Paslaptingiausi priešistoriniai griuvėsiai

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Griuvesiai, Įdomiausios vietos

Dar iki pirmųjų civilizacijų, kurių pavadinimus žinome, žmonės statė pastatus. Dauguma tokių griuvėsių žavi labiausiai dėl to, kokie jie seni – pilna net mistifikacijų, o sensacinėje spaudoje pasitaiko klausimai “Ir kaip gi ta sena, primityvi kultūra galėjo tai pastatyti?”.

Tačiau Akmens amžiuje buvo sukurti ir pirmieji dalykai, kurie iki šiol įdomūs ir netikėti. Jau ne tik todėl, kad priešistoriniai, bet ir savo ypatinga išvaizda ar kompozicija.

Ir savo paslaptimis, kurios, tikriausiai, niekados nebus atskleistos.

 

Velykų salos statulos

Vieta: Čilė

Velykų sala – viena didžiųjų pasaulio paslapčių. Jos masyvios senos akmeninės skulptūros moai, atsukusios nugaras vandenynui, visoje planetoje neturi analogų.

O juk tai – atokiausia pasaulio žemė! Virš 2000 kilometrų skiria ją nuo artimiausios gyvenamos salos, o iki žemyno reikia skristi 5 valandas. Atrodo stebuklas, kad čia kažin kaip beveik prieš 1000 metų atsikraustė “akmens amžiaus” žmonės. Šansų sugrįžti jie turbūt neturėjo, todėl ištisus amžius Velykų sala jiems buvo visas pasaulis.

Velykų salos moai - pagrindinė priežastis, kodėl ši sala taip masina turistus.

Užtat koks pasaulis! Su sudėtinga religija, savitais meno stiliais, net rašto sistema. Kitur visa tai turėdavo tik didžiosios civilizacijos, o ne izoliuotos salų gentys…

Velykų salos kultūra žlugo ne mažiau keistai, nei gimė. 1888 m. atvykę Čilės kolonistai visus moai rado išvartytus. Negi saliečiai staiga sugriovė, ką kūrė jų protėviai? Kam iš viso buvo reikalingos tos statulos? Saloje gyvenę žmonės mažai ką begalėjo atvykėliams paaiškinti, net savo rašto nebemokėjo skaityti. Romantiški rašytojai ir istorikai nuo tada nepaliauja rašyti hipotezių pilnas knygas, o dešimtys tūkstančių turistų kasmet atskrenda pamatyti Velykų salą savo akimis.

Ahu Tongariki.

Moai statulų išlikę ~887, visos – panašaus stiliaus: iki 10 metrų aukščio, sveriančios iki 80 tonų, su rausvomis “skrybėlėmis” pukao, akimis. Dauguma stovi išrikiuotos eilutėmis ant pakylų, vadinamų ahu. Daugiausiai – net 15 – stovi ant Ahu Tongariki. Visos statulos nukaldintos Rano Raraku skaldykloje. Ten – daugybė nebaigtų akmeninių kūnų, įskaitant pačią didžiausią, 21 m aukščio ir 270 tonų svorio, bei vienintelę klūpančią moai

Teorijų, kas visa tai paskatino, protingi pasaulio mokslininkai prigalvojo tiek, tarsi Velykų sala būtų buvusi milžiniška pasaulio istoriją lėmusi imperija – o iš tikro net “aukso amžiuje” ten gyveno vos kokie 10 tūkstančių žmonių. Negalėdami patikėti, kokią civilizaciją sukūrė šitokia gentis, kai kurie mistikai kėlė hipotezes, kad Velykų sala esanti vienintelė nepaskendusi Atlantidos dalis.

Taip ir nebaigtos moai statulos Rano Raraku skaldykloje.

Skaityti daugiau: Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

 

Hal Saflienio požemis

Vieta: Malta

Malta garsėja seniausiais išlikusiais pasaulio pastatais (~5000 metų amžiaus). Tiesa, tos šventyklos – smarkiai apgriuvusios, telikusios jų sienos.

Bet išvysti, kaip jos atrodė, dar vis įmanoma. Mat jų kopiją senovės maltiečiai įrengė po žeme. 1902 m. požeminių vandens cisternų kasėjai turėjo be galo nustebti, kai po gyvenamuoju namu aptiko šitaip puikiai išlikusį daugiatūkstantmetį Hal Saflienio požemį.

Čia, manoma, buvo laidojami žmonės – prieš tai supūdžius, kad liktų kaulai. Vieta gležna ir be galo branginama, tad turistų skaičiai griežtai ribojami iki vos 60 per parą: pirkome bilietus internetu prieš mėnesį. Tikrai verta – jei šventyklų griuvėsiai įdomūs todėl, kad labai seni, tai keliaaukštis Hal Saflienio požemis gniaužia kvapą ir pats savaime. Čia žemė išsaugojo viską kaip prieš 5000 metų: nenuskilę aštrūs kampai, ryškūs dažai, siaurėjančios lubos. Niekur kitur pasauly neišvysi tokio gyvo tokios žilos senovės vaizdo.

Jei užsiregistruoti pavėluosite, teks pasitenkinti ant žemės esančių šventyklų aplankymu. Kadaise, tikriausiai, jos buvo net įspūdingenės už Hal Saflienį – tačiau dabar jų mūrai nugriuvę, vos aukštesni už žmogų.

Agar Čimo šventyklos megalitai.

Skaityti daugiau: Malta: arabų kryžuočių sala

 

Sardinijos nuragai

Vieta: Italija

Nuragai – tai prieš 3000-4000 metų statyti masyvūs pilkų akmenų pastatai Sardinijos saloje. Kiekvienas jų – tai ištisas buvęs kaimas-tvirtovė. Roma dar tebuvo savo kūdikystėje, kai Sardinijos gyventojai žvelgdavo į apylinkes nuo štai tokių dirbtinių kalnų.

Svarbiausia – kai kurie jų išsilaikę tikrai puikiai. Vieni seniausių pasaulio statinių, kuriuos dar vis įdomu pamatyti ne tik archeologui.

Šv. Antano nuragas (Nuraghe Santu Antine)

Galima užeiti į vidų, vaikščioti koridoriais, laipioti iš aukšto į aukštą, užlipti ant siaurų stogų, ant kurių kadaise, tikriausiai, nuragų gynėjai laukdavo priešų. Iš viso nuragų – net 7000, daugiausiai salos šiaurės vakarinėje dalyje – bet dauguma jų labiau apgriuvę. Iš toliau nė neatskirsi, kur kalva, o kur – šitokia priešistorinė tvirtovė.

Nurago viduje.

Įspūdingiausi tarp geriau išsilaikiusiųjų – trikampis Nuraghe Santu Antine (Šv. Antano nuragas), kurio ankšti akmeniniai koridoriai dabar apšviesti, ir keturkampis Nuraghe Barumini (Baruminio nuragas), kur dar įmanoma išvysti, kokie dideli iš tikro būdavo nuragai: akmeninė tvirtovė tebuvo dirbtinio kalno viršus, kurį supo siaurų gatvelių-koridorių tinklas su gyvenamaisiais ir kitokiais kambariais.

Baruminio nuragas (Nuraghe Barumini) žvelgiant nuo jo viršūnės

Skaityti daugiau: Sardinija: ramioji Italijos sala

 

Nan Madolas

Vieta: Mikronezija (Ponpėjos sala)

Nan Madolas vadinamas „Ramiojo vandenyno Venecija“. „Venecija“ šiandien nuvalkiotas žodis – turime jas Šiaurės, Rytų, Amerikos ir dar kokias tik nori. Nan Madolas kitoks: tai ne ramus miestelis su kanalais, bet kvadratinį kilometrą užimančio V a. Saudeleurų dinastijos valdžios centro, iš kur anuomet valdytas ne tik Ponpėja, griuvėsiai. Ne kanalai čia iškasti, bet visos mažne 100 salų – dirbtinės, išmūrytos ant kieto koralinio dugno.

