Išskleisti meniu

Gruzija

Gruzijos svajonės pabaiga?

Gruzijos svajonės pabaiga?

| 5 komentarai

2012 m. spalio 1 d. rinkimus Gruzijoje laimėjo romantiškai pavadinta koalicija “Gruzijos svajonė”. Vedama milijardieriaus, šešto pagal turtingumą Prancūzijos gyventojo (Gruzijos pilietybės jis neturėjo), Rusijoje turtus susikrovusio Bidzinos Ivanišvilio, ji rėmėsi populistiniais pažadais. Bet kitos dalies gruzinų svajonės įgyvendinimas jau ir taip buvo toli pažengęs. 40 proc. jų balsavo už iki tol valdžiusį Vieningąjį nacionalinį judėjimą – Micheilo Sakašvilio partiją, per Rožių revoliuciją 2003 m. sutriuškinusią (post)sovietinę stagnaciją.

Gruzijoje lankiausi prabėgus dviems mėnesiams po rinkimų,va kuriuose triumfavo Ivanišvilis. Miestuose ir kalnuose tvyrojo Sakašvilio valdymo dešimtmečio rezultatai. Pamačiau, ko nesitikėjau – vykdamas į buvusią Sovietų Sąjungą už Pabaltijo ribų tikiesi kelionės atgal laiku, bet po to Rožių revoliucijos dešimtmečio Gruzija toli gražu ne tokia vienareikšmiška. Nors ir skurdesnė kai kuriais atžvilgiais ji lenkia ir Lietuvą, kitais apskritai yra unikali.

Suvokti kelią, kurį per dešimtmetį nuėjo Gruzija, visai atsitiktinai padėjo “Lonely Planet” kelionių vadovas. Apie politiką jis rašo mažai – tiesiog ta knyga išleista 2004 metais (vos metai po Rožių revoliucijos). Kontrastas tarp ten aprašytų griuvėsių, nusikaltėlių irštvų, sovietinių viešbučių, kuriuose turistams tebetarnauja vos po kelis kambarius (kituose dienas leisdavo 1993 m. iš Abchazijos ištremti gruzinai), ir šiandieninės Gruzijos tikrovės – milžiniškas. Bet viena liko taip pat: į klausimą, kokiam regionui priskirti Gruziją – Europai, Azijai, Artimiesiems Rytams ar Postsovietinei erdvei – atsakyti tebėra sunku.

Tbilisio viešųjų paslaugų rūmai. Mažinant biurokratiją čia vienoje vietoje sutelktos piliečiui reikalingos valdžios paslaugos. Tokie pastatai pastatyti visoje Gruzijoje - visi jie unikalūs ir postmodernūs lyg stengiantis atsigriebti už nykios sovietinės architektūros dešimtmečius.

Moderni ir atvira Gruzija

Dauguma lėktuvų Tbilisyje leidžiasi naktį – iš didžiųjų Europos oro uostų kyla vakare, o grįžta ryte, siūlydami geras jungimo galimybes į Vakarus. Kai ketvirtą ryto nusileido mūsiškis modernus Tbilisio oro uostas knibždėjo žmonių. Gruzija pasitiko šviesų gausa. Seni ir nauji pastatai ryškiai, bet meniškai žiba. Įvažiuojant į beveik du milijonus gyventojų turinčią sostinę stūgso nauji valdžios pastatai. Taip, jie iškelti į miegamuosius rajonus. Brangus miesto centras paliktas komercijai. Ministerijos pribloškia šviesomis ir postmodernia architektūra, tačiau ne prabangia vieta.

Gatvės švyti ir nuo švyturėlių. Naktį Gruzijos policija visada patruliuoja šitaip: iš lėto, raudonai ir mėlynai žibėdama, bet be sirenų. Užlipęs vakarėjant į kokią aukštesnę vietą visuomet matysi kur nors toli – gal pasijusi saugiau. Dar vienas unikalus Gruzijos sprendimas. Kaip ir kitas: kovodama su visą postsovietinę policiją pjaunančia korupcija M. Sakašvilio valdžia atleido visus kelių policininkus ir priėmė naujus. Ir – korupcija pasidavė. Kaip sakė mums mašiną išnuomavęs vyras pasiūlyti kyšį už eismo taisyklių pažeidimą – paprasčiausias būdas papulti į Gruzijos kalėjimą, o teisėsauga pasitikima tiek, kiek bažnyčia. Su Gruzijos policija vėliau teko susidurti ir tiesiogiai: kitas vairuotojas atbulomis atsitrenkė į mūsų automobilį. Problemų nebuvo, pareigūnai atvyko per keliolika minučių. Tiesa, įvykio aprašymas, fotografavimas užtruko gerokai virš valandos, bet vykti į nuovadą nereikėjo.

Tipinė neonais žibanti Gruzijos policijos nuovada (Anaklijos miestelis).

Policijos gausu ne tik patruliuojančios. Šalia kelių stovi daugybė naujų jos postų. Skaidrūs ir tiesiogine prsme – jų sienos stiklinės, o vidinės pertvaros pridengia tik tualetus. Reketas, siūlymas apsidrausti nuo pagrobimo “išpirkos draudimu” ir kiti 2004 m. “Lonely Planet” gąsdinimai šiandieninei Gruzijai visiškai nebetinka.

Ir (stebuklas!) mokesčius gruzinai pradėjo mokėti – į Pajamų tarnyba pavadintos Mokesčių inspekcijos sąskaitas bei galybę jos mokesčius priimančių automatų. Tarifai sumažėjo, o biudžetai išaugo. Už mokesčių nemokėjimą realiai baudžiama ir tradiciniu kyšiu ar pažintimis išsisukti, matyt, tapo sunku.

