Išskleisti meniu

Baku įdomybės

Azerbaidžanas – liepsnojanti naftos tėvynė

Azerbaidžanas – liepsnojanti naftos tėvynė

| 6 komentarai

Azerbaidžano žemė, rodosi, verda. Vienur amžinai liepsnoja karšta ugnimi, kitur spjaudosi juodais purvais.

Brangiausias “požemių purvas” – nafta. Jos Azerbaidžane tiek, kad kadaise trykšdavo geizeriais. Dabar ją doleriais verčia tūkstančiai “linguojančiais asilais” pravardžiuojamų gręžinių. Azerbaidžanas nėra “dar viena” naftos valstybė, jis – naftos tėvynė. Čia dar XIX a. gimė pasaulio naftos pramonė ir įvyko pirmasis naftos bumas.

1901 m. daugiau nei pusė visos pasaulio naftos buvo išgaunama Azerbaidžane. Sostinė Baku tapo laukiniais rytais, į kuriuos ieškoti greito uždarbio plūdo šimtai tūkstančių įvairiataučių Rusijos Imperijos žmonių. Tik kad “juodąjį auksą” rusai pumpuodavosi sau.

Po niūrios rusiškos ir sovietinės priespaudos dešimtmečių Azerbaidžanas pagaliau laisvas. Visi požemio turtai dabar priklauso jam vienam. Jų dėka Baku pakilo iš sovietinės pilkumos ir daro viską, kad pristatytų save pasauliui. Nuskridome pažiūrėti ir mes.

Baku senamiestis (priekyje) ir liepsnų bokštai (už nugaros). Beje, Azerbaidžano naftą aprašė dar keliautojas Markas Polas XIV a.

Baku – Užkaukazės Dubajus?

Pasivaikščiojus ilga, puikiai sutvarkyta, palei visą miestą įrengta Kaspijos jūros krantine-bulvaru, kurios gale matėsi statomi trys liepsnų formos dangoraižiai (dabar jau užbaigti), Baku negalėjo nesinorėti lyginti su Dubajumi. Abu miestai naftos pinigų dėka mėgina priblokšti pasaulį, o kryptį tam parenka valdančioji šeima (Azerbaidžanas nėra monarchija, bet nuo pat 1991 m. nepriklausomybės prezidentais buvo tik tėvas ir sūnus Alijevai).

Tačiau yra vienas didelis skirtumas: Dubajus kyla iš nieko dykumoje, o Baku dar Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo beveik milijoninis didmiestis, ketvirtas pagal dydį Sovietų Sąjungoje (po Maskvos, Sankt Peterburgo ir Kijevo) ir keturis kartus didesnis už to meto Vilnių (Baku laimės ieškojo ir prieškario lietuvių įžymybės, pavyzdžiui, Vincas Krėvė-Mickevičius). Taigi, dabar jis ne statomas, bet perstatomas.

Baku pajūrio promenada. Beje, ji - 28 metrai žemiau jūros lygio, nes Kaspijos jūra - tiksliau, ežeras - yra žemiau, nei pasaulio vandenynas. Todėl Baku - žemiausiai esanti pasaulio sostinė.

Įdomu buvo matyti kontrastus tarp vienaukščių baltų pastatų, šimtamečių daugiabučių, kadaise glaudusių naftos pramonės pirmeivius, ir puošnių šiuolaikinių dangoraižių. Jautėsi, kad tai miestas su istorija, kuriame dauguma gyventojų gimę ir užaugę. Dubajus sutraukė tautybes iš viso pasaulio, o Baku vyrauja viena kultūra: apie 90% gyventojų yra azerbaidžaniečiai.

Kankinių alėja su amžinąja ugnimi mena, kiek kraujo jie praliejo atsiimdami savo sostinę (dar 1970 m. dauguma Baku gyventojų buvo kitataučiai, daugiausia rusai ir armėnai). Nuo juodų atminimo plokščių žvelgia per 100 Juodajame sausyje, “Azerbaidžano sausio 13,” rusų kariuomenės nužudytų Baku civilių (1990 m.).

