Išskleisti meniu

Europa – kelionių vadovai

Amsterdamas – kanalų, dviračių, nuodėmių miestas

Amsterdamas – kanalų, dviračių, nuodėmių miestas

| 0 komentarų

Amsterdamas turi prieštaringą reputaciją.

Viena vertus, tai – „Šiaurės Venecija“, kanalų ir laivų pilna vienos turtingiausių imperijų – Olandijos Imperijos – sostinė su jaukiais senais nameliais ir didingais garsiausių menininkų muziejais.

Kita vertus – „dviračių sostinė“, kur driekiasi dviračių gatvės ir „magistralės“, daugiaaukščiai jų parkingai, o dviratininkų beveik tiek, kiek pėsčiųjų.

Ir trečia – nepadorumų miestas, kurio vitrinose staiposi pusnuogės prostitutės, o narkotikai legaliai pardavinėjami prestižinėse parduotuvėse.

Visos šios Amsterdamo pusės – tikros ir gyvos. Dėl visų jų kartu šis miestas Europoje neturi analogų. Ir kiekvieną vasarą, kiekvieną savaitgalį, jo centrą užgula minios turistų.

Ekskursijos Amsterdamo kanalais

Ekskursijos Amsterdamo kanalais

Nepadorusis Amsterdamas ir Raudonųjų žibintų kvartalas

Pirmąsyk Amsterdame lankiausi dar būdamas keturiolikos, ir tada man labiausiai įstrigo būtent ta „nepadorioji“ miesto pusė. Pirmą kartą mačiau viešai besisiūlančias prostitutes, transvestitą, užuodžiau žolės kvapą, stebėjausi sargių automatais kiekviename tualete. Pirmą kartą man tiesiog gatvėje pasiūlė narkotikų – ir iš karto kokaino.

Tiesa, kokainas Olandijoje niekad nebuvo legalus. Užtat „žolė“, visokiausi grybukai – ne tik teisėti, tačiau ir tapę tikru miesto simboliu. Be tikrų narkotikų parduotuvių (vadinamų “coffee shop” ar “smartshop”), klesti visokiausi „narkotiniai suvenyrai“: kanapių skonio ledai ar saldainiai, paženklinti „legalu išvežti iš Olandijos“. Kaipgi neparveši iš Amsterdamo ko nors tokio?

Plakatas Amsterdame kviečia švęsti kanapių išlaisvinimo dieną. Su narkotikais susijusių plakatų mieste daug: nuo teigiamų iki "prašome nerūkyti čia žolės"

Plakatas Amsterdame kviečia švęsti kanapių išlaisvinimo dieną. Su narkotikais susijusių plakatų ir grafičių mieste daug: nuo teigiamų iki “prašome nerūkyti čia žolės”

Tokių vietų yra visame Amsterdame. Tačiau daugelyje rajonų jos – tam tikra niša: tikrai ne kiekvienas amsterdamietis yra narkomanas ar naudojasi prostitučių paslaugomis. Užtat viename Amsterdamo rajone tai, už ką kitur Europoje sodinama į kalėjimą, ne tik nėra tabu, bet ir yra vieša norma.

Tas rajonas vadinamas De Wallen, tačiau vertimuose į anglų kalbą jis įvardijamas taip, kaip jį jau gal virš šimto metų jį vadina užsieniečiai: „Raudonųjų žibintų kvartalas“. Jis yra pačiame miesto centre, greta centrinės Dam aikštės ir Karalių rūmų ir jo gatvės gali atrodyti tokios pat jaukios, kaip ir bet kurios kitos Amsterdamo senamiestyje, kol neįsižiūri geriau.

Amsterdamo centrinė Dam aikštė ir Karalių rūmai. Priešingai daugeliui rūmų šie labiau primena miesto pastatą, be jokio parko aplink

Amsterdamo centrinė Dam aikštė ir Karalių rūmai. Priešingai daugeliui rūmų šie labiau primena miesto pastatą, be jokio parko aplink. Olandija visad buvo miestiečių-pirklių imperija.

Iškabos ten skelbia: „Purvini peniai“, „Surišimas, paskui seksas“, „Porno teatras“, „Video kabinos“ ir pan. Veikia daugybė „Marihuanos muziejų“ (parduotuvių). O vitrinose, kaip prekės šypsodamosis staiposi gyvos moterys.

Jos – smulkios verslininkės: nuomojasi langus iš savininkų, moka mokesčius. Palyginus su daugeliu Europos raudonųjų žibintų kvartalų, Amsterdamo kvartale beveik viskas – net stebėtinai švaru ir balta. Amsterdamas savo reputacija didžiuojasi: stovi paminklas prostitutei, gal vienintelis pasaulyje, veikia prostitucijos muziejus, populiarios ekskursijos ta tema.

Vitrinų su prostitutėmis fotografuoti negalima, taigi, čia tik nekalčiausios Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalo iškabos - pvz., parduotuvė sadomazochistams (SM)

Vitrinų su prostitutėmis fotografuoti negalima, taigi, čia tik nekalčiausios Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalo iškabos – pvz., parduotuvė sadomazochistams (SM)

Šiaip ar taip, Amsterdamas (ir Olandija) pats pasirinko būti tokiu. Sakote, jis perdėm liberalus, „sugadintas“ šių laikų? Paradoksas, bet yra priešingai. Viduramžiais, kai pastatyti didingieji Amsterdamo pastatai, prostitucija buvo legali kone visoje Europoje, netgi… Popiežiaus valdose Romoje. Žmonės žiūrėjo į ją taip, kaip šiais laikais į neištikimybę: laikė nuodėme, niekino prostitutes ir jų klientus – tačiau nė į galvą niekam neatėjo už tai bausti. Ir panašūs dalykai į tuos, kurie vyksta Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale, visiškai teisėtai vykdavo ir Lietuvoje.

Draudimai atėjo tik naujaisiais laikais, kai religingieji krikščionys perkėlė savo moralines nuostatas ir į įstatymus. Olandija iš pradžių tam pakluso, bet XIX a. persigalvojo. Priešingai, nei reikalavo religija, ji rašė įstatymus ir vėliau: pavyzdžiui, pirmoji pasaulyje įteisino gėjų santuokas. Nieko keisto: religija apskritai Olandijoje neįtakinga. Daugybė bažnyčių – netgi pačių įspūdingiausių, kaip Naujoji bažnyčia greta karalių rūmų – virtusios muziejais ar dar kuo. Kai kurios nugriautos. Pasak apklausų, vos 9% olandų tebetiki į tradicinį protestantų tikėjimą ir, tiesą pasakius, netgi šeštadalis kunigų prisipažįsta esantys ateistai!

Amsterdamo naujojoje bažnyčioje mums lankantis - pasaulio žurnalistinių fotografijų paroda

Amsterdamo naujojoje bažnyčioje mums lankantis – pasaulio žurnalistinių fotografijų paroda. Mišios čia jau seniai nebevyksta nors tai – bene svarbiausia Amsterdamo bažnyčia, kurioje iki šiol karūnuojami Olandijos karaliai

Dar vienas paradoksas(?) – šiandien tam olandiškam liberalizmui kelia grėsmę nebe religija, tačiau ateistai. Tiksliau – Europoje išpopuliarėjęs kultūrinis marksizmas su savomis moralinėmis vertybėmis, kuriam prostitucija – moterų išnaudojimas, prostitutės – aukos, klientai – nusikaltėliai. Panašių pažiūrų žmonės greta paminklo prostitutei vis atneša kitą – surištą moters kūną, kuris kažkur paskui vis dingsta. Kol kas Amsterdamas atsilaiko prieš šūkius drausti prostituciją ar naudojimąsi ja ir, kas be ko, pagrindinės tokių draudimų priešininkės – pačios prostitutės, čia turinčios net profsąjungą.

Paminklas prostitutei Amsterdame

Paminklas prostitutei Amsterdame

Amsterdamo centre – kanalų labirintas

Amsterdamas nėra toks didelis miestas, kaip daugelis panašios svarbiausių Europos sostinių. Jame gyvena tik 1 mln. žmonių, tačiau kone visos lankytinos vietos išsidėsčiusios kanalų išvagotame centre.

Amsterdamas lyginamas su Venecija, turi net daugiau už ją tiltų. Visgi, tai nėra Venecija: kiekvieną Amsterdamo namą galima pasiekti ir automobiliu, autobusu, tramvajumi. Kanalai nenaudojami transportui. Kai kuriems amsterdamiečiams jie – gyvenamoji vieta (prišvartuoti „gyvenamieji laivai“), o daugeliui turistų – hobis. Plaukiojančių laivų ir laivelių kiekiu Venecijai vasaromis jie nelabai nusileidžia, ir visa tai – ekskursijos, be kurių joks savaitgalis ar savaitė Amsterdame keliautojams neįsivaizduojami. Nuo didelio laivo atviru deniu iki vandens dviračio – ekskursijos galimos bet kokia priemone.

Laivai-namai Amsterdamo kanalo šonuose. Viename jų - laivo-namo muziejus

Laivai-namai Amsterdamo kanalo šonuose. Viename jų – laivo-namo muziejus

Nuo kanalų itin įspūdingai atsiveria senųjų Amsterdamo namų fasadai. Siaurų ir aukštų – kiekvienas priklausydavo vienai turtingai pirklio šeimai. Skirtinguose aukštuose gyveno šeimininkai, tarnai, veikė sandėliai. Svarbi puošmena – stogas: seniausieji stogai – trikampiai, vėlesni – laiptuoti, varpo formos. Stogų priekyje – kabliai: tik prie jų pririštomis virvėmis galima į pastatus pro langus įkelti didelius daiktus, tarkime, baldus (juk laiptinės siauros).

Nemažesniu architektūros (inžinerijos) stebuklu yra ir patys kanalai, puslankiu supantys miesto centrą, susikertantys sankryžomis. Tokiais kanalais išvagota visa Olandija (pakanka žvilgtelti pro lėktuvo iliuminatorių kai leidiesi Amsterdamo oro uoste). Ten, kur yra šios žemės (ir Amsterdamas), anksčiau tyvuliavo jūra. Ji buvo nusausinta, o vandens perteklius nukreiptas į šiuos kanalus ir išpumpuojamas. Šitaip nuo 1300 m. Olandija savo plotą pasididino 20,5%, arba šeštadalio Lietuvos dydžio teritorija. Ir nors šiandien tokia inžinerija gal nublanksta prieš visokius arabų šeichų išmislus ir dirbtines salas, įsivaizduokite, kad visa tai vyko prieš 500 metų.

Olandijos peizažas su kanalais iš į Amsterdamą besileidžiančio lėktuvo

Olandijos peizažas su kanalais iš į Amsterdamą besileidžiančio lėktuvo

Be dviračio Amsterdame – kaip be kojų

Viena olandė, kurią pažinojau paauglystėje, sunkiai suprato du dalykus: kaip aš nemoku plaukti ir kaip aš nemoku važiuoti dviračiu. Plaukti olandai mokomi dar pradinėse mokyklose: kai šitiek jų žemių – žemiau jūros lygio, pralaužus dambas yra įvykę baisių potvynių, ir mokėjimas plaukti gali būti gyvybės ar mirties klausimas (1952 m. potvynyje žuvo 2500 žmonių).

Na o dviratis ten, ypač Amsterdame – pagrindinė transporto priemonė. Automobiliai, pėstieji, dviratininkai – visų jų, iš pažiūros, Amsterdame yra maždaug vienodas skaičius. Ir visi turi savo kelius: egzistuoja dviračių gatvės, net „magistralės“ (su skiriamąja juosta), o didieji prospektai turi kone vienodos svarbos automobilių, dviračių ir pėsčiųjų juostas. Yra atskiros dviračių perėjos (kur žalia dega taip trumpai, kad pėstysis spėtų nebent bėgte), o miesto centre švartuojasi dviračių parkingo laivai – amsterdamiečiai ten gali palikti savo transporto priemones ir toliau eiti pėsti. Nereikia ieškoti vietos prie tiltų turėklų, kurie visi ištisai apraišioti dviračiais.

Dviračių aikštelė prie Ei "upės"

Dviračių aikštelė prie Ei “upės”

Dviračių entuziastams Amsterdamas – tikras rojus, tačiau pėsčiajam dėl to tik daugiau kliūčių. Eidamas per platesnę gatvę turi praleisti dviračius, automobilius, vėl dviračius – ir nė vienas srautų nenustygsta. Ir dviratininkai dar „nuožmesni“, nei automobilininkai: piktai skambins, tačiau nestabtels.

Ei [Ij] kadaise buvo įlanka, tačiau, nusausinus vis daugiau ir daugiau žemės, šis Amsterdamo kelias į jūrą labiau primena platų kanalą. Tiesa, kanalais į jį atplaukia net kruiziniai laivai

Ei [Ij] kadaise buvo įlanka, tačiau, nusausinus vis daugiau ir daugiau žemės, šis Amsterdamo kelias į jūrą labiau primena platų kanalą. Tiesa, kanalais į jį atplaukia net kruiziniai laivai

Naujasis Amsterdamas – architektūrinė katastrofa

Dviračiais galima nesunkiai važinėti ne tik po Amsterdamo centrą, tačiau ir nuvykti į jo priemiesčius. Tiems nykiems priemiesčiams turistai turėtų būti dėkingi, net jei į juos važiuoti ir neketina. Mat XX a. viduryje Olandijos architektų tarpe populiarios buvo panašios mintys, kaip Sovietų Sąjungoje: neva reikia statyti naujus rajonus iš didelių vienodų daugiabučių, palikti tarp tų pastatų atvirus kiemus „poilsiui“, atskirti automobilių ir pėsčiųjų srautus.

