Išskleisti meniu

Europa – kelionių vadovai

El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

| 0 komentarų

Hierro – pati mažiausia Kanarų sala. Atmosfera ten – visai kita. Vos 10 000 gyventojų, beveik jokių turistų. Vietoje visų viešbučių ir pajūrio vilų kompleksų – laukiniai, laukiniai krantai, vieni įspūdingiausių pasaulyje. Galingos bangos, tušti atokūs paplūdimiai, kalnų kaimai, keliai be automobilių, nuostabios apžvalgos aikštelės.

Ir beveik visur tu – vienas! Nes nuskristi į El Hierro iki šiol buvo sunku ir brangu: reikėdavo visų pirma keliauti į Tenerifę ar Gran Kanariją, o iš ten trumputis skrydis iki El Hierro ir atgal galėdavo atsieiti šimtus eurų. Bet tai pasikeitė: iš Gran Kanarijos į El Hierro 2019 m. suskraidžiau porai dienų už 40 eurų. Ir kiekvienam, atostogaujančiam Kanaruose 10 dienų ar ilgiau ir kiek pavargusiam nuo masinio turizmo, aplankyti Hierro labai verta!

Aš Mirador Jinara aikštelėje

Aš Mirador Jinara aikštelėje

Hierro – didingų vaizdų sala

Kelionė į Hierro tai visų pirma kelionė po Hierro apžvalgos aikšteles (Mirador). Jų pakanka ne vienai dienai. Ir nors iš pradžių, kai vilos šeimininkas numeriais ant žemėlapio mums paišė keliolika „būtinų aplankyti“ aikštelių, kamavo lengvas skepsis („na, juk vaizdai kartosis…“), galiausiai tik norėjau daugiau ir daugiau tų vaizdų.

Debesys nuo aukščiausių Hierro taškų

Debesys nuo aukščiausių Hierro taškų

Visų pirma, jie visiškai skirtingi. Hierro maža sala (dydžio sulig puse Vilniaus miesto), bet be galo įvairi.

Įspūdingiausias Šiaurinis Hierro krantas skalaujamas amžinų galingų bangų, siaubingai tykštančių į tvirtas uolas (įspūdingiausia apžvalgos aikštelė ten – Charco Azul).

Šiaurinis Hierro krantas, Charco Azul

Šiaurinis Hierro krantas, Charco Azul

O pietinis Hierro krantas vadinamas „Ramybės jūra“: jokių bangų niekados nebūna, gali ramiai pliuškentis, nardyti.

Dar stebuklingesni aukščių skirtumai. Daugelyje vietų vos už kranto į dangų šauna kilometriniai kalnai. 10-20 minučių kelio kalnų serpantinu – ir iš paplūdimio atsiduri nuostabioje apžvalgos aikštelėje, kur į tą patį paplūdimį žiūri jau iš daugiau nei kilometro aukščio, o temperatūra vietoje +23 jau +13 (apžvalgos aikštelės Mirador Las Playas ir Mirador Isora).

Mirador Isora Hierro

Mirador Isora Hierro saloje

Tokius aukščių skirtumus suformavo priešistorinės nuošliaužos: kadaise kalnai visur siekė krantus, bet tada – staiga – katastrofa! Nušliuožia žemyn žemės gabalas sulig 75000 Gizos piramidžių, sukelia cunamį ir pakrantėje gimsta nauja lyguma – tarsi kokio gamtinio teatro scena. Aišku, nuo visų amfiteatrų į ją atsiveria nepranokstami vaizdai. Didžiausia lyguma – El Golfo, užimanti kokį penktadalį salos. Ją pagimdžiusi nuošliauža sukėlė 100 metrų aukščio cunamio bangas. Geriausi vaizdai į ją – iš Mirador La Pena ir Mirador Jinara

Mirador Jinara, kaip ir kitos El Golfo viršūnės apžvalgos aikštelės – pačios aukščiausios. Ten verta važiuoti tik jei matai, kad aikštelių nedengia debesys

Mirador Jinara, kaip ir kitos El Golfo viršūnės apžvalgos aikštelės – pačios aukščiausios. Ten verta važiuoti tik jei matai, kad aikštelių nedengia debesys

Kitur gi pakrantės aukštėja švelniau, o vietoje uolų – juoda sukietėjus lava. Hierro – vulkaninė sala su ~1000 kraterių ir geriausiai tai matosi vakariniame krante prie Hierro švyturio.

Vienas Hierro kraterių vakariniame salos krante. Pypsiukas į dešinę - Hierro švyturys

Vienas Hierro kraterių vakariniame salos krante. Pypsiukas į dešinę – Hierro švyturys

Daugybėje apžvalgos aikštelių vaizdas gražus į 3 ar net visas 4 puses: iš pradžių nustebau pamatęs, kad dalis suolelių yra nugręžti į jūrą, dalis – į priešingą pusę. „Kam suoleliai žiūrėti ne į jūrą?“ garsiai mąsčiau, kol nesusivokiau, kad statieji Hierro kalnai, į kuriuos nukreipta pusė suolelių, ne ką mažiau įspūdingi.

Atvažiuojame į El Golfo

Atvažiuojame į El Golfo

Be to, dažna apžvalgos aikštelė skirtingu paros metu atrodo visiškai skirtingai. Ne tik dėl dienos, nakties, saulėlydžio ar saulėtekio. Bet ir dėl potvynių ar atoslūgių: pavyzdžiui, Charco Manso potvynių metu siaubia apokaliptinis vandens šėlsmas: purslų stulpai nuo besitrankančių bangų kyla ir kokius 7 metrus į viršų tarsi geizeriai. Atoslūgių metu ten – tik ramūs vandenyno pritaškyti „natūralūs baseinai“, kur galima ir maudytis.

Charco Manso kranto fragmentas potvynio metu

Charco Manso kranto fragmentas potvynio metu

Viską keičia ir debesys: aukštesnes apžvalgos aikšteles dažniausiai visai uždengia, bet vidutiniame aukštyje jų žaismas tik verčia Hierro dar mistiškesne.

Daugelis apžvalgos aikštelių „laukinės“ – net apsauginių tvorelių daug kur nėra. Bet yra keletas „civilizacijos paveiktų“, kurių garsiausia La Pina su prabangiu restoranu.

Prabangus Mirador La Pina restoranas debesų fone

Prabangus Mirador La Pina restoranas debesų fone

Hierro miesteliai – lyg trupinėliai gamtos didybėje

Mažyčiai Hierro miesteliai nekonkuruoja su gamta, o tik ją papildo. Balti, juodi nameliai kalnų šlaituose, siaurutės gatvelės, daugelyje kurių naktį tenka pasišviesti žibintuvėliu, kuklios bažnytėlės. Mažos kavinukės, restoranėliai, knaipės, kurių darbo laikai, pavyzdžiui, nuo 20:00 iki 24:00, kai kaimo vyrai susėda prie tų kelių stalelių pasižiūrėti La Liga futbolo. „Dirbam nuo ryto iki vakaro“ čia – tekstas iš kavinės reklamos. Mažai konkurentų galėtų tuo pasigirti.

El Pinar miestelis Hierro salos pietuose

El Pinar miestelis Hierro salos pietuose

Juk ir sostinėje Valverdėje gyvena vos keli tūkstančiai žmonių, o antrame pagal dydį Fronteros mieste dar mažiau.

Kultūrinių lankytinų vietų Hierro iš esmės nėra. Na, yra gal septyni muziejai, bet į pora nuėjęs pasigailėjau: arba tik ispaniški tekstai su senomis nuotraukomis, arba mėginimas daryti kažką šiuolaikiško, kai iš didelio rašto išėjo iš krašto (Vulkanologijos centre – tokie patys tekstai, tik juos reikia versti „moderniai“ stumiant ore ranką, daug monitorių sugedę ir netaisomi).

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Yra dar bažnytėlės. Švenčiausia laikoma Virgen de Los Reyes su Marijos statulėle, kurią tarsi olimpinę ugnį kas 4 metus saliečiai neša per visą salą, per kalnus į sostinę Valverdę. Atvykus kitu metu, jei ne piligriminiais sumetimais, tai ir ji neverta dėmesio – daugelio Lietuvos kaimų bažnyčios įspūdingesnės nei ta, kurioje laikoma švenčiausia Hierro statula. Na, bet važiuojant ratu aplink salą galima stabtelti.

Virgen de Los Reyes bažnytėlė

Virgen de Los Reyes bažnytėlė

Hierro – ispaniškiausia Kanarų sala

Kaip ir visos Kanarų salos, Hierro gyvenama ispanų. Ispanija ją užkariavo XV a. ir išnaikino čia gyvenusius bimbačus: daug jų paėmė į vergovę, kitiems beliko tuoktis su ispanais, perimti jų kultūrą, ir šiandien nebepasakysi, kuris Hierro gyventojas turi bimbačiško kraujo.

Vietinis patiekalas - sūris su raudonu padažu (mojo)

Vietinis patiekalas – sūris su raudonu padažu (mojo)

Priešingai nei daugelyje Kanarų salų ir net nei daugybėje Ispanijos regionų, Hierro ispanai išties dominuoja. Tarsi grįžti 50 metų laiku atgal į „paprastesnę“ erą. Beveik jokių užsieniečių: nei imigrantų, nei turistų. Tik ispanai kaimų senukai, vyrai, moterys. Iš bimbačų kultūros beliko mistiški jų rėžiai El Chulano uolose, prie kurių tegalima nuvažiuoti su kasdiene ekskursija.

Valverdės bažnyčia

Valverdės bažnyčia

Hierro superispaniškumas – ir žavus pliusas, ir minusas. Beveik niekas čia nekalba užsienio kalbom. Maža to, vilos šeimininkas ar muziejaus darbuotoja net nesuprato, kas tai yra tarptautinis telefono kodas, nežinojo, kad skambinant į užsienį reikia rinkti prieš numerį + ir iš viso, kad + galima rinkti telefonu. Gyvenantiems Hierro to nereikia. Nes net reti sutikti turistai apžvalgos aikštelėse tarpusavyje kalbėdavo ispaniškai. Tikriausiai nekeista: daugeliui neispanų yra daug “pirmesnių” vietų, kurias aplankyti Ispanijoje ar Kanaruose, o po kokios trečios kelionės jau išvis renkasi kitą šalį.

Tipinis ispaniškas baras su cigarečių automatu

Tipinis ispaniškas baras su cigarečių automatu

Kaip keliauti po Hierro

Kadangi visos tikros Hierro lankytinos vietos yra ne miestuose, nenuostabu, kad vos nusileidus lėktuvui (vienam iš 6-7 per dieną) keleiviai plūdo prie autonuomos agentūrų. Neįsivaizduoju, kaip per kelias dienas patirti šią salą be automobilio: retais autobusais tegalėtum aplankyti miestelius, t.y. 3% salos žavesio.

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi

Vandenyno pritaškomi vandenyno, kuriuose maudomasi: prie tokių gali eiti kilometrus pėsčias, bet patogiau automobiliu

Atstumai Hierro „ant popieriaus“ atrodo nedideli, bet dėl raitytų kalnų kelių realybėje iš vieno salos galo į kitą reikia važiuoti virš 50 km, o tai gali užtrukti ir pusantros valandos: todėl salos apžiūrėjimui skyrėme pora dienų. Vieną tų dienų išvažiavome anksti ryte, o grįžome tik sutemus: ir tai neapžiūrėjome visų apžvalgos aikštelių.

Hierro pakrantė

Hierro pakrantė

Keliai puikūs, asfaltuoti – tiesa, daug jų surangyti it gyvatės ir be jokių užtvarų. Bet nuostabu, kad yra ir tokie: juk gyventojų tik 11 000, turistų dar mažiau… Netgi tuneliai į atokius kaimus pastatyti, kad reti jų gyventojai sutaupytų kokias 5 ar 10 minučių vingiavimo aplinkui kalnus. Nors sala tokia maža, kad joje tik trys degalinės.

Jei Hierro būti ilgiau (tarkim, savaitę), salą galima ir apvažiuoti dviračiu ar išvaikščioti. Daugybė takų žygiams. Apskritai, Hierro – tikra žygeivio svajonė: šitiek daug nuostabios, skirtingos gamtos ir vaizdų ir viskas keičiasi kas kelis kilometrus. Tik įveikti tuos kelis kilometrus nelengva, kai lipama į kilometro aukščio kalną vien tam, kad kitoje pusėje nusileistum… Bet jei mėginsi įveikti, gali būti, kad visame žygio take kito žygeivio nesutiksi.

Mišku apaugusios ir debesyse paskendusios aukštumos pietinėje pakrantėje

Mišku apaugusios ir debesyse paskendusios aukštumos pietinėje pakrantėje

Menki Hierro kurortai ir unikalūs paplūdimiai

Straipsnius apie daugelį Kanarų salų pradedu nuo jų kurortų. Juk daugelis skaitytojų ten skrenda dėl jų ir, kartais atrodo, visų tų salų gyvenimas sukasi aplink kurortus ir jų svečius.

Bet Hierro kurortus pasilikau pabaigai. Kurortų yra – bet jie tokie miniatiūriniai, kaip visa Hierro žmonių veikla, tokie niekingi kalnų, bangų, vandenynų fone.

La Caleta, vienas didžiausių Hierro kurortų, iš besileidžiančio lėktuvo

La Caleta, vienas didžiausių Hierro kurortų, iš besileidžiančio lėktuvo

Paplūdimiai irgi maži. Bet kai kiekviename, geriausiu atveju, rasi po kelis „maudalius“ – kam reikia didesnių? Jie įvairūs kaip pati sala: šiaurinėje pakrantėje tai „natūralūs baseinėliai“, kuriuos per potvynius pritaško bangos, „ramiojoje“ pietinėje – nedideli smėlio ruoželiai (kaip Playa de Tacoron, kur esą pats pastoviausias Ispanijos klimatas), vakaruose yra Playa del Verodal, milžiniškos uolos prispaustas prie jūros.

Vienišas maisto kioskas (dešinėje) - vienintelė vietinė gyvybė prie Tacoron paplūdimio

Vienišas maisto kioskas (dešinėje) – vienintelė vietinė gyvybė prie Tacoron paplūdimio

Du iš svarbiausių kurortų yra abipus nedidelio Hierro oro uosto – La Caleta ir Tamaduste. Trečias yra La Restinga pačiuose pietuose – ramios jūros ir žemas aukštis pavertė jį nardytojų Meka (juk iškart po nardymo žmogus negalėtų kilti į kalnus).

Paplūdimys prie La Restinga

Paplūdimys prie La Restinga (Playa de Tacoron)

Viešbučių numeriai Hierro skaičiuojami vienetais, o ne šimtais. Mes apsistojome gražioje viloje kalnuose su vaizdu į El Golfo gamtos „amfiteatrą“. Vis tiek reikia automobilio, tad gyventi prie jūros ar prie kokios lankytinos vietos nėra taip svarbu. Hierro nakvynės pasiūla nėra tokia begalinė, kaip kitose Kanarų salose, ir čia verta „pamedžioti“ iš anksto.

Nedidelis viešbutėlis El Golfo pakrantėje. Daugiaaukščių visoje saloje nėra

Nedidelis viešbutėlis El Golfo pakrantėje. Daugiaaukščių visoje saloje nėra

Hierro – Ispanijos ir pasaulio kraštas

Prieš tai, kai europiečiai atrado Ameriką, Hierro buvo laikomas pasaulio pabaiga – paskutine sala prieš begalinį vandenyną. Koordinatės būdavo skaičiuojamos nuo Hierro – ir tik gerokai vėliau, įsigalėjus Britanijos Imperijai, jas imta skaičiuoti nuo Grinvičo (Londono).

Ir šiandien Hierro yra Kanarų ir Ispanijos pabaiga: pati vakariausia ir pati piečiausia Ispanijos vieta. Ir dar pati piečiausia vieta, kurioje klesti grynai europinė kultūra.

Debesyse skęstantys Hierro kalnai nuo Mirador La Pina

Debesyse skęstantys Hierro kalnai nuo Mirador La Pina

Bet būdamas Hierro vis dar jaučiausi it viso pasaulio gale. Šitokie tušti kalnai prieš tokį begalinį vandenyną, menki menkų miestelių restoranėliai. Oro uostas, į kurį per dieną atskrenda šeši lėktuvai ir visi iš kitų Kanarų salų. Nakčiai jis uždaromas – pakilimo takas neturi apšvietimo.

Kelionei į Hierro tebereikia pastangų. Net iš didžiausių Europos oro uostų reikia skristi su persėdimu, iš Lietuvos – bent su dviem persėdimais. Bet tuo Hierro ir žavus: jis ne visiems ir, nepaisant viso gamtos grožio, europinės kultūros ir puikaus klimato, ten dar gali pabėgti nuo visų masių. Į pasaulio kraštą.


Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
4. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

| 0 komentarų

Venecija sugeba pranokti ir didžiausius lūkesčius! Taip, visas pasaulis žino, kad tai unikalus miestas ant vandens, kur vietoj automobilių, autobusų, sunkvežimių – valtys ir laivai.

Bet Venecija stebintų net ir jei vandens joje nebūtų! Nes Venecija ir vienas svarbiausių Viduramžių pasaulio miestų, blokšte pribloškiantis to meto bažnyčiomis ir rūmais.

O labiausiai netikėta buvo, kaip gerai Venecija atlaikė istorijos audras: kone visas miestas išlikęs kaip prieš 300, 400 metų: visi kiekvienų iš kelių šimtų rūmų papuošimai, interjerai. Negalvojau, kad kur Europoje dar yra toks didelis taip gerai išlikęs miestas…

Centrinė Venecijos Šv. Morkaus aikštė

Centrinė Venecijos Šv. Morkaus aikštė

Venecija tokia įspūdinga ir visiems žinoma, kad ištisi miestai vadinami „Rytų Venecijomis“, „Šiaurės Venecijomis“ ir t.t., bet nė vienas jų neturi nė dešimtadalio tikrosios Venecijos ypatingumo ir didybės.

Deja, Venecijos rojus greitai virsta pragaru: turistų minios, plėšikiškos kainos ir gatves skandinantys potvyniai. Bet norint įmanoma to išvengti.

Venecijos valdovų rūmai

Venecijos valdovų rūmai

Venecija – ką reiškia „miestas ant vandens“

Atvažiuojantiems į ją traukiniu, autobusu ar automobiliu, Venecija atrodo kaip miražas: ištisi pastatai, rūmai, bažnyčios, styrančios iš Kuršių marias primenančios lagūnos vandens. Iš tikro kiekvienas pastatas – tai dirbtinė salelė, o tarp jų – kanalai laivams arba praėjimai pėstiesiems.

Venecijos panorama žvelgiant nuo Lido salos - tarsi miestas-laivas

Venecijos panorama žvelgiant nuo Lido salos – tarsi miestas-laivas

Visas gyvenimo ritmas Venecijoje todėl kitoks nei bet kuriame kitame Europos mieste. Traukinių ir autobusų stotys – ne miesto centre, o pačioje miesto pradžioje. Ten – ir visos parkavimo aikštelės, kuriose privaloma palikti automobilius. Toliau ir vargšas, ir milijonierius eina pėsčias. Kol siauri pėsčiųjų skersgatviai atsiremia į kokį kanalą ir gali plaukti laivu. Arba eiti toliau, skersgatviais ir bromomis, iki koksai skersgatvis atsirems į kanalą, per kurį tilto nebus. Atrodo – kitas krantas čia pat – nueitum per 5 minutes. Bet kartais tiesiog negali.

Turistai vienoje pagrindinių Venecijos gatvių tik pėstiesiems, jungiančioje stotį / parkingą su daugeliu miesto gatvelių

Turistai vienoje pagrindinių Venecijos gatvių tik pėstiesiems, jungiančioje stotį / parkingą su daugeliu miesto gatvelių

Laivai Venecijoje viskas – kaip kitur automobiliai. Štai prabirbia laivas-autobusas, štai pašto laivas, štai laivas-greitoji kaukia sirenomis, laivas-gaisrinė, laivas-policija. Daugybė brangių vandens taksi, kanalų šonuose „priparkuotų“ asmeninių laivų. Beveik visi laivai motoriniai. Irkluojamos gondolos dabar teplukdo turistus.

Žemsiurbė, gilininanti kanalus, plaukia pro vieną Venecijos bažnyčių (Kapinių saloje)

Žemsiurbė, gilininanti kanalus, plaukia pro vieną Venecijos bažnyčių (Kapinių saloje)

Venecijos centras – begalinis didybės užtaisas

Sakoma, kad Venecija stovi ant 118 salų. Tai tik iš dalies tiesa: daugelį „salų“ viena nuo kitos skiria siauručiai kanalai ir jungia ~400 tiltelių. Turistui jos – tarsi viena didelė sala. Ta sala, Venecijos centras, ir yra miesto širdis – per amžius.

Vienas Venecijos centrą išvagojusių kanalėlių. Pėstieji juos gali kirsti tilteliais. Tačiau miestas neprojektuotas pėstiesiems - dažnai gatvė atsiremia į kanalą ir baigiasi. Norėdami rasti, kur tiltas, turite pažiūrėti planą ir specialiai eiti link jo

Vienas Venecijos centrą išvagojusių kanalėlių. Pėstieji juos gali kirsti tilteliais. Tačiau miestas neprojektuotas pėstiesiems – dažnai gatvė atsiremia į kanalą ir baigiasi. Norėdami rasti, kur tiltas, turite pažiūrėti planą ir specialiai eiti link jo

Būtent ten stovi didingiausios bažnyčios ir rūmai. Daugelio jų fasadai atsiveria į Didįjį kanalą – it gyvatė vingiuojančią plačiausią Venecijos „upę“. Turėti rūmus jos krante buvo kiekvieno superturtingo venecijiečio garbės reikalas. Ir ne šiaip kokius, o labai puošnius. Ir praktiškai visi rūmai išliko, nors didikus juose ir pakeitė viešbučiai, meno muziejai, prekybos centrai. Ir todėl plaukimas Didžiuoju kanalu iki šiol – stipriausias didybės užtaisas Venecijoje.

Transportas laivais Venecijoje

Transportas laivais Venecijoje

Bergždžiai ieškojau daugelio nuostabiųjų Venecijos rūmų, bažnyčių aprašų kelionių vadovų knygose. Kas kitame mieste būtų miesto pažiba, Venecijoje – tik eilinis namas! Kam kitur skirtumei valandą, Venecijoje teskiri kelias sekundes. Gėriesi visuma, nes to niekur kitur nėra! Ar plaukdamas didžiuoju kanalu, ar užvertęs galvą skersgatviuose.

Rūmų fasadai Didžiojo kanalo pakrantėje

Rūmų fasadai Didžiojo kanalo pakrantėje

Na o kas ypatinga net Venecijoje – ypatinga visame pasaulyje. Tai – Rialto tiltas per didįjį kanalą su pastatėliais jo viršuje. Tai – miesto širdis Šv. Morkaus aikštė su nenusakomo architektūrinio stiliaus Šv. Morkaus katedra ir Dožų (Venecijos valdovų) rūmais. Venecija buvo prekybinė Viduržemio, o gal ir pasaulio, širdis – ir net savo architektūrai idėjas vežėsi iš visų civilizacijų.

Venecijos Rialto tiltas - garsiausias iš visų

Venecijos Rialto tiltas – garsiausias iš visų

Kodėl Venecija yra tokia?

Venecija prasidėjo iš nelaimės: Romos Imperiją nukariaujant barbarams, dalis romėnų pasitraukė į šią pelkę-lagūną. Nusisausindavo sau žemės plotą, pasistatydavo namą, kaimynas – kitą. Šitaip išaugo Venecija vidury vandens. Apie jokius turtus niekas nė nesvajojo: tebuvo svarbu, kad Venecija – nepasiekiama laivyno neturėjusiems priešams.

O Viduramžiais prisitaikymas gyventi vandenyje virto laime. Koks gi kitas miestas beveik iš bet kurios savo vietos galėtų paleisti prekybinį laivą? Šitaip Venecija tapo ekonomine Europos sostine: būdama neutrali, prekiavo su visais, kūrė Viduržemio jūros pakrantėse „minivenecijas“ – kitus prekybinius miestus su siauromis it Venecijoje gatvelėmis, iš kur prekes į Veneciją siųsdavo venecijiečių pirkliai (Piranas Slovėnijoje, Šibenikas ar Trogiras Kroatijoje, Tivatas Juodkalnijoje ir t.t.).

Palei Venecijos Didįjį Kanalą prie stoties. Tai - vienas pirmųjų vaizdų, kurį turistai šiandien išvysta Venecijoje

Palei Venecijos Didįjį Kanalą prie stoties. Tai – vienas pirmųjų vaizdų, kurį turistai šiandien išvysta Venecijoje

Galima sakyti, Venecija net įsteigė pirmąjį pasaulyje fabriką – arsenalą, kur geriausiais laikais galėdavo sumontuoti po laivą kasdien. Darbas vyko konvejeriu: kas gamino stiebus, kas korpusus, ir paskui surinkdavo laivą. Pasaulis tai atrado gerokai vėliau…

Venecijos Arsenalas

Venecijos Arsenalas

Žodis „arsenalas“ kilo nuo tos vietos pavadinimo. Ir dar daug sąvokų pas mus atėjo iš vencijiečių. „Getas“ (nuo Venecijos žydų rajono), „kazino“, „lagūna“, „karantinas“ (vengiant maro, prekybiniai laivai prieš įleidžiami Venecijon turėjo prastovėti atokioje saloje).

Ypač daug sąvokų susijusių su „moderniu gyvenimu“, nes jis Venecijoje prasidėjo keliais šimtais metų anksčiau nei daug kur Europoje: baliai, masinis išsilavinimas, menai, o ir ištvirkavimai. Jau prieš 300 metų tik mažuma Venecijos porų tuokėsi, mieste dirbo tūkstančiai prostitučių. Norėdamas jas atskirti nuo irgi vis nepadoriau besirengusių eilinių moterų, miestas nurodė jų gondolose turėti raudonus žibintus. Štai iš ten atsirado sąvoka „raudonųjų žibintų kvartalas“…

Gondola, kokiomis kadaise vykdavo visas Venecijos susisiekimas, o dabar jos skirtos tik turistams

Gondola, kokiomis kadaise vykdavo visas Venecijos susisiekimas, o dabar jos skirtos tik turistams

Venecijos didybė nuslopo, kai ją 1797 m. nukariavo Napoleonas, paskui 1814 m. – Austrija, o 1866 m. ji įtraukta į Italijos sudėtį kaip eilinis Italijos miestas. Vandens transportą svarba Europoje tuo metu jau stelbė geležinkeliai, keliai. Ir gerai: jei būtų buvę kitaip, kai kuriuos Venecijos rūmus neišvengiamai būtų pakeitę nykesni, bet aukštesni pastatai, o dabar viskas – kaip buvę.

Ir visgi Venecija nėra „sustingusi“: ji tebediktuoja madas mene. Būtent joje vyksta „meno olimpiada“ vadinama Venecijos bienalė, kur gerą pusmetį kiekvienais metais daugybė pasaulio šalių demonstruoja kokį meno ar architektūros kūrinį (daugelis jų – Arsenale ir Džiardini). Joje vyksta garsieji Venecijos kino festivaliai.

Vienas Bienalės kūrinių, laikinai papuošiančių miestą. Bienalė vyksta ne tik šalių paviljonuose, bet ir dar daug kur

Vienas Bienalės kūrinių, laikinai papuošiančių miestą. Bienalė vyksta ne tik šalių paviljonuose, bet ir dar daug kur

Tolimesnės Venecijos salos: nuo paplūdimių iki fermų

Kai Venecijos centras šitoks nuostabus, kai kurie turistai visą laiką Venecijoje ir praleidžia ten. Tačiau jei turi mieste ilgiau nei dieną, verta nuplaukti ir į kitas salas.

Paprasčiausias būdas – laivai-autobusai, vadinami vaporetto. 2020 m. vienkartinis bilietas kainavo 7 eurus, o bilietas dienai – 20 eurų. Kaip viešasis transportas – tikrai brangu, bet galima į tai žiūrėti ir kaip į tokį nedidelį kruizą. Kiek kainuotų pasiplaukiojimas Budapešte ar Prahoje?

Vaporetto prieplauka. Viena šalia kitos dažnai būna kelios jų ir skirtingos linijos stoja skirtingose - tad svarbu nueiti į reikiamą. Priešingai nei autobusai, tos pačios linijos vaporetto paprastai švartuojasi prie tos pačios prieplaukos nesvarbu, į kurią pusę plaukia

Vaporetto prieplauka. Viena šalia kitos dažnai būna kelios jų ir skirtingos linijos stoja skirtingose – tad svarbu nueiti į reikiamą. Priešingai nei autobusai, tos pačios linijos vaporetto paprastai švartuojasi prie tos pačios prieplaukos nesvarbu, į kurią pusę plaukia

O Venecijoje su 24 valandų vaporetto bilietu galėjau ne šiaip valandą paplaukioti, o apžiūrėti miestą iš visų pusių, nes juk nuostabiausias jis nuo vandens. Praplaukti beveik visomis pakrantėmis ir didesniais kanalais. Svarbu tai daryti dieną – Venecija, nepaisant savo svarbos, naktį apšviesta menkai, 75% grožio nelieka.

Laivas-autobusas vaporetto plaukia Didžiuoju kanalu

Laivas-autobusas vaporetto plaukia Didžiuoju kanalu. Vaporetto tikrai verta sėstis lauke – kai kurie turi labai geras vietas. Aišku, turizmo sezono metu rasti jas laisvas sunku – kitu metu pradedant plaukti nuo pirmųjų maršruto stotelių tikrai įmanoma

Su eiliniu vaporetto dienos bilietu galėjau nuplaukti ir į daugelį nutolusių Venecijos salų.

O kiekviena nutolusi Venecijos sala – kitas pasaulis.

Kapinių sala – mirusiųjų pasaulis su nuostabia bažnyčia ir kriptomis.

Venecijos kapinių saloje

Venecijos kapinių saloje

Murano sala – stiklių pasaulis: čia kadais gaminti visi Europos veidrodžiai, o meistrai neišleisti iš salos, idant neišduotų paslapčių. Kaip ir daug kas Venecijoje, tradicija virto suvenyrų „stumdymu“, kartais įkyroku. Bet niekas nepakeitė architektūros: kuklesnės, bet ir savaip mielesnės nei „tikrojoje“ Venecijoje.

Murano saloje

Murano saloje

Burano sala – pati spalvingiausia: namai itin ryškūs. Ji garsėjo ir nėriniais, bet, priešingai nei stiklo ar veidrodžių, jų šiais laikais mažai kam reikia.

Burano sala su jos bažnyčios pasvirusia Varpine

Burano sala su jos bažnyčios pasvirusia Varpine

Gražiausias vaizdas į Burano atsiveria iš gretimos Mazorbės salos, kurioje stovi daugiausiai šiuolaikiniai namai.

Torčelo sala – toks Venecijos užmiestis: vos keliolika gyventojų, keli restoranėliai, fermos. Ir 1000 metų senumo bažnyčia. Kadaise Torčelo buvo visas miestas su 20 000 žmonių, kol neprivertė išsilakstyti maliarija.

Iš Torčelo salos testyro jos Viduramžių bažnyčia

Iš Torčelo salos testyro jos Viduramžių bažnyčia

Lido sala – Venecijos kurortas. Iš tikro ten jau tokia pusiau Venecija, nes ten jau ir – platūs bulvarai, automobiliai. Bet tie patys žmonės, kurie gatvėje prie namų laiko automobilį, kanale prie namų laiko motorinę valtį. ~1900 m. Lido buvo garsiausias pasaulio kurortas. Iš tų laikų liko didingi pastatai ir Venecijos kino festivalis, vykstantis išimtinai Lido. O gražiausia Lido turbūt – vaizdas atgal į Venecijos centrą.

Kino teatras Lido saloje, kuriame vyksta garsieji Venecijos kino festivaliai

Kino teatras Lido saloje, kuriame vyksta garsieji Venecijos kino festivaliai

Džiudekos sala buvo pilna gražių vilų, vėliau – gamyklų, o dabar meno erdvių.

Aišku, salų Venecijoje – daug daugiau. Ir į daugybę jų nė vaporetto neplaukia: vienintelė galimybė ten pakliūti – brangūs vandens taksi. Ir jei jau daugelyje nutolusių salų – išskyrus gal Murano ir Burano – kiek pailsėsi nuo kitų turistų, tai tose, į kurias nenukeliausi viešuoju transportu – išvis nebesijausi lyg Venecijoje.

Tuščias skersgatvis Džiudekoje

Tuščias skersgatvis Džiudekoje

Kai kurios Venecijos salos tokios mažos, kad jas visas užima viena institucija. Bažnyčia, vienuolynas. San Servolo sala buvo psichiatrijos ligoninė – o dabar Venecijos universitetas. Bet garsiausias Santa Marija Madžiorė sala, kurios bažnyčia garsumu Venecijoje nusileidžia tik Šv. Morkaus bazilikai. O vaizdu iš savo varpinės gal ją net pranoksta – juk iš ten matosi visas Venecijos centras.

Santa Maria Maggiore, viena garsiausių Venecijos bažnyčių

Santa Maria Maggiore, viena garsiausių Venecijos bažnyčių

Venecija tampa miestu-muziejumi?

Turistai į Veneciją važiuoja ilgiau nei į daugelį Europos vietų. Jau XVII a. Kanaletas iš Venecijos peizažų tapymo sukūrė verslą: pardavinėjo juos kaip šiais laikais atvirukus.

Tačiau anuomet tai buvo prieinama tik keliems kilmingiesiems turtuoliams. Nuo kokių 1960 m. jau kiekvienas vakarietis gali sau leisti kelionę į Veneciją. Nuo 2000 m. ir rytų europiečiai, paskui – vis daugiau kinų, indų…

Turistų minios prie dožų rūmų (ne sezono metu - sezono metu būna gerokai daugiau)

Turistų minios prie dožų rūmų (ne sezono metu – sezono metu būna gerokai daugiau)

Ir Venecija paskendo turistų miniose, eilėse, grūstyse. Netgi lapkritį, visiško nesezono metu, aplink Šv. Morkaus aikštę jaučiausi tarsi kituose turistiškiausiuose Europos miestuose per patį vasaros kelionių piką. Bent jau atokesnės salos ar Venecijos centro pakraščiai tada tušti – sezono metu ir kokiame Murano pavyko įlipti tik į gal ketvirtą vaporetto po valandos laukimo. Nes sezono metu prie visų savaitgalinių turistų dar prisideda ir Viduržemio kruizai: keli milžiniški laivai prisišvartuoja vienu metu ir prie Venecijos stebuklų tuoj skuba dar keliasdešimt tūkstančių papildomų turistų.

Turistinių gondolų konvejeris po garsiuoju Atodūsių tiltu kuriame, sako, paskutinį atodūsį išleisdavo į mirties bausmę vesti Venecijos kaliniai

Turistinių gondolų konvejeris po garsiuoju Atodūsių tiltu kuriame, sako, paskutinį atodūsį išleisdavo į mirties bausmę vesti Venecijos kaliniai

Venecija tikriausiai – geriausias simbolis miesto, kurį žudo jo paties grožis ir populiarumas. Ji maža, ji nepadidės – taigi, daugėjant norinčių ten papulti, kyla kainos. Kad atsidarytų naujos suvenyrinės ar prabangūs restoranai, duris užveria maisto prekių ar buities parduotuvės. Kad įsikurtų nauji AirBnB turistams, „išprašomi“ ilgamečiai nuomininkai venecijiečiai.

Vis daugiau ir daugiau venecijiečių pasako miestui „atia“. Skaičiai įspūdingai liūdni: 1940 m., kaip ir 1600 m., Venecijoje dar gyveno 200 000 žmonių, dabar – 50 000. Kasdien turistų atvyksta ~60 000, bet net ir kartu su jais, Venecijoje nebėra tiek žmonių, kiek būdavo „auksiniais laikais“. Venecija virsta muziejumi?

Gyvenamieji Venecijos rajonai vakarais gali atrodyti labai tušti

Gyvenamieji Venecijos rajonai vakarais gali atrodyti labai tušti

Venecijos potvyniai ir kodėl ten mažai kas nori gyventi

Bet gal miestas-muziejus Venecijai – logiškas kelias. Pirmą kartą nuvykęs į šį miestą, regėjau tik jo grožį. Antrą kartą pajutau ir „juodąją pusę“, kuri tikrai neapsiriboja turistais ar kainomis.

Rytais, ypač žiemą, gyventojus pažadina išorinio pavojaus sirenos. „Bus potvynis“ – praneša. Potvynis būna trečdalį metų dienų. Antroji sirenos dalis praneša, koks potvynis laukia. Jei gana nedidelis – skęs tik Šv. Morkaus aikštė. Bet vos kiek didesnis – ir, žiūrėk, jau didžioji dalis miesto skendi po vandeniu. Kai lankiausi, potvynio riba pasiekė 154 cm. Kai didžiuma Venecijos gal tik 1 m virš jūros lygio, tai – labai daug.

Žvilgteliu per langą – mūsų gatvė skęsta. Nusisegiau kelnių apačias ir bridau. Bet aplikinės gatvelės dar žemesnės: tektų bristi iki šlaunų. O potvynis dar kyla ir neaišku, kas toliau.

Skęstanti mūsų gatvė pažvelgus pro mūsų palėpės langą

Skęstanti mūsų gatvė pažvelgus pro mūsų palėpės langą

Galvoju – gal plauksiu maršrutiniu laivu. Bergždžiai jo laukiu pusiau apsemtoje prieplaukoje: tik greitosios zuja. Didesni potvyniai sustabdo ir laivų eismą: ne po visais tiltais praplauksi, ne prie visų prieplaukų saugiai prisišvartuosi.

Prieplauka (dešinėje) nebesulaukia maršrutinių laivų, o norint nuo jos nueiti reikia bristi

Prieplauka (dešinėje) nebesulaukia maršrutinių laivų, o norint nuo jos nueiti reikia bristi

Dienos planai nuėjo „šuniui ant uodegos“ – teko eiti ne kur norėjau, o kur aukštesnis takas, kur mažiau bristi. Tas „sausas takas“ nuvedė iki arsenalo užkampio, vienintelės veikiančios kavinės – dar vos vos virš vandens, pilnos reaguoti pasiryžusių medikų. Ten, aukštesniam taške, jų laikina bazė per potvynius. Ten susirinko ir kiti žmonės, beviltiškai laukę vaporetto toje pat stotelėje.

Laikina gelbėtojų bazė Venecijos arsenale

Laikina gelbėtojų bazė Venecijos arsenale

Potvynis slūgo. Mums reikėjo į oro uostą Trevize. Iki traukinių ar autobusų stoties – 2,5 km. Ėjome pėsti. Priminė savotišką kompiuterinį žaidimą: eini eini, pamatai, kad užsemta. Mėgini rasti apėjimą – nepavyksta. Žiūri, iki kiek žmones semia vanduo – gal kelių, gal juosmens ir sprendi, ką daryti toliau. Aišku, galiausiai tenka bristi šaltu, purvinu vandeniu – kaip ir tūkstančiams „likimo brolių“. Prapliumpa liūtis…

Viena žemesnių Venecijos pėsčiųjų gatvelių

Viena žemesnių Venecijos pėsčiųjų gatvelių

Venecija išrado daug priemonių „susitaikyti su potvyniais“. Pastatomi „paaukštinti keliai“ – bet tąsyk potvynis ir juos apsėmė, daugelis demontuota, kad nekeltų pavojaus. Visi venecijiečiai turi guminius batus, o turistams pardavinėjami celofaniniai batų antdėklai. Bet ką daryti, jei vanduo sieks aukščiau kelių?

Ant paaukštintų praėjimų susidaro kamščiai. Juos padidina ir selfius darantys turistai. Kai kurie, nenorėdami gaišti, net ir esant paaukštintam praėjimui apeina aplink

Ant paaukštintų praėjimų susidaro kamščiai. Juos padidina ir selfius darantys turistai. Kai kurie, nenorėdami gaišti, net ir esant paaukštintam praėjimui apeina aplink

Ir jau tikrai nepavydėjau venecijiečiams, kai mačiau, kaip po potvynio jie šepečiais stumia vandenį iš namų, parduotuvių, restoranų, siurbia jį pompomis, viską valo, meta sugadintas prekes ir kelia dar sveikas į aukštesnes lentynas – nes vėl bus potvynis. Juk kiekvieną mėnulio pilnatį jų būna keli. Ir kiekvieną kartą dalis priemonių pasirodo buvusios bergždžios: kiek daug mačiau parduotuvių, mėginusių „barikaduotis“ metaliniais užtvarais, kurių viduje vis tiek tyvuliavo balos.

Slūgstant potvyniui praeiviai brenda pro parduotuvę, kurios pardavėjos mėgina iššluoti vandenį lauk

Slūgstant potvyniui praeiviai brenda pro parduotuvę, kurios pardavėjos mėgina iššluoti vandenį lauk

O 154 cm – gana eilinis potvynis. Dieną prieš mums atvykstant buvo 187 cm. Daugelis parduotuvių ir restoranų po to dar nedirbo, o mūsų AirBnB šeimininkas vėlavo mus įleisti, nes padėjo draugui siurbti vandenį iš jo namų.

Nusisegu kelnių apačias ruošdamasis bridimui. Dešinėje - šiukšlių krūva: potvynio sugadinti daiktai iš namų ar parduotuvių

Nusisegu kelnių apačias ruošdamasis bridimui. Dešinėje – šiukšlių krūva: potvynio sugadinti daiktai iš namų ar parduotuvių

Galutinai supratau, kodėl Venecijoje, priešingai nei kokiame Niujorke ar Paryžiuje, gyventojų mažėja. Juk Niujorko ar Paryžiaus centre irgi viskas labai brangu, irgi daug turistų. Bet, jei pinigų tu turi, ten gyventi labai žavu: ir multimilijonieriai, kurie išgali, noriai persikelia ten.

Bridimas nuostabiomis Venecijos gatvėmis

Bridimas nuostabiomis Venecijos gatvėmis

O koks multimilijonierius norės gyventi taip, kad jo automobilis stovėtų keli kilometrai nuo namų? Kad pažadintų išorinio pavojaus sirena ir iš namų reikėtų bristi? Kad visą pirmą namo aukštą prineštų purvino vandens?

Žmogus specialiais antbačiais brenda gatve, o pompos iš pirmojo aukšto pumpuoja vandenį

Žmogus specialiais antbačiais brenda gatve, o pompos iš pirmojo aukšto pumpuoja vandenį

Venecija be galo žavi pamatyti, bet kartu – be galo sunki gyventi. Visi mėginimai sustabdyti tą gyvenimo sunkėjimą – reikalavimai uždrausti kruizinius laivus, judančios užtvankos nuo potvynių statymas – kol kas, atrodo, atnešė daugiau kalbų, nei rezultatų. Situacija tik blogėjo: dėl potvynių kaltas ir klimato atšilimas (jūros lygio kilimas), ir miesto smegimas (trumparegiškas požeminių vandenų siurbimas), ir – gal – kanalo į gretimą industrinę zoną iškasimas XX a. viduryje.

Tokie Venecijos žemėlapiai vaporetto stotelėse rodo, kurios gatvės prie kokio potvynio apsemiamos

Tokie Venecijos žemėlapiai vaporetto stotelėse rodo, kurios gatvės prie kokio potvynio apsemiamos

Ir dauguma venecijiečių spjovę į viską dabar jau gyvena krante, Mestrėje, kuri formaliai priklauso Venecijai, bet yra nykesnė už daugelį Italijos miestų. Ir net vis daugiau turistų apsistoja ten: ryte nuvažiuoja traukiniu ar autobusu į Veneciją – kaip į muziejų ar pramogų parką – vakare grįžta.

Įvairūs appsai rodo, kada bus koks potvynis (ar, kaip venecijiečiai sako, aukštas vanduo)

Įvairūs appsai rodo, kada bus koks potvynis (ar, kaip venecijiečiai sako, aukštas vanduo)

Ir visgi Venecija unikali, vienintelė tokia, iš lagūnos kylantis miražas. Ir joks kitas miestas nėra panašus į ją. Ir pabūti ten ilgiau irgi verta, kad suprastum, kodėl. Kad ir kad pats išgirstum išorinio pavojaus sirenas ryte.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas

Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas

| 0 komentarų

Gdanskas, Sopotas ir Gdynė – trys Lenkijos miestai, suaugę į vieną. Visus tris galima aplankyti per vieną dieną – bet iš tikro kiekvienas vertas viso savaitgalio. Nes kiekviename – visiškai skirtinga dvasia ir laikmetis.

Gdanskas – Viduramžių prūsų didmiestis, kruopščiai atstatytas po Antrojo pasaulinio karo sugriovimų. Sunkiai rasi Europoje kitą tokį miestą: kur senamiestyje beapsidairai – visi pastatai lyg prieš 200 ar 300 metų, jokių naujovių.

Sopotas – didžiausias Lenkijos kurortas. Jis alsuoja pramogų ir prieškario dvasia. Būtent tada išmūrytos daugelis prabangių Sopoto vilų. Pasaulyje mažai kurortų, kur būtų šitiek daug įspūdingų senovinių pastatų.

Na o Gdynės uostamiestis „įstrigęs“ tarpukaryje, kada jis ir pastatytas „nuo nulio“.

Lyg to būtų maža, šie miestai dar turi pajūrį ir įkūrė tris supermuziejus – tokius modernius, kokių visoje Europoje mažai, o Lietuvoje nieko net panašaus nėra.

Sopoto 'Grand Hotel'

Sopoto ‘Grand Hotel’, statytas dar tarpukariu

Gdansko senamiestis – be analogų visoje Europoje

Europoje gražių senamiesčių daug. Daugelis turi gražias bažnyčias, rūmus – bet tik apsidairyk aplink ir akis badys nuobodūs modernūs pastatai, per karus išgriautos laukymės. Tik ne Gdanske. Pagrindinės senamiesčio gatvės – ypač Karalių kelias – atrodo tarsi prieš 200-300 metų. Ne tik gotikinės raudonos bažnyčios ar visi miesto vartai – bet ir kiekvienas namas, kokiuose kažkada gyveno, prekiavo, prekes krovė turtingi vokiečių pirkliai.

Gdansko Karalių kelyje. Tolumoje - Gdansko rotušės bokštas

Gdansko Karalių kelyje. Tolumoje – Gdansko rotušės bokštas

Ne, joks stebuklas Gdansko neišgelbėjo nuo istorijos audrų. Priešingai – Antrojo pasaulinio karo metais šis miestas buvo vienas labiausiai sugriautų (~90%). Tačiau tada Lenkijos valdžia priėmė sprendimą viską atstatyti kaip buvo, sukvietė tūkstančius meistrų, architektų, inžinierių. Jie atkūrė Gdanską netgi ne koks jis buvo prieš karą, o koks buvo dar seniau – ir nieko panašaus Rytų bei Vidurio Europoje daugiau nėra.

Gdansko centro atstatymas pokariu. Nuotrauka iš Rotušėje veikiančio Gdansko muziejaus

Gdansko centro atstatymas pokariu. Nuotrauka iš Rotušėje veikiančio Gdansko muziejaus

Kai kurie komunistai norėjo visus tuos „buržuazinius pastatus“ griauti ir atstatyti bet kaip – kaip buvo padaryta Kaliningrade. Bet aktyvistai sugebėjo įtikinti suremontuoti net bažnyčias. Didžiąją Marijos katedrą, vieną didžiausių pasaulyje plytinių pastatų, Rotušę su aukštu bokštu (galima įlipti), Artūro dvarą, kuriame rinkdavosi reikalų aptarti pirkliai. O ten, kur gatvės buvo karo „sulygintos su žeme“, pastatai pastatyti iš naujo, bet „kaip kadaise“: Karalių kelias, Marijos gatvė.

Gdansko Artūro dvaras (baltas pastatas viduryje)

Gdansko Artūro dvaras (baltas pastatas viduryje)

Tiesa, įspūdingiausias Gdansko senamiestis iš lauko. Pastatų interjerai atkurti tik kai kur. Išlikusios nuostabios Rotušės pasitarimų salės lubos (jos – tikros, išsaugotos per karą), bet, tarkime, Marijos katedros viduje – baltos sienos, tik vienas vitražas spindi. „Eilinių namų“ viduje irgi – ne žila praeitis, o XX a. butai. Kai kurie kvartalai išvis neatstatyti: jų vietoje įveisti parkai, kad gyventojams būtų daugiau erdvės. Bet nepamatęs senų nuotraukų sunkiai suprasi, kad to ar kito parko istoriškai nebuvo: aplinkiniai pastatai atkurti taip, tarsi parkas būtų buvęs visados.

Gdansko Rotušės pasitarimų salė

Gdansko Rotušės pasitarimų salė

Taigi, Gdansko senamiestis iš išorės – žaviai senovinis, bet viduje – gana šiuolaikiškas. Žvelgiant iš Rotušės bokšto Gdanskas net toks truputį it „žaislinis“, netikras, Viduramžių miestui – per tvarkingas. Bet vis tiek be galo įspūdingas: ir be perstojo plūstančios turistų, keliautojų, kruizinių laivų keleivių minios, paliekančios didelius pinigus senamiesčio restoranuose ar gintaro parduotuvėse, rodo – ne man vienam.

Gdanskas iš Rotušės bokšto. Dešinėje - Marijos katedra

Gdanskas iš Rotušės bokšto. Dešinėje – Marijos katedra

Kituose Gdansko rajonuose atstatyti svarbiausi pastatai

Pilnai atstatytas tik Gdansko senamiestis arba, tiksliau „Didysis miestas“ palei Stara Motlawa kanalą, į kurį kažkada suplaukdavo pirklių laivai. Iš Rotušės bokšto matosi: štai senamiestis it „nupjautas“ ir jau kyla šiuolaikiški pastatai, nebent koks vienas kitas senas bažnyčios bokštas dar styro.

Vaizdas iš Gdansko rotušės bokšto žvelgiant į pietus. Anapus Stara Motlawa kanalo - jau modernūs pastatai

Vaizdas iš Gdansko rotušės bokšto žvelgiant į pietus. Anapus Stara Motlawa kanalo – jau modernūs pastatai

Mat kituose Gdansko rajonuose atstatyti tik pavieniai įspūdingiausi objektai – pavyzdžiui, Didysis malūnas, buvęs didžiausiu Europoje. Atliepia Senamiesčio Didžiajam kranui, kuriuo kadaise iškraudinėti laiavai. Jis veikdavo nuo žmonių raumenų jėgos: viduje darbininkai bėgdavo tarsi žiurkių rate ir kranas kildavo. Niekur kitur Europoje nepamatysi tokio dalyko.

Didysis Gdansko kranas - vienas miesto simbolių

Didysis Gdansko kranas – vienas miesto simbolių

Pirklių sandėliai buvo anapus kanalo. Keli didžiuliai išlikę, apleisti, boluojančiomis langų kiaurymėmis. Šalimas kyla nauji pastatai. Reikalavimų statyti „kaip po senovei“ nebėra, bet ir naujausių pastatų formos – it tų senųjų pirklių sandėlių.

Šiuolaikiniai Gdansko pastatai anapus kanalo

Šiuolaikiniai Gdansko pastatai anapus kanalo

Nuo Viduramžių Gdanskas nuėjo ilgą, tragišką kelią. Tais laikais mieste vyravo vokiečiai, vadinę jį Dancigu, bet gyveno ir didelė lenkų mažuma. Miestas buvo vienas svarbiausių turtingoje Hanzos pirklių miestų sąjungoje. Iki 1793 m. jį valdė Lenkija, 1793-1918 m. Prūsija/Vokietija.

Gdansko vartai pietiniame Karalių kelio gale

Gdansko vartai pietiniame Karalių kelio gale

Po Pirmojo pasaulinio karo, lenkai ir vokiečiai kaip reikiant susipliekė dėl miesto. Sprendžiant konfliktą, jis paskelbtas nepriklausomu Dancigu, o lenkams suteiktos ypatingos teisės – pavyzdžiui, turėti Dancige savo karių. Vokietija su tuo nesusitaikė ir Adolfas Hitleris reikalavo Gdansko atgal – kaip ir Klaipdėos. Būtent Gdanske iššauti pirmieji Antrojo pasaulinio karo šūviai – vokiečiai apšaudė lenkų karius. Būtent Gdanske įvyko pirmasis to karo nusikaltimas Europoje – vokiečiai išžudė paštininkus, gynusius lenkų paštą.

Dabar Vesterplatėje, kur prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ramus parkas ir ištaškytų lenkų bunkerių griuvėsiai.

Lenkų bunkeriai Vesterplatėje - pirmasis Antrajame pasauliniame kare užpultas objektas. Muziejus tik kuriamas - dabar tik galima paskaityti Vesterplatės gynybos istorijų lauke ir palandžioti po išsprogdintą betoną

Lenkų bunkeriai Vesterplatėje – pirmasis Antrajame pasauliniame kare užpultas objektas. Muziejus tik kuriamas – dabar tik galima paskaityti Vesterplatės gynybos istorijų lauke ir palandžioti po išsprogdintą betoną

Galiausiai lenkai laimėjo. Visi vokiečiai iš Gdansko išvaryti ar išžudyti, jų kultūra niekinta. Liuteronų bažnyčios virto katalikiškomis, į vokiečių apleistus butus atsikėlė iš rytinės Lenkijos sovietų išvaryti lenkai, su Gdansku neturėję nieko bendro. Dėl to tik dar nuostabiau, kad užuot viską sugriovę, lenkai Gdanską atstatė – tiesa, ištrynę vokiškiausias detales.

Wijslouce tvirtovė, saugodavusi įplaukimą į Gdansko uostą

Wijslouce tvirtovė, saugodavusi įplaukimą į Gdansko uostą

Beje, yra Gdanske ir baltiškų detalių. Prie miesto muziejaus stovi Prūsų bobos – vieninteliai žinomi senovės prūsų sukurti paminklai. Juk iki lenkų ir vokiečių netoli Gdansko gyveno senovės prūsai – tie patys, kuriuos į sukilimą vedė Herkus Mantas.

Prūsų bobos Gdanske

Prūsų bobos Gdanske. Jos yra lauke ir matosi nuo krantinės – eiti į muziejų nebūtina

Sopotas – linksmybių ir prieškario kurortas

Sopotas – didžiausias Lenkijos kurortas, jo vardas savaime garsus beveik kaip Gdansko. Mano žmona labai nustebo, kai į Sopotą iš Gdansko nuvažiavome per 10 minučių – „Ką, čia jau Sopotas? Galvojau dar Gdanskas“. Iš tikro šiedu miestai suaugę į vieną.

Sopoto paplūdimyje

Sopoto paplūdimyje

Kurortuose esu įpratęs nesitikėti išvysti daug istorijos. Senos vilos šluojamos nuo žemės paviršiaus. Komunistinėse šalyse jos pakeistos monstriškomis sanatorijomis, kapitalistinėse – prabangiais viešbučiais, restoranais, prekybos centrais… Keliautojai nori vis naujo, naujo, ir nebent keli pavieniai rūmeliai ar bažnyčios, kaip Palangoje ar Druskininkuose, lieka žavėti turistų šiuolaikinių kavinių-barų ir turgelių jūroje.

Sopoto centre

Sopoto centre

Bet Sopotas kitoks! Dauguma jo pastatų – tai autentiškos didžiulės prieškario vilos, į kurias ~1900 m. keliaudavo poilsiauti Gdansko ir kitų vokiškų miestų turtuoliai. Centre – ~100 metų senumo viešbučiai. Garsiausias Grand Hotel Sopot dabar priklauso pasauliniam „Sofitel“ tinklui, bet atrodo lygiai kaip tada, kai buvo pastatytas nepriklausomame Dancigo mieste kaip kazino ir viliojo žmones iš Vokietijos ir Lenkijos ten palikti savo sunkiai uždirbtus pinigėlius.

Istorinė vila Sopote

Istorinė vila Sopote

Pagrindinė Sopote Monte Casino gatvė savo dvasia primena Palangos Basanavičiaus g.: spindesys, kavinės, į naktinius klubus užeiti kviečiančios „gražuolės“ ir vakarykščių „aptirčių“ aptarimai rytais. Net ir lietuviški: lietuvių k. Sopote vasarą išgirsi ne taip jau ir retai.

Monte Casino gatvė ir retas Sopote naujas intarpas - postmodernus kreivasis namas

Monte Casino gatvė ir retas Sopote naujas intarpas – postmodernus kreivasis namas

Monte Casino gatvė atsiremia į Sveikatos aikštę su nuostabiais pastatais ir Sopoto jūros tiltą, esą ilgiausią Europoje, prie kurio švartuojasi ir jachtos, į ekskurisjas jūroje plukdantys laivai. Vakarais ten rodomas kinas. Tiltas, beje, mokamas. Sopoto paplūdimys turbūt nėra stipriausioji kurorto pusė – už nugaros tik miestas (nėra kopų ar pušyno), priekyje matosi Gdansko uosto laivai. Bet jis pakenčiamas, smėlėtas.

Fotografijos ant Sopoto jūros tilto

Fotografijos ant Sopoto jūros tilto

Tik paeik nuo Monte Casino gatvės kelis kvartalus į šoną ir iš viso nebesuprasi, kad esi kurorte: tylu, vakarais tamsu, jokių kavinių, parduotuvių. Nustebino, kad didžioji dalis Sopoto – šitokia ramybės zona, gali sau vaikščioti ir gerėtis visais vilų bokšteliais.

Viena ramių šoninių Sopoto gatvių

Viena ramių šoninių Sopoto gatvių

Gdynė – tarpukario Amerika Lenkijoje

Lietuvoje mėgstame pabrėžti Kauno tarpukario architektūros unikalumą – ji išties žavi. Tačiau Gdynei tarpukario dvasia sunkiai gali prilygti ne tik Kaunas, bet gal ir joks pasaulio miestas. Centrinė virš 2 km ilgio Swętojanska gatvė visa apstatyta vien tarpukario pastatais!

Pagrindinė Gdynės Swętojanska gatvė

Pagrindinė Gdynės Swętojanska gatvė

Nes Gdynės miestas ir įkurtas tarpukariu. 1920 m. lenkai kariavo su sovietais, ant plauko kybojo Lenkijos ir visos Euroipos likimas, o Gdansko uosto vokiečiai darbininkai sustreikavo – „nekrausime lenkams ginklų“. Lenkija suprato, kad su Gdansku nieko nebus: nepaisant visų prancūzų ar britų patikinimų, kol miestas bus nepriklausomas, tai niekad nebus lenkų uostas.

Tarpukariu statytas Gdynės uosto pastatas (dabar - Emigracijos muziejus)

Tarpukariu statytas Gdynės uosto pastatas (dabar – Emigracijos muziejus)

Ir lenkai pastatė Gdynę. Nuo nulio iki 127000 gyventojų (beveik kaip to meto Vilnius) ji užaugo per 17 metų. Kai kurie lenkai į Gdynę važiuodavo tam, kad plauktų į Ameriką, bet kiti „Ameriką rado“ Gdynėje. Jei neversi galvos į viršų (dangoraižių visgi nėra) Gdynės centrinė gatvė išties kažkuo panašesnė ne į Lenkijos, o į Amerikos miesto arteriją. Amerikos miesto prieš 100 metų, ne dabar.

Vaizdas iš buto, kuriame nakvojome, į panašaus stiliaus pastatus su terasomis viršutiniame aukšte

Vaizdas iš buto, kuriame nakvojome, į panašaus stiliaus pastatus su terasomis viršutiniame aukšte

Tiesa, ne architektūros mėgėjams Gdynė, tikiu, didelio įspūdžio nepaliks: visgi, tarpukario architektūra – tai ne prieškario Sopoto ar Viduramžių Gdansko puošnumas.

Trys Trimiesčio supermuziejai

Ilgus dešimtmečius eiti į muziejų Rytų ar Vidurio Europoje apsimokėjo tik labiausiai užkietėjusiems meno ar istorijos fanams. Muziejuose laukė tik stiklinių stendų su eksponatais eilės ir ilgi aprašymai – dažnai tik vietos kalba.

Lietuvoje iki šiol yra taip, bet Gdansko-Gdynės-Sopoto „trimiestyje“ tokius „klasikinius muziejus“ gali išvis pamiršti. Ten įkurti trys „supermuziejai“, kur kiekviena istorija papasakojama vis kitaip: nuotraukos, video, garsai, išmoningi sprendimai. Geriau mažiau teksto, bet svarbūs, įdomūs faktai, kurie išliks atminty ilgam, o ne išgaruos čia pat išeinant pro muziejaus duris.

Šis kambarys Solidarumo centre staiga virsta tuo kambariu, kur vyko derybos tarp komunistų valdžios ir opozicijos - sienos virsta ekranais, pasigirsta pasakojimas. Tai tik viena salių, per kurias visas perėjęs  supranti komunizmo ir jo žlugimo Lenkijoje istoriją

Šis kambarys Solidarumo centre staiga virsta tuo kambariu, kur vyko derybos tarp komunistų valdžios ir opozicijos – sienos virsta ekranais, pasigirsta pasakojimas. Tai tik viena salių, per kurias visas perėjęs supranti komunizmo ir jo žlugimo Lenkijoje istoriją

Kas nemažiau svarbu – daugelis muziejuose pasakojamų istorijų aktualios ir Lietuvai. 50% viso to, kas tenai pristatoma, lygiai taip galėtų būti pristatyta ir Lietuvoje. Deja, Lietuvoje nėra net nieko panašaus. Atrodo, galėtų iš Lietuvos būti vežamos ekskursijos į Gdansko muziejus su gidais, kurie tiesiog „pildytų“ retas spragas papasakodami, kas Lietuvoje kitaip nei Lenkijoje.

Antrojo pasaulinio karo muziejuje - ėjimas iš abiejų pusių slegiančio totalitarizmo koridoriumi. Iš vienos pusės vokiečių naciai, iš kitos - rusų komunistai.

Antrojo pasaulinio karo muziejuje – ėjimas iš abiejų pusių slegiančio totalitarizmo koridoriumi. Iš vienos pusės vokiečių naciai, iš kitos – rusų komunistai. Panašūs eksponatai susideda iš 40% žinių ir 60% atmosferos. Bet patyrus atmosferą ir žinios išlieka.

Turbūt svarbiausias Trimiesčio muziejus – Solidarumo Europos centras Gdanske. Būtent iš Gdansko laivų statyklos darbininkų streikų gimė profsąjunga „Solidarumas“ – pirmoji demokratinė organizacija anapus Geležinės uždangos, kurią pripažino net valdžia. Ir būtent „Solidarumas“ (tarsi „Sąjūdis“ Lietuvoje) sugriovė Lenkijoje komunizmą, o netrukus po to tai atsitiko ir gretimose šalyse, Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Ir Solidarumo centras pasakoja viską: apie komunistinę sistemą, jos žlugimą – ypač svarbu jaunimui, to nesuvokiantiems užsieniečiams. Štai pavyzdžiui ekranas su propagandinėmis komunistinėmis nuotraukomis – palieti kiekvieną ekrane ir pasirodo realybė. Propagandoje – milijonai naujų automobilių, realybėje – perkišti troleibusai; propagandoje – visa ko perteklius, realybėje – eilės prie tuščių lentynų ir pan. Daug archyvinių kadrų. Pabaigoje – išlipimas ant pastato stogo, nuo kurio matosi ir visos laivų statyklos, ir paminklas 1970 m. kritusiems streikuotojams – kol dairaisi, tau viską papasakoja apie kiekvieną pastatą privalomas audiogidas. Kitame muziejuje būtų tiesiog nuotrauka su aprašymu ir viskas…

Propagandinės nuotraukos, virstančios realybe, Solidarumo centre

Propagandinės nuotraukos, virstančios realybe, Solidarumo centre

Ne mažiau aktualus Lietuvai ir Gdynės Emigracijos muziejus – nes šimtų tūkstančių senųjų lietuvių emigrantų patirtis buvo labai panaši į lenkų, net emigracijos kryptys tos pačios. Čia pamatysi, išgirsi (ne tik perskaitysi!), kaip būdavo keliaujama paskutinėmis transatlantinių laivų klasėmis ieškant „gero gyvenimo“ Amerikoje. Kokią tą Ameriką rado imigrantai. Kaip triūsė, pavyzdžiui, Čikagos skerdyklose. Kaip įsigalėjus komunizmui traukėsi „dipukai“.

Šiandien prie krantinės, kur švartuodavosi emigrantus į Ameriką gabendavę laivai, į Trimiestį turistus išlaipina kruiziniai laivai

Šiandien prie krantinės, kur švartuodavosi emigrantus į Ameriką gabendavę laivai, į Trimiestį turistus išlaipina kruiziniai laivai. Šiandien Gdanskas – viena populiariausių turistinių Rytų Europos vietų ir vienas populiariausių Baltijos jūros kruizinių uostų

Pats kontroversiškiausias – bet ir populiariausias (eilės it prie sovietinių parduotuvių!) – Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejus. Jam įrengti lenkai nusamdė užsieniečius. Deja, šie menkai tesusivokė Rytų Europos istorijoje ir pridėjo į ekspoziciją visokiausių sovietinės propagandos klišių. Lenkijos valdžia sakė, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų neišlaikys antilenkiško muziejaus ir atidėjo atidarymą. Galiausiai ekspozicija pakoreguota, muziejus atvėrė duris. Dabar Lenkijos istoriją Antrojo pasaulinio karo metais ir bendrus faktus apie karą jis pristato gerai, išradingai: slegiančių propagandos plakatų kambarys, holokausto aukų veidų kambarys, kino salė kur rodomi sugriautos Varšuvos vaizdai, muziejaus viduje pastatytas realaus dydžio gražus tarpukario (prie muziejaus įėjimo) ir sunaikintas pokario miesto kvartalai (prie išėjimo) ir t.t.

Sunaikintas pokario Lenkijos miesto rajonas Antrojo pasaulinio karo muziejuje

Sunaikintas pokario Lenkijos miesto rajonas Antrojo pasaulinio karo muziejuje

Deja, aplinkinių valstybių – tarp jų Lietuvos – istorija tebėra pristatoma naiviai niekingai supaprastintai, vietomis it iš kokio rusiško vadovėlio. Štai Lietuva kaltinama kartu su Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalinusi Lenkiją, nes „1939 m. užėmė Vilniaus kraštą“ (nė žodžio apie tarpukario konfliktą dėl Vilniaus). O jau pats pirmasis(!) sakinys apie Pabaltijo šalių pokario partizanus skamba maždaug „Dalis jų buvo nacių kolaborantai“.

Tik nedidelis fragmentas eilės prie Antrojo pasaulinio karo muziejaus įėjimo. Kai atvykome vos po atidarymo ir teko stovėti pusvalandį, nervinomės, bet išėję supratome, kad stovėjome labai neilgai

Tik nedidelis fragmentas eilės prie Antrojo pasaulinio karo muziejaus įėjimo. Kai atvykome vos po atidarymo ir teko stovėti pusvalandį, nervinomės, bet išėję supratome, kad stovėjome labai neilgai

O juk gretimame Solidarumo Europos centre Lietuvos „miško broliai“ pristatomi kaip vieni daugelio kovotojų fronte prieš komunizmą… Solidarumo centre visos Rytų-Vidurio Europos tautos – it sesės bendroje kovoje ir tragedijose, kurių žiaurūs masteliai neabejotinai užgožė bet kokius tarpusavio konfliktus. Panašaus muziejaus reikėtų ir apie Antrąjį pasaulinį karą – ypač užsieniečiams, kaip atsvaros visam Rusijos „skaldyk ir valdyk“.

Solidarumo muziejuje kiekvienai Rytų Europos šaliai skirta po kompiuterinį stendą. Lietuvos stende - ir žymiausių partizanų, Sąjūdžio veikėjų biografijos, sausio 13 d. vaizdai

Solidarumo muziejuje kiekvienai Rytų Europos šaliai skirta po kompiuterinį stendą. Lietuvos stende – ir žymiausių partizanų, Sąjūdžio veikėjų biografijos, sausio 13 d. vaizdai

Na, bent jau lenkų istorija tais skaudžiais laikais Gdanske pristatoma deramai. Žodį „Lenkija“ pakeisk į „Lietuva“ ir daugelis faktų tiks. Lietuvoje net paminklų anų laikų didvyriams nesugebame pastatyti – tad tokio muziejaus vis tiek niekada nebus.

Gdansko laivų statyklos, kuriose gimė "Solidarumas", žvelgiant nuo Solidarumo centro stogo. Čia tikros laivų statyklos tampa tarsi įrėmintu eksponatu, apie kurį pasakoja audiogidas

Gdansko laivų statyklos, kuriose gimė “Solidarumas”, žvelgiant nuo Solidarumo centro stogo. Čia tikros laivų statyklos tampa tarsi įrėmintu eksponatu, apie kurį pasakoja audiogidas

Aplink Gdanską – nerijos, pilys, nacių pabūklai ir žudykla

Į abi puses nuo Gdansko-Sopoto-Gdynės trimiesčio driekiasi nerijos, žemėlapyje panašios į Kuršių neriją. Garsesnė – Helo nerija, į kurią iš Sopoto, Gdynės, Gdansko plukdo „vandens tramvajai“ (laivai). Tiesa, gamtos ten daug mažiau, nei Kuršių nerijoje. Nėra kopų – užtat gausiau pastatų, miestelių, kempingų laukų, važinėja net traukiniai, vasaromis susidaro dideli kamščiai: keliuose – automobilių, kurortų pajūrio promenadose – žmonių. Toliau nuo kurortų visgi paplūdimiai kur kas tuštesni, nei Sopote.

Helo Nerijos marių pakrantėje - ilgas dviračių takas

Helo Nerijos marių pakrantėje – ilgas dviračių takas

Pagrindinė lankytina vieta Helo nerijoje – fokariumas (ruonių „zoosodas“), bet man įdomiesnis pasirodė Antrojo pasaulinio karo paveldas: didžiausio priešlaivinio pabūklo liekanos, galybė bunkerių. Gamtos atribotas Helo pusiasalis buvo ilgiausiai 1939 m. atsilaikiusi Lenkijos vieta ir viena ilgiausiai 1945 m. atsilaikiusių Vokietijos valdų.

Vieno didžiausių pasaulyje Antrojo pasaulinio karo priešlaivinio pabūklo liekanos Hele

Vieno didžiausių pasaulyje Antrojo pasaulinio karo priešlaivinio pabūklo liekanos Hele. Aišku, čia jau ne koks Gdansko supermuziejus, viskas paprasčiau, išlaikoma karo istorijos mėgėjų: daug senos technikos, įdomus filmas apie pabūklo šaudymą, bet ir tiek. Kiek nusivyliau, nes lūkesčius Gdansko ir Gdynės supermuziejai išaugino nejuokais – o juk tikriausiai Pabūklo muziejus vis tiek geresnis už daugelį Lietuvos muziejų

O prie įvažiavimo į antrąją, Aistmarių neriją – Štutovo miestelis, žinomesnis vokišku Štuthofo vardu. Būtent ten veikė koncentracijos stovykla, kurioje kalėjo Balys Sruoga ir parašė „Dievų mišką“, daugybė kitų lietuvių. Priešingai daliai kitų nacių stovyklų, Štuthofas nebuvo skirtas visų pirma žydams – žydai ten sudarė tik mažumą kalinių. Užtat buvo gausu lenkų, lietuvių, latvių, estų ir kitų Vokietijos okupuotų tautybių žmonių. Dabar koncentracijos stovykla tokia graži, tvarkinga, bet kartu slogi. Palyginus su trimiesčio supermuziejais, kažko labai trūksta, bet, aišku negalima ten pastatyti ko tik nori: tai krauju sutepta žemė (iš 110000 kalinių 65000 žuvo stovykloje).

Štuthofo koncentracijos stovykloje

Štuthofo koncentracijos stovykloje

Savaip keista įsivaizduoti Antrojo pasaulinio karo laikų, kokių 1942 m., Gdanską. Vieni poilsiavo Sopote, art nouveau restoranuose klausėsi klasikinės muzikos, lošė kazino ir eidavo ant jūros tilto vakarais. Kiti kalėjo Štuthofe, iki mirties dirbdami nepakeliamus darbus. Treti dienų dienas ir mėnesių mėnesius laukė priešų laivų prie Helo nerijos pabūklo. Ketvirti tiesiog triūsė dar nesugriautame Reicho mieste Gdanske, gotikiniuose jo sandėliuose. O vos už 200 km (Europos mastais nedaug) buvo Vilko irštva – paties Adolfo Hitlerio bunkeris, karo vadavietė. Dabar visa tai žinome, visos tos istorijos parašytos visokiose atminimo lentelėse. Eilinis tų laikų žmogus, aišku, nežinojo beveik nieko: nei kur konclageris, nei kur karo įtvirtinimai, nei kur Hitleris… Įdomu, ką ateinančios kartos dar sužinos apie mūsų laikmetį.

Hitlerio vadavietės liekanos Vilko irštvoje - puiki vieta stabtelti, jei iš Lietuvos į Gdanską važiuoji automobiliu (pakeliui;  155 km nuo Lietuvos sienos, 200 km iki Gdansko)

Hitlerio vadavietės liekanos Vilko irštvoje – puiki vieta stabtelti, jei iš Lietuvos į Gdanską važiuoji automobiliu (pakeliui; 155 km nuo Lietuvos sienos, 200 km iki Gdansko)

Gdanskas – verta sugrįžti vėl

Gdanske buvau lankęsis prieš keliolika metų, todėl pastarąjį kartą planavau tik „užsukti į šį miestą“, trumpai parodyti jį žmonai ir tada važinėti toliau po Lenkiją, į Čekiją, Prahą. Trumpas „užsukimas į Gdanską“ išvirto keturiomis turiningomis dienomis Trimiestyje, iš kurių tik trečiąją apskritai atsidūrėme Gdanske – pakako veiklos ir Sopote, Gdynėje.

Pirmąkart lankydamas Sopotą tik stabtelėjau paplūdimyje, o dabar nuodugniai ištyrinėjau architektūrą

Pirmąkart lankydamas Sopotą tik stabtelėjau paplūdimyje, o dabar nuodugniai ištyrinėjau architektūrą

Lenkjos Trimiestį atradau naujai, o ir jis pats atnaujėjo – anksčiau nebuvo visų supermuziejų, Gdansko senamiestį apaugo nauji pastatai, įsikūrė nauji restoranai, pramogų vietos, viskas dar labiau iščiustyta.

Taigi, jei „kažkada jau buvote Gdanske“, gal laikas ten nuvažiuoti vėl. Ir ne tik į Gdanską, o į visą trimiestį. Net ir neketinančiam poilsiauti ar pramogauti bus žavus Sopotas, o Gdynė yra šis tas daugiau, nei vien XX a. miestas.

Gdansko, Gdynės ir Sopoto lankytinų vietų žemėlapis (su įvertinimais). Viliuosi, kad jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Gdansko, Gdynės ir Sopoto lankytinų vietų žemėlapis (su įvertinimais). Viliuosi, kad jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Čekija – tai ne vien Praha!

Čekija – tai ne vien Praha!

| 0 komentarų

Čekija – tai ne vien Praha. Taip, Prahos senamiestis – tikras pasaulio stebuklas, bet keliaudamas po šią šalė – ypač automobiliu – gali atrasti kitų stebuklėlių.

Šiame straipsnyje – įdomiausios Čekijos vietos be Prahos. Visas aplankiau pats savo kelionių į Čekiją metu. O apie Prahą yra atskiras straipsnis, nes ji to verta.

Karlšteino pilis prie Prahos

Karlšteino pilis

Česky Krumlovas – Čekijos miestelių karalius

Kas antras labiausiai turistų pamėgtas Čekijos miestas? Nustebsite! Tai vos 13000 gyventojų turintis Česky Krumlovas. Jį kasmet aplanko virš 2 mln. turistų – daugiau, nei visą Lietuvą!

Česky Krumlovas su pilimi

Česky Krumlovas su pilimi

Miestelis vadinamas „Mažąja Praha“ ir jau trumpo naktinio pravažiavimo per jį metu supratau – tai nėra tik reklama turistams.

Visas Vltavos upės vingyje esantis senamiestis čia išlikęs nuostabiai puikiai: namai kiek mažesni, nei Prahoje, bet ne mažiau įspūdingi, daugelio šimtų metų, ištapytais fasadais. Jokių modernių „stiklainių“, viskas kaip kadaise. Atsiveria daug gražių vaizdų į upę, pramogautojus su baidarėmis ir valtimis (tai čia labai populiaru). Graži Centrinė aikštė.

Česky Krumlovo upė (Vltava) žvelgiant nuo pilies tilto

Česky Krumlovo upė (Vltava) žvelgiant nuo pilies tilto

Bet tikroji Česky Krumlovo žvaigždė – Pilis, antra pagal dydį Čekijoje po Prahos pilies. Ji stūkso ant dviejų kalnų, kuriuos jungia daugiaaukštis akmeninis tiltas. Kiemai ir interjerai likę autentiški ir jų tiek daug, kad po skirtingas pilies dalis vedamos trys skirtingos ekskursijos.

Česky Krumlovo pilies tiltas su trimis praėjimų aukštais. Viršutinis aukštas buvo skirtas ėjimui į sodą, vidurinis - šeimininkui į teatrą (kad galėtų išsmukti nepastebėtas, kai jį visi jau pamatė), o apatinis - visiems žmonėms

Česky Krumlovo pilies tiltas su trimis praėjimų aukštais. Viršutinis aukštas buvo skirtas ėjimui į sodą, vidurinis – šeimininkui į teatrą (kad galėtų išsmukti nepastebėtas, kai jį visi jau pamatė), o apatinis – visiems žmonėms

Valdovų miegamuosius ar pokylių sales gali pamatyti daug kur Europoje, tad pasirinkome eiti į Barokinį teatrą. Visame pasaulyje tokių telikę du: su visais ano meto kostiumais, dekoracijomis, kuriomis vietos didikas stebindavo miestelėnus ir svečius. Per 12 sekundžių požemyje traukdami specialią medinę įrangą (viskas išlikę) dvylika vyrų galėjo pakeisti visas dekoracijas iš „Miško“ į „Šventyklą“ ar „Pokylių salę“. Per „Baroko naktis“ šios XVIII a. technologijos stebina ir šiandienos žmones, o mums teliko tenkintis videoįrašu.

Teatras. Pasuki rūsyje skriemulius - ir visos dekoracijos pasikeičia per kelias sekundes! Viskas iš medžio, tad daugelis panašių rūmų teatrų Europoje sudegė. Per šiuolaikinius vaidinimus tikros žvakės pakeistos dirbtinėmis.

Teatras. Pasuki rūsyje skriemulius – ir visos dekoracijos pasikeičia per kelias sekundes! Viskas iš medžio, tad daugelis panašių rūmų teatrų Europoje sudegė. Per šiuolaikinius vaidinimus tikros žvakės pakeistos dirbtinėmis.

Anapus teatro – barokinis pilies sodas, kur po 6 val. operos spektaklių tęsdavosi šventės. Tik pilies dekoras išduoda, kad vietos didikų turtai nebuvo begaliniai: visos kolonos, graikų-romėnų dievų skulptūros, net kai kurie langai čia – nupiešti ant sienų! Taip pigiau.

Centrinė Česky Krumlovo aikštė

Centrinė Česky Krumlovo aikštė

Česky Krumlovą paskutinė valdė vokiečių Švarcenbergų šeima, kurios baugus herbas (varnas, kertantis akį turkui) tebepuošia miestelio rotušę. Švarcenbergus ištrėmė po Antrojo pasaulinio karo. Kaip ir dar 3 milijonus Čekijos vokiečių – trečdalį šalies žmonių. Iki kelių šimtų tūkstančių nužudyta. Atėjo komunizmas, komunistai viską nacionalizavo – ir nors čekai paskui galėjo susigrąžinti, vokiečiams tai negaliojo. 75% Česky Krumlovo žmonių buvo vokiečiai – jie ištremti (jeigu nežuvo), jų namus užėmė čekai iš kitur. Tai galėjo būti miestelio istorijos pabaiga – bet Česky Krumlovą išgelbėjo… komunistinis skurdas. Niekas neturėjo pinigų perstatyti senus namus ir jie, kad ir vis labiau griūvantys, liko kokie buvo. O po 1990 m. kylant turizmui viskas suremontuota, iščiustyta – nepagalvotum, kad kada buvo kitaip!

Švarcenbergų herbas išdėliotas iš tikrų žmonių kaulų Sedlece

Švarcenbergų herbas išdėliotas iš tikrų žmonių kaulų Sedlece (žr. žemiau)

Daugelio Čekijos miestelių istorija panaši, ypač kadaise vokiškuose šalies vakaruose (Sudetuose).

Kutna Hora ir jos kaulų bažnyčia

Ne vienas Čekijos miestelis giriasi kadaise konkuravęs su Praha, bet likęs toli užnugarį. Vienas tokių – Kutna Hora. Išvydęs jos XIV a. gotikinę Šv. Barboros bažnyčią ar gretimą Jėzuitų vienuolyną, didžiules senovines skulptūras alėjoje prie jo ir ilgas senamiesčio gatveles nepatikėtum, kad miestelyje – tik 20000 gyventojų. Atrodo tarsi 10 kartų didesnis.

Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčia

Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčia

Neįtikėčiausia Kutna Horos – o gal ir visos Čekijos – vieta – Sedlecės kaulų koplyčia. Jos vidaus stiliaus niekaip nesutalpinsi į architektūros stilių rėmus – nes viskas padaryta iš žmonių kaulų! Viskas – sietynas, altorius, įėjimo puošyba, kryžiai, baisusis Švarcenbergų šeimos herbas su turko akį kertančiu varnu, o keturiuose kampuose – keturios kaulų piramidės. Viduramžių Čekijoje daug miestelių turėjo tokias „kaulų koplyčias“ – apačioje krauti kaulai, viršuje už miestelio mirusiuosius melsdavosi miestelio gyvieji. Daug tokių kaulų vėliau sulaidota (tarp jų – prie Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčios), bet Sedlecėje nueita priešinga kryptimi – Švarcenbergai pasamdė liaudies menininką Františeką Rintą, kad kaulus išdėliotų meniškai. Praėjo dar šimtmetis ir šiandienėje turistinėje Čekijoje tai – viena svarbiausių lankytinų vietų. Klausyklos, suolai dingo – užtat įkurta parduotuvėlė, kur netgi parduodami marškinėliai su kaukolėmis, kaukolė išdėliota ant gretimo šaligatvio, o siaubo mėgėjams rengiami „naktiniai turai“ po koplyčią.

Sedlecės kaulų koplyčioje

Sedlecės kaulų koplyčioje

Karlovy Varai ir Čekijos mineralinių vandenų kurortai

Prieš 100 metų Čekija irgi buvo turistinė, bet kitaip. Populiariausi buvo mineralinių vandenų kurortai – Karlovy Varai, Marijanske Laznės. Tų laikų medicina prieš daugelį ligų buvo bejėgė, ir žmonės pirkdavo viltį, kad gal bent „ypatingi vandenys“ juos išgydys.

Karlovy Varų kurortas

Karlovy Varų kurortin zona, pilna didingos XIX-XX a.sandūros architektūros

Mineralinių vandenų kurortų širdyje – kolonados, kur galima nemokamai prisipilti anų „stebuklingų vandenų“. Vien Karlovy Varuose tokių kolonadų keturios: viena primena kokius romėnų rūmus, kita – turgaus paviljoną, trečia – jau moderni, XX amžiaus. Daugelis šaltinių karšti ir nelabai skanūs, bet vasaromis prie kranelių tįsta eilės.

Viena iš karlovy Varų mineralinių vandenų kolonadų

Viena iš karlovy Varų mineralinių vandenų kolonadų

Rytų Europoje „stebuklingomis vandenų galiomis“ dar savaip tikima, vakariečiams kai kurios „procedūros“, kurių naudos joks mokslas neįrodė, kelią siaubą (pvz. hidrokolonoterapija – kitaip tariant, galinga klizma). Daugelis keliautojų ir poilsiautojų Karlovy Varuose dabar – rusakalbiai. Bet pasidairyti atvyksta ir vokiečiai, net arabai, kinai su dienos ekskursijomis iš Prahos.

Marijanske Laznių parkas. Marijanske Laznėse kone visi užrašai, meniu trikalbiai: čekų, rusų, vokiečių. Anglų nėra.

Marijanske Laznių parkas. Marijanske Laznėse kone visi užrašai, meniu trikalbiai: čekų, rusų, vokiečių. Anglų nėra.

Nes Karlovy Varų ir Marijanske Laznių architektūra be galo įspūdinga: milžiniški XIX a. viešbučiai-sanatorijos, dabar „apsiginklavę“ ir šiuolaikiniais baseinais. Pats žymiausias – Karlovy Varų Grandhotel Pupp, istoriją skaičiuojantis nuo 1701 m. ir tarp svečių turėjęs Gėtę, Richardą Vagnerį, Leonardo Di Caprio, Scarlett Johanson, kurių nuotraukos tebepuošia krištolinę valgių salę. Tiesa, pastarieji pabuvojo seniai (pvz. Johanson – būdama 17 m., Di Caprio – treji metai iki Titaniko, 1994 m.). Kino žvaigždutes traukia Karlovy Varų kino festivalis, bet prestižu jis smarkiai nusileidžia Kanams, Berlynui ar Venecijai, tad ten užsuka labiausiai tie, kurių žvaigždės dar aukštai nepakilo. Karlovy Varų fotografai nepraleidžia nė vieno jų – paskui, kai išgarsės, galės puošti tomis nuotraukomis viešbučių, kuriuose jie nakvojo, ar restoranų, kuriuose valgė, interjerus.

Grandhotel Pupp valgomasis, kur valgė daug Holicudo žvaigždių - bent jau kol dar nebuvo žvaigždės

Grandhotel Pupp valgomasis, kur valgė daug Holicudo žvaigždių – bent jau kol dar nebuvo žvaigždės

Kainos Karlovy Varuose lenkia Prahą, didingų namų pirmi aukštai pilni prabangios mados parduotuvių. Pavadinimai neleidžia abejoti: „Rich“, „Diamonds botique“. Ir karietų, kuriomis siūloma apsukti ratą aplink kurortą, kainos. Marijanske Laznės truputį pigesnės ir mažesnės (Karlovy Varuose 50000 m., Marijanske Laznėse 15000 gyventojų). Aplinkui abu kurortus – ramūs miškeliai, pasivaikščiojimo takai su senais paviljonais, skulptūromis ir gražiais vaizdais nuo kalnų.

Karlovy Varų kurortinė dalis

Karlovy Varų kurortinė dalis

Gražūs Čekijos miesteliai ir pilys

Važiuodamas vingiuotais Čekijos keliais kartais prarandi amą nuo milžiniškų mūrų pakelėse. Čekijos pilys. Dalis jų panašesnės į ištisus miestelius ant kalnų. Atėjo laikas, kai gynybinės jų sienos būtų nebeatlaikiusios tuomečių patrankų galios – ir didikai jas perstatė į rūmus su daugiaaukščiais pastatais. Ypač įspūdingai tos pilys atrodo naktį, nutviekstos geltonų žibintų eilėmis.

Garsiausia pilis – Kralšteinas netoli Prahos.

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Panašiai gražūs ir miesteliai, kuriuos kadaise valdė tie pilių didikai: su senais nameliais, gatvelėmis, centrinėmis aikštėmis ir bažnyčiomis. Kitose Rytų Europos šalyse būna keli gražūs miesteliai – o likę tokie nykūs, nauji. Čekijoje daug žavių. Nes Čekija per Antrąjį pasaulinį karą taip ir nebuvo užimta sovietų (vokiečiai ją patys atidavė taikiai po to, kai pasidavė). Tai išgelbėjo miestelius ir pilis nuo Antrojo pasaulinio karo sugriovimų. Pokariu Čekijoje (tada – Čekoslovakijoje) įsigalėjo komunistai, bet jie negriovė senų pastatų taip, kaip kai kuriose šalyse aplinkui (tarp jų, deja, Lietuvoje).

Praėjimas pro vienuolyną Kutna Horoje

Praėjimas pro vienuolyną Kutna Horoje

Tarp gražių „mažesniųjų“ Čekijos miestų – Pilzenas, Česke Budejovicai (abu garsėja sukūrę garsius visame pasaulyje alus: Pilzenas – Pilsnerį, Česke Budejovicai – Budweiser), Olomoucas. Vien į UNESCO pasaulio paveldą įrašytų Čekijos vietų yra 14 (palyginimui, visose JAV – tik 24, Lietuvoje – 5)!

Olomouco maro stulpas, UNESCO paveldas. Tokius pastatydavo dažnas miestelis, dėkodamas Marijai už pagalbą per maro epidemijas. Populiarūs Čekijoje ir seni judantys laikrodžiai

Olomouco maro stulpas, UNESCO paveldas. Tokius pastatydavo dažnas miestelis, dėkodamas Marijai už pagalbą per maro epidemijas. Populiarūs Čekijoje ir seni judantys laikrodžiai

Tiesa, „neatrastų įdomių vietų“ Čekijoje vis mažiau, o gal jau nėra išvis: į Čekiją patogu atvažiuoti vokiečiams, austrams, lenkams, o į Prahos oro uostą masiškai skrenda trusitai net iš Korėjos, Kinijos. Todėl daugelyje miestelių be „klasikinių lankytinų vietų“ pilna vien turistams įkurtų vaškinių figūrų muziejų, kankinimų muziejų, kreivų veidrodžių kambarių ir pan. – kam gal pliusas, kam minusas.

Betliejaus muziejus Karlšteine niekaip nesusijęs su pilimi. Bet lankytojų matyt sulaukia - nes prie pat pilies draudžiama privažiuoti automobiliu. Paskutinius 2 km tenka lipti pėsčiomis: pro visus muziejėlius, restoranus, suvenyrines.

Betliejaus muziejus Karlšteine niekaip nesusijęs su pilimi. Bet lankytojų matyt sulaukia – nes prie pat pilies draudžiama privažiuoti automobiliu. Paskutinius 2 km tenka lipti pėsčiomis: pro visus muziejėlius, restoranus, suvenyrines.

Palyginus su gretima Slovakija ir jos aukštaisiais Tatrais, šiek tiek trūksta Čekijai ir gražios gamtos. Nelabai keista – Čekijos gyventojų tankumas beveik triskart didesnis, nei Lietuvos.

Čekijos kainos ir kaip po ją keliauti

Čekija – turtingiausia buvusio „Rytų bloko“ šalis. Turtais ji jau lenkia ne vieną Vakarų šalį. Kitais atžvilgiais vejasi. Pavyzdžiui, kainomis: turistinėse vietose jos nebesiskiria nuo kokio Paryžiaus ir visur brangiau, nei Lietuvoje.

Karlovy Varų teatras

Karlovy Varų teatras

Laimė, prie Vakarų artėja ir infrastruktūra – masiškai statomi greitkeliai sujungė Prahą su daugeliu Čekijos miestų. Tačiau mes norėjome keliauti automobiliu tarp miestų ir miestelių ratu (ne per Prahą), tad dar teko kliautis siauresniais ir vingiuotesniais (bet asfaltuotais) keliais. Taip pat, jais reiks važiuoti ir norint sutaupyti. Mat už teisę važiuoti greitkeliias tenka degalinėje pirkti Čekijos kelių vinjetę. Neįmanoma jos nusipirkti tik kelioms dienoms ar savaitgaliui: tik 10 dienų. Ir kaina nemaža, jei greitkeliais važiuotumėte tik kelis kartus ir tesutaupytumėte valandą ar dvi.

Kniedlichai, nacionalinis Čekijos valgis. Į troškinį primenantį padažą mirkomi duonos gabalai.

Kniedlichai, nacionalinis Čekijos valgis. Į troškinį primenantį padažą mirkomi duonos gabalai.

Čekija Vakarų Europą primena ir kultūriniais, ekonominiais procesais. Pavyzdžiui, imigracija iš kitų žemynų: jau kone 1% Čekijos žmonių – vietnamiečiai! Žmonių požiūris kinta lėčiau. Prahoje kaip ir prieš keliolika metų, dar įprasta juodaodžius ar (gerokai rečiau) geltonodžius samdyti „kvietėjais į restoraną“ ar „kvietėjais į pramogas“ dėl „egzotiškų veidų“, nors jie seniai ten nebeegzotiški.

'Egzotiški' juodaodžiai samdyti reklamuoti ekskursijas Prahoje. Konkurentai daro tą patį

‘Egzotiški’ juodaodžiai samdyti reklamuoti ekskursijas Prahoje. Konkurentai daro tą patį

Kai kuriems čekams net sunku suprasti, kas pas juos atėjo iš vakarų, kas iš rytų. „Čekai nereligingi“ – sakė mums vienas – „Vakarų Europoje religingumas mažėja“. Taip čekai iš tikro nereligingi, bet tai – ne Vakarų religingumo mažėjimo, o sovietinio komunizmo pasekmė. Kartu su Estija ir Rytų Vokietija, Čekija – vienas trijų kraštų, kur sovietams pavyko iš esmės sunaikinti religiją. Vos kas penktas čekas tiki į Dievą – Vakarų pasaulyje, kur nebuvo komunizmo, taip smarkiai nereligingų šalių nėra. Gražiausios Čekijos bažnyčios dabar labiau primena muziejus turistams – su bilietais, suvenyrų parduotuvėlėmis (net vynas parduodamas!).

Česky krumlovo pilies kiemas

Česky Krumlovo pilies kiemas. Taupant, visi pagražinimai ne nulipdyti, bet išpaišyti – tačiau didybė panaši, kaip Prahoje

Visus kartus į Čekiją važiavau savo automobiliu per Lenkiją, pakeliui dar šį bei tą apžiūrėdamas ir Lenkijoje. Taip geriausia, nes tiesioginių skrydžių į Čekiją nėra, o savo automobilį turėti gerai. Atstumas nuo Vilniaus iki Prahos – 1150 km, arba 12 valandų gryno važiavimo (į vieną pusę). Savaitgaliui nenukeliausi, bet savaitės atostogos jau – įdomios!

P.S. Apie Prahą yra atskiras „AŽ kelionės ir mintys“ straipsnis.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Praha – senovinio Europos miesto etalonas

Praha – senovinio Europos miesto etalonas

| 0 komentarų

Praha negali nepriblokšti savo senojo centro dydžiu! Kilometrų kilometrus gali eiti, važiuoti – ir visur prieš akis vien architektūriniai stebuklai: didikų rūmai, bažnyčios, pasaulinės reikšmės lankytinos vietos.

Atrodo, jau esi centre, bet štai karalių pilis, garsioji Vito katedra – dar beveik ties horizontu!

Man Praha – vienas įspūdingiausių „senųjų“ pasaulio miestų (statau į vieną gretą su Roma). Ir ne tik man: Praha – vienas penkių lankomiausių miestų Europoje!

Kelionę į Prahą itin svarbu planuoti: nes gali savaitę pravaikščioti gėrėdamasis visais jos grožiais ir nė karto neužklysti į svarbiausias vietas. Arba ateiti ten tada, kai viską užgoš turistų minios.

Prahos Pilies kalnas su garsiąją Šv. Vito katedra

Prahos Pilies kalnas su garsiąją Šv. Vito katedra

Prahos senamiesčio kerai – vieni stipriausių Europoje

Esu aplankęs tūkstančius senamiesčių – kiekvieną Europos sostinę ir daugelį didžiųjų jos miestų. Ir drąsiai galiu sakyti, kad Prahos – vienas kelių nuostabiausių.

Kiekvienam keliautojui turbūt iki kaulų smegenų pažįstamas jausmas: atvažiuoji į kokį nuotraukose regėtą „supergražų senamiestį“ ir supranti, kad gražios ten ir yra tik tos kelios amžinai fotografuojamos vietos: kokia viena centrinė aikštė, pora bažnyčių. O aplinkui gerokai menkesni, nykesni, ar išvis nauji pastatai.

Prahos centro gatvė

Prahos centro gatvė

Prahoje ne taip! Prahos nesugriovė Antrasis pasaulinis karas, pasigailėjo ir ją valdę komunistai. Dabar eik bet kuria Prahos senamiesčio gatve, užversk į viršų galvą – ir būsi priblokštas daugelį pastatų puošiančių mozaikų, piešinių, skulptūrų, bokštelių, bareljefų, skaičiuojančių nebe pirmą šimtmetį.

Viena daugybę šimtmečių skaičiuojančių tūkstančių Prahos grožybių

Viena daugybę šimtmečių skaičiuojančių tūkstančių Prahos grožybių

Aišku, Praha turi ir svarbiausias lankytinas vietas, didžiausias grožybes, kurias nori pamatyti visi.

Vienoje Vltavos upės pusėje – „Senojo miesto“ širdis Senamiesčio aikštė, kurioje – Prahos rotušė (su garsiuoju nuo 1940 metų judančių astronominiu laikrodžiu) ir Tyno Marijos bažnyčios bokštai.

Nakčiai apšviesti Tyno Marijos bažnyčios bokštai žvelgiant iš Prahos Senamiesčio aikštės

Nakčiai apšviesti Tyno Marijos bažnyčios bokštai žvelgiant iš Prahos Senamiesčio aikštės

Kitoje Vltavos pusėje ant kalno – Prahos rūmai, panašesni į ištisą miesto rajoną. Vaikščioti po rūmų kiemus galima ir nemokamai (praėjus saugumo kontrolę), bet į įdomiausias vietas reikalingas bilietas – net į Auksinį skersgatvį (Zlatá ulička), tiesiog gražią gatvelę. Ji net atitverta tvorelėmis.

Pati svarbiausia Prahos rūbų vieta – Šv. Vito katedra, beveik 600 metų statytas gotikos šedevras.

Šv. Vito katedros fasadas. Prahos pilyje ankšta, tad sunku pamatyti jį visą

Šv. Vito katedros fasadas. Prahos pilyje ankšta, tad sunku pamatyti jį visą

Abi Vltavos puses jungia Viduramžių Karlo tiltas, ypač mylimas dėl jį supančių bokštų ir šventųjų skulptūrų.

Prahos kainos ir minios – pasislėpti galima

Kelias per Karlo tiltą nuo Senamiesčio aikštės iki Prahos rūmų – tiesiog perpildytas turistais. Ypač vasarą, ypač savaitgaliais.

Ant Karlo tilto Prahoje

Ant Karlo tilto Prahoje. Šonuose – garsiosios jo statuos

Daugelis jau buvome gimę, kai Praha dar buvo neatrasta, tik išvaduota nuo komunistų (1990 m.). Vakariečiai dar ten prisibijojo važiuoti. Iš savo tėvų girdėjau pasakojimus apie pigią ~1992 m. Čekoslovakiją ir kai pats Prahą lankau pirmąkart 2000 m. daugelis turistų ten buvo iš aplinkinių valstybių.

Prahos Rotušė Senamiesčio aikštėje

Prahos Rotušė Senamiesčio aikštėje

Tie laikai toli praeityje – dabar jau niekam nerūpi, kad Praha Rytų Europoje. Turistų minios – ir kainos – jos centre rungiasi su Roma, Paryžiumi, Londonu. Praha jau labiau lankoma, nei Barselona ar Milanas. Ji pilna ir indų, arabų, o kinų ir korėjiečių turistų jau tiek, kad užrašai vitrinose – ir jų kalbomis.

Kinų turistus Prahos Senamiesčio aikštėje gundo fotografuotis 'pandos'

Kinų turistus Prahos Senamiesčio aikštėje gundo fotografuotis ‘pandos’

Keliautojai į Prahą – dviejų, labai skirtingų tipų. Vienoje pusėje – „kultūros rijikai“, kuriems rūpi nuostabieji pastatai, rūmai, bažnyčios, muziejai, žymiųjų Prahos menininkų sukurti paveikslai ir muzika. Kitoje pusėje – pramogautojai. Bernvakarių ir mergvakarių, anglų ir vokiečių draugelių kompanijų eilės, iki gilios nakties siaučiančios Prahos gatvėse, landžiojančios iš baro į barą, striptizo klubo į striptizo klubą.

Eilinis mergvakaris netoli Karlo tilto. Vasaros vakarą išėjęs pasivaikščioti tokių galėdavau pamatyti keliolika

Eilinis mergvakaris netoli Karlo tilto. Vasaros savaitgalio vakarą išėjęs pasivaikščioti tokių galėdavau pamatyti keliolika ir kone visų jų dalyviai kalba ne čekiškai

~1995 m. pirmuosius pramogautojus į Prahą priviliojo pigus geras čekiškas alus. Jis vis dar geras – bet tikrai nebe pigus. Šiandienė Praha pramogautojus traukia kaip reta kur įvairiu naktiniu gyvenimu („siaubo baras“? Prašom. Maudynės alaus vonioje? Prašom. Naktinė ekskursija po barus su marškinėliais „Prague drinking team“? Prašom), pramogomis.

Limuzinas, vežantis į naktinį klubą

Limuzinas, vežantis į naktinį klubą

Nusibodo limuzinai ar velomobiliai-barai? Jūsų bernvakario paslaugoms visa pseudosenovinių automobilių flotilė. Tailandietiško masažo salonai beveik gatvėje (su masažuotojomis iš Tailando). Kankinimų, šokolado, Apple technikos muziejai ir net – būsimų jaunikių ir nuotakų džiaugsmui – vienintelis pasaulyje sekso mašinų muziejus.

'Antikvariniai' Prahos automobiliai, iš tikrųjų specialiai gaminami šiai pramogai (tai akivaizdu net ir nenusimanančiam automobiliuose)

‘Antikvariniai’ Prahos automobiliai, iš tikrųjų specialiai gaminami šiai pramogai (tai akivaizdu net ir nenusimanančiam automobiliuose)

Aišku, visa tai neturi nieko bendro su Praha ar Čekija. Bet kitur to nėra ar yra gerokai mažiau, todėl vakariečių jaunimas linksmam savaitgaliui labiau nei kada seniau renkasi būtent Prahą. O vyresniems, turtingesniems – visa aibė gražių, skoningų restoranų.

Stilingas restoranas Prahos senamiestyje

Stilingas restoranas Prahos senamiestyje

Prahos grožybės, kur turistų mažiau

Turistų minios ir turistinės kainos pradeda varginti. Laimė, nors ir brangesnė už Lietuvą, Čekija dar nėra Vakarų Europa, ir paėjus toliau nuo pagrindinių turistinių arterijų kainos krenta kartais. Vandens buteliukas prie Prahos rūmų gali kainuoti 5 eurus, o papėdėje – eurą, toliau – dar pigiau.

Praretėja ir turistų minios, o lankytinos vietos, kad ir ne tokios garsios, vis viena turi mažai lygių.

Eilė prie Prahos pilies. Norint patekti į šį miesto rajoną reikia prieiti metalo detektorių - tikrą butelio kakliuką

Eilė prie Prahos pilies. Norint patekti į šį miesto rajoną reikia prieiti metalo detektorių – tikrą butelio kakliuką

Štai lygiagrečiai Karlo tiltui driekiasi kitas Legii tiltas. Vaizdai nuo jo ne mažiau nuostabūs – greta Nacionalinis teatras, o per vidurį tilto – Strželecki sala-parkas pasivaikščiojimui su irgi gražiais vaizdais.

Už poros tiltų nuo Karlo tilto jau gali sau turėti erdvės net ir sezono įkarštyje

Už poros tiltų nuo Karlo tilto jau gali sau turėti erdvės net ir sezono įkarštyje

Be Senamiesčio aikštės, Praha turi kitų nuostabių aikščių – ilgą Vaclovo aikštę, Malostranske aikštę anapus Vltavos nuo senammiesčio.

Prahos Vaclovo (Venceslaus) aikštė. Gale - Nacionalinis muziejus.

Prahos Vaclovo (Venceslaus) aikštė. Gale – Nacionalinis muziejus.

Be Prahos pilies ir Šv. Vito katedros, Praha turi begalę kitų puošnių interjerų, pavyzdžiui, Strahovo vienuolyno biblioteką. Pamatęs vasaros savaitgalio eiles prie Šv. Vito katedros, verčiau nuėjau ten…

Strahovo vienuolyno biblioteka Prahoje

Strahovo vienuolyno biblioteka Prahoje

Ir vaizdai nuo Prahos pilies kalno net nėra nuostabiausi mieste. Gražu pasižiūrėti nuo postmodernistinio Šokančio pastato stogo ar postamento, kur kadaise stovėjo aukščiausias paminklas Stalinui. Bet gražiausia dairytis nuo Petržino kalvos parko. Nes iš šių vietų matosi ir pati Prahos pilis, Šv. Vito katedra.

Šokantis pastatas Prahoje. Ant jo stogo yra baras-apžvalgos aikštelė. Apsimoka pirkti pigiausią gėrimą: brangu, bet vien bilietas į aikštelę dar brangiau

Šokantis pastatas Prahoje. Ant jo stogo yra baras-apžvalgos aikštelė. Apsimoka pirkti pigiausią gėrimą: vien bilietas į aikštelę dar brangiau

Parke stovi 1891 m. Petržino apžvalgos bokštas – mėginimas nukopijuoti Paryžiaus Eifelį, apie kurį papasakojo Prancūzijos sostinę aplankę to meto Prahos turistai. Bokšto papėdėje – šimtametis kreivų veidrodžių pastatas, dar viena išlikusi XIX a. pramoga.

Aš su žmona originaliuose XIX a. kreivuose veidrodžiuose

Aš su žmona originaliuose XIX a. kreivuose veidrodžiuose

Tada Praha buvo be galo turtingas Austrijos-Vengrijos imperijos miestas, ir tai matosi kiekviename to meto pastate, gatvėje ar jas jungiančiuose kiemuose, kuriais turistai ir vietiniai kerta kampus. Ir Praha buvo pakankamai įtakinga, kad jos legendos išplistų po visą pasaulį: Prahos kūdikio stebuklingos skulptūros, kurios originalas – Prahos Karmelitų bažnyčioje – kopijų pilna visa Lotynų Amerika, ne tik visi pasaulio žydai žino Prahos žydų legendą apie Golemą ir t.t.

Prahos krantinė

Prahos krantinė

Tada Praha buvo ir meno miestas, o vienas garsiausių jos menininkų buvo Alfonsas Mucha, savo spalvingu menu įkvėpęs visą to meto Vakarų pasaulį. Yra Prahoje Muchos muziejus, yra ir didžiuliai Veletržni rūmai – viso anų laikų čekų ir slovakų meno ekspozicija.

Veletržni meno muziejuje

Veletržni meno muziejuje

Menu Praha mėgina stebinti ir šiandien – daugiausia moderniomis skulptūromis. Jos nedidelės, bet jų daug. Vienos jų prasmingos (pvz. Paminklas komunizmo aukoms – tolydžio nykstantis žmogus), kitos, atrodo, tiesiog skirtos patekti į keliautojų ir pramogautojų „Instagram“ paskyras (pvz. King Kongas su išverstu „organu“ ar žemėje „paskendusi“ tanketė).

Statula King Kongo kiaušiniai

Statula King Kongo kiaušiniai

Turistus iš Vakarų dar žavi (ar įdomiai baugina) ir sovietinė Prahos praeitis. Sovietinės represijos, Prahos pavasaris, 1968 m., kuomet Čekoslovakija pamėgino atsiriboti nuo Sovietų Sąjungos, bet buvo palaužta sovietinių tankų. Tokie ieško sovietinės architektūros ir monumentų, o pagrindinė pažiba jiems – Lenono siena, ant kurios čekai socializmo laikais vis slapta nupiešdavo Džoną Lenoną, o jų vaikai ar vaikaičiai politinius atsišaukimus ten rašo iki šiol. Rašo ir turistai: vykstant 2019 m. Honkongo protestams, vyko tikra “išpurškimų ir išbraukimų” kova tarp honkongiečių ir kitų kinų.

Lenono siena

Lenono siena

Prahos šou – gimsta naujos tradicijos

Praha – ne vien istoriniai pastatai ir nauji barai. Praha gyva daug kuo.

Kiekviena iš trijų svarbiausių Prahos lankytinų vietų turi savo kasdienį „šou“. Prahos pilyje tai – sargybos pasikeitimas (kas valandą, bet ilgiausias ir įdomiausias – 12:00). Ant Karlo tilto – visokiausi „gatvės menininkai“. Senamiesčio aikštėje – senasis astronominis laikrodis. Kas valandą jo figūrėlės surengia minispektaklį: sukasi dvylika apaštalų, griaučiai-mirtis muša varpą.

Pagrindinis sargybos pasikeitimas (vidurdienį) prie Prahos rūmų

Pagrindinis sargybos pasikeitimas (vidurdienį) prie Prahos rūmų

Šituos „tradicinius šou“ vasaromis žiūri tokios turistų minios, kad sunkiai artyn beprisigrūsi. Gal todėl jie man nepasirodė superįspūdingi. O gal todėl, kad tiesiog laikas bėga: dabar XXI a. ir XV a. stebuklingu atrodęs miesto laikrodis ar žygiuojantys kareiviai jau nuobodoka.

Minios turistų spiečiasi prie garsiojo Astronominio laikrodžio

Minios turistų spiečiasi prie garsiojo Astronominio laikrodžio. Pagrindinė žvaigždė čia: laikrodžio sukūrimo data. Juk jis pastatytas anksčiau, nei įvyko Žalgirio mūšis… Ir simbolizmas: Tiesa, atėjus XX a., laikrodis pasikeitė. Godumą kažkada simbolizavo žydų pirklys, bet ‘politkorekciniais motyvais’ jis nuimtas

Bet „gyvoji Praha“ tuo nesibaigia. Kultūros mylėtojams dalinamos skrajutės su kvietimais į bažnyčias. Ne, ne į mišias – visur gausybė klasikinės muzikos koncertų. Daugelio svarbiausių pasaulio muzikos kūrinių autoriai patys gyveno ar lankėsi Prahoje – galima, pvz., pasiklausyti „vargonų, kuriais grojo Mocartas“. Juk Praha XIX a. priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai ir konkuravo su Viena ar Budapeštu – tad kiekvienam garsiam austrui ir Praha buvo nesvetima.

Viena įspūdingų Prahos bažnyčių (Šv. Mykolo Malostranske aikštėje)

Viena įspūdingų Prahos bažnyčių (Šv. Mykolo Malostranske aikštėje)

XX a. Prahoje išplito nauja meno rūšis – Juodų šviesų teatras (angl. Black light theater). Scenos priekis ten apšviestas įprastai ir jame vaidinamas pantomimos spektaklis, o scenos galas – ultavioletine šviesa, todėl ten matosi tik specialiais dažais nudažyti daiktai. Šiuos daiktus it marionetes valdo „lėlininkai“ – atrodo, kad jie skraido, patys yra lyg spektaklio herojai. Tokia „magija“ itin patinka vaikams. 2019 m. teko laimė sėdėti Srnaco teatro spektaklyje greta režisieriaus Jržio Srnaco, kuris dar 1959 m. pastatė pirmąjį „juodų šviesų spektaklį“ ir sukūrė šią meno formą. Dabar Prahoje jau ~10 juodų šviesų teatrų – šis menas labai tinka turistams, nes kalbos mokėti nereikia.

Juodų šviesų teatras. Atrodo, kad juda daiktai, nes jų valdytojai - nematomi.

Juodų šviesų teatras. Atrodo, kad juda daiktai, nes jų valdytojai – nematomi.

Na o po ~2000 m. Prahoje pramogų, šou, patirčių turistams kiekiai ir įvairovė augo geometrine progresija – niekaip neišvardysi visko, kas siūloma, belieka ieškoti internete ar dairantis. Vien Vltavos upėje kiek pramoginių laivų!

Vienas gausybės pramoginių laivų Vltavoje. Galimi kruizai su vakariene, plaukimai vandens dviračiais ir t.t.

Vienas gausybės pramoginių laivų Vltavoje. Galimi kruizai su vakariene, plaukimai vandens dviračiais ir t.t.

Kaip atvykti į Prahą ir ką dar lankyti Čekijoje

Tiesioginių skrydžių į Prahą iš Lietuvos nebėra, tad daugelis lietuvių (ir aš visus kartus) čia atvyksta automobiliu. Praha nėra labai automobiliams draugiškas miestas: daug parkavimo vietų centre rezervuotos gyventojams, likusios mokamos beveik visuomet, net prekybos centruose, būna, nemokama tik pirma valanda. Apsisprendėme pastatyti toliau centro ir ateiti ar atvažiuoti metro. Metro linijos yra trys ir, nors kiek atsiduoda sovietmečiu, yra greičiausias būdas keliauti po Prahą. Antras – tramvajai. Bet kai Prahos centras toks gražus, kartais verčiau norisi eiti kad ir kelis kilometrus, dairytis.

Bokštas Karlo tilto pradžioje. pamatai, jei užverti galvą

Bokštas Karlo tilto pradžioje. pamatai, jei užverti galvą

Jokia kita Europos sostinė tikriausiai taip neužgožia visos likusios šalies, kaip Praha. Nors Prahoje gyventojų – 2,5 mln. ir tai tėra vos 24% iš visos Čekijos 10,5 mln., daugeliui turistų Čekija tai Praha. Net „Lonely Planet“ kelionių vadovas po Čekiją vadinasi „Praha ir Čekija“ (žodis „Praha“ didžiausiomis raidėmis, „Čekija“ – mažomis). Tarp pirmuose tos knygos puslapiuose surašytų „10 įspūdingiausių Čekijos vietų“ net devynios yra Prahoje.

Prahos senamiesčio gatvė

Prahos senamiesčio gatvė

Tačiau taip yra ne todėl, kad likusi Čekija visiškai neverta dėmesio – tiesiog todėl, kad Praha yra šitoks pasaulio stebuklas. Likusi Čekija pilna gražių miestelių, UNESCO paveldo ir kitų gėrybių. Kai kurios – pvz. Karlšteino pilis yra beveik Prahos priemiesčiuose ir paprasta ten nuvažiuoti iš Prahos bei grįžti. Kitos reikalauja poros dienų ekskursijos. Apvažiavęs Čekiją supratau: nuvykus ten savu automobiliu, turint „nuosavus ratus“ tikra nuodėmė grįžti aplankius vien Prahą.

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Karlšteino pilis Prahos priemiesčiuose

Apie Čekijos įdomybes už Prahos ribų – sekantis mano straipsnis.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją.

Čekijos lankytinų vietų žemėlapis (su mano įvertinimais). Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Čekiją. Prahos lankytinos vietos ir jų įvertinimai – dešinėje žemėlapio pusėje.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje

Bulgarija – grožybės niūrioje šalyje

| 1 komentaras

Bulgariją, jos kurortus lietuviai puikiai žino dar nuo sovietmečio. Daug kas Bulgarijoje panašu iki šiol – iš visų naujųjų Europos Sąjungos šalių, Bulgarija mažiausiai pažengė nuo “anų laikų” ir yra pati skurdžiausia.

Nors Bulgarija tikriausiai niekad netaps pasauliniu traukos tašku viso pasaulio turistams, pažvelgus toliau trupančių socialistinių daugiabučių gali rasti įdomybių ir čia. Be kurortų ir pakrantės – nuostabios cerkvės ir stačiatikių vienuolynai, gražūs senoviniai miesteliai, idiliškos kalvos. Ir net gigantomaniški komunistiniai memorialai, nebaigti statyti štabai turi savų gerbėjų.

Tačiau Bulgarija nėra šalis, kur galėtum tikėtis nuvažiavęs į eilinį miestą rasti ten nuostabų senamiestį. Reikia žinoti, kur važiuoti, ir tikiuosi šitas straipsnis padės.

Bulgarijos kontrastai Šumeno mieste - nebaigtas komunistinis paštas pagrindinės gatvės gale

Bulgarijos kontrastai Šumeno mieste – nebaigtas komunistinis paštas pagrindinės gatvės gale

Sofija, retai lankoma sostinė

Bulgarijos sostinė Sofija gerai atspindi visą Bulgariją: mieste yra keletas tikrai gražių vietų, tačiau ištisi jo rajonai komunistų nuobodžiai perstatyti. Visgi, yra kelios vietos, po kurias smagu pasivaikščioti. Pavyzdžiui, Serdika metro stoties apylinkės, apsuptos didingų stalininio stiliaus pastatų, kur įsikūrusios įvairios ministerijos.

Stalininės architektūros Sofijos politinė širdis

Stalininės architektūros Sofijos politinė širdis

Įspūdingiausia Sofijoje – Šv. Aleksandro Neviškio katedra, kurią 1882-1912 m. bulgarai pastatė kaip padėką Rusijai už pagalbą kare su turkais. Net architektas – rusas. Viduje stebina realistinės freskos – iš stačiatikių cerkvių paprastai tikiesi vien paauksuotų ikonų.

Šv. Aleksandro Neviškio katedra Sofijoje

Šv. Aleksandro Neviškio katedra Sofijoje

Bojanos priemiestyje stūkso tikra Neviškio katedros priešingybė – mažytė Bojanos kaimo (vėliau tapusio komunistinės nomenklatūros priemiesčiu) cerkvytė. Ji irgi garsėja freskomis – tik gerokai senesnėmis, X-XI amžių, įrašytomi į UNESCO paveldo sąrašą.

Bojanos kaimo cerkvytė - menka jos išorė nė iš tolo neatskleidžia, koks didingas vidus. Tiesa, komunistiniais laikais cerkvė uždaryta, veikia tik kaip muziejus

Bojanos kaimo cerkvytė – menka jos išorė nė iš tolo neatskleidžia, koks didingas vidus. Tiesa, komunistiniais laikais cerkvė uždaryta, veikia tik kaip muziejus

Sofijoje daug kas “kaip Lietuvoje kažkada”. Štai už parkingą centre gali atsiskaityti darbininkams, kurių po vieną pasamdyta prie kiekvienos mokamo parkavimo atkarpos – jie pardavinėja nutrinamus bilietus. Algos mažos, gal pigiau, nei automatas? Pardavęs bilietą mums rado galimybę prisidurti: neturėjome grynų levų, taigi, paprašė dvigubai didesnės sumos eurais.

Aplink Sofiją – kalnai ir vienuolynai

Sofija yra apsupta Pirino kalnų ir daugelis keliautojų joje neužsibūna, nes 150 km atstumu aplink Bulgarijos sostinę rasi kur kas įdomesnių vietų. Įžymiausia – Rilos vienuolynas, įkurtas dar 927 m. Tarp jo dryžuotų celių pastatų (kad ir XV a. perstatytų) ir cerkvės gali mėginti pajusti Bulgarijos stačiatikių bažnyčios svarbą ir senumą. Bulgarijos patriarchas pagal eiliškumą yra penktasis po “keturių senųjų patriarchų”: Konstantinopolio, Aleksandijos, Antiochijos ir Jeruzalės. Bulgarijos stačiatikybė gerais 500 metų senesnė nei, tarkime, stačiatikybė Rusijoje – ir net kiriliką, Rusijoje naudojamą raidyną, sukūrė du bulgarai šventieji Kirlas ir Metodijus.

Rilos vienuolynas

Rilos vienuolynas

Dar toliau į pietus nuo Rilos vienuolyno – Bansko slidinėjimo kurortas. Bet ypatingesnė gamta į šiaurę nuo Sofijos – Belogradčiko uolos. Tiesa, pasaulio stebuklų ten neverta tikėtis, ne Meteora tai ir ne Džangdziadzie. Bet Bulgarijos gamta gali sužavėti savo paprastumu, skirtingomis spalvomis skirtingais metų laikais: ypač žavu buvo, kai Bulgarijoje lankiausi rudenį, kalvoms ir kalnams pageltus, parausvėjus.

Belogradčiko uolos

Belogradčiko uolos

Romėniška Plovdivo ir Varnos istorija

Bulgarų vardas paminėtas gerokai seniau, nei lietuvių, ir jie ištisus šimtmečius kovėsi (čia sėkmingai, čia nelabai) su Bizantijos (Rytų Romos) imperija. Dar prieš tai šios žemės buvo Romos Imperijos provincija.

Tiesa, tie laikai paskendę praeities miglose. Net bulgarų giriamas antro pagal dydį šalies miesto Plovdivo romėnų teatras, nors romantiškas, truputį dirbtinokas, apsuptas komunizmo eros pastatų. Bet kitur gi Bulgarijoje rasi nebent kokius archeologų atidengtus pamatus, kur nelabai net suprastum, kokie pastatai stovėjo, jei ne paaiškinimai. Ir archeologines iškasenas muziejuose, tokiuose kaip Varnos archeologijos muziejus. Nieko panašaus į kaimyninių Graikijos ar Turkijos antikinius metropolius.

Romėnų pirčių liekanos tarp šiuolaikinių Varnos daugiabučių

Romėnų pirčių liekanos tarp šiuolaikinių Varnos daugiabučių

Vienas senovinis Bulgarijos unikalumas – Trakijos valdovų kapai. Senovės graikai manė, kad trakai buvo antra pagal gausumą pasaulio tauta po indų. Greičiausiai jie klydo, bet Bulgarijoje gyvenusių trakų valdovų kapai rodo juos bent jau buvus vienais turtingiausių. Deja, į, kiek skaičiau, vieną įspūdingiausių, UNESCO pripažintą Švestario pilkapį patekti nepavyko: “Uždaryta” – bulgariškai sakė prižiūrėtojas. Taip ir nesupratome kodėl, nes buvo darbo metas. Mažai turistų pamėgtos vietos turi pliusų (nėra minių), bet nestokoja ir minusų: užsidaro ir niekam nerūpi… Buvo žiema – vasarą gal tokių problemų mažiau, nes vasarą atvažiuoja turistai iš Bulgarijos pajūrio.

Švestario pilkapis. Artyn nesinorėjo eiti ir dėl piktų šunų

Švestario pilkapis. Artyn nesinorėjo eiti ir dėl piktų šunų

Bulgarijos pajūris ir nostalgiški jo kurortai

Bulgarijos pajūris yra ta vieta, kurią aplanko daugiausiai turistų. Daugelis jų iš Rytų Europos. Tarp kitų komunistinių šalių, Bulgarija buvo pati draugiškiausia Sovietų Sąjungai – todėl Sovietų Sąjunga noriau ten išleisdavo savo piliečius, kuriuos išleisti į tolimesnį užsienį bijojo. Nes žinojo – Bulgarijoje prieglobsčio jie tikrai nepasiprašys.

Šitaip, labiau iš reikalo, Bulgarija mūsuose įgijo “kurortinės šalies” reputaciją, kuri dar kažkiek tęsiasi: net tiesioginiai užsakomieji reisai į Bulgariją būna. Aišku, šią šalį jau seniai nukonkuravo Turkija (ten poilsiauja 10 kartų daugiau lietuvių, nei Bulgarijoje), Egiptas (ten poilsiauja 4 kartus daugiau lietuvių), Vakarų kurortai.

Pajūrio klubai Varnoje

Pajūrio klubai Varnoje. Čia galima linksmintis beveik paplūdimyje

Pabuvojus tiek Turkijos, tiek Bulgarijos kurortuose, man aišku, kodėl. Bulgarijos pajūrio miestai – pavyzdžiui, Varna – kamuojami tokių pačių problemų, kaip ir kiti šalies miestai: senamiečius “išdraskė” komunistinė architektūra, daugybė pastatų apleista. Man jie nelabai jaukūs, tačiau, negaliu paneigti, kad turi tam tikros nostalgiškos dvasios, kažkiek primena kokių 1995 m. Palangą. Eidamas Varnos pajūrio bulvaru, pro seną XX a. pradžios akvariumą, pro karinę techniką jūrų muziejaus kieme, lunaparkus kažkaip mintimis grįžti į Lietuvos pajūrį ir kurortus tais laikais, kai vakarietiški dalykai juose dar nebuvo galutinai nustelbę rytietiškų, kai Lietuvos žmonės tik atradinėjo būdus linksmintis “europietiškai”.

Varnos akvariumas

Varnos akvariumas

Beje, daug ką Varnoje – pajūrio bulvarą, archeologijos muziejų – įkvėpė ne kas kitas, o lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius, gyvenęs Bulgarijoje 25 metus, buvęs Varnos miesto tarybos nariu; jo garbei yra du paminklai, pavadinta gatvė (“Ivan Basanovič”). Bet anie kurorto gimimo laikai irgi matosi tik iš kai kurių senų gražių fasadų.

Varnos senamiestis. Tiesa, vidurinio pastato fasadas gerokai subjaurotas frizuose iškalus naujus langus - atrodo, tai nekontroliuojama, arba korupcija Bulgarijoje sprendžia viską

Varnos senamiestis. Tiesa, vidurinio pastato fasadas gerokai subjaurotas frizuose iškalus naujus langus – atrodo, tai nekontroliuojama, arba korupcija Bulgarijoje sprendžia viską

Pats didžiasuias tarp Bulgarijos pajūrio kurortų, tikra šalies vizitinė kortelė – Slančev Briagas. Tiksliau, Saulėtoji pakrantė, nes kurorto pavadinimas visuomet specialiai verčiamas į kiekvieną kalbą, kad visi suprastų (anglakalbiams tai – Sunny Beach)… Šis kurortas išskirtinis tuo, kad pastatytas “nuo nulio” ~1958 metus užstačius ilgą paplūdimį viešbučių ir sanatorijų eile. Lankiausi ten ne sezono metu – didžiulis miestas visiškai negyvas, šviesoforai išjungti, viskas uždaryta – net “Subway” restoranai. O vasarą viskas ūžia…

Saulėtosios pakrantės fragmentas žvelgiant nuo Nesebaro

Saulėtosios pakrantės fragmentas žvelgiant nuo Nesebaro

Šalia Saulėtosios pakrantės – vienas gražesnių Bulgarijos miestelių Nesebaras, kadaise stovėjęs saloje, dabar sujungtas su krantu. Senuose jo pastatuose – jau ne masiniai viešbučiai. Ir visur pilna cerkvių – apgriuvusių, sugriuvusių. Kadaise miestelis buvo graikiškas, bet ilgainiui gyventojai išsilakstė ir tik XX a. jis atgimė kaip kurortas.

Nesebaro senamiestis

Nesebaro senamiestis

Kiti gražesni Bulgarijos miesteliai nuo jūros atokiau – tai senoji sostinė Veliko Tarnovas ir Koprivštica, pilna XIX a. Bulgarijos tautinio atgimimo laikų pastatų. Tada Bulgarija paskelbė nepriklausomybę nuo Osmanų Imperijos, tapo laisva šalimi. Tai irgi turėjo įkvėpti Basanavičių: gal čia jis įgijo pasitikėjimo savimi ir Lietuva – jei nedidelė Bulgarija galėjo nugalėti Osmanų Imperiją, kodėl Lietuva negali išsivaduoti nuo Rusijos Imperijos?

Koprivšticos namai

Koprivšticos namai

Bulgarijos miestai turistus traukia niūrumu

Pavienių “paprastų įdomybių” galima rasti daug Bulgarijos miestų (pvz. Besarabovo vienuolynas uolose prie Rusės ar Vidino tvirtovė) – kita vertus, aplinkinėse šalyse visa tai didingiau.

Besarabovo vienuolynas olose. Dar yra bent keli vienuoliai

Besarabovo vienuolynas olose. Dar yra bent keli vienuoliai

Šiaip palyginus su pajūrio miestais ir tais keliais turistiniais miesteliais, daugelis “eilinių Bulgarijos miestų” šalies gilumoje – daug liūdnesni. Puikus pavyzdys – Šumenas – dešimtas pagal dydį šalies miestas, turintis 76 000 gyventojų. Miesto centrinę aikštę užgožia nebaigtas statyti brutalistinis centrinio pašto bokštas, it koks parazitas apsupęs seną pastatą. Apleistas barokas – romantiška, apleistas funkcionalizmas – skurdas, o apleistas brutalizmas – siaubas…

Apleistų pastatų pilna Šumeno miesto centrinė aikštė

Apleistų pastatų pilna Šumeno miesto centrinė aikštė

Šalia – neveikiantis centrinis viešbutis. Ieškojome kur pavalgyti, bet didžiulėje centrinėje aikštėje atidarytas radome tik dėvėtų drabužių parduotuves, lombardą, “prekes už vieną levą”. Saulė leidosi, žmonių labai mažai – kaltintum emigraciją, juk Šumene kažkada gyveno 100 000 žmonių, bet kad iš Lietuvos dar daugiau emigravo, o kokių Šiaulių ar Panevėžio centrai neatrodo taip kraupiai liūdnai. Matyt, daug lemia ir šalies turtingumas: Lietuva už Bulgariją turtingesnė.

Nebaigtas statyti pašto bokštas iš arčiau

Nebaigtas statyti pašto bokštas iš arčiau – ir tai tik vienas kelių nebaigtų statyti pastatų toje aikštėje

Gatvėje radome išmestą “McDonald’s” maišelį – “negi čia gali būti McDonald’s?”. Ne, nėra; kažkas tą maišelį buvo iš kažkur atsivežęs. Galiausiai, paieškoję internete, radome vieną restoraną – bet buvo užsakytas šventei (nenuostabu, kai jų taip mažai). Nuėjome į kitą – irgi užsakytas, bet dar spėjo mus aptarnauti iki šventės pradžios. Tas restoranas įrengtas viešbutėlyje – tokių, nedidelių, gausu, daugelis jų pasižymi kaip niekur kitur kičiniais interjerais, tarsi bet koks blizgesys, ryškumas, lubų karnizas, modernus daiktas automatiškai, nė nederinus su aplinka, spinduliuotų prabangą (pranoksta net kiču garsėjančią Rumuniją).

Kičinis viešbučio Bulgarijoje interjeras

Kičinis viešbučio Bulgarijoje interjeras

Ant kalno virš Šumeno kyla Paminklas Bulgarijos 1300 metų jubiliejuj. Iš išorės – kažkokia beprasmė betoninė piramidė. Bet susimokėjus už bilietą ir užėjus vidun išvysti mozaikas, Bulgarijos valdovų skulptūras, kažkodėl iš pirmo žvilgsnio primenančias fantastinį filmą. Toks buvo komunistinės Bulgarijos stilius (monumentas statytas 1981 m.)…

Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus memorialas iš šono

Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus memorialas iš šono

Tokie niūrūs Bulgarijos miestai ir monumentai Vakaruose turi gerbėjų, kurie moka didžiulius pinigus už ekskursijas po “komunistinę Bulgariją”. Nėra tiek daug pasaulyje vietų, kur tai gali taip slėgti (o juk paminklai statyti, kad pašlovintų). Bulgarijos 1300 metų jubiliejaus paminklas Šumene dar gražus, prižiūrėtas – nes jis, nors statytas komunizmo eroje, nešlovina komunizmo. Kiti gi to paties meto paminklai apleisti, palikti likimo valiai: griauti – brangu, remontuoti – nėra ko.

Simboliškos skulptūros memorialo viduje

Simboliškos skulptūros memorialo viduje

Komunistinis “paveldas” – Bulgarijos koziris?

Nors bulgarai gal norėtų savo šaliai kitokios reputacijos, kol kas ji sunkiai gali kurortais pakonkuruoti su Turkija ar Egiptu, romėnų griuvėsiais – su Italija, Graikija, Turkija, senamiesčiais ar prekybos centrais – su daugeliu Europos šalių.

Nesebaro pakrantė

Nesebaro pakrantė

Kas ją daro išskirtine, bent jau Europos Sąjungoje – komunizmo palikimas. Vakariečiams “tamsiojo turizmo” gerbėjams (ar gal net ir mūsų kraštų jaunimui) jis toks kraupiai įdomus. Rytų Europos žmonėms, ypač vyresniems, tuo tarpu – nostalgiškas, net praktiškai naudingas (pvz. daugybė žmonių Bulgarijoje moka rusų kalbą). Rusams tikriausiai dar žavesnis: seniai kur iki Bulgarijos kurortų bemačiau iškabintas languose šiuolaikines Lenino, Stalino nuotraukas.

Į tokius vaizdus, kaip šis Sofijoje, krypsta Vakarų turistų objektyvai

Į tokius vaizdus, kaip šis Sofijoje, krypsta Vakarų turistų objektyvai

Po Bulgariją keliavau tris kartus. Pirmą kartą dar 2004 m. savaitgalį skubiai lankiau svarbiausias šalies vietas – šalis paliko geresnį įspūdį. Pastarąjį kartą 2019 m. lankiau ir Bulgarijos “užnugarį”, be to, žiemą, ir įspūdis buvo gerokai slogesnis. Gal lėmė ir tai, kad Lietuva per tą laiką nuėjo daug didesnį kelią pirmyn, nei Bulgarija – tad mano lūkesčiai, matyt, nejučia išaugo. Tai, kad Bulgarijoje per tą laiką pastatyta daugiau “McDonald’s”/”Hesburger” ar kiek pagerėjo keliai (vis tiek ne tiek, kiek kaimyninėse šalyse) – taip labai nežavi. Tikriausiai keliaujant po Bulgariją verta iš anksto susirasti, kas domina, ir neišklysti iš kelio, būti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku – tuomet šalis pasirodys įdomi.

Bulgarijos lankytinų miestų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Bulgariją

Bulgarijos lankytinų miestų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis jums padės susiplanuoti savo kelionę į Bulgariją

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,