Baku kankinių alėja su amžinosios ugnies paviljonu gale.

Vėliau kilo dar kruvinesnis Karabacho karas: armėnai užkariavo apie 14% azerbaidžano teritorijos. Jie iš namų išvijo 800 000 azerbaidžaniečių, o 400 000 armėnų teko bėgti nuo įtūžusių azerbaidžaniečių likusioje Azerbaidžano dalyje (150 000 vien iš Baku). To karo aukos – irgi kankinių alėjoje. Karabacho klausimas Azerbaidžane buvo panašiai opus, kaip Vilniaus krašto tarpukario Lietuvoje: joks minėjimas, vizitas neapsieina be anų 1990-1994 m. praradimų apraudojimo, be teisingumo ar keršto reikalavimo. 2020-2023 m. Azerbaidžanas Karabachą atsiėmė per dar du kruvinus karus.

Azerbaidžanas didžiuojasi savimi. Iš kiekvieno Baku taško matėsi 162 m. aukščiausia pasaulyje vėliava. Jos vaizdą pranoko garsas jos papėdėje: 2450 kv. m ploto audeklas taip žiužena nuolatiniame Baku vėjyje, kad, atrodo, ten galingi gamyklos mechanizmai ūbauja virš galvos. Tiesa, Baku vėliavą jau trim metrais aplenkė pastatyta Tadžikijoje. Azijos vėliavų lenktynės nesustoja.

Didžioji Baku vėliava. Dešinėje pusėje šmėžuoja dvylikaaukščio pastato viršutinis kampas (jis už vėliavą dar ir gerokai arčiau).

Nedidelį gelsvą Baku Viduramžių Senamiestį azerbaidžaniečiai sutvarkė taip, kad pagyrė net UNESCO (didžiausia jo įžymybė – akmeninis XII a. Mergelės bokštas, kurio tiksli paskirtis neaiški). Tačiau pirmojo naftos bumo eros rajonai, deja, kartais griaunami – matėme, kaip dulkėmis virsta dalis žydų kvartalo. Noras sunaikinti (užuot restauravus) senesnius pastatus būdingas iš skurdo išsivadavusioms šalims: ten “sena” reiškia priplėkę ir nepatogu, o “nauja” – švaru, šviesu, gražu.

Azerbaidžane lankėmės 2010 m. Jau tada aplinkiniai sakė, kad “prieš kelis metus dar būtumėt išvydę visai kitą miestą”. Nedrįsiu spėlioti, kas pasikeitė iki dabar. Tačiau esu garantuotas, kad įspūdingiausi istoriniai pastatai tebestovi. Tarp jų – senosios rytietiškos architektūros įkvėpti Operos teatras (1911 m.) brangiojoje Nizamio pėsčiųjų gatvėje, ir Azerbaidžano parlamentas, vienas įdomiausių mano matytų stalininio stiliaus pastatų.

Azerbaidžano parlamentas. Kaip įprasta stalininei architektūrai monumentalumas derintas su istorinių vietos stilių interpretacijomis.

Seną nuo naujo skiria ne stiliai, o mastai, mat daug naujų dangoraižių irgi seka senąja Rytų architektūra (tik didžiausi projektai – supermodernūs). Tiesa, palyginus su Dubajumi, Baku labiau siekia ne prestižinių dangoraižių, o prestižinių renginių. Ilgus metus Azerbaidžanas troško nugalėti Eurovizijoje, kad parsivežtų dainų fiestą į Baku – 2012 m. pavyko. Paskui geros žinios pylėsi kaip iš gausybės rago: 2015 m. debiutinės Europos žaidynės, nuo 2016 m. Formulė 1, 2020 m. Europos futbolo čempionatas.

