Azija – kelionių vadovai

Azija tik žemėlapyje – vienas žemynas. Nes iš tikro joje įvairovė didesnė, negu visame likusiame pasaulyje kartu paėmus! Nes Azijoje gyvena daugiau nei pusė viso pasaulio žmonių, tautų, religijų ir kultūrų.

Todėl ir kelionės į Aziją – labai įvairios, nelyginant kokią šalį pasirinksite. Aplankęs jau ne vieną dešimtį Azijos šalių visose žemyno pusėse ir kampuose, trumpai ir išsamiai aiškinu, ko kur tikėtis, kiek kainuos, o kur geriau nevykti.

Azija faktiškai susideda iš šešių kultūrinių žemynų, kiekvienas kurių turi savo kultūrą, istoriją ir atmosferą. Tai – musulmoniški Artimieji Rytai, indiškų kvapų persmelkta Pietų Azija, karšta ir drėgna Pietryčių Azija, modernioji Rytų Azija, šilko kelio Vidurinė Azija ir Rusijos valdoma Šiaurės Azija.

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika

---

Artimieji rytai – Islamas, dykumos, civilizacijų aušra

Religija: Islamas
Tarptautinės kalbos: Arabų, prancūzų, anglų
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai
Kodėl važiuoti?: Sunykusių civilizacijų griuvėsiai, kurortai, religinė kultūra, turtingi naftos didmiesčiai.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~150 EUR, bet į kai kurias šalis yra labai pigių tiesioginių skrydžių.
Patraukliausios kelionei Artimųjų Rytų šalys: Turkija, Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina), Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija, Iranas, Libanas.

Kitos Artimųjų Rytų šalys: Omanas, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, Saudo Arabija, Sirija, Irakas, Jemenas.

Artimuosiuose Rytuose gimė žmonių civilizacija – ir iš ten pasklido po pasaulį. Būtent ten stūkso seniausi pasaulio miestai, o kai kurie žlugusių civilizacijų griuvėsiai – įspūdingesni, nei Italijoje ar Graikijoje.

Laikai, kai Artimuosiuose Rytuose buvo stūksojo didžiausi pasaulio miestai ir gyveno išmintingiausi mokslininkai – jau praeitis, bet dalis regiono savo užmojais vėl stebina pasaulį. Tai – Persijos įlanka, kur iš naftos pinigų vietiniai valdovai stato aukščiausius pasaulio dangoraižius, didžiausius oro uostus ir prekybos centrus, pila didžiausias dirbtines salas. Jeigu galvojate, kad įspūdingi gali būti tik seni miestai, Artimuosiuose Rytuose galite pakeisti nuomonę! Daugelis regiono šalių naftos neturi ir yra skurdesnės, bet pigesnės. “Afrikietiško skurdo” nėra niekur: dauguma žmonių raštingi, gimstamumas žemas.

Artimieji Rytai vilioja ir savo kurortais. Tiesa – žiemos, ypač regiono šiaurėje, per vėsios, kad maudytis jūroje, tad pagrindiniai turizmo sezonai – pavasaris ir ruduo. Regiono šiaurėje (Turkija, Izraelis) – ir vasara, o regiono pietuose (JAE) vasaros gerokai per karštos, kad net vietiniai eitų į lauką iš kondicionuotų erdvių.

Artimuosiuose Rytuose gimė ir trys didžiosios pasaulio religijos: krikščionybė, islamas, judaizmas. Todėl ten pilna šventų vietų, į kurias piligrimai plūsta milijonais. Netgi netikintįjį tos vietos pribloškia: šitokios minios, šitokios senos tradicijos! Ir, pagaliau, galimybė prisiliesti prie istorijų, kurias, vienaip ar kitaip, norėdamas ar nenorėdamas, gyvendamas krikščioniškoje Lietuvoje girdėjai nuo vaikystės (bent jau per Kalėdas, Velykas ir pan.).

Iki šiol Artimieji Rytai – bene religingiausias pasaulio kraštas, kur paklausti “kas tu esi?” žmonės visų pirma sako savo religiją, pagal ją gyvena ir rengiasi, skirtingų tikėjimų žmonės beveik nesituokia tarpusavyje, o daugelio valstybių įstatymai rašomi atsižvelgiant į religines normas.

Pastaraisiais šimtmečiais Artimuosiuose Rytuose įsivyravo viena religija – islamas. Muedzinų šauksmai maldai, seni rytietiški turgūs, kuriuose tiesiog privaloma derėtis, religijos įkvėpti rūbai, dengiantys visus odos lopinėlius (o moterų – ir plaukus ar net veidą).

Tačiau Artimuosiuose Rytuose yra ir judėjiškų, krikščionišku, zoroastriškų bei kitus tikėjimus išpažįstančių vietų, kur atmosfera – visiškai kitokia ir net įstatymai taikomi išskirtiniai. Ir nors dažnas, nebuvęs Artimuosiuose Rytuose, įsivaizduoja, kad musulmonai – tai vien arabai, net ir musulmoniškos žemės – labai įvairios. Irano, Turkijos gyventojai su arabais neturi nieko bendro – išskyrus religiją. Balti vyriški ir juodi, veidus dengiantys moteriški rūbai – tai grynai arabų tautinė tradicija. Islamas nereikalauja, kad moterys dengtųsi veidą – tik plaukus, todėl nearabai musulmonai to nepraktikuoja. Tiesą pasakius, kai arabės moterys keliauja į švenčiausią Islamo vietą Meką – jos netgi privalo veidus atsidengti.

Pastaraisiais metais Artimieji Rytai įgijo prastą įvaizdį: žmonės net bijo ten keliauti. Juk šitiek karų, terorizmo rodo per žinias! Tačiau iš tikro bijoti nereikia. Karai ir terorizmas vyksta ne visame regione, o labai konkrečiose vietose (pvz. Sirijoje), į kurias tikrai geriau nekeliauti. Visur kitur net jeigu ir įvyksta koks išpuolis – tikimybė ten patekti labai maža. Viską atperka tai, kad apskritai nusikalstamumas Artimuosiuose Rytuose – daug mažesnis, nei Lietuvoje. Reiškia, nors ten teroro aktų tikimybė ir didesnė (nei Lietuvoje – bet tikrai ne Vakarų Europoje), daug mažesnė tikimybė nukentėti nuo eilinių nusikaltimų: taigi, bendrai paėmus, daugelyje Artimųjų Rytų šalių net saugiau, nei Vilniuje!

Priešingai įvaizdžiui, Artimuosiuose Rytuose mažai ir įkyrių prekijų – išskyrus pačius populiariausius kurortus. Prekijai įkyriausi ne Azijoje, o Afrikoje. Mažiau turistinėse vietose Artimųjų Rytų žmonės kaip tik patys svetingiausi pasaulyje – kviesis turistą namo, duos dovanų nieko nesitikėdami atgal.

---

Pietų Azija – viduramžių chaosas ir didinga kultūra

Religija: Hinduizmas, islamas ir daug mažesnių
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai (šiaurėje) ir australidai (pietuose)
Tarptautinės kalbos: Hindi-urdu, anglų
Kodėl važiuoti?: didinga sena architektūra, religinė kultūra.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~350 EUR.
Patraukliausios kelionei Pietų Azijos šalys: Indija, Nepalas, Šri Lanka, Maldyvai.
Kitos Pietų Azijos šalys: Butanas, Pakistanas, Bangladešas, Afganistanas.

Pietų Azija iš reklaminių bukletų turistams – tai didingi Viduramžių pastatai, ryškiaspalviai drabužiai, laukiniai aukščiausi pasaulyje kalnai (Himalajai).

Visa tai – tiesa. Bet labiausiai apsilankius Pietų Azijoje įstringa „sugrįžimas laiku atgal“. Gal 100, gal 200 metų. Miestų gatvėse šiukšles rausia karvės ir kiaulės, latakais teka kanalizacija. Prekystaliais laigo žiurkės. Skurdas, lūšnynai, sunkiai triūsiantys vaikai, turguje besišlapinantys vyrai, primityvūs apgavikai, dinginėjanti elektra, „stumdomi“ narkotikai ir prostitutės, tūkstančiai at gatvės grindinio nakvojančių šeimų: ko tik ten nemačiau ir negirdėjau! O kur dar labiausiai paplitusi pasiutligė ir daugiausiai pasaulyje terorizmo aukų, visos keisčiausios relginės tradicijos, masinė beraštystė…

Kai kuriuos žmones kultūrinis šokas taip prislegia, kad jie prisiekia daugiau gyvenime kojos į Pietų Aziją nekelti – dar kiti šį sprendimą priima vien pasiskaitę svetimus įspūdžius.

Ir vis dėlto yra kam Pietų Azijos grožis nustelbia visus jos trūkumus. O gal net tai, kas kitiems atrodo trūkumai, jiems – privalumai. Juk 100-200 metų atgal pasaulis, atrodo, buvo dvasingesnis, žmonėms daug labiau rūpėjo, kas laukia po mirties, kaip įprasminti savo gyvenimą – o ne tik vienadienės linksmybės.

Ar bent jau taip tiki tie, atradę savo „pašaukimą“ Pietų Azijoje, kurių Europoje – irgi milijonai. Nesu vienas jų, bet Pietų Azijoje mane žavi jos įvairovė ir laisvė: čia pats pasirenki, kaip gyventi, ir jei pargriūsi, pagalvės niekas nepakiš, bet ir gausybės kitur pasaulyje gausaus valstybinio reguliavimo nėra.

Ar Pietų Aziją įsimylėtumėte, ar prakeiktumėte – abejingų kelionė į ją tikrai nepaliks Regione gyvena kone 2 milijardai žmonių – ketvirtadalis viso pasaulio. Todėl tarp viso purvino skurdo visada gali rasti ir spindesį, tarp kaimo beraščių – ir pasaulinio garso mokslininkus, tarp religingų žvejų kaimų – hedonistinius kurortus vakariečiams. Net jei „kitokių“ tarp vietinių tėra tik 1% ar 2% – tai vis tiek dešimtys milijonų žmonių! Lyg ištisose Europos valstybėse…

---

Pietryčių Azija – šventyklos, kurortai ir džiunglės

Religija: Budizmas ir islamas
Rasė: Tamsaus gymio geltonodžiai ir, kai kur, australidai
Kodėl važiuoti? Amžina vasara, puikus kainos ir kokybės santykis, daug pramogų galimybių.
Tarptautinės kalbos: Anglų
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Tailandas, Indonezija, Singapūras, Malaizija, Vietnamas.
Kitos Pietryčių Azijos šalys: Filipinai, Kambodža, Laosas, Birma, Brunėjus, Rytų Timoras.

Pietryčių Aziją turistai iš Europos pamilę labiausiai. Ypač – jos paplūdimius, kurortus. Tačiau Pietryčių Azijoje – ir didžiulės džiunglės, ir milžiniški didmiesčiai, ir galimybė prieiti arčiau gyvūnų nei bet kur kitur, net paglostyti tigrą. Ir vietinės kultūros ten tvirtai laikosi prieš globalizaciją. Todėl į Pietryčių Aziją traukia tiek poilsiautojai, tiek kultūros ieškotojai, tiek kuprinėtojai (backpackers).

Pietryčių Azijoje visada karšta. Būna lietingi mėnesiai, tačiau net ir tas „lietaus sezonas“ ne visur baisus (pvz. Tailande per lietaus sezoną lyja ne ką dažniau, nei Lietuvoje vasarą, tik liūtys tokios stiprios, karštos).

Pietryčių Azija gali pasirodyti labai „laisva“ žemė: juk ten aistringi paplūdimių vakarėliai, kurortai. Tačiau iš tikro ji ir labai religinga. Dalis jos – budistinė, dalis – musulmoniška, dalis – krikščioniška, nepamiršti ir kadaise vyravę hinduistų dievai – bet visus jos gyventojus vienija aistringas tikėjimas, didžiulės aukos vis didesnėms ir puošnesnėms šventovėms, kylančioms taip masiškai, kaip katedros Viduramžių Europoje. Šventovės – naujos ar senos – vienos įdomiausių Pietryčių Azijos lankytinų vietų. Dar smagiau suderinti savo kelionę su bent vienu spalvingu religiniu festivaliu: pažiūrėti tikrai bus ką.

Per ilgus kolonizacijos, užsienio prekybos, turizmo dešimtmečius pietryčių azijiečiai išmoko tolerancijos kitokiems papročiams. Turistų ten niekas nebaus ir jiems negrūmos už pernelyg atvirą aprangą ar kitas „kultūrines klaidas“. Štai Malaizijoje net oficialiai egzistuoja skirtingi įstatymai musulmonams ir nemusulmonams.

Be to, Pietryčių Azija – labai pigi, bet, nepaisant to, paslaugų standartas ten – aukštas. Pietryčių Azijoje rasite visokiausių prekių, restoranų, viešbučių, nesudarys bėdų, jei papulsite į nelaimę ir prireiks ligoninės. Bent jau, turtingesnėse regiono šalyse: Malaizijoje, Singapūre, Brunėjuje, Tailande.

Pietryčių Aziją istorija padalino į dvi dalis. Daugelį skurdžiųjų regiono šalių valdė komunistai (Laosas, Kambodža, Birma, Vietnamas) ir jos turi ekonominių problemų. Kita vertus, ir turistų ten mažiau, o blogiausi laikai – praeityje. Todėl tuos, kam nepatinka „numinti takai“ Laosas gal sužavės net labiau, nei turistais aptekę Tailando ar Balio kurortai.

---

Rytų Azija – moderniausios pasaulio šalys

Religija: Ateizmas, budizmas, konfucianizmas ir tradicinės religijos
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Kinų, japonų, korėjiečių
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Japonija, Kinija, Honkongas, Makao.
Kitos Rytų Azijos šalys: Pietų Korėja, Šiaurės Korėja, Mongolija, Taivanas.

Pirmą kartą išlipęs bet kuriame Rytų Azijos didmiestyje neabejotinai pasijusi kaip papuolęs į mokslinės fantastikos kūrinį. Nuo pamatų iki stogų reklaminiais “hieroglifais” žibantys dangoraižiai, tarp jų nardantys greitieji traukiniai, žmonių upės ir jūros.

Daugelyje jų nerasite beveik nieko seno – viską sugriovė karai, revoliucijos. Tuos miestus reikia ne pamatyti, o pajausti. Pavalgyti neužmiegančiuose naktiniuose turguose, stebėti naujai gimstančias tradicijas, unikalias subkultūras ir madas: šiuolaikiškas, bet visai kitokias, nei mūsuose. Technologijos tenykščiams žmonėms įaugusios į kraują: nuo automatinių kavinių su maisto konvejeriais iki žaidimų automatų salonų iki elektroninio sporto TV ekranuose: kas pas mus – egzotiška retenybė, ten – kasdienybė. Tačiau sėkmingai gyvuoja ir daug senesnės, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos: kinų feng šui ar kung fu, japonų kendo, manga, origamis ar arbatos gėrimo ceremonijos. Daugelis jų šiandien žavi viso pasaulio žmones, bet tik Rytų Azijoje jos yra “savos”, visuotinai priimtos. Dar kitos Vakaruose beveik nežinomos – ir Rytų Azijoje yra vienintelės normalesnės progos jas išmėginti. Netgi tai, ką galvojame, kad puikiai žinome – pavyzdžiui, kinų virtuvė – pačioje Rytų Azijoje nušvinta visai kitomis spalvomis, yra kur kas daugiau, nei eksportuota į Vakarus.

Geriausia gėrėtis Rytų Azijos miestu vis dar – Japonijoje, o ypač Tokijuje, didžiausiame pasaulio mieste. Tačiau prieš 10-20 metų Japonijai prilygti ėmė ir Honkongas, Makao, Pietų Korėja bei Taivanas, o dabar tokia supermoderni jau ir didžiuma Kinijos.

Ir visgi modernieji tankūs didmiesčiai – tik pusė Rytų Azijos žavesio. Rytų Azijos gyventojai be galo myli gamtą ir netgi Honkonge, kur gyventojų tankumas – 150 kartų(!) didesnis nei Lietuvoje, beveik 80% ploto palikta neužstatyta pastatais. Tokiose Rytų Azijos vietose gali pasijusti lyg toli nuo civilizacijos: tarp aukštų kalnų, senų žvejų ar pirklių kaimų, karštųjų vulkaninių versmių.

Tiesa, iš tikrųjų civilizacija visuomet bus arti. Reti išlikę Rytų Azijos “istoriniai miestai” primena savotiškus lunaparkus: viskas pajungta turizmui. Net dažnoje gamtinėje lankytinoje vietoje rasite civilizacijos stebuklų – lynų keltuvus ar stiklinius tiltus – ir visur sups minios.

Visa tai gali atrodyti didelis minusas, bet tai turi savų pliusų: yra daug kitur neprieinamų galimybių patirti vietos gamtą ir kultūrą. Pavyzdžiui, atvykę į kokį “liaudies kaimą” (suprask seną, dabar turistams pritaikytą gyvenvietę) galite būti garantuoti, kad išvysite kokį nors tradicinį vaidinimą ar ceremoniją: kai turistų šitiek, viskas vyksta kasdien, net kas valandą.

Be to, dauguma “turistų” Rytų Azijoje yra ne užsieniečiai, tačiau po savo šalį keliaujantys vietos gyventojai. Taigi, viena vertus, viskas tose šalyse pritaikyta turistams (gausu viešbučių, restoranų, transporto, paslaugų ir pramogų), kita vertus, nebus taip, kad atsidursite kažkokiame “baltaodžių burbule”: kaip tik priešingai, greičiausiai bus sunku net susikalbėti bet kokia kalba, išskyrus vietinę kinų, japonų ar korėjiečių (nors situacija keičiasi), taigi, kelionė į Rytų Aziją bus labai autentiška patirtis.

Vienas neabejotinas Rytų Azijos pliusas: iki daugelio turistinių taškų nuvažiuoti labai paprasta, mat žmonių ten tiek daug ir jie gyvena taip tankiai, kad viešasis transportas (daug kur greitieji traukiniai) kone visur kursuoja bent kas keliolika minučių. O jei kursuoja tik kas valandą – tai jau labai atoki, autentiška vieta. Tiesa, su automobilio nuoma Rytų Azijoje sunkiau: brangu (Japonijoje, Honkonge) ar net neįmanoma (Kinijoje).

Na o labiausiai Rytų Azija nepralenkiama saugumu. Nusikaltimų – vagysčių, plėšimų, žudymų – ten tiesiog beveik nebūna (kad ir kaip tuo būtų sunku patikėti pasižiūrėjus žiaurius japonų filmus).

---

Vidurinė Azija – šilko kelias ir sovietiniai gniaužtai

Religija: Islamas (atskiestas sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai ir baltaodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl keliauti? Šilko kelio architektūra, laukinė gamta, sovietinio genocido vietos.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~250 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Uzbekija, Kazachija.
Kitos Vidurinės Azijos šalys:: Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija.

Vidurinioji Azija – ta Azijos dalis, kurią valdė Sovietų Sąjunga. Ir po Sovietų Sąjungos žlugimo pokyčiai ten buvo lėtesni, nei pas mus ir netgi nei Rusijoje. Tik viena iš penkių regiono šalių – demokratinė; veši korupcija (ir turistai su tuo susiduria), alkoholizmas, skurstantys miesteliai ir kaimai.

Tačiau pamažu ir Vidurinė Azija keičiasi į gera, atsiveria pasauliui. Į daugelį jos šalių jau gali keliauti be sudėtingai gaunamų vizų – iš pradžių taip atsivėrė Tadžikija ir Kirgizija, vėliau Kazachija, neseniai – ir Uzbekija. Nepaisant to, dar labai mažai kas keliauja. Ypač iš Vakarų. Jiems ir sunkiau: juk visiškai nemoka rusiškai, tuo tarpu Vidurinėje Azijoje rusų kalba – vis dar elito kalba ir – dažnam – vienintelė užsienio kalba. Net jaunuoliams ir vaikams.

Čia lietuviams paprasčiau. Daug kartų teko nustebti, kaip vakariečiai nesupranta Vidurinės Azijos: pvz. net autoritetingiausi tinklapiai ir knygos rašė, neva Uzbekijoje neįmanoma išsinuomoti automobilio, kai mes (aišku, kalbėdami rusiškai) nesunkiai tą padarėme. Todėl Vidurinė Azija – vieta atradimams, kur gali išmėginti kažką, ką dar darė mažai turistų, nes jų iš viso yra labai mažai.

O atrasti Vidurinėje Azijoje tikrai yra ką. Visų pirma, Šilko kelias – iš prekybos šilku milžiniškų pelnų Viduramžiais pastatyti puošnūs miestai, pilni didingų mečečių ir medresių (daugiausiai jų – Uzbekijoje).

Antra – begalinės, retai gyvenamos stepės ir pusdykumės, o rytuose – vieni aukščiausių pasaulio kalnų.

Trečia – liūdnas, bet savaip įdomus „tarybinis“ palikimas: išdžiūvusi Aralo jūra (Kazachija/Uzbekija), Baikonūro kosmodromas, Semipalatinsko branduolinių bandymų poligonas, gausybė trūnijančių gulagų, kuriuose kalėjo ir dešimtys tūkstančių lietuvių tremtinių (Kazachija).

Kaip ir didžiuma Azijos, Vidurinė Azija – labai pigi. Tačiau klimatas ten – vienas žvarbiausių: žiemomis ir -40 laipsnių temperatūros normalios, ypač Kazachijoje. Užtat vasaros – labai karštos, tad geriausia keliauti pavasarį ar rudenį. Jūros ar vandenyno, beje, neturi jokia Vidurinės Azijos šalis.

Ta Vidurinės Azijos dalis, kuri stokoja naftos ir dujų (Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija) – labai skurdi, bet skurdas ten kitoks nei „trečiajame pasaulyje“: vis tiek yra normalios paslaugos (bent jau tokios, kaip Lietuvoje 1995-2000 m.), higiena, medicina. O svarbiausius nafta ir dujomis turtingus Vidurinės Azijos miestus (Nursultaną, Ašgabatą) statybininkai išvis pavertė tikrais architektūriniais stebuklais.

---

Šiaurės Azija – Rusijos užnugaris

Relgija: Stačiatikybė, islamas (atskiesti sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio baltaodžiai ir geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl važiuoti? Laukinė gamta, atokumas, tremties vietos.
Patraukliausios kelionei Šiaurės Azijos šalys: Visa Šiaurės Azija priklauso Rusijai.

Šiaurės Aziją paprastai vadiname Sibiru ir ją visą valdo Rusija. Kadaise ten gyveno gausybė klajoklių tautų, tikėjusių į visokius šamanistinius tikėjimus. Tačiau nuo ~1600 m. iki ~1750 m. vieną po kitos jas užkariavo caro armijos, paskui jas sekė rusų kolonistai, vėliau – tremtiniai (ir lietuviai), kuriuos čia atitrėmė rusai. Ir vietinės Sibiro tautos šiandien daugelyje vietų tesudaro mažumą žmonių, daugelis jų vaikų net nebemoka savo kalbų.

Todėl Šiaurės Azija, Sibiras, greičiausiai visada ir liks Rusija: jokių nepriklausomybės judėjimų čia beveik nėra ir nebus. Tiksliau, tai vienas didžiulis Rusijos užkampis, didesnis už visas kitas pasaulio valstybes (netgi JAV, Kiniją ar Kanadą) – nes beveik visos pagrindinės Rusijos lankytinos vietos yra ne Sibire.

Sibiro miestai gana vienodi: kiek gražesnę carinę ar stalininę traukinių stotį supa dideli daugiabučių mikrorajonai. Įdomesnė ten gamta: retai gyvenama. Daugelis vietų yra daugybė kilometrų nuo artimiausio kelio. Net kai kurios vietos, kurios galėtų tapti turistų traukos taškais, beveik nepasiekiamos – pvz. Kamčiatkos geizeriai. Tačiau kai kurios gamtos grožybės – pvz. Baikalo ežeras – arti kelių ir geležinkelių. Tarkime, garsiojo Transsibiro geležinkelio – ilgiausios pasaulyje kelionės traukiniu, nuo Maskvos iki Vladivostoko.

