Išskleisti meniu
Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

| 0 komentarų

Albertos vizitinė kortelė – Banfo nacionalinis parkas. Tai – laukinė rudų kalnų, baltai melsvų ledynų, žydrų ežerų, pilkų upių ir krioklių, didžiųjų žvėrių kaimenių žemė. Tokia priešistorinė Kanada.

Bet Banfo kalnai – tik dalelė milžiniškos Kanados Albertos provincijos. Albertos pavadinimas menkai žinomas – o be reikalo. Man Albertos prerijų fermos – ne mažiau nuostabios už aštriąsias Banfo viršukalnes: laukų žiedai iki pat horizonto, ežerėlių grandinės, ilgi ryškūs saulėlydžiai ir žvaigždynai, tiesūs keliai.

Svarbiausia, Alberta be galo, be galo spalvinga ir ryški. Ji man buvo vienas didžiausių kelionių po Šiaurės Ameriką atradimų.

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu

Stabtelėjome pasigerėti spalvingu Albertos prerijų saulėlydžiu

Kanados uolėtieji kalnai – Banfas ir Džasperis

Banfas – seniausias ir garsiausias Kanados nacionalinis parkas. Kaip JAV turi Jeloustouną ar Didįjį Kanjoną, Kanada turi Banfą. Ir nors Banfas neturi kažko *tokio*, kaip Jeloustouno geizeriai ar Jutos arkos, čia pribloškiamai žavi visuma. Dangų „pjauna“ aukšti kalnai ties kiekvienu horizontu. Tyvuliuoja žydri žydri žydri ežerai. Vasaromis tirpsta didžiuliai ledynai, kriokliais nuo jų lekia pilkos šaltos upės. O žiemą viskas vėl užšąla.

Prie Peito ežero Banfe

Prie Peito ežero Banfe

Beveik visos šios grožybės – šalia pagrindinio kelio, vadinamo Ledynų magistrale (Icefields Parkway). Jis jungia du Kanados uolėtųjų kalnų kurortus: Banfą ir Džasperį.

Abudu jaukūs miesteliai kalnynų papėdėje savaip panašūs. Centruose – viešbučių („ložių“) eilės, iš kurių balkonų atsiveria kalnų vaizdai. Taip pat restoranai, parduotuvės. Paėjus (ar pavažiavus) toliau – lynų keltuvai, nuo kurių viršūnių atsiveria visi aplinkiniai slėniai, karštųjų versmių baseinai, ežerai.

Džasperio kurortas

Džasperio kurortas

Bet įspūdingiausios Kanados uolėtųjų kalnų vietos man – tarp abiejų miestelių. Unikaliausios patirtys laukė Atabaskos ledyne. Banfe ir Džasperyje pažvelgęs į tarpus tarp aukščiausių kalnų matai daug ledynų – bet tik Atabaska tikraja tų žodžių prasme „ranka pasiekiama“. Ledyno paviršiumi ten vaikščiojome, prieš tai nuvežti 25 tonas sveriančiu „autobusu“, kurio kiekvienas iš ratų dydesnis už ištisą automobilį. Vienas kainuoja virš milijono, o jų analogai važinėja Antarktidos mokslininkų bazėse. Prie Atabaskos jie važiuoja „stačiausia Šiaurės Amerkos įkalne“ ištisą ledyninę upę kaip niekr nieko pervažiuoja.

Turistai lipa ant Antabaskos ledyno iš Ice Explorer mašinų

Turistai lipa ant Antabaskos ledyno iš Ice Explorer mašinų

Vaikščiojimas ledynu – patirtis, kurią verta bent sykį gyvenime patirti. Nustebino, koks ledynas neslidus. Vietomis jis tirpdamas bėga upėmis, kitur, atrodo, jau čia pata vanduo – bet galėjau visu svoriu stotis, nieko neatsitiko.

Ant Atabaskos ledyno

Ant Atabaskos ledyno

Tarp Banfo ir Džasperio daugiau nuostabių stotelių. Žydras Peito ežeras su apžvalgos aikštele, galingi ir šalti Atabaskos kriokliai (nedideli, bet virsta galinga srovė, o nusileidus į upės slėnį karštą Kanados vasarą – buvo +30 – staiga pakeitė žiemiška vėsa: vanduo atšaldo visą orą).

Atabaskos kriokliai

Atabaskos kriokliai

Populiariausios stotelės – Luizos ežeras ir Moraine ežeras. Deja, čia jau susidūrėme su trumpo Kanados uolėtųjų kalnų sezono minusais. Automobilių parkavimas ten ribotas. Prie Moraine ežero laisvos vietos automobiliams, sako, baigiasi dar prieš saulei tekant – daugelis pasistato savo mašinas visai dienai ir mūsų nė neleido privažiuoti artyn, nes, kai parkingo nebėra, uždaro visą 12 km kelią. Teoriškai yra autobusai, bet juos irgi reikia rezervuoti iš anksto, jų nedaug.

Turistai prie Luizos ežero

Turistai prie Luizos ežero

Prie Luizos ežero išlipau: pasitiko žmonių minios. Laimė, daugeliui turistų pakanka nu(si)fotografuoti palei ikoninį Lake Louise viešbutį ežero pradžioje ir jie suka atgal. Pakako paėėti 500 metrų nuostabiu paežerės taku, nepaliaujant gėrintis ežere atsispindinčiomis debesų eskadrilėmis, ir jau buvau prie ežero beveik vienas. Nebereikėjo galvoti, ant kurio akmens prisėsti – ir suoleliai buvo laisvi.

Luizos ežeras. Gale - Lake Louise viešbutis

Luizos ežeras paėjus toliau. Gale – Lake Louise viešbutis

Lake Louise viešbutis – vienas garsiųjų Kanados „Geležinkelių viešbučių“, tokių europietiškų pilių kanadietiškame peizaže, statytų prieš 100 ir daugiau metų, „garvežių eroje“. Visą Banfo nacionalinį parką „pagimdė“ geležinkeliai: kai 1881-1885 m. pastatytas geležinkelis skersai visą Kanadą – įgyvendinta “Nacionalinė svajonė” – jis ieškojo būdų užsidirbti papildomai, o koks geresnis pajamų šaltinis nei turistai? Aišku, keliauti išgalėjo tik nedaugelis ir tam, kad jie skirtųsi su savo aristokratiškais turtais, reikėjo jiems pasiūlyti kažką daugiau, nei traukinio vagoną. Todėl Kanados geležinkelių vadovai kūrė ištisas kelionių patirtis: su naujais puošniais viešbučiais gražiausiose Kanados vietose. Garsiausias jų – Kanados uolėtųjų kalnų simbolis – Banff Springs viešbutis. Ne, viešbutis nėra pavadintas pagal nacionalinį parką ar miestelį. Tai miestelis ir nacionalinis parkas pavadinti pagal viešbutį, nes nuo jo viskas ir prasidėjo! O viešbutis pavadintas pagal Banff miestelį Škotijoje, iš kurio kilo “Canadian Pacific Railway” prezidentas Džordžas Stifenas. Štai tokia buvo geležinkelininkų reikšmė tada! Ir iki šiol ji justi: ir per Banfą, ir per Džasperį driekiasi svarbios geležinkelių magistralės iš Kanados rytų į Vakarus ir geresniuose viešbučiuose svečiams siūlomi ausų kamštukai „kad gerai išsimiegotumėte“ (na, man visai netrukdė tie traukiniai, tik dvasios pridėjo).

Banff Springs viešbutis

Banff Springs viešbutis

Banff Springs pribloškia ir kainomis, kurios sezono metu viršijo 1000 eurų už naktį. Bet *daug* pigiau ten nieko nerasi – eilinių viešbučių kainos prasidėjo nuo 300 eurų, o vienos hostelio lovos – nuo 80 eurų. Tai tikriausiai brangiausios gamtinės vietos, po kokias esu keliavęs – bet tikriausiai ir todėl, kad šiaip vengiu keliauti sezono metu. Sezonas yra nuo balandžio iki spalio, bet, tarkime, Maligne ežero kruizai vyksta tik nuo birželio iki spalio – kitu metu Maligne ežerą sukaustę ledai…

Maligne ežeras. Vieta, kur išleidžia ežero kruizai

Maligne ežeras. Vieta, kur išleido ežero kruizas

Išeitis taupesniems – nakvoti palei nacionalinį parką. Jau Kanmore [Canmore] (~30 km iki Banfo mietelio) buvo nakvynių po 200 eurų, o Kochreine [Cochrane], žaviame „laukinių vakarų“ stiliaus miestelyje palei geležinkelį, 105 km nuo Banfo, žaviame istoriniame 1908 m. viešbutyje apsistojome ir už 100 eurų. Tiesa, tada nematėme kalnų iš balkono, o važiuoti iki nacionalinio parko grožybių gali tekti ir 150-250 km: jei ryte nuvažiuoti, vakare grįžti, ir keliauji į Banfą kelioms dienoms – susigaišta laiko.

Istorinis viešbutis Kochreine

Istorinis viešbutis Kochreine

Be to, Banfe ir Džasperyje smagu ne tik aplankyti gražiausius vaizdus ar pasivaikščioti žygių takais. Ten gera ir tiesiog kuo ilgiau būti, nes niekada nežinai, kada išvysi gyvūnų. Per keletą dienų tiesiog iš automobilio matėme mešką, daug laukinių avių, ožių, elnių. Tie gyvūnai ateina net į miestelius. O mažesni gyvūnėliai, kaip švilpikai, savo duobutes išsirausę visur visur. Jie nebijo žmonių, prieina prie pat.

Banfo gyvūnija

Banfo gyvūnija

Gyvūnai užsuka ir į Banfo miestelius

Gyvūnai užsuka ir į Banfo miestelius

Tiesa, Banfo gyvūnija gali būti pavojinga – bent jau meškos. Mums keliaujant, vienas pasivaikščiojimo takų prie Luizos ežero buvo uždarytas dėl meškų. Siūloma išmokti nuo jų apsiginti ir patariama nelipti laukan jų fotografuoti – nors tada, kai meška pasirodė šalikelėje, turistai neklausė…

Meška pro automobilio langą Banfe

Meška pro automobilio langą Banfe

Ir mešką fotografuojantys turistai

Ir mešką fotografuojantys turistai

Vienas būdų pigiau (šiek tiek) apsistoti Banfe sezono metu – ieškoti viešbučių vietoje. Daugybė viešbučių sezono metu nepardavinėja numerių per Booking.com ir panašias sistemas – vietoje radome pigiau.

Albertos prerijos – spalvingiausios pasaulio lygumos

Alberta susideda iš dviejų nuostabių dalių. Vakarinėje pusėje – kalnai, o pietrytinėje – Prerijos, kurių begaliniai ūkiai maistu aprūpina Kanadą ir ne tik. Prieš atvykdamas galvojau, kad prerijos – tik nuobodi stotelė pakeliui į kalnus. Klydau! Tai tikriausiai gražiausi ūkiai ir lygumos, kokius esu gyvenime matęs, bent jau vasarą.

Javų eilės, čia geltoni, čia violetiniai žiedai driekiasi iki pat horizonto, iki ryškaus dangaus. Juose pilna spalvingų ežerėlių. Kiekvienas paros metas vis kitoks, bėt nemažiau gražus: saulėtekis, vidudienis, ryškus ryškus saulėlydis, sutemos. Tokios “Technicolor” spalvos be “Fotošopo”…

Albertos prerijų laukai iš drono

Albertos prerijų laukai ir ežerėliai

Tokia Kanados didybė ir begalynė – tai yra antra pagal dydį pasaulio šalis, vien Albertos provincija dydžio sulig 10 Lietuvų ar 3 Vokietijom – ir tą nuolat jauti. Kiekvienas javų laukas atrodo dešimtkart didesnis, nei būtų Lietuvoje, o kiekvienas tiesus kelias – dešimtkart ilgesnis. Kartais norėdavosi tiesiog sustoti šalikelėje ir gerėtis tais vaizdais.

Važiuojam per Albertą

Važiuojam per Albertą

Laukus vagoja tiesūs-tiesūs keliai. Būdavo, ir kokius 30 km nuvažiuodavome be menkiausio posūkio ar vingio, bet tai dar nedaug: įmanoma ir 100 km. Juk viskas – lygumos. Ir visas žemės ūkis, visi keliai ir miesteliai sukurti „nuo nulio“ per trumpą laiką ~1900 m. Iki pat 1885 m. čia niekas neauginta – tik klajokliai indėnai medžiodavo buivolus. Tuomet atėjo gelelžinkeliai. Tos „nepasiekiamos ir todėl nesvarbios žemės“ staiga tapo vienomis geriausių: juk derlių išgabenti galima traukiniais. Traukiniai atvežė į Albertos prerijas ir naujuosius gyventojus. Daugiausiai imigrantus iš rytų ir šiaurės Europos, kurie jau mokėjo ūkininkauti ir todėl itin patiko Kanados valdžiai. Jiems žemes davė nemokamai – su ta sąlyga, kad jas įruoš, 6 mėnesius per metus ten gyvens, ūkininkaus.

Prie dviejų tiesių kelių sankryžos. Visi keliai Albertoje pavadinti pagal tą pačią sistemą: rytų-vakarų keliai numeruojami kaip "Township Rd", o šiaurės pietų - kaip "Ridge Rd". Pagal panašią logiką numeruojamos ir miestų gatvės. Vietiniai ir be žemėlapio išvydę numerius susigaudo, kur yra.

Prie dviejų tiesių kelių sankryžos. Visi keliai Albertoje pavadinti pagal tą pačią sistemą: rytų-vakarų keliai numeruojami kaip “Township Road”, o šiaurės pietų – kaip “Ridge Road”. Pagal panašią logiką numeruojamos ir miestų gatvės. Vietiniai ir be žemėlapio išvydę numerius susigaudo, kur yra.

Nauji imigrantai patiko ne visiems. Vieni norėjo juos kuo skubiau integruoti, priverstinai paskirstant po „tikrų kanadiečių“ (britų ir prancūzų kilmės) miestus – kad imigrantai nesivienytų, nereikalautų teisių ar nepriklausomybės. Kiti norėjo juos apgyvendinti nuo tų „tikrų kanadiečių“ kuo toliau – kad neatsirastų tautinių trinčių. Prieitas kompromisas: naujakuriams leista kurti savo tautinius miestelius („block settlements“), tačiau tik taip, kad niekur nesusidarytų ištisas regionas su kokios nors vienos Europos tautos gyventojų dauguma.

Kanados derlingųjų prerijų panorama

Kanados derlingųjų prerijų panorama

Dabar tad kiekvienas Albertos prerijų kaimas alsuoja vis kitos Europos šalies dvasia. Daugiausia yra ukrainiečių kaimų, paženklintų cerkvių kupolais – Kanados prerijos ukrainiečiams yra tas pats, kas lietuviams – Čikaga. Net 9% Albertos žmonių – ukrainiečių kilmės, yra net Rumšiškes primenantis ukrainiečių liaudies buities muziejus po atviru dangumi (Ukrainian Cultural Heritage Village). Bet yra suomių kaimų, vengrų kaimų, žydų kaimų, rumunų kaimų, afroamerikiečių kaimų, vokiečių kaimų, prancūzų kaimų. Daugybė islandų kaimų, kai pačių islandų Islandijoje vos 300 000.

Ukrainiečių cerkvė pakelės kaime

Ukrainiečių cerkvė pakelės kaime

Be galo stebėtina, kad nėra nė vieno lietuvių kaimo: juk lietuviai irgi iš tų kraštų, irgi mokėjo ūkininkauti, jų XIX-XX a. sandūroje irgi už Atlanto emigravo be galo daug (virš 300 tūkst.). Man tai tebėra mistika, bet kažkodėl lietuviai vieninteliai persikėlę per Atlantą norėdavo staiga pamiršti kaip gyveno Europoje, dirbti tik fabrikuose ar kasyklose. Ir nė nemokamos žemės jų nesuviliojo. Arčiausiai lietuvių kaimo, ką radau – 250 gyv. Vilna gyvenvietė.

Įvažiavimas į Vilna

Įvažiavimas į Vilna

Internete gali rasti žinių, esą ji pavadinta Vilniaus miesto garbei. Važiavau ten, kalbėjau ir su vietos meru, ir su 82 m. amžiaus senienų krautuvės savininku, kurio senelis 1910 m. buvo tarp pirmųjų Vilna kolonistų, ir dvitomę knygą apie kaimo istoriją nagrinėjau – bet jokio pagrindimo šiai teorijai kol kas neradau. Dauguma gyventojų ten – ukrainiečių kilmės ir knyga neaprašo vietos giminių, kilusių iš Lietuvos, Vilniaus krašto. Logiškesnė atrodo teorija, kad kaimas pavadintas pagal ukrainietišką žodį „vilna“ (reikšmė: „laisva“).

Su vietos sendaikčių krautuvės šeimininku gilinamės į Vilna istoriją

Su vietos sendaikčių krautuvės šeimininku gilinamės į Vilna istoriją

Vilna – ir kiti tokie kaimai – pamažu nyksta. Jaunimas išsikelia. Žemes iš naujakurių anūkų ir proanūkių superka stambieji žemvaldžiai, jų mažiau. Vilna viešbutį radome „su visam“ uždarytą, o geležinkelį, nuo kurio prasidėjo kaimo istorija – ką tik nugriautą, paverstą pasivaikščiojimų taku. Ir visgi ten yra daugiau, nei galėtum tikėtis 250 gyv. kaime – parduotuvės, mokykla, poliklinika ir t.t. Nes kiekvienas toks kaimas aptarnauja ir visą eilę vienkiemių nutolusiuose ūkiuose.

Vilna vaizdas. Istorinė pulo salė tebeveikia, viešbutis - nebe

Vilna vaizdas. Istorinė 1921 m. įsteigta pulo salė tebeveikia, viešbutis – nebe

Ant kiekvieno Vilna įvažiavimo stendo, pačiame miestelyje, ir net ant smeigtukų, kuriuos padovanojo Vilnos meras, parodyti „Didžiausi pasualio grybai“. Realybėje ta skulptūra primena kokio sovietinio vaikų darželio dekoraciją, bet turėti „Didžiausią pasaulio kažką“ yra Albertos prerijų kaimų garbės reikalas. Nuo didžiausio pasaulyje virtinio iki didžiausios dešros iki didžiausio dinozauro (26 m aukščio), įlipti į kurio nasrus laukė ištisos eilės.

Didžiausi pasaulio grybai Vilnoje

Didžiausi pasaulio grybai Vilnoje

Pastarojo istorija bent jau pagrįsta. Drumhelerio miestelis su apylinkėmis garsėja kaip viena dinozauringiausių pasaulio vietų. Mat “Dinozaurų eroje”, prieš bent jau 66 mln. metų, Albertos prerijos buvo labai drėgnos, ten gyveno daugybė milžiniškų dinozaurų. Paskui jos spėriai išdžiūvo – ir todėl fosilijos taip pukiai išliko. Tyrell paleontologijos muziejuje eksponuojama kvapą gniaužianti dinozaurų skeletų kolekcija, tai – vienas geriausių tokių muziejų pasaulyje.

Prie vieno mažesnių dinozaurų skeletų Tyrell muziejuje

Prie vieno mažesnių dinozaurų skeletų Tyrell muziejuje

Iš fosilijų Albertoje atsirado ir nafta. Pagal naftos atsargas Alberta lenkia Iraną, Iraką, Kuveitą, JAE, o visą Rusiją lenkia dvigubai. ~1980 m., plečiantis naftos pramonei, bumas buvo toksai, kad, vietiniai pasakojo, Edmontono restoranuose ir parduotuvėse pritrūko darbuotojų – visi išvažiavo dirbti į naftos versloves. Albertos prerijos iki šiol pilnos „linguojančių asilų“ – naftos gręžinių.

Linguojantis asilas Albertos prerijose

Linguojantis asilas Albertos prerijose

Prerijos ir Uolėtieji kalnai yra dvi Albertos sielos, bet yra ten ir kitokių žemių: prerijas nuo kalnų skiria miškai, aplink Drumhelerį rasi žavių kanjonų.

Horsethief (Arkliavangio) kanjonas prie Drumhelerio

Horsethief (Arkliavangio) kanjonas prie Drumhelerio

Prerijų apsuptyje paliktas Elk salos nacionalinis parkas, į kur atkeltos ištisos gyvūnų bandos. Skaičiau, esą didžiųjų žolėdžių tankumas ten kone prilygsta Serengečiui. Užsukome: galvojau, kad, Banfas ir Džasperis turbūt labiausiai žavės kalnų didybe, tad gyvūnų verta ieškoti čia. Elk Island parke matėme tris bizonus ir elnią, tačiau tikėjausi daugiau: tikriausiai, būtų daugiau tada, jeigu nebūtų taip miškinga, nes tegali matyti tai, kas išeina ant kelio. Kaip ten bebūtų, Banfe ir Džasperyje prisižiūrėjome dar ne tiek gyvūnų, tad važiuoti į Elk Island trūkstant laiko nebūtinai būtina.

Bizonas Elk Island parke

Bizonas Elk Island parke

Edmontonas ir Kalgaris – Albertos didmiesčiai

Alberta – labai retai gyvenama. 10 Lietuvų dydžio teritorijoje gyvena tik 4,5 mln. žmonių. Tačiau Albertoje yra ir du iš penkių didžiausių Kanados miestų – Edmontonas ir Kalgaris (kiekviename gyvena po 1,5 mln. žmonių ir dar 1,5 mln. visoje likusioje Albertoje kartu paėmus).

Kaglaryje gausu aplinką gražinančių paminklų

Kaglaryje gausu aplinką gražinančių paminklų

Abudu didmiesčiai nykoki. Yra vienas-kitas senesnis ar įdomesnis pastatas, bet šiaip jau kone viskas statyta per XX a. antros pusės naftos bumą, gatvės tiesios ir vienodos. Kalgariui daugiau šarmo suteikia per miestą tekanti srauni upė: kalgariečiai vasaromis ten plaukia su baidarėmis, plaustais, sėdi ant upėje pastatytų kėdžių, važinėja dviračiais paupio parkais.

Kalgario upė

Kalgario upė

Upė, tik kitokia, ir Edmontono pažiba: tai toks žalias upės slėnis, vingiuojantis per miestą; mūsų viešbučio langai atsivėrė į jį, tai buvo net sunku suprasti, kad esame milijoniniame didmiestyje.

Per Edmontoną tekanti upė

Per Edmontoną tekanti upė

Abudu miestai atrodė labai tušti: piko valandos be jokių kamščių, net per Edmontono miesto šventę lyg išmiręs miesto centras, kurio parkinge sutikau kiškį… Išimtis – West Edmonton Mall, didžiausias Kanados prekybos centras, kuriame – ir čiuožykla, ir vandens pramogų parkas, ir dar daug kas. Ten tiršta nuo žmonių.

West Edmonton Mall

West Edmonton Mall, dydžio sulig pusketvirto Vilniaus Akropolio

Pačių pačių įvairiausių žmonių. Kanada – viena draugiškiausių šalių imigrantams, ir Albertos gyventojai pasakojo, kad miestai keičiasi tiesiai prieš jų akis – štai kažkur dar vyravo baltaodžiai kanadiečiai (kolonistų britų ar kokių ~1900 m. imigravusių ukrainiečių palikuonys), o dabar jau tame rajone vyrauja kinai, indai, arabai.

Sikhai West Edmonton Mall. Vien ši Indijos religinė mažuma sudaro 1,5% Albertos žmonių.

Sikhai West Edmonton Mall. Vien ši Indijos religinė mažuma sudaro 1,5% Albertos žmonių.

Yra Albertoje ir lietuvių: Edmontone dar nuo 1953 m. veikia kuklūs lietuvių namai-koplyčia, kuriuos įkūrė lietuviai, į Kanadą pasitraukę nuo sovietinės okupacijos.

Edmontono lietuvių namai

Edmontono lietuvių namai

Turistui dėl imigrantų gausos yra vienas minusas: tave nuolat supa žmonės, kurie apie tas vietoves žino neretai net mažiau, nei tu pats. Nėra ko pasiklausti, nėra iš ko pajusti “vietos dvasią”. Štai Banfe regėjau gyvūnėlius, kurių pavadinimo nežinojome. Aplinkui buvo vien tik imigrantai iš Azijos – kad ir kiek vieno ar kito klausinėjome, kas čia per gyvūnai, niekas nežinojo. Vieni indai netgi spėjo, kad tai – pelės… Vos suradau pirmą “tikrą kanadietį”, tikriausiai tuos parkus lankantį nuo vaikystės, tuoj tiksliai atsakė – “geltonpilvis švilpikas”.

Tokių gyvūnėlių pilnas visas Banfas, bet mažai kas žino kas jie

Tokių gyvūnėlių pilnas visas Banfas, bet mažai kas žino kas jie

Bet, kaip ten bebūtų, iš tikrųjų ir tie “baltaodžiai anglakalbiai tikri kanadiečiai”, galima sakyti, imigrantų kilmės. Jų protėviai atvyko kaip kolonistai kokiame XVIII a. ar XIX a., o iki tol tai buvo indėnų žemės. Bet tų indėnų – Kanadoje vadinamų Pirmosiomis tautomis – kultūras Albertos didmiesčiuose, prerijose ir kalnuose pajusti sunkiau už viską. Jas seniai užgožė Antrosios tautos (anglų ir prancūzų kolonistai), Trečiosios tautos (tautinius kaimus steigę rytų ir šiaurės europiečiai), o dabar dar labiau į paraštes Ketvirtosios tautos (imigrantai iš Azijos, Afrikos, Karibų). Indėnų daugiau tik tolimuose Albertos užkampiuose, pavyzdžiui, provincijos šiaurėje, bet tie Pirmųjų tautų miesteliai skurdūs, prasigėrę.

Edmontono miesto šventėje

Edmontono miesto šventėje

Visa tai dažnam šiandieniniam kanadiečiui kelia didžiulį kaltės jausmą. Jie nori vėl atrasti indėnų kultūras, kažkaip jų atsiprašyti už tai, kad, tarkime, prieš 70 ar 100 metų draudė jų vaikams kalbėti savo kalbomis. Kaip pasakojo vietiniai, einama gana radikaliu savotiškos cenzūros keliu – indėnus kritikuoti draudžiama net ten, kur ta kritika būtų logiška (pvz. dėl kokios korupcijos jų savivaldos institucijose ar kito prasto tvarkymosi) – dėl visko leidžiama kaltinti tik baltaodžius. Albertoje pats mačiau ir girdėjau labai daug “parodomųjų atsiprašymų”: štai ekskursijos į Maligne ežerą metu gerą pusę laiko gidė kalbėjo ne apie gamtą, o apie indėnus, nors tose atokiose žemėse indėnai nelabai gyveno (bet dabar simboliškai dabar jau savo kalbų nemokantys jų palikuonys atlieka ritualus). Gerai, kad prisimenamos tos kultūros, tačiau yra ir “neigiamos reakcijos” iš kai kurių kanadiečių ar (ypač) imigrantų: na, ekskursija juk į gamtą, kaip su tuo susijusi indėnų diskriminacija internatinėse mokyklose kokiais 1900 m. ar 1950 m.? O kai tos pačios istorijos pasakojamos keliose ekskursijose iš eilės… Sunku ir bepasiūlyti kokį sprendimą. Daugelio iš to, kas sunaikinta, nebeatkursi, net ir didžiausias pastangas įdėjęs, tesukursi to šėšėlį – bet ir susitaikyti su tuo, kad iš Albertos kone jėga išrauta pirmųjų jos gyventojų kultūra ir dvasia, šiuolaikiniam žmogui nesinori.

Sudegęs miškas Džasperio nacionaliniame parke

Sudegęs miškas Džasperio nacionaliniame parke

Na, taip jau yra. Ir pačios gražiausios pasaulio vietos slepia ir ne tokių gražių istorijų, bet tai sužinai tik jei domiesi, įsiklausai. Atvykęs į Albertą matai tik gamtos grožį, spalvas, o pasukęs į šalį nuo asfaltuotųjų tiesių kelių į prasčiau grįstus, žmonijos išvis matai mažai.

Ir tikiuosi į Albertą dar sugrįžti. Į jos retai gyvenamą, indėnišką šiaurę, į Votertono ežerų nacionalinį parką pietuose ar per Calgary Stampede, vieną garsiausių Kanados festivalių, liepą paverčiančių Kalgarį rodeo, kaubojų ir kantri stiliaus miestu. Gal praplaukti upe per miestą.

Kalgariečiai plaukia miesto upe

Kalgariečiai plaukia miesto upe

Apskritai Albertoje dvasia kitokia, nei daugelyje Kanados provincijų. Ji čia tokia labiau primenanti JAV – su dideliais pikapais, konservatyviomis pažiūromis, atsišaukimais prieš kairiuosius Kanados politikus. Kai kas net visai norėtų Albertos nepriklausomybės. Na, pagal kalnų didybę, derlingų žemių kvadratinių kilometrų tūkstančius, pagal naftos atsargas Alberta ir dabar toli už nugaros palieka daugelį pasaulio nepriklausomų šalių.

Gyvūnai Banfe

Gyvūnai Banfe

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *