Išskleisti meniu
Skaitmeninis klajoklis – gyvenimas, kurio siekiu

Skaitmeninis klajoklis – gyvenimas, kurio siekiu

| 7 komentarai

Šiais metais ne tik iš pagrindų atnaujinau šį tinklaraštį. Neseniai pradėjau eiti į naują gyvenimo etapą.

Pamėginau gyventi kaip skaitmeninis klajoklis (angl. “Digital nomad”). Žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, bet turintis darbą – daug darbų. Darbų, kuriuos galima padaryti būnant bet kuriame pasaulio taške, nes tam pakanka kompiuterio ir interneto.

Paskaitykite, kaip ėjau link tokio gyvenimo būdo ir kaip praėjo pirmasis išmėginimas – darbas būnant Bosnijoje, Albanijoje bei Makedonijoje.

Laikina darbo vieta buto Sarajeve balkone

Laikina darbo vieta buto Sarajeve terasoje

Mano kelias į tapimą skaitmeniniu klajokliu

Iki šiol gyvenau panašiai, kaip dauguma lietuvių: tai yra, kasdien eidavau į darbą, turėdavau įprastą atostogų dienų skaičių per metus. Dažnai sulaukdavau klausimų – kaip ir iš ko tiek daug sugebu keliauti, pasvarstymų, gal turiu kokių „pasyvių pajamų“ (suprask, palūkanų ar nuompinigių), tačiau jokių paslapčių nebuvo, o tiesiog per daugelį metų ištobulinta metodika, kaip kelionėse taupyti laiką ir pinigus, apie kurią jau rašiau ir kuri prieinama kiekvienam.

Laisvalaikiu (ne per atostogas) turėjau ir kitų užsiėmimų. Tarp jų kūriau vis naujus ir naujus tinklapius, kurių dabar turiu 19, rengiau viktorinas (Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapus) ir t.t. Iš kai kurių šių veiklų pradėjau uždirbti (teisinės paslaugos, paslaugos turistams ir kt.), kitos padėjo sutaupyti (pvz. dėl straipsnio parašymo nemokamai aplankyti renginius, kurie ir šiaip įdomūs), dar kitos taip ir liko tik hobiai, nors ir turi daug gerbėjų, o apie likusias niekas nė nesužinojo, nes buvo nepopuliarios.

Svarbu: nė vienas mano projektų man nieko nekainavo, išskyrus domeno vardus ir hostingą (mažiau nei 1 euras per mėnesį už svetainę). Visus darbus – nuo programavimo iki dizaino, nuo turinio kūrimo iki viešųjų ryšių, nuo SEO iki rinkos tyrimų ir paties paslaugų teikimo, atlikau pats, jokios reklamos niekada nepirkau.

Kadangi išlaidų aš iš esmės nepatyriau, pelnas iš mano veiklų, didelę dalį kurių dabar vykdau kartu su žmona Aiste, 2016 m. ėmė siekti pajamas, kurias uždirbdavome įprastame darbe. 2017 m. rugsėjį palikau advokato padėjėjo veiklą ir nutariau atsidėti savo projektams.

Mano žmona Aistė Beratyje, Albanijoje

Aistė Beratyje, Albanijoje

Daugelis mano projektų ypatingi tuo, kad galiu jais užsiimti nesvarbu, kurioje vietoje ir kuriuo metu. Net iš užsienio. To siekiau specialiai ir kryptingai. Mat mano pagrindinis hobis – pažinti įvairias šalis, kultūras. Ir, kad ir kiek „įsprausdavau“ kelionių į eilines atostogas, jų trukmė (nepilnas mėnuo) vis tiek labai ribojo. Kelionės būdavo be galo intensyvios, kad kuo daugiau pamatyti, kuo labiau išnaudoti laiką – trumpai miegodavau, kartais valgydavau rečiau nei įpratęs. Jei kažkas nepavykdavo (pvz. pavėlavo lėktuvo skrydis į Indiją 2015 m.) – ką gi, tekdavo ko nors atsisakyti, nes buvo numatytos vietos ir kitai, ir dar kitai dienai, ir irgi įdomios (šitaip dėl pavėlavusio skrydžio Indijoje taip ir nepamačiau Luknovo miesto, o paskui, dėl apsinuodijimo – ir Alachabado). Prisiderinti ir pamatyti vietas bei renginius, kurie vyksta, tarkime, tik kartą į savaitę būdavo sunku, kurie kartą į metus – beveik neįmanoma. Neįmanoma ir pasinaudoti pigiausiais skrydžiais su daug persėdimų ar kitomis nuolaidomis (gaila laiko – juk atostogų tiek mažai!).

Dabar gi aš pradedu gyventi kitaip. Aiškaus laisvalaikio laiko ir darbo laiko nebėra. Tai reiškia, kad galiu apsistoti kitame mieste savaitei ar mėnesiui ir gyventi panašiai, kaip gyvendavau Vilniuje. Tai yra, žymią dalį dirbti, kaip ir dirbčiau Lietuvoje. Likusį laiką skirti laisvalaikiui. Nebe pažaidimui kompiuteriu ar filmo pasižiūrėjimui, bet vaikščiojimui po neištyrinėtą miestą, muziejų, renginių, švenčių lankymui. Juk viskas aplink nauja, įdomu.

Krepšinio varžybos Lietuva-Kosovas. Užsukome pakeliui namo iš Balkanų

Krepšinio varžybos Lietuva-Kosovas. Užsukome pakeliui namo iš Balkanų

Apie tokį gyvenimo būdą svajoti pradėjau prieš kokius penkerius metus. Supratau, kad šiais laikais tai įmanoma: juk tiek daug darbų nebereikalauja būti konkrečioje vietoje konkrečiu metu, pakanka interneto. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad taip gyvenančių yra ir daugiau, save jie vadina „skaitmeniniais klajokliais“ (digital nomads). Visa laimė, nes Aistė iš pradžių nepatikėjo mano išvedžiojimais, kad taip įmanoma, kol neparodžiau, kad kažkas kitas jau taip gyvena.

Laimė, kad svarbiausiu klausimu sutarėme. Gyventi reikia dabar, nes gyvenimas yra ribotas ir trumpas. Niekada nesupratome žmonių, kurie sako: „Va, dabar dirbsiu, dirbsiu, užsidirbsiu, tada gyvensiu“. Žinau istorijų, kai tokie žmonės galiausiai mirė taip ir nepradėję „gyventi“ (širdis ar dar kas), arba atėjus tam metui, kai buvo susiplanavę „gyventi“, jų sveikata jau buvo labai silpna, kai kurie hobiai – nebeįmanomi. Manau, kad tam kad „gyventi“ nereikia nei milijonų, nei šimtų tūkstančių. Tam tiesiog reikia, kad pajamos nebūtų mažesnės už išlaidas. O daugelis daugelio žmonių išlaidų nėra būtinos, daromos nes „kaimynas jau tą turi“.