Nors Rusija nėra labai brangi, keliauti į Sibirą brangu ir nepatogu – ilgi skrydžiai ar važiavimas traukiniu. Jokios dvi lankytinos vietos nėra šalia: tarkime, jei norėsite aplankyti ir Baikalo ežerą, ir Vladivostoką, tai tarp jų yra 4000 km važiavimo – daugiau nei nuo Lietuvos iki Maroko.

Dėl visų šių priežasčių Sibiras turistams beveik nežinomas, o į kai kuriuos jo miestus Rusijos valdžia užsieniečių netgi neįleidžia. Bet kai kam tai – Sibiro žavesys. Kaip ir be galo žvarbus klimatas – pačios šalčiausios pasaulyje gyvenamos vietos yra būtent Sibire (Verchojanskas ir Oimiakonas, kur yra spaudęs net -70 laipsnių speigas).

Visi mano kelionių vadovai po Aziją žemėlapyje!

Čia galite lengvai pasiekti visus mano kelionių aprašymus-vadovus po Azijos šalis.

Paspaudus ant raudonų žymeklių žemėlapyje (ir iššokusios nuotraukos) jūsų laukia kelionių vadovai po visą šalį.

Paspaudus ant žalių žymeklių – išsamesni kelionių vadovai po atitinkamus didžiųjų šalių regionus.

Komentarai

Maldyvai. Jei kur yra rojus žemėje, tai čia! Plačiausi negyvenamų salų paplūdimiai, žydresnis nei svajonėse vanduo ir vilos ant vandens, kurių kopėtėlėmis iš privataus baseino leidiesi tiesiai tarp vandenyno žuvų… Kainos – didžiulės, bet lengvai suprantu, kodėl tiek daug poilsiautojų šitiek moka!

Bet tos „koralinio rojaus“ privačios salos – tik vienas Maldyvų veidų.

Apkeliavęs dešimt Maldyvų salų supratau, kad tai – viena savičiausių pasaulio šalių. Nesvarbu, ar keliausi į privačias atostogų salas, ar į atokius „vietinių“ atolus, ar į „koralų Manheteną“ – sostinę Malę, ar į naujai statomus „pigius“ Maldyvų kurortus – kelionė bus unikali, o šiame straipsnyje rasite visą informaciją apie Maldyvus.

Maldyvų rojus: privačios negyvenamos salos-kurortai

Išgirdus žodį Maldyvai, daugeliui prieš akis stoja privačios jų salos-kurortai. Apklausose “Kur praleistumėte svajonių medaus mėnesį?” Maldyvai kurortai visada laimi be konkurencijos.

Nes Maldyvuose įprasta atostogauti visai kitaip, nei kitur pasaulyje: privačiose negyvenamose salose, kiekvienoje kurių pastatyta tik po vieną vienintelį viešbutį, tiksliau – žaviausių nuomojamų vilų kompleksą.

Kiekviena privati sala patyrusių architektų komandos paversta tikru atostogų rojumi – švari, jauki. Ir labai mažytė. Kitur pasauly geriausios atostogų vilos – tos, kur stovi paplūdimyje („beach villa“). O Dhigufaru privačioje saloje, kurioje gyvenome, tokios kaip tik buvo pačios pigiausios. Geresnės vilos – su privačiais paplūdimiais („semi-water villa“), bet tikra Maldyvų klasika – vilos ant polių virš vandens („water villa“), gi pačios geriausios ant tų polių dar turi ir baseinus („water villa with pool“)… Aišku, privačioje saloje yra ir spa, barai, restoranai, na ir iš visų pusių – platūs paplūdimiai, o aplink juos – nuostabios lagūnos, koraliniai rifai. Kas plaukia nardyti prie „savo rifo“ (house reef), kas išplukdomi prie garsesnių rifų toliau, o kas prie kokio specialiai tam nuskandinto laivo.

Ne, čia nėra tik vienas kurortas toks, jie visi labai panašūs. Maldyvai seniai nebėra tik šalis. Maldyvai – prekės ženklas. Kurioje privačioje saloje (angl. Maldivian Resort) beatostogautum, visa tai gausi. Na, tiesa, prabangai lubų beveik nėra: vila ant vandens brangesniuose kurortuose gali būti ir kelių šimtų kvadratinių metrų ploto, su keliais baseinais, su „drambliuku“ į vandenyną vietoje kopėtėlių, o būna net vilų su “povandeniniu rūsiu”, kur pro langus matai žuvis…

Kainoms irgi stogo nėra. Kurortas, kur nakvynė kainuoja 1000 eurų – gana pigus. „Rimtesniuose“ diena atsieina ir 5000 eurų. Sutiktas maldyvietis, ilgus metus dirbęs privačioje saloje, pasakojo, kad jo kurorte brangiausia vila kainavo 65000 dolerių nakčiai, jis pats matė ten apsistojant Madoną, Rovaną Atkinsoną, Formulės 1 lenktynininkus ir, aišku, visą eilę privačiais lėktuvais atskridusių rusų oligarchų…

Kita vertus, ir vienoje pigiausių Maldyvų privačių salų jautėmės it atostogų rojuje: vandenynas arčiau nei kada turėjome, paplūdimiuose nesunku rasti vietų be kitų žmonių, visiems užtenka gultų, baro staliukų su nuostabiausiais saulėlydžių vaizdais… Tie saulėlydžiai taip numylėti, kad daugybėje Maldyvų privačių salų tokia pati vila su langais į vakarus („Sunset villa“) brangesnė, nei su langais į rytus („Sunrise villa“)! Viskas subtiliai priderinta prie turistų: daug privačių salų net įvedusios savo atskirą laiko juostą, kad tas saulėlydis ateitų valanda vėliau…

Transportas, maitinimas, sezonas: kaip pasirinkti atostogas privačiose salose?

Visgi yra kas Maldyvų privačias salas skiria vieną nuo kito ir tai svarbu suprasti.

1.Kaip patenkama į salą. Praktiškai visi Maldyvų privačių salų mylėtojai niekur kitur Maldyvuose nė nestato kojos: vos atskridusius į Malės oro uostą, juos pasitinka privačių salų atstovai ir gabenasi pas save, o parvežami turistai tik prieš skrydį atgal. Tačiau būdai patekti į privačias salas yra trys: salos arčiau Malės svečius parsiplukdo privačiais greitaisiais laivais (“speedboat transfer”), o plytinčios nuo sostinės šimtų kilometrų atstumu – skraidinasi hidroplanais (“seaplane transfer”) arba visų pirma viešu vietiniu reisu į artimiausią oro uostą, o tada privačiu laivu (“domestic flight transfer”). Kai kurie kurortai siūlo kelis variantus, gal už skirtingą kainą. Specialiai rinkausi kurortą, į kurį keliaujama hidroplanu: man tai buvo vienos įspūdingiausių kelionės akimirkų: pakilimas nuo vandens, nuostabiausi koralų ir rifų vaizdai, kurių nematęs netikėtum, kad tokie egzistuoja… Skristi vietiniu skrydžiu irgi buvo nuostabu, bet ne tas pats: “įprastas” lėktuvas skrido 5 km aukštyje, o hidroplanas – 2 km, tad visi salų kaimai „vidury niekur“, lagūnos, vandens vilomis aplipę kurortai matėsi iš daug arčiau. Tiesa, kiti turistai hidroplanais skundžiasi: štai vienos vokietės sakė „prisibijančios mažų lėktuvėlių“, be to, hidroplanai kyla tik iki saulėlydžio, todėl jei tavo tarptautinis lėktuvas į Malę atskris vakare, o į kurortą bus galima skristi tik hidroplanu, privalėsi naktį praleisti Malėje. Itin nesinorėtų pavėlavus skrydžiui šitaip prarasti ištisos dienos kurorte…

2.Kas įeina į kainą. Tinkamą variantą („tik pusryčiai“, „dalinis maitinimas“, „all inclusive“ ir pan.) čia išsirinkti daug svarbiau nei kur kitur pasaulyje. Juk nors ir pasirinksi „be maitinimo“, vis tiek privalėsi valgyti savo privačioje saloje. Ir salų šeimininkai tuo naudojasi: kainos (net kokios „Coca Cola“ skardinės ar riešutų pakelio) buvo kone didžiausios, kokias apskritai kada nors regėjau kur pasaulyje. Todėl net jei už „all inclusive“ priemoka atrodo milžiniška, paskaičiavęs supratau, kad ji apsimoka. Kita vertus, Maldyvų „all inclusive“ gali būti kiek apgaulingas: pvz. mūsiškiame į kainą įėjo tik kai kurie gėrimai (kone „atsitiktine tvarka“), valgis tik viename restorane. O štai ant mūsų vilos stalo gulėjo keturi vandens buteliai ir paslaugus patarnautojas mums parodė: „Štai šie įeina į kainą, o šie Bonaqua – mokami [ir labai brangūs]“. Svarbu išsiaiškinti už ką moki!

Privačios salos „pigiausios vilos kainos ir kokybė“ nebūtinai koreliuoja su bendru lygiu. Jeigu, kaip mes, norėtumėte išbandyti „vandens vilą“ (kas gali būti Maldyvatostogiškiau?), tai verta tikrinti daug salų, nes kur pigiausios ir geriausios paplūdimio vilos, nebūtinai tokios bus ir vandens vilos. Priemokos už maitinimą irgi labai skiriasi.

Na ir dar yra visa gausybė „specializuotų privačių salų“. Štai trumpam buvau nusileidęs Ifuru saloje – ten stūkso pirmasis Maldyvuose kurortas parašiutininkams (jie gali kristi stebėdami salas). Yra privačių salų su golfo aikštynais, su povandeniniais restoranais, netoli serfingui tinkamų paplūdimių ir t.t.

Taip pat svarbu turizmo sezonai, kurie Maldyvuose kaip niekur susipynę. Maldyvuose temperatūra beveik nesikeičia: oras kiaurus metus apie +30 dieną ir +26 naktį, o šalčiausia naktis visoje Maldyvų istorijoje buvo +19 laipsnių… Sezonus kažkiek lemia lietingumas – bet vieninteliai sausesni mėnesiai – vasaris ir kovas (gąsdintis nereikia: liūtys Maldyvuose „stiprios, bet trumpos“). Kur kas labiau turizmo švytuoklę įsiūbuoja oras ir šventės šalyse, iš kurių keliaujama į Maldyvus. Taigi, brangiausia Maldyvuose – apie naujus metus, svarbus sezonas sausis-kovas (kai europiečiai bėga nuo žiemos), taip pat – liepa-rugpjūtis (indai ar arabai bėga nuo savo vasaros karščių). Rugsėjis, kai keliavome mes – vienas mažiausiai populiarių, o jei būtume apsistoję vos viena diena vėliau (spalį), už tą pačią vilą būtų tekę mokėti brangiau: čia ir 10% pabrangimas juk reiškia šimtus eurų…

Negi tikrieji Maldyvai – uždaryti turistams?

Maldyvų privačios salos tapusios šitokiu šalies turistiniu veidu, kad daugelis žmonių nė nežino, kad po Maldyvus galima keliauti ir kitur, ir kitaip! Net nepriklausomiems keliautojams skirtos „Lonely Planet“ knygos apie Maldyvus didžiausią dalį sudaro skyrius „Kaip pasirinkti privačią salą?“…

Iš tiesų, ilgą laiką po Maldyvus kitaip keliauti ir nebuvo įmanoma! „Atvirukinius atostogų Maldyvus“, galima sakyti, „iš nieko“ sukūrė vienas vienintelis žmogus: diktatorius Maumūnas Abdul Gajūmas. 1972 m. jo valia pirmoji negyvenama sala paversta koraliniu rojumi Europos turistams (ta privati sala – Kurumba prie pat Malės oro uosto – veikia iki šiol). Šį „modelį“ Maumūnas kartojo ir kartojo, ir šiandien jau ~150 iš ~1000 Maldyvų negyvenamų salų tapo privačiomis – palyginimui, gyvenamų salų Maldyvuose ~200!

Maumūnas „eksportavo“ saulę ir koralų grožį, praturtindamas šalį pasakiškais pinigais – bet tuo pačiu turistų jis bijojo. Taip bijojo, kad draudė jiems patekti į gyvenamas Maldyvų salas (išskyrus Malę, prie kurios – oro uostas). Gal todėl, kad maldyviečiai – konservatyvūs musulmonai ir turistų bikiniai ar alkoholis galėjo kaip reikiant juos supykdyti. O gal tiesiog diktatūrai nesinorėjo kontakto tarp savo valdinių ir „laisvaminčių“ turistų. Gerai pamenu straipsnį, iš kurio dar vaikystėje pirmąkart sužinojau apie Maldyvus: „Tai šalis, kurią kasmet aplanko šimtai tūkstančių turistų, bet iš tikrųjų keliauti po ją negali nė vienas“.

Viskas pasikeitė 2008-2009 m., kai į Maldyvus atėjo demokratija. Draudimų neliko, o salelių gyventojai „griebė jautį už ragų“ viešbutėliais ir restoranėliais kviesdami turistus į savuosius „tikruosius Maldyvus“. Ir visgi iki pat šiol turistų ten tiek mažai, kad nesijaučiau kaip turistinėje šalyje: kartais būdavome vieninteliai nevietiniai ištisose salose! O juk ten irgi yra daug kas iš to, kas Maldyvuose nuostabiausia, ir dar daugiau – ir už vienos dienos kainą kai kuriose Maldyvų privačiose salose „vietinių salose“ gali praleisti ir visą mėnesį!

Sostinė Malė – ankštas koralų Manhetenas

Vienintelė vieta anapus žydrai-žalių kurortinių lagūnų grandinių, kurią dar pamato daugelis turistų – Malė. Tiesa, pamato paprastai tik pro iliuminatorių – pradžioje besileidžiančio Velanos oro uoste lėktuvo, paskui hidroplano į kurortą… Nebent jų lėktuvas iš Europos atvyksta vakarop ir tenka pasilikti Malėje nakčiai. Tada dar mato ir iš oro uosto viešbučio balkono.

Malė kyla iš žydro vandenyno it miražas. Mažytė – kaip visos Maldyvuose – sala, pilna aukštų 10-25 aukštų pastatų. Net nuplaukus 25 km į šalį jų viršūnės dar matėsi ties horizontu tarsi toks „liliputinis Niujorkas“. Gyventojų Malėje – kaip Šiauliuose (~110 000), bet jie visi išsitenka ne ką didesnėje teritorijoje už Vilniaus Vingio parką (190 ha). Ir čia jau po visų salos „išplėtimų“ į jūrą.

Iš visų pasaulio vietų, kuriose buvau, Malė neabejotinai – pati ankščiausia! Daugelyje gatvelių čia net nėra vietos šaligatviams: žmonės, motoroleriai, mažos mašinėlės grūdasi ta pačia vienintele juosta. Išeinant iš savo laiptinės duris reikėdavo apsidairyti: juk iš karto galėjo „nukirsti“ motoroleris. O mano žmona nusidegino koją į išmetamąjį vamzdį – nes kitaip prasigrūsti tarp priparkuotų motorolerių buvo neįmanoma. Ankšta visur, visur: krantinė tokia siaura, kad prireikus grūstis pro į eilinį maršrutinį laivą lipančius žmones būdavo baisoka neįvirsti į vandenį, prasilenkti sunku net prekybos centruose, kur atstumai tarp lentynų bent perpus mažesni, nei Lietuvoje…

Iš pradžių jaučiausi kiek nejaukiai – bet įdomiai. Bet netrukus supratau ir gerąsias to ankštumo puses! Malės saloje absoliučiai visur galėjau nueiti pėsčiom per 10-15 min.: iki krantinių ir paplūdimių į visas keturias pasaulio puses (gražiausi – rytuose), iki seniausios Maldyvuose Penktadienio mečetės (1658 m.), iki kinų pastatyto Nacionalinio muziejaus su eksponatais nuo „altoriaus“ islamą į Maldyvus atnešusiam Abu al-Barakatui al-Barbariui iki pirmojo Maldyvuose kompiuterio. Ar iki Sultono parko (Rasrani Bagyča), kur į kiemo dydžio plotą sugrūsta viskas nuo žuvelių tvenkinių iki lajų tako: kadaise ten būta sultono rūmų, bet Malėje tiesiog nėra vietos „saugoti paveldą“ – kiekvienas kvadratinis metras turi tarnauti žmonėms.

Lengva nueiti iki bet kurios miesto parduotuvės ar restorano, daug kurių dirba 24 val. per parą (apsimoka kai šalia gyvena tiek žmonių). 24 val. per parą važinėja ir miesto autobusai, plaukia keltai į gretimas salas.

Nuo salos-aerouosto iki salos-sąvartyno: „koralinė Venecija“ aplink Malę

Nors dauguma žmonių tebegyvena Malės saloje, Malės miestą sudaro ištisa salų grandinė. Hulhulė – tai oro uosto sala, Vilingilis – „kaimiška sala“ atsipalaiduoti nuo Malės chaoso, o Hulhumalė – vietos politikų išsvajota „naujoji Malė“, 2 metrus dirbtinai pakelta virš vandenyno, kad “nepaskęstų klimato kaitoje”. Nepabuvęs Malėje nė nebūčiau supratęs, kas ten tokio nuostabaus: ~2010 m. statyta „Hulhumalės 1 fazė“ priminė eilinį kokios Pietryčių Azijos miestą, o naujesnė „Hulhumalės 2 fazė“ – Vilniaus miegamąjį rajoną. Na bet ten juk yra šaligatviai, Centrinis parkas, vaikų žaidimų aikštelės, laisvos vietos automobiliams, plačios krantinės laivams vakaruose ir dar platesnis kilometrinis paplūdimys rytuose. Galbūt praleidus gyvenimą Malėje tai atrodo nemažesnis rojus, nei turistams Maldyvų privačios salos…

Yra dar visa aibė kitų salų su konkrečia paskirtim: štai Funadū [Funadhoo] yra degalų cisternų sala (parinkta taip, kad sprogimo atveju nenuniokotų pastatų), Thilafušyje į lagūną pilamos šiukšlės taps pagrindu pramoniniams pastatams, tuo tarpu Gulhi Falu – tarptautinis uostas. Tradiciškai tarp Malės salų gali keliauti maršrutiniais laivais, bet vis daugiau jų sujungia tiltai ir dviaukščiai autobusai (tikrai verta sėdėti antro aukšto priekyje!). Vieną didžiųjų tiltų statė Kinija, kitą Indija: iš „šaltojo karo“ tarp šių dviejų Azijos supervalstybių Maldyvai gerokai pelnosi, „labiau draugaudami“ tai su vienais, tai su kitais (priklausomai nuo to, kuri partija tąkart laimėjo dainingus ir spalvingus Maldyvų rinkimus).

Ką man primena Malė? Iš pradžių kažkuo priminė ankštąsias Maroko medinas, tik anos statytos Viduramžiais, o Malėje beveik visi pastatai – šiuolaikiniai. Priminė ir Veneciją: zuja policijos laivai, laivai-greitosios. Bet paskui radau vis daugiau sąsajų su… Niujorku. Tik sumažintu tarsi koks 1:5 mastelio maketas: vietoje 50 aukštų dangoraižių – 10 aukštų, vietoje aveniu – skersgatviai. Bet, kaip ir Niujorkas, Malė nemiega, Malėje visi gerai moka angliškai, Malės stogai pilni vakarietiškų kavinių (tiesa, be alkoholio), o iš Malės oro uosto lėktuvai kyla be paliovos. Ne tik „įprastiniai“: Malėje yra didžiausias pasaulio hidroplanų uostas. Regėjau, kaip jame vienu metu pakilimo į privačias salas laukė net 6 hidroplanai… Žavu buvo nuo Hulhumalės paplūdimio stebėti besileidžiančias jų virtines.

Įdomu, ką jaučia eiliniai maldyviečiai, kas kelias minutes matydami juos pro savo ankštokų butų langus ir žinodami, kad daugelis tų turistų už atostogas susimoka vidutinę metinę Maldyvų algą? Bet priešingai Niujorkui ar Vakarų Europai, Maldyvuose nesigirdi skundų, kad turistai „užima butus“ ar „sukelia kainas“. Nes per kelių mėnesių „pamainas“ privačiose salose maldyviečiai uždirba daugiau, nei jų žvejai tėvai ar seneliai išvis galėjo svajoti, o Malė iš sunkiai pasiekiamo užkampių miestelio virto tikru mikrometropoliu. Tokiu „koralų Dubajumi“, tik pinigus jam sunešė ne požemių nafta, o (po)vandeninės grožybės. Beje, dirbtinės salos Malės plotą išplėtė gerokai daugiau kartų, nei Dubajaus plotą jo garsiosios „palmės“! Na, Malė primena daug ką – ir kartu neturi analogų išvis! O gretimą Indiją ekonominėse lenktynėse ji paliko toli už nugaros. Galimą turizmo žalą riboja ir įstatymai: privačios salos neturi teisės “imti” elektros ar geriamo vandens iš gyvenamų, turi gamintis pačios dyzeliniais generatoriais ar desalinizacija.

Bet, kaip ir privačios salos, Malė – tik vienas Maldyvų veidų. Maldyvų šaknų leidausi ieškoti giliau, į atokias salas….

Kelionė į Maldyvų širdį – atokiausias salas (Hanimadū)

Maldyvų archipelagas Indijos vandenyne driekiasi 800 kilometrų, bet gamtiškai ir kultūriškai jis labai vienodas. Visur – žydros lagūnos ir mažytės koralinės salos (aukščiausias visos šalies „kalnas“ – 2,4 metro!). Kone 100% piliečių yra musulmonai, kalba maldyviečių kalba (dhivehi) ir rašo unikaliu maldyviečių raštu, kuriame balsės rašomos virš priebalsių arba po jais, tad viena eilutė teksto atrodo tarsi trys…

Tačiau Maldyvai – be galo įvairi šalis, tik čia skiriasi ne regionai, o salų tipai: yra privačios atostogų salos, yra Malės metropolio salos, ir yra virš 100 atokių gyvenamų salų, kokiose gyvena du trečdaliai maldyviečių: ir kol nematei ir vienos tokios, nematei visų Maldyvų.

Keliauti tarp Maldyvų salynų nepriklausomai galima dvejopai. Galima patogiai, bet brangiai: net į atokias kelių tūkstančių gyventojų salas lėktuvai iš Malės skrenda kelis kartus į dieną, užtat kainuoti toks skrydis gali kaip Vilnius-Tenerifė ar Vilnius-Dubajus. Arba galima keliauti pigiai, bet be galo lėtai: valstybiniai keltai kai kuriais maršrutais plaukia tik kartą per savaitę, o iš Malės į tolimesnes salas plaukimas jais gali užtrukti ir visą parą.

Visa tai sudėjus supratau, kad geriausia bus aplankyti vieną atokesnį atolą. Pasirinkau Hanimadū [Hanimaadhoo] salą, nes šalia jos yra Utimu [Utheemu], Maldyvų kultūrinė širdis, kur gimė nacionalinis didvyris Mahometas Tukurufanu, dar 1573 m. išvijęs iš Maldyvų portugalų kolonistus ir taip užtikrinęs, kad Maldyvai niekada nebūtų pilnai kolonizuoti ar okupuoti jokios Europos imperijos (1887-1965 m. jie buvo tapę tik Britų protektoratu, tačiau vidinę tvarką visada nustatė vietiniai sultonai).

Lėktuvo bilietą pirkau per viešbutį, kuriame ketinau apsistoti: taip išėjo pigiau, nei oficialiai iš avialinijų. O pinigus prieš skrydį išsikeičiau ne keitykloje, bet Malės AirBnB: Maldyvuose skyrėsi „oficialus“ ir „neoficialus“ kursai ir išsikeitus „neoficialiu“ man viskas kainavo 10% pigiau.

