Išskleisti meniu

Azija – kelionių vadovai

Azija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Azija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 2 komentarai

Azija tik žemėlapyje – vienas žemynas. Nes iš tikro joje įvairovė didesnė, negu visame likusiame pasaulyje kartu paėmus! Nes Azijoje gyvena daugiau nei pusė viso pasaulio žmonių, tautų, religijų ir kultūrų.

Todėl ir kelionės į Aziją – labai įvairios, nelyginant kokią šalį pasirinksite. Aplankęs jau ne vieną dešimtį Azijos šalių visose žemyno pusėse ir kampuose, trumpai ir išsamiai aiškinu, ko kur tikėtis, kiek kainuos, o kur geriau nevykti.

Azija faktiškai susideda iš šešių kultūrinių žemynų, kiekvienas kurių turi savo kultūrą, istoriją ir atmosferą. Tai – musulmoniški Artimieji Rytai, indiškų kvapų persmelkta Pietų Azija, karšta ir drėgna Pietryčių Azija, modernioji Rytų Azija, šilko kelio Vidurinė Azija ir Rusijos valdoma Šiaurės Azija.

Pagrindiniai Azijos regionai, kiekviename kurių kelionės patirtis, kainos, gamta, kultūra, klimatas skirsis kardinaliai

Pagrindiniai Azijos regionai, kiekviename kurių kelionės patirtis, kainos, gamta, kultūra, klimatas skirsis kardinaliai

Kiti "AŽ kelionės" straipsniai apie žemynus: Afrika | Australija | Azija | Pietų Amerika


Artimieji rytai – Islamas, dykumos, civilizacijų aušra

Religija: Islamas
Tarptautinės kalbos: Arabų, prancūzų, anglų
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai
Kodėl važiuoti?: Sunykusių civilizacijų griuvėsiai, kurortai, religinė kultūra, turtingi naftos didmiesčiai.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~150 EUR, bet į kai kurias šalis yra labai pigių tiesioginių skrydžių.
Patraukliausios kelionei Artimųjų Rytų šalys: Turkija, Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina), Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija, Iranas, Libanas.

Kitos Artimųjų Rytų šalys: Omanas, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, Saudo Arabija, Sirija, Irakas, Jemenas.

Artimuosiuose Rytuose gimė žmonių civilizacija – ir iš ten pasklido po pasaulį. Būtent ten stūkso seniausi pasaulio miestai, o kai kurie žlugusių civilizacijų griuvėsiai – įspūdingesni, nei Italijoje ar Graikijoje.

Petros senovinis olų miestas Jordanijoje.

Laikai, kai Artimuosiuose Rytuose buvo stūksojo didžiausi pasaulio miestai ir gyveno išmintingiausi mokslininkai – jau praeitis, bet dalis regiono savo užmojais vėl stebina pasaulį. Tai – Persijos įlanka, kur iš naftos pinigų vietiniai valdovai stato aukščiausius pasaulio dangoraižius, didžiausius oro uostus ir prekybos centrus, pila didžiausias dirbtines salas. Jeigu galvojate, kad įspūdingi gali būti tik seni miestai, Artimuosiuose Rytuose galite pakeisti nuomonę! Daugelis regiono šalių naftos neturi ir yra skurdesnės, bet pigesnės. “Afrikietiško skurdo” nėra niekur: dauguma žmonių raštingi, gimstamumas žemas.

Burž Chalifa, aukščiausias pasaulio pastatas (dešinėje), ir vaizdas iš jo 148 aukšto terasos į pagrindinį Dubajaus kelią.

Artimieji Rytai vilioja ir savo kurortais. Tiesa – žiemos, ypač regiono šiaurėje, per vėsios, kad maudytis jūroje, tad pagrindiniai turizmo sezonai – pavasaris ir ruduo. Regiono šiaurėje (Turkija, Izraelis) – ir vasara, o regiono pietuose (JAE) vasaros gerokai per karštos, kad net vietiniai eitų į lauką iš kondicionuotų erdvių.

Artimuosiuose Rytuose gimė ir trys didžiosios pasaulio religijos: krikščionybė, islamas, judaizmas. Todėl ten pilna šventų vietų, į kurias piligrimai plūsta milijonais. Netgi netikintįjį tos vietos pribloškia: šitokios minios, šitokios senos tradicijos! Ir, pagaliau, galimybė prisiliesti prie istorijų, kurias, vienaip ar kitaip, norėdamas ar nenorėdamas, gyvendamas krikščioniškoje Lietuvoje girdėjai nuo vaikystės (bent jau per Kalėdas, Velykas ir pan.).

Kristaus kapo bažnyčios viduje, prie vieno altorių. Beje, rytais bažnyčią atrakina musulmonas – tai visiems vienuoliams tinka, nes taip nė viena krikščionybės pakraipa neturi viršaus prieš kitas

Iki šiol Artimieji Rytai – bene religingiausias pasaulio kraštas, kur paklausti “kas tu esi?” žmonės visų pirma sako savo religiją, pagal ją gyvena ir rengiasi, skirtingų tikėjimų žmonės beveik nesituokia tarpusavyje, o daugelio valstybių įstatymai rašomi atsižvelgiant į religines normas.

Pastaraisiais šimtmečiais Artimuosiuose Rytuose įsivyravo viena religija – islamas. Muedzinų šauksmai maldai, seni rytietiški turgūs, kuriuose tiesiog privaloma derėtis, religijos įkvėpti rūbai, dengiantys visus odos lopinėlius (o moterų – ir plaukus ar net veidą).

Emyratuose tautiniai rūbai – ne tik pasirodymams. Jais vilki ir eiliniai žmonės.

Tačiau Artimuosiuose Rytuose yra ir judėjiškų, krikščionišku, zoroastriškų bei kitus tikėjimus išpažįstančių vietų, kur atmosfera – visiškai kitokia ir net įstatymai taikomi išskirtiniai. Ir nors dažnas, nebuvęs Artimuosiuose Rytuose, įsivaizduoja, kad musulmonai – tai vien arabai, net ir musulmoniškos žemės – labai įvairios. Irano, Turkijos gyventojai su arabais neturi nieko bendro – išskyrus religiją. Balti vyriški ir juodi, veidus dengiantys moteriški rūbai – tai grynai arabų tautinė tradicija. Islamas nereikalauja, kad moterys dengtųsi veidą – tik plaukus, todėl nearabai musulmonai to nepraktikuoja. Tiesą pasakius, kai arabės moterys keliauja į švenčiausią Islamo vietą Meką – jos netgi privalo veidus atsidengti.

Krak de Ševaljė – kryžininkų pilis Sirijoje. Artimuosiuose Rytuose (Jordanijoje, Sirijoje, Izraelyje, Libane, Turkijoje) yra daug tokių pilių, menančių religijų konfliktą

Pastaraisiais metais Artimieji Rytai įgijo prastą įvaizdį: žmonės net bijo ten keliauti. Juk šitiek karų, terorizmo rodo per žinias! Tačiau iš tikro bijoti nereikia. Karai ir terorizmas vyksta ne visame regione, o labai konkrečiose vietose (pvz. Sirijoje), į kurias tikrai geriau nekeliauti. Visur kitur net jeigu ir įvyksta koks išpuolis – tikimybė ten patekti labai maža. Viską atperka tai, kad apskritai nusikalstamumas Artimuosiuose Rytuose – daug mažesnis, nei Lietuvoje. Reiškia, nors ten teroro aktų tikimybė ir didesnė (nei Lietuvoje – bet tikrai ne Vakarų Europoje), daug mažesnė tikimybė nukentėti nuo eilinių nusikaltimų: taigi, bendrai paėmus, daugelyje Artimųjų Rytų šalių net saugiau, nei Vilniuje!

Siena, kuria Izraelis aptvėrė palestiniečių miestus (čia – Betliejų).

Priešingai įvaizdžiui, Artimuosiuose Rytuose mažai ir įkyrių prekijų – išskyrus pačius populiariausius kurortus. Prekijai įkyriausi ne Azijoje, o Afrikoje. Mažiau turistinėse vietose Artimųjų Rytų žmonės kaip tik patys svetingiausi pasaulyje – kviesis turistą namo, duos dovanų nieko nesitikėdami atgal.


Pietų Azija – viduramžių chaosas ir didinga kultūra

Religija: Hinduizmas, islamas ir daug mažesnių
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai (šiaurėje) ir australidai (pietuose)
Tarptautinės kalbos: Hindi-urdu, anglų
Kodėl važiuoti?: didinga sena architektūra, religinė kultūra.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~350 EUR.
Patraukliausios kelionei Pietų Azijos šalys: Indija, Nepalas, Šri Lanka, Maldyvai.
Kitos Pietų Azijos šalys: Butanas, Pakistanas, Bangladešas, Afganistanas.

Pietų Azija iš reklaminių bukletų turistams – tai didingi Viduramžių pastatai, ryškiaspalviai drabužiai, laukiniai aukščiausi pasaulyje kalnai (Himalajai).

Tadžmahalas.

Visa tai – tiesa. Bet labiausiai apsilankius Pietų Azijoje įstringa „sugrįžimas laiku atgal“. Gal 100, gal 200 metų. Miestų gatvėse šiukšles rausia karvės ir kiaulės, latakais teka kanalizacija. Prekystaliais laigo žiurkės. Skurdas, lūšnynai, sunkiai triūsiantys vaikai, turguje besišlapinantys vyrai, primityvūs apgavikai, dinginėjanti elektra, „stumdomi“ narkotikai ir prostitutės, tūkstančiai at gatvės grindinio nakvojančių šeimų: ko tik ten nemačiau ir negirdėjau! O kur dar labiausiai paplitusi pasiutligė ir daugiausiai pasaulyje terorizmo aukų, visos keisčiausios relginės tradicijos, masinė beraštystė…

Kiaulės ėda šiukšles Džaipuro centre. Ši atliekų krūva - jų namai (ten jas sutikome ne kartą). Matėme, kaip gretimi gyventojai grėbliu sviedė 'naujo maisto' vienai kiaulių į snukį

Kai kuriuos žmones kultūrinis šokas taip prislegia, kad jie prisiekia daugiau gyvenime kojos į Pietų Aziją nekelti – dar kiti šį sprendimą priima vien pasiskaitę svetimus įspūdžius.

Delio šalikelėje samdoma mergaitė skalbėja skalbia drabužius. Indijoje dirba kas penktas vaikas.

Ir vis dėlto yra kam Pietų Azijos grožis nustelbia visus jos trūkumus. O gal net tai, kas kitiems atrodo trūkumai, jiems – privalumai. Juk 100-200 metų atgal pasaulis, atrodo, buvo dvasingesnis, žmonėms daug labiau rūpėjo, kas laukia po mirties, kaip įprasminti savo gyvenimą – o ne tik vienadienės linksmybės.

Manikarnikos ghatas, kur Varanasyje kūrenami ir į Gangą leidžiami lavonai.

Ar bent jau taip tiki tie, atradę savo „pašaukimą“ Pietų Azijoje, kurių Europoje – irgi milijonai. Nesu vienas jų, bet Pietų Azijoje mane žavi jos įvairovė ir laisvė: čia pats pasirenki, kaip gyventi, ir jei pargriūsi, pagalvės niekas nepakiš, bet ir gausybės kitur pasaulyje gausaus valstybinio reguliavimo nėra.

Delio Džamė mečetė - didžiausia Indijoje ir penktadieniais sutraukianti apie 30000 maldininkų - paskendusi centro turgaus chaose.

Ar Pietų Aziją įsimylėtumėte, ar prakeiktumėte – abejingų kelionė į ją tikrai nepaliks Regione gyvena kone 2 milijardai žmonių – ketvirtadalis viso pasaulio. Todėl tarp viso purvino skurdo visada gali rasti ir spindesį, tarp kaimo beraščių – ir pasaulinio garso mokslininkus, tarp religingų žvejų kaimų – hedonistinius kurortus vakariečiams. Net jei „kitokių“ tarp vietinių tėra tik 1% ar 2% – tai vis tiek dešimtys milijonų žmonių! Lyg ištisose Europos valstybėse…

Maharadžos rūmai Džaipūre

Maharadžos rūmai Džaipūre


Pietryčių Azija – šventyklos, kurortai ir džiunglės

Religija: Budizmas ir islamas
Rasė: Tamsaus gymio geltonodžiai ir, kai kur, australidai
Kodėl važiuoti? Amžina vasara, puikus kainos ir kokybės santykis, daug pramogų galimybių.
Tarptautinės kalbos: Anglų
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Tailandas, Indonezija, Singapūras, Malaizija, Vietnamas.
Kitos Pietryčių Azijos šalys: Filipinai, Kambodža, Laosas, Birma, Brunėjus, Rytų Timoras.

Pietryčių Aziją turistai iš Europos pamilę labiausiai. Ypač – jos paplūdimius, kurortus. Tačiau Pietryčių Azijoje – ir didžiulės džiunglės, ir milžiniški didmiesčiai, ir galimybė prieiti arčiau gyvūnų nei bet kur kitur, net paglostyti tigrą. Ir vietinės kultūros ten tvirtai laikosi prieš globalizaciją. Todėl į Pietryčių Aziją traukia tiek poilsiautojai, tiek kultūros ieškotojai, tiek kuprinėtojai (backpackers).

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Žygis drambliais šiauriniame Tailande.

Pietryčių Azijoje visada karšta. Būna lietingi mėnesiai, tačiau net ir tas „lietaus sezonas“ ne visur baisus (pvz. Tailande per lietaus sezoną lyja ne ką dažniau, nei Lietuvoje vasarą, tik liūtys tokios stiprios, karštos).

Vienas paplūdimių Ko Samui (netoli Didžiojo Budos)

Tailando “lietaus sezono” idilė Ko Samui saloje.

Pietryčių Azija gali pasirodyti labai „laisva“ žemė: juk ten aistringi paplūdimių vakarėliai, kurortai. Tačiau iš tikro ji ir labai religinga. Dalis jos – budistinė, dalis – musulmoniška, dalis – krikščioniška, nepamiršti ir kadaise vyravę hinduistų dievai – bet visus jos gyventojus vienija aistringas tikėjimas, didžiulės aukos vis didesnėms ir puošnesnėms šventovėms, kylančioms taip masiškai, kaip katedros Viduramžių Europoje. Šventovės – naujos ar senos – vienos įdomiausių Pietryčių Azijos lankytinų vietų. Dar smagiau suderinti savo kelionę su bent vienu spalvingu religiniu festivaliu: pažiūrėti tikrai bus ką.

Batu olos prie Kvala Lumpūro Malaizijoje – hinduistams šventa vieta, kurioje kasmet per Taipusamo šventę jie rituališkai žaloja save

Per ilgus kolonizacijos, užsienio prekybos, turizmo dešimtmečius pietryčių azijiečiai išmoko tolerancijos kitokiems papročiams. Turistų ten niekas nebaus ir jiems negrūmos už pernelyg atvirą aprangą ar kitas „kultūrines klaidas“. Štai Malaizijoje net oficialiai egzistuoja skirtingi įstatymai musulmonams ir nemusulmonams.

Šokinėjimas per ugnį

Full Moon Party Tailando Ko Pha Ngan saloje – pirmasis ir didžiausias pasaulyje paplūdimio vakarėlis. Čia žmonės elgiasi visiškai be tabu.

Be to, Pietryčių Azija – labai pigi, bet, nepaisant to, paslaugų standartas ten – aukštas. Pietryčių Azijoje rasite visokiausių prekių, restoranų, viešbučių, nesudarys bėdų, jei papulsite į nelaimę ir prireiks ligoninės. Bent jau, turtingesnėse regiono šalyse: Malaizijoje, Singapūre, Brunėjuje, Tailande.

Malaizijos sostinės Kvala Lumpūro moderni panorama

Pietryčių Aziją istorija padalino į dvi dalis. Daugelį skurdžiųjų regiono šalių valdė komunistai (Laosas, Kambodža, Birma, Vietnamas) ir jos turi ekonominių problemų. Kita vertus, ir turistų ten mažiau, o blogiausi laikai – praeityje. Todėl tuos, kam nepatinka „numinti takai“ Laosas gal sužavės net labiau, nei turistais aptekę Tailando ar Balio kurortai.


Rytų Azija – moderniausios pasaulio šalys

Religija: Ateizmas, budizmas, konfucianizmas ir tradicinės religijos
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Kinų, japonų, korėjiečių
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Japonija, Kinija, Honkongas, Makao.
Kitos Rytų Azijos šalys: Pietų Korėja, Šiaurės Korėja, Mongolija, Taivanas.

Pirmą kartą išlipęs bet kuriame Rytų Azijos didmiestyje neabejotinai pasijusi kaip papuolęs į mokslinės fantastikos kūrinį. Nuo pamatų iki stogų reklaminiais “hieroglifais” žibantys dangoraižiai, tarp jų nardantys greitieji traukiniai, žmonių upės ir jūros.

Tipiška Tokijo gatvė.

Daugelyje jų nerasite beveik nieko seno – viską sugriovė karai, revoliucijos. Tuos miestus reikia ne pamatyti, o pajausti. Pavalgyti neužmiegančiuose naktiniuose turguose, stebėti naujai gimstančias tradicijas, unikalias subkultūras ir madas: šiuolaikiškas, bet visai kitokias, nei mūsuose. Technologijos tenykščiams žmonėms įaugusios į kraują: nuo automatinių kavinių su maisto konvejeriais iki žaidimų automatų salonų iki elektroninio sporto TV ekranuose: kas pas mus – egzotiška retenybė, ten – kasdienybė. Tačiau sėkmingai gyvuoja ir daug senesnės, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos: kinų feng šui ar kung fu, japonų kendo, manga, origamis ar arbatos gėrimo ceremonijos. Daugelis jų šiandien žavi viso pasaulio žmones, bet tik Rytų Azijoje jos yra “savos”, visuotinai priimtos. Dar kitos Vakaruose beveik nežinomos – ir Rytų Azijoje yra vienintelės normalesnės progos jas išmėginti. Netgi tai, ką galvojame, kad puikiai žinome – pavyzdžiui, kinų virtuvė – pačioje Rytų Azijoje nušvinta visai kitomis spalvomis, yra kur kas daugiau, nei eksportuota į Vakarus.

Kapsulių viešbutis, kur nakvoja namo grįžti nesuspėję japonų darbininkai.

Geriausia gėrėtis Rytų Azijos miestu vis dar – Japonijoje, o ypač Tokijuje, didžiausiame pasaulio mieste. Tačiau prieš 10-20 metų Japonijai prilygti ėmė ir Honkongas, Makao, Pietų Korėja bei Taivanas, o dabar tokia supermoderni jau ir didžiuma Kinijos.

Pudongo, Šanchajaus verslo rajono panorama. Du jo pastatų patenka tarp 10 aukščiausių pasaulio pastatų (kaip ir į daug Kinijos superdangoraižių, galima pasikelti viršun)

Pudongo, Šanchajaus verslo rajono panorama. Du jo pastatų patenka tarp 10 aukščiausių pasaulio pastatų (kaip ir į daug Kinijos superdangoraižių, galima pasikelti viršun)

Ir visgi modernieji tankūs didmiesčiai – tik pusė Rytų Azijos žavesio. Rytų Azijos gyventojai be galo myli gamtą ir netgi Honkonge, kur gyventojų tankumas – 150 kartų(!) didesnis nei Lietuvoje, beveik 80% ploto palikta neužstatyta pastatais. Tokiose Rytų Azijos vietose gali pasijusti lyg toli nuo civilizacijos: tarp aukštų kalnų, senų žvejų ar pirklių kaimų, karštųjų vulkaninių versmių.

Vienuolynas tarp žalių kalnų Honkonge

Tiesa, iš tikrųjų civilizacija visuomet bus arti. Reti išlikę Rytų Azijos “istoriniai miestai” primena savotiškus lunaparkus: viskas pajungta turizmui. Net dažnoje gamtinėje lankytinoje vietoje rasite civilizacijos stebuklų – lynų keltuvus ar stiklinius tiltus – ir visur sups minios.

Vienoje įspūdingiausių gamtinių Kinijos vietų Džangdziadzie pasivaikščiojimo takai - asfaltuoti, o tinginčius gali pavežti traukinukas

Vienoje įspūdingiausių gamtinių Kinijos vietų Džangdziadzie pasivaikščiojimo takai – asfaltuoti, o tinginčius gali pavežti traukinukas

Visa tai gali atrodyti didelis minusas, bet tai turi savų pliusų: yra daug kitur neprieinamų galimybių patirti vietos gamtą ir kultūrą. Pavyzdžiui, atvykę į kokį “liaudies kaimą” (suprask seną, dabar turistams pritaikytą gyvenvietę) galite būti garantuoti, kad išvysite kokį nors tradicinį vaidinimą ar ceremoniją: kai turistų šitiek, viskas vyksta kasdien, net kas valandą.

Korėjos liaudies kaimo jojikai.

Be to, dauguma “turistų” Rytų Azijoje yra ne užsieniečiai, tačiau po savo šalį keliaujantys vietos gyventojai. Taigi, viena vertus, viskas tose šalyse pritaikyta turistams (gausu viešbučių, restoranų, transporto, paslaugų ir pramogų), kita vertus, nebus taip, kad atsidursite kažkokiame “baltaodžių burbule”: kaip tik priešingai, greičiausiai bus sunku net susikalbėti bet kokia kalba, išskyrus vietinę kinų, japonų ar korėjiečių (nors situacija keičiasi), taigi, kelionė į Rytų Aziją bus labai autentiška patirtis.

Kijoto – geriausiai išsilaikiusio Japonijos miesto – senamiestyje japonės dažnai nuomojasi visai dienai tautinius drabužius. Užsienio turisto akiai jos ne mažiau įdomios, nei tikros geišos

Vienas neabejotinas Rytų Azijos pliusas: iki daugelio turistinių taškų nuvažiuoti labai paprasta, mat žmonių ten tiek daug ir jie gyvena taip tankiai, kad viešasis transportas (daug kur greitieji traukiniai) kone visur kursuoja bent kas keliolika minučių. O jei kursuoja tik kas valandą – tai jau labai atoki, autentiška vieta. Tiesa, su automobilio nuoma Rytų Azijoje sunkiau: brangu (Japonijoje, Honkonge) ar net neįmanoma (Kinijoje).

Greitasis traukinys Japonijoje. Rytų Azijoje greitųjų traukinių bėgiai yra kone dvigubai ilgesni, nei likusiame pasaulyje kartu paėmus.

Na o labiausiai Rytų Azija nepralenkiama saugumu. Nusikaltimų – vagysčių, plėšimų, žudymų – ten tiesiog beveik nebūna (kad ir kaip tuo būtų sunku patikėti pasižiūrėjus žiaurius japonų filmus).


Vidurinė Azija – šilko kelias ir sovietiniai gniaužtai

Religija: Islamas (atskiestas sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai ir baltaodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl keliauti? Šilko kelio architektūra, laukinė gamta, sovietinio genocido vietos.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~250 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Uzbekija, Kazachija.
Kitos Vidurinės Azijos šalys:: Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija.

Vidurinioji Azija – ta Azijos dalis, kurią valdė Sovietų Sąjunga. Ir po Sovietų Sąjungos žlugimo pokyčiai ten buvo lėtesni, nei pas mus ir netgi nei Rusijoje. Tik viena iš penkių regiono šalių – demokratinė; veši korupcija (ir turistai su tuo susiduria), alkoholizmas, skurstantys miesteliai ir kaimai.

Aralo jūros išdžiūvimas – sovietų sukelta ekologinė katastrofa. Ant jos dugno Uzbekijoje čia rūdija žbejybinis laivynas

Tačiau pamažu ir Vidurinė Azija keičiasi į gera, atsiveria pasauliui. Į daugelį jos šalių jau gali keliauti be sudėtingai gaunamų vizų – iš pradžių taip atsivėrė Tadžikija ir Kirgizija, vėliau Kazachija, neseniai – ir Uzbekija. Nepaisant to, dar labai mažai kas keliauja. Ypač iš Vakarų. Jiems ir sunkiau: juk visiškai nemoka rusiškai, tuo tarpu Vidurinėje Azijoje rusų kalba – vis dar elito kalba ir – dažnam – vienintelė užsienio kalba. Net jaunuoliams ir vaikams.

Šachtininkų kultūros rūmai Karagandoje. Dažname Vidurinės Azijos mieste stalininiai pastatai - vieni gražiausių

Šachtininkų kultūros rūmai Karagandoje. Dažname Vidurinės Azijos mieste stalininiai pastatai – vieni gražiausių

Čia lietuviams paprasčiau. Daug kartų teko nustebti, kaip vakariečiai nesupranta Vidurinės Azijos: pvz. net autoritetingiausi tinklapiai ir knygos rašė, neva Uzbekijoje neįmanoma išsinuomoti automobilio, kai mes (aišku, kalbėdami rusiškai) nesunkiai tą padarėme. Todėl Vidurinė Azija – vieta atradimams, kur gali išmėginti kažką, ką dar darė mažai turistų, nes jų iš viso yra labai mažai.

O atrasti Vidurinėje Azijoje tikrai yra ką. Visų pirma, Šilko kelias – iš prekybos šilku milžiniškų pelnų Viduramžiais pastatyti puošnūs miestai, pilni didingų mečečių ir medresių (daugiausiai jų – Uzbekijoje).

Registano aikštė Samarkande – viena garsiausių pasaulyje.

Antra – begalinės, retai gyvenamos stepės ir pusdykumės, o rytuose – vieni aukščiausių pasaulio kalnų.

Šarynės kanjonas pietryčių Kazachijoje

Šarynės kanjonas pietryčių Kazachijoje

Trečia – liūdnas, bet savaip įdomus „tarybinis“ palikimas: išdžiūvusi Aralo jūra (Kazachija/Uzbekija), Baikonūro kosmodromas, Semipalatinsko branduolinių bandymų poligonas, gausybė trūnijančių gulagų, kuriuose kalėjo ir dešimtys tūkstančių lietuvių tremtinių (Kazachija).

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, prie Žezkazgano. Lietuviai paminklus saviškiams pradėjo statyti dar ~1990 m. (iš tų laikų - nugriuvęs kryžius), vėliau plėtė. Šie paminklai apaugo ir kitų tautų paminklais (dešinėje)

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, Kazachijoje

Kaip ir didžiuma Azijos, Vidurinė Azija – labai pigi. Tačiau klimatas ten – vienas žvarbiausių: žiemomis ir -40 laipsnių temperatūros normalios, ypač Kazachijoje. Užtat vasaros – labai karštos, tad geriausia keliauti pavasarį ar rudenį. Jūros ar vandenyno, beje, neturi jokia Vidurinės Azijos šalis.

Ta Vidurinės Azijos dalis, kuri stokoja naftos ir dujų (Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija) – labai skurdi, bet skurdas ten kitoks nei „trečiajame pasaulyje“: vis tiek yra normalios paslaugos (bent jau tokios, kaip Lietuvoje 1995-2000 m.), higiena, medicina. O svarbiausius nafta ir dujomis turtingus Vidurinės Azijos miestus (Nursultaną, Ašgabatą) statybininkai išvis pavertė tikrais architektūriniais stebuklais.

Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių architektų pasaulyje Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, "o simboliškai ir viso pasaulio", centre

Kazachijos sostinės Astanos simbolis Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių pasaulio architektų Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, “o simboliškai ir viso pasaulio”, centre


Šiaurės Azija – Rusijos užnugaris

Relgija: Stačiatikybė, islamas (atskiesti sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio baltaodžiai ir geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl važiuoti? Laukinė gamta, atokumas, tremties vietos.
Patraukliausios kelionei Šiaurės Azijos šalys: Visa Šiaurės Azija priklauso Rusijai.

Šiaurės Aziją paprastai vadiname Sibiru ir ją visą valdo Rusija. Kadaise ten gyveno gausybė klajoklių tautų, tikėjusių į visokius šamanistinius tikėjimus. Tačiau nuo ~1600 m. iki ~1750 m. vieną po kitos jas užkariavo caro armijos, paskui jas sekė rusų kolonistai, vėliau – tremtiniai (ir lietuviai), kuriuos čia atitrėmė rusai. Ir vietinės Sibiro tautos šiandien daugelyje vietų tesudaro mažumą žmonių, daugelis jų vaikų net nebemoka savo kalbų.

Todėl Šiaurės Azija, Sibiras, greičiausiai visada ir liks Rusija: jokių nepriklausomybės judėjimų čia beveik nėra ir nebus. Tiksliau, tai vienas didžiulis Rusijos užkampis, didesnis už visas kitas pasaulio valstybes (netgi JAV, Kiniją ar Kanadą) – nes beveik visos pagrindinės Rusijos lankytinos vietos yra ne Sibire.

Sibiro miestai gana vienodi: kiek gražesnę carinę ar stalininę traukinių stotį supa dideli daugiabučių mikrorajonai. Įdomesnė ten gamta: retai gyvenama. Daugelis vietų yra daugybė kilometrų nuo artimiausio kelio. Net kai kurios vietos, kurios galėtų tapti turistų traukos taškais, beveik nepasiekiamos – pvz. Kamčiatkos geizeriai. Tačiau kai kurios gamtos grožybės – pvz. Baikalo ežeras – arti kelių ir geležinkelių. Tarkime, garsiojo Transsibiro geležinkelio – ilgiausios pasaulyje kelionės traukiniu, nuo Maskvos iki Vladivostoko.

Nors Rusija nėra labai brangi, keliauti į Sibirą brangu ir nepatogu – ilgi skrydžiai ar važiavimas traukiniu. Jokios dvi lankytinos vietos nėra šalia: tarkime, jei norėsite aplankyti ir Baikalo ežerą, ir Vladivostoką, tai tarp jų yra 4000 km važiavimo – daugiau nei nuo Lietuvos iki Maroko.

Dėl visų šių priežasčių Sibiras turistams beveik nežinomas, o į kai kuriuos jo miestus Rusijos valdžia užsieniečių netgi neįleidžia. Bet kai kam tai – Sibiro žavesys. Kaip ir be galo žvarbus klimatas – pačios šalčiausios pasaulyje gyvenamos vietos yra būtent Sibire (Verchojanskas ir Oimiakonas, kur yra spaudęs net -70 laipsnių speigas).

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Mindanao – paprastesni Filipinai

Mindanao – paprastesni Filipinai

| 0 komentarų

Filipinai yra milžiniška šalis (110 mln. žmonių). O tokiose superdidelėse šalyse, net kai jos pačios gerai žinomos, „atrastos“, yra vietų, kur netgi didmiesčiuose, viešbučiuose ir kurortuose žmonės matę mažai užsieniečių.

Mindanao sala – būtent tokia. Plotu ji didesnė už Lietuvą, gyventojų ten – 25 milijonai, ten aukščiausi Filipinų kalnai ir daug paplūdimių, įvairios tautos ir kultūros, tikras filipinietiškas gyvenimas – bet mažai kas ten užsuka iš svetur. Bent kol kas.

Štai kaip atrodo ši viena 20 didžiausių pasaulio salų.

Mindanao paplūdimys prie Kagajano de Oro

Opolo paplūdimys Mindanao prie Kagajano de Oro

Davao didmiestis garsėja Samalo sala ir saugumu

Mindanao „sostinė“ Davao – trečias pagal dydį Filipinų miestas. Dydžio sulig Varšuva, gyventojų 2 milijonai. Bet jei paprašytumėte įvardyti kokį „vieną įspūdingą pastatą“ – negalėčiau. Užtat gyvybės Davao netrūksta. Garsiausia miesto vieta – Rošas [Roxas] naktinis trugus, kur kone iki vidurakčio žmonių minios tiesiog ant šaligatvio valgo įvairiausią Filipinų maistą, vaisius.

Rošas maisto turguje Davao

Rošas maisto turguje Davao

Mindanao ypač garsėja pigiais vaisiais, jo vaisių karalius – „dvoklusis“ durianas. Daugelyje pietryčių Azijos šalių durianus draudžiama neštis į viešbučius, į transportą – net autonuomos sutartyse už jų valgymą automobilyje numatytos baudos, juk kvapas lieka. Bet štai „Air Asia“, suprasdama, kad kiekvienas juk norės iš Davao parsigabenti pigių durianų, savo reklamose skelbia, kad „nuo šiol į Air Asia lėktuvus durianus neštis galima“…

Davao panorama su Samalo sala horizonte

Davao panorama su Samalo sala horizonte

Ir apskritai Mindanao kainos – itin žemos. Suvenyrai kainuoja centus. Čia daug lemia būtent tai, kad Mindanao nėra turistų: vietiniai neišmokę jų apgaudinėti, dėl baltos odos sakyti dvigubų ar penkiagubų kainų. Visi taksistai Davao patys siūlėsi įjungti taksometrą, kai Maniloje kai kurie, būdavo, aiškino, kad „kaina fiksuota“ ir sakydavo „Londono kainas“…

Davao krokodilų parke išvydę tarp žiūrovų turistus Aistę vedėjai bemat pakvietė ant scenos ir uždėjo gyvatę

Davao krokodilų parke išvydę tarp žiūrovų turistus Aistę vedėjai bemat pakvietė ant scenos ir uždėjo gyvatę

Turistų čia yra, bet jie – iš kitų Filipinų salų. Samalo sala priešais Davao vadinama didžiausiu Filipinų kurortu. Besitikintiems plačių paplūdimių ar milžiniškų viešbučių kompleksų teks nusivilti: čia vyrauja nedideli kompleksėliai į kuriuos vietiniai eina ne vien nakvoti, bet ir tiesiog susimokėję dienos mokestį pagulėti prie baseino, daug jų nė restorano neturi. Bet jeigu nori atostogauti ne tarp kitų europiečių europiečiams pritaikytose sterilizuotose ir hipsterizuotose zonose, o „tikroje“ vietoje, Mindanao kurortai puikiai tinka.

Vienas Samalo poilsio kompleksų

Vienas Samalo poilsio kompleksų

Samalo salos pažiba – Monforto šikšnosparnių olos, kur per įkritusias lubas gali išvysti tūkstančius kybančių, krutančių, lakiojančių tų padarėlių (ar, tiksliau, padarų – tai vaisėdžiai šikšnosparniai, kurie gerokai didesni už Lietuvoje įprastus vabzdžiaėdžius).

Žvilgsnis į Monforto šikšnosparnių olą

Žvilgsnis į Monforto šikšnosparnių olą

Gamta Davao visai žavi – visas miestas stūkso aukščiausio Filipinų kalno Apo (2954 m) papėdėje, nuo aukštesnių vietų, tokių kaip Jack‘s Ridge restoranų kompleksas, atsiveria gražūs vaizdai žemyn.

Jack's Ridge komplekso vaizdai

Jack’s Ridge komplekso vaizdai

Bet Mindanao žmonės – o ir apskritai filipiniečiai – neišlepę. Vietiniai ypač patarė lankyti Krokodilų parką. Krokodilų šokis (kitur būtų vadinamas šėrimu), šiek tiek cirko su paukščiais aptriušusiame amfiteatre. Dar galima paragauti krokodilienos ir “krokodilų ledų”. Ugnies šokis vakare jau buvo kažkas įdomesnio. Bet šiaip kaip 2 mln. gyventojų didmiesčio „pagrindinei pramogai“ – mažoka. Ir, aišku, buvome vieninteliai nevietiniai, Aistę net ant scenos pakvietė, kad gyvatę uždėtų.

Davao Krokodilų parko ugnies šou

Davao Krokodilų parko ugnies šou

Daugeliui vietinių ir apsilankymas prekybos centre (kurie Filipinuose ne pagal skurdą didžiuliai) ar piknikas ant tvarkingos žolytės netoli Krokodilų parko – jau savaitės pramoga. Jei atvyktum į Davao tiesiai iš Europos to niekada nesuprastum, bet kai nuvykau ten pakeliavęs po Filipinus supratau, kodėl miestas laikomas itin tvarkingu. Ir itin saugiu – gausu visokių saugumo patikrinimų, o norint patekti į Rošas turgų reikėjo nusifotografuoti kameroms su veido atpažinimo technologijomis.

Robinson's - vienas kelių Filipinų prekybos centrų tinklų

Robinson’s – vienas kelių Filipinų prekybos centrų tinklų

Mieste daug kur išvysi „Duterte“ pavardę. Rodrigo Dutertė buvo Davao meras, o jo reputacija kaip „sutvarkiusio Davao“ paskatino jį 2016 m. išrinkti prezidentu – kur jis pradėjo bene rimčiausią pasaulyje karą su narkotikais (daugelis sutiktų filipiniečių jį už tai šlovina). Daug kitų Dutertės giminaičių iki šiol vyrauja miesto ir regiono politikoje – Filipinuose „politinės dinastijos“ taisyklė, ne išimtis. Rodrigui Dutertei 2016 m. išėjus į prezidentus, Davao mere tapo jo dukra Sara Dutertė. 2022 m. Sara Dutertė išrinkta viceprezidente, o Davao meru tada išrinktas… kitas Rodrigo Dutertės sūnus Sebastianas Dutertė.

Davao mieste

Davao mieste

Kagajanas – šiauriniame Mindanao krante ir gabalėlis Vilniaus

Kitoje Mindanao pusėje – Kagajan de Oro miestas – panašus į Davao, tik mažesnis (ir su gražesne katedra).

Vietoje Samalo salos čia – Opolo viešbučių ruožas palei paplūdimį. Kaip įprasta Filipinuose, patys viešbučiai sutvarkyti, su mandagiu aptarnavimu ir gražiais vaizdais, bet jie – tik tvarkos oazės vietiniame chaose. Užsienio turistams, matyt, trukdytų, jie lekia į kokį Borakajų, kur viskas pritaikyta jiems be lūšnų ir elgetų aplinkui (nors ir brangiau), bet vietiniai taip įpratę.

Paėjus paplūdimiu vos į šoną nuo Opolo viešbučių - palaikių namų rajonėlis, kur gausu elgetų. Į viešbučius reikia važiuoti negrįstu keliu. Įpratus tai - Mindanao kasdienybė, bet galiu suprasti, kodėl ne kiekvienam turistui iš Europos tai tinka

Paėjus toliau nuo Opolo viešbučių – palaikių namų rajonėlis, kur gausu elgetų. Į viešbučius reikia važiuoti negrįstu keliu. Įpratus tai – Mindanao kasdienybė, bet galiu suprasti, kodėl ne kiekvienam turistui iš Europos tai tinka

Įspūdingiausia tame regione gal Dievo gailestingumo statula. Įdomi ir dėl to, kad ją įkvėpė Dievo gailestingumo paveikslas, kabantis Vilniuje, Dievo gailestingumo šventovėje. To paveikslo kopijų yra visame pasaulyje, jis laikomas stebuklingu. Bet filipiniečiai žengė dar vieną žingsnį toliau – pradėjo statyti pagal jį statulas. Atrodo, kaipgi – Vilniuje, mieste, kur atsirado Dievo gailestingumo kultas, nieko panašaus Dievo gailestingumui nesukūrėme, o čia pastatė filipiniečiai ~10000 km nuo Vilniaus? Bet filipiniečių 110 mln., vien Mindanao 25 mln. Ir katalikybė jiems nėra tik kultūra, prisimenama tik per Kalėdas ar Velykas – tai yra gyvenimo būdas. Jie negaili savo menkų pajamų aukoms idant būtų pastatyta kas didingo. Kagajane, Davao ir kitur atėjęs į didesnę bažnyčią beveik visada rasi vykstant mišias… Ir kiekvienam kirkščioniškam kultui, tokiam kaip Dievo gailestingumas, užteks pasekėjų, lėšų.

Dievo gailestingumo statula

Dievo gailestingumo statula

Kagajan de Oro statula stūkso ant kalno, atsiveria nuostabūs vaizdai. Vilniškiame paveiksle nutapyti iš Jėzaus širdies sklindantys spinduliai čia paversti laiptais, kuriais piligrimai gali pakilti į Jėzaus širdį. Ne šiaip sau statula, o ir įdomus architektūrinis sprendimas. Aplink – žavus parkas, dar viena oazė skurdžiame chaose.

Laiptų į Jėzaus širdį viršūnė

Laiptų į Jėzaus širdį viršūnė

Atokesnis Mindanao: begalinis medinis kalnų kaimas

Tarp Davao ir Kagajano važiavome autobusu. Atstumas – 280 km. Kiek užtruks? Buvo pilna skirtingos informacijos. AirBnB šeimininkė sakė, kad apie 6 val., kitur rašė 7, 8. Užtruko 9 val., bet ko tik neprisižiūrėjau pro langus!

Pakelės kaimas

Pakelės kaimas

Tai tas tikrasis Mindanao, kuriam jau ir Davao ar Kagajanas – turtinga svajonė. Palaikiai namai – visas namas tai vienas nedidelis kambarys, kuriame gyvena ištisa šeima, o priekis dar tarnauja kaip parduotuvė. O pravažiuojančių autobusų keleiviams jie dar gali siūlyti ir tualetą už kelis pesus – netoli lopšyje miegančio vaiko… Kitur pasaulyje taip atrodytų lūšnynas, o kažkur būtų „elito namai“, bet Mindanao tų skirtumų nemačiau: visa sala, bent jau anapus miestų, atrodo panašiai skurdžiai.

Netrukus autobusas stos karantino punkte. Vietiniai naudojasi proga ir pardavinėja savo prekes

Netrukus autobusas stos gyvūnų karantino punkte. Vietiniai naudojasi proga ir pardavinėja savo prekes

Įvairiausias filipinietiškas transportas – nuo spalvingų džipnių (maršrutinių pailgintų visureigių) iki motorelų (maršrutinių motociklų, ant kurių ir priekaba uždėtas kėbulas žmonėms sėdėti) ar tiesiog triračių (keleiviai vežami prie motociklo šono prikabintoje priekaboje). Gražūs kalnų, slėnių, laukų vaizdai. Raityti, užsikišę kalnų keliai.

Davao džipnyje

Davao džipnyje

Mindanao didelis. Toks didelis, kad, tikriausiai, galėtum keliauti po jį ir mėnesį, po kalnus ir paplūdimius, kurių kai kurie (Kamiginas) garsėja serfingo bangom.

Pakelės elgeta žvelgiant pro autobuso langą

Pakelės elgeta žvelgiant pro autobuso langą

Mindanao – net ne sala, o salynas. Tradiciškai Filipinai skirstomi į tris salų grupes, iš kurių viena – Mindanao grupė, susidedanti iš Mindanao salos ir daugybės mažesnių. Nors dauguma Mindanao žmonių – katalikai, daugybė tų mažesnių salų – musulmoniškos. Kaip taisyklė, anapus Mindanao sutikti filipiniečiai patardavo ten nekišti nosies – juk būta kovos už nepriklausomybę, turistų grobimų. Bet islamas visur Mindanao šalia: vis praeidavo moterys su hidžabais, o rytais Davao iš kažkur toli atsklisdavo muedzino šauksmas maldai. Tai skiria šią salų grupę nuo likusių Filipinų. Ir daro ją kitiems filipiniečiams tokia mistiška, “svetima”: išskyrus tuos, kurie patys gyveno ar gimė Mindanao, joks Filipinų gyventojas, su kuriuo bendravau, apie Mindanao nesakė nieko tegiamo…

Davao katedra

Davao katedra. Kaip įprasta Filipinuose, didžiausios bažnyčios naujos, nes gyventojų (ir tikinčiųjų) sparčiai daugėja

Savaip įdomu pamatyti tą neatrastą Filipnų užnugarį, gyvą šiuolaikinių Filipinų dvasią, kur krikščioniška ir musulmoniška Azijos – šalia. Apskritai Filipinai – labai sparčiai užsieniečių atrandama šalis. Dar 2011 m. vos 3,9 mln. turistų per metus lankydavo Filipinus, 2019 m. (COVID pandemijos išvakarėse) jau 8,3 mln. Manau, laiko, klausimas, kada atras ir Mindanao. Tad, turbūt, iškils ir superviešbučiai, o krokodilų parką pakeis rimti šou. Bet tai priklauso ir nuo Mindanao konflikto rezultatų: aišku, kai tai 25 mln. žmonių regionas, rizika nedidelė, bet kai kam Mindanao vardas siejasi su pavojais.

Po ugnies šou Krokodilų parke

Po ugnies šou Krokodilų parke

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Palavanas – gražiausia Filipinų sala?

Palavanas – gražiausia Filipinų sala?

| 0 komentarų

Palavaną aplankiau savo 2 mėnesių kelionės po Filipinus pabaigoje.

Visus tuos du mėnesius kai tik paklausdavau kokio filipiniečio „Kas Filipinuose gražiausia?“ visi kaip vienas atsakydavo „Palavanas“.

Tad lūkesčiai buvo aukšti, bet Palavanas juos pateisino.

Uolų prispaustas El Nido kurortas

Uolų prispaustas El Nido kurortas

Gamtos stebuklai ir paskutinė Filipinų riba

Iš visų Filipinų, būtent Palavane sutikau daugiausiai užsienio turistų. Juos į šią salą traukia du „gamtos stebuklai“.

Puerto Princesos požeminė upė – ilga laiką manyta, kad ilgiausia pasaulyje.

Plaukiu Puerto Princesos požemine upe

Plaukiu Puerto Princesos požemine upe

Ir – ypač – nuostabi uolinių salų grandinė prie El Nido, kur gali dienų dienas praleisti leisdamasis į vis kitus laivų maršrutus, po vis kitas „slaptas lagūnas“, uolų įrėmintus „neatrastus paplūdimius“ ar „pamirštas olas“. El Nido jau seniai tapo užsieniečių keliautojų „bastionu“, kokio kitur Filipinuose nėra.

El Nido salos kylant lėktuvu

El Nido salos kylant lėktuvu

Bet filipiniečius Palavanas žavi ir dar kai kuo – tai supranti tik pabuvojęs Filipinuose ilgai. Važiuojant ilgais raitytais Palvano keliais nuo Puerto Princesos iki El Nido keliavome pro laukinius miškus, namais neapstatytas kalvas, palmių eiles ir gamtovaizdžius be pastatų. O Sabange, netgi netoli Puerto Princesos požeminės upės, laukė didelis tuščias paplūdimys, greta – mangrovės. Ir tai vien šiaurinis Palavanas, kuris dar kažkiek apgyvendintas. Pietūs „atrasti“ dar mažiau.

Sabango paplūdimys

Sabango paplūdimys

Ne, Palavanas nėra „tuščias“. Palavano plotas – kaip ketvirčio Lietuvos, o gyventojų – milijonas. Reiškia – gyventojų tankumas netgi šiek tiek didesnis, nei Lietuvoje. Filipinuose, kur gyventojų tankumas šiaip – 336 žmonės į kvadrtinį kilometrą (7 kartus didesnis, nei Lietuvoje), tai – tikras stebuklas. Kitur Filipnuose nesvarbu, ar būtų kalnai, ar džiunglės, ar pakrantės – be perstojo važiuoji pro miestelius ir kaimus, motociklų ir džipnių kamščius, parduotuvėles ir gatvės maisto restoranus, vaikų barkadas. Todėl Palavanas vadinamas „Paskutiniu Filipinų užkampiu“ (Final frontier). Kita vertus, matyt, jei atskrisi tiesiai iš kokios dar “tuštesnės” šalies, šio filipiniečius žavinčio Palavano stebuklo nė nepastebėsi…

Tuščias Palavanas

Tuščias Palavanas

Puerto Princesos požeminė upė – masinė, bet įdomi vieta

Puerto Princesos požeminė upė įrašyta tarp 7 „Naujųju gamtos stebuklų“. Tiesa, tas sąrašas kelia tam tikrų abejonių: juk balsavimas vyko internetu ir todėl kaip niekad gerai pasirodė vietos iš šalių, turinčių daugiausiai žmonių. Na o Filipinuose gyvena 110 mln…

Įplaukimas į Puerto Princesos požeminę upę

Įplaukimas į Puerto Princesos požeminę upę

Visgi, Puerto Princesos požeminė upė pranoko lūkesčius. Stalagtitai ir stalgamitai jos „Katedroje“ didesni nei mačiau kur kitur urvuose. O juk dar žinai, kad laivelis per 40 min. tenuplaukia 1 km iš ~8 km viso ilgio – giliausios urvo vietos sunkiai pasiekiamos, labai trapios. Be to, niekur kitur pasaulyje nebuvau urve su šitiek šikšnosparnių. Ten yra ištisa jų ekosistema, jie skraido aplink ir cypsi, o prieš lipant į laivelį pataria nekalbėti ir nekelti galvos aukštyn, juoba išsižiojus – gali apdergti.

Puerto Princesos požeminė upė

Puerto Princesos požeminė upė

Be to, pati požeminė upė yra tik dienos trukmės kelionės apogėjus. Ji yra ~1,5 val. kelio mikroautobusu į vieną pusę nuo nykios Palavano sostinės ir „vartų“ – Puerto Princesos miesto. Greta upės – toks pusiau laukinis Sabango kurortas su žaviu paplūdimiu, mangrovės praplaukėme pamatydami gyvates, beždžiones. Iš Sabango iki požeminės upės pradžios dar reikia plaukti tradiciniu laivu su autrigeriais bangka, paskui laukti laipinimo džiunglių aikštelėje.

Gyavtė mangrovėse

Gyavtė mangrovėse

Aišku, tai jau tokia “masinė pramoga” ir nėra to betarpiško ryšio su gamta. Upės prieigose dar reikia gerokai luktelti, kol atsiranda vieta laivelyje. Laiveliu plauki su audiogido ausinėmis – kad nebūtų pašalinių garsų.

Ką tik išplaukė iš Puerto Princesos požeminės upės

Ką tik išplaukė iš Puerto Princesos požeminės upės

Mes, kaip ir daugelis, keliavome su dienos ekskursija iš Puerto Princesos, tačiau kiti bendrakeleiviai pasiliko ilgiau Sabange, spartietiškuose namuose ant Pietų Kinijos jūros kranto.

Puerto Princesos katedra - vienas retų įdomesnių pastatų tame mieste. Katedros šventoriuje - krepšinio aikštelė. Gana ėprasta krepšinį mylintiems Filipinams

Puerto Princesos katedra – vienas retų įdomesnių pastatų tame mieste. Katedros šventoriuje – krepšinio aikštelė. Gana ėprasta krepšinį mylintiems Filipinams

El Nido – stebuklingų salų ir salelių grandinė

El Nido – gražiausias akiai Filipinų kurortas. Jis žavi ne tiek paplūdimiais, kiek vaizdais iš jų – į visą Bakuito salyną, kupiną stačių salų ir salelių, olų ir lagūnų, paplūdimių, pasiekiamų tik iš vandens.

Salos žvelgiant nuo pagrindinio El Nido paplūdimio

Salos žvelgiant nuo pagrindinio El Nido paplūdimio

Kone kiekvienas, atkeliavęs į El Nido, trokštą tą salyną patirti iš arčiau. Todėl kiekvieną rytą dešimtys – o gal ir virš šimto – laivų, naktį rymančių priešais pagrindinį El Nido paplūūdimį, susisodina daugybės prekybos agentų jiems surinktus klientus ir leidžiasi į A, B, C ir D turus po salyną. Turai – standartizuoti ir alterntyvų nėra, turizmo pramonė čia, kaip ir Puerto Princesoje, „įsukta“ kaip reikiant, ir savivaldybė nori, kad, užuot per dieną aplankęs „perliukus“ iš visų archipelago regionų, pasiliktum bent keturias dienas… Šiaip ar taip, net ir taip „dirbtinai“ paskirsčius turistus, turizmo sezonu, savaitgaliais, populiariausių turų stotelėse yra labai ankšta: plaukdami kajakais po Miniloko salos Didžiąją lagūną ne kartą atstrenkėme į kitus turistus (buvo savaitgalis)…

Miniloko salos Didžiojoje alagūnoje įsikabinę į uolas laukiame, kol baigsis audra. Kiti turistai jau bando 'šturmuoti bangas'

Miniloko salos Didžiojoje alagūnoje įsikabinę į uolas laukiame, kol baigsis audra. Kiti turistai jau bando ‘šturmuoti bangas’

Šiaip turas turui nelygu, o kaip geriausi paprastai įvardijami A ir C turai. C labiau skirtas paviršinio nardymo (snorkelinimo) mėgėjams, o A įvairesnis. Jį ir pasirinkome. Ten laukė aukštų uolų supami, tik iš vandens pasiekiami Septynių komandosų ir Šimizu salos paplūdimiai (pastarajame ir pietavome), Didžioji lagūna, kur įplaukimas per siauras didiesiems laivams ir todėl reikėjo plaukti kajaku, bei unikaliausia vieta Slaptoji lagūna, į kurią patenkama tik per siaurą landą.

Septynių komandosų paplūdimyje su visais čia sustojusiais laiveliais. Po trumpos viešnagės plaukėme į kitas salas

Septynių komandosų paplūdimyje su visais čia sustojusiais laiveliais. Po trumpos viešnagės plaukėme į kitas salas

Paradoksas, bet dauguma salynų gyventojų filipiniečių nemoka plaukti. „Juk daugelis gyvename miestuose“ – paaiškino vietinės. Todėl vandens pramogos prie El Nido atrodo neįprastai: netgi nubridę nuo kranto į kokį 1,5 m gylį sąsiauryje be bangų filipiniečiai plūduriuoja su gelbėjimosi liemenėmis. „Iki slaptosios lagūnos reikės plaukti“ – paaiškina gidas. Čia pat klausia, ar mokate. Kad vilkėsi gelbėjimosi liemenę, nėra jokių klausimų, bet, jei nemoki, tai gidas dar ir nuvelka iki lagūnos (nes gal ir rankomis ir kojomis mojuoti nemoki). Kai kuriuose laivuose nemoka daugelis – tai gidai velka tokius susikabinusių žmonių „traukinius“ ir garvežiai. „Ar moki irkluoti?“ klausia duodami kajaką – jei ne, irgi irkluoja už tave.

Nemokančių plaukti filipiniečių "traukinys" tempiamas į Slaptąją lagūną

Nemokančių plaukti filipiniečių “traukinys” tempiamas į Slaptąją lagūną

Kadangi El Nido kraštovaizdžiai pritraukia tūkstančius užsieniečių – tiek turistus, tiek tokius, kurie, įsigiję viešbutį ar restoraną pasiliko čia su visam – miestelio gyvenimo ritmas „užsienietiškas“. Priešingai nei įprasta Filipinuose, naktinis gyvenimas čia – tikrai naktinis. O šiaip ritmą diktuoja A, B, C ir D turai. Viešbutyje pusryčiai buvo nuo 7 iki 8 val. (prieš turus), daug restoranų atsidaro maždaug grįžtant turams.

Iš kasdienių turų ~3- 4val. masiškai grįžta keliautojai

Iš kasdienių turų 15-16 val. masiškai grįžta keliautojai

Tiesa, norint išsimaudyti jūroje ne salose, reikia pavažiuoti toliau nuo El Nido. Artimiausias gražesnis paplūdimys (nepilnas laivų) yra Maremegmeg, kur ir nuostabūs vaizdai bei daugybė labai jau vakarietiškų barų saulėlydžių stebėjimui (filipinietiškos dvasios nėra išvis, yra tarptautinė “atogrąžų kurorto dvasia”).

Su ukrainiečių restorano savininke Palavane, Filipinuose

Ukrainiečių restoranas. Paklausti, kodėl nesikėlė gyventi į Tailandą, atsakė – „Filipinuose nėra rusų“. Iš tiesų, El Nido populiarus tarp kitų azijiečių ir tarp vakariečių – o ne rytų europiečių

Toliau paplūdimiai dar įspūdingesni, kaip didžiulis Nakpano paplūdimys. Tiesa, El Nido beveik „per naktį“ išaugo nuo užkampių miestelio, kur važiuoja tik „nuotykių ieškotojai“, iki tarptautinio kurorto, todėl daug kas tebėra chaotiška. Štai kelias į Nakpano paplūdimį, į įspūdingus prabangius jo privačius kurortus, vietomis negrįstas, iš pažiūros dėl gilių balų po lietaus pravažiuojamas tik visureigiais (nors iš tikro mus pravežė ir triratis). El Nido elektra jau yra visą parą, kaip ir internetas (nors ir prastesnis, nei kitur), tačiau visame El Nido nėra švaraus vandens iš krano, o kelionių vadovų knygos bei įspėjimai viešbučiuose ragina šiukštu net dantų nesivalyti su tuo vandeniu. Sutapimas ar ne, bet būtent čia ir mano skrandis El Nido rimtai sustreikavo, vėmiau.

Nakpano paplūdimyje

Nakpano paplūdimyje

Užmirštas likęs Palavanas

Bet Filipinų verslininkai, apžavėti El Nido grožio, jau įsivaizduoja kitokį El Nido. Jų užmojų širdis – Lio paplūdimys. Jis apstatytas prabangiais kurortais, į jį nutiesti geri keliai. O, svarbiausia, prie jo pastatytas jaukus oro uostas, o tame oro uoste įsteigta „Air Swift“ aviakompanija, kad iš El Nido skraidytų į kitus Filipinų miestus.

El Nido oro uoste

El Nido oro uoste

Kodėl tai svarbu? Bemat supratau nuvažiavęs į El Nido „tradiciniu būdu“. Iš anksčiau artimiausio oro uosto – Puerto Princesos – į El Nido autobusu tenka važiuoti 8 valandas. Teoriškai greičiau mikroautobusu – 5-6 valandos. Bet tada privalai laukti, kol prisirinks pilnas mikroautobusas, kol pririš prie stogo krovinius – viskas užtruko apie 3 valandas! Ir patogumo nesitikėk – mikroautobuse įrengta papildoma sėdynių eilė, įrengtos „laikinos“ sėdynės net ten, kur įprastai būna praėjimai (kai visi sulipa į galines kėdes, praėjimus uždengia papildomomis sėdynėmis). Ir visą ilgą kelią važiavome kartu su višta…

Autobusiuke Puerto Princesa-El Nido. Dėžėje už mūsų - višta

Autobusiuke Puerto Princesa-El Nido. Dėžėje už mūsų – višta

Akivaizdu, kad jokie keliautojai, išgalintys mokėti už prabangius Lio kurortus, tokiu būdu į El Nido nevažiuotų. El Nido palikome jau naujuoju būdu – trumpu skrydžiu iš jo naujojo oro uosto į Manilą. Tiesa, skrydžiai nepigūs, pritaikyti turtingiems Lio paplūdimio svečiams. Ir ne tik jiems – El Nido vystytojai pastatė ir eilę viešbučių Bakuito salyne, iki kurių galima tik plaukti ar skristi. Yra tokių, kur naktis kainuoja ir 1000 eurų. El Nido oro uoste būtent tų viešbučių svečiams – atskira prabangesnė laukiamoji salė. El Nido keičiasi… Ir visgi dabar dar daugelis kurorto svečių, kaip po senovei, vakariečiai „nuotykių ieškotojai“, 6 ar 8 valandas prasikratę Palavano keliais ir dar tiek besikratysiantys pakeliui atgal…

Maremegmego paplūdimyje

Maremegmego paplūdimyje

Puerto Princesa ir El Nido yra tik Palavano viršūnė. Į šalį nuo pagrindinio kelio, kuriuo juda autobusai ir mikroautobusai, yra nutolusių miestelių, kurortėlių, kur elektra dar tiekiama nebūtinai visą dieną, kur gali atitrūkti nuo civilizacijos ir turizmo. Paskutinis Filipinų užkampis!

Sabango miestelyje

Sabango miestelyje

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Visajai – Filipinų kurortų salynas

Visajai – Filipinų kurortų salynas

| 0 komentarų

Filipinų kurortai žinomi pernelyg menkai!

Daugelis jų – Visajų salų grandinėje, Filipininų archipelago viduryje. Čia – žalios, kalnuotos salos. Čia – geltono smėlio paplūdimiai iš kurių tolumoje, anapus ramių sąsiaurių vandenų, matosi kitos salos – toliau – dar kitos. Čia – povandeninio pasaulio stebuklai, kurių pažinimui net nereikia… mokėti plaukti.

Kuo Filipinų kurortai tokie ypatingi?

Žvilgsnis į tolimas salas nuo Sebu kalno

Žvilgsnis į tolimas salas nuo Sebu kalno

Borakajus – garsiausias Filipinų kurortas

Indonezija turi Balį, Tailandas – Puketą, o Filipinai – Borakajų!

Filipinų superkurorto esmė – jo „pagrindinė gatvė“. Ta gatvė – tai 4 km ilgio Baltasis paplūdimys! Iš visų restoranų, parduotuvių, viešbučių čia išeini tiesiai ant geltono smėliuko. Ant paplūdimio ir lauko įvairiausių pasaulio virtuvių restoranų staliukai, palmių pavėsyje dirba masažuotojos, kaselių pynėjos (Borakajuje ir vyrai, ir moterys jas pinasi). Vakarais – ir net dienomis – girdisi gyva muzika iš barų, keli žingsniai – ir laukia koncertai, turgūs, fakyrai.

Pagrindinėje gatvėje - paplūdimyje pinamos kaselės

Pagrindinėje gatvėje – paplūdimyje pinamos kaselės

Aistė, mano žmona, pasigailėjo pasiėmusi aukštakulnius – kur su jais eisi, kai jau pirmas žingsnis anapus viešbučio durų – į paplūdimį. Kito išėjimo „į gatvę” nėra – juk paplūdimys tai ir didysis prospektas! Daug kurortų esu buvęs pasaulyje, bet nieko panašaus nemačiau: na, būna viena kita kavinė paplūdimyje, bet kad visas gyvenimas ten virtų, kad visas miesto centras būtų „ant smėlio“?

Paplūdimys-gatvė žvelgiant nuo jūros

Paplūdimys-gatvė žvelgiant nuo jūros

O dar tas paplūdimys toks idiliškas. Su nuostabiais nuostabiais saulėlydžiais. Populiariausia pramoga ten ne kaitinimasis saulutėje (azijiečiai nemėgsta įdegti) ir net ne maudynės. Populiariausia pramoga – fotosesijos. Draugių kompanijos, šeimos, vaikinai ir merginos pozuoja ir fotografuoja, pozuoja ir fotografuoja tame garsiausiame Filipinų fone: būdavo, tie, kuriuos rasdavome atėję valandžiukei, ir mums išeinant dar fotografuodavosi. Prekijai nuomoja irklentes, valtis stikliniu dugnu – bet „irklenčių pamokos“ daugeliui irgi yra visų pirma gražus fotografijų fonas. Jei ateini vienas ir neturi, kas tave fotografuotų, tai instruktorius dirba labiau kaip fotografas…

Irklenčių pamoka

Irklenčių pamoka

O toliau nuo paplūdimio, Panajaus salos uolų fone, jau zuja rimtesnės vandens pramogos. Dešimtys laivų tempia parašiutus, kiti – pripučiamus bananus. It konvejeriu į jūrą ir atgal plukdomi nardytojai. Saulėlydžio stebėjimo „kruizai“, pasipilantys 4 ar 5 val. vakaro. Ypač smagu buvo praplaukti tradiciniu paraw burlaiviu: keleiviai ten sėdi ant į šoną atsikišusių tinklų, „ir laive, ir nelaive“. Kaip reikiant pataškė plaukiant per motorlaivių sukeltas bangas!

Ant paraw burlaivio autrigerio

Ant paraw burlaivio autrigerio

Neįtikėtina, bet daugelis filipiniečių, to 7641 salų salyno žmonių, nemoka plaukti! Tad eilės prekijų, palei palūdimį „stumdančių“ pramogas, net neklausti šaukia „Žinokit, nardymui su balionais nereikia mokėti plaukti!“. Visur – gelbėjimosi liemenės, daugybė pramogų apskritai orientuotos į nemokančius plaukti. Pavyzdžiui, šalminis nardymas: į jūrą buvome nuleisti su 35 kg šalmais, į kuriuos iš paviršiaus pumpuojamas suslėgtas oras neleido jų užpilti vandeniu – ir galėjome vaikščioti dugnu tarp koralų, žuvyčių.

Šalminis nardymas. Šalmo apačia atvira. Aišku, kaip ir daug kur Borakajuje, ne mažiau nei pramoga svarbios nuotraukos – jų kartu nėręs naras padarė virš 200. Ir čia ne Amerika – visas nemokamai perrašė į telefoną

Šalminis nardymas. Šalmo apačia iš tikro atvira – gali įkišti ranką; šalmo vidus neužpilamas dėl slėgio. Aišku, kaip ir daug kur Borakajuje, ne mažiau nei pramoga daugeliui svarbios nuotraukos – jų kartu nėręs naras padarė virš 200. Ir čia ne Amerika – visas nemokamai perrašė į telefoną

Kadangi ir aš nemokėjau plaukti, o Aistė, nors ir lankė baseiną, bet savimi nepasitiki, mums šis požiūris labai patiko, čia ne kokia Brazilija, kur, būdavo, laivas sustodavo beveik atviroje jūroje ir visi šokdavo plaukti į krantą, o mes likdavome it musę kandę. Tiesa, Borakajaus baltojo paplūdimio atabradas – kur ir kokį šimtą metrų nubridus vanduo neapsemia, bangų nėra – ir puiki vieta saugiai mokytis plaukti, net aš kažkiek pramokau. Dėl to tik dar keisčiau, kad daug vietinių nemoka…

Baltajame paplūdimyje

Baltajame paplūdimyje

Tiesa, supergyvas, bet superidiliškas Borakajus turi savo kainą: tai turbūt brangiausia vieta Filipinuose (aišku, nereikia išsigąsti – Lietuvos kainų maistas ir viešbučiai smarkiai nelenkia). Bet ji to verta! Be to, masinės pramogos čia kaip tik nebrangios – visas šalminis nardymas su nuplukdymu motoraiviu iki plūduro, nuotruakomis, teatsiėjo keliolika eurų.

Viešbutyje Borakajuje

Viešbutyje Borakajuje

Be to, Borakajaus tvarka griežta. Jei myli ekologiją, o tirpstantys šiaudeliai ir viešąjį transportą atstojantys triračiai elektromobiliai skamba žaviai, Borakajus bus puki vieta atsigauti nuo aplinkinių šalių šiukšlių ir netvarkos. Bet jei norėtum nerūpestingai sėdėti kavinėje prie staliuko palei pat jūrą, leisti „pasiganyti“ savo droną ir naudotis kitomis Pietryčių Azijos chaotiškomis laisvėmis – tai Borakajaus tvarkdariai nepatiks.

Valtyje su stikliniu dugnu

Valtyje su stikliniu dugnu

Borakajus – mažytė, siaurutė pailga sala. Vos už 500 m anapus garsiojo Baltojo paplūdimio – jau kita salos pusė, Bulabog paplūdimys. Dar kitokie salos pietūs, kur gyvena vietiniai. Ir šiaurė, kurios žalios kalvos aplipdytos vilomis, o pačiam gale Puka kriauklelių paplūdimys, kurio nuostabūs vaizdai kažkam pasirodė dar nepakankamai fotogeniški, tad pristatė visokių medžio ir smėlio skulptūrų.

Puka paplūdimyje

Puka paplūdimyje

Visgi džiaugiausi, kad neapsistojau salos šiaurėje: iki „gyvybės centro“ eiti toli, o jei norisi atokumo, gal geriau išvis rinktis ne Borakajų. Visajuose alternatyvų gausu!

Šiaurinio Borakajaus peizažai

Šiaurinio Borakajaus peizažai

Panglao (Bohola) – ramesnė ir didesnė kurortinė sala

Antroji pagal populiarumą Visajų „kurortinė sala“ – Panglao. Jos Alona Beach paplūdimys – tai toks „miniborakajus“. Su savo baltuoju paplūdimiu-gatve, kavinėmis. Bet viskam svarbu laikas. Jei būtume atvykę į Panglao tiesiai iš kokių Lusono kalnų ar Mindanao kaimo, būtume kaip reikiant apžavėti „modernia gyvybe“. Tačiau į Panglao keliavome jau po Borakajaus, ir joks abiejų paplūdimių palyginimas mintyse nebuvo Panglao naudai. Panglao Alona paplūdimys siauresnis, ten mažiau pramogų, gyvos muzikos ir t.t. – nors sėdėti stebint tolimus Sebu ir Sikichoro kalnus žavu.

Vakarienė Alona paplūdimyje

Vakarienė Alona paplūdimyje

Tačiau jei Borakajaus gera pusė jau yra ta pramogų, masių ir triukšmo zona, tai Panglao 90% vis dar yra palmių miškai, o nuo daugybės viešbučių ar restoranų net iki artimiausios normalesnės parduotuvės reikia važiuoti automobiliu, motociklu ar triračiais taksi (net viešojo transporto nelabai yra). Likusieji Panglao paplūdimiai irgi tokie „kaimiški“.

Panglao žvelgiant iš drono

Panglao žvelgiant iš drono

Ir ši „tropinio kaimo“ atmosfera sužavėjo neįtiktinai daug europiečių: mažai Filipinuose vietų, kur jų mačiau šitiek daug. Daugelis – vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrai su filipinietėmis žmonomis. Kiek pasakojo, dauguma verslų (viešbučių, restoranų) Panglao priklauso jiems. Nakvojome, beje, lietuviams priklausančiame viešbutyje, pas tautiečius, kuriuos irgi pritraukė lėtas ir šiltas Panglao ritmas (aišku, viešbutis toliau nuo Alona Beach).

Nardytojai grįžta į Panglao po nardymo

Nardytojai grįžta į Panglao po nardymo

Be to, prieš Borakajų Panglao turi didelį išskirtinumą: ši salelė sujungta tiltu su didesne Boholo sala, kurioje – keli atvirukiniai salos vaizdai. Tarsyrų „draustinyje“ (sanctuary) galima stebėti šiuos mažiausius pasaulyje primatus (žmogaus giminaičius), kurie, rodos, ne ką didesni už kai kuriuos milžiniškus filipinų vabzdžius ar driežus…

Tarsyras jų draustinyje

Tarsyras jų draustinyje

Šokoklado kalnai – tokie piliakalnius primenantys kūgiai – yra garsiausias salos peizažas, nors jei plytėtų ne pusantros valandos kelio nuo kurortų, turbūt, turistų minios ten būtų gerokai menkesnės. Populiari ir Loboko upė, kur plauioja laivai-restoranai bet du garsius „beždžionių tiltus“ per ją mums lankantis buvo nugriovęs taifūnas (įdomu, ar atstatys?). O tarsyrų draustinyje nerodė žadėto – nes nuo pat taifūno, praūžusio prieš keturis mėnesius, nebuvo elektros.

Šokolado kalnai Bohole

Šokolado kalnai Bohole

Bohole, vos ~10-15 km nuo Panglao viešbučių – ir Tagbilaranas, didžiausias salos miestas (100 000 gyv.), kuriame ir prekybos centrai bei kitokie „civilizacijos džiaugsmai“.

Tagbilarano maisto sunkvežimių parkas

Tagbilarano maisto sunkvežimių parkas

Sebu ir kiti nykoki Visajų miestai

Visajų vartai – Sebu didmiestis, antras pagal dydį Filipinuose. Jame gyvena 3 mln. žmonių, iš čia yra net tiesioginių skrydžių į Europą. Deja, miestas labai nykus – subombardavo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą, kai Filipinus, savo koloniją, atsiiminėjo iš juos užėmusių japonų. Vos keli įdomesni pastatai belikę, kaip Šv. Kūdikio bažnyčia (pastarosios statulos kopijos Sebu visur – net prekybos centruose, viešajame transporte), ar menkas ispanų fortas, ar šimtus metų vienos šeimos išlaikytas Jap-Sandiego namas.

Jap-Sandiego name Sebu

Jap-Sandiego name Sebu

Visas Sebu kadaise buvo tokių pilnas, bet dabar aplink – tik skurdesni rajonai, suręsti iš kartono, OSB plokščių, skardos ir šiferio lakštų. Juos kerta šiukšlių pilnos paplavų upės, gatvės ir gatvelės, kurių kai kurios per siauros pravažiuoti automobiliais. Šen bei ten „prasišauna“ šiuolaikiškesni daugiabučiai kurių didelėms šeimoms skirtuose butukuose ne ką daugiau vietos, nei skardos ir šiferio „lūšnelėse“) bei milžiniški prekybos centrai, į kuriuos turtingi ir vargšai eina atsivėsinti po stebuklingais kondicionieriais. Juk Sebu, kaip ir visuose Visajuose klimatas pastoviai karštas: dienom nuo +30 iki +32, naktim nuo +23 iki +24. Ir kas europiečius žavi, vietiniams dažnai tik trukdo: „Kai dirbau JAV, man daug labiau patiko Niujorkas, nei Florida“ – pasakojo vienas – „Ten būna ir pavasariai, rudeniai, žiemos, o Florida tai kaip Filipinai…“.

Sebu fragmentas

Sebu fragmentas

Beje, Sebu yra ir keturioliktas pagal dydį pasaulio prekybos centras (2022 m. duomenimis) – SM Seaside City – kurio stogas paverstas parku ir yra vienintelė tokia didelė ir tvarkinga Sebu „žalia erdvė“. Parkų mieste taip trūksta, kad viena garsiausių jo vietų yra Osmenjos fontanas (Fuente Osmena) – atvykus iš Europos, atrodo, eilinis parkelis su augalais ir suoleliais vidury… transporto žiedo.

Seaside City prekybos centras tarsi tvirtovė su bokštu centre

Seaside City prekybos centras tarsi tvirtovė su bokštu centre. Fone matosi Sebu-Kordova tiltas, naujasis miesto simbolis ir ilgiausias Filipinų tiltas

Visi Visajų miestai panašūs į Sebu, skiriasi tik dydžiai. Pats Sebu, galima sakyti, „žmoniškesnio dydžio Manila“ (25 mln. gyv. Filipinų sostinė), na o visokie Bakolodai ar Toledo – „žmoniškesnio dydžio Sebu“. Ar turi miestai ką išskirtinio? Taip, nors tai pastebi tik pabuvęs daugybėje jų. Kiekvieno miesto „vėliava“ – savadarbiai „autobusai“ ir „taksi“. Spalvingi prailginti džipai? Vestuvinių limuzinų ilgio „Toyota“ minivenai? Motociklai su priekabomis ir bagažinėmis? Autobusai užtrauktomis užuolaidomis, kuriuose keleiviai sėdi šonu? Kiekvienas miestas turi savo transporto variantą, kuriuos kokiame nors vietos garažiuke „štampuoja“ nagingi filipiniečiai, pardavinėja vairuotojams ar verslininkams, kurie nuomoja vairuotojams. Tikiu, kad Filipinuose yra žmonių, kurie iš motociklo-taksi ar džipnio nuotraukos gali iškart apažinti miestą…

Klasikiniai džipniai Visajų autobusų stotyje

Klasikiniai džipniai Visajų autobusų stotyje

Išskyrus Filipinų kurortus, vienintelė įdomesnė išimtis tarp Visajų miestų – Iloilo miestas (~1 mln. gyv.), kurio įspūdingi cukraus magnatų rūmai ir iš tos cukraus pramonės pelno prieš 100 metų pastatyti sandėliai, valdžios įstaigos, kino teatrai, o taip pat ispaniškos barokinės bažnyčios sulaukė mūsų dienų. Deja, ir ten tie didingi pastatai, kurių nenusipirko kokie Filipinų superverslininkai (tokie, kaip SM prekybos centrų tinklo savininkai, įsigiję ir restoranams bei parduotuvėms užleidę Molo dvarą), pamažu apleisti trupa, virsta dulkėmis.

Apleistas dvaras Iloilo

Apleistas dvaras Iloilo

„Čia stovėjo ispanų laikų rotušė, bet valdžia nugriovė, pastatė naują daugiaaukštį“ – pasakojo Iloilo gidas. Paveldas čia nesaugomas… Ir visgi jau vien tai, kad po Iloilo vedamos architektūrinės ekskursijos, daug pasako: kitur Visajuose to nerasi.

Pastatai Iloilo centre

Pastatai Iloilo centre (su Iloilo būdingu džipnių variantu priekyje)

Naujieji Sebu salos stebuklai

Sebu sala – apie 200 km ilgio. Filipinuose tai reiškia ką kitą, nei Europoje – vidutinis važiavimo greitis nesibaigiančių miestelių gatvėmis (pakrantėse) ir kalnų serpantinais (salos viduryje) – ~35 km/h. Tad per dieną ir norėdamas visko neapvažiuosi, o pamatyti tikrai yra ką!

Mėlyna jūra

Mėlyna jūra (sąsiauris tarp Sebu ir Boholo)

Grožybės prasideda jau šalia Sebu miesto pasukus į kalnus – Tops apžvalgos aikštelė, nuo kurios Sebu kaip ant delno, ir Lėjos šventykla, kurią 2012-2020 m. gedintis vyras Teodorikas Adarna pastatė savo žmonai Lėjai. Ji vadinama „Sebu Tadž Mahaliu“ ir abejingų turbūt nepaliks: vieniems tai bus gražiausias Sebu pastatas (negalėčiau ginčytis) ir nuostabus „nemirtingos meilės liudijimas“, kitiems – kažkoks susireikšminimo ir kičo koktelis. Šventyklos, primenančios kokius neoklasicistinius Europos rūmus, centre – Lėjos statula, aplinkinuose kambariuose – pagal temas išdėlioti Lėjos daiktai. Mylimiausių jos knygų biblioteka, iš kelionių parsivežti suvenyrai…

Lėjos šventykla kalnuose prie Sebu

Lėjos šventykla kalnuose prie Sebu

„Sebu-Kordova tiltas – Sebu pasididžiavimas!“ – skelbė reklamos man keliaujant 2022 m. per tilto iš Sebu į Kordovą atidarymą. JAV, Kinijoje, Europoje tokių tiltų daug – bet išvysti tą 9 km ilgio „stebuklą“ tarp pavargusios ir perpildytos Filipinų infrastruktūros Sebu miesto fone – irgi žavu. Matyt, jau tapo nauju Sebu miesto simboliu.

Šeima Sebu

Šeima Sebu

Visajai, kaip ir visi Filipinai – be galo katalikiškas kraštas. Vairuotojai puošia savo automobilius religinėmis citatomis, paveikslėliais, skulptūrėlėmis. Sekmadieniais mišios vyksta kone kas valandą įviriausiomis Visajų kalbomis (jų čia gausybė! Sebu žmonės kalba sebuanų, Borakajuje aklanonų, Iloilo – hiligainonų kalba, o dvi valstybinės kalbos dar kitos: tagalų ir anglų). Net autobusų stotyje staiga tylą petraukė garsiai leidžiama krikščioniška malda Jėzui Kristui, o Sebu saloje išsinuomavę automobilį gavome jį iš karto su ant veidrodėliu pakabintu kryželiu.

Kryželis automobilyje

Kryželis automobilyje

Svarbiausia, tai reiškia, kad čia netrūksta pinigų ir naujoms įspūdingoms bažnyčioms, o viena įspūdingiasuių tokių – pilį primenanti Simala parapijos bažnyčia Sebu salos pietuose.

Simala parapijos bažnyčia-pilis

Simala parapijos bažnyčia-pilis

Sebu apylinkės irgi turi kurortų (Moalboalis, Bantajanas)

Pagrindinis Sebu salos kurortas – Moalboalis, ypač žavintis nardytojus. Kaip ir visur Filipinų kurortuose, itin didelis dėmesys nemokantiems plaukti: įprasta pramoga čia yra paviršinis nardymas su gelbėjimosi liemenėmis įsikabinus į plūdurą, kurį tempia naras. O pažiūrėti yra į ką: jau prie pat kranto tūkstančiai sardinių, vėžliai… Plaukiojančių „laisvai“ beveik nesimatė, nes, po COVID pandemijos, užsieniečių dar beveik nebuvo. Bet vietinius nustebinome, kad paėmėme liemenę: jie įpratę, kad plaukti nemoka tik filipiniečiai, o europiečiai į tokias pramogas žiūri „iš aukšto“.

Nardymas Moalboalyje

Nardymas Moalboalyje

Kitos Moalboalio regiono grožybės – Kavasano krioklių, kurių papėdės baseinėliuose galima smagiai mirkti – nepavyko pasiekti. „Takas uždarytas po pastarojo taifūno“ – sakė žmogus netoliese, nors tas taifūnas buvo keturi mėnesiai iki mums lankantis. Daug kas Moalboalyje irgi buvo sugriauta, aplaužyta. O knygos apie Visajus, išleistos dar iki smogiant tam taifūnui, rašė apie „neseno žemės drebėjimo sugriovimus“… Deja, Filipinų kurortai yra gaivalinių nelaimių zonoje ir nors pakliūti į tokią tikimybė ne tokia ir didelė, kad atostogos bus kažkiek sutrikdytos – kiek didesnė. Gal aprašyta lankytina vieta neveiks? Kelias bus nepravažiuojamas? Gal dėl kokios nuošliaužos sutriks elektros tiekimas į viešbutį?

Taifūno apgadintas senas pastatas

Taifūno apgadintas senas pastatas

Už Moalboalį dar gražesnis idiliškas Bantajanas, 1 val. kelionė keltu nuo šiaurinių Sebu krantų. Jo Kota paplūdimys yra „dvigubas“: giliau jūroje tokia sekli Nerija, iki kurios galima nubristi. Potvynių metu ji praktiškai atsiduria po vandeniu, o atoslūgių metu paplūdimys pasidaro tokia smėlio aikšte.

Kota paplūdimyje Bantajane

Kota paplūdimyje Bantajane

Ten – irgi yra barų, restoranų, bet dar nedaug, dar gali turėti Bantajaną sau. Neaišku, kiek ilgai: pastatytas Bantajano oro uostas. Visajų infrastruktūra plečiasi neįtikėtinais tempais. Gerai tai ar blogai? Verslininkai – tiek vietiniai, tiek užsieniečiai – džiaugiasi išaugusiais turistų srautais, padidėjusiomis žemės vertėmis. Bet tie, kurie atvyko gyventi į Filipinų kurortus seniau ar čia pirmą kartą lankėsi prieš 10, 20, 30 metų kartais apie pokyčius kalbėdavo liūdnai: „Sala sunyks“. Na, bet Visajai didžiuliai, salų juose – tūkstančiai, ir visada kažkur bus mažai atrastų kurortų ir paplūdimių…

Prie tradicinio laivo bangkos Bantajane

Prie tradicinio laivo bangkos Bantajane

Daugiadienės kelionės į Filipinų kurortus: nuotykis ar kančia?

Nepaisant infrastruktūros progreso, Visajų kurortai vis dar – atokūs. Turbūt todėl daugelis turistų Filipinų kurortuose – filipiniečiai ir kiti azijiečiai (kinai, japonai, korėjiečiai).

Sumanius keliauti į Filipinų kurortus, laukia nedidelis (ar nemažas) nuotykis. Tarkime, greičiausias kelias į Borakajų iš Europos toks: skristi į Manilą, Maniloje pervažiuoti į kitą oro uosto terminalą (tai užtrunka ne trumpiau nei kitur pervažiuoti į kitą oro uostą!), iš ten skristi į Katiklaną, tada važiuoti motociklu-taksi iki Katiklano uosto ir, sumokėjus tris mokesčius skirtinguose langeliuose, persikelti laiveliu į Borakajų, kur maršrutinis elektromotociklas nuveš artyn viešbučio (bet galiausiai per paplūdimį-gatvę lagaminus vis tiek turėsi neštis pats, smėliu niekas nevažinėja).

Laivas atplaukia į Borakajų

Laivas atplaukia į Borakajų

Žemėlapyje atrodo, kad atstumai nuo Sebu didmiesčio iki įvairių kurortų – maži, tad gal gali skristi į jį? Bet tai apgaulinga: Filipinuose žemės transportas labai lėtas, ypač kai reikia persėdinėti iš autobuso į keltą, iš kelto į autobusą. Visi kalnų keliai, laukimai autobusų stotyse…

Tarkime, nuo Sebu iki Borakajaus „oro keliu“ vos 285 km, arčiau nei nuo Vilniaus iki Palangos. Į vieną pusę nuskridome lėktuvu – skrydis vos 40 minučių!

Vaizdas iš Borakajaus į besileidžiantį lėktuvą Katiklane ir ekskursijų laivą

Vaizdas iš Borakajaus į besileidžiantį lėktuvą Katiklane ir ekskursijų laivą

Bet atgal keliavome žemės keliu. Tai atrodė taip: 8 val. autobusu Katiklanas-Iloilo, taksi iki Iloilo uosto, 1,5 val. keltu Iloilo-Bakolodas (iš Panajaus salos į Negrosą), 20 min. perkrautu maršrutiniu triračiu motociklu nuo Bakolodo uosto iki stoties (5 keleiviai ir 5 lagaminai viduje!), 8 val. naktiniu autobusu Bakolodas-Sebu, kuris pakeliui dar keliasi keltu Eskalantė-Tabuleanas (2 val., iš Negroso salos į Sebu) ir šiame kelte privaloma būti išlipus. Gal ir gerai: bent jau pagauti miego valandėlę galima, nes autobusas kratė taip, kad kur „padėta galva“ prie eilinės duobės bemat atšokdavo.

Į naktinį autobusą įlipęs prekijas

Į naktinį autobusą įlipęs prekijas

Kita vertus, nors Aistė ir sakė, kad daugiau tokių važiavimų nebenori, aš džiaugiuosi, kad virš Visajų salynų ne tik skraidžiau lėktuvais. Juk tokiose kelionėse – Filipinų dvasia. Sustoti prie kokios vietinės turistinės įdomybės, kaip per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų rūmų Bakolode griuvėsiai, ir bemat nukreipti didžiąją dalį vietinių dėmesio į save (žiūri, žiūri, bet vos pagauni jų žvilgsnį – susinepatoginę nusisuka). Užkąsti kiaulienos adobo kokioje negrįstoje miestelio autobusų stotyje, kur aplink autobusus ganosi ožiai. Nusipirkti mažą „Coca Cola“ buteliuką ar po vieną pardavinėjamus saldainius kiosko dydžio iš skardos suręstoje kaimo parduotuvėje. Sėdėti ant suolo virš eilinio kelto denio, stebėti bangas ir lėtai artėjantį iš horizonto aukštą kitos salos krantą. Sėdėti kelte tarp hamakų, kuriuose naktimis ne pamainų metu miega kelte gyvenanti jo įgula, bet kartais įsigudrina įsliūkinti koks keleivis. Uoste, kurio prieš kelionę išvis nežinojai, derėtis su keisčiausių perdarytų motociklų šeimininkais dėl važiavimo iki sekančio kelto, kitos autobusų stoties.

Bakolodo rūmų griuvėsiai

Bakolodo rūmų griuvėsiai

Talpinti lagaminus ant tokio motociklo stogo – kur neįsivaizdavai, kad jie galėtų tilpti, o, pasirodo, dar telpi ir tu pats, iškišęs galvą iš priekabos kėbulo po lietumi. Pajusti, kaip, vairuotojui jį netinkamai pakrovus, toks savadarbis motociklas pusiau apsiverčia su tavimi viduje – ir lipti lauk, kelti motociklą kartu su atsiprašinėjančiu vairuotoju, prisiminus fizikos žinias persėsti į priekį ir taip pakeisti svorio centrą, džiaugtis, kad motociklas važiuoja toliau. Stebėti pakelės žmones, turtingesnius namus ir lūšneles, kurie visada greta. Nesibaigiančius krepšinio mačus kaimų krepšinio aikštelėse, kurios, su nemažomis tribūnomis ir – neretai – stogais – investicijomis tarp viešų pastatų nusileidžia tik bažnyčioms. Matyti, kaip pakelės parduotuvės užmiega jau 9 ar 10 valandą, bet pradeda busti 3 val. nakties (toks Filipinų gyvenimo ritmas: net Borakajaus naktinis gyvenimas apie 10-11 val. vakaro baiginėjasi, gatvėse vyrauja užsieniečiai).

Pakelės parduotuvė

Pakelės parduotuvė (be kita ko, čia parduodami ir populiarios ‘Ceres’ autobusų kompanijos bilietai)

Tokia švelniai pavargusio rojaus dvasia…

Kitus Filipinų kurortus pasiekti paprasčiau, bet vis tiek: tarkim Sebu-Moalboalis buvo 3 val. važiavimo nuomotu automobiliu, nors atstumas vos 100 km (per dieną suvažinėti pirmyn-atgal jau nesinorėjo). Panašiai užtrunka ir važiuoti Sebu-Bantajanas, o dar laukia valandos trukmės keltas. Keltų grafikų, deja, internete dažnai nėra, arba jie pasenę: dėl to neretai pasitaikydavo, kad į uostą atvykdavome valanda-kita iki sekančio kelto. Kai kurių planų teko atsisakyti (pvz. plaukimo iš Bantajano į Negroso salą), nes vieni šaltiniai teigė, kad keltai ten yra, kiti – kad nėra ar kad plaukia ne kasdien.

Nuostabūs saulėlydžiai - dažno Filipinų kurorto pažiba

Nuostabūs saulėlydžiai – dažno Filipinų kurorto pažiba

Filipinų kurortai – Azijos turizmo ateitis?

Indonezija turi Balį, Tailandas Puketą, o Filipinai – Borakajų – rašiau. Bet šiaip tiek Borakajus, tiek kiti Filipinų kurortai, anapus Filipinų ir Azijos žinomi mažai.

Aistei Borakajus atrodė „kurortų kurortas“, bet sumaniusi iš jo nusipirkti kokį suvenyrą, ieškojo tokio, kur būtų parašytas ir šalies pavadinimas „Filipinai“. „Juk niekas nežino, kur tas Borakajus…“.

Masažas Alona Beach

Masažas Alona Beach

Tai gali keistis. Iki COVID pandemijos, Filipinų šuolis pasaulio turizmo reitinguose buvo užburiantis – nuo vos 3,9 mln.turistų per metus 2011 m. iki net 8,3 milijonų 2019 m.! Tolimesniam augimui labiausiai trūksta infrastruktūros – na, savaitės ar dviejų atostogoms skrendantys europiečiai tikrai nesirinks kelionės į kurortą, į kurį nusigauti į vieną pusę nukeliauti užtrunka parą.

Sebu miesto muziejuje ir šis paveikslas, vaizduojantis, kaip ispanai atvežė filipiniečiams Šv. Kūdikio statulą, kuri iki šiol garbinama

Sebu miesto muziejuje ir šis paveikslas, vaizduojantis, kaip ispanai atvežė filipiniečiams Šv. Kūdikio statulą, kuri iki šiol garbinama

Bet tai keičiasi. Besileidžiantis lėktuvai – jau dažno Filipinų kurortų fonas ir gal vis daugiau tų lėktuvų tuoj skris iš kur toliau, nei Manila ar Sebu. Ir iš mažai atrasto Azijos turizmo užkampio Filipinai atsidurs viso pasaulio dėmesio centre – greta Tailando, Balio. Gal bus ir Patajos lygio superšou, o filipiniečių tautinės tradicijos Balio stiliumi bus „supakuotos turistams“. Ir restoranai bei barai nebeužsidarinės 9, 10 ar 11 val. vakaro.

Gamta Visajus ir visus Filipinus apdovanojo, kultūra irgi yra – belieka žmonėms visa tai „įsisavinti“, bet – kam tai patinka, kam ne – Visajai ir Filipinai jau eina ta kryptimi.

Vietiniai Filipinų paplūdimyje

Vietiniai Filipinų paplūdimyje

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , ,


Lusonas – ryžių terasos, Manila, Filipinų širdis

Lusonas – ryžių terasos, Manila, Filipinų širdis

| 0 komentarų

Lusonas – didžiausia, gyviausia Filipinų sala!

Atrodo, kaip gi vienoje saloje gali sutilpti ir vienas didžiausių pasaulio miestų (Manila), ir kaimai, į kuriuos gali nueiti tik pėsčiomis per brūzgynus?

Kaip ji gali būti ir 10 kartų tankiau gyvenama už Lietuvą, ir neatrasta, pilna gamtos, nuostabių ryžių terasų ir „genčių“ keistais papročiais?

Kaip vienoje saloje gali tilpti dešimtys skirtingų kalbų – o kartu ir kultūrų, religinių tradicijų?

Sunku patikėti, bet Lusonas – tokia sala.

Vigane, beveik be konkurencijos gražiausiame Filipinų mieste

Vigane, beveik be konkurencijos gražiausiame Filipinų mieste

Lusono kalnus kūrė ir žmonės

Paradoksas, bet Lusonas itin žavi savo gamta. Bet ne „laukine gamta“. Laukinės čia būti negali: juk Lusone žmonių gyvena 52 mln., o salos plotas – kaip pusantros Lietuvos!

Lusone žavi gamta, kurią per tūkstantmečius kūrė ir perkūrė jos apsupty gyvenę darbštūs žmonės. Ištisų kaimų ir miestų gyvenimas čia persipynęs su kalnais, uolomis, olomis…

Kelias per Lusono kalnus

Kelias per Lusono kalnus

Didžiausią įspūdį man paliko Lusono ryžių terasos salos centriniuose kalnuose. Per tūkstantmečius filipiniečių giminės nepraeinamus kalnų šlaitus pavertė derlingomis ryžių plantacijomis – ir štai net kalnuose visi turi ką valgyti!

Batado ryžių terasos

Batado ryžių terasos

Didžiausias „terasų stebuklas“ – Batadas. ~1500 žmonių kaimas, į kurį net neveda kelias. Nuo paskutinės džipnio stotelės eini pėsčias taku, laiptais, vėl taku su nuostabiais vaizdais, iki staiga takas jis atsiremia į tokį milžinišką „ryžių terasų amfiteatrą“. Ten, apačioje, tarp visų terasų – dar vienas kaimas. Vietiniai neturi ne tik technikos, bet net ir asilų: dirba ir viską atsineša rankomis. Tokius „organiškus ryžius“ šiandien noriai perka net amerikiečiai.

Kaimas terasų amfiteatro 'dugne'

Kaimas terasų amfiteatro ‘dugne’

Kai jau ėjome iš Batado atgal iki kelio, prasilenkėme su tikra minia prekėmis nešinų žmonių. Iš Banaue miestelio atvyko džipnis. Kokias 2 val. iš artimiausio Banaue turgaus juo kratęsi žmonės pagaliau gavo išlipti – vien tam, kad viską sunkiai tįstų į savo namus… Be ryžių, dabar jie turi naują verslą: atidaro kavines, viešbutėlius, dirba vedliais po terasas turistams. Reiškia, reikia neštis ne tik sau, o ir visiems klientams.

