Nukeliavęs – ypač nepriklausomai – į kai kurias “sudėtingas” šalis, susiduri su dalykais, prie kurių esi nepratęs Europoje.

Keliauti ten tikrai įmanoma – bet, jei nesielgsi apdairiai, gali nukentėti. Pas mus “savaime suprantamas” elgesys ten gali lemti prarastą laiką, pinigus, o pasaulio žiniose skamba ir istorijos apie į kalėjimus už, atrodo, nieką, uždarytus turistus.

Čia aprašysiu, kaip reikia elgtis kelionėse į tokius kraštus, kad išvengtum problemų. Nors diktatūros yra visokių kultūrų ir visokiuose žemynuose, daugybė dalykų ten stebėtinai panašūs (ir skiria jas nuo demokratijų).

Turistas tiesiogiai nejaučia, kas valdo šalį – bet labai gerai jaučia šiuos diktatūroms būdingus “atributus”. Kaip taisyklė, kuo daugiau šių atributų – tuo nedemokratiškesnė šalis.

Blokpostai

Blokpostai – policijos arba armijos punktai palei kelią, kur tikrinami pravažiuojantys automobiliai.

Kuo diktatūra “stipresnė”, tuo tokių postų daugiau ir tuo ilgiau užtrunka procedūros ten. Pavyzdžiui, “švelnesnėse” šalyse postai stabdo automobilius pasirinktinai, o “griežtesnėse” stabdo visus, tikrina visų pasus, liepia išlipti net autobusų keleiviams, kartais atidarinėja bagažines, bagažą… Vienose šalyse blokpostai – tai kokie nameliai palei kelią, prie kurių pastatytas ženklas STOP. Kitose blokpostai atrodo kaip tarsi muitinės, jie stovi nuolat (pvz. prie įvažiavimų į miestus), apsupti smarkiai ginkluotų pareigūnų ar karių.

Blokpostai dažnai atrodo kaip toks parodomasis valdžios galios demonstravimas – na, ar tikrai ką sprendžia tai, kad užsirašo visų pravažiuojančių pasų numerius į bloknotą? Bet, norėdamas neturėti problemų, privalai tai galiai rodyti nuolankumą. Štai Gambijoje ne kartą buvome smarkiai aprėkti, nes nepastebėjome blokposto ir nuvažiavome per toli (ten blokpostai menkai pažymėti, o kartais prie “STOP” ženklo nebūdavo jokių pareigūnų – bet vis tiek privalai stoti ir laukti kol jie ateis).

Blokpostai dažnai – pretekstas pareigūnų korupcijai. Daugybę kartų matėme – ypač Afrikoje – kaip vairuotojai blokposto kariams iškart tiesia banknotus, nors mokėti nieko šiaip jau nereikia. Priežastys dvi. Viena – jei kas netvarkinga su dokumentais (o techniškai netvarkingų automobilių ten daug): vietiniams gali būti pigiau ne sutvarkyti problemą, o dalinti kyšius. Kita – pareigūnai už kyšius “formalumus sutvarko” greičiau. Pavyzdžiui, kai ėmėme ekskursiją po Mauritaniją, net į ekskursijos kainą buvo parašyta, kad “įeina kyšiai pareigūnams”. Ir tikrai gidas dalino kyšius blokpostuose – antraip, sakė, užlaikytų ir po kokią valandą.

Tiesa, dažnai turistui, ypač nemokančiam kalbos, yra kiek paprasčiau: pareigūnai nemoka ar kažkiek bijo paprašyti kyšio. Taigi, jeigu viskas tvarkinga, daugeliu atveju viskas bus gerai. Kyšius siūlyti ne tik amoralu, bet, nežinant vietos “korupcijos kultūros”, ir pavojinga – pasiūlęs “ne taip”, “nemandagiai” ar pan. gali susilaukti jau labai teisėtų ir teisingų problemų.

Tačiau jei *kažkas pas tave tikrai netvarkinga*, blokpostų buvimas smarkiai padidina tikimybę susilaukti bėdų. Na, jei pasas baigė galioti, viza pasibaigė, išsinuomoto automobilio dokumentų nuomodamas nepatikrinai ir jie netvarkingi – lauk, kad daugely blokpostų bent jau kyšio reikalaus… Tad tokiose šalyse dar svarbiau nei kur kitur, kad viskas būtų tvarkinga, visi štampai surinkti.

Blokpostai dažnai neva statomi “dėl saugumo”, bet tikrosios jų buvimo priežastys paprastai tokios:
1.Jie stebi “nelojalių” (juoduosiuose sąrašuose esančių) piliečių judėjimą.
2.Jie – gera vieta įdarbinti pareigūnus ir karius (kurių diktatūrose daug).
3.Jie demonstruoja valdžios galią (jauti, kad valdžia tave stebi).

Leidimai patekti į šalies regionus ir turistams draudžiamos zonos

Demokratijose gavęs vizą gali keliauti po visą šalį – o dažniausiai ir vizos nereikia. Bet diktatūrose dažnai būna regionų, po kuriuos keliauti draudžiama be papildomų leidimų. Tarkim, Eritrėjoje viza leidžia keliauti tik į sostinę, o kitur reikia specialaus leidimo; kai buvau Sirijoje reikėjo specialaus leidimo į Izraelio sugriautą Kuneitros miestą.

Kitais atvejais keliauti galima, tačiau, tarkime, ne su automobiliais, arba ne su motociklais. Arba reikia praeiti kokią papildomą patikrą.

Taip pat gali būti, kad jau prašydamas vizos turėsi nurodyti, į kokias šalies vietas važiuosi, ir susilauksi bėdų, jeigu keliausi bet kur kitur, nei nurodei.

Tokiais ribojimais verta pasidomėti planuojant kelionę, kelionę planuotis pagal juos: galbūt kai kurių vietų atsisakyti, pradėti viską tvarkyti kaip įmanoma anksčiau.

Tiesa, jeigu reikės specialaus leidimo, dažnai jį gali gauti tik pačioje šalyje ir tai užtrunka (dažnai kiek tiksliai užtruks iš pradžių net nėra aišku) – tad kelionės į tokias vietas sunkiai įmanomos per ribotas atostogas. Kartais būna ir “aukštesnių barjerų”: tarkim, reikia kokio rašto “iš savo šalies ambasados”, o Lietuva toje šalyje ambasados neturi… (tokia situacija mums buvo su Kuneitra Sirijoje).

Kartais tokius dalykus sutvarko kelionių agentūros – aišku, už tikrai didelį mokestį.

Bet šiaip daugelis tų “uždarų regionų” nėra kažkokie stebuklingi – jei neapkeliavai didžiosios pasaulio dalies, kažin ar verta prasidėti. Prasideda dažniausiai tie, kurie arba buvę 100+ šalių, arba jiems pats tas “patekau į uždarą teritoriją” faktas duoda daug žavesio (keliautojai-atradėjai).

Kodėl tie regionai “uždari”? Paprastai tai būna vienas iš dviejų:
1.Nelojalūs valdžiai regionai, nepriklausomybės siekiantys regionai (valdžia nenori, kad turistai ten pamatytų per daug, ką nors perduotų vietos aktyvistams).
2.Su “nacionaliniu saugumu” susiję regionai – gynybos pramonės zonos, pasienio ruožai ir pan. (diktatūros labai bijo šnipinėjimo, žr. skyrių apie fotografavimą).

Taip pat diktatūrose būna “neoficialių draudimų” – kažkur eiti ar užsibūti, ypač netoli valdžios pastatų, karo bazių. Pavyzdžiui, Nuakšute (Mauritanija) man liepė pereiti į kitą gatvės pusę, kad neičiau šaligatviu palei kažkokį valdžios pastatą, Kaire neuniformuotas pareigūnas liepė nesėdėti Tahrir aikštėje, Vakarų Sacharoje net keliose vietose pareigūnai be paaiškinimų paprašė ten neiti, apsisukti (nė karto nesupratome kodėl). Jokių ženklų ten nėra – vietiniai ir šiaip žino, kur neiti ar nesėdėti, o atvykėlio laukia tiesioginiai pareigūnų ar karių nurodymai – aišku, reikia klausyti, diktatūroje nepasiginčysi “Tai kad niekur neparašyta, kad čia eiti negalima”, kario žodis tolygus įstatymui.

Privalomos palydos ir ekskursijos turistams

Yra kelios šalys, kur keliauti apskritai gali tik su “privalomu gidu” ar “privalomu apsaugininku”. Pvz. Šiaurės Korėja, Turkmėnija.

Daugiau šalių, kuriose “privalomos palydos” tik tam tikruose regionuose – tai panašūs regionai į tuos, į kuriuos patekti būtinas leidimas (žr. aukščiau).

Kai kur tai yra oficialu (iš karto privalai nusipirkti ekskursiją) – pvz. straipsnio rašymo metu Kinijos valdomas Tibetas. Kitur neoficialu – tam tikruose regionuose prisistato policijos ar armijos palyda ir liepia važiuoti paskui juos. Dar kitur koks saugumietis ima sekti “paslapčia”.

Kaip taisyklė, oficialiai viskas dėl “turistų saugumo”, bet iš tikro privaloma palyda dažniausiai reikalinga kad:
1.Nekalbėtum laisvai su vietiniais – neskleistum savo požiūrio, nepapasakotum, kas vyksta kitur ar, juoba, ko nors jiems neperduotum (pvz. uždraustos literatūros ar filmų). Vietiniai prie gido/apsaugininko su tavim laisvai nekalbės, nes žinos, kad tie žmonės – valdžios atstovai.
2.Nepamatytum (ir ypač nenufotografuotum) ko nereikia. Pavyzdžiui, įvairių laisvių ribojimų apraiškų, skurdo apraiškų – kur tai yra, gidai tavęs net neves, o jei netyčia pateksi – draus fotografuoti, lieps trinti nuotraukas ir pan.
3.Išgirstum “teisingus” faktus. Viską tau paaiškins pagal oficialią valdžios poziciją, be jokių alternatyvų (tokie gidai parenkami iš lojalių valdžiai žmonių).

Ten, kur turi pats iš anksto oficialiai įsigyti ekskursiją ar palydą, tai paprastai ir labai brangu, ypač palyginus su kelionėm į aplinkines šalis (bet jei nebūsi nusipirkęs ekskursijos / palydos, tavęs tiesiog neįleis į tą šalį ar regioną – taigi, prievolės išvengti nepavyks).

Jeigu palyda “neoficiali” tai ji gali būti nemokama – tarkime, Egipte Nilo slėnyje važiuojant automobiliu tokia palyda “prisistatė” keliems šimtams kilometrų, liepė sekti iš paskos, važiavo konkrečiu keliu (kuris nebuvo greičiausias). Blokpostuose pareigūnų automobiliai keitėsi tarpusavyje ir tik arčiau Kairo pagaliau paleido. Mokėti nieko nereikėjo – bet laisvai, švelniai tariant, nesijautėm, turistinių vietų apžiūrėti pakeliui irgi negalėjom, pareigūnai tiesiog stengėsi kuo greičiau nuvesti link Kairo ir net sustojimas degalinės tualete sukėlė piktų žvilgsnių. Nors iš pradžių planavom pernakvoti pakeliui, supratom, kad geriau jau važiuoti “per naktį”, Kaire atsidūrėme gerokai po vidurnakčio.

Ir taip, tai tas pats Egiptas kur piramidės, Luksoras, Hurghada ar Šarm El Šeichas – diktatūroms, kurios vysto turizmą, būdinga, kad tam tikrose zonose (ypač kurortuose) judėjimas kiek “atlaisvintas”, antraip turistai ten nekeliautų. Į turistines zonas kai kuriose šalyse ribojamas jau vietinių patekimas, tokiu būdu garantuojant mažesnį kontaktą tarp turistų ir vietinių pastarųjų sąskaita.

Dažnai visokių “privalomų ekskursijų” ir palydų stengiuosi vengti iš paskutiniųjų, nes kelionės kokybė krenta, o kaina išauga. Dažniausiai yra panašių alternatyvų “be palydos”: gretimos šalys, gretimi regionai, kur gali “keliauti laisvai”. Pvz. Tibetas yra tik su “palyda”, bet irgi tibetiečių gyvenamas Kinijos Činghajaus regionas – be palydos, o pamatai tą pačią kultūrą.

Visgi, jei “pasirašytumėte” tokioms ekskursijoms, kelios rekomendacijos:
1.Paskaitykite prieš kelionę apie tą vietą iš neutralių / alternatyvių šaltinių (net jei paprastai esate įpratę viską sužinoti iš gido).
2.Bet nesakykite to garsiai gidui ar palydos žmonėms, nesiginčykite – vis tiek nieko nepasieksite, gidai – lojalūs valdžiai ir nebent patys susilauksite problemų (didžiausia tikimybė, kad tiesiog jus mažiau kur ves ir mažiau ką jums rodys, mažesnė – kad deportuos, dar mažesnė – kad suims). Svarbiausia patys daug geriau viską suprasite, jei būsite pasiskaitę. Pastebėsite keliaudami dalykus, kurių gidas neparodo, nepasako.
3.Kita vertus, užduokite gidui klausimų, prašykite kur nors nuvesti (bent jau iki pirmo “ne”). Gali pavykti ką sužinoti, bent jau, oficialią poziciją, kuri diktatūrose daug lemia žmonių gyvenimą. O kartais netikėtai pasakys ir daugiau, nei tikėjaisi, nes ne viskas draudžiama (pvz. nesitikėjau, kad po budistines Julino olas vedžiojusi gidė Kinijoje papasakos apie Kultūrinės revoliucijos metu statuloms padarytą žalą – bet papasakojo).

Fotografavimo ir filmavimo ribojimai

Sakyčiau nėra tvirtesnės taisyklės už šią: “Kuo mažiau demokratijos – tuo daugiau ribojimų fotografavimui ir filmavimui”. Tie ribojimai dažnai būna niekaip vietoje neparašyti – turi pats juos žinoti ar jausti. “Sulaužius” nerašytas (ar kažkur “giliai įstatyme” užrašytas) taisykles lauks (nuo švelniausio ir dažniausio iki griežčiausio ir rečiausio):

1.Aprėkimas iš pareigūnų (neretai – vilkinčių civiliais rūbais; tokių diktatūrose nemažai ir todėl negali pasakyti, ar policija šalia).
2.Reikalavimas ištrinti nuotraukas.
3.Priemonių konfiskavimas.
4.Sulaikymas (tikrai yra turistų, patekusių dėl to ir į kalėjimą, pvz. australai, Irane filmavę dronu).

Ką draudžiama fotografuoti? Čia rašau nuo ribojimų, kurie yra ir švelnesnėse diktatūrose (ar net kai kuriose demokratijose) iki esančių tik griežčiausiose diktatūrose:

1.Karius, karo bazes ir karinę techniką (net ir pvz. karo bazės sieną). Laikytis šio draudimo ne taip paprasta, kaip atrodo, nes diktatūrose karių, karo bazių dažniausiai gerokai daugiau, nei demokratinėse šalyse.

2.Bet ką iš drono (t.y. dronai draudžiami).

3.Policiją ir bet kokius kitus pareigūnus (blokpostuose ir pan.).

4.Valdžios pastatus (ministerijas, savivaldybes ir kt.). Pažeisti šį reikalavimą gana lengva netyčia: valdžios pastatai dažnai būna ir seni, gražūs, architektūriškai reikšmingi, taip ir norisi fotografuoti…

5.“Strateginius objektus”, kurie gali būti suvokiami labai plačiai: oro uostai, geležinkeliai ir jų stotys, net autobusų stotys, tiltai, užtvankos, gamyklos… Jei šalyje tai draudžiama, tai jau labai daug nuotraukų teoriškai bus nelegalios (na, fotografuoji miestą ir jau kažkur matosi tiltas…). Kartais padaroma nerašyta išimtis itin turistiniams objektams (pvz. kokiam senam tiltui). Bendrai paėmus dažnai tol, kol fotografuoji “kas įprasta turistui”, problemų nebūna, bet problemų greitai kyla tiems turistams, kurie kaip tik mėgsta fotografuoti “kas yra anapus numintų kelių”, “vietinių gyvenimą” ir pan.

6.Bet ką, kas gali parodyti šalį neigiamoje šviesoje (skurdą, valdžios propagandą ir pan.).

Taip pat paprastai tuo daugiau ribojimų (ir rašytų, ir nerašytų), kuo sudėtingesnė technika: mobilusis telefonas nekelia tiek kontroversijos, kiek fotoaparatas su keičiamais objektyvais, taigi, į diktatūras sudėtingesnės technikos paprastai ir nesivežu (juoba, telefonų foto ir video kokybė šiais laikais gera).

Esu patyręs ir atvejų, kai taip ir nesupratau, ką netinkamo užfiksavau, ir man nė nebandė aiškinti – tik piktai liepė ištrinti pastaruosius kadrus, kuriuose, atrodo, užfiksuota eilinė miesto gatvė… (pvz. taip buvo Asuane, Egipte).

Fotografavimo ribojimai aiškinami “nacionaliniu saugumu” (bijoma šnipinėjimo, partizaninių veiksmų, priešo atakų), o kartais – kad vakariečiams būtų suprantamiau – “vietos žmonių privatumu”, nors iš tikro jie neturi nieko bendro su tuo.

Patarimai, kaip elgtis:

1.Prieš keliaudami išsiaiškinkite ribojimus fotografuoti ir filmuoti toje šalyje ir jų laikykitės.

2.Jeigu nori fotografuoti ir tai akivaizdžiai mato karys ar pareigūnas, paklauskite, ar galima.

3.Jei matote, kad fotografuoja daug kitų žmonių ir, ypač, jei tai mato pareigūnai ir nieko nesako – reiškia, tikėtina, nesakys ir jums (net jeigu tai šiaip jau būtų negalima, pvz. tiltus fotografuoti draudžiama, bet kažkokį gražų tiltą miesto centre visi fotografuoja ir niekas nieko nesako, tai greičiausiai galite ir jūs).

4.Nustokite fotografuoti ir filmuoti, jeigu to jūsų reikalauja ir, jeigu to reikalauja, ištrinkite nuotraukas. Teoriškai yra galimybių išsaugoti nuotraukas (pvz. jei nuotraukos automatiškai sukeltos į “debesį”), bet dažniausiai neverta rizikuoti.

Beje, šiame straipsnyje tiek mažai nuotraukų (ar jos nekokybiškos) būtent dėl to, kad daug ką iš to, kas čia aprašyta, fotografuoti draudžiama.

Uždrausti ir deklaruojami daiktai, daiktų tikrinimai

Daug kur pasaulyje draudžiami narkotikai ar ribojami ginklai, bet diktatūros draudimai “eina” plačiau.

Ypač draudžiama visokia literatūra, filmai ir kita, kas kritikuoja valdžią arba (griežtesnėse diktatūrose) tiesiog nesutampa su oficialia valdžios pozicija. Netgi žemėlapiai kuriose kokia nors teritorija pažymėta priklausanti ne tam, kam reikia. Tokią bandant įvežti, ji konfiskuojama, jei turėsite daugiau, neįleis į šalį ar regioną (pvz. Azerbaidžano muitinėje dažnai konfiskuodavo “Lonely Planet” knygas, nes Kalnų Karabachas ten buvo aprašytas atskirai nuo Azerbaidžano). Pamenu, kai skridau į Vakarų Sacharą, kiekvieną vizitinę kortelę peržiūrėjo… Keistoka šiais laikais, kai kiekvienoje USB atmintinėje gali būti milijonus kartų tiek informacijos, bet spausdinti dalykai visad atkreipia daugiau dėmesio…

Pilno “draudžiamų daiktų sąrašo”, tikėtina, nerasite, tad padės bendras susivokimas:
1.Nesivežkite literatūros, spaudos ar medžiagos, kritikuojančios valdžią ar jos politiką (o griežtesnėse diktatūrose verta vengti apskritai bet ko, kas rašo politinėm, ideologinėm temom).
2.Nesivežkite per daug USB atmintinių, diskų ir pan. (kad nesukeltų įtarimo).
3.Apskritai nesivežkite per daug knygų, žurnalų, laikraščių ir pan.

Taip pat, daug daiktų nedraudžiami, bet privalomai deklaruojami atvykimo metu. Tai dažnai daiktai, kurie vietiniams ribojami ar sunkiai prieinami ar teoriškai gali būti panaudoti “prieš sistemą” – pvz. “per daug” pinigų, fotoaparatas, kamera, automobilis ir pan.

Jei deklaracija privaloma, atvykstant daiktus deklaruoti tikrai verta – antraip išvykstant gali konfiskuoti daiktą. Kita vertus, labai reikia žinoti apskritai *draudžiamus* daiktus – jei bandysite deklaruoti draudžiamą daiktą, jį konfiskuos. Draudžiamų daiktų reikia nesivežti išvis. Vienas daiktų, kuriuos gali vežtis turistai, bet jie yra daugely diktatūrų nelegalūs – dronai. Gali būti draudžiama ir įsivežti (ar paskui išvežti) didesnę grynų pinigų sumą, perteklius konfiskuojamas (patikrinkite).

“Nuslėpti” daiktus diktatūrose irgi dažnai sunkiau, nei demokratijose. Metalo detektoriai ar daiktus peršviečiantys rentgeno apartai, kuriuos esame įpratę matyti oro uostuose prieš skrydį, ten gali laukti daug kur: atvykus į šalį oro uoste, įeinant į kiekvieną traukinių stotį ar metro stotelę, lankytinas vietas, net viešbutį. Be to, dažnai apsaugininkai liepia atsegti krepšius, parodyti, kas viduje, o tokiose vietose, kaip oro uostai, netgi viską iškrauna, perkrauna iš naujo. Vienam Egipto oro uoste mums viską iškrovė ir vėl sukrovė netgi du kartus iš eilės!

Daug viešbučių nepriima užsieniečių

“Užsieniečiai šiame viešbutyje nepriimami” – tokių perspėjimų teko matyti ir Booking.com (pvz. Kinijoje), ir išgirsti ieškant viešbučio vietoje (pvz. Kaire, kai atvažiavome po naktinės kelionės su palyda…).

Priežastys gali būti įvairios, bet dažniausiai:
1.Užsieniečiams draudžiama apsistoti pigesniuose viešbučiuose, kad paliktų šalyje daugiau pinigų, nematytų skurdo (t.y. užsieniečius gali priimti tik viešbučiai su licencija, o ji duodama ne bet kam, kartais čia gali būti ir korupcinių ryšių).
2.Užsieniečiams leidžiama apsistoti tik žvalgybos stebimuose, sekamuose viešbučiuose (tai būdinga griežčiausioms diktatūroms, taip buvo ir Sovietų Sąjungoje).
3.Viešbučiai, priėmę užsieniečius, privalo praeiti visokias papildomas procedūras (pvz. tą pačią dieną siųsti užsieniečių duomenis policijai, kad valdžia matytų, kur juda užsieniečiai) – ne visi viešbučių savininkai nori tuo užsiimti, taigi, dalis viešbučių patys apsisprendžia užsieniečių nepriimti.

Jei šalyje ne visi viešbučiai priima užsieniečius, verta tuo domėtis specialiai, nes kartais būna, kad tarsi ir niekur nerašo, kad nepriima, netgi priima užsakymą, bet tai sužinai nuvykęs. Girdėjau ir “baisių istorijų”, kad Kinijoje išprašė naktį viešbutis, kuris jau buvo priėmęs.

Privaloma registracija

Kai kuriose diktatūrose užsieniečiai, atvykę į miestą, privalo registruotis policijoje, ar privalo rinkti apsistojimo viešbučiuose įrodymus ir pateikti paprašius pareigūnui (taip, pavyzdžiui, teko keliauti po Uzbekiją Islamo Karimovo valdžios laikais).

Tai – itin trukdanti (ypač jei reikia registruotis) tvarka, todėl ji – retesnė. Tiesa, daugiau šalių privalomą registraciją už tave tvarko viešbutis – viešbutyje reikia pildyti asmeninius duomenis, kurie perduodami valdžiai. Kinijoje net teko nuskaityti veidą į veido atpažinimo sistemą.

Dažnesnės privalomos registracijos perkant konkrečias paslaugas – ypač telefono SIM korteles. “Laisvose” šalyse jas gali tiesiog imti ir nusipirkti, o štai griežtose diktatūrose gali būti ir išvis negalima užsieniečiui, ir imti pirštų atspaudus bei kitą informaciją (kad galėtų atsekti, jei telefonu bus padarytas “nusikaltimas”, o tie nusikaltimai diktatūrose gali apimti ir netinkamų svetainių naršymą, komentarų rašymą).

Nuomonių ribojimai

Diktatūrose pavojinga reikšti tam tikras nuomones. Ir nors tiesiogiai turistui pavojus iš to kyla nedidelis, dėl tokio pavojaus kitaip elgsis vietiniai, nes jie rizikuoja daug labiau.

Pajusite, kad daugelis vietinių nekalba tam tikrom temom ar nusuka kalbą. “Ribos” priklauso nuo diktatūros griežtumo:
1.Švelnesnėse diktatūrose tiesiog nekritikuojama valdžia ar yra kelios “tabu” temos.
2.Griežtesnėse išvis nekalbama apie politiką ir “artimąją” istoriją (nebent bendraujate su valdžios rėmėju ir jis tą paramą garsiai reiškia).
3.Griežčiausiose nekalbama ir visokiomis “moralinėmis”, “ideologinėmis”, “vertybinėmis”, “istorinėmis” temomis (nebent pašnekovo požiūris lygiai toks pats, kaip valdžios).

Kaip taisyklė, itin atsargiai bendrauja ir elgiasi “inteligentiški” vietiniai, o kokie “kaimo senukai”, būna, net patys ima ir užkalbina tom temom… Nes inteligentiški, jauni turi daugiau ką prarasti: tik pačiose griežčiausiose diktatūrose (arba už pačias “netinkamiausias” mintis) žudoma ar suiminėjama, tačiau kur kas didesnė tikimybė vietiniui yra, tarkim, netekti darbo ar būti išmestam iš universiteto (na, prisiminkit Sovietų laikus Lietuvoje…).

Keliaujant diktatūrose verta ir pačiam vengti tokių temų bendraujant su vietiniais, nes pašnekovus statai į nepatogią padėtį (gal jie norėtų kažką pasakyti, bet nedrįsta, nes nežino – o gal kas klausosi arba jūs pats koks valdžios agentas). Dėl to kalbėti tokiom temom ten ir laikoma netaktiška, nemandagu (na, kaip sovietų okupuotoje Lietuvoje klausinėti pirmą kartą sutiktų žmonių “Kokia tavo religija, ar tiki į Dievą?”). Be to, kalbėti ir neprasminga: nieko gi vis tiek nesužinosi (“ar tas žmogus tikrai pritaria valdžiai, ar sako, nes taip reikia?”, “ar tas žmogus tyli, nes nežino, ar jam neįdomu, ar kalbėti bijo?”).

Jei itin aktyviai kalbėsi tom temom ir reikši valdžiai nepalankias nuostatas, gali susilaukti problemų ir pats, nors to tikimybė maža (taip atsitinka jei valdžia įtaria, kad nesi turistas, bet kažkoks neramumus sėjantis aktyvistas ar šnipas).

Taigi, diktatūrose niekad neišgirsi tiek, kiek demokratijose, taip nuoširdžiai nepabendrausi. Bet, norėdamas suprasti daugiau, gali – tik turi mokėti “išgirsti tarp eilučių”, o ne, kaip įprasta demokratijose, tiesiai.

Interneto cenzūra

Diktatūrose įprasta, kad internetas cenzūruojamas. Garsiausia čia “Kinijos ugniasienė”, nes ji riboja itin daug svetainių, bet bent jau mažesnes “ugniasienes” turi daug diktatūrų.

Pabandęs nueiti į cenzūruojamą svetainę, patirsi vieną šių dalykų:
1.Veiks labai lėtai ar kartais veiks, kartais ne.
2.Iššoks oficialus pranešimas, kad svetainė uždrausta.
3.Svetainė tiesiog neįsikraus – tarsi jos serveris neveiktų ar svetainės išvis nebūtų (404 ar “This site can’t be reached”).

Tipiškai cenzūruojamos svetainės (sąrašą pradedu nuo blokuojamų ir “švelnesnėse” diktatūrose ir baigiu blokuojamom tik “griežčiausiose”):

1.Svetainės, kritikuojančios tos šalies valdžią (opozicijos, regioninių nepriklausomybės aktyvistų ir pan.).
2.“Radikaliom” laikomų politinių ideologijų svetainės (pvz. islamistų, nacių, komunistų – jei diktatūra yra priešingo pobūdžio).
3.Moraliai “netinkamos” svetainės (pvz. konservatyviose diktatūrose – pornografinės ar gėjų svetainės).
4.“Neutralios” užsieninės naujienų svetainės – tarkim, CNN, BBC, Fox ir pan., nes jos kartais neišvengiamai parašo ir ką nors neigiamo apie šalies valdžią. Dažnesnis taikinys – artimesnių šalių, ta pačia kalba rašomos naujienų svetainės (pvz. daug arabų diktatūrų blokuoja “Al Jazeera” net jei “tolimesnių” neutralių svetainių, kaip CNN ar BBC, ir neblokuoja).
5.Užsienio socialiniai tinklai ir bendravimo sistemos, nes jie gali būti naudojami dalintis uždraustais dalykais, kalbėtis neigiamai apie valdžią ir nėra aiškų būdų uždrausti tik dalį turinio ar tą turinį stebėti (taigi, pasirenkama uždrausti viską). Pvz. Facebook, Gmail, Youtube, Whatsapp ir pan.
6.Viskas, išskyrus “leidžiamas” svetaines (ar pvz. blokuojamos visos užsienio svetainės).
7.Blokuojamas visas internetas. Šitas paprastai būna laikinai, pvz. neramumų metu.

Kaip įmanoma apeiti tokius interneto ribojimus? Variantai:

1.VPN sistemos. Šios sistemos leidžia jums jungtis prie “uždraustų” svetainių per tarpinę svetainę – taip diktatūros sistemos nemato, kur tiksliai tu naršai. VPN būna ir nemokamų (SoftEther), ir mokamų, taip pat “Tor” naršyklė, automatiškai veikianti kaip VPN. Tačiau tai nėra panacėja: VPN adresai patys irgi gali būti blokuojami, ypač griežtesnėse diktatūrose. Pvz. Kinijoje ir su mokamais, ir su nemokamais VPN prisijungti prie blokuojamų svetainių dažniausiai nepavykdavo, ypač esant anapus Šanchajaus ir pan. miestų (bet vietiniai žinodavo VPN, kurie veikia, nors ir tai ne visada). Nors gali skambėti rizikingai, paprastai bandymas naudotis VPN savaime diktatūrose nesukelia didelės rizikos. Aišku, priklauso ir nuo to, ką darai: reguliariai jungtis prie opozicijos svetainių teoriškai pavojingiau, nei prie savo Gmail pašto, nors trumpoje kelionėje kažin ar kas atsitiks.
2.“Asmeninis savadarbis” VPN. Galite nukreipti visą interneto srautą per savo namie esantį kompiuterį. Tokiu būdu diktatūros sistemos matys tik kad jungiesi prie namų kompiuterio. Kadangi jūsų kompiuterio IP adreso niekas kitas be jūsų nenaudos, jis ir nebus užblokuotas (priešingai nei “oficialūs” VPN, kurių adresus naudoja daugelis). Tačiau techniškai tai suorganizuoti sudėtingiau.
3.Alternatyvios svetainės. Visko jokia “didžioji ugniasienė” neužblokuos. Dažniausiai kiekvienai užblokuotai sistemai rasi panašių (pvz. mažiau populiarių), kurios bus neužblokuotos: tarkim, gal bus blokuotas Facebook, bet ne Instagram; CNN, bet ne BBC; Whatsapp, bet ne Skype ir pan. Reikia iš anksto būti sugalvojus alternatyvų, jei reikalinga svetainė bus blokuojama. Kadangi Lietuva – maža šalis ir lietuvių kalbos diktatūrose niekas nesupranta, dažniausiai lietuviškos svetainės nebūna blokuojamos (pvz. lietuviški portalai, el. pašto sistemos ir pan.).
4.Pasinaudojimas reikiamomis svetainėmis prieš ir po kelionės. Jei žinote, kad ko nors reikės blokuojamose svetainėse – padarykite prieš kelionę ar po jos. Pavyzdžiui, visokias “neutralias” žinias apie šalį skaitykite prieš kelionę.

Žmonių tikrinimas (vizos, muitinės)

Diktatūros bijo užsienio šnipų, aktyvistų (pvz. opozicijos, žmogaus teisių), tad į šias šalis patekti sunkiau, nei į demokratines.

Į daug diktatūrų reikia vizų – nors šiaip tos šalys skurdžios, ten tikrai beveik niekas nenorėtų nelegaliai imigruoti.

Kitur papildomi patikrinimai laukia pasienio punkte, net jei vizos ir nereikėtų.

Tikrinama visų pirma tavo asmenybė. Ar nesi “juodajame sąraše”, kokį dažna diktatūra turi. Mane yra net “gūglinę” pasienio punkte, žiūrėję mano “Youtube”. Kelionių “Youtube”, tinklaraščiai, Instagramai įtarimo nesukelia – bet jeigu savo svetainėse koncentruojatės ne į lankytinas vietas, o į politinius klausimus (ypač tos šalies), tikrai gali neįleisti. Taigi, dažnai keliaujant po tokias šalis kai kuriuos dalykus internete, komentaruose gali vertėti pasirašyti slapyvardžiais…

Taip pat pildant įvairias anketas verta vengti rašyti tai, kas gali sukelti bereikalingą įtarimą, ypač jei tą patį gali pasakyti kitais žodžiais. Na, geriau rašyti darbą ne “teisininkas” (yra sukėlę įtarimą, esą gal užsiimu žmogaus teisėmis), o “vykdantis individualią veiklą”; ne “politikas”, o “savivaldybės tarnautojas” ar pan. Itin didelį įtarimą sukeltų “žurnalistas” – jei važiuojate ne darbo reikalais, neakcentuokite šio darbo ypač jei, kaip daugybė portalų straipsnių autorių, užsiimate ir kitomis veiklomis (o jei važiuojate darbo reikalais, paprastai į diktatūras reikia specialios žurnalisto vizos, kurią gauti sunku). Jei važiuojate ir keliauti, ir susitikti su kokiu draugu, geriau antro dalyko neakcentuoti (gal sukels įtarimą, kad norite perduoti kokią antivalstybinę medžiagą). Aišku, grynais melais geriau neužsiimti – jei pagaus meluojant tai durys į šalį užsidarys, o gali būti ir daugiau problemų. Jei kažko klaus tiesiai – atsakykite tiesą, nes “kurdami legendas” šiaip ar taip galiausiai susimėtysite. Realybėje reikia suprasti, kad 99%+ žmonių diktatūros tikrai įsileistų ir svarbiausia tik kad jūsų netyčia nepalaikytų tuo <1%. Didelis "Turistų tikrinimas" ypač būdingas šalims, kurios šiaip jau iš turizmo negyvena. Šalys, kurios gyvena iš turizmo (pvz. Egiptas), linkusios į tai žiūrėti švelniau, nes supranta, kad kitaip neteks vieno svarbiausių uždarbių.

Asmenybės kultas

Diktatūrose daug kur pilna šalies vadovo nuotraukų, citatų ir pan.

Tai netrukdo keliauti po šalį, bet labai gerai padeda atpažinti nedemokratines šalis. Kuo daugiau tokių dalykų, tuo didesnė tikimybė, kad šalis – diktatūra:

1.Valstybės vadovo nuotraukos kabo gatvėse, viešbučiuose, restoranuose (kuo didesnis asmenybės kultas – tuo jų daugiau).

2.Dabartinio valstybės vadovo nuotraukos yra ant dabartinių banknotų ir monetų (išimtis, kai tai nereiškia diktatūros: senosios sudemokratėjusios monarchijos, kaip Jungtinė Karalystė – ten “iš inercijos” irgi pinigai puošiami karaliaus nuotraukomis, nors karalius galių neturi).
3.Valstybės vadovo citatos kabo gatvėse, puošia muziejus, vadovėlius, laikraščius ir pan.

4.Įvairios vietos pavadintos dabartinio valstybės vadovo garbei (oro uostai, universitetai, parkai ir kt.).
5.Gausu konkrečios valdančiosios ideologijos simbolių, jos garbei vadinamos vietos.
6.Mirusiems buvusiems lyderiams (tos pačios partijos, tos pačios šeimos) statomi mauzoliejai.
7.Net jei vyksta “rinkimai”, beveik nėra jokios opozicijos kandidatų agitacijos, nuotraukų – užtat gali būti gausu valdančiosios partijos agitacijos. Čia – vienas geriausių diktatūros “lakmuso popierėlių”: atvykęs per rinkimus tikrai demokratinėje šalyje neabejotinai išvysi gausybę įvairių pusių agitacijos, plakatų, net dainų gatvėse… Kas kita ten, kur rinkimų rezultatai iškart žinomi: griežčiausiose diktatūrose žmonės agituoti prieš valdžią bijo, švelnesnėse – tiesiog nemato prasmės.

Kas yra ir kas nėra diktatūros?

Šiais laikais įprasta diktatūromis vadinti visas šalis, su kurių politika nesutinki. Būna, pavadina net Lenkiją, Vengriją, Turkiją, nes tiesiog nepatinka jų valdžia ar politika…

Tie, kas taip daro, tikrose diktatūrose nėra buvę, arba yra buvę tik turistams skirtose jų zonose. Tikrą diktatūra atskirsi pagal aukščiau įvardytus dalykus – ir kiekvienoje tikroje diktatūroje susiduri su didžiąja jų dalimi. Žmonių laisvės (judėti, reikšti nuomonę, naudotis duomenų šaltiniais, naudotis paslaugomis) ten ribojamos visai kitu lygiu – tokiu, koks kitur sunkiai įsivaizduojamas. Tikrai ne apie kokią “stipresnę imigracijos kontrolę”, “draudimą elgetauti ne prie bažnyčių” ar “teisėjų skyrimo tvarką” čia kalbama – su tokių dalykų pasekmėm tiesiogiai nesusiduria nei turistai, nei dauguma gyventojų, tuo tarpu totalitarinė ar artima jai diktatūra jaučiama visur ir kiekvienam, kiekvieną dieną.

Šis straipsnis aktualus tik toms šalims, kurios yra tikros diktatūros, o ne toms, kur, tiesiog, įstatymai kiek kitokie, nei Vakarų Europoje, ir todėl kai kurie vakariečiai jas vadina diktatūromis.

Tiesa, didelėje pasaulio dalyje, netgi Vakaruose vyko tam tikras “išdemokratėjimo” procesas (“postdemoktratija”), kurį dar paspartino COVID pandemija ir jos ribojimai (pvz. ir anksčiau demokratijos bastionais laikytose šalyse žmonės susidūrė su šiaip jau diktatūroms būdingais draudimais – blokpostais, judėjimo po šalį ribojimais ir t.t.). Taigi, net ir demokratinėse šalyse dabar yra kai kurių diktatūrų atributų, kurių prieš 20 metų nebuvo (interneto cenzūros apraiškos ir pan.) – bet jų dar labai mažai, palyginus su tikromis diktatūromis, su jais nesusiduria “kiekvienas ir kasdien”.

Ar etiška keliauti į diktatūras?

Paskutinis, bet tikrai ne nesvarbiausias klausimas. Keliaudamas į diktatūras remi tas šalis, jų režimą, atveži į tas šalis pinigus. Plačiau apie tai rašau straipsnyje apie kelionių etiką, bet, galbūt, nuspręsti, ar keliauti, padės toks “testas”:

1.Ar pinigai eina tiesiai valdžiai, ar vietos žmonėms?. Tarkim, Šiaurės Korėjoj, kur viską valdo valdžia – eina valdžiai. Bet daugely diktatūrų apsistojęs kokiame viešbutėlyje ar valgydamas restoranėlyje leisi uždirbti šeimininkams. Aišku, kažkiek mokesčių pavidalu vis tiek nueis valdžiai, bet tik mažuma, o likusi padės žmonėms, kuriems diktatūrose ir šiaip nelengva. Tiesa, kas be ko, visokių oficialių ekskursijų kainos eis valdžiai.

2.Kokio griežtumo ta diktatūra? Lengva viską vertinti per savo prizmę, bet skiriasi ekonominė padėtis, kultūra ir kita, demokratiniu visas pasaulis netaps. Dažnai vienintelė reali alternatyva diktatūrai – dar griežtesnė diktatūra (na, tarkim, daug kas Vakaruose baisisi Talibano valdžia Afganistane, bet pagrindinė reali alternatyva ten – tikrai ne demokratija, o Islamo Valstybė, kovojanti prieš Talibaną ir dar radikalesnė bei griežtesnė). Taigi, vertinant nereikia būti per griežtam, atsižvelgti ir į regioną, alternatyvas tai šaliai (“kas būtų, jei ne ši diktatūra”). Tačiau yra kelios, sakykim, griežčiausios, totalitarinės, diktatūros, kurios savo žiaurumu, pražudytais žmonėmis iškyla visa galva aukščiau likusių ir ten pats nenorėčiau keliauti.

3.Ar iš tos kelionės galite sužinoti kažko daugiau? Vienaip yra jei keliaujate tik dėl pramogos ar saulės (ir galite lygiai tą patį gauti ne tik diktatūroje), kitaip – jei keliaujate domėdamiesi vietos kultūra (kurios nėra kitur) ar norite susidaryti įspūdį apie realybę šalyje.