Taip gimė Bijlmermeris, tikriausiai pats akiplėšiškiausias tokio modernizmo pavyzdys pasaulyje. Kai ~1969 m. pastatytas, jis iš paukščio skrydžio atrodė kaip vienodų šešiakampių kiemų korys. Tačiau olandai, priešingai nei Sovietų okupuoti lietuviai, turėjo pasirinkimą, kur gyventi. Ir jie „balsavo kojomis“: nepriko Bijlmermeryje butų. Daugiabučiai stovėjo apytuščiai. Kaip tik tuo metu į Amsterdamą prasidėjo masinė imigracija iš kolonijų, kurių Olandija neteko (1975 m. suteikė nepriklausomybę Surinamui). Taigi, Bijlmermerį apgyvendino imigrantai – jiems pinigų nepakako, kad būtų išrankūs būstui. Rajonas pasidarė nesaugus ir visi jo pliusai, kuriuos įsivaizdavo architektai, bet taip niekada ir nesuprato eiliniai žmonės, pasirodė besą minusai: kai automobilių vairuotojai ir pėstieji nemato vieni kitų, pėsčiųjų zonos pasidaro dar atokesnės ir nesaugesnės ir t.t.

Dviračių gatvė po Amsterdamo traukinių stoties nauju korpusu. Tai jau - naujesnis architektūros kūrinys, po visų Bijlmermerio klaidų

Dviračių gatvė po Amsterdamo traukinių stoties nauju korpusu. Tai jau – naujesnis architektūros kūrinys, po visų Bijlmermerio klaidų

Galiausiai turtingoji Olandija priėmė kitą radikalų sprendimą, kuris neprieinamas mažiau turtingoms šalims, tokioms, kaip Lietuva. Bijlmermerį ne renovuoti, o tiesiog… nugriauti ir pastatyti iš naujo, suplanuotą kitaip! Tik keletas senųjų „korių“ palikti kaip pavyzdžiai, kitko – jau nebėra. Tačiau ir perstatytuose pastatuose vyrauja imigrantai, kurie sudaro jau 53% Amsterdamo žmonių.

Imigrantai ir turistai gelbsti Amsterdamo tradicijas?

Daugelis Europos miestų, kuriuose imigrantai sudaro šitiek daug žmonių, o dargi šurmuliuoja turistų minios, supanašėja tarpusavyje. Visuose juose – tos pačios kultūros (tarkime, arabų ar afrikiečių imigrantų ir britų ar rusų turistų), kurios nusveria vienintelę ten autentišką ir tikrą – vietinę kultūrą bei jos tradicijas.

Įvairiarasiai amsterdamiečiai rūko. Šiandien vos 45% amsterdamiečių - olandai, o dauguma - imigrantai ar jų vaikai

Įvairiarasiai amsterdamiečiai rūko. Šiandien vos 45% amsterdamiečių – olandai, o dauguma – imigrantai ar jų vaikai

Tačiau Amsterdamui tas kol kas negresia: unikalios jo pusės egzistuoja toliau. Ant dviračių čia džiugiai sėda ir turistai, ir imigrantai. Raudonųjų žibintų kvartale vos 5% prostitučių gimusios Olandijoje, o tarp klientų irgi vyrauja namie nieko panašaus negalintys legaliai patirti britai ar prancūzai. Turistai noriai ragauja ir narkotikų. Kartais net atrodo, kad kai kurios Amsterdamo tradicijos jau merdėtų, jei ne atvykėliai: kiek kartų sumažėtų klientų, jei juodaodes, azijietes ar rytų europietes Raudonųjų žibintų kvartalo languose pakeistų olandės (imančios olandišką valandinį atlygį), jei nebeatvyktų klientai iš užsienio.

Na o Amsterdamo kanalų, įdomios architektūros jokie atvykėliai net norėdami nepakeis.

Kanalų sankryža Amsterdame žvelgiant nuo vieno tiltų

Kanalų sankryža Amsterdame žvelgiant nuo vieno tiltų

Aišku, masinis turizmas turi ir minusų, kurių didžiausias – būtent visos tos minios. Kai kurios populiariausios Amsterdamo lankytinos vietos netgi atsisakė bilietų kasų: joms pakanka klientų, kurie nusiperka bilietus internetu iš anksto.

Bet net ir tai nėra paprasta. Man taip ir nepavyko patekti į Anos Frank namą, kuriame olandų šeima nuo holokausto slėpė garsųjį dienoraštį parašiusią žydę paauglę: bilietai internete prekyboje pasirodo ne vienu metu, bet nė karto nepavyko nueiti į svetainę tada, kai jų buvo pasiūloje reikiamaidienai. Jei norite būti užtikrintas, bent jau vasarą turite pirkti prieš mėnesį, bet tada daug kas dar nežino tikslių kelionės planų…

Eilė prie Anos Frank namo (jis - kairėje). Visi šie žmonės turi internetu įsigytus bilietus, bet vis viena privalo laukti eilėje

Eilė prie Anos Frank namo (pats muziejus – kairėje). Visi šie žmonės turi internetu įsigytus bilietus, bet vis viena privalo laukti eilėje

Tiesa, „gyvai“ išvydęs „Anos Frank namą“ pernelyg nesigailėjau nepatekęs: dabar tai naujai pastatytas šiuolaikinis daugiaaukštis, o senasis namas tesudaro dalį muziejaus. Maža to, negalėjau išmesti iš galvos, kad iš liūdnos Anos Frank istorijos daromas savotiškas verslas: priešingai daugeliui genocido atminimo vietų, šis – mokamas ir gana brangus, siūlomos ir visokios papildomos prekės (turi net internetinę parduotuvę webshopannefrank, kur Anos Frank pašto ženklai ir pan.). Galų gale, ir pati Ana Frank – tik viena daugelio holokausto aukų. Įdomu, kiek tokių mergaičių ir berniukų irgi rašė dienoraščius, tik jų niekas neišspausdino ar juos sunaikino?

Tačiau Amsterdame lankytinų vietų – labai daug. Jei pavėluosite internetu nusipirkti bilietus į Van Gogo muziejų, rasite ir gerokai daugiau įspūdingų meno muziejų. Juk Amsteramas – olandų kultūros širdis, o olandų kultūra pagimdė daugybę pasaulinės reikšmės dailnininkų.

Amsterdamo nacionalinio muziejaus 1885 m. statytas didingas pastatas

Amsterdamo nacionalinio muziejaus 1885 m. statytas didingas pastatas. Tai – vienas dvidešimties populiariausių muziejų pasaulyje, garsėjantis savo meno kūriniais

Svarbu nesivadovauti reklamomis, o pasiaiškinti pačiam. Vietos, kurios garsiausiai reklamuojasi, dažnai ir investuoja daugiau į reklamą, nei kokybę, gyvendamos iš tų milijonų turistų, kurie atskrenda į Amsterdamą nesusiplanavę, ką veikti, ir bemat įpuola į kokius “spąstus turistams”. Amsterdamas sklidinas visokiausių “muziejų”, kurie iš tikro tėra parduotuvės, o taip pat skambiai pavadintų brangių pramoginių muziejų (Tiuso vaškinių figūrų, Riplio “įvairenybių”, Kankinimų, Sekso) – iš kurių klientai, remiantis internetiniais įvertinimais, neretai išeina nusivylę kainos ir kokybės santykiu ir, be to, nieko naujo nesužinoję nei apie Amsterdamą, nei apie Olandiją.

Jei turite Amsterdame daug laiko arba ten gyvenate – be abejo, galite aplankyti ir tokias vietas, tačiau jei keliaujate tik savaitgaliui – geriau jį paskirti autentiškoms vietinėms vietoms ir patirtims. Ir tokių patirčių Amsterdame daugiau, nei daugelyje Europos sostinių.

Amsterdamo kanalas. Gėlės - dar vienas miesto simbolių

Amsterdamo kanalas. Gėlės – dar vienas miesto simbolių

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

| 0 komentarų

Madridas nebuvo viena tų Europos sostinių, į kurią žūtbūt plūsdavo turistai. Kelionė į Ispaniją daugeliui – visų pirma pakrantės, paplūdimiai, salos, gal dar Barselona…

Tačiau pastaraisiais metais, pigių skrydžių bendrovėms atidarius daug reisų, Madridą turistai tiesiog užplūdo. Per pastarąjį savo pusidenį Madrido lankytinose vietose vien lietuvių keliautojų sutikau keturis.

Iš viso Madride buvau tris kartus ir dalinuosi mintimis, ką pamatyti ir nuveiktį šiame mieste per savaitgalį ar kelias dienas ir kuo Madridas visgi ypatingas.

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Madrido Gran Via, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios įspūdingi rajonai

Įspūdingiausios Madrido vietos – aplink vieną gatvę

Daugelis lankytinų vietų Madride yra netoli pagrindinės miesto ašies – Calle Mayor gatvės, vėliau pereinančios į Calle de Alcala.

Ašies vakariniame gale – Karalių rūmai (XVIII a.) ir Madrido katedra. Karalių rūmuose karalius nebegyvena, tad, neskaitant oficialių priėmimų, jie atiduoti turistams. Bilietai brangūs, tad užeiti verta tik arba jei nesate buvę jokiuose Vakarų Europos valdovų rūmuose, arba jums tokie rūmai labai patinka (šiaip visi rūmai su prabangiais baldais ir koridoriais, amfiladomis ganėtinai panašūs vieni į kitus).

Madrido katedra

Madrido katedra. Kaip ir Barselonos Šv. Šeimos katedra, tai buvo “šimtmečio statybos”: pradėta statyti 1879 m., katedra pašventinta tik 1993 m.

Eidamas į Calle Mayor rytus, praeini romantišką Plaza de la Villa aikštę gali užsukti į Plaza Mayor – senąją centrinę Madrido aikštę. Visa ji – neįtikėtinai simetriška, nes nuo pat XVI a. iš visų pusių supa beveik vienodi pastatai. Tai buvo širdis Ispanijos, kuri dar valdė didžiąją dalį Amerikos. Būtent tos Ispanijos karaliai ir sumanė 1561 m. sostinę perkelti į Madridą, tada 30 tūkst. gyv. turėjusį miestelį, ir paversti jį didmiesčiu.

Plaza Mayor aikštė

Plaza Mayor aikštė

Dar toliau – Puerta del Sol puslankis. Ten XIX a. ir XX a. pradžios Madridas. Mano nuomone, pats įspūdingiausias Madridas: pastatai statyti puošnūs kaip senovėje, tačiau aukšti lyg šiais laikais. Su skulptūromis ant kupolų, su veidais ant kolonų, kiekvienas – tarsi atskiras meno kūrinys. Ko verti vien Cibelės rūmai pačioje pagrindinės Madrido lankytinų vietų ašies pabaigoje, statyti tiesiog kaip pašto administracinis pastatas. Užkilę į jų bokštelį ir apsidairę, matysite daug tokių „aukštuolių“: bankų, telekomo rūmų, jūrų muziejaus ir t.t. Daug jų yra aplink Gran Via gatvę, vieną įspūdingiausių Madride, atsišakojančią nuo pagrindinės turistinės ašies.

Madrido Gran Via pastatai

Madrido Gran Via pastatai

Matosi nuo Cibelės rūmų bokšto ir didelis Bueno Retiro miesto parkas, kuriame nuo įkūrimo 1680 m. iki pat XIX a. galėjo vaikštinėti tik monarchai ir kiti svarbūs asmenys, simboliniai Puerto de Alcala miesto vartai (1778 m.).

Ir, anapus jų, daug paprastesni XX a. vidurio pastatai. Statyti jau po Ispaniją nusiaubusio pilietinio karo (1936-1939 m.), valdant diktatoriui Fransiskui Frankui. Apie jokį grožį ten jau ir kalbėti negalima – kaip ir daugelio pokario Europos daugiaaukščių atveju.

Cibeles rūmai Madride

Cibeles rūmai Madride

Tiesa, tie pastatai toli nuo centro. Centras – visas puošnus, senovinis, be jokių modernių betoninių monstrų. Ir už tai irgi turėtume dėkoti Frankui. Nes būtent jo jo dėka Madridas (ir Ispanija) išvengė dviejų didžiausių XX a. Europos miestų siaubų, nuo kurių nukentėjo daugelis senamiesčių: Antrojo pasaulinio karo ir komunizmo. Generalisimas Frankas pilietiniame kare pats nuvertė komunistus (viena nedaugelio karinių antikomunistinių pergalių pasaulio istorijoje!) ir, nors jį rėmęs Hitleris tikėjosi, kad Frankas stos į fašistų pusę Antrajame pasauliniame kare, Frankas padėti Hitleriui atsisakė ir pasiliko neutralus (vos penkios nenykštukinės Europos valstybės šitaip išvengė karo!).

Madrido centro senas pastatas su gausybe statulų

Madrido senas pastatas su gausybe statulų

Generolo Franko – ir daugelio pilietinio karo aukų – kapai yra Kritusiųjų slėnyje už Madrido, kuriame – ir aukščiausias pasaulyje kryžius. Mat generolo Franko režimas buvo paskutinė Europos religinė valdžia: krikščionybė ten buvo itin svarbi, valstybinė religija. Kaip ir per šimtmečius iki tol (išskyrus 1931-1939 m. kraštutinių kairiųjų valdymo laikotarpį).

Madride – ir Ispanijos Imperijos liekanos

Frankas padėjo pagrindus šiandieninei Ispanijai: “užkūrė” masinį turizmą, sugrąžino valdžion karalių. Tačiau jam buvo nelengva: kitos Europos šalys į vieną paskutinių Vakarų Europos diktatūrų žiūrėjo kreivai, be to, Frankas jau valdė tik „kamieną“ tos didžiosios Ispanijos Imperijos, kuriai kadaise priklausė 9,2 proc. viso pasaulio žemių.

Gatvės kavinės Madride

Gatvės kavinės Madride

Anos, didžiosios, Ispanijos Imperijos atgarsiai – Amerikos muziejuje, kuriame iš visų Amerikos civilizacijų (inkų, majų, actekų) susivežti meno kūriniai. Itin rekomenduotina ten užsukti, jei per Madridą keliaujate į Pietų Ameriką ir norite trumpo supažindinimo su indėnų kultūromis ir ispanų užkariavimu.

Na o tai, ką Ispanijos karaliai pirko už prisiplėštą indėnų auksą – Prado muziejuje. Viena geriausių meno kūrinių kolekcijų visame pasaulyje. Jau Europos menas: El Greko, Diureris, Bošas, Rafelis, Ticianas, Velaskesas… Į indėnų ir kitų „kolonizuotų kultūrų“ kūrybą tada žiūrėta nebent kaip į egzotiką, tinkamą kunstkameroms, o tikru, kolekcijų vertu menu laikyti tik Europos dalininkų ir skulptorių darbai. Priešingai nei Paryžiaus Luvras, Sankt Peterburgo Ermitažas ir kiti panašūs muziejai, Prado nesiekia pristatyti pasaulio ar Europos meno istorijos, o labiau atspindi Ispanijos karalių meninį skonį.

Istorinis Madrido turgus

Istorinis Madrido turgus

Gyvas Madridas

Madridas Ispanijos sostine išliko iki šiol. Ir nors šiandien Ispanija nebevaldo jokių užjūrių valdų (išskyrus, nebent, Kanarų salas), ji pati yra turtingesnė, nei kada anksčiau. Tad iš visos Ispanijos žmonės važiuoja į Madridą. Be to, Ispanijos ekonomika stovi ant turizmo kolonos, ir į jos sostinę plūsta ir užsieniečių minios.

Tad Madride paprasta „nusipirkti“ ispanų kultūros pavyzdžius iš visos Ispanijos. Nuo galybės flamenko pasirodymų iki tradicinio „kumpio muziejų“ (te pavadinimas Museo del Jamon neapgauna – tai yra paprasčiausios parduotuvės).

Tradicinių kumpių parduotuvėje Madride

Tradicinių kumpių parduotuvėje Madride

Net ir be viso to, Madridas labai gyvas: sutemus gatvės tiesiog plyšta nuo naktiniu gyvenimu pasidžiaugti išėjusių žmonių minių. Juos apsipnta visokiausi mimai, aukso prekeiviai. Žibančios reklamos traukia į barus.

Vakarinis judėjimas Madrido Calle Mayor pėsčiųjų gatvėje

Vakarinis judėjimas Madrido Calle Mayor pėsčiųjų gatvėje

Šiandieninis, praturtėjęs Madridas – ir labai įvairiatautis miestas, kur ~15% žmonių – imigrantai. Tačiau daugelis tų imigrantų – iš ispanakalbių buvusių Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje. Be to, masinė imigracija į Ispaniją prasidėjo vėliau, nei į Prancūziją, Olandiją ar Angliją. Todėl papročių prasme Madridas nėra toks sutartptautėjęs, kaip kai kurie kiti Vakarų Europos didmiesčiai ir jame vyrauja ispanų kalba bei ispanakalbė kultūra. Neispaniškai susikalbėti gali būti sunku, o kai kurie Madride įprasti poelgiai turistui gali pasirodyti mažų mažiausiai nemandagūs (štai kartą restorane mus yra atsisakė aptarnauti, nes užsisakėme per mažai patiekalų).

Flamenko pasirodymo reklama Madride

Flamenko pasirodymo reklama Madride

Kaip nuvykti į Madridą?

Į Madridą iš Lietuvos geriausia keliauti pigių skrydžių bendrovių reisais. Kitas variantas (brangesnis) – su persėdimu.

Madridas – ir gera tarpinė stotelė skrendant kur nors toliau arba pradedant kelionę po Ispaniją. Nes Madridas yra pačiame Ispanijos centre (sostinė tokioje simbolinėje vietoje pastatyta specialiai), o iš jo oro uosto daugybė sąlyginai nebrangių skrydžių į esamas ir buvusias Ispanijos valdas (Kanarų salas, Lotynų Ameriką).

Madrido karalių rūmai

Madrido karalių rūmai, iš kurių valdyta ir visa Lotynų Amerika

Du iš kartų, kuriuos lankiausi Madride, tai buvo kelionės į tokius tolimesnius kraštus pradžia ar pabaiga. Kartą – pakeliui į Peru, kartą – pakeliui į Gran Kanariją. Tiesiog, skristi į Madridą ir tada iš ten į galutinį kelionės tašką apsimokėjo labiau, nei kaip nors kitaip, o dar ir Madride galima buvo praleisti dieną ar kelias.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Lanzarotė – ugnikalniai ir menas

Lanzarotė – ugnikalniai ir menas

| 2 komentarai

Lanzarotė – unikaliausia iš didžiųjų Kanarų salų.

Labiausiai ji garsėja savo vulkanais, juodais sukietėjusios lavos peizažais.
Bet labiausiai išskirtiniai Lanzarotėje – pastatai, sukurti Cezario Manrikės, žymiausio salos žmogaus. Ne šiaip sau pastatai, o neįtikėtinas gamtos ir meno junginys.

Ir kaimai, iki šiol neužgožti plėtros.

Apkeliavau ir daugumą tų pastatų, ir gamtinių lankytinų vietų ir rašau, ką Lanzarotėje aplankyti svarbiausia.

Chameos del Agua - naktinis klubas oloje, kurioje gyvena unikalūs balti omarai

Lanzarotės ugnikalniai

Lanzarotės peizažai vis keičiasi. Kai kurie jos ugnikalnių vos prieš tris šimtmečius tiesiog išdygo iš žemės. Jie staigiai lava užpylė ištisus kvadratinius kilometrus derlingiausios žemės. Sukietėjo, pajuodavo ir niekas ten nebeauga iki šiol, 1730 m. tai atrodė it prakeiksmas, it Dievo rūstybė – Lanzarotės žemdirbiai neteko pragyvenimo šaltinio.

Bergždžios vulkaninės žemės Timanfajos nacionaliniame parke

Bergždžios vulkaninės žemės Timanfajos nacionaliniame parke –
1730 m. išsiveržimo pasekmė. Kadaise čia buvo žalia

Užtat šiuolaikiniams lanzarotiečiams ta lava uždirba dar ne tiek. Šimtai tūkstančių turistų kasmet važiuoja ja pasigerėti į Timanfajos nacionalinį parką, kur vyko tie paskutiniai išsiveržimai. Žemė po juo tebeverda. Geizerių nėra, bet parko darbuotojai turistams kas 10-15 minučių „paleidžia“ dirbtinį: įpila į duobę vandens, ir jis momentaliai nuo karščio iššauna. Iš kitos duobės vis išlenda liepsnų liežuviai, virš trečios – kepamos bulvės. 13 m gylyje temperatūra ten – nuo 100 iki 600 laipsnių, tad tiesiog pakanka iškasti duobę ir karštis kils aukštyn – jokių viryklių nereikia.

Iš šios duobės kartais į viršų šauna liepsnos.

Jau už Timanfajos nacionalinio parko ribų (nereikia bilieto) yra Los Hervideros, kur gali stebėti, kaip į uolas tykšta milžiniškos bangos. Tą matyti iš visų pusių – netgi iš viršaus, mat bangos įlekia į olą, o olos „lubose“ yra skylė, pro kurią žvalgosi turistai.

Turistai Lanzarotėje apspitę Los Hervideros olas į kurias itin gražiai dūžta bangos.

Bet populiariausia Timanfajos pramoga – žiedinis kelias. Metai iš metų, diena iš dienos kas kokias 15 minučių į jį išvažiuoja specialūs autobusai turistams, kuriuose garso įrašas pasakoja tą pačią istoriją. Kaip išsiveržė vulkanai, kaip visa tai matė vienuoliai… Savo automobiliu važiuoti neleidžiama, nes kelias greitai užsikištų. O ir autobusų nepakanka, laukti tenka ilgai. Džiaugiuosi, kad paklausėme patarimo į Timanfają atvažiuoti kai ji aidaroma (9 val.) ir iš karto nesidairant bėgti prie autobuso. Nes kai mus grąžino iš trumpos ekskursijos, prie autobusų jau rikiavosi eilės turistų – neįlips nei į sekantį, nei į dar kitą…

Vienas Timanfajos kraterių žvelgiant nuo žiedinio kelio. Atvykęs anksti ryte ir palaukęs ant vėjo kol ateis autobuso vairuotojas, galėjau gauti pačią geriausią vietą - priekyje dešinėje. Tai tikrai rekomenduotina, nes galima stebėti vaizdus ir per priekį: tuo tarpu per šoną matai tik vieną pusę, be to, dar trukdo autobuso atspindys

Lanzarotės vulkaninis menas

Timanfajos žiedinis siauras autobusų kelias – ne šiaip sau kelias. Jis – savotiškas meno kūrinys, sukurtas menininko taip, kad kuo labiau atskleistų Timanfajos įspūdingus vaizdus: kraterius, olas, visokias lavos formuotes, augalais apaugusias „salas“ (kažkaip išvengusias lavos išsiveržimo metu).

Kitas meno kūrinys – Timanfajos restoranas; tas, brangusis, kuriam bulves kepa vulkaniniame karštyje. Jis įsiliejęs į kalną, ant kurio stovi. Jo autorius – Cezaris (Sesaras) Manrikė, garsiausias salos menininkas.

Timanfajos restoranui ant giliuos duobės kepamos bulvės.

Iš penkių didžiausią įspūdį man palikusių Lanzarotės vietų Cezaris Manrikė prikišo nagus prie visų, o dvi sukūrė nuo nulio.

Viena svarbiausių Lanzarotės lankytinų vietų yra netgi Cezario Manrikės namas. Ne, tai tikrai nėra kažkoks „memorialinis butas“ su architekto daiktais: savo namą jis susiprojektavo visiškai unikalų. Trys jo kambariai – po žeme, natūraliuose sukietėjusios lavos „burbuluose“. Dar vieno burbulo stogas įgriuvo – ten Manrikė pasidarė baseiną, fontaną. Manrikė mylėjo gamtą ir norėjo, kad jo kūryba jos neužgožtų, į ją įsilietų. Net savo svetainę pasidarė taip, kad, atrodo, į ją pro langą liejasi lava, o visi vaizdai – į sukietėjusios lavos laukus.
Cezaris Manrikė neabejotinai vienas didžiausių Ispanijos menininkų, savo stiliaus unikalumu prilygstantis Antonijui Gaudžiui ar Pablui Pikasui. Tik žinomas gerokai mažiau – nes kūrė beveik vien Kanaruose, o ypač gimtojoje Lanzarotėje, kurią mylėjo.

Kambarys Manrikės namo rūsyje lavos burbule. Matosi kamienas - tai auga palmė, kurios viršūnė pro mažą skylę lubose išlenda į dienos šviesą. Per tą pačią skylę šviesa patenka ir į patalpą

Palyginus su daugeliu savo amžininkų Ispanijos menininkų, Manrikės likimas visiškai kitoks. Pablo Pikaso buvo komunistas ir nekentė Ispanijos regento generolo Fransisko Franko – po to, kai šis nuvertė Ispanijos komunistus, Pikaso išvyko iš šalies. Tuo tarpu Manrikė per pilietinį karą užsirašė savanoriu būtent Franko pusėje. Ir todėl kai Frankas pagaliau įtvirtino valdžią, jis Manrikei – vienam nedaugelio ištikimų menininkų – leido kurti monumentalius valstybinius kūrinius, turėjusius paversti Kanarus (taigi, ir Ispaniją) nauja Europos turizmo Meka.

Manrikės namo baseinas lavos burbule įgriuvusiomis lubomis

Didžiausias Cezario Manrikės šedevras Chameo del Agua. Dar iki įsikišimant architektui tai buvo unikali vieta: sukietėjusios lavos „tunelis“ kuriame tyvuliuojančiame tvenkinėlyje gyvena unikalūs ryškiai balti miniatiūriniai omarai (iš tolo atrodo it akmenėlių gausybė, kol nepažiūri iš arčiau, nepamatai kojyčių ir kokio vieno judančio), tam tikru dienos metu per skylę apšviečiami saulės. O Manrikė šalimais tose pusiau atvirose olose įrengė „įdomiausią pasaulyje naktinį klubą“, baseiną, koncertų salę…

Chameos del Agua koncertų salė

Manrikė visą gyvenimą kritikavo didžiuosius vienodus viešbučius ir jo įtakos dėka Lanzarotėje tepastatytas vienas daugiaaukštis pastatas. Chameos del Agua jis parodė, kaip turėtų atrodyti turistinė vieta: pritaikyta šiandienos poreikiams, bet kartu natūrali, įsiliejusi į gamtą taip, kad iš išorės jos beveik nesimato.
Manrikė smarkiai aplenkė laiką. Jis kalbėjo apie gamtosaugą dar ~1960 m., kai niekas apie tai nemąstė. Tiesa, paradoksas: šiandieniniai gamtosaugininkai nė už ką neleistų statyti to, ką statė Manrikė. Paversti unikalią olą naktiniu klubu? Bet realybėje viskas daug gražiau, nei skamba, gamtos ir kūrybos dermė tiesiog nuostabi. Net eidamas į tualetą matai dar vieną gražiai apšviestą gilų tunelį. Olų pasaulyje daug, bet tokia ola – tikrai vienintelė.

Vaizdas gylyn į apšviestas olas iš Chameos del Agua naktinio klubo tualeto

Antras garsiausias Manrikės kūrinys – Mirador del Rio, į kalno viršūnę įaugęs restoranas su nuostabiausiu Lanzarotės vaizdu į tris kitas mažytes salas. Didžiausia jų, tiesiai po kojomis – Graciosa, į kurią iš Lanzarotės zuja laivai. Ne keltai – automobilių toje 600 gyv. salelėje nėra išvis ir didesnis kaimas tik vienas.

Vaizdas nuo Mirador Del Rio

Dar Manrikė turistams sukūrė Kaktusų parką – tiksliau, unikalų vulkaninį amfiteatrą nuo kurio kiekvienos vietos gali stebėti vis kitokį įvairiausių kaktusų “miškelį”.

Manrikės kaktusų parkas Lanzarotėje

O šiaip tai Manrikės “potėpiai” matomi visur Lanzarotėje. Daugelio salos transporto žiedų centruose (o tų žiedų Lanzarotėje itin daug) Manrikė pastatė statulas, iš kurių garsiausios vadinamos vėjo žaislais (juguetes de viento), mat jos įvairiausiai juda Kanarų vėjyje. Dar vienas Manrikės žaidimas su gamta. Jis viską iki galo stengėsi daryti unikaliai: net tualetų ženklai “vyras” ir “moteris” Manrikės statiniuose ne eiliniai, o meniški.

Vienas Cezario Manrikės 'vėjo žaislų' Lanzarotėje (šitas - prie jo namo)

Manrikės įtaka matoma netgi ten, kur jis nieko naujo nepastatė – kiekviename salos kaime ir miestelyje. Jo dėka tie kaimai atrodo panašiai, kaip iki turizmo aušros: balti paprasti vienaukščiai nameliai, ryškiai dažytos langinės. Manrikės idėja: šiaip – rudai, jei į jūros pusę – mėlynai, jei į kalnų – žaliai. Viename tokių spartietiškų namelių apsistojome per Air BnB. Šeimininkas buvo nevietinis – atsikėlė į Lanzarotę dėl tenykščių bangų jo mylimam serfingui. Prieš 20-30 metų būtum sunkiai įsivaizdavęs, kad toks būtų pirkęs ką nors kita, nei namą ant vandenyno kranto. Bet dabar kiti laikai ir autentiškumas, prarastas kitose Kanarų salose, vis labiau vertinamas – net jei tai reiškia, kad su banglente iki jūros tenka važiuoti automobiliu keliolika kilometrų.

Nauji namai poilsiautojams, įkvėpti tradicinio Lanzarotės stiliaus. Tiesa, šie yra puošnesni, nei dauguma: dauguma Lanzarotės tradicinių namų yra neįtikėtinai paprasti, panašūs į baltas dėžutes, be jokių bokštų

Nuo minių Lanzarotės kurortuose nepasislėpsite

Aišku, jeigu jau sukėliau jums mintį, kad Lanzarotė – koks tai senovės, laukinės gamtos ir meno inkliuzas tarptautiniuose ir turistų nugulėtuose Kanaruose – atsiprašau, nes taip nėra. Per metus Lanzarotę aplanko virš 2 mln. keliautojų, arba 20 vienam gyventojui. Į tą patį Chameos del Aguas laiptais teko lipti labai lėtai, mat ir iš priekio, ir iš galo plūdo turistų iš autobusų minios – ir visi stoviniavo, fotografavo. Jokioje Lanzarotės lankutinoje vietoje nebuvo taip, kad nestovėtų dar bent 10 turistų išsinuomotų automobilių.

Turistiniai automobiliai rikiuojasi prie Timanfajos nacionalinio parko, diriguojami parkavimo asistentų

Turėjau 7 metų senumo knygą apie Lanzarotę. Tai, kas ten aprašyta kaip nemokama, dabar jau mokama. Kas buvo mokama – pabrangę, o paslauga suprastėjusi (anksčiau Mirador del Rio, Kaktusų parke į (mažesnę) bilieto kainą įeidavo ir gėrimas – dabar jį nebent gali nusipirkti daug sumokėjęs papildomai). Lanzarotė irgi Kanarai, ir iš to užsidirba.

Tiesiog, jei jau pasirinkote keliauti į Kanarų salas, kelionė į Lanzarotę bus kitokia, nei kelionė į Gran Kanariją, Tenerifę ar Fuerteventurą. Bent jau kai išvyksite už savo kurorto ar gana proziškos sostinės Arecifės ribų į išsaugotus kaimus, gamtą, ir į visą tai įsiliejantį šiuolaikinį meną.

Lanzarotės sostinės Arecifės tvirtovė

Lanzarotės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Lanzarotę

Lanzarotės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Lanzarotę


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
4. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Fuerteventura – Kanarų sala-dykuma

Fuerteventura – Kanarų sala-dykuma

| 0 komentarų

Daugelyje Kanarų salų vyrauja trys spalvos: juoda lava, žydra jūra, žalia augmenija. Tačiau Fuerteventura – visa geltona. Kalnai čia žemi, augalų beveik nėra, kaimų mažai. Užtat smėlio kopos dydžio sulig daugiaaukščiais namais, paplūdimiai – geltono smėliuko. Tarsi Fuerteventura būtų ne Kanarų dalis, o Sacharos dykumos tęsinys.

Iš keturių didžiausių Kanarų salų, Fuerteventura pritraukia mažiausiai turistų (~1,7 mln. per metus), tačiau joje irgi yra ir didžiuliai kurortai, ir milžiniškas oro uostas, į kurį iš Europos skrenda pilni lėktuvai.

Dalinuosi savo kelionės į Fuerteventurą metu surinkta patirtimi apie šią salą.

Fuerteventuros pakrantė El Cortillo miestelyje

Fuerteventuros pakrantė El Cortillo miestelyje

Fuerteventuros kurortai ir pajūrio kopos

Didžioji dalis turistų Fuertreventuroje apsigyvena dviejuose didžiausiose kurortuose: More Chablo [Morre Jablo] pietuose ir Castillo Caleta de Fuste (dar vadinamas El Castillo) netoli oro uosto.

Šitie kurortai – tokie, kokių galėtumėte tikėtis bet kur Kanaruose ar apskritai pietuose. Centre – „prekybos centras-turgus“ su gausybe parduotuvėlių ir visokių virtuvių restoranėlių, kelis kilometrus į abi puses – didžiuliai viešbučiai, vilų kompleksai. Kad būtų gražiau, valdžia pristačiusi visokių statulėlių, be to, kiekviename Fuertreventuros kurorte – po banginio griaučius ant pjedestalo.

El Castillo kurortas Fuerteventuroje

El Castillo kurorto “prekybos centro” restoranų zona Fuerteventuroje

Fuerteventura – dykuma, tad paplūdimiai ten – gražaus smėliuko, lyg Palangoje.

Kurortų centruose, tiesa, jie nedideli. Didesni aplinkui, bet vėjai ir bangos ten irgi didžiuliai. Todėl Fuerteventurą pamėgę banglentininkai (serfingas) ir jėgos aitvarų mylėtojai.

Vaizdas nuo kalno į ilgą laukinį paplūdimį

Vaizdas nuo kalno į ilgą laukinį paplūdimį pavažiavus keliolika km į vakarus nuo Moro Chablo kurorto

Įspūdingiausi paplūdimiai – ar, tiksliau, ištisas kopų laukas – salos šiaurėje prie Koralecho [Corralejo] kurorto. Pastarasis yra mažesnis, jame nėra daugiaaukščių viešbučių, tačiau ieškantiems autentikos vis tiek patiks nebent žvejų kaimelio laikus menantis jo centras aplink uostą, nes kitkas – nauji pastatai.

Užtat trokštantiems vienatvės gamtoje pakaks išeiti į didžiąsias kopas, kurios driekiasi 8 km ir yra 2 km pločio. Kai važiavau keliu per jas, tūžmingas vėjas nuolat ant kelio pūtė smėlį. Jeigu ne specialūs smėlio valytuvai (tarsi Lietuvoje sniego žiemomis) tas kelias greitai pats atsidurtų po kopomis…

Užpustytas smėliu kelias Fuerteventuroje

Užpustytas smėliu kelias Fuerteventuroje (Koralecho) ir jį valantys darbininkai

Vos pravėrus automobilio lango stiklą vidun plūstelėjo skausmingas smėlio gūsis, vos patraukiau fotoaparatą. Jei eisite pasivaikščioti, pasirūpinkite akiniais, kurie nepraleistų smilčių pro šoną – kitaip jos nuolat pateks į akis.

Fuerteventuroje siūloma ir kitokių pramogų: važiuoti per kopas bagiu ar joti kupranugariu. Tiesa, jei įsivaizduojate, kad josite sau romantiškai vienas per smėlynus, greičiausiai klystate: mačiau, kaip pramogos organizatoriai šalikele vedė tankiai susiglaudusių kupranugarių, nešinų turistais, vilkstinę.

Pėsčiųjų takas atsiremia į kelią

Pėsčiųjų takas atsiremia į kelią

Fuerteventuros didinga nykuma

Tačiau už kurortinių zonų ribų aplinka kur kas tuštesnė ir dykesnė. Juk gyventojų Fuertreventuroje – panašiai, kaip vienuose Šiauliuose, nors sala tikrai nemaža (nuo Koralecho šiaurėje iki More Chablo pietuose – 122 km). Tiesa, tai reiškia, kad turistai vietinius visiškai užgožia. Išskyrus nebent nedidelę ir nykoką salos sostinę Puerto del Rosario, kitur kokie 80% ar 90% žmonių, kuriuos sutiksite, bus kiti turistai, kurių automobiliukų spiečiai suguža į kiekvieną populiaresnę lankytiną vietą. Tiesa, jei kitose didžiosiose Kanarų salose žymiausiose vietose gali spraustis ir šimtai turistų, tai Fuerteventuroje dažniau – kokie keliolika, erdvės pakanka visiems. Turistinių autobusų mačiau tik keletą į dieną.

Turistai spiečiasi prie gvančų vadų skulptūrų

Turistai spiečiasi šalikelėje prie gvančų vadų skulptūrų. Gvančai buvo tikrieji Fuerteventuros gyventojai, kuriuos išnaikino ispanų kolonistai. Skulptūros nėra niekuo ypatingos, bet pakeliui į kitas įdomias vietas.

Tik tiek, kad tos įdomiausios Fuerteventuros vietos – gana nykokos. Štai aplankiau žymiausius muziejus. Pulkininkų namas, iš kurio XVIII-XIX a. faktiškai salą valdydavo ispanų karininkai, šiaip toks žavus nutolęs Ispanų imperijos postas – bet jo vidus beveik tuščias: eksponuojamos kažkokios nuotraukos, perfotografuoti pulkininkų paveikslai (nei vieno tikro), daug salių išvis tuščios. El Kortilo gynybinis bokštas, statytas ispanų gintis nuo anglų piratų “lenktynių dėl kolonijų” laikais, iš išorės atrodo įdomiai, bet viduje ten išvis keli eksponatai. Machorero sūrio muziejus gal geresnis – bet to sūrio ragauti neduoda ir net parduotuvė buvo laikinai uždaryta…

Pulkininkų namas Fuerteventuroje

Pulkininkų namas Fuerteventuroje. Jis įspūdingiausias santykyje su gamta, įsivaizduojant, koks tai buvo atokus Ispanijos imperijos postas.

Šiaip Machorero [Majorero] sūris, daromas iš ožkų pieno (kartais su avių pieno priemaišomis) – populiariausias salos suvenyras ir jis tikrai skanus bei ne itin išbrangintas. Jo paragavau Betankurijoje – viename seniausių salos kaimų, įkurtame dar 1404 m. Tai buvo viena pirmųjų europiečių kolonijų – tačiau, kaip ir kitose Fuerteventuros gyvenvietėse, jos seni nameliai ir bažnytėlė nebent kiek romantiški, bet neįspūdingi.

Betrankurijos miestelis Fuerteventuroje

Betankurijos miestelis Fuerteventuroje. Nufotografuotuose istoriniuose namuose – daugiausiai suvenyrų krautuvės.

Į dar vieną lankytiną vietą, kurią buvau suplanavęs – Druskos muziejų – net ir nėjau. Šiaip ar taip, pažiūrėti didžiulių jūros bangų užpilamus „baseinus“, iš kurių paskui, išgarinus vandenį, būdavo imama druska (kaip kitaip ją gautum tokioje saloje?), galima ir visai nemokamai.

Druskos laukai netoli pagrindinio El Castillo kurorto

Druskos baseinėliai prie druskos muziejaus netoli pagrindinio El Castillo kurorto (ir tradiciniai jūros gyvūno griaučiai, kurių Fuerteventuroje pilna). Buvo pilna voveryčių, turistai jas šėrė.

Būtent vaizdus Fuerteventuroje ir verta pamatyti labiausiai. Ar nuo Mirador Morro kalno ir prie dviejų gvančų (iki ispanų užkariavimo Kanaruose gyvenusios tautos) vadų statulų. Ar į dūžtančias bangas nuo El Kotilo [Cotillo] miestelio. Ar tokį laukinį peizažą pačiuose salos pietuose, kur asfaltuotą kelią pakeičia visai negrįstas ir duobėtas į Kofetės kaimą.

Negrįstas kelias iš Moro Chablo į Kofetės kaimą

Negrįstas kelias iš Moro Chablo į Kofetės kaimą. Sakoma, kad daug turistų pakeliui apsisuka, nes tokiais važinėti neįpratę

Aišku, „laukinį“ tik sąlyginai. Net ir tuose serpantinuose bus, kad apsidairę bent tolumoje nematytumėte nė vieno dėl atsargumo vos pasivelkančio automobiliuko. Tačiau ten vienintelį kartą Kanaruose sustojome apžvalgos aikštelėje, kurioje nieko be mūsų daugiau nebuvo. Gal ir dėl milžiniško vėjo kuris ten, aukštai, kur iš abiejų pusių plytėjo atvira jūra, buvo šitoks stiprus, kad gūsiai mane net blokšdavo atgal, o automobilį drebino taip, kad mano žmona net nenorėjo iš jo lipti.

Fuerteventuros peizažas nuo Mirador del Morro

Fuerteventuros peizažas nuo Mirador del Morro. Pastato viduje – ir nedidelis muziejus, kavinė, bet iš tikro ten verta pakilti beveik vien dėl vaizdo. Aišku, čia irgi vėjas beveik bloškė. Net ant žemės atvirose vietose jis buvo didžiulis: nusileidus oro uoste, drebino lėktuvą.

O kitų žmonių artumas turi ir pliusų: mačiau, kaip vienai turistų šeimai tame kelyje nuleido padangą, ir po kokio pusvalandžio atsirado pagalba.

Kelionė į Fuertreventurą – ar verta?

Viską sudėjus į visumą, jeigu kelionės jums visų pirma – lankytinos vietos ir įdomybės, istorija, kultūra – Fuerteventura tikrai ne jums.

Griuvėsiai Fuerteventuroje

Griuvėsiai Fuerteventuroje netoli pulkininkų namo

Tačiau jeigu labiausiai jus vilioja gamta – Fuertreventuroje rasite kur paganyti akis (kopos, bangos), nors, greičiausiai šalia jūsų visuomet bus ir kažkiek kitų turistų.

O jeigu norite tiesiog šilumos su smėlėtais paplūdimiais (kurie pietų Europos šalyse nėra jau tokie dažni), o gal dar mėgstate ir bangas bei susijusias su jomis pramogas – drąsiai keliaukite į Fuerteventurą.

Fuerteventuros lankytinų vietų ir kelionės į Fuerteventurą žemėlapis

Fuerteventuros lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Fuerteventurą.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
4. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Gran Kanarija – Kanarų salų širdis

Gran Kanarija – Kanarų salų širdis

| 0 komentarų

Gran Kanarija – viena labiausiai Europos turistų numylėtų vietų. Ypač žiemomis, kai kitur Europoje šalta ar bent vėsu, o ten maždaug +20.

Ko tikėtis Gran Kanarijos kurortuose? Ką ten pamatyti be vandenyno ir paplūdimių?

Apvažiavau Gran Kanariją nuomotu automobiliu – tiek kalnus ir žavius jų miestelius, tiek pakrantes ir sostinę Las Palmasą. Dalinuosi patirtimi.

Vaizdas į Roque Bentayga uolą nuo suolelių Techedos kalnų miestelio centre

Vaizdas į Roque Bentayga uolą nuo suolelių Techedos kalnų miestelyje. Tai – vienas daugybės gražių vaizdų Gran Kanarijos centre

Gran Kanarijos kurortai prie didžiųjų kopų

Daugelis į Gran Kanariją atvykusių turistų apsistoja salos pietuose, aplink Maspalomas kopas. Šios geltono smėliuko kopos – tarsi žiupsnelis dykumos, „atpūstas“ į Kanarų salas. Pakilęs didesnis vėjas jas tiesiog akyse vėl pusto ir perpusto, keisdamas peizažą. Vėjuotą dieną laipiodamas kopomis gavau tokį smilčių dušą, kad net akis pramerkti sunkiai galėjau. Užtat kai vėjas nurimsta kopos panėšėja į milžinišką (2,5 km ilgio, 1 km pločio) paplūdimys, kuriame – tai Gran Kanrijoje reta – gali rasti ir visai asmenišką vietelę, be minių kitų turistų iš visų pusių.

Maspalomas kopos

Maspalomas kopos. Realybėje atrodo aukštesnės nei nuotraukoje

Tačiau tai, kas aplinkui kopas – gerokai įprasčiau. Į vakarus, Maspalomas kurorte – didžiuliai viešbučių kompleksai, kuriuos galėtum atrasti bet kur pietų Europoje, pilni senyvų birtų ir vokiečių turistų. Toliau – ištisa grandinė panašių kurortų, besiskiriančių tik pavadinimais. Net kelionių organizatorių ir viešbučių tinklų prekės ženklai tie patys (Riu, Tui, Raddisson ir kt.). Kiekvienas rimtesnis pasaulio kelionių verslas uždėjęs savo ranką Gran Kanarijoje…

Tiesa, be Maspalomas kopų, su paplūdimiais Gran Kanarijoje striuka. Daugybė jų akmenuoti, labai siauri, „įsprausti“ aukštų uolų. Netgi dažnas kurortas neturi normalaus paplūdimio – ypač tie, kuriuose stūkso mažesni viešbučiai, apartamentai.

Siauras paplūdimėlis San Augustine į rytus nuo Maspalomaso

Siauras paplūdimėlis San Augustine į rytus nuo Maspalomaso

Kiek įdomesnis už daugelį kurortų pasirodė Plaja de Ingles miestelis į rytus nuo didžiųjų kopų. Ten mažiau „viskas įskaičiuota“ viešbučių, tad žmonės daugiau laiko leidžia viešosiose erdvėse, yra daugiau restoranų (ir vietinių, ir tinklams priklausančių, ir įvairių užsienio virtuvių), pajūrio promenada pasivaikščiojimui.

Kas nemaloniai nustebino – daug „besikabinėjančių“ prekijų. Nuo Afrikos iki Gran Kanarijos vos 200 km; ten nuolat plaukia nelegalūs imigrantai ir, atrodo, žymi jų dalis „nusėda“ Plaja de Ingles pajūrio promenadoje, „stumdydami“ turistams visokius niekučius (tikriausiai nebūdavo momento, kada apsidairęs nematyčiau tokio pardavėjo). Ne ką mažiau įkyrūs pasirodė ir į savo restoranus kviečiantys kinai ar patys ispanai. Aišku, Gran Kanarija – ne arabų žemė, į skverną niekas nesikabinės, bet jei esatę įpratę atostogauti kaip Palangoje, kur pardavėjai su tavimi kalba tik jei pats prie jų prieini, tai gali nepatikti. Specialūs ženklai perspėja ir apie blogesnius dalykus: „Saugokitės kišenvagių“, „Saugokitės apgavikų su trijų kortų apgavyste“. Kabo net labiausiai siaučiančių vagių nuotraukos.

Maspalomas pajūrio promenada. Turistai, kavinukės, vienas daugelio prekijų iš Afrikos

Maspalomas pajūrio promenada. Turistai, kavinukės, vienas daugelio prekijų iš Afrikos

Į rytus nuo Plaja de Ingles – mažesnių kurortų ruožas. Tokių centruose – „komercinis centras“ su keletu parduotuvių ir restoranų, aplinkui – viešbučiai ir vilos. Į pastarąsias kelionių agentūros paprastai neveža, bet nuskridus „savarankiškai“ su Ryanair ar Wizzair galite išsinuomoti.

Į vakarus nuo Maspalomas, už visų milžiniškų viešbučių eilių – gražesnis Puerto de Mogan kurortas. Anksčiau – žvejų kaimas, bet dabar prieplaukoje – beveik vien jachtos, o namai atiduoti kavinėms ir viešbutukams. Visur pilna gėlių. Net ir senoji Gran Kanarijos architektūra nėra labai įspūdinga ar puošni, tad miestelius stengiamasi gražinti skulptūromis, gėlėmis ir pan.

Viena gėlėtų Puerto de Mogan gatvių

Viena gėlėtų Puerto de Mogan gatvių

Turistams – papildomi mokesčiai ir negaliojančios nuolaidos

Gran Kanarijoje atostogauti brangu ir kainos visur aukštos (išskyrus, nebent, greito maisto tinklus, pvz. „McDonald‘s“ ar „Subway“, kurie yra tik didžiuosiuose kurortuose ir miestuose). Ir jei kažkokios kainos atrodo „visai neblogos“, greičiausiai jūsų dar lauks siurprizai: turistai „melžiami“ ne vien oficialiai. Štai susigundę „bufetu“ („valgyk kiek nori“) kinų restorane San Augustino miestelyje gavome nustebti: visų pirma, dieną bufeto nebuvo, tad už tą pačią kainą padavėjas pasiūlė vieną patiekalą su ryžiais. Užsisakę sužinojome, kad dar „privaloma užsisakyti bent vieną gėrimą“, o jų kainos įspūdingos: „Coca Cola“ – 3,10 euro… Galiausiai gavę sąskaitą išvydome, kad priskaičiavo kažkokių papildomų mokesčių, kurie niekur neminimi.

Begalė statulų ir statulėlių, kaip Aguimeso mieste

Begalė statulų ir statulėlių, kaip Aguimeso mieste – gražioji turizmo Kanaruose pusė

Kitą kartą susigundėme nuolaida. „Trečiadieniais vakarienės su šou kaina – 22,5 euro žmogui, jei perka du žmonės“. Vis tiek brangu, bet vieną kartą galima nueiti. Jau bepirkdamas pamačiau įrašą mažomis raidelėmis „Turistams nuolaida negalioja, tikrinami pasai“. Turistams to paties dalyko kaina – 45 eurai žmogui. Aišku, nėjome.

Kokybės Gran Kanarijoje irgi trūksta: turizmo pramonė čia jau klesti 40-50 metų, taigi, kai kurie prekybos centrai, viešbučiai, restoranai Maspalomase ir aplink – gerokai aplūžę, neremontuoti, prišnerkšti, su senomis plastmasinėmis kėdėmis ir pan. Lietuvoje panašių jau nelabai rasi, ką bekalbėti apie kokį Dubajų, kur viskas nauja…

Cita prekybos centras Plaja de Ingles

Cita prekybos centras Plaja de Ingles

Maisto, prekių kokybe irgi rūpinasi toli gražu ne visi: o kam, jei šitie turistai, palikę kažkiek pinigų, išskris ir greitai negrįš, nuolatiniais klientais netaps. Tačiau Gran Kanarijoje yra ir daugybė (per 100 000) „amžinų turistų“: daugiausiai pensininkų, kurie arba su visam persikėlė ten gyventi, arba bent jau kasmet ten atskrenda „žiemoti“. Taigi, yra ir į juos besiorientuojančių, kokybiškesnių restoranų, tačiau reikia rasti.

Nešvankusis pietinės Gran Kanarijos veidas

Pietiniuose Gran Kanarijos kurortuose sutiksi kelių tipų poilsiautojus. Dauguma – maždaug nuo 60 iki 90 metų, kai kurie net su vaikštynėmis. Vakarų Europoje įprasta, kad ir senukai poilisiauja, džiaugiasi gyvenimu.

Dar kažkiek – vidutinio amžiaus šeimos su vaikais.

Todėl gal nustebsite sužinoję, kad pietiniai Gran Kanarijos kurortai (ypač Plaja de Ingles) – dar ir netradicinio seksualumo asmenų rojus.

Netradicinio seksualumo klubų reklamos ant Cita prekybos centro

Netradicinio seksualumo klubų reklamos ant eilinio Cita prekybos centro. Čia – tik dalis to, kas yra viduje

Ir šitą pastebėsite vos išėję pasivaikščioti. Visur pilna „ekskliuzyvinių gėjų viešbučių“ ir iš jų išeinančių vyrų porelių, vaivorykštinių vėliavų. Prekybos centruose, be restoranų ir parduotuvių – galybė visokių netradicinio seksualumo klubų. „Cita“ prekybos centre visas rūsys tam paskirtas: gėjų klubai, svingerių klubai (kur senyvi vokiečiai keičiasi žmonomis), SM (sadomazochistų) klubai. Juodaodės prostitutės ant laiptų. Jei norėtumėte prieš ten eidami „pasipuošti“ – antrame aukšte yra BDSM rūbų. Kitame, „Yumbo“ prekybos centre visa tai – net ne atskiruose aukštuose, o bendroje zonoje. Lauke nuo prekystalio pardavinėjami fetišistiniai rūbai gėjams, šalimais įsikūrusi „Dragstore“ (parduotuvė transvestitams) ir t.t.

Niekur gyvenime nemačiau ir tiek daug reklamų, susijusių su netradicinių seksualumu. „Transvestitų šou“, „Gėjų klubas Romeo ir Džulijus“, „Pimpalų ringas“, „Karštas skandalas – heteroseksualų, biseksualų ir gėjų sekso kinas, tinka ir svingeriams“. Kai kur nurodytas aprangos kodas: „fetišistinis gėjiškas“, „vien tik baltos kelnaitės“, „kelnaitės su atviru užpakaliu“, „tik nuogiems“. Ir net, rodos, eilinėse parduotuvėse ar restoranuose laukia „siurprizai“: nuo prijuostės su prikabintu „peniu“ iki gėrimo kinų restorane, kur savo stiklinės dugne pamačiau besimasturbuojančio vyro nuotrauką.

Kinų restorano stiklinė Gran Kanarijoje

Kinų restorano stiklinė Gran Kanarijoje

Beje, ir nuostabiosios Maspalomas kopos naudojamos toli gražu ne vien pasivaikščiojimui: gėjų porelės ten masiškai traukia pasimylėti.

Tiesa, mylisi ir vyro-moters poros. Maspalomas kopose yra neoficialios zonos, kur mylisi „gėjai nuo 25 iki 50 metų“, „gėjai nuo 50 iki 70 metų“, „heteroseksualai svingeriai“, „biseksualai“. Dienomis ir naktimis zonos skirtingos. Jei sudomino – štai „nešvankus“ Maspalomas kopų žemėlapis. Jei neturite poros, galite susirasti „vienam kartui“ prie Plaja de Ingles Riu viešbučio, kur – pagrindinis įėjimas į kopas.

Pagrindiniai Maspalomas kopų vartai prie "Riu" viešbučio, kur, sakoma, vienadieniams nuotykiams susitinka poros

Pagrindiniai Maspalomas kopų vartai prie “Riu” viešbučio, kur, sakoma, vienadieniams nuotykiams susitinka poros. Tačiau ten ateina ir seneliai, ir šeimos su vaikais. Gran Kanarijoje visa tai nėra atskirai, o visiškai sumišę.

Tiesa, asmeniškai šito nepatikrinau. Maspalomas kopos milžiniškos, net nuo gatvės iki vandenyno tenka žingsniuoti pusvalandį, stringant smėlyje kojoms. Buvome naktį atėję, bet iki atitinkamų „zonų“ būtų reikėję žingsniuoti dar gerokai toliau, perbristi kažkokį upelį tad, galiausiai, apsisukome ir „veiksme“ nesudalyvavome.

Orgijos nevyksta visiškai atvirai: vėjo supustyti smėlio kalnai užstoja žemumas ir lengva „pasislėpti“. Tačiau Tripadvisor lūžta nuo tokių komentarų kaip „Venkite gėjų zonų! Pamatėme kaip gėjai užsiiminėja seksu – mano vyras buvo traumuotas“. Taigi, jeigu jums tai nėra priimtina, laikykitės nuo tų zonų atokiau. O jei norite slėpti nuo vaiko visus „lytinius reikalus“ – gal išvis neskriskite su šeima į Gran Kanariją, bent jau jos pietinius kurortus.

Vienas daugelio aukštomis tvoromis aptvertų gėjų viešbučių

Vienas daugelio aukštomis tvoromis aptvertų gėjų viešbučių

Tiesa, ne kiekvienas nuogalius kopose ten atėjo sekso. Kopas pamėgę ir „eiliniai“ nudistai, kurie ten turi savo paplūdimio ruožą. Tiksliau, yra du nudistų paplūdimiai: heteroseksualų ir gėjų.

Visos Gran Kanarijos pakrantės – turistams

Iš Gran Kanarijos pietų aplink salos rytus ir šiaurę driekiasi magistralė. Nors Gran Kanarijoje tik 800 tūkstančių gyventojų, o magistralė šešių juostų – ji užsikemša.

Nuo magistralės – nusukimai į miestus, kurortus, prekybos centrus, oro uostą, pramogų parkus, zoosodus ir pan. (ko tik neįsteigta, kad užimti turistus apsiniaukusiomis dienomis). Visur – žmonių minios.

Vienintelė ramesnė Gran Kanarijos pakrantė yra vakarinė. Ten nenutiesta magistralė, ten driekiasi gražus Anden verde kelias su vaizdais į milžiniškas jūron krentančias uolas, į toli apačioje ūžiančias bangas. Mums keliaujant po Gran Kanariją, dalis šio kelio buvo uždrayta: tose atkarpose, kur kelias tiesiog „prispaustas“ uolų prie vandenyno, dažnos griūtys.

Anden Verde kelio "balkono" apžvalgos aikštelės panorama

Anden Verde kelio “balkono” apžvalgos aikštelės panorama

Tiesa, ir vakariniuose Gran Kanarijos pajūrio miesteliuose – Algae, Puerto de los Nieves – sunkiai radome kur pastatyti automobilį, o laisvų vietų lauko kavinėse irgi nelabai buvo.

Atokumas Gran Kanarijoje visada sąlyginis. Jau ir šiaip ši sala tankiausiai gyvenama Kanaruose – 543 žmonės į 1 kv. m, arba 10 kartų tankiau, nei Lietuva. O kur dar visi turistai!

Agaetės miestelis Gran Kanarijos vakaruose

Agaetės miestelis Gran Kanarijos vakaruose

Salos centras – kalnai, debesys ir balti kaimai

Tačiau Gran Kanarija yra vulkaninė sala. Jos centras, kur kadaise veržėsi ugnikalniai, iškilęs beveik 2 kilometrus virš jūros lygio ir, nepaisant mažų atstumų, nuo vandenyno iki ten gali tekti važiuoti ir valandą – keliai vingiuoti, siauri. Iš priekio atvažiavus autobusui tekdavo išvis sustoti – kitaip sunkiai prasilenksi.

Dviratininkai važiuoja vienu siaurų Gran Kanarijos keliukų

Dviratininkai važiuoja vienu siaurų Gran Kanarijos keliukų. Dviratininkų Gran Kanarijoje – irgi daug.

Štai ten, salos centre, turistų kiek mažiau. Dauguma Gran Kanarijos mylėtojų myli šią salą dėl jūros ir šilumos – o kalnuose nėra nei to, nei ano (žiemos naktimis, būna, net pasninga, o mums keliaujant sausį temperatūra dieną laikėsi apie +10).

Vingiuotų keliukų pakelės aikštelėse dažniau sutikdavau kitokius keliautojus: pavyzdžiui, slovakų porą, į Gran Kanariją atvažiavusią nuosavu automobiliu (nuvažiavo iki Ispanijos pabaigos, Huelvos uosto, ir persikėlė keltu iš žemyno, ~32 val. plaukimo).

Ten, kalnuose, ilgi pasivaikščiojimo takai. Garsiausi – nebūtinai įdomiausi. Štai už salos simboliu tapusią Roque Nublo uolą pasirodė įspūdingesnė netolima Roque Bentayga uola. Iš pradžių net galvojau, kad ji ir yra ta tikroji Roque Nublo…

Roque Nublo nuo link jos vedančio pėsčiųjų tako

Roque Nublo nuo link jos vedančio pėsčiųjų tako

Į Roque Bentayga puikus vaizdas atsiveria iš Techedos (Tejeda) miestelio senamiesčio. Gražių miestelių kalnuose ir daugiau – pavyzdžiui, Teroras (Teror). Tačiau retame kuriame jų yra lankytinų vietų, kurias būtina pamatyti: smagiausia ten tiesiog pasivaikščioti.

Beje, Roque Nublo ispaniškai reiškia „debesų uola“ ir, kaip ir visi Gran Kanarijos kalnai bei kalnų kaimai, ji tai paskęsta debesyse, tai vėl išnyra. Kelionei į Gran Kanarijos kalnus rinkitės pačią giedriausią įmanomą dieną – kitaip galite mažai ką pamatyti. Nors, rodos, išvažiavome ten šviečiant saulei, dalis apžvalgos aikštelių vis viena skendėjo debesyse, ir iš aukščiausio Gran Kanarijos taško – Pico de los Nieves (į jį praktiškai galima užvažiuoti automobiliu) pažvelgus į vakarus matėsi ne Tenerifės sala ir Teidės viršukalnės sniegai (kaip turėtų), o tik debesų grandinė.

Vaizdas į ispanų karo bazę nuo Nieveso viršukalnės

Vaizdas į ispanų karo bazę nuo Nieveso viršukalnės

Dar labiau nei aukštikalnės mane nustebino Gran Kanarijos tarpekliai. Juk sala nedidelė, joje nebėra normalių upių (visas vanduo nukreiptas į čiaupus)… Tačiau, kol dar tekėjo, upės išgraužė pribloškiamai gilius kanjonus.

Metai iš metų kartojasi tas pats: aukštai aukštai prisninga, tas sniegas tirpsta, tirpsmo (nežiemą – lietaus) vanduo teka nuo kalnų į vandenyną. Vulkaninės uolienos, kuriomis dengta Gran Kanarijos žemė – minkštos, ir tekėdamas vanduo metai iš metų įsigraužia vis giliau, suformuodamas tarpeklius (barranco), kurių žymiausias – Gajadekės tarpeklis.

Gajedekės tarpeklis Gran Kanarijoje

Gajedekės tarpeklis Gran Kanarijoje. Kaip ir daugeliu tarpekliu,
nuo pat pakrantės iki čia juo vingiuoja kelias

Gran Kanarijos olose – išnykusios tautos kaimai

Gran Kanarijos šlaituose daugybė olų. Tai buvo tuneliai, kuriais tekėjo lava. Juos perkirto vandens išgraužti tarpekliai.

Iki Ispanija 1483 m. užkariavo Gran Kanariją, tuose olų labirintuose gyvavo ištisi kaimai. Gvančų – senųjų Kanarų salų gyventojų – gyvenvietės. Pietinėje kanjono pusėje jie įsirengdavo gyvenamuosius kambarius, jų grindyse išgremždavo sandėliukus. O šiaurinėje kanjono pusėje olose gvančai laidodavo savo mumijas. Mumifikuodavo kūnus tuo pat metodu, kaip senovės egiptiečiai, ir dar XX a. tyrinėtojai rasdavo daug tų suvyniotų negyvėlių. Deja, daug jų buvo sutrinta į vaistus (anksčiau žmonės tikėjo, kad tokie „mumijų milteliai“ gydo visas ligas), kitas apgraužė žiurkės. Bet Gajadekės slėnio muziejuje dar galite vieną mumiją pamatyti savo akimis.

Pavzydys, kaip olose buvo išdėliotos mumijos Gajadekės muziejuje Gran Kanarijoje

Pavzydys, kaip olose buvo išdėliotos mumijos Gajadekės muziejuje Gran Kanarijoje.

O štai gyvo gvančo nesutiksite nė vieno. Gvančų kultūra tapo pirmąja europiečių kolonializmo auka – tik paskui panašus likimas ištiko indėnų, aborigenų, Sibiro tautų kultūras.

Užkariavę Gran Kanariją, iš 20 tūkstančių salos gvančų ispanai paliko gyvus ir neišvežtus į vergovę tik 3000. Ir tų vardus pakeitė į krikščioniškus, juos prievarta atkėlė iš olų į miestus (kuriuose tuoj jau gyveno daugiau ispanų, nei gvančų). Gvančų kalba, kultūra greitai pasidavė. Kadangi jie buvo baltaodžiai, išvaizda neką tesiskyrę nuo ispanų, šiandien nebepasakysi, kurie salos gyventojai turi gvančiško kraujo.

Fortaleza de Ansite kalnas išvagotas gvančų olomis

Fortaleza de Ansite kalnas išvagotas gvančų olomis

Tad nors gvančai gyveno ne prieš 6000, o prieš 600 metų, šiandien tegalima tyrinėti jų kultūros liekanas – tarsi kokį Stounhendžą ar Egipto piramides. Tokias kaip Cueva Pintada Galdaro mieste, kur atkastas vienas svarbiausių gvančų kaimų ir išlikusi olų tapyba. 3D vaizdo įrašai ten pristato prarastą gvančų kultūrą, tačiau daug kas tėra spėjimai: „Ištapytosios figūros pernelyg taisyklingos, kad būtų šiaip piešinėliai – gal tai raštas, o gal kalendorius“ – sakoma viename tų filmukų. Bet niekas nežino. Ispanų kolonistams nerūpėjo užrašyti tų žinių, o ir gvančų kultūroje viską žinojo tik aukščiausi luomai.

Kueva Pintada gvančų piešiniai Gran Kanarijoje

Kueva Pintada ola su piešiniais. Olą supantis muziejus bene moderniausias Gran Kanarijoje, o tai, kad pasibaigus vienam jo filmų staiga pasikelia ekranas ir už jo atsiveria vaizdas į buvusį gvančų miestelį, pasirodė įspūdinga.

Gvančai gyveno visame Kanarų salyne, bet Gran Kanarijoje jų kultūros liekanų – daugiausiai. Jei muziejai su uždengtais nuo aplinkos, elektra apšviestais senovės reliktais jums ne prie širdies, aplankykite Fortaleza de Ansite „kalną“. Tai buvo vienintelė vieta Gran Kanarijoje, kur pasivaikščiojome taip ir nesutikę nė vieno kito turisto. Labai keista, nes ir viena įspūdingiausių vietų: ne šiaip kalnas, o kalnas-tvirtovė, kurio olose gyveno ir dirbo šimtai gvančų, o šiandien galima pasivaikščioti tais natūraliais balkonais ir koridoriais. Spėjama, kad būtent tenai įvyko paskutinis mūšis dėl Gran Kanarijos salos: metaliniais kalavijais ir šarvais ginkluoti ispanai nesunkiai užėmė „kalną-tvirtovę“, kurią gvančai gynė mediniais basliais.

Tokios technologiškai atsilikusios tautelės, kaip gvančai, nemokėję net apdirbti metalo, neturėjo jokių šansų prieš didžiąsias Europos imperijas…

Ši ola - tai tunelis, vedantis sekrsai visą Ansitės kalną-tvirtovę

Ši ola – tai tunelis, vedantis sekrsai visą Ansitės kalną-tvirtovę

Tiesa, vieną dalyką Kanarų salų ispanai ilgainiui pradėjo daryti taip pat, kaip gvančai. Gyventi olose. Tiesiog, kai tų olų Gran Kanarijoje šitiek, tai patogiau ir pigiau, nei statyti namą nuo nulio. Tik ispanai ne šiaip sau pasikloja oloje žvėrių kailius, kaip darydavo gvančai – olas jie perstato į namus, restoranus, koplyčias, pasistato fasadą su langais ir durimis, net palydovines „lėkštes“ išsikelia. Tokių „olų kaimų“ Gajadekės slėnyje – irgi ne vienas. Palyginus su gvančų kaimais, į kuriuos tekdavo kopti, ispaniškieji gerokai žemiau. Prieš 100 metų ir jie dar buvo atokūs, bet nutiesus tarpekliais kelius turistai skaičiumi ten aplenkė vietinius.

Šiuolaikinių ispanų namas oloje Gajadekės slėnyje, viename kelių jo kaimų

Šiuolaikinių ispanų namas oloje Gajadekės slėnyje, viename kelių jo kaimų

Las Palmasas – gyvas ispaniškas miestas Kanaruose

Gran Kanarija ne šiaip sau vienas didelis kurortas ar nacionalinis parkas. Tai – ir labai normali Ispanijos dalis, kur gyvena ~600 tūkst. Ispanų, turinčių savo gyvenimus ir darbus. Ir Gran Kanarijos sostinė Las Palmas – labai tikras Ispanijos miestas. Su gražia sena katedra ir centrine aikšte. Su „vietinių“ pramogomis, kurias išbandėme ir mes: nuėjome į Las Palmaso futbolo klubo varžybas. Jis žaidžia Ispanijos aukščiausioje lygoje (La Liga) ir net į eilines varžybas, nepaisant brangių bilietų, susirinko 20 000 žmonių (33 000 vietų stadione).

Katedra Las Palmaso centrinėje aikštėje

Katedra Las Palmaso centrinėje aikštėje

Kainos Las Palmase nemažos, bet visiems vienodos. Čia daug greito maisto restoranų tinklų (įskaintant ispaniškąjį „Telepizza“), prekybos centrų, kuriuose apsipirkinėja patys Kanarų salų gyventojai. Kiekvieną sekmadienį 11:30 (patikrinkite, ar laikas nepasikeitė) parke prie Pueblo Canario galite išvis nemokamai pasižiūrėti tradicinius Kanarų tautinius šokius: pasirodymas truko apie valandą, grojo 14 muzikantų ir šoko 12 šokėjų. Įdomu, graži muzika, o pasigerėti tuo susirinko beveik vien vietiniai: daugeliui turistų, tikriausiai, Las Palmasas atrodo pernelyg eilinis miestas, kad ten užsuktų. O gal be reikalo.

Liaudies dainos ir šokiai Pueblo Canario Las Palmase

Liaudies dainos ir šokiai Pueblo Canario Las Palmase

Yra Las Palmase ir lankytinų vietų keliautojams, tokių kaip Kolumbo namas (tiksliau, gubernatoriaus rezidencija, kurioje „visai logiška tikėti, kad pakeliui į Ameriką nakvojo Kolumbas“), tačiau tai nėra kažkokios pasaulinės ar bent Ispanijos reikšmės įdomybės. Gran Kanarijoje gamta ir saulė visgi nusveria kultūrą, bet „kultūriniai intarpai“ Las Palmase gali būti smagūs.

O ir paplūdimys Las Palmase geresnis, nei daugelyje Gran Kanarijos kurortų (Playa de las Canteras, ~2 km ilgio, smėlėtas).

Alfredo Krauzės auditorija, kur vyksta koncertai, iškilusi šalia Las Palmaso Playa de las Canteras paplūdimio

Alfredo Krauzės auditorija, kur vyksta koncertai, iškilusi šalia Las Palmaso Playa de las Canteras paplūdimio

Gyviausia Kanarų sala

Apskritai, Gran Kanarija turbūt – „gyviausia“ Kanarų sala kultūrinių pramogų, šurmulio prasmė. Tiesa, naktinio gyvenimo, garsios muzikos už Maspalomaso ribų Gran Kanarijoje netgi stebėtinai mažai. Bet turistų minių, automobilių eilių pilna beveik visur.

Jei tai jums neigiamas dalykas – tikriausiai norėsite atostogauti kitose salose ir kurortuose. Tačiau tai turi savų pliusų: daugybė restoranų, parduotuvių, kitų paslaugų beveik visur – šalia. O artimiausias prekybos didcentris – vos už keliolikos minučių važiavimo automobiliu.

Futbolas Gran Kanarijoje

Futbolas Gran Kanarijoje. Šalia sėdėjo vienas garsiai futbolininkus mokantis senukas, bet šiaip nustebino, kad temperamentingieji ispanai saviškius palaiko taip santūriai. Ir po to, kai paskutinėje lygos vietoje žengusi Las Palmaso komanda 2:1 įveikė trečioje vietoje buvusią Valensiją, net stadione šventimas apsiribojo ilgu paplojimu atsistojus ir keliais šūkiais

Ir visos lankytinos vietos – irgi netoli.

Be to, jei Gran Kanarijoje pabos, iš ten nesunkiai galėsite aplankyti kitas didžiąsias Kanarų salas: į jas – Tenerifę, Lanzarotę ir Fuerteventurą – nesunkiai galėsite anksti ryte nuskristi, o vėlai vakare grįžti (nereikės užsisakyti tenai viešbučio). Mat Gran Kanarijos oro uostas vienas didžiausių Kanaruose ir iš ten į šias salas – ir po 10 reisų kasdien.

Fuerteventuroje galėsite išvysti tuštesnes dykumas, Lanzarotėje – vulkaninius peizažus ir įspūdingą šiuolaikinę architektūrą, Tenerifėje – aukščiausius kalnus, o Gran Kanarijoje toliau atostogauti.

Gran Kanarijos lankytinų vietų ir kelionės į Fuerteventurą žemėlapis

Gran Kanarijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Gran Kanariją.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
4. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

| 10 komentarai

Kanarų salos lietuvių vaizduotėje užima ypatingą vietą: Europos salynas, kuriame kiaurus metus šilta, galima maudytis ir degintis. O dar graži gamta: aukšti kalnai, gilūs kanjonai, didelės pajūrio uolos, vulkanai…

Aišku, Kanarai turi ir minusų: kelionė ten – brangi ir ilga, o didžioji dalis atostogų greičiausiai prabėgs betono ir minių kitų turistų apsuptyje.

Aplankęs daugelį Kanarų salų, rašau ką Kanarų salose svarbiausia pamatyti, kiek tai kainuos ir su kuo, apsisprendę keliauti į Kanarų salas, turėsite susitaikyti.

Turistai žvelgia į gražų vaizdą nuo vienos daugybės Kanarų apžvalgos aikštelių

Turistai žvelgia į gražų vaizdą nuo vienos daugybės Kanarų apžvalgos aikštelių (Lanzarotė)

Kanarų salos – kurią rinktis?

Pagrindinės Kanarų salos yra septynios, tačiau tik į keturias jų vykdomi turistiniai skrydžiai iš Europos. Tos keturios – Tenerifė, Gran Kanarija, Fuerteventura ir Lanzarotė.

Fuerteventura – Afrikos tęsinys. Tai – sala-dykuma su didelėmis kopomis, bet mažokai „kultūrinių“ lankytinų vietų, gyventojų ar augalų.

Įvažiavimas į Koralecho kopas Fuerteventuroje

Įvažiavimas į Koralecho kopas Fuerteventuroje

Gran Kanarijoje atmosfera labiausiai primena žemyną, tačiau giliau nuo urbanizuotos pakrantės ir tenai – aukšti kalnai, gilūs kanjonai, didžios uolos ir gilios olos.

Lanzarotė – pati unikaliausia Kanarų sala, kurioje be juodos vulkanų lavos – itin įdomūs meno ir architektūros kūrniai bei autentiški kaimai.

Baseinas Chameos del Agua Lanzarotėje

Baseinas Chameos del Agua Lanzarotėje, įrengtas įkuriuvusioje vulkaninėje oloje. Lanzarotėje gausu lankytinų vietų, apimančių gamtines vietas

Tenerifė yra didžiausia Kanarų sala ir įvairovė joje – pati ekstremaliausia. Būtent ten yra aukščiausias visos Ispanijos kalnas – Teidės vulkanas (3718 m) – kurio viršūnę žiemomis nuolat dengia sniegas. Tačiau gausu ir kurortų, miestų ir miestelių.

Koks klimatas Kanarų salose ir ką ten veikti?

Dauguma turistų į Kanarų salas skrenda dėl vieno dalyko: saulės. Kai kurie žmonės sako, neva šiose salose visus metus temperatūra vienoda, vasariška. Tai nėra visai tiesa: sausį temperatūra dienomis pakrantėse būna ~23 laipsnius, kai rugpjūtį – ~30 laipsnių (naktimis atitinkamai ~15 ir ~21). Vis dėl to, tokių temperatūrų pakanka, kad turistai iš Europos į Kanarus keliautų ištisus metus, o prekybos centrų ar viešbučių koridoriai Kanaruose neturėtų stogų ar sienų.

Pajūrio promenada pietinėje Gran Kanarijoje

Pajūrio promenada pietinėje Gran Kanarijoje, svarbiame Plaja de Ingles kurorte. Joje – restoranai, parduotuvėlės, gyva muzika, įkyrūs prekijai.

Kadaise Kanarų salų gyventojai versdavosi žemdirbyste ir žvejyba, o sunkiai sudurdami galą su galu dar 1950 m. masiškai emigruodavo į Venesuelą. Viskas pasikeitė po to, kai Ispanijos diktatorius Fransiskas Frankas ~1960 m. apsisprendė vystyti turizmą ir pakvietė europiečius Kanaruose leisti atostogas. Neprabėgo nė viena karta, o vienintelė Kanarų pramonė jau – turizmas. Viskas čia jam pašvęsta.

Turistams – vis augantys kurortai ir oro uostai, didesni už daugelio pasaulio didmiesčių. Turistams – milžiniški pramogų parkai su gyvūnais ar vandens atrakcionais. Turistams – pakrantės promenados ir jų restoranai. Turistams – visa galybė pėsčiųjų pasivaikščiojimo takų, besidriekiančių daugybę kilometrų kalnais ir slėniais.

Takas pasivaikščiojimui Gran Kanarijos kalnuose

Takas pasivaikščiojimui Gran Kanarijos kalnuose. Tokių – daug, o šis veda prie Roque Nublo – salos simboliu tapusios uolos

Aišku, į Kanarų salas nuskristi brangiau, nei į kokią Barseloną, ir klimatas ten žiemomis šiltesnis, o vasaromis – vėsesnis nei kitur Ispanijoje. Kalnai ten aukštesni, o gyventojų mažiau. Tačiau savo kultūra Kanarai nuo Ispanijos skiriasi tiek, kiek, tarkime, Žemaitija nuo Vilniaus. Yra vietinių liaudies dainų ar šokių, yra vietinių patiekalų – bet ir viskas. Ir XX a. viduryje veikęs Kanarų nepriklausomybės judėjimas, turėjęs net savo teroristus, nurimo. O tikrąją Kanarų salų kultrą (gvančus) ispanai sunaikino dar prieš 300-500 metų.

Bulvės su aštriu padažu

Bulvės su aštriu padažu – vienas tradicinių Kanarų salų patiekalų. Taip pat tradiciniai ir vietiniai sūriai.

Ko trūksta Kanarų salose, kaip ne keista – gerų paplūdimių. Daugelyje salų jie gana reti ir siauri, akmenuoti, geriausiu atveju – juodo vulkaninio smėlio. O daugelis pakrančių išvis – uolėtos, ten neišsimaudysi. Tik Fuerteventuros saloje daug geltono smėliuko (bet ten ir didelės bangos).

Kanaruose vyrauja senyvi keliautojai iš Vakarų Europos, tačiau daug kas subalansuota ir šeimoms (vaikiški meniu kone kiekviename restorane, pramogos), ir netgi visokioms seksualinėms mažumoms (yra gėjų, svingerių, BDSM fetišistų kurortai). Rasi ir aktyvių pramogų: serfingas, jėgos aitvarai ir t.t.

Vulkaninis Lanzarotės krantas

Vulkaninis Lanzarotės krantas ir į jį dūžtančios bangos

Kanarų salų gamta ir miestai

Kanarų salose nėra daug įprastų lankytinų vietų: ypač istorinių, kultūrinių. Galima atrasti žavių kalnų kaimų (nūnai „išlaižytų“ turistams), bet tai ne tokios vietos, dėl kurių savaime keliautum į Kanarus. Seniausiems Kanarų pastatams tik ~500-600 m., nes iki ispanų užkariavimų salose gyvenusi gvančų tauta mažai ką tepaliko. Jų kultūra išnyko: vien olos, kuriose jie glaudėsi, mena juos buvus.

Žavus Teroro miestelis Gran Kanarijos kalnuose

Teroro miestelis Gran Kanarijos kalnuose

Gamta Kanaruose sužavėjo labiau: nors nėra Kanarų kalnai aukščiausi, o kanjonai – giliausi, bet pagal tų vietų pasiekiamumą (tiek pėstiems, tiek automobiliu, tvarkingais keliais ir takeliais), pagal jų artumą pajūrio kurortams mažai kas pasaulyje prilygsta Kanarams. Ir klimatas kalnuose visai kitoks nei pakrantėse – didžiausių salų „centruose“ net sniego būna.

Įprastinis Kanarų salų gamtos peizažas – juodi ar rudi aukšti uoliniai kalnai, padengti sena sukietėjusia lava (spalva priklauso nuo to, ar vulkanai veržėsi prieš kelis šimtus, ar prieš kelis milijonus metų). Ten pilna olų, prie stačių šlaitų glaudžiasi vaizdingi keliai, o apačioje slėniais vingiuoja išdžiūvusios upės.

Lanzarotės kalnų viršūnės

Lanzarotės kalnų viršūnės. Nuo jų visuomet atsiveria nuostabūs vaizdai

Kanaruose visada būsite tarp turistų

Ispanija yra pasaulio turizmo karalienė – kiekvienais metais kelionėmis į šią šalį susigundo 75,6 mln. žmonių! Ir Kanarų salos – vienas Ispanijos karūnos deimantų (ten keliauja ~14 mln. žmonių per metus).

Todėl Kanaruose nesitikėkite būti toli nuo kitų turistų. Atvykdamas į bet kurią Kanarų salų lankytiną vietą, jau iš tolo matai mažų nuomotų automobiliukų eiles ir vieną kitą autobusą. Jei vieta neva „turistų neatrasta“, tai automobiliukų testovės kokie penki. Jei vieta populiari, tai, kaip prie Lanzarotės vulkanų nacionalinio parko, parkavimą milžiniškoje aikštelėje organizuos specialiai tam samdyti žmonės, o kelionių vadovai visai logiškai patars atvykti iš ryto, kol daugelis kitų turistų nepabudo (aišku, tokius kelionių vadovų patarimus būsite perskaitęs ne jūs vienas…)

Olos, kuriose gyveno gvančai

Olos, kuriose gyveno gvančai Gran Kanarijoje. Šios Ispanų sunaikintos ‘tikrųjų kanariečių’ tautos gyvenvietės uolose turistų kiek mažiau atrastos, tad ten galima pasivaikščioti sąlyginai atskiriau, o vaizdai, apjungiantys gamtą ir istoriją, tikrai įdomūs

Kanaruose nėra net turistinio sezono. Teoriškai tai turėtų būti žiema – juk tada Kanarų šiluma labiausiai vilioja šalčių stingdomus skandinavus ar vokiečius. Bet kelionės į Kanarus nenuslopsta ir vasaromis – ispanai iš žemyno tada pasiima atostogas ir lekia į vėsesnį nei jų gyvenami miestai salyną.

Teoriškai kiek „ramesnis“ metas – pavasaris. Praktiškai Kanaruose pilna ir tokių „amžinų turistų“, kurie iš ten beveik niekada neišvyksta. Apie 10% Kanarų salų gyventojų – europiečiai neispanai, daugiausiai vakariečiai, čia atvykę pensijai. Dar ~15% – ispanai iš žemyno.

Gran Kanarijos seneliai

Retas vaizdas: vietiniai seneliai sėdi Gran Kanarijos Galdaro mieste. atokiau nuo vandenyno. Pačioje pakrantėje sunkiai “pagausi” kadrą vien su ispanais

Didieji Kanarų salų kurortai

Įprastinių „laikinųjų“ turistų skaičius dabar irgi didžiausias Kanarų istorijoje. Salos susiduria su viešbučių trūkumu. Ieškodamas nakvynių sausiui dar prieš kelis mėnesius mačiau, kad užimta 95% Booking.com siūlomų kambarių ir daugelio viešbučių užsakyti buvo neįmanoma.

Pakrantėse auga ištisi viešbučių ir nuomojamų vilų miesteliai. Dauguma – paprasti, vienodi. Jau seniai skamba tam prieštaraujantys balsai, tačiau didžiųjų Kanarų salų svarbiausios pakrantės pavirto vientisais nesibaigiančiais kurortais. Tokiais tarptautiniais, kad galėtų būti visiškai bet kurioje šalyje: didelis baltas nykus viešbutis, paplūdimys, parduotuvė, kinų restoranas, graikų taverna…

Plaja de Ingles kurorto vaizdas Kanarų salose (Gran Kanarijoje).

Plaja de Ingles kurorto vaizdas Kanarų salose (Gran Kanarijoje). Eiliniame daugiaaukštyje – ir “Subway” restoranas, ir Dragstore – parduotuvė transvestitams, ir “Red Cow restaurant and sports launge”, aprašinėtas vien angliškai. Kai kuriuose tokiuose net ir futbolo transliacijos rodomos vien Anglijos ar vien Vokietijos lygų.

Kita vertus, tiems, kam kelionėje reikia visų pirma saulės ir šilumos, o kultūriniai patyrimai sukelia kultūrinį šoką, visa tai – Kanarų privalumas. Didesnės Vakarų Europos tautos ten netgi turi savo „oazes“, savo parduotuves, restoranus, ligonines, net bažnytėles: atostogautojai gali jaustis tarsi pasilikę tėvynėse, tik kad šilčiau. Ir nors oficiali kalba Kanaruose ispanų, realybėje pagrindinės kalbos yra bent trys, nes daugelis svarbiausių užrašų ir garsinių pranešimų – ispaniški, angliški ir vokiški; tuo tarpu meniu restoranuose matėme net norvegų, suomių, olandų ir kitomis „mažesnėmis“ kalbomis (lietuviškai, tiesa, niekur niekas neparašyta).

Fuerteventuros mažesnis kurortas

Vienas mažesniųjų kurortų Fuerteventuros saloje. Tokiuose viešbučiai mažesni, bet vis viena dominuoja turistai

Tačiau tiems, kas kelionių metu nori ką nors atrasti, pasinerti į vietos kultūra visi tie „tarptautiniai Kanarai“ kels atstūmimo reakciją. Gera žinia, kad Kanaruose yra vietų, labiau išlaikiusių savo dvasią: giliau nuo pakrančių, mažesnėse salose. Gerai prieš masinį turizmą atsilaikė Lanzarotė: vietinio aktyvisto-menininko Cezario Manrikės dėka, ten nepastatyti daugiaaukščiai viešbučiai, o kaimai vis dar tradiciniai balti. Tačiau ir prie paties Cezario Manrikės projektuotų pastatų spiečiasi turistų automobiliukų kolonos…

Vėjo žaislas Fuerteventuroje

Vėjo žaislas Fuerteventuroje. Vėjo žaislai (juguetes de viente), kurių daugiausiai yra Lanzarotėje – ypatingos skulptūros, judančios nuo vėjo, daugiausiai kurtos menininko Manrikės. Jos skirtos pagrąžinti salų vaizdą turistams.

Norėdami autentikos Kanarų salose galite rasti jos atplaišų. Tačiau jei iš kelionių norite visų pirma autentikos, Kanarų salos tiesiog nėra geriausias pasirinkimas atostogoms.

Nukeliauti į kelias Kanarų salas iš karto – paprasta, bet nepigu

Jei visgi norite skristi į Kanarų salas ir ne tik gulėti prie jūros, o kiekvienoje atskiroje saloje lankytinų vietų dešimčiai dienų ar dviems savaitėms atrodo per mažai, gera žinia, kad nuskridę į vieną salą nesunkiai galėsite aplankyti ir kitas didžiąsias.

Tiek skrydžiai, tiek keltai tarp salų labai dažni. Tiesa, pigu nebus: skrydis tarp salų gali atsieiti ir trečdalį ar pusę tos kainos, kurią mokėsite už nuskridimą nuo Lietuvos iki Kanarų (20-45 eurai į vieną pusę), o keltai – netgi brangesni nei skrydžiai (gali kainuoti 30-50 eurų į vieną pusę žmogui). Logiška tarp salų skraidyti, o automobilį nuomotis kiekvienoje saloje atskirai.

Bergždžios vulkaninės žemės Timanfajos nacionaliniame parke Lanzarotėje.

Skrydžiai tarp Kanarų salų tokie dažni ir trumpi (~30-50 min.), kad nesunkiai galite saloje, į kurią trumpam skrisite, net neapsistoti: išskristi ryte, o grįžti vėlai vakare. Taip, pavyzdžiui, 10 d. gyvendamas Gran Kanarijoje aš vienai dienai nukeliavau į Fuerteventurą: išskridau 6:55, Fuerteventuroje buvau 7:35, o skrydis atgal buvo 21:50-22:30. Vienos dienos Fuerteventuroje pilnai pakako svarbiausioms lankytinoms vietoms (išsinuomavus automobilį). Grįždami lėktuve matėme ir daugiau tų pačių veidų. Daugelis kitų, tiesa, ispanai, keliavę darbo reikalais: Fuerteventura nuo Gran Kanarijos arčiau, nei Panevėžys nuo Vilniaus, tik dėl vandens barjero tenka skristi. Bent jau tiek, kad skraidyti patogiau nei mes įpratę: keliautojams tarp salų – atskiros eilės ar oro uostų terminalai, tad į oro uostą gali atvažiuoti ir 30 min. prieš skrydį (rekomenduočiau 45 min.).

Dažni skrydžiai iš Lanzarotės į kitas salas

Dažni skrydžiai iš Lanzarotės į kitas salas oro uosto monitoriuje. Kartais skirtingų aviakompanijų skrydžiai į ten pat pakyla netgi tą pačią minutę.

Mažesniąsias tris Kanarų salas (La Palmą, El Hierro ir La Gomerą) aplankyti irgi galima – tačiau skrydžių į ten kainos jau yra tiesiog plėšikiškos (gali kainuoti ir brangiau, nei skrydis Lietuva-Kanarai). Taigi, ten nekeliavau. Kiek girdėjau, atmosfera ten kitokia: daug mažiau ir gyventojų, ir turistų, bet ir lankytinų vietų.

Kainos Kanarų salose

Kanarų salos apskritai yra brangios. Ypač brangi ten nakvynė. Už tiek, kiek Lanzarotėje mokėjau už kambarį vienai nakčiai be tualeto kaimo name ~8 km nuo vandenyno, pora mėnesių atgal trims dienoms išsinuomavome dviejų kambarių butą Sarandoje, Albanijoje, su didžiuliu balkonu į jūrą.

Tradicinis ir spartietiškas, bet nevisai pigus namas nakvoti Lanzarotėje

Tradicinis ir spartietiškas, bet nevisai pigus namas nakvoti Lanzarotėje

Be to, Kanarų salose užsieniečiai už daug ką (muziejus, keltus ir skrydžius tarp salų, pramogas) moka daugiau, nei vietiniai. Panaši „keliautojų diskriminacija“ dažna neturtingose šalyse, bet išvysti tai Europos Sąjungoje buvo netikėta. Juoba, kad ir tos „kainos vietiniams“ toli gražu nėra „pigiau grybo“ ir viršija lietuviškas.

Brangiai atsieis ir skrydis į Kanarus. Juk atstumas nuo Vilniaus iki Kanarų salų – tolimesnis, nei iki Dubajaus! Šios salos geografiškai priklauso Afrikai ir tik istorijos vingių dėka dažnai laikomos Europos dalimi (nuo Maroko iki Kanarų – vos ~60 km, nuo žemyninės Ispanijos – ~1100 km). Tieisoginiai skrydžiai ar skrydžiai su oficialiais persėdimais ir įskaičiuotu bagažu iš Vilniaus į Kanarų salas gali kainuoti beveik tiek, kiek pigiausi skrydžiai į Ameriką – ~300 eurų į abi puses.

Vietinė tradicinių spurgų "churros" kavinė Fuerteventuroje

Tradicinių spurgų “churros” kavinė Fuerteventuroje. Nedidelis žemesnių kainų inkliuzas brangiame kurorte

Vienas pliusas, kad į Kanarus yra daug pigių skrydžių aviakompanijų skrydžių. Tiesa, ne iš Lietuvos. Bet įmanoma „susidurstyti“ skrydį taip, kad iš Lietuvos skristumėte į kokį Londoną ar Frankfurtą, o iš ten – į Kanarus (mes į priekį skridome per Milaną (Bergamą), atgal – per Madridą). Pigumas sąlyginis: jei nenorėsite nakvoti pakeliui (kas irgi kainuotų), tikriausiai sumokėsite bent apie 150 eurų (jei nesigabensite papildomai apmokestinamų lagaminų) – žymiai brangiau, nei į Italijos ar Graikijos kurortus tiesioginiais reisais. Jei pirksite kelionių agentūrų “viskas įskaičiuota” pasiūlymus, irgi išeis brangiau, nei į Turkiją ar Egiptą.

Tik kad žiemą Italijoje, Albanijoje, Turkijoje ar Graikijoje – vėsiau. O neramumai Egipte ir kitur arabų pasaulyje dar didesnius žieminių turistų srautus nepaisant visko nukreipė būtent į Kanarų salas.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
4. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,