Išskleisti meniu

Azija – kelionių vadovai

Azija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Azija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 0 komentarų

Azija tik žemėlapyje – vienas žemynas. Nes iš tikro joje įvairovė didesnė, negu visame likusiame pasaulyje kartu paėmus! Nes Azijoje gyvena daugiau nei pusė viso pasaulio žmonių, tautų, religijų ir kultūrų.

Todėl ir kelionės į Aziją – labai įvairios, nelyginant kokią šalį pasirinksite. Aplankęs jau ne vieną dešimtį Azijos šalių visose žemyno pusėse ir kampuose, trumpai ir išsamiai aiškinu, ko kur tikėtis, kiek kainuos, o kur geriau nevykti.

Azija faktiškai susideda iš šešių kultūrinių žemynų, kiekvienas kurių turi savo kultūrą, istoriją ir atmosferą. Tai – musulmoniški Artimieji Rytai, indiškų kvapų persmelkta Pietų Azija, karšta ir drėgna Pietryčių Azija, modernioji Rytų Azija, šilko kelio Vidurinė Azija ir Rusijos valdoma Šiaurės Azija.

Pagrindiniai Azijos regionai, kiekviename kurių kelionės patirtis, kainos, gamta, kultūra, klimatas skirsis kardinaliai

Pagrindiniai Azijos regionai, kiekviename kurių kelionės patirtis, kainos, gamta, kultūra, klimatas skirsis kardinaliai


Artimieji rytai – Islamas, dykumos, civilizacijų aušra

Religija: Islamas
Tarptautinės kalbos: Arabų, prancūzų, anglų
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai
Kodėl važiuoti?: Sunykusių civilizacijų griuvėsiai, kurortai, religinė kultūra, turtingi naftos didmiesčiai.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~150 EUR, bet į kai kurias šalis yra labai pigių tiesioginių skrydžių.
Patraukliausios kelionei Artimųjų Rytų šalys: Turkija, Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina), Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija, Iranas, Libanas.

Kitos Artimųjų Rytų šalys: Omanas, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, Saudo Arabija, Sirija, Irakas, Jemenas.

Artimuosiuose Rytuose gimė žmonių civilizacija – ir iš ten pasklido po pasaulį. Būtent ten stūkso seniausi pasaulio miestai, o kai kurie žlugusių civilizacijų griuvėsiai – įspūdingesni, nei Italijoje ar Graikijoje.

Petros senovinis olų miestas Jordanijoje.

Laikai, kai Artimuosiuose Rytuose buvo stūksojo didžiausi pasaulio miestai ir gyveno išmintingiausi mokslininkai – jau praeitis, bet dalis regiono savo užmojais vėl stebina pasaulį. Tai – Persijos įlanka, kur iš naftos pinigų vietiniai valdovai stato aukščiausius pasaulio dangoraižius, didžiausius oro uostus ir prekybos centrus, pila didžiausias dirbtines salas. Jeigu galvojate, kad įspūdingi miestai – tik seni, Artimuosiuose Rytuose galite pakeisti nuomonę! Daugelis regiono šalių naftos neturi ir yra skurdesnės, bet pigesnės. “Afrikietiško skurdo” nėra niekur: dauguma žmonių raštingi, gimstamumas žemas.

Burž Chalifa, aukščiausias pasaulio pastatas (dešinėje), ir vaizdas iš jo 148 aukšto terasos į pagrindinį Dubajaus kelią.

Artimieji Rytai vilioja ir savo kurortais. Tiesa – žiemos, ypač regiono šiaurėje, per vėsios, kad maudytis jūroje, tad pagrindiniai turizmo sezonai – pavasaris ir ruduo. Regiono šiaurėje (Turkija, Izraelis) – ir vasara, o regiono pietuose (JAE) vasaros gerokai per karštos, kad net vietiniai eitų į lauką iš kondicionuotų erdvių.

Artimuosiuose Rytuose gimė ir trys didžiosios pasaulio religijos: krikščionybė, islamas, judaizmas. Todėl ten pilna šventų vietų, į kurias piligrimai plūsta milijonais. Netgi netikintįjį tos vietos pribloškia: šitokios minios, šitokios senos tradicijos! Ir, pagaliau, galimybė prisiliesti prie istorijų, kurias, vienaip ar kitaip, norėdamas ar nenorėdamas, gyvendamas krikščioniškoje Lietuvoje girdėjai nuo vaikystės (bent jau per Kalėdas, Velykas ir pan.).

Kristaus kapo bažnyčios viduje, prie vieno altorių. Beje, rytais bažnyčią atrakina musulmonas – tai visiems vienuoliams tinka, nes taip nė viena krikščionybės pakraipa neturi viršaus prieš kitas

Iki šiol Artimieji Rytai – bene religingiausias pasaulio kraštas, kur paklausti “kas tu esi?” žmonės visų pirma sako savo religiją, pagal ją gyvena ir rengiasi, skirtingų tikėjimų žmonės beveik nesituokia tarpusavyje, o daugelio valstybių įstatymai rašomi atsižvelgiant į religines normas.

Pastaraisiais šimtmečiais Artimuosiuose Rytuose įsivyravo viena religija – islamas. Muedzinų šauksmai maldai, seni rytietiški turgūs, kuriuose tiesiog privaloma derėtis, religijos įkvėpti rūbai, dengiantys visus odos lopinėlius (o moterų – ir plaukus ar net veidą).

Emyratuose tautiniai rūbai – ne tik pasirodymams. Jais vilki ir eiliniai žmonės.

Tačiau Artimuosiuose Rytuose yra ir judėjiškų, krikščionišku, zoroastriškų bei kitus tikėjimus išpažįstančių vietų, kur atmosfera – visiškai kitokia ir net įstatymai taikomi išskirtiniai. Ir nors dažnas, nebuvęs Artimuosiuose Rytuose, įsivaizduoja, kad musulmonai – tai vien arabai, net ir musulmoniškos žemės – labai įvairios. Irano, Turkijos gyventojai su arabais neturi nieko bendro – išskyrus religiją. Balti vyriški ir juodi, veidus dengiantys moteriški rūbai – tai grynai arabų tautinė tradicija. Islamas nereikalauja, kad moterys dengtųsi veidą – tik plaukus, todėl nearabai musulmonai to nepraktikuoja. Tiesą pasakius, kai arabės moterys keliauja į švenčiausią Islamo vietą Meką – jos netgi privalo veidus atsidengti.

Krak de Ševaljė – kryžininkų pilis Sirijoje. Artimuosiuose Rytuose (Jordanijoje, Sirijoje, Izraelyje, Libane, Turkijoje) yra daug tokių pilių, menančių religijų konfliktą

Pastaraisiais metais Artimieji Rytai įgijo prastą įvaizdį: žmonės net bijo ten keliauti. Juk šitiek karų, terorizmo rodo per žinias! Tačiau iš tikro bijoti nereikia. Karai ir terorizmas vyksta ne visame regione, o labai konkrečiose vietose (pvz. Sirijoje), į kurias tikrai geriau nekeliauti. Visur kitur net jeigu ir įvyksta koks išpuolis – tikimybė ten patekti labai maža. Viską atperka tai, kad apskritai nusikalstamumas Artimuosiuose Rytuose – daug mažesnis, nei Lietuvoje. Reiškia, nors ten teroro aktų tikimybė ir didesnė (nei Lietuvoje – bet tikrai ne Vakarų Europoje), daug mažesnė tikimybė nukentėti nuo eilinių nusikaltimų: taigi, bendrai paėmus, daugelyje Artimųjų Rytų šalių net saugiau, nei Vilniuje!

Siena, kuria Izraelis aptvėrė palestiniečių miestus (čia – Betliejų).

Priešingai įvaizdžiui, Artimuosiuose Rytuose mažai ir įkyrių prekijų – išskyrus pačius populiariausius kurortus. Prekijai įkyriausi ne Azijoje, o Afrikoje. Mažiau turistinėse vietose Artimųjų Rytų žmonės kaip tik patys svetingiausi pasaulyje – kviesis turistą namo, duos dovanų nieko nesitikėdami atgal.


Pietų Azija – viduramžių chaosas ir didinga kultūra

Religija: Hinduizmas, islamas ir daug mažesnių
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai (šiaurėje) ir australidai (pietuose)
Tarptautinės kalbos: Hindi-urdu, anglų
Kodėl važiuoti?: didinga sena architektūra, religinė kultūra.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~350 EUR.
Patraukliausios kelionei Pietų Azijos šalys: Indija, Nepalas, Šri Lanka, Maldyvai.
Kitos Pietų Azijos šalys: Butanas, Pakistanas, Bangladešas, Afganistanas.

Pietų Azija iš reklaminių bukletų turistams – tai didingi Viduramžių pastatai, ryškiaspalviai drabužiai, laukiniai aukščiausi pasaulyje kalnai (Himalajai).

Tadžmahalas.

Visa tai – tiesa. Bet labiausiai apsilankius Pietų Azijoje įstringa „sugrįžimas laiku atgal“. Gal 100, gal 200 metų. Miestų gatvėse šiukšles rausia karvės ir kiaulės, latakais teka kanalizacija. Prekystaliais laigo žiurkės. Skurdas, lūšnynai, sunkiai triūsiantys vaikai, turguje besišlapinantys vyrai, primityvūs apgavikai, dinginėjanti elektra, „stumdomi“ narkotikai ir prostitutės, tūkstančiai at gatvės grindinio nakvojančių šeimų: ko tik ten nemačiau ir negirdėjau! O kur dar labiausiai paplitusi pasiutligė ir daugiausiai pasaulyje terorizmo aukų, visos keisčiausios relginės tradicijos, masinė beraštystė…

Kiaulės ėda šiukšles Džaipuro centre. Ši atliekų krūva - jų namai (ten jas sutikome ne kartą). Matėme, kaip gretimi gyventojai grėbliu sviedė 'naujo maisto' vienai kiaulių į snukį

Kai kuriuos žmones kultūrinis šokas taip prislegia, kad jie prisiekia daugiau gyvenime kojos į Pietų Aziją nekelti – dar kiti šį sprendimą priima vien pasiskaitę svetimus įspūdžius.

Delio šalikelėje samdoma mergaitė skalbėja skalbia drabužius. Indijoje dirba kas penktas vaikas.

Ir vis dėlto yra kam Pietų Azijos grožis nustelbia visus jos trūkumus. O gal net tai, kas kitiems atrodo trūkumai, jiems – privalumai. Juk 100-200 metų atgal pasaulis, atrodo, buvo dvasingesnis, žmonėms daug labiau rūpėjo, kas laukia po mirties, kaip įprasminti savo gyvenimą – o ne tik vienadienės linksmybės.

Manikarnikos ghatas, kur Varanasyje kūrenami ir į Gangą leidžiami lavonai.

Ar bent jau taip tiki tie, atradę savo „pašaukimą“ Pietų Azijoje, kurių Europoje – irgi milijonai. Nesu vienas jų, bet Pietų Azijoje mane žavi jos įvairovė ir laisvė: čia pats pasirenki, kaip gyventi, ir jei pargriūsi, pagalvės niekas nepakiš, bet ir gausybės kitur pasaulyje gausaus valstybinio reguliavimo nėra.

Delio Džamė mečetė - didžiausia Indijoje ir penktadieniais sutraukianti apie 30000 maldininkų - paskendusi centro turgaus chaose.

Ar Pietų Aziją įsimylėtumėte, ar prakeiktumėte – abejingų kelionė į ją tikrai nepaliks Regione gyvena kone 2 milijardai žmonių – ketvirtadalis viso pasaulio. Todėl tarp viso purvino skurdo visada gali rasti ir spindesį, tarp kaimo beraščių – ir pasaulinio garso mokslininkus, tarp religingų žvejų kaimų – hedonistinius kurortus vakariečiams. Net jei „kitokių“ tarp vietinių tėra tik 1% ar 2% – tai vis tiek dešimtys milijonų žmonių! Lyg ištisose Europos valstybėse…

Maharadžos rūmai Džaipūre

Maharadžos rūmai Džaipūre


Pietryčių Azija – šventyklos, kurortai ir džiunglės

Religija: Budizmas ir islamas
Rasė: Tamsaus gymio geltonodžiai ir, kai kur, australidai
Kodėl važiuoti? Amžina vasara, puikus kainos ir kokybės santykis, daug pramogų galimybių.
Tarptautinės kalbos: Anglų
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Tailandas, Indonezija, Singapūras, Malaizija, Vietnamas.
Kitos Pietryčių Azijos šalys: Filipinai, Kambodža, Laosas, Birma, Brunėjus, Rytų Timoras.

Pietryčių Aziją turistai iš Europos pamilę labiausiai. Ypač – jos paplūdimius, kurortus. Tačiau Pietryčių Azijoje – ir didžiulės džiunglės, ir milžiniški didmiesčiai, ir galimybė prieiti arčiau gyvūnų nei bet kur kitur, net paglostyti tigrą. Ir vietinės kultūros ten tvirtai laikosi prieš globalizaciją. Todėl į Pietryčių Aziją traukia tiek poilsiautojai, tiek kultūros ieškotojai, tiek kuprinėtojai (backpackers).

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Žygis drambliais šiauriniame Tailande.

Pietryčių Azijoje visada karšta. Būna lietingi mėnesiai, tačiau net ir tas „lietaus sezonas“ ne visur baisus (pvz. Tailande per lietaus sezoną lyja ne ką dažniau, nei Lietuvoje vasarą, tik liūtys tokios stiprios, karštos).

Vienas paplūdimių Ko Samui (netoli Didžiojo Budos)

Tailando “lietaus sezono” idilė Ko Samui saloje.

Pietryčių Azija gali pasirodyti labai „laisva“ žemė: juk ten aistringi paplūdimių vakarėliai, kurortai. Tačiau iš tikro ji ir labai religinga. Dalis jos – budistinė, dalis – musulmoniška, dalis – krikščioniška, nepamiršti ir kadaise vyravę hinduistų dievai – bet visus jos gyventojus vienija aistringas tikėjimas, didžiulės aukos vis didesnėms ir puošnesnėms šventovėms, kylančioms taip masiškai, kaip katedros Viduramžių Europoje. Šventovės – naujos ar senos – vienos įdomiausių Pietryčių Azijos lankytinų vietų. Dar smagiau suderinti savo kelionę su bent vienu spalvingu religiniu festivaliu: pažiūrėti tikrai bus ką.

Batu olos prie Kvala Lumpūro Malaizijoje – hinduistams šventa vieta, kurioje kasmet per Taipusamo šventę jie rituališkai žaloja save

Per ilgus kolonizacijos, užsienio prekybos, turizmo dešimtmečius pietryčių azijiečiai išmoko tolerancijos kitokiems papročiams. Turistų ten niekas nebaus ir jiems negrūmos už pernelyg atvirą aprangą ar kitas „kultūrines klaidas“. Štai Malaizijoje net oficialiai egzistuoja skirtingi įstatymai musulmonams ir nemusulmonams.

Šokinėjimas per ugnį

Full Moon Party Tailando Ko Pha Ngan saloje – pirmasis ir didžiausias pasaulyje paplūdimio vakarėlis. Čia žmonės elgiasi visiškai be tabu.

Be to, Pietryčių Azija – labai pigi, bet, nepaisant to, paslaugų standartas ten – aukštas. Pietryčių Azijoje rasite visokiausių prekių, restoranų, viešbučių, nesudarys bėdų, jei papulsite į nelaimę ir prireiks ligoninės. Bent jau, turtingesnėse regiono šalyse: Malaizijoje, Singapūre, Brunėjuje, Tailande.

Malaizijos sostinės Kvala Lumpūro moderni panorama

Pietryčių Aziją istorija padalino į dvi dalis. Daugelyje skurdžiųjų regiono šalių vyravo komunizmas (Laosas, Kambodža, Birma, Vietnamas) ir jos turi ekonominių problemų. Kita vertus, ir turistų ten mažiau, o blogiausi laikai – praeityje. Todėl tuos, kam nepatinka „numinti takai“ Laosas gal sužavės net labiau, nei turistais aptekę Tailando ar Balio kurortai.


Rytų Azija – moderniausios pasaulio šalys

Religija: Ateizmas, budizmas, konfucianizmas ir tradicinės religijos
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Kinų, japonų, korėjiečių
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Japonija, Kinija, Honkongas, Makao.
Kitos Rytų Azijos šalys: Pietų Korėja, Šiaurės Korėja, Mongolija, Taivanas.

Pirmą kartą išlipęs bet kuriame Rytų Azijos didmiestyje neabejotinai pasijusi kaip papuolęs į mokslinės fantastikos kūrinį. Nuo pamatų iki stogų reklaminiais “hieroglifais” žibantys dangoraižiai, tarp jų nardantys greitieji traukiniai, žmonių upės ir jūros.

Tipiška Tokijo gatvė.

Daugelyje jų nerasite beveik nieko seno – viską sugriovė karai, revoliucijos. Tuos miestus reikia ne pamatyti, o pajausti. Pavalgyti neužmiegančiuose naktiniuose turguose, stebėti naujai gimstančias tradicijas, unikalias subkultūras ir madas: šiuolaikiškas, bet visai kitokias, nei mūsuose. Technologijos tenykščiams žmonėms įaugusios į kraują: nuo automatinių kavinių su maisto konvejeriais iki žaidimų automatų salonų iki elektroninio sporto TV ekranuose: kas pas mus – egzotiška retenybė, ten – kasdienybė. Tačiau sėkmingai gyvuoja ir daug senesnės, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos: kinų feng šui ar kung fu, japonų kendo, manga, origamis ar arbatos gėrimo ceremonijos. Daugelis jų šiandien žavi viso pasaulio žmones, bet tik Rytų Azijoje jos yra “savos”, visuotinai priimtos. Dar kitos Vakaruose beveik nežinomos – ir Rytų Azijoje yra vienintelės normalesnės progos jas išmėginti. Netgi tai, ką galvojame, kad puikiai žinome – pavyzdžiui, kinų virtuvė – pačioje Rytų Azijoje nušvinta visai kitomis spalvomis, yra kur kas daugiau, nei eksportuota į Vakarus.

Kapsulių viešbutis, kur nakvoja namo grįžti nesuspėję japonų darbininkai.

Geriausia gėrėtis Rytų Azijos miestu vis dar – Japonijoje, o ypač Tokijuje, didžiausiame pasaulio mieste. Tačiau prieš 10-20 metų Japonijai prilygti ėmė ir Honkongas, Makao, Pietų Korėja bei Taivanas, o dabar tokia supermoderni jau ir didžiuma Kinijos.

Pudongo, Šanchajaus verslo rajono panorama. Du jo pastatų patenka tarp 10 aukščiausių pasaulio pastatų (kaip ir į daug Kinijos superdangoraižių, galima pasikelti viršun)

Pudongo, Šanchajaus verslo rajono panorama. Du jo pastatų patenka tarp 10 aukščiausių pasaulio pastatų (kaip ir į daug Kinijos superdangoraižių, galima pasikelti viršun)

Ir visgi modernieji tankūs didmiesčiai – tik pusė Rytų Azijos žavesio. Rytų Azijos gyventojai be galo myli gamtą ir netgi Honkonge, kur gyventojų tankumas – 150 kartų(!) didesnis nei Lietuvoje, beveik 80% ploto palikta neužstatyta pastatais. Tokiose Rytų Azijos vietose gali pasijusti lyg toli nuo civilizacijos: tarp aukštų kalnų, senų žvejų ar pirklių kaimų, karštųjų vulkaninių versmių.

Vienuolynas tarp žalių kalnų Honkonge

Tiesa, iš tikrųjų civilizacija visuomet bus arti. Reti išlikę Rytų Azijos “istoriniai miestai” primena savotiškus lunaparkus: viskas pajungta turizmui. Net dažnoje gamtinėje lankytinoje vietoje rasite civilizacijos stebuklų – lynų keltuvus ar stiklinius tiltus – ir visur sups minios.

Vienoje įspūdingiausių gamtinių Kinijos vietų Džangdziadzie pasivaikščiojimo takai - asfaltuoti, o tinginčius gali pavežti traukinukas

Vienoje įspūdingiausių gamtinių Kinijos vietų Džangdziadzie pasivaikščiojimo takai – asfaltuoti, o tinginčius gali pavežti traukinukas

Visa tai gali atrodyti didelis minusas, bet tai turi savų pliusų: yra daug kitur neprieinamų galimybių patirti vietos gamtą ir kultūrą. Pavyzdžiui, atvykę į kokį “liaudies kaimą” (suprask seną, dabar turistams pritaikytą gyvenvietę) galite būti garantuoti, kad išvysite kokį nors tradicinį vaidinimą ar ceremoniją: kai turistų šitiek, viskas vyksta kasdien, net kas valandą.

Korėjos liaudies kaimo jojikai.

Be to, dauguma “turistų” Rytų Azijoje yra ne užsieniečiai, tačiau po savo šalį keliaujantys vietos gyventojai. Taigi, viena vertus, viskas tose šalyse pritaikyta turistams (gausu viešbučių, restoranų, transporto, paslaugų ir pramogų), kita vertus, nebus taip, kad atsidursite kažkokiame “baltaodžių burbule”: kaip tik priešingai, greičiausiai bus sunku net susikalbėti bet kokia kalba, išskyrus vietinę kinų, japonų ar korėjiečių (nors situacija gerėja), taigi, kelionė į Rytų Aziją bus labai autentiška patirtis.

Kijoto – geriausiai išsilaikiusio Japonijos miesto – senamiestyje japonės dažnai nuomojasi visai dienai tautinius drabužius. Užsienio turisto akiai jos ne mažiau įdomios, nei tikros geišos

Vienas neabejotinas Rytų Azijos pliusas: iki daugelio turistinių taškų nuvažiuoti labai paprasta, mat žmonių ten tiek daug ir jie gyvena taip tankiai, kad viešasis transportas (daug kur greitieji traukiniai) kone visur kursuoja bent kas keliolika minučių. O jei kursuoja tik kas valandą – tai jau labai atoki, autentiška vieta. Tiesa, su automobilio nuoma Rytų Azijoje sunkiau: brangu (Japonijoje, Honkonge) ar net neįmanoma (Kinijoje).

Greitasis traukinys Japonijoje. Rytų Azijoje greitųjų traukinių bėgiai yra kone dvigubai ilgesni, nei likusiame pasaulyje kartu paėmus.

Na o labiausiai Rytų Azija nepralenkiama saugumu. Nusikaltimų – vagysčių, plėšimų, žudymų – ten tiesiog beveik nebūna (kad ir kaip tuo būtų sunku pasižiūrėjus žiaurius japonų filmus).


Vidurinė Azija – šilko kelias ir sovietiniai gniaužtai

Religija: Islamas (atskiestas sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai ir baltaodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl keliauti? Šilko kelio architektūra, laukinė gamta, sovietinio genocido vietos.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~250 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Uzbekija, Kazachija.
Kitos Vidurinės Azijos šalys:: Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija.

Vidurinioji Azija – ta Azijos dalis, kurią valdė Sovietų Sąjunga. Ir po Sovietų Sąjungos žlugimo pokyčiai ten buvo lėtesni, nei pas mus ir netgi nei Rusijoje. Tik viena iš penkių regiono šalių – demokratinė; veši korupcija (ir turistai su tuo susiduria), alkoholizmas, skurstantys miesteliai ir kaimai.

Aralo jūros išdžiūvimas – sovietų sukelta ekologinė katastrofa. Ant jos dugno Uzbekijoje čia rūdija žbejybinis laivynas

Tačiau pamažu ir Vidurinė Azija keičiasi į gera, atsiveria pasauliui. Į daugelį jos šalių jau gali keliauti be sudėtingai gaunamų vizų – iš pradžių taip atsivėrė Tadžikija ir Kirgizija, vėliau Kazachija, neseniai – ir Uzbekija. Nepaisant to, dar labai mažai kas keliauja. Ypač iš Vakarų. Jiems ir sunkiau: juk visiškai nemoka rusiškai, tuo tarpu Vidurinėje Azijoje rusų kalba – vis dar elito kalba ir – dažnam – vienintelė užsienio kalba. Net jaunuoliams ir vaikams.

Šachtininkų kultūros rūmai Karagandoje. Dažname Vidurinės Azijos mieste stalininiai pastatai - vieni gražiausių

Šachtininkų kultūros rūmai Karagandoje. Dažname Vidurinės Azijos mieste stalininiai pastatai – vieni gražiausių

Čia lietuviams paprasčiau. Daug kartų teko nustebti, kaip vakariečiai nesupranta Vidurinės Azijos: pvz. net autoritetingiausi tinklapiai ir knygos rašė, neva Uzbekijoje neįmanoma išsinuomoti automobilio, kai mes (aišku, kalbėdami rusiškai) nesunkiai tą padarėme. Todėl Vidurinė Azija – vieta atradimams, kur gali išmėginti kažką, ką dar darė mažai turistų, nes jų iš viso yra labai mažai.

O atrasti Vidurinėje Azijoje tikrai yra ką. Visų pirma, Šilko kelias – iš prekybos šilku milžiniškų pelnų Viduramžiais pastatyti puošnūs miestai, pilni didingų mečečių ir medresių (daugiausiai jų – Uzbekijoje).

Registano aikštė Samarkande – viena garsiausių pasaulyje.

Antra – begalinės, retai gyvenamos stepės ir pusdykumės, o rytuose – vieni aukščiausių pasaulio kalnų.

Šarynės kanjonas pietryčių Kazachijoje

Šarynės kanjonas pietryčių Kazachijoje

Trečia – liūdnas, bet savaip įdomus „tarybinis“ palikimas: išdžiūvusi Aralo jūra (Kazachija/Uzbekija), Baikonūro kosmodromas, Semipalatinsko branduolinių bandymų poligonas, gausybė trūnijančių gulagų, kuriuose kalėjo ir dešimtys tūkstančių lietuvių tremtinių (Kazachija).

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, prie Žezkazgano. Lietuviai paminklus saviškiams pradėjo statyti dar ~1990 m. (iš tų laikų - nugriuvęs kryžius), vėliau plėtė. Šie paminklai apaugo ir kitų tautų paminklais (dešinėje)

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, Kazachijoje

Kaip ir didžiuma Azijos, Vidurinė Azija – labai pigi. Tačiau klimatas ten – vienas žvarbiausių: žiemomis ir -40 laipsnių temperatūros normalios, ypač Kazachijoje. Užtat vasaros – labai karštos, tad geriausia keliauti pavasarį ar rudenį. Jūros ar vandenyno, beje, neturi jokia Vidurinės Azijos šalis.

Ta Vidurinės Azijos dalis, kuri stokoja naftos ir dujų (Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija) – labai skurdi, bet skurdas net kitoks nei „trečiajame pasaulyje“: vis tiek yra normalios paslaugos (bent jau tokios, kaip Lietuvoje 1995-2000 m.), higiena, medicina. O svarbiausius nafta ir dujomis turtingus Vidurinės Azijos miestus (Astaną, Ašgabatą) statybininkai išvis pavertė tikrais architektūriniais stebuklais.

Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių architektų pasaulyje Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, "o simboliškai ir viso pasaulio", centre

Kazachijos sostinės Astanos simbolis Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių pasaulio architektų Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, “o simboliškai ir viso pasaulio”, centre


Šiaurės Azija – Rusijos užnugaris

Relgija: Stačiatikybė, islamas (atskiesti sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio baltaodžiai ir geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl važiuoti? Laukinė gamta, atokumas, tremties vietos.
Patraukliausios kelionei Šiaurės Azijos šalys: Visa Šiaurės Azija priklauso Rusijai.

Šiaurės Aziją paprastai vadiname Sibiru ir ją visą valdo Rusija. Kadaise ten gyveno gausybė klajoklių tautų, tikėjusių į visokius šamanistinius tikėjimus. Tačiau nuo ~1600 m. iki ~1750 m. vieną po kitos jas užkariavo caro armijos, paskui jas sekė rusų kolonistai, vėliau – tremtiniai (ir lietuviai), kuriuos čia atitrėmė rusai. Ir vietinės Sibiro tautos šiandien daugelyje vietų tesudaro mažumą žmonių, daugelis jų vaikų net nebemoka savo kalbų.

Todėl Šiaurės Azija, Sibiras, greičiausiai visada ir liks Rusija: jokių nepriklausomybės judėjimų čia beveik nėra ir nebus. Tiksliau, tai vienas didžiulis Rusijos užkampis, didesnis už visas kitas pasaulio valstybes (netgi JAV, Kiniją ar Kanadą) – nes beveik visos pagrindinės Rusijos lankytinos vietos yra ne Sibire.

