Išskleisti meniu

Azija – kelionių vadovai

Azija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Azija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 2 komentarai

Azija tik žemėlapyje – vienas žemynas. Nes iš tikro joje įvairovė didesnė, negu visame likusiame pasaulyje kartu paėmus! Nes Azijoje gyvena daugiau nei pusė viso pasaulio žmonių, tautų, religijų ir kultūrų.

Todėl ir kelionės į Aziją – labai įvairios, nelyginant kokią šalį pasirinksite. Aplankęs jau ne vieną dešimtį Azijos šalių visose žemyno pusėse ir kampuose, trumpai ir išsamiai aiškinu, ko kur tikėtis, kiek kainuos, o kur geriau nevykti.

Azija faktiškai susideda iš šešių kultūrinių žemynų, kiekvienas kurių turi savo kultūrą, istoriją ir atmosferą. Tai – musulmoniški Artimieji Rytai, indiškų kvapų persmelkta Pietų Azija, karšta ir drėgna Pietryčių Azija, modernioji Rytų Azija, šilko kelio Vidurinė Azija ir Rusijos valdoma Šiaurės Azija.

Pagrindiniai Azijos regionai, kiekviename kurių kelionės patirtis, kainos, gamta, kultūra, klimatas skirsis kardinaliai

Pagrindiniai Azijos regionai, kiekviename kurių kelionės patirtis, kainos, gamta, kultūra, klimatas skirsis kardinaliai

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika


Artimieji rytai – Islamas, dykumos, civilizacijų aušra

Religija: Islamas
Tarptautinės kalbos: Arabų, prancūzų, anglų
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai
Kodėl važiuoti?: Sunykusių civilizacijų griuvėsiai, kurortai, religinė kultūra, turtingi naftos didmiesčiai.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~150 EUR, bet į kai kurias šalis yra labai pigių tiesioginių skrydžių.
Patraukliausios kelionei Artimųjų Rytų šalys: Turkija, Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina), Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija, Iranas, Libanas.

Kitos Artimųjų Rytų šalys: Omanas, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, Saudo Arabija, Sirija, Irakas, Jemenas.

Artimuosiuose Rytuose gimė žmonių civilizacija – ir iš ten pasklido po pasaulį. Būtent ten stūkso seniausi pasaulio miestai, o kai kurie žlugusių civilizacijų griuvėsiai – įspūdingesni, nei Italijoje ar Graikijoje.

Petros senovinis olų miestas Jordanijoje.

Laikai, kai Artimuosiuose Rytuose buvo stūksojo didžiausi pasaulio miestai ir gyveno išmintingiausi mokslininkai – jau praeitis, bet dalis regiono savo užmojais vėl stebina pasaulį. Tai – Persijos įlanka, kur iš naftos pinigų vietiniai valdovai stato aukščiausius pasaulio dangoraižius, didžiausius oro uostus ir prekybos centrus, pila didžiausias dirbtines salas. Jeigu galvojate, kad įspūdingi gali būti tik seni miestai, Artimuosiuose Rytuose galite pakeisti nuomonę! Daugelis regiono šalių naftos neturi ir yra skurdesnės, bet pigesnės. “Afrikietiško skurdo” nėra niekur: dauguma žmonių raštingi, gimstamumas žemas.

Burž Chalifa, aukščiausias pasaulio pastatas (dešinėje), ir vaizdas iš jo 148 aukšto terasos į pagrindinį Dubajaus kelią.

Artimieji Rytai vilioja ir savo kurortais. Tiesa – žiemos, ypač regiono šiaurėje, per vėsios, kad maudytis jūroje, tad pagrindiniai turizmo sezonai – pavasaris ir ruduo. Regiono šiaurėje (Turkija, Izraelis) – ir vasara, o regiono pietuose (JAE) vasaros gerokai per karštos, kad net vietiniai eitų į lauką iš kondicionuotų erdvių.

Artimuosiuose Rytuose gimė ir trys didžiosios pasaulio religijos: krikščionybė, islamas, judaizmas. Todėl ten pilna šventų vietų, į kurias piligrimai plūsta milijonais. Netgi netikintįjį tos vietos pribloškia: šitokios minios, šitokios senos tradicijos! Ir, pagaliau, galimybė prisiliesti prie istorijų, kurias, vienaip ar kitaip, norėdamas ar nenorėdamas, gyvendamas krikščioniškoje Lietuvoje girdėjai nuo vaikystės (bent jau per Kalėdas, Velykas ir pan.).

Kristaus kapo bažnyčios viduje, prie vieno altorių. Beje, rytais bažnyčią atrakina musulmonas – tai visiems vienuoliams tinka, nes taip nė viena krikščionybės pakraipa neturi viršaus prieš kitas

Iki šiol Artimieji Rytai – bene religingiausias pasaulio kraštas, kur paklausti “kas tu esi?” žmonės visų pirma sako savo religiją, pagal ją gyvena ir rengiasi, skirtingų tikėjimų žmonės beveik nesituokia tarpusavyje, o daugelio valstybių įstatymai rašomi atsižvelgiant į religines normas.

Pastaraisiais šimtmečiais Artimuosiuose Rytuose įsivyravo viena religija – islamas. Muedzinų šauksmai maldai, seni rytietiški turgūs, kuriuose tiesiog privaloma derėtis, religijos įkvėpti rūbai, dengiantys visus odos lopinėlius (o moterų – ir plaukus ar net veidą).

Emyratuose tautiniai rūbai – ne tik pasirodymams. Jais vilki ir eiliniai žmonės.

Tačiau Artimuosiuose Rytuose yra ir judėjiškų, krikščionišku, zoroastriškų bei kitus tikėjimus išpažįstančių vietų, kur atmosfera – visiškai kitokia ir net įstatymai taikomi išskirtiniai. Ir nors dažnas, nebuvęs Artimuosiuose Rytuose, įsivaizduoja, kad musulmonai – tai vien arabai, net ir musulmoniškos žemės – labai įvairios. Irano, Turkijos gyventojai su arabais neturi nieko bendro – išskyrus religiją. Balti vyriški ir juodi, veidus dengiantys moteriški rūbai – tai grynai arabų tautinė tradicija. Islamas nereikalauja, kad moterys dengtųsi veidą – tik plaukus, todėl nearabai musulmonai to nepraktikuoja. Tiesą pasakius, kai arabės moterys keliauja į švenčiausią Islamo vietą Meką – jos netgi privalo veidus atsidengti.

Krak de Ševaljė – kryžininkų pilis Sirijoje. Artimuosiuose Rytuose (Jordanijoje, Sirijoje, Izraelyje, Libane, Turkijoje) yra daug tokių pilių, menančių religijų konfliktą

Pastaraisiais metais Artimieji Rytai įgijo prastą įvaizdį: žmonės net bijo ten keliauti. Juk šitiek karų, terorizmo rodo per žinias! Tačiau iš tikro bijoti nereikia. Karai ir terorizmas vyksta ne visame regione, o labai konkrečiose vietose (pvz. Sirijoje), į kurias tikrai geriau nekeliauti. Visur kitur net jeigu ir įvyksta koks išpuolis – tikimybė ten patekti labai maža. Viską atperka tai, kad apskritai nusikalstamumas Artimuosiuose Rytuose – daug mažesnis, nei Lietuvoje. Reiškia, nors ten teroro aktų tikimybė ir didesnė (nei Lietuvoje – bet tikrai ne Vakarų Europoje), daug mažesnė tikimybė nukentėti nuo eilinių nusikaltimų: taigi, bendrai paėmus, daugelyje Artimųjų Rytų šalių net saugiau, nei Vilniuje!

Siena, kuria Izraelis aptvėrė palestiniečių miestus (čia – Betliejų).

Priešingai įvaizdžiui, Artimuosiuose Rytuose mažai ir įkyrių prekijų – išskyrus pačius populiariausius kurortus. Prekijai įkyriausi ne Azijoje, o Afrikoje. Mažiau turistinėse vietose Artimųjų Rytų žmonės kaip tik patys svetingiausi pasaulyje – kviesis turistą namo, duos dovanų nieko nesitikėdami atgal.


Pietų Azija – viduramžių chaosas ir didinga kultūra

Religija: Hinduizmas, islamas ir daug mažesnių
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai (šiaurėje) ir australidai (pietuose)
Tarptautinės kalbos: Hindi-urdu, anglų
Kodėl važiuoti?: didinga sena architektūra, religinė kultūra.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~350 EUR.
Patraukliausios kelionei Pietų Azijos šalys: Indija, Nepalas, Šri Lanka, Maldyvai.
Kitos Pietų Azijos šalys: Butanas, Pakistanas, Bangladešas, Afganistanas.

Pietų Azija iš reklaminių bukletų turistams – tai didingi Viduramžių pastatai, ryškiaspalviai drabužiai, laukiniai aukščiausi pasaulyje kalnai (Himalajai).

Tadžmahalas.

Visa tai – tiesa. Bet labiausiai apsilankius Pietų Azijoje įstringa „sugrįžimas laiku atgal“. Gal 100, gal 200 metų. Miestų gatvėse šiukšles rausia karvės ir kiaulės, latakais teka kanalizacija. Prekystaliais laigo žiurkės. Skurdas, lūšnynai, sunkiai triūsiantys vaikai, turguje besišlapinantys vyrai, primityvūs apgavikai, dinginėjanti elektra, „stumdomi“ narkotikai ir prostitutės, tūkstančiai at gatvės grindinio nakvojančių šeimų: ko tik ten nemačiau ir negirdėjau! O kur dar labiausiai paplitusi pasiutligė ir daugiausiai pasaulyje terorizmo aukų, visos keisčiausios relginės tradicijos, masinė beraštystė…

Kiaulės ėda šiukšles Džaipuro centre. Ši atliekų krūva - jų namai (ten jas sutikome ne kartą). Matėme, kaip gretimi gyventojai grėbliu sviedė 'naujo maisto' vienai kiaulių į snukį

Kai kuriuos žmones kultūrinis šokas taip prislegia, kad jie prisiekia daugiau gyvenime kojos į Pietų Aziją nekelti – dar kiti šį sprendimą priima vien pasiskaitę svetimus įspūdžius.

Delio šalikelėje samdoma mergaitė skalbėja skalbia drabužius. Indijoje dirba kas penktas vaikas.

Ir vis dėlto yra kam Pietų Azijos grožis nustelbia visus jos trūkumus. O gal net tai, kas kitiems atrodo trūkumai, jiems – privalumai. Juk 100-200 metų atgal pasaulis, atrodo, buvo dvasingesnis, žmonėms daug labiau rūpėjo, kas laukia po mirties, kaip įprasminti savo gyvenimą – o ne tik vienadienės linksmybės.

Manikarnikos ghatas, kur Varanasyje kūrenami ir į Gangą leidžiami lavonai.

Ar bent jau taip tiki tie, atradę savo „pašaukimą“ Pietų Azijoje, kurių Europoje – irgi milijonai. Nesu vienas jų, bet Pietų Azijoje mane žavi jos įvairovė ir laisvė: čia pats pasirenki, kaip gyventi, ir jei pargriūsi, pagalvės niekas nepakiš, bet ir gausybės kitur pasaulyje gausaus valstybinio reguliavimo nėra.

Delio Džamė mečetė - didžiausia Indijoje ir penktadieniais sutraukianti apie 30000 maldininkų - paskendusi centro turgaus chaose.

Ar Pietų Aziją įsimylėtumėte, ar prakeiktumėte – abejingų kelionė į ją tikrai nepaliks Regione gyvena kone 2 milijardai žmonių – ketvirtadalis viso pasaulio. Todėl tarp viso purvino skurdo visada gali rasti ir spindesį, tarp kaimo beraščių – ir pasaulinio garso mokslininkus, tarp religingų žvejų kaimų – hedonistinius kurortus vakariečiams. Net jei „kitokių“ tarp vietinių tėra tik 1% ar 2% – tai vis tiek dešimtys milijonų žmonių! Lyg ištisose Europos valstybėse…

Maharadžos rūmai Džaipūre

Maharadžos rūmai Džaipūre


Pietryčių Azija – šventyklos, kurortai ir džiunglės

Religija: Budizmas ir islamas
Rasė: Tamsaus gymio geltonodžiai ir, kai kur, australidai
Kodėl važiuoti? Amžina vasara, puikus kainos ir kokybės santykis, daug pramogų galimybių.
Tarptautinės kalbos: Anglų
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Tailandas, Indonezija, Singapūras, Malaizija, Vietnamas.
Kitos Pietryčių Azijos šalys: Filipinai, Kambodža, Laosas, Birma, Brunėjus, Rytų Timoras.

Pietryčių Aziją turistai iš Europos pamilę labiausiai. Ypač – jos paplūdimius, kurortus. Tačiau Pietryčių Azijoje – ir didžiulės džiunglės, ir milžiniški didmiesčiai, ir galimybė prieiti arčiau gyvūnų nei bet kur kitur, net paglostyti tigrą. Ir vietinės kultūros ten tvirtai laikosi prieš globalizaciją. Todėl į Pietryčių Aziją traukia tiek poilsiautojai, tiek kultūros ieškotojai, tiek kuprinėtojai (backpackers).

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Žygis drambliais šiauriniame Tailande.

Pietryčių Azijoje visada karšta. Būna lietingi mėnesiai, tačiau net ir tas „lietaus sezonas“ ne visur baisus (pvz. Tailande per lietaus sezoną lyja ne ką dažniau, nei Lietuvoje vasarą, tik liūtys tokios stiprios, karštos).

Vienas paplūdimių Ko Samui (netoli Didžiojo Budos)

Tailando “lietaus sezono” idilė Ko Samui saloje.

Pietryčių Azija gali pasirodyti labai „laisva“ žemė: juk ten aistringi paplūdimių vakarėliai, kurortai. Tačiau iš tikro ji ir labai religinga. Dalis jos – budistinė, dalis – musulmoniška, dalis – krikščioniška, nepamiršti ir kadaise vyravę hinduistų dievai – bet visus jos gyventojus vienija aistringas tikėjimas, didžiulės aukos vis didesnėms ir puošnesnėms šventovėms, kylančioms taip masiškai, kaip katedros Viduramžių Europoje. Šventovės – naujos ar senos – vienos įdomiausių Pietryčių Azijos lankytinų vietų. Dar smagiau suderinti savo kelionę su bent vienu spalvingu religiniu festivaliu: pažiūrėti tikrai bus ką.

Batu olos prie Kvala Lumpūro Malaizijoje – hinduistams šventa vieta, kurioje kasmet per Taipusamo šventę jie rituališkai žaloja save

Per ilgus kolonizacijos, užsienio prekybos, turizmo dešimtmečius pietryčių azijiečiai išmoko tolerancijos kitokiems papročiams. Turistų ten niekas nebaus ir jiems negrūmos už pernelyg atvirą aprangą ar kitas „kultūrines klaidas“. Štai Malaizijoje net oficialiai egzistuoja skirtingi įstatymai musulmonams ir nemusulmonams.

Šokinėjimas per ugnį

Full Moon Party Tailando Ko Pha Ngan saloje – pirmasis ir didžiausias pasaulyje paplūdimio vakarėlis. Čia žmonės elgiasi visiškai be tabu.

Be to, Pietryčių Azija – labai pigi, bet, nepaisant to, paslaugų standartas ten – aukštas. Pietryčių Azijoje rasite visokiausių prekių, restoranų, viešbučių, nesudarys bėdų, jei papulsite į nelaimę ir prireiks ligoninės. Bent jau, turtingesnėse regiono šalyse: Malaizijoje, Singapūre, Brunėjuje, Tailande.

Malaizijos sostinės Kvala Lumpūro moderni panorama

Pietryčių Aziją istorija padalino į dvi dalis. Daugelį skurdžiųjų regiono šalių valdė komunistai (Laosas, Kambodža, Birma, Vietnamas) ir jos turi ekonominių problemų. Kita vertus, ir turistų ten mažiau, o blogiausi laikai – praeityje. Todėl tuos, kam nepatinka „numinti takai“ Laosas gal sužavės net labiau, nei turistais aptekę Tailando ar Balio kurortai.


Rytų Azija – moderniausios pasaulio šalys

Religija: Ateizmas, budizmas, konfucianizmas ir tradicinės religijos
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Kinų, japonų, korėjiečių
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Japonija, Kinija, Honkongas, Makao.
Kitos Rytų Azijos šalys: Pietų Korėja, Šiaurės Korėja, Mongolija, Taivanas.

Pirmą kartą išlipęs bet kuriame Rytų Azijos didmiestyje neabejotinai pasijusi kaip papuolęs į mokslinės fantastikos kūrinį. Nuo pamatų iki stogų reklaminiais “hieroglifais” žibantys dangoraižiai, tarp jų nardantys greitieji traukiniai, žmonių upės ir jūros.

Tipiška Tokijo gatvė.

Daugelyje jų nerasite beveik nieko seno – viską sugriovė karai, revoliucijos. Tuos miestus reikia ne pamatyti, o pajausti. Pavalgyti neužmiegančiuose naktiniuose turguose, stebėti naujai gimstančias tradicijas, unikalias subkultūras ir madas: šiuolaikiškas, bet visai kitokias, nei mūsuose. Technologijos tenykščiams žmonėms įaugusios į kraują: nuo automatinių kavinių su maisto konvejeriais iki žaidimų automatų salonų iki elektroninio sporto TV ekranuose: kas pas mus – egzotiška retenybė, ten – kasdienybė. Tačiau sėkmingai gyvuoja ir daug senesnės, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos: kinų feng šui ar kung fu, japonų kendo, manga, origamis ar arbatos gėrimo ceremonijos. Daugelis jų šiandien žavi viso pasaulio žmones, bet tik Rytų Azijoje jos yra “savos”, visuotinai priimtos. Dar kitos Vakaruose beveik nežinomos – ir Rytų Azijoje yra vienintelės normalesnės progos jas išmėginti. Netgi tai, ką galvojame, kad puikiai žinome – pavyzdžiui, kinų virtuvė – pačioje Rytų Azijoje nušvinta visai kitomis spalvomis, yra kur kas daugiau, nei eksportuota į Vakarus.

Kapsulių viešbutis, kur nakvoja namo grįžti nesuspėję japonų darbininkai.

Geriausia gėrėtis Rytų Azijos miestu vis dar – Japonijoje, o ypač Tokijuje, didžiausiame pasaulio mieste. Tačiau prieš 10-20 metų Japonijai prilygti ėmė ir Honkongas, Makao, Pietų Korėja bei Taivanas, o dabar tokia supermoderni jau ir didžiuma Kinijos.

Pudongo, Šanchajaus verslo rajono panorama. Du jo pastatų patenka tarp 10 aukščiausių pasaulio pastatų (kaip ir į daug Kinijos superdangoraižių, galima pasikelti viršun)

Pudongo, Šanchajaus verslo rajono panorama. Du jo pastatų patenka tarp 10 aukščiausių pasaulio pastatų (kaip ir į daug Kinijos superdangoraižių, galima pasikelti viršun)

Ir visgi modernieji tankūs didmiesčiai – tik pusė Rytų Azijos žavesio. Rytų Azijos gyventojai be galo myli gamtą ir netgi Honkonge, kur gyventojų tankumas – 150 kartų(!) didesnis nei Lietuvoje, beveik 80% ploto palikta neužstatyta pastatais. Tokiose Rytų Azijos vietose gali pasijusti lyg toli nuo civilizacijos: tarp aukštų kalnų, senų žvejų ar pirklių kaimų, karštųjų vulkaninių versmių.

Vienuolynas tarp žalių kalnų Honkonge

Tiesa, iš tikrųjų civilizacija visuomet bus arti. Reti išlikę Rytų Azijos “istoriniai miestai” primena savotiškus lunaparkus: viskas pajungta turizmui. Net dažnoje gamtinėje lankytinoje vietoje rasite civilizacijos stebuklų – lynų keltuvus ar stiklinius tiltus – ir visur sups minios.

Vienoje įspūdingiausių gamtinių Kinijos vietų Džangdziadzie pasivaikščiojimo takai - asfaltuoti, o tinginčius gali pavežti traukinukas

Vienoje įspūdingiausių gamtinių Kinijos vietų Džangdziadzie pasivaikščiojimo takai – asfaltuoti, o tinginčius gali pavežti traukinukas

Visa tai gali atrodyti didelis minusas, bet tai turi savų pliusų: yra daug kitur neprieinamų galimybių patirti vietos gamtą ir kultūrą. Pavyzdžiui, atvykę į kokį “liaudies kaimą” (suprask seną, dabar turistams pritaikytą gyvenvietę) galite būti garantuoti, kad išvysite kokį nors tradicinį vaidinimą ar ceremoniją: kai turistų šitiek, viskas vyksta kasdien, net kas valandą.

Korėjos liaudies kaimo jojikai.

Be to, dauguma “turistų” Rytų Azijoje yra ne užsieniečiai, tačiau po savo šalį keliaujantys vietos gyventojai. Taigi, viena vertus, viskas tose šalyse pritaikyta turistams (gausu viešbučių, restoranų, transporto, paslaugų ir pramogų), kita vertus, nebus taip, kad atsidursite kažkokiame “baltaodžių burbule”: kaip tik priešingai, greičiausiai bus sunku net susikalbėti bet kokia kalba, išskyrus vietinę kinų, japonų ar korėjiečių (nors situacija keičiasi), taigi, kelionė į Rytų Aziją bus labai autentiška patirtis.

Kijoto – geriausiai išsilaikiusio Japonijos miesto – senamiestyje japonės dažnai nuomojasi visai dienai tautinius drabužius. Užsienio turisto akiai jos ne mažiau įdomios, nei tikros geišos

Vienas neabejotinas Rytų Azijos pliusas: iki daugelio turistinių taškų nuvažiuoti labai paprasta, mat žmonių ten tiek daug ir jie gyvena taip tankiai, kad viešasis transportas (daug kur greitieji traukiniai) kone visur kursuoja bent kas keliolika minučių. O jei kursuoja tik kas valandą – tai jau labai atoki, autentiška vieta. Tiesa, su automobilio nuoma Rytų Azijoje sunkiau: brangu (Japonijoje, Honkonge) ar net neįmanoma (Kinijoje).

Greitasis traukinys Japonijoje. Rytų Azijoje greitųjų traukinių bėgiai yra kone dvigubai ilgesni, nei likusiame pasaulyje kartu paėmus.

Na o labiausiai Rytų Azija nepralenkiama saugumu. Nusikaltimų – vagysčių, plėšimų, žudymų – ten tiesiog beveik nebūna (kad ir kaip tuo būtų sunku patikėti pasižiūrėjus žiaurius japonų filmus).


Vidurinė Azija – šilko kelias ir sovietiniai gniaužtai

Religija: Islamas (atskiestas sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai ir baltaodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl keliauti? Šilko kelio architektūra, laukinė gamta, sovietinio genocido vietos.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~250 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Uzbekija, Kazachija.
Kitos Vidurinės Azijos šalys:: Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija.

Vidurinioji Azija – ta Azijos dalis, kurią valdė Sovietų Sąjunga. Ir po Sovietų Sąjungos žlugimo pokyčiai ten buvo lėtesni, nei pas mus ir netgi nei Rusijoje. Tik viena iš penkių regiono šalių – demokratinė; veši korupcija (ir turistai su tuo susiduria), alkoholizmas, skurstantys miesteliai ir kaimai.

Aralo jūros išdžiūvimas – sovietų sukelta ekologinė katastrofa. Ant jos dugno Uzbekijoje čia rūdija žbejybinis laivynas

Tačiau pamažu ir Vidurinė Azija keičiasi į gera, atsiveria pasauliui. Į daugelį jos šalių jau gali keliauti be sudėtingai gaunamų vizų – iš pradžių taip atsivėrė Tadžikija ir Kirgizija, vėliau Kazachija, neseniai – ir Uzbekija. Nepaisant to, dar labai mažai kas keliauja. Ypač iš Vakarų. Jiems ir sunkiau: juk visiškai nemoka rusiškai, tuo tarpu Vidurinėje Azijoje rusų kalba – vis dar elito kalba ir – dažnam – vienintelė užsienio kalba. Net jaunuoliams ir vaikams.

Šachtininkų kultūros rūmai Karagandoje. Dažname Vidurinės Azijos mieste stalininiai pastatai - vieni gražiausių

Šachtininkų kultūros rūmai Karagandoje. Dažname Vidurinės Azijos mieste stalininiai pastatai – vieni gražiausių

Čia lietuviams paprasčiau. Daug kartų teko nustebti, kaip vakariečiai nesupranta Vidurinės Azijos: pvz. net autoritetingiausi tinklapiai ir knygos rašė, neva Uzbekijoje neįmanoma išsinuomoti automobilio, kai mes (aišku, kalbėdami rusiškai) nesunkiai tą padarėme. Todėl Vidurinė Azija – vieta atradimams, kur gali išmėginti kažką, ką dar darė mažai turistų, nes jų iš viso yra labai mažai.

O atrasti Vidurinėje Azijoje tikrai yra ką. Visų pirma, Šilko kelias – iš prekybos šilku milžiniškų pelnų Viduramžiais pastatyti puošnūs miestai, pilni didingų mečečių ir medresių (daugiausiai jų – Uzbekijoje).

Registano aikštė Samarkande – viena garsiausių pasaulyje.

Antra – begalinės, retai gyvenamos stepės ir pusdykumės, o rytuose – vieni aukščiausių pasaulio kalnų.

Šarynės kanjonas pietryčių Kazachijoje

Šarynės kanjonas pietryčių Kazachijoje

Trečia – liūdnas, bet savaip įdomus „tarybinis“ palikimas: išdžiūvusi Aralo jūra (Kazachija/Uzbekija), Baikonūro kosmodromas, Semipalatinsko branduolinių bandymų poligonas, gausybė trūnijančių gulagų, kuriuose kalėjo ir dešimtys tūkstančių lietuvių tremtinių (Kazachija).

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, prie Žezkazgano. Lietuviai paminklus saviškiams pradėjo statyti dar ~1990 m. (iš tų laikų - nugriuvęs kryžius), vėliau plėtė. Šie paminklai apaugo ir kitų tautų paminklais (dešinėje)

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, Kazachijoje

Kaip ir didžiuma Azijos, Vidurinė Azija – labai pigi. Tačiau klimatas ten – vienas žvarbiausių: žiemomis ir -40 laipsnių temperatūros normalios, ypač Kazachijoje. Užtat vasaros – labai karštos, tad geriausia keliauti pavasarį ar rudenį. Jūros ar vandenyno, beje, neturi jokia Vidurinės Azijos šalis.

Ta Vidurinės Azijos dalis, kuri stokoja naftos ir dujų (Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija) – labai skurdi, bet skurdas ten kitoks nei „trečiajame pasaulyje“: vis tiek yra normalios paslaugos (bent jau tokios, kaip Lietuvoje 1995-2000 m.), higiena, medicina. O svarbiausius nafta ir dujomis turtingus Vidurinės Azijos miestus (Nursultaną, Ašgabatą) statybininkai išvis pavertė tikrais architektūriniais stebuklais.

Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių architektų pasaulyje Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, "o simboliškai ir viso pasaulio", centre

Kazachijos sostinės Astanos simbolis Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių pasaulio architektų Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, “o simboliškai ir viso pasaulio”, centre


Šiaurės Azija – Rusijos užnugaris

Relgija: Stačiatikybė, islamas (atskiesti sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio baltaodžiai ir geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl važiuoti? Laukinė gamta, atokumas, tremties vietos.
Patraukliausios kelionei Šiaurės Azijos šalys: Visa Šiaurės Azija priklauso Rusijai.

Šiaurės Aziją paprastai vadiname Sibiru ir ją visą valdo Rusija. Kadaise ten gyveno gausybė klajoklių tautų, tikėjusių į visokius šamanistinius tikėjimus. Tačiau nuo ~1600 m. iki ~1750 m. vieną po kitos jas užkariavo caro armijos, paskui jas sekė rusų kolonistai, vėliau – tremtiniai (ir lietuviai), kuriuos čia atitrėmė rusai. Ir vietinės Sibiro tautos šiandien daugelyje vietų tesudaro mažumą žmonių, daugelis jų vaikų net nebemoka savo kalbų.

Todėl Šiaurės Azija, Sibiras, greičiausiai visada ir liks Rusija: jokių nepriklausomybės judėjimų čia beveik nėra ir nebus. Tiksliau, tai vienas didžiulis Rusijos užkampis, didesnis už visas kitas pasaulio valstybes (netgi JAV, Kiniją ar Kanadą) – nes beveik visos pagrindinės Rusijos lankytinos vietos yra ne Sibire.

Sibiro miestai gana vienodi: kiek gražesnę carinę ar stalininę traukinių stotį supa dideli daugiabučių mikrorajonai. Įdomesnė ten gamta: retai gyvenama. Daugelis vietų yra daugybė kilometrų nuo artimiausio kelio. Net kai kurios vietos, kurios galėtų tapti turistų traukos taškais, beveik nepasiekiamos – pvz. Kamčiatkos geizeriai. Tačiau kai kurios gamtos grožybės – pvz. Baikalo ežeras – arti kelių ir geležinkelių. Tarkime, garsiojo Transsibiro geležinkelio – ilgiausios pasaulyje kelionės traukiniu, nuo Maskvos iki Vladivostoko.

Nors Rusija nėra labai brangi, keliauti į Sibirą brangu ir nepatogu – ilgi skrydžiai ar važiavimas traukiniu. Jokios dvi lankytinos vietos nėra šalia: tarkime, jei norėsite aplankyti ir Baikalo ežerą, ir Vladivostoką, tai tarp jų yra 4000 km važiavimo – daugiau nei nuo Lietuvos iki Maroko.

Dėl visų šių priežasčių Sibiras turistams beveik nežinomas, o į kai kuriuos jo miestus Rusijos valdžia užsieniečių netgi neįleidžia. Bet kai kam tai – Sibiro žavesys. Kaip ir be galo žvarbus klimatas – pačios šalčiausios pasaulyje gyvenamos vietos yra būtent Sibire (Verchojanskas ir Oimiakonas, kur yra spaudęs net -70 laipsnių speigas).

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

| 0 komentarų

Filipinai – 7614 tropinių kalnuotų salų grandinė žydrose karštose jūrose Ramiojo vandenyno pakraštyje.

Filipinai lengvai gali pasirodyti pati “saviausia” iš visų Azijos šalių. Barokinės katalikų bažnyčios, meilė krepšiniui, anglų kalba…

Bet Filipinai – ir labai kitokie. Į autobusus virtę kariniai džipai. Taifūnai, ugnikalniai, žemės drebėjimai ir besišypsantis susitaikymas su Dievo valia. Šimtai tautų, begalė tradicijų. Kruvinai švenčiamos Velykos ir gaidžių kovos. Ir čia – tik Filipinų paviršius.

Per pora mėnesių apkeliavome visus Filipinus – laivais, automobiliais, džipniais, lėktuvais. Taigi, kuo Filipinai ypatingi, kas ten gražiausia?

Prie džipnio Lusono kalnuose

Prie džipnio Lusono kalnuose

Keturi Filipinų salynai

Tradiciškai Filipinai skirstomi į tris (ar keturias) salų grupes, kurių kiekvienoje gamta ir atmosfera smarkiai skiriasi:

Lusonas yra didžiausia Filipinų sala (didesnė už Lietuvą) ir jos gamta – pati didingiausia. Salos centre – didelis kalnynas su žygių takais, pietuose iš ežero styro Talo vulkanas. Tiesa – Lusone žmonių gyvena 52 mln. ir tankumas milžiniškas (10 kartų didesnis, nei Lietuvoje), tad “laukinės gamtos” nelabai yra, o prie garžiausių gamtos vietų sukūrimo irgi prisidėjo žmogus. Tai – nuostabieji ryžių terasų “amfiteatrai” ar uolos, aplipdytos karstais (taip laidojama Lusono kalnuose). Kai kuriuose kalnų regionuose žmonės labai “tradiciški”: rengiasi tautiniais rūbais, tiki į pagoniškus dievus. Tačiau Lusone – ir Filipinų sostinė Manila, 20+ mln. gyventojų superdidmiestis. Taip pat Lusone ir Viganas – gražiausias Filipinų miestas.

Kabantys karstai Lusono kalnuose

Kabantys karstai Lusono kalnuose

Visajai – tai vidutinio dydžio ir mažyčių salų grandinė, kurias skiria sąsiauriai. Sėdėdamas vienos salų smėlėtame paplūdimyje (ar ant kalno) horizonte visuomet matai dar vieną ar kelias kitas salas – gali ten nuplaukti keltu, pesiversti per kalnus – ir vėl kitas sąsiauris, kita sala, kitoks saulėlydis į jūrą. Visajuose yra beveik visi pagrindiniai Filipinų kurortai: Borakajus, Boholas, Moalboalis ar Bantajanas, čia populiarus nardymas. Regiono širdis – Sebu didmiestis (3 mln. žmonių).

Sebu miesto panorama Visajuose

Sebu miesto panorama Visajuose su salelėmis iki horizonto

Mindanao – piečiausia ir mažiausiai užsieniečių atrasta Filipinų sala. Dydžiu ji primena Lusoną, žmonių ten – 25 mln. Yra ir kalnų (aukščiausias Filipinų kalnas – ten), ir milijoninių miestų, ir kurortų, bet kažkaip nėra nieko, kas būtų geriau, nei Lusone ar Visajuose, o keliautojų laikas ribotas, tai dauguma Mindanao ir nepasiekia… Be to, keliautojus atgraso istorijos apie terorizmą (apie ketvritis Mindanao žmonių – musulmonai ir dalis jų siekia nepriklausomybės). Tačiau jei norisi pamatyti “neatrastus Filipinus”, tiesiog pagyventi šios šalies ritmu, nepritaikytu užsieniečiams – tai Mindanao yra gera vieta tam. Salos “sostinė” – Davao (2 mln.).

Tautiniai šokiai Mindanao

Tautiniai šokiai Mindanao

Palavanas kartais priskiriamas Lusonui, bet šiaip tai – kitas pasaulis. Tai – “Paskutinis Filipinų užkampis”, kur gyventojų tankumas – tarsi Lietuvoje ir todėl dar pilna “laukinių” miškų, mangrovių, palmių giraičių ir paplūdimių, kur būnant nesimato jokių namų, kelių ar žmonių. Ne visuose kaimuose net nuolat tiekiama elektra. Daugelis sutiktų filipiniečių sakydavo, kad Palavanas jiems – gražiausia Filipinų sala. Tokią nuomonę daugiausiai lemia dvi garsiausios Palavano vietos: El Nido salų archipelagas ir viena ilgiausių pasaulyje Puerto Princesos požeminė upė. Pastaruosiuose Filipinų gamtos stebukluose, tiesa, jau “tiršta” nuo turistų.

Septynių komandosų paplūdimyje su visais čia sustojusiais laiveliais. Po trumpos viešnagės plaukėme į kitas salas

Paplūdimyje prie El Nido

Filipinų gamta

Labiausiai Filipinų gamtoje žavi tas ryšys tarp uolėtų kalnų ir urvų, smėlėtų paplūdimių, žydros žydros jūros su koralais dugne ir žmonių pastangų šitokį nepatogų peizažą pritaikyti gyvenimui.

Įspūdingiausios gamtinės vietos Filipinuose (iš visų salų), mano nuomone, yra:

*Lusono kalnai ir ryžių terasos, ypač Batado ryžių terasos. Tūkstančius metų ūkininkai lygino kalnų šlaitus, kad galėtų auginti ryžius. Ištisi kalnai paversti plantancijomis. Į jas atsiveria nuostabūs vaizdai, po jas vyksta žygiai, jų apsupty stovi kaimai, daugybė kurių pasiekiami tik pėsčiomis (vietiniai taip tįsia ir prekes, baldus, viską). Ten gali pailsėti nuo civilizacijos.

Batado ryžių terasos

Batado ryžių terasos

*El Nido pakrantė ir gretimas aukštų uolinių salų archipelagas Palavane, pilnas slaptų lagūnų, urvų, tik iš jūros pusės pasiekiamų paplūdimių uolomis įrėmintų. Itin smagu ten plaukioti laivu, kajaku ir kitaip.

El Nido krantai

El Nido krantai

*Puerto Princesos požeminė upė Palavane. 8 km ilgio viena ilgiausių pasaulyje požeminių upių, pilna milžiniškų stalagmitų, stalagtitų ir cypsinčių didelių šikšnosparnių.

Plaukiam Puerto Princesos požemine upe

Plaukiam Puerto Princesos požemine upe

*Talio vulkanas Lusone – tiesiog nepakartojamas vaizdas stebėti nuo aplinkinių kalnų šlaito tą apvalų ežerą, o jo centre – salą su ugnikalniu.

Talo vulkanas žvelgiant nuo gretimų kalnų (kur - restoranai, lunaparkai ir kt.)

Talo vulkanas žvelgiant nuo gretimų kalnų (kur – restoranai, lunaparkai ir kt.)

Gyvūnai Filipinuose nedideli, bet įdomūs: krabukai paplūdimiuose, šikšnosparniai pakylantys iš olų, taryrai, nemaži driežai.

Filipinų miestai

Filipinų gamta turtinga, bet miesteliai ir miestai – skurdžiai vienodi. Iš pastatų vaizdo niekad nepasakysi, ar esi Lusono šiaurėje, ar Mindanao pietuose. Mažyčių namų barangajai, pastatyti be jokių architektų iš to, kas tik papuolė po ranka: medienos plokštės, šiferis, skarda, jei pasisekė – plytos. Viskas aptriušę, pažeista drėgmės. Keturių, šešių, aštuonių asmenų šeimos gali glaustis viename kambarėlyje, o antras kambarėlis būti šeimos parduotuvėlė, pardavinėjanti saldainius ir cigaretes po vieną ar 195 ml kolos buteliukus. Arba kavinukė, kur už eurocentus gali nusipirkti “neribotai ryžių” (unli rice). Ar geriamo vandens automatas. Atrodo, kas antra filipiniečių šeima turi kokį smulkų versliuką… Rajonus kerta upeliai, kuriuose plūduriuoja į tiltus atsimušę dvokiantys šiukšlių kalnai. Šaligatviai baigiasi, atsiremia į duobę ir tenka išeiti ant važiuojamosios kelio dalies. O virš rajonų driekiasi susimazgiusios “laidų špūlės”. Jos nukrenta, jas užkabina sunkvežimiai ir štai koks rajonas lieka be elektros…

Tipinis Filipinų didmiesčio rajonas (Sebu)

Tipinis Filipinų didmiesčio rajonas (Sebu)

Kokioje Lotynų Amerikoje taip atrodo lūšnynai, pamatęs panašų vaizdą nosies ten nekiši (nesaugu) – bet Filipinuose tai eiliniai rajonai. Išskyrus didžiausius didmiesčius, Filipinuose socialinės atskirties nesimato: visi gyvena “paprastai”, “vienodai”. Štai galvojome, kad kalbame su viešbučio tvarkytoju, o pasirodo tai – viso nemažo viešbučio savininkas. Pagal aprangą neatskirsi. Filipiniečiai didžiuojasi savo rajonais: “Sveikiname atvykus į Barangajų nr. 450” – skelbiama nuo pastatytos gražios arkos.

Nelegalių lūšnynų Filipinuose irgi yra, bet jie atrodo dar liūdniau.

Susivijusios laidų špūlės Sebu

Susivijusios laidų špūlės Sebu

Su tokia skurdžia realybe kaip niekur pasaulyje kontrastuoja prekybos centrai. Ne šiaip sau kokie – Lietuvoje tokių didelių ir puikių neturim. Jie – tvarkingi, švarūs, didžiausieji jų – ištisi kompleksai su parkais ant stogo ar net bažnyčiomis. Iš 20 didžiausių pasaulio prekybos centrų net 4 stūkso Filipinuose (trys Maniloje, vienas Sebu)! Štai net ir koks už Vilnių ne taip smarkiai didesnis Kagajan de Oro miestas turi 33-iąjį pagal dydį pasauly prekybos centrą, dydžio sulig trim Vilniaus “Akropoliais”, ir tai net nėra vienintelis prekybos centras tame mieste… Filipiniečiai prekybos centrus, sako, labiausiai myli dėl kondicionierių: juk namie daugelis neturi, temperatūra siekia +35, o prekybos centruose tvyro prabangi vėsa. Bet ne tik pasivaikščioti ten ateina: perkančių tiek, kad šeštadienį prie didžiausių prekybos centrų restoranų susidaro eilės. Ir prekės ten jau “mūsiškos”, pakuotės didelės. Vietiniai sako, kad daug ten išleidžiamų pinigų atsiveža ar atsiunčia užsieniuose dirbę filipiniečiai. Keista matyti tokius spindinčius prekybos centrus kur aplink būriuojasi ir gatvėse prausiasi elgetos!

Sebu Seaside City, vienas 20 didžiausių pasaulio prekybos centrų, su apžvalgos bokštu, parku ant stogo ir t.t.

Sebu Seaside City, vienas 20 didžiausių pasaulio prekybos centrų, su apžvalgos bokštu, parku ant stogo ir t.t.

Iš senesnių įdomesnių pastatų geriausiu daugelyje miestų geriausiu atveju likusi kokia katalikų bažnyčia, na dar vienas kitas apgriuvęs medinukas (kiek laiko dar stovės?). Kaltininkų čia daug. Antrasis pasaulinis karas – Filipinuose tada susirėmė Amerikos ir Japonijos pajėgos. Visokiausi žemės drebėjimai, taifūnai, gaisrai. Ir žmonių požiūris: Filipinuose normalu girdėti “Čia stovėjo XVIII a. rūmai, bet juos nugriovė ir pastatė šitą”.

Į UNESCO paveldą įrašyta Miagao bažnyčia, šiaip jau supama nykių šiuolaikinių pastatų (prie Iloilo, Visajai)

Į UNESCO paveldą įrašyta Miagao bažnyčia, šiaip jau supama nykių šiuolaikinių pastatų (prie Iloilo, Visajai)

Ilgiau pabuvęs Filipinuose, miestus po truputį pradėjau skirti. Ne pagal gatves ar pastatus. Pagal transportą. Štai viename mieste “autobusai” – tai prailginti ir visaip išdažyti kariniai visureigiai (klasikiniai džipniai), kitame – tam tikro modelio sunkvežimukai, trečiame – jau kito modelio ir labai ilgi, ketvirtame – prailginti mikroautobusai, penktame – motorelos (motociklas su prikabintu keleivių kėbulu gale), šeštas jau, žiūrėk, mėgina diegti “modernius kiniškus” autobusus. Tiesa, visų jų esmė ta pati, visi liaudyje vadinami “džipniais”, sėdima išilgai, o įlipus reikia per visus kitus keleivius “pasiųsti” mokėjimą vairuotojui.

Iloilo mieste kursuoja štai tokie modernizuoti džipniai (važiuoja pro išlikusį tarpukario kino teatrą)

Iloilo mieste kursuoja štai tokie modernizuoti džipniai (važiuoja pro išlikusį tarpukario kino teatrą)

Skiriasi miestuose ir “lengvieji taksi” (triračiai): paprastai tai motociklai su priekabomis šone, bet kiekviename mieste tos priekabos skiriasi, nes gaminamos kažkur vietiname garažiuke. Kai kur vežiojama ir paprastais motociklais ar net karietomis.

Spalvingas triratis-taksi Sebu priemiesčiuose

Spalvingas triratis-taksi Sebu priemiesčiuose

Didžiausi miestai (Manila – ~24 mln., Sebu – ~3 mln., Davao – ~2 mln.) panašiai vienodi, kaip ir mažesni. Tik pačiuose didžiausiuose tarp tų mažyčių namų rajonėlių šen bei ten styro ir daugiaaukščiai – kuo didesnis miestas, tuo daugiau. Daugiaaukščiai daugiabučiai, tiesa, tokie lyg aviliai iš mažiausių butų, kokius tik esu kur nors matęs. 23 kv. m butas čia gali būti pristatomas kaip “erdvus”, o į 32 kv. m tilpti trys kambariai (ir, aišku, didelė šeima). Keliaudamas ilgesnį laiką paprastai ir dirbu iš tų šalių, ieškau kiek didesnių butų, bet Filipinuose tokių nėra arba brangūs: tiesą pasakius, viešbučių kambariai dažnai net didesni už butus.

Sebu balkone. Matosi atstumai iki gretimų butų

Sebu balkone. Gretimi balkonai jau kitų butų

Tačiau taip yra visur Filipinų miestuose. Tokie pat užgrūsti oro uostai, stotys, viskas. Tiesa, pabuvęs Filipinuose supranti, kad gal tos milžiniškos erdvės žmogui ir nėra būtinos: na, kiek gi reikia, prisėsti, atsigulti… Kiekvienas save gerbiantis barangajus turi krepšinio aikštelę, gal net dengtą, apšviestą, ir ten visuomet kas nors žaidžia. Filipiniečiai krepšinį myli net labiau nei lietuviai, o elitinė lyga žaidžia arenose, gerokai didesnėse už mūsų Žalgirio areną ir serga ne mažiau aršiai (buvau pasižiūrėti vieno iš trijų kasmetinių sezonų ketvirtfinalio). Atrodo, kodėl būtent krepšinis? Jų ūgis – žemas, tad net turėdami 110 mln. pasaulinėj sferoj nieko nepasiekė. Teko girdėti teoriją, kad čia irgi kaltas erdvės trūkumas: krepšinio aikštelė užima mažiau vietos, nei futbolo stadionas, o “žemiausiame lygyje” pakanka pakabinti krepšį skersgatvyje.

Krepšinis skersgatvyje

Krepšinis skersgatvyje – futbolo tokioj erdvėj niekaip nepažaisi

Visuose Filipinuose tėra vos keli verti dėmesio, “kitokie”, miestai ar didmiesčių rajonai.

Tai – Viganas, kurio per stebuklą nesumbombardavo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą (nes japonai patys pasitraukė). Jo senamiestis – tikras ispaniškai-kiniškos architektūros lobynas su langų “stiklais” iš kriauklelių. Jis – visad pilnas filipiniečių turistų, juk daugeliui tai – vienintelis būdas pamatyti “istorinį vakarietišką miestą”.

Centrinė Vigano gatvė

Centrinė Vigano gatvė

Tai – keli Manilos rajonai, ypač Manilos senamiestis Intramuros (jis buvo sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, bet vienintelis Filipinuose pilnai atsatytas) ir visų Filipinų komercinės širdys Makati bei Bonifacio, kuriuose gyvena daugelis į Filipinus atsiųstų vakariečių darbuotojų, yra tarptautinių kompanijų atstovybės, ambasados ir atmosfera vietomis tokia japoniškai-korėjietiška.

Vakarienė ant stogo Makatyje

Vakarienė ant stogo Makatyje

Tai – Anchelesas, gimęs šalia buvusios JAV karo bazės. Jis garsėja savo prostitutėmis: niekur kitur pasaulyje nemačiau vietos, kur sekso turizmo šitiek daug, turistai – tik vyrai, moterys – tik vietinės… Tiesa šį “raudonųjų žibintų rajoną” supa labai tikintis miestas, pilnas bažnyčių ir įspūdingai (kruvinai) švenčiantis Velykas (su tikru “Jėzaus” nukryžiavimu). Sunku patikėti, kad paprastu triračiu motociklu gali per keliolika minučių nuvažiuoti tarp tokių dviejų skirtingų pasaulių.

Ancheleso merginos

Ancheleso merginos

Kažkiek išskirtinis ir Iloilo su savo trupančios didybės cukraus magnatų dvarais.

Dvaras Iloilo

Dvaras Iloilo

Filipinų kurortai ir klimatas

Kiekvienas žino Indonezijos Balį ar Tailando kurortus, bet filpinietiški kol kas ne tokie žymūs. Manau tai laiko klausimas. Temperatūra Filipinuose kiaurus metus panaši: šalčiausia sausį +30 dieną ir +24 naktį, o karščiausia balandį +34 dieną ir +27 naktį. Liūčių sezonas – nuo birželio iki spalio.

Iš čia plukdoma prie Puerto Princesos požeminės upės (Palavanas)

Iš čia plukdoma prie Puerto Princesos požeminės upės (Palavanas)

Štai geriausi Filipinų kurortai:

Borakajus (Visajai) – pats masiškiausias Filipinų kurortas. Nedidelės salos širdis yra 4 km ilgio idiliškas Baltasis paplūdimys, kuris kartu – ir pagrindinė gatvė. Į jį atsiveria parduotuvių, restoranų fasadai, čia pinamos kaselės ir kviečiami turistai į galybę vandens pramogų: nardymą, šalminį nardymą (kur tiekiamas deguonis iš viršaus), plaukimą tradiciniais taškančiais paraw laivais (ypač saulėlydžio stebėti), vandens motociklus, irklentes, valtis stikliniu dugnu, skrydį paskui laivą su parašiutu ir t.t.

Saulėlydis Borakajuje

Saulėlydis Borakajuje

Panglao (Visajai) – viena šios salos dalis lyg miniborakajus (Alona Beach), o toliau – atokesni viešbučiai ir paplūdimiai, į kuriuos tegali nuvažiuoti triračiu ar motociklu. Panglao sala tiltu sujungta su didesniu Boholu, kuriame – šiek tiek “nekurortinių” lankytinų vietų (fotogeniškų formų Šokolado kalnai, mažiausių pasaulio primatų tarsyrų gyvenamoji vieta).

Kiek atokesniame Boholo paplūdimyje

Kiek atokesniame Panglao paplūdimyje

El Nido (Palavanas) – gražiausias savo gamta ir labiausiai pagyromis apipintas Filipinų kurortas. Čia žaviausias ne pats miestelis (nors naktinis gyvenimas ten smagus) ir ne jo paplūdimiai, tačiau nuostabių, uolėtų salų salynas aplink: su “slaptomis lagūnomis”, tik iš vandens pasiekiamais paplūdimiais ir t.t. Tas salas gali matyti nuo kranto, bet dar smagiau ten plaukti laivu. Iš visų Filipinų kurortų būtent El Nido daugiausiai neazijiečių. Na, paplūdimius ar vandens pramogas gali rasti ir arčiau Europos ar Amerikos, bet būtent tokio kranto, salų kitur nėra.

Plaukiant kajaku El Nido

Plaukiant kajaku El Nido

Moalboalis (Visajai) mėgstamiausias tarp nardytojų, o ypač garsėja čia paukiančiomis sardinių masėmis, kurios matosi ir paviršiniams nardytojams. Matėme ir vėžlius. Su paplūdimiais čia sunkiau.

Bantajanas (Visajai) turi idilišką paplūdimį, kuriame dar turistų beveik nėra, bet tai gali pasikeisti.

Bantajane prie atoslūgių metu susiformuojančios nerijos Kota paplūdimyje

Bantajane prie atoslūgių metu susiformuojančios nerijos Kota paplūdimyje

Filipinų kurortuose būna trys didelės atostogautojų grupės. Patys filipiniečiai, kiti azijiečiai (kinai, korėjiečiai), bei vakariečiai (europiečiai, amerikiečiai). Jų įpročiai ir pamėgti kurortai skiriasi. Kaip atostogauja europiečiai, aiškinti nereikia: maudynės, deginimasis, įspūdingos gamtos paieškos, naktinis gyvenimas. O štai dauguma filipiniečių mėgsta šviesų kūną (paplūdimiuose sėdi pavėsyje ar naudoja juos tik praėjimui į laivą), jiems itin svarbu fotografuotis (net ant kokios irklentės, rodos, lipa vien dėl to), taip pat daugelis jų, salyno gyventojų… nemoka plaukti. Todėl kone visos pramogos orientuotos į nemokančius plaukti: plaukiama su gelbėjimosi liemenėmis ir, jei reikia, plaukikas patempia, analogiškai vyksta ir paviršinis nardymas. Net giluminis nardymas visur reklamuojamas “Neprivaloma mokėti plaukti!”. Kai aš pats nemoku plaukti, o žmona savo plaukimo jėgomis nepasitiki – mums labai patiko. Bet filipiniečius nustebinome irgi prašydami gelbėjimo liemenių: jie įpratę, kad “baltaodžiai plaukti moka”.

Anapus priplaukiančio prekijo matosi plaukiko tempiamos plaukti nemokančių turistų grandinės El Nido - tempia į slaptąją lagūną

Anapus priplaukiančio prekijo matosi plaukiko tempiamos plaukti nemokančių turistų grandinės El Nido – tempia į slaptąją lagūną

Skirtingų turistų pamėgti kurortai plaka skirtingais ritmais. Europiečių numylėtame El Nido, pavyzdžiui, barai atsidaro gerokai po pietų, o dirba per naktį. Tuo tarpu azijiečių ir filipiniečių pamėgtame Borakajuje jau ir 21-22 val. gyva muzika tilo, užtat nuo pat ankstyvo ryto viskas ūžė. Tokiu ritmu gyvena visi Filipinai: kai kurioms Azijos šalims būdingo “naktinėjimo” čia mažai.

Fotosesijai kartu su valtininku-fotografu išsinuomota valtis stikliniu dugnu

Fotosesijai kartu su valtininku-fotografu išsinuomota valtis stikliniu dugnu. Supintos spalvingos kaselės – dar viena Filipinų kurortų tradicija (ir vyrai pinasi, dažnai kad spalva ir stilius sutaptų su jų merginos)

Filipinų kultūra ir istorija

Filipinai – savotiškai dirbtinė valstybė. Juose gyvena daugybė tautų, kalbama daugiau nei 120 kalbų (didžiausios: tagalų – 25%, sebuanų – 23%, ilokų – 9%, hiligainonų – 8%, varajų – 4%, kapampanganų – 3%). Filipinai yra viena šalis tik todėl, kad juos kolonizavo – ir į vieną koloniją apjungė – Ispanija (valdė nuo 1565 m.).

Ilokanų velykinė procesija Vigane

Ilokanų velykinė procesija Vigane

Ispanija Filipinuose pasėjo ir katalikybę, pristatė barokinių bažnyčių, įtvirtintų taip, kad atlaikytų žemės drebėjimus. Išskyrus pačius pietus (musulmoniški) ir atokius kalnų kaimus (pusiau pagoniški), Filipinai nėra tiesiog “dar viena katalikų šalis” – šiandien tai pati katalikiškiausia šalis pasaulyje apskritai. Katalikybė čia nėra tik tradicija, kaip Europoje: bažnyčiose nuolat vyksta vienos sausakimšos mišios po kitų, gatves ar džipnius puošia reklamos “Kalbėk su manim. Dievas”, “Ką tau duoda Dievas [sąrašas]”, “Kasdien kalbėk rožančių” ir panašios (jas kabina religingi katalikai), politikai savo rinkimų agitacijose prisistato kaip “dievobaimingi” (rinkėjui tai svarbu), o per Gavėnią restoranai siūlo pasninko meniu.

Reklama Maniloje

Reklama Maniloje

Įprasti mano regėti Filipinų vaizdai ir garsai: pravažiuodamas bažnyčią, džipnio vairuotojas persižegnoja; prieš skrydį keleivis gretimoje kėdėje meldžiasi; autobusų stotyje per garsiakalbius paleidžiama malda; prie bažnyčių kabo kelio ženklai “Mišių metu nesignalizuoti”; žiūrėtame Filipinų filme “auksinis jaunimas” kviečia į savo vakarėlius kunigą Biblijos skaitymui; mums išnuomotas automobilis buvo iš karto su pakabintu kryželiu ant veidrodėlio. Gausu milžiniškų naujų bažnyčių, religinių skulptūrų (beje, daug Kristaus skulptūrų, pastatytų pagal Vilniuje kabantį Dievo gailestingumo paveikslą). Religinės skulptūrėlės (kurioms žmonės noriai meta aukas) stovi ir prekybos centruose ar laivuose. Esame įpratę prie tokio religingumo musulmonų kraštuose – o čia katalikų!

Dievo gailestingumo kalnai Mindanao Mindanao

Dievo gailestingumo kalnai Mindanao (2008 m. skulptūra pagal Vilniuje esantį paveikslą. Paskui prie Manilos pastatyta dar didesnė)

Filipiniečiams labai svarbūs religiniai ryšiai, kurie kuria šeimų aljansus. Kai kurie vaikai turi daug krikštatėvių, o “rimti veikėjai” gali turėti ir tūkstantį krikšto vaikų, kuriems padės, tarkime, rasti darbą, mainais tikėdamiesi tam tikro lojalumo. Svarbi giminystė, draugų kompanijos (barkados) – filipiniečiai nemėgsta būti vieni ir normalu, kad padeda saviškiams. Kas mums gali atrodyti korupcija, čia – norma: pavyzdžiui, kiekvienas miestas ir regionas turi savo “politines dinastijas”. Tas pačias pavardes matai savivaldybės, merų, senatorių sąrašuose, garsiausios giminės net turi savo muziejus. Juose – net apie kontroversiškesnes šeimas pasakojama taip, tarsi visi jų atstovai būtų buvę utopijoje gyvenę šventieji (pvz. apie Markosų šeimą, iš kurios kilęs diktatorius Ferdinandas Markosas). Savame mieste, regione, saloje, savomis lyderių šeimomis tikima, pasitikima ir nebent laikinai nusivylus išrenkamas koks “politikas iš šalies”, o paskui, žiūrėk vėl grįžta tos pačios pavardės, tik gal jau iš kitos kartos (štai 2022 m. prezidentu išrinktas Ferdinando Markoso sūnus). Iki šiol Filipinuose gimstamumas nemažas – dabar nukritę iki ~2,5 vaikų vienai mamai, bet apie ~1990 m. dar buvo ~4,5, tad jaunų žmonių labai daug.

Rinkiminė agitacija Davao mieste - net trys kandidatai iš tos pačios Duterčių šeimos.

Rinkiminė agitacija Davao mieste – net trys kandidatai iš tos pačios Duterčių šeimos. Jau kelintas Davao meras iš eilės yra Dutertė.

Iš katalikybės Filipinuose gimė ir tokios tradicijos, kurios jau net pačiai katalikų bažnyčiai atrodo per radikalios. Po Filipinus keliavome Velykų savaitės metu. Bet Filipinuose svarbiausia šventė ne Velykos, o didysis penktadienis – tada niekas nedirba. Kai kuriuose regionuose (ypač Pampangoje aplink Ancheleso miestą) tada vyksta senakulo Kristaus kančios vaidinimai – Kristų vaidinantis aktorius iš tikrųjų nukryžiuojamas! Be to, ištisos minios vaikšto nuo bažnyčios prie bažnyčios basomis karštu asfaltu plakdamiesi sau nugaras iki šios virsta kruvina mase (atgailauja už nuodėmes). Katalikų bažnyčia tai kritikuoja, tad “save kankinantieji” tądien į bažnyčias nelendaa: griūva kryžiumi, meldžiasi prie durų. Dalyvavome ir nuosaikesnėse tradicijose: Kristaus laidotuvių procesijoje, Kristaus ir Marijos susitikime (salubong), kai jųdviejų statulos klajoja (su ištisom miniom iš paskos) miesto gatvėmis, kol susitinka priešais bažnyčią. Mišiose kiekvieną šventosios savaitės dieną buvo vis kitoks aprangos kodas (spalva). Kalbamas kryžiaus kelias einant per 7 bažnyčias. Taip pat kolyčiose visą savaitę dieną-naktį skaitomas filipinietiškas veikalas apie Kristaus gyvenimą Pasyon.

Save plakantys per Didijį penktadienį priklaupė prie koplyčios Ancheleso mieste

Save plakantys per Didijį penktadienį priklaupė prie koplyčios Ancheleso mieste

Beje, nors šalis religinga, čia itin gausu vadinamųjų ladyboy – “trečiosios lyties”, vyrų, besirengiančių kaip moterys, bet dažniausiai nelaikančių savęs moterimis ir nesikeičiančių lyties “pilnai”. Jų Filipinuose regėjau daug daugiau, nei Tailande, kuris jais garsėja, ar bet kur kitur pasaulyje. Visokie vestuvių fotografai, dizaineriai, grožio salonų darbuotojai – beveik vien jie/jos.

Ladyboy (dešinėje) pakeliui į El Nido salas

Ladyboy (dešinėje) pakeliui į El Nido salas

Savitos ir Filipinų laidojimo tradicijos: kas išgali čia pastato savo mirusisiems ištisus namus su tualetais, net antrais aukštais. Ten patys atvyksta per Vėlines, praleidžia naktį. Kitu metu kapą prižiūri samdytas prižiūrėtojas: pas skurdesnius gal ateina kartą per savaitę, o pas turtingesnius, būna, ir tikrąja to žodžio prasme gyvena kape-name.

Daugelio filipniečių ir pavardės ispaniškos, nes ispanai jas teikė taip: konkrečiam miestui priskirdavo ispaniškas pavardes iš tam tikros raidės ir gyventojai turėdavo rinktis. Vardai, tuo tarpu, filpinuose dažnai keisti, be to, prisiimamos ir keistos pravardės, kurios tarsi pakeičia vardus. Štai Filipinų prezidentas Markosas visur pasirašinėja kaip Bongbongas.

Manilos kinų kapinės

Manilos kinų kapinės (bet filipiniečių tokios pat). Kiekviename name palaidota po vieną-du žmones, kiekviename yra atskiras tualetas ir kriauklė ar net dušas

XIX a. pabaigoje Filipinai ėmė siekti nepriklausomybės, bet nebuvo lemta: 1898 m. Filipinus iš Ispanijos tiesiog nukariavo JAV. Mėgstama sakyti, kad “Filipinai kelis šimtmečius gyveno vienuolyne, o tada kelis dešimtmečius – Holivude”. Iš JAV Filipinai perėmė universitetų brolijas, masonus, Rotary: šitų organizacijų simbolių ir šūkių Filipinuose dabar daugiau nei pačiose JAV.

Po “Holivudo” prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, atėjo japonai (1941-1942 m.), tada vėl JAV (1944-1945 m.). Bet tuo metu imperializmas pasaulyje jau nyko ir JAV pagaliau suteikė Filipinams nepriklausomybę.

Sugriauti Filipinai amerikiečiams atsiimant savo koloniją (nuotrauka iš muziejaus)

Sugriauti Filipinai amerikiečiams atsiimant savo koloniją (nuotrauka iš muziejaus)

Nepriklausomi Filipinai pagrindine kalba pasirinko tagalų kalbą, nors šiaip ja kalbėjo tik 25% žmonių (aplink Manilą Lusone). Sebuanų kalba kalba panašiai tiek ar net daugiau filipiniečių. Realybėje liko svarbi anglų kalba, atėjusi iš kolonistų amerikiečių: Filipinuose labiau nei kur kitur Azijoje vietiniai ją moka ir, tiesą pasakius, tikriausiai angliškai lengviau susikalbėti nei bet kuria viena Filipinų kalba (tagalų irgi ne visi gerai moka anapus tagalų tėvynės). Korėjiečiai netgi masiškai važiuoja į Filipinus pigiai mokytis anglų kalbos.

Net kalbėdami savo kalbomis filipiniečiai nuolat “persijunginėja” į anglų kalbą ir atgal. Ne tai, kad įterpia žargoninį žodį: tiesiog gali būti trys ištisi sakiniai angliški, tada trys – tagalų kalba. Tiesa, filipiniečiai tada galvoja, kad visi taip šneka, ir gali taip kalbėti net ir su užsieniečiais. Pvz. “angliškos mišios”, kurias lankiau Pampangos regiono bažnyčioje atrodė taip: angliškas mišiolas, pamokslas – tagalų kalba (bet jei cituojamas Jėzus – tai anglų kalba), giesmės – kapampanganų kalba, bet “Aukojame” tagalų kalba. Taip kalbama Filipinuose!

Filipinietiškai-angliškas 'Grab' (atitinka Uber) vairuotojo atrašymas. 'Po' žodelis išreškia pagarbą ir yra kišamas visur, kartais verčimas kaip 'sir', net kai kalbama su moterimi...

Filipinietiškai-angliškas ‘Grab’ (atitinka Uber) vairuotojo atrašymas. ‘Po’ žodelis išreškia pagarbą ir yra kišamas visur, kartais verčimas kaip ‘sir’, net kai kalbama su moterimi…

Anglų kalba ir darbštumas suteikė Filipinams galimybę eksportuoti… pigią darbo jėgą. Vieni dirba užsieniečiams pačiuose Filipinuose, kur pasaulinės kompanijos steigia skambučių centrus anglakalbėms šalims aptarnauti, buhalterinės apskaitos padalinius, iš Filipinų veikia daugybė virtualių kazino. Kiti dirba užsienyje: tarnaitės Singapūre ir Honkonge; statybininkai Persijos įlankos šalyse; artistai Japonijoje; manikiūrininkės JAV. Ir, turbūt, svarbiausia – jūreiviai. 30-40% visų pasaulio jūrininkų – filipiniečiai.

Pamatęs daugybės filipiniečių sąlygas supranti, kodėl jie nori emigruoti. Čia prie Sebu autonuomos vaikai perrinkinėja šiukšles.

Pamatęs daugybės filipiniečių sąlygas supranti, kodėl jie nori emigruoti. Čia prie Sebu autonuomos vaikai perrinkinėja šiukšles.

“Filipinietis emigrantas” (balikbajanas) yra tapęs tikru nacionaliniu didvyriu – juk tiek siunčia pinigų savo šeimoms, tėvams, paliktiems Filipinuose vaikams. Pamenu, EXPO 2020 parodoje Dubajuje Filipinų paviljonas vienintelis koncentravosi ne į technologijas ar turizmą, o į savo emigrantus. Jiems oro uostuose yra atskiros eilės (dar suskirstytos į “emigrantai jūrininkai” ir “emigrantai, dirbantys žemėje”), muziejuose ar kai kuriuose viešbučiuose – atskiros nuolaidos. Balikbajanams leidžiama be mokesčių parsivežti tam tikro dydžio dėžę daiktų – tai vadinama balikbajano dėže ir net tapo bendriniu žodžiu (“mūsų spintoje telpa dvi balikbajanų dėžės”). Filipinų kine didžiulė dalis filmų yra apie emigrantus. Lietuvą vadiname emigrantų šalim, bet pagal tai, kaip tai matoma viešumoje, mums toli iki Filipinų. Filipiniečius imigrantus myli ir juos priimančios šalys. Jie darbštūs ir dirba, jie dažniausiai emigruoja teisėtai ir nemėgina apsimesti pabėgėliais. Visiems išeina į gera: filipiniečiai uždirba daug daugiau, nei pas save, o užsieniečiai moka daug mažiau, nei mokėti “savam”.

Su Norvegijos piliete, kuri, po karjeros Norvegijoje, grįžo į Filipinus pradėti smulkų verslą. Lietuvius ji žino, sakė, kartu dirbo

Su Norvegijos piliete, kuri, po karjeros Norvegijoje, grįžo į Filipinus pradėti smulkų verslą. Lietuvius ji žino, sakė, kartu dirbo

Neretai būna taip: palikusi savo vaikus seneliams, filipinietė važiuoja dirbti aukle į kokį Dubajų arabų vaikams, kad siųstų namo pinigus, už kuriuos jos pačios vaikai gaus geresnį išsilavinimą ir išvažiuos jau ne kaip juodadarbiai, o kaip kokie daktarai į JAV…

Dar viena filipiniečių “žmonių eksporto” rūšis – žmonos. Niekur kitur pasaulyje nemačiau daugiau tokių porų – ~50-70 m. baltaodis vyras ir ~20-40 m. filipinietė moteris. Dalis jų išvažiuoja į Europą ar Ameriką, bet nemažai ir vyrų atvažiuoja į Filipinus, “žmonos tėvynę”, pavyzdžiui, pigiai pensijai. Kai kurie pabuvę santykiuose metus-kitus išvažiuoja toliau. JAV kariai (tiek baltaodžiai, tiek juodaodžiai) taip Filipinuose paliko ~50000 “maišytos rasės” vaikų, dabar vadinamų amerazijiečiais.

Vyras šioje poroje, su kuria kartu keliavome į Puerto Princesos požeminę upę, daugiau nei dvigubai vyresnis už žmoną

Vyras šioje poroje, su kuria kartu keliavome į Puerto Princesos požeminę upę, daugiau nei dvigubai vyresnis už žmoną

Populiariausia Filipinų sporto šaka – krepšinis (ir didžiausia pasaulyje krepšinio arena yra Filipinuose). Tiesa, jis čia savitas – dalis taisyklių kaip NBA, dalis – kaip FIBA, o dalis tradicijų visai savos (pvz. klubai atstovauja ne miestus, o kompanijas, ir visi žaidžia paeiliui tose pat arenose). Filipinų lyga – antra pagal senumą pasaulyje profesionali krepšinio lyga po NBA.

Mall of Asia krepšinio arenoje

Mall of Asia krepšinio arenoje

Sportui prilygsta ir grožio konkursai – čia jie be galo rimtas reikalas, yra ištisos tarpusavy konkuruojančios “piramidės” (miestų, regionų, šalies konkursai), tačiau bet kuriame rimtesniame nugalėjusi moteris gali tikėtis iki gyvenimo galo turėti “grožio karalienės” titulą, kuris stums ją į priekį karjeroje ir gyvenime.

Miestelyje vyksta grožio konkursas ir iškabintos didžiulės misių nuotraukos, renkasi minios

Miestelyje vyksta grožio konkursas ir iškabintos didžiulės misių nuotraukos, renkasi minios

Antra pagal populiarumą Filipinų sporto šaka – gaidžių peštynės. Kiekvienoje savivaldybėje yra gaidžių arena, kur žmonės atveda savo ilgai augintus kovinius gaidžius. Šiuos matai visur – gryname ore narvuose palei kelio. Štai vienas parištas prie pikapo, štai koks turtuolio kapo prižiūrėtojas atsivedė dienai savo gaidį į kapą… Pagrindinė esmė ten – lažybos (atėjusius visi skatino lažintis), jos trunka dar ilgiu nei pati kova. Daug lemia sėkmė: gaidžiai “apginkluojami” “durklais” ir vienas kuris greit paskerdžia kitą. Skamba žiauriai, bet iš tikro viskas taip greita, kad ne ką tesiskiria nuo tiesiog paskerdimo. Pralaimėtoją šeimininkas suvalgo: Filipinai nėra tokia turtinga šalis, kad čia kas būtų tik “dėl pramogos”, greičiau gal iš poreikio turėti vištienos žmonės kažkada dar sau pasidarė pramogą. Žmogui iš Europos turbūt atrodo keista, kaip filipiniečiai myli, popina gaidį it naminį gyvūnėlį, myli ir juo didžiuojasi, o paskui lengvom rankom atneša į mirtiną kovą.

Gaidžių peštynės (pirmame plane - lažybos)

Gaidžių peštynės (pirmame plane – lažybos)

Na, bet Filipinuose mirtis visada arčiau, nei pas mus. Net ir žmonių mirtis. Ji surprantamesnė.

Filipinų nelaimės

“Bahala na” – populiarus fatalistiškas filipiniečių posakis (“Kas bus tas”).

Ir kaip kitaip, kai Filipinai – šitokia nelaimių talžoma šalis. Ugnikalniai, žemės drebėjimai, taifūnai, milžiniški gaisrai, transporto nelaimės – girdėjau gerą mintį, kad “atsigavimas po nelaimių” yra tiesiog populiariausia žinių tema, nes bent kelios Filipinų dalys nuolat atsigauna po kokios nelaimės.

Taifūno žala

Taifūno žala

Štai kas įvyko Filipinuose per du mėnesius 2022 m., kai buvome tenai:
*Smogė tropinė audra Megi/Agaton (~300 žuvusiųjų, iš kurių nemaža dalis nuo 210 namų palaidojusios nuošliaužos, be to, audra pradangino elektrą dienų dienoms ne vienoje saloje).
*Veržėsi Talio vulkanas, dėl ko evakuoti aplinkiniai kaimai.
*Sudegė maršrutinis laivas iš Polilo į Lusoną (7 žuvusieji, 23 sužeistieji).
*Sudegė miesto kvartalas Maniloje (8 žuvusieji, vietos laikraščio straipsnyje minimi skaičiai “sudegė 10 namų, 20 žmonių liko benamiais, nuostolis 20000 pesų [400 eurų]” puikiai atskleidė, kiek mažai turto turi daugelis filipiniečių).
*Sugriuvo svarbus automobilių tiltas Bohole dėl dar 2013 m. per žemės drebėjimą patirtų pažeidimų (4 žuvusieji, 23 sužeistieji, tarp jų – turistai; greta buvo statomas naujasis, bet taip ir nespėta atidaryti laiku).

Be to, visur kur regėjau buvusių nelaimių ženklus. 2021 m. gruodį praūžęs uraganas Odetė buvo daug ką apgriovęs – nors nuo jo jau buvo prabėgęs pusmetis. Ir prie krioklių tako nebuvo, ir Sipatano tiltų Bohole. Net Sebu didmiestyje buvo daug pastatų nuplėštais fasadais, įskaitant mūsų viešbutį. Atsistatymas lėtas. “Telefonas ir internetas iki šiol neveikia” – sakė muziejaus Sebu šeimininkė. Kitur buvo vietų be elektros. Dažno Filipinų gyventojų Facebook gali rasti vaizdus, kaip taifūnas siaubia jų ne itin kokybiškai pastatytą namą. Straipsniai apie kiekvieno miesto istoriją pasakoja apie katastrofas.

Prie taifūno Odetės prieš pusmetį apgriauto viešbučio. Jis veikia, jame buvome apsistoję, vidus sutvarkytas

Prie taifūno Odetės prieš pusmetį apgriauto viešbučio. Jis veikia, jame buvome apsistoję, vidus sutvarkytas

Mačiau ir kitų nelaimių palikimą: sudegusį kvartalą Iloilo (tie tankiai sustatyti degių medžiagų namai pleška taip smarkiai ir niekuomet nesudega tik vienas).

Filipinų žiniasklaida netgi nekreipia į tai daug dėmesio – katastrofai su kokiais 10-20 žuvusiųjų, kuri mūsuose sukeltų rezonansą metų metams (teismai ir t.t.), čia skiria tik nedidelį straipsnelį. Tik didžiausios gamtinės nelaimės sulaukia kažkiek daugiau dėmesio. Neįtikėtina, bet apie daug nelaimių informaciją pastebėdavome Lietuvos ar JAV žiniasklaidoje, o ne iš Filipinų žiniasklaidoje, kurią irgi keliaudamas sekiau.

Išdegęs rajonas Iloilo

Išdegęs rajonas Iloilo

Kalbintas triračio taksi vairuotojas baisiai peikė savo kolegą, kuris važinėja su savo žmona: “Tai patekę į avariją abu užsimuš, kas vaikus augins?”, tarsi tai būtų laiko klausimas. Paskui rodė savo randus ir pasakojo, kad tiek jis, tiek keleivis buvo smarkiai sužaloti – bet pasidžiaugė, kad nelaimės kaltininkas nuostolius atlygino. Į saugumą Filipinuose tiesiog nekreipiamas dėmesys: štai važiuoja vienu motociklu penkių asmenų šeima, su vaiku, pasodintu ant vairo. Kartą motociklininkas-taksistas gale vežė mus abu. Kai pamatė policiją, paprašė Aistę užsidėti šalmą – nes turėjo tik vieną. Man sakė: “Tau, kadangi sėdi per vidurį, nereikia”.

Taip važiuojant avarijos metu sunkiai gali tikėtis geros pabaigos...

Taip važiuojant avarijos metu (ar tiesiog prireikus staigiai pasukti ir nuvirtus) sunkiai gali tikėtis geros pabaigos…

Filipinuose įvyko ir kai kurios didžiausių istorinių nelaimių. Daugiau nei 4500 žmonės 1987 m. žuvo nuskendus laivui “Dona Paz” – tai didžiausia jūrų nelaimė istorijoje (trys “Titanikai”!). 2012 m. taifūnas Bofa pražudė ~2000, 2013 m. Haijanas ~7000 ir t.t.

