Londonas: Britų Imperija viename mieste

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Europa, Jungtinė Karalystė, Lankau pasaulį

Londonas – vėsus, lietingas. Tačiau labai didingas. Tai – stereotipai, bet trečiasis – realybė. Šimtą metų Londonas buvo didžiausias pasaulio miestas, didžiausios pasaulyje Britų Imperijos sostinė. Ir viskas jame – valdžios rūmai, stotys, gyvenamųjų namų eilės, parkai, net elektrinės – statyta tais masteliais. Viskas verta būti lankytinomis vietomis turistams.

Britų Imperijos žemėlapiuose neliko. Tačiau Londone ji, atrodo, stovi tvirtai. Mat į šį miestą suplūdo žmonės iš visų buvusios Imperijos pakampių: Afrikos, Karibų, Pietų Azijos, Artimųjų Rytų… Londonas tapo pirmuoju Vakarų Europos miestu, kuriame vietiniai prarado gyventojų daugumą: anglų ten teliko 40% ir vis mažėja. Net pasigirsta minčių, gal Londonui derėtų tapti miestu-valstybe: taip smarkiai jis jau skiriasi nuo aplinkinių Anglijos miestelių. Kai Jungtinė Karalystė pasirinko tapti nepriklausoma nuo Europos Sąjungos, Londonas tvirtai balsavo „prieš“.

Nepaisant šitiekos pokyčių, Londonas išsaugojo daugiau tradicijų, nei bet kuri kita Europos sostinė. Mat Britanija – vienintelė Europos šalis, daugiau nei tūkstantmetį neokupuota ir nepatyrusi esminių revoliucijų. Tradicijos ten keičiasi nebent iš lėto – tačiau nėra staiga nubraukiamos, kaip daugybę kartų atsitiko Lietuvoje.

Tai – mano žvilgsnis į Londoną be stereotipų ir stengiantis pažvelgti toliau įprastų turistinių vietų.

Londono parlamentas su garsiuoju Big Ben laikrodžiu

Keistos Londono tradicijos nyksta lėtai

Tradicijos – vienas žaviausių dalykų Londone. Dalį jų nuolatos regi visur mieste. Tai Raudonieji dviaukščiai autobusai, Juodieji taksi. Laikai keičiasi, tačiau nauji jų modeliai specialiai gaminami kuo panašesni į senuosius. Nuo pat XIX a. vidurio nekeičiami ir herbais padabintieji Londono policininkų šalmai, šitaip iškrentantys iš šiuolaikinės aplinkos.

Kitas Londono tradicijas atrasti reikia konkrečiose vietose. Garsiausia tokių – Britų monarchija. Karalienė neturi jokių tikrų teisių – išskyrus teisę gyventi rūmuose ir teisę į bulvarinės žiniasklaidos dėmesį. Nepaisant to, ji – tikras šalies simbolis. Be Bekingemo rūmų Londono centre, priemiesčiuose stovi kiti, Vindzoro rūmai-pilis. Jie – antroji pagal populiarumą Londono lankytina vieta, mat ten kiekvienas mirtingasis gali užeiti į prabangius, paveikslų pilnus karališkus apartamentus, pamatyti lėlių namelį dydžio sulig žmogumi. Mat Britanijos monarchai – paskutinieji Europoje, besilaikantys feodalinių tradicijų ir vietoje limuzino dar pasirodantys su auksinėmis karietomis.

Tiesa, tik per šventes. Tačiau turistai prie karalienės rūmų vieną tradiciją stebi kasdien – Garbės sargybos keitimąsi, kuomet spalvingi „kareiviai“ aukštomis kailinėmis kepurėmis skambant muzikai užleidžia vietas kolegoms, kad šie nejudėdami stovėtų ateinančias valandas. Mačiau, kad ant stogo tuo pat metu būriavosi „tikri“ kareiviai chaki spalvos rūbais – kažkam juk reikia karalienę saugoti ir iš tikro.

Karalienės sargybiniai po eilinės ceremonijos palieka postus prie Vindzoro pilies

Dar kitos Londono tradicijos nėra tokios akivaizdžios – tačiau apie jas perskaičius nesunku griebtis už galvos, kad taip gyvenama dar XXI a. ir ne kur nors buvusios Britų Imperijos pakraščiuose Afrikos gilumoje, o jos sostinėje Londone. Pavyzdžiui, garsiajame Londono parlamente, kurio neogotikiniai rūmai – vienas gražiausių miesto pastatų – iki pat šiol deputatai balsuoja taip: kas pasisako už įstatymo priėmimą, rėkia „taip“, kas prieš – rėkia „ne“, ir parlamento pirmininkas, palyginęs riksmų garsus, nusprendžia, kurių daugiau. Jeigu, visgi, jam kyla abejonių, tuomet parlamentarų prašoma eiti į dvi skirtingas posėdžių salės puses ir jie skaičiuojami lyg vištos.

O Londono advokatai netoli pagrindinio Karališkojo teismo turi dvi atskiras savivaldybes: Vidinę Šventyklą (Inner Temple) ir Viduriniąją Šventyklą (Middle Temple). Jos vadinamos „teismo užeigomis“ (inns of court) ir formaliai net nepriklauso Londonui, o jų bažnyčios nepavaldžios Londono vyskupijai. Beje, panašių dalykų būta ir Lietuvoje – tarkime, bajorų rūmai, stovėję Vilniuje, oficialiai Vilniui nepriklausė. Tačiau pas mus, kaip ir visur Europoje, tokios Viduramžių keistenybės buvo nubrauktos okupacijų ir revoliucijų – tik ne Londone. Beje, į teismą advokatai privalo eiti su „žilais“ perukais, o dokumentų nešasi tiek daug, kad aplink „teismo užeigas“ dažnai išvysi kostiumuotus ponus, tįsiančius lagaminus ant ratukų.

Londono Sičio rūmai, supami gildijų herbų. Londone iki šiol nuo Viduramžių oficialiai veikia pirklių ir amatininkų gildijos bei cechai, dalis jų turi savo rūmus. Turėti gildiją dabar labiau - profesijos garbės reikalas; gildijos statusą neseniai gavo apsaugininkai, jo siekia viešųjų ryšių specialistai

Londone – ir pasaulio Masonų centras. Ši organizacija garsėja slaptumu, bet didingas pastatas priima visus norinčius. Tiesa, Masonų muziejus – toks gana „suktas“, ten ant lėkštutės niekas nepadėta, reikėjo kelią atrasti, informaciją iš gausybės stendų surinkti pačiam. Kaip pridera pagal masonų filosofiją.

Visgi, Londonas keičiasi, ir sparčiai – ypač per pastaruosius 20 metų. Bene labiausiai Vakarų Europoje čia išpopuliarėjo LGBT ideologija, vyksta daug su ja siejamų paradų, festivalių. Tarkime, Londone ilgą laiką važinėjo autobusai, padabinti reklamomis „Kai kurie žmonės yra gėjai. Susitaikyk su tuo.“, kai tuo tarpu paženklinti autobusus reklamomis „Aš ne gėjus ar buvęs gėjus. Susitaikyk su tuo.“ oficialiai uždrausta. Neva, tai būtų „homofobiška“, nors iš tikro abi reklamos vienodai skatina oponentus suprasti, kad yra ir kitaip mąstančių žmonių.

Iš kai kurių žymių regiono pastatų langų plazda vaivorykštinės vėliavos, jomis Londono savivaldybė ženklina kai kurias tradiciškai su gėjais labiau siejamas gatves (pvz. Soho rajone). Aišku, kitos mažumos tokių teisių neturi. Nors Londone lietuvių ~1%, lenkų ~4%, o indų – net 7% – jų vėliavos niekur oficialiai ar pusiau oficialiai nekaba ir nekabos (išskyrus pagal diplomatinį protokolą prie ambasadų).

Didingas valgomasis Kembridže ruošiamas pokyliui

Nyksta Londone ir kai kurios amžių tradicijos – štai galutinius sprendimus bylose nuo 2009 m. priima nebe lordai, kaip daugybę šimtmečių iki tol, o naujai įkurtas Aukščiausiasis teismas, kaip ir kitur Vakarų pasaulyje.

Tačiau visos tradicijos, aišku, tikriausiai, neišnyks niekada. Nes daug jų smulkios, labai vietinės. Dažna smuklė, baras Londone – su gilia šimtmečių istorija, padabinti keistu pavadinimu iš prabėgusių laikų ir pilni dešimtmečius rinktų rakandų.

2000 metų šventimui pastatytas 'Londono akies' apžvalgos ratas priešais parlamentą

Dvi Londono centro pusės: Sitis ir Vestminsteris

Lodnono politinė širdis – Vestminsterio rajonas (oficialiai – Vestminsterio miestas). Aplink parlamentą ir Didžiojo Beno (Big Ben) laikrodžio bokštą – Vestminsterio abatija (pagrindinė katedra), Vyriausybė, netoli – Trafalgaro aikštė su kolona admirolui Nelsonui, įveikusiam Napoleono laivyną, ir daugybė kitų imperinių paminklų kariams bei herojams.

Sutemus oficialią atmosferą ten keičia vienas nesibaigiantis vakarėlis: rajone – ir daugybė barų, restoranų „išsinešimui“, ir Londono Vestendo teatrai, rungtyniaujantys su Niujorko Brodvėjaus teatrais dėl geriausių pasaulio miuziklų. Buvau ne viename ir visi – išties puikūs. Jie nugludinti iki tobulumo, nes rodomi kasdien, kartais – po kelis kartus. Įprasta tvarka tokia: spektaklio prodiuseriai išsinuomoja teatrą, ir spektaklį be perstojo rodo, kol jis nenusibosta. Garsiausi, kaip Endriu Loido Vėberio „Operos fantomas“, šitaip pasilieka scenoje ištisus dešimtmečius, o kai dauguma londoniečių juos pamato, vietas senuose puošniuose teatruose („Jos didenybės teatras“ ir pan.) užima turistai. Kai visas teatras pašvęstas vienam spektakliui, dekoracijos irgi „išdirbamos“ iki tobulumo – juk jų nereikia kas vakarą demontuoti, paskui montuoti vėl. Tik, prieš pirkdami bilietus, pasižiūrėkite: kai kurios pigios vietos – visai geros, bet iš kai kurių scena vos matosi; šiandieniniai teatrų architektai tokių išvis neprojektuotų.

Operos fantomo fragmentas (fotografuoti renginio metu negalima, tad nuotrauka - iš oficialaus puslapio)

Vestminsterio Covent Garden rajonas kultūros gerbėjų nestokoja ir kol nesutemsta – tik kitokių. Ten pilna knygynų ir knygų antikvariatų. Jei norite įsigyti autentišką XIX a. knygą, ten galite tikrai pigiai (pigiau, nei naują). Kodėl? Vėlgi: nes Britanija buvo pasaulyje pirmavusi imperija, ir joje knygų išleista devynios galybės, todėl dabar tai nėra vien kolekcionieriams prieinamos retenybės. Šiandien anglų kalba knygų tebėra išleidžiama daugiau nei bet kuria kita, ir naujų knygų pasirinkimas – stačiai milžiniškas. Tarkime, vienas didžiulių knygynų, kuriame lankiausi, dedikuotas vien knygoms apie filmus ir serialus.

Londono ekonominė širdis – Sitis – kiek ryčiau. Pagal eilinę nemirtingą Londono tradiciją, šio rajono savivaldybės valdžią renka ne tik jo gyventojai, tačiau ir jo įmonės, o išrinktas meras privalo pėsčiomis eiti pas karalienę. Rajonas – seniausias Londone, dar romėnai čia turėjo savo miestą Londiniumą. Tačiau, deja, Sitį Antrojo pasaulinio karo metais subombardavo nacistinė Vokietija ir žymi dalis pastatų – nauji. Tik Šv. Pauliaus katedros kupolas įspūdingai kyla viršum jų visų. Priešingai Vestminsteriui, naktimis ir savaitgaliais Sitis – tuštutėlis, net restoranai užveria duris. Kartą vaikščiojau tamsų sekmadienio vakarą – Sitis atrodė baugiai išmiręs. Jeigu atvažiuojate į Londoną automobiliu savaitgalį, Sityje apsimoka palikti automobilį – palyginus su Vestminsteriu, galite sutaupyti net dešimtimis kartų.

Šv. Pauliaus katedra kyla virš Sičio. Vaizdas nuo Tūkstantmečio tilto

Nemokami muziejai brangiame mieste

Londonas šiaip – labai, labai brangus miestas. Darbo dienomis vien už įvažiavimą į jo centrą automobiliu tenka pakloti tiek, už kiek Lietuvoje galėtum tris-keturiskart pavalgyti restorane. Parkavimas gali atsieiti dar keliskart tiek. Ne ką pigesnis ir viešasis transportas – ypač jei keliaujate keliese, ypač jei važiuojate ir į priemiesčius, kuriuose – ir Lutono, Stanstedo, Getviko oro uostai.

Lankytinos vietos – irgi labai brangios. Turbūt jokioje kitoje turistų pamėgtoje pasaulio sostinėje už „valstybines“ lankytinas vietas, tokias kaip Vindzoro pilis ar Vestminsterio abatija, netenka mokėti šitiek daug.

Vindzoro pilis. Tai - didžiausia pasaulyje gyvenama pilis, nes joje ligi šiol kartais dienas leidžia Anglijos karalienė

Tačiau Londone gausu ir nemokamų vietų – daugiausia tai muziejai, menantys Britų Imperiją. Tarkime, Imperinis karo muziejus, kuriame – pamirštos Pirmojo pasaulinio karo technologijos (štai iš dirižablio žmogus nusileisdavo kabinoje žemiau debesų, kad pažvelgtų, ką bombarduoti). Britų muziejus, į kurį sutempta viskas. Teit [Tate] galerijos, pašvęstos menui. Nemokamos ten net ekskursijos, vedamos savanorių (jei ateinate reikiamu laiku).

Jei norite nemokamai patekti į bažnyčias, galite sudalyvauti mišiose – jei mokate angliškai, bus įdomu. Juk anglikonybė – dar viena sena tradicija, skirianti Britaniją nuo likusio pasaulio. Religijos galva vietoje popiežiaus – Anglijos karalienė. Tiesa, net ir ne per mišias mokamos tik svarbiausios bažnyčios. Londono tolimesni rajonai pilni kuklesnių, bet, nepaisant to, žavių, kuriomis sparčiai besiplėtusį miestą apstatė žymūs architektai (vien Kristoferis Vrenas [Christopher Wren] suprojektavo net 52 Londono bažnyčias).

Antrojo pasaulinio karo šifravimo mašina Londono nemokamame Imperiniame karo muziejuje

Dar viena idėja taupymui: „bendri bilietai“, nusipirkęs kokius gali nemokamai eiti į įvairius lankytinus objektus. Tokius pardavinėja, pavyzdžiui, Nacionalinis trestas [National Trust], atsakingas už daug istorinių ir gamtinių įdomybių. Tačiau prieš pirkdami gerai pasiskaičiuokite, ar apsimoka: daugybei lankytinų vietų „bendri bilietai“ negalioja.

Ist Endas: darbininkų ir imigrantų Londonas

XIX a. Londonas praleido kaip didžiausias pasaulio miestas. Anglijoje pirmoje visame pasaulyje įvyko pramoninė revoliucija ir ištisos valstiečių vaikų minios pėsčiomis eidavo į Londoną „laimės ieškoti“. Jo fabrikuose tekdavo dirbti ilgai ir sunkiai, tačiau tai vis tiek buvo lengviau, nei gyventi kaimo ritmu, o juk ir žemės ten prie dar didelio gimstamumo visiems nebūtų pakakę.

Londono akcijų birža, kur prekiauta dar XIX a. fabrikų ir geležinkelių akcijomis.

Dauguma tokių atvykėlių iš kaimų XIX a. įsikūrė Ist Ende, rytinėje miesto pusėje, paprastuose mūrinukuose. Net atskiras anglų kalbos dialektas koknis tenai gimė. Ten gyvenimo sąlygos buvo prastos, o dėl pramonės dūmų visą miestą gaubė smogas (poetiškai vadintas rūku). Būtent ten, Vaitčepelyje (aplink Brick Lane) siautė Džekas Skerdikas, dar viena Londono legenda. Vieną įdomesnių dienų Lodnone praleidau ieškodamas jo „pėdsakų“, skaitydamas specialioje knygelėje, kas įvyko tame ar kitame pastate ar patvoryje: ten rastas lavonas, ten veikė išsigimėlių cirkas, kuriame eksponuotas „Žmogus-dramblys“ (žr. garsų filmą „The Elephant Man“). Įdomus ryšys su praeitimi.

Dabar Vaitčepelis – ir visas Istendas – kitas. Ten, kur buvo Džeko Skerdiko „medžioklės plotai“ – imigrantų iš Bangladešo zona. Kita vertus, tarp epochų galima atrasti ir panašumų. Ir prieš 150 metų, ir šiandien Ist Ende vyrauja juodadarbiai atvykėliai. Tik anuomet jie atkeliaudavo iš Britanijos kaimų, o šiandien, kaimams „išsekus“ – iš buvusios Britų Imperijos ir Europos Sąjungos pakraščių. Ist Ende galima paragauti visokiausių tiek Britų Imperijos, tiek Europos virtuvių, o ypač indiškos. Ten, kur XIX a. veikė bažnyčia (gal lankyta ir Džeko Skerdiko ar jo aukų), dabar – Brick Lane mečetė.

Brick Lane - dabartinis Londono bengalų rajonas. Angliškos dvasios tokiose vietose tikrai nerasi, tačiau Britų Imperijos dvasios ten pilna. Įvairiausių kultūrų žmonės, kalbantys angliškai, pripažįstantys Britanijos valdžią, Londono svarbą pasauliui.

Lietuvių, beje, Ist Ende buvo ir tame prieškario Londone, ir šiandieniniame. Dar 1912 m. pastatyta Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia veikia iki šiol. Aišku, anais laikais bendruomenė buvo daug mažesnė – šiandien lietuvių Londone nuo 40 iki 80 tūkstančių. Deja, nepaisant skaitlingumo, jie nėra kažko pastatę, o vienintelis šiuolaikinės lietuvybės atspindys, kurį aptikau Londone be retsykiais girdimos lietuvių kalbos – centre dalinamas laikraštis „Tiesa“. Pasitaiko ir lietuvių parduotuvių, dažniau – kartu su kitomis Rytų Europos prekėmis – bet jų nemačiau.

Žymi Ist Endo dalis buvo jo dokai, kur iš visų Britų imperijos kolonijų atplukdydavo prekes. XX a. jų nebereikėjo, uostai išsikėlė kitur, dokai užsidarė. Dalis jų perstatyta į Canary Wharf verslo dangoraižių rajoną, į kurį veža automatinis traukinys. Anapus Canary Wharf – Grinvičas, garsėjantis savo observatorija. Tai per ją visuose gaubliuose „nubrėžtas“ nulinis dienovidinis ir tai nuo laiko Grinviče apskaičiuojamos visos kitos pasaulio laiko juostos – eilinis Londono praeities svarbos įrodymas. Grinviče – ir O2 arena, 2000 m. sutikimui statyta kaip Tūkstantmečio kupolas (nelabai pasiteisino). Joje Londono olimpiadoje žaidė ir Lietuvos krepšinio rinktinė. Taip pat – didingas Jūrų muziejus.

Grinvičo didybė

Vest Endas: turtingos aukštuomenės Londonas

Vest Endas – tikra Ist Endo priešingybė. Ten tradiciškai – turtingųjų zona. Tiksliau, aukštesniųjų klasių (luomų). Britanijoje rimčiau nei bet kurioje kitoje Vakarų valstybėje žiūrima į paveldimą „klasę“ – iki pat šiol kalbama apie aukštąją klasę, aukšteniąją vidurinę klasę, žemesniąją vidurinę klasę, darbininkų klasę ir pan., o nuo to priklauso, ir kokiose parduotuvėse žmogus perka, kaip laisvalaikį leidžia, į kokias mokyklas siunčia vaikus. Aukštesniosios klasės – į privačias mokyklas. Vos 7% vaikų jas lanko, bet jas baigę net 71% Anglijos svarbiausiųjų teisėjų, 62% aukštųjų karininkų, 57% parlamento komitetų vadovų, 53% diplomatų. Klasės turi net savo anglų kalbos tarmes. Kritikai tai vadina elitizmu, esą žemųjų klasių žmonėms į visuomenės elitą neretai užkertami keliai.

Vest Ende gyvenama prabangiuose daugiaaukščiuose terasiniuose namuose. Tokie pastatai – dar vienas Britų Imperijos tradicinis palikimas; tai namai, kur į kiekvieną butą – atskiras įėjimas iš lauko. Didelis butas – reiškia daugiaaukštis butas, mat kiekviename aukšte tebūna po vieną-du kambarius. Prabangiausi Vest Endo namai – penkiaaukščiai, šešiaaukščiai su laiptinėmis iš už nugaros. Istoriškai mažiau patogūs aukštai (pats viršus ir pusrūsis) būdavo tarnų zona. Šiais laikais dalis terasinių namų išnuomoti biurams (po vieną aukšte).

Tauerio tiltas - vienas gražiausių Viktorijos eros pastatų - yra Ist Ende. Taigi, nėra taip, kad viskas, kas gražu, statyta Vest Ende: didingų projektų Viktorijos laikais užteko visam Londonui

Gražiausia tokių namų „terasa“ – Kumberlando terasa. O tarp žymiausių Vest Endo terasinių namų – Šerloko Holmso. Aišku, šis personažas išgalvotas, todėl name tiesiog atkurtas XIX a. interjeras. Tiek gyvų, tiek mirusių žmonių vaškinių kopijos – Madam Tiuso muziejuje kuris irgi turi ilgą istoriją.

Vest Ende – ir garsioji prabangi Harrod’s parduotuvė, nakčiai nušvintanti gausybe šviesų, Karališkoji Alberto salė (svarbiausia Anglijos koncertų salė). Ir gražūs parkai, kuriuose kadaise vaikščiodavo aukštuomenės damos ir džentelmenai: Haid parkas, Regento parkas.

Karališkoji Alberto salė, kur vyksta svarbiausi Anglijos kultūriniai renginiai. Albertas buvo karalienės Viktorijos vyras. Kadangi Viktorija, visas tas Londono aukso amžius vadinamas Viktorijos epocha

Vest Ende – ir Čelsi [Chelsea] rajonas, labiausiai garsėjantis, tikriausiai, savo futbolo komanda. Kokios komandos fanas turėtum būti, Londone priklauso nuo rajono. Čelsyje – ir garsi Saatchi galerija, kurioje – brangūs šiuolaikinių menininkų darbai. O anapus upės – Battersea elektrinė, kurios didingos turbinų salės aprūpindavo šviesa Londoną kol šis dar buvo Britų Imperijos sostinė.

