Išskleisti meniu

Azerbaidžanas

Azerbaidžanas – liepsnojanti naftos tėvynė

Azerbaidžanas – liepsnojanti naftos tėvynė

| 0 komentarų

Azerbaidžano žemė, rodosi, verda. Vienur amžinai liepsnoja karšta ugnimi, kitur spjaudosi juodais purvais.

Brangiausias “požemių purvas” – nafta. Jos Azerbaidžane tiek, kad kadaise trykšdavo geizeriais. Dabar ją doleriais verčia tūkstančiai “linguojančiais asilais” pravardžiuojamų gręžinių. Azerbaidžanas nėra “dar viena” naftos valstybė, jis – naftos tėvynė. Čia dar XIX a. gimė pasaulio naftos pramonė ir įvyko pirmasis naftos bumas.

1901 m. daugiau nei pusė visos pasaulio naftos buvo išgaunama Azerbaidžane. Sostinė Baku tapo laukiniais rytais, į kuriuos ieškoti greito uždarbio plūdo šimtai tūkstančių įvairiataučių Rusijos Imperijos žmonių. Tik kad “juodąjį auksą” rusai pumpuodavosi sau.

Po niūrios rusiškos ir sovietinės priespaudos dešimtmečių Azerbaidžanas pagaliau laisvas. Visi požemio turtai dabar priklauso jam vienam. Jų dėka Baku pakilo iš sovietinės pilkumos ir daro viską, kad pristatytų save pasauliui. Nuskridome pažiūrėti ir mes.

Baku senamiestis (priekyje) ir liepsnų bokštai (už nugaros). Beje, Azerbaidžano naftą aprašė dar keliautojas Markas Polas XIV a.

Baku – Užkaukazės Dubajus?

Pasivaikščiojus ilga, puikiai sutvarkyta, palei visą miestą įrengta Kaspijos jūros krantine-bulvaru, kurios gale matėsi statomi trys liepsnų formos dangoraižiai (dabar jau užbaigti), Baku negalėjo nesinorėti lyginti su Dubajumi. Abu miestai naftos pinigų dėka mėgina priblokšti pasaulį, o kryptį tam parenka valdančioji šeima (Azerbaidžanas nėra monarchija, bet nuo pat 1991 m. nepriklausomybės prezidentais buvo tik tėvas ir sūnus Alijevai).

Tačiau yra vienas didelis skirtumas: Dubajus kyla iš nieko dykumoje, o Baku dar Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo beveik milijoninis didmiestis, ketvirtas pagal dydį Sovietų Sąjungoje (po Maskvos, Sankt Peterburgo ir Kijevo) ir keturis kartus didesnis už to meto Vilnių (jame laimės ieškojo ir prieškario lietuvių įžymybės, pavyzdžiui, Vincas Krėvė-Mickevičius). Taigi, dabar jis ne statomas, bet perstatomas.

Baku pajūrio promenada. Beje, ji - 28 metrai žemiau jūros lygio, nes Kaspijos jūra - tiksliau, ežeras - yra žemiau, nei pasaulio vandenynas. Todėl Baku - žemiausiai esanti pasaulio sostinė.

Įdomu buvo matyti kontrastus tarp vienaukščių baltų pastatų, šimtamečių daugiabučių, kadaise glaudusių naftos pramonės pirmeivius, ir puošnių šiuolaikinių dangoraižių. Jautėsi, kad tai miestas su istorija, kuriame dauguma gyventojų gimę ir užaugę. Dubajus sutraukė tautybes iš viso pasaulio, o Baku vyrauja viena kultūra: apie 90% gyventojų yra azerbaidžaniečiai.

Kankinių alėja su amžinąja ugnimi mena, kiek kraujo jie praliejo atsiimdami savo sostinę (dar 1970 m. dauguma Baku gyventojų buvo kitataučiai, daugiausia rusai ir armėnai). Nuo juodų atminimo plokščių žvelgia per 100 Juodajame sausyje, “Azerbaidžano sausio 13,” rusų kariuomenės nužudytų Baku civilių (1990 m.).

Baku kankinių alėja su amžinosios ugnies paviljonu gale.

Vėliau kilo dar kruvinesnis Karabacho karas: apie 14% Azerbaidžano teritorijos iki šiol valdo armėnai. Jie iš namų išvijo 800 000 azerbaidžaniečių, o 400 000 armėnų teko bėgti nuo įtūžusių azerbaidžaniečių likusioje Azerbaidžano dalyje (150 000 vien iš Baku). To karo aukos – irgi kankinių alėjoje. Karabacho klausimas Azerbaidžane panašiai opus, kaip Vilniaus krašto tarpukario Lietuvoje: joks minėjimas, vizitas neapsieina be anų 1990-1994 m. praradimų apraudojimo, be teisingumo ar keršto reikalavimo. Už Armėniją tris kartus daugiau gyventojų turintis ir turtingesnis Azerbaidžanas, matyt, nesunkiai atsiimtų Kalnų Karabachą, bet neleidžia Rusija: jai visokios nepripažintos valstybės “artimajame užsienyje” – įtakos pleištai, o Armėnija – viena nedaugelio sąjungininkių.

Negalėdamas susigrąžinti prarastų žemių Azerbaidžanas stiebiasi į viršų likusiose. Iš kiekvieno Baku taško matėsi 162 m. aukščiausia pasaulyje vėliava. Jos vaizdą pranoko garsas jos papėdėje: 2450 kv. m ploto audeklas taip žiužena nuolatiniame Baku vėjyje, kad, atrodo, ten galingi gamyklos mechanizmai ūbauja virš galvos. Tiesa, Baku vėliavą jau trim metrais aplenkė pastatyta Tadžikijoje. Azijos vėliavų lenktynės nesustoja.

Didžioji Baku vėliava. Dešinėje pusėje šmėžuoja dvylikaaukščio pastato viršutinis kampas (jis už vėliavą dar ir gerokai arčiau).

Nedidelį gelsvą Baku Viduramžių Senamiestį azerbaidžaniečiai sutvarkė taip, kad pagyrė net UNESCO (didžiausia jo įžymybė – akmeninis XII a. Mergelės bokštas, kurio tiksli paskirtis neaiški). Tačiau pirmojo naftos bumo eros rajonai, deja, kartais griaunami – matėme, kaip dulkėmis virsta dalis žydų kvartalo. Noras sunaikinti (užuot restauravus) senesnius pastatus būdingas iš skurdo išsivadavusioms šalims: ten “sena” reiškia priplėkę ir nepatogu, o “nauja” – švaru, šviesu, gražu.

Azerbaidžane lankėmės 2010 m. Jau tada aplinkiniai sakė, kad “prieš kelis metus dar būtumėt išvydę visai kitą miestą”. Nedrįsiu spėlioti, kas pasikeitė iki dabar. Tačiau esu garantuotas, kad įspūdingiausi istoriniai pastatai tebestovi. Tarp jų – senosios rytietiškos architektūros įkvėpti Operos teatras (1911 m.) brangiojoje Nizamio pėsčiųjų gatvėje, ir Azerbaidžano parlamentas, vienas įdomiausių mano matytų stalininio stiliaus pastatų.

Azerbaidžano parlamentas. Kaip įprasta stalininei architektūrai monumentalumas derintas su istorinių vietos stilių interpretacijiomis.

Seną nuo naujo skiria ne stiliai, o mastai, mat daug naujų dangoraižių irgi seka senąja Rytų architektūra (tik didžiausi projektai – supermodernūs). Tiesa, palyginus su Dubajumi, Baku labiau siekia ne prestižinių dangoraižių, o prestižinių renginių. Ilgus metus Azerbaidžanas troško nugalėti Eurovizijoje, kad parsivežtų dainų fiestą į Baku – 2012 m. pavyko. Paskui geros žinios pylėsi kaip iš gausybės rago: 2015 m. debiutinės Europos žaidynės, nuo 2016 m. Formulė 1, 2020 m. Europos futbolo čempionatas.

Aplink Baku – liepsnojanti žemė ir purvo vulkanai

Renginiai turėtų artinti Azerbaidžano svajonę pasibaigus naftai gyventi iš turizmo. Tačiau nors jų lankytojus, besitikėjusius sovietinės pilkumos, Baku, matyt, netikėtai nustebina (vien spindintys kelio iš oro uosto fasadai – puikus pirmas įspūdis), eilinis turistas dar patiria nepatogumų.

Su pirmuoju susidūrėme dar prieš išvykdami (2010 m.): planavome gauti vizą Baku oro uoste, tačiau likus savaitei iki kelionės netikėtai išgirdome, kad Azerbaidžanas be įspėjimo nustojo jas teikti, o atskridusius be vizų ėmė deportuoti. Sunerimę paskambinome į Azerbaidžano ambasadą Vilniuje – apie naują tvarką ji nieko nežinojo (“jums duos vizą oro uoste”). Laimė, kai kelionės išvakarėse nuvykome į pačią ambasadą jie jau buvo informuoti ir vizą dar tą patį vakarą išdavė (tik pasiteiravo, ar Karabache nebuvom – apsilankiusieji ten po armėnų invazijos į Azerbaidžaną neįleidžiami).

Prezidento Heidaro Alijevo citata Sumgaite. Dabar azerbaidžaniečių kalba rašoma lotynų raštu. Istoriškai ji rašyta (kaip ir dauguma musulmonų kalbų) arabų raštu, sovietai 1939 m. privertė pereiti prie rusiškos kirilikos. Po 1991 m. nepriklausomybės apsispręsta įvesti lotynų raštą panašų į naudojamą turkų, su kuriais azerbaidžaniečiai palaiko itin draugiškus ryšius

Galvojau, kad tai laikina tvarka (Azerbaidžanas tada ruošėsi rinkimams) – tačiau vizų teikimas oro uoste taip ir neatnaujintas. Per tą laiką dauguma kitų Artimųjų Rytų šalių ėjo atvirkščiu keliu: šiandien į 12 iš 18 jų vizų lietuviams arba išvis nereikia, arba jos duodamos “vietoje”.

Paprasta nebuvo ir nuvykus, ypač už Baku ribų. Žemėlapius gauti sunku, rodyklių į turistines vietas trūksta: tai vienintelė mano kelionė, kurioje dalies didžiųjų įdomybių tiesiog… nepavyko rasti. Klaidžiojom smėlėtais keliais “kažkur aplink”, tačiau nematėme nė vieno iš 400 purvo vulkanų (Azerbaidžane spjaudosi virš pusės visų pasaulyje liurlančių šių keistų darinių).

Kažkur čia turėtų trykšti purvo vulkanai.

Neaplankėme ir Atešga zoroastristų šventyklos, kurios šventosios ugnys degdavo natūraliai iš po žemių kylant dujoms. Šiandien, internetą užpildžius žemėlapiams, nepriklausomai keliauti turėtų būti paprasčiau – bet vis tiek rekomenduoju visas vietas susižymėti dar namie.

Laimė, išvydome garsiausią Azerbaidžano ugnies žemę – Janar Dagą (Yanar Dagh, “liepsonjantį kalną”), negestantį bent nuo 1950 m. Trimetrinė ugnis šitokia karšta, kad prieiti artyn neišeina. Prie atokiau stovinčių stalelių galima net viduržiemį šiltai iškylauti.

Janar Dagas.

Kita įžymybė – 12 tūkst. metų amžiaus Gobustano uolų piešiniai nestokoja nuorodų – bet įspūdingesni jie turbūt būdavo sovietmečio turistams, neturėdavusiems galimybių pamatyti panašios tapybos svetur (visgi priešistorinis menas skiriasi gana mažai).

Azerbaidžanas turi ir pasaulyje analogų neturinčių vietų – tik kol kas ne viską atveria turistams. Štai keliautojus galėtų džiuginti Neft Dašlaris – ištisa sovietinė “naftininkų Venecija” ant dirbtinių Kaspijos jūros salų, sujungtų 200 kilometrų plieninių tiltų – su daugiabučiais, viešbučiais, kultūros namais, kino teatru, futbolo stadionu. Viskas pradėta statyti 1949 m., kad pirmą kartą istorijoje būtų galima siurbti naftą iš jūros dugno. Jeigu ne šis proveržis, Dubajaus ar Norvegijos “povandeninė nafta” būtų taip ir likusi bevertė. Deja, kol kas Neft Dašlaris lankytojams neprieinamas.

Gobustano uolų tapyba

Tolyn nuo Baku – kelionė laiku atgal

Tarp lengvai pasiekiamų ir nuo sovietmečio reklamuojamų turistinių vietų – Šekio [Şəki] miestelis. Ten – gražūs vietos chanų rūmai su kilimais dengtomis grindimis sėdėjimui (baldų anuomet šiuose kraštuose nebūdavo) ir nuostabiais spalvotais vitražais. Iki XIX a. Azerbaidžano chanatus prisijungė Rusija, jie buvo Persijos (Irano) įtakos orbitoje, todėl architektūra – labai persiška.

Siauromis chalvos parduotuvių pilnomis gatvelėmis užkilę ant kalno pasiekėme Kišo bažnytėlę, dar vieną azerbaidžaniečių-armėnų konflikto frontą (oficialiuose aprašymuose tai – Azerbaidžane Viduramžiais gyvavusios Kaukazo Albanijos šventovė, bet armėnai ją vadina sava; vietos azerbaidžaniečiai skundėsi, kad armėnai viską iš jų mėgina savintis).

Poeto Nizamio mauzoliejus, pirmąkart pastatytas XVII a., perstatytas 1991 m. - dar viena iš persų paveldėta tradicija (Irane savotiški pilgrimai mėgsta lankyti poetų kapus).

Šekis aptvarkytas, bet šiaip skirtumas tarp Baku ir likusios šalies dalies – kosminis. Baku jau turi 2 mln. gyventojų, jame – modernūs dangoraižiai, šimtus ar net tūkstančius eurų už nakvynę pasaulinių tinklų viešbučiuose paliekantys užsienio “naftos turtuoliai”.

Antrasis pagal dydį miestas Gandža [Gəncə] turi 320 000 gyv. (kaip Kaunas). Centras apremontuotas, aplinkui – purvinos sovietiškos gatvės, seni automobiliai. Ten būnant atrodė, kad 7% siekęs kasmetis BVP augimas vyko kažkur užsienyje. Šiaip ar taip, nepaisant turtėjimo, Azerbaidžanas dar ekonomiškai atsilieka nuo Lietuvos: iš sovietinio skurdo įšalo sunku išsivaduoti net ginkluotam gamtos turtais (tai žinant lengviau įvertinti kelią, kurį po nepriklausomybės nuėjo Lietuva).

Šekio centro nepagrindinė gatvė.

Tasai sovietmetis aptalžė ir azerbaidžaniečių kultūrą: štai iš 2000 mečečių sovietai šalyje buvo palikę tik… septyniolika (iš jų vienuolika Baku). Dabar Azerbaidžane islamas atgimsta, bet nutrūkus tradicijų perdavimui “iš kartos į kartą” daug kas nebesupranta jo esmės. Azerbaidžane populiarus alkoholis, jis – vienintelė musulmoniška šalis, neišnaudojanti kvotų piligrimystėms į Meką, o geresni santykiai palaikomi ne su Iranu (vienintelė kita musulmonų šiitų šalis), o Izraeliu. Vagysčių, turbūt, irgi nemažai: vaikštantį po didžiausią Baku pakrantės savitarnos prekybos centrą mane kaip niekur kitur akylai tiesiog sekte sekė apsaugos darbuotojai. Tiesa, vienoje srityje ateistinis sovietizmas ir islamas stebėtinai sutapo: santuokos ir šeimos svarba. Azerbaidžane viešbučio darbuotojai privalo įsitikinti, kad vyras ir moteris yra vyras ir žmona (gera pusė šios tvarkos laikosi).

Didžiausia Azerbaidžano sovietinė dykra – Sumgaitas į šiaurę nuo Baku, kartais pavadinamas užterščiausiu pasaulio miestu. Jame – daugybė vos alsuojančių gamyklų. Keista buvo netolimoje Kaspijos jūros pakrantėje rasti pajūrio viešbutėlius.

Turistinis paplūdimys Sumgaite. Neturėdami tikros jūros azerbaidžaniečiai maudosi ir čia, užterštame didžiausiame pasaulio ežere, vadinamame Kaspijos jūra

Tačiau Azerbaidžano “užmiestyje” yra ir daug to, ko pas mus “prie sovietų” nebuvo. Restoranuose įprasta kiekvienai kompanijai duoti ne staliuką, o atskirą kambarėlį. Turguose kabo gyvulių mėsos ir galvos.

Azerbaidžanas pasirodė kiek draskomas tarp noro pakviesti pasaulį pas save ir baimės, kad kartu iš Vakarų, Rusijos, o gal net Armėnijos atvyks ir problemos, neigiamos nuostatos, pamokslai, ką ir kaip “reikia daryti kitaip”.

Gyvulių galvos prie mėsos parduotuvės.

Didieji renginiai tarsi kompromisas: minios atvyksta konkrečiu metu, Azerbaidžanas joms parodo geriausia, ką turi, o paskui vėl gyvena palaimingame nuošalyje.

Tačiau, nors nepriklausomos kelionės į Azerbaidžaną nėra visiškai paprastos, jų metu galite išvysti tai, ko beveik niekur kitur pasaulyje nėra išvis. Liepsnojanti žemė, purvo vulkanai, kada nors ateityje – stalininė Venecija.

Vietos, kurias aplankiau kelionėje į Azerbaidžaną, ir mano nuomonė apie jas. Gal ji padės susiplanuoti savo kelionę

Visi straipsniai iš kelionių po Užkaukazę

ĮŽANGA: Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas – Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija – Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima

Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima

| 2 komentarai

Laukiniai kalnai, karšti žmonės, kraujo kerštas. Tokius Užkaukazės šalių – Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano – vaizdinius kūrė dar sovietinis kinas.

Išsilaisvinusi Užkaukazė tapo tik savitesnė ir įvairesnė. Požiūrių ten, tarp Europos ir Azijos, – kaip niekur daug. Rusija, Vakarai ar Artimieji Rytai? Krikščionybė, islamas ar ateizmas?

Šiandien regione yra trys tikros valstybės ir dar trys nepripažintos, tad kiekvienas kelias susilaukia pasekėjų. Žaliai rusvų kalnų papėdėse dygsta čia supermodernūs kurortai, čia didingos cerkvės, čia – atstatomi senamiesčiai. Lengva pamiršti, kad visai netoli tarp karuose apleistų miestų griuvėsių teberieda tankai.

2010-2014 m. nukeliavau į visas tris Užkaukazės valstybes. Lietuvai jos – labai artimos: bendros istorijos amžiai, pigios ir greitos kelionės lėktuvu. Kartu jos jau – žavingai svetimos: skurdžiai egzotiškos, didingai natūralios, sklidinos nepalaužiamos savigarbos.

Vardzios vienuolynas (ar, tiksliau, vienuolių miestas) Kaukazo olose Gruzijoje

Užkaukazės įdomybės: kalnai, kurortai, didmiesčiai

Didelė dalis Užkaukazės valstybių iš tikro ne “už Kaukazo”, bet ant jo. Todėl žemės ten įspūdingai kalnuotos, o įstabiausias – žmonių ryšys su tais kalnais. Štai Gruzijoje Kaukazo olose įrengti ištisi viduramžių vienuolių miestai, tokie kaip Vardzia, kurio 13 aukštų gyveno 50 tūkstančių žmonių, o keletas dienas leidžia iki šiol. Tiek Gruzijoje, tiek Armėnijoje kalnų viršūnes karūnuoja mažos cerkvės ir kryžiai.

Pajūrio kurortų turi tik Gruzija, ir gražiausi jų (Batumis, Anaklija) stebėtinai iščiustyti, apšviesti tarsi mažieji Las Vegasai, pilni naujų didingų pastatų. Kadais nemažiau garsūs Užkaukazės mineralinių vadenų kurortai – Boržomis Gruzijoje, Džermukas Armėnijoje – nūnai atrodo liūdniau. Šiek tiek vietų sutvarkyta, bet daug sanatorijų neremontuotos nuo sovietmečio, kelios apleistos. Pliusas tas, kad mineralinių vandenų (net Boržomio, tiesa, šilto ir negazuoto) tenykštėse biuvetėse ligi šiol gali prisileisti nemokamai. Neturėdami jūros armėnai ir azerbaidžaniečiai vasaras, būna, leidžia prie didžiausių savo ežerų (Armėnijoje – Sevano, Azerbaidžane – Kaspijos jūros) – bet tenykštės kuklios vasarvietės sunkiai galėtų sudominti užsieniečius.

Skulpūra nusifotogravimui 'aš, tu ir Batumis' - vienas daugybės smulkesnių ir stambesnių monumentų, išgražinusių Batumio veidą

Dauguma keliautojų neišvengiamai apsilanko Užkaukazės sostinėse, kurios – labai skirtingos. Gruzijos Tbilisis išlaikęs XIX a. multikultūrinio Kaukazo aurą: nors centre yra naujų pastatų, aplinkui jį “į kalną lipa” senutėliai rajonai, stovi įvairių tikėjimų šventovės. Azerbaidžano Baku naftos pinigais pamažu virsta “Užkaukazės Dubajumi“: superprojektai, tokie, kaip didžiausia pasaulio vėliava ar “liepsnų dangoraižiai”, ir papildo, ir keičia senus rajonus, nors Senamiestis – puikiai sutvarkytas. Armėnijos Jerevanas, tuo tarpu, pastatytas prie Stalino – tad senovės ten mažai, o, kam didinga stalininė architektūra negraži, Jerevanas įdomus nebent kaip armėnų tautos širdis.

Visos Užkaukazės šalys yra “vieno miesto valstybės”. Sostinės ten – milijoniniai didmiesčiai, o kiti miestai – geriausiu atveju Kauno dydžio. Juose ir laikas it įstrigęs: daug sovietinių mašinų, griuvėsių, o vietoje prekybos centrų – 1990 m. dvasia alsuojantys turgūs. Nedidelė išimtis – Gruzija, kur prie prezidento Sakašvilio dalis valdžios institucijų perkelta į Kutaisį ir Batumį, šie miestai gavo ir tarptautinius oro uostus.

Sutvarkyto Baku senamiesčio vaizdas su vienu naujųjų Liepsnų bokštų tolumoje

Gražiau sutvarkyti kelių mažų miestelių, kurie dar nuo sovietmečio laikomi turistiškai gražiais, centrai ir svarbiausi pastatai. Tai – Gruzijos Mccheta, Azerbaidžano Šekis (chano rūmų miestas), Armėnijos Diližanas.

Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas – labai skirtingos

Nors kalnai ir šiuolaikinė istorija Užkaukazę vienija, iš tikro šios šalys – labai skirtingos. Gruzinai – stačiatikiai, armėnai – rytų krikščionys, azerbaidžaniečiai – musulmonai šiitai (iš visų trijų jie mažiausiai religingi). Gruzinų kalba priklauso kartvelų šeimai, armėnų – indoeuropiečių, o azerbaidžaniečių – tiurkų. Gruzinai rašo gruzinų raštu, armėnai – armėnų, o azerbaidžaniečiai – lotynų. Gruzinai per amžius karaliavo Užkaukazėje, tuo tarpu dauguma armėnų čia suplūdo XX a. pradžioje bėgdami nuo Osmanų persekiojimų, gi Azerbaidžanas tėra kadaise rusų užimta dalis daug didesnės tautos, kurios didžioji dalis iki šiol gyvena Irane. Armėnijoje žmonių 3 milijonai, Gruzijoje – 4, Azerbaidžane – 10.

Chačkarai - akmenyse išraižyti kryžiai - tradiciniai religingos armėnų tautos simboliai. Jie statomi ir palei bažnyčias, ir kaip antkapiai. Šie Bžni kaime - labai seni

Yra skirtumų ir gamtoje: vienintelis Azerbaidžanas gali pasigirti 400 purvo vulkanų ir per amžius natūraliai liepsnojančiomis žemėmis, tokiomis kaip Janar Dag. Ir, aišku, nafta, kurią gręžia ištisos eilės “linguojančiais asilais” vadinamų gręžinių.

Skiriasi ir kainos: Azerbaidžanas turtingas ir todėl brangesnis (bet tiek turtus, tiek dideles kainas bent 2010 m. regėjau tik Baku), o Gruzijoje ir skurdžiausiai atrodančioje Armėnijoje – tikrai pigu.

Savaime liepsnojanti Janar Dag žemė

Kas dešimtas Užkaukazėje – tremtinys

Užkaukazę Sovietų Sąjunga okupavo anksčiau, nei Lietuvą (1920 m., po vos kelis metus trukusios nepriklausomybės), bet laisvės troškimas daugelyje jos vietų ~1990 m. buvo ne mažesnis. Tiek Tbilisyje, tiek Baku tuomet vyko sausio 13 d. primenančios žudynės. Tiesa, Užkaukazės gyventojai susikabinę už rankučių, kaip lietuviai, latviai ir estai Baltijos kelyje, niekaip nebūtų sustoję. Kilnių kovų už laisvę šešėlyje ten įsižiebė ir kruvini tarpusavio konfliktai: žlugus TSRS, kam kurios žemės priklausys? Armėnija ir Azerbaidžanas kovėsi dėl Kalnų Karabacho, o Abchazija ir Pietų Osetija, remiamos rusų pajėgų – už nepriklausomybę ar prisijungimą prie Rusijos.

Formaliai trys “mažosios Užkaukazės šalys” iškovojo laisvę. Tiesa, beveik niekas jos nepripažino – turbūt ir todėl, kad Kalnų Karabachas iš tikro panėšėja į Armėnijos koloniją, o Abchazija ir Pietų Osetija – į Rusijos valdas. Šiuose kraštuose įvyko didžiausi XX a. antrosios pusės etniniai valymai. Kalnų Karabache dar 1990 m. daugumą gyventojų sudarė azerbaidžaniečiai – o dabar per 99% yra armėnai (išvaryti šimtai tūktančių žmonių). Abchazijoje iki 1994 m. vyravo gruzinai – dauguma jų irgi išvyti, Abchazijos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 525 tūkst. iki 200 tūkst. Toks pat likimas ištiko ir Pietų Osetijos gruzinus. Įtūžę dėl neapykantos jų tautiečiams “didžiųjų Užkaukazės šalių” gyventojai, būdavo, išsiliedavo ant vietinių mažumų: neapsikentusiems šito ~400 tūkst. armėnų teko emigruoti iš Azerbaidžano didmiesčių.

Azerbaidžaniečių gyventas Agdamo miestas Kalnų Karabache, armėnų vadinamas Akna, kadaise turėjo iki 100000 gyventojų. Per karą paverstas griuvėsiais tai yra didžiausias pasaulyje sunaikintas miestas

Šitaip Užkaukazėje gyvenamosios vietos neteko kas dešimtas. Greta miestų ten regėjau vienodų namelių pabėgėlių stovyklas, o dažnas sutiktasis pasakodavo, kaip sovietmečiu užaugo ten, iš kur paskui buvo išvarytas: Abchazijoje gimęs Tbilisio taksistas, tarp vieno Armėnijos vienuolyno cerkvių besimalantis Azerbaidžane gimęs benamis.

Blunkantys sovietmečio prisiminimai

Sovietų Sąjungos atmintis Užkaukazėje blunka. Lėčiau, nei pas mus: rodos amžini žiguliai Armėnijoje dar 2014 m. buvo populiariausias automobilis. Tačiau rusiškai moka jau retas miestelių jaunuolis (angliškai – ne ką dažnesnis), o pačių rusų irgi beveik neliko (dauguma pasinaudojo proga lengvai gauti Rusijos pilietybę ir išvykti; šiandien rusai tesudaro ~1,5% Užkaukazės žmonių). Vyresni žmonės dar atsiliepdavo apie Lietuvą šiltai, pasakodavo ten “prie sovietų” lankęsi, turėję draugų ar giminių. Štai vienas Gruzijos pasienio su Turkija kaimo pardavėjas, gailėjęsis, kad sunkiai kalbame rusiškai, vis viena ilgai pasakojo nuoširdžią istoriją apie savo ryšius su mūsų šalimi, iš kurios tesupratau detales.

Anoniminio rėmėjo 1995-2004 m. funduota Švč. Trejybės cerkvė Tbilisyje - 105 m aukščio. Jos masteliai demonstruoja religijos atgimimą Gruzijoje

Įdomu, kaip persibraižė pasaulis! Kokius du šimtmečius Lietuva ir Užkaukazė buvo vienoje erdvėje. Ne tik prie sovietų, bet ir prie Rusijos Imperijos: juk ten subrendo dažnas mūsų intelektualas (Vincas Krėvė Mickevičius Baku net susirado žmoną, Gruzijos Boržomyje stovi paminklas A. Keturakiui, Tbilisyje atminimo lentos P. Vileišiui, A. Vienuoliui). Prieškariu net ~7% tbilisiečių sudarė “lietuviai, latviai, lenkai ir estai”.

Šiandien Užkaukazė (išskyrus gal Gruziją) mums tampa vis svetimesnė: nebeturime bendros kalbos susišnekėti, o visi tie, kas atmena aną “vieną erdvę nuo Baltijos iki Vladivostoko”, jau pražilę. Lietuva dabar inkorporuota į kitą Sąjungą – bendrą su Vakarų Europa. Pamenu, dar ~2002 m. užkalbinęs internete kokį olandą, neretai sulaukdavau klausimo “Kas ta Lietuva?”. Mano vaikų, tikiu, joks vakarietis to nebesiteiraus. Užtat jų bendraamžiams iš Rytų – Palangos ar Druskininkų sanatorijų vasarotojų (pro)vaikaičiams – žodis “Lietuva”, galbūt, jau nieko nebesakys.

Stalino laikais pastatytas Jerevano (Armėnija) centras. Dešinėje matosi Ararato kalno kontūrai - jis yra Armėnijos simbolis, tačiau stūkso Turkijoje, o iš jo apylinkių armėnai ištremti

Užkaukazė eina skirtingomis kryptimis.

*Armėnija jungiasi prie to pasaulio, kurį, su centru Maskvoje, mėgina statyti Vladimiras Putinas (Eurazijos Muitų Sąjunga).

*Gruzija po 2003 m. Rožių revoliucijos, vedama Micheilo Sakašvilio, buvo tvirtai pasukusi Vakarų keliu – ES, NATO, demokratija ir liberalizmas (gal todėl ir lietuviams ji tebėra artima). Vakarai maloniai sveikino Gruziją, džiaugėsi jos į Iraką siunčiamais tūkstančiais karių – tik iki tol, kol neprireikė patiems pajudinti piršto: 2008 m. šalį užpuolus Rusijai, gintis jai niekas nepadėjo, o kai kurie vakariečiai, dar tebesitikėdami gerų santykių su Putinu, net ėmė atvirai dėl karo kaltinti Gruziją: girdi, jai reikėjo tiesiog nereaguoti, kai buvo nuolat apšaudomi jos kaimai. Tarp šių rusofilų buvo ir Dalia Grybauskaitė (demonstratyviai atsisakiusi susitikti su Sakašviliu), o Valdas Adamkus tada sakė: po Abchazijos ir Pietų Osetijos ateis eilė Krymui, po Krymo – Baltijos šalims. Tokių, kaip Adamkus (kurio garbei Gruzijos Anaklijos kurorte dabar pavadintas bulvaras), Vakaruose buvo mažuma ir, praradusi rusams dar daugiau žemių, 2012 m. M. Sakašvilio valdžia rinkimuose krito, o naujoji atšaukė daugybę reformų, uždarydama buvusius lyderius į kalėjimus (nors formaliai skelbiasi provakarietiška).

Batumio centre - tiek suremontuoti, tiek naujai pastatyti senovinių stilių pastatai. Šis kurorto atgimimas ir gražinimas labiausiai vyko prie Sakašvilio.

*Azerbaidžaną valdančioji Alijevų šeima suka “tarpiniu” keliu, už kurį susimoka naftos pinigais.

Be Rusijos ir Vakarų Užkaukazei įtaką daro ir Artimieji Rytai: juk šios šalys turi bendras sienas su Turkija, Iranu. Ta įtaka daugiausia kultūrinė: muzika, architektūra (Baku ir Sakašvilio eros Gruzijos supermodernūs, ryškiai apšviesti pastatai nepadarytų gėdos ir Dubajui).

Arenio miestelis Armėnijoje garsėja vynu, ir šiuose kolos buteliuose - vynas. Jie skirti į Iraną važiuojantiems sunkvežimių vairuotojams, kad šie galėtų apgauti muitininkus (Irane alkoholis nelegalus)

Kaip nuvykti į Užkaukazę? (bilietai ir vizos)

Sakašvilio “laisvės era” Gruzijoje gal baigėsi, bet liko daug jos vaisių. Vienas jų – laisvė skraidyti į šalį trečiųjų šalių avialinijoms, įgalinusi “Wizzair” pasiūlyti daugybę skrydžių į Gruziją, tarp jų – Vilnius-Kutaisis. Todėl į Gruziją nuvykti – pigiausia ir paprasčiausia. Tiesa, Kutaisis nėra pats įdomiausias miestas ir norintiems pamatyti, ką Gruzija turi geriausio, rekomenduočiau keliauti į Tbilisį, Vardzią, Batumį, Kaukazą.

Į kitas Užkaukazės šalis teks skristi su persėdimu, tikriausiai Varšuvoje, Stambule ar Rygoje. Nors patikrinus atsitiktiniu metu kaina gali viršyti ir 200 ar net 300 eurų, pasitaiko gerų akcijų: skrydžių už 150, kartais 100 eurų į abi puses (tinkamų akcijų tekdavo palaukti ir metus-du, bet visur suskraidžiau už 100-160 eurų į abi puses).

Senuosiuose Kaukazo didmiesčiuose Tbilisyje ir Baku gausu tokio XIX a. paveldo, kaip šis Gruzijos operos ir baleto teatras

Dėl gana nedidelių bilietų kainų Užkaukazės šalys – puikus pasirinkimas ilgajam savaitgaliui. Taip jas ir aplankiau, skirdamas kiekvienai po maždaug 4 dienas. Tačiau galima visą Užkaukazę apvažiuoti per vieną ilgesnę kelionę – tik tada reikia prisiminti, kad Armėnijos-Azerbaidžano siena dėl konflikto uždaryta, todėl tarp šių šalių teks keliauti per Gruziją.

Į Abchaziją ar Pietų Osetiją patenkama tik iš Rusijos, į Kalnų Karabachą – tik iš Armėnijos (šios “šalelės” viza pase, kuri gaunama jau į ją patekus, atima teisę lankytis Azerbaidžane).

Į Gruziją ir Armėniją vizų nereikia, o į Azerbaidžaną jomis būtina pasirūpinti iš anksto (Vilniuje yra ambasada).

Armėnijoje dar pasitaiko tokių taksi

Užkaukazė – artimiausia egzotiška žemė

Sovietinės okupacijos metais Užkaukazė buvo egzotiškiausias kraštas, į kurį galėdavo tikėtis nuvykti dažnas lietuvis. Šiandien galimybių keliauti – labai daug, bet riboja laikas, pinigai.

Todėl Užkakauzė tebėra viena egzotiškiausių vietų. Viena egzotiškiausių, į kurią gali nuskristi ilgajam savaitgaliui, lėktuve praleidęs vos 3-5 valandas ir susimokėjęs 100 eurų už bilietus (o maistas ir viešbučiai pačioje Užkaukazėje irgi nebrangūs).

Statomas postmodernistinis Tbilisio rajonas mano kelionės metu Sakašvilio eros pabaigoje (2012 m.)

Juk Užkaukazė nuo Vilniaus – arčiau nei Barselona, nei Dublinas. Tik jei link Barselonos ir Dublino 26 metus artėjame, tai nuo Tbilisio ir Baku tiek pat laiko tolstame. 1990 m. kartu siekę Sovietų Sąjungos griūties dabar mes – skirtinguose pasauliuose. Labai įdomu pamatyti, kur nuėjo Užkaukazė. Ir gal dar įdomiau išvysti, kas joje liko amžina, ištvėrė visus pokyčius ir okupacijas.

Visi straipsniai iš kelionių po Užkaukazę

ĮŽANGA: Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas – Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija – Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , ,