Išskleisti meniu

Iš pirmų lūpų

Full Moon Party – linksmiausia Tailando naktis!?

Full Moon Party – linksmiausia Tailando naktis!?

| 0 komentarų

Nedaug renginių taip jaudina keliautojų vaizduotę, kaip Full Moon Party kiekvieną mėnesį sudrebinantis Tailandą.

Tada, dangų nutvieskus mėnulio pilnačiai, iš viso pasaulio į vieną idilišką tropinį paplūdimį atokioje saloje suplūsta dešimtys tūkstančių jaunų žmonių iš viso pasaulio ir nepaliaudami šėlsta iki saulėtekio.

Full Moon Party šokiai prie vieno paplūdimio barų

Full Moon Party šokiai prie vieno paplūdimio barų, tolumoje liepsnojant Full Moon party simboliams

“Šėlsta” per paprastas žodis. “Full Moon party” nėra tiesiog naktinis klubas ar muzikos festivalis: jis neturi vieno organizatoriaus ar scenų. Jį kuria patys dalyviai, “atleidžiantys vadžias” ir besielgiantys visiškai laisvai. Smagiausi toje laisvės dvasioje užgimę užsiėmimai po to kartojami ir kitą mėnesį, ir dar kitą, kol galiausiai tampa naujomis Full Moon Party tradicijomis.

Kaip žaidimai su ugnimi, gėrimas iš smėlio kibirėlių, švytinčiais dažais dažyti veidai… Kiekvienas pardavėjas ir pajūrio baras, kiekvienas pramogų ištroškęs lankytojas iš užjūrių įneša savo smagybių saują į vakarėlio dvasią.

Full Moon Party dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais

Full Moon Party dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais

Šiemet į Full Moon Party dvasią pasinėriau ir aš.

Kelionė iki Ko Pan Gano – graži vakarėlio įžanga

Pasaulyje yra ne vienas vakarėlis, vadinamas “Full Moon Party” (Pilnaties vakarėliu), tačiau visi jie kopijuoja tą vieną vienintelį, patį pirmąjį, vykstantį Hat Rino miestelio (Ko Pangano saloje, Tailande) Saulėtekio paplūdimyje.

Šokiai ant suolo

Šokiai ant suolo

Jis vyksta kiekvieną mėnesį tą naktį, kai ryškiausia pilnatis (datos – čia). Tačiau Ko Panganas vakarėlio ritmu gyvena beveik savaitę. Šioje saloje nėra oro uosto, tad nukeliauti ten užtrunka. Bet Full Moon Party dalyviams ir 24 val. kelionės – ne kliūtis. Kai kurie važiuoja iš Bankoko autobusu, paskui laivu. Kiti skrenda į Ko Samui salą Treti (kaip mes) atskrenda į Surat Tanį (artimiausią oro uostą žemyne) ir keliauja iš ten.

Mūsų kelionė atrodė taip: vakarinis skrydis iš Čiang Majaus į Surat Tanį, autobusas į šio miestelio centrą ir nakvynė jame, kitą rytą – autobusas iki uosto ir keltas į Ko Panganą, o pačiame Ko Pangane – kelionė pikapo kėbule (įprasta Tailande transporto priemonė) į Hat Riną.

Taksi pramogautojus iš Hat Rino išveža į Džiunglių vakarėlį

Tradicinis Ko Pangano pikapas-taksi

Su kiekviena kelionės atkarpa aplinkoje vis gausėjo tipinių Full Moon Party lankytojų: jaunimo iš Vakarų Europos, maždaug 18-26 metų, bent tris savaites su kuprinėmis keliaujančių po Tailandą ir tiesiog negalinčių praleisti to “paties linksmiausio Tailando vakaro”, apie kurį Vakaruose, o ypač Britanijoje, žino kiekvienas. Aišku, kalbu apie Full Moon Party.

Full Moon pary lankytojai kelte į Ko Panganą

Full Moon party lankytojai kelte į Ko Panganą

Vos atvykę į Ko Panganą, jie pradeda gyventi šventės ritmu: perka vakarėlio rūbus, merginos pinasi spalvotas kaseles, vakarėlio dieną dažosi kūnus švytinčiais dažais. Drabužiai – išskirtinai atviri ir seksualūs. Juk paplūdimys – taigi, rengiamasi tokia pusiau gatvės apranga, pusiau maudymosi kostiumėliais. Nors Tailandas šiaip (priešingai stereotipams) gana konservatyvi šalis, Ko Pangane visos kultūrinės ribos negalioja. Tai visų pirma turistų iš Vakarų, kurie ir pradėjo Full Moon Party, šventė.

Hatrino parduotuvės pilnos Full Moon party atributikos. Ji - labai įvairi; nors trodo, kiek gi gali būti marškinėlių ar šortų, bet daugelis paruduotuvių pardavinėja skirtingus

Hatrino parduotuvės pilnos Full Moon party atributikos. Ji – labai įvairi; nors atrodo, kiek gi gali būti marškinėlių ar šortų, bet daugelis paruduotuvių pardavinėja skirtingo sukirpimo ir spalvų, kurie tik iš pirmo žvilgsnio panašūs

Vakarėlio dvasia “persipila” ir į kitus salos miestelius. Ir net gretimoje Ko Samui saloje viešbutyje mačiau priklijuotą skelbimą, kad “Atsiprašome, bet Full Moon Party metu bus daug triukšmo”. Mat dalis vakarotojų apsistoja tenai ir atplaukia į Ko Panganą tik prieš pat vakarėlį visą “ryškiausios pilnaties naktį” kursuojančiais laivais.

Tačiau mes gyvenome pačiame Hat Rine netoli Saulėtekio paplūdimio ir tą rekomenduoju daryti visiems. Nes ten Full Moon Party dvasia pati ryškiausia, ilgiausia. Tik viešbutį verta užsakyti iš anksto. Gali būti brangiau, nei kitur, tačiau realybėje išlaidos taip nesiskirs, nes iki vakarėlio nueisite pėsčiomis (o visi “taksi” ir “taksi laivai” nepigūs, ypač tą naktį). Beje, yra galimybių gyventi netgi nameliuose pačiame Saulėtekio paplūdimyje!

Kai kurie vakarėlio dalyviai galiausiai užmiega paplūdimyje arba miego zonoje. Tik svarbu dėl viso pikto neturėti su savimi nieko brangaus

Kai kurie vakarėlio dalyviai nakvoja paplūdimyje. Tik svarbu dėl viso pikto neturėti su savimi nieko brangaus

Ko žmonės ieško Full Moon Party?

Su keliais bendrakeleiviais pabendravau ilgiau. Full Moon party – viena draugiškiausių erdvių, kur žmonės linkę bendrauti, susipažinti, o ir vakarėlį neretai praleidžia ne su ilgalaikiais draugais, o su tais, su kuriais prieš keletą dienų susipažino kokiame Tailando hostelyje.

Į Full Moon Party vykstantys vakarotojai kelte išvakarėse

Į Full Moon Party vykstantys vakarotojai kelte į Ko Panganą

Tarp kalbintųjų vyravo studentai iš Britanijos ir Prancūzijos. Tačiau Full Moon Party kažką atranda visi. Nustebau pamatęs laive ir tajų jaunuolių grupeles. Netgi tuo pačiu laivu plaukę pramogautojai iš Vakarų buvo įsitikinę, kad Full Moon Party sutiks tiktai kitus turistus, tačiau tajė mergina, kurią pakalbinau, stereotipus paneigė: “Gal ir nedaug tajų ten važiuoja, bet važiuoja”. Ir vienu Tailando simbolių tapę vietos transvestitai (vadinami Ladyboy ir kartais ten laikomi trečiąja lytimi) į Full Moon Party grupelėmis atvyko.

O maždaug 50 metų amerikietė mama pasakojo su savo šeima į Full Moon Party važiuojanti jau antrus metus iš eilės: “Su vyru pašokame, o vaikams labai patinka stebėti visas ugnis”.

Full Moon Party dalyviai

Full Moon Party dalyviai

Pavojingi Full Moon Party žaidimai

Ugnys – viena kontraversiškiausių Full Moon Party tradicijų. Dar Pilnaties vakarėlio išvakarėse Hat Rino Saulėtekio paplūdimyje triukus rodė fakyrai ir kvietė prisijungti visus norinčius: kas turėjo praeiti po vis žemyn leidžiamu liepsnojančiu skersiniu (limbas), kas šokinėjo per ugnies apimtą šokdynę. Vakarėlio dieną liepsnojo ir vis keičiami ugniniai užrašai.

O “linksmos, bet pavojingos” ugnies pramogos, nakčiai bėgant, pavirto į tiesiog beprotiškas: per liepsnojančią šokdynę pramogautojai šokinėjo visiškai be tvarkos: štai vienas gal geriau šokinėja, bet tada įlenda koks dar girtesnis, užkliūva, ir tuojau pat virvė apdegina abu, ir dar kokį per arti priėjusį žiūrovą. Tačiau visi juokdamiesi grįžta prie “chebrų“, stoja į eilę vėl. Kitą dieną gal gailėsis, bet Full Moon Party atmosferoje viskas labai linksma.

Šokinėjimas per ugnį

Šokinėjimas per ugnį

Išvydę tokias pramogas kai kurie baisisi, tačiau ne viskas taip kraupu. Nors, kalbama, ugnies žaidimai kadaise prasidėjo visai atsitiktinai (kai stipri audra Pilnaties vakarėlio išvakarėse į krantą išmetė žvejų virves ir kažkas sugalvojo per jas šokinėti, vėliau – jas padegti), šiandien už juos ir daugelį kitų pramogų atsakingi pajūrio barai. Virvės sukėjai – profesionalai (vos virvė prisiliečia prie žmogaus – iškart traukia šalin, atiminėja užsidegti galintį alkoholį ir t.t.). Net vakarėlio kritikai pripažįsta: atsižvelgiant į dalyvių skaičių, apsauginių nebuvimą, problemų Full Moon Party – stebėtinai mažai. Žmonės susirenka kitokie. Muštynių nemačiau nė vienų, nesaugiai nesijutau ir net tie, kurie rytą pasitiko aprištomis kojomis ar rankomis, tikiu, nesigaili aplankę Full Moon Party. Policijos nedaug, bet buvo – tačiau dažniausias jų “darbas” buvo fotografuotis su to paprašiusiais įsilinksminusiais vakarotojais.

Vakarėlio dalyviai lenda po degančiu limbu

Vakarėlio dalyviai lenda po degančiu limbu

Full Moon Party dvasią kuria barai ir patys dalyviai

Pajūrio barai atsakingi ir už visą nerašytą ir neaptartą vakarėlio “programą”: vienas garsiau už kitą leidžia muziką (galima šokti toje paplūdimio dalyje, kur tuometinė muzika patinka labiausiai). Tačiau “Full Moon party” siela patys žmonės ir laisvė. Visos sąlyginai griežtos Tailando kultūrinės normos ten išnyksta. Visiems “tas pats”, policijai – irgi. Kas kitur atrodytų kvailystė, tą pilnaties vakarą – norma: priklijuojami drugelio sparnai ar šviečiančios kiškio ausys, ant veido išpaišytas penis ir t.t. Tik su narkotikais Tailande griežtai kovojama ir, kalbama, juos vakarėlio svečiams neretai siūlo pardavėjai apsimetėliai, iš tikrųjų dirbantys policijai.

Spalvingas Full Moon Party

Spalvingas Full Moon Party

Bet kaip rašė vienas internautas: “Kam tie narkotikai, kai visa atmosfera Full Moon Party tokia pakvaišusi”. Niekur nesu matęs tiek daug taip atvirai, seksualiai apsirengusių moterų, viešai besibučiuojančių ar “besiglaustančių” porų, šitiek viešai besišlapinančių vyrų – išsirikiavusių prie jūros, tarsi prie pisuarų linijos (tualetai juk mokami), įbridusių vos iki kelių ir atsisukusių į vos už keliolikos metrų besimaudančius kitus pramogautojus.

Full Moon Party vakarėlio dvasia

Full Moon Party vakarėlio dvasia

Kodėl Full Moon Party – ne kiekvienam

Vakarėlio priešininkai kaltina jį žalojant gamtą, tačiau paplūdimys sutvarkytas stebėtinai greitai: dar vykstant vakarėliui tarp bešokančių žmonių nuolat sukiojosi tajai tvarkytojai, o kitą vakarą vakarėlio, atrodė, lyg nebūta. Būtent dėl poreikio tvarkyti aplinką “Full Moon Party” įvestas simbolinis ~3 EUR dalyvio mokestis (ilgus dešimtmečius renginys buvo nemokamas, ir net valgio bei gėrimų kainos pajūrio baruose nelabai užkeltos: pvz. kokakola kainuoja pigiau, nei Lietuvos “Maximoje”).

Full Moon party apyrankė, duodama kiekvienam dalyviui, kokybiška ir įdomi. Lietuvoje, tikriausiai, vien už panašios kokybės apyrankę kokioje suvenrų krautuvėje sumokėtum daugiau, nei Tailande už patekimą į Full Moon Party

Full Moon party apyrankė, duodama kiekvienam dalyviui, kokybiška ir įdomi. Lietuvoje, tikriausiai, vien už panašios kokybės apyrankę kokioje suvenrų krautuvėje sumokėtum daugiau, nei Tailande už patekimą į Full Moon Party

Dauguma “Full Moon party” pramogautojų, tiesa, geria ne šiaip kokakolą, o smėlio kibirėlius, kuriuose ji maišoma skirtingais alkoholiniais gėrimais (Bucket drinks). Tai – dar viena Full Moon Party tradicija. Ištisos eilės kibirėlių kioskų siūlo supilti aibę visokiausių alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų į smėlio kibirėlius, su kuriais vaikai stato smėlio pilis. Per Full Moon Party tie gėrimai ne tik gerti, jais ir pilstytasi (paplūdimio pramogautojai “kariavo” su antru baro aukštu), svaidytasi. Būtent tai man atrodė pavojingiausia, tačiau paplūdimys viskam atlaidus: kristi ant smėlio minkšta, vėmalai čia pat užkasami.

Full Moon Party kibirėlių kioskai su užrašytais pavadinimais

Full Moon Party kibirėlių kioskai su užrašytais pavadinimais

O tų, “nulūžusių ir susivėmusių”, daugiausiai “krito” Full Moon Party pradžioje ir per patį dalyvių piką ~24 val., kai paplūdimys tapo tiesiog kupinas šokėjų ir net patekimui į jį teko stovėti eilutėje. Matyt, neapskaičiavo savo galimybių, kibirėlių skaičiaus. “Kritusiesiems” išsvirduliavus į viešbutį ar prie apšviestos “Nemokamos miego erdvės” ten pat, paplūdimyje, likusieji, jei norėjo, laikėsi tvirčiau ir sulaukė svarbiausio momento – saulėtekio, kai, nusileidus mėnuliui dangus ėmė šviesėti, ir susėdę pakrantėje atkakliausieji romantiškai stebėjo tekančią saulę.

Kol šokome ant suolo, ant jo buvo prisėdę pavemti du žmonės. Viena jų - ši mergina, kurią paskui išsivedė rūpestingas praeivis

Kol šokome ant suolo, ant jo buvo prisėdę pavemti du žmonės. Viena jų – ši mergina, kurią paskui išsivedė rūpestingas praeivis

Jie praleido įdomią naktį, kiekvienas kitaip. Temperatūra net tuo “šalčiausiu paros metu” nekrito žemiau +26. Ir beveik niekada nekrenta, liepa ar gruodis bebūtų.

Vakarėlio miego zona

Vakarėlio miego zona

Full Moon Party pradininkai – hipiai

Kada atsirado Full Moon Party, niekas tiksliai nežino, bet kaip atsirado – sutaria visi. Kažkada, gal apie 1985 m., grupelė hipių gretimoje jau keliautojų atrastoje Ko Samui saloje ruošėsi švęsti vieno saviškių gimtadienį. Kažkas pasiūlė verčiau nuplaukti į Ko Panganą: žvejų salą ties horizontu, kurioje nebuvo net elektros. O kam ta elektra – danguje žibėjo pilnatis. Skambėjo hipių dainos, tvyrojo “žolės” kvapas, ir visa tai hipiams taip patiko, kad per kitą pilnatį jie nutarė viską pakartoti.

Mes prie akmens, pažyminčio vietą, kur prasidėjo Pilnaties vakarėlis, dabar apėmęs jau visą paplūdimį

Mes prie akmens, pažyminčio vietą, kur prasidėjo Pilnaties vakarėlis, dabar apėmęs jau visą paplūdimį

Tačiau kitais metais prisijungė daugiau draugų ir taip pamažu iš lūpų į lūpas garsas apie “vakarėlius paplūdimyje per pilnatį” sklido vis plačiau ir plačiau. Susidomėjo žiniasklaida, vėliau atsirado internetas. Dokumentiniame filme apie Full Moon party, kurį žiūrėjau, vienas ~1992 m. dalyvavusių žmonių skundėsi dabartinių Full Moon Party nebesuprantantis: tada atmosfera buvo visai kitokia. Tikiu: juk tada, kol masiniai pigūs skrydžiai nepadarė kelionių į Tailandą pasiekiamų net eiliniams Londono studentams, teatvykdavo keli šimtai, dabar – dešimtys tūkstančių. Tada paplūdimį nutvieksdavo tik didinga mėnesiena, o dabar tą pilnaties šviesą seniai nustelbė elektra, ugnys.

Saulėtekio laukimas ir gerėjimasis tikriausiai - viena seniausių Full moon Party tradicijų, kurios nesunaikino modernizavimas ir progresas

Saulėtekio laukimas ir gerėjimasis tikriausiai – viena seniausių Full moon Party tradicijų, kurios nesunaikino modernizavimas ir progresas

Tačiau tos tamsios spalvos, kuriomis dabartinius Pilnaties vakarėlius piešia senieji jų dalyviai, nepasitvirtino. Full Moon party tikrai nėra vien didelės išgertuvės. Jis ir toliau turi savo dvasią, nors ta dvasia ir užaugo. Ir netgi dauguma dalyvių, galima sakyti, savaip panašūs į hipius: jaunuoliai su kuprinėmis, kuriose telpa visas jų kelių mėnesių ar net metų gyvenimas. Aišku, jų siekiai, troškimai ir mąstymas kitokie – nes praėjo per 30 metų. Kad išliktų, vakarėlis turi prisitaikyti, ir jis prisitaiko.

Full Moon Party dalyviai pasitinka saulę

Full Moon Party dalyviai pasitinka saulę

Pilnaties vakarėlis – ne vienintelis Ko Pangano renginys

Pinaties vakarėliai taip išgarsino Ko Panganą, kad linksmybių siekėjai ten pradėjo plūsti ne tik per pilnatį. Gal kelionės datos nesutampa, ar kokios kitos bėdos – bet pasilinksminti norisi. Ko Pangano verslininkai netruko rasti išeitį: kodėl vakarėlių nepadarius daugiau?

Šitaip, be Full Moon party, įvairiose Ko Pangano vietose atsirado visa eilė kitų kasmėnesnių vakarėlių. Visa sala gyvena šitokiu mėnulio fazių ritmu: kiekvieno Full Moon Party išvakarėse – “Džiunglių patirtis” (Jungle Experience), dvi dienos po kiekvieno Full Moon Party – “Krioklio vakarėlis” (Waterfall party), naktį tarp dviejų Pilnaties vakarėlių – “Jaunaties kultūra” (Black Moon Culture), kai danguje spindi priešpilnis – “Priešpilnio vakarėlis” (Half moon party), “Full Moon Party” dieną – pre-party, kitą dieną – after-party ir t.t.

Full Moon Party dalyviai pasitinka saulę

Full Moon Party dalyviai pasitinka saulę

Kiekvieną reklamuoja galybė reklamų ir atsiranda žmonių, kuriems šie vakarėliai patinka net labiau už Full Moon Party. Tačiau jie yra labiau “standartiniai”: turi konkretų organizatorių, sceną su samdytais didžėjais ar atlikėjais, vyraujantį muzikos stilių. Ir įėjimas ten brangesnis (pvz. ~15-20 EUR, kas Tailande yra daug). Nuo naktinio klubo skiriasi tik tuo, kad vyksta vietose po atviru dangumi (karštas Tailando klimatas tam pukiai tinka) – džiunglėse, prie krioklio ir pan. Taip pat tuo, kad stengiasi inkorportuoti ir žymiausius Full Moon Party atributus – pvz. alkoholio kibirėlius.

Alkoholio kibirėlis iš arti

Alkoholio kibirėlis iš arti

Full Moon Party vertas, kad jį atrastume

Tačiau po tikrojo Full Moon Party Ko Pangano sala ištuštėjo. Pirmą dieną po vakarėlio Saulėtekio paplūdimys dar buvo pilnas šiukšlių, gatvėmis dar marširavo kuprinėti apsimiegoję ir bendrauti mažai benorintys vakarėlio svečiai (kai kurie – aprištomis kojomis ar rankomis, gal nuo visų ugnių ar kritimų nuo motociklų, kuriuos Tailande lengva išsinuomoti ir neturint teisių), o vakare paplūdimio kavinių kėdės dar buvo pilnos. Antrą dieną Hat Rinas jau atrodė kaip eilinis kurortas ne sezono metu, Saulėtekio paplūdimys visai švarus: tik krabukai landžiojo iš smėlio ir atgal į jį, tarsi niekas nė nebūtų drumstęs jų ramybės.

Vėl idiliškas Hat Rino saulėtekio paplūdimys dvi dienos po Full Moon party

Vėl idiliškas Hat Rino saulėtekio paplūdimys dvi dienos po Full Moon party

Buvo vasara, Tailande esą liūčių sezonas. Tačiau tas sezonas nedaug lietingesnis, nei Lietuvos vasara, o lietūs šiltesni. Per Full Moon Party nelijo, ir Full Moon Party daugybę tūkstančių sutraukia visuomet – sezono ar nesezono metu. Skaitlingiausi vakarėliai – kai Europoje žiema, tačiau yra daugybė žmonių (pavyzdžiui, studentai), kurie gali atvykti tik vasarą.

Aš ir Aistė vienais iš tradicinių Full Moon Party rūbų - specialiai dažais aptaškytais marškinėliais ir suknele

Aš ir Aistė vienais iš tradicinių Full Moon Party rūbų – specialiai dažais aptaškytais marškinėliais ir suknele. Šie rūbai, tiesa, vieni konservatyviausių ir paprasčiausių

Lietuviai Full Moon Party dar neatrado. Vienintelė tautietė, kurią sutikau – Londono lietuvė, dar kūdikystėje tėvų išsivežta į Britaniją; jei nebūtų pasakiusi “I was born in Lithuania”, būčiau galvojęs, kad ji, kaip ir jos draugė – dar viena anglė.

Tačiau Tailandas masina lietuvius vis labiau, tad, tikiu, ir Full Moon Party ateis laikas.

Būrimas taro kortomis - viena pramogų Full Moon Party paplūdimyje

Būrimas taro kortomis – viena pramogų Full Moon Party paplūdimyje. Kas nespėjo išsiburti per vakarėlį (arba pamiršo rezultatus), gali tai padaryti ir vėlesnėmis naktimis

Bet kokia neigiama Full Moon Party pusė man paskendo daugybėje smagių ir įdomių detalių ir tradicijų. Jei ta beprotybė, kuri apima Ko Panganą per Full Moon Party, vyktų kiekviename paplūdimyje ir nuolat – tikriausiai nebūtų gerai. Bet kai visa tai yra tik kartą į mėnesį, tik viename paplūdimyje – tai yra unikali patirtis. Nesistebiu, kodėl britų ar prancūzų keliautojai savo kelionių grafikus derina prie Full Moon Party datos.

Atėjo laikas išvykti iš Full Moon Party

Atėjo laikas išvykti iš Full Moon Party

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Vidurinės Azijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos

Vidurinės Azijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos

| 0 komentarų

Tarp Vidurinės Azijos (Uzbekijos, Kazachstano ir kt.) patiekalų mūsuose žymiausias – plovas, tačiau ten nuvykus kiekvienoje kavinėje gali rasti ir įdomesnių vietinės kulinarijos pavyzdžių.

 


Kaip ir kur valgoma Vidurinėje Azijoje

Išskyrus didžiausius miestus, Vidurinėje Azijoje visi restoranai – tradiciniai. Ten tiekiami Vidurinės Azijos virtuvės patiekalai, lietuviams pažįstami tik iš dalies, ir “sovietinės virtuvės” maistas, jau gerai mums žinomas (Kijevo kotletas ir pan.).

Senesniuose restoranuose įprasta (Uzbekijoje – daugelyje restoranų), kad be staliukų bendroje salėje yra ir atskiros patalpėlės (po patalpą kiekvienam staliukui), kur šeima ar giminė gali valgyti privačiai.

Restorano antras aukštas Uzbekijoje. Dešinėje - durelės į paskirus kambarėlius, kiekviename kurių - po vieną staliuką valgymui

Restorano antras aukštas Uzbekijoje. Dešinėje – durelės į paskirus kambarėlius, kiekviename kurių – po vieną staliuką valgymui

Įprastai patiekalai patiekiami kartu su arbata, įpilta į pialus (puodeliai be ąselių). Tačiau šiais laikais siūloma įvairiausių gėrimų. Ir dideliais kiekiais: štai “Coca Cola” restoranuose pardavinėjama 2 litrų buteliais (Uzbekijoje) ar 1 litro (Kazachijoje): juk paprastai valgyti ten ateina ištisos giminės. Nors Vidurinės Azijos šalys musulmoniškos, sovietų laikais kai kurios jų smarkiai prasigėrė ir dabar net teko matyti, kad žmonės Uzbekijoje užsigeria pietus degtine.

 


Vidurinės Azijos populiariausi patiekalai

Plovas

Geriausiai Lietuvoje žinomas Vidurinės Azijos (konkrečiai – uzbekų, bet valgomas visur regione) patiekalas. Tačiau pačioje tėvynėje Uzbekijoje į jį žiūrima daug rimčiau: sakoma, kad kiekvienas miestas turi savą plovo rūšį (ir, aišku, kiekvienam atrodo, kad jo mieste – skaniausia). O Taškente yra ištisas nacionalinis plovo centras, kur uzbekai skuba nusipirkti sau pietus ir parsivežti į darbą. Paragaukite Vidurinėje Azijoje plovo, ir ne kartą.

Nacionaliniame plovo centre virėjas konvejeriu deda plovą, kurį žmonės vešis namo ir į darbovietes. Taškente - ir didžiausi šio nacionalinio patiekalo restoranai

Lahman

Storoki ir tvirti makaronai su mėsa, daržovėmis. Jei tinkamai paruoštas tai – skaniausias man Vidurinės Azijos patiekalas, tačiau kiek jie skanūs priklauso nuo versijos, padažo.

Lahman makaronai

Lahman makaronai

Džiz

Mėsa nuo griliaus sumaišyta su daržovėmis. Dažnai parduodama pagal svorį (šimtais gramų).

Džiz mėsos patiekalas

Džiz mėsos patiekalas

Manti

Iš esmės – dideli uzbekiški koldūnai. Jų išorė gana plona ir greitai trūkstanti, o viduje – nemaži vientisi mėsos gabalai.

Manti virtiniai

Manti virtiniai

Bešbarmakas

Virtos arklienos gabalėliai sudėti ant makaronų, patiekiami su nuoviro puodeliu užsigėrimui. Tai – kazachų nacionalinis patiekalas, panašiai, kaip pas mus cepelinai. Kadangi kazachai iki sovietų užkariavimo buvo klajokliai ir nuolat jodavo iš vietos į vietą kartu su savo kaimenėmis, jų gyvenime arkliai būdavo labai svarbūs. Arkliena būdavo ne šiaip mėsa, o skirta šventėms. Išties, nors šiais laikais pigesnį bešbarmaką gali pasidaryti ir su jautiena ar aviena, būtent su brangesne arkliena jis gardžiausias.

Bešbarmakas

Bešbarmakas

Kumysas ir kupranugarės pienas

Kazachai geria ir kumelės bei kupranugarės pieną. Kumelės pienas (kumysą) viename Almatos restorane net atnešė nemokamai kaip aperityvą. Jo skonis primena lengvai alkoholoinį gėrimą. Iš pieno daromi įvairūs skanėstai (rūgštėsiai, saldėsiai), kurie, kaip ir pats pienas, reikalauja pripratimo. Pastarųjų rasite turguose.

Stikliukas kumyso aperityvui tradiciniame restorane Almatoje

Stikliukas kumyso aperityvui tradiciniame restorane Almatoje

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Balkanų virtuvė – patiekalai ir tradicijos

Balkanų virtuvė – patiekalai ir tradicijos

| 0 komentarų

Balaknų (Jugoslavijos) virtuvė vis dar turi daug bendro, nors Jugoslavija ir subyrėjo. Nesvarbu, ar atostogautumėte Kroatijoje, ar Juodkalnijoje, ar Bosnijoje, ar Serbijoje, ar Slovėnijoje – tikrai susidursite su šitais patiekalais. Siūlau, ką paragauti.

 


Kaip ir kur valgoma Balkanuose

Nors Balkanai – turistinė teritorija, išskyrus didmiesčius, ten gana sunku rasti gerų užsienio virtuvių restoranų (netgi daugelyje kurortų), todėl patartina susipažinti su vietos virtuve.

Vietinių įdomybių rasite ne tik Balkanų restoranuose, bet ir parduotuvėse: Jugoslavija ilgą laiką buvo gana uždara šalis ir ten išpopuliarėjo (bei toliau perkami) kai kurie kitur mažai žinomi produktai.

Kainos Balkanų restoranuose ir parduotuvėse smarkiai priklauso nuo šalies (Bosnijoje, Serbijoje, Makedonijoje, Kosove – pigu; Kroatijoje, Slovėnijoje – brangu, Juodkalnijoje – per vidurį). Dažnai užsidirbama išbranginus gėrimus: net kur maistas kainuoja tiek, kiek Lietuvoje, gėrimai gali būti brangesni.

Burekdžinica - specializuotas burekų restoranas - Sarajeve, Bosnijoje

Burekdžinica – specializuotas burekų restoranas – Sarajeve, Bosnijoje

 


Balkanų (buvusios Jugoslavijos) populiariausi patiekalai

 


Čevapčicai (čevapiai)

Primena šašlyką iš maltos mėsos. Dažnai patiekiami su bulvėmis, svogūnais, paprika, bet šiaip – garnyro nedaug, man jo trūksta. Gerai, jei duoda daug padažo. Paprastai mokama ne už porciją, bet už čevapių skaičių: jeigu jie normalaus dydžio, žmogus suvalgo 3-6 (tačiau dydis labai varijuoja – klauskite). Geriausia valgyti specializuotuose čevapių restoranuose – čevapčicinėse.

Čevapiai

Čevapiai

Pleskavica

Apvalus mėsos paplotis, pateikiamas panašiai, kaip čevapiai. Nusistebėjau, kad angliškame meniu pleskavicą mačiau išversta kaip “burger” – tačiau išties ji primena mėsą, kuri yra mėsainyje.

Pleskavica

Pleskavica

Burekai

Trapi duona su įdaru (sūriu, varške, bulvėmis ar mėsa). Tradiciškai ji atpjaunama (paprašoma, kiek gabalėlių atpjauti). Burekų galima rasti visur: burekdžinicose (burekinėse), kur jie geriausi; kepyklėlėse; tiesiog supermarketuose (kur jie pardavinėjami tarsi bandelės). Pigus ir skanus patiekalas ir vienintelis rimtesnis valgis, kurį Balkanuose gausi ir anksti ryte, ir vėlai vakare.

Burekai

Burekai

Eurokremas

Kaip mums pasakojo vietinis iš Skopjės, Jugoslavijos laikais kiekvienam vaikui būdavo tikra šventė, jei tėvai parnešdavo “Eurokremo”, ir iki pat šiol daugelis buvusios Jugoslavijos žmonių įsitikinę, kad Eurokremas skanesnis už “Nutella”. Iki šiol parduotuvėse ištisos lentynos nukrautos Eurokremo produktais: nuo šokoladų su juo iki vaflių, sausainių ir dar daug ko. Man asmeniškai “Eurokremas” kiek per saldus: nesuvalgysi jo daug; bet kam patinka saldumas – paragaukite.

Ajvaras

Raudonas padažas iš pipirų. Neaštrus. Nors mėgstu pipirus, ajvaras man stokoja skonio, tačiau Balkanų gyventojai mėgsta jį valgyti prie daug ko, teptis ant sumuštinių.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Open House Vilnius 2018 – kur verta eiti

Open House Vilnius 2018 – kur verta eiti

| 8 komentarai

Artėja jau ketvirtasis Open House Vilnius architektūros savaitgalis – vienas įdomiausių renginių Vilniuje, kurio metu lankytojams siūlomos nemokamos ekskursijos po šiaip jau uždarus Vilniaus pastatus.

Esu didelis šio renginio mėgėjas ir per tris pastaruosius metus aplankiau net 45 Open House pastatus. Daugelis Open House Vilnius 2018 programoje esančių pastatų mano jau aplankyti, taigi, dalinuosi savo įžvalgomis, ką verta lankyti, o ką geriau praleisti.

Pastatai surašyti su tais numeriais, kaip Open House Vilnius tinklapyje.

Rašydamas pastatams įvertinimus nuo 1 iki 10, vertinu tiek pastato interjerą (ar pasijusite priblokšti / maloniai nustebę), tiek ekskursijos kokybę (kiek jos metu suteikiama papildomos informacijos, ar yra įleidžiama į daugelį pastato vietų), tiek papildomus dalykus (pvz. vaizdus nuo pastato stogo, jei ten einama). Nevertinu pastato išorės bei tų vietų, kurias nesunku pamatyti ir ne Open House Vilnius metu (t.y. visada jos visad atviros nesusitarus ir nemokamai).

 


10 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Ekskursijos, kuriose jūsų laukia gerokai daugiau, nei vien architektūra, ir/arba objektai, kurie įdomūs ir platesniu mastu, nei Lietuvoje.

32. Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas. Neabejotina Open House Vilnius žvaigždė: 2017 m. visos registracijos iššluotos per 8 min. (refresh’indamas spėjau). Tikrai verta: pamatai vietą, kur šiaip neužeisi, žiupsnelį ten verdančio kitokio gyvenimo. O dar išvysti ir įspūdingą carinį interjerą – tada ir kalėjimus statydavo gražesnius, nei šiandien daugelį reprezentacinių pastatų… Tiesa, į daugelį vietų, įskaitant kameras, niekas nevedė, nepaisant prašymų. Vis tiek – 10 balų!!!

Lukiškių kalėjimas iš išorės (viduje draudžiama fotografuoti)

Lukiškių kalėjimas iš išorės (viduje draudžiama fotografuoti)

6. Gaisrinė ir bendrosios pagalbos centras. Čia buvo viena įdomiausių Open House ekskursijų: ne tiek dėl pastato, tačiau dėl įdomių pasakojimų apie gaisrininkų, atsiliepiančių į pagalbos skambučius pareigūnų darbą, kuriame ir miegama, pamainos trunka ir 24 val. Jei niekas nepasikeitė, pamatysite ugniagesių mašinas, miegamuosius, salę, kur atsakoma į 112 skambučius ir t.t. 10 balų!!!

Ši gaisrinė atsakinga už skenduolių traukimą ir kitus narų gelbėjimo darbus Vilniuje - tą simbolizuoja ši naro figūra virš įėjimo, vienintelis matytas pagražinimas šiaip jau taupiame Bendrojo pagalbos centro ir gaisrinės interjere.

50. Tuskulėnų rimties parko koplyčia-kolumbariumas. Kas nebuvo – tiesiog būtina nueiti, nes tai įspūdingiausias Lietuvoje (gali būti, kad ir pasaulyje) memorialas sovietų aukoms, o kartu ir vienas įspūdingiausių postsovietinės lietuvių architektūros pavyzdžių apskritai. Simboliškas ir prasmingas, o ne kokia “dėžutė” ar koks betoninis luitas. Kadangi kolumbariumas dažnai uždarytas, verta jį aplankyti per Open House, o jei nespėsite – susisiekite dėl atrakinimo kitu metu. 10 balų!!!

Tuskulėnų kolumbariumo fragmentas - simbolinės čia užkastų aukų urnos, centre - balta erdvė. Nuotraukos sunkiai perteikia visą atmosferą viduje

Tuskulėnų kolumbariumo fragmentas – simbolinės čia užkastų aukų urnos, centre – balta erdvė. Nuotraukos sunkiai perteikia visą atmosferą viduje

 


9 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Ypatingi, didingi ir nuostabūs interjerai, geriausiai Vilniuje išlaikę tam tikro laikmečio dvasią, architektūros stilių.

39. Pirklių klubas – verslo centras. Labai retas atvejis, kai Lietuvoje verslo ofisams pritaikomas senas didingas pastatas, ir pritaikomas gerai: atkuriant net tas detales, kurios jau buvo sunaikintos ar sugadintos. Tiesa, yra ir modernus priestatas, bet jis – irgi neeilinis, o dar vaizdas nuo stogo. 9 balai.

Pirklių klubo reprezentacinė salė

Pirklių klubo reprezentacinė salė

Pirklių klubo vaizdas nuo stogo pro atstatytą rekonstrukcijos metu (anksčiau Sovietų nugriautą) skulptūrą

Pirklių klubo vaizdas nuo stogo pro atstatytą rekonstrukcijos metu (anksčiau Sovietų nugriautą) skulptūrą

19. Lietuvos mokslų akademija. Nors pastatas kiek pertvarkytas Stalino laikais, kai čia veikė LTSR valdžia, išlikusi gausybė prieškarinių architektūros detalių. O ir stalininės jau savaip įdomios. Kam patinka seni interjerai – būtinai apsilankykite. 9 balai!

Mokslo akademijos vestibiulis. Salės, dalis kabinetų - ne mažiau įspūdingi

Mokslo akademijos vestibiulis. Salės, dalis kabinetų – ne mažiau įspūdingi

15. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (Vileišių rūmai). Vienas nedaugelio išlikusių XX a. pradžios interjerų: labai didingas, kaip rūmuose – nes ten ir buvo Vileišių, vienų svarbiausių prieškario Lietuvos verslininkų, rūmai. Unikali galimybė pamatyti, kaip Lietuvoje gyveno to meto diduomenė – ir čia ne atkurtas muziejus, o išlikęs pastato vidus. Dabar tose patalpose dirba Tautosakos instituto darbuotojai – tikriausiai vieni įspūdingiausių Lietuvoje biurų. 9 balai!

Vileišių rūmų (Tautosakos instituto) vidus išties pasakiškas

Vileišių rūmų (Tautosakos instituto) vidus išties pasakiškas

22. Lietuvos rašytojų sąjunga. Bene geriausiai Vilniuje išlikęs ir puošniausias XIX a. rūmų interjeras. Kam patinka seni interjerai ir norite pamatyti, kur gyveno XIX a. diduomenė – būtina apsilankyti. Kadaise tokių rūmų Vilniuje buvo daugybė, bet daugelio kitų interjerų teišliko detalės. 9 balai!

Rašytojų sąjungos vidus. Kabinetai - ne mažiau įspūdingi

Rašytojų sąjungos vidus. Kabinetai – ne mažiau įspūdingi

31. LR vyriausybės rūmai. Vienas įdomiausių ir geriausiai išlikusių vėlyvojo sovietmečio interjerų Lietuvoje. Kadangi čia dirbo sovietinės Lietuvos valdžia, negailėta lėšų kokybiškiems pagražinimams, ko šiaip sovietiniuose pastatuose būdavo mažai. Be to, įdomu pamatyti, kur dirba Lietuvos vyriausybė. 9 balai!

Vyriausybės posėdžių salė.

 


8 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Autentiški pastatai (interjerai), pertekę įspūdingomis atitinkamų architektūros stilių detalėmis, ar šiaip labai įdomios ekskursijos.

18. Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas. Iš išorės atrodo pilkas ir niūrus, bet viduje gali atrasti nesunaikintą ir vientisą vėlyvojo sovietmečio interjerą (jau retenybė). Maža to, nors pastatas buvo reprezentacinis, interjere nėra propagandos (itin įspūdinga didžiulė freska, kurioje pavaizduotos derliaus dalybos – nieko bendra su TSRS ar komunizmu). 8 balai.

Lietkoopsąjungos salė

Lietkoopsąjungos salė

Lietkoopsąjungos freskos fragmentas

Lietkoopsąjungos freskos fragmentas

26. LR krašto apsaugos ministerija. Labai simboliškai įrengtas nepriklausomybės pradžios pastatas, kur daug detalių turi reikšmę. Nemažai patriotinių detalių. Tiesa, lankytojai įleidžiami tik į dalį patalpų. 8 balai.

Ekskursijos vadovas sakė, kad šis KAM pasitaikantis motyvas architektės sumanytas kaip Totorių akys (pagal Totorių gatvės pavadinimą). Turbūt panašių prasmingų detalių postmodernistinėje KAM daug, bet jų paaiškinimui, matyt, būtų reikėję, kad ekskursiją vestų kažkas, glaudžiai susijęs su pastato projektavimu.

21. Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Daugelis tikriausiai esate buvę viduje, tačiau būtent teatromanams ši ekskursija ir bus įdomiausia: pateksite į užkulisius, rekvizitų dirbtuves ir t.t. 8 balai.

Dramos teatro rekvizitų dirbtuvės

Dramos teatro rekvizitų dirbtuvės

48. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas. Įspūdinga bažnyčia, didikų Sapiegų statyta kaip kapas sau. Dabar viduje bažnytinio meno muziejus, o ekskursijos metu, be muziejaus, dar vedama ir į buvusiame vienuolyne įrengtus biurus. 8 balai.

Biurų patalpos buvusioje vienuolyno valgykloje

Biurų patalpos buvusioje vienuolyno valgykloje

58. Vilniaus kultūros pramogų ir sporto rūmai. Šiame sovietiniame pastate ne kartą nustebau: įdomus meno kūrinys su kosmonautais, milžiniški šviestuvai, kavinės interjeras. Stebuklų nesitikėkite, pastatas aptriušęs ir mažai naudojamas, bet pamatyti įdomu. 8 balai.

VRM rūmų dekoras

VRM rūmų dekoras

VRM rūmų švietsuvas

VRM rūmų švietsuvas

 


7 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai (interjerai), turintys nemažai įspūdingų dalykų.

12. Kazio Varnelio namai-muziejus. Jei galvojate, kad lietuviai nekūrė modernaus ar optinio meno, Kazys Varnelis bus įdomus atradimas. Įdomios ir patalpos, šiaip jau nelabai tinkančios šiam muziejui – daug senamiesčio skliautų, bet pagrindinė žvaigždė – Varnelio kūryba. 7 balai.

11. Kazimiero Žoromskio muziejus. Šio Amerikos lietuvio dailininko darbai gali nustebinti. Pastatas, tikriausiai, nustebins mažiau, bet, kai šiaip muziejus lankomas tik sutarus, per Open House į jį užeiti verta – pamatysite ir ekspoziciją. 7 balai.

Vilniečiams mažai žinomi, bet gražūs K. Žoromskio darbai.

8. ISM vadybos ir ekonomikos universitetas. Į universitetą čia pertvarkytas senas vienuolynas su mažomis celėmis ir kitomis netradicinėmis patalpomis, kurių sienų griauti nebuvo galima, nes tai – paveldas. Įdomu pažiūrėti, kaip tokios patalpos pritaikytos moderniam universitetui, tačiau jei tikitėsitės pamatyti kokį įspūdingą barokinį interjerą – nusivilsite (išorė įspūdingesnė). 7 balai.

Buvusi vienuolyno, o dabar ISM universiteto erdvė

Buvusi vienuolyno, o dabar ISM universiteto erdvė

17. Lietuvos geležinkelių administracinis pastatas. Vienas išoriškai didingiausių Vilniaus pastatų, tačiau viduje ta didybė jaučiasi tik vestibiulyje. Koridoriai plyni (bet labai ilgi), į kabinetus niekas neleidžia. Geras vaizdas pro langus. 7 balai.

Tik dalis ilgojo Lietuvos geležinkelių koridoriaus

Tik dalis ilgojo Lietuvos geležinkelių koridoriaus

38. Pakrantė – kūrybinių industrijų centras. Šis pastatas buvo netikėtinumas, nes iki Open Hosue Vilnius apie jį nebuvau girdėjęs. Išties įdomu, kad biurai čia įrengti ne miesto centre, o Valakupiuose, miškelyje, o pastatas įsilieja į aplinką ir biurų interjeras netradicinis. Tiesa, ne visos patalpos įdomios. 7 balai.

Pakrantės kabinetas

Pakrantės kabinetas

46. Swedbank centrinė būstinė. Pastatas dažnai giriamas ir išties jame yra gražių vietų. Taip, jis ypatingesnis, nei daugelis šiuolaikinių biurų pastatų (ne “dėžutė” nei išorėje, nei viduje), bet, mano nuomone, Open House Vilnius programoje yra ir įdomesnių vietų. 7 balai.

Posėdžių salė Swedbank viršuje

Posėdžių salė Swedbank viršuje

54. Venclovų namai-muziejus. Komunistui Antanui Vencolvai įsteigtas memorialinis muziejus šiuolaikiniame Vilniuje atrodo it esantis ne savo vietoje. Tačiau įdomu pamatyti, kaip gi gyveno komunistų elitas iš vilniečių nacionalizuotuose geriausiuose namuose: turėjo net kambarį tarnaitei! 7 balai.

Venclovų namuose

Venclovų namuose

 


6 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai (interjerai), turintys šiek tiek įdomesnių detalių.

14. Kultūros paveldo centras. Reto, bet įdomaus architektūrinio stiliaus – sovietinio postmodernizmo pavyzdys. Sovietų Sąjungai braškant, architektai pamėgino vietoje nusibodusių vienodų “dėžučių” pastatyti kažką įdomesnio, gal kažkiek “kaip senais laikais”: su fasado pagražinimais, daug mažų patalpėlių. Aišku, tai turėjo ir minusų – vidus tamsokas, nežinia, ar norėčiau ten dirbti, bet tai – savaip įdomus laikmečio ženklas. Tiesa, išorė įdomesnė už vidų. 6 balai.

Biuras Kultūros paveldo centre

Biuras Kultūros paveldo centre

28. LR prokuratūrų pastatas. “Juodas kubas” vilioja, bet, išskyrus kelis architektūrinius sprendimus (koridoriai ratu ir pan.), vidus – daug paprastesnis, nei išorė, netgi primena kokią sovietmečiu statytą valdžios įstaigą. 6 balai.

Prokuratūros garsieji 'kreivi' langai iš vidaus. Kambarys skirtas susipažinti su skanuotomis bylomis, pvz. Sausio 13-osios byla.

20. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Daugelis patalpų prieinamos kiekvienam bibliotekos lankytojui, bet įdomu išgirsti, kaip reikėjo perstatyti biblioteką, prijungti naują pastatą, apie bibliotekos tikslus. 6 balai.

Mažvydo biblioteka

Mažvydo biblioteka

42. Vilnius Tech park – startuolių parkas. Po šią buvusią ligoninę verta pasivaikščioti lauke – gražus parkas (tam nereikia Open House). Viduje stebuklų nepamatysite – tačiau, pritaikant naujoms reikmėms senus pastatus, yra netradicinių sprendimų: pvz. prie ilgų ir siaurų buvusiių “koridorių” prilipdyti stikliniai priestatai. 6 balai.

Viename Tech parko pastatų

Viename Tech parko pastatų

 


5 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai, kur per Open House ekskursiją pamatai/sužinai tik šį tą įdomaus ar netikėto.

30. LR sveikatos apsaugos ministerija. Viena liūdnesnių Lietuvos ministerijų: sovietinis vidus be jokių išskirtinesnių detalių, lopytas ir perlopytas pagal vis besikeičiančius poreikius, neefektyvus (leidžia šilumą). Įdomiausias taškas ekskursijoje: vaizdas nuo stogo, netikėtai atskleidžiantis senamiestį. 5 balai (be vaizdo būtų 3).

Sveikatos apsaugos ministerijos vidus

Sveikatos apsaugos ministerijos vidus

Vaizdas nuo Sveikatos apsaugos ministerijos stogo

Vaizdas nuo Sveikatos apsaugos ministerijos stogo

10. K29 – verslo centras. Vienas įdomiausių biurų pastatų šiuolaikinėje Lietuvoje – pribloškia pirmasis apsidairymas fojė į aplinkinį ovalą. Tiesą, į fojė galite patekti ir šiaip bet kada, o patys biurai, kur vedama tik per Open House, nėra kažkuo išskirtiniai. Todėl ekskursijos įvertinimas – 5 balai (tačiau, jei apskritai nematėte šio pastato, – 8 balai).

K29 pastato fojė

K29 pastato fojė

55. Victoria verslo centras. Įprastas biurų pastatas, išskyrus paskutinius aukštus: stogą ir antstatą ant jo (į kurį nevedama). Nuo stogo neblogas vaizdas. 5 balai.

Victoria stogo antstatas

Victoria stogo antstatas

 


4 ir mažiau balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai, iš pažiūros panašūs į daugelį “eilinių” panašios paskirties ir laikmečio pastatų. Kai Open House tiek įdomių vietų, nelabai rekomenduoju į juos eiti.

57. Vilniaus dailės akademijos naujieji rūmai. Eilinis vėlyvojo sovietmečio pastatas, kurio “simbolikos” (juodai/baltos plytelės ir pan.) nė nepastebėtum, jei neparodytų Open House Vilnius savanoris. 3 balai.

Įspūdingiausia, ką pamatysite Dailės akademijoje

Įspūdingiausia, ką pamatysite Dailės akademijoje – ši fojė

40. Quadrum verslo centras. Gana eilinis visom prasmėm biurų pastatas. Neblogas, bet nepribloškiantis vaizdas nuo stogo. 4 balai.

Quadrum verslo centre

Quadrum verslo centre

49. Treatwell biuras. Gana eilinis šiuolaikinis biuras, kur nemžame kambaryje pristatyta daug stalų. Ten dirbti, kaip pasakojo, dėl triukšmo tenka su ausinėmis (tiek dėl daug kalbančių žmonių, tiek dėl akustikos). Viskas atrodo pigiai. Nors pastatas XIX a., jokio autentiško dekoro biure nėra išlikę. Tiesa, kai lankiausi, buvo ir Treatwell vienas vadovų – ekskursijos su pastatų/patalpų užsakovais visada įdomesnės, nei su šiaip savanoriais, bet negaliu garantuoti, kad taip bus ir šiemet. Vien už biuro pamatymą – 2 balai.

Treatwell biuras. Vienintelė autentiška detalė - pastato perdangos lubose, kurios, aišku, padarytos taip, kad skirtos paslėpti

Treatwell biuras. Vienintelė autentiška detalė – pastato perdangos lubose. Pastato architektas, matyt, griebtųsi už galvos sužinojęs, kad paslėpimui skirtus balkius, kurių išvaizdai neskirtas joks dėmesys, kažkas specialiai atidengė, ir dar tai demonstruojama kaip pagrindinė įdomi biuro detalė

Kur pats eisiu per Open House Vilnius 2018?

Daugelį pagrindinių Open House pastatų, kurie renginyje dalyvauja kasmet, jau mačiau, bet kasmet į programą įtraukiama naujų. Susidariau tokį grafiką:
Šeštadienį – Fizikos centras, TV bokštas, Litexpo, Sodra, Estijos ambasada, Spaudos rūmai, Montvilos kolonija.
Sekmadienį – Green Hall, Kompozitorių sąjunga, Antakalnio gimnazija, Kultūros ministerija, SPA biuras, Raugyklos, Mažasis teatras, Konstitucinis teismas, ŽŪ institutas.

Dar mėginau registruotis į Mokslininkų namus, tačiau pavėlavau.

Patarimai norintiems kuo daugiau pamatyti Open House

Keli patarimai susidarant savo grafiką, kuriais vadovaujuosi aš pats:
*Į pastatus, kurie, manote, bus populiarūs, ir į kuriuos nėra registracijos, eikite dienos pradžioje. Norėdami garantuotis patekimą į tokias “populiarias vietas”, galite ateiti gerokai iš anksto prieš oficialų pastato atidarymo laiką ryte.
*Jei norite, kaip aš, aplankyti daug objektų, grafiką susidarykite taip, kad kuo mažiau laiko praleistumėte “pakeliui iš objekto į objektą”.
*Jei prie kažkurio pastato pamatysite ilgą eilę (tokią, kad pvz. patektumėte tik po 45 min. ar 1 val.) ir nesijausite, kad jį aplankyti jums nėra absoliučiai būtina, negaiškite laiko ir eikite lankyti kitų pastatų. Daugelis Open House pastatų vienaip ar kitaip įdomūs. O populiariausi pastatai neretai grįžta kitame Open House ir galimybių juos aplankyti būna dar daugiau. Pvz. į Mokslo akademiją patekau ne 2016 m., kai išvydęs eilę apsisukau, o tik 2017 m. – bet tada nereikėjo laukti eilėje, nes pastatas, pamačius jo populiarumą, buvo atidarytas ilgiau.
*Jei turite automobilį, šeštadienį geriau važiuoti į pastatus ne centre, nes ten visada nemokamas parkavimas, o sekmadienį skirti centrui.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Skaitmeninis klajoklis – gyvenimas, kurio siekiu

Skaitmeninis klajoklis – gyvenimas, kurio siekiu

| 7 komentarai

Šiais metais ne tik iš pagrindų atnaujinau šį tinklaraštį. Neseniai pradėjau eiti į naują gyvenimo etapą.

Pamėginau gyventi kaip skaitmeninis klajoklis (angl. “Digital nomad”). Žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, bet turintis darbą – daug darbų. Darbų, kuriuos galima padaryti būnant bet kuriame pasaulio taške, nes tam pakanka kompiuterio ir interneto.

Paskaitykite, kaip ėjau link tokio gyvenimo būdo ir kaip praėjo pirmasis išmėginimas – darbas būnant Bosnijoje, Albanijoje bei Makedonijoje.

Laikina darbo vieta buto Sarajeve balkone

Laikina darbo vieta buto Sarajeve terasoje

Mano kelias į tapimą skaitmeniniu klajokliu

Iki šiol gyvenau panašiai, kaip dauguma lietuvių: tai yra, kasdien eidavau į darbą, turėdavau įprastą atostogų dienų skaičių per metus. Dažnai sulaukdavau klausimų – kaip ir iš ko tiek daug sugebu keliauti, pasvarstymų, gal turiu kokių „pasyvių pajamų“ (suprask, palūkanų ar nuompinigių), tačiau jokių paslapčių nebuvo, o tiesiog per daugelį metų ištobulinta metodika, kaip kelionėse taupyti laiką ir pinigus, apie kurią jau rašiau ir kuri prieinama kiekvienam.

Laisvalaikiu (ne per atostogas) turėjau ir kitų užsiėmimų. Tarp jų kūriau vis naujus ir naujus tinklapius, kurių dabar turiu 19, rengiau viktorinas (Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapus) ir t.t. Iš kai kurių šių veiklų pradėjau uždirbti (teisinės paslaugos, paslaugos turistams ir kt.), kitos padėjo sutaupyti (pvz. dėl straipsnio parašymo nemokamai aplankyti renginius, kurie ir šiaip įdomūs), dar kitos taip ir liko tik hobiai, nors ir turi daug gerbėjų, o apie likusias niekas nė nesužinojo, nes buvo nepopuliarios.

Svarbu: nė vienas mano projektų man nieko nekainavo, išskyrus domeno vardus ir hostingą (mažiau nei 1 euras per mėnesį už svetainę). Visus darbus – nuo programavimo iki dizaino, nuo turinio kūrimo iki viešųjų ryšių, nuo SEO iki rinkos tyrimų ir paties paslaugų teikimo, atlikau pats, jokios reklamos niekada nepirkau.

Kadangi išlaidų aš iš esmės nepatyriau, pelnas iš mano veiklų, didelę dalį kurių dabar vykdau kartu su žmona Aiste, 2016 m. ėmė siekti pajamas, kurias uždirbdavome įprastame darbe. 2017 m. rugsėjį palikau advokato padėjėjo veiklą ir nutariau atsidėti savo projektams.

Mano žmona Aistė Beratyje, Albanijoje

Aistė Beratyje, Albanijoje

Daugelis mano projektų ypatingi tuo, kad galiu jais užsiimti nesvarbu, kurioje vietoje ir kuriuo metu. Net iš užsienio. To siekiau specialiai ir kryptingai. Mat mano pagrindinis hobis – pažinti įvairias šalis, kultūras. Ir, kad ir kiek „įsprausdavau“ kelionių į eilines atostogas, jų trukmė (nepilnas mėnuo) vis tiek labai ribojo. Kelionės būdavo be galo intensyvios, kad kuo daugiau pamatyti, kuo labiau išnaudoti laiką – trumpai miegodavau, kartais valgydavau rečiau nei įpratęs. Jei kažkas nepavykdavo (pvz. pavėlavo lėktuvo skrydis į Indiją 2015 m.) – ką gi, tekdavo ko nors atsisakyti, nes buvo numatytos vietos ir kitai, ir dar kitai dienai, ir irgi įdomios (šitaip dėl pavėlavusio skrydžio Indijoje taip ir nepamačiau Luknovo miesto, o paskui, dėl apsinuodijimo – ir Alachabado). Prisiderinti ir pamatyti vietas bei renginius, kurie vyksta, tarkime, tik kartą į savaitę būdavo sunku, kurie kartą į metus – beveik neįmanoma. Neįmanoma ir pasinaudoti pigiausiais skrydžiais su daug persėdimų ar kitomis nuolaidomis (gaila laiko – juk atostogų tiek mažai!).

Dabar gi aš pradedu gyventi kitaip. Aiškaus laisvalaikio laiko ir darbo laiko nebėra. Tai reiškia, kad galiu apsistoti kitame mieste savaitei ar mėnesiui ir gyventi panašiai, kaip gyvendavau Vilniuje. Tai yra, žymią dalį dirbti, kaip ir dirbčiau Lietuvoje. Likusį laiką skirti laisvalaikiui. Nebe pažaidimui kompiuteriu ar filmo pasižiūrėjimui, bet vaikščiojimui po neištyrinėtą miestą, muziejų, renginių, švenčių lankymui. Juk viskas aplink nauja, įdomu.

Krepšinio varžybos Lietuva-Kosovas. Užsukome pakeliui namo iš Balkanų

Krepšinio varžybos Lietuva-Kosovas. Užsukome pakeliui namo iš Balkanų

Apie tokį gyvenimo būdą svajoti pradėjau prieš kokius penkerius metus. Supratau, kad šiais laikais tai įmanoma: juk tiek daug darbų nebereikalauja būti konkrečioje vietoje konkrečiu metu, pakanka interneto. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad taip gyvenančių yra ir daugiau, save jie vadina „skaitmeniniais klajokliais“ (digital nomads). Visa laimė, nes Aistė iš pradžių nepatikėjo mano išvedžiojimais, kad taip įmanoma, kol neparodžiau, kad kažkas kitas jau taip gyvena.

Laimė, kad svarbiausiu klausimu sutarėme. Gyventi reikia dabar, nes gyvenimas yra ribotas ir trumpas. Niekada nesupratome žmonių, kurie sako: „Va, dabar dirbsiu, dirbsiu, užsidirbsiu, tada gyvensiu“. Žinau istorijų, kai tokie žmonės galiausiai mirė taip ir nepradėję „gyventi“ (širdis ar dar kas), arba atėjus tam metui, kai buvo susiplanavę „gyventi“, jų sveikata jau buvo labai silpna, kai kurie hobiai – nebeįmanomi. Manau, kad tam kad „gyventi“ nereikia nei milijonų, nei šimtų tūkstančių. Tam tiesiog reikia, kad pajamos nebūtų mažesnės už išlaidas. O daugelis daugelio žmonių išlaidų nėra būtinos, daromos nes „kaimynas jau tą turi“.

Išsikraustome  iš motelio pakeliui į tikslą

Išsikraustome iš motelio pakeliui į tikslą

Apsiribojus būtinomis išlaidomis ir svarbiausiais hobiais (nuosavais, ne kaimyno), labai didelių pajamų nereikia ir „skaitmeniniam klajokliui“. Aš manau, kad geriau labiau „išsilaisvinti“, kokybiškiau gyventi, nei „pasididinti algą“ vien todėl, kad turėtum dar daugiau pinigų kažkada neapibrėžtoje ateityje. Juoba, ir tas posakis, kad „va tada aš gyvensiu“, keistas: tarsi žmonės svajotų, kad va, išeis iš darbo, jei pasiseks, kokių 40 m., ir nieko neveiks… Bet juk būtų nuobodu! Darbo daugeliui žmonių reikia – kaip ir laisvalaikio. Tik, aišku, reikia ne tokio nuobodaus, ilgo, rutininio darbo, kurį kai kurie pasirenka dirbti vien tam, kad „kada nors gyventų“.

Skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdas toks ir yra: turiningas laisvalaikis su darbu nuolat persipynę. Nebėra „gyvenimo“ (atostogų ir savaitgalių) ir „darbo“ (parduoto fiksuoto ir riboto laiko konkrečioje vietoje): viskas kur kas labiau „išplaukę“. Todėl džiaugiuosi, kad dabar ir mes galime išmėginti, ką reiškia būti skaitmeniniu klajokliu.

Aistės skambutis darbo reikalais

Aistės skambutis darbo reikalais. Dažniausiai stengiamės naudotis internetine telefonija (Skype ir pan.), nes tai nemokama ir užsienyje. Jei įmanoma, verta įsigyti vietinę SIM kortelę – tiesa, per šią išvyką šalys taip greitai keitėsi, kad SIM kortelių nepirkome. ES ribose dabar ir skambinti, ir atsiliepti nėra daug brangiau, nei Lietuvoje

Kol kas, tiesa, negali sakyti, kad jau esu “skaitmeninis klajoklis” – už Lietuvos ribų praleidžių mažumą laiko, nors ir daugiau, nei kada nors anksčiau (2018 m. planuoju ~4 mėn.). Tačiau “skaitmeninio klajoklio” duonos karts nuo karto jau ragauju.

Balkanai: pirmas skaitmeninio klajoklio blynas

Pirmąsyk į užsienį išvykau ilgesniam laikui – 37 dienoms, arba ilgiau nei turėdavau atostogų per metus iš viso, kol „dirbau eilinį darbą“ – pernai metų pabaigoje, spalio-gruodžio mėnesiais.

Važiavimo į Balkanus apytikslis planas

Važiavimo į Balkanus apytikslis planas

Kryptimi pasirinkau Balkanus. Po juos ne kartą buvau keliavęs ir ten man patiko. Ten pigu (svarbu – nors laiką galiu planuoti laisviau, pajamos kol kas mažesnės, nei kai dar ir dirbau), autentiška, globalizacijos „nesuvalgyta“ kultūra, ir visgi Europa: todėl netoli, todėl viskas paprasčiau (aišku, ateityje ilgiau pagyvensiu ne tik Europoje, tačiau pradžiai pasirinkau Europą, nes supratau, kad naujame gyvenime riekės išmokti daug dalykų ir bus daug netikėtumų, tad geriau be papildomų kultūrinių netikėtumų).

Ilgą kelionę (o gal trumpą pagyvenimą) Balkanuose „įrėmino“ du renginiai: Niko Keivo [Nick Cave] koncertas Belgrade bei krepšinio rungtynės Lietuva-Kosovas Prištinoje.

Niko Keivo koncerte Belgrade

Niko Keivo koncerte. Atėjus prieš 2 val., pavyko iškovoti ir tvirtai laikantis ant kojų “atstovėti” vietą arti scenos, kur atlikėjas net buvo į mane atsirėmęs. O ir kainavo koncertas (~25 EUR) daug kartų pigiau, nei to paties turnė koncertai Vakarų miestuose. Tačiau į Belgradą iš Vilniaus nėra pigių skrydžių. Bet būnant “skaitmeniniu klajokliu”, tai nėra svarbu, nes galima susidėlioti gyvenimą taip, kad reikiamu metu tiesiog būtum Belgrade.

Iš pradžių galvojau Balkanuose praleisti dar daugiau laiko – gal du mėnesius, apsistojant mėnesį vienoje vietoje, o likusį laiką važiuojant pirmyn ir atgal. Visgi, planus kiek „apkarpė“ kitos veiklos: tik vasarą sužinojme, kad gavome finansavimą Tikslas – Amerika projektui, taigi, rugsėjį-spalį vykdėme jį ir teko iki paskutinio atidėti išvykimą į Balkanus, kad spėtume viską padaryti ir atsiskaityti už projektą Vyriausybės kanceliarijai. Grįžti reikėjo kiek anksčiau, nes patekau į „Kas ir kodėl?“ TV žaidimo sezono finalą, kuris filmuotas gruodžio pradžioje. Taip pat, Aistė yra mažiau atsiribojusi nuo vietos, tad jai irgi reikėjo grįžti Lietuvon anksčiau. Bet ir tiek dienų, kiek liko, buvo unikali patirtis.

Kaip nuvažiavome į Balkanus?

Į Balkanus važiavome savo automobiliu. Kadangi mūsų automobilis „ryja“ daug benzino (~9 l / 100 km), išėjo (jei pridėjus nakvynių pakeliui kainą) nedaug pigiau, nei skristi lėktuvu ir automobilį nuomotis. Pliusas: galėjome nusivežti neribotą skaičių daiktų. Įsigijome specialias įrankių dėžes, į kurias susidėjome reikalingus daiktus, kad būtų patogu nusinešti į laikinas gyvenimo vietas. Jei apsistoji nakčiai – nesineši (nešiesi tik kuprinę), jei savaitei – nešiesi viską. Taip pat įsigijome inverterį, kurio dėka automobilyje galima prijungti kompiuterį: kad vienam vairuojant (paprastai Aistei) kitas galėtų dirbti (paprastai aš).

Įprastinė darbo vieta automobilyje

Įprastinė darbo vieta automobilyje. Paprastai kelionėse būdavau ir šturmanas, o šįsyk dažniau atiduodavau tą reikalą GPS’ui, taip laimėdamas laiko darbui. Organizuodavausi taip, kad, nesant interneto, rašiau tekstus į failus,
kuriuos išsiųsdavau ar įkeldavau į internetą kur jis būdavo.

Inverteriu labai džiaugiausi: taip važiavimo laikas nebuvo „prarastas“. Dar pakeliui ir sustodavome įdomiose vietose: Bratislavoje, Čenstakavoje, Olomouce, Liubline ir pan. Tiesa, tų sustojimų būdavo tik kelios valandos kasdien, nes dėl sutrumpėjusio kelionės laiko reikėjo į ir iš Balkanų nuvykti per tris dienas.

Važiavimo savo automobiliu privalumas ir tai, kad nereikia papildomo draudimo (pvz. kai bandžiau 2016 m. nuomotis automobilį Juodkalnijoje, kad leistų važiuoti ir į Albaniją – nepavyko, arba reikalavo labai brangaus papildomo draudimo). Tuo, kad į pirmą tokį „pagyvenimą“ išvažiavau savo automobiliu, nesigailiu, tačiau supratau, kad jei ateityje tokių išvykų automobiliu bus daugiau, gal reikės pasvarstyti apie jo pakeitimą į eikvojantį mažiau kuro.

Užkandis automobilyje

Užkandis automobilyje. Jis buvo tapęs savotiškais tikriausiais namais, nes patys butai nuolat keitėsi

Kaip pasirinkome kryptį pagyvenimui užsienyje?

Be minėtų dviejų renginių, nebuvau suplanavęs, kad tada turiu būti ten, tada ten. Kartu su Aiste aptarėme, kurios iš iki šiol lankytų vietų mums labiausiai patiko, pažiūrėjau galimybes ten apsistoti, kainas. Nutarėme, kad po Niko Keivo koncerto, spalio pabaigai ir lapkričio pradžiai, važiuosime į Bosniją, Sarajevą – nes šis miestas abiems labai patiko, kai ten keliavome 2016 m.

Iš Lietuvos išvažiavome toliau neturėdami planų iki pat rungtynių Kosove. Tik aš labai norėjau aplankyti Albaniją – nes tai buvo paskutinė Europos valstybė, kurioje dar nebuvau buvęs, be to, unikali ir įdomi.

Apleista bobslėjaus trasa Sarajeve

Per Bosnijos karą sugriautoje Sarajevo olimpiados bobslėjaus trasoje. Lankydami šį miestą praeitą kartą, jos aplankyti neturėjome laiko – o dabar ilgokai pasivaikščiojome ja ir aplink, nuėjome iki sugriautos observatorijos iš kur atsiveria miesto vaizdai

Jau būdami Bosnijoje susidėliojome planą likusiai kelionei, kurį vėliau dar keitėme. Albanija traukė, bet ir kiek baugino (Aistė paskaitė apie blogus kelius, o aš, pabuvojęs Kosove, klaidingai abejojau, ar nenusibos ten būnant ilgai), tad nusprendėme savaitę ten niekur vienoje vietoje neapsistoti. Viena diena Škoderyje, trys Tiranoje (sostinė), trys Beratyje (senas miestelis), trys Sarandoje (pailginom iki keturių), viena Korčėje.

Tada – keturios dienos Makedonijoje (trys – Skopjėje, kuri 2015 m. man paliko didžiulį įspūdį ir, kadangi tai sparčiai besivystantis miestas, statantis naują senamiestį, norėjosi pamatyti, kiek toliau tos statybos pažengė).

Debesų panorama nuo Vodno kalno

Skopjėje lynų keltuvu pasikėlėme ant Vodno kalno. Praeitąsyk nepavyko, mat mieste tebuvome vieną dieną, ir tada kaip tik keltuvas nedirbo

Tada – pora dienų Kosove ir kelionė namo. Iš praždių galvojome dar grįždami sustoti savaitei Belgrade, buvome pasirinkę (bet neužsisakę) ir butą brutalistiniame GenEx Towers. To labiau norėjo Aistė, Belgrade nebuvusi. Bet kai pabuvo prieš koncertą, pritarė man, kad tas socializmo laikais smarkiai suniokotas miestas – ne toks, kuriame norėtųsi būti ilgiau kelių dienų.

Kur gyvenome Balkanuose?

Iš pradžių galvojau, kad nakvynės vietų ieškosime vietoje tarp nuomojamų butų, gal preliminariai pažiūrėję kainas internete. Girdėjau, kad taip išeina pigiau. Visgi, trūkstant laiko ir supratus, kad mėnesiui išsinuomoti negalėsime, pasikliovėme Air BnB. Išėjo kelis kartus brangiau, negu nuomojantis vietoje, bet, kadangi Balkanai pigūs, vis tiek kainos-kokybės santykis labai geras.

Labiausiai įstrigo trys butai:
a)Dviejų kambarių naujai įrengtas butas Sarandoje, Albanijos kurorte, su Balkonu į jūrą, labai patogus darbui. Labiausiai jis sužavėjo savo kaina: 10 eurų už naktį su viskuo (nakvojome 3 naktis, dar vienai prasitęsėme, kadangi patiko ir kaip tik reikėjo padirbėti daugiau). Kaip esu patyręs, nesezono metu be galo apsimoka apsistoti kurortuose, nes tie, kas pasistatę butus vasarai, visaip kaip stengiasi juos „iškišti“ ir žiemą. O juk tas „nesezonas“ Albanijoje pagal klimatą – beveik kaip sezonas Palangoje…

Naujai įrengtas butas Sarandoje

Naujai įrengtas butas Sarandoje. Su viskuo, ko reikia ir patogia darbo vieta dviems kompiuteriams bei šeimininko sese greta, kuri greitai padėdavo (audrai nutraukus internetą, davė savo mobilų internetą, paskolino feną ir pan.)

b)Butas šeštame aukšte Sarajevo centre su vaizdu į senamiestį ir kalnus. Plotas – apie 90 kv. m., du nemaži kambariai, virtuvė, vonia, balkonas, terasa, kieme – privatus garažas. Kaina (su viskuo) – 27 eurai už naktį. Buvo labai smagu dirbti terasoje, girdint už lango musulmonus melstis kviečiančius muedzinus, o vos išėjus į lauką atsidurti pačiame „įvykių sūkuryje“, kur rytietiškas senamiestis susiduria su vakarietišku naujamiesčiu. Gyvenome ten savaitę.

Vaizdas pro Sarajevo buto langą

Vaizdas iš Sarajevo buto terasos, kurioje ir dirbdavau, ir valgydavome pusryčius. Paslaptingai gražiai skambėdavo muedzinų balsai, šaukiantys melstis (iš skirtingų mečečių – skirtingu metu; pasak vietinio dėl naudojamų skirtingo laiko: saulės ar oficialaus)

c)Įspūdingas Salvadoro Dali įkvėptas butas Skopjės centre. Apie 140 kv. m., per du aukštus, interjerą reikia pamatyti, kad patikėtum: kiekviena detalė atskiras meno kūrinys, nuo baldų iki šventų paveikslų. Dvi vonios, trys balkonai. Kainavo 39 eurus už naktį – ir, atrodo, tai žemiau rinkos kainos, nes šis butas būna užsakomas keli mėnesiai į priekį. Užsisakinėdami prieš vieną mėnesį, teradome tris laisvas dienas, ir jas užsakėme: juk mūsų nesaistė įsipareigojimai, kur būti konkrečiu metu, tad, pasirinkę tada būti Skopjėje, laikus kituose miestuose „priderinome“ prie to.

Aistė Salvadoro Dali įkvėptame bute

Aistė Salvadoro Dali įkvėptame bute. Čia – tik maža dalis viso jo ekstravagantiško interjero

Kaip patyrėme, per AirBnB savaitei apsistoti neretai pigiau, nei dienai, bet kainos gali ir nesiskirti (Sarandoje, pavyždžiui, nesiskyrė). Butų galima susirasti ir per Booking.com.

Važiavimo dienos ir darbo dienos

Be ilgesnių apsistojimų, apsistodavome ir vienai nakčiai: pakeliui iš vienos vietos į kitą. Tokiais atvejais paprastai apsistodavome pigiausiai kur įmanoma, nes reikėjo tik pernakvoti. Galėdavome per Booking.com ieškoti viešbučio ne konkrečiame mieste, bet didžiuliame regione, ar, pakeliui iš Bosnijos į Albaniją – netgi apskritai „bet kur Juodkalnijoje“ – juk visa ta nedidelė šalis buvo pakeliui. Tokiose vietose būdavo įdomių nuotykių, susidūrimų su nekalbančiais niekaip tik savo kalba žmonėmis ir pan.

Stabtelėjimas Pivos kanjone

Stabtelėjimas Pivos kanjone Juodkalnijoje temstant, važiuojant iš Bosnijos į Albaniją

Tokios „važiavimo dienos“ priminė įprastinę mano kelionę: tai yra, išvažiuodavome anksti ryte, pakeliui daug ką pažiūrėdavome, atvažiuodavome vėlai vakare. Tuo tarpu „apsistojimo ilgesniam laikui dienos“ labiau priminė eilinę darbo dieną: tik tiek, kad dirbdavome ne nuo 8 iki 17, o dažniau ryte tik atsikėlę, paskui „antru prisėdimu“ vakare ir aš kartais naktį. O dienos metu kur nors eidavome: į muziejų, į „nemokamą ekskursiją“ ar pan.

Nemokama ekskursija Sarajeve

Nemokama ekskursija Sarajeve. Būdamas vietoje ilgesnį laiką, gali nesunkiai atrasti įvairių renginių ir pasiūlymų reklamas bei jomis pasinaudoti – net jei viskas vyktų tik po kelių dienų

Valgydavome, kaip ir Lietuvoje, daugiausiai ne namie. Balkanuose tai ir tikrai pigu: galėjom sau leisti valgyti net geriausiuose restoranuose, o kainuodavo kaip Lietuvoje eiliniuose (~6-7 EUR už vakarienę žmogui); gi pigesniuose Albanijoje pavalgydavome ir už 2 eurus. Vakarais, būdavo, užkąsdavome čipsų.

Rytų Europoje ir Balkanuose pliusas – geras internetas, kuris yra kiekvienoje kavinėje ir dar daug kur. Tad dirbti galėjome ne vien „namie“, kas buvo labai svarbu važiavimo dienomis.

Darbas kavinėje Albanijoje

Atrašau el. laiškus kavinėje Albanijoje. Be kompiuterio, turiu planšetę-telefoną su klaviatūra, kurią nešiojausi kišenėje ir galėjau išsitraukti bet kada. El. laiškams ar Word failams to pakanka, o nuotraukų redagavimui ir pan. reikia kompiuterio.

Kiek kainuoja būti skaitmeniniu klajokliu?

Kaip įprasta, visas išlaidas kelionės metu tiksliai rašiau savo duomenų bazėje, kur mano pasirašyto užklausos automatiškai paskaičiuoja viską įvairiais pjūviais: kiek išleidome per mėnesį, kiek per kelionę, kiek kurioje šalyje.

Išėjo, kad mėnuo tokioje kelionėje vienam žmogui vidutiniškai kainavo ~1100 EUR (priskaičiuojant ir nuvažiavimo, daiktų įsigijimo išlaidas), tuo tarpu mėnuo Lietuvoje man kainuoja ~500 EUR.

Darbotvarkė planšetės ekrane laukiant pusryčių Kosove

Darbotvarkė planšetės ekrane laukiant pusryčių Kosove. Darbotvarkė apima daugybę skirtingų darbo krypčių, svetainių ir kitko, kuo užsiimu

Tarp išlaidų, 25% sudarė nakvynės Balkanuose, 25% maistas Balkanuose, 18% benzinas (jau Balkanuose), 11% nukeliavimas į Balkanus (tai apima kurą ir nakvynes pakeliui), 9% nusipirkti daiktai (čia labiau ateičiai, nes Balkanuose pigiau pirkti rūbus ir pan.), 7% – lankytinos vietos, 5% – kitos išlaidos.

Liublino unijos grafitis

Įprastose kelionėse, “nusigavimo į vietą” išlaidos paprastai yra tiesiog prarasti pinigai. Tačiau skaitmeninis klajoklis gali sustoti ilgesniam laikui bet kur, kur įdomu, taigi, galima geriau išnaudoti ir važiavimą pirmyn bei atgal. Čia Liublino unijos pasirašyti atvykusio lietuvio grafitis Liubline – į šį miestą neplanavome užsukti, bet artėdami jo link pamatėme, kad turime laiko

Kaip minėjau, taupyti nesistengėme: Balkanuose sau leisdavome gerokai daugiau, nei Lietuvoje. Iš tikrųjų, leisdavome viską, ko norėjome – tokios išlaidos, bent Balkanuose, iš esmės ir yra maksimali riba, įsigyjant viską, ko norime. Smagu pasiekti tą ribą ir suprasti, kad uždirbdamas daugiau pinigų nelabai sugalvotum, kur juos norėtum leisti.

Kola Tiranos Sky Bar

Skardinė kolos ‘prestižiniame’ Tiranos SkyBar, kuris sukasi aplink savo ašį dangoraižio viršūnėje, kainavo ~1,3 EUR. Prestižas man nerūpi, bet vaizdas – labai gražus ir įkvepiantis dirbti bei kurti.

Taupant, kas be ko, gyvenant Balkanuose galima sutaupyti ir du trečdalius šios sumos – taigi, „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas prieinamas ir uždirbantiems gerokai mažiau.

Be to, jei aš, kaip vilnietis nuo gimimo, turiu kur gyventi Vilniuje, tai neturintiesiems būsto didmiesčiuose „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas būtų dar patrauklesnis: papildomos išlaidos būsto nuomai svetur (pigesnėje šalyje) galėtų būti net ir lygios tam, ką Vilniuje kas mėnesį mokėtum paėmęs būsto kreditą. Na, o jei turi butą Lietuvoje – išvykdamas gali pats jį išnuomoti ir taip pasididinti pajamas.

Auskarai už 1EUR

Šiuos auskarus ir daug kitų papuošalų Aistė nusipirko už 1 EUR. Kol gyveni pigioje šalyje, gali sutaupyti nusipirkdamas daiktų tam laikui, kai gyvensi brangesnėje. Nuotrauka daryta Porta Macedonia vartų viršuje.

Ir jei pirkdamas norėtum įsigyti butą “visiems gyvenimo atvejams”, tai nuomojantis trumpam galima kur kas labiau eiti į kompromisus, nes viskas labai laikina.

Štai Sarajeve, pavyzdžiui, pasirodo nakčiai mieste išjungia vandenį. Pirmą dieną buvo siurprizas: Aistė nusiprausė, aš nespėjau. Galvojau, gal boileryje baigėsi vanduo – bet kad ir šalto nėra… Po valandos susiprotėjęs paieškoti internete atradau, kad yra net grafikas, pagal kurį skirtinguose rajonuose “užsukamas” vanduo. Kitą rytą buto šeimininkas irgi atsiprašydamas pasakė, kame bėdos. Kaip ten bebūtų, prisitaikėme: prausdavomės anksčiau ar miegodavome ant sofos su rūbais. Jei tektų taip gyventi metus ar du – gal kažkiek trukdytų (nors ir tai man asmeniškai nelabai). Bet kai tik savaitę – koks skirtumas, dar šiek tiek ir bus kitaip, reikia džiaugtis teigiamomis buto pusėmis (pvz. gražiu vaizdu pro langą, didele dviems žmonėms erdve, vieta pačiame centre).

Aukščiausiame buvusios Jugoslavijos dangoraižyje

Aukščiausiame buvusios Jugoslavijos dangoraižyje, iki kurio kavinės nueidavome pėsti nuo savo buto. Smagu, rodos, tokiame tolimame mieste, atrasti gražias ir nebrangias vietas, į kurias norisi ir gali grįžti, ir į šią kavinę dar buvome grįžę

Beje, “skaitmeninio klajoklio” gyvenimo būdas padeda taupyti savaime ne tik todėl, kad gyvendamas pigesnėse šalyse, gali nusipirkti ten daiktų ateičiai, ar todėl, kad ten pigesnis pragyvenimas.

Jeigu mėgsti keliauti ir norėtum aplankyti tas šalis ir šiaip – kaip “skaitmeniniam klajokliui” išeina pigiau, nes gali “vienu nuvažiavimu” ar “nuskridimu” aplankyti daug vietų, į kurias šiaip tektų skristi kelis kartus. Be to, yra daugiau alternatyvų pačiam nuvažiavimui, įskaitant imlesnes laikui (skrydžiai su daug persėdimu, važiavimas toli nuosavu automobiliu). Iki 2017 m. kelionės Balkanuose jau buvau praleidęs iš viso ~21 d. (nuo 2010 iki 2016 m.) – tačiau tai apėmė keturias keliones lėktuvu, autonuomas, ir vienos dienos Balkanuose kaina todėl tų kelionių metu išėjo maždaug trigubai didesnė, nei šiemet. Aišku, tai nėra visai lygintini dalykai, nes praeitus sykius po Balkanus vien keliavau, o dabar – ir dirbau, bet kainų skirtumas vis tiek didžiulis. Ir toks jis bus važiuojant į visus kraštus, kur nėra patogių ir pigių tiesioginių skrydžių, užtat pigu gyventi juose pačiuose (nes didelę kelionių į tokias šalis kainos dalį sudaro pats nuvažiavimas).

Džirokasterio pilyje Albanijoje pakeliui iš Sarandos į Makedoniją

Džirokasterio pilyje Albanijoje pakeliui iš Sarandos į Makedoniją. Maršrutą dėliojausi žiūrėdamas ne tik į tai, kur įdomu pagyventi, bet ir į tai, ką pamatyti pakeliui

Kokios išvados ir ką daryčiau kitaip?

Toks „trumpas pagyvenimas svetur“ man labai patiko, visai naujai atskleidė tas šalis, davė idėjų.

Tikrai noriu tai kartoti ir kartoti!

Man pačiam kilo ir keletas minčių bei pastebėjimų, ką antrą kartą turbūt darysiu kitaip.

Viešbutis Ohride, pakeliui iš Albanijos į Skopję

Viešbutis Ohride, pakeliui iš Albanijos į Skopję. Kadangi ne sezonas ir buvo tuščias, davė geriausią numerį už prastesnio kainą

Visų pirma – tempai. Pažiūrėjęs Lonely Planet knygose rekomenduojamus kelionių tempus pastebėjau, kad mes… keliavome beveik rekomenduojamu tempu. Tai yra, aplankydavome per tą patį laiką ~75% to, kiek rekomenduojama per atostogas Albanijoje ar Bosnijoje pagal „Lonely Planet“. Tiesiog mums tas tempas atrodė žymiai mažesnis, nes mažesnis nei įprastinėje kelionėje. O visą tą laiką, kurį „Lonely Planet“ traktuodavo, kad žmonės skirs „sau“ (paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, apsipirkti, pamiegoti ilgiau ryte ar vakare, pagulėti paplūdimyje), mes skyrėme darbui. Taigi, laiko „sau“ be lankytinų vietų lankymo ir kitų „kelioninių“ pramogų Balkanuose beveik nebuvo (ne kiekvieną dieną ir prausdavomės). O kai darbai “užsidegdavo” ir miegoti tekdavo labai trumpai.

Buto balkonas Sarandoje

Buto balkonas Sarandoje. Tokiose vietose galima suderinti darbą ir grožėjimąsi vieta – kai trumpam nusuki žvilgsnį nuo monitoriaus pailsinti akis ar pamąstyti

Pakalbėję su Aiste nutarėme, kad toks tempas per didelis, o idealiu atveju visose vietose gyvenimą reikėjo prailginti bent dvigubai (savaitė vietoje 3 d., dvi savaitės vietoje vienos). Tada būtų buvę ir laiko „sau“: paieškoti ilgiau pigių prekių ateičiai, pažiūrėti kokį filmą paįvairinimui (tiesa, pažiūrėjome kelis trumpesnius, daugiausiai apie šalis, kurias lankėme, bet tik retą dieną turėdavome tam laiko). Taigi, ateityje tempus šiek tiek lėtinsim. „Važiavimo dienos“ bus retesnės.

Antra – darbo vieta. Daugelis viešbučių dviviečių numerių – net neva labai gerų – dviejų žmonių darbui netinka, nes nebūna patogaus stalo kompiuteriui, arba jis būna tik su viena kėde. Dėl visa ko, tiesa, buvome pasiėmę sulankstomą kėdę, tačiau, tarkime, labai jaukiuose svečių namuose Beračio senamiestyje nebuvo kur statyti net jos: mažyčiame numeryje staliukas tik vienam žmogui, nors numeris dvivietis.

Ankšta darbo vieta tradiciniame name Beratyje, Albanijoje

Ankšta darbo vieta tradiciniame name Beratyje, Albanijoje

Todėl bendrai „pagyvenimui svetur“ labiausiai verta dairytis į butus. Tiesa, net ir jie ne visi tinkami darbui: štai Tiranoje nelabai buvo kur prisėsti, tik vienas apvalus stalas, prie kurio dirbant nuskausdavo rankos.

Trečias dalykas, kas turi būti kiekvienas „skaitmeninis klajoklis“ – geras tinklų administratorius. Modemai turi tendenciją „nulūžti“ ir reikia suprasti, kodėl (kartais perkrovimo nepakanka); o juk Wifi darbui būtinas, ypač ten, kur roaming‘as labai brangus ir kur negyvensi taip ilgai, kad pirkti vietinę SIM kortelę su internetu (arba jos brangios, arba gigabaitai labai riboti). Čia irgi pliusas butams, palyginus su viešbučiais: modemas ten bent jau visada šalia, tad nėra „silpno signalo“, ir jį gali pasiekti paleisti iš naujo (iki šiol prisimenu, kaip Indijoje atsikalbinėjo viešbučio tarnautojai, paprašyti tiesiog perkrauti modemą: „o kam jums reikia interneto?“; prieš tai iš viso dar aiškino, neva ne modeme problema: „valdžia išjungė internetą“…).

Gatvė Beratyje

Neįtikėtino siaurumo gatvė Beratyje pakeliui į mūsų nakvynės vietą – tradicinį namą Mengalemo rajone ‘lipant į kalną’.

Ketvirtas, labiau asmeninis dalykas: man nepatiko tai, kad per vieną 37 dienų išvažiavimą pravažiavome net 10 šalių (iš jų 5 pabuvome ilgiau). Kitam gal taip būtų smagu, bet aš mėgstu įsigilinti į kultūrą, pasimokyti kalbos ir kalbėti su vietiniais jų kalba – o šiuo atveju gale jau viskas maišėsi: ar čia „dovidženija“ serbiškai, ar makedoniškai… Ateityje stengsiuos ilgesniam laikui „pasinerti“ į vieną kultūrą.

Penktas dalykas – kopijos, kopijos, kopijos! Visų daiktų nepasiimsi, o fiziniai daiktai ir vis mažiau svarbūs. Užtat svarbi informacija. Reikia iš namų pasiimti jos kopijas. Man kopijos pravertė jau antrą išvykimo dieną, kai japonų hakeriai netikėtai nuhakino mano tinklapius ir reikėjo viską ilgai ir nuobodžiai atstatinėti. Ir nors pasidariau visos skaitmeninės informacijos kopijas, pasirodo, vertėjo pasidaryti ir popierinės: prireikė kai kurių tarpukarinių teisės aktų, kurių nėra internete, Lietuvos vietovardžių sąrašų ir kt. Žinodamas, ties kokiomis sritimis dirbame, sau reikalingus dokumentus ir knygų puslapius grįžęs jau persifotografavau. Reikia gerai įsidėmėti ir įvairius kodus, numerius – nes, jei esi kažkur namie užsirašęs, užsienyje tai nepadės.

Aistė ir aš tuščiame Albanijos kurorto paplūdimyje vakarėjant

Aistė ir aš tuščiame Albanijos kurorto paplūdimyje vakarėjant

Tačiau bendrai paėmus per tas 37 d. supratau, kad būti skaitmeniniu klajokliu yra nuostabu ir įmanoma. Ne, tai nėra tos mitologizuotos pasyvios pajamos, kur neva uždirbi nieko nedirbdamas (daugelis jų nėra tokios jau pasyvios, pvz. nuomojamus butus daug darbo prižiūrėti, o tos, kurios tikrai yra pasyvios, paprastai yra uždirbamos labai turtingų žmonių, ir tai nėra toks turtas, kuris paprastai pasiekiamas kiekvienam). Tai – darbas, tik nepriklausomas nuo vietos ir laiko (išskyrus tai, kad privalai turėti interneto bei telefono ryšį). Tačiau šitoks darbas iš karto sukuria gyvenimui tiek naujų galimybių! Ir, svarbiausia, jis, priešingai nei pasyvios pajamos, pasiekiamas daugeliui, net ir visai jauniems žmonėms (man pačiam, beje – 30 metų, tad jau nebesu jaunas, tačiau tokio amžiaus, kurio “karjeristai” dar dažniausiai nė nebūna įpusėję karjeros). Tik reikia norėti ir pasistengti.

Albanai meldžiasi

Albanų musulmonų penktadieninė malda Tiranoje. Palyginus su penktadieniais Bosnijoje, tikinčiųjų beveik nėra – albanai gerokai mažiau religingi. Tokių kultūrinių niuansų nepajusi apsilankęs tik vieną ar kelias dienas.

Kas gali būti skaitmeniniu klajokliu?

Nesakau, kad rekomenduoju būti skaitmeniniu klajokliu kiekvienam, galinčiam susirasti nuo vietos ir laiko nepriklausantį darbą. Štai savybės, kuriomis turėtų pasižymėti skaitmeninis klajoklis, kad toks gyvenimo būdas netaptų kančia:

1.Mokėti išsitekti su nedideliu skaičiumi daiktų. Viskas, su kuo gyvensite ištisus mėnesius, jums turi tilpti daugiausiai į kelis lagaminus, o jei norite skraidyti pigiais skrydžiais – ir į kuprinę.

2.Nebūti prisirišęs prie konkrečių dalykų: konkrečių patiekalų, konkrečių pramogų, konkrečių patogumų, susitikimų su konkrečiais žmonėmis. Bent dalies (tikėtina – daugelio) viso to kažkur nebus, tad teks be to išgyventi savaites ar mėnesius.

Padėkos diena Kosove

Padėkos dienos koncertas Kosove: kosoviečiai dėkoja JAV už išvadavimą. Muzika, aišku, visai kitokia, nei Lietuvoje, vietinė: bet man smagu paklausyti ko nors naujo.

3.Mėgautis kitomis kultūromis ir tradicijomis bei jas suprasti, o ne žiūrėti į jas iš aukšto. Specialiai neminiu žodžio “tolerancija”: kiek pastebėjau, tie, kurie garsiausiai šaukia apie toleranciją, patys labiausiai ir yra linkę niekinti nevakarietišką gyvenimo būdą.

4.Mokėti prisiversti dirbti, kai nėra jokio nurodinėjančio boso. Tai galioja visiems, kas “dirba sau”, ne tik skaitmeniniams klajokliams – bet “skaitmeniniams klajokliams” gali būti sunkiau (pvz. dirbti kurorte).

Aistė žvelgai į tolį

Vienas mane labiausiai įkvepiančių dalykų darbui – žvilgsnis į tolius, į miestus ir gamtą. Aistei, kaip matote, irgi patinka, nors ne tiek, kiek man, todėl dėl to, kokį butą rinktis, kildavo diskusijų: man svarbiausias – vaizdas pro langą, Aistei – šiluma ir kt. Bet dažniausiai pavykdavo suderinti, o kelis kartus vienas kitam nusileidome.

5.Sąmoningai rinktis įdomų gyvenimą vietoje didesnių pinigų. Daugelis “skaitmeninių klajoklių” neuždirba tiek, kiek galėtų, jei nebūtų “skaitmeniniai klajokliai”, nes dauguma pelningų darbų visgi dar reikalauja konkrečiu laiku būti konkrečioje vietoje. Aišku, jie gali, kaip rašiau, sutaupyti gyvendami pigesnėse šalyse – tačiau tai aktualiausia kokiems norvegams ar britams. Lietuva pati dar nėra tokia brangi, kad sutaupyti būtų galima šitiek smarkiai, jog atsipirktų ne tik važiavimo iš vietos į vietą išlaidos, bet ir visos “prarastos pajamos”.

6.Džiaugtis neplanuotais nutikimais ar į juos nekreipti dėmesio. Tokių tikrai bus, ypač mažiau turtingose šalyse (o juk skaitmeniniam klajokliui verta važiuoti gyventi būtent į jas, kitaip bus labai brangu). Ne kiekvienas butas, kelias, restoranas bus toks, kaip tikitės. Čia – tik keletas nuotykių Balkanuose:
a)Albanijoje vietoje adresų įprasta nurodyti kažkokius tik seniesiems gyventojams žinomus orientyrus. Štai Tiranos buto šeimininkė rašė susitikti prie viešbučio Firenze. Nuvažiavus prie reikiamos sankryžos – jokio viešbučio. Klausinėjame aplinkinių, pardavėjų – niekas tokio nežino. Pasivaikščiojęs toliau į šoną, pamatau apleistą pastatą, ant kurio dar išlikęs užrašas “Hotel Firenze”. Šalimais – tuščia. Aistė visą laiką ieškojo, kur yra WiFi, pamėginti parašyti savininkei el. laišką (gatvėje nebuvo). O aš likau laukti prie apleisto viešbučio. Pasirodė išgėręs senukas ir irgi stoviniavo šalimais. Užkalbinęs jį supratau, kad tai šeimininkės tėvas – bet negreitai, nes jis nemokėjo nė vieno žodžio kitaip, nei albaniškai.

Naujuose Tiranos rajonuose striuka su šaligatviais ir praėjimais. Kelių kilometrų pasivaikščiojimas virto keliolikos kilometrų pasivaikščiojimu

Naujuose sparčiai augančios Tiranos rajonuose striuka su šaligatviais ir praėjimais iš vienos gatvės į kitą. Kelių kilometrų pasivaikščiojimas dėl to virto keliolikos kilometrų žygiu

b)Albanija garsėja prastais keliais. Kartą kelią išvis pametėme. Buvo tamsu, rūkas, nė vienos kitos mašinos. Negrįsta kelio atkarpa virto laukyme – ir neaišku, kur važiuoti. GPS žemėlapis akivaizdžiai netikslus. Išlipau, braidydamas po purvą dairiausi retų abejotinų orientyrų (štai – kelio ženklas – bet iš kurios jis kelio pusės?). Žingsniavau automobilio priekyje rodydamas, kur važiuoti. Logiškai spėliojau, kol nakties tamsoje išryškėjo stovintis sunkvežimis. Pažadintas vairuotojas gestais parodė kryptį – rodės, tiesiai nuo skardžio.

Sudėtingas įvažiavimas į kiemą

Paklausta, kas labiausiai jai trukdė, Aistė paprastai minėdavo sudėtingas eismo sąlygas. Štai pro kokius vartus teko įvažiuoti į nakvynės vietą Škoderyje, Albanijoje (kairė pusė neatsidarė). Viduje tarsi gavome visą namą, bet šviesa įsijungė tik viename kambaryje ir tualete. Kai apsistodavome pakeliui vienai nakčiai, dažnai išmėgindavome pigiausius ir neturinčius buvusių klientų apžvalgų viešbučius ar butus – ten nežinai ko laukti, bet tai ir įdomu.

Džiaugiuosi, kad man nekilo problemų su nė vienu šių punktų. Manau, kad žmogui gyvenime nereikia daugiau keliasdešimties daiktų – ypač šiais laikais, kai kompiuteris pakeičia galybę kitų dalykų. Nereikia man ir daug patogumų: pavyzdžiui, net ir namie su Aiste dažnai miegame apsikabinę ant neišskleistos sofos, todėl nieko tokio, kad ir užsienyje ne visur bus lova. Prarastus laisvalaikio praleidimo būdus lengvai pakeičiu naujais ar modifikuotais. O žymioje dalyje užsienio kultūrų jaučiuosi geriau, nei “čia ir dabar” (mano širdis pasilikusi ~2003 m. Lietuvoje, kurios nebėra – bet tai jau tema kitam įrašui).

Ant kalno prie Sarajevo

Ant kalno prie Sarajevo

Tesa, kadangi Aistė šiuo metu turi daugiau darbų, susietų su Lietuva, nei aš, tiksliai kada ir kiek būsime “skaitmeniniais klajokliais” dar nesame nusprendę. Tačiau aišku, kad 2018 m. būsime svetur ilgiau, nei kuriais ankstesniais metais ir užsienyje ne tik keliausime, bet ir vykdysime savo veiklas.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Kelionė į Pasaulio krepšinio čempionato atranką Kosove

Kelionė į Pasaulio krepšinio čempionato atranką Kosove

| 0 komentarų

Kai kalbama apie naująją FIBA atrankos į pasaulio krepšinio čempionatą sistemą, dažniausiai akcentuojama, kad Lietuvos krepšinio rinktinę bus galima išvysti žaidžiančią svarbius mačus Lietuvoje.

Bet yra ir kita medalio pusė: atsiras gerokai daugiau galimybių “lydėti” rinktinę į varžybas. Tą galima suderinti su trumpomis kelionėmis į atitinkamus miestus.

Palaikyti rinktinės į pirmąsias jos rungtynes Prištinoje prieš Kosovą užsukau ir aš. Patirtis tikrai įdomi ir rekomenduotina – juoba, kad kitos Lietuvos rungtynės užsienyje vyks dar arčiau: Lenkijoje, Vengrijoje.

Nerašysiu apie pačias rungtynes (jas jau matėte per televiziją ar apie jas skaitėte sporto žiniasklaidoje) ir nerašysiu apie Kosovą (esu rašęs seniau ir dar pildysiu). Straipsnis labiau apie “krepšinio turizmą” ir FIBA sistemą, kuri jam plačiau atvėrė kelią.

Krepšinio varžybos Lietuva-Kosovas

Krepšinio varžybos Lietuva-Kosovas nuo tribūnos, kurioje susirinko Lietuvos fanai

Bilietų įsigijimas – nuo lauko prekystalio

Keliaudamas stebėti eilinių oficialių varžybų (ne čempionato) į užsienį neišvengiamai susipažįsti su vietos krepšinio kultūra ir realijomis.

Pažintis su Kosovo realijomis man prasidėjo dar nuo mėginimo įsigyti bilietus. Kaip tą padaryti internete informacijos neradau (įtariau, kad internetu jie neparduodami, ir neklydau). Oficialiame FIBA tinklapyje tik buvo parašyta, kur vyks varžybos (Pallati i Rinisë dhe Sporteve).

Išvakarėse nuvykę prie tų sporto rūmų, suabejojome, ar informacija neklaidinga: jie atrodė panašiai, kaip Vilniaus sporto rūmai, aptrupėję ir apipaišyti grafičiais, iš pažiūros apleisti. Viduje radome tik angliškai nekalbančius apsaugininkus, vienas kurių paklaustas dėl bilietų įsigijimo tik mojo į lauką ir parodė gestą tarsi rūkytų cigaretę.

Prištinos sporto rūmai, statyti dar Jugoslavijos laikais

Prištinos sporto rūmai, statyti dar Jugoslavijos laikais

Ne, cigaretės jis visgi neprašė. Kaip išsiaiškinome po netrumpo sukinėjimosi aplink rūmus, klausinėjimo parduotuvėse ir baruose, bilietai pardavinėjami “netoli ten, kur pardavinėjamos cigaretės”. Sakė, kad pardavinėjami tik varžybų dieną – bet tarptautinėms varžyboms, matyt, padaryta išimtis, prekiauta ir išvakarėse. Ne, kasų nebuvo ir net ne kioske bilietus reikėjo pirkti.

Du jaunuoliai tiesiog bent dvi dienas stovėjo prie laikino prekystalio lauke.

Pliusas – bilietas kainavo tris eurus. Jame nepažymėtos vietos – sėsti reikia kur nori (irgi pliusas, jei nori prisijunti prie kitų Lietuvos sirgalių). Žodžiu, daug kas priminė Nacionalinę krepšinio lygą – ir bilietų kainos, ir pardavimo sistema.

Laikina prekyvietė bilietams į krepšinį

Laikina prekyvietė bilietams į krepšinį prie paminklo “NEWBORN”, žymėjusio naujai užgimusią Kosovo valstybę

FIBA akcentuoja, kad Pasaulio krepšinio čempionato atranka yra įkvėpta atrankos į futbolo čempionatus. Viena, kuo ji dar atsilieka – informacijos kiekiu. Vertėtų tinklapyje (tiek FIBA, tiek Lietuvos krepšinio federacijos) skelbti kur, kada ir kaip nusipirkti bilietus, gal ir apie galimybes nuvykti į vietą (pvz. užsakomuosius krepšinio federacijos skrydžius kartu su rinktine, jei tokia galimybė yra).

Varžybų organizavimas priminė NKL, bet sirgalių daugiau

NKL atmosfera vyravo ir varžybose. Čia pertraukėlių metu nešoko šokėjos, nebuvo jokių konkursų. Švieslentė nerodė, kiek taškų sumėtė kuris žaidėjas ar tų žaidėjų pavardžių, o tik jų numerius ir gautas pražangas. Nors patikrinimas įeinant buvo griežtas, leido įsinešti kamerą, fotografuoti, filmuoti.

Tiesa, žiūrovų atėjo gerokai daugiau, nei NKL ar daugelyje LKL varžybų. Sporto rūmai buvo beveik pilni – nors jie ir nelabai dideli, ~1500 žiūrovų. Iš jų apie 35 buvo Lietuvos sirgaliai: kai kurie atskridę reisu kartu su rinktine, kai kurie savais keliais, keli gyvenantys regione. Atėjo apie du-tris kartus tiek Kosovo “ultrų” (mojavusių tiek Kosovo, tiek Albanijos vėliavomis – juk dauguma kosoviečių albanai). Beje, prie Lietuvos sirgalių prisijungė ir kažkiek kitataučių, kurie nemėgsta Kosovo, pvz. serbų (vienas, sėdėjęs šalimais, aiškino, kaip Serbija vėl prisijungs Kosovą). Balkanų konfliktai… Apsaugos, pasirodė, gerokai daugiau, nei rungtynes su tiek žiūrovų saugotų Lietuvoje. Lietuvos sirgaliams ji neleido palikti savo vietų tol, kol neišeis visi Kosovo sirgaliai.

Dalis lietuvių tribūną supusios policijos

Dalis lietuvių tribūną supusių policijos pareigūnų

Kosovas gana toli ir sunku į jį nuvykti pigiai, tai neturistinė šalis. Tačiau daugelį kitų vietų, kur vyks Lietuvos varžybos šioje atrankoje, aplankyti paprasčiau, pakeliui ar tose vietose yra ir daug turistinių objektų.

Suderinti varžybas su jų lankymu ar kita smagia veikla tenai tikrai įmanoma. Tokį “sporto turizmą” jau seniai atradę futbolo sirgaliai, pvz. škotų ir, viliuosi, kad dabar atras daugiau krepšinio šalies gyventojų lietuvių.

Dėl žvaigždžių nebuvimo rungtynės – lygesnės

Naujoji atrankos į pasaulio krpešinio čempionatą sistema kelia daug aistrų dėl to, kad negali žaisti NBA ir Eurolygos žaidėjai.

Aišku, norėtųsi, kad žaistų visi, ypač šalims, kaip Lietuva, turinčioms krepšinio žvagždžių. Visgi, sistema turi ir savotišką privalumą: daro rungtynes sunkiau nuspėjamomis, todėl įdomesnėmis stebėti ir gyvai. Juk didžiausi praradimai – kaip tik stipriausiose ekipose, tuo tarpu tos šalys, kurios neturi NBA ar Eurolygos žvaigždžių, eina į aikštelę stipriausios sudėties.

Aišku, kaip rodo prasidėjusios kvalifikacijos rezultatai, ir krepšinio didvalstybių “antrosios rinktinės” (kaip jas vaidna žiniasklaida) neretai pajėgesnės už silpnesnių šalių pirmąsias. Tačiau skirtumas šitaip dirbtinai sumažintas. Be to, nežinai, kaip sužais į komandą surinkti žaidėjai tądien: nėra draugiškų varžybų ciklo, čempionato varžybų serijos, kurią stebėdamas geriau susipažįsti su žaidėjų lygiu, visa komanda. Savo ruožtu, kai kurie žaidėjai kas kartą bus rinktinėje naujokai ar beveik naujokai.

Lietuvos sirgalių tribūnos fragmentas po pergalės

Lietuvos sirgalių tribūnos fragmentas po pergalės

Taigi, to ir nenorėdama, FIBA priartino krepšinio atranką prie futbolo čempionatų atrankos dar vienu būdu. Juk vienas futbolo įdomumų – nenuspėjamumas. Jį lemia futbolo taisyklės: vienas įvartis, vienas baudinys gali iš esmės pakeisti rungtynių eigą ir todėl neretai pasitaiko, kad vidutiniokai ar autsaideriai išplėšia lygiasias ar nugali favoritus, ir kiekvienos rungtynės įdomios. Krepšinyje, tuo tarpu, vienas metimas lemia mažai ir todėl sensacijų – irgi mažiau. Tačiau FIBA-Eurolygos konfliktui aplyginus rinktinių jėgas, tikėtina, kad tų sensacijų padaugės. Ir kol Lietuva-Kosovas pirmoji rungtynių dalis klostėsi apylygiai, negalėjai numanyti, ar tai toks tikrai iš pagrindų atnaujintos Lietuvos rinktinės susižaidimo lygis, ar tai tik laikina “duobė”.

Tuose kraštuose, kaip Europa, kur einama pažiūrėti žaidimo, visas toks nenuspėjamumas ir lygesni nei kitu atveju rezultatai gali pritraukti daugiau žiūrovų. Kita vertus, šalyse, kuriose einama visų pirma pasižiūrėti žvaigždžių (JAV, Kinijoje), jų nebuvimas tik dar labiau sumenkins ir taip menką dėmesį rinktinių žaidimui (didžioji dėmesio dalis ten ir dabar tenka klubams).

Kaip aplankyti Lietuvos rinktinės varžybas užsienyje?

Norėtumėte pasaulio krepšinio čempionato atrankos varžybas užsienyje stebėti ir jūs? Tam yra kelios galimybės:
*Važiuoti automobiliu. Logiška į artimas šalis, kaip Lenkija. Tokiu atveju verta kartu aplankyti įdomias vietas pakeliui.
*Skristi reisiniu lėktuvu. Jei nėra “oficialių”: skrydžių ar persėdimų, verta paieškoti “neoficialių” persėdimų su “Ryanair” ar “Wizzair”. Tam padeda tokios sistemos kaip Skyscanner ar Azair.eu. Tokiu atveju galima pasilikti kažkiek laiko aplankyti tos šalies įdomioms vietoms.
*Skristi užsakomuoju Krepšinio federacijos reisu, jei toks yra.

Beje, rungtynės Vengrija-Lietuva planuojamos sekmadienį (liepos 1 d.), Lenkija-Lietuva – ketvirtadienį prieš tai (birželio 28 d.).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,