Atokiau nuo centro – Hampstedas, kurio jau mažesniuose namuose – daugiau milijonierių, nei bet kur kitur Didžiojoje Britanijoje. Ten nėra minių, mažai ir didybės, užtat šalia – 3 kvadratinių kilometrų dydžio kalvota pieva (Hampstead Heath).

Hempstedo rajono namai. Nors ir turtingas tai visgi - tipinis tvarkingas Londono rajonas.

Tiesa, „senieji“ Britų salų gyventojai, kurie sudaro didžiąją dalį „Aukštosios klasės“, apskritai sparčiai palieka Londoną. 2001 m. anglų, škotų, velsiečių ir airių mieste dar gyveno 4,5 mln., 2011 m. – 3,7 mln. Žinant, kas XX a. atsitiko su JAV miestais, tokiais kaip Detroitas, galima sunerimti. Virtimo „mažumų getais“ apraiškų dalyje Londono rajonų (rytuose, pietuose) jau gausu: 2011 m. vyko milžiniškos mažumų riaušės (pasak oficialios statistikos, net 40% prasižengusiųjų – juodaodžiai, nors jie sudaro tik 13% londoniečių; beje, daug riaušininkų gimę jau Britanijoje). Tačiau kai Londonas – svarbus pasaulio finansų centras, nemanau, kad toks likimas gali ištikti visą šį miestą. Juk net tarp imigrantų į Londoną – ne tik „norintys įdėti mažai pastangų ir gauti daug“, tačiau ir programuotojai, mokslininkai, architektai, kitoks „elitas“, taip pat tiesiog darbštūs žmonės. Tikriausiai kiekvienas mūsų tarp į Angliją išvykusių pažįstamų lietuvių irgi žino ir teigiamų, ir neigiamų pavyzdžių.

Aplink Londoną – Britanijos mokslo ir religijos širdys

Kad ir kiek plėtėsi Londonas, kai kurių miestų jis „neprarijo“, tačiau jie, kartu su Londonu, sudaro Didžiosios Britanijos širdį. Šiandien jie, nutolę iki ~100 km nuo Londono centro – puiki vieta vienos dienos išvykai iš Londono.

Oksfordo vaizdas iš bažnyčios bokšto su apvalia bibliotekos skaitykla priešakyje. Kiekviename koledže - savos bibliotekos, neretai labai puošnios, bet ši - bendra.

Didžiosios Britanijos religinė širdis – Kenterburis, kuriame stovi pagrindinė anglikonų katedra. Kaip įprasta anglikonams, padalinta į kelias patalpas, tarp kurių viena – kaip rūsys. Ten palaidotas Tomas Beketas, vyskupas-kankinys nužudytas dėl ginčo su karaliumi.

Didžiosios Britanijos mokslo širdis – Oksfordas ir Kembridžas. Ten veikia garsiausi Jungtinės Karalystės – o gal ir viso pasaulio – universitetai. Juose – savos šimtametės tradicijos. Jie padalinti ne į fakultetus, tačiau į koledžus. Šie primena bendrabučius (ar jų kompleksus), kurių centriniai rūmai – vieni už kitus puošnesni, pastatyti iš įvairių karalių ir alumnų aukų. Stojama ne į universitetą, o į koledžą (galima mėginti tik į vieną per metus), nors paskaitos vyksta departamentuose. Kiekvienas koledžas turi didžią bažnyčią, tarp „ritualų“ – ypatingi drabužiai, lotyniškos maldos.

Kembridžo universiteto Karaliaus (King) koledžas. Kiekvieno koledžo sudedamoji dalis - lygios žalios pievelės.

Jungtinės Karalystės „aukštųjų klasių“ vaikai, ypač berniukai, mokomi ypatingai dar gerokai iki mėgina stoti į Oksfordą ar Kembridžą. Aplink Londoną veikia nemažai Viešųjų mokyklų (public school), kurios iš tikro privačios ir labai brangios, dažnai tik vienos lyties, o moksleiviai ten gyvena lyg internatuose (tiesa, bendrabučių didybė ne ką tenusileidžia Oksfordo koledžams). Turistui viena lengviau pasiekiamų – Itono [Eaton] mokykla netoli Vindzoro pilies.

Pakrantėje į pietus ir rytus nuo Londono – ištisa eilė pajūrio kurortų. Jų aukso amžius sutapo su Britų imperija – XIX a. Mat tada net britų aukštuomenė negalėdavo paprastai keliauti į Egiptą ar Tailandą, turėdavo tenkintis lietingu Britanijos vasarų klimatu. Dabar tie miesteliai mastais atsilieka nuo „karštųjų“ pasaulio kurortų, tačiau poilsiautojų dar vis sulaukia, jų seni pajūrio viešbutėliai turi savo šarmo. O taip pat pirsai (jūros tiltai), be kurio joks Britanijos pajūrio miesteliūkštis seniau negalėjo vadintis kurortu. Ant tų pirsų – ne tik prieplaukos ar švyturiai tačiau, būna, restoranai, atrakcionai. Tikriausiai būtent britiška pirsų tradicija įkvėpė grafą Tiškevičių pastatyti jūros tiltą Palangoje.

Dar vienas Britanijos simbolių – Doverio uolos, balti šlaitai, pasitikdavę į Britanijos salas plaukusius laivus. Dabar tai vieta pasivaikščiojimui su vaizdais į Doverio uostą, Doverio pilį.

Baltosios Doverio uolos

Išreklamuota ir nežinoma Britanijos didybė

Tai, kad Jungtinė Karalystė ilgą laiką buvo galingiausia pasaulio imperija turi vieną minusą. Britų rašytojai, britų žiniasklaida formavo viso pasaulio vaizduotę. Nematę daug pasaulio jie aprašė, kas įspūdingiausia jiems patiems – tačiau šiais laikais tai nėra taip įspūdinga pasaulio mastu.

Todėl kai kuo Britanijoje lengva nusivilti – jei lūkesčiai bus dideli. Stounhendžas garsėja kaip bene įspūdingiausia tokia sena pasaulio vieta – bet iš tikro šie šalikelėje stovintys akmenys nėra milžiniški. Nuvilti gali ir Londono Tauerio tvirtovė, Big Benas – visgi, tik laikrodžio bokštas.

Tos vietos įdomios, juk Big Beno aukštis – 96 m (aukštesnis, nei bet kuris tokio amžiaus statinys Lietuvoje). Tiesiog lūkesčių kertelė užkelta labai aukštai. Todėl neretai Londone ir apylinkėse labiau pribloškia neišreklamuotos vietos – bet labai didingos. Pavyzdžiui, neogotikinė St. Pancras geležinkelio stotis, kurios laikrodžio bokštas ne ką tenusileidžia Big Benui (82 m) ir tikriausiai yra net puošnesnis. Tokiose vietose ir supranti XIX a. Londono – ir visos Britų Imperijos – didybę. Jos sostinėje negalėjo būti „tiesiog traukinių stoties“: gyventojų skaičius ir prestižas reikalavo statyti daug ir gražiai.

'Eiliniai', kelionių vadovų neišgarsinti Viktorijos eros Londono viešieji pastatai. Iš kairės - Karališkieji teismai, Katalikų katedra, St. Pancras geležinkelio stotis

└ Temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,
 Komentuoti 

Ypatingiausios nakvynės vietos

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Įdomiausios vietos, Kultūrinės patirtys, Lankau pasaulį

Nakvynės paieškos – būtina kiekvienos kelionės dalis. Dažnai neįdomi ir eilinė: visose pasaulio šalyse viešbučiai, moteliai ar kempingai gana panašūs.

Tačiau kai kuriose šalyse prieinami ypatingi būdai praleisti naktį: ten ne tik pailsi, bet ir susipažįsti su vietos kultūra. Štai „ypatingos nakvynės stiliai“, kuriuos išmėginau per savo keliones į beveik 100 šalių:

 

Kapsulių viešbučiai Japonijoje

Kapsulių viešbučiuose svečiai miega it spintos lentynose. Kiekvienos kapsulės viduje – viskas, ko reikia: patalynė, žadintuvas, rozetė, duodama net pižama. Kai kuriose kapsulėse yra ir radijas, televizorius.

Kapsulės viename iš devynių viešbučio aukštų. .

Tokie viešbučiai atsirado dar 1979 m. ir labiausiai skirti superdarbštiems japonams, nespėjusiems į paskutinį traukinį namo, pernakvoti prieš vėl keliaujant į darbą. Tais laikais moterys Japonijoje beveik nedirbdavo, tad iki šiol dauguma tokių viešbučių priima vien vyrus. Dviviečių kapsulių nebūna išvis.

Kapsulių viešbučio fojė

Apsistojęs viename moderniame kapsulių viešbutyje pasijutau it patekęs į gamyklos konvejerį. Batus padėti ir šlepetes paimti 1 aukšte 91-oje spintelėje; daiktus pasidėti, nusiprausti ir persirengti į pižamą 9 aukšte 826-oje spintelėje; prigulti 8 aukšte 826-oje kapsulėje; ryte vėl persirengti 9 aukšte; pižamą išmesti į dėžę ir raktus grąžinti 1 aukšte, persiauti šlepepetes į batus ir išeiti… Bet patirti tą konvejerį – nepakartojamas jausmas, tarsi papuolus į ankštą kosminę stotį iš fantastikos kūrinių.

Kapsulės vidus. Žadintuvas šioje kapsulėje veikė ne garsu, tačiau vis ryškindami šviesą - kad netrukdyti kitiems

Kapsulių viešbučiai pigesni, nei įprastiniai, nes taupo vietą, kuri Japonijos didmiesčiuose – pati brangiausia.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

Mangos (interneto) kavinės Japonijoje

Prieš kokius 10 metų japonai – nuo studentų iki namo grįžti nespėjusių darbininkų – įsigudrino nakvoti interneto kavinėse. Ir tuomet šios virto savotiškais viešbučiais.

Su mūsų jau nunykusiomis interneto kavinėmis jas sieja vien vardas. Japoniškose gali gauti ne kėdę, o kambarėlį minkštomis grindimis miegui, net užklotu. Kataloge siūlomi mažesni, didesni. Yra net bendri dušai, valgio automatai, o visi gėrimai – neriboti ir nemokami.

Interneto (mangos) kavinės kambarys (kairėje) ir durys į kambarius bei mangos biblioteka (dešinėje). Japonai patys ir sėdi, ir miega ant žemės, tad jiems toks minkštų grindų kambarėlis - patogus

Tiesa, interneto kavinių kambarėlių sienos tik dalinės, ne iki lubų (tačiau žvalgytis į gretimus nepadoru). Todėl vos užėjus į patalpą pasijunta kojų tvaikas (kambarėliuose privalu nusiauti), o rūkomuose aukštuose – cigarečių kvapas. Naktimis aidi knarkimas. Norint apsistoti, reikia pildyti japonišką anketą; užsakyti iš anksto neįmanoma, todėl verta šiek tiek pramokti japoniškai.

Nemokamų gėrimų automatai ir mikrobangė pasišildyti maistui - kiekviename aukšte.

Be kompiuterinių programų ir žaidimų kiekvienoje – ištisa mangos (japoniškų komiksų) knygelių biblioteka, todėl jos dar vadinamos „mangos kavinėmis“. Kai kuriose siūlomos ir papildomos pramogos – smiginis, biliardas.

Tūkstančiai japonų interneto kavinėse gyvena nuolat, juk tai net pigiau nei nuomotis kambarį. Ir jose yra viskas ko reikia XIX a. žmogui, kuriam kompiuteris svarbiau nei patogi lova.

Interneto kavinės išorė su reklaminiu ekranu ir registratūroje aprdavinjamais makaronais ramen pasišildymui

Beje, mangos kavinėse moki už žmogų, o ne už kambarį, todėl nors įmanoma imti didesnį kambarį dviems, tai nelabai apsimoka.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

Riokanai Japonijoje

Riokanai – japonų numylėti tradiciniai senoviniai viešbučiai. Dauguma jų seni, paveldimi iš kartos į kartą. Seniausiems – po tūkstantį ir daugiau metų(!) tos pačios verslininkų šeimos valdžioje (seniausias įsteigtas 718 metais po Kr. ir dabar jam vadovauja jau 46-osios kartos savininkas; tai – ir seniausias išlikęs pasaulio verslas apskritai). Riokano, kuriame nakvojome, šeimininkas kuklinosi: „Mūsų riokanas dar naujas, vos prieš 70 metų jį įkūrė mano senelis“.

Per tuos 70 metų atliktas nebent kosmetinis remontas, pakeista santechnika. Visa kita riokanuose tarsi įstrigę laike. Kambariai be tualetų, apdaužytos sienos, popierinės durys, miegama kaip po senovei – ant grindų. Atėjus į kambarį laukia lengvas kimono (jukata), kurį svečiai turėtų vilkėti riokane (man skirtasis amžiumi tikriausiai nedaug nusileido riokanui, buvo pragraužtas kandžių).

Riokano kambario vidus.

Lietuvis riokane gali pasijusti apgautas – už ką tiek mokėti, jei šalia yra trigubai moderniau ir trigubai pigiau? Bet japonai neapgaudinėja ir dvigubų kainų iš užsieniečių niekad neprašo. Tiesiog kas užsieniečiui trigubai blogiau japonui gali atrodyti trigubai geriau.

Japonams riokanai – trokštamas ryšys su tradicija, senove, gamta, individualumu. Kiekvienas riokano kambarys turi nuosavą pavadinimą (gyvūnų, augalų garbei), kurio įkvėpimu yra įrengtas. Riokane svečiai pasitinkami asmeniškai (dar namo išorėje kabojo mūsų pavardės), su jais bendrauja pats šeimininkas (tiesa, mūsiškis atrodė kiek išvargintas to darbo). Kai kurie riokanų nepatogumai Japonijoje tokiais nelaikomi: nustebau išvydęs, kad net viešbutyje, turinčiame abudu variantus, kambariai su ir be tualeto kainavo vienodai.

Varvekliai anapus riokano lango. Viduje irgi nebuvo šilta. Aplink Naganą - Japonijos 'sniego kraštas', kur sninga tiek, kad sniego storis gali siekti 3 metrus.

Bet labiausiai riokanai garsėja maistu. Daugelyje į kainą privalomai įeina vakarienė ir pusryčiai, o kituose valgis gali sudaryti ir pusę didelės nakvynės kainos. Tai – kaiseki, aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus.

Pusryčių ir vakarienės laikai – gana griežti. Riokanai prie klientų nesitaiko – tai klientai turėtų pasidomėję rinktis riokaną, kurio tradicijos jiems priimtinos.

Vakarienė riokane. Užsisakyti nieko negalima: atnešama tai, kas paruošta tą dieną, paprastai - pagal metų laiką. Ryžių Japonijoje visur duodama maždaug tiek, kiek likusių maistų kartu paėmus. Kelionės pradžioje jų atrodydavo per daug, bet vėliau neretai jie būdavo skaniausias produktas. Nes įprasčiausias. Juk likę maistai dažniausiai - žalia žuvis ir jūros gėrybės

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

Meilės „moteliai“ Pietų Korėjoje

Dauguma viešbučių Pietų Korėjoje – visi tie, kurie vadinami „moteliais“ – orientuoti į vietines poreles. Mat butai toje šalyje – ankšti, ir kitų žmonių namo kviesti neįprasta: filmus ten einama su draugais pažiūrėti į nuomojamus DVD kambarius, pažaisti kompiuteriu – į interneto kavines. Ir nakčiai vaikinai ir merginos ten susitinka tokiuose moteliuose. Taip ir smagiau, įvairiau, juk moteliai – be galo įvairūs, pilni įvairios įrangos ir interjero detalių: veidrodžiai, ypatingas apšvietimas, šildoma patalynė…

Nors aš keliavau vienas, o visi numeriai – dviviečiai, ir į kainą įeinančių prezervatyvų, kosmetikos ar intymių valiklių, niekad nepanaudojau, nakvoti „moteliuose“ vis tiek būdavo ir pigiau, ir patogiau nei retuose „tikrų keliautojų namuose“.

Žibančios meilės motelių reklamos ir vieno jų pseudoromėniškas fasadas.

Be kita ko, kiekviename „motelio“ kambaryje stovi po kompiuterį (geresniuose – po du: ir vaikinui, ir merginai). Nors būdavo, kad įsijungęs išvysdavau daug pornografijos, jais galima ir tiesiog naršyti internete, ieškoti informacijos, rašyti laiškus – keliautojui tai daug patogiau, nei gaudyti Wifi signalą ir maigyti mažą telefono ekraną.

Pamaniau, kad Pietų Korėja – ideali šalis medaus mėnesiui. Atvyktų jaunavedžiai kaip aš, be jokių rezervacijų, ir žvalgytųsi po šimtus motelių, kiekvienai nakčiai išsirinkdami vis kitą atmosferą: čia pseudoromėnišką, čia su daugybe intymių lempelių ar šildoma lova, čia su sūkurine vonia, čia su 16 aukšto vaizdu į didmiestį ar jūrą, ir viskas – už 17-45 eurus.

Motelio, kuriame nakvojau Pusane, kambario interjeras.

Tiesa, turi Pietų Korėjos meilės „moteliai“ ir du dalykus, kurie ne visiems patiks. Pirmasis – dauguma kambarių prirūkyti. Antrasis – korėjiečių kultūroje neįprasta keisti patalynės užvalkalus, o miegama paprastai su drabužiais (tačiau su tuo susidursite ne tik meilės „moteliuose“).

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 

Čunkingo ir Miradoro dvarai Honkonge

Jei kur civilizuotame pasaulyje yra anarchija, tai labiausiai ją galima pajusti Čunkingo ir Miradoro „dvaruose“ Honkonge (Chungking Mansions, Mirador Mansions).

Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės „VIP korteles“…

Vienas iš trijų prekybos centrų Čunkingo dvarų pirmuose aukštuose. Iš ten atrasti liftus į viršų - ne taip ir lengva

Taip pat tuose dvaruose – ir daugiausia Honkongo viešbučių. Kiekvienas padarytas iš vieno ar poros buvusių butų, išdalintų į stulbinančio mažumo kambarėlius. Juose gyvena trečiojo pasaulio verslininkai, sutaupyti norintys turistai, nelegalai ir kitų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų kategorijų žmonės – iš viso vien Čunkingo dvaruose apie 4000 gyventojų.

Mūsiškis ~5 m2 kambarys „Miradoro dvaruose“, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio „kiemą“, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius „sandėliukus“ atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: „Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai“.

Geresnysis kambarys Miradoro dvaruose - priešingai nei pirmasis, šis turėjo langą į gatvę. Kai tame pačiame pastate dešimtys 'viešbučių', lengva visur derėtis, susirandant gerų pasiūlymų kiekvienai nakčiai.

Iš dviejų gretimų dvarų garsesni yra Čunkingo (jie net įkvėpė filmą „Chungking Express“), bet atmosfera panaši abiejuose: ankšti liftai, ilgi apšnerkšti koridoriai, iš kurių durys į gausybę smulkių verslų. Pažįstamas honkongietis patarė dėl saugumo verčiau apsistoti Miradoro dvaruose. Vienintelis skirtumas, kurį pajutome: Miradore naktimis trys pavargę apsauginiai prie įėjimo prašydavo surašyti asmens duomenis. Galėdavai rašyti bet ką – paso netikrindavo.

Vienas klaidžių Čunkingo dvarų koridorių - panašiai atrodo ir Honkongo daugiabučių interjerai.

Ir nors Čunkingo ir Miradoro dvarai mažai saugomi, jie gyvuoja, smurtinių nusikaltimų skaičiai ten nė iš tolo nepanašūs į esančius JAV getuose ar Europos imigrantų rajonuose. Dvarai – ne žlugęs vargšų pasaulis, greičiau tai – klestinčio laukinio kapitalizmo arena. Kur į ausį man atvirai šaukdavo „Copy rolex!“, kur visose valiutos keityklose kursai skiriasi (geresni toliau nuo gatvės, kur ne visi drįsta nueiti), kur parduotuvės atsidaro ir užsidaro kokiu nori metu. Ir, svarbiausia, kur įvairiataučiai žmonės sunkiai dirba – turbūt nemokėdami mokesčių, bet ir negaudami bei neprašydami jokios valstybės pagalbos (Honkongas – liberaliausia verslui pasaulio šalis, ir jo įstatymai labai tam tinka).

Skaityti daugiau: Honkongas – šviesų ir jūrų miestas

 

Meilės „moteliai“ Brazilijoje

Jei meilės moteliai Pietų Korėjoje – tai truputėlį nešvankūs viešbučiai, tai meilės moteliai Brazilijoje – tikrų tikriausi sekso konvejeriai. Viskas ten orientuota į vieną, ir viskas – su pramoniniu efektyvumu.

Viskas įrengta taip, kad tavęs niekas nepastebėtų: su darbuotojais bendraujama per telefonspynę, įvažiuojama tiesiai į dengtus garažus, iš kurių veda laiptai ar durys į kambarį.

Kambario vidus su specialiai reguliuojamu apšvietimu po lova, stikline vonios-tualeto siena (dešinėje) ir televizoriumi, ant kurio užklijuotas lipdukas su svarbiausias erotiniais kanalais.

Kambaryje be įvairių veidrodžių, lempų, stiklinio vonios kambario, įvairiaspalvių lempų ir pornografiją rodančio televizoriaus radau ir nepermatomą suktuką, per kurį galima paduoti ar paimti daiktus iš lauko, nuo specialaus tik darbuotojams prieinamo balkono. Taip užmokama, taip užsakomi įvairūs sekso žaisliukai iš specialaus meniu. Jeigu išalkai, galima užsakyti ir maisto. Aišku, langų nėra, o ant vartų kabo įrašas „tik nuo 18 metų“.

Brazilijoje meilės reikalai – daug mažesnis tabu, nei pas mus. Viešumoje aistringai bučiuojasi daugybė porų: eilėje prie parduotuvės kasų, paplūdimyje, tiesiog gatvėje… San Paule net ir homoseksualios poros taip daro. Ir, palyginus su „meilės moteliais“ Pietų Korėjoje, braziliški kur kas labiau orientuoti „į reikalą“: apsistoti ten kaip turistui buvo mažų mažiausiai keista.

Nuomojamų / parduodamų į kambarį per specialų persukamą nepermatomą langelį produktų katalogas.

Skaityti daugiau: Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 

Australijos pakelės aikštelės

Ilgų ir tiesių Australijos plentų pašonėse – jokių kaimelių. Tik tamsa, spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūrų „kaimenės“. Atstumas tarp miestų gali siekti ir 1000 km, tarp viešbučių ar kempingų – 250 ar 400 km, ir tai jų registratūros veikia labai trumpai.

Todėl nakvynei ten kas 40-80 kilometrų padarytos pakelės aikštelės: sustoji ir miegi tiesiog automobilyje (dažnas keliautojas, kaip ir mes, turi kemperį), o ryte tęsi kelionę. Daugybė kelio ženklų ragina ten sustoti, pavargus nevairuoti, mat tai tuose monotoniškuose keliuose – tikra rykštė, baisesnė, nei vairavimas išgėrus.

Ženklas raginantis sustoti pakelės aikštelėje nusnūsti, o ne rizikuoti gyvybe važiuojant pavargus.

Vienos pakelės aikštelės skirtos sunkvežimių vairuotojams, kitos – visiems kitiems. Sustoti visur gali nemokamai. Tiesa, patogumų mažai – tualetas yra ne kiekvienoje, o net jei jis ir yra, bake gali trūkti vandens (Australijos dykumose jis – brangus). Jokių parduotuvių ar kavinių net įsivaizduoti negalėtum, aplink – tik laukinė gamta, ir taip kartais šimtus kilometrų į visas puses. Todėl su savimi vežėmės maisto, gėrimų, dezinfekcinio skysčio. Jautėmės labai laisvi: kada nori atvažiuoji, kada nori išvažiuoji. Tiesa, jei vakarais atrodo būtina nusiprausti, Australijos pakelės aikštelės nelabai patiks.

Gražiai įrengta pakelės aikštelė su vieta piknikui ir vaizdu į, rodos, begalinius dykumos tolius. Šį kartą, kaip ir dar ne vieną, buvome vieninteliai jos svečiai

Pravažiuodami didesnes pakelės aikšteles vakarais matydavome, kaip senyvi australai kūrena laužus. Kai atvykdavome, paprastai visi jau miegodavo, kai išvažiuodavome – daug kas dar miegodavo. Dauguma keliavo lėtesniais tempais, bet įmanoma visaip. Vienos pakelės aikštelės buvo pilnos nakvojančių, kitos – baugiai tuščios: viena štai šalta prie didelio ežero, kita – padengta rūku. Australijoje – saugu, vagims važiuoti 300 ar 1000 km tikriausiai neapsimokėtų, bet vis tiek paieškodavome jaukesnių. Tik, kai spaudžia miegas, „važiuoti ar ne papildomus 60 km“ klausimas gali būti sudėtingas.

Saulėlydis Australijos autbeke, kur visi miestai toli ir nėra šviesos taršos. Nuotrauka neredaguota Photoshop, o realybėje viskas dar įspūdingiau.

Beje, pakelės aikštelės yra visoje Australijoje – net ir dažniau gyvenamose erdvėse. Ten jos – lbiau civilizuotos, o kai kuriose net siūloma… nemokama kava.

Skaityti daugiau: Australija – išskirtinės gamtos žemynas

 

Naujosios Zelandijos smuklės

Naujosios Zelandijos miestai – tai vesternus kiek primenančių vienaukščių ar dviaukščių pastatų rinkiniai. Centrinėje gatvėje – Pirmojo pasaulinio karo atminimo salė, kinas, parduotuvėlės.

Ir būtinai – tradicinė medinė smuklė su kambariais be patogumų nakvynei viršuje ir didžiule baro sale, pilna aplinkinių avių augintojų, pirmame aukšte. Jos – vienas Naujosios Zelandijos simbolių,

Temzė, vienas labai tradicinių vesterniškų Naujosios Zelandijos miestelių

Smuklės paprastai dviaukštės, o antrame aukšte – ilgi koridoriai su bendrom patalpom, tualetais, kartais – virtuvėlėmis, svetainėmis, balkonais. Ir daugybe mažų kambarių, kurių svečiai susimoka už kiekvieną žmogų, o ne kambarį. Būdamas kai kuriose tų patalpų gali nesunkiai įsivaizduoti, kad štai išėjus į lauką pamatysi ne automobilius, o arklius su karietomis. Jos sunkiai pasiduoda pokyčiams: iki pat 1971 m. į šias smukles nebūdavo įleidžiamos moterys (sunku patikėti, žinant, kad Naujoji Zelandija pirmoji pasaulyje suteikė moterims balso teisę).

Juk tos smuklės statytos dažniausiai dar XIX a. ir tikrai priimdavo „arklio eros“ keliautojus.

Smuklės, kaip ir viskas Nauojoje Zelandijoje, dirba trumpai, todėl norint tokioje apsistoti verta netempti „gylyn į naktį“. Beje, labai panašios smuklės ir Australijoje.

Skaityti daugiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

 

Basic Google Maps Placemarks error: JavaScript and/or CSS files aren't loaded. If you're using do_shortcode() you need to add a filter to your theme first. See the FAQ for details.

└ Temos: , , , , , , , ,
 Komentuoti 

Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Europa, Lankau pasaulį, Turkija

Stambulas – vienas įdomiausių pasaulio miestų. Kuo tik jis nebuvo per savo 1700 metų istoriją!

Tris kartus – didžiausias pasaulio miestas. Vienintelis, iš kurio valdyta ir krikščioniška, ir musulmoniška imperijos. Abidvi – galingiausios Europoje.

Stambule sunku net apytiksliai nuspėti, ką pamatysi už kito gatvės kampo. Bažnyčią su nuostabiom freskom ar gigantišką mečetę, rytietiškus ar vakarietiškus rūmus, romėnišką sieną ar Viduramžių bokštą, chaotišką turgų ar modernų prekybos centrą.

Ir viskas didinga. Ir viskas atsispindi Bosforo sąsiauryje, skiriančiame Europą nuo Azijos. Juk Stambulas stovi abiejuose žemynuose!

Po sąstingio dešimtmečių Stambulas pagaliau atgimė. Ir vėl visoje Europoje nėra už jį didesnio miesto. Lėktuvai keliautojus į Stambulo oro uostą atskraidina iš daugiau nei 100 šalių.

Istorine svarba Stambulas prilygsta Romai ar Paryžiui, bet kai ten keliavau pirmą kartą, turistų skaičiais miestas dar smarkiai atsiliko. Kitus kartus jau Stambulas pasirinko mane: tiesiog per šį miestą skristi į Aziją ar Ameriką pasidarė pigiausia ir patogiausia. Viliuosi, kad šis straipsnis padės sugalvoti, ką pamatyti Stambule – nesvarbu, per dieną ar per savaitgalį.

Stambulo senamiesčio panorama iš Galatos bokšto

Stambulas – didingų mečečių miestas

Stambulas buvo Osmanų Imperijos sostinė. Jos sultonas 562 metus skaitėsi visų pasaulio musulmonų galva – kaip popiežius katalikų. Todėl niekur pasaulyje nerasi pastatyta šitiek didingų gražių mečečių kiek Stambule. Jos čia senos senos, grakščiais aukštais apvaliais minaretais, dideliais kiemais ir jaukiomis kapinaitėmis, nuostabiais interjerais pilnais kaligrafinių užrašų.

Dvi, kurias tiesiog būtina pamatyti – Suleimano mečetė, dar supama mažų mečetėlių, ir Mėlynoji mečetė. Pastaroji puikiai atspindi sultonų užmojus paversti Stambulą islamo sostine: jai pastatyti 6 minaretai, o tiek tada teturėjo didžiausioji ir švenčiausioji Mekos mečetė. Apkaltintas puikybe ar šventvagyste, ją užsakęs sultonas problemą išsprendė nieko negriaudamas: tiesiog Mekoje pastatė septintą minaretą. Juk Meką tada irgi valdė Osmanų Imperija…

Mėlynosios mečetės kupolo vidus.

Tačiau romantiškiausia Stambulo mečetes patirti net ne jų turistų pilname viduje. Verčiau prisėsti kur atokesnėje lauko kavinėje klausantis iš visų pusių atsklindančių melstis šaukiančių muedzinų balsų: čia tylių ir tolimų, čia garsių ir artimų. „Alachas didis„.

Sultonų rūmai – nuo rytietiškų iki europietiškų

Osmanų sultonai (ir jų sugulovių haremai), aišku, gyveno rūmuose. Topkapio rūmai iškilę aukštai ant kalvos viršum Bosforo sąsiaurio. Kaip Osmanų valdovai ir viziriai nuo tų terasų stebėdavo praplaukiančius burlaivius, taip zujančiais šiandieniais laineriais gėrisi turistai. Kol žmonės plaukios laivais, tol Stambulo strateginė reikšmė neišnyks. Niekur pasaulyje nematydavau tiek laivų, kiek apsidaręs nuo aukštesnės Stambulo vietos į visus aplinkinius vandens telkinius.

Stambulo Topkapi rūmų vartai.

Topkapio rūmai – gana kuklūs, susidedantys iš daugelio nedidelių pastatų ir parkelių. Musulmonų valdovams nebuvo įprasta puikuotis. Tačiau XIX a. situacija sparčiai keitėsi. Osmanų Imperija, praminta „Europos ligoniu“, pralaimėdavo karą po karo, prarado vis daugiau ir daugiau valdų Rusijai ir Vakarų Europos imperijoms, o visokios mažumos (graikai, serbai…) skelbė nepriklausomybę.

Sultonai iš pasaulio viešpačių pamažu tapo eiliniais pasaulio pakraščių valdovais. Nusižeminę, jie ėmė imituoti Vakarų architektūrą, gyvenimo būdą ir menus. Ir pastatė naujus, Dolmabachčė rūmus, kurie nuo kokio Versalio skiriasi tik tuo, kad yra mažesni. Galiausiai sultonas Abdul Hamidas II išvis pabėgo į medinį Jildizo parko dvarą, nes Dolmabachčė jam atrodė pernelyg arti vandens, kad byrančios imperijos vadovas ten dar jaustųsi saugiai. Jildizas jaukus, kilimai gražūs, bet ne tokios „kaimo dvaro prabangos“ juk tikiesi iš sultono-kalifo…

Italų priklių rajonas tapo miesto pramogų zona

Stambulas susideda iš trijų dalių. Bosforo sąsiauris miestą dalina į Europą ir Aziją, o Aukso Ragas – ilga įlanka, natūralus uostas – europinę dalį dar skiria į tą, seniausią, kur visos mečetės ir Topkapio rūmai ir kitą, plėtotą XIX a., kur – Dolmabachčė ir Jildizas.

Mečetė virš Stambulo naktį žvelgiant nuo Aukso rago.

Ten – ir Istiklal gatvė, pagrindinė Stambulo pėsčiųjų promenada, kuria vakarais ieškodamos pramogų slenka minios turkų ir keliautojų. Pakanka įlįsti į kiemus, ir išvysi visai kitą vietos veidą – ten pilna senų bažnyčių, kurias dar prieš 200-400 metų pastatė italų pirkliai. Mat tai buvo Galata, europiečių rajonas. Tais laikais, kai Stambulas buvo vienas pasaulio prekybinių centrų ir sąlygas diktavo Osmanų sultonai. Todėl bažnyčios ir paslėptos, „įleistos“ į žemę – kad neužgožtų mečečių…

Žymiausias tame rajone – Galatos bokštas ant kalno, statytas dar 1348 m. Kai miestą valdė ne turkai, o graikai. Bizantijos Imperija. Tiksliau – Romos Imperija.

Laiptai į bažnyčią viename Istiklal gatvės kiemų.

Kiekviename rajone – Romos Imperijos liekanos

Mokyklose esame mokomi, kad Romos Imperija žlugo 476 m. Bet juk rytinė Romos Imperijos pusė, Bizantijos Imperija, išgyveno bent iki 1453 m., kai Konstantinopolį užėmė turkai. Bizantiečiai save visuomet vadino romėnais, o savo valdovus – Romos Imperatoriais. Kai nuo XI a. menkstant Bizantijos galybei jos valdas vieną po kitos perėminėjo musulmonai, vienu metu netgi buvo toks kuriozas, kad turkų valdovas pasiskelbė Romos sultonu – juk nukariavo romėnų valdas!

Ir tos Romos-Bizantijos liekanų, tokių kaip Galatos bokštas – pilnas Stambulo centras, nors Osmanai jas ir trynė, „pritaikė islamui“. Šventosios Sofijos soboras, kadaise didžiausia krikščionių bažnyčia didžiausioje krikščioniškoje valstybėje (vėliau – mečetė, dabar – muziejus). Greta – buvęs hipodromas, iš Egipto parsivežtas obeliskas. Po žeme – Bazilikos cisternos, kuriose kauptas didmiesčio vanduo (ant jų kolonų išlikę Medūzų veidai). Eilinėje sankryžoje – Konstantino kolona, pastatyta 330 m. pažymėti Konstantinopolio tapimui Romos Imperijos sostine. Stambulo centro vakaruose – akvedukas ir Konstantinopolio siena, nūnai glaudžianti čigonų taborą. Anapus sienos – Choros bažnyčia (irgi nuėjusi „standartinį“ kelią iki mečetės ir muziejaus), garsėjanti puikiomis auksinėmis ikonomis.

Stambulo miesto siena.

O kiek nuostabaus meno po žeme dar laukia archeologų rankų! Kas jau iškasta – Archeologijos muziejuje. Daug statulų nudaužytomis galvomis. Ne, tai ne musulmonų darbas: tarp ankstyvųjų krikščionių irgi vyravo nuomonė, kad žmonių skulptūroje vaizduoti nevalia. Populiariausias Bizantijos menas – mozaikos (puikiausios eksponuojamos Mozaikų muziejuje).

Stambulas – gyvas miestas

Labiau nei bet kuris kitas toks senas ir autentiškas miestas, Stambulas nėra išpuoselėtų griuvėsių rinkinys – jis labai gyvas, pilnas žmonių, nuolat augantis, perstatomas, plečiamas.

Papuošta Istiklal gatvė vakare.

Viena vietų pajusti tą gyvybę – Stambulo didysis turgus, padalintas į neoficialius rajonus pagal pardavinėjamas prekes (mačiau net „diržo sagčių rajoną“). Patsai jo centras – dengtas stogais, prieigos – labirintas iš prekybinių gatvių, kurių prekijai švilpauja jaunesnėms vakarietėms praeivėms.

Stambule ne tik turgaus prekyvietės – smulkūs šeimos verslai, tačiau ir dauguma viešbučių. Yra keli jų „telkiniai“: netoli Šv. Sofijos soboro, prie Aksarai metro stoties, aplink Taksimo aikštę – pastatų sienos nulipdytos reklamomis „HOTEL“. Aišku, visuose būtina (ir nesunku) derėtis, pažiūrėti kambarį.

Ieškoti nakvynės vietoje gali būti įdomiau nei internete, o laisvų vietų nesunkiai radome net per „Formulės 1“ varžybų savaitgalį (palyginimui Barselonoje panašiu metu viskas buvo užimta). Kadangi miestas didelis, o vietoje metro kai kur dar tenka grūstis lėtais, perpildytais tramvajais ar autobusais, Stambule mėgstu nakvoti skirtingose vietose priklausomai nuo to, ką kitą dieną ketinu daryti, kur eiti.

Šv. Sofijos soboras nuo vieno aplinkinių viešbučių stogo.

Nepaisant to, kad tapo viena populiariausių vietų europiečių savaitgalio kelionei Stambulas dar vis – gana pigus miestas.

Azijoje – mažasis Stambulas

Nors Stambulas stovi ant dviejų žemynų, iš tikro visa jo istorinė ir turistinė širdis – Europoje. Iš 5 dienų, kurias buvau Stambule, vos kelias valandas skyriau Azijai. Ir įdomiausia apsilankymo ten dalis tikriausiai – pats plaukimas per Bosforą. Nors turkų laivelių „kapitonai“ prieplaukose gana įkyriai „stumdo“ ekskursijas, kur kas pigiau yra plaukti „viešojo transporto“ laivu, o pamatai nedaug mažiau. Prasklendžiančias tolimas mečetes ir rūmus, o azijinėje pusėje – Mergelės bokštą (1110 m.), styrantį iš paties Bosforo sąsiaurio.

Azijos pakrantė nuo laivo.

Tačiau išlipus anapus sąsiaurio laukia tik keletas senų mečečių (ne tokių didelių, kaip „Europoje“). Dabar nukeliauti „iš žemyno į žemyną“ Stambule paprasta (2013 m. po Bosforu nutiestas net metro, yra jau trys tiltai ir vienas tunelis), tad miestas sparčiai tįsta į Aziją. Tačiau seniau tai tebuvo įmanoma laivu, todėl faktiškai egzistavo du Stambulai, kuriuos siejo tik vardas. Ir visi didžiausi sultonų projektai liko Europoje.

Rytietiškas religingumas- Stambulo praeitis?

Tačiau savo esybe visas Osmanų Stambulas buvo Azijos miestas. Sultonai, haremai, arabiška kaligrafija ir muedzinų šauksmas juk taip neeuropietiška! Tačiau štai po to, kai Osmanų Imperija dar pralaimėjo ir Pirmąjį pasaulinį karą, nepasitenkinimas senąją tvarka pasiekė apogėjų. Mustafa Kemalis Atatiurkas (pseudonimo reikšmė: „Turkų tėvas“) apgynė Turkiją nuo išdalinimo Europos valstybėms. Bet tuomet pats ją visą ėmė ir pavertė europietiška.

Choros bažnyčios ikoniškos freskos.

Tikriausiai jokioje pasaulio šalyje nieko panašaus nebuvo: per keletą metų senoji (Osmaniška-musulmoniška) kultūra tiesiog raute išrauta – ir tai padarė ne kokie kolonistai ar okupantai, o vietinis lyderis. Iš turkų kalbos pašalinti arabiški žodžiai, o arabų raštas pakeistas lotynų raštu. Uždrausta poligamija, o laisvadienis perkeltas iš penktadienio į sekmadienį („būkime europiečiai“). Išvaikyti dervišų vienuolynai. Netgi uždraustos tradicinės turkiškos skrybėlės – fesai (jas iš gatvės prekijų perka tik turistai). Turkija tapo tokia „pasaulietine“ šalimi, kad beveik ateistine. Gausėjo visai nelogiškų draudimų – pavyzdžiui, moterims su skarelėmis uždrausta vairuoti. Tegul kuo trumpiau vilki aprangą, kurios reikalauja jų tikėjimas…

Dar nepratusiam prie musulmoniškų kraštų keliautojui dėl to gal Turkijoje paprasčiau. Jei ne kai kurie šių pokyčių, gal Turkijos kurortai nebūtų taip išpopuliarėję tarp Europos atostogautojų. Visgi, tos senosios turkų kultūros man gaila. Kai prieš 15 metų bendraudavau su turkais, būdavo keista, kad retas kuris jų jautėsi panašiai. Nuo kiekvieno turkiškos liros banknoto tebežvelgiančio Atatiurko autoriteto niekas nekvestionavo, už bet kokią abejonę juo galėdavai būti išmestas iš privataus turkiško IRC kanalo (o pačioje Turkijoje – nuteistas).

Dolmabahče rūmų vartai, saugomi garbės sargybos. Šiuose rūmuose mirė Atatiurkas ir nuo to laiko visi jų laikrodžiai sustabdyti. Iš esmės Atatiurkas radikaliai pabaigė tai, ką jau buvo pradėję Dolmabahče rūmų statytojai: Turkijos vesternizaciją

Turkija turtėdama grįžta prie šaknų

Turkija visą XX a. praleido įsijautusi į kažkokios Europos pavainikės vaidmenį. Išskyrus įsisenėjusį konfliktą su graikais, nereiškė savo nuomonės, klusniai elgėsi „kaip reikia“, laikė Šaltojo karo pietinį frontą už NATO, vis mėgino įsiprašyti į Europos Sąjungą, kuriai Turkijos niekada nereikėjo. Demokratija Turkijoje gyvavo tik teoriškai – praktiškai valstybę valdė pusės milijono kariškių armija: bet koks išrinktas politikas, pažadėjęs atkurti tradicijas, čia pat būdavo nuverčiamas generolų (neretai – ir nužudomas), o jo partija teismų uždraudžiama. Nes visas elitas sekė Atatiurku („kemalizmas“), o teismai piktnaudžiavo savo teisėmis tiek, kad net demokratiškai išrinktiems politikams nusprendus, tarkime, leisti merginoms su skarele lankyti universitetą, teisėjai tai skubiai uždrausdavo (o už atėjimą į egzaminus su skarele dar 2000 m. viena studentė 6 mėn. pasodinta į kalėjimą).

Eilinis turkiškas pučas 2016 m. pirmąsyk nepavyko ir dabartinė Turkijos valdžia, kantriai išlaukusi kol kemalistų jėgos išseks, vis aiškiau eina tradicijų keliu, ir užima deramą vietą pasaulio politinėje scenoje – juk gyventojų skaičiumi Turkija vejasi Vokietiją. Ir, svarbiausia, jos ekonomika auga. Stambulas nebėra savotiškas „trečiojo pasaulio chaotiškas miestas“. Kai pirmą kartą ten nukeliavau 2008 m., 13 mln. gyventojų mieste dar buvo tik pora trumpų tarpusavyje nesuusisiekiančių metro linijų (ir tos ne senamiestyje), o šiandien jos driekiasi daug kur. Tada stovėjo tik vienas dangoraižių rajonas (Leventas), dabar pažvelgęs į miestą iš lėktuvo matai dygstančius vis naujus ir naujus. Stambulo oro uostas tapo vienu didžiausių pasaulyje, „Turkish Airlines“ – į daugiausiai pasaulio šalių skraidinančia aviakompanija, vis renkama „geriausia Europoje“. Stambule pastatytas net didžiausias Europos prekybos centras.

Mėlynoji mečetė su moderniu daugiaspalviu fontanu priešais

Nors didelių pašalpų siekiantys nelegalai iš Afrikos ar Azijos tebeplaukia per Turkiją į Europą, afrikietiškų veidų vis dažniau pamatysi ir Stambule, ypač rytais, kai masiškai plūstama į darbus: tie, kas nori dirbti, užsidirbti jau gali ir Turkijoje, jiems tikslo migruoti toliau nėra. O ir patys turkai iš Vokietijos vis dažniau sugrįžta.

Ir kelionės į Stambulą nebėra kažkokia niša „kuprinėtojams“, kur, vardan mečečių ar rūmų grožio, tektų eiti į kompromisus su patogumu ir švara. Stambulas tapo vienu labiausiai keliautojų pamėgtų pasaulio miestų. Vakarietiškas komforto ir infrastruktūros prasme, vėl atrandantis savo rytietišką kultūrą, o istorijos požiūriu – tarp Rytų ir Vakarų.

Jėzaus mozaika iš Romos/Bizantijos laikų. Stambule (Konstantinopolyje) tebedirba pagrindinis stačiatikių patriarchas, bet dauguma vietos graikų po to, kai Turkija 1922 m. nugalėjo Graikiją, paliko šalį (mainais į iš Graikijos atvykusius turkus)

Ir net kurdų ar islamistų teroristai, kartkartėmis šūviais ir sprogimais vis drebinantys Stambulą, taip nebegąsdina keliautojų. Nes taip jau yra: žmonės labiausiai bijo išpuolių „trečiajame pasaulyje“, nes jame ir šiaip jaučiasi nejaukiai: eilinė ataka ten gali priversti atšaukti ištisus mėnesius suplanuotų kelionių (taip nutiko Tunise). Tuo tarpu kaip europiečiai plūdo į Paryžių ar Londoną nepaisydami teroristų, taip ir plūsta – ir į Stambulą srautai nenuslopsta. Mąstoma logiškai: atsidurti ne vietoje ir ne laiku tikimybė labai maža.

Ir tai – dar vienas įrodymas, kad Stambulas po šimtmečių pertraukos pasaulio sąmonėje vėl yra „pirmasis pasaulis“. Tikrąja, ekonomine prasme – o ne ta, kad tiesiog mėgintų naiviai imituoti „pirmojo pasaulio“ kultūrą.

└ Temos: , , , , , , , , , , , ,
 Komentuoti 

Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Lankau pasaulį, Šiaurės Amerika, Šv. Martyno sala

Apie Švento Martyno salą sužinojau dar paauglystėje. Interneto aušros Lietuvoje laikais, kai lėtai įsikraudavusiose mėgėjiškose svetainėse apie aviaciją išvydau nuotraukas milžiniškų lėktuvų, besileidžiančių, atrodo, tiesiai paplūdimio poilsiautojams ant galvų. Ilgai norėjau ten nuvykti, ir kai rinkausi kruizą po Karibus svarbi sąlyga buvo, kad tarp lankomų uostų būtų ir Švento Martyno sala.
Riaumojančių lėktuvų vaizdas, jų reaktyvinių variklių jėgos į nuogą kūną pučiamos aštrios smėlio smiltys išties – nepakartojama patirtis, kurią nedvejodamas įrašysiu tarp įspūdingiausių lankytų pasaulio pakrančių.

Oro uostų pasaulyje daug, bet dauguma didžiųjų plačiai aptverti – nė artyn kilimo tako neprieisi. O Švento Martyno sala ne tik pernelyg maža, kalvota ir ežeruota, kad aplink oro uostą galėtų būti dėl saugumo palikti tušti plotai. Ji – dar ir padalinta į dvi atskiras kolonijas: Prancūzijos (Sen Martenas) ir Olandijos (Sint Martenas). Mažiausia šitaip padalinta vandenynų sala pasaulyje.

Virš paplūdimio tupia Air Caraibes lėktuvas

Maho paplūdimys, garsiausia pasaulio lėktuvų stebykla

Princesės Julianos oro uostas, į kurį virš Maho paplūdimio tupia lėktuvai – ne šiaip sau oro uostas. Tai svarbus Karibų aviacijos centras, kur atskrenda net patys didžiausi orlaiviai iš kolonijinių centrų: Amsterdamo, Paryžiaus. O taip pat iš JAV didmiesčių – iš ten atkeliauja didelė dalis turistų. Per maždaug valandą išvydau kokių penkiolikos lėktuvų tūpimus. Svarbiausių besileidžiančių lėktuvų grafikai surašyti banglentės formos gretimo baro stende, kylančių lėktuvų – dega televizoriaus ekranuose. Net didžėjus juos pamini. Lėktuvai ten – nesibaigiančios šventės dalis. Jūroje, nepaisydamos greit gilėjančio dugno ir stipriai gylyn traukiančių bangų, mirko ištisos grupės į ekskursiją „maudynės ir lėktuvų stebėjimas“ sugužėjusių turistų.

Iš tiesų maudynės Maho paplūdimyje – nepakartojamos. Sunku nupasakoti jausmą, kai į tave, besigalynėjantį su jūros srovėmis, riaumodamas artėja koks 42 tonų Boeing‘as. Sąmoningai supranti, kad jis leisis oro uoste tau už nugaros, bet smegenys apgauna – pagal trajektoriją atrodo, kad trenksis į žemę arčiau, į paplūdimį. Aišku, nesitrenkia. O danguje toli jau matosi naujas šviečiantis taškelis. Kartais – ir du.

Poilsiautojai Šv. Martyno salos Maho paplūdimyje stebi vis didėjantį tašką danguje – artėjantį lėktuvą.

Ant smėlio ginkluoti brangiais fotoaparatais lėktuvų tyko fotografai. Jiems reikia saugotis. Mus vienas vietinis perspėjo net daiktų vienų ant smėlio nepalikti. Ne, ne dėl vagių. Dėl pakilimo taku įsibėgėjančių lėktuvų. Kai didelis reaktyvinis „Boeing‘as“ ar „Airbus‘as“ sustoja pakilimo tako pradžioje ir iki maksimumo padidina variklių trauką, ruošdamasis kilti, jį pamatai ne akimis. Jį pajauti visu savo kūnu. Maho paplūdimyje tada pakyla vėjas, tikra smėlio audra, lengvai galinti kokius marškinėlius nunešti jūron. Vadinamasis „jet blast“ – galinga jėga, dėl kurios lėktuvai negali skraidyti pernelyg arti vienas po kito. „Narsuoliai“ net buvo išradę tikrą ekstremalų sportą: tvirtai įsikabinę į užpakalinę pakilimo tako tvorą, „galynėdavosi“ su reaktyvinių variklių „vėju“ (Youtube yra vaizdų).

Dabar įspėjimai praneša, kad tai mirtinai pavojinga, tvora truputėlį patraukta. Bet kurioje kitoje šalyje visas paplūdimys būtų uždarytas. Bet juk ten stovi viešbučiai, barai, kazino, juk pro ten driekiasi vienintelis kelias į salos pietryčius (kai ledosi didesnis lėktuvas, priblokšti turistai viduryje jo sustabdė savo nuomotus automobilius, o įpykę vietiniai pypė).

Tarp lėktuvų turistai eina pro pakilimo tako pabaigą Maho paplūdimyje

Juk Maho paplūdimys tapo žymiausia Šv. Martyno salos lankytina vieta.

Viena salelė, dvi skirtingos šalys

Nors muitinės tarp prancūziškos ir olandiškos Šv. Martyno salos dalių nėra (tik aukšti vėliavų stiebai – vieta turistams nusifotografuoti), Sen Martenas nuo Sint Marteno skiriasi smarkiai.

Sint Martenas (41 tūkst. gyv.) yra olandų kolonija. Kartu su kitomis olandų kolonijomis Karibuose ji turi savo pinigą (Nyderlandų Antilų guldeną), taip pat savo automobilių numerius ir įstatymus. Ji nesiskaito Europos Sąjungos dalimi. Olandai nelinkę ir primesti tenykščiams žmonėms savo kultūros, tad gimtosios jiems kitos kalbos: 67% anglų (oficiali), 13% ispanų ir vos 4% olandų, pasitinkanti tik ant valdžios institucijų ženklų ir gatvių pavadinimų.

Olandiško Sint Marteno sostinė Filipsburgas. Viena lygiagrečių, palei jūra besidriekiančių jo prekybinių gatvių

Sen Martenas (32 tūkst. gyv.), tuo tarpu, Prancūzijos valdžios akimis – atplyšęs gabalėlis jų europietiškos tėvynės. Ten atsiskaitoma eurais, automobilių numerius dabina ES vėliavos ir visi vietiniai, nepaisant kilmės, vadinami prancūzais, nuo mažens mokomi prancūziškai.

Olandiškoji pusė turtingesnė (bet ne brangesnė). Joje – ir Princesės Julianos oro uostas, ir uostas, kuriame švartuojasi didžiausi kruiziniai laivai (ir mūsiškis).

Prancūziškoje šiaurėje turizmas ramesnis, bet rafinuotesnis. Į sostinės Marigo uostą gali užsukti tik maži prabangūs kruiziniai laivai ar jachtos. Grand Case miestelis garsėja savo brangiais restoranais. Savijauta Sen Marteno krantuose – kaip Viduržemyje, ne Karibuose. Net prekybos centras tvarkingas, su durimis į parduotuves iš vidaus, o ne lauko.

Prancūziškojo Sen Marteno sostinės Marigo prieplauka

Man labiau patiko olandiškoji pusė. Jos sostinė Filipsburgas, „suspaustas“ tarp ežero ir Karibų jūros, žavesnis, nei gana paprastas Marigo, kuriame kokias keturiasdešimt minučių praleidome automobilių kamštyje (sala maža, bet kelių nedaug).

Vienintelė tikrai įspūdinga vieta prancūziškame Sen Martene – Paradis (Rojaus) kalnas, aukščiausias saloje. Visureigiu, kurie Šv. Martyno saloje – be galo populiarūs (vien plačiųjų „Hummer“ per aštuonias valandas išvydau kokių dešimt), tikriausiai būtume galėję užvažiuoti iki pat viršaus, bet ir iš apžvalgos aikštelės, kurią gebėjome pasiekti, laukė kvapą gniaužiantis vaizdas.

Vaizdas nuo Paradis kalno į vienintelę lygesnę salos vietą – pusiasalį, kurį beveik visą užima ežeras. Jame – ir Princesės Julianos oro uostas. Artimesnė nuotraukoje matoma sąsmauka pavaldi Prancūzijai, tolimesnė – Olandijai; siena driekiasi ežeru.

Naujieji salos gyventojai laiko veltui neleidžia

Nors abiejose salos pusėse dauguma gyventojų – juodaodžiai vergų palikuonys, labai daug ir baltaodžių „saulės imigrantų“ iš Olandijos, Prancūzijos, Amerikos. Tokių yra visuose Karibuose – tačiau daugelyje salų tai pavienės šeimos, gyvenančios aptvertose vilose: miestuose jų mažai tesutiksi.

O Šv. Martyno salos pakrantėse dygsta ištisi modernių daugiabučių rajonai. Aišku, bent dalis prabangių namų palei jūrą ar pakeliui į Paradis kalną, už kurių vartelių skalija pikti šunys, irgi priklauso tokiems atvykėliams.

Persikėlę į Karibus, jie laiko veltui neleidžia: kai kurie čia įkuria naują verslą-hobį. Tarp tokių – Nikas Malis, save vadinantis „Jodos vyruku“, mat kadaise sukūrė Žvaigždžių karų personažą Jodą.

Jodos figūra Niko Malio parduotuvėje

Tada jis buvo grimuotojas, o dabar jau daug metų pensijoje Filipsburge valdo parduotuvę-muziejų, iš kurio ekranų dėsto filosofiją apie specialiuosius efektus. Kol nerestauruoja savo filmams naudotų lėlių ir kostiumų kolekcijos ar aktorių gipsinių kaukių, galima pabendrauti ir su juo pačiu, bet nesu pakankamas „Star Wars“ žinovas, kad lengvai sugalvočiau protingą klausimą.

Kitas mažiau žymus atvykėlis Sen Martene nusipirko buvusią plantaciją ir pavertė ją Loterie ferma, tiksliau – nuotykių parku, pasivaikščiojimo takeliais, kavinėmis. Apsilankymas manęs nesudomino – bet jeigu į Šv. Martyno salą atvyktum ne vienai dienai kruiziniu laivu, o atskristum ilgesniam laikui vienu tų virš Maho paplūdimio tupiančių lėktuvų, ar jeigu ten gyventum – turbūt atrodytų kitaip.

Loteri ferma Sen Martene

Šv. Martyno sala – tikra Karibų kryžkelė. Vien apsižvalgęs nuo jos krantų gali pamatyti tris kitas salas: britų Angiliją, garsenybių pamėgtą prancūzų Sen Bartelemį, olandų Sabą. Šimto kilometrų spinduliu aplink Šv. Martyną – devynios kitos šalys. Nenuostabu, kad Sint Marteno kruizų uostas – vienas labiausiai užimtų. Tiesa, kai keliavome ne sezono metu (gegužį), net ir jame mūsų laivas stovėjo vienintelis.

Mano kruize po Karibus Šv. Martyno sala buvo paskutinė. Laivas pasuko į Puerto Riką, tada namo. Pasak statistikos, maždaug 42% kruizų keleivių anksčiau ar vėliau sugrįžta į kruizo metu lankytus uostus. Šv. Martyno sala toli, kažin, ar bebus proga dar kada apsilankyti – tačiau Maho paplūdimio patirtį pakartoti visai norėčiau.

Privatus lėktuvas leidžiasi į Princesės Julianos oro uostą

Šv. Martyno salos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę po Šv. Martyno salą

Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

└ Temos: , , , , , , , , , , , , , , ,
 Komentuoti 

Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Lankau pasaulį, Sent Kitsas ir Nevis, Šiaurės Amerika

Sent Kitsas ir Nevis – mažiausia Vakarų pusrutulio valstybė. Jos plotas – kaip pusė Vilniaus miesto, o gyventojų ten – kaip Marijampolėje (46 tūkstančiai).

Tačiau lankytinų vietų Sent Kitse – daugybė. Mat kadaise ši salelė buvo svarbiausia Britų Imperijos kolonija Karibuose. Ant kalno joje stūkso vienas didžiausių Karibų fortų. Dvarų ir malūnų griuvėsiai sulaukėjusių cukranendrių laukuose primena buvusią plantacijų didybę.

Kai kurie istoriniai pastatai atstatyti. Turistams. Ir vienintelis visose mažosiose Karibų salose geležinkelis vežioja nebe cukrų, o poilsiautojus. Šiandien jie Sent Kitsui pakeitė cukranendres.

Brimstouno fortas, Sent Kitso pažiba

Pietų pusiasalis ir kitos Sent Kitso gamtos grožybės

Dauguma tų turistų, kurie Sent Kitse nakvoja, apsistoja užsieniečiams užleistame Pietų pusiasalyje. Nuo jo kalvų atsiveria nuostabios panoramos į rusvas uolas, paplūdimius – nuo laukinių, pasiekiamų tik per brūzgynus, iki apstatytų kavinėmis ir šezlongais. Iš daugelio vienintelio pusiasalio kelio vietų gali matyti vandenyną keliose pusėse, ir dar bent vieną ežerą. O anapus sąsiaurio – Nevis, mažesnioji Sent Kitso ir Nevio federacijos sala.

Pietų pusiasalyje esti ir didelių garsių pasaulio tinklų viešbučių bei vilų rajonų, bet visada gali pasislėpti taip, kad šią civilizaciją užstotų kalnai. O štai vietinės kultūros Pietų pusrutulyje ir norėdamas nerasi. Vietiniai ten tik dirba turtingiems turistams, pardavinėja brangius niekučius šalia apžvalgos aikštelių. Į Pietų pusiasalį netgi neveža joks viešasis transportas: juk tie, kurie ten leidžia dienas, savaites ar metus, vis tiek „nesikratytų mikroautobusais“.

Sent Kitso pietinio pusiasalio panorama su ežeru, pilnu jachtų. Turtingiems žmonėms, beje, Sent Kitsas tikrąja to žodžio prasme pardavinėja pilietybę – duoda pasą mainais į keliašimtatūkstantinę „paramą“.

Aš į Sent Kitsą keliavau kitaip. Priklausiau tai atvykėlių masei, kurie atplaukia kruiziniais laivais ir nakvoja juose. Taigi, didžiąją dalį laiko praleidau autentiškesnėje, gyvenamoje, Sent Kitso dalyje. Ji didesnė – tiesa, ir joje tėra vienas žiedinis kelias (iš viso 50 km). Per kaimus, pro nusifotografuoti kartu su sauskelnėmis apautomis beždžionėlėmis siūlančius vietinius.

Didžiausia gamtos įdomybė ten – Juodosios uolos, seniai išsiveržusios lavos (juk Sent Kitso centre – nūnai romus Liamuigos vulkanas) „piramidės“, į kurias dūžta galingos bangos. Bet dar labiau žavi tai, ką saloje paliko iš Europos tolių atplaukę kolonistai.

Juodosios uolos Sent Kitso vakaruose

Didžiausias Karibų fortas ir dvarų griuvėsiai

Karibuose ant rankų pirštų gali suskaičiuoti salas, galinčias didžiuotis UNESCO saugomomis vietomis. Ir mažasis Sent Kitsas – viena tokių. Ta „lankytina vieta“ – milžiniškas Brimstauno fortas ant aukšto kalno, kur įsitvirtinę britų kariai matydavo ir kaimynines olandų valdomas salas Sabą, Sint Eustatijų. Bet galingų į jūrą nukreiptų patrankų sviediniai buvo skirti daugiausiai prancūzams, didiesiems anglų konkurentams varžybose dėl kolonijų. Ilgą laiką mažytis Sent Kitsas buvo netgi padalintas tarp anglų ir prancūzų. „Visiems, kas geros širdies, kas myli karalių, savo šalį ir religiją, kas nekenčia prancūzų ir keikia popiežių (…), bus leista įlipti į karo laivus“ – skelbia istorinis 1797 m. atsišaukimas nykokame forto muziejuje. Taip šimtus metų gyveno Karibai – kone nuolatiniame kare: tolimos imperijos „pjovėsi“ dėl jų, pjudė viena kitą piratais. Tokios strategiškai reikšmingos ir derlingos cukrumi buvo tos salelės.

Brimstauno fortas susideda iš dešimčių pastatų ir įtvirtinimų, o ką prieš 100-200 metų fortui netekus karinės svarbos nugriovė iš jo plytų namus sau mūriję vietiniai, tas dabar daugmaž atstatyta – net butaforinės patrankos atvilktos. Ir įtaisyta daug angliškų informacinių lentų.

Brimstouno forto aukštutinės citadelės kiemas

Tokių lentų pilna visame Sent Kitse: ties įvažiavimu į kiekvieną kaimą trumpai nupasakojama jo istorija. Aprašomi kiekvieneri dvarų griuvėsiai ar išdžiūvusi upė, kuri, išžudžius vietos indėnus, sakoma, plūdo krauju. Kelionei po Sent Kitsą tokia informacija suteikia spalvų. Atminimo lentos „neskandina“ atvykėlių datose ir nuobodžiuose ilguose pasakojimuose, kuriuos jie vis tiek čia pat pamirštų: verčiau keliais sakiniais aprašo tai, kas svarbiausia. Šriftas didelis, tad perskaityti gali suspėti net iš mašinos lėtai važiuodamas pro šalį.

Ta mažytė šalis, kurios kaimų aplūžę mediniai namai vietomis primena Afrikos skurdą, stebėtinai gerai prisitaikė prie turistų. Romnio dvaras sudegė, bet žaviame jo sode vietiniai dabar prekiauja ryškiaspalviais batikos darbais. „Iš šios apžvalgos aikštelės vergvaldžiai stebėdavo vergų darbą plantacijoje“ – skelbia viena atminimo lenta. Kita papasakoja, kad dvaro varpinė, šaukdavusi į darbą vergus – vienintelė išlikusi Sent Kitse, mat visas kitas, panaikinus vergovę, įtūžę vietiniai nugriovė, tuo tarpu Romnio dvaro šeimininkas su savais vergais elgdavosi geriau, tad į jo valdas šie nesitaikė.

Griuvėsiai priešais Romnio dvarą žvelgiant iš aikštelės, iš kurios šeimininkas stebėdavo vergus.

Dabar viskas tylu, užaugę džiunglėmis, gražiais žiedais. Karai, sunkus triūsas, vergų pyktis atrodo buvę kažkur kitur. Ir Fairview dvare, kurį kruopščiai iš naujo atstatė ir antikvaru apstatė indų verslininkas, sunku patikėti, kad štai taip kadaise gyveno aristokratiškai turtingi prancūzų kolonistai, kad klestėjo žemės ūkis. Vieninteliai baltaodžiai salose – turistai ir imigrantai. Likę žmonės – juodaodžių vergų ir iš Indijos atvežtų darbininkų palikuonys.

Fairview dvaras, dabar naudojamas ir konferencijoms, užsieniečių vestuvėms

Basteras – maža, bet įtakinga Sent Kitso sostinė

Didžiausia Sent Kitso investicija – Zantės uostas, supiltas jūroje, kad tilptų ne tik kruizinių laivų prieplaukos, tačiau ir prekybos centras po atviru dangumi. Uostas – pačiame sostinės Bastero (13 000 gyv.) centre, tad prieš mano kruiziniam laivui išplaukiant per 40 minučių lengvai apėjau miestelio centrą: centrinę aikštę, katedrą. Daugybė turistų net ten nenueina, jiems visas Sent Kitsas ir yra Zantės uostas. Ir tas uostas niekuo nenusileidžia gerokai didesnių Karibų salų „kolegoms“.

Sent Kitsas – vis dar svarbus, vis dar savotiška mažųjų anglakalbių Karibų salų širdis. Būtent jame veikia Rytų Karibų centrinis bankas, leidžiantis Rytų Karibų dolerius. Ši valiuta – toks miniatiūrinis euras. Ja atsiskaitoma net aštuoniose regiono šalyse. Tik kad visose jose kartu paėmus tegyvena 600 tūkstančių žmonių – tiek, kiek viename Vilniuje.

Batikos darbai džiūva prie Romnio dvaro

Užtat štai pasaulio kriketo čempionato (nacionalinis sportas) mačai, vykę Bastere, domino ne tūkstančius, o milijonus. Sent Kitsas ir Nevis – mažiausia šalis, kada nors surengusi bent dalį pasaulinio lygio sporto planetos čempionato. Tiesa, ištisą kriketo komandą Sent Kitsas vargiai išaugintų – todėl į vietinės reikšmės turnyrus formuoja bendrą rinktinę su dar 6 Karibų šalimis, o į pačius rimčiausius – su dar 14 šalių.

Kur verta – bendradarbiaudami, kur neverta – eidami savo keliu, Sent Kitso ir Nevio gyventojai nekompleksuoja, kad jų valstybė – šitokia miniatiūrinė. Šalyje net klesti separatizmas. 11 tūkstančių žmonių glaudžiantis Nevis siekia atsiskirti nuo vyresniojo brolio (referendumuose už laisvę nuolat pasisako ~60% žmonių, bet pagal įstatymus reikia 66%). Panašaus dydžio Angilija dar 1980 m. pasitraukė iš federacijos (tiesa, ji liko britų kolonija).

Nevio sala žvelgiant nuo Sent Kitso Pietinio pusiasalio

Negalėčiau pasakyti, kad Sent Kitse rekomenduočiau ilgai atostogauti. Bet kruiziniam laivui tai – tiesiog tobula stotelė. Vienintelis ilgas kelias visoje saloje. Kas kokius dešimt kilometrų – įdomi lankytina vieta ar graži panorama.

Per devynias stovėjimo uoste valandas išsinuomavę automobilį pamatėme Sent Kitse viską, ką norėjome. Išskyrus Nevį, į kurį dar būtų reikėję plaukti mažutėliu keltu. Teko pasitenkinti gražiais jo debesyse paskendusio vulkano vaizdais iš Sent Kitso pietinio pusiasalio.

Zantės uostas Bastere

Sent Kitso lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę

Visi kelionės po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
4. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
5. Barbadosas: maža juoda Britanija
6. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
7. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
8. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

└ Temos: , , , , , , , , ,
 Komentuoti