Batado gyventojai tįsia prekes namo

Batado gyventojai tįsia prekes namo

Kitaip su gamta susigyveno Sagados žmonės – jie savo mirusiųjų karstus kabina tieisog „ant uolų“ arba deda į olas. Makabriškas vietas irgi lanko turistai, kartu pasidomėdami ir baugiom istorijom: štai prie uolos pakabintos kėdės buvo tos, kuriomis nešti lavonai. Bontoko muziejuje gali pamatyti ir nuotraukų… Ten – ir mumijų nuotraukos; dar kiti žmonės lavonus mumifikuodavo, dėdavo olose (pvz. Timbako olos).

Prie kabančių Sagados karstų

Prie kabančių Sagados karstų

Ko tik nepamatysi per žygį po Lusono kalnus! Tiesa, pasiekti tai ne taip ir paprasta: skrydžių į regioną nėra, o keliai garsėja kaip „vieni pavojingiausių pasaulyje“. Iš tiesų, vietomis ant jų tiesiog liejasi kriokliai, keliai virsta upėmis. Kitur pusė kelio nuvirtusi į tarpeklį arba pusę užvirto akmenys – ir niekas nė nesirūpina tvarkyti. Juk dar liko viena juosta, važiuokit ja! Tai kas, kad ten susitikus kokį sunkvežimį prasilenkti neįmanoma, susidaro kamštis… Nuorodų irgi beveik nėra, o GPS sistemomis vietomis „grybauja“: „Google Maps“ ne kartą nukreipė į nepravažiuojamus kelius, kur akmenys daužė automobilio dugną: jei kyla įtarimas, reikia klausinėti vietinių, kurie čia tikrai paslaugūs, nors pagal tai, kiek trauki žvilgsnių, gali pasijusti tarsi ateivis iš kosmoso. „Open Street Maps“ kiek geriau.

Lusono kalnų kelias per liūtį

Lusono kalnų kelias per liūtį

Nepaisant to, važiavome nuomotu automobiliu – viskas baigėsi gerai! Nes viešasis transportas čia „suėda“ dar daugiau laiko: į kai kuriuos miestelius tėra vienas ar keli reisai per dieną, grafikai neaiškūs, gerą savaitę ar dvi kelionės reiktų skirti vien Lusono kalnams ir nemažą dalį laiko „suėstų“ visokie laukimai tarpinėse stotelėse. Bet važiuoti ant džipnio stogo, tvirtai laikantis ir gėrintis kalnų tarpeklių, ryžių terasų vaizdais – „nereali“ pramoga (bet saugumo negarantuoju).

Turistai ant džipnio stogo grįžta iš Batado ryžių terasų

Turistai ant džipnio stogo grįžta iš Batado ryžių terasų

Viganas – gražiausias Filipinų miestas

Daugelis Lusono miestų ir miestelių – tokie labai vienodi. Skubiai suręsti augant gyventojų skaičiui: juk 1960 m. Lusone gyveno ~13 mln. žmonių, dabar – 52 mln. Kai tik smogia eilinis žemės drebėjimas, taifūnas, nuošliauža, gaisras, daug tų namelių griūva tarsi būtų statyti iš kortų…

Tipinis pakelės miestelis

Tipinis pakelės miestelis Lusone

Bet yra Lusone vienas tikrai įspūdingas, didingas senas istorinis miestas: gražiausias miestas visuose Filipinuose! Viganas. Tai buvo svarbus Ispanijos imperijos uostas. Jo tiesiose senamiesčio gatvėse, pastatų architektūroje susiliejo Ispanijos, Meksikos, Kinijos dvasios. Mat Filipinus Ispanija valdė iš savo Mekskikos kolonijos. O daugelis turtingiausių pirklių Vigane buvo kinai. Kito tokio miesto nėra: pavyzdžiui, senųjų pastatų langai vietoj stiklų čia turi nelabai permatomą dangą iš austrių kriauklių.

Tradicinės karietos Vigano gatvėje

Tradicinės karietos Vigano gatvėje

Kitų tokių miestų buvo aplink, bet iš jų beliko pavieniai pastatai – kaip Paoajaus bažnyčia ar Laoago bažnyčios bokštas. Kitkas griuvo per Antrąjį pasaulinį karą. O iš Vigano japonai 1945 m. pasitraukė taikiai – ir taip miestas išgelbėtas. Tobulai išgelbėtas – senamiesčio gatvėse, kaip Crisologo, beveik nepamatysi modernių pastatų…

Paoajaus bažnyčia, įtvirtinta idant atlaikytų žemės drebėjimus

Paoajaus bažnyčia, įtvirtinta idant atlaikytų žemės drebėjimus

Filipiniečiai myli Viganą. Mėgsta atvykti su šeimomis vaikščioti jo gatvėmis, valgyti Ispanijos įvėptas empanadas jo lauko kavinėse, nakvoti viešbučiais paverstuose senuose rūmuose, važinėti ekskursinėmis karietomis, švęsti, pasijusti grįžę laiku atgal muziejais paverstuose turtingų vietos šeimų namuose (Krisologų).

Krisologų šeimos name

Krisologų šeimos name

Filipiniečiai taip myli Viganą, kad net sugebėjo jį įrašyti į Septynių naujų pasaulio stebuklų-miestų sąrašą: na, kai balsavimas vyko internetu ir vieningai balsavo 110 mln. žmonių tauta, nieko keisto! Mums vaikštinėjant centrine Crisologo gatve netgi matėme kaip vyras pasipiršo savo draugei – na, ar rasi Filipinuose romantiškesnę vietą tam?

Pasipiršo Vigano pagrindinėje gatvėje

Pasipiršo Vigano pagrindinėje gatvėje

Viganas plyti prie Pietų Kinijos jūros, bet jis – ne kurortas. Gražių krantų daugiau į pietus nuo jo: San Chuanas, kurio banguotas paplūdimys buvo tiek pilnas banglentininkų, kad jie tiesiog trankėsi vienas į kitą. Ne ką mažiau klientus medžiojančių banglenčių instruktorių: sakoma, tai pigiausia pasaulyje vieta išmokti serfingo! Daug tuštesnės yra kopos netoli Paoajaus. Visi žmonės, kuriuos sutikau – filipipniečiai. Kalti, turbūt, ir keliai, atstumai: iš Manilos į Viganą reikia važiuoti 8 valandas, alternatyvų (skrydžių) nėra. Paprasčiau jau nuskristi iš Manilos į kokį Borakajų nei važiuoti per Lusoną.

Paoajaus kopos

Paoajaus kopos

Anchelesas – vakariečių seneliai, sekso pramonė ir JAV kariai

Didžiausias Filipinuose kultūrinis šokas ištiko Anchelese. Tai irgi kurortas – bet jokios jūros ten nėra, kalnai – toli! Ancheleso esmė – jo „Pasivaikščiojimų gatvė“ Walking Street. Pirmąsyk ten prasiėjus buvo sunku patikėti tuo ką matau. Žmonės – dviejų tipų. Seksualiai apsirengusios filipinietės. Ir vakariečiai vyrai – jaunesnieji apie 50 metų, daugybė – apie 80, kai kurie sunkiai paeina. Ir baltaodžio-filipinietės ar juodaodžio-filipinietės porelės, kur vidutinis amžiaus skirtumas turbūt kokie 30 metų.

Anchelese (Aistei už nugaros baras "Lucipher")

Anchelese (Aistei už nugaros baras “Lucipher”)

Na, tokių porų pamatai ir kitur Filipinuose. Retkarčiais. Bet Anchelese yra vien tai. Užsieniečių čia daugiau, nei regėjau kur kitur Filipinuose. Bet tik vyrai. Per 5 dienas matėme vos dvi baltaodes moteris…

Ancheleso merginos Walking Street

Ancheleso merginos Walking Street

O vakare „Walking Street“ tampa tokia sekso zona, sušvinta visos reklamos „Liuciferis“, „Bad Boys“ ir kt., po kuriom iškabintos reklamos „Ieškoma terapeutė iki 35 metų amžiaus“… Marširuoja merginos, viltingai kalbindamos senus, bet, matyt, pinigingus (Filipinų mastais) vyrus. Marširuoja ir vyrai, žvilgsniais ieškodami „tos vienintelės“ – dažniausiai nakčiai, rytui, savaitei, bet kartais ir visam likusiam gyvenimui. Štai vienas vilki marškinėliais „Jei nori gero sekso – imk filipinietę, jei nori meilės – susirask supistą šunį“… Prisėdę viename daugelio restoranų su vaizdu į gatvę stebėjome jos kasdienybę: specialūs mikroautobusai iš viešbučių atveža klientus, po 10 ar 20 minučių šie grįžta jau su merginomis…

Vyrukai sėdi bare stebėdami Walking Street

Vyrukai sėdi bare stebėdami Walking Street

Anchelesas – Filipinų sekso turizmo sostinė (ir vienas pasaulinių centrų). Prostitučių (ir prostitutų – aptarnaujančių ir vyrus, ir moteris) čia dirba apie 10000. Niekur gyvenime nebuvau panašioje vietoje: na, yra kokia Tailando Pataja, kur irgi sekso turizmo Walking Street, bet juk ten yra ir paplūdimiai, juose atostogauja šeimos, jaunimas, o Anchelesas išimtinai „klyno kurortas“…

Rytas Anchelese ant mūsų viešbučio stogo

Rytas Anchelese ant mūsų viešbučio stogo

Ir nors iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, jautėmės „ne vietoje“, pamažu supratome ir kitką: Anchelesas labiausiai iš visų Filipinų prisitaikęs prie užsieniečių ir tai neapsiriboja tik moterimis. Neįtikėtina, bet būtent „Walking Street“, prostitučių, sutenerių ir viešnamių apsaugininkų apsuptyje, valgėme skaniausias Filipinuose picas, burgerius, kesadiljas. Dideliuose barų televizoriuose spindėjo Vakarų (ypač Australijos) sportas. Mūsų laukė gražus viešbutis su nuostabiu vaizdu nuo stogo į kalnus ir nemažu kambariu, normalus internetas, „paprastas“ parkingas automobiliui, lygios gatvės. Jei keliauji į Filipinus savaitei ar dviem, gal ne to sieki, bet jei, kaip mes, leidi ten mėnesius – po keleto savaičių Lusono atokybėse visai norisi trumpam vėl grįžti į įprastesnę civilizaciją ir Ancheleso „Walking Street“ apylinkės čia – nepamainomos.

Ancheleso bare Walking Street

Ancheleso bare Walking Street

O viskas prasidėjo nuo Amerikos karių. Prie Ancheleso buvo didžiausia JAV karo bazė užsienyje, iš čia kariai vyko į Vietnamo karą bei kitur. 1991 m. išsiveržė Pinantubo ugnikalnis. Išsiveržimo būta tokio galingo, kad net naujai ugimęs Mapanuepe ežeras paskandino kaimus (iš jo iki šiol styro bažnyčios bokštas). Išsiveržimas smarkiai apgriovė ir JAV karo bazę, be to, ir Šaltasis karas baigėsi. Filipinai tuomet išprašė JAV karius. JAV už bazę mokėjo daug, bet socialinės bėdos buvo dar skaudėsnės: prostitucija, lytiškai plintančios ligos, 50000 Amerikos karių „padarytų“ ir paliktų vaikų, vadinamų „amerazijiečiais“ (tarp jų, beje, ir „Black Eyed Peas“ vokalistas apl.de.ap). Kai kurios mamos iš nevilties ar neapykantos savo vaikus pardavinėdavo. Dabartinis „Walking Street“ – jau tik šešėlis to, kas čia buvo JAV bazės laikais (~100000 prostitučių).

Sena iškaba Anchelese

Sena iškaba Anchelese

Buvusiose JAV karo bazės teritorijose – toks nefilipinietiškai tvarkingas naujas miestas Klarkas su geru muziejumi, pasakojančiu viso regiono istoriją. Aplink ir gausu memorialų: kai Japonija 1941 m. užėmė Filipinus – tuomet JAV koloniją – JAV kariai pasitraukė į Batano pusiasalį, kur kovėsi dar kelis mėnesius. Likę be maisto, šaudmenų, galiausiai pasidavė. Japonai karo belaisvių niekada negerbė – jų nuomone, „tikras karys kariauja iki mirties“. Jie vertė amerikiečius ir filipiniečius belaisvius eiti pėsčiom ~100 km – be maisto, gėrimo, kamuojant ligoms. Iš ~70000 net ~10000 mirė pakeliui. Tai vadinama „Batano mirties žygiu“ – viena liūdnesnių JAV istorijų. Jį atmena didelis kryžius ant Samato kalno, muziejėlis San Chosė miesto mokykloje (kur buvo japonų štabas).

Kryžius Batano mirties žygiui

Kryžius Batano mirties žygiui

Ancheleso Velykos: religija, kraujas ir žaizdos

Anchelesas giliai įsirėžė į atmintį kaip miestas, kurio pusė yra tarsi „pragaras“ (Walking Street apylinkės), o pusė – rojus, be galo religingas. Mat specialiai ten keliavau per Velykas, o kapampanganų tauta, kuri vyrauja Anchelese, jas švenčia kaip niekas kitas.

Ancheleso centre

Ancheleso centre

Aišku, yra bažnyčios, yra 2 valandų, net 3 valandų mišios. Yra įvairiausios procesijos. Kaip „Kristaus laidotuvės“ Didžiojo penktadienio vakare (švytintį stiklinį kristaus karstą vedė ir lydėjo šimtai žmonių su stulpais rankose, simbolizuojančiais įvairias Kristaus paskutinių dienų akimirkas. Kaip Salubong – kai Velykų naktį minios išeina į gatves nešinos žvakėmis paskui Jėzaus, Marijos statulas, kurios paskui susitiko priešais bažnyčią.

Kristaus laidotuvės

Kristaus laidotuvės

Yra „Pabasa“ – nuo pat Verbų sekmadienio (savaitgalis prieš Velykas) ištisos giminės susirinkusios prieš šeimos altorių ar kokioje koplyčioje gieda „Pasjoną“ (tokia XVIII a. filipiniečių poema apie Jėzaus gyvenimo galą). Eini kokio rajono gatvelėmis ir girdi iš koplyčios skambant Pasjoną…

Nukryžiuotuoju paverstas žibintas

Nukryžiuotuoju paverstas žibintas

Yra „Visita Iglesia“, septynų bažnyčių lankymas: apie Diįjį ketvirtadienį masės plūsta į kiekvieną bažnyčią, meldžiasi, ir plūsta atgal, kad spėtų aplankyti septynias (pamaldesni lanko keturiolika), kiekvienoje sukalbėdami po dvi kryžiaus kelio stotis.

Kiekvieną šventosios savaitės dieną per mišias reikia rengtis vis kita spalva. Didįjį penktadienį reikėjo baltai.

Kiekvieną šventosios savaitės dieną per mišias reikia rengtis vis kita spalva. Didįjį penktadienį reikėjo baltai.

Na bet religingiausiems to negana. Jie savo kaltes nori atpirkti per skausmą. „Visita Iglesia“ jie atlieka nešdami kryžių. Kiti žygiuoja be perstojo plakdamiesi nugaras. Bažnyčių prieangiuose griūva kryžiumi. Po kažkelintos bažnyčios nugaros virsta tokia kraujo ir mėsos koše. Prieš pradėdami ritualą, nugarą dargi susipjausto – kad kraujas labiau tykštų. Nors nebuvome priėję artyn tų flageliantų, Aistės kojos kažin kaip apsitaškė krauju. Po miestą važinėjo kruvini automobiliai.

Prie pabasos koplyčios, kurioje giedamas pasjonas, eilinė flagelantų grupė per Didįjį penktadienį griuvo išsiplakti

Prie pabasos koplyčios, kurioje giedamas pasjonas, eilinė flagelantų grupė per Didįjį penktadienį griuvo išsiplakti

O visa ko viršūnė – senakulo vaidinimas. Ar gal labiau karnavalas – gatvės užplūsta pėsčiais ir raitais „romėnų kariais“, pykčio spalvom išsidažiusiais veidus. Jie „veda kalinius“, tranko žemę gąsdindami juos sekančias minias. Skamba „siete palabras“ (paskutiniai Kristaus sakiniai). Ir galiausiai viskas baigiasi nukryžiavimu. Tikru! Kai kuriems kapampanganams ir nusiplakti negana: savo maldas ir padėkas Dievui jie „paremia“ paprašę, kad juos prikaltų prie kryžiaus, kaip Kristų. Garsiausi nusikryžiavimai – San Fernando mieste greta Ancheleso.

Senakulo fragmentas

Senakulo fragmentas

Pasistengėme sudalyvauti visose tradicijose. Ir buvo taip siurrealistiška kas kartą motociklu-taksi iš kokio kilniai didingo ritualo Kristaus šlovinimui, po ilgų maldų pargrįžti į savąjį „pragarą“, kur gyvenome greta viešnamio „Lucipher“.

Aistė šalia jojančio "romėno"

Aistė šalia jojančio “romėno”

Rojus? Pragaras? Kur kuris yra Anchelese? Požiūrio reikalas. Walking Street klientams, besidžiaugiantiems, kad jų gatvėje bene vienintelėje net per Didįjį penktadienį viskas veikia, turbūt atrodo kitaip, nei man. Į Ancheleso centrą jie nevažiuoja. Ancheleso centre turistų žmonės taip nematę, kad su manimi paprašė nusifotografuoti Senakulo sauganti SWAT komanda!

Išdraskyta nugara

Išdraskyta nugara

Manila – begalinis chaoso miestas

Filipinuose daugelis kelių – žemės, oro, jūros – veda į sostinę Manilą. Juk tai vienas iš penkių didžiausių planetos miestų, ten gyvena 25 mln. žmonių! Maniloje anksčiau ar vėliau atsiduria ir daugelis keliautojų (kad ir dėl persėdimo ar skrydžio namo), o aš praleidau kelias savaites.

Vaizdas pro vieno butų langą Maniloje

Vaizdas pro vieno butų langą Maniloje

Bet Manilą pamilti sunku. Tai – tokia begalinė jūra iš skurdžių barangajų (rajonų). Siauros, šlamštu užkištos gatvės, paplavų upės, palei namus pririšti koviniai gaidžiai ir slampinėjantys benamiai šunys. Maži iš šiferio, skardos suręsti namai, kurių keliolikoje kvadratinių metrų glaudžiasi ištisa giminė – ir dar prie gatvės turi kokį versliuką. Birbiantys motociklai, ant kurių važiuojama keturiese ar penkiese. Spalvingi džipniai. Šen bei ten – elgetos, balose besiprausiantys žmonės, gatvės masažistai.

Maniliečiai prausiasi gatvėje

Maniliečiai prausiasi gatvėje

Tarp viso to styro „vidutiniai“ dangoraižiai. Ir prekybos centrai. Šie, ypač SM tinklo – tikrai įspūdingi: 3 iš 15 didžiausių planetos prekybos centrų stūkso Maniloje (SM Mall of Asia, SM Megamall, SM City North EDSA)! Patogu, jei reikia apsipirkti, paragauti įvairių virtuvių maisto, bet ir tiek. Sunku patikėti, kai eini štai kokia barangajaus gatvele, aplinkui pilna parduotuvėlių, pardavinėjančių saldainius ar cigaretes „po vieną“. Ir staiga prieš akis išnyra koks dviejų ar keturių Vilniaus „Akropolių“ dydžio milžincentris su visais pasauliniais prekės ženklais! Skurdas ir turtas, globalus pasaulis ir vietos dvasia Maniloje visada šalia. Maniloje nėra „getų“ ar turtuolių rajonų, nėra ir tautinių zonų – yra tik begalinis vienodas Miestas. Tiksliau, oficialiai yra net 17 miestų, suaugę į vieną, kiekvienas su savo savivaldybe, merais – bet niekaip neatpažintum, kuriame jų esi…

Robinson's prekybos centre (vos keli šimtai metrų nuo aukščiau darytos nuotraukos)

Robinson’s prekybos centre (vos keli šimtai metrų nuo aukščiau darytos nuotraukos)

Bet kokios įdomesnės, išskirtinesnės vietos Maniloje – toli viena kitos. Tarp jų reikia važiuoti valandas: lėtu ir mažai kur pastatytu metro, paskui, atsidūrus artimiausioje stotelėje, motociklu iki ten, kur reikia iš tikrųjų. Arba strigti kamščiuose su autobusais. Jei nori šį miestą ištryinėti plačiau, gal verta apsistoti keliuose rajonuose.

Manilos metro EDSA bulvare, sukančiame aplink centrą

Manilos metro EDSA bulvare, sukančiame aplink centrą

Tarp įdomesnių rajonų – aišku, Intramuros, senamiestis, teoriškai pastatytas ispanų daug šimtmečių atgal. Rašau „teoriškai“, nes jį visą Antrojo pasaulinio karo metais sugriovė Amerikos bombonešiai – išskyrus vieną Šv. Augustino bažnyčią ar Santiago fortą. Bet jį po karo atstatė senu stiliumi, kai ką iki šiol atstatinėja – todėl jis žavus, kitoks.

Intramurose

Intramurose

Netoliese – Eskolta gatvė, tarpukario Manilos centras, o nūnai eilinis užkampis. Seni Art Deco pastatai, glaudę kino teatrus ar džiazo barus, nesaugomi griūva, nors dar daug liko. Gretimas Kinų rajonas jau seniai nuo likusio miesto skiriasi nebent tuo, kad jo turguje šiek tiek daugiau nei kitur kiniškų prekių (ir dar stovi kiniški vartai). Dar styro viena-kita sena bažnyčia Šv. Lorenzo Ruizo, Juodojo Nazariečio.

Pastatas Eskolta gatvėje

Pastatas Eskolta gatvėje

Į kitą pusę – Roxas gatvės pajūrio promenada, Rizalio parkas, pavadintas garsiausio Filipinų poeto garbei. Saulėlydžiai nuo pakrantės gražūs, bet parką vertini tik suvokęs, kiek mažai Maniloje žalių erdvių. Beje, daug tų erdvių temstant uždaromos, o metro nustoja važinėti apie 22 val. Manila ir Filipinai eina miegoti gana anksti – užtat ir nubunda be galo anksti.

Saulėlydis žvelgiant iš Manilos

Saulėlydis žvelgiant iš Manilos

Kaip ir daugelis Azijos didmiesčių, turi Manila ir savo „vakariečių rajonus“, kuriuose tradiciškai gyvena visokie ekspatai iš tarptautinių kompanijų ir ten gauna šiek tiek europietiškos dvasios. Tai – Makatis ir Fortas (Bonifacio). Abu jie tvarkingesni už likusius, turi vakarietiškų barų, privačių galerijų ir muziejų (pvz. Ajala), o Forto garsiausia vieta – Amerikiečių karių kapinės – iš viso kaip vakarietiškos tvarkos oazė.

Bonifacio rajone žvelgiant nuo amerikiečių kapinių

Bonifacio rajone žvelgiant nuo amerikiečių kapinių

Bet net ir tuose rajonuose „nevietiniai“ tėra menkutė vos matoma mažuma. Taip „vos matoma“, kad Maniloje vietiniai mūsų netgi prašė kartu nusifotografuoti! Deja, jau pakankamai pastebima, kad į užsieniečius būtų nusitaikę apgavikai. Visuose Filipinuose vien tik Maniloje sulaukėme visos eilės mėginimų apgauti – nuo eilinių taksistų schemų su „prisuktu“ ar „neveikiančiu“ taksometru iki karto, kai paklausėme policininko, „Kur krepšinio arenos bilietų kasa?“ (juk Filipinai, kaip ir Lietuva, krepšinio šalis, ir beveik visos lygos varžybos vyksta Maniloje!). Policinkas(!) atrėžė „Bilietų nėra“ ir neprašytas ėmė ieškoti kažkokio perpardavinėtojo, kuris bilietų „dar turi“. Aišku, perpardavinėtojas užgiedojo už NBA varžybas didesnę kainą. Maža to, bilietų iš tikrųjų buvo, o bilietų kasą radome už kampo, pilną perspėjimų nesinaudoti perpardavinėtokų-bilietų padirbinėtojų paslaugomis… Pirmas įspūdis apie Filipinus buvo labai nekoks – bet bemat pasitaisė iš Manilos išvykus.

Vienos jaukiausių vietų Maniloje man – barai ant dangoraižių stogų, kurių ten daug. Iš jų atsiveria nuostabios to nelabai jaukaus ir patogaus, bet labai gyvo ir savito miesto panoramos.

Restorane Makatyje ant dangoraižio stogo

Restorane Makatyje ant dangoraižio stogo

Ir dar kapinės su daugiaaukštėmis turtingų šeimų kriptomis, kuriose – ir privalomas tualetas, poilsio zona. Išgalintys samdo prižiūrėtojus, kurie kasdien prižiūri giminaičių kapus. Įspūdingiausios – Kinų kapinės, o gretimos Šiaurinės kapinės virtusios savotišku miestu rajonu: kriptose gyvena ištisos šeimos (neretai kapinių prižiūrėtojų, duobkasių ir pan.). Na, juk jos ne mažesnės už eilinio filipiniečio namą…

Manilos kinų kapinėse

Manilos kinų kapinėse

Bet už Manilą gražesnės jos aplynkės, ypač Talio ugnikalnis ežero saloje, kurį gali stebėti nuo aplinkinių šlaitų su restoranais ir lunaparkais Tagaitajaus mieste. Netoli Manilos – ~65 km, bet važiuoti pusantros valandso ar ilgiau. Tokia jau Lusono realybė.

Prie Talio vulkano

Prie Talio vulkano

Lusonas – tai lyg visas žemynas

Lusonas – viena įdomiausių pasaulio salų. Tiksliau, tai beveik žemynas – juk Lusone gyvena daugiau žmonių, nei visame Australijos žemyne, yra daugybė kalbų (Viganas, kalnai, Manila, Anchelesas – visi kalba skirtingomis kalbomis). Paplūdimiai ir kalnai, unikalios tradicijos ir šventės.

Bet Lusonas primena vaisių. Yra žievė – nelabai skani, užtat lengvai pamatoma ir pasiekiama. Tai – chaotiška Manila. Bet pralupk tą žievę – nuvažiuok 2 val., 5 val., 9 val. nuo sostinės – ir atrasi „skaniausius“ Filipinų perliukus. Jie – irgi Lusone.

Tautiniais rūbais vilkintis Filipinų 'kalnietis'

Tautiniais rūbais vilkintis Filipinų ‘kalnietis’

O dėl to, kad važiuoti užtrunka, anie skanėstukai mažai atrasti: Filipinų ryžių terasos juk tikrai įspūdingesnės, nei Balio, bet kai nuo Balio terasų vos 40 km iki didelio tarptautinio oro uosto, kartais gali atrodyti, kad kiekvienai terasai tenka po kelis turistus. Ir dar kiti turistai ten sūpuojasi šlaituose virš terasų ant „instagraminėms“ nuotraukoms pastatytų sūpynių… To Lusone (dar) nėra. Ir net kavinės su gražiausiais vaizdais į terasas – labai vietinės, su vietos virtuve.

Skyline View Deck pakeliui į Sagadą su suoliukais, nusuktais nuo vaizdo (fotografijoms) jau žingsnis "Balio kryptimi", bet šiaip to dar nedaug

Skyline View Deck pakeliui į Sagadą su suoliukais, nusuktais nuo vaizdo (fotografijoms) jau žingsnis “Balio kryptimi”, bet šiaip to dar nedaug

Kita vertus, yra ir kita medalio pusė: kartais Lusone lydi jausmas „Tiek važiavus, tikėjausi kažko daugiau“. Pavyzdžiui, taip jautėmės Sagadoje – na, karstai ant uolų įdomūs, bet kokiame Indonezijos toradžų krašte dar įspūdingesnės laidojimo tradicijos ir lengviau pasiekiamos, ir aiškiau pristatomos. O čia dar visą dieną teko važiuoti į Sagadą, paskui dieną važiuoti iš jos…

Tradicinis laidojimas (Bontoko muziejaus eksponatai)

Tradicinis laidojimas (Bontoko muziejaus eksponatai)

Kiekvienam savo!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , ,


Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

| 2 komentarai

Filipinai – 7614 tropinių kalnuotų salų grandinė žydrose karštose jūrose Ramiojo vandenyno pakraštyje.

Filipinai lengvai gali pasirodyti pati “saviausia” iš visų Azijos šalių. Barokinės katalikų bažnyčios, meilė krepšiniui, anglų kalba…

Bet Filipinai – ir labai kitokie. Į autobusus virtę kariniai džipai. Taifūnai, ugnikalniai, žemės drebėjimai ir besišypsantis susitaikymas su Dievo valia. Šimtai tautų, begalė tradicijų. Kruvinai švenčiamos Velykos ir gaidžių kovos. Ir čia – tik Filipinų paviršius.

Per pora mėnesių apkeliavome visus Filipinus – laivais, automobiliais, džipniais, lėktuvais. Taigi, kuo Filipinai ypatingi, kas ten gražiausia?

Prie džipnio Lusono kalnuose

Prie džipnio Lusono kalnuose

Keturi Filipinų salynai

Tradiciškai Filipinai skirstomi į tris (ar keturias) salų grupes, kurių kiekvienoje gamta ir atmosfera smarkiai skiriasi:

Lusonas yra didžiausia Filipinų sala (didesnė už Lietuvą) ir jos gamta – pati didingiausia. Salos centre – didelis kalnynas su žygių takais, pietuose iš ežero styro Talo vulkanas. Tiesa – Lusone žmonių gyvena 52 mln. ir tankumas milžiniškas (10 kartų didesnis, nei Lietuvoje), tad “laukinės gamtos” nelabai yra, o prie garžiausių gamtos vietų sukūrimo irgi prisidėjo žmogus. Tai – nuostabieji ryžių terasų “amfiteatrai” ar uolos, aplipdytos karstais (taip laidojama Lusono kalnuose). Kai kuriuose kalnų regionuose žmonės labai “tradiciški”: rengiasi tautiniais rūbais, tiki į pagoniškus dievus. Tačiau Lusone – ir Filipinų sostinė Manila, 20+ mln. gyventojų superdidmiestis. Taip pat Lusone ir Viganas – gražiausias Filipinų miestas.

Kabantys karstai Lusono kalnuose

Kabantys karstai Lusono kalnuose

Visajai – tai vidutinio dydžio ir mažyčių salų grandinė, kurias skiria sąsiauriai. Sėdėdamas vienos salų smėlėtame paplūdimyje (ar ant kalno) horizonte visuomet matai dar vieną ar kelias kitas salas – gali ten nuplaukti keltu, pesiversti per kalnus – ir vėl kitas sąsiauris, kita sala, kitoks saulėlydis į jūrą. Visajuose yra beveik visi pagrindiniai Filipinų kurortai: Borakajus, Boholas, Moalboalis ar Bantajanas, čia populiarus nardymas. Regiono širdis – Sebu didmiestis (3 mln. žmonių).

Sebu miesto panorama Visajuose

Sebu miesto panorama Visajuose su salelėmis iki horizonto

Mindanao – piečiausia ir mažiausiai užsieniečių atrasta Filipinų sala. Dydžiu ji primena Lusoną, žmonių ten – 25 mln. Yra ir kalnų (aukščiausias Filipinų kalnas – ten), ir milijoninių miestų, ir kurortų, bet kažkaip nėra nieko, kas būtų geriau, nei Lusone ar Visajuose, o keliautojų laikas ribotas, tai dauguma Mindanao ir nepasiekia… Be to, keliautojus atgraso istorijos apie terorizmą (apie ketvritis Mindanao žmonių – musulmonai ir dalis jų siekia nepriklausomybės). Tačiau jei norisi pamatyti “neatrastus Filipinus”, tiesiog pagyventi šios šalies ritmu, nepritaikytu užsieniečiams – tai Mindanao yra gera vieta tam. Salos “sostinė” – Davao (2 mln.).

Tautiniai šokiai Mindanao

Tautiniai šokiai Mindanao

Palavanas kartais priskiriamas Lusonui, bet šiaip tai – kitas pasaulis. Tai – “Paskutinis Filipinų užkampis”, kur gyventojų tankumas – tarsi Lietuvoje ir todėl dar pilna “laukinių” miškų, mangrovių, palmių giraičių ir paplūdimių, kur būnant nesimato jokių namų, kelių ar žmonių. Ne visuose kaimuose net nuolat tiekiama elektra. Daugelis sutiktų filipiniečių sakydavo, kad Palavanas jiems – gražiausia Filipinų sala. Tokią nuomonę daugiausiai lemia dvi garsiausios Palavano vietos: El Nido salų archipelagas ir viena ilgiausių pasaulyje Puerto Princesos požeminė upė. Pastaruosiuose Filipinų gamtos stebukluose, tiesa, jau “tiršta” nuo turistų.

Septynių komandosų paplūdimyje su visais čia sustojusiais laiveliais. Po trumpos viešnagės plaukėme į kitas salas

Paplūdimyje prie El Nido

Filipinų gamta

Labiausiai Filipinų gamtoje žavi tas ryšys tarp uolėtų kalnų ir urvų, smėlėtų paplūdimių, žydros žydros jūros su koralais dugne ir žmonių pastangų šitokį nepatogų peizažą pritaikyti gyvenimui.

Įspūdingiausios gamtinės vietos Filipinuose (iš visų salų), mano nuomone, yra:

*Lusono kalnai ir ryžių terasos, ypač Batado ryžių terasos. Tūkstančius metų ūkininkai lygino kalnų šlaitus, kad galėtų auginti ryžius. Ištisi kalnai paversti plantancijomis. Į jas atsiveria nuostabūs vaizdai, po jas vyksta žygiai, jų apsupty stovi kaimai, daugybė kurių pasiekiami tik pėsčiomis (vietiniai taip tįsia ir prekes, baldus, viską). Ten gali pailsėti nuo civilizacijos.

Batado ryžių terasos

Batado ryžių terasos

*El Nido pakrantė ir gretimas aukštų uolinių salų archipelagas Palavane, pilnas slaptų lagūnų, urvų, tik iš jūros pusės pasiekiamų paplūdimių uolomis įrėmintų. Itin smagu ten plaukioti laivu, kajaku ir kitaip.

El Nido krantai

El Nido krantai

*Puerto Princesos požeminė upė Palavane. 8 km ilgio viena ilgiausių pasaulyje požeminių upių, pilna milžiniškų stalagmitų, stalagtitų ir cypsinčių didelių šikšnosparnių.

Plaukiam Puerto Princesos požemine upe

Plaukiam Puerto Princesos požemine upe

*Talio vulkanas Lusone – tiesiog nepakartojamas vaizdas stebėti nuo aplinkinių kalnų šlaito tą apvalų ežerą, o jo centre – salą su ugnikalniu.

Talo vulkanas žvelgiant nuo gretimų kalnų (kur - restoranai, lunaparkai ir kt.)

Talo vulkanas žvelgiant nuo gretimų kalnų (kur – restoranai, lunaparkai ir kt.)

Gyvūnai Filipinuose nedideli, bet įdomūs: krabukai paplūdimiuose, šikšnosparniai pakylantys iš olų, taryrai, nemaži driežai.

Filipinų miestai

Filipinų gamta turtinga, bet miesteliai ir miestai – skurdžiai vienodi. Iš pastatų vaizdo niekad nepasakysi, ar esi Lusono šiaurėje, ar Mindanao pietuose. Mažyčių namų barangajai, pastatyti be jokių architektų iš to, kas tik papuolė po ranka: medienos plokštės, šiferis, skarda, jei pasisekė – plytos. Viskas aptriušę, pažeista drėgmės. Keturių, šešių, aštuonių asmenų šeimos gali glaustis viename kambarėlyje, o antras kambarėlis būti šeimos parduotuvėlė, pardavinėjanti saldainius ir cigaretes po vieną ar 195 ml kolos buteliukus. Arba kavinukė, kur už eurocentus gali nusipirkti “neribotai ryžių” (unli rice). Ar geriamo vandens automatas. Atrodo, kas antra filipiniečių šeima turi kokį smulkų versliuką… Rajonus kerta upeliai, kuriuose plūduriuoja į tiltus atsimušę dvokiantys šiukšlių kalnai. Šaligatviai baigiasi, atsiremia į duobę ir tenka išeiti ant važiuojamosios kelio dalies. O virš rajonų driekiasi susimazgiusios “laidų špūlės”. Jos nukrenta, jas užkabina sunkvežimiai ir štai koks rajonas lieka be elektros…

Tipinis Filipinų didmiesčio rajonas (Sebu)

Tipinis Filipinų didmiesčio rajonas (Sebu)

Kokioje Lotynų Amerikoje taip atrodo lūšnynai, pamatęs panašų vaizdą nosies ten nekiši (nesaugu) – bet Filipinuose tai eiliniai rajonai. Išskyrus didžiausius didmiesčius, Filipinuose socialinės atskirties nesimato: visi gyvena “paprastai”, “vienodai”. Štai galvojome, kad kalbame su viešbučio tvarkytoju, o pasirodo tai – viso nemažo viešbučio savininkas. Pagal aprangą neatskirsi. Filipiniečiai didžiuojasi savo rajonais: “Sveikiname atvykus į Barangajų nr. 450” – skelbiama nuo pastatytos gražios arkos.

Nelegalių lūšnynų Filipinuose irgi yra, bet jie atrodo dar liūdniau.

Susivijusios laidų špūlės Sebu

Susivijusios laidų špūlės Sebu

Su tokia skurdžia realybe kaip niekur pasaulyje kontrastuoja prekybos centrai. Ne šiaip sau kokie – Lietuvoje tokių didelių ir puikių neturim. Jie – tvarkingi, švarūs, didžiausieji jų – ištisi kompleksai su parkais ant stogo ar net bažnyčiomis. Iš 20 didžiausių pasaulio prekybos centrų net 4 stūkso Filipinuose (trys Maniloje, vienas Sebu)! Štai net ir koks už Vilnių ne taip smarkiai didesnis Kagajan de Oro miestas turi 33-iąjį pagal dydį pasauly prekybos centrą, dydžio sulig trim Vilniaus “Akropoliais”, ir tai net nėra vienintelis prekybos centras tame mieste… Filipiniečiai prekybos centrus, sako, labiausiai myli dėl kondicionierių: juk namie daugelis neturi, temperatūra siekia +35, o prekybos centruose tvyro prabangi vėsa. Bet ne tik pasivaikščioti ten ateina: perkančių tiek, kad šeštadienį prie didžiausių prekybos centrų restoranų susidaro eilės. Ir prekės ten jau “mūsiškos”, pakuotės didelės. Vietiniai sako, kad daug ten išleidžiamų pinigų atsiveža ar atsiunčia užsieniuose dirbę filipiniečiai. Keista matyti tokius spindinčius prekybos centrus kur aplink būriuojasi ir gatvėse prausiasi elgetos!

Sebu Seaside City, vienas 20 didžiausių pasaulio prekybos centrų, su apžvalgos bokštu, parku ant stogo ir t.t.

Sebu Seaside City, vienas 20 didžiausių pasaulio prekybos centrų, su apžvalgos bokštu, parku ant stogo ir t.t.

Iš senesnių įdomesnių pastatų geriausiu daugelyje miestų geriausiu atveju likusi kokia katalikų bažnyčia, na dar vienas kitas apgriuvęs medinukas (kiek laiko dar stovės?). Kaltininkų čia daug. Antrasis pasaulinis karas – Filipinuose tada susirėmė Amerikos ir Japonijos pajėgos. Visokiausi žemės drebėjimai, taifūnai, gaisrai. Ir žmonių požiūris: Filipinuose normalu girdėti “Čia stovėjo XVIII a. rūmai, bet juos nugriovė ir pastatė šitą”.

Į UNESCO paveldą įrašyta Miagao bažnyčia, šiaip jau supama nykių šiuolaikinių pastatų (prie Iloilo, Visajai)

Į UNESCO paveldą įrašyta Miagao bažnyčia, šiaip jau supama nykių šiuolaikinių pastatų (prie Iloilo, Visajai)

Ilgiau pabuvęs Filipinuose, miestus po truputį pradėjau skirti. Ne pagal gatves ar pastatus. Pagal transportą. Štai viename mieste “autobusai” – tai prailginti ir visaip išdažyti kariniai visureigiai (klasikiniai džipniai), kitame – tam tikro modelio sunkvežimukai, trečiame – jau kito modelio ir labai ilgi, ketvirtame – prailginti mikroautobusai, penktame – motorelos (motociklas su prikabintu keleivių kėbulu gale), šeštas jau, žiūrėk, mėgina diegti “modernius kiniškus” autobusus. Tiesa, visų jų esmė ta pati, visi liaudyje vadinami “džipniais”, sėdima išilgai, o įlipus reikia per visus kitus keleivius “pasiųsti” mokėjimą vairuotojui.

Iloilo mieste kursuoja štai tokie modernizuoti džipniai (važiuoja pro išlikusį tarpukario kino teatrą)

Iloilo mieste kursuoja štai tokie modernizuoti džipniai (važiuoja pro išlikusį tarpukario kino teatrą)

Skiriasi miestuose ir “lengvieji taksi” (triračiai): paprastai tai motociklai su priekabomis šone, bet kiekviename mieste tos priekabos skiriasi, nes gaminamos kažkur vietiname garažiuke. Kai kur vežiojama ir paprastais motociklais ar net karietomis.

Spalvingas triratis-taksi Sebu priemiesčiuose

Spalvingas triratis-taksi Sebu priemiesčiuose

Didžiausi miestai (Manila – ~24 mln., Sebu – ~3 mln., Davao – ~2 mln.) panašiai vienodi, kaip ir mažesni. Tik pačiuose didžiausiuose tarp tų mažyčių namų rajonėlių šen bei ten styro ir daugiaaukščiai – kuo didesnis miestas, tuo daugiau. Daugiaaukščiai daugiabučiai, tiesa, tokie lyg aviliai iš mažiausių butų, kokius tik esu kur nors matęs. 23 kv. m butas čia gali būti pristatomas kaip “erdvus”, o į 32 kv. m tilpti trys kambariai (ir, aišku, didelė šeima). Keliaudamas ilgesnį laiką paprastai ir dirbu iš tų šalių, ieškau kiek didesnių butų, bet Filipinuose tokių nėra arba brangūs: tiesą pasakius, viešbučių kambariai dažnai net didesni už butus.

Sebu balkone. Matosi atstumai iki gretimų butų

Sebu balkone. Gretimi balkonai jau kitų butų

Tačiau taip yra visur Filipinų miestuose. Tokie pat užgrūsti oro uostai, stotys, viskas. Tiesa, pabuvęs Filipinuose supranti, kad gal tos milžiniškos erdvės žmogui ir nėra būtinos: na, kiek gi reikia, prisėsti, atsigulti… Kiekvienas save gerbiantis barangajus turi krepšinio aikštelę, gal net dengtą, apšviestą, ir ten visuomet kas nors žaidžia. Filipiniečiai krepšinį myli net labiau nei lietuviai, o elitinė lyga žaidžia arenose, gerokai didesnėse už mūsų Žalgirio areną ir serga ne mažiau aršiai (buvau pasižiūrėti vieno iš trijų kasmetinių sezonų ketvirtfinalio). Atrodo, kodėl būtent krepšinis? Jų ūgis – žemas, tad net turėdami 110 mln. pasaulinėj sferoj nieko nepasiekė. Teko girdėti teoriją, kad čia irgi kaltas erdvės trūkumas: krepšinio aikštelė užima mažiau vietos, nei futbolo stadionas, o “žemiausiame lygyje” pakanka pakabinti krepšį skersgatvyje.

Krepšinis skersgatvyje

Krepšinis skersgatvyje – futbolo tokioj erdvėj niekaip nepažaisi

Visuose Filipinuose tėra vos keli verti dėmesio, “kitokie”, miestai ar didmiesčių rajonai.

Tai – Viganas, kurio per stebuklą nesumbombardavo amerikiečiai per Antrąjį pasaulinį karą (nes japonai patys pasitraukė). Jo senamiestis – tikras ispaniškai-kiniškos architektūros lobynas su langų “stiklais” iš kriauklelių. Jis – visad pilnas filipiniečių turistų, juk daugeliui tai – vienintelis būdas pamatyti “istorinį vakarietišką miestą”.

Centrinė Vigano gatvė

Centrinė Vigano gatvė

Tai – keli Manilos rajonai, ypač Manilos senamiestis Intramuros (jis buvo sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, bet vienintelis Filipinuose pilnai atsatytas) ir visų Filipinų komercinės širdys Makati bei Bonifacio, kuriuose gyvena daugelis į Filipinus atsiųstų vakariečių darbuotojų, yra tarptautinių kompanijų atstovybės, ambasados ir atmosfera vietomis tokia japoniškai-korėjietiška.

Vakarienė ant stogo Makatyje

Vakarienė ant stogo Makatyje

Tai – Anchelesas, gimęs šalia buvusios JAV karo bazės. Jis garsėja savo prostitutėmis: niekur kitur pasaulyje nemačiau vietos, kur sekso turizmo šitiek daug, turistai – tik vyrai, moterys – tik vietinės… Tiesa šį “raudonųjų žibintų rajoną” supa labai tikintis miestas, pilnas bažnyčių ir įspūdingai (kruvinai) švenčiantis Velykas (su tikru “Jėzaus” nukryžiavimu). Sunku patikėti, kad paprastu triračiu motociklu gali per keliolika minučių nuvažiuoti tarp tokių dviejų skirtingų pasaulių.

Ancheleso merginos

Ancheleso merginos

Kažkiek išskirtinis ir Iloilo su savo trupančios didybės cukraus magnatų dvarais.

Dvaras Iloilo

Dvaras Iloilo

Filipinų kurortai ir klimatas

Kiekvienas žino Indonezijos Balį ar Tailando kurortus, bet filpinietiški kol kas ne tokie žymūs. Manau tai laiko klausimas. Temperatūra Filipinuose kiaurus metus panaši: šalčiausia sausį +30 dieną ir +24 naktį, o karščiausia balandį +34 dieną ir +27 naktį. Liūčių sezonas – nuo birželio iki spalio.

Iš čia plukdoma prie Puerto Princesos požeminės upės (Palavanas)

Iš čia plukdoma prie Puerto Princesos požeminės upės (Palavanas)

Štai geriausi Filipinų kurortai:

Borakajus (Visajai) – pats masiškiausias Filipinų kurortas. Nedidelės salos širdis yra 4 km ilgio idiliškas Baltasis paplūdimys, kuris kartu – ir pagrindinė gatvė. Į jį atsiveria parduotuvių, restoranų fasadai, čia pinamos kaselės ir kviečiami turistai į galybę vandens pramogų: nardymą, šalminį nardymą (kur tiekiamas deguonis iš viršaus), plaukimą tradiciniais taškančiais paraw laivais (ypač saulėlydžio stebėti), vandens motociklus, irklentes, valtis stikliniu dugnu, skrydį paskui laivą su parašiutu ir t.t.

Saulėlydis Borakajuje

Saulėlydis Borakajuje

Panglao (Visajai) – viena šios salos dalis lyg miniborakajus (Alona Beach), o toliau – atokesni viešbučiai ir paplūdimiai, į kuriuos tegali nuvažiuoti triračiu ar motociklu. Panglao sala tiltu sujungta su didesniu Boholu, kuriame – šiek tiek “nekurortinių” lankytinų vietų (fotogeniškų formų Šokolado kalnai, mažiausių pasaulio primatų tarsyrų gyvenamoji vieta).

Kiek atokesniame Boholo paplūdimyje

Kiek atokesniame Panglao paplūdimyje

El Nido (Palavanas) – gražiausias savo gamta ir labiausiai pagyromis apipintas Filipinų kurortas. Čia žaviausias ne pats miestelis (nors naktinis gyvenimas ten smagus) ir ne jo paplūdimiai, tačiau nuostabių, uolėtų salų salynas aplink: su “slaptomis lagūnomis”, tik iš vandens pasiekiamais paplūdimiais ir t.t. Tas salas gali matyti nuo kranto, bet dar smagiau ten plaukti laivu. Iš visų Filipinų kurortų būtent El Nido daugiausiai neazijiečių. Na, paplūdimius ar vandens pramogas gali rasti ir arčiau Europos ar Amerikos, bet būtent tokio kranto, salų kitur nėra.

Plaukiant kajaku El Nido

Plaukiant kajaku El Nido

Moalboalis (Visajai) mėgstamiausias tarp nardytojų, o ypač garsėja čia paukiančiomis sardinių masėmis, kurios matosi ir paviršiniams nardytojams. Matėme ir vėžlius. Su paplūdimiais čia sunkiau.

Bantajanas (Visajai) turi idilišką paplūdimį, kuriame dar turistų beveik nėra, bet tai gali pasikeisti.

Bantajane prie atoslūgių metu susiformuojančios nerijos Kota paplūdimyje

Bantajane prie atoslūgių metu susiformuojančios nerijos Kota paplūdimyje

Filipinų kurortuose būna trys didelės atostogautojų grupės. Patys filipiniečiai, kiti azijiečiai (kinai, korėjiečiai), bei vakariečiai (europiečiai, amerikiečiai). Jų įpročiai ir pamėgti kurortai skiriasi. Kaip atostogauja europiečiai, aiškinti nereikia: maudynės, deginimasis, įspūdingos gamtos paieškos, naktinis gyvenimas. O štai dauguma filipiniečių mėgsta šviesų kūną (paplūdimiuose sėdi pavėsyje ar naudoja juos tik praėjimui į laivą), jiems itin svarbu fotografuotis (net ant kokios irklentės, rodos, lipa vien dėl to), taip pat daugelis jų, salyno gyventojų… nemoka plaukti. Todėl kone visos pramogos orientuotos į nemokančius plaukti: plaukiama su gelbėjimosi liemenėmis ir, jei reikia, plaukikas patempia, analogiškai vyksta ir paviršinis nardymas. Net giluminis nardymas visur reklamuojamas “Neprivaloma mokėti plaukti!”. Kai aš pats nemoku plaukti, o žmona savo plaukimo jėgomis nepasitiki – mums labai patiko. Bet filipiniečius nustebinome irgi prašydami gelbėjimo liemenių: jie įpratę, kad “baltaodžiai plaukti moka”.

Anapus priplaukiančio prekijo matosi plaukiko tempiamos plaukti nemokančių turistų grandinės El Nido - tempia į slaptąją lagūną

Anapus priplaukiančio prekijo matosi plaukiko tempiamos plaukti nemokančių turistų grandinės El Nido – tempia į slaptąją lagūną

Skirtingų turistų pamėgti kurortai plaka skirtingais ritmais. Europiečių numylėtame El Nido, pavyzdžiui, barai atsidaro gerokai po pietų, o dirba per naktį. Tuo tarpu azijiečių ir filipiniečių pamėgtame Borakajuje jau ir 21-22 val. gyva muzika tilo, užtat nuo pat ankstyvo ryto viskas ūžė. Tokiu ritmu gyvena visi Filipinai: kai kurioms Azijos šalims būdingo “naktinėjimo” čia mažai.

Fotosesijai kartu su valtininku-fotografu išsinuomota valtis stikliniu dugnu

Fotosesijai kartu su valtininku-fotografu išsinuomota valtis stikliniu dugnu. Supintos spalvingos kaselės – dar viena Filipinų kurortų tradicija (ir vyrai pinasi, dažnai kad spalva ir stilius sutaptų su jų merginos)

Filipinų kultūra ir istorija

Filipinai – savotiškai dirbtinė valstybė. Juose gyvena daugybė tautų, kalbama daugiau nei 120 kalbų (didžiausios: tagalų – 25%, sebuanų – 23%, ilokų – 9%, hiligainonų – 8%, varajų – 4%, kapampanganų – 3%). Filipinai yra viena šalis tik todėl, kad juos kolonizavo – ir į vieną koloniją apjungė – Ispanija (valdė nuo 1565 m.).

Ilokanų velykinė procesija Vigane

Ilokanų velykinė procesija Vigane

Ispanija Filipinuose pasėjo ir katalikybę, pristatė barokinių bažnyčių, įtvirtintų taip, kad atlaikytų žemės drebėjimus. Išskyrus pačius pietus (musulmoniški) ir atokius kalnų kaimus (pusiau pagoniški), Filipinai nėra tiesiog “dar viena katalikų šalis” – šiandien tai pati katalikiškiausia šalis pasaulyje apskritai. Katalikybė čia nėra tik tradicija, kaip Europoje: bažnyčiose nuolat vyksta vienos sausakimšos mišios po kitų, gatves ar džipnius puošia reklamos “Kalbėk su manim. Dievas”, “Ką tau duoda Dievas [sąrašas]”, “Kasdien kalbėk rožančių” ir panašios (jas kabina religingi katalikai), politikai savo rinkimų agitacijose prisistato kaip “dievobaimingi” (rinkėjui tai svarbu), o per Gavėnią restoranai siūlo pasninko meniu.

Reklama Maniloje

Reklama Maniloje

Įprasti mano regėti Filipinų vaizdai ir garsai: pravažiuodamas bažnyčią, džipnio vairuotojas persižegnoja; prieš skrydį keleivis gretimoje kėdėje meldžiasi; autobusų stotyje per garsiakalbius paleidžiama malda; prie bažnyčių kabo kelio ženklai “Mišių metu nesignalizuoti”; žiūrėtame Filipinų filme “auksinis jaunimas” kviečia į savo vakarėlius kunigą Biblijos skaitymui; mums išnuomotas automobilis buvo iš karto su pakabintu kryželiu ant veidrodėlio. Gausu milžiniškų naujų bažnyčių, religinių skulptūrų (beje, daug Kristaus skulptūrų, pastatytų pagal Vilniuje kabantį Dievo gailestingumo paveikslą). Religinės skulptūrėlės (kurioms žmonės noriai meta aukas) stovi ir prekybos centruose ar laivuose. Esame įpratę prie tokio religingumo musulmonų kraštuose – o čia katalikų!

Dievo gailestingumo kalnai Mindanao Mindanao

Dievo gailestingumo kalnai Mindanao (2008 m. skulptūra pagal Vilniuje esantį paveikslą. Paskui prie Manilos pastatyta dar didesnė)

Filipiniečiams labai svarbūs religiniai ryšiai, kurie kuria šeimų aljansus. Kai kurie vaikai turi daug krikštatėvių, o “rimti veikėjai” gali turėti ir tūkstantį krikšto vaikų, kuriems padės, tarkime, rasti darbą, mainais tikėdamiesi tam tikro lojalumo. Svarbi giminystė, draugų kompanijos (barkados) – filipiniečiai nemėgsta būti vieni ir normalu, kad padeda saviškiams. Kas mums gali atrodyti korupcija, čia – norma: pavyzdžiui, kiekvienas miestas ir regionas turi savo “politines dinastijas”. Tas pačias pavardes matai savivaldybės, merų, senatorių sąrašuose, garsiausios giminės net turi savo muziejus. Juose – net apie kontroversiškesnes šeimas pasakojama taip, tarsi visi jų atstovai būtų buvę utopijoje gyvenę šventieji (pvz. apie Markosų šeimą, iš kurios kilęs diktatorius Ferdinandas Markosas). Savame mieste, regione, saloje, savomis lyderių šeimomis tikima, pasitikima ir nebent laikinai nusivylus išrenkamas koks “politikas iš šalies”, o paskui, žiūrėk vėl grįžta tos pačios pavardės, tik gal jau iš kitos kartos (štai 2022 m. prezidentu išrinktas Ferdinando Markoso sūnus). Iki šiol Filipinuose gimstamumas nemažas – dabar nukritę iki ~2,5 vaikų vienai mamai, bet apie ~1990 m. dar buvo ~4,5, tad jaunų žmonių labai daug.

Rinkiminė agitacija Davao mieste - net trys kandidatai iš tos pačios Duterčių šeimos.

Rinkiminė agitacija Davao mieste – net trys kandidatai iš tos pačios Duterčių šeimos. Jau kelintas Davao meras iš eilės yra Dutertė.

Iš katalikybės Filipinuose gimė ir tokios tradicijos, kurios jau net pačiai katalikų bažnyčiai atrodo per radikalios. Po Filipinus keliavome Velykų savaitės metu. Bet Filipinuose svarbiausia šventė ne Velykos, o didysis penktadienis – tada niekas nedirba. Kai kuriuose regionuose (ypač Pampangoje aplink Ancheleso miestą) tada vyksta senakulo Kristaus kančios vaidinimai – Kristų vaidinantis aktorius iš tikrųjų nukryžiuojamas! Be to, ištisos minios vaikšto nuo bažnyčios prie bažnyčios basomis karštu asfaltu plakdamiesi sau nugaras iki šios virsta kruvina mase (atgailauja už nuodėmes). Katalikų bažnyčia tai kritikuoja, tad “save kankinantieji” tądien į bažnyčias nelenda: griūva kryžiumi, meldžiasi prie durų. Dalyvavome ir nuosaikesnėse tradicijose: Kristaus laidotuvių procesijoje, Kristaus ir Marijos susitikime (salubong), kai jųdviejų statulos klajoja (su ištisom miniom iš paskos) miesto gatvėmis, kol susitinka priešais bažnyčią. Mišiose kiekvieną šventosios savaitės dieną buvo vis kitoks aprangos kodas (spalva). Kalbamas kryžiaus kelias einant per 7 bažnyčias. Taip pat kolyčiose visą savaitę dieną-naktį skaitomas filipinietiškas veikalas apie Kristaus gyvenimą Pasyon.

Save plakantys per Didijį penktadienį priklaupė prie koplyčios Ancheleso mieste

Save plakantys per Didijį penktadienį priklaupė prie koplyčios Ancheleso mieste

Beje, nors šalis religinga, čia itin gausu vadinamųjų ladyboy – “trečiosios lyties”, vyrų, besirengiančių kaip moterys, bet dažniausiai nelaikančių savęs moterimis ir nesikeičiančių lyties “pilnai”. Jų Filipinuose regėjau daug daugiau, nei Tailande, kuris jais garsėja, ar bet kur kitur pasaulyje. Visokie vestuvių fotografai, dizaineriai, grožio salonų darbuotojai – beveik vien jie/jos.

Ladyboy (dešinėje) pakeliui į El Nido salas

Ladyboy (dešinėje) pakeliui į El Nido salas

Savitos ir Filipinų laidojimo tradicijos: kas išgali čia pastato savo mirusisiems ištisus namus su tualetais, net antrais aukštais. Ten patys atvyksta per Vėlines, praleidžia naktį. Kitu metu kapą prižiūri samdytas prižiūrėtojas: pas skurdesnius gal ateina kartą per savaitę, o pas turtingesnius, būna, ir tikrąja to žodžio prasme gyvena kape-name.

Daugelio filipniečių ir pavardės ispaniškos, nes ispanai jas teikė taip: konkrečiam miestui priskirdavo ispaniškas pavardes iš tam tikros raidės ir gyventojai turėdavo rinktis. Vardai, tuo tarpu, filpinuose dažnai keisti, be to, prisiimamos ir keistos pravardės, kurios tarsi pakeičia vardus. Štai Filipinų prezidentas Markosas visur pasirašinėja kaip Bongbongas.

Manilos kinų kapinės

Manilos kinų kapinės (bet filipiniečių tokios pat). Kiekviename name palaidota po vieną-du žmones, kiekviename yra atskiras tualetas ir kriauklė ar net dušas

XIX a. pabaigoje Filipinai ėmė siekti nepriklausomybės, bet nebuvo lemta: 1898 m. Filipinus iš Ispanijos tiesiog nukariavo JAV. Mėgstama sakyti, kad “Filipinai kelis šimtmečius gyveno vienuolyne, o tada kelis dešimtmečius – Holivude”. Iš JAV Filipinai perėmė universitetų brolijas, masonus, Rotary: šitų organizacijų simbolių ir šūkių Filipinuose dabar daugiau nei pačiose JAV.

Po “Holivudo” prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, atėjo japonai (1941-1942 m.), tada vėl JAV (1944-1945 m.). Bet tuo metu imperializmas pasaulyje jau nyko ir JAV pagaliau suteikė Filipinams nepriklausomybę.

Sugriauti Filipinai amerikiečiams atsiimant savo koloniją (nuotrauka iš muziejaus)

Sugriauti Filipinai amerikiečiams atsiimant savo koloniją (nuotrauka iš muziejaus)

Nepriklausomi Filipinai pagrindine kalba pasirinko tagalų kalbą, nors šiaip ja kalbėjo tik 25% žmonių (aplink Manilą Lusone). Sebuanų kalba kalba panašiai tiek ar net daugiau filipiniečių. Realybėje liko svarbi anglų kalba, atėjusi iš kolonistų amerikiečių: Filipinuose labiau nei kur kitur Azijoje vietiniai ją moka ir, tiesą pasakius, tikriausiai angliškai lengviau susikalbėti nei bet kuria viena Filipinų kalba (tagalų irgi ne visi gerai moka anapus tagalų tėvynės). Korėjiečiai netgi masiškai važiuoja į Filipinus pigiai mokytis anglų kalbos.

Net kalbėdami savo kalbomis filipiniečiai nuolat “persijunginėja” į anglų kalbą ir atgal. Ne tai, kad įterpia žargoninį žodį: tiesiog gali būti trys ištisi sakiniai angliški, tada trys – tagalų kalba. Tiesa, filipiniečiai tada galvoja, kad visi taip šneka, ir gali taip kalbėti net ir su užsieniečiais. Pvz. “angliškos mišios”, kurias lankiau Pampangos regiono bažnyčioje atrodė taip: angliškas mišiolas, pamokslas – tagalų kalba (bet jei cituojamas Jėzus – tai anglų kalba), giesmės – kapampanganų kalba, bet “Aukojame” tagalų kalba. Taip kalbama Filipinuose!

Filipinietiškai-angliškas 'Grab' (atitinka Uber) vairuotojo atrašymas. 'Po' žodelis išreškia pagarbą ir yra kišamas visur, kartais verčimas kaip 'sir', net kai kalbama su moterimi...

Filipinietiškai-angliškas ‘Grab’ (atitinka Uber) vairuotojo atrašymas. ‘Po’ žodelis išreškia pagarbą ir yra kišamas visur, kartais verčimas kaip ‘sir’, net kai kalbama su moterimi…

Anglų kalba ir darbštumas suteikė Filipinams galimybę eksportuoti… pigią darbo jėgą. Vieni dirba užsieniečiams pačiuose Filipinuose, kur pasaulinės kompanijos steigia skambučių centrus anglakalbėms šalims aptarnauti, buhalterinės apskaitos padalinius, iš Filipinų veikia daugybė virtualių kazino. Kiti dirba užsienyje: tarnaitės Singapūre ir Honkonge; statybininkai Persijos įlankos šalyse; artistai Japonijoje; manikiūrininkės JAV. Ir, turbūt, svarbiausia – jūreiviai. 30-40% visų pasaulio jūrininkų – filipiniečiai.

Pamatęs daugybės filipiniečių sąlygas supranti, kodėl jie nori emigruoti. Čia prie Sebu autonuomos vaikai perrinkinėja šiukšles.

Pamatęs daugybės filipiniečių sąlygas supranti, kodėl jie nori emigruoti. Čia prie Sebu autonuomos vaikai perrinkinėja šiukšles.

“Filipinietis emigrantas” (balikbajanas) yra tapęs tikru nacionaliniu didvyriu – juk tiek siunčia pinigų savo šeimoms, tėvams, paliktiems Filipinuose vaikams. Pamenu, EXPO 2020 parodoje Dubajuje Filipinų paviljonas vienintelis koncentravosi ne į technologijas ar turizmą, o į savo emigrantus. Jiems oro uostuose yra atskiros eilės (dar suskirstytos į “emigrantai jūrininkai” ir “emigrantai, dirbantys žemėje”), muziejuose ar kai kuriuose viešbučiuose – atskiros nuolaidos. Balikbajanams leidžiama be mokesčių parsivežti tam tikro dydžio dėžę daiktų – tai vadinama balikbajano dėže ir net tapo bendriniu žodžiu (“mūsų spintoje telpa dvi balikbajanų dėžės”). Filipinų kine didžiulė dalis filmų yra apie emigrantus. Lietuvą vadiname emigrantų šalim, bet pagal tai, kaip tai matoma viešumoje, mums toli iki Filipinų. Filipiniečius imigrantus myli ir juos priimančios šalys. Jie darbštūs ir dirba, jie dažniausiai emigruoja teisėtai ir nemėgina apsimesti pabėgėliais. Visiems išeina į gera: filipiniečiai uždirba daug daugiau, nei pas save, o užsieniečiai moka daug mažiau, nei mokėti “savam”.

Su Norvegijos piliete, kuri, po karjeros Norvegijoje, grįžo į Filipinus pradėti smulkų verslą. Lietuvius ji žino, sakė, kartu dirbo

Su Norvegijos piliete, kuri, po karjeros Norvegijoje, grįžo į Filipinus pradėti smulkų verslą. Lietuvius ji žino, sakė, kartu dirbo

Neretai būna taip: palikusi savo vaikus seneliams, filipinietė važiuoja dirbti aukle į kokį Dubajų arabų vaikams, kad siųstų namo pinigus, už kuriuos jos pačios vaikai gaus geresnį išsilavinimą ir išvažiuos jau ne kaip juodadarbiai, o kaip kokie daktarai į JAV…

Dar viena filipiniečių “žmonių eksporto” rūšis – žmonos. Niekur kitur pasaulyje nemačiau daugiau tokių porų – ~50-70 m. baltaodis vyras ir ~20-40 m. filipinietė moteris. Dalis jų išvažiuoja į Europą ar Ameriką, bet nemažai ir vyrų atvažiuoja į Filipinus, “žmonos tėvynę”, pavyzdžiui, pigiai pensijai. Kai kurie pabuvę santykiuose metus-kitus išvažiuoja toliau. JAV kariai (tiek baltaodžiai, tiek juodaodžiai) taip Filipinuose paliko ~50000 “maišytos rasės” vaikų, dabar vadinamų amerazijiečiais.

Vyras šioje poroje, su kuria kartu keliavome į Puerto Princesos požeminę upę, daugiau nei dvigubai vyresnis už žmoną

Vyras šioje poroje, su kuria kartu keliavome į Puerto Princesos požeminę upę, daugiau nei dvigubai vyresnis už žmoną

Populiariausia Filipinų sporto šaka – krepšinis (ir didžiausia pasaulyje krepšinio arena yra Filipinuose). Tiesa, jis čia savitas – dalis taisyklių kaip NBA, dalis – kaip FIBA, o dalis tradicijų visai savos (pvz. klubai atstovauja ne miestus, o kompanijas, ir visi žaidžia paeiliui tose pat arenose). Filipinų lyga – antra pagal senumą pasaulyje profesionali krepšinio lyga po NBA.

Mall of Asia krepšinio arenoje

Mall of Asia krepšinio arenoje

Sportui prilygsta ir grožio konkursai – čia jie be galo rimtas reikalas, yra ištisos tarpusavy konkuruojančios “piramidės” (miestų, regionų, šalies konkursai), tačiau bet kuriame rimtesniame nugalėjusi moteris gali tikėtis iki gyvenimo galo turėti “grožio karalienės” titulą, kuris stums ją į priekį karjeroje ir gyvenime.

Miestelyje vyksta grožio konkursas ir iškabintos didžiulės misių nuotraukos, renkasi minios

Miestelyje vyksta grožio konkursas ir iškabintos didžiulės misių nuotraukos, renkasi minios

Antra pagal populiarumą Filipinų sporto šaka – gaidžių peštynės. Kiekvienoje savivaldybėje yra gaidžių arena, kur žmonės atveda savo ilgai augintus kovinius gaidžius. Šiuos matai visur – gryname ore narvuose palei kelio. Štai vienas parištas prie pikapo, štai koks turtuolio kapo prižiūrėtojas atsivedė dienai savo gaidį į kapą… Pagrindinė esmė ten – lažybos (atėjusius visi skatino lažintis), jos trunka dar ilgiu nei pati kova. Daug lemia sėkmė: gaidžiai “apginkluojami” “durklais” ir vienas kuris greit paskerdžia kitą. Skamba žiauriai, bet iš tikro viskas taip greita, kad ne ką tesiskiria nuo tiesiog paskerdimo. Pralaimėtoją šeimininkas suvalgo: Filipinai nėra tokia turtinga šalis, kad čia kas būtų tik “dėl pramogos”, greičiau gal iš poreikio turėti vištienos žmonės kažkada dar sau pasidarė pramogą. Žmogui iš Europos turbūt atrodo keista, kaip filipiniečiai myli, popina gaidį it naminį gyvūnėlį, myli ir juo didžiuojasi, o paskui lengvom rankom atneša į mirtiną kovą.

Gaidžių peštynės (pirmame plane - lažybos)

Gaidžių peštynės (pirmame plane – lažybos)

Na, bet Filipinuose mirtis visada arčiau, nei pas mus. Net ir žmonių mirtis. Ji surprantamesnė.

Filipinų nelaimės

“Bahala na” – populiarus fatalistiškas filipiniečių posakis (“Kas bus tas”).

Ir kaip kitaip, kai Filipinai – šitokia nelaimių talžoma šalis. Ugnikalniai, žemės drebėjimai, taifūnai, milžiniški gaisrai, transporto nelaimės – girdėjau gerą mintį, kad “atsigavimas po nelaimių” yra tiesiog populiariausia žinių tema, nes bent kelios Filipinų dalys nuolat atsigauna po kokios nelaimės.

Taifūno žala

Taifūno žala

Štai kas įvyko Filipinuose per du mėnesius 2022 m., kai buvome tenai:
*Smogė tropinė audra Megi/Agaton (~300 žuvusiųjų, iš kurių nemaža dalis nuo 210 namų palaidojusios nuošliaužos, be to, audra pradangino elektrą dienų dienoms ne vienoje saloje).
*Veržėsi Talio vulkanas, dėl ko evakuoti aplinkiniai kaimai.
*Sudegė maršrutinis laivas iš Polilo į Lusoną (7 žuvusieji, 23 sužeistieji).
*Sudegė miesto kvartalas Maniloje (8 žuvusieji, vietos laikraščio straipsnyje minimi skaičiai “sudegė 10 namų, 20 žmonių liko benamiais, nuostolis 20000 pesų [400 eurų]” puikiai atskleidė, kiek mažai turto turi daugelis filipiniečių).
*Sugriuvo svarbus automobilių tiltas Bohole dėl dar 2013 m. per žemės drebėjimą patirtų pažeidimų (4 žuvusieji, 23 sužeistieji, tarp jų – turistai; greta buvo statomas naujasis, bet taip ir nespėta atidaryti laiku).

Be to, visur kur regėjau buvusių nelaimių ženklus. 2021 m. gruodį praūžęs uraganas Odetė buvo daug ką apgriovęs – nors nuo jo jau buvo prabėgęs pusmetis. Ir prie krioklių tako nebuvo, ir Sipatano tiltų Bohole. Net Sebu didmiestyje buvo daug pastatų nuplėštais fasadais, įskaitant mūsų viešbutį. Atsistatymas lėtas. “Telefonas ir internetas iki šiol neveikia” – sakė muziejaus Sebu šeimininkė. Kitur buvo vietų be elektros. Dažno Filipinų gyventojų Facebook gali rasti vaizdus, kaip taifūnas siaubia jų ne itin kokybiškai pastatytą namą. Straipsniai apie kiekvieno miesto istoriją pasakoja apie katastrofas.

Prie taifūno Odetės prieš pusmetį apgriauto viešbučio. Jis veikia, jame buvome apsistoję, vidus sutvarkytas

Prie taifūno Odetės prieš pusmetį apgriauto viešbučio. Jis veikia, jame buvome apsistoję, vidus sutvarkytas

Mačiau ir kitų nelaimių palikimą: sudegusį kvartalą Iloilo (tie tankiai sustatyti degių medžiagų namai pleška taip smarkiai ir niekuomet nesudega tik vienas).

Filipinų žiniasklaida netgi nekreipia į tai daug dėmesio – katastrofai su kokiais 10-20 žuvusiųjų, kuri mūsuose sukeltų rezonansą metų metams (teismai ir t.t.), čia skiria tik nedidelį straipsnelį. Tik didžiausios gamtinės nelaimės sulaukia kažkiek daugiau dėmesio. Neįtikėtina, bet apie daug nelaimių informaciją pastebėdavome Lietuvos ar JAV žiniasklaidoje, o ne iš Filipinų žiniasklaidoje, kurią irgi keliaudamas sekiau.

Išdegęs rajonas Iloilo

Išdegęs rajonas Iloilo

Kalbintas triračio taksi vairuotojas baisiai peikė savo kolegą, kuris važinėja su savo žmona: “Tai patekę į avariją abu užsimuš, kas vaikus augins?”, tarsi tai būtų laiko klausimas. Paskui rodė savo randus ir pasakojo, kad tiek jis, tiek keleivis buvo smarkiai sužaloti – bet pasidžiaugė, kad nelaimės kaltininkas nuostolius atlygino. Į saugumą Filipinuose tiesiog nekreipiamas dėmesys: štai važiuoja vienu motociklu penkių asmenų šeima, su vaiku, pasodintu ant vairo. Kartą motociklininkas-taksistas gale vežė mus abu. Kai pamatė policiją, paprašė Aistę užsidėti šalmą – nes turėjo tik vieną. Man sakė: “Tau, kadangi sėdi per vidurį, nereikia”.

Taip važiuojant avarijos metu sunkiai gali tikėtis geros pabaigos...

Taip važiuojant avarijos metu (ar tiesiog prireikus staigiai pasukti ir nuvirtus) sunkiai gali tikėtis geros pabaigos…

Filipinuose įvyko ir kai kurios didžiausių istorinių nelaimių. Daugiau nei 4500 žmonės 1987 m. žuvo nuskendus laivui “Dona Paz” – tai didžiausia jūrų nelaimė istorijoje (trys “Titanikai”!). 2012 m. taifūnas Bofa pražudė ~2000, 2013 m. Haijanas ~7000 ir t.t.

Bent jau nusikalstamumo atžvilgiu Filipinuose situacija nebloga, nors tai nėra supersaugi šalis. Tiesa, atskridęs į Manilą, per pirmas pora dienų susidūriau su keliais iš eilės apgavikais: nuo metrą jungti atsisakiusių (ar greičiau besisukusį metrą turėjusių) taksistų iki policininko, kuris, paklaustas “Kur čia bilietų kasa į krepšinio areną?” ėmė organizuoti nelegalų bilietų pardavimą už keliagubą kainą (atsisakėme ir patys paskui radome kasą). O palei kelius Maniloje puikuojasi užrašai “Šis sklypas neparduodamas”, nes būna apgavikų, kurie mėgina “parduoti” atsitiktinius sklypus geroje vietoje.

Motociklai Filipinuose tarnauja ir kaip sunkvežimiai

Motociklai Filipinuose tarnauja ir kaip sunkvežimiai

Bet, pasirodo, tokie dalykai apsiriboja vietomis, kur baltaodžių daug, o tokių vietų Filipinuose dar labai mažai. Kitur filipiniečiai labai sąžiningi – taksistai jungdavo metrą, o skurdaus rajono kavinėje palikus daiktą vietiniai atbėgo iš paskos jį nešdami. Ir kainos atvykus iš Europos juokingos, ir tik mažai kur jos specialiai pakeliamos užsieniečiui. Anuose kraštuose su užsieniečiais filipiniečiai išvis nesusidūrę – kai kurie prašo kartu nusifotorgafuoti, bet šiaip, palyginus su kokia Indonezija, dauguma baikštūs ir tik stebi iš tolo (kurorte mačiau netgi ženklą “Nesistebeilykite į turistus”).

San Chuanas (Lusone), sako, pigiausia vieta pasaulyje mokytis serfingo

San Chuanas (Lusone), sako, pigiausia vieta pasaulyje mokytis serfingo

Sakoma, kad vakariečiai sąžiningesni žodžiu, nei raštu (meluoti į akis nenori, o pvz. visokios reklamos nebūtinai sako tiesą), o filipiniečiai – atvirkščiai. Jie labai nenori pasakyti į akis nieko galimai nemalonaus ir kartais geriau meluos “ne iš piktos valios”.

Taip pat, Filipinuose įprasta viską tikrinti, kad neapgaudinėtum. Viešbučiuose po išsiregistravimo prieš atiduodami užstatą patikrins, ar nepaėmei kokio rankšluosčio. Paimdami mokėjimą garsiai pasako, kiek paima (kad nekiltų ginčas). O norint Manilos metro naudotis nėščiųjų vietomis, rašo, “reikia parodyti ultragarso nuotrauką”. Iš pradžių gali atrodyti keista, bet kelias apgavystėms užkardomas.

Drąsesni filipiniečiai mėgsta fotografuotis su turistais. Čia manęs paprašė kartu nusifotografuoti SWAT komanda... Pasidarėme nuotrauką ir sau.

Drąsesni filipiniečiai mėgsta fotografuotis su turistais. Čia manęs paprašė kartu nusifotografuoti SWAT komanda… Pasidarėme nuotrauką ir sau.

Viena Filipinų saugumo išimtis – politika. Filipinuose gausu politinių nužudymų. Net Manilos oro uostas pavadintas Ninojaus Akino garbei – politiko, kuris nužudytas… tame oro uoste. Iki Rodrigo Dutertės prezidentavimo (2016-2022) filipiniečiai skundėsi narkomanų keliamais nusikaltimais, tačiau šis politikas sudavė narkotikams neregėtą smūgį ir dauguma filipiniečių juo itin didžiuojasi. Tiesa, Vakarų “žmogaus teisių aktyvistams” tas karas nepatiko, nes tai ir buvo karas: per policijos operacijas nužudyta daugiau nei 6000 narkoprekeivių, narkomafijozų ar eilinių narkomanų. Bet Filipinai – kita kultūra ir žmogaus teisės suprantamos kitaip.

Visgi Filipinai – labai demokratinė šalis, tą tradiciją “paveldėjusi” iš JAV. Ir ten tikrai nėra visokių diktatūroms įprastų ribojimų: žmonės noriai kalba apie politiką ir bet kokiom kitom temom, visur galima fotografuoti ir filmuoti, nėra rimtų ribojimų dronams (apskritai Filipinuose gal mačiau daugiau dronų nei kur kitur).

Vigano Krisologų šeimos muziejuje - bažnyčioje nužudyto jų senatoriaus nuotrauka

Vigano Krisologų šeimos muziejuje – bažnyčioje nužudyto jų senatoriaus nuotrauka

Kaip keliauti po Filipinus?

Keliavimas po Filipinus yra labai lėtas. Atrodo, atstumai žemėlapyje nedideli – bet, kaip bevažiuotum, užtruks ilgai. Tik aplink Manilą yra magistralių (mokamų ir brangių), o kitur nelygūs keliai sukinėjasi per begalinius miestelius, pilnus džipnių, motociklų, triračių, kurie gali būti užstatę pusę kelio, vaikšančių žmonių ir laukinių šunų. Dar lėčiau, jei kelias vingiuoja serpantinais per kalnus, kur pusę kelio gali būti prieš daug mėnesių užvirtus nuošliauža ir niekas nieko nedaro, nes kita pusė – laisva (ką daryti susitikus automobilį iš priekio, reikia spręsti patiems). Vietomis kelias gali “dingti”, pasidaryti negrįstas – kaip parodė patritis, verta tikrinti keliose GPS programose, nes ne visi keliai pažymėti.

Kelias link Batado ryžių terasų

Kelias link Batado ryžių terasų

Automobilis yra greičiausias būdas keliauti, nors ir ne “silpnų nervų vairuotojams” (be to, autonuoma Filipinuose brangi). Taip apvažiavome Lusoną ir Sebu salą. ~300 km nuo Ancheleso iki Vigano juo gali nuvažiuoti per ~6 val., bet kalnuose blogiau: nuo Sagados iki Batado ryžių terasų 80 km važiuojama apie 3 val.

Dar lėčiau autobusais. Autobusas iš Kagajano de Oro į Davao (Mindanao sala) 280 km (arčiau nei Vilnius-Klaipėda) įveikė per… 9 val. 20 min. (laiko pridėjo ir stabčiojimai stotyse). Autobusai šiaip būna kelių rūšių – brangiausi (nors vis tiek pigūs) kondicionuojami, pigesni atidarytais langais. “Vietiniai autobusai” (iki kelių val. atstumams) – tai paprastai džipniai (prailginti džipai, kuriems pradžią davė JAV armijos per Antrąjį pasaulinį karą palikta technika). Užsipildžius vidui, jais važiuojama net ant stogo.

Kelionė ant džipnio stogo

Kelionė ant džipnio stogo

Tarp salų kursuoja laivai. Lėčiausi keltai, gabenantys ir automobilius (tiesa, juose smagu sėdėti denyje stebint praplaukiamas salas). Dvigubai greitesni ir brangesni keleiviniai laivai, kur sėdima viduje salone. Dar yra bangkos – mažesni tradiciniai laivai su autrigeriais vietiniam susisiekimui. Kai važiuojama iš miesto vienoje saloje į miestą kitoje, būna galima nusipirkti “bendrą autobuso bilietą”, kur autobusas kelsis keltu. Taip ne visada apsimoka: ne tik dėl kainos, bet ir dėl laiko (yra buvę, kad autobusas nepateko į keltą ir laukė autobusų eilėje, kai tiesiog pėsčias būtum įlipęs).

Kelte iš Sebu į Bantajaną

Kelte iš Sebu į Bantajaną

Štai kelionė iš Borakajaus kurorto į Sebu (“oro keliu” vos 285 km ir į priekį nuskridome per mažiau nei valandą) atrodė taip: 8 val. autobusu Katiklanas-Iloilo, taksi iki Iloilo uosto, 1,5 val. keltu Iloilo-Bakolodas (iš Panajaus salos į Negrosą), 20 min. perkrautu maršrutiniu triračiu motociklu nuo Bakolodo uosto iki stoties (5 keleiviai ir 5 lagaminai viduje!), 8 val. naktiniu autobusu Bakolodas-Sebu, kuris pakeliui dar keliasi keltu Eskalantė-Tabuleanas (2 val., iš Negroso salos į Sebu) ir šiame kelte privaloma būti išlipus.

Naktiniame kelte

Naktiniame kelte

Tokiom aplinkybėm nieko keisto, kad turistui norisi negaišti laiko ir skristi lėktuvu. Tai paprasta iš Manilos, kažkiek – Sebu, bet šiaip oro kelių tinklas nėra labai geras. Jeigu žemės transportu gali nukeliauti per kokias 7-8 val., tai skrydžio, deja, nebus išvis (pvz. Manila-Viganas). O tarp mažesnių miestų dažnai tenka skristi per Manilą ar Sebu, kas labai gaišta laiką. Manilos oro uostas nepatogiausiai sutvarkytas iš visų tokio dydžio oro uostų, kokiuose buvau: keturi jo terminalai stovi toli vienas nuo kito, praktiškai tai tarsi skirtingi oro uostai: tarp jų, būna, tenka važiuoti taksi, prieš tai atstovėjus taksi eilę (nuo pirmojo iki trečiojo terminalų – 5 km, t.y. toliau nei nuo Vilniaus oro uosto iki Vilniaus senamiesčio). Taigi, persėdimui Maniloje reikia pasilikti laiko, jei teks keisti terminalą, o ir skrydžiai linkę vėluoti.

Sudėtingas transportas turi ir vieną pliusą – vietos, į kurias nuvažiuoti sunkiau, nėra “užgultos” turistų. Na, pvz., Viganas – būtų vertas dėmesio, bet gaišti 10 val. kelionei autobusu iš Manilos į vieną pusę daug kas nesiryžta (realiai pirmyn-atgal “sudegintum” dvi atostogų dienas). Tad ten vyrauja filipiniečiai, kurie kelionėms po savo šalį turi daugiau laiko.

Autonuomos salonas Manilos oro uoste

Autonuomos salonas Manilos oro uoste

Miestų viduje viešojo transporto tvarka visur skirtinga, bet beveik niekur jokios informacijos nėra (reikia klausinėti žmonių ar žinoti, kur yra vairuotojo nuolat kaitaliojamose krypčių lentelėse esančios vietos). Tik Maniloje pastatytas metro (nors linijos eina toli gražu ne visur ir nėra patogios: pvz. norint važiuoti į kitą pusę dažnai reikia perbėgti judrią gatvę).

Kitur viešojo transporto pagrindas – džipniai ar sumodernintos jų versijos, galbūt motorelos. Greita taksi (su taksometrais) yra “mažieji taksi” motociklai su priekabomis (reikia sutarti dėl kainos). “Uber” nėra, bet yra panašus “Grab” – tačiau jis tiesiog brangesnė taksi versija.

Džipnio viduje

Džipnio viduje

Filipinų maistas, parduotuvės ir nakvynės

Filipinų virtuvė, priešingai daugybei “didžiųjų” Azijos virtuvių, beveik nežinoma anapus Filpinų. Iš pradžių atrodė nieko keisto: patiekalai tokie skirti “užkimšti skrandį”. Valgomi visi organai, snukiai ir t.t., ant visko pilama daug acto ir sojos padažo, o pagrindas, aišku, ryžiai. Porcijos nedidelės – kai rašo “3-4 žmonėms” suvalgydavome dviese – o juk Lietuvoje ar ypač Amerikoje žmonės jau sako, kad mes nedaug valgome.

Gatvės maistas

Gatvės maistas

Kita vertus, ilgainiui radau įdomesnių patiekalų. Įdomūs jų ryžiai su česnaku, “adobo” paruošimas (su česnaku ir actu). Kai kurie patiekalai keisti – balutas (apvaisintas kiaušinis su pusiau išsivysčiusiu paukšteliu, kuris valgomas visas) ar lečonas (ant prekystalio guli visas paršelis ir tavo akyse tau atpjauna norimą dalį). Šiaip sako, kd filipiniečiai valgo viską, ir kai kuriuose regionuose rasi ir šunienos, katienos, šikšnosparnienos, žiurkienos – bet tai jau rečiau ir akivaizdžiai nemačiau.

Lečonas

Lečonas

Be to, Filipinai didžiulė rinka, ir turi savo greito maisto tinklus, kurių garsiausias “Jolibee”. Vien restoranų Filipinuose pakanka, kad jis patektų į didžiausių pasaulio restoranų tinklų šimtuką!

Taip pat Filipinuose itin išplitę korėjiečių restoranai – net kaimuose jų būna. Tai Filipinuose, atrodo, antra virtuvė po pačių filipiniečių ir niekur kitur pasaulyje (išskyrus Korėją) nemačiau jos tiek daug.

Valgysim neriboto korėjietiško barbekiu Borakajuje

Valgysim neriboto korėjietiško barbekiu Borakajuje

Filipinuose nėra paplitusios mokėjimo kortelės – net kai kuriuose parduotuvių, degalinių, restoranų tinkluose jų neima, o “užkampiuose” gali nebūti ir bankomatų. Verta apsirūpinti grynais pinigais didmiesčių (Manilos, Sebu) nemokamuose bankomatuose, arba vežtis grynus JAV dolerius (eurų kursas prastas).

Ieškant nakvynės, galima patikrinti kelias interneto svetaines. Bet netgi ir taip pamatysite tik nedidelę dalį viešbučių: daugybės Filipinų viešbučių, ypač pigiausių, nėra internete išvis, jie reklamuojasi tik gatvės reklamomis (kartais galima gauti geresnį pasiūlymą už 12 val. nei 24 val.).

Uolų prislėgtas El Nido kurortas

Uolų prislėgtas El Nido kurortas

“Paprastą” viešbutį galima gauti itin pigiai – ten bus lova, kambarys, retsykiais – vaizdas pro langą. Bet augant poreikiams kaina gali augti greitai. Tarp poreikių – ne tik didesnis kambario plotas. Kai kuriuose pigiausiuose viešbučiuose gali nebūti šilto vandens, kondicionieriaus, mažas vandens spaudimas, taip pat daug kur Filipinuose, būna, dingsta elektra, o vėl paleista gali “sudeginti” prietaisus (mums sudegė vienas telefono pakroviklis). bet, jei užsakai numerį vietoje, gali nueiti pažiūrėti (pvz. ar yra vanduo).

Nuo filipinietiško elektros tiekimo sudegęs akumuliatorius

Nuo filipinietiško elektros tiekimo sudegęs akumuliatorius

Filipinus verta atrasti!

Prieš keliaujant į Filipinus, apie šią šalį žinojau mažiau, nei apie daugelį 100 mln. gyventojų turinčių šalių. Ir daug kam taip: kažkaip skrydžiai į Filipinus dažnai brangesni, nei į kokį Tailandą, Malaiziją ar Balį, o ir vietoje keliauti ilgiau užtrunka, tai europiečiai Filipinus pasilieka “rezervui”, kuris nebūtinai kada ateina. O Filipinuose tad vyrauja turistai iš Azijos. Tiesą pasakius, nemažai Filipinuose kalbintų europiečių ten ir patraukė tai, kad Filipinai “mažiau atrasti ir nuvalkioti”.

Romėnais persirengę vyrai Didįjį penktadienį Ancheles pozuoja prie Pabasos koplyčios, kur visą Didžiąją savaitę giedamas Pasjonas (filipiniečių veikalas apie Kristaus gyvenimą)

Romėnais persirengę vyrai Didįjį penktadienį Ancheles pozuoja prie Pabasos koplyčios, kur visą Didžiąją savaitę giedamas Pasjonas (filipiniečių veikalas apie Kristaus gyvenimą)

Tačiau Filipinai tikrai turi savo dvasią, “pasaulinio lygio” lankytinų vietų, ir, todėl, manau laiko klausimas, kada jie bus atrasti. Tai ir vyksta – nuo 2013 m. iki 2019 m. (pandemijos išvakarės) turistų išaugo daugiau nei dvigubai.

Paoajaus bažnyčia styro iš žalių laukų Lusone

Paoajaus bažnyčia styro iš žalių laukų Lusone

Jeigu esate Azijos mylėtojai – tikrai verta atrasti Filipinus, unikalią vietą, kur susiduria Azijos, Amerikos ir Ispanijos kultūros. Kur susiduria uolos, vandenys, kalnai ir sugebanti tame išgyventi žmonija. Kur tvirčiausia pasaulyje katalikybė pagimdė net ir “kruvinas” tradicijas. Kur dėl lėtų kelių dar yra atokių kultūrų ir kaimų – ir atradimo džiaugsmo.

Filipinų salų grupių žemėlapis su svarbiausiomis lankytinomis vietomis

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , ,


Saudo Arabija – (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

Saudo Arabija – (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

| 4 komentarai

Vieniems Saudo Arabija – Viduramžių šalis. Karalius ten turi absoliučią galią, oficiali religija (islamas) apibrėžia viską nuo aprangos iki parduotuvių darbo laiko, o bausmės vykdomos viešai nusikaltėliams „kapojant“ galvas ar nupjaunant rankas.

Bet Saudo Arabija asocijuojasi su ateitimi. Pasakiški turtai, superaukšti dangoraižiai ir visa tai atnešusi naftos pramonė.

Saudo Arabija taip pat ir islamo ir arabų tautos gimtinė, kurioje stūkso šventasis Mekos miestas ir senųjų civilizacijų griuvėsiai begalinėse nuostabiose dykumose. Jų niekada neužkariavo jokie okupantai.

Iki pat 2019 m. turistai nemusulmonai beveik neturėjo teisės patekti į Saudo Arabiją. Tuomet naujas Saudo Arabijos kronprincas užsimojo iš peties: jau 2030 m. Saudo Arabija gyvens (ir) iš turizmo!

2022 m. tapome vienais pirmesnių turistų, savarankiškai apvažiavusių automobiliu Saudo Arabiją: ar „uždraustoji karalystė“ tikrai keičiasi ir kaip ji atrodo iš vidaus?

Medinos mečetė, antra pagal šventumą musulmonams. Po ja - pranašo Mahometo kapas, o visas Medinos centras virtęs nuolatiniu piligrimų miestu. Čia mečetė pro vieno tokių piligrimų viešbučių langus

Medinos mečetė, antra pagal šventumą musulmonams. Po ja – pranašo Mahometo kapas, o visas Medinos centras virtęs nuolatiniu piligrimų miestu. Čia mečetė pro vieno tokių piligrimų viešbučių langus

Rijadas – arba kas ta Saudo Arabija?

Saudo Arabijos sostinė Rijadas – antras pagal dydį viso arabų pasaulio miestas! Jame – net 7 mln. žmonių. Tokiuose „pasauliniuose supermiestuose“ neretai lieka mažai vietinės dvasios, bet tik ne Rijade! Iš karto pasijutome patekę į kitą pasaulį, prie kurio vertėjo skubiai pratintis, nes „gilyn į Saudo Arabiją“ viskas ėjo tik „keistyn“.

Rijado senamiestis - labai apgriuvęs. Tiesa, nuo pagrindinių kelių to nesimato. Senuose rajonuose gyvena vien skurdoki imigrantai

Nepaisnt Saudo Arabijos turtų Rijado senamiestis – labai apgriuvęs. Tiesa, nuo pagrindinių kelių to nesimato. Senuose rajonuose gyvena vien skurdoki imigrantai. Iš viso net 40% Saudo Arabijos gyventojų – imigrantai, dauguma – juodadarbiai

Visų pirma, religija. Saudo Arabija nėra tiesiog „musulmoniška šalis“: tai tarsi „islamo Vatikanas“. Islamas Saudo Arabijoje nėra „tiesiog religija“, tai – Vienintelė Tiesa, kiekvienas gyvenimo aspektas persmelktas ja. Saudo Arabijoje uždrausta statyti bažnyčias, netgi nešioti kryželius. Užtat joks miesto pastatas negali būti nutolęs daugiau kaip 800 metrų nuo mečetės. Todėl garsus muedzinų šauksmas maldai – nuolatinis palydovas dieną ir naktį – kietai miegu, bet neįmanoma naktį nenubusti. O jam nuskambėjus dienos metu, visos parduotuvės staiga užsidaro – tiek istoriniame turguje aplink Masmako tvirtovę, tiek kelių „Akropolių“ dydžio prekybos centruose. Maldos įrašas paleidžiamas ir prieš kiekvieną Saudo Arabijos avialinijų skrydį. Modernaus Rijado Nacionalinio muziejaus ekspozicija prasideda nuo videoinstaliacijos pasaulio sutvėrimui. Gamtos istorijos aprašuose ten rašoma: „Tektoninės plokštės juda Alacho valia“, „Skirtingomis epochomis Alachas sutvėrė skirtingus gyvūnus, kad užimtų tas pačias ekologines nišas“. O penktadienį – musulmonams šventą dieną – apie vidurdienio maldą netyčia atsidūrę Rijado senamiestyje, greitai supratome kaip reikiant „įkliuvę“: nebeliko kur eiti, nes visas gatves staiga užtvėrė į mečetes netelpantys vyrai, maldos kilimėlius pasitiesę tiesiog ant asfalto. Teko laukti, kol maldos ir imamų pamokslai baigsis!

Vyrai Rijado gatvėje ruošiasi maldai pagaliuku valydami dantis. Nė vienos moters - be mano žmonos - aplink nebuvo

Vyrai Rijado gatvėje ruošiasi maldai pagaliuku valydami dantis. Nė vienos moters – be mano žmonos – aplink nebuvo

Antra, lytys. Jos Saudo Arabijoje turi konkrečias roles – ir į moterį neretai žiūrima tarsi į vaiką. Keliavome dviese su žmona Aiste, bet aplinkiniai kalbėdavo tik su manim. Net Aistės paso, būdavo, dažniausiai neprašydavo. Pavyzdžiui, paklausdavo manęs „Koks jos vardas?“. Kartą Aistė atsisėdo, kur negalima, o pastabą gavau aš – maždaug, prižiūrėk savo žmoną. Iki 2018 m. moterims Saudo Arabijoje net drausta vairuoti – dabar, tiesa, Rijade matėme ne taip ir mažai vairuojančių moterų. Nuomotu automobiliu virš 4000 km aplink visą Saudo Arabiją nuvairavo būtent Aistė – ir sulaukė nebe *tiek* daug kreivų žvilgsnių. Tik mažuma vyrų turi po kelias žmonas, bet pakankamai, kad atkreiptum dėmesį. Tai atsispindi ir parduotuvių lentynose: yra superdideli pakeliai superdidelėms šeimoms (juk ne po vieną vaiką kiekviena žmona pagimdo).

Važiuojame per dykumą

Važiuojame per dykumą

Trečia, apranga. Negalima rengtis taip, kad matytųsi nuogi keliai ar pečiai. Beveik visos moterys iš viso rengiasi vienodai: juodomis abajomis iki pat žemės, juodomis skarelėmis. Daugelis dar ir dengia veidą nikabais – matosi tik akys. Prieš nuvykdama į Rijadą Aistė manė, kad gal, kaip kokiame Dubajuje, taip rengiasi tik musulmonės – bet išvydusi aplinkines bei pajutusi žvilgsnius į bet kokį „atvirumą“, visą kelionę po Saudo Arabiją pati vilkėjo abaja ir skarele, galiausiai įsigijo ir nikabą (tiesa, šį rišosi tik šalies „užkampiuose“, kur moterų be nikabo beveik nėra, o ne sostinėje). Juk dar 2017 m. už pernelyg atvirą aprangą galėjai sulaukti religinės policijos smūgių.

Saudo Arabijos moterų apranga.

Tipinė Saudo Arabijos moterų apranga. Iš pradžių gal norisi pagalvoti, kad, štai, Saudo Arabijoje viskas daug griežčiau su apranga, nei Europoje. Bet paskui supranti, kad ne visai: juk ne tik Saudo Arabijoje draudžiama rengtis taip, kaip įpratusios vakarietės. Juk ir daug Vakarų šalių (pvz. Prancūzijoje) draudžiama rengtis taip, kaip rengiasi Saudo Arabijos moterys (nikabai ir pan.)!

Saudo arabų vyrai renkasi tautinius rūbus. Kairėje - agalai, prispaudžiantys skarą vyrui. Tiesa, jie yra tik oficialios (black tie atitikmuo) aprangos dalis

Saudo arabų vyrai renkasi tautinius rūbus. Kairėje – agalai, prispaudžiantys skarą vyrui. Tiesa, jie yra tik oficialios (black tie atitikmuo) aprangos dalis

Ketvirta, restoranai ir paslaugos. Daugybėje restoranų yra atskiros zonos „viengungiams“ (suprask, vyrams) ir „šeimoms“ (tai apima ir moteris be vyrų). „Šeimų zonose“ kiekvienas staliukas yra atskiroje kabinoje su užuolaidomis, kad joks vyras – išskyrus šeimos narius – nepamatytų moters veido, kai ši nusiima nikabą valgymui. Na, įspūdinga ateiti į kokį, atrodo, „visur gi vienodą“ „McDonald‘s“ ir staiga patekti į tokią šeimų zoną! Dar labiau „segreguoti“ sporto klubai, kirpyklos, grožio salonai: jie lytims atskiri, moterims skirtieji be langų, su grėsmingais užrašais „Užeiti tik damoms!“.

Šeimų zona restorane. 'kambarėliai' pilnai užsitraukia užuolaidomis

Šeimų zona restorane. ‘kambarėliai’ pilnai užsitraukia užuolaidomis

Penkta, viešbučiai ir butai. Daugelyje jaučiausi tarsi kokiose Viduramžių pilyse: langų mažai ir jie nedideli, su kokiom neatsitraukiančiom užuolaidom, grotom ir/ar matiniais stiklais: kad tik niekas neišvystų moterų be abajų viduje! Net nesupranti, kad išaušo rytas. Daug ir numerių su tradiciniais baldais: madžliu ar bent moderniu jo aitikmeniu – sofų pusračiu. Kai kurie su „azijiniu tualetu“ (skyle).

Buto interjeras - lovos ir madžlis. Įprastai madžlis būna atskirame kambaryje

Buto interjeras – lovos ir madžlis. Įprastai madžlis būna atskirame kambaryje, bet kadangi čia nuomojo tik vieną kambarį, tai prisitaikė. Daugiau jokių baldų sėdėjimui nėra. Madžlių, pasirodo, būna įvairiausių stilių – kiekvienas regionas turi savo ir Džidos Tajebato muziejuje matėme įvairiausius variantus, bet visų esmė – sėdėjimas puslankiu

Šešta, valdžia ir įstatymas. Valstybė Saudo Arabijoje – tai karalius ir karališkoji šeima. „Saudas“ – tai ne kas kita, kaip karaliaus pavardė! Saudų dinastija – didžiausia pasaulyje: juk šalies įkūrėjas Abdul-Azizas Saudas, gyvenęs 1875-1953 m., turėjo ~22 žmonas ir 45 sūnus (dukterų niekas neskaičiavo) bei ~1000 anūkų!!! Valdovų nuotraukos puikuojasi ant pastatų, o įstatymų nėra išvis: yra tik valdovų dekretai ir Koranas, sunos. Vagims gali būti nupjautos rankos ir kojos, o mirties bausmės vykdomos viešai (iš anksto nepraneštu laiku): kaip buvo keista stovėti, atrodo, prie tokios ramios Rijado Al Safa aikštės, žinant, kad bet kada čia gali būti atvesdintas nuteistasis, o budelis nukirsti jam galvą kardu! Vos lėktuvas nutūpė Rijade nuskambėjo įspėjimas apie mirties bausmę už narkotikų įvežimą, o dėl alkoholio irgi turistams išimčių nėra: „Mūsų šalimi galima džiaugtis ir be alkoholio“ skelbia Saudo Arabijos reklama turistams. Na, Saudo Arabija jau ir taip daug prisitaikė: matant Rijado prekybos centrų „multipleksus“, sunku patikėti, kad iki „atsivėrimo“ (2017 m.) kinas Saudo Arabijoje buvo apskritai nelegalus.

Aistei už nugaros - Rijado aikštė, kur vykdomos mirties bausmės. Buvo penktadienio vidudienis, kai, sako, kaip tik ir būna tas makabriškas spektaklis - gal todėl į aikštę mūsų neleido ir pasiūlė eiti aplink

Aistei už nugaros – Rijado aikštė, kur vykdomos mirties bausmės. Buvo penktadienio vidudienis, kai, sako, kaip tik ir būna tas makabriškas spektaklis – gal todėl į aikštę mūsų neleido ir pasiūlė eiti aplink

Saudo Arabija gimė iš musulmonų šventiko Mahometo Abdul Vahabo, gyvenusio 1703-1792 m., tiesų. Jis teigė, kad islamas – sugadintas ir reikia grįžti prie jo ištakų. Jo idėjos davė pradžią vahabizmui (salafizmui): pačiai tradiciškiausiai ir griežčiausiai islamo formai, kurios daugelis vakariečių prisibijo, tapatina su terorizmu.

Dirija prie Rijado, kur gimė pirmoji Saudų valstybė. Dabar daugiausiai griuvėsiai

Dirija prie Rijado, kur gyveno Abdul Vahabas ir gimė pirmoji Saudų valstybė. Dabar daugiausiai griuvėsiai

Saudų šeima – ištikimi Vahabo sekėjai – dar 1727 m. ir 1824 m. pabandė įvairias arabų gentis suvienyti į pirmąją vahabistinę valstybę. Abusyk nepavyko: juos įveikė nuosaikiai musulmoniška Osmanų Imperija, itin bijojusi anų „sukilusių radikalų“ – tarsi šiuolaikinis pasaulis bijo Islamo valstybės.

Valdovų nuotraukos - karalius Salmanas, kronprincas Mahometas, faktiškai valdantis už tėvą

Valdovų nuotraukos ant Rijado pastato – karalius Salmanas dešinėje, kronprincas Mahometas, faktiškai valdantis už tėvą, kairėje, o centre – Abdul-Azizas, Saudo Arabijos įkūrėjas, Salmano tėvas ir Mahometo senelis

Trečias kartas Saudams nemelavo: karalius Abdul-Azizas Saudas, 1902 m. užėmęs Rijadą, pasinaudojo pasaulio panirimu į Pirmąjį pasaulinį karą, kad įtvirtintų valstybingumą. Dirija miestas, kur gimė pirmoji Saudo valstybė, man lankantis buvo uždarytas turistams, bet Masmako tvirtovę pačiame Rijado centre pavyko aplankyti: ten ir pasakojimai apie Abdul-Azizą, ir Rijado vaizdai iš apie 1940 m. Tada, pavyzdžiui, dantistai traukdavo dantis tiesiog aikštėse, Masamko fortą supo drėbto molio namai (jų, apgriuvusių, atokiau pagrindinių gatvių dar likę). Viską pakeitė nafta. Ir šiandien Rijado simboliai – jau dangoraižiai, tokie kaip Kingdom Center (Karalystės centras) su „dangaus tiltu“.

Karalystės centras

Karalystės centras. Skylė fasade ne šiaaip sau – tuo metu, kai statytas 2002 m., Saudo Arabijoje nebuvo galima statyti pastatų su daugiau nei 30 aukštų. Bet norėta, kad pastatas būtų net 302 m aukščio – tad palikta skylė

Europos sostinėse turime daugybę senų pastatų – bet gyvenimo būdas visur modernus, „tarptautinis“. O Rijade senų pastatų likę mažai – užtat visa kultūra „senovinė“, vietinė!

Taip atrodo Kingdom Center tiltelio vidus

Taip atrodo Kingdom Center tiltelio vidus

Ar gal ne tokia jau ir senovinė! Čia tik mes įpratę galvoti, kad „Saudo arabai labai konservatyvūs, senamadiški“, o vakarietiškos žmogaus teisės palyginus – „nauja ir modernu“. Bet tiesa ta, kad ir vakarietiškas požiūris į žmogaus teises, ir Saudų vahabizmas – panašiai naujos tradicijos! Abi atsirado prieš kokius 200 metų, o rimčiau ėmė plisti po Antrojo pasaulinio karo. Abidvi siekė reformuoti savas visuomenes (atitinkamai krikščionišką ir islamo pasaulius). Vahabizmo naujumą gerai suvoki muziejuje išvydęs kokio 100 metų senumo beduinių moterų apdarus – jie irgi uždari, bet labai spalvingi. Juodos abajos atėjo po Saudų užkariavimų, prasidėjusių Rijade, o po islamo pasaulį ši mada plito ir Saudo Arabijos naftos pinigų dėka.

Pažiūrėjęs šią nuotrauką (Al Ulos senamiestis) supratau, kad už mūsų ėjusi moteris su nikabu papozavo, parodydama V ženklą. Tautiniai rūbai jokiu būdu nereiškia, kad žmogus yra nemodernus, kaimietiškas, nežino šiuolaikinių "Instagram" ar "Tik Tok" realijų - Saudo Arabijoje taip rengiasi kone visi ir visos.

Pažiūrėjęs šią nuotrauką (Al Ulos senamiestis) supratau, kad už mūsų ėjusi moteris su nikabu papozavo, parodydama V ženklą. Tautiniai rūbai jokiu būdu nereiškia, kad žmogus yra nemodernus, kaimietiškas, nežino šiuolaikinių “Instagram” ar “Tik Tok” realijų – Saudo Arabijoje taip rengiasi kone visi ir visos.

Kaip ten bebūtų, tikroji Saudo Arabijos dvasia dabar – ne blankokame Rijade. Ji – dykumose, kurios supa Rijadą.

Laukinės Saudo Arabijos dykumos ir apleisti senamiesčiai

Rijadas, kaip ir kiti Saudo Arabijos miestai – tik civilizacijos salelės milžiniškoje dykumoje, kur gali važiuoti šimtus kilometrų nepamatydamas nė vieno namo, nė vienos degalinės. Juk Saudo Arabija – dvylikta pagal dydį pasaulio valstybė, dydžio sulig visa vakarų Europa!

Per dykumoje pustomą smėlį

Per dykumoje pustomą smėlį. Net Rijade nuolat tvyrojo toks ‘geltonas rūkas’, o automobilis būdavo juo pasidengęs

Nustebino, kokia Saudo Arabijos dykuma įvairi: vienur ji pilna nuostabių raudonų uolų (Al Ula), kitur ruda ir kalvota, dar kitur ir lygi ar išvis kaip savana su retais medžiais. O jei norisi „atvirukinės“ geltono smėliuko kopų dykumos, verta patyrinėti į nuotraukas iš palydovo: ten, kur geltoni ar raudoni ruožai, dykuma bus tokia. Saudo Arabijos keliai puikūs, per valandą nuleki kokius 130 km – todėl peizažai nuolat keičiasi, kelionė neprailgsta. Iš viso nuvažiavome 4200 km – gaila, kad kilometrai autonuomose riboti, teko primokėti.

Saudo Arabijos peizažai ties Al Ula. Eismas Saudo Arabijos miestuose labai chaotiškas, beveik nebūna posūkių į kairę - reikia važiuoti tolyn ir apsisukti. Bet važiuoti per dykumas labai ramu ir gražu

Saudo Arabijos peizažai ties Al Ula. Eismas Saudo Arabijos miestuose labai chaotiškas, beveik nebūna posūkių į kairę – reikia važiuoti tolyn ir apsisukti. Bet važiuoti per dykumas labai ramu ir gražu

Važiuodamas per dykumą nuolat mačiau kupranugarių kaimenes, asilus, ožius laukinėje gamtoje. Ir džipus, kuriais nuvažiavę nuo kelio vietiniai kur nors piknikauja palei didingas uolas. Jei tik nepakyla vėjas, o kartu su juo – smėlio audra. Vietiniai prisitaikę ir prie to: moterų veidai uždengti, vyrai savo languotom skarom gali juos čia pat užsidengti.

Kupranugariai eina per kelią

Kupranugariai eina per kelią priešais seną baltą pikapą
– tokių Saudo Arabijoje irgi daug

Turi Saudo Arabija ir kalnų (Taifo miestas 1879 m aukštyje), ir kraterių (ypač nuostabus Vabos krateris baltu druskingu dugnu).

Vabos krateris

Vabos krateris

O vienas romantiškiausių ir žaviausių dalykų Saudo Arabijos platybėse man – dykumų miestelių senamiesčiai. Jais Saudo Arabija nesigiria, apie juos prieš kelionę išvis nieko nežinojau. Nes jie – visiškai apleisti, griūvantys, nė vieno sveiko namo! Kai kur tik sienos belikusios, kai kur, atrodo, šeimininkai tik vakar išsikėlė. Vaikštai visiškai vienas siauromis gatvelėmis. Medinės durys baugiai plazda vėjyje. Į daugelį namų gali užeiti, užlipti trupančiais laiptais, pamąstyti apie šimtmečius ten virusius gyvenimus. Tikras digerių rojus! Vaizdas šiek tiek primena siaubo filmą ar istorijas apie pasaulį po apokalipsės. Mintyse gimė ištisi scenarijai, ypač ten vaikštant vakarais – o kas jei pakliūtum į tokį apleistą miestą, tarsi į Bleiro raganos mišką, ir kur beeitum jis niekada nesibaigtų?

Apleistame Šakros senamiestyje

Apleistame Šakros senamiestyje

Ušaikeras, 200 km nuo Rijado, sena piligrimų stotelė pakeliui į Meką, dar kažkiek pareklamuotas – nors ir ten jei kryptingai eini nuo centro, visų pirma dingsta suremontuoti namai, paskui išnyksta griuvėsius tarsi Potiomkino kaimai slepiančios sienos, galiausiai ir durys ar spynos ant namų, o pačiame gale jau ir iš namų belikusios sienos, ir taip miestas nejučia perauga į dykumą.

Ušaikeras toliau nuo centro

Ušaikeras toliau nuo centro

O štai gretima Šakra buvo totalus atradimas: tiesiog užsisakėme viešbutį pakeliui iš Rijado, o pasirodo tas viešbutis – tai bokštas senamiesčio vidury su nuostabiais vaizdais į didžiulį apleistą rajoną. Apie tą senamiestį internete beveik jokios informacijos nėra, nors valdžia ten kažką mėgino tvarkyti: iškabino užrašus „Šiame name gyveno ir mirė XXX“ ir pan. Tai buvo pirmas mums toks senamiestis, tad dar bergždžiai mėginome klausti viešbučio šeimininko “O kada ir kodėl šitas rajonas apleistas?”. Jis nė nesuprato klausimo – kaip mes nesuprastume jei mūsų klaustų “O kodėl Vilniaus senamiestis vis dar gyvenamas?”. Saudo Arabijoje savaime suprantama, kad seni namai, kaip seni baldai, “išmetami”, apleidžiami.

Atstatytoje Šakros gatvėje. Graži siena iš tikro tiesiog slepia griuvėsių lauką anapus

Atstatytoje Šakros gatvėje. Graži siena iš tikro tiesiog slepia griuvėsių lauką anapus

Tiesą pasakius, daug kur anapus Europos paveldas nesaugomas: tik kitur (pvz. Amerikoje) tai reiškia, kad, tiesiog, seni namai griaunami ir pakeičiami naujais. O kodėl Saudo Arabijoje nauji rajonai pastatyti *šalia*, o ne *vietoj* nereikalingų senamiesčių? Atrodo, paaiškinimas toks: ~1960 m. Saudo Arabijai sparčiai turtėjant iš naftos, vietiniai gavo pinigų naujiems, moderniems namams. Dykuma begalinė – tad, užuot griovę savo senus namus, naujus statydavo naujuose sklypuose. Tuo tarpu savo senus namus išnuomodavo: tuo metu į Saudo Arabiją kaip tik plūdo imigrantai, dirbę statybose, naftos pramonėje ir kitur – trūko gyvenamojo ploto. Bet dar po kelių dešimtmečių ir tie imigrantai apgyvendinami kitur – ir tada senamiesčiai galutinai apleisti.

Viešbutyje sugriuvusiame Šakros senamiestyje. Tarp sugriuvusių namų stypso tvarkingos beveik vien mečetės. Joms Saudo Arabija neleidžia griūti. Tik kam skirti jų garsūs šauksmai maldai virš "mirusių" miestų?

Viešbutyje sugriuvusiame Šakros senamiestyje. Tarp sugriuvusių namų stypso tvarkingos beveik vien mečetės. Joms Saudo Arabija neleidžia griūti. Tik kam skirti jų garsūs šauksmai maldai virš “mirusių” miestų?

Tuo „atsiverianti uždrausta karalystė“ Saudo Arabija labiausiai žavi: čia pilna vietos atradimams!

Ir paskutinis Saudo Arabijos dykumų akcentas – fortai, gynę šeichų dykumų valdas nuo priešiškų genčių. Vien Hailo miestas šiaurėje turi tris fortus ar pilis. Nuo Arabų Kalifatų laikų prieš 1000 metų iki pat XX a. Saudo Arabija niekada nebuvo nei suvienyta, nei visa užkariauta. Įvairios imperijos (pvz. turkai-Osmanai) valdė jos fragmentus, bet Saudo Arabijos širdis visada likdavo su dykuma ir jos kupranugariais „susiliejusių“ arabų genčių valdžioje.

Vienas fortų Haile

Vienas fortų Haile

Tai gal Saudo Arabiijos sprendimas „sukti į turizmą“ labai išmintingas, gal pakanka pasistengti ir Saudo Arabija pritrauks dešimtis milijonų turistų kasmet? Deja, deja, visą laiką Saudo Arabijoje lydėjo jausmas: šalis žaviausia ten, kur valdžia pernelyg nesistengė. O ten, kur įsijungė kronprinco „total(itar)inio turizmo mašina“, ji tik viską sugadino: autentika keičiama dirbtine pseudoprabanga, kelionės apsunkinamos aibe biurokratijos (privalomi gidai ir pan.), daugybė vietų uždaryta „buldozerinėms rekonstrukcijoms“ kurios niekada nesibaigia ir, atrodo, net nevyksta, bet nė nesivarginama pranešti apie atidarymo laikus ar datas, moderniuose turizmo informacijos centruose negausi jokios informacijos ir t.t.

Iš Ušaikerio parko ant kalno atsiveria vaizdas į visiškai sunykusius senojo mietso pakraščius. Kaip matyti nuotraukos apačioje, jau apnykęs ir past parkas nors nė nebuvo iki galo įrengtas. Lemputės dar neįsuktos, o jau viskas aplaužyta.

Iš Ušaikerio parko ant kalno atsiveria vaizdas į visiškai sunykusius senojo miesto pakraščius. Kaip matyti nuotraukos apačioje, jau apnykęs ir past parkas nors nė nebuvo iki galo įrengtas. Lemputės dar neįsuktos, o jau viskas aplaužyta.

Ir tas „totalinio turizmo plentvolis“ važiuoja vis toliau: naujos ir naujos vietos aptveriamos, uždaromos. Kokia gali būti visų Saudo Arabijos grožybių ateitis supratau Al Uloje, nuostabiausioje Saudo Arabijos dykumų vietoje – iš kurios, nepaisant viso gamtos ir istorijos grožio, išvykau su nemenku kartėliu.

Atkurtas senamiesčio fragmentas - kaip turgus - Unaizaho mieste

Atkurtas senamiesčio fragmentas – kaip turgus – Unaizaho mieste

Al Ula – nuostabiausia Saudo Arabijos vieta…

Al Ula yra Saudo Arabijos stebuklas! Uolose iškalti 2000 nabatėjų kapai-rūmai. Tų pačių, kur sukūrė Jordanijos Petrą. O dar įspūdingos įvairiausių formų uolos, gamta, dykuma… Tai – vienintelė nereliginė Saudo Arabijos vieta apie kurią kažką girdėjau dar iki šalis atvėrė duris turistams, nors ir neturėjau anuomet daug vilčių kada ten atsikliūti.

Nieko keisto, kad Saudo Arabija Al Ulą stato į pirmą planą savo prabangiuose bukletuose ir Holivudo žvaigždžių pilnuose reklaminiuose filmuose.

Al Ulos kapai

Al Ulos (Hegros, Madajin Saleh) kapai. Jei Al Ula būtų Ameriokje ar Europoje, tai būtų vienas populiariausių nacionalinių parkų!

Ir Al Ula turi viską: gamtą, kultūrą, istoriją. Madajin Saleh (Hegra) nabatėjų kapų olose lauką, ne ką tenusileidžiantį Jordanijos Petrai. Įvairiausias uolas, kaip Dramblio uola su skyle, raudonus peizažus, dykumas. Apleistą Al Ulos miestelio senamiestį, per kurį piligrimų karavanai keliaudavo į Meką ir Mediną: jis pamažu atstatomas.

Garsiausias iš Al Ulos kapų - Kuzos sūnaus Lihijano

Garsiausias iš Al Ulos kapų Hegroje – Kuzos sūnaus Lihijano

Sunku apsakyti jausmą, kai eini štai palei kokią raudoną uolą-sieną, pasuki už kampo, o ten – prieš 2000 metų iškaltas kapas su romėniškom kolonom, graikų Medūzos ar Gilgamešo epo herojaus veidu, egiptietiškom formom. Nabatėjai savus menus rinko iš visų, su kuriais prekiavo prabangiais Jemeno smilkalais, garbino visų jų dievus…

Įvairių civilizacijų įkvėptas Al Ulos kapo frontonas

Įvairių civilizacijų įkvėptas Al Ulos kapo frontonas

Ir visa tai gali patirti vienas. Vieninteliai kiti reti turistai – arabų vyrai baltomis skraistėmis ir languotomis skaromis, į juodas abajas susiautusios moterys, kurių daugelio nei veidų nesimato.

Deja, nedaug trūko, kad Al Uloje nebūčiau nieko pamatęs išvis…

Al Ulos senamiesčio viršuje esanti turistinė gatvė (namai dešinėje - nauji, tik seno stiliaus)

Al Ulos senamiesčio viršuje esanti turistinė gatvė (namai dešinėje – nauji, tik seno stiliaus)

Saudo Arabijos turizmas primena… Sovietų Sąjungą

Pirmoji, dar įveikiama, kliūtis Al Uloje – viešbučiai. Saudo Arabija Al Uloje nutiesė puikius kiaurą parą apšviestus kelius, iš vietinio oro uosto paleido tiesioginius reisus į Dubajų ar Beirutą – bet kur nakvoti Al Uloje nelabai yra. Yra kelios „gražių palapinių stovyklos“ raudonų uolų apsupty, kur kaina… 1000 eurų už naktį. Yra kambariai be tualeto už 150 eurų. Na, radome pas vietinius tradiciškai įrengtą butelį už ~100 eurų, kas Saudo Arabijos mastais daug.

Įdomumo dėlei užsukome į superprabangų Shaden kompleksą. Jo vieta iš tiesų nuostabi - bet žmonių nėra. Nepaisant to, kainų nenuleidžia

Įdomumo dėlei užsukome trumpam į superprabangų Shaden kompleksą, kur naktis kainuoja ~1000 eurų. Jo vieta iš tiesų nuostabi – bet žmonių nėra. Nepaisant to, kainų nenuleidžia

Sėdėdamas madžlyje domiuosi, kaip rytoj reiks patekti į Hegrą (Madajin Saleh). Žiūriu, „Saudo Arabijos stebuklas“ internete kažkodėl labai prastai įvertintas „Google“ ir pan. sistemose. Skaitau komentarus – „Vieta verta 5 balų, bet patekimas ten – 1 balo“. Pasirodo, jei kas nuvažiuoja prie įėjimo, jiems sakoma „Čia bilietai neparduodami, važiuokite į Žiemos parką“. Tas parkas 30 km atgal. O ten nuvykusiems žmonėms sakoma, kad „Bilietų jau nėra, reikėjo pirkti iš anksto internetu“…

Daug kelionių planavimo ir darbų vyko tokiuose madžliuose

Daug kelionių planavimo ir darbų vyko tokiuose madžliuose

Skubiai registruojuosi jų sistemoje internete, žiūriu, belikęs vienas bilietas rytoj – tik 9 val. ryto – paskui kelioms dienoms viskas rezervuota. Griebiu jį, bet juk keliaujame dviese. Dar prieš 8 val. nuvykstame į žiemos parką, lankytojų centrą. „Nieko negaliu padėti, bilietų nėra“ – sako moteris. „O jei kas iš nusipirkusių bilietus neateis?“ – klausiam. „Nieko nebus, vis tiek į autobusą jūsų žmonos neįleisime“ „Tai gal galime savo automobiliu važiuoti?“ „Ne, įleidžiami tik atvažiavę valdiškais autobusais nuo Žiemos parko“.

Žiemos parko lankytojų centras. Gražus, naujas - tik kad nieko nepadeda. Ta pati situacija buvo daug kur: 'turizmo informacijos' tokie sraigteliai, vykdo konkrečius nurodymus (pvz. Rijado oro uoste - 'pasiūlyti arbatos'), bet niekur į klausimus man neatsakė

Žiemos parko lankytojų centras. Gražus, naujas – tik kad nieko nepadeda. Ta pati situacija buvo daug kur: ‘turizmo informacijos’ tokie sraigteliai, vykdo konkrečius nurodymus (pvz. Rijado oro uoste – ‘pasiūlyti arbatos’), bet niekur į klausimus man neatsakė

Laimė, internete buvau matęs, kad siūlomas ir kitas bilietas į Hegrą „Ekskursija su archeologine programa 10:00“.
„O kaip šitas bilietas?“ – klausiu.
„Nieko nežinau, jei matot internete, tai ir pirkit“ – sako darbuotoja, kuri, matau, kompiuterio ekrane atsivertusi ne tą puslapį.
Nuperku. Vairuotojas nežiūri laiko – tiesiog įleidžia autobusan mus abu kartu. Autobuse tik apie 10 žmonių. Kiti turėję bilietus gal nerado Žiemos parko, o gal neperskaitė, kas parašyta mažomis raidelėmis: „Autobusas į 9:00 ekskursiją iš Žiemos parko išvažiuoja 8:30“. Nes oficialus ekskursijos pradžios laikas – tai laikas, kada tas autobusas kerta Hegros parko ribą! Nesusipratimai, aišku, tęsėsi – nuvežus į vietą iš pradžių išlaipino ir nieko nepaaiškino, vieni tarnautojai sakė eiti vienur, kiti kitur ir t.t. Nuvežė tik prie kai kurių kapų, o kitus pralėkė. Laimė, tie gidai, kurie pasakojo apie vietas, puikiai kalbėjo angliškai. Šiaip Saudo Arabijoje angliškai moka gerokai daugiau žmonių, nei tikėjausi, nors ne visi.

Laukiam, kol išleistų iš vieno autobuso atvyks paimti kitas

Laukiam, kol išleistų iš vieno autobuso atvyks paimti kitas

Liūdniausia, kad tokia pati tvarka – su daugeliu lankytinų vietų Al Uloje! Įėjimas – tik su ekskursijom nuo Žiemos parko. Atvažiuojam štai į Dadaną, kur skurdesnių nabatėjų kapai olose, viską galėtum lengvai apeiti pėsčias. Ten – nė vieno (neperdedu) lankytojo, milžiniškas parkingas tuščias, darbo metas, darbuotojų bent trys. „Ar galime užeiti?“ – klausiu. „Ne, važiuokite į Žiemos parką, pirkite bilietus. Bet šiandienai bilietų jau nėra“. Nėra ir rytdienai, ir porytdienai – nes tų bilietų be galo mažai, vos kelios ekskursijos per dieną. Tas pats Mahlib Al Naka, kur nabatėjų šventyklos griuvėsiai. Laimė, kažkiek pamatėme pro tvoras…

Gerai, kad Al Uloje dar likę "neaptvertų" lankytinų vietų, kaip ši skylėta uola prie Dramblio uolos

Gerai, kad Al Uloje dar likę “neaptvertų” lankytinų vietų, kaip ši skylėta uola prie Dramblio uolos. Nenustebčiau jei, kai šitą skaitysite, ir ji jau bus užtverta…

Visos ekskursijos – „valdiškos“. Saudo Arabija tarsi bando vilioti milijonierius: todėl visas tas ekskliuzyvumas, stovyklos po 1000 eurų ir magnetukai suvenyrų krautuvėse po 7 eurus. Kas dvi savaites – tarptautinių žvaigždžių koncertai vietinėje 500 vietų salėje. Kai keliavome mes, tuoj turėjo atskristi Alicia Keys, ką tik sudainavo Andrea Bocelli…

Bet, tarkim, privačių ekskursijų nėra išvis, o kažkokios ekskliuzyvesnės (pvz. „senoviniu atviru džipu“ kur telpa mažiau žmonių arba sraigtasparniu) irgi valdiškos, su konkrečiais laikais ir tvarka. Važiuodami pro Dadaną matėme stovinčius nenaudojamus džipus, nieko neveikiančius jų vairuotojus. Bet jokie pinigai nieko nepakeis: „Bilietų šiandienai nebėra“ ir viskas…

Džipai Hegroje. Jų negali užsakyti privačioms ekskursijoms, kad ir kiek bemokėtum - tik išpirkti vietas į kelias ekskursijas per dieną

Džipai Hegroje. Jų negali užsakyti privačioms ekskursijoms, kad ir kiek bemokėtum – tik išpirkti vietas į kelias ekskursijas per dieną

Betvarkė kartojasi visur. Al Ulos fortas „Uždarytas“, nors matome, kad ten kažkas fotografuojasi. Prie Dramblio uolos neįleidžia, nors turėtų – „Uždaryta, grįžkite 4 val.“. Grįžus apie 6 val., temstant, pasitiko didžiulė „sukalidintų“ mašinų eilė – „Uždaryta“ tas pats darbuotojas kartojo visiems. „Sakėte 4 val. atidarysite“ „Atsiprašome, neatidarėme“ „O rytoj atidarysite?“ „Gal. Gal ir šiandien po 2 val. atidarysime“. Teko per dykumą suktis atgal… O pasirodo Dramblio uola puikiai matėsi nuo gretimo parkingo, bet niekas to nepasakė: matėme, kad vietiniai ten nurūko, tad pasekiau jų pavyzdžiu. Prie išreklamuotos Maraja koncertų salės (didžiausio pasaulyje pastato veidrodiniu fasadu – jame nuostabiai atsispindi raudonos Al Ulos uolos) važiuoti nė nebandėme: internetas lūžta nuo komentarų, kad apsaugininkai pasitinka iš labai toli ir neleidžia net pamatyti pastato, nebent tuo metu salėje kas vyktų ir turėtum rezervaciją.

Kamštis iš apsisukinėjančių automobilių, bergždžiai važiavusių per dykumą iki Dramblio uolos

Kamštis iš apsisukinėjančių automobilių, bergždžiai važiavusių per dykumą iki Dramblio uolos

Man dar pasisekė. Paskutinę dieną Al Uloje sutikome britų porą, kuri ir Hegros nabatėjų kapų liko nepamačiusi: jų ekskursiją tiesiog atšaukė, nes prie Žiemos parko vyko dviračių lenktynės, taigi, autobusas negalėjo išvažiuoti…

Al Ula nuo Harat apžvalgos aikštelės. Buvome įstrigę kelioms valandoms, nes išvažiavimą užkirto dvriačių lenktynės

Al Ula nuo Harat apžvalgos aikštelės. Buvome įstrigę kelioms valandoms, nes išvažiavimą užkirto dvriačių lenktynės

Saudo Arabija, atrodo, galvoja, kad pakanka reklamos, žvaigždžių, didelių kainų – ir net turtuoliai prie visko prisitaikys. Bet kol kas prisitaiko, atorodo, tik Saudo Arabijos piliečiai ir vienas kitas taupus „užsigrūdinęs“ keliautojas…

Dramblio uola

Dramblio uola

Al Ula – magiška, bet pasauly daug nuostabių vietų, kur keliaudamas nesijauti kaip „kupranugariui penkta koja“.

Esu įpratęs, kad pasaulyje lankytinos vietos būna dviejų rūšių. Yra tos labai populiarios, kur pilna ekskursijų, nakvynės vietų ir kito – užtai gali trūkti bilietų, daug kas užtverta tvorelėmis. Ir yra tos neatrastos – kur gali keliauti vienas, užtai ir paslaugų pasiūla mažesnė, viską susižinoti sunkiau. Bet tik vienintelė Saudo Arabija sugebėjo susirinkti viską, kas blogiausia, iš abiejų variantų… Tikriausiai Saudo Arabija dar gali suprasti, kad, tarkim, vakarietės nemėgsta skarelių, tą vieną taisyklę panaikina (nors būti be skarelės, kai visos aplink su nikabais vis tiek nelabai jauku) – bet čia pat turistams randasi naujų taisyklių, varžymų, nes tai glūdi kur kas giliau.

Aistė autobuse, vežiojančiame po Hegrą. Privalomų autobusų idėją Saudo Arabija gal nusižiūrėjo iš JAV nacionalinių parkų. Bet ten tai ne iš gero gyvenimo: tiesiog turistų tiek daug, kad antraip keliai užsikištų. Tose vietose ir tuo laiku, kai turistų mažiau, net Didžiajame kanjone gali važinėti savo automobiliu

Aistė autobuse, vežiojančiame po Hegrą, su nikabu – įsigijo, nes neprilaikoma skarelė nuolat krito. Privalomų autobusų idėją Saudo Arabija gal nusižiūrėjo iš JAV nacionalinių parkų. Bet ten tai ne iš gero gyvenimo: tiesiog turistų tiek daug, kad antraip keliai užsikištų. Tose vietose ir tuo laiku, kai turistų mažiau, net Didžiajame kanjone gali važinėti savo automobiliu

Saudo Arabija metė milžiniškas lėšas Al Ulos reklamai. Videoklipai rodo per dykumą jojančias moteris besiplaikstančiais plaukais, medituojančias ant smėlio. Viskas, aišku, parengta kokių nors prestižinių Vakarų pasaulio reklamos agentūrų „kad paneigtų stereotipus“. Ech, kaip kontrastuoja su realybe! Al Uloje mus išprašė iš „hipsteriškai“ atrodančios burgerinės – nes ten nepriimamos moterys. Per visą pasaulį 2020 m. Saudo Arabija išplatino žinią, kad „Dabar vyrai ir moterys gali valgyti restorane kartu net jei ir nėra atskirų šeimos zonų už širmų“. Tačiau restoranams tai neprivaloma ir konservatyvioje šiaurėje (ir Al Uloje) daug kur „nesegreguotuose“ restoranuose ar kavinėse valgyti leidžiama tik vyrams, o jei yra moterų, tenka imti maistą namo ar „piknikauti“ ant žolytės (gal todėl Saudo Arabijoje itin populiarios vietos, dirbančios tik išsivežimui).

Al Ulos reklama

Al Ulos reklama pačioje Al Uloje

Medina, šventasis miestas

Į Meką – švenčiausią islamo miestą, į kurį atsisukę meldžiasi visi musulmonai ir privalo bent kartą gyvenime į jį nuvykti – kitatikiai neįleidžiami. Tikėjausi, gal bent aplenkdamas miestą akies krašteliu ką pamatysiu – bet kitatikiai nukreipiami į tolimiausią penktąjį aplinkkelį, kuris Meką apsuka 20 km spinduliu per dykumą… Tik kartą per metus naudojamus „piligrimų autobusus“ supermilžiniškuose parkinguose išvydau.

Ženklas "Tik musulmonams" važiuojant prie Mekos

Ženklas, kur privaloma išsukti nemusulmonams, važiuojant prie Mekos

O kaip su antruoju pagal šventumą musulmonų miestu Medina, po kurio centrine mečete palaidotas pats pranašas Mahometas? Kaip ir daug kas Saudo Arabijoje, neaišku. Vienur internete rašoma, kad nemusulmonai neįleidžiami į „visą Mediną“, kitur tik „Medinos centrą“ (kurio ribos niekur neapibrėžtos), dar kitur – „Centrinę aikštę ir mečetę“ ar tik „Centrinę mečetę“.

Vaizdas į Mahometo kapo mečetę pro viešbučio langą. Visas langas uždengtas galingomis medinėmis grotomis, kad žiūrovai (ar žiūrovės) netrikdytų piligrimų

Vaizdas į Mahometo kapo mečetę pro viešbučio langą. Visas langas uždengtas galingomis medinėmis grotomis, kad žiūrovai (ar žiūrovės) netrikdytų piligrimų

„Švelnesni“ variantai dominavo: tad, pasirinkę į aikštę ar mečetę neiti, išsirinkome viešbutį su vaizdu į jas: bent jau pamatysime pro stiklą. Kad būtų užtikrinčiau, pasirinkome tarptautinio tinklo viešbutį. Tai nepadėjo: „Jūs ne musulmonai, tad šiame rajone apsistoti negalite“ – griežtai tarė registratorė ir išvijo. Tuomet nuėjome į gretimą „vietinį viešbutį“, kur mus priėmė. Ar todėl, kad į pirmą ėjau vienas, o į antrą – su Aiste, kuri vilkėjo abaja ir skarele? O gal antrasis viešbutis laikėsi savotiško „Don‘t ask, don‘t tell“ varianto religijos klausimu? Ne, manau tiesiog ir vietiniai nežino, kokios ir kur yra ribos, sprendžia pagal save: kitas registratorius ir į pirmą viešbutį būtų įleidęs. Internete galima paskaityti, kad, tarkime, keliautojai bandė prisistatę kaip turistai patekti į aikštę – prie vieno įėjimo budėjęs sargas neįleido, prie kito – įleido. Į aikštę galiausiai netyčia užėjome ir mes – tiesiog vienintelis išėjimas iš centro parkingo buvo per ją…

Medinos centrinėje aikštėje. Milžiniški skėčiai kasdien išsiskleidžia ir susiskleidžia, kad piligrimams karštu dienos metu uždengtų saulę

Medinos centrinėje aikštėje. Milžiniški skėčiai kasdien išsiskleidžia ir susiskleidžia, kad piligrimams karštu dienos metu uždengtų saulę

Dėl nakvynės su vaizdu į Medinos aikštę tikrai vertėjo stengtis. Kokia ten atmosfera! Nuostabūs it operinis koncertas šaukimai maldai, plūstančios ir puolančios ant žemės minios, keičiančios maldos pozas po kiekvieno šūkio „Alachas didis!“ per garsiakalbius. Nesu musulmonas, bet tom akimirkom būtų buvę lengva patikėti, kad Dievas šalia. Ir visas Medinos centro gyvenimas – maldų ritmu: nuo viešbučio registravimosi laiko iki parkingo darbo laiko. Ir tikrai jau jokios maldos nepramiegosi.

Grupinė malda Medinoje

Grupinė malda Medinos centrinėje aikštėje

Kai buvo neaišku, kur tiksliai galime užeiti, o kur ne, miestą pasirinkome apvažiuoti ekskursija dviaukščiu autobusu. Tokios ten vyksta kas pusvalandį, jos – privačios ir „be nesąmonių“: juk Medina yra viena nedaugelio vietų Saudo Arabijoje, kur turizmas neprasidėjo „vakar“, jis tęsiasi virš tūkstančio metų. Keliauja piligrimai, bet piligriminės vietos kartu ir istorinės: mūšių vietos, kur Mahometas kovojo su priešais, galėjusiais islamą užgniaužti dar “vystykluose”: Uhudo kalnas, Apkasų mūšio vieta. O ir apie tai, kas, atrodo, su religija neturi nieko bendro, gidė rado ką papasakoti iš religinės pusės: „Geriausia Medinos datulių veislė yra Chudry. Pranašas Mahometas – tesiilsi jis ramybėje – labai mėgo šias datules ir net yra sakęs, kad kas ryte suvalgys septynias, tai bus saugomas nuo nuodų ir užkeikimų“.

Turistai lipa į Uhudo kalną, kur vyko svarbus mūšis 625 m.

Turistai lipa į Uhudo kalną, kur vyko svarbus mūšis 625 m. Tekariavo keli tūkstančiai žmonių ir, matyt, panašių mūšių pasaulyje būta daug, daugelio jų beveik niekas nepamena. Bet čia kitaip: juk tai ankstyvoji islamo istorija, ji rūpi, ją žino visi musulmonai, tad turistų nuolat gausu. Panašiai kaip krikščionys išmano Jėzaus laikų Izraelio reikalus…

Tik… nieko seno Medinoje nerasi. Štai “seniausia pasaulyje” Kubos mečetė statyta… 1986 m. Gi Kiblataino mečetė, kurioje Mahometas nurodė visiems melstis veidu į Meką – 1987 m. O Al Baki kapinėse, kur palaidoti Mahometo bendražygiai, vietoje senųjų didingų paminklų – plynas laukas.

Nes Saudo Arabija nugriovė beveik viską, kas mena Mahometo laikus! Ir griauna toliau! Vahabizmas tokiam paveldui negailestingas: „Žmonės ima garbinti tokius pastatus tarsi stabus“. O juk Dievas (Alachas) tėra vienas. Jei koks pastatas tampa stabu – jis griaunamas, perstatomas iš naujo. Svarbiausia musulmonui – mintis, ritualas, Dievo garbinimas – o ne pastatas ar paminklas. Todėl Meka ir Medina – tarsi visai nauji miestai. Centrinė Medinos mečetė irgi daug kartų perstatyta, plėsta, ir man lankantis vyko statybos. Buvęs senamiestis aplink ją seniai paverstas daugiaaukščių viešbučių zona.

Per Medinos 'senamiestį' važiuoju autobusu. Dabar tai daugmaž vienodo aukščio viešbučių zona sulig geru miestu, kur nieko seno nėra.

Per Medinos ‘senamiestį’ važiuoju autobusu. Dabar tai daugmaž vienodo aukščio viešbučių zona sulig geru miestu, kur nieko seno nėra. Viskas įrėminta aplinkkeliu, po centrine aikšte – didžiausias požeminis parkingas, kokį tik gyvenime mačiau

Kitos musulmonų šalys dėl to pyksta. „Kaip galima šitaip negerbti Mahometo bendražygių kapų?“ – sako Iranas. O dar daugiau kontraversijų kelia nuolatinės piligrimų iš svetur žūtys. Štai 2015 m. ant piligrimų užgriuvo kranas – žuvo 111, o paskui dar virš 2400 piligrimų buvo sutraiškyti, kai Saudo Arabijos pareigūnai vieną prieš kitą nukreipė dvi jų minias. Daugiau žūčių nei per rugsėjo 11 d. atakas! Kitų musulmonų šalių spauda rašė, kad viso to priežastis – Saudo Arabijos kronprincas Mahometas Bin Salmanas, sumanęs pravažiuoti per piligrimų palapinių gyvenvietę. Kad jam kuo skubiau užleistų kelią, tūkstančiai piligrimų nukreipti į mirtį. Aišku, tyrimo nebuvo ir nebus – bet praleidęs Saudo Arabijoje kelias savaites, manau, kad tai iliustruoja šalį: socialinę hierarchiją, neaiškią tvarką ir kita.

Medinos viešbučių rajone. Pirmuose aukštuose gausu parduotuvių, restoranų - tai nėra smerkiama

Medinos viešbučių rajone. Pirmuose aukštuose gausu parduotuvių, restoranų – tai nėra smerkiama

Pamenu, Mauritanijoje vietinis mums sakė: „Nenoriu dabar važiuoti į Meką, nenoriu remti Saudo Arabijos, kol valdo tas Mahometas Bin Salmanas, kuris žudo kitus musulmonus Jemene“. Jau nuo 2015 m. Saudo Arabija bombarduoja Jemeną, ir palyginus su aukom ten net Hadžo tragedijos nublanksta: žuvo dešimtys tūkstančių. Skeptikai sako, kad ir turizmo, ir staiga įvesto bei padidinto PVM, Saudo Arabijai reikia visų pirma tam, kad „apmokėtų sąskaitas“ už karinę techniką: juk Saudo Arabijos karinis biudžetas – panašus, kaip Rusijos – vienas didžiausių pasaulyje.

Visoje Saudo Arabijoje, nesvarbu, kaip toli būtum, yra rodyklės į Meką ir Mediną. Yra net specialūs kelio ženklai "Juodas kubas" - tai šventoji Kaba Mekoje. "Žalias kupolas" - tai tas kupolas Medinoje, po kuriuo palaidotas Mahometas.

Visoje Saudo Arabijoje, nesvarbu, kaip toli būtum, yra rodyklės į Meką ir Mediną. Yra net specialūs kelio ženklai “Juodas kubas” – tai šventoji Kaba Mekoje. “Žalias kupolas” – tai tas Medinos mečetės kupolas, po kuriuo palaidotas Mahometas. Beje, net miestų pavadinimai arabiškai rodyklėse rašomi kitaip, nei angliškai, su pilnais titulais: “Meka Kilnioji” ir “Medina Apšviestoji”

Džida ir Saudo Arabijos kurortai

Džida (Džeda) – antras pagal dydį Saudo Arabijos miestas (4 mln. žmonių) garsėja kaip „liberaliausias“. Kadangi į jį atvykau pačiame kelionės gale, puikiai tą supratau: karts nuo karto ten jau pamatai moterį be skarelės ar vyrą su šortais, radau – nors ir sunkiai – viešbutį su dideliais langais ir gražiu vaizdu į miestą, o „McDonald‘s“ viengungiai ir šeimos eina per vieną įėjimą! Aišku, jei būčiau atskridęs tiesiai iš Dubajaus, savijauta būtų buvusi priešinga. „Liberalumas“ – reliatyvi sąvoka!

Toks viešbučio numeris atrodė labai jau vakarietiškas kai...

Toks viešbučio numeris atrodė labai jau vakarietiškas kai…

...kai kitur Saudo Arabijoje viešbučių langai atrodė taip

…kai kitur Saudo Arabijoje viešbučių langai atrodė taip

Džida – ir pats įdomiausias iš Saudo Arabijos didmiesčių. Džida yra Mekos vartai: šimtmečius piligrimai visų pirma atplaukdavo į Džidos uostą, o dabar – atskrenda į Džidos oro uostą, specialų hadžo terminalą.

Džidos senamiestis tad pribloškia didybe: keturių, penkių aukštų pastatai su mediniais balkonų raižiniais – mašrabijomis. Daug kas sugriuvę, trupa – bet daug kas ir tvirtai stovi. Gyvi turgūs, seni turtingų pirklių šeimų namai, po kurių puošnias sales ir balkonus gali vaikščioti. Mekos vartai, piligrimysčių pradžia. Kiek toliau centro – Tajebat muziejus, geriausias šalyje, pribloškiantis tradiciniu ir šiuolaikiniu menu, nuotraukomis, atkurtais madžlių interjerais.

Džidos senamiestyje

Džidos senamiestyje

Džidą Saudo Arabija mėgina mesti į konkurenciją su Emyratais. Prie Džidos pakrantės trykšta aukščiausias pasaulio fontanas (250 ar 300 m aukščio), pastatytas aukščiausias pasaulio vėliavos stiebas (171 m), kurį, tiesa, 2021 m. aplenkė Egiptas.

Prie Džidos fontano

Prie Džidos fontano

Bet Džidos „Karūnos deimantas“ turėtų būti statomas Džidos bokštas (buv. Kingdom Tower), pirmasis pasaulio pastatas, aukštesnis nei kilometras – turėjo nukarūnuoti Dubajaus Burž Chalifa.

Deja. 2018 m. dangoraižio statytojas pateko į kronprinco nemalonę ir buvo sulaikytas, o už paleidimą, sako, turėjo susimokėti milijardinę išpirką. Dangoraižio statybos tada įstrigo – ir štai stūgso toks pastatas-lavonas penkerius metus Džedos priemiesčiuose kaip paminklas nepamatuotiems užmojams. Aplink dangoraižį užtvertas plotas sulig kokiais šešiais kvadratiniais kilometrais.

Įšalusios Džidos dangoraižio statybos. Bent jau gražu pažiūrėti į jį per saulėlydį iš  Kurnaiš (pakrantės) kelio

Įšalusios Džidos dangoraižio statybos. Bent jau gražu pažiūrėti į jį per saulėlydį iš Kurnaiš (pakrantės) kelio

Ir tai Saudo Arabijoje kartojasi, kartojasi, kartojasi iš naujo ir iš naujo. Saudų vizijose Raudonosios jūros pakrantė bus pasaulinės reikšmės kurortų zona – „Egiptas gali, kodėl ne mes?“. Užsimota iš peties – štai žadama statyti NEOM, 170 km ilgio linijos formos miestą be automobilių, o šalia dar pusiau apsemtą aštuonkampį miestą. Tai ne pirma tokia vizija – jau nuo 2005 m. statomas KAEC, Karaliaus Abdula Ekonominis Miestas, jis jau įtrauktas į turizmo bukletus. Realybėje ten – beveik vien plyni laukai, tik greitojo geležinkelio traukiniai stoja modernioje stotyje vidury dykumos. Istorija visad ta pati: milijardai išmesti infrastruktūrai vidury niekur, nuo grafiko atsiliekama metų metais, galiausiai grafikus nustojama skelbti.

Džidos žmonės senamiestyje

Džidos žmonės senamiestyje

Bet čia dar neblogiausia. Pusė gražaus Vadžho koralinio akmens senamiesčio, Janbu kurorto senamiestis tiesiog užtverti – esą rekonstrukcijai, bet jokie darbai nevyksta. O vaizdai šalia Džidos senamiesčio užgniaužė kvapą: ten pasitiko tarsi kokia Hirošima ar Nagasakis! Valdžia išsprogdino ištisus miesto rajonus, ekskavatoriai renka griuvėsius. Spauda (aišku, ne Saudo Arabijos) rašė, kad benamiais palikti pusė milijono žmonių, žadamos kompensacijos neišmokėtos (2022 m.), apie būsimus griovimus nepranešta iš anksto: tiesiog „pasmerkti“ namai išterlioti raudonais dažais, kad šeimininkai susiprastų, jog jau laikas sprukti.

Užtvertas Vadžho senamiestis

Užtvertas Vadžho senamiestis

Kam visa tai? Kaip perskaičiau užsienio žinių portaluose (Saudo Arabijoje užblokuotuose), valdžia nori pastatyti sporto stadionų kompeksą, operą. Vizija 2030. Turizmas. Reikia, kad būtų šalia Džedos senamiesčio, o ten nebuvo vietos…

Džidos "Hirošima"

Išgriautų rajonų laukai Džidoje. Panašūs vaizdai tęsėsi ne vieną kilometrą: dulėmis virto daugiabučiai, mečetės, parduotuvės, restoranai. Ekskavatoriai skubiai kuopia nuolaužas – greit bus tuščia, paskui – nauji projektai ir turistai nė neįsivaizduos, kas ten stovėjo seniau

Niekas nieko nesakė garsiai, bet Saudo Arabijoje nesujaučiau labai laukiamas. Šiaip jau, nepaisant stereotipų, daugelis islamo šalių labai svetingos – Irane, Sirijoje vietiniai noriai bendraudavo, siūlydavo pagalbą, kviesdavo į savo būrį – bet ne Saudo Arabijoje. Galiu juos suprasti. Saudo Arabija turtinga, bet daug kas ten gyvena ir skurdžiai. Milijardai valstybės pinigų nei iš šio, nei iš to mesti turistams traukti, visokiems uždarymams, griovimams, perstatymams – o naudos kol kas nelabai matosi, kaip su „Chruščiovo kukurūzais“. Net pačioje Saudo Arabijoje iškabinėtos angliškos reklamos turistams su „nepadoriai apsirengusiais“ žmonėmis, nemusulmoniškomis meditacijomis – neva Saudo Arabija tokia. Na, kažkiek primena, kaip Vilnius reklamavosi kaip „Europos G taškas“, o Lietuvos turizmo departamentas – pirktinėmis Suomijos fotografijomis. Tik Saudo Arabijoje viskas x10 – ir ten joks skandalas nekils, nes jei kas jį keltų – lėktų galva. Tikrąją tų žodžių prasme.

Pokalbis ant žemės Džidoje. Net ir kur pastatomi suoleliai, vietiniai vis tiek sėda ant žemės greta - taip įpratę

Pokalbis ant žemės Džidoje. Net ir kur pastatomi suoleliai, vietiniai vis tiek sėda ant žemės greta – taip įpratę

Atrodo, kad Saudo Arabijos nuostata tokia: „Svarbiausia – gera reklama, visai nesvarbu, kiek ji turi bendro su realybe“. Bėda ta, kad suviliotas dokumentinių filmų su Džeremi Aironsu ar Džonu Travolta, nuvykęs į Saudo Arabiją gali jaustis švelniai apgautas. Man gerai, nes man įdomu autentiškos kultūros, to tikėjausi ir džiaugiuosi tą (dar) radęs. Bet juk reklamos akcentuoja visai ne tą, pasak reklamų – Saudo Arabija tai Maldyvai, Jordanija ir Dubajus viename, ir dargi labai liberalus, „progresyvus“ kraštas… Visgi, netiesos kojos trumpos. 2018 m. Vakarų pasaulis buvo trumpam „apakintas“ kronprinco vykdomų reformų: moterims leista vairuoti, vaikščioti vienoms be vyro ar tėvo leidimo. Patiklūs Vakarų šalių „žmogaus teisių aktyvistai“ džiūgavo ir aiškino, kad jau tuoj Saudo Arabija bus beveik demokratija… Bet tada Saudo Arabijos smogikų komanda nužudė kronprinco politiką kritikavusį „Washington Post“ žurnalistą Džamalį Chašogį tiesiog… Saudo Arabijos konsulate Stambule, kai šis ten užėjo tvarkytis dokumentų. Kiek tokių „nepritarusiųjų valdovams“ nužudyta pačioje Saudo Arabijoje – nesiryšiu spėlioti, kaip ir kiek vaikų per karą Jemene mirė iš bado, kurį sukėlė ir Saudo Arabijos blokada ir bombardavimai. Dabar jau kiekvienai Vakarų žvaigždei, priimančiai milžiniškus atlygius iš Saudo Arabijos, tenka raudonuoti prieš gerbėjus, bet kol kas naftos pinigai visgi dažniau laimi: Saudo Arabija „perėmė“ Dakaro ralį, pasiėmė Formulės 1 varžybas ir t.t.

Tajebat muziejaus Džidoje įkūrėjo kabinetas

Tajebat muziejaus Džidoje įkūrėjo kabinetas

Turistams Saudo Arabija sukūrė begalę interneto svetainių – visitsaudi.com, sta.gov.sa, saudiarabiatourismguide.com, experiencealula.com, welcomesaudi.com ir t.t. Kad atrodytų, kad Saudo Arabija madinga, apie ją rašo daugelis – bet iš tikro po skirtingu dizainu slypi ta pati informacija. Deja, dažniausiai ji atspindi ne tai, kas yra, o kas Saudo Arabija norėtų, kad būtų. Pavyzdžiui, Umludžas kiekvienoje pristatomas kaip „Saudo Arabijos Maldyvai“, gal dėl žydros jūros spalvos – bet ten tėra siauras paplūdimys su aplūžusia tuščia promenada, o būsimos kurortų eilės – tik popieriuje. Kur kas gražiau sutvarkytas Janbu kurortas toliau į pietus, ir jūra ne mažiau žydra – bet oficialioje angliškoje informacijoje jo nėra, nes jis orientuotas į vietinius.

Umludžo promenadoje

Umludžo promenadoje ir paplūdimyje

Jei nori išvysti Saudo Arabiją – geriau paskubėti

Įdomu rašyti apie neatrastas, nepažintas šalis. Tiesa, savaip nemėgstu rašyti apie tas, kurios sparčiai keičiasi. Daugelis „AŽ kelionės“ straipsnių tarsi „amžini“: po kokią Romą juk ir po 20 metų gali keliauti su tuo pačiu kelionių vadovu. Tuo tarpu kokiais 2030 m. – tai oficiali Saudo Arabijos pasikeitimų programos pabaigos data – veikiausiai, viskas jau bus kitaip, nei aš patyriau 2022 m.

Saudo Arabija keisis, tik tikrai nesilažinčiau, į kurią pusę: kai visa šalies istorija priklauso nuo vieno ar kelių žmonių, sunku ką ir bespėlioti.

Saudo Arabiją įkūnijantis paveikslas Tajebat muziejuje

Saudo Arabiją įkūnijantis paveikslas Tajebat muziejuje

Kiek iš didžiųjų Saudo Arabijos projektų bus realizuoti? NEOM „linijinis miestas be automobilių“? Aukščiausias pasaulio pastatas Džedoje? Kažkodėl pabuvojus Saudo Arabijoje pažadais tikėti sunku. Kita vertus, kai 2003 m. pirmą kartą keliavau po Dubajų, būtų buvę sunku patikėti, kad aukščiausių pastatų lenktynėse Dubajus „nukirs“ Ameriką ir Rytų Aziją, o dirbtinių salų „Palmių“ išvis nė įsivaizdavęs nebūčiau…

Kur sustos Saudo Arabijos reformos: ar bus legalizuotas alkoholis, užsieniečiai įleidžiami į Meką? O gal reformos nugriaus dabartinę Saudo Arabiją išvis – ir statys tokią, kuri kuo labiau tiktų turistams iš Vakarų?

Saudo Arabijos gatvės scena

Saudo Arabijos gatvės scena

Jei taip, ar tai nesukels pilietinio karo, revoliucijos, išpuolių prieš turistus? Net ir kai buvo gerokai mažesnė, Vakarų įtaka jau buvo pažadinusi kai kurių Saudo Arabijos žmonių pyktį. 1979 m. sukilėliai net užėmė Mekos mečetę – būtent tada, siekdami įtikti žmonėms ir išvengti revoliucijos, Saudo Arabijos valdovai ir įvedė griežčiausius ribojimus, kuriuos dabar panaikino Mahometas Bin Salmanas (uždraustas kinas, iš moterų atimta teisė vairuoti). Revoliucijos išvengta, bet pavienių „džihadistų“ liko per akis. Osama Bin Ladenas ir net 15 iš 19 rugsėjo 11 d. teroristų buvo Saudo Arabijos piliečiai – o viena išpuolio priežasčių – kerštas JAV už jų įtaką Saudo Arabijoje. Ar reformos nepažadins to „primigusio slibino“?

Toks vaizdas Džidos senamiestyje rodo jo superliberalumą - moteris be skarelės, kad ir su abaja. Tai retas vaizdas - aplinkui nuskambėjo muedzinų šauksmas ir žmonės lėkte lėkė apsiprausti prieš maldą

Toks vaizdas Džidos senamiestyje rodo jo superliberalumą – moteris be skarelės, kad ir su abaja. Tai retas vaizdas – aplinkui nuskambėjo muedzinų šauksmas ir žmonės lėkte lėkė apsiprausti prieš maldą

Jei visgi išliks taika (ne taip ir lengva įveikti šeštą pagal dydį pasaulio kariuomenę, stebėjimo sistemas) – tai kokią Saudo Arabiją galėsi pamatyti? Ar vis dar liks bent kiek autentikos, ar visas grožis atsidurs už aukštų tvorų, „turistiniuose miesteliuose“ su „valdišku“ aptarnavimu, bet milžiniškomis kainomis?

Bet kuriuo atveju, tokios Saudo Arabijos, kokia yra dabar, neužilgo tikrai nebebus.

Saudo Arabijos lankytinų vietų žemėlapis - gal jis padės jums susiplanuoti jūsų kelionę į Saudo Arabiją

Saudo Arabijos lankytinų vietų žemėlapis – gal jis padės jums susiplanuoti jūsų kelionę į Saudo Arabiją

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,