Estija: laukinė gamta ir modernūs miestai

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Estija

Rinkdamiesi vietą kelionei, Estiją dažnai pamirštame. Juk ten – vėsiau nei Lietuvoje, o atstumas per didelis, kad nuvažiuotum automobiliu ir grįžtum tą patį eilinį savaitgalį.

Visgi Estijoje gausu įdomių lankytinų vietų: nepaliestos laukinės gamtos takų, gražių senų miestų ir galingų Viduramžių pilių. Ilgajam savaitgaliui (4 dienoms) kelionė į Estiją – puikus pasirinkimas.

Atmosfera ir tvarka Estijoje vis labiau primena Skandinaviją, randasi ir itin modernių įdomybių, interaktyvių muziejų. Tiesa, vis mažiau nuo Vakarų atsilieka ir kainos.

Lahemos nacionalinis parkas Estijoje - viena paprastos, tačiau puikiai saugomos estiškos gamtos vietų, kur smagu pasivaikščioti patogiais takeliais.

Talinas – sena modernios Estijos širdis

Kelionė į Estiją daug kam – visų pirma kelionė į Taliną. Į jo viduramžišką senamiestį, vis dar aptvertą storomis sienomis, romantiškais pilkais gynybiniais bokštais.

Talino senamiestis garsėja vienintele Šiaurės Europos gotikine rotuše, aukštomis bažnyčiomis, vienos kurių (Šv. Olafo) bokštas netgi, sakoma, buvo aukščiausias pasaulyje pastatas (šiuo metu jis 124 m aukščio). Ir Tompėjos kalnu – aukštutine senamiesčio dalimi, į kurią tenka gerokai palypėti. Ten, viršuje – parlamentas, vyriausybė, stačiatikių ir liuteronų katedros. Apačioje – Rotušės aikštė, siauros gatvelės.

Talino senamiestį supanti siena su bokštais - vienintelė visame Pabaltijyje išlikusi miesto siena.

Po Talino senamiestį smagu ir tiesiog pasivaikščioti, pasigerėti ne tik Viduramžių pirklių namais, tačiau ir kartais dar įspūdingesniais neogotikiniais rūmais, kuriuos prieš 100 metų statė Talino vokiečiai, iki pat Antrojo pasaulinio karo buvę miesto elitu.

Patiko Talinas ir rusams – caras Petras I net postringavo, kad jei Rusija būtų valdžiusi Estiją dar tada, kai jis sumanė perkelti sostinę, Sankt Peterburgą jis būtų pastatęs Talino vietoje.

Gotikiniai namai Talino senamiestyje.

Caras Taline išties pasistatė sau rezidenciją – Kadriorgo rūmus. Labai gražius, bet kaip visos Rusijos valdovui gal mažokus: juk ten lankėsi tik keliolika kartų, o ne gyveno nuolat.

Dabar Kardiorgas – puikiai restauruotas. Estija kaip reikiant investavo, kad jos miestai patiktų turistams. Miestas paverstas savotišku muziejumi: ant dažno gražesnio namo prikabinta lentelė, keliomis kalbomis pasakojanti namo istoriją: kokia giminė pastatė, koks architektas, koks stilius, koks vidaus išplanavimas… Todėl tyrinėti Taliną lengva ir daug iš anksto nepaskaičius.

Kadriorgo rūmai nuo sutvarkytos aukštutinės parko terasos. Žemutinė terasa apaugusi žolėmis ir medžiais, nesutvarkyta - tačiau tai tik laiko klausimas.

Modernioji startuolių Estija

Turistų Taline vasaromis – daug. Mat Estijos sostinės geografinė padėtis itin patogi kruiziniams laivams: pakeliui į Sankt Peterburgą, mėgiamiausią Baltijos jūros kruizinį uostą. Kai lankiausi, net keturi kruiziniai laivai vienu metu dienai stabtelėjo Talino uoste, o jų keleivių grupes gidai vedžiojo po miestą.

Be kita ko, Talinas – ir vos valanda kelio laivu nuo Helsinkio. Suomiai vos griuvus TSRS puolė plaukioti į Taliną „pigaus alaus“, o estai į Suomiją – didesnio uždarbio. Priešingai nei latviai ir lietuviai, estai beveik neemigruoja – užtat neretas talinietis dirba Helsinkyje ir kasdien plaukioja pirmyn-atgal laivu. Turtingesniuosius suomius ir estus anksčiau „iš centro į centrą“ net skraidindavo sraigtasparnis, bet per krizę šis malonumas baigėsi.

Kruiziniai laivai Talino uoste žvelgiant nuo Linnahall - keisto milžiniško apleisto sovietinio statinio-bunkerio, kuriame veikė Lenino vardo koncertų salė. Dabar jis apleistas ir apipaišytas grafičiais, bet jo stogas - mėgstama vieta pasidairyti. Prieš 10-20 metų vakariečiai į Estiją specialiai važiuodavo pažiūrėti tokių 'tarybinių monstrų', o dabar Linnahall jau likęs vienas nedaugelio dar apleistų pastatų, o 2018-2019 m. žadama remontuoti ir jį.

Talino ir Helsinkio atmosfera skiriasi vis mažiau. Ir kainos Taline po euro įvedimo sparčiai išaugo – parkingas ten jau tris-keturis kartus brangesnis nei panašiose Vilniaus vietose.

Ta šiuolaikiška startuolių (gi išrado „Skype“) ir pirmųjų pasaulyje e-rinkimų Estija irgi visų pirma gyvuoja Taline, jo senamiestį apsupusiuose stikliniuose dangoraižiuose, Rotermano rajone, kur ant apleistų carinių gamyklų stogų pristatyti modernūs daugiaaukščiai. Naujame Jūreivystės muziejuje, kur buvusiuose hidroplanų angaruose Estijos laivybos istorija išdėstyta moderniai tarsi Amerikoje (galima net „pašaudyti“ patranka į ekrane nuo jūros „atskrendančius“ sraigtasparnius) – bet ir bilieto kainos lyg Amerikoje.

Rotermano rajonas Taline.

Tokių „grynai vakarietiškų“ pramogų Estijoje daugėja ir nieko keisto, kad muziejų modernizacija prasidėjo nuo jūreivystės muziejaus, mat Estija tiesiog didžiuojasi savo jūreiviais ir jūromis.

Pietų Estijos miestai – pakeliui iš Lietuvos

Taline ir apylinkėse gyvena beveik pusė Estijos žmonių, todėl lengva pamiršti, kad miestų Estijoje yra ir daugiau. Tačiau mažieji pietų Estijos miestai – irgi gražūs, dauguma jų nesuniokoti kartų. Juos legnva aplankyti pakeliui iš Lietuvos į Taliną.

Ammende vila Pernu kurorte.

Antrasis pagal dydį Estijos miestas Tartu (94 000 gyv.) garsėja univesitetu. Įkurtas 1632 m. (atkurtas 1802 m.), jis – pagrindinis univesitetas Estijoje. Iš visos šalies gabiausi studentai suvažiuoja į Tartu, užpildydami ne tik didingų pastatų auditorijas, tačiau ir kavines, barus. O vasaromis miestas apmiręs, kupinas tik turistų. Jiems greta įprastinių lankytinų vietų: žavios trikampės centrinės Tartu aikštės su Rotuše ir pasvirusiu namu, Šv. Jono bažnyčios puoštos mūrinėmis statulomis ir katedros – kadaise didžiausios visame Pabaltijyje – griuvėsių ant kalno, atidarytas AHHAA mokslo muziejus, kur kiekvienas lankytojas savo rankomis, akimis ir ausimis gali išbandyti įvairiausių mokslų dėsnius. Investuoti akcijų biržoje, pamatyti sumažintą bangą ar tornadą, visokias iliuzijas, pravažiuoti dviračiu ant ~10 m aukštyje ištempto lyno (dėl atsvaros tai nepavojinga) ir t.t. Lankiausi ten tris valandas, bet ir tiek laiko kažkiek pritrūko. Dar viena lankytina vieta Estijoje, kurią apibūdinčiau „brangu, bet verta“.

Kaip ir daugelio miestų, Tartu centras mūrinis, tačiau aplinkui – ir gražiai raižytų namų pilnas medinis Supilin rajonas. Kadaise tokie rajonai glausdavo skurdžius iš kaimų į darbus fabrikuose atsikėlusius estus, tačiau dabar iščiustyti ir jie, ten kyla ir medinėm lentelėm apkalti nauji namai.

Tartu Rotušės aikštė, pastatyta XVIII a. pabaigoje po to, kai miestą nusiaubė gaisras. Tačiau prieš Rotušę stovintis besibučiuojančių studentų fontanas - naujas miesto simbolis.

Pernu miestas (44 000 gyv.) – pagrindinis Estijos kurortas. Tiesa, kai šalis turi 3794 km krantų (42 kartus daugiau, nei Lietuva), ir net namas ant jūros kranto nėra kažkoks paprastam mirtingajam nepasiekiamas stebuklas, kaip pas mus, o ir vasaros Estijoje vėsokos, tik kai kurie estai vasarojimui tebesirenka Pernu. Bet tai, kad Estijoje jūros krantas nėra kažkokia „neliečiama retenybė“, ir suteikia miestui žavesio: paplūdimyje, palei iš medinių lentelių sukaltą promenadą, ten veikia kavinės, naktiniai klubai, šokinėja spalvingi fontanai. Gražus ir Pernu senamiestis: barokinė Kotrynos cerkvė, liuteronų Elžbietos bažnyčia, Ammende vila, vokiečių pirklio pastatyta savo dukters vestuvėms.

Trečiasis pietų Estijos miestas – Viljandis (20 000 gyv.), kurio centre – kryžininkų pilies griuvėsiai. Estijoje gausu ir išlikusių Viduramžių pilių – tokios laukia Rakverėje, Kuresarėje – o taip pat Pabaltijo vokiečių dvarų, tokių kaip Alaskivio netoli Peipaus ežero.

Ledainė ir fontanai Pernu pajūrio promenadoje.

Estijos nacionaliniuose parkuose – laukinė gamta

Važiuodamas Estijos keliais gali jaustis it Lietuvoje: lygumos, pievos, miškeliai… Tačiau privažiavus Baltijos jūros krantą panašumas išnyksta. Vietoje mūsiškų ramių smėlėtų paplūdimių Estijoje dažnai laukia aukšti uoliniai skardžiai, čia nuogi, čia apaugę mišku, ir jūroje tyvuliuojantys pilki akmenys. Tarp aukščiausių tokių uolų – Ontikos krantas netoli Narvos ir Tiurisalu [Türisalu] netoli Talino, sakoma, numylėta savižudžių. Nuo uolų krenta net kriokliai (nors ir neitin sraunūs).

Estijoje gyventojų tankumas – gerokai mažesnis nei Lietuvoje, tik 30 žmonių į kv. km (o už šiaurinės Estijos ribų ~10). Todėl važiuodamas Estijos keliais gali ir dešimtis kilometrų neišvysti jokio miestelio ar kaimo. Ypač tai gerai „laukiniam“ turizmui. Estijoje gausu ilgo nuotolio dviračių ir pėsčiųjų takų. Estai puikiai „pagerbia“ net ir įprastą savo gamtą, o nacionaliniai parkai Estijoje yra tikri nacionaliniai parkai, kur daugelio kilometrų gerai įrengtais takais gali vaikščioti nė nematydamas civilizacijos (išskyrus, karts nuo karto, kitus turistus).

Tiurisalu uola.

Somos nacionaliniame parke šitaip saugomos estiškos pelkės: durpynai, akivarai, ežerėliai, miškeliai su daugybe mažų drieželių ir milžiniškų laumžirgių, vandens čiuožikų, kvepiančių gėlių. Somos nacionalinis parkas – netoli Pernu miesto, jį nesunku aplankyti pakeliui iš Lietuvos į Taliną. Pėsčiųjų takų ilgis ten – nuo 2 iki 10 km, jie mediniai, tvarkingi.

O Lahemos nacionaliniame parke netoli Talino galima paklajoti po „senovinę“ Estijos pakrantę – su gausybe akmenų, ilgais pusiasaliais, salelėmis ties horizontu. Ir žvejų kaimais – jų mediniai namai virto taliniečių vasarnamiais, tačiau ten nieko neužgožė jokie kolūkiniai sovietiniai monstrai, nes Lahema nacionalinniu parku tapo dar 1971 m. (buvo pirmasis toks parkas TSRS).

Pelkių vaizdai nuo pasivaikščiojimo tako Somos nacionaliniame parke.

Abiejuose parkuose, jei vaikščiotum visais takeliais, pamažu, prisėsdamas ant gausybės įrengtų suolelių, paskaitydamas augalų aprašymus stenduose, lengvai galėtum praleisti ir po kelias dienas.

Estijos nacionaliniuose parkuose gyvena ir didelių žvėrių, netgi meškų. Tiesa, pastarąsias, kiek skaičiau interviu su parko darbuotoja, ir ji matė tik dukart gyvenime. Tačiau vabzdžių, paukščių stebėjimui galimybių daug, o taip pat galima tiesiog gerėtis iš lėto besikeičiančiomis spalvomis: vasaromis Estijoje dienos dar ilgesnės nei Lietuvoje, ir švinta bei temsta ten valandų valandas; taigi, kiekviena valanda atskleidžia nacionalinių parkų gamtą vis kitaip.

Turistė per saulėlydį fotografuojasi Lahemos nacionaliniame parke.

Estai turi galimybę žvejoti ne tik jūroje, o ir milžiniškuose ežeruose. Didžiausias jų, Peipaus, ploto sulig kokia Lietuvos apskritimi, yra penktas pagal dydį Europos ežeras. Kito kranto ten tikrai nepamatysi, o bangelės man lankantis į krantą plakėsi didesnės nei Baltijoje. Antrojo pagal dydį Estijos ežero Vertsjervo kitas pelkėtas krantas matosi tik iš apžvalgos bokšto, jis irgi šešis kartus didesnis už didžiausią Lietuvos ežerą Drūkšius.

Peipaus ežero krantinės, nusėtos kriauklelėmis.

Kita Estija: sentikių žvejai ir šimtai vienuolių

Dauguma Peipaus ežero žvejų – ne estai. Ypatingai ilguose vienos ežero pakrante vingiuojančios gatvės jų kaimuose (štai Roja – net 4,5 km ilgio) nerasi bažnytėlių ar koplyčių, o tik cerkvių kupolus. Kiekviename – po kelis. Tai – rusų sentikių teritorija. Jie į Peipaus pakrantes atsikėlė dar XVII a., bėgdami nuo persekiojimo Rusijoje, kur nepakluso stačiatikų reformoms. Ir Estijoje – vienos gyviausių visame pasaulyje išlikusių jų tradicinių bendruomenių (Lietuvoje irgi turime sentikių, tačiau jų kaimai dažnai – „išmirę“, išsilakstę, belikusios vien kapinės).

Netoliese – Piuhtitsos moterų stačiatikių vienuolynas, dar venas rusiškos kultūros bastionas. Vienuolių ten apie 170: ir senučių, ir jaunų merginų. Vienuolynas net stato naujus celių pastatus. Stačiatikybė Estijos rusų tarpe atgimsta: dar 2001 m. daug jų buvo ateistai, stačiatikiai sudarė 13% Estijos žmonių, o pagal 2011 m. surašymą – jau 16%.

Vienuolės aptvertame Piuhtitsos vienuolyne.

Tarpukariu Estija turėjo ir stačiatikių vyrų vienuolyną Pėtsario mieste. Tačiau jo, kaip ir visos Pėtsario srities, ir dar daug kitų žemių, kuriose gyveno daug rusų, Rusija 1991 m. Estijai paskelbus nepriklausomybę negrąžino, mat dar 1945 m. jas prijungė ne prie Estijos TSR, o prie Rusijos FTSR. Tas žemes iki šiol daug estų laiko okupuotomis jų šalies teritorijomis, o Estijos-Rusijos sienos sutartis tebelieka neratifikuota.

Narva ir rusiškoji Estija: pavojinga ar įdomu?

Atėmusi iš Estijos žemes, kuriose gyveno daug rusų, Sovietų Sąjunga tuoj pat prikėlė rusų ir į likusią Estijos dalį. Ištisa Rytų Virumos sritis, per amžius gyventa estų žvejų, buvo apstatyta sovietinių daugiabučių miestais ir miesteliais, butai kuriuose išdalinti rusams iš Rusijos. Visas Narvos miestas – trečias pagal dydį Estijoje (60 000 gyv.) – irgi surusintas pokariu, uždraudus ten sugrįžti karo išblaškytiems estams. Rusakalbių ir dabar ten 93%.

Tame regione kaip niekur kitur Pabaltijyje gali jaustis it Rusijoje. Ten ne tik visi kalba rusiškai, ne tik gali išvysti Georgijaus juostomis padabintus automobilius, bet net užrašai, reklamos dvikalbės tarsi sovietiniais laikais, o rusiški tekstai vietomis didesni už estiškus. Estai net visų sovietinių paminklų „neišvalė“ – pasiliko ne tik monumentai Tarybinei armijai-išvaduotojai, tokie kaip ant postamento prie Narvos-Narvos Joesu kelio užvilktas tankas su raudona penkiakampe žvaigžde (vietinių tebenukraustomas gėlėmis), bet ir, tarkime, paminklas Didžiojo spalio 70-osioms metinėmis Silamejės miestelyje. O nauja lentelė turistams ant buvusio kino teatro „giriasi“ Silemejėje didžiuojasi, kad viduje dar gali išvysti Markso ir Lenino bareljefus.

Ant Silamejės miestelio pranešimų stulpo visa savivaldybės pateikiama informacija - dvikalbė.

Gal estai išsigando rusų tada, kai, jiems 2007 m. pabandžius nukelti bronzinį sovietų kario paminklą, Taline rusakalbiai sukėlė riaušes. O gal tiesiog centrinei valdžiai veikti daug sunkiau, mat Estijoje gausu miestų, kur gyvena beveik vien rusai, tad ir jų savivaldybės – rusiškos, merai – irgi rusai. 24% Estijos gyventojų yra rusai, o trečdalis jų netgi – Rusijos piliečiai. Ir pabuvus Narvos apylinkėse mintis, kad būtent ten galėtų „įsikurti“ sekanti „liaudies respublika“, panaši kaip Donecko ar Luhansko, neatrodo nereali.

Estija rusų širdis gali pavergti nebent pinigais. Juk Estija – turtingiausia buvusios TSRS šalis. Ir sovietiniai Rytų Virumos miesteliai, kuriuos prieš dešimtmetį mačiau visiškai aplūžusius ir trupančius, dabar Estijos valdžios lėšomis sutvarkyti, renovuojami. Tie, kurie pastatyti prie Stalino, ir šiaip nėra baisūs, nes stalininiai pastatai visai įdomūs. Verta dėmesio Silamejė (17 000 gyv., iš kurių 97% rusakalbiai), sovietmečiu nė nepažymėtas žemėlapiuose, mat ten rinktas uranas tarybinėms atominėms bomboms. O greta Kivielio [Kiviõli]- didžiulės dirbtinės kalvos iš pramoninių atliekų, viena kurių žiemomis net virsta kalnų slidinėjimo trasa (ir keltuvas įrengtas).

Silamejės centras - tvarkomas stalininis bulvaras link jūros.

Paldiskis, jau į vakarus nuo Talino – proziškesnis sovietų atominės pramonės miestas. Išsikėlus rusų kariškiams, gyventojų skaičius ten krito nuo 16 000 iki 5 000, o dūlantys daugiabučiai 2002 m. pasitarnavo kaip filmavimo aikštelė filmui „Lilya 4-ever“ apie niūriai skurdžią postsovietinę realybę. Ir šiandien Paldiskis nėra „svajonių miestas“, tačiau ir ten pastatai perdažyti, langai įstiklinti, į Taliną kas pusantros valandos kursuoja modernūs traukiniai.

O pačioje Narvoje kažkiek yra ir ikisovietinių grožybių. Pagrindinė – danų XIII a. statyta Narvos pilis greta Narvos upės. Anapus upės, Rusijoje – rusų statyta Ivangorodo pilis. Abidvi seniai netekusios gynybinės prasmės, virtusios muziejais – tačiau vis dar labai simbolinės. Virš Narvos pilies plazda Estijos trispalvė, virš Ivangorodo kuorų – Rusijos, o ant tilto tarp pilių muitinės patikrinimo laukia automobilių eilės. Kaip ir Viduramžiais čia – Vakarų ir Rytų siena, tik anuomet tai buvo katalikiško ir stačiatikiško pasaulių riba, šiandien – Europos Sąjungos ir Eurazijos Sąjungos.

Ivangorodo tvirtovė žvelgiant iš Narvos. Pačią Narvos tvirtovę lengviau pamatyti iš Ivangorodo. Beje, tarpukariu abi tvirtovės priklausė Estijai, o Ivangorodas vadintas Janilinu.

Dar Narva garsėja milžinišku Krenholmo tekstilės fabriku, kuris XIX a. buvo didžiausias visoje Rusijos Imperijoje. Jis statytas laikais, kai net fabrikai būdavo projektuojami gražūs, it kokios pramonės katedros, tad gražu pažiūrėti į jo bokštus, raudonų plytų darbininkų namus (jų ten dirbo 10 000). Priešingai nei Lietuvą, Estiją caras vystė ne kaip žemės ūkio, o kaip pramonės žemę. Estams leista siekti išsilavinimo, Tartu universitetas, priešingai nei Vilniaus, neuždarytas: todėl dar XIX a., kai Lietuvoje temokėjo skaityti tik pusė žmonių, Estijoje jau 90% buvo raštingi. Bet šiandien Estijos pramonė vėl užleidžia vietą gamtai, ir Krenholmo fabrikas apaugęs medžiais, supamas krioklelių.

Į Estijos salas – keltai ir ledo keliai

Estija vienintelė iš Pabaltijo šalių turi salų, ir „turi“ čia per menkas žodis. Estijoje salų net 2355, iš jų keliolika gyvenamos. Kai kurios – labai nutolusios nuo žemyno: štai į Ruhnu salą keltas plaukia net 4,5 valandos, o žiemomis, Baltijos jūrai iš dalies užšalus, ten skraidina lėktuvai.

Tokios salos – ir Estijos galvos skausmas. Juk Ruhnu tegyvena vos ~90 nuo pasaulio atskirtų žmonių, o visose salose kartu paėmus – tik 40 000, o reikia subsidijuoti laivus, lėktuvus… Tačiau kartu salos – ir Estijos žavesys. Kiekviena jų – savotiškas atskiras pasaulėlis. Kadaise dažnoje saloje gyveno net ne estai, o švedai. Sovietai juos išvarė. Nors šiandien salose ir žemyne gyventojų tautybė ta pati, vanduo nėra tik geografinis barjeras ir atmosfera salose kitokia. Kihnu moterys tebevaikšto su tautiniais kostiumais (net UNESCO tai padarė įspūdį – pripažino nematerialiuoju pasaulio paveldu). Dažna sala – ir atskira savivaldybė ar regionas, nepaisant to, kad gyventojų ten mažai (Pirisarės saloje -savivaldybėje Peipaus ežere – vos 70 rusų sentikių).

Akmeninis 'kelias' į salą Lahemos nacionaliniame parke. Kartais juo įmanoma nueiti ar prabristi.

Dvi didžiausios Estijos salos – Sarema ir Hijuma, į kurias nuo žemyno reikia plaukti apie valandą. Sarema garsėja sostinės Kuresarės pilimi, o Hijuma gyvenama dar rečiau, ten maistas žmonėms iki šiol tiekiamas autoparduotuvėmis.

Žiemą į šias didžiausias salas kartais galima nuvykti oficialiais „ledo keliais“ – jei gerai pašąla, keliai „pažymimi“ tiesiai ant Baltijos jūros. Tik jais važiuojant privalu nesisegti saugos diržų – kad spėtumėte iššokti, jei automobilis įluš.

Kuresarės pilis Saremos saloje.

Estija – globali valstybė

Estija – mažiausiai gyventojų turėjusi TSRS valdyta šalis. Nepaisant to, žlugus TSRS, ji sugebėjo išvengti – ilgalaikio skurdo ir diktatūrų (kaip Vidurinė Azija) ar masinės emigracijos (kaip Lietuva ir Latvija).

Per jau beveik 30 nepriklausomybės metų, estai pastatė gražią šalį, į kurią keliautojai viliojami puikiai sutvarkyta gamta, išsasmiai aprašyta senove ir moderniomis naujovėmis.

Takas per pelkynus Somos nacionaliniame parke žvelgiant iš apžvalgos bokšto.

Tiesa, savo dvasią susigrąžinti Estijai sekėsi sunkiau. Valstybė tebėra pasidalijusi pagal tautybes į estus ir rusakalbius. Ir kol rusakalbiai patiria atgimimą, estai vietomis sovietų naikintą kultūrą praradinėja ir toliau. Štai nepaisant sovietinio ateizmo pabaigos, Estijos liuteronų bažnyčia toliau menksta: vos 9% gyventojų išpažįsta tikėjimą, kuriuo prieš okupaciją sekė 80%. Estija – vienintelė valstybė, kurioje sovietams pavyko sunaikinti vietinę religiją. Likimo ironija: estai pasirodė et uolesni ateistai nei patys rusai – rusų stačiatikių šalyje jau beveik dvigubai daugiau, nei estų liuteronų. Net Piarnu mieste, kur rusų tik 16%, per sekmadinio mišias stačiatikių katedroje mačiau daugiau žmonių, nei klausėsi estiškų pamaldų pas liuteronus.

Bet tikriausiai Estija ir nesiekia kažkaip išsiskirti, o priešingai – siekia būti „globalaus pasaulio dalimi“. Štai ir šiandien didžiuma jaunimo ten mokosi rusiškai (bet ir angliškai kalba puikiai). Vieni skirtumai, tokie kaip ypatinga religija, trinasi, kiti, kaip skirtingas estų ir rusakalbių požiūris į XX a. istoriją, akcentuojami mažai.

Trobos Lahemos nacionaliniame parke.

Pesimistas galėtų prognozuoti, kad Estija taps šalimi-muziejumi, į kurią keliautojai keliaus tik pažiūrėti iščiustytą gamtą ir puikiai aprašytą praeitį (vokišką, danišką, rusišką, estišką…), tarpais užsukdami pavalgyti į nykaus skandinaviško interjero restoranus, pernakvoti į masiniams tinklams priklausančius viešbučius. Bet šalyje su tiek salų, atokių bendruomenių tai bus ilgas procesas.

Įdomiausių Estijos lankytinų vietų žemėlapis. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Estiją.

└ Temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,
 Komentuoti 

Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Europa, Lankau pasaulį, Rusija

Sankt Peterburgas – Rusijos vartai į Europą. Jis pastatytas kaip kitoks, vakariausias ir vakarietiškiausias Rusijos didmiestis, ir iki pat šiol galima pajusti to aidus.

Jei Maskvoje vyrauja Sovietų Sąjungos ir postsovietinės Rusijos dvasia, tai Sankt Peterburge – XIX a. Rusijos imperijos. Tos pačios, kuri draudė lietuvių kalbą – bet kartu ir tos, kurioje gimė ir gyveno daugelis žymiausių lietuvių: Čiurlionis ir Maironis, Basanavičius ir Vileišis. Dažnas jų patys lankėsi ar gyveno Sankt Peterburge, bendravo su Rusijos meno ir verslo elitu. Ir regėjo tuos pačius didingus daugiabučius, rūmus ir cerkves, kokius galite matyti šiandien.

Nepaisant Antrojo pasaulinio karo apgulties, komunizmo dešimtmečių, Sankt Peterburgas išliko savimi, nesugriautas, arba atstatytas. Sankt Peterburgas – amžinas Rusijos kultūros simbolis, todėl jokia save gerbianti Rusijos valdžia niokoti jo neleido.

Peterhofo carų rūmai ir fontanai Sankt Peterburge.

Sankt Peterburgo centras: muziejai muziejuje

Kiekviena Europos kolonijinė imperija XIX a. kaupė meno šedevrus ir jais didžiavosi, atidarydama muziejus. Rusija tada buvo antroji pagal dydį imperija, nusileidusi tik Britanijai. Taigi, Sankt Peterburgo muziejai – tarp pirmaujančių pasaulyje. Žymiausias – Ermitažas, įkurtas Rusijos carų rūmų salėse. Vienintelis lygiavertis varžovas pasaulyje jam, kai kalba pasisuka apie klasikinį meną – Paryžiaus Luvras.

Abu šie muziejai turi viską, nuo egiptietiškų mumijų iki Viduramžių ir Renesanso dailininkų šedevrų. Tiesa, Ermitažo kolekcija surinkta nevisai gražiai: daug paveikslų prisiplėšti per daugybę Rusijos ir Sovietų Sąjungos karų bei iki šiol negrąžinami teisėtiems savininkams. Net egzotiškajame Irane, Ardabilo mauzoliejuje, mačiau užrašą prie tuščių puošnių nišų: „indų rinkinius pagrobė rusai ir išvežė į Ermitažą“. O labiausiai nuo „tarybinių plėšikų“ kentėjo Vokietijos kolekcininkai. Neva dėl to, kad Vokietiją valdė Hitleris, buvo galima vogti eilinių vokiečių turtą. Aišku, nacionalizavo sovietai ir rusų kolekcininkų paveikslus, tačiau ne visi jų liko Ermitaže – kai kuriuos Sovietų Sąjunga tiesiog tarpukariu slapta pardavė užsieniečiams.

Paveikslas Ermitaže

Vėlyvuoju sovietmečiu Ermitažas vėl tapo neliečiamu Rusijos simboliu. Tokiu, kad Atgimimo metais lietuvis Bronius Maigys netgi, protestuodamas už Lietuvos laisvę, peiliu ir rūgštimi puolė Rembranto „Danaję“, šiaip jau turinčią su Rusija tiek bendro, kad kabo Ermitaže. Šiandien po paveikslu kabo įrašas, kad jį „suniokojo maniakas“.

Sankt Peterburgo muziejams, atrodo, Rusijos imperija dar tebegyva. Rusijos etnografijos muziejuje galima aptikti ir lietuviško, latviško ar estiško liaudies meno (juk tai – tos imperijos tautos). O M. K. Čiurlionio darbai eksponuojami Rusų muziejuje.

Sankt Peterburgo centras

Beje, ir visas Sankt Peterburgo centras – tikras muziejus po atviru dangumi. Ne kokių kaimo medinukų muziejų, o didingų rūmų: net kariniai pastatai, tokie kaip admiralitetas – įspūdingi tarsi carų dvaras. Nedaug nusileidžia (o dydžius smarkiai lenkia) ir Petro ir Povilo tvirtovė netoli miesto centro bei Kronštatas – ištisas carinis jūrininkų miestas saloje, blokuodavęs priešo laivynams kelią į Sankt Peterburgą. „Atidirbo“ puikiai: naciai Sankt Peterburgą 1941-1944 m. buvo apgulę, tačiau taip ir neužėmė, o jo mirtinos blokados istorija tapo savotišku rusų tautos herojiniu epu.

Gražiausi rūmai – Sankt Peterburgo priemiesčiuose

Užleidę Ermitažą menui, carai išsikėlė į kitus, dar puošnesnius rūmus Sankt Peterburgo priemiesčiuose. Garsiausi iš jų – Peterhofas, „Rusijos Versalis“ su didingu parku palei Suomių įlanką, o kiti – Carskoje Selo, Pavlovskas bei Gačina.

Ermitažo fasadas

Tiesa, pavadinimų dažni rūmai turi po keletą. Mat Petras I ir kiti Rusijos carai buvo taip susižavėję Vakarais, kad net savo miestus ir rūmus krikštijo nebe rusiškai. Kad ir pats Sankt Peterburgas – juk „-burgas“ yra „miestas“ vokiškai (rusiškai būtų „gorod“ ar „-grad“).

Tačiau XX a. Rusijai ėmus konfliktuoti su Vokietija, pavadinimai surusinti. Taip Sankt Peterburgas 1914 m. tapo Petrogradu, Peterhofas – Petrodvorecu. O komunistams nuvertus carą iš žemėlapių ištrinti ir vietovardžiai, susiję su monarchija. Petrogradas 1924 m. pervadintas Leningradu, Carskoje Selo („carų sodyba“) – Puškinu.

Carskoje Selo rūmai.

Paties Sankt Peterburgo (Leningrado) miestelėnai net sovietmečiu sugebėjo išlaikyti intelektualią carinę dvasią, ir, žlungant Sovietų Sąjungai 1991 m., referendume 54% balsų nusprendė skubiai susigrąžinti seniausiąjį miesto pavadinimą. Tradicinis pavyzdys, pateikiamas norint pabrėžti ypatingą Sankt Peterburgo žmonių žingeidumą – visą parą veikiantys knygynai; savo akimis tokį mačiau.

Tuo tarpu aplūžusių aplinkinių miestelių ir kaimų žmonės buvo susovietėję kur kas labiau. Todėl aplinkinė sritis iki šiol tebesivadina „Leningrado sritimi“ (nors to Leningrado nebėra jau beveik 30 metų). Ir kiti sovietiniai pavadinimai Sankt Peterburgo priemiesčiuose liko vartojami gana plačiai.

Ermitažo vidus.

Didingiausios pasaulyje rusiškos cerkvės

Ir pats Sankt Peterburgas, aišku, yra Rusijos miestas, taigi, desovietizacija ten buvo ribota. Mieste dar stovi Lenino paminklai, gatvės vadinasi ir komunistų vardais. Dauguma žmonių gyvena miegamuosiuose rajonuose, o dalis gražiųjų centro butų tebėra komunaliniai: sovietų nacionalizuoti ir išdalinti po kambarį šeimai. Tarpukariu tokiuose gyveno net 68% leningradiečių, bet dabar jau tikrai nedaug, nes ilgainiui išdalintieji kambariai supirkti ir atiteko „naujiesiems rusams“, kurie vėl gali ir išgali turėti, tarkime, septynių kambarių butą.

Priešingai nei Maskvoje, Sankt Peterburge mažai komunistinių lankytinų vietų (žymiausia – Kreiseris „Aurora“, iššovęs pirmąjį komunistinės spalio revoliucijos šūvį, o nūnai amžiams rymantis viename Peterburgo kanalų/upių). Kur kas svarbesnės ten cerkvės: juk stačiatikybė buvo valstybinė Imperijos religija. Gi net Vilniuje, kur rusai visuomet buvo tik mažuma, imperija pastatė apie 10 didelių cerkvių ir dažname Lietuvos miestelyje gali išvysti tų laikų cerkvės kupolą – tai nesunku įsivaizduoti, kokio didingumo cerkvės statytos sostinėje Sankt Peterburge.

Kanalas ir Prisikėlimo cerkvė.

Šv. Izaoko katedra (1858 m.) – didžiausia stačiatikių bazilika. Puošniausia – rusiškojo romantimo stiliaus Prisikėlimo cerkvė (atpirkėjo krauju cerkvė) pastatyta vietoje, kur 1881 m. nužudytas caras Aleksandras. O, tikriausiai, švenčiausia – Kazanės katedra (soboras) (1811 m.), kur laikoma žymiausia visos Rusijos ikona (Kazanės mergelė). Šiandien Rusija po sovietinio ateizmo dešimtmečių vėl grįžta prie tikėjimo, bet procesas lėtesnis, nei buvo Lietuvoje: Šv. Izaoko katedra grąžinta tikintiesiems tik 2017 m., Prisikėlimo cerkvė vis dar negrąžinta.

Tikėjimo požiūriu svarbus ir Šv. Aleksandro Neviškio vienuolynas, vienas vos dviejų visoje Rusijoje turinčių aukščiausią lavros titulą. Greta jo – carinių laikų kapinės.

Šv. Izaoko katedra

Sankt Peterburgas turėjo ir lietuvišką pavadinimą

Iš Sankt Peterburgo Rusijos Imperija, besidriekusi per du žemynus, valdė ištisas Rytų Europos, Kaukazo, Vidurinės Azijos ir Sibiro tautas. Kartu su kaimų rusais, jų elitas 1895-1910 m. irgi sparčiai kėlėsi į sostinę (per 15 metų gyventojų padvigubėjo nuo 1 mln. iki 2 mln.). Ir dauguma jų nebuvo stačiatikiai. Taip Sankt Peterburge iškilo milžiniška Didžioji choralinė sinagoga, iki šiol antroji pagal dydį Europoje (1893 m.), mečetė, tuo metu didžiausia Europoje už Turkijos ribų (1913 m.) ir netgi budistų šventovė – dacanas (1915 m.).

Sovietai pastarąsias šventoves buvo uždarę, bet dabar jos vėl tarnauja tikintiesiems primindamos, kad Sankt Peterburgas dar prieš 100 metų buvo daugiatautis miestas. Juk tais laikais net Londonas neturėjo nei vienos mečetės ir budistų šventyklos! Tiesa, paskui Londone išvis imigrantų tautos ėmė sudaryti daugumą, kai tuo tarpu Sankt Peterburge nerusų dalis taip ir liko suktis apie 10% – tik pačios bendruomenės keitėsi.

Rusijos etnografijos muziejaus kolekcija

Neliko vokiečių (1900 m. jie sudarė 3,5% peterburgiečių), subyrėjus Rusijos Imperijai išvyko ar buvo išvaryti ir dauguma lietuvių, latvių, estų bei lenkų (1900 m. 5,2% Sankt Peterburgo žmonių priklausė vienai šių tautybių). Miestas mums nebėra savas ir todėl jį vadiname, kaip ir rusai, Sankt Peterburgu – kai tuo tarpu visoje prieškario lietuvių spaudoje ir literatūroje miestas vadintas lietuviškai: Petrapiliu. Kai kurie išsilavinę lietuviai Imperijos sostinėje turėjo nemažą įtaką – štai paskutinis ikistalininis Sankt Peterburgo katalikų vyskupas buvo lietuvis Teofilius Matulionis. Tiesa, Katalikų katedra, kur jis kunigavo, po sovietmečio taip ir neatvėrė durų.

Sankt Peterburgo legendos – pasenusios

Tiesa, kai kurie Rusijos Imperijos laikų sostinėn keliaujančių „provincijos inteligentų“ vaizduotės vaisiai vis dar aitrina keliautojų į Sankt Peterburgą fantazijas. Vienas jų – „Baltosios naktys“, kai, pasak vyresnių žmonių, birželį-liepą tariamai „kiaurą naktį būna šviesu“. Sankt Peterburge lankiausi jų metu – ir taip, saulė ilgai nesileido, tačiau kelioms valandoms stojo tamsa. Nieko keisto – juk Sankt Peterburgas, nors ir šiauriausias tokio dydžio miestas, yra gerokai piečiau poliarinio rato. Baltosios naktys jame – tikrai ne kitokios, nei Taline, Helsinky ar Stokholme ir nėra smarkiai įspūdingesnės nei Vilniuje.

Sankt Peterburgas per baltąsias naktis apie vidurnaktį. Tiesa, paskui kelioms valandoms stoja tamsa

Tikrų „baltųjų naktų“ reikia ieškoti, tarkime, Norvegijos ar Suomijos šiaurėje, ir daug lietuvių jas yra matę. Tačiau, aišku, Rusijos Imperijos laikais buvo kitaip – žmonės keliavo mažai, Sankt Peterburgas dažnam buvo šiauriausia vieta, kur jis per gyvenimą nukakdavo, ir taip gimė „baltųjų naktų“ legenda.

Kita Sankt Peterburgo legenda – kad miestas yra „Šiaurės Venecija“. Taip, jo centre nemažai kanalų (tiksliau, Nevos upės vagų) ir (pakeliamų) tiltų, tačiau dar daugiau plačių gatvių ir eismas jame vyksta automobiliais ir metro, o ne laivais.

Sankt Peterburgo kanalas-upė su turistus plukdančiais laivais

Imperijos kultūros širdis ir tada, ir dabar

Tačiau ir be šių legendų Sankt Peterburgas – tikrai įdomus, lankytinų vietų kupinas miestas. Puikus paminklas Imperijų amžiui (XVIII-XIX a.), kai Europos didvalstybės dalinosi pasaulį.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Sankt Peterburgas kurį laiką merdėjo. Maskvos gyventojų skaičius toliau augo, o Sankt Peterburgo smuko – Maskva jį aplenkė jau dvigubai. Tačiau dabar, panašiai kaip Kaunas Lietuvoje, Sankt Peterburgas atsigavo, į jį perkeltas net Rusijos konstitucinis teismas, o tai reiškia, kad miestas vėl įgijo sostinės atributų. Sutvarkyti ir jo keliai, infrastruktūra – vien naujoji ~20 km ilgio dirbtinė sankasa per Suomių įlanką ir Kronštato salą (vakarinis Sankt Peterburgo aplinkkelis) ko verta.

Šv. Aleksandro Neviškio vienuolyno (lavros) kapinėse

Taigi, Sankt Peterburge Imperijų amžius gyvas ne tik akmenyse ar mene, kaip Paryžiuje, jis gyvas ir šiandieninėje plėtroje, žmonėse. Juk kitos Europos imperijos žlugo, kolonijas paleido. Vienintelė Rusija tebevaldo net keturis penktadalius visų Imperijos laikais užkariautų žemių: Kaukazą, Uralą, Sibirą, Tolimuosius Rytus… Ir nacionalistinės nuotaikos joje tokios pačios, kaip XVIII a. ar XIX a., skatinančios plėsti ir plėsti sienas, stoti į įvairius „Didžiuosius žaidimus“ prieš kitas pasaulines galybes.

Tai gali atrodyti baisoka – ypač gyvenantiems netoli tų Rusijos sienų. Tačiau jeigu norite ne tik matyti didingus ano amžiaus sostinės atspindžius pastatuose, tačiau ir pajusti mąstymą, anuomet vyravusį visoje Europoje bei įkvėpusį sukurti tą „imperinę-tautinę didybę“, Sankt Peterburgas – paskutinė vieta tam.

Nevos triumfo arka, statyta rusų pergalei prieš Napoleoną. Panaši Paryžiuje pastatyta Napoleono pergalėms. Jei Prancūzijoje tokie mūšiai ir pergalės labiau - tolimos istorijos atmintis, tai Rusijoje karas, veterenai, užkariavimai - ir šiandien aktualios temos

└ Temos: , , , , , , , , ,
 Komentuoti 

Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Europa, Lankau pasaulį, Švedija

Dauguma pasaulio didmiesčių yra prie upių ar ant jūros kranto. O Švedijos sostinė Stokholmas – salyne. Kiekvienas iš didžiųjų miesto rajonų – tai atskira sala, o iš viso jų keturiolika.

Tose salose – Viduramžių pirklių namai ir tautinį atgimimą menantys didingi statiniai. Tose salose – socialistiškų griovimų žaizdos ir skandinaviško dizaino parduotuvės. Stokholmas išvengė karų, bet jo istorija nepraėjo ramia vaga. Jis nėra pasaulinės reikšmės didmiestis ar turizmo meka, bet jis – viena šiaurės Europos širdžių.

Be to, Stokholmas – tarp artimiausių sostinių Lietuvai. Ką galima pamatyti Stokholme, ir kuo šis miestas ypatingas?

Stokholmo Senamiestis.

Trys salos – Stokholmo širdis

Įdomiausia Stokholmo sala – Senamiestis (Gamla Stan) – ir viena mažiausių. Ten – seni Viduramžių namai, Karalių rūmai (1760 m.), o į viršų kyla aukšti aukšti bažnyčių špiliai. Kadaise toks buvo visas Stokholmas. Dar XIX a. viduryje, kai Paryžius ar Londonas jau glaudė milijonus suvažiavusių žmonių, Stokholme tegyveno vos 90 tūkstančių, o dauguma švedų gyveno kaimuose.

Švedijos Karalių rūmai Stokholme.

Miestas į gretimas salas išplito tik XIX a. pabaigoje – į pietus nuo Senamiesčio įkurtas Siodermalmas, į šiaurę – Normalmas, tapęs komercine širdimi. Praturtėję švedai statėsi didžiulius ir gražius daugiabučius namus. Gražiausi – Strandvagen pakrantėje, kur eidamas gatve gali pasigerėti puošniomis laiptinėmis. Kylanti Švedija pasistatė ir didingą Parlamentą atskiroje saloje tarp Senamiesčio ir Normalmo.

Tačiau Švedijai tai nebuvo lengvi laikai. Stokholme neužteko vietos visiems kaimų vargšams, tad tūkstančiai švedų emigruodavo į JAV. „Tu ilsiesi ant prisiminimų didžių senų sienų, kai šlovingas tavo vardas sklandė po pasaulį“ – tokia giesmė tada tapo Švedijos himnu. Švedai atminė tą didžiąją savo imperiją, kuri, pralaimėjusi 1709 m. Poltavos mūšį rusams, vėliau praradusi ir kone pusę žemių, virto Europos užkampių valstybe.

Strandvagen pakrantė su prabangiaisiais namais.

Kaip Stokholmas atrado Švedijos praeitį

Visgi, tarp panašių „užkampių tautų“ švedai buvo vieni stipriausių. Nes jų šalis liko nepriklausoma (priešingai Suomijai, Lietuvai, Lenkijai, Serbijai ir daugeliui kitų) ir plotu ji Europoje atsiliko tik nuo didžiųjų imperijų. Švedų tautinio atgimimo veikėjams nereikėjo visų pirma kovoti dėl laisvės, taigi, visas savo jėgas jie paskyrė Švedijos – o ypač Stokholmo – šlovei.

Dar vienoje saloje įrengtas Skansenas – vienas pirmųjų pasaulyje tokių muziejų po atviru dangumi, į kurį suvilti mediniai nameliai iš visokių Švedijos kaimų. Dabar visi tokie muziejai – ir mūsų Rumšiškės – neretai pavadinami „Skansenais“, mat visus juos įkvėpė Stokholmo skansenas. Greta – Nordijska, didingi rūmai, 1907 m. pastatyti vien tam, kad taptų Švedijos istorijos ir švediškų daiktų muziejumi. Ir Laivo „Vaza“ muziejus. Tas laivas laikomas anos Švedijos Imperijos simboliu. Jis nuskendo 1628 m., tačiau Baltijos dugne puikiai išsilaikė bei, 1961 m., dar neužgesus Švedijos patriotizmui, iškeltas iš dugno, suteikė mokslininkams neįkainojamų žinių apie ano meto Švediją, politikams davė peno didžiuotis savo tėvyne, o turistams tapo viena lankomiausių Stokholmo vietų.

Laivas 'Vaza'.

Išaugusiai sostinei švedai pastatė ir deramą Rotušę (1923 m.), kurios didingame Auksinės salės interjere optimistinė mozaika vaizduoja Švediją, stovinčią pasaulio centre. Tame pastate vyksta ir Nobelio premijų teikimas – juk Alfredas Nobelis buvo švedas.

Stokholmas taip ir netapo imperijos sostine, tačiau jis vėl – svarbus pasaulio miestas. Griuvus ir kitoms imperijoms, didmiesčių svarba Europoje matuojama nebe iš ten valdomomis kolonijomis, o vietos menininkų, mokslininkų, verslininkų išmoningumu. Ir čia švedai turėjo ką pasakyti. Švediškas dizainas, Švedijos krona, švediški automobiliai, švedų popmuzika ir dar daug kas XX a. viduryje pamažu tapo vienu pasaulinių kokybės etalonų.

Stokhomo rotušė - tautinio romantizmo stiliaus pastatas. Jos langų, stogo formos įkvėptos pastatų iš 'tų didingų Švedijos laikų', tik masteliai - dar didesni

Kaip švedai Stokholmą griovė

Beveik kiekvieno miesto istorijoje rasime karų, okupacijų. Kiekvienas Lietuvos miestas pilnas tokių žaizdų: štai sovietai išgriovė Klaipėdos bažnyčias, gabalus Vilniaus senamiesčio, o Šiauliai degėsiais virto per abu pasaulinius karus. Stokholmui pasisekė. Neutralioje Švedijoje karas nevyko jau per 200 metų, o priešai Stokholmo nebuvo užėmę 500 metų.

Deja, jei vilsitės aplankyti visiškai autentišką miestą – nusivilsite. Mat Stokholmo centrą išgriovė… patys švedai. 1945-1970 m. miesto politikai nurodė iš pagrindų perstatyti Normalmą. 750 senų puošnių pastatų paversti dulkėmis, o jų vietoje iškilo vienodų „dežučių“ eilės. Vienintelė Klaros bažnyčia liko stovėti nykių plynų daugiaaukščių apsuptyje, o miesto centrinėje Sergelio aikštėje, jei ne įdomus naktimis švytintis obeliskas, galėtum pasijusti lyg kokiame bedvasiame Rytų Europos mieste.

Dar išlikęs medinis namas Siodermalmo rajone. Normalme griuvo ir tokie, ir mūriniai pastatai.

„Dėžutės“ masiškai stiebėsi ir tolimesniuose miesto rajonuose. Socialdemokratų valdžia 1965-1974 m. vykdė „Milijono programą“ – pažadą pastatyti milijoną naujų butų, pragriovus senuosius namus. Taigi, Švedijoje iš esmės vyko tas pats, kas ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Niekur kitur Vakarų Europoje nerasi ištisų miestų dalių, panašesnių į sovietinius miegamuosius rajonus, nei yra Švedijoje, o ypač, Stokholme.

Gražesnio modernizmo pavyzdžių galima atrasti tarp tarpukario pastatų, tokių kaip Skogskyrkogården krematoriumas.

Stokholmo Skogskyrkogården krematoriumas.

Kaip švedai socializmą statė

Apskritai Švedija garsėja savo socializmu. Švedija pripažino Baltijos šalių okupaciją „teisėta“, pokariu netgi „grąžino“ emigrantus iš Pabaltijo sovietams – kurie juos paskui pražudė. Tiesa, patys švedai genocidų nevykdė, o socialistai į valdžią ten atėjo per rinkimus, o ne jėga. Tačiau Stokholme atrasi daug neigiamų socializmo aspektų, nors tikriausiai ir mažiau, nei prieš kelis dešimtmečius. Apie juos Lietuvoje nemėgstama kalbėti, nes dažnas nori Švediją rodyti Lietuvai kaip pavyzdį be neigiamų pusių: juk tai artimiausia Lietuvai turtinga šalis. Labai gražiai skamba: „Darykime viską kaip švedai ir mums pavyks – juk jie šalia ir jiems pavyko“. Tačiau turtinga Švedija tikrai ne dėl politinės sistemos, o dėl gebėjimo išvengti karų ir okupacijų, kas mažesnei ir prastesnėje geopolitinėje padėtyje esančiai Lietuvai niekad nebuvo įmanoma.

Informaciją apie Švedijos socializmą per gyvenimą susirinkau iš įvairių nuotrupų, nuo kurių kiekvienos pasibaisėdavau. Nuo į universitetą kadaise atvykusio švedo dėstytojo, pasakojusio, kaip jo vaikystėje mokyklose ir žiniasklaidoje „kaip ir pas jus TSRS“ buvo sakoma, kad kapitalistai (verslininkai) yra blogiečiai, iki Švedijoje gyvenančių lietuvių papasakotų smulkmenų, kaip, faktiškai, dalis atlyginimo mokama maisto čekiais, kuriuos galima išleisti tik dienos metu aplinkiniuose restoranuose. Nori valgyti anksčiau ar vėliau nei kiti – tavo problemos: būk toks [pat sraigtelis], kaip visi. O švedų mokyklų programos gerokai „vėluoja“ ir akademiniai pasiekimai nuo mažens ten beveik neskatinami – prie socialistinės lygybės prastesni moksleiviai negali būti peikiami, o geresni – giriami. Milžiniški progresiniai mokesčiai neskatina stengtis, todėl nors Švedija ir Stokholmas „važiuoja“ ant dešimtmečius kurtų ir negriautų verslų, tokių kaip IKEA ar „Volvo“, palyginus nedaug girdime apie švedų startuolius: kam „plėšytis per galvą“ ir dirbti iki išnaktų kuriant gerą produktą, jei didžiumą uždirbtų milijonų vis tiek turėsi atiduoti valstybei (o ir nieko nedarydamas gali gauti puikių pašalpų, kurias tau, surinkusi pinigus iš „kvailių darbštuolių“, dovanos Švedijos valstybė)?

Katarinos keltuvas Siodermalme - vienas Stokholmo simbolių. Tiesa, dabar jis neveikia, į viršutinę jo terasą galima patekti nebent per aplinkui. Dar vienas netipinis viešasis transportas Stokholme - maršrutiniai laivai; juk tiltai tarpusavy jungia ne visas gretimas salas

Pamažu griuvo ir religija. Tiesa, labiau taikiai, o ne per prievartą: tiesą pasakius, iki pat 2000 m. Švedijos liuteronų bažnyčia netgi dar skaitėsi valstybinė, nors daug švedų ją pamiršo. Užėjęs į atsitiktines Stokholmo mišias, teradau kelis besimeldžiančius senukus, užtat atėjusius į prišildytą bažnyčią mus pasitiko antra tiek įvairių patarnautojų ir kelio rodytojų. Kaip ir visai Švedijai, jos liuteronams pinigų netrūksta, jie „važiuoja“ ant ilgos taikos palikimo: priešingai Lietuvos katalikams, jiems juk netenka atstatinėti sovietų išdraskytų bažnyčių. Bet tikinčiųjų krikščionių Švedijoje nuo 1972 m. iki 2015 m. sumažėjo nuo 95% iki 63%, dabar krikštijama tik 40% vaikų. O ir pati bažnyčia pasikeitė: nuo 2009 m. net tuokia gėjus ir lesbietes.

„Klasikinis marksizmas“ iš Švedijos ir Stokholmo po TSRS žlugimo pamažu traukiasi. Ekonominis „atimk ir padalink“ tipo „svieto lyginimas“ baigėsi, o Švedijos gini indeksas rodo vėl mažėjančią socialinę lygybę. Naujasis Švedijos – ir visos Skandinavijos užsidegimas – vadinamasis „kultūrinis marksizmas“. Jei klasikinis marksizmas mažindavo turtingųjų teises ir didindavo proletariato, tai kultūrinis marksizmas siaurina įvairių neekonominių praeityje svarbių grupių teises (pvz. krikščionių, vyrų, švedų), jų sąskaita plėsdamas konkretaus sąrašo alternatyvių grupių teises (pvz. ateistų, moterų, žydų, imigrantų).

Kaip ir komunizme, prisidengiama seniai Europoje įveiktais baubais (tokiais kaip fašizmas ar masinis religinis persekiojimas) tam, kad pateisinti vis didėjančias privilegijas (kvotas, išskirtinę valstybės paramą ir kt.) toms „alternatyvioms grupėms“. Ar, tiksliau, konkrečioms ideologijoms ir organizacijoms, sugebančioms save pateikti kaip „vienintelius ir neabejotinus“ atitinkamų grupių atstovus (pvz. feministinės organizacijos – moterų, LGBT organizacijos – visų „netradicinio“ seksualumo asmenų).

Nacionalinio romantizmo eros mozaika Stokholmo rotušėje - Švedija visa ko centre. Gidė, vedžiojusi po rotušę, už šį meno kūrinį kone atsiprašė, gėdydamasi išlemendama, kad 'tokie buvo laikai'. Panašią mozaiką šiandien Švedijoje sukūręs menininkas būtų išjuoktas ar išvadintas kraštutiniu dešiniuoju - patriotai, tokie, kokie kūrė puošnųjį XX a. pradžios Stokholmą - vienas kultūrinio marksizmo taikinių.

Šita kaita – tyli, bet ji – esminė. Stokholmas – tylių revoliucijų miestas. Romantizuotas nacionalizmas, komunizmas, kultūrinis marksizmas – visa tai Švedijoje paeiliui iškilo (pirmasis jau ir nusileido, o antrasis – leidžiasi) gana ramiai, be kraujo liejimo.

Nepaisant to (o greičiausiai kaip tik dėl to) tos revoliucijos iš Skandinavijos didmiesčių plito ir plinta po pasaulį – ne per užkariavimus, o per politikų ir kitų „nuomonės lyderių“ kalbas, žiniasklaidos straipsnius, kuriuos godžiai ryja taikiosios Skandinavijos idealizuotojai iš užsienio, kurių daugelis Stokholme patys lankėsi nebent trumpai.

└ Temos: , , , , , , , ,
 Komentuoti 

Ryga: Pabaltijo didmiestis

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Europa, Lankau pasaulį, Latvija

Ryga atrodo per didelė Latvijai. Būdamas ten, jaučiuosi tarsi gerokai didesnės šalies sostinėje – toks didingas Rygos centras.

Mat Ryga dar prieš 100 metų buvo tokio dydžio, kaip Vilnius šiandieną. Tad senų pastatų Rygoje – ne tik labai daug, jie – ir labai didingi. Šimtamečiai šešiaaukščiai daugiabučiai, skulptūromis išdabinti fabrikai, ilgos tiesios gatvės. Lietuvoje rasi vieną, kelis tokius pavyzdžius – o Rygoje visa miesto širdis tokia, gatvė po gatvės, kvartalas po kvartalo. Ne veltui ji vadinta Rytų Paryžiumi.

Lankiausi Rygoje apie dvidešimt kartų, stebėjau šio miesto kaitą iš sovietinio į šiuolaikinį. Čia aprašau įdomiausias Rygos lankytinas vietas, kurias būtina pamatyti nuvykus į Pabaltijos didmiestį.

Rygos senamiesčio centrinė aikštė su Juodagalvių gildijos rūmais (dešinėje) ir Šv. Petro bažnyčios bokštu - vienas garsiausių Pabaltijo vaizdų.

Rygos centras – didingos architektūros muziejus

Pastatai gyvena ilgiau nei žmonės. Epocha praeina, jos piliečiai išmiršta, o tais laikais pastatytų miestų gatvės per amžius ją primena. Ir gal nėra visame pasaulyje miestų, kurie atspindėtų XX a. pradžios erą geriau, nei Ryga.

Populiariausias tuo metu architektūros stilius buvo art nouveau. Vokiečiai jį vadino jugendo stiliumi, austrai – secesija. Po ilgų praeities kopijavimo dešimtmečių architektai išaušus XX a. mėgino sukurti naują stilių. Labai puošnų, labai gražų. Fasadus pirmą kartą išpuošė augalais, raitytom linijom, kurių kiekvienas – atskiras meno kūrinys… Vaikštant po tuo metu statytą Rygos centrą reikia nepamiršti vis užversti galvą į pastatų dekorą – visuomet atraski kažką naujo ir žavaus.

Garsi Alberto gatvė Rygoje. Dešinysis pastatas - iš art nouveau pradžios laikų, kai dar buvo kažkiek istorijos imitacijų, o kairysis - tautinio romantizmo stiliaus

Prieš 100 metų Ryga augo ne mėnesiais, o dienomis. Nuo 1899 m. iki 1914 m., kai stilių pražudė Pirmasis pasaulinis karas, pastatyta apie 200 tokių pastatų, daugybė jų – šešiaaukščiai. Aniems laikams tai – labai daug; Vilniuje tėra vos keli tokie aukšti prieškario namai, o Rygoje – gal šimtas. Juose įrengti prabangūs butai. Gyventojų skaičius išaugo nuo 103 tūkstančių 1867 m. iki 282 tūkstančių 1897 m. ir iki 518 tūkstančių 1913 m. Kiekvieną dieną į Rygą „su visam“ atsikeldavo keliasdešimt naujų gyventojų ir jiems reikėjo vietos. Todėl visame pasaulyje nėra kito miesto, kuriame art nouveau pastatai – tokie dažni.

Dauguma naujųjų rygiečių buvo latviai iš kaimų. Ir nors pastatus tebefinansavo nuo riterių-kryžininkų laikų užsilikęs vokiškas miesto elitas, juos vis dažniau projektavo latviai architektai. Taip gimė unikali Latviško tautinio romantizmo architektūra, pagražinta tautiniais raštais, mitologinėmis figūromis. Nebe graikų ir romėnų, o baltų.

Jugendo stiliaus fasadas iš arčiau.

Art nouveau architetūra uždirbo vietą Rygai ir pasaulio paveldo sąraše. Žymiausia – Alberto gatvė, tačiau tie pastatai – Rygai mažiau būdingo, rusų architekto Eizenšteino parinkto stiliaus (jis, beje – žymiojo režisieriaus S. Eizenšteino tėvas). Kartais įdomiau ne eiti prie konkrečių pastatų, o tiesiog slampinėti Centre, nes grožio pilna visur.

Ne mažiau įdomu užeiti į gerai išsilaikiusio pastato vidų. Vietoje baltų lubų ten – piešiniai ir apkaustai, net laiptinės išpuoštos tarsi rūmai. Aišku, dauguma pastatų šiandien su kodinėmis spynomis, žymi dalis – sovietų išdraskyti ir nubūti. Prabangieji butai paversti komunaliniais, kuriuose šeimoms išdalinta po kambarį. Kartą viename tokių nakvojau: koridoriai ir tualetas nešildomi. Kad nereikėtų eiti į bendrą virtuvę žmonės žiemą laiko maisto produktus ant išorinių kambarių palangių. Pliusas: gyventojai pernelyg skurdūs, kad ką keistų, todėl durys, net vonia – autentiški, tokie patys, kaip nacionalizavo sovietai. Tačiau, aišku, prabangos dabar ten – nė padujų, o šimtametė pajuodijusi santechnika tamsoje ir šaltyje apkabinėta džiūstančiais visų buto šeimų drabužiais atrodė liūdnai, įstiklintos durys į bendrą koridorių neteikė privatumo. Todėl viena geriausių progų pamatyti vis dar didingą senąją Rygą iš vidaus – Art nouveau muziejumi paverstas butas. Taip pat yra keli memorialiniai butai, pavyzdžiui, Latvijos liaudies dainų rinkėjo Krišjanio Baruono (jo „dainų spinta“ su 268 815 surinktų posmų – analogų neturintis dalykas, UNESCO įtrauktas į pasaulio atmintį).

Art nouveau stiliaus laiptinė name, kuriame yra art nouveau muziejus. Ji - atvira lankytojams.

Rygis turtuoliai, statę tokius didingus daugiabučius, aišku, nepamiršo ir viešųjų pastatų, kuriuose patys leisdavo laisvalaikį. Centre – didi neogotikinė Šv. Gertrūdos bažnyčia, neobarokui artimas Nacionalinis teatras.

Pamiršti, bet gražūs atokesni prieškarinės Rygos rajonai

Didingų XX a. pradžios pastatų Rygoje yra ne vien centre. Ištisi nauji rajonai-priemiesčiai pastatyti tuo metu: aplinkui centrą, taip pat – anoje Dauguvos pusėje. Juose dideli mūriniai namai stūkso pramaišiui su mediniais daugiabučiais. Jeigu Rygos „aukso amžius“ būtų trukęs ilgiau, šie rajonai, tikriausiai, grožiu būtų prilygę miesto centrui. Tačiau atėjo Pirmasis pasaulinis karas ir jie amžiams įstrigo laike. Pasilikę tušti sklypai nūnai naudojami automobiliams statyti.

Tipinis medinis Rygos daugiabutis anapus Dauguvos, Agenskalno rajone.

Tačiau šiuose rajonuose irgi galima atrasti daug gražaus. Į viršų šauna gražūs bažnyčių špiliai, cerkvių kupolai. Plynas pastatų gaisrasienes dabina gražūs specialiai užsakyti grafičiai ar įdomios pieštos reklamos.

Kuriasi naujos lankytinos vietos: štai Kalnciema rajone amatininkai ir prekijai kas šeštadienį prekiauja įdomesniais (ir brangesniais) nei įprastiniais suvenyrais bei nacionaliniais produktais, Miera gatvę bandome paversti menininkų rajonu, Andrejsaloje buvęs Rygos uostas pamažu virsta naktinių klubų zona.

Dainų šventėms skirtas specialiai užsakytas grafitis ant ugniasienės į rytus nuo Centro. Jis paremtas tarpukario dainų šventės reklama.

Kitur smagu pasivaikščioti kaip tik todėl, kad ten per šimtmetį pasikeitė mažai kas. Iš Kipsalos akmenimis grįstos gatvės anapus Dauguvos tebeatsiveria gražūs Rygos Senamiesčio vaizdai. Prieškario Rygos pramonės pasididžiavimas VEF fabrikas (vietomis labiau primenantis rūmus) bankrutavo, tačiau smulkesniems verslams išnuomoti jo pastatai liko, teritorija – atvira. Ziemelblazma kultūros rūmai su apžvalgos bokštu ir parku – įdomus prieškario Latvijos mecenatų kūrinys. Nuo Rygos molo smagu dairytis į jūrą, palydėti laivus – ką darė ištisos kartos. Mežaparko rajone turtingi prieškario vokiečiai statėsi sau medines vilas – jos paskendusios tarp medžių, miestas ten susiliejęs su mišku.

Tokiose vietose beveik garantuotai būsite vienintelis užsienietis turistas, ypač ne sezono metu. Tiesa, net ir Rygos Centre turistų nėra daug. Kadangi Rygos XX a. pradžios rajonai tokie dideli, visi keliautojai prasisklaido.

Rygos uosto molas ties Dauguvos žiotimis Vecaki rajone.

Užtat štai Rygos Senamiestyje vasaromis turistai užgožia vietinius, kurie masiškai iš to rajono persikėlė gyventi kitur.

Rygos senamiestis – Viduramžių pirklių ir riterių miestas

Rygos Viduramžių Senamiestis, iš visų pusių supamas išgriautų miesto sienų vietoje įveisto parko ir Centro – nedidelis. Iš Rygos niekad niekas nevaldė jokios karalystės ar kunigaikštystės, kaip iš Vilniaus. Po to, kai kryžiaus riterių žygiai prieš baltus nurimo, Ryga nusistovėjo kaip pirklių miestas. Visgi, turtų iš prekybos pakako, todėl didieji Senamiesčio pastatai – labai įspūdingi.

Labiausiai, aišku, bažnyčios. Vis plėstos ir plėstos, aukštintos ir aukštintos. Šv. Petro savo mediniu raitytu bokštu, kadaise aukščiausiu Europoje, Liuteronų katedra, stūksanti gražiausioje iš Senamiesčio aikščių. Kiek mažesnės Reformatų bažnyčia, Sinagoga. Graži ir pilis (panašesnė į rūmus).

Rygos katedros aikštė.

Eiliniai žmonės gyveno kukliau – bet palyginkite su to meto valstiečiais. Senamiesčio Trys broliai – šalia stovintys įvairių epochų (XV-XVIII a.) gyvenamieji namai – ar Konvento kiemas su viduramžiškais sandėliais – gal ir nepribloškiami, bet žavūs. Norintieji pamatyti Rygos pirklio prabangą iš vidaus gali užsukti į Mecendorfo muziejų, kur likę šiek tiek originalių freskų, kokiom būdavo ištapytos daugelio turtuolių namų sienos.

Biržos meno muziejus idėjiškai tęsia ano meto turtuolių tradiciją kolekcionuoti meną. Tiesa, tikrosios Rygos pirklių kolekcijos okupantų sudegintos, išgrobstytos, tad dabartinis „pasaulio menas“ (Azijos, Amerikos, Afrikos) į buvusią biržą surinktas naujas, tačiau sukurtas pagal senuosius liaudies amatus.

Trys broliai - istoriniai Rygos senamiesčio namai.

Iki pat XIX a. Ryga buvo vokiškas miestas. Dar 1867 m. vokiečiai sudarė 43% jo žmonių, o latviai – tik 24%. Net į pirklių gildijas, į amatininkų cechus priimdavo tik vokiečius. Vienas nepriimtas latvis taip užpyko, kad priešais gildiją pastatė savo namą, kurio stogą karūnavo katės skulptūrėle, atsukusia gildijai užpakalį. Dabar tai – viena „smagiųjų“ Rygos įžymybių, rodomų šmaikščių istorijų ištroškusiems turistams.

Tačiau istorija Rygos senamiesčiui nebuvo gailestinga. Latviją 1940 m. okupavę Sovietai jį smarkiai griovė. Vietomis „praskynė“ plynas aikštes, vietomis užstatė baisiais naujais pastatais, tokiais kaip Raudonųjų šaulių muziejus (dabar – Okupacijos muziejus). Po nepriklausomybės kai kas atkurta: atstatytieji Juodagalvių gildijos rūmai turbūt gražiausias Pabaltijyje senovinis pasaulietinis pastatas.

Sovietai, išgriovę namus, padarė Senamiestyje šią Livu aikštę. Ji atrodo dirbtinė ir nelabai graži, tačiau dabar išnaudojama lauko kavinėms.

Rusiškoji Ryga iš lėto traukiasi?

Iš pirmo žvilgsnio, sovietai Rygos veidą pakeitė daug mažiau, nei Vilniaus. Kadangi Rygoje dar prieškariu gyveno 518 tūkst. žmonių, o 1989 m. – tik 910 tūkstančių (mažiau nei dvigubai daugiau), jiems nereikėjo pristatyti tiek daug nuobodžių miegamųjų rajonų, ir dauguma rygiečių iki šiol gyvena senuose ikisovietiniuose namuose (palyginimui, Vilnius per tą patį laiką išaugo nuo 200 tūkstančių iki 650 tūkstančių gyv., arba daugiau nei trigubai, todėl dauguma vilniečių gyvena sovietiniuose pastatuose). Be to, sovietams Ryga atrodė svarbesnis miestas nei Vilnius, tad jie čia pastatė didesnių pastatų: Mokslų akademijos stalininį dangoraižį, aukščiausią Pabaltijo TV bokštą.

Tačiau ta Rygos svarba turėjo tragišką pusę. Rygos gyventojus sovietai pakeitė labai smarkiai. Daugelis senųjų rygiečių 1940-1953 m. išžudyti, ištremti, priversti sprukti. Į Rygą privežta tiek rusų, kad 1989 m. jie jau sudarė tvirtą gyventojų daugumą (latviai – tik 37%). Ir nors po nepriklausomybės apie trečdalis Rygos rusų išvyko į Rusiją, iki pat šiol Rygoje rusakalbių daugiau nei kalbančių latviškai. Kadangi vyresnių kartų latviai moka rusiškai, o rusai latviškai – nemoka, dar prieš 10-15 metų tik koks kas penktas pokalbis, kurį nugirsdavau Rygos gatvėse, vykdavo latvių kalba. Dabar situacija iš lėto keičiasi.

Švč. Trejybės stačiatikių katedra - viena daugybės Rygos cerkvių, stovinčių kiekviename senesniame rajone.

Rusų Rygoje būta ir iki sovietmečio, tačiau gerokai mažiau. Jie tada daugiausiai gyveno Maskvos rajone ant kelio į Maskvą. Jame – didžiausia pasaulyje sentikių cerkvė auksiniu kupolu (Grebenščikovo vienuolynas). Valstybinė religija buvo stačiatikybė, ir jos kupolais paženklintas net Rygos centras (Kristaus gimimo stačiatikių katedra Esplanade parke, Švč. Trejybės stačiatikių katedra centro šiaurėje).

Tačiau iki sovietmečio Rygoje būta ir daugiau mažumų. Tai Sovietai galutinai sunaikino Rygos vokiečius, „pabaltijo baronus“. Puošnios Rygos Didžiųjų kapinių koplyčios dabar – apleistos, išplėštos, paniekinamai vandalų išpaišytos svastikomis ir satanistiniais simboliais. Žydų mažumą išžudė ar išvarė jau nacistinė Vokietija (valdžiusi Rygą 1941-1944 m.), o likusieji išvyko patys. Iš Maskvos rajono sinagogos telikę griuvėsiai, nūnai papuošti žydus gelbėjusių latvių vardais. Smulkesnės tautinės mažumos sunyko ne taip dramatiškai: tačiau, tarkime, Rygos Anglikonų bažnyčia, daug dešimtmečių laikydavusi pamaldas Rygoje gyvendavusiems anglų pirkliams, irgi pamažu tapo nebereikalinga, nors po nepriklausomybės ir vėl atidaryta.

Apleista ir suniokota vokiečių koplyčia Rygos didžiosiose kapinėse.

O daugelis Rygos lietuvių dar apie 1920 m. persikėlė Lietuvon. Jų, beje, Latvijos sostinėje prieškariu gyveno daugiau, nei bet kuriame viename Lietuvos mieste: diskriminacijos ten būta mažiau (lietuvių kalbą rusai draudė tik Lietuvoje), darbų – daugiau. Ryga prieškario lietuvio sąmonėje užėmė panašią vietą, kaip šiandien Londonas; mūsų tautiečiai 1914 m. sudarė net 7% Rygos gyventojų.

Šiuolaikinė Ryga – dviejų tautų miestas. Vienoje pusėje latviai, kitoje – visi likusieji, sovietinio rusinimo dešimtmečių apjungti į vieną „rusakalbių“ mažumą. Rusakalbiams sovietinė praeitis atrodo didinga, sovietinės propagandos klišės – savos. Rusų kalba jiems – svarbi ir pasaulinė, o latvių – nereikalinga, provinciali. Rusakalbiai kasmet griausmingai tebešvenčia Sovietinės pergalės dieną (gegužės 9 d.) prie gigantiško (79 m aukščio) taip ir nenuversto Sovietinės pergalės paminklo su saulėje blizgančia auksine penkiakampe žvaigžde.

Sovietinės pergalės paminklas Rygoje.

Latviai, šitiek dešimtmečių užguiti, atsigręžė į savo tautinę kultūrą, į tarpukario istoriją. Į laikus, kai Rygoje latvių buvo 63% (1935 m.). Ir į visus kovotojus su sovietizmu. Dažnam latviui šventa Latvijos legiono diena. Juk Latvijos legionas mėgino visaip sustabdyti sovietus, kad ta mirtiniausia XX a. Europos diktatūra 1944 m. neokupuotų Latvijos iš naujo. Nepavyko. Nelygioje kovoje žuvo ~30 tūkstančių legionierių. Istoriją rašė nugalėtojai. Ir Latvijos rusakalbiams visi, kas stabdė Sovietus – fašistai. Jie prieš šią latvių šventę rengia protestus. Tačiau „Antifašistas“ Rygoje reiškia „rusų nacionalistas“, dažnai – radikalus.

Latviai visokeriopai stengiasi parodyti tikrą sovietų veidą. Viename gražių centro namų – KGB muziejus buvusiame baisiame kalėjime. Barikadų muziejus šiuolaikiškai primena paskutinį sovietinį Rygos puolimą 1991 m. sausį (kartu su sausio 13 d. Vilniuje) ir beginklių piliečių gynybą.

Barikadų muziejaus viduje.

Ryga – latvių tautos širdis

Teisybės dėlei reikia pasakyti – Rygos istorija tokia: miestas augo, kai valdė svetimi, siunčiantys ten „saviškius“ kolonistus, ir traukėsi, kai Latvija tapdavo nepriklausoma. Štai ir dabar nuo 1990 m. Ryga jau neteko trečdalio žmonių (palyginimui, Vilnius – tik 15%), mieste akivaizdžiai boluoja apleisti pastatai. Netgi tie gražieji XX a. pradžios daugiabučiai, pripažinti UNESCO, šen bei ten metų metus stovi fanera dengtais ar išdaužytais langais.

Vienas didelių apleistų pastatų Rygos Maskvos rajone.

Traukėsi Ryga ir tarpukariu, pirmosios Latvijos Respublikos (1918-1940 m.) laikais, kuomet iš jos išvyko daug Rusijos Imperijos laikais atsikėlusių rusų. Tačiau kartu tuomet Ryga pirmą kartą tapo tikra sostine, bereikšmę didybę pakeitė reikšminga.

Tarpukario Latvijos lyderiai kūrė milžiniškus projektus įprasminti Rygą, kaip Latvijos didmiestį. Kai kurie jų iki šiol džiugina keliautojus. Tai – Brolių kapai (taip Latvijoje vadinamos už laisvę žuvusių latvių kapinės) ir Skansenas, į mūsų Rumšiškes panašus liaudies buities muziejus po atviru dangumi – tik pastatytas dar tarpukariu, kai ten rodomas kaimo „senoviškas“ gyvenimas dar klestėjo ir realybėje, be jokių sovietinių klišių (Rumšiškės, tuo tarpu, įkurtos jau prie Sovietų).

Brolių kapai Rygoje (tik nedidelis milžiniško simetriško memorialo fragmentas).

Mežaparko rajone – Dainų švenčių estrada. Juk dainos latvių kultūroje – dar svarbesnės, nei lietuvių. Dar kelis ambicingus tarpukario projektus, kaip milžinišką naują Rygos rotušę, sustabdė 1940 m. sovietinė okupacija.

Pats svarbiausias latvių širdžiai tarpukario monumentas – gerokai mažesnis. Tai – Laisvės paminklas, stūgsantis tarp Senamiesčio ir Centro. Net sovietai nedrįso jo nugriauti – sakoma, kad apgynė garsi skulptorė Vera Muchina, kuriai paminklas patiko. Ankstyvosios nepriklausomybės metu, prie jo nuolat budėdavo garbės sargyba, ir iki pat šiol ten švenčiamos tautinės šventės.

Laisvės paminklas - moteris, laikanti Latvijos simboliu tapusias tris žvaiždes, simbolizuojančias į Latviją susijungusias trijų skiritngų istorijų žemes: Vidžemę (Livoniją), Kuršą-Žiemgalą ir Latgalą.

Po 1990 m. nepriklauosmybės Ryga plėtėsi ne taip romantiškai, bet ne mažiau įspūdingai. Statyti biurai, prekybos centrai, priartinę Rygą prie Vakarų.

Ryga – pramogų miestas

Tačiau labiausiai nepriklausomybė pakeitė Latvijos žmonių veidą. Prekybos, pramogų. Pikta sovietiška atmosfera užleido vietą linksmai. Rygos Senamiesčio aikštes užėmė lauko kavinės, vėliau namus – viešbučiai. Vis daugiau ir daugiau reisų atidaranti didžiausia Pabaltijo aviakompanija Air Baltic į savo pagrindinį oro uostą atskraidindavo ištisas pigaus alaus ir linksmybių ištroškusias Vakarų turistų kompanijas.

Didžiausios Pabaltijo aviakompanijos Air Baltic lėktuvai naujajame Rygos oro uosto terminale.

Gavo tada Ryga ir dozę neigiamos reputacijos – užsienio spauda rašė apie konsumatores, apie vakariečius klientus apgaudinėjančius naktinius klubus. Tačiau žavaus didmiesčio ir daugelio tiesioginių reisų derinio gandai neįveikė. Ir angliškais užrašais dabar labiau nei kada anksčiau britų bernvakarių kompanijas vilioja plyšaujantys naktiniai barai bei „džentelmenų klubai“.

Tiesa, už Senamiesčio ribų vakarais – net tame gražiajame centre – Ryga gerokai apmirusi. Ten žiba tik atskiros šviesos oazės. Viena tokių – prekybos centrai. Jais latviai ilgai atsilikinėjo nuo lietuvių, tačiau dabar stovi bent trys didžiuliai: Spice, Domina Shopping, Riga Plaza. Visgi, išskirtinesnis nei jie – Didysis Rygos turgus Maskvos rajone. Mat jis įrengtas prieškariniuose vokiečių dirižablių angaruose. Dar viena smagybių zona toliau centro – Rygos arena. Ten namų mačus KHL lygoje žaidžia Rygos „Dinamo“ ledo ritulio komnanda, čia traktuojama kaip savotiška antra Latvijos rinktinė. Bilietai brangoki, komanda ne iš stipriausių (KHL masteliais), tačiau arena būna artipilnė, varžybos pateikiamos kaip šou.

Rygos Dinamo kovoja su Sankt Peterburgo SKA (smarkiai pralošė).

Dar viena, pati senaiusia pramogų zona – Lido miestelis. Jo šeimininkas G. Kirsonas buvo vienas pirmųjų legalių Latvijos verslininkų, kooperatyvą įsteigęs dar 1987 m. Ir nors jo malūnai ir tautiniais rūbais vilkintys padavėjai (tai jis nesėkmingai mėgino atvesti ir į Lietuvą), šiandien jau primena praėjusį dešimtmetį, žmonių srautai Lido tokie dideli, kad net už parkavimą imamas mokestis. Dėl gausybės tenykščių restoranų ir gero kainos bei kokybės santykio lido ir man viena mėgstamiausių vietų valgyti Rygoje.

Lido restoranų pastatas.

Jūrmala – Rygos priemiestis-kurortas

Iš Vilniaus prie jūros reikia ilgai važiuoti, panašiai – iš daugumos Lietuvos didmiesčių. O Ryga pati yra prie jūros. Tiesa, Rygos pajūris nėra gražus, ten mažai pramogų. Užtat didžiausias Latvijos – ir viso Pabaltijo – kurortas Jūrmala yra taip arti, kad faktiškai tapo Rygos dalimi. Dažnas iš turtingų latvių gyvena Jūrmaloje ir kasdien važinėja dirbti į Rygą šešių juostų magistrale. Skurdesnius veža dažni elektriniai traukiniai.

Jūrmala iškilo dar XIX a., kai gražias bokštuotas medines vilas čia statėsi Rygos vokiečiai. Dalis jų – apleistos, kitos – sutvarkytos „naujųjų latvių“ ir „naujųjų rusų“. Juk Latvija suteikia leidimus gyventi visiems, investavusiems pakankamai į nekilnojamąjį turtą, kas sukėlė tikrą „namų Jūrmaloje“ bumą tarp teisės laisvai keliauti po ES norinčių turtingų rusų. Šiaip ar taip, Jūrmala dažnam rusui atrodo sava. Tai buvo vienas pagrinių TSRS kurortų, Baltijos rivjera, ir dažnas čia vaikystėje ar jaunystėje keliaudavo, poilsiaudavo. Ilgą laiką Jūrmaloje net vykdavo bene žymiausias kylančių rusiškos popmuzikos žvaigždžių festivalis „Naujoji banga“ (po Ukrainos konflikto iškeltas į Sočį).

Medinė vila Jūrmaloje, vienoje pagrindinių Turaidas gatvėje.

Iki nutiestas geležinkelis ir galimybė greitai atvykti iš Rygos pavertė Jūrmalą kurortu, tai buvo žvejų kaimų grandinė. Iki šiol atskiri buvę kaimai turi kiek skirtingą dvasią. Centras ir pagrindinės Jomas (išilgai jūros) bei Turaidas (link jūros) gatvės – Majori „kaime“. Ten – dauguma restoranų, pramogų. Rytiniai Dzintari ir Bulduri kaimai ramesni, išsidėstę aplink medžių apsuptus bulvarus, turi didelį parką su apžvalgos bokštu. Vakariniai Pumpuri ir Melluži – labai panašūs, tik kiek mažiau žali ir turintys mažiau istorinių pastatų. Pačiuose Jūrmalos Vakaruose yra Kemeri garsėjantis didžiule tarpukario Latvijos sanatorija.

Jūrmala kiek kitoks kurortas, nei lietuviški. Pas mus įprasta, kad jūrą nuo kurorto skiria pušynas, iki jos nuo viešbučio tenka eiti 1 ar 2 km. Tuo tarpu Jūrmaloje kai kurie viešbučiai ir sanatorijos – net XIX a. – faktiškai stovi paplūdimyje. Aišku, kambariai ten labai brangūs. Naujieji rusai daro savo.

Jūrmalos paplūdimys su buvusia medine sanatorija (šiuo metu nenaudojama).

Kitoks Pabaltijo miestas

Ryga – tiesiog kitoks didmiestis nei visi, kurie yra Lietuvoje.

Vilnius prieškariu svetimšalių nustekentas iki provincijos miesto, o Ryga, tais laikais didesnė už jį 4-5 kartus, buvo vienas didžiausių Rusijos Imperijos didmiesčių. Aišku, jei žvelgtume dar giliau į istoriją, į barokinių bažnyčių ir rūmų erą, tada Vilnius pirmavo. Juk kol iš Vilniaus valdyta visa LDK, Ryga nebuvo nebuvo net sostinė.

Tipinių prieškario Rygos mastelių pastatas pagrindinėje Rygos centro Brivibas gatvėje (dabar berods apleistas, išskyrus pirmąjį aukštą). Šie masteliai - identiški Paryžiaus masteliams, kurio bulvaruose senieji pastatai - irgi šešiaaukščiai. Šis pastatas priklauso stačiojo art nouveau postiliui.

Tačiau norintiems pažinti mūsų Pabaltijį iš kitos pusės – nukeliauti į Rygą būtina. Nes Ryga buvo didmiestis dar tada, kai pastatai statyti gražūs ir didingi. Kai latvių ir lietuvių tautos atgimė. Ir jos gatvėse ta dvasia tiesiog plevena, kad ir kiek ją gožtų sovietų paliktos žaizdos.

└ Temos: , , , , , , , , , ,
 Komentuoti 

Londonas: Britų Imperija viename mieste

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Europa, Jungtinė Karalystė, Lankau pasaulį

Londonas – vėsus, lietingas. Tačiau labai didingas. Tai – stereotipai, bet trečiasis – realybė. Šimtą metų Londonas buvo didžiausias pasaulio miestas, didžiausios pasaulyje Britų Imperijos sostinė. Ir viskas jame – valdžios rūmai, stotys, gyvenamųjų namų eilės, parkai, net elektrinės – statyta tais masteliais. Viskas verta būti lankytinomis vietomis turistams.

Britų Imperijos žemėlapiuose neliko. Tačiau Londone ji, atrodo, stovi tvirtai. Mat į šį miestą suplūdo žmonės iš visų buvusios Imperijos pakampių: Afrikos, Karibų, Pietų Azijos, Artimųjų Rytų… Londonas tapo pirmuoju Vakarų Europos miestu, kuriame vietiniai prarado gyventojų daugumą: anglų ten teliko 40% ir vis mažėja. Net pasigirsta minčių, gal Londonui derėtų tapti miestu-valstybe: taip smarkiai jis jau skiriasi nuo aplinkinių Anglijos miestelių. Kai Jungtinė Karalystė pasirinko tapti nepriklausoma nuo Europos Sąjungos, Londonas tvirtai balsavo „prieš“.

Nepaisant šitiekos pokyčių, Londonas išsaugojo daugiau tradicijų, nei bet kuri kita Europos sostinė. Mat Britanija – vienintelė Europos šalis, daugiau nei tūkstantmetį neokupuota ir nepatyrusi esminių revoliucijų. Tradicijos ten keičiasi nebent iš lėto – tačiau nėra staiga nubraukiamos, kaip daugybę kartų atsitiko Lietuvoje.

Tai – mano žvilgsnis į Londoną be stereotipų ir stengiantis pažvelgti toliau įprastų turistinių vietų.

Londono parlamentas su garsiuoju Big Ben laikrodžiu

Keistos Londono tradicijos nyksta lėtai

Tradicijos – vienas žaviausių dalykų Londone. Dalį jų nuolatos regi visur mieste. Tai Raudonieji dviaukščiai autobusai, Juodieji taksi. Laikai keičiasi, tačiau nauji jų modeliai specialiai gaminami kuo panašesni į senuosius. Nuo pat XIX a. vidurio nekeičiami ir herbais padabintieji Londono policininkų šalmai, šitaip iškrentantys iš šiuolaikinės aplinkos.

Kitas Londono tradicijas atrasti reikia konkrečiose vietose. Garsiausia tokių – Britų monarchija. Karalienė neturi jokių tikrų teisių – išskyrus teisę gyventi rūmuose ir teisę į bulvarinės žiniasklaidos dėmesį. Nepaisant to, ji – tikras šalies simbolis. Be Bekingemo rūmų Londono centre, priemiesčiuose stovi kiti, Vindzoro rūmai-pilis. Jie – antroji pagal populiarumą Londono lankytina vieta, mat ten kiekvienas mirtingasis gali užeiti į prabangius, paveikslų pilnus karališkus apartamentus, pamatyti lėlių namelį dydžio sulig žmogumi. Mat Britanijos monarchai – paskutinieji Europoje, besilaikantys feodalinių tradicijų ir vietoje limuzino dar pasirodantys su auksinėmis karietomis.

Tiesa, tik per šventes. Tačiau turistai prie karalienės rūmų vieną tradiciją stebi kasdien – Garbės sargybos keitimąsi, kuomet spalvingi „kareiviai“ aukštomis kailinėmis kepurėmis skambant muzikai užleidžia vietas kolegoms, kad šie nejudėdami stovėtų ateinančias valandas. Mačiau, kad ant stogo tuo pat metu būriavosi „tikri“ kareiviai chaki spalvos rūbais – kažkam juk reikia karalienę saugoti ir iš tikro.

Karalienės sargybiniai po eilinės ceremonijos palieka postus prie Vindzoro pilies

Dar kitos Londono tradicijos nėra tokios akivaizdžios – tačiau apie jas perskaičius nesunku griebtis už galvos, kad taip gyvenama dar XXI a. ir ne kur nors buvusios Britų Imperijos pakraščiuose Afrikos gilumoje, o jos sostinėje Londone. Pavyzdžiui, garsiajame Londono parlamente, kurio neogotikiniai rūmai – vienas gražiausių miesto pastatų – iki pat šiol deputatai balsuoja taip: kas pasisako už įstatymo priėmimą, rėkia „taip“, kas prieš – rėkia „ne“, ir parlamento pirmininkas, palyginęs riksmų garsus, nusprendžia, kurių daugiau. Jeigu, visgi, jam kyla abejonių, tuomet parlamentarų prašoma eiti į dvi skirtingas posėdžių salės puses ir jie skaičiuojami lyg vištos.

O Londono advokatai netoli pagrindinio Karališkojo teismo turi dvi atskiras savivaldybes: Vidinę Šventyklą (Inner Temple) ir Viduriniąją Šventyklą (Middle Temple). Jos vadinamos „teismo užeigomis“ (inns of court) ir formaliai net nepriklauso Londonui, o jų bažnyčios nepavaldžios Londono vyskupijai. Beje, panašių dalykų būta ir Lietuvoje – tarkime, bajorų rūmai, stovėję Vilniuje, oficialiai Vilniui nepriklausė. Tačiau pas mus, kaip ir visur Europoje, tokios Viduramžių keistenybės buvo nubrauktos okupacijų ir revoliucijų – tik ne Londone. Beje, į teismą advokatai privalo eiti su „žilais“ perukais, o dokumentų nešasi tiek daug, kad aplink „teismo užeigas“ dažnai išvysi kostiumuotus ponus, tįsiančius lagaminus ant ratukų.

Londono Sičio rūmai, supami gildijų herbų. Londone iki šiol nuo Viduramžių oficialiai veikia pirklių ir amatininkų gildijos bei cechai, dalis jų turi savo rūmus. Turėti gildiją dabar labiau - profesijos garbės reikalas; gildijos statusą neseniai gavo apsaugininkai, jo siekia viešųjų ryšių specialistai

Londone – ir pasaulio Masonų centras. Ši organizacija garsėja slaptumu, bet didingas pastatas priima visus norinčius. Tiesa, Masonų muziejus – toks gana „suktas“, ten ant lėkštutės niekas nepadėta, reikėjo kelią atrasti, informaciją iš gausybės stendų surinkti pačiam. Kaip pridera pagal masonų filosofiją.

Visgi, Londonas keičiasi, ir sparčiai – ypač per pastaruosius 20 metų. Bene labiausiai Vakarų Europoje čia išpopuliarėjo LGBT ideologija, vyksta daug su ja siejamų paradų, festivalių. Tarkime, Londone ilgą laiką važinėjo autobusai, padabinti reklamomis „Kai kurie žmonės yra gėjai. Susitaikyk su tuo.“, kai tuo tarpu paženklinti autobusus reklamomis „Aš ne gėjus ar buvęs gėjus. Susitaikyk su tuo.“ oficialiai uždrausta. Neva, tai būtų „homofobiška“, nors iš tikro abi reklamos vienodai skatina oponentus suprasti, kad yra ir kitaip mąstančių žmonių.

Iš kai kurių žymių regiono pastatų langų plazda vaivorykštinės vėliavos, jomis Londono savivaldybė ženklina kai kurias tradiciškai su gėjais labiau siejamas gatves (pvz. Soho rajone). Aišku, kitos mažumos tokių teisių neturi. Nors Londone lietuvių ~1%, lenkų ~4%, o indų – net 7% – jų vėliavos niekur oficialiai ar pusiau oficialiai nekaba ir nekabos (išskyrus pagal diplomatinį protokolą prie ambasadų).

Didingas valgomasis Kembridže ruošiamas pokyliui

Nyksta Londone ir kai kurios amžių tradicijos – štai galutinius sprendimus bylose nuo 2009 m. priima nebe lordai, kaip daugybę šimtmečių iki tol, o naujai įkurtas Aukščiausiasis teismas, kaip ir kitur Vakarų pasaulyje.

Tačiau visos tradicijos, aišku, tikriausiai, neišnyks niekada. Nes daug jų smulkios, labai vietinės. Dažna smuklė, baras Londone – su gilia šimtmečių istorija, padabinti keistu pavadinimu iš prabėgusių laikų ir pilni dešimtmečius rinktų rakandų.

2000 metų šventimui pastatytas 'Londono akies' apžvalgos ratas priešais parlamentą

Dvi Londono centro pusės: Sitis ir Vestminsteris

Lodnono politinė širdis – Vestminsterio rajonas (oficialiai – Vestminsterio miestas). Aplink parlamentą ir Didžiojo Beno (Big Ben) laikrodžio bokštą – Vestminsterio abatija (pagrindinė katedra), Vyriausybė, netoli – Trafalgaro aikštė su kolona admirolui Nelsonui, įveikusiam Napoleono laivyną, ir daugybė kitų imperinių paminklų kariams bei herojams.

Sutemus oficialią atmosferą ten keičia vienas nesibaigiantis vakarėlis: rajone – ir daugybė barų, restoranų „išsinešimui“, ir Londono Vestendo teatrai, rungtyniaujantys su Niujorko Brodvėjaus teatrais dėl geriausių pasaulio miuziklų. Buvau ne viename ir visi – išties puikūs. Jie nugludinti iki tobulumo, nes rodomi kasdien, kartais – po kelis kartus. Įprasta tvarka tokia: spektaklio prodiuseriai išsinuomoja teatrą, ir spektaklį be perstojo rodo, kol jis nenusibosta. Garsiausi, kaip Endriu Loido Vėberio „Operos fantomas“, šitaip pasilieka scenoje ištisus dešimtmečius, o kai dauguma londoniečių juos pamato, vietas senuose puošniuose teatruose („Jos didenybės teatras“ ir pan.) užima turistai. Kai visas teatras pašvęstas vienam spektakliui, dekoracijos irgi „išdirbamos“ iki tobulumo – juk jų nereikia kas vakarą demontuoti, paskui montuoti vėl. Tik, prieš pirkdami bilietus, pasižiūrėkite: kai kurios pigios vietos – visai geros, bet iš kai kurių scena vos matosi; šiandieniniai teatrų architektai tokių išvis neprojektuotų.

Operos fantomo fragmentas (fotografuoti renginio metu negalima, tad nuotrauka - iš oficialaus puslapio)

Vestminsterio Covent Garden rajonas kultūros gerbėjų nestokoja ir kol nesutemsta – tik kitokių. Ten pilna knygynų ir knygų antikvariatų. Jei norite įsigyti autentišką XIX a. knygą, ten galite tikrai pigiai (pigiau, nei naują). Kodėl? Vėlgi: nes Britanija buvo pasaulyje pirmavusi imperija, ir joje knygų išleista devynios galybės, todėl dabar tai nėra vien kolekcionieriams prieinamos retenybės. Šiandien anglų kalba knygų tebėra išleidžiama daugiau nei bet kuria kita, ir naujų knygų pasirinkimas – stačiai milžiniškas. Tarkime, vienas didžiulių knygynų, kuriame lankiausi, dedikuotas vien knygoms apie filmus ir serialus.

Londono ekonominė širdis – Sitis – kiek ryčiau. Pagal eilinę nemirtingą Londono tradiciją, šio rajono savivaldybės valdžią renka ne tik jo gyventojai, tačiau ir jo įmonės, o išrinktas meras privalo pėsčiomis eiti pas karalienę. Rajonas – seniausias Londone, dar romėnai čia turėjo savo miestą Londiniumą. Tačiau, deja, Sitį Antrojo pasaulinio karo metais subombardavo nacistinė Vokietija ir žymi dalis pastatų – nauji. Tik Šv. Pauliaus katedros kupolas įspūdingai kyla viršum jų visų. Priešingai Vestminsteriui, naktimis ir savaitgaliais Sitis – tuštutėlis, net restoranai užveria duris. Kartą vaikščiojau tamsų sekmadienio vakarą – Sitis atrodė baugiai išmiręs. Jeigu atvažiuojate į Londoną automobiliu savaitgalį, Sityje apsimoka palikti automobilį – palyginus su Vestminsteriu, galite sutaupyti net dešimtimis kartų.

Šv. Pauliaus katedra kyla virš Sičio. Vaizdas nuo Tūkstantmečio tilto

Nemokami muziejai brangiame mieste

Londonas šiaip – labai, labai brangus miestas. Darbo dienomis vien už įvažiavimą į jo centrą automobiliu tenka pakloti tiek, už kiek Lietuvoje galėtum tris-keturiskart pavalgyti restorane. Parkavimas gali atsieiti dar keliskart tiek. Ne ką pigesnis ir viešasis transportas – ypač jei keliaujate keliese, ypač jei važiuojate ir į priemiesčius, kuriuose – ir Lutono, Stanstedo, Getviko oro uostai.

Lankytinos vietos – irgi labai brangios. Turbūt jokioje kitoje turistų pamėgtoje pasaulio sostinėje už „valstybines“ lankytinas vietas, tokias kaip Vindzoro pilis ar Vestminsterio abatija, netenka mokėti šitiek daug.

Vindzoro pilis. Tai - didžiausia pasaulyje gyvenama pilis, nes joje ligi šiol kartais dienas leidžia Anglijos karalienė

Tačiau Londone gausu ir nemokamų vietų – daugiausia tai muziejai, menantys Britų Imperiją. Tarkime, Imperinis karo muziejus, kuriame – pamirštos Pirmojo pasaulinio karo technologijos (štai iš dirižablio žmogus nusileisdavo kabinoje žemiau debesų, kad pažvelgtų, ką bombarduoti). Britų muziejus, į kurį sutempta viskas. Teit [Tate] galerijos, pašvęstos menui. Nemokamos ten net ekskursijos, vedamos savanorių (jei ateinate reikiamu laiku).

Jei norite nemokamai patekti į bažnyčias, galite sudalyvauti mišiose – jei mokate angliškai, bus įdomu. Juk anglikonybė – dar viena sena tradicija, skirianti Britaniją nuo likusio pasaulio. Religijos galva vietoje popiežiaus – Anglijos karalienė. Tiesa, net ir ne per mišias mokamos tik svarbiausios bažnyčios. Londono tolimesni rajonai pilni kuklesnių, bet, nepaisant to, žavių, kuriomis sparčiai besiplėtusį miestą apstatė žymūs architektai (vien Kristoferis Vrenas [Christopher Wren] suprojektavo net 52 Londono bažnyčias).

Antrojo pasaulinio karo šifravimo mašina Londono nemokamame Imperiniame karo muziejuje

Dar viena idėja taupymui: „bendri bilietai“, nusipirkęs kokius gali nemokamai eiti į įvairius lankytinus objektus. Tokius pardavinėja, pavyzdžiui, Nacionalinis trestas [National Trust], atsakingas už daug istorinių ir gamtinių įdomybių. Tačiau prieš pirkdami gerai pasiskaičiuokite, ar apsimoka: daugybei lankytinų vietų „bendri bilietai“ negalioja.

Ist Endas: darbininkų ir imigrantų Londonas

XIX a. Londonas praleido kaip didžiausias pasaulio miestas. Anglijoje pirmoje visame pasaulyje įvyko pramoninė revoliucija ir ištisos valstiečių vaikų minios pėsčiomis eidavo į Londoną „laimės ieškoti“. Jo fabrikuose tekdavo dirbti ilgai ir sunkiai, tačiau tai vis tiek buvo lengviau, nei gyventi kaimo ritmu, o juk ir žemės ten prie dar didelio gimstamumo visiems nebūtų pakakę.

Londono akcijų birža, kur prekiauta dar XIX a. fabrikų ir geležinkelių akcijomis.

Dauguma tokių atvykėlių iš kaimų XIX a. įsikūrė Ist Ende, rytinėje miesto pusėje, paprastuose mūrinukuose. Net atskiras anglų kalbos dialektas koknis tenai gimė. Ten gyvenimo sąlygos buvo prastos, o dėl pramonės dūmų visą miestą gaubė smogas (poetiškai vadintas rūku). Būtent ten, Vaitčepelyje (aplink Brick Lane) siautė Džekas Skerdikas, dar viena Londono legenda. Vieną įdomesnių dienų Lodnone praleidau ieškodamas jo „pėdsakų“, skaitydamas specialioje knygelėje, kas įvyko tame ar kitame pastate ar patvoryje: ten rastas lavonas, ten veikė išsigimėlių cirkas, kuriame eksponuotas „Žmogus-dramblys“ (žr. garsų filmą „The Elephant Man“). Įdomus ryšys su praeitimi.

Dabar Vaitčepelis – ir visas Istendas – kitas. Ten, kur buvo Džeko Skerdiko „medžioklės plotai“ – imigrantų iš Bangladešo zona. Kita vertus, tarp epochų galima atrasti ir panašumų. Ir prieš 150 metų, ir šiandien Ist Ende vyrauja juodadarbiai atvykėliai. Tik anuomet jie atkeliaudavo iš Britanijos kaimų, o šiandien, kaimams „išsekus“ – iš buvusios Britų Imperijos ir Europos Sąjungos pakraščių. Ist Ende galima paragauti visokiausių tiek Britų Imperijos, tiek Europos virtuvių, o ypač indiškos. Ten, kur XIX a. veikė bažnyčia (gal lankyta ir Džeko Skerdiko ar jo aukų), dabar – Brick Lane mečetė.

Brick Lane - dabartinis Londono bengalų rajonas. Angliškos dvasios tokiose vietose tikrai nerasi, tačiau Britų Imperijos dvasios ten pilna. Įvairiausių kultūrų žmonės, kalbantys angliškai, pripažįstantys Britanijos valdžią, Londono svarbą pasauliui.

Lietuvių, beje, Ist Ende buvo ir tame prieškario Londone, ir šiandieniniame. Dar 1912 m. pastatyta Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia veikia iki šiol. Aišku, anais laikais bendruomenė buvo daug mažesnė – šiandien lietuvių Londone nuo 40 iki 80 tūkstančių. Deja, nepaisant skaitlingumo, jie nėra kažko pastatę, o vienintelis šiuolaikinės lietuvybės atspindys, kurį aptikau Londone be retsykiais girdimos lietuvių kalbos – centre dalinamas laikraštis „Tiesa“. Pasitaiko ir lietuvių parduotuvių, dažniau – kartu su kitomis Rytų Europos prekėmis – bet jų nemačiau.

Žymi Ist Endo dalis buvo jo dokai, kur iš visų Britų imperijos kolonijų atplukdydavo prekes. XX a. jų nebereikėjo, uostai išsikėlė kitur, dokai užsidarė. Dalis jų perstatyta į Canary Wharf verslo dangoraižių rajoną, į kurį veža automatinis traukinys. Anapus Canary Wharf – Grinvičas, garsėjantis savo observatorija. Tai per ją visuose gaubliuose „nubrėžtas“ nulinis dienovidinis ir tai nuo laiko Grinviče apskaičiuojamos visos kitos pasaulio laiko juostos – eilinis Londono praeities svarbos įrodymas. Grinviče – ir O2 arena, 2000 m. sutikimui statyta kaip Tūkstantmečio kupolas (nelabai pasiteisino). Joje Londono olimpiadoje žaidė ir Lietuvos krepšinio rinktinė. Taip pat – didingas Jūrų muziejus.

Grinvičo didybė

Vest Endas: turtingos aukštuomenės Londonas

Vest Endas – tikra Ist Endo priešingybė. Ten tradiciškai – turtingųjų zona. Tiksliau, aukštesniųjų klasių (luomų). Britanijoje rimčiau nei bet kurioje kitoje Vakarų valstybėje žiūrima į paveldimą „klasę“ – iki pat šiol kalbama apie aukštąją klasę, aukšteniąją vidurinę klasę, žemesniąją vidurinę klasę, darbininkų klasę ir pan., o nuo to priklauso, ir kokiose parduotuvėse žmogus perka, kaip laisvalaikį leidžia, į kokias mokyklas siunčia vaikus. Aukštesniosios klasės – į privačias mokyklas. Vos 7% vaikų jas lanko, bet jas baigę net 71% Anglijos svarbiausiųjų teisėjų, 62% aukštųjų karininkų, 57% parlamento komitetų vadovų, 53% diplomatų. Klasės turi net savo anglų kalbos tarmes. Kritikai tai vadina elitizmu, esą žemųjų klasių žmonėms į visuomenės elitą neretai užkertami keliai.

Vest Ende gyvenama prabangiuose daugiaaukščiuose terasiniuose namuose. Tokie pastatai – dar vienas Britų Imperijos tradicinis palikimas; tai namai, kur į kiekvieną butą – atskiras įėjimas iš lauko. Didelis butas – reiškia daugiaaukštis butas, mat kiekviename aukšte tebūna po vieną-du kambarius. Prabangiausi Vest Endo namai – penkiaaukščiai, šešiaaukščiai su laiptinėmis iš už nugaros. Istoriškai mažiau patogūs aukštai (pats viršus ir pusrūsis) būdavo tarnų zona. Šiais laikais dalis terasinių namų išnuomoti biurams (po vieną aukšte).

Tauerio tiltas - vienas gražiausių Viktorijos eros pastatų - yra Ist Ende. Taigi, nėra taip, kad viskas, kas gražu, statyta Vest Ende: didingų projektų Viktorijos laikais užteko visam Londonui

Gražiausia tokių namų „terasa“ – Kumberlando terasa. O tarp žymiausių Vest Endo terasinių namų – Šerloko Holmso. Aišku, šis personažas išgalvotas, todėl name tiesiog atkurtas XIX a. interjeras. Tiek gyvų, tiek mirusių žmonių vaškinių kopijos – Madam Tiuso muziejuje kuris irgi turi ilgą istoriją.

Vest Ende – ir garsioji prabangi Harrod’s parduotuvė, nakčiai nušvintanti gausybe šviesų, Karališkoji Alberto salė (svarbiausia Anglijos koncertų salė). Ir gražūs parkai, kuriuose kadaise vaikščiodavo aukštuomenės damos ir džentelmenai: Haid parkas, Regento parkas.

Karališkoji Alberto salė, kur vyksta svarbiausi Anglijos kultūriniai renginiai. Albertas buvo karalienės Viktorijos vyras. Kadangi Viktorija, visas tas Londono aukso amžius vadinamas Viktorijos epocha

Vest Ende – ir Čelsi [Chelsea] rajonas, labiausiai garsėjantis, tikriausiai, savo futbolo komanda. Kokios komandos fanas turėtum būti, Londone priklauso nuo rajono. Čelsyje – ir garsi Saatchi galerija, kurioje – brangūs šiuolaikinių menininkų darbai. O anapus upės – Battersea elektrinė, kurios didingos turbinų salės aprūpindavo šviesa Londoną kol šis dar buvo Britų Imperijos sostinė.

Atokiau nuo centro – Hampstedas, kurio jau mažesniuose namuose – daugiau milijonierių, nei bet kur kitur Didžiojoje Britanijoje. Ten nėra minių, mažai ir didybės, užtat šalia – 3 kvadratinių kilometrų dydžio kalvota pieva (Hampstead Heath).

Hempstedo rajono namai. Nors ir turtingas tai visgi - tipinis tvarkingas Londono rajonas.

Tiesa, „senieji“ Britų salų gyventojai, kurie sudaro didžiąją dalį „Aukštosios klasės“, apskritai sparčiai palieka Londoną. 2001 m. anglų, škotų, velsiečių ir airių mieste dar gyveno 4,5 mln., 2011 m. – 3,7 mln. Žinant, kas XX a. atsitiko su JAV miestais, tokiais kaip Detroitas, galima sunerimti. Virtimo „mažumų getais“ apraiškų dalyje Londono rajonų (rytuose, pietuose) jau gausu: 2011 m. vyko milžiniškos mažumų riaušės (pasak oficialios statistikos, net 40% prasižengusiųjų – juodaodžiai, nors jie sudaro tik 13% londoniečių; beje, daug riaušininkų gimę jau Britanijoje). Tačiau kai Londonas – svarbus pasaulio finansų centras, nemanau, kad toks likimas gali ištikti visą šį miestą. Juk net tarp imigrantų į Londoną – ne tik „norintys įdėti mažai pastangų ir gauti daug“, tačiau ir programuotojai, mokslininkai, architektai, kitoks „elitas“, taip pat tiesiog darbštūs žmonės. Tikriausiai kiekvienas mūsų tarp į Angliją išvykusių pažįstamų lietuvių irgi žino ir teigiamų, ir neigiamų pavyzdžių.

Aplink Londoną – Britanijos mokslo ir religijos širdys

Kad ir kiek plėtėsi Londonas, kai kurių miestų jis „neprarijo“, tačiau jie, kartu su Londonu, sudaro Didžiosios Britanijos širdį. Šiandien jie, nutolę iki ~100 km nuo Londono centro – puiki vieta vienos dienos išvykai iš Londono.

Oksfordo vaizdas iš bažnyčios bokšto su apvalia bibliotekos skaitykla priešakyje. Kiekviename koledže - savos bibliotekos, neretai labai puošnios, bet ši - bendra.

Didžiosios Britanijos religinė širdis – Kenterburis, kuriame stovi pagrindinė anglikonų katedra. Kaip įprasta anglikonams, padalinta į kelias patalpas, tarp kurių viena – kaip rūsys. Ten palaidotas Tomas Beketas, vyskupas-kankinys nužudytas dėl ginčo su karaliumi.

Didžiosios Britanijos mokslo širdis – Oksfordas ir Kembridžas. Ten veikia garsiausi Jungtinės Karalystės – o gal ir viso pasaulio – universitetai. Juose – savos šimtametės tradicijos. Jie padalinti ne į fakultetus, tačiau į koledžus. Šie primena bendrabučius (ar jų kompleksus), kurių centriniai rūmai – vieni už kitus puošnesni, pastatyti iš įvairių karalių ir alumnų aukų. Stojama ne į universitetą, o į koledžą (galima mėginti tik į vieną per metus), nors paskaitos vyksta departamentuose. Kiekvienas koledžas turi didžią bažnyčią, tarp „ritualų“ – ypatingi drabužiai, lotyniškos maldos.

Kembridžo universiteto Karaliaus (King) koledžas. Kiekvieno koledžo sudedamoji dalis - lygios žalios pievelės.

Jungtinės Karalystės „aukštųjų klasių“ vaikai, ypač berniukai, mokomi ypatingai dar gerokai iki mėgina stoti į Oksfordą ar Kembridžą. Aplink Londoną veikia nemažai Viešųjų mokyklų (public school), kurios iš tikro privačios ir labai brangios, dažnai tik vienos lyties, o moksleiviai ten gyvena lyg internatuose (tiesa, bendrabučių didybė ne ką tenusileidžia Oksfordo koledžams). Turistui viena lengviau pasiekiamų – Itono [Eaton] mokykla netoli Vindzoro pilies.

Pakrantėje į pietus ir rytus nuo Londono – ištisa eilė pajūrio kurortų. Jų aukso amžius sutapo su Britų imperija – XIX a. Mat tada net britų aukštuomenė negalėdavo paprastai keliauti į Egiptą ar Tailandą, turėdavo tenkintis lietingu Britanijos vasarų klimatu. Dabar tie miesteliai mastais atsilieka nuo „karštųjų“ pasaulio kurortų, tačiau poilsiautojų dar vis sulaukia, jų seni pajūrio viešbutėliai turi savo šarmo. O taip pat pirsai (jūros tiltai), be kurio joks Britanijos pajūrio miesteliūkštis seniau negalėjo vadintis kurortu. Ant tų pirsų – ne tik prieplaukos ar švyturiai tačiau, būna, restoranai, atrakcionai. Tikriausiai būtent britiška pirsų tradicija įkvėpė grafą Tiškevičių pastatyti jūros tiltą Palangoje.

Dar vienas Britanijos simbolių – Doverio uolos, balti šlaitai, pasitikdavę į Britanijos salas plaukusius laivus. Dabar tai vieta pasivaikščiojimui su vaizdais į Doverio uostą, Doverio pilį.

Baltosios Doverio uolos

Išreklamuota ir nežinoma Britanijos didybė

Tai, kad Jungtinė Karalystė ilgą laiką buvo galingiausia pasaulio imperija turi vieną minusą. Britų rašytojai, britų žiniasklaida formavo viso pasaulio vaizduotę. Nematę daug pasaulio jie aprašė, kas įspūdingiausia jiems patiems – tačiau šiais laikais tai nėra taip įspūdinga pasaulio mastu.

Todėl kai kuo Britanijoje lengva nusivilti – jei lūkesčiai bus dideli. Stounhendžas garsėja kaip bene įspūdingiausia tokia sena pasaulio vieta – bet iš tikro šie šalikelėje stovintys akmenys nėra milžiniški. Nuvilti gali ir Londono Tauerio tvirtovė, Big Benas – visgi, tik laikrodžio bokštas.

Tos vietos įdomios, juk Big Beno aukštis – 96 m (aukštesnis, nei bet kuris tokio amžiaus statinys Lietuvoje). Tiesiog lūkesčių kertelė užkelta labai aukštai. Todėl neretai Londone ir apylinkėse labiau pribloškia neišreklamuotos vietos – bet labai didingos. Pavyzdžiui, neogotikinė St. Pancras geležinkelio stotis, kurios laikrodžio bokštas ne ką tenusileidžia Big Benui (82 m) ir tikriausiai yra net puošnesnis. Tokiose vietose ir supranti XIX a. Londono – ir visos Britų Imperijos – didybę. Jos sostinėje negalėjo būti „tiesiog traukinių stoties“: gyventojų skaičius ir prestižas reikalavo statyti daug ir gražiai.

'Eiliniai', kelionių vadovų neišgarsinti Viktorijos eros Londono viešieji pastatai. Iš kairės - Karališkieji teismai, Katalikų katedra, St. Pancras geležinkelio stotis

└ Temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,
 Komentuoti