Sibiro miestai gana vienodi: kiek gražesnę carinę ar stalininę traukinių stotį supa dideli daugiabučių mikrorajonai. Įdomesnė ten gamta: retai gyvenama. Daugelis vietų yra daugybė kilometrų nuo artimiausio kelio. Net kai kurios vietos, kurios galėtų tapti turistų traukos taškais, beveik nepasiekiamos – pvz. Kamčiatkos geizeriai. Tačiau kai kurios gamtos grožybės – pvz. Baikalo ežeras – arti kelių ir geležinkelių. Tarkime, garsiojo Transsibiro geležinkelio – ilgiausios pasaulyje kelionės traukiniu, nuo Maskvos iki Vladivostoko.

Nors Rusija nėra labai brangi, keliauti į Sibirą brangu ir nepatogu – ilgi skrydžiai ar važiavimas traukiniu. Jokios dvi lankytinos vietos nėra šalia: tarkime, jei norėsite aplankyti ir Baikalo ežerą, ir Vladivostoką, tai tarp jų yra 4000 km važiavimo – daugiau nei nuo Lietuvos iki Maroko.

Dėl visų šių priežasčių Sibiras turistams beveik nežinomas, o į kai kuriuos jo miestus Rusijos valdžia užsieniečių netgi neįleidžia. Bet kai kam tai – Sibiro žavesys. Kaip ir be galo žvarbus klimatas – pačios šalčiausios pasaulyje gyvenamos vietos yra būtent Sibire (Verchojanskas ir Oimiakonas, kur yra spaudęs net -70 laipsnių speigas).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

| 0 komentarų

“Kelionė į Tailandą” daugeliui – poilsis jo tropinėse salose ir kurortuose, gal – su trumpu stabtelėjimu Bankoke.

Suprantu, kodėl: tas turistinis Tailandas – tiesiog nuostabus. Tačiau aš nebūčiau aš, jei poros savaičių Tailande nebūčiau paskyręs be reikalo pamirštoms jo vietoms – šalies šiaurei ir šiaurės rytams.

Manau, tikrai verta kiekvienam ten bent trumpam išvysti kitokį Tailandą. Kartu su tajais šėlti šimtametėse miestelių šventėse, aplankyti laukinius kalnus ir kalnų gentis, pasinerti į kultūrines tradicijas, o gal naršyti šventyklų griuvėsius kurių apsuptyje vietiniai vienuoliai gali paprašyti kartu nusifotografuoti – nes nėra gyvai matę baltaodžio.

Taip, Tailande dar yra ir tokių vietų. Juk Tailande gyventojų daugiau, nei Britanijoje ar Prancūzijoje, o daugelis turistų neišklysta iš pakrančių…

Mes neatrastą Tailandą išmaišėme per tris savaites – nuo kurortų iki Čiang Majaus, bet ne tiesiai, o lankais, kampais, aplankant visokiausią Tailandą.

Aukas renkantys budistų vienuoliai būna kone kiekvienoje Tailando šiaurės šventėje

Aukas renkantys budistų vienuoliai būna kone kiekvienoje Tailando šiaurės šventėje. Daug šių vienuolių, beje, tokiais tapo tik trumpam laikui, pvz. savaitei. Laikoma, kad kiekvienas vyras turi tai išbandyti

Jei norite sužinoti ir apie kitas Tailando vietas, paskaitykite bendrą straipsnį apie Tailandą.

Čiang Majus – patogus langas į Tailando kultūrą

Pasakojimą pradėsiu nuo pabaigos, kelionės tikslo – Čiang Majaus miesto. Daugeliui šis miestas aktualiausias, nes jį vienintelį šiaurės Tailande aplanko žymesnė dalis keliautojų – ir būtent jis iš viso Tailando jiems labiausiai pranoksta lūkesčius.

Plaukimas bambukiniais plaustais - viena šiaurės Tailando pramogų

Plaukimas bambukiniais plaustais – viena šiaurės Tailando pramogų

Jau neapsiverstų liežuvis pavadinti Čiang Majaus “neatrastu”. Čiang Majuje užsieniečių – tūkstančiai, bet visgi nepakankamai, kad užgožtų tajus, kaip nutiko daugelyje pajūrio kurortų. Turistų Čiang Majuje tiek, kad aptarnavimo personalas jau išmoko angliškai, kad dešimtys turistinių agentūrų kasdien renka autobusus į aibę pramogų ir ekskursijų – bet kartu netiek, kad viskas būtų smarkiai išbrangę. Kai kurių pramogų kainos Čiang Majuje ir kurortuose skiriasi dešimtis kartų…

Už dienos ekskursiją su žygiu drambliais Čiang Majuje sumokėjau tiek, kiek Tailando kurortuose būtų kainavę prajoti ratuką drambliu ant asfalto

Už dienos ekskursiją su žygiu drambliais Čiang Majuje sumokėjau tiek, kiek Tailando kurortuose būtų kainavę prajoti ratuką drambliu ant asfalto

Negalėčiau pasakyti, kad Čiang Majus gražus, kaip miestas – nors pagrindinės jo šventyklos pribloškia savo auksuota prabanga, ypač auksinė Doi Sutep ant kalno ir Wat Phra Singh kvadratiniame kanalais įrėmintame miesto centre.

Doi Sutep kalno šventykla Čiang Majuje

Doi Sutep kalno šventykla Čiang Majuje

Veikiau Čiang Majus – puiki bazė patyrinėti šiaurinį Tailandą. Tajiškai. Leistis į žygį su drambliais – nepakartojamas jausmas sėdėti šitaip aukštai, kai dramblys brenda upe tarsi keliu, sustoja užkrimsti lapų. Plaukti Bambukiniais plaustais gelsvomis upėmis pro besiturškiančius dramblius, po mediniais tiltukais, per upės slenksčius – ties kuriais kūnas iki pilvo panyra ir vanduo atgaivina nuo karščio. O gal tiesiog pasivaikščioti švelniais aplinkiniais kalnais, kurie regėti iš daugelio miesto vietų. Šias pramogas galima apjungti į vienadienę ekskursiją, o kartu – prijungti gausybę kitų pramogų, nuo keturračio motociklo iki pėsčiųjų žygių. Arba tigro glostymo “Tiger Kingdom” tigrų narvuose (net maži tigriukai šiurkštesni, nei tikėjausi!).

Tigrų glostymas - viena turistų mėgstamiausių pramogų Tailande. Beje, tigrai šiurkštesni, nei gali pasirodyti

Tigrų glostymas Tiger Kingdom. Nusipirkęs bilietą, gali fotografuotis su pasirinkto amžiaus tigrais. Tokio amžiaus – vieni pigiausių. Mažučiai brangūs, nes mieli, didžiausi – nes efektingesnė nuotrauka su milžinišku tigru.

Čiang Majus – ir puikus tramplinas panirti į tajų kultūrą. Čia – ir pokalbiai su vienuoliais Budistų šventyklose (mes dalyvavome Wat Suan Dok), ir tajų virtuvės kursai, ir, aišku, gausybė masažų – ant kėdutės tarp turgaus prekijų, prekybos centre, o gal prabangiame spa. Labiausiai išgardėjo kalinių masažas, atliekamas tuoj į laisvę išeisiančių moterų. Tai prasidėjo kaip kalinių grąžinimo į visuomenę projektas, bet sulaukė tokių puikių vakariečių atsiliepimų, kad dabar jau visi masažo salonai ėmė reklamuotis, kad pas juos dirba “buvusios kalinės”.

Masažuotojai pasistatė savo kėdes Čiang Majaus šeštadienio turguje

Masažuotojai pasistatė savo kėdes Čiang Majaus šeštadienio turguje

Čiang Majus ir – bene puikiausia Tailande vieta apsipirkti. Pasiūla – milžiniška, kainos – žemos. Kaip ir visur Tailande, labiausiai apsimoka pirkti kiniškas prekes “be prekės ženklų” – tačiau Čiang Majuje atsirado ir grynai į turistus orientuoti turgūs, kur vyrauja įvairūs rankdarbiai, suvenyrai. Jie vyksta dukart per savaitę: Šeštadienio turgus – Wua Lai kelyje, Sekmadienio turgus – Račadamnoeno kelyje.

Gatvės maistas Čiang Majaus šeštadienio turguje

Gatvės maistas Čiang Majaus šeštadienio turguje

Pabuvojęs Čiang Majuje penkias dienas suprantu, kodėl jis šitoks numylėtas vakariečių, bet visgi – kelionė iki Čiang Majaus paliko dar didesnį įspūdį, nei pats miestas.

Isanas – pamirštasis Tailandas

Į Čiang Majų mes keliavome ne traukiniu ar lėktuvu, o nuomotu automobiliu. Ir ne tiesia magistrale, o 2500 km lanku (tikslus maršrutas – straipsnio apačioje). Viskas prasidėjo Isanu – regionu, kuriame gyvena ketvirtis visų Tailando žmonių, bet turistų teapsilanko keli šimtai tūkstančių per metus.

Phi Ta Khon šventės ir dalyviai, ir lankytojai - beveik vien tajai, nors ši šventė įspūdinga kiekvienam

Phi Ta Khon šventės ir dalyviai, ir lankytojai – beveik vien tajai, nors ši šventė įspūdinga kiekvienam

Palyginus su už nugaros pasilikusiais 14 mln. gyventojų Bankoku, Patajos kurortu, ten – it kita šalis. Tik muitinės nereikia kirsti. Isane kitokia kalba (panašesnė į laosiečių, nei tajų), kitokia ekonomika (vyrauja žemės ūkis). Bet didžiausias skirtumas – jokių turistų. Ypač ne sezono metu. Tik didžiuosiuose miestuose dar išvysdavome po kokį baltaodį su savo taje žmona – bet ir tai tik vieninteliame vakarietiškame miesto bare. Žmona nevilkės jokių mikrosijonėlių ir nedemonstruos nuogo pilvo, kaip Tailando kurortuose, o vyras, tikėtina, liktų žmonos ir jos giminių nesuprastas, jei neaukotų vietiniai šventyklai ir vienuoliams (matėme daugybę aukojančių vakariečių). O pigiuose, bet kokybiškuose “eiliniuose” užkampių viešbučiuose kabodavo skelbimai, kada susimokėti už mėnesį. Tikriausiai, daugiau migrantų, nei turistų.

Nauja Khon Keno miesto šventykla

Nauja Khon Keno miesto šventykla

Isanas savo veidą atskleidė pamažu. Daugelio Isano miestų, kuriuos lankiau, ir šiandien nuotraukose neatskirčiau. Bet tie miestai – tai ne pastatai, tie miestai – veiksmas, o jis visur – vienodai egzotiškas. Gatvės maistas – nuo motociklų priekabų pardavinėjami aštraus kvapo keisčiausi maistai. Budistų šventyklos, statybininkų vis plečiamos aukštesniais, labiau ištapytais ir ryškiau išauksuotais pastatais: isaniečiai neturtingi, bet kas rytą aukas renkantiems vienuoliams visad ką įdės. Didvyrių skulptūros, kurių papėdėse tajai deda simbolines atnašas. “Miesto stulpas” (lak muang) kur nors centre – jame, tikima, gyvena miesto dvasia. Atviri turgūs ir turgūs po stogu (“prekybos centrai”), kur tarp prekių gali atsigulti pigiam masažui.

Sukhotajaus miesto stulpas ir aukos jam (kairėje)

Sukhotajaus miesto stulpas ir aukos jam (kairėje)

Taip, kai kas iš to yra ir kurortuose, bet kitaip: pakrantėse daug kas išdailinta, pritaikyta turistams, brangu, dirbtina. O Isane neberasi jokių kultūrinių šou, o muziejai neverti dėmesio. Užtat čia gali dalyvauti gyvame ir tikrame šiandieninio Tailando gyvenime. Dalyvauti nėra paprasta: kita kalba, raštas (angliškai niekas nemoka nė paprasčiausių žodžių). Į klausimus “Kodėl jie taip daro?”, “Kas čia per keistas pastatas?” atsakymų tekdavo ieškoti ilgai, kai kurių taip ir nesuradau. Ir praktinė kelionės pusė nelengva – taip, turguose matai, kokį maistą ruošia – bet niekada nežinai, kokia tai mėsa, įpils padažo ar ne, aštru ar ne (dažniausiai taip – net aš, aštraus maisto mylėtojas, būdavo, kartais tegalėdavau suvalgyti pusę patiekalo).

Viena Sala Keoku skulptūrų

Viena skulptūrų Sala Keoku religinių skulptūrų parke Nong Khajuje. Žmogui iš kitos kultūros labai sunku suprasti tokių dalykų prasmes.

Tačiau ką atradome Isane paskui atpirko visus sunkumus.

Kmerų šventyklos ir gyvūnų augintojų kaimai

Artimiausios Tailando pakrantei Isano lankytinos vietos – Kmerų šventyklų griuvėsiai. Viduramžiais Pietryčių Azijoje vyravo Kmerų Imperija, o žymiausia jos šventykla – Angkor Vatas – yra didžiausias religinis statinys pasaulyje. Panašias – tik, aišku, mažesnes – Kmerų šventyklas turėjo ir kiti miesteliai. Smagu pasivaikščioti po tuos kompleksus, jų bokštus prasadus – kur kadaise stovėdavo hinduistų dievų stabai, o Kmerams atsivertus į budizmą – budos.

Phimajaus kmerų šventyklos parasadas

Phimajaus kmerų šventyklos parasadas

Didžiausią įspūdį paliko Phanom Rungas, nes stovi miške, ant kalno, į jį veda ilgas romantiškas senas akmeninis takas ir tiltas su nagomis – mistinėmis žuvimis-gyvatėmis, puošiančiomis kone kiekvieną Tailando šventyklą. Phimajus, tuo tarpu, apsuptas šiuolaikinio Isano chaoso – tiesa, netoliese auga Didžiausias Tailando banjanas, labiau primenantis medžių, suaugusių lajomis, mišką.

Maža dalis Phimajaus banjano. Ištisas parkas stūkso jo paunksmėje, su suoliukais pasėdėti ir t.t.

Maža dalis Phimajaus banjano. Ištisas parkas stūkso jo paunksmėje, su suoliukais pasėdėti ir t.t.

O Phimajaus miestas dar turi senų medinių namų. Kaip pasakojo vietinis, tokie namai sparčiai nyksta, juos skurdžiame Isane nuperka ir į savo miestus išsiveža Tailando elitas. Mat jie suręsti iš tikmedžio, kurio negraužia kirvarpos: tuo tarpu dabar tikmedį Tailande kirsti uždrausta, naujų namų taip nepastatysi, todėl visi šiuolaikiniai Tailando “medinukai” – laikini. Ko jau ko, o smulkių vabzdžių, gyvūnų tropiniame Isane be galo daug: vien driežų vakare dažname viešbutyje sutikdavome kelis, vieną – savo lovoje.

Phimajaus medinukas

Phimajaus medinukas

Gausu ir stambių gyvūnų, bet Isanas pernelyg tankiai gyvenamas, kad čia galėtum kur gerėtis laukine gamta. Gyvūnai prijaukinti, pakinkyti ūkiui. Svarbiausias kaime – buivolas, vis dar dirbantis daugelį darbų. Bet “gyvūnų karalius” – dramblys. Tik kad technologijos iš jų atėmė darbo vietas: nebereikia tampyti tikmedžio rąstų. Surino dramblių kaimo kaimiečiai, nuo seno vertęsi dramblių auginimu, prajodymu, kaip ir daugelis Tailando dramblininkų atsigręžė į turistus: leidžia jais jodinėti, kasdien demonstruoja dramblių šou (dramblių šokiai, dramblių krepšinis, galimybė gultis drambliui ant kelio, nusipirkti jo straubliu nupieštą paveikslą, jį pašerti). Toliau į šiaurę aplankėme Karaliaus kobros kaimą kelis kartus į dieną demonstruoja šokius su kobromis, “žmogaus ir kobros kovas”.

Dramblių kaimo drambliukas, kaip kasdien, tapo paveikslą. Paveikslai tada parduodami turistams. Atsirado du orėję pirkti savo vaikams, tad drambliukui teko tapyti antrą.

Dramblių kaimo drambliukas, kaip kasdien, tapo paveikslą. Paveikslai tada parduodami turistams. Atsirado du orėję pirkti savo vaikams, tad drambliukui teko tapyti antrą.

Pastangų daug ir, be abejo, kaimai iš to Isano mastais gyvena neblogai. Bet nėra net ko lyginti su Tailando kurortais ar Bankoku, kur tokie gyvūnai paversti ištisa pramone, o norintieji pasižiūrėti nesutelpa į tūkstančių vietų amfiteatrus. Isane gi savadarbiuose kaimiečių lauko teatruose dramblius stebėjo apie 20 žmonių (daugiausia – tajai), kobrų šou – mes keliese. Dramblių kaimas šalia stato naują “Dramblių pasaulį” – kažką panašaus į tai, kas būna kurortuose, tik tokį pigesnį, su kartoniniais pseudoromėniškais vartais. Statybų data skelbė, kad turėjo būti pastatytas pernai – bet darbų pabaigos nesimatė. O ir kai pastatys, kas iš to? Kažin, ar daug turistinių autobusų čia užsuks, kai atstumas nuo artimiausių kurortų – 7 val. į vieną pusę.

Čia kada nors bus (o gal jau yra) Dramblių pasaulis

Čia kada nors bus (o gal dabar jau ir yra) Dramblių pasaulis

Ir visgi manau, kad kada turistai atras Isaną – laiko klausimas.

Iki to dar labai toli. Kon Keno mieste aplankiau pažįstamą, vedusį taję. Labiausiai jis norėjo mums parodyti “Vėžlio šventyklą” savo žmonos kaime. “Kaime gyveno labai gerbiamas vienuolis, jis mirė ir paprašė būti palaidotas ant vėžlio. Kaimiečiai dabar stato vėžlio formos šventyklą, o vienuolio palaikai jau virš metų laukia kremavimo. Dabar va laužą jau sudėjo, šventyklą tuoj pabaigs”. Kiek daug Isano kaimų išgirstum dar neįtikitėnesnes istorijas! Bet neišgirsi, nes kaimiečiai nekalba angliškai, tu – tajiškai. Ir apie garbųjį vienuolį, ir apie “vėžlio šventyklą” internete nieko angliškai nerasi, o gal nerasi išvis. Pažįstamo žmona pripildžiusi bendrus namus to vienuolio amuletais, netgi mums vieną padovanojo – bet jokių vienuolio minčių tikriausiai niekada neišgirsiu ir net pažįstamas apie jį tegalėjo pasakyti: “Šis vienuolis – vieno kaimo “šventasis”. Kiti kaimai turi savus.”

Vėžlio šventykla, dar kvepėjusi dažais. Tailande gyvenančiam pažįstamam ji priminė T. Prečeto 'Discworld'

Vėžlio šventykla, dar kvepėjusi dažais. Tailande gyvenančiam pažįstamam ji priminė T. Prečeto ‘Discworld’

Pasukome tolyn į šiaurę. Keliai Isane – kaip ir visame Tailande – geri, magistraliniai, o parkingas net didmiesčiuose nemokamas ir jo pilna (ne kiekvienas įperka automobilį). Nebent landūs ir motociklai trukdo savo gausa. Ir sunkvežimiai, kurių vairuotojai dirba nesuvokiamus viršvalandžius ir neužmiega tik energetinių gėrimų dėka. Mažos jų skardinėlės parduodamos visur. “Red Bull” juk – irgi Tailando išradimas. Ir “Red Bull” net nėra populiariausias energetinis gėrimas Tailande – tiesiog vienintelis, eksportuojamas į Vakarus.

Pikapo keleiviai užsidengę veius, kad neįdegtų - Tailande gražiausia šviesi oda

Pikapo keleiviai užsidengę veius, kad neįdegtų – Tailande gražiausia šviesi oda

Bet žavesnė ten atmosfera. Dvasių namų, Budų, nagų skulptūrų krautuvėlės šalikelėse. Sutemus – žibantys auksiniai šventyklų špiliai ant pakelės kalvų. Ar koks rymantis gulintis milžiniškas Buda. Juk Tailandas – vienintelė pasaulyje budistinė šalis, kurios daugybę šimtmečių nebuvo kolonizavę ar okupavę kitatikiai ir nevaldė komunistai. O Isanas – pati tradiciškiausia Tailando žemė. Religija ir “tikrovė” ten nėra du atskiri dalykai. Dvasios, karma – tokia pati tikrovės dalis, kaip ir žmonės ar pastatai. Net kai 2018 m. šiaurės Tailando oloje įstrigo vaikų futbolo komanda (ta istorija skambėjo visame pasaulyje), tajai masiškai meldė olos dvasios juos paleisti. O atsisėsti kalbant su vienuoliu tajams tiesiog įaugę į kraują – juk negali kelti galvos aukščiau už šventą žmogų.

Vaškinės žymių praeities vienuolių figūros vienoje šventyklų

Vaškinės žymių praeities vienuolių figūros vienoje šventyklų

Mekongo pakrantė – paupio kurortai

Isanas – ir Tailandas – baigiasi ten, kur teka Mekongas – dvylikotoji pagal ilgį viso pasaulio upė. “Tik vienintelėje Mekongo pakrantėje Isane yra vakariečių turistų” – skaičiau. Nong Khai miesto paupio promenada su kavinukėmis, nagų formos žibintais tikrai primena turistinį pajūrio kelią – bet ir ten iš keliautojų sutikau tik porą senų vokiečių. Vieni sėdėjome ir didžiuliame plaukiojančiame restorane, stebėdami, kaip nuo Laoso ateina tiesiog regima lietaus siena: dingsta saulė, kyla vėjas, šnioja liūtis. Tropikai. Baisiau buvo, kad kartu neatskristų ir maliariniai uodai (Tailande maliarija išnaikinta, bet ne Laose) – tačiau to tikimybė labai maža.

Nagų paminklai Nong Khajaus paupio promenadoje

Nagų paminklai Nong Khajaus paupio promenadoje

Nong Khajusirgi turėjo ekscentriškai architekūrai pasišventusį “šventąjį” – “sektantą” Luang Pu Suililatą. Jo sukurtas Sala Keoku mistinių skukptūrų parkas (1978 m.) – turbūt įspūdingiausias, kokį regėjau kur pasaulyje. Savamoksliai jo statybininkai surentė 25 m aukščio Budą, demonus ir didžiausiąjį šedevrą – simboliais persunktą Gyvenimo ratą, kuriame “suakmenėjusios” jaunystė ir senatvė, džiaugsmai ir skausmai, “galutinis gyvenimo tikslas”, žingsnis ir kryptis į nušvitimą. Pralindęs siauru tuneliu po ratą gali pasivaikščioti pats. Suililatas, beje, prieš tai panašų parką sukūrė gretimame Laose – bet ten atėjus į valdžią komunistams, teko bėgti. Jis žuvo nusivertęs nuo vienos savo skulptūrų ir jo mumija dabar guli viename Sala Keoku pastatų…

Sala Keoku gyvenimo rato pabaiga. Figūra - kairėje moja į centrą, kuriame - Buda, ir 'herojus' žengia žingsnius link tapimo Buda

Sala Keoku gyvenimo rato pabaiga. Figūra – kairėje moja į centrą, kuriame – Buda, ir ‘herojus’ žengia žingsnius link tapimo Buda

Važiuodami aukštyn palei Mekongą gerėjomis nuostabiais vaizdais į jo slėnį (ypač nuo Wat Pha Tak Sue šventyklos), kriokleliais. Iš Si Čiang Majaus miesto paupio promenados matosi netgi Laoso sostinė Vientianas iškart anapus Mekongo. Tai – vienintelė pasaulio sostinė, kurios centrą mačiau net nebuvęs toje šalyje.

Karts nuo karto pravažiuodavome policijos postus – bet vos pamatę baltus mūsų veidus, liepdavo važiuoti tolyn. Vienintelis kartas, kai pažįstamą tajų nubauudė policija, buvo, kai važiavo su taje žmona – tada jau yra su kuo susikalbėti savo kalba, paprašyti kyšio (korupcija Tailande nemaža, bet jos priežastys kitos nei Lietuvoje: kažkada Tailande valstybės tarnautojams nebuvo mokamos algos ir buvo įprasta, kad jie jas susirenka “arbatpinigiais”. Tvarka pasikeitė, o kultūra liko).

Mekongas nuo Wat Pha Tak Sue šventyklos. Vienuoliai net stiklinį išsikišusį tiltą pastatė ir renka už jį pinigus

Mekongas nuo Wat Pha Tak Sue šventyklos. Vienuoliai net stiklinį išsikišusį tiltą pastatė ir renka už jį pinigus

Buvimas atvykėliu Isane turi vien pliusų – priešingai nei Tailando kurortuose, kur už daug ką turistai moka dvigubai (Isane skirtingų kainų nemačiau). Tiesa, “vakarietiškų” paslaugų Isane nerasi išvis, arba jos vis tiek bus brangios: pvz. taip ir neradome, kur mano žmonai už normalią kainą nusidepiliuoti kojas (tajėms to nereikia).

Čiang Khanas, su medinių parduotuvėlių eilėmis ir jau gerokai siauresniu praėjimu palei Mekongą, buvo paskutinis mums miestas palei Mekongą. Vėl tuščias – sako, tajai užplūsta apsipirkti vakarais, o buvo dar diena. Skubėjome į Dansajų miestelį, tą mažą tašką žemėlapį, kur patyrėme vieną įspūdingiausių Tailande savaitgalių.

Čiang Khano gatvė. Upė teka lygiagrečiai už pastatų dešinėje.

Čiang Khano gatvė. Upė teka lygiagrečiai už pastatų dešinėje.

Phi Ta Khon – Tailando švenčių karalienė

Jei planuojate kelionę į Šiaurės Tailandą, būtinai pažiūrėkite kalendorių. Kone kiekvieną šiaurės Tailando regioną sykį į metus sudrebina neregėtų mastų visuotinė šventė, į kur suplūdę dešimtys tūkstančių tajų “pametę galvas” daro keisčiausius dalykus: šaudo į dangų bambukines raketas (Jasotono miestas, gegužė), jodinėja drambliais (Surino miestas, lapkritis), leidžia į orą dangaus žibintus, pilstosi vandeniu, laukia virš Mekongo pasirodant “nagų liepsnų” (Nong Khajus ir ryčiau, spalis), gamina ir nešioja nuostabias vaško skupltūras (Ubon Račatanio miestas, vasara).

Phi Ta Khon šventės parado fragmentas

Phi Ta Khon šventės parado fragmentas. Viena įspūdingiausių šiaurės Tailando patirčių

Visą savo kelionę į Tailandą derinome prie žymiausios iš tų švenčių – Phi Ta Khon, dar vadinamos dvasių festivaliu, ir nepasigailėjome. Prasidėjo viskas kaip kilni religinė ceremonija. Ketvirtą valandą ryto baltai vilintys šventikai žygiavo procesija, šaukdami vietinio upelio dvasią: užkalbėjimai, gongai, fejerverkų šūviai, lazeriniai vaizdai.

Rytinė dvasios šaukimo procesija Phi Ta Khon šventėje

Rytinė dvasios šaukimo procesija Phi Ta Khon šventėje

Švintant, šventyklos vartai atsidarė ir kiemą užlūdo “dvasios”: panašiais, bet labai įvairiais stiliais vilkintys persirengėliai, šoko ir šėlo, pavergdami visų dėmesį. Nė nepastebėjau, kur dingo šventikų procesija… Tikslios istorijos, kaip atsirado Phi Ta Khon, neradau, bet turbūt iš miestelio jaunuolių pokšto prieš šimtmetį ar kelis: “kvietėte dvasias, šventikai? Štai mes!”.

Phi Ta Khon šventės 'dvasios' eina miesteliu

Phi Ta Khon šventės ‘dvasios’ eina miesteliu

Religinė šventės pusė irgi tęsėsi – miestelio centre tajai vienuoliams aukojo specialiai nupirktus “lauknešėlius” – bet linksmybės greitai paskandino visą rimtumą. Centrinė gatvė tuoj virto turgumi, persirengėliai plūdo šimtais, turistai (daugiausiai tajai – juk kurortai toli) – tūkstančiais. Dažno vietinio rankose sužibo mediniai peniai, seksą imituojančios lėlės, o kostiumus dabino visokios krūtys ir vaginos: Phi Ta Khon – ir vaisingumo šventė, o Tailande požiūris į tai kas padoru – daug laisvesnis. Štai pasiėmusi kokia močiutė žaislinį penį ir smaigsto juo praeivius vaikus…

Phi Ta Khon dvasia mediniu peniu mosuoja prieš merginą

Phi Ta Khon dvasia mediniu peniu mosuoja prieš merginą

Pirmosios dienos kulminacija – visų persirengėlių paradas, kuriame – ir milžiniškos karnavalo platformos it kokiame Rio De Žaneiro karnavale. Phi Ta Khon klubai visus metus ruošiasi, gaminasi kostiumus ir mašinas šioms dviems dienoms. Jau prieš valandą teko užsiimti vietą stovėjimui palei gatvę, paradas truko tris valandas – bet buvo tikrai verta.

Phi Ta Khon parade - ir pikapai, kurių bagažinėse - nuo galvos iki kojų purve 'išsimaudę' žmonės bei purvo kubilai papildomoms maudynėms

Phi Ta Khon parade – ir pikapai, kurių bagažinėse – nuo galvos iki kojų purve ‘išsimaudę’ žmonės bei purvo kubilai papildomoms maudynėms

Užėjus tamsai, religinė šventės kilmė jau visai pasimiršo, Dansajus virto tarsi nemokamu muzikos festivaliu. Trys scenos – viena net miestelio šventyklos kieme (ten šoko apynuogės moterys). Gatvėse – muzika, plyšaujanti iš pikapų, ir nuolatinis metalo džeržgesys. Dvasių garsai: persirengėliai paskui save velka skardines. Kostiumų jie nenusivilko net naktį, tad šokome kartu su jais. Vakariečių ten jau nebuvo išvis. Vietiniams prireikė laiko, kol įsidrąsino pakalbinti: “Iš kur jūs?”, “Gražiai šokat”. Moterys kalbino žmoną, vyrai mane: padorumo supratimas ten keli šviesmečiai nuo pašėlusių Tailando kurortų.

Persirengėliai eina šokti

Persirengėliai eina šokti

Ir visa tai – tik pirma Phi Ta Khon diena. Laukė dar dvi. Antrąją – per miestą nešami ir į orą mėtomi vienuoliai, vyko kaukių festivalis, bambukinių raketų šūviai į dangų. Didžiulis “kosmodromas” joms suręstas, o išvydus pirmąjį startą iš tolėliau sunkiai galėjau patikėti savo akimis: garsas ir vaizdas tikrai priminė, kad kažkur netoli į kosmosą paleista raketa. Priėjus artyn pamačiau, kad viskas daug paprasčiau ir nežinia, ar labai saugu: kai kurios “raketos” sudegė ant žemės, kitos pakrypusios lėkė į gretimą pievą.

Trečia diena – labiau religinė, budistiniai pamokslai. Nemokėdami tajų kalbos, palikome Dansajų.

Šventei einant link pabaigos vieno Phi Ta Khon klubų nariai nusiėmę kaukes prie miesto šventyklos pozuoja šventės lankytojams

Šventei einant link pabaigos vieno Phi Ta Khon klubų nariai nusiėmę kaukes prie miesto šventyklos pozuoja šventės lankytojams. Tokie klubai – Phi Ta Khon pagrindas ir kiekvieno klubo nariai tarpusavyje apsirengia vienodai. Tai suteikia Phi Ta Khon žavesio, palyginus su karnavalais: nėra tokios kakafonijos, eina ne pavienės ‘dvasios’, bet ištisi ‘vienos rūšies dvasių būriai’

Sukhotajus – griuvėsių bokštai vidury laukų

Už Dansajaus miestelio Isanas pasibaigė. Tenykštės lankytinos vietos jau geriau žinomos, o aplinkiniuose miestuose galima rasti hostelių rajonus, kurių baruose sėdi prancūzų ir britų jaunimas.

Tačiau paėėk toliau – ir liksi vienas. Romantiškiausiai gali pasivaikščioti po Sukhotajų. Kadaise tai buvo didmiestis, Tailando sostinė, bet 1583 m. karalius įsakė jį apleisti, visus žmones iškelti: ir viskas liko kaip buvo tada. Laikas bėgo, mediniai gyvenamieji namai supuvo ir sunyko, o mūrinės šventyklos liko stūksoti laukuose ir miškuose, primindamos buvusią didybę. Įspūdingiausias pagrindinis Sukhotajaus istorinis parkas apima Wat Mahat Hat, Wat Sa Si šventyklas, tvenkinius. Kaip įprasta Tailando parkams vakarais, mums vaikštinėjant, nuskambėjo Tailando himnas ir tajai sustingo vietose.

Sukhotajaus Wat Mahathat

Sukhotajaus Wat Mahathat

Į šiaurę nuo ten yra Wat Si Čum ir milžiniška Budos skulptūra, Wat Phrapai Luang sunykusios didybės liekanos.

Mes automobiliu (galima ir dviračiu, motociklu) važiavome ir toliau, lipome ant Wat Saphan Hin kalno šventyklos, nuo kurios – ir vaizdas į Sukhotajaus apylinkių miškus. Į skirtingas Sukhotajaus šventyklas bilietai – atskiri, tačiau Wat Saphan Hin tiesiog nebuvo bilietų pardavėjo: sezono metu tikriausiai neapsimoka samdyti.

Suchotajuje sugriuvusioje šventykloje išlikusi restauruota Budos skulptūra

Suchotajuje sugriuvusioje Wat Si Čum šventykloje išlikusi restauruota Budos skulptūra

O galima ir išvis tiesiog mesti žemėlapis ir GPS į šalį ir važinėti keliukais aplink Sukhotajų, ir vienas po kito prieš akis išnirs šimtamečiai griuvėsiai – tokie, kuriuos tu aplankysi vienintelis per visą dieną. Ir jokių bilietų ten netikrina niekas niekada.

O tarp šventyklų verta pasistiprinti Sukhotajaus makaronais – vienas skaniausių patiekalų duagybėje Tailando regioninių virtuvių, kokį ragavau.

Sukhotajaus makaronai

Sukhotajaus makaronai

Čiang Rajus ir Tailando kalnai

Čiang Rajaus mieste irgi pasitiko romantiškai žavūs pastatai – tik visai nauji. Žymiausia ir labiausiai pribloškianti – Čalemčajaus Kositpato Baltoji šventykla, suvienijanti tajų tradicijas, vakarų kultūrą ir gilesnes autoriaus vizijas. Freskose šventyklos viduje anapus Budos – ir Bušas su Bin Ladenu, ir net Betmenas su Hello Kitty – jie simbolizuoja žmonijos polinkį susikurti įsivaizduojamus didvyrius užuot stengusis negandas įveikti pačiai.

Čiang Rajaus Baltoji šventykla

Čiang Rajaus Baltoji šventykla

Kompleksas plečiasi: statomas ir krematoriumas, muziejus su prasmingais Kositpipato tapybos darbais, jau stovi auksinis tualetas: Kositpipatas nenorėjo, kaip Tailande įprasta, statyti auksinės šventyklos, nes materializmas su tikėjimu jam nesiderina: išties, Tailande jis vietomis net komiškas – ko verti vien šventyklose pardavinėjami balandžiai, prekijų specialiai sugaunai tam, kad koks “gerą darbą padaryti norintis” budistas juos išpirktų, paleistų laisvėn.

Auksaspalviai Čiang Majaus baltosios šventyklos tualeto rūmai

Auksaspalviai Čiang Majaus baltosios šventyklos tualeto rūmai

Miesto centre Kositpipatas pastatė nuostabų laikrodį, kelis kartus per vakarą džiuginantį šviesų ir garsų minišou. Kaip ir šventyklos, neišeina jo priskirti kokiam vienam architektūros stiliui. Šiaurės Tailando miesteliai verčiasi per galvą siekdami nors kokio išskirtinumo.

Čiang Rajaus miesto laikrodis (kairėje). Dažnas vienodas Šiaurės Tailando miestas mėgina gauti bent jau tokius akcentus

Čiang Rajaus miesto laikrodis (kairėje). Dažnas vienodas Šiaurės Tailando miestas mėgina gauti bent jau tokius akcentus

Kitoje Čiang Rajaus pusėje nuo Baltosios šventyklos kitas menininkas Tavanis Dučanis pasistatė savą pastatų kompleksą, vadinamą Juoduoju namu. Be aiškios tvarko ssudėliojo žvėrių kaulus, kailius, odas, skulptūras milžiniškais peniais. O miesto centre – Oub Cham muziejus, kurį pastatė, dirbtine ola ir fontanu išpuošė vietos valdovų palikuonis istorijos mokytojas – nepaveldėjęs sosto, nes jo protėvių Lanos karalystė dar XIX a. įjungta į Tailandą. Tad jis bent jau surinko Lanos turtų kolekciją ir pastatė jai muziejų. Kitur visu tuo žavėtumeis – bet po Baltosios šventyklos Juodasis namas ir Oub Cham muziejus atrodo tokie paprasti…

vienas juodojo namo pastatų. Kartoninė nuotrauka - menininko-autoriuas. Panašiai įsiamžinti Tailande įprasta - Baltojoje šventykloje jo autoriaus atvaizdas ne vienas

vienas juodojo namo pastatų. Kartoninė nuotrauka – menininko-autoriuas. Panašiai įsiamžinti Tailande įprasta – Baltojoje šventykloje jo autoriaus atvaizdas ne vienas

Čiang Rajų supa kalnai – neaukšti, 1-2 km, bet visgi laukiniai, atokūs. Juose gyvena kalnų gentys – apie milijonas žmonių. “Kalnų gentys” gerokai įspūdingiau skamba kelionių agentūrų bukletuose nei realybėje – tai tiesiog tautinės mažumos, iš pažiūros nesiskiriančios nuo tajų. Jų skurdžiuose kaimuose turistai vedami pažiūrėti pririštų kiaulių, o tualetų lauke – bet tai egzotika nebent kaime nebuvusiam vakariečiui. Vienintelė įdomesnė “gentis” – karenai kurių moterys ilginasi kaklus įsistatydamos vis papildomus žiedus. Bet toli gražu ne dauguma karenių taip daro – tų ilgakaklių aš išvis nemačiau, nors buvau karenų kaime. Kalnų genčių muziejus Čiang Rajuje dar nykesnis už jų kaimus: paberta kažkokių daiktų, seni aprašai: pasaulio žemėlapyje dar puikuojasi Sovietų Sąjunga ir Jugosalvija.

Žygis į karenų kaimą įdomesnis už patį kaimą

Žygis į karenų kaimą įdomesnis už patį kaimą

Įdomesnis man pasirodė Doi Mae Salong miestelis, įkurtas kinų kapitalistų, 1949 m. pralaimėjusių Kinijos pilietinį karą komunistams. Ištisa jų armija, šen bei ten kontratakuodama, karo pabaigoje pasitraukė per Kinijos sieną į Birmą. Kai komunizmas įsigalėjo ir Birmoje, teko sprukti į Tailandą, kur atokiuose kalnuose (bet kuo arčiau Kinijos) ir įkūrė miestelį. Tajams jie dar padėjo įveikti savos komunistus, tada pagaliau sudėjo ginklus – tačiau iki šiol miestelyje kiniška dvasia, kovų datas atmenantis muziejėlis, žymaus generolo kapas.

Doi Mae Salong miestelis

Doi Mae Salong miestelis

Atgal į įprastą Tailandą

Kai iš Šiaurės Tailando kalnų mūsų automobilis vis įsižiebiant stabdžių kaitimo lemputei nusileido į Čiang Majų, šį miestą pamačiau visai kitokiomis akimis, nei tie dešimtys tūkstančių savaitgaliui iš Tailando kurortų ten atskrendančių turistų. Jiems Čiang Majus – autentiškos tajų kultūros viršūnė. Aš tuo tarpu visų pirma pastebėjau turistų minias, ekskursijų agentūrų vitrinas, McDonald’s ir Subway restoranus, prekybos centrus, Wifi miesto autobuse. Buvau nuo viso to gerokai atpratęs.

Čiang Majiečiai eina iš prekybos centro su vakarietiškais prekių ženklais

Čiang Majiečiai eina iš prekybos centro su vakarietiškais prekių ženklais

Ech, kaip skiriasi pirmasis įspūdis priklausomai nuo to, ką patyrei prieš tai, net jeigu ir tik dvi savaites prieš!

Grąžinome automobilį Čiang Majuje – Tailandą taip kirsti automobiliu nebrangu, nes daugelis autonuomos agentūrų neužsikelia kainos jei grąžini kitame mieste, nei paimi. Ir, praleidę ten penkias dienas, grįžome į kurortus lėktuvu. Danguje spindėjo jau beveik pilnas mėnulis ir laukė Full Moon Party, šitokia kardinaliai skirtinga šventė nuo Phi Ta Khono, bet nemažiau – ir nelabiau – smagi.

Perspėjami vakariečiams prie Čiang Majaus oro uosto, kad Buda nederėtų puošti namų ar jo tatuiruotis - tai šventas simbolis. Dėl vakariečių pomėgio Budas statyti dėl grožio netgi uždrausta iš Tailando eksportuoti Budos statulėles

Perspėjiami vakariečiams prie Čiang Majaus oro uosto, kad Buda nederėtų puošti namų ar jo tatuiruotis – tai šventas simbolis. Dėl vakariečių pomėgio Budas statyti dėl grožio netgi uždrausta iš Tailando eksportuoti Budos statulėles

Įsitikinau – šiaurės Tailandą būtina patirti kiekvienam, kas keliauja į Tailandą. Jau nuo jūsų priklauso, ar ta patirtis bus savaitgalio viešnagė Čiang Majuje, ar prijungsite dar ir “atokesnius” Sukhotajų ir Čiang Rajų, gal dar Mekongo pakrantę. O gal skirsite savaites Tailando kalnams ar netgi Isanui. Bet kol nematėte bent dalies šalies šiaurės – nematėte Tailando.

Šiaurės Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Pažymėti visi šiame straipsnyje minimi miestai ir vietos, o mėlyna linija rodo mūsų kelionės nuo Patajos į šiaurės Tailandą maršrutą

Šiaurės Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Pažymėti visi šiame straipsnyje minimi miestai ir vietos, o mėlyna linija rodo mūsų kelionės nuo Patajos į šiaurės Tailandą maršrutą


Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

| 1 komentaras

Tailando kurortai ir salos… Jų yra šimtai, prie dviejų jūrų. Kaip išsirinkti, ko kiekviename tikėtis?

Užuot poilsiavęs viename, pats pervažiavau keliolika kurortų. Jie skiriasi tarsi būtų skirtingose šalyse; tik išsirinkus jums tinkamą atosotogos Tailande paliks puikius įspūdžius.

Šiame straipsnyje aprašau visus kurortus ir jų lankytinas vietas. O pradedu nuo visiems jiems būdingų pliusų ir minusų. Jei Tailande dar nebuvote, juos perskaitę suprasite, ar atostogos Tailande – jums.

Superšou teatras (tiksliau, ištisas miestelis) netoli Patongo. Turistų ten užtenka, kad kasdien pasižiūrėti šou atvyktų koks tūkstantis

Superšou teatras. Visokie šou – gyvūnų, cirko, liaudies kultūros ir net “nešvankūs” – vienas didžiųjų Tailando kurortų kozirių. Visame pasaulyje geriausiems mažai lygių

Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Tailandą ir jo kultūrą.

Kodėl verta atostogauti Tailande?

Ar atostogos Tailande – apskritai jums? Štai kuo pasižymi Tailandas:

*Pigu ir kokybiška. Už geras kainas Tailande gali surasti pukią kokybę, švarą, įvairiausių virtuvių patiekalus, modernius prekybos centrus, puikų aptarnavimą ir t.t. Prekių ir paslaugų pasiūla – didesnė, nei daugelyje pasaulio šalių. O jei pasiruošęs eiti į kompromisus su švara ir patogumu – gali rasti ir visai juokingas kainas labiau vietiniams skirtuose kurortuose, viešbučiuose, kavinėse.
*Klimatas. Visus metus – apie +30 laipsnių. Mes keliavome lietingo sezono metu – tačiau net ir per jį kai kurie kurortai tik nedaug lietingesni už lietuvišką vasarą, o tas lietus šiltas.

Tailando Ko Pha Ngan paplūdimys liūčių sezono metu. Saulė kaip švietė, taip šviečia (išskyrus trumpas, bet stiprias liūtis), tik turistų mažiau

Tailando Ko Pha Ngan paplūdimys liūčių sezono metu. Saulė kaip švietė, taip šviečia (išskyrus trumpas, bet stiprias liūtis), tik turistų mažiau. Bet net ir per sezono įkarštį tokių tuščių paplūdimių Tailande gali rasti – tik jau nebe pagrindiniuose kurortuose.

*Kurortų įvairovė. Nori apsistoti beveik negyvenamoje saloje, o gal atostogauti didmiestyje ant jūros kranto? Ilsėtis atokiame paplūdimyje pasaulyje mažai analogų turinčių uolų apsuptyje, o gal šėlti didžiausiame pasaulyje paplūdmio vakarėlyje? Labiau nei bet kuri kita tokio dydžio pasaulio šalis, Tailandas siūlo viską – tik reikia tinkamai pasirinkti kurortą.
*Vietos kultūra. Tailandas – savita, užsienio okupacijų nepatyrusi šalis, kur istorija tekėjo kita vaga. Ir netgi pilniausiuose turistų kurortuose išvysi gausybę vietos tradicijų: šimtus “dvasių namelių”, kone fanatišką pagarbą karaliui, auksu spindinčias budistines šventoves, naktinius maisto turgus su keisčiausiais patiekalais ir t.t.

Dažname kurorte gausu tajų kultūros pristatymų - šokių, kovos menų (krabi-krabong) ir t.t.

Dažname kurorte gausu tajų kultūros pristatymų – šokių, kovos menų (krabi-krabong) ir t.t.

*Laisvė ir pramogų įvairovė. Tailande nėra daugybės Europai būdingų draudimų ar kultūrinių tabu. Todėl čia galimos įvairiausios pramogos su gyvūnais (glostyti tigrą, joti drambliu, stebėti beždžionių boksą), daugybė nakvynės vietų stovi pačiame paplūdimyje (gamtosauga neakcentuojama), kaip niekur paplitusi prostitucija ir visokios su “antru galu” susijusios pramogos ir t.t. Aišku, jei nori, gali viso to nematyti – pasiūla priklauso ir nuo pasirinkto kurorto. Stebėti saulėlydį į vandenyną – irgi smagus Tailando ritualas, ir nekontroversiškas.
*Prisitaikymas prie turisto. Nuo neblogų anglų k. ar net rusų k. žinių (lyginant su kitom Azijos šalim) iki tokių smulkmenų, kaip universalios rozetės kiekviename viešbutyje ar nuomojamame bute – kur niekam (nei europiečiui, nei britui, nei amerikiečiui) nereikia adapterių.

Didesniuose kurortuose Tailande veikia net speciali turistų policija, kurios dalis tarnautojų-savanorių - imigrantai iš Europos. Jie būna tarpininkais ir vertėjais tarp tajų policininkų ir į nemalonų atsitikimą patekusių turistų

Didesniuose kurortuose Tailande veikia net speciali turistų policija, kurios dalis tarnautojų-savanorių – imigrantai iš Europos. Jie būna tarpininkais ir vertėjais tarp tajų policininkų ir į nemalonų atsitikimą patekusių turistų

Jei norite daugiau informacijos apie Tailandą, paskaitykite ir bendrą straipsnį apie Tailandą ir jo kultūrą.

Tailando kurortų minusai (ir kaip juos apeiti)

Prieš keliaudami į Tailandą, turėkite omenyje, kad yra ten ir minusų – bet daugelį kliūčių galima apeiti:

*Dvigubos kainos. Užsieniečiams Tailando kurortuose už daug ką tenka mokėti brangiau, nei vietiniams – kai kur (lankytinose vietose) oficialiai, kai kur – tiesiog prekijas niekad neparduos baltaodžiui už tajaus kainą. Visgi, nusiderėti daug kur galima.
*Sudėtingas ir brangus transportas. Viešojo transporto daugelyje kurortų iš esmės nėra, arba jis retas ir nepatogus. Turistai skatinami naudotis taksi (paprastai vadinamaisiais songtevais – mažais sunkvežimukais, kur keleiviai sėdi kėbule – arba triračiais tuktukais). Viešumoje tie taksi vadinami “tuktukų mafija”, nes jie kurortuose – labai brangūs, net palyginus su Europa. Uberio Tailande nebėra, o jo pakaitalas “Grab” nepigesnis, nei taksi: štai Ko Samui saloje pažiūrėjau, kad pirmyn-atgal suvažinėti 2,5 km atstumą kainuotų apie 20 eurų. Apie 20 eurų kainavo ir automobilio nuoma dienai ir taip apvažiavome visą salą… Būtent išsinuomoti automobilį iš vietinių agentūrų norint pakeliauti aplink kurortus ir yra geriausias pasirinkimas. O jei keliauji vienas arba dviese – motociklą (~5 eurai parai). Alternatyva – važiuoti su ekskursijomis.

Įprastinė transporto priemonė Tailande - songtevai. Jie tarnauja ir kaip autobusai, ir kaip taksi - bet 'autobusai' būna toli gražu ne visuose kurortuose

Įprastinė transporto priemonė Tailande – songtevai. Jie tarnauja ir kaip autobusai, ir kaip taksi – bet ‘autobusai’ būna toli gražu ne visuose kurortuose

*Įkyruoliai ir apgavikai. Tailandas – ne Marokas, bet pabuvus Tailando kurortuose ilgiau, ausyse skambės šūksniai “Taksi”, “Taxi boat”, “Ping pong šou” ir pan., rėkiami pavymui. Deja, susigundžiusieji eiti paskui prekijus dar neretai ir apgaunami. Svarbiausia dar prieš keliaujant į Tailando kurortus įsidėmėti pagrindines apgavystes: pavyzdžiui, didelė dalis vandens motociklų nuomotojų apgaudinėja prašydami pinigų už neva apdaužytą motociklą, tuktukų vairuotojai, jei nenusiderate, reikalauja sunkiai protu suvokiamų sumų, o jei pasako, kad veš pigiai – tai veža ne kur jums reikia, o pas prekeivius, mokančius komisinius, ir t.t. Ypač svarbu niekam nepalikti už užstatą paso: išsigandęs, kad paso neatgaus, dažnas turistas paskui nesiginčijęs susimoka už svetimus pažeidimus ant išsinuomotos transporto priemonės. Tajai itin nemėgsta konfrontacijos, todėl aplinkiniai dažnai tautiečius apgavikus toleruoja, arba, užuot juos sustabdę tiesiog uždeda lentelę “Neplaukite iš šio uosto, kainos – plėšikiškos”!
*Bankomatų mokesčiai. Jie nemaži ir jų neišvengsi, o kortelių beveik niekur neima. Todėl geriausia vežtis grynus eurus pasikeitimui – keityklų daug, kursas normalus.

Turistai Tailande dažnai gąsdinami ir beždžionėmis-vagilėmis, bet, žinant kaip elgtis, jų stebėjimas gali būti ir labai įdomus (beje, jų yra ne visuose kurortuose)

Turistai Tailande dažnai gąsdinami ir beždžionėmis-vagilėmis, bet, žinant kaip elgtis, jų stebėjimas gali būti ir labai įdomus (beje, jų yra ne visuose kurortuose)

*Vėlavimas. Nė karto mūsų į užsakytas ekskursijas nepaėmė laiku.
*Saugumas. Nusikaltimų Tailande nėra daug, bet jo laisvė reiškia ir tai, kad į saugumo reikalavimus žiūrima pro pirštus. Ne kartą kaip reikiant stebėjausi. Štai per dramblių pasirodymą turistas paragintas gultis drambliams ant kelio – na, gal ir išdresuoti jie nenuminti, bet juk gyvūnai, visada yra rizika, niekur kitur pasaulyje nieko panašaus nemačiau. O kitą kartą, vos mūsų laivas išplaukė iš uosto, vienas gidas sakė – “Dabar jau galite nusirengti gelbėjimosi liemenes. Krantas toli, pareigūnai mūsų nebemato, baudos neskirs”. O dvi dienas prieš šalimais netikėta audra buvo apvertusi turistų laivą – žuvo 47. “Mano draugas ten nardo, lavonų ieško” – vėliau atviravo tas pats gidas. Tačiau toks požiūris gali ir patikti: jei nuomositės motociklą, niekas nė neprašys parodyti teisių (bet turėkite omenyje, kad daugybė motociklus vairuojančių tajų teisių irgi neturi, būna, važinėja net vaikai. Nuolat nuskamba istorijos, kaip koks užsienietis Tailande su motociklu padėjo galvą, “paliko” koją ar ranką).

Ar daug pasaulio vietų galėtum važiuoti štai taip? Turistinė ekskursija Ko Samui saloje.

Ar daug pasaulio šalių galėtum važiuoti štai taip? Turistinė ekskursija Ko Samui saloje.

Platesnė informacija apie šiuos dalykus – bendrame straipsnyje apie Tailandą ir jo kultūrą.

Kurį Tailando kurortą rinktis?

Atostogų patirtis skirtinguose Tailando kurortuose skirsis kardinaliai ir visi turi savo gerbėjų.

Vieniems labiausiai patinka kurortai-didmiesčiai, kaip Pataja ar Puketo Patongas. Tai – triukšmingi miestai prie vandenyno, itin spindintys savo prekių, paslaugų ir pramogų pasiūla. Milžiniški prekybos centrai ir turgūs, aibė visokiausių virtuvių restoranų, o taip pat tik Tailande taip gausiai prieinamos pramogos: gyvūnų šou, tautiniai šokiai, nebrangūs masažai, superšou, viešnamiai, transvestitų šou. Viskas – ranka (pėsčiomis) pasiekiama. Tačiau yra visi didmiesčio minusai: intensyvus eismas ir kamščiai, smalkės, gana menki (pagal miestų dydį) paplūdimiai ir mažai viešbučių ant jūros kranto.

Patajos įlanka su Patajos ženklu

Pataja – didžiausias Tailando kurortas-didmiestis

Kitiems idealus poilsis Tailande – tai kokia atoki, kone negyvenama sala, kurios be jo Lietuvoje niekas nė nežino, o ten darytos žydro vandenyno, geltono smėlio, palmių nuotraukos ir be Photoshop primena rojų.

Tiems, kam patinka “tarpinis variantas”, pasirinkimas irgi didelis: nuo vidutinio dydžio salų (Ko Samui, Ko Pha Ngan) iki atokesnių “kaimiškų” žemyninių pajūrio kurortų (Khao Lak ir pan.) arba vidutinio dydžio kurortų, primenančių esančius palei Viduržemio jūrą (pvz. Ao Nangas Krabio regione). Visur – milžiniška ekskursijų pasiūla, įvairios pramogos.

Paplūdimio baras Ko Samui saloje

Paplūdimio baras Ko Samui saloje

Be to, dalis Tailando kurortų turi savo ypatingus kozirius. Štai Krabio regione – pasaulyje mažai lygių turinčios stačios uolos bei įspūdingos olos. Ko Pha Ngan sala garsėja paplūdimio vakarėliais “be tabu” Full Moon Party – irgi garsiausiais pasaulyje. Pataja ir Patongas turi sekso turizmo Mekų reputaciją.

Visuose Tailando kurortuose rasite ir vietinės kultūros, bet jei norite į ją pasinerti “iki ausų” ir viską gauti dar pigiau, verta rinktis tajišką kurortą, kur vakariečių mažai, pavyzdžiui, Čaaną.

Motociklas-kavinė Tailando kurorte. Važiuodamas į darbo vietą, pardavėjas vis pamaišo ties sankryžomis ką verda, paskui pardavinės. Daugiausiai patiems tajams - dideliai daliai turistų tai atrodo pernelyg nehigieniška

Motociklas-kavinė Tailando kurorte. Važiuodamas į darbo vietą, pardavėjas vis pamaišo ties sankryžomis ką verda, paskui pardavinės. Daugiausiai patiems tajams – dideliai daliai turistų tai atrodo pernelyg nehigieniška

Prieš rinkdamiesi Tailando kurortą, pagalvokite ir kaip į jį pateksite – kai kurie yra netoli oro uostų, bet į kai kurias salas keliauti užtruks visą dieną į vieną pusę ir paskui tiek pat atgal.

Žemiau – visų pagrindinių Tailando kurortų ir jų lankytinų vietų aprašymai.

Pataja – aistringas kurortas-didmiestis

Pataja – didžiausias Tailando kurortas. Jausmas ten – labiau kaip didmiestyje prie jūros. Ne jūra dėmesio centre – paplūdimys gana siauras. Užtat pramogų – neįtikėtina gausybė.

Infinity Pool ant Patajos daugiabučio (condominium) dangoraižio. Tokie dangoraižiai, kuriuose - ir gražios bendros erdvės - viena geresnių veitų apsistoti kurortuose-didmiesčiuose. Jei nereikia, kad gyventum prie pat paplūdimio.

Infinity Pool ant Patajos daugiabučio (condominium) dangoraižio. Tokie dangoraižiai, kuriuose – ir gražios bendros erdvės – viena geresnių veitų apsistoti kurortuose-didmiesčiuose. Jei nereikia, kad gyventum prie pat paplūdimio.

Labiausiai Patają išgarsino sekso turizmas. Būtent tada, kai šiame žvejų kaime nuo Vietnamo karo besiilsinčius JAV karius ėmė vilioti prostitutės, ir gimė Pataja. Iki šiol Patajos centrinė gatvė “Walking Street” pilna barų su lūkuriuojančiomis prostitumis ir vyrų, kviečiančių aplankyti ping pong šou – savotišką seksualizuotą cirką, kur moterys savo lyties organus naudoja peiliukams susikišti ar cigaretės dūmui traukti. Sako, didžiąją dalį visko ten valdo rusų mafija. Žymi dalis turistų – irgi rusai, o kai lankėmės keli jų buvo skandalingai suimti, nes nelegaliai teikė kitiems rusams sekso pamokas. Gausu rusiškų meniu, rusai durininkai šaukė “ei rebiata” mus kviesdami į visokius “rusių merginų barus” – jei baltaodis, tikėtina, rusas. Yra net reklamų su raudonomis žvaigždėmis. Pigesnės “gatvinės” tajės prostitutės lūkuriuoja Walking Street prieigose palei jūrą.

Tipiškas atviras baras, kur lūkuriuoja prostitutės, o klientai, atėję pakalbėti, gali kurią išsivesti sumokėję, be kita ko, mokestį barui 'už išsivedimą'. Tokių yra daugybėje Tailando kurortų, bet itin jie gausūs Patajoje.

Tipiškas atviras baras, kur lūkuriuoja prostitutės, o klientai, atėję pakalbėti, gali kurią išsivesti sumokėję, be kita ko, mokestį barui ‘už išsivedimą’. Tokių yra daugybėje Tailando kurortų, bet itin jie gausūs Patajoje. Kadangi buvau su žmona, prie manęs niekas neprieidavo, bet vienišus vyrus prostitutės greitai apspisdavo.

Taip pat Patajoje populiarūs transvestitų šou – “ladyboy” Tailande kartais net laikomi trečia lytimi ir net gatvėje jų tikrai pamatysi. Pradžioje galvojome “kur?”, bet štai viena moteris prakalba vyrišku balsu, štai kita… Pagrindiniai trys šou, vykstantys kasdien po kelis kartus, tarpusavyje labai panašūs: net numerių pavadinimai kai kur sutampa. Kokybė nekokia ir internete tuo skundžiamasi visur. Dingo elektra, šokiai nesinchronizuoti, fonograma – prastos kokybės. Žmonės ten eina pasigerėti ne menu, bet plastikos chirutgų pasiekimais. Pirmoje eilėje sėdinčius vyrus transvestitai net lietė savo dirbtinėmis krūtinėmis.

Tačiau šiandienė Pataja turi ką pasiūlyti kiekvienam, net šeimoms – aišku, yra gausybė gyvūnų šou, superšou Kaan – kuriame be galo įspūdingi spec. efektai, scena vaikštantys milžiniški robotai. Taip pat plaukiojantis turgus: tradiciškai Tailande prekijai tokiuose prekiaudavo iš valčių, tačiau vėliau šie turgūs nunyko ir dabar atstatyti turistams: primena tradicnės architektūros prekybos centrą su keletu pramogų (pasiplaukiojimas valtimi, beždžionių šou…) ir įėjimo mokesčiu. Ir, aišku, tiek masažų ir tatuiruočių salonų, kad, tikriausiai, visose Pabaltijo šalyse kartu paėmus tiek nėra (o kainų net panašių nerasi nė iš tolo).

Kaan šou fragmentas Patajoje

Kaan šou fragmentas Patajoje

Nieko seno Patajoje nėra ir negali būti, bet kai kurios jos lankytinos vietos – tarp įdomesnių Tailande. Pavyzdžiui, Tiesos šventovė, 105 m aukščio mediniai rūmai, kurią pastatė vienas ekscentriškas milijonierius, apjungdamas įvairias rytų religijas. Arba Ban Suchavadi – kito milijonieraus gyvenamieji rūmai, kartu pastatyti ir kaip atrakcija turistams: akys ant kaktos iššoka ten išvydus sidabru blizgančias vištas (mat milijonierius praturtėjo iš vištų), Jėzų Kristų, veikiančią šventyklą, Noišvanšteino pilies freskas ir dar bala žino ką: bet tajus toks turto demonstravimas žavi.

“Tikresnis” – Budos kalnas, kurio Buda išgraviruotas lazeriu ir paauksuotas. Dar “tikresnė” – Budistinio pragaro šventykla, kur atvaizduojami kitame gyvenime nusidėjėlių lauksiantys kankinimai (nesitikėtum tokių žiaurių vaizdų šventykloje!) Deja, pastarosios trys vietos – už Patajos ribų, tad ten lengva nusigauti tik išsinuomavus savo transportą arba su ekskursija (kurių daug).

Paauksuotas Buda kalne prie Patajos

Paauksuotas Buda kalne prie Patajos

Lankytinos vietos Patajoje, į kurias gali net nueti pėsčias iš miesto centro, paprastesnės: Wat Phra Yai šventykla ant kalno su gražiu vaizdu į miestą, kurorto simboliu tapęs Patajos ženklas (primena “Hollywood”), Mažasis Siamas (daugybės Tailando ir ne tik pastatų sumažintos kopijos). Tiesa, dėl karščio net ir kelių kilometrų eiti būna, nesinori.

Sumažinta garsioji Bankoko Wat Arun šventykla Mažajame Siame

Sumažinta garsioji Bankoko Wat Arun šventykla Mažajame Siame

Laimė, tai, kad Pataja netoli Bankoko, ją pamėgę ir tajai, reiškia, kad čia, priešingai daugeliui Tailando kurortų, yra normalus ir nebrangus viešasis transportas. Tiesa, jis gana neįprastas: maršrutiniai songtevai (pikapai, kur keleiviai sėdi kėbule). Įlipi, susimoki fiksuotą kainą už važiavimą vienam žmogui, ir pavažiuoji iki tol, kol songtevas pasuka kur tau nereikia, tada padaužai metalą, kad vairuotojas išgirstų, išlipi, ir lauki sekančio songtevo reikiama kryptimi. Gali prisieiti kartą-du persėsti, ypač važiuojant tolyn nuo centro (nes maršrutai neparašyti ar nebūtinai parašyti teisingi), bet vis tiek išeis daug pigiau, nei taksi. Svarbu iš anksto sužinoti tuometinę važiavimo kainą (man lankantis buvo 10 batų) ir išlipant vairuotojui paduoti lygiai tokią sumą – nė vienas nebandė apgauti, kad reikia duagiau, nes matė, kad tvarką žinome (gal esame vieni tūkstančių europiečių, gyvenančių Patajoje, vaikštančių su savo tajėmis žmonomis?). Tiesa, kai važiavome pirmą kartą ir klausėme “Ar važiuojate į The Base ir kiek kainuos?”, paėmė šešis kartus daugiau – nes išgirdęs tokį klausimą, vairuotojas iškart pasisiūlo būti taksistu – važiuoja maršrutu, kol gali, o tada, išprašęs keleivius, nuveža kur reikia jus. Šiuo atveju tas “kur reikia” tebuvo keli šimtai metrų į šalį.

Tiesos šventovė prie Patajos

Tiesos šventovė prie Patajos

Ir atvažiuoti į Patają labai paprasta: nuo Bankoko oro uosto vos pora valandų kelio tiesioginiu autobusu.

Puketas – visų rūšių kurortai – vienoje saloje

Puketas yra didžiausia Tailando sala. Tačiau ten nesijauti kaip saloje, nes į ją nutiestas tiltas, o gyventojų ir turistų – šimtai tūksytančių. Visa tai – net ne vienas kurortas, o daug, ir jie skirtingi.

Patongo (Puketas) Bangla gatvė - viena garsiausių Tailando turistinių gatvių

Patongo (Puketas) Bangla gatvė – viena garsiausių Tailando turistinių gatvių

Didžiausias – Patongas – tarsi truputėlį sumažinta Patajos versija. Daug mašinų, smalkės, pagrindinėje (Bangla) gatvėje – prostitutės ir ping pong šou, daug rusų (žr. aprašymą apie Patają aukščiau). Visgi, ta pagrindinė gatvė – jaukesnė, nei Patajoje, pašvęsta ne vien sekso turizmui, Patongo paplūdimys – platesnis. Bet ir kainos didesnės: čia nesitikėk pigių songtevų, tenka važinėti labai brangiu taksi, arba nuomotis moticiklą/automobilį. O, jei nepakanka tiesiog gulėti paplūdimyje, važinėti teks daug, nes svarbiausios pramogos ir įdomybės pasklidusios po visą Puketo salą.

Senasis Puketo miestas, įsteigtas dar portugalų ir pilnas senų europietiškų namų. Tajams žavu, nes kituose jų kurortuose išvis nerasi nieko seno – bet mums, pratusiems prie daug didesnių senamiesčių, nesinorėjo ten vaikščioti ilgiau valandos-dviejų.

Senajame Puketo mieste

Senajame Puketo mieste

Kur kas įspūdingiau yra nuoplaukti į Ao Phang Nga uolas, daugybę stačių salų, viena kurių pasitarnavo kaip filmavimo aikštelė Džeimsui Bondui. Kai kurios tų salų dar turi atskirus vandens telkinius per vidurį, kuriuos galima pasiekti tik tuneliais (hongais), plaukimas kuriais irgi – populiari pramoga. Geriausia nusipirkti dienos ekskursiją, į kurią įeis ir gražiausios uolos (aišku, Džeimso Bondo sala), ir plaukimas hongu. Ir gal dar pasimaudymas atokioje saloje. Tada ryte paims nuo viešbučio, vakare grąžins.

Ao Phang Nga uolos

Ao Phang Nga uolos

Taip pat turistų mėgstami ir superšou, pvz. Phantasea – ištisas miestelis jam pastatytas, o vakaro kulminacija – specialiai įrengtame teatre, kur į sceną lipa net gausybė dramblių.

Daugelis mažesnių Puketo kurortų gana panašūs vienas į kitą, todėl lankyti juos visus nėra prasmės: ilsėtis išsirinkite vieną.

Plaukimas į Hongą

Plaukimas į Hongą Ao Phang Nga

Krabis (Ao Nangas) – magiškai stačios uolos

Krabio regione – viena įspūdingiausių Tailande (o gal ne Azijoje ar pasaulyje) pakrančių – stebuklingai stačios uolos, kylančios iš vandenyno. Tokios stačios, kad, pavyzdžiui, Railajaus kurortas, nors yra žemynė, o ne saloje, pasiekiamas tik tradiciniu “ilgauodegiu laivu” – nes eiti pėsčiom per uolas ar nutiesti per jas kelią pasirodė neįmanoma.

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Railajus, o ir visas Krabio regionas – laipiotojų uolomis Meka. Įprastesnis kurortas – Ao Nangas, iš kurio į Railajų plaukia laivai. Jis atrodo taip, kad galėtų būti ir kokioje Turkijoje ar Ispanijoje: jūra, platus paplūdimys, kelias, tada – viešbučiai. Yra ten ir “McDonald’s”, “Subway”. Toks tarpinis variantas tarp kurortų-didmiesčių (Patajos) ir kurortų-salų (Ko Samui ar Ko Pha Ngan).

Be Railajaus, Krabio apylinkų koziris – Ao Phang Nga parkas, į kurį iš Ao Nango plukdoma kaip ir iš Puketo visai dienai (žr. aukščiau skyrelyje apie Puketą).

Stalagmitai ir stalagtitai Railajuje

Stalagmitai ir stalagtitai Railajuje

Dar galima nuvykti į fosilijų paplūdimį, kurio akmenys – tai prieš milijoną metų suakmenėjusios geldelės. Unikali vieta (pasaulyje tėra vos kelios): bet nepriblokš iš pirmo žvilgsnio, kol neįsižiūrėsi geriau.

Beje, pats Krabio miestas net nėra kurortas. Todėl svarbu nesuklysti ir neužsisakyti viešbučio ten, jei planuojate poilsiauti paplūdimyje.

Turistai karstosi Railajaus uolomis

Turistai karstosi Railajaus uolomis

Khao Lakas – žemaaukščiai kurortai atgimė po cunamio

Khao Lakas – tai mažų kurortų grandinė į šiaurę nuo Puketo. Jie maži visom prasmėm – viešbučiai čia – mažaaukščių pastatų rinkiniai, neužgožiantys aplinkinės gamtos. 2004 m. tai kainavo Khao Lakui labai daug: didysis Indijos Vandenyno cunamis nušlavė ištisus kurortus ir būtent čia buvo daugiausiai aukų Tailande. Dabar iš to cunamio daromas verslas: prisisteigė visokių cunamio muziejų. Daugelis – privatūs ir prasti, apsiribojantys tomis pačiomis sugriovimų nuotraukomis. Užtat brangūs, arba, jei nemokami, lankytojai “kaulijami” paaukoti cunamio aukoms ar našlaičiams. Garantuoju, kad daugelį tų pinigų “kaulytojai” tiesiog įsideda į kišenę: cunamis įvyko prieš tiek metų, kad kone visi našlaičiai jau seniai suaugo, bet manipuliuoti jausmais visada lengviau. Mačiau net siuvyklą, kuri vadinasi “Tsunami Tailor”!

Įdomiausias cunamio memorialas – tikrasis – yra Ban Nam Khaem kaime (cunamis pražudė apie pusę jo žmonių). Ten rasi daug aukų vardų, nuotraukų – tarp jų be galo daug europiečių.

Cunamio memorialas Khao Lake

Cunamio memorialas Khao Lake

Bet šiaip Khao Lakas atgimė: kaip ir prieš, ir per cunamį čia labiau skandinavų turistų Meka. Dėl šios priežasties per 2004 m. cunamis buvo pirmoji šitiek švedų gyvybių nusinešusi katastrofa nuo Poltavos mūšio – vien švedų žuvo 543!

Skandinavams patinka Khao Lakas, nes čia gamtos daugiau nei civilizacijos – ir visgi civilizacija nėra toli. Netoliese – didelės džiunglės, į kurias vyksta ekskursijos.

"Free to Look" cunamio pasekmių nuotraukų galerija (bet paskui prašo aukų)

“Free to Look” cunamio pasekmių nuotraukų galerija (bet paskui prašo aukų)

Ko Samui – brangioji Tailando sala

Ko Samui salą pamėgę Vakarų Europos turtuoliai. Kiek snobiški. Itališkame restorane italas šeimininkas tik susiraukė išgirdęs klausimą, ar nesiūlo picos: “Čia gi restoranas, ne picerija”.

Visgi, čia Tailandas, todėl ir pigesnius naktinius turgus nesunkiai rasite.

Pagrindinis kurortas – Čavengas. Lankytinų vietų Ko Samui mažai. Be tų, esančių visose salose – krioklelių su galimybe maudytis papėdėje (Na Muang kriokliai), dramblių žygių – yra Vienuolio mumijos šventykla, kur žmonės meldžiasi pasodintam vienuolio lavonui (sako, jis pats taip norėjo, kad būtų).

Vienuolio mumija vienuolio mumijos šventykloje

Vienuolio mumija vienuolio mumijos šventykloje

Kitų nesinori rekomeduoti – pvz. senelio ir senelės uolos, neva primenančios varpą ir makštį, ir todėl apsuptos galybės suvenyrų pardavėjų ir aplaipiotos turistų. Man jos pasirodė tiesiog desperatiškas mėginimas rasti Ko Samui nors kokių įdomybių. Na, bet visai savaitei ar dviems atvykstantis poilsiautojas šiaip ar taip aplankys visas vietas ir Senelio ir senelės uolos paplūdimio ir restoranų rutiną jam praskaidrins. Labiau verta aplankyti Wat Plai Laem šventyklą – nauja, bet įspūdinga.

Senelio ir senelės uolos. Beje, Railajaus kurorte dar yra penių šventykla, į kurią neva paskendusios indų princesės dvasiai vietiniai neša penius

Senelio ir senelės uolos. Beje, Railajaus kurorte dar yra penių šventykla, į kurią neva paskendusios indų princesės dvasiai vietiniai neša penius

Nakvoti Ko Samui galima tiek viešbučiuose, tiek bungaluose ant jūros kranto.

Ko Pha Ngan – vakarėlių gamtoje sala

Ko Pha Ngan visame Vakarų pasaulyje garsėja savo Full Moon Party vakarėliais. Kiekvieno mėnesio vieną naktį, per pilnatį, dešimtatūkstantinės minios čia šėlsta be ribų, vilkėdami menkais drabužėliais šoka pagal Hat RIno kurorto paplūdmio kavinių muziką, geria kokteilius iš smėlio kibirėlių, šokinėja per ugnį, dažosi kūnus fluorescenciniais dažais, paskui laukia saulėtekio.

Šokinėjimas per ugnį

Šokinėjimas per ugnį Full Moon Party

Full Moon party atmosferos nenupasakosi – reikia patirti. Tūkstančiai europiečių jaunuolių į Tailandą keliauja visų pirma dėl šių vakarėlių, sudalyvauti ten – kone ritualas.

Visa Ko Pha Ngan sala gyvena Full Moon Party ritmu, tačiau vakarėlių ten privisę ir kitu metu: Jaunaties, Džiunglų, Krioklio… Tiesa, daugelis jų yra labiau tradiciniai – su vienu didžėjumi, scena. Ne per Full Moon Party, sala aptuštėja, iki prieš kitą Full Moon Party vėl keltais pradeda plūsti vakariečiai. Daugelis turistų čia – iš anglakalbių šalių, taip pat prancūzai, žydai. Rytų europiečiai Full Moon Party dar neatrado.

Full Moon Party dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais

Full Moon Party dalyviai, išsidažę fluorescentiniais dažais

Aišku, Ko Pha Ngan yra ir įprastinių Tailando salų pramogų – kalvos, gražūs vaizdai į jūrą, geltono smėliuko paplūdimiai. Ir bungalai, kuriuose gali nakvoti faktiškai paplūdimyje.

Hua Hinas ir tajiški kurortai aplink

Kitoje įlankos pusėje nuo Patajos stūkso Hua Hino kurortas, labiau garsus tarp pačių tajų nei vakariečių. Mat čia nuo seno poilsiaudavo Tailando aukštuomenė ir pats karalius. Apylinkėse todėl gausu rūmų, iš kurių įspūdingiausi – tarpukariu statyti Mrigadajavano rūmai, derinantys vakarietišką art deco su tajiškais architektūros stiliais. Hua Hino traukinių stotyje – atskiras paviljonas karaliui, įrengtas naujas Radžabakti parkas (su gigantiškomis septynių karalių skulptūromis), o karaliaus nuotraukų, kurių Tailando viešosiose erdvėse ir šiaip gausu, čia – daugiau nei kur kitur.

Hua Hino traukinių stoties karaliaus paviljonas. Didelių karaliaus nuotraukų gausu visur Tailande

Hua Hino traukinių stoties karaliaus paviljonas. Didelių karaliaus nuotraukų gausu visur Tailande

Aišku, laikai, kai karalius Rama VI čia važiuodavo gydytis savo ligų jau seniai praeityje, o dabartinis Rama X atostogas leidžia Vokietijoje. Dabar ir Hua Hinas jau atrastas vakariečių – nors tajiško chaoso čia vis dar pilna. Miesto centrinė gatvė, kai lankiausi, dar buvo atsukta “nuo jūros” ir net buvo sunku suprasti, kaip išeiti į paplūdimį, nes pakrantė priklausė žvejams, ne turistams – tačiau pranešimai jau skelbė, kad viskas bus griaunama ir perstatoma. Žvejai kabinėjo gatvę protestais: ir angliškais, tikėdamiesi užsieniečių palaikymo.

Jei norite paatostogauti tikrai tajiškai, dar liko alternatyvų – juk Tailando pakrantė – 3219 km ilgio! Į pietus nuo Hua Hino – Pračuap Kiri Kanas, kurio paplūdimys, beje, įrėmintas gražiomis uolomis. Gal ne Krabio regionas – bet užtat ir turistų mažiau.

Pračuap Kiri Kano paplūdimys

Pračuap Kiri Kano paplūdimys

Į šiaurę nuo Hua Hino pats tajiškiausias kurortas – Čaanas. Jo centre – ne viešbučiai vakariečiams, o pseudosenoviniai pastatai, kuriuose tajai “stumdo” atvykėliams kambarius (dauguma paprasti). Gatvėse ilgai vakarais skamba muzika. Kažkuo primena Palangą prieš 15-20 metų – tik viskas gerokai tankiau, triukšmingiau, ir jūra – šalia pat namų. Daugiausia sutaupyste, jei pakaks bute ventiliatoriaus vietoje kondicionieriaus, tupyklos vietoje unitazo.

Čaano kurortas

Čaano kurortas

Išsinuomavus automobilį ar motociklą, tame regione galima pamatyti daugiau tajiškų kultūriškų vietų – pvz. Phetburio miestą, kuriame – garsi Khao Luang šventykla olose, bei dar vieni Račinaveto karaliaus rūmai pastatyti vokiečio architekto tarsi Vokietijoje.

Atokios Tailando salos ir Tailando pietiniai krantai

Į pietus nuo Puketo driekiasi ištisa salų grandinė. Nuo Puketo galima nuplaukti iki pat Malaizijos nė karto nesustojus žemyne. Kai kurios salos – žymesnės (kaip Ko Phi Phi, išgarsinta filmo “Paplūdimys”), bet daugybė jų – negyvenamos ar beveik negyvenamos.

Negaliu rekomenduoti konkrečių ir beveik niekas negali. Jei kažkur keliautų daugelis, tai jau nebūtų atokios salos. Be to, meilė konkrečiai salai, kaip ir konkrečiam žmogui – labai subjektyvus dalykas. Kas vienam – rojus žemėje, kitam – tiesiog nykuma.

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nang

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas į Railaujų. Priekyje, kur mažiausiai taškosi, sukrauti lagaminai. Į daugybę atokesnių Tailando kurortų gali patekti tik tokiu laivu, taigi, tenka lagaminus gabenti taip, vėliau su jais rankose išbristi į paplūdimį (prieplaukos būna nebūtinai)

Todėl norėdami apsistoti atokesnėje saloje, geriausiai patyrinėkite vietovę patys, pažiūrėkite, kur jausitės geriausiai.

Piečiausia Tailando žemyninė dalis, beje, turistų irgi visiškai neatrasta. Labiausiai tam trukdo vietos malajų karas už nepriklausomybę vykstantis trijose pietinėse provincijose. Manau, kad baimė perdėta: nors malajai musulmonai, o tajai budistai, konfliktas nėra religinis, ir malajai neužsiima terorizmu, nesitaiko į vakariečius ar turistus. Jų taktika – panašesnė, kaip Lietuvos partizanų pokariu: taikinys – tajų kariai, naujakuriai ir kolaborantai.

Beje, musulmonų daug daugelyje Tailando pakrančių. Tačiau tie musulmonai – tajai ir neprilausomybės nesiekia. Nuo seno taip susiklostė, kad Tailando žvejų bendruomenės priėmė islamą: todėl dažname kurorte rasi mečetę.

Musulmonai eina Tailando pakrantės keliu

Musulmonai eina Tailando pakrantės keliu

10 dalykų, kuriuos būtina padaryti Tailando kurortuose

Kur be atostogautumėte, padarykite šitai. Viską padariau ir nesigailiu.

*Stebėkite saulėlydį iš saulėlydžio baro salos ar kurorto vakaruose.

Turistai stebi saulėlydį Ko Pha Ngan saloje

Turistai stebi saulėlydį Ko Pha Ngan saloje

*Paragaukite naktinio turgaus maisto.
*Išbandykite tajišką masažą.
*Išbandykite vietinį transportą: praplaukite ilgauodegiu laivu ir pravažiuokite songtevu.

Vairuotojas užvedinėja ilgauodegį laivą. Jo esmė - labai paprasta: ant medinės valties - automobilio variklis. Uodega ilga, kad variklis neperšlaptų - juk jis neskirtas laivui.

Vairuotojas užvedinėja ilgauodegį laivą. Jo esmė – labai paprasta: ant medinės valties – automobilio variklis. Uodega ilga, kad variklis neperšlaptų – juk jis neskirtas laivui.

*Pasinaudokite galimybe prieiti arčiau Tailando gyvūnų nei galėsite kur kitur (tigrų, beždžionių, dramblių).
*Nueikite į Muai Tai (Tailando bokso) kovas – jos reklamuojamos visose kurortuose, išskyrus atokiausias salas.

Muai tai kovos tiesiog eilniame Patajos restorane. Barų ir restoranų, vietoje gyvos muzikos turinčių ringą Tailando kurortuose - ne vienas ir ne du.

Muai tai kovos tiesiog eilniame Patajos restorane. Barų ir restoranų, vietoje gyvos muzikos turinčių ringą Tailando kurortuose – ne vienas ir ne du.

*Apsistokite bungale pačiame paplūdimyje ir/ar kondominiume: moderniame daugiabutyje su baseinu ant stogo, treniruolių sale ir kt.
*Nueikite į kultūrinį šou su liaudies šokiais, kovos menais, o, jei atostogaujate didžiuosiuose kurortuose – vieną iš Tailando superšou (Kaan Patajoje, Phantasea Pukete).
*Patyrinėkite didžiausią kurorto budistų šventyklą, stebėkite ten žmones.

Didysis Buda Ko Samui saloje. Kaip ir dažna šventykla, ši - gana nauja, tačiau spinduliuojanti tokia didybe, kokią Europoje kurdavo tik prieš 100 ar daugiau metų

Didysis Buda Ko Samui saloje. Kaip ir dažna šventykla, ši – gana nauja, tačiau spinduliuojanti tokia didybe, kokią Europoje kurdavo tik prieš 100 ar daugiau metų

*Išsivaduokite bent trumpam iš griežčiausių moralės rėmų ir išdrįskite padaryti ką nors, kas Tailande – padoru ar toleruojama, nors Lietuvoje – nepadoru ar net uždrausta. Gal ping pong šou, gal pravažiuokite motociklu be teisių.

Ir, pagaliau, Pastebėkite smulkmenas. Biurų tarnautojai, rytais atnešantys aukas į dvasių namelius, stūksančius prie kiekvieno pastato. Prekybos centrų apsaugininkai, atiduodantys pagarbą klientams it kariai. Prostitutė, skubiai viešumoje nusimovusi kelnaites prieš išeidama nakčiai su vakariečiu klientu. Prieš turistinį šou nuskambantis karališkasis himnas. Gatvėse maisto aukas renkantys ryškiaspalviai vienuoliai. Didžiulės “odos balinimo kremų” reklamos ir tajai, užsidengę veidus it kokie banditai – taip smarkiai jie nenori nudegti, nes tamsi oda ten šitaip negraži (ką jie mano apie besideginančius baltaodžius?). Daug šių dalykų mačiau tik Tailando kurortuose, kur skirtinga istorijos vaga nulėmė kitokias (ir puikiai išsilaikiusias) vertybes – ir nė milijonai turistų to nepakeitė.

Vienuoliai atėjo į Patajos plaukiojantį turgų

Vienuoliai atėjo į Patajos plaukiojantį turgų

Tailando kurortų žemėlapis ir jų lankytinos vietos. Galbūt tai padės susiplanuoti jums atostogas Tailande ar kelionę į Tailando kurortus.

Tailando kurortų žemėlapis ir jų lankytinos vietos. Galbūt tai padės susiplanuoti jums atostogas Tailande ar kelionę į Tailando kurortus.


Visi mano kelionių po Tailandą aprašymai-vadovai

1. Tailandas - šalis visiems, bet ne visų (ĮŽANGA)
2. Bankokas - rytietiška pasaulio turizmo sostinė
3. Tailando kurortai - karštis, pramogos, kultūra
4. Šiaurės Tailandas - neatrasta Tailando siela
5. Full Moon Party - beprotiškiausia Tailando naktis

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kinija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kinija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 10 komentarai

Kinija – viena didžiausių pasaulio šalių, kurioje – ir vieni moderniausių pasaulio didmiesčių, ir kai kurios iš svarbiausių Žemėje gamtinių bei istorinių vietų.

Kinija keičiasi kasmet ir keliauti ten davar paprasčiau, nei bet kada anksčiau. Visgi, palyginus su kelionėmis Europoje ar JAV, visokių kliūčių ir ypatumų dar daug.

Po Kiniją nepriklausomai keliavau keturis kartus ir aplankiau svarbiausias jos lankytinas vietas bei patyriau daugelį Kinijos ir kelionių po ją ypatumų. Dalinuosi išsamiais patarimais, ką būtina žinoti kiekvienam keliautojui po Kiniją: ką pamatyti, kaip gauti vizą, kuo keliauti po šalį, kiek tai kainuos.

Džangdžadzie į dangų šaunančių uolų miškas - viena garsiausių gamtinių lankytinų vietų Kinijoje

Džangdžadzie į dangų šaunančių uolų miškas – viena garsiausių gamtinių lankytinų vietų Kinijoje

Kinijos miestai – gigantiški ir modernūs

Kelionė į Kiniją neišvengiamai prasidės nuo didmiesčio, į kurį atskrisite. Daugelis europiečių skrenda į Pekiną, Šanchajų arba Honkongą, nes skrydžių pasiūla ten didžiausia ir kainos geriausios.

Šie trys Kinijos didmiesčiai – patys svarbiausi Kinijoje ir visi verti dėmesio, bet kartu ir be galo skirtingi.

*Pekinas – Kinijos sostinė, garsėjanti senais pastatais: valdovų rūmais, šventyklomis, Kinų siena pašonėje.

Pekino Dangaus šventykla, kur protėviams melsdavosi Kinijos imperatoriai

*Šanchajus yra ekonominis Kinijos variklis jau 100 metų: todėl jame – ir aukščiausi šiuolaikiniai dangoraižiai, ir didingi tarpukario pastatai.
*Honkongas iki 1997 m. buvo Britanijos kolonija ir iki šiol ten tvyro ir europietiška dvasia: saugoma apylinkių gamta (kalvos, salos), vietiniai moka angliškai, itin liberali rinka ir demokratinė valdžia.

Honkonge išsaugota gamta ir tradicijos, kuri kituose Kinijos miestuose jau būtų sunaikinta - pavyzdžiui, šis Tai O žvejų kaimas.

Tačiau šiais laikais visokiais “…iausiais pasaulyje” moderniais pastatais ir pasiekimais didžiuojasi ir daugybė kitų Kinijos didmiesčių. Jau pusė visų pasaulio pastatų, aukštesnių nei 350 metrų – Kinijoje! Ten – ir didžiausi prekybos centrai, ilgiausi tiltai, didžiausios aikštės. Visi Kinijos didmiesčiai be galo modernūs, spindintys įvairiausiomis šviesomis. Ir Kinijos miestai milžiniški: keliaudamas po Kiniją ne kartą lankysies miestuose, kurių pavadinimų negirdėjai, nors jie – Paryžiaus ar Londono dydžio.

Pudongo, Šanchajaus verslo rajono panorama. Du jo pastatų patenka tarp 10 aukščiausių pasaulio pastatų (kaip ir į daug Kinijos superdangoraižių, galima pasikelti viršun)

Pudongo, Šanchajaus verslo rajono panorama. Du jo pastatų patenka tarp 10 aukščiausių pasaulio pastatų (kaip ir į daug Kinijos superdangoraižių, galima pasikelti viršun)

Taip yra todėl, kad daugelis Kinijos megapolių šitaip išaugo vos “ką tik”: 1980-2010 m. iš Kinijos kaimų į didmiesčius persikėlė 400 mln. žmonių ir tai buvo didžiausia migracija pasaulio istorijoje. Tačiau tai reiškia, kad, deja, daugelis Kinijos miestų – nuobodžios skubiai pastatytų aukštų daugiabučių eilės, kurias tolyn iki horizonto vis “pildo” ir “pildo” nenuilstantys kranai. Dažnas miestas nuo fabrikų ir automobilių dūmų skendi smoge (kai lankėmės Pekine, 4 iš 5 dienų Kinijos sostinė buvo padengra smogo). Kinai stengiasi: puošia miestus spalvotais plieno tiltais, o pastatų fasadai tampa ekranais. Bet to nepakanka, kad miestai taptų turistiniais.

Landžou, maždaug Varšuvos dydžio miestas Kinijos vakaruose. Tai - miesto centras, tačiau pastatai - panašūs vienas į kitą

Landžou, maždaug Varšuvos dydžio miestas Kinijos vakaruose. Tai – miesto centras, tačiau pastatai – panašūs vienas į kitą

Be Pekino, Šanchajaus ir Honkongo, man labiausiai dėmesio verti pasirodė šie Kinijos didmiesčiai:
*Sianas. Senoji Kinijos sostinė, konkuravusi su Roma ir garsėjanti galingiausia pasaulyje Viduramžių miesto siena bei Terakotine armija.
*Makao. Kinijos lošimų sostinė ir buvusi Portugalų kolonija, kur šalia – kazino spindesys ir europietiškos bažnyčios bei fortai.

Šv. Pauliaus bažnyčios griuvėsiai ir laiptai prie jų Makao.

*Šendženas. ~1980 m. jis buvo Kauno dydžio, bet tada tapo pirmuoju Kinijoje miestu, kur leista privati nuosavybė, ir išaugo iki 12 mln. Garsėja aibe pramogų parkų “visai šeimai” ir apsipirkimo galimybėmis.
*Čongčingas. Kol kas atrastas tik Azijos turistų, šis naujas miestas įdomus dėl gamtiniu reljefu, aukščių skirtumais, daugybe restoranų, gražiais tiltais.

Nakčiai apšviestas būgnų bokštas Siane

Nakčiai apšviestas būgnų bokštas Siane

Nors dar išvysi skurdo, Kinijos didmiesčiuose jau jautiesi kaip Pirmajame pasaulyje. Prabangių automobilių, kaip “Lamborghini” ar “McLaren” Kinijoje išvysi dažniau, nei Europoje. Visgi, jei nori gyventi paprastai, ar net “šiek tiek prabangiai”, Kinijos miestai – pigesni, nei Europos. “Didžioji trijulė” Šanchajus/Pekinas/Honkongas – šiek tiek pigesni, o gilesni miestai – net kelis kartus. Svarbiausia, kad Kinijoje uždrausta imti iš užsieniečių brangiau, nei vietinių: todėl dažna Azijos praktika, kai tas pats bilietas užsieniečiui kainuoja dvigubai ar trigubai, Kinijoje netaikoma, o ir apgavikų mažai (net užsisakius daiktą nepažiūrėjus kainos nemėgindavo apgauti).

Turistai fortografuoja McLaren automobilį prie Šanchajaus M50 meno rajono

Turistai fortografuoja McLaren automobilį prie Šanchajaus M50 meno rajono

Viena, kas Kinijos didmiesčiuose dar skiriasi nuo Europos – pagarbos bendriems dalykams trūkumas. “Namai” daugeliui baigiasi ties laiptinės durimis ir laiptinės, liftai net prabangiausiuose daugiabučiuose per kelis metus smarkiai nutriuša.

Patriušusi laiptinė itin prabangiame apynaujame daugiabutyje Šanchajuje. Iš jo atsiveria vienas geriausių Šanchajuje vaizdų į miesto centrą

Patriušusi laiptinė itin prabangiame apynaujame daugiabutyje Šanchajuje. Iš jo atsiveria vienas geriausių Šanchajuje vaizdų į miesto centrą

Kinijos gamta ir jos lankytinos vietos

Kinija yra trečia pagal plotą pasaulio šalis ir jos teritorijoje – gausybė gražiausių pasaulio gamtinių vietų, kurios gal dėl ilgos izoliacijos, gal dėl sunkiai ištariamų pavadinimų dar nesusilaukė deramo užsieniečių dėmesio.

Džangje geoparkas prie Kinijos šilko kelio garsėjantis dryžuotais kalnais

Džangje geoparkas prie Kinijos šilko kelio garsėjantis dryžuotais kalnais

Garsiausi turbūt Himalajai, bet vienos labiausiai pribloškiančių – Džangdziadzie uolos-dangoraižiai bei Trys Jangdzės tarpekliai, kur įprasta plaukti į tradicinį 3-4 dienų kruizą.

Trijų tarpeklių pradžia

Trijų tarpeklių pradžia

Tiesa, „nacionalinis parkas“ Kinijoje reiškia ką kitą, nei Europoje ar JAV. Gamtą kinai tiesiog „pajungia“ turizmui ir pramogoms: pasivaikščiojimo takai – asfaltuoti, nuo vienos įspūdingesnės vietos prie kitos nuolat vežioja autobusai, kai kur „nuotaikai sukurti“ iš garsiakalbių skamba muzika, siūloma visa eilė pramogų: oro balionai ir parasparniai, kupranugariai ir bagiai, virtualios realybės teatrai, liftai, apžvalgos bokštai, lynų keltuvai ir stikliniai tiltai tarp kalnų. Net “McDonald’s” nacionaliniuose parkuose būna.

Džangdziadzie traukinukas veža link Trijų seserų uolų

Šalia vieno populiariausių Džangdziadzie pasivaikščiojimo takų – ir galimybė visą kelią važiuoti traukinuku

Kinai visa tai mėgsta, renkasi miniomis, tuo tarpu jei kur yra dar „neįturistinta“ gamtinė vieta, kur tiesiog galima pasivaikščioti po gamtą, tai ten keliautojų labai mažai. Tiesa, „neįturistintų“ vietų daugiau tik rečiau apgyvendintuose šalies vakaruose (Tibete, Činghajuje), tuo tarpu rytuose kone viskas „pajungta“ turizmui.

„Laukinės gamtos“ mėgėjai iš Europos iš pradžių žiūrės skeptiškai, tačiau savaip žavu gamtą patirti daugiau būdų, nei įprasta visur kitur, ir sąlyginai nebrangiai.

Dykuma, per kurią driekdavosi Šilko kelias

Dykuma, per kurią driekdavosi Šilko kelias

Kinijos istoriniai stebuklai – siena, šventyklos

Kinijos civilizacija pasaulyje neturi lygių ir ji atlaikė tūkstantmečius. Antikoje savo dydžiu ir svarba Kinija prilygo Romos Imperijai, Viduramžiais paliko toli už nugaros susiskaldžiusią Europą ir tai Kinijoje buvo didžiausi, turtingiausi ir kultūringiausi pasaulio miestai. Tik ~XVIII a. per pramonės revoliuciją Vakarų pasaulis aplenkė Kiniją – bet, tikriausiai, irgi trumpam, nes Kinija vėl kyla.

Deja, pagal tokią turtingą istoriją, istorinių lankytinų vietų Kinijoje mažoka. Daug senųjų kinų pastatų buvo mediniai ir neišliko. Be to, daug ką sugriovė karai ir revoliucijos, kurių paskutinė – “Kultūrinė revoliucija” – vyko 1966 m. Diktatoriaus Mao Dzeduno skatinamas komunistinis jaunimas tada daužė “keturias senybes” – senas tradicijas, kultūrą, papročius, mintis – ir gausybė senovinio meno kūrinių, šventovių, virto dulkėmis.

Didžioji Kinų siena smoge. Svarbiausios Kinijos istorinės vietos, kaip Kinų siena, buvo išsaugotos net per Kultūrinę revoliuciją, tačiau sunaikinta tūkstančiai mažesnių, bet kūrusių bendrą senovinę atmosferą.

Tad daugelis to, kas Kinijoje sena, išlikę iš paskutinės – Čingų – dinastijos laikų (1644-1912 m.). Ir to nedaug: beveik nerasi miestų su autentiškais senamiesčiais, nebent pavienius senus pastatus. Kinijoje neįprasta saugoti ištisų kvartalų: senieji Pekino ar Šanchajaus rajonai (hutongai, lilongai) masiškai griaunami, perstatomi dangoraižiais. Saugomi tik svarbiausieji objektai. Tai – varpų ir būgnų bokštai, kadaise pranešdavę miestelėnams svarbias žinias. Tai – šventyklos, priklausančios visai eilei religijų, o ypač budizmui, taoizmui ir konfucianizmui (daugelis kinų vienu metu laikosi jų visų papročių, o dar itin gerbia ir savo protėvius). Tai – miestų sienos ir vartai, nors dauguma jų nugriauta.

Vieni iš Siano miesto sienos vartų

Vieni iš Siano miesto sienos vartų

Viduramžių ir senesnių objektų Kinijoje likę labai mažai ir daugelis – toliau nuo miestų. Tai – Didžioji kinų siena (ją gali pamatyti daug kur šiaurės Kinijoje, nuo Pekino apylinkių iki vakarų dykumų). Tai – Budistinės grotos, kur olose ir ant uolų ištapyti 500-1500 metų senumo religiniai kūriniai ir stovi skulptūros (ypač daug jų prie žymiojo Šilko kelio, kuriuo Kinijos Imperija prekiavo su Europa). Tai – Kinijos imperatorių įkapės, kaip Terakotinė armija. Dar, aišku, yra muziejų kolekcijos, iškasenos.

Siano Terakotinė armija iš arti

Siano Terakotinė armija iš arti

Stokodami tikrų “senienų”, kinai kuria naujas: sekant senais architektūros stiliais, masiškai statomos šventyklos, Budos skulptūros, tiltai, miestų sienos, ištisi miestų rajonai. Jei prieš 10-20 metų tai būdavo pigios kopijos, dabar viskas daroma labai kokybiškai: net man, architektūros ir istorijos fanui, dažniausiai sunku atskirti, ar pastatas išlikęs, ar atstatytas, ar pastatytas iš naujo.

Dazu budistinėmis statulomis paverstos uolos

Dazu budistinėmis statulomis paverstos uolos…

Na, nuo to priklauso istorinė vertė – bet ne grožis. Šitų “naujo seno” statybų dėka, kinai sukūrė (ar išplėtė) vientisus senoviškai atrodančius rajonus ir miestelius, kokių net Europoje nerasi (pas mus juk mėgstama šen ar ten įterpti kokį nuobodų naują pastatą). Kinai net neturi pasirinkimo: kai istorinių vietų pas juos taip mažai, o turistų – šitaip daug ir daugėja (daugiau, nei bet kurios kitos pasaulio tautos), tai visos “tikros” istorinės vietos tiesiog paskęsta turistų jūroje. Jas išplėtus ar sukūrus naujų, turistai prasisklaido – nors ir tai norėtum, kad prasisklaidytų labiau.

...ir Dazu uolų skulptūrų muziejus, tik vienas daugybės pastatų skulptūras supančiame komplekse. Naujų senovinių pastatų ten tiek, kad plotu smarkiai lenkia uolines skulptūras, o iki skulptūrų pro juos tenka eiti gal kilometrą

…ir Dazu uolų skulptūrų muziejus, tik vienas daugybės pastatų skulptūras supančiame komplekse. Naujų senovinių pastatų ten tiek, kad plotu smarkiai lenkia uolines skulptūras, o iki skulptūrų pro juos tenka eiti gal kilometrą

Tarp tokių “pusiau išlikusių, pusiau atstatytų” senovinių miestelių vienas įspūdingiausių – Fenghuangas.

Fenghuango senamiestis

Fenghuango senamiestis

Kinijos vizos – kaip ir kur gauti

Kinijos vizų režimas turi labai daug išimčių. Daliai keliautojų iš Lietuvos į Kiniją vizos nereikia išvis, tai priklauso nuo kelionės vietų ir trukmės.
*Kinijos vizos nereikia keliaujantiems į Honkongą, Makao arba Taivaną.
*Norintieji aplankyti Šendženą ir skrendantys į Honkongą, gali vizą gauti Honkonge.
*Skrendantys į daugelį pagrindinių Kinijos didmiesčių kelioms dienoms ir iš ten išskrendantys į kitas šalis, irgi gali išeiti į tuos miestus be vizos.

Į Makao kazino gali patekti ir be Kinijos vizos.

Visiems kitiems lietuviams vizų reikia ir jos išduodamos Kinijos ambasadoje Vilniuje. Nusiteikite, kad tam sugaišite laiko. Anketa Kinijos vizai gauti – ilgesnė, nei kokiai nors kitai vizai, kurios gyvenime esu prašęs. Prašoma gausybės konkrečios informacijos, bet į tai, atrodo, nežiūrima rimtai: pavyzdžiui, prašoma visų viešbučių, kuriuose apsistosi, sąrašo, bet į anketą telpa tik penki viešbučiai, be to, niekaip neužkertamas kelias tam, kad žmonės tiesiog rezervuojasi bet kokius atšaukiamus viešbučius, paskui atšaukia ir apsistoja kur nori.

Užpildžius anketą, reikia rezervuotis laiką Kinijos ambasadoje, tačiau tas pats laikas priskiriamas šimtui žmonių: eilė nusidriekė net į lauką ir teko stovėti virš valandos. Tik tam, kad išgirsčiau, jog mano vizai atsineštoje nuotraukoje kirpčiukai pernelyg uždengia kaktą ir turiu eiti pasidaryti naują nuotrauką bei iš naujo atstovėti eilę. Nors tą pirmąją nuotrauką sėkmingai priėmė Kinijos ambasados internetinė sistema, be to, jokiuose reikalavimuose nuotraukoms nieko apie šukuoseną neparašyta…

Gyva eilė prie Kinijos ambasados Vilniuje

Gyva eilė prie Kinijos ambasados Vilniuje

Kaip ten bebūtų, galiausiai Kinijos vizą gavau. Dabartinė tvarka jau yra supaprastinta: kai į Kiniją keliaudavau pirmus kartus, reikėdavo dar iškvietimo iš Kinijos, taigi, tekdavo papildomai mokėti kelionių agentūrai (bet pačiam eiti į Kinijos ambasadą nereikėjo). Dabar jau kelionių agentūros samdyti nebeapsimoka, nes vis tiek teks eiti į ambasadą “priduoti” pirštų atspaudų.

Kada keliauti į Kiniją – klimatas, sezonai

Kinija milžiniška ir klimatas joje skiriasi radikaliai.
*Šiaurinėje Kinijos pakrantėje (Pekine) žiemos – panašios kaip Lietuvoje, o vasaros – karštesnės.
*Vidurinėje Kinijos pakrantėje (Šanchajuje) žiemos – tarsi Lietuvoje balandžio mėnuo, o nuo gegužės iki pat rugsėjo – karščiau, nei Lietuvoje liepą.
*Pietinėje Kinijos pakrantėje (Honkonge, Šendžene, Makao) žiemos – tarsi Lietuvoje gegužė-birželis, o vasaros – karštos kaip Turkijoje.

Honkongo žali tropiniai miškai

Gylyn į Kinijos vakarus klimatas darosi žemyninis: didesni skirtumai tarp vasaros ir žiemos, nakties ir dienos temperatūrų nei tose pat platumose pakrantėje. Siane ar Čongčinge skirtumai dar ne tokie dideli, bet kalnuose (Tibete, Činghajuje) gerokai vėsiau, nei būtų šiaip: ten gali snigti net birželį.

Be to, smarkiai skiriasi oro drėgnumas: pietuose (pvz. Honkonge) – itin drėgna, kitur – sausa. Kinai tą itin pastebi: ne kartą girdėjau pietryčių kinus besiskundžiant sausu oru kitur.

Šaltas snieguotas ruduo tibetiečių gyvenamuose kalnuose

Šaltas snieguotas ruduo tibetiečių gyvenamuose kalnuose

Renkantis laiką kelionei į Kiniją, ne mažiau nei oras svarbūs turizmo srautai. Nes, patikėkite, nenorėtumėte keliauti tada, kai dauguma kinų: valandų valandas tuomet stovėsite eilėse, į kai kurias lankytinas vietas, traukinius nepateksite išvis, lėktuvų kainos bus išaugusios.

Tokie “kritiniai periodai” yra du: vadinamosios nacionalinės atostogos. Mat visi kinai atostogauja vienu metu: savaitę aplink Revoliucijos dieną (spalio pradžioje) bei Kinų naujų metų savaitę (diena kasmet kinta). Užteko pakeliauti per Taivaną per Kinų naujus metus, kad suprasčiau, jog daugiau nieko panašaus daugiau nenoriu: šventimo per minias nelabai mačiau, užtat nakvoti automobilyje neradus viešbučio teko. Kinai, būna, net ištisas dienas stotyse laukia reikiamo traukinio namo, idant aplankytų tėvus (dabar, tiesa, sako, dažniau “refrešina” geležinkelių tinklapį).

Džangje geoparkas ne sezono metu, spalio mėnesį. Sunku įsivaizduoti, kiek žmonių čia pasitinka saulėlydį per nacionalines atostogas - kažin, ar išvis įmanoma čia užlipti

Džangje geoparkas ne sezono metu, spalio mėnesį. Sunku įsivaizduoti, kiek žmonių čia pasitinka saulėlydį per nacionalines atostogas – kažin, ar išvis įmanoma čia užlipti

Be to, daug “butelio kakliukų” prie turistinių vietų susidaro ir vasaromis. Orui atšalus, daugelyje Vakarų Kinijos lankytinų vietų galite keliauti beveik vienas (net visokios turistinės zonos, greito maisto restoranai – uždaryti). Tačiau rytų Kinijoje vis viena lauks žmonių jūros (juk kinų 1,4 mlrd.!) – tiesiog, jos nebesudarys tokių eilių.

Tuščias turistinis miestelis prie Džangje geoparko Kinijos vakaruose rudenį

Tuščias turistinis miestelis prie Džangje geoparko Kinijos vakaruose rudenį. Visas miestelis (gerokai didesnis, nei čia matosi) pastatytas vos prieš keletą metų “įturistinant” vietovę

Kaip keliauti po Kiniją – Kinijos geležinkeliai

Vienas naujųjų Kinijos technologinių stebukllų – greitųjų geležinkelių sistema. Ji pastatyta per vos 10 metų ir ne tik yra ilgiausia pasaulyje – Kinija aplenkė Vokietiją, Japoniją ir kitas greitaisiais geležinkeliais garsėjusias šalis jau net dešimt kartų!

Beveik į kiekvieną Kinijos didmiestį veda greitasis geležinkelis, kurio traukiniai važiuoja 250-300 km/h greičiu. Man po Kiniją labiausiai patiko keliauti būtent jais: 3-5 valandos ir įveiki 600 ar 1000 kilometrų, lengvai tą pačią dieną „peršokdamas“ nuo vieno lankytino miesto prie kito.

Kinijos greitieji traukiniai

Kinijos greitieji traukiniai

„Senovinė“ alternatyva – lėtieji traukiniai. Kėdė jame kainuoja pigiau, nei greitajame, tačiau, išskyrus pačius taupiausius keliautojus, lėtąjį traukinį rekomenduočiau nebent naktinei kelionei, tokiu būdu taupant dienos laiką. Kiekvienas naktinis traukinys turi miegamuosius vagonus. Angliškai jų klasės vadinamos „hard sleeper“ ir „soft sleeper“: pirmuosiuose lovos yra trimis aukštais ir kupė be durų, antruosiuose – dviem aukštais ir kupė su durimis („hard sleeper“ kainuos panašiai, kaip kėdė greitajame traukinyje, „soft sleeper“ – brangiau).

Miegamajame 'hard sleeper' vagone. Kairėje - lovos trim aukštais (viršutinis labai aukštai), dešinėje vietos prisėsti (jos atskirai neparduodamos ir skirtos greta miegantiems)

Miegamajame ‘hard sleeper’ vagone. Kairėje – lovos trim aukštais (viršutinis labai aukštai), dešinėje vietos prisėsti (jos atskirai neparduodamos ir skirtos greta miegantiems)

Kokią klasę bepasirinktumėte, bus akivaizdu: paleisdama greituosius traukinius, Kinija per keletą metų „peršoko“ gerą 50 metų į priekį ne tik traukinių greičiu. Greitajame Kinijos traukinyje jautiesi kaip pirmajame pasaulyje: modernu, švaru, nerūkoma, rozetės pasikrauti telefonui, atlenkiami staliukai. Gi važiuodamas lėtojo traukinio miegamajame vagone, sunkiai galėjau užmigti nuo cigarečių dūmų, kurie apsupo mano viršutinį gultą, o žmonai trukdė pūstuvas; tualetas ten priminė išmatų krūvą ir t.t.

Antroji klasė greituosiuose Kinijos traukiniuose

Antroji klasė greituosiuose Kinijos traukiniuose

Greituosiuose traukiniuose irgi yra klasės, bet imti geresnę, nei populiariausia antroji, pasirodė pinigų švaistymas, nes ir antroji puiki. Pirmosios klasės sėdynės kiek platesnės (ji brangesnė ~60%), o verslo klasės sėdynės , tarsi lėktuve, atsilenkia į gultus, be to, gali prieš kelionę apsilankyti verslo klasės salėje, kur nemokami gėrimai ir užkandžiai – tačiau ši klasė brangesnė daugiau nei tris kartus.

Smarkiai skiriasi ir tvarka senose ir naujose traukinių stotyse. Naujos, į kurias važiuoja dauguma greitųjų traukinių ir kurios dažniausiai įsikūrusios priemiesčiuose, primena milžiniškus oro uostus: peronai pirmame aukšte, išvykimo salė – antrame, atvykimo – rūsyje. Keliolika minučių iki išvykstant traukiniui skelbiamas įlaipinimas ir keleiviai leidžiami į peroną. „Senosiose stotyse“ sistema sudėtingesnė: jau nuo pat pradžių reikia iš lauko įeiti į reikiamą ankštą laukiamąją salę (tą, kur parašytas tavo traukinio numeris) ir laukti signalo, kada į požeminę perėją bus išleidžiami būtent to reiso keleiviai.

Milžiniškas požeminis praėjimas po šiuolaikine traukinių stotimi

Milžiniškas požeminis praėjimas po šiuolaikine traukinių stotimi

Visgi, tiek naujose, tiek senose stotyse susiduri su begale Kinijai būdingos biurokratijos. Saugumo patikrinimai (paprastai formalūs) prie įėjimo, bilietų patikrinimai tris kartus (prie įėjimo į stotį, įlaipinant į traukinį, traukinyje), paso tikrinimai… Jau pati įlapinimo procedūra – žmonių eilės, laukiančios, kol juos leis į peroną – pasirodė kiek diktatoriška: kitose šalyse juk kada nori eini į kokį nori peroną…

Siningo traukinių stotis. Net provincijos miestų stotys - gigantiškos ir neretai architektūriškai įspūdingos. Juk greitieji geležinkeliai - pelnytas šiuolaikinės Kinijos pasididžiavimas

Siningo traukinių stotis. Net provincijos miestų stotys – gigantiškos ir neretai architektūriškai įspūdingos. Juk greitieji geležinkeliai – pelnytas šiuolaikinės Kinijos pasididžiavimas

O prasideda trukdžiai dar įsigijant bilietus: nors bilietų automatai veikia ir angliškai, užsieniečiams jie neprieinami, nes neskanuoja užsienietiškų pasų, o juos rodyti būtina ir perkant bilietus. Internetu iš Kinijos geležinkelių svetainės bilietų irgi nenusipirksite: priima tik kiniškas korteles. Yra begalė internetinių tarpininkų, tačiau jie brangoki: bilietų kaina perkant iš jų gali net ir padvigubėti ar patrigubėti. Todėl aš tarpininkų puslapiuose tik pažiūrėdavau grafikus ir kainas, užrašydavau ant lapelio reikiamus, ir bilietus pirkdavau kasose. Retesnių traukinių bilietus ar bilietus sezono metu verta pirkti iš anksto (pvz. pirmą kelionės dieną), nes eilės prie kasų kartais būna labai didelės, o vietos traukiniuose išparduodamos (pvz. yra tekę eilėje Guangdžou stovėti 40 minučių ir gavau bilietą tik į šeštą traukinį, nes penki pirmesni buvo išparduoti).

Eilės prie bilietų Guangdžou pietinėje geležinkelio stotyje.

Kinijos lėktuvai, autobusai ir autonuoma

Pastaraisiais metais Kinijoje smarkiai pagausėjo vidinių skrydžių, atsirado ir pigių skrydžių oro bendrovės. Tiesa, jų bilietai dažniausiai brangesni, nei Europoje, bet ilgesniuose atstumuose skrydis gali būti ir pigesnis, ir greitesnis nei greitaisis traukinys, Verta tikrinti ne tik skrydžius tarp tų miestų, kurių jums reikia, bet ir tarp gretimų miestų, nes kainos, būna, skiriasi ir tris kartus (pvz. skristi Šanchajus-Landžou man kainavo ~70 eurų, kai Šanchajus-Siningas būtų kainavę per 200 eurų). Traukinių kainos Kinijoje fiksuotos (už tą patį atstumą tokiu pat traukiniu visada mokėsi tiek pat), gi rasti geras skrydžių kainas, kaip ir Europoje, reikia sugebėjimų ir sėkmės (galite tikrinti tinklapyje Skycanner).

Spring Airlines, vienos Kinijos pigių skrydžių bendrovių, lėktuvas kyla iš Šanchajaus į Landžou

Spring Airlines, vienos Kinijos pigių skrydžių bendrovių, lėktuvas kyla iš Šanchajaus į Landžou

Autobusais Kinijoje važiuodavau tik į miestus, kur neveda geležinkelis: jų grafikus rasti sunkiau, jie gerokai lėtesni. Principas panašus, kaip su traukiniais: ateini į stotį, nusiperki bilietą, atėjus laikui pro tam tikrus vartelius esi „paleidžiamas“ į lauką. Ten dar verta pasiaiškinti, kuris autobusas tavo, nes užrašai – tik kiniški. Autobusai – vienintelė Kinijos viešojo transporto rūšis, kuri man yra vėlavusi (dėl kamščių): traukiniai ir net vietiniai lėktuvai dažnai išvyksta keliomis minutėmis per anksti!

Vienintelis kartas, kai ant autobuso kryptis mačiau parašytas angliškai. Tiesa, realybėje autobusas važiuoja ne iš Fynikso į Huaihua aukštą traukinių stotį, o iš Fenghuango į Huaihua greitųjų traukinių stotį

Vienintelis kartas, kai ant autobuso kryptis mačiau parašytas angliškai. Tiesa, realybėje autobusas važiuoja ne iš Fynikso į Huaihua ‘aukštojo geležinkelio’ stotį, o iš Fenghuango į Huaihua greitųjų traukinių stotį.

Mano mėgstamiausias kelionių būdas – automobilio nuoma – Kinijoje užsieniečiams sunkiai prieinamas. Kinija nepripažįsta užsienio teisių ir reikia išsilaikyti kiniškas. Laimė, pakanka teorijos egzamino ir jis laikomas anglų kalba. Bet perspektyva praleisti ne vieną dieną kelionės pradžioje tvarkantis biurokratines kiniškų teisių gavimo procedūras neviliojo: tuo dažniausiai užsiima tik užsieniečiai, gyvenantys Kinijoje. O ir pasimokyti teorijos egzaminui tektų: galite gauti klausimą, kiek Kinijoje baudžiamas tas ar kitas eismo taisyklių pažeidimas ir pan. Girdėjau, tik 4% užsieniečių egzaminą išlaiko.

Kaip važinėti po Kinijos miestus

Prieš 10-20 metų Kinijos didmiesčiai turėjo vieną prasčiausių pasaulyje transporto sistemų tarp tokio dydžio miestų, o dabar turi vieną geriausių. Jos pagrindas – metro. Šanchajaus metro, pastatytas per 20 metų, savo ilgiu aplenkė Londoną ar Niujorką, kurių metro sistemos vystytos pusantro šimtmečio… Kone kiekviena lankytina vieta netoliese turi metro stotį ir metro dažniausiai pigesnis, nei Vilniaus autobusai, nors juo nuleki dešimtis ar net virš 100 kilometrų.

Provincijos didmiesčiuose metro linijos irgi masiškai tiesiamos sunkiai suvokiamais tempais: kasmet(!!!) atidaroma 20-30 naujutėlių metro linijų, besidriekiančių ~500 kilometrų su 300 naujų stotelių, kai tuo tarpu kokiame Niujorke suprojektuoti, pastatyti ir atidaryti naujausią metro antrosios aveniu liniją su trimis stotelėmis užtruko beveik šimtą metų.

Metro statybos - nuolatinis vaizdas Kinijoje

Metro statybos – nuolatinis vaizdas Kinijoje

Tačiau kol kas provincijos didmiesčiuose metro veda ne visur. Alternatyva – miesto autobusai. Deja, jie labai lėti: štai 8 mln. gyventojų Siane kelionė miesto autobusu užtruko 2 val., Hangdžou (su persėdimu ir paėėjimu iki stotelės) – 3 val. Kamščiai Kinijoje ne tokie bjaurūs, kaip galėtum spėti pagal miestų dydžius (daugybė net ir pasiturinčių kinų automobilių neturi, nes labiau apsimoka važinėti viešuoju transportu), bet vis tiek keliuose pasitaiko „butelio kaklelių“, o atstumai didžiuliai. Laimė, miesto autobusai labai pigūs – tekainuoja 15-40 eurocentų.

Jei norite sužinoti autobusų maršrutus ir rkeomendacijas kaip važiuoti iš taško A į tašką B, naudokitės prorgamėle Baidu maps: tiesa, ji vien kiniška, bet perprasti kaip naudotis teužtruko kelias minutes.

Didesnėse stotelėse žibančios šviesos prie stendų rodo, ties kuria stotele dabar yra autobusai

Didesnėse stotelėse žibančios šviesos prie stendų rodo, ties kuria stotele dabar yra autobusai. Tą galima pažiūrėti ir Baidu

Taksi mažesniuose Kinijos miestuose pigus, tačiau sudėtinga vairuotojui pasakyti, kur norite važiuoti.

Kainos, apgavystės ir saugumas Kinijoje

Kinija tebėra pigi šalis, nors svajones nueiti į turgų ir prisipirkti pigių drabužių ar elektronikos realizuoti bus ne taip paprasta: teks derėtis.

Tiesa, kinai užsieniečių „kabinti“ ar apgaudinėti neišmokę. Tik labiausiai užsieniečių pamėgtuose miestuose, kaip Honkongas ar Šanchajus, randasi įkyrių prekeivių ar daug mėginimų derybas su baltaodžiu pradėti nuo daug kartų didesnės kainos, nei tikroji.

Bundas, tarpukario Šanchajaus komercinė širdis. Čia brangu, bet ne todėl, kad apgaudinėtų užsieniečius, o todėl, kad ir čia apsiperkantys kinai pinigų neskaičiuoj

Bundas, tarpukario Šanchajaus komercinė širdis. Čia brangu, bet ne todėl, kad apgaudinėtų užsieniečius, o todėl, kad ir čia apsiperkantys kinai pinigų neskaičiuoja

Provincijoje netgi būdavo, kad prekeiviai savo prekes siūlo ar elgetos pinigų prašinėja tik iš kinų, o mus tik palydi akimis: kalbos barjeras kartais yra privalumas.

Apskritai, Kinija – labai saugi šalis, ypač mažai joje smurtinių nusikaltimų. Apgavystės irgi retos, bet keletą mėginimų pačiose turistiškiausiose vietose patyrėme (išvilioti neva privalomus „arbatpinigius“ ar nukreipti į parduotuvę vietoje muziejaus).

Prisiminkite, kad Kinijoje arbatpinigiai – visiškai neįprasti, todėl bet kas, jų reikalaujantis, tiesiog mėgina „nutręšti“ kultūros neišmanantį užsienietį.

Pasijodinėjimas kupranugariais Kinijoje (Dunhuange) - vienintelė vieta, kur Kinijoje prekeiviai akivaizdžiai apgaudinėjo, reikalaudami papildomų, prieš tai neaptartų, pinigų

Pasijodinėjimas kupranugariais Kinijoje (Dunhuange) – vienintelė vieta, kur Kinijoje prekeiviai akivaizdžiai apgaudinėjo, reikalaudami papildomų, prieš tai neaptartų, pinigų

Kur apsistoti Kinijoje. Kainos ir kokybė

Kas Kinijoje labiausiai pigiau nei Lietuvoje – tai paslaugos. Viešasis transportas, vietinės virtuvės restoranai, viešbučiai (ypač nesezono metu).

Nakvynių kainos ir kokybės santykis geresnis Kinijoje AirBnB butuose, nei viešbučiuose, ypač jei norisi gyventi didmiesčio centre (pvz. didelį butą Siano centre su balkonu į garsiąją miesto sieną gavome už mažiau nei 30 eurų, kai gretimame viešbutyje nedidelis kambarys būtų kainavęs 70 eurų). Tačiau „turistiniuose miesteliuose“ greta lankytinų vietų pilna pigesnių viešbučių „masiniam Kinijos turistui“. Taip pat hostelių: jie Kinijoje siūlo atskirus kambarius, mažai kuo skiriasi nuo viešbučių, išskyrus tai, kad yra „vakarietiškesni“: hosteliuose dažniau moka angliškai, prisiderinama prie užsienio turisto.

Naktį Sianas nuostabiai apšviečiamas. Čia matosi apšviesta Siano miesto siena, kertanti miestą

Vaizdas pro buto langą į nakčiai apšviestą Siano miesto sieną. Kai Kinijoje dauguma – tiek turtingi, tiek vargšai – gyvena daugiaaukščiuose daugiabučiuose, didelė dalis butų turi nuostabius vaizdus

Tiesa, rinkdamiesi kur apsistoti, ypač ne pagrindiniuose miestuose, anskčiau ar vėliau greičiausiai susidursite su bėda, kuri yra beveik vien Kinijoje: daugybė apgyvendinimo įstaigų atsisako priimti užsieniečius. Ypač pigiausių. Užsakydami internetu, žiūrėkite, ar neparašyta, kad nepriima užsieniečių, ar yra nekinų parašyti komentarai. Porą kartų šeimininkai mums atšaukė net jau patvirtintą AirBnB užsakymą pasakę, kad užsieniečių priimti negali, o internete skaičiau ir dar keistesnių istorijų, kaip užsieniečiai buvo „išprašyti“ iš juos jau priėmusio viešbučio 12 val. nakties.

Kur pavalgyti Kinijoje. Kainos, kokybė, virtuvė(s)

Restoranų Kinijoje absoliuti duaguma – kiniški. Net prekybos centruose, kur esame įpratę matyti visokiausius restoranus, Kinijoje beveik vien – vietinė virtuvė, išskyrus kelis tarptautinius tinklus („KFC“ ir „McDonald’s“) ir – kai kur – kaimyninių šalių virtuves (sušiai, korėjiečių maistas).

Kinijos pusryčių bandelinė

Kinijos pusryčių bandelinė

Tiesa, virtuvė kinų restoranuose – daug įvairesnė, nei pagalvotum. Tai, ką mes vadiname „kinų virtuve“, daugiausiai yra kantoniečių (Kinijos pietryčių) virtuvė, nes iš ten emigravo daugiausiai kinų. Patys kinai sako, kad jų šalyje virtuvės – net aštuonios ir kantoniečių tik viena jų. Be visokiausių keistų patiekalų (graužiamos vištos pėdos, įvairios mėsos su kaulais, net gyvi vabzdžiai), yra ir įprastesni mūsų skoniui: baltos kiniškos bandelės, rytais parduodamos metaliniuose puoduose, gausybė makaronų.

Kiniškos bandelės - įprastas pusryčių maistas

Kiniškos bandelės – įprastas pusryčių maistas. Pusryčiauti geriausia pusryčių bufetuose, kur vos už kelis eurus gali valgyti kiek nori bandelių, makaronų ir kitko

Labai įdomūs išbandyti netradiciniai valgymo būdai. Visų pirma, hot pot, kur atnešami žali produktai ir juos verdi pasirinktame skystyje ant savo stalo, o paskui, paruoštus, valgai kartu su pasirinktais nuo atskiros lentynos padažais. Taip pat ma la tang, kur išsirenki iš šaldytuvo ingridientus ir tau iš jų išverda aštroką sriubą. Vienas minusas – angliškų meniu ar angliškai kalbančių padavėjų nesitikėk, todėl „netradicinius valgymo būdus“ (ką iš kur imti, kokie kur produktai ir pan.) perprasti gali būti sunku: pasižiūrėkite Youtube prieš kelionę (ma la tang šiuo atveju patiko labiau, nei hot pot, nes ten visus ingridientus matai savo akimis).

Hot Pot ant stalo: viršuje dešinėje esančiame bliūde maistas verda (šis virimo būdas vadinamas jin-jang, nes vienas skystis yra aštresnis, kitas - mažiau aštrus). Žalia mėsa imama iš lėkštelės ir, išvirta, dedama į savo lėkštelę ant susirinkto garnyro

Hot Pot ant stalo: viršuje dešinėje esančiame bliūde maistas verda (šis virimo būdas vadinamas jin-jang, nes vienas skystis yra aštresnis, kitas – mažiau aštrus). Žalia mėsa imama iš lėkštelės ir, išvirta, dedama į savo lėkštelę ant susirinkto garnyro

Puiku ir tai, kad viskas pigu, ir Kinijoje neįprasta užsidėti didžiulių pelno maržų ant kai kurių prekių. Todėl daugelyje restoranų gėrimai nekainuoja brangiau, nei parduotuvėse. Nustebau, kad net pigių skrydžių bendrovės “Spring Airlines” lėktuve maistas ir gėrimai kainavo panašiai, kaip ir ant žemės! Tiesa, kai kurios ne vietinės prekės – kava, vynas – savaime brangios visur, taip pat užsieninių restoranų tinklų kainos pasirodė nepigesnės, nei Lietuvoje.

Malatang restoranas. Paimi krepšelį kairėje, krauni "gėrybes" nuo lentynų dešinėje ir paduodi virėjui, kad iš jų išvirtų sriubą. Moki arba pagal svorį, arba kiekviena lėkštelė turi savo kainą.

Malatang restoranas. Paimi krepšelį kairėje, krauni “gėrybes” nuo lentynų dešinėje ir paduodi virėjui, kad iš jų išvirtų sriubą. Moki arba pagal svorį, arba kiekviena lėkštelė turi savo kainą.

Kinijos sunkumai – kalba

Apskritai, kalba yra vienas didžiausių sunkumų keliautojui Kinijoje. Kinai beveik nekalba niekaip kitaip, kaip kiniškai. Visai neklaba: daugelis pardavėjų, tarkime, nesupras net paklausimo „how much?“. Tiesą pasakius, dažnam kinui jau kinų kalba nėra gimtoji: jų tėvai kalbėjo su jais dešimtimis įvairių dialektų, kurie skiriasi nuo oficialios kinų mandarinų kalbos bent tiek, kiek latvių kalba – nuo lietuvių. Kinai vaikučius veda į visokias “English school”, bet nežinau, ko ten moko, nes visi sutikti kinai, kurie tikrai kalbėjo angliškai, teigė kalbą išmokę patys – iš serialų, Obamos kalbų ar dar ko.

Dažnai manęs klausdavo „Ar nešneki kiniškai?“ tarsi tai būtų savaime suprantama. Kinai matė daug turistų – bet kone visi jie yra kiti kinai. Tik pačiuose pagrindiniuose miestuose, kaip Šanchajus ar Honkongas, baltaodžiai ar net juodaodžiai nėra visiška retenybė. Kitur mane daugybę kartų fotografavo: tiek atsiklausę, tiek ir nepaisydami valdžios iškabintų įspėjimų „prašome nefotografuoti užsieniečių neatsiklausus“. Arba bent prieidavo paspoksoti, paskui grįždavo į savo kėdę restorane. Viena nepažįstamų kinų šeima įdavė palaikyti savo kūdikį, dar kita kinė laužyta kalba prašė, kad mes ją nufotografuotume jos telefonu (nors aplink buvo kitų kinų, kurių paprašyti to paties būtų buvę daug paprasčiau). Net jei kokiame didmiestyje vietiniai gal ir bus matę užsieniečių, tai ten atvykusiems turistams iš Kinijos miestelių ir kaimų dar galite tapti pirmu gyvenime gyvai regėtu baltaodžiu…

Vieni iš kinų, paprašę keleto bendrų nuotraukų su mumis (čia pozuoja su mano žmona)

Vieni iš kinų, paprašę keleto bendrų nuotraukų su mumis (čia pozuoja su mano žmona)

Turistinėse vietose kinai sprendžia kalbinį barjerą programėlėmis, kurios, įrašius ar net įkalbėjus kinišką tekstą iškart jį verčia į anglų kalbą. Net Šanchajaus oro uosto pasieniečiams nereikia mokėti nė angliško žodžio: „Žiūrėkite į kamerą“ ir panašias frazes pasako automatinis balsas. Keletą programėlių galite parsisiųsti ir jūs, bet daugelis jų – nieko vertos. Daug prisijuokiau, kai viena jų kinišką patiekalų meniu vertė tokiais beprasmiais žodžių junginiais kaip „medaus lankas pušų bokštas“ ar „tirpstantis pareigūnas C“ (suprask, „su vitaminu C“). O ir su rimtesnėm programom pasitaiko kuriozų: štai atėjus į vieną restoraną, padavėja parodė autoamtiškai išverstą tekstą savo telefono ekrane: „Kai neturėjome virtuvių, eidavome į hot pot restoranus brangius ir pigius“. Paskui supratau, kad ji norėjo pasakyti, jog tai – hot pot restoranas, įvedė kinišką žodžių „hot pot“ atitikmenį ir gavo pavyzdinį anglišką sakinį, kuriame pavartotas junginys „hot pot“ – jį ir parodė galvodama, kad tai vertimas…

Dar juokingiau (o gal liūdniau), kad kinai vertimo programėles masiškai naudoja ir spausdintiems, netgi akmenyje iškaltiems tekstams, nuorodoms. „Angliški aprašai“ daugelyje muziejų todėl nieko verti – kažkoks žodžių kratinys ir tiek. Visa tai užsieniečiai vadina „chinglish“ ir, be automatinių vertimų, ten rasi begalę kitų kuriozų: angliški žodžiai rašomi be tarpų (nes kinų kalboje nėra tarpų), raidės keičiamos panašiomis (pvz. “c” vietoje “o”) ir t.t.

Tipinis Čingliš vietovės aprašas Kinijoje

Tipinis Čingliš vietovės aprašas Kinijoje

Apskritai aš mėgstu pats pramokti pagrindinius kitų kalbų žodžius ir susikalbėti su vietiniais. Bet Kinijoje man tai pasirodė neįmanoma. Nes kinų kalba – toninė (svarbu ne tik, ką sakai, bet ir “kokia nata” tari). Kas man atrodo tas pats žodis, kinams atrodo skirtingas, ir jie manęs nesuprasdavo. Pavadinimą “Landžou” stoties bilietų pardavėjas išgirdo kaip “Guangdžou” (matyt, pats nejausdamas, pasakiau “Landžou” su “Guangdžou” žodžio tonais). Todėl visada gerai užrašyti, ko nori – tik kad kinų raštas dar sudėtingesnis už kalbą (dešimtys tūkstančių hieroglifų, kiekvienas kurių reiškia atskirą žodį) – laimė, kinai mokyklose mokomi bent lotynų rašto. Taip pat, verta prisiminti, kad kai paklaus “Iš kur jūs?” reikia atsakyti ne “Lithuania”, bet maždaug “Litauvan”. Lietuvą nemaža dalis kinų žino: kai kas kaip “buvusią sovietinę respubliką”, bet daugybė – dėl krepšinio. Krepšinis Kinijoje labai populiarus, ypač kinai mėgsta žiūrėti NBA: didmiesčiuose net yra NBA parduotuvės per kelis aukštus.

Kinijos verslas ir gyvenimas – labai modernūs

Kinai, statydami naująją Kiniją, daug mokosi ne tik iš Vakarų, tačiau ir iš toliau progreso keliu nuėjusių kaimynų: Japonijos, Pietų Korėjos. Kaip ir šios šalys, Kinija įsimylėjo technologijas. Net visokie vidutinio amžiaus provincijos turgų pardavėjai nepaleidžia iš rankų išmaniųjų telefonų ir žiūri ne vien filmus, bet, mačiau, net elektroninį sportą. Metro stotelėse stovi karaokės („KTV“) kabinos.

Karaokės (KTV) kabinos metro stotyse: užeini vidun, susimoki ir dainuoji

Karaokės (KTV) kabinos metro stotyse: užeini vidun, susimoki ir dainuoji

Technologijos padeda kelionėje: pavyzdžiui, autobusų stotelėse rodomi laikai, kada atvyks autobusas. Bet kartais užsieniečiui jos sudėtingos: Kinijos rinka pakankamai didelė, kad turėtų savo programėles, tinklapius ir šie nebūtinai „susišneka“ su mūsiškais. Vienas unikalių Kinijos reiškinių – „Wechat“, atitinkantis ir „Facebook“, ir „LinkedIn“, ir „Skype“, ir net „Revolut“. Mokama per „WeChat“ nuskaičius QR kodus: Kinija vienintelė mano matyta šalis, kurioje QR kodai yra rimtai naudojami.

Be „WeChat“ kartais net sunkiau keliauti po Kiniją: pvz., į vieną AirBnB būtą galėjme patekti tik turėdami „WeChat“, o kai kurių automatų prekes irgi gali apmokėti tik „WeChat“.

Naktinis turgus - kinų mėgstama vieta pavalgyti, nors jie ir nėra tokie gajūs, kaip kitur Azijoje

Naktinis turgus – kinų mėgstama vieta pavalgyti, nors jie ir nėra tokie gajūs, kaip kitur Azijoje

Kinijos sunkumai – biurokratija ir ribojimai

Valstybiniame Kinijos sektoriuje modernumo kur kas mažiau, ir nors daug kas privatizuota, valstybinis sektorius dar platus. Ten susidursite su tikru biurokratijos monstru.

Kaip rašiau, pirmoji „kliūtis“ laukė dar Lietuvoje: vizos gavimas.

Biurokratijos gausu ir pačioje Kinijoje: nesuskaičiuosiu, kiek kartų teko rodyti pasus, eiti saugumo patikras (kiekvienoje autobusų, geležinkelio stotyje, policijos postuose prie provincijos kelių, muziejuose…), net fotografuotis (kelyje šen bei ten fotografuojami visi automobiliai, viešbučiuose – svečiai, tiesa užsieniečiams tas netaikoma). Ypač sunku išsikeisti pinigus: daugelis bankų juos keičia tik savo klientams ir užsieniečius siunčia į „Bank of China“, o „Bank of China“ procedūra užtruko iki valandos: teko pildyti anketą, joje rašyti tokius duomenis kaip „mokesčių inspekcijos numeris“ („Ar čia reikalingas asmens kodas?“ „Ne, reikalingas mokesčių mokėtojo numeris Lietuvoje“).

Rytinė darbo mankšta - iki šiol įprasta. Panašių rutinų yra daug kur: pavyzdžiui, tikrinimas, ar visi užsisegę diržus autobuse, prieš tai ekrane parodžius baisius avarijų vaizdus.

Rytinė darbo mankšta – iki šiol įprasta. Panašių rutinų yra daug kur: pavyzdžiui, tikrinimas, ar visi užsisegę diržus autobuse, prieš tai ekrane parodžius baisius avarijų vaizdus.

Laimė, išsiimti pinigus iš kortelės paprasčiau: bent jau „Bank of China“ bankomatuose, kurie nemokami. Daugelis kitų bankomatų neaptarnauja „Visa“ ar „MasterCard“, o tik kinišką „UnionPay“. Tik „UnionPay“ tegalima atsiskaityti ir kone visose vietose, išskyrus pačias prabangiausias.

Klausti “Kodėl?” neverta, nors norisi. Kam, pavyzdžiui, muziejaus tarnautojai užsirašyti tavo paso numerį? Kam reikalingi visi saugumo patikrinimai, jei metalo detektoriui pypiant, daugelis tikrintojų tik formaliai sekundei prideda ranką prie tavo krūtinės ir sako “Eik” (o kitą kartą išvis gali būti pasibaigusi tikrintojų pamaina ir postas būti tuščias?). Gal tai keisis, bet atsakymas, turbūt, būtų, “taip įprasta”.

O vienas labiausiai trukdžiusių ribojimų Kinijoje – vadinamoji „Didžioji ugniasienė“, kuri neleidžia iš Kinijos jungtis prie daugybės populiariausių Vakarų pasaulio svetainių: „Google“, „Gmail“, „Facebook“ ir pan. Išeitis – VPN („apgaunantys“ ugniasienę, kad jungiatės ne ten, kur iš tikro). Tačiau ir nemokami, ir mokami VPN veikė prastai, atsijunginėdavo, ypač kompiuteryje. Sumanęs atrašyti el. laiškus sugaišdavau begalę laiko vien kad prisijungčiau prie savo „Gmail“. Prieš vykdami į Kiniją, išsibandykite, instaliuokitės kelias VPN programėles (nebent galėsite būti visą kelionę be blokuojamų svetainių).

Nors vakarietiškų minčių Kinija dar prisibijo, vakarietiškus menus ir stilius imituoja godžiai. Hangdžou mieste pastatytas 'naujas Paryžius' su kiek sumažinta Eifelio bokšto kopija ir paryžietišku bulvaru.

Nors vakarietiškų minčių Kinija dar prisibijo, vakarietiškus menus ir stilius imituoja godžiai. Hangdžou mieste pastatytas ‘naujas Paryžius’ su kiek sumažinta Eifelio bokšto kopija ir paryžietišku bulvaru.

Kinijos politika ir ekonomika

Kinija – vienpartinė valstybė ir ten nevyksta demokratiniai rinkimai. Tačiau, be „pavojingas svetainės“ blokuojančios „didžiosios ugniasienės“ ir biurokratijos, kelionės metu su tuo susiduri mažai. Rinka Kinijoje laisva tiek pat laiko, kiek ir Lietuvoje (nuo ~1990 m., o kai kuriuose miestuose ir seniau), ir prieš korupciją neseniai smarkiai užsimota. Oficialiai tai vadinasi „Socializmas su kiniškomis charakteristikomis“, bet „žmogui iš šalies“ jis primena kapitalizmą. Ir ekonomika kasmet auga smarkiai nors dabar, kai Kinija pamažu tampa “pirmojo pasaulio šalimi”, augimas lėtėja – bent jau didžiausiuose miestuose. Kinijos vakarinė dalis dar smarkiai ekonomiškai atsilikusi.

Tik kūjai su pjautuvais, kaip valdančiosios Komunistų partijos simbolis, dar yra daug kur. Siurrelistiška matyti kūjį su pjautuvu žibantį naujame ekrane (o ne ant kokio gigantomaniško seno „balvono“) greta McDonald’s reklamos.

McDonald's ir kūjis su pjautuvu

McDonald’s ir kūjis su pjautuvu

Honkonge bei Makao, tuo tarpu, ir oficialiai ekonominė sistema yra kapitalistinė, nors juos ir valdo ta pati Kinijos valdžia. “Viena valstybė – dvi sistemos” principas buvo sąlyga, kad europiečiai grąžintų šias buvusias kolonijas kinams. Kinai įsipareigoję dvi sistemas išlaikyti iki XXI a. vidurio – tačiau veikiausiai iki tol sistemos supanašės natūraliai.

Kultūrinis šokas Kinijoje?

Kinijoje vyravęs komunizmas „apkarpė“ daugelį kultūrinių skirtumų su Lietuva ir atsirado daug panašumų – „blato“, „registracijos mieste“ atitikmenys. Kinų tautiniai drabužiai ir vyriškos kaselės, „surištos“ moterų pėdos ir dar daug kas per kelis metus tapo istorija.

Aršiausiais Kultūrinės revoliucijos metais praeitis Kinijoje buvo tiesiog raunama su šaknimis: griaunamos šventyklos ir seni pastatai, draudžiami tradiciniai menai (pvz. Pekino operos buvo leidžiami tik keturi pastatymai, ir tie nauji apie komunizmą).

Dabar Kinijos menai kiek atgimė, praturtėjusių kinų kartos vertina savąsias senienas ir menus, nugriauti pastatai atstatomi ar, vadovaujantis istoriniais stiliais, statomi nauji, o dar ką tik niekinta senoji Kinijos istorija perteikiama aibėje įspūdingų šou – bet, aišku, “atkūrimas” niekada nebus identiškas realybei.

Dažnas turistų numylėtas Kinijos miestas turi savo galingą šou. Šiame, pamėgtame Trijų tarpeklių kruizų keleivių, inscenizuojamas vienas garsiausių istorinių kinų romanų - Trys karalystės.

Dažnas turistų numylėtas Kinijos miestas turi savo galingą šou. Šiame, pamėgtame Trijų tarpeklių kruizų keleivių, inscenizuojamas vienas garsiausių istorinių kinų romanų – Trys karalystės.

Visgi, Kinija didelė šalis, ilgą laiką buvusi atskira nuo pasaulio (nuo 1949 m. iki ~1980 m. į ją ir iš jos keliauti daugmaž drausta) ir, turėdami beveik pusantro milijardo žmonių, atsivėrę kinai kopijavo kai kuriuos akivaizdžius užsienio papročius, godžiai rijo užsieninius prekės ženklus, tačiau netapo staiga „vakariečiais“, kaip kai kurios Rytų Europos tautos, netapo ir japonais ar korėjiečiais. Liko daugybė kultūrinių smulkmenų, skiriančių Kiniją nuo likusio pasaulio, kuriomis neišvengiamai stebėsis ir keliautojas iš Lietuvos, ir netgi atsiranda naujų:

*Atdaros durys. Net šaltą dieną, sušalę ir apsikūtoję, kinai sėdi savo parduotuvėse ir restoranuose plačiai atlapoję duris. Todėl nuo rudens iki pavasario daug kur šalta: banko viduje, tarkime, termometras rodė +13, o įvairiuose restoranuose, kuriuose valgėme, buvo ir šalčiau. Į pietus nuo Jangdzės upės centrinio šildymo niekur nėra. Net ir viešbučio numerio duris kinai dažnai sėdi atsidarę – privatumas ten nėra tokia vertybė.
*Kiniški išradimai. Seniai praėjo laikai, kai kinai vien kopijavo užsienines prekes. Daugybė prekių ir paslaugų išrastos ar išpopuliarėjo Kinijoje, nors užsienyje mažai žinomos. Skėčių skolykla Šanchajaus metro, įvairūs šildymosi aparatai, pardavimo automatai – loterijos (nežinia, ką gausi), triračiai mikroautomobiliai ir dar daug kas. Išvydus daugelį kildavo klausimas „Kodėl to nėra pas mus?“.

Mikroautomobiliai Čongčinge. Kinijoje tokiais važinėja net šeimos, jie vietoje ir gaminami

Mikroautomobiliai Čongčinge. Kinijoje tokiais važinėja net šeimos, jie vietoje ir gaminami

*Kitoks požiūris į mandagumą ir „antrą galą“. Kinai nuolat spjaudosi, bent kelis kartus į dieną išgirsi ką garsiai atsiriaugėjant ir kokį kartą į dieną – nusibezdant. Neretas kinų vaikas apautas kelnėmis su skyle ties užpakaliu: prisėjus išsituštinti, matėme, tupia tiesiog ant šaligatvio nenusimovę kelnių. O žymioje dalyje eilinių turistinių viešbučių tualetų sienos – stiklinės: kiekvienas kambaryje gali matyti, kas vyksta tualete ir duše. Paklaustas, kodėl taip yra, pažįstamas kinas sakė – „juk erotiška“.
*Stumdynės – Kinijoje įprasta stumdytis, lįsti be eilės, apšaukti. Net kai policininkas švilpia atsitraukti nuo traukinio bėgių ar fontano, vos pareigūnas nusisuka, žmonės spraudžiasi artyn.
*Tradicinė medicina – Ji labai stipri: kiekviena vaistinė pilna visokiausių šaknų, maltų grybų ir pan. Kai Kinijoje turėjau problemų su sveikata, buvo labai sunku rasti “tikrų vaistų”, nes mums žinomų prekės ženklų nėra, o paklausti “ką rekomenduojate?” vaistininkai siūlo tradicinę mediciną (deja, ji nepadėjo, todėl liga užtruko ilgiau, nei tokia užtrunka Lietuvoje – kol gavau antibiotikų).

Tradicinių vaistų turgus Šanchajaus senamiestyje

Tradicinių vaistų turgus Šanchajaus senamiestyje

*Rūkymas – Kinijoje daug kur rūkyti negalima, bet mažai kas klauso. Kartą viešbutyje apie 2 val. nakties pažadino aliarmas: “Dėl nelaimės, prašome evakuotis iš terminalo”. Skubiai šokau iš lovos, išėjau koridoriun. Pasirodo, kažkas tiesiog užsirūkė prie dūmų detektoriaus…
*Laimingi skaičiai – Kinijoje jie be galo svarbūs. Kokio trečdalio lankytų viešbučių visi kambarių numeriai prasideda skaičiumi 8 – nes jis laimingas. Kokiame ketvirtadalyje WiFi slaptažodis yra 88888888.

Kinijos autobuso vidus su šiukšliadėžėm-spjaudyklėm

Kinijos autobuso vidus su šiukšliadėžėm-spjaudyklėm

Trumpa Kinijos istorija

Kinija vadinama seniausia pasaulio civilizacija. Vakarų pasaulyje valstybės, civlizacijos, imperijos keitė viena kitą, buvo ištisi istoriniai periodai kaip “Antika” ar “Viduramžiai”. O Kinijoje tūkstantmetis po tūkstantmečio keitėsi tik dinastijos. Kinija buvo per didelė, kad ją okupuotų užsieniečiai, o jei ir ateidavo kokie valdovai mongolai ar mandžiūrai, tai per kelias kartas perimdavo kinų kultūrą ir tapdavo tiesiog dar viena Kinijos dinastija.

Iš pirmo žvilgsnio, kiekvienos dinastijos istorija panaši: atėjimas valdžion per kokią suirutę (kaip sakydavo kina, “dangus suteikė teisę valdyti”), tada koks šimtmetis klestėjimo, lėtas žlugimas, nauja suirutė (sukilimas, karas), nauja dinastija. Bet kiekviena Kinijos dinastija buvo ir kitokia – vienos dinastijos valdė žiaurumu, kitos – filosofija ar religija, trečios – pinigais ar didybe. Visa tai atsispindi Kinijos vietose ir pavelde, kurias sukūrė tos dinastijos. Pažįstamas kinas sakė nesunkiai galintis skirti skirtingų dinastijų menus ir architektūrą.

Paskutinis Kinų sienos fortas vakarinėje dykumoje palei Šilko kelią

Paskutinis Kinų sienos fortas vakarinėje dykumoje palei Šilko kelią. Kinų sieną išlaikydavo ir prižiūrėdavo daug dinastijų per didelę dalį Kinijos istorijos – tik ne visos valdė taip toli, kaip čia, nes Kinijos plotas prie kiekvienos dinastijos keitėsi

Visų pirma (2070-1600 m. pr. Kr.) buvo legendiniai Šia, “pavergę Jangdzę”, tada – Šangai, apie kuriuos žinoma tiek, kad išrado raštą (1600-1046 m. pr. Kr.). Paskui buvo Džou (1046-256 m. pr. Kr.) ir Činų (221-207 pr. Kr.), palikę terakotinę armiją ir žodį “Kinija”. Šios dinastijos buvo žiaurios, o jų “filosofija” vadinta legalizmu: baisios ir dar baisesnės bausmės už kiekvieną nusižengimą. Tačiau tuo metu veikė ir 100 filosofinių mokyklų, tarp kurių ir didieji filosofai Konfucijus (konfucianizmas), Laodzė (taoizmas).

Tiesa, filosofų mintys išplito vėliau, prie Hanų dinastijos (202 m. pr. Kr. – 220 m. po Kr.), Šilko keliu prekiavusia su Romos Imperija (Hanų ir Romos Imperijos tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi prilygo viena kitai). Žiaurumą valdžioje pamažu nukonkuravo išmintis: ne kilmingiausieji, bet egzaminus išlaikiusieji galėdavo tikėtis postų (daugelis dinastijų paskui laikėsi šios tvarkos).

Pagrindinis - pirmasis - Terakotinės armijos paviljonas

Terakotinė armija

Paskui – labiausiai romantizuoti Kinijos istorijos periodai. Trys karalystės, pilietinis karas, aprašokmas viename garsiausių Kinijos literatūros kūrinių. Ir Tangų dinastija (618-907 po Kr.), kurios imperatoriai domėjosi svečiais kraštais ir tikėjimais, o vienuolis Šuancenas (dar vieno iš žymiausių Kinijos romanų herojus) atvežė budizmą. Kinija nutįso toliau nei kada anksčiau palei Šilko kelią, pastatė nuostabiąsias budistines grotas, o didysis kanalas atvėrė pietų Kiniją. Klestėjo ir kiti menai: populiarus vyrų užsiėmimas buvo kartu rašyti eilėraščius. Tangais sekė ir Songų dinastijos (960-1279 po Kr.), kurių metu išleistos knygos kaip gaminti valgyti, kaip prižiūrėti senelius ir pan. iki šiol perleidinėjamos kaip tebeaktualios.

Budistų šventyklos ir statulos pradėtos statyti Tangų dinastijos laikais

Budistų šventyklos ir statulos pradėtos statyti Tangų dinastijos laikais

Tiesa, Songai galiausiai tevaldė pietų Kiniją, nes šiaurės Kiniją užėmė mongolai. Ir nors jų Juanių dinastiją įveikė kinai Mingai (1368-1644 m.), menai pasitraukė į antrą planą. Mingai stengėsi visus priblokšti sostinės Nankino įtvirtinimais, milžiniškais laivais, nuplaukusiais net į Afriką kėlė pagarbią baimę. Bet paskui režimas švelnėjo, imperatoriai išvis užsidarė tarp Pekino uždraustojo miesto sienų, iki juos nuvertė paskutinioji Čingų dinastija (1636-1912 po Kr.). Čingai vadovavosi senąja “Kinija – pasaulio centras” viziją, bet realybė pamažu keitėsi: Europos valstybės Kiniją pralenkė turtais ir galia, aplink Kiniją steigė koloniją po kolonijos, užvertė ją savo prekėmis (pvz. opiumu), o Kinijai pasakius “stop” bemat jėga privertė pasirašyti vis daugiau ir daugiau Kinijai nenaudingų sutarčių, atiduoti žemę po žemės. Čingai bandė prisijungti prie “modernaus pasaulio”, prekiauti, bet juos spaudė ir užsienio priešai, ir padėtimi nepatenkinti vidiniai sukilėliai (vien per Didįjį Taipingų sukilimą 1850-1864 m. žuvo daugiau žmonių, nei per Pirmąjį pasaulinį karą – 20-30 mln.). Galiausiai įvyko revoliucija, bet kapitalistinė Kinijos Respublika gyvavo neilgai – ją 1949 m. galutinai užkariavo komunistai, išskyrus Taivaną.

Bundas, tarpukario Šanchajaus centras, pastatytas europiečių, po to, kai Čingų Kinija priversta užleisti miesto centrą kolonistams

Kinijos lankytinų vietų žemėlapis

Pagrindinių Kinijos lankytinų vietų telkinių žemėlapis

Pagrindinių Kinijos lankytinų vietų telkinių žemėlapis. Parašyta, dėl ko labiausiai ten verta keliauti. Apie kiekvieną iš pažymėtų vietų šioje svetainėje yra atskiras straipsnis (visose jose esu buvęs pats).


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Džangdziadzie – dangų raižančių uolų miškas

Džangdziadzie – dangų raižančių uolų miškas

| 0 komentarų

Džangdziadzie nuotraukas matė kiekvienas – bet tik nedaugelis žino, kur tos pasakiškos aukštos uolos yra, ir dar mažiau kas jas aplankė.

Išvydę siurrealistišką Džangdziadzie grožį, žmonės tomis nuotraukomis puošia plakatus, išmaniųjų telefonų ekranus. Jos net įkvėpė ateivių planetos vaizdus filme “Įsikūnijimas” (Avatar).

Nukeliavus į vietą, Džangdziadzie tikrai nenuvylė. Kas nustebino – kiek mažai nekinų ten lankosi. O juk tai – vienas gražiausių visoje planetoje nacionalinių parkų.

Trys seserys - vienos garsiausių Džangdziadzie uolų

Trys seserys – vienos garsiausių Džangdziadzie uolų

Džangdziadzie: kas tai?

Džangdziadzie – Kinijos didmiesčio pavadinimas. Likimas lėmė jam stūksoti be galo įspūdingų peizažų centre. Tie peizažai – tai staigiai viršun tarsi kokie medžiai šaunančios uolos, kai kurios aukštesnės už bet kurį Lietuvos pastatą. Be to dar yra uoliniai kalnai, natūralūs tiltai (uolos su skylėmis), kanjonai.

Maždaug 50 km spinduliu yra net trys atskiros milžiniškos zonos, ir kiekviena viena už kitą įspūdingesnė. Džangdziadzie nacionalinis miškas – tai tos garsiosios uolos-dangoraižiai. Tianmenio kalnas – kiekvienam kinui regėtas kalnas su skyle, pro kurią gali praeiti. Ir Džangdziadzie didysis kanjonas.

Įėjimas į Džangdziadzie nacionalinį mišką: kaip įprasta šiandieninėje Kinijoje, įkvėptas tradicinės architektūros

Įėjimas į Džangdziadzie nacionalinį mišką: kaip įprasta šiandieninėje Kinijoje, įkvėptas tradicinės architektūros

Džangdziadzie – viena mylimiausių kinų gamtinių vietų, ir turistų kasmet čia atvyksta milijonai. Kinams “tik gamta” – nuobodoka, tad valdžia jiems kuria naujas ir naujas atrakcijas, visame pasaulyje neturinčias lygių: nuo aukščiausio pasaulyje lauko lifto iki ilgiausio lynų keltuvo ir aukščiausio stiklinio tilto. Gamtą Džangdziadzie gali pažinti moderniai. Ji čia – ir fonas pasaulinio lygio ekstremalioms pramogoms: nuo nusileidimo su sparnais iki miegojimo hamakuose ant tarp uolų ištiestų lynų.

Bet, jos tikriausiai nepažinsi vienumoje, nes net ir lapkritį per rūką žmonių apžvalgos aikštelėse spietėsi tūkstančiai – vos išlįsdavo papildomas kalno lopinėlis iš už debesų, tuoj pasigirdavo džiugus bliovimas ir fotoaparatų spragsėjimas.

Ilgiausias pasaulyje lynų keltuvas kelia iš Džangdziadzie miesto į Tianmenio kalną su skyle per vidurį. Nusileidžiama itin vingiuotu keliu.

Ilgiausias pasaulyje lynų keltuvas kelia iš Džangdziadzie miesto į Tianmenio kalną su skyle per vidurį. Nusileidžiama itin vingiuotu keliu.

Džangdziadzie nacionalinis miškas – it pasakų šalis

Daugelis įspūdingiausių Džangdziadzie nuotraukų fotografuotos būtent Nacionaliniame miške. Čia Džangdziadzie uolas gali patirti dvejopai: iš apačios, sukdamasis jų papėdėse, ar iš viršaus, užkilęs į Tianzi kalną, stebėdamas magiškus peizažus (tiesa, iš viršaus kas nors matosi tik giedromis dienomis).

Tarp tų “viršaus peizažų” viena įspūdingiausių vietų Natūralus tiltas it iš kokio Salvadoro Dali paveikslo, kur medžiai auga žemyn. Apačioje – Trys seserys bei 300 metų aukščiuo uola palei Dzinbiano upelį.

Pasakiškas natūralus tiltas. Beje, jo viršumi galima praeiti - ten yra pėsčiųjų takas

Pasakiškas natūralus tiltas. Beje, jo viršumi galima praeiti – ten driekiasi pėsčiųjų takas

Nacionalinis miškas – beveik neapeinamai didžiulis (skersmuo – ~15 km, yra keturi įėjimai, iš kurių populiariausias – prie Vulingjuano kurorto). Bet kinai pasirūpino, kad net ir turėdamas Džangdziadzie miške vieną dieną spėtum aplankyti visas svarbiausias jo lankytinas vietas. Po parką kursuoja koks dešimt autobusų maršrutų, be to, veikia trys lynų keltuvai, panoraminis traukinukas ir Bailongo liftas, kuris pats yra lankytina vieta: didžiausias pasaulyje lauko liftas (326 m aukščio).

Bailongo liftas - deja, jo viršūnė skendėjo debesyse

Bailongo liftas – deja, jo viršūnė skendėjo debesyse

Norintiems pažinti gamtą įprasčiau, pėsčiomis, dar yra įspūdingų pasivaikščiojimo takų, nors, atrodo, kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau jų virsta “moderniomis atrakcijomis”. Tiesa tie takai, kurie likę, kartu – ir vieni tuščiausių; kinams net ir gamtoje norisi technologinių stebuklų, o ne eilinio žygio. Jie fotografuojasi su Įsikūnijimo ateivių statulomis – o tai, kad filmas “Įsikūnijimas” Kinijoje uždraustas, nesutrukdė vienos uolos pervadinti “Įsikūnijimo Aleliuja kalva”.

Žygio takas palei Dzinbiano upelį, kurio pažiba - 300 m viršijanti uola-bokštas

Žygio takas palei Dzinbiano upelį, kurio pažiba – 300 m viršijanti uola-bokštas. Pakeliui galima sutikti daug beždžionių

Technologiniai stebuklai, tiesa, nepigūs. Jau pats bilietas į Džangdžiadzie nacionalinį mišką kainuoja brangiau, nei į kone visas kitas Kinijos lankytinas vietas, o už lynų keltuvus, liftą, traukinuką reikia mokėti atskirai (autobusai įeina į kainą). Laimė, bent jau bilietas į parką kainuoja 4 dienas, kas svarbu, nes per 1 dieną visko nuodugniai neapžiūrėsi, be to, galima palaukti gerensių oro sąlygų. Kad bilieto turistai neperparduotų, tikrinami pirštų atspaudai.

Džangdziadzie turistai gėrisi uolomis

Džangdziadzie turistai gėrisi uolomis nacionaliniame miške

Tianmenio kalnas – įspūdingas turistų konvejeris

Tianemenio kalnas kyla virš paties Džiangdžiadzie miesto. iš Džiangdžiadzie ant Tianmenio kalno kelia ilgiausias pasaulyje lynų keltuvas – net 7,5 km ilgio, kertantis porą slėnių ir tuomet iš pažiūros kone vertikaliai šaunantis aukštyn.

Į Tianmenį perkamas vienas bilietas ir čia nesunkiai gali pasijusti preke ant konvejerio. Lynų kelias, ėjimas laiptais žemyn, tada – eskalatorių serija žemyn, praėjimas pro garsiuosius Tianemenio kalno “vartus” (milžinišką 131 m aukščio skylę), galiausiai – autobusas į pradinį tašką be galo vingiuotu keliu. Arba atvirkščiai: į priekį autobusas, atgal – lynų keltuvas.

Vingiuotas kelias žemyn nuo Tianmenio

Vingiuotas kelias žemyn nuo Tianmenio

Tačiau turistų minios tokios, kad Tianmenio turizmo kompanijai neliko kas daryti, kaip tik įdiegti tokią tvarką, ir dar bilietus pardavinėti kone vien iš anksto (bent sezono metu). Vienintelis “asmeninis pasirinkimas” Tianmenyje – kiek ilgai pasiliksi viršūnėje ir ką ten darysi. Yra 11 km pasivaikščiojimo takų, tarp jų garsusis takas stiklinėmis grindimis viršum “bedugnės”.

Kaip ten bebūtų, net ir atsidūrus ant “konvejerio”, net pro rūką, Tianmenio kalno vartai negalėjo nepriblokšti.

Tianmenio kalnas. Laiptai veda į garsiąją skylę, kurią debesys atidengdavo tik retai ir tik truputį. Pavargusiems ar tingintiems greta laiptų - uoloje išskobti eskalatoriai

Tianmenio kalnas. Laiptai veda į garsiąją skylę, kurią debesys atidengdavo tik retai ir tik truputį. Pavargusiems ar tingintiems greta laiptų – uoloje išskobti eskalatoriai

Džangdziadzie didysis kanjonas ir stiklo tiltas

Trečiąją ir tolimiausią Džangdziadzie dalį irgi labiausiai išgarsino technologiniai stebuklai – Aukščiausias pasaulyje stiklinis tiltas, kuriuo eidamas po kojomis gali matyti tarpeklio dugną – ~300 metrų žemiau (sulig Vilniaus TV bokštu). Deja, aš būčiau matęs tik debesis – todėl, nors ir norėjau ten apsilankyti, pasirinkau verčiau duagiau laiko skirti Nacionaliniam miškui ir Tianmenio kalnui.

Vulingjuano kurortas, išdygęs prie vieno pagrindinių įėjimų į Džangdziadzie nacionalinį mišką. Iš jo nesunku pasiekti ir Didįjį kanjoną, bet reikia važiuoti autobusu, kurie dažni.

Vulingjuano kurortas, išdygęs prie vieno pagrindinių įėjimų į Džangdziadzie nacionalinį mišką. Iš jo nesunku pasiekti ir Didįjį kanjoną, bet reikia važiuoti autobusu, kurie dažni.

Tiek į didįjį kanjoną, tiek į jo tiltą būtų reikalingi atskiri bilietai.

Norint aplankyti visus Džangdziadzie rajonus, reikia 4 dienų. Lekiant, galima aplankyti ir per 2 dienas, bet tai greičiausiai reikš, kad Nacionaliniame Džaingdziadzie miške būsi pamatęs ne viską.

Fenghuangas – vienas gražiausių senovinių Azijos miestelių

Džangdziadzie kaip miestas – nuobodus. Tik kalnų peizažas fone suteikia jam išskirtinumo. Tačiau netoliese (Kinijos masteliais) yra vienas gražiausių Kinijos miestelių – Fenghuangas. Dieną tai – istorinis senamiestis “kaip Kinijos Imperijos laikais”, su žavinga upe, dengtais tiltukais, miesto siena ir gynybiniais bokštais, pagodomis, ir namų ant polių eilėmis. O naktį – tikra naktinio gyvenimo Meka, kur dažnas senovinis pastatas žiba įvairiausiomis diskotekinių šviestuvų šviesomis, skamba nuo šokių muzikos ar kiniško popso melodijų, atliekamų gyvų atlikėjų.

Fenghuangas ir jo dengtas centrinis tiltas tolumoje. Aplink tą tiltą - patys seniausi namai, bet nauji dabar irgi statomi tuo pačiu stiliumi

Fenghuangas ir jo dengtas centrinis tiltas tolumoje. Aplink tą tiltą – patys seniausi namai, bet nauji dabar irgi statomi tuo pačiu stiliumi

Kaip ir kitur Kinijoje, Fenghuange turistų – minios. Ne keista: Europoje turime šimtus, gal tūkstančius gražių senamiesčių – o Kinijoje, kur žmonių – daugiau, nei visoje Europoje – tėra vos keletas šitaip puikiai isšilaikiusių ir grupės ten suguža autobusais iš visos Kinijos, o pirmiau jų – ir prekijai, siūlantys viską nuo keptų vabzdžių iki galimybės fotografuotis senoviniais rūbais. Turistams aibę pramogėlių sugalvojo ir pats miestas: pereiti upę akmenimis, paplaukti valtele. Bendras “miesto turistinis bilietas” atveria visą eilę smulkių lankytinų vietų: giminių namus, gynybinius bokštus, muziejus. Kai kuriose (pvz. Jang giminės namuose) dienos metu vyksta nuolatinės Kinijos kultūros demonstracijos: šokiai, muzikavimas.

Reguliarūs šokiai Fenghuango muziejuje

Reguliarūs šokiai Fenghuango muziejuje

Bet dar smagiau tiesiog pasivaikščioti Fenghuango upės pakrantėmis, pasigėrėti romantiškais jo vaizdais, pasėdėti paupio kavinėse ar atsigerti stebint upę nuio aukšto tilto. Ypač naktį, kai visų pastatų stogeliai nutvieskiami tūkstančiais lempelių, iš visų pusių skamba muzika. Arba išsidrėbti sūpynėse, kurios stovi kone kiekvieno paupio viešbučio kiekviename balkonėlyje, ir stebėti pro šalį slenkantį gyvenimą.

Fenghuangas naktį. Kairėje kvietėjas kviečia į naktinį barą-klubą, iš kurio skamba šokių muzika

Fenghuangas naktį. Kairėje kvietėjas kviečia į naktinį barą-klubą, iš kurio skamba šokių muzika

Kai kas aplink autentiška, kai kas – gal atstatyta ar net sukurta, bet net man, architektūros gerbėjui, sunku atskirti kur ir kas. Geriau nemąstyti, o tiesiog pasinerti į (idealizuotą) Kinijos Imperijos laikų atmosferą, kurią rasi mažai kur. Aišku, vėlesni amžiai čia paliko savo randų. Juk Fenguangas ir Džangdziadzie – Hunano provincijoje, Mao Dzeduno gimtinėje, ir Kultūrinę revoliucija komunistai chunveibinai čia vykdė itin aršiai: iki šiol Jang giminės namai aprašyti to laikmečio šūkiais, o Mao Dzeduno statulėles dar matėme net autobusų kabinose. Bet Kinijos atgimimas pasirodė smarkesnė jėga, už Kultūrinės revoliucijos griovimus: jau pristatyta gerokai daugiau, nei ana revoliucija sugriovė.

Vienas gražiausių Fenghuango tiltų. Taip ir nesužinojau, ar jis senas, ar naujas, ar atstatytas - sename žemėlapyje jo nėra, tad, turbūt ne senas. Bet pažiūrėjęs - niekad neatspėtum.

Vienas gražiausių Fenghuango tiltų. Taip ir nesužinojau, ar jis senas, ar naujas, ar atstatytas – sename žemėlapyje jo nėra, tad, turbūt ne senas. Bet pažiūrėjęs – niekad neatspėtum.

Džangdziadzie pribloškia net ir tuos, kurie nemyli gamtos

Būna žymių vietų, kurias aplankęs realybėje nusivili – ypač Kinijoje, kur dalis vietų nepelnytai išreklamuotos. Tačiau nei Džangdziadzie, nei Fenghuangas – tikrai ne iš tokių. Džiangdziadzie – tarp įspūdingiausių per gyvenimą matytų gamtinių vietų, kurią privalu matyti ne vien gamtos mylėtojams, o Fenghuangas – puiki vieta nuvažiuoti atsipalaiduoti nuo vaikščiojimų po gamtą gražiame mieste: gal “pasikultūrinti”, gal apsipirkti, o gal atšvęsti kartu su kinais, kuriems būsite ne mažiau įdomus, nei pats miestelis.

Deja, apniukusią dieną įspūdingiausi Džangdziadzie vaizdai - tik gausybėje nuotraukų. Bet net ir tokią dieną gali pamatyti daug gražaus.

Deja, apniukusią dieną įspūdingiausi Džangdziadzie vaizdai – tik gausybėje nuotraukų. Bet net ir tokią dieną gali pamatyti daug gražaus.

Tiesa, Džangdžiadzie dar neturi greitojo geležinkelio stoties, o Fenghuangas – geležinkelio stoties apskritai, tad atvykti truputį užtrunka – bet nesudėtinga (autobusas tarp Džangdziadzie ir Fenghuango važiuoja 4 val.). O ir tai greitai pasikeis.

Jei įspūdingos gamtos negana, netoli Džianngdziadzie (~380 km) plyti garsieji Jangdzės tarpekliai ir Jičango miestas, iš kurio išplaukia Trijų tarpeklių kruizai (būtent vienu jų oplaukėme, prieš atkeliaudami į Džangdziadzie). Jei norisi ko nors kito – Džangdziadzie yra kone pačiame tankiausiai apgyvendintų Kinijos plotų centre, ir per dieną iš ten traukiniu (per kelias valandas lėktuvu) gali nukeliauti ir į Šanchajų, ir į Pekiną, ir į Honkongą.


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Trys tarpekliai Jangdzėje – upių kruzių karalius

Trys tarpekliai Jangdzėje – upių kruzių karalius

| 2 komentarai

Trys tarpekliai Kinijos Jangdzės upėje – vienas tų nepakartojamų gamtos vaizdų, kuriuos per gyvenimą privalai pamatyti.

Bent jau, jei esi kinas. Ir vien kinų pakanka, kad kasdien į šią “gyvenimo kelionę” kruziniais laivias išplauktų koks 10 000 žmonių ir tai būtų populiariausias viso pasaulio kruizas upe.

Tiek žmonių neplauktų, jei nebūtų verta. Bet užsieniečių tuose laivuose dar labai mažai – gal ir todėl, kad susigaudyti, kas ir kaip, ne visai paprasta. Išbandžiau trijų tarpeklių kruizą Jangdze ir rašau, kaip jį pasirinkti ir kas ten labiausiai pribloškia.

Saulėlydis Vu tarpeklyje

Saulėlydis Vu tarpeklyje

Trys tarpekliai ir jų kruizas – kas tai

Trys Tarpekliai – tikriausiai pati įspūdingiausia atkarpa didžiosiose pasaulio upėse apskritai – ne vien Jangdzėje. Aplinkiniai kalnai čia stačiai šauna kone kilometrą aukštyn virš upės paviršiaus ir tokie tarpekliai tęsiasi virš 100 kilometrų – o kur dar visos atšakos. Jautiesi, tarsi didingame fjorde ir patirti visa tai gali tik plaukdamas laivu.

Pasivaikščiojimo takas viename trijų tarpeklių intakų, tačiau ir į jį gali patekti tik laivu

Pasivaikščiojimo takas viename trijų tarpeklių intakų, tačiau ir į jį gali patekti tik laivu

Trijų tarpeklių kruizo “scenarijai” yra du – pasroviui ir prieš srovę. Pasroviui kruizas trunka 3 naktis, prieš srovę – 4. Kruizai pasroviui populiaresni, nes juose įspūdingiausi vaizdai (patys trys tarpekliai) laukia pabaigoje ir taip “karūnuoja” kelionę. Plaukiant prieš srovę, juos pamatai jau pirmąją dieną. Todėl trijų tarpeklių kruizų prieš srovę ir pasroviui kainos skiriasi mažai, nepaisant to, kad plaukdamas prieš srovę gauni papildomą nakvynę, maitinimo dieną ir t.t.

Vienas daugelio įspūdingų tiltų Trijų tarpeklių regione

Vienas daugelio įspūdingų naujų tiltų Trijų tarpeklių regione

Trys tarpekliai nėra vienintelė kruizų pažiba: toje turistų numylėtoje Jangdzės atkarpoje pilna ir kitų lankytinų vietų ir darbštūs kinai nuolat kuria naujas. Daugelis kruizinių laivų kiekvieną dieną prisišvartuoja dviejuose uostuose ir savo keleiviams siūlo ekskursijas į tokias vietas. Yra apie 10 pagrindinių lankytinų vietų ir kiekvienas kruizinis laivas iš jų sustos kokiose 5 – jei nori aplankyti konkrečią vietą, verta palyginti kruizų programas (lankytinų vietų aprašymai – žemiau). Tačiau visi kruiziniai laivai praplaukia pačius tris tarpeklius, o tos vietos, kur stoja ne visi, nėra tokios ir įdomios arba yra kelios panašios vietos.

Kruiziniai laivai sustojo ekskursijai Fengdu. Kas neima mokamos ekskurisjos, išlipti negali. Ore - rūkas arba smogas. Galbūt smogas, nes jis vyravo tik aplinkui didžiausius miestus, kaip Čongčingas, o paskui dingo.

Kruiziniai laivai sustojo ekskursijai Fengdu. Kas neima mokamos ekskurisjos, išlipti negali. Ore – rūkas arba smogas. Galbūt smogas, nes jis vyravo tik aplinkui didžiausius miestus, kaip Čongčingas, o paskui dingo.

Kaip išsirinkti ir nusipirkti kruizą į tris tarpeklius

Internete nekiniškai informacijos gausu tik apie vienos kompanijos – “Victoria Cruises” – siūlomus kruizus, mat ši kompanija vienintelė priklauso amerikiečiams ir tik iš tų laivų uostuose matydavau išlipant daug baltaodžių. Mes irgi bandėme patekti į “Victoria Cruises”, bet nepavyko (reikiamą dieną laivas buvo pilnas). Tuo tik džiaugiuosi: sumokėjome mažiau, o būgštavimai, kad tik “Victoria” užtikrins ekskursijas bei informaciją anglų kalba, nepasitvirtino: viskas ir kinų laive praėjo puikiai, nors “nevietiniai” tebuvome penkiese iš kelių šimtų keleivių.

Trijų tarpeklių kruiziniai laivai laukia Čongčingo uoste

Trijų tarpeklių kruiziniai laivai laukia Čongčingo uoste

Alternatyvos “Victoria Cruises” yra įvairios:
1.Kiti “penkių žvaigždučių kruizai”. Šiuose laivuose visos kajutės dvivietės ir beveik visos – su balkonais, iš kurių gali privačiai stebėti krantus. Į kainą įeina maitinimas ir apie pusę ekskursijų laivui sustojus krante. Nors laivų bendrovės priklauso kinams, dalis jų (pvz. “China Goddess”, su kuria plaukėme mes) mėgina pritraukti klientus užsieniečius, todėl visa informacija ten skelbiama ir anglų kalba, yra angliški turai. Deja, pačios laivų savininkų kompanijos neretai stokoja normalių angliškų tinklapių, tačiau kruizus galima internetu įsigyti iš kinų agentūrų, turinčių angliškus tinklapius. Pigu nebus: kainos prasideda nuo ~300 eurų už 3 naktis.
2.”Turistiniai laivai”. Šiuose laivuose kajutės būna kelių klasių: šešiavietės, keturvietės, dvivietės; įprasta dalintis kajutę ir su svetimais. Žemiausių klasių bilietai labai pigūs (iki 100 eurų už tris naktis). Maitinimas neįskaičiuotas, ekskurisjos kaip kur. Anglų k. internetu šių bilietų ilgai ieškojęs taip ir neradau (o kiniški puslapiai reikalauja kiniškos mokėjimo kortelės). Juos geriausia pirkti vietoje, uoste – tačiau, negali būti garantuotas, kad reikiamą dieną bus bilietų. Todėl, kadangi kelionės grafikas buvo sustyguotas, pasirinkome primokėti ir užsisakyti “tikrą kruizą”. Be to, šiuose laivuose viskas (ir ekskursijos) – tik kiniškai.
3.Maršrutiniai laivai. Iš tikro, tai net nėra kruizas, pro dalį gražiausių vietų plaukiama naktį ir jokių sustojimų nėra – bet labai pigu ir nuo denio vis tiek galima pasigerėti trijų tarpeklių vaizdais. Bilietai perkami tik vietoje, uoste.

Iš viso kasdien į kelionę per tris Jangdzės tarpeklius leidžiasi keliolika laivų – taigi, pasirinkimas milžiniškas.

22 val., kaip ir kasdien, du iš Trijų tarpeklių kruizinių laivų palieka Čongčingo uostą plaukimui pasroviui

22 val., kaip ir kasdien, du iš Trijų tarpeklių kruizinių laivų palieka Čongčingo uostą plaukimui pasroviui

Čongčingas: Kinijos pigusis Manhetenas

Plaukiau populiaresniuoju maršrutu pasroviui, o jis prasideda iš vieno didžiausių Kinijos miestų Čongčingo (kruizai prieš srovę šiame mieste baigiasi).

Kai kurie turistai Čongčingą tik “pralekia”: iš oro uosto ar traukinių stoties važiuoja tiesiai į laivą. Bet nepasigailėjau šiame mieste praleidęs tris dienas. Už sunkiai lietuviui ištariamo pavadinimo slepiasi vienas beprotiškiausių Kinijos didmiesčių, kaip ant mielių užaugęs nuo provincijos miesto iki 15 mln. gyventojų megapolio! Jautiesi it patekęs į kitą, naują pasaulį: eini per miestą, kurio pavadinimo daugelis europiečių net nežino, o tas miestas – dvigubai didesnis už Londoną ar Paryžių. Minios, dangoraižiai, spindesys tuo abejoti neleidžia, ypač Miesto centriniame verslo rajone.

Čongčingo verslo rajonas su laikrodžiu, menančiu pergalę Antrajame pasauliniame kare, per vidurį

Čongčingo verslo rajonas su laikrodžiu, menančiu pergalę Antrajame pasauliniame kare, per vidurį

Apsuptas dviejų upių, miesto centras iš kito kranto savo masteliais ir šviesomis primena Manheteną (ir Čongčingo dydis nelabai atsilieka nuo Niujorko). Dar prisideda reljefas: miestas labai kalvotas. Būna pastatų, kur iš vieno šono patenkama per 8 aukštą, iš kito – per 1 aukštą: šitaip smarkiai mieste varijuoja aukščiai. Itin žavu Čongčingą pamatyti nuo vandens ir net neplaukiantys į Tris tarpeklius keliautojai bent valandai prisijungia prie dviejų upių kruizo pačiame mieste: Jangdzės ir Dzialingo upes nuolat naršo švytintys laivai.

Jangdzė ties Čongčingu

Jangdzė ties Čongčingu

Čongčingas dar tada, kai Kinija buvo skurdi, įspūdingai prisitaikė prie sudėtingo savo reljefo. Miesto elitas, vėliau – ir vidurinioji klasė nebenorėjo viešųjų laiptų kaskadomis tąsyti į savo daugiabučius pirkinių: taigi, dešimtys tūkstančių kaimiečių pasisiūlė būti nešikais. Iki šiol jie zuja nešini miesto gatvėmis dvigubais naščiais bangbang ant sprandų, tempia už save sunkesnius svorius stačiais viešaisais laiptais.

Vieni viešųjų Čongčingo laiptų, kairėje - nešikas eina į kažkieno namus. Artimas atstumas nuo vietos apačioje iki namų viršuje ir mums virto nemenku žygiu iki laiptų, tada nuo jų. Net autobusų, vežančių iš apačios į viršų ar atvirkščiai, mažai, o taksi važiuoti užtrunka ne trumpiau, nei pėsčiomis, nes kelių, jungiančių abi Čongčingo terasas - mažai

Vieni viešųjų Čongčingo laiptų, kairėje – nešikas eina į kažkieno namus. Artimas atstumas nuo vietos apačioje iki namų viršuje ir mums virto nemenku žygiu iki laiptų, tada nuo jų. Net autobusų, vežančių iš apačios į viršų ar atvirkščiai, mažai, o taksi važiuoti užtrunka ne trumpiau, nei pėsčiomis, nes kelių, jungiančių abi Čongčingo terasas – mažai

Šiandien aukšti įspūdingai apšviesti tiltai – Čongčingo grožis, bet dar prieš 10 metų nebuvo nė vieno. “Aukštutinių rajonų” gyventojams prisėjus persikelti per Jangdzę, tekdavo leistis žemyn į pakrantę, perplaukti keltu, ir vėl kopti aukštyn. Nuovargius žygius 1987 m. pakeitė kitas unikalus sprendimas – lynų keltuvai, teisiogiai sujungę aukštutines miesto terasas. Kai kurių lynų keltuvų nebėra (pakeitė tiltai), bet paskutinis veikiantis tapo tikru Čongčingo simboliu ir “skraidina” daugiausia eilę atstovėjusius turistus (jau nebe po kelis juanius). Kinijos progresas šitoks spartus, kad per neprabėgus nė vienai kartai tai, kas atsirado kaip būtinybė, tampa turistinėmis atrakcijomis tarsi praeities reliktas.

Vienas 2014 m. Čongčingo tiltų ir senasis keltuvas priešais

Vienas 2014 m. Čongčingo tiltų ir senasis keltuvas priešais

Azijos turistams Čončgingas jau tapo tikra savaitgalinių kelionių Meka: jis pigesnis už kokį Šanchajų ar Pekiną, bet ne mažiau modernus, kupinas gerų restoranų. Ypač garsėja “hot pot” (kur valgį prisidėjęs norimų ingridientų ant savo stalo verdiesi pats) bei “ma la tang” (kur iš šaldytuvo išsirenki ingridientus ir iš jų tau išverda aštrią sriubą) tipo restoranai. O AirBnB butą su nuostabiu vaizdu gali gauti už 20 eurų nakčiai – tiesa, ne kiekvienas savininkas sutiks priimti užsieniečius (mums pasisekė iš trečio karto). Tiesa, Čongčingas žymus ir savo “pogrindiniu gyvenimu” – gatvėse voliojasi “eskortinių paslaugų” reklamos.

Malatang restoranas. Paimi krepšelį kairėje, krauni "gėrybes" nuo lentynų dešinėje ir paduodi virėjui, kad iš jų išvirtų sriubą. Moki arba pagal svorį, arba kiekviena lėkštelė turi savo kainą.

Malatang restoranas. Paimi krepšelį kairėje, krauni “gėrybes” nuo lentynų dešinėje ir paduodi virėjui, kad iš jų išvirtų sriubą. Moki arba pagal svorį, arba kiekviena lėkštelė turi savo kainą.

Bet senovinius pastatus Čongčingo centre suskaičiavau tik tris – šimto arhatų šventykla su išraiškingomis Budos pasekėjų skulptūromis, imigrantų iš pietryčių Kinijos salė, senas laikrodžio bokštas. Visa kita statyta, perstatyta, tebestatoma: Čongčingas ir žavi savo gyvybe, veržlumu, naujumu. Tas faktas, kad Antrojo pasaulinio karo metais japonams okupavus didžiuosius Kinijos miestus Čongčingas buvo laikinąja Kinijos sostine beveik niekaip nebesimato.

Viršum šimto arhatų šventyklos, garsėjančios Budos sekėjų skulptūromis, kyla naujas dangoraižis

Viršum šimto arhatų šventyklos, garsėjančios Budos sekėjų skulptūromis, kyla naujas dangoraižis

Užtat gretimame Dazu mieste – vienas senosios Kinijos stebuklų: budistinės statulos, išraižytos olose. Statulų grupių daug, bet įdomiausia yra Baodingo kalne. Belaukdami kruizo, vieną dieną skyrėme važiavimui autobusu į Dazu.

Dazu budistinėmis statulomis paverstos uolos

Dazu budistinėmis statulomis paverstos uolos

Kruizo preliudija – kaip kinai kinais gąsdina

Atėję į savo kruizinį laivą nustebome: darbuotojos iškart pasiteiravo, ar mes – Žemaičiai. Pasirodo, visame laive užsieniečiai – tik penki. Laivo “upės gidė”, atsakinga už to penketo “ganymą”, išsyk puolė įtikinėti, neva geriausia mums būtų pirkti “pakėlimą” į VVIP ar bent VIP restoraną – “antraip valgysite su daugybe kinų, visur aplink bus kinai, jie stumdysis”… Mandagiai atsisakėme – masinis kinų turizmo aparatas juk – irgi įdomi patirtis. Kinų turistų jau – daugiau nei vokiečių ar amerikiečių, tad kaip jie keliauja?

Pagrindinis laivo restoranas. Kiekvienas keleivis turi priskirtą staliuką (po 8 ar 10 žmonių prie stalo), bet maisto ima kiek nori iš bufeto. Maistas - daugiausia kiniškas.

Pagrindinis laivo restoranas. Kiekvienas keleivis turi priskirtą staliuką (po 8 ar 10 žmonių prie stalo), bet maisto ima kiek nori iš bufeto. Maistas – daugiausia kiniškas.

Vienas skirtumas – daug kas daroma kartu, “kaip visi”. “Upės gidė” atsiprašė, kad niekaip nebus įmanoma išjungti pranešimų kajutėse, “prabylančių” dar 6:30 val. ryto – “juk jie svarbūs visiems”. O anglakalbės gidės ekskursijose nežinodavo kaip elgtis, kai jų vedami amerikiečiai išsiskirstydavo “kas sau”: vieni stodavo ko pirkti, kiti pasileisdavo fotografuoti gražių vaizdų. Kinai taip nedaro. Net kai plaukėme pro gražiausias vietas, daugelis jų spiesdavosi tame pačiame viršutiniame denyje nors iš kitų vaizdas atrodė gražesnis ir žmonių mažiau.

Kitas skirtumas nuo Amerikos kompanijų kruizų – daugiau patoso. Kapitono pasisveikinimo ir atsisveikinimo kalbos, susidaužimai stikliukais su visais keleiviais. Ir mažiau kokybiškų pramogų pačiame laive. Užtat – mažiau ir sugebėjimo pasipinigauti. Noro netrūksta – gėrimų kainos laive 10 kartų didesnės, nei ant kranto – bet kinai, priešingai nei amerikiečiai, nedraudžia atsinešti kiek nori savų gėrimų į kajutę. Iš pažiūros atrodė, kad “papildomų dalykų” nepirko beveik niekas, išskyrus nebent nuotraukas.

Plojimų laukia kruizo svarbiausieji įgulos nariai

Plojimų laukia kruizo svarbiausieji įgulos nariai. Laivo interjeras esą turėtų perteikti Kinijos tradiicjas, nors Vakaruose jis greičiausiai būtų laikomas kičiniu

Beje, net ir nepirkę jokių “pagerinimų”, vis tiek visuomet būdavome išskirtiniai. Net ir tame “kinų bufete” prie mūsų staliuko nuolat būdavo peiliai ir šakutės, o per renginius sėdėdavome pirmoje eilėje prie staliuko su raidėmis VIP. Kinai negalėdavo nuo mūsų nuleisti akių.

Kruizo pasirodymas. Nuo vakarietiškų skyrė ir šypsenų trūkumas atlikėjų veiduose

Kruizo pasirodymas. Nuo vakarietiškų skyrė ir šypsenų trūkumas atlikėjų veiduose

Kruizo pradžia – kinų kultūra Jangdzės krantuose

Čongčingo miesto centro krantus Jangdzės kruizai palieka vakare, kai miestas pats gražiausias ir ryškiausias. Tyliai rymo Raffles City dangoraižiai, žymintys upių santaką, laivas praslenka po visais tiltais į tamsią Kinijos naktį.

Iš civilizacijos niekur neišplauki: Jangdzės krantuose vienas po kito slenka panašūs miestai, maždaug Vilniaus ar Kauno dydžio, kuriuose dangų remia 30 aukštų daugiabučiai. Visi statyti neseniai: miestų senamiesčius 2003 m. pastačius Trijų tarpeklių užtvanką paskandino daugiau nei 100 metrų pakilęs Jangdzės vanduo ir kiekvienas miestas iš naujo pastatytas aukščiau – ten, kur buvo kalvos, o dabar – naujasis upės krantas. Iš viso perkelta 1,3 mln. žmonių!

Vienodus pastatus gražina įspūdingas apšvietimas: štai ant daugiabučių eilės baltų fasadų “rodomi” filmai ar reklamos it ant televizorių. O kiekvieno miesto pažiba – tiltas: aukštas, didingas, statytas iš spalvingo plieno, o ne nuobodaus betono. Smagu visa tai stebėti iš laivo denių ar kajutės balkono.

Vienas daugybės pakrantės miestų: iki tarpeklių, Jangdzės krantai taip tankiai gyvenami, kad miestai nesiliauja

Vienas daugybės pakrantės miestų: iki tarpeklių, Jangdzės krantai taip tankiai gyvenami, kad miestai nesiliauja

Svarbiausiuose miestuose visas “kruizinių laivų karavanas” vienas po kito švartuojasi, o autobusų eilės veža jų keleivius į svarbiausias Jangdzės pakrantės lankytinas vietas.

Pavyzdžiui, Fengdu vaiduoklių miestą. Esą statytą prieš 2000 metų. Tačiau vienintelė istorinė vieta ten – Anapusinio pasaulio valdovo šventykla, kurioje – ir anapusinio pasaulio “policininkų”, “teisėjų” demonų statulos bei vaizdžiai parodyta, kaip kankinami nusidėjėliai. Visa kita sugriovė komunistai per Kinijos kultūrinę revoliuciją. Bet Kinija atgimė, atgimė ir Vaiduoklių miestas: įspūdingų šventovių, pagodų, jau pristatyta daugiau, nei kada seniau būta. “Valdžia stato” – sakė gidė.

Pragaro kankinimų dioramos Fengdu vaiduoklių mieste

Pragaro kankinimų dioramos Fengdu vaiduoklių mieste

Neįtikėtina – komunistų partijos valdžia stato šventyklas! Bet šiandieninė Kinija praktiška: pritraukia turistus, jų pinigus – reiškia, verta. Naujausias “stebuklas” – Nefritinio imperatoriaus rūmai greta vaiduoklių miesto: ant kalno – milžiniška Nefritinio imperatoriaus, taoizme – pasaulio valdovo, galva, jo “širdyje” – šventykla, o kranai stato muziejus, aikštes, parduotuvių kompleksus ir, tarp “anapusinio pasaulio imperatoriaus” pragaro ir Nefritinio imperatoriaus rojaus – trečiąjį, žmonių, pasaulį.

Nefritinio imperatoriaus skulptūra ant kalno

Nefritinio imperatoriaus skulptūra ant kalno. Iš mūsų kruizo labiausiai siūlė ekskursiją būtent čia, o nebe į tradicinį vaiduoklių miestą: nauja vieta nukonkuravo seną. Sukurtos ir naujos tradicijos: pasisveikink su Nefritiniu imperatoriumi tris kartus mušdamas gongą (silpniau už praeitį, stipriau už ateitį), atsisveikink – triskart dauždamas būgną

Visos Trijų tarpeklių lankytinos vietos plečiasi tiesiog geometrine progresija – kaip ir tokias keliones įperkančių kinų skaičiai. Ko tik jiems nesiūloma už priemoką – gal nuo Nefritinio imperatoriaus kalno nusileisti “ant užpakalio” drambliuku, gal pakilti į Fengdu vaiduoklių miestą nauju lynų keltuvu, gal pirkti nuotraukas su “vaiduoklių valdovais” (kuriuos vaidina tamsesnės odos Kinijos mažumų atstovai). Prieš visa tai gerokai nublanksta senos nemokamos pramogos, džiugindavusios dabartinių kinų tėvus: “jei pereisite šį statų tiltą ir išstovėsite ant šio akmens ant vienos kojos – reiškia, esate geras žmogus”.

Palei Jangdzę lankytinos vietos kuriamos ir nuo nulio, ir iš karto – vienos įspūdingiausių pasaulyje. Žodžių trūksta apibūdinti Trijų karalysčių šou, vieno garsiausių Kinijos romanų “Trijų karalysčių istorija” kasdien kruizinių laivų keleiviams specialiame teatre po atviru dangumi rodomą pastatymą, kur juda ir karo bokštai, ir žiūrovų kėdės, kur vandeniu užpiltoje scenoje – šimtai aktorių ir dešimtys žirgų inscenizuoja mūšius, šaudo artilerija, skraido statulos ir viskas primena Holivudą, tik vyksta gyvai.

Viena scenų po atviru dangumi "Trijų karalysčių pasirodyme" - laivų mūšis. Visas žiūrovų amfiteatras pasisuka, ir staiga jau matai visai kitą sceną.

Viena scenų po atviru dangumi “Trijų karalysčių pasirodyme” – laivų mūšis. Visas žiūrovų amfiteatras pasisuka, ir staiga jau matai visai kitą sceną.

Kruizo kulminacija – trys tarpekliai

Būtina kiekvieno kruizinio laivo stotelė – Baltojo imperatoriaus miestas, nes tai – Trijų tarpeklių “vartai”, pribloškiamas įplaukimas į pirmąjį Čutango tarpeklį, atvaizduotas ant 10 juanių banknoto. Tiesa, ant banknoto tarpeklis gilesnis. Negalėjau nemąstyti, kaip įspūdingai turėjo atrodyti tarpekliai iki 2003 m., kai juos užliejo Trijų tarpeklių užtvankos marios, o Baltojo imperatoriaus miestas buvo ne salelėje, tačiau ant aukšto kalno. Bet ir to, kas dabar yra – per akis.

Kruizas pasroviui plaukia per pirmąjį tarpeklį

Kruizas pasroviui plaukia per pirmąjį Čutango tarpeklį

Tiesa, už Čutango tarpeklį stačiomis uolomis įspūdingesnis man pasirodė antrasis Vu tarpeklis, nes jis – gerokai ilgesnis (45 km vietoje 8 km), tad gali ilgai stebėti pro šalį praslenkančius netikėtai aukštus kalnus ir pralekiančius kitus laivus.

Vu tarpeklis

Vu tarpeklis

Be to, kiekviename Trijų tarpeklių kruize siūloma ir ekskursija mažesniu laivu į Jangdzės intakus ar net intakų intakus: ten tarpekliai kiek mažiau gilūs, tačiau statesni. Sprendžiant iš atsiliepinimų internete, dažnam Jangdzės kruizo keleiviui “Mažieji trys tarpekliai” ar “Mini trys tarpekliai” palieka dar didesnį įspūdį, nei pagrindiniai.

Mažieji trys tarpekliai

Mažieji trys tarpekliai

Mažuosiuose tarpekliuose turistams skamba tradicinės regiono dainos, didžiuliai užrašai prie kiekvienos uolos primena, ką reikėtų įsivaizduoti žiūrint į jos siluetą (“Kiaulė meldžiasi bodisatvai Guan Jin” ir pan.). Turizmas ir technlogijos ir naikina, ir saugo vietos kultūrą: kažin, ar kokie vietiniai dar vis tradiciškai velka valtis nuogi aukštyn upe, bet jei ne milžiniškos tos tradicijos nuotraukos kruiziniuose laivuose, kažin ar kas apie ją išvis prisimintų. Apsidairęs į aplinkines Mažųjų tarpeklių uolas, dar gali išvysti mistiškus “kabančius karstus”: prieš ~2000 metų vietos gyventojai savo didžiūnus laidodavo įkišdami į išskobtą medį, kurį kažin kaip padėdavo ant uolos atbrailos – tokios nepasiekiamos, kad karstai ten liko gulėti tūkstantmečius.

Mini trys tarpekliai - Mažųjų trijų tarpeklių atšaka, Jangdzės intako intakas. Čia praplaukia tik patys mažiausi laiveliai

Mini trys tarpekliai – Mažųjų trijų tarpeklių atšaka, Jangdzės intako intakas. Čia praplaukia tik patys mažiausi laiveliai

Kruizo atomazga – didžiausia pasaulio elektrinė

“Trijų tarpeklių” kruizas yra kiek apgaulingas pavadinimas, nes pamatai tik du tarpeklius. Trečiasis – Šilingo tarpeklis – beveik visiškai paskandintas Trijų tarpeklių užtvankos mariose. Bet pati Trijų tarpeklių užtvanka tapo lankytina turistų vieta: štai kalnas pažiūrėti į užtvanką, štai gera vieta stebėti laivų šliuzų darbą, trykšta fontanai, turistų minias kelia eskalatoriai, o už papildomą priemoką galima pačiam nusileisti laivų liftu.

Trijų tarpeklių užtavnkos laivų šliuzai - sunkiai įsivaizduojamo dydžio, bet artyn prieiti negalima, todėl iš toli jų dydį sunku suvokti

Trijų tarpeklių užtavnkos laivų šliuzai – sunkiai įsivaizduojamo dydžio, bet artyn prieiti negalima, todėl iš toli jų dydį sunku suvokti

Ekskursija prie užtvankos plaukiant pasroviui – visuomet paskutinė, ir paskui jau tik autobusas palei Šilingo tarpeklio liekanas nuveža į Jičango miestą. Iš ten pasukome į gretimą Džangdziazie nacionalinį mišką, kur Kinijos gamta – gal net dar įspūdingesnė.

Šilingo tarpeklis pro autobuso langą

Šilingo tarpeklio nepaskandintoji dalis pro autobuso langą

Kinijos turistų minios vietomis gal kiek vargino (o juk buvo ne sezonas) ir suprasiu tuos, kurie sakys, kad kai kurios Trijų tarpeklių lankytinos vietos – “dirbtinės”. Tačiau gamta, patys tarpekliai – pribloškiami. Piktų liežuvių pranašystės, kad po užtvankos pastatymo ten nebebus ko plaukti, neišsipildė. Turistų tik daugėja, bet laivuose užteks denių, kad galėtum tuo gerėtis beveik vienas.

Kinų turistų minios Fengdu vaiduoklių mieste

Kinų turistų minios Fengdu vaiduoklių mieste

Tačiau pasinerti į tą kiniškų kelionių beprotybę – irgi smagu. Reikia per giliai nemąstyti, tiesiog matyti viską vaiko akimis – ir suprasi, kad Nefritinio imperatoriaus galva kalne tikrai įspūdinga, važiuoti lynų keltuvu smagiau, nei lipti pėsčiomis, o Baltojo imperatoriaus miestas po to, kai bus pabaigtas naujas šviesų šou jo papėdėje, atrodys dar įspūdingiau.

Kabantys karstai,s akoma, neša laimę, tad į karstą Baltojo imperatoriaus miesto muziejuje lankytojai nuolat grūda juanius

Kabantys karstai,s akoma, neša laimę, tad į karstą Baltojo imperatoriaus miesto muziejuje lankytojai nuolat grūda juanius

Be to, kinų kruiziniuose laivuose dar gali būti kone vientelis užsienietis ir į tave nuolat kryps kinų žvilgsniai (kaip mus kas kartą stebėdavo greta pasodintas senukas, kai tik valgydavome!), iš arti pažinsi neįprastus kinų keliavimo “papročius” (leisti laiką atsidarius kajučių duris ar rūkyti nors uždrausta), o bufete galėsi išragauti keistų kinų virtuvės pateikalų.

Į Baltojo imperatoriaus miestą lynų keltuvas nepastatytas, bet kinai čia siūlo užnešti palankinais - it tikrą imperatorių

Į Baltojo imperatoriaus miestą lynų keltuvas nepastatytas, bet kinai čia siūlo užnešti palankinais – it tikrą imperatorių


Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai


Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant


Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį


Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą


1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,