Hanimadū tėra 286 km nuo Malės, bet atrodė, kad išlipau kitoje pasaulio pusėje. Gatvėse dažniausiai nematydavau nė vieno kito praeivio. Tušti platūs paplūdimiai. Užeinant į parduotuvėles privaloma nusiauti – ir pravertė tikrinti produktų galiojimo laikus. Viešbučiai keli maži ir jie priklauso vietiniams. Pastatų sienas dabina visokie raginimai gyventi dorai musulmoniškai: “Gimdos ryšys yra tikėjimo dalis”, “Neprasivardžiuokite: kaip blogai yra būti pavadintam blogu, kai esi tikintis”. Daugelis moterų užsidengusios veidus nikabais, o kavinėse sėdi vieni vyrai: žmona specialiai šiai kelionei įsigijo suknelę, dengiančią kelius ir pečius, bet nuvykusi į atokias Maldyvų salas suprato, kad ir tokia traukia žvilgsnius!

Bet labiausiai Hanimadū pribloškė tempo skirtumas: kavinėse maisto tekdavo laukti kone valandą, registracija į viešbutį truko gal pusvalandį… Malėje žmonės skuba, pluša it pasauliniame didmiestyje, o atokiose salose viskas lėčiau kartais…

Iš pradžių atrodė nepatogu, bet netrukus „įsigyvenome“ ir į šį tempą: štai atrodo nieko nenuveikėme, o, pasirodo, vaikščiojome keturias valandas… Na, paragavome maldyvietiškų patiekalų skambant šauksmui į maldą, aplankėme salos kapinaites, stebėjome grįžtančius žvejų laivus nuo molo, paplūdimio smėlyje skaičiavome šimtus visokiausių dydžių ir spalvų krabelių, o užvertę akis į dangų laukėme didžiausių pasaulio šikšnosparnių. Jų, vadinamų skraidančiomis lapėmis, per kelionę į Maldyvus mačiau daugiau nei anksčiau gyvenime. Kitur turi laukti išskrendančių šikšnosparnių kur specialiai prie olos, o Maldyvuose jie skrajoja visur, net dienomis, net Malėje – žiūrėk koks pasikabina ant medžio, paskui vėl pakyla.

Ir, aišku, kaip vietiniai, „pailsėjome“ tradicinėse džoli ir undholi tinklinėse kėdėse. Džoli stovi ant žemės eilėmis po kelias, undholi kabo ant medžio it hamakas (sūpuodamasis gauni ir dozę vėjelio, padedančio Maldyvų karštyje). Tų kėdžių daug ir viešų – jos pakeičia suolelius. Dar vienas Maldyvų ypatumas!

Kas patiko mažiau: susidūrėme ir su „vedžiojimu už nosies“, būdingu Egiptui ar Indijai, bet beveik „išgyvendintu“ iš Malės ar privačių salų. Štai nuo pat pradžių el. paštu su Hanimadū viešbučiu derinau, kaip plauksiu į Utimu salą ir jų rūmus – vien tam, kad jau atvykus viešbučio savininkas man pasakytų, kad „Deja dabar šventė ir rūmai nedirba“! O juk nesunkiai galėjau į Hanimadū vykti kitom dienom… Be to, šeimininkas davė suprasti, kad pavežimas į oro uostą – nemokamas, bet paskui teko susimokėti (o juk galėjome nueiti ir pėsti…).

Į Utimu salą vis tiek nuplaukėme – Utheemu Ganduvaru rūmus (žodis tinkamas tik mažoje Maldyvų saloje!) buvo įdomu pamatyti ir iš išorės, bet dar įdomiau buvo tiesiog atsidurti vos 300 žmonių saloje, kur nėra jokio oro uosto ir beveik nėra reisinių laivų. Ten nėra nė vienos asfaltuotos gatvės; salos skersmuo vos 500 metrų, taigi, mašinų nereikia, nebent kelių triračių sunkvežimukų nuvežti prekėms iš uosto į parduotuvėles…

Tokios buvo visos atokios Maldyvų salos. Toks buvo ir Hanimadū, bet jis sparčiai keičiasi: oro uostas plečiamas ir viešbučio šeimininkas vylėsi, kad čia skraidys daugybė tiesioginių reisų iš Europos ar bent Dubajaus, Hanimadū virs „šiaurės Male“. Išties, daug gatvių jau išgrįsta… O laukinėje salos šiaurėje pastatytas „tarptautinis“ viešbutis, gyvenantis „Maldyvų kurortų laiku“: ten turistų jau daugiau.

Bet gyvenamų salų Maldyvuose daugybė ir net jei kelias jų „praris“ civilizacija ir turizmas, visada rasi dar atokesnių.

Beje, jeigu nori pamatyti „daugiau Maldyvų“ sąlyginai pigiai ir patogiai, yra būdas – tiesa, ne nepriklausomai. Maldyvuose „išbujojo“ vadinami safarių laivai (safari boat): tokie tarsi kruizai, bet dydžiu labiau kaip jachtos (gali būti mažos kajutės, bendri tualetai). Akcentas, be salų lankymo – nardymas. Maldyvų turizmas nuolat plečiasi į naujus vandenis!

Mafušis: kiek “pigūs“ masiniai Maldyvų kurortai?

Kai Maldyvai pagaliau leido turistams laisvai keliauti į gyvenimas salas, tai smarkiai pasijuto tik dviejuose atoluose aplinkui Malę: Pietiniame Malės atole ir Šiauriniame Malės atole. Nes keliauti toliau turistams liko brangu arba nepatogu: o į šiuodu salynus tuoj pat iš Malės ėmė gabenti maršrutiniai greitaeigiai laivai (62 km/h). Pusvalandis plaukimo tokiu – ir štai mes jau lipame Mafušyje [Maafushi] 26 km nuo Malės, didžiausiame „pigiame“ Maldyvų kurorte!

Tas pigumas, aišku, sąlyginis: sakyčiau, vis tiek gerokai brangiau, nei kokiame Tailande ar Balyje, ypač viešbučiai – na bet panašiai, kaip Lietuvoje. O už dviejų naktų kainą Dhigufaru privačioje saloje savo „eiliniame vietinių viešbutyje Maafušyje“ būtume galėję gyventi… 40 dienų! Aišku, kartais pigesnės ir visokios ekskursijos laivu, vandens pramogos. Gi prekės ženklas „atostogos Maldyvuose“ – tas pats!

Aišku, po teisybei, gauni visai ką kitą. Mafušio paplūdimiuose rasi šiukšlių ar užuosi jų dūmus, paplavos pilamos į vandenyną, gatvės negrįstos ir palijus jas greitai perkirto nedžiūvančios balos. Turizmas čia „masinis“: kol kas toli gražu ne toks masinis, kaip Balyje ar Pukete, bet vis kyla nauji daugiaaukščiai viešbučiai, o šalimais jau supilta ir nauja sala.

Kita vertus, vietos dvasios Mafušyje daug daugiau, nei privačiose salose. Restoranai čia tiekia netikėtai įdomią Maldyvų virtuvę. Nesu žuvies mėgėjas, bet maldyviečių „tuno paruošimo išmislai“ tikrai sužavėjo: nuo „tipinių pusryčių“ mas huni tuno gabaliukų iki rihaakuru aštraus padažo iš tuno nuoviro. Be to, eilinis Maldyvų restoranas vienu metu tiekia kokių 6 virtuvių patiekalus, ir jie tikrai skanūs. Kone kiekviename meniu – indonezietiškas nasi goreng, šri lankietiški kotu roši, itališki makaronai ir picos, amerikietiški burgeriai, indiški kariai… Ir dar užsieniniai patiekalai su maldyvietišku skoniu: „valhomas picos“, „valhomas spagečiai“, „valhomas kotu roši“ ir t.t. – viskas su Maldyvuose numylėtu valhomas rūkytu tunu. Tikrai viskam tinka!

Tiesa, kai kurie turistai skundžiasi, kad „vietos dvasia“ riboja. Nors „menkai apsirengusių turisčių“ Mafušyje jau gausu, su glaudėmis ar maudymosi kostiumėliais ir čia galima maudytis vos viename salos paplūdimyje (bikini beach). Kitur į jūrą gali lįsti tik pilnai apsirengęs, tad maudosi tik vietiniai. Be to, kaip ir visose gyvenamose salose, Mafušyje draudžiamas alkoholis. Bet kaip ir kitose turistinėse salose maldyviečiai rado „išminitngą sprendimą“: lagūnoje netoli Mafušio prišvartuotas brangus laivas-baras, kuriame „sausas įstatymas“ negalioja. Link jo zuja motoriniai laiveliai.

Mafušyje išbandėme ir dar vieną „Maldyvų klasiką“ – Robinzono Kruzo patirtį – laivelis mus nuplukdė į „negyvenamą salą“ ir ten paliko porai valandų. Tiesa, tas vidury vandenyno iškilęs smėlio kauburėlis išvis neatrodė kaip sala: didesnės bangos jį persirisdavo, taigi, vienam maudantis, kitam reikėjo laikyti visus drabužius rankose, antraip būtų nuplovę! O bangos dar ir ištisą rają „užnešė“! Savaip įdomu, savaip nejauku pasijusti stichijos įkaitu. Ypač kai paskui šniojo galinga audra ir kruša, o vienintelis, kas žinojo, kur mus nuplukdė, buvo to laivelio kapitonas… Laimė, jis grįžo, viskas baigėsi gerai! Ta salelė vadinasi Furafathi, bet Mafušio turistinių bukletų kūrėjai, abejodami, ar užsieniečiai ištars, ją perkrikštijo „Sexy Beach“… Bet analogiškomis salelėmis „išdabintos“ visos Maldyvų lagūnos.

Tie, kas atostogauja tik Mafušyje, myli dar vieną pramogą: dienos išplaukimą į vieną gretimų privačių salų. Susimoka kokį 100-200 eurų ir gauni tos išsvajotos Maldyvų patirties: pietų bufetą, kokteilius ir, aišku, stebuklingus fonus instagraminėms nuotraukoms… Tiek žmonių į Maldyvus skrenda visų pirma dėl nuotraukų ir vežasi visokiausią techniką, kad daugelis kurortų net uždraudė dronus, antraip nuolat zvimbtų ištisi jų spiečiai…

Išskyrus tokias ekskursijas, atskirtis tarp „eilinių turistų“ ir „privačių salų svečių“ Maldyvuose – totalinė. Net iš oro uosto ta pačia kryptimi jie privalomai plaukia skirtingais laivais (privačių salų svečiai už tą patį susimoka 10 kartų brangiau). Esu įpratęs pasauly matyti socialinę atskirtį tarp vietinių žmonių, bet niekur kitur nemačiau šitaip „pagal kišenę“ dar oro uoste išskirstomų turistų!

Mes labiau norėjome iš Mafušio aplankyti kitas gretimas „pigias“ salas, kaip Gulhi – bet, nors jos greta, laivai plaukė pernelyg retai. Beveik visas patogus susisiekimas Maldyvuose – tik per Malę.

Maldyvai – viena savičiausių šalių

Maldyvai mane maloniai nustebino daugeliu prasmių!

Nors nemėgstu kelionėse leisti ilgų dienų prie baseino ar jūros, iš privačios Maldyvų salos ir man nesinorėjo išskristi – ir galiu suprasti tuos poilsiautojus, kurie visus metus dirba, kad įpirktų atostogas Maldyvuose. Jeigu kam pagrindinis kelionių tikslas – kurortinis poilsis, tai Maldyvų privačios salos – kozirinis tūzas!

Bet Maldyvus į savą savičiausių pasaulio šalių sąrašą įtraukiu tikrai ne vien dėl kurortų… Analogų neturi ir Malė, tas ankštas bet žavus metropolis ant mažos salos. Atokios nuostabios koralinės salos. Hidroplanų gausa. Islamas, koralai, aukščiausio lygio turizmas – viskas čia persipynę kaip niekur…

Tiesa, Maldyvai nėra vienintelis pasaulyje koralinis salynas. Esu lankęs daugiau tokių: pavyzdžiui, Maršalo salas. Gamta ten irgi nuostabi, bet dvasia visai kitokia: ore tvyranti baimė, kad salos paskęs, nesistengiant kaip nors “apgauti likimą”; vos keli tūkstančiai turistų per metus ir jokios infrastruktūros; skrydžiai net ne kiekvieną dieną. Turistinį rojų Maršalo salose sukurti būtų gal net lengviau, nei Maldyvuose (nėra ribojimų aprangai, alkoholiui), bet niekas neapsiėmė, niekas nesugebėjo! O Maldyvai padarė, rodos, neįmanoma: atokias saleles be jokių resursų pavertė tokiu prekės ženklu, kad net pasaulio žymiausi ir turtingiausi svajoja, kaip ten atveš milijonus, užuot gabenę juos į visokias Prancūzijas, Italijas ar Majamius. Aišku būta ir kontroversijų, korupcijos, bet dabar Maldyvai – turtingiausia Pietų Azijos šalis – ir be galo įdomu buvo savo akim išvysti tokią sėkmės istoriją, kryptingo darbo vaisius.

Tiesa, reikia pasakyti, kad ir pigiausioje privačioje saloje nakvynė buvo bent tris kartus brangesnė, nei esu kada gyvenime mokėjęs kur nors kitur!

Komentuoti

Filipinai yra milžiniška šalis (110 mln. žmonių). O tokiose superdidelėse šalyse, net kai jos pačios gerai žinomos, „atrastos“, yra vietų, kur netgi didmiesčiuose, viešbučiuose ir kurortuose žmonės matę mažai užsieniečių.

Mindanao sala – būtent tokia. Plotu ji didesnė už Lietuvą, gyventojų ten – 25 milijonai, ten aukščiausi Filipinų kalnai ir daug paplūdimių, įvairios tautos ir kultūros, tikras filipinietiškas gyvenimas – bet mažai kas ten užsuka iš svetur. Bent kol kas.

Štai kaip atrodo ši viena 20 didžiausių pasaulio salų.

Tai straipsnis apie Mindanao salą. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Davao didmiestis garsėja Samalo sala ir saugumu

Mindanao „sostinė“ Davao – trečias pagal dydį Filipinų miestas. Dydžio sulig Varšuva, gyventojų 2 milijonai. Bet jei paprašytumėte įvardyti kokį „vieną įspūdingą pastatą“ – negalėčiau. Užtat gyvybės Davao netrūksta. Garsiausia miesto vieta – Rošas [Roxas] naktinis trugus, kur kone iki vidurakčio žmonių minios tiesiog ant šaligatvio valgo įvairiausią Filipinų maistą, vaisius.

Mindanao ypač garsėja pigiais vaisiais, jo vaisių karalius – „dvoklusis“ durianas. Daugelyje pietryčių Azijos šalių durianus draudžiama neštis į viešbučius, į transportą – net autonuomos sutartyse už jų valgymą automobilyje numatytos baudos, juk kvapas lieka. Bet štai „Air Asia“, suprasdama, kad kiekvienas juk norės iš Davao parsigabenti pigių durianų, savo reklamose skelbia, kad „nuo šiol į Air Asia lėktuvus durianus neštis galima“…

Ir apskritai Mindanao kainos – itin žemos. Suvenyrai kainuoja centus. Čia daug lemia būtent tai, kad Mindanao nėra turistų: vietiniai neišmokę jų apgaudinėti, dėl baltos odos sakyti dvigubų ar penkiagubų kainų. Visi taksistai Davao patys siūlėsi įjungti taksometrą, kai Maniloje kai kurie, būdavo, aiškino, kad „kaina fiksuota“ ir sakydavo „Londono kainas“…

Turistų čia yra, bet jie – iš kitų Filipinų salų. Samalo sala priešais Davao vadinama didžiausiu Filipinų kurortu. Besitikintiems plačių paplūdimių ar milžiniškų viešbučių kompleksų teks nusivilti: čia vyrauja nedideli kompleksėliai į kuriuos vietiniai eina ne vien nakvoti, bet ir tiesiog susimokėję dienos mokestį pagulėti prie baseino, daug jų nė restorano neturi. Bet jeigu nori atostogauti ne tarp kitų europiečių europiečiams pritaikytose sterilizuotose ir hipsterizuotose zonose, o „tikroje“ vietoje, Mindanao kurortai puikiai tinka.

Samalo salos pažiba – Monforto šikšnosparnių olos, kur per įkritusias lubas gali išvysti tūkstančius kybančių, krutančių, lakiojančių tų padarėlių (ar, tiksliau, padarų – tai vaisėdžiai šikšnosparniai, kurie gerokai didesni už Lietuvoje įprastus vabzdžiaėdžius).

Gamta Davao visai žavi – visas miestas stūkso aukščiausio Filipinų kalno Apo (2954 m) papėdėje, nuo aukštesnių vietų, tokių kaip Jack‘s Ridge restoranų kompleksas, atsiveria gražūs vaizdai žemyn.

Bet Mindanao žmonės – o ir apskritai filipiniečiai – neišlepę. Vietiniai ypač patarė lankyti Krokodilų parką. Krokodilų šokis (kitur būtų vadinamas šėrimu), šiek tiek cirko su paukščiais aptriušusiame amfiteatre. Dar galima paragauti krokodilienos ir “krokodilų ledų”. Ugnies šokis vakare jau buvo kažkas įdomesnio. Bet šiaip kaip 2 mln. gyventojų didmiesčio „pagrindinei pramogai“ – mažoka. Ir, aišku, buvome vieninteliai nevietiniai, Aistę net ant scenos pakvietė, kad gyvatę uždėtų.

Daugeliui vietinių ir apsilankymas prekybos centre (kurie Filipinuose ne pagal skurdą didžiuliai) ar piknikas ant tvarkingos žolytės netoli Krokodilų parko – jau savaitės pramoga. Jei atvyktum į Davao tiesiai iš Europos to niekada nesuprastum, bet kai nuvykau ten pakeliavęs po Filipinus supratau, kodėl miestas laikomas itin tvarkingu. Ir itin saugiu – gausu visokių saugumo patikrinimų, o norint patekti į Rošas turgų reikėjo nusifotografuoti kameroms su veido atpažinimo technologijomis.

Mieste daug kur išvysi „Duterte“ pavardę. Rodrigo Dutertė buvo Davao meras, o jo reputacija kaip „sutvarkiusio Davao“ paskatino jį 2016 m. išrinkti prezidentu – kur jis pradėjo bene rimčiausią pasaulyje karą su narkotikais (daugelis sutiktų filipiniečių jį už tai šlovina). Daug kitų Dutertės giminaičių iki šiol vyrauja miesto ir regiono politikoje – Filipinuose „politinės dinastijos“ taisyklė, ne išimtis. Rodrigui Dutertei 2016 m. išėjus į prezidentus, Davao mere tapo jo dukra Sara Dutertė. 2022 m. Sara Dutertė išrinkta viceprezidente, o Davao meru tada išrinktas… kitas Rodrigo Dutertės sūnus Sebastianas Dutertė.

Kagajanas – šiauriniame Mindanao krante ir gabalėlis Vilniaus

Kitoje Mindanao pusėje – Kagajan de Oro miestas – panašus į Davao, tik mažesnis (ir su gražesne katedra).

Vietoje Samalo salos čia – Opolo viešbučių ruožas palei paplūdimį. Kaip įprasta Filipinuose, patys viešbučiai sutvarkyti, su mandagiu aptarnavimu ir gražiais vaizdais, bet jie – tik tvarkos oazės vietiniame chaose. Užsienio turistams, matyt, trukdytų, jie lekia į kokį Borakajų, kur viskas pritaikyta jiems be lūšnų ir elgetų aplinkui (nors ir brangiau), bet vietiniai taip įpratę.

Įspūdingiausia tame regione gal Dievo gailestingumo statula. Įdomi ir dėl to, kad ją įkvėpė Dievo gailestingumo paveikslas, kabantis Vilniuje, Dievo gailestingumo šventovėje. To paveikslo kopijų yra visame pasaulyje, jis laikomas stebuklingu. Bet filipiniečiai žengė dar vieną žingsnį toliau – pradėjo statyti pagal jį statulas. Atrodo, kaipgi – Vilniuje, mieste, kur atsirado Dievo gailestingumo kultas, nieko panašaus Dievo gailestingumui nesukūrėme, o čia pastatė filipiniečiai ~10000 km nuo Vilniaus? Bet filipiniečių 110 mln., vien Mindanao 25 mln. Ir katalikybė jiems nėra tik kultūra, prisimenama tik per Kalėdas ar Velykas – tai yra gyvenimo būdas. Jie negaili savo menkų pajamų aukoms idant būtų pastatyta kas didingo. Kagajane, Davao ir kitur atėjęs į didesnę bažnyčią beveik visada rasi vykstant mišias… Ir kiekvienam kirkščioniškam kultui, tokiam kaip Dievo gailestingumas, užteks pasekėjų, lėšų.

Kagajan de Oro statula stūkso ant kalno, atsiveria nuostabūs vaizdai. Vilniškiame paveiksle nutapyti iš Jėzaus širdies sklindantys spinduliai čia paversti laiptais, kuriais piligrimai gali pakilti į Jėzaus širdį. Ne šiaip sau statula, o ir įdomus architektūrinis sprendimas. Aplink – žavus parkas, dar viena oazė skurdžiame chaose.

Atokesnis Mindanao: begalinis medinis kalnų kaimas

Tarp Davao ir Kagajano važiavome autobusu. Atstumas – 280 km. Kiek užtruks? Buvo pilna skirtingos informacijos. AirBnB šeimininkė sakė, kad apie 6 val., kitur rašė 7, 8. Užtruko 9 val., bet ko tik neprisižiūrėjau pro langus!

Tai tas tikrasis Mindanao, kuriam jau ir Davao ar Kagajanas – turtinga svajonė. Palaikiai namai – visas namas tai vienas nedidelis kambarys, kuriame gyvena ištisa šeima, o priekis dar tarnauja kaip parduotuvė. O pravažiuojančių autobusų keleiviams jie dar gali siūlyti ir tualetą už kelis pesus – netoli lopšyje miegančio vaiko… Kitur pasaulyje taip atrodytų lūšnynas, o kažkur būtų „elito namai“, bet Mindanao tų skirtumų nemačiau: visa sala, bent jau anapus miestų, atrodo panašiai skurdžiai.

Įvairiausias filipinietiškas transportas – nuo spalvingų džipnių (maršrutinių pailgintų visureigių) iki motorelų (maršrutinių motociklų, ant kurių ir priekaba uždėtas kėbulas žmonėms sėdėti) ar tiesiog triračių (keleiviai vežami prie motociklo šono prikabintoje priekaboje). Gražūs kalnų, slėnių, laukų vaizdai. Raityti, užsikišę kalnų keliai.

Mindanao didelis. Toks didelis, kad, tikriausiai, galėtum keliauti po jį ir mėnesį, po kalnus ir paplūdimius, kurių kai kurie (Kamiginas) garsėja serfingo bangom.

Mindanao – net ne sala, o salynas. Tradiciškai Filipinai skirstomi į tris salų grupes, iš kurių viena – Mindanao grupė, susidedanti iš Mindanao salos ir daugybės mažesnių. Nors dauguma Mindanao žmonių – katalikai, daugybė tų mažesnių salų – musulmoniškos. Kaip taisyklė, anapus Mindanao sutikti filipiniečiai patardavo ten nekišti nosies – juk būta kovos už nepriklausomybę, turistų grobimų. Bet islamas visur Mindanao šalia: vis praeidavo moterys su hidžabais, o rytais Davao iš kažkur toli atsklisdavo muedzino šauksmas maldai. Tai skiria šią salų grupę nuo likusių Filipinų. Ir daro ją kitiems filipiniečiams tokia mistiška, “svetima”: išskyrus tuos, kurie patys gyveno ar gimė Mindanao, joks Filipinų gyventojas, su kuriuo bendravau, apie Mindanao nesakė nieko tegiamo…

Savaip įdomu pamatyti tą neatrastą Filipnų užnugarį, gyvą šiuolaikinių Filipinų dvasią, kur krikščioniška ir musulmoniška Azijos – šalia. Apskritai Filipinai – labai sparčiai užsieniečių atrandama šalis. Dar 2011 m. vos 3,9 mln. turistų per metus lankydavo Filipinus, 2019 m. (COVID pandemijos išvakarėse) jau 8,3 mln. Manau, laiko, klausimas, kada atras ir Mindanao. Tad, turbūt, iškils ir superviešbučiai, o krokodilų parką pakeis rimti šou. Bet tai priklauso ir nuo Mindanao konflikto rezultatų: aišku, kai tai 25 mln. žmonių regionas, rizika nedidelė, bet kai kam Mindanao vardas siejasi su pavojais.

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Palavaną aplankiau savo 2 mėnesių kelionės po Filipinus pabaigoje.

Visus tuos du mėnesius kai tik paklausdavau kokio filipiniečio „Kas Filipinuose gražiausia?“ visi kaip vienas atsakydavo „Palavanas“.

Tad lūkesčiai buvo aukšti, bet Palavanas juos pateisino.

Tai straipsnis apie Palavaną. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Gamtos stebuklai ir paskutinė Filipinų riba

Iš visų Filipinų, būtent Palavane sutikau daugiausiai užsienio turistų. Juos į šią salą traukia du „gamtos stebuklai“.

Puerto Princesos požeminė upė – ilga laiką manyta, kad ilgiausia pasaulyje.

Ir – ypač – nuostabi uolinių salų grandinė prie El Nido, kur gali dienų dienas praleisti leisdamasis į vis kitus laivų maršrutus, po vis kitas „slaptas lagūnas“, uolų įrėmintus „neatrastus paplūdimius“ ar „pamirštas olas“. El Nido jau seniai tapo užsieniečių keliautojų „bastionu“, kokio kitur Filipinuose nėra.

Bet filipiniečius Palavanas žavi ir dar kai kuo – tai supranti tik pabuvojęs Filipinuose ilgai. Važiuojant ilgais raitytais Palvano keliais nuo Puerto Princesos iki El Nido keliavome pro laukinius miškus, namais neapstatytas kalvas, palmių eiles ir gamtovaizdžius be pastatų. O Sabange, netgi netoli Puerto Princesos požeminės upės, laukė didelis tuščias paplūdimys, greta – mangrovės. Ir tai vien šiaurinis Palavanas, kuris dar kažkiek apgyvendintas. Pietūs „atrasti“ dar mažiau.

Ne, Palavanas nėra „tuščias“. Palavano plotas – kaip ketvirčio Lietuvos, o gyventojų – milijonas. Reiškia – gyventojų tankumas netgi šiek tiek didesnis, nei Lietuvoje. Filipinuose, kur gyventojų tankumas šiaip – 336 žmonės į kvadrtinį kilometrą (7 kartus didesnis, nei Lietuvoje), tai – tikras stebuklas. Kitur Filipnuose nesvarbu, ar būtų kalnai, ar džiunglės, ar pakrantės – be perstojo važiuoji pro miestelius ir kaimus, motociklų ir džipnių kamščius, parduotuvėles ir gatvės maisto restoranus, vaikų barkadas. Todėl Palavanas vadinamas „Paskutiniu Filipinų užkampiu“ (Final frontier). Kita vertus, matyt, jei atskrisi tiesiai iš kokios dar “tuštesnės” šalies, šio filipiniečius žavinčio Palavano stebuklo nė nepastebėsi…

Puerto Princesos požeminė upė – masinė, bet įdomi vieta

Puerto Princesos požeminė upė įrašyta tarp 7 „Naujųju gamtos stebuklų“. Tiesa, tas sąrašas kelia tam tikrų abejonių: juk balsavimas vyko internetu ir todėl kaip niekad gerai pasirodė vietos iš šalių, turinčių daugiausiai žmonių. Na o Filipinuose gyvena 110 mln…

Visgi, Puerto Princesos požeminė upė pranoko lūkesčius. Stalagtitai ir stalgamitai jos „Katedroje“ didesni nei mačiau kur kitur urvuose. O juk dar žinai, kad laivelis per 40 min. tenuplaukia 1 km iš ~8 km viso ilgio – giliausios urvo vietos sunkiai pasiekiamos, labai trapios. Be to, niekur kitur pasaulyje nebuvau urve su šitiek šikšnosparnių. Ten yra ištisa jų ekosistema, jie skraido aplink ir cypsi, o prieš lipant į laivelį pataria nekalbėti ir nekelti galvos aukštyn, juoba išsižiojus – gali apdergti.

Be to, pati požeminė upė yra tik dienos trukmės kelionės apogėjus. Ji yra ~1,5 val. kelio mikroautobusu į vieną pusę nuo nykios Palavano sostinės ir „vartų“ – Puerto Princesos miesto. Greta upės – toks pusiau laukinis Sabango kurortas su žaviu paplūdimiu, mangrovės praplaukėme pamatydami gyvates, beždžiones. Iš Sabango iki požeminės upės pradžios dar reikia plaukti tradiciniu laivu su autrigeriais bangka, paskui laukti laipinimo džiunglių aikštelėje.

Aišku, tai jau tokia “masinė pramoga” ir nėra to betarpiško ryšio su gamta. Upės prieigose dar reikia gerokai luktelti, kol atsiranda vieta laivelyje. Laiveliu plauki su audiogido ausinėmis – kad nebūtų pašalinių garsų.

Mes, kaip ir daugelis, keliavome su dienos ekskursija iš Puerto Princesos, tačiau kiti bendrakeleiviai pasiliko ilgiau Sabange, spartietiškuose namuose ant Pietų Kinijos jūros kranto.

El Nido – stebuklingų salų ir salelių grandinė

El Nido – gražiausias akiai Filipinų kurortas. Jis žavi ne tiek paplūdimiais, kiek vaizdais iš jų – į visą Bakuito salyną, kupiną stačių salų ir salelių, olų ir lagūnų, paplūdimių, pasiekiamų tik iš vandens.

Kone kiekvienas, atkeliavęs į El Nido, trokštą tą salyną patirti iš arčiau. Todėl kiekvieną rytą dešimtys – o gal ir virš šimto – laivų, naktį rymančių priešais pagrindinį El Nido paplūūdimį, susisodina daugybės prekybos agentų jiems surinktus klientus ir leidžiasi į A, B, C ir D turus po salyną. Turai – standartizuoti ir alterntyvų nėra, turizmo pramonė čia, kaip ir Puerto Princesoje, „įsukta“ kaip reikiant, ir savivaldybė nori, kad, užuot per dieną aplankęs „perliukus“ iš visų archipelago regionų, pasiliktum bent keturias dienas… Šiaip ar taip, net ir taip „dirbtinai“ paskirsčius turistus, turizmo sezonu, savaitgaliais, populiariausių turų stotelėse yra labai ankšta: plaukdami kajakais po Miniloko salos Didžiąją lagūną ne kartą atstrenkėme į kitus turistus (buvo savaitgalis)…

Šiaip turas turui nelygu, o kaip geriausi paprastai įvardijami A ir C turai. C labiau skirtas paviršinio nardymo (snorkelinimo) mėgėjams, o A įvairesnis. Jį ir pasirinkome. Ten laukė aukštų uolų supami, tik iš vandens pasiekiami Septynių komandosų ir Šimizu salos paplūdimiai (pastarajame ir pietavome), Didžioji lagūna, kur įplaukimas per siauras didiesiems laivams ir todėl reikėjo plaukti kajaku, bei unikaliausia vieta Slaptoji lagūna, į kurią patenkama tik per siaurą landą.

Paradoksas, bet dauguma salynų gyventojų filipiniečių nemoka plaukti. „Juk daugelis gyvename miestuose“ – paaiškino vietinės. Todėl vandens pramogos prie El Nido atrodo neįprastai: netgi nubridę nuo kranto į kokį 1,5 m gylį sąsiauryje be bangų filipiniečiai plūduriuoja su gelbėjimosi liemenėmis. „Iki slaptosios lagūnos reikės plaukti“ – paaiškina gidas. Čia pat klausia, ar mokate. Kad vilkėsi gelbėjimosi liemenę, nėra jokių klausimų, bet, jei nemoki, tai gidas dar ir nuvelka iki lagūnos (nes gal ir rankomis ir kojomis mojuoti nemoki). Kai kuriuose laivuose nemoka daugelis – tai gidai velka tokius susikabinusių žmonių „traukinius“ ir garvežiai. „Ar moki irkluoti?“ klausia duodami kajaką – jei ne, irgi irkluoja už tave.

Kadangi El Nido kraštovaizdžiai pritraukia tūkstančius užsieniečių – tiek turistus, tiek tokius, kurie, įsigiję viešbutį ar restoraną pasiliko čia su visam – miestelio gyvenimo ritmas „užsienietiškas“. Priešingai nei įprasta Filipinuose, naktinis gyvenimas čia – tikrai naktinis. O šiaip ritmą diktuoja A, B, C ir D turai. Viešbutyje pusryčiai buvo nuo 7 iki 8 val. (prieš turus), daug restoranų atsidaro maždaug grįžtant turams.

Tiesa, norint išsimaudyti jūroje ne salose, reikia pavažiuoti toliau nuo El Nido. Artimiausias gražesnis paplūdimys (nepilnas laivų) yra Maremegmeg, kur ir nuostabūs vaizdai bei daugybė labai jau vakarietiškų barų saulėlydžių stebėjimui (filipinietiškos dvasios nėra išvis, yra tarptautinė “atogrąžų kurorto dvasia”).

Toliau paplūdimiai dar įspūdingesni, kaip didžiulis Nakpano paplūdimys. Tiesa, El Nido beveik „per naktį“ išaugo nuo užkampių miestelio, kur važiuoja tik „nuotykių ieškotojai“, iki tarptautinio kurorto, todėl daug kas tebėra chaotiška. Štai kelias į Nakpano paplūdimį, į įspūdingus prabangius jo privačius kurortus, vietomis negrįstas, iš pažiūros dėl gilių balų po lietaus pravažiuojamas tik visureigiais (nors iš tikro mus pravežė ir triratis). El Nido elektra jau yra visą parą, kaip ir internetas (nors ir prastesnis, nei kitur), tačiau visame El Nido nėra švaraus vandens iš krano, o kelionių vadovų knygos bei įspėjimai viešbučiuose ragina šiukštu net dantų nesivalyti su tuo vandeniu. Sutapimas ar ne, bet būtent čia ir mano skrandis El Nido rimtai sustreikavo, vėmiau.

Užmirštas likęs Palavanas

Bet Filipinų verslininkai, apžavėti El Nido grožio, jau įsivaizduoja kitokį El Nido. Jų užmojų širdis – Lio paplūdimys. Jis apstatytas prabangiais kurortais, į jį nutiesti geri keliai. O, svarbiausia, prie jo pastatytas jaukus oro uostas, o tame oro uoste įsteigta „Air Swift“ aviakompanija, kad iš El Nido skraidytų į kitus Filipinų miestus.

Kodėl tai svarbu? Bemat supratau nuvažiavęs į El Nido „tradiciniu būdu“. Iš anksčiau artimiausio oro uosto – Puerto Princesos – į El Nido autobusu tenka važiuoti 8 valandas. Teoriškai greičiau mikroautobusu – 5-6 valandos. Bet tada privalai laukti, kol prisirinks pilnas mikroautobusas, kol pririš prie stogo krovinius – viskas užtruko apie 3 valandas! Ir patogumo nesitikėk – mikroautobuse įrengta papildoma sėdynių eilė, įrengtos „laikinos“ sėdynės net ten, kur įprastai būna praėjimai (kai visi sulipa į galines kėdes, praėjimus uždengia papildomomis sėdynėmis). Ir visą ilgą kelią važiavome kartu su višta…

Akivaizdu, kad jokie keliautojai, išgalintys mokėti už prabangius Lio kurortus, tokiu būdu į El Nido nevažiuotų. El Nido palikome jau naujuoju būdu – trumpu skrydžiu iš jo naujojo oro uosto į Manilą. Tiesa, skrydžiai nepigūs, pritaikyti turtingiems Lio paplūdimio svečiams. Ir ne tik jiems – El Nido vystytojai pastatė ir eilę viešbučių Bakuito salyne, iki kurių galima tik plaukti ar skristi. Yra tokių, kur naktis kainuoja ir 1000 eurų. El Nido oro uoste būtent tų viešbučių svečiams – atskira prabangesnė laukiamoji salė. El Nido keičiasi… Ir visgi dabar dar daugelis kurorto svečių, kaip po senovei, vakariečiai „nuotykių ieškotojai“, 6 ar 8 valandas prasikratę Palavano keliais ir dar tiek besikratysiantys pakeliui atgal…

Puerto Princesa ir El Nido yra tik Palavano viršūnė. Į šalį nuo pagrindinio kelio, kuriuo juda autobusai ir mikroautobusai, yra nutolusių miestelių, kurortėlių, kur elektra dar tiekiama nebūtinai visą dieną, kur gali atitrūkti nuo civilizacijos ir turizmo. Paskutinis Filipinų užkampis!

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Filipinų kurortai žinomi pernelyg menkai!

Daugelis jų – Visajų salų grandinėje, Filipininų archipelago viduryje. Čia – žalios, kalnuotos salos. Čia – geltono smėlio paplūdimiai iš kurių tolumoje, anapus ramių sąsiaurių vandenų, matosi kitos salos – toliau – dar kitos. Čia – povandeninio pasaulio stebuklai, kurių pažinimui net nereikia… mokėti plaukti.

Kuo Filipinų kurortai tokie ypatingi?

Tai straipsnis apie Visajus ir Filipinų kurortus. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Borakajus – garsiausias Filipinų kurortas

Indonezija turi Balį, Tailandas – Puketą, o Filipinai – Borakajų!

Filipinų superkurorto esmė – jo „pagrindinė gatvė“. Ta gatvė – tai 4 km ilgio Baltasis paplūdimys! Iš visų restoranų, parduotuvių, viešbučių čia išeini tiesiai ant geltono smėliuko. Ant paplūdimio ir lauko įvairiausių pasaulio virtuvių restoranų staliukai, palmių pavėsyje dirba masažuotojos, kaselių pynėjos (Borakajuje ir vyrai, ir moterys jas pinasi). Vakarais – ir net dienomis – girdisi gyva muzika iš barų, keli žingsniai – ir laukia koncertai, turgūs, fakyrai.

Aistė, mano žmona, pasigailėjo pasiėmusi aukštakulnius – kur su jais eisi, kai jau pirmas žingsnis anapus viešbučio durų – į paplūdimį. Kito išėjimo „į gatvę” nėra – juk paplūdimys tai ir didysis prospektas! Daug kurortų esu buvęs pasaulyje, bet nieko panašaus nemačiau: na, būna viena kita kavinė paplūdimyje, bet kad visas gyvenimas ten virtų, kad visas miesto centras būtų „ant smėlio“?

O dar tas paplūdimys toks idiliškas. Su nuostabiais nuostabiais saulėlydžiais. Populiariausia pramoga ten ne kaitinimasis saulutėje (azijiečiai nemėgsta įdegti) ir net ne maudynės. Populiariausia pramoga – fotosesijos. Draugių kompanijos, šeimos, vaikinai ir merginos pozuoja ir fotografuoja, pozuoja ir fotografuoja tame garsiausiame Filipinų fone: būdavo, tie, kuriuos rasdavome atėję valandžiukei, ir mums išeinant dar fotografuodavosi. Prekijai nuomoja irklentes, valtis stikliniu dugnu – bet „irklenčių pamokos“ daugeliui irgi yra visų pirma gražus fotografijų fonas. Jei ateini vienas ir neturi, kas tave fotografuotų, tai instruktorius dirba labiau kaip fotografas…

O toliau nuo paplūdimio, Panajaus salos uolų fone, jau zuja rimtesnės vandens pramogos. Dešimtys laivų tempia parašiutus, kiti – pripučiamus bananus. It konvejeriu į jūrą ir atgal plukdomi nardytojai. Saulėlydžio stebėjimo „kruizai“, pasipilantys 4 ar 5 val. vakaro. Ypač smagu buvo praplaukti tradiciniu paraw burlaiviu: keleiviai ten sėdi ant į šoną atsikišusių tinklų, „ir laive, ir nelaive“. Kaip reikiant pataškė plaukiant per motorlaivių sukeltas bangas!

Neįtikėtina, bet daugelis filipiniečių, to 7641 salų salyno žmonių, nemoka plaukti! Tad eilės prekijų, palei palūdimį „stumdančių“ pramogas, net neklausti šaukia „Žinokit, nardymui su balionais nereikia mokėti plaukti!“. Visur – gelbėjimosi liemenės, daugybė pramogų apskritai orientuotos į nemokančius plaukti. Pavyzdžiui, šalminis nardymas: į jūrą buvome nuleisti su 35 kg šalmais, į kuriuos iš paviršiaus pumpuojamas suslėgtas oras neleido jų užpilti vandeniu – ir galėjome vaikščioti dugnu tarp koralų, žuvyčių.

Kadangi ir aš nemokėjau plaukti, o Aistė, nors ir lankė baseiną, bet savimi nepasitiki, mums šis požiūris labai patiko, čia ne kokia Brazilija, kur, būdavo, laivas sustodavo beveik atviroje jūroje ir visi šokdavo plaukti į krantą, o mes likdavome it musę kandę. Tiesa, Borakajaus baltojo paplūdimio atabradas – kur ir kokį šimtą metrų nubridus vanduo neapsemia, bangų nėra – ir puiki vieta saugiai mokytis plaukti, net aš kažkiek pramokau. Dėl to tik dar keisčiau, kad daug vietinių nemoka…

Tiesa, supergyvas, bet superidiliškas Borakajus turi savo kainą: tai turbūt brangiausia vieta Filipinuose (aišku, nereikia išsigąsti – Lietuvos kainų maistas ir viešbučiai smarkiai nelenkia). Bet ji to verta! Be to, masinės pramogos čia kaip tik nebrangios – visas šalminis nardymas su nuplukdymu motoraiviu iki plūduro, nuotruakomis, teatsiėjo keliolika eurų.

Be to, Borakajaus tvarka griežta. Jei myli ekologiją, o tirpstantys šiaudeliai ir viešąjį transportą atstojantys triračiai elektromobiliai skamba žaviai, Borakajus bus puki vieta atsigauti nuo aplinkinių šalių šiukšlių ir netvarkos. Bet jei norėtum nerūpestingai sėdėti kavinėje prie staliuko palei pat jūrą, leisti „pasiganyti“ savo droną ir naudotis kitomis Pietryčių Azijos chaotiškomis laisvėmis – tai Borakajaus tvarkdariai nepatiks.

Borakajus – mažytė, siaurutė pailga sala. Vos už 500 m anapus garsiojo Baltojo paplūdimio – jau kita salos pusė, Bulabog paplūdimys. Dar kitokie salos pietūs, kur gyvena vietiniai. Ir šiaurė, kurios žalios kalvos aplipdytos vilomis, o pačiam gale Puka kriauklelių paplūdimys, kurio nuostabūs vaizdai kažkam pasirodė dar nepakankamai fotogeniški, tad pristatė visokių medžio ir smėlio skulptūrų.

Visgi džiaugiausi, kad neapsistojau salos šiaurėje: iki „gyvybės centro“ eiti toli, o jei norisi atokumo, gal geriau išvis rinktis ne Borakajų. Visajuose alternatyvų gausu!

Panglao (Bohola) – ramesnė ir didesnė kurortinė sala

Antroji pagal populiarumą Visajų „kurortinė sala“ – Panglao. Jos Alona Beach paplūdimys – tai toks „miniborakajus“. Su savo baltuoju paplūdimiu-gatve, kavinėmis. Bet viskam svarbu laikas. Jei būtume atvykę į Panglao tiesiai iš kokių Lusono kalnų ar Mindanao kaimo, būtume kaip reikiant apžavėti „modernia gyvybe“. Tačiau į Panglao keliavome jau po Borakajaus, ir joks abiejų paplūdimių palyginimas mintyse nebuvo Panglao naudai. Panglao Alona paplūdimys siauresnis, ten mažiau pramogų, gyvos muzikos ir t.t. – nors sėdėti stebint tolimus Sebu ir Sikichoro kalnus žavu.

Tačiau jei Borakajaus gera pusė jau yra ta pramogų, masių ir triukšmo zona, tai Panglao 90% vis dar yra palmių miškai, o nuo daugybės viešbučių ar restoranų net iki artimiausios normalesnės parduotuvės reikia važiuoti automobiliu, motociklu ar triračiais taksi (net viešojo transporto nelabai yra). Likusieji Panglao paplūdimiai irgi tokie „kaimiški“.

Ir ši „tropinio kaimo“ atmosfera sužavėjo neįtiktinai daug europiečių: mažai Filipinuose vietų, kur jų mačiau šitiek daug. Daugelis – vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrai su filipinietėmis žmonomis. Kiek pasakojo, dauguma verslų (viešbučių, restoranų) Panglao priklauso jiems. Nakvojome, beje, lietuviams priklausančiame viešbutyje, pas tautiečius, kuriuos irgi pritraukė lėtas ir šiltas Panglao ritmas (aišku, viešbutis toliau nuo Alona Beach).

Be to, prieš Borakajų Panglao turi didelį išskirtinumą: ši salelė sujungta tiltu su didesne Boholo sala, kurioje – keli atvirukiniai salos vaizdai. Tarsyrų „draustinyje“ (sanctuary) galima stebėti šiuos mažiausius pasaulyje primatus (žmogaus giminaičius), kurie, rodos, ne ką didesni už kai kuriuos milžiniškus filipinų vabzdžius ar driežus…

Šokoklado kalnai – tokie piliakalnius primenantys kūgiai – yra garsiausias salos peizažas, nors jei plytėtų ne pusantros valandos kelio nuo kurortų, turbūt, turistų minios ten būtų gerokai menkesnės. Populiari ir Loboko upė, kur plauioja laivai-restoranai bet du garsius „beždžionių tiltus“ per ją mums lankantis buvo nugriovęs taifūnas (įdomu, ar atstatys?). O tarsyrų draustinyje nerodė žadėto – nes nuo pat taifūno, praūžusio prieš keturis mėnesius, nebuvo elektros.

Bohole, vos ~10-15 km nuo Panglao viešbučių – ir Tagbilaranas, didžiausias salos miestas (100 000 gyv.), kuriame ir prekybos centrai bei kitokie „civilizacijos džiaugsmai“.

Sebu ir kiti nykoki Visajų miestai

Visajų vartai – Sebu didmiestis, antras pagal dydį Filipinuose. Jame gyvena 3 mln. žmonių, iš čia yra net tiesioginių skrydžių į Europą. Deja, miestas labai nykus – subombardavo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą, kai Filipinus, savo koloniją, atsiiminėjo iš juos užėmusių japonų. Vos keli įdomesni pastatai belikę, kaip Šv. Kūdikio bažnyčia (pastarosios statulos kopijos Sebu visur – net prekybos centruose, viešajame transporte), ar menkas ispanų fortas, ar šimtus metų vienos šeimos išlaikytas Jap-Sandiego namas.

Visas Sebu kadaise buvo tokių pilnas, bet dabar aplink – tik skurdesni rajonai, suręsti iš kartono, OSB plokščių, skardos ir šiferio lakštų. Juos kerta šiukšlių pilnos paplavų upės, gatvės ir gatvelės, kurių kai kurios per siauros pravažiuoti automobiliais. Šen bei ten „prasišauna“ šiuolaikiškesni daugiabučiai kurių didelėms šeimoms skirtuose butukuose ne ką daugiau vietos, nei skardos ir šiferio „lūšnelėse“) bei milžiniški prekybos centrai, į kuriuos turtingi ir vargšai eina atsivėsinti po stebuklingais kondicionieriais. Juk Sebu, kaip ir visuose Visajuose klimatas pastoviai karštas: dienom nuo +30 iki +32, naktim nuo +23 iki +24. Ir kas europiečius žavi, vietiniams dažnai tik trukdo: „Kai dirbau JAV, man daug labiau patiko Niujorkas, nei Florida“ – pasakojo vienas – „Ten būna ir pavasariai, rudeniai, žiemos, o Florida tai kaip Filipinai…“.

Beje, Sebu yra ir keturioliktas pagal dydį pasaulio prekybos centras (2022 m. duomenimis) – SM Seaside City – kurio stogas paverstas parku ir yra vienintelė tokia didelė ir tvarkinga Sebu „žalia erdvė“. Parkų mieste taip trūksta, kad viena garsiausių jo vietų yra Osmenjos fontanas (Fuente Osmena) – atvykus iš Europos, atrodo, eilinis parkelis su augalais ir suoleliais vidury… transporto žiedo.

Visi Visajų miestai panašūs į Sebu, skiriasi tik dydžiai. Pats Sebu, galima sakyti, „žmoniškesnio dydžio Manila“ (25 mln. gyv. Filipinų sostinė), na o visokie Bakolodai ar Toledo – „žmoniškesnio dydžio Sebu“. Ar turi miestai ką išskirtinio? Taip, nors tai pastebi tik pabuvęs daugybėje jų. Kiekvieno miesto „vėliava“ – savadarbiai „autobusai“ ir „taksi“. Spalvingi prailginti džipai? Vestuvinių limuzinų ilgio „Toyota“ minivenai? Motociklai su priekabomis ir bagažinėmis? Autobusai užtrauktomis užuolaidomis, kuriuose keleiviai sėdi šonu? Kiekvienas miestas turi savo transporto variantą, kuriuos kokiame nors vietos garažiuke „štampuoja“ nagingi filipiniečiai, pardavinėja vairuotojams ar verslininkams, kurie nuomoja vairuotojams. Tikiu, kad Filipinuose yra žmonių, kurie iš motociklo-taksi ar džipnio nuotraukos gali iškart apažinti miestą…

Išskyrus Filipinų kurortus, vienintelė įdomesnė išimtis tarp Visajų miestų – Iloilo miestas (~1 mln. gyv.), kurio įspūdingi cukraus magnatų rūmai ir iš tos cukraus pramonės pelno prieš 100 metų pastatyti sandėliai, valdžios įstaigos, kino teatrai, o taip pat ispaniškos barokinės bažnyčios sulaukė mūsų dienų. Deja, ir ten tie didingi pastatai, kurių nenusipirko kokie Filipinų superverslininkai (tokie, kaip SM prekybos centrų tinklo savininkai, įsigiję ir restoranams bei parduotuvėms užleidę Molo dvarą), pamažu apleisti trupa, virsta dulkėmis.

„Čia stovėjo ispanų laikų rotušė, bet valdžia nugriovė, pastatė naują daugiaaukštį“ – pasakojo Iloilo gidas. Paveldas čia nesaugomas… Ir visgi jau vien tai, kad po Iloilo vedamos architektūrinės ekskursijos, daug pasako: kitur Visajuose to nerasi.

Naujieji Sebu salos stebuklai

Sebu sala – apie 200 km ilgio. Filipinuose tai reiškia ką kitą, nei Europoje – vidutinis važiavimo greitis nesibaigiančių miestelių gatvėmis (pakrantėse) ir kalnų serpantinais (salos viduryje) – ~35 km/h. Tad per dieną ir norėdamas visko neapvažiuosi, o pamatyti tikrai yra ką!

Grožybės prasideda jau šalia Sebu miesto pasukus į kalnus – Tops apžvalgos aikštelė, nuo kurios Sebu kaip ant delno, ir Lėjos šventykla, kurią 2012-2020 m. gedintis vyras Teodorikas Adarna pastatė savo žmonai Lėjai. Ji vadinama „Sebu Tadž Mahaliu“ ir abejingų turbūt nepaliks: vieniems tai bus gražiausias Sebu pastatas (negalėčiau ginčytis) ir nuostabus „nemirtingos meilės liudijimas“, kitiems – kažkoks susireikšminimo ir kičo koktelis. Šventyklos, primenančios kokius neoklasicistinius Europos rūmus, centre – Lėjos statula, aplinkinuose kambariuose – pagal temas išdėlioti Lėjos daiktai. Mylimiausių jos knygų biblioteka, iš kelionių parsivežti suvenyrai…

„Sebu-Kordova tiltas – Sebu pasididžiavimas!“ – skelbė reklamos man keliaujant 2022 m. per tilto iš Sebu į Kordovą atidarymą. JAV, Kinijoje, Europoje tokių tiltų daug – bet išvysti tą 9 km ilgio „stebuklą“ tarp pavargusios ir perpildytos Filipinų infrastruktūros Sebu miesto fone – irgi žavu. Matyt, jau tapo nauju Sebu miesto simboliu.

Visajai, kaip ir visi Filipinai – be galo katalikiškas kraštas. Vairuotojai puošia savo automobilius religinėmis citatomis, paveikslėliais, skulptūrėlėmis. Sekmadieniais mišios vyksta kone kas valandą įviriausiomis Visajų kalbomis (jų čia gausybė! Sebu žmonės kalba sebuanų, Borakajuje aklanonų, Iloilo – hiligainonų kalba, o dvi valstybinės kalbos dar kitos: tagalų ir anglų). Net autobusų stotyje staiga tylą petraukė garsiai leidžiama krikščioniška malda Jėzui Kristui, o Sebu saloje išsinuomavę automobilį gavome jį iš karto su ant veidrodėliu pakabintu kryželiu.

Svarbiausia, tai reiškia, kad čia netrūksta pinigų ir naujoms įspūdingoms bažnyčioms, o viena įspūdingiasuių tokių – pilį primenanti Simala parapijos bažnyčia Sebu salos pietuose.

Sebu apylinkės irgi turi kurortų (Moalboalis, Bantajanas)

Pagrindinis Sebu salos kurortas – Moalboalis, ypač žavintis nardytojus. Kaip ir visur Filipinų kurortuose, itin didelis dėmesys nemokantiems plaukti: įprasta pramoga čia yra paviršinis nardymas su gelbėjimosi liemenėmis įsikabinus į plūdurą, kurį tempia naras. O pažiūrėti yra į ką: jau prie pat kranto tūkstančiai sardinių, vėžliai… Plaukiojančių „laisvai“ beveik nesimatė, nes, po COVID pandemijos, užsieniečių dar beveik nebuvo. Bet vietinius nustebinome, kad paėmėme liemenę: jie įpratę, kad plaukti nemoka tik filipiniečiai, o europiečiai į tokias pramogas žiūri „iš aukšto“.

Kitos Moalboalio regiono grožybės – Kavasano krioklių, kurių papėdės baseinėliuose galima smagiai mirkti – nepavyko pasiekti. „Takas uždarytas po pastarojo taifūno“ – sakė žmogus netoliese, nors tas taifūnas buvo keturi mėnesiai iki mums lankantis. Daug kas Moalboalyje irgi buvo sugriauta, aplaužyta. O knygos apie Visajus, išleistos dar iki smogiant tam taifūnui, rašė apie „neseno žemės drebėjimo sugriovimus“… Deja, Filipinų kurortai yra gaivalinių nelaimių zonoje ir nors pakliūti į tokią tikimybė ne tokia ir didelė, kad atostogos bus kažkiek sutrikdytos – kiek didesnė. Gal aprašyta lankytina vieta neveiks? Kelias bus nepravažiuojamas? Gal dėl kokios nuošliaužos sutriks elektros tiekimas į viešbutį?

Už Moalboalį dar gražesnis idiliškas Bantajanas, 1 val. kelionė keltu nuo šiaurinių Sebu krantų. Jo Kota paplūdimys yra „dvigubas“: giliau jūroje tokia sekli Nerija, iki kurios galima nubristi. Potvynių metu ji praktiškai atsiduria po vandeniu, o atoslūgių metu paplūdimys pasidaro tokia smėlio aikšte.

Ten – irgi yra barų, restoranų, bet dar nedaug, dar gali turėti Bantajaną sau. Neaišku, kiek ilgai: pastatytas Bantajano oro uostas. Visajų infrastruktūra plečiasi neįtikėtinais tempais. Gerai tai ar blogai? Verslininkai – tiek vietiniai, tiek užsieniečiai – džiaugiasi išaugusiais turistų srautais, padidėjusiomis žemės vertėmis. Bet tie, kurie atvyko gyventi į Filipinų kurortus seniau ar čia pirmą kartą lankėsi prieš 10, 20, 30 metų kartais apie pokyčius kalbėdavo liūdnai: „Sala sunyks“. Na, bet Visajai didžiuliai, salų juose – tūkstančiai, ir visada kažkur bus mažai atrastų kurortų ir paplūdimių…

Daugiadienės kelionės į Filipinų kurortus: nuotykis ar kančia?

Nepaisant infrastruktūros progreso, Visajų kurortai vis dar – atokūs. Turbūt todėl daugelis turistų Filipinų kurortuose – filipiniečiai ir kiti azijiečiai (kinai, japonai, korėjiečiai).

Sumanius keliauti į Filipinų kurortus, laukia nedidelis (ar nemažas) nuotykis. Tarkime, greičiausias kelias į Borakajų iš Europos toks: skristi į Manilą, Maniloje pervažiuoti į kitą oro uosto terminalą (tai užtrunka ne trumpiau nei kitur pervažiuoti į kitą oro uostą!), iš ten skristi į Katiklaną, tada važiuoti motociklu-taksi iki Katiklano uosto ir, sumokėjus tris mokesčius skirtinguose langeliuose, persikelti laiveliu į Borakajų, kur maršrutinis elektromotociklas nuveš artyn viešbučio (bet galiausiai per paplūdimį-gatvę lagaminus vis tiek turėsi neštis pats, smėliu niekas nevažinėja).

Žemėlapyje atrodo, kad atstumai nuo Sebu didmiesčio iki įvairių kurortų – maži, tad gal gali skristi į jį? Bet tai apgaulinga: Filipinuose žemės transportas labai lėtas, ypač kai reikia persėdinėti iš autobuso į keltą, iš kelto į autobusą. Visi kalnų keliai, laukimai autobusų stotyse…

Tarkime, nuo Sebu iki Borakajaus „oro keliu“ vos 285 km, arčiau nei nuo Vilniaus iki Palangos. Į vieną pusę nuskridome lėktuvu – skrydis vos 40 minučių!

Bet atgal keliavome žemės keliu. Tai atrodė taip: 8 val. autobusu Katiklanas-Iloilo, taksi iki Iloilo uosto, 1,5 val. keltu Iloilo-Bakolodas (iš Panajaus salos į Negrosą), 20 min. perkrautu maršrutiniu triračiu motociklu nuo Bakolodo uosto iki stoties (5 keleiviai ir 5 lagaminai viduje!), 8 val. naktiniu autobusu Bakolodas-Sebu, kuris pakeliui dar keliasi keltu Eskalantė-Tabuleanas (2 val., iš Negroso salos į Sebu) ir šiame kelte privaloma būti išlipus. Gal ir gerai: bent jau pagauti miego valandėlę galima, nes autobusas kratė taip, kad kur „padėta galva“ prie eilinės duobės bemat atšokdavo.

Kita vertus, nors Aistė ir sakė, kad daugiau tokių važiavimų nebenori, aš džiaugiuosi, kad virš Visajų salynų ne tik skraidžiau lėktuvais. Juk tokiose kelionėse – Filipinų dvasia. Sustoti prie kokios vietinės turistinės įdomybės, kaip per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų rūmų Bakolode griuvėsiai, ir bemat nukreipti didžiąją dalį vietinių dėmesio į save (žiūri, žiūri, bet vos pagauni jų žvilgsnį – susinepatoginę nusisuka). Užkąsti kiaulienos adobo kokioje negrįstoje miestelio autobusų stotyje, kur aplink autobusus ganosi ožiai. Nusipirkti mažą „Coca Cola“ buteliuką ar po vieną pardavinėjamus saldainius kiosko dydžio iš skardos suręstoje kaimo parduotuvėje. Sėdėti ant suolo virš eilinio kelto denio, stebėti bangas ir lėtai artėjantį iš horizonto aukštą kitos salos krantą. Sėdėti kelte tarp hamakų, kuriuose naktimis ne pamainų metu miega kelte gyvenanti jo įgula, bet kartais įsigudrina įsliūkinti koks keleivis. Uoste, kurio prieš kelionę išvis nežinojai, derėtis su keisčiausių perdarytų motociklų šeimininkais dėl važiavimo iki sekančio kelto, kitos autobusų stoties.

Talpinti lagaminus ant tokio motociklo stogo – kur neįsivaizdavai, kad jie galėtų tilpti, o, pasirodo, dar telpi ir tu pats, iškišęs galvą iš priekabos kėbulo po lietumi. Pajusti, kaip, vairuotojui jį netinkamai pakrovus, toks savadarbis motociklas pusiau apsiverčia su tavimi viduje – ir lipti lauk, kelti motociklą kartu su atsiprašinėjančiu vairuotoju, prisiminus fizikos žinias persėsti į priekį ir taip pakeisti svorio centrą, džiaugtis, kad motociklas važiuoja toliau. Stebėti pakelės žmones, turtingesnius namus ir lūšneles, kurie visada greta. Nesibaigiančius krepšinio mačus kaimų krepšinio aikštelėse, kurios, su nemažomis tribūnomis ir – neretai – stogais – investicijomis tarp viešų pastatų nusileidžia tik bažnyčioms. Matyti, kaip pakelės parduotuvės užmiega jau 9 ar 10 valandą, bet pradeda busti 3 val. nakties (toks Filipinų gyvenimo ritmas: net Borakajaus naktinis gyvenimas apie 10-11 val. vakaro baiginėjasi, gatvėse vyrauja užsieniečiai).

Tokia švelniai pavargusio rojaus dvasia…

Kitus Filipinų kurortus pasiekti paprasčiau, bet vis tiek: tarkim Sebu-Moalboalis buvo 3 val. važiavimo nuomotu automobiliu, nors atstumas vos 100 km (per dieną suvažinėti pirmyn-atgal jau nesinorėjo). Panašiai užtrunka ir važiuoti Sebu-Bantajanas, o dar laukia valandos trukmės keltas. Keltų grafikų, deja, internete dažnai nėra, arba jie pasenę: dėl to neretai pasitaikydavo, kad į uostą atvykdavome valanda-kita iki sekančio kelto. Kai kurių planų teko atsisakyti (pvz. plaukimo iš Bantajano į Negroso salą), nes vieni šaltiniai teigė, kad keltai ten yra, kiti – kad nėra ar kad plaukia ne kasdien.

Filipinų kurortai – Azijos turizmo ateitis?

Indonezija turi Balį, Tailandas Puketą, o Filipinai – Borakajų – rašiau. Bet šiaip tiek Borakajus, tiek kiti Filipinų kurortai, anapus Filipinų ir Azijos žinomi mažai.

Aistei Borakajus atrodė „kurortų kurortas“, bet sumaniusi iš jo nusipirkti kokį suvenyrą, ieškojo tokio, kur būtų parašytas ir šalies pavadinimas „Filipinai“. „Juk niekas nežino, kur tas Borakajus…“.

Tai gali keistis. Iki COVID pandemijos, Filipinų šuolis pasaulio turizmo reitinguose buvo užburiantis – nuo vos 3,9 mln.turistų per metus 2011 m. iki net 8,3 milijonų 2019 m.! Tolimesniam augimui labiausiai trūksta infrastruktūros – na, savaitės ar dviejų atostogoms skrendantys europiečiai tikrai nesirinks kelionės į kurortą, į kurį nusigauti į vieną pusę nukeliauti užtrunka parą.

Bet tai keičiasi. Besileidžiantis lėktuvai – jau dažno Filipinų kurortų fonas ir gal vis daugiau tų lėktuvų tuoj skris iš kur toliau, nei Manila ar Sebu. Ir iš mažai atrasto Azijos turizmo užkampio Filipinai atsidurs viso pasaulio dėmesio centre – greta Tailando, Balio. Gal bus ir Patajos lygio superšou, o filipiniečių tautinės tradicijos Balio stiliumi bus „supakuotos turistams“. Ir restoranai bei barai nebeužsidarinės 9, 10 ar 11 val. vakaro.

Gamta Visajus ir visus Filipinus apdovanojo, kultūra irgi yra – belieka žmonėms visa tai „įsisavinti“, bet – kam tai patinka, kam ne – Visajai ir Filipinai jau eina ta kryptimi.

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Lusonas – didžiausia, gyviausia Filipinų sala!

Atrodo, kaip gi vienoje saloje gali sutilpti ir vienas didžiausių pasaulio miestų (Manila), ir kaimai, į kuriuos gali nueiti tik pėsčiomis per brūzgynus?

Kaip ji gali būti ir 10 kartų tankiau gyvenama už Lietuvą, ir neatrasta, pilna gamtos, nuostabių ryžių terasų ir „genčių“ keistais papročiais?

Kaip vienoje saloje gali tilpti dešimtys skirtingų kalbų – o kartu ir kultūrų, religinių tradicijų?

Sunku patikėti, bet Lusonas – tokia sala.

Tai straipsnis apie Lusono saląb ir Manilą. Straipsnis apie visus Filipinus yra čia

Lusono kalnus kūrė ir žmonės

Paradoksas, bet Lusonas itin žavi savo gamta. Bet ne „laukine gamta“. Laukinės čia būti negali: juk Lusone žmonių gyvena 52 mln., o salos plotas – kaip pusantros Lietuvos!

Lusone žavi gamta, kurią per tūkstantmečius kūrė ir perkūrė jos apsupty gyvenę darbštūs žmonės. Ištisų kaimų ir miestų gyvenimas čia persipynęs su kalnais, uolomis, olomis…

Didžiausią įspūdį man paliko Lusono ryžių terasos salos centriniuose kalnuose. Per tūkstantmečius filipiniečių giminės nepraeinamus kalnų šlaitus pavertė derlingomis ryžių plantacijomis – ir štai net kalnuose visi turi ką valgyti!

Didžiausias „terasų stebuklas“ – Batadas. ~1500 žmonių kaimas, į kurį net neveda kelias. Nuo paskutinės džipnio stotelės eini pėsčias taku, laiptais, vėl taku su nuostabiais vaizdais, iki staiga takas jis atsiremia į tokį milžinišką „ryžių terasų amfiteatrą“. Ten, apačioje, tarp visų terasų – dar vienas kaimas. Vietiniai neturi ne tik technikos, bet net ir asilų: dirba ir viską atsineša rankomis. Tokius „organiškus ryžius“ šiandien noriai perka net amerikiečiai.

Kai jau ėjome iš Batado atgal iki kelio, prasilenkėme su tikra minia prekėmis nešinų žmonių. Iš Banaue miestelio atvyko džipnis. Kokias 2 val. iš artimiausio Banaue turgaus juo kratęsi žmonės pagaliau gavo išlipti – vien tam, kad viską sunkiai tįstų į savo namus… Be ryžių, dabar jie turi naują verslą: atidaro kavines, viešbutėlius, dirba vedliais po terasas turistams. Reiškia, reikia neštis ne tik sau, o ir visiems klientams.

Kitaip su gamta susigyveno Sagados žmonės – jie savo mirusiųjų karstus kabina tieisog „ant uolų“ arba deda į olas. Makabriškas vietas irgi lanko turistai, kartu pasidomėdami ir baugiom istorijom: štai prie uolos pakabintos kėdės buvo tos, kuriomis nešti lavonai. Bontoko muziejuje gali pamatyti ir nuotraukų… Ten – ir mumijų nuotraukos; dar kiti žmonės lavonus mumifikuodavo, dėdavo olose (pvz. Timbako olos).

Ko tik nepamatysi per žygį po Lusono kalnus! Tiesa, pasiekti tai ne taip ir paprasta: skrydžių į regioną nėra, o keliai garsėja kaip „vieni pavojingiausių pasaulyje“. Iš tiesų, vietomis ant jų tiesiog liejasi kriokliai, keliai virsta upėmis. Kitur pusė kelio nuvirtusi į tarpeklį arba pusę užvirto akmenys – ir niekas nė nesirūpina tvarkyti. Juk dar liko viena juosta, važiuokit ja! Tai kas, kad ten susitikus kokį sunkvežimį prasilenkti neįmanoma, susidaro kamštis… Nuorodų irgi beveik nėra, o GPS sistemomis vietomis „grybauja“: „Google Maps“ ne kartą nukreipė į nepravažiuojamus kelius, kur akmenys daužė automobilio dugną: jei kyla įtarimas, reikia klausinėti vietinių, kurie čia tikrai paslaugūs, nors pagal tai, kiek trauki žvilgsnių, gali pasijusti tarsi ateivis iš kosmoso. „Open Street Maps“ kiek geriau.

Nepaisant to, važiavome nuomotu automobiliu – viskas baigėsi gerai! Nes viešasis transportas čia „suėda“ dar daugiau laiko: į kai kuriuos miestelius tėra vienas ar keli reisai per dieną, grafikai neaiškūs, gerą savaitę ar dvi kelionės reiktų skirti vien Lusono kalnams ir nemažą dalį laiko „suėstų“ visokie laukimai tarpinėse stotelėse. Bet važiuoti ant džipnio stogo, tvirtai laikantis ir gėrintis kalnų tarpeklių, ryžių terasų vaizdais – „nereali“ pramoga (bet saugumo negarantuoju). Žr. mūsų tinklalaidę apie tuos kelius iš ciklo “Automobiliu per pasaulį”.

Viganas – gražiausias Filipinų miestas

Daugelis Lusono miestų ir miestelių – tokie labai vienodi. Skubiai suręsti augant gyventojų skaičiui: juk 1960 m. Lusone gyveno ~13 mln. žmonių, dabar – 52 mln. Kai tik smogia eilinis žemės drebėjimas, taifūnas, nuošliauža, gaisras, daug tų namelių griūva tarsi būtų statyti iš kortų…

Bet yra Lusone vienas tikrai įspūdingas, didingas senas istorinis miestas: gražiausias miestas visuose Filipinuose! Viganas. Tai buvo svarbus Ispanijos imperijos uostas. Jo tiesiose senamiesčio gatvėse, pastatų architektūroje susiliejo Ispanijos, Meksikos, Kinijos dvasios. Mat Filipinus Ispanija valdė iš savo Mekskikos kolonijos. O daugelis turtingiausių pirklių Vigane buvo kinai. Kito tokio miesto nėra: pavyzdžiui, senųjų pastatų langai vietoj stiklų čia turi nelabai permatomą dangą iš austrių kriauklių.

Kitų tokių miestų buvo aplink, bet iš jų beliko pavieniai pastatai – kaip Paoajaus bažnyčia ar Laoago bažnyčios bokštas. Kitkas griuvo per Antrąjį pasaulinį karą. O iš Vigano japonai 1945 m. pasitraukė taikiai – ir taip miestas išgelbėtas. Tobulai išgelbėtas – senamiesčio gatvėse, kaip Crisologo, beveik nepamatysi modernių pastatų…

Filipiniečiai myli Viganą. Mėgsta atvykti su šeimomis vaikščioti jo gatvėmis, valgyti Ispanijos įvėptas empanadas jo lauko kavinėse, nakvoti viešbučiais paverstuose senuose rūmuose, važinėti ekskursinėmis karietomis, švęsti, pasijusti grįžę laiku atgal muziejais paverstuose turtingų vietos šeimų namuose (Krisologų).

Filipiniečiai taip myli Viganą, kad net sugebėjo jį įrašyti į Septynių naujų pasaulio stebuklų-miestų sąrašą: na, kai balsavimas vyko internetu ir vieningai balsavo 110 mln. žmonių tauta, nieko keisto! Mums vaikštinėjant centrine Crisologo gatve netgi matėme kaip vyras pasipiršo savo draugei – na, ar rasi Filipinuose romantiškesnę vietą tam?

Viganas plyti prie Pietų Kinijos jūros, bet jis – ne kurortas. Gražių krantų daugiau į pietus nuo jo: San Chuanas, kurio banguotas paplūdimys buvo tiek pilnas banglentininkų, kad jie tiesiog trankėsi vienas į kitą. Ne ką mažiau klientus medžiojančių banglenčių instruktorių: sakoma, tai pigiausia pasaulyje vieta išmokti serfingo! Daug tuštesnės yra kopos netoli Paoajaus. Visi žmonės, kuriuos sutikau – filipipniečiai. Kalti, turbūt, ir keliai, atstumai: iš Manilos į Viganą reikia važiuoti 8 valandas, alternatyvų (skrydžių) nėra. Paprasčiau jau nuskristi iš Manilos į kokį Borakajų nei važiuoti per Lusoną.

Anchelesas – vakariečių seneliai, sekso pramonė ir JAV kariai

Didžiausias Filipinuose kultūrinis šokas ištiko Anchelese. Tai irgi kurortas – bet jokios jūros ten nėra, kalnai – toli! Ancheleso esmė – jo „Pasivaikščiojimų gatvė“ Walking Street. Pirmąsyk ten prasiėjus buvo sunku patikėti tuo ką matau. Žmonės – dviejų tipų. Seksualiai apsirengusios filipinietės. Ir vakariečiai vyrai – jaunesnieji apie 50 metų, daugybė – apie 80, kai kurie sunkiai paeina. Ir baltaodžio-filipinietės ar juodaodžio-filipinietės porelės, kur vidutinis amžiaus skirtumas turbūt kokie 30 metų.

Na, tokių porų pamatai ir kitur Filipinuose. Retkarčiais. Bet Anchelese yra vien tai. Užsieniečių čia daugiau, nei regėjau kur kitur Filipinuose. Bet tik vyrai. Per 5 dienas matėme vos dvi baltaodes moteris…

O vakare „Walking Street“ tampa tokia sekso zona, sušvinta visos reklamos „Liuciferis“, „Bad Boys“ ir kt., po kuriom iškabintos reklamos „Ieškoma terapeutė iki 35 metų amžiaus“… Marširuoja merginos, viltingai kalbindamos senus, bet, matyt, pinigingus (Filipinų mastais) vyrus. Marširuoja ir vyrai, žvilgsniais ieškodami „tos vienintelės“ – dažniausiai nakčiai, rytui, savaitei, bet kartais ir visam likusiam gyvenimui. Štai vienas vilki marškinėliais „Jei nori gero sekso – imk filipinietę, jei nori meilės – susirask supistą šunį“… Prisėdę viename daugelio restoranų su vaizdu į gatvę stebėjome jos kasdienybę: specialūs mikroautobusai iš viešbučių atveža klientus, po 10 ar 20 minučių šie grįžta jau su merginomis…

Anchelesas – Filipinų sekso turizmo sostinė (ir vienas pasaulinių centrų). Prostitučių (ir prostitutų – aptarnaujančių ir vyrus, ir moteris) čia dirba apie 10000. Niekur gyvenime nebuvau panašioje vietoje: na, yra kokia Tailando Pataja, kur irgi sekso turizmo Walking Street, bet juk ten yra ir paplūdimiai, juose atostogauja šeimos, jaunimas, o Anchelesas išimtinai „klyno kurortas“…

Ir nors iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, jautėmės „ne vietoje“, pamažu supratome ir kitką: Anchelesas labiausiai iš visų Filipinų prisitaikęs prie užsieniečių ir tai neapsiriboja tik moterimis. Neįtikėtina, bet būtent „Walking Street“, prostitučių, sutenerių ir viešnamių apsaugininkų apsuptyje, valgėme skaniausias Filipinuose picas, burgerius, kesadiljas. Dideliuose barų televizoriuose spindėjo Vakarų (ypač Australijos) sportas. Mūsų laukė gražus viešbutis su nuostabiu vaizdu nuo stogo į kalnus ir nemažu kambariu, normalus internetas, „paprastas“ parkingas automobiliui, lygios gatvės. Jei keliauji į Filipinus savaitei ar dviem, gal ne to sieki, bet jei, kaip mes, leidi ten mėnesius – po keleto savaičių Lusono atokybėse visai norisi trumpam vėl grįžti į įprastesnę civilizaciją ir Ancheleso „Walking Street“ apylinkės čia – nepamainomos.

O viskas prasidėjo nuo Amerikos karių. Prie Ancheleso buvo didžiausia JAV karo bazė užsienyje, iš čia kariai vyko į Vietnamo karą bei kitur. 1991 m. išsiveržė Pinantubo ugnikalnis. Išsiveržimo būta tokio galingo, kad net naujai ugimęs Mapanuepe ežeras paskandino kaimus (iš jo iki šiol styro bažnyčios bokštas). Išsiveržimas smarkiai apgriovė ir JAV karo bazę, be to, ir Šaltasis karas baigėsi. Filipinai tuomet išprašė JAV karius. JAV už bazę mokėjo daug, bet socialinės bėdos buvo dar skaudėsnės: prostitucija, lytiškai plintančios ligos, 50000 Amerikos karių „padarytų“ ir paliktų vaikų, vadinamų „amerazijiečiais“ (tarp jų, beje, ir „Black Eyed Peas“ vokalistas apl.de.ap). Kai kurios mamos iš nevilties ar neapykantos savo vaikus pardavinėdavo. Dabartinis „Walking Street“ – jau tik šešėlis to, kas čia buvo JAV bazės laikais (~100000 prostitučių).

Buvusiose JAV karo bazės teritorijose – toks nefilipinietiškai tvarkingas naujas miestas Klarkas su geru muziejumi, pasakojančiu viso regiono istoriją. Aplink ir gausu memorialų: kai Japonija 1941 m. užėmė Filipinus – tuomet JAV koloniją – JAV kariai pasitraukė į Batano pusiasalį, kur kovėsi dar kelis mėnesius. Likę be maisto, šaudmenų, galiausiai pasidavė. Japonai karo belaisvių niekada negerbė – jų nuomone, „tikras karys kariauja iki mirties“. Jie vertė amerikiečius ir filipiniečius belaisvius eiti pėsčiom ~100 km – be maisto, gėrimo, kamuojant ligoms. Iš ~70000 net ~10000 mirė pakeliui. Tai vadinama „Batano mirties žygiu“ – viena liūdnesnių JAV istorijų. Jį atmena didelis kryžius ant Samato kalno, muziejėlis San Chosė miesto mokykloje (kur buvo japonų štabas).

Ancheleso Velykos: religija, kraujas ir žaizdos

Anchelesas giliai įsirėžė į atmintį kaip miestas, kurio pusė yra tarsi „pragaras“ (Walking Street apylinkės), o pusė – rojus, be galo religingas. Mat specialiai ten keliavau per Velykas, o kapampanganų tauta, kuri vyrauja Anchelese, jas švenčia kaip niekas kitas.

Aišku, yra bažnyčios, yra 2 valandų, net 3 valandų mišios. Yra įvairiausios procesijos. Kaip „Kristaus laidotuvės“ Didžiojo penktadienio vakare (švytintį stiklinį kristaus karstą vedė ir lydėjo šimtai žmonių su stulpais rankose, simbolizuojančiais įvairias Kristaus paskutinių dienų akimirkas. Kaip Salubong – kai Velykų naktį minios išeina į gatves nešinos žvakėmis paskui Jėzaus, Marijos statulas, kurios paskui susitiko priešais bažnyčią.

Yra „Pabasa“ – nuo pat Verbų sekmadienio (savaitgalis prieš Velykas) ištisos giminės susirinkusios prieš šeimos altorių ar kokioje koplyčioje gieda „Pasjoną“ (tokia XVIII a. filipiniečių poema apie Jėzaus gyvenimo galą). Eini kokio rajono gatvelėmis ir girdi iš koplyčios skambant Pasjoną…

Yra „Visita Iglesia“, septynų bažnyčių lankymas: apie Diįjį ketvirtadienį masės plūsta į kiekvieną bažnyčią, meldžiasi, ir plūsta atgal, kad spėtų aplankyti septynias (pamaldesni lanko keturiolika), kiekvienoje sukalbėdami po dvi kryžiaus kelio stotis.

Na bet religingiausiems to negana. Jie savo kaltes nori atpirkti per skausmą. „Visita Iglesia“ jie atlieka nešdami kryžių. Kiti žygiuoja be perstojo plakdamiesi nugaras. Bažnyčių prieangiuose griūva kryžiumi. Po kažkelintos bažnyčios nugaros virsta tokia kraujo ir mėsos koše. Prieš pradėdami ritualą, nugarą dargi susipjausto – kad kraujas labiau tykštų. Nors nebuvome priėję artyn tų flageliantų, Aistės kojos kažin kaip apsitaškė krauju. Po miestą važinėjo kruvini automobiliai.

O visa ko viršūnė – senakulo vaidinimas. Ar gal labiau karnavalas – gatvės užplūsta pėsčiais ir raitais „romėnų kariais“, pykčio spalvom išsidažiusiais veidus. Jie „veda kalinius“, tranko žemę gąsdindami juos sekančias minias. Skamba „siete palabras“ (paskutiniai Kristaus sakiniai). Ir galiausiai viskas baigiasi nukryžiavimu. Tikru! Kai kuriems kapampanganams ir nusiplakti negana: savo maldas ir padėkas Dievui jie „paremia“ paprašę, kad juos prikaltų prie kryžiaus, kaip Kristų. Garsiausi nusikryžiavimai – San Fernando mieste greta Ancheleso.

Pasistengėme sudalyvauti visose tradicijose. Ir buvo taip siurrealistiška kas kartą motociklu-taksi iš kokio kilniai didingo ritualo Kristaus šlovinimui, po ilgų maldų pargrįžti į savąjį „pragarą“, kur gyvenome greta viešnamio „Lucipher“.

Rojus? Pragaras? Kur kuris yra Anchelese? Požiūrio reikalas. Walking Street klientams, besidžiaugiantiems, kad jų gatvėje bene vienintelėje net per Didįjį penktadienį viskas veikia, turbūt atrodo kitaip, nei man. Į Ancheleso centrą jie nevažiuoja. Ancheleso centre turistų žmonės taip nematę, kad su manimi paprašė nusifotografuoti Senakulo sauganti SWAT komanda!

Kaip Anchelesas švenčia Velykas, esame nufilmavę šiame video.

Manila – begalinis chaoso miestas

Filipinuose daugelis kelių – žemės, oro, jūros – veda į sostinę Manilą. Juk tai vienas iš penkių didžiausių planetos miestų, ten gyvena 25 mln. žmonių! Maniloje anksčiau ar vėliau atsiduria ir daugelis keliautojų (kad ir dėl persėdimo ar skrydžio namo), o aš praleidau kelias savaites.

Bet Manilą pamilti sunku. Tai – tokia begalinė jūra iš skurdžių barangajų (rajonų). Siauros, šlamštu užkištos gatvės, paplavų upės, palei namus pririšti koviniai gaidžiai ir slampinėjantys benamiai šunys. Maži iš šiferio, skardos suręsti namai, kurių keliolikoje kvadratinių metrų glaudžiasi ištisa giminė – ir dar prie gatvės turi kokį versliuką. Birbiantys motociklai, ant kurių važiuojama keturiese ar penkiese. Spalvingi džipniai. Šen bei ten – elgetos, balose besiprausiantys žmonės, gatvės masažistai.

Tarp viso to styro „vidutiniai“ dangoraižiai. Ir prekybos centrai. Šie, ypač SM tinklo – tikrai įspūdingi: 3 iš 15 didžiausių planetos prekybos centrų stūkso Maniloje (SM Mall of Asia, SM Megamall, SM City North EDSA)! Patogu, jei reikia apsipirkti, paragauti įvairių virtuvių maisto, bet ir tiek. Sunku patikėti, kai eini štai kokia barangajaus gatvele, aplinkui pilna parduotuvėlių, pardavinėjančių saldainius ar cigaretes „po vieną“. Ir staiga prieš akis išnyra koks dviejų ar keturių Vilniaus „Akropolių“ dydžio milžincentris su visais pasauliniais prekės ženklais! Skurdas ir turtas, globalus pasaulis ir vietos dvasia Maniloje visada šalia. Maniloje nėra „getų“ ar turtuolių rajonų, nėra ir tautinių zonų – yra tik begalinis vienodas Miestas. Tiksliau, oficialiai yra net 17 miestų, suaugę į vieną, kiekvienas su savo savivaldybe, merais – bet niekaip neatpažintum, kuriame jų esi…

Bet kokios įdomesnės, išskirtinesnės vietos Maniloje – toli viena kitos. Tarp jų reikia važiuoti valandas: lėtu ir mažai kur pastatytu metro, paskui, atsidūrus artimiausioje stotelėje, motociklu iki ten, kur reikia iš tikrųjų. Arba strigti kamščiuose su autobusais. Jei nori šį miestą ištryinėti plačiau, gal verta apsistoti keliuose rajonuose.

Tarp įdomesnių rajonų – aišku, Intramuros, senamiestis, teoriškai pastatytas ispanų daug šimtmečių atgal. Rašau „teoriškai“, nes jį visą Antrojo pasaulinio karo metais sugriovė Amerikos bombonešiai – išskyrus vieną Šv. Augustino bažnyčią ar Santiago fortą. Bet jį po karo atstatė senu stiliumi, kai ką iki šiol atstatinėja – todėl jis žavus, kitoks.

Netoliese – Eskolta gatvė, tarpukario Manilos centras, o nūnai eilinis užkampis. Seni Art Deco pastatai, glaudę kino teatrus ar džiazo barus, nesaugomi griūva, nors dar daug liko. Gretimas Kinų rajonas jau seniai nuo likusio miesto skiriasi nebent tuo, kad jo turguje šiek tiek daugiau nei kitur kiniškų prekių (ir dar stovi kiniški vartai). Dar styro viena-kita sena bažnyčia Šv. Lorenzo Ruizo, Juodojo Nazariečio.

Į kitą pusę – Roxas gatvės pajūrio promenada, Rizalio parkas, pavadintas garsiausio Filipinų poeto garbei. Saulėlydžiai nuo pakrantės gražūs, bet parką vertini tik suvokęs, kiek mažai Maniloje žalių erdvių. Beje, daug tų erdvių temstant uždaromos, o metro nustoja važinėti apie 22 val. Manila ir Filipinai eina miegoti gana anksti – užtat ir nubunda be galo anksti.

Kaip ir daugelis Azijos didmiesčių, turi Manila ir savo „vakariečių rajonus“, kuriuose tradiciškai gyvena visokie ekspatai iš tarptautinių kompanijų ir ten gauna šiek tiek europietiškos dvasios. Tai – Makatis ir Fortas (Bonifacio). Abu jie tvarkingesni už likusius, turi vakarietiškų barų, privačių galerijų ir muziejų (pvz. Ajala), o Forto garsiausia vieta – Amerikiečių karių kapinės – iš viso kaip vakarietiškos tvarkos oazė.

Bet net ir tuose rajonuose „nevietiniai“ tėra menkutė vos matoma mažuma. Taip „vos matoma“, kad Maniloje vietiniai mūsų netgi prašė kartu nusifotografuoti! Deja, jau pakankamai pastebima, kad į užsieniečius būtų nusitaikę apgavikai. Visuose Filipinuose vien tik Maniloje sulaukėme visos eilės mėginimų apgauti – nuo eilinių taksistų schemų su „prisuktu“ ar „neveikiančiu“ taksometru iki karto, kai paklausėme policininko, „Kur krepšinio arenos bilietų kasa?“ (juk Filipinai, kaip ir Lietuva, krepšinio šalis, ir beveik visos lygos varžybos vyksta Maniloje!). Policinkas(!) atrėžė „Bilietų nėra“ ir neprašytas ėmė ieškoti kažkokio perpardavinėtojo, kuris bilietų „dar turi“. Aišku, perpardavinėtojas užgiedojo už NBA varžybas didesnę kainą. Maža to, bilietų iš tikrųjų buvo, o bilietų kasą radome už kampo, pilną perspėjimų nesinaudoti perpardavinėtokų-bilietų padirbinėtojų paslaugomis… Pirmas įspūdis apie Filipinus buvo labai nekoks – bet bemat pasitaisė iš Manilos išvykus.

Vienos jaukiausių vietų Maniloje man – barai ant dangoraižių stogų, kurių ten daug. Iš jų atsiveria nuostabios to nelabai jaukaus ir patogaus, bet labai gyvo ir savito miesto panoramos.

Ir dar kapinės su daugiaaukštėmis turtingų šeimų kriptomis, kuriose – ir privalomas tualetas, poilsio zona. Išgalintys samdo prižiūrėtojus, kurie kasdien prižiūri giminaičių kapus. Įspūdingiausios – Kinų kapinės, o gretimos Šiaurinės kapinės virtusios savotišku miestu rajonu: kriptose gyvena ištisos šeimos (neretai kapinių prižiūrėtojų, duobkasių ir pan.). Na, juk jos ne mažesnės už eilinio filipiniečio namą…

Bet už Manilą gražesnės jos aplynkės, ypač Talio ugnikalnis ežero saloje, kurį gali stebėti nuo aplinkinių šlaitų su restoranais ir lunaparkais Tagaitajaus mieste. Netoli Manilos – ~65 km, bet važiuoti pusantros valandso ar ilgiau. Tokia jau Lusono realybė.

Lusonas – tai lyg visas žemynas

Lusonas – viena įdomiausių pasaulio salų. Tiksliau, tai beveik žemynas – juk Lusone gyvena daugiau žmonių, nei visame Australijos žemyne, yra daugybė kalbų (Viganas, kalnai, Manila, Anchelesas – visi kalba skirtingomis kalbomis). Paplūdimiai ir kalnai, unikalios tradicijos ir šventės.

Bet Lusonas primena vaisių. Yra žievė – nelabai skani, užtat lengvai pamatoma ir pasiekiama. Tai – chaotiška Manila. Bet pralupk tą žievę – nuvažiuok 2 val., 5 val., 9 val. nuo sostinės – ir atrasi „skaniausius“ Filipinų perliukus. Jie – irgi Lusone.

O dėl to, kad važiuoti užtrunka, anie skanėstukai mažai atrasti: Filipinų ryžių terasos juk tikrai įspūdingesnės, nei Balio, bet kai nuo Balio terasų vos 40 km iki didelio tarptautinio oro uosto, kartais gali atrodyti, kad kiekvienai terasai tenka po kelis turistus. Ir dar kiti turistai ten sūpuojasi šlaituose virš terasų ant „instagraminėms“ nuotraukoms pastatytų sūpynių… To Lusone (dar) nėra. Ir net kavinės su gražiausiais vaizdais į terasas – labai vietinės, su vietos virtuve.

Kita vertus, yra ir kita medalio pusė: kartais Lusone lydi jausmas „Tiek važiavus, tikėjausi kažko daugiau“. Pavyzdžiui, taip jautėmės Sagadoje – na, karstai ant uolų įdomūs, bet kokiame Indonezijos toradžų krašte dar įspūdingesnės laidojimo tradicijos ir lengviau pasiekiamos, ir aiškiau pristatomos. O čia dar visą dieną teko važiuoti į Sagadą, paskui dieną važiuoti iš jos…

Kiekvienam savo!

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai

Filipinai – 7614 tropinių kalnuotų salų grandinė žydrose karštose jūrose Ramiojo vandenyno pakraštyje.

Filipinai lengvai gali pasirodyti pati “saviausia” iš visų Azijos šalių. Barokinės katalikų bažnyčios, meilė krepšiniui, anglų kalba…

Bet Filipinai – ir labai kitokie. Į autobusus virtę kariniai džipai. Taifūnai, ugnikalniai, žemės drebėjimai ir besišypsantis susitaikymas su Dievo valia. Šimtai tautų, begalė tradicijų. Kruvinai švenčiamos Velykos ir gaidžių kovos. Ir čia – tik Filipinų paviršius.

Per kelias keliones apkeliavome visus Filipinus – laivais, automobiliais, džipniais, lėktuvais. Taigi, kuo Filipinai ypatingi, kas ten gražiausia?

Keturi Filipinų salynai

Tradiciškai Filipinai skirstomi į tris (ar keturias) salų grupes, kurių kiekvienoje gamta ir atmosfera smarkiai skiriasi:

Lusonas yra didžiausia Filipinų sala (didesnė už Lietuvą) ir jos gamta – pati didingiausia. Salos centre – didelis kalnynas su žygių takais, pietuose iš ežero styro Talo vulkanas. Tiesa – Lusone žmonių gyvena 52 mln. ir tankumas milžiniškas (10 kartų didesnis, nei Lietuvoje), tad “laukinės gamtos” nelabai yra, o prie gražiausių gamtos vietų sukūrimo irgi prisidėjo žmogus. Tai – nuostabieji ryžių terasų “amfiteatrai” ar uolos, aplipdytos karstais (taip laidojama Lusono kalnuose). Kai kuriuose kalnų regionuose žmonės labai “tradiciški”: rengiasi tautiniais rūbais, tiki į pagoniškus dievus. Tačiau Lusone – ir Filipinų sostinė Manila, 20+ mln. gyventojų superdidmiestis. Taip pat Lusone ir Viganas – gražiausias Filipinų miestas.

Visajai – tai vidutinio dydžio ir mažyčių salų grandinė, kurias skiria sąsiauriai. Sėdėdamas vienos salų smėlėtame paplūdimyje (ar ant kalno) horizonte visuomet matai dar vieną ar kelias kitas salas – gali ten nuplaukti keltu, pesiversti per kalnus – ir vėl kitas sąsiauris, kita sala, kitoks saulėlydis į jūrą. Visajuose yra beveik visi pagrindiniai Filipinų kurortai: Borakajus, Boholas, Moalboalis ar Bantajanas, čia populiarus nardymas. Regiono širdis – Sebu didmiestis (3 mln. žmonių).

Mindanao – piečiausia ir mažiausiai užsieniečių atrasta Filipinų sala. Dydžiu ji primena Lusoną, žmonių ten – 25 mln. Yra ir kalnų (aukščiausias Filipinų kalnas – ten), ir milijoninių miestų, ir kurortų, bet kažkaip nėra nieko, kas būtų geriau, nei Lusone ar Visajuose, o keliautojų laikas ribotas, tai dauguma Mindanao ir nepasiekia… Be to, keliautojus atgraso istorijos apie terorizmą (apie ketvirtis Mindanao žmonių – musulmonai ir dalis jų siekia nepriklausomybės). Tačiau jei norisi pamatyti “neatrastus Filipinus”, tiesiog pagyventi šios šalies ritmu, nepritaikytu užsieniečiams – tai Mindanao yra gera vieta tam. Salos “sostinė” – Davao (2 mln.).

Palavanas kartais priskiriamas Lusonui, bet šiaip tai – kitas pasaulis. Tai – “Paskutinis Filipinų užkampis”, kur gyventojų tankumas – tarsi Lietuvoje ir todėl dar pilna “laukinių” miškų, mangrovių, palmių giraičių ir paplūdimių, kur būnant nesimato jokių namų, kelių ar žmonių. Ne visuose kaimuose net nuolat tiekiama elektra. Daugelis sutiktų filipiniečių sakydavo, kad Palavanas jiems – gražiausia Filipinų sala. Tokią nuomonę daugiausiai lemia dvi garsiausios Palavano vietos: El Nido salų archipelagas ir viena ilgiausių pasaulyje Puerto Princesos požeminė upė. Pastaruosiuose Filipinų gamtos stebukluose, tiesa, jau “tiršta” nuo turistų.

Filipinų gamta

Labiausiai Filipinų gamtoje žavi tas ryšys tarp uolėtų kalnų ir urvų, smėlėtų paplūdimių, žydros žydros jūros su koralais dugne ir žmonių pastangų šitokį nepatogų peizažą pritaikyti gyvenimui.

Įspūdingiausios gamtinės vietos Filipinuose (iš visų salų), mano nuomone, yra:

*Lusono kalnai ir ryžių terasos, ypač Batado ryžių terasos. Tūkstančius metų ūkininkai lygino kalnų šlaitus, kad galėtų auginti ryžius. Ištisi kalnai paversti plantancijomis. Į jas atsiveria nuostabūs vaizdai, po jas vyksta žygiai, jų apsupty stovi kaimai, daugybė kurių pasiekiami tik pėsčiomis (vietiniai taip tįsia ir prekes, baldus, viską). Ten gali pailsėti nuo civilizacijos.

*El Nido pakrantė ir gretimas aukštų uolinių salų archipelagas Palavane, pilnas slaptų lagūnų, urvų, tik iš jūros pusės pasiekiamų paplūdimių uolomis įrėmintų. Itin smagu ten plaukioti laivu, kajaku ir kitaip.

*Puerto Princesos požeminė upė Palavane. 8 km ilgio viena ilgiausių pasaulyje požeminių upių, pilna milžiniškų stalagmitų, stalagtitų ir cypsinčių didelių šikšnosparnių.

*Talio vulkanas Lusone – tiesiog nepakartojamas vaizdas stebėti nuo aplinkinių kalnų šlaito tą apvalų ežerą, o jo centre – salą su ugnikalniu.

Gyvūnai Filipinuose nedideli, bet įdomūs: krabukai paplūdimiuose, šikšnosparniai pakylantys iš olų, tarsyrai, nemaži driežai.

Filipinų miestai

Filipinų gamta turtinga, bet miesteliai ir miestai – skurdžiai vienodi. Iš pastatų vaizdo niekad nepasakysi, ar esi Lusono šiaurėje, ar Mindanao pietuose. Mažyčių namų barangajai, pastatyti be jokių architektų iš to, kas tik papuolė po ranka: medienos plokštės, šiferis, skarda, jei pasisekė – plytos. Viskas aptriušę, pažeista drėgmės. Keturių, šešių, aštuonių asmenų šeimos gali glaustis viename kambarėlyje, o antras kambarėlis būti šeimos parduotuvėlė, pardavinėjanti saldainius ir cigaretes po vieną ar 195 ml kolos buteliukus. Arba kavinukė, kur už eurocentus gali nusipirkti “neribotai ryžių” (unli rice). Ar geriamo vandens automatas. Atrodo, kas antra filipiniečių šeima turi kokį smulkų versliuką… Rajonus kerta upeliai, kuriuose plūduriuoja į tiltus atsimušę dvokiantys šiukšlių kalnai. Šaligatviai baigiasi, atsiremia į duobę ir tenka išeiti ant važiuojamosios kelio dalies. O virš rajonų driekiasi susimazgiusios “laidų špūlės”. Jos nukrenta, jas užkabina sunkvežimiai ir štai koks rajonas lieka be elektros…

Kokioje Lotynų Amerikoje taip atrodo lūšnynai, pamatęs panašų vaizdą nosies ten nekiši (nesaugu) – bet Filipinuose tai eiliniai rajonai. Išskyrus didžiausius didmiesčius, Filipinuose socialinės atskirties nesimato: visi gyvena “paprastai”, “vienodai”. Štai galvojome, kad kalbame su viešbučio tvarkytoju, o pasirodo tai – viso nemažo viešbučio savininkas. Pagal aprangą neatskirsi. Filipiniečiai didžiuojasi savo rajonais: “Sveikiname atvykus į Barangajų nr. 450” – skelbiama nuo pastatytos gražios arkos.

Nelegalių lūšnynų Filipinuose irgi yra, bet jie atrodo dar liūdniau.

Su tokia skurdžia realybe kaip niekur pasaulyje kontrastuoja prekybos centrai. Ne šiaip sau kokie – Lietuvoje tokių didelių ir puikių neturim. Jie – tvarkingi, švarūs, didžiausieji jų – ištisi kompleksai su parkais ant stogo ar net bažnyčiomis. Iš 20 didžiausių pasaulio prekybos centrų net 4 stūkso Filipinuose (trys Maniloje, vienas Sebu)! Štai net ir koks už Vilnių ne taip smarkiai didesnis Kagajan de Oro miestas turi 33-iąjį pagal dydį pasauly prekybos centrą, dydžio sulig trim Vilniaus “Akropoliais”, ir tai net nėra vienintelis prekybos centras tame mieste… Filipiniečiai prekybos centrus, sako, labiausiai myli dėl kondicionierių: juk namie daugelis neturi, temperatūra siekia +35, o prekybos centruose tvyro prabangi vėsa. Bet ne tik pasivaikščioti ten ateina: perkančių tiek, kad šeštadienį prie didžiausių prekybos centrų restoranų susidaro eilės. Ir prekės ten jau “mūsiškos”, pakuotės didelės. Vietiniai sako, kad daug ten išleidžiamų pinigų atsiveža ar atsiunčia užsieniuose dirbę filipiniečiai. Keista matyti tokius spindinčius prekybos centrus kur aplink būriuojasi ir gatvėse prausiasi elgetos!

Iš senesnių įdomesnių pastatų geriausiu daugelyje miestų geriausiu atveju likusi kokia katalikų bažnyčia, na dar vienas kitas apgriuvęs medinukas (kiek laiko dar stovės?). Kaltininkų čia daug. Antrasis pasaulinis karas – Filipinuose tada susirėmė Amerikos ir Japonijos pajėgos. Visokiausi žemės drebėjimai, taifūnai, gaisrai. Ir žmonių požiūris: Filipinuose normalu girdėti “Čia stovėjo XVIII a. rūmai, bet juos nugriovė ir pastatė šitą”.

Ilgiau pabuvęs Filipinuose, miestus po truputį pradėjau skirti. Ne pagal gatves ar pastatus. Pagal transportą. Štai viename mieste “autobusai” – tai prailginti ir visaip išdažyti kariniai visureigiai (klasikiniai džipniai), kitame – tam tikro modelio sunkvežimiukai, trečiame – jau kito modelio ir labai ilgi, ketvirtame – prailginti mikroautobusai, penktame – motorelos (motociklas su prikabintu keleivių kėbulu gale), šeštas jau, žiūrėk, mėgina diegti “modernius kiniškus” autobusus. Tiesa, visų jų esmė ta pati, visi liaudyje vadinami “džipniais”, sėdima išilgai, o įlipus reikia per visus kitus keleivius “pasiųsti” mokėjimą vairuotojui.

Skiriasi miestuose ir “lengvieji taksi” (triračiai): paprastai tai motociklai su priekabomis šone, bet kiekviename mieste tos priekabos skiriasi, nes gaminamos kažkur vietiname garažiuke. Kai kur vežiojama ir paprastais motociklais ar net karietomis.

Didžiausi miestai (Manila – ~24 mln., Sebu – ~3 mln., Davao – ~2 mln.) panašiai vienodi, kaip ir mažesni. Tik pačiuose didžiausiuose tarp tų mažyčių namų rajonėlių šen bei ten styro ir daugiaaukščiai – kuo didesnis miestas, tuo daugiau. Daugiaaukščiai daugiabučiai, tiesa, tokie lyg aviliai iš mažiausių butų, kokius tik esu kur nors matęs. 23 kv. m butas čia gali būti pristatomas kaip “erdvus”, o į 32 kv. m tilpti trys kambariai (ir, aišku, didelė šeima). Keliaudamas ilgesnį laiką paprastai ir dirbu iš tų šalių, ieškau kiek didesnių butų, bet Filipinuose tokių nėra arba brangūs: tiesą pasakius, viešbučių kambariai dažnai net didesni už butus.

Tačiau taip yra visur Filipinų miestuose. Tokie pat užgrūsti oro uostai, stotys, viskas. Tiesa, pabuvęs Filipinuose supranti, kad gal tos milžiniškos erdvės žmogui ir nėra būtinos: na, kiek gi reikia, prisėsti, atsigulti… Kiekvienas save gerbiantis barangajus turi krepšinio aikštelę, gal net dengtą, apšviestą, ir ten visuomet kas nors žaidžia. Filipiniečiai krepšinį myli net labiau nei lietuviai, o elitinė lyga žaidžia arenose, gerokai didesnėse už mūsų Žalgirio areną ir serga ne mažiau aršiai (buvau pasižiūrėti vieno iš trijų kasmetinių sezonų ketvirtfinalio). Atrodo, kodėl būtent krepšinis? Jų ūgis – žemas, tad net turėdami 110 mln. pasaulinėj sferoj nieko nepasiekė. Teko girdėti teoriją, kad čia irgi kaltas erdvės trūkumas: krepšinio aikštelė užima mažiau vietos, nei futbolo stadionas, o “žemiausiame lygyje” pakanka pakabinti krepšį skersgatvyje.

Visuose Filipinuose tėra vos keli verti dėmesio, “kitokie”, miestai ar didmiesčių rajonai.

Tai – Viganas, kurio per stebuklą nesumbombardavo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą (nes japonai patys pasitraukė). Jo senamiestis – tikras ispaniškai-kiniškos architektūros lobynas su langų “stiklais” iš kriauklelių. Jis – visad pilnas filipiniečių turistų, juk daugeliui tai – vienintelis būdas pamatyti “istorinį vakarietišką miestą”.

Tai – keli Manilos rajonai, ypač Manilos senamiestis Intramuros (jis buvo sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, bet vienintelis Filipinuose pilnai atsatytas) ir visų Filipinų komercinės širdys Makati bei Bonifacio, kuriuose gyvena daugelis į Filipinus atsiųstų vakariečių darbuotojų, yra tarptautinių kompanijų atstovybės, ambasados ir atmosfera vietomis tokia japoniškai-korėjietiška.

Tai – Anchelesas, gimęs šalia buvusios JAV karo bazės. Jis garsėja savo prostitutėmis: niekur kitur pasaulyje nemačiau vietos, kur sekso turizmo šitiek daug, turistai – tik vyrai, moterys – tik vietinės… Tiesa šį “raudonųjų žibintų rajoną” supa labai tikintis miestas, pilnas bažnyčių ir įspūdingai (kruvinai) švenčiantis Velykas (su tikru “Jėzaus” nukryžiavimu). Sunku patikėti, kad paprastu triračiu motociklu gali per keliolika minučių nuvažiuoti tarp tokių dviejų skirtingų pasaulių.

Kažkiek išskirtinis ir Iloilo su savo trupančios didybės cukraus magnatų dvarais.

Filipinų kurortai ir klimatas

Kiekvienas žino Indonezijos Balį ar Tailando kurortus, bet filipinietiški kol kas ne tokie žymūs. Manau tai laiko klausimas. Temperatūra Filipinuose kiaurus metus panaši: šalčiausia sausį +30 dieną ir +24 naktį, o karščiausia balandį +34 dieną ir +27 naktį. Liūčių sezonas – nuo birželio iki spalio.

Štai geriausi Filipinų kurortai:

Borakajus (Visajai) – pats masiškiausias Filipinų kurortas. Nedidelės salos širdis yra 4 km ilgio idiliškas Baltasis paplūdimys, kuris kartu – ir pagrindinė gatvė. Į jį atsiveria parduotuvių, restoranų fasadai, čia pinamos kaselės ir kviečiami turistai į galybę vandens pramogų: nardymą, šalminį nardymą (kur tiekiamas deguonis iš viršaus), plaukimą tradiciniais taškančiais paraw laivais (ypač saulėlydžio stebėti), vandens motociklus, irklentes, valtis stikliniu dugnu, skrydį paskui laivą su parašiutu ir t.t.

Panglao (Visajai) – viena šios salos dalis lyg miniborakajus (Alona Beach), o toliau – atokesni viešbučiai ir paplūdimiai, į kuriuos tegali nuvažiuoti triračiu ar motociklu. Panglao sala tiltu sujungta su didesniu Boholu, kuriame – šiek tiek “nekurortinių” lankytinų vietų (fotogeniškų formų Šokolado kalnai, mažiausių pasaulio primatų tarsyrų gyvenamoji vieta).

El Nido (Palavanas) – gražiausias savo gamta ir labiausiai pagyromis apipintas Filipinų kurortas. Čia žaviausias ne pats miestelis (nors naktinis gyvenimas ten smagus) ir ne jo paplūdimiai, tačiau nuostabių, uolėtų salų salynas aplink: su “slaptomis lagūnomis”, tik iš vandens pasiekiamais paplūdimiais ir t.t. Tas salas gali matyti nuo kranto, bet dar smagiau ten plaukti laivu. Iš visų Filipinų kurortų būtent El Nido daugiausiai neazijiečių. Na, paplūdimius ar vandens pramogas gali rasti ir arčiau Europos ar Amerikos, bet būtent tokio kranto, salų kitur nėra.

Moalboalis (Visajai) mėgstamiausias tarp nardytojų, o ypač garsėja čia paukiančiomis sardinių masėmis, kurios matosi ir paviršiniams nardytojams. Matėme ir vėžlius. Su paplūdimiais čia sunkiau.

Bantajanas (Visajai) turi idilišką paplūdimį, kuriame dar turistų beveik nėra, bet tai gali pasikeisti.

Filipinų kurortuose būna trys didelės atostogautojų grupės. Patys filipiniečiai, kiti azijiečiai (kinai, korėjiečiai), bei vakariečiai (europiečiai, amerikiečiai). Jų įpročiai ir pamėgti kurortai skiriasi. Kaip atostogauja europiečiai, aiškinti nereikia: maudynės, deginimasis, įspūdingos gamtos paieškos, naktinis gyvenimas. O štai dauguma filipiniečių mėgsta šviesų kūną (paplūdimiuose sėdi pavėsyje ar naudoja juos tik praėjimui į laivą), jiems itin svarbu fotografuotis (net ant kokios irklentės, rodos, lipa vien dėl to), taip pat daugelis jų, salyno gyventojų… nemoka plaukti. Todėl kone visos pramogos orientuotos į nemokančius plaukti: plaukiama su gelbėjimosi liemenėmis ir, jei reikia, plaukikas patempia, analogiškai vyksta ir paviršinis nardymas. Net giluminis nardymas visur reklamuojamas “Neprivaloma mokėti plaukti!”. Kai aš pats nemoku plaukti, o žmona savo plaukimo jėgomis nepasitiki – mums labai patiko. Bet filipiniečius nustebinome irgi prašydami gelbėjimo liemenių: jie įpratę, kad “baltaodžiai plaukti moka”.

Skirtingų turistų pamėgti kurortai plaka skirtingais ritmais. Europiečių numylėtame El Nido, pavyzdžiui, barai atsidaro gerokai po pietų, o dirba per naktį. Tuo tarpu azijiečių ir filipiniečių pamėgtame Borakajuje jau ir 21-22 val. gyva muzika tilo, užtat nuo pat ankstyvo ryto viskas ūžė. Tokiu ritmu gyvena visi Filipinai: kai kurioms Azijos šalims būdingo “naktinėjimo” čia mažai.

Filipinų kultūra ir istorija

Filipinai – savotiškai dirbtinė valstybė. Juose gyvena daugybė tautų, kalbama daugiau nei 120 kalbų (didžiausios: tagalų – 25%, sebuanų – 23%, ilokų – 9%, hiligainonų – 8%, varajų – 4%, kapampanganų – 3%). Filipinai yra viena šalis tik todėl, kad juos kolonizavo – ir į vieną koloniją apjungė – Ispanija (valdė nuo 1565 m.).

Ispanija Filipinuose pasėjo ir katalikybę, pristatė barokinių bažnyčių, įtvirtintų taip, kad atlaikytų žemės drebėjimus. Išskyrus pačius pietus (musulmoniški) ir atokius kalnų kaimus (pusiau pagoniški), Filipinai nėra tiesiog “dar viena katalikų šalis” – šiandien tai pati katalikiškiausia šalis pasaulyje apskritai. Katalikybė čia nėra tik tradicija, kaip Europoje: bažnyčiose nuolat vyksta vienos sausakimšos mišios po kitų, gatves ar džipnius puošia reklamos “Kalbėk su manim. Dievas”, “Ką tau duoda Dievas [sąrašas]”, “Kasdien kalbėk rožančių” ir panašios (jas kabina religingi katalikai), politikai savo rinkimų agitacijose prisistato kaip “dievobaimingi” (rinkėjui tai svarbu), o per Gavėnią restoranai siūlo pasninko meniu.

Įprasti mano regėti Filipinų vaizdai ir garsai: pravažiuodamas bažnyčią, džipnio vairuotojas persižegnoja; prieš skrydį keleivis gretimoje kėdėje meldžiasi; autobusų stotyje per garsiakalbius paleidžiama malda; prie bažnyčių kabo kelio ženklai “Mišių metu nesignalizuoti”; žiūrėtame Filipinų filme “auksinis jaunimas” kviečia į savo vakarėlius kunigą Biblijos skaitymui; mums išnuomotas automobilis buvo iš karto su pakabintu kryželiu ant veidrodėlio. Gausu milžiniškų naujų bažnyčių, religinių skulptūrų (beje, daug Kristaus skulptūrų, pastatytų pagal Vilniuje kabantį Dievo gailestingumo paveikslą). Religinės skulptūrėlės (kurioms žmonės noriai meta aukas) stovi ir prekybos centruose ar laivuose. Esame įpratę prie tokio religingumo musulmonų kraštuose – o čia katalikų!

Filipiniečiams labai svarbūs religiniai ryšiai, kurie kuria šeimų aljansus. Kai kurie vaikai turi daug krikštatėvių, o “rimti veikėjai” gali turėti ir tūkstantį krikšto vaikų, kuriems padės, tarkime, rasti darbą, mainais tikėdamiesi tam tikro lojalumo. Svarbi giminystė, draugų kompanijos (barkados) – filipiniečiai nemėgsta būti vieni ir normalu, kad padeda saviškiams. Kas mums gali atrodyti korupcija, čia – norma: pavyzdžiui, kiekvienas miestas ir regionas turi savo “politines dinastijas”. Tas pačias pavardes matai savivaldybės, merų, senatorių sąrašuose, garsiausios giminės net turi savo muziejus. Juose – net apie kontroversiškesnes šeimas pasakojama taip, tarsi visi jų atstovai būtų buvę utopijoje gyvenę šventieji (pvz. apie Markosų šeimą, iš kurios kilęs diktatorius Ferdinandas Markosas). Savame mieste, regione, saloje, savomis lyderių šeimomis tikima, pasitikima ir nebent laikinai nusivylus išrenkamas koks “politikas iš šalies”, o paskui, žiūrėk vėl grįžta tos pačios pavardės, tik gal jau iš kitos kartos (štai 2022 m. prezidentu išrinktas Ferdinando Markoso sūnus). Iki šiol Filipinuose gimstamumas nemažas – dabar nukritę iki ~2,5 vaikų vienai mamai, bet apie ~1990 m. dar buvo ~4,5, tad jaunų žmonių labai daug.

Iš katalikybės Filipinuose gimė ir tokios tradicijos, kurios jau net pačiai katalikų bažnyčiai atrodo per radikalios. Po Filipinus keliavome Velykų savaitės metu. Bet Filipinuose svarbiausia šventė ne Velykos, o didysis penktadienis – tada niekas nedirba. Kai kuriuose regionuose (ypač Pampangoje aplink Ancheleso miestą) tada vyksta senakulo Kristaus kančios vaidinimai – Kristų vaidinantis aktorius iš tikrųjų nukryžiuojamas! Be to, ištisos minios vaikšto nuo bažnyčios prie bažnyčios basomis karštu asfaltu plakdamiesi sau nugaras iki šios virsta kruvina mase (atgailauja už nuodėmes). Katalikų bažnyčia tai kritikuoja, tad “save kankinantieji” tądien į bažnyčias nelenda: griūva kryžiumi, meldžiasi prie durų. Dalyvavome ir nuosaikesnėse tradicijose: Kristaus laidotuvių procesijoje, Kristaus ir Marijos susitikime (salubong), kai jųdviejų statulos klajoja (su ištisom miniom iš paskos) miesto gatvėmis, kol susitinka priešais bažnyčią. Mišiose kiekvieną šventosios savaitės dieną buvo vis kitoks aprangos kodas (spalva). Kalbamas kryžiaus kelias einant per 7 bažnyčias. Taip pat kolyčiose visą savaitę dieną-naktį skaitomas filipinietiškas veikalas apie Kristaus gyvenimą Pasyon.

Beje, nors šalis religinga, čia itin gausu vadinamųjų ladyboy – “trečiosios lyties”, vyrų, besirengiančių kaip moterys, bet dažniausiai nelaikančių savęs moterimis ir nesikeičiančių lyties “pilnai”. Jų Filipinuose regėjau daug daugiau, nei Tailande, kuris jais garsėja, ar bet kur kitur pasaulyje. Visokie vestuvių fotografai, dizaineriai, grožio salonų darbuotojai – beveik vien jie/jos.

Savitos ir Filipinų laidojimo tradicijos: kas išgali čia pastato savo mirusisiems ištisus namus su tualetais, net antrais aukštais. Ten patys atvyksta per Vėlines, praleidžia naktį. Kitu metu kapą prižiūri samdytas prižiūrėtojas: pas skurdesnius gal ateina kartą per savaitę, o pas turtingesnius, būna, ir tikrąja to žodžio prasme gyvena kape-name.

Daugelio filipniečių ir pavardės ispaniškos, nes ispanai jas teikė taip: konkrečiam miestui priskirdavo ispaniškas pavardes iš tam tikros raidės ir gyventojai turėdavo rinktis. Vardai, tuo tarpu, filpinuose dažnai keisti, be to, prisiimamos ir keistos pravardės, kurios tarsi pakeičia vardus. Štai Filipinų prezidentas Markosas visur pasirašinėja kaip Bongbongas.

XIX a. pabaigoje Filipinai ėmė siekti nepriklausomybės, bet nebuvo lemta: 1898 m. Filipinus iš Ispanijos tiesiog nukariavo JAV. Mėgstama sakyti, kad “Filipinai kelis šimtmečius gyveno vienuolyne, o tada kelis dešimtmečius – Holivude”. Iš JAV Filipinai perėmė universitetų brolijas, masonus, Rotary: šitų organizacijų simbolių ir šūkių Filipinuose dabar daugiau nei pačiose JAV.

Po “Holivudo” prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, atėjo japonai (1941-1942 m.), tada vėl JAV (1944-1945 m.). Bet tuo metu imperializmas pasaulyje jau nyko ir JAV pagaliau suteikė Filipinams nepriklausomybę.

Nepriklausomi Filipinai pagrindine kalba pasirinko tagalų kalbą, nors šiaip ja kalbėjo tik 25% žmonių (aplink Manilą Lusone). Sebuanų kalba kalba panašiai tiek ar net daugiau filipiniečių. Realybėje liko svarbi anglų kalba, atėjusi iš kolonistų amerikiečių: Filipinuose labiau nei kur kitur Azijoje vietiniai ją moka ir, tiesą pasakius, tikriausiai angliškai lengviau susikalbėti nei bet kuria viena Filipinų kalba (tagalų irgi ne visi gerai moka anapus tagalų tėvynės). Korėjiečiai netgi masiškai važiuoja į Filipinus pigiai mokytis anglų kalbos.

Net kalbėdami savo kalbomis filipiniečiai nuolat “persijunginėja” į anglų kalbą ir atgal. Ne tai, kad įterpia žargoninį žodį: tiesiog gali būti trys ištisi sakiniai angliški, tada trys – tagalų kalba. Tiesa, filipiniečiai tada galvoja, kad visi taip šneka, ir gali taip kalbėti net ir su užsieniečiais. Pvz. “angliškos mišios”, kurias lankiau Pampangos regiono bažnyčioje atrodė taip: angliškas mišiolas, pamokslas – tagalų kalba (bet jei cituojamas Jėzus – tai anglų kalba), giesmės – kapampanganų kalba, bet “Aukojame” tagalų kalba. Taip kalbama Filipinuose!

Anglų kalba ir darbštumas suteikė Filipinams galimybę eksportuoti… pigią darbo jėgą. Vieni dirba užsieniečiams pačiuose Filipinuose, kur pasaulinės kompanijos steigia skambučių centrus anglakalbėms šalims aptarnauti, buhalterinės apskaitos padalinius, iš Filipinų veikia daugybė virtualių kazino. Kiti dirba užsienyje: tarnaitės Singapūre ir Honkonge; statybininkai Persijos įlankos šalyse; artistai Japonijoje; manikiūrininkės JAV. Ir, turbūt, svarbiausia – jūreiviai. 30-40% visų pasaulio jūrininkų – filipiniečiai.

“Filipinietis emigrantas” (balikbajanas) yra tapęs tikru nacionaliniu didvyriu – juk tiek siunčia pinigų savo šeimoms, tėvams, paliktiems Filipinuose vaikams. Pamenu, EXPO 2020 parodoje Dubajuje Filipinų paviljonas vienintelis koncentravosi ne į technologijas ar turizmą, o į savo emigrantus. Jiems oro uostuose yra atskiros eilės (dar suskirstytos į “emigrantai jūrininkai” ir “emigrantai, dirbantys žemėje”), muziejuose ar kai kuriuose viešbučiuose – atskiros nuolaidos. Balikbajanams leidžiama be mokesčių parsivežti tam tikro dydžio dėžę daiktų – tai vadinama balikbajano dėže ir net tapo bendriniu žodžiu (“mūsų spintoje telpa dvi balikbajanų dėžės”). Filipinų kine didžiulė dalis filmų yra apie emigrantus. Lietuvą vadiname emigrantų šalim, bet pagal tai, kaip tai matoma viešumoje, mums toli iki Filipinų. Filipiniečius imigrantus myli ir juos priimančios šalys. Jie darbštūs ir dirba, jie dažniausiai emigruoja teisėtai ir nemėgina apsimesti pabėgėliais. Visiems išeina į gera: filipiniečiai uždirba daug daugiau, nei pas save, o užsieniečiai moka daug mažiau, nei mokėti “savam”.

Neretai būna taip: palikusi savo vaikus seneliams, filipinietė važiuoja dirbti aukle į kokį Dubajų arabų vaikams, kad siųstų namo pinigus, už kuriuos jos pačios vaikai gaus geresnį išsilavinimą ir išvažiuos jau ne kaip juodadarbiai, o kaip kokie daktarai į JAV…

Dar viena filipiniečių “žmonių eksporto” rūšis – žmonos. Niekur kitur pasaulyje nemačiau daugiau tokių porų – ~50-70 m. baltaodis vyras ir ~20-40 m. filipinietė moteris. Dalis jų išvažiuoja į Europą ar Ameriką, bet nemažai ir vyrų atvažiuoja į Filipinus, “žmonos tėvynę”, pavyzdžiui, pigiai pensijai. Kai kurie pabuvę santykiuose metus-kitus išvažiuoja toliau. JAV kariai (tiek baltaodžiai, tiek juodaodžiai) taip Filipinuose paliko ~50000 “maišytos rasės” vaikų, dabar vadinamų amerazijiečiais.

Populiariausia Filipinų sporto šaka – krepšinis (ir didžiausia pasaulyje krepšinio arena yra Filipinuose). Tiesa, jis čia savitas – dalis taisyklių kaip NBA, dalis – kaip FIBA, o dalis tradicijų visai savos (pvz. klubai atstovauja ne miestus, o kompanijas, ir visi žaidžia paeiliui tose pat arenose). Filipinų lyga – antra pagal senumą pasaulyje profesionali krepšinio lyga po NBA.

Sportui prilygsta ir grožio konkursai – čia jie be galo rimtas reikalas, yra ištisos tarpusavy konkuruojančios “piramidės” (miestų, regionų, šalies konkursai), tačiau bet kuriame rimtesniame nugalėjusi moteris gali tikėtis iki gyvenimo galo turėti “grožio karalienės” titulą, kuris stums ją į priekį karjeroje ir gyvenime.

Antra pagal populiarumą Filipinų sporto šaka – gaidžių peštynės. Kiekvienoje savivaldybėje yra gaidžių arena, kur žmonės atveda savo ilgai augintus kovinius gaidžius. Šiuos matai visur – gryname ore narvuose palei kelio. Štai vienas parištas prie pikapo, štai koks turtuolio kapo prižiūrėtojas atsivedė dienai savo gaidį į kapą… Pagrindinė esmė ten – lažybos (atėjusius visi skatino lažintis), jos trunka dar ilgiu nei pati kova. Daug lemia sėkmė: gaidžiai “apginkluojami” “durklais” ir vienas kuris greit paskerdžia kitą. Skamba žiauriai, bet iš tikro viskas taip greita, kad ne ką tesiskiria nuo tiesiog paskerdimo. Pralaimėtoją šeimininkas suvalgo: Filipinai nėra tokia turtinga šalis, kad čia kas būtų tik “dėl pramogos”, greičiau gal iš poreikio turėti vištienos žmonės kažkada dar sau pasidarė pramogą. Žmogui iš Europos turbūt atrodo keista, kaip filipiniečiai myli, popina gaidį it naminį gyvūnėlį, myli ir juo didžiuojasi, o paskui lengvom rankom atneša į mirtiną kovą.

Na, bet Filipinuose mirtis visada arčiau, nei pas mus. Net ir žmonių mirtis. Ji surprantamesnė.

Filipinų nelaimės

“Bahala na” – populiarus fatalistiškas filipiniečių posakis (“Kas bus tas”).

Ir kaip kitaip, kai Filipinai – šitokia nelaimių talžoma šalis. Ugnikalniai, žemės drebėjimai, taifūnai, milžiniški gaisrai, transporto nelaimės – girdėjau gerą mintį, kad “atsigavimas po nelaimių” yra tiesiog populiariausia žinių tema, nes bent kelios Filipinų dalys nuolat atsigauna po kokios nelaimės.

Štai kas įvyko Filipinuose per du mėnesius 2022 m., kai keliavome ten pirmąjį kartą:
*Smogė tropinė audra Megi/Agaton (~300 žuvusiųjų, iš kurių nemaža dalis nuo 210 namų palaidojusios nuošliaužos, be to, audra pradangino elektrą dienų dienoms ne vienoje saloje).
*Veržėsi Talio vulkanas, dėl ko evakuoti aplinkiniai kaimai.
*Sudegė maršrutinis laivas iš Polilo į Lusoną (7 žuvusieji, 23 sužeistieji).
*Sudegė miesto kvartalas Maniloje (8 žuvusieji, vietos laikraščio straipsnyje minimi skaičiai “sudegė 10 namų, 20 žmonių liko benamiais, nuostolis 20000 pesų [400 eurų]” puikiai atskleidė, kiek mažai turto turi daugelis filipiniečių).
*Sugriuvo svarbus automobilių tiltas Bohole dėl dar 2013 m. per žemės drebėjimą patirtų pažeidimų (4 žuvusieji, 23 sužeistieji, tarp jų – turistai; greta buvo statomas naujasis, bet taip ir nespėta atidaryti laiku).

Be to, visur kur regėjau buvusių nelaimių ženklus. 2021 m. gruodį praūžęs uraganas Odetė buvo daug ką apgriovęs – nors nuo jo jau buvo prabėgęs pusmetis. Ir prie krioklių tako nebuvo, ir Sipatano tiltų Bohole. Net Sebu didmiestyje buvo daug pastatų nuplėštais fasadais, įskaitant mūsų viešbutį. Atsistatymas lėtas. “Telefonas ir internetas iki šiol neveikia” – sakė muziejaus Sebu šeimininkė. Kitur buvo vietų be elektros. Dažno Filipinų gyventojų Facebook gali rasti vaizdus, kaip taifūnas siaubia jų ne itin kokybiškai pastatytą namą. Straipsniai apie kiekvieno miesto istoriją pasakoja apie katastrofas.

Mačiau ir kitų nelaimių palikimą: sudegusį kvartalą Iloilo (tie tankiai sustatyti degių medžiagų namai pleška taip smarkiai ir niekuomet nesudega tik vienas).

Filipinų žiniasklaida netgi nekreipia į tai daug dėmesio – katastrofai su kokiais 10-20 žuvusiųjų, kuri mūsuose sukeltų rezonansą metų metams (teismai ir t.t.), čia skiria tik nedidelį straipsnelį. Tik didžiausios gamtinės nelaimės sulaukia kažkiek daugiau dėmesio. Neįtikėtina, bet apie daug nelaimių informaciją pastebėdavome Lietuvos ar JAV žiniasklaidoje, o ne iš Filipinų žiniasklaidoje, kurią irgi keliaudamas sekiau.

Kalbintas triračio taksi vairuotojas baisiai peikė savo kolegą, kuris važinėja su savo žmona: “Tai patekę į avariją abu užsimuš, kas vaikus augins?”, tarsi tai būtų laiko klausimas. Paskui rodė savo randus ir pasakojo, kad tiek jis, tiek keleivis buvo smarkiai sužaloti – bet pasidžiaugė, kad nelaimės kaltininkas nuostolius atlygino. Į saugumą Filipinuose tiesiog nekreipiamas dėmesys: štai važiuoja vienu motociklu penkių asmenų šeima, su vaiku, pasodintu ant vairo. Kartą motociklininkas-taksistas gale vežė mus abu. Kai pamatė policiją, paprašė Aistę užsidėti šalmą – nes turėjo tik vieną. Man sakė: “Tau, kadangi sėdi per vidurį, nereikia”.

Filipinuose įvyko ir kai kurios didžiausių istorinių nelaimių. Daugiau nei 4500 žmonės 1987 m. žuvo nuskendus laivui “Dona Paz” – tai didžiausia jūrų nelaimė istorijoje (trys “Titanikai”!). 2012 m. taifūnas Bofa pražudė ~2000, 2013 m. Haijanas ~7000 ir t.t.

Bent jau nusikalstamumo atžvilgiu Filipinuose situacija nebloga, nors tai nėra supersaugi šalis. Tiesa, atskridęs į Manilą, per pirmas pora dienų susidūriau su keliais iš eilės apgavikais: nuo metrą jungti atsisakiusių (ar greičiau besisukusį metrą turėjusių) taksistų iki policininko, kuris, paklaustas “Kur čia bilietų kasa į krepšinio areną?” ėmė organizuoti nelegalų bilietų pardavimą už keliagubą kainą (atsisakėme ir patys paskui radome kasą). O palei kelius Maniloje puikuojasi užrašai “Šis sklypas neparduodamas”, nes būna apgavikų, kurie mėgina “parduoti” atsitiktinius sklypus geroje vietoje.

Bet, pasirodo, tokie dalykai apsiriboja vietomis, kur baltaodžių daug, o tokių vietų Filipinuose dar labai mažai. Kitur filipiniečiai labai sąžiningi – taksistai jungdavo metrą, o skurdaus rajono kavinėje palikus daiktą vietiniai atbėgo iš paskos jį nešdami. Ir kainos atvykus iš Europos juokingos, ir tik mažai kur jos specialiai pakeliamos užsieniečiui. Anuose kraštuose su užsieniečiais filipiniečiai išvis nesusidūrę – kai kurie prašo kartu nusifotografuoti, bet šiaip, palyginus su kokia Indonezija, dauguma baikštūs ir tik stebi iš tolo (kurorte mačiau netgi ženklą “Nesistebeilykite į turistus”).

Sakoma, kad vakariečiai sąžiningesni žodžiu, nei raštu (meluoti į akis nenori, o pvz. visokios reklamos nebūtinai sako tiesą), o filipiniečiai – atvirkščiai. Jie labai nenori pasakyti į akis nieko galimai nemalonaus ir kartais geriau meluos “ne iš piktos valios”.

Taip pat, Filipinuose įprasta viską tikrinti, kad neapgaudinėtum. Viešbučiuose po išsiregistravimo prieš atiduodami užstatą patikrins, ar nepaėmei kokio rankšluosčio. Paimdami mokėjimą garsiai pasako, kiek paima (kad nekiltų ginčas). O norint Manilos metro naudotis nėščiųjų vietomis, rašo, “reikia parodyti ultragarso nuotrauką”. Iš pradžių gali atrodyti keista, bet kelias apgavystėms užkardomas.

Viena Filipinų saugumo išimtis – politika. Filipinuose gausu politinių nužudymų. Net Manilos oro uostas pavadintas Ninojaus Akino garbei – politiko, kuris nužudytas… tame oro uoste. Iki Rodrigo Dutertės prezidentavimo (2016-2022) filipiniečiai skundėsi narkomanų keliamais nusikaltimais, tačiau šis politikas sudavė narkotikams neregėtą smūgį ir dauguma filipiniečių juo itin didžiuojasi. Tiesa, Vakarų “žmogaus teisių aktyvistams” tas karas nepatiko, nes tai ir buvo karas: per policijos operacijas nužudyta daugiau nei 6000 narkoprekeivių, narkomafijozų ar eilinių narkomanų. Bet Filipinai – kita kultūra ir žmogaus teisės suprantamos kitaip.

Visgi Filipinai – labai demokratinė šalis, tą tradiciją “paveldėjusi” iš JAV. Ir ten tikrai nėra visokių diktatūroms įprastų ribojimų: žmonės noriai kalba apie politiką ir bet kokiom kitom temom, visur galima fotografuoti ir filmuoti, nėra rimtų ribojimų dronams (apskritai Filipinuose gal mačiau daugiau dronų nei kur kitur).

Kaip keliauti po Filipinus?

Keliavimas po Filipinus yra labai lėtas. Atrodo, atstumai žemėlapyje nedideli – bet, kaip bevažiuotum, užtruks ilgai. Tik aplink Manilą yra magistralių (mokamų ir brangių), o kitur nelygūs keliai sukinėjasi per begalinius miestelius, pilnus džipnių, motociklų, triračių, kurie gali būti užstatę pusę kelio, vaikštančių žmonių ir laukinių šunų. Dar lėčiau, jei kelias vingiuoja serpantinais per kalnus, kur pusę kelio gali būti prieš daug mėnesių užvirtus nuošliauža ir niekas nieko nedaro, nes kita pusė – laisva (ką daryti susitikus automobilį iš priekio, reikia spręsti patiems). Vietomis kelias gali “dingti”, pasidaryti negrįstas – kaip parodė patirtis, verta tikrinti keliose GPS programose, nes ne visi keliai pažymėti.

Automobilis yra greičiausias būdas keliauti, nors ir ne “silpnų nervų vairuotojams” (be to, autonuoma Filipinuose brangi). Taip apvažiavome Lusoną ir Sebu salą. ~300 km nuo Ancheleso iki Vigano juo gali nuvažiuoti per ~6 val., bet kalnuose blogiau: nuo Sagados iki Batado ryžių terasų 80 km važiuojama apie 3 val.

Dar lėčiau autobusais. Autobusas iš Kagajano de Oro į Davao (Mindanao sala) 280 km (arčiau nei Vilnius-Klaipėda) įveikė per… 9 val. 20 min. (laiko pridėjo ir stabčiojimai stotyse). Autobusai šiaip būna kelių rūšių – brangiausi (nors vis tiek pigūs) kondicionuojami, pigesni atidarytais langais. “Vietiniai autobusai” (iki kelių val. atstumams) – tai paprastai džipniai (prailginti džipai, kuriems pradžią davė JAV armijos per Antrąjį pasaulinį karą palikta technika). Užsipildžius vidui, jais važiuojama net ant stogo.

Tarp salų kursuoja laivai. Lėčiausi keltai, gabenantys ir automobilius (tiesa, juose smagu sėdėti denyje stebint praplaukiamas salas). Dvigubai greitesni ir brangesni keleiviniai laivai, kur sėdima viduje salone. Dar yra bangkos – mažesni tradiciniai laivai su autrigeriais vietiniam susisiekimui. Kai važiuojama iš miesto vienoje saloje į miestą kitoje, būna galima nusipirkti “bendrą autobuso bilietą”, kur autobusas kelsis keltu. Taip ne visada apsimoka: ne tik dėl kainos, bet ir dėl laiko (yra buvę, kad autobusas nepateko į keltą ir laukė autobusų eilėje, kai tiesiog pėsčias būtum įlipęs).

Štai kelionė iš Borakajaus kurorto į Sebu (“oro keliu” vos 285 km ir į priekį nuskridome per mažiau nei valandą) atrodė taip: 8 val. autobusu Katiklanas-Iloilo, taksi iki Iloilo uosto, 1,5 val. keltu Iloilo-Bakolodas (iš Panajaus salos į Negrosą), 20 min. perkrautu maršrutiniu triračiu motociklu nuo Bakolodo uosto iki stoties (5 keleiviai ir 5 lagaminai viduje!), 8 val. naktiniu autobusu Bakolodas-Sebu, kuris pakeliui dar keliasi keltu Eskalantė-Tabuleanas (2 val., iš Negroso salos į Sebu) ir šiame kelte privaloma būti išlipus.

Tokiom aplinkybėm nieko keisto, kad turistui norisi negaišti laiko ir skristi lėktuvu. Tai paprasta iš Manilos, kažkiek – Sebu, bet šiaip oro kelių tinklas nėra labai geras. Jeigu žemės transportu gali nukeliauti per kokias 7-8 val., tai skrydžio, deja, nebus išvis (pvz. Manila-Viganas). O tarp mažesnių miestų dažnai tenka skristi per Manilą ar Sebu, kas labai gaišta laiką. Manilos oro uostas nepatogiausiai sutvarkytas iš visų tokio dydžio oro uostų, kokiuose buvau: keturi jo terminalai stovi toli vienas nuo kito, praktiškai tai tarsi skirtingi oro uostai: tarp jų, būna, tenka važiuoti taksi, prieš tai atstovėjus taksi eilę (nuo pirmojo iki trečiojo terminalų – 5 km, t.y. toliau nei nuo Vilniaus oro uosto iki Vilniaus senamiesčio). Taigi, persėdimui Maniloje reikia pasilikti laiko, jei teks keisti terminalą, o ir skrydžiai linkę vėluoti.

Sudėtingas transportas turi ir vieną pliusą – vietos, į kurias nuvažiuoti sunkiau, nėra “užgultos” turistų. Na, pvz., Viganas – būtų vertas dėmesio, bet gaišti 10 val. kelionei autobusu iš Manilos į vieną pusę daug kas nesiryžta (realiai pirmyn-atgal “sudegintum” dvi atostogų dienas). Tad ten vyrauja filipiniečiai, kurie kelionėms po savo šalį turi daugiau laiko.

Miestų viduje viešojo transporto tvarka visur skirtinga, bet beveik niekur jokios informacijos nėra (reikia klausinėti žmonių ar žinoti, kur yra vairuotojo nuolat kaitaliojamose krypčių lentelėse esančios vietos). Tik Maniloje pastatytas metro (nors linijos eina toli gražu ne visur ir nėra patogios: pvz. norint važiuoti į kitą pusę dažnai reikia perbėgti judrią gatvę).

Kitur viešojo transporto pagrindas – džipniai ar sumodernintos jų versijos, galbūt motorelos. Greita taksi (su taksometrais) yra “mažieji taksi” motociklai su priekabomis (reikia sutarti dėl kainos). “Uber” nėra, bet yra panašus “Grab” – tačiau jis tiesiog brangesnė taksi versija.

Filipinų maistas, parduotuvės ir nakvynės

Filipinų virtuvė, priešingai daugybei “didžiųjų” Azijos virtuvių, beveik nežinoma anapus Filipinų. Iš pradžių atrodė nieko keisto: patiekalai tokie skirti “užkimšti skrandį”. Valgomi visi organai, snukiai ir t.t., ant visko pilama daug acto ir sojos padažo, o pagrindas, aišku, ryžiai. Porcijos nedidelės – kai rašo “3-4 žmonėms” suvalgydavome dviese – o juk Lietuvoje ar ypač Amerikoje žmonės jau sako, kad mes nedaug valgome.

Kita vertus, ilgainiui radau įdomesnių patiekalų. Įdomūs jų ryžiai su česnaku, “adobo” paruošimas (su česnaku ir actu). Kai kurie patiekalai keisti – balutas (apvaisintas kiaušinis su pusiau išsivysčiusiu paukšteliu, kuris valgomas visas) ar lečonas (ant prekystalio guli visas paršelis ir tavo akyse tau atpjauna norimą dalį). Šiaip sako, kd filipiniečiai valgo viską, ir kai kuriuose regionuose rasi ir šunienos, katienos, šikšnosparnienos, žiurkienos – bet tai jau rečiau ir akivaizdžiai nemačiau.

Be to, Filipinai didžiulė rinka, ir turi savo greito maisto tinklus, kurių garsiausias “Jolibee”. Vien restoranų Filipinuose pakanka, kad jis patektų į didžiausių pasaulio restoranų tinklų šimtuką!

Taip pat Filipinuose itin išplitę korėjiečių restoranai – net kaimuose jų būna. Tai Filipinuose, atrodo, antra virtuvė po pačių filipiniečių ir niekur kitur pasaulyje (išskyrus Korėją) nemačiau jos tiek daug.

Filipinuose nėra paplitusios mokėjimo kortelės – net kai kuriuose parduotuvių, degalinių, restoranų tinkluose jų neima, o “užkampiuose” gali nebūti ir bankomatų. Verta apsirūpinti grynais pinigais didmiesčių (Manilos, Sebu) nemokamuose bankomatuose, arba vežtis grynus JAV dolerius (eurų kursas prastas).

Ieškant nakvynės, galima patikrinti kelias interneto svetaines. Bet netgi ir taip pamatysite tik nedidelę dalį viešbučių: daugybės Filipinų viešbučių, ypač pigiausių, nėra internete išvis, jie reklamuojasi tik gatvės reklamomis (kartais galima gauti geresnį pasiūlymą už 12 val. nei 24 val.).

“Paprastą” viešbutį galima gauti itin pigiai – ten bus lova, kambarys, retsykiais – vaizdas pro langą. Bet augant poreikiams kaina gali augti greitai. Tarp poreikių – ne tik didesnis kambario plotas. Kai kuriuose pigiausiuose viešbučiuose gali nebūti šilto vandens, kondicionieriaus, mažas vandens spaudimas, taip pat daug kur Filipinuose, būna, dingsta elektra, o vėl paleista gali “sudeginti” prietaisus (mums sudegė vienas telefono pakroviklis). bet, jei užsakai numerį vietoje, gali nueiti pažiūrėti (pvz. ar yra vanduo).

Filipinus verta atrasti!

Prieš keliaujant į Filipinus, apie šią šalį žinojau mažiau, nei apie daugelį 100 mln. gyventojų turinčių šalių. Ir daug kam taip: kažkaip skrydžiai į Filipinus dažnai brangesni, nei į kokį Tailandą, Malaiziją ar Balį, o ir vietoje keliauti ilgiau užtrunka, tai europiečiai Filipinus pasilieka “rezervui”, kuris nebūtinai kada ateina. O Filipinuose tad vyrauja turistai iš Azijos. Tiesą pasakius, nemažai Filipinuose kalbintų europiečių ten ir patraukė tai, kad Filipinai “mažiau atrasti ir nuvalkioti”.

Tačiau Filipinai tikrai turi savo dvasią, “pasaulinio lygio” lankytinų vietų, ir, todėl, manau laiko klausimas, kada jie bus atrasti. Tai ir vyksta – nuo 2013 m. iki 2019 m. (pandemijos išvakarės) turistų išaugo daugiau nei dvigubai.

Jeigu esate Azijos mylėtojai – tikrai verta atrasti Filipinus, unikalią vietą, kur susiduria Azijos, Amerikos ir Ispanijos kultūros. Kur susiduria uolos, vandenys, kalnai ir sugebanti tame išgyventi žmonija. Kur tvirčiausia pasaulyje katalikybė pagimdė net ir “kruvinas” tradicijas. Kur dėl lėtų kelių dar yra atokių kultūrų ir kaimų – ir atradimo džiaugsmo.

---

Visi mano kelionių po Filipinus aprašymai-vadovai

1. Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi! (ĮŽANGA)
2. Lusonas - ryžių terasos, Filipinų širdis
3. Visajai - Filipinų kurortų salynas
4. Palavanas - gražiausia Filipinų sala
5. Mindanao - paprastesni Filipinai
6. Filipinų virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Filipinus žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai