Išskleisti meniu

Azija – kelionių vadovai

Azija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Azija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 0 komentarų

Azija tik žemėlapyje – vienas žemynas. Nes iš tikro joje įvairovė didesnė, negu visame likusiame pasaulyje kartu paėmus! Nes Azijoje gyvena daugiau nei pusė viso pasaulio žmonių, tautų, religijų ir kultūrų.

Todėl ir kelionės į Aziją – labai įvairios, nelyginant kokią šalį pasirinksite. Aplankęs jau ne vieną dešimtį Azijos šalių visose žemyno pusėse ir kampuose, trumpai ir išsamiai aiškinu, ko kur tikėtis, kiek kainuos, o kur geriau nevykti.

Azija faktiškai susideda iš šešių kultūrinių žemynų, kiekvienas kurių turi savo kultūrą, istoriją ir atmosferą. Tai – musulmoniški Artimieji Rytai, indiškų kvapų persmelkta Pietų Azija, karšta ir drėgna Pietryčių Azija, modernioji Rytų Azija, šilko kelio Vidurinė Azija ir Rusijos valdoma Šiaurės Azija.

Pagrindiniai Azijos regionai, kiekviename kurių kelionės patirtis, kainos, gamta, kultūra, klimatas skirsis kardinaliai

Pagrindiniai Azijos regionai, kiekviename kurių kelionės patirtis, kainos, gamta, kultūra, klimatas skirsis kardinaliai


Artimieji rytai – Islamas, dykumos, civilizacijų aušra

Religija: Islamas
Tarptautinės kalbos: Arabų, prancūzų, anglų
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai
Kodėl važiuoti?: Sunykusių civilizacijų griuvėsiai, kurortai, religinė kultūra, turtingi naftos didmiesčiai.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~150 EUR, bet į kai kurias šalis yra labai pigių tiesioginių skrydžių.
Patraukliausios kelionei Artimųjų Rytų šalys: Turkija, Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina), Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija, Iranas, Libanas.

Kitos Artimųjų Rytų šalys: Omanas, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, Saudo Arabija, Sirija, Irakas, Jemenas.

Artimuosiuose Rytuose gimė žmonių civilizacija – ir iš ten pasklido po pasaulį. Būtent ten stūkso seniausi pasaulio miestai, o kai kurie žlugusių civilizacijų griuvėsiai – įspūdingesni, nei Italijoje ar Graikijoje.

Petros senovinis olų miestas Jordanijoje.

Laikai, kai Artimuosiuose Rytuose buvo stūksojo didžiausi pasaulio miestai ir gyveno išmintingiausi mokslininkai – jau praeitis, bet dalis regiono savo užmojais vėl stebina pasaulį. Tai – Persijos įlanka, kur iš naftos pinigų vietiniai valdovai stato aukščiausius pasaulio dangoraižius, didžiausius oro uostus ir prekybos centrus, pila didžiausias dirbtines salas. Jeigu galvojate, kad įspūdingi miestai – tik seni, Artimuosiuose Rytuose galite pakeisti nuomonę! Daugelis regiono šalių naftos neturi ir yra skurdesnės, bet pigesnės. “Afrikietiško skurdo” nėra niekur: dauguma žmonių raštingi, gimstamumas žemas.

Burž Chalifa, aukščiausias pasaulio pastatas (dešinėje), ir vaizdas iš jo 148 aukšto terasos į pagrindinį Dubajaus kelią.

Artimieji Rytai vilioja ir savo kurortais. Tiesa – žiemos, ypač regiono šiaurėje, per vėsios, kad maudytis jūroje, tad pagrindiniai turizmo sezonai – pavasaris ir ruduo. Regiono šiaurėje (Turkija, Izraelis) – ir vasara, o regiono pietuose (JAE) vasaros gerokai per karštos, kad net vietiniai eitų į lauką iš kondicionuotų erdvių.

Artimuosiuose Rytuose gimė ir trys didžiosios pasaulio religijos: krikščionybė, islamas, judaizmas. Todėl ten pilna šventų vietų, į kurias piligrimai plūsta milijonais. Netgi netikintįjį tos vietos pribloškia: šitokios minios, šitokios senos tradicijos! Ir, pagaliau, galimybė prisiliesti prie istorijų, kurias, vienaip ar kitaip, norėdamas ar nenorėdamas, gyvendamas krikščioniškoje Lietuvoje girdėjai nuo vaikystės (bent jau per Kalėdas, Velykas ir pan.).

Kristaus kapo bažnyčios viduje, prie vieno altorių. Beje, rytais bažnyčią atrakina musulmonas – tai visiems vienuoliams tinka, nes taip nė viena krikščionybės pakraipa neturi viršaus prieš kitas

Iki šiol Artimieji Rytai – bene religingiausias pasaulio kraštas, kur paklausti “kas tu esi?” žmonės visų pirma sako savo religiją, pagal ją gyvena ir rengiasi, skirtingų tikėjimų žmonės beveik nesituokia tarpusavyje, o daugelio valstybių įstatymai rašomi atsižvelgiant į religines normas.

Pastaraisiais šimtmečiais Artimuosiuose Rytuose įsivyravo viena religija – islamas. Muedzinų šauksmai maldai, seni rytietiški turgūs, kuriuose tiesiog privaloma derėtis, religijos įkvėpti rūbai, dengiantys visus odos lopinėlius (o moterų – ir plaukus ar net veidą).

Emyratuose tautiniai rūbai – ne tik pasirodymams. Jais vilki ir eiliniai žmonės.

Tačiau Artimuosiuose Rytuose yra ir judėjiškų, krikščionišku, zoroastriškų bei kitus tikėjimus išpažįstančių vietų, kur atmosfera – visiškai kitokia ir net įstatymai taikomi išskirtiniai. Ir nors dažnas, nebuvęs Artimuosiuose Rytuose, įsivaizduoja, kad musulmonai – tai vien arabai, net ir musulmoniškos žemės – labai įvairios. Irano, Turkijos gyventojai su arabais neturi nieko bendro – išskyrus religiją. Balti vyriški ir juodi, veidus dengiantys moteriški rūbai – tai grynai arabų tautinė tradicija. Islamas nereikalauja, kad moterys dengtųsi veidą – tik plaukus, todėl nearabai musulmonai to nepraktikuoja. Tiesą pasakius, kai arabės moterys keliauja į švenčiausią Islamo vietą Meką – jos netgi privalo veidus atsidengti.

Krak de Ševaljė – kryžininkų pilis Sirijoje. Artimuosiuose Rytuose (Jordanijoje, Sirijoje, Izraelyje, Libane, Turkijoje) yra daug tokių pilių, menančių religijų konfliktą

Pastaraisiais metais Artimieji Rytai įgijo prastą įvaizdį: žmonės net bijo ten keliauti. Juk šitiek karų, terorizmo rodo per žinias! Tačiau iš tikro bijoti nereikia. Karai ir terorizmas vyksta ne visame regione, o labai konkrečiose vietose (pvz. Sirijoje), į kurias tikrai geriau nekeliauti. Visur kitur net jeigu ir įvyksta koks išpuolis – tikimybė ten patekti labai maža. Viską atperka tai, kad apskritai nusikalstamumas Artimuosiuose Rytuose – daug mažesnis, nei Lietuvoje. Reiškia, nors ten teroro aktų tikimybė ir didesnė (nei Lietuvoje – bet tikrai ne Vakarų Europoje), daug mažesnė tikimybė nukentėti nuo eilinių nusikaltimų: taigi, bendrai paėmus, daugelyje Artimųjų Rytų šalių net saugiau, nei Vilniuje!

Siena, kuria Izraelis aptvėrė palestiniečių miestus (čia – Betliejų).

Priešingai įvaizdžiui, Artimuosiuose Rytuose mažai ir įkyrių prekijų – išskyrus pačius populiariausius kurortus. Prekijai įkyriausi ne Azijoje, o Afrikoje. Mažiau turistinėse vietose Artimųjų Rytų žmonės kaip tik patys svetingiausi pasaulyje – kviesis turistą namo, duos dovanų nieko nesitikėdami atgal.


Pietų Azija – viduramžių chaosas ir didinga kultūra

Religija: Hinduizmas, islamas ir daug mažesnių
Rasė: Tamsaus gymio baltaodžiai (šiaurėje) ir australidai (pietuose)
Tarptautinės kalbos: Hindi-urdu, anglų
Kodėl važiuoti?: didinga sena architektūra, religinė kultūra.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~350 EUR.
Patraukliausios kelionei Pietų Azijos šalys: Indija, Nepalas, Šri Lanka, Maldyvai.
Kitos Pietų Azijos šalys: Butanas, Pakistanas, Bangladešas, Afganistanas.

Pietų Azija iš reklaminių bukletų turistams – tai didingi Viduramžių pastatai, ryškiaspalviai drabužiai, laukiniai aukščiausi pasaulyje kalnai (Himalajai).

Tadžmahalas.

Visa tai – tiesa. Bet labiausiai apsilankius Pietų Azijoje įstringa „sugrįžimas laiku atgal“. Gal 100, gal 200 metų. Miestų gatvėse šiukšles rausia karvės ir kiaulės, latakais teka kanalizacija. Prekystaliais laigo žiurkės. Skurdas, lūšnynai, sunkiai triūsiantys vaikai, turguje besišlapinantys vyrai, primityvūs apgavikai, dinginėjanti elektra, „stumdomi“ narkotikai ir prostitutės, tūkstančiai at gatvės grindinio nakvojančių šeimų: ko tik ten nemačiau ir negirdėjau! O kur dar labiausiai paplitusi pasiutligė ir daugiausiai pasaulyje terorizmo aukų, visos keisčiausios relginės tradicijos, masinė beraštystė…

Kiaulės ėda šiukšles Džaipuro centre. Ši atliekų krūva - jų namai (ten jas sutikome ne kartą). Matėme, kaip gretimi gyventojai grėbliu sviedė 'naujo maisto' vienai kiaulių į snukį

Kai kuriuos žmones kultūrinis šokas taip prislegia, kad jie prisiekia daugiau gyvenime kojos į Pietų Aziją nekelti – dar kiti šį sprendimą priima vien pasiskaitę svetimus įspūdžius.

Delio šalikelėje samdoma mergaitė skalbėja skalbia drabužius. Indijoje dirba kas penktas vaikas.

Ir vis dėlto yra kam Pietų Azijos grožis nustelbia visus jos trūkumus. O gal net tai, kas kitiems atrodo trūkumai, jiems – privalumai. Juk 100-200 metų atgal pasaulis, atrodo, buvo dvasingesnis, žmonėms daug labiau rūpėjo, kas laukia po mirties, kaip įprasminti savo gyvenimą – o ne tik vienadienės linksmybės.

Manikarnikos ghatas, kur Varanasyje kūrenami ir į Gangą leidžiami lavonai.

Ar bent jau taip tiki tie, atradę savo „pašaukimą“ Pietų Azijoje, kurių Europoje – irgi milijonai. Nesu vienas jų, bet Pietų Azijoje mane žavi jos įvairovė ir laisvė: čia pats pasirenki, kaip gyventi, ir jei pargriūsi, pagalvės niekas nepakiš, bet ir gausybės kitur pasaulyje gausaus valstybinio reguliavimo nėra.

Delio Džamė mečetė - didžiausia Indijoje ir penktadieniais sutraukianti apie 30000 maldininkų - paskendusi centro turgaus chaose.

Ar Pietų Aziją įsimylėtumėte, ar prakeiktumėte – abejingų kelionė į ją tikrai nepaliks Regione gyvena kone 2 milijardai žmonių – ketvirtadalis viso pasaulio. Todėl tarp viso purvino skurdo visada gali rasti ir spindesį, tarp kaimo beraščių – ir pasaulinio garso mokslininkus, tarp religingų žvejų kaimų – hedonistinius kurortus vakariečiams. Net jei „kitokių“ tarp vietinių tėra tik 1% ar 2% – tai vis tiek dešimtys milijonų žmonių! Lyg ištisose Europos valstybėse…

Maharadžos rūmai Džaipūre

Maharadžos rūmai Džaipūre


Pietryčių Azija – šventyklos, kurortai ir džiunglės

Religija: Budizmas ir islamas
Rasė: Tamsaus gymio geltonodžiai ir, kai kur, australidai
Kodėl važiuoti? Amžina vasara, puikus kainos ir kokybės santykis, daug pramogų galimybių.
Tarptautinės kalbos: Anglų
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Tailandas, Indonezija, Singapūras, Malaizija, Vietnamas.
Kitos Pietryčių Azijos šalys: Filipinai, Kambodža, Laosas, Birma, Brunėjus, Rytų Timoras.

Pietryčių Aziją turistai iš Europos pamilę labiausiai. Ypač – jos paplūdimius, kurortus. Tačiau Pietryčių Azijoje – ir didžiulės džiunglės, ir milžiniški didmiesčiai, ir galimybė prieiti arčiau gyvūnų nei bet kur kitur, net paglostyti tigrą. Ir vietinės kultūros ten tvirtai laikosi prieš globalizaciją. Todėl į Pietryčių Aziją traukia tiek poilsiautojai, tiek kultūros ieškotojai, tiek kuprinėtojai (backpackers).

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Žygis drambliais šiauriniame Tailande.

Pietryčių Azijoje visada karšta. Būna lietingi mėnesiai, tačiau net ir tas „lietaus sezonas“ ne visur baisus (pvz. Tailande per lietaus sezoną lyja ne ką dažniau, nei Lietuvoje vasarą, tik liūtys tokios stiprios, karštos).

Vienas paplūdimių Ko Samui (netoli Didžiojo Budos)

Tailando “lietaus sezono” idilė Ko Samui saloje.

Pietryčių Azija gali pasirodyti labai „laisva“ žemė: juk ten aistringi paplūdimių vakarėliai, kurortai. Tačiau iš tikro ji ir labai religinga. Dalis jos – budistinė, dalis – musulmoniška, dalis – krikščioniška, nepamiršti ir kadaise vyravę hinduistų dievai – bet visus jos gyventojus vienija aistringas tikėjimas, didžiulės aukos vis didesnėms ir puošnesnėms šventovėms, kylančioms taip masiškai, kaip katedros Viduramžių Europoje. Šventovės – naujos ar senos – vienos įdomiausių Pietryčių Azijos lankytinų vietų. Dar smagiau suderinti savo kelionę su bent vienu spalvingu religiniu festivaliu: pažiūrėti tikrai bus ką.

Batu olos prie Kvala Lumpūro Malaizijoje – hinduistams šventa vieta, kurioje kasmet per Taipusamo šventę jie rituališkai žaloja save

Per ilgus kolonizacijos, užsienio prekybos, turizmo dešimtmečius pietryčių azijiečiai išmoko tolerancijos kitokiems papročiams. Turistų ten niekas nebaus ir jiems negrūmos už pernelyg atvirą aprangą ar kitas „kultūrines klaidas“. Štai Malaizijoje net oficialiai egzistuoja skirtingi įstatymai musulmonams ir nemusulmonams.

Šokinėjimas per ugnį

Full Moon Party Tailando Ko Pha Ngan saloje – pirmasis ir didžiausias pasaulyje paplūdimio vakarėlis. Čia žmonės elgiasi visiškai be tabu.

Be to, Pietryčių Azija – labai pigi, bet, nepaisant to, paslaugų standartas ten – aukštas. Pietryčių Azijoje rasite visokiausių prekių, restoranų, viešbučių, nesudarys bėdų, jei papulsite į nelaimę ir prireiks ligoninės. Bent jau, turtingesnėse regiono šalyse: Malaizijoje, Singapūre, Brunėjuje, Tailande.

Malaizijos sostinės Kvala Lumpūro moderni panorama

Pietryčių Aziją istorija padalino į dvi dalis. Daugelyje skurdžiųjų regiono šalių vyravo komunizmas (Laosas, Kambodža, Birma, Vietnamas) ir jos turi ekonominių problemų. Kita vertus, ir turistų ten mažiau, o blogiausi laikai – praeityje. Todėl tuos, kam nepatinka „numinti takai“ Laosas gal sužavės net labiau, nei turistais aptekę Tailando ar Balio kurortai.


Rytų Azija – moderniausios pasaulio šalys

Religija: Ateizmas, budizmas, konfucianizmas ir tradicinės religijos
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Kinų, japonų, korėjiečių
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~400 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Japonija, Kinija, Honkongas, Makao.
Kitos Rytų Azijos šalys: Pietų Korėja, Šiaurės Korėja, Mongolija, Taivanas.

Pirmą kartą išlipęs bet kuriame Rytų Azijos didmiestyje neabejotinai pasijusi kaip papuolęs į mokslinės fantastikos kūrinį. Nuo pamatų iki stogų reklaminiais “hieroglifais” žibantys dangoraižiai, tarp jų nardantys greitieji traukiniai, žmonių upės ir jūros.

Tipiška Tokijo gatvė.

Daugelyje jų nerasite beveik nieko seno – viską sugriovė karai, revoliucijos. Tuos miestus reikia ne pamatyti, o pajausti. Pavalgyti neužmiegančiuose naktiniuose turguose, stebėti naujai gimstančias tradicijas, unikalias subkultūras ir madas: šiuolaikiškas, bet visai kitokias, nei mūsuose. Technologijos tenykščiams žmonėms įaugusios į kraują: nuo automatinių kavinių su maisto konvejeriais iki žaidimų automatų salonų iki elektroninio sporto TV ekranuose: kas pas mus – egzotiška retenybė, ten – kasdienybė. Tačiau sėkmingai gyvuoja ir daug senesnės, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos: kinų feng šui ar kung fu, japonų kendo, manga, origamis ar arbatos gėrimo ceremonijos. Daugelis jų šiandien žavi viso pasaulio žmones, bet tik Rytų Azijoje jos yra “savos”, visuotinai priimtos. Dar kitos Vakaruose beveik nežinomos – ir Rytų Azijoje yra vienintelės normalesnės progos jas išmėginti. Netgi tai, ką galvojame, kad puikiai žinome – pavyzdžiui, kinų virtuvė – pačioje Rytų Azijoje nušvinta visai kitomis spalvomis, yra kur kas daugiau, nei eksportuota į Vakarus.

Kapsulių viešbutis, kur nakvoja namo grįžti nesuspėję japonų darbininkai.

Geriausia gėrėtis Rytų Azijos miestu vis dar – Japonijoje, o ypač Tokijuje, didžiausiame pasaulio mieste. Tačiau prieš 10-20 metų Japonijai prilygti ėmė ir Honkongas, Makao, Pietų Korėja bei Taivanas, o dabar tokia supermoderni jau ir didžiuma Kinijos.

Pudongo, Šanchajaus verslo rajono panorama. Du jo pastatų patenka tarp 10 aukščiausių pasaulio pastatų (kaip ir į daug Kinijos superdangoraižių, galima pasikelti viršun)

Pudongo, Šanchajaus verslo rajono panorama. Du jo pastatų patenka tarp 10 aukščiausių pasaulio pastatų (kaip ir į daug Kinijos superdangoraižių, galima pasikelti viršun)

Ir visgi modernieji tankūs didmiesčiai – tik pusė Rytų Azijos žavesio. Rytų Azijos gyventojai be galo myli gamtą ir netgi Honkonge, kur gyventojų tankumas – 150 kartų(!) didesnis nei Lietuvoje, beveik 80% ploto palikta neužstatyta pastatais. Tokiose Rytų Azijos vietose gali pasijusti lyg toli nuo civilizacijos: tarp aukštų kalnų, senų žvejų ar pirklių kaimų, karštųjų vulkaninių versmių.

Vienuolynas tarp žalių kalnų Honkonge

Tiesa, iš tikrųjų civilizacija visuomet bus arti. Reti išlikę Rytų Azijos “istoriniai miestai” primena savotiškus lunaparkus: viskas pajungta turizmui. Net dažnoje gamtinėje lankytinoje vietoje rasite civilizacijos stebuklų – lynų keltuvus ar stiklinius tiltus – ir visur sups minios.

Vienoje įspūdingiausių gamtinių Kinijos vietų Džangdziadzie pasivaikščiojimo takai - asfaltuoti, o tinginčius gali pavežti traukinukas

Vienoje įspūdingiausių gamtinių Kinijos vietų Džangdziadzie pasivaikščiojimo takai – asfaltuoti, o tinginčius gali pavežti traukinukas

Visa tai gali atrodyti didelis minusas, bet tai turi savų pliusų: yra daug kitur neprieinamų galimybių patirti vietos gamtą ir kultūrą. Pavyzdžiui, atvykę į kokį “liaudies kaimą” (suprask seną, dabar turistams pritaikytą gyvenvietę) galite būti garantuoti, kad išvysite kokį nors tradicinį vaidinimą ar ceremoniją: kai turistų šitiek, viskas vyksta kasdien, net kas valandą.

Korėjos liaudies kaimo jojikai.

Be to, dauguma “turistų” Rytų Azijoje yra ne užsieniečiai, tačiau po savo šalį keliaujantys vietos gyventojai. Taigi, viena vertus, viskas tose šalyse pritaikyta turistams (gausu viešbučių, restoranų, transporto, paslaugų ir pramogų), kita vertus, nebus taip, kad atsidursite kažkokiame “baltaodžių burbule”: kaip tik priešingai, greičiausiai bus sunku net susikalbėti bet kokia kalba, išskyrus vietinę kinų, japonų ar korėjiečių (nors situacija gerėja), taigi, kelionė į Rytų Aziją bus labai autentiška patirtis.

Kijoto – geriausiai išsilaikiusio Japonijos miesto – senamiestyje japonės dažnai nuomojasi visai dienai tautinius drabužius. Užsienio turisto akiai jos ne mažiau įdomios, nei tikros geišos

Vienas neabejotinas Rytų Azijos pliusas: iki daugelio turistinių taškų nuvažiuoti labai paprasta, mat žmonių ten tiek daug ir jie gyvena taip tankiai, kad viešasis transportas (daug kur greitieji traukiniai) kone visur kursuoja bent kas keliolika minučių. O jei kursuoja tik kas valandą – tai jau labai atoki, autentiška vieta. Tiesa, su automobilio nuoma Rytų Azijoje sunkiau: brangu (Japonijoje, Honkonge) ar net neįmanoma (Kinijoje).

Greitasis traukinys Japonijoje. Rytų Azijoje greitųjų traukinių bėgiai yra kone dvigubai ilgesni, nei likusiame pasaulyje kartu paėmus.

Na o labiausiai Rytų Azija nepralenkiama saugumu. Nusikaltimų – vagysčių, plėšimų, žudymų – ten tiesiog beveik nebūna (kad ir kaip tuo būtų sunku pasižiūrėjus žiaurius japonų filmus).


Vidurinė Azija – šilko kelias ir sovietiniai gniaužtai

Religija: Islamas (atskiestas sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio geltonodžiai ir baltaodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl keliauti? Šilko kelio architektūra, laukinė gamta, sovietinio genocido vietos.
Kainos: Lėktuvo bilietas nuo ~250 EUR.
Patraukliausios kelionei šalys: Uzbekija, Kazachija.
Kitos Vidurinės Azijos šalys:: Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija.

Vidurinioji Azija – ta Azijos dalis, kurią valdė Sovietų Sąjunga. Ir po Sovietų Sąjungos žlugimo pokyčiai ten buvo lėtesni, nei pas mus ir netgi nei Rusijoje. Tik viena iš penkių regiono šalių – demokratinė; veši korupcija (ir turistai su tuo susiduria), alkoholizmas, skurstantys miesteliai ir kaimai.

Aralo jūros išdžiūvimas – sovietų sukelta ekologinė katastrofa. Ant jos dugno Uzbekijoje čia rūdija žbejybinis laivynas

Tačiau pamažu ir Vidurinė Azija keičiasi į gera, atsiveria pasauliui. Į daugelį jos šalių jau gali keliauti be sudėtingai gaunamų vizų – iš pradžių taip atsivėrė Tadžikija ir Kirgizija, vėliau Kazachija, neseniai – ir Uzbekija. Nepaisant to, dar labai mažai kas keliauja. Ypač iš Vakarų. Jiems ir sunkiau: juk visiškai nemoka rusiškai, tuo tarpu Vidurinėje Azijoje rusų kalba – vis dar elito kalba ir – dažnam – vienintelė užsienio kalba. Net jaunuoliams ir vaikams.

Šachtininkų kultūros rūmai Karagandoje. Dažname Vidurinės Azijos mieste stalininiai pastatai - vieni gražiausių

Šachtininkų kultūros rūmai Karagandoje. Dažname Vidurinės Azijos mieste stalininiai pastatai – vieni gražiausių

Čia lietuviams paprasčiau. Daug kartų teko nustebti, kaip vakariečiai nesupranta Vidurinės Azijos: pvz. net autoritetingiausi tinklapiai ir knygos rašė, neva Uzbekijoje neįmanoma išsinuomoti automobilio, kai mes (aišku, kalbėdami rusiškai) nesunkiai tą padarėme. Todėl Vidurinė Azija – vieta atradimams, kur gali išmėginti kažką, ką dar darė mažai turistų, nes jų iš viso yra labai mažai.

O atrasti Vidurinėje Azijoje tikrai yra ką. Visų pirma, Šilko kelias – iš prekybos šilku milžiniškų pelnų Viduramžiais pastatyti puošnūs miestai, pilni didingų mečečių ir medresių (daugiausiai jų – Uzbekijoje).

Registano aikštė Samarkande – viena garsiausių pasaulyje.

Antra – begalinės, retai gyvenamos stepės ir pusdykumės, o rytuose – vieni aukščiausių pasaulio kalnų.

Šarynės kanjonas pietryčių Kazachijoje

Šarynės kanjonas pietryčių Kazachijoje

Trečia – liūdnas, bet savaip įdomus „tarybinis“ palikimas: išdžiūvusi Aralo jūra (Kazachija/Uzbekija), Baikonūro kosmodromas, Semipalatinsko branduolinių bandymų poligonas, gausybė trūnijančių gulagų, kuriuose kalėjo ir dešimtys tūkstančių lietuvių tremtinių (Kazachija).

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, prie Žezkazgano. Lietuviai paminklus saviškiams pradėjo statyti dar ~1990 m. (iš tų laikų - nugriuvęs kryžius), vėliau plėtė. Šie paminklai apaugo ir kitų tautų paminklais (dešinėje)

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, Kazachijoje

Kaip ir didžiuma Azijos, Vidurinė Azija – labai pigi. Tačiau klimatas ten – vienas žvarbiausių: žiemomis ir -40 laipsnių temperatūros normalios, ypač Kazachijoje. Užtat vasaros – labai karštos, tad geriausia keliauti pavasarį ar rudenį. Jūros ar vandenyno, beje, neturi jokia Vidurinės Azijos šalis.

Ta Vidurinės Azijos dalis, kuri stokoja naftos ir dujų (Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija) – labai skurdi, bet skurdas net kitoks nei „trečiajame pasaulyje“: vis tiek yra normalios paslaugos (bent jau tokios, kaip Lietuvoje 1995-2000 m.), higiena, medicina. O svarbiausius nafta ir dujomis turtingus Vidurinės Azijos miestus (Astaną, Ašgabatą) statybininkai išvis pavertė tikrais architektūriniais stebuklais.

Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių architektų pasaulyje Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, "o simboliškai ir viso pasaulio", centre

Kazachijos sostinės Astanos simbolis Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių pasaulio architektų Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, “o simboliškai ir viso pasaulio”, centre


Šiaurės Azija – Rusijos užnugaris

Relgija: Stačiatikybė, islamas (atskiesti sovietinio ateizmo)
Rasė: Šviesaus gymio baltaodžiai ir geltonodžiai
Tarptautinės kalbos: Rusų
Kodėl važiuoti? Laukinė gamta, atokumas, tremties vietos.
Patraukliausios kelionei Šiaurės Azijos šalys: Visa Šiaurės Azija priklauso Rusijai.

Šiaurės Aziją paprastai vadiname Sibiru ir ją visą valdo Rusija. Kadaise ten gyveno gausybė klajoklių tautų, tikėjusių į visokius šamanistinius tikėjimus. Tačiau nuo ~1600 m. iki ~1750 m. vieną po kitos jas užkariavo caro armijos, paskui jas sekė rusų kolonistai, vėliau – tremtiniai (ir lietuviai), kuriuos čia atitrėmė rusai. Ir vietinės Sibiro tautos šiandien daugelyje vietų tesudaro mažumą žmonių, daugelis jų vaikų net nebemoka savo kalbų.

Todėl Šiaurės Azija, Sibiras, greičiausiai visada ir liks Rusija: jokių nepriklausomybės judėjimų čia beveik nėra ir nebus. Tiksliau, tai vienas didžiulis Rusijos užkampis, didesnis už visas kitas pasaulio valstybes (netgi JAV, Kiniją ar Kanadą) – nes beveik visos pagrindinės Rusijos lankytinos vietos yra ne Sibire.

Sibiro miestai gana vienodi: kiek gražesnę carinę ar stalininę traukinių stotį supa dideli daugiabučių mikrorajonai. Įdomesnė ten gamta: retai gyvenama. Daugelis vietų yra daugybė kilometrų nuo artimiausio kelio. Net kai kurios vietos, kurios galėtų tapti turistų traukos taškais, beveik nepasiekiamos – pvz. Kamčiatkos geizeriai. Tačiau kai kurios gamtos grožybės – pvz. Baikalo ežeras – arti kelių ir geležinkelių. Tarkime, garsiojo Transsibiro geležinkelio – ilgiausios pasaulyje kelionės traukiniu, nuo Maskvos iki Vladivostoko.

Nors Rusija nėra labai brangi, keliauti į Sibirą brangu ir nepatogu – ilgi skrydžiai ar važiavimas traukiniu. Jokios dvi lankytinos vietos nėra šalia: tarkime, jei norėsite aplankyti ir Baikalo ežerą, ir Vladivostoką, tai tarp jų yra 4000 km važiavimo – daugiau nei nuo Lietuvos iki Maroko.

Dėl visų šių priežasčių Sibiras turistams beveik nežinomas, o į kai kuriuos jo miestus Rusijos valdžia užsieniečių netgi neįleidžia. Bet kai kam tai – Sibiro žavesys. Kaip ir be galo žvarbus klimatas – pačios šalčiausios pasaulyje gyvenamos vietos yra būtent Sibire (Verchojanskas ir Oimiakonas, kur yra spaudęs net -70 laipsnių speigas).

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Singapūras – kitoks! ateities! miestas!

Singapūras – kitoks! ateities! miestas!

| 0 komentarų

Singapūras. Singapūras! Azijos miestas-valstybė, kuriame viskas – kitaip.

Singapūras stulbina atvirukiniais superdangoraižiais, dirbtiniais sodais, futuristiniais muziejais.

Singapūras stebina keistomis istorijomis apie uždraustą kramtomą gumą, rykštėmis nuplaktus užsieniečius ir pasakiškus turtus.

Singapūras man – vienas įdomiausių pasaulio miestų ir vienas savičiausių tarp turtingųjų didmiesčių.

Singapūras mažytis, bet jame telpa viskas ir kažkaip vienas kitam netrukdo. Šalia - geriausi šalyje Sentosos paplūdimiai ir, anapus plūdurų, vietos Singapūro uoste laukiantys krovininiai laivai

Singapūras mažytis, bet jame telpa viskas ir kažkaip vienas kitam netrukdo. Šalia – geriausi šalyje Sentosos paplūdimiai ir, anapus plūdurų, vietos Singapūro uoste laukiantys krovininiai laivai

Sinagpūro pradžia – kitoks oro uostas

Kad Singapūras kitoks supranti vos nusileidęs oro uoste. Daugelis pasaulio oro uostų vienodi: pastatai-dėžės skirti kuo greičiau praleisti kuo daugiau žmonių idant jie važiuotų savo keliais, gal dar palikę pinigų duty free parduotuvėse. Singapūro kitoks – jis pats yra lankytina vieta. Įvairiausius fotelius ir sofas čia supa dirbtiniai sodai, judančios skulptūros, milžiniškuose ekranuose rodomi specialiai kurti pribloškiami Singapūro kultūrą atskleidžiantys filmai, net viešas baseinas, drugelių salė… Kitur tenka gailėtis, kad oro uoste teks trintis taip ilgai, o Singapūre gailėjausi, kad oro uostui pasilikau tiek mažai laiko.

Tradiciniai Singapūro namai oro uosto 4 terminale. Centriniai namai - tai ekranas, kuriame, skambant šiuolaikinėms Singapūro melodijoms, laukiantiems keleiviams rodoma XIX a. meilės istorija

Tradiciniai Singapūro namai oro uosto 4 terminale. Centriniai namai – tai ekranas, kuriame, skambant šiuolaikinėms Singapūro melodijoms, laukiantiems keleiviams rodoma XIX a. meilės istorija

Aišku, viskas specialiai. Oro uostas – viena priežasčių, kodėl Singapūras klesti. Iš Europos į Australiją ir daugybę Pietryčių Azijos miestų nenuskrisi tiesiogiai: reikia persėsti. Singapūro geografinė padėtis tam labai palanki, ir šalis tą stulbinamai išnaudojo: pastatė tokį puikų oro uostą ir avialinijas, kad daugybė žmonių moka brangiau, kad tik galėtų skristi per Singapūrą. Ir dar pakeliui praleidžia Singapūre dieną, dvi, tris…

Vieni gausybės įvairiausių fotelių Singapūro oro uoste

Vieni gausybės įvairiausių fotelių Singapūro oro uoste

Oro uostas ir avialinijos – tik keli iš Singapūro „tėvo“ Ly Kvan Jū projektų. Singapūro valstybę iš esmės sukūrė šis vienas žmogus: 1959 m. gavęs trečiojo pasaulio miestą pavertė jį viena pasaulio širdžių. Užuot kopijavęs kitus, ėjo savo susigalvotais keliais. Jis nekentė ideologijų: nesvarbu, komunizmo, žmogaus teisių, liberalizmo, nacionalizmo ar religinių dogmų. Jis tiesiog žiūrėjo, kas jo šalyje veikia, kas veda ją į turtus – ir tą darė.

Singapūro Marina Bay projektas

Singapūro Marina Bay projektas, pastatytas jau Ly Kvan Jū sūnaus. Vienas žymiausių pasaulio viešbučių (dešinėje), didžiausias pasaulio apžvalgos ratas, unikalus ArtScience muziejus (kairėje)

Kas Singapūre kitaip, nei visur kitur

Nešvara? Singapūras bene švariausias miestas pietryčių Azijoje, kurioje šiaip nėra „švaros kultūros“. Už šiukšlinimą – didelės baudos, o kramtomą gumą išvis uždrausta importuoti. Veikia!

Automobilių kamščiai? Singapūre nemačiau nė vieno, nes automobiliai čia taip apmokestinti, kad kainuoja bent kokius 5 kartus brangiau, nei Europoje. Užtat valdžia sukūrė puikų metro (MRT) tinklą, tad 9 iš 10 singapūriečių neturi automobilių, bet tikriausiai į darbą nuvyksta greičiau nei jei strigtų kamščiuose. Veikia!

Kinų senamiestis Singapūre. Vienas didesnių užstatymų automobiliais, kuriuos mačiau.

Kinų senamiestis Singapūre. Vienas didesnių užstatymų automobiliais, kuriuos mačiau.

Skurdas? Jo neliko. Per vienos kartos gyvenimą Singapūras iš vienos skurdžiausių tapo viena turtingiausių pasaulio šalių. Juodadarbiams siūlomos algos, didesnės nei Lietuvoje mokslų daktarų. Manote, Singapūre didelis minimalus atlyginimas? Nė velnio, minimalaus atlyginimo Singapūre išvis nėra! Priešingai – valdžia “atlaisvino” ekonomiką. Singapūro verslai iš pradžių mokėjo mažas algas, bet dėl to suklestėjo, samdė vis daugiau ir daugiau žmonių ir galiausiai darbininkų ėmė trūkti – taip pati rinka privertė pakelti algas. Veikia!

Prabangus prekybos centras prie Marina Bay. Sakoma, kad apsipirkimas - singapūriečių nacionalinis sportas.

Prabangus prekybos centras prie Marina Bay. Sakoma, kad apsipirkimas – singapūriečių nacionalinis sportas.

Nusikaltimai? Singapūras viena saugiausių ir mažiausiai korumpuotų pasaulio vietų ir tam nereikia didelės policijos/kalėjimų sistemos. Užuot iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikius visus nusikaltėlius kalėjimuose, už smulkius nusikaltimus čia plakama rykštėmis, už stambiausius – mirties bausmė. Rykštėmis baudžia ir mokytojai nepaklusnius vaikus. Veikia!

Įvažiavimo lapas, kurį reikia užpildyti prieš pereinant Singapūro pasų kontrolę, įspėja, kad už narkotikų kontrabandą Singapūre kariama

Įvažiavimo lapas, kurį reikia užpildyti prieš pereinant Singapūro pasų kontrolę, įspėja, kad už narkotikų kontrabandą Singapūre kariama

Nekilnojamojo turto kainų burbulai, butų trūkumas? Singapūre daugiabučius stato valstybė ir butų negalima pirkti (tik nuomotis 99 metams). Todėl sunkiai įmanoma į butus investuoti ir tikėtis, kad brangs. Be to, bute galima gyventi mažiausiai dviese, nebent tau daugiau nei 35 m. Atrodo, veikia.

Valdiškas daugiabutis Pinnacle@Duxton iškilęs virš istorinių Singapūro namų

Valdiškas daugiabutis Pinnacle@Duxton iškilęs virš istorinių Singapūro namų

Žmonių senėjimas? Singapūrė gimstamumas vienas mažiausių pasaulyje, bet gyventojų skaičius tik auga. Imigrantų dėka (šiuo metu beveik pusė singapūriečių – imigrantai). Tačiau jokie ten „pabėgėliai“ Singapūre su dovanų maišais nelaukiami. Laukiami tie, kurie nori dirbti, baigę mokslus, patys padeda toliau kurti turtingiausią pasaulio miestą Singapūrą. Veikia!

Tautinė nesantaika, getai? Singapūre ji išnyko. Kiekviename daugiabutyje privalomai apgyvendinami įvairių tautybių žmonės. Tautinės mažumos skundžiasi, kad dėl to joms sunku perleisti butus (turi perleisti tautiečiams), bet, atrodo, veikia.

Įvairiataučiai Singapūro žmonės perėjoje

Įvairiataučiai Singapūro žmonės perėjoje

Singapūro cenzūra ir griežtoji tvarka

Aišku, viskas turi savo kainą. Singapūras nėra demokratinė šalis – nuo pat įkūrimo šalį valdo viena partija (nuo 2004 m. – Ly Kvan Jū sūnus), o „perdėta kritika“ jai ir dar daug kas yra vadinamieji ob markeriai (nerašytai, bet visiems žinomai uždrausta).

Kai lankiausi Singapūre pirmą kartą 2005 m., ieškojau neregėtai dideliuose jo knygynuose ir DVD parduotuvėse mane dominusių Azijos knygų, filmų, komiksų (tais laikais ne viską dar galėjai gauti iš interneto, o Lietuvoje išvis mažai ką). Pamenu, skaitydavau susidarytą sąrašą pardavėjams, o šie vienas po kito atsakydavo „Šis filmas Singapūre uždraustas“, „Ši knyga uždrausta“. Ne tik dėl politinės kritikos – bet ir dėl smurto, sekso scenų: Singapūre nepageidaujama ne tik pornografija, bet ir erotika. Ir į barą ant dangoraižio stogo tada dar neįleido: Singapūre kai kas leistina tik nuo 23 ar net 25 metų amžiaus.

Singapūro centras ir ArtScience muziejus (kairėje)

Singapūro centras ir ArtScience muziejus (kairėje)

Daug ką Singapūre reikia daryti „taip ir nekitaip“. Eilėje prie pasų kontrolės atsistojau, kaip įpratęs, šalia žmonos – tuoj tvarkdarė liepė stotis už jos ar priekyje, juk reikia išsirikiuoti vorele. Už valgymą ar gėrimą metro – 500 dolerių baudos (užsimiršęs išsitraukiau butelį vandens, pamatęs įspėjimą tuoj įsikišau atgal). Visur pilna „socialinių reklamų“, reguliuojančių smulkmenas: „pasidėkite krepšius ant žemės“ (metro), „neklausykite ausinuko garsiai“ (metro), „neplaukite čia kojų“ (virš kriauklės), „stovėkite arčiau, taikykitės geriau – taiklumas svarbu“ (virš pisuaro – ir čia ne pokštas) ir pan.

'Bag Down Benny' - vienas mielų Singapūro metro 'veikėjų'. Jis skatina pasidėti daiktus ant žemės, kad liktų daugiau vietos stovintiesiems

‘Bag Down Benny’ – vienas mielų Singapūro metro ‘veikėjų’. Jis skatina pasidėti daiktus ant žemės, kad liktų daugiau vietos stovintiesiems

Bet, jei paklaustum žmonių Lietuvoje, ką jie rinktųsi – „singapūrietiškas algas ir saugumą“ ar „lietuvišką demokratiją ir žmogaus teises“ – įdomu, kiek pasirinktų pastarąsias? Singapūrą renkasi net Vakarų šalių piliečiai: jau 2-3% Singapūro žmonių sudaro imigrantai iš Vakarų Europos, JAV, Australijos (~150 000).

Ir negalima sakyti, kad tai nesusiję dalykai. Visa likusi pietryčių ir Pietų Azija skendi nešvaros, korupcijos, o daug šalių dar ir skurdo liūnuose – nors žymi dalis šalių ten demokratinės. Ly Kvan Jū tvirtai tikėjo, kad daugelį šių bėdų galima išgyvendinti tik tvirta ranka ir pats tapo tokiu Konfucijaus idealizuotu Lyderiu, nenuolaidžiaujančiu savo valdiniams, bet kartu besistengiančiu dėl jų.

Singapūro dangoraižiai. Vėliavos iškeltos nepriklausomybės dienos proga, nros iki tos dienos dar buvo mėnuo

Singapūro dangoraižiai. Vėliavos iškeltos nepriklausomybės dienos proga, nros iki tos dienos dar buvo mėnuo

Marina Bay – naujausias Singapūro simbolis

Kai lankiausi Singapūre pirmąkart 2005 m., miestas jau garsėjo savo turtais, švara, „keistais“ įstatymais, Orchard Road prekybos centrais ir Singapūro upės krantinės restoranais, bet jo panorama buvo nuobodi, lankytinų vietų trūko: vienas į kitą panašūs vidutinio aukščio dangoraižiai, viena svarbesnių pramogų turistams – paplaukimas laivu stebint tą vidutinišką panoramą.

Sim Lim Square daugiaaukštis prekybos centras - viena ~2005 m.  Singapūro pažibų. Jis tebeveikia, bet siųsti turistą ten apsipirkti šiandien atrodytų kvaila: eilinis prekybos centras, kad ir didelis. Singapūras turi daug daugiau.

Sim Lim Square daugiaaukštis prekybos centras – viena ~2005 m. Singapūro pažibų. Jis tebeveikia, bet siųsti turistą ten apsipirkti šiandien atrodytų kvaila: eilinis prekybos centras, kad ir didelis. Singapūras turi daug daugiau.

Tad didysis pastarųjų dešimtmečių Singapūro projektas – naujas miesto veidas. Statomi tokie simboliai, kurių vos pamatęs kontūrus kiekvienas žmogus suprastų – Singapūras! Tai – Marina Bay Sands kompleksas, kurio pažiba – superprabangus viešbutis. Atrodo, kad ant trijų jo pastatų nusileido ateivių laivas, o iš tikro ten – ilgiausias pasaulio baseinas.

Marina Bay Sands. Terasa su baseinu, jungianti tris dangoraižius - 1 hektaro ploto

Marina Bay Sands. Terasa su baseinu, jungianti tris dangoraižius – 1 hektaro ploto

Netoliese – ArtScience muziejus, kur menas kuriamas iš šiuolaikinių technologijų, jame dalyvauja ir lankytojai (ypač patinka vaikams – pvz. galima nupiešti ir nuskanuoti automobilio piešinį, ir tas automobilis ims važinėti videoinstaliacijoje kartu su kitais), o kelis kartus per vakarą netolimą krantinę nušviečia įspūdingas šviesų šou.

Lankytojai tampa ArtScience nuolatinių instaliacijų dalimi

Lankytojai tampa ArtScience nuolatinių instaliacijų dalimi

Ir gal pati įspūdingiausia Marina Bay vieta – Gardens by the Bay, kurio dirbtiniai medžiai kada nors apaugs vijokliais. Bet ir dabar jau stulbina Debesų kupolas (po juo atkurtas kalnas su mišku, o reikiamą mikroklimatą kuria kondicionieriai ir karts nuo karto paleidžiami debesys), kiek mažiau – simboliniai tautiniai sodai, oranžerija (kurios gėlės kas kelis mėnesius pakeičiamos).

Gardens by the Bay metaliniai medžiai. Vakarais juos apšviečia šviesų šou - geriausia stebėti ne iš čia, o nuo pačių medžių, tada dar girdisi ir muzika

Gardens by the Bay metaliniai medžiai. Vakarais juos apšviečia šviesų šou – geriausia stebėti ne iš čia, o nuo pačių medžių, tada dar girdisi ir muzika

Visur kur turistai priblokšti stoja, fotografuoja ir fotografuojasi. Daugelis šiuolaikinių Singapūro lankytinų vietų sukurtos visų pirma nuotraukoms, su apžvalgos taškais iš kurių matosi pribloškiamiausi vaizdai. Aišku, viskas – specialiai: kas gi geriau reklamuos Singapūrą, jei ne nuolat Facebook ir Instagram srautuose besipilančios asmenukės su pasaulyje lygių neturinčiais vaizdais?

Debesų miškas po stogu Singapūro Gardens by the Bay

Debesų miškas po stogu Singapūro Gardens by the Bay

Sentosa – Singapūro poilsio ir pramogų salelė

Iki Marina Bay Sands pagrindinė Singapūro pramogų erdvė buvo Sentosos sala ir ji iki šiol nepasiduoda: vienos atrakcijos ten uždaromos, kitos atidaromos. Viskam vienu metu trūksta vietos. Kai Singapūro plotas – 722 kv. km (maždaug pusantro Vilniaus miesto), o gyventojų – beveik 6 milijonai (dvi Lietuvos), vieta ten – net ne aukso, o deimantų vertės.

Singapūriečių minios Sentosos traukinių stotyje

Singapūriečių minios Sentosos traukinių stotyje. Tiesa, jos būna laikinai: Singapūras, priešingai kokiam Honkongui, turi savo ‘tvarkingą ritmą’, užmiega. Jei Honkonge metro 23 val. dar nebūna kur sėstis, tai Singapūre jau gali važiuoti vienas vagone, o miesto centras tokiu metu visai išmiręs

Dėl to Sentosoje, kaip ir visame Singapūre, kuo daugiau sugrūsta į kuo mažiau. Dėl to Sentosos nuostabūs paplūdimiai yra prieš pat jūrų uosto konteinerinius laivus. Beveik virš jų skrieja lynų keltuvai, šokinėjama su virvėmis, netoliese driekiasi medžių lajų takas, iš pagrindinės Singapūro salos veža traukinys, yra pasivaikščiojimo takai po nediduką gabalėlį džiunglių ir t.t.

Sentosa. Kairėje - vienas lynų keltuvų, centre - muziejus, dešinėje, paplūdimys, jūroje - krovininiai laivai

Sentosa. Kairėje – vienas lynų keltuvų, centre – muziejus, dešinėje – paplūdimys, jūroje – krovininiai laivai. Du balti bokštai prie paplūdimio – tai šuolių su virve pramoga. Vaizdas fotografuotas žvegiant nuo lajų tako

Didesnes Sentosos erdves užima Madam Tiuso muziejaus kompleksas, Universal Studios atrakcionų parkas bei salos širdimi esantis naujas „integruotas kurortas“ su brangiais viešbučiais, restoranais.

Sentosoje ir laukinės džiunglės - tiesa, paėjus kelis šimtus metrų į šoną, jos baigiasi, bet įspūdis kuriamas tobulai: medžiai, voverytės

Sentosoje ir laukinės džiunglės – tiesa, paėjus kelis šimtus metrų į šoną, jos baigiasi, bet įspūdis kuriamas tobulai: medžiai, voverytės

Vakare kai kurios Sentosos erdvės panaudojamos įspūdingiems šou su lazeriais, fejerverkais, projekcijomis, ugnimis, vandens srovėmis ir judančiais robotais. Nežinia, kokie šou bus jums lankantis (viskas spėriai keičiasi), bet 2019 m. pribloškė nemokamas Gervių šokis (milžiniškų gervių-robotų, kurių sparnai – vandens srovės, meilės istorija) ir Laiko spranai simboliškas skrydis per pasaulio istoriją su projekcijomis ant vandens srovių, lazeriais, ugnimis, fejerverkais.

Gervių-robotų, kurių sparnai - iš vandens srovių, meilės istorija Steampunk stiliumi Sentosos saloje. Beje, nemokama.

Gervių-robotų meilės istorija Steampunk stiliumi Sentosos saloje. Beje, nemokama.

Sentosos centre – Merlion skulptūra (žodžio reikšmė – undliūtis, gyvūnas su žuvies uodega ir liūto galva). Šį „mitinį herojų“ 1964 m. sukūrė Singapūro valdžia, pradėjusi skatinti turizmą: neva „undliūtis“ yra toks vietos mitas. 1974 m. pastatė anuomet iš pažiūros milžinišką, o tarp šiandienos dangoraižių – miniatiūrinę (8,6 m) vandeniu besispjaudančio Merlion skulptūrą Singapūro centre. 1995 m. Singapūrui pažengus toliau, Sentosoje pastatyta 37 m aukščio Merlion kopija. Ji „dalyvaudavo“ šou, bet dabar nebe – sukūrus „rimtesnių“ simbolių, jau ir visas Merlion „išgalvotas mitas“ atrodo lėkštas.

Sentosos Merlion. Į viršų galima pakilti liftu

Sentosos Merlion. Į viršų galima pakilti liftu

Ir visa Sentosa – Singapūro turizmo skatinimo produktas. Iki 1972 m. sala vadinosi Pulau Blakang Mati, o vienintelė veikla ten buvo Siloso fortas. Sala pervadinta paprasčiau ištariamu pavadinimu, atidarytas į ją lynų kelias (1974 m.), o Siloso fortas pritaikytas ekspozicijoms pasakojančioms, kaip šį paskutinį britų fortą Pietryčių Azijoje Antrojo pasaulinio karo metais užkariavo japonai. Tai buvo kritinis momentas, kai singapūriečiai ir kiti regiono žmonės suabejojo britų nenugalimumu. Nors britai Antrąjį pasaulinį karą laimėjo, niekas jų grįžtančių su rožėmis nebelaukė: Azijos kolonijos nebebijojo reikalauti laisvės.

Siloso forto į jūrą atgręžti pabūklai. Atmosferą kuria šūvių garsai, sprogimai: prasideda, kai pro šalį eina turistai.

Siloso forto į jūrą atgręžti pabūklai. Atmosferą kuria šūvių garsai, sprogimai: prasideda, kai pro šalį eina turistai.

Sentosa, Marina Bay – ir vienos brangiausių Singapūro vietų. Jei nori apsipirkti, pavalgyti – geriau tai padaryti prieš ar po lankymosi šiuose rajonuose nes ten gali rasti sulčių taurę už tiek kiek Lietuvoje nekainuoja beveik niekur. Kita vertus – pagrindinių pramogų, šviesų šou kainos visai prieinamos.

Wings of Time šou Sentosoje - mokamas, bet nebrangus

Wings of Time šou – mokamas, bet nebrangus

Keturios Singapūro tautos – keturi senamiesčiai

Singapūras turi ir vieną gražiausių ir unikaliausių Pietryčių Azijoje senamiesčių. Daugelyje Azijos miestų išlikę nebent pavieniai seni pastatai – tuo tarpu Singapūro valdžia sugebėjo išsaugoti ištisus kvartalus, kuriuose gali pajusti prabėgusių laikmečių dvasią. Kai Singapūras turtingas, visi tie kvartalai dar ir iščiustyti, o chaotiškus turgus vis daugiau kur pakeitė prabangūs restoranai ir viešbučiai.

Iš tikro, Singapūro senamiesčių yra net keturi. Mat seras Stamfordas Raflis, britų kolonistas, 1819 m. įkūręs Singapūrą kaip atsvarą olandams konkurencijoje dėl svarbiausiųjų Azijos sąsiaurių, nusprendė, kad kiekviena tautybė mieste turėtų turėti savo rajoną. O tų tautybių buvo (ir iki pat šiol yra oficialiai pripažįstamos) keturios.

Singapūro kinų senamiestis (priekyje) žvelgiant iš Pinnacle@Duxton apžvalgos aikštelės. Senamiesčio priekyje - Budos danties šventykla

Singapūro kinų senamiestis (priekyje) žvelgiant iš Pinnacle@Duxton apžvalgos aikštelės. Senamiesčio priekyje – Budos danties šventykla

Malajai, gyvenę regione iki buvo įkurtas Singapūro miestas. Jų dabar – 13%, o jų senamiestis – Kampong Glamas, supantis istorinius vietovę valdžiusios sultono rūmus ir didelę mečetę (anglai tą sultoną rėmė kovoje dėl valdžios su jo broliu, mainais ilgainiui gavo Singapūrą).

Kinai masiškai imigravo XIX a., bėgdami nuo jų šalį siaubusio skurdo ir sukilimų, ir šiandien jie yra Singapūro dauguma (74%) bei priežastis kodėl Singapūras, priešingai visoms aplinkinėms žemėms, pasitraukė ne tik iš Britanijos Imperijos (1963 m.), bet, 1965 m., ir iš Malaizijos. Kinų senamiestis Singapūre – Chinatown – bene labiausiai iščiustytas.

Kinų senamiesčio fragmentas Singapūre

Kinų senamiesčio fragmentas Singapūre. Architektūra apjungai kinišką ir to meto europietišką

Indus britai atvežė iš savo Indijos kolonijos darbams. Dabar jų ~9%, o jų senamiestis – Little India (Mažoji Indija) , pilna spalvingų skulptūruotų hinduistinių šventyklų.

Mažoji Indija

Mažoji Indija

Ir, pagaliau, buvo patys britai arba eurazijiečiai (žmonės, turintys britų ir azijiečių kraujo). Jų buvo pats miesto centras (Downtown), kuriame iki šiol veikia parlamentas, aukščiausiasis teismas ir kiti valdžios statiniai, taip pat istoriniai viešbučiai, bažnyčios, supami modernių dangoraižių.

Pagrindinis Singapūro senamiestis (centras) su dangoraižiais fone

Pagrindinis Singapūro senamiestis (centras) su dangoraižiais fone

Jei naujuose Singapūro daugiabučiuose privalomi apgyvendinami visų tautybių žmonės, tai senamiesčiuose tebegyvena senosios tautybės. Tarkime, Mažoji Indija tebėra pilna sariais vilkinčių indų ir šiukšlinoka (nors ir gerokai tvarkingesnė už tikrąją Indiją).

Hinduistų šventyklos fragmentas

Hinduistų šventyklos fragmentas

Singapūras iki šiol visaip pabrėžia jo „keturių tautų“ svarbą, nuo keturių sodų Gardens of the Bay, simboliškai atsispindinčių visas tautas, iki keturių oficialių kalbų. Tiesa, jos nelygiavertės. Pagrindinė – anglų, kurią moka visi, ja rašomos reklamos, dalis pranešimų – tik angliški. Antroji kalba – kinų mandarinų; jei kas bus parašyta dviem kalbom, tai beveik garantuotai – anglų ir kinų. Trečioji kalba malajų – kadangi tai istorinė regiono kalba, ja parašytas Singapūro himnas, bet šiaip ji figūruoja mažai kur. Na ir ketvirtoji – tamilų, atspindinti visą indų bendruomenę (nes dauguma jų atvyko iš tamiliškai kalbančių žemių).

Įspėjimas keturiomis kalbomis Singapūre

Įspėjimas keturiomis kalbomis Singapūre

Singapūras taikus ir ne toks brangus, kaip manote

Singapūro tautybės sugyvena stebėtinai taikiai. Tačiau, visgi, kinai ar eurazijiečiai yra turtingesni nei indai ar (ypač) malajai. Kai kurie malajai dėl to pyksta: jiems atrodo, kad Singapūras – jų žemė, kurioje juos užgožė atvykėliai. Tačiau Singapūro kinai į tokius kaltinimus paprastai atsako, kad tiesiog skirtingų tautybių intelektas nėra lygiavertis, kad malajai nemoka ar tingi dirbti. Išties, kiek susidūriau Singapūre su malajais ar indais, jie pasirodė kur kas mažiau besistengiantys darbe, nei kinai. Kaip ten bebūtų, net jei malajai ir gyvena neturtingiau, daugelį jų situacija tenkina: juk Singapūre vis tiek algos daug didesnės, nei pačioje Malaizijoje ar daug kur. Riaušes, protestus ar streikus per visą Singapūro istoriją galėtum suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Miegamojo rajono, kuriame visos tautybės apgyvendinamos pramaišiui, metro stotis

Miegamojo rajono, kuriame visos tautybės apgyvendinamos pramaišiui, metro stotis

Taip, paradoksas: Singapūre, kuriame nėra minimalių atlyginimų, eilinių darbininkų algos išaugo daug kartų didesnės, nei Pietryčių Azijos “darbininkų rojuose”, eksperimentavusiuose su socializmu ar komunizmu: Vietname, Kambodžoje, Laose, Birmoje. Rinkos neapgausi. “Gerovės valstybėse” ilgainiui žmonės tampa lygiai skurdūs, o Singapūre tapo nelygiai turtingi. Tik kai kurie maudosi filme “Crazy Rich Asians” demonstruotoje prabangoje, bet elgetos, vargšo nemačiau nė vieno.

Singapūras tarsi gyvena “keliom pavarom”. Superturtingiems ir “tiesiog turtingiems” (Singapūre kartais jie vadinami neturtingais, bet man liežuvis neapsiverčia taip rašyti) skirtos vietos dažnai yra viena šalia kitos. Kinų senamiestyje išvydę reklamas, kad sulčių taurė kainuoja keliolika eurų, o maistas restorane – daug dešimčių, paskui kitą tokį pat restoraną, ir dar kitą, jau išsigandome: negi Singapūre tokios kainos? Bet tik paeik truputį toliau ir štai kainos jau žemesnės nei Lietuvoje. Nes Singapūre maži mokesčiai (PVM, pajamų), tad nors darbuotojams ir mokamos didelės algos, verslininkų kaštai gali būti panašūs ar net mažesni, atitinkamai ir kainos. Ypač apsimoka valgyti turguose, prekybos centruose, o brangiausia – Marina Bay, Sentosos rajonuose.

Singapūro gatvės maisto turgūs labai garsūs - Singapūras juos net nori įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dažnai ten pigu ir skanu. Ir, palyginus su aplinkinėmis Pietryčių Azijos šalimis, higieniška

Singapūro gatvės maisto turgūs labai garsūs – Singapūras juos net nori įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dažnai ten pigu ir skanu. Ir, palyginus su aplinkinėmis Pietryčių Azijos šalimis, higieniška

Koks kitas ten pasaulis supratau, kai Marina Bay prekybos centre paklausiau kaip patekti į Turizmo informacijos biurą už 1 km – man primygtinai rekomendavo važiuoti taksi. O tas 1 km praėjimas toks gražus pėsčiųjų takas ir Helix pėsčiųjų tiltas, su vaizdais į miestą, Merlion, ArtScience, Marina Bay… Aišku, ėjau pėsčias.

Marina Bay, vieno žymiausių pasaulio viešbučių, vidus

Marina Bay, vieno žymiausių pasaulio viešbučių, vidus

Singapūras žengia pasaulio priešakyje

Singapūras vadinamas ateities miestu. Ne, ten nerasi kažkokių pribloškiamų mokslinės fantastikos sprendimų, per brangių, kad juos kas kartotų, kaip Dubajuje. Tiesiog tai, kas įdiegiama Singapūre, paskui išplinta po pasaulį.

Būtent Singapūre 2005 m. pirmą kartą išvydau automatinį metro be mašinistų (Šiaurės-Rytų linija). Gali stovėti sau traukinio priekyje, žiūrėti kaip jis lekia apšviestu tuneliu. Dabar daugybė naujų metro linijų pasaulyje – be mašinistų.

Tokį vaizdą gali stebėti važiuodamas Singapūro automatinėmis metro linijomis

Tokį vaizdą gali stebėti važiuodamas Singapūro automatinėmis metro linijomis

2019 m. stebėjausi Singapūro oro uosto ketvirtuoju terminalu, kur vienintelis “privalomas” susidūrimas su tarnautojais – saugumo kontrolė: registracija, pasų kontrolė, įlipimas į lėktuvą – viskas automatizuota. Net apie nuolaidas restoranuose praneša mielas robotukas.

Bet tikroji šiandieninio Singapūro aistra – miestas-sodas. Sodų, ištisų miškelių pilnas ir oro uostas, ir naujos metro stotys. Jie auga ant dangoraižių stogų ir tarpiniuose aukštuose. Jei jau didmiestyje trūksta vietos žalioms erdvėms – kodėl jų nesujungus su pačiu didmiesčiu? Eksperimentuojama net su žemės ūkiu daugiaaukčšiuose pastatuose, po lempomis, o gėlas vanduo bus gaunamas iš jūros: kad nereikėtų importuoti iš kaimynių.

Dangoraižis-sodas Singapūre

Dangoraižis-sodas Singapūre

Stogai Singapūre tarnauja lyg kiemai (pabėgioti), o vienas įdomiausių – Pinnacle@Duxton, penkis daugiabučius sujungęs stogas, atviras ir negyventojams. Šis daugiabutis – tikra Singapūro Namų ir Vystymosi Tarnybos pažiba. Daugelis valstybinių daugiabučių paprastesni, kažkiek net primena sovietinius mikrorajonus: tokie minimiestai su metro stotimi, prekybos centru. Tik, aišku, už Vilniaus ar Kauno rajonus daug tvarkingiau. Juk visi butai nuomojami, tad laiptinių tvarkymu, renovacija užsiima valdžia. Mačiau, kaip greitai išdraskomos net prabangiausių Šanchajaus daugiaubučių laiptinės ir bendros erdvės ir suprantu – gal tame regione tai išties geriausias kelias. Ir gal tokie tvarkingi daugiaaukščiai rajonai – visų Pietryčių Azijos miestų tolima ateitis.

Ant Pinnacle@Duxton daugiabučio stogo - ir gultai, ir stalai, ir suolai, ir nuostabūs vaizdai. Visgi, Singapūras yra Singapūras: valgyti ir gerti draudžiama, net būtų savininkai turi teisę vienu metu atsivesti ribotą skaičių svečių.

Ant Pinnacle@Duxton daugiabučio stogo – ir gultai, ir stalai, ir treniruokliai, ir suolai, ir nuostabūs vaizdai. Visgi, Singapūras yra Singapūras: valgyti ir gerti draudžiama, net būtų savininkai turi teisę vienu metu atsivesti ribotą skaičių svečių ir tai griežtai prižiūrima: kiekvienas turi keturias korteles, o durys tokios siauros, kad pridėjus vieną kortelę pralenda tik vienas žmogus.

Prisėdau ant suolelio prie Pinnacle@Duxton – žiūriu, ant gretimo bordiūro guli rūkstanti cigaretė. “Na va, ir Singapūre kažkas taip prišiukšlino…” pagalvojau ir cigaretę išmečiau. Tik štai išeina vyras iš gretimos parduotuvės ir kažko aplink mane kad ieško, kad ieško. Pasirodo, jis rūkė cigaretę, o parduotuvės viduje negalima: taigi, pasidėjo, kad išėjęs vėl paimtų…

Kai kas nors sako, kad reikia gyventi taip ar anaip, kitaip neva mūsų nemylės, neinvestuos, nekeliaus ar ką – aš prisimenu Singapūrą. Turtingiausią pasaulio valstybę, neturinčią jokių resursų. Kurią myli investuotojai, turistai, savi piliečiai, menininkai ir visi kiti. Ir kuri visuomet ėjo savo keliu – o tie, visokiausių užsieninių vertybių kopijuotojai visi Singapūrui už nugaros. Vieni be galo toli (visi eksperimentavę su komunizmu), kiti tiesiog toli.

Singapūro lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Singapūrą.

Singapūro lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Singapūrą.


Visi straispniai iš kelionių po Malajų žemes

1. Malajų žemės: Azijos kryžkelė (Įžanga)
2. Brunėjus: Džiunglių sultono valdos
3. Malaizijos Borneo palieka priešistorę
4. Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį
5. Singapūras - kitoks! ateities! miestas!


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

| 0 komentarų

Javos saloje žmonių gyvena panašiai kiek visoje Rusijoje arba 5 kartus daugiau nei Australijos žemyne! Tad Javos neapibūdinsi viena pastraipa: čia susiduria daugybė kultūrų ir įspūdinga gamta.

Javoje – ir Džakarta, antras pagal dydį pasaulio miestas (32 mln. žmonių) ir visos Indonezijos vartai.

Javoje – ir kultūrinė Indonezijos širdis Džogjakarta su vienomis didžiausių pasaulyje budistų ir hinduistų šventyklų.

Javoje – kas dešimtas pasaulio aktyvus ugnikalnis. Dūmais bei lava besispjaudantys jų krateriai atviri visiems.

Jau daug dešimtmečių nuotykius mėgstantys keliautojai leidžiasi šiuo maršrutu per Javą: iš Balio į Džakartą (arba priešinga kryptimi). Per žmonių pergrūstus – bet labai autentiškus – miestus, ryžių laukų supamus šventyklų griuvėsius ir ugnikalnius, puošiančius horizontą.

Rūkstantis Bromo ugnikalnis - vienas garsiausių Javoje

Rūkstantis Bromo ugnikalnis – vienas garsiausių Javoje

Šis straipsnis parašytas pradedant nuo Džakartos ir baigiant Baliu. Jei keliausite atvirkščia kryptimi, galite pradėti nuo paskutinio paragrafo

Šis straipsnis apie Javą. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Džakarta – dūstantys Javos ir Indonezijos vartai

Džakarta. Sunku patikėti: antras pagal dydį pasaulio miestas, o toks menkai žinomas tarp turistų. Daugelis keliautojų į Indoneziją jį praleidžia, gal nebent stabteli dienai laukdami skrydžio. Iki atvykdamas, apie Džakartą girdėjau vien neigiamus atsiliepimus: “bjaurus miestas”, dūsta nuo kamščių, smogo ir t.t. Galvojau – gal tiesiog taip kalba tie, kam patinka gamta ir kas nekenčia miestų apskritai.

Džakartos panorama. Centre kyla verslo rajonas

Džakartos panorama. Centre kyla verslo rajonas

Deja, Džakartą pamilti išties sunku, nors didmiesčius aš myliu. Niekada nesupratau žmonių, kurie net Vilniuje skundžiasi tarša, triukšmu, kamščiais. Net nesuprantu tų, kurie skundžiasi tuo pačiu Londone. Bet Džakarta… Viską, dėl ko daugybė žmonių nemėgsta didmiesčių, padaugink iš trisdešimties – ir bus Džakarta.

Eismas Džakartoje

Eismas Džakartoje

Eismas tragiškas. Automobiliai stringa begaliniuose kamščiuose, viešasis transportas prastas, pėsčiųjų niekas nepraleidžia, o šaligatvis gali staiga atsiremti į sieną ir teks eiti judria gatve. Tipinė istorija: pažiūrėjęs, kad viešuoju transportu 4 km teks važiuoti teks važiuoti 65 minutes (stotelės toli), pasirinkau taksi: juo važiuoti užtruko 75 min, nors nė nebuvo piko valandos! Iš tikro, netgi pėsčias būčiau nuėjęs greičiau. Kitą kartą pasirinkau viešąjį transportą: seni miesto traukiniai vis stabčiojo ir stabčiojo tarp stotelių, priversti praleisti tarpmiestinius traukinius (visi dalijasi tais pačiais bėgiais). Ir tai Džakartos kasdienybė: 4 ar 6 km atstumą nesvarbu, eisi pėsčias, važiuosi viešuoju transportu ar automobiliu – tikėtina, sugaiši tą pačią valandą-pusantros. Tik motociklu kiek greičiau – todėl jų gerokai daugiau, nai automobilių.

Džakartiečiai laukia galimybės pereiti per bėgius. Nuotrauka daryta iš traukinio

Džakartiečiai laukia galimybės pereiti per bėgius. Nuotrauka daryta iš traukinio. Netgi pačiame mieste mažai geležinkelio viadukų ar tunelių ir kiekvienas daugelio traukinių sustabdo eismą šimtams metrų, o peronuose norint važiuoti į priešingą pusę einama per bėgius

Kur Džakartoje beišlipsi, gali pasijusti atsidūręs lūšnyne: palaikiai nameliai, šiukšlių krūvos. Laimė, ten ne Lotynų Amerika ir skurdūs rajonai yra saugūs. Tiksliau, skurdžių ir turtingų rajonų nė nėra: palaikiai nameliai, prabangios vilos ir daugiabučių dangoraižiai su stogų baseinais gali stovėti greta. Kiekvieno rajono širdis – prekybos centras. Jie modernūs kaip Lietuvoje ir savaitgaliais džakartiečiai eina į vis kitą. Juose – ir pramogos, koncertai, šou, geri restoranai. Nes negi leisi laiką kiaurus metus kepančiose (o per liūčių sezoną dar skęstančiose) šiukšlinose triukšmingose gatvėse?

Džakartos prekybos centre. Apačioje matosi ruošiamas savaitgalio renginys

Džakartos prekybos centre. Apačioje matosi ruošiamas savaitgalio renginys

Tiesa, Džakarta turi vieną tikrai įdomų rajoną – Senamiestį, kitaip Kota Tua, pastatytą olandų kolonistų. Toks miniamsterdamas su kanalais, daugybe senų europietiškų pastatų: nesitikėtum Azijoje. Gausu ir muziejų – Vajango (tradicinių lėlių), Nacionalinio banko (Indonezijos ekonomikos) ir kt. Greta senamiesčio istorinis Glodok kinų rajonas jau tiesiog chaotiškas.

Buvusi olandų laikų draudimo bendrovė palei vieną Džakartos senamiesčio kanalų

Buvusi olandų laikų draudimo bendrovė palei vieną Džakartos senamiesčio kanalų

Senamiesčio namus nuo Azijai būdingo griovimo, perstatymo išgelbėjo tai, kad dar XX a. pirmoje pusėje olandai perkėlė miesto centrą į pietus. Dabar ten – gigantomaniška centrinė aikštė su Nacionaliniu monumentu (galima pasikelti) per vidurį, Nacionaliniu muziejumi, Nacionaline mečete (1978 m.), Džakartos katedra greta. Masteliai nepatogiai milžiniški: vien per aikštę gali eiti dešimtis minučių, o dar ji aptverta ir ne kiekvieneri vartai į ją būna atidaryti – kol įeisi…

Džakartos centrinė aikštė ir Nacionalinis monumentas. Bilietą pasikėlimui savaitgalį atstovėję eilę gavome tik laikui po 3 valandų. Monumentas nėra pasaulio stebuklas - bet kai mieste žmonių 30 mln., o lankytinų vietų mažai, savaitgaliais čia suguža ištisos giminės

Džakartos centrinė aikštė ir Nacionalinis monumentas. Bilietą pasikėlimui savaitgalį atstovėję eilę gavome tik laikui po 3 valandų. Monumentas nėra pasaulio stebuklas – bet kai mieste žmonių 30 mln., o lankytinų vietų mažai, savaitgaliais čia suguža ištisos giminės

Džakartai būdingos gigantomaniškos vietos, kur tikrai yra ką veikti, bet atstumai tarp tų lankytinų vietų svarina rankas (dargi karštis). Pvz. Ančol pramogų erdvė pakrantėje – 6,5 kv. km ploto – 15 kartų didesnė už Vatikaną, 6 kartus už Monaką. Bet didžiuma teritorijos tuščia. Ar Mini Indonezijos parkas (1,5 kv. km), kur pastatyta po tradicinių namų kompleksą kiekvienai iš Indonezijos provincijų. Atstumai tarp tolimesnių tokie, kad Mini Indonezijos parke prekijai net įsigudrino siūlyti nuomotis motociklus. Atrodo, muziejų, ekspozicijų, pramogų ir ten, ir ten per daug, jos neatnaujinamos ir abiejuose parkuose tvyro toks ~1980-1990 m. jausmas. Nesitikėjau jo, nes juk Indonezija yra sparčiai besivystanti Azijos šalis, o tokiose paprastai viskas kaip tik labai nauja.

Keli iš šimtų tradicinės architektūros pastatų Mini Indonezijos parke

Keli iš šimtų tradicinės architektūros pastatų Mini Indonezijos parke

Sakyčiau, kad Džakarta – miestas be veido. Bet visgi vieną įdomų spalvingą turi: tai ondel ondel kostiumai. Vietoje gatvės muzikantų po Džakartą vaikštinėja tokie “aktoriai”, linksmina žmones, renka pinigus. Tai – betavių tradicija. Betaviai – senieji Džakartos gyventojai – laikomi atskira tauta, net turi savo kalbą. Mat kai žmonės iš visos Indonezijos XIX a. plūdo į kolonijos sostinę, jų kalbos ir kultūros susimaišė pagimdydamos unikalią betavių tradiciją. Tradicinis jų rajonas – prie Situ Bebikan ežero.

Ondel ondel, kol kas neapsirengti

Ondel ondel, kol kas neapsirengti, Betavių muziejuje Situ Bebikan

Ten, miesto pietuose, yra ir Olandų kapinės Menteng Pulo kur palaidoti nesėkmingai Indoneziją nuo japonų gynę olandų kariai, o taip pat tie, kurie kariavo su indoneziečiais nenorėdami paleisti kolonijos. Kapinės tuščios, tvarkingos, liejamos vandeniu: norisi eiti pabūti tarsi į parką (kurių tokių Džakartoje nėra).

Džakartos olandų kapinės - netikėta tvarkos oazė

Džakartos olandų kapinės – netikėta tvarkos ir ramumos oazė tarp dangoraižių

Netikėčiausia, kad džakartiečiams mes buvome net įspūdingesni, nei mums jų miestas. Ištisos grupės “gaudė”, prašė kartu nusifotografuoti – iš pradžių galvojom, kad tai atvykėliai iš kaimų, bet paskui fotografavo net Betavių muziejaus darbuotojos, net TransJakarta autobuso konduktoriai! O anglų kalbos dėstytojo vedama geležinkeliečių grupė Džakartos centrinėje aikštėje padovanojo nacionalinių užkandžių – ir tai tikrai buvo dovana! Indonezijoje kuo atokiau, tuo daugiau tokio dėmesio – Balyje jo mažai, užkampiuose per valandą tave gali užkalbinti 20 kartų. Džakartoje ne tiek daug – bet ar tikėtumeis, kad antrame pagal dydį pasaulio mieste kitos rasės žmogus dar yra “kažkas tokio”?

Centrinėje senamiesčio aikštėje vietiniai prašo fotografuotis užsieniečių. Čia pat mane užkalbino grupė geležinkeliečių, dar ir nuolat filmavusių, kaip kalbu angliškai; žmoną - keli skirtingi moksleiviai darę užsieniečių apklausas

Centrinėje senamiesčio aikštėje vietiniai prašo fotografuotis užsieniečių. Čia pat mane užkalbino grupė geležinkeliečių, dar ir nuolat filmavusių, kaip kalbu angliškai; žmoną – keli skirtingi moksleiviai darę užsieniečių apklausas

Borobudūras – pastatas-kalnas, kuriame telpa Budistų pasaulis

Džakarta – sostinė, bet svarbiausios Indonezijos istorinės lankytinos vietos yra ~500 km į pietryčius – aplink Džogjakartos miestą.

Šiandien per 90% Javos ir 83% Džogjakartos gyventojų musulmonai, bet tos žemės labiausiai stebina… hinduistų ir budistų šventyklomis. Mat islamas į Javą atėjo panašiai ar net vėliau, nei krikščionybė į Lietuvą: XIII-XVIII a. Iki tol javiečiai išpažino hinduizmą ir budizmą. Tiek islamą, tiek anksčiau hinduizmą ir budizmą į Javą atnešė ne užkariautojai, o pirkliai: pamatę naują religiją išpažįstančius turtingus užsieniečius, vietiniai pamažu pradėdavo sekti tuo “elitiniu” gyvenimo būdu, tikėjimais.

Manduto bduistų šventykla ir buvęs vienuolynas prie Džogjakartos - viena daugelio mažų šventyklų

Manduto bduistų šventykla ir buvęs vienuolynas prie Džogjakartos – viena daugelio mažų šventyklų

Kartu su pirkliais į Javą atėjo ir turtai, daug turtų. Nes Java buvo… Azijos centras. Kaipgi, paklausite, juk ji pačiame pietrytiniame Azijos gale? Taip, tačiau tais laikais prekes gabenti patogiausia buvo laivais. Ir bet koks laivų maršrutas tarp Kinijos/Japonijos bei Indijos/arabų šalių privalėjo praplaukti Indoneziją, palikdamas vietos perpardavinėtojams ir valdovams ženklią dalį pelno. Iš tų turtų Javos valdovai pastatė du iš nuostabiausių pasaulyje religinių statinių. Pats žymiausias- IX a. statybos Borobudūras.

Borobudūras iš toliau

Borobudūras iš toliau

Pasaulyje daug budistų šventovių, bet nieko panašaus daugiau nėra, nes Borobudūras – tai dirbtinis kalnas, visa esybe perteikiantis budizmo filosofiją. Jo apačia – tai simbolinis budistų troškimų pasaulis Kamadhatu, jo vidurys – formų pasaulis Rupadhatu, o jo viršus – beformis Arupadhatu, kur tiesias sienas pakeičia apvalios stupos su Budų skulptūromis viduje, paskui – be skulptūrų ir viskas užsibaigia didžiule pagrindine stupa su tuštuma viduryje.

Stupos netoli Borobudūro viršūnės

Stupos netoli Borobudūro viršūnės. Vienintelį kartą pavyko užfiksuoti vaizdą be žmonių, kiekvieno turisto-fotografo svajonę. Kiti, išvarginti ‘kolegų’, piktokai mojo jiems traukis iš kadro

Piligrimai kiekviename iš šešių aukštų apeidavo ratą, stebėdami budizmo išmintį ir istorijas perteikiančius bareljefus, ir tada kopdavo į sekantį aukštą, taip simboliškai žengdami link dangaus ir nušvitimo. Apačioje bareljefai atvaizduoja nuodėmes ir bausmes (deja, daugelis jų uždengta), per vidurį – kelią į nušvitimą, o viršuje vaizdų nebelieka – tik simbolinės formos.

Borobudūro viršūnė

Borobudūro viršūnė.

Borobudūras – populiariausia Indonezijos lankytina vieta, ypač sezono metu ar per indoneziečių atostogas, perpildyta žmonėmis. “Apeiti minias” galima įsigijus “saulėtekio bilietą”. Tiesa, tai kainuoja – jau ir taip Borobudūro bilietai užsieniečiams brangūs (ne tik Indonezijos mastais), o už saulėtekį primokėjome papildomai, keltis teko 3 val. ryto. Bet buvo verta: dar naktį vaikštai vienas po šventovę, įduotu žibintuvėliu apšviesdamas čia vieną, čia kitą 1200 metų amžiaus bareljefą. Paskui tolydžio švinta, ryškėja stupos, į tave žvelgia akmeninės Budos. Žmonių nemažai, bet visi spiečiasi viršūnėje, tiesmukai supratę “saulėtekio stebėjimą” ir laukdami iš anapus kalnų pasirodančios saulės.

Apžiūrinėjame bareljefus su žibintuvėliu prieš saulėtekį

Apžiūrinėjame bareljefus su žibintuvėliu prieš saulėtekį

Vaizdas nuo dirbtinio kalno irgi nuostabus – rūkas glosto slėnius, ryškėja kalnai, stupas nudažo rausva šviesa. Bet jei Borobudūrą per saulėtekį lankyčiau darsyk, mažiau laiko skirčiau buvimui viršuje tarp stupas nusėdusių ir plepančių Vakarų Europos jaunuolių, o verčiau ilgiau vienas pavaikščiočiau pamažu ryškėjančiomis dirbtinio kalno terasomis mąstydamas apie tuos, kurie Borobudūrą statė ir tuos, kurie XIX a. jį, seniai pamirštą, vėl išvilko į dienos šviesą. Čia tikroji saulėtekio Borobudūre patirtis.

Borobudūro statulos žemesnėse terasose

Borobudūro statulos žemesnėse terasose

Prambananas – įspūdingiausia hinduistų šventykla?

Kitapus Džogjakartos stūkso Prambananas, jau hinduistų “superšventovė” (prie įėjimo nekukliai parašyta: “įspūdingiausia hinduistų šventovė pasaulyje”). Iki islamo Javos valdovai griežtai neskyrė hinduizmo ir budizmo, gerbė abi religijas ir Prambananas pastatytas panašiu metu: IX a.

Prambanano šventykla

Prambanano šventykla

Komplekso šrdis – šešios milžiniškos šventyklos, aukščiausia kurių, dievo-griovėjo Šivos, 47 m aukščio. Aplinkui – šventyklos dievui-globėjui Višnui ir dievui-kūrėjui Brahmai, o priešais jas – šventyklos tų dievų gyvūnams (pvz. garudai, kuriuo joja Višnus).. Kiekvienoje šventovėje – atitinkamos dievybės statula (jei išliko).

Mažesniosios iš Prambanano šventovių skirtos dievų gyvūnams

Mažesniosios iš Prambanano šventovių skirtos dievų gyvūnams

Kadaise Prambananas tikriausiai buvo ne mažiau įspūdingas už Borobudūrą, bet laikas mažiau jo pasigailėjo. Virš 200 mažesnių šventyklų, supusios šešias pagrindines, visos sugriuvo (dabar trys atstatytos).

Vienas daugelio bareljefų ant Brahmos šventyklos atvaizduojančių Ramajanos istoriją

Vienas daugelio bareljefų ant Brahmos šventyklos atvaizduojančių Ramajanos istoriją

Tiek Prambananas, tiek Borobudūras tetarnavo nepilną šimtmetį – tada Javos politinė širdis pasitraukė į salos rytus, šventovės pamažu apleistos, o Javai atsivertus į islamą visai neteko prasmės. Tik Indoneziją užėmę Europos kolonistai vėl jomis susidomėjo – šitokie įspūdingi atrodė tie pastatai. Dabar į Prambananą ir Borobudūrą kartais vėl atvyksta maldininkai, bet iš esmės tai muziejai, o nebe šventyklos. Dievų statulos Prambanane “paaiškintos” aprašais, nebereikalaujama padoriai rengtis ar rištis pagarbos diržo (kaip Balio hinduistų šventovėse). Ir, aišku, reikia pirkti bilietą – užsieniečiams brangų.

Vienos Prambanano šventyklų fasadas

Vienos Prambanano šventyklų fasadas

Prambananą apsupo naujas parkas specialiai turistams. Man lankantis kažkokie traktorių pardavėjai ruošėsi švęsti korporatyvinę šventę su Prambananu fone, nukreipinėjo žibintus į Brahmos šventyklą, kad gražiau atrodytų.

Turistai fotografuojasi per saulėlydį su Prambananu fone

Turistai fotografuojasi per saulėlydį su Prambananu fone

Kitapus Prambanano jau 1961 metų vyksta kur kas labiau vietai priderantis Ramajanos baletas. “Baletas” čia tik paaiškinimas turistams, kad tikėtųsi “šokiu pasakojamos istoorijos. Hinduistų epo Ramajanos siužetas pasakojamas tradiciniais Javos šokiais vajang vong, kur kiekvienas herojus turi savą šokimo stilių (blogiečiai- vienokį, geriečiai – kitokį ir pan.), skamba javietiškas mušamųjų orketras gamelanas.

Ramajanos baletas. Jo stilių sunku su kažkuo palyginti: skambant lengvai gamelano muzikai štai scenos šone pasirodo Rama su lanku, šauna. Scenos tarsi kartojasi (tie patys aktoriai pasirodo ten pat, šoka tuo pat stiliumi), bet vis kitaip, kitokiais deriniais. Vienas 'vinių' - bedžionių dievo Hanumano padegimas

Ramajanos baletas. Jo stilių sunku su kažkuo palyginti: skambant lengvai gamelano muzikai štai scenos šone pasirodo Rama su lanku, šauna. Scenos tarsi kartojasi (tie patys aktoriai pasirodo ten pat, šoka tuo pat stiliumi), bet vis kitaip, kitokiais deriniais, vis įnešant kažko naujo, tarsi kokio ~1995 m. kompiuterinio žaidimo steidžai. Vienas ‘vinių’ – bedžionių dievo Hanumano padegimas

Javos “aukštojoje kultūroje” tai, kas gerai, visada vyksta lėtai. Ech, kaip keistai atrodo gamelano mušėjas, jei įsižiūri tik į vieną jų: vienas lėtas judesys per kelias sekundes. Analogiškai ir Ramajanos baletas tradiciškai trunka net keturis vakarus po dvi valandas. Tiesa, taip tradiciškai jis rodomas tik prieš pilnatį.

Gamelano koncertas Džogjakartoje. Gamelanai akomponuoja ir Ramajanos baletui

Gamelano koncertas Džogjakartoje. Gamelanai akomponuoja ir Ramajanos baletui

Nepasigailėjau pasirinkęs “sutrumpintą” pastatymą, kur viskas telpa į dvi valandas (toks rodomas daugelį vakarų). Jau ir tas man, gerokai “greitesnės” Europos kultūros atstovui, į galą pasirodė ištęstas, bet pirmojoje pusėje vienas įdomus šokis greitai keitė kitą, o angliški paaiškinimai leido suprasti Ramajanos istoriją (visgi, norint įsigilinti, verta apie Ramajaną paskaityti daugiau)

Ramajanos baleto herojai

Ramajanos baleto herojai

Džogjakarta – sultono valdomas kultūros didmiestis

Džogjakartos miestas, stūkstantis tarp Prambanano ir Borobudūro – dabar jau kitokios, musulmoniškos javiečių kultūros širdis. Nors Indonezija – Respublika, Džogjakartą valdo sultonas. Džogjakartos sultonai sugebėjo išlaikyti bent dalį valdžios net ir olandams kolonizavus jų šalį, buvo tarsi olandų vasalai. Bet vos Indonezijos laisvė tapo reali, tuometis sultonas bemat stojo į nepriklausomybės šalininkų gretas, net leido naudotis savo rūmais kol Džakartoje dar šeimininkavo olandai. Mainais Indonezijos Respublika paskelbė Džogjakartą specialiuoju regionu, kurio gubernatoriaus titulas paveldimas ir visada priklauso sultonui. Monarchija respublikoje!

Džogjakartos Beringhardžo turgaus iškaba  kaip ir daug iškabų - parašyta ir senuoju olandų panaikintu javiečių raštu. Jis nebecartojamas javiečių kalbai, bet išlikęs kaip javiečių kultūros simbolis

Džogjakartos Beringhardžo turgaus iškaba kaip ir daug iškabų – parašyta ir senuoju olandų panaikintu javiečių raštu. Jis nebecartojamas javiečių kalbai, bet išlikęs kaip javiečių kultūros simbolis

Kratonas tebėra Džogjakartos širdis. “Kratonas” dažniausiai verčiama “Sultono rūmai”, bet iš tikro tai didžiulis virš kilometro ilgio “miestas mieste” kurio baltuose namuose, vienų šaltinių duomenimis, gyvena 3000 žmonių, kitų – 10000 ar 25000, iš jų koks 1000 dirba sultonui.

Džogjakartos kratone žvelgiant į turistams neprieinamas erdves, kur ir dabar gyvena sultonai

Džogjakartos kratone žvelgiant į turistams neprieinamas erdves, kur ir dabar gyvena sultonai

Gražiausiose kratono vietose – muziejai. Pagrindiniame beveik kasdien demonstruojamos javiečių tradicijos: gamelano koncertai, javiečių poezijos skaitymai. Dar gražesni Taman Sari arba vandens rūmai. Tiksliau XVIII amžiaus sultono, itin mėgusio vandens pramogas, maudynių kompleksas. Tarnavo, kaip ir daug kas Džogjakartoje, trumpai: palikuonys vandens pramogų nemėgo, dar XIX a. pradžioje kompleksas apleistas ir tik neseniai baseinai vėl prileisti vandens. Kad būtų gražiau brangioms vestuvinėms fotosesijoms.

Taman Sari - Džogjakartos vandens rūmai

Taman Sari – Džogjakartos vandens rūmai

Pagal javiečių architektūrines tradicijas, Kratoną supa alun alunai – dvi “centrinės aikštės”, europiečio akiai panašesnės į šiukšlinokas pieveles. Jų centre – po du banjanus. Simbolizuoja pasaulio dvilypumą. Senais laikais tų banjanų šešėlyje piliečiai laukdavo galėsią įteikti savo petcijas sultonui.

Dabar pietinis alun alunas tapo pramogų erdve. Kas vakarą išrieda žibantys velomobiliai: iš lėto, skambant muzikai jais ratus suka ne tik šeimos, bet net ir senukai. Kiti nuomojasi raiščius akims: legenda byloja, kad kas nuo aikštės šono užsirišęs akis nueis iki centro, tas tyros širdies. Bet kuriuo metu vakare pamatysi bent po kelis bandančiuosius.

Žibantys pietinio alun aluno velomobiliai

Žibantys pietinio alun aluno velomobiliai

Pagrindinis Džogjakartos centras dabar už didesni šiaurinio alun aluno. Ten savuosius pastatus – banką, fortą, paštą – XIX-XX a. sandūroje pasistatė olandai. Džogjakarta nebuvo jų kolonija, bet įtaką jie turėjo didžiulę ir tie pastatai – tarsi iš Europos miesto.

Olandų laikų bankas. Priešais - rikšos, tebepopuliari transporto priemonė Džogjakartoje

Olandų laikų bankas. Priešais – rikšos, tebepopuliari transporto priemonė Džogjakartoje

O štai prekyba Malioboro gatvėje – visiškai azijietiška. “Jei koks nors žodis skambės ausyse aplankius Džogjakartą, tai bus žodis ‘batika’” – rašo kelionių vadovai. Išties, visas tradicinis Beringhardžo turgus pilnas kone vien šiuo tradiciniu javietiškų būdu sukurtų meno kūrinių, drabužių, rankinukų.

Beringhardžo turguje

Beringhardžo turguje

Bet Javos verslo klimatas keičiasi stebėtinai greitai: vos tik sugalvoja kas naują gerą būdą užsidirbti, tuoj jį nukopijuoja dešimtys kitų. Švytintys velomobiliai išplito vos per 5 metus. Ir jau joks prekijas nebešaukia baltaodžiams “Batika! Batika!”: dabar samdyti tarpininkai kalbina juos iškaltomis frazėmis tarsi kokie pienburniai jaunuoliai merginas. “Labas, atrodai kaip iš Europos!”, “Man patinka tavo akiniai!”, “Kokia graži skrybėlė!”, “Labas, ponas nuotyki!” ir pan. Tas pats pardavėjas tą pačią “kabinimo frazę” sako visiems, o kitą dieną grįžus į tą pačią gatvę nebeprisiminęs, kad jau bendravome, vėl kartojo man. Tas pirmasis ant kurio dar “užkibome” pelnė pasitikėjimą pamelavęs “Rytoj 2 val. čia bus karnavalas”, o paskui, lyg tarp kitko “O tik šiandien, tik iki 6 vakaro studentų batikos paroda”, į kurią palydėjo. Aišku, ten buvo eilinė parduotuvė. Ir joks karnavalas kitą dieną nešurmuliavo.

Malioboro gatvėje. Karietos - dar viena populiari Javos miestų transporto priemonė

Malioboro gatvėje. Karietos – dar viena populiari Javos miestų transporto priemonė

Bet šiaip Javoje – ir Džogjakartoje – tokių “marokietiškai indiškų” melų – beveik nėra. “Mes studentai ir mūsų užduotis – parduoti prekę užsieniečiams” – alun alune užkalbino pora vaikinų, Nusijuokiau – taip nebūna. Teko susigėsti: pasirodo, rimtai. Panašią užduotį turėjusios jų kursiokės jau siūlė: “palaikykit pinigus, nusifotografuosim, neva pirkote”. Mat Džogjakartoje – didžiausias Indonezijos universitetas ir laptopais ginkluotų studentų kavinėse – ne mažiau nei kokių batikos kūrėjų. O priėjęs angliškai pabendrauti žmogus Javoje dažniausiai ir bus tik priėjęs angliškai pabendrauti žmogus.

Keliautojams svarbiausia Džogjakartos gatvė – Sosrovidžajan kelias. Ten dauguma hostelių, vakarietiškų barų. Ir kelionių agentūrų, siūlančių tiek pramogas aplink, tiek ekskursijas į Borobudūrą ar Prambananą, tiek keliones tolyn iki garsiausiųjų Javos ugnikalnių ir Balio krantų.

Džogjakartiečiai ir svečiai bando alun alune užrištomis akimis praeiti tarp medžių

Džogjakartiečiai ir svečiai bando alun alune užrištomis akimis praeiti tarp medžių

Merapis – vienas pavojingiausių vulkanų virsta Disneilendu

XX a. pabaigoje paskelbtame pavojingiausių vulkanų sąraše atsidūręs Merapis iškilęs viršum Džogjakartos miesto. Naktimis jis – vietiniai pasakojo – spjaudosi žibančia lava, o dienomis matosi dūmai. Vien per 2010 m. išsiveržimą žuvo 353 žmonės – ištisus kaimus sudegino karštų dūmų debesis, lava.

Merapio ugnikalnis iš šiaurinių Džogjakartos priemiesčių

Merapio ugnikalnis iš šiaurinių Džogjakartos priemiesčių

Vos metai po šių įvykių verslūs indoneziečiai įsigijo senų amerikietiškų džipų ir pasiūlė važinėtis lava pro apleistus kaimus. Šiandien tokių džipų jau 900, džipų stovyklų – nežinia kiek. Stabtelėjimas Išsiveržimo minimuzijeuje dar atrodo normaliai: sudegintas namas paliktas kaip buvo, karštų vulkaninių dūmų išlydyti televizoriai, audiokasetės, gamelanai… Ir kelios lavonų nuotraukos.

Karštų vulkaninių dūmų sulydytas motociklas Merapio išsiveržimo minimuziejuje

Karštų vulkaninių dūmų sulydytas motociklas Merapio išsiveržimo minimuziejuje

Bet kita stotelė Kaliademo bunkeris jau pribloškė. Džipo vairuotojas pasakojo: “Bunkeris statytas slėptis nuo dūmų, bet jį užpylė lava ir žmonės neturėjo kur bėgti. Pora vyrų sulindo į apsiplovimo vonią tualete – bet nuo karščio vanduo užvirė, tik po keturių dienų ištraukė lavonus”. Aplink statybininkai kažką stato. “Gal memorialą?” – tikėjausi. “Ne, bus bunkerio pavadinimas, kad būtų prie ko žmonėms fotografuotis”.

Kaliademo bunkeris su jame besislėpusius žmones pražudžiusiu Merapiu fone. Be tokių didelių raidžių nuotraukoms jokia Javos ir Indonezijos lankytina vieta - ne lankytina vieta

Kaliademo bunkeris su jame besislėpusius žmones išvirusiu Merapio ugnikalniu fone. Be tokių didelių raidžių nuotraukoms jokia Javos ir Indonezijos lankytina vieta – ne lankytina vieta

Bet Javoje – ir apskritai Indonezijoje – tai įprasta. Žmogaus gyvybė ten nevertinama tiek, kiek pas mus. Štai turistus veža automobilis kur priekyje padarytos trys sėdynės – išėmus saugos diržų sagtis. Štai šeima važiuoja ant motociklo penkiese (laikydama vaikus ore) ar ant sunkvežimio stogo.

Važiuoajma ant sunkvežimo stogo

Važiuoajma ant sunkvežimo stogo

Ko neprisižiūrėsi. O katastrofos – kasdienybė: žemės drebėjimai, vulkanai, cunamiai. Kažkas žuvo, o kažkam dabar “masinė pramoga” atvažiuoti džipu, pasikraupinti ta istorija ir įsidėti į Instagram nuotrauką prie bunkerio pavadinimo. Indonezijoje tai normalu. Kad ir kiek po Javą keliautų vakariečių, daugelis turistų ten – vietiniai, todėl net lankytinose vietose gali matyti ne vakariečiams išdailintas “žalius ir teisingus” objektus, o pasijusti vietos kultūros dalimi.

Link Merapio mus vežusiame visureigyje buvo privalomi šalmai (turbūt toks reikalavimas – juk džipas atviras, kelio vietomis beveik nėra: galima apvirsti, lėkti galva žemyn iš džipo). Tik mano žmonai kliuvo neužsirišantis. “Ai, nieko, nereikia” – ramino vairuotojas ir išvis pasiūlė mums važiuoti stovint. Vos tvirtai laikydamasis atsistojau – skersai kelio plytėjo vos už džipą aukštesnis skersinis. Būtų nurėžęs galvą jei nebūčiau pamatęs ir neišgirdęs vairuotojo “Dabar trumpam prisėsk!”. Neįsivaizduotum to nei Amerikoje, nei Europoje!

Merapio visureigiai: prie lankytinų vietų, būna, sustoja dešimtys jų, ir tai ne sezono metu

Merapio visureigiai: prie lankytinų vietų, būna, sustoja dešimtys jų, ir tai ne sezono metu

Bromo ugnikalnis – gražiausias Indonezijos saulėtekis?

Du įspūdingiausi Javos vulkanai yra salos rytuose, netoli Balio. Bromo ir Idženas. Tai – ne tiesiog vulkanai, tai – ištisa žygio patirtis, į kurią kas rytą leidžiasi tūkstančiai. Deja, šitokie skaičiai – ypač sezono metu – reiškia, kad žygiai iš akistatos su gamta pavirto savotiškais žmonių “konvejeriais”. Jei norite, kiek įmanoma, labiau “laukinės patirties”, galima rinktis alternatyvius maršrutus ir kitą laiką. Išbandėme du standartinius “žygio paketus”.

Dūmais besispjaudantis vulkanas prie Bromo

Dūmais besispjaudantis vulkanas prie Bromo

Garsiausias – Saulėtekis Bromo. Vienas kitą lankstydami ir vietą arčiau gražiausių vaizdų bandantys užimti seni “Toyota Land Cruiser” visureigiai ~3 val. ryto paima iš viešbučių gretimame kaime, ~4 val. ryto užveža ant kalno šalia Bromo. Toliau einama pėsčiomis. Prie pačių gražiausių vaizdų lipti norą atmušė didžiulės minios. Užsiėmėme prastesnę vietą – bet bent jau prie krašto, kur viskas matysis. Iš pradžių kiek gailėjausi: tamsu, šalta, gražiausio vaizdo vis tiek nematysiu, iki saulėtekio dar kone valanda. Tebuvo +6 laipsniai, nes aukštai – o juk į Indoneziją mes, kaip ir daugelis, nesivežėme šiltų rūbų, nes visur kitur – ~+30. Bet netrukus saulė pradėjo atidengti “Mėnulio lygumą”, iš jos styrantį Bromo kalną. Ir buvo nuostabu: su kiekviena minute vaizdas dar gražesnis. Bromo ir kitas vulkanas dar “pasisveikino” su turistais paleisdami dūmų spiečius. Pasigirdo aikčiojimai, kone plojimai.

Minia laukia saulėtekio Bromo

Minia laukia saulėtekio Bromo

Antroji maršruto dalis – kopimas į patį Bromo. Džipai, sulaukę eilės prie užsikišusio kelio, suveža žemyn į “Mėnulio lygumą”, ji atrodo kaip kokia “Mad Max” parkavimo aikštelė. Vairuotojas pasiūlė išlipus paliesti šerkšną: bendrakeleiviai džiūgaudami prie jo fotografavosi. Tokiom akimirkom supranti, kad dauguma pasaulio žmonių gyvenime nematė sniego… Lietuvos klimatas – savotiška retenybė, Indonezijos ar panašiame klimate žmonių gyvena daug daugiau.

Džipų laukas Bromo papėdėje

Džipų laukas Bromo papėdėje

Tuomet – žygis į patį Bromo kalną ir du nuostabūs vaizdai viršūnėje – į lygumą ir į dūmais besispjaudantį kraterį. Žygis nesudėtingas, į Bromo net laiptai padaryti: mat kalnas šventas hinduistams, apsuptas jų šventyklų. Jie ten turi festivalius, piligrimai lipa masiškai. Nuo džipų aikštelės iki Bromo laiptų papėdės “kursuoja” gal šimtai arklių. Už trumpą prajojimą jų raiteliai prašo nedaug mažiau, nei agentūros už visos dienos ekskursiją į Bromo džipu. Kai kurie susigundo. Man prajoti būtų labiau norėjęsi ne dėl to, kad būčiau pavargęs, o dėl to, kad visi tie arkliai kelią į Bromo šitaip apdergę: labai sunku einant pėsčiomis niekur neįminti.

Bromo krateris

Bromo krateris

Žygis su dujokaukėmis prie Idženo mėlynųjų liepsnų

Idženo ugnikalnio klasikinis žygis sudėtingesnis nei Bromo. Iš viešbučio paimama… vidurnaktį. Todėl, kad Idžene saulėtekis – tik gražus žygio finalas, o esmių esmė – žydrosios natūralios liepsnos, degančios tik keliose pasaulio vietose ir gražiausios gilią naktį. Bet jos – kraterio dugne… Visų pirma reikia užlipti iki kraterio krašto – takeliu tai užtrunka apie 1,5 valandos. Pasitinka pirmasis nuostabus vaizdas: iš kraterio gilumos – dūmų tuntai. Dėl tų sieros vandenilio dūmų dar prieš žygį gidai kiekvienam duoda dujokaukes: nes jei tik užpučia juos vėjas ant tavęs – labai dvokia, varo ašaras.

Aš su dujokauke žygio metu

Aš su dujokauke žygio metu. Drabužiai iki kelionės po Javą pabaigos atsidavė siera – nors ir skalbėme

Nuo ten – dar apie 1 valandos žygis žemyn į kraterį uolomis ir akmenimis, kol tolumoje sužiba žydrosios liepsnos. Atėjome apie 4 val. ryto – vėliau jau nepatariama, nes prašvitus liepsnos nebe tokios įspūdingos. Visos ekskursijos atveža tuo pat metu: kur reikia lipti uolomis, susidarydavo žmonių kamščiai. Mūsų vedlys seniai kažkur dingęs, o kiti vedliai tik šūkavo “greičiau, greičiau!”. Kaip ten bebūtų, žydrosios liepsnos nuostabios, unikalios. Tik man prisėdus palei jas dūmai ilgainiui įveikė net dujokaukę: varė ašaras, tapo sunku atsimerkti. Pasukome atgal.

Žydrosios Idženo liepsnos

Žydrosios Idženo liepsnos. Verta prieti arčiau

Lipant į viršų dujokaukes teko nusiimti, nes jos trukdo pakankamai giliai kvėpuoti: išmokau užsidėti tik kai vėjas užpūsdavo sieros vandenilį. Viršūnėje – saulėtekis ant kraterio krašto. Įspūdinga pirmą kartą išvysti, kad, pasirodo, beveik visas krateris, iš kurio virsta dūmai – didžiulis ežeras. Įdomu ir sutikti “senąsias Idženo žvaigždes” – sieros rinkėjus. Jiems mūsiškis žygis – kasdienybė, ir jokių dujokaukių jie neturi. Lipa į kraterį nešini kibirais, surenka sukietėjusią vamzdžiais atitekėjusią sierą, ir lipa atgal parduoti. Viena vertus, turistai – jų siaubas. Kad ir kiek gidai ragina praleisti rinkėjus, kai žygeivių tiek, kokią 3 val. nakties net nėra kur pasitraukti praleidimui. Kita vertus, daug rinkėjų iš turizmo ir uždirba: prašo pinigų (ar bent cigarečių) už nuotraukas, pardavinėja iš sieros nulipdytus “meno kūrinius”. Tikriausiai tarp dešimčių ar šimtų “vežikų” siūlančių su vežimėliu užvežti turistus iki kraterio krašto irgi vyrauja tie patys eks-rinkėjai. Juos mažai kas samdo, bet jų paslauga brangi – užveža vieną turistą ir gauna daugiau, nei už dieną sieros rinkimo.

Idženo krateris jau prašvitus. Turistai kopia atgal

Idženo krateris jau prašvitus. Turistai kopia atgal

Priešingai nei Bromo saulėtekis, prieinamas ir vaikui, ir senoliui, Idženo žygiui reikia bent minimalaus fizinio pasiruošimo. Mylintiems gamtą ir nuotykius jis labai patiks, bet kitiems, galbūt, nuovargis nusvers mėlynųjų liepsnų ar saulėtekio grožį – “nuostabu, bet 2,5 val. eiti į priekį ir 2,5 val. atgal?”. Tiesa, mylinčius gamtą turbūt erzins “žmonių jūra”: gausybė švytinčių žibintuvėlių užgožia žvaigždžių begalybę. Kita vertus, nuotykių mėgėjams kiti keliautojai pliusas: kiek daug aplinkinių iš viso pasaulio ten vietoje susipažino, planavo tos ir kitos dienos nuotykius kartu.

Sieros rinkėjo statula prie Idženo

Sieros rinkėjo statula prie Idženo

Kaip keliauti po Javą – autobusai, traukiniai

Džakarta, Džogjakarta, Bromo, Idženas ir paskui Balis – visa tai vienas garsiųjų “kuprinėtojų kelių” (backpacker trail), į kurį kasdien išsileidžia šimtai ~18-25 m. amžiaus europiečių, amerikiečių, australų (Indonezijoje kažkodėl itin daug prancūzų jaunimo). Jiems sukurti specialūs kelionių agentūrų pasiūlymai “į vieną pusę”: ypač Džogjakarta-Bromo-Idženas-Balis arba Balis-Idženas-Bromo-Džogjakarta. Tokį važiavimą, su transportu ir nakvynėmis (bet be “tikrų gidų”), nusipirkome uoste vos atplaukę iš Balio (keliautojai iš kitos pusės juos perka Džogjakartos Sosrovidžajan kelyje). Gali išeiti kiek brangiau, nei susiorganizuotum pats, bet, jei derėsies, gana nežymiai. Ir gerokai paprasčiau: mažiau persėdimų, be to, į tokį Idženo kraterį viešuoju transportu ir nenuvažiuotum.

Mėnulio lyguma žvelgiant nuo Bromo kalno

Mėnulio lyguma žvelgiant nuo Bromo kalno

Kaip bekeliautum po Javą, truks ilgai. Javos saloje gyventojų 140 mln., bet jos plotas – tik kaip dvi Lietuvos. Viskas būtų arti – bet sala pailga, kalnuota, eismas tragiškas. Įvertinus ne kilometrus, o laiką, atrodo, kad keliauji ne po salą, tačiau po žemyną.

Keliaudami po Javą patys javiečiai dažnai pasidaro tokias vėliavas. Čia Bromo lygumoje prašo užsienietes jas palaikyti

Keliaudami po Javą patys javiečiai dažnai pasidaro tokias vėliavas. Čia Bromo lygumoje prašo užsienietes jas palaikyti

Štai traukinys Džogjakarta-Džakarta važiavo beveik 9 valandas. Bet čia dar nieko – atstumas ~500 km, taigi, vidutinis greitis daugiau 50 km/h. Todėl kur įmanoma, verta rinktis traukinius. Yra trys klasės: pirmoji (eksekutif) beveik dvigubai brangesnė už trečiąją (ekonomi), bet šiaip skiriasi tik kėdžių patogumas ir tai nesmarkiai. Miegamų traukinių Indonezijoje nėra.

Vagonas restoranas Javos geležinkeliuose. Nenorint čia valgyti, maistas nešiojamas ir per visus vagonus

Vagonas restoranas Javos geležinkeliuose. Nenorint čia valgyti, maistas nešiojamas ir per visus vagonus

Su autobusais situacija liūdnesnė: štai nuo Probolingo (prie Bromo ugnikalnio) iki Džogjakartos, kur atstumas 408 km, kelionė užtruko… 13 val. kratymosi per visokius miestelius, sankryžas, už sunkvežimių. Dalį kelio buvo galima važiuoti magistrale, bet ji mokama, kelionių agentūra taupė. Vidutinis greitis ~30 km/h.

Vienas ilgų kelionių pliusas - pamatai eilinio Javos gyvenimo. Ryžių laukus, tolimus vulkanus, vos 'gėdą' prisidengusius kažin kokių tolimų Indonezijos tautybių žmones

Vienas ilgų kelionių pliusas – pamatai eilinio Javos gyvenimo. Ryžių laukus, tolimus vulkanus, vos ‘gėdą’ prisidengusius kažin kokių tolimų Indonezijos tautybių žmones

Kai su transportu taip prastai, net kelionėms po Javą paplito lėktuvai: yra 13 keleivinių oro uostų, į kurių daugelį yra skrydžiai bent jau iš Balio ir iš Džakartos. Lėktuvu skristi maždaug 2-3 kartus brangiau, nei važiuoti traukiniu, bet su bilietų kaina gali ir pasisekti. Deja, kai kuriose svarbiose vietose – prie Bromo, Idženo kalnų – oro uostų nėra. Svarstėme skristi iš Balio į Bromo, bet supratome, kad sumokėsime daugiau, o laiko sutaupsyme nedaug – tektų skristi į Surabają, važiuoti į Probolingo traukiniu, tada ieškoti žemės transporto link Bromo.

Džakarta žvelgiant iš Nacionalinio monumento viršūnės. Priekyje - didžiausia Pietryčių Azijos mečetė

Džakarta žvelgiant iš Nacionalinio monumento viršūnės. Priekyje – didžiausia Pietryčių Azijos mečetė

Automobilio nuoma Javoje įmanoma, bet ne taip paprasta rasti, kas leistų išsinuomoti automobilį vienur, o grąžinti kitur (arba tai daug kainuoja). Gi važiuoti ratu po Javą nesinori: kai sala pailga, iš esmės tektų antrą kartą grįžti tuo pačiu keliu, o dėl baisaus eismo tai užtruktų labai ilgai.

Džipai prie Bromo. Jie nuomojami kartu su vairuotojais ir jų tūkstančiai

Džipai prie Bromo. Jie nuomojami kartu su vairuotojais ir jų tūkstančiai

Tarp sutiktų keliautojų itin populiari motociklų nuoma – tiesa, ne ilgiems atstumams, o pavažinėti aplink miestą (pvz. nuo Džogjakartos iki Borobudūro ir Prambanano). Tai Javoje labai pigu ir teisių dažniausiai neikas nereikalauja. Rizikinga, bet bent dalį kamščių aplenki.

Saulėtekis Idžene. Idženą, kaip ir kai kurias kitas lankytinas vietas, gali pasiekti tik arba savo automobiliu, arba motociklu, arba su kelionių agentūra - viešojo transporto nėra

Saulėtekis Idžene. Idženą, kaip ir kai kurias kitas lankytinas vietas, gali pasiekti tik arba savo automobiliu, arba motociklu, arba su kelionių agentūra – viešojo transporto nėra

Nes su miestų viešuoju transportu Javoje sunku: maršrutai, grafikai neaiškūs. Gal tik Džakartoje šiek tiek geriau. Džogjakartoje štai ėjome į vieną plane pažymėtą stotelę – vietiniai kreipė į kitą. Tos irgi neradome. Be to, per tą laiką maršrutu nepravažiavo joks autobusas (atrodo, strigo kamštyje) – tad toliau laimės nebandėme. Važiavome – kaip ir daug kitų Javos miestų – GoJek (Uber atitikmuo). Su rikšomis analogišką kainą užsieniečiui kartais susiderėti sunkoka.

Žmonės Džakartos viešajame transporte

Žmonės Džakartos viešajame transporte

Ir Javos chaosas gali būti žavus

Jei būtų atskira šalis, Java pagal gyventojų skaičių būtų dešimta pasaulyje: lenktų Japoniją, Meksiką, greitai – ir Rusiją. Pagal aktyvius ugnikalnius lenktų visas kitas pasaulio šalis. Javiečių kalba, kuria kalba 100 mln. žmonių – didžiausia pasaulio kalba, neturinti oficialaus statuso (ir tai dar ne vienintelė Javos salos kalba!). Vien Javoje veikiantys parduotuvių ar restoranų tinklai patenka į didžiausių pasaulyje šimtukus.

Kopimas į Bromo kalną

Kopimas į Bromo kalną

Dar daug rekordų būtų galima prigalvoti Javai. Bet svarbiausia Java neabejotinai – Indonezijos širdis: Javoje gyvena du trečdaliai visų indoneziečių. Ir sunkiai gali sakyti buvęs Indonezijoje, jei nebuvai Javoje. Jei atostogavai tik Balyje ir nekirtai to 5 km pločio sąsiaurio į kitą pasaulį. Didingesnį, bet ir perpildytą. Pigesnį, bet ir paprastesnį. Be galo tankiai gyvenamą, bet ir – vietomis – laukinį. Musulmonišką, bet labai įvairų.

Eilinis restoranas Džogajakartoje. Tokių pilna visoje Javoje ir kai kurie vakariečiai jų vengia, bet valgyti čia - svarbi patirtis

Eilinis restoranas Džogajakartoje. Tokių pilna visoje Javoje ir kai kurie vakariečiai jų vengia, bet valgyti čia – svarbi patirtis

Sunku būti nepriblokštam Borobudūro šventyklos ar Javos ugnikalnių didybės. Kartu sunku nesusierzinti nuo žmonių minių, smalkių, eismo kamščių – kurie taip pat iš pažiūros rekordiniai. Kas Javoje nusvers – nepatogumas keliauti ar lankytinų vietų didybė – jau labai asmeniška. Bet geriausia bus jei tiesiog neskirsite to į dvi dalis, jei pasinersite į Javą kaip visumą. Tą šimtamilijoninę salą su atskiromis kultūromis ir kalbomis, su naktiniais maisto turgumis ir prekybos centrais, su warteg bufetais ar padang restoranais ir japoniškais greito maisto tinklais, su chaosu ir jo supamomis ramybės oazėmis. Java!

Džakartos senamiestyje viena pramogų - spalvotų dviračių nuoma. Dar išnuomojama ir deranti skrybėlė

Džakartos senamiestyje viena pramogų – spalvotų dviračių nuoma. Dar išnuomojama ir deranti skrybėlė

Javos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Javą (Džakartą, Džogjakartą, Bromo ir Idženo ugnikalnius).

Javos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Javą (Džakartą, Džogjakartą, Bromo ir Idženo ugnikalnius).


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Toradžai – kraupiausiai žavi tauta

Toradžai – kraupiausiai žavi tauta

| 1 komentaras

Toradžų tautos (Indonezijoje) vardo gal negirdėjote, bet bent kartą gyvenime „kraupote“ nuo netyčia internete rastų jų ritualų nuotraukų. Pavyzdžiui, mirusius giminaičius metus ir ilgiau jie laiko namuose. Per 5-7 dienas trunkančias laidotuves masiškai aukoja gyvulius. Kas trejus metus visus protėvių kūnus ištraukia iš kapų, perrengia, nešioja po gimtinę.

Gaila, kad šios „siaubingos istorijos“ užgožia ne mažiau įdomias kitas toradžų kultūros puses: unikalią tradicinę architektūrą, daugybės rūšių antkapius, tau tau skulptūras.

Toradžų kultūros ypatingumas tiesiog užgniaužia kvapą ir verčia atvėpti žandikaulį. Mažai pasaulyje netgi neprikalsuomų šalių, kurios šitaip išsiskirtų. Ir keliauti toradžų krašte – daug paprasčiau, nei iš pradžių maniau. Toradžai myli turistus, svečiai iš toli jų šeimoms – didžiulė garbė. Ir ne, toradžai nėra „džiunglių gentis“, tai šiuolaikiška tauta. Labai reta šiuolaikiška tauta, kuri, nors turi automobilius, internetą, išmaniuosius telefonus, hipsteriškus „barber shop‘us“, sugebėjo išlaikyti tradicijas, iš kartos į kartą perduodamas nuo neatmenamų laikų – atsilaikiusi prieš visus kolonistus ir misionierius, kuriems jie tebuvo „pasaulio užkampių atsilikėliai“. Toradžų gyvenimo centre, kaip ir per amžius – mirtis.

Iš visų mano kelionių būtent toradžų krašte man dažniausiai pasąmonėje kirbėjo jausmas „negi čia rimtai?“.

Kabantis karstas su kaukole

Kabantis karstas su kaukole (Londa)

Šis straipsnis apie Toradžus ir Sulavesį. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Unikalūs toradžų miestai ir penkių rūšių kapinės

Nuo pat pirmos valandos toradžų krašte supranti atsidūręs kitame pasaulyje. Kaltos tos „pasakų namelių“ tongkonanų stogų eilės, kylančios virš kiekvieno kaimo ir miestelio. Vienoje kiemo pusėje – didieji šeimos namai, kitoje – ryžių kluonai. To paties tik toradžams būdingo stiliaus.

Tongkonanų eilės

Tongkonanų eilės Kete Kesu

Prieš atvykdamas maniau, kad tokie namai bus tik tie keli iš atvirukų (turizmo pramonė visur sutirština spalvas, ar ne?). Bet tokių namų iki šiol statomi tūkstančiai, prieš tai pašlaksčius žemę vištos, buivolo ir kiaulės kraujo mišiniu. Mačiau ir tokiu pat stiliumi sukurtus viešbučius, savivaldybes, poliklinikas, net bažnyčią… Daugelis kitų Indonezijos miestų seniai praradę veidą, suvienodėję – o toradžų miesteliams išskirtinumo pavydėti gali ir Europos valstybės.

Kete Kesu toradžų kaimas

Kete Kesu toradžų kaimas

Viskas toradžų pasaulyje turi prasmę. Ypatingi raštai namų fasaduose atspindi savininkų luomą: kiekvienas kaimas turi prievaizdą, besirūpinantį, kad niekas nesistatytų puošnesnio nei pridera namo. O šeimos namų fasadus puošiantys ragai – paaukotų buivolų liekanos. Laidotuvių, švęstų to namo kieme, metu. Kuo senesnis ir turtingesnis namas – tuo daugiau ragų – nes tuo daugiau laidotuvių, tuo daugiau buivolų kiekvieneriose jų paaukota. Ne kiekvienas toradžas išvardys savo giminačius, bet visi žino, iš kokių namų yra kilę jų protėviai. Juk tų namų papėdėje užkastos giminės placentos. Ir, svarbiausia, netoli jų plyti giminės kapai.

Toradžų tradicinio namo fasadas su raštais

Toradžų tradicinio namo fasadas su raštais

Kaip supratote, toradžų kapai stulbina dar labiau, nei namai. Namai – daugmaž vienodi, o kapai – be galo įvairūs. Vieni atgula kalnų šlaituose pakabintuose karstuose, kuriuos tegalima pasiekti kabančiomis bambukinėmis kopėčiomis (buivolo formos karstas – vyro, kiaulės – moters). Kitiems 3 mėnesius kietose uolienose sunkiai kalamos angos medinėmis durimis (kiekvienoje telpa 3-8 lavonai). Tretiems – puošnūs kapai-pastatai, primenantys tradicinius toradžų namus. Ketvirti mirę padedami į natūralias olas. O „Vaikų, kuriems dar neišaugę dantys“ kapeliai – medžiuose išpjautos skylės, „kad vaiko kūnelis įaugtų į medį“. Tik vargšai ir atsivertusieji į islamą kasami į žemę – nors pirmieji dar gali viltis, kad kada nors koks palikuonis praturtės ir pastatys virš jo kapo simbolinį namą.

Lemo kapų uola

Lemo kapų uola

Priešais kapinynus – svarbiausių giminės asmenų statulos, vadinamos tau tau. Medinės ar akmeninės, labai tikroviškos, gaminamos 3 mėnesius ir kainuojančios 1000 eurų. Tik tas mirusysis, kurio laidotuvėse paaukoti bent 24 buivolai, turi teisę į tau tau papuoštą kapą.

Tau Tau virš Londos laidojimo olos

Tau Tau virš Londos laidojimo olos

Iš daugybės karstų, kapų kyšo kaulai ir kaukolės. Jų niekas neslepia. Priešingai: kai lavonas supūva, giminaičiai specialiai padeda kaukolę, kad matytųsi, už tokią teisę dar rituališkai paaukoję kiaulę. Pirmą kartą toks vaizdas švelniai šokiravo, bet po kelių dienų toradžų krašte kaukolės, kaulai, baugios tau tau skulptūros tapo tokia įprasta aplinkos dalimi, kaip ir namai, medžiai, kalnai. Lietuvoje kur gūdžiame miške išvydęs kaukolę krūpteltum, ją radę vaikai gal gąsdintų vienas kitą: o pas toradžus štai guli šimtmečius atvirai kaulai ir niekas jų neima. „Prašome neimti kaulų ir kaukolių – parsinešus namo, gali vaidentis“ – skelbiama stende turistams.

Ant karsto sudėtos kaukolės. Patys toradžai, beje, tiki vaiduokliais. Vaikai nenori miegoti pietiniuose kambariuose, kur laikomi numirėliai, o į kapines kai kuriuose kaimuose neinama, nebent su proga, paaukojus gyvulių

Ant karsto sudėtos kaukolės Kete Kesu kaimo kapinėse. Patys toradžai, beje, tiki vaiduokliais. Vaikai nenori miegoti pietiniuose kambariuose, kur laikomi numirėliai, o į kapines kai kuriuose kaimuose neinama, nebent su proga, paaukojus gyvulių

Kodėl toradžų kraštui reikalingas gidas

Pamatyti toradžų kraštą galima ir vienam, nepriklausomai. Tačiau kai toradžų pasaulio suvokimas šitaip skiriasi nuo mūsiškio, čia kaip niekur gerai bent porą dienų turėti vietinį gidą: kad papasakotų, atsakytų į klausimus (atsakymai bus netikėti!). Internetas nėra Indonezijos stiprioji pusė ir jame rasi tikrai ne viską. Net angliškoje Vikipedijoje straipsnių apie daug svarbiausių toradžų tradicijų dar niekas neparašė.

Paskui gidą per toradžų krašto ryžių laukus atgal nuo Lemo kapinių

Paskui gidą per toradžų krašto ryžių laukus atgal nuo Lemo kapinių

Štai laukiame bemo (maršrutinio mikroautobuso) ir pralekia kokių 20 ar 40 automobilių ir motociklų kortežas: vienas su sirenomis, kiti pypia, džiūgauja. Pas mus taip būtų po krepšinio pergalės arba atvykus kokiam užsienio prezidentui. Gidas paaiškina: „Ligoninėje mirė žmogus ir jo kūną gabena namo“. Namie paaukos šunį ir prileis lavoną formalino. Tada laikys kokius metus pietiniame kambaryje su kibiru formalinui nutekėti po apačia, simboliškai maitins, vadins „miegančiuoju“ ar „sergančiuoju“ iki surinks pinigų laidotuvėms.

Į eilines laidotuves sunkvežimiu keliauja buivolas

Į eilines laidotuves sunkvežimiu keliauja buivolas (toradžų sostinėje Rantepao miestelyje)

Pralekia motociklas, skersai kurio galo – prie bambukinio „padėklo“ pririšta gyva kiaulė, tada sunkvežimiai su buivolais. „Aukojimui per laidotuves“ – paaiškina gidas. Vienas po kito važiuoja atviri sukvežimiai su kėbulais, grūste pergrūstais žmonių. „Veža svečius iš laidotuvių“ – vėl sako gidas ir pasiskundžia, kad taip važiuoti labai pavojinga ir jo sūnėnas neseniai šitaip užsimušė.

Toradžų krašte keliais nuolat zuja žmonių pilni sunkvežimiai - laidotuvių transportas

Toradžų krašte keliais nuolat zuja žmonių pilni sunkvežimiai – laidotuvių transportas

Laidotuvės, laidotuvės, kapai, laidotuvės… Laidotuvės yra svarbiausias toradžų kultūros momentas ir jokia kelionė į toradžų kraštą nepilna nė vienerių laidotuvių neaplankius. Tai irgi daug paprasčiau su gidu: jis žino, kur turtingiausių toradžų (t.y. įspūdingiausios) laidotuvės, kaip ten patekti.

Katafalkai palikti prie Lemo kapinių uolos. Kiekvienas naudojamas tik kartą. Reikia tam paaukoti 1-3 buivolus: kas nepaaukoja, tas nešamas ant paprastų naščių, o puošniausias 'katafalkas' - už 3 buivolus

Katafalkai palikti prie kapinių uolos. Kiekvienas naudojamas tik kartą. Reikia tam paaukoti 1-3 buivolus: kas nepaaukoja, tas nešamas ant paprastų naščių, o puošniausias ‘katafalkas’ – už 3 buivolus

Toradžai, atrodo, yra apsigimę priimti turistus. Dar Makasaro oro uoste (artimiausias oro uostas nuo toradžų krašto) prie lagaminų atsiėmimo konvejerio mums gera anglų kalba pateikė pasiūlymą, kurio negalėjome atsisakyti: nuvežimas iki Makasaro stoties (dar svarstėme, kaip ten vakare reiks nuvažiuoti) ir paskui patogiu miegamuoju autobusu, dvi dienos su gidu, dvi dienos laisvai ir t.t.

Makasaro autobusų stotyje

Makasaro autobusų stotyje. Beje, autobuse į Makasarą skambėjo ne kokia angliška ar indonezietiška muzika, o toradžiška, kur klipuose – tongkananai

Panašias „dienas su gidu“ galima nusipirkti ir jau Rantepao miestelyje (50 000 gyv.), kuris yra neoficiali toradžų kultūros sostinė ir yra maždaug regiono centre. Saviške programa nesigailėjau nė karto: gera anglų kalba, puikios gidų žinios apie toradžų kultūrą (juk jie patys toradžai!), jokių bandymų įpiršti papildomas paslaugas ar suvenyrus, vežioti po parduotuves. Pasirodė, kad toradžų „paslaugų turistams kultūra“ gal net aukštesnė nei, tarkime, Balio ir panašesnė į Vakarų pasaulio.

Rantepao centrinė aikštė ir bažnyčia

Rantepao centrinė aikštė ir bažnyčia

Toradžų laidotuvės žavi turistus, o turistai – toradžus

Pasaulyje yra šimtai ar tūkstančiai unikalių tautų ir kultūrų. Tačiau beveik visos jos yra dviejų rūšių. Vienos jų – tarkime, visokios Afrikos „gentys“ – yra „ketvirtasis pasaulis“, visiški civilizacijos užkampiai, kur keliauti užtrunka ilgai, pavojinga, nėra jokių patogumų, o su vietiniais susišnekėti vis tiek neįmanoma. Kitos (kaip amišai ar žydų ortodoksai) pačios savanoriškai užsidarė nuo pasaulio: to pasaulio – taigi, ir visų turistų – joms nereikia. Jeruzalės žydų ortodoksai tikrai nesiūlys ekskursijų po savo rajoną ir nepristatinės tradicijų „atvykėliams“ – o jei koks turistas užsuka per šventą dieną (šabą), vietiniai pasakoja, ir akmenimis jį apmėto.

Toradžų ryžių kluonai šiais laikais naudojami ir kaip garažai (žr. dešinėje)

Toradžų ryžių kluonai šiais laikais naudojami ir kaip garažai (žr. dešinėje)

Toradžai čia – visiška išimtis. Jie myli turistus, jie nori ir moka jiems pristatyti savo kultūrą. Šeimos nario laidotuves aplankęs atvykėlis iš toli jiems – garbė. Taip, užsienio turistų toradžų kraštą aplanko 70 000 per metus, bet laidotuvėse (bent jau skurdesnėse) mes vietinius, būdavo, domindavome ne mažiau, nei jie mus. „Nors turistų daug, į konkretų kaimą užsuka retai, todėl visiems įdomu“ – paskojo gidas. Nes kiekvienas eilinis kaimas lankytina vieta virsta tik per laidotuves. Užtat kokia!

Šie vaikai pakelėje labai prašė juos nufotografuoti

Šie vaikai pakelėje labai prašė juos nufotografuoti. Daugelis tiesiog sako ‘Hello’ (turbūt žino vienintelį žodį), kei buvo išmokę prašyti pinigų

Štai važiavome siaurais toradžų krašto keliais ir kelią pastojo didžiuliai vartai, ant kurių – kvietimas į rambu solo (mirties šventę). Jau kokį trečią mėnesį vyksta pasiruošimas. Kiekvienerioms laidotuvėms šeima pastato ištisą „miestelį“. Po ryžių kluonais juk tilps tik garbingiausi svečiai – kitų lauks laikini paviljonai (kruopščiai statomi, puošiami – nors po laidotuvių viskas bus sugriauta). Turtingiausiose laidotuvėse – dar ir bokštas, ant kurio gulės karstas su kūnu.

Samdyta grupė vyrų dainuoja laidotuvėse

Samdyta grupė vyrų dainuoja laidotuvėse. Turtingiausiųjų laidotuvės gali kainuoti ir pusę milijono eurų

Kieme būrys vyrų statė sunkų akmenį – megalitą (tik svarbiausi mirusieji turi teisę į tokius). Pakvietė ir mane jiems padėti. Toradžų krašte tu trauki visų žvilgsnius – bet kartu esi „saviškis“. Išskyrus kelis vaikus, niekas čia neprašė pinigų: įprasta, kad turistai, kaip ir vietiniai „eiliniai svečiai“, į laidotuves tiesiog atneša cigarečių. Šeimininkai jas padalina kitiems svečiams, pagirdo arbata. Svarbesni giminės atveža kiaulę, sūnūs – po buivolą. „Sūnūs negalės paveldėti turto, jei nesurengs tinkamų laidotuvių“ – sakė gidas.

Su kaimo vyrais keliu megalitą

Su kaimo vyrais keliu megalitą

Per laidotuves kaimas „atgyja“, virsta tokiu didmiesčiu. Į turtingiausias suguža šimtai žmonių, aplinkinės gatvės užgrūdamos automobiliais ir motociklais it arenos prieigos per krepšinio mačą Lietuvoje. Prekijai net pasistato laikinas parduotuves, alaus kioskus. Samdytos trupės rateliu aplink karstą šoka, dainuoja. Lankyti mirusiojo šeimynykščių eina specialiais rūbais vilkinčių kaimo moterų, vyrų paradai. Įspūdingiausiose iš mano lankytų laidotuvių buvo laidojama moteris, taigi, moterys nešė simbolinius „plaukus“ – dešimčių metrų ilgio audeklą. Vyrą simbolizuotų pinigų kapšas. Simbolizmas ten visur, visur: pavyzdžiui, moters karstas kai kuriuose kaimuose kiaulės formos (nes ji prižiūrėjo kiaules), vyro – buivolo formos.

Moterų procesija su raudonuoju audeklu seka paskui lavono palankiną

Moterų procesija su raudonuoju audeklu seka paskui lavono palankiną

Viskas trunka penkias dienas, savaitę, būna, net mėnesį: kuo turtingesnis, aukštesnio luomo mirusysis, tuo daugiau. Įvairios laidotubių dienos turi įvairias prasmes, o turistams dažniausiai pristatoma procesijos diena, kuomet, po dainų ir šokių, palankinas su karstu nešiojamas, džiaugsmingai mėtomas, kol galiausiai karstas įkeliamas į bokštą. Laidotuvių planuotojas taria kalbą – specialiu aukšto luomo toradžų kalbos dialektu. „Daugelis nesupranta, ką jis čia šneka“ – sakė gidas. Bet visi įdėmiai klauso, laidotuvių fotografas fotografuoja, laidotuvių operatorius filmuoja. Laidotuves organizuoja dešimtys ar šimtai žmonių, susiskirstę į komitetus, ir „laidotuvių įamžinimo komitetas“ būna vienas svarbesnių.

Kaimo moterys specialiais rūbais eina lankyti mirusiosios šeimos

Kaimo moterys specialiais rūbais eina lankyti mirusiosios šeimos

Toradžai yra tikri viešųjų ryšių ekspertai. Tą uolumą, kuriuo jie aukštindavo savo šeimų luomą ir turtus, jie nesunkiai pritaikė pristatydami savo kultūrą užsieniečiams.

Turizmas toradžų krašte nenaikina tradicijų – priešingai, padeda jas saugoti. „Jei jau žmonės keliauja 10000 kilometrų, kad pamatytų mūsų kaimus, mūsų šventes – reiškia, mes viską darome teisingai“ – mąsto toradžai. Ech, kiek pasaulyje tradicijų nunyko tik todėl, kad vietiniai manė, jog „išsilavinę, jauni, turtingi, taip nesielgia“!

Svarbiausi laidotuvių svečiai sėdi ryžių kluonuose. Po to, kai padėjau pakelti megalitą, ir man ten leido prisėsti - tiesa, ne per pačias laidotuves, o tik prieš jas

Svarbiausi laidotuvių svečiai sėdi ryžių kluonuose. Po to, kai padėjau pakelti megalitą, ir man ten leido prisėsti – tiesa, ne per pačias laidotuves, o tik prieš jas

Toradžams pasisekė, kad Indoneziją ir jų kraštą buvo kolonizavę ne kokie uolūs vietinių kultūrų naikintojai ispanai ar portugalai, o olandai – jiems svarbiausia buvo verslas, o ne religija. Jie uždraudė tik kai kurias „žiauriausias“ toradžų ceremonijas (pvz. dar XX a. vykdavusią „galvų medžioklę“, kuomet, laidotuvių proga, kaimo vyrai eidavo į kaimyninį kaimą kam nors nupjauti galvos ir, „šerdami“ galvą bananais, ją parnešdavo žmonoms, idant šios nuskustų odą ir raumenis, palikdamos tik kaukolę). Šiandien daugelis toradžų krikščionys – tačiau krikščionybė į šį kartą atėjo tik tarpukariu, ne su kokiais karingais žiauriais kryžiuočiais ar konkistadorais, o su išsilavinusiais XX a. misionieriais. Ir jie toradžiškų laidotuvių, kapinių nedraudė: tik kunigas kažkurią ten laidotuvių dieną lyg tai užsuka, bet jo nė nepastebėjau.

Gyvu konvejeriu visiems laidotuvių svečiams pavalgydinti į skerdimo laukymę nešamos kiaulės. Ten skerdžiamos, išdarinėjamos, ruošiamos - viskas vyksta lauke, visų akivaizdoje

Gyvu konvejeriu visiems laidotuvių svečiams pavalgydinti į skerdimo laukymę nešamos kiaulės. Ten skerdžiamos, išdarinėjamos, ruošiamos – viskas vyksta lauke, visų akivaizdoje

Didžiausias iššūkis toradžams – ne kaip tradicijas išsaugoti, o kaip jas pristatyti. Pasak japonų antropologės, gyvenusios tarp toradžų ~1980 m., kai toradžus atrado turistai, didžiausia jų baimė – kad užsieniečiai laikys jų tautą visiškais atsilikėliais, pasaulio užkampių gentimi. Todėl jie skyrė didžiulį dėmesį „teisingam“ prisistatymui. Kur artimiausios laidotuvės dabar gali pasakyti net Rantepao turizmo informacijos centre.

Alaus kioskas laidotuvėse. Prekijai juos tiesiog pasistato, laidojančiai šeimai nieko nemoka

Alaus kioskas laidotuvėse. Prekijai juos tiesiog pasistato, laidojančiai šeimai nieko nemoka

Tiesa, sutarti toradžams pavyko ne visais klausimais. Sunkiausia buvo su mitais. Norėta „atrasti“ „teisingas“, „oficialias“ jų versijas, nes bijota, kad jei viename kaime kažkokio dalyko prasmę pasakos vienaip, kitame – kitaip, tai turistas manys, kad toradžai išsigalvoja, meluoja, gidai – nekompetentingi. Tiesa paprastesnė: skirtinguose toradžų kaimuose tradicijos, mitai – skiriasi, ir mėginimas rasti teisingus patyrė fiasko, nes visi norėjo, kad teisingi būtų jų mitai. Apskritai toradžai iki XX a. nelaikė savęs viena tauta; nėra net vienos toradžų kalbos – skirtingi kaimai kalba aštuoniomis skirtingomis kalbomis. Kaip tautą toraždus apibrėžė kolonistai olandai, kuriems visų kaimų tradicijos pasirodė panašios. Bet šiandien jie jau patys didžiuojasi išgarsėjusiu toradžų vardu: jų mažiau nei milijonas, o juos žino visa 250 mln. gyv. Indonezija, visas pasaulis!

Toradžų laidotuvių vedėjas karsto bokšte

Toradžų laidotuvių vedėjas karsto bokšte

Antroji dilema toradžams – ar tikrai turistams rodyti visas tradicijas? Gal kai kurias tradicijas išvydę užsieniečiai tik niekins toradžus, užuot gerbę?

Pavyzdžiui, lavono laikymas namie metus ir ilgiau. Mums gidas apie jį pasakojo, net pasiūlė nusipirkti cigarečių idant duotume dovanų mirusiojo, kurį lankysime, šeimai (pirmąkart gyvenime jų sau pirkau!), bet taip ten ir nenuvedė. Galbūt jam nelabai patinka, jog toradžai užsienyje iliustruojami lavonų vaizdais, tarsi tai būtų jų kultūros ašis. Mirtis – ašis, bet patys lavonai – tik to apraiška. Taigi, toradžų krašte taip ir nepamatėme nė vieno atidengto lavono (nekalbu apie iš kapų boluojančius kaulus ar mumijas muziejuje). Bet eidamas pro visus senuosius namus supranti, kad daugelio jų lovose guli „miegantysis“.

Kapinėse. Mirusiems protėviams prinešta daug cigarečių, vandens butelių

Kapinėse, kur mirusieji laidojami oloje. Mirusiems protėviams prinešta daug cigarečių, vandens butelių. Londa.

Gyvūnų aukojimai – kai jau galvojai, kad matei viską…

Nesutarimai, kaip reikėtų pristatyti toradžų kultūrą, akivaizdžiausi kai kalba pasuka apie gyvūnų aukojimus laidotuvėse. Kai kurie stengiasi aukojimą švelniai slėpti nuo „jo vis tiek nesuprasiančių vakariečių“: mus užkalbinęs toradžas tarpininkas oro uoste sakė „ten įdomu nebent televizijoms, o ne turistams“. Tuo tarpu jo surastas vietinis gidas, mus pasitikęs 5 valandą ryto toradžų krašte, išsyk paklausė, ar norėsime dalyvauti gyvūnų aukojime.

Buivolai laukia, kol bus paaukoti

Buivolai laukia, kol bus paaukoti. Šios laidotuvės skurdesnės, taigi, laikinų pastatų, žmonių, mažiau, o turistai – mes vieninteliai

Nelabai viliojantis vaizdas – bet svarbi tradicija… Kai sutikome, gidas sakė mumis besididžiuojantis: jo nuomone, tai svarbiausia laidotuvių dalis ir gaila, kad vos keli turistai tą pamato. Juk tik tada, kai paaukojamas buivolas, laidojamas žmogus tikrai miršta: būtent mirštančių buivolų vėlės “miegančiųjų“ sielas palydi į amžinybę.

Kaip privatus automobilis atrodantis maršrutinis taksi pavežė mus iki atkampesnio kelio, tada neilgas žygis pėsčiomis ten, kur viduryje kaimo, greta tradicinio šeimos namo ir ryžių kluonų, pastatytas nedidelis „laidotuvių miestelis“ su pavėsinėmis, parduotuvėle. Dabar jau galiu įvertinti – vidutiniškai turtingo žmogaus laidotuvės.

Buivolas albinosas - pati geriausia auka

Buivolas albinosas – pati geriausia auka

Aikštėje pririšti keli buivolai. Vaikai su jais žaidžia, glosto, maitina – bet jų snukiai kažkokie liūdni, it nujaustų artėjantį galą (arba tiesiog man taip atrodo, nes jų ateitį žinau). Augaloti vyrai vis veda naujų buivolų, kai kurie tarsi mėgina priešintis. Juos pririša prie medžių, kuolų. Per garsiakalbius laidotuvių vedėjo balsas dėsto programą, viską fiksuoja laidotuvių fotografas ir laidotuvių operatorius su profesionalia kamera.

Vaikai žaidžia su buivolu, kurį tuoj valgys

Vaikai žaidžia su buivolu, kurį tuoj valgys

Mes sėdame vienoje iš pavėsinių: jos sunumeruotos, toradžai žino savo vietą. Laukimas, renkasi vis daugiau žmonių, vaikų. Kol vienas savanorių išsitraukę mačetę ir vienu smūgiu perrėžia buvolui miego arteriją. Tas paplūsta kraujais, kurį laiką dar blaškosi, kol sukniumba. Toks mirties „spektaklis“ pakartotas šešis kartus, kol kiemas virsta kritusių buivolų lauku. Tik štai vienas koks, jau atrodo padvėsęs, dar sujuda, dar pakyla, žengia kelis šlubus žingsnius ir vėl sukniumba – visiems laikams.

Skerdikas aukoja buivolą. Skerdikai - savanoriai.

Skerdikas aukoja buivolą. Skerdikai – savanoriai.

„Per svarbiausių žmonių laidotuves aukojami 24 buivolai. Šitose laidotuvėse mažiau, bet žmogus irgi svarbus, nes vienas paaukotų buivolų – albinosas“ – pasakojo gidas – „Todėl toradžai gimdo tiek daug vaikų. Vienuolika vaikų – reiškia bent vienuolika buivolų laidotuvėse, juk vaikai po vieną nupirks. Tiesa, dabar aukojamų buivolų mažėja: aš geriau rinkčiausi išmokslinti vaikus, nei papildomus buivolus. Daug šeimų tiek ištaško laidotuvėms, kad visai nuskursta“.

Kruvinas peilis nuvalomas į mirštantį buivolą

Kruvinas peilis nuvalomas į mirštantį buivolą

Visą laiką, kol skerdžiami buivolai, tame pat kieme kiti žmonės išdarinėjo, paskui virė kiaulę. Buivolai skerdžiami konkrečią laidotuvių dieną, kiaulės paaukoti atnešamos bet kada.

Buivolų išdarinėjimas. Kairėje - šieno krūva iš perpjauto skrandžio

Buivolų išdarinėjimas tvyrant ore mirties kvapui. Kairėje – šieno krūva iš perpjauto skrandžio. Buivolai. Viskas toradžų laidotuvėse susiveda į juos. Nuo to, kiek paaukojama buivolų, priklauso, kokiu palankinu galės būti nešamas kūnas (už puošnų – papildoma 1-3 buivolų auka), ar kapą papuoš tau tau. O kiek buivolų galima paaukoti, priklauso nuo žmogaus luomo

„Spektaklis“ nesibaigė: buivolai čia pat išdarinėti, o jų mėsos išdalintos kaimiečiams. „Kas ką gaus, priklauso nuo statuso“ – sakė gidas – „5% toradžų yra vergai, jiems – prastesni pjausniai ir jie laidojami be ceremonijų. 5% – aukšto luomo, 30% – antrojo, 60% – trečiojo luomo ir visi turi skirtingas teises, nors krikščionybės laikais ir nemėgstama apie tai kalbėti“. Ar galima įsivaizduoti šiuolaikinę, tebeklestinčią kultūrą, tolimesnę visoms Vakarų pasaulio vertybėms! Minėta japonų antropologė prisiminė, kad toradžai jos prašė vietoje “vergai” pasakojant apie jų tradicijas sakyti “pagalbininkai”.

Laidotuvių dalyviams dalinama buivolų mėsa. Žmonės iš šalies kartais sako, kad dėl šios tradicijos „švaistomi buivolai“ – toradžai atkerta, kad visa mėsa suvalgoma, tai kuo toks aukojimas skiriasi nuo skerdimo skerdykloje?

Laidotuvių dalyviams dalinama buivolų mėsa. Žmonės iš šalies kartais sako, kad dėl šios tradicijos „švaistomi buivolai“ – toradžai atkerta, kad visa mėsa suvalgoma, tai kuo toks aukojimas skiriasi nuo skerdimo skerdykloje?

Toradžų pasaulyje mirtis ir gyvenimas – persipynę kaip niekur. Mirtis čia – beveik gyvenimo prasmė: ir žmogui, ir buivolui. Suprantu tai. Bet vis viena sunkiai gebėjau įsijausti į tuos vaikus, kurie čia pat buivolus glostė, čia pat juokdamiesi stebėjo jų mirtis, kuo arčiau prisispraudę prie pavėsinių tvorelių. Man vis tiek buvo liūdna matyti skerdžiamų buivolų akis, vieną kurių ką tik pats buvau pašėręs. Kita vertus, aš nesu vegetaras, ne tiek paskerstų gyvūnų per gyvenimą suvalgiau – tad kaip gi galėčiau komentuoti?

Vaikai žaidžia su buivolo kanopa. Nė viena buivolo dalis nelieka nepanaudota.

Vaikai žaidžia su buivolo kanopa. Nė viena buivolo dalis nelieka nepanaudota

Iš didžiulio buivolo teliko kanopos, kaukolė su ragais, ir apvirškintos žolės kalnas, išdribęs iš prapjauto milžiniško skrandžio.

Toradžų krašto lankytinos vietos ir pasivaikščiojimai

Toradžų kraštas yra kalnuotas, labai gražus, nusėtas gražiais kaimais ir kapais. Viso to yra visur – pakanka tiesiog pasivaikščioti siaurais, labiau motociklams nei automobiliams skirtais keliais, ir išvysi dešimtis tradicinių namų, kapų, o gal ir statomą laidouvių miestelį, švenčiamas laidotuves arba gaidžių peštynes – aišku, su aistringomis lažybomis dėl rezultatų. Šiaip jos nelegalios, bet toradžų laidotuvėms padaryta išimtis: juk tradicija.

Net ir šiaip jau šiuolaikiški namai būna turi bent jau tradicinį stogą

Net ir šiaip jau šiuolaikiški namai būna turi bent jau tradicinį stogą

Kaip greitai žmogus prie visko pripranti, net savaip baisu! Po buivolų aukojimo, gaidžių peštynės nė nebesukrėtė: taip viskas greitai, beveik be kraujo. Dar toradžų krašte vyksta jaučių, svirplių kovos.

Peštynėms parduodami gaidižiai Rantepao turguje

Peštynėms parduodami gaidižiai Rantepao turguje. Beje, senutės vištas vežėsi namo viešuoju mikroautobusu

Populiariausia taip pavaikščioti regiono šiaurėje, mat ten yra aukščiausi taškai ir dar atsiveria nuostabūs vaizdai į slėnius, į ryžių laukus, kuriuose ramiai ganosi buivolai, antys, o aplinkinius augalus nutūpę ryškūs drugeliai.

Ryžių laukai palei pasivaikščiojimo taką

Ryžių laukai palei pasivaikščiojimo taką. Nuorodos į tongkonanus aplink, beje, ir angliškos: prisitaikyta prie turistų

Ėjome nuo Tinimbajo panoramos iki Tikalos, apie 10 km. Įdomiausi taškai – Panos kaimas, pilnas tradicinių namų ir (nėra rodyklės) kapų uolose, vaikų kapų, Embatau-Ranterijos apylinkių vaizdas į ryžių laukus ir Tinimbajo bei Batutumongos į slėnį. Už lankymąsi ten mokėti nereikia, kavinės su nuostabiais vaizdais dar yra labai pigios, o vietinių „Labas, pone!“ skambėjo ausyse.

Tinimbajo panorama iš nebrangios viršūnės kavinės

Tinimbajo panorama iš nebrangios viršūnės kavinės

Regiono pietuose gausu labiau turistinių vietų, į kurias kaimai pardavinėja bilietus (tiesa, nebrangius: čia ne Afrika, turisto „išgręžti“ nemėginama), šalimais prekiauja suvenyrais (net ištisą tau tau gali nusipirkti).

Tau tau suvenyrų parduotuvėlėje prie Lomo

Tau tau suvenyrų parduotuvėlėje prie Lomo

Prie Rantepao – Kete’kesu, bene gražiausias tradicinis kaimas (tiesa, jau nebegyvenamas ir virtęs savotišku muziejumi, į kurio namus šeimos sugrįžta tik atšvęsti laidotuves). Šalimais – didingi kapai, kabantys karstai.

Kete Kesu žiūrint iš toliau

Kete Kesu žiūrint iš toliau

Toliau į pietus – Lemo laidojimo uolos, su iškaltomis kapų angomis ir tau tau eilėmis. Mums lankant darbininkai kaip tik įrenginėjo naują kapą.

Lemo laidojimo uolos tau tau eilės

Lemo laidojimo uolos tau tau eilės

Tada – Tampangailo ir Londos laidojimo olos, pilnos kaulų, skeletų. Pastarojoje yra ir kabančių karstų.

Toradžų Romeo ir Džuljeta Londos oloje. Pasak gido, jie nusižudė, nes tėvai nepritarė jų santykiams, dabar jų kaukolės sudėtos greta. Nebūčiau linkęs tikėti, jei tai būtų istorija iš gūdžios praeities, bet data, sakė, ~1970 m. - tad labai gali būti, kad istorija tikra

Toradžų Romeo ir Džuljeta Londos oloje. Pasak gido, jie nusižudė, nes tėvai nepritarė jų santykiams, dabar jų kaukolės sudėtos greta. Nebūčiau linkęs tikėti, jei tai būtų istorija iš gūdžios praeities, bet data, sakė, ~1970 m. – tad labai gali būti, kad istorija tikra

Dar – Kambiros laidojimo medžiai vaikams.

Vaikų kapai medyje Kambiroje

Vaikų kapai medyje Kambiroje

Viską galima pamatyti išsinuomavus dienai automobilį (gal – su vairuotoju) ar motociklą. Deja, su viešuoju transportu regione gana sunku ir paprastai nesulaukus tekdavo važiuoti taksi ar eiti pėsčiomis.

Rantepao miestelis yra toradžų krašto širdis, ten daugelis viešbučių, restoranų. Bet tai kartu ir kaimas, kur nesugebančius miegoti labai kietai erzins amžinas gaidžių koncertas. Vienintelė tikra lankytina vieta jame – miesto “buivolų” turgus (vienais duomenimis smarkiausiai šurmuliuojantis antradieniais ir šeštadieniais, kitais – kas šešias dienas: reikia teirautis vietoje ir būti pasiruošusiam išgirsti skirtingus atsakymus). Kiaulienos skyrius ten – paršelių gardai, „jautienos“ – už nosių parišti buivolai, „vištienos“ – už kojų prikabinti koviniai gaidžiai, kuriuos šeimininkai čia pat paleidžia, supjudo. Be peilių – tik tam, kad pademonstruotų potencialiems pirkėjams jų kovinę dvasią. Viskas – laidotuvėms, bet koks penktadalis lankytojų – turistai, paprastai vedami gidų. Į juos pardavėjai, pirkėjai nebekreipia dėmesio, aplink vyksta sandoriai, ruošiamos dar vienos nepranokstamos laidotuvės.

Rantepao turgaus kiaulienos skyriuje

Rantepao turgaus kiaulienos skyriuje. Be turgaus, ten dar yra muziejus (mums lankantis kažkas taip dvokliai kažką virė lankytojų salėje, kad patys toradžai čiaudėjo nuo kvapo), kryžius ant kalno

Ar norėčiau sugrįžti į lavonų rengimo šventę?

Iš visų mažų miestelių ir kaimų, kuriuos lankiau pasaulyje, būtent toradžų krašte praleistos keturios dienos buvo įspūdingiausios gyvenime: tiesiog nėra su kuo to palyginti.

Paskutinį vakarą internete vėl atsiverčiau tas nuotraukas, kurios kažkada man buvo pirmasis toradžų krašto vaizdas. Manene šventė, kurios metu, kas trečią rugpjūtį, kaimo vyrai savaitei persikelia gyventi į kapines, išima iš ten lavonus, nešioja juos, perrengia, paguldo atgal. Tarkime, įdėję į kokio prieš 80 metų mirusio protėvio (kurio gyvo jau niekas nebeprisimena) karstą „dovanų“ jam šiuolaikinį mobilųjį telefoną…

Tokius vaizdus randa Google įvedus į paiešką Manene Toraja

Tokius vaizdus randa Google įvedus į paiešką Manene Toraja

Dabar apie toradžus jau žinojau nepalyginamai daugiau. Ne visi „perrengia lavonus“ – tik pagonys ir katalikai (protestantų kunigai neleidžia), kartu su lavonu perrengiamas ir tau tau, o jei lavonas visai sunykęs – tiesiog pakeičiami karste rūbai.

Protestantų tau tau būna labiau nutriušę, neprižiūrėti

Protestantų tau tau būna labiau nutriušę, neprižiūrėti

Visgi, viena buvo girdėti tokius gido paskaojimus, kita – išvysti nuotraukas, supuvusius lavonus į burną įgrūstomis cigaretėmis (duodi proproproseneliui parūkyti) ir pan. „Gal ir gerai, kad iš čia jau važiuojam“ – tarė vėl sukrėsta žmona. Kažkaip viskas atrodo ne taip: kad štai tie angliškai gerai kalbantys gidai, telefonais žaidžiantys vaikai greit išsitrauks, nešios, perrenginės lavonus, žais su jais.

Šios merginos paprašė bendros nuotraukos su manimi. Jos atrodo visai moderniai, bet, neabejoju, tikrai laikosi toradžų tradicijų, kuriomis čia didžiuojamasi.

Šios toradžės paprašė bendros nuotraukos su manimi – tai toradžų krašte pasitaiko, ne visi bendravę su turistais. Jos atrodo visai moderniai, bet, neabejoju, tikrai laikosi toradžų tradicijų, kuriomis čia didžiuojamasi.

O man būtų savaip įdomu į toradžų kraštą sugrįžti per Manenę. Ne tiek dėl makabriško lavonų vaizdo, kiek dėl kaip niekur kitur „tiesiai į gerklę“ tau „sušeriamo“ supratimo, kad tavo kultūra, žmogau, viena iš daugelio, kad gyventi galima visai kitaip: ir vis tiek ten laimingos šeimos, klestintys menai, normali ekonomika (Indonezijos mastais), civilizacija, turizmas.

Ištempiamos paaukotų buivolų liekanos

Ištempiamos paaukotų buivolų liekanos

Makasaras – toradžų krašto vartai

Kelionė iš toradžų krašto laukė ilga: nors nuo Rantepao iki artimiausio didmiesčio Makasaro 314 km, dėl siaurų kalnų kelių važiuojama visą dieną – 9 val (į priekį naktį buvo kiek greičiau).

Ir nors Makasaras – 1,7 mln. gyventojų miestas, vienas didžiausių Indonezijoje, daugeliui turistų jis – tik vartai į toradžų kraštą. Jau prie Makasaro oro uosto pasiitnka toradžų namo muliažas, Makasaro centre – didžiausios toradžų vertybės buivolo albinoso skulptūra (buivolas albinosas Rantepao turguje gali kainuoti ir 20 000 eurų – vien todėl, kad laidotuvėse tai labai gera auka).

Įspūdinga statoma Makasaro naujoji mečetė

Įspūdinga statoma Makasaro naujoji mečetė

Pasivaikščiojęs pusdienį po aptriušusį Makasaro centrą ir lankytinas vietas supratau kodėl. Ar gi gali Makasaro olandų fortas, kad ir geriausiai išsilaikęs, suremontuotas Indonezijoje, prilygti kad ir eiliniam toradžų kaimui? Tokių fortų Europoje daug, tad tik kiti indoneziečiai tuštokuose muziejuose vaikščiojo.

Makasaro fortas. Užėmę miestą iš vietos valdovų olandai jį perstatė it europietišką miestelį iš kurio valdė prekybą gretimame uoste

Makasaro fortas. Užėmę miestą iš vietos valdovų olandai jį perstatė it europietišką miestelį iš kurio valdė prekybą gretimame uoste

O Makasaro pakrantės promenada, poilsinė Laelae sala, į kurią vis siūlėsi nuplukdyti eilė valtininkų, nė iš tolo neprilygsta Baliui. Būtent ten išskridau iš toradžų krašto, Sulavesio salos – kaip ir daugelis kitų baltaodžių Makasaro oro uoste.

Toradžų krašto Sulavesyje lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Toradžų kraštą Sulaveso saloje.

Toradžų krašto Sulavesyje lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Toradžų kraštą Sulaveso saloje.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Rytų Timoras – atgimstanti tragedijų šalis

Rytų Timoras – atgimstanti tragedijų šalis

| 2 komentarai

Rytų Timoras – viena naujausių pasaulio valstybių (tapo nepriklausoma tik 2002 m.) ir viena mažiausių (1,3 mln. žmonių). Keliaudamas į tokias, niekada nežinai ką rasi. Kol kovojo dėl laisvės, Rytų Timoras dar kartais sušmėžuodavo pasaulio laikraščiuose ir televizoriuose. Bet kas vyko konfliktams pasibaigus, net internete sunkiai berasi žinių.

~2010 m. informacija, kurią turėjau, kalbėjo apie vargšę neramumų iškankitą šalį, po kurios sostinę Dilį sutemus bijo važinėti net taksistai, daugelį langų išdaužiusios įtūžusios jaunuolių gaujos, o miesto parkuose įkurtos liūdnos pabėgėlių stovyklos. Už sostinės Dilio ribų esą net nėra kur pavalgyti, interneto, dažnai – ir elektros. Nepaisant to, kainos visur esą milžiniškos: visokie JTO darbuotojai vistiek mokės.

Gavusi paskaityti tuos tekstus, žmona kaip reikiant suabejojo mano pasirinkimu kartu su Indonezija aplankyti ir Rytų Timorą. Tačiau nuvykę unikalųjį Rytų Timorą radome jau paskeitusį. Ten jau įmanoma patogiai ir nebrangiai keliauti, tačiau dar niekas nesugadinta masinio turizmo.

Vaizdas nuo Kristaus Karaliaus kalvos prie Dilio

Vaizdas nuo Kristaus Karaliaus kalvos prie Dilio

Šis straipsnis apie Timorą. Straipsnis apie Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Autobusas į Rytų Timorą – laiko mašina

Kelionės pradžia daug gero nežadėjo. Į Rytų Timorą pakliūti taip pat sunku, kaip ir prieš dešimtmetį. Reti skrydžiai į Dilio oro uostą brangūs – 2 val. skrydis iš kaimyninės Indonezijos kainuoja beveik dvigubai brangiau nei Vilnius-Niujorkas. Teko skristi į Kupangą Indonezijos valdomame Vakarų Timore, o iš ten važiuoti autobusu.

Žemėlapyje atstumas – vos 200 km, juk visa Timoro salos plotas kaip pusė Lietuvos. Realybėje – 400 km, nes kelių serpantinai vingiuoja per kalnus. O autobusas tą atstumą važiuoja… 12 valandų. Buvo sunku patikėti, bet tikrai: Kupangą paliko prieš aušrą (paėmė 05:25), Dilį pasiekė saulei nusileidus (19:40).

Autobusų tarp Kupango ir Dilio vilkstinė važiuoja Rytų Timoro keliais

Autobusų tarp Kupango ir Dilio vilkstinė važiuoja Rytų Timoro keliais

Bet mažai prailgo – nes tai tikras nuotykis! Iš viešbučių surenka 5 ryto: važiuoja daug autobusų, bet visi panašiu metu, nes tik taip spėja daugmaž „su saule“. Suveža visus į agentūrą, išrašo bilietus ir paleidžia padidinto pravažumo autobusų vilkstinę į ilgą kelią. Už lango miestus pakeičia skurdžių medinukų kaimai. Didžiuma gyvenimo ten vyksta lauke, juk temperatūra kiaurus metus yra maždaug +25 naktį ir +30 dieną.

Namai Rytų Timoro pakrantėje

Namai Rytų Timoro pakrantėje

Palei namus suguldyti Biblijos scenomis išauksuoti karstai, pririšti koviniai gaidžiai, kuriuos timoriečiai visą gyvenimą lepina ir popina, kol pagaliau apkarsto peiliais ir paleidžia kautis su kaimynų gaidžiais, o kaimas eina lažybų. Visur besiganančios avys (net futbolo lauke), ožkos, paskui – vis daugiau kiaulių.

Indonezija musulmoniška, bet Timoro sala – krikščioniška ir labai religinga. Bet ji – viena skurdžiausių, todėl tik retas kaimas čia turi kokią nykią bažnyčią: užtat mišias gali pamatyti… pro autobuso langą, laikomas šalikelėje.

Atgal iš Rytų Timoro važiavome su į misiją siunčiamomis katalikų vienuolėmis. Pakeliui į Kupangą, jos paprašė vairuotojo stabtelti prie šio jų ordino vienuolyno, kur jas džiaugsmingai pasitiko vaikai

Atgal iš Rytų Timoro važiavome su į misiją siunčiamomis katalikų vienuolėmis. Pakeliui į Kupangą, jos paprašė vairuotojo stabtelti prie šio jų ordino vienuolyno, kur jas džiaugsmingai pasitiko vaikai

Šalikelėse ir vaikai-prekeiviai, tėvų „padirbėti“ atvežti motoroleriais, ir purvini restoranėliai-bufetai, kur autobuso keleiviai paleidžiami skubiai pavalgyti. Tie, kieno kūnas dar atlaiko kalnų serpantinus: niekur kitur gyvenime nemačiau vienoje vietoje tiek supykintų žmonių, kaip autobuse Kupangas-Dilis. Štai mama vis kiša vaiką pro langą išsivemti, štai jau vyresnė moteris prasivėrusi dureles vemia, kiti užsimerkę, atsirėmę, iš paskutiniųjų kaunasi su savo organizmais. Mano žmona irgi; mano, laimė, stipresnis…

Autobusai sustojo pakelės turguje Rytų Timore. Tiesa, jis brangus

Autobusai sustojo pakelės turguje Rytų Timore. Kainos nuteikė nemaloniai – bet, pasirodo, toliau viskas pigiau

Arčiau Rytų Timoro aplinka dar skursta (o jau rodėsi neįmanoma), medinukus keičia apvalūs namai šiaudiniais stogais it atkelti iš kokio akmens amžiaus. Gyvuliai, žmonės – visi ten gyvena kartu. Štai kiaulė knisa besikalbančius kaimynus, o tie nereaguoja; štai kiauliukai ėda šiukšles. Štai moksleiviams lauke pamoka – mokykloje gal vietos neužtenka.

Namai Rytų Timore

Namai Rytų Timore

Greitai anapus tarptautinių organizacijų padovanotos modernios Rytų Timoro muitinės baigėsi ir asfaltuotas kelias. Gana moderniame autobuse jaučiausi it kokioje laiko mašinoje, kartu su „dabarties žmonėmis“ ir skambant romantiškai portugališkai muzikai pro didelius stiklus žiūrėdamas į gūdžią gūdžią praeitį. Negi Rytų Timoras tikrai įstrigęs 100 metų atgal?

Viena šiukšlinų Indonezijos vietų kur, atrodo, šiukšlės kaupiasi metų metais (aikštelė pasienyje su Rytų Timoru)

Prie Rytų Timoro-Indonezijos muitinės. Čia naujokui susigaudyti nelengva – išlipi, apstoja grėsmingai atrodantys nešikų būriai – bet neperkant iš jų paslaugų, atstoja. Reikia suprasti eiti per muitinę, paskui – prie stalelio kur surašomi pasų numeriai, tada – į kitą autobusą (tas pats sienos nekerta). ‘Ar jūsų šaliai nereikia vizos į Rytų Timorą?’ – paklausė pasienietė. ‘Ne’ – atsakiau. Nė netikrino. Grįžtant muitinėje dar sudrebėjo žemė. ‘Žemės drebėjimas’ – tarė ramiai pasienietis. Visi įpratę.

Dilis – tarptautinis miestas trečiajame pasaulyje

Pakeliui į Dilį „Rytų Timoro praeities pasaulyje“ tik šen bei ten išvysdavau kažką, pastatytą per pastaruosius dešimtmečius, po Rytų Timoro nepriklausomybės: kokią anglišką nuorodą į paplūdimį neegzistuojantiems turistams, pagaliau mūrijamą išsvajotą bažnyčią, kelio asfaltuotojų komandas, vadovaujamas kinų: tik Kinijos dosnumo (ar noro didinti įtaką pasaulyje) dėka netrukus jau gal bent kelias Kupangas-Dilis bus pilnai grįstas.

Dilis, Rytų Timoro sostinė. Kaip Timore įprasta, kalnuose deginama žolė

Dilis, Rytų Timoro sostinė. Kaip Timore įprasta, kalnuose deginama žolė

Todėl šviesų, parduotuvių pilnas Dilis kaip reikiant nustebino. Po tiek važiavimo užkampiais – tikras didmiestis: su šviesoforais, parduotuvėmis. Tegul ir nė už ką neatrodantis kaip sostinė (vienintelis „dangoraižis“ – 10 aukštų Finansų ministerija, berods irgi užsieniečių lėšomis statyta). Tegul ir toks, kuriame daugelis parduotuvių užsidaro ~6 val. vakaro, o kone visi restoranai 9 val. (vos beradome centre kur pavakarieniauti po to, kai paleido autobusas iš Kupango). Bet juk 2010 m. tekste, kurį turėjau, rašė, kad Dilyje „priešingai visai Pietryčių Azijai motociklai – retenybė, nes mažai kas juos įperka“ – o dabar jie tik zuja ir zuja: vos gatvę pereisi.

Rytų Timoro vyriausybės rūmai Dilyje

Rytų Timoro vyriausybės rūmai Dilyje

Ant daugumos motorolerių sėdima dviese, ant kai kurių – trise, keturiese. Važinėti vienam dar šiokia tokia prabanga. Be to, Rytų Timoro šeimos – didžiausios Azijoje. Moteris susilaukia vidutiniškai 5 vaikų, šalies amžiaus vidurkis – 19 metų. Tai keičiasi, bet lėčiau.

Trečias pasaulis? Taip, pirmas įspūdis ir toks. Rytų Timoras juk – ir skurdžiausia Azijos šalis. Pilna šiukšlių, šaligatviuose – atviros gilios duobės tiesiai į požeminius kanalizacijos latakus (eiti rašinėjant el. laiškus išmaniuoju telefonu labai nerekomenduotina!).

Duobė Dilio gatvėje

Duobė Dilio gatvėje

Bet jau po pirmo pusdienio Dilyje supratau, kad ten viskas ir kitaip. Vietiniai nekalbina (net palyginus su Indonezijos Kupangu), nemėgina apgauti (priešingai Baliui). Dilio centre daugelis išvis nekreipia dėmesio į baltaodį. Ir pats nuolat matai europiečius, amerikiečius, o ypač australus. Yra labai vakarietiškų kavinių, restoranų, net „Burger King“ tinklas. Leidžiami keli angliški žurnalai.

Vienintelis atvejis per kelias dienas, kai timoriečiai pageidavo su mumis nuotraukomis. Turbūt ne diliečiai, o klasės ekskursija į Dilį

Vienintelis atvejis per kelias dienas, kai timoriečiai pageidavo su mumis nuotraukomis. Turbūt ne diliečiai, o klasės ekskursija į Dilį

Tarptautinių organizacijų nuopelnas. Kai 1999 m. Rytų Timoras pasuko link nepriklausomybės nuo Indonezijos, įtūžusios indoneziečių pajėgos viską naikino, griovė. Tvarkai užtikrinti pasitelktos užsienio pajėgos, vėliau jos stabdė ir kruvinus timoriečių tarpusavio konfliktus ir iki pat šiol Rytų Timore išvysi visokiausių tarptautinių organizacijų simbolių ir vėliavų, nors jau ir mažiau: tvarka pagaliau grįžo.

Dilio paplūdimiai ir Kristus

Vakarietiškiausia Dilio zona – rytai, Areia Branca paplūdimys, didinga Kristaus Karaliaus skulptūra, kiek primenanti garsiąją Rio de Žaneiro. Tarptautinių organizacijų darbuotojus ten atsekė „turtingi imigrantai“, kaip australų pora, sukūrusi toje pakrantėje gabalėlį Australijos: tvarkingą Beachside viešbutį su kavine, kur vietoje plastikinių maišelių duodami ekologiški iš senų laikraščių, o kas rytą 6:30 einama tvarkyti prišnerkšto paplūdimio. Lašas jūroje, Sizifo darbas, bet vis tiek… Net šalies prezidentas Facebook juos pagyrė.

Į Dilio paplūdimius pigiausia važiuoti šiais pergrūstais mikroautobusais, tik išsiaiškinti maršrutą nėra lengva. Tad į priekį važiavome taksi. Atgal į centrą paprasčiau - visi mikroautobusai ten veža

Į Dilio paplūdimius pigiausia važiuoti šiais pergrūstais mikroautobusais, tik išsiaiškinti maršrutą nėra lengva. Tad į priekį važiavome taksi. Atgal į centrą paprasčiau – visi mikroautobusai ten veža. Beje, Rytų Timore įprasta visur rkyti – įskaitant viešąjį transportą

Kas svarbiausia, „vakarietiška“ Dilyje nereiškia „atskira“, kaip kai kuriose Afrikos, Lotynų Amerikos, Artimųjų Rytų šalyse. Tarptautinių organizacijų darbuotojai su vaikais ir turistai dalinasi tais pačiais paplūdimiais su vietos šeimomis, vaikai kartu žaidžia. Tiesa, kas vakarietiška Dilyje dažniausiai ir kainuoja kaip Vakaruose ar bent Lietuvoje, užtat vietinio maisto gali pavalgyti ir vos už 20% tos kainos.

Pardavėjas Arie Branca paplūdimyje

Pardavėjas Arie Branca paplūdimyje. Rytų Timore labai populiaru su tokiais naščiais pardavinėti vaisius

Pažiūrėjęs į nuostabias žydras pakrantes nuo Kristaus Karaliaus statulos negali nepamanyti, kad Rytų Timoras turizmui turi nuostabų potencialą: jis šitaip arti Australijos (arčiau nei australų numylėtas Balis) ir gamta irgi graži. Bet kol kas turistų kasmet teapsilanko ~80 000 (vis daugiau nei ~1 500 keliolika metų atgal). Labiausiai, matyt, dėl sunkios arba brangios kelionės. Bet trūksta ir poilsinių viešbučių ar net tokių Vakaruose įprastų dalykų, kaip atsiskaitymai kreditinėmis kortelėmis (įmanomi tik su „Visa“ ir vos keliose vietose arba už didžiulę priemoką). Ar internetas: net ten, kur neva yra WiFi, jis dažniausiai neveikia ar veikia retai, nes Rytų Timoras neturi interneto kabelio į užsienį ir visą tinklo srautą turi imti iš brangių palydovų. Mūsų viešbutyje, priklausiusiame kinams (dar viena tauta tarptautinėje Dilio paletėje), internetą „pagaudavau“ tik naktimis, kai mažai kas be manęs jį naudodavo.

Kinų šventykla - viena Dilio lankytinų vietų. Ji statyta dar iki Indonezijos okupacijos, kada kinų buvo daug. Po okupacijos, dalis žuvo, kiti pabėgo. Po nepriklausomybės verslūs kinai vėl grįžta į Rytų Timorą

Kinų šventykla – viena Dilio lankytinų vietų. Ji statyta dar iki Indonezijos okupacijos, kada kinų buvo daug. Po okupacijos, dalis žuvo, kiti pabėgo. Po nepriklausomybės verslūs kinai vėl grįžta į Rytų Timorą

Rytų Timoro istorija – viena tragiškiausių pasaulyje

Neabejoju, kad tai keisis, ir jei į Rytų Timorą grįšiu ar jį lankysite jūs, išvysite dar kitokią šalį. Nes Rytų Timoras beviltišku pats netapo – panašiai kaip Lietuvą, jį tokiu pavertė labai liūdna istorija, kurią pažinti lengviausia Rezistencijos muziejuje.

Atkurtas Rytų Timoro partizanų bunkeris Dilio rezistencijos muziejuje. Dilio rezistencijos muziejus – tikrai kokybiškas, su daug angliškos informacijos. Neseniai nepriklausomybę atgavusiose šalyse dažnai skiriamas didelis dėmesys jos įprasminimui

Atkurtas Rytų Timoro partizanų bunkeris Dilio rezistencijos muziejuje. Dilio rezistencijos muziejus – tikrai kokybiškas, su daug angliškos informacijos. Neseniai nepriklausomybę atgavusiose šalyse dažnai skiriamas didelis dėmesys jos įprasminimui

~XVI-XVII a. šią salos dalį kolonizavo Portugalija. Jiems tai buvo nesvarbi antraeilė kolonija, valdyta iš už 3600 km esančio Makao ir iki pat XX a. pravertusi kaip vieta nusikaltėliams tremti. Antrojo pasaulinio karo metais Rytų Timorą okupavo ir sąjungininkai, ir japonai (karo metu žuvo ~10% rytų timoriečių), bet galiausiai portugalai sugrįžo. Vedama diktatoriaus Salazaro, Portugalija, priešingai Prancūzijai ar Britanijai, nusprendė savo kolonijų nepalesti.

Rytų Timore iš gyvų žmonių sudėliota Salazaro pavardė - viena įdomių Dilio rezistencijos muziejaus nuotraukų

Rytų Timore iš gyvų žmonių sudėliota Salazaro pavardė – viena įdomių Dilio rezistencijos muziejaus nuotraukų

Rytų Timoras, paliktas kone akmens amžiuje, tiesa, laisvės ir nesiekė – užtat Portugalijos kolonijos Afrikoje sukilo, tie karai tūkstančiais glemžėsi portugalų karių gyvybes. Eiliniai portugalai vis labiau nesuprato, kam jų šaliai visos tos skurdžios kolonijos. 1974 m. Portugalijoje Salazaro pasekėjus nuvertė kairieji ir radikaliai apgręžė valstybės kryptį: visas kolonijas staiga paleido.

Rytų Timore portugalų pastatų likę nebe daug. Šitas apleistas

Rytų Timore portugalų pastatų likę nebe daug. Šitas apleistas

Afrikoje tuo daug kas džiaugėsi, bet Rytų Timoras išvis nesuprato, ką su tokia „iš viršaus į apačią“ nuleista laisve daryti. Staigiai susikūrusios pirmosios politinės partijos po kelių mėnesių jau kariavo tarpusavyje, o nugalėjo komunistuojantis FRETILIN judėjimas. Čia jau kaimyninės šalys pašiurpo: negi ir Ramusis vandenynas turės savo Kubą? Indonezijos diktatorius Suharto užkirto tam kelią radikaliai: Rytų Timorą tiesiog okupavo. Dilis krito vos devyios dienos po nepriklausomybės paskelbimo, visi nepražengiami salos kalnai užkariauti per ketverius metus, bet partinzaninis judėjimas taip ir nesiliovė. Indonezijos veiksmams Vakarai tyliai pritarė: Suharto režimas atrodė menkesnis blogis, nei potenciali komunistinė diktatūra. Tačiau Rytų Timorui išaušo pati kruviniausia era: dėl karo, jo sukelto bado, genocidu pavadinamų persekiojimų išmirė kokie 20% žmonių.

Nuogi vaikai žaidžia Dilio pakrantėje. Jaunimo labai gausu, ypač lakstančio, besitreniruojančio. Nelabai yra ką veikti

Nuogi vaikai žaidžia Dilio pakrantėje, maudosi purviname vandenyje prie Japonijos lėšomis įrengto uosto. Jaunimo labai gausu, ypač lakstančio, besitreniruojančio. Suprantu: Dilyje nelabai yra ką veikti

Indonezijos žiaurumai suvienijo rytų timoriečius: komunistus, kapitalistus, katalikų bažnyčią, kuri tik tada principingų vyskupų dėka Rytų Timore ir tapo visuotine (iki Indonezijos okupacijos dauguma timoriečių dar buvo pagonys, tik 30% katalikai). Toks bendras „rezistencijos frontas“ jau buvo gana nuosaikus (1987 m. oficialiai atsisakė Markso idėjų), be to, Sovietų Sąjungos žlugimas panaikino komunizmo baimę, o 1997 m. žlugo ir Suharto režimas. Jau demokratiška Indonezija surengė referendumą dėl Rytų Timoro nepriklausomybės – 78% rytų timoriečių ją palaikė. Tačiau „kruviniausioji era“ tik pasiekė kulminaciją: Indonezijos kariuomenė ir „patriotai“, neklausydami savo valdžios, ėmė timoriečiams keršyti, griauti „ką pastačiusi Indonezija“, varyti gyventojus į Indonezijoje pasiliekantį Vakarų Timorą.

Rytų Timoro rezistencijos lyderis Šanana Gusmanas su savo žmona australe: ji buvo Rytų Timoro laisvės aktyvistė ir, apgavusi indoneziečius sargus, Gusmaną sugebėjo aplankyti kalėjime. Vos Gusmanas paleistas, jie susituokė.

Rytų Timoro rezistencijos lyderis Šanana Gusmanas su savo žmona australe: ji buvo Rytų Timoro laisvės aktyvistė ir, apgavusi indoneziečius sargus, Gusmaną sugebėjo aplankyti kalėjime. Vos Gusmanas paleistas, jie susituokė. Šis – ir daug kitų Gusmano paveikslų yra Šananos Gusmano skaitymo kambaryje. Laisvo Rytų Timoro istorija truko gerokai trumpiau, nei laisvos Lietuvos, tad Rytų Timore tie patys žmonės ir kūrė pirmąją Rytų Timoro valstybę (1975 m.), ir kovojo partizaninį karą, ir kūrė antrąją Rytų Timoro valstybę (2002 m.) – taigi, toks Gusmanas, galima sakyti, yra tarsi Antanas Smetona, Jonas Žemaitis ir Vytautas Landsbergis viename asmenyje. Ir tie ‘tautos tėvai’ labai gerbiami: iki šiol gausybė pastatų nuterlioti grafičiais ‘Šanana’

Su užsienio pagalba Rytų Timoras indoneziečius išvaikė, bet kas toliau? Rytų Timoras niekad nebuvo valstybė, timoriečiai net nėra tauta: ten gyvena septynios tautos. Net dėl oficialios kalbos sutarti nebuvo paprasta. Ja tapo Tetumų kalba – bet juk tetumai tesudaro 25% Rytų Timoro žmonių, o likę tetumų kalbą retai temokėjo. Tad antra oficialia kalba paskelbta senųjų „gerųjų“ kolonistų – portugalų – kalba. Realybėje skirtingų tautybių Rytų Timoro gyventojai dažnai tebebendrauja indonezietiškai (okupantai tos kalbos visus išmokė), o su užrašais visiška kakafonija: pavyzdžiui, bankomatas veikia pasirinktinai tetumų arba anglų kalba, tuo tarpu visi užrašai to paties banko viduje – indonezietiški, gi gatvių pavadinimų lentelės anapus banko – portugališkos.

Vos paėjus toliau nuo Dilio centro miestas užleidžia vietą tokiam kaimui-lūšnynui. Prie kiekvieno pastato - po pririštą gaidį. Gaidžių kovos, galima sakyti, nacionalinis Rytų Timoro sportas

Vos paėjus toliau nuo Dilio centro miestas užleidžia vietą tokiam kaimui-lūšnynui. Prie kiekvieno pastato – po pririštą gaidį. Gaidžių kovos, galima sakyti, nacionalinis Rytų Timoro sportas

O vietoj savo valiutos Rytų Timoras įsivedė JAV dolerį. Tiesa, monetos – savos (sentavai): tiesiog buvo per sunku iš JAV atsivežti kiek reikia monetų, juk Dilyje monetos rimtas pinigas: už vieną gali ir papietauti, ir viešuoju transportu visą dieną važinėti. O didžiausia kupiūra, kurią išduoda bankomatai – 20 dolerių: kam reikia tų šimtinių?

Rytų timoriečiai. Priešingai stereotipams, jie nėra geltonodžiai - jei nežinotum, kad esi Azijoje, labiau jaustumeis kaip kokioje Ramiojo Vandenyno saloje. Tokie ir žmonės, ir bendrai atmosfera - žemaaukštė švelniai chaotiška sostinė, šimtmečius nepasikeitę kaimai

Rytų timoriečiai. Priešingai stereotipams, jie nėra geltonodžiai – jei nežinotum, kad esi Azijoje, labiau jaustumeis kaip kokioje Ramiojo Vandenyno saloje. Tokie ir žmonės, ir bendrai atmosfera – žemaaukštė švelniai chaotiška sostinė, šimtmečius nepasikeitę kaimai

Dilyje – ir praeities randai

Žiaurioji Timoro istorija nyksta iš kraštovaizdžio: 2010 m. tekstas minėjo sugriautus namus ir išdaužytus langus, bet dabar – nieko panašaus. Bet jei žinai, kur ieškoti, ją gali matyti visur.

Če Gevaros atvaizdas. Kai kuriems timoriečiams komunistai dar, matyt, didvyriai, bet šiaip šalis visai ne komunistinė

Če Gevaros atvaizdas. Kai kuriems timoriečiams komunistai dar, matyt, didvyriai, bet šiaip šalis visai ne komunistinė

Štai net Kristaus Karaliaus skulptūrą mėgindami patraukti į savo pusę katalikus 1996 m. pastatė indoneziečiai. Paminklas 27 m aukščio ir tai simbolizuoja, kad Rytų Timoras buvo 27 Indonezijos provincija; statula ir gaublys, ant kurios Kristus stovi, 17 m, tai simbolizuoja Indonezijos nepriklausomybės dieną (rugpjūčio 17), o Kristaus veidas žvelgia Džakartos (Indonezijos sostinės) kryptimi. Atvykęs pašventinti skulptūros, popiežius Jonas Paulius II subtiliai laviravo tarp indoneziečių ir Rytų Timoro: nepabučiavo žemės, kaip darydavo nepriklausomose šalyse, užtat prilietė prie žemės kryžių ir jį pabučiavo.

Kristaus Karaliaus statula

Kristaus Karaliaus statula

Dažną rimtesnį Rytų Timoro pastatą tarsi Afrikoje ar Lotynų Amerikoje supa dygliuotos tvoros – nesaugesnės praeities priminimas.

Prie seniausios Dilyje Santo Antonio de Motel bažnyčios (perstatyta 1955 m.) indoneziečiai nušovė aktyvistą Sebastianą Gomesą, o paskui, per jo laidotuves, chaotiškose Santa Cruz kapinėse išžudė 271 protestuotoją.

Dar portugalų statyta Motaelio bažnyčia Dilyje

Dar portugalų statyta Motaelio bažnyčia Dilyje

Tąsyk žuvo ir Naujosios Zelandijos žurnalistas, o kiti žurnalistai tai nufilmavo. Daug kur Rytų Timore rasi paminėtą ir „Balibo penketą“ – penkis australų žurnalistus, kuriuos indoneziečiai nužudė karo su Rytų Timoru metu Balibo mieste. Viena vertus, šie įvykiai vis primindavo pasauliui Rytų Timorą ir padėjo jam siekti laisvės. Kita vertus, keistokai atrodo, kad šešių vakariečių gyvybės vertinamos labiau, nei šimtų tūkstančių išžudytų timoriečių. Deja, taip yra visur: žuvęs vakarietis apskrieja pasaulio žiniasklaidą, žuvęs rytų europietis, afrikietis, azijietis dažniausiai pasilieka statistinė eilutė, ką nors sudominanti tik jei vienetai virsta dešimtimis, šimtais, tūkstančiais.

Santa Cruz kapinės – labai ankštos. Čia užlaidoti visi takeliai

Santa Cruz kapinės – labai ankštos. Čia užlaidoti visi takeliai

Rytų Timoras – šalis-nuotykis

Šiaip Dilyje – ir Rytų Timore – klasikinių lankytinų vietų beveik nėra. Dilio katedra statyta 1989 m., Dilio pakrantės promenada – visai graži, bet juk pasaulyje daug gražesnių, Šananos Gusmano skaitymo kambarys – na, mažytis. Turistus vilioja du suvenyrai: Timoro kava (labai ekologiška – ne todėl, kad timoriečiai būtų pamišę dėl ekologijos, o todėl, kad neturi lėšų pesticidams) bei Tais audiniai. Bet ar to užtenka, kad 85 000 turistų per metus virstų Balio 7 milijonais?

Dilio pakrantės promenada

Dilio pakrantės promenada

Matyt – ne, tačiau Timoras dar turi karštį, paplūdimius, bangas: tik reikia tai „pakinkyti“. Ir Timoras turi nepriklausomybę. Dabar turistui Rytų Timoras – atskira egzotiška šalis. Paradoksalu, bet iš tikro jis mažiau egzotiškas, jame daugiau turistų nei daugelyje Indonezijos salų (pvz. Sumbavoje). Kol kas dažniausiai – kuprinėto jaunimo. Tačiau juk visos „anos salos“ yra „viena Indonezija“, papildomo štampo neduoda. „Jau buvau Indonezijoje, patyriau, noriu kur nors kitur“ – galvoja koks australas, nors iš Indonezijos buvo tik Balyje. Ir skrenda į „neatrastą“ Rytų Timorą. Rodos niekas taip neskatina turizmo po pasaulio užkampius, kaip nepriklausomos valstybės vardas…

Baltaodis turistas arba taptautinės organizacijos darbuotojas ir Dilio motociklai

Baltaodis turistas arba taptautinės organizacijos darbuotojas ir Dilio motociklai.

Man irgi pasitarnavo Rytų Timoro nepriklausomybė. Kitaip. Indonezijoje be vizos gali būti tik 30 dienų, o tąsyk keliavau ilgiau. Išvažiavęs į Rytų Timorą ir po kelių dienų grįžęs tuo pačiu autobusu, buvimo Indonezijoje skaitiklį „paleidau iš naujo“.

Žiūrėjau, kaip Dilis pereina į kaimus, bangos daužosi į aukštus krantus. Mačiau namelius, paršelius. Buvo liūdna. Išvykdamas iš daugelio šalių jaučiu, kad galbūt dar į jas grįšiu: juk man dar 31 metai, klajosiu po pasaulį, jei duos Dievas, dar daug. Bet į Rytų Timorą tikriausiai atvykau pirmą ir paskutinį kartą. Ne todėl, kad Rytų Timoras visai neįdomus: rasčiau ką ten dar nuveikti, aplankyti kaimus, pažiūrėti, kiek dar po 10 ar 15 metų bus pasikeitusi ši šalis. Tačiau Rytų Timoras mažas, toli, sunkiai pasiekiamas, o pasaulis didelis, jame dar daug ką pamatyti: visada bus naujų patirčių galimybių, pigesnių, pasiekiamų lengviau…

Aš prie paršelių prie pakelės restorano Rytų Timore

Aš prie paršelių prie pakelės restorano Rytų Timore

Ir daugelio keliautojų gyvenimuose kelios dienos Rytų Timore niekada nebepasikartos. Daugelis gal nė į kitą panašią pasaulio užkampių valstybę niekada daugiau neatkeliaus. Tuo Rytų Timoras žavus: tai valstybė, kuri pati savaime yra nuotykis (bent jau jei ne atskrendi tiesiai Dilin ir neišskrendi iš jo, kaip koks JT tarnautojas).

Grįžau į Kupangą – Vakarų Timoro didžiausią miestą. Truputį didesnį už Dilį, bet tokį eilinį Indonezijos miestą: be išskirtinės istorijos, pilną vienodų pastatų, parduotuvių. Ir išskridau į Toradžų tautos žemę Sulavesyje. Tautos, kuri priklauso Indonezijai ir nepriklausomybės nesiekia – tačiau savo kultūros bei tradicijų unikalumu lenkia ir Rytų Timorą, ir daugybę kitų nepriklausomų šalių.

Timoro lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Timorą.

Timoro lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Timorą.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Komodo – didžiausių driežų sala

Komodo – didžiausių driežų sala

| 0 komentarų

Komodo sala pripažinta vienu 7 naujųjų pasaulio gamtos stebuklų. Tas sąrašas, tiesa, vertinamas prieštaringai: jį išrinko internetu eiliniai žmonės. O Indonezijoje, kuriai priklauso Komodas, tų žmonių – 250 milijonų…

Visgi, salą išgarsinę „gyvi dinozaurai“ komodo varanai – vieni tų unikalių, įspūdingų pasaulio gyvūnų, dėl kurių žmonės ryžtasi keliauti toli toli. Bent jau atskrenda iš Balio ar Javos, jei keliauja po Indoneziją.

Per Komodo apylinkėse praleistą beveik savaitę supratau, kad, viena vertus, čia yra ką veikti ir be varanų, kita vertus, gausu ir abejotinų pasiūlymų, nesklandumų, tad verta kelionę planuoti atidžiai.

Nuostabios salų aplink Komodą panoramos. Vaizdas Padaro saloje

Nuostabios salų aplink Komodą panoramos. Vaizdas Padaro saloje

Šis straipsnis apie Komodo, Sumbavos ir Floreso salas. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Kodėl Komodo ir kas tie Komodo varanai?

Komodo varanai yra didžiausi planetos driežai. Ne, jie nėra dinozaurų palikuonys ir jie nėra tokie dideli, kaip kai kuriose reklaminėse atvirutėse, kuriose varanai atrodo beveik žmonių dydžio, nes tiesiog stovi arčiau fotografo.

Varanai nėra ir drambliai ar lokiai – tačiau, kai drieželius esame pripratę matyti mažyčius (kaip tie prasisprausdavę į mūsų viešbučio prie Komodo kambarį) tai varanai – netikėti, įspūdingi. Dar įspūdingiau, kad varanai minta už save didesniais šernais, net elniais. Krimsteli koją kartą, du kartus. Varano nuodai stabdo kraujo krešėjimą, tad gyvūnas nukraujuoja – gal po kelių dienų, gal savaičių. Varanas seka iš paskos, leisgyvį pradeda ėsti. Supuola ir kiti varanai. Tada kelias savaites maistą virškina, tūnodami kur atokaitoje.

Komodo varanas iš arti

Komodo varanas iš arti

Pakanka kartą į dešimtmetį Komodo varanams „nugriebti“ vieną kitą žmogų (2007 m. – vaiką, 2009 m. – iš medžio iškritusį vaisių rinkėją) – ir turistinė legenda apie pabaisas Komodo drakonus (taip jie vadinami anglų k.) tęsiasi, net plečiasi. Turistinėse svetainėse rašomi niekuo nepagrįsti mitai, neva varanai iš už daugelio kilometrų užuodžia mėnesines ir puola jomis sergančias moteris ir pan. Visiems smagu įsivaizduoti, kad dalyvauja Juros periodo parko filme – ir išgyvena.

Kadaise, manoma, Komodo varanai gyveno net ir Australijoje, tačiau ilgainiui liko tik keliose salose. Neįtikėtina, bet pirmieji baltaodžiai juos pamatė tik 1910 m., sekdami indoneziečių legendomis. Neprabėgo nė šimtmetis, o dabar jau kasdien į varanus žiūri šimtai turistų, o iš jų rodymo pragyvena tūkstančiai indoneziečių.

Ekskursijos po Komodo salos mišką vedlys, pasiruošęs stabdyti puolantį varaną dvišaka lazda

Ekskursijos po Komodo salos mišką vedlys, pasiruošęs stabdyti puolantį varaną dvišaka lazda

Komodo varanų dėka gimė Labuan Badžo kurortas

Pačioje Komodo saloje yra tik vienas kaimas su ~2000 žmonių, o daugelis keliautojų apsistoja didesnėje Floreso saloje. Labuan Badže – tikrame „varanų kurorte“. Nors jis įsikūręs pačioje skurdžiausioje Indonezijos provincijoje, čia yra ir itališkų picerijų, ir jaukių barų su vakarietiška muzika, net „Starbucks“ kavinė: keliautojai pas varanus sukėlė tikrą ekonominį bumą.

Restoranas ant kalno prie Labuan Badžo

Restoranas ant kalno prie Labuan Badžo

Pagrindinė kurorto gatvė (Sukarno-Hatos) – tarsi viena ilga „ekskursijų pas varanus“ parduotuvė. Agentūrų darbuotojai užsieniečius praeivius ir žodžiu kviečia, ir net traukia jų dėmesį ant laiptų grodami gitaromis. Pas kuriuos nors galiausiai užsuka beveik visi turistai: į varanų gyvenamas salas nuvykti be vietinių „prižiūrėtojų“ negalima.

Pagrindinėje Labuan Badžo gatvėje. Vienas didžiausių pavojų čia - ne varanai, o neaptvertos ir neuždengtos gilios duobės šaligatviuose

Pagrindinėje Labuan Badžo gatvėje. Vienas didžiausių pavojų čia – ne varanai, o neaptvertos ir neuždengtos gilios duobės šaligatviuose

Internetas Indonezijoje nėra toks galingas, kaip daugelyje šalių, ir ekskursijas išties patogiausia pirkti Labuan Badže. Atvykau išvakarėse, tikėjausi pasivaikščioti, rasti geriausią, bet netrukus nusivyliau: visos agentūros siūlo lygiai tą patį: tuos pačius laikus, tuos pačius maršrutus, beveik vienodas kainas. Pasirodo, net ir sodina į tuos pačius laivus: panašu, ekskursijų organizatorius tėra vienas (arba visi vieni kitus kopijuoja), tuo tarpu daug tik perpardavinėtojų, dirbančių už komisinius. Vienintelis didesnis skirtumas: kai kurie perpardavinėtojai dar siūlėsi atvežti iš viešbučio, kiti – ne.

Vienoje gausybės agentūrų pardavėjas aiškina tą pačią programą, kaip ir visi kiti

Vienoje gausybės agentūrų pardavėjas aiškina tą pačią programą, kaip ir visi kiti

Komodo varanai plačiausiai pasklidę po dvi salas – Komodo salą ir Rinčos salą. Vienos dienos ekskurisjos pas varanus tad būna dvejopos: į Komodo salą ir į Rinčos salą (šios kiek pigesnės, nes Rinča arčiau Labuan Badžo). Ilgai ieškojau vienos dienos ekskursijos į abi šias salas – deja, tokių nebūna, agentūros siūlė nebent pačiam brangiai nuomotis laivą.

Salos ir salelės greta Labuan Badžo žvelgiant iš mūsų viešbučio. Priešingai daugeliui Indonezijos vietų, Labuan Badže gausu viešbučių su gražiu vaizdu - prisitaikyta prie užsieniečių

Salos ir salelės greta Labuan Badžo žvelgiant iš mūsų viešbučio. Priešingai daugeliui Indonezijos vietų, Labuan Badže gausu viešbučių su gražiu vaizdu – prisitaikyta prie užsieniečių

Manydamas, kad, matyt, ekskursijų organizatoriai žino, ką daro (juk paprastai tokios „masinės“ ekskursijos būna puikiai „apšlifuotos“), pasirinkau ekskursiją į Komodą. Deja, deja. Ekskursija truko 13 valandų, tačiau Komodo saloje praleidome tik… vieną valandą. Bendrakeleiviai iš Argentinos dar ilgai įtikinėjo, kad jiems perpardavinėtojas žadėjo 2 valandų žygį per džiungles – „gidai“ to nenorėjo girdėti. O juk jau ir tų 2 val. mažoka, kai žmonės specialiai atskrenda į tą regioną daugiausiai dėl varanų… Per mūsiškę valandą iš viso išvydome 3 varanus, vieną kurių natūralioje aplinkoje po medžiu, du kitus prie reindžerių stoties, kur jie esą „užuodžia maistą“ (skeptikų teigimu, jie ten gal šeriami, kad būtų lengviau prieinami turistams). Taip pat vieną elnią (varanų maistas).

Varanai apstoti turistų, mėginančių kuo skubiau ‚nugriebti‘ geriausią nuotrauką. Varanai tingūs, guli. Tada kuris nors pajudina koją, apsidairo, tada pajuda. Turistai mėgina pastoti jam kelią, reindžeris liepia trauktis

Varanai apstoti turistų, mėginančių kuo skubiau ‚nugriebti‘ geriausią nuotrauką. Varanai tingūs, guli. Tada kuris nors pajudina koją, apsidairo, tada pajuda. Turistai mėgina pastoti jam kelią, reindžeris liepia trauktis

Kur likusios 12 ekskursijos valandų? Be paties plaukimo, jos buvo „užkištos“ privalomomis proziškesnėmis stotelėmis. Padaro sala ir žygis į jos kalną bei vaizdas nuo viršaus dar tikrai vertas dėmesio, tačiau Rožinis paplūdimys pasirodė visiškai eilinis (kas jau atvyko į Komodo salą, tikrai Indonezijoje matęs dar ne tokių, ir išlipdami iš vandens daugelis niurzgėjo dėl sugaišto laiko), o Rajų taške patys gidai prisipažino, kad tikimybė išvysti rajas bent jau tuo metu labai menka (vis tiek ten plaukėme, praradę brangų laiką Komode ir, aišku, išgirdę kelis gidų šūksnius „Rajų nėra!“, plaukėme atgal į Labuan Badžą).

Padaro salos prieplauka. Nuo viršaus galima pamatyti trijų skirtingų spalvų paplūdimius

Padaro salos prieplauka. Nuo viršaus galima pamatyti trijų skirtingų spalvų paplūdimius

Bendrakeleivius dar suerzino su lazda ginti juos nuo varanų pasiruošęs Komodo parko reindžerius: pasakė jog varanus būtų geriausia žiūrėti ryte ar vakare, o dienom jie neaktyvūs. Tačiau visos ekskursijos kažkodėl suplanuotos taip, kad ryte – Padaro kalnas, tada paplūdimys, tada – apie 13 val. – Komodas, tada „rajos“…

Be to, į nė vieną vienos dienos ekskursiją nepatenka garsusis Kalongo salelės gamtos spektaklis: į dangų kas vakarą vienu metu pakylantys tūkstančiai didžiausių pasaulyje šikšnosparnių spiečiai. Tą salelę, kas be ko, praplaukėme laivu – bet, aišku, keliomis valandomis per anksti…

Koralinis dugnas palei kiekvieną iš salų

Koralinis dugnas palei kiekvieną iš salų

Kokia išeitis? Galima imti ilgesnes kelių dienų ekskursijas: 2, 3, 4 dienų, kurių metu naktys praleidžiamos inkarą numetusiame pseudosenoviniame laive. Į jas įeina daugiau salų, bet problemos panašios: daugelis tų ekskursijų irgi vienodos (skiriasi nebent ekskursijos nardytojams su balionais nuo visų likusių) ir, jei atostogos trumpos bei norite išvysti kas įspūdingiausia, tikriausiai irgi jausitės iššvaistę daug laiko visai eilei papildomų nepirmo gražumo paplūdimių (bet jei norite tiesiog pailsėti – šios ekskursijos gali patikti).

"Naktiniai laivai", kurių gausu aplink Komodo salą

“Naktiniai laivai”, kurių gausu aplink Komodo salą

Geriausia išeitis turbūt ta, kurią iš pradžių atmečiau kaip pinigų švaistymą – nuomotis laivą. Jeigu pavyks surinkti didesnę kompaniją (gal savo viešbutyje ar hostelyje), tai ir nebus žymiai brangiau, nei eilinė ekskursija, o tempus ir vietas diktuosite patys. Išties, laivų nuomą Labuan Badžo prekijai visų pirma ir siūlo ir net galima pagalvoti, kad „eilinės ekskurisjos“ taip prastai organizuotos būtent dėl to, kad daugiau kas nuomotųsi laivą.

Turistai Komodo ekskursijų laive

Turistai Komodo ekskursijų laive

Kaip atvykti į Komodo salą: lėktuvai, laivai, autobusai

Kai žiūri, kaip turistai skųsdamiesi, kad varanas nefotogeniškai guli, apstoję jį rateliu fotografuoja, gali pasijusti it zoosode be narvų. Sunkiai patikėtum, kad vos už 50 km nuo Komodo yra vietos, kurioje zoosodo eksponatu gali tapti… tu pats. Mat Komodo sala ir Labuan Badžas – tik du menki turistiniai taškeliai apsupti miestų ir kaimų, kuriuose žmonės turistų nematė.

Aišku, daugelis turistų to neišvysta. 2015 m. Labuan Badže pastačius oro uostą Komodo sala tapo ranka pasiekiama iš Balio ar Džakartos – valanda skrydžio ir tu ten. Daugelis atskrenda, pažiūri varanus, išskrenda, iš (poilsiautojų) kurorto Balyje patekdami į (varanų) kurortą ir atgal.

Turistas dairosi nuo Padaro viršūnės

Turistas dairosi nuo Padaro viršūnės

Dar galima iš Balio į Komodą ir atplaukti (siūlomos keliadienės ekskursijos laivu). Bet galima ir – tai nutrūktgalviškiausia, nes tenka išeiti iš komforto zonos – atvažiuoti viešuoju transportu, ypač jei keliauji savarankiškai.

Labuan Badžas yra Floreso saloje. Balį nuo Floreso skiria dvi kitos salos (Lombokas ir Sumbava) ir trys sąsiauriai. Taigi, pilna kelionė viešuoju transportu atrodo taip: autobusu į Padang Bajaus uostą, keltu į Lomboką, tada autobusu į Labuhan Lomboko uostą kitame Lomboko gale, keltu į Sumbavą, ~12 val. autobusu per Sumbavą (gal dar persėdant Bimoje), 7 val. keltu į Labuan Badžą Florese. Pardavinėjami ir „bendri bilietai“ į visus autobusus ir keltus paeiliui (sutikau prancūzę, kuri tokį ir pirko). Bet tai varginanti ~24 val. kelionė, per kurią gali dairytis tik pro langą.

Kaimas pro autobuso langą pakeliui. Visas skurdus dekoras - tai Indonezijos vėliavos spalvom išdažytos ir apverstos vienkartinės stiklinės

Kaimas pro autobuso langą pakeliui. Visas skurdus dekoras – tai Indonezijos vėliavos spalvom išdažytos ir apverstos vienkartinės stiklinės

Įdomiau atskiri bilietai, sustojimai pakeliui, Sumbavos salos užkampių miestuose, kalbančiuose kalbomis, kurių nė pavadinimų niekas Lietuvoje nežino (sumbavių, bimių ir pan.).

Sumbava tiesiog visai kitokia sala nuo tų kurias mato turistai (Balio, Javos, paties Labuan Badžo). Čia ne vietiniai yra pramoga turistui (konkrečių lankytinų vietų ten nedaug, pvz. didžiausiame salos mieste Bimoje vienintelė tikresnė – apdulkėjęs muziejus vietos sultono rūmuose, kurį sargas atėjo atrakinti tik kai išvydo mus sėdinčius ant laiptų). Ten turistas pramoga vietiniams.

Bimos sultono rūmai

Bimos sultono rūmai. Iki olandų įsigalėjimo ir jam jau vykstant, Indonezijos salas (ar dažniau salų dalis) valdydavo šitokie vietinės reikšmės sultonai su vietinės riekšmės rūmais. Sultonatas ištvėrė visą kolonijinį laikotarpį (sultonas buvo olandų vasalas) ir panaikintas tik gerokai po Indonezijos nepriklausomybės – 1958 m. Muziejus turėjo veikti, bet buvo užrakintas – bet palaukėme keliasdešimt minučių ant laiptų ir pasirodė prižiūrėtojas

Kaip tapau Holivudo žvaigžde arba kita Indonezija

Aš pasirinkau tarpinį kelionės į Komodo variantą: skrydį į Bimos miestą Sumbavoje, kurį nuo Labuan Badžo skiria tik 2-3 val. važiavimo spalvingu vietiniu autobusu ir 7 val. keltu į Labuan Badžą. Šis variantas apsimoka, nes į Bimą skristi paprastai pigiau, nei į Labuan Badžą.

Bet dar svarbesni neišdildomi įspūdžiai, kurių Bimoje gavau į valias.

Serfingo kurorto reklama Bimos oro uoste. Reti kiti turistai, atskrendantys į Bimą, iškart važiuoja prie "geriausių pasaulyje bangų" - kaip lėktuve sutiktas australas. Tikriausiai norėjo pasidalinti taksi kaštus ir labai nustebo, kad mes nakvosime pačiame Bimos mieste

Serfingo kurorto reklama Bimos oro uoste. Reti kiti turistai, atskrendantys į Bimą, iškart važiuoja prie “geriausių pasaulyje bangų” – kaip lėktuve sutiktas australas. Užkalbino, tikriausiai norėjo pasidalinti taksi kaštus ir labai nustebo, kad mes nakvosime pačiame Bimos mieste

Ko laukti Bimoje galėjome suprasti jau jos didelį kaimo namą primenančiame Sultono Muhamado Salahudino oro uoste. Keli oro uosto darbuotojai pakvietė „užsirašyti mūsų paso numerius“, bet tai tebuvo pretekstas mus pakalbinti, paskui – fotografuoti savo telefonais. „Pirmąkart matome čia žmones iš Lietuvos“ – šypsojosi. „Ar važiuosite taksi?“ – klausė. „Autobusu“ – sakau. Viena darbutoja: „Čia nėra autobuso“. Aš: „Kiek žinau, reikia eiti į kelią ir stabdyti“. Darbuotojas parodė du aukštyn iškeltus nykščius.

Bendrai nuotraukai pakvietę Bimos oro uosto darbuotojai

Bendrai nuotraukai pakvietę Bimos oro uosto darbuotojai

Kitur pasaulyje (ir Balyje ar Lomboke) pripratau prie savanaudiško vietinių dėmesio: jei kalbina, reiškia, nori ką brangiai parduoti, prašyti aukų, gal apgauti. Tad ir Bimoje iš pradžių buvau nepatiklus, vengiau prišokusių taksistų. Ir nustebau, kai taksistas, supratęs, kad su juo nevažiuosime, pats parodė autobusą.

Greitai atsipalaidavau – Bimoje vietiniams nebuvome „pinigų maišas“ ar „kvaili vakariečiai“, kaip kokioje Afrikoje ar Indijoje. Jiems mes buvome Beyonce ir Jay Z. Supratau, kaip turėtų jaustis Holivudo žvaigždės: kol ėjome 1,3 km iki viešbučio, mus užkalbino maždaug 20 kartų: praeivai, žmonės iš kitos gatvės pusės, pravažiuojančių motorolerių vairuotojai ir keleiviai. Kai kurie – indonezietiškai, daugelis – vienintele mokama angliška fraze „Hello mister!“ (moterys – mano žmoną „Hello mis!“). Ir daug šypsojosi.

Procesija iš Bimos rūmų

Procesija iš Bimos rūmų

Kiti tiesiog stovėdavo įsmeigę akis. Kai kurie slapta fotografavo. Vaikai rodė pirštais, o suaugusieji, matyt, juos drausmino. „Drąsesnių“ paauglių grupelė kelis kartus „netyčia“ prisilietė ir paskui atšoko krizendami, tarsi būtume koks cirko eksponatas. Restorane pardavėjai pakvietė virėjus, kad ir tie galėtų pamatyti Beyonce ir Jay Z, užėjusius į jų musėmis nutūptą restoraną, į kurio vidų iš gatvės pro langą ramiai žiūrėjo vietinė žiurkė. Viena močiutė, kiek supratau, prašė, kad paliesčiau jos anūką. Visa tai – per maždaug 3 valandas.

Parduotuvėlė

Parduotuvėlė

Ir tai buvo tik pradžia. Kitą dieną laukė važiavimas vietiniu saulės kepinamu prirūkytu autobusu į Sapės uostą. Vos įlipome, į mus sužiuro visas autobusas: kai kurie stebeilijosi 20-30 sekundžių, kiti tik po 3 minučių nusuko žvilgsnius. Viena senutė galiausiai įsidrąsino prieiti, paspausti abiems rankas, ir tylomis grįžti į savo vietą.

Akių negalintys atitraukti keleiviai autobuse Bima-Sapė

Akių negalintys atitraukti keleiviai autobuse Bima-Sapė

Autobusas ten tikra gyvybės linija: suko į kaimiečių kiemą, paauglys konduktorius krovė jų dėžes ir čiužinius ant stogo, kad iškrautų kitoje pusėje.

Autobuso konduktorius Sapės uoste krauna daiktus - irgi kraus į keltą, kai tas atvyks kitą dieną

Autobuso konduktorius Sapės uoste krauna daiktus – irgi kraus į keltą, kai tas atvyks kitą dieną

Galvojome plaukti į Labuan Badžą tą vakarą. „Kelto nebus, tik ryte“ – nuliūdino mus pradžioj bendrakeleivis, paskui Sapės uosto darbuotojai: Indonezijoje paprastai rasti internete grafikų dar negali ir manieji buvo pasenę ar laikinai pakeisti. Teko ieškotis nakvynės. Palyginus su Sape, Bima – megapolis. Sapėje vienintele negrįsta gatve, vedančia uostan, vaikšto vištos, kartoną graužia ožkos, vienintelis veikęs restoranas – kažkokia bakūžė (kurioje, tiesa, patiekalai pigesni už eurą). Ilgai, ilgai šaukia muedzinai, iš minaretų skamba pamokslai, o tautiniais drabužiais vilkinti kaimo vyrų grupė suorganizavo masinę maldą tiesiai… mūsų viešbučio (tiksliau, kažkieno namų, kurių keli belangiai kambariai nuomojami) koridoriuje.

Sapės svečių namų kambarys. Įprasta, kad jie be langų - tėra grūdinto stiklo langelis virš lovos. Gaisro atveju - tikri spąstai, bet Indonezijos užkampiuose saugumas niekada nerūpi.

Sapės svečių namų kambarys. Įprasta, kad jie be langų – tėra grūdinto stiklo langelis virš lovos. Gaisro atveju – tikri spąstai, bet Indonezijos užkampiuose saugumas niekada nerūpi. Beje, čia išpuolė mano žmonos gimtadienis – nebuvo labai patenkinta.

Ryte grąžino pasą, pėdinome į uostą, į vieną liūdniausiai atrodančių keltų, kokiu tik esu plaukęs: išlaužytomis sėdynėmis, šiukšlynu paverstu salonu, pusantros valandos vėluodamas 18 km/h greičiu (lėčiau už maratono bėgiką) nupūškavo link Labuan Badžo. Iš saulėto denio gėrėjausi salomis, ugnikalniais, vienas kurių vakare ėmė spjaudytis dūmais. Dešimtadalį pasaulio vulkanų turinčioje Indonezijoje į tai niekas nė neatkreipė dėmesio.

Vaizdai kelte ir iš kelto. Dauguma vietinių, tiesa, jais nesigerėjo - sėdėjo retuose pavėsiuose ant denio arba gulėjo kur ant žemės prirūkytame ir kaip niekur apšiukšlintame salone

Vaizdai kelte ir iš kelto. Dauguma vietinių, tiesa, jais nesigerėjo – sėdėjo retuose pavėsiuose ant denio arba gulėjo kur ant žemės prirūkytame salone. Pasibaisėjusi prancūzė sakė paklaususi, kur mesti šiukšles. Laivo darbuotojai atsakė – per bortą.

Tai – tikroji Indonezija, ta, kurioje gyvena koks 200 iš 250 mln. indoneziečių – ne ta, kaip Labuan Badžas, paruošta greitai ją vartojantiems turistams. Taigi, pora dienų Bimoje ir Sapėje paliko ne mažesnį įspūdį, nei dienos Labuan Badže ir varanų salose. Nestokojamntiems nuotykių ieškotojo dvasios siūlyčiau į Komodo salą keliauti būtent taip.

Vienintelis modernus pastatas Sapėje - mečetė ant polių virš vandens

Vienintelis modernus pastatas Sapėje – mečetė ant polių virš vandens

Iš Labuan Badžo kelionę nutapyti autentiškesnėmis spalvomis galima ir kitoje pusėje, Floreso saloje, kurios kaimai pritraukia daugiau turistų, nei konservatyvi musulmoniška Sumbava, bet irgi mažai. Taip pat Floresas turi ir gražių ežerų. Labuan Badže siūloma nuomotis motociklą, o grąžinti Endėje (kur yra kitas oro uostas) ir pan. Tačiau aš iš Labuan Badžo paskau į dar didesnį Indonezijos užkampį – Timorą.

Komodo apylinkių lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Komodo apylinkes.

Komodo apylinkių lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Komodo apylinkes.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Lombokas – kaip Balis prieš 30 metų?

Lombokas – kaip Balis prieš 30 metų?

| 2 komentarai

Lombokas vadinamas „Baliu prieš 30 metų“. Lombokas yra šalia Balio (~30 km kelio laivu), panašaus dydžio, gyventojų skaičiaus. Bet turistai Lomboko dar beveik neatrado.

Lomboke pigiau, net paplūdimiuose daugiausiai vietiniai. Ir Lomboko kultūra įdomi – tiesa, visai kitokia nei Balio. Lomboke vyrauja sasakai – jie musulmonai, tačiau jų gyvenimo būdas smarkiai skiriasi nuo, tarkime, arabų.

Tačiau Lomboką pora šimtų metų valdė Balio valdovai, ir apie 15% jo gyventojų – hinduistai baliečiai. Todėl ir Baliui įprastų šventyklų Lomboke netrūksta.

Gražiausi Lomboko paplūdimiai pietiniuose salos krantuose

Gražiausi Lomboko paplūdimiai pietiniuose salos krantuose

Šis straipsnis apie Lomboką. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Lomboko kurortai turi potencialo, bet ir problemų

Daugelis turistų didžiumą laiko Lomboke praleidžia kurortuose. Kaip ir Balyje prieš 30 metų, jų čia dar nedaug. Pagrindinis – Sengigis šalies vakaruose, išsidėstęs kokie 10 kilometrų palei eilę įlankų, į kurias kas vakarą nuostabiai „tupia“ saulė. Sengigyje yra aukštesnių pastatų, prekybos centrų, pramogų – bet pasiūla ne tokia perkrauta, kaip Balyje.

Sengigio meno turgus

Sengigio meno turgus

Alternatyva – pietinis krantas, Kuta Mandalika. Pavadinimas sutampa su Balio Kuta, bet atmosfera visai kita: ten – pramogų sostinė, čia – atviros pajūrio promenados su pavienėmis kavinėmis, o į kai kuriuos kurortus, kaip Tanjung Aan, net asfaltuoto kelio kol kas nėra.

Tanjung Aan paplūdimys pietiniame Lomboko krante

Tanjung Aan paplūdimys pietiniame Lomboko krante

Lomboko paplūdimiuose vyrauja vietiniai: lombokiškiai ar turistai iš kitų Indonezijos vietų. Taip pat visokie prekijai: deja, gana įkyrūs, ir bemat apspintantys retus vakariečių turistus: „Gal apyrankės? Na, bet gi tokia graži ir pigi. Duodu indonezietišką kainą“, „Gal paklodės? Oj, matau, lygiai tokią pat jau turite… Na, už kiek ir kur pirkote? Na, aš parduosiu pigiau!“ ir pan. Kai dažname paplūdimyje prekijų tiek pat, kiek užsienio turistų, vienas ir tas pats turistas „taikiniu“ išlieka ilgai.

Mergaitės eina per paplūdimį siūlydamos prekes turistams

Mergaitės eina per paplūdimį siūlydamos prekes turistams

Antra lankytų Lomboko paplūdimių problema – nešvara. Net žymiausi tiesiog skendėjo šiukšlėse (labiau, nei Balyje). Kažin kokie šmaikštūs turistai „Open Street Map“ juos buvo sužymėję „labai purvinas paplūdimys: kas nors išvalykite“ ir pan. Tiesa, nešvara problema tik turistams: vietiniai noriai pramogauja tarp šiukšlių ir jiems tikriausiai sunku suprasti, kas ten vakariečiams nepatinka: smėlis, oras, iki +27-30 laipsnių kiaurus metus įkaitusios jūros šiukšlės juk neatims.

Šiukšlinas Sengigio paplūdimys

Šiukšlinas Sengigio paplūdimys

Išsprendus šias problemas, manau, poilsiautojų Lomboke galėtų padvigubėti, patrigubėti: jūra čia ta pati, kaip Balyje, tik smėlis gal kiek klampesnis. Juoba, kainos bent kol kas – žemesnės, nei Balyje, ir viešbučio restorane kartais gali pavalgyti už tiek, kiek Balio turguje. Kol kas Lomboką labiau pamėgę kiti musulmonai: valiutos keityklose net keičia Saudo Arabijos rialus.

Iščiustytas viešbutis Lomboke - deja, iš karto už tvoros - labai šiukšlinas paplūdimys

Iščiustytas viešbutis Lomboke – deja, iš karto už tvoros – labai šiukšlinas paplūdimys (viena nuotrauka aukščiau)

Tiesa, Lombokui kartais priskiriamas ir Gilis – trys nuostabios gretimos salelės (Travanganas, Meno, Air), kuriose kokybė, tvarka, švara pranoksta net ir Balį, o turistų – gerokai daugiau. Šių salelių istorija, atmosfera kitokia, nei Lomboko, tad jas aprašau atskirai.

Musulmonai laukia saulėlydžio Sengigyje

Musulmonai laukia saulėlydžio Sengigyje

Visgi, lankant Lomboką vertą užsukti ir į Gilį (galiausiai mes Gilyje praleidome net daugiau laiko, nei Lomboke), o pakeliui verta užsukti į Autare perlų fermą, kur ekskursijos metu parodoma, kaip veikia perlus gaminančių moliuskų pramonė (nors perlų galima ir nusipirkti, tai nėra tik įkyri parduotuvė).

Čia auginamas planktonas, kuriuo šeriamos mažos kriauklelės. Kai užauga didelės, joms atliekama operacija - implantuojama 'sėkla' ir kito, paskersto, moliusko dalis. Tada per metus-du išauga perlas. Daroma antra operacija: perlas išimamas, įterpiama nauja, didesnė, sėkla, iš kurios išaugs didesnis perlas. Visa tai rodoma turistams.

Čia auginamas planktonas, kuriuo šeriamos mažos kriauklelės. Kai užauga didelės, joms atliekama operacija – implantuojama ‘sėkla’ ir kito, paskersto, moliusko dalis. Tada per metus-du išauga perlas. Daroma antra operacija: perlas išimamas, įterpiama nauja, didesnė, sėkla, iš kurios išaugs didesnis perlas. Visa tai rodoma turistams.

Lomboko kultūra – musulmoniškas Balis?

Indonezijoje daugybė salų turi savas tautybes ir vyraujanti Lomboko tautybė yra sasakai (~85%). Aišku, sasakai turi ir savo kalbą, virtuvę. Jie – musulmonai ir musulmoniški šauksmai maldai čia vieni plačiausiai ir ilgiausiai skambančių. Vis kyla ir kyla naujos mečetės: turtėjant Indonezijai, kaimai stengiasi atiduoti duoklę Dievui. Kone visos moterys ryši skarelėmis. Tiesa, skarelės spalvingos ir, priešingai arabų kraštams, moterys nėra užsidariusios namuose: jos ir dirba – ypač prekyboje, paslaugose.

Statoma didelė mečetė Tetebatu kaime, Lomboke

Statoma didelė mečetė Tetebatu kaime, Lomboke

Dabartiniai Lomboko miestai, net ir salos „sostinė“ Mataramas, kiek beveidžiai nykių pastatų rinkiniai, tad sasakų kultūros geriausia ieškoti kaimuose. Turbūt įspūdingiausias sasakų kaimas – Sadė. Žmonės čia tebegyvena tradiciniuose namuose šiaudiniais stogais, kur vyras miega aukšesniame kambaryje, o moterys ir vaikai – žemesniame, o kartą į mėnesį per šventę grindys „išplaunamos“ karvių mėšlu. Pusbroliai tuokiasi su pusseserėmis, jas (jų pritarimu) „pagrobę“ iš šeimos ir t.t.

Sadės kaimo gatvė

Sadės kaimo gatvė

Šias ir kitas tradicijas atvykėliams angliškai papasakoja vietiniai gyventojai, nes kaimas ilgainiui virto tokiu „gyvuoju muziejumi“. Apie 1980 m., kaip pasakojo, pasirodė pirmieji turistai, vėliau kaimiečiai pradėjo rinkti pinigus, vesti ekskursijas. Viena vertus, dėl to kaimas mažiau tikras: dabar daug namų virtę rankdarbių parduotuvėmis. Kita vertus, antraip jis išvis nebūtų išlikęs, juoba toks: tik dėl to, kad gauna iš turistų daug pinigų, vietiniai suinteresuoti negriauti namų su kas kelis metus keičiamais šiaudiniais stogais (užuot moderniai perstatę), kas mėnesį „valyti jų grindis“ karvių mėšlu (sako, dvokia tik laikinai), saugoti kitas tradicijas.

Sadės kaimo moteris. Daugelio vyresnių dantys sunaikinti betelio kramtymo. Daugelis sadiečių, beje, neturi paso - kam, jie niekur neišvyksta

Sadės kaimo moteris. Daugelio vyresnių dantys sunaikinti betelio kramtymo. Daugelis sadiečių, beje, neturi paso – kam, jie niekur neišvyksta

Jei kam norisi aplankyti ne kaimą-muziejų, o šiuolaikinį sasakų kaimą, paprastai siūlomas Tetebatu antro pagal aukštį Indonezijos vulkano Rindžanio šlaituose – tačiau man jis pasirodė labai eilinis, nors siauros gatvelės su vištomis, gaidžiais, šunimis ir įdomios. Bet, atrodo, vietiniams mes buvome įdomesni, nei jie mums, o iki prognozės, neva Tetebatu kada nors bus „Lomboko Ubudu“ (Ubudas – Balio miestas, garsėjantis savo kultūra ir tradicijomis), išsipildys nebent labai tolimoje ateityje. Nesutikome nė vieno kito turisto, nelabai radome jiems ir kokių paslaugų – bent jau pačiame kaime, ne aplink. Tik kaimiečiai labai sveikinosi, klausinėjo iš kur mes: turistai ten dar retenybė.

Tetebatu kaimas

Tetebatu kaimas

Kiekviename sasakų kaime daugybė vietinių dar vilki tautiniais rūbais, kalba savo kalba. Ir – ypač salos šiaurėje – seka unikaliu tikėjimu vaktu telu, kuriame sumišęs islamas, hinduizmas, pagonybė. Mat XIII a. islamas atėjo į Lomboką iš labai toli, ir vietiniai ne visiškai gerai suprato jo tiesas, įpainiojo savų, susipaprastino reikalavimus: pvz. vaktu telu sekėjai meldžiasi ne 5, tačiau tik 3 kartus, o per Ramadaną pasninkauja ne mėnesį, bet tik 3 dienas ir nekeliauja į Meką.

Sasakai amatininkai Sadės kaime. Ten daug parduotuvėlių, bet, kaip pasakojo vietiniai, pajamom visos dalinasi - vienos didelės parduotuvės nėra tik todėl, kad mokesčiai būtų mažesni

Sasakai amatininkai Sadės kaime. Ten daug parduotuvėlių, bet, kaip pasakojo vietiniai, pajamom visos dalinasi – vienos didelės parduotuvės nėra tik todėl, kad mokesčiai būtų mažesni

XX a. pasauliui tapus mažesniu Lomboką pasiekė ir „tikrasis“ islamas ir dauguma sasakų tikėjimą „pataisė“, tačiau kaimuose, kaip Sadėje, ir toliau islamas išpažįstamas senuoju būdu.

Tad te garsūs ir ilgi muedzinų šauksmai ar pamokslai iš naujų didžiulių mečečių garsiakalbių neapgauna, nes Lombokas nėra stereotipinė musulmoniška žemė. Daug ten ir hinduistų, pasilikusių nuo tada, kai Lomboką valdė Balio karalystė. Rindžanio kalnas šventas Balio hinduistams kaip ir paties Balio kalnai, ir kai kurios iš švenčiausių baliečių šventyklų yra Lomboke. Jos – nedidelės, bet saikingai gražios. Tai – Pura Meru su valdovų rūmų liekanomis gretimame tvenkinyje ir Pura Lingsar prie Mataramo. Įdomesnė pastaroji: ten ritualus atlieka, šventus ungurius kiaušiniais šeria ar „šventu vandeniu“ prausiasi ne tik hinduistai, bet – kartu su jais – ir vaktu telu musulmonai.

Pura Meru šventykla. Kiekvienas bokštas skirtas skirtingai hinduistų dievybei

Pura Meru šventykla. Kiekvienas bokštas skirtas skirtingai hinduistų dievybei

Lomboko lankytinose vietose priėję vietiniai ne kartą neklausti puldavo pasakoti apie tas vietas. Deja, tai paprastai nebuvo „geraširdiškumas“: jie būtų paskui reikalavę pinigų. Būtina kelis kartus paklausti, ar tokios „gido paslaugos“ įeina į bilieto kainą: prie Pura Meru „gidas“ pirmąkart nuo atsakymo išsisuko, bet klausimą pakartojus pasakė, kad „reikės mokėti arbatpinigius“ bei supratęs, kad mokėti nenorėsime, pasišalino.

Šventikė prie Pura Lingsar šventyklos vartų

Šventikė prie Pura Lingsar šventyklos vartų

Ar verta ir kaip keliauti į Lomboką

Lombokas smarkiai nusileidžia Baliui pasiekiamumu. Lombokiškiai bando šitą spręsti: 2011 m. atidarytas tarptautinis oro uostas, atsirado pirmieji tiesioginiai skrydžiai į Australiją. Bet keliaujant į Lomboką iš Europos vis tiek įprasta visų pirma skristi į Balį, tada važiuoti autobusu į uostą, plaukti keltu, vėl autobusu. Čia kyla klausimas, ar verta gaišti tam brangias atostogų valandas, kai galima tiesiog ir poilsiauti Balyje. Jei domina vien poilsis – manau geriau Balis. Bet jei norisi pažinti ir „artimą, bet kitokią“ salą – tai gali būti įdomu aplankyti ir Lomboką (bent jau jei Javoje bei Gilyje jau buvote ar nenorite lankytis).

Lomboko tarptautinio oro uosto pakilimo takas su Rindžanio kalnu fone

Lomboko tarptautinio oro uosto pakilimo takas su Rindžanio kalnu fone

Paprasčiausia į Lomboką atplaukti iš Balio (mes dar pakeliui sustojome Gilyje kelioms dienoms). Pačiame Lomboke sudėtinga su viešuoju transportu: yra bemo „mikroautobusai“, bet jų maršrutai niekur neskelbiami, turistus jie linkę apmokestinti labiau, nei vietinius. Mažesniems atstumams naudojomės ineternetu iškviečiamu taksi (pvz. vietinis Uber atitikmuo Go-Jek), didesniems vienai dienai išsinuomojome automobilį su vairuotoju. Mėginome ir su gatvėje stabdomu taksi, tačiau išsyk susidūrėme su mėginimu apgauti: neva perlų ferma, į kurią važiavome, neveikia, užtat veikia perlų parduotuvė (mokanti vairuotojui komisinius). Aišku, veikė ir ferma.

Daugelis Lomboke važinėja motociklais - ir poros, šeimos su vaikais

Daugelis Lomboke važinėja motociklais – ir poros, šeimos su vaikais

Didžiausia autonuomos, ekskursijų pasiūla yra Sengigyje, tačiau Matarame paieškojus galima gauti geresnių pasiūlymų, nes vietiniai nepratę prie užsienio turistų (jie dirba su vietos turistais). Kita vertus, ten sunkiau rasti ir angliškai kalbančius žmones: dvi autonuomos agentūros mus „išsiuntė“ kai darbuotojai suprato, kad beveik nekalbame indonezietiškai ir bus sunku susikalbėti, išaiškinti sąlygas.

Tik iš trečio karto viena agentūra išnuomavo automobilį su vairuotoju ir šturmanu/vertėju. Tik kad tas šturmanas sunkiai orientavosi net su GPS: GPS rodo į kairę, jis sako vairuotojui „dešinę“. Galiausiai tekdavo kelią rodyti man pačiam. Pasirodo, daug Lomboko lankytinų vietų vairuotojas ir šturmanas tądien patys lankė pirmąsyk: šitokie reti jo agentūroje užsienio turistai. Už Lomboko ribų šturmanas pasakojo buvęs tik dviejose kitose Indonezijos salose ir niekada užsienyje. Užtat vairuotojas ir šturmanas buvo labai malonūs, be jokių derybų pasiūlė geresnę kainą už visos dienos vežiojimą nei aprašo kelionių vadovai ir smagiai džiaugėsi keliais eurais arbatpinigių.

Maža parduotuvė Lomboko sostinėje Matarame. Jei ne ją parodęs viešbučio tarnautojas, nebūtume supratę, kad ten - parduotuvė

Maža parduotuvė Lomboko sostinėje Matarame. Jei ne ją parodęs viešbučio tarnautojas, nebūtume supratę, kad ten – parduotuvė

Tokie jau „mažai atrastų vietų“, kaip Lombokas, pliusai ir minusai: ten net norint keliauti organizuotai teks žymesnę dalį darbo atlikti pačiam, kita vertus, perkamos paslaugos bus pigesnės ir nuoširdesnės, o ne tik „spąstai turistų pinigams išvilioti“.

Labai lombokietiškai su mumis atsisveikino naujasis Lomboko oro uostas. Matosi, kad valdžia stengiasi pavergti turistų širdis: oro uoste grojo gyva tradicinė lombokietiška muzika, audimo staklėmis dirbo moterys. Deja, jei būčiau eilinis poilsiautojas, keliaujantis tik kartą į metus, gal iš Lomboko iš viso nebūčiau sugebėjęs išskristi: techniniai nesklandumai sekė techninius nesklandumus. Registratorė, užuot atspausdinusi mano įlaipinimo taloną, atspausdino du mano žmonai (laiku pastebėjau, spėjau pasikeisti). Skrydį atidėjo – na, visko būna. Tik, pasirodo, kad Lomboko oro uosto monitoriai suprogramuoti taip, kad atidėjus skrydį jis tiesiog „išnyksta“, jo vartai neberodomi (pirmąsyk pasaulyje mačiau tokį dalyką). Žodžiu mums pasakė antrus, paskui penktus vartus, tačiau prie penktų vartų per klaidą degė visai kitas maršrutas – vėl teko aiškintis, klausinėti.

Tradicinė Lomboko muzika pasitinka atskridusius į oro uostą

Tradicinė Lomboko muzika pasitinka atskridusius į oro uostą

Pro senutėlio Indonezijos avialinijų lėktuvo iliumintarius matėsi Rindžanio kalnas, aukščiausias Lomboke. Iš dangaus Lombokas ir Balis panašūs – salos, kurių širdis – aukšti šventi ugnikalniai. Nebepasakytum, kokie didžiuliai skirtumai ant žemės…

Lomboko lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Lomboką.

Lomboko lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Lomboką.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,