Važiuodami į Nan Madolą pasijutome tarsi būtume tarpukario keliautojai. Anais laikais su tuo, ką patyrėme, tekdavo susidurti visur už Europos ribų: siekdamas išvysti egzotiškuosius pasaulio stebuklus turėdavai derinti su vietiniais šeichais, radžomis ar genčių vadais… XXI a. turizmo paprastumas, kai viską sužinai iš interneto, randi pagal tikslius žemėlapius ir nusiperki spausdintą bilietą su spalvingu informaciniu bukletėliu, į Mikroneziją nė neketina ateiti.

Į Nan Madolą reikia bristi per šį purviną vandenį

Paskutinius dar pravažiuojamus kilometrus iki Nan Madolo vedė žvyrkelis, paskui – tik išvažinėtos vėžės pro namelius ir savo vadą paršiukų maitinančią kiaulę. Pasiklausę vietinių pasukome į reikiamą šoninį keliuką. To keliuko savininkas čia turėjo iš mūsų paimti po dolerį – bet jis, matyt, kažkur išvykęs… Kelias netruko pasibaigti ties viena aplūžusia sodyba džiunglių viduryje – greta namo sėdėjo moteris, o jos vyras ar sūnus rinko jau po tris dolerius. Jie – žemės sklypo tarp kelio ir Saudeleurų griuvėsių šeimininkai. Kaip ir kitur Mikronezijoje, Ponpėjoje visa žemė, netgi ir pats Nan Madolas – privati. Ši įžymybė, kurią norint sausuma pasiekti tenka susimokėti trims žemvaldžiams, niekaip nesugebantiems, o turbūt ir nesistengiantiems susikooperuoti ir pardavinėti vieno bilieto, kalbama, dėl to net neįtraukta į UNESCO sąrašą. Nan Madolas – bene svarbiausias pasaulio istorinis objektas, dar nesantis tame nuolat besipučiančiame paveldo rinkinyje.

Per džiungles vedęs takelis atsirėmė į vanens „kanalą“. Anapus – jau Nan Madolo rūmai. Reikėjo bristi. Bent jau dugnas kietesnis ir kojos nesmigo. Šiltutėlis vanduo siekė vos šlaunų vidurį – bet vėliau bus potvynis, todėl viešbučio kateris čionai atplaukti turėjo tik tuomet, kai nebebus taip seklu. Užtat vos persikėlę kiton pusėn išvydome iš tolių atirkluojamą mažesnę valtelę, pilną vietinių žmonių. Tai – Madolenihmo savivaldybės vado, Nan Madolo savininko, atstovai. Jie surinko paskutinę mokesčio už apsilankymą dalį – dar po tris dolerius – ir nuplaukė savo keliais.

Spėjami Saudeleurų dinastijos kapai vienoje geriausiai išsilaikiusių akmeninių salų

Akmenine siena apjuostos salos centre – spėjamas Saudeleurų kapas su stogeliu. Architektūra – paprasta, be raižinių ar lipdinių, bet jau vien pats didžiulių akmeninių mūrų, atplukdytų iš kitų salų, vaizdas čia, Ramiojo vandenyno viduryje, pakankamai įspūdingas, kad suteiktų Nan Madolui tokią paslapties aurą, kokia gaubia ir Velykų Salos statulas. Bet priešingai pastarosioms, Nan Madolas – nekomercializuotas, vis dar “pasislėpęs” toli nuo turistinių kelių, nepakankamai tyrinėtas archeologų. Ir net šiandieniniai ponpėjiečiai į jį žiūri su baime. Po Nan Madolą vaikščiojom vieni, supami tik šmirinėjančių pelių…

Nan Madolu nespėjau ilgai pasidžiaugti. Bridau į kitą dirbtinę salą ir ten į griuvėsius susilaužiau kojos pirštą. Tačiau ligoninėje apie Nan Madolą – ar vietinių požiūrį į jį – sužinojau dar daugiau, nei tarp pačių grivėsių. Kitas pacientas išgirdęs, kur susižeidžiau, kalbėjo apie piktąsias dvasias – esą būtent jos lėmė mano traumą. Ypač jis kamantinėjo, ką aš veikiau Nan Madole ir negi tikrai nieko iš ten nepaėmiau – viskas, kas ten pakeliama, turi būti ten ir palikta, o jei išvežama – privalo būti nuvežta atgal. „Nan Madolą net ir pastatė piktosios dvasios“, – tęsė pasakojimą jau ligoninės registratorius. Paskui jis nuoširdžiai pasipiktino to akmeninio griuvėsių miesto šeimininku: kaip jis gali tik surinkti pinigus ir paleisti turistus vaikščioti vienus piktųjų dvasių apsėstoje vietoje? Apytiksliai trisdešimetis ponpėjietis ligi tol manė, kad vadas už tuos tris dolerius skiria ir „palydą“. Gal kada praeityje taip ir būdavo. Paklausiau, ar patys mikroneziečiai lankosi Nan Madole – anas pacientas iškart pasakęs, kad ne, piktas išėjo.

Pasiimti pinigų atplaukia žemvaldžio atstovai

Štai taip. Nan Madolas jokiais būdais nėra akmens amžiaus griuvėsis šiuolaikinio pasaulio apsupty. Toks jausmas, kad visi tikėjimai, buvę jį statant – dar gyvi. O tikriausiai aplinkinių baimės tik išaugo.

Skaityti daugiau: Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis

 

Stounhendžas ir Evburis

Vieta: Anglija

Stounhendžas – tikriausiai garsiausias pasaulyje priešistorinis statinys. Todėl turbūt nustebsite, kad aš ilgai svarsčiau, ar ši vieta, kur, spėjama, vardan žvaigždžių stebėjimo suvilti didžiuliai akmenys, verta šito sąrašo.

Manau, kad Stonhendžas šitoks garsus visų pirma dėl to, kad yra Britanijoje, netoli Londono, todėl turistai jį atrado dar prieš šimtmečius. Jei tokie patys akmenys riogsotų kur trečiajame pasaulyje – tikriausiai, apie juos žinotume gerokai mažiau.

Stounhendžas Anglijoje

Kaip ten bebūtų, Stounhendžas, kad ir apsuptas turistų ir kelių, turi savo dvasią, ypač kai žinai jo amžių (4000-5000 metų), kai vaizduotę įaudrina skaityta literatūra. Dar svarbiau, kad panašių mistiškų vietų, dėl kurių paskirties diskutuojama, Pietvakarių Anglijoje yra ir daugiau.

Štai Evburyje panašūs akmenys supa ištisą kaimą – ir, kai lankiausi vakarop, buvau ten vienintelis turistas, nereikėjo pirkti ir jokio bilieto.

Evburis Anglijoje

Kai kuriuos Pietvakarių Anglijos šlaitus dabina kreidos piešiniai – kai kurie, galbūt, priešistoriniai, kiti – klastotės. Dar yra Glastonberio kalnas, kur įvairūs mistikai įsivaizduoja buvus karaliaus Artūro Avaloną.

Visa tai sudėjus į krūvą, priešistorinių paslapčių mėgėjui Pietvakarių Anglija – viena svarbiausių vietų pasaulyje.

 

Paminėtos akmens amžiaus lankytinis vietos žemėlapyje:

Loading map...

Loading

 

Kitos įdomios akmens amžiaus vietos

Norite daugiau? Šie akmens amžiaus griuvėsiai man irgi paliko didelį įspūdį

• Senegambijos (Vasu) akmenų ratai (Gambija ir Senegalas). Vandinami “Afrikos Stounhendžu”, iš tikro šie ~100 ratų yra gerokai naujesni už savo “brolį” Europoje – statyti jau tada, kai Europoje klestėjo didžios imperijos: prieš 1000-2000 metų. Tačiau Afrikoje civilizacija vėlavo ir iki šiol vėluoja: atmosfera aplinkui šiuos ratus – gal ne kaip prieš 1000, bet bent kaip prieš 100 metų, kai arkliai dar stelbė automobilius.

Vienas iš Vasu akmeninių ratų.

• Niūgreindžas (Airija). 5000 metų amžiaus statinys – balta siena apjuostas kalnas. Nesutariama, kas tai – kapas ar šventovė. Tačiau aišku, kad įėjimas į vienintelį ilgą priešistorinio meno pilną koridorių priderintas prie saulės: tamsų jo interjerą ji apšviečia tik 17 minučių per žiemos saulėgrįžą (bilietai patekti į vidų būtent tą momentą dalinami loterijos būdu dar rugsėjį).

Niūgreindžas Airijoje.

└ Temos: , , , ,
 Komentuoti 

Lietuviškos vietos užsienyje: kaip jų ieškau

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Kūryba ir projektai, Tinklapiai

Lietuviški objektai už Lietuvos ribų kol kas lietuviams – tarsi tolimasis kosmosas. Matome tik kažkokius vėluojančius jų atspindžius, o ne realybę. Štai atsidarau Lietuvos Kultūros ministerijos tinklapyje esantį sąrašą Lietuvai svarbaus paveldo JAV.

Visų pirma, į akis krenta, kad stulpeliai, kuriuose turėtų būti įvertinta objektų būklė, statusas – visi tušti. Apie pusės objektų net adresai – nežinomi.

Patyrinėjus patį sąrašą, teko nustebti dar labiau. Kai kurių “Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų JAV” tiesiog… nebėra. Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčia krito dar 2010 m., Skrantono Švč. Trejybės bažnyčia 2015 m., Niujorko Vilniaus Dievo motinos bažnyčia irgi 2015 m., Čikagos Šv. Jurgio bažnyčia – dar 1990 m. (!) ir t.t. Bet sąraše jie likę. Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčia jame įrašyta net dukart: kaip “Shanandoah Šv. Jurgio bažnyčia” ir kaip “Pensilvanijos Šv. Jurgio bažnyčia”.

Štai kas liko iš Šenandoriaus Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios, statytos 1891 m., kuri tebėra įrašyta ‘Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų JAV’ sąraše (dešinėje).

Abejonių kelia ir kiti objektai: kai kurie jų – gana menki, kai tuo tarpu gerokai didesnės ir Lietuvai svarbesnės vietos sąraše nepaminėtos.

Panašu, kad sudariusieji sąrašą tų vietų savo akimis nė nematė, sukopijavo iš keleto senų šaltinių (todėl kai kurie objektai minimi po kelis kartus). Ir dar aiškiau, kad to sąrašo niekas neatnaujina daugybę metų.

Taigi, sudaryti “Tikslas – Amerika” programą turiu ne pagal oficialią informaciją, ne pagal kažkokius jau paruoštus vadovus ar enciklopedijas. Jų tiesiog nėra ar jie pasenę. Viską reikėjo atrasti pačiam “nuo nulio” ar bent “nuo pusiaukelės”.

Tai savaip įdomu: retai kur dar XXI a. gali pasijusti ne šiaip “skaitytojas” to, ką susistemino kiti, o tikras “tyrinėtojas”. Iš gabalėlių dėlioti paveikslą ne kažkokių praeities įvykių, o ištisų pastatų ir jų kompleksų, kurie egzistuoja čia ir dabar, yra svarbūs, bet apie juos internetas beveik (kartais – išvis) tyli.

Atolo Šv. Pranciškaus bažnyčios (statytos 1912 m. ir veikiančios) sąraše nėra… Google Street View.


O ši Maizevilio kaimo bažnyčia, statyta 1984 m. ir neveikianti, – yra (tiesa, nurodytas adresas – klaidingas). Google Street View.

Lietuviško paveldo ieškau jau 5 metus

Iš tikro, šį darbą darau ne tik dabar, “Tikslas – Amerika” projektui. Jį atlieku jau 5 metus – tiek, kiek gyvuoja “Gabalėliai Lietuvos”, kur dabar jau yra bent žinių apie didžiąją dalį lietuviškų vietų. Taigi – kaip jas atradau?

Be abejo, padeda knygos apie užsienio lietuvius. Tačiau daugelis jų koncentruojasi į istoriją, į žmones – vietos ten paminimos nebent probėkšmiais ir tai netiksliai, be adresų, todėl tarnauja tik kaip užuominos.

Tikrasis darbas prasideda nuo – visgi, išmanusis XXI amžius! – Google. Kartais tiesiog ieškau “MIESTAS-X Lithuanians”, “MIESTAS-X lietuviai”, “MIESTAS-X Lithuanian church”, “MIESTAS-X Lithuanian club” ir kt. Tas “MIESTAS” kartais – paimtas iš knygų ar laikraščių, kartais – tiesiog spėjimas, kad ten galėjo būti lietuvių, atsižvelgiant į jo vietą ir istoriją.

Išskyrus vos keletą atvejų, kur lietuviškos vietos Amerikoje turi joms skirtus gerus tinklapius, negali tikėtis atrasti ką tikslaus ir aiškaus. Dažniausiai tai būna, tarkime, pokalbiai forume, ar koks vietinės reikšmės portalo straipsnis, ar komentarai po juo. Už kažko “užsikabinus”, jau galima ieškoti tiksliau. Kartais ieškodamas informacijos apie vieną lietuvišką vietą, atrandi jos netikėtai ir apie visai kitą.

Daug informacijos internete pasenę. Pavyzdžiui, yra lietuvių parapijų sąrašai (aišku, nepilni) iš interneto eros aušros laikų (~1999 m.). Dauguma jų jau uždarytos, kai kurios bažnyčios virtusios dulkėmis. Tačiau gal gerai, kad tokie sąrašai yra neatnaujinami, nes jei būtų trinamos sunykusios vietos – atrasti tų buvusių bažnyčių adresus būtų dar sunkiau. O juk net ir kur lietuviška vieta uždaroma, neretai kai kas lieka – Vyčiai dekore, lietuviški užrašai, išskaptuoti mūre ir t.t. Ją vis tiek verta atrasti.

Uždarytas Čikagos Ramovos lietuvių teatras. Google Street View.

Sužinoti kur yra lietuviška vieta – ne juokų darbas

Net kai objektas išlikęs, dažnai labai sunku sužinoti tikslią jo vietą. Jei “Gabalėliai Lietuvos” kartais dar galėdavau to išvengti paminėdamas tik miestą ir adresą, “Tikslas – Amerika” žemėlapyje kiekviena vieta privalo būti pažymėta metrų tikslumu, be to, tik ją radęs galėsiu aplankyti, nufotografuoti. Tad ieškoti tenka papildomai, iš naujo.

Ar vieta egzistuoja – ir kur tiksliai – tikrinu “Google Maps” nuotraukose iš palydovo ir “Google Street View”. Tiesa, šios priemonės ne tokios modernios: net atradus tikslų adresą “Google” dažnai rodo vietą už keleto kvartalų. Tenka artinti vaizdą iki maksimumo, virtualiai “važinėti” aplink “Google Street View”, lyginti matomas vietas su senomis nuotraukomis iš kokio, tarkime, 1960 m. Amerikos lietuvių laikraščio, kurios būna vieninteliai man prieinami žinomai tikri tų vietų vaizdai (“Google images” daugelio lietuviškų vietų vaizdų neranda ar antraštės būna sumaišytos).

Dar teko nemaloniai nustebti, kad “Google Street View” Amerikoje ir mažiau prasiskverbęs, nei Lietuvoje, kai kurių miestų (taigi, ir lietuviškų vietų) nuotraukų ten nerasi. Be to, niekaip nepažvelgsi į pastatų vidų, nepritrauksi pakankamai kai kurių užrašų… Visgi, į klausimą, ar objektas dar išvis yra ir ar jis stovi būtent ten, atsakyti dažniausiai padeda. Tačiau iki “Tikslas – Amerika” tai buvo geriausia, ką galėjau atrasti apie rytines JAV, todėl tenykščiai objektai “Gabalėliai Lietuvos” kol kas iliustruoti daugiausiai “Google Street View” vaizdais.

Ansonijos lietuvių bažnyčios vieta, kurią Google automatiškai siūlo įvedus adresą, apibrėžta raudonai, reali atrasta vieta - žaliai.

Kaip “Gabalėliai Lietuvos” virto pagrindiniu šiuolaikiniu šaltiniu apie lietuvišką paveldą JAV

Šiandien įrašę “MIESTAS X lietuviai” į “Google”, jau neabejotinai atrasite daug nuotraukų. Iš “Gabalėliai Lietuvos”. XXI a. paradoksas – iš tikro tie vaizdai jau senokai buvo internete (nuo pat tada, kai “Google” pasiuntė į Amerikos gatves savo automobilius). Bet jei ne mano tyrimai “Gabalėliai Lietuvos”, niekas, išskyrus apylinkių lietuvius, negalėtų žinoti, kuriuose jų užfiksuotos lietuviškos vietos. Tiesą pasakius, net nesugalvotų būtent ten jų ieškoti. Ir įvedus tas pačias frazes pati “Google” nieko neparodytų.

Beje, “Google” žemėlapiai padeda atrasti lietuviškas vietas ir kitu būdu: galima mėginti ten rašyti “Lietuvos”, “Lithuania”, “Gediminas” ir t.t., ir pamatysite taip pavadintas apylinkių vietas. Už to irgi galima užsikabinti – iš to matosi, kur gyventa lietuvių.

Aišku, vietos radimu tyrimas nesibaigdavo: iš atrastų informacijos nuotrupų, taip pat pamatyto realaus vaizdo sudėliodavau vietos aprašymą. Aišku, galimybės ribotos – tačiau žingsnis į priekį. Įtariu, kad nedidelė dalis informacijos aprašymuose gali būti klaidinga: juk ir aš, tegul ir išnaudojęs šių laikų technologijas, rašau apie tai, ko pats nemačiau, ir gali būti, kad koks nors tenykščio vietinio laikraščio žurnalistas – mano šaltinis – pats gerai nežino.

Aišku, stengiuosi viską patikrinti, sulyginti šaltinius. Tačiau kartais tai – neįmanoma. Tada vis tiek geriau tai, ką atrandi, įtraukti į “Gabalėliai Lietuvos” – užuot laukus, kol net ir ta informacija pranyks iš interneto, kaip jau pranyko ne vienas “Gabalėliai Lietuvos” šaltinis. Nes XXI a. technologijos turi didžiulį privalumą: tinklapis – tai ne knyga. Tinklapį nuolat gali koreguoti. Jau parašyti tinklapio straipsniai apie lietuvišką paveldą pritraukia daugiau žinančius vietos lietuvius ir jie komentaruose papildo, kritikuoja. Ir straipsnis tobulėja.

Ieškant Google informacijos apie lietuviškas vietas mažesniuose JAV miesteliuose, dauguma siūlomų nuotraukų - atrastos 'Gabalėliai Lietuvos' (paveikslėlyje apibrėžtos raudonai).

Šaltinių trūksta ir Lietuvos mokslui

Malonu, kad “Gabalėliai Lietuvos” gausiai cituojami, net moksliniuose darbuose. Kita vertus, šiek tiek baisu, kad nesuklaidinčiau. Štai Žilvinas Leškevičius savo magistriniame darbe “Lietuviškosios tapatybės išsaugojimo problema išeivijos mene: J. Muloko ir V. K. Jonyno bažnytinė kūryba” pacitavo “Gabalėlius Lietuvos”, kad Čikagos Šv. Kryžiaus lietuvių “bažnyčios skliautai dar ir dabar išpuošti Lietuvos istorinių gyvenimo įvykių motyvais”. Tačiau juk aš pats tą bažnyčią mačiau tik iš išorės, o šį faktą nurašiau nuo kito šaltinio – o kas, jeigu tas šaltinis klaidingas?

Bet o ką magistrantui daryti? Nors Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia viena žymiausių ne tik tarp lietuvių bažnyčių, bet tarp Čikagos bažnyčių apskritai, ir net yra įtraukta į Čikagos architektūros gidus, jos interjero nuotraukų internete trūksta. Kelios, kurios yra – bendro pobūdžio, skliautų meno kūrinių ten nesimato. Be to, internete niekada net negali būti tikras, kad tai tikrai tos bažnyčios interjero nuotraukos. Nes panašiai pavadintų bažnyčių net tame pat Amerikos didmiestyje, ypač su priemiesčiais – daugybė.

Įrašius į Google 'Chicago Holy Cross', metamos tiek reikiamos bažnyčios nuotraukos (apibrėžta žaliai), tiek kitų tokio pat pavadinimo objektų, įskaitant bažnyčią (apibrėžta raudonai).

Geresnių šaltinių už “Gabalėliai Lietuvos” apie daugelį lietuviškų vietų Amerikoje tiesiog nėra arba jie neprieinami Lietuvoje, arba labai pasenę (pvz. žymi angliška kunigo Valkavičiaus knyga apie lietuviškas parapijas JAV išleista 1991 m.). Magistrantas dėl keleto jam aktualių vietų pamatymo juk į Ameriką neskris, vietinių nekalbins. Todėl net ir Lietuvos mokslas, kaip ir Kultūros ministerija, stebi lietuvišką paveldą užsienyje kaip tolimą kosmosą. Rašo, tarsi XIX a. tyrinėtojai rašydavo apie nutolusius žemynus: pagal senus laikraščius, kažkokius pavienių tautiečių pasisakymus, kelias (geriausiu atveju) prieinamas neokybiškas nuotraukas. Arba (jau šiek tiek geriau) pagal visa tai sisteminusius “Gabalėliai Lietuvos”, kur, kiek įmanoma, skiriamas dėmesys informacijos tikrinimui – tačiau įmanoma ribotai.

Pirmasis išsamus lietuviškų vietų Amerikoje tyrimas “ne per atstumą”?

“Tikslas – Amerika” šitą kardinaliai pakeis. “Tikslas – Amerika” bus šuolis į naują kokybės lygį, pirmasis istorijoje išsamus visų lietuviškų vietų rytinėse JAV – tiek religinių, tiek pasaulietinių, tiek senų, tiek naujų – tyrimas vietoje. Viskas bus pamatyta savomis akimis, nufotografuota, istorijos išgirstos iš konkrečių žmonių, glaudžiai susijusių su tomis vietomis. Viskas atsidurs tiksliame išmaniame žemėlapyje su GPS koodinatėmis: spėlioti kas kur nebereiks, nebereiks net eiti į biblioteką ieškoti kokios senos knygos. Kai tema yra šitokia vien tai – didžiulis privalumas: nes žmonės, kuriems ši tema įdomi, plačiai pasklidę, daug jų nutolę nuo visų lietuviškų knygynų ar bibliotekų. O ir šiaip į bibliotekas eina labiau mokslo žmonės, tuo tarpu eilinis turistas informacijos ieško internete.

Pamėginsiu ir padaryti tą darbą, ties kuriuo “Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų JAV” sąraše Kultūros ministerija tiesiog paliko tuščias vietas: klasifikuoti lietuvišką paveldą JAV. Žemėlapyje jį planuoju priskirti 4 kategorijoms, į kurių 1-ąją pateks reikšmingos visai Lietuvai ir net nelietuviams vietos, 2-ąją – kitos svarbios/įdomios vietos, 3-ąją – kur yra tik “lietuvybės pėdsakai” (užrašai ir pan.), 4-ąją – kur vieta yra istoriškai reikšminga, bet nieko lietuviško ne(be)simato.

Būsimoji objektų klasifikacija žemėlapyje (projekto eigoje dar gali koreguotis)

Viliuosi, kad po “Tikslas – Amerika” “Gabalėliai Lietuvos” straipsniai apie rytines JAV bus patikimas šaltinis, kurį verta cituoti. Ir, viliuosi, kad “Tikslas – Amerika” padės ir Kultūros ministerijai, ir kitoms institucijoms, ir patiems lietuviams tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje, susivokti, kas dar yra išlikę, kiek, ir ką verta saugoti. Ir pagalvoti kaip – nes įrašyti į sąrašą nepakanka.

└ Temos: , , ,
 Komentuoti 

Tikslas – Amerika. Mano misija rasti Lietuvą JAV

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Kūryba ir projektai, Tinklapiai

Jau penkerius metus turiu tinklapį “Gabalėliai Lietuvos“, kur aprašau su Lietuva susijusias vietas užsienyje. Iki šiol jas tyrinėdavau laisvu laiku, skirdamas vieną kitą dieną savo kelionių metu.

Dabar, Lietuvos šimtmečio proga, pirmąsyk turiu galimybę skirti kelias ištisas savaites vien lietuviško paveldo paieškai, fotografavimui, aprašymui. Ir tai darysiu regione, kur to paveldo bene daugiausia – Šiaurės Rytų JAV (Niujorko, Vašingtono, Filadelfijos, Bostono apylinkės). Tai bus išsamiausias kada nors buvęs projektas apie lietuviškas vietas Amerikoje.

Virš Baltimorės kylanti milžiniška XIX a. vidurio statybos Šv. Alfonso lietuvių šventovė. Google Street View.

Šiame tinklaraštyje pasakosiu tai, kaip sekasi ieškoti tų vietų, ką ten atradau, su kokiais žmonėmis susitikau. O po visko iki šių metų gruodžio gims internetinis žemėlapis, kuriame – tikslios lietuviškų vietų JAV vietos, nuotraukos, Amerikos lietuvių papasakotos jų istorijos. Taigi, jei kada būsite JAV – galėsite aplankyti ir jūs. Tikrai verta!

O jei ir nekeliausite po JAV – įdomu paskaityti, pamatyti nuotraukas. Kol nepradėjau tuo domėtis, pats nebūčiau patikėjęs, kokių didingų ir svarbių lietuviškų vietų yra Amerikoje.

Paminklas Romui Kalantai milžiniškose Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse kur, atrodo, palaidotas ištisas miestas. ©Augustinas Žemaitis.

Kodėl aš darau Tikslas – Amerika?

Visų pirma, manau, kad lietuviškos vietos Amerikoje yra labai įdomios. Juk į Ameriką išvyko kone milijonas lietuvių, tarp jų, Sovietų okupacijos metais, didžioji dalis elito: politikų, menininkų. Ir Amerikoje jie kūrė, statė pastatus ir daug po savęs paliko. Daug lietuviško, daug svarbaus Lietuvai ir pasauliui. Nuo didžiausių rašytojų kapų (Škėmos, Radausko) iki miestų, kur kas penktas žmogus – lietuvis. Nuo autentiškos EXPO 1939 Lietuvos ekspozicijos iki šimtamečių lietuvių bažnyčių – didesnių nei vilniškės. Nuo seniausios veikiančios Lietuvos ambasados (tarpukario) iki lietuvių garbei pavadintų gatvių.

Viename Amerikos lietuvių muziejų. ©Augustinas Žemaitis.

Antra, apie lietuviškas vietas Amerikoje žinome labai mažai. Apie daugelį jų prieš “Tikslas – Amerika” informaciją tenka rinkti iš senų laikraščių, visokiausių interneto pakampių. Senų forumų, Usenet grupių. Nes jokių oficialių puslapių, enciklopedijos straipsnių nėra. Kartais tenka ir valandų valandas spėlioti “bandymų ir klaidų” metodu, kur ta vieta, mėginti įžvelgti Google Street View lietuviškus užrašus ar Google Earth rasti pastatą panašiais kontūrais į tuos, kuriuos matei senoje nuotraukoje. Privalau kiek įmanoma daugiau surasti iš anksto – laiko Amerikoje ieškojimams juk nebus. Amerikoje reiks patikrinti informaciją, apeiti, apžiūrėti, apfotografuoti, išklausyti vietos lietuvių pasakojimus.

Trečia, lietuviškos vietos Amerikoje sparčiai nyksta. Kasmet uždaroma ar nugriaunama bent po vieną ar kelias lietuviškas bažnyčias. Dulkėmis virsta ten sukauptos vertybės, nebelieka kam vienyti lietuvių bendruomenes ir jos “išsilaksto į šalis”. “Tikslas – Amerika” yra paskutinė proga kai kurias jų nufotografuoti – nes po metų-dviejų to neliks. Ir čia nesakau “paskutinė proga nufotografuoti į savo tinklapį”. Sakau “Paskutinė proga nufotografuoti išvis”. Nes internete jokių kitų tų vietų nuotraukų, aprašymų nėra, kai kurių – gal nėra ir išvis. Nes dažnas objektas rūpi tik konkretaus miesto Amerikos lietuviams. Nuoširdžiai rūpi – bet tų, kam rūpi, mažai, neretai jie seni…

Parduodami (dabar jau parduoti) Pitsburgo lietuvių namai. Google Street View.

Ir turiu slaptą, naivią viltį – gal “Tikslas – Amerika” situaciją pakeis.

Gal turistai iš Lietuvos į JAV, JAV studijuojantys studentai, tarp didžiųjų JAV įdomybių noriai aplankys ir lietuviškas vietas: juk jų tiek daug kad ir Niujorke ar aplink. Juk interaktyviame žemėlapyje jas bus taip paprasta rasti, nereiks eiti “Kryžiaus kelių” nė nežinant, ko ieškoti.

Gal Amerikos lietuviai atras ne tik savo miesto lietuviškas vietas, bet ir kitų miestų, keliaudami po Ameriką sustos prie jų.

Paminklas Dariui ir Girėnui Čikagoje, aplink kurį dar rengiamos lietuvių šventės. Kadaise aplinkiniame rajone gyveno dešimtys tūkstančių lietuvių, jis pavadintas Lithuania Plaza. Dabar vyrauja juodieji. ©Augustinas Žemaitis.

Gal amerikiečiai, sužinoję apie lietuviškas vietas visai greta jų namų, vėl susidomės lietuvių mažuma (kuri pamažu, nepaisant savo dydžio, keliauja į istorijos knygų paraštes, jai neskiriama nė iš tolo tiek dėmesio, kiek kitoms mažumoms).

Gal, pagaliau, lietuviškų vietų nykimas sulėtės. Nors jų griovimą to miesto lietuviai visuomet pasitinka protestais, akivaizdu, kad to nepakanka. Reikia vienybės tarp tų, tarp kurių vienybės, kiek susiduriu, labai stinga: Lietuvos valdžios, senųjų Amerikos lietuvių, naujųjų Amerikos lietuvių, Lietuvos lietuvių.

O tam būtina, kad visos šios grupės bent jau žinotų, kas ir kur yra, kodėl tai gražu ir svarbu. Ir, aišku, pliusas, jei tos vietos pritrauktų turistų, mokslininkų, kitokio dėmesio. Kinija Tibeto vienuolynus, sakoma, griauti nustojo, kai ten pradėjo važiuoti turistai…

Štai tiek lietuviško paveldo yra Šenandoriaus apylinkėse JAV, į kurias lietuviai važiavo dar 1865 m., kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas ir lietuviai sudaro ~14% žmonių, kuris vadinats Amerikos Vilniumi. Žemėlapio skersmuo - tik 30 km. Ir čia dar sužymėta ne visos lietuviškos vietos.

Ar “Tikslas – Amerika” – ne per vėlai?

Viena vertus – “Tikslas – Amerika” daryti jau vėlu, nes dar prieš 5 metus būčiau pamatęs ir užfiksavęs gerokai daugiau.

Antra vertus – “Tikslas – Amerika” daryti geras metas.

“Tikslas – Amerika” daryti geras metas, nes pasaulyje be proto populiarėja “tautinis turizmas”. Vis dažniau keliaudami, žmonės “atsivalgo” visokių “būtina pamatyti” tipo vietų, kurios šiais masinio turizmo laikais tiesiog gulte užgultos keliautojų minių. Jie pradeda ieškoti kažko ypatingesnio, unikalesnio, artimesnio sau, bent netiesiogiai susijusio su jų pačių gyvenimu (juk bene kiekvienas turime emigravusių į JAV giminių, draugų ar pažįstamų; juk kiekvienas galime suprasti lietuvių kultūrą, kuriai atsidūrus svetimoje aplinkoje ir gimė visi tie Amerikos lietuvių kūriniai).

Dirbdamas su “True Lithuania” – didžiausiu tinklapiu apie Lietuvą užsieniečiams – matau, kiek į Vilnių atvyksta lenkų, žydų. Ir dažną jų domina vien tik vietos, susijusios su jų tauta. O juk Amerikoje yra vietų, kur lietuvių būta daugiau, nei Vilniuje kada nors gyveno žydų ar lenkų. Ir lietuviško paveldo, lietuviškų vietų daugiau…

1906 m. art nouveau stiliaus Filadelfijos lietuvių muzikos salė (tebeveikia). Google Street View.

“Tikslas – Amerika” daryti geras metas, nes amerikiečiai kaip niekad domisi mažumomis. Tik tą dėmesį reikia iškovoti. Šiuo metu. Ir, manau, kad dabar kaip niekad tą dėmesį svarbu iškovoti. Nes tas grupes, kurias suvokia kaip savas, amerikiečiai labiau linkę užtarti nuo nepagrįstų puolimų.

“Tikslas – Amerika” daryti geras metas, nes manau, kad “trečiosios bangos” Amerikos lietuviai, kurių daugelis emigravo iki Lietuvai stojant į ES 1990-2004 m., jau “atsistojo ant kojų” ekonomiškai ir todėl “pribrendo” domėtis tuo Amerikos lietuvių paveldu, kuris prieš 15 metų gal būtų atrodęs nebesvarbus ar net svetimas.

Pokarinėje Niujorko Atsimainymo bažnyčioje architektas Mulokas mėgino sukurti tautinį, bet modernų lietuvišką stilių. Google Street View.

Daugelis, išgirdę apie lietuvišką paveldą Amerikoje, teigiamai nustemba – negi jo šitiek daug, jis šitoks didelis? Kai pradėjau tuo domėtis, ir pats nustebau. Viliuosi, kad “Tikslas – Amerika” dar nustebins daug ką.

└ Temos: ,
 Komentuoti 

Ką sužinoti apie šalį, į kurią keliaujate?

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Kelionių organizavimas

Kad kelionė būtų sklandi ir įdomi, apie šalis, į kurias keliausiu nepriklausomai, daug ką stengiuosi sužinoti iš anksto. Kai ką sužinoti tiesiog būtina, kitką – rekomenduotina, jei turite laiko.

Sąrašas dalykų, kuriuos reikėtų iki kelionės sužinoti apie šalis, į kurias vyksite:

Būtini dalykai: be šito gali žlugti kelionė

*Ar į tą šalį reikia vizų. Jei taip – kiek kainuos ir kaip pasidaryti. Prieš kiek laiko pradėti rūpintis.
*Dažnai girdžiu klausimą “Ar į tą šalį reikia paso?”. Siūlyčiau jį tiesiog visada turėti su savimi, net jei ir nebūtina įvažiavimui į šalį, nes yra daug situacijų, kur jis gali praversti.

Kad keliauti būtų paprasčiau

*Kokia ten valiuta? Koks jos kursas? Ar ją geriau pirkti Lietuvoje, ar vietoje? Jei vietoje, iš kokios valiutos (eurų, dolerių ar kt. geriau keistis)?
*Koks ten oras? Kelionės išvakarėse galie matyti gana tikslią prognozę, tačiau dar anksčiau galite pažiūrėti koks *vidutinis klimatas* tokiu metu toje šalyje – maža tikimybė, kad jis smarkiai skirsis nuo tokio. Pagal orą derinkite aprangą.
*Kokiomis kalbomis ten kalbama, kokios populiarios užsienio kalbos? Verta pramokti svarbiausius žodžius, frazes vietine kalba, ypač jei tose šalyse mažai kalbama tomis kalbomis, kurias jūs mokate, arba bent turėti užrašytas, tarkime, telefone.
*Kokios ten dažnos apgavystės, “išdūrimo” būdai?
*Ar geriausia (pigiausia) užsisakinėti viešbučius iš anksto, ar vietoje? Jei iš anksto – užsisakykite.
*Kokios ten rozetės? Jei turite ir reikia, paimkite adapterį.
*Gal kelionės metu bus kokios šventės? Jei taip, gali būti įdomu jas pažiūrėti, tačiau minusas, kad tom dienom gali trūkti viešbučių ir reiks užsakyti iš karto.

Kad kelionė būtų įdomi ir išnaudotumėte laiką

*Kokios įdomiausios šalies vietos? Rekomenduoju pradėti žiūrėti nuo visokių “Top 10” sąrašų, vėliau turint “karkasą” paskaityti kelionių vadovų knygas ar e-knygas, arba išsamius interneto puslapius apie tas šalis. Susidarykite sąrašą norimų aplankyti vietų – kiek didesnį, nei realiai aplankysite, nes, galbūt, į kai kurias nuvažiuoti bus per brangu ar per sudėtinga.
*Kaip nuvykti į tas įdomiausias vietas? Rekomenduoju patikrinti autobusų, traukinių, lėktuvų grafikus ir kainas, autonuomos kainas. Parsisiųsti šalies žemėlapius į telefoną.
*Bendra informacija apie šalį: miestų dydžiai, turtingumas, istorija ir pan. Kelionės metu, tikėtina, iškils tokie klausimai.

Kur sužinoti šiuos dalykus?

Daugelį dalykų galite sužinoti iš kelionių vadovų knygų. Jų privalumas – galite skaityti lėktuve, kelionės metu. Šiais laikais galima gauti ir elektorininių knygų į savo telefoną ar planšetę.

Taip pat šios informacijos galima specialiai ieškoti internete, forumuose, tačiau jei kelionės organizavimui nenorite skirti tiek laiko, tai nėra būtina. Pirmąsias savo keliones susiorganizuodavau vien pagal kelionių vadovų knygas, kurias perskaitydavau lėktuve, o iš anksto pasirūpindavau tik tuo, kuo privaloma pasirūpinti iš anksto (pvz. viza).

Jei kelionė bus į kelias šalis, pasidomėkite jomis visomis (net jei kažkurioje nusileistumėte tik vienai ar porai dienų): ypač apie vizas, orą, valiutą.

└ Temos:
 Komentuoti 

Įspūdingiausi senovės miestai

autorius: Augustinas Žemaitis
Skyriai: Įdomiausios vietos, Miestai

Tai – miestai, kuriuos pastatė galingiausi senovės pasaulio valdovai ir nesugriovė šiuolaikiniai! Kai vyko jų statybos, globalizacijos tempai dar buvo menki – todėl kiekvieno žemyno, kiekvienos šalies miestai atrodė visiškai kitaip.

Štai didingiausi mano lankyti senovės miestai, kurių praeities šlovė ir šiandien tebeatsispindi jų senamiesčiuose:

 

Roma

Vieta: Italija

Roma – amžinasis miestas. Čia – ne šiaip sau šūkis turistams.

Kiti miestai klesti laikinai – o paskui keliauja užmarštin, sumenksta iki miestelių. Tik ne Roma. Roma jau virš 2000 m. – vienas pasaulio centrų.

Kiekvienoje Romos gatvėje – nenutrūkstamos istorijos didybė. Greta didingų Romos Imperijos griuvėsių, šventyklų pagonių dievams – gausybė puošnių barokinių bažnyčių, paminklų, fontanų ir Naujųjų laikų monumentų.

Viena centrinių Romos kalvų - Kapitolijaus. Apačioje - romėniškos kolonos, viršuje - jau Viduramžiškas didingas pastatas.

Dar prieš ~2000 metų Roma, manoma, buvo milijoninis miestas. Vienintelis toks pasaulyje. Gyvenimo būdas ten, kiek tik leido technologijos, priminė šiandieninį – žmonės gyveno daugiabučiuose, eidavo į parduotuves, pramogaudavo teatruose ar sporto varžybose.

Antikinis Marcelijaus teatras Viduramžiais perstatytas į daugiabutį.

Kad sutalpintų šitokią žmonių gausybę, Romos pastatai buvo stačiai milžiniški. Tokie milžiniški, kad net laikas bei po plytą juos nešioję neišsilavinę Viduramžių žmonės negebėjo visko sugriauti. Šen bei ten Romoje boluoja ne pavieniai griuvėsiai, tačiau ištisi gerai išsilaikiusių pastatų kompleksai. Pirtys, amfiteatrai, akvedukai, turgūs, šventyklos…

Karakalos pirčių kompleksas. Pirtys buvo populiari romėnų laisvalaikio forma

Romos Imperija 476 m. po Kr. pražuvo. “Ją nukariavo barbarai” – skelbiama istorijos vadovėliuose. Tai nebuvo kažkokia vienkartinė tragedija, o ilgas procesas. Ir tie barbarai buvo ne užkariautojai, o imigrantai: juos Roma priėmė, nevarė, nors, aišku, paskui dėl šito pati smarkiai nukentėjo. Tačiau barbarai miestą ne vien griovė, jie žvelgė į Romą ir kaip į idealą. Patys perėmė didelę dalį romėnų kultūros. Svarbiausia – jie tapo krikščionimis (krikščionybė tuo metu jau buvo romėnų pagrindinė religija).

VIII a. Santa Maria de Cosmedin bazilika Romoje. Nors tie laikai vadinami tamsiaisiais amžiais, Romos imperija ką tik buvo žlugusi, statybos Romoje niekad nebuvo nutrūkusios.

Kadangi Romoje gyveno popiežius, šis miestas Viduramžiais įgijo gal net daugiau įtakos, nei imperijos laikais. Juk į krikščionybę atsivertė ne tik buvusiose romėnų žemėse apsigyvenę barbarai, tačiau ir visos likusios Europos, o vėliau – ir Amerikos, Australijos – tautos.

Tais susiskaldymo ir konfliktų laikais popiežius turėjo daugiau galios, nei dažnas karalius ar imperatorius. Pastarieji keliaudavo Romon audiencijų. Ir remdavo Amžinąjį miestą savo pinigais. Tada pastatyta gausybė bažnyčių – rodos, po vieną kiekvienoje Senamiesčio gatvėje, viena už kitą įspūdingesnės. Iki pat šiol Romoje yra Vatikanas – atskira popiežiaus valstybė, iš kur “Urbi et Orbi” popiežius kreipiasi į pasaulį.

Šv. Petro aikštė - Vatikano ir pasaulio katalikų širdis. Dar įspūdingesni turtai - Vatikano muziejuje

Popiežius išgelbėjo Romą nuo sugriovimo per Antrąjį pasaulinį karą – nė viena pusė nenorėjo bombarduodama netyčia jo pražudyti…

Skaityti daugiau:
Roma: Europos istorija viename mieste

 

Stambulas

Vieta: Turkija

Stambulas – vienas įdomiausių pasaulio miestų. Kuo tik jis nebuvo per savo 1700 metų istoriją!

Stambulo senamiesčio panorama iš Galatos bokšto

Tris kartus – didžiausias pasaulio miestas. Vienintelis, iš kurio valdyta ir krikščioniška, ir musulmoniška imperijos. Abidvi – galingiausios Europoje.

Stambule sunku net apytiksliai nuspėti, ką pamatysi už kito gatvės kampo. Bažnyčią su nuostabiom freskom ar gigantišką mečetę, rytietiškus ar vakarietiškus rūmus, romėnišką sieną ar Viduramžių bokštą, chaotišką turgų ar modernų prekybos centrą.

Stambulo Topkapi rūmų vartai.

Ir viskas didinga. Ir viskas atsispindi Bosforo sąsiauryje, skiriančiame Europą nuo Azijos. Juk Stambulas stovi abiejuose žemynuose!

Visų pirma, Romos imperatoriai į Stambulą (tada – Konstantinopolį) perkėlė imperijos valdžią. Imperijai skilus šis miestas tapo Bizantijos (Rytų Romos Imperijos) sostine – Konstantinopoliu. Būtent šiame mieste susiformavo stačiatikybė, ištobulintas ikonų, mozaikų menas, pastatytos didžiulės bažnyčios, kaip Šv. Sofijos soboras, mūrai, akvedukai, pergalės kolonos, požeminės cisternos vandeniui kaupti, iš Egipto atvežti obeliskai. Čia rezidavo stačiatikių patriarhcas, prekiaudavo visų Europos tautų pirkliai. Daug kas dekoruota gražiomis mozaikomis ir kiek dar archeologinių vertybių glūdi po žeme.

Jėzaus mozaika iš Romos/Bizantijos laikų. Stambule (Konstantinopolyje) tebedirba pagrindinis viso pasaulio stačiatikių patriarchas.

XVI a. miestą užkariavo musulmonai ir jis netruko tapti didžiausios musulmoniškos imperijos – Osmanų Imperijos – centru. Osmanų Imperijos sultonas 562 metus skaitėsi visų pasaulio musulmonų galva – kaip popiežius katalikų. Todėl niekur pasaulyje nerasi pastatyta šitiek didingų gražių mečečių kiek Stambule. Jos čia senos senos, grakščiais aukštais apvaliais minaretais, dideliais kiemais ir jaukiomis kapinaitėmis, nuostabiais interjerais pilnais kaligrafinių užrašų (dvi, kurias tiesiog būtina pamatyti Mėlynoji mečetė ir Suleimano mečetė). Išlikę, aišku, ir sultonų rūmai su haremais…

Stambulas – miestas ant dviejų žemynų (Europos ir Azijos) ribos, ir tūkstantmetė tiek Europos, tiek Azijos istorija iki šiol puikiai matosi jo gatvėse.

Mėlynosios mečetės kupolo vidus.

Skaityti daugiau:
Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė

 

Isfahanas

Vieta: Iranas

Isfahanas – didingiausia iš senųjų Irano (Persijos) sostinių. Garsiausia čia yra centrinė aikštė – antra pagal dydį pasaulyje po Pekino Tiananmenio (160×508 m). Tik už pastarąją daug įspūdingesnė – nes visi pastatai čia statyti prieš 400 metų, pagal vieną planą. Dvi didžiulės mečetės, rūmai su terasa, portalas. Ratu zuja karietos, iraniečių giminės ant žolytės piknikauja, o aplink, aišku, turgus. Nėsyk neišlįsdamas iš jo skliautuotų gatvių nuėjau 2 km iki Susirinkimų mečetės – dar vieno Isfahano stebuklo.

Dalis didžiosios Isfahano aikštės

Isfahanas garsus ir grakščiais tiltais. Visa eilė jų kerta išdžiūvusią Zajenderudo upę: štai dviaukštis tiltas, štai tiltas su paviljonu, iš kurio šachas po liūčių stebėdavo per išsausėjusiu dugnu vėl pasruvusį vandenį.

Visą Isfahano grožį XVIII a. pastatė viena Safavidų valdovų dinastija. Miestas labai persiškas. Štai galingųjų šachų rūmai – tik mažas paviljonas su sosto mene, kurioje valdovas priimdavo svečius. Užtat pastatėlis apsuptas nuostabaus sodo su fontanais. Rūmai-sodas – dar viena persiška tradicija, besitęsianti nuo Antikos.

Chadžu tiltas per Zajanderudą; iš puošnios menės (dešiniau) šachas stebėdavo vandens tėkmę. Man lankantis nereikėjo nei jos, nei paties tilto: sausros, pramonė ir žemės ūkis upę išdžiovino. Dugnas sueižėjęs, o valtys rūdija greta jau želiančių augalų.

Nors visuomet musulmoniškas, Isfahanas nestokoja įvairovės. Jame – ir armėnų rajonas, freskų pilna 1664 m. katedra, ir zoroastristų tylos bokšto, kur ši religinė mažuma Viduramžiais palikdavo pūti lavonus, liekanos.

Susirinkimų mečetės Isfahane kiemas. Masyvūs plytelėmis puošti pastatai su arkinėmis nišomis ivanais, mažais minaretais ant stogų - tik vienas daugelio Irano miestų veidų

Trūksta vieno: vakarietiškų veidų. Turistų daug, bet beveik visi – iraniečiai ir arabai. Nėra apgavikų, įkyrių prekių siūlytojų, kurie apspinta daugumoje žymių rytų miestų. Jei ne politika, Isfahanas tikrai galėtų būti savaitgalinio turizmo Meka, kaip Roma, Stambulas, Paryžius. Džiugu, kad pamačiau jį kol dar tokiu netapo.

Čehel Sotun rūmai Isfahane. Irano rūmai - tai parkai su gana nedideliais, tačiau puošniais pastatais

Skaityti daugiau:
Iranas: nesuprastas, bet unikalus

 

Kijotas

Vieta: Japonija

Kijotas – vienintelis tokio dydžio Rytų Azijos miestas, kurio nesugriovė nei karai, nei revoliucijos.

Gerbdami miesto senovę, daug japonų jame apsirengia kimono (kas neturi – išsinuomoja). Ir oriai leidžiasi į gausybę miesto senovinių šventyklų – 500 ar 1000 metų amžiaus.

Kijoto senamiestis Higašijamos rajone.

Dauguma jų – budistinės. Vidaus prietemoje – gausybė Budos ir bodisatvų skulptūrų (Sandzusangen-do viena šalia kitos išrikiuota per tūkstantį). Šalimais – daugiaaukštės rytietiškos pagodos su špiliuose saugomais žiupsneliais Budos pelenų.

Kijoto Kinkakudži šventyklos auksinis paviljonas harmonijoje su aplinkiniu sodu - vienas garsiausių Kijoto ir Japonijos vaizdų.

Kita dalis – šintoistinės šventovės. Šintoizmas – senoji pagoniška japonų religija teigianti, kad pasaulyje gyvena begalybė kami (verčiama ir kaip “dievai”, ir kaip “dvasios”) – kalnuose, medžiuose, net daiktuose. Priešais jų šventoves tikintieji varpeliu išsikviečia ten gyvenančius kamius, meldžia jų pagalbos plojimais. Šintoizmo simbolis – torii vartai, nuo kurių prasideda kiekviena šventovė. Žaviausioje Kijoto šventovėje – dievo Inario – torii net 10 tūkstančių. It mūsiškiame Kryžių kalne juos sukalė prašymų ar padėkų turėję žmonės ir net korporacijos.

Takas į šventą inari kalną uždengtas tiek torii, kad atrodo tarsi tunelis, besidriekiantis daugybę kilometrų. Pakeliui - gražūs vaizdai į miestą, šventyklėlėmis apstatyti 'kamių gyvenami' medžiai ir Inarį simbolizuojančios lapių statulos.

Budizmas ir šintoizmas sugyvena taikiai: šventyklos ir šventovės stovi greta, o tie patys žmonės ritualus atlieka ir pas tuos, ir pas anus. Religija Japonijoje – labiau kaip paslauga, nei kaip vienintelis gyvenimo kelias.

Dauguma šventųjų Kijoto vietų žavi ne dydžiu ar prabanga, o nuostabia aplinka. Ir net siogūnų – karo vadų, 1603-1869 m. faktiškai valdžiusių Japoniją vietoje imperatoriaus – rūmai – labai minimalistiniai. Jokių baldų (sėdėta ant žemės), šviesias sienas puošia tik pavieniai gyvūnų, augalų ar kinų išminčių piešiniai.

Vieni siogūnų Nidžo rūmų vidinių vartų. Vartai tradiciškai - tarp gražiausių Japonijos pastatų detalių

Užtat šventyklas ir rūmus supa medžiais apaugusios kalvos, japoniški sodai, kuriuose augalų nedaug, tačiau jie kruopščiai išraityti ilgamečiu darbu. Japonų meilė gamtai puikiai atsispindi Kijote.

Arašijamos bambukų giraitė Kijote, kur į dangų šauna tikstančiai bambukų.

Kijote pasineriama ir į gyvąsias tradicjas. Tokias kaip arbatos gėrimo ceremonijos, kuriose svarbu kaip prisėsti ant žemės (seiza), kada suvalgyti tradicinį vagaši saldainį iš ryžių ir pupų, kaip pasimėgaujant sušliurpti paskutinį neįtikėtinai kartaus gėrimo gurkšnį, kaip pasukti puodelį – pradžioje paveikslėliu nuo savęs, atsigerti, tuomet į save.

Kijote išlikę ir daugiausiai geišų. Priešingai įspūdžiui, kurį į Vakarus “eksportavo” JAV kariškiai, jos – ne prostitutės, o labiau menininkės, klientus linksminančios muzika ir šokiais. Klasikinių geišų stilizuotai baltai dažytais veidais mažėja (nuo ~80 000 prieš 100 metų iki ~1 000 dabar): reta kuri šiuolaikinė paauglė nori tapti maiko – geišystės mokine (ta “pameistrystė” primena vergovę).

Maiko - geišos mokinės - pasirodymas Kijote. Maiko rengiasi puošniau nei geišos, ypač sudėtingos jų šukuosenos. Ši maiko pirmametė, todėl nusidažiusi tik vieną lūpą. Tokius, tiesa, trumpus, pasirodymus rengia vietos tradicijų muziejus, o taip pat jų galima išvysti per festivalius. Nes nusamdyti geišą asmeniškai kainuotų labai brangiai.

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 

Siena

Vieta: Italija

Siena – vienas geriausiai pasaulyje išsilaikiusių Viduramžių miestų. Viduramžių antroje pusėje (XI-XVI a.) Siena buvo atskira turtinga respublika. Aplink nepravažiuojamai siauras gatveles čia pastatyti aukšti namai, kurie stovi iki šiol. Miesto širdis – didinga vėduoklės formos aikštė su aukšta puošnia Rotuše.

Tačiau įspūdingiausia šiame mieste tikriausiai tai, kad, kur bepažiūrėsi, jei nekreipsi dėmesio į turistų minias, pasirodys, kad esi Viduramžiuose. Nei karai, nei visokie architektai-modernistai čia neišgriovė senųjų pastatų, “kad būtų patogiau”.

Todėl nors Viduramžiais tikriausiai pasaulyje buvo ir įspūdingesnių miestų, nei Siena, šiandien jai mažai lygių. Mat kitur buvo išplatintos gatvės, dalis namų pakeista naujais ir iš Viduramžių dvasios beliko pavieniai pastatai, didingos bažnyčios. O Siena ja tebėra persmelkta visa.

 

Šiame straipsnyje išvardytos vietos žemėlapyje:

 Komentuoti