Išskleisti meniu
Argentina – tropikų ir ledynų tango

Argentina – tropikų ir ledynų tango

| 1 komentaras

Argentina – tai vieni nustabiausių pasaulio kraštovaizdžių. Nuo tropinių Igvasu krioklių iki įspūdingiausių pasaulio ledynų, nuo vienų aukščiausių pasaulio kalnų iki laukinių žvėrių pilnų pievų. O kur dar kadaise turtingi Argentinos miestai, kultūra.

Bet pamatyti, suprasti visą Argentiną – nelenkugva. Tai – milžiniška, aštunta pagal dydį pasaulio šalis. Skrydis iš sostinės Buenos Airių į jos pakraščius užtrunka 3 valandas, tarsi per visą Europą, o automobiliu vien važiuoti reikia kelias paras.

Praleidau Argentinoje daugiau nei mėnesį ir aplankiau daugelį svarbiausių lankytinų vietų. Šiame straipsnyje informacija apie Argentiną, jos kultūrą, lankytinas vietas ir praktinius reikalus – vienoje vietoje.

Didingi Argentinos didmiesčių pastatai mena laikus, kai Argentina buvo viena iš turtingiausių pasaulio šalių

Didingi Argentinos didmiesčių pastatai mena laikus, kai Argentina buvo viena iš turtingiausių pasaulio šalių

Argentinos gamta – nuo tropikų iki ledynų

Argentina – gigantiška, gigantiška ir jos gamtos įvairovė.

Unikaliausia Argentinos žemė neabejotinai yra Patagonija – milžiniškas ir tuščias pietinis gyvenamo pasaulio pakraštys. „Tuščias“ jis tik nuo žmonių: ilguose tiesiuose keliuose dešimtis kilometrų gali nesutikti kitos mašinos, bet kelią perbėgs ištisos laukinių žvėrių kaimenės – gvanakai, keistieji šarvuočiai, nandu, milžiniški graužikai maros, lapės, kiškiai. O atokius Atlanto vandenyno paplūdimius nugulę tūkstančiai ruonių ir jūrų liūtų, šimtai tūkstančių pingvinų. Ir, jei metų laikas bus tinkamas, nuo aukštų pakrantės uolų lengvai pastebėsi delfinus, orkas, išplaukiančius į krantą jūrų liūtų medžioklei, net banginius – ypač Valdeso nacionaliniame parke.

Gvanakų kaimenės dalis šalikelėje

Gvanakų kaimenės dalis šalikelėje

Visa ko masteliai Patagonijoje didesni. Nuo beveik nuolatinių stipriausių gyvenamo pasaulio vėjų ežerai banguoja tarsi jūros (įspūdingiausi – aplink Bariločę). Atstumai iki artimiausių miestelių ar net degalinių skaičiuojami šimtais kilometrų. Danguje naktį sužiba stebuklinga galybė žvaigždžių (juk nėra jokių dirbtinių šviesų!). O miestelių muziejėlių kuklias sales puošia didžiausi pasaulio dinozaurų skeletai (Argentinoje iškasama 10% planetos dinozaurų).

Argentinos ežerų regionas aplink Bariločės kurortą

Argentinos ežerų regionas aplink Bariločės kurortą

Bet užvis įspūdingiausias gamtos stebuklas – pačioje Patagonijos pabaigoje. Patagonijos ledynai, ypač Perito Moreno: vienintelis toks pasaulio ledynas, kurio amžiną slinkimą ir tirpsmą galima stebėti nuo lengvai prieinamų pasivaikščiojimo takų, suolelių.

Perito Moreno ledynas žvelgiant nuo pasivaikščiojimo tako

Perito Moreno ledynas žvelgiant nuo pasivaikščiojimo tako

Perito Moreno ledynas, mano nuomone, neabejotinai patenka tarp 10 įspūdingiausių pasaulio gamtos vietų, bet vis tiek nesu tikras ar jis – įspūdingiausia vieta Argentinoje. Mat kitoje šalies pusėje ošia Igvasu kriokliai, stebuklingas dešimčių krioklių ir krioklelių pasaulis, kuriame nesunkiai gali praleisti ne vieną dieną: gėrėtis kriokliais nuo aibės pasivaikščiojimo takų, bokštelių, iš sraigtasparnio, iš laivo, iš Argentinos ir iš gretimos Brazilijos. Gamta ten visai kitokia – vešlios džiunglės, tropikai.

Igvasu vaizdas iš Brazilijos pusės, dešinėje - Argentina

Igvasu vaizdas iš Brazilijos pusės, dešinėje – Argentina

Šiaurės Vakarų Argentina – dar kitokia: gelsvos stepės ir dykumos, peraugančios į Andų kalnus, už kuriuos aukštesni pasaulyje – tik Himalajai.

Ir pagaliau Argentinos pampos aplink Buenos Aires, Lietuvą primenančios derlingos lygumos, kur tradicines karvių ir jaučių rančas vis labiau keičia sojų pasėlių plotai. Nieko ten labai įspūdingo, išskyrus kaimo turizmo „estancijose“ galimybes (romantizuota, bet nepigu). Bet dauguma argentiniečių gyvena ten. Ir legendinių Argentinos kaubojų gaučų, ant arklių ganančių savo galvijų kaimenes, dar pamatysi.

Gaučas šalikelėje

Gaučas šalikelėje

Buenos Airės ir Argentinos miestai

Beveik galima sakyti, kad Argentina turi tik vieną tikrą miestą – Buenos Aires. Užtat kokį! Iš 44 milijonų Argentinos žmonių, 14 milijonų – trečdalis – gyvena Buenos Airėse.

Pastatai Argentinoje vertinami tarsi meno kūriniai, juos net pasirašo architektai, iškaldami savo vardus

Argentinos parlamentas. Pastatai Argentinoje vertinami tarsi meno kūriniai, juos net pasirašo architektai, iškaldami savo vardus

Prieš 100 metų Buenos Airės buvo vienas dešimties didžiausių ir turtingiausių pasaulio miestų, todėl iki šiol stebina didingais ano meto teatrais, turtuolių kapinėmis, puošniais it katedros dangoraižiais, čia gimusia tango kultūra. Buenos Airės tada kopijavo Paryžių – bulvarų platumu ir pastatų masteliais Paryžių net pranoko ir iki šiol yra populiariausias tarp turistų Pietų Amerikos miestas.

Vienas išsaugotų Buenos Airių interjerų - Kolumbo teatras, nuolat kupinas turistų. XIX-XX a. sandūroje teatrai Lotynų Amerikoje buvo kiekvieno turtingo didmiesčio pasididžiavimas ir vieni kitus stengėsi pranokti

Vienas gražiausių Buenos Airių interjerų – Kolumbo teatras, nuolat kupinas turistų. XIX-XX a. sandūroje teatrai Lotynų Amerikoje buvo kiekvieno turtingo didmiesčio pasididžiavimas ir vieni kitus stengėsi pranokti

Tiesa, nuo Paryžiaus ir Europos visi Argentinos miestai skiriasi tuo, kad paveldas ten nesaugomas. Įprasta nugriauti kokius turtingų XIX a. argentiniečių rūmus ir pastatyti nuobodų daugiabutį. Tad labai trūksta vietų, kur galėtum pažvelgęs matyti didingą miesto istoriją: didžių pastatų daug, bet jie stovi pavieniui ar grupelėmis, geriausiu atveju – keli iš eilės.

Didingas pastatas (centre) ir nuobodus daugiaaukštis (kairėje)

Didingas pastatas (centre) ir nuobodus daugiaaukštis (kairėje)

Argentiniečiai menkai vertina senovę, turtingieji palieka „nugyventus“ namus ir keliasi į naujus ir naujus rajonus. Bent jau tiek, kad “senovė”, kuri lieka, be galo autentiška: viskas nuo butų durų ir liftų iki baldų dažname bute nekeista dešimtmečius.

Seno viešbučio vidus Rufino mieste

Seno viešbučio vidus Rufino mieste

Didžiausi Argentinos miestai – aplink Buenos Aires. Daugelis jų – kaip Rosarijas – it sumažintos Buenos Airės: nuostabūs pastatai ir nykūs daugiabučiai keičia vienas kitą, gatvės tiesios ir kone begalinės, pavadintos vis tų pačių didvyrių vardais (Kristupas Kolumbas, Argentinos išvaduotojas San Martinas, Argentinos laivyno įkūrėjas admirolas Braunas, prezidentas Peronas…). O atstumas nuo vienos vietos iki kitos matuojamas kvartalais: nes visi jie kvadratiniai, taisyklingi. Daugiausiai istorijos – šalies Šiaurės Vakarų miestuose (Salta, Kordoba) – ten bažnyčias statė dar vieni pirmųjų ispanų kolonistų.

Rosarijo centras

Rosarijo centras

Kuo toliau į pietus, Patagoniją, tuo miestai retėja, mažėja. Darosi įprasta, kad daugelis miestelio gatvių – net neasfaltuotos. Patagonijoje pirmieji miestai atsirado XIX a. antroje pusėje, tad kokių 1890 m. namas ten gali būti „pirmojo miesto namo muziejus“. Daugelis tenykščių miestų pavadinti visokiausių Ispanijos Imperijos ir indėnų sąskaita Argentiną įkūrusių ir plėtusių generolų ir pulkininkų vardais ir įdomūs tik kiek, kiek juose gali pavalgyti, prigulti, įsipilti degalų ar nusipirkti gerti (jei tik rasi kokią įstaigą padabintą užrašu „abierto“, nes ten įprasta dirbti ir kelias valandas per parą: vietiniai žino kada). Apsilankyti – įdomu, bet kaip toje nykumoje tarp sulaukėjusių šunų gyventi – įsivaizduoju sunkiai.

Vienintelis viešbutis, restoranas, ir parduotuvė Bacha Karakoleso pakelės kaime - jo gyvenimo centras. Artimiausi kiti kaimai - už šimtų kilometrų. Kainos čia - didelės, todėl verta pasiplanuoti nakvoti ar pavalgyti kiek didesniuose kaimuose, kur yra konkurencija. Degalų verta piltis visur - nes niekada nežinai, ar artimiausia degalinė (ir ta už kokio 100 ar 200 km) veiks

Vienintelis viešbutis, restoranas, ir parduotuvė Bacha Karakoleso pakelės kaime – jo gyvenimo centras. Artimiausi kiti kaimai – už šimtų kilometrų. Kainos čia – didelės, todėl verta pasiplanuoti nakvoti ar pavalgyti kiek didesniuose kaimuose, kur yra konkurencija. Degalų Patagonijoje verta piltis visur – nes niekada nežinai, ar artimiausia degalinė (ir ta už kokio 100 ar 200 km) veiks

Argentinos klimatas ir kurortai

Argentinoje, kaip visame pietų pusrutulyje, žiema būna birželį-rugpjūtį, o vasara – gruodį-vasarį.

Šiaurinės Argentinos klimatas – gerokai karštesnis nei Lietuvoje. Šiaurės Vakaruose žiemos beveik tokios karštos, kaip Lietuvos gegužė, o vasara primena Turkijos vasaras. Buenos Airėse tik keliais laipsniais vėsiau.

Paplūdimys Argentinoje

Paplūdimys Argentinoje. Šis žmonėms neprieinamas, nes čia gyvena ruoniai (įsžiūrėjus galima pamatyti ir šioje nuotraukoje)

Nepaisant tokio oro, šiaurinė Argentina netapo užsieniečių poilsio Meka. Net patys turtingi argentiniečiai neretai renkasi poilsiauti Urugvajuje. Visgi, savą kurortų ruožą Argentina turi, ir dar kokį.

Mar del Plata – argentinietiško kurorto sinonimas – turi daugiau gyventojų, nei Vilnius, o vasarą jos prekybos centrus primenantys paplūdimiai prisigrūda neįsivaizduojamai. Užtat ir pramogų, prekybos Mar del Platoje vasarą – it viename svarbiausių pasaulio miestų – o ir žiemai ji nemiršta.

Mar Del Platos kazino kompleksas

Mar Del Platos kazino kompleksas

Aplink Mar del Platos kurortą-didmiestį daugybė mažesnių – nuo skirtų turtuoliams (neasfaltuotomis gatvėmis, nes turtuoliams su džipais to nereikia) iki jaunimo Vilja Geselio, šeimų Miramaro.

Kaip ir Argentinos miestai, kurortai į pietus retėja, mąžta – darosi per šalta. Patagonijoje jau joks argentinietis maudytis į jūrą nelys. Žiemos net pačiuose Argentinos pietuose ne tokios šaltos, kaip Lietuvoje (temperatūra paprastai nekrenta žemiau -10, išskyrus kalnus), bet ir vasaros – ne tokios karštos (giliau Patagonijoje temperatūra retai siekia ir kokius +25). O labiausiai Patagonijoje šaldo kone nuolatinis vėjas (ypač vasaromis): kas pas mus skaitytųsi uraganas vietiniams – gana eilinė diena.

Argentinos kurortuose svarbios aplinkinės gyvūnų kolonijos. Šie jūrų liūtai gyvena Mar Del Platoje, gausu ir pingvinų, papūgų kolonijų, dešimtmečius gyvenančių ten pat

Argentinos kurortuose svarbios aplinkinės gyvūnų kolonijos. Šie jūrų liūtai gyvena Mar Del Platoje, gausu ir pingvinų, papūgų kolonijų, dešimtmečius gyvenančių ten pat

Argentinos kultūra ir maistas

Beveik visi argentiniečiai yra europiečių palikuonys. Indėnų tuščiose pampose daug negyveno, o ir tų, kurie buvo, daugybę argentiniečiai išžudė per Dykumos (Patagonijos) užkariavimą XIX a. pabaigoje, todėl šiandien indėnų Argentinoje rasi tik pasieniuose su kaimyninėmis šalimis. Juodaodžių vergų į Argentiną irgi neatvežta daug, ir jų genai karta iš kartos “ištirpo”. Todėl Argentinoje gali jaustis labiau kaip Viduržemio jūros pakrantėje. Tarkime Ispanijoje, kurios kolonija iki 1811 m. buvo Argentina. Neispaniškai net susikalbėti sunku.

Cueva de las Manos, kur dešimt tūkstančių metų indėnai tapė savo rankas - viena retų žymių indėniškų vietų Argentinoje. Rimtesnio už šį paveldo yra tik šiaurės vakaruose, kur siekė Inkų Imperijos valdos ir indėnai nebuvo tik paprasti klajokliai-medžiotojai

Cueva de las Manos, kur dešimt tūkstančių metų indėnai tapė savo rankas – viena retų žymių indėniškų vietų Argentinoje. Rimtesnio už šį paveldo yra tik šiaurės vakaruose, kur siekė Inkų Imperijos valdos ir indėnai nebuvo tik paprasti klajokliai-medžiotojai

Aišku, virš 200 nepriklausomybės metų Argentinai suteikė unikalų prieskonį. Radosi, išplito Argentinos simboliai: aistringas tango šokis, demonstruojamas gausybėje tango teatrų, karti ir stipri matės arbata, gurkšnojama argentiniečių pakelėse, pagarba libertadorams, išvadavusiems Argentiną ir visą žemyną nuo ispanų jungo (Argentinos “pirmasis libertadoras” – San Martinas), asado (mėsos kepimo) ritualas. Argentina garsėte garsėja galvijų mėsa, kuri čia itin kokybiška ir pigi.

Tango spektaklis

Tango spektaklis

Argentina – katalikiška (bažnyčia netgi nėra oficialiai atsieta nuo valdžios) ir įspūdingos krikščioniškos vietos čia dar kuriamos. Bet kartu Argentinos šalikelės nusėtos šventyklėlėmis jokios bažnyčios nepripažintiems “šventiesiems”, tokiems kaip Gaučito Gilas ar Negyvėlė Korėja (Difunta Correa). Gaučito Gilas buvo Argentinos “Robinas Hudas”; nuteistas myriop, budeliui jis tarė: “Kai, mane nužudęs, grįši į miestą, sužinosi, kad man buvo suteikta malonė, o tavo sūnus smarkiai sirgs. Bet, jei melsiesi man, sūnus pagis”. Taip ir buvo: Gaučitui įvykdyta mirties bausmė, o budelis mieste rado malonės raštą, sergantį sūnų; atgailaudamas jis meldėsi Gaučitui ir sūnus pasveiko. Negyvėlės Korėjos mitas dar keistesnis: esą ji mirė, bet jos vaikas išgyveno žįsdamas lavoną.

Pakelės šventyklėlės Gaučito Gilui fragmentas

Pakelės šventyklėlės Gaučito Gilui fragmentas

Visa tai kūrė ne tik ispanų kolonistų palikuonys, o ir imigrantų milijonai: XIX-XX a. sandūroje Argentina imigracijos tempais nusileido tik JAV. Itin daug atvyko italų – kartu atsivežė picą, makaronus, nors šie maistai Argentinos virtuvėje ir kiek pasikeitė. Atvyko ir ~30000 lietuvių, kitos tautos iš Vidurio ir Rytų Europos. Tų imigrantų anūkai, proanūkiai itin didžiuojasi kilme, kiekviename didesniame mieste vyksta imigrantų šventės, kurių metu pardavinėjami tų šalių patiekalai, demonstruojami šokiai. Daug Argentinos lietuvių, gimusių Argentinoje, vis tiek puikiai kalba lietuviškai – Argentinoje svarbu išlaikyti kilmę.

Eskelio lietuvių muziejus Patagonijoje. Kompleksą sudaro ir lietuviška kaimo turizmo sodyba, kurios pastatai vadinasi Lietuvos miestų vardais, yra daug lietuviškų simbolių. Tai – tik viena Argentinos lietuviškų vietų

Atmetus tai, kas Argentinoje išvis savita, Argentina kultūriškai labiau Europa, nei Lotynų Amerika, ir vystėsi panašia kryptimi: X, Y, Z kartos, hipiai ir kitokie “neformalai”, “vakarietiškos kokybės” viešbučiai ir “vakarietiškos prabangos” restoranai su garsiais šefais ir t.t.

Gatvės karikatūristas Argentinoje. Daugelyje Lotynų Amerikos šalių panašių gatvės menininkų nėra arba mažai, arba siūlo liaudies dirbinius

Gatvės karikatūristas Argentinoje. Daugelyje Lotynų Amerikos šalių panašių gatvės menininkų nėra arba mažai, arba siūlo liaudies dirbinius

Kaip keliauti Argentinoje – autonuoma, lėktuvai, autobusai

Argentina – viena tolimiausių valstybių nuo Lietuvos. Pigiai ten nenuskrisi – visgi, tarp Pietų Amerikos šalių, skrydžiai į Buenos Aires būna vieni pigesnių.

Argentina – aštunta pagal dydį pasaulio šalis ir atstumai ten – didžiuliai. Nuo Buenos Airių iki ledynų ~3000 km, arba kaip nuo Viniaus iki Madrido. Nuo Buenos Airių iki Igvasu krioklių yra 1300 km – kaip nuo Vilniaus iki Kroatijos.

Romantiškas kelionės automobiliu per Argentiną vaizdas. Dabar, tiesa, žvyrkelių pagrindiniuose keliuose mažai - bet nusukimai į lankytinas vietas dar tokie

Romantiškas kelionės automobiliu per Argentiną vaizdas. Dabar, tiesa, žvyrkelių pagrindiniuose keliuose mažai – bet nusukimai į lankytinas vietas dar tokie

Važiuoti tuos atstumus – smagu, romantiška: kiekvieną dieną – vis kitokia gamta, aplinka. Kone kasdien į panašų žygį automobiliais ir motociklais leidžiasi visokiausios įvairiausių keliautojų ekspedicijos, su savo tinklapiais ir savo lipdukais, kuriuos klijuoja pakelės degalinėse, moteliuose, muziejuose – ištisos jų sienos ten tokiais nuklijuotos. Nuvažiuoti 1000 km Argentinoje, ypač Patagonijoje, paprasčiau, nei Europoje: nėra gyventojų, miestelių, kitų mašinų, judi daug greičiau (oficialūs limitai 110 km/h, bet pikapais “apsiginklavę” vietiniai tuščiuose keliuose jų neklauso). Tik žvėrių reikia saugotis, ypač naktimis.

Praeities ekspedicijų lipdukai ant pakelės muziejaus. Čia - tik koks dešimtadalis

Praeities ekspedicijų lipdukai ant pakelės muziejaus. Čia – tik koks dešimtadalis

Tačiau važiavimas vis tiek užima laiko. Išsinuomoti automobilį vienoje Argentinos pusėje, o grąžinti kitoje – labai brangu, todėl tenka apvažiuoti visą ratą. Pavyzdžiui, mūsiškis ratas iš Buenos Airių iki ledynų 40 keliu palei Andus, o atgal 3 keliu palei vandenyną užtruko apie tris savaites.

40 keliu į pietus. 40 kelias toks garsus, kaip 66 JAV kelias; jis driekiasi nuo pat Argentinos šiaurės iki pietų

40 keliu į pietus. 40 kelias toks garsus, kaip 66 JAV kelias; jis driekiasi nuo pat Argentinos šiaurės iki pietų

Daugelis pagrindinių kelių dabar asfaltuoti (vietomis – geri, vietomis – pilni it meteoritų išdužtų duobių, upeliais po lietaus virstančių sunkvežimių išmaltų vėžių). Tačiau nusukimai į lankytinas vietas gali būti prastais žvyrkeliais (ypač Patagonijoje), kur akmenukai daužys ar net lies nevisureigio dugną (štai kodėl Argentinoje šitiek visureigių!). Dėl šito, taip pat dėl pomėgio parkuoti automobilius “atrėmus”, Argentinos automobiliai labai apdaužyti – net mūsų išsinuomotasis turėjo nudaužtą veidrodėlį, neveikiančią lempą, girgždančią sankamą, keistus garsus leidžiantį variklį ir t.t. Argentinoje tai normalu, nes ten nėra techninės apžiūros. Todėl keliuose galima pamatyti ir tokių 50 ar 70 metų senumo trantų, kurie išvis nesuprasi, kaip važiuoja: prarūdijusios skylės duryse, segtukais užkabintas (kad neatsidarytų) kapotas, nuimtas bagažinės dugnas ir t.t. Kai paminėjome, kad mums išnuomojo techniškai netvarkingą automobilį, vietiniai nesuprato – juk toks normalus atrodo. Kai jau visai nebevažiuoja ar susidaužo, argentiniečiai automobilį tiesiog “numeta” kur šalikelėje – jos pilnos tokių “griaučių”.

Savo automobilį galėdavome rasti ir štai taip

Savo automobilį galėdavome rasti ir štai taip

Alternatyva ilgam važiavimui – vidiniai skrydžiai. Internete dar pilna informacijos, kad jie – labai brangūs ir išties, kai 2016 m. pirmąkart svarsčiau kelionę į Argentiną, pažiūrėjęs perskridinimų kainas minties atsisakiau – vos keli skrydžiai būtų kainavę gerokai brangiau, nei skrydžiai Vilnius-Argentina-Vilnius. Taip buvo todėl, kad Argentinos avialinijos užsieniečiams tuos pačius bilietus pardavinėdavo brangiau, nei vietiniams. Dabar konkurencija išaugo, atsirado pigių skrydžių aviakompanijos ir viskas kitaip: lėktuvu skristi Argentinoje gal dar kiek brangiau nei Europoje, bet nebežymiai.

Pro lėktuvo langą Argentinoje gali pamatyti įspūdingų vaizdų - ledynus, Andus, besileidžiant Igvasu - galbūt krioklius. Tiesa, šis Igvasu vaizdas - iš specialaus sraigtasparnio

Pro lėktuvo langą Argentinoje gali pamatyti įspūdingų vaizdų – ledynus, Andus, besileidžiant Igvasu – galbūt krioklius. Tiesa, šis Igvasu vaizdas – iš specialaus sraigtasparnio

Tarptautiniai skrydžiai Pietų Amerikoje – vis dar brangūs. Sumanius į vieną kelionę sujungti Argentiną ir Braziliją, mums labiau apsimokėjo skristi iš Rio de Žaneiro į pasienio miestą prie Igvasu krioklių, pereiti sieną, ir tada iš pasienio miesto Argentinos pusėje skristi į Buenos Aires – taip gerokai pigiau, nei tiesioginis Rio-Buenos Airių skrydis, o dar ir Igvasu pamatai.

Lėktuvas leidžiasi Buenos Airių Chorchės Niuberio oro uoste, esančiame beveik miesto centre. Iš ten - daugelis skrydžių į kitus Argentinos miestus. Priekyje - Kristaus prisikėlimą smbolizuojanti statula Tierra Santa Biblijos tematikos pramogų parke

Lėktuvas leidžiasi Buenos Airių Chorchės Niuberio oro uoste, esančiame beveik miesto centre. Iš ten – daugelis skrydžių į kitus Argentinos miestus. Priekyje – Kristaus prisikėlimą smbolizuojanti statula Tierra Santa Biblijos tematikos pramogų parke

Viešasis transportas Argentinoje gana “silpnas”, o Patagonijoje jo beveik išvis nėra. Vienintelis miestas su metro – Buenos Airės, kitur tenka kliautis sunkiai išsiaiškinamais ir apmokamais autobusais (daug kur negali pirkti bilietėlio, turi pirkti miesto kortelę, ją pildytis), kurie net nebūtinai yra (pvz. gerokai nustebome sužinoję, kad į Igvasu oro uostą iš miestelio centro nėra jokio autobusų maršruto – tik vienas privatus neoficialus mikroautobusas, kuris neturi grafiko ir nuvežė laiku tik todėl, kad susidarė grupelė). Tarpmiestiniai autobusai logiški tik ten, kur miestai didesni. Argentina prieš gerą šimtmetį turėjo vieną didžiausių pasaulyje geležinkelių tinklų, kurį iki šiol primena didingos traukinių stotys – bet, kaip ir daug kas Argentinoje, jos geležinkeliai pamažu “nusivažiavo”, nebuvo gerinami, keleivinių reisų vis mažėjo ir dabar traukiniu logiška važiuoti jau mažai kur.

Paskutinė Agrentinos geležinkelio tinklo traukinių stotis Eskelyje dabar naudojama tik retiems turistiniams reisams

Paskutinė Agrentinos geležinkelio tinklo traukinių stotis Eskelyje dabar naudojama tik retiems turistiniams reisams

Net daugelyje miesteliūkščių yra turizmo informacija, bet tai kas kita, nei mes įpratę. Informacinės medžiagos ten beveik nerasi, užtat gausu darbuotojų, kurių kone visi kalba tik ispaniškai.

Argentinos kainos ir amžinas ekonomikos smukimas

Kone kiekvienas argentinietis, su kuriuo apie jo šalį išsišnekėdavome giliau, galiausiai paminėdavo, kad XX a. pradžioje Argentina buvo viena turtingiausių pasaulio šalių – turtais lenkė Vakarų Europą, nusileido (nežymiai) tik JAV.

Argentinos praeities didybė atsispindi Buenos Airių pastatuose

Argentinos praeities didybė atsispindi Buenos Airių pastatuose

Taip išties buvo. Bet tada kažkas atsitiko ir nuo kokių 1950 m. Argentina iš lėto, bet užtikrintai “važiuoja žemyn” ar, tiksliau, neauga tokiais tempais, kaip likęs pasaulis. Periodiškai Argentiną ištinka krizės – per vieną didžiausių, 2001 m. krizę, prasiskolinusi ir skolas atsisakiusi grąžinti Argentina pirmą kartą istorijoje tapo skurdesne už Lietuvą. Dabar jau Lietuva turtingesnė už Argentiną tiek, kiek Jungtinė Karalystė – už Lietuvą. 2010 m. turtingumu Argentiną aplenkė Turkija, 2013 m. – Rumunija, 2016 m. – jau ir Iranas. Kitų Lotynų Amerikos gyventojų teigimu, argentiniečiai tebėra “pasikėlę” ir manosi esą geresni už kaimynus, nors jau jų šalis net nėra turtingiausia Pietų Amerikoje.

Valdeso nacionaliniame parke kabinamos Argentinos vėliavos

Valdeso nacionaliniame parke kabinamos Argentinos vėliavos

Dėl šito Argentinoje lengviau nei daug kur pamatyti “praėjusių laikų didybę”. Argentinoje daug ilgiau, nei Europoje, nekeičiami seni baldai, automobiliai. O kadangi Argentina prieš 70 ar 100 metų buvo turtinga, kadangi jos nesugriovė jokie karai, jokios okupacijos, gerų baldų, automobilių, interjerų Argentinoje buvo gausu – ir daug kas išliko. Užtat trūksta šiuolaikinių modernių dalykų – pavyzdžiui, stiklinių dangoraižių.

Las Violetas kavinė Buenos Airėse buvo apleista, bet neseniai suremontuota

Las Violetas kavinė Buenos Airėse buvo apleista, bet neseniai suremontuota

Kai Argentiną ištinka eilinė krizė ir Argentinos pesas nuvertėja, ji staiga tampa labai pigia šalimi. Kai keliavome 2019 m., Argentina buvo dvigubai pigesnė už Lietuvą, mat pesas kasmet netekdavo pusės savo vertės. Kainos irgi kyla: Argentinoje beveik nerasi spausdintų kainų meniu – kainos įrašomos ir nuolat perrašomos pieštuku, kreidele, perklijuojamos su lipdukais. Visgi, kainos dažnai “nespėja” su valiutos kurso kritimu ir kartais susidaro kurioziška situacija, kai tą patį daiktą vienur gali nusipirkti už dešimtadalį ar ketvirtį tos kainos, už kurią jis parduodamas kitoje panašioje parduotuvėje (ne, turistai nėra apgaudinėjami, Argentinoje derėtis neįprasta – tiesiog, vienur kaina pakeista seniai, kitur – ką tik).

Parduotuvė mažame mieste

Parduotuvė mažame mieste

Infliacija Argentinoje dabar jau užprogramuota. Indėlių palūkanos siekia 60%, darbo sutartyse iš karto numatoma, kiek kils algos (ir kyla smarkiai), kituose susitarimuose irgi įrašoma, pavyzdžiui, kad už butą mokėsi sumą X pirmais metais, 50% brangiau antrais metais ir t.t. 2019 m. už vieną eurą galėjai gauti ~50 pesų, kai 2017 m. – 20 pesų, 2011 m. – 6 pesus, tuo tarpu iki 2001 m. pesas buvo pririštas prie JAV dolerio santykiu vienas pesas – vienas JAV doleris…

Keliaujant po Argentiną, peso kursas krito tiesiog akyse: kitose šalyse apsimoka, radus gerą kursą, išsikeisti daug pinigų iš karto, bet ne Argentinoje. Kas buvo “geras kursas” kelionės pradžioje, jos pabaigoje (po mėnesio) jau buvo labai blogas kursas. “Infliacija kyla liftu, o algos kopėčiomis” – populiarų argentinietišką pokštą mums sakė vietinis.

Kanjonas prie Cuava de los Manos Argentinoje. Lankytinų vietų kainos, parašytos turimoje kelių metų senumo Lonely Planet knygoje, nuo dabartinių skyrėsi kartais

Kanjonas prie Cueva de los Manos Argentinoje. Lankytinų vietų kainos, parašytos turimoje kelių metų senumo Lonely Planet knygoje, nuo dabartinių skyrėsi kartais

Visgi tais momentais, kai Argentinos “amžina krizė” kiek aprimsta ir infliacija aplenkia peso kurso kritimą, Argentina netrunka per pora metų tapti gana brangia šalimi (bent jau tokia brangia, kaip Lietuva). Viskas priklauso nuo to, kada keliauji. Tiesa, mėsa ir vynas visada lieka gana pigūs ir kokybiški.

Dar vienas niuansas – Argentinoje “tikras valiutos kursas” ir “oficialus valiutos kursas” dažniausiai nesutampa! Tikrąjį nustato rinka, o oficialų paskelbia valdžia “iš lempos”, jis gerokai prastesnis turistams. Jei keisi banke arba atiskaitinėsi kortele – bus taikomas oficialus kursas; taip gali permokėti ir dvigubai, trigubai, Argentina dažnai atrodys labai brangi šalis. Vienintelis būdas gauti “tikrą kursą” – keistis pinigus pas “gatvės keitikus”, kurių pilna šūkauja “Keitimas!”. Tik saugokitės padirbtų banknotų! Šitie “du kursai” kaip rekiant “užknisa”, nes atima daug galimybių: sunkiau rezervuotis viešbutį ir pan.

Šarvuotis, vienas keisčiausių Argentinos gyvūnų. Čia jis priėjo visai arti, bet dažniau netikėtai iš krūmų iššokdavo priešais automobilį - laimė, nesuvažinėjome

Šarvuotis, vienas keisčiausių Argentinos gyvūnų. Čia jis priėjo visai arti, bet dažniau netikėtaiiš krūmų iššokdavo priešais automobilį – laimė, nesuvažinėjome

Dar viena Argenitnos “piniginė keistenybė” – cubierto mokestis už naudojimąsi indais restoranuose (kai kurie jau reklamuojasi jo neimantys, kitur jis visai didelis). Ketvirtoji keistenybė: arbatpinigiai. Eiliniuose restoranuose jų neįprasta palikti, užtat brangesniuose jų kaulija įkyriai kaip niekur: “Čia, žinokit, arbatpinigiai neįskaičuoti”, “O arbatpinigiai?” ir pan.

Asado čirška restorane matant klientams

Restorane, kuriame paskui reikalaus arbatpinigių, čirška asado mėsa – Argentinoje kepsniai irgi skaitosi savotiškas prabangos dalykas, bet jie ten pigesni, nei bet kur kitur pasaulyje – bent jau kol pesas nuvertėjęs

Argentinos politinės kovos ir Peron dvasia

Dėl savo šalies ekonominio žlugimo argentiniečiai su kuriais bendravau, kaltino tris dalykus. Pirma – korupciją. Antra – biurokratiją. Ir trečia – pašalpų kultūrą, kai milijonai žmonių karta iš kartos nedirba ir jiems viską apmoka mokesčių mokėtojai.

Pašalpų kultūra atsirado kartu su prezidentu Chuanu Peronu ir jo žmona Eva, romantizuota ir išgarsinta visame pasaulyje miuzikle Evita. Kairieji šią porą vadino fašistais, dešinieji – komunistais, galiausiai prigijo terminas “peronizmas”, kuris apvienijo visa tai, kas tuo metu pasaulyje buvo populiaru: komunistinius “kovos prieš kapitalą” lozungus, demokratinį balso teisės moterims suteikimą, nacių karo vadų slėpimą, kurį Peronas suprato ir kaip žmogaus teisių reikalą (“nužudyti karo pralaimėtojus, kaip Niurnbergo procese – viduramžiška”). Svarbiausias peronizmo ramstis visgi buvo pagalba “bemarškiniais” (descamisados) vadintiems vargšams, labai populistinė – kartais Evitos fondas tikrąja to žodžio prasme svaidydavo jiems dovanas, neva asmenines, bet nupirktas už mokesčių mokėtojų pinigus.

Miuzikle Evita minima Casa Rosada (Argentinos prezidentūra), iš kurios balkono Peronai sakydavo kalbas šimtams tūkstančių gerbėjų. Centrinė Buenos Airių aikštė priešais iki šiol pertverta metalinėmis tvoromis - žmonių susirinkimai ten ne visad būna taikūs ir policija visad pasiruošusi

Miuzikle Evita minima Casa Rosada (Argentinos prezidentūra), iš kurios balkono Peronai sakydavo kalbas šimtams tūkstančių gerbėjų. Centrinė Buenos Airių aikštė priešais iki šiol pertverta metalinėmis tvoromis – žmonių susirinkimai ten ne visad būna taikūs ir policija visad pasiruošusi

Peronizmas iki šiol suskaldęs Argentiną ir kone kas antras jos vadovas būna peronistas, kas antras – neperonistas. Ir tų, ir tų rėmėjai eina į gatves su mušamaisiais instrumentais, paišo grafitį po grafičio, o politiniame lygyje kovojama dėl gatvių pavadinimų, net banknotų dizaino. Pavyzdžiui, 2012 m. peronistai ant 100 pesų banknoto vietoje indėnų žemes užkariavusio generolo Chulijo Rokos atvaizdavo Evą Peron, o 2018 m. vėl valdžioje atsidūrę neperonistai banknotą padarė neutralų: nupiešė gvanaką.

Virš 'plačiausios pasaulio gatvės' Buenos Airėse pastaroji peronistų valdžia iškėlė tokį Evitos, sakančios kalbą, atvaizdą

Virš ‘plačiausios pasaulio gatvės’ Buenos Airėse pastaroji peronistų valdžia iškėlė tokį Evitos, sakančios kalbą, atvaizdą. Priekyje – ratinis tramvajus, arba specialūs ilgi autobusai, kuriems išskirtos keturios gatvės juostos – pastarųjų valdžių mėginimas pigiau nei metro linijomis išspręsti įsisenėjusias transporto problemas

Klesti ir daug kitų radikalių ideologijų – Buenos Airėse matėme komunistų, net čavistų (Venesuelos Hugo Čaveso gerbėjų) protestus, pilna grafičių su komunistiniais lozungais. Argentinos nuomonių įvairovę nesunkiai gali pamatyti… suvenyrų parduotuvėse, kur vienas greta kito sudėti atvirukai su žymiausių argentiniečių atvaizdais. Katalikų popiežiumi Pranciškumi. Komunistu Če Gevara. Peronizmo “bendraautore” Evita Peron. Ir Diego Maradona, Lajoneliu Mesiu – meilė futbolui vienija visas Argentinos ideologijas ir net prie visų krizų bilietą į milžiniškus stadionus gauti sunku ir brangu.

Argentinos 'didvyriai' (Maradona, Evita ir tango kūrėjas Gardelis) žvelgia iš balkono garsiajame Buenos Airių Kaminito menininkų rajone. Yra dar ir popiežius

Argentinos ‘didvyriai’ (Maradona, Evita ir tango kūrėjas Gardelis) žvelgia iš balkono garsiajame Buenos Airių Kaminito menininkų rajone. Yra dar ir popiežius

Vienas didžiausių Argentinos politinių skaudulių, irgi vienijančių visas ideologijas – Malvinų (Falklando) salos. Tos poliarinės salos – viena paskutinių Britanijos kolonijų – teturi 3000 gyventojų, beveik visi kurių yra britų kilmės, o jų protėviai atvyko į tuomet negyvenamas salas dar XIX a. Bet, pasak argentiniečių, tos salos dar nuo seno priklausė Ispanijai, taigi, Argentinai XIX a. pradžioje tapus nepriklausoma, turėtų priklausyti Argentinai, o visi britų palikuonys ten – neteisėti kolonistai. 1982 m. argentiniečiai užėmė Malvinus jėga tikėdamiesi, kad dekolonizacija užsiėmę ir “pasaulinės armijos” nebeturintys britai juos tiesiog atiduos – bet Britaniją valdžiusi “geležinė ledi” Margaret Tečer siuntė per pusę pasaulio lėktuvus, skandino pasenusius Argentinos laivus ir, didelėmis pastangomis, salas atsiėmė atgal (žuvo 633 argentiniečiai ir 255 britai). Dabar ir maži Argentinos miesteliai statosi ir statosi naujus ir naujus memorialus karui ir Malvinams – rodykles į Malvinų salas, atstumus iki jų (nors nuvažiuoti keliu šiaip ar taip būdų neįmanoma), šūkius “Malvinai buvo ir per amžius bus argentiniečių” ir aibę viešų žemėlapių, kurių dėka po kelionės į Argentiną Malvinų salų kontūrus įsimins net visiškas geografijos profanas.

Atstumo iki Malvinų salų ženklas Pinamaro kurorto paplūdimyje

Atstumo iki Malvinų salų ženklas Pinamaro kurorto paplūdimyje

Antrasis akivaizdus Argentinos skaudulys – dingusieji (desparecidos), apie 30 000 paskutinės iš daugybės Argentinos karinių diktatūrų (1976-1983 m.) aukų, paminimų tūkstančiuose nuotraukų, vardų sąrašų daugelyje Argentinos miestų (“Nešvarusis karas”). Diktatūra atsirado, kai armija nuvertė peronistų (trečiosios Chuano Perono žmonos Izabelės) režimą. Tuo metu po Lotynų Ameriką siautė sovietų propaguojamos komunistinės idėjos, komunistai buvo nuvertę valdžią Kuboje, tad Argentinos diktatoriai nutarė suduoti jiems smūgį pirmieji: įtariamus komunistus tiesiog “pradangindavo”. Daugelio jų taip ir nerado – įtariama, kad jų kūnus sumetė į plačiąją La Platos upę palei Buenos Aires. Dingusiųjų vaikai, tuo tarpu, vėliau atsirado – kažkieno jau įvaikinti. Beje, tai ta pati diktatūra, kuri pradėjo ir Malvinų karą.

Memorialas dingusiems Buenos Airėse

Memorialas dingusiems Buenos Airėse su visų jų vardais bei daugiau meno kūrinių aplink

Nunca Mas (“Niekada daugiau!”) skelbia aibė šūkių ant grafičių ir oficialių paminklų, bet man, atvykėliui iš Europos, toks “užsidegimas” Malvinų ir dingusiųjų klausimais buvo puikiausias įrodymas, kokia iš tikro nepaliesta skaudžių tragedijų yra Argentina – karų, genocidų, terorizmo, stichinių nelaimių. Palyginus su 44 mln. Argentinos žmonių, net 30 tūkstančių nėra tiek daug – palyginkite su dešimtimis milijonų Antrojo pasaulinio karo, sovietinio ir nacionalsocialistinio genocidų aukų Europoje. O dar ir žymi dalis pražudytų argentiniečių išties dalyvavo antivalstybinėje veikloje, vykdė rimtus nusikaltimus: plėšimus, pagrobimus, žudymus; nekaltų, “ne vietoje ir nelaiku pasitaikiusių” dar mažiau – aišku, irgi tūkstančiai…

'Jankiai nepraeis - Venesuela, laikykis' skelbia čavistų grafitis Argentinoje

‘Jankiai nepraeis – Venesuela, laikykis’ skelbia čavistų grafitis Argentinoje. Politiniai grafičiai ten – gana tvarkingi ir tai yra priimtina agitacijos forma, kaip plakatai

Argentinos saugumas ir socialinė atskirtis

Argentiniečiai sako, kad Argentinoje nesaugu (“Ne Europa – tiesa, ir ne Irakas”). Vietiniai kuprines nešiojasi priekyje, gąsdina šiukštu nepalikti nieko automobilio salone. Tiesa, tai galioja tik Buenos Airėms ir didmiesčiams. “Patagonijoje Buenos Airių gyventoją atpažinsi pagal tai, kad važiuodamas visada užsirakina automobilį” – pasakojo vietinis – “O kai Patagonijos viešbutyje paklausiau, ar automobilių aikštelė saugoma, manęs nesuprato”.

Kita vertus, kadangi buvau ką tik apiplėštas Brazilijoje, Argentinoje atrodė saugu: nėra piktų nepilnamečių gaujų gatvėse, mažiau gatvėse gyvenančių benamių, narkomanų. Aišku, jei būčiau atskridęs tiesiai iš Lietuvos, gal būtų atrodę kitaip.

Turtingesnieji su vakariniais drabužiais viename daugelio 'vakarienės šou' su tango pasirodymu

Turtingesnieji su vakariniais drabužiais viename daugelio ‘vakarienės šou’ su tango pasirodymu

Nepaisant visų peronistų pašalpų, Argentina netapo lygybės šalimi. Argentinos muilo operose rodomi rūmų turtuoliai ir lūšnynų vargšai gal kiek šaržuoti – realybėje vidurinė klasė irgi didžiulė. Bet yra Argentinoje ir ultrabrangių rajonų bei restoranų, ir ištisi raudonaplyčiai nelegalių namų lūšnynai villa miseria išaugę aplink didmiesčius. Pasak vietinių, būtent iš ten žmonės, gyvenantys iš valdžios pašalpų, vagiantys elektrą ir vandenį, dar eina prisidurti “medžiodami” turistų pinigines ir fotoaparatus. Pažįstami pasakojo istorijas, kaip su ginklu apiplėšė taksistu apsimetęs argentinietis ir pan. – bet, vėlgi, tos istorijos nebuvo tokios gausios, kaip Brazilijoje.

Villa Miseria žvelgiant nuo gretimos magistralės

Villa Miseria žvelgiant nuo gretimos magistralės

Toliau į pietus, elgetos pranyksta išvis.

Argentinos biurokratija ir nusikalstamumas

„Kai tik reikia kokio valdžios parašo, reikia važiuoti į vieną įstaigą, į kitą“ – mįslingai sakė pažįstami argentiniečiai ir tada dar nesupratau, kas gi ta Argentinos biurkoratija – atrodė kad ir Lietuvoje tas pats. Jei būčiau keliavęs tik savaitę ar tik po Buenos Aires, taip ir būčiau likęs nesupratęs. Bet smulkmena po smulkmenos “akys atsivėrinėjo”. Argentinoje mokant kortele reikia rašyti paso numerį. Argentinoje net tarp šalies provincijų yra savotiškos “muitinės”, kur gali “kratyti” bagažinę. Prie Argentinos bankų ir valdžios įstaigų nusidriekusios sovietmetį primenančios eilės.

Argentinietiška biurokratija neapleidžia ir Patagonijoje. Governador Gregoreso motelyje - kaip kiekviename - pildome svečių knygą, kurioje reikia rašyti ir amžių, ir namų adresą, ir net šeiminę padėtį. Tiesa, niekas netikrina - gali rašyti bet ką, bet rašyti turi.

Argentinietiška biurokratija neapleidžia ir viešbučiuose. Kiekviename yra svečių knyga, kurioje reikia surašyti aibę detalių apie save – ir amžių, ir namų adresą, ir net šeiminę padėtį. Tiesa, niekas netikrina – gali rašyti bet ką, bet rašyti turi. Mums neprisiminus paso numerio, vietinis net nusijuokė – argentiniečiams jo reikia visur, jie jį prisimena

Bet galutinai pakeičiau nuomonę kai teko susidrurti su Argentinos policija, mat dingo mobilusis telefonas. Niekur pasaulyje nemačiau nekompetentingesnės ir biurokratiškesnės policijos.

Atėjęs į skyrių, kur, kaip rašoma, kalbama angliškai, gavome užpildyti pareiškimą. Paklausėme, ar neįmanoma surasti telefono per tinklą, nes jis – neišjungtas. Atsakymas pribloškė: „Net kai žmonės turi programėles, kurios tiksliai parodo telefono koordinates, tai nepadeda. Sužinome tik kokiame pastate yra telefonas, bet kas žino, pirmame ar antrame aukšte?“. Pareigūnai tada grįžo prie tarpusavio plepalų (aišku, ne apie darbą).

Atkurtas dinozauro skeletas viename Patagonijos muziejų

Atkurtas dinozauro skeletas viename Patagonijos muziejų

Supratau – policija Argentinoje nė piršto nepajudina, kad tirtų vagystes net jei viskas padėta ant lėkštutės! Kaip tada policininkai leidžia savo darbo laiką? Netrukus supratau.

Man liepė laukti nuovadoje ir atvažiavo dar du pareigūnai. Įsisodino mus į policijos automobilį, nuvežė į savo nuovadą už kokių 2 km („Gal veža į įvykio vietos komisariatą“ – dar mėginau kurtis sau paaiškinimus).

Patagonijos miestelis. Tokiuose niekas nevyksta - ir nusikaltimai. Nebent paims brangiai už maistą, nes žinos, kad 200 km iki artimiausio kito alkanas turbūt nevažiuosi.

Patagonijos miestelis. Tokiuose niekas nevyksta – ir nusikaltimai. Nebent paims brangiai už maistą, nes žinos, kad 200 km iki artimiausio kito alkanas turbūt nevažiuosi.

Kartu nusivežė ir mūsų pareiškimą, rodė kolegoms. Įvykiu nė kiek nesidomėjo nė vienas jų – užtat visiems labai rūpėjo, kad pareiškimas atitiktų biurokratinius reikalavimus. Paprašė patikslinti mano adresą Argentinoje, parašyti draudimo kompanijos pavadinimą.

Galiausiai, praėjus jau kokioms 2 valandoms, pakvietė į tokią kabiną, kur viską per telekonferenciją sudiktavo nuo nulio dar kitai pareigūnei. „Aš policininkas toks ir toks, pažymėjimo numeris toks ir toks“, paskui skaitė mano pareiškimą, o kita pareigūnė viską vėl iš naujo rašė, šen bei ten įterpdama tokius klausimus kaip „Koks, koks tavo pažymėjimo numeris?“ ar „O kas tai yra Air BnB? Čia reikia rašyti viešbutį, kur apsistojęs!“.

Jėzus nešantis žmonijos nuodėmes Chunin de Los Andes ežerų kruorto Kryžiaus kelyje. Tai - naujas parkas. Argentinoje religinės vietos nuolat auga

Jėzus nešantis žmonijos nuodėmes Chunin de Los Andes ežerų kruorto Kryžiaus kelyje. Tai – naujas parkas. Argentinoje religinės vietos nuolat auga

Ryšys nuolat strigo. Nutrūko – mane išprašė iš kabinos. Kol atsiras vėl ir tęsime – „biurokratinį akmenį“ reikėjo nuvilkti iki galo. Dar duoti pirštų atspaudus, parašą. Tada printeris atspausdino moters ispaniškai sursašytą pareiškimą… „Augustinas ?emaitis, Argentinos pilietis“… „Aš Lietuvos pilietis“ – sakau (juk dar taip ilgai pareigūnas diktavo „Lituania“!). „Sistema neleidžia keisti“ – man paaiškina. Toliau pareiškimo nė neskaičiau.

O technika moderni, moderni… Tik ją užsakiusių mąstymas – akmens amžiaus. Užuot persiuntus el. paštu, diktuoti viską per telekonferenciją? Užuot viską apiforminus iš pirmos nuovados, vežti policijos automobiliu į antrą tik tam, kad iš jos skambinti vaizdo ryšiu į trečią? Kažkas, turbūt, gavo gerą „atkatą“ iš technikos tiekėjo.

Argentinoje policijos nuovadą iš tolo atpažinsi pagal gausybę aplink stovinčių mašinų užplombuotomis durimis (ant plombos parašyta - 'nacionalizuota') ir sudaužytų mašinų - atrodo, visas jas policininkai atsitempia sau, jei tik pajėgia; kur miestas toli, jos paliekamos avarijos vietoje per amžius

Argentinoje policijos nuovadą iš tolo atpažinsi pagal gausybę aplink stovinčių mašinų užplombuotomis durimis (ant plombos parašyta – ‘nacionalizuota’) ir sudaužytų mašinų – atrodo, visas jas policininkai atsitempia sau, jei tik pajėgia; kur miestas toli, jos paliekamos avarijos vietoje per amžius

Galiausiai beje, telefoną atgavau. Ne per policiją, aišku. Skambinėjom, skambinėjom kelias valandas, kol kažkas pakėlė, sakė radęs gatvėje. Policija, tiesa, biurokratinei atitikčiai reikalavo pareiškime nurodyti ir mano telefono numerį – bet, nors kartojau, kad telefonas įjungtas, praleistų skambučių iš policijos neradau. Nenorėdamas vėl papulti į biurkoratijos mašiną, policijos neinformavau ir apie atgavimą. Kam? Telefonu toliau sėkmingai naudojuosi – niekas jo nei ieškojo, nei blokavo IMEI.

Sugaišau 2,5 valandos. Pareigūnai, kartu paėmus, gal kiek mažiau, nes daug laiko tiesiog šnekučiavosi tarpusavy. Ir visgi, ir per 1,5 val. tie septyni(!) su manimi dirbę pareigūnai galėjo padaryti daaaaaug daugiau…

Į parkavimo aikštelę užsukusi lapė - kaip ir daug Argentinos gyvūnų, žmonių ji nebijojo

Į parkavimo aikštelę užsukusi lapė – kaip ir daug Argentinos gyvūnų, žmonių ji nebijojo

Argentina pavergė net skeptiką

Argentina mano sieloje paliko labai stiprų gerą poskonį. Nesitikėjau. Prieš keliaujant atrodė, kitos Lotynų Amerikos šalys daug egzotiškesnės, autentiškesnės – o Argentina “tokia jau beveik Europa”. Brangi, įprasta. Na ir lankytinos vietos – nesu tas užkietėjęs gamtos fanas, kuris gali džiaugtis daugiadieniu žygiu per pievas, miškus, ir kalvas. O kalnus, vandenyną, ežerus, net ledynus juk kažkur jau mačiau.

Besisukantis restoranas Argentinos ežerų regione: graži Pietų Amerikos gamta čia sutinka europietišką modernumą

Besisukantis restoranas Argentinos ežerų regione: graži Pietų Amerikos gamta čia sutinka europietišką modernumą

Na, bet į daug kitų Lotynų Amerikos šalių (pvz. Peru, Meksiką, Braziliją, Čilę) jau keliavau seniau, be to, skrydžiai į Argentiną palyginus su kitomis Pietų Amerikos šalimis pigūs, ten tvarkinga, sąlyginai saugu, iš ten gali dirbti per internetą – tad mėnesio odisėjai pasirinkau šią šalį.

Vienas daugybės pingvinų paplūdimių Argentinoje, kur jie peri kiaušinius

Vienas daugybės pingvinų paplūdimių Argentinoje, kur jie peri kiaušinius

Tačiau Argentina praskleidė paslaptis ir supratau, kad daug ko apie šią šalį nežinome. Nesitikėjau, kad laukinių žvėrių tiek daug. Kad ledynai tokie dideli, kad prie jų galima prieiti taip arti. Kad kriokliai tokie milžiniški ir visa stelbiantys. Kad ežerų kraštas toks laukinis.

Lūžinėjantis Patagonijos Spegacinio ledyno 'frontas'

Lūžinėjantis Patagonijos Spegacinio ledyno ‘frontas’

Patiko ir tango – nors nemėgstu šokio. Ir skanioji mėsa, nors šiaip nevalgau kepsnių. O kur dar visos “smulkmenos” – pakelės šventyklėlės, dinozaurų kaulai, neužgožti žvaigždynai danguje, didingi didmiesčių pastatai ir vėjo nugairinti miesteliai, lietuviška istorija, tūkstantkilometrės kelionės vienišais žaviais keliais…

Seni automobiliai, kurie pas mus būtų antikvaras - tiek važiuojantys, tiek nebe - dar viena įdomi Argentinos smulkmena

Seni automobiliai, kurie pas mus būtų antikvaras – tiek važiuojantys, tiek nebe – dar viena įdomi Argentinos smulkmena

Nieko keisto, kai šalis patinka dėl to, ką ir taip myli: kai gurmaną pribloškia virtuvė, poilsiautoją – kurortai, o “klubinėtoją” – naktinis gyvenimas.

Bet kai šalis sugeba pavergti tuo, kas šiaip kelionėse tau nėra prioritetas – tai jau yra kitas lygis. Ir Argentina yra to lygio šalis.

Argentinos lankytinų vietų žemėlapis

Argentinos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentiną

Argentinos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Argentiną


Visi mano kelionių po Argentiną aprašymai

1. Argentina - tropikų ir ledynų tango (bendra informacija apie Argentiną)
2. Buenos Airės - nusigyvenęs pietų Paryžius
3. Argentinos Patagonija - kalnai, ledynai, vandenynai
4. Argentinos antroji širdis - pampos ir kurortai
5. Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis
6. Ugnies Žemė – pietinis pasaulio galas!
7. Argentinos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

Taip pat skaitykite straipsnius apie kaimynines Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Čilę, bei lietuvišką paveldą Argentinoje, lietuvišką paveldą Urugvajuje


Kelionių vadovai po Argentiną žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,

    1 komentaras

  1. Kažkaip buvau praleidusi faktą,kad Argentinoj yra daugiau negu pusė visų šalies gyventojų italų kilmės. Žiūrėjau tą argentinietišką serialą ir niekaip nesupratau kalbos. Ligtais ispanų, bet kažkaip keistai jie ten kalba…kažkuo primena italų k.,gestikuliavimu ir pan. Ir net iš išvaizdos. Nu ir tada jau pradėjau skaityt apie etninę sudėtį. 🙂 labai nustebino, tikrai, kad ten gal pusiau Europa 😀

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *