Išskleisti meniu

Iš pirmų lūpų

NBA varžybas stebėjau arenoje – kas įdomiausia

NBA varžybas stebėjau arenoje – kas įdomiausia

| 2 komentarai

Vaikystėje NBA atrodė tokia pasaka. Arenos, kur multimilijonieriai žaidžia krepšinį su multimilijonieriais – ir žaidžia taip, kad visos likusios pasaulio lygos pagal juos – it moksleivių lygos. Turėjome džiaugtis, kad 1992 m. Lietuva pralošė NBA krepšininkų „svajonių komandai“ tik 51 taškų skirtumu – šiaip ar taip, niekas juk nepralošė mažiau 30 taškų.

Pamatyti tai tikrovėje atrodė taip pat neįmanoma, kaip nukeliauti į ateitį ar kitas planetas: šitaip toli, šitaip brangu. Beliko rinkti lipdukus su NBA krepšinio žvaigždėmis.

Bet laikai keičiasi: į Ameriką ir atgal gali suskraidyti už kelis šimtus eurų, o Lietuvoje kainos ir algos pakilo tiek, kad, pasirodo, į NBA varžybas bilietą galima rasti už ne ką brangiau, nei į Kauno „Žalgirio“.

Taigi, pirmą kartą „gyvai“ arenoje aplankiau NBA. Štai kaip tą padaryti ir štai kokie didžiausi įspūdžiai.

NBA varžybose

NBA varžybose

Kaip pirkti NBA bilietus?

NBA bilietais pradėjau domėtis likus 3-4 savaitėms iki kelionės į Floridą. Bilietai į JAV arenas parduodami panašiai, kaip Lietuvoje – per visokias bilietų svetaines, iš kurių didžiausia – Ticketmaster.com. Belieka įvesti į Google norimos komandos pavadinimą ir anksčiau ar vėliau nueisi į jos bilietus pardavinėjančią svetainę.

Iš pradžių pamėginau įsigyti Majamio „Heat“ bilietus ir situacija kiek nugąsdino: bilietų kainos prasidėjo nuo 100 dolerių ir tai tik už vietas labai aukštai, už krepšio. Aukštoji riba buvo 1000 dolerių. Be to, jau prieš 3 savaites daugelis bilietų buvo išparduoti – tiesa, JAV bilietų svetainėse įprasta, kad ta pati svetainė, kuri pardavinėja bilietus, dar ir perpardavinėja bilietus tų, kurie apsisprendė į varžybas neiti.

Kilo išganinga mintis patikrinti kitos Floridos komandos Orlando „Magic“ bilietus. Ten bilietų kainos prasidėjo nuo 10 dolerių ir baigėsi ties 100! Nustebino: iš Lietuvos žvelgiant NBA atrodo toks vientisas krepšinio rojus, kur visos komandos moka krepšininkams pasakiškas sumas, bet iš tikro jų populiarumas ir bilietų kainos skiriasi daug kartų – ne kitaip, nei LKL.

Nusipirkau bilietus po 26 dolerius. Bilietų atsiėmimui buvo dvi galimybės: elektroninis (bet prisiregistravimui reikėjo JAV telefono numerio) ir atsiimant arenoje. Pastarasis amerikiečiams brangensis, bet užsieniečiai gali pasiimti be priemokos. Pasirinkau šį būdą: atsiėmiau bilietus arenos kasose.

Arenoje atsiimtas NBA bilietas

Arenoje atsiimtas NBA bilietas

Kas NBA arenoje nustebino labiausiai

Tiesa, bilieto kaina dar ne viskas. Amerikoje sunku tikėtis nemokamo parkingo prie aikštelės ir dažnoje vietoje nėra patogaus viešojo transporto. Rungtynių dieną parkingo kainos bemat išauga: aplinkinių aikštelių savininkai prašo didelių „fiksuotų sumų“ už vakarą. Aikštelė prie pat arenos kainavo 20 dolerių, toliau (vos 200 metrų) pasistatėme už 10 dolerių. Turint daugiau laiko, įmanoma pastatyti toliau ir nemokamai, bet amerikiečiai taip nežaidžia: uždirba tiek, kad ir 20 dolerių moka lengva ranka.

Parkingo prižirūėtojas vilioja mašinas pas save. Rungtynių metu net aplinkiniai restoranai gali taip prisidurti rinkdami po 10 ar daugiau dolerių už parkingą

Parkingo prižirūėtojas vilioja mašinas pas save. Rungtynių metu net aplinkiniai restoranai gali taip prisidurti rinkdami po 10 ar daugiau dolerių už parkingą

Arenos Amerikoje milžiniškos. Kauno arena – didžiausia Lietuvoje – NBA būtų pati mažiausia. Orlando „Amway centre“, kur buvau – 18846 vietų. Lietuvoje esu įpratęs pirkti krepšinio bilietą „amfiteatre“: pigiau, o arena matosi puikiai. NBA „viršutinės eilės“, kur sėdėjau, gerokai aukščiau: tarsi Kauno arenoje dar būtų kas pridėjęs papildomą amfiteatrą. Iš ten krepšininkai jau buvo visai maži, o nuolydžio nevisai pakako, kad priekiniai žiūrovai galvomis neužstotų vaizdo. Daug aplinkinių, beje, irgi kalbėjo ne angliškai ir panašu atliko „krepšinio piligrimystę“ iš Europos. Buvo ir lenkai.

Iš mano vietų NBA arenoje

Iš mano vietų NBA arenoje

Įspūdžiai arba kas NBA kitaip

Apie pačias varžybas, kuriose susitiko Orlando „Magic“ ir Atlantos „Hawks“, tikriausiai neverta rašyti – varžybų rezultatus, statistiką, įrašus lengva pamatyti bet kur ir žinojau, ko tikėtis. Kaip ir žinojau apie skirtingas krepšinio taisykles (12 min. kėliniai, žingsnių nefiksavimas ir t.t.). Kur kas labiau nustebino atmosfera ir kitkas, kas NBA kitaip, nei Lietuvoje ar Europoje. Štai didžiausi įspūdžiai:

*Sirgaliai. Amerikoje nėra tikrų „ultrų“. Rungtynes stebėjome beveik tyloje. Tik štai išgirstu kažkokioje tribūnoje kažkas ūkia, staugia „Defense“. „Negi staiga atsirado europiniai sirgaliai?“ – pagalvojau. Bet paskui ta tribūna nutilo, pradėjo staugti kita. „Mistika“ išsisprendė, kai į mūsų tribūną atėjo „užvedinėtojas“, aiškinęs, ką ploti ir skanduoti, o už „gerą palaikymą“ dalinęs lazdas garsui kelti, paskui marškinėlius („Free shirts?“ – iškart klausė užvedėjo greta sėdėjęs vyras). Užvedėjui išėjus, dovanotom lazdom neužilgo tribūnoje plojom tik mes.

Sirgaliams (tiksliau, žiūrovams) išmėtytos lazdos

Sirgaliams (tiksliau, žiūrovams) išmėtytos lazdos

*Pertraukėlės. Čia NBA tiesiog žiba. Kiekvieną pertraukėlę kažkas vis kitaip: vos dvi pertraukėles šoko šokėjai. Ir tai labai skirtingus šokius. Kitomis vykdavo įvairūs konkursai, arenos „kube“ transliuoti interviu su krepšinio legendomis. O kai kurios pertraukėlės buvo komandos talismano (mascot) monospektakliai. Ir Orlando „Magic“ talismanu persirengęs ne šiaip koks pigiai nusamdytas aktoriukas, o, panašu, rimtas cirko artistas ir krepšininkas – štai jis iš vieno karto pataikė nusisukęs iš pusės aikštės, štai jis vaikščiojo tribūnų tvorelėmis. Dažnai pradėdavau pertraukėlę tikrindamas telefoną (juk yra nemokamas wifi), bet tuoj vėl būdavau įsmeigęs akis į tai, kas vyksta arenoje.

NBA šokis pertraukėlės metu

NBA šokis pertraukėlės metu

*Pateikimas. Ne tik pertraukėlių metu, bet ir prieš varžybas pilna visokių ugnies, garso efektų. Labai gražiai veikia arenos klubas, reklamos eilės – viskas sinchronizuota tarpusavy, kuria efektus. Sunku tą apibūdinti – reikia pamatyti.

*Efektyvumas. Iš NBA arenos išėjome ir išvažiavome stebėtinai greitai, be jokių kamščių. Ir visokios smulkmenos, kur „viskas pagalvota“: pavyzdžiui, prieš varžybas prie arenos atvažiuoja sunkvežimiukas su mobiliomis spintelėmis. Jei apsauga nepraleidžia kažkokio tavo daikto – gali jį pasidėti ten ir užrakinti.

Arenos infokube viskas rodoma su filmo kokybe, įvairi statistika, interviu ir kita nuolat mainosi

Arenos infokube viskas rodoma su filmo kokybe, įvairi statistika, interviu ir kita nuolat mainosi. Nėra švieslenčių – viskas pateikiama tame pat kube

NBA patirtis iš tikro buvo įdomi. Gal netokia „stebuklinga“, kaip galėjau tikėtis vaikystėje – bet ne dėl to, kad NBA būtų suprastėjusi ar buvusi ne tokia, kaip įsivaizdavau, o todėl, kad per tuos tris dešimtmečius tarpas tarp Lietuvos ir Amerikos sumažėjo: ir krepšinio kokybės prasme, ir kainų, ir arenų dydžio, ir krepšininkų algų. Tas tarpas, aišku, vis tiek yra – ir, jei tik keliaus į Ameriką, kiekvienas krepšinio fanas turėtų susiplanuoti ir apsilankymą krepšinio varžybose. Kai NBA komandų tiek daug, tikrai paprasta atrasti varžybas, kur tiktų ir laikas, ir kainos.

Tokius lankstinukus išdalino visiems lankytojams

Tokius lankstinukus išdalino visiems lankytojams

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Indonezijos virtuvė – patiekalai ir tradicijos

Indonezijos virtuvė – patiekalai ir tradicijos

| 0 komentarų

Indonezijos virtuvę myli šimtai milijonų. Nes Indonezijoje gyventojų – 250 mln. Už Indonezijos ribų ši virtuvė stebėtinai neišplitus, bet daug Indoenzijos vietovių tai vieninteliai patiekalai, kuriuos galima gauti. Kai kuriose šalyse būna gaila – “ir vėl teks valgyti neskaniai” – bet Indonezijos virtuvė man patiko: dažniausiai net pigiausiame, nešvariausiai atrodančiame restorane “tradiciniai patiekalai” yra skanūs.

Goreng patiekalai

Dažniausiai sutinkami indonezietiški patiekalai yra goreng. Nasi goreng – tai ryžiai, kurie dažniausiai patiekiami su vištiena ir aštroku padažu (kai kur jis užpiltas iš karto, kitur reikia piltis patiems). Mie goreng – taip pat paruošti makaronai.

Goreng yra pigūs patiekalai „liaudžiai maitinti“ (restoranuose vieni pigiausių pasiūlymų meniu), bet visai skanūs. Indonezijoje jie valgomi ir pusryčiams (pvz. viešbučiuose), ir pietums, ir vakarienei. Goreng dažnai patiekiami kartu su panšiais traškučiais, kaip krevečių traškučiai, duodami kinų restoranuose, bei kiaušiniu ant viršaus ir šiek tiek daržovių (agurkas, pomidoras ir pan.) šone.

Nasi Goreng vienoje iš klasikinių versijų

Nasi Goreng (vienos iš klasikinių versijų)

Pačių goreng sudėtis gali kiek skirtis ir tai nebus parašyta meniu: pvz. vienur nasi goreng gali būti dar ir su krevetėm (dažniau brangesniuose restoranuose), kitur be. Reikia klausti ir, jei kažko nevalgote, sakyti, be ko daryti goreng (galima prašyti ir be vištienos, jei esate vegetaras).

Mie goreng

Mie goreng

Kartais patiekama ir kitų goreng patiekalų, pvz. bihun goreng yra analogiškai paruošti stikliniai (ryžių miltų) makaronai.

Ne viskas, kieno pavadinime yra „goreng“, yra taip paruošta – „goreng“ reiškia ir tiesiog keptą maistą, taigi, pvz. „ayam goreng“ yra tiesiog kepta vištiena.

Bihun goreng

Bihun goreng

Mėsos patiekalai

Mėgstamiausi Indoenzijos mėsos patiekalai yra bakso (lietuvišką primenantis sultinys su plaukiojančiais mėsos rutuliukais), taip pat ant pagaliuko pasmeigtos dešrelės ar mėsos rutuliukai bei vištienos juostelės ar kulšelės.

Dažnai mėsos patiekalai perkami ne porcijomis, tačiau gabalais – pvz. kaina yra už vieną pagaliuką, arba už vieną į bakso sultinį įmestą mėsos gabaliuką. Aišku, kaina labai nedidelė.

Šis greito maisto tinklas siūlo ir mėsainius (dešinėje), o taip pat dešrelę ant pagaliuko. Tokie maistai ant pagaliuko - tradicinis Indonezijos greitas maistas, siūlomas naktiniuose turguose.

Dešrelė ant pagaliuko. Čia – suvakarietinta versija, kokia patiekiama Indonezijos greito maisto tinkle

Padažai ir patiekimas

Indonezijos virtuvėje svarbūs padažai, kurie gali būti užpilti ar atnešami atskirai. Daug jų yra aštrūs. Garsiausias – sambalas, čili padažas, bet ir jo yra įvairių rūšių ir aštrumų, tai priklauso ir nuo regiono (regionai didžiuojasi savais sambalais). Tiesa, išskyrus brangius restoranus, populiariausias yra sambalas iš buteliukų (panašiai, kaip kečupas).

Taip pat populiarus juodas saldus padažas.

Mėgstamas ir riča riča padažas, irgi aštrus. Paprastai patiekalai iš karto daromi su juo.

Indonezijos patiekalai tradiciškai patiekiami ant didelio medžio lapo. Net kai patiekiami lėkštėje kartais dar ant lėkštės dedamas lapas ir tada patiekalas. Smulkūs užkandžiai, kuriuos žmonės sau pasiima, į tokius lapus susukami.

Į lapą suvyniotas indonezietiškas užkandis

Į lapą suvyniotas indonezietiškas užkandis

Indonezijos restoranai

Indonezijos restoranai yra įvairių rūšių ir beveik visi – labai pigūs. Pigiausi „restoranai“ atrodo kaip kioskai, kuriuose gaminami vienos rūšies produktai. Kartais maistas net pardavinėjamas nuo motociklo priekabos. Didelė tokių „restoranų“ sankaupa vadinama naktiniu turgumi – tokie maisto turgūs gyviausi vakarais.

Motociklas-restoranas Indonezijoje

Motociklas-restoranas Indonezijoje

Kiek brangesni yra varungai (warung) – nedideli restoranėliai su paprastomis kėdėmis ir stalais.

Tik brangiausieji oficialiai vadinami restoranais.

Nepagrindiniuose miestuose varunge gali pavalgyti pigiau euro. Tiesa, patiekalų porcijos Indonezijos restoranuose mažos – 25% ar net perpus mažesnės, nei Lietuvoje. Dažnas lietuvis Indonezijoje tikriausiai ims užsisakinėti po dvi porcijas, arba bent jau du žmonės užsisakys tris porcijas (mes taip kartais darydavome).

Daugelyje Indonezijos restoranų, lietuvių akimis žiūrint, nesilaikoma higienos. Nėra muilo rankoms nusiplauti (jo nenaudoja ir virėjai), kai kurie indai akivaizdžiai neplauti, kokiame ketvirtyje valgymo įstaigų valgant sunku atsiginti musių. Ir pelių esu matęs. Labiausiai apetitas dingdavo išvydus virtuvę kur prie tualeto. Ne tiek dėl vietos, kiek dėl nešvaros ten.

Varungas. Nuotraukoje gražesnis, nei tikrovėje, nes dar prisideda musės. Bet pavalgius čia nieko blogo neatsitiko

Varungas. Nuotraukoje gražesnis, nei tikrovėje, nes dar prisideda musės. Bet pavalgius čia nieko blogo neatsitiko

Tačiau jei Indonezijoje tikėtumeis tokios higienos, kaip Lietuvoje, kai kuriuose miestuose liktum nevalgęs. Todėl vengdavau tik pačių nešvariausių vietų. Nebuvo klaida: Indonezijoje su pilvu problemų turėjau tik kelis kartus ir nė karto nevėmiau.

Turistiniuose regionuose (pvz. Balyje) gausu ir vakarietiškai atrodančių restoranų kur bent jau pagrindinės erdvės atrodo gražiai ir švariai (virtuvės – nebūtinai taip pat). Šie restoranai gerokai brangesni, nei įprasta Indonezijoje, tačiau jų kainos vis tiek dažniausiai neviršija lietuviškų.

Itališkas restoranas įrengtas laivo stiliumi Labuan Badže (kurortas prie Komodo salos)

Itališkas restoranas įrengtas laivo stiliumi Labuan Badže (kurortas prie Komodo salos)

Padangai ir jų virtuvė bei kitos regioninės virtuvės

Ypatinga Indonezijos restoranų rūšis yra padangai (Masakan padang). Indonezija yra daugiatautė valstybė (~300 tautų), taigi, turi ir ne vieną virtuvę, bet pati įžymiausia mažumų virtuvė – minangkabavų tautybės. Būtent šios tautybės indoneziečiai ir įsteigė padangus.

Padango restoranas su maistu vitrinoje

Padango restoranas su maistu vitrinoje

Šiuose restoranuose maistas yra arba šone (tarsi bufete), arba ant stalo – moki už tai, ką paimi (čia gali būti minusas, nes kainos nesurašytos, todėl turistinėse vietose gali mėginti turistą apgauti, reikia klausti kainų).

Patiekalai kiekviename padange skiriasi (iškart matosi, kas tądien paruošta), bet žymiausias padangų patiekalas – rendang mėsa, paruošta aštriai. Kartais gali būti kietoka, bet dantimis nesunku „nutarkuoti“ gabalą po gabalo, o ir šiaip ji patiekama nedideliais gabalėliais.

Dviguba rendango porcija padange

Dviguba rendango porcija padange

Iš pažiūros panašus į padangą yra warteg bufetas, tačiau juose, priešingai nei padanguose, susimoki fiksuotą kainą už valgymą ir valgai kiek nori.

Kitos Indonezijos regioninės virtuvės išplito mažiau, bet pasaulis gerai žino balietiškąją, nes daug kas poilsiauja Balyje.

Blynai su bananais - vienas Balio patiekalų

Blynai su bananais – vienas Balio patiekalų

Indonezijos greito maisto tinklai

Indonezija yra milžiniška šalis (250 mln. gyv., ketvirtoji pagal gyventojų skaičių pasaulyje) ir didžiulė rinka. Kylant pragyvenimo lygiui indoneziečiai pristeigė galybę restoranų tinklų. Kai kurie jų jau turi per 1000 restoranų, varžosi pagal dydį su JAV tinklais. Daugelis dizainu ir pavadinimais imituoja KFC – garsiausią pasaulyje vištienos restoranų tinklą. Taigi, Indonezijoje yra CFC, AFC, JFC ir dar daug panašių tinklų, tiekiančių labai panašią produkciją.

My Best Chicken stiliumi kopijuoja McDonald's, bet maistu, kaip ir daugelis tinklų, labiau KFC

My Best Chicken stiliumi kopijuoja McDonald’s, bet maistu, kaip ir daugelis tinklų, labiau KFC

Dauguma vietinių tinklų gana pigūs ir daugelio jų pagrindinis produktas – kepta vištiena, o taip pat ryžiai. Indoneziečiai taip prisirišę prie šių patiekalų, kad net McDonald‘s ir kiti pasauliniai tinklai Indonezijoje juos tiekia. Maža to labai nustebau stovėdamas McDonald‘s eilėje ir pamatęs, kad tik mažuma žmonių perka mėsainius – dauguma net McDonald‘s perka indonezietiškus patiekalus (vištieną, ryžius)!

Rocket Chicken, vieno iš daugelio tinklų, pagrindinis produktas

Rocket Chicken, vieno iš daugelio tinklų, pagrindinis produktas

Vietiniai tinklai su mėsainiais jau beveik nežaidžia ir siūlo visų pirma Indonezijos virtuvę. Kainos ten tik šiek tiek didesnės, nei eiliniuose restoranuose ir gerokai mažesnės, nei „tikrame“ KFC – tačiau ir higienos lygis iš pažiūros mažesnis.

Dar vienas tradicinis Indonezijos greito maisto patiekalas mėsos ar dešrelės ant pagaliukų. Jos būna naktiniuose turguose, bet taip pat ir indonezietiškuose greito maisto restoranuose.

Vakarietiški restoranų tinklai yra tik didžiausiuose miestuose ir kurortuose. Ten atėję ir japoniški greito maisto restoranų tinklai, pvz. Yoshinoya, kurie siūlo netradicinius, Europoje neįprastus greito maisto patiekalus.

Beje, indoneziečiai turi ir savo japoniško maisto tinklus, pvz. HokBen.

Indonezijos gėrimai

Indonezijoje gali rasti visų pasaulinių gėrimų (tik alkoholis brangus), tačiau yra ir vietinių.

Kai kuriose vietose neparduodama Coa Cola ar net jokios sultys, o dominuoja, tikriausiai pagal sutartį, vietinis „gaivusis gėrimas“ Tehbotol. Niekaip nepavyko jo pamėgti. Pavadinimas reiškia „arbata butelyje“, bet iš tikro skonis keistesnis, palieka nekokį poskonį.

Ta pati kompanija gamina ir daugiau, tikresnių šaltų arbatų.

Kaip musulmoniška šalis, Indonezija negamina daug alkoholinių gėrimų. Vietinio alaus sinonimas yra „Bintang“, o vietos vynų esą yra, bet kai kurie jų yra pagaminti iš australiškų vynuogių tiesiog siekiant apeiti Indonezijos mokesčius.

O štai šviežiai spaustos sultys Indonezijoje visai nevertos dėmesio – jos skiedžiamos, dažnai daromos iš nesunokusių vaisių ir tada tiesiog užsaldinamos cukrumi ir pan. Nė karto negėriau skanių.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!



Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves


* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Lietuvos religijos – kas vyksta Vilniaus šventovėse

Lietuvos religijos – kas vyksta Vilniaus šventovėse

| 0 komentarų

Šiame tinklaraštyje paprastai rašau apie tolimas užsienio kultūras. Dabar nusprendžiau patyrtinėti gerokai arčiau namų. Vilnius pats juk – daugelio kultūrų žemė. Kai kurios jų ilgainiui asimiliavosi ar sunyko. Tačiau vienas retai patiriams Vilniaus aspektas liko. Tai – daugybė religijų. Vilniuje dar prieškariu stovėjo dešimties skirtingų tikėjimų šventovės. Dauguma jų veikia iki šiol, tęsdamos šimtametę tradiciją. Sudalyvavau pagrindinių bendruomenių apeigose.

Keistas jausmas. Tavo mieste vyksta apeigos, dalyvauja, tiki dešimtys ar šimtai žmonių, savaitė po savaitės, karta iš kartos. Nepaisant to, daugelis žmonių gatvėje, net gyvenantys tų šventovių kaimynystėje, niekad tų apeigų nematė, nė nemėgina įsivaizduoti, kokios ten tradicijos, kuo tie žmonės tiki. Egiptas, Turkija, net Amerika dažnam jų labiau pažįstama nei tai, kas vyksta šalia.

Dabar kaip niekad populiaru pažinti Lietuvą, savo miestą: klesti renginiai ir idėjos kaip “Open House Vilnius“, “Gatvės gyvos” ir pan. Pažįstame Lietuvos gamtą, Lietuvos architektūrą – bet, išskyrus kelias išimtis, Lietuvos kultūrų dar neatradome.

Norint užeiti į Vilniaus šventoves progų nereikia – jos atviros kiekvieną savaitę. Kviečiu išmėginti patiems, bet jei to nedarysite – trumpi mano pasakojimai, kas vyksta už Vilniaus šventovių durų pažvelgus “žmogaus iš šalies” akimis.


Reformatai

Vos užėjus į Vilniaus reformatų bažnyčią krito į akis, koks kuklus jos vidus. Ten nėra jokių skulptūrų, jokių šventų paveikslų. Stalo, prieš kurį sėdasi kunigas, reformatai net nevadina altoriumi. Reformatų kryžius visuomet tuščias, be Kristaus skulptūrėlės (juk šis prisikėlė).

Mat reformatai – vieni “radikaliausių” tarp protestantų. Nusprendę, kad įvairūs katalikų ritualai ir mišių bei bažnyčių puošmenos yra nereikalingos, jie, Jono Kalvino vedami, visu tuo “nusikratė”. Jų tikėjimas – labiau asmeninis santykis su Dievu.

Reformatų mišios tad – laisvesnės, nei katalikų. Ten, kur pas katalikus yra sustabarėjusios, kiekvienose mišiose kartojamos, frazės, pas reformatus kunigas kalba savais žodžiais – savais žodžiais atsiprašo už nuodėmes, savais žodžiais kreipiasi į tikinčiuosius. O tikintieji mišiose beveik nedalyvauja, jų tik klausosi – nereikėjo nei žegnotis, nei klauptis, nei kažko kalbėti ar atsakinėti kunigui. Kai lankiau mišias, nebuvo dalinama iš šventa Komunija, nors paskui sužinojau, kad ji būna dalijama, tik ne kiekvieną sekmadienį. Tačiau išpažinties reformatai neturi.

Biržų reformatų bažnyčios vidus.

Kaip pastebėjo kunigas mišių metu (o ilgametis Vilniaus reformatų kunigas – Tomas Šernas: vienintelis, išgyvenęs Medininkų tragediją), kitose religijose, pavyzdžiui, islame, laikoma, kad Dievas reikalauja iš žmonių įvairių konkrečių ritualų, tuo tarpu krikščionybėje – nežinia, ko jis reikalauja. Sakydamas “krikščionybė” turbūt turėjo omenyje reformatus, nes pas katalikus ar stačiatikius tų “privalomų” ritualų gerokai daugiau.

Pagrindinis būdas, kaip reformatai dalyvauja mišiose – giedodami giesmes. Tai labai akcentuojama. Kiekvienas tikintysis prieš mišias gauna “oficialų” giesmyną, bažnyčioje kabo tose mišiose giedosiamų giesmių numeriai (iš to giesmyno), o prieš kiekvieną giesmę kunigas dar papildomai paskelbia, tarkime, “Giedosime aštuntos giesmės pirmąjį posmą”, kad visi atsvertę giedotų kartu.

Reformatų tikėjimas gali atrodyti pesimistinis. Mat jie tiki, kad Dievas jau nusprendęs, kas iš žmonių pateks į rojų – ir žmonės niekaip to nebepakeis. Ir kunigo pamokslas apie Dievo malonę tą gerai atspindėjo: visi žmonės “prisidirbę” neįsivaizduojamai smarkiai, ir tai Dievo sprendimas, kuriam iš mūsų atleisti, tačiau tas sprendimas niekaip nepriklauso nuo mūsų pačių, nes jokie geri mūsų darbai šiaip ar taip nei atsvers, nei sušvelnins mūsų nuodėmių.

Mišios truko 1 val. 20 min. – ne dėl ritualų, o dėl ilgų kunigo pasakojimų, nebūtinai tiesiogiai susijusių su religija: su pavyzdžiais iš istorijos, gyvenimo.

Beje, Reformatų bažnyčia yra kongregacinė – tai reiškia, kad ją valdo ne koks nors vyskupas, o demokratiškai išrinkta tikinčiųjų taryba.


Liuteronai

Užėjus į Vilniaus liuteronų bažnyčią lengva pamanyti, kad tai – katalikų bažnyčia. Priešingai nei pas reformatus, ten daug skulptūrų, puošnus altorius. Tiesa, pasidomėjus giliau, skirtumų visgi yra. Liuteronai nepripažįsta šventųjų, todėl “modelių” bažnyčią puošiančioms skulptūroms – kur kas mažiau. Ten tegali stovėti iš Biblijos žinomi žmonės, tokie kaip Jėzus, Marija ar Apaštalai.

Bet šiaip Martino Liuterio įkvėpta Liuteronų reformacija buvo kur kas “lengvesnė”, negu reformatų. Atrodo, tarsi Liuteronai tiesiog “išmetė” tas kelias katalikų tradicijas, kurios jiems labiausiai nepatiko (be kita ko, neliko kunigų celibato), kai tuo tarpu Reformatai išmetė viską ir surinko iš naujo tik tai, kas būtina.

Dauguma liuteronų ritualų panašūs į katalikiškus. Kunigas dažniau nei pas reformatus kalba sustabarėjusiomis frazėmis; “laisvas” tik pamokslas, o jis – gana trumpas. Nuo katalikų labiausiai skiriasi liuteronų mišių pabaiga ir šventoji Komunija. Mat liuteronai nepripažįsta išpažinties. Taigi, tam, kad priimti liuteronų komuniją, pakanka tiesiog garsiai prisipažinti kaltam, nevardijant nuodėmių. Tai, kunigo vedami, visi kartu padarėme mišių metu.

Paskui tikintieji atėjo atsiklaupti prie altoriaus, kur kunigas pradžioje dalijo Komunijos plotkelę (Kristaus kūnas), vėliau – ir vyno (Kristaus kraujas). Kai kurie tikintieji suvalgė Komuniją, paskui atsigėrė vyno, o kiti Komuniją visų pirma mirkė į vyną.

Kaip ir pas reformatus, pas liuteronus smarkiai akcentuojamas giesmių giedojimas, kiekvienas tikintysis galėjo pasiskolinti oficialųjį giesmyną ir kunigas taip pat skelbė giesmių numerius.

Apskritai, liuteronų mišių eiga pasirodė jauki. Išeinant kunigas su visais atsisveikino asmeniškai. Tikinčiųjų nebuvo daug (paprastai, tikriausiai, būna dar mažiau, nes kunigas pasidžiaugė jų “gausa”), o mišios buvo trumpiausios iš mano lankytų, truko tik 40 minučių. Po jų žmonės dar ėjo atsigerti arbatos.

Jei kas iš bažnyčios tikisi ne ilgų kunigo pamokslų, ne “nepatogių” užduočių, tokių kaip išpažintis, o gana greito, malonaus ritualo – Liuteronai, manau, tokiam žmogui labai patiktų. Gal todėl Liuteronų procentas tarp 2001 m. ir 2011 m. surašymų Lietuvoje išaugo.

Savo struktūra Liuteronų bažnyčia primena katalikus: turi vyskupus, arkivyskupus. Tačiau, priešingai nei Katalikų bažnyčia, ji neturi popiežiaus, kuris vienytų liuteronišką tikėjimą visame pasaulyje. Todėl skirtingų šalių liuteronai šiais laikais praktikuoja skirtingas tradicijas: vieni nutolę nuo katalikų toliau (pvz. šventina moteris kunigėmis), kiti – mažiau. Lietuvos liuteronai – gana konservatyvūs, “katalikiški”.


Stačiatikiai

Stačiatikius paprastai laikome rusų bažnyčia. Išties, ilgą laiką stačiatikių mišios Lietuvoje vykdavo vien rusiškai, į jas rinkdavosi rusakalbiai. Dažnoje stačiatikių cerkvėje iki pat šiol visi užrašai, skelbimai, vien rusiški (arba, Vilniaus centre, kur ateina turistai – rusiški ir angliški).

Dar ne visi žino, kad nuo 2005 m. Vilniuje stačiatikių pamaldos kiekvieną savaitę vyksta ir lietuviškai. Įsteigta net atskira lietuviška parapija mažoje Šv. Paraskevės cerkvėje Pilies gatvėje. Ten ir apsilankiau.

Šv. Paraskevės cerkvė.

Stačiatikių cerkvių interjeras – ryškesnis ir šiltesnių spalvų, nei kitų Lietuvos religijų (šventuose paveiksluose – ikonose – vyrauja aukso spalva). Stačiatikiai, su kuriais bendravau, yra sakę, kad dėl to cerkvės jiems atrodo “šiltos”, o likusios bažnyčios – “šaltos”.

Kitas akivaizdus cerkvių išskirtinumas – jose nėra suolų, išskyrus keletą cerkvės pakraščiuose gležniems senoliams. Dauguma visų mišių metu stovi. Tai fiziškai nelengva, nes stačiatikių mišios vienos ilgiausių Lietuvoje, truko 2 val.

Stačiatikių mišios, tarsi geras literatūros kūrinys, turi savo įžangą, atomazgą, kulminaciją. “Įžagos” metu kunigas (popas) nė nedalyvauja. Iš pažiūros cerkvėje – vien tikintieji, tačiau iš kažkur girdisi beriami viešpaties šlovinimo ir maldų sakiniai. Kartu su manimi atėjusiems nestačiatikiams tai priminė repą. Man tie ritmiški, į vieną ilgą žodį susilieję sakiniai atrodė turintys meditacinį poveikį.

Tik gerokai vėliau įžanga baigėsi ir šventikai rituališkai išėjo prieš tikinčiuosius su smilkytuvais. Dar vėliau aplink ikonostasą (ikonų pilną sienelę cerkvės priekyje) įžiebtos elektrinės švieselės. Pats altorius – už ikonostaso, jo nesimato. Paskui pro ikonostaso tarpelius išvysti, kaip anapus jo su smilkytuvais kunigas atlieka ritualus prie altoriaus. O galiausiai “kulminacija” – ikonsotasas prasiveria, ir tikintieji pirmąsyk išvysta altorių, apeigos atliekamos jau atvirai. Gražu, kaip cerkvė iš tamsios ir “uždaros” per kokias 40 minučių rituališkai pavirto šviesia, atvira.

Stačiatikių cerkvės (Vilniaus stačiatikių katedros) interjeras. Priekyje - ikonostasas.

Beje, mišių pradžioje cerkvė buvo beveik tuščia, o didžiuma tikinčiųjų susirinko per pirmąsias 30 minučių, taip praleisdami pamaldų pradžią. Kitose lankytose konfesijose nieko panašaus nemačiau.

Priešingai nei protestantai, stačiatikiai nuo katalikų atskilo ne “staiga iš protesto”. Kitokia liturgija ten – tūkstantmečių skirtingo bažnyčios vystymosi Rytuose (stačiatikių) ir Vakaruose (katalikų) rezultatas.

Todėl katalikas gali pas stačiatikius atpažinti tuos pačius dalykus, kurie yra ir “įprastinėse” katalikų bažnyčiose ir mišiose: skaitymą iš Biblijos (skaitinių, evangelijos), pamokslą, bendrą maldą, šventąją Komuniją ir kt. Tik tvarka kita – pavyzdžiui, pamokslas sakomas pačioje mišių pabaigoje. Mišios trunka taip ilgai labiausiai dėl kartojimosi – tarkime, už vyskupus meldžiamasi kelis kartus skirtingose mišių dalyse, o frazė “Viešpatie pasigailėk” dainingai kartojama daugybę dešimčių kartų.

Išsaugoję stačiatikiai ir kai kuriuos dalykus, kurie pas katalikus nunykę – tarkime, priėmę Komuniją, tikintieji eina pas popą antrąsyk – bučiuoti kryžiaus su šventojo relikvijomis, vadinamo pacifikalu. Tokią tradiciją katalikai buvo išlaikę dar iki XX a.

Be šių akimirkų, “dalyvavimo” stačiatikių mišiose mažiau, nei katalikų. Dažniausias veiksmas, kurį turi atlikti tikintieji – nusilenkimai. Kai kurie nusilenkia po kiekvieno “Viešpatie pasigailėk”, kiti rečiau.


Tikėjimo žodis

“Tikėjimo žodis” – turbūt geriausiai Lietuvoje žinoma naujoji religija. Ją ~1990 m. įkūrė lietuviai ir ji gimė kartu su Lietuva. Nepriklausomybės pradžioje “augo kaip ant mielių” – nors nė neturėjo savo bažnyčios, į palapinėje rengiamas jos mišias susirinkę žmonės masiškai atsiversdavo į šią naują krikščionybės atmainą.

Tada oponentai “Tikėjimo žodį” vadino sekta, juo gąsdino. Dabar “Tikėjimo žodis” subrendęs. Ten mačiau vis dar daugiau jaunimo, nei kitose krikščionių bažnyčiose, tačiau daug ir senų žmonių.

Santykis tarp mišių “vedėjų” (vadinamų ne kunigais, o pamokslininkais) ir tikinčiųjų artimesnis – atėjus į bažnyčią jie su manimi pasisveikino, pakalbėjo. Man prisistačius kataliku, neagitavo pereiti į jų tikėjimą. Priešingai – minėjo, kad, jų nuomone, visos krikščionybės atmainos iš esmės yra geros. Tiesą pasakius, “Tikėjimo žodyje” yra pamokslavęs net minėtas reformatų kunigas Tomas Šernas.

“Tikėjimo žodžio” bažnyčia Pilaitėje, Vilniuje – visiškai kitokia, nei esame Lietuvoje įpratę matyti bažnyčią. Tai – paprastas vienaukštis namas su koridoriais, salėmis. Ne sekmadieniais jis tarnauja kaip “Tikėjimo žodžio” krikščioniška mokykla, o sekmadieniais tos mokyklos aktų salėje rengiamos mišios. Salė labai paprasta – su scena, paprastom kėdėm, visiškai be jokių tikėjimo ženklų; net kryžiaus nėra. Bažnyčios tarnai apsirengę paprastais išeiginiais drabužiais.

Bažnyčia čia – ne tiek pastatas, kiek gyva bendruomenė. Užuot pirkus meno kūrinius, tikinčiųjų patogumui išnaudojamos šiuolaikinės technologijos. Yra projektorius, kuris rodo iki pamaldų likusį laiką, paskui – aktualių giesmių tekstus, aptariamas Biblijos citatas. Pamokslininkas turi ant galvos uždedamą mikrofoną, dėl ko gali laisvai vaikščioti po salę, prieiti prie tikinčiųjų, paveikiau išreikšti mintis ne tik balso tembru, o ir judesiais.

Tikėjimo žodžio bažnyčia ne pamaldų metu (per pamaldas automobilių stovėjimo aikštelė prisipildo pilnai.

Pamaldos prasidėjo ~30 minučių dainų-giesmių, kurių metu stovima. Vėliau laukė pamokslas. “Tikėjimo žodyje” įprasta, kad pamokslininkai keičiasi: pusėje pamaldų pamokslauja iš kitų miestų atvykę svečiai. Pamoksle derinta Biblija (Senasis testamentas) su gyvenimiškais, psichologiniais dalykais (bendravimo svarba ir pan.). Po pamokslo tie žmonės, kuriems labiausiai reikėjo maldos už juos, pakviesti išeiti (išėjo maždaug dešimtadalis), ir pamokslininkas meldėsi už kiekvieną priėjęs artyn, sudėjęs ant jo rankas.

Manau, kad būtent dėl apeigų “Tikėjimo žodis” yra atskira bažnyčia, nes, kaip man sakė vienas jos vadovų, tikėjimo tiesose skirtumų tarp “Tikėjimo žodžio” ir, tarkime, reformatų – mažai (keletas jų: “Tikėjimo žodis” krikštija tik sąmoningus suaugusius, abejoja, ar iš anksto yra nulemta, kas pateks į rojų).

Tačiau psichologinis skirtumas po apsilankymo reformatų bažnyčioje ir “Tikėjimo žodyje” – didelis. Jei Reformatų bažnyčia, kad ir gerokai supaprastinta, visgi jaučiasi, kad yra bažnyčia, tai “Tikėjimo žodis” labiau primena bendraminčių susibūrimą. Bažnyčioje įprasta nerodyti emocijų, o “Tikėjimo žodyje” matosi šypsenų, ašarų, giedodami giesmes (kai kurios jų panašesnės į dainas) žmonės linksi į taktą.

Nesunkiai supratau, kodėl Nepriklausomybės pradžioje būta šitiek masinių atsivertimų į “Tikėjimo žodį”. Po sovietinio ateizmo dešimtmečių, kai vienintelė prieinama religija buvo ta užguitoji, į senus, šaltus ir neremontuotus bažnyčių pastatus “suvarytoji” katalikybė su nuo bet kokios viešos visuomeninės veiklos atribotais kunigais, “Tikėjimo žodis” tikrai turėjo atrodyti kažkas naujo, ypatingo, modernaus. Neoficiali aplinka, šiuolaikiškesnė muzika (būgnai ir gitaros vietoje vargonų), lygesnis santykis su bažnyčios vadovais.

Ir šiandien, nors “ant popieriaus”, gyventojų surašymo duomenimis, “Tikėjimo žodžio” narių Vilniuje – keturis-septynis kartus mažiau, nei liuteronų ar reformatų, lankančiųjų pamaldas – kokius keturis-penkis kartus daugiau. “Iš akies” koks trečdalis ar pusė visų Vilniaus “Tikėjimo žodžio” tikinčiųjų susirinko tose eilinio sekmadienio mišiose, kai kitose religijose mišias ne per šventes lanko tik po kelis procentus visų tikinčiųjų.

Pačios pamaldos truko 1 val. 50 min. – beveik tiek, kiek stačiatikių – tačiau neprailgo.


Naujoji apaštalų bažnyčia

Naujosios apaštalų bažnyčios pastatus, tikriausiai, matė kiekvienas. Mat ši Vokietijoje labiausiai išplitusi bažnyčia plečiasi “iš viršaus į apačią”: pastato pastatą, tada kuria bendruomenę, dalina vietos vargšams labdarą. Lietuvoje puiki dirva tam buvo greitai po nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.): žemė ir statybos pigios (vokiečiams), daug žmonių, “pamiršusių krikščionišką tikėjimą”, bet siekusių jį vėl rasti.

Teko girdėti, kad kai kurie lietuviai iš pradžių “Naujosios apaštalų bažnyčios” net neskyrė nuo katalikų. Aišu, tam turėjai būti ilgai nelankęs katalikų mišių. Mat nors “Naujoji apaštalų bažnyčia” XIX a. atskilo nuo katalikų, mišios čia visai kitokios.

Naujosios apaštalų bažnyčios mišios – tai vienas ilgas ekspromtu sakomas pamokslas, tarsi paskaita. Be jo, buvo kelios trumpos giesmės, prašymai Dievui pradžioje ir šventoji vakarienė (Komunijos atitikmuo) pabaigoje. Ji duodama visiems – išpažinties nėra nei slaptos, kaip pas katalikus, nei viešos, kaip pas liuteronus. Dar “Tėve mūsų”, kelis kartus “Amen” – o visa kita (mišios truko 1 val. 25 min.) – klausymasis.

Kunigas, vilkintis kostiumu, kalbėjo apie Bibliją, ją aiškino – sklandžiai, uždegančiai, šen bei ten pacituodamas įvairias jos vietas. Nukrypimų į gyvenimiškas istorijas, psichologiją iš esmės nebuvo.

Svarbi pamokslo dalis – Apreiškimas Jonui, apokalipsė, būsimas antras Kristaus atėjimas. “Naujoji apaštalų bažnyčia” ir atskilo nuo katalikų labiausiai dėl savo noro akcentuoti ne praeitį (Kristaus gyvenimą ir mirtį), o ateitį (antrą atėjimą). Oficialiai tai (tą aiškino ir kunigas) – atkurta senoji Kristaus laikų apaštalinė bažnyčia. Todėl vadovai čia vadinami apaštalais. Mišios, kurias lankiau, buvo skirtos mirusisiesiems (ne už mirusiuosius) – jie, NAB tiki, ir anapus gali rinktis, tikėti ar ne.

“Naujoji apaštalų bažnyčia” Vilniuje nėra populiari. Be mūsų, sekmadienio mišiose tebuvo 14 žmonių. O juk pasak tinklapio tą mėnesio sekmadienį į mišias Vilniuje dar atvažiuoja Elektrėnų, Vievio bendruomenės…

Naujoji apaštalų bažnyčia kalba turinti ~5000 tikinčiųjų Lietuvoje. Pasak gyventojų surašymų, tėra ~500. Tą dieną, kai lankiausi, kunigas kaip tik minėjo baigęs rinkti parašus valdžiai su prašymu pripažinti Naująją apaštalų bažnyčią tradicine religine bendromene – parašų surinkta ~1700. Tradicinėmis bendruomenėmis gali būti tik tos religijos, kurios veikia Lietuvoje 75 ir daugiau metų, tačiau NAB šį kriterijų atitinka, mat tarpukariu veikė tarp Klaipėdos krašto vokiečių.

Net ir šiandieninėje Lietuvos bažnyčioje jaučiasi vokiškumas. Bažnyčios tinklapis – lietuviškai-vokiškas, o po pamaldų atsisveikindamas kunigas kalbėjo pradžioje manęs, kad mes – vokiečių turistai (tokių būna).


Baltų tikėjimas (Romuva, pagonys)

Pagal statistiką, pagonių Lietuvoje sparčiai daugėja. 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis jų buvo 1270, 2011 m. – jau 5100, arba 0,2% šalies gyventojų. Tai jau – šeštoji pagal dydį religija.

Stebint šiuos skaičius visuomet buvo įdomu, kokia dalis romuvių yra tikintieji, o kokia – žiūri į tai kaip į istorijos rekonstrukciją, panašiai kaip, tarkime, Viduramžių mūšių rekonstrukcijos.

Romuviai neturi reguliariai veikiančių šventovių, o susirenka per pagoniškas šventes. Sudalyvavau Pusiaužiemio šventime sausio mėn. antroje pusėje. Jis vyko Lietuvių tautinės kultūros centre Sereikiškių parke.

Nepaisnat romuvių statistinės gausos, susirinkusiųjų nebuvo daug – apie 50, įskaitant krivę ir vaidilas bei kelis pažiūrėti atėjusius užsienio turistus. Dauguma dalyvių – jaunimas.

Šventės pradžioje.

Šventimas susidėjo iš simbolinio aukuro įkūrimo (kadangi viduje tai – daug žvakių viena šalia kitos), giesmių ir sutartinių giedojimo, ritualizuotų šokių (ėjimo rateliu ar gyvatėle aplink aukurą, ėjimo artyn ir tolyn aukuro nusilenkiant jam, “meškų šokio vyrams”) bei palaiminimo, kurio metu krivė žvake ore braižė Perkūno kryžių iš įvairių kiekvieno dalyvio galvos pusių. Trukmė – apie 1 val. 30 min.

Šie ritualai, kurių prasmės – bičių žadinimas ar kumeluko (mėnulio jaunaties) krikštynos, būdavo daromi pakaitomis su jų paaiškinimais (kodėl jie buvo svarbūs protėviams, kodėl spėjame, kad protėviai vykdė tokius ritualus) – todėl šventė kartu priminė ir paskaitą apie lietuvių pagonių kultūrą. Karts nuo karto krivė pati pasiskaitydavo, kas gi turėtų vykti toliau (ar dėl to pasitardavo su kitais).

Atsižvelgiant į visa tai atrodė, kad didžiajai dalyvių daliai Romuva visgi – labiau istorijos rekonstrukcija ar būdas atrasti baltiškas šaknis nei religija.

Nors Lietuva buvo paskutinė pagoniška Europos valstybė, tada, kai gimė Romuva, senasis tikėjimas jau buvo sunykęs, tik fragmentiškai likęs įvairiose tradicijose. Jis atkurtas XX a. remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais. Be abejo, tai sudėtinga – šaltinių išlikę nedaug ir tuos pačius neretai rašė krikščionys, nesupratę ir nenorėję suprasti pagonybės. Todėl internete lengva atrasti pačių baltų tikėjimo sekėjų ginčų, kokie dievai svarbiausi, kokia turi būti tikėjimo struktūra, ar tai išvis tikėjimas/religija. Kai kurie “spragas” linkę užpildyti naujų tradicijų kūrimu ar spėjimais, kiti – ieškodami įkvėpimo vienintelėje tvirtai išlikusioje indoeuropiečių senojoje religijoje – hinduizme (kas “lietuviškesnio tikėjimo” šalininkams atrodo nelogiška ar net šventvagiška).

Iš žvakių ant grindų išdėliota svastika.

Apskritai, baltiškoms apeigoms yra didelis poreikis, ir tą rodo augantys save pagonimis laikančių žmonių skaičiai. Jei čia atsirastų charizmatiškas žmogus/žmonės, norintys ir galintys suvienyti skirtingų požiūrių sekėjus, galbūt šie sekėjai noriau dalyvautų ir šventėse.


Senoji katalikybė

Šiandien ne visi žino, kad iki pat 1962-1965 m. antrojo Vatikano susirinkimo katalikybė Lietuvoje ir pasaulyje atrodė visai kitaip. Kitur buvo dėliojami tikėjimo akcentai, kitaip projektuojamos bažnyčios, kitaip vykdavo ir mišios.

Tose “senosiose katalikų mišiose” dar galima sudalyvauti. Jas Lietuvoje laiko tiek atskilusios vadinamųjų “senkatalikių” grupės, tiek ir, pernelyg jų nereklamuodama, pati Romos Katalikų bažnyčia. Vilniuje sekmadieniais tokios mišios laikomos Šv. Kryžiaus bažnytėlėje – jas ir aplankiau.

Atrodytų, kas gi čia tokio – kitokios katalikų mišios. Tačiau jos ne šiek tiek kitokios – ten nuėjęs jaučiausi tarsi patekęs į kitą religiją. Tiesą pasakius, šiandieninės katalikų mišios pasirodė panašesnės į Liuteronų pamaldas, nei į tas “senąsias katalikų mišias”.

Visų pirma, “senosios” (vadinamos tridentietiškomis, arba ekstraordinarine forma) katalikų mišios laikomos lotyniškai. Maldos, giesmės, kunigo žodžiai ir parapijiečių atsakymai – viskas lotyniška. Lietuviški – tik pamokslai ir skelbimai.

Smarkiai skiriasi ir mišių eiga. “Dalyvavimo” ten labai mažai: net iš maldos “Tėve mūsų” susirinkusieji tepasako tik vieną eilutę, aišku, lotyniškai (“saugok mus nuo pikto” / “Sed libera nos a malo”). Per mišias kunigas didžiąją laiko dalį praleidžia nusisukęs nuo žmonių į altorių (mintis: kunigas vadovauja aukojimui, taigi, stovi Dievo akivaizdoje bendruomenės priešakyje). Didžiosios dalies to, ką jis kalba, neįmanoma išgirsti – o kalba jis daug, ritualai šiose mišiose ilgesni nei įprastose, jos truko 1 val. 40 min. Neretai netgi kunigui kalbant kiti gieda kažką visai nesusijusio. Pasak tokių mišių šalininkų, dalyvauti tose mišiose reikia širdimi.

Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčia, kurioje vyksta senosios katalikiškos mišios. Kunigas čia iki šiol lipa į sakyklą, o ne kalba per mikrofoną.

Senosios katalikų mišios priminė labiau ne bendruomenės susirinkimą, o vieną ilgą ritualą, kur klausantis giedamų nesuprantamų lotyniškų žodžių lengviau pamedituoti nei suprasti Biblijos prasmę. Tiesa, šiandien visaip stengiamasi, kad atėjusieji suprastų kuo daugiau: kiekvienam buvo padėti lotyniški mišiolai su vertimais, o pirmose eilėse sėdėjo vienuoliai, kuriais “nesuprantantieji mišių eigos” galėjo tiesiog sekti: žegnotis, kai jie žegnojasi, klauptis, kai jie klaupiasi, lenktis, kai jie lenkiasi ir t.t.

O visų šių ritualinių veiksmų “senosiose” katalikiškose mišiose reikia atlikti daug daugiau, nei šiuolaikinėse, įskaitant jau nunykusius “priklaupimus” (trumpam), nusilenkimus. Klūpoti tenka labai ilgai, todėl bažnyčioje tam padarytas specialus paminkštinimas – ir vis tiek kelius mišių pabaigoje skaudėjo.

Tarpukariu, prieškariu, ar tuo laiku, kai pastatytos visos barokinės Vilniaus bažnyčios, tai nebuvo “senosios mišios”, tai buvo įprastos katalikiškos mišios. Ir tada net spausdintų paaiškinimų, o greičiausiai ir klūpojimo paminkštinimų nebuvo. Tie, kas nemokėjo lotyniškai (mokančiųjų būdavo daugiau, nei dabar, tačiau tikrai ne kiekvienas ir ne itin gerai) tiesiog mintinai nuo vaikystės išmokdavo, ką kada sakyti, ir tai darydavo. Šitoks “ritualizuotas sustabarėjimas” buvo viena priežasčių, kodėl nuo katalikų atskilo liuteronai ir reformatai: jie norėjo suprasti tikėjimą, jame dalyvauti.

1962-1965 m. įvykęs Vatikano II susirinkimas, tarsi sekdamas protestantais, iš pagrindų reformavo, supaprastino ir katalikiškas mišias. Kažin, ar kokios dar svarbios religijos ritualai kada istorijoje buvo pakeisti taip greitai.

Tačiau paradoksas. Po šių reformų, “priartinimo arčiau žmonių”, katalikybė ėmė silpti, nuo jos atsimesti vis daugiau žmonių. Tai – lėtas procesas, tačiau nuolatinis. Ir jis nėra unikalus: protestantizmas (liuteronybė, reformatybė), “prie eilinio žmogaus priartinti” dar anksčiau, jau susilpnėjo kur kas labiau – daugelyje anksčiau protestantiškų tautų šiandien jau beveik vyrauja ateistai (Skandinavijoje, Estijoje, Latvijoje, Australijoje, Naujoje Zelandijoje, Anglijoje ir kt.).

Gi stipriausios pasaulio religijos – kaip tik tokios, kuriose svarbu tinkamai atlikti ritualą. Toje pačioje stačiatikybėje ritualo yra daug – ir ji po komunizmo puikiai atgimė. Dar daugiau ritualo – islame, kur, kaip kadaise lotynų kalba katalikybėje, iki pat šiol vartojama viena – arabų – kalba, dargi smarkiai besisikirianti nuo daugelio šiandienių arabiškų dialektų.

Tikriausiai todėl, kad ritualas vienija. Tą patį ritualą – nuo nesuprantamų lotyniškų žodžių kartojimo iki pasninko – nesunkiai gali atlikti kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo tautybės, pažiūrų. Ir gali jaustis dalimi bendruomenės, atliekančios tą patį ritualą. Kai tuo tarpu įvedus į apeigas daugiau “laisvumo”, nuomonės sakymo, “kolektyviškumo”, “demokratiškumo”, atsiranda ir skaldymasis: ne kiekvienam bus priimtina kiekviena kunigo nuomonė, ne kiekvienam patiks kitų bendruomenės narių siūlymai – toks žmogus gali nusivilti religija ar pereiti į kitą tikėjimą / kurti naują. Tikriausiai todėl šiandien turime ne vieną “protestantų” tikėjimą, tačiau daugybę, ir jie skaldosi toliau. Ir po Vatikano II susirinkimo tikėjimą kažkiek mėginusi iš “ritualo” paversti bendruomene su šiomis problemomis susidūrė ir Romos katalikų bažnyčia.

Įdomu ir tai, kad vidutinis “senosiose” katalikiškose mišiose dalyvavusiųjų amžius, sakyčiau, jaunesnis, nei eilinėje Lietuvos bažnyčioje. Tikrai nėra taip, kad šias mišias lankytų tik tie, kas prisimena laikus iki Vatikano II susirinkimo – priešingai, “senelių” beveik nebuvo ir šitokia mišių forma pritraukė jaunimo. Tiesa, iš viso dalyvavo tik ~30 žmonių.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Rumunijos virtuvė – patiekalai ir tradicijos

Rumunijos virtuvė – patiekalai ir tradicijos

| 0 komentarų

Rumunų virtuvė, kaip lietuvių, pasaulyje iš esmės nežinoma, bet Rumunijoje man buvo malonus atradimas.

Virtuvės esmė – pigu ir sotu, bet patiekalai gerų skonių.

Mămăligă

Angliškuose meniu įvardijama ir kaip polenta. Patiekalas paprastai iš kelių sluoksnių, viršutinis kurių, tarkime, sūris, o vidurinis ir pagrindinis – kukurūzų košė. Apačioje ar pačioje košėje gali būti ir kito maisto, pavyzdžiui mėsos ar dešrų gabaliukų. Kai kada su mamaliga tanešama ir grietinė, kurią galima valgyti kartu. Mamaliga gali būti ir garnyras prie kitų patiekalų, šiuo atveju ji gali būti patiekama paprasta (be sūrio, dešros ar grietinės). Šis patiekalas yra atėjęs dar iš romėnų laikų – tik tada košė būdavo ne kukurūzų, nes kukurūzai Europoje neaugdavo.

Mamaliga

Mamaliga

Ciorbă de perișoare

Rūgštoka ir aštroka sriuba su plaukiojančiais mėsos rutuliukais. Rutuliukai nėra jos stiprioji pusė – labiau patiko srėbti skystimą, o rutuliukams skonio kiek trūksta.

Ciorba de Perisoare

Ciorba de Perisoare

Ciorbă de burta

Rūgšti sriuba su plaukiojančiais žarnokais. Žarnokai pasirodė beskoniai, bet pati sriuba – skaniai rūgšti. Valgoma su daug grietinės.

Ciorba de Burta

Ciorba de Burta

Sarmale

Šis valgis primena balandėlius. Mėsa yra susukta į rūgščius vynuogių lapus. Greta patiekama mamaliga.

Sarmale

Sarmale

Tochitură

Šis valgis – tai įvairios mėsos, patiekiamos kartu su mamaliga. Jis vadinamas nacionaliniu rumunų virtuvės valgiu – t. y. turi statusą panašų į cepelinus Lietuvoje.

Tochitura

Tochitura


Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves


* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , ,


Turkijos virtuvė – patiekalai ir tradicijos

Turkijos virtuvė – patiekalai ir tradicijos

| 0 komentarų

Turkų virtuvės įvaizdį Lietuvoje ir Europoje gerokai pagadinusios įvairios kebabinės, dažnai nė neturinčios nieko bendro su turkais. Nueinu ten kartais, bet visą kelionę vien tokiose maitintis tikrai nenorėčiau. Tačiau Turkijoje įvairiausių skanių patiekalų yra tiek, kad nė nesinorėjo ten būnant valgyti jokios kitokios virtuvės, kaip tik turkų.

Taip, vienas turkų virtuvės pagrindų – kebabai, bet čia jie reiškia daug daugiau, nei Europoje. Į mūsiškius panaši tik viena jų rūšis – dioner. Ir apskritai jei kebabas suvyniotas į duoną (pitą) jis nevadinamas kebabu, o diuriumu. Kebabai patiekiami lėkštėje ir iš esmės jie atitinka visokiausius mėsiškus patiekalus – nuo filė iki šašlyko. Yra nusistovėję kebabų pavadinimai, miestų ar išradėjų garbei, kurie padeda įsivaizduoti, koks mėsos patiekalas laukia.

Manisos kebabas. Dažnas save gerbiantis Turkijos miestas turi savo kebabą ir netoli Izmiro esanti Manisa - viena jų. Tiesa, priešingai nei Adanos ar Urfos kebabai, Manisos kebabas neišplito po visą šalį, bet Ėgėjo pakrantėje jo nesunkiai gali gauti

Manisos kebabas, viena daugybės kebabo variacijų. Šis ypač tiekiamas vakarų Turkijoje.

Šalia kebabų ir kitų patiekalų atnešamos užkandžių lėkštelės (daug kur – nemokamai), vadinamos mezze. Ypač tinka ir skanūs smarkiai marinuoti daržovių valgiai turšu (Lietuvoje taip smarkiai marinuotų daržovių negausi). Galima paprašyti kokių užkandžių norite.

Marinuotas garnyras prie turkų patiekalų

Marinuotas garnyras prie turkų patiekalų

Turkijos virtuvė – toli gražu ne vien kebabai. Vertos dėmesio pailgos „turkiškos picos“ pide, pasirinktiniai įdarais prifarširuotos keptos bulvės kumpir, taip pat turkiški natūralūs saldumynai baklava

Adanos ir Urfos kebabai

Maltos avienos „lazdelė“. Aštri šito kebabo versija vadinasi Adanos kebabas, neaštri – Urfos kebabas. Čia aštrus yra pats kebabas (mėsa) – padažai bei garnyrai, tiek aštrūs, tiek ne, patiekiami atskirai, galima paprašyti, kokių norite.

Adanos kebabas

Dioner kebabas

Tai, ką kebabu vadiname Lietuvoje ir didžioje pasaulio dalyje: malta, nuo didelio besisukančio gabalo skusta mėsa. Jei vadinama „kebabas“, patiekiama lėkštėje, jei „diuriumas“ – pitoje.

Vietinės reikšmės kebabai

Dažnas Turkijos miestas turi savo kebabą, kurio galima paskanauti tame regione. Pavyzdžiui, padažu užpiltas Manisos kebabas ar Kapadokijos kebabas, kuris yra moliniame inde: vos atnešus, indo viršus nudaužiamas.

Kapadokijos kebabas. Tai - troškinys, daromas moliniame inde; vos atnešus, molinio indo viršus nudaužiamas

Kapadokijos kebabas. Tai – troškinys, daromas moliniame inde; vos atnešus, molinio indo viršus nudaužiamas

Kumpir

Turkų greitas maistas – kepta milžiniška bulvė, prapjauta pusiau. Jos viduriai išplakami su sūriu ir dar užpildomi išsirinktais garnyrais (pasirinkimų – gausybė). Paprastai kumpir prekiaujama atskiruose tam skirtuose restoranuose.

Kumpyras specializuotame restorane

Kumpyras specializuotame restorane

Pide

Pailga aštriais galais „picukė“. Padas storokas, taip pat storokas sūrio sluoksnis. Viršuje – įvairūs patiekalai, kaip ir ant itališkos picos.

Pidė

Pidė

Baklava

Natūralūs turkiški saldėsiai daromi iš visa ko ir atrodantys ne prasčiau, nei skanūs. Turkai juos valgo ne kaip desertą, tačiau labiau kaip papildomą patiekalą, su karčia arbata, tarp pietų ir vakarienės.

Specializuota baklavos parduotuvė

Baklava iš arčiau

Baklava iš arčiau

Biorekai

Duona, įdaryta sūriu, mėsa ir dar daug kuo. Paprastai patiekiama specializuotuose restoranuose ir sveriama bei supjaustoma. Perkama tiek valgyti vietoje, tiek išsinešimui.

Biorekai

Biorekai

Giozleme

Paplotėliai su sūriu viduje. Kiek sūrūs.

Giozleme (Gozleme)

Giozleme (Gozleme)

Ezogelin sriuba

Raudona aštri sriuba. Stiprus, bet man skanus skonis. Pateikiama su citrina, kurią galima išspausti į sriubą ir gauti rūgštumo.

Ezogelin sriuba

Ezogelin sriuba

Salepas (gėrimas)

Karštas saldus gėrimas iš orchidėjų ir cinamono. Saldus, cinamono skonio.

Airanas (gėrimas)

Konservatyvesnių turkų vadinamas nacionaliniu gėrimu – tradiciškai geriamas prie kebabo.


Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai


1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos



Visi straipsniai apie pasaulio šalių virtuves


* Argentinos virtuvė
* Balkanų virtuvė
* Indonezijos virtuvė
* Korėjiečių virtuvė
* Rumunų virtuvė
* Turkų virtuvė
* Vidurinės Azijos virtuvė

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Open House Vilnius 2019 – kur verta eiti

Open House Vilnius 2019 – kur verta eiti

| 0 komentarų

Artėja jau penktasis Open House Vilnius architektūros savaitgalis – vienas įdomiausių renginių Vilniuje, kurio metu lankytojams siūlomos nemokamos ekskursijos po šiaip jau uždarus Vilniaus pastatus.

Esu didelis šio renginio mėgėjas ir per tris pastaruosius metus aplankiau net 60 Open House pastatų. Daugelis Open House Vilnius 2019 programoje esančių pastatų mano jau aplankyti, taigi, dalinuosi savo įžvalgomis, ką verta lankyti, o ką geriau praleisti.

Pastatai surašyti su tais numeriais, kaip Open House Vilnius tinklapyje.

Rašydamas pastatams įvertinimus nuo 1 iki 10, vertinu tiek pastato interjerą (ar pasijusite priblokšti / maloniai nustebę), tiek ekskursijos kokybę (kiek jos metu suteikiama papildomos informacijos, ar yra įleidžiama į daugelį pastato vietų), tiek papildomus dalykus (pvz. vaizdus nuo pastato stogo, jei ten einama). Nevertinu pastato išorės bei tų vietų, kurias nesunku pamatyti ir ne Open House Vilnius metu (t.y. visada jos visad atviros nesusitarus ir nemokamai).

 


10 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Ekskursijos, kuriose jūsų laukia gerokai daugiau, nei vien architektūra, ir/arba objektai, kurie įdomūs ir platesniu mastu, nei Lietuvoje.

66. Vilniaus televizijos bokštas. Ekskursija, kurios gali reikėti laukti 2 val. ir ilgiau, bet verta. Atveriamos daug įdomių, netradicinių patalpų, kurių, galbūt, net negalvojote esant bokšte. Vidinė šachta, evakuacinė patalpa po restoranu (jei gaisras ir laiptai apdūmavę, klientai lauktų ten), sisųtuvų patalpa ir t.t. Ir, pagaliau, praėjimas lauke ant restorano stogo. Ir dar daug žinių iš bokšto istorijos. 10 balų!!!

Open House ekskursija ant Vilniaus TV bokšto stogo

Open House ekskursija ant Vilniaus TV bokšto stogo

TV bokšto laibame kamiene. Kairėje - liftų šachtos, dešinėje - laiptai (ir tai, ir tai per visą aukštį)

TV bokšto laibame kamiene. Kairėje – liftų šachtos, dešinėje – laiptai (ir tai, ir tai per visą aukštį)

67.Vilniaus termofikacinė elektrinė Nr. 2. Ekskursijos čia nėra vien dėl Open House – mūsų ekskursijas vedusi gidė jas veda nuolat, tik paprastai – su energetika susijusių specialybių studentams. Todėl labai įdomiai parodė, kaip veikia elektrinė, o kartu – ir įspūdingą stalininę architektūrą, kai net elektrinė negalėjo būti tiesiog pastatas. Ir gausybę 50 metų ir senesnės, rusiškai aprašytos įrangos – tikras industrinis paveldas, kurio Lietuvoje uždarius tarybines gamyklas daug nelikę. 10 balų!!!

Vilniaus termofikacinėje elektrinėje fotografuoti galima nebuvo, tad čia - nuotrauka iš išorės.

7. Gaisrinė ir bendrosios pagalbos centras. Čia buvo viena įdomiausių Open House ekskursijų: ne tiek dėl pastato, tačiau dėl įdomių pasakojimų apie gaisrininkų, atsiliepiančių į pagalbos skambučius pareigūnų darbą, kuriame ir miegama, pamainos trunka ir 24 val. Jei niekas nepasikeitė, pamatysite ugniagesių mašinas, miegamuosius, salę, kur atsakoma į 112 skambučius ir t.t. 10 balų!!!

Ši gaisrinė atsakinga už skenduolių traukimą ir kitus narų gelbėjimo darbus Vilniuje - tą simbolizuoja ši naro figūra virš įėjimo, vienintelis matytas pagražinimas šiaip jau taupiame Bendrojo pagalbos centro ir gaisrinės interjere.

54. Tuskulėnų rimties parko koplyčia-kolumbariumas. Kas nebuvo – tiesiog būtina nueiti, nes tai įspūdingiausias Lietuvoje (gali būti, kad ir pasaulyje) memorialas sovietų aukoms, o kartu ir vienas įspūdingiausių postsovietinės lietuvių architektūros pavyzdžių apskritai. Simboliškas ir prasmingas, o ne kokia “dėžutė” ar koks betoninis luitas. Kadangi kolumbariumas dažnai uždarytas, verta jį aplankyti per Open House, o jei nespėsite – susisiekite dėl atrakinimo kitu metu. 10 balų!!!

Tuskulėnų kolumbariumo fragmentas - simbolinės čia užkastų aukų urnos, centre - balta erdvė. Nuotraukos sunkiai perteikia visą atmosferą viduje

Tuskulėnų kolumbariumo fragmentas – simbolinės čia užkastų aukų urnos, centre – balta erdvė. Nuotraukos sunkiai perteikia visą atmosferą viduje

 


9 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Ypatingi, didingi ir nuostabūs interjerai, geriausiai Vilniuje išlaikę tam tikro laikmečio dvasią, architektūros stilių.

44. Pirklių klubas – verslo centras. Labai retas atvejis, kai Lietuvoje verslo ofisams pritaikomas senas didingas pastatas, ir pritaikomas gerai: atkuriant net tas detales, kurios jau buvo sunaikintos ar sugadintos. Tiesa, yra ir modernus priestatas, bet jis – irgi neeilinis, o dar vaizdas nuo stogo. 9 balai.

Pirklių klubo reprezentacinė salė

Pirklių klubo reprezentacinė salė

Pirklių klubo vaizdas nuo stogo pro atstatytą rekonstrukcijos metu (anksčiau Sovietų nugriautą) skulptūrą

Pirklių klubo vaizdas nuo stogo pro atstatytą rekonstrukcijos metu (anksčiau Sovietų nugriautą) skulptūrą

23. Lietuvos mokslų akademija. Nors pastatas kiek pertvarkytas Stalino laikais, kai čia veikė LTSR valdžia, išlikusi gausybė prieškarinių architektūros detalių. O ir stalininės jau savaip įdomios. Kam patinka seni interjerai – būtinai apsilankykite. 9 balai!

Mokslo akademijos vestibiulis. Salės, dalis kabinetų - ne mažiau įspūdingi

Mokslo akademijos vestibiulis. Salės, dalis kabinetų – ne mažiau įspūdingi

19. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (Vileišių rūmai). Vienas nedaugelio išlikusių XX a. pradžios interjerų: labai didingas, kaip rūmuose – nes ten ir buvo Vileišių, vienų svarbiausių prieškario Lietuvos verslininkų, rūmai. Unikali galimybė pamatyti, kaip Lietuvoje gyveno to meto diduomenė – ir čia ne atkurtas muziejus, o išlikęs pastato vidus. Dabar tose patalpose dirba Tautosakos instituto darbuotojai – tikriausiai vieni įspūdingiausių Lietuvoje biurų. 9 balai!

Vileišių rūmų (Tautosakos instituto) vidus išties pasakiškas

Vileišių rūmų (Tautosakos instituto) vidus išties pasakiškas

28. Lietuvos rašytojų sąjunga. Bene geriausiai Vilniuje išlikęs ir puošniausias XIX a. rūmų interjeras. Kam patinka seni interjerai ir norite pamatyti, kur gyveno XIX a. diduomenė – būtina apsilankyti. Kadaise tokių rūmų Vilniuje buvo daugybė, bet daugelio kitų interjerų teišliko detalės. 9 balai!

Rašytojų sąjungos vidus. Kabinetai - ne mažiau įspūdingi

Rašytojų sąjungos vidus. Kabinetai – ne mažiau įspūdingi

37. LR vyriausybės rūmai. Vienas įdomiausių ir geriausiai išlikusių vėlyvojo sovietmečio interjerų Lietuvoje. Kadangi čia dirbo sovietinės Lietuvos valdžia, negailėta lėšų kokybiškiems pagražinimams, ko šiaip sovietiniuose pastatuose būdavo mažai. Be to, įdomu pamatyti, kur dirba Lietuvos vyriausybė. 9 balai!

Vyriausybės posėdžių salė.

33. LR Kultūros ministerija. Viena gražiausių Lietuvos ministerijų, sename turtingo pirklio pastate su nuostabiomis interjero detalėmis, dar pagardintomis ir įdomiais sovietinio laikotarpio (bet toli gražu ne propagandiniais) vitražais, susijusiais su kultūra, o taip pat ir nepriklausomybės eros kūriniais. 9 balai!

Kultūros ministerijos sena salė

Kultūros ministerijos sena salė

Kultūros ministerijos XX a. priestatas

Kultūros ministerijos XX a. priestatas

26. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos centrinė būstinė. Ilga ekskursija, kurios metu ne tik savanoriai, bet ir pastato darbuotojai pasakoja apie televizijos virtuvę, įrangą, sausio 13 d. įvykių žymes. Būtų 10 balų, bet laiko viskam trūksta – ir tai ekskursija trunka virš valandos, bet “standartinės” (ne Open House) ekskursijos po LRT trunka dvi valandas (jos nemokamos ir į jas gali užsirašyti visi norintys, bet tik darbo metu). Taigi, 9 balai!

LRT aparatinė, kur sudaromas galutinis transliacijos vaizdas

LRT aparatinė, kur sudaromas galutinis transliacijos vaizdas

 


8 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Autentiški pastatai (interjerai), pertekę įspūdingomis atitinkamų architektūros stilių detalėmis, ar šiaip labai įdomios ekskursijos.

22. Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas. Iš išorės atrodo pilkas ir niūrus, bet viduje gali atrasti nesunaikintą ir vientisą vėlyvojo sovietmečio interjerą (jau retenybė). Maža to, nors pastatas buvo reprezentacinis, interjere nėra propagandos (itin įspūdinga didžiulė freska, kurioje pavaizduotos derliaus dalybos – nieko bendra su TSRS ar komunizmu). 8 balai.

Lietkoopsąjungos salė

Lietkoopsąjungos salė

Lietkoopsąjungos freskos fragmentas

Lietkoopsąjungos freskos fragmentas

32. LR krašto apsaugos ministerija. Labai simboliškai įrengtas nepriklausomybės pradžios pastatas, kur daug detalių turi reikšmę. Nemažai patriotinių detalių. Tiesa, lankytojai įleidžiami tik į dalį patalpų. 8 balai.

Ekskursijos vadovas sakė, kad šis KAM pasitaikantis motyvas architektės sumanytas kaip Totorių akys (pagal Totorių gatvės pavadinimą). Turbūt panašių prasmingų detalių postmodernistinėje KAM daug, bet jų paaiškinimui, matyt, būtų reikėję, kad ekskursiją vestų kažkas, glaudžiai susijęs su pastato projektavimu.

51. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas. Įspūdinga bažnyčia, didikų Sapiegų statyta kaip kapas sau. Dabar viduje bažnytinio meno muziejus, o ekskursijos metu, be muziejaus, dar vedama ir į buvusiame vienuolyne įrengtus biurus. 8 balai.

Biurų patalpos buvusioje vienuolyno valgykloje

Biurų patalpos buvusioje vienuolyno valgykloje

64. Vilniaus kultūros pramogų ir sporto rūmai. Šiame sovietiniame pastate ne kartą nustebau: įdomus meno kūrinys su kosmonautais, milžiniški šviestuvai, kavinės interjeras. Stebuklų nesitikėkite, pastatas aptriušęs ir mažai naudojamas, bet pamatyti įdomu. 8 balai.

VRM rūmų dekoras

VRM rūmų dekoras

VRM rūmų švietsuvas

VRM rūmų švietsuvas

50.Spaudos rūmai. Įdomu išvysti sovietinio elito pirtelę rūsyje, slegiantį it sovietinė spauda dekorą, o turbūt įdomiausia – vaizdas nuo stogo pro distopiškas senas aprūdijusias reklamas. 8 balai.

Spaudos rūmų stogo vaizdas

Spaudos rūmų stogo vaizdas

11.Internamas – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos bendrabutis. Pavadinimas – klaidinantis, nes ekskursijoje – visa Čiurlionio menų mokykla. Graži puošni stalininė koncertų salė, moderni baleto salė, na ir bendrabutis – toks, kokiame tėvams vaiką palikti, matyt, norisi. Įdomi ir šios unikalios mokyklos, kur vaikai nuo pirmos klasės mokosi specialybės, gyvenimas. 8 balai.

Čiurlionio menų gimnazijos koncertų salė

Čiurlionio menų gimnazijos koncertų salė

30.Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus. Bene geriausiai interjerą išlaikęs smulkus medinis dvaras Lietuvoje. 8 balai – bet turėkite omenyje, kad visas patalpas galite aplankyti ne tik per Open House.

Puškino muziejuje

Puškino muziejuje

 


7 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai (interjerai), turintys nemažai įspūdingų dalykų.

16. Kazio Varnelio namai-muziejus. Jei galvojate, kad lietuviai nekūrė modernaus ar optinio meno, Kazys Varnelis bus įdomus atradimas. Įdomios ir patalpos, šiaip jau nelabai tinkančios šiam muziejui – daug senamiesčio skliautų, bet pagrindinė žvaigždė – Varnelio kūryba. 7 balai.

15. Kazimiero Žoromskio muziejus. Šio Amerikos lietuvio dailininko darbai gali nustebinti. Pastatas, tikriausiai, nustebins mažiau, bet, kai šiaip muziejus lankomas tik sutarus, per Open House į jį užeiti verta – pamatysite ir ekspoziciją. 7 balai.

Vilniečiams mažai žinomi, bet gražūs K. Žoromskio darbai.

21. Lietuvos geležinkelių administracinis pastatas. Vienas išoriškai didingiausių Vilniaus pastatų, tačiau viduje ta didybė jaučiasi tik vestibiulyje. Koridoriai plyni (bet labai ilgi), į kabinetus niekas neleidžia. Geras vaizdas pro langus. 7 balai.

Tik dalis ilgojo Lietuvos geležinkelių koridoriaus

Tik dalis ilgojo Lietuvos geležinkelių koridoriaus

43. Pakrantė – kūrybinių industrijų centras. Šis pastatas buvo netikėtinumas, nes iki Open Hosue Vilnius apie jį nebuvau girdėjęs. Išties įdomu, kad biurai čia įrengti ne miesto centre, o Valakupiuose, miškelyje, o pastatas įsilieja į aplinką ir biurų interjeras netradicinis. Tiesa, ne visos patalpos įdomios. 7 balai.

Pakrantės kabinetas

Pakrantės kabinetas

52. Swedbank centrinė būstinė. Pastatas dažnai giriamas ir išties jame yra gražių vietų. Taip, jis ypatingesnis, nei daugelis šiuolaikinių biurų pastatų (ne “dėžutė” nei išorėje, nei viduje), bet, mano nuomone, Open House Vilnius programoje yra ir įdomesnių vietų. 7 balai.

Posėdžių salė Swedbank viršuje

Posėdžių salė Swedbank viršuje

59. Venclovų namai-muziejus. Komunistui Antanui Vencolvai įsteigtas memorialinis muziejus šiuolaikiniame Vilniuje atrodo it esantis ne savo vietoje. Tačiau įdomu pamatyti, kaip gi gyveno komunistų elitas iš vilniečių nacionalizuotuose geriausiuose namuose: turėjo net kambarį tarnaitei! 7 balai.

Venclovų namuose

Venclovų namuose

69.VU botanikos sodo žaliasis pastatas (augalas) Kairėnuose. Kai renovuojami sovietiniai pastatai ir sakoma, neva ne tik geriau saugos šilumą, bet ir bus gražesni, dažniausiai man kyla juokas: visi tie pastatai vis tiek atrodo sovietiniai, tik perdažyti. Pastatas-augalas, apdėtas vertikaliais būgnais, ant kurių auga žolės – maloni išimtis. Niekaip nebūčiau pasakęs, kad čia būta sovietinio pastato, kokią nuotrauką parodė savanoriai ekskursijos metu. Tikri sveikinimai architektui. 7 balai.

Pastatas-augalas

Pastatas-augalas

70. Žemės ūkio ekonomikos institutas ir skaičiavimo centras. Būtų paprastas pastatas, bet neblogai išnaudojo tą faktą, kad tam tikras procentas nuo kiekvieno vėlyvo sovietmečio valdžios pastato satybos biudžeto būdavo skiriamas menui. Įspūdingiausia – pagrindinės salės freska. 7 balai.

ŽŪM Skaičiavimo centras

ŽŪM Skaičiavimo centras

24.Lietuvos muzikos ir teatro akademijos centriniai rūmai. Senas mergaičių gimnazijos pastatas su žaviu interjeru, sale, ir galimybe pažvelgti “iš vidaus” į unikalias meno studijas, išgirsti istorijų. 7 balai.

LMTA pagrindinė salė

LMTA pagrindinė salė

13. Juozapo Montvilos kolonija Lukiškėse. Vienas žaviausių prieškario Vilniaus pastatų kompleksų. Didžiojoje ekskursijos dalyje vaikštoma aplink – tai galima pamatyti ir ne per Open House. Tačiau kulminacija – įžengimas į labai autentišką, bet ir labai aplūžusį (tai gali būti ir romantiškas privalumas) komplekso namą. 7 balai.

Išlikęs dekoras Montvilos kolonijos pastate

Išlikęs dekoras Montvilos kolonijos pastate

29. Lietuvos statistikos departamentas. Pastatas – senas ir didingas, bet iš didaus interjero teliko laiptinė. 7 balai.

Statistikos departamento laiptinė

Statistikos departamento laiptinė

 


6 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai (interjerai), turintys šiek tiek įdomesnių detalių.

18. Kultūros paveldo centras. Reto, bet įdomaus architektūrinio stiliaus – sovietinio postmodernizmo pavyzdys. Sovietų Sąjungai braškant, architektai pamėgino vietoje nusibodusių vienodų “dėžučių” pastatyti kažką įdomesnio, gal kažkiek “kaip senais laikais”: su fasado pagražinimais, daug mažų patalpėlių. Aišku, tai turėjo ir minusų – vidus tamsokas, nežinia, ar norėčiau ten dirbti, bet tai – savaip įdomus laikmečio ženklas. Tiesa, išorė įdomesnė už vidų. 6 balai.

Biuras Kultūros paveldo centre

Biuras Kultūros paveldo centre

25. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Daugelis patalpų prieinamos kiekvienam bibliotekos lankytojui, bet įdomu išgirsti, kaip reikėjo perstatyti biblioteką, prijungti naują pastatą, apie bibliotekos tikslus. 6 balai.

Mažvydo biblioteka

Mažvydo biblioteka

68. Vilnius Tech park – startuolių parkas. Po šią buvusią ligoninę verta pasivaikščioti lauke – gražus parkas (tam nereikia Open House). Viduje stebuklų nepamatysite – tačiau, pritaikant naujoms reikmėms senus pastatus, yra netradicinių sprendimų: pvz. prie ilgų ir siaurų buvusiių “koridorių” prilipdyti stikliniai priestatai. 6 balai.

Viename Tech parko pastatų

Viename Tech parko pastatų

49. Sodros administracinis pastatas. Iš išorės įdomesnis, nei vidaus, kur, išskyrus priekinę sieną – paprastos kabinetų eilės. Ekskursiją praskaidrino, kad vedė Sodros darbuotoja, papasakojo daugiau apie veiklą. 6 balai.

Sodros rūmų centrinis "šulinys"

Sodros rūmų centrinis “šulinys”

40. Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras. Viename iš svarbiausių naujų Lietuvos mokslinių pastatų – ir įdomūs sprendimai, pvz. skirtingom spalvom nudažytos erdvės priklausomai nuo to, kas tas patalpas naudoja. Neaišku, kiek ilgai toks architekto sumanymas laikysis – jau dabar yra pokyčių, pvz. kažkam iš darbuotojų nepatiko stiklinės sienos ir jas užblokavo. Savotiška “architektūrinės utopijos” ir “realių poreikių” kova: pastatai juk stovi gerokai ilgiau, nei juos naudoja viena įstaiga, ką jau kalbėti, kad ilgiau, nei dirba vienas darbo kolektyvas. 6 balai.

Fizikos centre daug kas yra šios simbolinės formos

Fizikos centre daug kas yra šios simbolinės formos

5. Green Hall 2 – Verslo centras. Visa “kūrybinė energija” čia skirta atriumui (salei prie įėjimo) ir tikrai verta jį pamatyti. Už atriumo ribų tai gana paprastas pastatas su neuždengtais vamzdžiais ir pan. Atriumą galima pamatyti ir ne per Open House, todėl 6 balai.

Green Hall 2 atriumas

Green Hall 2 atriumas

14. K29 – verslo centras. Vienas įdomiausių biurų pastatų šiuolaikinėje Lietuvoje – pribloškia pirmasis apsidairymas fojė į aplinkinį ovalą. Tiesą, į fojė galite patekti ir šiaip bet kada, o patys biurai, kur vedama tik per Open House, nėra kažkuo išskirtiniai. Todėl ekskursijos įvertinimas – 6 balai (tačiau, jei apskritai nematėte šio pastato, – 8 balai).

K29 pastato fojė

K29 pastato fojė

 


5 balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai, kur per Open House ekskursiją pamatai/sužinai tik šį tą įdomaus ar netikėto.

35. LR sveikatos apsaugos ministerija. Viena liūdnesnių Lietuvos ministerijų: sovietinis vidus be jokių išskirtinesnių detalių, lopytas ir perlopytas pagal vis besikeičiančius poreikius, neefektyvus (leidžia šilumą). Įdomiausias taškas ekskursijoje: vaizdas nuo stogo, netikėtai atskleidžiantis senamiestį. 5 balai (be vaizdo būtų 3).

Sveikatos apsaugos ministerijos vidus

Sveikatos apsaugos ministerijos vidus

Vaizdas nuo Sveikatos apsaugos ministerijos stogo

Vaizdas nuo Sveikatos apsaugos ministerijos stogo

60. Victoria verslo centras. Įprastas biurų pastatas, išskyrus paskutinius aukštus: stogą ir antstatą ant jo (į kurį nevedama). Nuo stogo neblogas vaizdas. 5 balai.

Victoria stogo antstatas

Victoria stogo antstatas

58.Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras. Gražus teatras, pastatas su istorija – bet ekskursijos metu nepamatai daug daugiau, nei tiesiog nuėjęs į teatrą (į rūbines ir pan. neveda).

Vilniaus Mažojo teatro ekskursija

Vilniaus Mažojo teatro ekskursija

53. Teatras Vilniaus klasika / buv. Vilniaus statybininkų kultūros rūmai. Eilinis sovietinis pastatas, bet pastatytas vietoje vienos įspūdingiausių Vilniaus bažnyčių, kurią nugriovė sovietai. Kaip vaizdžiai parodoma ekskursijos metu, bažnyčios konstrukcijos dar išlikusios, tik giliai paslėptos. 5 balai.

Arkos - tai buvusios bažnyčios navos viršus. Vilniaus klasikos teatras

Arkos – tai buvusios bažnyčios navos viršus. Vilniaus klasikos teatras

4.DC Pier – Danske bank globalių paslaugų centro biuras. Gana eilinis biurų pastatas su keliomis įdomiomis detalėmis, pvz. miego kambariais darbuotojams. 5 balai.

Miegamasis DC Pier ofise

Miegamasis DC Pier ofise

9. Halės turgus. Gražus seniausias Vilniaus turgus – bet mažai ekskursijoje to, ko nepamatytum šiaip. Tik vaizdas į turgaus salę nuo balkono.

Vaizdas nuo balkono į turgaus salę ir senas metalines konstrukcijas

Vaizdas nuo balkono į turgaus salę ir senas metalines konstrukcijas

 


4 ir mažiau balų verti Open House pastatai/ekskursijos

Pastatai, iš pažiūros panašūs į daugelį “eilinių” panašios paskirties ir laikmečio pastatų. Kai Open House tiek įdomių vietų, nelabai rekomenduoju į juos eiti.

62. Vilniaus dailės akademijos naujieji rūmai. Eilinis vėlyvojo sovietmečio pastatas, kurio “simbolikos” (juodai/baltos plytelės ir pan.) nė nepastebėtum, jei neparodytų Open House Vilnius savanoris. 3 balai.

Įspūdingiausia, ką pamatysite Dailės akademijoje

Įspūdingiausia, ką pamatysite Dailės akademijoje – ši fojė

45. Quadrum verslo centras. Gana eilinis visom prasmėm biurų pastatas. Neblogas, bet nepribloškiantis vaizdas nuo stogo. 4 balai.

Quadrum verslo centre

Quadrum verslo centre

6. Estijos Respublikos ambasada. Gana paprastas pastatas, kurio vienintelis įdomensnis sprendimas – skirtingi aukštai į kiemo ir gatvės pusę. Pamenu, kad pastatas savo laiku buvo gana gerai vertinamas kaip architektūros kūrinys, tad tikėjausi daugiau – bet nuvylė. Fotografuoti viduje negalima, taigi, nuotraukos nėra. 3 balai.

17.Kompozitorių sąjungos pastatas su gyvenamųjų namų kvartalu. Rajonėlis, statytas sovietiniam elitui, bet šiaip toks, kuriame nė už ką nenorėčiau gyventi. Tik gido istorijos apie visokias anuomečių menininkų peripetijas kiek praskaidrino atmosferą. 4 balai.

Įdomiausias iš Kompozitorių sąjungos kvartalo pastatų. Kiti - gerokai paprastesni

Įdomiausias iš Kompozitorių sąjungos kvartalo pastatų. Kiti – gerokai paprastesni

31.LR konstitucinis teismas. Paprastas pastatas šiai paskirčiai – tiek, kad statytas tarpukariu. Ekskursijos metu vesta tik į pagrindines viešas patalpas, o ne, tarkime, teisėjų pasitarimų kambarį ir pan. 4 balai.

LR Konstituciniame teisme

LR Konstituciniame teisme

12. Beepart – Pialitės kūrybinės dirbtuvės. Mažame name iš jūrinių konteinerių – bene trumpiausia Open House ekskursija. O važiuoti iki jos – ilgiausiai. Įdomu išgirsti koncepciją, pamatyti vidų, bet, tikriausiai, tik tada, jei daug įdomesnių Open House pastatų esate matę arba gyvenate Pilaitėje. 4 balai.

Beepart pastatas

Beepart pastatas

3. Daugiafunkcio pastato konversija Raugyklos g. 21. Iš sovietinio sandėlio padaryti ofisai, butai, kurie ir atrodo kaip iš sovietinio sandėlio padaryti ofisai, butai (bent jau daugelyje vidaus patalpų). Net įdomiausias sprendimas – pirtis ofise – savo esme atsiduoda sovietmečiu, tik medžiagos ir atvirumas kitas. 4 balai.

Konversijos architektų DO Architects biuras tame pačiame pastate

Konversijos architektų DO Architects biuras tame pačiame pastate

Kur pats ėjau per Open House Vilnius 2019?

Daugelį pagrindinių Open House pastatų, kurie renginyje dalyvauja kasmet, jau mačiau, bet kasmet į programą įtraukiama naujų. Susidariau tokį grafiką:
Šeštadienį (jau buvo) – Montvilos kolonija, LMTA, Statistikos departamentas, Puškino muziejus, Teatras “Vilniaus klasika”, Čiurlionio bendrabutis, Beepart, DC Pier.
Sekmadienį – TV bokštas, Halės turgus, Pastato konversija Raugyklos g., LRT televizija.

Nepavyko patekti: Parčevskio namas, Operos ir baleto teatras, Ozarinskio lofto interjeras. Būtų pavykę, bet, užuot ilgai laikęs eilėje, pasirinkau eiti į kitus pastatus.

Dar mėginau registruotis į Mokslininkų namus, tačiau pavėlavau.

Patarimai norintiems kuo daugiau pamatyti Open House

Keli patarimai susidarant savo grafiką, kuriais vadovaujuosi aš pats:
*Į pastatus, kurie, manote, bus populiarūs, ir į kuriuos nėra registracijos, eikite dienos pradžioje. Norėdami garantuotis patekimą į tokias “populiarias vietas”, galite ateiti gerokai iš anksto prieš oficialų pastato atidarymo laiką ryte.
*Jei norite, kaip aš, aplankyti daug objektų, grafiką susidarykite taip, kad kuo mažiau laiko praleistumėte “pakeliui iš objekto į objektą”.
*Jei prie kažkurio pastato pamatysite ilgą eilę (tokią, kad pvz. patektumėte tik po 45 min. ar 1 val.) ir nesijausite, kad jį aplankyti jums nėra absoliučiai būtina, negaiškite laiko ir eikite lankyti kitų pastatų. Daugelis Open House pastatų vienaip ar kitaip įdomūs. O populiariausi pastatai neretai grįžta kitame Open House ir galimybių juos aplankyti būna dar daugiau. Pvz. į Mokslo akademiją patekau ne 2016 m., kai išvydęs eilę apsisukau, o tik 2017 m. – bet tada nereikėjo laukti eilėje, nes pastatas, pamačius jo populiarumą, buvo atidarytas ilgiau.
*Jei turite automobilį, šeštadienį geriau važiuoti į pastatus ne centre, nes ten visada nemokamas parkavimas, o sekmadienį skirti centrui.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,