Išskleisti meniu

Europa – kelionių vadovai

Čekija – tai ne vien Praha!

Čekija – tai ne vien Praha!

| 0 komentarų

Čekija – tai ne vien Praha. Taip, Prahos senamiestis – tikras pasaulio stebuklas, bet keliaudamas po šią šalė – ypač automobiliu – gali atrasti kitų stebuklėlių.

Šiame straipsnyje – įdomiausios Čekijos vietos be Prahos. Visas aplankiau pats savo kelionių į Čekiją metu. O apie Prahą yra atskiras straipsnis, nes ji to verta.

Karlšteino pilis prie Prahos

Karlšteino pilis

Česky Krumlovas – Čekijos miestelių karalius

Kas antras labiausiai turistų pamėgtas Čekijos miestas? Nustebsite! Tai vos 13000 gyventojų turintis Česky Krumlovas. Jį kasmet aplanko virš 2 mln. turistų – daugiau, nei visą Lietuvą!

Česky Krumlovas su pilimi

Česky Krumlovas su pilimi

Miestelis vadinamas „Mažąja Praha“ ir jau trumpo naktinio pravažiavimo per jį metu supratau – tai nėra tik reklama turistams.

Visas Vltavos upės vingyje esantis senamiestis čia išlikęs nuostabiai puikiai: namai kiek mažesni, nei Prahoje, bet ne mažiau įspūdingi, daugelio šimtų metų, ištapytais fasadais. Jokių modernių „stiklainių“, viskas kaip kadaise. Atsiveria daug gražių vaizdų į upę, pramogautojus su baidarėmis ir valtimis (tai čia labai populiaru). Graži Centrinė aikštė.

Česky Krumlovo upė (Vltava) žvelgiant nuo pilies tilto

Česky Krumlovo upė (Vltava) žvelgiant nuo pilies tilto

Bet tikroji Česky Krumlovo žvaigždė – Pilis, antra pagal dydį Čekijoje po Prahos pilies. Ji stūkso ant dviejų kalnų, kuriuos jungia daugiaaukštis akmeninis tiltas. Kiemai ir interjerai likę autentiški ir jų tiek daug, kad po skirtingas pilies dalis vedamos trys skirtingos ekskursijos.

Česky Krumlovo pilies tiltas su trimis praėjimų aukštais. Viršutinis aukštas buvo skirtas ėjimui į sodą, vidurinis - šeimininkui į teatrą (kad galėtų išsmukti nepastebėtas, kai jį visi jau pamatė), o apatinis - visiems žmonėms

Česky Krumlovo pilies tiltas su trimis praėjimų aukštais. Viršutinis aukštas buvo skirtas ėjimui į sodą, vidurinis – šeimininkui į teatrą (kad galėtų išsmukti nepastebėtas, kai jį visi jau pamatė), o apatinis – visiems žmonėms

Valdovų miegamuosius ar pokylių sales gali pamatyti daug kur Europoje, tad pasirinkome eiti į Barokinį teatrą. Visame pasaulyje tokių telikę du: su visais ano meto kostiumais, dekoracijomis, kuriomis vietos didikas stebindavo miestelėnus ir svečius. Per 12 sekundžių požemyje traukdami specialią medinę įrangą (viskas išlikę) dvylika vyrų galėjo pakeisti visas dekoracijas iš „Miško“ į „Šventyklą“ ar „Pokylių salę“. Per „Baroko naktis“ šios XVIII a. technologijos stebina ir šiandienos žmones, o mums teliko tenkintis videoįrašu.

Teatras. Pasuki rūsyje skriemulius - ir visos dekoracijos pasikeičia per kelias sekundes! Viskas iš medžio, tad daugelis panašių rūmų teatrų Europoje sudegė. Per šiuolaikinius vaidinimus tikros žvakės pakeistos dirbtinėmis.

Teatras. Pasuki rūsyje skriemulius – ir visos dekoracijos pasikeičia per kelias sekundes! Viskas iš medžio, tad daugelis panašių rūmų teatrų Europoje sudegė. Per šiuolaikinius vaidinimus tikros žvakės pakeistos dirbtinėmis.

Anapus teatro – barokinis pilies sodas, kur po 6 val. operos spektaklių tęsdavosi šventės. Tik pilies dekoras išduoda, kad vietos didikų turtai nebuvo begaliniai: visos kolonos, graikų-romėnų dievų skulptūros, net kai kurie langai čia – nupiešti ant sienų! Taip pigiau.

Centrinė Česky Krumlovo aikštė

Centrinė Česky Krumlovo aikštė

Česky Krumlovą paskutinė valdė vokiečių Švarcenbergų šeima, kurios baugus herbas (varnas, kertantis akį turkui) tebepuošia miestelio rotušę. Švarcenbergus ištrėmė po Antrojo pasaulinio karo. Kaip ir dar 3 milijonus Čekijos vokiečių – trečdalį šalies žmonių. Iki kelių šimtų tūkstančių nužudyta. Atėjo komunizmas, komunistai viską nacionalizavo – ir nors čekai paskui galėjo susigrąžinti, vokiečiams tai negaliojo. 75% Česky Krumlovo žmonių buvo vokiečiai – jie ištremti (jeigu nežuvo), jų namus užėmė čekai iš kitur. Tai galėjo būti miestelio istorijos pabaiga – bet Česky Krumlovą išgelbėjo… komunistinis skurdas. Niekas neturėjo pinigų perstatyti senus namus ir jie, kad ir vis labiau griūvantys, liko kokie buvo. O po 1990 m. kylant turizmui viskas suremontuota, iščiustyta – nepagalvotum, kad kada buvo kitaip!

Švarcenbergų herbas išdėliotas iš tikrų žmonių kaulų Sedlece

Švarcenbergų herbas išdėliotas iš tikrų žmonių kaulų Sedlece (žr. žemiau)

Daugelio Čekijos miestelių istorija panaši, ypač kadaise vokiškuose šalies vakaruose (Sudetuose).

Kutna Hora ir jos kaulų bažnyčia

Ne vienas Čekijos miestelis giriasi kadaise konkuravęs su Praha, bet likęs toli užnugarį. Vienas tokių – Kutna Hora. Išvydęs jos XIV a. gotikinę Šv. Barboros bažnyčią ar gretimą Jėzuitų vienuolyną, didžiules senovines skulptūras alėjoje prie jo ir ilgas senamiesčio gatveles nepatikėtum, kad miestelyje – tik 20000 gyventojų. Atrodo tarsi 10 kartų didesnis.

Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčia

Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčia

Neįtikėčiausia Kutna Horos – o gal ir visos Čekijos – vieta – Sedlecės kaulų koplyčia. Jos vidaus stiliaus niekaip nesutalpinsi į architektūros stilių rėmus – nes viskas padaryta iš žmonių kaulų! Viskas – sietynas, altorius, įėjimo puošyba, kryžiai, baisusis Švarcenbergų šeimos herbas su turko akį kertančiu varnu, o keturiuose kampuose – keturios kaulų piramidės. Viduramžių Čekijoje daug miestelių turėjo tokias „kaulų koplyčias“ – apačioje krauti kaulai, viršuje už miestelio mirusiuosius melsdavosi miestelio gyvieji. Daug tokių kaulų vėliau sulaidota (tarp jų – prie Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčios), bet Sedlecėje nueita priešinga kryptimi – Švarcenbergai pasamdė liaudies menininką Františeką Rintą, kad kaulus išdėliotų meniškai. Praėjo dar šimtmetis ir šiandienėje turistinėje Čekijoje tai – viena svarbiausių lankytinų vietų. Klausyklos, suolai dingo – užtat įkurta parduotuvėlė, kur netgi parduodami marškinėliai su kaukolėmis, kaukolė išdėliota ant gretimo šaligatvio, o siaubo mėgėjams rengiami „naktiniai turai“ po koplyčią.

Sedlecės kaulų koplyčioje

Sedlecės kaulų koplyčioje

Karlovy Varai ir Čekijos mineralinių vandenų kurortai

Prieš 100 metų Čekija irgi buvo turistinė, bet kitaip. Populiariausi buvo mineralinių vandenų kurortai – Karlovy Varai, Marijanske Laznės. Tų laikų medicina prieš daugelį ligų buvo bejėgė, ir žmonės pirkdavo viltį, kad gal bent „ypatingi vandenys“ juos išgydys.

Karlovy Varų kurortas

Karlovy Varų kurortin zona, pilna didingos XIX-XX a.sandūros architektūros

Mineralinių vandenų kurortų širdyje – kolonados, kur galima nemokamai prisipilti anų „stebuklingų vandenų“. Vien Karlovy Varuose tokių kolonadų keturios: viena primena kokius romėnų rūmus, kita – turgaus paviljoną, trečia – jau moderni, XX amžiaus. Daugelis šaltinių karšti ir nelabai skanūs, bet vasaromis prie kranelių tįsta eilės.

Viena iš karlovy Varų mineralinių vandenų kolonadų

Viena iš karlovy Varų mineralinių vandenų kolonadų

Rytų Europoje „stebuklingomis vandenų galiomis“ dar savaip tikima, vakariečiams kai kurios „procedūros“, kurių naudos joks mokslas neįrodė, kelią siaubą (pvz. hidrokolonoterapija – kitaip tariant, galinga klizma). Daugelis keliautojų ir poilsiautojų Karlovy Varuose dabar – rusakalbiai. Bet pasidairyti atvyksta ir vokiečiai, net arabai, kinai su dienos ekskursijomis iš Prahos.

Marijanske Laznių parkas. Marijanske Laznėse kone visi užrašai, meniu trikalbiai: čekų, rusų, vokiečių. Anglų nėra.

Marijanske Laznių parkas. Marijanske Laznėse kone visi užrašai, meniu trikalbiai: čekų, rusų, vokiečių. Anglų nėra.

Nes Karlovy Varų ir Marijanske Laznių architektūra be galo įspūdinga: milžiniški XIX a. viešbučiai-sanatorijos, dabar „apsiginklavę“ ir šiuolaikiniais baseinais. Pats žymiausias – Karlovy Varų Grandhotel Pupp, istoriją skaičiuojantis nuo 1701 m. ir tarp svečių turėjęs Gėtę, Richardą Vagnerį, Leonardo Di Caprio, Scarlett Johanson, kurių nuotraukos tebepuošia krištolinę valgių salę. Tiesa, pastarieji pabuvojo seniai (pvz. Johanson – būdama 17 m., Di Caprio – treji metai iki Titaniko, 1994 m.). Kino žvaigždutes traukia Karlovy Varų kino festivalis, bet prestižu jis smarkiai nusileidžia Kanams, Berlynui ar Venecijai, tad ten užsuka labiausiai tie, kurių žvaigždės dar aukštai nepakilo. Karlovy Varų fotografai nepraleidžia nė vieno jų – paskui, kai išgarsės, galės puošti tomis nuotraukomis viešbučių, kuriuose jie nakvojo, ar restoranų, kuriuose valgė, interjerus.

Grandhotel Pupp valgomasis, kur valgė daug Holicudo žvaigždių - bent jau kol dar nebuvo žvaigždės

Grandhotel Pupp valgomasis, kur valgė daug Holicudo žvaigždių – bent jau kol dar nebuvo žvaigždės

Kainos Karlovy Varuose lenkia Prahą, didingų namų pirmi aukštai pilni prabangios mados parduotuvių. Pavadinimai neleidžia abejoti: „Rich“, „Diamonds botique“. Ir karietų, kuriomis siūloma apsukti ratą aplink kurortą, kainos. Marijanske Laznės truputį pigesnės ir mažesnės (Karlovy Varuose 50000 m., Marijanske Laznėse 15000 gyventojų). Aplinkui abu kurortus – ramūs miškeliai, pasivaikščiojimo takai su senais paviljonais, skulptūromis ir gražiais vaizdais nuo kalnų.

Karlovy Varų kurortinė dalis

Karlovy Varų kurortinė dalis

Gražūs Čekijos miesteliai ir pilys

Važiuodamas vingiuotais Čekijos keliais kartais prarandi amą nuo milžiniškų mūrų pakelėse. Čekijos pilys. Dalis jų panašesnės į ištisus miestelius ant kalnų. Atėjo laikas, kai gynybinės jų sienos būtų nebeatlaikiusios tuomečių patrankų galios – ir didikai jas perstatė į rūmus su daugiaaukščiais pastatais. Ypač įspūdingai tos pilys atrodo naktį, nutviekstos geltonų žibintų eilėmis.

Garsiausia pilis – Kralšteinas netoli Prahos.

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Panašiai gražūs ir miesteliai, kuriuos kadaise valdė tie pilių didikai: su senais nameliais, gatvelėmis, centrinėmis aikštėmis ir bažnyčiomis. Kitose Rytų Europos šalyse būna keli gražūs miesteliai – o likę tokie nykūs, nauji. Čekijoje daug žavių. Nes Čekija per Antrąjį pasaulinį karą taip ir nebuvo užimta sovietų (vokiečiai ją patys atidavė taikiai po to, kai pasidavė). Tai išgelbėjo miestelius ir pilis nuo Antrojo pasaulinio karo sugriovimų. Pokariu Čekijoje (tada – Čekoslovakijoje) įsigalėjo komunistai, bet jie negriovė senų pastatų taip, kaip kai kuriose šalyse aplinkui (tarp jų, deja, Lietuvoje).

Praėjimas pro vienuolyną Kutna Horoje

Praėjimas pro vienuolyną Kutna Horoje

Tarp gražių „mažesniųjų“ Čekijos miestų – Pilzenas, Česke Budejovicai (abu garsėja sukūrę garsius visame pasaulyje alus: Pilzenas – Pilsnerį, Česke Budejovicai – Budweiser), Olomoucas. Vien į UNESCO pasaulio paveldą įrašytų Čekijos vietų yra 14 (palyginimui, visose JAV – tik 24, Lietuvoje – 5)!

Olomouco maro stulpas, UNESCO paveldas. Tokius pastatydavo dažnas miestelis, dėkodamas Marijai už pagalbą per maro epidemijas. Populiarūs Čekijoje ir seni judantys laikrodžiai

Olomouco maro stulpas, UNESCO paveldas. Tokius pastatydavo dažnas miestelis, dėkodamas Marijai už pagalbą per maro epidemijas. Populiarūs Čekijoje ir seni judantys laikrodžiai

Tiesa, „neatrastų įdomių vietų“ Čekijoje vis mažiau, o gal jau nėra išvis: į Čekiją patogu atvažiuoti vokiečiams, austrams, lenkams, o į Prahos oro uostą masiškai skrenda trusitai net iš Korėjos, Kinijos. Todėl daugelyje miestelių be „klasikinių lankytinų vietų“ pilna vien turistams įkurtų vaškinių figūrų muziejų, kankinimų muziejų, kreivų veidrodžių kambarių ir pan. – kam gal pliusas, kam minusas.

Betliejaus muziejus Karlšteine niekaip nesusijęs su pilimi. Bet lankytojų matyt sulaukia - nes prie pat pilies draudžiama privažiuoti automobiliu. Paskutinius 2 km tenka lipti pėsčiomis: pro visus muziejėlius, restoranus, suvenyrines.

Betliejaus muziejus Karlšteine niekaip nesusijęs su pilimi. Bet lankytojų matyt sulaukia – nes prie pat pilies draudžiama privažiuoti automobiliu. Paskutinius 2 km tenka lipti pėsčiomis: pro visus muziejėlius, restoranus, suvenyrines.

Palyginus su gretima Slovakija ir jos aukštaisiais Tatrais, šiek tiek trūksta Čekijai ir gražios gamtos. Nelabai keista – Čekijos gyventojų tankumas beveik triskart didesnis, nei Lietuvos.

Čekijos kainos ir kaip po ją keliauti

Čekija – turtingiausia buvusio „Rytų bloko“ šalis. Turtais ji jau lenkia ne vieną Vakarų šalį. Kitais atžvilgiais vejasi. Pavyzdžiui, kainomis: turistinėse vietose jos nebesiskiria nuo kokio Paryžiaus ir visur brangiau, nei Lietuvoje.

Karlovy Varų teatras

Karlovy Varų teatras

Laimė, prie Vakarų artėja ir infrastruktūra – masiškai statomi greitkeliai sujungė Prahą su daugeliu Čekijos miestų. Tačiau mes norėjome keliauti automobiliu tarp miestų ir miestelių ratu (ne per Prahą), tad dar teko kliautis siauresniais ir vingiuotesniais (bet asfaltuotais) keliais. Taip pat, jais reiks važiuoti ir norint sutaupyti. Mat už teisę važiuoti greitkeliias tenka degalinėje pirkti Čekijos kelių vinjetę. Neįmanoma jos nusipirkti tik kelioms dienoms ar savaitgaliui: tik 10 dienų. Ir kaina nemaža, jei greitkeliais važiuotumėte tik kelis kartus ir tesutaupytumėte valandą ar dvi.

Kniedlichai, nacionalinis Čekijos valgis. Į troškinį primenantį padažą mirkomi duonos gabalai.

Kniedlichai, nacionalinis Čekijos valgis. Į troškinį primenantį padažą mirkomi duonos gabalai.

Čekija Vakarų Europą primena ir kultūriniais, ekonominiais procesais. Pavyzdžiui, imigracija iš kitų žemynų: jau kone 1% Čekijos žmonių – vietnamiečiai! Žmonių požiūris kinta lėčiau. Prahoje kaip ir prieš keliolika metų, dar įprasta juodaodžius ar (gerokai rečiau) geltonodžius samdyti „kvietėjais į restoraną“ ar „kvietėjais į pramogas“ dėl „egzotiškų veidų“, nors jie seniai ten nebeegzotiški.

'Egzotiški' juodaodžiai samdyti reklamuoti ekskursijas Prahoje. Konkurentai daro tą patį

‘Egzotiški’ juodaodžiai samdyti reklamuoti ekskursijas Prahoje. Konkurentai daro tą patį

Kai kuriems čekams net sunku suprasti, kas pas juos atėjo iš vakarų, kas iš rytų. „Čekai nereligingi“ – sakė mums vienas – „Vakarų Europoje religingumas mažėja“. Taip čekai iš tikro nereligingi, bet tai – ne Vakarų religingumo mažėjimo, o sovietinio komunizmo pasekmė. Kartu su Estija ir Rytų Vokietija, Čekija – vienas trijų kraštų, kur sovietams pavyko iš esmės sunaikinti religiją. Vos kas penktas čekas tiki į Dievą – Vakarų pasaulyje, kur nebuvo komunizmo, taip smarkiai nereligingų šalių nėra. Gražiausios Čekijos bažnyčios dabar labiau primena muziejus turistams – su bilietais, suvenyrų parduotuvėlėmis (net vynas parduodamas!).

Česky krumlovo pilies kiemas

Česky Krumlovo pilies kiemas. Taupant, visi pagražinimai ne nulipdyti, bet išpaišyti – tačiau didybė panaši, kaip Prahoje

Visus kartus į Čekiją važiavau savo automobiliu per Lenkiją, pakeliui dar šį bei tą apžiūrėdamas ir Lenkijoje. Taip geriausia, nes tiesioginių skrydžių į Čekiją nėra, o savo automobilį turėti gerai. Atstumas nuo Vilniaus iki Prahos – 1150 km, arba 12 valandų gryno važiavimo (į vieną pusę). Savaitgaliui nenukeliausi, bet savaitės atostogos jau – įdomios!

P.S. Apie Prahą yra atskiras „AŽ kelionės ir mintys“ straipsnis.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Praha – senovinio Europos miesto etalonas

Praha – senovinio Europos miesto etalonas

| 0 komentarų

Praha negali nepriblokšti savo senojo centro dydžiu! Kilometrų kilometrus gali eiti, važiuoti – ir visur prieš akis vien architektūriniai stebuklai: didikų rūmai, bažnyčios, pasaulinės reikšmės lankytinos vietos.

Atrodo, jau esi centre, bet štai karalių pilis, garsioji Vito katedra – dar beveik ties horizontu!

Man Praha – vienas įspūdingiausių „senųjų“ pasaulio miestų (statau į vieną gretą su Roma). Ir ne tik man: Praha – vienas penkių lankomiausių miestų Europoje!

Kelionę į Prahą itin svarbu planuoti: nes gali savaitę pravaikščioti gėrėdamasis visais jos grožiais ir nė karto neužklysti į svarbiausias vietas. Arba ateiti ten tada, kai viską užgoš turistų minios.

Prahos Pilies kalnas su garsiąją Šv. Vito katedra

Prahos Pilies kalnas su garsiąją Šv. Vito katedra

Prahos senamiesčio kerai – vieni stipriausių Europoje

Esu aplankęs tūkstančius senamiesčių – kiekvieną Europos sostinę ir daugelį didžiųjų jos miestų. Ir drąsiai galiu sakyti, kad Prahos – vienas kelių nuostabiausių.

Kiekvienam keliautojui turbūt iki kaulų smegenų pažįstamas jausmas: atvažiuoji į kokį nuotraukose regėtą „supergražų senamiestį“ ir supranti, kad gražios ten ir yra tik tos kelios amžinai fotografuojamos vietos: kokia viena centrinė aikštė, pora bažnyčių. O aplinkui gerokai menkesni, nykesni, ar išvis nauji pastatai.

Prahos centro gatvė

Prahos centro gatvė

Prahoje ne taip! Prahos nesugriovė Antrasis pasaulinis karas, pasigailėjo ir ją valdę komunistai. Dabar eik bet kuria Prahos senamiesčio gatve, užversk į viršų galvą – ir būsi priblokštas daugelį pastatų puošiančių mozaikų, piešinių, skulptūrų, bokštelių, bareljefų, skaičiuojančių nebe pirmą šimtmetį.

Viena daugybę šimtmečių skaičiuojančių tūkstančių Prahos grožybių

Viena daugybę šimtmečių skaičiuojančių tūkstančių Prahos grožybių

Aišku, Praha turi ir svarbiausias lankytinas vietas, didžiausias grožybes, kurias nori pamatyti visi.

Vienoje Vltavos upės pusėje – „Senojo miesto“ širdis Senamiesčio aikštė, kurioje – Prahos rotušė (su garsiuoju nuo 1940 metų judančių astronominiu laikrodžiu) ir Tyno Marijos bažnyčios bokštai.

Nakčiai apšviesti Tyno Marijos bažnyčios bokštai žvelgiant iš Prahos Senamiesčio aikštės

Nakčiai apšviesti Tyno Marijos bažnyčios bokštai žvelgiant iš Prahos Senamiesčio aikštės

Kitoje Vltavos pusėje ant kalno – Prahos rūmai, panašesni į ištisą miesto rajoną. Vaikščioti po rūmų kiemus galima ir nemokamai (praėjus saugumo kontrolę), bet į įdomiausias vietas reikalingas bilietas – net į Auksinį skersgatvį (Zlatá ulička), tiesiog gražią gatvelę. Ji net atitverta tvorelėmis.

Pati svarbiausia Prahos rūbų vieta – Šv. Vito katedra, beveik 600 metų statytas gotikos šedevras.

Šv. Vito katedros fasadas. Prahos pilyje ankšta, tad sunku pamatyti jį visą

Šv. Vito katedros fasadas. Prahos pilyje ankšta, tad sunku pamatyti jį visą

Abi Vltavos puses jungia Viduramžių Karlo tiltas, ypač mylimas dėl jį supančių bokštų ir šventųjų skulptūrų.

Prahos kainos ir minios – pasislėpti galima

Kelias per Karlo tiltą nuo Senamiesčio aikštės iki Prahos rūmų – tiesiog perpildytas turistais. Ypač vasarą, ypač savaitgaliais.

Ant Karlo tilto Prahoje

Ant Karlo tilto Prahoje. Šonuose – garsiosios jo statuos

Daugelis jau buvome gimę, kai Praha dar buvo neatrasta, tik išvaduota nuo komunistų (1990 m.). Vakariečiai dar ten prisibijojo važiuoti. Iš savo tėvų girdėjau pasakojimus apie pigią ~1992 m. Čekoslovakiją ir kai pats Prahą lankau pirmąkart 2000 m. daugelis turistų ten buvo iš aplinkinių valstybių.

Prahos Rotušė Senamiesčio aikštėje

Prahos Rotušė Senamiesčio aikštėje

Tie laikai toli praeityje – dabar jau niekam nerūpi, kad Praha Rytų Europoje. Turistų minios – ir kainos – jos centre rungiasi su Roma, Paryžiumi, Londonu. Praha jau labiau lankoma, nei Barselona ar Milanas. Ji pilna ir indų, arabų, o kinų ir korėjiečių turistų jau tiek, kad užrašai vitrinose – ir jų kalbomis.

Kinų turistus Prahos Senamiesčio aikštėje gundo fotografuotis 'pandos'

Kinų turistus Prahos Senamiesčio aikštėje gundo fotografuotis ‘pandos’

Keliautojai į Prahą – dviejų, labai skirtingų tipų. Vienoje pusėje – „kultūros rijikai“, kuriems rūpi nuostabieji pastatai, rūmai, bažnyčios, muziejai, žymiųjų Prahos menininkų sukurti paveikslai ir muzika. Kitoje pusėje – pramogautojai. Bernvakarių ir mergvakarių, anglų ir vokiečių draugelių kompanijų eilės, iki gilios nakties siaučiančios Prahos gatvėse, landžiojančios iš baro į barą, striptizo klubo į striptizo klubą.

Eilinis mergvakaris netoli Karlo tilto. Vasaros vakarą išėjęs pasivaikščioti tokių galėdavau pamatyti keliolika

Eilinis mergvakaris netoli Karlo tilto. Vasaros savaitgalio vakarą išėjęs pasivaikščioti tokių galėdavau pamatyti keliolika ir kone visų jų dalyviai kalba ne čekiškai

~1995 m. pirmuosius pramogautojus į Prahą priviliojo pigus geras čekiškas alus. Jis vis dar geras – bet tikrai nebe pigus. Šiandienė Praha pramogautojus traukia kaip reta kur įvairiu naktiniu gyvenimu („siaubo baras“? Prašom. Maudynės alaus vonioje? Prašom. Naktinė ekskursija po barus su marškinėliais „Prague drinking team“? Prašom), pramogomis.

Limuzinas, vežantis į naktinį klubą

Limuzinas, vežantis į naktinį klubą

Nusibodo limuzinai ar velomobiliai-barai? Jūsų bernvakario paslaugoms visa pseudosenovinių automobilių flotilė. Tailandietiško masažo salonai beveik gatvėje (su masažuotojomis iš Tailando). Kankinimų, šokolado, Apple technikos muziejai ir net – būsimų jaunikių ir nuotakų džiaugsmui – vienintelis pasaulyje sekso mašinų muziejus.

'Antikvariniai' Prahos automobiliai, iš tikrųjų specialiai gaminami šiai pramogai (tai akivaizdu net ir nenusimanančiam automobiliuose)

‘Antikvariniai’ Prahos automobiliai, iš tikrųjų specialiai gaminami šiai pramogai (tai akivaizdu net ir nenusimanančiam automobiliuose)

Aišku, visa tai neturi nieko bendro su Praha ar Čekija. Bet kitur to nėra ar yra gerokai mažiau, todėl vakariečių jaunimas linksmam savaitgaliui labiau nei kada seniau renkasi būtent Prahą. O vyresniems, turtingesniems – visa aibė gražių, skoningų restoranų.

Stilingas restoranas Prahos senamiestyje

Stilingas restoranas Prahos senamiestyje

Prahos grožybės, kur turistų mažiau

Turistų minios ir turistinės kainos pradeda varginti. Laimė, nors ir brangesnė už Lietuvą, Čekija dar nėra Vakarų Europa, ir paėjus toliau nuo pagrindinių turistinių arterijų kainos krenta kartais. Vandens buteliukas prie Prahos rūmų gali kainuoti 5 eurus, o papėdėje – eurą, toliau – dar pigiau.

Praretėja ir turistų minios, o lankytinos vietos, kad ir ne tokios garsios, vis viena turi mažai lygių.

Eilė prie Prahos pilies. Norint patekti į šį miesto rajoną reikia prieiti metalo detektorių - tikrą butelio kakliuką

Eilė prie Prahos pilies. Norint patekti į šį miesto rajoną reikia prieiti metalo detektorių – tikrą butelio kakliuką

Štai lygiagrečiai Karlo tiltui driekiasi kitas Legii tiltas. Vaizdai nuo jo ne mažiau nuostabūs – greta Nacionalinis teatras, o per vidurį tilto – Strželecki sala-parkas pasivaikščiojimui su irgi gražiais vaizdais.

Už poros tiltų nuo Karlo tilto jau gali sau turėti erdvės net ir sezono įkarštyje

Už poros tiltų nuo Karlo tilto jau gali sau turėti erdvės net ir sezono įkarštyje

Be Senamiesčio aikštės, Praha turi kitų nuostabių aikščių – ilgą Vaclovo aikštę, Malostranske aikštę anapus Vltavos nuo senammiesčio.

Prahos Vaclovo (Venceslaus) aikštė. Gale - Nacionalinis muziejus.

Prahos Vaclovo (Venceslaus) aikštė. Gale – Nacionalinis muziejus.

Be Prahos pilies ir Šv. Vito katedros, Praha turi begalę kitų puošnių interjerų, pavyzdžiui, Strahovo vienuolyno biblioteką. Pamatęs vasaros savaitgalio eiles prie Šv. Vito katedros, verčiau nuėjau ten…

Strahovo vienuolyno biblioteka Prahoje

Strahovo vienuolyno biblioteka Prahoje

Ir vaizdai nuo Prahos pilies kalno net nėra nuostabiausi mieste. Gražu pasižiūrėti nuo postmodernistinio Šokančio pastato stogo ar postamento, kur kadaise stovėjo aukščiausias paminklas Stalinui. Bet gražiausia dairytis nuo Petržino kalvos parko. Nes iš šių vietų matosi ir pati Prahos pilis, Šv. Vito katedra.

Šokantis pastatas Prahoje. Ant jo stogo yra baras-apžvalgos aikštelė. Apsimoka pirkti pigiausią gėrimą: brangu, bet vien bilietas į aikštelę dar brangiau

Šokantis pastatas Prahoje. Ant jo stogo yra baras-apžvalgos aikštelė. Apsimoka pirkti pigiausią gėrimą: vien bilietas į aikštelę dar brangiau

Parke stovi 1891 m. Petržino apžvalgos bokštas – mėginimas nukopijuoti Paryžiaus Eifelį, apie kurį papasakojo Prancūzijos sostinę aplankę to meto Prahos turistai. Bokšto papėdėje – šimtametis kreivų veidrodžių pastatas, dar viena išlikusi XIX a. pramoga.

Aš su žmona originaliuose XIX a. kreivuose veidrodžiuose

Aš su žmona originaliuose XIX a. kreivuose veidrodžiuose

Tada Praha buvo be galo turtingas Austrijos-Vengrijos imperijos miestas, ir tai matosi kiekviename to meto pastate, gatvėje ar jas jungiančiuose kiemuose, kuriais turistai ir vietiniai kerta kampus. Ir Praha buvo pakankamai įtakinga, kad jos legendos išplistų po visą pasaulį: Prahos kūdikio stebuklingos skulptūros, kurios originalas – Prahos Karmelitų bažnyčioje – kopijų pilna visa Lotynų Amerika, ne tik visi pasaulio žydai žino Prahos žydų legendą apie Golemą ir t.t.

Prahos krantinė

Prahos krantinė

Tada Praha buvo ir meno miestas, o vienas garsiausių jos menininkų buvo Alfonsas Mucha, savo spalvingu menu įkvėpęs visą to meto Vakarų pasaulį. Yra Prahoje Muchos muziejus, yra ir didžiuliai Veletržni rūmai – viso anų laikų čekų ir slovakų meno ekspozicija.

Veletržni meno muziejuje

Veletržni meno muziejuje

Menu Praha mėgina stebinti ir šiandien – daugiausia moderniomis skulptūromis. Jos nedidelės, bet jų daug. Vienos jų prasmingos (pvz. Paminklas komunizmo aukoms – tolydžio nykstantis žmogus), kitos, atrodo, tiesiog skirtos patekti į keliautojų ir pramogautojų „Instagram“ paskyras (pvz. King Kongas su išverstu „organu“ ar žemėje „paskendusi“ tanketė).

Statula King Kongo kiaušiniai

Statula King Kongo kiaušiniai

Turistus iš Vakarų dar žavi (ar įdomiai baugina) ir sovietinė Prahos praeitis. Sovietinės represijos, Prahos pavasaris, 1968 m., kuomet Čekoslovakija pamėgino atsiriboti nuo Sovietų Sąjungos, bet buvo palaužta sovietinių tankų. Tokie ieško sovietinės architektūros ir monumentų, o pagrindinė pažiba jiems – Lenono siena, ant kurios čekai socializmo laikais vis slapta nupiešdavo Džoną Lenoną, o jų vaikai ar vaikaičiai politinius atsišaukimus ten rašo iki šiol. Rašo ir turistai: vykstant 2019 m. Honkongo protestams, vyko tikra “išpurškimų ir išbraukimų” kova tarp honkongiečių ir kitų kinų.

Lenono siena

Lenono siena

Prahos šou – gimsta naujos tradicijos

Praha – ne vien istoriniai pastatai ir nauji barai. Praha gyva daug kuo.

Kiekviena iš trijų svarbiausių Prahos lankytinų vietų turi savo kasdienį „šou“. Prahos pilyje tai – sargybos pasikeitimas (kas valandą, bet ilgiausias ir įdomiausias – 12:00). Ant Karlo tilto – visokiausi „gatvės menininkai“. Senamiesčio aikštėje – senasis astronominis laikrodis. Kas valandą jo figūrėlės surengia minispektaklį: sukasi dvylika apaštalų, griaučiai-mirtis muša varpą.

Pagrindinis sargybos pasikeitimas (vidurdienį) prie Prahos rūmų

Pagrindinis sargybos pasikeitimas (vidurdienį) prie Prahos rūmų

Šituos „tradicinius šou“ vasaromis žiūri tokios turistų minios, kad sunkiai artyn beprisigrūsi. Gal todėl jie man nepasirodė superįspūdingi. O gal todėl, kad tiesiog laikas bėga: dabar XXI a. ir XV a. stebuklingu atrodęs miesto laikrodis ar žygiuojantys kareiviai jau nuobodoka.

Minios turistų spiečiasi prie garsiojo Astronominio laikrodžio

Minios turistų spiečiasi prie garsiojo Astronominio laikrodžio. Pagrindinė žvaigždė čia: laikrodžio sukūrimo data. Juk jis pastatytas anksčiau, nei įvyko Žalgirio mūšis… Ir simbolizmas: Tiesa, atėjus XX a., laikrodis pasikeitė. Godumą kažkada simbolizavo žydų pirklys, bet ‘politkorekciniais motyvais’ jis nuimtas

Bet „gyvoji Praha“ tuo nesibaigia. Kultūros mylėtojams dalinamos skrajutės su kvietimais į bažnyčias. Ne, ne į mišias – visur gausybė klasikinės muzikos koncertų. Daugelio svarbiausių pasaulio muzikos kūrinių autoriai patys gyveno ar lankėsi Prahoje – galima, pvz., pasiklausyti „vargonų, kuriais grojo Mocartas“. Juk Praha XIX a. priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai ir konkuravo su Viena ar Budapeštu – tad kiekvienam garsiam austrui ir Praha buvo nesvetima.

Viena įspūdingų Prahos bažnyčių (Šv. Mykolo Malostranske aikštėje)

Viena įspūdingų Prahos bažnyčių (Šv. Mykolo Malostranske aikštėje)

XX a. Prahoje išplito nauja meno rūšis – Juodų šviesų teatras (angl. Black light theater). Scenos priekis ten apšviestas įprastai ir jame vaidinamas pantomimos spektaklis, o scenos galas – ultavioletine šviesa, todėl ten matosi tik specialiais dažais nudažyti daiktai. Šiuos daiktus it marionetes valdo „lėlininkai“ – atrodo, kad jie skraido, patys yra lyg spektaklio herojai. Tokia „magija“ itin patinka vaikams. 2019 m. teko laimė sėdėti Srnaco teatro spektaklyje greta režisieriaus Jržio Srnaco, kuris dar 1959 m. pastatė pirmąjį „juodų šviesų spektaklį“ ir sukūrė šią meno formą. Dabar Prahoje jau ~10 juodų šviesų teatrų – šis menas labai tinka turistams, nes kalbos mokėti nereikia.

Juodų šviesų teatras. Atrodo, kad juda daiktai, nes jų valdytojai - nematomi.

Juodų šviesų teatras. Atrodo, kad juda daiktai, nes jų valdytojai – nematomi.

Na o po ~2000 m. Prahoje pramogų, šou, patirčių turistams kiekiai ir įvairovė augo geometrine progresija – niekaip neišvardysi visko, kas siūloma, belieka ieškoti internete ar dairantis. Vien Vltavos upėje kiek pramoginių laivų!

Vienas gausybės pramoginių laivų Vltavoje. Galimi kruizai su vakariene, plaukimai vandens dviračiais ir t.t.

Vienas gausybės pramoginių laivų Vltavoje. Galimi kruizai su vakariene, plaukimai vandens dviračiais ir t.t.

Kaip atvykti į Prahą ir ką dar lankyti Čekijoje

Tiesioginių skrydžių į Prahą iš Lietuvos nebėra, tad daugelis lietuvių (ir aš visus kartus) čia atvyksta automobiliu. Praha nėra labai automobiliams draugiškas miestas: daug parkavimo vietų centre rezervuotos gyventojams, likusios mokamos beveik visuomet, net prekybos centruose, būna, nemokama tik pirma valanda. Apsisprendėme pastatyti toliau centro ir ateiti ar atvažiuoti metro. Metro linijos yra trys ir, nors kiek atsiduoda sovietmečiu, yra greičiausias būdas keliauti po Prahą. Antras – tramvajai. Bet kai Prahos centras toks gražus, kartais verčiau norisi eiti kad ir kelis kilometrus, dairytis.

Bokštas Karlo tilto pradžioje. pamatai, jei užverti galvą

Bokštas Karlo tilto pradžioje. pamatai, jei užverti galvą

Jokia kita Europos sostinė tikriausiai taip neužgožia visos likusios šalies, kaip Praha. Nors Prahoje gyventojų – 2,5 mln. ir tai tėra vos 24% iš visos Čekijos 10,5 mln., daugeliui turistų Čekija tai Praha. Net „Lonely Planet“ kelionių vadovas po Čekiją vadinasi „Praha ir Čekija“ (žodis „Praha“ didžiausiomis raidėmis, „Čekija“ – mažomis). Tarp pirmuose tos knygos puslapiuose surašytų „10 įspūdingiausių Čekijos vietų“ net devynios yra Prahoje.

Prahos senamiesčio gatvė

Prahos senamiesčio gatvė

Tačiau taip yra ne todėl, kad likusi Čekija visiškai neverta dėmesio – tiesiog todėl, kad Praha yra šitoks pasaulio stebuklas. Likusi Čekija pilna gražių miestelių, UNESCO paveldo ir kitų gėrybių. Kai kurios – pvz. Karlšteino pilis yra beveik Prahos priemiesčiuose ir paprasta ten nuvažiuoti iš Prahos bei grįžti. Kitos reikalauja poros dienų ekskursijos. Apvažiavęs Čekiją supratau: nuvykus ten savu automobiliu, turint „nuosavus ratus“ tikra nuodėmė grįžti aplankius vien Prahą.

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Apie Čekijos įdomybes už Prahos ribų – sekantis mano straipsnis.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją. Prahos lankytinos vietos ir jų įvertinimai – dešinėje žemėlapio pusėje.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje

Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje

| 1 komentaras

Bulgariją, jos kurortus lietuviai puikiai žino dar nuo sovietmečio. Daug kas Bulgarijoje panašu iki šiol – iš visų naujųjų Europos Sąjungos šalių, Bulgarija mažiausiai pažengė nuo “anų laikų” ir yra pati skurdžiausia.

Nors Bulgarija tikriausiai niekad netaps pasauliniu traukos tašku viso pasaulio turistams, pažvelgus toliau trupančių socialistinių daugiabučių gali rasti įdomybių ir čia. Be kurortų ir pakrantės – nuostabios cerkvės ir stačiatikių vienuolynai, gražūs senoviniai miesteliai, idiliškos kalvos. Ir net gigantomaniški komunistiniai memorialai, nebaigti statyti štabai turi savų gerbėjų.

Tačiau Bulgarija nėra šalis, kur galėtum tikėtis nuvažiavęs į eilinį miestą rasti ten nuostabų senamiestį. Reikia žinoti, kur važiuoti, ir tikiuosi šitas straipsnis padės.

Bulgarijos kontrastai Šumeno mieste - nebaigtas komunistinis paštas pagrindinės gatvės gale

Bulgarijos kontrastai Šumeno mieste – nebaigtas komunistinis paštas pagrindinės gatvės gale

Sofija, retai lankoma sostinė

Bulgarijos sostinė Sofija gerai atspindi visą Bulgariją: mieste yra keletas tikrai gražių vietų, tačiau ištisi jo rajonai komunistų nuobodžiai perstatyti. Visgi, yra kelios vietos, po kurias smagu pasivaikščioti. Pavyzdžiui, Serdika metro stoties apylinkės, apsuptos didingų stalininio stiliaus pastatų, kur įsikūrusios įvairios ministerijos.

Stalininės architektūros Sofijos politinė širdis

Stalininės architektūros Sofijos politinė širdis

Įspūdingiausia Sofijoje – Šv. Aleksandro Neviškio katedra, kurią 1882-1912 m. bulgarai pastatė kaip padėką Rusijai už pagalbą kare su turkais. Net architektas – rusas. Viduje stebina realistinės freskos – iš stačiatikių cerkvių paprastai tikiesi vien paauksuotų ikonų.

Šv. Aleksandro Neviškio katedra Sofijoje

Šv. Aleksandro Neviškio katedra Sofijoje

Bojanos priemiestyje stūkso tikra Neviškio katedros priešingybė – mažytė Bojanos kaimo (vėliau tapusio komunistinės nomenklatūros priemiesčiu) cerkvytė. Ji irgi garsėja freskomis – tik gerokai senesnėmis, X-XI amžių, įrašytomi į UNESCO paveldo sąrašą.

Bojanos kaimo cerkvytė - menka jos išorė nė iš tolo neatskleidžia, koks didingas vidus. Tiesa, komunistiniais laikais cerkvė uždaryta, veikia tik kaip muziejus

Bojanos kaimo cerkvytė – menka jos išorė nė iš tolo neatskleidžia, koks didingas vidus. Tiesa, komunistiniais laikais cerkvė uždaryta, veikia tik kaip muziejus

Sofijoje daug kas “kaip Lietuvoje kažkada”. Štai už parkingą centre gali atsiskaityti darbininkams, kurių po vieną pasamdyta prie kiekvienos mokamo parkavimo atkarpos – jie pardavinėja nutrinamus bilietus. Algos mažos, gal pigiau, nei automatas? Pardavęs bilietą mums rado galimybę prisidurti: neturėjome grynų levų, taigi, paprašė dvigubai didesnės sumos eurais.

Aplink Sofiją – kalnai ir vienuolynai

Sofija yra apsupta Pirino kalnų ir daugelis keliautojų joje neužsibūna, nes 150 km atstumu aplink Bulgarijos sostinę rasi kur kas įdomesnių vietų. Įžymiausia – Rilos vienuolynas, įkurtas dar 927 m. Tarp jo dryžuotų celių pastatų (kad ir XV a. perstatytų) ir cerkvės gali mėginti pajusti Bulgarijos stačiatikių bažnyčios svarbą ir senumą. Bulgarijos patriarchas pagal eiliškumą yra penktasis po “keturių senųjų patriarchų”: Konstantinopolio, Aleksandijos, Antiochijos ir Jeruzalės. Bulgarijos stačiatikybė gerais 500 metų senesnė nei, tarkime, stačiatikybė Rusijoje – ir net kiriliką, Rusijoje naudojamą raidyną, sukūrė du bulgarai šventieji Kirlas ir Metodijus.

Rilos vienuolynas

Rilos vienuolynas

Dar toliau į pietus nuo Rilos vienuolyno – Bansko slidinėjimo kurortas. Bet ypatingesnė gamta į šiaurę nuo Sofijos – Belogradčiko uolos. Tiesa, pasaulio stebuklų ten neverta tikėtis, ne Meteora tai ir ne Džangdziadzie. Bet Bulgarijos gamta gali sužavėti savo paprastumu, skirtingomis spalvomis skirtingais metų laikais: ypač žavu buvo, kai Bulgarijoje lankiausi rudenį, kalvoms ir kalnams pageltus, parausvėjus.

Belogradčiko uolos

Belogradčiko uolos

Romėniška Plovdivo ir Varnos istorija

Bulgarų vardas paminėtas gerokai seniau, nei lietuvių, ir jie ištisus šimtmečius kovėsi (čia sėkmingai, čia nelabai) su Bizantijos (Rytų Romos) imperija. Dar prieš tai šios žemės buvo Romos Imperijos provincija.

Tiesa, tie laikai paskendę praeities miglose. Net bulgarų giriamas antro pagal dydį šalies miesto Plovdivo romėnų teatras, nors romantiškas, truputį dirbtinokas, apsuptas komunizmo eros pastatų. Bet kitur gi Bulgarijoje rasi nebent kokius archeologų atidengtus pamatus, kur nelabai net suprastum, kokie pastatai stovėjo, jei ne paaiškinimai. Ir archeologines iškasenas muziejuose, tokiuose kaip Varnos archeologijos muziejus. Nieko panašaus į kaimyninių Graikijos ar Turkijos antikinius metropolius.

Romėnų pirčių liekanos tarp šiuolaikinių Varnos daugiabučių

Romėnų pirčių liekanos tarp šiuolaikinių Varnos daugiabučių

Vienas senovinis Bulgarijos unikalumas – Trakijos valdovų kapai. Senovės graikai manė, kad trakai buvo antra pagal gausumą pasaulio tauta po indų. Greičiausiai jie klydo, bet Bulgarijoje gyvenusių trakų valdovų kapai rodo juos bent jau buvus vienais turtingiausių. Deja, į, kiek skaičiau, vieną įspūdingiausių, UNESCO pripažintą Švestario pilkapį patekti nepavyko: “Uždaryta” – bulgariškai sakė prižiūrėtojas. Taip ir nesupratome kodėl, nes buvo darbo metas. Mažai turistų pamėgtos vietos turi pliusų (nėra minių), bet nestokoja ir minusų: užsidaro ir niekam nerūpi… Buvo žiema – vasarą gal tokių problemų mažiau, nes vasarą atvažiuoja turistai iš Bulgarijos pajūrio.

Švestario pilkapis. Artyn nesinorėjo eiti ir dėl piktų šunų

Švestario pilkapis. Artyn nesinorėjo eiti ir dėl piktų šunų

Bulgarijos pajūris ir nostalgiški jo kurortai

Bulgarijos pajūris yra ta vieta, kurią aplanko daugiausiai turistų. Daugelis jų iš Rytų Europos. Tarp kitų komunistinių šalių, Bulgarija buvo pati draugiškiausia Sovietų Sąjungai – todėl Sovietų Sąjunga noriau ten išleisdavo savo piliečius, kuriuos išleisti į tolimesnį užsienį bijojo. Nes žinojo – Bulgarijoje prieglobsčio jie tikrai nepasiprašys.

Šitaip, labiau iš reikalo, Bulgarija mūsuose įgijo “kurortinės šalies” reputaciją, kuri dar kažkiek tęsiasi: net tiesioginiai užsakomieji reisai į Bulgariją būna. Aišku, šią šalį jau seniai nukonkuravo Turkija (ten poilsiauja 10 kartų daugiau lietuvių, nei Bulgarijoje), Egiptas (ten poilsiauja 4 kartus daugiau lietuvių), Vakarų kurortai.

Pajūrio klubai Varnoje

Pajūrio klubai Varnoje. Čia galima linksmintis beveik paplūdimyje

Pabuvojus tiek Turkijos, tiek Bulgarijos kurortuose, man aišku, kodėl. Bulgarijos pajūrio miestai – pavyzdžiui, Varna – kamuojami tokių pačių problemų, kaip ir kiti šalies miestai: senamiečius “išdraskė” komunistinė architektūra, daugybė pastatų apleista. Man jie nelabai jaukūs, tačiau, negaliu paneigti, kad turi tam tikros nostalgiškos dvasios, kažkiek primena kokių 1995 m. Palangą. Eidamas Varnos pajūrio bulvaru, pro seną XX a. pradžios akvariumą, pro karinę techniką jūrų muziejaus kieme, lunaparkus kažkaip mintimis grįžti į Lietuvos pajūrį ir kurortus tais laikais, kai vakarietiški dalykai juose dar nebuvo galutinai nustelbę rytietiškų, kai Lietuvos žmonės tik atradinėjo būdus linksmintis “europietiškai”.

Varnos akvariumas

Varnos akvariumas

Beje, daug ką Varnoje – pajūrio bulvarą, archeologijos muziejų – įkvėpė ne kas kitas, o lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius, gyvenęs Bulgarijoje 25 metus, buvęs Varnos miesto tarybos nariu; jo garbei yra du paminklai, pavadinta gatvė (“Ivan Basanovič”). Bet anie kurorto gimimo laikai irgi matosi tik iš kai kurių senų gražių fasadų.

Varnos senamiestis. Tiesa, vidurinio pastato fasadas gerokai subjaurotas frizuose iškalus naujus langus - atrodo, tai nekontroliuojama, arba korupcija Bulgarijoje sprendžia viską

Varnos senamiestis. Tiesa, vidurinio pastato fasadas gerokai subjaurotas frizuose iškalus naujus langus – atrodo, tai nekontroliuojama, arba korupcija Bulgarijoje sprendžia viską

Pats didžiasuias tarp Bulgarijos pajūrio kurortų, tikra šalies vizitinė kortelė – Slančev Briagas. Tiksliau, Saulėtoji pakrantė, nes kurorto pavadinimas visuomet specialiai verčiamas į kiekvieną kalbą, kad visi suprastų (anglakalbiams tai – Sunny Beach)… Šis kurortas išskirtinis tuo, kad pastatytas “nuo nulio” ~1958 metus užstačius ilgą paplūdimį viešbučių ir sanatorijų eile. Lankiausi ten ne sezono metu – didžiulis miestas visiškai negyvas, šviesoforai išjungti, viskas uždaryta – net “Subway” restoranai. O vasarą viskas ūžia…

Saulėtosios pakrantės fragmentas žvelgiant nuo Nesebaro

Saulėtosios pakrantės fragmentas žvelgiant nuo Nesebaro

Šalia Saulėtosios pakrantės – vienas gražesnių Bulgarijos miestelių Nesebaras, kadaise stovėjęs saloje, dabar sujungtas su krantu. Senuose jo pastatuose – jau ne masiniai viešbučiai. Ir visur pilna cerkvių – apgriuvusių, sugriuvusių. Kadaise miestelis buvo graikiškas, bet ilgainiui gyventojai išsilakstė ir tik XX a. jis atgimė kaip kurortas.

Nesebaro senamiestis

Nesebaro senamiestis

Kiti gražesni Bulgarijos miesteliai nuo jūros atokiau – tai senoji sostinė Veliko Tarnovas ir Koprivštica, pilna XIX a. Bulgarijos tautinio atgimimo laikų pastatų. Tada Bulgarija paskelbė nepriklausomybę nuo Osmanų Imperijos, tapo laisva šalimi. Tai irgi turėjo įkvėpti Basanavičių: gal čia jis įgijo pasitikėjimo savimi ir Lietuva – jei nedidelė Bulgarija galėjo nugalėti Osmanų Imperiją, kodėl Lietuva negali išsivaduoti nuo Rusijos Imperijos?

Koprivšticos namai

Koprivšticos namai

Bulgarijos miestai turistus traukia niūrumu

Pavienių “paprastų įdomybių” galima rasti daug Bulgarijos miestų (pvz. Besarabovo vienuolynas uolose prie Rusės ar Vidino tvirtovė) – kita vertus, aplinkinėse šalyse visa tai didingiau.

Besarabovo vienuolynas olose. Dar yra bent keli vienuoliai

Besarabovo vienuolynas olose. Dar yra bent keli vienuoliai

Šiaip palyginus su pajūrio miestais ir tais keliais turistiniais miesteliais, daugelis “eilinių Bulgarijos miestų” šalies gilumoje – daug liūdnesni. Puikus pavyzdys – Šumenas – dešimtas pagal dydį šalies miestas, turintis 76 000 gyventojų. Miesto centrinę aikštę užgožia nebaigtas statyti brutalistinis centrinio pašto bokštas, it koks parazitas apsupęs seną pastatą. Apleistas barokas – romantiška, apleistas funkcionalizmas – skurdas, o apleistas brutalizmas – siaubas…

Apleistų pastatų pilna Šumeno miesto centrinė aikštė

Apleistų pastatų pilna Šumeno miesto centrinė aikštė

Šalia – neveikiantis centrinis viešbutis. Ieškojome kur pavalgyti, bet didžiulėje centrinėje aikštėje atidarytas radome tik dėvėtų drabužių parduotuves, lombardą, “prekes už vieną levą”. Saulė leidosi, žmonių labai mažai – kaltintum emigraciją, juk Šumene kažkada gyveno 100 000 žmonių, bet kad iš Lietuvos dar daugiau emigravo, o kokių Šiaulių ar Panevėžio centrai neatrodo taip kraupiai liūdnai. Matyt, daug lemia ir šalies turtingumas: Lietuva už Bulgariją turtingesnė.

Nebaigtas statyti pašto bokštas iš arčiau

Nebaigtas statyti pašto bokštas iš arčiau – ir tai tik vienas kelių nebaigtų statyti pastatų toje aikštėje

Gatvėje radome išmestą “McDonald’s” maišelį – “negi čia gali būti McDonald’s?”. Ne, nėra; kažkas tą maišelį buvo iš kažkur atsivežęs. Galiausiai, paieškoję internete, radome vieną restoraną – bet buvo užsakytas šventei (nenuostabu, kai jų taip mažai). Nuėjome į kitą – irgi užsakytas, bet dar spėjo mus aptarnauti iki šventės pradžios. Tas restoranas įrengtas viešbutėlyje – tokių, nedidelių, gausu, daugelis jų pasižymi kaip niekur kitur kičiniais interjerais, tarsi bet koks blizgesys, ryškumas, lubų karnizas, modernus daiktas automatiškai, nė nederinus su aplinka, spinduliuotų prabangą (pranoksta net kiču garsėjančią Rumuniją).

Kičinis viešbučio Bulgarijoje interjeras

Kičinis viešbučio Bulgarijoje interjeras

Ant kalno virš Šumeno kyla Paminklas Bulgarijos 1300 metų jubiliejuj. Iš išorės – kažkokia beprasmė betoninė piramidė. Bet susimokėjus už bilietą ir užėjus vidun išvysti mozaikas, Bulgarijos valdovų skulptūras, kažkodėl iš pirmo žvilgsnio primenančias fantastinį filmą. Toks buvo komunistinės Bulgarijos stilius (monumentas statytas 1981 m.)…

Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus memorialas iš šono

Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus memorialas iš šono

Tokie niūrūs Bulgarijos miestai ir monumentai Vakaruose turi gerbėjų, kurie moka didžiulius pinigus už ekskursijas po “komunistinę Bulgariją”. Nėra tiek daug pasaulyje vietų, kur tai gali taip slėgti (o juk paminklai statyti, kad pašlovintų). Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus paminklas Šumene dar gražus, prižiūrėtas – nes jis, nors statytas komunizmo eroje, nešlovina komunizmo. Kiti gi to paties meto paminklai apleisti, palikti likimo valiai: griauti – brangu, remontuoti – nėra ko.

Simboliškos skulptūros memorialo viduje

Simboliškos skulptūros memorialo viduje

Komunistinis “paveldas” – Bulgarijos koziris?

Nors bulgarai gal norėtų savo šaliai kitokios reputacijos, kol kas ji sunkiai gali kurortais pakonkuruoti su Turkija ar Egiptu, romėnų griuvėsiais – su Italija, Graikija, Turkija, senamiesčiais ar prekybos centrais – su daugeliu Europos šalių.

Nesebaro pakrantė

Nesebaro pakrantė

Kas ją daro išskirtine, bent jau Europos Sąjungoje – komunizmo palikimas. Vakariečiams “tamsiojo turizmo” gerbėjams (ar gal net ir mūsų kraštų jaunimui) jis toks kraupiai įdomus. Rytų Europos žmonėms, ypač vyresniems, tuo tarpu – nostalgiškas, net praktiškai naudingas (pvz. daugybė žmonių Bulgarijoje moka rusų kalbą). Rusams tikriausiai dar žavesnis: seniai kur iki Bulgarijos kurortų bemačiau iškabintas languose šiuolaikines Lenino, Stalino nuotraukas.

Į tokius vaizdus, kaip šis Sofijoje, krypsta Vakarų turistų objektyvai

Į tokius vaizdus, kaip šis Sofijoje, krypsta Vakarų turistų objektyvai

Po Bulgariją keliavau tris kartus. Pirmą kartą dar 2004 m. savaitgalį skubiai lankiau svarbiausias šalies vietas – šalis paliko geresnį įspūdį. Pastarąjį kartą 2019 m. lankiau ir Bulgarijos “užnugarį”, be to, žiemą, ir įspūdis buvo gerokai slogesnis. Gal lėmė ir tai, kad Lietuva per tą laiką nuėjo daug didesnį kelią pirmyn, nei Bulgarija – tad mano lūkesčiai, matyt, nejučia išaugo. Tai, kad Bulgarijoje per tą laiką pastatyta daugiau “McDonald’s”/”Hesburger” ar kiek pagerėjo keliai (vis tiek ne tiek, kiek kaimyninėse šalyse) – taip labai nežavi. Tikriausiai keliaujant po Bulgariją verta iš anksto susirasti, kas domina, ir neišklysti iš kelio, būti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku – tuomet šalis pasirodys įdomi.

Bulgarijos lankytinų miestų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Bulgariją

Bulgarijos lankytinų miestų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Bulgariją

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Ankara – pamiršta Turkijos sostinė

Ankara – pamiršta Turkijos sostinė

| 0 komentarų

Ankara yra Turkijos sostinė, bet kelionėse į Turkiją dažniausiai lieka paraštėse.

Ji tolokai nuo kurortų, ir tarp tokių milžiniškų Europos sostinių ji be abejonės mažiausiai žinoma. Juk Ankaroje gyvena 4 mln. žmonių – dydžiu ji lenkia Romą, Madridą, Berlyną, o kiek nedaug žmonių ten keliavę.

Ankara nėra miestas, kurį būtų lengva pamilti, bet keliaudamas po Turkiją keletą dienų skyriau ir jam.

Ankaros centras

Ankaros centras

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Ankara – sostinė, kuri veikia

Ankara Turkijos sostine tapo netyčia. Po Pirmojo pasaulinio karo Turkiją iš visų pusių puolė priešai, Stambulo likimas kabėjo ant plauko, tad Turkijos vadovas Atatiurkas naująja sostine paskelbė Angoros miestelį Turkijos gilumoje, 1925 m. teturėjusį vos 35000 gyventojų – tarsi kokia Marijampolė.

Atatiurko su užsienio šalių vadovais portretai prie Atatiurko mauzoliejaus

Atatiurko su užsienio šalių vadovais portretai prie Atatiurko mauzoliejaus

Nuo to laiko miestas auga kaip ant mielių. Aplink jo tvirtovės (kale) rajoną – senąją Ankarą – augo iš pradžių tokie daugmaž lūšnynai, o Turkiją ištikus savotiškam ekonominiam stebuklui juos keitė daugiabučiai, ofisai.

Vienas retų senųjų Ankaros pastatų - Osmanų barakai, virtę Anatolijos civilizacijų muziejumi. Čia jame eksponuojami diidngi tūkstantmečių senumo sfinksai, atvežti iš virš 3000 metų amžiaus Aldžahojuko hetitų miesto

Vienas retų senųjų Ankaros pastatų – Osmanų barakai, virtę Anatolijos civilizacijų muziejumi. Čia jame eksponuojami diidngi tūkstantmečių senumo sfinksai, atvežti iš vieno hetitų miesto

Ir visgi Ankara taip ir neįgijo tos daugeliui sostinių ir daugeliui tokio dydžio miestų būdingos „didingo didmiesčio dvasios“. Čia nerasi ilgų tiesių prospektų, įspūdingų mečečių ar aukštų dangoraižių. Miestas nepribloškia – bet jis veikia. Turi ir didžiulį turgų, ir modernius prekybos centrus. Ir metro, ir pilnas automobilių kalvotas gatves.

Prekybos centras Ankaroje

Prekybos centras Ankaroje

Jei norisi ne lankyti lankytinas vietas, bet tiesiog patirti įprastą šiuolaikinį turkišką gyvenimą ir kultūrą – tikras pigias kebabines (ne turistams iščiustytas), tikras prekyvietes (o ne tokias, kur prekijai tik tikisi „numelžti“ turistą), stebėti miesto centre į darbus einančius turkus (o ne rusų ar kinų ekskursijų grupes), Ankara – geras pasirinkimas.

Per Ankaros turgų prekijas stumia karutį su mažai už Turkijos ribų žinomais vietiniais gėrimais: saldžiu salepu (gaminamas iš orchidėjų) ir boza

Per Ankaros turgų prekijas stumia karutį su mažai už Turkijos ribų žinomais vietiniais gėrimais: saldžiu salepu (gaminamas iš orchidėjų) ir boza

Tiesa, visi to minusai irgi čia: Ankaroje mažai kas šneka užsienio kalbomis. Nesitikėtum to iš šalies sostinės. Bet Ankaroje niekad ir nesijauti kaip sostinėje – veikiau kaip smarkiai peraugusiame provincijos mieste. „Ankara yra nesąmonė“ – tiesiai šviesiai pasakė žmogus, išnuomavęs mums butą – „Stambulas – gražus, Antalija – graži, Izmyras – gražus, o Ankara – nieko gero“. Butas tikrai nebuvo kažkas labai gero, bet geresnių alternatyvų nedaug. Daug kas Ankaroje persmelkta tokia maždaug 1970-1980 m. dvasia, ir butas panašiai.

Viena centrinių Ankaros gatvių vakare

Viena centrinių Ankaros gatvių vakare

Didžiausios Ankaros įdomybės – muziejus ir Atatiurko kapas

Visgi, bent dvi didingas lankytinas vietas Ankara turi. Pirmoji jų – Atatiurko mauzoliejus, po kuriuo palaidotas pirmasis Turkijos prezidentas. Milžiniški, bet saikingi pokario pastatai aplink Atatiurką kuria iš esmės šventojo aurą: „Čia atvežtas šventas Atatiurko kūnas“ – tiesiai šviesiai rašoma viename aprašų. Ir dar visos jį šlovinančios frazės, garbės sargyba, turkų galybę simbolizuojantys liūtai… Vieta, kur norėtų pasilaidoti dažnas diktatorius, bet daugelis jų nesulaukia galimybės, o Atatiurkas štai jau gerbiamas kone 80 metų po mirties.

Atatiurko mauzoliejus. Pagrindinis pastatas - tik dalis didžiulio komplekso, į kurį įėjus pro paradinį įėjimą tenka eiti dar kilometrą iki paties kapo

Atatiurko mauzoliejus. Pagrindinis pastatas – tik dalis didžiulio komplekso, į kurį įėjus pro paradinį įėjimą tenka eiti dar kilometrą iki paties kapo

Antrąją svarbiausią Ankaros lankytiną viet ąbūtent Atatiurkas ir nurodė įkurti – Anatolijos civilizacijų muziejų, kuriame – svarbiausios Turkijos archeologinės iškasenos (o civilizacijų sandūroje stovėjusi Turkija jų niekad nestokojo). Atvežti ištisi hititų bareljefai, taip pat gausybė vazų, juvelyrikos ir kitko. Kartais archeologiniuose muziejuose galvoji „ką, tik šitas surūdijęs kardas?“, bet Ankaros muziejuje taip nepagalvosi, nes visos iškasenos puikiai išsilaikiusios, nors dažna jų 4000 metų ir panašaus amžiaus.

Vienas gausybės kaip niekur senų didelių eksponatų Ankaros archeologijos muziejuje

Vienas gausybės kaip niekur senų didelių eksponatų Ankaros archeologijos muziejuje

Senieji Ankaros apylinkių miestai

Gyvenant Ankaroje ilgiau stiprėja noras bent trumpam iš miesto išvykti, pamatyti kokį senamiestį ar gražią gamtą. Iki tokių vietų reikia pavažiuoti, bet tų, į kurias galima iš Ankaros išvažiuoti ryte, o grįžti vakare – yra (tiesa, atstumas iki jų – po 200 km, taigi gal verta išvažiavus važiuoti toliau, į Ankarą negrįžti).

Senas osmaniškas Safranbolu miestelis ~200 km nuo Ankaros

Senas osmaniškas Safranbolu miestelis ~200 km nuo Ankaros

Viena jų – Safranbolu, vienas gražiausių Osmanų Imperijos laikų tradicininių miestelių, kur pirmi pastatų auktai akmeniniai, viršutiniai – mediniai. Daugelis tokių pastatų suremontuoti, virtę viešbučiais. Vaikščiodamas ten dar gali pasijusti kaip Osmanų laikais – ne tik centre, kuris kiek pilnas suvenyrų parduotuvių, bet ir gretimame rajone į vakarus ant kalno, kur gyvenimas dar labiau „vietinis“

Tradicinis osmaniškas senamiestis iš baltų namų. Tokie yra išlikę Antalijoje, Safranbolu, bet tikrai ne kiekviename mieste

Tradicinis osmaniškas senamiestis iš baltų namų Safranbolu

Kita – Hatuša, senosios heittų civilizacijos, nukariavusios net senovės Egiptą, sostinė. Ten – ne tik į kalną kylants jos griuvėsiai (pilnas „žygis“ aplink miestą yra 5 km gražiomis kalvomis). Netoli ten – ir Jazilikaja, kur uolos paverstos hititų bareljefais. Karaliai, dievai, kariai palei prieš 3200 metų mirusių valdovų kapus… Būtent bareljefai pasirodė įspūdingiausi, nes miestas smarkiai sugriuvęs, likę tik pamatai ir sienos liekanos.

Hetitų bareljefai ant uolų jų buvusioje sostinėje Hatušoje. Jiems - 4000 metų

Hetitų bareljefai ant uolų jų buvusioje sostinėje Hatušoje.

Keliavome žiemą ir, atrodė, visa menka Hatušos turizmo pramonė dirba dėl mūsų vienų. Atvykstame į tuščią užsnigtą Jazilikajos parkingą, mus atseka trys vyrai. “Aš miesto meras” – sako vienas – “Ar viskas patinka?”. Kai sustirę grįžtame dar bando pakviesti į “kurdų miestą pažiūrėti kilimų” ir nukreipia į “vienintelį veikiantį viešbutį”. Dviaukštis pastatas atrodo miręs, tik vienišas žmogelis stovi prie durų, kuriam “meras” dar pravažiuodamas pypteli (dėl komisinių?). “Kiek kainuos?” – klausiu, sako visai normalią kainą. Turkija, reikia derėtis. Sakau gerokai mažesnę. Iš karto sutinka, veda į numerį. Ten šalta-šalta. “Kaip įjungti radijatorių?” klausiame. Atneša infraraudonųjų spindulių šildytuvą ir nukreipa į lovą: kol gulėsi, bus kažkiek šilta. Teoriškai. Tikro šildymo nėra – kam, nežinia kiek per žiemos mėnesį čia klientų be apsistoja. Važiuojame pavalgyti. Viskas uždaryta. Vienos parduotuvės durys atsidaro – klausiame “kur pavalgyti”, nukreipia į gretimas duris, kur sėdi prisirūkęs senelis. “Ar turite meniu?” klausiame, parodo į savo puodą: “Turiu ryžių, mėsos”. Gerai – gamina. Visai skanu. Grįžtame viešbutin – visas tuščias. Nakvojame vieni šaltyje. Kitą dieną pravažiuojantis sniego valytuvas mums nukasa išvažiavimą. Tyrinėjame Hatušą – vėl vienut vienutėliai, brisdami giliai į sniegą iki koja atsiremia į tūkstantmečius mūrus. Tolumoje sniegu vis pralekia laukiniai šunys. Atrodo kokia tik nori šalis – bet ne turistinė Turkija.

Ankara – vienos dienos miestas

Nesigailiu, kad pamačiau Ankarą – bet nesigailiu ir to, kad ten praleidau tik porą naktų, kai Ankara man tapo tarpine stotele tarp Stambulo (ir Safranbolu) bei Kapadokijos (ir Hatušos).

Atatiurko mauzoliejaus vidus. Atatiurkas nėra čia paguldytas - jis palaidotas po mauzoliejumi

Atatiurko mauzoliejaus vidus. Atatiurkas nėra čia paguldytas – jis palaidotas po mauzoliejumi

Dažnai nuvykęs į turistų pamirštas vietas suprantu, kad tos vietos nelankomos be reikalo – bet kodėl tiek mažai žmonių užklysta į Ankarą man klausimas nekilo. Kita vertus, Ankaros civilizacijų muziejų bei Atatiurko mauzoliejų pamatyti verta – bet tai gerokai mažiau lankytinų vietų, nei galėtum pamatyti kitose sostinėse, net ir gerokai mažesnėse už Ankarą. Ankaroje mano žmonai net kilo mintis, kad “be Stambulo ir kurortų nieko įdomaus Turkijoje tikriausiai nėra”. Tačiau toks vertinimas buvo gerokai per ankstyvas, nes Ankara tiesiog neatspindi Turkijos grožybių ir įdomybių, kurioms mažai kuri šalis pasaulyje turi lygių.

Ankaros bei jos apylinkių lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Ankarą

Ankaros bei jos apylinkių lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Ankarą


Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai


1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

Turkijos Ėgėjo pakrantė – kurortai ir senovė

| 2 komentarai

Vakarinė Turkijos pakrantė palei Ėgėjo jūrą Lietuvoje turi gerokai mažiau fanų, nei Antalija ir pietinė pakrantė. Bet kurortų gausu ir ten.

Gausu ir įdomybių, ypač tų iš praeities miglų. Vienas geriausiai išsilaikiusių romėnų miestų bei graikų akropolių, garsioji Homero aprašyta Troja, trečias pagal dydį Turkijos miestas Izmiras, vieno didžiausią pėdsaką pasaulio istorijoje palikusio pasaulinio karo mūšio laukai.

Ne tiek kur poilsiauti, o ką aplankyti kelionės metu ir rašau šiame straipsnyje, pravažiavęs Turkijos Ėgėjo pakrantę nuo pat pietų iki Graikijos sienos šiaurėje.

Kušadasio kurorte - ir kryžininkų pilaitė

Kušadasio kurorte – ir Osmanų pilaitė

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Efesas – vienas penkių Romos Imperijos didmiesčių

Ėgėjo jūros pakrantės pažiba Efeso miesto griuvėsiai. Vien jų dėka gretimas Kušadasio miestas buvo tapęs vienu svarbiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų: Viduržemio jūros kruizai čia stoja, autobusai išsyk veža grupes į Efesą.

Kolonuota gatvė nuo uosto veda prie Efeso teatro

Kolonuota gatvė nuo uosto veda prie Efeso teatro. Pagal vietų skaičių teatre ir faktą, kad romėnų teatruose dažniausiai būdavo tiek vietų, kad veiname pasirodyme sutilptų apie 10% miestelėnų, sprendžiama, kad mieste galėjo gyventi iki 250 000 žmonių – beveik kiek Kaune

Ir mane, mačiusį daug romėnų miestų, Efesas pribloškė. Juk tai buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų, tad nors atkasta tik 20% griuvėsių, ir tiek – nuostabu. Gali pamatyti vieną didžiausių Antikinio pasaulio bibliotekų, milžinišką teatrą, kolonuotą gatvę, kur vykdavo prekyba, šventyklas sudievintiems imperatoriams, miesto „tarybos“ salę ir agorą, kurios centre, idant pritrauktų klientus prekybai, kovodavo gladiatoriai.

Vienos Efeso šventyklų fragmentai

Vienos Efeso šventyklų fragmentai

Ir „pikantiškų detalių“: bendrus tualetus, į kuriuos, ant vergų prišildytų sėdynių, turtingi romėnai eidavo pabendrauti; beraščiams skirtą viešnamio reklamą. Ir tiesiog smulkmenų, leidžiančių gyvai įsivaizduoti koks gyvenimas vyko prieš 2000 tame mieste, kai jame gyveno iki 250 000 žmonių: skyles arkliams pririšti, gatvių įrėžas kad neriedėtų karietos. Gyvenimas mums toks keistas (gidai pasimėgaudami šokiruoja turistus pasakodami, kaip romėnai rinkdavo tualete šlapimą, kad juo skalbtų rūbus, ar išvemdavo maistą, kad neišstorėtų). Bet sykiu ir savaip artimas – juk tai irgi buvo miestas, su prekyba ir pramogomis, kaip ir mūsų laikais, o ne vis sunkiau ir sunkiau eiliniam lietuviui suprantama žemdirbystė, gyvulininkystė, kaimo ūkis.

Viešnamio reklama ant Efeso grindinio

Viešnamio reklama ant Efeso grindinio

Efese vyko ir visą pasaulį pakeitę įvykiai: pastatyta Artemidės šventykla, vienas septynių pasaulio stebuklų (deja, iš jos teliko tik viena atstatyta kolona ir netgi įvažiavimas prie jos nemokamas), įvyko Efeso bažnytinis susirinkimas, vienas svarbiausių visoje krikščionybės istorijoje.

Štai kas beliko iš vieno 7 pasaulio stebuklų - Artemidės šventyklos

Štai kas beliko iš vieno 7 pasaulio stebuklų – Artemidės šventyklos

Bazilika, kur 431 m. susirinko bažnyčios hierarchai – sugriuvusi, kaip ir visas miestas. Buvo tam daug priežasčių – maliarija, pasitraukusi jūra. Tokia buvo istorija: kol Roma egzistavo, miestai lengvai išsilaikydavo, nes saugiais keliais ir jūromis būdavo atplukdoma maisto ir prekių. Imperijai ėmus byrėti, kurį laiką miestai dar laikėsi: tačiau pakakdavo vieno kokio karo ar žemės drebėjimo ir apleistų miestų nebeatsatydavo. Dar užtekdavo jėgų miestus išlaikyti, kol jie stovėjo, bet nebepakako jų tam, kad atstatytų sugriautus…

Efese labai daug katinų - kai kuriems turistams jie atrodo įdomesni, nei pats miestas....

Efese labai daug katinų – kai kuriems turistams jie atrodo įdomesni, nei pats miestas….

Kur būta Efeso uosto dabar – lyguma, o pakrantė – tik už 10 km, Kušadasio kurorte. Kušadasis – didžiausias Ėgėjo pakrantės kurortas – labiau gali didžiuotis naktiniu gyvenimu nei paplūdimiais. „Ponių paplūdimys“ (lai pavadinimas neapgauna – jis bendras) gražus, bet, palyginus su Antalijos kurortais, ne toks jau platus.

Kušadasio vaizdas

Kušadasio vaizdas

Izmiras – trečiasis Turkijos miestas

Izmiras, kaip ir Efesas, irgi buvo vienas penkių didžiausių Romos Imperijos miestų – bet, išskyrus pavienius iškasinėtus objektus, to neišvysi. Nes Izmiro niekas neapleido, miestas stovi, kur stovėjęs. Ir atrodo gana naujas – senus namus čia vis nušluodavo, pastatydavo naujus, ir tik keli įspūdingesni likę iš seniau, bet ir tai XIX a., o kiti – gana nuobodūs.

Izmiro laikrodžio bokštas - vienas nedaugelio praeities reliktų. Jį 1901 m. padovanojo Vokietijos kaizeris

Izmiro laikrodžio bokštas – vienas nedaugelio praeities reliktų. Jį 1901 m. padovanojo Vokietijos kaizeris

Vienas jų – Atatiurko muziejus, kadaise kilimų pirklio rezidencija. Prieš 100 metų valdžiusio prezidento Atatiurko pilna visoje Turkijoje, bet niekur nemačiau daugiau jo atvaizdų, nei Izmire, kur įprasta, kad eilinėje kebabinėje kabos trys ar penki Atatiurko portretai, automobiliai masiškai dabinami Atatiurko parašais.

Kalne iškaltas Atatiurko veidas Izmire

Kalne iškaltas Atatiurko veidas Izmire

„Didysis Turkijos vakarietintojas“ Atatiurkas, smarkiai apribojęs religiją, uždraudęs vienuolynus ir tradicinius drabužius, arabų raštą pakeitęs lotynų raštu ir perkėlęs savaitgalį iš penktadienio į sekmadienį, Izmire ir aplink gerbiamas ne be reikalo. Izmiras neabejotinai – vakarietiškiausias Turkijos miestas, kur vos kelios moterys ryši skarelėmis, o žavi Pajūrio promenada nusėta barais. „Bodrume labai smagu pasiausti“ – apie netolimą kurortą paskaojo vietinis prekijas, o kitas vietinis nepraleido progos įgelti ribojimus religijai pamažu naikinančiam prezidentui Erdoganui.

Izmiro pajūrio promenada. Tai - siauresnė jos dlais, o platesnė primena ištisą parką

Izmiro pajūrio promenada. Tai – siauresnė jos dalis, o platesnė primena ištisą parką

Izmiras toks jau nuo seno: dar XIX a., Osmanų Imperijos laikais, čia buvo pilna visokių britų ir prancūzų verslininkų, o kiti turkai miestą pravardžiavo „netikinčiu Izmiru“. Tie britai ir prancūzai ir pastatė žaviausius pastatus – deja, daug jų neliko, pakeisti paprastesniais. Gausiai Izmire gyveno ir žydai, kuriems turkai čia suteikė prieglobstį nuo persekiojimų Ispanijoje: buvusiame žydų rajone stovi įdomus viešasis liftas, vieno filantropo statytas, kad seniems žydams netektų kopti į kalną pėsčiomis. Lifto viršuje dabar – kavinė.

Izmiro žydų rajono viešasis liftas

Izmiro žydų rajono viešasis liftas

Turkijoje holokaustas nevyko, bet žydai XX a. emigravo į Izraelį – pasekmės tos pačios, žydų šalyje praktiškai neliko. Neliko ir prancūzų, britų, graikų – tarptautinis Izmiras yra istorija, bet netikintis Izmiras – nebūtinai.

Manisos kebabas. Dažnas save gerbiantis Turkijos miestas turi savo kebabą ir netoli Izmiro esanti Manisa - viena jų. Tiesa, priešingai nei Adanos ar Urfos kebabai, Manisos kebabas neišplito po visą šalį, bet Ėgėjo pakrantėje jo nesunkiai gali gauti

Manisos kebabas. Dažnas save gerbiantis Turkijos miestas turi savo kebabą ir netoli Izmiro esanti Manisa – viena jų. Tiesa, priešingai nei Adanos ar Urfos kebabai, Manisos kebabas neišplito po visą šalį, bet Ėgėjo pakrantėje jo nesunkiai gali gauti

Net ir neįžvelgiantiems Izmiro istorijos žavesio miestą verta aplankyti dėl didžiausio Ėgėjo regione turgaus, apimančio gerą miesto rajoną netoli laikrodžio bokšto. Parduotuvių (pvz. suvenyrų) pilna ir turistinėse vietose (Efese ir kitur), tačiau ten kainos išpūstos kartais. Panašiai ir tuose “aukso centruose” ar “odos centruose”, į kuriuos, neatsiklausę, užveža ekskursiniai autobusai.

'Genuine fake watches' (Tikrų padirbtų laikrodžių) parduotuvė prie Efeso. Regione tokių 'spąstų turistams' labai gausu: pilna visokių aukso, odos centrų, kurie išpūstomis (kartais) kainomis stumdo savo prekes neatsiklausus ten užvežtiems keliautojams su ekskursijomis.

‘Genuine fake watches’ (Tikrų padirbtų laikrodžių) parduotuvė prie Efeso.

Pergamas – įspūdingiausias Turkijos akropolis

Daugelis antikinių miestų Turkijoje statyti romėnų ir savaip panašūs: ilgos tiesios gatvės, didingi pastatai. Pergamas nuo jų smarkiai skiriasi, nes jį sukūrė dar graikai. Graikų laikais, priešingai nei romėnų, nebuvo visuotinės taikos, dažnas miestas buvo kartu ir valstybė, privalėdavusi nuolat gintis. Tad miestų centrai – akropoliai – plytėdavo ant kalnų.

Šventyklos liekanos ant Pergamo Akropolio

Šventyklos liekanos ant Pergamo Akropolio

Mažai akropolių tokie žavūs, kaip Pergamo, o labiausiai pribloškia teatras. Priešingai nei pas romėnus, graikų teatrai nebuvo atskiri pastatai: graikai pasinaudodavo natūraliais kalnų šlaitais, išdėliodami ant jų akmenines sėdynes, o papėdėje įrengdami sceną. Tik paprastai tokie teatrai buvo maži ar vidutiniai, o Pergamo – toks didelis ir status, kad abejoju, ar iš paskutinių eilių kas dar žiūrėdavo spektaklį, o ne įspūdingus aplinkinius kalnus.

Pergamo teatras žvelgiant nuo aukštesnės Akropolio vietos

Pergamo teatras žvelgiant nuo aukštesnės Akropolio vietos

Būtent vaizdai į aplinkinę gamtą – viena priežasčių aplankyti Pergamą šiandien. Papėdėje irgi būta įdomių pastatų – egiptietiška raudonoji šventykla (anais laikais buvo įprasta, kad mieste garbinami ir svetimi dievai, o Egiptas jau ne tauip ir toli), Asklepijonas – ano meto ligoninė, kur ligoniai stengdavosi susapnuoti diagnozę.

Pervertinta Homero Troja

Pasaulyje pilna vietų, kurios žinomos gerokai labiau, nei būtų verta. Daugelis tokių vietų išgarsėjo ne dėl savo grožio ar svarbos – jas išgarsino ten neva vykusios filmų, knygų istorijos. Troja tikriausiai – pati seniausia iš tokių vietų. Apie VIII a. prieš Kristų Homeras sukūrė poemą “Iliada” apie karą, kuriame graikai neva užkariavo Troją. Daug kas ten, matyt, išgalvota (veikia dievai, pusdieviai), bet paties karo buvimą įrodė archeologo Šlymano (beje, gyvenusio ir Klaipėdoje) pradėti kasinėjimai – bemat padarę jį vienu žymiausių pasaulio archeologų, nors tai tebuvo jo hobis.

Benamiai šunys pasitinka mus, atvykusius į Troją. Daugelis jų - neagresyvūs, bet kai jų tiek daug ir tokie dideli, nebuvo jauku

Benamiai šunys pasitinka mus, atvykusius į Troją. Daugelis jų – neagresyvūs, bet kai jų tiek daug ir tokie dideli, nebuvo jauku

Ieškodami tų neegzistavusių graikų dievų palikimo į Troją autobusų virtinėmis traukia turistai, moka už bilietą gerokai daugiau, nei įprasta už panašius beveik sunykusius miestus (jų Turkijoje pilna ir nemokamai). Palyginus su Efesu ar Pergamu, nieko jie ten neranda: beveik vien pamatus, iš kurių sunkiai suprasi, kas kur stovėjo. Mat ir ta Trojos istorija truko daugybę šimtmečių, po karų ji vis būdavo atstatoma, ir skirtingų epochų mūrai visai susimaišę – net pats Šlymanas neteisingai juos atskyrė (pasiėmė daug senesnį lobį kaip „Priamo lobį“), o dalį išvis sunaikino.

Trojos griuvėsiai

Trojos griuvėsiai

Gal kalbėčiau kiek kitaip, jei būčiau kitų Turkijos antikinių miestų nelankęs – bet dabar Troją jie visiškai nustelbė. Tik medinė Trojos arklio, į kurį, pasak Iliados, buvo sulindę graikų kariai, o naktį, trojiečiams įsistūmus arklį į miestą, staiga išlindo ir viską padegė, kopija savaip įdomi – bet tokių regione irgi pilna.

Vietinio menininko sukurtas Trojos arklys

Vietinio menininko sukurtas Trojos arklys

Pavyzdžiui, dar viena stovi gretimame Čanakalės mieste. Turkijos mažesnieji miestai nelygūs vienas kitam: Bergama prie Pergamo pasirodė tokia nyki, kad žmona net valgyti ten nenorėjo, o štai Čanakalė – gyvas, turtingas, studentiškas miestas. Jis – palei Dardanelų sąsiaurį, kartu su garsesniuoju Bosforu jungiantį Juodąją ir Viduržemio jūras. Ir būtent dėl jo vyko svarbiausias Turkijai, Australijai ir Naujajai Zelandijai Pirmojo pasaulinio karo mūšis.

Modernus Čanakalės miestas

Modernus Čanakalės miestas

Galipolis, pagimdęs tris tautas

~100 km ilgio Galipolio pusiasalyje įvyko viena didžiausių pasaulio istorijoje karinių avantiūrų. Osmanų (turkų) Imperijai įstojus į Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos pusėje, vokiečių priešai britai ir prancūzai čia mėgino vienu staigiu smūgiu paimti sostinę Stambulą, taip atverdami Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius savo sąjungininkės Rusijos laivams.

Dardanelų sąsiauris visad buvo labai svarbus, todėl aplink jį stovi ir Viduramžių pilys

Dardanelų sąsiauris visad buvo labai svarbus, todėl aplink jį Galipolyje stovi ir Viduramžių pilys

Iš pradžių 1915 m. nepavyko jūrinis puolimas su virš 100 laivų (sutrukdė turkų vandens minos), tad britai/prancūzai/australai išlaipino 500 tūkstančių karių. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas buvo unikalus istorijos momentas: dėl to meto technologijų gintis buvo gal dešimteriopai lengviau nei pulti. Įsikasdavo gynėjai apkasuose ir, norint juos įveikti, tekdavo bėgti apšaudomiems kulkosvaidžių per lauką tarp apkasų tarsi mirtininkams. Dauguma žūdavo.

Dėl šių priežasčių, užėmę maksimaliai vos kokius 20 kvadratinių kilometrų, užpuolikai nusprendė išplaukti. Bet iki tol mūšyje žuvo 120 000 karių ir Galipolis iki šiol nusėtas tų karių kapinėmis su įvairiausių kalbų pavardėm, epitafijom. Ir didžiuliu memorialu žuvusiems turkams.

Didžiausias Galipolio memorialas - žuvusiems turkams

Didžiausias Galipolio memorialas – žuvusiems turkams

Visa tai supa graži gamta, kuri kariams beveik metams buvo tapusi namais. Galipolyje ne tik kariauta, ten ir gyventa: štai tas kalnas australų karių vadintas Sfinksu (kurį jie matė pakeliui plaukdami iš Australijos), štai tame paplūdimyje jie maudydavosi… Australams tai ne šiaip kažkokios istorijos nuotrupos, tai – jų tautos esmių esmė. Nes būtent po to, kai kolonistai britai pasiuntė myriop 9000 australų Galipolyje, Australijos tikėjimas Britų Imperija susvyravo, ji ėmė eiti nepriklausomybės link. Iki pat šiol kasmet ~10000 žmonių atskrenda iš Australijos paminėti išsilaipinimą Galipolyje, aplankyti ANZAC įlanką, kur jis įvyko. Tikriausiai iš karto pasmerktas: per klaidą australai išsilaipino ne tame paplūdimyje, norint stumtis giliau teko kopti į kalvas. Tiek, kad turkai-osmanai nežinojo puolimo vietos ir tą pajūrio atkarpą gynusiam Osmanų batalionui baigėsi kulkos. Šitaip australams pavyko užimti kažkiek teritorijų – bet nepavyko netgi susijungti su prancūzų pajėgomis, išsilaipinusiomis pusiasalio pietuose, ką jau kalbėti apie Stambulo užėmimą.

Panašus vaizdas - tik be visų civilizacijos žymių - laukė australų. Kalvą priekyje jie praminė sfinksu, nes buvo ką tik atkeliavę iš Egipto, kitos britų kolonijos, kur stabtelėjo pakeliui iš Australijos

Panašus vaizdas – tik be visų civilizacijos žymių – laukė australų. Kalvą priekyje jie praminė sfinksu. Kalvomis, kuriomis Pirmojo pasaulinio karo metais kopė kariai, dabar driekiasi pasivaikščiojimo maršrutai: gali įsvaizduoti, kaip stūmėsi frontas, kaip reikėjo eiti iš apkasų nusimaudyti. Gausu aprašų (ir angliškų) kas toje vietoje vyko 1915 m.

Galipolio mūšio istoriją pristato ir moderniausias Turkijoje regėtas muziejus, veikiantis tarsi 11 kino teatrų: užeini į vieną – pamatai pasiruošimus karui. Antroje jau ruošiamasi jūrų mūšiui ir t.t. Kai kur duodami 3D akiniai, ten, kur esą plauki laivu, dreba grindys ir t.t. Turkų vaikų grupė, iš pradžių žiūrėjusi skeptiškai, vėliau bėgte bėgo iš vienos salės į kitą, kad tik užsiimtų vietas arčiau ekranų. Muziejaus paskutinė salė („Turkija šiandien“) gali pasirodyti ir šiek tiek pernelyg patosiška ir nesusijusi, bet šiaip smagu pamatyti pasaulinį karą pristatomą iš turkų perspektyvos: pernelyg jau dažnai istorija rašoma vien iš britų, amerikiečių ar prancūzų pusės.

Dioramos Galipolio muziejuje, kurias galima apžiūrėti belaukiant kino patirties

Dioramos Galipolio muziejuje, kurias galima apžiūrėti belaukiant kino patirties

Tiesa, Turkija – ne kokia Rusija. Žuvę užpuolikai irgi gerbiami. „Čia žuvę, jie tapo Turkijos sūnumis“ – sakė Atatiurkas (pats vadovavęs Osmanų pajėgoms Galipolio mūšyje) ir ta jo frazė visur ten iškabinėta. Dabar visų kapai vienodai taikūs, ramūs. Juos supa graži gamta – miškeliai, vaizdai į tolimą jūrą. Puiki atmosfera, o nesezono metu gali turėti tą vietą sau.

Australų kapinės Galipolyje.

Australų ‘vienišos pušies’ (Lone Pine) kapinės Galipolyje – pačios garsiausios. Čia vyko ‘Vienišos pušies’ mūšis, sėkmingiausias australams, nors tos pergalės ir 2200 australų bei ~7000 osmanų aukų rezultatas – užimta futbolo aikštės dydžio teritorija. Šiais laiakis nemažai kas Australijoje vadinasi ‘Lone Pine’ šio mūšio garbei

Edirnė ir Turkijos pabaiga

Galipolis – jau Europoje. Greitai už jo baigiasi Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės. Iš ten yra 289 km iki Stambulo, panašiai iki Edirnės, Turkijos sienos su Bulgarija. Tas miestas garsėja sena didinga mečete.

Edirnės mečetės vidus

Edirnės mečetės vidus

Nuo Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės taip pat populiaru važiuoti aplankyti ir vieną įspūdingiausių viso regiono gamtinių vietų – Pamukalę, garsėjančią savo baltomis terasomis ir karštomis versmėmis.

Be to, važiuojantys palei Turkijos pakrantę gali nuvykti ir į Antalijos regioną, nors jei kelionė trumpa, tikriausiai neverta, nes Ėgėjo regione daug kas panašaus.

Pamukalė, esanti visai netoli Turkijos Ėgėjo jūros kranto

Pamukalė, esanti visai netoli Turkijos Ėgėjo jūros kranto

Mes aplankėme visas šias Turkijos žemes ir dar daugiau. Visgi, savo istoriniu paveldu būtent Ėgėjo jūros regionas pasirodė stipriausias. Nes čia tas paveldas neužgožtas naujų statybų: tiek Pergamas, tiek Efesas, tiek Galipolis atrodo taip, kaip kadaise, kiek tik leido visa griaunantis laikas. O netoliese ir Stambulas, Pamukalė su Hierapolio romėnų miesto griuvėsiais.

Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Turkijos Ėgėjo jūros pakrantę

Turkijos Ėgėjo jūros pakrantės lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Turkijos Ėgėjo jūros pakrantę


Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai


1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Pamukalė – stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės

Pamukalė – stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės

| 0 komentarų

Pamukalė – vienas nepakartojamų pasaulio vaizdų ir populiariausia Turkijos lankytina vieta. Tiesa, tie baltose terasose besimaudantys žmonės turizmo bukletuose regėti jau tiek kartų, kad akys atbuko.

Tačiau Pamukalė – kur kas daugiau, nei vien tos terasos. Ir, tiesa pasakius, tie, kurie tikisi visų pirma terasų, kartais nusivilia: nes jos nebe tokios, kaip senose nuotraukose.

Pamukalėje – ir vienas įspūdingiasuių romėnų miestų, ir galimybės visokioms pramogoms, maudynėms. Kaži ar dar kur pasaulyje gamta, istorija ir poilsis bei pramogos taip puikiai dera tarpusavyje.

Daugelis pamato tiek Pamukalės, kiek veža įprastos turistinės ekskursijos iš pajūrio kurortų. Aš apvažiavau Pamukalę nepriklausomai ir sezono, ir nesezono metu. Štai, ką ten verta pamatyti: atkreipkite į tai dėmesį rinkdamiesi ekskursiją, o gal išsinuomodami šiai kelionei automobilį.

Virš Pamukalės terasų kyla oro balionas

Virš Pamukalės terasų per saulėlydį kyla oro balionas

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Pamukalės terasos – kitokios, bet nuostabios

Pamukalės „vizitinei kortelei“ apibūdinti trūksta lietuviškų žodžių. „Balta kalva“, „Balta siena“ – niekas netinka. Iš tikro Pamukalė yra travertino terasos. Ne vienintelės pasaulyje – bet neabejotinai didžiausios, garsiausios ir įspūdingiausios. Buvo dar vienos panašios Naujojoje Zelandijoje – bet jas dar 1886 m. metais sunaikino ugnikalnis.

Baltosios Pamukalės terasos

Baltosios Pamukalės terasos žvelgiant nuo viršaus. Pamukalė reiškia ‘medvilnės pilis’

Pamukalės terasas galima pažiūrėti nemokamai iš apačios, nuo parkelio ir restoranų papėdėje. Tačiau iš ten ji dar primena keistos spalvos kalną. Kad nieko panašaus pasaulyje nematei supranti tik praėjęs Pamukalės šlaito viršutiniu taku, pažvelgęs į „baseinus“ terasose, „varveklius“ jų šonuose, į visą tą didžiulę pasakišką baltą žemę.

Pamukalė nepalieka abejingų. Tiesa, ne visi ten pasijunta pakylėti: kiekvienam komentarui „kaip buvo nuostabu!“ internete rasi ir „kaip nusivyliau…“. Čia kalti patys turkai, reklamuojantys Pamukalę… 50 metų senumo nuotraukomis.

Pamukalės nuotrauka, daryta apie 1970 m. Panašių maudynių šiandien ten nei pamatysi, nei išmėginsi

Pamukalės nuotrauka, daryta apie 1970 m. Panašių maudynių šiandien ten nei pamatysi, nei išmėginsi, tačiau Pamukalės reklamose tokios nuotraukos dedamos iki pat šių dienų

~1960 m., prasidedant Turkijos turizmo bumui, vietos verslininkai ir gyventojai netruko suprasti, kokius pinigus gali nešti Pamukalė. Jie pastatė viešbučius tiesiog terasų viršuje, o turistus kvietė maudytis terasų baseinėliuose (kad ir su muilais, šampūnais), netgi važinėti terasomis motociklais.

Visos įspūdingosios nuotraukos, kur žmonės turškiasi tiesiog ant travertinų, darytos tais laikais. Viskas pasikeitė: 1988 m. Pamukalė štraukta į UNESCO pavbeldo sąrašą, viešbučiai terasų viršūnėje nugriauti, maudytis terasose ir jomis laipioti uždrausta. Tiesą pasakius, maudytis ten net teoriškai neįmanoma – daugelis terasų išdžiūvusios.

Žmogus stovintis ant Pamukalės terasų - tai sargas

Žmogus stovintis ant Pamukalės terasų – tai sargas. paprastiems turistams ten eiti draudžiama

Vienintelė vieta paragauti tos „Pamukalės kaip kadaise“ – paliktas „turistinis takas“ užlipimui terasomis. Tiesa, tenykštės terasos ir jų baiseinėliai dirbtiniai: įrengti XX a. gale vietoje nugriauto automobilių kelio, kuris driekėsi per terasas. Be to, takas per siauras visoms turistų minioms, bent jau vasarą: besifotografuojantieji sustabdo eismą juo.

Turistinis takas aukštyn į Pamukalę ir dirbtinės, bet vandens pilnos jo terasos braidymui

Turistinis takas aukštyn į Pamukalę ir dirbtinės, bet vandens pilnos jo terasos braidymui

Kai kurie keliautojai, lankę Pamukalę prieš 40 metų, rėžia ištisas tirada apgailestavimų, kad „tos vietos jau nebėra“. Visgi, apraudant tai, ką Pamukalė prarado, reikia pažiūrėti ir į tai, ką ji gavo: čia vėl gali pajusti gamtos ar praeities, o ne tiesiog kurorto dvasią.

Pamukalės vaizdas nuo viršaus. Kad ir kiek būtų turistų aplinkui, terasos visad bus fotogeniškai tuščios. Visgi, didžiausią įspūdį Pamukalė man paliko kai lankiau ją nesezono metu, kai ir tų žmonių viršuje buvo mažai

Pamukalės vaizdas nuo viršaus. Kad ir kiek būtų turistų aplinkui, terasos visad bus fotogeniškai tuščios. Visgi, didžiausią įspūdį Pamukalė man paliko kai lankiau ją nesezono metu, kai ir tų žmonių viršuje buvo mažai

Hierapolis – bukletuose neminimas romėnų miestas

Pamukalė žmones traukia jau ne 20 ar 200, o ištisus 2000 metų. Pamukalės terasų viršūnėje iki šiol stūkso milžiniški romėnų kurorto Hierapolio griuvėsiai. Gamta ir istorija čia viena kitą puikiai papildo: Pamukalės terasos ir Hierapolis lankomi su vienu bilietu. Daugeliui tai – malonus netikėtumas: turkų bukletai su 50 metų senumo nuotraukomis paprastai Hierapolį pamiršta paminėti išvis.

Tai – beveik nusikalstama. Nes Hierapolio griuvėsiai, mano nuomone, vieni įspūdingiausių romėnų griuvėsių pasaulyje. Ir ne tik dėl įspūdingiausios vietos terasų viršūnėje, bet ir dėl galbūt geriausiai išsilaikiusių romėnų kapinių (Nekropolio – mirusiųjų miesto). 2 kilometrus ten eini autentišku akmeniniu romėnų keliu supamas 1800, 2000, 2200 metų amžiaus kapų eilių: akmeninių sarkofagų, kriptų, pilkapių. Daugelis jų buvo ne hierapoliečiai, o čia, tarp karštųjų versmių, nusenti atvykę romėnai iš kitur. Kai kuriuos kapus beveik prarijo terasos…

Kelias per Hierapolio nekropolį

Kelias per Hierapolio nekropolį

Itin smagu Hierapolį lankyti žiemą, kai gali taip eiti vienas, žvalgytis į praėjusius amžius. Į kapus žmonių, kurių ir proproproanūkių proproproanūkių proproproanūkių jau niekas nebeprisimena. Skaityti lotyniškus įrašus apie jų gyvenimus: „velionis buvo Hierapolio amatininkų klubo narys, paliko 100 pinigų, kad klubas prižiūrėtų jo kapą“… Tuomet kaip koks Romos pirklys prieiti pirtį, kur atvykėliai privalėdavo nusiprausti prieš žengdami į miestą, tada miesto vartus, kolonuotą gatvę, kur Romos laikais vykdavo prekyba.

Hierapolio miesto vartai

Hierapolio miesto vartai

Šitoks kelias laukia, jei į Pamukalę/Hierapolį eini per šiaurinį įėjimą (pro kapines). Yra dar du: pietinis, kur patenki visų pirma į patį Hierapolio miesto griuvėsius, ir vidurinis, pro kurį užėjęs turi lipti aukštyn taku per Pamukalės terasas ir viršuje rasti Hierapolį.

Hierapolyje išlikęs ir didžiulis romėnų teatras, ir plutoniumas, kurio orakulai pranašaudavo ateitį, o savo galią suabejojusiems demonstruodavo gyvi praeidami pro iš žemės gelmių kylančias nuodingas dujas, kurios čia pat pražudydavo paukštelius ir smulkius gyvūnus. O apsidairęs į šalis matai „lipančius į kalnus“ daugybę sugriuvusių namų.

Hierapolio Nekropolis

Hierapolio Nekropolis ir kalnai už jo

Bet įdomiausi, aišku, vaizdai nuo Hierapolio šlaito viršaus tako į Pamukalę – į juos užsižiūrėjęs nejučia supratau, kad laiko aplankyti visus Hierapolio statinius tikrai neturėsiu.

Maudynės karštosiose Pamukalės versmėse

Maudynės Pamukalės terasose uždraustos ir galima tik pabraidžioti po dirbtines terasas ar pamirkyti kojas karšto vandens latake.

Turistai mirko kojas Pamukalės karšto vandens latake

Turistai mirko kojas Pamukalės karšto vandens latake

Tačiau maudynėms Pamukalės terasose yra ne mažiau populiari alternatyva – Kleopatros baseinas. Nedidelis vandens telkinys, kurį suformavo VII a. žemės drebėjimas, galutinai sunaikinęs ir Hierapolio miestą. Tas žemės drebėjimas į baseiną privertė ir Apolono šventyklos kolonas, frizus, kurie štai tūno jo dugne, apaugę dumbliais.

„Nevaldomo turizmo“ laikais Kleopatros baseinas buvo tapęs vienu Pamukalės viršūnėje pastatytų viešbučių baseinu. Priešingai nei viešbučių, Turkijos valdžia jo nenugriovė: ir iki pat šiol sumokėjęs papildomai kiekvienas gali pabraidyti analogų pasaulyje neturinčioje vietoje tarp autentiškų romėnų kolonų. Tik verta saugoti kojas, braidyti iš lėto – pirmą kartą keliaudamas į Pamukalę jas ten smarkiai nusidaužiau, o kai keliavau antrą kartą, perspėjau žmoną būti atsargią, bet ji vis tiek „įsistatė mėlynių“.

Senovinis Kleopatros baseinas. Pažvelgus geriau, ir nuotraukoje per skaidrų vandenį matosi kolonų liekanos - bet ne visos yra taip negiliai

Senovinis Kleopatros baseinas. Pažvelgus geriau, ir nuotraukoje per skaidrų vandenį matosi kolonų liekanos – bet ne visos yra taip negiliai

Kleopatros baseine žiemą-vasarą temperatūra yra ~+36 laipsniai. Vasarą atrodo tiesiog šiltas vanduo (na, panaši temperatūra, kaip oro), bet žiemą – tikras smagumėlis, o ir žmonių aplink mažai. Tiesa, žiemą išlipęs iš baseino gerokai tirtėjau, nes +36 teperatūra nėra pakankama, kad, kai lauke 0 (taip, Pamukalėje žiemą tiek būna) išlipęs iš baseino nejaustum šalčio.

Kaip aplankyti Pamukalę

Keliautojai į Pamukalę apsistoja dviejuose miesteliuose. Terasų papėdėje yra Pamukalės miestelis, kur apsistoja daugelis nepriklausomų keliautojų, yra mažų viešbučių ir pensionų.

Pamukalė žvelgiant iš apačios. Tai nėra įspūdingiausias būdas ją pamatyti, nes primena tiesiog apsnigtą kalną

Pamukalė žvelgiant iš apačios. Tai nėra įspūdingiausias būdas ją pamatyti, nes primena tiesiog apsnigtą kalną

Apie 3 km nuo terasų viršaus (šiaurinio įėjimo) stūkso Karahajitas, į kur buvo „perkelti“ nugriautieji Pamukalės viršūnės viešbučiai. Tenykščiuose „spa viešbučiuose“ apnakvindinami daugelis tų, kurie autobusais atvežami į Pamukalę porai dienų iš Antalijos regiono, Kušadasio regiono ar kitų Turkijos kurortų. Kita vertus, ir ten pasitaiko ir mažų viešbučių.

Karahajito simbolis ties įvažiavimo - nuo karštų požeminių versmių rūkstanti skulptūra

Karahajito simbolis ties įvažiavimo – nuo karštų požeminių versmių rūkstanti skulptūra

Daug viešbučių Pamukalėje siūlo karštus baseinus savo kiemuose ar viduje, o didieji siūlo ir visokias spa procedūras. Užeiti (už mokestį) gali ne vien viešbučių svečiai.

Karahajito mieste yra ir nemokamos „viešosios“ karštosios versmės: turistai jas žino mažiau ir net paklausti, kur jos yra, vietiniai iš pradžių nesuprato, ką pasakyti – manė, kad, kaip daugelis turistų, ieškome viešbučio su karštųjų versmių baseinu. Tos versmės gražiai sutvarkytame parke vadinamos „Raudonąja Pamukale“ – spalva tikrai raudona, išvaizda panaši, bet masteliai, aišku, nė iš tolo neprilygsta nė dalelei Pamukalės.

Karahajito karštosios versmės

Karahajito karštosios versmės

Keliaudami į Pamukalę nepriklausomai automobiliu, apsistojome Denizlyje – tai Turkijos didmiestis vos už 16 km nuo Pamukalės, šiaip stokojantis lankytinų vietų ir todėl nebrangus. Turint automobilį taip daryti labai logiška: už pusę tos kainos, kurią būtume sumokėję už viešbučio kambarė Pamukalėje ar Karahajite, Denizlyje per AirBnB išsinuomavome visą didelį butą. Tiesa, jei tektų į Pamukalę iš Denizlio keliauti viešuoju transportu, tai nepatogu.

Denizlis - paprastas, bet didžiulis miestas su turgumi, keityklomis, normalių kainų kavinėmis ir dar daug kuo

Denizlis – paprastas, bet didžiulis miestas su turgumi, keityklomis, normalių kainų kavinėmis ir dar daug kuo

Požeminė Pamukalė ir Pamukalė iš dangaus

Į Pamukalę/Hierapolį daugelis tradiciškai atvyksta vienai-dviems dienoms ir grįžta į kurortus. Diena – Pamukalei/Hierapoliui, diena – poilsiui, maudynėms baseine ar spa. Ko pasilikti ilgiau iš pažiūros nėra – Pamukalės turizmo pramonė, priešingai nei Kapadokijos, iš esmės orientuota į vieną vietą, tegul ir milžinišką (Pamukalę/Hierapolį).

Visgi, tai keičiasi. 2002 m. 30 km nuo Pamukalės atidaryta nauja įdomybė – Kakliko ola. Ji atrasta visiškai netikėtai įgriuvus jos stogui. „Atradėjai“ sunkiai galėjo patikėti viduje išvydę… požeminę Pamukalę. Aišku, daug mažesnę – bet labai panašią. Ir vandens versmės per ją dar be perstojo verčiasi. Tiesa, sieros kvapas – nelabai malonus.

Požeminė Pamukalė - Kakliko ola. Nesezono metu nuo pradžios iki pabaigos čia buvome visiškai vieni - tik vietinių benamių šunų banda, prieš tai gulinėjusi, atsibudo, kad mus pasitiktų

Požeminė Pamukalė – Kakliko ola. Nesezono metu nuo pradžios iki pabaigos čia buvome visiškai vieni – tik vietinių benamių šunų banda, prieš tai gulinėjusi, atsibudo, kad mus pasitiktų

Yra regione ir daugiau romėnų griuvėsių (pvz. Afrodizijas). Be to, ir pačią Pamukalę turizmo agentūros kviečia pažinti vis naujai: pavyzdžiui, skrendant parasparniu (skrendama dviese su patyrusiu pilotu – jokios patirties nereikia) arba oro balionu saulėlydžiui terasas nutapius ypatingomis spalvomis.

Pamukalė verta, kad ją pamatytum įvairiai – iš viršaus, iš apačios, iš dangaus, jos požeminę kopiją…

Parasparniai kyla virš Pamukalės baltųjų terasų

Parasparniai kyla virš Pamukalės baltųjų terasų. Skraidoma paprastai dviese, o pilotuoja profesionalas – todėl tai nepavojinga

„AŽ kelionės ir mintys“ sudarinėju įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašus. Tas vietas esu suskirstęs pagal kategorijas. Pamukalė/Hierapolis – pirmoji vieta, kurią tarp įspūdingiausių pasaulyje įtraukiau net dviejose kategorijose. Gamtinėje – dėl terasų. Istorinių griuvėsių – dėl Hierapolio romėnų miesto tų terasų viršuje.

Ir gamtos, ir kultūros mylėtojus Pamukalė nustebins – jei tik važiuosite ten be nepamatuotų išankstinių lūkesčių.

Pamukalės ir jos apylinkių lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Pamukalę

Pamukalės ir jos apylinkių lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Pamukalę


Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai


1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,