Aplink Baku – liepsnojanti žemė ir purvo vulkanai

Renginiai turėtų artinti Azerbaidžano svajonę pasibaigus naftai gyventi iš turizmo. Tačiau nors jų lankytojus, besitikėjusius sovietinės pilkumos, Baku, matyt, netikėtai nustebina (vien spindintys kelio iš oro uosto fasadai – puikus pirmas įspūdis), eilinis turistas dar patiria nepatogumų.

Su pirmuoju susidūrėme dar prieš išvykdami (2010 m.): planavome gauti vizą Baku oro uoste, tačiau likus savaitei iki kelionės netikėtai išgirdome, kad Azerbaidžanas be įspėjimo nustojo jas teikti, o atskridusius be vizų ėmė deportuoti. Sunerimę paskambinome į Azerbaidžano ambasadą Vilniuje – apie naują tvarką ji nieko nežinojo (“jums duos vizą oro uoste”). Laimė, kai kelionės išvakarėse nuvykome į pačią ambasadą jie jau buvo informuoti ir vizą dar tą patį vakarą išdavė (tik pasiteiravo, ar Karabache nebuvom – apsilankiusieji ten kol gyvavo armėnų įkurta nepripažinta valstybė į Azerbaidžaną nebuvo įleidžiami).

Prezidento Heidaro Alijevo citata Sumgaite. Dabar azerbaidžaniečių kalba rašoma lotynų raštu. Istoriškai ji rašyta (kaip ir dauguma musulmonų kalbų) arabų raštu, sovietai 1939 m. privertė pereiti prie rusiškos kirilikos. Po 1991 m. nepriklausomybės apsispręsta įvesti lotynų raštą panašų į naudojamą turkų, su kuriais azerbaidžaniečiai palaiko itin draugiškus ryšius

Galvojau, kad tai laikina tvarka (Azerbaidžanas tada ruošėsi rinkimams) – tačiau vizų teikimas oro uoste taip ir neatnaujintas. Per tą laiką dauguma kitų Artimųjų Rytų šalių ėjo atvirkščiu keliu: šiandien į daugumą jų vizų lietuviams arba išvis nereikia, arba jos duodamos “vietoje”. Tiesa, 2017 m. Azerbaidžanas įvedė e-vizas.

Paprasta nebuvo ir nuvykus, ypač už Baku ribų. Žemėlapius gauti sunku, rodyklių į turistines vietas trūksta: tai vienintelė mano kelionė, kurioje dalies didžiųjų įdomybių tiesiog… nepavyko rasti. Klaidžiojom smėlėtais keliais “kažkur aplink”, tačiau nematėme nė vieno iš 400 purvo vulkanų (Azerbaidžane spjaudosi virš pusės visų pasaulyje liurlančių šių keistų darinių).

Kažkur čia turėtų trykšti purvo vulkanai.

Neaplankėme ir Atešga zoroastristų šventyklos, kurios šventosios ugnys degdavo natūraliai iš po žemių kylant dujoms. Šiandien, internetą užpildžius žemėlapiams, nepriklausomai keliauti turėtų būti paprasčiau – bet vis tiek rekomenduoju visas vietas susižymėti dar namie.

Laimė, išvydome garsiausią Azerbaidžano ugnies žemę – Janar Dagą (Yanar Dagh, “liepsonjantį kalną”), negestantį bent nuo 1950 m. Trimetrinė ugnis šitokia karšta, kad prieiti artyn neišeina. Prie atokiau stovinčių stalelių galima net viduržiemį šiltai iškylauti.

Janar Dagas.

Kita įžymybė – 12 tūkst. metų amžiaus Gobustano uolų piešiniai nestokoja nuorodų – bet įspūdingesni jie turbūt būdavo sovietmečio turistams, neturėdavusiems galimybių pamatyti panašios tapybos svetur (visgi priešistorinis menas skiriasi gana mažai).