Gruzijos Aukso amžiaus palikimas ir Boržomis

Žymusis kurortas Boržomis laike dar kiek atsilieka. Bet jo mineralinių vandenų parkas aptvarkytas ir šalimais darbininkai uoliai remontuoja devynioliktojo amžiaus vasarnamius. Matyt, užsienio investicijos: jų gausu, mat per “Sakašvilio dešimtmetį” Gruzija apsikuopė ir čia, suduodama smūgį biurokratijai, veikiančiai kaip “rankinis stabdys” investicijoms. Puošniame paviljone nemokamą šiltą (ir be angliarūgštės) Boržomį tebepilsto senutės – kai kurie dalykai nesikeičia.

Boržomio centras.

Vakarėjant apankėme Vardzią – 13 aukštų vienuolyną, iškaltą olose. Kadaise čia gyvenę 50 tūkstančių žmonių, kažkiek ir dabar leidžia dienas, skriemuliniais keltuvais į savo natūralias celes užsikeldami malkų šildymui. Vieta alsuoja gamtos ir žmogaus vienybės didybe. Tai – Gruzijos aukso amžiaus palikimas. Tas laikas buvo XII a., kuomet karaliaus Dovydo Statytojo vedama šalis valdė ir Armėniją, Azerbaidžaną, šiuolaikinių Turkijos bei Rusijos dalis. Daug bažnyčių, pilių yra iš to laikmečio. Yra ir senesnių – Gruzija 337 m. tapo antra pasaulyje krikščioniška šalimi (po Armėnijos) tuo metu kai Romos imperatoriai dar tebepersekiojo Kristaus sekėjus ir meldėsi Jupiteriui ar Merkurijui.

Vardzios vaizdas nuo įėjimo koplyčios. Nuo pat papėdės čia lipama pėsčiom.

Gruzijoje pagrindiniai keliai driekiasi upių slėniais, o kalnų perėjos žiemai uždaromos. Greičiausias kelias – ne visada tiesiausias, tad į Vardzią vykome per Achalcichę. Čia laukė dar vienas nusistebėjimas – šio miesto “Aukso amžiaus” laikų pilies griuvėsiai dabar nuostabiai atstatyti. Kaip vėliau sužinojau, būtent čia tuo metu jau buvo nufilmuotas lietuvių realybės šou “Pilis”. Galingi bokštai, mūrai, fontanai, baseinai, cerkvė, bažnyčia, sinagoga, muziejus, moderni kavinė/vyninė – teritorija daug didesnė už mūsų Valdovų rūmus, o atkūrimas truko vos 10 mėnesių. Vienas minusas – dabar įėjimas mokamas (~10 Lt), o 2004 m. ten karstydavosi kas norėjo.

Achalcichės įtvirtinto miesto vaizdas iš pilies.

Pakeliui ant aukštų skardžių rymojo ir daugiau pilių, o taip pat – dešimtys kryžių. Naktimis jie šviečia, rodydami šios religingos šalies (kurioje pasitikėjimas Patriarchu – 93%) kalvų viršūnes.

Šalia XXI a. spindesio ir nykstančio XX a. sovietizmo Gruzijoje yra ir dar senesnio laikmečio dvasia. Šalikelėse (ar ant kelio) ganosi bandos palaidų karvių, ožkų, avių ir net kiaulių – idant nelandžiotų pro tvoras “papuoštų” specialiomis medinėmis apykaklėmis. Iš to ano laikmečio ir Gruzijos virtuvė, tebedominuojanti prirūkytose pakelės kavinėse: koldūnai chinkali (valgomi rankomis paėmus už neišvirusio galo), įvairių rūšių sūrio pyragai chačapuri ir kiti patiekalai (pavalgyti įmanoma ir už 5 Lt).

Kutaisis ir jo vienuolynai

Antrasis pagal dydį šalies miestas Kutaisis (300 tūkst. gyv.) paliko gana slogų įspūdį, nors ir čia laikas vietoje nestovi. Į vakarinį miegamąjį rajoną atkeltas parlamentas – naujas stiklinis kupolas (nežinia, kiek jis ten dar išbus, nes tai, kas Sakašviliui atrodė dalies valdžios priartinimas prie ne tbilisiečių, Ivanišviliui – parlamento sumenkinimas). Greta miesto – oro uostas, o didžiulė Bagračio katedra, 2004 m. aprašyta kaip per vieną begalės rusų-turkų karų apgriauti XI a. griuvėsiai, vėl spindi didmiesčio horizonte. Bet centras skurdus, daug elgetų, o vietos čigonų vaikai išmokyti kitur nematyto pinigų kaulijimo būdo – tvirtai įsikabina į praeivio koją ir mėgina nepaleisti tol, kol negauna larių. Kai mane taip “puolė” palaukiau minutę ir gruzinės praeivės sudrausmintas berniukas pats atsikabino. Beje, berniukai apsiveja vyrų, o mergaitės – moterų kojas.

Atstatytoji Bagračio katedra. Jos interjeras dar gana skurdus.

Įspūdingesni už patį Kutaisį yra jo apylinkių vienuolynai kalvotoje teritorijoje. Irgi iš Aukso amžiaus. Kartu su Gruzijos stačiatikių bažnyčios (atskira nuo rusų stačiatikių) vienuoliais čia – ir jaunavedžiai. Tebepopuliaru rengtis tautiniais rūbais, kurių privaloma dalis – durklas prie šono (net jaunikiai taip kartais apsirėdo). Tuoktuves lydi ir naujesnės tradicijos: laikstymas automobiliais iki pusės išlindus pro langus ar stoglangius. Vienoje mašinoje taip kyšo jaunieji, o iš paskos važiuojančioje – fotografas ar operatorius.

Vestuvių kortežas.

Visa Gruzija, net Kutaisis su savo apgriuvusiomis gamyklomis, kai kuo išsiskiria nuo postsovietinės erdvės (išskyrus Pabaltijį). Rusiškų užrašų čia beveik nelikę. Visi kelio ženklai ir oficialios iškabos parašytos dviem kalbomis: gruziniškai (ypatingu ir niekur kitur nenaudojamu raidynu) bei angliškai. Taip, būtent angliškai, o ne tiesiog lotynišku raidynu: rašomi ir žodžiai “river” (upė), “bishopric” (vyskupija), “museum” (muziejus), “street” (gatvė) bei visi kiti. Todėl vakariečiui Gruzijoje susivokti lengva. Patys gruzinai, kaip ir lietuviai, nebe visi kalba rusiškai, o jaunimas (tiesa, tikrai ne visas) moka angliškai. Ir pačių rusų Gruzijoje labai mažai – vos 1,5% (Lietuvoje 5,8%).

Batumis – Juodosios jūros Las Vegasas

Gruzijos keliuose pasitaiko rodyklių į vietas, kurių Gruzija seniai nebevaldo – ten nuo 1993 m. ar 2008 m. karų dominuoja rusai ir jų remiami abchazai bei osetinai, o gruzinai išvaryti, nors anksčiau daug kur sudarė daugumą. Tai, pavyzdžiui, Achalgoris, 2008 m. jį užėmusių rusų su osetinais pervadintas Leningoru (Lenino garbei). Tarp “prarastų” kraštų – ir Suchumis, kadaise žymus “Tarybinės Rivjeros” kurortas.

Gruzija bando atsigriebti Batumyje. Pajūrio miestas iš tolo spindėte spindi visomis vaivorykštės spalvomis. Sakašvilį įkvėpia JAV, tad Batumį – turbūt Las Vegasas. Tik jei toje lošimų Mekoje yra šviesų kakafonija tai čia, atrodo, apšvietimą parinko vienas architektų biuras.

Ši gatvė palei uosto įlanką veda link Batumio centro.

Vakarinis pasivaikščiojimas atskleidžia, kad tada atlekiant pajūrio plentu matėsi ne miražas. Pakrantėje stiebiasi dangoraižiai ir panašaus aukščio monumentas gruzinų raštui. Pagrindinėse gatvėse kiekviena palmė apšviesta sodria spalva, o sovietinių daugiabučių fasadai sumoderninti. Pajūrio parke pagal muziką šoka didžiuliai fontanai, atstatomas medinis teatras, gražūs suoleliai, skulptūros ir net nemokami vieši treniruokliai. Taip, gausu ir kičo – bet tai manau geriausia kryptis, kurią galėjo pasirinkti šis kurortas, kurio istorinę dvasią jau sovietai smarkiai apgadino. Galbūt šiuo keliu reikėjo tvirtai eiti ir mūsų Palangai, paliekant autentiką Neringai.

Atstatomas medinis teatras 17 km ilgio Batumio pajūrio bulvare. Tolumoje - klasicistinis naujas Sheraton viešbutis.

Plakatai cituoja D. Trampą žadėjusį padaryti Batumį didingiausiu pasaulio miestu. Jo garbei pavadintas dangoraižis turėtų stovėti kur 2004 m. plane tebepažymėtas Adžarijos parlamentas. Batumis – Adžarijos sostinė; šis autonominis regionas įkurtas musulmonams gruzinams (kurių dėl atsivertimų į “gruziniškesnę” stačiatikybę čia belikę 30%). 2004 m. jį tebevaldė savotiškas buvusios valdžios vasalas A. Abašidzė, turėjęs net kariuomenę, o šiandien autonominiu statusu taikiai naudojamasi kuriant mažų mokesčių zoną. Į Batumį Sakašvilio valdžia atkėlė ir Gruzijos konstitucinį teismą.

Naujovėmis nepiktnaudžiaujama. Štai XIX a. pastatas perstatomas į daugiaaukštį. Bet apatinis fasadas liks, koks buvęs, o nuo gatvės labiau atitraukta aukštybinė dalis bus to paties XIX a. istoristinio stiliaus. Tokių “stiklainių” kaip Kauno Laisvės Alėjoje niekas nestato.

Batumio aukštieji pastatai (iš kairės į dešinė): monumentas gruzinų raštui, apsivytas žaliai švytinčių raidžių spirale; statomas dangoraižis su apžvalgos ratu pritaisytu šone; laikrodžio bokštas centrinėje aikštėje.

Į pietus nuo Batumio yra romėnų Gonio tvirtovė, didžiosios imperijos rytinis pasienis. Iš jos likusios tik sienos, bet dar tvirtos. Vėliau šiuos kraštus valdė Osmanai (šitaip Adžarija ir tapo musulmoniška), bet didžioji Gruzijos dalis liko nepriklausoma iki pat XIX a., kuomet atėjo rusai. Turkijos siena ir dabar šalia ir dauguma Batumio poilsiautojų – turkai.

Gruzijos pakrantė Batumiu neapsirboja. Šiauriau yra Kopuletis – skurdesnis ir paprastesnis kurortas. O šiaurėje, prie Abchazijos ribos, buvusi rusų karo bazė perstatoma į Anaklijos kurortą. Ten nakvojome, jis – dar gana tuščias ir pasiekiamas tik žvyrkeliu, o oras, lyginant su Batumiu, buvo vėsesnis, košė vėjai. Bet pakrantės bulvaras, pavadintas M. Sakašvilį rėmusio Valdo Adamkaus garbei – įspūdingas, ir, aišku, visą naktį nuostabiai tviskantis. Ir vakarą, ir rytą ten vaikštinėjome beveik vieni, tik iš didžiulio pakrantės viešbučio girdėjosi šventės aidai.

Valdo Adamkaus bulvaras Anaklijoje.

Goris – tremtinių ir Stalino miestas

Chaotiškas Gorio miestas atrodo liūdnokai, nors postmodernus teismas jau stūgso ir jo centre. Šį miestą 2008 m. buvo okupavę rusai. Karo žaizdų nebematėme, bet priemiesčiai pilni ištisų rajonų iš vienodų mažų namelių. Ten dienas leidžia tremtiniai – iš Abchazijos ir Pietų Osetijos išvaryti gruzinai sudaro 10% visų šalies gyventojų. Jų net daugiau, nei iš viso yra abchazų ir osetinų.

Goris – Jozifo Stalino gimtinė. Tebeveikia didingas bokštuotas TSRS diktatoriaus muziejus. Tamsus, slegiantis jo vidus primena Aušvico konclagerio Lenkijoje atmosferą. Turbūt specialiai muziejus paliktas toks, koks buvo, tik nuspręsta pasipelnyti iš sovietinės ideologijos gerbėjų – suvenyrai parduotuvėlėje patys brangiausi (marškinėliai – 100 Lt), o lyginant su 2004 m. bilietų kainos pakeltos net 10 kartų (brangesnio muziejaus Gruzijoje nemačiau).

Niūri Stalino muziejaus salė

Demokratija atsiranda svečių knygoje prie išėjimo – dauguma angliškų komentarų apie Staliną čia neigiami, kupini pasipiktinimo. Tik vienas žmogus iš „DPRK“ (Šiaurės Korėjos trumpinys) padėkojo už „objektyvų požiūrį į istoriją“. Korėjos komunistų partija tebeveža ten ekskursijas?

Netoli Gorio aplankėme Mcchetą – UNESCO pripažintą senąją Gruzijos sostinę, turinčią ir religinę reikšmę. Jos sutvarkytas senamiestis pilnas senutėlių cerkvių, o jaunavedžiai eina tiesiog konvejeriu.

Mccheta nuo kalno, ant kurio - VI a. Džvario vienuolynas ir bažnytėlė.

Modernus ir senas Tbilisis

Po minėtos avarijos aptrankytu automobiliu pasiekti Tbilisį nebuvo paprasta, mat apdaužytas jis nebegalėjo lengvai sukti į kairę (žieduose kartais tekdavo pavažiuoti atbuliems).

Tbilisio Metechio rajoną ant aukšto šlaito pradeda XIII a. cerkvė.

Sostinėje prieš išvykimą praleidome dieną. Mieste jautėsi nuolatinis atgimimas – statybų daugiau nei kur kitur. Aplūžę ir modernu – vienas šalia kito. Taip įmanoma tik Rytų Europoje, nes kitur (ypač Amerikoje) apgriuvę rajonai paprastai labai nesaugūs, ir miesto elito ten nė varu nenuvarysi.

O čia Baltuosius rūmus primenanti naujoji prezidentūra stikliniu kupolu bei milžiniška (105 m kupolas) anoniminėmis aukomis finansuota 2004 m. Švč. Trejybės katedra – aplūžusio armėnų rajono apsupty. Senamiestyje greta iščiustytų gatvių ar rekonstruoto viduramžių pirčių kvartalo irgi yra sukiužusių vietų, o ir XIX a. Naujamiestyje trūnijanti senovė ir modernybė greta.

Naujamiesčio kvartalai lipant aukštyn į kalną gana aplūžę.

Paupyje driekiasi švarios gatvės su restoranais ir suvenyrų parduotuvėlėmis, kurių asortimentą nuo vakarietiško skiria nebent po 2008 m. karo išleisti „Stop Russia“ motyvo atvirukai. Maistą gruzinai irgi perka pirmų aukštų krautuvėlėse, o du didžiausi jų tinklai priklauso lietuviams, pilni mūsiškų prekių ir su trispalvėmis ant vitrinų. Tuo tarpu vieninteliame prekybos centre (pastatytame arabų lėšomis) – gal pusė ploto neišnuomota.

Šalia kalno ant kurio naktį žibėte žiba televizijos bokštas yra Vilniaus skveras – dar vienas modernybės inkliuzas sename rajone. Jo grindinyje – ir plytelė „Stebuklas“, sienoje – visokios smulkios Vilniaus detalės, gruziniška Užupio konstitucija. Deja skveras jau kiek aptrūnijęs. Heidaro Alijevo, Džordžo Bušo garbei pavadintos vietos irgi mena Sakašvilio „gatvių diplomatiją“.

Einant Taikos tiltu.

Bet didžiausi projektai – kitapus kažkodėl dvokiančios Mtkvario upės. Per ją driekiasi analogų neturintis dengtas Taikos tiltas, kurio lenkto stogo per tūkstantį švieselių seka praeivius, Morzės abėcėle perduoda periodinę cheminių elementų lentelę ir kitokias žinutes. Anapus – parkas ir į kosmodromą panašus teatras, projektuotas iš Lietuvos kilusio pasaulinio garso architekto Maksimiljano Fukso. Lynų keltuvas iš čia kelia į Tbilisio tvirtovę.

Ar Gruzijoje išliks demokratija?

Deja, viso to ateitis – neaiški. B. Ivanišvilis, remiamas sovietinės inteligentijos, siūlo griauti modernios architektūros statinius. Tai tik dalis jo politikos, kurios tikslas – 180 laipsnių kampu apgręžti Gruziją. Nors atėjo į valdžią per rinkimus, „Gruzijos svajonė“ elgiasi kaip po revoliucijos: „Diktatorius neperrinktas“ skelbia jie, kad ir kaip vienas kitam prieštarautų šie du žodžiai. Ne vienas buvusios vyriausybės narys ir Vieningo nacionalinio judėjimo parlamentaras suimtas, o B. Ivanišvilis tiesiai šviesiai sako, kad skundų prokurorams sumažės jeigu Sakašvilio partija nustos „isteriškai kritikuoti“ naująją valdžią. Didžiulei daliai kalinių padaryta amnestija (pirmiausia Rusijos šnipams, paskui kriminaliniams nusikaltėliams), atstatinėjamos Stalino skulptūros, prezidentūrą rengiamasi parduoti ir vienintelės jos nuostabusis apšvietimas man lankantis Tbilisyje buvo simboliškai išjungtas. Sakašvilis – dar prezidentas, bet jo kadenciją siūloma trumpinti, o galias atimti; politiškai izoliuotam jam draudžiama net perskaityti metinį pranešimą parlamente.

Vaizdas iš senamiesčio į prezidentūrą Tbilisyje.

Tikrai nesakau, kad Vieningasis nacionalinis judėjimas buvo ideali valdžia. Kai kurie jų projektai turbūt nepamatuotai stambūs, kai kur perlenkta lazda. Tokiu atveju nauja valdžia turėtų juos peržiūrėti, įvertinti iš ekonominės pusės – panašus procesas įprastas Europoje ar Amerikoje. Tačiau „Gruzijos svajonė“ nori ne tik pasukti valstybės vairą į šoną, o ir žada sugriauti tai, kas sunkiai gruzinų rankomis ir pinigais statyta.

Ir, be abejo, reikia pripažinti, kad nuo 2004 m. Gruzija nuėjo didžiulį kelią ir padėjo pamatus ekonominiam augimui. Jeigu nebūčiau apsilankęs Gruzijoje nebūčiau patikėjęs, kad postsovietinėje šalyje galima išnaikinti korupciją policijoje ar padaryti, kad žmonės legaliai mokėtų mokesčius. Vieningasis nacionalinis judėjimas atrodė padarė neįmanoma. Greta šių ypatybių, būtinų moderniai šaliai, jie sukūrė ir trečiąją – demokratinę sistemą, kur valdžia gali pasikeisti per rinkimus. Kelis rinkimus laimėjęs Judėjimas po dešimtmečio krito – nesmarkiai, 54% balsų prieš 40%. Dabar estafetė perduota kitiems.

Kaip ten bebūtų ir čia Gruzija unikali. Turbūt niekur kitur, kur demokratiškos pagarbos opozicijai šitaip trūksta, valdžia, visų pirma, nebūtų pralaimėjusi rinkimų (t.y. būtų jų nerengusi arba suklastojusi rezultatus). Tokia „demokratijos iliuzija“ yra didžiojoje buvusios Tarybų Sąjungos dalyje. Tačiau JAV mokslus baigęs M. Sakašvilis su savo partija atrodė kaip keistas implantas į Gruzijos ir visos postsovietinės erdvės politinę sistemą ir jo požiūris į politinę tvarką – kitas.

Galbūt todėl Sakašvilio taip nekentė Rusijos valdžia, pratusi savo „Artimajame užsienyje“ turėti reikalų tik su lengvai manipuliuojamais ir paperkamais nomenklatūros veikėjais (kuriems rūpi asmeninis turtas, o ne padėtis šalyje). Galbūt tai viena priežasčių, kodėl Vieningas nacionalinis judėjimas galiausiai ir turėjo pripažinti labai paprasto ir labai postsovietinio populizmo pranašumą – kaip teko skaityti vieno apžvalgininko mintis, „Gruzinams tiesiog pabodo mokėti mokesčius“.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Gruzijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš kelionių po Užkaukazę

ĮŽANGA: Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas – Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija – Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima

Užkaukazė – Artima, bet žavingai svetima

| 5 komentarai

Laukiniai kalnai, karšti žmonės, kraujo kerštas. Tokius Užkaukazės šalių – Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano – vaizdinius kūrė dar sovietinis kinas.

Išsilaisvinusi Užkaukazė tapo tik savitesnė ir įvairesnė. Požiūrių ten, tarp Europos ir Azijos, – kaip niekur daug. Rusija, Vakarai ar Artimieji Rytai? Krikščionybė, islamas ar ateizmas?

Šiandien regione yra trys tikros valstybės ir dar trys nepripažintos, tad kiekvienas kelias susilaukia pasekėjų. Žaliai rusvų kalnų papėdėse dygsta čia supermodernūs kurortai, čia didingos cerkvės, čia – atstatomi senamiesčiai. Lengva pamiršti, kad visai netoli tarp karuose apleistų miestų griuvėsių teberieda tankai.

2010-2014 m. nukeliavau į visas tris Užkaukazės valstybes. Lietuvai jos – labai artimos: bendros istorijos amžiai, pigios ir greitos kelionės lėktuvu. Kartu jos jau – žavingai svetimos: skurdžiai egzotiškos, didingai natūralios, sklidinos nepalaužiamos savigarbos.

Vardzios vienuolynas (ar, tiksliau, vienuolių miestas) Kaukazo olose Gruzijoje

Užkaukazės įdomybės: kalnai, kurortai, didmiesčiai

Didelė dalis Užkaukazės valstybių iš tikro ne “už Kaukazo”, bet ant jo. Todėl žemės ten įspūdingai kalnuotos, o įstabiausias – žmonių ryšys su tais kalnais. Štai Gruzijoje Kaukazo olose įrengti ištisi viduramžių vienuolių miestai, tokie kaip Vardzia, kurio 13 aukštų gyveno 50 tūkstančių žmonių, o keletas dienas leidžia iki šiol. Tiek Gruzijoje, tiek Armėnijoje kalnų viršūnes karūnuoja mažos cerkvės ir kryžiai.

Pajūrio kurortų turi tik Gruzija, ir gražiausi jų (Batumis, Anaklija) stebėtinai iščiustyti, apšviesti tarsi mažieji Las Vegasai, pilni naujų didingų pastatų. Kadais nemažiau garsūs Užkaukazės mineralinių vadenų kurortai – Boržomis Gruzijoje, Džermukas Armėnijoje – nūnai atrodo liūdniau. Šiek tiek vietų sutvarkyta, bet daug sanatorijų neremontuotos nuo sovietmečio, kelios apleistos. Pliusas tas, kad mineralinių vandenų (net Boržomio, tiesa, šilto ir negazuoto) tenykštėse biuvetėse ligi šiol gali prisileisti nemokamai. Neturėdami jūros armėnai ir azerbaidžaniečiai vasaras, būna, leidžia prie didžiausių savo ežerų (Armėnijoje – Sevano, Azerbaidžane – Kaspijos jūros) – bet tenykštės kuklios vasarvietės sunkiai galėtų sudominti užsieniečius.

Skulpūra nusifotogravimui 'aš, tu ir Batumis' - vienas daugybės smulkesnių ir stambesnių monumentų, išgražinusių Batumio veidą

Dauguma keliautojų neišvengiamai apsilanko Užkaukazės sostinėse, kurios – labai skirtingos. Gruzijos Tbilisis išlaikęs XIX a. multikultūrinio Kaukazo aurą: nors centre yra naujų pastatų, aplinkui jį “į kalną lipa” senutėliai rajonai, stovi įvairių tikėjimų šventovės. Azerbaidžano Baku naftos pinigais pamažu virsta “Užkaukazės Dubajumi“: superprojektai, tokie, kaip didžiausia pasaulio vėliava ar “liepsnų dangoraižiai”, ir papildo, ir keičia senus rajonus, nors Senamiestis – puikiai sutvarkytas. Armėnijos Jerevanas, tuo tarpu, pastatytas prie Stalino – tad senovės ten mažai, o, kam didinga stalininė architektūra negraži, Jerevanas įdomus nebent kaip armėnų tautos širdis.

Visos Užkaukazės šalys yra “vieno miesto valstybės”. Sostinės ten – milijoniniai didmiesčiai, o kiti miestai – geriausiu atveju Kauno dydžio. Juose ir laikas it įstrigęs: daug sovietinių mašinų, griuvėsių, o vietoje prekybos centrų – 1990 m. dvasia alsuojantys turgūs. Nedidelė išimtis – Gruzija, kur prie prezidento Sakašvilio dalis valdžios institucijų perkelta į Kutaisį ir Batumį, šie miestai gavo ir tarptautinius oro uostus.

Sutvarkyto Baku senamiesčio vaizdas su vienu naujųjų Liepsnų bokštų tolumoje

Gražiau sutvarkyti kelių mažų miestelių, kurie dar nuo sovietmečio laikomi turistiškai gražiais, centrai ir svarbiausi pastatai. Tai – Gruzijos Mccheta, Azerbaidžano Šekis (chano rūmų miestas), Armėnijos Diližanas.

Gruzija, Armėnija ir Azerbaidžanas – labai skirtingos

Nors kalnai ir šiuolaikinė istorija Užkaukazę vienija, iš tikro šios šalys – labai skirtingos. Gruzinai – stačiatikiai, armėnai – rytų krikščionys, azerbaidžaniečiai – musulmonai šiitai (iš visų trijų jie mažiausiai religingi). Gruzinų kalba priklauso kartvelų šeimai, armėnų – indoeuropiečių, o azerbaidžaniečių – tiurkų. Gruzinai rašo gruzinų raštu, armėnai – armėnų, o azerbaidžaniečiai – lotynų. Gruzinai per amžius karaliavo Užkaukazėje, tuo tarpu dauguma armėnų čia suplūdo XX a. pradžioje bėgdami nuo Osmanų persekiojimų, gi Azerbaidžanas tėra kadaise rusų užimta dalis daug didesnės tautos, kurios didžioji dalis iki šiol gyvena Irane. Armėnijoje žmonių 3 milijonai, Gruzijoje – 4, Azerbaidžane – 10.

Chačkarai - akmenyse išraižyti kryžiai - tradiciniai religingos armėnų tautos simboliai. Jie statomi ir palei bažnyčias, ir kaip antkapiai. Šie Bžni kaime - labai seni

Yra skirtumų ir gamtoje: vienintelis Azerbaidžanas gali pasigirti 400 purvo vulkanų ir per amžius natūraliai liepsnojančiomis žemėmis, tokiomis kaip Janar Dag. Ir, aišku, nafta, kurią gręžia ištisos eilės “linguojančiais asilais” vadinamų gręžinių.

Skiriasi ir kainos: Azerbaidžanas turtingas ir todėl brangesnis (bet tiek turtus, tiek dideles kainas bent 2010 m. regėjau tik Baku), o Gruzijoje ir skurdžiausiai atrodančioje Armėnijoje – tikrai pigu.

Savaime liepsnojanti Janar Dag žemė

Kas dešimtas Užkaukazėje – tremtinys

Užkaukazę Sovietų Sąjunga okupavo anksčiau, nei Lietuvą (1920 m., po vos kelis metus trukusios nepriklausomybės), bet laisvės troškimas daugelyje jos vietų ~1990 m. buvo ne mažesnis. Tiek Tbilisyje, tiek Baku tuomet vyko sausio 13 d. primenančios žudynės. Tiesa, Užkaukazės gyventojai susikabinę už rankučių, kaip lietuviai, latviai ir estai Baltijos kelyje, niekaip nebūtų sustoję. Kilnių kovų už laisvę šešėlyje ten įsižiebė ir kruvini tarpusavio konfliktai: žlugus TSRS, kam kurios žemės priklausys? Armėnija ir Azerbaidžanas kovėsi dėl Kalnų Karabacho, o Abchazija ir Pietų Osetija, remiamos rusų pajėgų – už nepriklausomybę ar prisijungimą prie Rusijos.

Formaliai trys “mažosios Užkaukazės šalys” iškovojo laisvę. Tiesa, beveik niekas jos nepripažino – turbūt ir todėl, kad Kalnų Karabachas iš tikro panėšėja į Armėnijos koloniją, o Abchazija ir Pietų Osetija – į Rusijos valdas. Šiuose kraštuose įvyko didžiausi XX a. antrosios pusės etniniai valymai. Kalnų Karabache dar 1990 m. daugumą gyventojų sudarė azerbaidžaniečiai – o dabar per 99% yra armėnai (išvaryti šimtai tūktančių žmonių). Abchazijoje iki 1994 m. vyravo gruzinai – dauguma jų irgi išvyti, Abchazijos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 525 tūkst. iki 200 tūkst. Toks pat likimas ištiko ir Pietų Osetijos gruzinus. Įtūžę dėl neapykantos jų tautiečiams “didžiųjų Užkaukazės šalių” gyventojai, būdavo, išsiliedavo ant vietinių mažumų: neapsikentusiems šito ~400 tūkst. armėnų teko emigruoti iš Azerbaidžano didmiesčių.

Azerbaidžaniečių gyventas Agdamo miestas Kalnų Karabache, armėnų vadinamas Akna, kadaise turėjo iki 100000 gyventojų. Per karą paverstas griuvėsiais tai yra didžiausias pasaulyje sunaikintas miestas

Šitaip Užkaukazėje gyvenamosios vietos neteko kas dešimtas. Greta miestų ten regėjau vienodų namelių pabėgėlių stovyklas, o dažnas sutiktasis pasakodavo, kaip sovietmečiu užaugo ten, iš kur paskui buvo išvarytas: Abchazijoje gimęs Tbilisio taksistas, tarp vieno Armėnijos vienuolyno cerkvių besimalantis Azerbaidžane gimęs benamis.

Blunkantys sovietmečio prisiminimai

Sovietų Sąjungos atmintis Užkaukazėje blunka. Lėčiau, nei pas mus: rodos amžini žiguliai Armėnijoje dar 2014 m. buvo populiariausias automobilis. Tačiau rusiškai moka jau retas miestelių jaunuolis (angliškai – ne ką dažnesnis), o pačių rusų irgi beveik neliko (dauguma pasinaudojo proga lengvai gauti Rusijos pilietybę ir išvykti; šiandien rusai tesudaro ~1,5% Užkaukazės žmonių). Vyresni žmonės dar atsiliepdavo apie Lietuvą šiltai, pasakodavo ten “prie sovietų” lankęsi, turėję draugų ar giminių. Štai vienas Gruzijos pasienio su Turkija kaimo pardavėjas, gailėjęsis, kad sunkiai kalbame rusiškai, vis viena ilgai pasakojo nuoširdžią istoriją apie savo ryšius su mūsų šalimi, iš kurios tesupratau detales.

Anoniminio rėmėjo 1995-2004 m. funduota Švč. Trejybės cerkvė Tbilisyje - 105 m aukščio. Jos masteliai demonstruoja religijos atgimimą Gruzijoje

Įdomu, kaip persibraižė pasaulis! Kokius du šimtmečius Lietuva ir Užkaukazė buvo vienoje erdvėje. Ne tik prie sovietų, bet ir prie Rusijos Imperijos: juk ten subrendo dažnas mūsų intelektualas (Vincas Krėvė Mickevičius Baku net susirado žmoną, Gruzijos Boržomyje stovi paminklas A. Keturakiui, Tbilisyje atminimo lentos P. Vileišiui, A. Vienuoliui). Prieškariu net ~7% tbilisiečių sudarė “lietuviai, latviai, lenkai ir estai”.

Šiandien Užkaukazė (išskyrus gal Gruziją) mums tampa vis svetimesnė: nebeturime bendros kalbos susišnekėti, o visi tie, kas atmena aną “vieną erdvę nuo Baltijos iki Vladivostoko”, jau pražilę. Lietuva dabar inkorporuota į kitą Sąjungą – bendrą su Vakarų Europa. Pamenu, dar ~2002 m. užkalbinęs internete kokį olandą, neretai sulaukdavau klausimo “Kas ta Lietuva?”. Mano vaikų, tikiu, joks vakarietis to nebesiteiraus. Užtat jų bendraamžiams iš Rytų – Palangos ar Druskininkų sanatorijų vasarotojų (pro)vaikaičiams – žodis “Lietuva”, galbūt, jau nieko nebesakys.

Stalino laikais pastatytas Jerevano (Armėnija) centras. Dešinėje matosi Ararato kalno kontūrai - jis yra Armėnijos simbolis, tačiau stūkso Turkijoje, o iš jo apylinkių armėnai ištremti

Užkaukazė eina skirtingomis kryptimis.

*Armėnija jungiasi prie to pasaulio, kurį, su centru Maskvoje, mėgina statyti Vladimiras Putinas (Eurazijos Muitų Sąjunga).

*Gruzija po 2003 m. Rožių revoliucijos, vedama Micheilo Sakašvilio, buvo tvirtai pasukusi Vakarų keliu – ES, NATO, demokratija ir liberalizmas (gal todėl ir lietuviams ji tebėra artima). Vakarai maloniai sveikino Gruziją, džiaugėsi jos į Iraką siunčiamais tūkstančiais karių – tik iki tol, kol neprireikė patiems pajudinti piršto: 2008 m. šalį užpuolus Rusijai, gintis jai niekas nepadėjo, o kai kurie vakariečiai, dar tebesitikėdami gerų santykių su Putinu, net ėmė atvirai dėl karo kaltinti Gruziją: girdi, jai reikėjo tiesiog nereaguoti, kai buvo nuolat apšaudomi jos kaimai. Tarp šių rusofilų buvo ir Dalia Grybauskaitė (demonstratyviai atsisakiusi susitikti su Sakašviliu), o Valdas Adamkus tada sakė: po Abchazijos ir Pietų Osetijos ateis eilė Krymui, po Krymo – Baltijos šalims. Tokių, kaip Adamkus (kurio garbei Gruzijos Anaklijos kurorte dabar pavadintas bulvaras), Vakaruose buvo mažuma ir, praradusi rusams dar daugiau žemių, 2012 m. M. Sakašvilio valdžia rinkimuose krito, o naujoji atšaukė daugybę reformų, uždarydama buvusius lyderius į kalėjimus (nors formaliai skelbiasi provakarietiška).

Batumio centre - tiek suremontuoti, tiek naujai pastatyti senovinių stilių pastatai. Šis kurorto atgimimas ir gražinimas labiausiai vyko prie Sakašvilio.

*Azerbaidžaną valdančioji Alijevų šeima suka “tarpiniu” keliu, už kurį susimoka naftos pinigais.

Be Rusijos ir Vakarų Užkaukazei įtaką daro ir Artimieji Rytai: juk šios šalys turi bendras sienas su Turkija, Iranu. Ta įtaka daugiausia kultūrinė: muzika, architektūra (Baku ir Sakašvilio eros Gruzijos supermodernūs, ryškiai apšviesti pastatai nepadarytų gėdos ir Dubajui).

Arenio miestelis Armėnijoje garsėja vynu, ir šiuose kolos buteliuose - vynas. Jie skirti į Iraną važiuojantiems sunkvežimių vairuotojams, kad šie galėtų apgauti muitininkus (Irane alkoholis nelegalus)

Kaip nuvykti į Užkaukazę? (bilietai ir vizos)

Sakašvilio “laisvės era” Gruzijoje gal baigėsi, bet liko daug jos vaisių. Vienas jų – laisvė skraidyti į šalį trečiųjų šalių avialinijoms, įgalinusi “Wizzair” pasiūlyti daugybę skrydžių į Gruziją, tarp jų – Vilnius-Kutaisis. Todėl į Gruziją nuvykti – pigiausia ir paprasčiausia. Tiesa, Kutaisis nėra pats įdomiausias miestas ir norintiems pamatyti, ką Gruzija turi geriausio, rekomenduočiau keliauti į Tbilisį, Vardzią, Batumį, Kaukazą.

Į kitas Užkaukazės šalis teks skristi su persėdimu, tikriausiai Varšuvoje, Stambule ar Rygoje. Nors patikrinus atsitiktiniu metu kaina gali viršyti ir 200 ar net 300 eurų, pasitaiko gerų akcijų: skrydžių už 150, kartais 100 eurų į abi puses (tinkamų akcijų tekdavo palaukti ir metus-du, bet visur suskraidžiau už 100-160 eurų į abi puses).

Senuosiuose Kaukazo didmiesčiuose Tbilisyje ir Baku gausu tokio XIX a. paveldo, kaip šis Gruzijos operos ir baleto teatras

Dėl gana nedidelių bilietų kainų Užkaukazės šalys – puikus pasirinkimas ilgajam savaitgaliui. Taip jas ir aplankiau, skirdamas kiekvienai po maždaug 4 dienas. Tačiau galima visą Užkaukazę apvažiuoti per vieną ilgesnę kelionę – tik tada reikia prisiminti, kad Armėnijos-Azerbaidžano siena dėl konflikto uždaryta, todėl tarp šių šalių teks keliauti per Gruziją.

Į Abchaziją ar Pietų Osetiją patenkama tik iš Rusijos, į Kalnų Karabachą – tik iš Armėnijos (šios “šalelės” viza pase, kuri gaunama jau į ją patekus, atima teisę lankytis Azerbaidžane).

Į Gruziją ir Armėniją vizų nereikia, o į Azerbaidžaną jomis būtina pasirūpinti iš anksto (Vilniuje yra ambasada).

Armėnijoje dar pasitaiko tokių taksi

Užkaukazė – artimiausia egzotiška žemė

Sovietinės okupacijos metais Užkaukazė buvo egzotiškiausias kraštas, į kurį galėdavo tikėtis nuvykti dažnas lietuvis. Šiandien galimybių keliauti – labai daug, bet riboja laikas, pinigai.

Todėl Užkakauzė tebėra viena egzotiškiausių vietų. Viena egzotiškiausių, į kurią gali nuskristi ilgajam savaitgaliui, lėktuve praleidęs vos 3-5 valandas ir susimokėjęs 100 eurų už bilietus (o maistas ir viešbučiai pačioje Užkaukazėje irgi nebrangūs).

Statomas postmodernistinis Tbilisio rajonas mano kelionės metu Sakašvilio eros pabaigoje (2012 m.)

Juk Užkaukazė nuo Vilniaus – arčiau nei Barselona, nei Dublinas. Tik jei link Barselonos ir Dublino 26 metus artėjame, tai nuo Tbilisio ir Baku tiek pat laiko tolstame. 1990 m. kartu siekę Sovietų Sąjungos griūties dabar mes – skirtinguose pasauliuose. Labai įdomu pamatyti, kur nuėjo Užkaukazė. Ir gal dar įdomiau išvysti, kas joje liko amžina, ištvėrė visus pokyčius ir okupacijas.


Visi kelionių po pietų Kaukazo šalis aprašymai

ĮŽANGA: Užkaukazė - Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas - Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija - Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,