Urugvajus

Urugvajus – ne ta Lotynų Amerika iš knygų ir serialų. Didžiausias pirmas nustebimas, laukiantis Urugvajuje atvykėlio – kokia neegzotiška tai šalis. Beveik Europa!

Indėnų Urugvajuje nėra išvis, skurdo ir nusikaltimų – mažai, keliai – geri, kainos – didesnės, nei Lietuvoje. Prabangų restoraną ten rasi daug greičiau, nei kokią netvarkingą užeigėlę, o brangią pajūrio vilą – nei lūšną.

Bet pabūk Urugvajuje ilgiau ir šalis atsiskleis kitaip. Urugvajus kartu – ir tikras pasaulio užkampis. Geraja prasme. Kur kaubojai-gaučai gano gyvulius begalinėse pievose, mėsa skani ir natūrali, važinėja daug 40-70 metų amžiaus automobilių, o tušti smėlėti paplūdimiai siekia horizontą.

Urugvajus – tarsi nuo Europos atplyšusi sala, nudreifavusi iki pat pasaulio krašto, kur mažai žmonių.

Montevidėjas – didingų pastatų pilna sostinė

Žemėlapyje Urugvajus atrodo mažas tik todėl, kad yra šalia milžiniškų Brazilijos ir Argentinos. Iš tikro Urugvajus – tris kartus didesnis už Lietuvą. O jo sostinė Montevidėjas turi tris kartus daugiau gyventojų, nei Vilnius (~1,5 mln.).

Montevidėjaus senamiestyje jaučiausi kaip kokioje Vienoje. Gražūs ir didingi XX a. pradžios pastatai, gatvės muzikantai ir mimai, anglakalbiai turistai, savo knygas praeiviams siūlantys „pradedantys rašytojai“, gausybė meno muziejų – Urugvajus turėjo ne pagal svarbą daug žymių dailininkų ir menininkų.

Impresionistas Figaris, dideles figūras iš mažų piešęs Gurvičus, pats garsiausias Blanesas, romantiškai vaizdavęs XIX a. Urugvajų…

Ir dar Uosto turgus, iš vidaus toks panašus į seną Europos traukinių stotį, kad net gidai įtikinėja legenda, neva interjeras iš Anglijos „atsiųstas Bolivijos geležinkeliams, bet boliviečiai neturėjo pinigų už jį susimokėti“. Vietoje pigių rankdarbių ar suvenyrų, kokius rastum panašiame turguje Paragvajuje ar Peru, ten laukia vieni brangiausių Montevidėjo restoranų ir patiekalų.

Bet paeik nuo senamiesčio į vakarus, į Montevidėjo centrą, pažvelk aukštyn ir suprasi, kad Montevidėjas – (ir) Amerikos miestas. Kai Europoje šešių aukštų pastatas dar skaitydavosi aukštas, Montevidėjuje – kaip JAV – jau statyti dangoraižiai. Todėl ten gausu senovinių stilių aukštuolių, puoštų kolonomis, kupolais. Neprilygstamas tarp jų – miesto simbolis Palacio Salvo. „Pamatęs Eifelio bokšto kontūrus supranti, kad tai – Paryžius; pamatęs Gizos piramidžių – kad Kairas. O pamatęs Palacio Salvo formą supranti – Montevidėjas“ – pasakojo vietinis.

Realybėje, aišku, Montevidėjas nėra tiek pažįstamas pasauliui, kad jo ilgas pavadinimas išvis asocijuotųsi su kokiu simboliu. Bet Palacio Salvo išties vertas pripažinimu prilygti ikoniškiausiems planetos pastatams.

Montevidėjo pastatų didybė primena, kad 1920-1950 m. Urugvajus buvo toks turtingas, kaip Vakarų Europa.

Deja, pokariu Urugvajaus ekonomika pradėjo buksuoti. Net sunku pasakyti, kada: nebuvo jokių karų, okupacijų: viskas tiesiog kilo gerokai lėčiau, nei didžiumoje likusio pasaulio. Ir štai dabar net Lietuva už Urugvajų turtingesnė, ir Čilė.

Todėl Montevidėjo centre pamatysi ir neigiamą Lotynų Amerikos pusę: įkyrius benamius, narkomanus, nesaugumą. Visgi ne vienas urugvajietis gyrėsi, kad jų sostinė – saugiausia Lotynų Amerikoje, kad ir naktį gali vaikščioti po miestą (jei nedemonstruoji brangių daiktų ar telefonų). Lankęsis kitose žemyno šalyse, o ypač Brazilijoje galiu patikėti: ten visų šių problemų gerokai daugiau. Sutemus San Paulo centras išmiršta, o po Montevidėją vaikšto net šeimos su vaikais. Brazilijoje daugiabučių laiptinių dvigubas duris tau atrakina tik jei įtikini durininką, o Montevidėjuje net Palacio Salvo durys visada atviros, durininkas – tik dėl vaizdo.

Prabėgusių laikų didybė nyko: Lotynų Amerikoje nėra paveldosaugos, tad kai kurie didingi pastatai nugriauti, pakeisti paprastais ir nuobodžiais, kokius labiau tikėtumeis sutikti Afrikoje ar komunistinėje šalyje.

Bet ta didybė, kuri Urugvajuje išliko – labai autentiška. Kai ekonomika nekilo, pinigų pertstayti senus namus irgi trūko (dalis – apleisti, kiti – gyvenami skurdesnių urugvajiečių ir viduje viskas likę kaip po senovei). Praėjusių amžių didybę išvysi net automobiliuose: pagal keliais riedančių didžiulių 1950 m. ar 1970 m. gamintų automobilių skaičius su Urugvajumi galėtų konkuruoti nebent Kuba ir Argentina.

Urugvajus – šalis, kurios neturėjo būti?

Tik ar yra Montevidėjuje kas urugvajietiška? Atsakyti sunkiau, nei tikėtumeis, nes Urugvajus – valstybė, kurios neturėjo būti. Iki Urugvajaus įsteigimo visoje šalyje tegyveno vos 75 000 žmonių – europiečiai kolonistai ir afrikiečiai vergai. Ir net vietinis libertadoras (valstybės išvaduotojas) Chosė Artigas Ispanijos Imperijos pajėgas įveikė kovodamas ne už Urugvajaus, o už kur kas didesnės jungtinės Pietų Amerikos valstybės (kurios dalimi būtų buvęs ir Urugvajus) nepriklausomybę.

Pietų Amerika tapo nepriklausoma, bet sienas tarp naųjųjų valstybių nustatyti sekėsi sunkiau. Į Urugvajų pretenzijas reiškė ir Argentina, ir Brazilija – iki priėjo saliamoniško sprendimo: padaryti Urugvajų nepriklausomu ir neutraliu. Libertadoras Artigas tuo taip pasibaisėjo, kad iki mirties atmetinėjo kvietimus grįžti į Urugvajų. Urugvajus „atgavo“ tik jo palaikus, kuriuos palaidojo požeminiame mauzoliejuje po Montevidėjo Nepriklausomybės aikšte, dieną-naktį sergimus garbės sargybos. Valstybės didvyris, kuris nė nenorėjo tokios valstybės…

Aišku, 200 Urugvajaus istorijos metų pagimdė ir grynai urugvajietiškas legendas. Pagrindinė, aišku, futbolas. Įspūdingame art deco stiliaus Montevidėjo Šimtmečio stadione (dabar – ir futbolo muziejus) 1930 m. įvyko pirmasis pasaulyje Pasaulio futbolo čempionatas – kurį ir laimėjo Urugvajus. Šį pasiekimą dar pakartojo 1950 m. Brazilijoje.

Iki šiol Urugvajus – mažiausia šalis, laimėjusi svarbiausią pasaulio futbolo trofėjų. Tiesą, tai buvo seniai ir futbolas buvo kitas: 1930 m. čempionate galėjo dalyvauti visos norinčios komandos, o daugelis Europos rinktinių jį ignoravo (šitaip toli plaukti!). Kažin, ar Urugvajus begalėtų laimėti pasaulio čempionatą šiais laikais – bet tos skambios praeities rinktinių pergalės virto tikru Urugvajaus herojiniu epu.

Antrasis Urugvajaus „herojinis epas“ – daug keistesnis. Pasakojimas apie 1972 m. Anduose sudužusį lėktuvą su Urugvajaus jaunimo regbio komanda. Be galo atšiauriomis sąlygomis, nepaisydami sužeidimų, šalčio, išretėjusio oro, sniego lavinų, 16 iš 45 žmonių išgyveno 72 dienas išradingai „iš nieko“ konstruodami sau miegmaišius, sniego tirpintuvus ar akinius nuo saulės ir valgydami mirusių draugų lavonus. Praradęs viltį, pasaulis jų nebeieškojo, jie turėjo patys pereiti Andus, kad primintų pasauliui apie save.

Urugvajiečiams ta komanda įkūnija jų šalies dvasią, kovingumą. Net nesuskaičiuočiau, kiek kartų iš visiškai skirtingų šaltinių girdėjau tą istoriją: štai net dokumentinis filmas apie Urugvajaus futbolą šalies rinktinių gebėjimą įveikti didesnes šalis kažkaip siejo su to Anduose sudužusio lėktuvo keleivių gebėjimu įveikti kalnus. Ir daugybė urugvajiečių netrunka paminėti, kad tuo lėktuvu skrido ir koks draugas, giminaitis, draugo draugas ar giminaičio giminaitis. Montevidėjuje įkurtas net labai įdomus Andų katastrofos muziejus.

Trečiasis Urugvajaus „herojinis epas“ tebėra rašomas. Apie prezidentą Chosė Muchiką, valdžiusį 2010-2015 m. – tokį vietinį Šustauską, atsisakiusį kostiumo, prezidento rezidencijos ir net algos, važinėdavusį į darbą iš skurdžios kaimo fermos. Dar jis pagarsėjęs tuo, kad 12 m. kalėjo už dalyvavimą kraštutinių kairiųjų teroristų veikloje, o tapęs prezidentu staiga įteisino abortus, gėjų santuokas ir marihuaną. Marihuaną, tiesa, formaliai gali nusipirkti tik Urugvajaus piliečiai (net Muchika nenorėjo „narkoturistų“ iš Brazilijos) – bet ne kartą vietiniai benamiai mane „kabino“, kad perpirkčiau „žolę“ iš jų. O parduotuvės angliškai reklamuoja marihuanos sėklas.

Atmetus tas įspūdingas istorijas, Montevidėjas – ir visas Urugvajus – primena kaimyninę Argentiną. Ispanų kalba (net tarmė ta pati), ant šaligatvių gurkšnojama matė (stipri argentinietiška arbata), tango, puiki mėsa ir barbekiu vakaronės (asado). Net vėliava labai panaši.

Pažvelgęs giliau, rasi skirtumų: be visų argentinietiškų patiekalų, Urugvajaus restoranai siūlo ir „nacionalinį“ čivitą (toks burgeris su kiaušiniu), o Montevidėjas didžiuojasi ilgiausiu pasaulyje karnavalu – trunka 40 dienų, apima ir būgnininkų trupes kandombe, ir komedijas-parodijas murga (aplink vasarį; kitu metu belieka tik ne itin įspūdingas Karnavalo muziejus).

Na, ir kainos Urugvajuje – kone dvigubai didesnės nei Argentinoje, Brazilijoje ar didžiumoje Lotynų Amerikos. Nenorėdamas prarasti turistų, Urugvajus priėmė precedentų neturintį įstatymą: jei turistai moka savo šalyse išduotomis mokėjimo kortelėmis, jiems restoranuose, viešbučiuose, autonuomoje netaikomas PVM. Nuo, tarkime, restorano meniu parašytų kainų, beveik 20% automatiškai sugrįžta į sąskaitą. Urugvajus turbūt – vienintelė pasaulio šalis, kurioje turistas gali “išsisukti” pigiau, nei vietinis (daugybėje šalių kaip tik užsienio turistams taikomi papildomi antkainiai).

Urugvajaus kurortai – turtingiausi Lotynų Amerikoje

Išvažiuoti iš Montevidėjo palei vandenyną į rytus užtrunka taip ilgai, tarsi tai būtų 4-5 mln. gyventojų miestas. Nes Montevidėjas tįso ir tįso į tą pusę: ten, palei 22 km ilgio žavią pasivaikščiojimų krantinę (rambla) ir šen bei ten įsiterpusius paplūdimius kūrėsi šių laikų Montevidėjaus elito rajonai.

Praždioje ten buvo kurortai, kur montevidėjiečiai tik vasarodavo. Vėliau, išplitus automobiliams, vasarnamius pakeitė vilos ir dangoraižiai ir turingesnieji apsigyveno „su visam“. Dabartiniai Urugvajaus kurortai prasideda už Montevidėjo, išsidėstę palei mokamą Interbalneario („Tarpkurortinė“) magistralę.

Urugvajaus kurortų linija vadinama pagal patį žymiausią iš jų – Punta Del Este. Tai – tikra Lotynų Amerikos elito žaidimų aikštelė, kur „garbės reikalas“ atostogauti visokioms telenovelių žvaigždutėms ir lotynų muzikos atlikėjams, o pasirodyti regiono paparaciams (taigi, ir Lotynų Amerikos gerbėjams) kartais užsuka net pasaulinės įžymybės, kaip Naomi Kempbel, Džordžas Klūnis, Šakira, Ispanijos karališkoji šeima.

Kainos vietomis – sunkiai suvokiamos, reklamos skelbia naujus ir naujus „ekskliuzyvinus butus“ (vieną dangoraižį neseniai pastatė ir Donaldo Trampo šeima). Punta Del Estės pakrantė – paplūdimiai, aukštų daugiabučių linijoje atsispindinti besileidžianti saulė – tikrai žavi. Bet klausimas „už ką tiek mokėti?“ plevena ore – juk ir dar gražesnių kurortų Lotynų Amerikoje yra daugybė.

Lotynų amerikiečiams Punta Del Estės koziris – saugumas. Ten nereikia, kaip Rio de Žaneire, nuolat bijoti, kad kokios favelos banditai surengs eilinį paplūdimio reidą, nugriebdami šalia besideginančių poilsiautojų krepšius ir drabužius. Saugumas pritraukė turtinguosius, turtingieji – prestižines parduotuves, viešbučius ir restoranus, šie – dar daugiau turtingųjų.

Tiesa, dabar turtingiausieji ilsisi jau nebe pačioje Punta del Estėje, o toliau į rytus (Chosė Ignacio ir pan.), kur nakvynės kainos skaičiuojamos ir tūkstančiais dolerių.

Ten, rytuose, paplūdimiai vadinami „laukiniais“ (brava), arba atviro vandenyno. Į rytus nuo Punta Del Estės kyšulio, tuo tarpu, paplūdimiai vadinami upės paplūdimiais. Tiesa, tariama La Platos upė čia – jau 200 km pločio, jos kito kranto nesimato net Montevidėjuje. Kiti geografai ją vadina ne upe, tačiau įlanka. Vienas skirtumas – kuo gylyn į žemyną palei upę, tuo rudesnis paplūdimių vanduo.

Įdomiausi, seniausi kurortai – būtent prie „upės“, Punta Del Estės vakaruose. Pavyzdžiui, Piriapolis, dar tarpukariu pastatytas alchemiją įsimylėjusio verslininko Pirijos. Tenykštis viešbutis „Argentina“ kadaise – didžiausias Pietų Amerikoje. Gatvės ir tarpukarine baliustrada nuo jūros atskirta krantinė išdėstytos pagal kažkokius mums nebesuprantamus energetinius ir geometrinius principus, ir net Pirijos pilis (dabar – miesto muziejus) keista: toks pusiau kvadratas, pusiau piramidė. Dar yra taip ir nebaigta statyti Pirijos bažnyčia, vietinės faunos zoologijos sodas su kapibaromis, jaguarais, pekariais ir kita Urugvajaus gyvūnija (beje, nemokamas).

Dar beprotiškesnis pastatas stūkso tarp Piriapolio ir Punta Del Estės Casapueblo. Jį vietinis menininkas Karlosas Paezas Vilaro statė 36 metus be jokių projektų lipdydamas baltą aukštą ant balto aukšto. Kaip ir visa Punta Del Estė, Casapueblo smarkiai komercializuota (faktiškai perki bilietus į Vilaro paveikslų galeriją-pardavimą, yra kavinė, viešbutis), bet saulėlydžiai nuostabūs.

Egzotiškiausias gabalėlis Lietuvos

Nuo 75 000 1811 m. iki 3,5 mln. šiandien Urugvajaus gyventojų skaičius pakilo daugiausiai imigrantų dėka, kurie atvyko ~1870-1930 m. triūsti rančose, skerdyklose, fabrikuose. Didelė dalis – į Sero [Cerro] rajoną Motevidėjaus vakaruose, iki šiol išlaikiusį tokią anarchišką, skurdžią prieškario darbininkų rajono dvasią ir smarkiai besiskiriantį nuo visos rytų Montevidėjo prabangos. Vienintelė tikra lankytina vieta ten – sena tvirtovė kalno viršūnėje.

Greta italų, rusų, graikų ir kitų, Urugvajuje atsikliuvo ir iki 10 000 lietuvių. Taip gimė viena neįtikėtiniausių ir egzotiškiausių lietuvių bendruomenių. Šalyje 12500 km nuo Lietuvos kuri ilgą laiką turėjo mažiau gyventojų, nei pati Lietuva, ~1930 m. atsikliuvę lietuviai sukūrė sau tikrą tėvynės gabalėlį: lietuviškus pastatus, skulptūras, freskas… Aš jį tyrinėjau savo internetinei lietuviško paveldo enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, bet tai verta išvysti kiekvienam.

Užėjęs į išoriškai kuklią Sero lietuvių bažnyčią, pasijunti tarsi barokinėje Vilniaus senamiesčio šventovėje. Tik visas menas – ne vien religinis, o ir tautinis: vitažuose Vytis, trispalvė, Kauno, Vilniaus herbai, Gedimino pilis ir dar gausybė kitų simbolių; freskose – tautiniai raštai ir t.t. 1954 m. kai, prisidėjus JAV lietuviams, pastatyta bažnyčia, visa tai buvo labai svarbu: juk Lietuva buvo okupuota ir jos laisvinimas užsienio lietuviams turėjo kone religinę prasmę.

Montevidėjo lietuviai tada išrūpino ir Lietuvos aikštę netoli centro. Nors lietuvių bažnyčioje mišios šiuo metu vyksta tik ispaniškai, Sero lietuvių klubo durys tebėra atviros kasdien norintiems išmokti kalbos, užsiimti šokiais, dainavimu, veikia baras. Ir lietuviškai kalbančio jaunimo dar yra: sutikome net žmogų, puikiai kalbantį lietuviškai, nors į Urugvajų iš Lietuvos imigravo tik du iš aštuonių jo prosenelių.

Tiesa, Urugvajus dabar – emigrantų, o ne imigrantų šalis. Ir dažnas Urugvajaus lietuvis pasuka į Ispaniją arba „atgal į tėvynę Lietuvą“, kurioje nei jis pats, nei jo tėvai ar net seneliai nebūna gyvenę.

Iš fabrikų, į kuriuos atvyko tie seneliai ar proseneliai, Sero belikę griuvėsiai. Urugvajaus kairieji, kuriuos rėmė nemaža dalis lietuvių darbininkų, atėjo į valdžią. Bet kažkas iš esmės nepasikeitė. Tiksliau, keitėsi daug kas – štai Sero tvirtovė kalno viršūnėje virto muziejumi, dauigelis dabar įperka automobilius. Bet keitėsi ne tiek, kiek Europoje.

Kolonija ir jaukūs Urugvajaus miesteliai

Anapus Montevidėjo ir kurortų, Urugvajus perauga į idiliškas lygumas pilnas karvių ir vynuogynų, šen bei ten „praskaidrinamas“ kokio miestelio, nė vienas kurių nėra didesnis už Panevėžį, kuriuose viskas dirba trumpai, o vietinio rekomenduota „gatvė, kur pilna restoranų“ reiškia kone vienintelę gatvę, kur apskritai gali pavalgyti.

Žymiausias tų mažųjų miestelių – Kolonija del Sakramentas. Ne vien dėl savo gražaus senamiesčio, dėl kurio dar prieš 300 metų konkuravo Ispanija ir Portugalija.

Tiesiog Kolonija – ir Urugvajaus vartai. Ten atplaukia dauguma keltų iš Argentinos. Ir jais atvyksta ne vien dienai ar savaitgaliui „pakeisti aplinką“ plaukiantys argentiniečiai, bet ir kone visi Urugvajų lankantys vakariečiai. Nes skrydžiai į Urugvajų brangūs – dažnai pigiau skristi į Argentiną ir plaukti.

Tiesa, pats kelto bilietas kainuoja brangiau nei dažnas „Ryanair“ ar „Wizzair“ skrydis, o ir tvarka panaši – reik atvykti anksčiau, registruotis, priduoti bagažą, eiti pro pasieniečius, muitininkus.

Be bilietų į Koloniją, iš Buenos Airių plaukia ir kiek brangesnis tiesioginis keltas į Montevidėją – viršijantis 100 km/h, jis vaidnamas greičiausiu keltu pasaulyje, o, gal siekiant pabrėžti kelto prabangą, visiems keleiviams jo viduje privaloma dėvėti antbačius. Bet bent į vieną pusę važiuojant verta pamatyti ir Koloniją.

Praieties miglų istorijų mėgėjams ten – Real De San Karlos priemiestis, kuriame vietos verslininkai pastatė didingus viešbučius, baskų pelotos salę ir koridos areną – tik kad po 1912 m. Urugvajaus valdžia uždraudė koridą. Dabar ten daug kas apleista ar pritaikyta naujoms reikmėms.

Urugvajus – sala, atskilusi nuo Europos

Taip, Urugvajus – tarsi nuo Europos atskilusi sala, kartu su savo gyventojais nudreifavusi į pasaulio kraštą. Kai kas ten liko „kaip kadais Europoje“, kai kas – perimta iš Amerikos (ypač Argentinos), bet per 200 metų jau gimė ir kai kas visai naujo.

Tuo pačiu Urugvajus palaimingai pamiršo Europą. Dailininko Chosė Gurvičiaus – iš Lietuvos atvykusio žydo – muziejuje rašoma, neva jis „emigravo iš Lietuvos 1927 m., Antrojo pasaulinio karo pradžioje“. Apsiriko gerais 13 metų su ta karo pradžia… Bet kas Urugvajui tas Antrasis pasaulinis karas, kai Urugvajus ne tik, kad jame nedalyvavo išvis, bet ir visos Lotynų Amerikos šalys jame arba nedalyvavo išvis, arba prisijungė tik simboliškai karo baigčiai jau pasidarius aiškiai.

Visgi, Urugvajus nenori būti „vien Amerika“ ir, palyginus Urugvajų su panašiai skambančio pavadinimo Paragvajumi, daug urugvajiečių, sakoma, kiek įsižeidžia. Pabuvojęs abiejose šalyse, suprantu kodėl – nors ir negaliu sakyti, kad Urugvajus visomis prasmėmis aukščiau ar net kad man labiau patiko, pripratusiems prie vakarietiško komforto ir gyvenimo būdo, tikrai atrodys taip.

Urugvajaus lankytinų vietų žemėlapis

Komentuoti