Azerbaidžanas turi ir pasaulyje analogų neturinčių vietų – tik kol kas ne viską atveria turistams. Štai keliautojus galėtų džiuginti Neft Dašlaris – ištisa sovietinė “naftininkų Venecija” ant dirbtinių Kaspijos jūros salų, sujungtų 200 kilometrų plieninių tiltų – su daugiabučiais, viešbučiais, kultūros namais, kino teatru, futbolo stadionu. Viskas pradėta statyti 1949 m., kad pirmą kartą istorijoje būtų galima siurbti naftą iš jūros dugno. Jeigu ne šis proveržis, Dubajaus ar Norvegijos “povandeninė nafta” būtų taip ir likusi bevertė. Deja, kol kas Neft Dašlaris lankytojams neprieinamas.

Gobustano uolų tapyba

Tolyn nuo Baku – kelionė laiku atgal

Tarp lengvai pasiekiamų ir nuo sovietmečio reklamuojamų turistinių vietų – Šekio [Şəki] miestelis. Ten – gražūs vietos chanų rūmai su kilimais dengtomis grindimis sėdėjimui (baldų anuomet šiuose kraštuose nebūdavo) ir nuostabiais spalvotais vitražais. Iki XIX a. Azerbaidžano chanatus prisijungė Rusija, jie buvo Persijos (Irano) įtakos orbitoje, todėl architektūra – labai persiška.

Siauromis chalvos parduotuvių pilnomis gatvelėmis užkilę ant kalno pasiekėme Kišo bažnytėlę, dar vieną azerbaidžaniečių-armėnų konflikto frontą (oficialiuose aprašymuose tai – Azerbaidžane Viduramžiais gyvavusios Kaukazo Albanijos šventovė, bet armėnai ją vadina sava; vietos azerbaidžaniečiai skundėsi, kad armėnai viską iš jų mėgina savintis).

Poeto Nizamio mauzoliejus, pirmąkart pastatytas XVII a., perstatytas 1991 m. - dar viena iš persų paveldėta tradicija (Irane savotiški pilgrimai mėgsta lankyti poetų kapus).

Šekis aptvarkytas, bet šiaip skirtumas tarp Baku ir likusios šalies dalies – kosminis. Baku jau turi 2 mln. gyventojų, jame – modernūs dangoraižiai, šimtus ar net tūkstančius eurų už nakvynę pasaulinių tinklų viešbučiuose paliekantys užsienio “naftos turtuoliai”.

Antrasis pagal dydį miestas Gandža [Gəncə] turi 320 000 gyv. (kaip Kaunas). Centras apremontuotas, aplinkui – purvinos sovietiškos gatvės, seni automobiliai. Ten būnant atrodė, kad 7% siekęs kasmetis BVP augimas vyko kažkur užsienyje. Šiaip ar taip, nepaisant turtėjimo, Azerbaidžanas dar ekonomiškai atsilieka nuo Lietuvos: iš sovietinio skurdo įšalo sunku išsivaduoti net ginkluotam gamtos turtais (tai žinant lengviau įvertinti kelią, kurį po nepriklausomybės nuėjo Lietuva).

Šekio centro nepagrindinė gatvė.

Tasai sovietmetis aptalžė ir azerbaidžaniečių kultūrą: štai iš 2000 mečečių sovietai šalyje buvo palikę tik… septyniolika (iš jų vienuolika Baku). Dabar Azerbaidžane islamas atgimsta, bet nutrūkus tradicijų perdavimui “iš kartos į kartą” daug kas nebesupranta jo esmės. Azerbaidžane populiarus alkoholis, jis – vienintelė musulmoniška šalis, neišnaudojanti kvotų piligrimystėms į Meką, o geresni santykiai palaikomi ne su Iranu (vienintelė kita musulmonų šiitų šalis), o Izraeliu. Vagysčių, turbūt, irgi nemažai: vaikštantį po didžiausią Baku pakrantės savitarnos prekybos centrą mane kaip niekur kitur akylai tiesiog sekte sekė apsaugos darbuotojai. Tiesa, vienoje srityje ateistinis sovietizmas ir islamas stebėtinai sutapo: santuokos ir šeimos svarba. Azerbaidžane viešbučio darbuotojai privalo įsitikinti, kad vyras ir moteris yra vyras ir žmona (gera pusė šios tvarkos laikėsi).

Didžiausia Azerbaidžano sovietinė dykra – Sumgaitas į šiaurę nuo Baku, kartais pavadinamas užterščiausiu pasaulio miestu. Jame – daugybė vos alsuojančių gamyklų. Keista buvo netolimoje Kaspijos jūros pakrantėje rasti pajūrio viešbutėlius.

Turistinis paplūdimys Sumgaite. Neturėdami tikros jūros azerbaidžaniečiai maudosi ir čia, užterštame didžiausiame pasaulio ežere, vadinamame Kaspijos jūra

Tačiau Azerbaidžano “užmiestyje” yra ir daug to, ko pas mus “prie sovietų” nebuvo. Restoranuose įprasta kiekvienai kompanijai duoti ne staliuką, o atskirą kambarėlį. Turguose kabo gyvulių mėsos ir galvos.

Azerbaidžanas pasirodė kiek draskomas tarp noro pakviesti pasaulį pas save ir baimės, kad kartu iš Vakarų, Rusijos, o gal net Armėnijos atvyks ir problemos, neigiamos nuostatos, pamokslai, ką ir kaip “reikia daryti kitaip”.

Gyvulių galvos prie mėsos parduotuvės.

Didieji renginiai tarsi kompromisas: minios atvyksta konkrečiu metu, Azerbaidžanas joms parodo geriausia, ką turi, o paskui vėl gyvena palaimingame nuošalyje.

Tačiau, nors nepriklausomos kelionės į Azerbaidžaną nėra visiškai paprastos, jų metu galite išvysti tai, ko beveik niekur kitur pasaulyje nėra išvis. Liepsnojanti žemė, purvo vulkanai, kada nors ateityje – stalininė Venecija.

Vietos, kurias aplankiau kelionėje į Azerbaidžaną, ir mano nuomonė apie jas. Gal ji padės susiplanuoti savo kelionę


Visi kelionių po pietų Kaukazo šalis aprašymai

ĮŽANGA: Užkaukazė - Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas - Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija - Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


    6 komentarai

  1. Sveiki,

    Ar vykstant į Azerbaidžaną galioja Covid 19 persirgimo sertifikatas ar dar yra kokių reikalavimų? Kelionė planuojama 2022.09.15- 19dienomis

    Dėkoju,

    • Pagal dabartinius duomenis (2022 m. rugsėjo 4 d.), pateiktus Tarptautinei aviacijos organizacijai, sertifikato pakanka. Reikalaujama vieno iš trijų dalykų: (1)Vakcinacijos pažymėjimo (2)Persirgimo sertifikato (3, kai kuriais duomenim)Pažymos, kad negali vakcinuotis.

      Dėl visa ko dar pasitikrinkite trys-penkios dienos iki skrydžio

  2. Sveiki, kokie dokumentai reikalingi patekti į Azerbaidžanã?

    • Šio komentaro rašymo metu (2023 04 05) reikalavimai patekimui į Azerbaidžaną Lietuvos piliečiams tokie:
      1. Pakankamą laiką galiojantis pasas.
      2. E-viza – https://evisa.gov.az/en/ .
      3. Kad nebūtų įrodymų, jog buvote nepripažintoje Kalnų Karabacho (Arcacho) valstybėje (Kalnų Karabacho vizos pase ar pan.).

  3. Sveiki, kaip manote, kiek dienų užtenka Azerbaidžanui?:-) Dėkui!

    • Priklauso nuo to, kiek norite pamatyti ir kaip intensyviai keliauti. Jei išsinuomoti automobilį ir “apvažiuoti išsamiau”, kokių 5 dienų. Kita vertus, kiti keliauja tik į Baku ir apylinkes, ten įdomiausia (miestas, Janar Daghas, purvo vulkanai Gobustane). Tada gali pakakti ir 3 dienų jei intensyviai. Jei mažiau intensyviai gali praversti ir savaitė.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *