Išskleisti meniu

Bolivija

Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!

Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!

| 8 komentarai

Bolivija pribloškė! Stebuklingos ežerų ir kalnų spalvos, aukščiausi pasaulio miestai, nuostabūs „tikri“ senamiesčiai, atgimusi indėnų kultūra. Ir keliauti po šią šalį buvo netikėtai lengva!

Kodėl Bolivija neturi analogų pasaulyje? Kas Bolivijoje gražiausia? Kaip po ją keliauti? Ir kodėl ji atrasta mažiau, nei kitos Pietų Amerikos šalys? Viską ir daugiau atsakau šiame viename straipsnyje.

Tobas šokis, atspindintis indėnų karius

Vienas dešimčių superspalvingų Bolivijos šokių – Tobas – Oruro karnavale. Jis atspindi indėnų karius.

La Pazas – stebuklinga aukščiausia pasaulio sostinė

Ko tikėtis iš Bolivijos greit supranti jau sostinėje La Paze! Tai – ekstremalus miestas, į kurį panašių pasaulyje tiesiog nėra. Jis stūkso tokiame aukštyje, į kurį Europoje įkopia tik alpinistai – apie 4 km. Už artimiausią kitą milijoninį miestą – Ekvadoro sostinę Kitą – La Pazas “arčiau dangaus” visu kilometru!

La Pazo panorama

La Pazo panorama nuo aukščiausio priemiesčio – El Alto

La Paze aukštį nuolat jauti. Ir tik nuo tavo tvirtumo priklausys, ar Andų didybė, kaip mane, masins čia pasilikti kuo ilgiau, ar, kaip mano žmoną, išretėjęs oras palauš ir vers skaičiuoti dienas iki tol, kada pagaliau nusileis žemyn.

Chaeno gatvė La Pazo senamiestyje

Chaeno gatvė La Pazo senamiestyje

Žavioji La Pazo pusė – tai snieguotos kalnų viršūnės aplink, kalnų ežerai. Nuostabūs Mėnulio (Luna) ir Dvasių (Animas) slėniai beveik La Pazo miesto ribose. 5421 m Čakaltajos kalnas, glaudęs aukščiausią pasaulio slidinėjimo kurortą – kol jo neištirpdė klimato kaita. Prie aukštikalnių stebuklų, iki kurių kitur pasauly būtų reikėję daugiadienių žygių, čia galėjau atvažiuoti viešuoju transportu, taksi ar kasdieninėmis dešimčių agentūrų ekskursijomis.

Dvasių slėnyje

Dvasių slėnyje

O kokia paties La Pazo įvairovė! Žemiausi jo rajonai (turtingasis verslų ir ambasadų Irpavis) – 3200 m aukštyje, aukščiausi (indėniškas El Alto priemiestis) – 4150 m, o senamiestis maždaug per vidurį (~3600 m). Tai reiškia, kad skirtingose to paties miesto dalyse tuo pat metu oras skiriasi 6-7 laipsniais. Dažnai būdavo, kad apačioj – tropinio masto liūtis, viršuj – vėsi sausra. „Tai vienintelis pasaulio miestas, kuriame yra trys klimatai!“ – gyrėsi sutiktas lapazietis. Ir gal vienintelis miestas, turintis šitiek nuostabių vaizdų – nuo apžvalgos aikštelių, stogų kavinių ir pro butų langus matai kalnus, tarpeklius, uolas.

Bute, kur apsistojome, La Paze

Bute, kur apsistojome, La Pazo centre

La Pazas nėra tik ekstremali gamta! Šis miestas taip pat turi pačią maloniausią viešojo transporto sistemą, kokia tik kur pasauly teko naudotis. Vietoje metro čia – teleferikai, lynų keltuvai. Jų linijos išvagojusios visą miestą.

Kitur – net turtingiausiose šalyse – viešuoju transportu keliauji tik „iš bėdos“, nes reikia, nes pigiau, nes kamščiai… O La Paze mes, kaip daugelis sutiktų keliautojų, specialiai važinėjome visomis teleferiko linijomis, gerėdamiesi nuostabiausiais miesto vaizdais: centro ir jo bažnyčių, slenkančių El Alto šlaitų, snieguotų 5000-6000 m viršukalnių, iš tolių artėjančių galingų liūčių, ryškių saulėlydžių, nesibaigiančių statybų, naktinių žibintų, elektros laidų šunmazgių, “raganų” turgų ir jatirių (šamanų) kūrenamų laužų.

Jatirių kioskai El Alto. Šamanai čia kūrena aukas Pačamamai

Jatirių kioskai El Alto. Šamanai čia kūrena aukas Pačamamai

Štai teleferikas kyla aukštai aukštai virš miesto, štai jau sklendžia viršum bulvaro tarp Miraflores rajono dangoraižių, štai lekia virš freskomis ištapytų miesto kapinių, štai tarsi kokiam siurrealistiniam paveiksle tiesiog paneria po tarpeklį kertančiais automobilių tiltais… Iš apačios išgirsti tai tolimas policijos sirenas, tai pardavėjų šauksmus užeiti į jų smulkius verslus ar picerijas.

Skrendam tarp Miraflores rajono dangoraižių

Skrendam tarp Miraflores rajono dangoraižių. ‘Iš pradžių aplinkiniai gyventojai prieš liniją protestavo dėl privatumo’ – pasakojo vietiniai – ‘bet dabar suprato, kad keleiviai vis tiek nesidairo, o įsmeigę akis į telefonus’

Tačiau net atmetus visą grožį, teleferikas, kaip viešasis transportas, neturi lygių. Čia visi keleiviai turi sėdynes (niekas nestovi), nereikia žinoti jokių grafikų (kabinos sukasi nuolat, įlipi vos atėjęs), čia iš tolo matai kur driekiasi linijos. Ir dar draugiška gamtai: varoma elektra, trečdalis energijos gaunama iš ant kabinų sumontuotų saulės baterijų. Turbūt vienintelė viešojo transporto rūšis, dėl kurios svarstyčiau mieste atsisakyti nuosavo automobilio! Ir, iš tikro, privačių automobilių La Paze mažai kaip niekur, net keliuose dominuoja maršrutiniai mikroautobusai, senutėliai “Dodge” autobusai ar taksi. „Mašinas žmonės turi“ – sakė vietinė – „Bet važinėja nebent savaitgaliais, į darbą patogiau viešuoju transportu“.

La Pazo teleferikų sistema – vienintelė tokia pasaulyje. Kitur yra nebent pavienės trumpos linijos… Bolivija, skurdžiausia Lotynų Amerikos šalis, „nušluostė nosį“ net pirmam pasauliui.

Teleferike El Alto

Teleferike El Alto. Apačioj – La Pazo centras

Smagiausia: žvelgdama ateitin, Bolivija neišsižada savo dvasios. Bolivijoje labiau nei kur kitur Amerikoje išlikusi indėnų kultūra – indėnų aimarų, kečujų tautos sudaro apie 40% žmonių. Ir jos atgimsta. Štai nuo ~2010 m. turtingi aimarai La Paze (ypač El Alto priemiestyje) pradėjo statyti unikalius „rūmus“ – čoletus. Kiekvienas čoletas pilnas indėniškų simbolių – andų kryžiai, languotos viphalos… Taip pat kiekviename atsispindi jį sukūrusios šeimos istorija, verslas: štai importavusieji prekes iš Kinijos čolete įdėjo pagodos elementų, japoniškos elektronikos pardavėjai pasisėmė idėjų iš „Transformerių“, batsiuvių čoleto fasade – bato forma, o kilusių nuo Ujūnio regiono namuose gali įžvelgti flamingų snapus. Ir kiekvienas čoletas visa savo esme atspindi aimarų pasaulėvaizdį: pirmame aukšte šeimininkų verslai (mankapača, „požeminis pasaulis“), antrame – didinga nuomojama salė aimarų šventėms, paskui – vaikų butai (akapača, „gyvenamasis pasaulis“) ir galiausiai ant stogo atskiras šeimininkų namas, kad būtų arčiau alachpačos, dievų pasaulio.

Pirmasis Mamanio čoletas

Pirmasis Mamanio čoletas

Kitur pasaulyje turtuoliai stato arba „stiklines dėžutes“, drąsesni dar imituoja praeities architektūrą, o štai Bolivijos architektas Fredis Mamanis sukūrė savą prasmingą Neoandinį stilių, juo seka visa eilė mokinių. Jie suteikė anksčiau nykiam raudonų plytų El Altui savą veidą, dėl kurio dabar čia kasdien vyksta gausybė architektūrinių ekskursijų „čoletų keliais“. Juk tik patys garsiausi pasaulio architektai, kaip Antonijo Gaudis, susilaukia šitokio turistų dėmesio – ir daugelis tokių “starchitektų” seniai mirę! O dar jei pasakyčiau, kad F. Mamanis nė nestudijavo architektūros – tiesiog, dar būdamas vaikas, padėdavo savo indėnui tėvui mūryti vienodus skurdžius raudonaplyčius namus ir visuomet liūdėjo, kad aimarai neturi savo architektūros, kuri atspindėtų jų tautos dvasią…

Transformerių tema pastatytas čoletas

Transformerių tema pastatytas čoletas

Po ilgų diksriminacijos šimtmečių aimarės („čolitos“) vėl didžiuojasi dėvėdamos poleras (daugiasluoksnius sijonus) ir „atsigriebdamos“ su jais daro viską – ir turguose prekiauja, ir į vestuves eina, ir į kalnus kopia, ir net WWE stiliaus čolitų imtynes organizuoja, kurių mačai pritraukia turistus iš viso pasaulio, La Pazas ne tik saugo ką turi savito, jis, tarsi koks Tokijas ar Seulas, sugeba kurti kažką naujo, unikalaus – vienu metu ir savo, ir modernaus! La Pazas kažkuo priminė ir Berlyną – toks patriušęs, parūdijęs, bet žavintis jaunatviška gyvybe, traukiantis kuprinėtus pašėlusius jaunuolius iš nutolusių žemynų.

Čolitų imtynės viename čoletų

Čolitų imtynės viename čoletų

O netoliese – Tivanakas. Apleistas indėnų miestas, pilnas akmeninių šamanų statulų. 600-1000 m. dar iki garsiosios Inkų Imperijos ir Maču Pikču tai buvo visų Andų religinis centras – į ritualus čia plūdusiems piligrimams tos statulos “atgydavo” nuo haliucinogenų. Laikais iki Boliviją užkariavo ispanai indėnų tradicijos buvo dar “keistesnės”: kūdikiams formuodavo kaukoles tarsi japonai bonsus, o vietoje rašto žinias perduodavo virvutėmis su reikšmę turinčiais mazgeliais. Tai buvo didinga civilizacija, išsivysčiusi visiškai atskirai nuo Europos.

Tivanakas

Tivanakas

Savaitės La Pazui neužteko – prasitęsėm dar keturioms dienoms – bet norėčiau ten grįžti dar gerokai ilgiau.

Kalnų liga – Bolivijos rykštė

La Pazas – ir apskritai Bolivija – nusipelno daug daugiau turistų, daug daugiau dėmesio… Daugelis tų, kurie visgi atkeliauja, maždaug 20-40 metų amžiaus, be vaikų, nakvoja hosteliuose ir išgyvena „gyvenimo nuotykį“. „Aš keliauju aplink pasaulį!“ – nė nesuskaičiuosiu, kiek kartų Bolivijoje girdėjau šią kitur retą sparnuotą frazę. Daugelis (ir mes) Boliviją „jungė“ su kitom Pietų Amerikos šalim. Dviejų mėnesių kelionė čia – trumpa. Kiti keliauja ir metus, du.

La Pazo hostelyje nepasakytum, kad esi Pietų Amerikoje - net barmenė buvo 'savanorė už nakvynę' iš Europos

La Pazo hostelyje nepasakytum, kad esi Pietų Amerikoje – net barmenė buvo ‘savanorė už nakvynę’ iš Europos

Kodėl? Atsakymas vėl – aukštis. La Pazo oro uostas – aukščiausias tarptautinis oro uostas pasaulyje. Tai reiškia, kad čia skrendant lėktuvams reikia daugiau kuro. Avialinijoms neapsimoka ir reisų į užsienį labai mažai. Trumpoms atostogoms atvykti sunku, brangu, nepatogu. Mes įvažiavome į Boliviją per žemės sieną iš Argentinos, o išskridome iš Santa Kruzo, vienintelio žemumose esančio šalies didmiesčio, tapusio šiokiais tokiais „oro vartais“ šiai primirštai šaliai.

La Pazo teleferikas El Alto

La Pazo teleferikas El Alto

Bet skrydžiai ne didžiausia problema! Tokiuose aukščiuose kalnų liga – beveik garantuota. Aš, nors pakeliui aklimatizavausi, vis tiek „susilaukiau“ lengvos jos formos: galvos skausmas, greitas nuovargis, oro trūkumas, rankų tirpimas ir pan. Truko kelias dienas – paskui organizmas prisitaikė, vaistų neprireikė. Bet ne viskas visiems susitvarko: lipti į kalną vis tiek liko sunkiau, nei žemumose, o naktimis, būdavo, nubusdavau ir negalėdavau užmigti – atrodė, kad dūstu. Miego apnėja – nors šiaip problemų su miegu neturiu visiškai, užmiegu ir kai karšta, ir kai šalta, ir prie garso, šviesos. Užtat užmigus laukdavo ryškesni nei kur kitur sapnai… Man tai pasireiškė tik aukščiuose, didesniuose nei 4000 m – taigi, La Paze miegodavau normaliai. Bet mano žmona ir La Paze naktimis dusdavo – ir tik mažesniame nei ~3000 m aukštyje miegodavo kietai. Žmonai pasireiškė ir daugiau problemų: širdies skausmas, ypač fizinio aktyvumo metu, silpnumas, supergreitas nuovargis. Ir tos problemos nyko tik labai iš lėto, pavartojus vaistų (vitamino B), o galutinai niekad nepraėjo. Tad džiaugdamasis La Pazo panoramomis vis sulaukdavau klausimo „Kada važiuosim žemyn?“. Aišku, būna ir daug blogiau: plaučių edema, smegenų edema. Šios “ignoruojamos” gali pasibaigti mirtimi – tiesa, tai pavojingiausia alpinistams, o La Paze medicinos pagalba, papildomas deguonis visada šalia.

Aistei teko prašyto papildomo deguonies

Aistei teko prašyto papildomo deguonies

Aklimatizacija (aukščio – ypač nakvynės – kėlimas iš lėto, o ne skrydis į La Pazą iš karto) padeda, bet ne visiems ir ne vienodai. Net jei pokyčio nejauti, jis tikrai yra: šiaip jau nesu sportiškas Isla del Sol salos kalnuotame take tarp Saulės šventyklos ir Jumanio ėjau tolyn tada, kai visi kiti lekuodami sustingo vietoje. Nes aš Bolivijos aukščiuose jau leidau trečiąją savaitę, o bendražygiai atvykę neseniai… O juk tas takas – 3900 m, nes Isla del Sol sala plyti aukščiausiame pasaulyje dideliame ežere – Titikakoje.

Pasivaikščiojimo take Isla del Sol (reikėjo pakilti čia nuo ežero kranto)

Pasivaikščiojimo take Isla del Sol (reikėjo pakilti čia nuo ežero kranto)

Ten atvykau vienai dienai iš La Pazo (šalia), bet kiti saloje ar Kopakabanos miestelyje pasirenka praleisti ir savaitę. Kaip visą Boliviją, jį galima matyti dvejopai. Iš pirmo žvilgsnio – chaotiškas, skurdokas, šiukšlių ir valkataujančių šunų pilnas miestelis, kurio gatvių įkalnės nuvargina anksčiau laiko. Iš antro žvilgsnio – miestelis nestokojantis įdomių keliautojų, paslaptingų inkų akmenų ir “gyvų” tradicijų: “švenčiausioje Bolivijoje” Kopakabanos Marijos bažnyčioje čia nuolat laiminami… gėlėmis apkaišyti automobiliai. Šalia katalikų kunigo ritualų, iš visos Bolivijos suplūdę vairuotojai čia pat atlieka ir pagoniškus, skirtus žemei-motinai Pačamamai: šlaksto mašinas grynu alkoholiu, išgeria ir patys.

Laiminimui paruoštas automobilis Kopakabanoje

Laiminimui paruoštas automobilis Kopakabanoje

Ak, tas amžinas “Pasaulio stogo” jausmas! Jis – ir romantiškas žavesys, ir priežastis, kodėl į Boliviją drįsta keliauti mažai vyresnių ar šeimų su vaikais – nors turbūt be reikalo, juk Bolivijoje tokiuose aukščiuose gyvena milijonai. Tyrimai rodo, kad „neprisitaikymo prie kalnų“ pavojus nepriklauso nuo amžiaus. Nepabandęs nežinosi, priims tave Pačamama ar ne į savo “paskutinę tvirtovę”…

Inkų šventykla (atkurta po žemės drebėjimo) Isla del Sol

Inkų šventykla (atkurta po žemės drebėjimo) Isla del Sol

Ujūnis – visų (ne)įmanomų spalvų peizažai viens šalia kito

Ujūnis! Ir gražiausia Bolivijos vieta, ir didžiausias jos iššūkis. Bet daugelis keliautojų, išdrįsusių kirsti Bolivijos sienas, nesustoja ir ties šia riba: it kokie “gamtos piligrimai” prisijungia prie trijų-keturių dienų maršrutų džipais prie nuostabiausios Bolivijos gamtos, kur laukia nakvynės 4150-4300 m aukščiuose…

Kai rašau apie mažai žinomas “superines” vietas, mėgstu jų vietas palyginti su geriau žinomais “analogais”. Bandar Seri Begavanas – Brunėjaus Venecija, Čongčingas – Kinijos Niujorkas… Bet kad Ujūnis nė iš tolo nepanašus į nieką išvis!

Peizažas aplink Ujūnį

Peizažas aplink Ujūnį

Visų pirma, didžiausias pasaulyje druskos laukas – dydžio sulig šeštadaliu Lietuvos. Baltas-baltas ir lygus-lygus kaip gal joks kitas paviršius mūsų planetoje – net lengvieji automobiliai gali važinėti jo dugnu. Tokiose druskos lygumose siekiama planetos greičio rekordų (nes joks kelias tam nėra pakankamai platus ir tiesus pakankamai ilgai). Mūsų džipas lėkė 100 km/h, o “krantai” kaip neartėjo, taip neartėjo! Čia vyko ir Dakaro ralis. Nors kasdien į druskos lauką išsileidžia šimtai ekskursinių džipų, vos ilgiau pavažiavęs į jo baltus tolius lieki vienas. Gali gerėtis nuostabiais saulėlydžiais, saulėtekiais ar – kaip daugelis turistų – “gaminti” Instagramines nuotraukas su tik čia įmanomom optinėm apgaulėm. Aišku, jei nelyja ir liūtis nepaverčia druskos lauko milžinišku ežeru! Bet kiti kaip tik ir trokšta lietaus: juk taip nuostabiai tada sekliame vandenyje atsispindi dangus, kaktusų pilnos druskos lauko “salos” kaip kaktusų pilnas Inkahuasis….

Inkahuasio saloje

Inkahuasio saloje

Ir visgi Druskos laukas – tik Ujūnio krašto vartai! Kiek gaila tų keliautojų, kurie apsiribojo vienadiene ekskursija baltojoje lygumoje. Nes anapus jos – visa spalvų vaivorykštė! Įvairiausių siurrealistinių spalvų ežerai, žali vandenų augalai, balta druska, tamsiai pilkas verdantis vulkaninis purvas ir pilkšvi dūmai, geltonas smėlis, rudos uolos – ir viskas šalia vienas kito, vis kitais deriniais, tokiose “stotelėse” kaip Spalvotasis ežeras (Laguna Colorada), Žaliasis ir baltasis ežerai, Žydrasis ežeras (Laguna Celeste), Salvadoro Dali dykuma, Ryto saulės “geizeriai” (Sol de Manana)… Pavadinimai čia ne iš piršto laužti! Netikite? Atsidarykite “Google Maps” nuotrauką iš palydovo ir įsitikinsit patys, kiekvienas ežeras kitos spalvos!

Spalvotasis ežeras

Spalvotasis ežeras

O kur dar “stebuklingai” ore kybantis “Medis iš akmens”, San Antonio de Lipez apleistas kelių šimtų metų senumo ispanų miestas 4758 m aukštyje su legendomis apie vaiduoklius ir šmirinėjančiomis viskašomis, “Dievo ir Pačamamos pamiršti” indėnų kaimai, nuostabūs vaizdai žemyn iš viena už kitą aukštesnių apžvalgos aikštelių – ir dangų raižantys ugnikalniai aplink… Ir dar tiek pūkuotų lamų, kiek Afrikos gyvūnų parkuose antilopių. Žaviausia jas buvo stebėti tiesiog mirkstant Čalvirio karštosiose versmėse. Jos čia – ir pagrindinis mėsos šaltinis.

Medis iš akmens

Medis iš akmens

Džipas kartais važiuodavo kažkuo, panašiu į kelią, kartais tiesiog kirsdavo kebradas – išdžiūvusias upes (“kaip gerai, kad nelyja!”) – o kartais “prasižymėdavo” sau naują kelią pats. Be turistinių automobilių, kartais prasilenkdavom su mikroautobusais ir sunkvežimiais: veža darbininkus ir žaliavas iš kasyklų. Ne šiaip sau tos spalvos – rodos, visa cheminių elementų lentelė ten glūdi po žeme! Dabar “ant bangos” litis – jis būtinas elektromobilių baterijoms, o Ujūnio regione yra didžiausi pasaulyje jo klodai. Jei Bolivija “tinkamai sužais savo kortom”, gal ji taps elektromobilių eros Saudo Arabija…

Ujūnio druskos lauke

Ujūnio druskos lauke

O kol kas tame krašte viskas labai spartietiška… Maži viešbučių kambarėliai be langų, kad būtų šilta. Elektra įjungiama kelioms valandoms per dieną. Privati vonia įeina tik į brangesnes ekskursijas. Restoranų nėra – kiekviena ekskursija vežasi savo virėją. Įdomiausi viešbučiai pastatyti iš… druskos plytų.

Džipu aukščiausiai užvažiavome iki beveik 5000 m. Kai pagalvoji – aukščiausias Vakarų Europos kalnas Monblanas tik 4806 m, o ten reikia kopti 2-3 dienas…

Kelias Ujūnio regione

Kelias Ujūnio regione

Potosis – turtingiausio pasaulio kalno spindesys ir siaubas

Bolivijos herbe – ir vėliavos centre – atvaizduotas Cerro Rico kalnas legendiniame Potosio mieste. Tas kalnas nėra nei aukščiausias, nei švenčiausias šalyje. Bet jei ne jis, kitokia būtų ne tik Bolivijos, bet gal ir viso pasaulio istorija! Nes Cerro Rico glaudė savyje tiek sidabro, kad “finansavo” visą Ispanijos Imperiją. Kasmetiniai iš čia gabenami “sidabro ešelonai” būdavo svarbiausias piratų taikinys: tokį pagrobus, visą didžiausią pasaulio imperiją galėjo ištikti krizė. Ir Potosyje nukaldinti sidabriniai pinigai tapo pirmąja “pasauline valiuta”.

Bolivijos herbas ir tikrasis Cerro Rico už jo (ant mūsų viešbučio stogo Potosyje)

Bolivijos herbas ir tikrasis Cerro Rico už jo (ant mūsų viešbučio stogo Potosyje)

Bet juodoji Cerro Rico pusė – dar juodesnė. Kalbama apie 8 milijonus kalne esą mirusių indėnų ir juodaodžių vergų. Matyt, skaičiai perdėti. Bet kad Cerro Rico šachtininkai garbina “velnią” (Tio – Dėdė) – nes Dievas požemių nepasiekia – ir neša jo statuloms aukas – faktas. Ir kad iki šiol triūsia taip, kaip prieš šimtmečius, susiskirstę į šimtus kooperatyvų, sprogdindami. Pažiūrėkite filmą “Devil’s Miner”…

Tio statula, kuriai nešamos aukos, yra kiekvienoje šachtoje

Tio statula, kuriai nešamos aukos, yra kiekvienoje šachtoje

Viską mačiau savo akim. Poros valandų pasivaikščiojimas po kasyklą buvo vienas sunkiausių gyvenime. Galva nuolat trankėsi į žemas tamsių koridorių lubas (gerai, kad turėjau šalmą). Gerklę aitrino visokiausios nuodingos dujos, nuo kurių šachtininkai miršta kokių 40 (patarė eiti su kauke – bet 4200 m aukštyje ėmė trūkti oro). Teko ir šliuožti ant užpakalio į žemesnę šachtą vengiant “bedugnių” iš abiejų pusių, ir nuolat bėgti slėptis į šoninius užėjimus nuo lekiančių kasyklų vagonėlių be stabdžių. Iš tolių nuolat girdėdavosi dinamito sprogimai. Galiausiai paprašė padėti stumti vagoną. Išvargau taip, kad paskutinio “žygio” – sliuogimo virve aukštyn pasižiūrėti kasėjų kambario – jau nebegalėjau įveikti. O šachtininkai ten ne šiaip vaikšto – jie dirba, stumdo vagonėlius visą dieną, susitikus vagonėliams iš priešingų pusių vieną jų nuverčia, tada vėl užkelia ant bėgių. Kai kurie – nepilnamečiai. Patys šachtininkai pasakojo, kad „energijos gauna“ prisikišę už žandų kokos lapų (jie čia legalūs ir tradiciniai) – matydami, kad man sunku, primygtinai siūlė ir man.

Šachtoje

Šachtoje

Žmona, kurią jau tada “žudė” aukštis, pasirinko naujesnę kasyklą – 4100 m aukštyje. Ten bent šliuožti ar slėptis nuo atriedančių vagonų neteko. Kadangi mažiau lietėsi prie sienų, tai ir drabužiai taip nepradviso, kaip maniškiai (nepaisant to, kad jie buvo paslėpti po viršutiniais kombinezonais.

Išėjus iš šachtos

Išėjus iš šachtos

Bet Cerro Rico papėdėje stūksantis Potosio senamiestis – nuostabus! Iš kalno sidabro klodų čia pastatytos nuostabios bažnyčios, vienuolynai (Šv. Teresės), rūmai ir, aišku, “garsiausiu Bolivijos muziejumi” virtusi Monetų kalykla. Bolivija moka senamiesčius saugoti: niekas čia neišgriauta, neužstatyta “dėžutėmis”, remontai atliekami autentiškai. Kažkuo priminė kokių 1993 m. Vilnių – ir mados, ir trupantys Viduramžių grožiai, ir Dievą šlovinantis barokas. Aukštimatis rodė virš 4 km – tai yra aukščiausias pasaulyje didmiesčio senamiestis.

Monetų kalykla Potosio senamiestyje

Monetų kalykla Potosio senamiestyje

Sukrė – baltasis miestas ir “gringų kelias”

Kai kiti keliautojai Bolivijoje pasakodavo kur nors užtrukę neplanuotai ilgai, paprastai tas miestas būdavo Sukrė. Baltas baltas jo senamiestis tarsi “teleportuotas” iš laiko prieš 100 ar 200 metų, kai Sukrė buvo Bolivijos sostinė. Iš “aukščiausios valdžios” čia belikęs Aukščiausiasis teismas, bet kilni politinio centro didybė tebetvyro ore, miesto kapinėse ir muziejuose – tokiuose kaip puikūs Laisvės namai kuriuose 1825 m. vietinis elitas paskelbė Bolivijos nepriklausomybę nuo Ispanijos arba Kolonijinis meno muziejus, kurio kolekcijoje – ir Sukrėje gyvenusio tarpukario lietuvio dailininko Jono Rimšos (Juan Rimsa) darbai.

Laisvės namų protretuose - libertadorė Azurdui su vyru

Laisvės namų protretuose – libertadorė Azurdui su vyru

Šiandien senųjų Sukrės rūmų – ir net Šv. Pranciškaus bažnyčios – stogai užleisti restoranams, kavinėms, hipsteriškiems barams. Ten būriuojasi, naujas pažintis mezga tipiniai Bolivijos keliautojai, užgrūdinti romantiškai “sudėtingos” Lotynų Amerikos. Vieni su “Pacena” alum ar boliviško singanio kokteiliais pasakoja savo praeito ar užpraeito mėnesio nuotykius – o kitiems tai tuoj tampa idėjomis ateičiai.

Šv. Pilypo Nerio vienuolynas nuo stogo

Šv. Pilypo Nerio vienuolynas nuo stogo

Bolivijoje pažintis megzti gal buvo lengviau, nei bet kur kitur – nes kone visi keliautojai čia to nori. “Be plano” atvykęs jaunimas įsilieja į “gringų srovę”, tekančia ta pačia kryptim. Ko bepaklausdavom Ujūnyje, kur važiuos toliau, sakydavo – “Į Potosį”. O iš Potosio – “Į Sukrę”. Šitaip vis neplanuotai susitikdavome tuos pačius žmones jau kitame mieste… Tiesa, ilgainiui ta upė prasišakoja. Nes, keliaudami mėnesių mėnesius “išėję iš vieno darbo ir dar neradę kito”, Europos ar Australijos kuprinėtojai gali sau leisti kokiam miestui “suviliojus” ten nusėsti ilgam. Pavyzdžiui, ima Sukrėje mokytis šokti tango arba kalbėti ispaniškai. Ką pasiūlyti “nuotykio ieškotojams” boliviečiai sugalvoja!

Vaisiai Sukrės turguje

Vaisiai Sukrės turguje

Sukrėje pirmąkart išvydau ir boliviškus šokius – kiek jų daug, kokie skirtingi, kokios įvairios aprangos ir čia “Espacio Origenes” jie šokami kasdien! Bet tai buvo tik pirmas kąsnis to, kas dar laukė ir kur patekti vos išgirdus apie tai greitai pasidaro kiekvieno “kuprinėtojo” svajonė. Oruro karnavalas.

Moterys tautiniais rūbais Sukrės oro uoste

Moterys tautiniais rūbais Sukrės oro uoste

Oruro karnavalas – viena įspūdingiausių žemės švenčių, kurios niekas nežino

“Oruro karnavalas – antras pagal dydį Lotynų Amerikoje po Rio de Žaneiro!” – skelbia reklamos ir visi sutikti boliviečiai kaip vienas aiškina, tai – tikra Bolivijos grožio viršūnė. Iš pradžių buvau skeptiškas – na, kiek pasaulyje tų “aštuntųjų pasaulio stebuklų”, ir kiekvienas juos mato savo tėvynėje… Juk jei Oruro karnavalas būtų *toks* įspūdingas, jau būčiau apie jį seniai daug girdėjęs, juk domiuosi šventėmis… Bet kaip tik keliavom karnavalo metu – tad pasirinkom susimokėti 5 kartus didesnę nei įprasta sumą už viešbučius Orure tą savaitgalį ir išvysti savo akimis.

Oi, nepasigailėjom! Tegul kalba skaičiai: dvi dienas-naktis(!) be sustojimo čia 50000 muzikantų ir šokėjų įspūdingom kaukėm ir aprangom atlieka visą eilę spalvingų Bolivijos tautinių šokių.

Oruro karnavalo muzikantai

Oruro karnavalo muzikantai

Priešingai seksualizuotiems ar komercializuotiems karnavalams, Orure pagrindinė prasmė tebėra religinė. Pagrindinis šeštadienis čia vadinamas „piligrimystės diena“, o visi šokėjai ir muzikantai – piligrimai. Jie keliauja paskutinius 4 kilometrus iki Šachtų Marijos (Virgen del Socavon) šventovės, o jų šokiai ir muzika – tarsi auka Marijai.

Sokavono Mergalės statula

Sokavono Mergelės statula

Auka nemaža: juk Oruras stūkso 3735 m aukštyje, o daugybė piligrimų atvykę iš žemiau, kai kurie – iš boliviečių diasporos JAV ir kitur. Kokiais negalavimais tik nesiskundė pakalbinti atvykėliai, bet tik vos kelis mačiau nutraukiančius savąją piligrimystę, kiti sutelkę valią šoko, grojo, dainavo iki galo… Juk tai auka! Metai iš metų ta pati, vienoda, bet jos visos kartu tokios įvairios…

Vienas dešimčių superspalvingų Bolivijos tautinių šokių - diablada - Oruro karnavale

Vienas dešimčių superspalvingų Bolivijos tautinių šokių – diablada – Oruro karnavale

Stebėdamas visa tai iš vienos maršrutą apsupusių tribūnų mačiau tarsi stebuklą. Begalinės piligrimų minios, spalvingiausiais drabužiais, kai kurios net su šviesom, ugnim, eina to paties tikslo link. Per dvi dienas praleidau tribūnose gal 30 valandų ir nenusibodo. Įsijaučiau į tokią įdomią, bet mažai žinomą Bolivijos kultūrą, pradėjau atpažinti jos šokius – kurių 52 milžiniškos trupės atliko 23. Tobas, kurio dalyviai persirengia indėnų kariais. Diablada su šv. Mykolu, velniais ir velnėmis. Morenada, atspindinti ūkininkus ir vynuoges mindančius juodaodžius vergus. Negritai su savo ritmišku švilpavimu. Suri Sukuri – strudčių medžiotojų šokis su plunksnų karūnomis ant galvų. Inkai, perpasakojantys Inkų Imperijos žlugimo istoriją. Lamerada, atspindinti kaip lamų augintojai eidavo parduoti vilnų. Kiekviename šokyje – eilė skirtingų herojų, kiekvienas su savo stiliumi, judesiais, prasme…

Morenados fragmentas - juodaodžiai vergai

Morenados fragmentas – juodaodžiai vergai

Ketvirtadienį aukas neša ūkininkai (Anata Andina), penktadienį į vakarą ima rinktis piligrimų grupės, šeštadienį – pagrindinė piligrimystė, sekmadienį „kartojamas šeštadienis“ – tik be kaukių ir ne šventu, o linksmybių tikslu. Tada pirmadienį – šokio spektakliai, antradienį jau pavargusiame nuo karnavalo mieste prie namų ir verslų žmonės kūrena aukas Žemei Motinai – Pačamamai. Pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos Bolivijoje visad greta.

Laisvesnį sekmadienį galima 'įsimaišyti' į šokį

Laisvesnį sekmadienį galima ‘įsimaišyti’ į šokį

Priešingai daugeliui karnavalų, „eiliniai žmonės“ (nepiligrimai) Orure nepersirenginėja, kaukių nesideda – tai daro tik dalyviai. Tačiau štai „putų kare“ dalyvauja beveik visi… Ir vaikai, ir jų tėvai, ir senutės auksiniais dantim, ir net neįgalusis iš ratukų, mačiau, nusipirkę putų flakonus, purškė vienas kitą „iš pasalų“… Tokie karai apie 3 dienas vyksta visur Bolivijoje, o kai kuriuose miestuose jie net „žiauresni“ nei Orure: štai Santa Kruze mačiau, laistėsi ir dažais, ir guminėm žarnom, ir mėtėsi vandens pilnais balionais, o po miestą važinėjo tankais paversti pikapai, iš kurių bagažinių „kovotojai“ mėtė vandens, dažų ir putų ginklus į praeivius, o praeiviai atgal. Orure – švelnesnė versija, bet šūvio į nugarą ar net į veidą lauk iš bet kur, ypač jei pats nešiesi flakonėlį ir taip visiems parodai, kad esi vienas „karių“!

Putų mųšis

Putų mųšis

Net nesuprantama, kaip toks renginys žinomas tiek mažai… Bet čia su visa Bolivija šitaip! Ji toks “pati sau pasaulis”, jos tradicijos, man viena skaniausių Pietų Amerikoje Bolivijos virtuvė žinoma tik Bolivijos gyventojams ir emigrantams iš tenai.

Kalapurka su karštu akmeniu

Kalapurkos sriuba su karštu akmeniu

Gal dėl skurdo, aukščio, skrydžių trūkumo kelionių agentūroms sunku ją “parduoti”. Bet už tai tik maloniau tiems, kurie visgi ją atranda. Boliviečiai “neišpaikinti” turizmo, paslaugūs, mažiau apgavysčių ir nusikaltimų nei kai kuriuose populiaresniuose Lotynų Amerikos kraštuose.

Suri Sukuri stručių medžiotojų šokis

Suri Sukuri stručių medžiotojų šokis

Vienas populiariausių šokių tarp jaunimo – kaporalai, „mulatai vergų prižiūrėtojai“ su aistros ir energijos užtaisu. Politkorekcija, „žudanti“ ir Lietuvos užgavėnių tradicijas, į Boliviją irgi dar neatėjo, o kaporalus šokti atvyksta net ir boliviečiai iš JAV ir jų įkalbinti amerikiečiai draugai. Visi kartu švenčia, o ne ieško priekabių.

Kaporalės

Kaporalės

Pasibaigus karnavalui Oruras akimirksniu tapo toks liūdnas, nykus… Man, nes aš mačiau jį tom dienom, kai jis tampa “Bolivijos sostine”. Bet jei ir keliauji kitu metu, Oruran verta užsukti: bent kad pažiūrėtum karnavalo kaukes, puošiančias kone kiekvieną miesto muziejų (pvz. Sokavono Marijos) ir net oro uostą.

Kaip keliauti po Boliviją? Autobusai, ekskursijos, lėktuvai…

Iš namų atrodė, kad keliauti po Boliviją nebus lengva: informacija apie maršrutus, kainas ribota. Kiekviena autobusų kompanija turi savo grafikus, maršrutus, savo kasas didžiulėse autobusų stotyse – niekur niekas nesusiteminta bet nereikia viso to analizuoti, transporto pilna ir jis tave susiranda pats! Pakanka ateiti į vieną milžiniškų autobusų stočių ir jau prieigose tave pasitinka “La Pazas!!!”, “Sukrė!!!”, “Ujūnis!!!” ir kitus pavadinimus iš Bolivijos žemėlapio rėkiantys autobusų kompanijų pasiuntiniai. Boliviečiai verslūs žmonės, bemat “stveria galimybę” – kas už pinigėlį siūlo atverti savo namų tualetą, kas “susikala” kioskelį – turistui patogu.

Didelė nauja autobusų stotis Postosyje

Didelė nauja autobusų stotis Postosyje

Didieji autobusai, vadinami flotas, konkuruoja patogumu: kai kurie turi lovomis virstančias kėdes, tarsi lėktuvų verslo klasė, net maitinimą! Boliviją išvagoję ir mikroautobusų maršrutai iš vairuotojų kooperatyvų privačių mažųjų stočių ir trufi – maršrutiniai lengvieji automobiliai, “kursuojantys” po miestus ir tarp kaimų.

Trufis (kairiau) ir maršrutinis mikroautobusas Santa Kruzas-Samaipata

Trufis (kairiau) ir maršrutinis mikroautobusas Santa Kruzas-Samaipata

Viskas pigu, tik labai lėta: pagrindiniai keliai jau asfaltuoti, bet vingiuoja aplink kalnus taip, kad, tarkim, 480 km iš Sukrės į Santa Kruzą autobusas gali važiuoti 11 valandų. O dar netikėta Bolivijos rykštė, apie kurią rašo visos kelionių vadovų knygos ir net įspėja ambasados – kelių blokados. Bolivijoje tai populiariausia protesto forma. Nepatinka valdžios sprendimas – blokuoju kelią! Eilės prie degalinių – blokuoju kelią! Kai didelė dalis Bolivijos – nepražengiamos aukštikalnės ar džiunglės – iš kiekvieno miesto teišeina vos po kelis kelius ir tokios blokados bemat paralyžiuoja šalį, versdamos valdžią ateiti prie derybų stalo. Tai taip dažną, veikia net nuolatinis interaktyvus valdžios tinklapis, rodantis, kurie keliai užblokuoti protestuotojų, kurie – nuplauti lietaus ar užversti griūčių. Prieš eidami į autobusų stotį pasitikrindavome.

Užblokuotų kelių žemėlapis internete

Užblokuotų kelių žemėlapis internete mūsų kelionės metu (mėlyni taškai – blokavimai dėl protestų)

“Būkite pasiruošę keisti planus ir strigti” – rašoma įspėjimuose. Deja, mūsų kelionės metu 12 dienų buvo užblokuotas trečias pagal dydį Kočabambos miestas – tad jį iš kelionės plano teko “išbraukti”, kaip ir Bolivijos Maču Pikču vadinamus Inkalaktos inkų griuvėsius šalimais.

Kelių blokadas kirsti pavyko tik lėktuvais. Tai – brangiausias, bet ir greičiausias ir užtikrinčiausias būdas keliauti po Boliviją: pagrindinėje linijoje Santa Kruzas-Kočabamba-La Pazas skraidoma keliolika kartų per dieną.

Eilės prie degalinių su kuro bakeliais - žmonės bijojo, kad dėl blokadų neliks kuro, juk ir benzovežiai negalėjo atvažiuoti

Eilės prie degalinių su kuro bakeliais – žmonės bijojo, kad dėl blokadų neliks kuro, juk ir benzovežiai negalėjo atvažiuoti

Senos knygos rašo apie romantiškus Bolivijos traukinius, bet tų keleivinių traukinių beveik nelikę – o garsiausia “traukinių vieta” – “Traukinių kapinės” prie Ujūnio druskos lygumos.

Autonuoma Bolivijoje, tuo tarpu, pasirodė beveik neprieinama: ir labai brangi, ir dar kilometražas ribotas tiek, kad išsinuomavęs automobilį tegalėtum už tą kainą važinėti po miestus.

Užtat Bolivijos miestų senamiesčiai tiesiog plyšta Ekskursijų agentūrų – La Paze, Ujūnyje jų konkuruoja šimtai. Kiekviena organizuoja ekskursijas į visas įspūdingiausias vietas – vienai dienai, kelioms, su paėmimu iš viešbučio ir parvežimu atgal. Tai tarsi autonuoma su vairuotoju – vienur važiuoji be kitų, kitur nedidelėje grupėje iš 4-5 turistų. Taip, pavyzdžiui, važiavome Tupiza-Ujūnis pakeliui aplankydami visus įstabiausius ežerus: į kainą įėjo nakvynės, maitinimas.

Prie džipo Ujūnio druskos lauke

Prie džipo Ujūnio druskos lauke

Dar kitos ekskursijos, kaip po La Pazą – pėsčiomis. Kai Bolivijoje algos mažos, gidui apsimoka vesti net ir tik vieną klientą – šitaip užuot išgirdęs “grupė nesusirinko!”, po La Pazo čoletus su gide vaikščiojau vienas, galėjau daug klausinėti apie versliškųjų aimarų vestuvių čoletų salėse tradicijas – “Visi svečiai atneša bent po dvi dėžes alaus, bet patys per vestuves gali išgerti tik po butelį, o likusį alų reikia pirkti atgal iš šeimininkų” ir pan.

Čoleto renginių salės interjere

Čoleto renginių salės interjere, kur švenčiamos aimarų vestuvės

Nakvynei ir maistui Bolivijos gringų kely bei didmiesčiuose gausu ir hostelių, ir gražių AirBnB butų, ir visokių burgerinių-picerijų – bet atokiau pagrindinių maršrutų lieka tik bolivietiškas maistas su Argentinos virtuvės inkliuzais.

Santa Kruzas ir europietiškos Bolivijos džiunglės

Indėniškos aukštikalnės – stereotipinė, nuostabiausia, unikaliausia Bolivija. Bet iš tikro jos tesudaro trečdalį šalies! Likusi Bolivija – retai gyvenamos karštos ir šlapios Amazonės džiunglės bei čako lygumos. Ten stūkso ir turtingiausias Bolivijos miestas – Santa Kruzas (Santa Cruz de la Sierra).

Tiesa, daugelis santakruziečių išvis nelabai nori girdėti “Bolivijos miestas”… Žaliai-baltai-žalių Santa Kruzo vėliavų ten daugiau, nei Bolivijos – o šiaip jau “privalomas” indėnų Viphalas net ne prie visų valdžios pastatų pamatysi. “Autonomija! Laisvė!” – surašyti šūkiai Santa Kruzo centrinėje aikštėje.

Galiu juos suprasti! Jokioje kitoje pasaulio šalyje didžiausias ir antras pagal dydį miestai nesiskiria taip smarkiai, kaip La Pazas ir Santa Kruzas. La Pazas 4 km aukštyje, Santa Kruzas – 400 m. Kai skridome tarp La Pazo ir Santa Kruzo, tuo pat metu La Paze buvo +14, o Santa Kruze – +37 laipsniai. La Paze vyrauja indėnai, o suispanėjęs Santa Kruzas į juos žiūri “iš aukšto”. La Pazas balsuoja už kairiuosius, Santa Kruzas – už dešiniuosius. La Pazas “pakenčiamai saugus” net vėlai vakare, o Santa Kruze restoranai mus įleidę užsirakindavo, daugiabučiuose budėjo sargai, vietiniai patarė temstant nevaikščioti miesto centre. La Pazas pilnas nuostabių gamtovaizdžių ir pastatų, o Santa Kruzas – lygus tiesių gatvių ir taisyklingų aplinkkelių (anillo) miestas, beveik nuo nulio “išdygęs” XX a. aplink mažytį senamiestį.

Santa Kruzo centre

Santa Kruzo centre

Užtat Santa Kruzas plaka verslo ritmu. La Paze prekybos centrai “mirę”, o Santa Kruzo Ventura Mall nepadarytų gėdos Europai. Daugybė pasaulinių prekės ženklų Bolivijoje į aukštikalnes nė nebandė eiti, bet Santa Kruze įsitvirtino puikiai. “Bolivijoje nėra Starbucks” – man tvirtai sakė gidė La Paze. Bet Santa Kruze kone dešimt “Starbucks” kavinių! “Nebuvau Santa Kruze” – pripažino ji – “Ten iškepčiau”. “Santa Kruze daugybė nacių [rasistų]” – pasakojo vietinis Sukrėje. Dvi Bolivijos pusės viena kitos nepažįsta ir nenori pažinti…

Europos kolonistų ir kreolų libertadorų nubraižytos sienos, dirbtinai sulipdžiusios Boliviją – didžiausia šios šalies tragedija. Santa Kruzas ir La Pazas nuolat traukia virvę į savo puses – ir kartais traukia žiauriai.

Vandens karas Santa Kruzo karnavalo metu

Vandens karas Santa Kruzo karnavalo metu

Ilgus šimtmečius trukusi dar ispanų kolonistų pradėta indėnų diskriminacija baigėsi ~2006 m. prezidentu išrinkus pirmą indėną Evo Moralesą – aišku, iš aukštikalnių. Bet tada jau Santa Kruzas ėmė skųstis – kodėl čia mokyklų programos užgrūdamos “nereikalingomis” indėnų kalbomis, kodėl valdo visokie “neišsimokslinę kokos augintojai”? E. Moralesui 2019 m. abejotinais metodais užsinorėjus pasilikti valdžioje ilgiau nei leidžia konstitucijos raidė, Santa Kruzo gubernatorius Luisas Fernando Kamačo pasirūpino tam užkirsti kelią. Moralesui priverstinai atsistatydinus Kamačas demonstratyviai atnešė į vyriausybę Bibliją ir paskelbė, kad štai ji vėl atėjo į tuos rūmus ir “Pačamama ten niekada negrįš”… Bet 2020 m. vėl išrinkti Moraleso šalininkai, Kamačas suimtas už perversmą. Man keliaujant 2024 m. Santa Kruzas buvo išdabintas šūkiais “Laisvę Kamačui!”, o La Pazas – “Taip, perversmas buvo!” ir “30 metų kalėjimo Kamačui!”. Asmenybės, konflikto frontai nuolat mainosi – bet Bolivija buvo ir bus psichologiškai padalinta.

'Laisvę Kamačui' šūkiai Santa Kruzo centrinėje aikštėje

‘Laisvę Kamačui’ šūkiai Santa Kruzo centrinėje aikštėje

Kaip ten bebūtų, turistui Bolivijos žemumos daug mažiau įdomios, mažiau savitos. Visgi, “Gringų kelias” ir čia turi stotelių: Samaipatos miestelis “jaukiame” 1800 m aukštyje, greta kurio stūkso El Fuerte uola, senovės indėnų tautų “išgremžta” į tokių pusiau pastatą, pusiau altorių. Pavyzdžiui, išgremžtos nišos, kuriose būdavo laikomos mumijos, padėdavusios ginti Samaipatą… Nors Samaipata vos 125 km nuo Santa Kruzo ir net 730 km nuo La Pazo, sutikau keliautojų, kurie ten važiavo autobusu iš La Pazo, o į “nuobodų” Santa Kruzą neužsuko išvis… Samaipata turi viską, kas būdinga “jaunus nuotykiautojus” traukiantiems Bolivijos miesteliams ir didmiesčių rajonams: kelionių agentūros, organizuoti maršrutiniai taksi prie visų apylinkės lankytinų vietų, freskomis ištapytos jaukios kavinės ir meniški autoriniai suvenyrai. Prie Santa Kruzo tą “vakarietišką tvarką” lengviau palaikyti.

Samaipatos 'uola'

Samaipatos ‘uola’

Į kitą pusę nuo Santa Kruzo atkakliausi turistai keliauja prie apleistų didingų Jėzuitų misijų, krikštydavusių džiunglių indėnus, ir į Menonitų kolonijas. Tarp menonitų staiga pasijutau patekęs atgal į Europą – 300 metų atgal. Menonitai – itin konservatyvūs vokiečiai krikščionys, kurie prieš daug šimtmečių pabėgo iš tėvynės dėl religinių persekiojimų. Iki pat šiol jie rengiasi senoviniais rūbais, atsisako kai kurių technologijų, dirba beveik vien žemės ūkyje ir tuokiasi tik vieni su kitais bei gimdo gausybę vaikų. Dėl tikėjimo jie neina į jokius kompromisus – vos kokia šalis pradeda jį bent kiek riboti, ieško naujų žalių plotų savo ūkiams, gal kitam žemyne. Dabar Bolivija jiems tikras “Eldoradas”: čia jie gauna autonomiją, teisę auklėti vaikus savaip. Tad jie čia plūsta net iš turtingosios Kanados. Dar 2010 m. Bolivijoje gyveno 60 000 menonitų, 2023 m. – jau 150 000. Ištisi Santa Kruzo Los Pozos turgaus rajonai tapę menonitų prekybinėmis zonomis…

Menonitų grupė

Menonitų grupė Los Pozos turguje Santa Kruze

O koks jausmas vėl būti žemumose? Atskridus į Santa Kruzą iš La Pazo iškart pajutau malonų deguonies perteklių, o žmona vėl galėjo bėgi, lipti laiptais. Bet štai prisėdus kavinėje supo musės, o Botanikos sode ir Pietų Amerikos gyvūnų zoologijos sode – uodai, kurie dar ir dengė karštinę platina… O Bolivijos aukštikalnėse jų nėra, jiems per aukštai! Prie gero taip greit priprantama, kad net neatkreipdavom dėmesio, kol negrįžom į žemumas… Visur yra pliusų ir minusų!

Samaipatos centras

Samaipatos centras

Bolivija – neatrasta stebuklinga šalis

Praleidau Bolivijoje gerą mėnesį – o išvykti nesinorėjo.

Daug liko nepamatyta – atokūs Amazonijos džiunglių miesteliai, šlapi jungų kalnai, Kočabamba ir Inkalakta.

Bet – o taip būna daug rečiau – norėjosi sugrįžti ilgesniam laikui ir į tas pačias vietas. Dar bent pora savaičių La Paze, po kelias dienas Samaipatoj, Sukrėj, Isla del Sol, Potosyje, Ujūnyje…

Ir šiaip daug kas Bolivijoje gerai – ar bent jau nėra tų blogio šmėklų, kurios iškilusios virš daugybės kitų šalių.

Ujūnio peizažai

Ujūnio peizažai

Nėra karo ir piktų kaimynų šmėklos. “Jei Europą nukariaus rusai, visada galite atvykti čia, Bolivijoj visada bus saugu” – tikino bendrakeleivis La Pazo teleferike.

Nėra kraštutinių kairiųjų šmėklos. Bolivijoje kairieji labai stiprūs, bet čia jie, tarsi XX a. pradžios lietuvių tautos patriarchai, labiau susirūpinę savų užguitų tautų kultūriniu-ekonominiu atgimimu, o ne kokiu ten venesuelietišku/kubietišku “atimk ir padalink” ar “importine” politkorekcine cenzūra. Jie padarė aibę gerų sprendimų – kaip La Pazo teleferikas, ir atvėręs neturtingiems indėnams greitą kelią į darbus La Pazo centre, ir tapęs miesto simboliu, apie kurį “sklando legendos” visuose Lotynų Amerikos hosteliuose, ir parodęs kelią kitiems Lotynų Amerikos didmiesčiams, kurie ima jį kopijuoti. O infliacija – tas daugybės Pietų Amerikos šalių siaubas – Bolivijoje buvo mažesnė net nei Lietuvoje. Pinigų jie be atvangos nespausdina…

Nėra kultūros nykimo ir globalizacijos šmėklos. Vietinės tradicijos Bolivijoje ant kojų stojasi vis tvirčiau, netgi gimsta naujos.

Bolivietė pozuoja savo vyrui Kopakabanoje

Bolivietė tautiniais rūbais pozuoja savo vyrui Kopakabanoje

Aišku, nėra šalių be dūmų – ir tas rusenantis aukštikalnių/žemumų konflikto laužas tikrai gali išvirsti į rimtą gaisrą… Ekonomika kol kas labai augo, bet kelią dar reikia nueiti didelį – o kas jei ličio kasybos miražas ir toliau skęs tame vidiniame konflikte?

Tačiau kol kas visos žarijos užgesinamos, ir eilinės kelio blokados olandų ar vokiečių keliautojų porelėms virsta eiliniu nuotykiu. “Mūsų autobusas staiga privažiavo vietą, kur ant kelio buvo suversti akmenys” – raportavo aplink pasaulį keliaujantis korėjietis, su kuriuo susipažinom laukdami kol 7 ryto atsivers Argentinos-Bolivijos muitinė – “Teko paeiti pėsčiom, bet anapus blokados pasitiko kitas autobusas ir nuvykom į La Pazą”.

Kaimas su lamomis Ujūnio regione

Kaimas su lamomis Ujūnio regione

Ech, kiek tokių pasakojimų kuprinėtojai parsiveš iš savo “gyvenimo kelionės”. “Lindau į pavojingiausias sidabro kasyklas Potosyje!”, “Nakvojau 4300 m aukštyje – tokiam aukšty vis prabundi nuo dusulio, bet nieko, išsimiegojau!”, “Vaikščiojau po raganų turgų, kuriame pardavinėja lamų gemalus, kuriuos statybininkai privalo užkasti po pamatais – ir vietiniai mane tikino, kad statant dangoraižius taip užkasami ir žmonės!”, “Apsistojau viešbuty, statytame iš grynos druskos!”, “Kariavau putų šautuvais, vandens bombom ar pilsčiausi dažais su nepažįstamaisiais miesto gatvėse!”, “Keliavau ‘skraidančiu metro’ virš aukščiausio pasaulio miesto!”, “Ėjau į imtynes, kur indėnės kovoja vilkėdamos tautiniais rūbais!”, “Pietavau Michelin žvaigždutės vertame dano ševo restorane ‘Gustu’ La Paze už pigiau nei JAV kainuotų burgeris”.

Pardavinėjami lamų gemalai. Jų negalima specialiai žudyti - jie išimami iš mėsai paskerstų lamų.

Pardavinėjami lamų gemalai. Jų negalima specialiai žudyti – jie išimami iš mėsai paskerstų lamų.

Visa tai dabar – ir mano gyvenimo istorijos dalis.

Žmona dar galėtų papildyti: “Lipau prie taip aukštai esančio ežero, kad grįžus prireikė deguonies baliono”, “Dariausi tyrimus didžiausiame pasaulyje aukštikalnių medicinos institute”. Kai viskas baigiasi, ir tai tampa įdomiu prisiminimu.

Ujūnio Traukinių kapinėse

Ujūnio Traukinių kapinėse galima įlipti į garvežio liekanas…

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,