Išskleisti meniu

Kelionių planavimas

Kaip susiplanuoti nepriklausomą kelionę?

Kaip susiplanuoti nepriklausomą kelionę?

| 2 komentarai

Nepriklausomos kelionės planavimui nebūtina tam skirti mėnesių (nebent pats to norėtumėte). Ir nebūtina susiplanuoti visko iki detalių – jei patinka spontaniškumas, tebūnie!

Tačiau yra dalykų, kuriuos padaryti prieš kelionę būtina. Ir klaidų, kurios lengvai gali sugadinti ar pabranginti bet kurią kelionę.

Aš susiplanavau savo keliones į daugiau nei 100 šalių. Kaip tą daryti efektyviai ir nešvaistant laiko?

Kaip pasirinkti kur keliauti?

Daugelis pradedančių keliautojų pirmą klaidą padaro jau čia. Neatsižvelgdami į nieką kitą, išsirenka vieną vienintelę šalį tai kelionei – „Šiais metais būtinai ten keliausiu“. Nes ten buvo draugai ir patiko, nes kažką įdomaus perskaitė…

Bet pasirinkimas „Sekanti kelionė bus būtinai ten“ užkerta daug galimybių: labai tikėtina, kad į tą šalį šiuo metu skrydžiai brangūs ir/ar nepatogūs, bus dar kokių problemų.

Pasaulis – didelis, įdomių vietų – daug, gyvenimas – ilgas. Aš turiu ištisą sąrašą kelionių idėjų, kurias noriu įgyvendinti. Išgirdęs ką įdomaus (iš draugų, perskaitęs internete ir t.t.), įrašau į tą sąrašą: pvz. „Rio de Žaneiro karnavalas“ ar „Kemperiu per Australiją“. Paskui jau žiūriu, kas iš mano idėjų sąrašo tuo metu, kai keliausiu, logiškiausiai įgyvendinama: gal kokia akcija skrydžiams, gal koks draugas ten ketina vykti su kuriuo norėčiau vykti kartu. Tai sutaupo labai daug laiko ir padeda pasirinkti geriausias keliones: jei neužsirašysite idėjų, kai po trijų metų svarstysite kur keliauti, neprisiminsite visko, kas per tuos tris metus buvo sudominę.

Be to, šitaip man įdomias vietas galėjau lankyti net koronaviruso pandemijos metu – nesustodamas nė keliems mėnesiams. Nes kažkas iš sąrašo visada buvo atvira.

Kokias būtent šalis lankyti? Tai individualu ir priklauso nuo jūsų poreikių: kas jus žavi – miestai, kultūra, pramogos ar kita. Gal minčių įkvėps mano įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašai (jas jau aplankiau), suklasifikuoti pagal kategorijas – rinkitės, kas įdomu jums, spauskite ir žiūrėkite, kas iš tokių vietų labiausiai pribloškė mane:


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

Šiame straipsnyje rašau plačiau, kaip žmonės renkasi kur keliauti, ir kaip tai padaryti kuo geriau:
Kaip pasirinkti kur keliauti? “Pradinukų” ir “ekspertų” kelionių kryptys

Susidarykite preliminarų maršrutą

Suradę patinkančią kelionę prieš pirkdami lėktuvo bilietus, pagalvokite, ką šalyje norėsite aplankyti ir kaip tai darysite. Nuo to priklauso tiksli kelionės trukmė, taip pat, į kokius oro uostus skristi. Ne kartą girdėjau istorijų: “Labiausiai norėjome aplankyti tą, bet, pasirodo, buvo labai toli ir pritrūko laiko” ar „Nusipirkom pigius bilietus, bet šitiek pinigų vietoje išleidom…“. Man taip seniai ne(be)atsitinka, nes preliminariai apmąstau kelionę dar prieš pirkdamas bilietus.

“Preliminarus apmąstymas” nereiškia susiplanavimo.

Pažiūrėti reikia vien tik šiuos dalykus (užtruks ne ilgiau 1-2 val.):
*Įdomiausių šalies vietų sąrašas. Labiausiai patinka “Lonely Planet” knygų pirmieji puslapiai, kuriuose būna “20 įspūdingiausių šalies vietų” ir jų nuotraukos bei vietos žemėlapyje. “Lonely Planet” knygos yra internete. Jei labiau patinka video, yra ir panašių “topų” video, tik reikia atsirinkti tinkamus, kokybiškus. Toks sąrašas padės nuspręsti, ar tikrai šalis yra jums tinkama bei kiek laiko skirti, į kurias šalies dalis važiuoti.
*Transportas. Jei keliausite automobiliu, įveskite Google Maps iš kur į kur važiuotumėte (kelias pagrindines vietas) ir pažiūrėkite, kiek laiko užtruks (atstumas žemėlapyje apgaulingas – kalnų keliai magistralei nelygu). Jei norėtumėte keliauti viešuoju transportu, įveskite į “Google” tas vietas – gali būti, kad kai kur viešojo transporto nėra išvis.
*Vizų sąlygos, kainos, nuvažiavimo iš oro uosto sąlygos ir bendras kainų lygis šalyje. Kad nusipirkę pigius bilietus nenusiviltumėte supratę, kad vietoje išleisite kosminę sumą. Ar reikia vizos (anglų k.) galite pasirikrinti čia. Kainų lygį šalyje gerai parodo tiesiog atsitiktinė Booking.com viešbučių paieška toms dienoms ar Numbeo svetainė. Jei norėtumėte nuomotis automobilį ar pirkti vidinius skrydžius, verta patikrinti ir tas kainas: jos irgi varijuoja labai smarkiai.

Jeigu “AŽ kelionės ir mintys” yra straipsnis apie tą vietą, kviečiu paskaityti ir jį, nes ten sudėta viskas, kas svarbu: ir lankytinos vietos, ir transporto bei kita praktinė informacija. Čia – visi “AŽ kelionės ir mintys” straipsniai viename žemėlapyje (spauskite ant žymeklių ir tada ant nuotraukos):

Rytų pusrutulis:

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Vakarų pusrutulis:

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Visa tai patikrinus gali būti, kad nuspręsite bilietų išvis nepirkti – pasirodys ne toks jau ir geras pasiūlymas. Kokiais 30% atvejų man taip atsitinka: pvz. tąsyk nepirkau Ryanair bilietų po 30 eurų į Jordaniją, kai išsiaiškinau, kad viza kainuos bent 60 eurų, o ir Jordanija ne tokia pigi šalis.

Jei visgi lėktuvo bilietus nusiperku, pasižymiu į telefoną tolimesnius veiksmus – pvz. kada prašyti vizos ar pildyti kokias anketas (jei tai daryti reikia ne iš karto, o, tarkim, likus kažkokiam laikui iki kelionės), rezervuoti autonuomą ar transporto bilietus vietoje (jei reikia).

Detalų kelionės planavimą irgi atidedu – jei bilietus įsigyji iš anksto, nėra tikslo viską suplanuoti prieš kelis mėnesius.

Iki tol pakanka žinoti – į kokią šalį vyksi, ką ten nori pamatyti/veikti. Esant galimybei, galima paskaityti ir pažiūrėti informacijos apie tą šalį laisvu laiku, pasisemti idėjų.

Bendras principas: „Nedaryti nieko (kalbu apie užsakinėjimus) per anksti“. T.y. stengtis viską padaryti vėliausiai įmanomai (kol nepakyla kainos, nedingsta galimybės). Antraip bus ir nusivylimų: pvz. užsakęs viešbutį prieš 4 mėnesius gal suprasite, kad vėliau kaina tik nukrito, arba daugiau paskaitęs apie šalį suprasite, kad norėjote nuvažiuoti ir į kitą įdomią vietą, bet, deja, jau turite viešbutį kitame regione… Nors pradedantys keliautojai dažnai to bijo, iš tikro viešbutį galima gauti kad ir tą pačią dieną. Laikas, kada paprastai viską užsakinėju:

Kas? Kada užsakau / padarau?
Viešbutis Vietoje ar nakvynės dienos ryte
AirBnB Prieš kelias dienas ar savaites
Autonuoma Maždaug prieš savaitę-mėnesį
Vidiniai skrydžiai Prieš savaitę-mėnesį
Antžeminis transportas Neužsakinėju iš anksto, nebent toje šalyje tai tikslinga (pvz. Indijos geležinkeliai)
Daiktų krovimas Kelionės išvakarės
Viza Bent prieš mėnesį-du pažiūrėti būtent tos šalies tvarką

Išimtys: jei pamatai tokį gerą pasiūlymą, kurio tikriausiai neliks, arba jei keliauji per kokią ypatingą šventę (pvz. Naujus metus) – tada reikia „griebti“ anksčiau.

Planuoti galima ir lėktuve

Paskutinis etapas – detalus kelionės planavimas. Ką tiksliai darysi kiekvieną dieną? Gal skamba baisiai – nemėgstate planų, manote, kad čia didžiulis darbas? Na, tai ir nebūtina. Vieni pasirengia tikslų planą iš anksto, kiti „detaliai“ suplanuoja tik sekančią valandą (pvz. su nauju pažįstamu sutaria ką veikti) – ir tai yra gerai, jei tenkina jus. Kita vertus, jei norite išnaudoti laiką optimaliai, pamatyti kuo daugiau – detaliai susiplanuoti verta kiek iš anksto, bet ir tai nėra kažkoks sudėtingas ar ilgas darbas.

Gerai planavimui išnaudoti laiką, kai daugiau nėra ką daryti. Pvz. čia galvoju, ką veiksiu vėliau, laukdamas užsakymo restorane

Gerai planavimui išnaudoti laiką, kai daugiau nėra ką daryti. Pvz. čia galvoju, ką veiksiu vėliau, laukdamas užsakymo restorane. Tam tinka ir transportas

Kai pradėjau keliauti, visą „detalų planą“ padarydavau… oro uoste ar lėktuve pakeliui į šalį. Juk tada turi daug laiko, kurį nelabai kam kitam gali skirti. Daug kas ima į lėktuvą kokią nesusijusią knygą ar ten žiūri kokį atsitiktinį filmą, galbūt keikdami ilgą skrydį – bet daug geriau panaudoti tą laiką paskaitymui apie šalį, kurioje tuojau būsi: ir įdomu, ir naudinga, ir padeda „atlaisvinti“ laiką namie prieš kelionę kitiems reikalams, o laiką kelionės metu – džiaugimuisi ja.

Tiesa, kad galėtum ruoštis „eigoje“, reikia turėti šaltinių. Čia gali padėti kelionių vadovų knygos. Kadangi lėktuve ar ir kitur kelionėje gali nebūti interneto, svarbius šaltinius reikia parsisiųsti į telefoną. Pavyzdžiui, žemėlapius: planuojant verta žymėtis vietas tenai, kad matytum atstumus tarp jų, nuspręstum geriausią lankymo eiliškumą.

Tik dalis mano kelionių knygų lentynos. Dabar dažniau iš jos imu knygas pasiruošimui kelionei (pvz. lygindamas įspūdingiausias vietas sprendžiu, kur keliauti), nei pačiam kelionės planavimui ar keliavimui

Tik dalis mano kelionių knygų lentynos. Bet dabar to nebereikia – viską galima parsisiųsti iš interneto. Tai ir patogiau, mažiau daiktų

„Paskutinius štrichus“ galima sudėlioti vakarais – sužiūrėti ateinančios dienos idėjas, žiūrėti, kiek bus laiko. Vakaras geriau nei rytas, nes rytas – jau šviesus metas, kai daug kas dirba, ir planuoti kelionę tuo metu reiškia neišnaudoti laiko, kai gali ką nuveikti. Kita vertus, jeigu esminis kelionių tikslas – naktinis gyvenimas ir pramogos, tai logiškiau planuoti dieną.

Norite planuotis labiau? Galite pradėti ir nuo gerokai anksčiau. Bet patariu tokiu atveju ne tiek žiūrėti konkrečias lankytinas vietas ar datas, kiek pasidomėti vieta, į kurią keliausite. Aš paskaitau bendro pobūdžio informacijos, žiūriu dokumentinius filmus, tos šalies meninius filmus. Šiek tiek pasimokau kalbos. Tokiu būdu įsigyvenu į šalį, jos kultūrą. Bet tai nebūtina, nors ir gerokai praturtina kelionę. Kita vertus, filmai ir video labai praverčia ruošiantis kelionei tada, kai keliaujama keliese. Juos galima pažiūrėti keliese, aptarti.

Žiūrim filmą apie Korėją

Žiūrim filmą apie Korėją

Turėkite reikalingų daiktų sąrašą

Skaityti plačiau: Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai

Pradedantys keliautojai praleidžia valandų valandas ar net dienas sukdami galvą, ką įsidėti į lagaminą – ir žymios dalies susidėtų dalykų nė karto nepanaudoja. Arba panaudoja tik vieną kartą – ir tai nėra taip jau būtina, o sunkų daiktą tąsyt tenka nuolat. O tuo tarpu pamiršta įsidėti kokį daiktą, kuris tikrai būtų svarbus…

Taupydamas laiką, aš esu susidaręs daiktų, kuriuos reikia paimti į kelionę, sąrašą. Kelionės išvakarėse, susidedu juos į kuprinę. Prieš išvažiuodamas į oro uostą, perbėgu sąrašą akim darsyk ir pagalvoju, ar viską turiu. Viskas. Nuo tada, kai pradėjau tai daryti, baigėsi visi “pamiršau pasiimti tą”.

Po kiekvienos kelionės vėl užmetu akį į sąrašą. Jeigu kelionėje kažko smarkiai trūko, sąrašą papildau. Jeigu kažko, ką įsidėjau, neprireikė – iš sąrašo tai ištrinu.

Daugelis sąrašo daiktų reikalingi kiekvienoje kelionėje (pasas, fotoaparatas, telefonas), tačiau kai kurie yra su klaustuku ir priklauso nuo aplinkybių (šilti drabužiai, rozetės adapteris – ar prireiks, padeda sužinoti šie žemėlapiai).

Straipsniai, kurie padės kokybiškai susiplanuoti kelionę

Komentarai
Straipsnio temos: , ,


Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?

Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?

| 4 komentarai

Kelionė su draugais ar pažįstamais gali būti labai smagi, o gali tapti košmaru – kelionė, ypač ilgesnė, kaip niekas išbando santykius ir net geriausius draugus. Tarp „geriausios gyvenimo kelionės“ ir „tos, kurios nesinori prisiminti“ kartais – tik vienas žingsnis.

Keliavęs kartu su labai įvairiais žmonėmis rašau, kaip tinkamai pasirinkti kelionės partnerius, suderinti kelionę ir kartu keliauti taip, kad visiems būtų įdomu ir smagu, o konfliktai nekiltų.

Kaip pasirinkti kelionės draugus?

Svarbiausia yra tinkamai pasirinkti kelionės partnerius. Žmonės skirtingi ir su kai kuriais tiesiog nepavyks smagiai keliauti kartu. Na, visada galima „tolerantiškai prisitaikyti“, bet juk iš kelionės tikiesi ne nuolatinių ginčų ir nusileidinėjimų…

Neverta rinktis kelionės partnerių pagal tai, koks tai jums artimas žmogus. Rinkdamasis vien pagal tai gali būti, kad baigsi kelionę susipykęs su geru draugu ar artimuoju… Nes tai, kad jums įdomu pabendrauti ar smagu, tarkime, nueiti kartu į kiną, nereiškia, kad bus smagu ir kartu keliauti savaitę ar dvi.

Kur kas svarbiau yra tai, koks tas žmogus keliautojas. Keliautojus skirstau į 12 tipų ir jeigu jūsų su bendrakeleiviais tipai nesutampa, kartu keliauti bus labai sunku. Kokia bus kelionė į Austriją jei, tarkime, jūs norėsite lankyti istorines vietas, muziejus, miestus, o jūsų draugas – slidinėti ir apsipirkinėti (arba atvirkščiai)? Taip, galite pusę laiko daryti tą, pusę – aną, ar net ilgam atsiskirti vienas nuo kito, bet ar ne geriau tada susirasti kelionės partnerį, kuris yra to paties tipo keliautojas, kaip jūs?

Virš Šeicho Zajedo kelio - pagrindinės Dubajaus gatvės

Tai – Jungtiniai Arabų Emyratai…

Dykumoje prie Morybo kopos

…Tai irgi Emyratai

Ne kartą esu labai smagiai kartu keliavęs su žmonėmis, su kuriais iki tol apskritai buvau praleidęs mažai laiko kartu – jei tik mūsų kelionių poreikiai sutapdavo. Ir, savo ruožtu, kelionės su kur kas artimesniais žmonėmis gali virsti konfliktų serija, jeigu tie poreikiai išsiskiria.

Vien tai, kad kas nors *labai nori* su tavimi keliauti, nereiškia, kad kelionė bus smagi. Deja, dalis *labai norinčių* žmonių nemąsto, ar keliauti kartu bus gera – pvz. tiesiog jus gerbia kaip draugą ar patyrusį keliautoją. Kita dalis tikisi, kad kelionė bus tokia, kaip nori jie patys (“nes kodėl gi kas nors norėtų keliauti kitaip?”) ir jums turint kitokių poreikių pyks ar galvos, kad esate keistas. Iš tikrųjų mano kelionėse su kitais daugiausiai “trinčių” ir būdavo kaip tik su žmonėmis, kurie labiausiai norėjo keliauti kartu.

Į ilgesnes (savaitės ar kelių) keliones verta kviesti tik tuos, kuriuos jau išbandei trumpesniuose (bet ne vieno vakaro) pabuvimuose kartu (vienos dienos, savaitgalio kelionėse, kad ir po Lietuvą, į Latviją, ar savaitgalyje kokiame mieste). Tada paprastai pasimato, kiek suderinami esame. Per dieną, savaitgalį išties galima prisitaikyti ir daug neprarasi net jei poreikiai nesutaps – užtat to pakaks priimti sprendimui nekeliauti kartu ilgiau.

Na ir, savo ruožtu, keliauti kartu, tarkime, kelis mėnesius, galėčiau pasirįžti tik išmėginęs su žmogumi 1-2 savaičių kelionę. Bet šiaip leistis su kuo nors į labai ilgas keliones nerekomenduoju išvis, nebent to reikalauja kelionės pobūdis (pvz. ekspedicija). Dažniausiai nėra tikslo siūlyti kam nors pvz. “kartu praleisti žiemą Kanaruose ar Tailande išsinuomavus bendrą namą”. Jeigu atsiras trintys, niekam nebus smagu, o kuo daugiau laiko kartu, tuo didesnė jų tikimybė (nes daug paprasčiau rasti bendros veiklos ar prisitaikyti dienai nei savaitei, o savaitei – nei mėnesiui). Geriau net jei ir praleistumėte kažkur visą žiemą, kitus pakviesti prisijungti kažkuriai kelionės daliai.

Prieš sutardami keliauti aptarkite, kur ir ko keliaujate

Dar prieš sutardami keliauti pakalbėkite kaip ta kelionė atrodytų.

Pagrindinius objektus ir veiklas, ką darysite, kokiu būdu keliausite (pvz. ar nuomositės automobilį). Pasimatys, ar tai smagu visiems, be to, bus mažiau ginčų ir neaiškumų kelionės metu („Galvojau, kainuos pigiau…“, „Labiausiai norėjau pamatyti šitą, o mes ten net neužsukome…“ ir pan.)

Aišku, neįmanoma visko suplanuoti iš anksto. Daug galimybių atrasite tik pačios kelionės metu, keisis kainos ir pasiūlymai, tad nėra tikslo leistis į konkretybes – pvz. geriau sutarti, kad „Apsistotume viešbučiuose maždaug po 30-50 eurų“ nei „Apsistotume štai šiuose viešbučiuose“.

Pasikartosiu, labai svarbu, kad kelionės aptarimas vyktų dar prieš galutinai nutarus kartu keliauti. Labai gali būti, kad kai kuriems kelionės partneriams viską konkretizavus kelionė ims nebepatikti – gal taps per brangi, gal ne jo stiliaus ir pan. Bet jeigu jau bus sutarta keliauti kartu, toks žmogus gali nenorėti pasakyti „ai, aš gal nekeliausiu“, ypač jei jis bus draugas ir nenorės gadintis santykių. Ką jau kalbėti, jei bus nusipirkti bilietai… Bet keliauti kartu su juo bus sunku, ypač po kelių dienų ar savaitės.

Todėl mano kelionių (dar tik potencialių) aptarimai vyksta maždaug taip:

„Gal būtų įdomu kartu keliauti į Keniją? Pusę laiko praleistume gyvūnų parkuose su organizuotu safariu, pusę – tyrinėdami Kenijos kultūrą“.

„Gal ir įdomu. O kiek kainuotų? Taip pat, jei važiuotume į Keniją, dar norėčiau aplankyti Kenijos kurortus, pakeliauti tradiciniais mikroautobusais matatu – draugai pasakojo, kad įdomu“

„Ok, galime važiuoti matatu, o tą savaitę, skirtą pažinti Kenijos kultūrai, praleisti būtent Kenijos pakrantėje, užsukti ir į kurortus. Kainas pažiūrėsiu ir atsiųsiu“

Tik po tokių ir panašių pokalbių, susirašinėjimų (kurie gali trukti ir savaitę ar pora) nutariame keliauti kartu – o tada jau ir būna aišku, kad kelionė abiems priimtina. Bet jei kažkuriuo pokalbių metu kažkuris žmogus suprastų, kad kelionė jam ne visai tinka (pvz. kainos pasirodo per didelės), galėtų mandagiai pasitraukti, nes dar nieko nebūtų prižadėjęs.

Niekada nesutarsiu keliauti taip (nebent jau labai gerai žinočiau, kad žmogaus kelionių pomėgiai labai panašūs į mano, tai būtų ne pirma ir ne trečia kelionė kartu):

„Keliaujam kartu į Keniją dviem savaitėms! Gera bilietų akcija!“
„Keliaujam!“
(Nusiperkam bilietus)
„Ok, tai ką mes toj Kenijoj veiksim?“

Dar prieš nutariant keliauti, reikia pažiūrėti ir aptarti:
a)Ką maždaug lankysite? (svarbiausias vietas, patirtis)
b)Kiek apytiksliai kainuos? (nakvynė, transportas, bilietai)
c)Koks intensyvumas? (kiek laiko per dieną ilsėsitės ar būsite „be planų“; kiek eisite pėsčiomis; kiek reikės nuvairuoti)
d)Ar reikia papildomų sugebėjimų? (fizinio pasirengimo, pvz. lipant į kalnus, mokėjimo nardyti ir pan.)
e)Kas organizuos kelionę (pvz. užsakys bilietus ir t.t.)? (žr. žemiau skyrelį „Aiškiai pasiskirstykite pareigomis“)
f)Praktiniai gyvenimo aspektai (valgis restoranuose? Gyvenimas viename numeryje ar keliuose?)

Kelionės – neįsivaizduojamai platus hobis ir skirtingų žmonių keliavimo būdai skiriasi kardinaliai – ties kiekvienu iš šių punktų. Nesusidūręs su kitaip keliaujančiais dažnas keliautojas net neįsivaizduoja, kad galima keliauti ir taip. Todėl būtina aptarti konkrečiai, o ne abstrakčiai.

Įsivaizduokite, tarkime, į Aziją kartu keliauja kuprinėtojas ir prabangos ieškotojas. Kuprinėtojas paprastai nakvoja palapinėse ar pigiausiuose hosteliuose ir galvoja „na, gerai, šį kartą prisitaikysiu, nakvosiu viešbučiuose, bus kokie maks. 40 eurų nakčiai, brangiau juk nebus, juk brangesniuose viskas taip pat, kaip pigesniuose, tik brangiau, tai ten apsistoja nebent kokie kvaili naujieji rusai“. Gi prabangos ieškotojas paprastai nakvoja 5* „botikiniuose“ viešbučiuose po 400 eurų ir galvoja – „Na, šįkart prisitaikysiu, nakvosiu 4* viešbučiuose tik po 150 eurų, prastesniuose juk neteks, juk joks europietis prastesniuose neapsistotų, ten gyvena tik vietiniai“.

Tokiems žmonėms tikriausiai kartu keliauti ne pakeliui, net jeigu jie ir būtų kokie artimi giminės. Ir net jei galiausiai prieis kompromiso, po kelionės liks kartėlis: gyvenęs viešbučiuose po 70-100 eurų, vienas galvos „Nesąmonė, šitiek pinigų ištaškiau vien dėl bendrakeleivių kvailo prabangos vaikymosi!“, o kitas „Nesąmonė, tokiuose prastuose viešbučiuose gyvenime negyvenau, ir viskas per tą skupų bendrakeleivį!“.

Sapės svečių namų kambarys. Įprasta, kad jie be langų - tėra grūdinto stiklo langelis virš lovos. Gaisro atveju - tikri spąstai, bet Indonezijos užkampiuose saugumas niekada nerūpi.

Pietryčių Azija nr. 1. Iki keliolikos eurų kainuojantis Sapės svečių namų kambarys Indonezijoje

Iš savo balkono matome Marina Bay Sands

Pietryčių Azija nr. 2. Vaizdas į Marina Bay Sands viešbutį Singapūre, kurio kainos prasideda nuo ~400-700 eurų už naktį

Aiškiai pasiskirstykite pareigomis

Kelionę turi kažkas planuoti. Jei keliaujate su ekskursija, problemų nėra – kelionę planuoja už jus ir visi klauso gido.

Bet jei organizuojatės kelionę patys, vis viena reikalingas “lyderis”-organizatorius (lyderiai-organizatoriai), priimantis galutinius sprendimus. Lyderis gali būti visą kelionę tas pats, o gali būti skirtingi lyderiai skirtingiems dalykams (pvz. vienas užsako viešbučius, kitas planuoja maršrutą; arba vienas planuoja pirmą savaitę, kitas – antrą savaitę). Bet svarbu, kad visi kelionės draugai suprastų, kas yra tie lyderiai-organizatoriai, ir tai pripažintų.

Visą šitą irgi reikia aptarti dar prieš apsisprendžiant kartu keliauti.

Nesant lyderio/planuotojo, bus atviras kelias į papildomus konfliktus dėl to, kam ką daryti ar ko nedaryti. Pvz. „Kodėl tu užsakei viešbutį, o ne aš?“, „Kodėl čia važiuojam? Kodėl tu parenki maršrutą, o ne aš?“. „Kodėl niekas neužsakė ekskursijos? Galvojau tu užsakysi…“ ir pan.

Svarbu – “Lyderis” nereiškia “vadas”, kuris viską “nuspręs pats”. Lyderis turi įsiklausyti į visų nuomones ir priimti galutinį sprendimą savo srityje.

Atsakomybės sritys, kurių kiekvienoje gali būti po atskirą lyderį, arba vienas bendras:
1.Kelionės planavimas. Pasiskaitymas, ką lankyti, papasakojimas to bendrakeleiviams, maršruto parinkimas.
2.Viešbučių, autonuomų, lėktuvo bilietų, traukinio bilietų, ekskursijų ir kt. užsakymas (čia jei norima važiuoti, nakvoti kartu).
3.Daiktų krovimas (jei yra bendrų daiktų, lagaminų).
4.Vairavimas (autonuomos atveju).

Planuoju tolimesnes dienas Egipte iš Gizos.

Planuoju tolimesnes dienas Egipte iš Gizos.

Logiška, kad lyderis yra žmogus, patyręs toje srityje – pvz. maršrutą planuoja daugiausiai keliavęs, arba mokantis vietos kalbą ir pan. Lyderio pareigos negali būti „primestos paskutinę minutę“ – maždaug „ai, tu planuok viską“ – antraip bus nekokia kelionė ir konfliktų. Jau nuo pat pradžių, prieš nusprendžiant keliauti, turi būti aišku, kad yra žmogus, norintis tuo užsiimti.

Pats dažnai esu tas kelionės lyderis, nes dažnai esu labiausiai patyręs iš bendrakeleivių grupės. Tačiau esu ir atidavęs lyderio vaidmenį kitam – pvz. kai su draugu kinu keliavau po Kiniją, buvo logiška, kad viską sprendė jis. Ir net jeigu kažkas buvo kitaip, nei būčiau daręs pats, tai irgi buvo įdomu (pamačiau, kaip mąsto ir tvarkosi vietiniai).

Visgi reikia suprasti, kad kelionės lyderis – ne samdomas gidas. Jis neprivalo visiems bendrakeleiviams tarnauti ar visko išmanyti “kaip profesionalas”. Jam tai irgi kelionė, o ne darbas. Todėl nereikia ant jo pykti už vieną ar kitą nesklandumą ar klaidą: pvz. jei pasirodys, kad muziejus, į kurį atvykote, pirmadieniais nedirba, ir pan. Geriau padėkite užbėgti klaidoms už akių: žvilgtelkite į maršrutą, darbo laiką ir pats, jei tik galite, prisidėkite prie kelionės kūrimo.

Nebijokite (ar ir planuokite) trumpam išsiskirti

Kad ir keliaujate kartu, nesate vienas prie kito prisirišę. Dažnai niekas geriau neišsprendžia atsiradusių problemų ar trinčių, kaip ilgesnis ar trumpesnis išsiskyrimas. Toks išsiskyrimas yra ir labai logiškas, jeigu skirtingi žmonės nori iš kelionės šiek tiek skirtingų patirčių.

Išsiskirti paprasčiausia tada, kai kartu esate viename mieste – dieną galite lankyti skirtingas vietas, o vakare vėl susitikti. Arba atvirkščiai: dieną būti kartu, o nakvoti skirtinguose gretimuose viešbučiuose (pvz. vieni pigesniame, kiti – brangesniame).

Vėl susitinkame su bendrakeleiviu Brazilijos favelos hostelyje. Bendrakeleivis norėjo praleisi naktį faveloje, tuo tarpu męs, su daugiau daiktų, kompiuteriais, tąsyk pasirinkome nakvoti kitur ir vėl susitikome ryte

Vėl susitinkame su bendrakeleiviu Brazilijos favelos hostelyje. Bendrakeleivis norėjo praleisi naktį faveloje, tuo tarpu męs, su daugiau daiktų, kompiuteriais, tąsyk pasirinkome nakvoti kitur, pasaugojome bendrakeleivio daiktus ir vėl susitikome ryte

Tačiau įmanoma net ir planuoti kelionę taip, kad, išsiskirtumėte kelioms dienoms – vieni bendrakeleiviai važiuotų vienur, kiti – kitur.

Ilgesnius išsiskyrimus reikia aptarti ir suplanuoti dar aptariant kelionę namuose: tai puikiausias sprendimas tiems atvejams, kai bendrakeleivių kelionių poreikiai didžiąja dalimi sutampa, bet kažkur smarkiau išsiskiria. Pavyzdžiui, vienas bendrakeleivis nori pailsėti tris dienas kurorte, o kiti nenori. Tai dar nereiškia, kad jums nepakeliui ir negalite kartu keliauti – tiesiog, galite kelioms dienoms išsiskirti (t.y. kol vienas ilsėsis kurorte, kiti apvažiuos papildomas lankytinas vietas nuomotu automobiliu ar leisis į žygį).

Trumpesnius išsiskyrimus galima pasiūlyti ir jau vietoje, jeigu, tarkime, mieste vieni nori lankyti vienas lankytinas vietas, kiti – kitas. Arba vieni nori apsipirkinėti, o kiti – pailsėti. Arba nacionaliniame parke vieni nori leistis į vieną žygį, kiti – į kitą. Arba vienas nori supietauti kokių nors “vietinės virtuvės valgomųjų žiurkių”, o kitas tokiai egzotikai nepasiruošęs. Iškilus bet kokiam tokiam „minikonfliktui“ visada trumpas išsiskyrimas yra paprasčiausias ir logiškiausias pasiūlymas – sutaupysite laiko, nervų ir bus visiems smagiau. Atostogos juk yra kiekvienam ir kiekvienam jo laikas brangiausias – tad te jį leidžia, kaip nori. O susitikti, pakalbėti laiko dar bus.

Kad kiti nesijaustų įpareigoti būti kartu, kai jaučiu, kad kitiems nebūtinai su manimi pakeliui, esu įpratęs sakyti ne, pavyzdžiui, „Einam rytoj visi į meno muziejų!“, o labiau „Aš planuoju eiti į meno muziejų“, papasakoju kas ten bus – žiūriu, kam iš kitų tai įdomu, kas (ar ir visi) prisijungs.

Žygio į Idženo mėlynųjų liepsnų pilną kraterį metu, Žygis prasidėjo 00:00, o čia pasitinku saulėtekį

Indonezija nr. 1. Žygio į Idženo mėlynųjų liepsnų pilną kraterį metu, Žygis prasidėjo 00:00, dėl dujų reikėjo eiti su dujokaukėmis, o čia ~5-6 val. ryto pasitinku saulėtekį, jau išlipęs atgal iš kraterio

Ant viešbučio stogo

Indonezija nr. 2. Prie baseino ant viešbučio stogo Balyje

Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje - šokis, dešinėje - turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

Indonezija nr. 3. Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje – šokis, dešinėje – turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

Kai kurie žmonės neatsakingai linkę vėluoti, todėl išsiskyrimo atveju visada numatau ir tai: mažai kas sukelia didesnį „tylų pyktį“, kaip kai vieni bendrakeleiviai, užuot leidę smagiai laiką, priversti pusvalandį ar valandą laukti vėluojančių savo draugų (ypač kai tai būna ne po kartą ir vis su tais pačiais kelionės draugais).

Todėl iš karto pasirūpinu, kad, jei kas vėluos, niekam nereikėtų laukti. Užuot sakęs pvz. „Susitinkame 2 val. centrinėje aikštėje“ (be jokių komentarų, kas gi bus, jei kas nors neateis), galiu sakyti „Susitinkame 2 val. centrinėje aikštėje, bet jei kas nenorės tada ateiti, tai mes po ten vaikščiosime po senamiestį ir 5 val. eisime į koncertą filharmonijoje, o paskui pavakarieniausime ir į viešbutį“. T.y. duodama suprasti, kad niekas pusvalandį ar valandą centrinėje aikštėje nelauks vėluojančiųjų – kita vertus, vėluojantiesiems tai ne tragedija, nes jie žinos, kur galės prisijungti vėliau (5 val.), jei norės, arba, jei taip norės, visą dieną leis atskirai.

Išsiskiriant visada kiekvienas turi turėti savo svarbiausius daiktus (pasus, bilietus, telefonus ir t.t.).

Aišku, išsiskyrimas ne visada įmanomas sprendimas. Jei keliaujate bendrai išnuomotu automobiliu ir kitokio transporto toje vietoje nėra tai gali būti neįmanoma. Bet dažnai tai įmanoma, ypač suplanavus iš anksto. Be to, jaučiant, kad gali tekti skirtis, verta atitinkamai rinktis ir viešbučius, transportą (nelogiška apsistoti viešbutyje “toli nuo visko” jeigu žinai, kad tu kitą rytą norėsi ilsėtis ar dirbti, tačiau bendrakeleivis norės vykti prie lankytinų vietų, o turite tik vieną automobilį nuvažiavimui į centrą).

Keturi elgesio būdai išsiskyrus poreikiams: du geri, vienas abejotinas ir vienas bjaurus

Taigi, kelionėje paaiškėja, kad jūs norite daryti vieną dalyką, o kas nors kitas – kitą dalyką. Kaip elgtis?

Geri keliai:

(1)”Darysiu, kaip nuspręs lyderis”. Tai logiška, jei norite būti su lyderiu (pvz. jis yra vietinis ir daug papasakos) ir/arba interesų išsiskyrimas nedidelis (pvz. tą, ką siūlo lyderis, jūs irgi norėtumėte patirti, tik mažiau).
(2)”Laikinai išsiskirkime – aš darysiu tą, jūs tą” (jei tai įmanoma). Tokiu būdu visi iš kelionės gaus daugiausia.

Blogas, destruktyvus, kelias:
(3)”Darykime *visi* ką siūlau aš!”. Toks siūlymas, ypač jei kartą jau buvo bent vieno bendrakeleivio atmestas, veda į konfliktus – kodėl kiti turėtų daryti tai, ką norite jūs, o ne kas įdomu jiems? Net jeigu jūs esate lyderis – neturėtumėte nurodinėti ar primygtinai siūlyti kitiems būtinai būti su jumis. Jei tik situacija tai leidžia, žmonės turi turėti teisę bent jau laikinai atsiskirti: tai padės konfliktui užgesti dar neįsižiebus, nes verčiamas daryti ko nenori žmogus nebus laimingas.

Su žmonėmis, kurie linkę nuolat stengtis “priversti” visus daryti tą patį, ką ir jie (tiek tiesiogiai to reikalauti, tiek paskui “prikišinėti” kad darei ne taip), stengiuosi nekeliauti išvis. Deja, kartais sunkiau, nei atrodo: iš pradžių žmogus gali pritarti kelionės planui, o paskui kelionės eigoje pradėti “spausti” daryti ką nors kitą.

Abejotinas kelias:
(4)”Pakalbėkime ir susitarkime”. Šitas kelias *kartais* suveikia: jei interesų skirtumai nedideli, arba galima rasti būdą patenkinti visų poreikius (pvz. vietoje kurorto gamtoje ar kurorto-didmiesčio rinktis vidutinio dydžio kurortą). Bet kartais jis priveda prie ilgų diskusijų-ginčų, kurios tik degina brangų kelionės laiką ir nėra niekuo geriau už (3). Jei tokios diskusijos kyla, verta pereiti prie (1) ar (2) elgesio variantų. Be to, kas iš to, jei gamtos mylėtojas ir muziejų mylėtojas sutartų “šiandien einame į gamtą, rytoj – į muziejų”? Viena diena atrodytų iššvaistyta vienam, kita – kitam. Gal geriau tą pačią dieną muziejų mylėtojui eiti į muziejų, gamtos mylėtojui – į gamtą, o “sutaupytąją” antrąją dieną rasti kažką, kas patinka abiems ir tai nuveikti kartu?

Kaip kelionės lyderis gali švelninti trintis

Idealiu atveju aukščiau surašytų patarimų turėtų pakakti, bet kartais situacija pasidaro keblesnė. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai keliaujama su vaikais ar paaugliais. O gal tiesiog išvažiavote į kelionę su žmonėmis, su kuriais, kaip supratote, nereikėjo važiuoti (bent jau į tokią kelionę).

Kai esu „kelionės lyderis“ ir planavimo našta gula ant mano pečių, tai suteikia ir galimybių suvaldyti kai kuriuos potencialius konfliktus.

Kai kurie žmonės turi problemų dėl perdėtos baimės, patiklumo. Tai dažnai būna kelionių „pradinukai“, bet nebūtinai. Dėl tokių dalykų jie gali prisidaryti bėdų sau (pvz. pasimauti ant apgavikų) ar sukelti konfliktus su bendrakeleiviais (pvz. garsiai reikšdami perdėtas baimes, gąsdindami kitus, skatindami dėl tų baimių atsisakyti planų). Aišku, visų pirma stengiuosi tokiems žmonėms gražiai viską paaiškinti – dažnai pakanka vien to, kad aš, patyręs keliautojas, sakau „nieko baisaus“, „tuo žmogum nepasitikėk, čia standartinė apgavystė“ ar pan. Bet kartais prisieina tokius žmonės nuo kai kurios informacijos „dengti“. Pavyzdžiui jei eilinis apgavikas kokioje Indijoje puola aiškinti „Nevažiuokite į tą viešbutį, jis labai nesaugus! Geriau apsistokite pas mane!“ tai gal geriau to „bailiems“ bendrakeleiviams neišversti / neperduoti, kalbėti ne prie jų ir pan.: antraip gali kilti bereikalingas konfliktas: „O gal tikrai ten nesaugu? Gal nevažiuojam? Jis gi vietinis, jis gi žino!“.

Jei yra patologiškų „pramiegotojų“, sakau, kad būtina išvažiuoti anksčiau, nei iš tikrųjų esu suplanavęs – pramiegos, tai vis tiek išvažiuosime suplanuotu laiku.

Jeigu yra žmonių, nuolat pervertinančių savo galimybes (pvz. “užsigriebiančių” padaryti per dieną per daug, bet paskui dėl nuovargio ar kitų priežasčių siūlančių “mažinti” planus), stengiuosi per pirmąsias kelionės dienas pats įvertinti tų bendrakeleivių tempus/galimybes, ir nuo tada jau siūlyti tik “mažesnių apsukų” dienos planus, kuriuos ir jie gali spėti įgyvendinti. Tokiu būdu nelieka bendrakeleivių “tylaus nepasitenkinimo” – “Ir vėl tie pavargo, ir vėl nespėsim ką aptarėm”.

Kitais atvejais tiesiog išsiskiria žmonių poreikiai – nė vienas poreikis nėra klaidingas, bet jie – kitokie. Jei matau, kad žmonių pozicijos kažkuriais klausimais smarkiai išsiskiria ir rasti kompromisų nebepavyksta arba tai kainuoja daug laiko ir nervų, stengiuosi panaikinti situacijas, kur dėl to galėtų kilti konfliktai. Pavyzdžiui, jei kažkas iš keliautojų linkęs „užstrigti“ apsipirkime, o kitiems tai laiko švaistymas, „pakoreguosiu“ maršrutą taip, kad nuo autobuso stotelės iki lankytinos vietos eitume ne pro ten, kur daug parduotuvių. Jei matau, kad yra nesutarimų dėl viešbučių kainos, „nekelsiu į diskusiją“ pačių brangiausių ar pigiausių variantų, kad už jų „neužsikabintų“ tie žmonės, kuriems tai svarbu, ir nesueitų į konfliktą su priešingai nusistačiusiais žmonėmis. Galbūt pats pasiūlysiu vidutinišką viešbutį, kuris dar turėtų „iš bėdos tikti visiems“.

Tačiau tai jau yra „švelnios apgavystės“ ir savotiškas gaisro gesinimas. Geriausia yra pasistengti, kad to gaisro nebūtų – pasirenkant tinkamus bendrakeleivius, tinkamai aptariant kelionę dar prieš pasišvenčiant kartu keliauti, sutariant kur ir kada reikia išsiskirti ir pan.

Po kelionės aptarkite, kas buvo ne taip

Po kelionių su kitais žmonėmis verta parašyti kiekvienam jų el. laišką, kuriame atvirai klausti tokių dalykų:
a)Kas labiausiai patiko, kas labiausiai nepatiko?
b)Ką kitą kartą darytum kitaip?
c)Gal liko kokių klausimų, kodėl aš dariau kažką taip, o ne kitaip?
Ir pan.

Klausti reikia po kelionės, kai viskas pasibaigė, mintys susigulėjo, be to, žmonės gali nebijoti sakyti tiesos nenorėdami pakenkti kokiam mikroklimatui.

Labai svarbu klausti ne tik teigiamų dalykų, bet ir neigiamų, sudaryti įspūdį, kad norite išklausyti, o ne susipykti ar tik susilaukti pagyrų/padėkų. Aišku, turite pasiruošti, kad sulauksite ne vien teigiamų komentarų – bet juk tai normalu, visi žmonės skirtingi. Jei atsakymas bus „Oi, viskas labai patiko!!!“, tai tikriausiai žmogus tiesiog jums neatsivėrė. Už jūsų akių, su savo draugais, jis kalbės kitaip…

Paprastai iš nuoširdžių atsakymų į tokius laiškus sužinau daug dalykų, kurių net nebūčiau tikėjęsis. Kartais būna, pavyzdžiui, matai, kad kitam gal kažkas nelabai patinka, gal jis nesijaučia gerai – tada pradedi spėlioti, kodėl taip galėtų būti, ir dažniausiai neatspėji, nors galvoji, kad atspėji. Manydamas, kad atspėjai, kažkaip reaguoji (pvz. siūlai mažiau vaikščioti galvodamas, kad žmonės pavargo), kai problema buvo visiškai kita. Tokia, kuri išvis gal neįsivaizdavai, kad kam nors galėtų būti problema.

Po kelionės paprastai gali sužinoti tikrąsias priežastis, o tai padeda planuojant kitas keliones su tais ar kitais žmonėmis.

Bet svarbiausia, tai „užgesina“ konfliktus su tais žmonėmis ateityje. Nes tai, apie ką nekalbi, niekur nedingsta. Tokiais atvejais, kai tiesiai nepaklausi, kas buvo ne taip, galiausiai gali išgirsti apkalbas iš trečiųjų asmenų – kažkokiais kelionės aspektais bendrakeleiviai kažkam skundėsi, taip ir liko jiems kažkas nesuprasta, keista, kvaila. Kai negauna paaiškinimo, kodėl viskas taip buvo, tai prisigalvoja savų. Kas buvo nesusipratimas tada gali būti suvedama į kito asmens tariamą piktavališkumą, kvailumą, nemokšiškumą, keistumą ar pan.

Man taip nebuvo, bet girdėjau istorijų, kad kelionė net išskyrė draugus – nes kiekvienas pamato negeriausias kito puses ir nesistengia suprasti, o tiesiog puola smerkti.

Visai kitaip, kai tiesiai pašneki, išsiaiškini, parodai, kad nori suprasti vienas kitą.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Kaip pasirinkti kur keliauti? “Pradinukų” ir “ekspertų” kelionių kryptys

Kaip pasirinkti kur keliauti? “Pradinukų” ir “ekspertų” kelionių kryptys

| 1 komentaras

Daugelis keliautojų renkasi kelionių kryptis vienu iš šešių būdų.

Jei keliauti dar tik pradedate, savąjį metodą iš šitų šešių galite pasirinkti ir jūs: kiekvienu šių būdų galima smagiai keliauti ne vienerius metus.

Tiesa, kiekvienas metodas turi ir nemažai trūkumų, ir galiausiai daugelis keliautojų pradeda jausti, kad jiems „kažko trūksta“. Vieniems taip atsitinka po 3 metų, kitiems po 10 metų.

Jei taip jau atsitiko jums, straipsnio pabaigoje rašau, kaip kelionių kryptis renkuosi aš pats ir daugelis patyrusių keliautojų – jie derina visus šiuos būdus.

Kaip daugelis žmonių nusprendžia, kur keliauti?

Šeši populiariausi keliautojų tipai pagal tai, kaip jie nusprendžia, kur keliauti:

1.Akcijų medžiotojas. Jie seka vieną dalyką: skrydžių kainas. Užtat kaip seka! Atranda visokiausias programėles, metodus, šaltinius vadinamosioms „error fare“ (avialinijų bilietų sistemų klaidoms). Kai tik pamato kokią „stebuklingą kainą“ – tuojau pat perka bilietą ir tik tada žiūri, ką gi ten veiks. Akcijų medžiotojai visada turi visą eilę neįtikėtinų pasakojimų apie „didžiausius gyvenimo laimikius“, kaip Europoje skrido už kokį eurą, o į tolimus žemynus – už šimtą-kitą eurų ir, atrodo, rungtyniauja vienas su kitu „Kas pigiau?“. Tiesa, savo socialinėje žiniasklaidoje rašo ne viską. Kai išsikalba, kartais išgirsti ir „nuostolingesnių“ patirčių. Bilieto kainos juk ne viskas: jei pigus skrydis bus į labai brangią šalį, iš/į tolimo oro uosto, be bagažo (kurį tu imsi), galutinė kelionės kaina nebūtinai bus tokia maža. Be to, pirkdamas bilietus prieš daug mėnesių, ne vienas „akcijų medžiotojas“ dalį jų yra praradęs, kai dėl darbų ar gyvenimo aplinkybių skristi nebegalėjo. Kaip ten bebūtų, daugelis Akcijų medžiotojų iš tiesų keliauja daug pigiau už visus likusius keliautojus. Tačiau juk ir pinigai – dar ne viskas. Jeigu kažkiek primokėjęs gali aplankyti įdomesnę vietą, gal verta?

2.Sofos svajotojas. Idėjų kelionėms jie prisigaudo atsitiktinai: iš spaudos, televizijos, kino, knygų. Vieni nori pamatyti vietas, aprašytas numylėtame romane („Nekaltybės muziejus“ Stambule?), kiti – vietas, kur filmuoti nuostabiausi filmai („Sostų karų“ Dubrovnikas? „Žiedų valdovo“ Naujoji Zelandija?). Treti kokia nors šalimi susidomi kai jos grožybės šmėžuoja ekranuose dėl kokio renginio (Olimpiada?) arba ten lankantis kokiai žvaigždutei. Yra ir tokių, kurie trokšta savo akimis pamatyti žiniose matytus „karštuosius taškus“ (Ukraina? Irakas?). Pačių kelionių metu tokiems keliautojams labai rūpi pamatyti kiekvieną „kur nors girdėtą“ vietą – net jei šaltinis neturi nieko bendro su vietos grožybėmis (pvz. Jamaikoje – Montego Bėjų, nes Kernagis dainavo, nors pats ten nė nebuvo). Kadangi kasmet „labai užkabina“ tik nedaug „netyčia nugirstų“ vietų, o anksčiau girdėtos vietos „prisimiršta“ ir taip nebeaitrina vaizduotės, tai kiekvienu metu Sofos svajotojai turi gana nedaug vietų, kurias trokšta pamatyti. Užtat yra pasiryžę paaukoti daug laiko ir pinigų, kad nuvyktų būtent ten, alternatyvų neieško ir nesvarsto. Dažnai galiausiai gailisi: „Ech, taip noriu į šalį X, bet tokie brangūs bilietai, ir kaip kiti sugeba keliauti pigiai?“ arba „Ech, apie tokią nuostabią vietą vakar perskaičiau, ir ji buvo visai šalia ten, kur keliavau užpernai – kaip galia, kad tada nieko apie tai tada nežinojau…“.

3.Ištikimas bendrakeleivis. Jis keliauja visada su tomis pat draugų kompanijomis ir/arba su tais pačiais kelionių organizatoriais (gidais). Kelionių krypčių jis beveik nesirenka išvis. Tiesiog žiūri, kur jo atostogų metu veža jų numylėtas kelionių organizatorius. Arba keliauja ten, kur nusprendė jo draugų kompanija – o toje kompanijoje keliones planuoja ir kryptis parenka kas nors kitas. Jei jau kažkada pradėjo taip „sekti kitais“, tikriausiai, „biolaukai sutampa“, kartu smagu. Bet kiek bepakalbu su žmonėmis, jau daug metų keliaujančiais šitaip, išgirstu ir tam tikrą nusivylimą: „Ech, gaila, kad mūsų gidas neveža į Kolumbiją, labai norėčiau“, „Ech, gaila, kad mano draugai nemėgsta keliauti aktyviai“ ir t.t. Tiesa, išdrįsti „keliauti savaip“ dažnam Ištikimam bendrakeleiviui vis tiek sunku. Nes barjerų daug: ne tik reikia išmokti pačiam rasti, kur ir kaip keliauti, bet ir keliauti be įprastų bendrakeleivių ar gido, jau tapusių „kelionių sinonimu“. O dar ta mintis „Ką bendrakeleiviai pagalvos, jei atostogausiu be jų?“. „Ai, gal vėliau“ – dažnas atideda pokyčius vėl. Iki tol, kol nebegalės atidėti…

4.Rekomendacijų vergas. Jei kokios nors vietos nėra aplankę ir išgyrę bent keli draugai ar sekami „kelionių influenceriai“ – keliauti į tokią vietą jis nė nesvarsto. „Ten niekas nevažiuoja, matyt neįdomu, tikriausiai nesaugu“ ir pan. Dažniausiai Rekomendacijų vergai keliauja į vietas, kurios „dabar ant bangos“ – tarp visų lietuvių arba bent jo kolektyve. Tačiau pasaulis didelis ir tik mažytėje, miniatiūrinėje dalelėje įdomių vietų bus neseniai lankęsis kas iš pažįstamų… Be to, pati „turistų banga“ savaime sunaikina daugelį vietos privalumų, dėl kurių pirmieji keliautojai-influenceriai ja taip džiaugdavosi: pakyla kainos, atsiranda eilės, turistų minios ir t.t. „Rekomendacijų vergų“ be galo daug, tai rodo net aviakompanijų elgesys: kai atidaro naują reisą, aviakompanijos bilietus parduoda pigiai, bet vis tiek skraido mažai kas (pvz. „Akcijų medžiotojai“). Tuomet pirmieji keliautojai pradeda pasakoti ten buvę – ir jais seka draugai, Facebook sekėjai. Aviakompanijos kainas pakelia, taigi, „Rekomendacijų vergai“ už lygiai tą patį susimoka daugiau. O juk vieta per tą laiką nepasidaro gražesnė! Dažniausi skundai, kuriuos girdžių iš rekomendacijų vergų – „Kiek visur pasaulyje pilna turistų“, „Kaip viskas kelionėse brangu“ ir pan. Taip ir norisi pasakyti, „O tai kodėl tu apskritai keliavai TEN??? Kodėl nekeliavai į vietą X, vietą Y ar bent jau vietą Z, kur ir pigiau, ir geriau?“. Atsakymai laukia patys išradingiausi – „Baik tu, ten turbūt nesaugu“, „Ar ten išvis yra normalių viešbučių?“, „Ten man būtų per sunku keliauti“ ir pan. Aišku, visi tie teiginiai neturi nieko bendro su realybe, o vienintelė tikra priežastis, dėl kurios ir išsigalvojamos visos tos abejonės, lieka nepasakyta: „Tai kad ten niekas iš mano pažįstamų (be tavęs) nėra buvęs!!!“.

5.Sąrašo braukytojas. Aplankyti visas Europos sostines? Septynis naujuosius pasaulio stebuklus? Visus Turkijos kurortus, kur veža „Novaturas“? Sąrašų braukytojai turi tokius ir panašius sąrašus (angl. „bucket list“) ir stengiasi, kad kiekviena kelionė išbrauktų bent vieną ar kelis objektus. Šiaip turėti sąrašus yra gerai – jei susidarai juos pats, pagal save. Sąrašo braukytojai kelionėmis neretai nusivilia todėl, kad savo sąrašų jie nesusidaro: tiesiog paima kokius nors sąrašus, kuriuos sudarė kiti. Kai kurie tų sąrašų neturi nieko bendro su vietų įdomumu kelionėms: pvz. daug Europos sostinių grožiu nusileidžia daugybei nesostinių, tad pasišovęs trūks plyš aplankyti visas sostines praleisi daug įdomaus ir būsi priverstas lankyti neįdomius miestus. Net ir tie sąrašai, kurie sukurti keliautojams, nebūtinai padeda, nes žmonėms rūpi skirtingi dalykai: tai, kad kažkokiam internetiniame balsavime žmonės kažkokį sąrašą patvirtino septyniais naujaisiais pasaulio stebuklais nereiškia, kad tai – pačios įdomiausios pasaulio vietos būtent Tau. Nes argi, pavyzdžiui, kiekviena daina, kuri laimi Eurovizijoj, tau atrodo pati geriausia? Negi norėtum klausyti vien dainų, kurios kada nors laimėjo Euroviziją? Arba žiūrėti vien filmus, kurie laimėjo bent vieną Oskarą?

6.Keliaujantis vienodai. Kai paprašai papasakoti, kada ir kodėl čia nukeliavo pirmą kartą, dažnas jų ilgai suka galvą. Nes tai buvo seniai ir nesvarbu. Svarbu, kad į tą pačią vietą jis grįžta metai iš metų, per kiekvienas atostogas: tą pačią šalį, dažnai – tą patį miestą ar kurortą, kartais net tą patį viešbutį. Jis nebesirenka kur keliauti, jis jau žino. Kai kuriuos Keliaujančius vienodai mintis tai pakeisti gąsdina – juk čia jau viskas įprasta, žinoma… Kiti tiesiog seniai nebemąsto, kad galėtų keliauti ir kitur. Tačiau, kai pasakoju Keliaujantiems vienodai apie savo lankytas vietas dažnai jaučiu šiokį tokį pavydą. Juk joks vienas miestas, kurortas ar šalis nėra tobula, visada bus daugybė gražių dalykų, kurių ten nėra, bet gali patirti kitur. Kur nors visuomet bus geresnis oras, skanesnė virtuvė, žemesnės kainos, gražesnė gamta ir t.t. Be to, ilgai ko nors neturėdamas, ypač pasiilgsti, o tai, ką turi, pamažu pabosta. Tačiau Keliaujantiems vienodai potencialius atradimus nusveria potencialūs praradimai: „O kas, jei ten bus blogiau, nei čia?“. Tačiau tinkamai renkantis kelionių kryptį „nesėkmės“ tikimybę galima sumažinti iki minimumo…

Beje, bent žiupsnelį Keliaujančio vienodai savyje turi dauguma keliautojų! Nė nesusimąstydami, savo keliones jie įspraudžia į rėmus ir, net jei keliauja po skirtingas šalis, daug ką kaskart daro vienodai. Vieni sako: „Keliauju tik po Europą, kiti žemynai ne man“. Kiti keliauja visada tik automobiliu arba visada tik dviračiu arba visada tik kruizais… Gerai, jei žmogus daug ką išbandė ir pasirinko tai, kas jam tinka labiausiai. Bet daugelis nė nebando kitaip, arba pabando kokį vieną variantą – ir jei tas nepasiseka, tai nebebando nieko (pvz. po vienos nesėkmingos kelionės į Egiptą „nurašo“ visas musulmonų šalis ar net visas nevakarietiškas šalis). Galiausiai, beje, kai kurie Keliaujantys vienodai netyčia atranda tai, ko nesitikėjo išbandysią (gal tai bus kelionės kemperiu, gal kelionės po Pietų Ameriką ar koks nardymas). Labai tuo džiaugiasi – bet kartu gailisi, kad neišmėgino to seniau. Kiti taip ir lieka neatradę to, kas gal taptų jų didžiausiu gyvenimo hobiu – nes nė karto neleidžia sau pamėginti keliauti kitaip nei visada!..

Kaip kelionių kryptis renkasi patyrę keliautojai?

Taigi, kaip geriausia rinktis kelionių kryptis? Galima visus aukščiau aprašytus metodus sujungti į vieną! Jau daug metų taip darau pats ir aplankau visas man įdomias vietas už tai nepermokėdamas.

Susidarykite savo asmeninį įdomių pasaulio vietų, trokštamų kelionių patirčių sąrašą. Ne, jo nereikia surašyti dabar pat – jį pildykite nuolat.

Kokia nors kelionės kryptis, idėja labai sudomina? Užsirašyk į savo asmeninį sąrašą. Nesvarbu kodėl sudomina – ar todėl, kad rekomendavo draugai, ar kad rodė per žinias, ar žiūrėjote apie ją įdomų filmą ar kokio influencerio pasakojimą.

Į savo asmeninį sąrašą galite įtraukti ir vietas iš kitų sąrašų (visokių ten „100 pasaulio stebuklų“ ir pan.) – bet neperrašinėkite ištisų sąrašų, pagalvokite, kurios iš tų vietų ir patirčių įdomios būtent jums.

Taip pat savąjį sąrašą pildykite ir kelionių metu: kai sužinosite apie įdomias galimybes, kurioms toje kelionėje neliks laiko, arba kai kokia nors patirtis taip patiks, kad norėsite po kelerių metų ją vėl pakartoti.

O geriausia, jei idėjas į sąrašą trauksite net ne pagal vieną šaltinį, bet pagal kelis. Pvz. kokią nors vietą ir rekomendavo draugai, ir apie ją įdomiai skaitėte knygoje, ir dar ji dažnai būna visokiose “100 gražiausių” knygose. Nes jei šaltinis tik vienas – galima ir suklysti. Bet jei tą kryptį nurodo keli geri šaltiniai – klaidos tikimybė daug mažesnė.

Jei skaitote šį straipsnį, tikėtina, esate keliavę jau ne vienerius metus, ir jau jaučiate, kas jums patinka, o kas ne. Keliautojus skirstau į keliolika tipų – kiekvienam jų reikia skirtingų patirčių. Vieniems reikia žygių gamtoje, kitiems – poilsio, tretiems – nuotykių su kitais keliautojais ir t.t. Pažiūrėkite, koks jūs keliautojas, ir sąrašą sudarinėkite pagal tai. Jei, pavyzdžiui, jums rūpi tik gamta – nėra tikslo į savo sąrašą traukti daug miestų, kad ir koks draugas labai rekomenduotų. Savo ruožtu, ilgainiui pajusite, kurie informacijos šaltiniai *jums* tinka: pavyzdžiui, vieni draugai keliauja panašiai kaip jūs, kas jiems patinka paprastai patinka ir jums, tai jų rekomendacijas galbūt norėsite greičiau įrašyti į savąjį sąrašą – o kiti gali keliauti visai kitaip, nei jūs.

Svarbu viską tikrai nuoširdžiai užsirašyti į sąrašą, negalvoti „Ai, šitą ir taip prisiminsiu“, „Šitą žurnalą turėsiu su savimi“. Nes sąrašas nėra tik „šiems metams“, kai kurias tų idėjų gal įgyvendinsite po 5 metų, 10 metų ar 15 metų, nes tada atsiras galimybė (laiko, pinigų, geri bilietai ir kt.). Taigi, į sąrašą rašykite ne tik tai, kam „Dabar turiu pinigų“ ar „Užtektų atostogų dabartiniame darbe“ – rašykite visas svajones, nes bent dalis jų kada nors tikrai priartės prie realybės!

Va turint tokį sąrašą jau galima užsiimti akcijų medžiojimu – ar bent bilietų paieška. Galite skristi kur pigu – bet tik jei ta vieta jums pakankamai įdomi, o ne šiaip bet kur. Tačiau pigių skrydžių į įdomias vietas tikrai bus daug – nes jūsų asmeninis įdomių kelionių/patirčių sąrašas jau bus labai ilgas, ypač kai jį būsite pildę keletą metų. Bent į vieną tų vietų bus gerų pasiūlymų visada!

Užuot savaitė iš savaitės tikrinę, tarkime, kokius skrydžio bilietus į Kanarus, nes dabar „pasirinkote Kanarus“ (dėl draugų, influencerių ar dar ko), ir kaskart nusivylę (nes maža tikimybė, kad pasitaikytų akcijų būtent jūsų pasirinkta viena kryptimi, jūsų pasirinktom datom), galite vieną kartą prisėsti ir paeiliui patikrinti galimybes į įvairias vietas iš jūsų ilgo sąrašo, iki prieisite tinkamą pasiūlymą.

Ir tai bus pasiūlymas į nuostabią kelionę, kurią kažkada patys įtraukėte į savo sąrašą – o ne šiaip į kokią nors atsitiktinę vietą, kur skristumėte tik dėl to, kad pigu, kaip daro „Akcijų medžiotojai“. Aišku, vertindami kainą, įvertinkite visą kainą – ne tik skrydžio, bet ir nusigavimo iš oro uosto, bagažo ir t.t.

Lygiai taip galite skristi ir kur pasiūlo draugai – tačiau irgi tik jei ta kelionė būtų įdomi ir šiaip. Aišku, kai sąrašas bus ilgas beveik visuomet kurie nors draugai norės keliauti bent į vieną tų vietų, kur ir jūs. Arba savo jau apgalvotą pasiūlymą pateiksite jūs – ir jie sutiks. Kartais tai nebus “nuolatiniai bendrakeleiviai”, bet pakeliauti su “naujais žmonėmis”, kurie iš tos kelionės norės to paties, kaip ir jūs, gali būti tik įdomiau.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Kaip užmegzti pažintis kelionėse?

Kaip užmegzti pažintis kelionėse?

| 0 komentarų

Kelionė visai nebendraujant su ten sutiktais žmonėmis – tai labiau kaip filmas.

Tačiau kartais užmegzti pokalbį gali atrodyti sunku arba neaišku nuo ko pradėti.

Čia į vieną straipsnį sudėjau, kaip ir kur geriausia ieškoti tokių ryšių su vietiniais ir kitais keliautojais, kurie tikrai praturtins kelionę į užsienį.

Aistės pokalbis su kitais keliautojais Filipinų paplūdimyje

Aistės pokalbis su kitais keliautojais Filipinų paplūdimyje

Pokalbiams kelionėse pradėti tinkamos vietos ir progos

1.Transportas. Viena geriausių vietų pokalbiams, nes tiek tu, tiek daugelis kitų žmonių ten neturi ką veikti, bet privalo būti. Lėktuvuose, autobusuose, traukiniuose užkalbinkite tuos, kas sėdi šalia. Kur įmanoma, pasirinkite vietą šalia žmogaus, kurį užkalbinti atrodo įdomu, ar keiskite vietą per ilgą važiavimą, kad užkalbintumėte ne po vieną žmogų (ypač tai paprasta keltuose ar traukiniuose). Keliaujant autostopu paprastai bendravimas beveik privaloma dalis, nes tai viena priežasčių, kodėl vairuotojai paveža autostopininkus.

Mados Kenijos traukinyje

Kenijos traukinyje Mombasa-Nairobis užmezgėme pokalbį su vietinėmis apie jų poilsį kurortuose prie Mombasos

2.Šventės / renginiai. Jei dalyvauate vietinėje šventėje, spektaklyje, žiūrite sporto varžybas, verta pakalbinti tuos, kurie yra greta – tarkime, per pertrauką / pertraukėlę, kuomet irgi daug kam „nėra ką veikti“. Šventės / renginio aptarimas – gera pokalbio pradžia.

Stebime kupranugarių grožio konkursą. Apie tai informacijos internete mažai. Gera proga užkalbinti kitus, kurie žiūri, ir gal žino daugiau

Stebime kupranugarių grožio konkursą. Apie tai informacijos internete mažai. Gera proga užkalbinti kitus, kurie žiūri, ir gal žino daugiau

3.Hosteliai. Juose paprastai apsistoja tie, kam norisi bendravimo su kitais turistais, nuotykių kartu – tad užkalbinti noriai bendrauja. Aišku, galima ieškoti kontaktų ir viešbučiuose (pvz. per pusryčius) bei kitur.

Kalbu su viešbutyje Filipinuose sutiktu kazachu. Jis ten gyvena ir jau buvo aplankęs daug vietų, į kurias planavau važiuoti - čia rodydamas žemėlapį sako patarimus

Kalbu su viešbutyje Filipinuose sutiktu kazachu. Jis ten gyvena ir jau buvo aplankęs daug vietų, į kurias planavau važiuoti – čia rodydamas žemėlapį sako patarimus

4.Jau prasidėjusių pokalbių tęsimas. Dažnai būna, kad kelionės metu jus kas pakalbina su kokiu konkrečiu tikslu. Pavyzdžiui, koks restoranėlio šeimininkas pakviečia paragauti jo „nuostabaus maisto“, arba kitas turistas paprašo nufotografuoti jo šeimą. Įprastai pokalbis greitai ir baigtųsi pakalbėjus „apie esmę“ (užsakius maisto ar nufotografavus), bet juk, jei žmogus gerai kalba jums suprantama kalba, yra galimybė pakalbėti ilgiau, paklausinėti daugiau.

Šios toradžės paprašė bendros nuotraukos su manimi. Jos atrodo visai moderniai, bet, neabejoju, tikrai laikosi toradžų tradicijų, kuriomis čia didžiuojamasi.

Šios merginos toradžių krašte Indonezijoje paprašė kartu nusifotografuoti. Tokie prašymai būdingi šalims, kur užsieniečių mažai. Jei žmogus to prašo, paprastai nori bendrauti. Taigi, pasinaudojau proga paklausti merginų dar šio bei to.

5.Pokalbių kitais tikslais pradėjimas. Savo ruožtu, jūs irgi galite pradėti pokalbius „su tikslu“. Gal geriau užuot ilgai tyrinėjus žemėlapius pasiklausti kelio (o tuo pačiu paklausti ir apie ką kitą), o užuot naudojus kokią asmenukių lazdą ar tiesus ranką (kuri vis tiek bus per trumpa) – paprašyti, kad kas jus nufotografuotų? Taip pat, jei tik iškils koks klausimas, atsakymą į kurį, tikėtina, žinos aplinkiniai, klauskite aplinkinių. O tokius trumpus pokalbius „su tikslu“ galite pratęsti į kitas temas. Šitokie metodai labai padeda, jei koks žmogus atrodo įdomus ir jį šiaip ar taip norėtumėte užkalbinti.

6.Internetas. Galite internete dar prieš kelionę susirasti kontaktų vietoje, pvz. įvairiose susirašinėjimo ar kelionių svetainėse, paskui susitikti. Taip pat galima eiti į visokius renginius per „Meetup“ ir panašias programėles. Galite mėginti ir „Tinder“, nors tai, matyt, galioja tik vienišiems.

7.Bendrų pomėgių erdvės. Naktiniai klubai pramogautojams, žygių takai žygeiviams, kaituotojų stovyklos kaituotojams, bendradarbystės erdvės dirbantiems per atstumą – pliusas toks, kad tose vietose rinksis bendraminčiai, iš karto bus apie ką kalbėti ar ką kartu veikti. Panašūs hobiai ar darbai iš karto susieja net ir labai skirtingų tautų ir kultūrų žmones. Tiesa, tokiose hobių ir gyvenimo būdo vietose reikia žmones kalbinti ne tada, kai jie labiausiai užsiėmę.

8.Iš anksčiau turimi kontaktai. Per gyvenime susipažinote su tūkstančiais žmonių – klasiokai, kursiokai, bendradarbiai, klientai, jei bendrausite “pagal šį straipsnį” – pažįstami, sutikti buvusiose kelionėse ir t.t. Visai neretai būna, kad kas nors panašiu metu bus ten, kur ir jūs (gyvena, studijuoja, dirba, keliauja ar dar ką), tai gali matytis ir iš socialinių tinklų. Galima parašyti dėl susitikimo net jei tai ir nebūtų koks nors artimas draugas. Jei apie būsimą kelionę parašysite savo socialiniuose tinkluose, gali būti, ir pats sulauksite pasiūlymų.

Susitinkame su mūsų kliente - San Paulo advokate. Ji - ir futbolo agentė. Įdomu išgirsti apie vaikų futbolo sceną Brazilijoje.

Aistė susitinka su kliente Lietuvos pilietybės atkūrimo klausimu ir kolege advokate San Paule.

9.Tinklaraštis, Youtube kanalas ir pan.. Tokio neturite? Visada galite pradėti ir tai gali būti priežastis, be kita ko, susitikti su bendraminčiais. Tarkime, domitės kulinarija. Pradedate rašyti tinklaraštį apie įvairių šalių virtuves. Taip prisistatote kalbindami restoranėlių šeimininkus, o tokie pokalbiai įdomūs abiems: ir jums, kaip kulinarijos fanui, ir restoranėlių savininkams, kurie žinos bendraujantys su kažkuo, kas matė daug restoranų ir daug žino šioje srityje, gal galės kažką patarti, o gal parašytas straipsnis bus jam reklama.

Savanoriauju 'Gabalėliai Lietuvos' projekte: čia važiuoajme aplink JAV ieškodami, fotografuodami, filmuodami lietuvišką paveldą (nuotraukoje - Čikagos lietuvių (jaunimo) centras). Čia gaunu finansavimą ar nakvynę pačiai ekspedicijai, tačiau algos negaunu. Eksopeicija, aišku, ne kelionė - viskas orientuota į lietuviško paveldo paiešką. Tačiau tai įdomus, prasmingas darbas, sutinku daug įdomių žmonių

Esu ‘Gabalėliai Lietuvos’ apie lietuvišką paveldą už Lietuvos ribų šeimininkas. Čia imu interviu iš Čikagos lietuvių jaunimo centro vadovo

Su kokiais žmonėmis verta (ir neverta) bendrauti kelionėse?

Jei norite sužinoti daugiau apie šalį, jos kultūrą, lankytinas vietas, labiausiai praverčia pokalbiai su tokiais žmonėmis:

1.Protingi, daug žinantys vietiniai žmonės. Labai gerai, jei tie žmonės dar ir nemažai keliavę tiek po savo šalį, tiek svetur. Ieškant „atsitiktinių kontaktų“, tokius rasti gana sunku, bet radus jie yra tikras informacijos ir įdomiai praleisto laiko lobynas. Deja, daugelis vietinių apie savo šalį žino ne ką daugiau, nei pasiskaitęs turistas. Iš tokių mažai ką sužinai: kas iš to, kad jie parekomenduos kokį savo šalies kurortą, jei jį rekomenduoja tik todėl, kad tai – vienintelis kurortas, kuriame buvo ir kartu su šeima kasmet atostogauja (tas pats apie restoraną, paplūdimį ir kt.) – todėl prieš naudojantis rekomendacijomis visada verta pajusti, ar jos yra iš žmogaus, kuris pakankamai patyręs, kad galėtų rekomenduoti. O jei pašnekovai nekeliavę svetur, nebendravę su užsieniečiais, tikėtina, neįtaria, kas jums įdomu – pvz. gal jums būtų įdomu išgirsti apie vietines vestuvių tradicijas ar valgymo tradicijas, kurias kiekvienas vietinis tikrai patyręs, bet jam atrodys tai visai neįdomu ir jis nekalbės apie tai, „Juk visi taip daro ir žino, ką čia apie tai kalbėti?“. O jeigu kalbės, tai nesupras, kas pas juos kitaip, nei kitur, ir, tarkim, apie vestuvių tradicijas ims pasakoti, kad „nuotaka su balta suknele“…

2.Vietiniai, dirbantys su turistais. „AirBnB“ būtų savininkai, gidai ir t.t. Jie nuolat sulaukia panašių klausimų, todėl žino, kas svarbu užsieniečiams; sulaukę klausimų, į kuriuos neturi atsakymų, neretai patys pasidomi ir kitam turistui, kuris to paklaus, jau turi ką atsakyti. Tiesa, daugelis tokių „kontaktų“ yra mokami kaip paslaugos (tačiau „paslaugos pirkimas“ nelygu „bendravimui“ – juk gali apsistoti „AirBnB“ ir nė kiek nebendrauti su savininku arba eiti į ekskursiją ir neužduoti gidui papildomų klausimų apie šalį po ekskursijos – o gali užduoti). Tarp nemokamų alternatyvų kontaktams su „vietiniais, kuriems nesvetimi turistai“ – „CouchSurfing“ ir pan.

Viešbučio šeimininkas Vakarų Sacharoje tradiciškai įpila arbatos, perpildamas daug kartų

Viešbučio šeimininkas Vakarų Sacharoje tradiciškai įpila arbatos, perpildamas daug kartų

3.Užsieniečiai, gyvenantys toje šalyje – ypač imigravę iš tavo šalies (lietuviai) ar gretimų šalių ar šalių, kuriose gyvenai. Jie jau gerai patyrę šalį ir daug žino, bet kartu yra iš kitos kultūros, taigi, iš pradžių daug ką matė taip, kaip matai tu, ir supranta, kas tau svarbu, įdomu, keista. Be to, užsieniečiai, persikėlę kur nors gyventi – ypač ne „juodadarbiai ekonominiai migrantai“, o, tarkime, studentai arba vyrai, vedę vietines moteris – dažnai būna ir patys daug pakeliavę po šalį, visų pirma pamatę ją „usžieniečio akimis“. Be to, tai dažniausiai vienintelis būdas pabendrauti / sužinoti informaciją lietuvių kalba, jeigu prasčiau kalbate užsienio kalbomis.

Su ukrainiečių restorano savininke Palavane, Filipinuose

Su ukrainiečių restorano savininke Palavane, Filipinuose – buvo įdomu pabendrauti su žmonėmis iš artimesnio mūsiškiam kultūrinio konteksto, kaip jie atrado ir įsikūrė Filipinuose

Jei norite kartu leisti laiką, verta ieškoti tokių kontaktų:

1.Kiti keliautojai – bet ne bet kokie. Dažniausiai bendriems nuotykiams „pasirašo“ tie, kas keliauja vieni, nepriklausomai, ilgą laiką – dažniausiai tai vadinamieji „kuprinėtojai“ (backpackers). Tokius dažnai susitinki hosteliuose ir pan. Kuo labiau nutolęs žmogus nuo šio „standarto“, tuo mažesnė tikimybė, kad pavyks kartu leisti laiką. Jei keliauja šeima su vaikais, su organizuota ekskursija ir trumpam laikui – sudominti bendru laisvalaikiu greičiausiai bus neįmanoma. Kita vertus, aišku, yra daug tarpinių variantų, pvz. jei esate pora, logiška pakalbinti kitą keliaujančią porą be vaikų, ypač „kuprinėtojus“.

Sutikti gyvenimo nuotykio ieškotojai Indijoje - jauna prancūzė mergina, siūlanti tapyti vietos kavines, ir ~35 m. portugalas sunkvežimio vairuotojas, į tokią kelionę išsileidęs kai jam atėmė teises

Pasitinkame saulę su kuprinėtojais, su kuriais susipažinome Indijos traukinyje, su kuriais pakalbėjome apie patirtis Indijos geležinkeliuose: pasirodo, manosios dar nieko, nes sutiktasis portugalas sakė, esą jo vagone žmonės šlapinosi, nes per minią nebuvo kaip nueiti į tualetą. Iš pokalbio buvo ir praktinės naudos: atvažiavę į Chadžuraho stotį “susimetėme”, kad visi kartu nuvažiuotume į miestą

2.Vietiniai, linkę į bendrus nuotykius su užsieniečiais. Bendrai paėmus, tik labai labai maža dalis vietinių turės laiko ir noro leistis į kokią bendrą veiklą, todėl čia reiktų ieškoti tikslingai tam tikrose vietose. Tai yra atitinkamos interneto vietos ar fizinės vietos, į kur šiaip jau renkasi daug užsieniečių, o vietiniai ateina kaip tik tokie, kurie nori pabendrauti su užsieniečiais (bet atsargiai – deja, kai kuriose šalyse tokiose vietose „neršia“ ir visokie prekijai bei apgavikai).

3.Žmonės su panašiais pomėgiais, kaip jūs. Jei norite kartu žvejoti – logiška kalbinti žvejus. Jei norite eiti į žygį – tuos, kurie atrodo kaip žygeiviai (batai, kuprinės ir t.t.). Šitie žmonės praverčia ne tik nuotykiams kartu, tačiau ir norint sužinoti, kaip jūsų pamėgti hobiai atrodo toje šalyje (pvz. mėgstančio kalnus gali klausti, kokie kalnai jo šalyje verčiausi dėmesio).

Dubajaus bare laukiame baro viktorinos (kvizo) pradžios. Mėgstame šią pramogą ir Lietuvoje. O čia paprašėme prijungti prie vietinių komandos - ten žaidė inteligentiški indai, su kuriais pasikeitėme kontaktais, nes mūsų žaidimo lygis jiems padarė įspūdį. Gal kada susitiksim Bangalore

Dubajaus bare laukiame baro viktorinos (kvizo) pradžios. Mėgstame šią pramogą ir Lietuvoje. Dubajuje radome per “Meetup” ir papaprašėme prijungti prie vietinių komandos – ten žaidė inteligentiški indai, su kuriais pasikeitėme kontaktais, nes mūsų žaidimo lygis jiems padarė įspūdį. Gal kada susitiksim Bangalore

Nelabai verta leistis į ilgus pokalbius su tokiais žmonėmis:

1.Prekijais ir kitais įkyriais siūlytojais. Atrodo, paprasčiausia – jie patys prieina. Bet jų bendravimas bus orientuotas į prekių pardavimą, kažkokių paslaugų įsiūlymą ir tai netrukus pasijus. Net jeigu jie kažką ir sakys nuoširdžiai, bus sunku suprasti, ką, nes daugelis atsakymų bus tiesiog savanaudiški. „Kokia gražiausia vieta šiame mieste?“ „Tas kalnas, bet ten reikia važiuoti taksi. Mano brolis taksistas, galiu dabar iškviesti“ ir pan. Daugelis klausimų, kurie užduos apie jus, irgi bus savanaudiški: klausimo „Ar čia esi pirmą kartą?“ tikroji reikšmė „Ar gerai žinai vietines kainas?“, klausimo „Kokiame viešbutyje gyveni?“ tikroji reikšmė „Kiek turi pinigų?“ ir pan. Pajutęs tokią pokalbio schemą stengiuosi jį užbaigti. Deja, jei pats neieškoksi kontaktų, o mėginsi tik bendrauti su tais, kurie tave *patys* užkalbina, daugelyje šalių tai ir bus visokiausi prekijai (nes jų darbas kalbinti turistus) ir apie šalies žmones liks blogas įspūdis (be reikalo!).

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi - bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Tikrai neapsimoka klausti, ką nuveikti, tokio tuktuko vairuotojo Bankoke… Kone visada veža ten, kur moka jiems didžiausius komisinius, o ne kur tikrai įdomu

2.Apgavikais. Apie apgavysčių schemas esu parašęs ištisą straipsnį ir pajutus kažkurią iš tų schemų reikia užbaigti pokalbį kuo greičiau.

3.Tais, kurie nemoka ar prastai moka visas kalbas, kurias gerai mokate jūs (t.y. neturite bendros kalbos, kurią gerai mokėtumėte abu). Nors šiaip kelionės metu galima nesunkiai išsisukti nemokant kalbos, jei norite suprasti sakomą informaciją ar leisti kartu laiką, tiesiog „daugmaž suprasti“ vienam kitą greičiausiai nepakaks, arba tai tiesiog nebus taip įdomu. Taigi, jei matau, kad sunku susikalbėti, į gilesnį kontaktą neinu.

Važiuojame per Mauritaniją

Važiuojame per Mauritaniją – deja, tradiciškai apsirengęs ir giedamojo Korano nuolat klausęs vairuotojas angliškai nemokėjo

Apie ką kalbėti su naujais pažįstamais?

Turėkite mintyse klausimų sąrašą – ko visur klausite tam tikrų žmonių. Pavyzdžiui, galbūt norėtumėte kiekvieno „AirBnB“, jei tokiame apsistojate, šeimininko ar gido paklausti, kokie yra geri vietinio maisto restoranai, arba kokias lankytinas vietas jis rekomenduotų ir kodėl. Kai kuriuos klausimus verta užduoti pagal aplinkybes – pvz., jei vėliau teks važiuoti į oro uostą, kaip ten nuvažiuoti geriausiai / pigiausiai (turistus priimantys žmonės paprastai tai gerai žino, o interenete kartais sunkiau greitai surasti arba informacija gali būti pasenusi). Net jei to paties klausimo jau klausėte vieno žmogaus, verta paklausti ir kito – juk žmonės mėgsta skirtingus restoranus, transportą ir kita.

Caru' cu bere restoranas Bukarešte

Caru’ cu bere restoranas Bukarešte savo XIX-XX a. sandūros interjeru, istorija, gyva muzika, rumuniškais patiekalais paliko neišdildomą įspūdį. Ir net kainos nedidelės. Bet nebūčiau ten ėjęs, jei ne AirBnB buto savininkas, kurio paklausėme ‘Kur geriausi rumuniški patiekalai Bukarešte?’

Neapsiribokite vien „aktualių“ klausimų bėrimu – paklausinėkite apie tą žmogų, pasakykite apie save. Tai padės išlaikyti pokalbį ir, tikėtina, netikėtai sužinoti ko svarbaus ir įdomaus.

Įterpkite asmeninių pasakojimų ir klausimų. Daug pokalbių su vietiniais lieka formalizuoto „small talk“ lygyje („Iš kur tu?“, „O iš kur tu?“, „Koks tavo vardas?“), bet iš to sunku užmegzti ryšį ar sužinoti ką svarbaus. Gali būti žmogus, iš kurio daug ką sužinotumėte, su kuriuo įdomiai leistumėte laiką – bet to neatsitinka vien todėl, kad liekate tame formaliame „small talk“. Todėl verta įterpti asmeniškesnių detalių. Na, pavyzdžiui, norėtumėte susirasti bendrakeleivį į žygį kalnuose arba kokį Tailando „Full Moon Party“? Tai transporte, kuris važiuoja į tą vietą, kalbindami žmones neprabėgus daug laiko nuo pokalbio pradžios užsiminkite apie savo pomėgius – ką jums reiškia gamta, kalnai, ar tas vakarėlis, kada apie tai sužinojote, kodėl ten vykstate. Savo ruožtu, papasakoję ką asmeniškiau, galite to paties ar panašių dalykų klausti ir pašnekovo.

Full Moon Party vakarėlio dvasia

Full Moon Party vakarėlio dvasia – daug kas vietoje ir susipažinę

Įteprkite pastebėjimų apie šalį, žodžių vietine kalba (padės „pralaužti ledus“), tik tai darykite jeigu iš tikro pakankamai pasidomėjote šalimi, istorija, kultūra, nes čia lengva pasakyti tai, kas įžeidu (panašiai, kaip kai kokie užsieniečiai pradeda aiškinti, kad „lietuviai anksčiau buvo rusai“ ar „lietuvių kalba – rusų kalbos tarmė“). Jei apie šalį žinote nedaug, geriau tada tokių pastebėjimų neįterpti iš viso, daugiau klausytis, arba įterpti labai asmeninius, subjektyvius pastebėjimus („Man patiko tas restoranas“).

Nežinote kaip pradėti pokalbį? Klausimų ir idėjų sąrašas

Neturite idėjų, apie ką kalbėti? Štai jos:

Frazės, tinkamos pradėti pokalbį su nepažįstamu
*Gražus vaizdas! (pridedant platesnį komentarą apie tai ką matote, pavyzdžiui, pro traukinio langą)
*Gal galėtumėte mane nufotografuoti?
*Kaip jums šitas patiekalas / šitas renginys / šita vieta (…)? (priklausomai nuo to, kur klausiama ir ką žmogus veikia)
*Ar jūs čia pirmą kartą? (jei ne – galimybė užduoti klausimų)
*Pirmą kartą gyvenime aš patekau į tokią situaciją… (pvz. „Tai karščiausia, kur esu gyvenime buvęs“, „Pirmą kartą esu smėlio audroje“, „Niekada nebuvau patyręs šitokio vėjo“, „Čia brangiausia vieta kur tik buvau šioje šalyje!“ ir pan. Vietinis gal papasakos kitų įdomių savo patirčių, susijusių su ta situacija)

Alamogordo baltuosiuose smėlynuose temstant sutiktų vienintelių žmonių paklausę, kaip jiems patinka šliuožti su smėlio rogutėmis, kurias šie turėjo, gavome ir progą jas pasiskolinti bei išbandyti patys

Alamogordo baltuosiuose smėlynuose (Naujoji Meksika, JAV) temstant sutiktų vienintelių žmonių paklausę, kaip jiems patinka šliuožti su smėlio rogutėmis, kurias šie turėjo, gavome ir progą jas pasiskolinti bei išbandyti patys

Taip pat, galite tiesiog užduoti klausimą, kuris tuo metu iškilo. „Kodėl šitas namas nugriuvęs?“, „Kiek laiko čia jau taip šitas kelias uždarytas?“, „Kiek kainuoja nuvažiuoti į miestą X?“ ir pan. Tokius klausimus verta užduoti vietiniams, kurie, tikėtina, žinos atsakymą.

Klausimai, skirti sužinoti apie vietą

*Kokios įdomiausios vietos jūsų mieste?
*Kokios įdomiausios vietos šalyje? (turėti omenyje / paklausti kartu, kur žmogus yra buvęs)
*Kokie geriausi vietos virtuvės restoranai?
*Kokiame restorane mėgstate valgyti?
*Kaip geriausia nuvažiuoti į vietą X? (kur planuojate važiuoti)

Parodyti įvardytą miestą žemėlapyje kalbos nereikia

Pakelės viešbutyje Argentinoje Aistė klausia, kuriuo keliu bus geriausia važiuoti rytoj (tai nėra taip paprasta, kaip įsijungti “Google Maps”: Lotynų Amerikoje daug kur yra kelių, pravažiuojamų tik visureigiams, kuriais, nepaisant to, siūlo važiuoti GPS sistemos)

P.S. Paprastai neapsimoka užduoti klausimų apie grynai turistams skirtas vietas. Pavyzdžiui, „Koks geriausias viešbutis mieste?“, ar „Kokia geriausia autonuoma?“. Vietiniai nebus to bandę ir nieko nežinos. Kiti turistai geriausiu atveju bus bandę vieną variantą ir tik jį žinos, neturės su kuo palyginti. Kas labiausiai norės atsakinėti į tokius klausimus – tai visokie prekijai, kurie už komisinius ves jus „pas draugą“ ir tikrai maža tikimybė, kad tai bus geriausias pasiūlymas. Net man pačiam, kai sulaukiu tokių klausimų apie mano miestą Vilnių, atsakyti objektyviai sunku – na, žinau, ką man pasakojo mano klientai, bet tik tiek, pats juk nenakvojau jokiame Vilniaus viešbutyje, nesinuomojau čia automobilio…

Prasmingas “Small talk“
*Iš kur jūs? (Jei esi buvęs ar nori ten nuvažiuoti – pakalbėti apie žmogaus šalį ar miestą)
*Ką jau lankėte šiame mieste? Kas labiausiai patiko ir kodėl? (klausimas kitiems turistams, duomenys bus „švieži“; jei bus lankęs vietą, kur norite vykti – galite apie ją pakalbėti; taip pat papasakoti, ką lankėte pats, taip suteikdami naudos ir tam žmogui). Galima klausti ir tiesiai – „Ar lankėte XXX?“.
*Ką dirbate? (Iš to gali sekti papildomi susiję klausimai; pvz. mokytojo galima klausti apie tai, kas mokoma vietos mokyklose, jei aktualu palyginti su tuo, ko mokosi jūsų vaikai ar mokėtės jūs pats).
*Kokie jūsų pomėgiai? (Vėlgi, iš to gali sekti papildomi susiję klausimai – pvz. žvejui apie vietos žuvis, kibimą, ir žvejybos tvarką; mėgstančiam sportą – apie galimybes pamatyti sporto varžybas ir pan.)
*Ką veiksite nuvažiavę? (Klausimams transporte, jei žmogus važiuoja ne namo; jei tai kitas turistas – gal veikla pasirodys įdomi ir pasiūlysite prisijungti; jei vietinis – sužinosite apie vietos kultūrą)

Klausimus „Ką dirbate?“. „Kokie pomėgiai?“ galite keisti spėjimais pagal tai, ką matote (pvz. jei žmogus su marškinėliais su tam tikra muzikos grupe tai klausti, ar patinka jos muzika; jei su žygeivio batais – ar mėgsta žygius).

Tokie marškinėliai padėjo Aistei 'atpažinti vienas kitą' su kitu Niko Keivo gerbėju, kuris Belgrade ėjo į tą patį koncertą

Tokie marškinėliai padėjo Aistei ‘atpažinti vienas kitą’ su kitu Niko Keivo gerbėju, kuris Belgrade ėjo į tą patį koncertą

Apie ką nekalbėti (kas nemandagu)?

Susipažinkite su tuo, kas toje šalyje nemandagu, neklausiama ir pan.. To stenkitės vengti, bet neįsižeiskite, jei jūsų klaus kažko, kas jums atrodo nemandagu – kultūra šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, tokie klausimai vienose šalyse yra „tabu“, o kitose užduodami kaip vieni pirmųjų susipažinus: „Kiek uždirbi?“, „Ar esi vedęs (ištekėjusi)?“, „Kiek turi vaikų?“, „Kokia tavo religija?“, „Kokia tavo tautybė?“, „Kiek tau metų?“, taip pat klausimai apie politines pažiūras, nuomones apie politikus ar politinius įvykius, komplimentai. Nors pačiam verta vengti tų klausimų, kurie šalyje tabu, čia nepersistenkite, neimkite bijoti klausti visko iš šio sąrašo visame pasaulyje. Vienas-kitas „netaktiškas“ ar „per ankstyvas“ klausimas iš užsieniečio lūpų nieko tokio (tai ne tas pats, kas visokie įžeidūs pastebėjimai) ir geriau taip, nei „per atsargumą“ neužduoti kelių normalių ten klausimų.

Bendrai paėmus, „politiniai“ klausimai dažniausiai yra mėgiami senose demokratijose (ech, kiek kartų JAV mano pašnekovai netikėtai staiga patys pasuko pokalbį į politines temas!), bet jie yra tabu diktatūrose (nes žmonės bijo pasakyti ką „ne taip“ – jie gi nežino, gal jūs, tarkime, koks valdžios agentas – tad net jeigu ir kažką atsakys, greičiausiai nutylės tikrą savo nuomonę, kur ji nesutampa su valdžios nuomone, ar nutylės faktus, kuriuos neigia oficiali vietos propaganda, todėl iš tokio atsakymo jums bus mažai naudos). Čia yra tokia gana tvirta tendencija – kuo labiau ir laisviau žmonės su „naujai sutiktais pažįstamais“ kalba apie politiką, tuo daugiau šalyje demokratijos (ir atvirkščiai, jei daugelis „nutyli“ nuomones, nukreipinėja temą – su demokratija ten yra ar bent jau neseniai buvo problemų).

Klausimai apie religiją ar tautybę dažnai yra tabu ten, kur neseniai buvo religiniai ar tautiniai persekiojimai (pvz. ir Lietuvoje naujai sutikto žmogaus klausti „kokia tavo religija?“, pasakoti apie savo tikėjimus, nelabai taktiška. Panašiai visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitur, kur valdžia persekiojo (ar persekioja) religijas. O daugybėje Azijos ar Afrikos šalių, kur nebuvo antireliginių diktatūrų – normalu, kad „Kokia tavo religija?“ būna koks antras ar trečias klausimas naujai sutiktam žmogui. JAV pokalbiai irgi dažnai gana greitai pasuka religinių tikėjimų kryptimi). Beje, daug šalių, ypač Vakaruose, vietiniai maišo sąvokas „Tautybė“, „Pilietybė“, „Gimimo vieta“, „Kilmės šalis“ ir pan., tad norint gauti atsakymą, kurio sieki, verta uždavinėti konkrečius klausimus, pasitikslinti.

Piknikai Isfahano centrinėje aikštėje. Moterys su skarelėmis - Iranas viena nedaugelio šalių, kur tai privaloma

Jei keliausite ilgiau po Iraną greičiausiai jus pakvies prisijungti prie gatvės pikniko, o vienas pirmųjų klausimų ten bus apie jūsų religiją. Kai kuriems lietuviams gali būti nejauku – ‘Gal sužinoję, kad nemusulmonas, nebebendraus ar ims nekęsti?’. Bet iš tikro Irane tai mandagus, nieko pikto nelemiantis klausimas – jiems įdomu apie jus sužinoti apie jus, o religija tuose kraštuose vienas svarbiausių dalykų; jie gerbia visus svečius

Klausimai apie šeimą ar uždarbį dažnai laikomi esminiais „kolektyvistinėse“ Afrikos ar Azijos visuomenėse, bet nemėgiami į privatumą orientuotuose „individualistiniuose“ Vakaruose, kur šios temos „rezervuotos“ draugams.

Klausimai apie amžių – bent jau moters – nemėgiami visuomenėse, kur vyresni žmonės savotiškai „nurašomi“ (ir Europoje), bet įprasti ten, kur nuo amžiaus tiesiogiai priklauso bendravimo formalumas ir aukštesnė pagarba (pvz. Korėjoje dėl to net įprasta prisistatyti „Aš esu XX, man 52 metai“, tai daro ir moterys).

Komplimentai („Graži suknelė!“ ir pan.), ypač priešingai lyčiai, yra normalūs seksualiniu požiūriu atviresnėse visuomenėse (pvz. Lotynų Amerikoje), bet nepageidaujami ten, kur artimesni santykiai laikomi už kelių užraktų, rengiamasi ir elgiamasi specialiai kukliai (pvz. islamo šalyse). Dar kitur jie gali būti ne taip suprasti (kaip „kabinimas“, net jei taip nėra).

Taip pat kai kuriose šalyse (ypač konservatyviose musulmoniškose šalyse) apskritai nekorektiška kalbinti priešingos lyties atstovą/ę.

Saudo Arabijos gatvės scena

Saudo Arabijoje vyrai dažniausiai kalbėdavo tik su manimi, net kai norėdavo paklausti apie Aistę. ‘Koks jos vardas?’, ‘Tavo žmona sėdi kur negalima’ ir pan. Savo ruožtu, moterys kalbindavo tik Aistę (pavyzdžiui, bendrakeleivė autobuse). To reikėjo prisilaikyti ir pradedant pokalbius mums patiems

Governor saloje. Kempinge dešinėje nuomojamos palapinės kaina - 700 eurų už naktį.

Niujorko Governor saloje. Man paėjus į priekį, Aistę čia bandė kalbinti vienas vyrukas ‘Ei gražuole’ ir pan. Tokie dalykai, vadinami ‘catcall’ – kontroversiškas reikalas, itin ‘uždegantis’ niujorkiečius. Taip pokalbius su praeivėmis dažnai mėgina pradėti ten gausūs imigrantai, pavyzdžiui, iš Lotynų Amerikos, nes Lotynų Amerikoje daug moterų toks dėmesys ir pagyros patinka (iš tiesų, Aistė turėjo daug panašių patirčių Lotynų Amerikoje). Tačiau daugelį JAV baltaodžių neimigrančių moterų tai itin erzina, jos tai sieja su nepagarba moterims ir priekabiavimu. Žinant šią kontroversiją, verta pačiam Niujorke taip pokalbių nepradėti ir apskritai per pirmą susitikimą nesišvaistyti komentarais išvaizdai.

Ne visiems pakeliui, bet bandyti verta!

Labai svarbu suprasti, kad žmonės – labai skirtingi, jiems reikia skirtingų dalykų. Tik su mažuma sutiktųjų – nedidele mažuma – jums bus pakeliui, o ir iš tų dar dalis neturės laiko ir pan. Deja, yra žmonių, kurie dėl to išvis nekalbina kitų, nes „vis tiek nepavyks“, „greičiausiai nebus įdomus žmogus“ ir t.t. Aišku, gal jums bendravimo visai nereikia – bet žmonių, kuriems *tikrai* nereikia, labai mažai. Jei visgi prisimenate iš kelionių momentų, kada buvo smagu bendrauti su vietiniais ar kitais turistais (pvz. kai užkalbino jus patį / pačią), tai, reiškia, gali būti smagu ir įdomu ir naudinga ir vėl. Nebijokite, kad „nieko neišeis“ – tai normalu, o jei alternatyva būtų buvusi tiesiog sėdėti tylomis savo autobuso sėdynėje ir nieko neveikti (arba iš neturėjimo ką veikti „skrolinti Feisbuką“), tai pamėginęs pabendrauti vis tiek nieko nebūsite praradęs. Bet tie kartai, kai „puikiai pavyksta“, kai daug sužinote, tikrai viską atpirks. O ir net tais kartais, kai, atrodo, nepavyksta, vis tiek ką nors galite suprasti, sužinoti, gauti – tegu ir tiesiog kas nors bus padaręs jūsų nuotrauką.

Pašnekovė kelte iš Sumbavos į Floresą Indonezijoje. Buvo įdomu, paskeitėme kontaktais, susirašėme apie ekskursijų kainas Florese.

Pašnekovė kelte iš Sumbavos į Floresą Indonezijoje. Buvo įdomu, paskeitėme kontaktais, kitą dieną susirašėme apie ekskursijų kainas Florese. Daugiau nebesusisiekėme.

Savo ruožtu, ir jūs nebijokite užbaigti pokalbio, jei matote, kad jis „veda į niekur“, jums neįdomu ir jūs ar pašnekovas kalba tik iš mandagumo. Taip būna, kai pamatote, kad jūs arba pašnekovas gerai nekalbate ta pačia kalba, kad pašnekovas nežino, kas aktualu jums ir pan. Taip pat būdų išeiti iš situacijos ieškau ir susidūręs su “vienaplaniais” pašnekovais, kurie “be perstojo kalba apie vieną” (pvz. karštligiškai agituoja konkrečiu politiniu ar religiniu klausimu). Geriau negaišti savo ir kito žmogaus laiko.

Jokiu būdu nenusivilkite ir nespręsite nieko pagal vieną atvejį – „Aj, šitoj šaly gal nepavyks susikalbėti“ ar pan. Visuomet pavyks tik mažuma užkalbinimų. Čia kaip piramidė. Daugiausiai bus pokalbių, kurių metu tik apsikeisite keliais žodžiais (t.y. prašymas nufotografuoti ir baigsis nufotografavimu). Mažiau pokalbių (bet vis tiek labai daug) kurių metu sužinosite ar patirsite ką įdomaus. Dar mažiau tokių žmonių, su kuriais praleisite ar prakalbėsite bent kelias valandas. Ir dar mažiau tokių, kurie taps tikrais draugais ne tik toje kelionėje. Bet jei per kelionę užkalbinsi kelias dešimtis žmonių – tikrai atsiras ir įdomių žinių, patirčių, o tikriausiai ir ilgalaikių draugų! Juk, tarkime, jei keliaujate ir kalbinate kitus keliautojus, keliaujančius panašiai – tai jau yra bent vienas bendras hobis (būtent tokio pobūdžio kelionės). Tačiau, aišku, jeigu per kelionę bendrausite tik su vienu-dviem žmonėm, tai jau bus visiška loterija, ar su tais žmonėm galėsite laiką praleisti turiningai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Ilgalaikės kelionės – kur? Kaip? Iš ko?

Ilgalaikės kelionės – kur? Kaip? Iš ko?

| 0 komentarų

Vis daugiau žmonių keliauja ne savaitgaliui ar kelioms savaitėms o ištisus mėnesius ar net metus.

Ar verta taip keliauti? Ką duoda tokios kelionės? Kokie žmonės taip keliauja? Kaip gauti pinigų tokioms kelionėms (juk per atostogas taip nenukeliausi)?

Aš esu leidęsis jau į keliolika ilgalaikių kelionių ir dalinuosi visa reikalinga patirtimi – tiek savo, tiek sutiktų „bendrakeleivių“.

Mano kelionės ~1 mėn. ar ilgiau. Dauguma čia pažymėtų buvo 2018-2021 m. Ta pati spalva reiškia tą pačią kelionę

Mano kelionės ~1 mėn. ar ilgiau. Dauguma čia pažymėtų buvo 2018-2021 m. Ta pati spalva reiškia tą pačią kelionę

Kodėl žmonės leidžiasi į ilgas keliones ir ar verta?

Kodėl ir kam verta keliauti ilgą laiką? Ilgos kelionės būna labai skirtingos, bet daugelis sutiktų ilgalaikių keliautojų keliauja dėl vieno šių dalykų.

1.Žiemojimas svetur. Lietuvoje, Europoje, žiemos per šaltos? Daugelis jas trumpam praskaidrina kelione į kokį šiltą kurortą – savaitei, dviem ir vėl grįžta į „šaltą realybę“. Bet ilgalaikiai keliautojai daro „galingesnį ėjimą“: tiesiog išvyksta visai žiemai! Dviems-keturiems mėnesiams ar pan. į kokį šiltą Tailandą, Balį, Kanarus ar dar kur. Dažniausiai tai būna šeimos, bent jau virš ~35 m.

Žiema Tenerifėje

Žiema Tenerifėje

2.Gyvenimo nuotykis. Tiesiog imi kuprinę ir leki per pasaulį: randi naujų draugų, kartu patiri nuotykius, įvairiausią gamtą ir kultūras, galbūt kur pasavanoriauji ar padirbi. Be aiškaus plano: juk turi tam daug mėnesių, “teki su srove”, imi tas galimybes, kurios neįmanomos keliaujant savaitei ar dviems (4 d. neplanuotas žygis į gražų kalną? Pora savaičių savanoriavimo Afrikos gyvūnų gelbėjimo centre, apie kurį sužinojai iš hostelyje sutikto naujo draugo?). Žodžiu, gauni gerą dozę visko, ką gali pasiūlyti platus pasaulis ir tai bus puikus prisiminimas. Dažniausiai taip keliauja jaunimas, ypač per studentų vasaros atostogas ir vadinamąjį “gap year” – laisvus metus be mokslo kuriuos dažnas vakarietis pasiima tarp mokyklos ir universiteto būtent tokiam “gyvenimo nuotykiui”, kurį ir daugelis tėvų ten pripažįsta svarbia patirtimi asmenybės formavimuisi. Tačiau sutinku ir į gyvenimo nuotykį išsileidusių vyresnių (~40 m. ir pan.): pvz. po atleidimo iš darbo ar skyrybų.

Sutikti gyvenimo nuotykio ieškotojai Indijoje - jauna prancūzė mergina, siūlanti tapyti vietos kavines, ir ~35 m. portugalas sunkvežimio vairuotojas, į tokią kelionę išsileidęs kai jam atėmė teises

Sutikti gyvenimo nuotykio ieškotojai Indijoje – jauna prancūzė mergina, siūlanti tapyti Indijos kavinių sienas (dešinėje), ir ~35 m. portugalas sunkvežimio vairuotojas, į tokią kelionę išsileidęs kai jam atėmė teises (vienas žiūrinčių saulėtekį)

3.Gyvenimas įvairiuose kraštuose dirbant per atstumą. Darbas per atstumą dažnai vadinamas “iš namų”, bet juk daugeliui nebūtina iš namų: milijonai vertėjų, programuotojų, dizainerių ir kt. nuolat juda per pasaulį dirbdami internetu. Tokiu būdu gali turėti įdomesnį ir įvairesnį laisvalaikį (vieną savaitę laipiojimas po kanjonus, kitą – kaitinimasis paplūdimyje, trečią – slidinėjimas, ketvirtą – kokios Formulės 1 varžybos: viskas šalia ten, kur gyveni ir dirbi), pigesnį pragyvenimą, mažesnius mokesčius ar kt. Dažniausiai tai ~20-40 m. profesionalai ir kiekvienas, kas dirba (ar gali dirbti) per atstumą gali tai pabandyti. Labiausiai užkietėję tokie “ilagalaikiai keliautojai” vadinami skaitmeniniais klajokliais: jie iš viso neturi nuolatinių namų, visas jų gyvenimas kelionė, maišyta su darbu – 3 mėn. vienur, 3 mėn. kitur ir t.t.

Dirbame Seulo bute

Dirbame Seule, AirBnB bute

4.Tikrasis kultūros pažinimas. Kiek tegali pažinti šalies kultūrą per savaitės ar dviejų kelionę? Na, pamatai įspūdingiausias šalies vietas, paragauji vieno-kito patiekalo. Bet jei nori išmokti kalbos, tikrai pažinti šalies neatrastas puses, šventes, virtuvę, menus, žmones – to nepakanka nė iš tolo. Tam reikia ilgalaikės kelionės – bent jau keliems mėnesiams. Dažnai tokie keliautojai vyksta į šalį, kurios kultūrą jau įsimylėjo, arba priešingai – nori atrasti ką visai naujo. Kartais jie tai daro savarankiškai, bet būna ir stoja į kokią kalbos mokyklą ar pan. Man pasirodė, kad šiame segmente vyrauja ~20-50 m. vieniši žmonės.

Sunmudo demonstracija

Korėjietiško kovos meno sunmudo demonstracija Pietų Korėjoje. Čia sutikome ir prancūzą (dešinėje), kuris atvyko ilgesniam laikui mokytis šio kovos meno

5.Savęs (ar prasmės) ieškojimas. Nuo ilgų žygių Šv. Jokūbo keliu iki Indijos ašramų ar dzenbudistų vienuolynų: tokie keliautojai vyksta ten, kur, atrodo, sužinosi daugiau apie save ir/ar suvoksi daugiau Tiesos. Tokioms kelionėms populiarios piligriminės, religinės vietos, bet tikrai nebūtinai: kitas žmogus gali tiesiog, tarkime, išvykti mėnesį pabūti vienas kalnuose ar džiunglėse. Paprastai į tokias keliones išsileidžia bent jau 30 m. sulaukę žmonės, neretai patyrę kokius gyvenimo sukrėtimus ar suabejoję tuo keliu, kuriuo ėjo seniau.

Turistas užsiima joga stebėdamas Gangą Varanasyje, Indijoje

Keliautojas užsiima joga stebėdamas Gangą Varanasyje, Indijoje

Kas be ko, yra žmonių, kurie derina kelias ilgalaikio keliavimo priežastis – pvz. dirba per atstumą iš šiltų kraštų žiemom, o vasarom grįžta namo.

Kaip gauti pinigų ilgalaikei kelionei?

Su trumpom „eilinėm“ kelionėm viskas paprasta: dirbi, dirbi, gauni atostogų, tada keliauji. Atostogos apmokamos, kažkiek dar susitaupai darbo metu – užtenka. O kaip su ilgalaikėm kelionėm, juk tuo metu išvis negali turėti „įprasto darbo“?

Yra daug būdų, kaip žmonės taip keliauja ir turi tam pinigų:

1.Darbas per atstumą. Vis daugiau darbų galima dirbti per atstumą iš savo kompiuterio – kuris gali būti bet kur pasaulyje (vertėjas, dizaineris, programuotojas ir t.t.). Jei domina ilgalaikės kelionės, verta pasistengti gauti tokį darbą / specializaciją (ar laisvai samdytis tokiems darbams) ir, jei pajamos bus didesnės už išlaidas, galėsi keliauti kad ir išvis nesustodamas. Tiesa, kelionės metu reikės ir dirbti, tikriausiai nemažai. Būtent taip savo ilgas keliones finansuoju aš.

Tegu hanoke

Dirbu Korėjos tradiciniame name – hanoke – tradiciškai ant žemės

2.Santaupos / išeitinė pašalpa. Daug kas į ilgalaikę kelionę leidžiasi tarp dviejų darbų: iš vieno išėjo/atleido, kito dar neėmė ieškoti. Iš praeito darbo turi santaupų, be to, dažnai ir nemažą išeitinę pašalpą – kurią ir panaudoja tokiai kelių mėnesių (kartais net ir metų) kelionei. Iš tiesų, nors netekus darbo dažnam pirmas instinktas ieškotis naujo, galbūt verta leistis į ilgalaikę kelionę – kitos progos juk gali nebūti, 3 ar 4 mėnesių trukmės atostogų naujame darbe niekas niekada neduos, o kurį laiką po įsidarbinimo gal ir išvis neduos atostogų. Taip pat iš santaupų ilgalaikes keliones paprasčiau finansuoti „sezoniniams darbuotojams“, tarkime, gidams, kurių didžioji uždarbio dalis – vasarą. Jiems ir taip įprasta, kad per „darbo sezoną“ susitaupo ir pinigų „nesezonui“. Tad nesezonu gali išvykti į ilgą kelionę daug neprarasdami, nes ir namie mažiau uždirbtų.

3.Tėvų pinigai. Didelei daliai ilgai keliaujančio Vakarų jaunimo jų išlaidas apmoka tėvai. Tiesiog kai kuriose Vakarų šalyse tokia ilgalaikė kelionė, ypač „gap year“ (laisvi metai tarp mokyklos ir universiteto) laikomi svarbia asmenybės formavimosi dalimi, kuriai tėvai pinigų negaili, kaip ir, tarkime, universitetui paskui.

Kuprinėtojai su milžiniškomis kuprinėmis

Ilgalaikių jaunų keliautojų ‘chebros’ Gilyje, Indonezijoje

4.Investicijų ir verslo rezultatai. Dalis ilgalaikių keliautojų būna uždirbę iš savo verslo ar investicijų, turi galimybę dirbti jau mažiau, labiau tik konsultuoti, prižiūrėti, tvarkyti investicijas ir pan., o pinigai vis tiek gaunami (dividendai ar pan.). Toks pajamų būdas dažnesnis tarp ~40 m. ir vyresnių ilgalaikių keliautojų (pvz. „žiemotojų“).

5.Uždarbiavimas pakeliui / savanorystė. Dėl daugelio priežasčių tai nėra taip paprasta, kaip „dirbti per atstumą“ – čia yra daug biurokratijos, tiesiog “imti ir įsidarbinti” svetur paprastai uždrausta, o ir nelengva. Aišku, yra visokių programų, kaip „Work and Travel USA“, derliaus nuėmimas Australijoje ir kt. Kiti randa teisinių apėjimų. Dažnai tokiu uždarbiavimu ilgalaikiai keliautojai ne užsidirba kelionei, bet kiek susimažina išlaidas ar padengia jų dalį. Tam padeda ir savanorystė: pvz. savanoriaudamas gali gauti nemokamą nakvynę, maistą ar pan. (tikrai ne visur: kai kur savanoriai yra tarsi „melžiamos karvės“ ir už teisę savanoriauti susimoka tarsi už kokį 5* viešbutį…). Daugelis „uždarbiaujančių pakeliui“ – jaunimas.

Savanoriauju 'Tikslas - Amerika' projekte: čia važiuojame aplink JAV ieškodami, fotografuodami, filmuodami lietuvišką paveldą (nuotraukoje - Čikagos lietuvių (jaunimo) centras). Šiame projekte gaunu finansavimą ar nakvynę pačiai ekspedicijai, tačiau algos negaunu. Ekspedicija, aišku, ne kelionė - viskas orientuota į lietuviško paveldo paiešką,  nuo ryto iki vakaro. Tačiau tai įdomus, prasmingas darbas, sutinku daug įdomių žmonių

Savanoriauju ‘Tikslas – Amerika’ projekte: čia važiuojame aplink JAV ieškodami, fotografuodami, filmuodami lietuvišką paveldą (nuotraukoje – Čikagos lietuvių (jaunimo) centras). Šiame projekte gaunu finansavimą ar nakvynę pačiai ekspedicijai, tačiau algos negaunu. Ekspedicija, aišku, ne kelionė – viskas orientuota į lietuviško paveldo paiešką, nuo ryto iki vakaro. Tačiau tai įdomus, prasmingas darbas, sutinku daug įdomių žmonių

6.Pensijos. Lietuviui nesuprast, bet yra šalių (pvz. JAV), kur pensijos privačios, todėl jos ne ką tenusileidžia algoms – tai yra, pensininkai gauna tiek pat, kiek visą gyvenimą, tik jiems nebereikia dirbti, visas laikas – laisvas. Tad pensija – ne liūdna gyvenimo pabaiga, o tas išsvajotas metas, kai gyveni sau, pavyzdžiui, leidiesi į ilgalaikes keliones. Amerikiečiai neįsivaizduojamai džiaugiasi atėjusia pensija. „Jis mirė pensijos išvakarėse“ – didžiausia tragedija. Iš pokalbių su amerikiečiais dažnai atrodo, kad visas likęs gyvenimas skirtas tik tam, kad būtų graži senatvė, o „tada tai jau pagaliau pagyvensiu“.

JAV pensininkai neretai daugeliui mėnesių ar išvis su visam išsileidžia į keliones milžiniškais kemperiais po Ameriką, dažnai dar iš paskos tįsdami savo kitą automobilį

JAV pensininkai neretai daugeliui mėnesių ar išvis su visam išsileidžia į keliones milžiniškais kemperiais po Ameriką, dažnai dar iš paskos tįsdami savo kitą automobilį

7.Gidavimas. Daug „ilgalaikių keliautojų“ padeda „trumpalaikiams keliautojams“ (ypač iš savo šalių), gidauja šalyse, kurias jie yra geriau perpratę: arba privačiai siūlo tokias paslaugas internete, ar net organizuoja grupes. Už tai uždirba pinigus, kuriuos vėliau panaudoja ir kitoms savo ilgalaikėms kelionėms ar tų kelionių tęsiniui (jau be klientų). Neretai, tiesa, toks gidavimas yra ant legalumo ribos ar už jos: daug kur gidui reikia vietinės licencijos ar pan., kurios tokie keliautojai neturi. Yra visokių būdų tai apeiti, pvz. persamdyti (aišku, už gerokai mažesnę sumą) vietinį gidą (tada „kelionės organizatorius“ yra labiau kaip vertėjas).

8.Kelionių tinklaraščiai, Youtube, Instagram ir t.t.. Čia yra tikriausiai pats ilgalaikių keliautojų elitas ir daugelio ilgalaikių keliautojų svajonė: uždirbi iš to, kad keliauji ir darai, ką ir šiaip norėtum daryti (fotografuoji, filmuoji, rašai kelionės dienoraščius ar pan., keliauji ten, kur pats nori). Tačiau daugeliui tai nepasiekiama: šimtai milijonų norėtų gyventi iš to, kad keliauja, tad konkurencija – didžiulė; *normaliai* iš to gyventi, pasidengti nuolatinių ilgalaikių kelionių po visą pasaulį išlaidas, yra turbūt taip pat sudėtinga, kaip sportininkui laimėti olimpinį medalį. Be to, kaip ir profesionalus sportas, tai yra ir darbas: negali rašyti tik tai, ką nori pats, reikia galvoti, kas aktualiausia skaitytojui, stengtis pateikti patraukliau, kas užtrunka (pvz. videomontavimas). Tiesa, daug visokių „vidutinio lygio kelionių tinklaraštininkų, jūtuberių ar instagramininkų“ ne iš to gyvena, bet bent jau susimažina išlaidas: pvz. gal koks viešbutis nemokamai priima pagyventi už aprašymą bloge ar nuotraukas instagrame (tai vadinama „kolaboracija“), gal parašo kur kokį straipsnelį už pinigus, parduoda reklamą savo tinklapyje ar pan. Jei gauna ir kokias pajamas, daugeliui jų nė iš tolo nepakanka padengti visos „rimtos“ ilgalaikės kelionės išlaidoms (nekalbu apie labai pigias keliones, pvz. žygis su palapine, ar apie „keliones pagal užsakymą“ kai esi kažkieno gidas ar fotografas ir jie už tave moka, bet esi priklausomas nuo klientų).

Jūtuberė Pusane, Pietų Korėjoje

Jūtuberė Pusane, Pietų Korėjoje. Darant tą rimtai, reikia atitinkamos technikos (lazdos, gimbalai ir pan.), gražios ar į tam tikrą stilių taikančios aprangos ir pan.

9.Išsipardavimas, išnuomavimas. Kai kurie ilgalaikiai keliautojai prieš išvykdami išparduoda savo turtą. Kiti išnuomoja butą, jei turi nuosavą, arba atsisako nuomos, jei nuomavosi. Visa tai padeda susirinkti ar išsaugoti pinigus kelionei. Aišku, visa tai turi trūkumų. „Tiltų deginimas“ (išsipardavimas) būdingas tiems, kurie keliauja labai ilgam (metams ir ilgiau) ar grįžti neketina, nes dėl kelių mėnesių dažnai bus daugiau vargo su neaiškiom perspektyvom (pvz. rasti nuomininką, kuriam reikėtų nuomotis būtent trims mėnesiams, arba galvoti kur gyventi grįžus, kai nuosavi namai bus parduoti / užimti). Su savo būsto nuoma problemos ir tos, kad kažkas turi tai prižiūrėti, o ilgalaikė kelionė reiškia, kad tavęs nėra šalyje. Bet yra įvairių būdų išspręsti tai.

Šie Gvatemaloje sutikti šveicarai viską išsipardavė ir leidosi per pasaulį.

Šie Gvatemaloje sutikti šveicarai pasakojo, kad viską išsipardavė ir leidosi per pasaulį: iš Šveicarijoje parduoto turto pigiose šalyse gali gyventi netrumpai. Tikslas – tapti influenceriais, bet susitikimo metu iš to gaudavo nebent kokią nakvynę.

Ilgalaikės kelionės planavimas

Įprastą (savaitės, dviejų, trijų) kelionę dažnai susiplanuoji (ar beveik susiplanuoji) iš anksto, ar bent jau nusiperki lėktuvo bilietus pirmyn-atgal. Su ilgalaike kelione yra kitaip: taip daryti neapsimoka (kam planuoti kas bus po kelių mėnesių jei gal eigoje sugalvosi ką nors geriau ar atsitiks kas nenumatyto?) ir dažnai neįmanoma (pvz. Traukinio bilietai trims mėnesiams į priekį gali net nebūti parduodami).

Didžioji dalis planavimo (ar, kartais, pasidavimo srovei) yra kelionės eigoje.

Keliaudamas ilgam įprastai iš anksto nebent nusiperku lėktuvo bilietus pirmyn ir atgal (nes taip pigiau, nei į vieną pusę, be to, kai kurios šalys reikalauja atgalinių bilietų) – bet ir tai ne visada, kartais perku bilietus tik pirmyn.

Mano ilgalaikių kelionių planavimas susideda iš trijų dalių.

1.Gyvenimo idėjų planas, kurį pildau nuolat. Ten užsirašau viską, ką norėčiau padaryti dar gerokai iki turiu kokių konkretesnių planų – pvz. “pamatyti Rio de Žaneiro karnavalą”, “išvysti pilną saulės užtemimą” ir pan. Kas kartą stengiuosi į kiekvieną ilgesnę kelionę įtraukti bent dalį tų “gyvenimo tikslų”, kurių jau esu susirašęs gerą šimtą.

Jau įvykdytos gyvenimo plano dalies fragmentas

Jau įvykdytos gyvenimo plano dalies fragmentas. Šis fragmentas, aišku, buvo daug redaguotas “eigoje” dėl koronaviruso pandemijos. Iš pradžių antrosios kelionės metu nebuvo numatyta Pietų Korėja – į ten išvykome kitoms šalims užsidarius. Viskas, kas yra 2020 m. gale, suplanuota 2020 m. vasarą – ankstesnis planas buvo kitoks, tačiau dėl koronaviruso pandemijos uždarymų teko jį keisti ir rinktis kryptis, kurios atviros (Suomija, vėliau Egiptas, Brazilija). Tačiau šitos naujos kryptys neatsirado “iš niekur” – tiesiog perkėliau į ankstesnį laiką tai, kas buvo suplanuota vėlesniam laikui, “sukeičiau kelionių idėjas vietomis”

2.Kelionės karkasas. Jį susidarau prieš galutinai apsispręsdamas kur keliauti. Tai pagrindinės lankytinos vietos, patirtys, kurias mėginsiu gauti: be tų “didžiųjų” iš “gyvenimo plano” pridedu naujų, apie kurias sužinau pasiskaitęs apie šalį (šalis). Tai bus apie keliasdešimt idėjų ir išvykdamas turėsiu tik jas (daugelį įgyvendinti pavyks, kai kurios gal pasirodys nelogiškos). Pvz. pusantro mėnesio kelionės į Tailandą karkasas buvo numatytos apytikslės dienos Bankokui, konkretiems kurortams, šiaurės Tailandui, siekis aplankyti Phi Ta Khon bei Full Moon Party šventes ir pan.

3.Konkrečios savaitės ar dienos planai – pvz. „Rūmai X“, „Žygis X vietoje“. Tokius planus sugalvoju išvakarėse, ar skrendant lėktuvu, t.y. ne iš anksto: iš anksto neverta, daug ką pamirši. Tiesa, geriau neatidėti rytui ir pasidaryti planą bent iš vakaro, nes vakare mažiau alternatyvų ką veikti. Labai gali būti, kad kelionė bus nusikreipusi visai kita vaga, nei galvojai pagal kelionės karkasą – gal sutiktas naujas draugas ką pasiūlys ir pan.

Ilgalaikis buvimas šalyje: kaip tai daryti legaliai

Kiekvienoje šalyje maksimalus buvimo laikas turistui yra ribotas: jei “eilinėje kelionėje” tai niekad nerūpi, ilgalaikėje kelionėje visada gali atsiremti į „tas lubas“.

Tiesa, tas laikas, kurį gali būti šalyse, gana ilgas. Dažniausias ribojimas – 3 mėnesiai. Kai kuriose šalyse – 6 mėnesiai, Gruzijoje – net metai, o Europos Sąjungoje Lietuvos piliečiams išvis ribojimų nėra.

Tačiau yra ir šalių, kur gali būti tik 1 mėnesį ar dar trumpiau. Neblogas nuolat atnaujinamas sąrašas lietuviams yra angliškoje Vikipedijoje.

Ką daryti, jei nori būti ilgiau, nei turistui leidžiama? Yra keli variantai:
*Buvimo laiko šalyje prasitęsimas (galimas ne visur; kartais tam reikia keliauti į šalį su viza, net jei į šiaip lietuviams viza nebūtina).

Su įklijuotu teisės būti Korėjoje pratęsimo lapu. Atvykimo štampo į pasą jau nededa, bet pratęsimo štampą dar klijuoja

Su įklijuotu teisės būti Korėjoje pratęsimo lapu (dešinėje)

*“Visa run“: išvažiuojate iš šalies, kurioje norite pabūti ilgiau, nei leidžia viza, trumpai kelionei (pvz. savaitgaliui) į kokią gretimą šalį ir tada grįžtate, tokiu būdu iš naujo paleisdami buvimo toje šalyje laikrodį (tai legalu daugelyje šalių, bet ne visur).

Autobusu važiuojame iš Indonezijos į Rytų Timorą - per savaitgalį aplankėme šią šalį, o kartu iš naujo paleidome teisės būti Indonezijoje laiką

Autobusu važiuojame iš Indonezijos į Rytų Timorą – per savaitgalį aplankėme šią šalį, o kartu iš naujo paleidome teisės būti Indonezijoje laiką

*Tiesiog važiuojate į kitą šalį, pvz. kaimyninę, ir sekantį etapą leidžiate ten (tarkime, persikeliate iš Tailando į Balį): juk yra daug šalių su panašiu klimatu, kultūra ir t.t., ar būtina prisirišti prie vienos?
*Iš pat pradžių renkatės tokią šalį, kur leidžiama būti kiek jums reikia laiko.

Dirbant prie Panamos kanalo vartų visada yra kur pailsinti akis: pažiūrėti, kokie laivai ir kur plaukia

Dirbu prie Panamos kanalo vartų. Panama suteikia lietuviams galimybę būti be vizos net 180 dienų ir ten yra visko: kurortų, didmiestis, kultūrinių vietų

*Įsigyjate atitinkamą specialią vizą ar leidimą gyventi. Kai kuriom aplinkybėm gali būti nesudėtinga (pvz. jei ruošiesi mokytis vietos kalbos oficialiame universitete), bet šiaip dažniausiai neverta dėl papildomos biurokratijos ir kainų.

Kai kurie žmonės šalyje pasilieka ilgiau, nei leidžiama, nelegaliai. Nerekomenduoju šito ir pats niekada nesu to daręs. Daugybėje šalių kai pagaliau prisiruošite išvykti oro uoste jums bus skirtos didelės baudos (pvz. 50 eurų už pradelstą dieną), be to, gali būti uždrausta į tą šalį grįžti, galite būti deportuotas, o su spaudu „Deportuotas“ pase bus sunkiau patekti į kitas šalis. Taip „tampyti likimą už ūsų“ galima nebent tose šalyse, kurios nekreipia didelio dėmesio į tokius pažeidimus.

Būsto nuoma užsienyje: kaip rasti ir kada užsakyti

Kaip ir kur apsistoti labai priklauso nuo ilgalaikės kelionės tipo. Dirbant per atstumą paprastai norisi butų su patogiais stalais; „gyvenimo nuotykiui“ gerai hosteliai ir t.t.

Visgi net tiems, kurie mėgsta viską labiausiai “suplanuota ir garantuota”, neverta/neįmanoma visko užsakyti dar prieš kelionę.

Aš įprastai iš anksto ką nors užsakau tik jei matau, kad labai geras pasiūlymas, kuris tikriausiai išnyks (taip dažniausiai būna su butais, pvz. AirBnB). Tokiu atveju galiu užsakyti ir prieš savaitę ar kelias – bet tikrai ne laikui po kelių mėnesių. Be to, jei kelias nakvynes ir užsakau iš anksto, pasilieku tarpines dienas be jokių užsakymų “manevrams”: jei norėsiu pasilikti tame mieste ilgiau, prasitęsiu.

AirBnB bute Niujorke

AirBnB bute Niujorke – jį užsakėme savaitei prieš kelis mėnesius, nes gauti tokį butą už ~100 eurų nakčiai Manhetene prilygsta stebuklui

Kaip nuomotis būstą užsienyje, priklauso ir nuo laiko, kurį ten būsi. Jei ketini apsistoti vienoje vietoje mėnesį ar kelis – galbūt bus verta ieškoti buto nuomos vietoje. Taip gali būt pigiausia, tačiau turi daug minusų: gaištasi laikas, susikalbėti sunku, kai kuriose šalyse užsieniečiui vietiniai šiaip ar taip sakys didesnes kainas.

Vienas geriausių būtų rasti nakvynę ilgesniam (bet ne superilgam) laikui – butai iš AirBnB (žr. mano video kaip naudotis). Dabar butus taip pat siūlo jau ir Booking.com. Butai didesni, nei daugelis viešbučių kambarių, galima jų rasti su daugiau kėdžių, patogiais darbo stalais, taip pat virtuve, neretai – skalbimo mašina ir t.t. Viso to nelabai vertintum eilinėje kelionėje – bet kai važiuoji mėnesiui ir panašiai trukmei, tai labai svarbu. Be to, butų kainos apsistojant ilgiau dažnai geresnės, nei viešbučių.

Butas netoli Palacio Salvo viršūnės

Esu gyvenęs gausybėje įdomių AirBnB butų, kaip šis prie garsaus tarpukarinio Montevidėjo dangoraižio Palacio Salvo viršūnės

Montevidėjo simbolis - tarpukariu statytas Palacio Salvo dangoraižis (kairėje) ir paminklas libertadorui Chosė Artigui Montevidėjo centrinėje aikštėje

Palacio Salvo pastatas iš išorės (butas – viename bokštelių)

Net jeigu viename mieste būsi ir kokius tris mėnesius, gali būti verta negyventi viename būste, o pakeisti kelis, tokiu būdu patiriant įvairesnius miestus, rajonus, butus – ką žinai, kas patiks labiausiai. Bet kokie vietos trūkumai lengviau ištveriami, kai žinai, kad jie – labai laikini; o privalumus (pvz. gražų vaizdą pro langą ar masažinę vonią) vertini labiau, kol jie – nauji. Aišku, jei persikraustymas kelia didelį stresą, tada dažnai kraustytis neverta. Žr. mano video apie įdomiausius AirBnB butus, kuriuose gyvenau.

Keturias dienas praleidau čia Gizoje. Lėtu tempu aplankiau piramides ir dirbau. Dirbti stebint piramides, kupranugarių nuomotojus, prekijus, turistus buvo įdomu - bet, aišku, tai laikina. Darbo vieta nepatogi - bet kai laikas trumpas, nieko tokio.

Keturias dienas praleidau čia Gizoje. Lėtu tempu aplankiau piramides ir dirbau. Dirbti stebint piramides, kupranugarių nuomotojus, prekijus, turistus buvo įdomu – bet, aišku, pirmom dienom, o po savaitės ar juoba mėnesio viskas kartotųsi. Darbo vieta nepatogi – bet kai laikas trumpas, nieko tokio.

Kiek kainuoja ilgalaikė kelionė?

Į šį klausimą taip pat neįmanoma atsakyti, kaip ir „Kiek kainuoja kelionės apskritai?“. Gali (beveik) nieko nekainuoti (autostopas, CouchSurfing, ilgos savaitės gamtoje su palapine), o gali kainuoti šimtus tūkstančių ar milijonus (privatūs lėktuvai, superjachtos, milžiniškų vilų nuoma)…

Tačiau tikiu, kad kiekvienas, kas svarsto apie ilgalaikes keliones, yra bandęs keliauti bent jau trumpai ir žino, kiek tai kainuoja jam. Tad tiesiog palyginsiu trumpalaikės ir ilgalaikės kelionės kainas.

Bendra taisyklė tokia: ilgalaikė kelionė atsieis brangiau, nei trumpalaikė, tačiau tikrai ne tiek brangiau, kiek ji ilgesnė. Štai kur sutaupoma:

*“Išsidalina“ nusigavimo į vietą kaštai, kurie itin ženklūs tolimoms kelionėms. Nesvarbu, ar, tarkime, keliausi į Tailandą dviems savaitėms, ar trims mėnesiams, skrydžiai kainuos tiek pat. Tarkime, jei skrydis kainuoja 600 eurų, tai išeis, kad 14 d. kelionėje vien išdalinus skrydžio kainą kiekvienai dienai išeis 43 eurai per dieną vien iš skrydžio. Išdalinus tą patį 90 d. kelionei tebus 7 eurai per dieną. Jeigu trumpalaikių kelionių atveju keliauti į artimesnes šalis pigiau, nei į tolimesnes, tai ilgalaikių kelionių atveju beveik nėra skirtumo. Kelionės kaina daug labiau priklauso nuo kainų lygio pačioje šalyje nei nuo atstumo iki šalies ir skrydžių kainų (kainų lygį verta pažiūrėti numbeo.com ).

*Jeigu ilgalaikė kelionė bus lėtesniu tempu, nei trumpalaikė (dauguma ilgalaikių kelionių tokios) tai vidutiniškai per dieną sutaupysite transportui (rečiau judėsite), lankytinoms vietoms bei nakvynėms (nes ilgiau apsistosite vienoje vietoje, kas atveria papildomų pigesnių galimybių).

*Turėsite galimybę mažiau rištis prie konkretaus laiko, pasinaudoti gerais aviakompanijų pasiūlymais „tik tam tikrą dieną“, naudotis pigesniais, bet laikui imlesniais transporto būdais (pvz. autobusais, traukiniais, autostopu, žygiais pėsčiomis), eiti į muziejus per “nemokamą dieną” ir pan.

*Geriau „perpratęs“ šalį, kur keliaujate, jos kainas, po pirmos kelionės savaitės nebeužkibsite ant visokių apgavikų, turistams išpūstų kainų ir pan.

Tiesa, yra išlaidų, kurios ilgalaikėje kelionėje gali būti didesnės, nei trumpalaikėje – bent jau jei ilgam laikui keliausite kiek kitaip, nei trumpam laikui:

*Jeigu norėsite nusigabenti daugiau daiktų. Priklausomai nuo aviakompanijos ir daiktų kiekio, tai gali nepigiai kainuoti.

Su tokia kuprine esu keliavęs iki mėnesio

Su tokia kuprine esu keliavęs ir iki kelių mėnesių, bet kitiems to gali nepakakti

*Jeigu norėsite pirkti bilietą tik į vieną pusę, o paskui jau mąstyti, iš kur, kaip, kada grįžti. Du bilietai „į vieną pusę“ gali kainuoti beveik dvigubai brangiau, nei vienas bilietas pirmyn-atgal, perkant iš karto.

*Jeigu trumpalaikėje kelionėje pakanka mažai komforto, o ilgalaikėje norėsis didesnio (pavyzdžiui, jums viskas gerai nakvoti hostelyje ar mažyčiame viešbučio kambarėlyje savaitę, bet ne tris mėnesius). Tai gali būti ypač aktualu, jei kelionės metu dirbi: gali norėtis interneto, stalo, geros kėdės ir t.t., kas trumpalaikėje “atostogų” kelionėje nebūtina.

*Jeigu ilgalaikėje kelionėje prireiks medicininių ar kitų nepigių paslaugų ir negalėsite / nenorėsite jų atidėti namams (kai kelionė trunka daug mėnesių, gali būti neįmanoma ar nelogiška atidėti daktaro paslaugų grįžimui namo).

Transportas užsienyje: kokį rinktis?

Dažnai vienas geriausių pasirinkimų yra viešasis transportas. Viešojo transportu pliusas – pigumas ir paprastumas, o minusas – gaištamas laikas. Bet ilgalaikėje kelionėje laikas – daug mažesnė vertybė, nei trumpoje. Viešasis transportas ir būdas susipažinti su žmonėms, kam irgi turi laiko.

Jei gyveni ilgiau viename mieste, verta pasidomėti ilgalaikiais bilietais (savaitiniais, mėnesiniais), parsisiųsti atitinkamas programėles.

Kartais keliaudamas ilgam laikui ir nuomojuosi automobilį – ypač kai vietas pasiekti viešuoju transportu sunku.

Galima derinti kelis kelionės būdus. Pvz. kai apsistoji ilgiau viename mieste, judėti viešuoju transportu, bet jei prireikia nuvykti į kokią atokią vietą – nuomotis automobilį.

Keliaujant dar ilgiau, gali vertėti automobilį ar motociklą ir nusipirkti (senas automobilis gali kainuoti kaip automobilio mėnesio nuoma ar pan.). Tiesa, tam įvairiose šalyse yra apribojimų.

Paslaugos užsienyje: kaip gauti?

Būdamas ilgesnį laiką užsienyje turėsi ten gauti ir tokias paslaugas, kurių šiaip kelionėje neprireikia – kirpyklos, medicina ir pan.

Kirpykloje San Paule

Kirpykloje San Paule

Tai gali neraminti, bet iš tikro viskas daug paprasčiau, nei atrodo – nesu turėjęs kur nors problemų. Galima paskaityti vietų įvertinimus internete. Dar daugiau – pabandžius gauti įvairias paslaugas užsienyje man atrodo, kad kaip tik Lietuvoje daug kas daug sudėtingiau. Daugelyje šalių gali tiesiog užeiti pas odontologą, manikiūrininkę, kirpėją ar dar ką – ir tave iš karto aptarnaus, kai Lietuvoje dažnai būna užrašymai ir mėnesiams į priekį.

Kaip „susikalbėti“ nemokant kalbos plačiau rašau čia.

Ilgalaikes keliones verta išbandyti!

Manau, kad kiekvienam bent kartą gyvenime verta išbandyti ilgalaikę kelionę – tai tiesiog yra visai kitokia patirtis. Ilgam laikui pasitrauki iš įprasto burbulo, geriau atrandi pasaulį ir save.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,


Kaip keliauti nemokant kalbos

Kaip keliauti nemokant kalbos

| 3 komentarai

“Nekeliauju, nes nemoku kalbų” – tokius žodžius vis girdžiu ir girdžiu, bet tai turbūt viena kvailiausių priežasčių nekeliauti nepriklausomai!

Kelionei nebūtina mokėti jokių kalbų – ir taškas. Kiekvienoje situacijoje yra galybė paprastų sprendimų: nuo eilinių iki modernių.

Esu daug nepriklausomai keliavęs po šalis ir regionus, kur nei aš moku vietinę kalbą, nei vietiniai moka kokią nors, kurią moku aš – ir viskas visuomet pavykdavo puikiai (pvz. Kinijoje). Nes tai tiesiog nėra toks iššūkis, kaip atrodo nepabandžiusiam.

Gestai yra bendražmogiški ir juos supranta visi!

Nusiraminkite – net ir būdamas kurčnebylys, galėtumėte keliauti nesunkiai.

Sakoma, kad tik 7%, ką nori pasakyti, žmogus pasako žodžiais – kitką gestais, intonacija ir pan. Nors šiaip jau šie teiginiai yra mitas (kiek suprastumėte paskaitoje ar TV laidoje vien iš gestų?), kelionėje jie – visiška tiesa! Nes kelionėje nereikia sudėtingų diskusijų.

Viskas paprasta. Ką nors perki? Parodai prekę pirštu. Nori rasti kelią? Na, žemėlapiai juk visur atrodo vienodai. Nori žinoti, kiek kainuoja? Paduodi kalkuliatorių (pvz. telefono) ir tau įrašys kainą. Nori žinoti, ar teisingai eini? Na, miestų ar gatvių pavadinimai rodyklėse juk tarptautiniai (beveik visur būna parašyti lotynų raštu arba ir juo).

Keturiomis rašto sistemomis parašytos nuorodos kelyje per plyną Činghajaus plynaukštę

Činghajuje (Kinija) gyvenančios mažumos rašo trim skirtingom rašo sistemom – kinų, mongolų ir arabų. Tačiau net ir čia, be šių sistemų, vietovardžiai parašyti ir lotynų raštu.

Tikrai, viskas taip paprasta! Tereikia žengti pirmą žingsnį ir išbandyti ir net patys nustebsite, kodėl nedrįsote anksčiau!

Ir visgi, norint iš kelionės gauti daugiau, verta kažkiek pasiruošti – tai nebūtina, bet, jei turite laiko, pamėginkite.

Parodyti įvardytą miestą žemėlapyje kalbos nereikia

Parodyti įvardytą miestą žemėlapyje kalbos nereikia

Pasiruošimas apie šalį nemokant kalbos – svarbesnis

Vienas kalbos nemokėjimo minusas: jei nemokate kalbos, negalėsite gauti informacijos apie šalį vietoje (pvz. iš gidų, aprašymų muziejuose).

Tačiau šiais laikais tokios informacijos pilnas internetas visomis kalbomis. Visuomet daug paskaitau prieš kelionę ar prieš kiekvieną dieną – kad žinočiau daugiau apie kultūrą, lankomas vietas, ką pamatyti. Išsisaugau informaciją telefone kalba, kurią moku – kad galėčiau ją pasiekti bet kada, net jei ir nebūtų interneto.

Taip pat pasidomiu, kaip elgtis – pvz. įsigyti viešojo transporto bilietus. Tačiau šie dalykai daugiau keliaujant tampa vis įprastesni, nes daugelyje šalių tai daroma analogiškai (arba yra keli būdai). Galite paskaityti ir mano straipsnius pvz. “kaip išsinuomoti automobilį” ar “kaip naudotis viešuoju transportu” – ten aprašyti dalykai bendri visam pasauliui.

Brazilijos TIM operatoriaus planai jų interneto puslapyje

Prieš pirkdamas SIM kortelę, randu internete informaciją, apie galimus planus (kaip čia), kad atėjus nusipirkti pakaktų pasakyti plano pavadinimą. Jeigu informacija neprieinama man žinoma kalba, naudoju automatinius vertimus (žr. žemiau)

Taip pat parsisiunčiu žemėlapius ir kitą į telefoną.

Stengiuosi, kad viena geriausių vietų rinktis informaciją apie šalis lietuvių kalba būtų ši svetainė “AŽ kelionės ir mintys”.

O šiaip daugiausiai informacijos apie pasaulio šalis yra angliškai. Bet jei nemokate šios kalbos, o mokate kitą populiarią kalbą – rusų, vokiečių, prancūzų – yra tikimybė, kad rasite informaciją ja. Muziejuose gali būti prieinami audiogidai ar lankstinukai ta kalba, net jeigu šiaip informacija ja ir neparašyta. Tikėtina, rasite ta kalba knygų apie šalį. Be to, net jei nemokate jokios kalbos *tobulai* (be lietuvių), vis tiek vienos kalbos jums bus suprantamesnės už kitas (pvz. tos, kur parašytos lotynų raštu). Verta rinktis informaciją jomis.

Pekino Uždraustajame mieste audiogidai - net 18 kalbų. Tarp jų anglų, rusų, lenkų ir kt.

Pekino Uždraustajame mieste audiogidai – net 18 kalbų. Tarp jų anglų, rusų, lenkų ir kt.

Modernios technologijos ir vertimo programėlės

Šiais laikais keliauti nemokant kalbos daug paprasčiau, nei seniau, nes yra modernios technologijos – programėlės mobiliajam telefonui. Parsisiųskite tokias, kurios leidžia naudotis ir nesant interneto (nes gal jo nebus). Jos – nemokamos.

Viena geresnių – “Google Translate”. Parsisiuntus atitinkamų kalbų žodynus galima automatiškai versti bet kokius tekstus. Kokybė, aišku, nėra tobula ir kartais pasitaiko kuriozų – bet skeptiškam būti nereikia, nes “kelioninėms frazėms” paprastai pilnai pakanka.

Google Translate automatiškai iš korėjiečių į anglų k. išverstas į telefoną atėjęs pranešimas. Galima ir į lietuvių k.

Google Translate automatiškai iš korėjiečių į anglų k. išverstas į telefoną atėjęs pranešimas. Galima ir į lietuvių k.

Taip pat programėlės turi galimybę ir versti šnekamus žodžius – į telefoną įkalbėtus viena kalba sakinius išverčia į kitą kalbą. Kartais tokias programėles turi ir vietiniai (pvz. aptarnavimo darbuotojai), bet galite įsigyti ir jūs. Jos verčia net į lietuvių kalbą.

Dar viena programėlių galimybė – “skanuoti” užrašus ir juos versti (pvz. restoranų meniu, iškabose).

Taigi, įprastai galima naudoti programėles taip:
*Nuskanuoti telefonu ir išsiversti nežinomus reikalingus užrašus (paslaugų aprašus, restoranų meniu).
*Jeigu nepakanka gestų – versti pokalbį su vietiniu.
*Jeigu reikia tik vieno ar kito žodžio ar frazės – išsiversti ją įrašant į programėlę.

Automatinis vertimas - nukreipus telefono programėlę į korėjietišką tekstą, ji rašo angliškai (gali versti ir į lietuvių k., bet prastesne kokybe)

Automatinis vertimas – nukreipus telefono programėlę į korėjietišką tekstą, ji rašo angliškai (gali versti ir į lietuvių k., bet prastesne kokybe)

Mini kalbos pramokimas: pakanka vos kelių dienų!

Gali pasirodyti kvailystė – straipsnyje “Kaip keliauti nemokant kalbos?” rašau “Kaip pramokti kalbą”. Bet tai nėra tokia kvailystė. Reikalas tas, kad daugelis tų, kurie kompleksuoja negalintys keliauti nemokėdami kalbos, kalba apie labai rimtą kalbos mokėjimą – tokį, kokiam reikia pašvęsti ne vienerius metus.

Štai ir žmona man ne kartą sakiusi – “Kaip keliausim į tą šalį, juk nemokam rusiškai” (pvz. Kazachiją). Bet kad rusiškai mokam – tiesiog ne taip, kaip prie Sovietų Sąjungos užaugusi lietuvių karta.

Reikalas tas, kad kalbos mokėjimas – kaip piramidė. Pirmi 100 žodžių duoda tiek pat naudos, kaip sekantis 1000. O sekantis 1000 žodžių – tiek, kiek kiti 10000.

Išmokęs vos 50 ar 100 žodžių – o tam pakanka keleto dienų – jautiesi šalyje visai kaip žuvis vandenyje: bet koks “kelioninis” pokalbis nesunkiai įmanomas vietos kalba (kiek kainuoja, kur važiuoti, ar veikia restoranas ir t.t.). Turiu 100 svarbių žodžių sąrašą, kurį – ir elementarią gramatiką – mėginu išmokti kalba kiekvienos šalies, į kurią keliauju. Tai, tarkime, skaitmenys (“vienas”, “du”…), klausimai (“Kur? Kada? Kiek?”) ar turistinių vietų pavadinimai (“muziejus”, “viešbutis”, “kambarys” ir pan.), taip pat maistai (“jautiena”, “kiauliena”).

Paprastai peržiūriu, pasimokau žodžius iš to sąrašo keletą valandų prieš kelionę, taip pat lėktuve. Nesistengiu visko iškalti – žodžius vartojant, pasižiūrint, jie įsimins eigoje. Įsirašau telefone kokią pasikalbėjimų knygelę / žodyno programėlę – nežinant žodžio ar kito, bus lengva pasižiūrėti. O kartą-kitą pavartojus kokį žodį, jį bus dar lengviau prisiminti

Kartu su tuo 100 žodžių bandau išmokti ir vietos rašto sistemą, jeigu ji nelotyniška ir nesudėtinga (t.y. ne kinų raštas). Tai labai praverčia skaitant pavadinimus, nuorodas. Tačiau jei suvokiu, kad kažkam išmokti reiktų daugelio dienų – to nedarau. Visas savo žinias apie raštų sistemas (ir kaip jas skaityti) sudėjau į savo knygą “Pasaulio raštų sistemos“, kuri, tikiuosi, pravers keliaujant į šalį, kurios rašto sistemos nemokate.

Esu parašęs knygą "Pasaulio raštų sistemos", kur rašau, kaip tari visų pasaulio šalių oficialių ar pagrindinių rašto sistemų raides. Tai - vienintelis toks lietuviškas šaltinis

Esu parašęs knygą “Pasaulio raštų sistemos”, kur aiškiai aprašau, kaip tari visų pasaulio šalių oficialių ar pagrindinių rašto sistemų raides. Tai – vienintelis toks lietuviškas šaltinis

Dalykai, kurių nepavyks išmokus tik ~100 žodžių – filosofinės, politinės diskusijos, literatūros skaitymas ta kalba, paskaitų klausymas. Bet juk tai ir nėra būtina kelionėje. Tiesa, iš gido ekskursijos kalba, kuria mokate tik ~100 žodžių, daug naudos irgi nebus.

Ar 100 žodžių išmokti būtina norint keliauti į šalį? Jokiu būdu ne (žr. aukštesnius skyrelius). Tačiau tai atveria dar daugiau galimybių. Itin verta pramokti tuos 100 žodžių kalbomis, kurių dar, tikėtina, prireiks ne vienoje kitoje šalyje – anglų, prancūzų, arabų, ispanų, rusų ir pan. Tiesiog iš tokio išmokimo bus didesnė nauda. Vėlesnių kalbų pagrindinius žodžius išmokti lengviau, nei pirmųjų, nes vis daugiau žodžių kartosis. Pvz. “Viešbutis” yra “Hotel” ne tik angliškai, bet ir įvairiose kitose kalbose.

Aišku, naudingiau pramokti “populiariausias” kalbas, tačiau pramokęs retesnių kalbų gali itin smarkiai sužavėti vietinius. Kiek pastebėjau yra taip:
*Jeigu vietine kalba kalba iki 10 milijonų žmonių pasaulyje (kaip, tarkime, lietuvių k.) – tai vietiniai labai džiaugiasi išgirdę užsienietį kalbant, kad ir bent truputėlį, jų kalba. Tai jiems būna netikėta.
*Jeigu vietinę kalbą moka nuo 10 iki 100 milijonų žmonių (tarkime, korėjiečių k.) – tai vietiniai jau jau ypatingai nesidžiaugia, jiems normalu, kad užsienietis moka jų kalbą – bet lygiai taip normalu, kad ir nemoka.
*Jeigu vietinę kalbą moka daugiau kaip 100 milijonų žmonių (pvz. rusų, ispanų, anglų, prancūzų, portugalų, kinų kalbos) tai jau *jeigu tu tos kalbos nemoki*, kai kurie vietiniai žiūri “kreivai”: tarsi kiekvienas išsilavinęs žmogus ją turėtų mokėti, o jei nemoki, tai kažkas su tavimi negerai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,