Išskleisti meniu

Kelionių planavimas

Kaip susiplanuoti nepriklausomą kelionę?

Kaip susiplanuoti nepriklausomą kelionę?

| 2 komentarai

Nepriklausomos kelionės planavimui nebūtina tam skirti mėnesių (nebent pats to norėtumėte). Ir nebūtina susiplanuoti visko iki detalių – jei patinka spontaniškumas, tebūnie!

Tačiau yra dalykų, kuriuos padaryti prieš kelionę būtina. Ir klaidų, kurios lengvai gali sugadinti ar pabranginti bet kurią kelionę.

Aš susiplanavau savo keliones į daugiau nei 100 šalių. Kaip tą daryti efektyviai ir nešvaistant laiko?

Kaip pasirinkti kur keliauti?

Daugelis pradedančių keliautojų pirmą klaidą padaro jau čia. Neatsižvelgdami į nieką kitą, išsirenka vieną vienintelę šalį tai kelionei – „Šiais metais būtinai ten keliausiu“. Nes ten buvo draugai ir patiko, nes kažką įdomaus perskaitė…

Bet pasirinkimas „Sekanti kelionė bus būtinai ten“ užkerta daug galimybių: labai tikėtina, kad į tą šalį šiuo metu skrydžiai brangūs ir/ar nepatogūs, bus dar kokių problemų.

Pasaulis – didelis, įdomių vietų – daug, gyvenimas – ilgas. Aš turiu ištisą sąrašą kelionių idėjų, kurias noriu įgyvendinti. Išgirdęs ką įdomaus (iš draugų, perskaitęs internete ir t.t.), įrašau į tą sąrašą: pvz. „Rio de Žaneiro karnavalas“ ar „Kemperiu per Australiją“. Paskui jau žiūriu, kas iš mano idėjų sąrašo tuo metu, kai keliausiu, logiškiausiai įgyvendinama: gal kokia akcija skrydžiams, gal koks draugas ten ketina vykti su kuriuo norėčiau vykti kartu. Tai sutaupo labai daug laiko ir padeda pasirinkti geriausias keliones: jei neužsirašysite idėjų, kai po trijų metų svarstysite kur keliauti, neprisiminsite visko, kas per tuos tris metus buvo sudominę.

Be to, šitaip man įdomias vietas galėjau lankyti net koronaviruso pandemijos metu – nesustodamas nė keliems mėnesiams. Nes kažkas iš sąrašo visada buvo atvira.

Kokias būtent šalis lankyti? Tai individualu ir priklauso nuo jūsų poreikių: kas jus žavi – miestai, kultūra, pramogos ar kita. Gal minčių įkvėps mano įspūdingiausių pasaulio vietų sąrašai (jas jau aplankiau), suklasifikuoti pagal kategorijas – rinkitės, kas įdomu jums, spauskite ir žiūrėkite, kas iš tokių vietų labiausiai pribloškė mane:


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

Šiame straipsnyje rašau plačiau, kaip žmonės renkasi kur keliauti, ir kaip tai padaryti kuo geriau:
Kaip pasirinkti kur keliauti? “Pradinukų” ir “ekspertų” kelionių kryptys

Susidarykite preliminarų maršrutą

Suradę patinkančią kelionę prieš pirkdami lėktuvo bilietus, pagalvokite, ką šalyje norėsite aplankyti ir kaip tai darysite. Nuo to priklauso tiksli kelionės trukmė, taip pat, į kokius oro uostus skristi. Ne kartą girdėjau istorijų: “Labiausiai norėjome aplankyti tą, bet, pasirodo, buvo labai toli ir pritrūko laiko” ar „Nusipirkom pigius bilietus, bet šitiek pinigų vietoje išleidom…“. Man taip seniai ne(be)atsitinka, nes preliminariai apmąstau kelionę dar prieš pirkdamas bilietus.

“Preliminarus apmąstymas” nereiškia susiplanavimo.

Pažiūrėti reikia vien tik šiuos dalykus (užtruks ne ilgiau 1-2 val.):
*Įdomiausių šalies vietų sąrašas. Labiausiai patinka “Lonely Planet” knygų pirmieji puslapiai, kuriuose būna “20 įspūdingiausių šalies vietų” ir jų nuotraukos bei vietos žemėlapyje. “Lonely Planet” knygos yra internete. Jei labiau patinka video, yra ir panašių “topų” video, tik reikia atsirinkti tinkamus, kokybiškus. Toks sąrašas padės nuspręsti, ar tikrai šalis yra jums tinkama bei kiek laiko skirti, į kurias šalies dalis važiuoti.
*Transportas. Jei keliausite automobiliu, įveskite Google Maps iš kur į kur važiuotumėte (kelias pagrindines vietas) ir pažiūrėkite, kiek laiko užtruks (atstumas žemėlapyje apgaulingas – kalnų keliai magistralei nelygu). Jei norėtumėte keliauti viešuoju transportu, įveskite į “Google” tas vietas – gali būti, kad kai kur viešojo transporto nėra išvis.
*Vizų sąlygos, kainos, nuvažiavimo iš oro uosto sąlygos ir bendras kainų lygis šalyje. Kad nusipirkę pigius bilietus nenusiviltumėte supratę, kad vietoje išleisite kosminę sumą. Ar reikia vizos (anglų k.) galite pasirikrinti čia. Kainų lygį šalyje gerai parodo tiesiog atsitiktinė Booking.com viešbučių paieška toms dienoms ar Numbeo svetainė. Jei norėtumėte nuomotis automobilį ar pirkti vidinius skrydžius, verta patikrinti ir tas kainas: jos irgi varijuoja labai smarkiai.

Jeigu “AŽ kelionės ir mintys” yra straipsnis apie tą vietą, kviečiu paskaityti ir jį, nes ten sudėta viskas, kas svarbu: ir lankytinos vietos, ir transporto bei kita praktinė informacija. Čia – visi “AŽ kelionės ir mintys” straipsniai viename žemėlapyje (spauskite ant žymeklių ir tada ant nuotraukos):

Rytų pusrutulis:

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Vakarų pusrutulis:

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Visa tai patikrinus gali būti, kad nuspręsite bilietų išvis nepirkti – pasirodys ne toks jau ir geras pasiūlymas. Kokiais 30% atvejų man taip atsitinka: pvz. tąsyk nepirkau Ryanair bilietų po 30 eurų į Jordaniją, kai išsiaiškinau, kad viza kainuos bent 60 eurų, o ir Jordanija ne tokia pigi šalis.

Jei visgi lėktuvo bilietus nusiperku, pasižymiu į telefoną tolimesnius veiksmus – pvz. kada prašyti vizos ar pildyti kokias anketas (jei tai daryti reikia ne iš karto, o, tarkim, likus kažkokiam laikui iki kelionės), rezervuoti autonuomą ar transporto bilietus vietoje (jei reikia).

Detalų kelionės planavimą irgi atidedu – jei bilietus įsigyji iš anksto, nėra tikslo viską suplanuoti prieš kelis mėnesius.

Iki tol pakanka žinoti – į kokią šalį vyksi, ką ten nori pamatyti/veikti. Esant galimybei, galima paskaityti ir pažiūrėti informacijos apie tą šalį laisvu laiku, pasisemti idėjų.

Bendras principas: „Nedaryti nieko (kalbu apie užsakinėjimus) per anksti“. T.y. stengtis viską padaryti vėliausiai įmanomai (kol nepakyla kainos, nedingsta galimybės). Antraip bus ir nusivylimų: pvz. užsakęs viešbutį prieš 4 mėnesius gal suprasite, kad vėliau kaina tik nukrito, arba daugiau paskaitęs apie šalį suprasite, kad norėjote nuvažiuoti ir į kitą įdomią vietą, bet, deja, jau turite viešbutį kitame regione… Nors pradedantys keliautojai dažnai to bijo, iš tikro viešbutį galima gauti kad ir tą pačią dieną. Laikas, kada paprastai viską užsakinėju:

Kas? Kada užsakau / padarau?
Viešbutis Vietoje ar nakvynės dienos ryte
AirBnB Prieš kelias dienas ar savaites
Autonuoma Maždaug prieš savaitę-mėnesį
Vidiniai skrydžiai Prieš savaitę-mėnesį
Antžeminis transportas Neužsakinėju iš anksto, nebent toje šalyje tai tikslinga (pvz. Indijos geležinkeliai)
Daiktų krovimas Kelionės išvakarės
Viza Bent prieš mėnesį-du pažiūrėti būtent tos šalies tvarką

Išimtys: jei pamatai tokį gerą pasiūlymą, kurio tikriausiai neliks, arba jei keliauji per kokią ypatingą šventę (pvz. Naujus metus) – tada reikia „griebti“ anksčiau.

Planuoti galima ir lėktuve

Paskutinis etapas – detalus kelionės planavimas. Ką tiksliai darysi kiekvieną dieną? Gal skamba baisiai – nemėgstate planų, manote, kad čia didžiulis darbas? Na, tai ir nebūtina. Vieni pasirengia tikslų planą iš anksto, kiti „detaliai“ suplanuoja tik sekančią valandą (pvz. su nauju pažįstamu sutaria ką veikti) – ir tai yra gerai, jei tenkina jus. Kita vertus, jei norite išnaudoti laiką optimaliai, pamatyti kuo daugiau – detaliai susiplanuoti verta kiek iš anksto, bet ir tai nėra kažkoks sudėtingas ar ilgas darbas.

Gerai planavimui išnaudoti laiką, kai daugiau nėra ką daryti. Pvz. čia galvoju, ką veiksiu vėliau, laukdamas užsakymo restorane

Gerai planavimui išnaudoti laiką, kai daugiau nėra ką daryti. Pvz. čia galvoju, ką veiksiu vėliau, laukdamas užsakymo restorane. Tam tinka ir transportas

Kai pradėjau keliauti, visą „detalų planą“ padarydavau… oro uoste ar lėktuve pakeliui į šalį. Juk tada turi daug laiko, kurį nelabai kam kitam gali skirti. Daug kas ima į lėktuvą kokią nesusijusią knygą ar ten žiūri kokį atsitiktinį filmą, galbūt keikdami ilgą skrydį – bet daug geriau panaudoti tą laiką paskaitymui apie šalį, kurioje tuojau būsi: ir įdomu, ir naudinga, ir padeda „atlaisvinti“ laiką namie prieš kelionę kitiems reikalams, o laiką kelionės metu – džiaugimuisi ja.

Tiesa, kad galėtum ruoštis „eigoje“, reikia turėti šaltinių. Čia gali padėti kelionių vadovų knygos. Kadangi lėktuve ar ir kitur kelionėje gali nebūti interneto, svarbius šaltinius reikia parsisiųsti į telefoną. Pavyzdžiui, žemėlapius: planuojant verta žymėtis vietas tenai, kad matytum atstumus tarp jų, nuspręstum geriausią lankymo eiliškumą.

Tik dalis mano kelionių knygų lentynos. Dabar dažniau iš jos imu knygas pasiruošimui kelionei (pvz. lygindamas įspūdingiausias vietas sprendžiu, kur keliauti), nei pačiam kelionės planavimui ar keliavimui

Tik dalis mano kelionių knygų lentynos. Bet dabar to nebereikia – viską galima parsisiųsti iš interneto. Tai ir patogiau, mažiau daiktų

„Paskutinius štrichus“ galima sudėlioti vakarais – sužiūrėti ateinančios dienos idėjas, žiūrėti, kiek bus laiko. Vakaras geriau nei rytas, nes rytas – jau šviesus metas, kai daug kas dirba, ir planuoti kelionę tuo metu reiškia neišnaudoti laiko, kai gali ką nuveikti. Kita vertus, jeigu esminis kelionių tikslas – naktinis gyvenimas ir pramogos, tai logiškiau planuoti dieną.

Norite planuotis labiau? Galite pradėti ir nuo gerokai anksčiau. Bet patariu tokiu atveju ne tiek žiūrėti konkrečias lankytinas vietas ar datas, kiek pasidomėti vieta, į kurią keliausite. Aš paskaitau bendro pobūdžio informacijos, žiūriu dokumentinius filmus, tos šalies meninius filmus. Šiek tiek pasimokau kalbos. Tokiu būdu įsigyvenu į šalį, jos kultūrą. Bet tai nebūtina, nors ir gerokai praturtina kelionę. Kita vertus, filmai ir video labai praverčia ruošiantis kelionei tada, kai keliaujama keliese. Juos galima pažiūrėti keliese, aptarti.

Žiūrim filmą apie Korėją

Žiūrim filmą apie Korėją

Turėkite reikalingų daiktų sąrašą

Skaityti plačiau: Ką imti į kelionę? Daiktų sąrašas ir patarimai

Pradedantys keliautojai praleidžia valandų valandas ar net dienas sukdami galvą, ką įsidėti į lagaminą – ir žymios dalies susidėtų dalykų nė karto nepanaudoja. Arba panaudoja tik vieną kartą – ir tai nėra taip jau būtina, o sunkų daiktą tąsyt tenka nuolat. O tuo tarpu pamiršta įsidėti kokį daiktą, kuris tikrai būtų svarbus…

Taupydamas laiką, aš esu susidaręs daiktų, kuriuos reikia paimti į kelionę, sąrašą. Kelionės išvakarėse, susidedu juos į kuprinę. Prieš išvažiuodamas į oro uostą, perbėgu sąrašą akim darsyk ir pagalvoju, ar viską turiu. Viskas. Nuo tada, kai pradėjau tai daryti, baigėsi visi “pamiršau pasiimti tą”.

Po kiekvienos kelionės vėl užmetu akį į sąrašą. Jeigu kelionėje kažko smarkiai trūko, sąrašą papildau. Jeigu kažko, ką įsidėjau, neprireikė – iš sąrašo tai ištrinu.

Daugelis sąrašo daiktų reikalingi kiekvienoje kelionėje (pasas, fotoaparatas, telefonas), tačiau kai kurie yra su klaustuku ir priklauso nuo aplinkybių (šilti drabužiai, rozetės adapteris – ar prireiks, padeda sužinoti šie žemėlapiai).

Straipsniai, kurie padės kokybiškai susiplanuoti kelionę

Komentarai
Straipsnio temos: , ,


Kaip keliauti po diktatūras?

Kaip keliauti po diktatūras?

| 9 komentarai

Nukeliavęs – ypač nepriklausomai – į diktatorių valdomus kraštus, susiduri su dalykais, prie kurių esi nepratęs Europoje.

Keliauti ten tikrai įmanoma – bet, jei nesielgsi apdairiai, gali nukentėti. Pas mus “savaime suprantamas” elgesys ten gali lemti prarastą laiką, pinigus, o pasaulio žiniose skamba ir istorijos apie į kalėjimus už, atrodo, nieką, uždarytus turistus.

Čia aprašysiu, kaip reikia elgtis diktatūrose, kad išvengtum problemų. Nors diktatūros yra visokių kultūrų ir visokiuose žemynuose, daugybė dalykų ten stebėtinai panašūs (ir skiria jas nuo demokratijų).

Turistas tiesiogiai nejaučia, kas valdo šalį – bet labai gerai jaučia šiuos diktatūroms būdingus “atributus”. Kaip taisyklė, kuo daugiau šių atributų – tuo nedemokratiškesnė šalis.

Blokpostai

Blokpostai – policijos arba armijos punktai palei kelią, kur tikrinami pravažiuojantys automobiliai.

Kuo diktatūra “stipresnė”, tuo tokių postų daugiau ir tuo ilgiau užtrunka procedūros ten. Pavyzdžiui, “švelnesnėse” šalyse postai stabdo automobilius pasirinktinai, o “griežtesnėse” stabdo visus, tikrina visų pasus, liepia išlipti net autobusų keleiviams, kartais atidarinėja bagažines, bagažą… Vienose šalyse blokpostai – tai kokie nameliai palei kelią, prie kurių pastatytas ženklas STOP. Kitose blokpostai atrodo kaip tarsi muitinės, jie stovi nuolat (pvz. prie įvažiavimų į miestus), apsupti smarkiai ginkluotų pareigūnų ar karių.

Blokpostas Egipte

Blokpostas Egipte – šitas vienas paprastesnių, bet rimtesnių fotografuoti tikrai negalima

Blokpostai dažnai atrodo kaip toks parodomasis valdžios galios demonstravimas – na, ar tikrai ką sprendžia tai, kad užsirašo visų pravažiuojančių pasų numerius į bloknotą? Bet, norėdamas neturėti problemų, privalai tai galiai rodyti nuolankumą. Štai Gambijoje ne kartą buvome smarkiai aprėkti, nes nepastebėjome blokposto ir nuvažiavome per toli (ten blokpostai menkai pažymėti, o kartais prie “STOP” ženklo nebūdavo jokių pareigūnų – bet vis tiek privalai stoti ir laukti kol jie ateis).

Blokpostai dažnai – pretekstas pareigūnų korupcijai. Daugybę kartų matėme – ypač Afrikoje – kaip vairuotojai blokposto kariams iškart tiesia banknotus, nors mokėti nieko šiaip jau nereikia. Priežastys dvi. Viena – jei kas netvarkinga su dokumentais (o techniškai netvarkingų automobilių ten daug): vietiniams gali būti pigiau ne sutvarkyti problemą, o dalinti kyšius. Kita – pareigūnai už kyšius “formalumus sutvarko” greičiau. Pavyzdžiui, kai ėmėme ekskursiją po Mauritaniją, net į ekskursijos kainą buvo parašyta, kad “įeina kyšiai pareigūnams”. Ir tikrai gidas dalino kyšius blokpostuose – antraip, sakė, užlaikytų ir po kokią valandą.

Tiesa, dažnai turistui, ypač nemokančiam kalbos, yra kiek paprasčiau: pareigūnai nemoka ar kažkiek bijo paprašyti kyšio. Taigi, jeigu viskas tvarkinga, daugeliu atveju viskas bus gerai. Kyšius siūlyti ne tik amoralu, bet, nežinant vietos “korupcijos kultūros”, ir pavojinga – pasiūlęs “ne taip”, “nemandagiai” ar pan. gali susilaukti jau labai teisėtų ir teisingų problemų.

Tačiau jei *kažkas pas tave tikrai netvarkinga*, blokpostų buvimas smarkiai padidina tikimybę susilaukti bėdų. Na, jei pasas baigė galioti, viza pasibaigė, išsinuomoto automobilio dokumentų nuomodamas nepatikrinai ir jie netvarkingi – lauk, kad daugely blokpostų bent jau kyšio reikalaus… Tad tokiose šalyse dar svarbiau nei kur kitur, kad viskas būtų tvarkinga, visi štampai surinkti.

Blokpostai dažnai neva statomi “dėl saugumo”, bet tikrosios jų buvimo priežastys paprastai tokios:
1.Jie stebi “nelojalių” (juoduosiuose sąrašuose esančių) piliečių judėjimą.
2.Jie – gera vieta įdarbinti pareigūnus ir karius (kurių diktatūrose daug).
3.Jie demonstruoja valdžios galią (jauti, kad valdžia tave stebi).

Leidimai patekti į šalies regionus ir turistams draudžiamos zonos

Demokratijose gavęs vizą gali keliauti po visą šalį – o dažniausiai ir vizos nereikia. Bet diktatūrose dažnai būna regionų, po kuriuos keliauti draudžiama be papildomų leidimų. Tarkim, Eritrėjoje viza leidžia keliauti tik į sostinę, o kitur reikia specialaus leidimo; kai buvau Sirijoje reikėjo specialaus leidimo į Izraelio sugriautą Kuneitros miestą.

Kitais atvejais keliauti galima, tačiau, tarkime, ne su automobiliais, arba ne su motociklais. Arba reikia praeiti kokią papildomą patikrą.

Taip pat gali būti, kad jau prašydamas vizos turėsi nurodyti, į kokias šalies vietas važiuosi, ir susilauksi bėdų, jeigu keliausi bet kur kitur, nei nurodei.

Tokiais ribojimais verta pasidomėti planuojant kelionę, kelionę planuotis pagal juos: galbūt kai kurių vietų atsisakyti, pradėti viską tvarkyti kaip įmanoma anksčiau.

Tiesa, jeigu reikės specialaus leidimo, dažnai jį gali gauti tik pačioje šalyje ir tai užtrunka (dažnai kiek tiksliai užtruks iš pradžių net nėra aišku) – tad kelionės į tokias vietas sunkiai įmanomos per ribotas atostogas. Kartais būna ir “aukštesnių barjerų”: tarkim, reikia kokio rašto “iš savo šalies ambasados”, o Lietuva toje šalyje ambasados neturi… (tokia situacija mums buvo su Kuneitra Sirijoje).

Kartais tokius dalykus sutvarko kelionių agentūros – aišku, už tikrai didelį mokestį.

Bet šiaip daugelis tų “uždarų regionų” nėra kažkokie stebuklingi – jei neapkeliavai didžiosios pasaulio dalies, kažin ar verta prasidėti. Prasideda dažniausiai tie, kurie arba buvę 100+ šalių, arba jiems pats tas “patekau į uždarą teritoriją” faktas duoda daug žavesio (keliautojai-atradėjai).

Kodėl tie regionai “uždari”? Paprastai tai būna vienas iš dviejų:
1.Nelojalūs valdžiai regionai, nepriklausomybės siekiantys regionai (valdžia nenori, kad turistai ten pamatytų per daug, ką nors perduotų vietos aktyvistams).
2.Su “nacionaliniu saugumu” susiję regionai – gynybos pramonės zonos, pasienio ruožai ir pan. (diktatūros labai bijo šnipinėjimo, žr. skyrių apie fotografavimą).

Taip pat diktatūrose būna “neoficialių draudimų” – kažkur eiti ar užsibūti, ypač netoli valdžios pastatų, karo bazių. Pavyzdžiui, Nuakšute (Mauritanija) man liepė pereiti į kitą gatvės pusę, kad neičiau šaligatviu palei kažkokį valdžios pastatą, Kaire neuniformuotas pareigūnas liepė nesėdėti Tahrir aikštėje, Vakarų Sacharoje net keliose vietose pareigūnai be paaiškinimų paprašė ten neiti, apsisukti (nė karto nesupratome kodėl). Jokių ženklų ten nėra – vietiniai ir šiaip žino, kur neiti ar nesėdėti, o atvykėlio laukia tiesioginiai pareigūnų ar karių nurodymai – aišku, reikia klausyti, diktatūroje nepasiginčysi “Tai kad niekur neparašyta, kad čia eiti negalima”, kario žodis tolygus įstatymui.

Kai išlipome šioke vietoje Vakarų Sacharoje pasigėrėti kopomis, pasitiko pareigūnai ir nurodė grįžti į automobilį bei važiuoti iš ten

Kai išlipome šioke vietoje Vakarų Sacharoje pasigėrėti kopomis, sustojo pro šalį važiavę pareigūnai ir nurodė grįžti į automobilį bei važiuoti iš ten

Privalomos palydos ir ekskursijos turistams

Yra kelios šalys, kur keliauti apskritai gali tik su “privalomu gidu” ar “privalomu apsaugininku”. Pvz. Šiaurės Korėja, Turkmėnija.

Daugiau šalių, kuriose “privalomos palydos” tik tam tikruose regionuose – tai panašūs regionai į tuos, į kuriuos patekti būtinas leidimas (žr. aukščiau).

Kai kur tai yra oficialu (iš karto privalai nusipirkti ekskursiją) – pvz. straipsnio rašymo metu Kinijos valdomas Tibetas. Kitur neoficialu – tam tikruose regionuose prisistato policijos ar armijos palyda ir liepia važiuoti paskui juos. Dar kitur koks saugumietis ima sekti “paslapčia”.

Kaip taisyklė, oficialiai viskas dėl “turistų saugumo”, bet iš tikro privaloma palyda dažniausiai reikalinga kad:
1.Nekalbėtum laisvai su vietiniais – neskleistum savo požiūrio, nepapasakotum, kas vyksta kitur ar, juoba, ko nors jiems neperduotum (pvz. uždraustos literatūros ar filmų). Vietiniai prie gido/apsaugininko su tavim laisvai nekalbės, nes žinos, kad tie žmonės – valdžios atstovai.
2.Nepamatytum (ir ypač nenufotografuotum) ko nereikia. Pavyzdžiui, įvairių laisvių ribojimų apraiškų, skurdo apraiškų – kur tai yra, gidai tavęs net neves, o jei netyčia pateksi – draus fotografuoti, lieps trinti nuotraukas ir pan.
3.Išgirstum “teisingus” faktus. Viską tau paaiškins pagal oficialią valdžios poziciją, be jokių alternatyvų (tokie gidai parenkami iš lojalių valdžiai žmonių).

Ten, kur turi pats iš anksto oficialiai įsigyti ekskursiją ar palydą, tai paprastai ir labai brangu, ypač palyginus su kelionėm į aplinkines šalis (bet jei nebūsi nusipirkęs ekskursijos / palydos, tavęs tiesiog neįleis į tą šalį ar regioną – taigi, prievolės išvengti nepavyks).

Jeigu palyda “neoficiali” tai ji gali būti nemokama – tarkime, Egipte Nilo slėnyje važiuojant automobiliu tokia palyda “prisistatė” keliems šimtams kilometrų, liepė sekti iš paskos, važiavo konkrečiu keliu (kuris nebuvo greičiausias). Blokpostuose pareigūnų automobiliai keitėsi tarpusavyje ir tik arčiau Kairo pagaliau paleido. Mokėti nieko nereikėjo – bet laisvai, švelniai tariant, nesijautėm, turistinių vietų apžiūrėti pakeliui irgi negalėjom, pareigūnai tiesiog stengėsi kuo greičiau nuvesti link Kairo ir net sustojimas degalinės tualete sukėlė piktų žvilgsnių. Nors iš pradžių planavom pernakvoti pakeliui, supratom, kad geriau jau važiuoti “per naktį”, Kaire atsidūrėme gerokai po vidurnakčio.

Nuo stogo Kaire nufotografuoti automobiliai panašūs į tuos, kurie dalyvauja palydose. Dažniausias variantas - vidurnis, kur pikapo kėbulas pilnas ginkluotų karių.

Nuo stogo Kaire nufotografuoti automobiliai panašūs į tuos, kurie dalyvauja palydose. Dažniausias variantas – vidurinis, kur pikapo kėbulas pilnas ginkluotų karių.

Ir taip, tai tas pats Egiptas kur piramidės, Luksoras, Hurghada ar Šarm El Šeichas – diktatūroms, kurios vysto turizmą, būdinga, kad tam tikrose zonose (ypač kurortuose) judėjimas kiek “atlaisvintas”, antraip turistai ten nekeliautų. Į turistines zonas kai kuriose šalyse ribojamas jau vietinių patekimas, tokiu būdu garantuojant mažesnį kontaktą tarp turistų ir vietinių pastarųjų sąskaita.

Kubos turistinis Varadero miestas, kur daug vakariečių, jie elgiasi laisvai, bet kubiečių patekimas būdavo ribojamas

Kubos turistinis Varadero miestas. Kai Kuba pradėjo priimti turistus iš Vakarų, jiems čia leido atostogauti laisvai – užtat eiliniams kubiečiams Varaderas ilgą laiką buvo uždaras

Dažnai visokių “privalomų ekskursijų” ir palydų stengiuosi vengti iš paskutiniųjų, nes kelionės kokybė krenta, o kaina išauga. Dažniausiai yra panašių alternatyvų “be palydos”: gretimos šalys, gretimi regionai, kur gali “keliauti laisvai”. Pvz. Tibetas yra tik su “palyda”, bet irgi tibetiečių gyvenamas Kinijos Činghajaus regionas – be palydos, o pamatai tą pačią kultūrą.

Visgi, jei “pasirašytumėte” tokioms ekskursijoms, kelios rekomendacijos:
1.Paskaitykite prieš kelionę apie tą vietą iš neutralių / alternatyvių šaltinių (net jei paprastai esate įpratę viską sužinoti iš gido).
2.Bet nesakykite to garsiai gidui ar palydos žmonėms, nesiginčykite – vis tiek nieko nepasieksite, gidai – lojalūs valdžiai ir nebent patys susilauksite problemų (didžiausia tikimybė, kad tiesiog jus mažiau kur ves ir mažiau ką jums rodys, mažesnė – kad deportuos, dar mažesnė – kad suims). Svarbiausia patys daug geriau viską suprasite, jei būsite pasiskaitę. Pastebėsite keliaudami dalykus, kurių gidas neparodo, nepasako.
3.Kita vertus, užduokite gidui klausimų, prašykite kur nors nuvesti (bent jau iki pirmo “ne”). Gali pavykti ką sužinoti, bent jau, oficialią poziciją, kuri diktatūrose daug lemia žmonių gyvenimą. O kartais netikėtai pasakys ir daugiau, nei tikėjaisi, nes ne viskas draudžiama (pvz. nesitikėjau, kad po budistines Julino olas vedžiojusi gidė Kinijoje papasakos apie Kultūrinės revoliucijos metu statuloms padarytą žalą – bet papasakojo).

Fotografavimo ir filmavimo ribojimai

Sakyčiau nėra tvirtesnės taisyklės už šią: “Kuo mažiau demokratijos – tuo daugiau ribojimų fotografavimui ir filmavimui”. Tie ribojimai dažnai būna niekaip vietoje neparašyti – turi pats juos žinoti ar jausti. “Sulaužius” nerašytas (ar kažkur “giliai įstatyme” užrašytas) taisykles lauks (nuo švelniausio ir dažniausio iki griežčiausio ir rečiausio):

1.Aprėkimas iš pareigūnų (neretai – vilkinčių civiliais rūbais; tokių diktatūrose nemažai ir todėl negali pasakyti, ar policija šalia).
2.Reikalavimas ištrinti nuotraukas.
3.Priemonių konfiskavimas.
4.Sulaikymas (tikrai yra turistų, patekusių dėl to ir į kalėjimą, pvz. australai, Irane filmavę dronu).

Ką draudžiama fotografuoti? Čia rašau nuo ribojimų, kurie yra ir švelnesnėse diktatūrose (ar net kai kuriose demokratijose) iki esančių tik griežčiausiose diktatūrose:

1.Karius, karo bazes ir karinę techniką (net ir pvz. karo bazės sieną). Laikytis šio draudimo ne taip paprasta, kaip atrodo, nes diktatūrose karių, karo bazių dažniausiai gerokai daugiau, nei demokratinėse šalyse.

2.Bet ką iš drono (t.y. dronai draudžiami).

3.Policiją ir bet kokius kitus pareigūnus (blokpostuose ir pan.).

4.Valdžios pastatus (ministerijas, savivaldybes ir kt.). Pažeisti šį reikalavimą gana lengva netyčia: valdžios pastatai dažnai būna ir seni, gražūs, architektūriškai reikšmingi, taip ir norisi fotografuoti…

5.“Strateginius objektus”, kurie gali būti suvokiami labai plačiai: oro uostai, geležinkeliai ir jų stotys, net autobusų stotys, tiltai, užtvankos, gamyklos… Jei šalyje tai draudžiama, tai jau labai daug nuotraukų teoriškai bus nelegalios (na, fotografuoji miestą ir jau kažkur matosi tiltas…). Kartais padaroma nerašyta išimtis itin turistiniams objektams (pvz. kokiam senam tiltui). Bendrai paėmus dažnai tol, kol fotografuoji “kas įprasta turistui”, problemų nebūna, bet problemų greitai kyla tiems turistams, kurie kaip tik mėgsta fotografuoti “kas yra anapus numintų kelių”, “vietinių gyvenimą” ir pan.

6.Bet ką, kas gali parodyti šalį neigiamoje šviesoje (skurdą, valdžios propagandą ir pan.).

Taip pat paprastai tuo daugiau ribojimų (ir rašytų, ir nerašytų), kuo sudėtingesnė technika: mobilusis telefonas nekelia tiek kontroversijos, kiek fotoaparatas su keičiamais objektyvais, taigi, į diktatūras sudėtingesnės technikos paprastai ir nesivežu (juoba, telefonų foto ir video kokybė šiais laikais gera).

Esu patyręs ir atvejų, kai taip ir nesupratau, ką netinkamo užfiksavau, ir man nė nebandė aiškinti – tik piktai liepė ištrinti pastaruosius kadrus, kuriuose, atrodo, užfiksuota eilinė miesto gatvė… (pvz. taip buvo Asuane, Egipte).

Už tokio vaizdo nufilmavimą prisikabino pareigūnai

Už panašaus į šį vaizdo nufilmavimą Asuane prisikabino pareigūnai

Fotografavimo ribojimai aiškinami “nacionaliniu saugumu” (bijoma šnipinėjimo, partizaninių veiksmų, priešo atakų), o kartais – kad vakariečiams būtų suprantamiau – “vietos žmonių privatumu”, nors iš tikro jie neturi nieko bendro su tuo.

Patarimai, kaip elgtis:

1.Prieš keliaudami išsiaiškinkite ribojimus fotografuoti ir filmuoti toje šalyje ir jų laikykitės.

2.Jeigu nori fotografuoti ir tai akivaizdžiai mato karys ar pareigūnas, paklauskite, ar galima.

3.Jei matote, kad fotografuoja daug kitų žmonių ir, ypač, jei tai mato pareigūnai ir nieko nesako – reiškia, tikėtina, nesakys ir jums (net jeigu tai šiaip jau būtų negalima, pvz. tiltus fotografuoti draudžiama, bet kažkokį gražų tiltą miesto centre visi fotografuoja ir niekas nieko nesako, tai greičiausiai galite ir jūs).

4.Nustokite fotografuoti ir filmuoti, jeigu to jūsų reikalauja ir, jeigu to reikalauja, ištrinkite nuotraukas. Teoriškai yra galimybių išsaugoti nuotraukas (pvz. jei nuotraukos automatiškai sukeltos į “debesį”), bet dažniausiai neverta rizikuoti.

Beje, šiame straipsnyje tiek mažai nuotraukų (ar jos nekokybiškos) būtent dėl to, kad daug ką iš to, kas čia aprašyta, fotografuoti draudžiama.

Uždrausti ir deklaruojami daiktai, daiktų tikrinimai

Daug kur pasaulyje draudžiami narkotikai ar ribojami ginklai, bet diktatūros draudimai “eina” plačiau.

Ypač draudžiama visokia literatūra, filmai ir kita, kas kritikuoja valdžią arba (griežtesnėse diktatūrose) tiesiog nesutampa su oficialia valdžios pozicija. Netgi žemėlapiai kuriose kokia nors teritorija pažymėta priklausanti ne tam, kam reikia. Tokią bandant įvežti, ji konfiskuojama, jei turėsite daugiau, neįleis į šalį ar regioną (pvz. Azerbaidžano muitinėje dažnai konfiskuodavo “Lonely Planet” knygas, nes Kalnų Karabachas ten buvo aprašytas atskirai nuo Azerbaidžano). Pamenu, kai skridau į Vakarų Sacharą, kiekvieną vizitinę kortelę peržiūrėjo… Keistoka šiais laikais, kai kiekvienoje USB atmintinėje gali būti milijonus kartų tiek informacijos, bet spausdinti dalykai visad atkreipia daugiau dėmesio…

Pilno “draudžiamų daiktų sąrašo”, tikėtina, nerasite, tad padės bendras susivokimas:
1.Nesivežkite literatūros, spaudos ar medžiagos, kritikuojančios valdžią ar jos politiką (o griežtesnėse diktatūrose verta vengti apskritai bet ko, kas rašo politinėm, ideologinėm temom).
2.Nesivežkite per daug USB atmintinių, diskų ir pan. (kad nesukeltų įtarimo).
3.Apskritai nesivežkite per daug knygų, žurnalų, laikraščių ir pan.

Taip pat, daug daiktų nedraudžiami, bet privalomai deklaruojami atvykimo metu. Tai dažnai daiktai, kurie vietiniams ribojami ar sunkiai prieinami ar teoriškai gali būti panaudoti “prieš sistemą” – pvz. “per daug” pinigų, fotoaparatas, kamera, automobilis ir pan.

Jei deklaracija privaloma, atvykstant daiktus deklaruoti tikrai verta – antraip išvykstant gali konfiskuoti daiktą. Kita vertus, labai reikia žinoti apskritai *draudžiamus* daiktus – jei bandysite deklaruoti draudžiamą daiktą, jį konfiskuos. Draudžiamų daiktų reikia nesivežti išvis. Vienas daiktų, kuriuos gali vežtis turistai, bet jie yra daugely diktatūrų nelegalūs – dronai. Gali būti draudžiama ir įsivežti (ar paskui išvežti) didesnę grynų pinigų sumą, perteklius konfiskuojamas (patikrinkite).

“Nuslėpti” daiktus diktatūrose irgi dažnai sunkiau, nei demokratijose. Metalo detektoriai ar daiktus peršviečiantys rentgeno apartai, kuriuos esame įpratę matyti oro uostuose prieš skrydį, ten gali laukti daug kur: atvykus į šalį oro uoste, įeinant į kiekvieną traukinių stotį ar metro stotelę, lankytinas vietas, net viešbutį. Be to, dažnai apsaugininkai liepia atsegti krepšius, parodyti, kas viduje, o tokiose vietose, kaip oro uostai, netgi viską iškrauna, perkrauna iš naujo. Vienam Egipto oro uoste mums viską iškrovė ir vėl sukrovė netgi du kartus iš eilės!

Daug viešbučių nepriima užsieniečių

“Užsieniečiai šiame viešbutyje nepriimami” – tokių perspėjimų teko matyti ir Booking.com (pvz. Kinijoje), ir išgirsti ieškant viešbučio vietoje (pvz. Kaire, kai atvažiavome po naktinės kelionės su palyda…).

Priežastys gali būti įvairios, bet dažniausiai:
1.Užsieniečiams draudžiama apsistoti pigesniuose viešbučiuose, kad paliktų šalyje daugiau pinigų, nematytų skurdo (t.y. užsieniečius gali priimti tik viešbučiai su licencija, o ji duodama ne bet kam, kartais čia gali būti ir korupcinių ryšių).
2.Užsieniečiams leidžiama apsistoti tik žvalgybos stebimuose, sekamuose viešbučiuose (tai būdinga griežčiausioms diktatūroms, taip buvo ir Sovietų Sąjungoje).
3.Viešbučiai, priėmę užsieniečius, privalo praeiti visokias papildomas procedūras (pvz. tą pačią dieną siųsti užsieniečių duomenis policijai, kad valdžia matytų, kur juda užsieniečiai) – ne visi viešbučių savininkai nori tuo užsiimti, taigi, dalis viešbučių patys apsisprendžia užsieniečių nepriimti.

Jei šalyje ne visi viešbučiai priima užsieniečius, verta tuo domėtis specialiai, nes kartais būna, kad tarsi ir niekur nerašo, kad nepriima, netgi priima užsakymą, bet tai sužinai nuvykęs. Girdėjau ir “baisių istorijų”, kad Kinijoje išprašė naktį viešbutis, kuris jau buvo priėmęs.

Privaloma registracija

Kai kuriose diktatūrose užsieniečiai, atvykę į miestą, privalo registruotis policijoje, ar privalo rinkti apsistojimo viešbučiuose įrodymus ir pateikti paprašius pareigūnui (taip, pavyzdžiui, teko keliauti po Uzbekiją Islamo Karimovo valdžios laikais).

Surinktos kortelės iš Uzbekijos viešbučių

Surinktos kortelės iš Uzbekijos viešbučių

Tai – itin trukdanti (ypač jei reikia registruotis) tvarka, todėl ji – retesnė. Tiesa, daugiau šalių privalomą registraciją už tave tvarko viešbutis – viešbutyje reikia pildyti asmeninius duomenis, kurie perduodami valdžiai. Kinijoje net teko nuskaityti veidą į veido atpažinimo sistemą.

Dažnesnės privalomos registracijos perkant konkrečias paslaugas – ypač telefono SIM korteles. “Laisvose” šalyse jas gali tiesiog imti ir nusipirkti, o štai griežtose diktatūrose gali būti ir išvis negalima užsieniečiui, ir imti pirštų atspaudus bei kitą informaciją (kad galėtų atsekti, jei telefonu bus padarytas “nusikaltimas”, o tie nusikaltimai diktatūrose gali apimti ir netinkamų svetainių naršymą, komentarų rašymą).

Nuomonių ribojimai

Diktatūrose pavojinga reikšti tam tikras nuomones. Ir nors tiesiogiai turistui pavojus iš to kyla nedidelis, dėl tokio pavojaus kitaip elgsis vietiniai, nes jie rizikuoja daug labiau.

Pajusite, kad daugelis vietinių nekalba tam tikrom temom ar nusuka kalbą. “Ribos” priklauso nuo diktatūros griežtumo:
1.Švelnesnėse diktatūrose tiesiog nekritikuojama valdžia ar yra kelios “tabu” temos.
2.Griežtesnėse išvis nekalbama apie politiką ir “artimąją” istoriją (nebent bendraujate su valdžios rėmėju ir jis tą paramą garsiai reiškia).
3.Griežčiausiose nekalbama ir visokiomis “moralinėmis”, “ideologinėmis”, “vertybinėmis”, “istorinėmis” temomis (nebent pašnekovo požiūris lygiai toks pats, kaip valdžios).

Kaip taisyklė, itin atsargiai bendrauja ir elgiasi “inteligentiški” vietiniai, o kokie “kaimo senukai”, būna, net patys ima ir užkalbina tom temom… Nes inteligentiški, jauni turi daugiau ką prarasti: tik pačiose griežčiausiose diktatūrose (arba už pačias “netinkamiausias” mintis) žudoma ar suiminėjama, tačiau kur kas didesnė tikimybė vietiniui yra, tarkim, netekti darbo ar būti išmestam iš universiteto (na, prisiminkit Sovietų laikus Lietuvoje…).

Keliaujant diktatūrose verta ir pačiam vengti tokių temų bendraujant su vietiniais, nes pašnekovus statai į nepatogią padėtį (gal jie norėtų kažką pasakyti, bet nedrįsta, nes nežino – o gal kas klausosi arba jūs pats koks valdžios agentas). Dėl to kalbėti tokiom temom ten ir laikoma netaktiška, nemandagu (na, kaip sovietų okupuotoje Lietuvoje klausinėti pirmą kartą sutiktų žmonių “Kokia tavo religija, ar tiki į Dievą?”). Be to, kalbėti ir neprasminga: nieko gi vis tiek nesužinosi (“ar tas žmogus tikrai pritaria valdžiai, ar sako, nes taip reikia?”, “ar tas žmogus tyli, nes nežino, ar jam neįdomu, ar kalbėti bijo?”).

Jei itin aktyviai kalbėsi tom temom ir reikši valdžiai nepalankias nuostatas, gali susilaukti problemų ir pats, nors to tikimybė maža (taip atsitinka jei valdžia įtaria, kad nesi turistas, bet kažkoks neramumus sėjantis aktyvistas ar šnipas).

Taigi, diktatūrose niekad neišgirsi tiek, kiek demokratijose, taip nuoširdžiai nepabendrausi. Bet, norėdamas suprasti daugiau, gali – tik turi mokėti “išgirsti tarp eilučių”, o ne, kaip įprasta demokratijose, tiesiai.

Interneto cenzūra

Diktatūrose įprasta, kad internetas cenzūruojamas. Garsiausia čia “Kinijos ugniasienė”, nes ji riboja itin daug svetainių, bet bent jau mažesnes “ugniasienes” turi daug diktatūrų.

Pabandęs nueiti į cenzūruojamą svetainę, patirsi vieną šių dalykų:
1.Veiks labai lėtai ar kartais veiks, kartais ne.
2.Iššoks oficialus pranešimas, kad svetainė uždrausta.
3.Svetainė tiesiog neįsikraus – tarsi jos serveris neveiktų ar svetainės išvis nebūtų (404 ar “This site can’t be reached”).

Tipiškai cenzūruojamos svetainės (sąrašą pradedu nuo blokuojamų ir “švelnesnėse” diktatūrose ir baigiu blokuojamom tik “griežčiausiose”):

1.Svetainės, kritikuojančios tos šalies valdžią (opozicijos, regioninių nepriklausomybės aktyvistų ir pan.).
2.“Radikaliom” laikomų politinių ideologijų svetainės (pvz. islamistų, nacių, komunistų – jei diktatūra yra priešingo pobūdžio).
3.Moraliai “netinkamos” svetainės (pvz. konservatyviose diktatūrose – pornografinės ar gėjų svetainės).
4.“Neutralios” užsieninės naujienų svetainės – tarkim, CNN, BBC, Fox ir pan., nes jos kartais neišvengiamai parašo ir ką nors neigiamo apie šalies valdžią. Dažnesnis taikinys – artimesnių šalių, ta pačia kalba rašomos naujienų svetainės (pvz. daug arabų diktatūrų blokuoja “Al Jazeera” net jei “tolimesnių” neutralių svetainių, kaip CNN ar BBC, ir neblokuoja).
5.Užsienio socialiniai tinklai ir bendravimo sistemos, nes jie gali būti naudojami dalintis uždraustais dalykais, kalbėtis neigiamai apie valdžią ir nėra aiškų būdų uždrausti tik dalį turinio ar tą turinį stebėti (taigi, pasirenkama uždrausti viską). Pvz. Facebook, Gmail, Youtube, Whatsapp ir pan.
6.Viskas, išskyrus “leidžiamas” svetaines (ar pvz. blokuojamos visos užsienio svetainės).
7.Blokuojamas visas internetas. Šitas paprastai būna laikinai, pvz. neramumų metu.

Kaip įmanoma apeiti tokius interneto ribojimus? Variantai:

1.VPN sistemos. Šios sistemos leidžia jums jungtis prie “uždraustų” svetainių per tarpinę svetainę – taip diktatūros sistemos nemato, kur tiksliai tu naršai. VPN būna ir nemokamų (SoftEther), ir mokamų, taip pat “Tor” naršyklė, automatiškai veikianti kaip VPN. Tačiau tai nėra panacėja: VPN adresai patys irgi gali būti blokuojami, ypač griežtesnėse diktatūrose. Pvz. Kinijoje ir su mokamais, ir su nemokamais VPN prisijungti prie blokuojamų svetainių dažniausiai nepavykdavo, ypač esant anapus Šanchajaus ir pan. miestų (bet vietiniai žinodavo VPN, kurie veikia, nors ir tai ne visada). Nors gali skambėti rizikingai, paprastai bandymas naudotis VPN savaime diktatūrose nesukelia didelės rizikos. Aišku, priklauso ir nuo to, ką darai: reguliariai jungtis prie opozicijos svetainių teoriškai pavojingiau, nei prie savo Gmail pašto, nors trumpoje kelionėje kažin ar kas atsitiks.
2.“Asmeninis savadarbis” VPN. Galite nukreipti visą interneto srautą per savo namie esantį kompiuterį. Tokiu būdu diktatūros sistemos matys tik kad jungiesi prie namų kompiuterio. Kadangi jūsų kompiuterio IP adreso niekas kitas be jūsų nenaudos, jis ir nebus užblokuotas (priešingai nei “oficialūs” VPN, kurių adresus naudoja daugelis). Tačiau techniškai tai suorganizuoti sudėtingiau.
3.Alternatyvios svetainės. Visko jokia “didžioji ugniasienė” neužblokuos. Dažniausiai kiekvienai užblokuotai sistemai rasi panašių (pvz. mažiau populiarių), kurios bus neužblokuotos: tarkim, gal bus blokuotas Facebook, bet ne Instagram; CNN, bet ne BBC; Whatsapp, bet ne Skype ir pan. Reikia iš anksto būti sugalvojus alternatyvų, jei reikalinga svetainė bus blokuojama. Kadangi Lietuva – maža šalis ir lietuvių kalbos diktatūrose niekas nesupranta, dažniausiai lietuviškos svetainės nebūna blokuojamos (pvz. lietuviški portalai, el. pašto sistemos ir pan.).
4.Pasinaudojimas reikiamomis svetainėmis prieš ir po kelionės. Jei žinote, kad ko nors reikės blokuojamose svetainėse – padarykite prieš kelionę ar po jos. Pavyzdžiui, visokias “neutralias” žinias apie šalį skaitykite prieš kelionę.

Žmonių tikrinimas (vizos, muitinės)

Diktatūros bijo užsienio šnipų, aktyvistų (pvz. opozicijos, žmogaus teisių), tad į šias šalis patekti sunkiau, nei į demokratines.

Į daug diktatūrų reikia vizų – nors šiaip tos šalys skurdžios, ten tikrai beveik niekas nenorėtų nelegaliai imigruoti.

Uzbekijos viza

Uzbekijos viza diktatoriais Karimovo laikais. Uzbekijai einant demokratėjimo keliu, vizų režimas panaikintas.

Kitur papildomi patikrinimai laukia pasienio punkte, net jei vizos ir nereikėtų.

Tikrinama visų pirma tavo asmenybė. Ar nesi “juodajame sąraše”, kokį dažna diktatūra turi. Mane yra net “gūglinę” pasienio punkte, žiūrėję mano “Youtube”. Kelionių “Youtube”, tinklaraščiai, Instagramai įtarimo nesukelia – bet jeigu savo svetainėse koncentruojatės ne į lankytinas vietas, o į politinius klausimus (ypač tos šalies), tikrai gali neįleisti. Taigi, dažnai keliaujant po tokias šalis kai kuriuos dalykus internete, komentaruose gali vertėti pasirašyti slapyvardžiais…

Taip pat pildant įvairias anketas verta vengti rašyti tai, kas gali sukelti bereikalingą įtarimą, ypač jei tą patį gali pasakyti kitais žodžiais. Na, geriau rašyti darbą ne “teisininkas” (yra sukėlę įtarimą, esą gal užsiimu žmogaus teisėmis), o “vykdantis individualią veiklą”; ne “politikas”, o “savivaldybės tarnautojas” ar pan. Itin didelį įtarimą sukeltų “žurnalistas” – jei važiuojate ne darbo reikalais, neakcentuokite šio darbo ypač jei, kaip daugybė portalų straipsnių autorių, užsiimate ir kitomis veiklomis (o jei važiuojate darbo reikalais, paprastai į diktatūras reikia specialios žurnalisto vizos, kurią gauti sunku). Jei važiuojate ir keliauti, ir susitikti su kokiu draugu, geriau antro dalyko neakcentuoti (gal sukels įtarimą, kad norite perduoti kokią antivalstybinę medžiagą). Aišku, grynais melais geriau neužsiimti – jei pagaus meluojant tai durys į šalį užsidarys, o gali būti ir daugiau problemų. Jei kažko klaus tiesiai – atsakykite tiesą, nes “kurdami legendas” šiaip ar taip galiausiai susimėtysite. Realybėje reikia suprasti, kad 99%+ žmonių diktatūros tikrai įsileistų ir svarbiausia tik kad jūsų netyčia nepalaikytų tuo <1%. Didelis "Turistų tikrinimas" ypač būdingas šalims, kurios šiaip jau iš turizmo negyvena. Šalys, kurios gyvena iš turizmo (pvz. Egiptas), linkusios į tai žiūrėti švelniau, nes supranta, kad kitaip neteks vieno svarbiausių uždarbių.

Asmenybės kultas

Diktatūrose daug kur pilna šalies vadovo nuotraukų, citatų ir pan.

Tai netrukdo keliauti po šalį, bet labai gerai padeda atpažinti nedemokratines šalis. Kuo daugiau tokių dalykų, tuo didesnė tikimybė, kad šalis – diktatūra:

1.Valstybės vadovo nuotraukos kabo gatvėse, viešbučiuose, restoranuose (kuo didesnis asmenybės kultas – tuo jų daugiau).

Sirijos prezidento Bašaro Al Asado ir jo tėvo nuotraukos eiliniame restorane

Sirijos prezidento Bašaro Al Asado ir jo tėvo nuotraukos eiliniame restorane

2.Dabartinio valstybės vadovo nuotraukos yra ant dabartinių banknotų ir monetų (išimtis, kai tai nereiškia diktatūros: senosios sudemokratėjusios monarchijos, kaip Jungtinė Karalystė – ten “iš inercijos” irgi pinigai puošiami karaliaus nuotraukomis, nors karalius galių neturi).
3.Valstybės vadovo citatos kabo gatvėse, puošia muziejus, vadovėlius, laikraščius ir pan.

Uzbekijos tuometinio vadovo Islamo Karimovo citata prie nesusijusių senovės eksponatų muziejuje

Uzbekijos tuometinio vadovo Islamo Karimovo citata prie nesusijusių senovės eksponatų muziejuje

4.Įvairios vietos pavadintos dabartinio valstybės vadovo garbei (oro uostai, universitetai, parkai ir kt.).
5.Gausu konkrečios valdančiosios ideologijos simbolių, jos garbei vadinamos vietos.
6.Mirusiems buvusiems lyderiams (tos pačios partijos, tos pačios šeimos) statomi mauzoliejai.
7.Net jei vyksta “rinkimai”, beveik nėra jokios opozicijos kandidatų agitacijos, nuotraukų – užtat gali būti gausu valdančiosios partijos agitacijos. Čia – vienas geriausių diktatūros “lakmuso popierėlių”: atvykęs per rinkimus tikrai demokratinėje šalyje neabejotinai išvysi gausybę įvairių pusių agitacijos, plakatų, net dainų gatvėse… Kas kita ten, kur rinkimų rezultatai iškart žinomi: griežčiausiose diktatūrose žmonės agituoti prieš valdžią bijo, švelnesnėse – tiesiog nemato prasmės.

Baitereko viršūnėje kazachai fotografuojasi su savo ranka ant Nazarbajevo rankos įspaudo

Kazachijos sostinės Astanos simbolio Baitereko bokšto viršūnėje buvo įrengtas prezidento Nursultano Nazarbajevo rankos įspaudas – kazachai galėjo dėti ant jo savo delną ir taip fotografuotis. Beje, Astana paskui buvo pervadinta Nursultanu (Nazarbajevo garbei), bet vėliau, Nazarbajevo galiai priblėsus, pervadinta atgal į Astaną

Kas yra ir kas nėra diktatūros?

Šiais laikais įprasta diktatūromis vadinti visas šalis, su kurių politika nesutinki. Būna, pavadina net Lenkiją, Vengriją, Turkiją, nes tiesiog nepatinka jų valdžia ar politika…

Tie, kas taip daro, tikrose diktatūrose nėra buvę, arba yra buvę tik turistams skirtose jų zonose. Tikrą diktatūra atskirsi pagal aukščiau įvardytus dalykus – ir kiekvienoje tikroje diktatūroje susiduri su didžiąja jų dalimi. Žmonių laisvės (judėti, reikšti nuomonę, naudotis duomenų šaltiniais, naudotis paslaugomis) ten ribojamos visai kitu lygiu – tokiu, koks kitur sunkiai įsivaizduojamas. Tikrai ne apie kokią “stipresnę imigracijos kontrolę”, “draudimą elgetauti ne prie bažnyčių” ar “teisėjų skyrimo tvarką” čia kalbama – su tokių dalykų pasekmėm tiesiogiai nesusiduria nei turistai, nei dauguma gyventojų, tuo tarpu totalitarinė ar artima jai diktatūra jaučiama visur ir kiekvienam, kiekvieną dieną.

Šis straipsnis aktualus tik toms šalims, kurios yra tikros diktatūros, o ne toms, kur, tiesiog, įstatymai kiek kitokie, nei Vakarų Europoje, ir todėl kai kurie vakariečiai jas vadina diktatūromis.

Tiesa, didelėje pasaulio dalyje, netgi Vakaruose vyko tam tikras “išdemokratėjimo” procesas (“postdemoktratija”), kurį dar paspartino COVID pandemija ir jos ribojimai (pvz. ir anksčiau demokratijos bastionais laikytose šalyse žmonės susidūrė su šiaip jau diktatūroms būdingais draudimais – blokpostais, judėjimo po šalį ribojimais ir t.t.). Taigi, net ir demokratinėse šalyse dabar yra kai kurių diktatūrų atributų, kurių prieš 20 metų nebuvo (interneto cenzūros apraiškos ir pan.) – bet jų dar labai mažai, palyginus su tikromis diktatūromis, su jais nesusiduria “kiekvienas ir kasdien”.

Ar etiška keliauti į diktatūras?

Paskutinis, bet tikrai ne nesvarbiausias klausimas. Keliaudamas į diktatūras remi tas šalis, jų režimą, atveži į tas šalis pinigus. Plačiau apie tai rašau straipsnyje apie kelionių etiką, bet, galbūt, nuspręsti, ar keliauti, padės toks “testas”:

1.Ar pinigai eina tiesiai valdžiai, ar vietos žmonėms?. Tarkim, Šiaurės Korėjoj, kur viską valdo valdžia – eina valdžiai. Bet daugely diktatūrų apsistojęs kokiame viešbutėlyje ar valgydamas restoranėlyje leisi uždirbti šeimininkams. Aišku, kažkiek mokesčių pavidalu vis tiek nueis valdžiai, bet tik mažuma, o likusi padės žmonėms, kuriems diktatūrose ir šiaip nelengva. Tiesa, kas be ko, visokių oficialių ekskursijų kainos eis valdžiai.

2.Kokio griežtumo ta diktatūra? Lengva viską vertinti per savo prizmę, bet skiriasi ekonominė padėtis, kultūra ir kita, demokratiniu visas pasaulis netaps. Dažnai vienintelė reali alternatyva diktatūrai – dar griežtesnė diktatūra (na, tarkim, daug kas Vakaruose baisisi Talibano valdžia Afganistane, bet pagrindinė reali alternatyva ten – tikrai ne demokratija, o Islamo Valstybė, kovojanti prieš Talibaną ir dar radikalesnė bei griežtesnė). Taigi, vertinant nereikia būti per griežtam, atsižvelgti ir į regioną, alternatyvas tai šaliai (“kas būtų, jei ne ši diktatūra”). Tačiau yra kelios, sakykim, griežčiausios, totalitarinės, diktatūros, kurios savo žiaurumu, pražudytais žmonėmis iškyla visa galva aukščiau likusių ir ten pats nenorėčiau keliauti.

3.Ar iš tos kelionės galite sužinoti kažko daugiau? Vienaip yra jei keliaujate tik dėl pramogos ar saulės (ir galite lygiai tą patį gauti ne tik diktatūroje), kitaip – jei keliaujate domėdamiesi vietos kultūra (kurios nėra kitur) ar norite susidaryti įspūdį apie realybę šalyje.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,


Kaip keliauti per šventes? – viskas, ką reikia žinoti

Kaip keliauti per šventes? – viskas, ką reikia žinoti

| 4 komentarai

Jei keliauti į kokią šalį smagu ir įdomu, tai keliauti ten per vietinę šventę ar festivalį – keturgubai smagiau ir įdomiau! Laukia unikalios vietinės patirtys, tradicijos, kurias gali patirti tik kartą į metus. Aplankyti pasaulinę superšventę – tai tarsi aplankyti papildomą šalį!

Esu keliavęs į daugybę žymiausių pasaulio švenčių. Į šį straipsnį sudėjau viską, ką svarbiausia žinoti apie keliones švenčių metu: kaip rasti įdomiausias šventes, kaip jose patirti viską, kaip išvengti keliavimo per šventes minusų (minios, kainos) ir t.t.

Kaip atrasti į kokias šventes verta keliauti?

Šventė šventei nelygu. Tiesą pasakius, dauguma pasaulio švenčių yra „tik ant popieriaus“: kokių nors ypatingų jų šventimo tradicijų nėra ar apsiribojama oficialiais renginiais. Į tokias šventes neverta važiuoti. Na, juk ir Lietuvoje taip: tik per nedidelę dalį švenčių ar atmintinų dienų būtų ką pamatyti turistui.

Tad užuot žiūrėjus „Kokios šventės bus kelionė metu?“, verta jau kelionės datą priderinti prie įdomiausių švenčių. Savajame kelionių idėjų sąraše rašausi ne tik kokias šalis noriu aplankyti, bet ir kokiu metu: jeigu vis tiek važiuosi į tą šalį, kodėl ne tada, kai vyks įspūdinga šventė (pvz. į Braziliją – per Rio de Žaneiro karnavalą, į pietų Ispaniją – per Velykų savaitę)? Norėdami aplankyti tas „super vau“ šventes, tokį sąrašą galite susidaryti ir jūs, o tuomet jau sekti galimybes: kurį mėnesį beišpultų atostogos, kur nors pasaulyje bus įspūdinga šventė.

Čia yra mano įspūdingiausių švenčių sąrašas su nuotraukomis – idėjų galite pasisemti ir jūs.

Vudu šventė Benine - viena pagrindinių patirčių ten; specialiai keliavome į šią šalį jos metu

Vudu šventė Benine – viena pagrindinių patirčių ten; specialiai keliavome į šią šalį jos metu

Visgi, jeigu jūsų kelionė neišpultų per vieną tų didžiųjų pasaulio švenčių, paieškokite internete informacijos, kokios šventės šalyje, kur keliaujate, bus kelionės metu – skyrę kokį vakarą tai šventei, kelionę paversite dar įdomesne.

Kai kurios šventės, kurios įdomiai švenčiamos daug kur – bet ne visur:

1.Karnavalas katalikiškame pasaulyje (Užgavėnių metu, bet dažniausiai – artimiausią savaitgalį Užgavėnėms). Persirengėliai, siautulys, muzika ir priimtina tai, kas kitu metu visai netinkama – aišku, visur švenčiama savaip. Garsiausi karnavalai: Rio de Žaneiro ir Salvadoro (Brazilija), Naujojo Orleano (JAV), Kadiso (Ispanija), Venecijos (Italija).

Rio de Žaneiro karnavalo viršūnė - sambos mokyklų pasirodymai

Rio de Žaneiro karnavalo viršūnė – sambos mokyklų pasirodymai sambodrome

2.Naujieji metai (gruodžio 31 – sausio 1 d.). Ypač švenčiami Rytų Europoje.

3.Kitoniški naujieji metai (įvairios datos) – kai kurios kultūros naujuosius metus švenčia kitu metu, pvz. kinai sausį-vasarį, Šri Lanka balandžio 13/14, Balis kovą, Tailandas balandžio 13-15. Kiekvienos kultūros Nauji metai paprastai – viena įspūdingiausių metų švenčių. Daug kitoniškų naujųjų metų datų nustatoma pagal kitokius kalendorius – taigi, pagal mūsiškį kasmet išpuola vis kita data, dažniausiai sutampa tik (maždaug) mėnuo. Todėl reikia pasitikrinti, kada bus būtent tais metais.

Vaikai išnešė savo pastatytą ogoh-ogoh ir prie jo fotografuojasi

Sudeginimui per Balio naujus metus paruošti demonai Ogoh-Ogoh

4.Velykų savaitė katalikiškose šalyse (data kasmet kinta, būna kovą ar balandį). Ne visose šalyse pagrindinė šventė per Velykas – kai kur, pavyzdžiui, per Didįjį penktadienį. Unikaliausios Velykų tradicijos: Ispanijoje (ypač Sevilijoje), Filipinuose (ypač Ancheleso mieste).

5.Kalėdos ir Kalėdinis laikotarpis (Kalėdos – gruodžio 25 d., o Kalėdinis laikotarpis “stipriausias” nuo gruodžio vidurio iki sausio 6 d.). Skirtingose šalyse skirtingos kalėdinio laikotarpio dienos pagrindinės: pvz. lietuviams svarbios Kūčios, o ispanams svarbūs trys karaliai, būtent tada vaikams duodamos dovanos, vyksta paradai. “Stipriausios” Kalėdos – su krikščionybės istorija susijusiose vietose, kaip Romoje (Vatikane), Betliejuje. Vokietija garsėja kalėdiniais turgumis.

Kalėdiniai papuošimai Galisijoje, Ispanijoje

Kalėdiniai papuošimai Galisijoje, Ispanijoje, kur jie itin ryškūs

6.Eid Al Fitr (Ramadano pabaiga) musulmoniškose šalyse (kasmet kita data pagal musulmonišką kalendorių).

7.Budos gimtadienis budistinėse šalyse (balandį-gegužį – bet konkreti data priklauso nuo šalies). Kiekviena šalis jį švenčia savaip, unikaliai – gražios Pietų Korėjos (žibintų), Šri Lankos šventės.

Pusano Samgwansa žibintų fragmentas

Per Budos gimtadienį Korėjoje visos šventyklos apšviečiamos gausybe klasikinių žibintų

8.Mirusiųjų diena (spalio 31-lapkričio 2 d.) kai kuriose krikščioniškose šalyse. Tradicijos irgi skiriasi – Helovynas (“gąsdinimo ir siaubo šventė”) turbūt stipriausias JAV; kitokia – kiek “gilesnė” – Meksikos Dia de Los Muertos. Dar kitur, kaip Lietuvoje, tai susikaupimo, mirusiųjų pagerbimo diena – gražu pamatyti kapines, pilnas žvakių.

Helovyno dekoracijų dalis privačiame kieme

Helovyno dekoracijų dalis eiliniame privačiame amerikiečio kieme

Taip pat kai kurios šalys, kai kurie miestai įspūdingai švenčia ir šias šventes – bet tikrai ne visi ir ne visur:

1.Festivaliai tradicinei vietos kultūrai pagerbti (įvairios datos, ne visos šalys tokius turi). Pavyzdžiui: Vudu šventė Benine, Ad Dafros dykumų festivalis JAE.

Abu Dabio dykumoje per kelią vedami kupranugariai. Nuoroda į "Milijonų gatvę", kur gražiausi kupranugariai pardavinėjami už milijonus eurų

Abu Dabio dykumoje per kelią į Ad Dafros dykumų festivalį vedami kupranugariai. Nuoroda į “Milijonų gatvę”, kur gražiausi kupranugariai pardavinėjami už milijonus eurų

2.Nepriklausomybės dienos. Data – kiekvienoje šalyje vis kita; kai kurios šalys turi kelias nacionalines šventes, bet švenčiama labiausiai gali būti kuri viena. Tiesa, savo nacionalinę šventę “masiškai” švęsti apskritai įprasta ne visur, daug kur tai tiesiog “politinių kalbų šventė”. Tikriausiai labiausiai pašėlusi ir visuotinė – JAV liepos 4 d.

Liepos 4 d. fejerverkai nuo Empire State Building

JAV nepriklausomybės dienos Liepos 4 d. fejerverkai nuo Empire State Building Niujorke

3.Miesto šventės. Kai kurios jų – tiesiog turgūs ir keli koncertai vietiniams, bet pačios svarbiausios pasaulyje pritraukia milijonus turistų (pvz. “Calgary Stampede”).

Calgary Stampede metu atkuriami Laukiniai Kanados vakarai

Calgary Stampede – didžiausios pasaulyje miesto šventės, vykstančios birželio-liepos mėn. Kalgaryje – metu atkuriami Laukiniai Kanados vakarai

Kaip keliauti per šventes?

Būna ir taip: du žmonės keliauja į tą pačią šventę ir vienam tai būna kone „gyvenimo kelionė“, o kitas išvis lieka nesupratęs, kad, pasirodo, vyko šventė…

Dar kiti šventę tik prakeikia, nes per ją sunkiau rasti viešbutį, atsiduria kamščiuose.

Kad neliktumėte prie antrųjų ir trečiųjų, reikia pasiruošti:

1.Sužinokite, kurioje šalies vietoje ta šventė švenčiama labiausiai. Paprastai net jeigu šventė yra visos šalies, ji vis tiek vienur švenčiama labiau, kitur mažiau. Tarkime, Lietuvoje per Užgavėnes įspūdingiausia būti Rumšiškėse, per Jonines – Kernavėje. Brazilijoje kone visur vyksta karnavalas, bet įspūdingiausi – Rio de Žaneire, Salvadore ir dar keliuose miestuose. Savo ruožtu, gali būti ir tokių vietų, kurios šventės metu itin „užsigrūda“, o jums nepatinka minios. Surinkę šią informaciją, pasirinkite, kur konkrečiai šventės metu būsite jūs.

Sevilijoje, kur turbūt labiausiai pasaulyje švenčiama Velykų savaitė

Sevilijoje, kur turbūt labiausiai pasaulyje švenčiama Velykų savaitė

2.Kuo anksčiau rezervuokitės nakvynės vietas ir transportą. Net jei kitu metu po tą šalį gali laisvai keliauti be rezervacijų, šventės metu tai padaryti verta, antraip galite likti nieko nepešę (pvz. be nakvynės vietos arba be autobuso bilieto į tą vietą) arba smarkiai permokėję (už paskutinį likusį „prezidentinį numerį“ arba už važiavimą taksi į kitą miestą). Kaip taisyklė, švenčių metu itin praverčia autonuoma: esi daug laisvesnis, gali nakvoti ir 50 km nuo šventės vietos ar net 100 km, kur nakvynės vietų bus daugiau ir jos bus gerokai pigesnės; nebekelia problemų ir transporto trūkumas.

Tailando Phi Ta Kon - nakvojome kokia valanda kelio nuo šventės ir atvažiuodavome automobiliu, nes pačiame miestelyje viešbučių nebuvo ar buvo labai brangu. Aišku, vis tiek užsakėme iš anksto

Tailando Phi Ta Kon – nakvojome kokia valanda kelio nuo šventės ir atvažiuodavome automobiliu, nes pačiame miestelyje viešbučių nebuvo ar buvo labai brangu. Aišku, vis tiek užsakėme iš anksto

3.Pasirinkite kaip lankysite šventę: savarankiškai ar su gidu. Abu būdai turi pliusų ir minusų. Geras gidas parodys šventę išsamiau nei pats ją pamatytumėte, žinos kur ir kada būti, bet jei gidas prastas, prastai mokės kalbą, mažai ką papasakos. O gido kainos šventės metu gali būti dar didesnės nei įprastai. Jeigu lankysitės su gidu, jo irgi pradėkite ieškoti iš anksto internetu.

Velykos Filipinuose. Daug pasiskaičiau apie įvairias tradicijas - plakimąsi, filipinietiško kūrinio apie Jėzaus gyvenimą giedojimą visą savaitę, procesijas.

Velykos Filipinuose. Daug pasiskaičiau apie įvairias tradicijas – plakimąsi, filipinietiško kūrinio apie Jėzaus gyvenimą giedojimą visą savaitę, procesijas. Ilgai užtruko, kol supratau, kur ir kada kas vyksta, bet pavyko.

4.Jeigu keliausite į šventę nepriklausomai, paieškokite internete tikslios šventės programos. Juk šventė bus ne visą dieną – bus kažkokie renginiai, kurie bus įdomiausi. Pasidomėkite (paieškokite internete), kokie tai renginiai ir momentai, o programoje pažiūrėkite, kada tie momentai bus, pagal tai susidėliokite savo dienos grafiką, kur kada būti. Turėkite omenyje, kad programos į internetą gali būti įdedamos ir gana vėlai (pvz. savaitė iki šventės), taip pat jos dažnai būna tik vietine kalba (padės ir autovertimo programos), o kartais programos gali būti neįdėtos išvis.

Zangbetas

Zangbetas Benino vudu šventės pasirodyme žmonėms – reikėjo ilgai klausinėti vietinių, kol sužinojom visą programą

5.Jeigu šventėje yra renginių, į kuriuos reikia pirkti bilietus, tuos bilietus įsigykite kaip galima anksčiau. Paprastai turtingose, “pirmojo pasaulio” ir/ar Vakarų šalyse bilietus lengva įsigyti internetu, kitur reikia pirkti vietoje (gali tekti net prašyti vietinių pagalbos), o didesniuose “užkampiuose” iš anksto bilietais neprekiaujama išvis, ten gali tekti ateiti kuo anksčiau. Svarbiausia iš anksto įsigyti bilietus ten, kur ribotas vietų skaičius.

6.Jei iš anksto nerasite nei gido, nei programos, o bilietų šventėje nebūna, tikėtina, kad tą galėsite padaryti šventės vietoje (gerai tam atvykti išvakarėse). Taip pat kai kurios šventės neturi internetinių ar spausdintų programų (tai būdinga „trečiajam pasauliui“). Tokiose vietos belieka klausinėti vietinių žmonių – viešbutyje, kitų šventės dalyvių. Kaip taisyklė, kad ką nors suprastumėte, reikia klausinėti daug žmonių: dalis nežinos, dalis nesuprasite ką sako, dalis sakys kažkokius spėjimus, kurie, pasirodys, nebuvo teisingi (tiesiog sakys, kaip šventė vyko pernai).

7.Įsigilinkite į šventės prasmę – daug geriau įsijausite ir suprasite vietinius. Na, jei atvykote į Budos gimtadienį – pasidomėkite apie Budą; jei į Tailando naujus metus – kaip Tailande gimė būtent tokios tradicijos; jei į kažkokios šalies nepriklausomybės dieną – nuo ko ta nepriklausomybė, kokia istorija. Tai aktualu tada, jei keliaujate be gido.

Saulėlydžio ceremonija Gango pakrantėje

Saulėlydžio ceremonija šventojo Gango pakrantėje Varanasyje, Indijoje

8.Sužinokite, kaip elgtis per šventę. Vienoks kasdienis elgesys gali būti šventės metu draudžiamas (pvz. draudžiama rengtis atvirai, draudžiama garsiai kalbėti, draudžiama fotografuoti, draudžiama kur nors eiti ar pan.), o kitoks paprastai draudžiamas elgesys per tą šventę leidžiamas (pvz. laistyti praeivius vandeniu ar šaudyti fejerverkus). Išsiaiškinti, kas galima, o kas ne, ypač svarbu religinėse šventėse, kur nesunku ką nors pažeisti, įžeisti vietinius, pasielgti šventvagiškai. “Elkis taip, kaip kiti” ten ne visada tinka, nes, galbūt, kaip nors elgtis turės teisę tik tikintieji ar tik kokios šventei svarbios organizacijos nariai. O “Kaip rengtis” svarbu ir smagioms šventėms, tokioms, kaip karnavalas – juk jei visi kaip nors persirengia, smagiau ir pačiam tame sudalyvauti, o ne likti tik “fotografuojančiu prašalaičiu”.

Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai - viskas tinka!

Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai – viskas tinka!

Tačiau bet kuriuo metu turėkite omeny, kad planus galite ir keisti. Pvz. pasirinkote švęsti vietoje X, tačiau susidūrėte su bėdomis: gal ten nėra nakvynių, trūksta bilietų, nerandate informacijos. O kitame šalies mieste yra nakvynių ir yra informacija. Tada galite pakeisti planus ir švęsti šventę kitame mieste.

Kelionių į šventes minusai

Kelionės švenčių metu turi ir tam tikrų minusų:

1.Didesnės kainos – ypač viešbučių, aviabilietų, bet taip pat ir autonuomoje, kitų turistinių paslaugų. Viešojo transporto, restoranų, parduotuvių kainos paprastai nepakyla ar pakyla mažiau (bet žr. “Viskas išpirkta”).

2.“Viskas išpirkta” – gali nebūti viešbučių, viešojo transporto bilietų ir kito. Ypač gali pritrūkti to, kas per šventę nepabrangsta. Taip pat viešbučių itin pritrūksta mažesniuose miesteliuose, kur vyksta didelės šventės – vienintelis šansas gali būti apsistoti kad ir už 100 km bei važiuoti nuomotu automobiliu.

3.Didelės minios – sunku praeiti, tai ilgiau užtrunka, automobilių kamščiai, trūksta parkingo, užimti staliukai restoranuose.

Calgary Stampede miniose

Calgary Stampede miniose

4.Daug kas uždaryta. “Tradicinės” lankytinos vietos (muziejai, pilys ir pan.) per šventę gali nedirbti. Tai aktualu tik šventėms, kurios yra ir nedarbo dienos.

5.Su švente susijusios bėdos. Daug švenčių turi ne tik teigiamas, bet ir neigiamas puses. Kokios jos, priklauso nuo šventės. Na, “pramoginė” šventė pritrauks lėbautojų, gali būti kažkiek nesaugu, šiukšlina. Jei šaudomi fejerverkai – nebus tylu. Per Balio naujus metus jums bus draudžiama eiti iš viešbučio į lauką, o per Tailando naujus metus išėjęs gatvę galite būti neplanuotai aptaškytas.

Visa tai sudėjus, šventės metu apsimoka keliauti tik jei įdomi pati šventė. O kitiems, kurie ten “papultų netyčia” geriau išvis tos šventės vengti. Kita vertus, net jei jūs iki šiol neatradote kelionių per šventes smagumo ir atrodo “o kam?”, kviečiu tai pamėginti keliauti taip, kaip čia patariu – įsigilinus, pasiruošus – ir tikiu, kad patirtis bus žavi!

Komentarai
Straipsnio temos: , ,


Turizmo ribojimai arba kokių turistų nemėgsta vietiniai? (7 priežastys)

Turizmo ribojimai arba kokių turistų nemėgsta vietiniai? (7 priežastys)

| 0 komentarų

Vis nuskamba žinios, kad viena ar kita šalis ar miestas nori „stabdyti ar riboti turizmą“, prieš turistus vyksta protestai…

Šiaip jau turizmas yra naudingas šalims į kurias žmonės keliauja: ten palieka savo pinigus, domisi tomis šalimis. Nemėgstami ne visi turistai, o labai konkretus turistų elgesys: deja, kai taip besielgiančių turistų daug, kai kurie vietiniai nusistato prieš visus keliautojus ar užsieniečius…

Daug kalbėjau šia tema su žmonėm iš įvairių šalių, taip pat gilinausi į istorijas apie „protestus prieš turistus“ ir kodėl jie vyksta, taip pat, kaip dėl to įvairių šalių valdžios apriboja turizmą. Į šį straipsnį sudėjau, kodėl kai kur turistai darosi nemėgiami ir kaip pačiam elgtis taip, kad vietiniams būtų gera, o ne pikta, kad keliauji į jų šalį – o taip pat kaip “neatsimušti” į įvairius turizmo ribojimus.


“Be saiko baliavoja ir paskui bjauriai elgiasi“


Kur tai didžiausia problema? Didmiesčiuose ir kurortuose, į kuriuos madinga keliauti pramogauti, siausti, pigaus alkoholio.


Tai tikriausiai viena aiškiausių priežasčių nemėgti turistų. Na, kam patiktų, kai turistai šlaistosi apsvaigę, šūkauja, šiukšlina, viešai vemia ir šlapinasi, gal net kelia muštynes ar vartoja narkotikus?

Tokių skandalų turėjome net ir Lietuvoje, kur šiaip jau turistų nedaug ir juos mylime. Turistai šlapinosi ant Vilniaus prezidentūros, sukėlė muštynes ir pan. Bet vietose, kurias labiausiai pamėgę turistai-pramogautojai (muzikos festivaliams, sporto varžyboms, o ypač bernvakariams) tokiais turistais kyla jau masinis nepasitenkinimas.

Tokiose vietose, kaip alkoturistų pamilta Praha, pramoginiai Ispanijos kurortai, ar iš dalies net mūsiškė Palanga, kyla siūlymų visaip apriboti „pramoginį turizmą“, drausti garsią muziką vakarais, riboti alkoholio pardavimus ir pan. Nes juk vietos gyventojams ten reikia gyventi, ir tikrai nepatinka užmigti trukdanti muzika ar prišlapintos tarpuvartės.

Eilinis mergvakaris netoli Karlo tilto. Vasaros vakarą išėjęs pasivaikščioti tokių galėdavau pamatyti keliolika

Eilinis mergvakaris netoli Karlo tilto. Vasaros vakarą išėjęs pasivaikščioti tokių galėdavau pamatyti keliolika

Nieko nesakau, keliauti ir pramogauti tikrai galima! Bet pasistenkite švęsti ir „baliavoti“ tam skirtose zonose: pačiuose muzikos festivaliuose, baruose, sporto arenose ir „neišsinešti“ tos „laisvės nuotaikos“ už renginio zonos į ten kur gyvena ir dirba vietiniai eiliniai žmonės. Net jeigu jums atrodo „Kas čia tokio, jei aš vienas taip padarysiu“ – pagalvokite, o kas jei taip darys daugelis, nes kur yra masinis pramoginis turizmas ir alkoholis, vieni žmonės seka kitų pavyzdžiu („Jei kitas taip daro, reiškia, galima“).

Taip pat, kai kurios vietos yra tolerantiškesnės tokiam turizmui: dažniausiai tai kurortai, kurie iš to gyvena, o istorinių vietinių gyventojų turi mažai. Taip pat būna švenčių, kuriose ir vietiniai elgiasi laisviau ir kas kitu metu draudžiama yra normalu (pvz. Brazilijos karnavalai). Jei jau taip „nutrūkti nuo grandinės“ būtina, rinkitės tokius laikus ir vietas.

Full Moon Party dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais

Full Moon Party dalyviai Tailande – jis vyksta vienos nedidelės salos gale, ten vyrauja turistai ir vietinių mažai, tad nėra tokių kontroversijų, kaip galėtų būti, jei vyktų kokiame Europos miesto paplūdimyje


“Viską perka tik iš kitų užsieniečių, nieko nepalieka mums“


Kur tai didžiausia problema? Skurdžiose turistinėse šalyse.


Tokius skundus dažniausiai girdžiu skurdžiausiose šalyse, ypač Afrikoje. Įprasta, kad turistai į tas šalis keliauja pirkdami kelialapius iš užsienio agentūrų, apsistoja užsienio korporacijoms priklausančiose, užsieniečių valdomuose viešbučiuose, iš ten perka ir ekskursijas, neretai ten ir valgo…

Vietiniams šis tas, aišku, lieka – na, juk jie dirba tuose viešbučiuose, gauna algas – bet lieka tik trupiniai.

Žaliojo Kyšulio Šv. Antano saloje

Žaliojo Kyšulio Šv. Antano saloje. Čia paėmėm ekskursiją iš vietinio gido – jis skundėsi, kad tokių, kaip mes, mažai, nes daugelis lieka Sal saloje, kur tarptautiniai viešbučiai, nors gamta ten daug mažiau graži

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad kažkiek tuos turistus galima suprasti. Labai dažnai tokiose šalyse „vietinių“ paslaugų lygis būna gerokai žemesnis: trūksta higienos, tvarkos, punktualumo, pažadų laikymosi ar pan. Kita vertus, taip būna ne visada, tai irgi stereotipas! Be to, niekas nesako, kad būtina „viską pirkti vien iš vietinių“. O pirkti iš vietinių daugiau – tikrai paprasta: net jei gyvenate dideliame „tarptautiniame“ viešbutyje, galite daugiau eiti į vietinius restoranus, užsisakyti ekskursiją ne iš viešbučio ir t.t.

Taip ir pažinsite vietos kultūrą, ir greičiausiai sutaupysite, ir paremsite vietinius – tuos, kurie stengiasi ir dirba. Padėsite jiems džiaugtis turistais, o ne liūdėti stebint, kokius didelius pinigus turistai palieka užsieninėms korporacijoms.

Gyventojų skundai „Viską perka tik iš užsieniečių“ kartais priverčia valdžią drausti ar riboti užsieniečių verslą šalyje, bet tai paprastai naudos neatneša, nes vietiniai visgi negali pasiūlyti atitinkamos kokybės – taigi, „išvijus“ užsienio viešbučius, aviakompanijas ar dar ką, tiesiog smarkiai sumažėja turizmas. Bet „šviesa tunelio gale“ yra: tose vietose, kur turizmas klesti seniai (pvz. Balyje) ir vietiniai jau tiekia turistams iš Vakarų patinkančias prekes ir paslaugas. Kultūros ir poreikiai skiriasi ir, niekada anksčiau nesusidūrę su vakariečiais, vietiniai ne iš karto prisitaiko, bet pirkdamas iš jų paslaugas padedi jiems mokytis uždirbti iš Vakarų rinkos.

Gambijos kurorto idilė

Gambijos kurorto idilė. Mūsiškis viešbutis priklausė užsieniečiams ir net direktorius buvo vokietis – bet išsinuomavę automobilį pajudėjome ir iki atokios Gambijos dalies

Iš šio Mauritanijos viešbučio atsivertų nuostabūs dykumos vaizdai - tačiau kambariai neturi langų. Tai Mauritanijoje įprasta ir viešbučio šeimininkė nė nesuprato, kam tų langų reikia - vietiniams langų nebuvimas - pliusas, niekas nemato jų su ne pilnais rūbais... Tai vienas daugybės skirtumų, dėl kurių vietiniams dažnai sunku privilioti turistus į savo verslus.

Iš šio Mauritanijos viešbučio atsivertų nuostabūs dykumos vaizdai – tačiau kambariai neturi langų. Tai Mauritanijoje įprasta ir viešbučio šeimininkė nė nesuprato, kam tų langų reikia; vietiniams langų nebuvimas – pliusas, niekas nemato jų (ypač moterų) su ne pilnais rūbais… Tai vienas daugybės skirtumų, dėl kurių vietiniams dažnai sunku privilioti vakariečius į savo verslus.


“Negerbia mūsų kultūros, etiketo ir įstatymų“


Kur tai didžiausia problema? Nevakarietiškose tradicinėse šalyse, kur daug turistų iš Vakarų. Daugiausiai tai – religingos Afrikos ir Azijos šalys, ypač musulmoniškos, bet nebūtinai.


Pasaulyje kultūra ir etiketas labai skiriasi: kas vienur norma, kitur – draustina. Deja, labai dažnai turistai nenori ir nemėgina prisiderinti: kiekvienoje šalyje elgiasi taip, kaip elgtųsi savojoje.

Bet pagalvokite, kas būtų, jei Lietuvoje visi elgtųsi taip, kaip įpratę savo šalyse? Indai gatvėje mėtytų šiukšles ir spjaudytų, himbės iš Namibijos Vilniuje vaikščiotų nuogom krūtinėm, egiptiečiai važinėtų nesilaikydami kelių eismo taisyklių, vokiečiai samdytų prostitutes, kanadiečiai lauke vartotų narkotikus, o kinai viešai baustų vaikus fizinėm bausmėm ar leistų jiems tuštintis ant šaligatvio per kelnėse prakirptą skylę? Akivaizdu, kad jei šitokių turistų būtų daug, ir Lietuvoje atsirastų jiems neapykanta! Už daugelį tokių poelgių net grėstų susidūrimas su Lietuvos teisėsauga – nors savo šalyse jie tai gali daryti „be rizikos“, ten tai legalu ir/arba kultūriškai priimtina (ir pats ten keliaudamas mačiau daugybę taip besielgiančių žmonių).

Šventajame Indijos varanasio mieste - šiukšlių laukas, jo kiaulės ir nusišlapinti sustojęs dviratininkas

Šventajame Indijos Varanasio mieste – šiukšlių laukas su kiaulėmis ir nusišlapinti sustojęs dviratininkas. Tai Indijoje normalu – bet kaip reaguotumėte jei turistai iš ten ir Lietuvoje imtų elgtis ‘kaip įpratę pas save’?

Lygai taip ir turistams iš Lietuvos ar Europos verta gerbti vietinius papročius šalyse, į kurias keliauja: ypač Azijoje ir Afrikoje, kur papročiai skiriasi labiau. Šalyse, kur įprasta rengtis uždariau (pvz. arabų kraštuose), verta prie to prisiderinti, kur draudžiamas alkoholis – jo negerti, kur neįprasta vaikščioti viešai apsikabinus – to nedaryti, religingose budistinėse šalyse nenaudoti Budos papuošimui ir t.t.

Taip jau susiklostė, kad Vakarų (ir lietuvių) papročiai pasaulyje toleruojami labiau, nei kokių arabų ar afrikiečių. Bet taip yra tik todėl, kad Vakarai turtingi ir turizmas iš ten labai pelningas. Visgi, kai kurios šalys, kaip Iranas ar Mauritanija, griežtai draudžia „kas nepriimtina“ net ir rizikuodamos dėl to netekti turistų. Bet daug nevakarų šalių leidžia turistams elgtis taip, kaip vietiniams „negalima“ (Turkija, JAE ar pan.). Tačiau tai nereiškia, kad vietiniams tai patinka, o „tylus pyktis“ kartais prasiveržia net teroro aktais, kaip 2015 m. Tunise, kai alkoholio ir bikinių pilnuose pajūrio viešbučiuose iššaudytos dešimtys turistų. Be to, plinta visokiausi stereotipai, kad „europietės – laisvo elgesio“ (nes vietinėje kultūroje tik laisvo elgesio vietinės taip rengtųsi) ir pan.

Aprangos kodą nurodantys ženklai Katare

Aprangos kodą nurodantys ženklai Kataro paplūdimyje

Sakote, prisilaikydami vietos papročių jausitės „labai nelaisvai“, kelionė bus nemaloni? Bet lazda turi du galus. Yra dalykų, kurie pas mus „normalūs“, o kitur – uždrausti; bet yra ir atvirkščiai – kas pas mus netoleruojama, o kitur – „normalu“. Na, tarkime, Irane reikia rengtis uždariau ir negerti alkoholio – užtat ten daug laisviau vairuojama, nepaisoma „mūsiškų“ kelių eismo taisyklių: galite tai pabandyti ir jūs! Brazilijoje reikia būti atsargesniam dėl banditų, nepatartina rengtis brangiais rūbais ir rodyti techniką – bet užtat ten įprasta daug atviriau rengtis ar „viešai demonstruoti meilę“. Pabandykite, ko nedrįstumėt Lietuvoj ir ką daro vietiniai! Ir taip daug geriau pažinsite tas šalis!

Na ir, aišku, pasaulyje gausu šalių, kur papročiai bus jums priimtini: jei kas visai nepriimtina, rinkitės jas.

Tipinė scena Brazilijos gatvėje

Brazilijos miesto gatvėje


“Verčia mūsų šalį ‚Disneilendu‘“


Kur tai didžiausia problema? Turistų pamėgtose vietose, kur vietinės tradicijos, menas, architektūra labai spalvingos, gražios, fotogeniškos.


Kai kuriose labiausiai numylėtose pasaulio vietose turistų tiek daug, kad jie užgožia vietinius, jų kultūrą. Kraštutinis pavyzdys visuomet – Venecija: gyventojų ten sumažėjo daugiau nei keturis kartus, butai virto viešbučiais ir restoranais.

Tikrą kultūrą ir vietos dvasią pradeda keisti dirbtinė, sukurta tik turistams, jų minios nuolat užplūdusios gatves, vietiniai ima jaustis it gyventų kokiame muziejuje. Tiesiog kai mieste nuolat turistų yra kelis kartus daugiau, nei vietinių žmonių, sunkiai gali būti kitaip.

Laimė, šitaip numylėtų miestų pasaulyje labai mažai, bet „disneilendėjimo“ pradžia pastebima ir kituose „instagraminiuose gražiuose miesteliuose“, kur turistai nuolat užgrūdę tas pačias erdves, darosi tas pačias nuotraukas, iš arti fotografuoja vietos žmones, tarsi jie būtų eksponatai, dėl geresnio kadro kišasi į religines ceremonijas ar tradicines šventes (kaip niekada nesielgtų pas save) ir pan.

Apsupti eguingunai

Benino vudu šventėje turistai apspito ‘dvasių apsėstus’ egungunus, juos lietė, fotografavo, kalbino – o pagal vietos religinę tradiciją to daryti šiukštu negalima

Norėdami nedidinti šio stereotipo, pasistenkite atrasti kuo daugiau vietinės kultūros ir dvasios, gyventi pas vietinius, rasti kitas, mažiau nuvalkiotas vietas. Ir pačiam bus smagiau, nei turėti lygiai tą pačią nuotrauką, kaip visi turistai… Tiesa, lietuviams gal net nereikia to patarti: tas „tokių, kaip kiti pasidarė, nuotraukų“ medžiojimas labiau būdingas azijiečiams. O jei dalyvausite vietos šventėse ar ceremonijose, išsiaiškinkite jų tvarką ir kas ten galima prieš jų pradžią.

Turistai itin mėgsta fotografuoti vietinius vaikus

Na ar koks europietis Europoje prašinėtų atsitiktinių vaikų išsirikiuoti, kad padarytų jų nuotrauką? O štai Afrikos turistinėse vietose taip besielgiančių nemažai. Nuotrauka iš vudu šventės Benine, kur susirenka daug europiečių.


“Atima iš mūsų namus ir sukelia kainas“


Kur tai didžiausia problema? Vakarų didmiesčiuose, kur biurokratija itin riboja statybas ir nuomą – ypač tuose, kuriuos pamėgo dirbantys nuotoliu ir ilgalaikiai keliautojai.


Šis skundas itin suvešėjo pastaruoju metu – ypač išplitus AirBnB ir darbui nuotoliu. Tokie turistai atvyksta į kokį miestą ilgesniam laikui, jie apsistoja ne viešbučiuose, o butuose. Taigi, vietiniai skundžiasi – esą jei ne tokie turistai, tai jiems būtų daugiau galimybių išsinuomoti būtą,

Viena vertus, kažkiek tiesos tame yra, bet, kita vertus, išskyrus kraštutinius atvejus, kaip Venecija, kuri jau ir turistams per maža, ką jau kalbėti apie gyventojus – problema visai kitur. Štai kokiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose per 10 metų nuo 2003 m. iki 2013 m. vien gyventojų išaugo nuo 3 mln. iki 9 mln., sparčiai augo ir paskui, o turizmas taip pat augo kartais, turistų skaičiais Dubajus net aplenkė Niujorką, nors yra gerokai mažesnis… Bet visiems vietos Dubajuje užtenka – pastatoma kiek reikia naujų namų: pilna butų ir gyventojams, ir AirBnB pasirinkimas didžiulis.

Dubajaus Šeicho Zajedo kelias

Dubajaus Šeicho Zajedo kelias. Kai pirmą kartą keliavau po Dubajų, visų šių pastatų nebuvo, ir dažnai Dubajuje apsistoju airbnb pastatuose, kurių nebuvo dar praeitos kelionės ten metu

Bėda ta, kad tose šalyse, kuriose gajausi tokie gyventojų skundai, itin griežti statybų ribojimai. Dėl įvairių priežasčių statyti naujus namus brangu, ribojami aukščiai ir plotai, o sutvarkyti biurokratinius reikalavimus (visokie ten poveikio aplinkai vertinimai) užtrunka metų metus. To rezultatas: pastatoma labai, labai per mažai naujų gyvenamųjų namų. Antras dalykas: kovodami su „per didelėm nuomos kainom“ miestai dažnai imasi socialistinių priemonių joms „apriboti“ (pvz. uždraudžia kelti nuomininkui kainas ar iškeldinti nuomininką net jei jis nemoka už nuomą) – o tai tik dar labiau skatina butų šeimininkus nuomoti „trumpalaikiams turistams“, nes trumpalaikei nuomai šitokių ribojimų paprastai nebūna. Ir vietoje Dubajaus tuoj turime kokią Lisaboną, kur gyventojų skaičius nelabai auga, turistų dėl darbo nuotoliu mados išaugo tik kažkiek – tačiau butų jau „trūksta“, vietiniai jau skundžiasi, ir miesto politikai jau griebiasi AirBnB ribojimų (tai dažniausiai būna pirmas taikinys).

Nors turistai nėra kalti dėl šių bėdų, tikrai galima vengti tokių miestų, kur šitos bėdos „labiausiai akcentuotos“ ir stereotipai apie „butus vagiančius turistus“ gajausi. Tokių miestų – labai nedaug, nors jų pavadinimai žymūs. Kaip skaitmeninis klajoklis, dirbantis nuotoliu, pats galiu pasakyti: dirbti nuotoliu galima iš daug kur, o visokie „darbui nuotoliu superpopuliarūs miestai“ tokiais tampa tik dėl mados: koks vienas influenceris taip dirba, pasidalina internete kaip tai „faina“, kiti seka jo pėdom, o paskui tuos kitus – ir jų draugai ir sekėjai… Bet nėra jokios logikos važiuoti „ten kur visi“. Kaip tik priešingai: jei kainos vietiniams sukilusios taip, kad jie skundžiasi, bus neproporcingai brangu ir turistui. O greitas internetas, darbo stalai yra daug kur.

Atsišaukimas prieš Airbnb Atėnuose, kur kraštutiniai kairieji rašinėja ir "Tourists go home" ar pan.

Atsišaukimas prieš Airbnb Atėnuose, kur kraštutiniai kairieji rašinėja ir “Tourists go home” ar pan.


“Nieko čia neišleidžia ar net atneša mums nuostolį“


Kur tai didžiausia problema? Brangiose šalyse.


Yra išplitusi tokia mada – „Keliauju nemokamai“. Arba labai labai pigiai. Tą nebūtinai daro skurdūs ar negalintys uždirbti žmonės – kai kuriems tai tarsi sportinis interesas.

Yra keli taupymo lygiai.

1 lygis. Pirkti lėktuvo bilietus tik pagavus superakciją, važinėti viešuoju transportu (paprastai subsidijuojamu valstybės), nakvoti hosteliuose, valgyti iš parduotuvių, rinktis tik nemokamas ar pigias lankytinas vietas. Šitas taupymo būdas paprastai nesukelia jokių kontroversijų – tokias keliones riboja nebent kai kurios į prabangų turizmą orientuotos šalys (pvz. oro uosto ar vizų mokesčiais atima galimybę pigiems skrydžiams, riboja hostelius, turistams nustato didesnes kai kurio transporto ar lankytinų vietų kainas).

2 lygis. Nakvoti kemperyje, automobilyje ar palapinėje (pastatytuose nemokamai ne kempinge) ar CouchSurfing, galbūt nakvoti traukinių stotyse ir oro uostuose, važinėti autostopu, valgyti iš namų atsivežtą maistą. „Kovojant“ su tokiu turizmu, tokie kelionės būdai ribojami daugiau kur, nors irgi tik mažumoje vietų: pvz. draudžiamas autostopas, draudžiama nakvoti automobilyje ar kemperyje ne kempinge, draudžiama gamtoje statyti palapines, draudžiama nakvoti oro uoste, draudžiama į tam tikras teritorijas neštis savo maistą ir pan. Prieš sprendžiant taip keliauti, verta patikrinti situaciją šalyje, į kurią keliausite, ar ten tai nėra draudžiama.

3 lygis. Prašinėti pinigų, nakvynės ir transporto iš vietinių apsimetant elgeta, grojant gatvėse ir pan. – tai vadinama „begpacking“ ir yra vienas nemėgstamiausių dalykų, ypač kai tai daro iš turtingų vakarų šalių atvykę turistai kokioje skurdžioje Pietryčių Azijoje. Šis reiškinys retas, bet tokie “begpackeriai” patenka net į laikraščius.

Australijoje pilna nemokamų aikštelių kemperiams ir taip nakvoti įprasta Australijos dykumose - taip nakvojome savaitę iš eilės. Tačiau kai kurie Australijos miestai ir miesteliai draudžia šitaip nakvoti jų ribose.

Australijoje pilna nemokamų aikštelių kemperiams ir taip nakvoti įprasta Australijos dykumose – taip nakvojome savaitę iš eilės. Tačiau kai kurie Australijos miestai ir miesteliai draudžia šitaip nakvoti jų ribose. Verta pasidomėti.

Iš tikrųjų, ir pats stengiuosi keliauti pigiai (nors ir ne nemokamai) ir jokiais būdais nesakau to nedaryti. Viskas normalu, jeigu prieš rytinį skrydį pernakvosite oro uoste ar, prireikus daug vairuoti, nusnūsite automobilyje pakelės aikštelėje. Svarbu, kad bendrai kelionėje paliktumėte kažką ir vietos žmonėms – kitąsyk apsistosite viešbutyje, nuomositės automobilį ar pan.

Nes jei turistas visai beveik nieko neišleidžia, tai reiškia, kad už jį sumoka tų šalių gyventojai, dėl jo jie patiria kažkokių nepatogumų – ir nieko negauna mainais. Na, juk kiekvienas papildomas žmogus užima dalį infrastruktūros (keliai, miesto autobusai, pakelės aikštelės, vandens sunaudojimas), daro poveikį ekologijai (elektra, kuras, išgeriamas vanduo) – o kas jei tokių “papildomų žmonių” šimtai ar tūkstančiai? O dar ir ne visi yra visai supratingi, kai kurie sukelia problemų ir kitais būdais (pvz. palieka šiukšlių ten, kur statė palapinę).

Daugiausia tokių problemų ir kontroversijų kyla brangiausiose šalyse – nes ten daug kas norėtų taupyti, kainos atrodo plėšikiškos – tad jos įsiveda ribojimus. Kas be ko, ir man pikta, kad, pvz. kokia Islandija neleidžia nakvoti automobiliuose – na, ten juk šitaip brangu, juk ir taip keliaudamas ten palikčiau krūvą (Lietuvos mastais) pinigų (kad ir už maistą iš parduotuvių ar, galų gale, to paties automobilio nuomą), o kempingai ten kainuoja kaip kitur geri viešbučiai… Na bet islandai, pripratę daug uždirbti, į viską žiūri per savo prizmę: jiems tai nedideli pinigai ir jiems turistų, kurie perka tik maistą ir autonuomą, nereikia… Nesiimsiu jų nei teisti, nei teisinti.

Jei tai svarbu ir nesinori keliauti ten, kur esi nelaukiamas, visada galima keliauti kitur, o keliones į tokias brangias ir taupančių turistų netoleruojančias šalis apriboti iki minimumo (t.y. keliauti trumpai ir intensyviai). Pigiose šalyse (o didžiuma pasaulio pigesnė už Lietuvą) paprastai tai išvis nėra problema: tiesiog kai pamatai, kokios ten kainos, net nesinori „taupyti ekstremaliai“. Na negi miegosi oro uoste, kai viešbutis greta kainuoja 10 eurų nakčiai? O vietiniams tai pakankamai dideli pinigai, jie džiaugiasi, kad turistai tiek moka. Taigi, gera išeitis, norint keliauti pigiai – keliauti į pigias šalis, kur tavimi džiaugsis ir neši ekonominę naudą net jei ir neišleisi tūkstančių eurų, o ir pačiam bus paprasčiau kai nereiks ilgai ieškoti „kur pavalgyti už priimtiną kainą“, nes kiekviename restorane kaina bus priimtina.

Viešbutis už 14 eurų prie pat Manilos oro uosto - paėmėm prieš rytinį skrydį

Viešbutis už 14 eurų prie pat Manilos oro uosto Filipinuose – paėmėm prieš rytinį skrydį ir nė nebūtume svarstę nakvynės oro uoste, kai šitaip pigu, kambarys su tualetu, dušu, dargi balkonu ir šiokio tokiu vaizdu… Deja, Vakaruose ir už 140 eurų viešbučio, iš kurio galėtum greitai pėsčias nueiti į oro uostą, paprastai negausi, o tai jau didelė suma už, tarkim, trumpą naktį prieš rytinį skrydį

Tiesa, “išleisti pinigų” nereiškia “dalinti labdarą” – tokią “labdarą” dažniausiai susirenka, jos prašo apgavikai ir vietiniai man ne kartą yra skundęsi, kad “turistai taip lengvai dalina pinigus apgavikams, paskui vaikai prisižiūri, patys ima kaulyti pinigų, užuot mokęsi”. Tiesiog pirkite paslaugas iš tų, iš ko pirktumėte ir savo šalyje – tų, kas jas teikia geriausiai, kokybiškiausiai, pas ką kainos ir kokybės santykis normalus – to pakaks.


“Nesidomi mūsų šalimi“


Kur tai didžiausia problema? Šalyse, į kurias daugelis turistų keliauja tik dėl saulės, šilumos ar tam tikrų pramogų (slidinėjimo, kaitavimo ir pan.).


Kiekvienam patinka, kai turistai domisi jų šalimi, kultūra, istorija. Ir dažnas įsižeidžia, kai supranta, kad turistai tame visai nesigaudo, o dar „suvemia“ ką nors, kas ne tik klaidinga, bet ir skamba niekinančiai.

Na, ir Lietuvoje su tuo susiduriame. Ko tik negirdėjau iš turistų: „Lietuviai buvo rusai“, „Lietuvių kalba – slaviška“, „Lietuva įstojo į TSRS“, „Lietuva kovojo nacių pusėje“ ar, geriausiai, sėdėdamas Palangoje, išgirdau kaip turistas greta telefonu namiškiams pasakoja dabar esantis „viename Latvijos kurorte“ – įvažiavo į Lietuvą ir net nesuprato…

Tunisiečiai skundėsi, kad pernelyg mažai turistų lanko tokias unikalias kultūrines vietas, kaip Tuniso dykumų ksarai

Tunisiečiai skundėsi, kad pernelyg mažai turistų lanko tokias unikalias kultūrines vietas, kaip Tuniso dykumų ksarai

Natūraliai, kai tokių turistų labai daug, tarp vietinių kyla stereotipai, esą turistai kvaili, jiems jų šalis neįdomi.

Tai – viena „menkiausių“ priežasčių nemėgti turistų; tai savaime paprastai nesukelia siekių riboti turizmą, nes tie „nesigaudantys turistai“, kad ir neišvykdami iš kurortų, vis tiek neša pajamas ir tiesiogiai niekaip netrukdo.

Visgi, būtų gerai bent truputį pasidomėti šalimi, į kurią keliaujate: vietinius tai labai žavi, o ir pats iš kelionės išsivešite daugiau.


Svarbiausia: turistų nemėgsta tik ten, kur jų daug


Visi aukščiau įvardyti stereotipai gajūs tik ten, kur atitinkamų turistų ir problemų labai daug. Gal ta vieta, kaip Praha, numylėta lėbautojų ir bernvakarius švenčiančiųjų, o gal, kaip kai kurie kurortai, tų, kurie atvyksta tik saulės, o vietinė kultūra jiems tik trukdo.

Tačiau tokios “turizmo paskandintos vietos” – tik maža dalis pasaulio! Deja, kadangi žmonės linkę keliauti ten, kur keliauja daugelis, į jas patenka pernalyg dažnai…

Bent 95% pasaulio turistai mylimi ir gerbiami, jų ten yra „per mažai“, o ne „per daug“, kad keltų kokias problemas.


Kas jei elgsitės taip, kaip vietiniai nemėgsta?


Jeigu šalyje, kur keliaujate, turistai mėgiami, tai iš tikrųjų greičiausiai nieko *būtent jums* nebus, nebent elgsitės labai netinkamai arba kaip uždrausta. Tačiau jeigu turistai šalyje (dar) mėgiami, tai dažnai net ir pasielgus kaip uždrausta policija turistų nelinkusi bausti.

Tiesiog kiekvienas nederamas turisto elgesys kaip “lašas po lašo” keičia šalies nuomonę į turistus apskritai. Kai ta nuomonė pasidaro neigiama, tai galima laukti kelių dalykų:
1.Nemandagaus vietinių elgesio, nemalonesnio aptarnavimo – tą neretai jaučiu, pavyzdžiui, Ispanijos turistinėse zonose.
2.Mažesnės tolerancijos turistų “netinkamam elgesiui” (jei pamatys jus ką darant netinkamai – greit iškvies policiją ar pan.).
3.Valdžios ribojimų, apmokestinimų turizmui.

Tokiu atveju, kai nuomonė apie turistus jau yra neigiama, jei pats elgsies tinkamai, su tavimi gal ir elgsis geriau – bet kai kurie vietiniai tiesiog žiūrės į tave “pagal stereotipą”, juk ne su visais ir pabendrausi. Be to, valdžios ribojimai galios ir tau. Na, jei kažkada daug pramogautojų girti nederamai elgėsi ir dėl to buvo apribota alkoholio prekyba ar gyva muzika – tai paveiks ir tave, net jei tu nieko blogo nebūtum daręs.

Bet, kaip jau rašiau – tokių vietų, kur turistai nemėgiami, mažai, deja, būtent į tas vietas ir keliauja didelė dalis turistų, kurdami “užburtą ratą”!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?

Kaip kelionėje nesusipykti (ir kaip pasirinkti su kuo keliauti)?

| 4 komentarai

Kelionė su draugais ar pažįstamais gali būti labai smagi, o gali tapti košmaru – kelionė, ypač ilgesnė, kaip niekas išbando santykius ir net geriausius draugus. Tarp „geriausios gyvenimo kelionės“ ir „tos, kurios nesinori prisiminti“ kartais – tik vienas žingsnis.

Keliavęs kartu su labai įvairiais žmonėmis rašau, kaip tinkamai pasirinkti kelionės partnerius, suderinti kelionę ir kartu keliauti taip, kad visiems būtų įdomu ir smagu, o konfliktai nekiltų.

Kaip pasirinkti kelionės draugus?

Svarbiausia yra tinkamai pasirinkti kelionės partnerius. Žmonės skirtingi ir su kai kuriais tiesiog nepavyks smagiai keliauti kartu. Na, visada galima „tolerantiškai prisitaikyti“, bet juk iš kelionės tikiesi ne nuolatinių ginčų ir nusileidinėjimų…

Neverta rinktis kelionės partnerių pagal tai, koks tai jums artimas žmogus. Rinkdamasis vien pagal tai gali būti, kad baigsi kelionę susipykęs su geru draugu ar artimuoju… Nes tai, kad jums įdomu pabendrauti ar smagu, tarkime, nueiti kartu į kiną, nereiškia, kad bus smagu ir kartu keliauti savaitę ar dvi.

Kur kas svarbiau yra tai, koks tas žmogus keliautojas. Keliautojus skirstau į 12 tipų ir jeigu jūsų su bendrakeleiviais tipai nesutampa, kartu keliauti bus labai sunku. Kokia bus kelionė į Austriją jei, tarkime, jūs norėsite lankyti istorines vietas, muziejus, miestus, o jūsų draugas – slidinėti ir apsipirkinėti (arba atvirkščiai)? Taip, galite pusę laiko daryti tą, pusę – aną, ar net ilgam atsiskirti vienas nuo kito, bet ar ne geriau tada susirasti kelionės partnerį, kuris yra to paties tipo keliautojas, kaip jūs?

Virš Šeicho Zajedo kelio - pagrindinės Dubajaus gatvės

Tai – Jungtiniai Arabų Emyratai…

Dykumoje prie Morybo kopos

…Tai irgi Emyratai

Ne kartą esu labai smagiai kartu keliavęs su žmonėmis, su kuriais iki tol apskritai buvau praleidęs mažai laiko kartu – jei tik mūsų kelionių poreikiai sutapdavo. Ir, savo ruožtu, kelionės su kur kas artimesniais žmonėmis gali virsti konfliktų serija, jeigu tie poreikiai išsiskiria.

Vien tai, kad kas nors *labai nori* su tavimi keliauti, nereiškia, kad kelionė bus smagi. Deja, dalis *labai norinčių* žmonių nemąsto, ar keliauti kartu bus gera – pvz. tiesiog jus gerbia kaip draugą ar patyrusį keliautoją. Kita dalis tikisi, kad kelionė bus tokia, kaip nori jie patys (“nes kodėl gi kas nors norėtų keliauti kitaip?”) ir jums turint kitokių poreikių pyks ar galvos, kad esate keistas. Iš tikrųjų mano kelionėse su kitais daugiausiai “trinčių” ir būdavo kaip tik su žmonėmis, kurie labiausiai norėjo keliauti kartu.

Į ilgesnes (savaitės ar kelių) keliones verta kviesti tik tuos, kuriuos jau išbandei trumpesniuose (bet ne vieno vakaro) pabuvimuose kartu (vienos dienos, savaitgalio kelionėse, kad ir po Lietuvą, į Latviją, ar savaitgalyje kokiame mieste). Tada paprastai pasimato, kiek suderinami esame. Per dieną, savaitgalį išties galima prisitaikyti ir daug neprarasi net jei poreikiai nesutaps – užtat to pakaks priimti sprendimui nekeliauti kartu ilgiau.

Na ir, savo ruožtu, keliauti kartu, tarkime, kelis mėnesius, galėčiau pasirįžti tik išmėginęs su žmogumi 1-2 savaičių kelionę. Bet šiaip leistis su kuo nors į labai ilgas keliones nerekomenduoju išvis, nebent to reikalauja kelionės pobūdis (pvz. ekspedicija). Dažniausiai nėra tikslo siūlyti kam nors pvz. “kartu praleisti žiemą Kanaruose ar Tailande išsinuomavus bendrą namą”. Jeigu atsiras trintys, niekam nebus smagu, o kuo daugiau laiko kartu, tuo didesnė jų tikimybė (nes daug paprasčiau rasti bendros veiklos ar prisitaikyti dienai nei savaitei, o savaitei – nei mėnesiui). Geriau net jei ir praleistumėte kažkur visą žiemą, kitus pakviesti prisijungti kažkuriai kelionės daliai.

Prieš sutardami keliauti aptarkite, kur ir ko keliaujate

Dar prieš sutardami keliauti pakalbėkite kaip ta kelionė atrodytų.

Pagrindinius objektus ir veiklas, ką darysite, kokiu būdu keliausite (pvz. ar nuomositės automobilį). Pasimatys, ar tai smagu visiems, be to, bus mažiau ginčų ir neaiškumų kelionės metu („Galvojau, kainuos pigiau…“, „Labiausiai norėjau pamatyti šitą, o mes ten net neužsukome…“ ir pan.)

Aišku, neįmanoma visko suplanuoti iš anksto. Daug galimybių atrasite tik pačios kelionės metu, keisis kainos ir pasiūlymai, tad nėra tikslo leistis į konkretybes – pvz. geriau sutarti, kad „Apsistotume viešbučiuose maždaug po 30-50 eurų“ nei „Apsistotume štai šiuose viešbučiuose“.

Pasikartosiu, labai svarbu, kad kelionės aptarimas vyktų dar prieš galutinai nutarus kartu keliauti. Labai gali būti, kad kai kuriems kelionės partneriams viską konkretizavus kelionė ims nebepatikti – gal taps per brangi, gal ne jo stiliaus ir pan. Bet jeigu jau bus sutarta keliauti kartu, toks žmogus gali nenorėti pasakyti „ai, aš gal nekeliausiu“, ypač jei jis bus draugas ir nenorės gadintis santykių. Ką jau kalbėti, jei bus nusipirkti bilietai… Bet keliauti kartu su juo bus sunku, ypač po kelių dienų ar savaitės.

Todėl mano kelionių (dar tik potencialių) aptarimai vyksta maždaug taip:

„Gal būtų įdomu kartu keliauti į Keniją? Pusę laiko praleistume gyvūnų parkuose su organizuotu safariu, pusę – tyrinėdami Kenijos kultūrą“.

„Gal ir įdomu. O kiek kainuotų? Taip pat, jei važiuotume į Keniją, dar norėčiau aplankyti Kenijos kurortus, pakeliauti tradiciniais mikroautobusais matatu – draugai pasakojo, kad įdomu“

„Ok, galime važiuoti matatu, o tą savaitę, skirtą pažinti Kenijos kultūrai, praleisti būtent Kenijos pakrantėje, užsukti ir į kurortus. Kainas pažiūrėsiu ir atsiųsiu“

Tik po tokių ir panašių pokalbių, susirašinėjimų (kurie gali trukti ir savaitę ar pora) nutariame keliauti kartu – o tada jau ir būna aišku, kad kelionė abiems priimtina. Bet jei kažkuriuo pokalbių metu kažkuris žmogus suprastų, kad kelionė jam ne visai tinka (pvz. kainos pasirodo per didelės), galėtų mandagiai pasitraukti, nes dar nieko nebūtų prižadėjęs.

Niekada nesutarsiu keliauti taip (nebent jau labai gerai žinočiau, kad žmogaus kelionių pomėgiai labai panašūs į mano, tai būtų ne pirma ir ne trečia kelionė kartu):

„Keliaujam kartu į Keniją dviem savaitėms! Gera bilietų akcija!“
„Keliaujam!“
(Nusiperkam bilietus)
„Ok, tai ką mes toj Kenijoj veiksim?“

Dar prieš nutariant keliauti, reikia pažiūrėti ir aptarti:
a)Ką maždaug lankysite? (svarbiausias vietas, patirtis)
b)Kiek apytiksliai kainuos? (nakvynė, transportas, bilietai)
c)Koks intensyvumas? (kiek laiko per dieną ilsėsitės ar būsite „be planų“; kiek eisite pėsčiomis; kiek reikės nuvairuoti)
d)Ar reikia papildomų sugebėjimų? (fizinio pasirengimo, pvz. lipant į kalnus, mokėjimo nardyti ir pan.)
e)Kas organizuos kelionę (pvz. užsakys bilietus ir t.t.)? (žr. žemiau skyrelį „Aiškiai pasiskirstykite pareigomis“)
f)Praktiniai gyvenimo aspektai (valgis restoranuose? Gyvenimas viename numeryje ar keliuose?)

Kelionės – neįsivaizduojamai platus hobis ir skirtingų žmonių keliavimo būdai skiriasi kardinaliai – ties kiekvienu iš šių punktų. Nesusidūręs su kitaip keliaujančiais dažnas keliautojas net neįsivaizduoja, kad galima keliauti ir taip. Todėl būtina aptarti konkrečiai, o ne abstrakčiai.

Įsivaizduokite, tarkime, į Aziją kartu keliauja kuprinėtojas ir prabangos ieškotojas. Kuprinėtojas paprastai nakvoja palapinėse ar pigiausiuose hosteliuose ir galvoja „na, gerai, šį kartą prisitaikysiu, nakvosiu viešbučiuose, bus kokie maks. 40 eurų nakčiai, brangiau juk nebus, juk brangesniuose viskas taip pat, kaip pigesniuose, tik brangiau, tai ten apsistoja nebent kokie kvaili naujieji rusai“. Gi prabangos ieškotojas paprastai nakvoja 5* „botikiniuose“ viešbučiuose po 400 eurų ir galvoja – „Na, šįkart prisitaikysiu, nakvosiu 4* viešbučiuose tik po 150 eurų, prastesniuose juk neteks, juk joks europietis prastesniuose neapsistotų, ten gyvena tik vietiniai“.

Tokiems žmonėms tikriausiai kartu keliauti ne pakeliui, net jeigu jie ir būtų kokie artimi giminės. Ir net jei galiausiai prieis kompromiso, po kelionės liks kartėlis: gyvenęs viešbučiuose po 70-100 eurų, vienas galvos „Nesąmonė, šitiek pinigų ištaškiau vien dėl bendrakeleivių kvailo prabangos vaikymosi!“, o kitas „Nesąmonė, tokiuose prastuose viešbučiuose gyvenime negyvenau, ir viskas per tą skupų bendrakeleivį!“.

Sapės svečių namų kambarys. Įprasta, kad jie be langų - tėra grūdinto stiklo langelis virš lovos. Gaisro atveju - tikri spąstai, bet Indonezijos užkampiuose saugumas niekada nerūpi.

Pietryčių Azija nr. 1. Iki keliolikos eurų kainuojantis Sapės svečių namų kambarys Indonezijoje

Iš savo balkono matome Marina Bay Sands

Pietryčių Azija nr. 2. Vaizdas į Marina Bay Sands viešbutį Singapūre, kurio kainos prasideda nuo ~400-700 eurų už naktį

Aiškiai pasiskirstykite pareigomis

Kelionę turi kažkas planuoti. Jei keliaujate su ekskursija, problemų nėra – kelionę planuoja už jus ir visi klauso gido.

Bet jei organizuojatės kelionę patys, vis viena reikalingas “lyderis”-organizatorius (lyderiai-organizatoriai), priimantis galutinius sprendimus. Lyderis gali būti visą kelionę tas pats, o gali būti skirtingi lyderiai skirtingiems dalykams (pvz. vienas užsako viešbučius, kitas planuoja maršrutą; arba vienas planuoja pirmą savaitę, kitas – antrą savaitę). Bet svarbu, kad visi kelionės draugai suprastų, kas yra tie lyderiai-organizatoriai, ir tai pripažintų.

Visą šitą irgi reikia aptarti dar prieš apsisprendžiant kartu keliauti.

Nesant lyderio/planuotojo, bus atviras kelias į papildomus konfliktus dėl to, kam ką daryti ar ko nedaryti. Pvz. „Kodėl tu užsakei viešbutį, o ne aš?“, „Kodėl čia važiuojam? Kodėl tu parenki maršrutą, o ne aš?“. „Kodėl niekas neužsakė ekskursijos? Galvojau tu užsakysi…“ ir pan.

Svarbu – “Lyderis” nereiškia “vadas”, kuris viską “nuspręs pats”. Lyderis turi įsiklausyti į visų nuomones ir priimti galutinį sprendimą savo srityje.

Atsakomybės sritys, kurių kiekvienoje gali būti po atskirą lyderį, arba vienas bendras:
1.Kelionės planavimas. Pasiskaitymas, ką lankyti, papasakojimas to bendrakeleiviams, maršruto parinkimas.
2.Viešbučių, autonuomų, lėktuvo bilietų, traukinio bilietų, ekskursijų ir kt. užsakymas (čia jei norima važiuoti, nakvoti kartu).
3.Daiktų krovimas (jei yra bendrų daiktų, lagaminų).
4.Vairavimas (autonuomos atveju).

Planuoju tolimesnes dienas Egipte iš Gizos.

Planuoju tolimesnes dienas Egipte iš Gizos.

Logiška, kad lyderis yra žmogus, patyręs toje srityje – pvz. maršrutą planuoja daugiausiai keliavęs, arba mokantis vietos kalbą ir pan. Lyderio pareigos negali būti „primestos paskutinę minutę“ – maždaug „ai, tu planuok viską“ – antraip bus nekokia kelionė ir konfliktų. Jau nuo pat pradžių, prieš nusprendžiant keliauti, turi būti aišku, kad yra žmogus, norintis tuo užsiimti.

Pats dažnai esu tas kelionės lyderis, nes dažnai esu labiausiai patyręs iš bendrakeleivių grupės. Tačiau esu ir atidavęs lyderio vaidmenį kitam – pvz. kai su draugu kinu keliavau po Kiniją, buvo logiška, kad viską sprendė jis. Ir net jeigu kažkas buvo kitaip, nei būčiau daręs pats, tai irgi buvo įdomu (pamačiau, kaip mąsto ir tvarkosi vietiniai).

Visgi reikia suprasti, kad kelionės lyderis – ne samdomas gidas. Jis neprivalo visiems bendrakeleiviams tarnauti ar visko išmanyti “kaip profesionalas”. Jam tai irgi kelionė, o ne darbas. Todėl nereikia ant jo pykti už vieną ar kitą nesklandumą ar klaidą: pvz. jei pasirodys, kad muziejus, į kurį atvykote, pirmadieniais nedirba, ir pan. Geriau padėkite užbėgti klaidoms už akių: žvilgtelkite į maršrutą, darbo laiką ir pats, jei tik galite, prisidėkite prie kelionės kūrimo.

Nebijokite (ar ir planuokite) trumpam išsiskirti

Kad ir keliaujate kartu, nesate vienas prie kito prisirišę. Dažnai niekas geriau neišsprendžia atsiradusių problemų ar trinčių, kaip ilgesnis ar trumpesnis išsiskyrimas. Toks išsiskyrimas yra ir labai logiškas, jeigu skirtingi žmonės nori iš kelionės šiek tiek skirtingų patirčių.

Išsiskirti paprasčiausia tada, kai kartu esate viename mieste – dieną galite lankyti skirtingas vietas, o vakare vėl susitikti. Arba atvirkščiai: dieną būti kartu, o nakvoti skirtinguose gretimuose viešbučiuose (pvz. vieni pigesniame, kiti – brangesniame).

Vėl susitinkame su bendrakeleiviu Brazilijos favelos hostelyje. Bendrakeleivis norėjo praleisi naktį faveloje, tuo tarpu męs, su daugiau daiktų, kompiuteriais, tąsyk pasirinkome nakvoti kitur ir vėl susitikome ryte

Vėl susitinkame su bendrakeleiviu Brazilijos favelos hostelyje. Bendrakeleivis norėjo praleisi naktį faveloje, tuo tarpu męs, su daugiau daiktų, kompiuteriais, tąsyk pasirinkome nakvoti kitur, pasaugojome bendrakeleivio daiktus ir vėl susitikome ryte

Tačiau įmanoma net ir planuoti kelionę taip, kad, išsiskirtumėte kelioms dienoms – vieni bendrakeleiviai važiuotų vienur, kiti – kitur.

Ilgesnius išsiskyrimus reikia aptarti ir suplanuoti dar aptariant kelionę namuose: tai puikiausias sprendimas tiems atvejams, kai bendrakeleivių kelionių poreikiai didžiąja dalimi sutampa, bet kažkur smarkiau išsiskiria. Pavyzdžiui, vienas bendrakeleivis nori pailsėti tris dienas kurorte, o kiti nenori. Tai dar nereiškia, kad jums nepakeliui ir negalite kartu keliauti – tiesiog, galite kelioms dienoms išsiskirti (t.y. kol vienas ilsėsis kurorte, kiti apvažiuos papildomas lankytinas vietas nuomotu automobiliu ar leisis į žygį).

Trumpesnius išsiskyrimus galima pasiūlyti ir jau vietoje, jeigu, tarkime, mieste vieni nori lankyti vienas lankytinas vietas, kiti – kitas. Arba vieni nori apsipirkinėti, o kiti – pailsėti. Arba nacionaliniame parke vieni nori leistis į vieną žygį, kiti – į kitą. Arba vienas nori supietauti kokių nors “vietinės virtuvės valgomųjų žiurkių”, o kitas tokiai egzotikai nepasiruošęs. Iškilus bet kokiam tokiam „minikonfliktui“ visada trumpas išsiskyrimas yra paprasčiausias ir logiškiausias pasiūlymas – sutaupysite laiko, nervų ir bus visiems smagiau. Atostogos juk yra kiekvienam ir kiekvienam jo laikas brangiausias – tad te jį leidžia, kaip nori. O susitikti, pakalbėti laiko dar bus.

Kad kiti nesijaustų įpareigoti būti kartu, kai jaučiu, kad kitiems nebūtinai su manimi pakeliui, esu įpratęs sakyti ne, pavyzdžiui, „Einam rytoj visi į meno muziejų!“, o labiau „Aš planuoju eiti į meno muziejų“, papasakoju kas ten bus – žiūriu, kam iš kitų tai įdomu, kas (ar ir visi) prisijungs.

Žygio į Idženo mėlynųjų liepsnų pilną kraterį metu, Žygis prasidėjo 00:00, o čia pasitinku saulėtekį

Indonezija nr. 1. Žygio į Idženo mėlynųjų liepsnų pilną kraterį metu, Žygis prasidėjo 00:00, dėl dujų reikėjo eiti su dujokaukėmis, o čia ~5-6 val. ryto pasitinku saulėtekį, jau išlipęs atgal iš kraterio

Ant viešbučio stogo

Indonezija nr. 2. Prie baseino ant viešbučio stogo Balyje

Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje - šokis, dešinėje - turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

Indonezija nr. 3. Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje – šokis, dešinėje – turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

Kai kurie žmonės neatsakingai linkę vėluoti, todėl išsiskyrimo atveju visada numatau ir tai: mažai kas sukelia didesnį „tylų pyktį“, kaip kai vieni bendrakeleiviai, užuot leidę smagiai laiką, priversti pusvalandį ar valandą laukti vėluojančių savo draugų (ypač kai tai būna ne po kartą ir vis su tais pačiais kelionės draugais).

Todėl iš karto pasirūpinu, kad, jei kas vėluos, niekam nereikėtų laukti. Užuot sakęs pvz. „Susitinkame 2 val. centrinėje aikštėje“ (be jokių komentarų, kas gi bus, jei kas nors neateis), galiu sakyti „Susitinkame 2 val. centrinėje aikštėje, bet jei kas nenorės tada ateiti, tai mes po ten vaikščiosime po senamiestį ir 5 val. eisime į koncertą filharmonijoje, o paskui pavakarieniausime ir į viešbutį“. T.y. duodama suprasti, kad niekas pusvalandį ar valandą centrinėje aikštėje nelauks vėluojančiųjų – kita vertus, vėluojantiesiems tai ne tragedija, nes jie žinos, kur galės prisijungti vėliau (5 val.), jei norės, arba, jei taip norės, visą dieną leis atskirai.

Išsiskiriant visada kiekvienas turi turėti savo svarbiausius daiktus (pasus, bilietus, telefonus ir t.t.).

Aišku, išsiskyrimas ne visada įmanomas sprendimas. Jei keliaujate bendrai išnuomotu automobiliu ir kitokio transporto toje vietoje nėra tai gali būti neįmanoma. Bet dažnai tai įmanoma, ypač suplanavus iš anksto. Be to, jaučiant, kad gali tekti skirtis, verta atitinkamai rinktis ir viešbučius, transportą (nelogiška apsistoti viešbutyje “toli nuo visko” jeigu žinai, kad tu kitą rytą norėsi ilsėtis ar dirbti, tačiau bendrakeleivis norės vykti prie lankytinų vietų, o turite tik vieną automobilį nuvažiavimui į centrą).

Keturi elgesio būdai išsiskyrus poreikiams: du geri, vienas abejotinas ir vienas bjaurus

Taigi, kelionėje paaiškėja, kad jūs norite daryti vieną dalyką, o kas nors kitas – kitą dalyką. Kaip elgtis?

Geri keliai:

(1)”Darysiu, kaip nuspręs lyderis”. Tai logiška, jei norite būti su lyderiu (pvz. jis yra vietinis ir daug papasakos) ir/arba interesų išsiskyrimas nedidelis (pvz. tą, ką siūlo lyderis, jūs irgi norėtumėte patirti, tik mažiau).
(2)”Laikinai išsiskirkime – aš darysiu tą, jūs tą” (jei tai įmanoma). Tokiu būdu visi iš kelionės gaus daugiausia.

Blogas, destruktyvus, kelias:
(3)”Darykime *visi* ką siūlau aš!”. Toks siūlymas, ypač jei kartą jau buvo bent vieno bendrakeleivio atmestas, veda į konfliktus – kodėl kiti turėtų daryti tai, ką norite jūs, o ne kas įdomu jiems? Net jeigu jūs esate lyderis – neturėtumėte nurodinėti ar primygtinai siūlyti kitiems būtinai būti su jumis. Jei tik situacija tai leidžia, žmonės turi turėti teisę bent jau laikinai atsiskirti: tai padės konfliktui užgesti dar neįsižiebus, nes verčiamas daryti ko nenori žmogus nebus laimingas.

Su žmonėmis, kurie linkę nuolat stengtis “priversti” visus daryti tą patį, ką ir jie (tiek tiesiogiai to reikalauti, tiek paskui “prikišinėti” kad darei ne taip), stengiuosi nekeliauti išvis. Deja, kartais sunkiau, nei atrodo: iš pradžių žmogus gali pritarti kelionės planui, o paskui kelionės eigoje pradėti “spausti” daryti ką nors kitą.

Abejotinas kelias:
(4)”Pakalbėkime ir susitarkime”. Šitas kelias *kartais* suveikia: jei interesų skirtumai nedideli, arba galima rasti būdą patenkinti visų poreikius (pvz. vietoje kurorto gamtoje ar kurorto-didmiesčio rinktis vidutinio dydžio kurortą). Bet kartais jis priveda prie ilgų diskusijų-ginčų, kurios tik degina brangų kelionės laiką ir nėra niekuo geriau už (3). Jei tokios diskusijos kyla, verta pereiti prie (1) ar (2) elgesio variantų. Be to, kas iš to, jei gamtos mylėtojas ir muziejų mylėtojas sutartų “šiandien einame į gamtą, rytoj – į muziejų”? Viena diena atrodytų iššvaistyta vienam, kita – kitam. Gal geriau tą pačią dieną muziejų mylėtojui eiti į muziejų, gamtos mylėtojui – į gamtą, o “sutaupytąją” antrąją dieną rasti kažką, kas patinka abiems ir tai nuveikti kartu?

Kaip kelionės lyderis gali švelninti trintis

Idealiu atveju aukščiau surašytų patarimų turėtų pakakti, bet kartais situacija pasidaro keblesnė. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai keliaujama su vaikais ar paaugliais. O gal tiesiog išvažiavote į kelionę su žmonėmis, su kuriais, kaip supratote, nereikėjo važiuoti (bent jau į tokią kelionę).

Kai esu „kelionės lyderis“ ir planavimo našta gula ant mano pečių, tai suteikia ir galimybių suvaldyti kai kuriuos potencialius konfliktus.

Kai kurie žmonės turi problemų dėl perdėtos baimės, patiklumo. Tai dažnai būna kelionių „pradinukai“, bet nebūtinai. Dėl tokių dalykų jie gali prisidaryti bėdų sau (pvz. pasimauti ant apgavikų) ar sukelti konfliktus su bendrakeleiviais (pvz. garsiai reikšdami perdėtas baimes, gąsdindami kitus, skatindami dėl tų baimių atsisakyti planų). Aišku, visų pirma stengiuosi tokiems žmonėms gražiai viską paaiškinti – dažnai pakanka vien to, kad aš, patyręs keliautojas, sakau „nieko baisaus“, „tuo žmogum nepasitikėk, čia standartinė apgavystė“ ar pan. Bet kartais prisieina tokius žmonės nuo kai kurios informacijos „dengti“. Pavyzdžiui jei eilinis apgavikas kokioje Indijoje puola aiškinti „Nevažiuokite į tą viešbutį, jis labai nesaugus! Geriau apsistokite pas mane!“ tai gal geriau to „bailiems“ bendrakeleiviams neišversti / neperduoti, kalbėti ne prie jų ir pan.: antraip gali kilti bereikalingas konfliktas: „O gal tikrai ten nesaugu? Gal nevažiuojam? Jis gi vietinis, jis gi žino!“.

Jei yra patologiškų „pramiegotojų“, sakau, kad būtina išvažiuoti anksčiau, nei iš tikrųjų esu suplanavęs – pramiegos, tai vis tiek išvažiuosime suplanuotu laiku.

Jeigu yra žmonių, nuolat pervertinančių savo galimybes (pvz. “užsigriebiančių” padaryti per dieną per daug, bet paskui dėl nuovargio ar kitų priežasčių siūlančių “mažinti” planus), stengiuosi per pirmąsias kelionės dienas pats įvertinti tų bendrakeleivių tempus/galimybes, ir nuo tada jau siūlyti tik “mažesnių apsukų” dienos planus, kuriuos ir jie gali spėti įgyvendinti. Tokiu būdu nelieka bendrakeleivių “tylaus nepasitenkinimo” – “Ir vėl tie pavargo, ir vėl nespėsim ką aptarėm”.

Kitais atvejais tiesiog išsiskiria žmonių poreikiai – nė vienas poreikis nėra klaidingas, bet jie – kitokie. Jei matau, kad žmonių pozicijos kažkuriais klausimais smarkiai išsiskiria ir rasti kompromisų nebepavyksta arba tai kainuoja daug laiko ir nervų, stengiuosi panaikinti situacijas, kur dėl to galėtų kilti konfliktai. Pavyzdžiui, jei kažkas iš keliautojų linkęs „užstrigti“ apsipirkime, o kitiems tai laiko švaistymas, „pakoreguosiu“ maršrutą taip, kad nuo autobuso stotelės iki lankytinos vietos eitume ne pro ten, kur daug parduotuvių. Jei matau, kad yra nesutarimų dėl viešbučių kainos, „nekelsiu į diskusiją“ pačių brangiausių ar pigiausių variantų, kad už jų „neužsikabintų“ tie žmonės, kuriems tai svarbu, ir nesueitų į konfliktą su priešingai nusistačiusiais žmonėmis. Galbūt pats pasiūlysiu vidutinišką viešbutį, kuris dar turėtų „iš bėdos tikti visiems“.

Tačiau tai jau yra „švelnios apgavystės“ ir savotiškas gaisro gesinimas. Geriausia yra pasistengti, kad to gaisro nebūtų – pasirenkant tinkamus bendrakeleivius, tinkamai aptariant kelionę dar prieš pasišvenčiant kartu keliauti, sutariant kur ir kada reikia išsiskirti ir pan.

Po kelionės aptarkite, kas buvo ne taip

Po kelionių su kitais žmonėmis verta parašyti kiekvienam jų el. laišką, kuriame atvirai klausti tokių dalykų:
a)Kas labiausiai patiko, kas labiausiai nepatiko?
b)Ką kitą kartą darytum kitaip?
c)Gal liko kokių klausimų, kodėl aš dariau kažką taip, o ne kitaip?
Ir pan.

Klausti reikia po kelionės, kai viskas pasibaigė, mintys susigulėjo, be to, žmonės gali nebijoti sakyti tiesos nenorėdami pakenkti kokiam mikroklimatui.

Labai svarbu klausti ne tik teigiamų dalykų, bet ir neigiamų, sudaryti įspūdį, kad norite išklausyti, o ne susipykti ar tik susilaukti pagyrų/padėkų. Aišku, turite pasiruošti, kad sulauksite ne vien teigiamų komentarų – bet juk tai normalu, visi žmonės skirtingi. Jei atsakymas bus „Oi, viskas labai patiko!!!“, tai tikriausiai žmogus tiesiog jums neatsivėrė. Už jūsų akių, su savo draugais, jis kalbės kitaip…

Paprastai iš nuoširdžių atsakymų į tokius laiškus sužinau daug dalykų, kurių net nebūčiau tikėjęsis. Kartais būna, pavyzdžiui, matai, kad kitam gal kažkas nelabai patinka, gal jis nesijaučia gerai – tada pradedi spėlioti, kodėl taip galėtų būti, ir dažniausiai neatspėji, nors galvoji, kad atspėji. Manydamas, kad atspėjai, kažkaip reaguoji (pvz. siūlai mažiau vaikščioti galvodamas, kad žmonės pavargo), kai problema buvo visiškai kita. Tokia, kuri išvis gal neįsivaizdavai, kad kam nors galėtų būti problema.

Po kelionės paprastai gali sužinoti tikrąsias priežastis, o tai padeda planuojant kitas keliones su tais ar kitais žmonėmis.

Bet svarbiausia, tai „užgesina“ konfliktus su tais žmonėmis ateityje. Nes tai, apie ką nekalbi, niekur nedingsta. Tokiais atvejais, kai tiesiai nepaklausi, kas buvo ne taip, galiausiai gali išgirsti apkalbas iš trečiųjų asmenų – kažkokiais kelionės aspektais bendrakeleiviai kažkam skundėsi, taip ir liko jiems kažkas nesuprasta, keista, kvaila. Kai negauna paaiškinimo, kodėl viskas taip buvo, tai prisigalvoja savų. Kas buvo nesusipratimas tada gali būti suvedama į kito asmens tariamą piktavališkumą, kvailumą, nemokšiškumą, keistumą ar pan.

Man taip nebuvo, bet girdėjau istorijų, kad kelionė net išskyrė draugus – nes kiekvienas pamato negeriausias kito puses ir nesistengia suprasti, o tiesiog puola smerkti.

Visai kitaip, kai tiesiai pašneki, išsiaiškini, parodai, kad nori suprasti vienas kitą.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Kaip pasirinkti kur keliauti? “Pradinukų” ir “ekspertų” kelionių kryptys

Kaip pasirinkti kur keliauti? “Pradinukų” ir “ekspertų” kelionių kryptys

| 1 komentaras

Daugelis keliautojų renkasi kelionių kryptis vienu iš šešių būdų.

Jei keliauti dar tik pradedate, savąjį metodą iš šitų šešių galite pasirinkti ir jūs: kiekvienu šių būdų galima smagiai keliauti ne vienerius metus.

Tiesa, kiekvienas metodas turi ir nemažai trūkumų, ir galiausiai daugelis keliautojų pradeda jausti, kad jiems „kažko trūksta“. Vieniems taip atsitinka po 3 metų, kitiems po 10 metų.

Jei taip jau atsitiko jums, straipsnio pabaigoje rašau, kaip kelionių kryptis renkuosi aš pats ir daugelis patyrusių keliautojų – jie derina visus šiuos būdus.

Kaip daugelis žmonių nusprendžia, kur keliauti?

Šeši populiariausi keliautojų tipai pagal tai, kaip jie nusprendžia, kur keliauti:

1.Akcijų medžiotojas. Jie seka vieną dalyką: skrydžių kainas. Užtat kaip seka! Atranda visokiausias programėles, metodus, šaltinius vadinamosioms „error fare“ (avialinijų bilietų sistemų klaidoms). Kai tik pamato kokią „stebuklingą kainą“ – tuojau pat perka bilietą ir tik tada žiūri, ką gi ten veiks. Akcijų medžiotojai visada turi visą eilę neįtikėtinų pasakojimų apie „didžiausius gyvenimo laimikius“, kaip Europoje skrido už kokį eurą, o į tolimus žemynus – už šimtą-kitą eurų ir, atrodo, rungtyniauja vienas su kitu „Kas pigiau?“. Tiesa, savo socialinėje žiniasklaidoje rašo ne viską. Kai išsikalba, kartais išgirsti ir „nuostolingesnių“ patirčių. Bilieto kainos juk ne viskas: jei pigus skrydis bus į labai brangią šalį, iš/į tolimo oro uosto, be bagažo (kurį tu imsi), galutinė kelionės kaina nebūtinai bus tokia maža. Be to, pirkdamas bilietus prieš daug mėnesių, ne vienas „akcijų medžiotojas“ dalį jų yra praradęs, kai dėl darbų ar gyvenimo aplinkybių skristi nebegalėjo. Kaip ten bebūtų, daugelis Akcijų medžiotojų iš tiesų keliauja daug pigiau už visus likusius keliautojus. Tačiau juk ir pinigai – dar ne viskas. Jeigu kažkiek primokėjęs gali aplankyti įdomesnę vietą, gal verta?

2.Sofos svajotojas. Idėjų kelionėms jie prisigaudo atsitiktinai: iš spaudos, televizijos, kino, knygų. Vieni nori pamatyti vietas, aprašytas numylėtame romane („Nekaltybės muziejus“ Stambule?), kiti – vietas, kur filmuoti nuostabiausi filmai („Sostų karų“ Dubrovnikas? „Žiedų valdovo“ Naujoji Zelandija?). Treti kokia nors šalimi susidomi kai jos grožybės šmėžuoja ekranuose dėl kokio renginio (Olimpiada?) arba ten lankantis kokiai žvaigždutei. Yra ir tokių, kurie trokšta savo akimis pamatyti žiniose matytus „karštuosius taškus“ (Ukraina? Irakas?). Pačių kelionių metu tokiems keliautojams labai rūpi pamatyti kiekvieną „kur nors girdėtą“ vietą – net jei šaltinis neturi nieko bendro su vietos grožybėmis (pvz. Jamaikoje – Montego Bėjų, nes Kernagis dainavo, nors pats ten nė nebuvo). Kadangi kasmet „labai užkabina“ tik nedaug „netyčia nugirstų“ vietų, o anksčiau girdėtos vietos „prisimiršta“ ir taip nebeaitrina vaizduotės, tai kiekvienu metu Sofos svajotojai turi gana nedaug vietų, kurias trokšta pamatyti. Užtat yra pasiryžę paaukoti daug laiko ir pinigų, kad nuvyktų būtent ten, alternatyvų neieško ir nesvarsto. Dažnai galiausiai gailisi: „Ech, taip noriu į šalį X, bet tokie brangūs bilietai, ir kaip kiti sugeba keliauti pigiai?“ arba „Ech, apie tokią nuostabią vietą vakar perskaičiau, ir ji buvo visai šalia ten, kur keliavau užpernai – kaip galia, kad tada nieko apie tai tada nežinojau…“.

3.Ištikimas bendrakeleivis. Jis keliauja visada su tomis pat draugų kompanijomis ir/arba su tais pačiais kelionių organizatoriais (gidais). Kelionių krypčių jis beveik nesirenka išvis. Tiesiog žiūri, kur jo atostogų metu veža jų numylėtas kelionių organizatorius. Arba keliauja ten, kur nusprendė jo draugų kompanija – o toje kompanijoje keliones planuoja ir kryptis parenka kas nors kitas. Jei jau kažkada pradėjo taip „sekti kitais“, tikriausiai, „biolaukai sutampa“, kartu smagu. Bet kiek bepakalbu su žmonėmis, jau daug metų keliaujančiais šitaip, išgirstu ir tam tikrą nusivylimą: „Ech, gaila, kad mūsų gidas neveža į Kolumbiją, labai norėčiau“, „Ech, gaila, kad mano draugai nemėgsta keliauti aktyviai“ ir t.t. Tiesa, išdrįsti „keliauti savaip“ dažnam Ištikimam bendrakeleiviui vis tiek sunku. Nes barjerų daug: ne tik reikia išmokti pačiam rasti, kur ir kaip keliauti, bet ir keliauti be įprastų bendrakeleivių ar gido, jau tapusių „kelionių sinonimu“. O dar ta mintis „Ką bendrakeleiviai pagalvos, jei atostogausiu be jų?“. „Ai, gal vėliau“ – dažnas atideda pokyčius vėl. Iki tol, kol nebegalės atidėti…

4.Rekomendacijų vergas. Jei kokios nors vietos nėra aplankę ir išgyrę bent keli draugai ar sekami „kelionių influenceriai“ – keliauti į tokią vietą jis nė nesvarsto. „Ten niekas nevažiuoja, matyt neįdomu, tikriausiai nesaugu“ ir pan. Dažniausiai Rekomendacijų vergai keliauja į vietas, kurios „dabar ant bangos“ – tarp visų lietuvių arba bent jo kolektyve. Tačiau pasaulis didelis ir tik mažytėje, miniatiūrinėje dalelėje įdomių vietų bus neseniai lankęsis kas iš pažįstamų… Be to, pati „turistų banga“ savaime sunaikina daugelį vietos privalumų, dėl kurių pirmieji keliautojai-influenceriai ja taip džiaugdavosi: pakyla kainos, atsiranda eilės, turistų minios ir t.t. „Rekomendacijų vergų“ be galo daug, tai rodo net aviakompanijų elgesys: kai atidaro naują reisą, aviakompanijos bilietus parduoda pigiai, bet vis tiek skraido mažai kas (pvz. „Akcijų medžiotojai“). Tuomet pirmieji keliautojai pradeda pasakoti ten buvę – ir jais seka draugai, Facebook sekėjai. Aviakompanijos kainas pakelia, taigi, „Rekomendacijų vergai“ už lygiai tą patį susimoka daugiau. O juk vieta per tą laiką nepasidaro gražesnė! Dažniausi skundai, kuriuos girdžių iš rekomendacijų vergų – „Kiek visur pasaulyje pilna turistų“, „Kaip viskas kelionėse brangu“ ir pan. Taip ir norisi pasakyti, „O tai kodėl tu apskritai keliavai TEN??? Kodėl nekeliavai į vietą X, vietą Y ar bent jau vietą Z, kur ir pigiau, ir geriau?“. Atsakymai laukia patys išradingiausi – „Baik tu, ten turbūt nesaugu“, „Ar ten išvis yra normalių viešbučių?“, „Ten man būtų per sunku keliauti“ ir pan. Aišku, visi tie teiginiai neturi nieko bendro su realybe, o vienintelė tikra priežastis, dėl kurios ir išsigalvojamos visos tos abejonės, lieka nepasakyta: „Tai kad ten niekas iš mano pažįstamų (be tavęs) nėra buvęs!!!“.

5.Sąrašo braukytojas. Aplankyti visas Europos sostines? Septynis naujuosius pasaulio stebuklus? Visus Turkijos kurortus, kur veža „Novaturas“? Sąrašų braukytojai turi tokius ir panašius sąrašus (angl. „bucket list“) ir stengiasi, kad kiekviena kelionė išbrauktų bent vieną ar kelis objektus. Šiaip turėti sąrašus yra gerai – jei susidarai juos pats, pagal save. Sąrašo braukytojai kelionėmis neretai nusivilia todėl, kad savo sąrašų jie nesusidaro: tiesiog paima kokius nors sąrašus, kuriuos sudarė kiti. Kai kurie tų sąrašų neturi nieko bendro su vietų įdomumu kelionėms: pvz. daug Europos sostinių grožiu nusileidžia daugybei nesostinių, tad pasišovęs trūks plyš aplankyti visas sostines praleisi daug įdomaus ir būsi priverstas lankyti neįdomius miestus. Net ir tie sąrašai, kurie sukurti keliautojams, nebūtinai padeda, nes žmonėms rūpi skirtingi dalykai: tai, kad kažkokiam internetiniame balsavime žmonės kažkokį sąrašą patvirtino septyniais naujaisiais pasaulio stebuklais nereiškia, kad tai – pačios įdomiausios pasaulio vietos būtent Tau. Nes argi, pavyzdžiui, kiekviena daina, kuri laimi Eurovizijoj, tau atrodo pati geriausia? Negi norėtum klausyti vien dainų, kurios kada nors laimėjo Euroviziją? Arba žiūrėti vien filmus, kurie laimėjo bent vieną Oskarą?

6.Keliaujantis vienodai. Kai paprašai papasakoti, kada ir kodėl čia nukeliavo pirmą kartą, dažnas jų ilgai suka galvą. Nes tai buvo seniai ir nesvarbu. Svarbu, kad į tą pačią vietą jis grįžta metai iš metų, per kiekvienas atostogas: tą pačią šalį, dažnai – tą patį miestą ar kurortą, kartais net tą patį viešbutį. Jis nebesirenka kur keliauti, jis jau žino. Kai kuriuos Keliaujančius vienodai mintis tai pakeisti gąsdina – juk čia jau viskas įprasta, žinoma… Kiti tiesiog seniai nebemąsto, kad galėtų keliauti ir kitur. Tačiau, kai pasakoju Keliaujantiems vienodai apie savo lankytas vietas dažnai jaučiu šiokį tokį pavydą. Juk joks vienas miestas, kurortas ar šalis nėra tobula, visada bus daugybė gražių dalykų, kurių ten nėra, bet gali patirti kitur. Kur nors visuomet bus geresnis oras, skanesnė virtuvė, žemesnės kainos, gražesnė gamta ir t.t. Be to, ilgai ko nors neturėdamas, ypač pasiilgsti, o tai, ką turi, pamažu pabosta. Tačiau Keliaujantiems vienodai potencialius atradimus nusveria potencialūs praradimai: „O kas, jei ten bus blogiau, nei čia?“. Tačiau tinkamai renkantis kelionių kryptį „nesėkmės“ tikimybę galima sumažinti iki minimumo…

Beje, bent žiupsnelį Keliaujančio vienodai savyje turi dauguma keliautojų! Nė nesusimąstydami, savo keliones jie įspraudžia į rėmus ir, net jei keliauja po skirtingas šalis, daug ką kaskart daro vienodai. Vieni sako: „Keliauju tik po Europą, kiti žemynai ne man“. Kiti keliauja visada tik automobiliu arba visada tik dviračiu arba visada tik kruizais… Gerai, jei žmogus daug ką išbandė ir pasirinko tai, kas jam tinka labiausiai. Bet daugelis nė nebando kitaip, arba pabando kokį vieną variantą – ir jei tas nepasiseka, tai nebebando nieko (pvz. po vienos nesėkmingos kelionės į Egiptą „nurašo“ visas musulmonų šalis ar net visas nevakarietiškas šalis). Galiausiai, beje, kai kurie Keliaujantys vienodai netyčia atranda tai, ko nesitikėjo išbandysią (gal tai bus kelionės kemperiu, gal kelionės po Pietų Ameriką ar koks nardymas). Labai tuo džiaugiasi – bet kartu gailisi, kad neišmėgino to seniau. Kiti taip ir lieka neatradę to, kas gal taptų jų didžiausiu gyvenimo hobiu – nes nė karto neleidžia sau pamėginti keliauti kitaip nei visada!..

Kaip kelionių kryptis renkasi patyrę keliautojai?

Taigi, kaip geriausia rinktis kelionių kryptis? Galima visus aukščiau aprašytus metodus sujungti į vieną! Jau daug metų taip darau pats ir aplankau visas man įdomias vietas už tai nepermokėdamas.

Susidarykite savo asmeninį įdomių pasaulio vietų, trokštamų kelionių patirčių sąrašą. Ne, jo nereikia surašyti dabar pat – jį pildykite nuolat.

Kokia nors kelionės kryptis, idėja labai sudomina? Užsirašyk į savo asmeninį sąrašą. Nesvarbu kodėl sudomina – ar todėl, kad rekomendavo draugai, ar kad rodė per žinias, ar žiūrėjote apie ją įdomų filmą ar kokio influencerio pasakojimą.

Į savo asmeninį sąrašą galite įtraukti ir vietas iš kitų sąrašų (visokių ten „100 pasaulio stebuklų“ ir pan.) – bet neperrašinėkite ištisų sąrašų, pagalvokite, kurios iš tų vietų ir patirčių įdomios būtent jums.

Taip pat savąjį sąrašą pildykite ir kelionių metu: kai sužinosite apie įdomias galimybes, kurioms toje kelionėje neliks laiko, arba kai kokia nors patirtis taip patiks, kad norėsite po kelerių metų ją vėl pakartoti.

O geriausia, jei idėjas į sąrašą trauksite net ne pagal vieną šaltinį, bet pagal kelis. Pvz. kokią nors vietą ir rekomendavo draugai, ir apie ją įdomiai skaitėte knygoje, ir dar ji dažnai būna visokiose “100 gražiausių” knygose. Nes jei šaltinis tik vienas – galima ir suklysti. Bet jei tą kryptį nurodo keli geri šaltiniai – klaidos tikimybė daug mažesnė.

Jei skaitote šį straipsnį, tikėtina, esate keliavę jau ne vienerius metus, ir jau jaučiate, kas jums patinka, o kas ne. Keliautojus skirstau į keliolika tipų – kiekvienam jų reikia skirtingų patirčių. Vieniems reikia žygių gamtoje, kitiems – poilsio, tretiems – nuotykių su kitais keliautojais ir t.t. Pažiūrėkite, koks jūs keliautojas, ir sąrašą sudarinėkite pagal tai. Jei, pavyzdžiui, jums rūpi tik gamta – nėra tikslo į savo sąrašą traukti daug miestų, kad ir koks draugas labai rekomenduotų. Savo ruožtu, ilgainiui pajusite, kurie informacijos šaltiniai *jums* tinka: pavyzdžiui, vieni draugai keliauja panašiai kaip jūs, kas jiems patinka paprastai patinka ir jums, tai jų rekomendacijas galbūt norėsite greičiau įrašyti į savąjį sąrašą – o kiti gali keliauti visai kitaip, nei jūs.

Svarbu viską tikrai nuoširdžiai užsirašyti į sąrašą, negalvoti „Ai, šitą ir taip prisiminsiu“, „Šitą žurnalą turėsiu su savimi“. Nes sąrašas nėra tik „šiems metams“, kai kurias tų idėjų gal įgyvendinsite po 5 metų, 10 metų ar 15 metų, nes tada atsiras galimybė (laiko, pinigų, geri bilietai ir kt.). Taigi, į sąrašą rašykite ne tik tai, kam „Dabar turiu pinigų“ ar „Užtektų atostogų dabartiniame darbe“ – rašykite visas svajones, nes bent dalis jų kada nors tikrai priartės prie realybės!

Va turint tokį sąrašą jau galima užsiimti akcijų medžiojimu – ar bent bilietų paieška. Galite skristi kur pigu – bet tik jei ta vieta jums pakankamai įdomi, o ne šiaip bet kur. Tačiau pigių skrydžių į įdomias vietas tikrai bus daug – nes jūsų asmeninis įdomių kelionių/patirčių sąrašas jau bus labai ilgas, ypač kai jį būsite pildę keletą metų. Bent į vieną tų vietų bus gerų pasiūlymų visada!

Užuot savaitė iš savaitės tikrinę, tarkime, kokius skrydžio bilietus į Kanarus, nes dabar „pasirinkote Kanarus“ (dėl draugų, influencerių ar dar ko), ir kaskart nusivylę (nes maža tikimybė, kad pasitaikytų akcijų būtent jūsų pasirinkta viena kryptimi, jūsų pasirinktom datom), galite vieną kartą prisėsti ir paeiliui patikrinti galimybes į įvairias vietas iš jūsų ilgo sąrašo, iki prieisite tinkamą pasiūlymą.

Ir tai bus pasiūlymas į nuostabią kelionę, kurią kažkada patys įtraukėte į savo sąrašą – o ne šiaip į kokią nors atsitiktinę vietą, kur skristumėte tik dėl to, kad pigu, kaip daro „Akcijų medžiotojai“. Aišku, vertindami kainą, įvertinkite visą kainą – ne tik skrydžio, bet ir nusigavimo iš oro uosto, bagažo ir t.t.

Lygiai taip galite skristi ir kur pasiūlo draugai – tačiau irgi tik jei ta kelionė būtų įdomi ir šiaip. Aišku, kai sąrašas bus ilgas beveik visuomet kurie nors draugai norės keliauti bent į vieną tų vietų, kur ir jūs. Arba savo jau apgalvotą pasiūlymą pateiksite jūs – ir jie sutiks. Kartais tai nebus “nuolatiniai bendrakeleiviai”, bet pakeliauti su “naujais žmonėmis”, kurie iš tos kelionės norės to paties, kaip ir jūs, gali būti tik įdomiau.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Kaip užmegzti pažintis kelionėse?

Kaip užmegzti pažintis kelionėse?

| 0 komentarų

Kelionė visai nebendraujant su ten sutiktais žmonėmis – tai labiau kaip filmas.

Tačiau kartais užmegzti pokalbį gali atrodyti sunku arba neaišku nuo ko pradėti.

Čia į vieną straipsnį sudėjau, kaip ir kur geriausia ieškoti tokių ryšių su vietiniais ir kitais keliautojais, kurie tikrai praturtins kelionę į užsienį.

Aistės pokalbis su kitais keliautojais Filipinų paplūdimyje

Aistės pokalbis su kitais keliautojais Filipinų paplūdimyje

Pokalbiams kelionėse pradėti tinkamos vietos ir progos

1.Transportas. Viena geriausių vietų pokalbiams, nes tiek tu, tiek daugelis kitų žmonių ten neturi ką veikti, bet privalo būti. Lėktuvuose, autobusuose, traukiniuose užkalbinkite tuos, kas sėdi šalia. Kur įmanoma, pasirinkite vietą šalia žmogaus, kurį užkalbinti atrodo įdomu, ar keiskite vietą per ilgą važiavimą, kad užkalbintumėte ne po vieną žmogų (ypač tai paprasta keltuose ar traukiniuose). Keliaujant autostopu paprastai bendravimas beveik privaloma dalis, nes tai viena priežasčių, kodėl vairuotojai paveža autostopininkus.

Mados Kenijos traukinyje

Kenijos traukinyje Mombasa-Nairobis užmezgėme pokalbį su vietinėmis apie jų poilsį kurortuose prie Mombasos

2.Šventės / renginiai. Jei dalyvauate vietinėje šventėje, spektaklyje, žiūrite sporto varžybas, verta pakalbinti tuos, kurie yra greta – tarkime, per pertrauką / pertraukėlę, kuomet irgi daug kam „nėra ką veikti“. Šventės / renginio aptarimas – gera pokalbio pradžia.

Stebime kupranugarių grožio konkursą. Apie tai informacijos internete mažai. Gera proga užkalbinti kitus, kurie žiūri, ir gal žino daugiau

Stebime kupranugarių grožio konkursą. Apie tai informacijos internete mažai. Gera proga užkalbinti kitus, kurie žiūri, ir gal žino daugiau

3.Hosteliai. Juose paprastai apsistoja tie, kam norisi bendravimo su kitais turistais, nuotykių kartu – tad užkalbinti noriai bendrauja. Aišku, galima ieškoti kontaktų ir viešbučiuose (pvz. per pusryčius) bei kitur.

Kalbu su viešbutyje Filipinuose sutiktu kazachu. Jis ten gyvena ir jau buvo aplankęs daug vietų, į kurias planavau važiuoti - čia rodydamas žemėlapį sako patarimus

Kalbu su viešbutyje Filipinuose sutiktu kazachu. Jis ten gyvena ir jau buvo aplankęs daug vietų, į kurias planavau važiuoti – čia rodydamas žemėlapį sako patarimus

4.Jau prasidėjusių pokalbių tęsimas. Dažnai būna, kad kelionės metu jus kas pakalbina su kokiu konkrečiu tikslu. Pavyzdžiui, koks restoranėlio šeimininkas pakviečia paragauti jo „nuostabaus maisto“, arba kitas turistas paprašo nufotografuoti jo šeimą. Įprastai pokalbis greitai ir baigtųsi pakalbėjus „apie esmę“ (užsakius maisto ar nufotografavus), bet juk, jei žmogus gerai kalba jums suprantama kalba, yra galimybė pakalbėti ilgiau, paklausinėti daugiau.

Šios toradžės paprašė bendros nuotraukos su manimi. Jos atrodo visai moderniai, bet, neabejoju, tikrai laikosi toradžų tradicijų, kuriomis čia didžiuojamasi.

Šios merginos toradžių krašte Indonezijoje paprašė kartu nusifotografuoti. Tokie prašymai būdingi šalims, kur užsieniečių mažai. Jei žmogus to prašo, paprastai nori bendrauti. Taigi, pasinaudojau proga paklausti merginų dar šio bei to.

5.Pokalbių kitais tikslais pradėjimas. Savo ruožtu, jūs irgi galite pradėti pokalbius „su tikslu“. Gal geriau užuot ilgai tyrinėjus žemėlapius pasiklausti kelio (o tuo pačiu paklausti ir apie ką kitą), o užuot naudojus kokią asmenukių lazdą ar tiesus ranką (kuri vis tiek bus per trumpa) – paprašyti, kad kas jus nufotografuotų? Taip pat, jei tik iškils koks klausimas, atsakymą į kurį, tikėtina, žinos aplinkiniai, klauskite aplinkinių. O tokius trumpus pokalbius „su tikslu“ galite pratęsti į kitas temas. Šitokie metodai labai padeda, jei koks žmogus atrodo įdomus ir jį šiaip ar taip norėtumėte užkalbinti.

6.Internetas. Galite internete dar prieš kelionę susirasti kontaktų vietoje, pvz. įvairiose susirašinėjimo ar kelionių svetainėse, paskui susitikti. Taip pat galima eiti į visokius renginius per „Meetup“ ir panašias programėles. Galite mėginti ir „Tinder“, nors tai, matyt, galioja tik vienišiems.

Skaitmeninių klajoklių Meetup susitikimas Buenos Airėse

Skaitmeninių klajoklių Meetup susitikimas Buenos Airėse

7.Bendrų pomėgių erdvės. Naktiniai klubai pramogautojams, žygių takai žygeiviams, kaituotojų stovyklos kaituotojams, bendradarbystės erdvės dirbantiems per atstumą – pliusas toks, kad tose vietose rinksis bendraminčiai, iš karto bus apie ką kalbėti ar ką kartu veikti. Panašūs hobiai ar darbai iš karto susieja net ir labai skirtingų tautų ir kultūrų žmones. Tiesa, tokiose hobių ir gyvenimo būdo vietose reikia žmones kalbinti ne tada, kai jie labiausiai užsiėmę.

8.Iš anksčiau turimi kontaktai. Per gyvenime susipažinote su tūkstančiais žmonių – klasiokai, kursiokai, bendradarbiai, klientai, jei bendrausite “pagal šį straipsnį” – pažįstami, sutikti buvusiose kelionėse ir t.t. Visai neretai būna, kad kas nors panašiu metu bus ten, kur ir jūs (gyvena, studijuoja, dirba, keliauja ar dar ką), tai gali matytis ir iš socialinių tinklų. Galima parašyti dėl susitikimo net jei tai ir nebūtų koks nors artimas draugas. Jei apie būsimą kelionę parašysite savo socialiniuose tinkluose, gali būti, ir pats sulauksite pasiūlymų.

Susitinkame su mūsų kliente - San Paulo advokate. Ji - ir futbolo agentė. Įdomu išgirsti apie vaikų futbolo sceną Brazilijoje.

Aistė susitinka su kliente Lietuvos pilietybės atkūrimo klausimu ir kolege advokate San Paule.

9.Tinklaraštis, Youtube kanalas ir pan.. Tokio neturite? Visada galite pradėti ir tai gali būti priežastis, be kita ko, susitikti su bendraminčiais. Tarkime, domitės kulinarija. Pradedate rašyti tinklaraštį apie įvairių šalių virtuves. Taip prisistatote kalbindami restoranėlių šeimininkus, o tokie pokalbiai įdomūs abiems: ir jums, kaip kulinarijos fanui, ir restoranėlių savininkams, kurie žinos bendraujantys su kažkuo, kas matė daug restoranų ir daug žino šioje srityje, gal galės kažką patarti, o gal parašytas straipsnis bus jam reklama.

Savanoriauju 'Gabalėliai Lietuvos' projekte: čia važiuoajme aplink JAV ieškodami, fotografuodami, filmuodami lietuvišką paveldą (nuotraukoje - Čikagos lietuvių (jaunimo) centras). Čia gaunu finansavimą ar nakvynę pačiai ekspedicijai, tačiau algos negaunu. Eksopeicija, aišku, ne kelionė - viskas orientuota į lietuviško paveldo paiešką. Tačiau tai įdomus, prasmingas darbas, sutinku daug įdomių žmonių

Esu ‘Gabalėliai Lietuvos’ apie lietuvišką paveldą už Lietuvos ribų šeimininkas. Čia imu interviu iš Čikagos lietuvių jaunimo centro vadovo

Su kokiais žmonėmis verta (ir neverta) bendrauti kelionėse?

Jei norite sužinoti daugiau apie šalį, jos kultūrą, lankytinas vietas, labiausiai praverčia pokalbiai su tokiais žmonėmis:

1.Protingi, daug žinantys vietiniai žmonės. Labai gerai, jei tie žmonės dar ir nemažai keliavę tiek po savo šalį, tiek svetur. Ieškant „atsitiktinių kontaktų“, tokius rasti gana sunku, bet radus jie yra tikras informacijos ir įdomiai praleisto laiko lobynas. Deja, daugelis vietinių apie savo šalį žino ne ką daugiau, nei pasiskaitęs turistas. Iš tokių mažai ką sužinai: kas iš to, kad jie parekomenduos kokį savo šalies kurortą, jei jį rekomenduoja tik todėl, kad tai – vienintelis kurortas, kuriame buvo ir kartu su šeima kasmet atostogauja (tas pats apie restoraną, paplūdimį ir kt.) – todėl prieš naudojantis rekomendacijomis visada verta pajusti, ar jos yra iš žmogaus, kuris pakankamai patyręs, kad galėtų rekomenduoti. O jei pašnekovai nekeliavę svetur, nebendravę su užsieniečiais, tikėtina, neįtaria, kas jums įdomu – pvz. gal jums būtų įdomu išgirsti apie vietines vestuvių tradicijas ar valgymo tradicijas, kurias kiekvienas vietinis tikrai patyręs, bet jam atrodys tai visai neįdomu ir jis nekalbės apie tai, „Juk visi taip daro ir žino, ką čia apie tai kalbėti?“. O jeigu kalbės, tai nesupras, kas pas juos kitaip, nei kitur, ir, tarkim, apie vestuvių tradicijas ims pasakoti, kad „nuotaka su balta suknele“…

2.Vietiniai, dirbantys su turistais. „AirBnB“ būtų savininkai, gidai ir t.t. Jie nuolat sulaukia panašių klausimų, todėl žino, kas svarbu užsieniečiams; sulaukę klausimų, į kuriuos neturi atsakymų, neretai patys pasidomi ir kitam turistui, kuris to paklaus, jau turi ką atsakyti. Tiesa, daugelis tokių „kontaktų“ yra mokami kaip paslaugos (tačiau „paslaugos pirkimas“ nelygu „bendravimui“ – juk gali apsistoti „AirBnB“ ir nė kiek nebendrauti su savininku arba eiti į ekskursiją ir neužduoti gidui papildomų klausimų apie šalį po ekskursijos – o gali užduoti). Tarp nemokamų alternatyvų kontaktams su „vietiniais, kuriems nesvetimi turistai“ – „CouchSurfing“ ir pan.

Viešbučio šeimininkas Vakarų Sacharoje tradiciškai įpila arbatos, perpildamas daug kartų

Viešbučio šeimininkas Vakarų Sacharoje tradiciškai įpila arbatos, perpildamas daug kartų

3.Užsieniečiai, gyvenantys toje šalyje – ypač imigravę iš tavo šalies (lietuviai) ar gretimų šalių ar šalių, kuriose gyvenai. Jie jau gerai patyrę šalį ir daug žino, bet kartu yra iš kitos kultūros, taigi, iš pradžių daug ką matė taip, kaip matai tu, ir supranta, kas tau svarbu, įdomu, keista. Be to, užsieniečiai, persikėlę kur nors gyventi – ypač ne „juodadarbiai ekonominiai migrantai“, o, tarkime, studentai arba vyrai, vedę vietines moteris – dažnai būna ir patys daug pakeliavę po šalį, visų pirma pamatę ją „usžieniečio akimis“. Be to, tai dažniausiai vienintelis būdas pabendrauti / sužinoti informaciją lietuvių kalba, jeigu prasčiau kalbate užsienio kalbomis.

Su ukrainiečių restorano savininke Palavane, Filipinuose

Su ukrainiečių restorano savininke Palavane, Filipinuose – buvo įdomu pabendrauti su žmonėmis iš artimesnio mūsiškiam kultūrinio konteksto, kaip jie atrado ir įsikūrė Filipinuose

Jei norite kartu leisti laiką, verta ieškoti tokių kontaktų:

1.Kiti keliautojai – bet ne bet kokie. Dažniausiai bendriems nuotykiams „pasirašo“ tie, kas keliauja vieni, nepriklausomai, ilgą laiką – dažniausiai tai vadinamieji „kuprinėtojai“ (backpackers). Tokius dažnai susitinki hosteliuose ir pan. Kuo labiau nutolęs žmogus nuo šio „standarto“, tuo mažesnė tikimybė, kad pavyks kartu leisti laiką. Jei keliauja šeima su vaikais, su organizuota ekskursija ir trumpam laikui – sudominti bendru laisvalaikiu greičiausiai bus neįmanoma. Kita vertus, aišku, yra daug tarpinių variantų, pvz. jei esate pora, logiška pakalbinti kitą keliaujančią porą be vaikų, ypač „kuprinėtojus“.

Sutikti gyvenimo nuotykio ieškotojai Indijoje - jauna prancūzė mergina, siūlanti tapyti vietos kavines, ir ~35 m. portugalas sunkvežimio vairuotojas, į tokią kelionę išsileidęs kai jam atėmė teises

Pasitinkame saulę su kuprinėtojais, su kuriais susipažinome Indijos traukinyje, su kuriais pakalbėjome apie patirtis Indijos geležinkeliuose: pasirodo, manosios dar nieko, nes sutiktasis portugalas sakė, esą jo vagone žmonės šlapinosi, nes per minią nebuvo kaip nueiti į tualetą. Iš pokalbio buvo ir praktinės naudos: atvažiavę į Chadžuraho stotį “susimetėme”, kad visi kartu nuvažiuotume į miestą

2.Vietiniai, linkę į bendrus nuotykius su užsieniečiais. Bendrai paėmus, tik labai labai maža dalis vietinių turės laiko ir noro leistis į kokią bendrą veiklą, todėl čia reiktų ieškoti tikslingai tam tikrose vietose. Tai yra atitinkamos interneto vietos ar fizinės vietos, į kur šiaip jau renkasi daug užsieniečių, o vietiniai ateina kaip tik tokie, kurie nori pabendrauti su užsieniečiais (bet atsargiai – deja, kai kuriose šalyse tokiose vietose „neršia“ ir visokie prekijai bei apgavikai).

3.Žmonės su panašiais pomėgiais, kaip jūs. Jei norite kartu žvejoti – logiška kalbinti žvejus. Jei norite eiti į žygį – tuos, kurie atrodo kaip žygeiviai (batai, kuprinės ir t.t.). Šitie žmonės praverčia ne tik nuotykiams kartu, tačiau ir norint sužinoti, kaip jūsų pamėgti hobiai atrodo toje šalyje (pvz. mėgstančio kalnus gali klausti, kokie kalnai jo šalyje verčiausi dėmesio).

Dubajaus bare laukiame baro viktorinos (kvizo) pradžios. Mėgstame šią pramogą ir Lietuvoje. O čia paprašėme prijungti prie vietinių komandos - ten žaidė inteligentiški indai, su kuriais pasikeitėme kontaktais, nes mūsų žaidimo lygis jiems padarė įspūdį. Gal kada susitiksim Bangalore

Dubajaus bare laukiame baro viktorinos (kvizo) pradžios. Mėgstame šią pramogą ir Lietuvoje. Dubajuje radome per “Meetup” ir papaprašėme prijungti prie vietinių komandos – ten žaidė inteligentiški indai, su kuriais pasikeitėme kontaktais, nes mūsų žaidimo lygis jiems padarė įspūdį. Gal kada susitiksim Bangalore

Nelabai verta leistis į ilgus pokalbius su tokiais žmonėmis:

1.Prekijais ir kitais įkyriais siūlytojais. Atrodo, paprasčiausia – jie patys prieina. Bet jų bendravimas bus orientuotas į prekių pardavimą, kažkokių paslaugų įsiūlymą ir tai netrukus pasijus. Net jeigu jie kažką ir sakys nuoširdžiai, bus sunku suprasti, ką, nes daugelis atsakymų bus tiesiog savanaudiški. „Kokia gražiausia vieta šiame mieste?“ „Tas kalnas, bet ten reikia važiuoti taksi. Mano brolis taksistas, galiu dabar iškviesti“ ir pan. Daugelis klausimų, kurie užduos apie jus, irgi bus savanaudiški: klausimo „Ar čia esi pirmą kartą?“ tikroji reikšmė „Ar gerai žinai vietines kainas?“, klausimo „Kokiame viešbutyje gyveni?“ tikroji reikšmė „Kiek turi pinigų?“ ir pan. Pajutęs tokią pokalbio schemą stengiuosi jį užbaigti. Deja, jei pats neieškoksi kontaktų, o mėginsi tik bendrauti su tais, kurie tave *patys* užkalbina, daugelyje šalių tai ir bus visokiausi prekijai (nes jų darbas kalbinti turistus) ir apie šalies žmones liks blogas įspūdis (be reikalo!).

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi - bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Tikrai neapsimoka klausti, ką nuveikti, tokio tuktuko vairuotojo Bankoke… Kone visada veža ten, kur moka jiems didžiausius komisinius, o ne kur tikrai įdomu

2.Apgavikais. Apie apgavysčių schemas esu parašęs ištisą straipsnį ir pajutus kažkurią iš tų schemų reikia užbaigti pokalbį kuo greičiau.

3.Tais, kurie nemoka ar prastai moka visas kalbas, kurias gerai mokate jūs (t.y. neturite bendros kalbos, kurią gerai mokėtumėte abu). Nors šiaip kelionės metu galima nesunkiai išsisukti nemokant kalbos, jei norite suprasti sakomą informaciją ar leisti kartu laiką, tiesiog „daugmaž suprasti“ vienam kitą greičiausiai nepakaks, arba tai tiesiog nebus taip įdomu. Taigi, jei matau, kad sunku susikalbėti, į gilesnį kontaktą neinu.

Važiuojame per Mauritaniją

Važiuojame per Mauritaniją – deja, tradiciškai apsirengęs ir giedamojo Korano nuolat klausęs vairuotojas angliškai nemokėjo

Apie ką kalbėti su naujais pažįstamais?

Turėkite mintyse klausimų sąrašą – ko visur klausite tam tikrų žmonių. Pavyzdžiui, galbūt norėtumėte kiekvieno „AirBnB“, jei tokiame apsistojate, šeimininko ar gido paklausti, kokie yra geri vietinio maisto restoranai, arba kokias lankytinas vietas jis rekomenduotų ir kodėl. Kai kuriuos klausimus verta užduoti pagal aplinkybes – pvz., jei vėliau teks važiuoti į oro uostą, kaip ten nuvažiuoti geriausiai / pigiausiai (turistus priimantys žmonės paprastai tai gerai žino, o interenete kartais sunkiau greitai surasti arba informacija gali būti pasenusi). Net jei to paties klausimo jau klausėte vieno žmogaus, verta paklausti ir kito – juk žmonės mėgsta skirtingus restoranus, transportą ir kita.

Caru' cu bere restoranas Bukarešte

Caru’ cu bere restoranas Bukarešte savo XIX-XX a. sandūros interjeru, istorija, gyva muzika, rumuniškais patiekalais paliko neišdildomą įspūdį. Ir net kainos nedidelės. Bet nebūčiau ten ėjęs, jei ne AirBnB buto savininkas, kurio paklausėme ‘Kur geriausi rumuniški patiekalai Bukarešte?’

Neapsiribokite vien „aktualių“ klausimų bėrimu – paklausinėkite apie tą žmogų, pasakykite apie save. Tai padės išlaikyti pokalbį ir, tikėtina, netikėtai sužinoti ko svarbaus ir įdomaus.

Įterpkite asmeninių pasakojimų ir klausimų. Daug pokalbių su vietiniais lieka formalizuoto „small talk“ lygyje („Iš kur tu?“, „O iš kur tu?“, „Koks tavo vardas?“), bet iš to sunku užmegzti ryšį ar sužinoti ką svarbaus. Gali būti žmogus, iš kurio daug ką sužinotumėte, su kuriuo įdomiai leistumėte laiką – bet to neatsitinka vien todėl, kad liekate tame formaliame „small talk“. Todėl verta įterpti asmeniškesnių detalių. Na, pavyzdžiui, norėtumėte susirasti bendrakeleivį į žygį kalnuose arba kokį Tailando „Full Moon Party“? Tai transporte, kuris važiuoja į tą vietą, kalbindami žmones neprabėgus daug laiko nuo pokalbio pradžios užsiminkite apie savo pomėgius – ką jums reiškia gamta, kalnai, ar tas vakarėlis, kada apie tai sužinojote, kodėl ten vykstate. Savo ruožtu, papasakoję ką asmeniškiau, galite to paties ar panašių dalykų klausti ir pašnekovo.

Full Moon Party vakarėlio dvasia

Full Moon Party vakarėlio dvasia – daug kas vietoje ir susipažinę

Įteprkite pastebėjimų apie šalį, žodžių vietine kalba (padės „pralaužti ledus“), tik tai darykite jeigu iš tikro pakankamai pasidomėjote šalimi, istorija, kultūra, nes čia lengva pasakyti tai, kas įžeidu (panašiai, kaip kai kokie užsieniečiai pradeda aiškinti, kad „lietuviai anksčiau buvo rusai“ ar „lietuvių kalba – rusų kalbos tarmė“). Jei apie šalį žinote nedaug, geriau tada tokių pastebėjimų neįterpti iš viso, daugiau klausytis, arba įterpti labai asmeninius, subjektyvius pastebėjimus („Man patiko tas restoranas“).

Nežinote kaip pradėti pokalbį? Klausimų ir idėjų sąrašas

Neturite idėjų, apie ką kalbėti? Štai jos:

Frazės, tinkamos pradėti pokalbį su nepažįstamu
*Gražus vaizdas! (pridedant platesnį komentarą apie tai ką matote, pavyzdžiui, pro traukinio langą)
*Gal galėtumėte mane nufotografuoti?
*Kaip jums šitas patiekalas / šitas renginys / šita vieta (…)? (priklausomai nuo to, kur klausiama ir ką žmogus veikia)
*Ar jūs čia pirmą kartą? (jei ne – galimybė užduoti klausimų)
*Pirmą kartą gyvenime aš patekau į tokią situaciją… (pvz. „Tai karščiausia, kur esu gyvenime buvęs“, „Pirmą kartą esu smėlio audroje“, „Niekada nebuvau patyręs šitokio vėjo“, „Čia brangiausia vieta kur tik buvau šioje šalyje!“ ir pan. Vietinis gal papasakos kitų įdomių savo patirčių, susijusių su ta situacija)

Alamogordo baltuosiuose smėlynuose temstant sutiktų vienintelių žmonių paklausę, kaip jiems patinka šliuožti su smėlio rogutėmis, kurias šie turėjo, gavome ir progą jas pasiskolinti bei išbandyti patys

Alamogordo baltuosiuose smėlynuose (Naujoji Meksika, JAV) temstant sutiktų vienintelių žmonių paklausę, kaip jiems patinka šliuožti su smėlio rogutėmis, kurias šie turėjo, gavome ir progą jas pasiskolinti bei išbandyti patys

Taip pat, galite tiesiog užduoti klausimą, kuris tuo metu iškilo. „Kodėl šitas namas nugriuvęs?“, „Kiek laiko čia jau taip šitas kelias uždarytas?“, „Kiek kainuoja nuvažiuoti į miestą X?“ ir pan. Tokius klausimus verta užduoti vietiniams, kurie, tikėtina, žinos atsakymą.

Klausimai, skirti sužinoti apie vietą

*Kokios įdomiausios vietos jūsų mieste?
*Kokios įdomiausios vietos šalyje? (turėti omenyje / paklausti kartu, kur žmogus yra buvęs)
*Kokie geriausi vietos virtuvės restoranai?
*Kokiame restorane mėgstate valgyti?
*Kaip geriausia nuvažiuoti į vietą X? (kur planuojate važiuoti)

Parodyti įvardytą miestą žemėlapyje kalbos nereikia

Pakelės viešbutyje Argentinoje Aistė klausia, kuriuo keliu bus geriausia važiuoti rytoj (tai nėra taip paprasta, kaip įsijungti “Google Maps”: Lotynų Amerikoje daug kur yra kelių, pravažiuojamų tik visureigiams, kuriais, nepaisant to, siūlo važiuoti GPS sistemos)

P.S. Paprastai neapsimoka užduoti klausimų apie grynai turistams skirtas vietas. Pavyzdžiui, „Koks geriausias viešbutis mieste?“, ar „Kokia geriausia autonuoma?“. Vietiniai nebus to bandę ir nieko nežinos. Kiti turistai geriausiu atveju bus bandę vieną variantą ir tik jį žinos, neturės su kuo palyginti. Kas labiausiai norės atsakinėti į tokius klausimus – tai visokie prekijai, kurie už komisinius ves jus „pas draugą“ ir tikrai maža tikimybė, kad tai bus geriausias pasiūlymas. Net man pačiam, kai sulaukiu tokių klausimų apie mano miestą Vilnių, atsakyti objektyviai sunku – na, žinau, ką man pasakojo mano klientai, bet tik tiek, pats juk nenakvojau jokiame Vilniaus viešbutyje, nesinuomojau čia automobilio…

Prasmingas “Small talk“
*Iš kur jūs? (Jei esi buvęs ar nori ten nuvažiuoti – pakalbėti apie žmogaus šalį ar miestą)
*Ką jau lankėte šiame mieste? Kas labiausiai patiko ir kodėl? (klausimas kitiems turistams, duomenys bus „švieži“; jei bus lankęs vietą, kur norite vykti – galite apie ją pakalbėti; taip pat papasakoti, ką lankėte pats, taip suteikdami naudos ir tam žmogui). Galima klausti ir tiesiai – „Ar lankėte XXX?“.
*Ką dirbate? (Iš to gali sekti papildomi susiję klausimai; pvz. mokytojo galima klausti apie tai, kas mokoma vietos mokyklose, jei aktualu palyginti su tuo, ko mokosi jūsų vaikai ar mokėtės jūs pats).
*Kokie jūsų pomėgiai? (Vėlgi, iš to gali sekti papildomi susiję klausimai – pvz. žvejui apie vietos žuvis, kibimą, ir žvejybos tvarką; mėgstančiam sportą – apie galimybes pamatyti sporto varžybas ir pan.)
*Ką veiksite nuvažiavę? (Klausimams transporte, jei žmogus važiuoja ne namo; jei tai kitas turistas – gal veikla pasirodys įdomi ir pasiūlysite prisijungti; jei vietinis – sužinosite apie vietos kultūrą)

Klausimus „Ką dirbate?“. „Kokie pomėgiai?“ galite keisti spėjimais pagal tai, ką matote (pvz. jei žmogus su marškinėliais su tam tikra muzikos grupe tai klausti, ar patinka jos muzika; jei su žygeivio batais – ar mėgsta žygius).

Tokie marškinėliai padėjo Aistei 'atpažinti vienas kitą' su kitu Niko Keivo gerbėju, kuris Belgrade ėjo į tą patį koncertą

Tokie marškinėliai padėjo Aistei ‘atpažinti vienas kitą’ su kitu Niko Keivo gerbėju, kuris Belgrade ėjo į tą patį koncertą

Apie ką nekalbėti (kas nemandagu)?

Susipažinkite su tuo, kas toje šalyje nemandagu, neklausiama ir pan.. To stenkitės vengti, bet neįsižeiskite, jei jūsų klaus kažko, kas jums atrodo nemandagu – kultūra šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, tokie klausimai vienose šalyse yra „tabu“, o kitose užduodami kaip vieni pirmųjų susipažinus: „Kiek uždirbi?“, „Ar esi vedęs (ištekėjusi)?“, „Kiek turi vaikų?“, „Kokia tavo religija?“, „Kokia tavo tautybė?“, „Kiek tau metų?“, taip pat klausimai apie politines pažiūras, nuomones apie politikus ar politinius įvykius, komplimentai. Nors pačiam verta vengti tų klausimų, kurie šalyje tabu, čia nepersistenkite, neimkite bijoti klausti visko iš šio sąrašo visame pasaulyje. Vienas-kitas „netaktiškas“ ar „per ankstyvas“ klausimas iš užsieniečio lūpų nieko tokio (tai ne tas pats, kas visokie įžeidūs pastebėjimai) ir geriau taip, nei „per atsargumą“ neužduoti kelių normalių ten klausimų.

Bendrai paėmus, „politiniai“ klausimai dažniausiai yra mėgiami senose demokratijose (ech, kiek kartų JAV mano pašnekovai netikėtai staiga patys pasuko pokalbį į politines temas!), bet jie yra tabu diktatūrose (nes žmonės bijo pasakyti ką „ne taip“ – jie gi nežino, gal jūs, tarkime, koks valdžios agentas – tad net jeigu ir kažką atsakys, greičiausiai nutylės tikrą savo nuomonę, kur ji nesutampa su valdžios nuomone, ar nutylės faktus, kuriuos neigia oficiali vietos propaganda, todėl iš tokio atsakymo jums bus mažai naudos). Čia yra tokia gana tvirta tendencija – kuo labiau ir laisviau žmonės su „naujai sutiktais pažįstamais“ kalba apie politiką, tuo daugiau šalyje demokratijos (ir atvirkščiai, jei daugelis „nutyli“ nuomones, nukreipinėja temą – su demokratija ten yra ar bent jau neseniai buvo problemų).

Klausimai apie religiją ar tautybę dažnai yra tabu ten, kur neseniai buvo religiniai ar tautiniai persekiojimai (pvz. ir Lietuvoje naujai sutikto žmogaus klausti „kokia tavo religija?“, pasakoti apie savo tikėjimus, nelabai taktiška. Panašiai visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitur, kur valdžia persekiojo (ar persekioja) religijas. O daugybėje Azijos ar Afrikos šalių, kur nebuvo antireliginių diktatūrų – normalu, kad „Kokia tavo religija?“ būna koks antras ar trečias klausimas naujai sutiktam žmogui. JAV pokalbiai irgi dažnai gana greitai pasuka religinių tikėjimų kryptimi). Beje, daug šalių, ypač Vakaruose, vietiniai maišo sąvokas „Tautybė“, „Pilietybė“, „Gimimo vieta“, „Kilmės šalis“ ir pan., tad norint gauti atsakymą, kurio sieki, verta uždavinėti konkrečius klausimus, pasitikslinti.

Piknikai Isfahano centrinėje aikštėje. Moterys su skarelėmis - Iranas viena nedaugelio šalių, kur tai privaloma

Jei keliausite ilgiau po Iraną greičiausiai jus pakvies prisijungti prie gatvės pikniko, o vienas pirmųjų klausimų ten bus apie jūsų religiją. Kai kuriems lietuviams gali būti nejauku – ‘Gal sužinoję, kad nemusulmonas, nebebendraus ar ims nekęsti?’. Bet iš tikro Irane tai mandagus, nieko pikto nelemiantis klausimas – jiems įdomu apie jus sužinoti apie jus, o religija tuose kraštuose vienas svarbiausių dalykų; jie gerbia visus svečius

Klausimai apie šeimą ar uždarbį dažnai laikomi esminiais „kolektyvistinėse“ Afrikos ar Azijos visuomenėse, bet nemėgiami į privatumą orientuotuose „individualistiniuose“ Vakaruose, kur šios temos „rezervuotos“ draugams.

Klausimai apie amžių – bent jau moters – nemėgiami visuomenėse, kur vyresni žmonės savotiškai „nurašomi“ (ir Europoje), bet įprasti ten, kur nuo amžiaus tiesiogiai priklauso bendravimo formalumas ir aukštesnė pagarba (pvz. Korėjoje dėl to net įprasta prisistatyti „Aš esu XX, man 52 metai“, tai daro ir moterys).

Komplimentai („Graži suknelė!“ ir pan.), ypač priešingai lyčiai, yra normalūs seksualiniu požiūriu atviresnėse visuomenėse (pvz. Lotynų Amerikoje), bet nepageidaujami ten, kur artimesni santykiai laikomi už kelių užraktų, rengiamasi ir elgiamasi specialiai kukliai (pvz. islamo šalyse). Dar kitur jie gali būti ne taip suprasti (kaip „kabinimas“, net jei taip nėra).

Taip pat kai kuriose šalyse (ypač konservatyviose musulmoniškose šalyse) apskritai nekorektiška kalbinti priešingos lyties atstovą/ę.

Saudo Arabijos gatvės scena

Saudo Arabijoje vyrai dažniausiai kalbėdavo tik su manimi, net kai norėdavo paklausti apie Aistę. ‘Koks jos vardas?’, ‘Tavo žmona sėdi kur negalima’ ir pan. Savo ruožtu, moterys kalbindavo tik Aistę (pavyzdžiui, bendrakeleivė autobuse). To reikėjo prisilaikyti ir pradedant pokalbius mums patiems

Governor saloje. Kempinge dešinėje nuomojamos palapinės kaina - 700 eurų už naktį.

Niujorko Governor saloje. Man paėjus į priekį, Aistę čia bandė kalbinti vienas vyrukas ‘Ei gražuole’ ir pan. Tokie dalykai, vadinami ‘catcall’ – kontroversiškas reikalas, itin ‘uždegantis’ niujorkiečius. Taip pokalbius su praeivėmis dažnai mėgina pradėti ten gausūs imigrantai, pavyzdžiui, iš Lotynų Amerikos, nes Lotynų Amerikoje daug moterų toks dėmesys ir pagyros patinka (iš tiesų, Aistė turėjo daug panašių patirčių Lotynų Amerikoje). Tačiau daugelį JAV baltaodžių neimigrančių moterų tai itin erzina, jos tai sieja su nepagarba moterims ir priekabiavimu. Žinant šią kontroversiją, verta pačiam Niujorke taip pokalbių nepradėti ir apskritai per pirmą susitikimą nesišvaistyti komentarais išvaizdai.

Ne visiems pakeliui, bet bandyti verta!

Labai svarbu suprasti, kad žmonės – labai skirtingi, jiems reikia skirtingų dalykų. Tik su mažuma sutiktųjų – nedidele mažuma – jums bus pakeliui, o ir iš tų dar dalis neturės laiko ir pan. Deja, yra žmonių, kurie dėl to išvis nekalbina kitų, nes „vis tiek nepavyks“, „greičiausiai nebus įdomus žmogus“ ir t.t. Aišku, gal jums bendravimo visai nereikia – bet žmonių, kuriems *tikrai* nereikia, labai mažai. Jei visgi prisimenate iš kelionių momentų, kada buvo smagu bendrauti su vietiniais ar kitais turistais (pvz. kai užkalbino jus patį / pačią), tai, reiškia, gali būti smagu ir įdomu ir naudinga ir vėl. Nebijokite, kad „nieko neišeis“ – tai normalu, o jei alternatyva būtų buvusi tiesiog sėdėti tylomis savo autobuso sėdynėje ir nieko neveikti (arba iš neturėjimo ką veikti „skrolinti Feisbuką“), tai pamėginęs pabendrauti vis tiek nieko nebūsite praradęs. Bet tie kartai, kai „puikiai pavyksta“, kai daug sužinote, tikrai viską atpirks. O ir net tais kartais, kai, atrodo, nepavyksta, vis tiek ką nors galite suprasti, sužinoti, gauti – tegu ir tiesiog kas nors bus padaręs jūsų nuotrauką.

Pašnekovė kelte iš Sumbavos į Floresą Indonezijoje. Buvo įdomu, paskeitėme kontaktais, susirašėme apie ekskursijų kainas Florese.

Pašnekovė kelte iš Sumbavos į Floresą Indonezijoje. Buvo įdomu, paskeitėme kontaktais, kitą dieną susirašėme apie ekskursijų kainas Florese. Daugiau nebesusisiekėme.

Savo ruožtu, ir jūs nebijokite užbaigti pokalbio, jei matote, kad jis „veda į niekur“, jums neįdomu ir jūs ar pašnekovas kalba tik iš mandagumo. Taip būna, kai pamatote, kad jūs arba pašnekovas gerai nekalbate ta pačia kalba, kad pašnekovas nežino, kas aktualu jums ir pan. Taip pat būdų išeiti iš situacijos ieškau ir susidūręs su “vienaplaniais” pašnekovais, kurie “be perstojo kalba apie vieną” (pvz. karštligiškai agituoja konkrečiu politiniu ar religiniu klausimu). Geriau negaišti savo ir kito žmogaus laiko.

Jokiu būdu nenusivilkite ir nespręsite nieko pagal vieną atvejį – „Aj, šitoj šaly gal nepavyks susikalbėti“ ar pan. Visuomet pavyks tik mažuma užkalbinimų. Čia kaip piramidė. Daugiausiai bus pokalbių, kurių metu tik apsikeisite keliais žodžiais (t.y. prašymas nufotografuoti ir baigsis nufotografavimu). Mažiau pokalbių (bet vis tiek labai daug) kurių metu sužinosite ar patirsite ką įdomaus. Dar mažiau tokių žmonių, su kuriais praleisite ar prakalbėsite bent kelias valandas. Ir dar mažiau tokių, kurie taps tikrais draugais ne tik toje kelionėje. Bet jei per kelionę užkalbinsi kelias dešimtis žmonių – tikrai atsiras ir įdomių žinių, patirčių, o tikriausiai ir ilgalaikių draugų! Juk, tarkime, jei keliaujate ir kalbinate kitus keliautojus, keliaujančius panašiai – tai jau yra bent vienas bendras hobis (būtent tokio pobūdžio kelionės). Tačiau, aišku, jeigu per kelionę bendrausite tik su vienu-dviem žmonėm, tai jau bus visiška loterija, ar su tais žmonėm galėsite laiką praleisti turiningai.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,