Bent jau nusikalstamumo atžvilgiu Filipinuose situacija nebloga, nors tai nėra supersaugi šalis. Tiesa, atskridęs į Manilą, per pirmas pora dienų susidūriau su keliais iš eilės apgavikais: nuo metrą jungti atsisakiusių (ar greičiau besisukusį metrą turėjusių) taksistų iki policininko, kuris, paklaustas “Kur čia bilietų kasa į krepšinio areną?” ėmė organizuoti nelegalų bilietų pardavimą už keliagubą kainą (atsisakėme ir patys paskui radome kasą). O palei kelius Maniloje puikuojasi užrašai “Šis sklypas neparduodamas”, nes būna apgavikų, kurie mėgina “parduoti” atsitiktinius sklypus geroje vietoje.

Motociklai Filipinuose tarnauja ir kaip sunkvežimiai

Motociklai Filipinuose tarnauja ir kaip sunkvežimiai

Bet, pasirodo, tokie dalykai apsiriboja vietomis, kur baltaodžių daug, o tokių vietų Filipinuose dar labai mažai. Kitur filipiniečiai labai sąžiningi – taksistai jungdavo metrą, o skurdaus rajono kavinėje palikus daiktą vietiniai atbėgo iš paskos jį nešdami. Ir kainos atvykus iš Europos juokingos, ir tik mažai kur jos specialiai pakeliamos užsieniečiui. Anuose kraštuose su užsieniečiais filipiniečiai išvis nesusidūrę – kai kurie prašo kartu nusifotorgafuoti, bet šiaip, palyginus su kokia Indonezija, dauguma baikštūs ir tik stebi iš tolo (kurorte mačiau netgi ženklą “Nesistebeilykite į turistus”).

San Chuanas (Lusone), sako, pigiausia vieta pasaulyje mokytis serfingo

San Chuanas (Lusone), sako, pigiausia vieta pasaulyje mokytis serfingo

Sakoma, kad vakariečiai sąžiningesni žodžiu, nei raštu (meluoti į akis nenori, o pvz. visokios reklamos nebūtinai sako tiesą), o filipiniečiai – atvirkščiai. Jie labai nenori pasakyti į akis nieko galimai nemalonaus ir kartais geriau meluos “ne iš piktos valios”.

Taip pat, Filipinuose įprasta viską tikrinti, kad neapgaudinėtum. Viešbučiuose po išsiregistravimo prieš atiduodami užstatą patikrins, ar nepaėmei kokio rankšluosčio. Paimdami mokėjimą garsiai pasako, kiek paima (kad nekiltų ginčas). O norint Manilos metro naudotis nėščiųjų vietomis, rašo, “reikia parodyti ultragarso nuotrauką”. Iš pradžių gali atrodyti keista, bet kelias apgavystėms užkardomas.

Drąsesni filipiniečiai mėgsta fotografuotis su turistais. Čia manęs paprašė kartu nusifotografuoti SWAT komanda... Pasidarėme nuotrauką ir sau.

Drąsesni filipiniečiai mėgsta fotografuotis su turistais. Čia manęs paprašė kartu nusifotografuoti SWAT komanda… Pasidarėme nuotrauką ir sau.

Viena Filipinų saugumo išimtis – politika. Filipinuose gausu politinių nužudymų. Net Manilos oro uostas pavadintas Ninojaus Akino garbei – politiko, kuris nužudytas… tame oro uoste. Iki Rodrigo Dutertės prezidentavimo (2016-2022) filipiniečiai skundėsi narkomanų keliamais nusikaltimais, tačiau šis politikas sudavė narkotikams neregėtą smūgį ir dauguma filipiniečių juo itin didžiuojasi. Tiesa, Vakarų “žmogaus teisių aktyvistams” tas karas nepatiko, nes tai ir buvo karas: per policijos operacijas nužudyta daugiau nei 6000 narkoprekeivių, narkomafijozų ar eilinių narkomanų. Bet Filipinai – kita kultūra ir žmogaus teisės suprantamos kitaip.

Visgi Filipinai – labai demokratinė šalis, tą tradiciją “paveldėjusi” iš JAV. Ir ten tikrai nėra visokių diktatūroms įprastų ribojimų: žmonės noriai kalba apie politiką ir bet kokiom kitom temom, visur galima fotografuoti ir filmuoti, nėra rimtų ribojimų dronams (apskritai Filipinuose gal mačiau daugiau dronų nei kur kitur).

Vigano Krisologų šeimos muziejuje - bažnyčioje nužudyto jų senatoriaus nuotrauka

Vigano Krisologų šeimos muziejuje – bažnyčioje nužudyto jų senatoriaus nuotrauka

Kaip keliauti po Filipinus?

Keliavimas po Filipinus yra labai lėtas. Atrodo, atstumai žemėlapyje nedideli – bet, kaip bevažiuotum, užtruks ilgai. Tik aplink Manilą yra magistralių (mokamų ir brangių), o kitur nelygūs keliai sukinėjasi per begalinius miestelius, pilnus džipnių, motociklų, triračių, kurie gali būti užstatę pusę kelio, vaikšančių žmonių ir laukinių šunų. Dar lėčiau, jei kelias vingiuoja serpantinais per kalnus, kur pusę kelio gali būti prieš daug mėnesių užvirtus nuošliauža ir niekas nieko nedaro, nes kita pusė – laisva (ką daryti susitikus automobilį iš priekio, reikia spręsti patiems). Vietomis kelias gali “dingti”, pasidaryti negrįstas – kaip parodė patritis, verta tikrinti keliose GPS programose, nes ne visi keliai pažymėti.

Kelias link Batado ryžių terasų

Kelias link Batado ryžių terasų

Automobilis yra greičiausias būdas keliauti, nors ir ne “silpnų nervų vairuotojams” (be to, autonuoma Filipinuose brangi). Taip apvažiavome Lusoną ir Sebu salą. ~300 km nuo Ancheleso iki Vigano juo gali nuvažiuoti per ~6 val., bet kalnuose blogiau: nuo Sagados iki Batado ryžių terasų 80 km važiuojama apie 3 val.

Dar lėčiau autobusais. Autobusas iš Kagajano de Oro į Davao (Mindanao sala) 280 km (arčiau nei Vilnius-Klaipėda) įveikė per… 9 val. 20 min. (laiko pridėjo ir stabčiojimai stotyse). Autobusai šiaip būna kelių rūšių – brangiausi (nors vis tiek pigūs) kondicionuojami, pigesni atidarytais langais. “Vietiniai autobusai” (iki kelių val. atstumams) – tai paprastai džipniai (prailginti džipai, kuriems pradžią davė JAV armijos per Antrąjį pasaulinį karą palikta technika). Užsipildžius vidui, jais važiuojama net ant stogo.

Kelionė ant džipnio stogo

Kelionė ant džipnio stogo

Tarp salų kursuoja laivai. Lėčiausi keltai, gabenantys ir automobilius (tiesa, juose smagu sėdėti denyje stebint praplaukiamas salas). Dvigubai greitesni ir brangesni keleiviniai laivai, kur sėdima viduje salone. Dar yra bangkos – mažesni tradiciniai laivai su autrigeriais vietiniam susisiekimui. Kai važiuojama iš miesto vienoje saloje į miestą kitoje, būna galima nusipirkti “bendrą autobuso bilietą”, kur autobusas kelsis keltu. Taip ne visada apsimoka: ne tik dėl kainos, bet ir dėl laiko (yra buvę, kad autobusas nepateko į keltą ir laukė autobusų eilėje, kai tiesiog pėsčias būtum įlipęs).

Kelte iš Sebu į Bantajaną

Kelte iš Sebu į Bantajaną

Štai kelionė iš Borakajaus kurorto į Sebu (“oro keliu” vos 285 km ir į priekį nuskridome per mažiau nei valandą) atrodė taip: 8 val. autobusu Katiklanas-Iloilo, taksi iki Iloilo uosto, 1,5 val. keltu Iloilo-Bakolodas (iš Panajaus salos į Negrosą), 20 min. perkrautu maršrutiniu triračiu motociklu nuo Bakolodo uosto iki stoties (5 keleiviai ir 5 lagaminai viduje!), 8 val. naktiniu autobusu Bakolodas-Sebu, kuris pakeliui dar keliasi keltu Eskalantė-Tabuleanas (2 val., iš Negroso salos į Sebu) ir šiame kelte privaloma būti išlipus.

Naktiniame kelte

Naktiniame kelte

Tokiom aplinkybėm nieko keisto, kad turistui norisi negaišti laiko ir skristi lėktuvu. Tai paprasta iš Manilos, kažkiek – Sebu, bet šiaip oro kelių tinklas nėra labai geras. Jeigu žemės transportu gali nukeliauti per kokias 7-8 val., tai skrydžio, deja, nebus išvis (pvz. Manila-Viganas). O tarp mažesnių miestų dažnai tenka skristi per Manilą ar Sebu, kas labai gaišta laiką. Manilos oro uostas nepatogiausiai sutvarkytas iš visų tokio dydžio oro uostų, kokiuose buvau: keturi jo terminalai stovi toli vienas nuo kito, praktiškai tai tarsi skirtingi oro uostai: tarp jų, būna, tenka važiuoti taksi, prieš tai atstovėjus taksi eilę (nuo pirmojo iki trečiojo terminalų – 5 km, t.y. toliau nei nuo Vilniaus oro uosto iki Vilniaus senamiesčio). Taigi, persėdimui Maniloje reikia pasilikti laiko, jei teks keisti terminalą, o ir skrydžiai linkę vėluoti.

Sudėtingas transportas turi ir vieną pliusą – vietos, į kurias nuvažiuoti sunkiau, nėra “užgultos” turistų. Na, pvz., Viganas – būtų vertas dėmesio, bet gaišti 10 val. kelionei autobusu iš Manilos į vieną pusę daug kas nesiryžta (realiai pirmyn-atgal “sudegintum” dvi atostogų dienas). Tad ten vyrauja filipiniečiai, kurie kelionėms po savo šalį turi daugiau laiko.

Autonuomos salonas Manilos oro uoste

Autonuomos salonas Manilos oro uoste

Miestų viduje viešojo transporto tvarka visur skirtinga, bet beveik niekur jokios informacijos nėra (reikia klausinėti žmonių ar žinoti, kur yra vairuotojo nuolat kaitaliojamose krypčių lentelėse esančios vietos). Tik Maniloje pastatytas metro (nors linijos eina toli gražu ne visur ir nėra patogios: pvz. norint važiuoti į kitą pusę dažnai reikia perbėgti judrią gatvę).

Kitur viešojo transporto pagrindas – džipniai ar sumodernintos jų versijos, galbūt motorelos. Greita taksi (su taksometrais) yra “mažieji taksi” motociklai su priekabomis (reikia sutarti dėl kainos). “Uber” nėra, bet yra panašus “Grab” – tačiau jis tiesiog brangesnė taksi versija.

Džipnio viduje

Džipnio viduje

Filipinų maistas, parduotuvės ir nakvynės

Filipinų virtuvė, priešingai daugybei “didžiųjų” Azijos virtuvių, beveik nežinoma anapus Filpinų. Iš pradžių atrodė nieko keisto: patiekalai tokie skirti “užkimšti skrandį”. Valgomi visi organai, snukiai ir t.t., ant visko pilama daug acto ir sojos padažo, o pagrindas, aišku, ryžiai. Porcijos nedidelės – kai rašo “3-4 žmonėms” suvalgydavome dviese – o juk Lietuvoje ar ypač Amerikoje žmonės jau sako, kad mes nedaug valgome.

Gatvės maistas

Gatvės maistas

Kita vertus, ilgainiui radau įdomesnių patiekalų. Įdomūs jų ryžiai su česnaku, “adobo” paruošimas (su česnaku ir actu). Kai kurie patiekalai keisti – balutas (apvaisintas kiaušinis su pusiau išsivysčiusiu paukšteliu, kuris valgomas visas) ar lečonas (ant prekystalio guli visas paršelis ir tavo akyse tau atpjauna norimą dalį). Šiaip sako, kd filipiniečiai valgo viską, ir kai kuriuose regionuose rasi ir šunienos, katienos, šikšnosparnienos, žiurkienos – bet tai jau rečiau ir akivaizdžiai nemačiu.

Lečonas

Lečonas

Be to, Filipinai didžiulė rinka, ir turi savo greito maisto tinklus, kurių garsiausias “Jolibee”. Vien restoranų Filipinuose pakanka, kad jis patektų į didžiausių pasaulio restoranų tinklų šimtuką!

Taip pat Filipinuose itin išplitę korėjiečių restoranai – net kaimuose jų būna. Tai Filipinuose, atrodo, antra virtuvė po pačių filipiniečių ir niekur kitur pasaulyje (išskyrus Korėją) nemačiau jos tiek daug.

Valgysim neriboto korėjietiško barbekiu Borakajuje

Valgysim neriboto korėjietiško barbekiu Borakajuje

Filipinuose nėra paplitusios mokėjimo kortelės – net kai kuriuose parduotuvių, degalinių, restoranų tinkluose jų neima, o “užkampiuose” gali nebūti ir bankomatų. Verta apsirūpinti grynais pinigais didmiesčių (Manilos, Sebu) nemokamuose bankomatuose, arba vežtis grynus JAV dolerius (eurų kursas prastas).

Ieškant nakvynės, galima patikrinti kelias interneto svetaines. Bet netgi ir taip pamatysite tik nedidelę dalį viešbučių: daugybės Filipinų viešbučių, ypač pigiausių, nėra internete išvis, jie reklamuojasi tik gatvės reklamomis (kartais galima gauti geresnį pasiūlymą už 12 val. nei 24 val.).

Uolų prislėgtas El Nido kurortas

Uolų prislėgtas El Nido kurortas

“Paprastą” viešbutį galima gauti itin pigiai – ten bus lova, kambarys, retsykiais – vaizdas pro langą. Bet augant poreikiams kaina gali augti greitai. Tarp poreikių – ne tik didesnis kambario plotas. Kai kuriuose pigiausiuose viešbučiuose gali nebūti šilto vandens, kondicionieriaus, mažas vandens spaudimas, taip pat daug kur Filipinuose, būna, dingsta elektra, o vėl paleista gali “sudeginti” prietaisus (mums sudegė vienas telefono pakroviklis). bet, jei užsakai numerį vietoje, gali nueiti pažiūrėti (pvz. ar yra vanduo).

Nuo filipinietiško elektros tiekimo sudegęs akumuliatorius

Nuo filipinietiško elektros tiekimo sudegęs akumuliatorius

Filipinus verta atrasti!

Prieš keliaujant į Filipinus, apie šią šalį žinojau mažiau, nei apie daugelį 100 mln. gyventojų turinčių šalių. Ir daug kam taip: kažkaip skrydžiai į Filipinus dažnai brangesni, nei į kokį Tailandą, Malaiziją ar Balį, o ir vietoje keliauti ilgiau užtrunka, tai europiečiai Filipinus pasilieka “rezervui”, kuris nebūtinai kada ateina. O Filipinuose tad vyrauja turistai iš Azijos. Tiesą pasakius, nemažai Filipinuose kalbintų europiečių ten ir patraukė tai, kad Filipinai “mažiau atrasti ir nuvalkioti”.

Romėnais persirengę vyrai Didįjį penktadienį Ancheles pozuoja prie Pabasos koplyčios, kur visą Didžiąją savaitę giedamas Pasjonas (filipiniečių veikalas apie Kristaus gyvenimą)

Romėnais persirengę vyrai Didįjį penktadienį Ancheles pozuoja prie Pabasos koplyčios, kur visą Didžiąją savaitę giedamas Pasjonas (filipiniečių veikalas apie Kristaus gyvenimą)

Tačiau Filipinai tikrai turi savo dvasią, “pasaulinio lygio” lankytinų vietų, ir, todėl, manau laiko klausimas, kada jie bus atrasti. Tai ir vyksta – nuo 2013 m. iki 2019 m. (pandemijos išvakarės) turistų išaugo daugiau nei dvigubai.

Paoajaus bažnyčia styro iš žalių laukų Lusone

Paoajaus bažnyčia styro iš žalių laukų Lusone

Jeigu esate Azijos mylėtojai – tikrai verta atrasti Filipinus, unikalią vietą, kur susiduria Azijos, Amerikos ir Ispanijos kultūros. Kur susiduria uolos, vandenys, kalnai ir sugebanti tame išgyventi žmonija. Kur tvirčiausia pasaulyje katalikybė pagimdė net ir “kruvinas” tradicijas. Kur dėl lėtų kelių dar yra atokių kultūrų ir kaimų – ir atradimo džiaugsmo.

Filipinų salų grupių žemėlapis su svarbiausiomis lankytinomis vietomis

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Saudo Arabija – (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

Saudo Arabija – (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

| 4 komentarai

Vieniems Saudo Arabija – Viduramžių šalis. Karalius ten turi absoliučią galią, oficiali religija (islamas) apibrėžia viską nuo aprangos iki parduotuvių darbo laiko, o bausmės vykdomos viešai nusikaltėliams „kapojant“ galvas ar nupjaunant rankas.

Bet Saudo Arabija asocijuojasi su ateitimi. Pasakiški turtai, superaukšti dangoraižiai ir visa tai atnešusi naftos pramonė.

Saudo Arabija taip pat ir islamo ir arabų tautos gimtinė, kurioje stūkso šventasis Mekos miestas ir senųjų civilizacijų griuvėsiai begalinėse nuostabiose dykumose. Jų niekada neužkariavo jokie okupantai.

Iki pat 2019 m. turistai nemusulmonai beveik neturėjo teisės patekti į Saudo Arabiją. Tuomet naujas Saudo Arabijos kronprincas užsimojo iš peties: jau 2030 m. Saudo Arabija gyvens (ir) iš turizmo!

2022 m. tapome vienais pirmesnių turistų, savarankiškai apvažiavusių automobiliu Saudo Arabiją: ar „uždraustoji karalystė“ tikrai keičiasi ir kaip ji atrodo iš vidaus?

Medinos mečetė, antra pagal šventumą musulmonams. Po ja - pranašo Mahometo kapas, o visas Medinos centras virtęs nuolatiniu piligrimų miestu. Čia mečetė pro vieno tokių piligrimų viešbučių langus

Medinos mečetė, antra pagal šventumą musulmonams. Po ja – pranašo Mahometo kapas, o visas Medinos centras virtęs nuolatiniu piligrimų miestu. Čia mečetė pro vieno tokių piligrimų viešbučių langus

Rijadas – arba kas ta Saudo Arabija?

Saudo Arabijos sostinė Rijadas – antras pagal dydį viso arabų pasaulio miestas! Jame – net 7 mln. žmonių. Tokiuose „pasauliniuose supermiestuose“ neretai lieka mažai vietinės dvasios, bet tik ne Rijade! Iš karto pasijutome patekę į kitą pasaulį, prie kurio vertėjo skubiai pratintis, nes „gilyn į Saudo Arabiją“ viskas ėjo tik „keistyn“.

Rijado senamiestis - labai apgriuvęs. Tiesa, nuo pagrindinių kelių to nesimato. Senuose rajonuose gyvena vien skurdoki imigrantai

Nepaisnt Saudo Arabijos turtų Rijado senamiestis – labai apgriuvęs. Tiesa, nuo pagrindinių kelių to nesimato. Senuose rajonuose gyvena vien skurdoki imigrantai. Iš viso net 40% Saudo Arabijos gyventojų – imigrantai, dauguma – juodadarbiai

Visų pirma, religija. Saudo Arabija nėra tiesiog „musulmoniška šalis“: tai tarsi „islamo Vatikanas“. Islamas Saudo Arabijoje nėra „tiesiog religija“, tai – Vienintelė Tiesa, kiekvienas gyvenimo aspektas persmelktas ja. Saudo Arabijoje uždrausta statyti bažnyčias, netgi nešioti kryželius. Užtat joks miesto pastatas negali būti nutolęs daugiau kaip 800 metrų nuo mečetės. Todėl garsus muedzinų šauksmas maldai – nuolatinis palydovas dieną ir naktį – kietai miegu, bet neįmanoma naktį nenubusti. O jam nuskambėjus dienos metu, visos parduotuvės staiga užsidaro – tiek istoriniame turguje aplink Masmako tvirtovę, tiek kelių „Akropolių“ dydžio prekybos centruose. Maldos įrašas paleidžiamas ir prieš kiekvieną Saudo Arabijos avialinijų skrydį. Modernaus Rijado Nacionalinio muziejaus ekspozicija prasideda nuo videoinstaliacijos pasaulio sutvėrimui. Gamtos istorijos aprašuose ten rašoma: „Tektoninės plokštės juda Alacho valia“, „Skirtingomis epochomis Alachas sutvėrė skirtingus gyvūnus, kad užimtų tas pačias ekologines nišas“. O penktadienį – musulmonams šventą dieną – apie vidurdienio maldą netyčia atsidūrę Rijado senamiestyje, greitai supratome kaip reikiant „įkliuvę“: nebeliko kur eiti, nes visas gatves staiga užtvėrė į mečetes netelpantys vyrai, maldos kilimėlius pasitiesę tiesiog ant asfalto. Teko laukti, kol maldos ir imamų pamokslai baigsis!

Vyrai Rijado gatvėje ruošiasi maldai pagaliuku valydami dantis. Nė vienos moters - be mano žmonos - aplink nebuvo

Vyrai Rijado gatvėje ruošiasi maldai pagaliuku valydami dantis. Nė vienos moters – be mano žmonos – aplink nebuvo

Antra, lytys. Jos Saudo Arabijoje turi konkrečias roles – ir į moterį neretai žiūrima tarsi į vaiką. Keliavome dviese su žmona Aiste, bet aplinkiniai kalbėdavo tik su manim. Net Aistės paso, būdavo, dažniausiai neprašydavo. Pavyzdžiui, paklausdavo manęs „Koks jos vardas?“. Kartą Aistė atsisėdo, kur negalima, o pastabą gavau aš – maždaug, prižiūrėk savo žmoną. Iki 2018 m. moterims Saudo Arabijoje net drausta vairuoti – dabar, tiesa, Rijade matėme ne taip ir mažai vairuojančių moterų. Nuomotu automobiliu virš 4000 km aplink visą Saudo Arabiją nuvairavo būtent Aistė – ir sulaukė nebe *tiek* daug kreivų žvilgsnių. Tik mažuma vyrų turi po kelias žmonas, bet pakankamai, kad atkreiptum dėmesį. Tai atsispindi ir parduotuvių lentynose: yra superdideli pakeliai superdidelėms šeimoms (juk ne po vieną vaiką kiekviena žmona pagimdo).

Važiuojame per dykumą

Važiuojame per dykumą

Trečia, apranga. Negalima rengtis taip, kad matytųsi nuogi keliai ar pečiai. Beveik visos moterys iš viso rengiasi vienodai: juodomis abajomis iki pat žemės, juodomis skarelėmis. Daugelis dar ir dengia veidą nikabais – matosi tik akys. Prieš nuvykdama į Rijadą Aistė manė, kad gal, kaip kokiame Dubajuje, taip rengiasi tik musulmonės – bet išvydusi aplinkines bei pajutusi žvilgsnius į bet kokį „atvirumą“, visą kelionę po Saudo Arabiją pati vilkėjo abaja ir skarele, galiausiai įsigijo ir nikabą (tiesa, šį rišosi tik šalies „užkampiuose“, kur moterų be nikabo beveik nėra, o ne sostinėje). Juk dar 2017 m. už pernelyg atvirą aprangą galėjai sulaukti religinės policijos smūgių.

Saudo Arabijos moterų apranga.

Tipinė Saudo Arabijos moterų apranga. Iš pradžių gal norisi pagalvoti, kad, štai, Saudo Arabijoje viskas daug griežčiau su apranga, nei Europoje. Bet paskui supranti, kad ne visai: juk ne tik Saudo Arabijoje draudžiama rengtis taip, kaip įpratusios vakarietės. Juk ir daug Vakarų šalių (pvz. Prancūzijoje) draudžiama rengtis taip, kaip rengiasi Saudo Arabijos moterys (nikabai ir pan.)!

Saudo arabų vyrai renkasi tautinius rūbus. Kairėje - agalai, prispaudžiantys skarą vyrui. Tiesa, jie yra tik oficialios (black tie atitikmuo) aprangos dalis

Saudo arabų vyrai renkasi tautinius rūbus. Kairėje – agalai, prispaudžiantys skarą vyrui. Tiesa, jie yra tik oficialios (black tie atitikmuo) aprangos dalis

Ketvirta, restoranai ir paslaugos. Daugybėje restoranų yra atskiros zonos „viengungiams“ (suprask, vyrams) ir „šeimoms“ (tai apima ir moteris be vyrų). „Šeimų zonose“ kiekvienas staliukas yra atskiroje kabinoje su užuolaidomis, kad joks vyras – išskyrus šeimos narius – nepamatytų moters veido, kai ši nusiima nikabą valgymui. Na, įspūdinga ateiti į kokį, atrodo, „visur gi vienodą“ „McDonald‘s“ ir staiga patekti į tokią šeimų zoną! Dar labiau „segreguoti“ sporto klubai, kirpyklos, grožio salonai: jie lytims atskiri, moterims skirtieji be langų, su grėsmingais užrašais „Užeiti tik damoms!“.

Šeimų zona restorane. 'kambarėliai' pilnai užsitraukia užuolaidomis

Šeimų zona restorane. ‘kambarėliai’ pilnai užsitraukia užuolaidomis

Penkta, viešbučiai ir butai. Daugelyje jaučiausi tarsi kokiose Viduramžių pilyse: langų mažai ir jie nedideli, su kokiom neatsitraukiančiom užuolaidom, grotom ir/ar matiniais stiklais: kad tik niekas neišvystų moterų be abajų viduje! Net nesupranti, kad išaušo rytas. Daug ir numerių su tradiciniais baldais: madžliu ar bent moderniu jo aitikmeniu – sofų pusračiu. Kai kurie su „azijiniu tualetu“ (skyle).

Buto interjeras - lovos ir madžlis. Įprastai madžlis būna atskirame kambaryje

Buto interjeras – lovos ir madžlis. Įprastai madžlis būna atskirame kambaryje, bet kadangi čia nuomojo tik vieną kambarį, tai prisitaikė. Daugiau jokių baldų sėdėjimui nėra. Madžlių, pasirodo, būna įvairiausių stilių – kiekvienas regionas turi savo ir Džidos Tajebato muziejuje matėme įvairiausius variantus, bet visų esmė – sėdėjimas puslankiu

Šešta, valdžia ir įstatymas. Valstybė Saudo Arabijoje – tai karalius ir karališkoji šeima. „Saudas“ – tai ne kas kita, kaip karaliaus pavardė! Saudų dinastija – didžiausia pasaulyje: juk šalies įkūrėjas Abdul-Azizas Saudas, gyvenęs 1875-1953 m., turėjo ~22 žmonas ir 45 sūnus (dukterų niekas neskaičiavo) bei ~1000 anūkų!!! Valdovų nuotraukos puikuojasi ant pastatų, o įstatymų nėra išvis: yra tik valdovų dekretai ir Koranas, sunos. Vagims gali būti nupjautos rankos ir kojos, o mirties bausmės vykdomos viešai (iš anksto nepraneštu laiku): kaip buvo keista stovėti, atrodo, prie tokios ramios Rijado Al Safa aikštės, žinant, kad bet kada čia gali būti atvesdintas nuteistasis, o budelis nukirsti jam galvą kardu! Vos lėktuvas nutūpė Rijade nuskambėjo įspėjimas apie mirties bausmę už narkotikų įvežimą, o dėl alkoholio irgi turistams išimčių nėra: „Mūsų šalimi galima džiaugtis ir be alkoholio“ skelbia Saudo Arabijos reklama turistams. Na, Saudo Arabija jau ir taip daug prisitaikė: matant Rijado prekybos centrų „multipleksus“, sunku patikėti, kad iki „atsivėrimo“ (2017 m.) kinas Saudo Arabijoje buvo apskritai nelegalus.

Aistei už nugaros - Rijado aikštė, kur vykdomos mirties bausmės. Buvo penktadienio vidudienis, kai, sako, kaip tik ir būna tas makabriškas spektaklis - gal todėl į aikštę mūsų neleido ir pasiūlė eiti aplink

Aistei už nugaros – Rijado aikštė, kur vykdomos mirties bausmės. Buvo penktadienio vidudienis, kai, sako, kaip tik ir būna tas makabriškas spektaklis – gal todėl į aikštę mūsų neleido ir pasiūlė eiti aplink

Saudo Arabija gimė iš musulmonų šventiko Mahometo Abdul Vahabo, gyvenusio 1703-1792 m., tiesų. Jis teigė, kad islamas – sugadintas ir reikia grįžti prie jo ištakų. Jo idėjos davė pradžią vahabizmui (salafizmui): pačiai tradiciškiausiai ir griežčiausiai islamo formai, kurios daugelis vakariečių prisibijo, tapatina su terorizmu.

Dirija prie Rijado, kur gimė pirmoji Saudų valstybė. Dabar daugiausiai griuvėsiai

Dirija prie Rijado, kur gyveno Abdul Vahabas ir gimė pirmoji Saudų valstybė. Dabar daugiausiai griuvėsiai

Saudų šeima – ištikimi Vahabo sekėjai – dar 1727 m. ir 1824 m. pabandė įvairias arabų gentis suvienyti į pirmąją vahabistinę valstybę. Abusyk nepavyko: juos įveikė nuosaikiai musulmoniška Osmanų Imperija, itin bijojusi anų „sukilusių radikalų“ – tarsi šiuolaikinis pasaulis bijo Islamo valstybės.

Valdovų nuotraukos - karalius Salmanas, kronprincas Mahometas, faktiškai valdantis už tėvą

Valdovų nuotraukos ant Rijado pastato – karalius Salmanas dešinėje, kronprincas Mahometas, faktiškai valdantis už tėvą, kairėje, o centre – Abdul-Azizas, Saudo Arabijos įkūrėjas, Salmano tėvas ir Mahometo senelis

Trečias kartas Saudams nemelavo: karalius Abdul-Azizas Saudas, 1902 m. užėmęs Rijadą, pasinaudojo pasaulio panirimu į Pirmąjį pasaulinį karą, kad įtvirtintų valstybingumą. Dirija miestas, kur gimė pirmoji Saudo valstybė, man lankantis buvo uždarytas turistams, bet Masmako tvirtovę pačiame Rijado centre pavyko aplankyti: ten ir pasakojimai apie Abdul-Azizą, ir Rijado vaizdai iš apie 1940 m. Tada, pavyzdžiui, dantistai traukdavo dantis tiesiog aikštėse, Masamko fortą supo drėbto molio namai (jų, apgriuvusių, atokiau pagrindinių gatvių dar likę). Viską pakeitė nafta. Ir šiandien Rijado simboliai – jau dangoraižiai, tokie kaip Kingdom Center (Karalystės centras) su „dangaus tiltu“.

Karalystės centras

Karalystės centras. Skylė fasade ne šiaaip sau – tuo metu, kai statytas 2002 m., Saudo Arabijoje nebuvo galima statyti pastatų su daugiau nei 30 aukštų. Bet norėta, kad pastatas būtų net 302 m aukščio – tad palikta skylė

Europos sostinėse turime daugybę senų pastatų – bet gyvenimo būdas visur modernus, „tarptautinis“. O Rijade senų pastatų likę mažai – užtat visa kultūra „senovinė“, vietinė!

Taip atrodo Kingdom Center tiltelio vidus

Taip atrodo Kingdom Center tiltelio vidus

Ar gal ne tokia jau ir senovinė! Čia tik mes įpratę galvoti, kad „Saudo arabai labai konservatyvūs, senamadiški“, o vakarietiškos žmogaus teisės palyginus – „nauja ir modernu“. Bet tiesa ta, kad ir vakarietiškas požiūris į žmogaus teises, ir Saudų vahabizmas – panašiai naujos tradicijos! Abi atsirado prieš kokius 200 metų, o rimčiau ėmė plisti po Antrojo pasaulinio karo. Abidvi siekė reformuoti savas visuomenes (atitinkamai krikščionišką ir islamo pasaulius). Vahabizmo naujumą gerai suvoki muziejuje išvydęs kokio 100 metų senumo beduinių moterų apdarus – jie irgi uždari, bet labai spalvingi. Juodos abajos atėjo po Saudų užkariavimų, prasidėjusių Rijade, o po islamo pasaulį ši mada plito ir Saudo Arabijos naftos pinigų dėka.

Pažiūrėjęs šią nuotrauką (Al Ulos senamiestis) supratau, kad už mūsų ėjusi moteris su nikabu papozavo, parodydama V ženklą. Tautiniai rūbai jokiu būdu nereiškia, kad žmogus yra nemodernus, kaimietiškas, nežino šiuolaikinių "Instagram" ar "Tik Tok" realijų - Saudo Arabijoje taip rengiasi kone visi ir visos.

Pažiūrėjęs šią nuotrauką (Al Ulos senamiestis) supratau, kad už mūsų ėjusi moteris su nikabu papozavo, parodydama V ženklą. Tautiniai rūbai jokiu būdu nereiškia, kad žmogus yra nemodernus, kaimietiškas, nežino šiuolaikinių “Instagram” ar “Tik Tok” realijų – Saudo Arabijoje taip rengiasi kone visi ir visos.

Kaip ten bebūtų, tikroji Saudo Arabijos dvasia dabar – ne blankokame Rijade. Ji – dykumose, kurios supa Rijadą.

Laukinės Saudo Arabijos dykumos ir apleisti senamiesčiai

Rijadas, kaip ir kiti Saudo Arabijos miestai – tik civilizacijos salelės milžiniškoje dykumoje, kur gali važiuoti šimtus kilometrų nepamatydamas nė vieno namo, nė vienos degalinės. Juk Saudo Arabija – dvylikta pagal dydį pasaulio valstybė, dydžio sulig visa vakarų Europa!

Per dykumoje pustomą smėlį

Per dykumoje pustomą smėlį. Net Rijade nuolat tvyrojo toks ‘geltonas rūkas’, o automobilis būdavo juo pasidengęs

Nustebino, kokia Saudo Arabijos dykuma įvairi: vienur ji pilna nuostabių raudonų uolų (Al Ula), kitur ruda ir kalvota, dar kitur ir lygi ar išvis kaip savana su retais medžiais. O jei norisi „atvirukinės“ geltono smėliuko kopų dykumos, verta patyrinėti į nuotraukas iš palydovo: ten, kur geltoni ar raudoni ruožai, dykuma bus tokia. Saudo Arabijos keliai puikūs, per valandą nuleki kokius 130 km – todėl peizažai nuolat keičiasi, kelionė neprailgsta. Iš viso nuvažiavome 4200 km – gaila, kad kilometrai autonuomose riboti, teko primokėti.

Saudo Arabijos peizažai ties Al Ula. Eismas Saudo Arabijos miestuose labai chaotiškas, beveik nebūna posūkių į kairę - reikia važiuoti tolyn ir apsisukti. Bet važiuoti per dykumas labai ramu ir gražu

Saudo Arabijos peizažai ties Al Ula. Eismas Saudo Arabijos miestuose labai chaotiškas, beveik nebūna posūkių į kairę – reikia važiuoti tolyn ir apsisukti. Bet važiuoti per dykumas labai ramu ir gražu

Važiuodamas per dykumą nuolat mačiau kupranugarių kaimenes, asilus, ožius laukinėje gamtoje. Ir džipus, kuriais nuvažiavę nuo kelio vietiniai kur nors piknikauja palei didingas uolas. Jei tik nepakyla vėjas, o kartu su juo – smėlio audra. Vietiniai prisitaikę ir prie to: moterų veidai uždengti, vyrai savo languotom skarom gali juos čia pat užsidengti.

Kupranugariai eina per kelią

Kupranugariai eina per kelią priešais seną baltą pikapą
– tokių Saudo Arabijoje irgi daug

Turi Saudo Arabija ir kalnų (Taifo miestas 1879 m aukštyje), ir kraterių (ypač nuostabus Vabos krateris baltu druskingu dugnu).

Vabos krateris

Vabos krateris

O vienas romantiškiausių ir žaviausių dalykų Saudo Arabijos platybėse man – dykumų miestelių senamiesčiai. Jais Saudo Arabija nesigiria, apie juos prieš kelionę išvis nieko nežinojau. Nes jie – visiškai apleisti, griūvantys, nė vieno sveiko namo! Kai kur tik sienos belikusios, kai kur, atrodo, šeimininkai tik vakar išsikėlė. Vaikštai visiškai vienas siauromis gatvelėmis. Medinės durys baugiai plazda vėjyje. Į daugelį namų gali užeiti, užlipti trupančiais laiptais, pamąstyti apie šimtmečius ten virusius gyvenimus. Tikras digerių rojus! Vaizdas šiek tiek primena siaubo filmą ar istorijas apie pasaulį po apokalipsės. Mintyse gimė ištisi scenarijai, ypač ten vaikštant vakarais – o kas jei pakliūtum į tokį apleistą miestą, tarsi į Bleiro raganos mišką, ir kur beeitum jis niekada nesibaigtų?

Apleistame Šakros senamiestyje

Apleistame Šakros senamiestyje

Ušaikeras, 200 km nuo Rijado, sena piligrimų stotelė pakeliui į Meką, dar kažkiek pareklamuotas – nors ir ten jei kryptingai eini nuo centro, visų pirma dingsta suremontuoti namai, paskui išnyksta griuvėsius tarsi Potiomkino kaimai slepiančios sienos, galiausiai ir durys ar spynos ant namų, o pačiame gale jau ir iš namų belikusios sienos, ir taip miestas nejučia perauga į dykumą.

Ušaikeras toliau nuo centro

Ušaikeras toliau nuo centro

O štai gretima Šakra buvo totalus atradimas: tiesiog užsisakėme viešbutį pakeliui iš Rijado, o pasirodo tas viešbutis – tai bokštas senamiesčio vidury su nuostabiais vaizdais į didžiulį apleistą rajoną. Apie tą senamiestį internete beveik jokios informacijos nėra, nors valdžia ten kažką mėgino tvarkyti: iškabino užrašus „Šiame name gyveno ir mirė XXX“ ir pan. Tai buvo pirmas mums toks senamiestis, tad dar bergždžiai mėginome klausti viešbučio šeimininko “O kada ir kodėl šitas rajonas apleistas?”. Jis nė nesuprato klausimo – kaip mes nesuprastume jei mūsų klaustų “O kodėl Vilniaus senamiestis vis dar gyvenamas?”. Saudo Arabijoje savaime suprantama, kad seni namai, kaip seni baldai, “išmetami”, apleidžiami.

Atstatytoje Šakros gatvėje. Graži siena iš tikro tiesiog slepia griuvėsių lauką anapus

Atstatytoje Šakros gatvėje. Graži siena iš tikro tiesiog slepia griuvėsių lauką anapus

Tiesą pasakius, daug kur anapus Europos paveldas nesaugomas: tik kitur (pvz. Amerikoje) tai reiškia, kad, tiesiog, seni namai griaunami ir pakeičiami naujais. O kodėl Saudo Arabijoje nauji rajonai pastatyti *šalia*, o ne *vietoj* nereikalingų senamiesčių? Atrodo, paaiškinimas toks: ~1960 m. Saudo Arabijai sparčiai turtėjant iš naftos, vietiniai gavo pinigų naujiems, moderniems namams. Dykuma begalinė – tad, užuot griovę savo senus namus, naujus statydavo naujuose sklypuose. Tuo tarpu savo senus namus išnuomodavo: tuo metu į Saudo Arabiją kaip tik plūdo imigrantai, dirbę statybose, naftos pramonėje ir kitur – trūko gyvenamojo ploto. Bet dar po kelių dešimtmečių ir tie imigrantai apgyvendinami kitur – ir tada senamiesčiai galutinai apleisti.

Viešbutyje sugriuvusiame Šakros senamiestyje. Tarp sugriuvusių namų stypso tvarkingos beveik vien mečetės. Joms Saudo Arabija neleidžia griūti. Tik kam skirti jų garsūs šauksmai maldai virš "mirusių" miestų?

Viešbutyje sugriuvusiame Šakros senamiestyje. Tarp sugriuvusių namų stypso tvarkingos beveik vien mečetės. Joms Saudo Arabija neleidžia griūti. Tik kam skirti jų garsūs šauksmai maldai virš “mirusių” miestų?

Tuo „atsiverianti uždrausta karalystė“ Saudo Arabija labiausiai žavi: čia pilna vietos atradimams!

Ir paskutinis Saudo Arabijos dykumų akcentas – fortai, gynę šeichų dykumų valdas nuo priešiškų genčių. Vien Hailo miestas šiaurėje turi tris fortus ar pilis. Nuo Arabų Kalifatų laikų prieš 1000 metų iki pat XX a. Saudo Arabija niekada nebuvo nei suvienyta, nei visa užkariauta. Įvairios imperijos (pvz. turkai-Osmanai) valdė jos fragmentus, bet Saudo Arabijos širdis visada likdavo su dykuma ir jos kupranugariais „susiliejusių“ arabų genčių valdžioje.

Vienas fortų Haile

Vienas fortų Haile

Tai gal Saudo Arabiijos sprendimas „sukti į turizmą“ labai išmintingas, gal pakanka pasistengti ir Saudo Arabija pritrauks dešimtis milijonų turistų kasmet? Deja, deja, visą laiką Saudo Arabijoje lydėjo jausmas: šalis žaviausia ten, kur valdžia pernelyg nesistengė. O ten, kur įsijungė kronprinco „total(itar)inio turizmo mašina“, ji tik viską sugadino: autentika keičiama dirbtine pseudoprabanga, kelionės apsunkinamos aibe biurokratijos (privalomi gidai ir pan.), daugybė vietų uždaryta „buldozerinėms rekonstrukcijoms“ kurios niekada nesibaigia ir, atrodo, net nevyksta, bet nė nesivarginama pranešti apie atidarymo laikus ar datas, moderniuose turizmo informacijos centruose negausi jokios informacijos ir t.t.

Iš Ušaikerio parko ant kalno atsiveria vaizdas į visiškai sunykusius senojo mietso pakraščius. Kaip matyti nuotraukos apačioje, jau apnykęs ir past parkas nors nė nebuvo iki galo įrengtas. Lemputės dar neįsuktos, o jau viskas aplaužyta.

Iš Ušaikerio parko ant kalno atsiveria vaizdas į visiškai sunykusius senojo miesto pakraščius. Kaip matyti nuotraukos apačioje, jau apnykęs ir past parkas nors nė nebuvo iki galo įrengtas. Lemputės dar neįsuktos, o jau viskas aplaužyta.

Ir tas „totalinio turizmo plentvolis“ važiuoja vis toliau: naujos ir naujos vietos aptveriamos, uždaromos. Kokia gali būti visų Saudo Arabijos grožybių ateitis supratau Al Uloje, nuostabiausioje Saudo Arabijos dykumų vietoje – iš kurios, nepaisant viso gamtos ir istorijos grožio, išvykau su nemenku kartėliu.

Atkurtas senamiesčio fragmentas - kaip turgus - Unaizaho mieste

Atkurtas senamiesčio fragmentas – kaip turgus – Unaizaho mieste

Al Ula – nuostabiausia Saudo Arabijos vieta…

Al Ula yra Saudo Arabijos stebuklas! Uolose iškalti 2000 nabatėjų kapai-rūmai. Tų pačių, kur sukūrė Jordanijos Petrą. O dar įspūdingos įvairiausių formų uolos, gamta, dykuma… Tai – vienintelė nereliginė Saudo Arabijos vieta apie kurią kažką girdėjau dar iki šalis atvėrė duris turistams, nors ir neturėjau anuomet daug vilčių kada ten atsikliūti.

Nieko keisto, kad Saudo Arabija Al Ulą stato į pirmą planą savo prabangiuose bukletuose ir Holivudo žvaigždžių pilnuose reklaminiuose filmuose.

Al Ulos kapai

Al Ulos (Hegros, Madajin Saleh) kapai. Jei Al Ula būtų Ameriokje ar Europoje, tai būtų vienas populiariausių nacionalinių parkų!

Ir Al Ula turi viską: gamtą, kultūrą, istoriją. Madajin Saleh (Hegra) nabatėjų kapų olose lauką, ne ką tenusileidžiantį Jordanijos Petrai. Įvairiausias uolas, kaip Dramblio uola su skyle, raudonus peizažus, dykumas. Apleistą Al Ulos miestelio senamiestį, per kurį piligrimų karavanai keliaudavo į Meką ir Mediną: jis pamažu atstatomas.

Garsiausias iš Al Ulos kapų - Kuzos sūnaus Lihijano

Garsiausias iš Al Ulos kapų Hegroje – Kuzos sūnaus Lihijano

Sunku apsakyti jausmą, kai eini štai palei kokią raudoną uolą-sieną, pasuki už kampo, o ten – prieš 2000 metų iškaltas kapas su romėniškom kolonom, graikų Medūzos ar Gilgamešo epo herojaus veidu, egiptietiškom formom. Nabatėjai savus menus rinko iš visų, su kuriais prekiavo prabangiais Jemeno smilkalais, garbino visų jų dievus…

Įvairių civilizacijų įkvėptas Al Ulos kapo frontonas

Įvairių civilizacijų įkvėptas Al Ulos kapo frontonas

Ir visa tai gali patirti vienas. Vieninteliai kiti reti turistai – arabų vyrai baltomis skraistėmis ir languotomis skaromis, į juodas abajas susiautusios moterys, kurių daugelio nei veidų nesimato.

Deja, nedaug trūko, kad Al Uloje nebūčiau nieko pamatęs išvis…

Al Ulos senamiesčio viršuje esanti turistinė gatvė (namai dešinėje - nauji, tik seno stiliaus)

Al Ulos senamiesčio viršuje esanti turistinė gatvė (namai dešinėje – nauji, tik seno stiliaus)

Saudo Arabijos turizmas primena… Sovietų Sąjungą

Pirmoji, dar įveikiama, kliūtis Al Uloje – viešbučiai. Saudo Arabija Al Uloje nutiesė puikius kiaurą parą apšviestus kelius, iš vietinio oro uosto paleido tiesioginius reisus į Dubajų ar Beirutą – bet kur nakvoti Al Uloje nelabai yra. Yra kelios „gražių palapinių stovyklos“ raudonų uolų apsupty, kur kaina… 1000 eurų už naktį. Yra kambariai be tualeto už 150 eurų. Na, radome pas vietinius tradiciškai įrengtą butelį už ~100 eurų, kas Saudo Arabijos mastais daug.

Įdomumo dėlei užsukome į superprabangų Shaden kompleksą. Jo vieta iš tiesų nuostabi - bet žmonių nėra. Nepaisant to, kainų nenuleidžia

Įdomumo dėlei užsukome trumpam į superprabangų Shaden kompleksą, kur naktis kainuoja ~1000 eurų. Jo vieta iš tiesų nuostabi – bet žmonių nėra. Nepaisant to, kainų nenuleidžia

Sėdėdamas madžlyje domiuosi, kaip rytoj reiks patekti į Hegrą (Madajin Saleh). Žiūriu, „Saudo Arabijos stebuklas“ internete kažkodėl labai prastai įvertintas „Google“ ir pan. sistemose. Skaitau komentarus – „Vieta verta 5 balų, bet patekimas ten – 1 balo“. Pasirodo, jei kas nuvažiuoja prie įėjimo, jiems sakoma „Čia bilietai neparduodami, važiuokite į Žiemos parką“. Tas parkas 30 km atgal. O ten nuvykusiems žmonėms sakoma, kad „Bilietų jau nėra, reikėjo pirkti iš anksto internetu“…

Daug kelionių planavimo ir darbų vyko tokiuose madžliuose

Daug kelionių planavimo ir darbų vyko tokiuose madžliuose

Skubiai registruojuosi jų sistemoje internete, žiūriu, belikęs vienas bilietas rytoj – tik 9 val. ryto – paskui kelioms dienoms viskas rezervuota. Griebiu jį, bet juk keliaujame dviese. Dar prieš 8 val. nuvykstame į žiemos parką, lankytojų centrą. „Nieko negaliu padėti, bilietų nėra“ – sako moteris. „O jei kas iš nusipirkusių bilietus neateis?“ – klausiam. „Nieko nebus, vis tiek į autobusą jūsų žmonos neįleisime“ „Tai gal galime savo automobiliu važiuoti?“ „Ne, įleidžiami tik atvažiavę valdiškais autobusais nuo Žiemos parko“.

Žiemos parko lankytojų centras. Gražus, naujas - tik kad nieko nepadeda. Ta pati situacija buvo daug kur: 'turizmo informacijos' tokie sraigteliai, vykdo konkrečius nurodymus (pvz. Rijado oro uoste - 'pasiūlyti arbatos'), bet niekur į klausimus man neatsakė

Žiemos parko lankytojų centras. Gražus, naujas – tik kad nieko nepadeda. Ta pati situacija buvo daug kur: ‘turizmo informacijos’ tokie sraigteliai, vykdo konkrečius nurodymus (pvz. Rijado oro uoste – ‘pasiūlyti arbatos’), bet niekur į klausimus man neatsakė

Laimė, internete buvau matęs, kad siūlomas ir kitas bilietas į Hegrą „Ekskursija su archeologine programa 10:00“.
„O kaip šitas bilietas?“ – klausiu.
„Nieko nežinau, jei matot internete, tai ir pirkit“ – sako darbuotoja, kuri, matau, kompiuterio ekrane atsivertusi ne tą puslapį.
Nuperku. Vairuotojas nežiūri laiko – tiesiog įleidžia autobusan mus abu kartu. Autobuse tik apie 10 žmonių. Kiti turėję bilietus gal nerado Žiemos parko, o gal neperskaitė, kas parašyta mažomis raidelėmis: „Autobusas į 9:00 ekskursiją iš Žiemos parko išvažiuoja 8:30“. Nes oficialus ekskursijos pradžios laikas – tai laikas, kada tas autobusas kerta Hegros parko ribą! Nesusipratimai, aišku, tęsėsi – nuvežus į vietą iš pradžių išlaipino ir nieko nepaaiškino, vieni tarnautojai sakė eiti vienur, kiti kitur ir t.t. Nuvežė tik prie kai kurių kapų, o kitus pralėkė. Laimė, tie gidai, kurie pasakojo apie vietas, puikiai kalbėjo angliškai. Šiaip Saudo Arabijoje angliškai moka gerokai daugiau žmonių, nei tikėjausi, nors ne visi.

Laukiam, kol išleistų iš vieno autobuso atvyks paimti kitas

Laukiam, kol išleistų iš vieno autobuso atvyks paimti kitas

Liūdniausia, kad tokia pati tvarka – su daugeliu lankytinų vietų Al Uloje! Įėjimas – tik su ekskursijom nuo Žiemos parko. Atvažiuojam štai į Dadaną, kur skurdesnių nabatėjų kapai olose, viską galėtum lengvai apeiti pėsčias. Ten – nė vieno (neperdedu) lankytojo, milžiniškas parkingas tuščias, darbo metas, darbuotojų bent trys. „Ar galime užeiti?“ – klausiu. „Ne, važiuokite į Žiemos parką, pirkite bilietus. Bet šiandienai bilietų jau nėra“. Nėra ir rytdienai, ir porytdienai – nes tų bilietų be galo mažai, vos kelios ekskursijos per dieną. Tas pats Mahlib Al Naka, kur nabatėjų šventyklos griuvėsiai. Laimė, kažkiek pamatėme pro tvoras…

Gerai, kad Al Uloje dar likę "neaptvertų" lankytinų vietų, kaip ši skylėta uola prie Dramblio uolos

Gerai, kad Al Uloje dar likę “neaptvertų” lankytinų vietų, kaip ši skylėta uola prie Dramblio uolos. Nenustebčiau jei, kai šitą skaitysite, ir ji jau bus užtverta…

Visos ekskursijos – „valdiškos“. Saudo Arabija tarsi bando vilioti milijonierius: todėl visas tas ekskliuzyvumas, stovyklos po 1000 eurų ir magnetukai suvenyrų krautuvėse po 7 eurus. Kas dvi savaites – tarptautinių žvaigždžių koncertai vietinėje 500 vietų salėje. Kai keliavome mes, tuoj turėjo atskristi Alicia Keys, ką tik sudainavo Andrea Bocelli…

Bet, tarkim, privačių ekskursijų nėra išvis, o kažkokios ekskliuzyvesnės (pvz. „senoviniu atviru džipu“ kur telpa mažiau žmonių arba sraigtasparniu) irgi valdiškos, su konkrečiais laikais ir tvarka. Važiuodami pro Dadaną matėme stovinčius nenaudojamus džipus, nieko neveikiančius jų vairuotojus. Bet jokie pinigai nieko nepakeis: „Bilietų šiandienai nebėra“ ir viskas…

Džipai Hegroje. Jų negali užsakyti privačioms ekskursijoms, kad ir kiek bemokėtum - tik išpirkti vietas į kelias ekskursijas per dieną

Džipai Hegroje. Jų negali užsakyti privačioms ekskursijoms, kad ir kiek bemokėtum – tik išpirkti vietas į kelias ekskursijas per dieną

Betvarkė kartojasi visur. Al Ulos fortas „Uždarytas“, nors matome, kad ten kažkas fotografuojasi. Prie Dramblio uolos neįleidžia, nors turėtų – „Uždaryta, grįžkite 4 val.“. Grįžus apie 6 val., temstant, pasitiko didžiulė „sukalidintų“ mašinų eilė – „Uždaryta“ tas pats darbuotojas kartojo visiems. „Sakėte 4 val. atidarysite“ „Atsiprašome, neatidarėme“ „O rytoj atidarysite?“ „Gal. Gal ir šiandien po 2 val. atidarysime“. Teko per dykumą suktis atgal… O pasirodo Dramblio uola puikiai matėsi nuo gretimo parkingo, bet niekas to nepasakė: matėme, kad vietiniai ten nurūko, tad pasekiau jų pavyzdžiu. Prie išreklamuotos Maraja koncertų salės (didžiausio pasaulyje pastato veidrodiniu fasadu – jame nuostabiai atsispindi raudonos Al Ulos uolos) važiuoti nė nebandėme: internetas lūžta nuo komentarų, kad apsaugininkai pasitinka iš labai toli ir neleidžia net pamatyti pastato, nebent tuo metu salėje kas vyktų ir turėtum rezervaciją.

Kamštis iš apsisukinėjančių automobilių, bergždžiai važiavusių per dykumą iki Dramblio uolos

Kamštis iš apsisukinėjančių automobilių, bergždžiai važiavusių per dykumą iki Dramblio uolos

Man dar pasisekė. Paskutinę dieną Al Uloje sutikome britų porą, kuri ir Hegros nabatėjų kapų liko nepamačiusi: jų ekskursiją tiesiog atšaukė, nes prie Žiemos parko vyko dviračių lenktynės, taigi, autobusas negalėjo išvažiuoti…

Al Ula nuo Harat apžvalgos aikštelės. Buvome įstrigę kelioms valandoms, nes išvažiavimą užkirto dvriačių lenktynės

Al Ula nuo Harat apžvalgos aikštelės. Buvome įstrigę kelioms valandoms, nes išvažiavimą užkirto dvriačių lenktynės

Saudo Arabija, atrodo, galvoja, kad pakanka reklamos, žvaigždžių, didelių kainų – ir net turtuoliai prie visko prisitaikys. Bet kol kas prisitaiko, atorodo, tik Saudo Arabijos piliečiai ir vienas kitas taupus „užsigrūdinęs“ keliautojas…

Dramblio uola

Dramblio uola

Al Ula – magiška, bet pasauly daug nuostabių vietų, kur keliaudamas nesijauti kaip „kupranugariui penkta koja“.

Esu įpratęs, kad pasaulyje lankytinos vietos būna dviejų rūšių. Yra tos labai populiarios, kur pilna ekskursijų, nakvynės vietų ir kito – užtai gali trūkti bilietų, daug kas užtverta tvorelėmis. Ir yra tos neatrastos – kur gali keliauti vienas, užtai ir paslaugų pasiūla mažesnė, viską susižinoti sunkiau. Bet tik vienintelė Saudo Arabija sugebėjo susirinkti viską, kas blogiausia, iš abiejų variantų… Tikriausiai Saudo Arabija dar gali suprasti, kad, tarkim, vakarietės nemėgsta skarelių, tą vieną taisyklę panaikina (nors būti be skarelės, kai visos aplink su nikabais vis tiek nelabai jauku) – bet čia pat turistams randasi naujų taisyklių, varžymų, nes tai glūdi kur kas giliau.

Aistė autobuse, vežiojančiame po Hegrą. Privalomų autobusų idėją Saudo Arabija gal nusižiūrėjo iš JAV nacionalinių parkų. Bet ten tai ne iš gero gyvenimo: tiesiog turistų tiek daug, kad antraip keliai užsikištų. Tose vietose ir tuo laiku, kai turistų mažiau, net Didžiajame kanjone gali važinėti savo automobiliu

Aistė autobuse, vežiojančiame po Hegrą, su nikabu – įsigijo, nes neprilaikoma skarelė nuolat krito. Privalomų autobusų idėją Saudo Arabija gal nusižiūrėjo iš JAV nacionalinių parkų. Bet ten tai ne iš gero gyvenimo: tiesiog turistų tiek daug, kad antraip keliai užsikištų. Tose vietose ir tuo laiku, kai turistų mažiau, net Didžiajame kanjone gali važinėti savo automobiliu

Saudo Arabija metė milžiniškas lėšas Al Ulos reklamai. Videoklipai rodo per dykumą jojančias moteris besiplaikstančiais plaukais, medituojančias ant smėlio. Viskas, aišku, parengta kokių nors prestižinių Vakarų pasaulio reklamos agentūrų „kad paneigtų stereotipus“. Ech, kaip kontrastuoja su realybe! Al Uloje mus išprašė iš „hipsteriškai“ atrodančios burgerinės – nes ten nepriimamos moterys. Per visą pasaulį 2020 m. Saudo Arabija išplatino žinią, kad „Dabar vyrai ir moterys gali valgyti restorane kartu net jei ir nėra atskirų šeimos zonų už širmų“. Tačiau restoranams tai neprivaloma ir konservatyvioje šiaurėje (ir Al Uloje) daug kur „nesegreguotuose“ restoranuose ar kavinėse valgyti leidžiama tik vyrams, o jei yra moterų, tenka imti maistą namo ar „piknikauti“ ant žolytės (gal todėl Saudo Arabijoje itin populiarios vietos, dirbančios tik išsivežimui).

Al Ulos reklama

Al Ulos reklama pačioje Al Uloje

Medina, šventasis miestas

Į Meką – švenčiausią islamo miestą, į kurį atsisukę meldžiasi visi musulmonai ir privalo bent kartą gyvenime į jį nuvykti – kitatikiai neįleidžiami. Tikėjausi, gal bent aplenkdamas miestą akies krašteliu ką pamatysiu – bet kitatikiai nukreipiami į tolimiausią penktąjį aplinkkelį, kuris Meką apsuka 20 km spinduliu per dykumą… Tik kartą per metus naudojamus „piligrimų autobusus“ supermilžiniškuose parkinguose išvydau.

Ženklas "Tik musulmonams" važiuojant prie Mekos

Ženklas, kur privaloma išsukti nemusulmonams, važiuojant prie Mekos

O kaip su antruoju pagal šventumą musulmonų miestu Medina, po kurio centrine mečete palaidotas pats pranašas Mahometas? Kaip ir daug kas Saudo Arabijoje, neaišku. Vienur internete rašoma, kad nemusulmonai neįleidžiami į „visą Mediną“, kitur tik „Medinos centrą“ (kurio ribos niekur neapibrėžtos), dar kitur – „Centrinę aikštę ir mečetę“ ar tik „Centrinę mečetę“.

Vaizdas į Mahometo kapo mečetę pro viešbučio langą. Visas langas uždengtas galingomis medinėmis grotomis, kad žiūrovai (ar žiūrovės) netrikdytų piligrimų

Vaizdas į Mahometo kapo mečetę pro viešbučio langą. Visas langas uždengtas galingomis medinėmis grotomis, kad žiūrovai (ar žiūrovės) netrikdytų piligrimų

„Švelnesni“ variantai dominavo: tad, pasirinkę į aikštę ar mečetę neiti, išsirinkome viešbutį su vaizdu į jas: bent jau pamatysime pro stiklą. Kad būtų užtikrinčiau, pasirinkome tarptautinio tinklo viešbutį. Tai nepadėjo: „Jūs ne musulmonai, tad šiame rajone apsistoti negalite“ – griežtai tarė registratorė ir išvijo. Tuomet nuėjome į gretimą „vietinį viešbutį“, kur mus priėmė. Ar todėl, kad į pirmą ėjau vienas, o į antrą – su Aiste, kuri vilkėjo abaja ir skarele? O gal antrasis viešbutis laikėsi savotiško „Don‘t ask, don‘t tell“ varianto religijos klausimu? Ne, manau tiesiog ir vietiniai nežino, kokios ir kur yra ribos, sprendžia pagal save: kitas registratorius ir į pirmą viešbutį būtų įleidęs. Internete galima paskaityti, kad, tarkime, keliautojai bandė prisistatę kaip turistai patekti į aikštę – prie vieno įėjimo budėjęs sargas neįleido, prie kito – įleido. Į aikštę galiausiai netyčia užėjome ir mes – tiesiog vienintelis išėjimas iš centro parkingo buvo per ją…

Medinos centrinėje aikštėje. Milžiniški skėčiai kasdien išsiskleidžia ir susiskleidžia, kad piligrimams karštu dienos metu uždengtų saulę

Medinos centrinėje aikštėje. Milžiniški skėčiai kasdien išsiskleidžia ir susiskleidžia, kad piligrimams karštu dienos metu uždengtų saulę

Dėl nakvynės su vaizdu į Medinos aikštę tikrai vertėjo stengtis. Kokia ten atmosfera! Nuostabūs it operinis koncertas šaukimai maldai, plūstančios ir puolančios ant žemės minios, keičiančios maldos pozas po kiekvieno šūkio „Alachas didis!“ per garsiakalbius. Nesu musulmonas, bet tom akimirkom būtų buvę lengva patikėti, kad Dievas šalia. Ir visas Medinos centro gyvenimas – maldų ritmu: nuo viešbučio registravimosi laiko iki parkingo darbo laiko. Ir tikrai jau jokios maldos nepramiegosi.

Grupinė malda Medinoje

Grupinė malda Medinos centrinėje aikštėje

Kai buvo neaišku, kur tiksliai galime užeiti, o kur ne, miestą pasirinkome apvažiuoti ekskursija dviaukščiu autobusu. Tokios ten vyksta kas pusvalandį, jos – privačios ir „be nesąmonių“: juk Medina yra viena nedaugelio vietų Saudo Arabijoje, kur turizmas neprasidėjo „vakar“, jis tęsiasi virš tūkstančio metų. Keliauja piligrimai, bet piligriminės vietos kartu ir istorinės: mūšių vietos, kur Mahometas kovojo su priešais, galėjusiais islamą užgniaužti dar “vystykluose”: Uhudo kalnas, Apkasų mūšio vieta. O ir apie tai, kas, atrodo, su religija neturi nieko bendro, gidė rado ką papasakoti iš religinės pusės: „Geriausia Medinos datulių veislė yra Chudry. Pranašas Mahometas – tesiilsi jis ramybėje – labai mėgo šias datules ir net yra sakęs, kad kas ryte suvalgys septynias, tai bus saugomas nuo nuodų ir užkeikimų“.

Turistai lipa į Uhudo kalną, kur vyko svarbus mūšis 625 m.

Turistai lipa į Uhudo kalną, kur vyko svarbus mūšis 625 m. Tekariavo keli tūkstančiai žmonių ir, matyt, panašių mūšių pasaulyje būta daug, daugelio jų beveik niekas nepamena. Bet čia kitaip: juk tai ankstyvoji islamo istorija, ji rūpi, ją žino visi musulmonai, tad turistų nuolat gausu. Panašiai kaip krikščionys išmano Jėzaus laikų Izraelio reikalus…

Tik… nieko seno Medinoje nerasi. Štai “seniausia pasaulyje” Kubos mečetė statyta… 1986 m. Gi Kiblataino mečetė, kurioje Mahometas nurodė visiems melstis veidu į Meką – 1987 m. O Al Baki kapinėse, kur palaidoti Mahometo bendražygiai, vietoje senųjų didingų paminklų – plynas laukas.

Nes Saudo Arabija nugriovė beveik viską, kas mena Mahometo laikus! Ir griauna toliau! Vahabizmas tokiam paveldui negailestingas: „Žmonės ima garbinti tokius pastatus tarsi stabus“. O juk Dievas (Alachas) tėra vienas. Jei koks pastatas tampa stabu – jis griaunamas, perstatomas iš naujo. Svarbiausia musulmonui – mintis, ritualas, Dievo garbinimas – o ne pastatas ar paminklas. Todėl Meka ir Medina – tarsi visai nauji miestai. Centrinė Medinos mečetė irgi daug kartų perstatyta, plėsta, ir man lankantis vyko statybos. Buvęs senamiestis aplink ją seniai paverstas daugiaaukščių viešbučių zona.

Per Medinos 'senamiestį' važiuoju autobusu. Dabar tai daugmaž vienodo aukščio viešbučių zona sulig geru miestu, kur nieko seno nėra.

Per Medinos ‘senamiestį’ važiuoju autobusu. Dabar tai daugmaž vienodo aukščio viešbučių zona sulig geru miestu, kur nieko seno nėra. Viskas įrėminta aplinkkeliu, po centrine aikšte – didžiausias požeminis parkingas, kokį tik gyvenime mačiau

Kitos musulmonų šalys dėl to pyksta. „Kaip galima šitaip negerbti Mahometo bendražygių kapų?“ – sako Iranas. O dar daugiau kontraversijų kelia nuolatinės piligrimų iš svetur žūtys. Štai 2015 m. ant piligrimų užgriuvo kranas – žuvo 111, o paskui dar virš 2400 piligrimų buvo sutraiškyti, kai Saudo Arabijos pareigūnai vieną prieš kitą nukreipė dvi jų minias. Daugiau žūčių nei per rugsėjo 11 d. atakas! Kitų musulmonų šalių spauda rašė, kad viso to priežastis – Saudo Arabijos kronprincas Mahometas Bin Salmanas, sumanęs pravažiuoti per piligrimų palapinių gyvenvietę. Kad jam kuo skubiau užleistų kelią, tūkstančiai piligrimų nukreipti į mirtį. Aišku, tyrimo nebuvo ir nebus – bet praleidęs Saudo Arabijoje kelias savaites, manau, kad tai iliustruoja šalį: socialinę hierarchiją, neaiškią tvarką ir kita.

Medinos viešbučių rajone. Pirmuose aukštuose gausu parduotuvių, restoranų - tai nėra smerkiama

Medinos viešbučių rajone. Pirmuose aukštuose gausu parduotuvių, restoranų – tai nėra smerkiama

Pamenu, Mauritanijoje vietinis mums sakė: „Nenoriu dabar važiuoti į Meką, nenoriu remti Saudo Arabijos, kol valdo tas Mahometas Bin Salmanas, kuris žudo kitus musulmonus Jemene“. Jau nuo 2015 m. Saudo Arabija bombarduoja Jemeną, ir palyginus su aukom ten net Hadžo tragedijos nublanksta: žuvo dešimtys tūkstančių. Skeptikai sako, kad ir turizmo, ir staiga įvesto bei padidinto PVM, Saudo Arabijai reikia visų pirma tam, kad „apmokėtų sąskaitas“ už karinę techniką: juk Saudo Arabijos karinis biudžetas – panašus, kaip Rusijos – vienas didžiausių pasaulyje.

Visoje Saudo Arabijoje, nesvarbu, kaip toli būtum, yra rodyklės į Meką ir Mediną. Yra net specialūs kelio ženklai "Juodas kubas" - tai šventoji Kaba Mekoje. "Žalias kupolas" - tai tas kupolas Medinoje, po kuriuo palaidotas Mahometas.

Visoje Saudo Arabijoje, nesvarbu, kaip toli būtum, yra rodyklės į Meką ir Mediną. Yra net specialūs kelio ženklai “Juodas kubas” – tai šventoji Kaba Mekoje. “Žalias kupolas” – tai tas Medinos mečetės kupolas, po kuriuo palaidotas Mahometas. Beje, net miestų pavadinimai arabiškai rodyklėse rašomi kitaip, nei angliškai, su pilnais titulais: “Meka Kilnioji” ir “Medina Apšviestoji”

Džida ir Saudo Arabijos kurortai

Džida (Džeda) – antras pagal dydį Saudo Arabijos miestas (4 mln. žmonių) garsėja kaip „liberaliausias“. Kadangi į jį atvykau pačiame kelionės gale, puikiai tą supratau: karts nuo karto ten jau pamatai moterį be skarelės ar vyrą su šortais, radau – nors ir sunkiai – viešbutį su dideliais langais ir gražiu vaizdu į miestą, o „McDonald‘s“ viengungiai ir šeimos eina per vieną įėjimą! Aišku, jei būčiau atskridęs tiesiai iš Dubajaus, savijauta būtų buvusi priešinga. „Liberalumas“ – reliatyvi sąvoka!

Toks viešbučio numeris atrodė labai jau vakarietiškas kai...

Toks viešbučio numeris atrodė labai jau vakarietiškas kai…

...kai kitur Saudo Arabijoje viešbučių langai atrodė taip

…kai kitur Saudo Arabijoje viešbučių langai atrodė taip

Džida – ir pats įdomiausias iš Saudo Arabijos didmiesčių. Džida yra Mekos vartai: šimtmečius piligrimai visų pirma atplaukdavo į Džidos uostą, o dabar – atskrenda į Džidos oro uostą, specialų hadžo terminalą.

Džidos senamiestis tad pribloškia didybe: keturių, penkių aukštų pastatai su mediniais balkonų raižiniais – mašrabijomis. Daug kas sugriuvę, trupa – bet daug kas ir tvirtai stovi. Gyvi turgūs, seni turtingų pirklių šeimų namai, po kurių puošnias sales ir balkonus gali vaikščioti. Mekos vartai, piligrimysčių pradžia. Kiek toliau centro – Tajebat muziejus, geriausias šalyje, pribloškiantis tradiciniu ir šiuolaikiniu menu, nuotraukomis, atkurtais madžlių interjerais.

Džidos senamiestyje

Džidos senamiestyje

Džidą Saudo Arabija mėgina mesti į konkurenciją su Emyratais. Prie Džidos pakrantės trykšta aukščiausias pasaulio fontanas (250 ar 300 m aukščio), pastatytas aukščiausias pasaulio vėliavos stiebas (171 m), kurį, tiesa, 2021 m. aplenkė Egiptas.

Prie Džidos fontano

Prie Džidos fontano

Bet Džidos „Karūnos deimantas“ turėtų būti statomas Džidos bokštas (buv. Kingdom Tower), pirmasis pasaulio pastatas, aukštesnis nei kilometras – turėjo nukarūnuoti Dubajaus Burž Chalifa.

Deja. 2018 m. dangoraižio statytojas pateko į kronprinco nemalonę ir buvo sulaikytas, o už paleidimą, sako, turėjo susimokėti milijardinę išpirką. Dangoraižio statybos tada įstrigo – ir štai stūgso toks pastatas-lavonas penkerius metus Džedos priemiesčiuose kaip paminklas nepamatuotiems užmojams. Aplink dangoraižį užtvertas plotas sulig kokiais šešiais kvadratiniais kilometrais.

Įšalusios Džidos dangoraižio statybos. Bent jau gražu pažiūrėti į jį per saulėlydį iš  Kurnaiš (pakrantės) kelio

Įšalusios Džidos dangoraižio statybos. Bent jau gražu pažiūrėti į jį per saulėlydį iš Kurnaiš (pakrantės) kelio

Ir tai Saudo Arabijoje kartojasi, kartojasi, kartojasi iš naujo ir iš naujo. Saudų vizijose Raudonosios jūros pakrantė bus pasaulinės reikšmės kurortų zona – „Egiptas gali, kodėl ne mes?“. Užsimota iš peties – štai žadama statyti NEOM, 170 km ilgio linijos formos miestą be automobilių, o šalia dar pusiau apsemtą aštuonkampį miestą. Tai ne pirma tokia vizija – jau nuo 2005 m. statomas KAEC, Karaliaus Abdula Ekonominis Miestas, jis jau įtrauktas į turizmo bukletus. Realybėje ten – beveik vien plyni laukai, tik greitojo geležinkelio traukiniai stoja modernioje stotyje vidury dykumos. Istorija visad ta pati: milijardai išmesti infrastruktūrai vidury niekur, nuo grafiko atsiliekama metų metais, galiausiai grafikus nustojama skelbti.

Džidos žmonės senamiestyje

Džidos žmonės senamiestyje

Bet čia dar neblogiausia. Pusė gražaus Vadžho koralinio akmens senamiesčio, Janbu kurorto senamiestis tiesiog užtverti – esą rekonstrukcijai, bet jokie darbai nevyksta. O vaizdai šalia Džidos senamiesčio užgniaužė kvapą: ten pasitiko tarsi kokia Hirošima ar Nagasakis! Valdžia išsprogdino ištisus miesto rajonus, ekskavatoriai renka griuvėsius. Spauda (aišku, ne Saudo Arabijos) rašė, kad benamiais palikti pusė milijono žmonių, žadamos kompensacijos neišmokėtos (2022 m.), apie būsimus griovimus nepranešta iš anksto: tiesiog „pasmerkti“ namai išterlioti raudonais dažais, kad šeimininkai susiprastų, jog jau laikas sprukti.

Užtvertas Vadžho senamiestis

Užtvertas Vadžho senamiestis

Kam visa tai? Kaip perskaičiau užsienio žinių portaluose (Saudo Arabijoje užblokuotuose), valdžia nori pastatyti sporto stadionų kompeksą, operą. Vizija 2030. Turizmas. Reikia, kad būtų šalia Džedos senamiesčio, o ten nebuvo vietos…

Džidos "Hirošima"

Išgriautų rajonų laukai Džidoje. Panašūs vaizdai tęsėsi ne vieną kilometrą: dulėmis virto daugiabučiai, mečetės, parduotuvės, restoranai. Ekskavatoriai skubiai kuopia nuolaužas – greit bus tuščia, paskui – nauji projektai ir turistai nė neįsivaizduos, kas ten stovėjo seniau

Niekas nieko nesakė garsiai, bet Saudo Arabijoje nesujaučiau labai laukiamas. Šiaip jau, nepaisant stereotipų, daugelis islamo šalių labai svetingos – Irane, Sirijoje vietiniai noriai bendraudavo, siūlydavo pagalbą, kviesdavo į savo būrį – bet ne Saudo Arabijoje. Galiu juos suprasti. Saudo Arabija turtinga, bet daug kas ten gyvena ir skurdžiai. Milijardai valstybės pinigų nei iš šio, nei iš to mesti turistams traukti, visokiems uždarymams, griovimams, perstatymams – o naudos kol kas nelabai matosi, kaip su „Chruščiovo kukurūzais“. Net pačioje Saudo Arabijoje iškabinėtos angliškos reklamos turistams su „nepadoriai apsirengusiais“ žmonėmis, nemusulmoniškomis meditacijomis – neva Saudo Arabija tokia. Na, kažkiek primena, kaip Vilnius reklamavosi kaip „Europos G taškas“, o Lietuvos turizmo departamentas – pirktinėmis Suomijos fotografijomis. Tik Saudo Arabijoje viskas x10 – ir ten joks skandalas nekils, nes jei kas jį keltų – lėktų galva. Tikrąją tų žodžių prasme.

Pokalbis ant žemės Džidoje. Net ir kur pastatomi suoleliai, vietiniai vis tiek sėda ant žemės greta - taip įpratę

Pokalbis ant žemės Džidoje. Net ir kur pastatomi suoleliai, vietiniai vis tiek sėda ant žemės greta – taip įpratę

Atrodo, kad Saudo Arabijos nuostata tokia: „Svarbiausia – gera reklama, visai nesvarbu, kiek ji turi bendro su realybe“. Bėda ta, kad suviliotas dokumentinių filmų su Džeremi Aironsu ar Džonu Travolta, nuvykęs į Saudo Arabiją gali jaustis švelniai apgautas. Man gerai, nes man įdomu autentiškos kultūros, to tikėjausi ir džiaugiuosi tą (dar) radęs. Bet juk reklamos akcentuoja visai ne tą, pasak reklamų – Saudo Arabija tai Maldyvai, Jordanija ir Dubajus viename, ir dargi labai liberalus, „progresyvus“ kraštas… Visgi, netiesos kojos trumpos. 2018 m. Vakarų pasaulis buvo trumpam „apakintas“ kronprinco vykdomų reformų: moterims leista vairuoti, vaikščioti vienoms be vyro ar tėvo leidimo. Patiklūs Vakarų šalių „žmogaus teisių aktyvistai“ džiūgavo ir aiškino, kad jau tuoj Saudo Arabija bus beveik demokratija… Bet tada Saudo Arabijos smogikų komanda nužudė kronprinco politiką kritikavusį „Washington Post“ žurnalistą Džamalį Chašogį tiesiog… Saudo Arabijos konsulate Stambule, kai šis ten užėjo tvarkytis dokumentų. Kiek tokių „nepritarusiųjų valdovams“ nužudyta pačioje Saudo Arabijoje – nesiryšiu spėlioti, kaip ir kiek vaikų per karą Jemene mirė iš bado, kurį sukėlė ir Saudo Arabijos blokada ir bombardavimai. Dabar jau kiekvienai Vakarų žvaigždei, priimančiai milžiniškus atlygius iš Saudo Arabijos, tenka raudonuoti prieš gerbėjus, bet kol kas naftos pinigai visgi dažniau laimi: Saudo Arabija „perėmė“ Dakaro ralį, pasiėmė Formulės 1 varžybas ir t.t.

Tajebat muziejaus Džidoje įkūrėjo kabinetas

Tajebat muziejaus Džidoje įkūrėjo kabinetas

Turistams Saudo Arabija sukūrė begalę interneto svetainių – visitsaudi.com, sta.gov.sa, saudiarabiatourismguide.com, experiencealula.com, welcomesaudi.com ir t.t. Kad atrodytų, kad Saudo Arabija madinga, apie ją rašo daugelis – bet iš tikro po skirtingu dizainu slypi ta pati informacija. Deja, dažniausiai ji atspindi ne tai, kas yra, o kas Saudo Arabija norėtų, kad būtų. Pavyzdžiui, Umludžas kiekvienoje pristatomas kaip „Saudo Arabijos Maldyvai“, gal dėl žydros jūros spalvos – bet ten tėra siauras paplūdimys su aplūžusia tuščia promenada, o būsimos kurortų eilės – tik popieriuje. Kur kas gražiau sutvarkytas Janbu kurortas toliau į pietus, ir jūra ne mažiau žydra – bet oficialioje angliškoje informacijoje jo nėra, nes jis orientuotas į vietinius.

Umludžo promenadoje

Umludžo promenadoje ir paplūdimyje

Jei nori išvysti Saudo Arabiją – geriau paskubėti

Įdomu rašyti apie neatrastas, nepažintas šalis. Tiesa, savaip nemėgstu rašyti apie tas, kurios sparčiai keičiasi. Daugelis „AŽ kelionės“ straipsnių tarsi „amžini“: po kokią Romą juk ir po 20 metų gali keliauti su tuo pačiu kelionių vadovu. Tuo tarpu kokiais 2030 m. – tai oficiali Saudo Arabijos pasikeitimų programos pabaigos data – veikiausiai, viskas jau bus kitaip, nei aš patyriau 2022 m.

Saudo Arabija keisis, tik tikrai nesilažinčiau, į kurią pusę: kai visa šalies istorija priklauso nuo vieno ar kelių žmonių, sunku ką ir bespėlioti.

Saudo Arabiją įkūnijantis paveikslas Tajebat muziejuje

Saudo Arabiją įkūnijantis paveikslas Tajebat muziejuje

Kiek iš didžiųjų Saudo Arabijos projektų bus realizuoti? NEOM „linijinis miestas be automobilių“? Aukščiausias pasaulio pastatas Džedoje? Kažkodėl pabuvojus Saudo Arabijoje pažadais tikėti sunku. Kita vertus, kai 2003 m. pirmą kartą keliavau po Dubajų, būtų buvę sunku patikėti, kad aukščiausių pastatų lenktynėse Dubajus „nukirs“ Ameriką ir Rytų Aziją, o dirbtinių salų „Palmių“ išvis nė įsivaizdavęs nebūčiau…

Kur sustos Saudo Arabijos reformos: ar bus legalizuotas alkoholis, užsieniečiai įleidžiami į Meką? O gal reformos nugriaus dabartinę Saudo Arabiją išvis – ir statys tokią, kuri kuo labiau tiktų turistams iš Vakarų?

Saudo Arabijos gatvės scena

Saudo Arabijos gatvės scena

Jei taip, ar tai nesukels pilietinio karo, revoliucijos, išpuolių prieš turistus? Net ir kai buvo gerokai mažesnė, Vakarų įtaka jau buvo pažadinusi kai kurių Saudo Arabijos žmonių pyktį. 1979 m. sukilėliai net užėmė Mekos mečetę – būtent tada, siekdami įtikti žmonėms ir išvengti revoliucijos, Saudo Arabijos valdovai ir įvedė griežčiausius ribojimus, kuriuos dabar panaikino Mahometas Bin Salmanas (uždraustas kinas, iš moterų atimta teisė vairuoti). Revoliucijos išvengta, bet pavienių „džihadistų“ liko per akis. Osama Bin Ladenas ir net 15 iš 19 rugsėjo 11 d. teroristų buvo Saudo Arabijos piliečiai – o viena išpuolio priežasčių – kerštas JAV už jų įtaką Saudo Arabijoje. Ar reformos nepažadins to „primigusio slibino“?

Toks vaizdas Džidos senamiestyje rodo jo superliberalumą - moteris be skarelės, kad ir su abaja. Tai retas vaizdas - aplinkui nuskambėjo muedzinų šauksmas ir žmonės lėkte lėkė apsiprausti prieš maldą

Toks vaizdas Džidos senamiestyje rodo jo superliberalumą – moteris be skarelės, kad ir su abaja. Tai retas vaizdas – aplinkui nuskambėjo muedzinų šauksmas ir žmonės lėkte lėkė apsiprausti prieš maldą

Jei visgi išliks taika (ne taip ir lengva įveikti šeštą pagal dydį pasaulio kariuomenę, stebėjimo sistemas) – tai kokią Saudo Arabiją galėsi pamatyti? Ar vis dar liks bent kiek autentikos, ar visas grožis atsidurs už aukštų tvorų, „turistiniuose miesteliuose“ su „valdišku“ aptarnavimu, bet milžiniškomis kainomis?

Bet kuriuo atveju, tokios Saudo Arabijos, kokia yra dabar, neužilgo tikrai nebebus.

Saudo Arabijos lankytinų vietų žemėlapis - gal jis padės jums susiplanuoti jūsų kelionę į Saudo Arabiją

Saudo Arabijos lankytinų vietų žemėlapis – gal jis padės jums susiplanuoti jūsų kelionę į Saudo Arabiją

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Bahreinas – naftos dykumos, niekieno miestai

Bahreinas – naftos dykumos, niekieno miestai

| 0 komentarų

Bahreinas. Sala-dykuma, išvagota rūdijančių naftotiekių, pilna linguojančių naftos gręžinių.

Bahreinas kartu – ir vienas svarbiausių Artimųjų Rytų ekonominių centrų, traukiantis turistus ir verslininkus, viena tankiausiai gyvenamų šalių.

Daug visko kaip salai, kurios plotas tik kiek didesnis, nei Vilniaus miesto!

Kaip Bahreinas iškilo? Ir kaip jis tapo užmirštas, užgožas turtingesnių arabų šalių? Ir ką ten pamatyti?

Bahreino dangoraižiai

Bahreino dangoraižiai

Bahreinas – pirmoji arabų naftos šalis

Bahreiną šiandien visiškai užgožęs Dubajus, Abu Dabis, Kataras: labai panašios šalys, tik turtingesnės, didesnės, pilnos pasaulio stebuklų…

Bet Bahreinas tarp Persijos įlankos šalių – tarsi vyriausias brolis. Būtent Bahreine pirmąkart arabų pasaulyje atrasta nafta! Tiesa, tai šiandien primena tik senas mažas gręžinys, pažymėtas ženklu „Atradimo gręžinys Bahreine ir Įlankos teritorijoje“ ir ne ką didesnis pastatėlis – Naftos muziejus – tik, kai lankiausi, tas jau kelis metus stovėjo uždarytas, pamirštas.

Pirmąjį Bahreino naftos gręžinį sekė šimtai, tūkstančiai kitų. Linguoja, linguoja jie. Visa Bahreino dykuma dabar tokia. Naftos gręžiniai, prakirtę kopas. Surūdijusių naftotiekių „špūlės“, paguldytos ant smėlio. „Amžinosios ugnys“, „nudeginančios“ kartu su nafta išgaunamas nereikalingas dujas. Lentlės, lentelės, lentelės: “Gręžinys nr. 234”, “Grėžinys Manifold 7”, “Dujotiekis” ir t.t.

Bahreino naftos dykuma

Bahreino naftos dykuma

Vaizdelis iš žaliųjų ekologų košmaro. Ar puiki filmavimo aikštelė distopiniam filmui apie „besotės pramonės nualintą žemės planetą“: nereikėtų nė dekoracijų ar samdytų statistų.

Bet bahreiniečiai, kaip ir visi regiono arabai, myli dykumą. Net ir tokią. Kas vakarą, kas penktadienį (šventa diena) važiuoja džipais ir eilinėmis mašinomis ant smėlio. Piknikauja. Kūrena laužus palei naftotiekius. Pavasarį ir rudenį – kai temperatūra nei tragiškai karšta, nei (arabams) per šalta, prasideda „dykumų stovyklų sezonas“: iš butų bahreiniečiai persikelia į palapines.

Į dykumą bahreiniečiai atsiveda kupranugarį

Į dykumą bahreiniečiai atsiveda kupranugarį

Nuvažiuojame ir mes su savo maistu į tokią piknikų zoną (prie Riffa Walk Park). Tvyro naftos kvapas. Linguoja eilinis naftos gręžinys. Išlipame. Per garsiakalbius nuolat skamba pranešimas arabų ir anglų kalbomis: „Esate uždraustoje zonoje! Tuč tuojau išvažiuokite!“. Galvojame, gal mus per kameras pamatė. Nusigąstame, užvedame variklį – jau važiuosime. Bet žiūrime aplinkui pilna žmonių, šeimos, juodai apsirengusios moterys! Piknikai. Atvažiuoja ledus pardavinėjantis sunkvežimukas, apsuka naftos gręžinį. Vaikai nusiperka ledus. Niekas į perspėjimus nereaguoja. Jie įrašyti, jie skamba nuolat, visų pamiršti. Jokie sargai, aišku, taip ir nepasirodo.

Bahreiniečių šeimos piknikas. Tas vamzdis iš karto už laužo - naftotiekis

Bahreiniečių šeimos piknikas. Tas vamzdis iš karto už laužo – naftotiekis

Bahreino dykumos distopija! Man ta Bahreino „naftos dykuma“ – įspūdingiausias, giliausiai įstrigęs šalies vaizdas. Nes kitur to nerasi. Didžioji dalis arabų naftos juk apskritai išgaunama toli jūroje. Anose šalyse gyvenimas – sau, nafta – sau.

Fotografuojame Bahreino naftos dykumą

Fotografuojame Bahreino naftos dykumą

Turtingasis Bahreinas – arba ką Bahreinui davė nafta

Kitas Bahreinas. Šalies sostinė Manama. Naktimis švytintys dangoraižiai, įdomi architektūra. Štai Bahreino Pasaulio prekybos centro komplekse tarp dviejų dangoraižių nuolat sukasi trys vėjo jėgainių propeleriai…

Manama nuolat plečiasi į šonus. Ypač į jūrą – į Persijos įlanką. Kada bekeliautum, kur nors išvysi didžiulius agregatus purškiant smėlį į naujai atribotą įlankos plotą: tuoj bus sausuma. Bahreino sala vis auga ir auga, o greta pilamos dar naujos ir naujos salos. Juk tai – trečia pagal gyventojų tankumą pasaulio šalis, vietos reikia. O į dykumą miestas plėstis negali – ją seniai užėmė naftos pramonė…

Manamos centras

Manamos centras (visi dangoraižiai – ant supiltų salų)

Manamos simbolis Bahreino vartai kadaise stovėjo ant kranto, greta jo būdavo iškraunami tradiciniai arabiški laivai. Dabar jokios įlankos iš ten nesimato, ji už kelių kilometrų, anapus naujųjų dangoraižių, milžiniškų prekybos centrų, taisyklingų gatvių. Uostas išvis kažkur toli.

Štai kur eina Bahreino naftos pinigai!

Manama ir apylinkės iš lėktuvo. Matosi jau supiltos, bet dar nepanaudotos salos. Tai - lėtas procesas

Manama ir apylinkės iš lėktuvo. Matosi jau supiltos, bet dar nepanaudotos salos. Tai – lėtas procesas

Gal nafta atėmė iš Bahreino laukinę dykumą. Bet be naftos Bahreinas tik tą dykumą ir turėtų! Juk 1940 m. saloje gyveno mažiau nei 100 000 žmonių, o 2020 m. – jau 1,5 milijono. Gera pusė jų, tiesa, imigrantai. Jie pastatė naująją Manamą, jie ją prižiūri, valo, tvarko, dirba bahreiničių tarnais, pardavėjais, naftos pramonės darbininkais, o gyvena kur „Darbo ministerijos stovykloje“, užkanda kokių falafelių iš gatvės restorano. Iš naftos pinigų Bahreinas išgali tiek jų samdyti.

Užkandinė, kokias lanko prestesnius darbus dirbantys imigrantai

Užkandinė, kokias lanko prestesnius darbus dirbantys imigrantai. Pigu, skanu.

Bahreinas samdo ir kitokius imigrantus. Specialistus iš turtingų Europos šalių, Amerikos: stambiųjų verslų vadybininkus, dangoraižių architektus. Moka jiems net daugiau, nei gautų savo šalyse – kas gi kitaip važiuotų į „šį užkampį“? Jiems – ištisos dirbtinės salos su sargybiniais prie įvažiavimo, alkoholio pilni barai. Populiarios pramogos: vakarai bei penktadienio pietūs (brunch) prabangiuose restoranuose: kiekvienas toks tuo metu siūlo savo ultrabrangų patiekalų komplektą ir gyvą atlikėjų muziką. Už tą patį, ką gatvės restorane gali gauti už kokius 5 eurus, ten susimoki 50 ar 70 – bet anie „turtingi imigrantai“ neklausia ar verta. „Mums taip priklauso“ – mano ir daugelis nė nesvarstytų apie pikniką dykumoj. Na, paplūdimyje dar galbūt. Nuosavo rajono paplūdimyje arba viename tų su įėjimo bilietais, kaip Al Dar sala Bahreino rytuose ar Džazaer paplūdimys Bahreino pietvakariuose.

Prabangus japoniškas restoranas, dydžio sulig geru viešbučiu

Prabangus japoniškas restoranas, dydžio sulig geru viešbučiu

Bahreine daugelis gyvena savo socialiniuose burbuluose, savo pasauliuose ir nebando pažinti kitokių, esančių greta.

Nustebau, kad 2014 m. net buvo įkurtas Bahreino lietuvių tinklapis. Mėgstu keliaudamas susitikti su vietos lietuviais, tad parašiau tais adresais. „Aš jau seniai ten nebegyvenu“ – sulaukiau atsakymų ir siūlymų kreiptis į tuos, kas „dar pasiliko“. O šie tuoj pat irgi atrašydavo – „Mes nebe Bahreine“. Nieko keisto, kad lietuvių bendruomenės „Facebook“ nebėra įrašų nuo 2015 metų… Bet taip jau yra: imigrantams iš Europos Bahreinas – pereinamas kiemas. Užsidirbi, važiuoji toliau. Tas amžinas laikinumas tiesiog tvyro ore.

Al Dar kurortinė salelė, kur kainuoja nuplaukti, paskui dar atskirai už kabinas. Bet ir iš jos pasidairius atgal į žemyną - pramonė

Al Dar kurortinė salelė, kur kainuoja nuplaukti, paskui dar atskirai už kabinas. Bet ir iš jos pasidairius atgal į žemyną – pramonė

Yra vietų, kur dar gali pamatyti, kaip atrodytų Bahreinas be naftos. Manamos turgus, dar vadinamas „Mažąja Indija“. Muharako, senosios Bahreino sostinės, siauros chaotiškos gatvės. Pilnos abajų salonų, pilnos Šovaiterių šeimos saldumynų krautuvėlių: „Jamal Showaiter“, „Mohammed Hossain Showaiter“, „Hussain Hamad Showaiter“, “Yousif Showaiter”: chalva ir kitkuo jie prekiauja virš 100 metų. Viskas nebe taip, kaip kokiu tarpukariu, kurio parduotuvėlės atkurtos Bahreino Nacionaliniame muziejuje, bet dvasia dar ta.

Šovaiterio saldainių parduotuvėje

Šovaiterio saldainių parduotuvėje

Bahreinas pagaliau ima didžiuotis tuo, kas sena. Kelios Muharako senamiesčio gatvės sutvarkytos, geriausiai išlikusiuose XIX-XX a. sandūros namuose įrengta visa eilė muziejų. Daugelis tų namų statytojų gyveno iš perlų. Dar ~1920 m. bahreiniečiai nardydavo segtukais užsikišę nosis, rinko, rinko kriaukleles, tikėdamiesi, kad bent vienoje jų bus perlas. Toks būdavo vienoje iš 10 000. Tuomet japonai išmoko perlus auginti kriauklių fermose ir visa Bahreino perlininkystė žlugo. Jei ne naftos atradimas tikriausiai net toks Muharakas būtų nunykęs, kaip ne vienas nūnai smėliu užpustytas Persijos įlankos perlų uostas…

Muharako senamiestyje

Muharako senamiestyje

O žaviausias „senojo Bahreino atspindys“ – fortai: puikiai sutvarkyti, naktimis apšviesti. Rifos fortas (1812 m.), kur XIX a. gyveno Bahreino valdovas – kuklus, bet jaukus, su žavia kavine, kur itin smagu buvo praleisti saulėlydį klausiantis muedzinų šaksmo maldai. Arado fortas prie jūros. Ir pats didžiasuias Bahreino fortas, kurį pastatė portugalai, XVI a. valdę Bahreiną kaip dalį savo pasaulinės kolonijinės imperijos.

Rifos fortas

Rifos fortas

Bahreinas norėtų didžiuotis ir dar gilesne istorija: dar 4000 metų atgal jame klestėjo Dilmuno civilizacija, prekiavo su senovės Asirija ir Babilonu. Juk kokiame Dubajuje nieko panašaus nebuvo! Tiesa, iš Dilmuno beliko kapai-kauburėliai (Aali kapinynas) ir menki šventovių griuvėsiai, iki kurių žymiausių (Saar) net nepavyko prieiti – kelias nepravažiuojamas, o dar pasitiko ištisa piktų šunų banda.

Tarp Aali Dilmuno pilkapių

Tarp Aali Dilmuno pilkapių. Jie buvo aptverti tvorele, bet ji pralaužta

Gražiausia, kas susiję su Dilmunu turbūt – meno dirbiniai nacionaliniame muziejuje. Sukurti ne dilmuniečių, o kokių babiloniečių prekiavusiu su Dilmunu. Ne Bahreine parašyti ir daugelis Koranų, eksponuojamų viename geriausių šalies muziejų – Korano namuose. Bet Bahreino naftos pinigai apie leido surinkti jų kolekciją: nuo nuostabiausiai išpieštų iki parašytų pagal kokius geometrinius principus.

Babiloniečių lentelė, kur minimas Dilmunas

Babiloniečių lentelė, kur minimas Dilmunas

Lėtas Bahreino smukimas užmarštin

Jaukiai apšviestoje japoniškoje prabangaus bušido restorano salėje tą suprasi dar gana sunkiai. Regint tuščios dykumos sklypus jau prieš gerą dešimtmetį supiltose dirbtinėse salose, iš besileidžiančio lėktuvo atrodančiose kaip beprasmiai geltoni plėmai, jau paprasčiau. O išvydęs „numirusias“ prekybos centrų restoranų zonas, baigiančius nuplyšti „Tuoj bus išnuomota“ užrašus prekybos centruose, kurių ištisi aukštai uždaryti, be nė vienos parduotuvės pasidaro daug aiškiau.

Nunykęs "Sitra Mall" prekybos centras - veikė tik vienas restoranas iš visų ir vos kelios parduotuvės

Nunykęs “Sitra Mall” prekybos centras – veikė tik vienas restoranas iš visų ir vos kelios parduotuvės

Bahreino legenda grimzta.

Seniai praėję laikai, kai jis buvo Artimųjų Rytų ekonominė širdis, ~1970 m.perėmusi šį titulą iš karuose paskendusio Libano. Vėliau naftą atradę „jaunesnieji Bahreino broliai“ ne tik pavijo Bahreiną – jie jį paliko toli už nugaros.

Senesniuose rajonuose (kaip nuotraukoje Muharako) nelabai jautiesi kaip šalyje, turtingesnėje už Lietuvą

Senesniuose rajonuose (kaip nuotraukoje Muharako) nelabai jautiesi kaip šalyje, turtingesnėje už Lietuvą

Puikiausia iliustracija – avialinijos. 1970 m. Bahreino „Gulf Air“ turėjo tiesioginius skrydžius po visą Europą, Aziją, net į Australiją – o iš Dubajaus net į Londoną lėktuvai anuomet neskraidė. Dubajus, Abu Dabis, Omanas iš viso neturėjo savų avialinijų: visi iš „tų užkampių“ skraidė „Gulf Air“. Bet vienas po kito anie emyratai turėtdami įsteigė savo aviakompanijas, išaugino jas iki vienų didžiausių pasaulyje. Dubajaus „Emirates“, Abu Dabio „Etihad“, „Qatar Airways“ vardus šiandien žino kiekvienas, daugelis jomis ir skridęs, o tuo pačiu užsukęs ir jų „tėvynes“. Bahreino „Gulf Air“ neišnyko, bet ir toliau skraido maždaug tiek, kiek skraidė prieš kelis dešimtmečius. Tuštoku Bahreino oro uostu kasmet naudojasi 9 mln. Keleivių, kai Dubajaus – 89 mln., Dohos – 35 mln., Abu Dabio – 22 mln…

Bahreino dykumos vaizdas netoli Saar Dilmuno šventyklos

Bahreino dykumos vaizdas netoli Saar Dilmuno šventyklos

Kai pažiūrėjome šį archyvinį filmą apie Bahreiną 1970 m., Aistė, mano žmona, buvo negailestinga: „Dubajus per tą laiką vystėsi, o Bahreinas stovėjo vietoje“. Ne, tai ne tiesa. Bahreinas vis dar turtingesnis už Lietuvą. Jei būčiau atvykęs tiesiai iš Lietuvos, turbūt būtų stebinę, kad kokį „Lamborghini“ ar „Ferrari“ Bahreine pamatai beveik kasdien. Bet atskridau iš Dubajaus, kur vieną kartą per maždaug 20 minučių išvydau keturis „Lamborghini“ – ir vertinau kitiap. Pagal tuos tempus, kuriuos ~1980-2010 m. šuoliavo Dubajus, atrodo, kad Bahreinas stovėjo vietoje.

Lamborghini Bahreino parkinge

Lamborghini Bahreino parkinge

O dar visas nestabilumas. Bahreino valdančioji Al Chalifų dinastija – musulmonai sunitai, o „senųjų“ gyventojų dauguma (apie 70%) – šiitai. Šiitai kaltina valdžią diskriminacija, kad ji nesamdo šiitų į valstybės tarnybą, kuri yra daugelio Bahreino piliečių svajonių darbas (geros algos, sąlygos). 2011 m. per Arabų pavasarį bahreiniečiams išėjus į gatves skambėjo neįsivaizduojamas Persijos įlankoje dalykas – raginimai nuversti valdovus! Bahreino valdovams į pagalbą skubiai stojo Saudo Arabija, JAE, sukilimą numalšino jėga. Gi joks arabų monarchas nenorėtų „pirmosios kregždės“, pirmosios revoliucijos, kuri parodytų „tai įmanoma!“.

Daugelyje Bahreino viešbučių, restoranų, kitų įstaigų - valdančiosios šeimos nuotraukos. Jos galios beveik absoliučios.

Daugelyje Bahreino viešbučių, restoranų, kitų įstaigų – valdančiosios šeimos nuotraukos. Jos galios beveik absoliučios.

Iki sukilimo Bahreinas visuomenės bruzdėjimus mėgino raminti „meduoliais“ – įkūrė parlamentą, leido opoziciją, nors ir ribotą. Po sukilimo Bahreinas nuėjo „lazdos“ keliu: opozicija uždrausta, net Perlo statula, prie kurios vyko didžiausi 2011 m. protestai, nugriauta, o jos vietoje įrengta aikštė pavadinta musulmonų šiitų nekenčiamo veikėjo vardu. Ekskursijoje po didžiausią Bahreine Al Fateh mečetę, funduotą Al Chalifų dinastijos, greta įprastinių tokioms vietoms pasakojimų „Islamas – tai taika“, iš gidės išgirdau ir daug neigiamų žodžių apie šiitus. Esmė tokia: „Jie meldžiasi ne tik Dievui, bet ir Mahometui, jo anūkui Huseinui. O į rojų pateks tik tie, kas garbina tik vieną Dievą, nesudievina jokių žmonių. Net kai kurie krikščionys pateks į rojų – jei meldžiasi vienatiniam Dievui, o ne šventiesiems – bet tie musulmonai, kurie meldžiasi Mahometui ar Huseinui, į rojų nepateks… Šioje mečetėje laukiami visi, bet čia galima melstis tik Dievui, o ne Mahometui“.

Al Fateh mečetė Bahreine

Al Fateh mečetė Bahreine – didžiausia, bet dydžiu ir puošnumu atsilieka nuo JAE ar Omano didžiausių mečečių

Bahreine jautėsi, kad sunitų elitui šiitai nėra kažkokia „mažuma“ ar „kitokių pažiūrų žmonės“, bet „klystantieji nesusipratėliai“, kuriems būtų *patiems* geriau, jei atrastų tiesą (juk tik taip pateks į rojų). Kadangi keliavau pandemijos metu, 2022 m., kažkuo priminė požiūrį į antivakserius Europoje…

Per didelio šiitų skaičiaus „problema“ sprendžiama ir suteikiant pilietybę imigrantams iš kitų arabų šalių – bet tik jei jie sunitai, tuo tarpu iš šiitų aktyvistų pilietybė atimama. Dėl tokių manevrų dabar jau apie 50% Bahreino piliečių gali būti sunitai.

Al Fateh mečetės vidus

Al Fateh mečetės vidus

Saudo Arabijos kariuomenė išgelbėjo Bahreino valdžią, bet Bahreinas lieka silpniausia arabų monarchijų “karolių” grandis. Tokio visuotinio lojalumo savo valdovams, koks vyrauja tarp JAE ar Kataro piliečių, Bahreine nerasi. Ten tokia „amžina mažumos vyriausybė“.

Rifos fortas, XIX a. - valdovų rezidencija. Šiandien, aišku, jie gyvena visai kitaip

Rifos fortas, XIX a. – valdovų rezidencija. Šiandien, aišku, jie gyvena visai kitaip

Saudo Arabija tebėra Bahreino „gyvybės šaltinis“ ir ekonomine prasme. Koks kas dešimtas automobilis Bahreino gatvėse – Saudo Arabijos numeriais. Saudo arabų pilni bahreino prekybos centrai, prabangieji restoranai. Bahreinas yra artimiausia kita šalis nuo Saudo Arabijos sostinės Rijado (7 mln. gyv), didmiesčio Damamo (1,2 mln. gyv.). Ir nuo senų senovės Saudo arabai iš savo ultrakonservatyvios šalies keliaudavo į „laisvesnį“ Bahreiną: jų kasmet į Bahreiną atvyksta daugiau, nei turistų į Lietuvą iš viso. Tik Bahreine Saudo Arabijos verslininkai skirdavo susitikimus su verslo partneriais iš užsienio (na, kaip gi būtum galėjęs kviesti kokią Švedijos įmonės direktorę į Saudo Arabiją, kai moteris ten be vyro globėjo net negalėjo laisvai judėti?). O eilinės mažiau religingos šeimos Bahreine „džiaugdavosi laisve“, tiesa, tikrai ne taip, kaip įsivaizduotų koks europietis studentas: na, Bahreine kažkur rasi legalaus alkoholio (priešingai nei Saudo Arabijoje), sako, yra ten ir rusių prostitučių (nors tai nelegalu), bet tai matosi daug mažiau nei Vakaruose ar kokiame Dubajuje. Gali gyventi Bahreine ir to nematyti išvis, jei nežinotum.

Štai toks African and Eastern angaras pramoniniame rajone - viena retų parduotuvių Bahreine, kur parduodamas alkoholis

Štai toks African and Eastern angaras pramoniniame rajone – viena retų parduotuvių Bahreine, kur parduodamas alkoholis. Gatvė, kaip visos Bahreine, čia turi numerį, bet kokia sistema jos numeruotos niekaip nepavyko išsaiškinti – atrodo, atsitiktinai, ir numeriai dargi kartojasi

Bet laikai ir čia keičiasi. Nuo 2019 m. Saudo Arabija laisvai išduoda vizas užsieniečiams, panaikinti griežčiausi ribojimai (pvz. moterims ten leista vairuoti automobilį, nebūtina dengtis plaukų). Aišku, iš incercijos Bahreinas dar važiuoja – bet kaip bus toliau?

Paskutinį kartą Bahreinas „rodė kelią“ kitiems monarchams 2004 m. Tada atidarė Sachiro Formulės 1 trasą, pasirašė sutartį, kad Bahreine vyktų pirmasis Grand Prix arabų kraštuose. Bet prabėgus 16 metų savo Formulės 1 etapus jau turi ir JAE, ir Kataras, ir Saudo Arabija… Kai įkurtas 1976 m., įspūdingai turėjo atrodyti ir Al Aryn gyvūnų parkas greta Formulės 1 trasos – bet dabar daug kas ten jau apnykę.

Taip Bahreinas atrodė kadaise (Nacionalinio muziejaus diorama)

Taip Bahreinas atrodė kadaise (Nacionalinio muziejaus diorama)

Dabar Bahreinas, pradžioje buvęs pavyzdžiu kitiems „naftos emyratams“, pats vis dažniau seka Dubajaus pėdomis. 2017 m. atidarytas The Avenues prekybos centras, kur parduotuvių fasadai primena senąją Europos architektūrą – labai jau „dubajietiškas“, tik mažesnis. O Durrat Al Bahrain dirbtinis salynas Bahreino pietuose dydžiu ir įdomiom formom labai jau primena Dubajaus Džumeiros Palmę. Tik kad Durrat Al Bahrain net aš sužinojau tik… pamatęs kontūrus šalies žemėlapyje. Net kelionių vadovuose po Bahreiną jo nėra. Ir į vidų patekti sunku: kelius užkerta šlagbaumai. Tik gyventojams.

Nacionalinio muziejaus grindys - štai tokia Bahreino nuotrauka iš palydovo. Matosi, kaip visas Manamos krantas nuolat plečiasi dirbtinėmis salomis. Tiesa, kol jos užstatomos, praeina daug laiko

Nacionalinio muziejaus grindys – štai tokia Bahreino nuotrauka iš palydovo. Matosi, kaip visas Manamos krantas nuolat plečiasi dirbtinėmis salomis – jų čia ne ką mažiau, nei Emyratuose. Tiesa, kol jos užstatomos, praeina daug laiko

Taip jau yra – pastatyti kartais gal net lengviau, nei išreklamuoti. O štai įvaizdžio prasme Bahreinas atsilieka nuo Dubajaus dar labiau, nei realybės.

Na, bet keliautojui tai turi ir pliusų. Bahreine turistų – bent jau ne arabų – mažai, tad kelionė ten – atradimai. Jei Emyratų piliečiai „užsidarę savame burbule“ (daugeliui jų užsieniečiai gal jau švelniai pabodę), tai bahreiniečiai – svetingi, paslaugūs, siekia kontakto. Štai dykumoje einant pasisveikino, štai vaikštinėjant po mažiau turistinius Muharako rajonus pasiteiravo, ar nepaklydau, ar nereikia parodyti kelio.

The Avenues prekybos centre

The Avenues prekybos centre

Aišku, yra ir minusų. Daugiau biurkratijos. Atvykimo anketoje įrašęs darbą „teisininkas“ buvau pakviestas į atskirą kambarėlį aiškintis – ar nedribsiu Bahreine (gal dar kažkokiu žmogaus teisių gynėju?). Pirmą kartą gyvenime pasienio pareigūnai mane net „gūglino“ – „Tai buvote daugiau kaip 100 šalių?“. Žmoną praleido greitai iš paskos man, nors ji advokatė, o aš tik baigęs teisę. Na, bet Bahreine moteris tebėra savotiškas “vyro priklausinys”: jei jau vyras nekels problemų, tai nekels ir žmona. ~1970 m. gimusios legendos apie „Artimųjų Rytų vakarėlių centrą Bahreiną“, „barus ant kiekvieno kampo, kitaip nei kitur islamo kraštuose“. Bet tada nebuvo Dubajaus, kur (bent jau kai kuriuose rajonuose) *tikrai* barai ant kiekvieno kampo! Atskridusiam iš Dubajaus Bahreinas atrodė labai konservatyvus: daug moterų užsidengusios veidus, o kartą trumpą sijoną apsivilkusi Aistė pasijuto padariusi rimtą klaidą: niekas nieko nesakė, bet daug smerkiančių žvilgsnių gavo (vėliau įsigijo abają).

Bahreino fortas

Bahreino fortas

Daugiau Bahreine ir „užmirštų vietų“ – nebedirbančių muziejų, kurių niekas nepasivargino pažymėti kaip tokių.

Ir yra Bahreine tiesiog to, kas vieniems patiks, kitiems – ne. Naftos dykuma – apšnerkšta, bet distopiškai romantiška. Kupranugariais ir arkliais tiesiog per miestą jojantys žmonės. Gyvybės medis – toks vienišas didelis medis, styrantis dykumoje, į kurį, kaip į didžiausią lankytiną vietą, ženklai veda ir iš už 30 km. Atvykus iš miškingos Lietuvos buvo sunku suprasti, ko ten bahreiniečiai renkasi… Bet tada pagalvojau, kad bahreiniečiui būtų ne ką lengviau suprasti, kodėl mes didžiuojamės Kuršių Nerijos kopomis! Bahreinas savitas.

Gyvybės medis

Gyvybės medis

Bahreino lankytinų vietų žemėlapis - gal jis padės jums susiplanuoti jūsų kelionę į Bahreiną

Bahreino lankytinų vietų žemėlapis – gal jis padės jums susiplanuoti jūsų kelionę į Bahreiną

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Kataras – arabų mikro-super-valstybė

Kataras – arabų mikro-super-valstybė

| 4 komentarai

Kataras – turtingiausia pasaulio valstybė ir gyva arabų pasaulio svajonė.

Ar ne stebuklai? Kataras – dykumos lopinėlis ploto sulig šeštadaliu Lietuvos, bet jis gavo teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą! Nepaisant kitų arabų šalių pykčio, būtent Kataras diktuoja viso arabų pasaulio madas! Ši šalis kartu ir viena religingiausių, ir viena laisviausių arabų pasaulyje.

“Kaip kokia šalis norėtum, kad atrodytų tavo tėvynė ateityje?“, pamenu, paklausiau mauritaniečio. Ir jis nedvejodamas atsakė – Kataras. Ne Europa ar JAV, ir ne Dubajus ar Saudo Arabija. Ir dešimtys milijonų arabų mąsto panašiai.

Kaip gi išsvajotasis Kataras atrodo iš vidaus? Man pavyko pamatyti ne iš karto. Kataras – vienintelė pasaulio šalis, kur pirmuoju mėginimu net… negavau vizos. Dabar Kataras lietuviais jau pasitiki pakankamai, kad vizų išvis nereikalautų, tad įgyvendinau seną svajonę ištyrinėti šią šalį.

Katariečiai Dohos senamiestyje

Katariečiai Dohos senamiestyje

Doha – viso arabų pasaulio sostinė

Tasai stebuklingasis spindintis Kataras iš tikro – tai tik Doha. Kataro sostinė. Ir, jei Kataro emyro planai pavyks – viso arabų pasaulio sostinė.

Priešingai nei Dubajus ar Abu Dabis, Doha nenori priblokšti pasaulio rekordais – aukščiausiais dangoraižiais, didžiausiais gėlynais. Todėl Doha netaps *pasaulio* turizmo sostine. Bet ji nenori bet kokia kokia kaina pritraukti milijonus bet kokių turistų ir aplenkti Londoną su Niujorku!

Aukščiausias Kataro pastatas

Aukščiausias Kataro pastatas Aspire Tower – ‘tik’ 300 aukščio ir nusileidžia aplinkinių šalių rekordininkams

Verčiau Kataras eina kitu – kultūros ir mokslo – keliu. Ir todėl dešimtims ar šimtams milijonų pasaulio arabų būtent Doha, o ne “parsidavęs” Dubajus, yra pavyzdys, kaip turėtų atrodyti jų šalis, jei kada nors praturtės.

Dohos koziris – ne koks “naujas Luvras” ar “naujas Gugenheimas”, “godžiai išsinuomavęs” Vakarų meną idant rodytų vakariečiams turistams, o didžiausias visame pasaulyje Islamiško meno muziejus. Savojo meno. Ir nieko keisto, kad būtent Kataras “padirbėjo”, idant į arabų pasaulį atvežtų didžiausią kada nors jame vykusį renginį – Pasaulio futbolo čempionatą. Bandys atvežti ir olimpiadą…

Islamiško meno muziejus tvarkingame parke. Anapus įlankos - naujasis Dohos centras. Modernus, bet ne Gineso rekordų vertas

Islamiško meno muziejus tvarkingame parke. Anapus įlankos – naujasis Dohos centras. Modernus, bet ne Gineso rekordų vertas

Doha plečiasi neįtikėtinais tempais. Dar 2000 m. visame Katare gyveno 600 000 žmonių (tiek, kiek viename Vilniuje), o 2020 m., kai keliavau – 2,7 mln. (tiek, kiek visoje Lietuvoje). Doha kartu – ir milžiniška statybų aikštelė. Į šiaurę auga jos dangoraižių rajonai, į pietus – pramonės, o keliai virsta daugiaaukštėmis estakadomis. Viskas – tolimai ateičiai. Palyginus su kitais pasaulio didmiesčiais ir dabar Kataro ryškiai apšviestos magistralės – beveik tuščios. O 2019 m. atidarytas trijų linijų Dohos metro išvis, atrodo, neaišku kam degina katarietišką naftą: pro nuomoto automobilio langus nėsyk nemačiau, kad į įspūdingas modernistines jo stoteles kas išvis kada nors eitų. Kam, kai keliai tušti, parkavimas net miesto centre – mokamas vos keliose vietose ir ten labai pigus?

Eilinis plečiamas Dohos kelias

Eilinis plečiamas Dohos kelias

Bet Doha statoma ne dabarčiai, o ateičiai. Artimesnei, nei galėtum tikėtis. Bijau net spėti, kiek milijonų žmonių ten gyvens, tarkime, 2040 m., jei Kataro emyro vizijos pasiteisins. Juk musulmonų pasaulio sostinė turi būti didelis miestas! Ir puikiai pamenu, kaip buvo tame pačiame Dubajuje: kai ten lankiausi 2003 m., atrodė, kad platieji jo keliai pasipuikavimui tik ir nutiesti, kokie tušti. O 2015 m. jau pakliuvau į kamščius. Gyventojų skaičius Dubajuje per tą laiką išaugo dvigubai…

Tuščias prekybos centras naujame Dohos priemiestyje

Tuščias prekybos centras naujame Dohos priemiestyje

Ir visgi kai matau 2 mln. gyventojų mieste statomus ar jau pastatytus aštuonis milžiniškus Pasaulio futbolo čempionato stadionus, kuriuos vieną nuo kito skiria keli ar keliolika kilometrų, galva “neišneša”, kam gi viso to reikės po čempionato. Kitur pasaulyje juk čempionatas vyksta daugelyje miestų, todėl ir stadionų daug (ir tai būna problemų juos paskui panaudoti), o čia viskas – Dohoje.

Vienas gausybės FIFA 2022 čempionato stadionų

Vienas gausybės FIFA 2022 čempionato stadionų

Pažiūrėsim. Prieš 20 metų juk nebūčiau nuspėjęs, kaip šiandien atrodys Dubajus.

Trys Kataro pasauliai

Kaip ir kitos Persijos įlankos šalys, Kataras yra tarsi trys nesusikertantys pasauliai. Jie neaprašyti kelionių vadovuose, kai kurių jų Kataras net gėdinasi, bet idant perprastum šią šalį, turi pamatyti visus.

Ekspatai (kairėje) ir vietiniai (dešinėje) skirtingai įsivaizduoja, kam reikalingas paplūdimys

Ekspatai (kairėje) ir vietiniai (dešinėje) skirtingai įsivaizduoja, kam reikalingas paplūdimys

Pirmasis Kataras – “tikrųjų” Katariečių, Kataro piliečių. Per vieną kartą iš trečiojo pasaulio vargšų jie tapo milijonieriais. Tas pokytis buvo per greitas, kad jie “globalizuotų” savo tradicijas ar gyvenimo būdą: milijonus jie panaudojo tęsti tą patį, kas žavėjo jų protėvius dykumų klajoklius – tik viską padauginti kelis kartus ir įvilkti į naujų technologijų rūbą.

Kataro vyrai prekybos centre

Kataro vyrai prekybos centre

Štai Dohoje, greta Emyro rūmų jie pastatė… naują Dohos senamiestį. Nes iki ~1970 m. Doha juk tebuvo menkas perlų žvejų kaimas dykumos pakraštyje, sunykęs kai japonai atrado pramoninę perlų žvejybą, tad ir jokio senamiesčio ji neturėjo. Taigi, Dohos “senamiestį” įkvėpė kiti, didesni ir didingesni, musulmoniški miestai. Tik, aišku, jis tvarkingesnis, saugesnis (be karų, teroro), švaresnis, modernesnis, pilnas parduotuvių, restoranų.

Naujasis Dohos senamiestis

Naujasis Dohos senamiestis

Bet jo širdis – Sakalų turgus. Berniukas tampa vyru, kai tėtis ten jį atveda nusipirkti pirmojo sakalo, o medžioklė su sakalais – gerbiama katariečių tradicija. Karta-kita atgal medžiota iš reikalo, o dabar sakalai kainuoja ir po 300 000 dolerių, net Sakalų ligoninė greta turgaus įkurta. Šalimais – tradicinių laivų davų uostas. Laiveliai plukdo nebe krovinius, o gražios vakarienės ištroškusius vietinius ir turistus.

Sakalų turguje

Sakalų turguje

Tikri katariečiai gyvena Dohos priemiesčiuose, milžiniškų individualių namų, dažni kurių primena rūmus, rajonuose. Kiekvienam katariečiui valdžia dykai duoda dykumos lopinėlį ir jis ten stato savo šeimos namus.

Palapinės-restoranai Katara parke Dohos centre - vietinės šeimos piknikui gali vieną išsinuomoti

Palapinės-restoranai Katara parke Dohos centre – vietinės šeimos piknikui gali vieną išsinuomoti

Dohos priemiesčiuose – ir Šeicho Faisalo Bin Kasimo Al Tanio muziejus, šio emyro giminaičio kolekcija, kur matai, ką gali ir nori padaryti staigiai praturtėjęs arabų šeichas.

Kataro emyro rūmai prie Dohos senamiesčio

Kataro emyro rūmai prie Dohos senamiesčio

Dohos priemiesčiuose – ir kupranugarių lenktynių trasa. Iš beduinų bernų pramogos šios lenktynės tapo “milijoniniu sportu”. Bėgančius kupranugarius seka ne tik televizijos kameros, bet ir žiūrovai su baltais džipais, ir kupranugarių savininkų mašinos. Juk kupranugariais varžybų metu seniai nebejoja jojikai. Joja lengvučiai robotai. O robotus savininkai valdo distancinio valdymo pagalba iš kondicionuotų savo automobilių…

Prie lenktynių trasos kupranugariai išvesti pasivaikščioti

Prie lenktynių trasos kupranugariai išvesti pasivaikščioti

Štai taip Viduramžių beduinų tradicijos staiga atėjo į XXI a. Šitas “tikrasis katariečių Kataras” – įdomiausias kultūrą mylinčiam turistui, bet (išskyrus Dohos senamiestį) sunkokai randamas, nes jis tiesiog kitoks. Apie jį mažoka duomenų internete, viskas jame dar sklinda iš lūpų į lūpas – paprastai arabų kalba.

Katariečiai perka sakalus Sakalų turguje

Katariečiai perka sakalus Sakalų turguje

Antrasis Kataras – “ekspatų” šilta svajonė

Kataro piliečiai tesudaro vos 12% Kataro gyventojų. Nes Kataras – tai ne tauta, Kataras – tai, visų pirma, emyras, ir siekdamas paversti Dohą regiono sostine jis šaukia naujus ir naujus šimtus tūkstančių imigrantų.

Emyro veidas Katare puošia ir dangoraižius, ir dar daug ką

Emyro veidas Katare puošia ir dangoraižius, ir dar daug ką

Dalis tų imigrantų – išsilavinę specialistai. Tokie vadinami “ekspatais”. Jie padėjo suplanuoti naująjį Katarą: juk iš dykumos beduinų nebūtų atsiradę gerų direktorių ir buhalterių, architektų ir inžinierių, dėstytojų ir mokslininkų. O be šių specialistų nebūtų ir naujojo Kataro.

Ekspatai The Pearl rajone

Ekspatai The Pearl rajone. Muedzinų šauksmas maldai, užuot skambėjęs iš minaretų, skamba iš garsiakalbių taip tyliai, kad girdėtųsi tik vaikštant šaligatviu, bet ne butuose: pareiga šaukti maldai įgyvendinta, bet jokie nemusulmonai ekspatai nesiskųs, kad jiems trukdo

Beveik visi jie iš pradžių pakviesti iš užsienio. Kai kurie jų “usžirekomendavę” Vakarų pasaulyje, kiti – seniau išsivysčiusiose musulmoniškose šalyse. Jie gyvena dideliuose naujų Dohos daugiaaukščių butuose su vaizdais į Persijos įlanką. Kai kurie svajoja kada nors grįžti namo, kiti apie tai nebegalvoja. Nors ir supranta, kad Kataro piliečiais niekada netaps: nenorėdamas “atiduoti” šalies dauguma tapusiems imigrantams, emyras taiko labai griežtas natūralizacijos taisykles.

Dohos finansų centras, kur dirba daug ekspatų

Dohos finansų centras, kur dirba daug ekspatų

Doha jiems – šiluma (temperatūra sausį – +22 laipsniai dieną). Jie leidžia laiką vis statomuose ir statomuose prekybos centruose. Pavyzdžiui, Villagio prekybos centras – lyg po stogu pakišta Venecija. Net kai be galo karšta dykumos vasara “išmarina” visą gyvenimą lauke (vidurinė temperatūra liepos dienomis +42), Villagio gali sau plaukti kanalu su gondola.

Villagio Venecija

Villagio Venecija

Ekspatai myli ir Dohos paplūdimius, tokius kaip naujasis Katara su Dohos dangoraižiais fone. O ekspatiško gyvenimo viršūnė tikriausiai The Pearl dirbtinių salų kompleksas su Ferrari salonais, brangiomis parduotuvėmis ir restoranais. Ten vaikščiodamas mačiau beveik vien baltaodžius iš Europos ar JAV: nė vieno vietinio tradiciniais drabužiais.

Katara paplūdimys

Katara paplūdimy. Vietiniai juo džiaugiasi kitaip, nei ekspatai – sėdi, piknikauja, nesimaudo

Ir pasivaikščiojimo kelius, tokius kaip Dohos centro pakrantės promenada, darbo dienos pabaigoje užsipildanti šviesiaodžiais bėgikais tarsi koks centrinis Niujorko parkas.

Skurdesnieji ekspatai iš kitų musulmoniškų šalių kuriasi aplink Dohos senamiestį, kur chaotiški turgeliai.

Vakariečiai ekspatai bėgioja Dohos finansų rajono pakrante

Vakariečiai ekspatai bėgioja Dohos finansų rajono pakrante

Tarp ekspatų dominuoja ne arabų, o anglų kalba ir, tiesą pasakius, nors ji neoficiali, net Dohos gatvėse jos matai jau daugiau, nei arabų k.

Bet laikai keičiasi. Kataras nori išmokslinti ir savus, ir kitus arabus. Ir pastatė Kataro universitetų miestą – didžiausią arabų pasaulyje. Dabar tenykščiai pasaulinių universitetų padaliniai jau užima 12 kv. km teritoriją, ten mokosi tūkstančiai studentų. Daugelis – ne iš Kataro, bet ir ne iš Vakarų. Musulmonai, bet kitokie, jauni ir trokštantys mokslo, žinių, gabensiantys jas į savo tėvynes. Dar viena detalė Dohos gyventojų mozaikoje.

Ekspatų rajonas 'The Pearl' dirbtinėse salose

Ekspatų rajonas ‘The Pearl’ dirbtinėse salose

Trečiasis Kataras – prakaituotas juodadarbių Eldoradas

O kas gi savo prakaitu stato Katarą? Šimtai tūkstančių juodadarbių. Jų daugiau, nei visų likusių Kataro gyventojų kartu sudėjus (vien indų imigrantai – 25% šalies, bengalų – 12%, filipiniečių – 10%). Bet jų beveik nesimato. Na, matai juos statybose. Rytais ar vakarais pro tamsius tūkstančių autobusų langus – vežamus į darbą ar namo. Darbą kokiam prekybos centre, statybose, naftos verslovėje. Namo į milžiniškus “darbininkų kompleksus”, ironiškai tiesmukai vadinamus “darbo stovyklomis”, kažkur dykumoje toli nuo Dohos centro.

Pro Dohos finansų centrą pasibaigus darbo dienai važiuoja balti darbininkų autobusai

Pro Dohos finansų centrą pasibaigus darbo dienai važiuoja baltų darbininkų autobusų vora

Kokas indas, pakistanietis ar bengalas užsirašo “tarnauti Katare” ir viskas padaroma už jį: jam sutvarkoma viza, jis atskraidinamas, apgyvendinamas su bendradarbiais darbo stovykloje, maitinamas, ryte nuvežamas į darbą, vakare – namo, o pasibaigus visuomet terminuotam kontraktui – parskraidinamas į tėvynę. Kataro gyvenime jis iš esmės nedalyvauja. Algą pasaulio mastais gauna nedidelę (pvz. 300 – 400 JAV dolerių), bet gerokai didesnę, nei gautų tėvynėje (ypač atsižvelgiant į tai, kad nakvynė, maistas, transportas nekainuoja). Siunčia didelę jos dalį namie likusioms šeimoms. Dauguma juodadarbių – vyrai. Todėl Katare kiekvienai moteriai tenka 3-4 vyrai…

Kai kurie užsienio žmogaus teisių aktyvistai grūmoja Katarui dėl “blogų darbo sąlygų”, Kataras šią savo pusę net kiek slepia, bet manau jis puolamas nepelnytai. Nes tų darbininkų gyvenimas Katare geresnis, nei būtų tėvynėje ar dar kur. Nes tokie Indijos ar Bangladešo kaimų beraščiai, kokie gali įsidarbinti Katare, juk tikrai nesugebėtų emigruoti į Europą – ten ne viskas būtų už juos padaryta.

Kataro gyventojai ties perėja

Kataro gyventojai ties perėja

To trečiojo, juodadarbių Kataro nėra nei kur, nei kaip pažiūrėti, o ir neįdomu – bet verta žinoti, kad toks yra, kad ne it medžiai dangoraižiai dygsta, o daugybė vos matomų Kataro skruzdžių-darbininkų juos stato, ir tų skruzdžių daugiau, nei tų, kurie naudojasi jų darbo vaisiais (tarp pastarųjų – ir visi turistai).

Kataro užmiestis

Nuomotu automobiliu dienai išvykę anapus Dohos, atrodo, grįžome laiku 30 metų atgal. Apie turtingiausią pasaulio šalį ten primena tik keliai – pavyzdžiui, į ~5000 gyventojų miestelį Ruajisą iš Dohos veda šešių juostų 100 km ilgio magistralė, nuo pradžios iki galo naktį apšviečiama.

Ruajiso miestelis

Ruajiso miestelis

Nyki dykuma – didžioji jos dalis akmenuota, be tų ikoninių smėlio kopų iš filmų apie dykumas. Na, galima rasti ir jų, pvz. Prie Chor Al Adaido, kur populiarios ekskursijos per smėlį baltais džipais. Bet tiesiog atsitiktinai važiuodamas per Kataro užmiestį aplinkui kelius tematysi dyką, dyką peizažą.

Šen bei ten tolumoje bokštuose degs liepsnos – naftos, dujų verslovės. Būtent jų dėka Kataras tapo turtingiausia pasaulio šalimi ir plotu bei darbininkų skaičiais jos primena ištisus miestus. Štai važiuojame magistrale į Dohą – kelią pastoja patikrinimo punktas. Pasirodo, ta magistralė kerta naftos verslovę ir ten galima pravažiuoti tik darbuotojams. Mus pasiunčia kitu keliu.

Kataro naftos pramonė žvelgiant iš vietos, kur ieškojau uolų tapybos: neradau, jie niekaip nepažymėta

Kataro naftos pramonė žvelgiant iš vietos, kur ieškojau Al Džasisijos petroglifų: neradau, jie niekaip nepažymėta

Pagrindinės turistinės vietos Kataro dykumoje (be pačios dykumos) – fortai, tokie kaip Zubaros fortas. Jei išgirdus žodį “fortas” prieš akis stoja kokia didinga viduramžių tvirtovė ar bent jau koks Kauno fortas, nusivilsite, nes šie pastatėliai menkučiai ir statyti palyginus neseniai – pvz. Zubaros fortas net tarpukariu.

Zubaros fortas

Zubaros fortas

Tačiau stebėdamas tuos menkučius pastatėlius, kadaise atrodžiusius tikrais civilizacijos bastionais visoms beduinų ir perlų žvejų gentims, lengvai supratau, koks neįtikėtinai didingai galingas buvo Kataro proveržis pastaraisiais dešimtmečiais iš visiško užkampio į arabų pasaulio sostinės kandidatus.

Iš dar senesnių laikų, pvz. XIX a., Katare praktiškai nieko neišliko. Net mečečių. Viskas buvo taip menka ir laikina tada. Niekingi dykumų kaimeliai.

Net ir XX a. gyventi kaimeliai kai kur jau apleisti, kaip Al Džumailis, susiliejęs su akmenuota dykuma. Tik džipais pravažiuojamais keliais ar nusukimais ten rieda tie, kam “neatrasti praeities liudininkai” žavesni už turistams iščiustytas promenadas. Tiesa, už Dohos ribų rodyklės, turizmo informacijos, angliški aprašai spėriai išnyksta: Al Džasisijos petroglifų taip ir neradau (ten, kur pažymėti žemėlapyje, jų nebuvo).

Apleistas dykumų kaimas Al Džumailis šiaurės Katare

Apleistas dykumų kaimas Al Džumailis šiaurės Katare

Kataro laisvė ir tikėjimas

Persijos įlankos karalystės (Kataras, Dubajus, Abu Dabis, Bahreinas, Kuveitas ir kitos) yra tarp kūjo ir priekalo: iš vienos pusės, jų vietiniai – labai konservatyvūs, religingi. Kita vertus, jų megalomaniškiems užmojams reikia milijonų imigrantų ir turistų. O daugybė tų užsieniečių visai kitokie: ne musulmonai, gal net visai netikintys (ypač europiečiai). Kas vietiniams – dorybė ir teisingas gyvenimo būdas, atvykėliams tik trukdo (pvz. alkoholio draudimas, aprangos ribojimai).

Musulmonai meldžiasi Dohos centre

Musulmonai meldžiasi Dohos centre

Viena vertus, Kataras pasirinko eiti konservatyvumo ir tradicijų keliu. Išskyrus nebent kelis prabangius viešbučius, čia nerasi alkoholio. Prekybos centruose skamba muedzinų šauksmas maldai, o penktadieniais, šventą dieną, prekybos centrai laikinai užsidaro (“eikite klausytis imamo pamokslo”). Paplūdimių stendai rodo, kaip negalima juose rengtis: moterims draudžiami bikiniai, vyrams – aptemptos glaudės ar net kelnės. Visoje šalyje blokuojami nepadorūs interneto tinklapiai – pornografija, homoseksualizmas, netgi pažinčių svetainės. Ir net tarptautinė internetinė telefonija (Skype, Whatsapp ir pan.) – juk gali ten nepadoriai bendrauti koks vaikinas su mergina.

Aprangos ribojimai Kataro paplūdimyje

Aprangos ribojimai Kataro paplūdimyje

Kita vertus, Kataro konservatyvumui yra griežtos ribos. Kataras – ne Saudo Arabija ar Iranas, kad būtų draudžiama, tarkime, moterims vaikščioti nepridengtais plaukais, ar dėvėti šortus. Vakariečiui Katare gali būti truputį nuobodu (jei jis pripratęs prie naktinių klubų, barų), tačiau jis (ar ji) tikrai neturėtų jaustis suvaržyta(s).

Kataro dangoraižiai, tradicinis laivas ir su vandens motociklu pramogaujantis ekspatas ar turistas

Kataro dangoraižiai, tradicinis laivas ir su vandens motociklu pramogaujantis ekspatas ar turistas

O svarbiausia Kataras yra laisviausia visos Persijos įlankos šalis žodžio laisvės atžvilgiu. Būtent Kataro emyras įkūrė “Al Jazeera” – vienintelį nepriklausomą viso regiono kanalą. Kol kitur regione žurnalistai persekiojami ir net žudomi (kaip Dž. Kašrogis Saudo Arabijos konsulate), tai Katare jie laisvi kritikuoti netgi patį emyrą. Eiliniai arabai įsimylėję Al Jazeera: tai beveik vienintelė galimybė jiems gauti žinias be jokios vietinių vadukų propagandos, bet kartu ir ne iš Vakarų pasaulio.

'The Pearl' rajone ir nauji pastatai pastatyti tradiciniais motyvais

‘The Pearl’ rajone ir nauji pastatai pastatyti tradiciniais motyvais

Dėl šitos laisvės Kataro nekenčia jos kaimynės: Saudo Arabija, JAE, Bahreinas ir Egiptas 2017 m. Katarui paskelbė blokadą, draudė į jį skrydžius (ir netgi skraidyti Qatar Airways savo oro erdvėje), o mainais į blokados panaikinimą, be kita ko, reikalavo Kataro uždaryti “Al Jazeera”. Kad niekas nebetemptų į dienos šviesą jų pačių klaidų ir žiaurumų, ypač – Saudo Arabijos ir Egipto valdovų, kur tų žiaurumų daugiausia. Kataras nepasidavė, nesutiko – ir 2020 m. pandemijos bei žemų naftos kainų iškankintos kaimynės blokadą tyliai panaikino.

Dohos oro uoste. Tai, kartu su Qatar Airways, yra priežastis, kodėl Kataras taip lengvai pasiekiamas

Dohos oro uoste. Tai, kartu su Qatar Airways, yra priežastis, kodėl Kataras taip lengvai pasiekiamas

Štai tas senųjų tradicijų ir žmogaus teisių, religijos ir mokslo kokteilis manau ir yra tai, dėl ko arabų pasaulis dievina Katarą.

Arabai, kaip ir visi, nori laisvės reikšti nuomonę, nori žinoti tiesą, o ne išcenzūruotą melą. Daugybė jų trokšta mokytis, siekti žinių.

Kelio ženkluose Katare - tradiciniai rūbai. Kataras labai akcentuoja savo kultūrą ir nori tapti kultūrine supervalstybe, arabų pasaulio centru

Kelio ženkluose Katare – tradiciniais rūbais vilkintys žmonės. Gražus galvos linktelėjimas tradicinei kultūrai: niekur kitur pasaulyje nieko panašaus nemačiau

Kita vertus, daugeliui jų nesuprantamos kai kurios “naujos ir nuolat pildomos” žmogaus teisės, kurias šiuolaikinis Vakarų pasaulis, atrodo, laiko net svarbesnėmis nei žodžio laisvė: tarkime, teisė į abortą ar teisė į LGBT paradus. Jiems nesuprantama, kodėl, tarkime, Vakarų pasaulis draudžia narkotikus, bet alkoholio draudimą laiko atsilikimu, jei dėl alkoholizmo daugelyje šalių kenčiama net labiau. Jiems nesuprantama, kodėl, nors Vakarų pasaulis irgi turi savo aprangos ribojimus ir dress code’us, vakariečiai taip niekina tradicinę musulmonišką aprangą. Ir jau visai nesuvokiama, kaip kokioje Prancūzijoje uždrausta viešai melstis ar dėvėti religinius simbolius mokykloje – ir jau toks *draudimas* aiškinamas kažkokių kažkieno teisių gynimu.

Kataro moteris

Kataro moteris

Kad ir kiek Vakarų pasaulis aiškintų apie savojo žmogaus teisių modelio “visuotinumą” ir “prigimtinumą”, faktas, kad tos tariamai pasaulinės teisės iš tikro yra grįstos Vakarų kultūra ir nebūtinai tinka kitur, be to, net ir pačiuose Vakaruose jos nuolat keičiasi. Toks teisių modelis šitiek pasekėjų įgijo tik dėl to, kad Vakarų šalys buvo turtingiausios ir galingiausios ir jų įtaka didžiausia.

Ir čia pasirodo Kataras: turtingas kaip Vakarai ir gerbiantis tas svarbiausias žmogaus teises ir siekius, kuriomis remiantis prieš 50-150 metų pastatytas modernusis pasaulis. Žodžio laisvę, žinių laisvę, mokslo laisvę, teisę į gyvybę.

Sakalų turgus Dohos senamiestyje

Sakalų turgus Dohos senamiestyje

Bet kartu Kataras gerbia ir savo tradicijas, savo kultūrą ir tikėjimą. Puikiai skiria, kas yra moderni būtinybė, o kas – tiesiog arabų ir Vakarų pasaulio kultūriniai skirtumai. Katare pamatai, kaip atrodo moderni musulmoniška šalis! Ir labai moderni, ir labai musulmoniška.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Singapūras – kitoks! ateities! miestas!

Singapūras – kitoks! ateities! miestas!

| 2 komentarai

Singapūras. Singapūras! Azijos miestas-valstybė, kuriame viskas – kitaip.

Singapūras stulbina atvirukiniais superdangoraižiais, dirbtiniais sodais, futuristiniais muziejais.

Singapūras stebina keistomis istorijomis apie uždraustą kramtomą gumą, rykštėmis nuplaktus užsieniečius ir pasakiškus turtus.

Singapūras man – vienas įdomiausių pasaulio miestų ir vienas savičiausių tarp turtingųjų didmiesčių.

Singapūras mažytis, bet jame telpa viskas ir kažkaip vienas kitam netrukdo. Šalia - geriausi šalyje Sentosos paplūdimiai ir, anapus plūdurų, vietos Singapūro uoste laukiantys krovininiai laivai

Singapūras mažytis, bet jame telpa viskas ir kažkaip vienas kitam netrukdo. Šalia – geriausi šalyje Sentosos paplūdimiai ir, anapus plūdurų, vietos Singapūro uoste laukiantys krovininiai laivai

Sinagpūro pradžia – kitoks oro uostas

Kad Singapūras kitoks supranti vos nusileidęs oro uoste. Daugelis pasaulio oro uostų vienodi: pastatai-dėžės skirti kuo greičiau praleisti kuo daugiau žmonių idant jie važiuotų savo keliais, gal dar palikę pinigų duty free parduotuvėse. Singapūro kitoks – jis pats yra lankytina vieta. Įvairiausius fotelius ir sofas čia supa dirbtiniai sodai, judančios skulptūros, milžiniškuose ekranuose rodomi specialiai kurti pribloškiami Singapūro kultūrą atskleidžiantys filmai, net viešas baseinas, drugelių salė… Kitur tenka gailėtis, kad oro uoste teks trintis taip ilgai, o Singapūre gailėjausi, kad oro uostui pasilikau tiek mažai laiko.

Oro uosto prekybos centras. Ne, tai ne fontanas - pastatas pastatytas taip, kad prapliupus liūčiai, į jo vidaus baseiną lietųsi toks krioklys. Singapūre liūtys dažnos - bet net ir jas architektai padarė gražiomis

Oro uosto prekybos centras. Ne, tai ne fontanas – pastatas pastatyto stogas įrengtas taip, kad prapliupus liūčiai, į jo vidaus baseiną lietųsi šitoks krioklys. Singapūre liūtys dažnos – bet net ir jas architektai padarė gražiomis

Aišku, viskas specialiai. Oro uostas – viena priežasčių, kodėl Singapūras klesti. Iš Europos į Australiją ir daugybę Pietryčių Azijos miestų nenuskrisi tiesiogiai: reikia persėsti. Singapūro geografinė padėtis tam labai palanki, ir šalis tą stulbinamai išnaudojo: pastatė tokį puikų oro uostą ir avialinijas, kad daugybė žmonių moka brangiau, kad tik galėtų skristi per Singapūrą. Ir dar pakeliui praleidžia Singapūre dieną, dvi, tris…

Vieni gausybės įvairiausių fotelių Singapūro oro uoste

Vieni gausybės įvairiausių fotelių Singapūro oro uoste

Oro uostas ir avialinijos – tik keli iš Singapūro „tėvo“ Ly Kvan Jū projektų. Singapūro valstybę iš esmės sukūrė šis vienas žmogus: 1959 m. gavęs trečiojo pasaulio miestą pavertė jį viena pasaulio širdžių. Užuot kopijavęs kitus, ėjo savo susigalvotais keliais. Jis nekentė ideologijų: nesvarbu, komunizmo, žmogaus teisių, liberalizmo, nacionalizmo ar religinių dogmų. Jis tiesiog žiūrėjo, kas jo šalyje veikia, kas veda ją į turtus – ir tą darė.

Singapūro Marina Bay projektas

Singapūro Marina Bay projektas, pastatytas jau Ly Kvan Jū sūnaus. Vienas žymiausių pasaulio viešbučių (dešinėje), vienu metu didžiausias pasaulio apžvalgos ratas, unikalus ArtScience muziejus (kairėje)

Kas Singapūre kitaip, nei visur kitur

Nešvara? Singapūras bene švariausias miestas pietryčių Azijoje, kurioje šiaip nėra „švaros kultūros“. Už šiukšlinimą – didelės baudos, o kramtomą gumą išvis uždrausta importuoti. Veikia!

Automobilių kamščiai? Singapūre nemačiau nė vieno, nes automobiliai čia taip apmokestinti, kad kainuoja bent kokius 5 kartus brangiau, nei Europoje. Užtat valdžia sukūrė puikų metro (MRT) tinklą, tad 9 iš 10 singapūriečių neturi automobilių, bet į darbą nuvyksta greičiau, nei žmonės iš kamščiuose dūstančių didmiesčių. Veikia!

Kinų senamiestis Singapūre. Vienas didesnių užstatymų automobiliais, kuriuos mačiau.

Kinų senamiestis Singapūre. Vienas didesnių užstatymų automobiliais, kuriuos mačiau.

Skurdas? Jo neliko. Per vienos kartos gyvenimą Singapūras iš vienos skurdžiausių tapo viena turtingiausių pasaulio šalių. Juodadarbiams siūlomos algos, didesnės nei Lietuvoje mokslų daktarų. Manote, Singapūre didelis minimalus atlyginimas? Nė velnio, minimalaus atlyginimo Singapūre išvis nėra! Priešingai – valdžia “atlaisvino” ekonomiką. Singapūro verslai iš pradžių mokėjo mažas algas, bet dėl to suklestėjo, samdė vis daugiau ir daugiau žmonių ir galiausiai darbininkų ėmė trūkti – taip pati rinka privertė pakelti algas. Veikia!

Prabangus prekybos centras prie Marina Bay. Sakoma, kad apsipirkimas - singapūriečių nacionalinis sportas.

Prabangus prekybos centras prie Marina Bay. Sakoma, kad apsipirkimas – singapūriečių nacionalinis sportas.

Nusikaltimai? Singapūras viena saugiausių ir mažiausiai korumpuotų pasaulio vietų ir tam nereikia didelės policijos/kalėjimų sistemos. Užuot iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikius visus nusikaltėlius kalėjimuose, už smulkius nusikaltimus čia plakama rykštėmis, už stambiausius – mirties bausmė. Rykštėmis baudžia ir mokytojai nepaklusnius vaikus. Veikia!

Įvažiavimo lapas, kurį reikia užpildyti prieš pereinant Singapūro pasų kontrolę, įspėja, kad už narkotikų kontrabandą Singapūre kariama

Įvažiavimo lapas, kurį reikia užpildyti prieš pereinant Singapūro pasų kontrolę, įspėja, kad už narkotikų kontrabandą Singapūre kariama

Nekilnojamojo turto kainų burbulai, butų trūkumas? Singapūre daugiabučius stato valstybė ir butų negalima pirkti (tik nuomotis 99 metams). Todėl sunkiai įmanoma į butus investuoti ir tikėtis, kad brangs. Be to, bute galima gyventi mažiausiai dviese, nebent tau daugiau nei 35 m. Atrodo, veikia.

Valdiškas daugiabutis Pinnacle@Duxton iškilęs virš istorinių Singapūro namų

Valdiškas daugiabutis Pinnacle@Duxton iškilęs virš istorinių Singapūro namų

Žmonių senėjimas? Singapūrė gimstamumas vienas mažiausių pasaulyje, bet gyventojų skaičius tik auga. Imigrantų dėka (šiuo metu beveik pusė singapūriečių – imigrantai). Tačiau jokie ten „pabėgėliai“ Singapūre su dovanų maišais nelaukiami. Laukiami tie, kurie nori dirbti, baigę mokslus, patys padeda toliau kurti turtingiausią pasaulio miestą Singapūrą. Veikia!

Tautinė nesantaika, getai? Singapūre ji išnyko. Kiekviename daugiabutyje privalomai apgyvendinami įvairių tautybių žmonės. Tautinės mažumos skundžiasi, kad dėl to joms sunku perleisti butus (turi perleisti tautiečiams), bet, atrodo, veikia.

Įvairiataučiai Singapūro žmonės perėjoje

Įvairiataučiai Singapūro žmonės perėjoje

Singapūro cenzūra ir griežtoji tvarka

Aišku, viskas turi savo kainą. Singapūras nėra demokratinė šalis – nuo pat įkūrimo šalį valdo viena partija (nuo 2004 m. – Ly Kvan Jū sūnus), o „perdėta kritika“ jai ir dar daug kas yra vadinamieji ob markeriai (nerašytai, bet visiems žinomai uždrausta).

Kai lankiausi Singapūre pirmą kartą 2005 m., ieškojau neregėtai dideliuose jo knygynuose ir DVD parduotuvėse mane dominusių Azijos knygų, filmų, komiksų (tais laikais ne viską dar galėjai gauti iš interneto, o Lietuvoje išvis mažai ką). Pamenu, skaitydavau susidarytą sąrašą pardavėjams, o šie vienas po kito atsakydavo „Šis filmas Singapūre uždraustas“, „Ši knyga uždrausta“. Ne tik dėl politinės kritikos – bet ir dėl smurto, sekso scenų: Singapūre nepageidaujama ne tik pornografija, bet ir erotika. Ir į barą ant dangoraižio stogo tada dar neįleido: Singapūre kai kas leistina tik nuo 23 ar net 25 metų amžiaus.

Singapūro centras ir ArtScience muziejus (kairėje)

Singapūro centras ir ArtScience muziejus (kairėje)

Daug ką Singapūre reikia daryti „taip ir nekitaip“. Eilėje prie pasų kontrolės atsistojau, kaip įpratęs, šalia žmonos – tuoj tvarkdarė liepė stotis už jos ar priekyje, juk reikia išsirikiuoti vorele. Už valgymą ar gėrimą metro – 500 dolerių baudos (užsimiršęs išsitraukiau butelį vandens, pamatęs įspėjimą tuoj įsikišau atgal). Visur pilna „socialinių reklamų“, reguliuojančių smulkmenas: „pasidėkite krepšius ant žemės“ (metro), „neklausykite ausinuko garsiai“ (metro), „neplaukite čia kojų“ (virš kriauklės), „stovėkite arčiau, taikykitės geriau – taiklumas svarbu“ (virš pisuaro – ir čia ne pokštas) ir pan.

'Bag Down Benny' - vienas mielų Singapūro metro 'veikėjų'. Jis skatina pasidėti daiktus ant žemės, kad liktų daugiau vietos stovintiesiems

‘Bag Down Benny’ – vienas mielų Singapūro metro ‘veikėjų’. Jis skatina pasidėti daiktus ant žemės, kad liktų daugiau vietos stovintiesiems

Bet, jei paklaustum žmonių Lietuvoje, ką jie rinktųsi – „singapūrietiškas algas ir saugumą“ ar „lietuvišką demokratiją ir žmogaus teises“ – įdomu, kiek pasirinktų pastarąsias? Singapūrą renkasi net Vakarų šalių piliečiai: jau 2-3% Singapūro žmonių sudaro imigrantai iš Vakarų Europos, JAV, Australijos (~150 000).

Viena garsiausių barų gatvių (Boat Quay krantinė). Tokiose vietose visada matai daug baltaodžių.

Viena garsiausių barų gatvių (Boat Quay krantinė). Tokiose vietose visada matai daug baltaodžių.

Ir negalima sakyti, kad tai nesusiję dalykai. Visa likusi Pietryčių ir Pietų Azija skendi nešvaros, korupcijos, o daug šalių dar ir skurdo liūnuose – nors žymi dalis šalių ten demokratinės. Ly Kvan Jū tvirtai tikėjo, kad daugelį šių bėdų galima išgyvendinti tik tvirta ranka ir pats tapo tokiu Konfucijaus idealizuotu Lyderiu, nenuolaidžiaujančiu savo valdiniams, bet kartu besistengiančiu dėl jų.

Singapūro dangoraižiai. Vėliavos iškeltos nepriklausomybės dienos proga, nors iki tos dienos dar buvo mėnuo

Singapūro dangoraižiai. Vėliavos iškeltos nepriklausomybės dienos proga, nors iki tos dienos dar buvo mėnuo

Marina Bay – naujausias Singapūro simbolis

Kai lankiausi Singapūre pirmąkart 2005 m., miestas jau garsėjo savo turtais, švara, „keistais“ įstatymais, Orchard Road prekybos centrais ir Singapūro upės krantinės restoranais, bet jo panorama buvo nuobodi, lankytinų vietų trūko: vienas į kitą panašūs vidutinio aukščio dangoraižiai, viena svarbesnių pramogų turistams – paplaukimas laivu stebint tą vidutinišką panoramą.

Sim Lim Square daugiaaukštis prekybos centras - viena ~2005 m.  Singapūro pažibų. Jis tebeveikia, bet siųsti turistą ten apsipirkti šiandien atrodytų kvaila: eilinis prekybos centras, kad ir didelis. Singapūras turi daug daugiau.

Sim Lim Square daugiaaukštis prekybos centras – viena ~2005 m. Singapūro pažibų. Jis tebeveikia, bet siųsti turistą ten pasižvalgyti šiandien atrodytų kvaila (nebent jam reiktų technikos): eilinis prekybos centras, kad ir didelis. Singapūras turi daug daugiau.

Tad didysis pastarųjų dešimtmečių Singapūro projektas – naujas miesto veidas. Statomi tokie simboliai, kurių vos pamatęs kontūrus kiekvienas žmogus suprastų – Singapūras! Tai – Marina Bay Sands kompleksas, kurio pažiba – superprabangus viešbutis. Atrodo, kad ant trijų jo pastatų nusileido ateivių laivas, o iš tikro ten – ilgiausias pasaulio baseinas.

 Terasa su baseinu, jungianti tris dangoraižius - 1 hektaro ploto. Anapus - laivai, jų Singapūre mačiau daugiau nei kur kitur, juk šalia - svarbus sąsiauris, kuriuo gabenamos visos prekės iš Kinijos į Europą

Terasa su baseinu, jungianti tris dangoraižius – 1 hektaro ploto. Anapus – laivai, jų Singapūre mačiau daugiau nei kur kitur, juk šalia – svarbus sąsiauris, kuriuo gabenamos visos prekės iš Kinijos į Europą

Netoliese – ArtScience muziejus, kur menas kuriamas iš šiuolaikinių technologijų, jame dalyvauja ir lankytojai (ypač patinka vaikams – pvz. galima nupiešti ir nuskanuoti automobilio piešinį, ir tas automobilis ims važinėti videoinstaliacijoje kartu su kitais), o kelis kartus per vakarą netolimą krantinę nušviečia įspūdingas šviesų šou.

Lankytojai tampa ArtScience nuolatinių instaliacijų dalimi

Lankytojai tampa ArtScience nuolatinių instaliacijų dalimi

Ir gal pati įspūdingiausia Marina Bay vieta – Gardens by the Bay, kurio dirbtiniai medžiai kada nors apaugs vijokliais. Bet ir dabar jau stulbina Debesų kupolas (po juo atkurtas kalnas su mišku, o reikiamą mikroklimatą kuria kondicionieriai ir karts nuo karto paleidžiami debesys), kiek mažiau – simboliniai tautiniai sodai, oranžerija (kurios gėlės kas kelis mėnesius pakeičiamos).

Gardens by the Bay medžiai skambant vakaro muzikinei programai

Gardens by the Bay medžiai skambant vakaro muzikinei programai

Visur kur turistai priblokšti stoja, fotografuoja ir fotografuojasi. Daugelis šiuolaikinių Singapūro lankytinų vietų sukurtos visų pirma nuotraukoms, su apžvalgos taškais iš kurių matosi pribloškiamiausi vaizdai. Aišku, viskas – specialiai: kas gi geriau reklamuos Singapūrą, jei ne nuolat Facebook ir Instagram srautuose besipilančios asmenukės su pasaulyje lygių neturinčiais vaizdais?

Debesų miškas po stogu Singapūro Gardens by the Bay

Debesų miškas po stogu Singapūro Gardens by the Bay

Sentosa – Singapūro poilsio ir pramogų salelė

Iki Marina Bay Sands pagrindinė Singapūro pramogų erdvė buvo Sentosos sala ir ji iki šiol nepasiduoda: senos atrakcijos ten palaipsniui uždaromos, kuriamos naujos, įspūdingesnės. Viskam vienu metu trūksta vietos. Kai Singapūro plotas – 722 kv. km (maždaug pusantro Vilniaus miesto), o gyventojų – beveik 6 milijonai (dvi Lietuvos), vieta ten – net ne aukso, o deimantų vertės.

Singapūriečių minios Sentosos traukinių stotyje

Singapūriečių minios Sentosos traukinių stotyje. Tiesa, jos būna laikinai: Singapūras, priešingai kokiam Honkongui, turi savo ‘tvarkingą ritmą’, užmiega. Jei Honkonge metro 23 val. dar nebūna kur sėstis, tai Singapūre jau gali važiuoti vienas vagone, o miesto centras tokiu metu visai išmiręs

Dėl to Sentosoje, kaip ir visame Singapūre, kuo daugiau sugrūsta į kuo mažiau. Dėl to Sentosos nuostabūs paplūdimiai yra prieš pat jūrų uosto konteinerinius laivus. Beveik virš jų skrieja lynų keltuvai, šokinėjama su virvėmis, netoliese driekiasi medžių lajų takas, iš pagrindinės Singapūro salos veža traukinys, yra pasivaikščiojimo takai po nediduką gabalėlį džiunglių ir t.t.

Sentosa. Kairėje - vienas lynų keltuvų, centre - muziejus, dešinėje, paplūdimys, jūroje - krovininiai laivai

Sentosa. Kairėje – vienas lynų keltuvų, centre – muziejus, dešinėje – paplūdimys, jūroje – krovininiai laivai. Du balti bokštai prie paplūdimio – tai šuolių su virve pramoga. Vaizdas fotografuotas žvegiant nuo lajų tako

Didesnes Sentosos erdves užima Madam Tiuso muziejaus kompleksas, Universal Studios atrakcionų parkas bei salos širdimi esantis naujas „integruotas kurortas“ su brangiais viešbučiais, restoranais.

Sentosoje ir laukinės džiunglės - tiesa, paėjus kelis šimtus metrų į šoną, jos baigiasi, bet įspūdis kuriamas tobulai: medžiai, voverytės

Sentosoje yra ir ‘laukinės džiunglės’ – tiesa, paėjus vos kelis šimtus metrų į šoną, jos baigiasi, bet įspūdis kuriamas tobulai: medžiai, voverytės

Vakare kai kurios Sentosos erdvės panaudojamos įspūdingiems šou su lazeriais, fejerverkais, projekcijomis, ugnimis, vandens srovėmis ir judančiais robotais. Nežinia, kokie šou bus jums lankantis (viskas spėriai keičiasi), bet 2019 m. pribloškė nemokamas Gervių šokis (milžiniškų gervių-robotų, kurių sparnai – vandens srovės, meilės istorija) ir Laiko sparnai simboliškas skrydis per pasaulio istoriją su projekcijomis ant vandens srovių, lazeriais, ugnimis, fejerverkais.

Gervių-robotų, kurių sparnai - iš vandens srovių, meilės istorija Steampunk stiliumi Sentosos saloje. Beje, nemokama.

Gervių-robotų meilės istorija Steampunk stiliumi Sentosos saloje. Beje, nemokama.

Sentosos centre – Merlion skulptūra (žodžio reikšmė – undliūtis, gyvūnas su žuvies uodega ir liūto galva). Šį „mitinį herojų“ 1964 m. sukūrė Singapūro valdžia, pradėjusi skatinti turizmą: neva „undliūtis“ yra toks vietos mitas. 1974 m. pastatė anuomet iš pažiūros milžinišką, o tarp šiandienos dangoraižių – miniatiūrinę (8,6 m) vandeniu besispjaudančio Merlion skulptūrą Singapūro centre. 1995 m. Singapūrui pažengus toliau, Sentosoje pastatyta 37 m aukščio Merlion kopija. Ji „dalyvaudavo“ šou, bet dabar nebe – sukūrus „rimtesnių“ simbolių, jau ir visas Merlion „išgalvotas mitas“ atrodo lėkštas.

Sentosos Merlion. Į viršų galima pakilti liftu

Sentosos Merlion. Į viršų galima pakilti liftu

Ir visa Sentosa – Singapūro turizmo skatinimo produktas. Iki 1972 m. sala vadinosi Pulau Blakang Mati, o vienintelė veikla ten buvo Siloso fortas. Sala pervadinta paprasčiau ištariamu pavadinimu, atidarytas į ją lynų kelias (1974 m.), o Siloso fortas pritaikytas ekspozicijoms, pasakojančioms, kaip šį paskutinį britų fortą Pietryčių Azijoje Antrojo pasaulinio karo metais užkariavo japonai. Tai buvo kritinis momentas, kai singapūriečiai ir kiti regiono žmonės suabejojo britų nenugalimumu. Nors britai Antrąjį pasaulinį karą laimėjo, niekas jų grįžtančių su rožėmis nebelaukė: Azijos kolonijos nebebijojo reikalauti laisvės.

Siloso forto į jūrą atgręžti pabūklai. Atmosferą kuria šūvių garsai, sprogimai: prasideda, kai pro šalį eina turistai.

Siloso forto į jūrą atgręžti pabūklai. Atmosferą kuria šūvių garsai, sprogimai: prasideda, kai pro šalį eina turistai.

Sentosa, Marina Bay – ir vienos brangiausių Singapūro vietų. Jei nori apsipirkti, pavalgyti – geriau tai padaryti prieš ar po lankymosi šiuose rajonuose nes ten gali rasti sulčių taurę už tiek, kiek Lietuvoje nekainuoja beveik niekur. Kita vertus – pagrindinių pramogų, šviesų šou kainos visai prieinamos.

Wings of Time šou Sentosoje - mokamas, bet nebrangus

Wings of Time šou – mokamas, bet nebrangus

Beje, Singapūre yra ir daugiau salų. Iš viso 63! Nekilnojamojo turto vystytojai, turbūt, norėtų daugybę jų “įsisisavinti” kaip Sentosą, juk žemė būtų aukso vertės. Bet valdžia daugelį laiko autentiškomis gamtos oazėmis. Ten reikia plaukti laivais ir skirti tam pusdienį ar dieną, tad pagal žmonių kiekius visai nesijaučia, kad būtum milžinmiestyje. Šv. Jono ir Lozoriaus salose net jokios parduotuvėlės nėra, užtat žavūs paplūdimiai, pasivaikščiojimo takai. Kusu saloje – kinų šventyklėlė ir nuostabūs vaizdai atgal į miestą bei į “Laivų greitkelį” kuriuo yra sąsiauris prie Singapūro. Kitokia Pulau Ubin sala, kur tebėra paliktas tradicinis malajų kaimas. Į daugybę kitų salų žmonės išvis neįleidžiami.

Lozoriaus salos paplūdimyje

Lozoriaus salos paplūdimyje

Keturios Singapūro tautos – keturi senamiesčiai

Singapūras turi ir vieną gražiausių ir unikaliausių Pietryčių Azijoje senamiesčių. Daugelyje Azijos miestų išlikę nebent pavieniai seni pastatai – tuo tarpu Singapūro valdžia sugebėjo išsaugoti ištisus kvartalus, kuriuose gali pajusti prabėgusių laikmečių dvasią. Kai Singapūras turtingas, visi tie kvartalai dar ir iščiustyti, o chaotiškus turgus vis daugiau kur pakeitė prabangūs restoranai ir viešbučiai.

Singapūro centras

Singapūro centras

Iš tikro, Singapūro senamiesčių yra net keturi. Mat seras Stamfordas Raflis, britų kolonistas, 1819 m. įkūręs Singapūrą kaip atsvarą olandams konkurencijoje dėl svarbiausiųjų Azijos sąsiaurių, nusprendė, kad kiekviena tautybė mieste turėtų turėti savo rajoną. O tų tautybių buvo (ir iki pat šiol yra oficialiai pripažįstamos) keturios.

Šventykloje Singapūro kinų senamiestyje

Šventykloje Singapūro kinų senamiestyje

Malajai, gyvenę regione iki buvo įkurtas Singapūro miestas. Jų dabar – 13%, o jų senamiestis – Kampong Glamas, supantis istorinius vietovę valdžiusios sultono rūmus ir didelę mečetę (anglai tą sultoną rėmė kovoje dėl valdžios su jo broliu, mainais ilgainiui gavo Singapūrą).

Malajų rajonas Singapūre

Malajų rajonas Singapūre

Kinai masiškai imigravo XIX a., bėgdami nuo jų šalį siaubusio skurdo ir sukilimų, ir šiandien jie yra Singapūro dauguma (74%) bei priežastis kodėl Singapūras, priešingai visoms aplinkinėms žemėms, pasitraukė ne tik iš Britanijos Imperijos (1963 m.), bet, 1965 m., ir iš Malaizijos. Kinų senamiestis Singapūre – Chinatown – bene labiausiai iščiustytas.

Kinų senamiesčio fragmentas Singapūre

Kinų senamiesčio fragmentas Singapūre. Architektūra apjungai kinišką ir to meto europietišką

Indus britai atvežė iš savo Indijos kolonijos darbams. Dabar jų ~9%, o jų senamiestis – Little India (Mažoji Indija), pilna spalvingų skulptūruotų hinduistinių šventyklų.

Mažoji Indija

Mažoji Indija

Ir, pagaliau, buvo patys britai arba eurazijiečiai (žmonės, turintys britų ir azijiečių kraujo). Jų buvo pats miesto centras (Downtown), kuriame iki šiol veikia parlamentas, aukščiausiasis teismas ir kiti valdžios statiniai, taip pat istoriniai viešbučiai, bažnyčios, supami modernių ofisų dangoraižių. Ten veikia ir Nacionalinis muziejus bei meno galerijos. O Singapūro upės krantinės, kur kadaise švartuodavosi laivai, paverstos naktinio gyvenimo – barų – gatvėmis (Boat Quay).

Pagrindinis Singapūro senamiestis (centras) su dangoraižiais fone

Pagrindinis Singapūro senamiestis (centras) su dangoraižiais fone

Jei naujuose Singapūro daugiabučiuose privalomi apgyvendinami visų tautybių žmonės, tai senamiesčiuose tebegyvena senosios tautybės. Tarkime, Mažoji Indija tebėra pilna sariais vilkinčių indų ir šiukšlinoka (nors ir gerokai tvarkingesnė už tikrąją Indiją), malajų rajone daug moterų su skarelėmis. Kita vertus, tas pats malajų senamiestis dabar glaudžia ir vieną spalvingiausių barų gatvių, juk tai ir gražaus miesto centro dalis…

Hinduistų šventyklos fragmentas

Hinduistų šventyklos fragmentas

Singapūras iki šiol visaip pabrėžia jo „keturių tautų“ svarbą, nuo keturių sodų Gardens of the Bay, simboliškai atsispindinčių visas tautas, iki keturių oficialių kalbų. Tiesa, jos nelygiavertės. Pagrindinė – anglų, kurią moka visi, ja rašomos reklamos, dalis pranešimų – tik angliški. Antroji kalba – kinų mandarinų; jei kas bus parašyta dviem kalbom, tai beveik garantuotai – anglų ir kinų. Trečioji kalba malajų – kadangi tai istorinė regiono kalba, ja parašytas Singapūro himnas, bet šiaip ji figūruoja mažai kur. Na ir ketvirtoji – tamilų, atspindinti visą indų bendruomenę (nes dauguma jų atvyko iš tamiliškai kalbančių žemių).

Įspėjimas keturiomis kalbomis Singapūre

Įspėjimas keturiomis kalbomis Singapūre

Anapus centro ir senamiesčių, Singapūras yra tokių nuo nulio kadaise pastatytų daugiabučių rajonų jūra. Paprastas, bet veikiantis. ~1960 m. Singapūro lūšnynai, turtuolių rūmai, skurdokos pramogų erdvės nugriautos – viskas perstatyta taip, kad patogiai apgyvendinti kuo daugiau žmonių. Belikusios pavienės istorinės vietos – kaip ultraspalvingi Peranakanų (“senieji” Singapūro kinai) namai Koon Seng kelyje ar Haw Par vila – parkas, kurį milijonieriai kinai “Tiger Balm” savininkai tarpukariu pastatė siekdami parodyti jaunajai kartai kinų legendas (šiandien jis garsiausias dėl žiaurių “budistinį pragarą” vaizduojančių statulų).

Kankinimai budistinime pragare (Haw Par vila)

Kankinimai budistinime pragare (Haw Par vilos tarpukarinės dioramos)

Toliau nuo senamiesčių ir tos erdvės, kuriomis Singapūras labiausiai didžiavosi ~1980 m., kaip Singapūro zoologijos sodas, pirmasis pasaulyje pasiūlęs “naktinį safarį” pro gyvūnus, kurių aptvarus skiria ne tvoros, bet visokios sunkiai matomos duobės (iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie – laisvėje). Vis dar įdomu, bet laikas nestovi vietoje ir, galbūt, dar už 10 ar 20 metų ir tai bus naikinama, perstatoma į kažką “vau” ir šiems laikams.

Singapūro daugiabučių rajonai

Singapūro daugiabučių rajonai

Singapūras taikus ir ne toks brangus, kaip manote

Singapūro tautybės sugyvena stebėtinai taikiai. Tačiau, visgi, kinai ar eurazijiečiai yra turtingesni nei indai ar (ypač) malajai. Kai kurie malajai dėl to pyksta: jiems atrodo, kad Singapūras – jų žemė, kurioje juos užgožė atvykėliai. Tačiau Singapūro kinai į tokius kaltinimus paprastai atsako, kad tiesiog skirtingų tautybių intelektas nėra lygiavertis, kad malajai nemoka ar tingi dirbti. Išties, kiek susidūriau Singapūre su malajais ar indais, jie pasirodė kur kas mažiau besistengiantys darbe, nei kinai. Kaip ten bebūtų, net jei malajai ir gyvena neturtingiau, daugelį jų situacija tenkina: juk Singapūre vis tiek algos daug didesnės, nei pačioje Malaizijoje ar daug kur. Riaušes, protestus ar streikus per visą Singapūro istoriją galėtum suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Tao Payoh, viename iš 'naujųjų singapūro mikrorajonų'. Šitas vienas seniausių, statytas ~1960-1970 m.

Tao Payoh, viename iš ‘naujųjų singapūro mikrorajonų’, kur apgyvendinamos visos tautos. Šitas vienas seniausių, statytas ~1960-1970 m., bet, aišku, nuolat renovuojamas

Taip, paradoksas: Singapūre, kuriame nėra minimalių atlyginimų, eilinių darbininkų algos išaugo daug kartų didesnės, nei Pietryčių Azijos “darbininkų rojuose”, eksperimentavusiuose su socializmu ar komunizmu: Vietname, Kambodžoje, Laose, Birmoje. Rinkos neapgausi. “Gerovės valstybėse” ilgainiui žmonės tampa lygiai skurdūs, o Singapūre tapo nelygiai turtingi. Tik kai kurie maudosi filme “Crazy Rich Asians” demonstruotoje prabangoje, bet elgetos, vargšo nemačiau nė vieno.

Singapūro universiteto studentai hipsteriškoje universiteto kavinėje

Singapūro universiteto studentai hipsteriškoje universiteto kavinėje

Singapūras tarsi gyvena “keliom pavarom”. Superturtingiems ir “tiesiog turtingiems” (Singapūre kartais jie vadinami neturtingais, bet man liežuvis neapsiverčia taip rašyti) skirtos vietos dažnai yra viena šalia kitos. Kinų senamiestyje išvydę reklamas, kad sulčių taurė kainuoja keliolika eurų, o maistas restorane – daug dešimčių, paskui kitą tokį pat restoraną, ir dar kitą, jau išsigandome: negi Singapūre tokios kainos? Bet tik paeik truputį toliau ir štai kainos jau žemesnės nei Lietuvoje. Nes Singapūre maži mokesčiai (PVM, pajamų), tad nors darbuotojams ir mokamos didelės algos, verslininkų kaštai gali būti panašūs ar net mažesni, atitinkamai ir kainos. Ypač apsimoka valgyti turguose, prekybos centruose. “Turguose” nereiškia prastai ar nehigieniškai: Singapūro gatvės maistas garsėja visame pasaulyje, net ketinama jį rašyti į UNESCO paveldą, turgūs gali būti gražiose vietose, su nuostabiais vaizdais ir viso pasaulio virtuvių kolekcijomis (pvz. Lau Pa Sat maisto turgus Singapūro centre).

Singapūro gatvės maisto turgūs labai garsūs – Singapūras juos net nori įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dažnai ten pigu ir skanu. Ir, palyginus su aplinkinėmis Pietryčių Azijos šalimis, higieniška. Šitas - dangoraižių papėdėje

Lau Pa Sat gatvės maisto turgus Singapūro centro dangoraižių papėdėje

Brangiausia – Marina Bay, Sentosos rajonuose. Koks kitas ten pasaulis supratau, kai Marina Bay prekybos centre paklausiau kaip patekti į Turizmo informacijos biurą už 1 km – man primygtinai rekomendavo važiuoti taksi. O tas 1 km – toks gražus pėsčiųjų takas ir Helix pėsčiųjų tiltas, su vaizdais į miestą, Merlion, ArtScience, Marina Bay… Aišku, ėjau pėsčias.

Marina Bay, vieno žymiausių pasaulio viešbučių, vidus

Marina Bay, vieno žymiausių pasaulio viešbučių, vidus. Buvome užkilę ir ant stogo – nuo ten matosi ir Malaizija, ir Indonezija. Šitoks mažas Singapūras!

Singapūras žengia pasaulio priešakyje

Singapūras vadinamas ateities miestu. Ne, ten nerasi kažkokių pribloškiamų mokslinės fantastikos sprendimų, per brangių, kad juos kas kartotų, kaip Dubajuje. Tiesiog tai, kas įdiegiama Singapūre, paskui išplinta po pasaulį.

Būtent Singapūre 2005 m. pirmą kartą išvydau automatinį metro be mašinistų (Šiaurės-Rytų linija). Gali stovėti sau traukinio priekyje, žiūrėti kaip jis lekia apšviestu tuneliu. Dabar daugybė naujų metro linijų pasaulyje – be mašinistų.

Tokį vaizdą gali stebėti važiuodamas Singapūro automatinėmis metro linijomis

Tokį vaizdą gali stebėti važiuodamas Singapūro automatinėmis metro linijomis

2019 m. stebėjausi Singapūro oro uosto ketvirtuoju terminalu, kur vienintelis “privalomas” susidūrimas su tarnautojais – saugumo kontrolė: registracija, pasų kontrolė, įlipimas į lėktuvą – viskas automatizuota. Net apie nuolaidas restoranuose praneša mielas robotukas.

Tradiciniai Singapūro namai oro uosto 4 terminale. Centriniai namai - tai ekranas, kuriame, skambant šiuolaikinėms Singapūro melodijoms, laukiantiems keleiviams rodoma XIX a. meilės istorija

Tradiciniai Singapūro namai oro uosto 4 terminale. Centriniai namai – tai ekranas, kuriame, skambant šiuolaikinėms Singapūro melodijoms, laukiantiems keleiviams rodoma XIX a. meilės istorija

Bet tikroji šiandieninio Singapūro aistra – miestas-sodas. Sodų, ištisų miškelių pilnas ir oro uostas, ir naujos metro stotys. Jie auga ant dangoraižių stogų ir tarpiniuose aukštuose. Jei jau didmiestyje trūksta vietos žalioms erdvėms – kodėl jų nesujungus su pačiu didmiesčiu? Eksperimentuojama net su žemės ūkiu daugiaaukčšiuose pastatuose, po lempomis, o gėlas vanduo bus gaunamas iš jūros: kad nereikėtų importuoti iš kaimynių.

Dangoraižis-sodas Singapūre

Dangoraižis-sodas Singapūre

Stogai Singapūre tarnauja lyg kiemai (pabėgioti), o vienas įdomiausių – Pinnacle@Duxton, penkis daugiabučius sujungęs stogas, atviras ir negyventojams. Šis daugiabutis – tikra Singapūro Namų ir Vystymosi Tarnybos pažiba. Daugelis valstybinių daugiabučių paprastesni, kažkiek net primena sovietinius mikrorajonus: tokie minimiestai su metro stotimi, prekybos centru. Tik, aišku, už Vilniaus ar Kauno rajonus daug tvarkingiau. Juk visi butai nuomojami, tad laiptinių tvarkymu, renovacija užsiima valdžia. Mačiau, kaip greitai išdraskomos net prabangiausių Šanchajaus daugiaubučių laiptinės ir bendros erdvės ir suprantu – gal tame regione tai išties geriausias kelias. Ir gal tokie tvarkingi daugiaaukščiai rajonai – visų Pietryčių Azijos miestų tolima ateitis.

Ant Pinnacle@Duxton daugiabučio stogo - ir gultai, ir stalai, ir suolai, ir nuostabūs vaizdai. Visgi, Singapūras yra Singapūras: valgyti ir gerti draudžiama, net būtų savininkai turi teisę vienu metu atsivesti ribotą skaičių svečių.

Ant Pinnacle@Duxton daugiabučio stogo – ir gultai, ir stalai, ir treniruokliai, ir suolai, ir nuostabūs vaizdai. Visgi, Singapūras yra Singapūras: valgyti ir gerti draudžiama, net būtų savininkai turi teisę vienu metu atsivesti ribotą skaičių svečių ir tai griežtai prižiūrima: kiekvienas turi keturias korteles, o durys tokios siauros, kad pridėjus vieną kortelę pralenda tik vienas žmogus.

Prisėdau ant suolelio prie Pinnacle@Duxton – žiūriu, ant gretimo bordiūro guli rūkstanti cigaretė. “Na va, ir Singapūre kažkas taip prišiukšlino…” pagalvojau ir cigaretę išmečiau. Tik štai išeina vyras iš gretimos parduotuvės ir kažko aplink mane kad ieško, kad ieško. Pasirodo, jis rūkė cigaretę, o parduotuvės viduje negalima: taigi, pasidėjo, kad išėjęs vėl paimtų…

Spalvingi Peranakanų namai

Spalvingi Peranakanų namai

Kai kas nors sako, kad reikia gyventi taip ar anaip, kitaip neva mūsų nemylės, neinvestuos, nekeliaus ar ką – aš prisimenu Singapūrą. Turtingiausią pasaulio valstybę, neturinčią jokių resursų. Kurią myli investuotojai, turistai, savi piliečiai, menininkai ir visi kiti. Ir kuri visuomet ėjo savo keliu – o tie, visokiausių užsieninių vertybių kopijuotojai, visi Singapūrui už nugaros. Vieni be galo toli (visi eksperimentavę su komunizmu), kiti tiesiog toli.

Singapūro lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Singapūrą

Singapūro lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Singapūrą


Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

| 0 komentarų

Javos saloje žmonių gyvena panašiai kiek visoje Rusijoje arba 5 kartus daugiau nei Australijos žemyne! Tad Javos neapibūdinsi viena pastraipa: čia susiduria daugybė kultūrų ir įspūdinga gamta.

Javoje – ir Džakarta, antras pagal dydį pasaulio miestas (32 mln. žmonių) ir visos Indonezijos vartai.

Javoje – ir kultūrinė Indonezijos širdis Džogjakarta su vienomis didžiausių pasaulyje budistų ir hinduistų šventyklų.

Javoje – kas dešimtas pasaulio aktyvus ugnikalnis. Dūmais bei lava besispjaudantys jų krateriai atviri visiems.

Jau daug dešimtmečių nuotykius mėgstantys keliautojai leidžiasi šiuo maršrutu per Javą: iš Balio į Džakartą (arba priešinga kryptimi). Per žmonių pergrūstus – bet labai autentiškus – miestus, ryžių laukų supamus šventyklų griuvėsius ir ugnikalnius, puošiančius horizontą.

Rūkstantis Bromo ugnikalnis - vienas garsiausių Javoje

Rūkstantis Bromo ugnikalnis – vienas garsiausių Javoje

Šis straipsnis parašytas pradedant nuo Džakartos ir baigiant Baliu. Jei keliausite atvirkščia kryptimi, galite pradėti nuo paskutinio paragrafo

Šis straipsnis apie Javą. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Džakarta – dūstantys Javos ir Indonezijos vartai

Džakarta. Sunku patikėti: antras pagal dydį pasaulio miestas, o toks menkai žinomas tarp turistų. Daugelis keliautojų į Indoneziją jį praleidžia, gal nebent stabteli dienai laukdami skrydžio. Iki atvykdamas, apie Džakartą girdėjau vien neigiamus atsiliepimus: “bjaurus miestas”, dūsta nuo kamščių, smogo ir t.t. Galvojau – gal tiesiog taip kalba tie, kam patinka gamta ir kas nekenčia miestų apskritai.

Džakartos panorama. Centre kyla verslo rajonas

Džakartos panorama. Centre kyla verslo rajonas

Deja, Džakartą pamilti išties sunku, nors didmiesčius aš myliu. Niekada nesupratau žmonių, kurie net Vilniuje skundžiasi tarša, triukšmu, kamščiais. Net nesuprantu tų, kurie skundžiasi tuo pačiu Londone. Bet Džakarta… Viską, dėl ko daugybė žmonių nemėgsta didmiesčių, padaugink iš trisdešimties – ir bus Džakarta.

Eismas Džakartoje

Eismas Džakartoje

Eismas tragiškas. Automobiliai stringa begaliniuose kamščiuose, viešasis transportas prastas, pėsčiųjų niekas nepraleidžia, o šaligatvis gali staiga atsiremti į sieną ir teks eiti judria gatve. Tipinė istorija: pažiūrėjęs, kad viešuoju transportu 4 km teks važiuoti teks važiuoti 65 minutes (stotelės toli), pasirinkau taksi: juo važiuoti užtruko 75 min, nors nė nebuvo piko valandos! Iš tikro, netgi pėsčias būčiau nuėjęs greičiau. Kitą kartą pasirinkau viešąjį transportą: seni miesto traukiniai vis stabčiojo ir stabčiojo tarp stotelių, priversti praleisti tarpmiestinius traukinius (visi dalijasi tais pačiais bėgiais). Ir tai Džakartos kasdienybė: 4 ar 6 km atstumą nesvarbu, eisi pėsčias, važiuosi viešuoju transportu ar automobiliu – tikėtina, sugaiši tą pačią valandą-pusantros. Tik motociklu kiek greičiau – todėl jų gerokai daugiau, nai automobilių.

Džakartiečiai laukia galimybės pereiti per bėgius. Nuotrauka daryta iš traukinio

Džakartiečiai laukia galimybės pereiti per bėgius. Nuotrauka daryta iš traukinio. Netgi pačiame mieste mažai geležinkelio viadukų ar tunelių ir kiekvienas daugelio traukinių sustabdo eismą šimtams metrų, o peronuose norint važiuoti į priešingą pusę einama per bėgius

Kur Džakartoje beišlipsi, gali pasijusti atsidūręs lūšnyne: palaikiai nameliai, šiukšlių krūvos. Laimė, ten ne Lotynų Amerika ir skurdūs rajonai yra saugūs. Tiksliau, skurdžių ir turtingų rajonų nė nėra: palaikiai nameliai, prabangios vilos ir daugiabučių dangoraižiai su stogų baseinais gali stovėti greta. Kiekvieno rajono širdis – prekybos centras. Jie modernūs kaip Lietuvoje ir savaitgaliais džakartiečiai eina į vis kitą. Juose – ir pramogos, koncertai, šou, geri restoranai. Nes negi leisi laiką kiaurus metus kepančiose (o per liūčių sezoną dar skęstančiose) šiukšlinose triukšmingose gatvėse?

Džakartos prekybos centre. Apačioje matosi ruošiamas savaitgalio renginys

Džakartos prekybos centre. Apačioje matosi ruošiamas savaitgalio renginys

Tiesa, Džakarta turi vieną tikrai įdomų rajoną – Senamiestį, kitaip Kota Tua, pastatytą olandų kolonistų. Toks miniamsterdamas su kanalais, daugybe senų europietiškų pastatų: nesitikėtum Azijoje. Gausu ir muziejų – Vajango (tradicinių lėlių), Nacionalinio banko (Indonezijos ekonomikos) ir kt. Greta senamiesčio istorinis Glodok kinų rajonas jau tiesiog chaotiškas.

Buvusi olandų laikų draudimo bendrovė palei vieną Džakartos senamiesčio kanalų

Buvusi olandų laikų draudimo bendrovė palei vieną Džakartos senamiesčio kanalų

Senamiesčio namus nuo Azijai būdingo griovimo, perstatymo išgelbėjo tai, kad dar XX a. pirmoje pusėje olandai perkėlė miesto centrą į pietus. Dabar ten – gigantomaniška centrinė aikštė su Nacionaliniu monumentu (galima pasikelti) per vidurį, Nacionaliniu muziejumi, Nacionaline mečete (1978 m.), Džakartos katedra greta. Masteliai nepatogiai milžiniški: vien per aikštę gali eiti dešimtis minučių, o dar ji aptverta ir ne kiekvieneri vartai į ją būna atidaryti – kol įeisi…

Džakartos centrinė aikštė ir Nacionalinis monumentas. Bilietą pasikėlimui savaitgalį atstovėję eilę gavome tik laikui po 3 valandų. Monumentas nėra pasaulio stebuklas - bet kai mieste žmonių 30 mln., o lankytinų vietų mažai, savaitgaliais čia suguža ištisos giminės

Džakartos centrinė aikštė ir Nacionalinis monumentas. Bilietą pasikėlimui savaitgalį atstovėję eilę gavome tik laikui po 3 valandų. Monumentas nėra pasaulio stebuklas – bet kai mieste žmonių 30 mln., o lankytinų vietų mažai, savaitgaliais čia suguža ištisos giminės

Džakartai būdingos gigantomaniškos vietos, kur tikrai yra ką veikti, bet atstumai tarp tų lankytinų vietų svarina rankas (dargi karštis). Pvz. Ančol pramogų erdvė pakrantėje – 6,5 kv. km ploto – 15 kartų didesnė už Vatikaną, 6 kartus už Monaką. Bet didžiuma teritorijos tuščia. Ar Mini Indonezijos parkas (1,5 kv. km), kur pastatyta po tradicinių namų kompleksą kiekvienai iš Indonezijos provincijų. Atstumai tarp tolimesnių tokie, kad Mini Indonezijos parke prekijai net įsigudrino siūlyti nuomotis motociklus. Atrodo, muziejų, ekspozicijų, pramogų ir ten, ir ten per daug, jos neatnaujinamos ir abiejuose parkuose tvyro toks ~1980-1990 m. jausmas. Nesitikėjau jo, nes juk Indonezija yra sparčiai besivystanti Azijos šalis, o tokiose paprastai viskas kaip tik labai nauja.

Keli iš šimtų tradicinės architektūros pastatų Mini Indonezijos parke

Keli iš šimtų tradicinės architektūros pastatų Mini Indonezijos parke

Sakyčiau, kad Džakarta – miestas be veido. Bet visgi vieną įdomų spalvingą turi: tai ondel ondel kostiumai. Vietoje gatvės muzikantų po Džakartą vaikštinėja tokie “aktoriai”, linksmina žmones, renka pinigus. Tai – betavių tradicija. Betaviai – senieji Džakartos gyventojai – laikomi atskira tauta, net turi savo kalbą. Mat kai žmonės iš visos Indonezijos XIX a. plūdo į kolonijos sostinę, jų kalbos ir kultūros susimaišė pagimdydamos unikalią betavių tradiciją. Tradicinis jų rajonas – prie Situ Bebikan ežero.

Ondel ondel, kol kas neapsirengti

Ondel ondel, kol kas neapsirengti, Betavių muziejuje Situ Bebikan

Ten, miesto pietuose, yra ir Olandų kapinės Menteng Pulo kur palaidoti nesėkmingai Indoneziją nuo japonų gynę olandų kariai, o taip pat tie, kurie kariavo su indoneziečiais nenorėdami paleisti kolonijos. Kapinės tuščios, tvarkingos, liejamos vandeniu: norisi eiti pabūti tarsi į parką (kurių tokių Džakartoje nėra).

Džakartos olandų kapinės - netikėta tvarkos oazė

Džakartos olandų kapinės – netikėta tvarkos ir ramumos oazė tarp dangoraižių

Netikėčiausia, kad džakartiečiams mes buvome net įspūdingesni, nei mums jų miestas. Ištisos grupės “gaudė”, prašė kartu nusifotografuoti – iš pradžių galvojom, kad tai atvykėliai iš kaimų, bet paskui fotografavo net Betavių muziejaus darbuotojos, net TransJakarta autobuso konduktoriai! O anglų kalbos dėstytojo vedama geležinkeliečių grupė Džakartos centrinėje aikštėje padovanojo nacionalinių užkandžių – ir tai tikrai buvo dovana! Indonezijoje kuo atokiau, tuo daugiau tokio dėmesio – Balyje jo mažai, užkampiuose per valandą tave gali užkalbinti 20 kartų. Džakartoje ne tiek daug – bet ar tikėtumeis, kad antrame pagal dydį pasaulio mieste kitos rasės žmogus dar yra “kažkas tokio”?

Centrinėje senamiesčio aikštėje vietiniai prašo fotografuotis užsieniečių. Čia pat mane užkalbino grupė geležinkeliečių, dar ir nuolat filmavusių, kaip kalbu angliškai; žmoną - keli skirtingi moksleiviai darę užsieniečių apklausas

Centrinėje senamiesčio aikštėje vietiniai prašo fotografuotis užsieniečių. Čia pat mane užkalbino grupė geležinkeliečių, dar ir nuolat filmavusių, kaip kalbu angliškai; žmoną – keli skirtingi moksleiviai darę užsieniečių apklausas

Borobudūras – pastatas-kalnas, kuriame telpa Budistų pasaulis

Džakarta – sostinė, bet svarbiausios Indonezijos istorinės lankytinos vietos yra ~500 km į pietryčius – aplink Džogjakartos miestą.

Šiandien per 90% Javos ir 83% Džogjakartos gyventojų musulmonai, bet tos žemės labiausiai stebina… hinduistų ir budistų šventyklomis. Mat islamas į Javą atėjo panašiai ar net vėliau, nei krikščionybė į Lietuvą: XIII-XVIII a. Iki tol javiečiai išpažino hinduizmą ir budizmą. Tiek islamą, tiek anksčiau hinduizmą ir budizmą į Javą atnešė ne užkariautojai, o pirkliai: pamatę naują religiją išpažįstančius turtingus užsieniečius, vietiniai pamažu pradėdavo sekti tuo “elitiniu” gyvenimo būdu, tikėjimais.

Manduto bduistų šventykla ir buvęs vienuolynas prie Džogjakartos - viena daugelio mažų šventyklų

Manduto bduistų šventykla ir buvęs vienuolynas prie Džogjakartos – viena daugelio mažų šventyklų

Kartu su pirkliais į Javą atėjo ir turtai, daug turtų. Nes Java buvo… Azijos centras. Kaipgi, paklausite, juk ji pačiame pietrytiniame Azijos gale? Taip, tačiau tais laikais prekes gabenti patogiausia buvo laivais. Ir bet koks laivų maršrutas tarp Kinijos/Japonijos bei Indijos/arabų šalių privalėjo praplaukti Indoneziją, palikdamas vietos perpardavinėtojams ir valdovams ženklią dalį pelno. Iš tų turtų Javos valdovai pastatė du iš nuostabiausių pasaulyje religinių statinių. Pats žymiausias- IX a. statybos Borobudūras.

Borobudūras iš toliau

Borobudūras iš toliau

Pasaulyje daug budistų šventovių, bet nieko panašaus daugiau nėra, nes Borobudūras – tai dirbtinis kalnas, visa esybe perteikiantis budizmo filosofiją. Jo apačia – tai simbolinis budistų troškimų pasaulis Kamadhatu, jo vidurys – formų pasaulis Rupadhatu, o jo viršus – beformis Arupadhatu, kur tiesias sienas pakeičia apvalios stupos su Budų skulptūromis viduje, paskui – be skulptūrų ir viskas užsibaigia didžiule pagrindine stupa su tuštuma viduryje.

Stupos netoli Borobudūro viršūnės

Stupos netoli Borobudūro viršūnės. Vienintelį kartą pavyko užfiksuoti vaizdą be žmonių, kiekvieno turisto-fotografo svajonę. Kiti, išvarginti ‘kolegų’, piktokai mojo jiems traukis iš kadro

Piligrimai kiekviename iš šešių aukštų apeidavo ratą, stebėdami budizmo išmintį ir istorijas perteikiančius bareljefus, ir tada kopdavo į sekantį aukštą, taip simboliškai žengdami link dangaus ir nušvitimo. Apačioje bareljefai atvaizduoja nuodėmes ir bausmes (deja, daugelis jų uždengta), per vidurį – kelią į nušvitimą, o viršuje vaizdų nebelieka – tik simbolinės formos.

Borobudūro viršūnė

Borobudūro viršūnė.

Borobudūras – populiariausia Indonezijos lankytina vieta, ypač sezono metu ar per indoneziečių atostogas, perpildyta žmonėmis. “Apeiti minias” galima įsigijus “saulėtekio bilietą”. Tiesa, tai kainuoja – jau ir taip Borobudūro bilietai užsieniečiams brangūs (ne tik Indonezijos mastais), o už saulėtekį primokėjome papildomai, keltis teko 3 val. ryto. Bet buvo verta: dar naktį vaikštai vienas po šventovę, įduotu žibintuvėliu apšviesdamas čia vieną, čia kitą 1200 metų amžiaus bareljefą. Paskui tolydžio švinta, ryškėja stupos, į tave žvelgia akmeninės Budos. Žmonių nemažai, bet visi spiečiasi viršūnėje, tiesmukai supratę “saulėtekio stebėjimą” ir laukdami iš anapus kalnų pasirodančios saulės.

Apžiūrinėjame bareljefus su žibintuvėliu prieš saulėtekį

Apžiūrinėjame bareljefus su žibintuvėliu prieš saulėtekį

Vaizdas nuo dirbtinio kalno irgi nuostabus – rūkas glosto slėnius, ryškėja kalnai, stupas nudažo rausva šviesa. Bet jei Borobudūrą per saulėtekį lankyčiau darsyk, mažiau laiko skirčiau buvimui viršuje tarp stupas nusėdusių ir plepančių Vakarų Europos jaunuolių, o verčiau ilgiau vienas pavaikščiočiau pamažu ryškėjančiomis dirbtinio kalno terasomis mąstydamas apie tuos, kurie Borobudūrą statė ir tuos, kurie XIX a. jį, seniai pamirštą, vėl išvilko į dienos šviesą. Čia tikroji saulėtekio Borobudūre patirtis.

Borobudūro statulos žemesnėse terasose

Borobudūro statulos žemesnėse terasose

Prambananas – įspūdingiausia hinduistų šventykla?

Kitapus Džogjakartos stūkso Prambananas, jau hinduistų “superšventovė” (prie įėjimo nekukliai parašyta: “įspūdingiausia hinduistų šventovė pasaulyje”). Iki islamo Javos valdovai griežtai neskyrė hinduizmo ir budizmo, gerbė abi religijas ir Prambananas pastatytas panašiu metu: IX a.

Prambanano šventykla

Prambanano šventykla

Komplekso šrdis – šešios milžiniškos šventyklos, aukščiausia kurių, dievo-griovėjo Šivos, 47 m aukščio. Aplinkui – šventyklos dievui-globėjui Višnui ir dievui-kūrėjui Brahmai, o priešais jas – šventyklos tų dievų gyvūnams (pvz. garudai, kuriuo joja Višnus).. Kiekvienoje šventovėje – atitinkamos dievybės statula (jei išliko).

Mažesniosios iš Prambanano šventovių skirtos dievų gyvūnams

Mažesniosios iš Prambanano šventovių skirtos dievų gyvūnams

Kadaise Prambananas tikriausiai buvo ne mažiau įspūdingas už Borobudūrą, bet laikas mažiau jo pasigailėjo. Virš 200 mažesnių šventyklų, supusios šešias pagrindines, visos sugriuvo (dabar trys atstatytos).

Vienas daugelio bareljefų ant Brahmos šventyklos atvaizduojančių Ramajanos istoriją

Vienas daugelio bareljefų ant Brahmos šventyklos atvaizduojančių Ramajanos istoriją

Tiek Prambananas, tiek Borobudūras tetarnavo nepilną šimtmetį – tada Javos politinė širdis pasitraukė į salos rytus, šventovės pamažu apleistos, o Javai atsivertus į islamą visai neteko prasmės. Tik Indoneziją užėmę Europos kolonistai vėl jomis susidomėjo – šitokie įspūdingi atrodė tie pastatai. Dabar į Prambananą ir Borobudūrą kartais vėl atvyksta maldininkai, bet iš esmės tai muziejai, o nebe šventyklos. Dievų statulos Prambanane “paaiškintos” aprašais, nebereikalaujama padoriai rengtis ar rištis pagarbos diržo (kaip Balio hinduistų šventovėse). Ir, aišku, reikia pirkti bilietą – užsieniečiams brangų.

Vienos Prambanano šventyklų fasadas

Vienos Prambanano šventyklų fasadas

Prambananą apsupo naujas parkas specialiai turistams. Man lankantis kažkokie traktorių pardavėjai ruošėsi švęsti korporatyvinę šventę su Prambananu fone, nukreipinėjo žibintus į Brahmos šventyklą, kad gražiau atrodytų.

Turistai fotografuojasi per saulėlydį su Prambananu fone

Turistai fotografuojasi per saulėlydį su Prambananu fone

Kitapus Prambanano jau 1961 metų vyksta kur kas labiau vietai priderantis Ramajanos baletas. “Baletas” čia tik paaiškinimas turistams, kad tikėtųsi “šokiu pasakojamos istorijos. Hinduistų epo Ramajanos siužetas pasakojamas tradiciniais Javos šokiais vajang vong, kur kiekvienas herojus turi savą šokimo stilių (blogiečiai – vienokį, geriečiai – kitokį ir pan.), skamba javietiškas mušamųjų orkestras gamelanas.

Ramajanos baletas. Jo stilių sunku su kažkuo palyginti: skambant lengvai gamelano muzikai štai scenos šone pasirodo Rama su lanku, šauna. Scenos tarsi kartojasi (tie patys aktoriai pasirodo ten pat, šoka tuo pat stiliumi), bet vis kitaip, kitokiais deriniais. Vienas 'vinių' - beždžionių dievo Hanumano padegimas

Ramajanos baletas. Jo stilių sunku su kažkuo palyginti: skambant lengvai gamelano muzikai štai scenos šone pasirodo Rama su lanku, šauna. Scenos tarsi kartojasi (tie patys aktoriai pasirodo ten pat, šoka tuo pat stiliumi), bet vis kitaip, kitokiais deriniais, vis įnešant kažko naujo, tarsi kokio ~1995 m. kompiuterinio žaidimo steidžai. Vienas ‘vinių’ – beždžionių dievo Hanumano padegimas

Javos “aukštojoje kultūroje” tai, kas gerai, visada vyksta lėtai. Ech, kaip keistai atrodo gamelano mušėjas, jei įsižiūri tik į vieną jų: vienas lėtas judesys per kelias sekundes. Analogiškai ir Ramajanos baletas tradiciškai trunka net keturis vakarus po dvi valandas. Tiesa, taip tradiciškai jis rodomas tik prieš pilnatį.

Gamelano koncertas Džogjakartoje. Gamelanai akomponuoja ir Ramajanos baletui

Gamelano koncertas Džogjakartoje. Gamelanai akomponuoja ir Ramajanos baletui

Nepasigailėjau pasirinkęs “sutrumpintą” pastatymą, kur viskas telpa į dvi valandas (toks rodomas daugelį vakarų). Jau ir tas man, gerokai “greitesnės” Europos kultūros atstovui, į galą pasirodė ištęstas, bet pirmojoje pusėje vienas įdomus šokis greitai keitė kitą, o angliški paaiškinimai leido suprasti Ramajanos istoriją (visgi, norint įsigilinti, verta apie Ramajaną paskaityti daugiau)

Ramajanos baleto herojai

Ramajanos baleto herojai

Džogjakarta – sultono valdomas kultūros didmiestis

Džogjakartos miestas, stūkstantis tarp Prambanano ir Borobudūro – dabar jau kitokios, musulmoniškos javiečių kultūros širdis. Nors Indonezija – Respublika, Džogjakartą valdo sultonas. Džogjakartos sultonai sugebėjo išlaikyti bent dalį valdžios net ir olandams kolonizavus jų šalį, buvo tarsi olandų vasalai. Bet vos Indonezijos laisvė tapo reali, tuometis sultonas bemat stojo į nepriklausomybės šalininkų gretas, net leido naudotis savo rūmais kol Džakartoje dar šeimininkavo olandai. Mainais Indonezijos Respublika paskelbė Džogjakartą specialiuoju regionu, kurio gubernatoriaus titulas paveldimas ir visada priklauso sultonui. Monarchija respublikoje!

Džogjakartos Beringhardžo turgaus iškaba  kaip ir daug iškabų - parašyta ir senuoju olandų panaikintu javiečių raštu. Jis nebevartojamas javiečių kalbai, bet išlikęs kaip javiečių kultūros simbolis

Džogjakartos Beringhardžo turgaus iškaba kaip ir daug iškabų – parašyta ir senuoju olandų panaikintu javiečių raštu. Jis nebevartojamas javiečių kalbai, bet išlikęs kaip javiečių kultūros simbolis

Kratonas tebėra Džogjakartos širdis. “Kratonas” dažniausiai verčiama “Sultono rūmai”, bet iš tikro tai didžiulis virš kilometro ilgio “miestas mieste” kurio baltuose namuose, vienų šaltinių duomenimis, gyvena 3000 žmonių, kitų – 10000 ar 25000, iš jų koks 1000 dirba sultonui.

Džogjakartos kratone žvelgiant į turistams neprieinamas erdves, kur ir dabar gyvena sultonai

Džogjakartos kratone žvelgiant į turistams neprieinamas erdves, kur ir dabar gyvena sultonai

Gražiausiose kratono vietose – muziejai. Pagrindiniame beveik kasdien demonstruojamos javiečių tradicijos: gamelano koncertai, javiečių poezijos skaitymai. Dar gražesni Taman Sari arba vandens rūmai. Tiksliau XVIII amžiaus sultono, itin mėgusio vandens pramogas, maudynių kompleksas. Tarnavo, kaip ir daug kas Džogjakartoje, trumpai: palikuonys vandens pramogų nemėgo, dar XIX a. pradžioje kompleksas apleistas ir tik neseniai baseinai vėl prileisti vandens. Kad būtų gražiau brangioms vestuvinėms fotosesijoms.

Taman Sari - Džogjakartos vandens rūmai

Taman Sari – Džogjakartos vandens rūmai

Pagal javiečių architektūrines tradicijas, Kratoną supa alun alunai – dvi “centrinės aikštės”, europiečio akiai panašesnės į šiukšlinokas pieveles. Jų centre – po du banjanus. Simbolizuoja pasaulio dvilypumą. Senais laikais tų banjanų šešėlyje piliečiai laukdavo galėsią įteikti savo petcijas sultonui.

Dabar pietinis alun alunas tapo pramogų erdve. Kas vakarą išrieda žibantys velomobiliai: iš lėto, skambant muzikai jais ratus suka ne tik šeimos, bet net ir senukai. Kiti nuomojasi raiščius akims: legenda byloja, kad kas nuo aikštės šono užsirišęs akis nueis iki centro, tas tyros širdies. Bet kuriuo metu vakare pamatysi bent po kelis bandančiuosius.

Žibantys pietinio alun aluno velomobiliai

Žibantys pietinio alun aluno velomobiliai

Pagrindinis Džogjakartos centras dabar už didesni šiaurinio alun aluno. Ten savuosius pastatus – banką, fortą, paštą – XIX-XX a. sandūroje pasistatė olandai. Džogjakarta nebuvo jų kolonija, bet įtaką jie turėjo didžiulę ir tie pastatai – tarsi iš Europos miesto.

Olandų laikų bankas. Priešais - rikšos, tebepopuliari transporto priemonė Džogjakartoje

Olandų laikų bankas. Priešais – rikšos, tebepopuliari transporto priemonė Džogjakartoje

O štai prekyba Malioboro gatvėje – visiškai azijietiška. “Jei koks nors žodis skambės ausyse aplankius Džogjakartą, tai bus žodis ‘batika’” – rašo kelionių vadovai. Išties, visas tradicinis Beringhardžo turgus pilnas kone vien šiuo tradiciniu javietiškų būdu sukurtų meno kūrinių, drabužių, rankinukų.

Beringhardžo turguje

Beringhardžo turguje

Bet Javos verslo klimatas keičiasi stebėtinai greitai: vos tik sugalvoja kas naują gerą būdą užsidirbti, tuoj jį nukopijuoja dešimtys kitų. Švytintys velomobiliai išplito vos per 5 metus. Ir jau joks prekijas nebešaukia baltaodžiams “Batika! Batika!”: dabar samdyti tarpininkai kalbina juos iškaltomis frazėmis tarsi kokie pienburniai jaunuoliai merginas. “Labas, atrodai kaip iš Europos!”, “Man patinka tavo akiniai!”, “Kokia graži skrybėlė!”, “Labas, ponas nuotyki!” ir pan. Tas pats pardavėjas tą pačią “kabinimo frazę” sako visiems, o kitą dieną grįžus į tą pačią gatvę nebeprisiminęs, kad jau bendravome, vėl kartojo man. Tas pirmasis ant kurio dar “užkibome” pelnė pasitikėjimą pamelavęs “Rytoj 2 val. čia bus karnavalas”, o paskui, lyg tarp kitko “O tik šiandien, tik iki 6 vakaro studentų batikos paroda”, į kurią palydėjo. Aišku, ten buvo eilinė parduotuvė. Ir joks karnavalas kitą dieną nešurmuliavo.

Malioboro gatvėje. Karietos - dar viena populiari Javos miestų transporto priemonė

Malioboro gatvėje. Karietos – dar viena populiari Javos miestų transporto priemonė

Bet šiaip Javoje – ir Džogjakartoje – tokių “marokietiškai indiškų” melų – beveik nėra. “Mes studentai ir mūsų užduotis – parduoti prekę užsieniečiams” – alun alune užkalbino pora vaikinų, Nusijuokiau – taip nebūna. Teko susigėsti: pasirodo, rimtai. Panašią užduotį turėjusios jų kursiokės jau siūlė: “palaikykit pinigus, nusifotografuosim, neva pirkote”. Mat Džogjakartoje – didžiausias Indonezijos universitetas ir laptopais ginkluotų studentų kavinėse – ne mažiau nei kokių batikos kūrėjų. O priėjęs angliškai pabendrauti žmogus Javoje dažniausiai ir bus tik priėjęs angliškai pabendrauti žmogus.

Keliautojams svarbiausia Džogjakartos gatvė – Sosrovidžajan kelias. Ten dauguma hostelių, vakarietiškų barų. Ir kelionių agentūrų, siūlančių tiek pramogas aplink, tiek ekskursijas į Borobudūrą ar Prambananą, tiek keliones tolyn iki garsiausiųjų Javos ugnikalnių ir Balio krantų.

Džogjakartiečiai ir svečiai bando alun alune užrištomis akimis praeiti tarp medžių

Džogjakartiečiai ir svečiai bando alun alune užrištomis akimis praeiti tarp medžių

Merapis – vienas pavojingiausių vulkanų virsta Disneilendu

XX a. pabaigoje paskelbtame pavojingiausių vulkanų sąraše atsidūręs Merapis iškilęs viršum Džogjakartos miesto. Naktimis jis – vietiniai pasakojo – spjaudosi žibančia lava, o dienomis matosi dūmai. Vien per 2010 m. išsiveržimą žuvo 353 žmonės – ištisus kaimus sudegino karštų dūmų debesis, lava.

Merapio ugnikalnis iš šiaurinių Džogjakartos priemiesčių

Merapio ugnikalnis iš šiaurinių Džogjakartos priemiesčių

Vos metai po šių įvykių verslūs indoneziečiai įsigijo senų amerikietiškų džipų ir pasiūlė važinėtis lava pro apleistus kaimus. Šiandien tokių džipų jau 900, džipų stovyklų – nežinia kiek. Stabtelėjimas Išsiveržimo minimuzijeuje dar atrodo normaliai: sudegintas namas paliktas kaip buvo, karštų vulkaninių dūmų išlydyti televizoriai, audiokasetės, gamelanai… Ir kelios lavonų nuotraukos.

Karštų vulkaninių dūmų sulydytas motociklas Merapio išsiveržimo minimuziejuje

Karštų vulkaninių dūmų sulydytas motociklas Merapio išsiveržimo minimuziejuje

Bet kita stotelė Kaliademo bunkeris jau pribloškė. Džipo vairuotojas pasakojo: “Bunkeris statytas slėptis nuo dūmų, bet jį užpylė lava ir žmonės neturėjo kur bėgti. Pora vyrų sulindo į apsiplovimo vonią tualete – bet nuo karščio vanduo užvirė, tik po keturių dienų ištraukė lavonus”. Aplink statybininkai kažką stato. “Gal memorialą?” – tikėjausi. “Ne, bus bunkerio pavadinimas, kad būtų prie ko žmonėms fotografuotis”.

Kaliademo bunkeris su jame besislėpusius žmones pražudžiusiu Merapiu fone. Be tokių didelių raidžių nuotraukoms jokia Javos ir Indonezijos lankytina vieta - ne lankytina vieta

Kaliademo bunkeris su jame besislėpusius žmones išvirusiu Merapio ugnikalniu fone. Be tokių didelių raidžių nuotraukoms jokia Javos ir Indonezijos lankytina vieta – ne lankytina vieta

Bet Javoje – ir apskritai Indonezijoje – tai įprasta. Žmogaus gyvybė ten nevertinama tiek, kiek pas mus. Štai turistus veža automobilis kur priekyje padarytos trys sėdynės – išėmus saugos diržų sagtis. Štai šeima važiuoja ant motociklo penkiese (laikydama vaikus ore) ar ant sunkvežimio stogo.

Važiuoajma ant sunkvežimo stogo

Važiuoajma ant sunkvežimo stogo

Ko neprisižiūrėsi. O katastrofos – kasdienybė: žemės drebėjimai, vulkanai, cunamiai. Kažkas žuvo, o kažkam dabar “masinė pramoga” atvažiuoti džipu, pasikraupinti ta istorija ir įsidėti į Instagram nuotrauką prie bunkerio pavadinimo. Indonezijoje tai normalu. Kad ir kiek po Javą keliautų vakariečių, daugelis turistų ten – vietiniai, todėl net lankytinose vietose gali matyti ne vakariečiams išdailintas “žalius ir teisingus” objektus, o pasijusti vietos kultūros dalimi.

Link Merapio mus vežusiame visureigyje buvo privalomi šalmai (turbūt toks reikalavimas – juk džipas atviras, kelio vietomis beveik nėra: galima apvirsti, lėkti galva žemyn iš džipo). Tik mano žmonai kliuvo neužsirišantis. “Ai, nieko, nereikia” – ramino vairuotojas ir išvis pasiūlė mums važiuoti stovint. Vos tvirtai laikydamasis atsistojau – skersai kelio plytėjo vos už džipą aukštesnis skersinis. Būtų nurėžęs galvą jei nebūčiau pamatęs ir neišgirdęs vairuotojo “Dabar trumpam prisėsk!”. Neįsivaizduotum to nei Amerikoje, nei Europoje!

Merapio visureigiai: prie lankytinų vietų, būna, sustoja dešimtys jų, ir tai ne sezono metu

Merapio visureigiai: prie lankytinų vietų, būna, sustoja dešimtys jų, ir tai ne sezono metu

Bromo ugnikalnis – gražiausias Indonezijos saulėtekis?

Du įspūdingiausi Javos vulkanai yra salos rytuose, netoli Balio. Bromo ir Idženas. Tai – ne tiesiog vulkanai, tai – ištisa žygio patirtis, į kurią kas rytą leidžiasi tūkstančiai. Deja, šitokie skaičiai – ypač sezono metu – reiškia, kad žygiai iš akistatos su gamta pavirto savotiškais žmonių “konvejeriais”. Jei norite, kiek įmanoma, labiau “laukinės patirties”, galima rinktis alternatyvius maršrutus ir kitą laiką. Išbandėme du standartinius “žygio paketus”.

Dūmais besispjaudantis vulkanas prie Bromo

Dūmais besispjaudantis vulkanas prie Bromo

Garsiausias – Saulėtekis Bromo. Vienas kitą lankstydami ir vietą arčiau gražiausių vaizdų bandantys užimti seni “Toyota Land Cruiser” visureigiai ~3 val. ryto paima iš viešbučių gretimame kaime, ~4 val. ryto užveža ant kalno šalia Bromo. Toliau einama pėsčiomis. Prie pačių gražiausių vaizdų lipti norą atmušė didžiulės minios. Užsiėmėme prastesnę vietą – bet bent jau prie krašto, kur viskas matysis. Iš pradžių kiek gailėjausi: tamsu, šalta, gražiausio vaizdo vis tiek nematysiu, iki saulėtekio dar kone valanda. Tebuvo +6 laipsniai, nes aukštai – o juk į Indoneziją mes, kaip ir daugelis, nesivežėme šiltų rūbų, nes visur kitur – ~+30. Bet netrukus saulė pradėjo atidengti “Mėnulio lygumą”, iš jos styrantį Bromo kalną. Ir buvo nuostabu: su kiekviena minute vaizdas dar gražesnis. Bromo ir kitas vulkanas dar “pasisveikino” su turistais paleisdami dūmų spiečius. Pasigirdo aikčiojimai, kone plojimai.

Minia laukia saulėtekio Bromo

Minia laukia saulėtekio Bromo

Antroji maršruto dalis – kopimas į patį Bromo. Džipai, sulaukę eilės prie užsikišusio kelio, suveža žemyn į “Mėnulio lygumą”, ji atrodo kaip kokia “Mad Max” parkavimo aikštelė. Vairuotojas pasiūlė išlipus paliesti šerkšną: bendrakeleiviai džiūgaudami prie jo fotografavosi. Tokiom akimirkom supranti, kad dauguma pasaulio žmonių gyvenime nematė sniego… Lietuvos klimatas – savotiška retenybė, Indonezijos ar panašiame klimate žmonių gyvena daug daugiau.

Džipų laukas Bromo papėdėje

Džipų laukas Bromo papėdėje

Tuomet – žygis į patį Bromo kalną ir du nuostabūs vaizdai viršūnėje – į lygumą ir į dūmais besispjaudantį kraterį. Žygis nesudėtingas, į Bromo net laiptai padaryti: mat kalnas šventas hinduistams, apsuptas jų šventyklų. Jie ten turi festivalius, piligrimai lipa masiškai. Nuo džipų aikštelės iki Bromo laiptų papėdės “kursuoja” gal šimtai arklių. Už trumpą prajojimą jų raiteliai prašo nedaug mažiau, nei agentūros už visos dienos ekskursiją į Bromo džipu. Kai kurie susigundo. Man prajoti būtų labiau norėjęsi ne dėl to, kad būčiau pavargęs, o dėl to, kad visi tie arkliai kelią į Bromo šitaip apdergę: labai sunku einant pėsčiomis niekur neįminti.

Bromo krateris

Bromo krateris

Žygis su dujokaukėmis prie Idženo mėlynųjų liepsnų

Idženo ugnikalnio klasikinis žygis sudėtingesnis nei Bromo. Iš viešbučio paimama… vidurnaktį. Todėl, kad Idžene saulėtekis – tik gražus žygio finalas, o esmių esmė – žydrosios natūralios liepsnos, degančios tik keliose pasaulio vietose ir gražiausios gilią naktį. Bet jos – kraterio dugne… Visų pirma reikia užlipti iki kraterio krašto – takeliu tai užtrunka apie 1,5 valandos. Pasitinka pirmasis nuostabus vaizdas: iš kraterio gilumos – dūmų tuntai. Dėl tų sieros vandenilio dūmų dar prieš žygį gidai kiekvienam duoda dujokaukes: nes jei tik užpučia juos vėjas ant tavęs – labai dvokia, varo ašaras.

Aš su dujokauke žygio metu

Aš su dujokauke žygio metu. Drabužiai iki kelionės po Javą pabaigos atsidavė siera – nors ir skalbėme

Nuo ten – dar apie 1 valandos žygis žemyn į kraterį uolomis ir akmenimis, kol tolumoje sužiba žydrosios liepsnos. Atėjome apie 4 val. ryto – vėliau jau nepatariama, nes prašvitus liepsnos nebe tokios įspūdingos. Visos ekskursijos atveža tuo pat metu: kur reikia lipti uolomis, susidarydavo žmonių kamščiai. Mūsų vedlys seniai kažkur dingęs, o kiti vedliai tik šūkavo “greičiau, greičiau!”. Kaip ten bebūtų, žydrosios liepsnos nuostabios, unikalios. Tik man prisėdus palei jas dūmai ilgainiui įveikė net dujokaukę: varė ašaras, tapo sunku atsimerkti. Pasukome atgal.

Žydrosios Idženo liepsnos

Žydrosios Idženo liepsnos. Verta prieti arčiau

Lipant į viršų dujokaukes teko nusiimti, nes jos trukdo pakankamai giliai kvėpuoti: išmokau užsidėti tik kai vėjas užpūsdavo sieros vandenilį. Viršūnėje – saulėtekis ant kraterio krašto. Įspūdinga pirmą kartą išvysti, kad, pasirodo, beveik visas krateris, iš kurio virsta dūmai – didžiulis ežeras. Įdomu ir sutikti “senąsias Idženo žvaigždes” – sieros rinkėjus. Jiems mūsiškis žygis – kasdienybė, ir jokių dujokaukių jie neturi. Lipa į kraterį nešini kibirais, surenka sukietėjusią vamzdžiais atitekėjusią sierą, ir lipa atgal parduoti. Viena vertus, turistai – jų siaubas. Kad ir kiek gidai ragina praleisti rinkėjus, kai žygeivių tiek, kokią 3 val. nakties net nėra kur pasitraukti praleidimui. Kita vertus, daug rinkėjų iš turizmo ir uždirba: prašo pinigų (ar bent cigarečių) už nuotraukas, pardavinėja iš sieros nulipdytus “meno kūrinius”. Tikriausiai tarp dešimčių ar šimtų “vežikų” siūlančių su vežimėliu užvežti turistus iki kraterio krašto irgi vyrauja tie patys eks-rinkėjai. Juos mažai kas samdo, bet jų paslauga brangi – užveža vieną turistą ir gauna daugiau, nei už dieną sieros rinkimo.

Idženo krateris jau prašvitus. Turistai kopia atgal

Idženo krateris jau prašvitus. Turistai kopia atgal

Priešingai nei Bromo saulėtekis, prieinamas ir vaikui, ir senoliui, Idženo žygiui reikia bent minimalaus fizinio pasiruošimo. Mylintiems gamtą ir nuotykius jis labai patiks, bet kitiems, galbūt, nuovargis nusvers mėlynųjų liepsnų ar saulėtekio grožį – “nuostabu, bet 2,5 val. eiti į priekį ir 2,5 val. atgal?”. Tiesa, mylinčius gamtą turbūt erzins “žmonių jūra”: gausybė švytinčių žibintuvėlių užgožia žvaigždžių begalybę. Kita vertus, nuotykių mėgėjams kiti keliautojai pliusas: kiek daug aplinkinių iš viso pasaulio ten vietoje susipažino, planavo tos ir kitos dienos nuotykius kartu.

Sieros rinkėjo statula prie Idženo

Sieros rinkėjo statula prie Idženo

Kaip keliauti po Javą – autobusai, traukiniai

Džakarta, Džogjakarta, Bromo, Idženas ir paskui Balis – visa tai vienas garsiųjų “kuprinėtojų kelių” (backpacker trail), į kurį kasdien išsileidžia šimtai ~18-25 m. amžiaus europiečių, amerikiečių, australų (Indonezijoje kažkodėl itin daug prancūzų jaunimo). Jiems sukurti specialūs kelionių agentūrų pasiūlymai “į vieną pusę”: ypač Džogjakarta-Bromo-Idženas-Balis arba Balis-Idženas-Bromo-Džogjakarta. Tokį važiavimą, su transportu ir nakvynėmis (bet be “tikrų gidų”), nusipirkome uoste vos atplaukę iš Balio (keliautojai iš kitos pusės juos perka Džogjakartos Sosrovidžajan kelyje). Gali išeiti kiek brangiau, nei susiorganizuotum pats, bet, jei derėsies, gana nežymiai. Ir gerokai paprasčiau: mažiau persėdimų, be to, į tokį Idženo kraterį viešuoju transportu ir nenuvažiuotum.

Mėnulio lyguma žvelgiant nuo Bromo kalno

Mėnulio lyguma žvelgiant nuo Bromo kalno

Kaip bekeliautum po Javą, truks ilgai. Javos saloje gyventojų 140 mln., bet jos plotas – tik kaip dvi Lietuvos. Viskas būtų arti – bet sala pailga, kalnuota, eismas tragiškas. Įvertinus ne kilometrus, o laiką, atrodo, kad keliauji ne po salą, tačiau po žemyną.

Keliaudami po Javą patys javiečiai dažnai pasidaro tokias vėliavas. Čia Bromo lygumoje prašo užsienietes jas palaikyti

Keliaudami po Javą patys javiečiai dažnai pasidaro tokias vėliavas. Čia Bromo lygumoje prašo užsienietes jas palaikyti

Štai traukinys Džogjakarta-Džakarta važiavo beveik 9 valandas. Bet čia dar nieko – atstumas ~500 km, taigi, vidutinis greitis daugiau 50 km/h. Todėl kur įmanoma, verta rinktis traukinius. Yra trys klasės: pirmoji (eksekutif) beveik dvigubai brangesnė už trečiąją (ekonomi), bet šiaip skiriasi tik kėdžių patogumas ir tai nesmarkiai. Miegamų traukinių Indonezijoje nėra.

Vagonas restoranas Javos geležinkeliuose. Nenorint čia valgyti, maistas nešiojamas ir per visus vagonus

Vagonas restoranas Javos geležinkeliuose. Nenorint čia valgyti, maistas nešiojamas ir per visus vagonus

Su autobusais situacija liūdnesnė: štai nuo Probolingo (prie Bromo ugnikalnio) iki Džogjakartos, kur atstumas 408 km, kelionė užtruko… 13 val. kratymosi per visokius miestelius, sankryžas, už sunkvežimių. Dalį kelio buvo galima važiuoti magistrale, bet ji mokama, kelionių agentūra taupė. Vidutinis greitis ~30 km/h.

Vienas ilgų kelionių pliusas - pamatai eilinio Javos gyvenimo. Ryžių laukus, tolimus vulkanus, vos 'gėdą' prisidengusius kažin kokių tolimų Indonezijos tautybių žmones

Vienas ilgų kelionių pliusas – pamatai eilinio Javos gyvenimo. Ryžių laukus, tolimus vulkanus, vos ‘gėdą’ prisidengusius kažin kokių tolimų Indonezijos tautybių žmones

Kai su transportu taip prastai, net kelionėms po Javą paplito lėktuvai: yra 13 keleivinių oro uostų, į kurių daugelį yra skrydžiai bent jau iš Balio ir iš Džakartos. Lėktuvu skristi maždaug 2-3 kartus brangiau, nei važiuoti traukiniu, bet su bilietų kaina gali ir pasisekti. Deja, kai kuriose svarbiose vietose – prie Bromo, Idženo kalnų – oro uostų nėra. Svarstėme skristi iš Balio į Bromo, bet supratome, kad sumokėsime daugiau, o laiko sutaupsyme nedaug – tektų skristi į Surabają, važiuoti į Probolingo traukiniu, tada ieškoti žemės transporto link Bromo.

Džakarta žvelgiant iš Nacionalinio monumento viršūnės. Priekyje - didžiausia Pietryčių Azijos mečetė

Džakarta žvelgiant iš Nacionalinio monumento viršūnės. Priekyje – didžiausia Pietryčių Azijos mečetė

Automobilio nuoma Javoje įmanoma, bet ne taip paprasta rasti, kas leistų išsinuomoti automobilį vienur, o grąžinti kitur (arba tai daug kainuoja). Gi važiuoti ratu po Javą nesinori: kai sala pailga, iš esmės tektų antrą kartą grįžti tuo pačiu keliu, o dėl baisaus eismo tai užtruktų labai ilgai.

Džipai prie Bromo. Jie nuomojami kartu su vairuotojais ir jų tūkstančiai

Džipai prie Bromo. Jie nuomojami kartu su vairuotojais ir jų tūkstančiai

Tarp sutiktų keliautojų itin populiari motociklų nuoma – tiesa, ne ilgiems atstumams, o pavažinėti aplink miestą (pvz. nuo Džogjakartos iki Borobudūro ir Prambanano). Tai Javoje labai pigu ir teisių dažniausiai neikas nereikalauja. Rizikinga, bet bent dalį kamščių aplenki.

Saulėtekis Idžene. Idženą, kaip ir kai kurias kitas lankytinas vietas, gali pasiekti tik arba savo automobiliu, arba motociklu, arba su kelionių agentūra - viešojo transporto nėra

Saulėtekis Idžene. Idženą, kaip ir kai kurias kitas lankytinas vietas, gali pasiekti tik arba savo automobiliu, arba motociklu, arba su kelionių agentūra – viešojo transporto nėra

Nes su miestų viešuoju transportu Javoje sunku: maršrutai, grafikai neaiškūs. Gal tik Džakartoje šiek tiek geriau. Džogjakartoje štai ėjome į vieną plane pažymėtą stotelę – vietiniai kreipė į kitą. Tos irgi neradome. Be to, per tą laiką maršrutu nepravažiavo joks autobusas (atrodo, strigo kamštyje) – tad toliau laimės nebandėme. Važiavome – kaip ir daug kitų Javos miestų – GoJek (Uber atitikmuo). Su rikšomis analogišką kainą užsieniečiui kartais susiderėti sunkoka.

Žmonės Džakartos viešajame transporte

Žmonės Džakartos viešajame transporte

Ir Javos chaosas gali būti žavus

Jei būtų atskira šalis, Java pagal gyventojų skaičių būtų dešimta pasaulyje: lenktų Japoniją, Meksiką, greitai – ir Rusiją. Pagal aktyvius ugnikalnius lenktų visas kitas pasaulio šalis. Javiečių kalba, kuria kalba 100 mln. žmonių – didžiausia pasaulio kalba, neturinti oficialaus statuso (ir tai dar ne vienintelė Javos salos kalba!). Vien Javoje veikiantys parduotuvių ar restoranų tinklai patenka į didžiausių pasaulyje šimtukus.

Kopimas į Bromo kalną

Kopimas į Bromo kalną

Dar daug rekordų būtų galima prigalvoti Javai. Bet svarbiausia Java neabejotinai – Indonezijos širdis: Javoje gyvena du trečdaliai visų indoneziečių. Ir sunkiai gali sakyti buvęs Indonezijoje, jei nebuvai Javoje. Jei atostogavai tik Balyje ir nekirtai to 5 km pločio sąsiaurio į kitą pasaulį. Didingesnį, bet ir perpildytą. Pigesnį, bet ir paprastesnį. Be galo tankiai gyvenamą, bet ir – vietomis – laukinį. Musulmonišką, bet labai įvairų.

Eilinis restoranas Džogajakartoje. Tokių pilna visoje Javoje ir kai kurie vakariečiai jų vengia, bet valgyti čia - svarbi patirtis

Eilinis restoranas Džogajakartoje. Tokių pilna visoje Javoje ir kai kurie vakariečiai jų vengia, bet valgyti čia – svarbi patirtis

Sunku būti nepriblokštam Borobudūro šventyklos ar Javos ugnikalnių didybės. Kartu sunku nesusierzinti nuo žmonių minių, smalkių, eismo kamščių – kurie taip pat iš pažiūros rekordiniai. Kas Javoje nusvers – nepatogumas keliauti ar lankytinų vietų didybė – jau labai asmeniška. Bet geriausia bus jei tiesiog neskirsite to į dvi dalis, jei pasinersite į Javą kaip visumą. Tą šimtamilijoninę salą su atskiromis kultūromis ir kalbomis, su naktiniais maisto turgumis ir prekybos centrais, su warteg bufetais ar padang restoranais ir japoniškais greito maisto tinklais, su chaosu ir jo supamomis ramybės oazėmis. Java!

Džakartos senamiestyje viena pramogų - spalvotų dviračių nuoma. Dar išnuomojama ir deranti skrybėlė

Džakartos senamiestyje viena pramogų – spalvotų dviračių nuoma. Dar išnuomojama ir deranti skrybėlė

Javos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Javą (Džakartą, Džogjakartą, Bromo ir Idženo ugnikalnius).

Javos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Javą (Džakartą, Džogjakartą, Bromo ir Idženo ugnikalnius).


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,