniame muziejuje.

Munko "Klyksmas" Oslo nacionaliniame muziejuje

Munko “Klyksmas” Oslo nacionaliniame muziejuje

Norvegijos liaudies muziejus – tai tarsi norvegų Rumšiškės, tik senos trobos čia suvilktos ne kur nors į kaimą, o beveik į Oslo centrą. Galima pasigėrėti nuostabia Norvegijos kaimų ir Oslo priemiesčių medine architektūra, kurią tuose kaimuose ir priemiesčiuose seniai sunaikino progresas. Sužinoti apie „senovinį gyvenimą“, kuris Norvegijoje išliko ilgiau, nei kitur Vakarų Europoje – iki pat kokių 1970-1980 m., kada iš naftos lėšų pastatyti kalnų serpantinai ir tuneliai pasiekė net atokiausius kaimelius, o su jais ir gera medicina, švietimas, bei kita.

Norvegų Rumšiškės - liaudies muziejus Osle

Norvegų Rumšiškės – liaudies muziejus Osle

Būtent Osle – masyvioje 1950 m. Oslo rotušėje – teikiama Nobelio taikos premija. Bet greta rotušės stūksantis taikos premijų muziejus pasirodė „silpnas“: ten tiesiog visų premijos laureatų veidai ir viena-kita istorija iš pasaulio negandų.

Oslo rotušė (statyta 1950 m.)

Oslo rotušė (statyta 1950 m.)

Oslas – vienas brangiausių pasaulio miestų. Tikrai.

Didžiausia priežastis, kodėl Oslas man tapo paskutine nuodugniai aplankyta Europos valstybės sostine – kainos. Net sunku apsakyti, koks brangus Oslas – restoranai, paslaugos, transportas čia kainuoja kokius tris kartus brangiau, nei Vilniuje, o kai kas kainuoja ir penkis kartus brangiau. Mažesni skirtumai tarp užsieninių prekių kainų (drabužių, elektronikos, benzino) – bet kelionėje tai ne taip aktualu. Kelionės diena Osle greičiausiai kainuos kiek trys dienos kokioje Tenerifėje ar dvi savaitės Balyje (neskaitant skrydžių) – gyvenant panašios kokybės viešbučiuose, valgant panašų maistą.

Lauko kavinėje Oslo centre

Eilinėje lauko kavinėje Oslo centre, kur kainos apie tris kartus didesnės, nei panašioje vietoje Vilniuje

Internete gali rasti visokius „brangiausių pasaulio miestų sąrašus“ ir Oslas ten visada prie viršaus – nors ir esą „konkuruoja“ su kokiu Tokijumi ar Singapūru. Bet pabuvęs Tokijuje, Singapūre ir kituose to sąrašo miestuose suvokiau, kad, na, tikrovėje Oslas ir anuos “branguolius” kainomis lenkia kartais. Bent jau kainomis, su kuriomis susiduria turistas: juk tai, kad kokiame Tokijuje brangu nusipirkti butą, turistui neaktualu. Iš visų 120+ šalių, kuriose buvau, tik Šveicarija ir Islandija gali konkuruoti kainomis su Norvegija ir jei nebuvai nė vienoje šių šalių Osle lauks lengvas šokas.

Oslo gatvė naktį su įprastu dvigubu raudonu pėsčiųjų šviesoforu

Oslo gatvė naktį su įprastu dvigubu raudonu pėsčiųjų šviesoforu

Aišku, daugybei lietuvių bent jau „baisios“ Oslo viešbučių kainos neaktualios: jie randa kur pernakvoti Osle nemokamai. Osle net 43% gyventojų yra ne norvegai, o tarp mažumų viena didesnių – lietuviai (jų Osle – ~3200, o aplink Oslą – dar ~14000, aba ~1%). Tad dažnas lietuvis turi kokių draugų ar giminių Osle. O jei neturi, gerai yra atskristi ryte, išskristi kitos ar dar kitos dienos vakare – taip sutaupysi vieną nakvynę.

Oslo žmonės

Oslo žmonės

Iš Lietuvos į Oslą pilna skrydžių ir jie pigūs. Tiesa, nuvažiuoti iš Oslo oro uosto į centrą kartais kainuoja brangiau, nei skrydžio bilietas… Bet užtat nuvažiuoti paprasta, patogu. Brangesnis traukinys viršija ir 200 km/h greitį, o “lėtesnysis” važiuoja 160 km/h greičiu ir centrą pasiekia per 23 min. Apskritai, Osle keliauti malonu, patogu – bet stebuklų ten irgi nėra. Negali, kaip kokiame Dubajuje, sumokėkęs trigubai save guosti, kad štai už tai gavai greičiausią/aukščiausią/moderniausią pasaulyje patirtį. Oslas patogus, švarus, saugus – bet tik tiek.

Oslo viešajame transporte

Oslo viešajame transporte

Neguodžia Osle ir klimatas: kaip ir kitur Norvegijoje, čia vėsokos vasaros, dažni lietūs ir vėjai, tad kai termometras rodė +16, lauko kavinės buvo pilnos – mat švietė saulė, giedra, to Osle pakanka. Taip pat, kaip ir mažesniuose Norvegijos miestuose, viskas dirba trumpai, ypač anapus trumpučio sezono (pvz. muziejai teveikia nuo 10 val. iki 16 val., kokią 19 val. Oslo centras atrodė it išmiręs), sekmadieniais nedirba jokios parduotuvės.

Oslo daugiabučio laiptinėje stoviu apsirengęs Oslo klimatui

Oslo daugiabučio laiptinėje stoviu apsirengęs Oslo klimatui

Kaip ten bebūtų, gal Oslas ir nėra iš tų Europos sostinių, į kurias norėtųsi skristi savaitgaliui, bet, jei keliauji kitur į Norvegiją, arba šiaip ar taip skrendi pro Oslą, Osle sustoti verta. Nepamatęs Oslo nematei visos Norvegijos, į Oslą suplaukė daugiausiai Norvegijos turtų, pasiekimų, norvegiškos didybės. Nuo Munko meno iki garsiausių poliarinių tyrinėtojų laivų, nuo didingiausios Norvegijos architektūros – tiek senos, tiek modernios – iki Nobelio taikos premijos įteikimo balių.

Nobelio taikos premijos laureatų citatos ant Nobelio taikos premijos muziejaus

Nobelio taikos premijos laureatų citatos ant Nobelio taikos premijos muziejaus

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Černobylis – kelionė, į kurią panašių tiesiog nėra

Černobylis – kelionė, į kurią panašių tiesiog nėra

| 0 komentarų

Kelionė į Černobylį – patirtis, į kurią daugiau niekur panašaus pasaulyje nerasi. Tik ten šitaip sprogo atominė elektrinė. Tik ten apleistas ne vienas kaimas ar miestas – apleista Liuksemburgo dydžio teritorija. Nesugriauta sprogimo, bet nebetinkama gyventi, atiduota atgal gamtai.

Siaubinga ir didinga. Griūvančius namus pradūrę medžiai. Miškais virtusios gatvės. Mokyklose ir butuose palikti žmonių daiktai ir gyvenimai. Nematoma, bet nuolat grasanti radiacija.

O dar 1986 m. ten virė gyvenimas, buvo eilinis “tarybinis miestas”…

Kelionės į Černobylio zoną kitokios. Privaloma važiuoti su gidu, einama su Geigerio skaitikliu: tik jis parodo, ar nuo saugios zonos netyčia nežengei į ten, kur radiacijos dozė gali būti mirtina. Radiacija bekvapė, nematoma, negirdima. Ji visada šalia. Bet kai atvyksti trumpam gali nežengti to klaidingo žingsnio…

Pripetės miesto baseinas Černobylio zonoje

Pripetės miesto baseinas Černobylio zonoje

Kaip atominės elektrinės sprogimas sukūrė garsiausią Ukrainos turistinę vietą

Iki 1986 m. Černobylio zona buvo eilinė Ukrainos dalis, panašiai kaip Ignalinos rajonas. Černobylis – tai rajono centras, panašiai kaip Ignalina Lietuvoje, iki elektrinės nuo ten buvo 17 km: sovietams buvo įprasta klaidinti žmones vadinant atomines elektrines tolimesnių miestų vardais. Artimiausias miestas, specialiai Sovietų pastatytas darbininkams, panašiai kaip Lietuvos Visaginas – vadinosi Pripetė. Ten gyveno ~50 000 žmonių (beveik Alytus). Aplinkui buvo daugybė kaimų, ūkių, o teritorijoje iš viso gyveno ~120 000 žmonių.

Įvažiavimas į Pripiatės miestą (kairėje - ženklas, rodantis, kad vieta radioaktyvi)

Įvažiavimas į Pripiatės miestą (kairėje – ženklas, rodantis, kad vieta radioaktyvi)

1986 m. gegužės 26 d., atliekant bandymą, elektrinė sprogo – pirmą kartą pasaulio istorijoje pasklido šitiek radiacijos. Žmonės buvo “laikinai” iškelti, suvežti likviduotojai iš visos Sovietų Sąjungos (niekas nesuskaičiuos, kiek jų paskui mirė nuo kokio vėžio ir neįrodys, ar būtų juo sirgę jei ne Černobylis). Prieš keliaujant į Černobylį verta pasižiūrėti HBO miniserialą “Černobylis”, puikiai perteikiantį anų laikų įtampą ir atmosferą, ar paskaityti Svetlanos Aleksejevič knygą “Černobylio malda”.

Černobylio likvidatorių mašinų paroda palei Černobylio miestą (dauguma jų užkasta)

Černobylio likvidatorių mašinų paroda palei Černobylio miestą (dauguma jų užkasta)

Avarija likviduota, reaktorius užgesintas. Bet radiacija liko, paversdama visą regioną pavojingu sveikatai ir gyvybei – neaišku kuriam laikui. Iškeltiems žmonėms sovietai pastatė naujus namus ir miestus, o Černobylio Zoną apsupo apsaugos postais. Jie saugojo ne tik prašalaičių sveikatą – bet ir rūpinosi, kad niekas nesuprastų tragedijos masto, Sovietų Sąjungos klaidų. Turizmas tada būtų buvęs neįsivaizduojamas…

Apleistame vaikų darželyje

Apleistame vaikų darželyje

Bet 1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, Ukraina tapo nepriklausoma. Diktatūrą pakeitė lengva anarchija – į Černobylio zoną, gal perlipę sienas ar papirkę sargus, plūdo marodieriai, metalo vagys. Kai kurie iškeltieji, spjovę į pavojų gyvybei, grįžo į savo senuosius namus (samosely) – ir apsigyveno apleistuose gimtuosiuose kaimuose, be elektros, transporto, vandens ir kaimynų. Lindo ir pirmieji “drąsuoliai”, kuriems tai buvo krūta.

Miško name Černobylio zonos kaime - Samoselai galbūt rado panašiai

Miško name Černobylio zonos kaime – Samoselai galbūt rado panašiai

2002 m. Ukraina oficialiai atidarė zoną lankytojams, bet per visus 2004 m. teapsilankė ~800. Nes pati Ukraina dar buvo neatrastas sovietiškas Europos užkampis, ten beveik niekas nekalbėjo anglų kalba – ir informacijos apie ekskursijas į Černobylį taip neskelbė – o rusakalbiai dar neturėjo tiek pinigų ir noro keliauti po buvusią TSRS. Ir biurokratijos patekimui buvo daugiau.

2004 m., pats gerai prisimenu, viena pirmųjų pasaulinių interneto žvaigždžių tapo tokia Jelena Filatova. Ji, neva kažkaip įsmukusi į Černobylio zoną, lakstydavo viena motociklu apleistais keliais ir viską fotografavo bei kėlė į savo anglišką interneto svetainę (“Facebook” ir “Instagram” juk dar nebuvo!). Kaip vėliau paaiškėjo, ši istorija – sufalsifikuota: nuotraukas ji padarė būdama viena pirmų “legalių turisčių” Černobylyje, o keliones motociklu suvaidino (atsirado net gidas, prisiminęs, kaip Jelena visur ekskursijos metu pozuodavo su motociklininko paltu). Bet pasauliui tada dar buvo lengviau patikėti, kad kažkokia graži ukrainietė baikerė “per pažįstamus” įsmuko į uždraustą teritoriją, nei kad į Černobylio zoną galima nukeliauti legaliai.

Klasikinės Černobylio zonos nuotraukos. Mokykloje numesta lėlė ir muzikos sąsiuvinis.

Klasikinės Černobylio zonos nuotraukos. Mokykloje numesta lėlė ir muzikos sąsiuvinis. Aš jų neliečiau – bet netikiu, kad taip ‘atgulė’ atsitiktinai

~2004 m. internetas buvo pilnas ir kitų legendų(?..) – pavyzdžiui, apie “naujuosius rusus”, esą medžiodavusius Černobylio zonoje privisusius žvėris iš sraigtasparnių (kad nereiktų nusileisti radioaktyvioje “uždraustojoje teritorijoje”). Tai buvo laikai, kai internete dar negalėjai rasti “visų atsakymų”, kai turėdavai džiaugtis, jei apie tą ar kitą temą apskritai rasdavai vieną ar dvi geresnes angliškas svetaines. Ir tada jau buvo tų svetainių savininkų sąžinės reikalas, ar jie ten rašys tiesą, ar, kaip vėliau prisipažino Filatova, “istorijas, kuriose daugiau poezijos, nei realybės”…

Černobylio sprogimo, radiacijos debesų baimės siaubas, atmintis dar aitrino pasaulo vaizduotę. Daug kas norėjo sužinoti, kas ten dabar iš tikro (gal išsigimę žvėrys-mutantai? O gal numirtum vos užėjęs? O gal?). Ir Jelenos Filatovos nuotraukos daugeliui pirmąkart suteikė tokią galimybę. Mano norą patekti į Černobylio zoną tikriausiai irgi tikriausiai pirmąkart sužadino būtent jos.

Skelbimas Černobylyje

Skelbimas Černobylio zonoje

Viskas paskui keitėsi labai sparčiai. Su kiekvienais metais turistų vis daugiau: 2019 m. jau buvo beveik 200 000 per metus arba ~500 kasdien! Pirmas lūžio taškas, sako, buvo 2012 m. Europos futbolo čempionatas, kada Černobylin nuvyko savo komandų palaikyti atvykę futbolo sirgaliai, pripasakojo internete, kaip tai unikalu, paprasta ir nepavojinga. Antras lūžio taškas – 2019 m. HBO serialas “Černobylis”. Kas būtų galėjęs įsivaizduoti 1986 m., kad Černobylio zona taps garsiausia Ukrainos lankytina vieta?

Nusigauti į Černobylį darosi vis paprasčiau ir pigiau, tokias ekskursijas siūlančios kelionių agentūros jau skaičiuojamos dešimtimis. Kita vertus, turistai pamato vis mažiau. Zoną vis labiau užgožia medžiai, vis daugiau pastatų griūva, į vis mažiau jų oficialiai leidžiama užeiti vidun (pavojus, kad užkris kokia plyta ar įsmegsi kiaurai grindis, daug didesnis, nei mirti nuo radiacijos). Galbūt viskas vis labiau iš apokaliptinės išgyvenimo patirties virsta į savotišką makabrišką apokalipsės muziejų. Bet iki to muziejaus aišku dar laaabai toli.

Pirmasis sugriuvęs Pripetės pastatas

Pirmasis sugriuvęs Pripetės pastatas

Džiaugiuosi aplankęs Černobylį 2013 m., kai galėjome jaustis tarsi vienineliai turistai visoje zonoje (tais laikais per metus atvykdavo 15 000 žmonių, arba ~40 per dieną, taigi, jokių kitų turistų visą dieną nesutikome). Bet važiuoti į Černobylio zoną niekada nevėlu. Ir nebus geresnio laiko, nei Dabar – nes po metų ar po dešimties bus likę dar mažiau. Be to, net jei aplankysi dabar, juk niekas neuždraus sugrįžti po tų dešimties metų, pamatyti, kaip viskas pasikeitė. Čia juk ne koks prižiūrimas parkas ar muziejus, kurį visokie žolės pjovėjai išlaiko identišką. Precedentų Černobylio zonai nėra ir nebuvo, tad niekas tiksliai nežino, kaip viskas klostysis toliau. Esame istorijos, tikro “apokalipsės eksperimento” liudininkai!

Aš Pripetės miesto baseine

Černobylio zonos lankytinos vietos: nuo sprogusios elektrinės iki apleistos Pripetės

Į mūsų ekskursiją po Černobylį įėjo tokie objektai. Daugelio ekskursijų programos panašios. Jos prasideda ir baigiasi Kijeve. Jei ekskursija privati, galite pakalbėti su gidu, kad būtų įtrauktos tos vietos, kurios jus domina – jei tik ten vykti (dar) galima.

Zona prasideda nuo kontrolės punkto, kuris primena valstybių sieną: ten tikrina pasus, teisę įvažiuoti. Mums važiuojant į zoną buvo savo automobiliu atvykę turistai iš Rusijos, kurie maldavo įleisti, nes taip toli važiavo ir svajojo pamatyti zoną nepriklausomai – bet jiems buvo griežtai atsakyta, kad toliau galima važiuoti tik su ekskursija.

Paminklas apleistiems Černobylio zonos kaimams Černobylio mieste

Paminklas apleistiems Černobylio zonos kaimams Černobylio mieste

Černobylio miestas (1986 m. jame gyveno 12 000 žmonių). Iš čia gyventojai iškelti, bet miestelis vis dar toks “pusiau gyvas”, nes būtent jame dirba ir laikinai gyvena įvairūs zonos prižiūrėtojai, ją tiriantys mokslininkai (iš viso Zonoje ar Zonai dirba iki 3000 žmonių). Tad daug namų nėra apleisti, yra ir veikianti valgykla, viešbutėlis, cerkvė. Įdomus paminklas apleistiems Černobylio zonos kaimams – sustatytos visų jų pavadinimų lentelės. Einant iš vienos pusės jos baltos, o iš kitos – perbrauktos. Tarsi išvažiuotum iš tų miestelių, bet prasmė čia kita…

Černobylio miestas. Šis pastatas lyg apleistas, bet keliai prižiūrėti

Černobylio miestas. Šis pastatas lyg apleistas, bet keliai prižiūrėti

Šalia Černobylio miesto matėme ir paminklą likviduotojams bei likvidavime naudotos technikos pavyzdžius (didžioji jos dalis buvo be galo radioaktyvi ir todėl užkasta).

Anapus Černobylio miesto prasidėjo tikroji “zona”. Tankus miškas, tik keliai pravalyti. Tankmėje užgožti medžių stovi pastatai. Viduje viskas išvartyta, apsilupę. Iš pradžių atrodė, kad viskas – autentiška, gal tik išdaužyta vandalų. Iš tiesų, daug dalykų, kuriuos paliko “laikinai išvežti” namų šeimininkai. Bet be 1986 m. laikraščių nuoplaišų, gali rasti dar daugiau, tarkime, kokių 2007 m. laikraščių, šiuolaikinių degtinės butelių. Akivaizdu, kad zonos ribos – labai skylėtos, o gal ir patys prižiūrėtojai atvažiuoja “pasiausti”…

2007 m. laikraštis - vienas daugybės anachronizmų Zonoje

2007 m. laikraštis – vienas daugybės anachronizmų Zonoje

Tarp įdomių vietų – Pripetės tvenkinio krantas, eksperimentinis žuvų ūkis.

Bet dvi bet kurios ekskursijos pažibos – pati Černobylio atominė elektrinė ir Pripetės miestas.

Černobylio atominė stebėtinai gyva ir tvarkinga. Po sprogimo ji net ne iš karto uždaryta – dar iki 2000 m.nesprogę reaktoriai toliau veikė, o darbuotojai kasdien būdavo traukiniu atvežami iš atokiau nuo radioaktyvių vietų pastatyto naujo Slavutyčiaus miesto. Kai mes lankėmės 2013 m., turkai statybininkai kaip tik statė naują “sarkofagą” virš sprogusio reaktoriaus, nes senasis jau ėmė leisti radiaciją. Sprogimo nuolaužų ar griuvėsių tad elektrinėje tikrai nepamatysi – jos surinktos arba užpiltos.

Černobylio atominė elektrinė

Černobylio atominė elektrinė

Viskas, kas Černobylio zonoje akivaizdžiai sugriuvę, sugriuvę ne nuo paties sprogimo, o todėl, kad greitai po jo apleista (ir paskui vandalų niokota). Ir pagrindinis toks objektas – Pripetės miestas 2 km nuo elektrinės, kur gyveno jos darbininkai. Dabar tas miestas labiau primena mišką – medžiai taip apaugo pastatus, kad jų šakos jau veržiasi vidun pro išdaužytus langus it kokiame siaubo filme. Iš gatvių belikę siauri miško takeliai – jei niekas nevažinėtų, nepraskintų kelio, nebebūtų ir jų. Pripetėje pamatai, kaip po ~30-50 metų atrodytų visi mūsų platumų miestai, jeigu žmonija staiga išnyktų…

Pripetės daugiabučio fragmentas tarp medžių. Langai specialiai atviri

Pripetės daugiabučio fragmentas tarp medžių. Langai specialiai atviri

Įdomiausios vietos, kur ėjome – Pripetės mokykla, pilna išvartytų dujokaukių, pratybų sąsiuvinių. Pripetės atrakcionų parkas, kurio ikoninis apžvalgos ratas, sako, viena radioaktyviausių vietų mieste. Pripetės baseinas – tuščias, baugus aplaužytas, nors jis veikė dar iki 1998 m., juo naudojosi likvidatoriai. Matėme ir pirmąjį Pripetės sovietinį pastatą, kuris pusiau sugriuvo – tada toks dar buvo tik vienas.

Pripetės atrakcionų parkas

Pripetės atrakcionų parkas

Nepaisant apsaugos, su kiekvienais metais vis sunkiau pasakyti, kas autentiška: pvz. teko skaityti, kad dujokaukes mokykloje į krūvą sukrovė kažkokie efektingos nuotraukos norėję lankytojai (na, dujokaukės su radiacija tikrai nesusijusios, bet irgi atrodo apokaliptiškai)… Daugybei Holivudo užgrūdintų “instagramerių” realybės negana, jie bando iš tų rakandų pastatyti “tikresnę” trilerio sceną…

Ekskursija baigėsi patikrinimu, ar netapome radioaktyvūs.

Išeinu pro Geigerio skaitiklį

Išeinu pro radiacijos matuoklį

Po savo kelionės į Černobylį iš namų vis paskaitydavau apie tai, kas vyksta zonoje. Girdėjau, kai kurios vietos – kaip baseinas – dėl pavojaus, kad sugrius, uždarytos. Bet ar tikrai uždarytos visiems – nesilažinčiau. Tarkim, mūsų ekskursijos metu gidas iš pradžių sakė, kad eiti į gyvenamuosius (daugiabučius) namus nebegalima (internete dar buvo ankstesnių turistų darytų gražių nuotraukų nuo tokių daugiabučių viršūnių, iš kur matėsi net atominė elektrinė, vaizdų iš butų). Tačiau žmonai paprašius į tualetą, pasiūlė nueiti į artimiausią daugiabutį namą, į butą pirmame aukšte, tik prigrasino nesiliesti prie galimai radioaktyvaus klozeto… Galbūt priklauso nuo gido, privati ar vieša ekskursija ir kito.

2013 m. per asfaltą prasimušusi žolė

2013 m. per asfaltą prasimušusi žolė

Ekskursijų po Černobylio zoną būna vienadienių ar keliadienių, kurių metu nakvojama zonoje (Černobylyje yra viešbutis). Kai vykau aš, rusiškos buvo pigesnės nei angliškos.

Ilgesnių ekskursijų metu buvo galima susitikti ir su nelegaliai grįžusiais gyventi į Černobylio zoną. Jų nuolat mažėja. 1999 m. buvo 612, 2012 m. – 197.

Eksperimentiniame žuvų ūkyje Pripetėje

Eksperimentiniame žuvų ūkyje Pripetėje

Černobylis – Sovietinė Pompėja

Černobylio zoną – o labiausiai Pripetę – vadina sovietine Pompėja. Iš tikro labai panašu: katastrofa “užfiksavo” akimirką ir, kad ir kiek “besistengė” vandalai, didžioji dalis atmosferos ten yra iš tų 1986 m. Kitos tokios vietos pasaulyje nėra ir nebus.

Laukia Sovietų Sąjungos 60-metis...

Laukia Sovietų Sąjungos 60-metis…

Skirtumas tik tas, kad jei Pompėja užfiksavo 2000 metų senumo civilizacijos, kurios nebesuprantame, akimirką (Romos Imperijos) – ir pati padėjo atkleisti istorijams daug faktų apie romėnų gyvenimą – tai Pripetė užfiksavo tai, ką mūsų regione dar prisimena daugelis, nors daug ko iš to jau nebėra lygiai taip, kaip nebėra šventyklų Jupiteriui. Gegužės 1 d. (1986 m. Pripetei taip ir neatėjusios) plakatų, gazuoto vandens automatų ir t.t.

Kasos aparatas Černobylio zonoje

Kasos aparatas Černobylio zonoje

Bet kam iš buvusios Sovietų Sąjungos Pripetė – savotiškai savas miestas. Tokie patys “standartiniai” namai, tokios pačios “standartinės” mokyklos (nieko keisto, kad miniserialą “Černobylis”, norėdama parodyti “gyvą 1986 m. Pripetę”, HBO filmavo Fabijoniškėse, Vilniuje). Visiškai identišku apžvalgos ratu, koks tapo Pripetės simboliu, vaikystėje pats važinėdavau Palangoje.

Labai nesunku įsivaizduoti, kad tai galėjo būti mūsų miestas, mūsų šalis – juk lygiai taip galėjo sprogti ir Ignalinos elektrinė ir turėtume šitokią apleistą Ignalinos zoną… Reaktoriai panašūs, mentalitetas buvo tas pats. Atsitiktinumas…?…!…

Vienas aukščiausių Pripetės pastatų vis dar aukštai iškilęs virš medžių

Vienas aukščiausių Pripetės pastatų vis dar aukštai iškilęs virš medžių

Na o žmonėms iš “anapus geležinės uždangos” Černobylio zona ir makabriškas langas į jiems svetimą ir “legendinę” Sovietų Sąjungą panašiai, kaip Pompėja – į Romos Imperiją.

Bet Černobylis yra unikali vieta daugeliu prasmių.

Kitos tokių mastelių nelaimės pasaulyje paprastai būna gamtinės – o ši sukelta žmogaus. Ne teoriškai sukelta, ne per kokį ten klimato atšilimą, o labai tiesiogiai sukelta: mygtuko paspaudimu.

Kitų nelaimių metu žmonės žūva iš karto – o čia daugelis mirė paskui, iš lėto, tą dieną dalis nė nesuprato, kokią žalą sveikatai patyrė, kokio masto nelaimę išvydo.

Kitų tiek gyvenimų sužlugdančių nelaimių metu viskas tiesiog sugriaunama (pvz. žemės drebėjimai, vulkanai) – o čia niekas nesugriauta, bet, nepaisant to, visi ilgus metus (ar šimtmečius) statyti miestai, mokyklos, baseinai ir laboratorijos staiga tapo nepanaudojami, beprasmiški, jokiems žmonėms nereikalingi. Išskyrus gal turistams. Vienos ar kelių dienų ekskursijai.

Sovietinė freska

Sovietinė freska

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Alandų salos – pamirštoji Baltijos širdis

Alandų salos – pamirštoji Baltijos širdis

| 7 komentarai

Ar žinote, kad Baltijos jūros viduryje yra atskira salų šalis?

Tai – Alandų salos. 26700 salų ir vos 28000 žmonių! Jų padėtis – tikra Europos anomalija. Alandai yra tarsi Suomijos kolonija, kurioje vienintelė kalba – švedų, o vietinė valdžia turi teisę netgi netaikyti kai kurių Europos Sąjungos teisės nuostatų.

Keliaudamas Alanduose jaučiausi tarsi patekęs į kažkokį literatūros kūrinį. Argi gali būti, kad štai per vos dieną kelionės iš Lietuvos automobiliais ir keltais nukanki į šalį, kuri būtų kietas riešutėlis ne tik “Klausimėlio”, bet ir “Auksinio proto” dalyviams?

Bet Alandai – ne pokštas, ne kokia skandinaviška Užupio Respublika. Jų statusas oficialiai pripažintas Jungtinių Tautų, jie turi visus šalies atributus: pašto ženklus, automobilių numerius, jiems net suteiktas atskiras interneto domenas (.ax).

Kastelholmo pilis Alanduose

Kastelholmo pilis Alanduose

Alandai – salynas beveik suaugęs į žemyną

Alandai – keistas salynas ne vien dėl politinių aplinkybių. Ten nesijauti kaip salose – lygumos, miškeliai, geri keliai sudaro įspūdį, tarsi būtum kur Suomijos ar Švedijos žemyne. Net kai kelias pagaliau atsiremia į Baltijos jūrą, niekaip nepasakytum, kad ten – jūra. Mat Alandų salos šitokios tankios, kad jei atstumas nuo vienos iki kitos salyno širdyje keli kilometrai – tai jau daug.

Alandų salų panorama iš apžvalgos bokšto. Visos žemės čia - salos, o vanduo - sąsiauris tarp jų

Alandų salų panorama iš Godby apžvalgos bokšto. Visos žemės čia – salos, o vanduo – sąsiauris tarp jų

Daugybės Alandų salų neskiria net kilometras vandens, jos susimazgę it siūlai į tokias sudėtingas formas, kad net apskaičiuoti jų ploto beveik neįmanoma. Tarp pagrindinių salų pastatyti tiltai. Į rečiau gyvenamas kelia nemokami lyniniai keltai. Pagrindiniuose keliuose jie kursuoja kas keliolika minučių, šalutiniuose – kai iškvieti juos mygtuku arba telefonu.

Nors teoriškai Alandų salyno širdis susideda iš daugybės salų, keliautojui jos – kaip viena sala. Štai per pirmą parą Alandų salose mes automobiliu apvažiavome aštuonias salas (suskaičiavau tik dabar, žiūrėdamas į žemėlapį ir pažiūrėjęs, kur ten buvo tiltai ar sankasos).

Sankasa tarp Alandų salų. Kelias galiausiai atsirėmė į sąsiaurį, per kurį reikėjo keltis nemokamu keltu

Sankasa tarp Alandų salų. Kelias galiausiai atsirėmė į sąsiaurį, per kurį reikėjo keltis nemokamu keltu

Kiti, matėme, tą patį darė dviračiais: tai Alanduose labai populiaru, nes žmoniški atstumai (iki keliasdešimt km tarp atokiausių taškų), normalūs grįsti keliai, retas eismas.

Jeigu parodytų Suomijos ežerų nuotraukas ir sąsiaurių bei įlankų tarp Alandų salų nuotraukas – greičiausiai neatskirčiau. Netgi iš vienos aukščiausių Alandų vietų, Godby apžvalgos bokšto viršūnės, regėtas vaizdas priminė ežerų kraštą…

Godby apžvalgos bokštas

Godby apžvalgos bokštas

Alandų lankytinas vietas kūrė didžiausios Baltijos imperijos

Alandų salos – Baltijos jūros centras. Kai šiais laikais didžioji prekyba eina keliais, geležinkeliais, lėktuvais, Alandai būtų tikras užkampis, bet kai Baltijos jūrą valdė Hanzos pirkliai buvo kitaip.

Alandai tada buvo ir Švedijos širdis – mat Švedija valdė ir Suomiją. Alanduose švedai pastatė Kastelholmo pilį, kurią aplankė ne vienas Švedijos karalius, o jos mūrai nūnai džiugina daugelį į Alandus užklystančių turistų. Išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, prižiūrėtojas parodė kur pilyje galima rasti ir Lietuvos herbą. Mat ten gyveno Kotryna Jogailaitė, ištekinta už Švedijos karaliaus. Nustebau ir Alanduose atradęs gabalėlį Lietuvos.

Kotryną Jogailaitę ir kitus pilies buvusius gyventojus atspindintys herbai Kastelholme

Kotryną Jogailaitę ir kitus pilies buvusius gyventojus atspindintys herbai Kastelholme

Ilgainiui Švedijos galybę daužė rusai – 1721 m. nusigriebė rytinę Suomiją, o 1809 m. – jau ir visą Suomiją ir Alando salas. Alanduose jie pastatė dar įspūdingesnę, didesnę Bomarsundo tvirtovę, ištisą miestą iš apvalių galingų bokštų-pastatų ir pusės kilometro ilgio barakų, kuriame turėjo gyventi 5000 karių.

Bomarsundo tvirtovės liekanos

Bomarsundo tvirtovės liekanos

Deja, pasidžiaugti šios tvirtovės vaizdais tegalėjau mažo medinio namelio ekrane. Atkurtais kompiuterine grafika. 22 metus statyta tvirtovė per 1845 m. Krymo karą kapituliavo po vos 4 dienų antpuolio. Ir tik pažadėjęs salyną demilitarizuoti Rusijos caras išmeldė jį palikti rusams. Tvirtovės liekanas turėjo susprogdinti savo rankomis ir tik storų mūrinių sienų liekanos mena aną galybę. Net tvirtovės kapines – o jų būta kelių, atskirai stačiatikių, žydų, musulmonų – gretimos Prasto salos miškuose sunku rasti.

Bomarsundo muziejus (dešinėje)

Bomarsundo muziejus (dešinėje)

Šiandien tai, kad Alandas buvo vakarinis Rusijos Imperijos fasadas mena tik Rusų paštas Eckero saloje. Toks smarkiai per didelis tam beveik vienaukščiam salynui. Atrodo, galėtų stūksoti kur Vilniuje ar Kaune – Rusijos Imperijos architektūra buvo panaši. Rusai įrengė ir Lemlando kanalą tarp dviejų salų.

Rusų paštas Eckero saloje

Rusų paštas Eckero saloje

Pirmasis pasaulinis karas. Suomija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos. Alandų likimas vėl pakibo ant plauko: virš 90% alandiečių švedai ir jie norėjo jungtis prie Švedijos. Bet Tautų sąjunga 1921 m. išsprendė ginčą Suomijos naudai: Alandai priklausys Suomijai, tačiau ne kaip jos dalis, o kaip atskira šalis, tarsi kolonija. Todėl 2021 m. – Alandų šimtmetis.

Kodėl Alandai atskira šalis ir ką tai reiškia?

Nors Alandų pušynai ir vandenys stebėtinai primena Suomijos gamtą, ir pabuvęs dešimt minučių jau pradedi įžvelgti skirtumus.

Visos iškabos Alanduose – vien švediškos. Sako, alandiečiai ne itin mėgsta, kai su jais kalbama suomiškai.

Alando salų automobilių numeriai netgi be Europos Sąjungos vėliavėlių. Nors Alandai ES priklauso, čia galioja ne visa ES teisė, tad kai kuriais atžvilgiais jie net nepriklausomesni už daugelį ES šalių. Pavyzdžiui, Alanduose nėra Europos Sąjungos muitų, taip pat Alandų salos turi teisę neleisti pirkti žemės užsieniečiams (tiek Suomijos, tiek Švedijos gyventojai Alandams – irgi užsieniečiai). Taip saugomas unikalus Alandų identitetas.

Alandų salų automobilių numeriuose nėra nei Suomijos, nei Europos Sąjungos simbolių

Alandų salų automobilių numeriuose nėra nei Suomijos, nei Europos Sąjungos simbolių

Vienintelės Suomijos vėliavos, kurias mačiau Alanduose, plazdėjo ant keltų iš Suomijos. Vietiniai kelia tik Alandų salų vėliavas ir vimpilus. „Rusija užkariavo Suomiją ir Alando salas“ – skaitau angliškame apraše muziejuje. Vietiniams nekyla abejonių, kad Alandai nėra Suomija, nors nepriklausomybės jie ir nesiekia. Tose srityse, kurios svarbiausios, jie ir taip nepriklausomi, už Suomiją gyvena turtingiau.

Viršum spalvingų medinių vienaukščių kyla senas bažnyčios bokštas. Dažnas kaimas – vienintelis visoje saloje

Viršum spalvingų medinių vienaukščių kyla senas bažnyčios bokštas. Dažnas kaimas – vienintelis visoje saloje

Kitokie nei Suomijoje ir Alandų kaimeliai. Daug senesni. Kai kurios mūrinės bažnyčios jų širdyse statytos dar prieš 700 metų, supamos 100-200 metų senumo metalinių antkapių ir kryžių. Kapai puikiai prižiūrėti: velionių (propro)proanūkiai dažniausiai dar gyvena kažkur netoliese. Iki pat šių laikų migracija Alanduose buvo menka: Suomijoje alandiškiai nesijautė savais, Švedija buvo užsienis.

Kiekvieno Alandų kaimo širdyje – ir puoštas stulpas, aplink kurį švenčiama vasaros saulėgrįža.

Vidurvasario stulpas Alandų salose

Vidurvasario stulpas Alandų salose

Kaip nukeliauti į Alandus?

Nustebino, bet Alandus kasmet aplanko tiek turistų, kiek Lietuvą – ~2 mln.!

Kalti didieji Baltijos „kruiziniai keltai“ (cruiseferry). Tie, kurie plaukia tarp Suomijos ir Švedijos, paprastai stabteli Alandų salose. Net kai kurie plaukiantys tarp Estijos ir Švedijos užsuka į Mariehamno uostą.

Kruiziniai keltai atplaukia į Mariehamną

Kruiziniai keltai atplaukia į Mariehamną

Apsimokėtų netgi jei Alando salose niekas neišliptų. Štai kodėl. Kadangi Alandų salos nepriklauso ES muitų erdvei, sustojimas Alanduose reiškia, kad kelte galima prekiauti neapmokestintomis prekėmis – cigaretėmis, alkoholiu. Plaukdamas tiesiogiai Švedija-Suomija to daryti negalėtum.

Sunku buvo patikėti, kiek brangių svaigalų savo šalyse „iškankinti“ suomiai ar švedai gali užsipirkti „atsargų“ tokiame kelte: ištisus vežimėlius tįsia. Kai kurie plaukia vien dėl apsipirkimo ar gėrimo pačiuose laivuose, kuriuose – ir gyva muzika, kazino bei daugybė kitų pramogų.

Alandų pakrantė

Ir net jei daugelio tikslas nusigauti iš Helsinkio į Stokholmą ar iš Stokholmo į Helsinkį, dar dalies – pasiausti laive (daug girtų veidų ryte!), jeigu jau laivas stoja Alandų saluose, tam tikra dalis keleivių ten ir išlipa, paversdami kelionę keltu per Baltiją tokiu minikruizu ir įsirašydami į savo kelionių istoriją dar vieną aplankytą šalį.

Atplaukia ryte, išplaukia vakare, ar praleidžia naktį. Gal viename iš didelių nykių viešbučių, tarsi perkeltų iš kokios pietų Ispanijos (su baseinais lauke ir, aišku, suomiškomis saunomis).

Turistai ruošiasi į golfo laukus, kurie Alande irgi įrengti

Turistai ruošiasi į golfo laukus, kurie Alande irgi įrengti

Būtent keltais ir yra logiškiausia atkeliauti į Alandą, taip atvykau ir aš. Itin pravertė atsiplukdytas automobilis: net jei plauktum tik vienai dienai, greičiausiai bus pigiau, nei autonuoma vietoje, o su viešuoju transportu ten sudėtinga. Apskritai keltų bilietai nėra brangūs, nes didelę dalį pajamų keltų kompanijos uždirba ne iš bilietų, o iš prekybos ir paslaugų laivuose.

Lyniniai keltai keliantys iš vienos Alandų salos į kitą

Lyniniai keltai keliantys iš vienos Alandų salos į kitą

Tačiau galima į Alandų salas ir atskristi lėktuvu – nors reisai yra vos į kelis kitus miestus.

Alandai plyti tolokai į šiaurę ir sezonas ten trumpas – du mėnesiai nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio. Paskui jau „antros eilės lankytinos vietos“, tokios kaip Alandų muziejus Mariehamne, užveria duris, o viešbučiai nuleidžia kainas. Vidutinė temperatūra Alande liepą dienomis +19, naktimis – +11. Žiemų šaltį, tiesa, sušvelnina Baltijos jūra: sausį temperatūra dienomis -0,4, o naktimis -6,4.

Alandų pakrantė į šiaurę nuo rusų pašto Eckero

Alandų pakrantė į šiaurę nuo rusų pašto Eckero

Begaliniai Suomijos ir Alandų salynai

Keltas iš Suomijos (Turku miesto) į Alandų salas net nesupo. Plaukė 5 valandas, tačiau taip ir neišplaukė į atvirą jūrą, nes nuolat laviravo tarp salų. Iš pradžių tose salose dar regėdavau ir keliukus, automobilius, į milžinišką keltą užvertusius galvas žmones.

Vėlesnėse salose – tik menkus namelius, į kuriuos suomiai atplaukia kelias vasaros savaites praleisti be civilizacijos. Turėti nuosavą salą Suomijoje ar Alanduose – joks stebuklas!

Galiausiai salos ir tam jau buvo per tolimos, per nykios: stūkso tuščios, negyvenamos. Net nesuprasi, kur baigiasi „tikroji Suomija“ ir prasideda Alandai: bet kažkuriuo metu salose vėl pradėjau pastebėti namelius, net vėjo jėgaines. Viena įspūdingiausių – Locmano sala, iš kurios atplaukiančius laivus kadaise pasitikdavo Alandų uosto pareigūnas. Paskutinis posūkis – ir keltas švartuojasi Mariehamno užutėkyje. 10 000 gyventojų miestelyje, kuriame beveik nėra už tuos keltus aukštesnių pastatų. Vos spėjame išvažiuoti su automobiliu, o keltas išplaukia į Stokholmą.

Sala pakeliui į Mariehamną. Sala su nameliu neturi ryšio su sala jai už nugaros

Sala pakeliui į Mariehamną. Sala su nameliu neturi ryšio su sala jai už nugaros

Yra į Mariehamną ir kitas, lėtesnis ir dar „alandiškesnis“ kelias: keltai, stojantys ir nutolusiose Alandų salose, į kurias jau neveda jokie tiltai. „Rekomenduojame pasiimti grynųjų pinigų, nes saloje nėra bankomatų“ – internete pilna perspėjimų apie tokias kelių šimtų gyventojų vieno kaimo saleles, kur teužsuka reti laivai.

Įdomu, kiek šimtų iš tų 26700 Alandų salų regėjau nuo laivo denio: bet kai kurios labiau primena iš jūros styrančius akmenis. Tik ~6500 salų turi pavadinimus ir vos 60 Alandų salų – gyvenamos.

Vėjo jėgainių sala netoli pagrindinės salų grupės

Vėjo jėgainių sala netoli pagrindinės salų grupės

Alandai – populiarios, bet pamirštos salos

Europos salos tarsi priklauso vienam iš dviejų pasaulių. Tas, karštąsias pietines, puikiai žinome kiekvienas, daugelis esame ten buvę ar bent pažįstame, kas buvo. Tenerifė, Gran Kanarija, Malta, Kipras… Kiekvienas vardas asocijuojasi su poilsiu, karščiu, gamta, senove.

Daugelis šiaurinių Europos salų, tuo tarpu, mažai žinomi „užkampiai“, į kuriuos patekti sudėtinga, brangu ir, daugelio nuomone, „neverta“.

Kiaulių safaris - viena daugybės atokių pramogų, reklamuojama kelionių į Alandų salas leidinyje, kuris dalinamas vietos parduotuvėse

Kiaulių safaris – viena daugybės smulkių Alandų pramogų, reklamuojama kelionių į Alandų salas leidinyje, kuris dalinamas vietos parduotuvėse

Alandų salos turi abiejų pasaulių privalumus. Savo plotu jos lenkia Gran Kanariją ar Kiprą, o Maltą pranoksta ir visus penkis kartus. Turi savų grožybių, unikalią atskiros šalies atmosferą. Ir yra lengvai pasiekiamos: iš Lietuvos automobiliu nukeliauti iki Alandų salų (keliantis iš Talino keltu) teužtruks panašiai, kaip nuvažiuoti iki Vokietijos (maždaug vieną dieną).

Kita vertus, jos savaip neatrastos, psichologiškai tolimos. Vėsios Alandų vasaros lėmė, kad masiškai į jas plaukia tik suomiai ar švedai. Net kai savo žmonai pasakiau, kad keliaudami į Suomiją užsuksime į Alandų salas, ji manęs klausė „Kas tai yra?“. Šį bei tą galėjau papasakoti, bet Alandų salos per mažos, kad apie jas būtų pilna išsamių tinklapių ar knygų: ten dar yra galimybių “atradimams vietoje”, kurių Europos Sąjungoje jau likę šitaip mažai.

Pasirodo, Taffel traškučių gamykla-štabas yra Alanduose. Šiuos traškučius dažnai valgau, bet niekada nebūčiau pamanęs, kad jie gaminami tokiame 'užkampyje'. Gretimoje firminėje parduotuvėje - didelis pasirinkimas

Pasirodo, Taffel traškučių gamykla-štabas yra Alanduose. Šiuos traškučius dažnai valgau, bet niekada nebūčiau pamanęs, kad jie gaminami tokiame ‘užkampyje’. Gretimoje firminėje parduotuvėje – didelis pasirinkimas

Ir klimato nereikia bijoti, pakanka pasirinkti tinkamą mėnesį kelionei: vasaros Alanduose gražios, žalios, ir paplūdimių salose yra. O svarbiausia kelionę į Alandų salas lengva suderinti su kelione į Suomiją ar Švediją, pridedant papildomą prieskonį.

Išplaukiant atgal į Suomiją jau nekilo mintis manyti, kad Alandai tiesiog – Suomijos regionas. Pernelyg jie saviti, pernelyg daug turi laisvių, kurių net kitos ES šalys netekusios, ir pernelyg jau naudojasi teise vengti visko, kas suomiška. Bet tokiose minišalyse, kaip Alandai, visa tai gali suprasti tik ten nuvažiavęs, persisėmęs vietine atmosfera.

Alandiški metaliniai kryžiai vieną iš salyno bažnyčių supančiose kapinėse

Alandiški metaliniai kryžiai vieną iš salyno bažnyčių supančiose kapinėse

Suomijos pusėje išriedančius iš kelto mus pasitiko muitininkai. Štai taip: atstumą Lietuva-Latvija-Estija-Suomija nuvažiavome be jokių pasienio kontrolių, o čia, atrodo, muitininkai tikrina keliaujančius iš vieno Suomijos valdomo regiono į kitus. Atrodo paradoksas tik jeigu dar nebuvai Alanduose.

Alandų salų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Alandų salas

Alandų salų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Alandų salas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Suomija – ežerų ir salų šalis

Suomija – ežerų ir salų šalis

| 5 komentarai

Suomija… Prieš akis iškyla ramūs ežerai, salų „karoliai“, nesibaigiantys pušynai ir mediniai miesteliai.

Suomija kažkuo primena Lietuvą, tik viskas padidinta kokius kelis ar keliasdešimt kartų! Ir miškai su ežerais, ir jūros krantų ilgis, ir vasaros dienų šviesa bei žiemos naktų gūdumas. Pagaliau ir pati šalis 5 kartus didesnė už Lietuvą, nors žmonių daugiau tik dvigubai. Daug erdvės!

Ta Suomija ir labai toli, ir labai arti. Arti, nes per dieną gali nuvažiuoti automobiliu. Toli, nes tikrai neapsimoka ten keliauti tik savaitgaliui.

Suomijos salos su daugybėje jų stūksančiais vasarnamiais

Suomijos salos su daugybėje jų stūksančiais vasarnamiais

Suomijos esmė – nesuskaičiuojami ežerai ir salos

Suomija – tarsi pasakiška šachmatų lenta, kurioje vietoje juodų langelių – mėlyni (vanduo), o vietoje baltų – žali (miškai).

Pušynais apaugusi žemė ir ramūs vandenys čia pinasi tarpusavyje it gyvatės ar labirintų trasos. Ilgai reikia tyrinėti žemėlapį kol supranti, kur baigiasi vienas ežeras ir prasideda kitas; ar tai dar ta pati sala, ar jau kita.

Ežerų Suomijoje 188 000, o salų juose – 98 000. Daugelis ežerų tyvuliuoja šalies pietryčiuose, Ežerų regione. Daugybė jų dešimtis kartų didesni už didžiausius Lietuvos ežerus. Bet to dydžio vienu žvilgsniu nuo kokio ten apžvalgos bokšto neaprėpsi: ežerai taip raityti, tokie pilni salų, kad nuo tavojo kranto iki kito beveik niekad nebus daugiau nei kokie 5 km. Net kai žvelgiau į Saimos ežerą didžiausią Suomijoje ir ketvirtą pagal dydį Europoje, lygiai 100(!) kartų didesnį už didžiausią Lietuvos ežerą Drūkšius, atrodė, kad tas dydžio skirtumas mažesnis.

Saimos ežeras

Saimos ežeras

Todėl populiariausias būdas pajusti Suomijos ežerų dvasią – laivai. Nuo nuomojamų valčių ar kajakų ir kone kiekviename didesniame ežere reklamuojamų ežero kruizų čia moderniais laivais, čia senais garlaiviais plukdančių valandų valandas visokiomis ežerų šakomis ir šakelėmis. Kadaise tai buvo pagrindinis transportas, dabar – labiau pramoga.

Savaip ežerų kraštą atskleidžia net važiavimas automobiliu: gerais, asfaltuotais keliais, kurie čia priliečia vieno superežero „liežuvį“, čia kito, čia vėl to paties. Paskui kerti kokį ežerą sankasa ar tiltu, šonuose pasirodant ir pranykstant vis naujoms žalioms saloms.

Automobiliu važiuojant per Punkuharju ozą, kurio abiejose pusėse - ežerai

Automobiliu važiuojant per Punkaharju ozą, kurio abiejose pusėse – ežerai

Nėra Suomijos ežerų krašte kokių pasaulinės reikšmės lankytinų vietų, kur pakaktų „atsižymėti“ dieną ar dvi ir galėtum pasakyti „matęs viską“ – reikia pasinerti į atmosferą, o ji yra panaši prie daugelio ežerų.

Tačiau vienos gražiausių vietų – Savonlina. Ežero, kuris teka tarsi upė ir todėl neužšąla, saloje ten stūkso Viduramžiška Olavinlinos pilis, XV a. pastatyta švedų, o dabar paversta tokiu pusiau teatru: kasmet vyksta operos festivaliai.

Olavinlinos pilis Savonlinoje

Olavinlinos pilis Savonlinoje. Aplinkinių ežerų srovės tokios galingos, kad jie niekada neužšąla ir net viduržiemį priešai negalėdavo ateiti ledu.

Netoliese – Punkaharju ozas, kurio viršūne driekiasi senas pašto traktas supamas dviejų ežerų, didžiausia pasaulyje medinė bažnyčia Kerimaki (kur jau statyti medinius namus, jei ne Suomijoje!).

Su gamta suaugę suomiai: saunos, grybai, vasarnamiai nuosavose salose

Suomiai myli savo gamtą. Ji paprastų, bet žavių medinių vasarnamių, kuriuose daugelis suomių praleidžia po kelias vasaros savaites. Kai kurie net galimybes atostogauti užsienyje iškeičia į kokią nuosavą atokią gryčią, kartais be elektros ir vandens, su kūrenama sauna.

Namai vienoje Suomijos salų

Namai vienoje Suomijos salų

Kaitintis ten nuogiems tylomis, lįsti į ledinį ežero vandenį – tikras „suomiškas ritualas“, o elektrinės saunos būna kone kiekviename miesto viešbutyje, kempinge ir net… Suomijos keltuose. Smagu buvo grįžus po lietingos lapkričio dienos išnaudoti savąją nemokamą valandą eilinio Helsinkio viešbučio saunoje.

Bet Suomijos dvasia ne miestuose. Kai ir turėti nuosavą salą ežere ar net jūroje suomiams – ne pasaka – ką ten miestai?

Nuoroda į sauną kelte Talinas-Helsinkis. Prie tokių nuorodų Suomijoje greitai pripranti: juk Suomijoje yra 5,5 mln. žmonių ir 2,3 mln. saunų

Nuoroda į sauną kelte Talinas-Helsinkis. Prie tokių nuorodų Suomijoje greitai pripranti: juk Suomijoje yra 5,5 mln. žmonių ir 2,3 mln. saunų

Suomijos gamtos nežaloja jokios tvoros, o ženklai „privati žemė“ tik informaciniai, bet ne draudžiamieji. Pagal Suomijos įstatymus net ir privačioje žemėje turi teisę statytis palapinę, uogauti, grybauti. Taip, suomiai tai mėgsta gal net labiau nei lietuviai. Tos emigrantų ar turistų į kai kurias Vakarų Europos valstybes pasakojamos istorijos, kad į uogaujančius ar grybaujančius ar sužvejotą žuvį suvalgančius lietuvius ten žiūri kaip į laukinius, tikrai nenutiktų Suomijoje.

Keliu per Suomijos mišką

Keliu per Suomijos mišką

Suomijos pajūryje – ramus vanduo, ramūs kurortai

Salų karoliais puošta Suomijos Baltijos jūros pakrantė – tarsi veidrodinis Suomijos Ežerų regiono atspindys. Šalies rytuose miškų daugiau nei vandenų, o vakaruose – atvirkščiai. Bet pamatęs atsitiktinę Suomijos nuotrauką net negalėčiau atskirti, ar joje – ežeras, ar koks jūros užutėkis, eilinis sąsiauris nesibaigiančiame Suomijos pakrančių salyne. Jūroje Suomijai priklauso 80 000 jūrinių salų – daugiau, nei turi Tailandas, Filipinai ir Indonezija kartu paėmus.

Hanko kurortas nuo apžvalgos bokšto

Hanko kurortas nuo apžvalgos bokšto

Taigi, Baltijos jūros krantas Suomijoje bene labiausiai skiriasi nuo Lietuvos. Jokių smėlėtų paplūdimių besidriekiančių iki horizonto, aukštų tarsi kalvos kopų, kurias plaktų nenuilstančios jūros bangos.

Hanko kurorto paplūdimys - siauras smėlio ruožas supamas akmenų

Hanko kurorto paplūdimys – siauras smėlio ruožas supamas akmenų

Net plaukdamas keltu į didesniąsias Suomijos salas niekad nesijaučiau išplaukęs į atvirą jūrą: atrodė tarsi būčiau kokiose mariose. Krantai irgi panašūs, apaugę žole.

Nantalio miestelyje. Suomijoje itin populiarūs laivai

Nantalio miestelyje. Suomijoje itin populiarūs laivai

Nėra Suomijos pajūryje ir trankių spindinčių vasaros kurortų, tačiau mediniai pajūrio miesteliai – labai žavūs. Hanko pilna medinių XIX a. vilų, į kurias poilsiauti traukdavo Sankt Peterburgo elitas (Suomiją, kaip ir Lietuvą, tuo metu valdė Rusija). Raseborgas, Porvoo, Nantalis. Ir Rauma – didžiausias Suomijos medinis senamiestis, kur vietomis pasijauti grįžęs šimtmečiu atgal. Tik labai jau viskas švaru, iščiustyta, langai puošti tradiciniais nėriniais.

Įspūdinga Raumos medinė architektūra

Įspūdinga Raumos medinė architektūra

Suomijos ir Lietuvos istorijos – vienodi keliai išsiskyrė

Didžiojoje Suomijos pakrantės dalyje kalbama švediškai. Mat švedai Suomiją valdė ~500 metų – nuo XIII a. iki XIX a. Jie Suomijos istorijoje suvaidino panašų vaidmenį, kaip Lietuvos istorijoje – lenkai.

Suomių kalba ir kultūra pasiliko kaimams, o „elitas“ prabilo švediškai (5% Suomijos gyventojų – švedakalbiai). Lietuvos ir Suomijos istorija ir paskui klostėsi labai panašiai: ~1800 m. abidvi šalis užėmė Rusijos Imperija. XIX a. viduryje abiejose abiejose sužibo tautiniai atgimimai: išsilavinę suomiai vėl atrado „suomybę“, o lietuviai – „lietuvybę“ (bet kaip Lietuvoje dalis liko su lenkų kultūra, taip ir Suomijoje – su švedų). Suomija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos 1917 m., o Lietuva – 1918 m.

Suomių profesoriaus Aukusti Niemi kapas Helsinkio Hietaniemio kapinėse - su Rūpintojėliu ir lietuvišku užrašu. Nes jį 1933 m. pastatė tarpukario Lietuva. Mat Aukusti Niemi dar prieškariu surinko ~3600 lietuvių liaudies dainų, tokiu būdu suvienydamas lietuvių ir suomių tautinius atgimimus

Suomių profesoriaus Aukusti Niemi kapas Helsinkio Hietaniemio kapinėse – su Rūpintojėliu ir lietuvišku užrašu. Nes jį 1933 m. pastatė tarpukario Lietuva. Mat Aukusti Niemi dar prieškariu surinko ~3600 lietuvių liaudies dainų, lygino lietuvių ir suomių folklorą, tokiu būdu suvienydamas lietuvių ir suomių tautinius atgimimus

Bet tuomet Suomijos ir Lietuvos istorijos pradėjo skirtis. Jei nepriklausoma Lietuva buvo įtrauktą į konfliktą su Lenkija ir triukšmingai atmetė lenkų kalbą, tai nepriklausoma Suomija švedų kalbą paskelbė antra oficialia, o Alandų salose – vienintele oficialia (Alandai net laikomi atskira šalimi). Iki pat šiol visi pakrantės miestų pavadinimai kelio nuorodose rašomi dviem kalbom: suomių ir švedų. Tie pavadinimai gali skirtis labai smarkiai (pvz. suomiškai „Turku“, švediškai „Åbo“) ir, jeigu žinai tik vieną, o tavo knygoje ar tinklapyje parašytas kitas – gali paklysti. Laimė, Suomijoje angliškai puikiai kalba net ir daugelis senų žmonių: paprasta pasiklausti.

Suomiškas ir švediškas gatvių pavadinimai

Suomiškas ir švediškas gatvių pavadinimai

Bet ne todėl Suomija šiandien yra turtingesnė už Lietuvą. Taip yra dėl drąsos, kurią suomiai parodė 1939 metais. Sovietų Sąjunga tada Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Suomijai pateikė panašius ultimatumus: „įsileiskite sovietų karius“. Pirmosios trys šalys nusileido – ir galiausiai baigė sovietų okupuotos. Suomija nepabūgo eiti Žiemos karą ir ginklu apgynė nepriklausomybę.

Tiesa, negalima sakyti „Suomija laimėjo“. Ji neteko labai daug. Sovietai užkariavo dalį Suomijos žemių – Vipuris, Pėtsaris ir daug kitų Suomijos miestų tikriausiai jau visiems laikams atiteko Rusijai. Žuvo 25 000 suomių, bet ir 100 000 sovietų, daug jų nuo šalčio, o ne kulkų (turbūt vienintelis karas, kuriame rusai sušalo!). Nors Suomija nebuvo priversta tapti komunistine, jai ir po Antrojo pasaulinio karo teko pataikauti sovietams: mokėti ~6 mlrd. šiandieninių JAV dolerių vertas duokles laivais ir kitomis prekėmis. Politinę karjerą nepriklausomoje pokario Suomijoje daryti galėjai tik jei tau leisdavo sovietai. Suomijoje buvo draudžiama bet kokia neigiama informacija apie Sovietų Sąjungą – pvz. filmai, knygos, laikraščių straipsniai apie komunizmo siaubus. Eiliniai suomiai su tuo susitaikė, nes visą laiką bijojo, kad juos ištiks Čekoslovakijos ar Vengrijos likimas: atvažiuos sovietų tankai ir nepriklausomybė išnyks kaip dūmas.

Paminklas Hanko mieste. Jis buvo statytas padėkoti vokiečių kariams, kurie Pirmajame pasauliniame kare išvadavo nuo Rusijos. Tačiau kai Suomija pralošė Antrąjį pasaulį karą Sovietų Sąjungai, paminklas buvo pakoreguotas: dabar jis yra tiesiog 'Suomijos nepriklausomybei' neminint kada, kaip ir nuo ko

Paminklas Hanko mieste. Jis buvo statytas padėkoti vokiečių kariams, kurie Pirmajame pasauliniame kare išvadavo nuo Rusijos. Tačiau kai Suomija pralošė Antrąjį pasaulį karą Sovietų Sąjungoje, paminklas buvo pakoreguotas: dabar jis yra tiesiog ‘Suomijos nepriklausomybei’ neminint kada, kaip ir nuo ko

Gal susiteršė sąžinę, bet susikrovė turtus: ~1990 m. Suomija buvo daugiau nei dvigubai turtingesnė už bet kurią valstybę, kurią Sovietai buvo okupavę ar privertę eiti pražūtingu komunistinės ekonomikos keliu. Kai iš socialistinio sąstingio išsivadavusio Lietuva ir Rytų Europa tik mokėsi vakarietiško verslo, Suomija jau turėjo įsivažiavusius “Nokia”, “Hesburger” ir kitus prekės ženklus. Kai lietuviai masiškai emigravo į Vakarus, Suomija jau traukė imigrantus – iš Estijos, Rusijos, arabų šalių ir… Somalio (sakoma, kad pirmieji buvo Maskvos universitetų studentai, neturėję kur dėtis kai sugriuvo Sovietų Sąjunga).

Apskritai Suomijoje labiau nei kur kitur pasaulyje supranti, kokia absurdiška yra ta Rusijos Vakarams įpiršta istorijos versija, neva Sąjungininkų „gėris“ kariavo su Ašies (“fašistų”) blogiu. Suomija didžiąją karo dalį kovėsi būtent Ašies (nacistinės Vokietijos) pusėje, o Sovietų Sąjunga – Sąjungininkų. Tačiau taip atsitiko tik todėl, kad Sovietai be jokios priežasties užpuolė Suomiją, atėmė jos žemes, žudė jos žmones. Tai Sovietų Sąjunga buvo totalitarinė diktatūra, o Suomija – demokratinė šalis. Ir viskas baigėsi žiauriu ir nelogišku sovietų primestu Helsinkio procesu, kuomet demokratiniai Suomijos politikai buvo nuteisti už „pagalbą fašistams“, kuri apsiribojo tuo, kad jie nesutiko atiduoti Sovietų Sąjungai Suomijos ar jos žemių, neįsivedė pragaištingos socialistinės sistemos. Nepasidavė taip, kaip tąsyk pasidavė Lietuva, Latvija ir Estija.

Kuo baigėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikams, kurie pasidavė sovietams, bei apskritai lietuvių, latvių ir estų tautoms – puikiai žinome. 1939 m. Lietuvoje gyveno beveik tiek žmonių, kiek Suomijoje, o šiandien Lietuvoje – perpus mažiau, nei Suomijoje.

Antrojo pasaulinio karo suomių kapai Hietaniemio kapinėse Helsinkyje. Centre - generolo Manerheimo kapas.

Antrojo pasaulinio karo suomių kapai Hietaniemio kapinėse Helsinkyje. Centre – generolo Manerheimo kapas.

Turku ir Tamperė, arba iš kur Suomijos miestuose sovietiški patatai

Mėgstu miestus, architektūrą, bet Suomijos didmiesčių kažkaip nepamilau.

Turbūt todėl, kad žaviausi man miestai, atspindintys kokį nors vieną laikotarpį, stebinantys arba senais ir didingais, arba supermoderniais pastatais, klestinčia kultūra. Antrajam pagal dydį Turku ir trečiajam pagal dydį miestui Tamperei to trūksta: keli įspūdingesni seni pastatai, tarpukario bankai ar gamyklos, paskęsta tarp nuobodžių „dėžučių“.

Turku centre, pasistengus nufotografuoti gatvės fragmentą, kad nepapultų nykūs naujesni pastatai. Rasti tokių nelengva

Turku centre, pasistengus nufotografuoti gatvės fragmentą, kad nepapultų nykūs naujesni pastatai. Rasti tokių nelengva

Daugybė tų daugiabučių, kultūros centrų ar dar ko atrodo it perkelti iš… tarybinių miegamųjų rajonų. Tai ne atsitiktinumas! Tik kad iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai: tai Sovietų Sąjungos – taigi ir sovietinės Lietuvos – architektai prireikus „daug ir pigiai“ pristatyti naujų mikrorajonų įkvėpimo sėmėsi „draugiškoje, bet turtingoje“ Suomijoje bei gana tiksliai viską kopijavo (išskyrus gal medžiagų kokybę).

Nors funkcionalizmas – tasai architektūros stilius be jokių pagražinimų – Suomijoje gimė dar tarpukariu, tikriausiai ne iš gero gyvenimo taip išplito: po Antrojo pasaulinio karo suomiams reikėjo kažkur apgyvendinti 410 000 pabėgėlių iš sovietų okupuotos rytinės Suomijos.

Suomijos jaunimas Turku mieste

Suomijos jaunimas Turku mieste

Kaip ten bebūtų, tikriausiai esu pernelyg sugadintas sovietinio palikimo – ir niekaip negaliu įžvelgti jokio grožio netgi suomių liaupsinamo tokių pastatų architekto Alvaro Alto kūryboje. Matyt todėl, kad tokio tipo pastatai man iškart asocijuojasi su pro langus košiančiais žieminiais vėjais, žodis-žodin girdimais rusiškais kaimynų pokalbiais, išlaužytomis pašto dėžutėmis ir prišlapintomis laiptinėmis. Tai kas, kad Suomijoje tvarkingiau ir, tikriausiai, viso to nėra. „Gal nenakvojam šitų daugiabučių kieme“ – pakalbėjom su žmona kai keliavome miegamuoju automobiliu – „jie atrodo taip, tarsi tuoj išeitų govėda girtuoklių“. Architektūriniai stereotipai!

Sovietų Sąjungos mikrorajonus įkvėpę pastatai Suomijoje

Sovietų Sąjungos mikrorajonus įkvėpusi architektūra Suomijoje

Visgi, gražių vietų Suomijos didmiesčiuose yra – nors ne tiek, kad skirti kiekvienam jų daugiau nei pusdienį. Turku labiausiai patiko Turku pilis (XIII a.), Tamperėje naujam gyvenimui prikelti tekstilės fabrikai ir – jeigu vaikystėje tie kūriniai žavėjo – Trolių mumių muziejus. Rašytojos Tuvės Janson sukurti mumiai – tikras Suomijos kultūros prekės ženklas, puošiantis kavines ir turintis ištisą tinklą vien jam skirtų parduotuvių.

Turku pilis

Turku pilis

Beje, Tamperėje ligi šiol tebeveikia Lenino muziejus. Paskutinis už Rusijos ribų. Pastate kuriame Leninas susipažino su Stalinu. Įkurtas 1946 m., po to, kai Suomija faktiškai pralošė karą sovietams.

Tekstilės fabrikai Tamperėje su simboliškai iškabintais drabužiais

Tekstilės fabrikai Tamperėje su simboliškai iškabintais drabužiais

Helsinkis – šiuolaikinės suomių kultūros širdis

Helsinkis – žaviausias iš didžiųjų Suomijos miestų. Platūs tarpukario ar prieškario bulvarai čia nustelbia nykius pokario daugiabučius. Gražus Suomijos simbolis Senato aikštė su Tuomiokirkko liuteronų katedra, o netoliese – panašaus dydžio Uspenskio stačiatikių katedra. Nes vakarų suomiai perėmė liuteronišką tikėjimą iš švedų, o rytų suomiai – iš rusų.

Uspenskio soboras Helsinkyje

Uspenskio soboras Helsinkyje

Visgi, galbūt Helsinkiui trūksta senovinio kozirio. Tokio, kaip barokinės Vilniaus bažnyčios, kaip Rygos art nouveau ar Talino įtvirtintas gotikinis senamiestis.

Bet Helsinkyje rasi grožybių, dėl kurių verta ten stabtelėti dienai. Įspūdingiausia pasirodė Suomenlina – Švedijos statyta, Rusijos išplėsta sala-tvirtovė: kas valdė ją, valdė Helsinkį ir Suomiją. Jeigu tokios vietos kaip Kauno fortai kelia susidomėjimą, tiesiog būtina persikelti laiveliu į Suomenliną.

Atplaukiant į Suomenlinos salą-tvirtovę

Atplaukiant į Suomenlinos salą-tvirtovę

Savo namais žavi Katajanokos sala, nacionalinio romantizmo veidais – Helsinkio traukinių stotis, o įdomios modernios architektūros pažiba – Tempeliaukio bažnyčia. Požeminė, iškalta uolose, ant kurių pastatytas visas Helsinkis ir didžioji pietinės Suomijos dalis. Helsinkio metro stotelėse irgi matai tas nuogas uolienas.

Tempeliaukio bažnyčia

Tempeliaukio bažnyčia

Nors Helsinkis nėra daug didesnis už Vilnių, jo pastatų masteliai didesni ir todėl dažnai jame filmuojamas Sankt Peterburgas. Helsinkis net surengė 1952 m. olimpiadą (išlikęs Olimpinis stadionas su bokštu) ir tai žymėjo šalies atgimimą po Antrojo pasaulinio karo.

Būtent Helsinkyje stipriausia ir “šiuolaikinė suomių kultūra”, kurios vienas kertinių pagrindų – įvairios jaunimo subkultūros, o ypač – metalo muzika. Metalą vadina “Suomijos popmuzika”, nes ten jis populiaresnis už popsą. Net Euroviziją suomiai laimėjo su gerokai sunkesne nei konkursui įprasta “Lordi” daina. Beje, daugelis suomių kalbą panorusių išmokti užsieniečių, negyvenančių ir neturinčių nieko bendro su Suomija, paprastai yra metalo muzikos gerbėjai. Aišku, tikrosios “metalo muzikos bažnyčios” – įvairūs vasaros festivaliai. Suomiai myli festivalius – įvairiausių stilių.

Suomijos jaunimas mėgsta stipriai 'neformalią' aprangą, tatuiruotes ir pan.

Suomijos jaunimas mėgsta stipriai ‘neformalią’ aprangą, tatuiruotes ir pan.

Laplandija, arba žieminė Suomija

Daugelis šalių turi turistinį sezoną: laiką, kai klimatas geriausias, keliauti – populiariausia ir viskas brangiausia. Daugelyje šalių tai – vasara.

Suomija irgi klesti vasarą, kai viskas žalia, dienos ilgos.

Bet šiluma greitai baigiasi. Kai kurios lankytinos vietos veikia tik nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio, tada pradeda pigti ir viešbučiai. Tačiau kai jau, atrodo, kad šalis užmigs giliu žiemos miegu ir pradeda plisti suomiams būdinga sezoninė depresija, staiga Vasarinės Suomijos vietoje užgimsta nauja – Žiemos Suomija.

Saulėlydis Suomijos mediniame miestelyje

Saulėlydis Suomijos mediniame miestelyje (Porvoo)

Su visiškai naujom lankytinom vietom. Kiekvieną rudenį iš naujo pastatomais sniego ar ledo viešbučiais ar be galo ilgomis žiemos naktimis suplevenančia šiaurės pašvaiste.

Aišku, Žiemos Suomijos sostinė nebe užšalę ežerai ar pašalusios Baltijos krantai, bet Suomijos šiaurė. Suomija – viena vos 7 pasaulio valstybių, valdančių teritorijas, kuriose per Kalėdas išvis nepakyla saulė (o per vidurvasarį – nenusileidžia). Tai – Laplandija su savo unikalia tautybe samiais (išlikusia pagonimis dar ilgiau, nei lietuviai) ir Kalėdų senelio kaimu, kažkaip sugebėjusiu įtikinti pasaulį, kad jis – pats tikriausias. Žieminės Suomijos atmosfera tam tinka!

Medinė vila Suomijoje

Medinė vila Suomijoje

Deja, kol kas tos Žiemos Suomijos dar nesu lankęs ir tos žemės, kur Suomijos miškai perauga į taigą pilną prijaukintų, bet laisvai besiganančių šiaurės elnių – mano ateities planuose.

Kaip keliauti po Suomiją

Į Suomiją kartais pasitaiko pigių skrydžių iš Lietuvos, pirmąkart į Helsinkį būtent skridau.

Bet kitą kartą net pats nustebau, kaip greitai ten galima nuvažiuoti savo automobiliu. Kai atėjo laikas grįžti, pernakvojęs Helsinkyje ir įsėdęs į 9:00 išplaukiantį rytinį keltą Helsinkis-Talinas, Vilniuje buvau apie 20:00 – nors pakeliui ir valgiau restorane, stojau degalinėse. Atrodo, į Lenkijos miestus anapus Varšuvos neretai ilgiau užtrunka.

Kelte Helsinkis-Talinas. Įprastinis kelias automobiliu į Suomiją - iki Talino, tada keltu. Šie keltai dydžio beveik su kruiziniais laivais, net gyva muzika groja. Daugybė estų kasdien jais rytais plaukia į darbą Helsinkyje, vakarais grįžta.

Kelte Helsinkis-Talinas. Įprastinis kelias automobiliu į Suomiją – per Latviją iki Talino, tada keltu. Šie keltai dydžio beveik su kruiziniais laivais, net gyva muzika groja. Daugybė estų kasdien jais rytais plaukia į darbą Helsinkyje, vakarais grįžta.

Automobilis Suomijoje labai praverčia, nes atstumai ten dideli, o pagrindinės lankytinos vietos – ne miestuose. Automobiliai svarbūs vietinei kultūrai: daugelyje miestų ir miestelių nemokamas parkavimas (arba mokamas tik trumpai), tiesa, benzinas vienas brangiausių Europoje. Žavu stebėti senovinius automobilius, kuriuos Suomijoje itin populiaru puoselėti.

Na o viešasis transportas Suomijoje ne tik, kad retas (toliau nuo miestų), bet ir nepigus. Kaip ir visa kita: viešbučiai, restoranai. Tai brangi šalis. Todėl gali būti logiška važiuoti kemperiu. Aišku, didžiausias taupymas jei neužsuki į kempingus – tai irgi nepigu. Bet kiekvienoje gražioje paežerės aikštelėje Suomijos vasaromis pilna “nakvojančių” kemperių – tai saugu, nes Suomija saugi šalis.

Suomiai su senu automobiliu ir priderinta gyvenamąja priekaba laukia eilės į keltą

Suomiai su senu automobiliu ir priderinta gyvenamąja priekaba laukia eilės į keltą

Kai yra dvi šalys – “Vasaros Suomija” ir “Žiemos Suomija” – niekaip negali visos Suomijos aplankyti per vieną kartą. Iš pradžių turėjau tokią mintį, bet perskaitęs, kiek šiaurės Suomijos įdomybių prieinama tik žiemą, pasirinkau vasarą keliauti tik į pietų Suomiją, na o šiaurės Suomija manęs dar laukia.

Suomijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Suomiją

Suomijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Suomiją

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!

Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!

| 0 komentarų

Kelnas – milžiniškas! Jame – 10,5 milijonų žmonių, panašiai kaip Paryžiuje ar Londone.

Tiksliau, tiek žmonių gyvena ne vien Kelne, tačiau ištisoje Reino-Rūro regiono miestų grandinėje, kuri jau geras šimtas metų praktiškai suaugusi į vieną didelį miestą. Daugelis turistų čia aplanko tik Kelno katedrą ir centrą. O verta pamatyti daugiau – ir labai paprasta.

Gal labiausiai pasaulyje šis regionas atsiduoda stympanko dvasia: toks niūriai fantastiškas XIX a. amžius. Milžiniškos šimtametės kasyklos ir gamyklos, „šėrusios“ Vokietijos karo mašiną, virsta įspūdingais muziejais ir meno projektais, o atliekų krūvos – žaviais kalnais. Žavi unikalūs XIX a. pabaigos transporto sprendimai, kaip pakabinamas geležinkelis.

Gerai išvystytų geležinkelių dėka per pora dienų aplankiau svarbiausias regiono lankytinas vietas ~10 miestų.

Zolverein, Rūro regiono industrijos simbolis

Zolverein, Rūro regiono industrijos simbolis

Kelnas ir pramonės pinigais išmūrytos bažnyčios

Kelnas yra garsiausias Reino-Rūro regiono miestas, nors jame gyvena tik 1 milijonas iš 10,5 milijonų regiono žmonių. Dėl to kalta Kelno katedra – trečia pagal aukštį bažnyčią pasaulyje! Vos išeini iš pagrindinės Kelno traukinių stoties ir jos bokštų didybė tiesiog prislegia. 157 m aukštis – dvigubai lenkia aukščiausias Lietuvos bažnyčias. Ir net apkeliavęs visą Europą bent kiek panašaus dydžio senovinių bokštų beveik nesu matęs.

Kelno katedra

Kelno katedra

Kelno katedros bokštai baigti statyti 1880 metais. Joks nevokiečių miestas negalėjo tada konkuruoti su Kelnu. Miestas, regionas, pati Vokietija buvo aukštumoje. Tūkstančiai kasyklų ir gamyklų, milijonai jų darbininkų, geriausios pasaulio prekės sunešė turtus, kurių užteko pastatyti Kelno katedrai.

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautas Kelnas

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautas Kelnas

Deja, iš anos didybės Kelne ir liko tik katedra, dar kelios bažnyčios (pvz. Šv. Martyno bažnyčia), Rotušės bokštas. Milžinišką ir nuostabų Kelno senamiestį tegali pamatyti nuotraukose – dabar testypso pavieniai istoriniai pastatai nuobodžių šiuolaikinių „dėžučių“ jūroje. Regionui turtus sunešusios gamyklos per Antrąjį pasaulinį karą tapo britų bombonešių taikiniais – ir viską prarijo sprogimai, ugnis.

Moderni Kelno filharmonija greta katedros - dar vienas gražesnių naujų pastatų. Bet tikra architektūrinė nesėkmė: kadangi salė po žeme, reikia samdyti darbininkus, kad vykstant koncertams, uždarytų aikštę, nes antraip salėje girdisi aukštakulniai ir riedutininkai

Moderni Kelno filharmonija greta katedros – dar vienas gražesnių naujų pastatų. Bet tikra architektūrinė nesėkmė: kadangi salė po žeme, reikia samdyti darbininkus, kad vykstant koncertams, uždarytų aikštę, nes antraip salėje girdisi aukštakulniai ir riedutininkai

Užuot atstatę viską „kaip buvo“, vokiečiai statė bele kaip – kad tik greičiau apgyvendinti visus paverstus benamiais. Tik bažnyčias atstatė. Bet ir tai dažniau išorę: vidūs – nuobodūs. Kelno katedra – išimtis. Jos bombonešiai nesugriovė. Gal per stebuklą, o gal dėl to, kad jos bokštai padėdavo susiorientuoti. Tik kelis vitražus išdaužė – jie pakeisti moderniais, it sudarytais iš kompiuterio pikselių.

Kelno 'senamiesčio' vaizdas

Kelno ‘senamiesčio’ vaizdas

Stympankinis pramoninis Kelno regiono paveldas

Paradoksalu, bet karo taikiniu buvusi pramonė išliko geriau. Milžiniškų kasyklų, plieno cechų ar dujų bokštų niekas ir nestatė dėl grožio. Tad ir atstatyti jie tokie, kokie buvo. Paprasti – bet vis tiek pribloškiantys savo dydžiu, ypač šiandieninį keliautoją, „atsivalgiusį“ didingų pilių ar bažnyčių.

Apie 1980-1990 m. Rūro kasyklos ir gamyklos nyko, užsidarinėjo viena po kitos: algos Vokietijoje išaugo ir samdyti šitiek darbininkų tapo nuostolinga. Rūro miestai virto distopiniais apleistos pramonės laukais: nebeveikiantys kasyklų vagonėlių liftai, trūnijantys kaminai, gamybinių atliekų kalvos.

Zollverein viduje

Zollverein viduje

Viskas ėmė keistis kai Reino-Rūro didmiestis 2010 m. tapo Europos kultūros sostine. „Kultūra tame žlugusiame darbininkų mieste?“ galėjo klausti skeptikai, bet kultūros ten daug. Juk savo XIX-XX a. sandūros aukso amžiuje tai buvo ne tik darbininkų, bet ir gamyklų savininkų miestai. Jie turėjo nuostabias vilas (kaip plieno magnato Krupo Villa Hügel, kur dirbo per 500 tarnų, o dabar galima eiti ekskurisjų). Jie buvo meno mecenatais ir finansavo ne vieną muzijeų ar teatrą (deja, ne visi atlaikė karo audras).

Bet svarbiausia: Reino-Rūro didmiestis kultūrai atidavė ir, atrodo, didžiausią jos priešingybę: tas pūvančias nereikalingas gamyklas. Garsiausia – Zollverein Eseno mieste – net įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ten įkurtas Rūro muziejus pristato ir pramoninį paveldą, ir meną, ir regiono istoriją. Gamyklų kompleksas pernelyg milžiniškas, kad būtų atiduotas vienam muziejui: tad ten ir daugiau muziejų, kavinių, meno prokjektų, erdvių ekskursijoms, net galimybė nardyti, čiuožinėti ar iš seno plieno suvirintas apžvalgos ratas. Toks stympanko pasaulis!

Zollverein dalis su apžvalgos ratu

Zollverein dalis su apžvalgos ratu

Nedaug nusileidžia ir Duisburgo landšaftparkas, o naktimis Zolvereiną ir pranoksta: tenykštė plieno gamykla savaitgalių vakarais baugiai nuostabiai apšviečiama. Gali naršyti čia raudonais, čia žaliais ar mėlynais jos koridoriais, laipioti kopėčiomis ir metaliniais laiptais tik šen bei ten sutikdamas kitus turistus besigrožinčius tuo, kas jų tėvų kartai tebuvo bjauri darbo rutina.

Duisburgo Landšaftparkas naktį

Duisburgo Landšaftparkas naktį

Atgimė ir mažesni objektai: gamybinių atliekų krūvos apaugintos žole ir „karūnuotos“ skulptūromis-apžvalgos bokštais virto parkais ir pasivaikščiojimų erdvėmis, o, pavyzdžiui, Oberhauseno gazometras – meno muziejumi su apžvalgos aikštele viršūnėje.

Oberhauzeno gasometras

Oberhauzeno gasometras

Tiesa, trūnijančios pramonės Rūro regione per daug, kad visą ją pritaikyti pramogoms ir daugelis pastatų dar laukia savo eilės. O žygis pėsčiomis nuo traukinių stoties iki minėto gazometro vis tiek buvo niūrokas. Taip, įdomu pereiti tilteliu per kažkokį pramoninį tvenkinį ar kanalą, grafičiais aprašinėtais tiltais, bet vis tiek niūru. Bet tas niūrumas savaip žavus.

Einant iki Oberhauzeno gazometro

Einant iki Oberhauzeno gazometro

Jei visgi po pusiau apleistų gamyklų užsinorės tikro senamiesčio, viena geriausių vietų tam – Diuseldorfas.

Diuseldorfo senamiestyje

Diuseldorfo senamiestyje

Traukiniai ir langas į šiuolaikinio vokiečių miesto gyvenimą

Rūro didmiestis nemirė kartu su savo pramone, jo gyventojų skaičius auga toliau. Vokiečiai senėja ir jų mažėja, bet gausėja imigrantų: plūsta arabai ir juodaodžiai. O turkai sugužėjo dar pokariu ir dabar regionas, galima sakyti, vienas jų kultūros centrų: turkų čia gyvena apie pusė milijono.

Ir bevardžiai, nežinomi, bet milžiniški ir gyvi pramoniniai Rūro miestai – puikiausia proga pamatyti „tikrą“ šiuolaikinės Vokietijos gyvenimą. Pavyzdžiui, milžiniškose Karnavalo parduotuvėse, kur vyresnio amžiaus vokietės persirenginėja klaunėmis, „stympankėmis“ ar piratėmis (ir tai tik trys iš dešimčių tūkstančių variantų ruoštis vieniems smarkiausių Europos karnavalų). Arba pro raudonus viešnamių langus matydamas, kaip eiliniam klientui ruošiasi pusnuogės prostitutės (tai Vokietijoje legalu). Arba eidamas Kelno Hohenzollern tiltu ir skaitydamas užrašus ant turbūt milijonų spynelių, kurias ten paliko ne mažesnis skaičius įsimylėjėlių porų: gal daugiausiai jų vienoje vietoje, kiek mačiau pasaulyje.

Tik maža dalis visų porelių spynelių ant Kelno Hohenzollern tilto

Tik maža dalis visų porelių spynelių ant Kelno Hohenzollern tilto

Bet gal labiausiai ta „gyvos Vokietijos“ dvasia gyva traukiniuose. Šimtai jų linijų jungia šimtus stočių ir stotelių, nuo pagrindinių hauptbanhof iki visokių atšakų nuo atšakų. Vienas miestas gali turėti ir keliolika traukinių stočių, kuriomis traukiniai laksto nerečiau nei automobiliai kokiu Lietuvos kaimo keliu: kas kelias minutes. Keliauti labai patogu: net ir nepasižiūrėjęs grafikų ir atėjęs į stotį greičiausiai sulauksi reikiamo traukinio ne vėliau kaip po valandos ar net 20 minučių.

Vienoje Rūro regiono traukinių stočių

Vienoje Rūro regiono traukinių stočių

Nuo traukinių stočių šakojasi tramvajų linijos, kurios miestų centruose driekiasi po žeme tarsi metro, šitaip aplenkdamos kamščius, o kur tų kamščių mažiau rieda keliais. Gal nėra taip „gražu“, kaip „tikras metro“, bet veikia. Dar pridėk autobusus – kurių kai kurie turi savo trasas, atskiras nuo kelių – ir suprasi, kad sistema gana sudėtinga, bet šiais GPS laikais lengvai rasi geriausią maršrutą tarp bet kurių dviejų stotelių.

Viena gausybės karnavalo parduotuvių Kelne

Viena gausybės karnavalo parduotuvių Kelne

Buvau įsigijęs 24 valandų bilietą (yra ir 48 valandų), į kurį įeina visas regiono viešasis transportas): įdomu, kad jei perki tokį bilietą 2, 3 ar net 5 žmonėms, kaina nedaug didesnė, nei vienam žmogui. Taip regiono viešasis transportas mėgina kovoti su automobiliais: juk jeigu, tarkime, 3 žmonės turėtų mokėti už tris „dienos bilietus“, labiau jiems apsimokėtų nuomotis automobilį.

Tunelis Duisburgo Landšaftparke naktį

Tunelis Duisburgo Landšaftparke naktį

Tiesa, „pramoniniai“ taškai nebūna miestų centruose ir todėl į juos tenka važiuoti su dviem persėdimais, o paskui dar nemažai eiti pėsčiomis: todėl pramonės ir meno projektų mėgėjams automobilis vis tiek gerokai patogiau.

Vupertalio kabantis traukinys ir pamiršti miestai

Beje, net ir tankiosios traukinių linijos nėra kažkoks naujas stebuklas. Jos statytos 100, beveik 200 metų, atmena pramonės dvasią. Pati garsiausia ir unikaliausia – Vupertalio švebeban. Dar vienas žiupsnelis stympanko: tas traukinys bėgiais ne važiuoja, bet kabo ant jų! Atsisėdus paskutinio vagono gale, atsiveria nuostabus vaizdas. Iš interneto parsisiunčiau nemokamą audigidą: taip važiuodamas švėbebanu išgirdau miesto, regiono istoriją. Ir net bilieto pirkti nereikėjo: galiojo tas pats 24 val. visuotinis viešojo transporto bilietas. Kitur pasaulyje toks ypatingas transportas būtų turistinė atrakcija su turistine kaina – bet Vupertalyje, kurio vardo daugelis europiečių negirdėjo, buvome vieninteliai tuo metu juo važiavę turistai.

Prasilenkia Vupertalio Švėbebano traukiniai

Prasilenkia Vupertalio Švėbebano traukiniai

Gerai „sukaltas“ audiogidas apie Vupertalį bėrė vienas už kitą įdomesnius faktus. Pasirodo, ten jau virš 150 metų yra „Bayer“ vaistų kompanijos štabas, ten sukurtas aspirinas ir išpopuliarintas heroinas. Pasirodo, ten gimė komunizmo „bendraautoris“ Frydrichas Engelsas – jį įkvėpė blogos sąlygos miesto fabrikuose. Pasirodo, ten veikia Pinos Bauš teatras.

Iki buvusios didybės atstatyta Švebebano stotis

Iki buvusios XIX a. didybės atstatyta Švebebano stotis

Visi vardai, pavadinimai pažįstami iki kaulų smegenų. Tik patį Vupertalį iki tol buvau girdėjęs tik dėl paties švebebano. Ir tai tik todėl, kad domiuosi geležinkeliais, transportu: mano bendrakeleiviai ir švebebano nežinojo, jo vaizdas sukėlė juoką iš netikėtumo.

Švėbebanas Vupertalyje

Švėbebanas Vupertalyje

Vupertalis maždaug Vilniaus dydžio – ne didžiausias iš visų regiono miestų. Turbūt panašių istorijų ir įdomybių galima pririnkti apie kone kiekvieną jų – juk tai buvo XIX-XX a. sandūros pramoninio pasaulio viena širdžių. Ir kiekvieno jų pavadinimas būtų vienodai „beveik nežinomas“.

Reino-Rūro didmiesčio unikalumas – tai, kad jis neturi vieno centro – ir yra didžiausia jo problema. Jis tiesiog neturi vieno lengvai išreklamuojamo pavadinimo (kas gi žino „Reino-Rūro aglomeraciją“?), o kiekvienas paskiras jo miestas nėra toks ypatingas, kad išgarsėtų pats savaime. Išskyrus gal Kelną su savo katedra – bet ir tai, kažin ar verta savaitgaliui keliauti vien į Kelną kai ten ir įdomi praktiškai vien ta katedra.

Kelno senamiesčio panorama su Katedra ir Šv. Martyno bažnyčia

Kelno senamiesčio panorama su Katedra ir Šv. Martyno bažnyčia

Daug vyresnių žmonių, pavyzdžiui, žino, kad Bona buvo Vakarų Vokietijos sostinė – tačiau tai ir yra vienintelis dalykas, kurį žino apie Boną. O juk Bona – tas vos 300 000 gyventojų turintis meistas – Vakarų Vokietijos sostine parinktas ne šiaip sau, o dėl to, kad yra kur kas didesnės Rūro aglomeracijos dalis. Tos, į kurią įeina ir Kelnas, ir Vupertalis, ir Esenas, ir Diuseldorfas, ir Duisburgas, ir Dortmundas ir dar begalė mažesnių miestų.

Kelno ir Rūro regiono lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kelną ar Rūro regioną.

Kelno ir Rūro regiono lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kelną ar Rūro regioną.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,