Išskleisti meniu

Iš pirmų lūpų

Balkanų virtuvė – patiekalai ir tradicijos

Balkanų virtuvė – patiekalai ir tradicijos

| 0 komentarų

Balaknų (Jugoslavijos) virtuvė vis dar turi daug bendro, nors Jugoslavija ir subyrėjo. Nesvarbu, ar atostogautumėte Kroatijoje, ar Juodkalnijoje, ar Bosnijoje, ar Serbijoje, ar Slovėnijoje – tikrai susidursite su šitais patiekalais. Siūlau, ką paragauti.

 


Kaip ir kur valgoma Balkanuose

Nors Balkanai – turistinė teritorija, išskyrus didmiesčius, ten gana sunku rasti gerų užsienio virtuvių restoranų (netgi daugelyje kurortų), todėl patartina susipažinti su vietos virtuve.

Vietinių įdomybių rasite ne tik Balkanų restoranuose, bet ir parduotuvėse: Jugoslavija ilgą laiką buvo gana uždara šalis ir ten išpopuliarėjo (bei toliau perkami) kai kurie kitur mažai žinomi produktai.

Kainos Balkanų restoranuose ir parduotuvėse smarkiai priklauso nuo šalies (Bosnijoje, Serbijoje, Makedonijoje, Kosove – pigu; Kroatijoje, Slovėnijoje – brangu, Juodkalnijoje – per vidurį). Dažnai užsidirbama išbranginus gėrimus: net kur maistas kainuoja tiek, kiek Lietuvoje, gėrimai gali būti brangesni.

Burekdžinica - specializuotas burekų restoranas - Sarajeve, Bosnijoje

Burekdžinica – specializuotas burekų restoranas – Sarajeve, Bosnijoje

 


Balkanų (buvusios Jugoslavijos) populiariausi patiekalai

 


Čevapčicai (čevapiai)

Primena šašlyką iš maltos mėsos. Dažnai patiekiami su bulvėmis, svogūnais, paprika, bet šiaip – garnyro nedaug, man jo trūksta. Gerai, jei duoda daug padažo. Paprastai mokama ne už porciją, bet už čevapių skaičių: jeigu jie normalaus dydžio, žmogus suvalgo 3-6 (tačiau dydis labai varijuoja – klauskite). Geriausia valgyti specializuotuose čevapių restoranuose – čevapčicinėse.

Čevapiai

Čevapiai

Pleskavica

Apvalus mėsos paplotis, pateikiamas panašiai, kaip čevapiai. Nusistebėjau, kad angliškame meniu pleskavicą mačiau išversta kaip “burger” – tačiau išties ji primena mėsą, kuri yra mėsainyje.

Pleskavica

Pleskavica

Burekai

Trapi duona su įdaru (sūriu, varške, bulvėmis ar mėsa). Tradiciškai ji atpjaunama (paprašoma, kiek gabalėlių atpjauti). Burekų galima rasti visur: burekdžinicose (burekinėse), kur jie geriausi; kepyklėlėse; tiesiog supermarketuose (kur jie pardavinėjami tarsi bandelės). Pigus ir skanus patiekalas ir vienintelis rimtesnis valgis, kurį Balkanuose gausi ir anksti ryte, ir vėlai vakare.

Burekai

Burekai

Eurokremas

Kaip mums pasakojo vietinis iš Skopjės, Jugoslavijos laikais kiekvienam vaikui būdavo tikra šventė, jei tėvai parnešdavo “Eurokremo”, ir iki pat šiol daugelis buvusios Jugoslavijos žmonių įsitikinę, kad Eurokremas skanesnis už “Nutella”. Iki šiol parduotuvėse ištisos lentynos nukrautos Eurokremo produktais: nuo šokoladų su juo iki vaflių, sausainių ir dar daug ko. Man asmeniškai “Eurokremas” kiek per saldus: nesuvalgysi jo daug; bet kam patinka saldumas – paragaukite.

Ajvaras

Raudonas padažas iš pipirų. Neaštrus. Nors mėgstu pipirus, ajvaras man stokoja skonio, tačiau Balkanų gyventojai mėgsta jį valgyti prie daug ko, teptis ant sumuštinių.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Open House Vilnius 2018 – kur verta eiti

Open House Vilnius 2018 – kur verta eiti

| 8 komentarai

Artėja jau ketvirtasis Open House Vilnius architektūros savaitgalis – vienas įdomiausių renginių Vilniuje, kurio metu lankytojams siūlomos nemokamos ekskursijos po šiaip jau uždarus Vilniaus pastatus.

Esu didelis šio renginio mėgėjas ir per tris pastaruosius metus aplankiau net 45 Open House pastatus. Daugelis Open House Vilnius 2018 programoje esančių pastatų mano jau aplankyti, taigi, dalinuosi savo įžvalgomis, ką verta lankyti, o ką geriau praleisti.

Pastatai surašyti su tais numeriais, kaip Open House Vilnius tinklapyje.

Rašydamas pastatams įvertinimus nuo 1 iki 10, vertinu tiek pastato interjerą (ar pasijusite priblokšti / maloniai nustebę), tiek ekskursijos kokybę (kiek jos metu suteikiama papildomos informacijos, ar yra įleidžiama į daugelį pastato vietų), tiek papildomus dalykus (pvz. vaizdus nuo pastato stogo, jei ten einama). Nevertinu pastato išorės bei tų vietų, kurias nesunku pamatyti ir ne Open House Vilnius metu (t.y. visada jos visad atviros nesusitarus ir nemokamai).

 


10 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Ekskursijos, kuriose jūsų laukia gerokai daugiau, nei vien architektūra, ir/arba objektai, kurie įdomūs ir platesniu mastu, nei Lietuvoje.

32. Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas. Neabejotina Open House Vilnius žvaigždė: 2017 m. visos registracijos iššluotos per 8 min. (refresh’indamas spėjau). Tikrai verta: pamatai vietą, kur šiaip neužeisi, žiupsnelį ten verdančio kitokio gyvenimo. O dar išvysti ir įspūdingą carinį interjerą – tada ir kalėjimus statydavo gražesnius, nei šiandien daugelį reprezentacinių pastatų… Tiesa, į daugelį vietų, įskaitant kameras, niekas nevedė, nepaisant prašymų. Vis tiek – 10 balų!!!

Lukiškių kalėjimas iš išorės (viduje draudžiama fotografuoti)

Lukiškių kalėjimas iš išorės (viduje draudžiama fotografuoti)

6. Gaisrinė ir bendrosios pagalbos centras. Čia buvo viena įdomiausių Open House ekskursijų: ne tiek dėl pastato, tačiau dėl įdomių pasakojimų apie gaisrininkų, atsiliepiančių į pagalbos skambučius pareigūnų darbą, kuriame ir miegama, pamainos trunka ir 24 val. Jei niekas nepasikeitė, pamatysite ugniagesių mašinas, miegamuosius, salę, kur atsakoma į 112 skambučius ir t.t. 10 balų!!!

Ši gaisrinė atsakinga už skenduolių traukimą ir kitus narų gelbėjimo darbus Vilniuje - tą simbolizuoja ši naro figūra virš įėjimo, vienintelis matytas pagražinimas šiaip jau taupiame Bendrojo pagalbos centro ir gaisrinės interjere.

50. Tuskulėnų rimties parko koplyčia-kolumbariumas. Kas nebuvo – tiesiog būtina nueiti, nes tai įspūdingiausias Lietuvoje (gali būti, kad ir pasaulyje) memorialas sovietų aukoms, o kartu ir vienas įspūdingiausių postsovietinės lietuvių architektūros pavyzdžių apskritai. Simboliškas ir prasmingas, o ne kokia “dėžutė” ar koks betoninis luitas. Kadangi kolumbariumas dažnai uždarytas, verta jį aplankyti per Open House, o jei nespėsite – susisiekite dėl atrakinimo kitu metu. 10 balų!!!

Tuskulėnų kolumbariumo fragmentas - simbolinės čia užkastų aukų urnos, centre - balta erdvė. Nuotraukos sunkiai perteikia visą atmosferą viduje

Tuskulėnų kolumbariumo fragmentas – simbolinės čia užkastų aukų urnos, centre – balta erdvė. Nuotraukos sunkiai perteikia visą atmosferą viduje

 


9 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Ypatingi, didingi ir nuostabūs interjerai, geriausiai Vilniuje išlaikę tam tikro laikmečio dvasią, architektūros stilių.

39. Pirklių klubas – verslo centras. Labai retas atvejis, kai Lietuvoje verslo ofisams pritaikomas senas didingas pastatas, ir pritaikomas gerai: atkuriant net tas detales, kurios jau buvo sunaikintos ar sugadintos. Tiesa, yra ir modernus priestatas, bet jis – irgi neeilinis, o dar vaizdas nuo stogo. 9 balai.

Pirklių klubo reprezentacinė salė

Pirklių klubo reprezentacinė salė

Pirklių klubo vaizdas nuo stogo pro atstatytą rekonstrukcijos metu (anksčiau Sovietų nugriautą) skulptūrą

Pirklių klubo vaizdas nuo stogo pro atstatytą rekonstrukcijos metu (anksčiau Sovietų nugriautą) skulptūrą

19. Lietuvos mokslų akademija. Nors pastatas kiek pertvarkytas Stalino laikais, kai čia veikė LTSR valdžia, išlikusi gausybė prieškarinių architektūros detalių. O ir stalininės jau savaip įdomios. Kam patinka seni interjerai – būtinai apsilankykite. 9 balai!

Mokslo akademijos vestibiulis. Salės, dalis kabinetų - ne mažiau įspūdingi

Mokslo akademijos vestibiulis. Salės, dalis kabinetų – ne mažiau įspūdingi

15. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (Vileišių rūmai). Vienas nedaugelio išlikusių XX a. pradžios interjerų: labai didingas, kaip rūmuose – nes ten ir buvo Vileišių, vienų svarbiausių prieškario Lietuvos verslininkų, rūmai. Unikali galimybė pamatyti, kaip Lietuvoje gyveno to meto diduomenė – ir čia ne atkurtas muziejus, o išlikęs pastato vidus. Dabar tose patalpose dirba Tautosakos instituto darbuotojai – tikriausiai vieni įspūdingiausių Lietuvoje biurų. 9 balai!

Vileišių rūmų (Tautosakos instituto) vidus išties pasakiškas

Vileišių rūmų (Tautosakos instituto) vidus išties pasakiškas

22. Lietuvos rašytojų sąjunga. Bene geriausiai Vilniuje išlikęs ir puošniausias XIX a. rūmų interjeras. Kam patinka seni interjerai ir norite pamatyti, kur gyveno XIX a. diduomenė – būtina apsilankyti. Kadaise tokių rūmų Vilniuje buvo daugybė, bet daugelio kitų interjerų teišliko detalės. 9 balai!

Rašytojų sąjungos vidus. Kabinetai - ne mažiau įspūdingi

Rašytojų sąjungos vidus. Kabinetai – ne mažiau įspūdingi

31. LR vyriausybės rūmai. Vienas įdomiausių ir geriausiai išlikusių vėlyvojo sovietmečio interjerų Lietuvoje. Kadangi čia dirbo sovietinės Lietuvos valdžia, negailėta lėšų kokybiškiems pagražinimams, ko šiaip sovietiniuose pastatuose būdavo mažai. Be to, įdomu pamatyti, kur dirba Lietuvos vyriausybė. 9 balai!

Vyriausybės posėdžių salė.

 


8 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Autentiški pastatai (interjerai), pertekę įspūdingomis atitinkamų architektūros stilių detalėmis, ar šiaip labai įdomios ekskursijos.

18. Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas. Iš išorės atrodo pilkas ir niūrus, bet viduje gali atrasti nesunaikintą ir vientisą vėlyvojo sovietmečio interjerą (jau retenybė). Maža to, nors pastatas buvo reprezentacinis, interjere nėra propagandos (itin įspūdinga didžiulė freska, kurioje pavaizduotos derliaus dalybos – nieko bendra su TSRS ar komunizmu). 8 balai.

Lietkoopsąjungos salė

Lietkoopsąjungos salė

Lietkoopsąjungos freskos fragmentas

Lietkoopsąjungos freskos fragmentas

26. LR krašto apsaugos ministerija. Labai simboliškai įrengtas nepriklausomybės pradžios pastatas, kur daug detalių turi reikšmę. Nemažai patriotinių detalių. Tiesa, lankytojai įleidžiami tik į dalį patalpų. 8 balai.

Ekskursijos vadovas sakė, kad šis KAM pasitaikantis motyvas architektės sumanytas kaip Totorių akys (pagal Totorių gatvės pavadinimą). Turbūt panašių prasmingų detalių postmodernistinėje KAM daug, bet jų paaiškinimui, matyt, būtų reikėję, kad ekskursiją vestų kažkas, glaudžiai susijęs su pastato projektavimu.

21. Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Daugelis tikriausiai esate buvę viduje, tačiau būtent teatromanams ši ekskursija ir bus įdomiausia: pateksite į užkulisius, rekvizitų dirbtuves ir t.t. 8 balai.

Dramos teatro rekvizitų dirbtuvės

Dramos teatro rekvizitų dirbtuvės

48. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas. Įspūdinga bažnyčia, didikų Sapiegų statyta kaip kapas sau. Dabar viduje bažnytinio meno muziejus, o ekskursijos metu, be muziejaus, dar vedama ir į buvusiame vienuolyne įrengtus biurus. 8 balai.

Biurų patalpos buvusioje vienuolyno valgykloje

Biurų patalpos buvusioje vienuolyno valgykloje

58. Vilniaus kultūros pramogų ir sporto rūmai. Šiame sovietiniame pastate ne kartą nustebau: įdomus meno kūrinys su kosmonautais, milžiniški šviestuvai, kavinės interjeras. Stebuklų nesitikėkite, pastatas aptriušęs ir mažai naudojamas, bet pamatyti įdomu. 8 balai.

VRM rūmų dekoras

VRM rūmų dekoras

VRM rūmų švietsuvas

VRM rūmų švietsuvas

 


7 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai (interjerai), turintys nemažai įspūdingų dalykų.

12. Kazio Varnelio namai-muziejus. Jei galvojate, kad lietuviai nekūrė modernaus ar optinio meno, Kazys Varnelis bus įdomus atradimas. Įdomios ir patalpos, šiaip jau nelabai tinkančios šiam muziejui – daug senamiesčio skliautų, bet pagrindinė žvaigždė – Varnelio kūryba. 7 balai.

11. Kazimiero Žoromskio muziejus. Šio Amerikos lietuvio dailininko darbai gali nustebinti. Pastatas, tikriausiai, nustebins mažiau, bet, kai šiaip muziejus lankomas tik sutarus, per Open House į jį užeiti verta – pamatysite ir ekspoziciją. 7 balai.

Vilniečiams mažai žinomi, bet gražūs K. Žoromskio darbai.

8. ISM vadybos ir ekonomikos universitetas. Į universitetą čia pertvarkytas senas vienuolynas su mažomis celėmis ir kitomis netradicinėmis patalpomis, kurių sienų griauti nebuvo galima, nes tai – paveldas. Įdomu pažiūrėti, kaip tokios patalpos pritaikytos moderniam universitetui, tačiau jei tikitėsitės pamatyti kokį įspūdingą barokinį interjerą – nusivilsite (išorė įspūdingesnė). 7 balai.

Buvusi vienuolyno, o dabar ISM universiteto erdvė

Buvusi vienuolyno, o dabar ISM universiteto erdvė

17. Lietuvos geležinkelių administracinis pastatas. Vienas išoriškai didingiausių Vilniaus pastatų, tačiau viduje ta didybė jaučiasi tik vestibiulyje. Koridoriai plyni (bet labai ilgi), į kabinetus niekas neleidžia. Geras vaizdas pro langus. 7 balai.

Tik dalis ilgojo Lietuvos geležinkelių koridoriaus

Tik dalis ilgojo Lietuvos geležinkelių koridoriaus

38. Pakrantė – kūrybinių industrijų centras. Šis pastatas buvo netikėtinumas, nes iki Open Hosue Vilnius apie jį nebuvau girdėjęs. Išties įdomu, kad biurai čia įrengti ne miesto centre, o Valakupiuose, miškelyje, o pastatas įsilieja į aplinką ir biurų interjeras netradicinis. Tiesa, ne visos patalpos įdomios. 7 balai.

Pakrantės kabinetas

Pakrantės kabinetas

46. Swedbank centrinė būstinė. Pastatas dažnai giriamas ir išties jame yra gražių vietų. Taip, jis ypatingesnis, nei daugelis šiuolaikinių biurų pastatų (ne “dėžutė” nei išorėje, nei viduje), bet, mano nuomone, Open House Vilnius programoje yra ir įdomesnių vietų. 7 balai.

Posėdžių salė Swedbank viršuje

Posėdžių salė Swedbank viršuje

54. Venclovų namai-muziejus. Komunistui Antanui Vencolvai įsteigtas memorialinis muziejus šiuolaikiniame Vilniuje atrodo it esantis ne savo vietoje. Tačiau įdomu pamatyti, kaip gi gyveno komunistų elitas iš vilniečių nacionalizuotuose geriausiuose namuose: turėjo net kambarį tarnaitei! 7 balai.

Venclovų namuose

Venclovų namuose

 


6 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai (interjerai), turintys šiek tiek įdomesnių detalių.

14. Kultūros paveldo centras. Reto, bet įdomaus architektūrinio stiliaus – sovietinio postmodernizmo pavyzdys. Sovietų Sąjungai braškant, architektai pamėgino vietoje nusibodusių vienodų “dėžučių” pastatyti kažką įdomesnio, gal kažkiek “kaip senais laikais”: su fasado pagražinimais, daug mažų patalpėlių. Aišku, tai turėjo ir minusų – vidus tamsokas, nežinia, ar norėčiau ten dirbti, bet tai – savaip įdomus laikmečio ženklas. Tiesa, išorė įdomesnė už vidų. 6 balai.

Biuras Kultūros paveldo centre

Biuras Kultūros paveldo centre

28. LR prokuratūrų pastatas. “Juodas kubas” vilioja, bet, išskyrus kelis architektūrinius sprendimus (koridoriai ratu ir pan.), vidus – daug paprastesnis, nei išorė, netgi primena kokią sovietmečiu statytą valdžios įstaigą. 6 balai.

Prokuratūros garsieji 'kreivi' langai iš vidaus. Kambarys skirtas susipažinti su skanuotomis bylomis, pvz. Sausio 13-osios byla.

20. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Daugelis patalpų prieinamos kiekvienam bibliotekos lankytojui, bet įdomu išgirsti, kaip reikėjo perstatyti biblioteką, prijungti naują pastatą, apie bibliotekos tikslus. 6 balai.

Mažvydo biblioteka

Mažvydo biblioteka

42. Vilnius Tech park – startuolių parkas. Po šią buvusią ligoninę verta pasivaikščioti lauke – gražus parkas (tam nereikia Open House). Viduje stebuklų nepamatysite – tačiau, pritaikant naujoms reikmėms senus pastatus, yra netradicinių sprendimų: pvz. prie ilgų ir siaurų buvusiių “koridorių” prilipdyti stikliniai priestatai. 6 balai.

Viename Tech parko pastatų

Viename Tech parko pastatų

 


5 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai, kur per Open House ekskursiją pamatai/sužinai tik šį tą įdomaus ar netikėto.

30. LR sveikatos apsaugos ministerija. Viena liūdnesnių Lietuvos ministerijų: sovietinis vidus be jokių išskirtinesnių detalių, lopytas ir perlopytas pagal vis besikeičiančius poreikius, neefektyvus (leidžia šilumą). Įdomiausias taškas ekskursijoje: vaizdas nuo stogo, netikėtai atskleidžiantis senamiestį. 5 balai (be vaizdo būtų 3).

Sveikatos apsaugos ministerijos vidus

Sveikatos apsaugos ministerijos vidus

Vaizdas nuo Sveikatos apsaugos ministerijos stogo

Vaizdas nuo Sveikatos apsaugos ministerijos stogo

10. K29 – verslo centras. Vienas įdomiausių biurų pastatų šiuolaikinėje Lietuvoje – pribloškia pirmasis apsidairymas fojė į aplinkinį ovalą. Tiesą, į fojė galite patekti ir šiaip bet kada, o patys biurai, kur vedama tik per Open House, nėra kažkuo išskirtiniai. Todėl ekskursijos įvertinimas – 5 balai (tačiau, jei apskritai nematėte šio pastato, – 8 balai).

K29 pastato fojė

K29 pastato fojė

55. Victoria verslo centras. Įprastas biurų pastatas, išskyrus paskutinius aukštus: stogą ir antstatą ant jo (į kurį nevedama). Nuo stogo neblogas vaizdas. 5 balai.

Victoria stogo antstatas

Victoria stogo antstatas

 


4 ir mažiau balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai, iš pažiūros panašūs į daugelį “eilinių” panašios paskirties ir laikmečio pastatų. Kai Open House tiek įdomių vietų, nelabai rekomenduoju į juos eiti.

57. Vilniaus dailės akademijos naujieji rūmai. Eilinis vėlyvojo sovietmečio pastatas, kurio “simbolikos” (juodai/baltos plytelės ir pan.) nė nepastebėtum, jei neparodytų Open House Vilnius savanoris. 3 balai.

Įspūdingiausia, ką pamatysite Dailės akademijoje

Įspūdingiausia, ką pamatysite Dailės akademijoje – ši fojė

40. Quadrum verslo centras. Gana eilinis visom prasmėm biurų pastatas. Neblogas, bet nepribloškiantis vaizdas nuo stogo. 4 balai.

Quadrum verslo centre

Quadrum verslo centre

49. Treatwell biuras. Gana eilinis šiuolaikinis biuras, kur nemžame kambaryje pristatyta daug stalų. Ten dirbti, kaip pasakojo, dėl triukšmo tenka su ausinėmis (tiek dėl daug kalbančių žmonių, tiek dėl akustikos). Viskas atrodo pigiai. Nors pastatas XIX a., jokio autentiško dekoro biure nėra išlikę. Tiesa, kai lankiausi, buvo ir Treatwell vienas vadovų – ekskursijos su pastatų/patalpų užsakovais visada įdomesnės, nei su šiaip savanoriais, bet negaliu garantuoti, kad taip bus ir šiemet. Vien už biuro pamatymą – 2 balai.

Treatwell biuras. Vienintelė autentiška detalė - pastato perdangos lubose, kurios, aišku, padarytos taip, kad skirtos paslėpti

Treatwell biuras. Vienintelė autentiška detalė – pastato perdangos lubose. Pastato architektas, matyt, griebtųsi už galvos sužinojęs, kad paslėpimui skirtus balkius, kurių išvaizdai neskirtas joks dėmesys, kažkas specialiai atidengė, ir dar tai demonstruojama kaip pagrindinė įdomi biuro detalė

Kur pats eisiu per Open House Vilnius 2018?

Daugelį pagrindinių Open House pastatų, kurie renginyje dalyvauja kasmet, jau mačiau, bet kasmet į programą įtraukiama naujų. Susidariau tokį grafiką:
Šeštadienį – Fizikos centras, TV bokštas, Litexpo, Sodra, Estijos ambasada, Spaudos rūmai, Montvilos kolonija.
Sekmadienį – Green Hall, Kompozitorių sąjunga, Antakalnio gimnazija, Kultūros ministerija, SPA biuras, Raugyklos, Mažasis teatras, Konstitucinis teismas, ŽŪ institutas.

Dar mėginau registruotis į Mokslininkų namus, tačiau pavėlavau.

Patarimai norintiems kuo daugiau pamatyti Open House

Keli patarimai susidarant savo grafiką, kuriais vadovaujuosi aš pats:
*Į pastatus, kurie, manote, bus populiarūs, ir į kuriuos nėra registracijos, eikite dienos pradžioje. Norėdami garantuotis patekimą į tokias “populiarias vietas”, galite ateiti gerokai iš anksto prieš oficialų pastato atidarymo laiką ryte.
*Jei norite, kaip aš, aplankyti daug objektų, grafiką susidarykite taip, kad kuo mažiau laiko praleistumėte “pakeliui iš objekto į objektą”.
*Jei prie kažkurio pastato pamatysite ilgą eilę (tokią, kad pvz. patektumėte tik po 45 min. ar 1 val.) ir nesijausite, kad jį aplankyti jums nėra absoliučiai būtina, negaiškite laiko ir eikite lankyti kitų pastatų. Daugelis Open House pastatų vienaip ar kitaip įdomūs. O populiariausi pastatai neretai grįžta kitame Open House ir galimybių juos aplankyti būna dar daugiau. Pvz. į Mokslo akademiją patekau ne 2016 m., kai išvydęs eilę apsisukau, o tik 2017 m. – bet tada nereikėjo laukti eilėje, nes pastatas, pamačius jo populiarumą, buvo atidarytas ilgiau.
*Jei turite automobilį, šeštadienį geriau važiuoti į pastatus ne centre, nes ten visada nemokamas parkavimas, o sekmadienį skirti centrui.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Skaitmeninis klajoklis – gyvenimas, kurio siekiu

Skaitmeninis klajoklis – gyvenimas, kurio siekiu

| 7 komentarai

Šiais metais ne tik iš pagrindų atnaujinau šį tinklaraštį. Neseniai pradėjau eiti į naują gyvenimo etapą.

Pamėginau gyventi kaip skaitmeninis klajoklis (angl. “Digital nomad”). Žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, bet turintis darbą – daug darbų. Darbų, kuriuos galima padaryti būnant bet kuriame pasaulio taške, nes tam pakanka kompiuterio ir interneto.

Paskaitykite, kaip ėjau link tokio gyvenimo būdo ir kaip praėjo pirmasis išmėginimas – darbas būnant Bosnijoje, Albanijoje bei Makedonijoje.

Laikina darbo vieta buto Sarajeve balkone

Laikina darbo vieta buto Sarajeve terasoje

Mano kelias į tapimą skaitmeniniu klajokliu

Iki šiol gyvenau panašiai, kaip dauguma lietuvių: tai yra, kasdien eidavau į darbą, turėdavau įprastą atostogų dienų skaičių per metus. Dažnai sulaukdavau klausimų – kaip ir iš ko tiek daug sugebu keliauti, pasvarstymų, gal turiu kokių „pasyvių pajamų“ (suprask, palūkanų ar nuompinigių), tačiau jokių paslapčių nebuvo, o tiesiog per daugelį metų ištobulinta metodika, kaip kelionėse taupyti laiką ir pinigus, apie kurią jau rašiau ir kuri prieinama kiekvienam.

Laisvalaikiu (ne per atostogas) turėjau ir kitų užsiėmimų. Tarp jų kūriau vis naujus ir naujus tinklapius, kurių dabar turiu 19, rengiau viktorinas (Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapus) ir t.t. Iš kai kurių šių veiklų pradėjau uždirbti (teisinės paslaugos, paslaugos turistams ir kt.), kitos padėjo sutaupyti (pvz. dėl straipsnio parašymo nemokamai aplankyti renginius, kurie ir šiaip įdomūs), dar kitos taip ir liko tik hobiai, nors ir turi daug gerbėjų, o apie likusias niekas nė nesužinojo, nes buvo nepopuliarios.

Svarbu: nė vienas mano projektų man nieko nekainavo, išskyrus domeno vardus ir hostingą (mažiau nei 1 euras per mėnesį už svetainę). Visus darbus – nuo programavimo iki dizaino, nuo turinio kūrimo iki viešųjų ryšių, nuo SEO iki rinkos tyrimų ir paties paslaugų teikimo, atlikau pats, jokios reklamos niekada nepirkau.

Kadangi išlaidų aš iš esmės nepatyriau, pelnas iš mano veiklų, didelę dalį kurių dabar vykdau kartu su žmona Aiste, 2016 m. ėmė siekti pajamas, kurias uždirbdavome įprastame darbe. 2017 m. rugsėjį palikau advokato padėjėjo veiklą ir nutariau atsidėti savo projektams.

Mano žmona Aistė Beratyje, Albanijoje

Aistė Beratyje, Albanijoje

Daugelis mano projektų ypatingi tuo, kad galiu jais užsiimti nesvarbu, kurioje vietoje ir kuriuo metu. Net iš užsienio. To siekiau specialiai ir kryptingai. Mat mano pagrindinis hobis – pažinti įvairias šalis, kultūras. Ir, kad ir kiek „įsprausdavau“ kelionių į eilines atostogas, jų trukmė (nepilnas mėnuo) vis tiek labai ribojo. Kelionės būdavo be galo intensyvios, kad kuo daugiau pamatyti, kuo labiau išnaudoti laiką – trumpai miegodavau, kartais valgydavau rečiau nei įpratęs. Jei kažkas nepavykdavo (pvz. pavėlavo lėktuvo skrydis į Indiją 2015 m.) – ką gi, tekdavo ko nors atsisakyti, nes buvo numatytos vietos ir kitai, ir dar kitai dienai, ir irgi įdomios (šitaip dėl pavėlavusio skrydžio Indijoje taip ir nepamačiau Luknovo miesto, o paskui, dėl apsinuodijimo – ir Alachabado). Prisiderinti ir pamatyti vietas bei renginius, kurie vyksta, tarkime, tik kartą į savaitę būdavo sunku, kurie kartą į metus – beveik neįmanoma. Neįmanoma ir pasinaudoti pigiausiais skrydžiais su daug persėdimų ar kitomis nuolaidomis (gaila laiko – juk atostogų tiek mažai!).

Dabar gi aš pradedu gyventi kitaip. Aiškaus laisvalaikio laiko ir darbo laiko nebėra. Tai reiškia, kad galiu apsistoti kitame mieste savaitei ar mėnesiui ir gyventi panašiai, kaip gyvendavau Vilniuje. Tai yra, žymią dalį dirbti, kaip ir dirbčiau Lietuvoje. Likusį laiką skirti laisvalaikiui. Nebe pažaidimui kompiuteriu ar filmo pasižiūrėjimui, bet vaikščiojimui po neištyrinėtą miestą, muziejų, renginių, švenčių lankymui. Juk viskas aplink nauja, įdomu.

Krepšinio varžybos Lietuva-Kosovas. Užsukome pakeliui namo iš Balkanų

Krepšinio varžybos Lietuva-Kosovas. Užsukome pakeliui namo iš Balkanų

Apie tokį gyvenimo būdą svajoti pradėjau prieš kokius penkerius metus. Supratau, kad šiais laikais tai įmanoma: juk tiek daug darbų nebereikalauja būti konkrečioje vietoje konkrečiu metu, pakanka interneto. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad taip gyvenančių yra ir daugiau, save jie vadina „skaitmeniniais klajokliais“ (digital nomads). Visa laimė, nes Aistė iš pradžių nepatikėjo mano išvedžiojimais, kad taip įmanoma, kol neparodžiau, kad kažkas kitas jau taip gyvena.

Laimė, kad svarbiausiu klausimu sutarėme. Gyventi reikia dabar, nes gyvenimas yra ribotas ir trumpas. Niekada nesupratome žmonių, kurie sako: „Va, dabar dirbsiu, dirbsiu, užsidirbsiu, tada gyvensiu“. Žinau istorijų, kai tokie žmonės galiausiai mirė taip ir nepradėję „gyventi“ (širdis ar dar kas), arba atėjus tam metui, kai buvo susiplanavę „gyventi“, jų sveikata jau buvo labai silpna, kai kurie hobiai – nebeįmanomi. Manau, kad tam kad „gyventi“ nereikia nei milijonų, nei šimtų tūkstančių. Tam tiesiog reikia, kad pajamos nebūtų mažesnės už išlaidas. O daugelis daugelio žmonių išlaidų nėra būtinos, daromos nes „kaimynas jau tą turi“.

Išsikraustome  iš motelio pakeliui į tikslą

Išsikraustome iš motelio pakeliui į tikslą

Apsiribojus būtinomis išlaidomis ir svarbiausiais hobiais (nuosavais, ne kaimyno), labai didelių pajamų nereikia ir „skaitmeniniam klajokliui“. Aš manau, kad geriau labiau „išsilaisvinti“, kokybiškiau gyventi, nei „pasididinti algą“ vien todėl, kad turėtum dar daugiau pinigų kažkada neapibrėžtoje ateityje. Juoba, ir tas posakis, kad „va tada aš gyvensiu“, keistas: tarsi žmonės svajotų, kad va, išeis iš darbo, jei pasiseks, kokių 40 m., ir nieko neveiks… Bet juk būtų nuobodu! Darbo daugeliui žmonių reikia – kaip ir laisvalaikio. Tik, aišku, reikia ne tokio nuobodaus, ilgo, rutininio darbo, kurį kai kurie pasirenka dirbti vien tam, kad „kada nors gyventų“.

Skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdas toks ir yra: turiningas laisvalaikis su darbu nuolat persipynę. Nebėra „gyvenimo“ (atostogų ir savaitgalių) ir „darbo“ (parduoto fiksuoto ir riboto laiko konkrečioje vietoje): viskas kur kas labiau „išplaukę“. Todėl džiaugiuosi, kad dabar ir mes galime išmėginti, ką reiškia būti skaitmeniniu klajokliu.

Aistės skambutis darbo reikalais

Aistės skambutis darbo reikalais. Dažniausiai stengiamės naudotis internetine telefonija (Skype ir pan.), nes tai nemokama ir užsienyje. Jei įmanoma, verta įsigyti vietinę SIM kortelę – tiesa, per šią išvyką šalys taip greitai keitėsi, kad SIM kortelių nepirkome. ES ribose dabar ir skambinti, ir atsiliepti nėra daug brangiau, nei Lietuvoje

Kol kas, tiesa, negali sakyti, kad jau esu “skaitmeninis klajoklis” – už Lietuvos ribų praleidžių mažumą laiko, nors ir daugiau, nei kada nors anksčiau (2018 m. planuoju ~4 mėn.). Tačiau “skaitmeninio klajoklio” duonos karts nuo karto jau ragauju.

Balkanai: pirmas skaitmeninio klajoklio blynas

Pirmąsyk į užsienį išvykau ilgesniam laikui – 37 dienoms, arba ilgiau nei turėdavau atostogų per metus iš viso, kol „dirbau eilinį darbą“ – pernai metų pabaigoje, spalio-gruodžio mėnesiais.

Važiavimo į Balkanus apytikslis planas

Važiavimo į Balkanus apytikslis planas

Kryptimi pasirinkau Balkanus. Po juos ne kartą buvau keliavęs ir ten man patiko. Ten pigu (svarbu – nors laiką galiu planuoti laisviau, pajamos kol kas mažesnės, nei kai dar ir dirbau), autentiška, globalizacijos „nesuvalgyta“ kultūra, ir visgi Europa: todėl netoli, todėl viskas paprasčiau (aišku, ateityje ilgiau pagyvensiu ne tik Europoje, tačiau pradžiai pasirinkau Europą, nes supratau, kad naujame gyvenime riekės išmokti daug dalykų ir bus daug netikėtumų, tad geriau be papildomų kultūrinių netikėtumų).

Ilgą kelionę (o gal trumpą pagyvenimą) Balkanuose „įrėmino“ du renginiai: Niko Keivo [Nick Cave] koncertas Belgrade bei krepšinio rungtynės Lietuva-Kosovas Prištinoje.

Niko Keivo koncerte Belgrade

Niko Keivo koncerte. Atėjus prieš 2 val., pavyko iškovoti ir tvirtai laikantis ant kojų “atstovėti” vietą arti scenos, kur atlikėjas net buvo į mane atsirėmęs. O ir kainavo koncertas (~25 EUR) daug kartų pigiau, nei to paties turnė koncertai Vakarų miestuose. Tačiau į Belgradą iš Vilniaus nėra pigių skrydžių. Bet būnant “skaitmeniniu klajokliu”, tai nėra svarbu, nes galima susidėlioti gyvenimą taip, kad reikiamu metu tiesiog būtum Belgrade.

Iš pradžių galvojau Balkanuose praleisti dar daugiau laiko – gal du mėnesius, apsistojant mėnesį vienoje vietoje, o likusį laiką važiuojant pirmyn ir atgal. Visgi, planus kiek „apkarpė“ kitos veiklos: tik vasarą sužinojme, kad gavome finansavimą Tikslas – Amerika projektui, taigi, rugsėjį-spalį vykdėme jį ir teko iki paskutinio atidėti išvykimą į Balkanus, kad spėtume viską padaryti ir atsiskaityti už projektą Vyriausybės kanceliarijai. Grįžti reikėjo kiek anksčiau, nes patekau į „Kas ir kodėl?“ TV žaidimo sezono finalą, kuris filmuotas gruodžio pradžioje. Taip pat, Aistė yra mažiau atsiribojusi nuo vietos, tad jai irgi reikėjo grįžti Lietuvon anksčiau. Bet ir tiek dienų, kiek liko, buvo unikali patirtis.

Kaip nuvažiavome į Balkanus?

Į Balkanus važiavome savo automobiliu. Kadangi mūsų automobilis „ryja“ daug benzino (~9 l / 100 km), išėjo (jei pridėjus nakvynių pakeliui kainą) nedaug pigiau, nei skristi lėktuvu ir automobilį nuomotis. Pliusas: galėjome nusivežti neribotą skaičių daiktų. Įsigijome specialias įrankių dėžes, į kurias susidėjome reikalingus daiktus, kad būtų patogu nusinešti į laikinas gyvenimo vietas. Jei apsistoji nakčiai – nesineši (nešiesi tik kuprinę), jei savaitei – nešiesi viską. Taip pat įsigijome inverterį, kurio dėka automobilyje galima prijungti kompiuterį: kad vienam vairuojant (paprastai Aistei) kitas galėtų dirbti (paprastai aš).

Įprastinė darbo vieta automobilyje

Įprastinė darbo vieta automobilyje. Paprastai kelionėse būdavau ir šturmanas, o šįsyk dažniau atiduodavau tą reikalą GPS’ui, taip laimėdamas laiko darbui. Organizuodavausi taip, kad, nesant interneto, rašiau tekstus į failus,
kuriuos išsiųsdavau ar įkeldavau į internetą kur jis būdavo.

Inverteriu labai džiaugiausi: taip važiavimo laikas nebuvo „prarastas“. Dar pakeliui ir sustodavome įdomiose vietose: Bratislavoje, Čenstakavoje, Olomouce, Liubline ir pan. Tiesa, tų sustojimų būdavo tik kelios valandos kasdien, nes dėl sutrumpėjusio kelionės laiko reikėjo į ir iš Balkanų nuvykti per tris dienas.

Važiavimo savo automobiliu privalumas ir tai, kad nereikia papildomo draudimo (pvz. kai bandžiau 2016 m. nuomotis automobilį Juodkalnijoje, kad leistų važiuoti ir į Albaniją – nepavyko, arba reikalavo labai brangaus papildomo draudimo). Tuo, kad į pirmą tokį „pagyvenimą“ išvažiavau savo automobiliu, nesigailiu, tačiau supratau, kad jei ateityje tokių išvykų automobiliu bus daugiau, gal reikės pasvarstyti apie jo pakeitimą į eikvojantį mažiau kuro.

Užkandis automobilyje

Užkandis automobilyje. Jis buvo tapęs savotiškais tikriausiais namais, nes patys butai nuolat keitėsi

Kaip pasirinkome kryptį pagyvenimui užsienyje?

Be minėtų dviejų renginių, nebuvau suplanavęs, kad tada turiu būti ten, tada ten. Kartu su Aiste aptarėme, kurios iš iki šiol lankytų vietų mums labiausiai patiko, pažiūrėjau galimybes ten apsistoti, kainas. Nutarėme, kad po Niko Keivo koncerto, spalio pabaigai ir lapkričio pradžiai, važiuosime į Bosniją, Sarajevą – nes šis miestas abiems labai patiko, kai ten keliavome 2016 m.

Iš Lietuvos išvažiavome toliau neturėdami planų iki pat rungtynių Kosove. Tik aš labai norėjau aplankyti Albaniją – nes tai buvo paskutinė Europos valstybė, kurioje dar nebuvau buvęs, be to, unikali ir įdomi.

Apleista bobslėjaus trasa Sarajeve

Per Bosnijos karą sugriautoje Sarajevo olimpiados bobslėjaus trasoje. Lankydami šį miestą praeitą kartą, jos aplankyti neturėjome laiko – o dabar ilgokai pasivaikščiojome ja ir aplink, nuėjome iki sugriautos observatorijos iš kur atsiveria miesto vaizdai

Jau būdami Bosnijoje susidėliojome planą likusiai kelionei, kurį vėliau dar keitėme. Albanija traukė, bet ir kiek baugino (Aistė paskaitė apie blogus kelius, o aš, pabuvojęs Kosove, klaidingai abejojau, ar nenusibos ten būnant ilgai), tad nusprendėme savaitę ten niekur vienoje vietoje neapsistoti. Viena diena Škoderyje, trys Tiranoje (sostinė), trys Beratyje (senas miestelis), trys Sarandoje (pailginom iki keturių), viena Korčėje.

Tada – keturios dienos Makedonijoje (trys – Skopjėje, kuri 2015 m. man paliko didžiulį įspūdį ir, kadangi tai sparčiai besivystantis miestas, statantis naują senamiestį, norėjosi pamatyti, kiek toliau tos statybos pažengė).

Debesų panorama nuo Vodno kalno

Skopjėje lynų keltuvu pasikėlėme ant Vodno kalno. Praeitąsyk nepavyko, mat mieste tebuvome vieną dieną, ir tada kaip tik keltuvas nedirbo

Tada – pora dienų Kosove ir kelionė namo. Iš praždių galvojome dar grįždami sustoti savaitei Belgrade, buvome pasirinkę (bet neužsisakę) ir butą brutalistiniame GenEx Towers. To labiau norėjo Aistė, Belgrade nebuvusi. Bet kai pabuvo prieš koncertą, pritarė man, kad tas socializmo laikais smarkiai suniokotas miestas – ne toks, kuriame norėtųsi būti ilgiau kelių dienų.

Kur gyvenome Balkanuose?

Iš pradžių galvojau, kad nakvynės vietų ieškosime vietoje tarp nuomojamų butų, gal preliminariai pažiūrėję kainas internete. Girdėjau, kad taip išeina pigiau. Visgi, trūkstant laiko ir supratus, kad mėnesiui išsinuomoti negalėsime, pasikliovėme Air BnB. Išėjo kelis kartus brangiau, negu nuomojantis vietoje, bet, kadangi Balkanai pigūs, vis tiek kainos-kokybės santykis labai geras.

Labiausiai įstrigo trys butai:
a)Dviejų kambarių naujai įrengtas butas Sarandoje, Albanijos kurorte, su Balkonu į jūrą, labai patogus darbui. Labiausiai jis sužavėjo savo kaina: 10 eurų už naktį su viskuo (nakvojome 3 naktis, dar vienai prasitęsėme, kadangi patiko ir kaip tik reikėjo padirbėti daugiau). Kaip esu patyręs, nesezono metu be galo apsimoka apsistoti kurortuose, nes tie, kas pasistatę butus vasarai, visaip kaip stengiasi juos „iškišti“ ir žiemą. O juk tas „nesezonas“ Albanijoje pagal klimatą – beveik kaip sezonas Palangoje…

Naujai įrengtas butas Sarandoje

Naujai įrengtas butas Sarandoje. Su viskuo, ko reikia ir patogia darbo vieta dviems kompiuteriams bei šeimininko sese greta, kuri greitai padėdavo (audrai nutraukus internetą, davė savo mobilų internetą, paskolino feną ir pan.)

b)Butas šeštame aukšte Sarajevo centre su vaizdu į senamiestį ir kalnus. Plotas – apie 90 kv. m., du nemaži kambariai, virtuvė, vonia, balkonas, terasa, kieme – privatus garažas. Kaina (su viskuo) – 27 eurai už naktį. Buvo labai smagu dirbti terasoje, girdint už lango musulmonus melstis kviečiančius muedzinus, o vos išėjus į lauką atsidurti pačiame „įvykių sūkuryje“, kur rytietiškas senamiestis susiduria su vakarietišku naujamiesčiu. Gyvenome ten savaitę.

Vaizdas pro Sarajevo buto langą

Vaizdas iš Sarajevo buto terasos, kurioje ir dirbdavau, ir valgydavome pusryčius. Paslaptingai gražiai skambėdavo muedzinų balsai, šaukiantys melstis (iš skirtingų mečečių – skirtingu metu; pasak vietinio dėl naudojamų skirtingo laiko: saulės ar oficialaus)

c)Įspūdingas Salvadoro Dali įkvėptas butas Skopjės centre. Apie 140 kv. m., per du aukštus, interjerą reikia pamatyti, kad patikėtum: kiekviena detalė atskiras meno kūrinys, nuo baldų iki šventų paveikslų. Dvi vonios, trys balkonai. Kainavo 39 eurus už naktį – ir, atrodo, tai žemiau rinkos kainos, nes šis butas būna užsakomas keli mėnesiai į priekį. Užsisakinėdami prieš vieną mėnesį, teradome tris laisvas dienas, ir jas užsakėme: juk mūsų nesaistė įsipareigojimai, kur būti konkrečiu metu, tad, pasirinkę tada būti Skopjėje, laikus kituose miestuose „priderinome“ prie to.

Aistė Salvadoro Dali įkvėptame bute

Aistė Salvadoro Dali įkvėptame bute. Čia – tik maža dalis viso jo ekstravagantiško interjero

Kaip patyrėme, per AirBnB savaitei apsistoti neretai pigiau, nei dienai, bet kainos gali ir nesiskirti (Sarandoje, pavyždžiui, nesiskyrė). Butų galima susirasti ir per Booking.com.

Važiavimo dienos ir darbo dienos

Be ilgesnių apsistojimų, apsistodavome ir vienai nakčiai: pakeliui iš vienos vietos į kitą. Tokiais atvejais paprastai apsistodavome pigiausiai kur įmanoma, nes reikėjo tik pernakvoti. Galėdavome per Booking.com ieškoti viešbučio ne konkrečiame mieste, bet didžiuliame regione, ar, pakeliui iš Bosnijos į Albaniją – netgi apskritai „bet kur Juodkalnijoje“ – juk visa ta nedidelė šalis buvo pakeliui. Tokiose vietose būdavo įdomių nuotykių, susidūrimų su nekalbančiais niekaip tik savo kalba žmonėmis ir pan.

Stabtelėjimas Pivos kanjone

Stabtelėjimas Pivos kanjone Juodkalnijoje temstant, važiuojant iš Bosnijos į Albaniją

Tokios „važiavimo dienos“ priminė įprastinę mano kelionę: tai yra, išvažiuodavome anksti ryte, pakeliui daug ką pažiūrėdavome, atvažiuodavome vėlai vakare. Tuo tarpu „apsistojimo ilgesniam laikui dienos“ labiau priminė eilinę darbo dieną: tik tiek, kad dirbdavome ne nuo 8 iki 17, o dažniau ryte tik atsikėlę, paskui „antru prisėdimu“ vakare ir aš kartais naktį. O dienos metu kur nors eidavome: į muziejų, į „nemokamą ekskursiją“ ar pan.

Nemokama ekskursija Sarajeve

Nemokama ekskursija Sarajeve. Būdamas vietoje ilgesnį laiką, gali nesunkiai atrasti įvairių renginių ir pasiūlymų reklamas bei jomis pasinaudoti – net jei viskas vyktų tik po kelių dienų

Valgydavome, kaip ir Lietuvoje, daugiausiai ne namie. Balkanuose tai ir tikrai pigu: galėjom sau leisti valgyti net geriausiuose restoranuose, o kainuodavo kaip Lietuvoje eiliniuose (~6-7 EUR už vakarienę žmogui); gi pigesniuose Albanijoje pavalgydavome ir už 2 eurus. Vakarais, būdavo, užkąsdavome čipsų.

Rytų Europoje ir Balkanuose pliusas – geras internetas, kuris yra kiekvienoje kavinėje ir dar daug kur. Tad dirbti galėjome ne vien „namie“, kas buvo labai svarbu važiavimo dienomis.

Darbas kavinėje Albanijoje

Atrašau el. laiškus kavinėje Albanijoje. Be kompiuterio, turiu planšetę-telefoną su klaviatūra, kurią nešiojausi kišenėje ir galėjau išsitraukti bet kada. El. laiškams ar Word failams to pakanka, o nuotraukų redagavimui ir pan. reikia kompiuterio.

Kiek kainuoja būti skaitmeniniu klajokliu?

Kaip įprasta, visas išlaidas kelionės metu tiksliai rašiau savo duomenų bazėje, kur mano pasirašyto užklausos automatiškai paskaičiuoja viską įvairiais pjūviais: kiek išleidome per mėnesį, kiek per kelionę, kiek kurioje šalyje.

Išėjo, kad mėnuo tokioje kelionėje vienam žmogui vidutiniškai kainavo ~1100 EUR (priskaičiuojant ir nuvažiavimo, daiktų įsigijimo išlaidas), tuo tarpu mėnuo Lietuvoje man kainuoja ~500 EUR.

Darbotvarkė planšetės ekrane laukiant pusryčių Kosove

Darbotvarkė planšetės ekrane laukiant pusryčių Kosove. Darbotvarkė apima daugybę skirtingų darbo krypčių, svetainių ir kitko, kuo užsiimu

Tarp išlaidų, 25% sudarė nakvynės Balkanuose, 25% maistas Balkanuose, 18% benzinas (jau Balkanuose), 11% nukeliavimas į Balkanus (tai apima kurą ir nakvynes pakeliui), 9% nusipirkti daiktai (čia labiau ateičiai, nes Balkanuose pigiau pirkti rūbus ir pan.), 7% – lankytinos vietos, 5% – kitos išlaidos.

Liublino unijos grafitis

Įprastose kelionėse, “nusigavimo į vietą” išlaidos paprastai yra tiesiog prarasti pinigai. Tačiau skaitmeninis klajoklis gali sustoti ilgesniam laikui bet kur, kur įdomu, taigi, galima geriau išnaudoti ir važiavimą pirmyn bei atgal. Čia Liublino unijos pasirašyti atvykusio lietuvio grafitis Liubline – į šį miestą neplanavome užsukti, bet artėdami jo link pamatėme, kad turime laiko

Kaip minėjau, taupyti nesistengėme: Balkanuose sau leisdavome gerokai daugiau, nei Lietuvoje. Iš tikrųjų, leisdavome viską, ko norėjome – tokios išlaidos, bent Balkanuose, iš esmės ir yra maksimali riba, įsigyjant viską, ko norime. Smagu pasiekti tą ribą ir suprasti, kad uždirbdamas daugiau pinigų nelabai sugalvotum, kur juos norėtum leisti.

Kola Tiranos Sky Bar

Skardinė kolos ‘prestižiniame’ Tiranos SkyBar, kuris sukasi aplink savo ašį dangoraižio viršūnėje, kainavo ~1,3 EUR. Prestižas man nerūpi, bet vaizdas – labai gražus ir įkvepiantis dirbti bei kurti.

Taupant, kas be ko, gyvenant Balkanuose galima sutaupyti ir du trečdalius šios sumos – taigi, „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas prieinamas ir uždirbantiems gerokai mažiau.

Be to, jei aš, kaip vilnietis nuo gimimo, turiu kur gyventi Vilniuje, tai neturintiesiems būsto didmiesčiuose „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas būtų dar patrauklesnis: papildomos išlaidos būsto nuomai svetur (pigesnėje šalyje) galėtų būti net ir lygios tam, ką Vilniuje kas mėnesį mokėtum paėmęs būsto kreditą. Na, o jei turi butą Lietuvoje – išvykdamas gali pats jį išnuomoti ir taip pasididinti pajamas.

Auskarai už 1EUR

Šiuos auskarus ir daug kitų papuošalų Aistė nusipirko už 1 EUR. Kol gyveni pigioje šalyje, gali sutaupyti nusipirkdamas daiktų tam laikui, kai gyvensi brangesnėje. Nuotrauka daryta Porta Macedonia vartų viršuje.

Ir jei pirkdamas norėtum įsigyti butą “visiems gyvenimo atvejams”, tai nuomojantis trumpam galima kur kas labiau eiti į kompromisus, nes viskas labai laikina.

Štai Sarajeve, pavyzdžiui, pasirodo nakčiai mieste išjungia vandenį. Pirmą dieną buvo siurprizas: Aistė nusiprausė, aš nespėjau. Galvojau, gal boileryje baigėsi vanduo – bet kad ir šalto nėra… Po valandos susiprotėjęs paieškoti internete atradau, kad yra net grafikas, pagal kurį skirtinguose rajonuose “užsukamas” vanduo. Kitą rytą buto šeimininkas irgi atsiprašydamas pasakė, kame bėdos. Kaip ten bebūtų, prisitaikėme: prausdavomės anksčiau ar miegodavome ant sofos su rūbais. Jei tektų taip gyventi metus ar du – gal kažkiek trukdytų (nors ir tai man asmeniškai nelabai). Bet kai tik savaitę – koks skirtumas, dar šiek tiek ir bus kitaip, reikia džiaugtis teigiamomis buto pusėmis (pvz. gražiu vaizdu pro langą, didele dviems žmonėms erdve, vieta pačiame centre).

Aukščiausiame buvusios Jugoslavijos dangoraižyje

Aukščiausiame buvusios Jugoslavijos dangoraižyje, iki kurio kavinės nueidavome pėsti nuo savo buto. Smagu, rodos, tokiame tolimame mieste, atrasti gražias ir nebrangias vietas, į kurias norisi ir gali grįžti, ir į šią kavinę dar buvome grįžę

Beje, “skaitmeninio klajoklio” gyvenimo būdas padeda taupyti savaime ne tik todėl, kad gyvendamas pigesnėse šalyse, gali nusipirkti ten daiktų ateičiai, ar todėl, kad ten pigesnis pragyvenimas.

Jeigu mėgsti keliauti ir norėtum aplankyti tas šalis ir šiaip – kaip “skaitmeniniam klajokliui” išeina pigiau, nes gali “vienu nuvažiavimu” ar “nuskridimu” aplankyti daug vietų, į kurias šiaip tektų skristi kelis kartus. Be to, yra daugiau alternatyvų pačiam nuvažiavimui, įskaitant imlesnes laikui (skrydžiai su daug persėdimu, važiavimas toli nuosavu automobiliu). Iki 2017 m. kelionės Balkanuose jau buvau praleidęs iš viso ~21 d. (nuo 2010 iki 2016 m.) – tačiau tai apėmė keturias keliones lėktuvu, autonuomas, ir vienos dienos Balkanuose kaina todėl tų kelionių metu išėjo maždaug trigubai didesnė, nei šiemet. Aišku, tai nėra visai lygintini dalykai, nes praeitus sykius po Balkanus vien keliavau, o dabar – ir dirbau, bet kainų skirtumas vis tiek didžiulis. Ir toks jis bus važiuojant į visus kraštus, kur nėra patogių ir pigių tiesioginių skrydžių, užtat pigu gyventi juose pačiuose (nes didelę kelionių į tokias šalis kainos dalį sudaro pats nuvažiavimas).

Džirokasterio pilyje Albanijoje pakeliui iš Sarandos į Makedoniją

Džirokasterio pilyje Albanijoje pakeliui iš Sarandos į Makedoniją. Maršrutą dėliojausi žiūrėdamas ne tik į tai, kur įdomu pagyventi, bet ir į tai, ką pamatyti pakeliui

Kokios išvados ir ką daryčiau kitaip?

Toks „trumpas pagyvenimas svetur“ man labai patiko, visai naujai atskleidė tas šalis, davė idėjų.

Tikrai noriu tai kartoti ir kartoti!

Man pačiam kilo ir keletas minčių bei pastebėjimų, ką antrą kartą turbūt darysiu kitaip.

Viešbutis Ohride, pakeliui iš Albanijos į Skopję

Viešbutis Ohride, pakeliui iš Albanijos į Skopję. Kadangi ne sezonas ir buvo tuščias, davė geriausią numerį už prastesnio kainą

Visų pirma – tempai. Pažiūrėjęs Lonely Planet knygose rekomenduojamus kelionių tempus pastebėjau, kad mes… keliavome beveik rekomenduojamu tempu. Tai yra, aplankydavome per tą patį laiką ~75% to, kiek rekomenduojama per atostogas Albanijoje ar Bosnijoje pagal „Lonely Planet“. Tiesiog mums tas tempas atrodė žymiai mažesnis, nes mažesnis nei įprastinėje kelionėje. O visą tą laiką, kurį „Lonely Planet“ traktuodavo, kad žmonės skirs „sau“ (paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, apsipirkti, pamiegoti ilgiau ryte ar vakare, pagulėti paplūdimyje), mes skyrėme darbui. Taigi, laiko „sau“ be lankytinų vietų lankymo ir kitų „kelioninių“ pramogų Balkanuose beveik nebuvo (ne kiekvieną dieną ir prausdavomės). O kai darbai “užsidegdavo” ir miegoti tekdavo labai trumpai.

Buto balkonas Sarandoje

Buto balkonas Sarandoje. Tokiose vietose galima suderinti darbą ir grožėjimąsi vieta – kai trumpam nusuki žvilgsnį nuo monitoriaus pailsinti akis ar pamąstyti

Pakalbėję su Aiste nutarėme, kad toks tempas per didelis, o idealiu atveju visose vietose gyvenimą reikėjo prailginti bent dvigubai (savaitė vietoje 3 d., dvi savaitės vietoje vienos). Tada būtų buvę ir laiko „sau“: paieškoti ilgiau pigių prekių ateičiai, pažiūrėti kokį filmą paįvairinimui (tiesa, pažiūrėjome kelis trumpesnius, daugiausiai apie šalis, kurias lankėme, bet tik retą dieną turėdavome tam laiko). Taigi, ateityje tempus šiek tiek lėtinsim. „Važiavimo dienos“ bus retesnės.

Antra – darbo vieta. Daugelis viešbučių dviviečių numerių – net neva labai gerų – dviejų žmonių darbui netinka, nes nebūna patogaus stalo kompiuteriui, arba jis būna tik su viena kėde. Dėl visa ko, tiesa, buvome pasiėmę sulankstomą kėdę, tačiau, tarkime, labai jaukiuose svečių namuose Beračio senamiestyje nebuvo kur statyti net jos: mažyčiame numeryje staliukas tik vienam žmogui, nors numeris dvivietis.

Ankšta darbo vieta tradiciniame name Beratyje, Albanijoje

Ankšta darbo vieta tradiciniame name Beratyje, Albanijoje

Todėl bendrai „pagyvenimui svetur“ labiausiai verta dairytis į butus. Tiesa, net ir jie ne visi tinkami darbui: štai Tiranoje nelabai buvo kur prisėsti, tik vienas apvalus stalas, prie kurio dirbant nuskausdavo rankos.

Trečias dalykas, kas turi būti kiekvienas „skaitmeninis klajoklis“ – geras tinklų administratorius. Modemai turi tendenciją „nulūžti“ ir reikia suprasti, kodėl (kartais perkrovimo nepakanka); o juk Wifi darbui būtinas, ypač ten, kur roaming‘as labai brangus ir kur negyvensi taip ilgai, kad pirkti vietinę SIM kortelę su internetu (arba jos brangios, arba gigabaitai labai riboti). Čia irgi pliusas butams, palyginus su viešbučiais: modemas ten bent jau visada šalia, tad nėra „silpno signalo“, ir jį gali pasiekti paleisti iš naujo (iki šiol prisimenu, kaip Indijoje atsikalbinėjo viešbučio tarnautojai, paprašyti tiesiog perkrauti modemą: „o kam jums reikia interneto?“; prieš tai iš viso dar aiškino, neva ne modeme problema: „valdžia išjungė internetą“…).

Gatvė Beratyje

Neįtikėtino siaurumo gatvė Beratyje pakeliui į mūsų nakvynės vietą – tradicinį namą Mengalemo rajone ‘lipant į kalną’.

Ketvirtas, labiau asmeninis dalykas: man nepatiko tai, kad per vieną 37 dienų išvažiavimą pravažiavome net 10 šalių (iš jų 5 pabuvome ilgiau). Kitam gal taip būtų smagu, bet aš mėgstu įsigilinti į kultūrą, pasimokyti kalbos ir kalbėti su vietiniais jų kalba – o šiuo atveju gale jau viskas maišėsi: ar čia „dovidženija“ serbiškai, ar makedoniškai… Ateityje stengsiuos ilgesniam laikui „pasinerti“ į vieną kultūrą.

Penktas dalykas – kopijos, kopijos, kopijos! Visų daiktų nepasiimsi, o fiziniai daiktai ir vis mažiau svarbūs. Užtat svarbi informacija. Reikia iš namų pasiimti jos kopijas. Man kopijos pravertė jau antrą išvykimo dieną, kai japonų hakeriai netikėtai nuhakino mano tinklapius ir reikėjo viską ilgai ir nuobodžiai atstatinėti. Ir nors pasidariau visos skaitmeninės informacijos kopijas, pasirodo, vertėjo pasidaryti ir popierinės: prireikė kai kurių tarpukarinių teisės aktų, kurių nėra internete, Lietuvos vietovardžių sąrašų ir kt. Žinodamas, ties kokiomis sritimis dirbame, sau reikalingus dokumentus ir knygų puslapius grįžęs jau persifotografavau. Reikia gerai įsidėmėti ir įvairius kodus, numerius – nes, jei esi kažkur namie užsirašęs, užsienyje tai nepadės.

Aistė ir aš tuščiame Albanijos kurorto paplūdimyje vakarėjant

Aistė ir aš tuščiame Albanijos kurorto paplūdimyje vakarėjant

Tačiau bendrai paėmus per tas 37 d. supratau, kad būti skaitmeniniu klajokliu yra nuostabu ir įmanoma. Ne, tai nėra tos mitologizuotos pasyvios pajamos, kur neva uždirbi nieko nedirbdamas (daugelis jų nėra tokios jau pasyvios, pvz. nuomojamus butus daug darbo prižiūrėti, o tos, kurios tikrai yra pasyvios, paprastai yra uždirbamos labai turtingų žmonių, ir tai nėra toks turtas, kuris paprastai pasiekiamas kiekvienam). Tai – darbas, tik nepriklausomas nuo vietos ir laiko (išskyrus tai, kad privalai turėti interneto bei telefono ryšį). Tačiau šitoks darbas iš karto sukuria gyvenimui tiek naujų galimybių! Ir, svarbiausia, jis, priešingai nei pasyvios pajamos, pasiekiamas daugeliui, net ir visai jauniems žmonėms (man pačiam, beje – 30 metų, tad jau nebesu jaunas, tačiau tokio amžiaus, kurio “karjeristai” dar dažniausiai nė nebūna įpusėję karjeros). Tik reikia norėti ir pasistengti.

Albanai meldžiasi

Albanų musulmonų penktadieninė malda Tiranoje. Palyginus su penktadieniais Bosnijoje, tikinčiųjų beveik nėra – albanai gerokai mažiau religingi. Tokių kultūrinių niuansų nepajusi apsilankęs tik vieną ar kelias dienas.

Kas gali būti skaitmeniniu klajokliu?

Nesakau, kad rekomenduoju būti skaitmeniniu klajokliu kiekvienam, galinčiam susirasti nuo vietos ir laiko nepriklausantį darbą. Štai savybės, kuriomis turėtų pasižymėti skaitmeninis klajoklis, kad toks gyvenimo būdas netaptų kančia:

1.Mokėti išsitekti su nedideliu skaičiumi daiktų. Viskas, su kuo gyvensite ištisus mėnesius, jums turi tilpti daugiausiai į kelis lagaminus, o jei norite skraidyti pigiais skrydžiais – ir į kuprinę.

2.Nebūti prisirišęs prie konkrečių dalykų: konkrečių patiekalų, konkrečių pramogų, konkrečių patogumų, susitikimų su konkrečiais žmonėmis. Bent dalies (tikėtina – daugelio) viso to kažkur nebus, tad teks be to išgyventi savaites ar mėnesius.

Padėkos diena Kosove

Padėkos dienos koncertas Kosove: kosoviečiai dėkoja JAV už išvadavimą. Muzika, aišku, visai kitokia, nei Lietuvoje, vietinė: bet man smagu paklausyti ko nors naujo.

3.Mėgautis kitomis kultūromis ir tradicijomis bei jas suprasti, o ne žiūrėti į jas iš aukšto. Specialiai neminiu žodžio “tolerancija”: kiek pastebėjau, tie, kurie garsiausiai šaukia apie toleranciją, patys labiausiai ir yra linkę niekinti nevakarietišką gyvenimo būdą.

4.Mokėti prisiversti dirbti, kai nėra jokio nurodinėjančio boso. Tai galioja visiems, kas “dirba sau”, ne tik skaitmeniniams klajokliams – bet “skaitmeniniams klajokliams” gali būti sunkiau (pvz. dirbti kurorte).

Aistė žvelgai į tolį

Vienas mane labiausiai įkvepiančių dalykų darbui – žvilgsnis į tolius, į miestus ir gamtą. Aistei, kaip matote, irgi patinka, nors ne tiek, kiek man, todėl dėl to, kokį butą rinktis, kildavo diskusijų: man svarbiausias – vaizdas pro langą, Aistei – šiluma ir kt. Bet dažniausiai pavykdavo suderinti, o kelis kartus vienas kitam nusileidome.

5.Sąmoningai rinktis įdomų gyvenimą vietoje didesnių pinigų. Daugelis “skaitmeninių klajoklių” neuždirba tiek, kiek galėtų, jei nebūtų “skaitmeniniai klajokliai”, nes dauguma pelningų darbų visgi dar reikalauja konkrečiu laiku būti konkrečioje vietoje. Aišku, jie gali, kaip rašiau, sutaupyti gyvendami pigesnėse šalyse – tačiau tai aktualiausia kokiems norvegams ar britams. Lietuva pati dar nėra tokia brangi, kad sutaupyti būtų galima šitiek smarkiai, jog atsipirktų ne tik važiavimo iš vietos į vietą išlaidos, bet ir visos “prarastos pajamos”.

6.Džiaugtis neplanuotais nutikimais ar į juos nekreipti dėmesio. Tokių tikrai bus, ypač mažiau turtingose šalyse (o juk skaitmeniniam klajokliui verta važiuoti gyventi būtent į jas, kitaip bus labai brangu). Ne kiekvienas butas, kelias, restoranas bus toks, kaip tikitės. Čia – tik keletas nuotykių Balkanuose:
a)Albanijoje vietoje adresų įprasta nurodyti kažkokius tik seniesiems gyventojams žinomus orientyrus. Štai Tiranos buto šeimininkė rašė susitikti prie viešbučio Firenze. Nuvažiavus prie reikiamos sankryžos – jokio viešbučio. Klausinėjame aplinkinių, pardavėjų – niekas tokio nežino. Pasivaikščiojęs toliau į šoną, pamatau apleistą pastatą, ant kurio dar išlikęs užrašas “Hotel Firenze”. Šalimais – tuščia. Aistė visą laiką ieškojo, kur yra WiFi, pamėginti parašyti savininkei el. laišką (gatvėje nebuvo). O aš likau laukti prie apleisto viešbučio. Pasirodė išgėręs senukas ir irgi stoviniavo šalimais. Užkalbinęs jį supratau, kad tai šeimininkės tėvas – bet negreitai, nes jis nemokėjo nė vieno žodžio kitaip, nei albaniškai.

Naujuose Tiranos rajonuose striuka su šaligatviais ir praėjimais. Kelių kilometrų pasivaikščiojimas virto keliolikos kilometrų pasivaikščiojimu

Naujuose sparčiai augančios Tiranos rajonuose striuka su šaligatviais ir praėjimais iš vienos gatvės į kitą. Kelių kilometrų pasivaikščiojimas dėl to virto keliolikos kilometrų žygiu

b)Albanija garsėja prastais keliais. Kartą kelią išvis pametėme. Buvo tamsu, rūkas, nė vienos kitos mašinos. Negrįsta kelio atkarpa virto laukyme – ir neaišku, kur važiuoti. GPS žemėlapis akivaizdžiai netikslus. Išlipau, braidydamas po purvą dairiausi retų abejotinų orientyrų (štai – kelio ženklas – bet iš kurios jis kelio pusės?). Žingsniavau automobilio priekyje rodydamas, kur važiuoti. Logiškai spėliojau, kol nakties tamsoje išryškėjo stovintis sunkvežimis. Pažadintas vairuotojas gestais parodė kryptį – rodės, tiesiai nuo skardžio.

Sudėtingas įvažiavimas į kiemą

Paklausta, kas labiausiai jai trukdė, Aistė paprastai minėdavo sudėtingas eismo sąlygas. Štai pro kokius vartus teko įvažiuoti į nakvynės vietą Škoderyje, Albanijoje (kairė pusė neatsidarė). Viduje tarsi gavome visą namą, bet šviesa įsijungė tik viename kambaryje ir tualete. Kai apsistodavome pakeliui vienai nakčiai, dažnai išmėgindavome pigiausius ir neturinčius buvusių klientų apžvalgų viešbučius ar butus – ten nežinai ko laukti, bet tai ir įdomu.

Džiaugiuosi, kad man nekilo problemų su nė vienu šių punktų. Manau, kad žmogui gyvenime nereikia daugiau keliasdešimties daiktų – ypač šiais laikais, kai kompiuteris pakeičia galybę kitų dalykų. Nereikia man ir daug patogumų: pavyzdžiui, net ir namie su Aiste dažnai miegame apsikabinę ant neišskleistos sofos, todėl nieko tokio, kad ir užsienyje ne visur bus lova. Prarastus laisvalaikio praleidimo būdus lengvai pakeičiu naujais ar modifikuotais. O žymioje dalyje užsienio kultūrų jaučiuosi geriau, nei “čia ir dabar” (mano širdis pasilikusi ~2003 m. Lietuvoje, kurios nebėra – bet tai jau tema kitam įrašui).

Ant kalno prie Sarajevo

Ant kalno prie Sarajevo

Tesa, kadangi Aistė šiuo metu turi daugiau darbų, susietų su Lietuva, nei aš, tiksliai kada ir kiek būsime “skaitmeniniais klajokliais” dar nesame nusprendę. Tačiau aišku, kad 2018 m. būsime svetur ilgiau, nei kuriais ankstesniais metais ir užsienyje ne tik keliausime, bet ir vykdysime savo veiklas.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Kelionė į Pasaulio krepšinio čempionato atranką Kosove

Kelionė į Pasaulio krepšinio čempionato atranką Kosove

| 0 komentarų

Kai kalbama apie naująją FIBA atrankos į pasaulio krepšinio čempionatą sistemą, dažniausiai akcentuojama, kad Lietuvos krepšinio rinktinę bus galima išvysti žaidžiančią svarbius mačus Lietuvoje.

Bet yra ir kita medalio pusė: atsiras gerokai daugiau galimybių “lydėti” rinktinę į varžybas. Tą galima suderinti su trumpomis kelionėmis į atitinkamus miestus.

Palaikyti rinktinės į pirmąsias jos rungtynes Prištinoje prieš Kosovą užsukau ir aš. Patirtis tikrai įdomi ir rekomenduotina – juoba, kad kitos Lietuvos rungtynės užsienyje vyks dar arčiau: Lenkijoje, Vengrijoje.

Nerašysiu apie pačias rungtynes (jas jau matėte per televiziją ar apie jas skaitėte sporto žiniasklaidoje) ir nerašysiu apie Kosovą (esu rašęs seniau ir dar pildysiu). Straipsnis labiau apie “krepšinio turizmą” ir FIBA sistemą, kuri jam plačiau atvėrė kelią.

Krepšinio varžybos Lietuva-Kosovas

Krepšinio varžybos Lietuva-Kosovas nuo tribūnos, kurioje susirinko Lietuvos fanai

Bilietų įsigijimas – nuo lauko prekystalio

Keliaudamas stebėti eilinių oficialių varžybų (ne čempionato) į užsienį neišvengiamai susipažįsti su vietos krepšinio kultūra ir realijomis.

Pažintis su Kosovo realijomis man prasidėjo dar nuo mėginimo įsigyti bilietus. Kaip tą padaryti internete informacijos neradau (įtariau, kad internetu jie neparduodami, ir neklydau). Oficialiame FIBA tinklapyje tik buvo parašyta, kur vyks varžybos (Pallati i Rinisë dhe Sporteve).

Išvakarėse nuvykę prie tų sporto rūmų, suabejojome, ar informacija neklaidinga: jie atrodė panašiai, kaip Vilniaus sporto rūmai, aptrupėję ir apipaišyti grafičiais, iš pažiūros apleisti. Viduje radome tik angliškai nekalbančius apsaugininkus, vienas kurių paklaustas dėl bilietų įsigijimo tik mojo į lauką ir parodė gestą tarsi rūkytų cigaretę.

Prištinos sporto rūmai, statyti dar Jugoslavijos laikais

Prištinos sporto rūmai, statyti dar Jugoslavijos laikais

Ne, cigaretės jis visgi neprašė. Kaip išsiaiškinome po netrumpo sukinėjimosi aplink rūmus, klausinėjimo parduotuvėse ir baruose, bilietai pardavinėjami “netoli ten, kur pardavinėjamos cigaretės”. Sakė, kad pardavinėjami tik varžybų dieną – bet tarptautinėms varžyboms, matyt, padaryta išimtis, prekiauta ir išvakarėse. Ne, kasų nebuvo ir net ne kioske bilietus reikėjo pirkti.

Du jaunuoliai tiesiog bent dvi dienas stovėjo prie laikino prekystalio lauke.

Pliusas – bilietas kainavo tris eurus. Jame nepažymėtos vietos – sėsti reikia kur nori (irgi pliusas, jei nori prisijunti prie kitų Lietuvos sirgalių). Žodžiu, daug kas priminė Nacionalinę krepšinio lygą – ir bilietų kainos, ir pardavimo sistema.

Laikina prekyvietė bilietams į krepšinį

Laikina prekyvietė bilietams į krepšinį prie paminklo “NEWBORN”, žymėjusio naujai užgimusią Kosovo valstybę

FIBA akcentuoja, kad Pasaulio krepšinio čempionato atranka yra įkvėpta atrankos į futbolo čempionatus. Viena, kuo ji dar atsilieka – informacijos kiekiu. Vertėtų tinklapyje (tiek FIBA, tiek Lietuvos krepšinio federacijos) skelbti kur, kada ir kaip nusipirkti bilietus, gal ir apie galimybes nuvykti į vietą (pvz. užsakomuosius krepšinio federacijos skrydžius kartu su rinktine, jei tokia galimybė yra).

Varžybų organizavimas priminė NKL, bet sirgalių daugiau

NKL atmosfera vyravo ir varžybose. Čia pertraukėlių metu nešoko šokėjos, nebuvo jokių konkursų. Švieslentė nerodė, kiek taškų sumėtė kuris žaidėjas ar tų žaidėjų pavardžių, o tik jų numerius ir gautas pražangas. Nors patikrinimas įeinant buvo griežtas, leido įsinešti kamerą, fotografuoti, filmuoti.

Tiesa, žiūrovų atėjo gerokai daugiau, nei NKL ar daugelyje LKL varžybų. Sporto rūmai buvo beveik pilni – nors jie ir nelabai dideli, ~1500 žiūrovų. Iš jų apie 35 buvo Lietuvos sirgaliai: kai kurie atskridę reisu kartu su rinktine, kai kurie savais keliais, keli gyvenantys regione. Atėjo apie du-tris kartus tiek Kosovo “ultrų” (mojavusių tiek Kosovo, tiek Albanijos vėliavomis – juk dauguma kosoviečių albanai). Beje, prie Lietuvos sirgalių prisijungė ir kažkiek kitataučių, kurie nemėgsta Kosovo, pvz. serbų (vienas, sėdėjęs šalimais, aiškino, kaip Serbija vėl prisijungs Kosovą). Balkanų konfliktai… Apsaugos, pasirodė, gerokai daugiau, nei rungtynes su tiek žiūrovų saugotų Lietuvoje. Lietuvos sirgaliams ji neleido palikti savo vietų tol, kol neišeis visi Kosovo sirgaliai.

Dalis lietuvių tribūną supusios policijos

Dalis lietuvių tribūną supusių policijos pareigūnų

Kosovas gana toli ir sunku į jį nuvykti pigiai, tai neturistinė šalis. Tačiau daugelį kitų vietų, kur vyks Lietuvos varžybos šioje atrankoje, aplankyti paprasčiau, pakeliui ar tose vietose yra ir daug turistinių objektų.

Suderinti varžybas su jų lankymu ar kita smagia veikla tenai tikrai įmanoma. Tokį “sporto turizmą” jau seniai atradę futbolo sirgaliai, pvz. škotų ir, viliuosi, kad dabar atras daugiau krepšinio šalies gyventojų lietuvių.

Dėl žvaigždžių nebuvimo rungtynės – lygesnės

Naujoji atrankos į pasaulio krpešinio čempionatą sistema kelia daug aistrų dėl to, kad negali žaisti NBA ir Eurolygos žaidėjai.

Aišku, norėtųsi, kad žaistų visi, ypač šalims, kaip Lietuva, turinčioms krepšinio žvagždžių. Visgi, sistema turi ir savotišką privalumą: daro rungtynes sunkiau nuspėjamomis, todėl įdomesnėmis stebėti ir gyvai. Juk didžiausi praradimai – kaip tik stipriausiose ekipose, tuo tarpu tos šalys, kurios neturi NBA ar Eurolygos žvaigždžių, eina į aikštelę stipriausios sudėties.

Aišku, kaip rodo prasidėjusios kvalifikacijos rezultatai, ir krepšinio didvalstybių “antrosios rinktinės” (kaip jas vaidna žiniasklaida) neretai pajėgesnės už silpnesnių šalių pirmąsias. Tačiau skirtumas šitaip dirbtinai sumažintas. Be to, nežinai, kaip sužais į komandą surinkti žaidėjai tądien: nėra draugiškų varžybų ciklo, čempionato varžybų serijos, kurią stebėdamas geriau susipažįsti su žaidėjų lygiu, visa komanda. Savo ruožtu, kai kurie žaidėjai kas kartą bus rinktinėje naujokai ar beveik naujokai.

Lietuvos sirgalių tribūnos fragmentas po pergalės

Lietuvos sirgalių tribūnos fragmentas po pergalės

Taigi, to ir nenorėdama, FIBA priartino krepšinio atranką prie futbolo čempionatų atrankos dar vienu būdu. Juk vienas futbolo įdomumų – nenuspėjamumas. Jį lemia futbolo taisyklės: vienas įvartis, vienas baudinys gali iš esmės pakeisti rungtynių eigą ir todėl neretai pasitaiko, kad vidutiniokai ar autsaideriai išplėšia lygiasias ar nugali favoritus, ir kiekvienos rungtynės įdomios. Krepšinyje, tuo tarpu, vienas metimas lemia mažai ir todėl sensacijų – irgi mažiau. Tačiau FIBA-Eurolygos konfliktui aplyginus rinktinių jėgas, tikėtina, kad tų sensacijų padaugės. Ir kol Lietuva-Kosovas pirmoji rungtynių dalis klostėsi apylygiai, negalėjai numanyti, ar tai toks tikrai iš pagrindų atnaujintos Lietuvos rinktinės susižaidimo lygis, ar tai tik laikina “duobė”.

Tuose kraštuose, kaip Europa, kur einama pažiūrėti žaidimo, visas toks nenuspėjamumas ir lygesni nei kitu atveju rezultatai gali pritraukti daugiau žiūrovų. Kita vertus, šalyse, kuriose einama visų pirma pasižiūrėti žvaigždžių (JAV, Kinijoje), jų nebuvimas tik dar labiau sumenkins ir taip menką dėmesį rinktinių žaidimui (didžioji dėmesio dalis ten ir dabar tenka klubams).

Kaip aplankyti Lietuvos rinktinės varžybas užsienyje?

Norėtumėte pasaulio krepšinio čempionato atrankos varžybas užsienyje stebėti ir jūs? Tam yra kelios galimybės:
*Važiuoti automobiliu. Logiška į artimas šalis, kaip Lenkija. Tokiu atveju verta kartu aplankyti įdomias vietas pakeliui.
*Skristi reisiniu lėktuvu. Jei nėra “oficialių”: skrydžių ar persėdimų, verta paieškoti “neoficialių” persėdimų su “Ryanair” ar “Wizzair”. Tam padeda tokios sistemos kaip Skyscanner ar Azair.eu. Tokiu atveju galima pasilikti kažkiek laiko aplankyti tos šalies įdomioms vietoms.
*Skristi užsakomuoju Krepšinio federacijos reisu, jei toks yra.

Beje, rungtynės Vengrija-Lietuva planuojamos sekmadienį (liepos 1 d.), Lenkija-Lietuva – ketvirtadienį prieš tai (birželio 28 d.).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Ekstremaliausios vietos, kur gyvena žmonės

Ekstremaliausios vietos, kur gyvena žmonės

| 0 komentarų

Pasaulyje yra vietų, kurios iš pirmo žvilgsnio visai netinkamos žmonių gyvenimui, bet ten vis tiek stovi miestai, kaimai. Gamta ten tokia atšiauri – karščiai, šalčiai, vėjai, tamsa – kad gyventojams tenka pristaikyti. Todėl gyvenimo būdas ten – kitoks nei kitur ir daug ko iš to, ką laikome esant savaime suprantamu, ten nėra.

Vieniems šios vietos gali atrodyti labai nejaukios (“tikrai taip negyvenčiau”), kitiems – labai romantiškos. Man jas aplankyti buvo labai įdomu. Jos puikus pavyzdys, kad net ir prie ypatingiausios aplinkos galima prisitaikyti.

 


Australijos autbeko atokumas

Vieta: Australija

Australija milžiniška šalis, bet visi didmiesčiai stovi pakrantėse. Žemyno vidurys, vadinamas Autbeku (dykyne) – beveik visai tuščias. Jo plotas didesnis už Europos Sąjungos, o gyventojų tose dykose žemėse – mažiau nei vienas milijonas. Vasaros dienomis karščiai ten – nežmoniški, be to dienomis pilna (kaip niekad tinka tas žodis) musių. Ten jos kaip niekur įkyrios: joms patinka visi žmogiški skysčiai ir gleivės, todėl lenda į nosį, burną, akis. Aborigenai, būna, net apanka nuo jų atneštos trachomos. Išlipus iš automobilio ramybė tetrukdavo keletą sekundžių – paskui ant manęs jau nuolat tupėdavo bent po keliolika vabzdžių. Vieni turistai jas nepakančiai vaiko, kiti dengiasi veidus tinklais. Vietiniai išmokę nereaguoti. Didžiausia problema, kurią jiems reikia įveikti – didžiuliai atstumai.

Autbeko miestelyje Kuber Pedyje vengdami klimato ekscesų daug žmonių gyvena po žeme. Čia - požeminės katalikų bažnyčios vidus.

Autbeko ekonominis variklis yra milžiniški 100-150 metų skaičiuojantys ūkiai, vadinami galvijų stotimis (cattle station). Didžiausio Australijos Autbeko ūkio plotas – kaip visos Vilniaus apskrities!

Gyvuliai skersti išvežami vilkikais su trimis ar keturiomis priekabomis, vadinamais “kelių traukiniais”. Prireikus kone sulaukėjusius jaučius parduoti, bandą tenka rinkti savaites – su motociklais, visureigiais, sraigtasparniais (miestelių knygynai pardavinėja ir aviacinį kurą). Tikslaus nuosavų galvijų skaičiaus, turbūt, nežino nė vienas: štai kelios karvės, kažin kaip įveikusios spygliuotą tvorą, gulėjo nutrenktos ant kelio, kitos žindė jauniklius, kurių už kokių 40 km nuo kelio stovinčioje “fermos bazėje” gyvenantis šeimininkas dar ilgai nepamatys.

Autbeko miestelio vakarinio šou vedėjas groja kantri muziką užsilipęs ant ramaus jaučio.

Žemės ten tokios bergždžios, kad tik šitokių plotų pakanka bandai pramisti. Ir tai didžiosios sausros nusėja pievas šimtais galvijų kūnų. Kiekvienas gyvulininkas turi mokėti “apgauti gamtą”. Vieni supila tvenkinius iš Didžiojo artezinio baseino, 3 km gylyje besidriekiančio po dauguma Kvinslando žemių (be jo nebūtų Australijos gyvulininkystės). Kiti, kaip XX a. pradžios gyvulininkystės legenda seras Sidnis Kidmanas [Sidney Kidman], prisperka fermų skirtinguose Australijos pakraščiuose ir, gamtai smogus vienur, išgena gyvulius šimtus ar tūkstančius kilometrų į šalį (iki šiol kartais net mėnesių mėnesius veda pėsčiomis).

Tokie malūnai, gręžiantys požeminį vandenį - nuolatinis vaizdas Kvinslando Autbeke ir pergalės prieš nesvetingą gamtą simbolis. Virš pat Didžiojo artezinio baseino jie net nebūtini: spaudimas jame toks, kad vos išgręžus skylę tūkstantmečius po žeme glūdėjęs vanduo pats pakyla į paviršių.

Autbeko miestai turi vos po kelis šimtus ir tūkstančius gyventojų, bet ir tokie jie – artimiausias “metropolis” pakelės namų šeimininkams, dykumų kaimų aborigenams, galvijų stočių “bernams ir mergoms”, dėl didelių atstumų gyvenantiems darbovietėse.

Kad nebūtų nuo civilizacijos atskirti net tie, kam “sulakstyti” į miestą ir atgal nė dienos nepakaktų, Autbeko miestai pasitelkė išradingumą.

Autbeko moksleivius “didžiausiose pasaulio klasėse” (iki 1 000 000 kv. km) moko “eterio mokyklos”. Anksčiau radiju, dabar internetine programa, kurios Windows “lange” moksleiviai mato ir girdi mokytoją, o mokytojas – moksleivius. Kai kuriems Autbeko vaikams artimiausias bendraamžis gyvena už 200 ar 500 km, o jį sutinka tik per kelis kasmečius klasės susitikimus.

Čia filmuojami 'eterio mokyklos' mokytojai. Ši įstaiga dalį finansavimo gauna iš bilietų turistams, kuriems pasakoja apie savo keistą kasdienybę.

“Greitoji pagalba” Autbeke – Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba, Australijos pasididžiavimas. Jos muziejuje ekrane rodomi per 60 po šalį pabirusių lėktuvų: į iškvietimus reaguojama per 2 val., karts nuo karto kiekviename kaimelyje išsilaipina šeimos gydytojai, atokioms šeimoms išdalijamos “vaisų dėžutės” su šimtais numeruotų receptinių vaistų rūšių. Atėjus ligai ar nelaimei, telefonu išgirdęs simptomus, daktaras pasako reikiamą numerį. Juk nors aerodromų daktarams – daug (pagrindiniai keliai vietomis virsta pakilimo takais), ne visur saugu tūpti naktimis. Net automobilių keliai iki atokių kaimų ir “galvijų stočių” būna, dėl oro sąlygų tampa nebepravažiuojami.

Karališkosios skraidančių daktarų tarnybos lėktuvo vidus. Galima gabenti ir ligonius, ir naujagimius.

Didžiausias viso Autbeko miestas Alis Springsas turi vos 28 000 žmonių – tarp Telšių ir Visagino. Bet pripratus prie Autbeko ir tas vienaukščių namų rinkinys pasirodė tikras didmiestis, kokio nematėme jau 1532 km (nuo pat Adelaidės pietuose) ir neplanavome regėti dar 2500 km iki rytinės pakrantės. Jame yra net visą parą veikiančios parduotuvėlė ir skalbykla!

Skaityti daugiau:
Pietų Australija: žavių atradimų žemė
Šiaurės Australija: seniausiasis-naujausiasis pasaulis
Kvinslandas: Australijos dvasia

 


Gilios Svalbardo poliarinės naktys

Vieta: Svalbardas (Norvegijos valda)

Svalbardas – dažniausias pavadinimas kiekviename sąraše “Šiauriausi pasaulyje”. Šiame vos 2600 gyventojų turinčiame salyne – šiauriausias miestelis, šiauriausias muziejus, šiauriausias viešbutis, aukštoji mokykla, ligoninė, paštas, bankomatas… Ir šiauriausias pasaulyje keleivinis oro uostas – jo dėka Svalbardas yra artimiausia ašigaliui vieta, į kurią dar galima nuvykti be ekspedicijos. Epitetas “šiauriausias” nėra tik žodis. Tai – ištisa atmosfera. Kiekviena tų įstaigų, kiekvienas vietos žmogus visa savo esybe prisitaikę prie Šiaurės.

Svalbardas – Norvegijos valda, bet ne Norvegija. Į jį turi teisių 42 valstybės (tarp jų – Lietuva), o rusai net pastatę savo gyvenvietes. Karingiausias pretenzijas į salyną reiškia pati Gamta: už miestelio ribų išeiti leidžiama tik nešinam šautuvu, nes gali užpulti baltieji lokiai.

Tokiuose ekstremaliuose planetos toliuose gyvenimo ritmas visai iškreiptas. Net liepą termometras retai rodo daugiau +7. Keturis vasaros mėnesius saulė nenusileidžia, o žiemomis tiek pat ilgai neaušta. Keliaudamas į Svalbardą pasirenki, ar jį nori pamatyti šviesiai, ar tamsiai.

Poliarinė naktis ir pūga Svalbardo sostinėje Longjyrbiene. Ją sunku nufotografuoti - reikia pajusti

Mes nusprendėme išjausti poliarinę naktį. Kalėdas, kurios čia, amžinojo įšalo žemėje, visuomet snieguotos, bet niekuomet baltos. Ten, kur pustomas snaiges apšviečia reti miestelio žibintai jos – gelsvos, kur žiba vien mėnulio pilnatis – pilkšvos, o kai danguje suplevena šiaurės pašvaistės – stebuklingai spalvotos.

Kituose šiaurės kraštuose poliarinė naktis tik šitaip vadinasi, mat apie vidudienį vis tiek tampa šviesiau. Saulė priartėja prie horizonto, dangus valandai-dviems pravaiskėja – įmanoma net be elektros skaityti. Paskui vėl sutemsta. Bet Svalbardo sostinėje Longjyrbiene gamta šitaip nebeapgaudinėja. Gruodžio pabaigoje ten tamsu nors į akį durk kiaurą parą. Mat miestelis plyti net 78 laipsniai šiaurės platumos. Palyginimui Oslas yra ties 59 laipsniais, Vilnius – ties 54. Svalbardas yra tiek pat šiauriau nuo Lietuvos, kiek Lietuva – šiauriau karštųjų Egipto kurortų.

Lėktuvas gruodžio 26 d. vidurdienį blaškomas vėjo leidžiasi Trumsėje, kur išlaipins daugumą keleivių prieš tęsdamas skrydį į Svalbardą. Trumsėje - irgi poliarinė naktis, bet daug šviesesnė. Nuo Trumsės į Longjyrbieną dar laukia toks atstumas 'gaubliu aukštyn', kaip nuo Krymo iki Vilniaus

Longjyrbiene gyventojų – maždaug 2000. Iš viso Svalbarde – 2600. O salyno plotas – kaip Lietuvos. Dėl rečiausiai gyvenamos šalies statuso jis konkuruoja su Grenlandija. Čia, kaip ir Antarktidoje, išvis gyventų tik mokslininkai – jei ne anglis. Būtent šachtininkams XX a. pradžioje įkurtas Longjyrbienas ir Svalbardo kaimai. Užeidamas į viešuosius pastatus Svalbarde privalai nusiauti – ši tradicija liko nuo kasybos dienų, kai visa kas lauke būdavo padengta suodžiais, bet ir neprinešti sniego ji padeda.

Kitas vietines keistenybes norvegų valdžia pamažu naikino mėgindama paversti “privačią kasybos gyvenvietę” tiesiog labai atšiauriu miesteliu. Prieš porą dešimtmečių Longjyrbiene visus viešuosius klausimus tvarkė “Didžioji norvegų Špicbergeno anglies kompanija” (net leido savo valiutą).

Žmogus nusiauna viešbučio prieangyje. Batus palikti ant specialių lentynų tenka ir muziejuje, bažnyčioje, valdžios įstaigose

Iki pat 1920 m. Svalbardas oficialiai buvo niekieno žemė – tai paskutinis žmonijos įsisavintas pasaulio kraštas prieš “Didžiųjų užkariavimų” eros saulėlydį.

Svalbardas yra šiauriausia žemė, turinti nuolatinių gyventojų. Bet retas čia pasilieka nuo mažens iki senatvės. Vidutiniškai norvegai Svalbarde praleidžia šešerius metus, kitataučiai – ketverius. Vos ketvirtis svalbardiečių salyne gyvena dešimtmetį ir daugiau. Ne kiekvienas išvis psichologiškai pakelia buvimą čia: mums pasakojo apie dirbti atvykusią mokytoją, kuri, vos išlipusi iš lėktuvo į naktinę Longjyrbieno pūgą, apsisprendė tuoj pat skristi atgal į Norvegiją.

Svalbarde negimstama ir beveik nemirštama: nėščiosios devintąjį mėnesį praleidžia žemyne, sunkūs ligoniai irgi skraidinami tenai. Jei kas Svalbarde ir išleidžia paskutinį kvapą, jo kūnas vis tiek amžinojo poilsio skraidinamas svetur. Nes baltų kryžių kapinaitės vienos Longjyrbieną supančių kalvų papėdėje neveikia dar nuo 1950 m. – kažkam pasirodė nenormalu laidoti ten, kur lavonai dėl įšalo nepūva.

Vienas iš 44 vienodų Longjyrbieno kapinačių kryžių, apšviestas mano žibintuvėliu. Poliarinę naktį bandydamas įskaityti epitafijas jaučiausi panašiai kaip Bleiro raganos filme. Dauguma palaidotųjų iš 1920 m., kai šachtoje įvyko nelaimė, ir 1918 m., kai siautė ispaniškasis gripas

Čia – paskutinis žmonijos forpostas prieš dykas užšalusias arktines jūras, ir gamta neleidžia to pamiršti. Štai klampodamas per gilų šalikelės sniegą nuo vieno pastato prie kito, pakeliui sutikau du šiaurinius elnius (miestelyje!), mėginančius kanopomis pradaužyti įšalą ir rasti ten užsilikusios žolytės. Tarsi Dievas čia būtų sukryžminęs stebuklinę pasaką su tamsia distopija.

Beje, tiems, kurie apsisprendė likti Svalbarde, pats klimatas visai priimtinas: keista buvo matyti, kad vietinis restoranas turi ir… užsnigtus staliukus lauke. Taip, viduržiemis. Bet viduržiemis Longjyrbiene nėra toks tragiškai šaltas, kaip atrodytų pažiūrėjus į žemėlapį. Termometrų stulpeliai krenta iki beveik pastovaus -18, o visų laikų šalčio rekordas – nedaug baisesnis, nei Lietuvoje (-46, o pas mus -40). Viską lemia jūrinis klimatas ir šiltoji Golfo srovė. Jeigu ne ji, turbūt net didžiausi anglies telkiniai nebūtų verti brangiai ištveriamos žvarbos. Juk pietų pusrutulyje, kur šių klimato veiksnių nėra, būtent 78 platumoje užfiksuotas pasaulinis šalčio rekordas: -89 (vidutiniškai ten vasaromis būna -37, žiemomis -67).

Kalėdoms papuošta apie 12 val. dienos atgijusi centrinė Longjyrbieno gatvė

Skaityti daugiau:
Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas

 


Patagonijos vėjai

Vieta: Čilė ir Argentina

Vėjas. Tai labiausiai įstrigęs atmintin dalykas Čilės Patagonijoje. Kai lankiau tą piečiausią gyvenamą planetos žemę, mane blaškė 50-100 km/h gūsiai, ir tai ten – norma.

Kai žymiame Torres Del Paine nacionaliniame parke plaukėme pažiūrėti ledynų, prieš baisų vėją nukreiptas laivelis beveik stovėjo vietoje, nors varikliai veikė visu pajėgumu. Nieko keisto: Patagonijos vėjas siūbuodavo net didelį išsinuomotą pikapą, eiti prieš jį atviroje vietoje reikalaudavo pastangų, o videokameros, kuria filmavau, juostoje beveik neįsirašė garsas (į mikrofoną pūtęs vėjas jį “sunaikino”).

Ši iškaba pakabinta tiesiai - tiesiog ją nuolat pučia galingas Patagonijos vėjas. Palinkę ir stulpai, ženklai.

Šitokie vėjai ten todėl, kad tose platumose aplink visą žemės rutulį nėra jokio kito žemyno – tik Pietų Amerika, tik Patagonija. Platumas nuo 40 iki 50 laipsnių jūreiviai praminė “riaumojančiomis” (jose dar plyti Tasmanija, Naujoji Zelandija), o nuo 50 iki 60, kur plyti Patagonijos pietūs – “tūžmingomis” (be Patagonijos ten – tik menkos salelės).

Žmonėms teko prisitaikyti. Šiukšliadėžių Patagonijos miestuose nėra – vietoje jų iškastos šiukšlių duobės. Tačiau galingi vėjai vis viena ištraukia plastikinius maišelius bei popierius, blaško juos tiesiomis plačiomis gatvėmis. Net Punta Arenasas – piečiausias pasaulio miestas, turintis virš 100 tūkst. gyventojų – su savo nedideliais pastatais atrodo it koks avanpostas nematomame žmonijos kare su gamta.

Tiesa, Patagoniją supantys vandenynai kartu ir švelnina klimatą. Žiemomis temperatūra Punta Arenase krenta vidutiniškai tik iki +1 dieną, vasaromis kyla iki +14. Kur neužpūsdavo vėjas tai atrodė pakenčiama, bet parduotuvių, restoranų ar viešbučių šeimininkai, tikriausiai persikėlę kur nors iš šiltų Santiago apylinkių, radiatorius pleškindavo taip, tarsi už langų siaustų pūgos.

Skaityti daugiau:
Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio užkampis

 


Andų plynaukštės aukštis

Vieta: Peru ir Bolivija

Tokiuose aukščiuose, į kuriuos kitur teįkopia alpinistai (3300-5100 m), Peru jau daugybę amžių stovi miestai, keliai ir net vyksta laivyba.

Važiuojant į tas Andų aukštumas, vadinamas plynaukšte (altiplano) nuo Peru pakrantės, palei Carretera Interoceanica kelio serpantinus rodė vis didesnį ir didesnį aukštį. Rekordas buvo 4528 m. Beveik toks pat aukštis, kokiame atsidurtum užkopęs į Monblaną – aukščiausią Alpių viršūnę. Persivertę per priešakinę Andų juostą truputį nusileidome ir pasiekėme aukščiausią ežerą, kuriame dar vyksta laivyba: Titikaką 3800 m virš jūros lygio.

Susivokti, kokiame aukštyje atsidūriau, buvo sunku, mat ten – plynaukštė plati. Plačios lygios pievos, aplinkui – bukos “kalvos”, iš tikro siekiančios 5 km ir daugiau. Kažkur tarp jų – aukščiausia pasaulio gyvenvietė La Rinkonada [La Rinconada] (5100 m – ten nekilome). Apie milžiniškus aukščius viešbučiuose siūlomi deguonies balionai, kai kuriems įskaudusios galvos.

Arekipos miestas pakeliui į Plynaukštę. Vaizdas iš bokšto - nelabai aukšto, bet užlipti jau buvo sunku. Patartina čia, 2335 m aukštyje, stabtelti dienai, norint, kad nebūtų bėdų su organizmui pakilus dar aukščiau - taip ir darėme.

Andų pluynaukštė vienija dvi labai skirtingas epochas. Joje – inkų ir senesnių indėnų imperijų miestai. Jų gyventojai galėjo pramisti tik titaniškomis pastangomis pavertę aukštųjų kalnų šlaitus mūrinėmis žemdirbystės terasomis. Ano meto inžinerijos stebuklai – apleisti miestai, tokie kaip Maču Pikču ar Pisakas – iki šiol stebina turistus: ir kaip indėnai gebėjo gyventi šitaip aukštai?

Geba žmonės ir dabar, nors jau lanko nebe pagoniškas šventyklas, o puošnias bažnyčias, pastatytas ispanų valdžios laikais. Kai kurios tradicijos liko iš tų laikų, pavyzdžiui, kokos lapai: Lietuvoje jie nelegalūs, o ten, sakoma, padeda organizmui “atlaikyti” gyvenimą tokiuose aukščiuose. Prisitaikę ir žmonių organizmai: todėl vietiniai tokių bėdų, kaip atvykėliai, nepatiria. FIFA net uždraudė rengti tarptautines futbolo varžybas daugumoje Andų stadionų: mat aukštis suteikdavo vietos komandoms neabejotiną pranašumą prieš atvykėlius.

Vandens garinimas. Šiuos baseinus pašlaitėje įrengė indėnai, bet jie naudojami iki šiol

Skaityti daugiau:
Peru: Inkų imperijos širdis

 


Ekstremaliausių žmonių gyvenamų vietų žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Ekstremaliausios vietos, kur gyvena žmonės.

(Jei ekstremaliausių žmonių gyvenamų vietų žemėlapis nerodomas, įkraukite straipsnį iš naujo paspaudę šią nuorodą).

 


Kitos labai ekstremalios žmonių gyvenamos vietos

Šios vietos yra kiek “arčiau civilizacijos”, tačiau gyvenimą ten ekstremali gamta vis tiek daro labai ypatingą. O tai, kad jos yra arčiau transporto koridorių, gali būti ir pliusas turistui: ten paprasčiau nukeliauti.

Japonijos sniego kraštas

Japonijos sniego kraštas – daugiausiai apsningama pasaulio vieta, kurioje gyvena žmonės. Didžiausio regiono miesto Nagano apylinkėse stebino žmogaus storio varvekliai ir tokios sniego krūvos, kad net suoleliai buvo taip užsnigti, kad beveik nebesimatė. O per didžiausius snygius, būna, prisninga po keletą metrų – virš automobilių ir stogų.

Varvekliai anapus lango Nagane.

Brazilijos tropikai

Brazilijos tropinė zona garsėja didžiausia pasaulyje bioįvairove ir daug gyvūnų ten pavojingi žmonėms. Upėse čia plaukioja net rykliai, o elektriniai unguriai gali mirtinai nukratyti elektra. Bet pavojingiausi gyvūnai – mažiausi: nuo į lyties organus galinčių įlįsti žuvelių iki uodų platinamų virusų. Tačiau vietiniams Brazilijos tropikai labiau ekstremalūs ne dėl gyvūnijos, o dėl atstumų ir to, kad į daugelį kaimų ir miestų čia tegalima nuplaukti lėtais upėlaiviais, nes kelių nėra. Atstumai skaičiuojami ne valandomis, o dienomis.

Indėnų kaimas Rio Negro upės krante. Į jį neveda joks kelias.

Velykų sala

Velykų sala – toliausiai nuo kitų gyvenamų vietų nutolusi sala, į kurią galima nuskristi reisiniu lėktuvu. Artimiausias kitas oro uostas – už ~3500 km. Kai kurie vietiniai visą gyvenimą praleidžia nepamatę šviesoforų ar geležinkelių, nes viso to nereikia vos kelių tūkstančių gyventojų saloje.

Artimiausia gyvenama sala - už daugiau nei 2000 km.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,


Gyvūnija – Įspūdingiausios pasaulio vietos

Gyvūnija – Įspūdingiausios pasaulio vietos

| 0 komentarų

Lietuvoje esame įpratę įdomesnius gyvūnus bei žvėris matyti gana retai. Tačiau pasaulyje yra vietų, kur kasdien ar kas valandą gali pamatyti jų daugybę.

Įdomiausi “gyvūnijos teatrai”, kuriuos regėjau per savo kelines į beveik 100 šalių:

 


Etošos nacionalinis parkas

Vieta: Namibija

Etošos nacionalinis parkas – milžiniška Namibijos teritorija, palikta gyvūnijai (žmonės iškeldinti). Ploto sulig trečdaliu Lietuvos, Etoša didesnė net už garsųjį PAR Kriugerį. Ten atsiduri lyg stebuklingoje priešistorinėje žemėje. Niekad nenugąsdinti medžiotojų Afrikos žvėrys gyvena savo gyvenimus, tarsi žmonija neegzistuotų.

Jeigu vietoje kiekvieno Lietuvoje sutikto katino būtų žirafa ar dramblys, vietoj šuns – zebras, o vietoj balandžio ar varnos – kažkas iš antilopės giminaičių – vis tiek neišvystum tiek didžiųjų žvėrių, kiek jų matydavau Etošoje.

Žirafa saulėlydžio metu Etošos nacionaliniame parke.

Ten jie nesislapsto paunksmėse, medžių mažai. Sausame regione, supančiame dažniausiai išdžiūvusį druskingą Etošos ežerą, gyvūnai priversti eiti atsigaivinti į vos ~30 gėlo vadens duobių (waterhole). Kiekviena jų – it “Discovery Channel” filmavimo aikštelė, o turistai tai stebi iš automobilių. Pačiam vairuoti – galima, bet išlipti – jokiais būdais.

Štai prie vienos “vandens duobės” susirinkę drambliai su drambliukais, o jiems iš po kojų atsigaivinti mėgina karpočių šeimynėlė (vos drambliui sujudėjus maži keisti “kiauliukai” atšoka atgal). Kitame ištisos kaimenės įvairių antilopių. Jų ir apskritai daugiausia: tiesiaragiai pilki oriksai, riestaragiai kudu, galvijinės antilopės, šokliosios gazelės (springbok), kanos (čia vadinamos “eland” – žodžiu, kuris kilo nuo lietuviškojo “elnias”), mažutėliai dikdikai.

Etošos nacionalinio parko keliuose tenka prasilenkti ir su drambliais

Nakvojama parke trijose stovyklose – palapinėse ant visureigių stogų arba nameliuose. Kai kurios jų turi nuosavas “vandens duobes”. Buvo be galo įspdūdinga, kaip naktinėje šviesoje gėrė dramblų banda. Tai reta galimybė pamatyti “naktinį Etošos gyvenimą”, nes nakčiai stovyklų vartai užrakinami. Tiesa, šakalai vis tiek įsigudrina atklysti pas turistus.

Rytais Etošoje “muilo operas” keičia “trileriai”. Spėjome pamatyti, kaip savo grobį doroja liūtai. Stovyklų “keliautojų knygose” skaitėme dar įspūdingesnių tos dienos istorijų: kaip “didžiosios katės” susimedžiojo žirafą.

Antilopių banda Etošoje (būna daug kartų didesnių)

Plačiau:
Namibija: Didžiųjų žvėrių valstybė

 


Masai Maros nacionalinis parkas

Vieta: Kenija

Kenijoje nacionalinių parkų – dvidešimt keturi, o kur dar visi rezervatai! Tačiau daugelis jų panašūs: ir gamta, ir gyvūnais, kuriuos ten galima išvysti. Todėl nėra tikslo aplankyti juos visus ar net ketvirtį – geriau nuvykti į svarbiausius ir iš karto pamatyti viską.

Begemotai Masai Maroje

Begemotai Masai Maroje

Žymiausias Kenijos nacionalinis parkas – Masai Mara. Tai – gyvūnų pilna savana, išvagota keliukų ir vėžių, kuriomis kampus kerta safarių kompanijų mikroautobusai ir visureigiai, siekdami savo klientams žvėris parodyti iš kuo arčiau. Vairuotojai praneša vienas kitam naujienas racijomis ir jei kur pamatysi skubant automobilių eiles žinok – ten vyksta kažkas įdomaus (tikrai ne tiesiog antilopės vaikšto ir ne vienišas dramblys straubliu suka žolę, prieš dėdamasis į burną – tokie vaizdai, iš pradžių stebinę, greitai nublanksta prieš tai, ką pamatai vėliau).

Leopardas Kenijos Masai Maros parke

Leopardai ir Kenijoje be galo reti: net didžiajame Masai Maros parke tegyvena keliolika jų. Tačiau kai plotai šitokie atviri, įmanoma pastebėti su žiūronais kur toli kiūtinantį leopardą ir važiuoti artyn (nebūtinai keliais).

Tie „mikroautobusų kamščiai“ – didžiausias Masai Maros minusas. Taip, gyvūnai laukiniai laukinėje gamtoje, bet kai matai besiporuojančius gepardus apsuptus 12 mašinų, iš viso stebimus, fotografuojamus, filmuojamus kokių 40 turistų – nori nenori primena zoosodą. Gepardas paeina – visos mašinos pavažiuoja, kai kurios kone blokuodamos jam kelią…

Turistai iš vieno daugybės apstojusių mikroautobusų fotografuoja riaumojantį liūtą

Turistai iš vieno daugybės apstojusių mikroautobusų fotografuoja riaumojantį liūtą

Masai Mara, beje, suaugusi su Tanzanijos Serengečio parku, gyvūnai migruoja laisvai (itin garsios rugpjūčio migracijos, kai per sieną pajuda 1,5 mln. antilopių gnu). O safario metu net piknikavome Tanzanijoje – siena ne visur rimtai saugoma.

Zebrai ir gazelės Masai Maroje

Zebrai ir gazelės Masai Maroje. Kai pirmą kartą įvažiavęs pamatai juos, pribloškia, visi traukia fotoaparatus. Bet antrą safario dieną daugelis turistų į juos nė nepasižiūri, laukdami plėšrūnų ar kitų įspūdingesnių vaizdų. Nes tiesiog didžiųjų žolėdžių Kenijoje tikrąja to žodžio prasme – milijonai ir kasdien jų safarių parkuose išvysti šimtus.

Plačiau: Kenijos safarių parkai – gyvūnijos galerija

 


Ras Al Džinz vėžlių paplūdimys

Vieta: Omanas

Ras Al Džinz paplūdimys Omane – perinčių milžiniškų jūrinių vėžlių karalija. Labai pasisekė, mat vietos gamtininkai tąnakt parodė viską (tai būna ne kasdien). Štai vėžlė vieną po kito į duobę bėrė kiaušinius – jų, golfo kamuoliuko dydžio, sudeda šimtą. Vėliau gremėzdiškais letenų mostais juos užkasė ir dar pridarė papildomų duobių – lapėms apgauti.

Kitur po smėliu jau išsiritę spurdėjo dešimtys mažylių (patinėlių, nes lytį lemianti smėlio temperatūra ten žema). Susimetęs į dišdašos (arabiško drabužio) sterblę gidas juos nunešė „namo“ – į jūrą. „Per pilnatį patys kartais neten nueina“ – sakė.

O šiaip iš tų vėžliukų išgyvens vos keletas. Dar mums regint iš pakrantės bangelių „pikti paukščiai“ kelis nusičiupo. Pažvelgdavęs į mėnesienos nutviekstus tolius vis išvysdavau į jūrą ar iš jos berėplenančias vėžles. Vienos jau baigė savo kas 2-4 metus besikartojančią motinystės misiją (vaikų jos nė kiek neprižiūri ir išsiritimo nelaukia), kitos buvo tik bepradedančios.

Ras Al Džinze omaniečiai pastatė vakarietišką „turistinį centrą“. Bet kokia pusė 1996 m. užpirktos išradingai vėžlių gyvenimą pristatinėjusios technikos, ekranų ir ausinių sugedę. Niekas nesijaudina – esmė juk gyva gamta, o ne filmai. Negalėčiau ginčytis – naktis įsirėžė atmintin kaip įspūdingiausia Omane.

Deja, fotografuoti Ras Al Džinz negalima, tad nuotraukų nėra.

Plačiau:
Omanas: Atgimusi dykumų imperija

 


Australijos gyvūnų parkai

Vieta: Australija

Australija – pats unikaliausias gyvenamas žemynas. Europa susijungusi su Azija ir Afrika, Šiaurės Amerika – su Pietų Amerika, o Australiją dar prieš 100 milijonų metų apsupo vandenynai. Todėl jos gyvūnai išskirtiniai (sterbliniai, kloakiniai…). Daugybės australiškų rūšių net nelaisvėje kitur pasauly neišvysi. Tad tiesiog būtina aplankyti “vietinių gyvūnų parką”, kuriais didžiuojasi kiekvienas miestas. Tai nėra tiesiog zoologijos sodai: žymiausi Australijos gyvūnai labai ramūs ir jie laisvai ganosi tarp lankytojų.

Didžiausuose jų, kaip Brisbeno “Lone Pine”, kas keliasdešimt minučių gali sudalyvauti renginiuose, kaip loriketų šėrime – ant lėkštelių lankytojų rankose tupia spalvingų paukštelių eskadrilės.

Žmonės šeria loriketas Brisbeno Lone Pine gyvūnų parke. Suskrendantys spalvingi paukšteliai - vaizdas, kurį daug kas nori patirti. Dalį maisto mėgina nugvelbti prie loriketų prisijungusi didelė šiukšliavištė

Šėriau ir glosčiau švelnias kengūras, kurių ten – ištisas laukas. Tos, kurioms žmonės nusibosta, nušokuoja į specialų aptvarą – bet parodžius nusipirkto kengūrų maisto galima jas vėl išsivilioti. Žolė ten žaliuote žaliuoja, bet ją graužė tik tos vargšės, kurios atsidūrė atokiau nuo lankytojų rankų.

Tačiau tikrosios valdovės ten – koalos, pasak apklausų – mylimiausios iš Australijos faunos. Štai vienas darbuotojas pakelia tokį 20 valandų kasdien miegantį padarėlį, kol kitas prikabina naujų eukaliptų šakų. Juk ėda išrankios koalos tik kai kuriuos lapus – ištisos eukaliptų plantacijos auginamos vien apie šimtui šio parko koalų šerti.

Lone Pine parko darbuotoja lankytojai tuoj perduos palaikyti koalą fotografavimuisi (už papildomą mokestį). Tarp šimtų kitų garsių žmonių taip nusifotografavo Popiežius Jonas Paulius II, Gorbačiovas ir net Merlinas Mansonas.

Net už parkų ribų žmonių pasaulis gyvūnijos neištrėmęs: kiekvieną saulėtekį ir saulėlydį miestuose paukščiai staugia garsiai it išorinio pavojaus sirenos; dideli lenktasnapiai ibiai ieško maisto grindinyje. O iškviečiami “gaudytojai” pašalina “į svečius” užsukusius nekviestus laukinukus. Keliais šokuoja tūkstančiai kengūrų, o tingios koalos net pažymėtos Australijos kelių žemėlapiuose: karta po kartos jos graužia tuos pačius ar kaimyninius medžius.

Tiesa, ne visi Australijos gyvūnai “nekalti”: štai visos 10 nuodingiausių gyvačių rūšių yra australiškos, o kur dar krokodilai. Ne kiekvienas norėtų laisvėje sutikti ir storąjį vombatą, klaikiai staugiantį sterblinį velnią, laukinį šunį dingą, kiaušinius dedantį nuodingą žinduolį ančiasnapį ar “skraidančias lapes” – didžiausius pasaulio šikšnosparnius.

Didžiosios rudosios kengūros dykumų gyvūnų parke Alis Springse, Šiaurės Teritorijos sostinėje.

Plačiau:
Australija – išskirtinės gamtos žemynas, Šiaurės Australija: naujausiasis-seniausiasis pasaulis, Kvinslandas: Australijos dvasia

 


Indijos miestai

Vieta: Indija

Gyvūnijos paprastai ieškome užmiestyje, bet Indijoje gyvūnų daugiausiai yra miestuose – jokios kitos šalies gyvenvietėse nemačiau jų šitiek daug. Gatvėmis su žmonėmis, automobiliais ir rikšomis ten dalijasi ir karvės, ožkos, avys, kiaulės… Karvė, grakščiai pėdinanti siauru skersgatviu taip, kad net motociklininkui tenka važiuoti iš paskos – eilinis ankšto Indijos senamiesčio vaizdas.

Kiaulės ėda šiukšles Džaipuro centre. Ši atliekų krūva - jų namai (ten jas sutikome ne kartą). Matėme, kaip gretimi gyventojai grėbliu sviedė 'naujo maisto' vienai kiaulių į snukį. Indijoje įprasta visas šiukšles mesti į artimiausią gatvę

Indijos miestų gyvūnai – niekieno. Indai gyvybę taip gerbia, kad 40% yra vegetarai, o kai kurios religinės mažumos (džainai) net pasišluoja priešais save gatvę, kad nenumintų vabalėlio… Beglobių gyvūnų žudymas – uždraustas įstatymu. Nepatyrę žiauraus elgesio gyvūnai ramūs, žmonių visiškai nebijo.

Sumanęs ant suolelio paskanauti sausainių, bemat pajutau, kaip voverytės siekia “savo dalies” kopdamos mano koja. Ir jau patį pirmą vakarą Delyje išvydau, kaip stoties bilietų kasoje ant stalo ramiai vaikštinėja žiurkė – tik priėjusią per pusmetrį kasininkas ją nuvijo specialia lazda (tokias nešiojasi daugybė indų).

Karvė užėjo į traukinių stotį. Paskui ji ramiai per laukiamąją salę nuėjo į peroną ir žingsniavo palei traukinį

Siurrealistišką vaizdą užbaigia elektros laidais ir stogais laipiojančios ką nugvelbti besitikinčios beždžionių šeimynėlės. Viena staigiu judesiu įsikibusi į koją ištraukė man iš kišenės servetėles, o ištisa banda netoliese apvaginėjo turistinį autobusą, kurio vairuotojas neapdairiai paliko atdarus langus.

Tamsiausia miestų gyvūnijos pusė – pasiutligė. Kasmet 20 tūkstančių indų miršta nuo jos (daugiausia pasaulyje). Tad nors Indijos miestų vaizdai – išdžiūvusia upės vaga vienas kitą gaudantys paršeliai, ant skiriamosios juostos užmigusi karvė, ant kojos traukinyje užlipusi pelė – įstrigo atmintin ilgam, glostyti gyvūnų neišdrįsau.

Beždžionių šeimynėlė Vrindavano miestelyje. Jos dažniausiai laikosi aukštai: ant tvorų, stogų, balkonuose - ir tik kartais nusileidžia nustverti ko blizgančio ir nesaugomo

Plačiau:
Šiaurės Indija: Viduramžiška šalis be taisyklių

 


Magdalenos sala

Vieta: Patagonija, Čilė

Pingvinai būdingi Antarktidai, bet norint išvysti jų yvenimą plaukti į šalčiausiąjį žemyną neteko.

Pačiuose Čilės pietuose, prie Punta Arenose yra kelios magelaninių pingvinų kolonijos. Didžiausia jų – Magdalenos sala – kadaise buvo gyvenama indėnų. Bet dabar ji nuo kranto iki kranto pilna pingvinų lizdų, tarp kurių specialiais takeliais vaikštinėja tądien atplukdyti turistai. Iš viso pingvinų ten – 60000 porų, ir visos kiekvienais metais grįžta perėti į tuos pačius lizdus. Tie paukščiai monogamiški ir patelių nekeičia.

Pingvinai Magdalenos saloje (baltai-juodi taškai tolumoje - tai irgi šie paukščiai).

Magdalenos saloje gali lengvai įsigilinti jų gyvenimą: štai vieni eina į vandenį, kiti grįžta perėti ar leidžia įvairius garsus. Kitiems gal smagiau tiesiog pažiūrėti į keistus mielus paukštelius, krypuojančius kalvotu salos paviršiumi.

Pingvinai Magdalenos saloje.

Plačiau:
Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas

 


Įspūdingiausių gyvūnijos vietų pasaulyje žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Gyvūnija – Įspūdingiausios pasaulio vietos.

 


Kitos įspūdingos gyvūnijos vietos

Keliaudami po šias vietas gal nepraleisite kelių dienų ir nepamatysite daugybės rūšių – tačiau gyvūnus ten pamatyti nesunku ir vaizdai, kuriuos išvydau, įsiminė ilgam.

Džigokudanio “snieginių beždžionių” parkas (Japonija)

Jamanučio kalnų kurorte beždžionės pamėgo… tradicines vulkanines karštas vonias onsenus. Jau prieš kokius 50 metų pirmoji smalsi japoninė makaka įlindo pasišildyti, ir dabar ištisos šeimos pakaitomis žiemom tą daro. Įsteigtas Džigokudanio beždžionių parkas, kur turistai gali jas stebėti iš labai arti. Keliautojų jos nebijo, nieko iš jų nevagia.
Plačiau: Japonijos lankytinos vietos

Beždžionės rotemburo onsene Džigokudanio parke

Pekino zoologijos sodo pandų paviljonas (Kinija)

Nelaikau zoologijos sodų geromis vietomis stebėti gyvūnus (šiaip ar taip, jie ten nenatūralioje aplinkoje). Tačiau Pekino zoosodo pandų paviljonui padariau išimtį, nes pandos ten – tikros karalienės. Mat pandos ne šiaip sau kinų numylėtos, jos laikomos ir Kinijos simboliu (net kokio užsieniečio elgesį su panda kinai traktuoja kaip elgesį su Kinija). O Pekinas – Kinijos sostinė. Pandoms net pastatyti atrakcionai, “drambliukai”. Bet nesitikėkite pamatyti, kaip pandos ten šliuožinėja: šie gyvūnai garsėja savo tingumu, paėję kelis žingsnius griūva pamiegoti, o menkiausias judesys sukelia žiūrovų džiaugsmą.
Plačiau: Pekino lankytinos vietos

Panda Pekino pandų paviljone

Jonvabalių upė (Malaizija)

Kas vakarą turistai čia išplukdomi valtelėmis, o galybė visur aplink žibančių jonvabalių sukuria magišką vaizdą. Ir visa tai – šalia pat didžiųjų miestų, Kvala Lumpūro.
Plačiau: Malaizijos pusiasalis šauną į ateitį

Pingvinų paradai pietinėje Australijoje

Australija pilna keistų gyvūnų, ir ne visi jie sterbliniai. Populiariausia Viktorijos turistinė pramoga – stebėti kas vakarą Filipo saloje išsilaipinančius šimtus mažiausių pasaulio pingvinų. Jie krypuoja į paplūdimį it jūrų pėstininkų divizijos ir batalionai, paskui lipa aukštyn į krantą link savo lizdų. Tūkstančiai turistų stebi nuo specialių tribūnų, vėliau – aikčioja ant paaukštintų medinių takų. Prižiūrėtojai pravaiko juos, jei kuris pingvinukas įsigudrina kirsti taką staiga prisiminęs, kad gyvena anapus jo. Vaizdai mieli, bet gamta čia, vos 139 km nuo Melburno centro, pakinkyta žmonijai, tapusi savotišku cirku, kur žiūrovus masina ne gyvūnų išmokti triukai, bet natūralūs instinktai. Paplūdimį apšviečia žibintai, likusias iki “išsilaipinimo” sekundes skaičiuoja ekranas, prie bilietų kasos parašytas tikslus vakarykščių pingvinų skaičius, nuo pat Melburno priemiesčių rodyklės rodo į “Pingvinų paradą”… Jei kas nori “tikresnio” vaizdo, turi vykti toliau nuo miestų. “Paradai” ten irgi “žygiuoja”, tik reklamos mažiau.
Plačiau: Melburno lankytinos vietos

Žiūrovai laukia, kol likus valandai iki parado pradžios bus išleisti į vėjų košiamą paplūdimį.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,