Išskleisti meniu

Europa – kelionių vadovai

Alandų salos – pamirštoji Baltijos širdis

Alandų salos – pamirštoji Baltijos širdis

| 5 komentarai

Ar žinote, kad Baltijos jūros viduryje yra atskira salų šalis?

Tai – Alandų salos. 26700 salų ir vos 28000 žmonių! Jų padėtis – tikra Europos anomalija. Alandai yra tarsi Suomijos kolonija, kurioje vienintelė kalba – švedų, o vietinė valdžia turi teisę netgi netaikyti kai kurių Europos Sąjungos teisės nuostatų.

Keliaudamas Alanduose jaučiausi tarsi patekęs į kažkokį literatūros kūrinį. Argi gali būti, kad štai per vos dieną kelionės iš Lietuvos automobiliais ir keltais nukanki į šalį, kuri būtų kietas riešutėlis ne tik “Klausimėlio”, bet ir “Auksinio proto” dalyviams?

Bet Alandai – ne pokštas, ne kokia skandinaviška Užupio Respublika. Jų statusas oficialiai pripažintas Jungtinių Tautų, jie turi visus šalies atributus: pašto ženklus, automobilių numerius, jiems net suteiktas atskiras interneto domenas (.ax).

Kastelholmo pilis Alanduose

Kastelholmo pilis Alanduose

Alandai – salynas beveik suaugęs į žemyną

Alandai – keistas salynas ne vien dėl politinių aplinkybių. Ten nesijauti kaip salose – lygumos, miškeliai, geri keliai sudaro įspūdį, tarsi būtum kur Suomijos ar Švedijos žemyne. Net kai kelias pagaliau atsiremia į Baltijos jūrą, niekaip nepasakytum, kad ten – jūra. Mat Alandų salos šitokios tankios, kad jei atstumas nuo vienos iki kitos salyno širdyje keli kilometrai – tai jau daug.

Alandų salų panorama iš apžvalgos bokšto. Visos žemės čia - salos, o vanduo - sąsiauris tarp jų

Alandų salų panorama iš Godby apžvalgos bokšto. Visos žemės čia – salos, o vanduo – sąsiauris tarp jų

Daugybės Alandų salų neskiria net kilometras vandens, jos susimazgę it siūlai į tokias sudėtingas formas, kad net apskaičiuoti jų ploto beveik neįmanoma. Tarp pagrindinių salų pastatyti tiltai. Į rečiau gyvenamas kelia nemokami lyniniai keltai. Pagrindiniuose keliuose jie kursuoja kas keliolika minučių, šalutiniuose – kai iškvieti juos mygtuku arba telefonu.

Nors teoriškai Alandų salyno širdis susideda iš daugybės salų, keliautojui jos – kaip viena sala. Štai per pirmą parą Alandų salose mes automobiliu apvažiavome aštuonias salas (suskaičiavau tik dabar, žiūrėdamas į žemėlapį ir pažiūrėjęs, kur ten buvo tiltai ar sankasos).

Sankasa tarp Alandų salų. Kelias galiausiai atsirėmė į sąsiaurį, per kurį reikėjo keltis nemokamu keltu

Sankasa tarp Alandų salų. Kelias galiausiai atsirėmė į sąsiaurį, per kurį reikėjo keltis nemokamu keltu

Kiti, matėme, tą patį darė dviračiais: tai Alanduose labai populiaru, nes žmoniški atstumai (iki keliasdešimt km tarp atokiausių taškų), normalūs grįsti keliai, retas eismas.

Jeigu parodytų Suomijos ežerų nuotraukas ir sąsiaurių bei įlankų tarp Alandų salų nuotraukas – greičiausiai neatskirčiau. Netgi iš vienos aukščiausių Alandų vietų, Godby apžvalgos bokšto viršūnės, regėtas vaizdas priminė ežerų kraštą…

Godby apžvalgos bokštas

Godby apžvalgos bokštas

Alandų lankytinas vietas kūrė didžiausios Baltijos imperijos

Alandų salos – Baltijos jūros centras. Kai šiais laikais didžioji prekyba eina keliais, geležinkeliais, lėktuvais, Alandai būtų tikras užkampis, bet kai Baltijos jūrą valdė Hanzos pirkliai buvo kitaip.

Alandai tada buvo ir Švedijos širdis – mat Švedija valdė ir Suomiją. Alanduose švedai pastatė Kastelholmo pilį, kurią aplankė ne vienas Švedijos karalius, o jos mūrai nūnai džiugina daugelį į Alandus užklystančių turistų. Išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, prižiūrėtojas parodė kur pilyje galima rasti ir Lietuvos herbą. Mat ten gyveno Kotryna Jogailaitė, ištekinta už Švedijos karaliaus. Nustebau ir Alanduose atradęs gabalėlį Lietuvos.

Kotryną Jogailaitę ir kitus pilies buvusius gyventojus atspindintys herbai Kastelholme

Kotryną Jogailaitę ir kitus pilies buvusius gyventojus atspindintys herbai Kastelholme

Ilgainiui Švedijos galybę daužė rusai – 1721 m. nusigriebė rytinę Suomiją, o 1809 m. – jau ir visą Suomiją ir Alando salas. Alanduose jie pastatė dar įspūdingesnę, didesnę Bomarsundo tvirtovę, ištisą miestą iš apvalių galingų bokštų-pastatų ir pusės kilometro ilgio barakų, kuriame turėjo gyventi 5000 karių.

Bomarsundo tvirtovės liekanos

Bomarsundo tvirtovės liekanos

Deja, pasidžiaugti šios tvirtovės vaizdais tegalėjau mažo medinio namelio ekrane. Atkurtais kompiuterine grafika. 22 metus statyta tvirtovė per 1845 m. Krymo karą kapituliavo po vos 4 dienų antpuolio. Ir tik pažadėjęs salyną demilitarizuoti Rusijos caras išmeldė jį palikti rusams. Tvirtovės liekanas turėjo susprogdinti savo rankomis ir tik storų mūrinių sienų liekanos mena aną galybę. Net tvirtovės kapines – o jų būta kelių, atskirai stačiatikių, žydų, musulmonų – gretimos Prasto salos miškuose sunku rasti.

Bomarsundo muziejus (dešinėje)

Bomarsundo muziejus (dešinėje)

Šiandien tai, kad Alandas buvo vakarinis Rusijos Imperijos fasadas mena tik Rusų paštas Eckero saloje. Toks smarkiai per didelis tam beveik vienaukščiam salynui. Atrodo, galėtų stūksoti kur Vilniuje ar Kaune – Rusijos Imperijos architektūra buvo panaši. Rusai įrengė ir Lemlando kanalą tarp dviejų salų.

Rusų paštas Eckero saloje

Rusų paštas Eckero saloje

Pirmasis pasaulinis karas. Suomija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos. Alandų likimas vėl pakibo ant plauko: virš 90% alandiečių švedai ir jie norėjo jungtis prie Švedijos. Bet Tautų sąjunga 1921 m. išsprendė ginčą Suomijos naudai: Alandai priklausys Suomijai, tačiau ne kaip jos dalis, o kaip atskira šalis, tarsi kolonija. Todėl 2021 m. – Alandų šimtmetis.

Kodėl Alandai atskira šalis ir ką tai reiškia?

Nors Alandų pušynai ir vandenys stebėtinai primena Suomijos gamtą, ir pabuvęs dešimt minučių jau pradedi įžvelgti skirtumus.

Visos iškabos Alanduose – vien švediškos. Sako, alandiečiai ne itin mėgsta, kai su jais kalbama suomiškai.

Alando salų automobilių numeriai netgi be Europos Sąjungos vėliavėlių. Nors Alandai ES priklauso, čia galioja ne visa ES teisė, tad kai kuriais atžvilgiais jie net nepriklausomesni už daugelį ES šalių. Pavyzdžiui, Alanduose nėra Europos Sąjungos muitų, taip pat Alandų salos turi teisę neleisti pirkti žemės užsieniečiams (tiek Suomijos, tiek Švedijos gyventojai Alandams – irgi užsieniečiai). Taip saugomas unikalus Alandų identitetas.

Alandų salų automobilių numeriuose nėra nei Suomijos, nei Europos Sąjungos simbolių

Alandų salų automobilių numeriuose nėra nei Suomijos, nei Europos Sąjungos simbolių

Vienintelės Suomijos vėliavos, kurias mačiau Alanduose, plazdėjo ant keltų iš Suomijos. Vietiniai kelia tik Alandų salų vėliavas ir vimpilus. „Rusija užkariavo Suomiją ir Alando salas“ – skaitau angliškame apraše muziejuje. Vietiniams nekyla abejonių, kad Alandai nėra Suomija, nors nepriklausomybės jie ir nesiekia. Tose srityse, kurios svarbiausios, jie ir taip nepriklausomi, už Suomiją gyvena turtingiau.

Viršum spalvingų medinių vienaukščių kyla senas bažnyčios bokštas. Dažnas kaimas – vienintelis visoje saloje

Viršum spalvingų medinių vienaukščių kyla senas bažnyčios bokštas. Dažnas kaimas – vienintelis visoje saloje

Kitokie nei Suomijoje ir Alandų kaimeliai. Daug senesni. Kai kurios mūrinės bažnyčios jų širdyse statytos dar prieš 700 metų, supamos 100-200 metų senumo metalinių antkapių ir kryžių. Kapai puikiai prižiūrėti: velionių (propro)proanūkiai dažniausiai dar gyvena kažkur netoliese. Iki pat šių laikų migracija Alanduose buvo menka: Suomijoje alandiškiai nesijautė savais, Švedija buvo užsienis.

Kiekvieno Alandų kaimo širdyje – ir puoštas stulpas, aplink kurį švenčiama vasaros saulėgrįža.

Vidurvasario stulpas Alandų salose

Vidurvasario stulpas Alandų salose

Kaip nukeliauti į Alandus?

Nustebino, bet Alandus kasmet aplanko tiek turistų, kiek Lietuvą – ~2 mln.!

Kalti didieji Baltijos „kruiziniai keltai“ (cruiseferry). Tie, kurie plaukia tarp Suomijos ir Švedijos, paprastai stabteli Alandų salose. Net kai kurie plaukiantys tarp Estijos ir Švedijos užsuka į Mariehamno uostą.

Kruiziniai keltai atplaukia į Mariehamną

Kruiziniai keltai atplaukia į Mariehamną

Apsimokėtų netgi jei Alando salose niekas neišliptų. Štai kodėl. Kadangi Alandų salos nepriklauso ES muitų erdvei, sustojimas Alanduose reiškia, kad kelte galima prekiauti neapmokestintomis prekėmis – cigaretėmis, alkoholiu. Plaukdamas tiesiogiai Švedija-Suomija to daryti negalėtum.

Sunku buvo patikėti, kiek brangių svaigalų savo šalyse „iškankinti“ suomiai ar švedai gali užsipirkti „atsargų“ tokiame kelte: ištisus vežimėlius tįsia. Kai kurie plaukia vien dėl apsipirkimo ar gėrimo pačiuose laivuose, kuriuose – ir gyva muzika, kazino bei daugybė kitų pramogų.

Alandų pakrantė

Ir net jei daugelio tikslas nusigauti iš Helsinkio į Stokholmą ar iš Stokholmo į Helsinkį, dar dalies – pasiausti laive (daug girtų veidų ryte!), jeigu jau laivas stoja Alandų saluose, tam tikra dalis keleivių ten ir išlipa, paversdami kelionę keltu per Baltiją tokiu minikruizu ir įsirašydami į savo kelionių istoriją dar vieną aplankytą šalį.

Atplaukia ryte, išplaukia vakare, ar praleidžia naktį. Gal viename iš didelių nykių viešbučių, tarsi perkeltų iš kokios pietų Ispanijos (su baseinais lauke ir, aišku, suomiškomis saunomis).

Turistai ruošiasi į golfo laukus, kurie Alande irgi įrengti

Turistai ruošiasi į golfo laukus, kurie Alande irgi įrengti

Būtent keltais ir yra logiškiausia atkeliauti į Alandą, taip atvykau ir aš. Itin pravertė atsiplukdytas automobilis: net jei plauktum tik vienai dienai, greičiausiai bus pigiau, nei autonuoma vietoje, o su viešuoju transportu ten sudėtinga. Apskritai keltų bilietai nėra brangūs, nes didelę dalį pajamų keltų kompanijos uždirba ne iš bilietų, o iš prekybos ir paslaugų laivuose.

Lyniniai keltai keliantys iš vienos Alandų salos į kitą

Lyniniai keltai keliantys iš vienos Alandų salos į kitą

Tačiau galima į Alandų salas ir atskristi lėktuvu – nors reisai yra vos į kelis kitus miestus.

Alandai plyti tolokai į šiaurę ir sezonas ten trumpas – du mėnesiai nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio. Paskui jau „antros eilės lankytinos vietos“, tokios kaip Alandų muziejus Mariehamne, užveria duris, o viešbučiai nuleidžia kainas. Vidutinė temperatūra Alande liepą dienomis +19, naktimis – +11. Žiemų šaltį, tiesa, sušvelnina Baltijos jūra: sausį temperatūra dienomis -0,4, o naktimis -6,4.

Alandų pakrantė į šiaurę nuo rusų pašto Eckero

Alandų pakrantė į šiaurę nuo rusų pašto Eckero

Begaliniai Suomijos ir Alandų salynai

Keltas iš Suomijos (Turku miesto) į Alandų salas net nesupo. Plaukė 5 valandas, tačiau taip ir neišplaukė į atvirą jūrą, nes nuolat laviravo tarp salų. Iš pradžių tose salose dar regėdavau ir keliukus, automobilius, į milžinišką keltą užvertusius galvas žmones.

Vėlesnėse salose – tik menkus namelius, į kuriuos suomiai atplaukia kelias vasaros savaites praleisti be civilizacijos. Turėti nuosavą salą Suomijoje ar Alanduose – joks stebuklas!

Galiausiai salos ir tam jau buvo per tolimos, per nykios: stūkso tuščios, negyvenamos. Net nesuprasi, kur baigiasi „tikroji Suomija“ ir prasideda Alandai: bet kažkuriuo metu salose vėl pradėjau pastebėti namelius, net vėjo jėgaines. Viena įspūdingiausių – Locmano sala, iš kurios atplaukiančius laivus kadaise pasitikdavo Alandų uosto pareigūnas. Paskutinis posūkis – ir keltas švartuojasi Mariehamno užutėkyje. 10 000 gyventojų miestelyje, kuriame beveik nėra už tuos keltus aukštesnių pastatų. Vos spėjame išvažiuoti su automobiliu, o keltas išplaukia į Stokholmą.

Sala pakeliui į Mariehamną. Sala su nameliu neturi ryšio su sala jai už nugaros

Sala pakeliui į Mariehamną. Sala su nameliu neturi ryšio su sala jai už nugaros

Yra į Mariehamną ir kitas, lėtesnis ir dar „alandiškesnis“ kelias: keltai, stojantys ir nutolusiose Alandų salose, į kurias jau neveda jokie tiltai. „Rekomenduojame pasiimti grynųjų pinigų, nes saloje nėra bankomatų“ – internete pilna perspėjimų apie tokias kelių šimtų gyventojų vieno kaimo saleles, kur teužsuka reti laivai.

Įdomu, kiek šimtų iš tų 26700 Alandų salų regėjau nuo laivo denio: bet kai kurios labiau primena iš jūros styrančius akmenis. Tik ~6500 salų turi pavadinimus ir vos 60 Alandų salų – gyvenamos.

Vėjo jėgainių sala netoli pagrindinės salų grupės

Vėjo jėgainių sala netoli pagrindinės salų grupės

Alandai – populiarios, bet pamirštos salos

Europos salos tarsi priklauso vienam iš dviejų pasaulių. Tas, karštąsias pietines, puikiai žinome kiekvienas, daugelis esame ten buvę ar bent pažįstame, kas buvo. Tenerifė, Gran Kanarija, Malta, Kipras… Kiekvienas vardas asocijuojasi su poilsiu, karščiu, gamta, senove.

Daugelis šiaurinių Europos salų, tuo tarpu, mažai žinomi „užkampiai“, į kuriuos patekti sudėtinga, brangu ir, daugelio nuomone, „neverta“.

Kiaulių safaris - viena daugybės atokių pramogų, reklamuojama kelionių į Alandų salas leidinyje, kuris dalinamas vietos parduotuvėse

Kiaulių safaris – viena daugybės smulkių Alandų pramogų, reklamuojama kelionių į Alandų salas leidinyje, kuris dalinamas vietos parduotuvėse

Alandų salos turi abiejų pasaulių privalumus. Savo plotu jos lenkia Gran Kanariją ar Kiprą, o Maltą pranoksta ir visus penkis kartus. Turi savų grožybių, unikalią atskiros šalies atmosferą. Ir yra lengvai pasiekiamos: iš Lietuvos automobiliu nukeliauti iki Alandų salų (keliantis iš Talino keltu) teužtruks panašiai, kaip nuvažiuoti iki Vokietijos (maždaug vieną dieną).

Kita vertus, jos savaip neatrastos, psichologiškai tolimos. Vėsios Alandų vasaros lėmė, kad masiškai į jas plaukia tik suomiai ar švedai. Net kai savo žmonai pasakiau, kad keliaudami į Suomiją užsuksime į Alandų salas, ji manęs klausė „Kas tai yra?“. Šį bei tą galėjau papasakoti, bet Alandų salos per mažos, kad apie jas būtų pilna išsamių tinklapių ar knygų: ten dar yra galimybių “atradimams vietoje”, kurių Europos Sąjungoje jau likę šitaip mažai.

Pasirodo, Taffel traškučių gamykla-štabas yra Alanduose. Šiuos traškučius dažnai valgau, bet niekada nebūčiau pamanęs, kad jie gaminami tokiame 'užkampyje'. Gretimoje firminėje parduotuvėje - didelis pasirinkimas

Pasirodo, Taffel traškučių gamykla-štabas yra Alanduose. Šiuos traškučius dažnai valgau, bet niekada nebūčiau pamanęs, kad jie gaminami tokiame ‘užkampyje’. Gretimoje firminėje parduotuvėje – didelis pasirinkimas

Ir klimato nereikia bijoti, pakanka pasirinkti tinkamą mėnesį kelionei: vasaros Alanduose gražios, žalios, ir paplūdimių salose yra. O svarbiausia kelionę į Alandų salas lengva suderinti su kelione į Suomiją ar Švediją, pridedant papildomą prieskonį.

Išplaukiant atgal į Suomiją jau nekilo mintis manyti, kad Alandai tiesiog – Suomijos regionas. Pernelyg jie saviti, pernelyg daug turi laisvių, kurių net kitos ES šalys netekusios, ir pernelyg jau naudojasi teise vengti visko, kas suomiška. Bet tokiose minišalyse, kaip Alandai, visa tai gali suprasti tik ten nuvažiavęs, persisėmęs vietine atmosfera.

Alandiški metaliniai kryžiai vieną iš salyno bažnyčių supančiose kapinėse

Alandiški metaliniai kryžiai vieną iš salyno bažnyčių supančiose kapinėse

Suomijos pusėje išriedančius iš kelto mus pasitiko muitininkai. Štai taip: atstumą Lietuva-Latvija-Estija-Suomija nuvažiavome be jokių pasienio kontrolių, o čia, atrodo, muitininkai tikrina keliaujančius iš vieno Suomijos valdomo regiono į kitus. Atrodo paradoksas tik jeigu dar nebuvai Alanduose.

Alandų salų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Alandų salas

Alandų salų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Alandų salas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Suomija – ežerų ir salų šalis

Suomija – ežerų ir salų šalis

| 3 komentarai

Suomija… Prieš akis iškyla ramūs ežerai, salų „karoliai“, nesibaigiantys pušynai ir mediniai miesteliai.

Suomija kažkuo primena Lietuvą, tik viskas padidinta kokius kelis ar keliasdešimt kartų! Ir miškai su ežerais, ir jūros krantų ilgis, ir vasaros dienų šviesa bei žiemos naktų gūdumas. Pagaliau ir pati šalis 5 kartus didesnė už Lietuvą, nors žmonių daugiau tik dvigubai. Daug erdvės!

Ta Suomija ir labai toli, ir labai arti. Arti, nes per dieną gali nuvažiuoti automobiliu. Toli, nes tikrai neapsimoka ten keliauti tik savaitgaliui.

Suomijos salos su daugybėje jų stūksančiais vasarnamiais

Suomijos salos su daugybėje jų stūksančiais vasarnamiais

Suomijos esmė – nesuskaičiuojami ežerai ir salos

Suomija – tarsi pasakiška šachmatų lenta, kurioje vietoje juodų langelių – mėlyni (vanduo), o vietoje baltų – žali (miškai).

Pušynais apaugusi žemė ir ramūs vandenys čia pinasi tarpusavyje it gyvatės ar labirintų trasos. Ilgai reikia tyrinėti žemėlapį kol supranti, kur baigiasi vienas ežeras ir prasideda kitas; ar tai dar ta pati sala, ar jau kita.

Ežerų Suomijoje 188 000, o salų juose – 98 000. Daugelis ežerų tyvuliuoja šalies pietryčiuose, Ežerų regione. Daugybė jų dešimtis kartų didesni už didžiausius Lietuvos ežerus. Bet to dydžio vienu žvilgsniu nuo kokio ten apžvalgos bokšto neaprėpsi: ežerai taip raityti, tokie pilni salų, kad nuo tavojo kranto iki kito beveik niekad nebus daugiau nei kokie 5 km. Net kai žvelgiau į Saimos ežerą didžiausią Suomijoje ir ketvirtą pagal dydį Europoje, lygiai 100(!) kartų didesnį už didžiausią Lietuvos ežerą Drūkšius, atrodė, kad tas dydžio skirtumas mažesnis.

Saimos ežeras

Saimos ežeras

Todėl populiariausias būdas pajusti Suomijos ežerų dvasią – laivai. Nuo nuomojamų valčių ar kajakų ir kone kiekviename didesniame ežere reklamuojamų ežero kruizų čia moderniais laivais, čia senais garlaiviais plukdančių valandų valandas visokiomis ežerų šakomis ir šakelėmis. Kadaise tai buvo pagrindinis transportas, dabar – labiau pramoga.

Savaip ežerų kraštą atskleidžia net važiavimas automobiliu: gerais, asfaltuotais keliais, kurie čia priliečia vieno superežero „liežuvį“, čia kito, čia vėl to paties. Paskui kerti kokį ežerą sankasa ar tiltu, šonuose pasirodant ir pranykstant vis naujoms žalioms saloms.

Automobiliu važiuojant per Punkuharju ozą, kurio abiejose pusėse - ežerai

Automobiliu važiuojant per Punkaharju ozą, kurio abiejose pusėse – ežerai

Nėra Suomijos ežerų krašte kokių pasaulinės reikšmės lankytinų vietų, kur pakaktų „atsižymėti“ dieną ar dvi ir galėtum pasakyti „matęs viską“ – reikia pasinerti į atmosferą, o ji yra panaši prie daugelio ežerų.

Tačiau vienos gražiausių vietų – Savonlina. Ežero, kuris teka tarsi upė ir todėl neužšąla, saloje ten stūkso Viduramžiška Olavinlinos pilis, XV a. pastatyta švedų, o dabar paversta tokiu pusiau teatru: kasmet vyksta operos festivaliai.

Olavinlinos pilis Savonlinoje

Olavinlinos pilis Savonlinoje. Aplinkinių ežerų srovės tokios galingos, kad jie niekada neužšąla ir net viduržiemį priešai negalėdavo ateiti ledu.

Netoliese – Punkaharju ozas, kurio viršūne driekiasi senas pašto traktas supamas dviejų ežerų, didžiausia pasaulyje medinė bažnyčia Kerimaki (kur jau statyti medinius namus, jei ne Suomijoje!).

Su gamta suaugę suomiai: saunos, grybai, vasarnamiai nuosavose salose

Suomiai myli savo gamtą. Ji paprastų, bet žavių medinių vasarnamių, kuriuose daugelis suomių praleidžia po kelias vasaros savaites. Kai kurie net galimybes atostogauti užsienyje iškeičia į kokią nuosavą atokią gryčią, kartais be elektros ir vandens, su kūrenama sauna.

Namai vienoje Suomijos salų

Namai vienoje Suomijos salų

Kaitintis ten nuogiems tylomis, lįsti į ledinį ežero vandenį – tikras „suomiškas ritualas“, o elektrinės saunos būna kone kiekviename miesto viešbutyje, kempinge ir net… Suomijos keltuose. Smagu buvo grįžus po lietingos lapkričio dienos išnaudoti savąją nemokamą valandą eilinio Helsinkio viešbučio saunoje.

Bet Suomijos dvasia ne miestuose. Kai ir turėti nuosavą salą ežere ar net jūroje suomiams – ne pasaka – ką ten miestai?

Nuoroda į sauną kelte Talinas-Helsinkis. Prie tokių nuorodų Suomijoje greitai pripranti: juk Suomijoje yra 5,5 mln. žmonių ir 2,3 mln. saunų

Nuoroda į sauną kelte Talinas-Helsinkis. Prie tokių nuorodų Suomijoje greitai pripranti: juk Suomijoje yra 5,5 mln. žmonių ir 2,3 mln. saunų

Suomijos gamtos nežaloja jokios tvoros, o ženklai „privati žemė“ tik informaciniai, bet ne draudžiamieji. Pagal Suomijos įstatymus net ir privačioje žemėje turi teisę statytis palapinę, uogauti, grybauti. Taip, suomiai tai mėgsta gal net labiau nei lietuviai. Tos emigrantų ar turistų į kai kurias Vakarų Europos valstybes pasakojamos istorijos, kad į uogaujančius ar grybaujančius ar sužvejotą žuvį suvalgančius lietuvius ten žiūri kaip į laukinius, tikrai nenutiktų Suomijoje.

Keliu per Suomijos mišką

Keliu per Suomijos mišką

Suomijos pajūryje – ramus vanduo, ramūs kurortai

Salų karoliais puošta Suomijos Baltijos jūros pakrantė – tarsi veidrodinis Suomijos Ežerų regiono atspindys. Šalies rytuose miškų daugiau nei vandenų, o vakaruose – atvirkščiai. Bet pamatęs atsitiktinę Suomijos nuotrauką net negalėčiau atskirti, ar joje – ežeras, ar koks jūros užutėkis, eilinis sąsiauris nesibaigiančiame Suomijos pakrančių salyne. Jūroje Suomijai priklauso 80 000 jūrinių salų – daugiau, nei turi Tailandas, Filipinai ir Indonezija kartu paėmus.

Hanko kurortas nuo apžvalgos bokšto

Hanko kurortas nuo apžvalgos bokšto

Taigi, Baltijos jūros krantas Suomijoje bene labiausiai skiriasi nuo Lietuvos. Jokių smėlėtų paplūdimių besidriekiančių iki horizonto, aukštų tarsi kalvos kopų, kurias plaktų nenuilstančios jūros bangos.

Hanko kurorto paplūdimys - siauras smėlio ruožas supamas akmenų

Hanko kurorto paplūdimys – siauras smėlio ruožas supamas akmenų

Net plaukdamas keltu į didesniąsias Suomijos salas niekad nesijaučiau išplaukęs į atvirą jūrą: atrodė tarsi būčiau kokiose mariose. Krantai irgi panašūs, apaugę žole.

Nantalio miestelyje. Suomijoje itin populiarūs laivai

Nantalio miestelyje. Suomijoje itin populiarūs laivai

Nėra Suomijos pajūryje ir trankių spindinčių vasaros kurortų, tačiau mediniai pajūrio miesteliai – labai žavūs. Hanko pilna medinių XIX a. vilų, į kurias poilsiauti traukdavo Sankt Peterburgo elitas (Suomiją, kaip ir Lietuvą, tuo metu valdė Rusija). Raseborgas, Porvoo, Nantalis. Ir Rauma – didžiausias Suomijos medinis senamiestis, kur vietomis pasijauti grįžęs šimtmečiu atgal. Tik labai jau viskas švaru, iščiustyta, langai puošti tradiciniais nėriniais.

Įspūdinga Raumos medinė architektūra

Įspūdinga Raumos medinė architektūra

Suomijos ir Lietuvos istorijos – vienodi keliai išsiskyrė

Didžiojoje Suomijos pakrantės dalyje kalbama švediškai. Mat švedai Suomiją valdė ~500 metų – nuo XIII a. iki XIX a. Jie Suomijos istorijoje suvaidino panašų vaidmenį, kaip Lietuvos istorijoje – lenkai.

Suomių kalba ir kultūra pasiliko kaimams, o „elitas“ prabilo švediškai (5% Suomijos gyventojų – švedakalbiai). Lietuvos ir Suomijos istorija ir paskui klostėsi labai panašiai: ~1800 m. abidvi šalis užėmė Rusijos Imperija. XIX a. viduryje abiejose abiejose sužibo tautiniai atgimimai: išsilavinę suomiai vėl atrado „suomybę“, o lietuviai – „lietuvybę“ (bet kaip Lietuvoje dalis liko su lenkų kultūra, taip ir Suomijoje – su švedų). Suomija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos 1917 m., o Lietuva – 1918 m.

Suomių profesoriaus Aukusti Niemi kapas Helsinkio Hietaniemio kapinėse - su Rūpintojėliu ir lietuvišku užrašu. Nes jį 1933 m. pastatė tarpukario Lietuva. Mat Aukusti Niemi dar prieškariu surinko ~3600 lietuvių liaudies dainų, tokiu būdu suvienydamas lietuvių ir suomių tautinius atgimimus

Suomių profesoriaus Aukusti Niemi kapas Helsinkio Hietaniemio kapinėse – su Rūpintojėliu ir lietuvišku užrašu. Nes jį 1933 m. pastatė tarpukario Lietuva. Mat Aukusti Niemi dar prieškariu surinko ~3600 lietuvių liaudies dainų, lygino lietuvių ir suomių folklorą, tokiu būdu suvienydamas lietuvių ir suomių tautinius atgimimus

Bet tuomet Suomijos ir Lietuvos istorijos pradėjo skirtis. Jei nepriklausoma Lietuva buvo įtrauktą į konfliktą su Lenkija ir triukšmingai atmetė lenkų kalbą, tai nepriklausoma Suomija švedų kalbą paskelbė antra oficialia, o Alandų salose – vienintele oficialia (Alandai net laikomi atskira šalimi). Iki pat šiol visi pakrantės miestų pavadinimai kelio nuorodose rašomi dviem kalbom: suomių ir švedų. Tie pavadinimai gali skirtis labai smarkiai (pvz. suomiškai „Turku“, švediškai „Åbo“) ir, jeigu žinai tik vieną, o tavo knygoje ar tinklapyje parašytas kitas – gali paklysti. Laimė, Suomijoje angliškai puikiai kalba net ir daugelis senų žmonių: paprasta pasiklausti.

Suomiškas ir švediškas gatvių pavadinimai

Suomiškas ir švediškas gatvių pavadinimai

Bet ne todėl Suomija šiandien yra turtingesnė už Lietuvą. Taip yra dėl drąsos, kurią suomiai parodė 1939 metais. Sovietų Sąjunga tada Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Suomijai pateikė panašius ultimatumus: „įsileiskite sovietų karius“. Pirmosios trys šalys nusileido – ir galiausiai baigė sovietų okupuotos. Suomija nepabūgo eiti Žiemos karą ir ginklu apgynė nepriklausomybę.

Tiesa, negalima sakyti „Suomija laimėjo“. Ji neteko labai daug. Sovietai užkariavo dalį Suomijos žemių – Vipuris, Pėtsaris ir daug kitų Suomijos miestų tikriausiai jau visiems laikams atiteko Rusijai. Žuvo 25 000 suomių, bet ir 100 000 sovietų, daug jų nuo šalčio, o ne kulkų (turbūt vienintelis karas, kuriame rusai sušalo!). Nors Suomija nebuvo priversta tapti komunistine, jai ir po Antrojo pasaulinio karo teko pataikauti sovietams: mokėti ~6 mlrd. šiandieninių JAV dolerių vertas duokles laivais ir kitomis prekėmis. Politinę karjerą nepriklausomoje pokario Suomijoje daryti galėjai tik jei tau leisdavo sovietai. Suomijoje buvo draudžiama bet kokia neigiama informacija apie Sovietų Sąjungą – pvz. filmai, knygos, laikraščių straipsniai apie komunizmo siaubus. Eiliniai suomiai su tuo susitaikė, nes visą laiką bijojo, kad juos ištiks Čekoslovakijos ar Vengrijos likimas: atvažiuos sovietų tankai ir nepriklausomybė išnyks kaip dūmas.

Paminklas Hanko mieste. Jis buvo statytas padėkoti vokiečių kariams, kurie Pirmajame pasauliniame kare išvadavo nuo Rusijos. Tačiau kai Suomija pralošė Antrąjį pasaulį karą Sovietų Sąjungai, paminklas buvo pakoreguotas: dabar jis yra tiesiog 'Suomijos nepriklausomybei' neminint kada, kaip ir nuo ko

Paminklas Hanko mieste. Jis buvo statytas padėkoti vokiečių kariams, kurie Pirmajame pasauliniame kare išvadavo nuo Rusijos. Tačiau kai Suomija pralošė Antrąjį pasaulį karą Sovietų Sąjungoje, paminklas buvo pakoreguotas: dabar jis yra tiesiog ‘Suomijos nepriklausomybei’ neminint kada, kaip ir nuo ko

Gal susiteršė sąžinę, bet susikrovė turtus: ~1990 m. Suomija buvo daugiau nei dvigubai turtingesnė už bet kurią valstybę, kurią Sovietai buvo okupavę ar privertę eiti pražūtingu komunistinės ekonomikos keliu. Kai iš socialistinio sąstingio išsivadavusio Lietuva ir Rytų Europa tik mokėsi vakarietiško verslo, Suomija jau turėjo įsivažiavusius “Nokia”, “Hesburger” ir kitus prekės ženklus. Kai lietuviai masiškai emigravo į Vakarus, Suomija jau traukė imigrantus – iš Estijos, Rusijos, arabų šalių ir… Somalio (sakoma, kad pirmieji buvo Maskvos universitetų studentai, neturėję kur dėtis kai sugriuvo Sovietų Sąjunga).

Apskritai Suomijoje labiau nei kur kitur pasaulyje supranti, kokia absurdiška yra ta Rusijos Vakarams įpiršta istorijos versija, neva Sąjungininkų „gėris“ kariavo su Ašies (“fašistų”) blogiu. Suomija didžiąją karo dalį kovėsi būtent Ašies (nacistinės Vokietijos) pusėje, o Sovietų Sąjunga – Sąjungininkų. Tačiau taip atsitiko tik todėl, kad Sovietai be jokios priežasties užpuolė Suomiją, atėmė jos žemes, žudė jos žmones. Tai Sovietų Sąjunga buvo totalitarinė diktatūra, o Suomija – demokratinė šalis. Ir viskas baigėsi žiauriu ir nelogišku sovietų primestu Helsinkio procesu, kuomet demokratiniai Suomijos politikai buvo nuteisti už „pagalbą fašistams“, kuri apsiribojo tuo, kad jie nesutiko atiduoti Sovietų Sąjungai Suomijos ar jos žemių, neįsivedė pragaištingos socialistinės sistemos. Nepasidavė taip, kaip tąsyk pasidavė Lietuva, Latvija ir Estija.

Kuo baigėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikams, kurie pasidavė sovietams, bei apskritai lietuvių, latvių ir estų tautoms – puikiai žinome. 1939 m. Lietuvoje gyveno beveik tiek žmonių, kiek Suomijoje, o šiandien Lietuvoje – perpus mažiau, nei Suomijoje.

Antrojo pasaulinio karo suomių kapai Hietaniemio kapinėse Helsinkyje. Centre - generolo Manerheimo kapas.

Antrojo pasaulinio karo suomių kapai Hietaniemio kapinėse Helsinkyje. Centre – generolo Manerheimo kapas.

Turku ir Tamperė, arba iš kur Suomijos miestuose sovietiški patatai

Mėgstu miestus, architektūrą, bet Suomijos didmiesčių kažkaip nepamilau.

Turbūt todėl, kad žaviausi man miestai, atspindintys kokį nors vieną laikotarpį, stebinantys arba senais ir didingais, arba supermoderniais pastatais, klestinčia kultūra. Antrajam pagal dydį Turku ir trečiajam pagal dydį miestui Tamperei to trūksta: keli įspūdingesni seni pastatai, tarpukario bankai ar gamyklos, paskęsta tarp nuobodžių „dėžučių“.

Turku centre, pasistengus nufotografuoti gatvės fragmentą, kad nepapultų nykūs naujesni pastatai. Rasti tokių nelengva

Turku centre, pasistengus nufotografuoti gatvės fragmentą, kad nepapultų nykūs naujesni pastatai. Rasti tokių nelengva

Daugybė tų daugiabučių, kultūros centrų ar dar ko atrodo it perkelti iš… tarybinių miegamųjų rajonų. Tai ne atsitiktinumas! Tik kad iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai: tai Sovietų Sąjungos – taigi ir sovietinės Lietuvos – architektai prireikus „daug ir pigiai“ pristatyti naujų mikrorajonų įkvėpimo sėmėsi „draugiškoje, bet turtingoje“ Suomijoje bei gana tiksliai viską kopijavo (išskyrus gal medžiagų kokybę).

Nors funkcionalizmas – tasai architektūros stilius be jokių pagražinimų – Suomijoje gimė dar tarpukariu, tikriausiai ne iš gero gyvenimo taip išplito: po Antrojo pasaulinio karo suomiams reikėjo kažkur apgyvendinti 410 000 pabėgėlių iš sovietų okupuotos rytinės Suomijos.

Suomijos jaunimas Turku mieste

Suomijos jaunimas Turku mieste

Kaip ten bebūtų, tikriausiai esu pernelyg sugadintas sovietinio palikimo – ir niekaip negaliu įžvelgti jokio grožio netgi suomių liaupsinamo tokių pastatų architekto Alvaro Alto kūryboje. Matyt todėl, kad tokio tipo pastatai man iškart asocijuojasi su pro langus košiančiais žieminiais vėjais, žodis-žodin girdimais rusiškais kaimynų pokalbiais, išlaužytomis pašto dėžutėmis ir prišlapintomis laiptinėmis. Tai kas, kad Suomijoje tvarkingiau ir, tikriausiai, viso to nėra. „Gal nenakvojam šitų daugiabučių kieme“ – pakalbėjom su žmona kai keliavome miegamuoju automobiliu – „jie atrodo taip, tarsi tuoj išeitų govėda girtuoklių“. Architektūriniai stereotipai!

Sovietų Sąjungos mikrorajonus įkvėpę pastatai Suomijoje

Sovietų Sąjungos mikrorajonus įkvėpusi architektūra Suomijoje

Visgi, gražių vietų Suomijos didmiesčiuose yra – nors ne tiek, kad skirti kiekvienam jų daugiau nei pusdienį. Turku labiausiai patiko Turku pilis (XIII a.), Tamperėje naujam gyvenimui prikelti tekstilės fabrikai ir – jeigu vaikystėje tie kūriniai žavėjo – Trolių mumių muziejus. Rašytojos Tuvės Janson sukurti mumiai – tikras Suomijos kultūros prekės ženklas, puošiantis kavines ir turintis ištisą tinklą vien jam skirtų parduotuvių.

Turku pilis

Turku pilis

Beje, Tamperėje ligi šiol tebeveikia Lenino muziejus. Paskutinis už Rusijos ribų. Pastate kuriame Leninas susipažino su Stalinu. Įkurtas 1946 m., po to, kai Suomija faktiškai pralošė karą sovietams.

Tekstilės fabrikai Tamperėje su simboliškai iškabintais drabužiais

Tekstilės fabrikai Tamperėje su simboliškai iškabintais drabužiais

Helsinkis – šiuolaikinės suomių kultūros širdis

Helsinkis – žaviausias iš didžiųjų Suomijos miestų. Platūs tarpukario ar prieškario bulvarai čia nustelbia nykius pokario daugiabučius. Gražus Suomijos simbolis Senato aikštė su Tuomiokirkko liuteronų katedra, o netoliese – panašaus dydžio Uspenskio stačiatikių katedra. Nes vakarų suomiai perėmė liuteronišką tikėjimą iš švedų, o rytų suomiai – iš rusų.

Uspenskio soboras Helsinkyje

Uspenskio soboras Helsinkyje

Visgi, galbūt Helsinkiui trūksta senovinio kozirio. Tokio, kaip barokinės Vilniaus bažnyčios, kaip Rygos art nouveau ar Talino įtvirtintas gotikinis senamiestis.

Bet Helsinkyje rasi grožybių, dėl kurių verta ten stabtelėti dienai. Įspūdingiausia pasirodė Suomenlina – Švedijos statyta, Rusijos išplėsta sala-tvirtovė: kas valdė ją, valdė Helsinkį ir Suomiją. Jeigu tokios vietos kaip Kauno fortai kelia susidomėjimą, tiesiog būtina persikelti laiveliu į Suomenliną.

Atplaukiant į Suomenlinos salą-tvirtovę

Atplaukiant į Suomenlinos salą-tvirtovę

Savo namais žavi Katajanokos sala, nacionalinio romantizmo veidais – Helsinkio traukinių stotis, o įdomios modernios architektūros pažiba – Tempeliaukio bažnyčia. Požeminė, iškalta uolose, ant kurių pastatytas visas Helsinkis ir didžioji pietinės Suomijos dalis. Helsinkio metro stotelėse irgi matai tas nuogas uolienas.

Tempeliaukio bažnyčia

Tempeliaukio bažnyčia

Nors Helsinkis nėra daug didesnis už Vilnių, jo pastatų masteliai didesni ir todėl dažnai jame filmuojamas Sankt Peterburgas. Helsinkis net surengė 1952 m. olimpiadą (išlikęs Olimpinis stadionas su bokštu) ir tai žymėjo šalies atgimimą po Antrojo pasaulinio karo.

Būtent Helsinkyje stipriausia ir “šiuolaikinė suomių kultūra”, kurios vienas kertinių pagrindų – įvairios jaunimo subkultūros, o ypač – metalo muzika. Metalą vadina “Suomijos popmuzika”, nes ten jis populiaresnis už popsą. Net Euroviziją suomiai laimėjo su gerokai sunkesne nei konkursui įprasta “Lordi” daina. Beje, daugelis suomių kalbą panorusių išmokti užsieniečių, negyvenančių ir neturinčių nieko bendro su Suomija, paprastai yra metalo muzikos gerbėjai. Aišku, tikrosios “metalo muzikos bažnyčios” – įvairūs vasaros festivaliai. Suomiai myli festivalius – įvairiausių stilių.

Suomijos jaunimas mėgsta stipriai 'neformalią' aprangą, tatuiruotes ir pan.

Suomijos jaunimas mėgsta stipriai ‘neformalią’ aprangą, tatuiruotes ir pan.

Laplandija, arba žieminė Suomija

Daugelis šalių turi turistinį sezoną: laiką, kai klimatas geriausias, keliauti – populiariausia ir viskas brangiausia. Daugelyje šalių tai – vasara.

Suomija irgi klesti vasarą, kai viskas žalia, dienos ilgos.

Bet šiluma greitai baigiasi. Kai kurios lankytinos vietos veikia tik nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio, tada pradeda pigti ir viešbučiai. Tačiau kai jau, atrodo, kad šalis užmigs giliu žiemos miegu ir pradeda plisti suomiams būdinga sezoninė depresija, staiga Vasarinės Suomijos vietoje užgimsta nauja – Žiemos Suomija.

Saulėlydis Suomijos mediniame miestelyje

Saulėlydis Suomijos mediniame miestelyje (Porvoo)

Su visiškai naujom lankytinom vietom. Kiekvieną rudenį iš naujo pastatomais sniego ar ledo viešbučiais ar be galo ilgomis žiemos naktimis suplevenančia šiaurės pašvaiste.

Aišku, Žiemos Suomijos sostinė nebe užšalę ežerai ar pašalusios Baltijos krantai, bet Suomijos šiaurė. Suomija – viena vos 7 pasaulio valstybių, valdančių teritorijas, kuriose per Kalėdas išvis nepakyla saulė (o per vidurvasarį – nenusileidžia). Tai – Laplandija su savo unikalia tautybe samiais (išlikusia pagonimis dar ilgiau, nei lietuviai) ir Kalėdų senelio kaimu, kažkaip sugebėjusiu įtikinti pasaulį, kad jis – pats tikriausias. Žieminės Suomijos atmosfera tam tinka!

Medinė vila Suomijoje

Medinė vila Suomijoje

Deja, kol kas tos Žiemos Suomijos dar nesu lankęs ir tos žemės, kur Suomijos miškai perauga į taigą pilną prijaukintų, bet laisvai besiganančių šiaurės elnių – mano ateities planuose.

Kaip keliauti po Suomiją

Į Suomiją kartais pasitaiko pigių skrydžių iš Lietuvos, pirmąkart į Helsinkį būtent skridau.

Bet kitą kartą net pats nustebau, kaip greitai ten galima nuvažiuoti savo automobiliu. Kai atėjo laikas grįžti, pernakvojęs Helsinkyje ir įsėdęs į 9:00 išplaukiantį rytinį keltą Helsinkis-Talinas, Vilniuje buvau apie 20:00 – nors pakeliui ir valgiau restorane, stojau degalinėse. Atrodo, į Lenkijos miestus anapus Varšuvos neretai ilgiau užtrunka.

Kelte Helsinkis-Talinas. Įprastinis kelias automobiliu į Suomiją - iki Talino, tada keltu. Šie keltai dydžio beveik su kruiziniais laivais, net gyva muzika groja. Daugybė estų kasdien jais rytais plaukia į darbą Helsinkyje, vakarais grįžta.

Kelte Helsinkis-Talinas. Įprastinis kelias automobiliu į Suomiją – per Latviją iki Talino, tada keltu. Šie keltai dydžio beveik su kruiziniais laivais, net gyva muzika groja. Daugybė estų kasdien jais rytais plaukia į darbą Helsinkyje, vakarais grįžta.

Automobilis Suomijoje labai praverčia, nes atstumai ten dideli, o pagrindinės lankytinos vietos – ne miestuose. Automobiliai svarbūs vietinei kultūrai: daugelyje miestų ir miestelių nemokamas parkavimas (arba mokamas tik trumpai), tiesa, benzinas vienas brangiausių Europoje. Žavu stebėti senovinius automobilius, kuriuos Suomijoje itin populiaru puoselėti.

Na o viešasis transportas Suomijoje ne tik, kad retas (toliau nuo miestų), bet ir nepigus. Kaip ir visa kita: viešbučiai, restoranai. Tai brangi šalis. Todėl gali būti logiška važiuoti kemperiu. Aišku, didžiausias taupymas jei neužsuki į kempingus – tai irgi nepigu. Bet kiekvienoje gražioje paežerės aikštelėje Suomijos vasaromis pilna “nakvojančių” kemperių – tai saugu, nes Suomija saugi šalis.

Suomiai su senu automobiliu ir priderinta gyvenamąja priekaba laukia eilės į keltą

Suomiai su senu automobiliu ir priderinta gyvenamąja priekaba laukia eilės į keltą

Kai yra dvi šalys – “Vasaros Suomija” ir “Žiemos Suomija” – niekaip negali visos Suomijos aplankyti per vieną kartą. Iš pradžių turėjau tokią mintį, bet perskaitęs, kiek šiaurės Suomijos įdomybių prieinama tik žiemą, pasirinkau vasarą keliauti tik į pietų Suomiją, na o šiaurės Suomija manęs dar laukia.

Suomijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Suomiją

Suomijos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Suomiją

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!

Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!

| 0 komentarų

Kelnas – milžiniškas! Jame – 10,5 milijonų žmonių, panašiai kaip Paryžiuje ar Londone.

Tiksliau, tiek žmonių gyvena ne vien Kelne, tačiau ištisoje Reino-Rūro regiono miestų grandinėje, kuri jau geras šimtas metų praktiškai suaugusi į vieną didelį miestą. Daugelis turistų čia aplanko tik Kelno katedrą ir centrą. O verta pamatyti daugiau – ir labai paprasta.

Gal labiausiai pasaulyje šis regionas atsiduoda stympanko dvasia: toks niūriai fantastiškas XIX a. amžius. Milžiniškos šimtametės kasyklos ir gamyklos, „šėrusios“ Vokietijos karo mašiną, virsta įspūdingais muziejais ir meno projektais, o atliekų krūvos – žaviais kalnais. Žavi unikalūs XIX a. pabaigos transporto sprendimai, kaip pakabinamas geležinkelis.

Gerai išvystytų geležinkelių dėka per pora dienų aplankiau svarbiausias regiono lankytinas vietas ~10 miestų.

Zolverein, Rūro regiono industrijos simbolis

Zolverein, Rūro regiono industrijos simbolis

Kelnas ir pramonės pinigais išmūrytos bažnyčios

Kelnas yra garsiausias Reino-Rūro regiono miestas, nors jame gyvena tik 1 milijonas iš 10,5 milijonų regiono žmonių. Dėl to kalta Kelno katedra – trečia pagal aukštį bažnyčią pasaulyje! Vos išeini iš pagrindinės Kelno traukinių stoties ir jos bokštų didybė tiesiog prislegia. 157 m aukštis – dvigubai lenkia aukščiausias Lietuvos bažnyčias. Ir net apkeliavęs visą Europą bent kiek panašaus dydžio senovinių bokštų beveik nesu matęs.

Kelno katedra

Kelno katedra

Kelno katedros bokštai baigti statyti 1880 metais. Joks nevokiečių miestas negalėjo tada konkuruoti su Kelnu. Miestas, regionas, pati Vokietija buvo aukštumoje. Tūkstančiai kasyklų ir gamyklų, milijonai jų darbininkų, geriausios pasaulio prekės sunešė turtus, kurių užteko pastatyti Kelno katedrai.

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautas Kelnas

Po Antrojo pasaulinio karo sugriautas Kelnas

Deja, iš anos didybės Kelne ir liko tik katedra, dar kelios bažnyčios (pvz. Šv. Martyno bažnyčia), Rotušės bokštas. Milžinišką ir nuostabų Kelno senamiestį tegali pamatyti nuotraukose – dabar testypso pavieniai istoriniai pastatai nuobodžių šiuolaikinių „dėžučių“ jūroje. Regionui turtus sunešusios gamyklos per Antrąjį pasaulinį karą tapo britų bombonešių taikiniais – ir viską prarijo sprogimai, ugnis.

Moderni Kelno filharmonija greta katedros - dar vienas gražesnių naujų pastatų. Bet tikra architektūrinė nesėkmė: kadangi salė po žeme, reikia samdyti darbininkus, kad vykstant koncertams, uždarytų aikštę, nes antraip salėje girdisi aukštakulniai ir riedutininkai

Moderni Kelno filharmonija greta katedros – dar vienas gražesnių naujų pastatų. Bet tikra architektūrinė nesėkmė: kadangi salė po žeme, reikia samdyti darbininkus, kad vykstant koncertams, uždarytų aikštę, nes antraip salėje girdisi aukštakulniai ir riedutininkai

Užuot atstatę viską „kaip buvo“, vokiečiai statė bele kaip – kad tik greičiau apgyvendinti visus paverstus benamiais. Tik bažnyčias atstatė. Bet ir tai dažniau išorę: vidūs – nuobodūs. Kelno katedra – išimtis. Jos bombonešiai nesugriovė. Gal per stebuklą, o gal dėl to, kad jos bokštai padėdavo susiorientuoti. Tik kelis vitražus išdaužė – jie pakeisti moderniais, it sudarytais iš kompiuterio pikselių.

Kelno 'senamiesčio' vaizdas

Kelno ‘senamiesčio’ vaizdas

Stympankinis pramoninis Kelno regiono paveldas

Paradoksalu, bet karo taikiniu buvusi pramonė išliko geriau. Milžiniškų kasyklų, plieno cechų ar dujų bokštų niekas ir nestatė dėl grožio. Tad ir atstatyti jie tokie, kokie buvo. Paprasti – bet vis tiek pribloškiantys savo dydžiu, ypač šiandieninį keliautoją, „atsivalgiusį“ didingų pilių ar bažnyčių.

Apie 1980-1990 m. Rūro kasyklos ir gamyklos nyko, užsidarinėjo viena po kitos: algos Vokietijoje išaugo ir samdyti šitiek darbininkų tapo nuostolinga. Rūro miestai virto distopiniais apleistos pramonės laukais: nebeveikiantys kasyklų vagonėlių liftai, trūnijantys kaminai, gamybinių atliekų kalvos.

Zollverein viduje

Zollverein viduje

Viskas ėmė keistis kai Reino-Rūro didmiestis 2010 m. tapo Europos kultūros sostine. „Kultūra tame žlugusiame darbininkų mieste?“ galėjo klausti skeptikai, bet kultūros ten daug. Juk savo XIX-XX a. sandūros aukso amžiuje tai buvo ne tik darbininkų, bet ir gamyklų savininkų miestai. Jie turėjo nuostabias vilas (kaip plieno magnato Krupo Villa Hügel, kur dirbo per 500 tarnų, o dabar galima eiti ekskurisjų). Jie buvo meno mecenatais ir finansavo ne vieną muzijeų ar teatrą (deja, ne visi atlaikė karo audras).

Bet svarbiausia: Reino-Rūro didmiestis kultūrai atidavė ir, atrodo, didžiausią jos priešingybę: tas pūvančias nereikalingas gamyklas. Garsiausia – Zollverein Eseno mieste – net įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ten įkurtas Rūro muziejus pristato ir pramoninį paveldą, ir meną, ir regiono istoriją. Gamyklų kompleksas pernelyg milžiniškas, kad būtų atiduotas vienam muziejui: tad ten ir daugiau muziejų, kavinių, meno prokjektų, erdvių ekskursijoms, net galimybė nardyti, čiuožinėti ar iš seno plieno suvirintas apžvalgos ratas. Toks stympanko pasaulis!

Zollverein dalis su apžvalgos ratu

Zollverein dalis su apžvalgos ratu

Nedaug nusileidžia ir Duisburgo landšaftparkas, o naktimis Zolvereiną ir pranoksta: tenykštė plieno gamykla savaitgalių vakarais baugiai nuostabiai apšviečiama. Gali naršyti čia raudonais, čia žaliais ar mėlynais jos koridoriais, laipioti kopėčiomis ir metaliniais laiptais tik šen bei ten sutikdamas kitus turistus besigrožinčius tuo, kas jų tėvų kartai tebuvo bjauri darbo rutina.

Duisburgo Landšaftparkas naktį

Duisburgo Landšaftparkas naktį

Atgimė ir mažesni objektai: gamybinių atliekų krūvos apaugintos žole ir „karūnuotos“ skulptūromis-apžvalgos bokštais virto parkais ir pasivaikščiojimų erdvėmis, o, pavyzdžiui, Oberhauseno gazometras – meno muziejumi su apžvalgos aikštele viršūnėje.

Oberhauzeno gasometras

Oberhauzeno gasometras

Tiesa, trūnijančios pramonės Rūro regione per daug, kad visą ją pritaikyti pramogoms ir daugelis pastatų dar laukia savo eilės. O žygis pėsčiomis nuo traukinių stoties iki minėto gazometro vis tiek buvo niūrokas. Taip, įdomu pereiti tilteliu per kažkokį pramoninį tvenkinį ar kanalą, grafičiais aprašinėtais tiltais, bet vis tiek niūru. Bet tas niūrumas savaip žavus.

Einant iki Oberhauzeno gazometro

Einant iki Oberhauzeno gazometro

Jei visgi po pusiau apleistų gamyklų užsinorės tikro senamiesčio, viena geriausių vietų tam – Diuseldorfas.

Diuseldorfo senamiestyje

Diuseldorfo senamiestyje

Traukiniai ir langas į šiuolaikinio vokiečių miesto gyvenimą

Rūro didmiestis nemirė kartu su savo pramone, jo gyventojų skaičius auga toliau. Vokiečiai senėja ir jų mažėja, bet gausėja imigrantų: plūsta arabai ir juodaodžiai. O turkai sugužėjo dar pokariu ir dabar regionas, galima sakyti, vienas jų kultūros centrų: turkų čia gyvena apie pusė milijono.

Ir bevardžiai, nežinomi, bet milžiniški ir gyvi pramoniniai Rūro miestai – puikiausia proga pamatyti „tikrą“ šiuolaikinės Vokietijos gyvenimą. Pavyzdžiui, milžiniškose Karnavalo parduotuvėse, kur vyresnio amžiaus vokietės persirenginėja klaunėmis, „stympankėmis“ ar piratėmis (ir tai tik trys iš dešimčių tūkstančių variantų ruoštis vieniems smarkiausių Europos karnavalų). Arba pro raudonus viešnamių langus matydamas, kaip eiliniam klientui ruošiasi pusnuogės prostitutės (tai Vokietijoje legalu). Arba eidamas Kelno Hohenzollern tiltu ir skaitydamas užrašus ant turbūt milijonų spynelių, kurias ten paliko ne mažesnis skaičius įsimylėjėlių porų: gal daugiausiai jų vienoje vietoje, kiek mačiau pasaulyje.

Tik maža dalis visų porelių spynelių ant Kelno Hohenzollern tilto

Tik maža dalis visų porelių spynelių ant Kelno Hohenzollern tilto

Bet gal labiausiai ta „gyvos Vokietijos“ dvasia gyva traukiniuose. Šimtai jų linijų jungia šimtus stočių ir stotelių, nuo pagrindinių hauptbanhof iki visokių atšakų nuo atšakų. Vienas miestas gali turėti ir keliolika traukinių stočių, kuriomis traukiniai laksto nerečiau nei automobiliai kokiu Lietuvos kaimo keliu: kas kelias minutes. Keliauti labai patogu: net ir nepasižiūrėjęs grafikų ir atėjęs į stotį greičiausiai sulauksi reikiamo traukinio ne vėliau kaip po valandos ar net 20 minučių.

Vienoje Rūro regiono traukinių stočių

Vienoje Rūro regiono traukinių stočių

Nuo traukinių stočių šakojasi tramvajų linijos, kurios miestų centruose driekiasi po žeme tarsi metro, šitaip aplenkdamos kamščius, o kur tų kamščių mažiau rieda keliais. Gal nėra taip „gražu“, kaip „tikras metro“, bet veikia. Dar pridėk autobusus – kurių kai kurie turi savo trasas, atskiras nuo kelių – ir suprasi, kad sistema gana sudėtinga, bet šiais GPS laikais lengvai rasi geriausią maršrutą tarp bet kurių dviejų stotelių.

Viena gausybės karnavalo parduotuvių Kelne

Viena gausybės karnavalo parduotuvių Kelne

Buvau įsigijęs 24 valandų bilietą (yra ir 48 valandų), į kurį įeina visas regiono viešasis transportas): įdomu, kad jei perki tokį bilietą 2, 3 ar net 5 žmonėms, kaina nedaug didesnė, nei vienam žmogui. Taip regiono viešasis transportas mėgina kovoti su automobiliais: juk jeigu, tarkime, 3 žmonės turėtų mokėti už tris „dienos bilietus“, labiau jiems apsimokėtų nuomotis automobilį.

Tunelis Duisburgo Landšaftparke naktį

Tunelis Duisburgo Landšaftparke naktį

Tiesa, „pramoniniai“ taškai nebūna miestų centruose ir todėl į juos tenka važiuoti su dviem persėdimais, o paskui dar nemažai eiti pėsčiomis: todėl pramonės ir meno projektų mėgėjams automobilis vis tiek gerokai patogiau.

Vupertalio kabantis traukinys ir pamiršti miestai

Beje, net ir tankiosios traukinių linijos nėra kažkoks naujas stebuklas. Jos statytos 100, beveik 200 metų, atmena pramonės dvasią. Pati garsiausia ir unikaliausia – Vupertalio švebeban. Dar vienas žiupsnelis stympanko: tas traukinys bėgiais ne važiuoja, bet kabo ant jų! Atsisėdus paskutinio vagono gale, atsiveria nuostabus vaizdas. Iš interneto parsisiunčiau nemokamą audigidą: taip važiuodamas švėbebanu išgirdau miesto, regiono istoriją. Ir net bilieto pirkti nereikėjo: galiojo tas pats 24 val. visuotinis viešojo transporto bilietas. Kitur pasaulyje toks ypatingas transportas būtų turistinė atrakcija su turistine kaina – bet Vupertalyje, kurio vardo daugelis europiečių negirdėjo, buvome vieninteliai tuo metu juo važiavę turistai.

Prasilenkia Vupertalio Švėbebano traukiniai

Prasilenkia Vupertalio Švėbebano traukiniai

Gerai „sukaltas“ audiogidas apie Vupertalį bėrė vienas už kitą įdomesnius faktus. Pasirodo, ten jau virš 150 metų yra „Bayer“ vaistų kompanijos štabas, ten sukurtas aspirinas ir išpopuliarintas heroinas. Pasirodo, ten gimė komunizmo „bendraautoris“ Frydrichas Engelsas – jį įkvėpė blogos sąlygos miesto fabrikuose. Pasirodo, ten veikia Pinos Bauš teatras.

Iki buvusios didybės atstatyta Švebebano stotis

Iki buvusios XIX a. didybės atstatyta Švebebano stotis

Visi vardai, pavadinimai pažįstami iki kaulų smegenų. Tik patį Vupertalį iki tol buvau girdėjęs tik dėl paties švebebano. Ir tai tik todėl, kad domiuosi geležinkeliais, transportu: mano bendrakeleiviai ir švebebano nežinojo, jo vaizdas sukėlė juoką iš netikėtumo.

Švėbebanas Vupertalyje

Švėbebanas Vupertalyje

Vupertalis maždaug Vilniaus dydžio – ne didžiausias iš visų regiono miestų. Turbūt panašių istorijų ir įdomybių galima pririnkti apie kone kiekvieną jų – juk tai buvo XIX-XX a. sandūros pramoninio pasaulio viena širdžių. Ir kiekvieno jų pavadinimas būtų vienodai „beveik nežinomas“.

Reino-Rūro didmiesčio unikalumas – tai, kad jis neturi vieno centro – ir yra didžiausia jo problema. Jis tiesiog neturi vieno lengvai išreklamuojamo pavadinimo (kas gi žino „Reino-Rūro aglomeraciją“?), o kiekvienas paskiras jo miestas nėra toks ypatingas, kad išgarsėtų pats savaime. Išskyrus gal Kelną su savo katedra – bet ir tai, kažin ar verta savaitgaliui keliauti vien į Kelną kai ten ir įdomi praktiškai vien ta katedra.

Kelno senamiesčio panorama su Katedra ir Šv. Martyno bažnyčia

Kelno senamiesčio panorama su Katedra ir Šv. Martyno bažnyčia

Daug vyresnių žmonių, pavyzdžiui, žino, kad Bona buvo Vakarų Vokietijos sostinė – tačiau tai ir yra vienintelis dalykas, kurį žino apie Boną. O juk Bona – tas vos 300 000 gyventojų turintis meistas – Vakarų Vokietijos sostine parinktas ne šiaip sau, o dėl to, kad yra kur kas didesnės Rūro aglomeracijos dalis. Tos, į kurią įeina ir Kelnas, ir Vupertalis, ir Esenas, ir Diuseldorfas, ir Duisburgas, ir Dortmundas ir dar begalė mažesnių miestų.

Kelno ir Rūro regiono lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kelną ar Rūro regioną.

Kelno ir Rūro regiono lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kelną ar Rūro regioną.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis

Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis

| 0 komentarų

Barselona – vienas populiariausių Europos miestų savaitgalio kelionei.

Didžiausias Barselonos koziris – jos architektūra, ypač sukurtoji apie 1900 metus, Barselonos aukso amžiuje. Turistai miniomis slenka nuo vieno Barselonos „supergražaus pastato“ prie kito. Juose išvysta laikus, kai architektai dar siekė grožio. Ir gal niekur kitur jie taip nesistengė būti pasakiškai išskirtiniai, kaip prieškario Barselonoje.

Visgi, Barselona nėra vien 100 metų pastatai: ji turi ir viduramžių senamiestį, ir pajūrį su paplūdimiais, ir kalnuotus priemiesčius ir unikalią katalonišką kultūrą, kitokią nei likusiuose Ispanijos didmiesčiuose.

Garsiausias Barselonos pastatas - Šv. Šeimos bažnyčia

Garsiausias Barselonos pastatas – Šv. Šeimos bažnyčia

Antonijas Gaudis, arba Barselona – vieno architekto miestas?

Jokio pasaulio didmiesčio taip nepakeitė joks vienas architektas, kaip Barselonos Antonijus Gaudis. Jo suprojektuotų namų nėra tiek daug (~14), bet kiekvienas jų – topinė lankytina vieta. Girdėjau pasakojimų, kad savaitgalį Barselonoje žmonės praleido vaikščiodami nuo vieno Gaudžio kūrinio prie kito. Ir tai nebūtinai architektūros mėgėjai.

Gaudžio pastatų su niekuo nesupainiosi: toks pasakiškas stilius, kurio pastatuose – nė vienos tiesios linijos. Viskas lenkta, apvalu, kupina skulptūrų, simbolių.

Barselonos metro stotelėje. Už žmonių nugaros - Gaudžio architektūros nuotrauka

Barselonos metro stotelėje. Už žmonių nugaros – Gaudžio architektūros nuotrauka

Didžiausias Gaudžio šedevras – Šv. Šeimos bažnyčia. Tokia milžiniška, kad taip ir nepastatyta (pradėta statyti 1882 m. metais, o vis dar dirba kranai ir galo nematyti). Ir tokia įspūdinga, kad, nepaisant to, kad net neužbaigta tapo Barselonos simboliu ir net įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Bažnyčios gali būti jau pabodusios, „visos panašios viena į kitą“, ir vis tiek Šv. Šeimos bažnyčia priblokš, nes nieko panašaus pasaulyje daugiau nėra. Gaudžio stilius, gausybė simbolių. 12 mažesnių bokštų – 12 apaštalų, statomi 4 didesni (evangelistų), 1 dar didesnis (Marijos bokštas) ir 1 milžiniškas, paversiantis Šv. Šeimos bažnyčią trečia pagal aukštį pasaulyje (Jėzaus bokštas).

Yra du fasadai: „gražus“ Kristaus gimimo ir „niūrus“ Kristaus kančios. Tai ne tik pavadinimai: viską galima „išskaityti“ ir kūriniuose, ir net architektūros stiliuje. Dar statomas trečiasis, įspūdingiausias – Šlovės fasadas. Jei viskas gerai, bažnyčią tikimasi baigti 2030 m., bet galvos tikrai neguldyčiau. Juk visa statyba finansuojama tik iš aukų ir lankytojų bilietų. Nei Vatikanas, nei, juoba, į ateizmą linkusi Katalonijos ar Barselonos valdžia niekaip neprisideda. Barselonos miestas kaip tik dar „nureketavo“ iš Šv. Šeimos bažnyčios statytojų 4,5 milijonų eurų už statybos leidimą, kurio Gaudis savo laiku nebuvo tinkamai sutvarkęs.

Šv. Šeimos bažnyčios Kančios fasadas

Šv. Šeimos bažnyčios Kančios fasadas

Na, bet Šv. Šeimos bažnyčia statoma. Tuo jau įsitikinau ir pats: kai Barselonoje buvau pirmąjį kartą 2001 m., centriniai bokštai buvo išmūryti mažiau, nava nepastatyta iki pat gatvės, kokią ją radau 2019 m. Aišku, kai pagalvoji, kad per tiek laiko Kinijoje nuo nulio pastatyta didžiausia pasaulyje greitųjų geležinkelių sistema, 178(!) metro linijos ir visi Šanchajaus dangoraižiai – supranti, kokia lėta iš tikro ta Šv. Šeimos bažnyčios statyba. Kaip Viduramžiais!

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašyti dar šeši Gaudžio pastatų Barselonoje. Visi pastatyti iki architektas apsigyveno Šv. Šeimos bažnyčios statybose ir pasaulietinis gyvenimas jam ėmė rūpėti vis mažiau. Yra net siekiančių Gaudį matyti šventuoju…

Barselonos filharmonija

Barselonos filharmonija – vienas garsiausių Barselonos pastatų, bet ne Gaudžio kūrybos

Kiti svarbiausi Gaudžio pastatai – La Pedrera daugiabutis, Guelio parkas, Casa Batillo, Palacio Guell, Casa Vicens, Colonia Guell kripta. Į ne vieną jų pardavinėjami bilietai kaip į turistines lankytinas vietas.

Kad ir kaip būtų po mirties išgarsėjęs Antonijus Gaudis, jis nebuvo vienintelis toks Barselonos architektas. Didžiausias nustebimas Barselonoje man tikriausiai buvo kiek ten įspūdingų panašaus laikotarpio pastatų be Gaudžio kūrybos. Mat Gaudis turėjo savo konkurentų ir visi kartu vykdydami turtingų barseloniečių užsakymus jie kūrė tik Barselonai ir Katalonijai būdingą kataloniško modernizmo stilių. Garsiausias tos konkurencijos pavyzdys – trys pastatai ant Passeig de Gracia ir Carrer d’Arago gatvių kampo, vadinami „nesantaikos ansambliu“, nes visus juos savo užsakovams sukūrė garsiausi to meto Barselonos modernizmo architektai, stilių interpretavę labai skirtingai (vieną pastatų suprojektavo pats Gaudis).

Gražusis Nesantaikos ansamblis. Gaudžio kūrinys - dešinėje

Gražusis Nesantaikos ansamblis. Gaudžio kūrinys – dešinėje

Barselonos senamiestis ir jį gožiantys bulvarai

Barselonos senamiestis, jei būtų bet kuriame kitame mieste, tikrai būtų miesto simbolis ir pažiba. Jame – viduramžiška senoji Barselonos katedra, vienodų pastatų supama Karalių aikštė, Sant Jaume aikštė su Katalonijos ir miesto tarybomis. Lauko kavinės, gyva muzika.

Barselonos Karalių aikštė

Barselonos Karalių aikštė

Tačiau Barselonoje senamiestį užgožia ilgi, tiesūs, aukštais įspūdingais pastatais apstatyti XIX-XX a. sandūros „aukso amžiaus“ bulvarai. Šalia pat senamiesčio driekiasi Rambla – pagrindinė miesto gatvė – į šiaurę nuo senamiesčio Passeig de Gracia (abi gatvės su Gaudžio pastatais).

Į Rytus nuo senamiesčio – Triumfo arka suCiutadella parku šalimais. Parkas, sukurtas XIX a. atgyvenusios miesto tvirtovės vietoje, buvo vienintelė Barselonos žalia erdvė ir todėl ten sukaupta viskas, kas turėjo žavėti to meto žmones: įspūdingi paminklai ir net zoologijos sodas.

Barselonos triumfo arka

Barselonos triumfo arka

Barselonos „aukso amžius“, tiesa, užsibaigė liūdnai. Tarpukariu mieste išpopuliarėjo radikalios kairiosios idėjos, miestą buvo užėmę anarchistai, komunistai. Jie žudė tikinčiuosius, netgi apgriovė Šv. Šeimos bažnyčią. 1939 m. miestą perėmęs vadovas Franciskas Frankas ekscesus sustabdė. O, svarbiausia, jis „išvairavo“ Ispaniją taip, kad šalis išvengė Antrojo pasaulinio karo – todėl įspūdingųjų Barselonos pastatų nesugriovė priešo bombonešiai.

Tiesa, paskui laukė pora sunkių dešimtmečių: net Šv. Šeimos bažnyčios statybos ~20 metų nevyko. Užsieniečiai matė Franką kaip savotišką „paskutinį Europos fašistą“ ir izoliavo Ispaniją nuo Europos, pasiųsdami ją į skurdo liūną. Bet galiausiai turistai vis tiek atrado Barseloną ir nuo pat tada turizmas tempia miestą į viršų.

Viename Barselonos bulvarų. Tolumoje matosi katedra

Viename Barselonos bulvarų. Tolumoje matosi katedra

Barselonos olimpiada, kai miestas gimė iš naujo

1992 m. Barselona vėl buvo viso pasaulio akiratyje – vyko Barselonos olimpiada. Nuo to jau daug laiko prabėgo, bet tada įvykę pokyčiai mieste puikiai matomi. Barselonos olimpiada buvo viena sėkmingiausių istorijoje: investicijos nebuvo „paskandintos“ niekam nereikalingiems stadionams ir arenoms, jos kartu ir iš pagrindų pakeitė miestą, o papildomas dėmesys pavertė jį nebe šiaip turistiniu, bet vienu mėgstamiausių Europoje.

Visų pirma, pasiruošimo Olimpiadai metu Barselona atgręžtą į jūrą: ten, kur palei uostą stūksojo apnykusios pramonės griuvėsiai, pastatyta Pajūrio promenada, viešbučiai, atvežtas smėlis ir įrengti paplūdimiai. Tai – vienos mėgstamiausių erdvių mieste.

Barselonos pajūrio promenada

Barselonos pajūrio promenada

Antra, atgimė Montdžuiko kalnas, kuriame ir vyko daugelis olimpiados rungčių. Į buvusią dyką erdvę pastatyti lynų keltuvai, jis tapo populiaru parku pasivaikščiojimui, pasigerėjimui Barselonos panoramomis.

Po Olimpiados augant turizmui ir ekonomikai išplėstas ir Barselonos viešasis transportas, kuris tikrai patogus: 12 metro linijų, traukiniai, autobusai. Geriausia nusipirkti 10 bilietėlių rinkinį, kuris dar ir įgalina persėsti iš vieno autobuso į kitą.

Traukinys Barselonos požeminėje Passeig de Gracia stotyje. Barselona skendi grafičiuose.

Traukinys Barselonos požeminėje Passeig de Gracia stotyje. Barselona skendi grafičiuose.

Aišku, superturizmas turi ir superminusų: ypač supereiles. Į Barselonos katedrą, pamatęs eilę, net nusprendžiau neiti, panašiai nėjome ir į vieną kavinę tradicinių churros bandelių. Aišku, superturizmas skatina kurti ir naujas lankytinas vietas: visokius ten sekso ar vaškinių figūrų muziejus, kuriuos rasi kiekviename superturistiniame Europos mieste. Bet juk Barselonoje lankantis pirmą savaitgalį vis tiek norėsis aplankyti jos supervietas, o naujų Gaudžio pastatų niekas nepastatys…

Eilė prie kavinės

Eilė prie kavinės

Barselona – Katalonijos sostinė?

Barselona yra Ispanijos turizmo sostinė turistų skaičiais pranokusi tikrąją sostinę ir didžiausią miestą Madridą. Tačiau gerai pusei Barselonos žmonių Barselona išvis nėra Ispanija. Jie norėtų matyti Barseloną nepriklausomos Katalonijos valstybės sostine ir tas klausimas visada plevena ore: Katalonijos vėliavų, politinių languose kabinamų atsišaukimų, protestų pavidalu. Net per 1992 m. olimpiadą katalonai aktyviai rėmė Lietuvos komandą – žavėjosi, kad Lietuva pasiekė nepriklausomybę ir tikėjosi, kad tai padės ir jiems pasiekti to paties. Tačiau iki pat šiol kai kurie Katalonijos nepriklausomybės judėjimo lyderiai net sėdi kalėjimuose ir sulaukia palaikymo Barselonos gatvėse.

Politiniai atsišaukimai viename Barselonos balkonų

Politiniai atsišaukimai viename Barselonos balkonų

Katalonijos nepriklausomybės judėjimą stumia trys jėgos. Svarbiausia – katalonų kalba nėra tiesiog ispanų kalbos tarmė, ji skiriasi nuo Ispanų kalbos labiau nei, tarkime, žemaičių nuo lietuvių. Be to, Katalonijos žmonės kairesnių pažiūrų, nei kitur Ispanijoje, mažiau religingi: daugybei jų likusios Ispanijos konservatyvumas, karališkoji šeima, religija gana svetimi (Barselonoje, tarkime, tik ~45% žmonių tikintys krikščionys, kai Ispanijoje bendrai 71%). Trečia, Katalonija yra vienas turtingesnių Ispanijos regionų – vieningoje Ispanijoje tai reiškia, kad Katalonijoje surenkami mokesčiai yra perskirstomi skurdesnėms (ir, pasak katalonų, tingesnėms) pietų Ispanijos provincijoms.

Barselonos katedra

Barselonos katedra

Visgi, jei keliautojas nesigilina į politiką, kažin, ar pastebėtų, kad Barselonoje gyvena ne ispanai, o katalonai. Vienintelis akivaizdesnis ženklas – daug kas parašyta dviem ar trim kalbom (ispanų, katalonų, anglų). Bet visi barseloniečiai kalba ir ispaniškai, daug tradicijų atrodo bendros, ypač žmogaus iš šiaurės Europos akimis. Rasi Barselonoje ir flamenko šokių pasirodymus, ispanų virtuvės restoranus (nors katalonai turi ir savo patiekalų).

Prie Barselonos uosto

Prie Barselonos uosto

Tiesa, Katalonijos regionas turi didelę autonomiją ir priima savo įstatymus. Pavyzdžiui, Katalonija uždraudusi vieną Ispanijos kultūros simbolių koridą (dėl žiauraus elgesio su gyvūnais). Skiriasi ir įvairios smulkmenos: tarkime, Katalonija įvedė mokestį gėrimams su cukrumi – todėl, „Coca Cola“ čia kainuoja brangiau nei „Coca Cola Zero“.

Barselonos Šv. Pauliaus ligoninė, vienas gražiausių miesto pastatų. Ji vis dar veikia.

Barselonos Šv. Pauliaus ligoninė, vienas gražiausių miesto pastatų. Ji vis dar veikia.

Barselona – unikalus miestas

Barselona – vienas tų miestų, kur gali geriausiai pajusti tą prieškario Europos dvasią. Laikų, kai architektai ir menininkai įsivaizdavo dar vis galintys padaryti geriau, nei visi gotikos ar baroko genijai. Kai Europoje kelis dešimtmečius iš eilės klestėjo taika – bene pirmą kartą istorijoje – ir vyravo optimizmas. Kai verslininkai turtais ėmė pranokti aristokratiją, o tuos turtus investavo į nuostabius pastatus, meną ir dovanojo bažnyčioms – didesnėms, nei kada anksčiau.

Aukštas pastatas prie tiesiųjų Barselonos gatvių

Aukštas pastatas prie tiesiųjų Barselonos gatvių

Visur Europoje ta dvasia buvo. Bet po pakilimo sekė baisus nuopuolis – pasauliniai karai, komunistinės diktatūros. Ispanija (tad ir Barselona) išvengė viso to. Ir nors Barselonos aukso amžius baigėsi, o nauji pastatai tėra liūdnas senųjų šešėlis (palyginkite Barselonos filharmonijos originalų pastatą su nauju priestatu), tų naujųjų čia mažiau nei daugelyje miestų. Nes nei karai, nei komunistai neišgriovė senųjų. O vienas tų įspūdingųjų senųjų pastatų – Šv. Šeimos bažnyčia – dar net tebėra statomas.

Šv. Šeimos bažnyčia

Šv. Šeimos bažnyčia

Jei sugebėsi kažkaip nepastebėti naujausiais išmaniaisiais telefonais spragsinčių turistų iš Azijos ir niekučius stumdančių imigrantų iš Afrikos, Barselonos bulvaruose dar galėtum pasijausti grįžęs 100-130 metų atgal.

To ten žmonės ir keliauja.


Visi kelionių vadovai po Europos miestus


Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
Berlynas: visas XX amžius viename mieste
Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
Londonas: Britų imperija viename mieste
Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
Paryžius: prieškario Europos žavesys
Praha – senovinio Europos miesto etalonas
Roma: Europos istorija viename mieste
Ryga: Pabaltijo didmiestis
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Tenerifė – Kanarų milžinė

Tenerifė – Kanarų milžinė

| 0 komentarų

Tenerifė yra didžiausia ir populiariausia Kanarų sala. Savijauta joje primena žemyną. Aukštesni nei kitur kalnai, didesni atstumai iki jų nuo vandenyno, platesnės magistralės, smarkesni kurortai.

Be to, Tenerifė vienintelė Kanaruose turi ne šiaip gražių vaizdų, bet ir pasaulinės reikšmės lankytinų vietų. Nedaug pasaulyje yra tokių lengvai pasiekiamų aukštų vulkanų, kaip beveik 4 km aukščio Teidė, į kurią net kelia lynų keltuvas.

Ne kartą apsukęs visą Tenerifę, rašau, ką veikti šioje saloje, ką pamatyti ir kokios įdomiausios Tenerifės lankytinos vietos.

Roques de Garcia uolos ir Teidės vulkanas fone

Roques de Garcia uolos ir Teidės vulkanas fone

Tenerifės puikūs kurortai ir vidutiniški paplūdimiai

Kaip ir į visas Kanarų salas, turistus į Tenerifę traukia visų pirma jos kurortai. Ar, beveik galima sakyti, Tenerifės kurortas. Playa de las AmericasLos Cristianos „kurortiniam didmiesčiui“ visame Kanarų salyne lygių nėra: vien gyventojų ten – 150 000 ir daugelis jų dirba turistams. Šimtai milžiniškų „all inclusive“ viešbučių, trankios restoranų gatvės su gyva muzika vakarais ir viso pasaulio virtuvėmis, barai, klubai, garsai, šviesos…

Romniškai-egiptietiškas viešbutis-pramogų erdvė Playa de Las Americas pagrindinėje gatvėje

Romniškai-egiptietiškas viešbutis-pramogų erdvė Playa de Las Americas pagrindinėje gatvėje

Daugelis lietuvių, keliaujančių į Tenerifę su kelionių agentūromis, atsiduria tenai. Štai išeinu vakare pasivaikščioti – ir lietuvių kalbą atsitiktinai per vakarą išgirstu tris kartus.

Tik vieno trūksta: gerų paplūdimių. Visoje Tenerifėje trūksta. Didžioji dalis kranto uolėta. Kai kur pasitaiko siauri ruoželiai, kur galima kaitintis ar maudytis: daug tokių paplūdimių „dengti“ kojas badančiais akmenukais, geresnieji – juodu vulkaniniu smėliu. Iki Palangos ech, kaip toli. Tik kad klimatas Tenerifėje kitas: gruodį temperatūra čia – panaši kaip Palangoje liepą, o vasarą karšta, bet nesvilinančiai (liepą Tenerifėje apie šešiais laipsniais karščiau, nei Palangoje). Būtent dėl to Tenerifė ir pritraukia 5 milijonus turistų per metus, kai visa Lietuva – tik 2 milijonus.

Puerto De La Cruz, antrojo Tenerifės kurorto, pagrindinis paplūdimys

Puerto De La Cruz, antrojo Tenerifės kurorto, pagrindinis paplūdimys

Didysis Tenerifės kurortas paplūdimių trūkumą išsprendė radikaliai: atsivežė smėliuko iš Sacharos dykumos ir sukūrė dirbtinį Playa de Las Vistas paplūdimį. Jis geriausias mieste, bet vis tiek – ne tokio tikėtumeis iš „superkurorto“ į kurį, nepaisydami nemažų kainų, suskrenda atostogautojai iš visos Europos ir ne tik.

Na bet Playa de Las Americas įrodo, kad kurortas – ne vien paplūdimiai. Jei jie bus pusėtini, bet netruks kitos veiklos, bus geras klimatas – žmonės skris vis tiek, praleis smagią savaitę, dvi, o gal visą pensiją. 14% Tenerifės gyventojų – užsieniečiai ir nors daugelis jų – juodadarbiai, nemažai ir su visam persikėlusių senyvų vakarų europiečių.

Vienas Playa de Las Americas viešbučių

Vienas Playa de Las Americas viešbučių

Tolimas „antras numeris“ po Playa de Las Americas Tenerifės kurortų sąraše – Puerto de la Cruz kur kas žalesnėje salos šiaurėje. Paplūdimiai ten dar menkesni, pramogų mažiau, užtat aplinka gražesnė: žalia žalia gamta, kai kurie viešbučiai atremti į stačius kalnus (kas vienoje pusėje pirmas aukštas, kitoje gali būti ir dešimtas), bangos nuostabiai tykšta į krantus, o virš kurorto dunkso aukščiausias Kanarų (ir Ispanijos) kalnas Teidė.

Puerto De La Cruz žvelgiant nuo gretimo kalno

Puerto De La Cruz žvelgiant nuo gretimo kalno

Teidės ugnikalnis – milžiniškas Tenerifės koziris

Visa Tenerifė, galima sakyti, yra Teidės kalnas – jei ne jo išsiveržimas šmtus tūkstančių ar milijonus metų atgal, salos nebūtų. Teidės ugnikalnis nėra vien Tenerifės, Kanarų, ar net Ispanijos pažiba. Teidės nacionalinis parkas – lankomiausias tarp visų Europos valstybių!

Vien paskaičius apie Teidę, gali būti sunku suprasti, kodėl: kalnas 3718 m aukščio – na, Europoje yra ir aukštesnių. Net buvo kilusi mintis „Gal į Teidę važiuojama vien todėl, kad Tenerifėje daug turistų ir jie ieško kaip praskaidrinti dienas kurortuose?“.

Automagistralės gale - Teidės vulkanas

Automagistralės gale – Teidės vulkanas

Bet patyrus Teidę abejonės išnyko. Europos šalyse nėra kito tokio „pasiekiamo“ aukšto kalno. Per 2356 m į Teidę galima pakilti automobiliu, o dar ~1200 m užkelia lynų keltuvas. Iki viršūnės nuo ten – tik trumpas takas: nereikia būti alpinistu ar net puikiai fiziškai pasirengusiu, kad įkoptum. Aišku, jei nori iššūkių, visada gali kopti kaip senais laikais, apeidamas lynų keltuvą – bet net ir tai nėra supersudėtinga, nes Teidės šlaitai gana nuožulnūs, o sniego būna tik žiemomis ir tik labai aukštai.

Teidės lynų keltuvas. Tikriausiai jis išliks unikalus: kažin, ar šiais laikais gamtosaugininkai dar leistų pastatyti lynų keltuvą į tokį reikšmingą Europos kalną. Bet Teidės lynų keltuvas statytas dar 1971 m., Ispanijos turizmo pramonę sukūrusio diktatoriaus Franko laikais

Teidės lynų keltuvas. Tikriausiai jis išliks unikalus: kažin, ar šiais laikais gamtosaugininkai dar leistų pastatyti lynų keltuvą į tokį reikšmingą Europos kalną. Bet Teidės lynų keltuvas statytas dar 1971 m., Ispanijos turizmo pramonę sukūrusio diktatoriaus Franko laikais

Be to, Teidės nacionalinis parkas – kur kas daugiau, nei vien viršukalnė. Jame – ištisos sukietėjusios lavos lygumos (net nesitiki, kad esi ~2 km aukštyje), nuostabios Roques de Garcia uolos. Visa tai lengvai „pasiduoda“ žygiams: kur kitur Europos šalyse gali vaikštinėti šitokiais lavos tyrais ir uolomis. Daug Tenerifėje buvusių mano pažįstamų išvis nesidomi paplūdimiais: juos į salą pritraukė būtent Teidė ir žygiai.

Teidės vulkaninės lygumos

Teidės vulkaninės lygumos

Manau Teidė yra tas koziris, dėl ko į Tenerifę – priešingai nei į kitas Kanarų salas – masiškai ėmė keliauti ne vien tie, kam tai – artimiausi dideli šilti kurortai (t.y. vakarų europiečiai), bet ir žmonės iš toliau: Tenerifėje vienintelėje iš Kanarų salų, pavyzdžiui, daug rusų ir rusiškų iškabų. Taip pat keliaudamas 2019 m. jau regėjau ir daug kinų, kitų azijiečių, daugiausia Tenerifėje ir lietuvių. Juk Tenerifė nėra tiesiog linksmas kurortas ar tiesiog graži gamta: Teidės dėka, ji patenka ir į kai kuriuos iš „įdomiausių pasaulio vietų“ sąrašų.

Vienas viso to minusas: turistų masės. Žygiuose po vulkanines dykras jie dar prasisklaido, bet prie Teidės lynų keltuvo ar tako į viršukalnę susidaro „butelio kakliukai“. Kad nekoptų per daug žmonių, norintieji šturmuoti viršukalnę privalo užsiregistruoti internetu bent prieš dieną (sistema patikrins, kad tuo pat metu nekoptų daug kas). O į lynų keltuvą rekomenduojama bilietus pirkti iš anksto – bet, aišku, nėra jokios garantijos, juk dėl vėjo keltuvas neretai uždaromas, o dėl debesų nuo viršūnės gali nesimatyti jokių vaizdų… Tad kiti pataria atsikelti kuo anksčiau ryte, pasižiūrėti, koks oras, ir jei tinka – skubėti užsiimti eilę prie keltuvo.

Giedra diena Tenerifėje

Giedra diena Tenerifėje

Paskutinė laukinė Tenerifės pakrantė

Leidžiantis nuo Teidės žemyn, juodos vulkaninės dykros užleidžia vietą žaliems miškeliams ir pasimato nuostabūs vaizdai į vandenyną bei kitas Kanarų salas. Vakaruose – La Gomerą ir La Palmą, rytuose – Gran Kanariją. Šalia raitytų kelių gausu apžvalgos aikštelių, dėl kurių verta nuomotis automobilį.

Gran Kanarija ryškėja. Ryte žvelgiant nuo Tenerifės kalnų

Gran Kanarija ryškėja. Ryte žvelgiant nuo Tenerifės kalnų

Didžioji dalis Tenerifės pakrantės šiais laikais apstatyta miestais, miesteliais, kurortais, vėjo jėgainėmis, o visa tai jungia TF-1 magistralė. Tačiau šiaurės vakarų pakrantė – vis dar šiek tiek laukinė ir paskutinė salos dalis, kur magistralė dar nenutiesta, privalu važiuoti vingiuotais kalnų keliais.

Ten – Los Gigantes 600 m uolos krenta į jūrą, o ypatingoje vietoje apsuptas kalnų stūkso Maskos kaimelis. Aišku, turizmas ir čia viską perkeitė: buvusiuose kaimo namuose įsikūrė restoranai. O 5 km keliu į Maksą teko važiuoti apie 30 minučių. Ne todėl, kad kelias vingiuotas (na, kalnų keliai jau tokie) ar kad būtume dairęsi į išties nuostabius vaizdus: tiesiog, kelias siauras, statytas tarsi į kaimą, o dabar apie Maksą sužinoję turistai visi ten kreipia savo nuomotus automobilius. Prasilenkti daug kur įmanoma tik vienam automobilių visiškai sustojus – o kai sutikome kemperį, prasilenkimui sugaišome gal 5 minutes…

Maska tarp kalnų

Maska tarp kalnų

Nuostabieji Tenerifės miesteliai

Tenerifė nuo seno – svarbiausia iš Kanarų salų, svarbi stotelė pakeliui į tolimesnes Ispanijos kolonijas Amerikoje. Todėl čia ispanai pastatė nuostabiausius iš Kanarų miestų.

Salos sostinė Tenerifės Santa Kruzas nėra įstabiausias jos miestas – nors jo gatvės, bažnyčios, moderni Tenerifės auditorija ir Manrikės baseinų parkas šalimais (susimokėjęs gauni gultą prie garsaus architekto Manrikės įrengtų lauko baseinų) turi žavesio.

Garsaus Kanarų architekto Sezario Manrikės sukurtas baseinų ir poilsio parkas Tenerifės Santa Kruze

Garsaus Kanarų architekto Sezario Manrikės sukurtas baseinų ir poilsio parkas Tenerifės Santa Kruze

Gražiausias Tenerifės miestas, mano nuomone – senoji jos sostinė San Kristobal de La Laguna, kurios tiesios gatvės ir architektūra įkvėpė ne vieną Lotynų Amerikos miestą. Nedaug atsilieka La Orotava su romantiškai atkurtu XVII a. Balkonų namu ir Jardin Victoria sodais bei gražiais vaizdais žemyn į Puerto De La Cruz kurortą.

La Orotavos fragmentas

La Orotavos fragmentas

Tiesa, ir vėl masinio turizmo problemos: pagrindinėse gražiausių Tenerifės miestelių gatvėse – žmonių minios.

Tenerifės pramogų parkai ir spąstai turistams

Masinis turizmas Tenerifėje leido sukurti ir naujų įdomių lankytinų vietų: jei ne šitiek turistų, perkančių tikrai brangius bilietus, juk negalėtų išsilaikyti Siamo vandens parkas ar Loro parkas – unikalus Europoje zoologijos sodas, kuriame kasdien vyksta dešimtys gyvūnų vaidinimų ir, nusipirkęs brangų visos dienos bilietą, lankytojas nuo pat parko atidarymo iki uždarymo galės juos stebėti (papūgos, delfinai, orkos ir t.t.). Abi šios vietos – tikrai numylėtos Tenerifėje atostogaujančių tėvelių su vaikais.

Į Tenerifę atvažiuoja... Edita Piaf ir Marlena Dytrich

Į Tenerifę atvažiuoja… Edita Piaf ir Marlena Dytrich

Tiesa, dėl to masinio turizmo Tenerifės miesteliuose atsirado ir nevieneri „spąstai turistams“: itin išreklamuotos, brangios lankytinos vietos, kur iš tikro nėra kažko įspūdingo. Kai turistų aplink šitiek, kas nors juk vis tiek užeis…

Guimaro piramidės man galėtų būti tikru „spąstų turistams“ sinonimu. Rodyklių į jas gal ne mažiau, nei į Teidę, bilieto kaina gali siekti ir 18 eurų (kartu su kažkokiais nesusijusiais muziejais), turistai viliojami mistifikuotomis pasakomis: neva gal piramides pastatė senovės egiptiečiai, plaukę į Ameriką. Visas tas hipotezes apie „Ameriką atradusius egiptiečius“ sukūrė keliautojas Tūras Hajerdalis, senatvėje gyvenęs Tenerifėje, ir visos jos niekuo nepagrįstos: mokslininkai nustatė, kad „piramidės“ statytos XIX a. ir tai tėra žemės ūkio terasos. Aplinkui Guimarą tokių pilna, tik jos autentiškos (neatstatytos) ir niekas į jas bilietų nepardavinėja.

Guimaro piramidės

Guimaro piramidės

Abejotina lankytina vieta ir Drago medis (dracena) Icod de los Vinos miestelyje: jis gražus, bet nežinia ar vertas šimtų į jį rodančių rodyklių. Dracenų juk Kanaruose daug, tik kitos nepažymėtos…

Tenerifė – skani pirma Kanarų dozė

Jei kas nors paklausia, kokią Kanarų salą reikėtų aplankyti pirmą, Tenerifė man atrodo „saugiausias“ pasirinkimas. Joje – gražiausi Kanarų miesteliai, įspūdingiausios gamtinės vietos, joje netrūksta ir pramogų, kurortų. Gal bus, kas iš Tenerifės grįš tikėjęsi „truputį daugiau“, bet niekas, tikriausiai, negrįš nusivylęs.

Paplūdimiai, kalnai, kurortai - Tenerifė

Paplūdimiai, kalnai, kurortai – Tenerifė

Nuo kitų salų pradėti siūlyčiau tik jei poreikiai labai specifiniai: pavyzdžiui, norisi, kad gamtos taikais nevaikščiotų kiti turistai ir nuostabiausiais vaizdais gerėtumeis vienas (tada labiausiai tiktų El Hierro), ar didelių smėlėtų paplūdimių (tada tiktų Gran Kanarijos Maspalomasas, Fuerteventura), ar svarbiau už viską – autentiška architektūra (Lanzarotė).

Tenerifės auditorija Santa Kruze

Tenerifės auditorija Santa Kruze

Šiaip ar taip, net ir apsistojus ilgesniam laikui Tenerifėje, nesunku aplankyti ir kitas Kanarų salas (ypač Gran Kanariją, Lanzarotę, Fuerteventūrą), nes iš Tenerifės į jas daug skrydžių: galima nebrangiai nuskristi ten ryte, o grįžti vakare.

Tenerifės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tenerifę.

Tenerifės lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tenerifę.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

| 0 komentarų

Hierro – pati mažiausia Kanarų sala. Atmosfera ten – visai kita. Vos 10 000 gyventojų, beveik jokių turistų. Vietoje visų viešbučių ir pajūrio vilų kompleksų – laukiniai, laukiniai krantai, vieni įspūdingiausių pasaulyje. Galingos bangos, tušti atokūs paplūdimiai, kalnų kaimai, keliai be automobilių, nuostabios apžvalgos aikštelės.

Ir beveik visur tu – vienas! Nes nuskristi į El Hierro iki šiol buvo sunku ir brangu: reikėdavo visų pirma keliauti į Tenerifę ar Gran Kanariją, o iš ten trumputis skrydis iki El Hierro ir atgal galėdavo atsieiti šimtus eurų. Bet tai pasikeitė: iš Gran Kanarijos į El Hierro 2019 m. suskraidžiau porai dienų už 40 eurų. Ir kiekvienam, atostogaujančiam Kanaruose 10 dienų ar ilgiau ir kiek pavargusiam nuo masinio turizmo, aplankyti Hierro labai verta!

Aš Mirador Jinara aikštelėje

Aš Mirador Jinara aikštelėje

Hierro – didingų vaizdų sala

Kelionė į Hierro tai visų pirma kelionė po Hierro apžvalgos aikšteles (Mirador). Jų pakanka ne vienai dienai. Ir nors iš pradžių, kai vilos šeimininkas numeriais ant žemėlapio mums paišė keliolika „būtinų aplankyti“ aikštelių, kamavo lengvas skepsis („na, juk vaizdai kartosis…“), galiausiai tik norėjau daugiau ir daugiau tų vaizdų.

Debesys nuo aukščiausių Hierro taškų

Debesys nuo aukščiausių Hierro taškų

Visų pirma, jie visiškai skirtingi. Hierro maža sala (dydžio sulig puse Vilniaus miesto), bet be galo įvairi.

Įspūdingiausias Šiaurinis Hierro krantas skalaujamas amžinų galingų bangų, siaubingai tykštančių į tvirtas uolas (įspūdingiausia apžvalgos aikštelė ten – Charco Azul).

Šiaurinis Hierro krantas, Charco Azul

Šiaurinis Hierro krantas, Charco Azul

O pietinis Hierro krantas vadinamas „Ramybės jūra“: jokių bangų niekados nebūna, gali ramiai pliuškentis, nardyti.

Dar stebuklingesni aukščių skirtumai. Daugelyje vietų vos už kranto į dangų šauna kilometriniai kalnai. 10-20 minučių kelio kalnų serpantinu – ir iš paplūdimio atsiduri nuostabioje apžvalgos aikštelėje, kur į tą patį paplūdimį žiūri jau iš daugiau nei kilometro aukščio, o temperatūra vietoje +23 jau +13 (apžvalgos aikštelės Mirador Las Playas ir Mirador Isora).

Mirador Isora Hierro

Mirador Isora Hierro saloje

Tokius aukščių skirtumus suformavo priešistorinės nuošliaužos: kadaise kalnai visur siekė krantus, bet tada – staiga – katastrofa! Nušliuožia žemyn žemės gabalas sulig 75000 Gizos piramidžių, sukelia cunamį ir pakrantėje gimsta nauja lyguma – tarsi kokio gamtinio teatro scena. Aišku, nuo visų amfiteatrų į ją atsiveria nepranokstami vaizdai. Didžiausia lyguma – El Golfo, užimanti kokį penktadalį salos. Ją pagimdžiusi nuošliauža sukėlė 100 metrų aukščio cunamio bangas. Geriausi vaizdai į ją – iš Mirador La Pena ir Mirador Jinara

Mirador Jinara, kaip ir kitos El Golfo viršūnės apžvalgos aikštelės – pačios aukščiausios. Ten verta važiuoti tik jei matai, kad aikštelių nedengia debesys

Mirador Jinara, kaip ir kitos El Golfo viršūnės apžvalgos aikštelės – pačios aukščiausios. Ten verta važiuoti tik jei matai, kad aikštelių nedengia debesys

Kitur gi pakrantės aukštėja švelniau, o vietoje uolų – juoda sukietėjus lava. Hierro – vulkaninė sala su ~1000 kraterių ir geriausiai tai matosi vakariniame krante prie Hierro švyturio.

Vienas Hierro kraterių vakariniame salos krante. Pypsiukas į dešinę - Hierro švyturys

Vienas Hierro kraterių vakariniame salos krante. Pypsiukas į dešinę – Hierro švyturys

Daugybėje apžvalgos aikštelių vaizdas gražus į 3 ar net visas 4 puses: iš pradžių nustebau pamatęs, kad dalis suolelių yra nugręžti į jūrą, dalis – į priešingą pusę. „Kam suoleliai žiūrėti ne į jūrą?“ garsiai mąsčiau, kol nesusivokiau, kad statieji Hierro kalnai, į kuriuos nukreipta pusė suolelių, ne ką mažiau įspūdingi.

Atvažiuojame į El Golfo

Atvažiuojame į El Golfo

Be to, dažna apžvalgos aikštelė skirtingu paros metu atrodo visiškai skirtingai. Ne tik dėl dienos, nakties, saulėlydžio ar saulėtekio. Bet ir dėl potvynių ar atoslūgių: pavyzdžiui, Charco Manso potvynių metu siaubia apokaliptinis vandens šėlsmas: purslų stulpai nuo besitrankančių bangų kyla ir kokius 7 metrus į viršų tarsi geizeriai. Atoslūgių metu ten – tik ramūs vandenyno pritaškyti „natūralūs baseinai“, kur galima ir maudytis.

Charco Manso kranto fragmentas potvynio metu

Charco Manso kranto fragmentas potvynio metu

Viską keičia ir debesys: aukštesnes apžvalgos aikšteles dažniausiai visai uždengia, bet vidutiniame aukštyje jų žaismas tik verčia Hierro dar mistiškesne.

Daugelis apžvalgos aikštelių „laukinės“ – net apsauginių tvorelių daug kur nėra. Bet yra keletas „civilizacijos paveiktų“, kurių garsiausia La Pina su prabangiu restoranu.

Prabangus Mirador La Pina restoranas debesų fone

Prabangus Mirador La Pina restoranas debesų fone

Hierro miesteliai – lyg trupinėliai gamtos didybėje

Mažyčiai Hierro miesteliai nekonkuruoja su gamta, o tik ją papildo. Balti, juodi nameliai kalnų šlaituose, siaurutės gatvelės, daugelyje kurių naktį tenka pasišviesti žibintuvėliu, kuklios bažnytėlės. Mažos kavinukės, restoranėliai, knaipės, kurių darbo laikai, pavyzdžiui, nuo 20:00 iki 24:00, kai kaimo vyrai susėda prie tų kelių stalelių pasižiūrėti La Liga futbolo. „Dirbam nuo ryto iki vakaro“ čia – tekstas iš kavinės reklamos. Mažai konkurentų galėtų tuo pasigirti.

El Pinar miestelis Hierro salos pietuose

El Pinar miestelis Hierro salos pietuose

Juk ir sostinėje Valverdėje gyvena vos keli tūkstančiai žmonių, o antrame pagal dydį Fronteros mieste dar mažiau.

Kultūrinių lankytinų vietų Hierro iš esmės nėra. Na, yra gal septyni muziejai, bet į pora nuėjęs pasigailėjau: arba tik ispaniški tekstai su senomis nuotraukomis, arba mėginimas daryti kažką šiuolaikiško, kai iš didelio rašto išėjo iš krašto (Vulkanologijos centre – tokie patys tekstai, tik juos reikia versti „moderniai“ stumiant ore ranką, daug monitorių sugedę ir netaisomi).

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Yra dar bažnytėlės. Švenčiausia laikoma Virgen de Los Reyes su Marijos statulėle, kurią tarsi olimpinę ugnį kas 4 metus saliečiai neša per visą salą, per kalnus į sostinę Valverdę. Atvykus kitu metu, jei ne piligriminiais sumetimais, tai ir ji neverta dėmesio – daugelio Lietuvos kaimų bažnyčios įspūdingesnės nei ta, kurioje laikoma švenčiausia Hierro statula. Na, bet važiuojant ratu aplink salą galima stabtelti.

Virgen de Los Reyes bažnytėlė

Virgen de Los Reyes bažnytėlė

Hierro – ispaniškiausia Kanarų sala

Kaip ir visos Kanarų salos, Hierro gyvenama ispanų. Ispanija ją užkariavo XV a. ir išnaikino čia gyvenusius bimbačus: daug jų paėmė į vergovę, kitiems beliko tuoktis su ispanais, perimti jų kultūrą, ir šiandien nebepasakysi, kuris Hierro gyventojas turi bimbačiško kraujo.

Vietinis patiekalas - sūris su raudonu padažu (mojo)

Vietinis patiekalas – sūris su raudonu padažu (mojo)

Priešingai nei daugelyje Kanarų salų ir net nei daugybėje Ispanijos regionų, Hierro ispanai išties dominuoja. Tarsi grįžti 50 metų laiku atgal į „paprastesnę“ erą. Beveik jokių užsieniečių: nei imigrantų, nei turistų. Tik ispanai kaimų senukai, vyrai, moterys. Iš bimbačų kultūros beliko mistiški jų rėžiai El Chulano uolose, prie kurių tegalima nuvažiuoti su kasdiene ekskursija.

Valverdės bažnyčia

Valverdės bažnyčia

Hierro superispaniškumas – ir žavus pliusas, ir minusas. Beveik niekas čia nekalba užsienio kalbom. Maža to, vilos šeimininkas ar muziejaus darbuotoja net nesuprato, kas tai yra tarptautinis telefono kodas, nežinojo, kad skambinant į užsienį reikia rinkti prieš numerį + ir iš viso, kad + galima rinkti telefonu. Gyvenantiems Hierro to nereikia. Nes net reti sutikti turistai apžvalgos aikštelėse tarpusavyje kalbėdavo ispaniškai. Tikriausiai nekeista: daugeliui neispanų yra daug “pirmesnių” vietų, kurias aplankyti Ispanijoje ar Kanaruose, o po kokios trečios kelionės jau išvis renkasi kitą šalį.

Tipinis ispaniškas baras su cigarečių automatu

Tipinis ispaniškas baras su cigarečių automatu

Kaip keliauti po Hierro

Kadangi visos tikros Hierro lankytinos vietos yra ne miestuose, nenuostabu, kad vos nusileidus lėktuvui (vienam iš 6-7 per dieną) keleiviai plūdo prie autonuomos agentūrų. Neįsivaizduoju, kaip per kelias dienas patirti šią salą be automobilio: retais autobusais tegalėtum aplankyti miestelius, t.y. 3% salos žavesio.

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi: prie tokių gali eiti kilometrus pėsčias, bet patogiau automobiliu

Atstumai Hierro „ant popieriaus“ atrodo nedideli, bet dėl raitytų kalnų kelių realybėje iš vieno salos galo į kitą reikia važiuoti virš 50 km, o tai gali užtrukti ir pusantros valandos: todėl salos apžiūrėjimui skyrėme pora dienų. Vieną tų dienų išvažiavome anksti ryte, o grįžome tik sutemus: ir tai neapžiūrėjome visų apžvalgos aikštelių.

Hierro pakrantė

Hierro pakrantė

Keliai puikūs, asfaltuoti – tiesa, daug jų surangyti it gyvatės ir be jokių užtvarų. Bet nuostabu, kad yra ir tokie: juk gyventojų tik 11 000, turistų dar mažiau… Netgi tuneliai į atokius kaimus pastatyti, kad reti jų gyventojai sutaupytų kokias 5 ar 10 minučių vingiavimo aplinkui kalnus. Nors sala tokia maža, kad joje tik trys degalinės.

Jei Hierro būti ilgiau (tarkim, savaitę), salą galima ir apvažiuoti dviračiu ar išvaikščioti. Daugybė takų žygiams. Apskritai, Hierro – tikra žygeivio svajonė: šitiek daug nuostabios, skirtingos gamtos ir vaizdų ir viskas keičiasi kas kelis kilometrus. Tik įveikti tuos kelis kilometrus nelengva, kai lipama į kilometro aukščio kalną vien tam, kad kitoje pusėje nusileistum… Bet jei mėginsi įveikti, gali būti, kad visame žygio take kito žygeivio nesutiksi.

Mišku apaugusios ir debesyse paskendusios aukštumos pietinėje pakrantėje

Mišku apaugusios ir debesyse paskendusios aukštumos pietinėje pakrantėje

Menki Hierro kurortai ir unikalūs paplūdimiai

Straipsnius apie daugelį Kanarų salų pradedu nuo jų kurortų. Juk daugelis skaitytojų ten skrenda dėl jų ir, kartais atrodo, visų tų salų gyvenimas sukasi aplink kurortus ir jų svečius.

Bet Hierro kurortus pasilikau pabaigai. Kurortų yra – bet jie tokie miniatiūriniai, kaip visa Hierro žmonių veikla, tokie niekingi kalnų, bangų, vandenynų fone.

La Caleta, vienas didžiausių Hierro kurortų, iš besileidžiančio lėktuvo

La Caleta, vienas didžiausių Hierro kurortų, iš besileidžiančio lėktuvo

Paplūdimiai irgi maži. Bet kai kiekviename, geriausiu atveju, rasi po kelis „maudalius“ – kam reikia didesnių? Jie įvairūs kaip pati sala: šiaurinėje pakrantėje tai „natūralūs baseinėliai“, kuriuos per potvynius pritaško bangos, „ramiojoje“ pietinėje – nedideli smėlio ruoželiai (kaip Playa de Tacoron, kur esą pats pastoviausias Ispanijos klimatas), vakaruose yra Playa del Verodal, milžiniškos uolos prispaustas prie jūros.

Vienišas maisto kioskas (dešinėje) - vienintelė vietinė gyvybė prie Tacoron paplūdimio

Vienišas maisto kioskas (dešinėje) – vienintelė vietinė gyvybė prie Tacoron paplūdimio

Du iš svarbiausių kurortų yra abipus nedidelio Hierro oro uosto – La Caleta ir Tamaduste. Trečias yra La Restinga pačiuose pietuose – ramios jūros ir žemas aukštis pavertė jį nardytojų Meka (juk iškart po nardymo žmogus negalėtų kilti į kalnus).

Paplūdimys prie La Restinga

Paplūdimys prie La Restinga (Playa de Tacoron)

Viešbučių numeriai Hierro skaičiuojami vienetais, o ne šimtais. Mes apsistojome gražioje viloje kalnuose su vaizdu į El Golfo gamtos „amfiteatrą“. Vis tiek reikia automobilio, tad gyventi prie jūros ar prie kokios lankytinos vietos nėra taip svarbu. Hierro nakvynės pasiūla nėra tokia begalinė, kaip kitose Kanarų salose, ir čia verta „pamedžioti“ iš anksto.

Nedidelis viešbutėlis El Golfo pakrantėje. Daugiaaukščių visoje saloje nėra

Nedidelis viešbutėlis El Golfo pakrantėje. Daugiaaukščių visoje saloje nėra

Hierro – Ispanijos ir pasaulio kraštas

Prieš tai, kai europiečiai atrado Ameriką, Hierro buvo laikomas pasaulio pabaiga – paskutine sala prieš begalinį vandenyną. Koordinatės būdavo skaičiuojamos nuo Hierro – ir tik gerokai vėliau, įsigalėjus Britanijos Imperijai, jas imta skaičiuoti nuo Grinvičo (Londono).

Ir šiandien Hierro yra Kanarų ir Ispanijos pabaiga: pati vakariausia ir pati piečiausia Ispanijos vieta. Ir dar pati piečiausia vieta, kurioje klesti grynai europinė kultūra.

Debesyse skęstantys Hierro kalnai nuo Mirador La Pina

Debesyse skęstantys Hierro kalnai nuo Mirador La Pina

Bet būdamas Hierro vis dar jaučiausi it viso pasaulio gale. Šitokie tušti kalnai prieš tokį begalinį vandenyną, menki menkų miestelių restoranėliai. Oro uostas, į kurį per dieną atskrenda šeši lėktuvai ir visi iš kitų Kanarų salų. Nakčiai jis uždaromas – pakilimo takas neturi apšvietimo.

Kelionei į Hierro tebereikia pastangų. Net iš didžiausių Europos oro uostų reikia skristi su persėdimu, iš Lietuvos – bent su dviem persėdimais. Bet tuo Hierro ir žavus: jis ne visiems ir, nepaisant viso gamtos grožio, europinės kultūros ir puikaus klimato, ten dar gali pabėgti nuo visų masių. Į pasaulio kraštą.

El Hierro salos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į El Hierro salą.

El Hierro salos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į El Hierro salą.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,