Išsikraustome  iš motelio pakeliui į tikslą

Išsikraustome iš motelio pakeliui į tikslą

Apsiribojus būtinomis išlaidomis ir svarbiausiais hobiais (nuosavais, ne kaimyno), labai didelių pajamų nereikia ir „skaitmeniniam klajokliui“. Aš manau, kad geriau labiau „išsilaisvinti“, kokybiškiau gyventi, nei „pasididinti algą“ vien todėl, kad turėtum dar daugiau pinigų kažkada neapibrėžtoje ateityje. Juoba, ir tas posakis, kad „va tada aš gyvensiu“, keistas: tarsi žmonės svajotų, kad va, išeis iš darbo, jei pasiseks, kokių 40 m., ir nieko neveiks… Bet juk būtų nuobodu! Darbo daugeliui žmonių reikia – kaip ir laisvalaikio. Tik, aišku, reikia ne tokio nuobodaus, ilgo, rutininio darbo, kurį kai kurie pasirenka dirbti vien tam, kad „kada nors gyventų“.

Skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdas toks ir yra: turiningas laisvalaikis su darbu nuolat persipynę. Nebėra „gyvenimo“ (atostogų ir savaitgalių) ir „darbo“ (parduoto fiksuoto ir riboto laiko konkrečioje vietoje): viskas kur kas labiau „išplaukę“. Todėl džiaugiuosi, kad dabar ir mes galime išmėginti, ką reiškia būti skaitmeniniu klajokliu.

Aistės skambutis darbo reikalais

Aistės skambutis darbo reikalais. Dažniausiai stengiamės naudotis internetine telefonija (Skype ir pan.), nes tai nemokama ir užsienyje. Jei įmanoma, verta įsigyti vietinę SIM kortelę – tiesa, per šią išvyką šalys taip greitai keitėsi, kad SIM kortelių nepirkome. ES ribose dabar ir skambinti, ir atsiliepti nėra daug brangiau, nei Lietuvoje

Kol kas, tiesa, negali sakyti, kad jau esu “skaitmeninis klajoklis” – už Lietuvos ribų praleidžių mažumą laiko, nors ir daugiau, nei kada nors anksčiau (2018 m. planuoju ~4 mėn.). Tačiau “skaitmeninio klajoklio” duonos karts nuo karto jau ragauju.

Balkanai: pirmas skaitmeninio klajoklio blynas

Pirmąsyk į užsienį išvykau ilgesniam laikui – 37 dienoms, arba ilgiau nei turėdavau atostogų per metus iš viso, kol „dirbau eilinį darbą“ – pernai metų pabaigoje, spalio-gruodžio mėnesiais.

Važiavimo į Balkanus apytikslis planas

Važiavimo į Balkanus apytikslis planas

Kryptimi pasirinkau Balkanus. Po juos ne kartą buvau keliavęs ir ten man patiko. Ten pigu (svarbu – nors laiką galiu planuoti laisviau, pajamos kol kas mažesnės, nei kai dar ir dirbau), autentiška, globalizacijos „nesuvalgyta“ kultūra, ir visgi Europa: todėl netoli, todėl viskas paprasčiau (aišku, ateityje ilgiau pagyvensiu ne tik Europoje, tačiau pradžiai pasirinkau Europą, nes supratau, kad naujame gyvenime riekės išmokti daug dalykų ir bus daug netikėtumų, tad geriau be papildomų kultūrinių netikėtumų).

Ilgą kelionę (o gal trumpą pagyvenimą) Balkanuose „įrėmino“ du renginiai: Niko Keivo [Nick Cave] koncertas Belgrade bei krepšinio rungtynės Lietuva-Kosovas Prištinoje.

Niko Keivo koncerte Belgrade

Niko Keivo koncerte. Atėjus prieš 2 val., pavyko iškovoti ir tvirtai laikantis ant kojų “atstovėti” vietą arti scenos, kur atlikėjas net buvo į mane atsirėmęs. O ir kainavo koncertas (~25 EUR) daug kartų pigiau, nei to paties turnė koncertai Vakarų miestuose. Tačiau į Belgradą iš Vilniaus nėra pigių skrydžių. Bet būnant “skaitmeniniu klajokliu”, tai nėra svarbu, nes galima susidėlioti gyvenimą taip, kad reikiamu metu tiesiog būtum Belgrade.

Iš pradžių galvojau Balkanuose praleisti dar daugiau laiko – gal du mėnesius, apsistojant mėnesį vienoje vietoje, o likusį laiką važiuojant pirmyn ir atgal. Visgi, planus kiek „apkarpė“ kitos veiklos: tik vasarą sužinojme, kad gavome finansavimą Tikslas – Amerika projektui, taigi, rugsėjį-spalį vykdėme jį ir teko iki paskutinio atidėti išvykimą į Balkanus, kad spėtume viską padaryti ir atsiskaityti už projektą Vyriausybės kanceliarijai. Grįžti reikėjo kiek anksčiau, nes patekau į „Kas ir kodėl?“ TV žaidimo sezono finalą, kuris filmuotas gruodžio pradžioje. Taip pat, Aistė yra mažiau atsiribojusi nuo vietos, tad jai irgi reikėjo grįžti Lietuvon anksčiau. Bet ir tiek dienų, kiek liko, buvo unikali patirtis.

Kaip nuvažiavome į Balkanus?

Į Balkanus važiavome savo automobiliu. Kadangi mūsų automobilis „ryja“ daug benzino (~9 l / 100 km), išėjo (jei pridėjus nakvynių pakeliui kainą) nedaug pigiau, nei skristi lėktuvu ir automobilį nuomotis. Pliusas: galėjome nusivežti neribotą skaičių daiktų. Įsigijome specialias įrankių dėžes, į kurias susidėjome reikalingus daiktus, kad būtų patogu nusinešti į laikinas gyvenimo vietas. Jei apsistoji nakčiai – nesineši (nešiesi tik kuprinę), jei savaitei – nešiesi viską. Taip pat įsigijome inverterį, kurio dėka automobilyje galima prijungti kompiuterį: kad vienam vairuojant (paprastai Aistei) kitas galėtų dirbti (paprastai aš).

Įprastinė darbo vieta automobilyje

Įprastinė darbo vieta automobilyje. Paprastai kelionėse būdavau ir šturmanas, o šįsyk dažniau atiduodavau tą reikalą GPS’ui, taip laimėdamas laiko darbui. Organizuodavausi taip, kad, nesant interneto, rašiau tekstus į failus,
kuriuos išsiųsdavau ar įkeldavau į internetą kur jis būdavo.

Inverteriu labai džiaugiausi: taip važiavimo laikas nebuvo „prarastas“. Dar pakeliui ir sustodavome įdomiose vietose: Bratislavoje, Čenstakavoje, Olomouce, Liubline ir pan. Tiesa, tų sustojimų būdavo tik kelios valandos kasdien, nes dėl sutrumpėjusio kelionės laiko reikėjo į ir iš Balkanų nuvykti per tris dienas.

Važiavimo savo automobiliu privalumas ir tai, kad nereikia papildomo draudimo (pvz. kai bandžiau 2016 m. nuomotis automobilį Juodkalnijoje, kad leistų važiuoti ir į Albaniją – nepavyko, arba reikalavo labai brangaus papildomo draudimo). Tuo, kad į pirmą tokį „pagyvenimą“ išvažiavau savo automobiliu, nesigailiu, tačiau supratau, kad jei ateityje tokių išvykų automobiliu bus daugiau, gal reikės pasvarstyti apie jo pakeitimą į eikvojantį mažiau kuro.

Užkandis automobilyje

Užkandis automobilyje. Jis buvo tapęs savotiškais tikriausiais namais, nes patys butai nuolat keitėsi

Kaip pasirinkome kryptį pagyvenimui užsienyje?

Be minėtų dviejų renginių, nebuvau suplanavęs, kad tada turiu būti ten, tada ten. Kartu su Aiste aptarėme, kurios iš iki šiol lankytų vietų mums labiausiai patiko, pažiūrėjau galimybes ten apsistoti, kainas. Nutarėme, kad po Niko Keivo koncerto, spalio pabaigai ir lapkričio pradžiai, važiuosime į Bosniją, Sarajevą – nes šis miestas abiems labai patiko, kai ten keliavome 2016 m.

Iš Lietuvos išvažiavome toliau neturėdami planų iki pat rungtynių Kosove. Tik aš labai norėjau aplankyti Albaniją – nes tai buvo paskutinė Europos valstybė, kurioje dar nebuvau buvęs, be to, unikali ir įdomi.

Apleista bobslėjaus trasa Sarajeve

Per Bosnijos karą sugriautoje Sarajevo olimpiados bobslėjaus trasoje. Lankydami šį miestą praeitą kartą, jos aplankyti neturėjome laiko – o dabar ilgokai pasivaikščiojome ja ir aplink, nuėjome iki sugriautos observatorijos iš kur atsiveria miesto vaizdai

Jau būdami Bosnijoje susidėliojome planą likusiai kelionei, kurį vėliau dar keitėme. Albanija traukė, bet ir kiek baugino (Aistė paskaitė apie blogus kelius, o aš, pabuvojęs Kosove, klaidingai abejojau, ar nenusibos ten būnant ilgai), tad nusprendėme savaitę ten niekur vienoje vietoje neapsistoti. Viena diena Škoderyje, trys Tiranoje (sostinė), trys Beratyje (senas miestelis), trys Sarandoje (pailginom iki keturių), viena Korčėje.

Tada – keturios dienos Makedonijoje (trys – Skopjėje, kuri 2015 m. man paliko didžiulį įspūdį ir, kadangi tai sparčiai besivystantis miestas, statantis naują senamiestį, norėjosi pamatyti, kiek toliau tos statybos pažengė).

Debesų panorama nuo Vodno kalno

Skopjėje lynų keltuvu pasikėlėme ant Vodno kalno. Praeitąsyk nepavyko, mat mieste tebuvome vieną dieną, ir tada kaip tik keltuvas nedirbo

Tada – pora dienų Kosove ir kelionė namo. Iš praždių galvojome dar grįždami sustoti savaitei Belgrade, buvome pasirinkę (bet neužsisakę) ir butą brutalistiniame GenEx Towers. To labiau norėjo Aistė, Belgrade nebuvusi. Bet kai pabuvo prieš koncertą, pritarė man, kad tas socializmo laikais smarkiai suniokotas miestas – ne toks, kuriame norėtųsi būti ilgiau kelių dienų.

Kur gyvenome Balkanuose?

Iš pradžių galvojau, kad nakvynės vietų ieškosime vietoje tarp nuomojamų butų, gal preliminariai pažiūrėję kainas internete. Girdėjau, kad taip išeina pigiau. Visgi, trūkstant laiko ir supratus, kad mėnesiui išsinuomoti negalėsime, pasikliovėme Air BnB. Išėjo kelis kartus brangiau, negu nuomojantis vietoje, bet, kadangi Balkanai pigūs, vis tiek kainos-kokybės santykis labai geras.

Labiausiai įstrigo trys butai:
a)Dviejų kambarių naujai įrengtas butas Sarandoje, Albanijos kurorte, su Balkonu į jūrą, labai patogus darbui. Labiausiai jis sužavėjo savo kaina: 10 eurų už naktį su viskuo (nakvojome 3 naktis, dar vienai prasitęsėme, kadangi patiko ir kaip tik reikėjo padirbėti daugiau). Kaip esu patyręs, nesezono metu be galo apsimoka apsistoti kurortuose, nes tie, kas pasistatę butus vasarai, visaip kaip stengiasi juos „iškišti“ ir žiemą. O juk tas „nesezonas“ Albanijoje pagal klimatą – beveik kaip sezonas Palangoje…

Naujai įrengtas butas Sarandoje

Naujai įrengtas butas Sarandoje. Su viskuo, ko reikia ir patogia darbo vieta dviems kompiuteriams bei šeimininko sese greta, kuri greitai padėdavo (audrai nutraukus internetą, davė savo mobilų internetą, paskolino feną ir pan.)

b)Butas šeštame aukšte Sarajevo centre su vaizdu į senamiestį ir kalnus. Plotas – apie 90 kv. m., du nemaži kambariai, virtuvė, vonia, balkonas, terasa, kieme – privatus garažas. Kaina (su viskuo) – 27 eurai už naktį. Buvo labai smagu dirbti terasoje, girdint už lango musulmonus melstis kviečiančius muedzinus, o vos išėjus į lauką atsidurti pačiame „įvykių sūkuryje“, kur rytietiškas senamiestis susiduria su vakarietišku naujamiesčiu. Gyvenome ten savaitę.

Vaizdas pro Sarajevo buto langą

Vaizdas iš Sarajevo buto terasos, kurioje ir dirbdavau, ir valgydavome pusryčius. Paslaptingai gražiai skambėdavo muedzinų balsai, šaukiantys melstis (iš skirtingų mečečių – skirtingu metu; pasak vietinio dėl naudojamų skirtingo laiko: saulės ar oficialaus)

c)Įspūdingas Salvadoro Dali įkvėptas butas Skopjės centre. Apie 140 kv. m., per du aukštus, interjerą reikia pamatyti, kad patikėtum: kiekviena detalė atskiras meno kūrinys, nuo baldų iki šventų paveikslų. Dvi vonios, trys balkonai. Kainavo 39 eurus už naktį – ir, atrodo, tai žemiau rinkos kainos, nes šis butas būna užsakomas keli mėnesiai į priekį. Užsisakinėdami prieš vieną mėnesį, teradome tris laisvas dienas, ir jas užsakėme: juk mūsų nesaistė įsipareigojimai, kur būti konkrečiu metu, tad, pasirinkę tada būti Skopjėje, laikus kituose miestuose „priderinome“ prie to.

Aistė Salvadoro Dali įkvėptame bute

Aistė Salvadoro Dali įkvėptame bute. Čia – tik maža dalis viso jo ekstravagantiško interjero

Kaip patyrėme, per AirBnB savaitei apsistoti neretai pigiau, nei dienai, bet kainos gali ir nesiskirti (Sarandoje, pavyždžiui, nesiskyrė). Butų galima susirasti ir per Booking.com.

Važiavimo dienos ir darbo dienos

Be ilgesnių apsistojimų, apsistodavome ir vienai nakčiai: pakeliui iš vienos vietos į kitą. Tokiais atvejais paprastai apsistodavome pigiausiai kur įmanoma, nes reikėjo tik pernakvoti. Galėdavome per Booking.com ieškoti viešbučio ne konkrečiame mieste, bet didžiuliame regione, ar, pakeliui iš Bosnijos į Albaniją – netgi apskritai „bet kur Juodkalnijoje“ – juk visa ta nedidelė šalis buvo pakeliui. Tokiose vietose būdavo įdomių nuotykių, susidūrimų su nekalbančiais niekaip tik savo kalba žmonėmis ir pan.

Stabtelėjimas Pivos kanjone

Stabtelėjimas Pivos kanjone Juodkalnijoje temstant, važiuojant iš Bosnijos į Albaniją

Tokios „važiavimo dienos“ priminė įprastinę mano kelionę: tai yra, išvažiuodavome anksti ryte, pakeliui daug ką pažiūrėdavome, atvažiuodavome vėlai vakare. Tuo tarpu „apsistojimo ilgesniam laikui dienos“ labiau priminė eilinę darbo dieną: tik tiek, kad dirbdavome ne nuo 8 iki 17, o dažniau ryte tik atsikėlę, paskui „antru prisėdimu“ vakare ir aš kartais naktį. O dienos metu kur nors eidavome: į muziejų, į „nemokamą ekskursiją“ ar pan.

Nemokama ekskursija Sarajeve

Nemokama ekskursija Sarajeve. Būdamas vietoje ilgesnį laiką, gali nesunkiai atrasti įvairių renginių ir pasiūlymų reklamas bei jomis pasinaudoti – net jei viskas vyktų tik po kelių dienų

Valgydavome, kaip ir Lietuvoje, daugiausiai ne namie. Balkanuose tai ir tikrai pigu: galėjom sau leisti valgyti net geriausiuose restoranuose, o kainuodavo kaip Lietuvoje eiliniuose (~6-7 EUR už vakarienę žmogui); gi pigesniuose Albanijoje pavalgydavome ir už 2 eurus. Vakarais, būdavo, užkąsdavome čipsų.

Rytų Europoje ir Balkanuose pliusas – geras internetas, kuris yra kiekvienoje kavinėje ir dar daug kur. Tad dirbti galėjome ne vien „namie“, kas buvo labai svarbu važiavimo dienomis.

Darbas kavinėje Albanijoje

Atrašau el. laiškus kavinėje Albanijoje. Be kompiuterio, turiu planšetę-telefoną su klaviatūra, kurią nešiojausi kišenėje ir galėjau išsitraukti bet kada. El. laiškams ar Word failams to pakanka, o nuotraukų redagavimui ir pan. reikia kompiuterio.

Kiek kainuoja būti skaitmeniniu klajokliu?

Kaip įprasta, visas išlaidas kelionės metu tiksliai rašiau savo duomenų bazėje, kur mano pasirašyto užklausos automatiškai paskaičiuoja viską įvairiais pjūviais: kiek išleidome per mėnesį, kiek per kelionę, kiek kurioje šalyje.

Išėjo, kad mėnuo tokioje kelionėje vienam žmogui vidutiniškai kainavo ~1100 EUR (priskaičiuojant ir nuvažiavimo, daiktų įsigijimo išlaidas), tuo tarpu mėnuo Lietuvoje man kainuoja ~500 EUR.

Darbotvarkė planšetės ekrane laukiant pusryčių Kosove

Darbotvarkė planšetės ekrane laukiant pusryčių Kosove. Darbotvarkė apima daugybę skirtingų darbo krypčių, svetainių ir kitko, kuo užsiimu

Tarp išlaidų, 25% sudarė nakvynės Balkanuose, 25% maistas Balkanuose, 18% benzinas (jau Balkanuose), 11% nukeliavimas į Balkanus (tai apima kurą ir nakvynes pakeliui), 9% nusipirkti daiktai (čia labiau ateičiai, nes Balkanuose pigiau pirkti rūbus ir pan.), 7% – lankytinos vietos, 5% – kitos išlaidos.

Liublino unijos grafitis

Įprastose kelionėse, “nusigavimo į vietą” išlaidos paprastai yra tiesiog prarasti pinigai. Tačiau skaitmeninis klajoklis gali sustoti ilgesniam laikui bet kur, kur įdomu, taigi, galima geriau išnaudoti ir važiavimą pirmyn bei atgal. Čia Liublino unijos pasirašyti atvykusio lietuvio grafitis Liubline – į šį miestą neplanavome užsukti, bet artėdami jo link pamatėme, kad turime laiko

Kaip minėjau, taupyti nesistengėme: Balkanuose sau leisdavome gerokai daugiau, nei Lietuvoje. Iš tikrųjų, leisdavome viską, ko norėjome – tokios išlaidos, bent Balkanuose, iš esmės ir yra maksimali riba, įsigyjant viską, ko norime. Smagu pasiekti tą ribą ir suprasti, kad uždirbdamas daugiau pinigų nelabai sugalvotum, kur juos norėtum leisti.

Kola Tiranos Sky Bar

Skardinė kolos ‘prestižiniame’ Tiranos SkyBar, kuris sukasi aplink savo ašį dangoraižio viršūnėje, kainavo ~1,3 EUR. Prestižas man nerūpi, bet vaizdas – labai gražus ir įkvepiantis dirbti bei kurti.

Taupant, kas be ko, gyvenant Balkanuose galima sutaupyti ir du trečdalius šios sumos – taigi, „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas prieinamas ir uždirbantiems gerokai mažiau.

Be to, jei aš, kaip vilnietis nuo gimimo, turiu kur gyventi Vilniuje, tai neturintiesiems būsto didmiesčiuose „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas būtų dar patrauklesnis: papildomos išlaidos būsto nuomai svetur (pigesnėje šalyje) galėtų būti net ir lygios tam, ką Vilniuje kas mėnesį mokėtum paėmęs būsto kreditą. Na, o jei turi butą Lietuvoje – išvykdamas gali pats jį išnuomoti ir taip pasididinti pajamas.

Auskarai už 1EUR

Šiuos auskarus ir daug kitų papuošalų Aistė nusipirko už 1 EUR. Kol gyveni pigioje šalyje, gali sutaupyti nusipirkdamas daiktų tam laikui, kai gyvensi brangesnėje. Nuotrauka daryta Porta Macedonia vartų viršuje.

Ir jei pirkdamas norėtum įsigyti butą “visiems gyvenimo atvejams”, tai nuomojantis trumpam galima kur kas labiau eiti į kompromisus, nes viskas labai laikina.

Štai Sarajeve, pavyzdžiui, pasirodo nakčiai mieste išjungia vandenį. Pirmą dieną buvo siurprizas: Aistė nusiprausė, aš nespėjau. Galvojau, gal boileryje baigėsi vanduo – bet kad ir šalto nėra… Po valandos susiprotėjęs paieškoti internete atradau, kad yra net grafikas, pagal kurį skirtinguose rajonuose “užsukamas” vanduo. Kitą rytą buto šeimininkas irgi atsiprašydamas pasakė, kame bėdos. Kaip ten bebūtų, prisitaikėme: prausdavomės anksčiau ar miegodavome ant sofos su rūbais. Jei tektų taip gyventi metus ar du – gal kažkiek trukdytų (nors ir tai man asmeniškai nelabai). Bet kai tik savaitę – koks skirtumas, dar šiek tiek ir bus kitaip, reikia džiaugtis teigiamomis buto pusėmis (pvz. gražiu vaizdu pro langą, didele dviems žmonėms erdve, vieta pačiame centre).

Aukščiausiame buvusios Jugoslavijos dangoraižyje

Aukščiausiame buvusios Jugoslavijos dangoraižyje, iki kurio kavinės nueidavome pėsti nuo savo buto. Smagu, rodos, tokiame tolimame mieste, atrasti gražias ir nebrangias vietas, į kurias norisi ir gali grįžti, ir į šią kavinę dar buvome grįžę

Beje, “skaitmeninio klajoklio” gyvenimo būdas padeda taupyti savaime ne tik todėl, kad gyvendamas pigesnėse šalyse, gali nusipirkti ten daiktų ateičiai, ar todėl, kad ten pigesnis pragyvenimas.

Jeigu mėgsti keliauti ir norėtum aplankyti tas šalis ir šiaip – kaip “skaitmeniniam klajokliui” išeina pigiau, nes gali “vienu nuvažiavimu” ar “nuskridimu” aplankyti daug vietų, į kurias šiaip tektų skristi kelis kartus. Be to, yra daugiau alternatyvų pačiam nuvažiavimui, įskaitant imlesnes laikui (skrydžiai su daug persėdimu, važiavimas toli nuosavu automobiliu). Iki 2017 m. kelionės Balkanuose jau buvau praleidęs iš viso ~21 d. (nuo 2010 iki 2016 m.) – tačiau tai apėmė keturias keliones lėktuvu, autonuomas, ir vienos dienos Balkanuose kaina todėl tų kelionių metu išėjo maždaug trigubai didesnė, nei šiemet. Aišku, tai nėra visai lygintini dalykai, nes praeitus sykius po Balkanus vien keliavau, o dabar – ir dirbau, bet kainų skirtumas vis tiek didžiulis. Ir toks jis bus važiuojant į visus kraštus, kur nėra patogių ir pigių tiesioginių skrydžių, užtat pigu gyventi juose pačiuose (nes didelę kelionių į tokias šalis kainos dalį sudaro pats nuvažiavimas).

Džirokasterio pilyje Albanijoje pakeliui iš Sarandos į Makedoniją

Džirokasterio pilyje Albanijoje pakeliui iš Sarandos į Makedoniją. Maršrutą dėliojausi žiūrėdamas ne tik į tai, kur įdomu pagyventi, bet ir į tai, ką pamatyti pakeliui

Kokios išvados ir ką daryčiau kitaip?

Toks „trumpas pagyvenimas svetur“ man labai patiko, visai naujai atskleidė tas šalis, davė idėjų.

Tikrai noriu tai kartoti ir kartoti!

Man pačiam kilo ir keletas minčių bei pastebėjimų, ką antrą kartą turbūt darysiu kitaip.

Viešbutis Ohride, pakeliui iš Albanijos į Skopję

Viešbutis Ohride, pakeliui iš Albanijos į Skopję. Kadangi ne sezonas ir buvo tuščias, davė geriausią numerį už prastesnio kainą

Visų pirma – tempai. Pažiūrėjęs Lonely Planet knygose rekomenduojamus kelionių tempus pastebėjau, kad mes… keliavome beveik rekomenduojamu tempu. Tai yra, aplankydavome per tą patį laiką ~75% to, kiek rekomenduojama per atostogas Albanijoje ar Bosnijoje pagal „Lonely Planet“. Tiesiog mums tas tempas atrodė žymiai mažesnis, nes mažesnis nei įprastinėje kelionėje. O visą tą laiką, kurį „Lonely Planet“ traktuodavo, kad žmonės skirs „sau“ (paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, apsipirkti, pamiegoti ilgiau ryte ar vakare, pagulėti paplūdimyje), mes skyrėme darbui. Taigi, laiko „sau“ be lankytinų vietų lankymo ir kitų „kelioninių“ pramogų Balkanuose beveik nebuvo (ne kiekvieną dieną ir prausdavomės). O kai darbai “užsidegdavo” ir miegoti tekdavo labai trumpai.

Buto balkonas Sarandoje

Buto balkonas Sarandoje. Tokiose vietose galima suderinti darbą ir grožėjimąsi vieta – kai trumpam nusuki žvilgsnį nuo monitoriaus pailsinti akis ar pamąstyti

Pakalbėję su Aiste nutarėme, kad toks tempas per didelis, o idealiu atveju visose vietose gyvenimą reikėjo prailginti bent dvigubai (savaitė vietoje 3 d., dvi savaitės vietoje vienos). Tada būtų buvę ir laiko „sau“: paieškoti ilgiau pigių prekių ateičiai, pažiūrėti kokį filmą paįvairinimui (tiesa, pažiūrėjome kelis trumpesnius, daugiausiai apie šalis, kurias lankėme, bet tik retą dieną turėdavome tam laiko). Taigi, ateityje tempus šiek tiek lėtinsim. „Važiavimo dienos“ bus retesnės.

Antra – darbo vieta. Daugelis viešbučių dviviečių numerių – net neva labai gerų – dviejų žmonių darbui netinka, nes nebūna patogaus stalo kompiuteriui, arba jis būna tik su viena kėde. Dėl visa ko, tiesa, buvome pasiėmę sulankstomą kėdę, tačiau, tarkime, labai jaukiuose svečių namuose Beračio senamiestyje nebuvo kur statyti net jos: mažyčiame numeryje staliukas tik vienam žmogui, nors numeris dvivietis.

Ankšta darbo vieta tradiciniame name Beratyje, Albanijoje

Ankšta darbo vieta tradiciniame name Beratyje, Albanijoje

Todėl bendrai „pagyvenimui svetur“ labiausiai verta dairytis į butus. Tiesa, net ir jie ne visi tinkami darbui: štai Tiranoje nelabai buvo kur prisėsti, tik vienas apvalus stalas, prie kurio dirbant nuskausdavo rankos.

Trečias dalykas, kas turi būti kiekvienas „skaitmeninis klajoklis“ – geras tinklų administratorius. Modemai turi tendenciją „nulūžti“ ir reikia suprasti, kodėl (kartais perkrovimo nepakanka); o juk Wifi darbui būtinas, ypač ten, kur roaming‘as labai brangus ir kur negyvensi taip ilgai, kad pirkti vietinę SIM kortelę su internetu (arba jos brangios, arba gigabaitai labai riboti). Čia irgi pliusas butams, palyginus su viešbučiais: modemas ten bent jau visada šalia, tad nėra „silpno signalo“, ir jį gali pasiekti paleisti iš naujo (iki šiol prisimenu, kaip Indijoje atsikalbinėjo viešbučio tarnautojai, paprašyti tiesiog perkrauti modemą: „o kam jums reikia interneto?“; prieš tai iš viso dar aiškino, neva ne modeme problema: „valdžia išjungė internetą“…).

Gatvė Beratyje

Neįtikėtino siaurumo gatvė Beratyje pakeliui į mūsų nakvynės vietą – tradicinį namą Mengalemo rajone ‘lipant į kalną’.

Ketvirtas, labiau asmeninis dalykas: man nepatiko tai, kad per vieną 37 dienų išvažiavimą pravažiavome net 10 šalių (iš jų 5 pabuvome ilgiau). Kitam gal taip būtų smagu, bet aš mėgstu įsigilinti į kultūrą, pasimokyti kalbos ir kalbėti su vietiniais jų kalba – o šiuo atveju gale jau viskas maišėsi: ar čia „dovidženija“ serbiškai, ar makedoniškai… Ateityje stengsiuos ilgesniam laikui „pasinerti“ į vieną kultūrą.

Penktas dalykas – kopijos, kopijos, kopijos! Visų daiktų nepasiimsi, o fiziniai daiktai ir vis mažiau svarbūs. Užtat svarbi informacija. Reikia iš namų pasiimti jos kopijas. Man kopijos pravertė jau antrą išvykimo dieną, kai japonų hakeriai netikėtai nuhakino mano tinklapius ir reikėjo viską ilgai ir nuobodžiai atstatinėti. Ir nors pasidariau visos skaitmeninės informacijos kopijas, pasirodo, vertėjo pasidaryti ir popierinės: prireikė kai kurių tarpukarinių teisės aktų, kurių nėra internete, Lietuvos vietovardžių sąrašų ir kt. Žinodamas, ties kokiomis sritimis dirbame, sau reikalingus dokumentus ir knygų puslapius grįžęs jau persifotografavau. Reikia gerai įsidėmėti ir įvairius kodus, numerius – nes, jei esi kažkur namie užsirašęs, užsienyje tai nepadės.

Aistė ir aš tuščiame Albanijos kurorto paplūdimyje vakarėjant

Aistė ir aš tuščiame Albanijos kurorto paplūdimyje vakarėjant

Tačiau bendrai paėmus per tas 37 d. supratau, kad būti skaitmeniniu klajokliu yra nuostabu ir įmanoma. Ne, tai nėra tos mitologizuotos pasyvios pajamos, kur neva uždirbi nieko nedirbdamas (daugelis jų nėra tokios jau pasyvios, pvz. nuomojamus butus daug darbo prižiūrėti, o tos, kurios tikrai yra pasyvios, paprastai yra uždirbamos labai turtingų žmonių, ir tai nėra toks turtas, kuris paprastai pasiekiamas kiekvienam). Tai – darbas, tik nepriklausomas nuo vietos ir laiko (išskyrus tai, kad privalai turėti interneto bei telefono ryšį). Tačiau šitoks darbas iš karto sukuria gyvenimui tiek naujų galimybių! Ir, svarbiausia, jis, priešingai nei pasyvios pajamos, pasiekiamas daugeliui, net ir visai jauniems žmonėms (man pačiam, beje – 30 metų, tad jau nebesu jaunas, tačiau tokio amžiaus, kurio “karjeristai” dar dažniausiai nė nebūna įpusėję karjeros). Tik reikia norėti ir pasistengti.

Albanai meldžiasi

Albanų musulmonų penktadieninė malda Tiranoje. Palyginus su penktadieniais Bosnijoje, tikinčiųjų beveik nėra – albanai gerokai mažiau religingi. Tokių kultūrinių niuansų nepajusi apsilankęs tik vieną ar kelias dienas.

Kas gali būti skaitmeniniu klajokliu?

Nesakau, kad rekomenduoju būti skaitmeniniu klajokliu kiekvienam, galinčiam susirasti nuo vietos ir laiko nepriklausantį darbą. Štai savybės, kuriomis turėtų pasižymėti skaitmeninis klajoklis, kad toks gyvenimo būdas netaptų kančia:

1.Mokėti išsitekti su nedideliu skaičiumi daiktų. Viskas, su kuo gyvensite ištisus mėnesius, jums turi tilpti daugiausiai į kelis lagaminus, o jei norite skraidyti pigiais skrydžiais – ir į kuprinę.

2.Nebūti prisirišęs prie konkrečių dalykų: konkrečių patiekalų, konkrečių pramogų, konkrečių patogumų, susitikimų su konkrečiais žmonėmis. Bent dalies (tikėtina – daugelio) viso to kažkur nebus, tad teks be to išgyventi savaites ar mėnesius.

Padėkos diena Kosove

Padėkos dienos koncertas Kosove: kosoviečiai dėkoja JAV už išvadavimą. Muzika, aišku, visai kitokia, nei Lietuvoje, vietinė: bet man smagu paklausyti ko nors naujo.

3.Mėgautis kitomis kultūromis ir tradicijomis bei jas suprasti, o ne žiūrėti į jas iš aukšto. Specialiai neminiu žodžio “tolerancija”: kiek pastebėjau, tie, kurie garsiausiai šaukia apie toleranciją, patys labiausiai ir yra linkę niekinti nevakarietišką gyvenimo būdą.

4.Mokėti prisiversti dirbti, kai nėra jokio nurodinėjančio boso. Tai galioja visiems, kas “dirba sau”, ne tik skaitmeniniams klajokliams – bet “skaitmeniniams klajokliams” gali būti sunkiau (pvz. dirbti kurorte).

Aistė žvelgai į tolį

Vienas mane labiausiai įkvepiančių dalykų darbui – žvilgsnis į tolius, į miestus ir gamtą. Aistei, kaip matote, irgi patinka, nors ne tiek, kiek man, todėl dėl to, kokį butą rinktis, kildavo diskusijų: man svarbiausias – vaizdas pro langą, Aistei – šiluma ir kt. Bet dažniausiai pavykdavo suderinti, o kelis kartus vienas kitam nusileidome.

5.Sąmoningai rinktis įdomų gyvenimą vietoje didesnių pinigų. Daugelis “skaitmeninių klajoklių” neuždirba tiek, kiek galėtų, jei nebūtų “skaitmeniniai klajokliai”, nes dauguma pelningų darbų visgi dar reikalauja konkrečiu laiku būti konkrečioje vietoje. Aišku, jie gali, kaip rašiau, sutaupyti gyvendami pigesnėse šalyse – tačiau tai aktualiausia kokiems norvegams ar britams. Lietuva pati dar nėra tokia brangi, kad sutaupyti būtų galima šitiek smarkiai, jog atsipirktų ne tik važiavimo iš vietos į vietą išlaidos, bet ir visos “prarastos pajamos”.

6.Džiaugtis neplanuotais nutikimais ar į juos nekreipti dėmesio. Tokių tikrai bus, ypač mažiau turtingose šalyse (o juk skaitmeniniam klajokliui verta važiuoti gyventi būtent į jas, kitaip bus labai brangu). Ne kiekvienas butas, kelias, restoranas bus toks, kaip tikitės. Čia – tik keletas nuotykių Balkanuose:
a)Albanijoje vietoje adresų įprasta nurodyti kažkokius tik seniesiems gyventojams žinomus orientyrus. Štai Tiranos buto šeimininkė rašė susitikti prie viešbučio Firenze. Nuvažiavus prie reikiamos sankryžos – jokio viešbučio. Klausinėjame aplinkinių, pardavėjų – niekas tokio nežino. Pasivaikščiojęs toliau į šoną, pamatau apleistą pastatą, ant kurio dar išlikęs užrašas “Hotel Firenze”. Šalimais – tuščia. Aistė visą laiką ieškojo, kur yra WiFi, pamėginti parašyti savininkei el. laišką (gatvėje nebuvo). O aš likau laukti prie apleisto viešbučio. Pasirodė išgėręs senukas ir irgi stoviniavo šalimais. Užkalbinęs jį supratau, kad tai šeimininkės tėvas – bet negreitai, nes jis nemokėjo nė vieno žodžio kitaip, nei albaniškai.

Naujuose Tiranos rajonuose striuka su šaligatviais ir praėjimais. Kelių kilometrų pasivaikščiojimas virto keliolikos kilometrų pasivaikščiojimu

Naujuose sparčiai augančios Tiranos rajonuose striuka su šaligatviais ir praėjimais iš vienos gatvės į kitą. Kelių kilometrų pasivaikščiojimas dėl to virto keliolikos kilometrų žygiu

b)Albanija garsėja prastais keliais. Kartą kelią išvis pametėme. Buvo tamsu, rūkas, nė vienos kitos mašinos. Negrįsta kelio atkarpa virto laukyme – ir neaišku, kur važiuoti. GPS žemėlapis akivaizdžiai netikslus. Išlipau, braidydamas po purvą dairiausi retų abejotinų orientyrų (štai – kelio ženklas – bet iš kurios jis kelio pusės?). Žingsniavau automobilio priekyje rodydamas, kur važiuoti. Logiškai spėliojau, kol nakties tamsoje išryškėjo stovintis sunkvežimis. Pažadintas vairuotojas gestais parodė kryptį – rodės, tiesiai nuo skardžio.

Sudėtingas įvažiavimas į kiemą

Paklausta, kas labiausiai jai trukdė, Aistė paprastai minėdavo sudėtingas eismo sąlygas. Štai pro kokius vartus teko įvažiuoti į nakvynės vietą Škoderyje, Albanijoje (kairė pusė neatsidarė). Viduje tarsi gavome visą namą, bet šviesa įsijungė tik viename kambaryje ir tualete. Kai apsistodavome pakeliui vienai nakčiai, dažnai išmėgindavome pigiausius ir neturinčius buvusių klientų apžvalgų viešbučius ar butus – ten nežinai ko laukti, bet tai ir įdomu.

Džiaugiuosi, kad man nekilo problemų su nė vienu šių punktų. Manau, kad žmogui gyvenime nereikia daugiau keliasdešimties daiktų – ypač šiais laikais, kai kompiuteris pakeičia galybę kitų dalykų. Nereikia man ir daug patogumų: pavyzdžiui, net ir namie su Aiste dažnai miegame apsikabinę ant neišskleistos sofos, todėl nieko tokio, kad ir užsienyje ne visur bus lova. Prarastus laisvalaikio praleidimo būdus lengvai pakeičiu naujais ar modifikuotais. O žymioje dalyje užsienio kultūrų jaučiuosi geriau, nei “čia ir dabar” (mano širdis pasilikusi ~2003 m. Lietuvoje, kurios nebėra – bet tai jau tema kitam įrašui).

Ant kalno prie Sarajevo

Ant kalno prie Sarajevo

Tesa, kadangi Aistė šiuo metu turi daugiau darbų, susietų su Lietuva, nei aš, tiksliai kada ir kiek būsime “skaitmeniniais klajokliais” dar nesame nusprendę. Tačiau aišku, kad 2018 m. būsime svetur ilgiau, nei kuriais ankstesniais metais ir užsienyje ne tik keliausime, bet ir vykdysime savo veiklas.

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,

    7 komentarai

  1. Laba diena, Augustai,

    su malonumu skaičiau apie jūsų naują – skaitmeninio klajoklio gyvenimą. Nors tai ne nauja tema, nustebino minčių nuoseklumas, detalumas, kruopštus planavimas (įdomu, ką naudojat skaičiuodamas savo biudžetą? Pats neseniai pradėjau su programėle Money Manager, atrodo neblogai).

    Skaitmeniniai dalykai domina ir mane, todėl Žinių radijuje kuriu laidą pavadinimu Skaitmeniniai Horizontai https://www.ziniuradijas.lt/laidos/skaitmeniniai-horizontai

    Joje kalbame apie naujausias technologijas, interneto dalykus ir skaitmeninę kultūrą. Norėčiau vienoje iš laidų pakalbėti apie skaitmeninius klajoklius. Ar būdamas Lietuvoje norėtumėt kartu apie tai paplepėti? Galėtume sugalvoti įdomiausią temą šiuo klausimu. Man čia itin aktualu atrodo darbo/ laisvalaikio santykis (kaip nesiblaškyti, neprocrastinuoti?) ir apskritai savikontrolė, kuri ateityje, panašu, bus tik aktualesnė…

    Prie straipsnio pasigendu datos, tad nežinau kur šiuo metu esate ir ką veikiate (gal sužinosiu tuoj paskaitęs kitas istorijas).

    p.s. rašant jums šį klausimą, vos įskaitau raides, jos labai šviesios. Draugiškai parekomenduočiau pašviesinti 🙂
    p.p.s. smalsu, kokią klaviatūra naudojate su planšete? Pats galvoju apie tokios įsigyjimą.

    Su šiltais linkėjimais,
    Lukas Keraitis

    • Džiugu, kad patinka, ir dėkui už kvietimą! Būtų įdomu sudalyvauti radijo laidoje. Straipsnis yra naujas. Aprašoma kelionė į Balkanus vyko 2017 m. spalį-lapkritį. Šiuo metu esu Lietuvoje. Vasario antroje pusėje ir kovo pradžioje būsiu išvykęs, o kovo didžiąją dalį ir pusę balandžio – vėl planuoju būti Lietuvoje.

      *

      Išlaidoms vesti naudoju “Microsoft Access”. Tiesiog, esu tam pasidaręs lenteles ir SQL užklausas, kurios automatiškai parodo informaciją įvairiais pjūviais (pagal miestus, šalis, ir pan.). Galima net pvz. pasižiūrėti kiek iš viso išleidau McDonald’s restoranuose 🙂 .

      Kiekvieną išlaidą į Access lentelę įrašau madaug taip Suma-Valiuta-Vieta-Tikslas. Tikslas tai pvz. “viešbučiai” ar “drabužiai”, vieta – pvz. “Hotel 123”.

      Viskas įrašoma kodais, kurie priskiriami reikšmėms kitoje lentelėje (taip greičiau; pvz. stulpelyje “valiutos” euro kodas yra 2, dolerio 3, todėl nereikia kas kartą rašyti žodžiu “eurai” ar “doleriai”). Savo ruožtu kitose lentelėse vietos priskirtos miestams, miestai – šalims ir pan. Kitkas paskaičiuojama automatiškai, pvz. pakanka vieną kartą įvesti į kursų lentelę valiutų kursus ir išlaidos gali būti perskaičiuojamos “sava” valiuta bei lyginamos išlaidos šalyse su skirtingomis valiutomis.

      Dar mano išlaidų lentelėje yra duomenys, kas išleido pinigus (aš ar Aistė) ir kieno naudai jie išleisti – kadangi bendrų pinigų neturime, pagal šią informaciją ir mano SQL užklausas kompiuteris paskaičiuoja, kuris kuriam kiek skolingas tuo metu (tas, kuris skolingas, tada kurį laiką moka dažniau ir viskas susidengia). Pajamas iš bendrų veiklų dalijamės per pusę, tačiau tai, kad kiekviena tavo išlaida yra tavo asmeninė (o ne iš “bendrų šeimos pinigų”), verčia labiau susimąstyti, kiek to dalyko tau reikia ir su pinigais elgtis atsakingiau.

      *

      Balkanuose su planšete naudojau klaviatūrą, pirktą kartu su planšetės dėklu. Tiksliai tokio dėklo pirkti nebematau, bet atrodo panašiai į šitą, tik prisijungia bluetooth (ne laidu) ir reikalui esant nusiima nuo dėklo (prie jo prisitvirtina magnetu). Tiesa, dabar jau naudoju kitą klaviatūrą – parduodama čia. Šiaip klaviatūros planšetėms linkusios gesti, o vidutinė kaina didesnė nei kompiuterio klaviatūrų (prasideda nuo maždaug 8 eurų) – buvusioje klaviatūroje pradėjo nebesispausti keli mygtukai, todėl pasikeičiau. Bet turėti klaviatūrą man svarbu – patogu dirbti akimirkomis, kai yra per mažai laiko ar pernelyg netikėtas laukimas, kad atsinešti/išsitraukti nešiojamąjį kompiuterį.

      P.S. Pamėginisu raides patamsinti 🙂

  2. Ačiū už dalinimąsi informacija. Būtų gerai pakeisti spalvą komentaro lauke, nes šviesiai pilka yra vos įžiūrina.

    O klausimas butų iš nakvynės. radau paminėtą teiginį, kad yra patogu ir pigu nuomoti kambarį pagal vietinius skelbimus. Teoriškai gal ir taip. Bet ar yra kažkokie vietiniai trumpos nuomos skelbimai? Ir dar kur jų ieškoti kiekvienoje šalyje? Kažkada bandžiau ispanijoje ieškoti buto nuomai mėnesiui – tai labai sunkiai – visur tik pusė metų ar ilgiau. Teko naudotis AirBnB

    • Kadangi, kaip minėjau, pats taip tartis dėl nuomos dar nebandžiau, iš savo patirties dar negaliu pasakyti. Tačiau kalbėjau ta tema su kitais žmonėmis ir atrodo, kad situacija labai priklauso nuo vietos / šalies bei konkretaus nuomotojo.

      Reikia naudotis ne atskirais trumpos nuomos skelbimais, bet bendrais, ir tiesiog klausti dėl nuomos trumpam terminui. Aišku, savaitei išsinuomoti taip nepavyks (būtent todėl per pirmąją “skaitmeninio klajoklio” išvyką į Balkanus to ir nebandžiau) – čia kalba vis tiek eitų apie mėnesį, du ar tris.

      Toks būdas, kiek teko girdėti, labiausiai veikia šalyse,
      kur įprasta neformaliai derėtis ir žmonės lankstūs (pvz. Indonezijoje), o visai neveikia, kur viskas labai formalizuota (pvz. Japonijoje – ten išvis buto su baldais nelabai išsinuomosi, dar reikia visokių garantijų iš japonų ir pan.).

      Taip pat, miestas miestui nelygu. Yra, kur tokia 1 ar 3 mėnesių nuoma būtų tikras džiaugsmas nuomotojui: pvz. išnuomoti butą žiemai kurorte arba vasarai universitetiniame mieste. Kita vertus, ten, kur butų trūksta ir jie užimti kiaurus metus, nuomotojai bus mažiau linkę nuomoti trumpam.

      Galutinė mėnesio kaina, jei ne “kurorte žiemą ar universitetiniame mieste vasarą”, tikėtina, būtų kiek didesnė, nei nuomojantis metams ar ilgiau, bet mažesnė, nei AirBnB (priklausomai nuo nuomotojo, derybų gebėjimų).

      Dėl tokios nuomos reikia susisiekti tiesiogiai su nuomotojais, o ne nuomos agentūromis – nes agentūros gauna komisinius, numatytus maždaug taip – “vieno mėnesio nuomos mokestį jei išnuomoja bent metams” – tai jos visai nesuinteresuotos nuomoti trumpiau, kadangi joms visai ar beveik nenumatyti už tai komisiniai.

      Skelbimų galima pamatyti gatvėse, laikraščiuose, internete (tik ne agentūrų puslapiuose), Facebook.

      P.S. Dabar patamsinau šiek tiek komentarų spalvą. Ar pakanka?

      • Taip, dabar jau matosi, ką rašai 🙂

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *