Išskleisti meniu

Azija – kelionių vadovai

Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė

| 0 komentarų

Bankokas – populiariausias tarp turistų pasaulio miestas! Aplenkė Paryžių, Londoną, Romą, Niujorką…

Palyginus su Vakarų didmiesčiais, Bankokas visiškai kitoks. Jis nė neturi aiškaus centro. Totalinis chaosas, kontrastai tarp purvinų upių ir dangoraižių stogų barų, tarp šaligatvių prekijų ir japoniškų prekybos centrų, tarp tuktukų ir “dangaus traukinių”, tarp vienuolių ir prostitučių – jo žavesio dalis.

Neįprastos ir Bankoko lankytinos vietos: rytietiškos, auksu spindinčios, persmelktos unikalia Tailando kultūra. Bankoko niekada neužkariavo jokia užsienio imperija ir trys Europoje primištos vertybės – “Karalius, religija, tauta” – Tailando sostinėje tave supa nuolatos.

Bankoke praleidau dvi intensyvias savaites ir rajonas po rajono atskleisiu, ką pamatyti – ir patirti – Azijos turizmo sostinėje.

Bankoko panorama iš vieno daugybės dangoraižių

Bankoko panorama iš vieno daugybės dangoraižių

Bankoko senamiestis – šventyklų ir rūmų didybė

Bankoko širdis – Ratanakosin rajonas. Amžiumi jis negali prilygti Europos senamiesčiams, mat iki Tailandas į Bankoką perkėlė sostinę (1782 m.) ten tebuvo kaimas. Tačiau didybe Ratanakosinas gali lygintis su Paryžiumi ar Londonu. Net dabartinis Tailando istorijos periodas Tailande vadinamas Ratanakosino periodu.

Ratanakosine – svarbiausios Bankoko (ir Tailando) šventyklos bei karalių rūmai. Visų pirma. Didieji rūmai milžiniškas pastatų kompleksas. Nors kone Dievui prilyginamas Tailando karalius ten jau 100 metų kiap nebegyvena, didžioji komplekso dalis turistams uždaryta – bet ir to, kas atidaryta pakanka per akis. Įspūdingiausia Smaragdinio Budos šventykla. Tajams svarbiausia, nes ten laikomas “Smaragdinis Buda” (mažytė, bet labai svarbi statulėlė), o turistams – nes viskas taip didinga: auskinės stupos, žalių pabaisų skulptūros, dievaičio Ramos gyvenimą pasakojančios spalvingos freskos…

Smaragdinio Budos šventykloje. Tajų šventyklos - ištisi pastatų kompleksai

Smaragdinio Budos šventykloje. Tajų šventyklos – ištisi pastatų kompleksai

Antra pagal svarbą šventovė Wat Pho garsėja milžiniška gulinčio Budos skulptūra. Verta dėmesio ir Auksinio kalno šventykla – nes nuo viršaus atsiveria gražūs Bankoko vaizdai.

Beje, į visas Bankoko šventyklas gali patekti tik tinkamai apsirengęs: kad nesimatytų pečių, kelių. Pagrindinėse duoda (ar nuomoja) sarongus (tradicinis vietinis rūbas), tačiau geriau ir patogiau po Ratanakosiną vaikščioti taip, kad persirenginėti nereiktų. Karaliaus rūmuose reikalavimai aprangai dar griežtesni: negali būti jokių šortų ir trumpų rankovių.

Sarongai, kuriuos liepia susijuosti karalių rūmuose

Sarongai, kuriuos liepia susijuosti karalių rūmuose

Ratanakosine stūkso ir du svarbiausi Bankoko muziejaiNacionalinis muziejus ir Siamo muziejus. Nacionalinis muziejus – tradicinis, pilnas visų Tailando istorijos laikotarpių meno kūrinių, žadą atimančių “karališkų vežimų” kurias karalius ir Budų statulos per šventes išvežamas į gatves. O Siamo muziejus modernus: vaizdu, garsais, pavieniais daiktais ten mėginama atsakyti į klausimą, “kas yra tajiškumas”. Kitose šalyse tokių vietų autoriai, būna, klysta, rašo turistams nesuprantama kalba. Bet Tailandas prie turistų pripratęs jau daug dešimtmečių ir Siamo muziejus gali sudominti net tą, kas muziejų nemėgsta.

Senasis Tailando menas Nacionaliniame muziejuje. Kartais ten vyksta nemokamos neblogos ekskurisijos.

Senasis Tailando menas Nacionaliniame muziejuje. Kartais ten vyksta nemokamos neblogos ekskurisijos.

O patys keisčiausi Bankoko muziejai yra Šririradž ligoninėje anapus upės nuo Ratanakosino. Jų ten net šeši ir juose – apsigimę kūdikiai formaline, mirties bausme nuteistų žudikų pajuodusios mumijos, parazitai, nužudymo įrankiai, sumaitotų aukų nuotraukos… Tailando kultūra tiesiog kitokia ir kas Europoje tabu – ten visai normalu. Anapus upės ir baltoji Wat Arun šventovė, dekoruota netgi įmūrytomis lėkštėmis – itin gražiai atrodo per saulėlydį.

Wat Arun šventykla Bankoke

Wat Arun šventykla Bankoke

Khao San kelias – vakariečių jaunimo pramogoms

Populiariausiu tarp turistų pasaulio miestu Bankokas tapo daugiausiai kinų dėka. Mes, europiečiai, esame išlepę nuo daugybės gražių istorinių didmiesčių, į kuriuos galime nuvykti savaitgaliui ar keturioms dienoms. Kinams pasirinkimas mažesnis: Azijoje Bankokas vienas nedaugelio miestų, taip gerai atlaikęs karus, revoliucijas, žemės drebėjimus.

Tačiau iki Bankoką atrado kinai, jis jau dešimtmečius atrino vaizduotę vakarų “kuprinėtojams“: taupiems jaunuoliams, atvykusiems į Pietryčių Aziją ieškoti gyvenimo nuotykio.

Ir Khao San kelias – iki šiol jų gyvenimo būdo širdis. Jo pigiuose hosteliuose susipažįsta, susidraugauja, net įsimyli prancūzai ar anglai, o paskui vakaroja gausybėje naktinių barų (prieš suspilanuodami kelionę į garsiausią Tailando vakarėlį – Full Moon Party).

Kuprinėtojai Khao San kelyje

Kuprinėtojai Khao San kelyje

Khao San kelią nūnai pamėgo ir kitokie, vyresni ir mažiau taupantys turistai: tiesiog ten viskas pritaikyta vakariečio skoniui. Yra daug galimybių paragauti vietinių tradicijų, bet kartu nepamiršti savųjų pomėgių. Mat daugelyje kitų Bankoko rajonų net barą, kaip mes jį suprantame, rasti sunku: patys tajai “pasisėdėjimų” ten nelabai supranta – jei geria, tai ir valgo.

Čao Prajos upė – purvas ir romantika

Į Bankoko “senamiestį” Ratanakosiną ir Khao San kelią visuomet atvykdavome taip, kaip nuo pat Bankoko įkūrimo atkeliaudavo vietiniai: plaukte Čao Prajos upe. Bankokas turi metro, bet į istronę miesto širdį traukiniai dar neveža. Gal tik geriau: plaukimas maršrutiniu laivu romantiškas, pigus, ir visgi aplenkiantis neregėto baisumo Bankoko kamščius. Pro šalį pakrantėje sklendžia paupio kavinės ir skurdžių namai ant polių, auksiniai šventyklų špiliai, prasilienki su krovininių baržų junginiais ir keltininkais, skersai upės plukdančiais ten, kur trūksta tiltų..

Keltas per Čao Prają. Tokių veikia keliolika, nes tiltai yra ne visur

Keltas per Čao Prają. Tokių veikia keliolika, nes tiltai yra ne visur

Jei ne dangoraižiai – galėtum sakyti “viskas kaip prieš 100 metų”. O ir tie dangoraižiai tajiški: padabinti karaliaus nuotraukomis, jį šlovinančiais šūkiais…

Čao Prajos paupio rajonas į pietus nuo Ratanakosino turi ir daug europietiškų pastatų: Prancūzijos, Portugalijos ambasados, bažnyčios ir katedra. Mat ten XIX a. kūrėsi Europos diplomatai, pirkliai. Priešingai nei daug kur Azijoje, čia buvo svečiai, o ne valdovai – taip niekada ir neužkariavo Tailando. Ir jų pastatus apsupo azijietiški: Harūn musulmonų rajonėlis, kinų rajonas, panašus į vieną didelį turgų.

Senoji Bankoko gaisrinė statyta XIX a., kai Tailando karaliai mėgino imituoti vakarietišką pastatų stilių, ypač ten, kur gyveno dauguma vakariečių paupyje. Dabar ji apleista.

Senoji Bankoko gaisrinė statyta XIX a., kai Tailando karaliai mėgino imituoti vakarietišką pastatų stilių, ypač ten, kur gyveno dauguma vakariečių paupyje. Dabar ji apleista.

Čao Praja ir purvina lyg prieš šimtmetį: mačiau, kaip net brangaus “vakarietiško” restorano šeimininkai upėn pila paplavas. Plaukioja šiukšlės, paupio trobų “kanalizacija” irgi viską pila tiesiai ten. Rekomenduojama gink dieve saugotis, kad kokio praplaukiančio katerio bangos neaptaškytų veido. Tačiau neįtikėtina, bet Čao Praja tiesiog pertekusi žuvimis – pažvelk į bet kurį lopinėlį ir tuoj jas išvysi, netgi nuo kranto.

Saulei sutemus upė persimaino: paupio kavinėse prasideda vakarienių bufetai su koncertais ir liaudies šokiais turistams, o dar daugiau tokių – spindinčiuose Čao Prajos kruizuose. Laivai vos sutalpina norinčiousius: vien pavadinimu “Čao Prajos princesė” – penki laivai.

Bufetas vakarienės kruize. Apskritai bufetai siūlomi daug kur Bankoke kaip 'priedas' prie vaidinimo ar kitokių pramogų. Dažniausiai geri bufetai.

Bufetas vakarienės kruize. Apskritai bufetai siūlomi daug kur Bankoke kaip ‘priedas’ prie vaidinimo ar kitokių pramogų. Dažniausiai geri bufetai.

Satonas ir prabangieji gyvenamieji dangoraižiai

Pietinis Čao Prajos kruizų ir maršrutinių laivų kelionės galas – Satonas, vienas šiuolaikinių miesto centrų (kartais rašo Sathorn – Tailande įprasi, kad tas pačias vietas iš tajų rašto į lotynų raštą vietiniai kas kartą perrašo skirtingai).

Satoną iš tolo atpažinsi iš State Tower dangoraižio klasicistinių baliustradų. “Jeigu senovės Graikijoje būtų statę dangoraižius, būtų atrodę taip” – girdėjau gerą mintį. State Tower architektas baigė liūdnai (pradėjo statyti kitą panašų dangoraižį “Sathorn Unique” netoliese, vėliau buvo suimtas, o Sathorn Unique iki šiol – apleistų vietų mėgėjus traukiantys “griaučiai”). Bet State Tower viršūnės viešbutis ir baras ant stogo (dangoraižių barai – tikra Bankoko tradicija), jo Michelin** restoranas – tikras Bankoko prabangos simbolis.

State Tower (dešinėje) ir Bankoko katedra

State Tower (dešinėje) ir Bankoko katedra

Mums permokėti už gėrimus viršūnėje nė nereikėjo, nes 41 “State Tower” aukšte išsinuomavome butą. ~100 kv. m butas su nuostabiu vaizdu ir balkonu atsiėjo ~45 eurus už naktį. Vėliau, grįžinėdami iš Bankoko, Paryžiuje už tokią sumą įpirkome tik ankštą viešbčio kambarėlį kažkur priemiestyje… Aišku, ir Bankoke nakvynės verta paieškoti, neimti pirmos pasitaikiusios. Darykite kaip aš: susiraskite patinkančius dangoraižius, “Air BnB” juos pritraukite (zoom) ir pamatysite visus butų siūlymus tame name. Beveik visų to paties dangoraižio būtų išplanavimas – vienodas, o kainos skiriasi net dvigubai… Tačiu jei visgi norėtumėte pasikelti į dangoraižio viršūnės barą – jų Bankoke daugybė, palyginkite vaizdus, kainas, aukščius, rajonus… Mes buvome Baiyoke 2 pastato, kuriame, priešingai daugeliui, nėra privalomos formalios aprangos.

State Tower balkonų eilė iš mūsų balkono - į priekį atsiveriantį vaizdą galite pamatyti pirmojoje šio straipsnio nuotraukoje. Beje, už balkono – vienintelis buto langas: taupant brangią vėsą, Tailande toks išplanavimas įprastas, kad didžioji dalsi būto patalpų neturi langų ir net dieną ten būnama su elektra.

State Tower balkonų eilė iš mūsų balkono – į priekį atsiveriantį vaizdą galite pamatyti pirmojoje šio straipsnio nuotraukoje. Beje, už balkono – vienintelis buto langas: taupant brangią vėsą, Tailande toks išplanavimas įprastas, kad didžioji dalsi būto patalpų neturi langų ir net dieną ten būnama su elektra.

State Tower – kaip ir daugelio Bankoko dangoraižių – papėdė nėra kažkokia prabangos oazė: ten pigūs “gatvės maistai”, kuriais Bankokas garsėja, prekijai, drabužių nuoma (“mūsų apranga tinka State Tower Sky Bar” – šaukia nuomotoja, ir verslas einasi), drėgmės suėsti eilinių tajų daugiabučiai. Toks jau tas Bankokas: skurdas ir turtas, paprastumas ir prabanga – visad šalia. Kažkada gal kai kas keisis: valdžia žada iš pagrindinių gatvių pašalinti šaligatvius okupavusius prekijus: “Bankokas jau – turtingas didmiestis – ir niekur turtinguose didmiesčiuose tokių dalykų nėra”. Prekijai pyksta – “mes Bankoko veidas, tūkstančiai čia ir skrenda ragauti gatvės maisto”. Jį valgo ir kone visi bankokiečiai, mat namie maisto gamintis neįprasta. Higiena gatvėje gal ir netobuliausia, bet ne taip blogai, kaip atrodo: pavyzdžiui, visi ledukai atvežti centralizuotai, o ne “krano vandens”.

Restoranas "State Tower" papėdėje

Restoranas “State Tower” papėdėje

Kaip galbūt atrodys visi Bankoko centrai ateityje jau šiandien galima išvysti Asiatique (trys Čao Prajos upės prieplaukos nemokamu laivu į pietus nuo Satono). Buvę eksportinio uosto sandėliai ten virto prabangiu prekybos ir restoranų rajonu. Yra ir “gatvės maisto turgus” – bet toks išvalytas, tvarkingas, net vakarietiškas. Ten pardavinėja ir kraštutinai tajiškus patiekalus (kam nors keptų vabzdžių?), tačiau kainos jau – beveik kaip Lietuvoje. Bankokas, atrodo, ties tokiu lūžiu, kaip koks Tokijas 1970 m. – jau pilna modernių, šiuolaikinių, “pasaulinio lygio” vietų, bet vis dar gali rasti ir tūkstančius tradicinių, kur “laikas sustojęs”. Aišku, ne Asiatique.

Asiatique labai vakarietiškai pardavinėjami ir durianai, Tailande vadinami vaisių karaliais, bet dėl aštraus kvapo daug kur net uždrausti. Man jų skonis nepatiko.

Asiatique labai vakarietiškai pardavinėjami ir durianai, Tailande vadinami vaisių karaliais, bet dėl aštraus kvapo daug kur net uždrausti. Man jų skonis nepatiko.

Siamo aikštė – šventyklos, prekyba ir dangaus traukiniai

Pats brangiausias Bankoko rajonas – Siamo aikštė, kur susikerta abidvi miesto dangaus traukinių (Skytrain) linijos. Prislėgtas tų didelių nesibaigiančių geležinkelio tiltų rajonas atrodo savaip niūriai, net distopiškai – bet kartu ir moderniai, tarsi iš mokslinės fantastikos filmo. Tas geležinkelis – keturių aukštų. Ketvirtame jo aukšte (sulig vienuoliktais aplinkinių pastatų aukštais) – viršutinė linija, trečiame – apatinė, antrame – pėsčiųjų takas ir parduotuvės (ten gali vaikščioti po tą rajoną nenulipdamas žemyn, vengdamas perėjų ir šviesoforų), pirmame – gatvė.

Siamo aikštėje – prabangiausi Bankoko prekybos centrai, vienu metu tapę dažniausiai “Instagram” fotografuojamais pasaulio objektais (bankokiečiams labai svarbu pasirodyti). Tačiau tenai ir gyviausios Bankoko šventyklos, dieną naktį pilnos maldininkų. Ypač Eravano šventykla kur tajai laukia gyvoje eilėje idant galėtų vietinę šokėjų trupę nusamdyti ritualiniam šokiui prieš Brahmos statulą.

Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Taip, Brahmos, o ne Budos. Dauguma tokių šventovių – hinduistinės, kitos išvis skirtos “sklypo dvasioms”. Jas pastatė gretimų pastatų savininkai: Tailande įprasta vengiant nesėkmių greta naujo pastato įkurti ir šitokią šventovę, nešti jai aukas. Tajai nesuprastų klausimo “juk esate budistai, kodėl meldžiatės hinduistų dievams ir pagoniškoms dvasioms?”. Čia kaip pas mus horoskopai – lyg ir nesusiję su religija, bet daug kas tiki. Sėkmės ar turtų paprašyti hinduistų dievybės paprasčiau nei asketiško Budos….

Ir niekur šis tajų “tautinis religingumas” neatrodo neįprasčiau, nei Bankoko Siamo aikštės prabangos ir supermodernių traukinių apsuptyje.

"Valgyk, melskis, apsipirkinėk" - toks oficialus Siamo aikštės rajono šūkis

“Valgyk, melskis, apsipirkinėk” – toks oficialus Siamo aikštės rajono šūkis

Nuo Siamo aikštės, prislėgtas danagus traukinių linijos, driekiasi Suchumvitas – prospektas, numylėtas “ekspatų” (turtingų Tailande gyvenančių užsieniečių, kurie dirba tarptautinėse įmonėse ar patys sau). Dauguma užsienio virtuvių restoranų, pramogų – ten. Ten – ir vienintelė didmiesčio žalia erdvė Lumpinio parkas (Bankokas – mažiausiai žalias pasaulio miestas). Smagu ten pasiirstyti valtelėmis: nes tik nuo tvenkinio gali stebėti platesnę Bankoko panoramą; visur kitur artimesni pastatai užstoja tolimesnius, o pagrindinėse gatvėse “dangaus traukiniai” – ir saulę bei dangų. Beje, Lumpinio parke gyvena net laukiniai varanai.

Bankoko dangoraižiai plaukiant išsinuomotu vandens dviračiu Lumpinio parko tvenkinyje

Bankoko dangoraižiai plaukiant išsinuomotu vandens dviračiu Lumpinio parko tvenkinyje

Pratunamas – pigių prekių Meka

Šiauriau nuo prabangiosios Siamo aikštės ir Suchumvito – pigesnis Bankoko centras. Pratunamas. Jo “ašis”, kaip po senovei – kanalas Khlongas. Anksčiau visas Bankokas buvo tokiais išvagotas (tik paskui, įkalbėti Europos pirklių, karaliai nurodė tiesti gatves). Khlongas – vienintelis, kuriuo dar plaukioja maršrutiniai laivai. Kitokie, nei Čao Prajoje: turistus stelbia eiliniai tajų darbininkai, įšokti reikia per kelias sekundes (ktiaip nuplauks!) ir lipti per kėdes pirmyn, vanduo dar purvinesnis.

Maršrutinis laivas Bankoko kanale. Tai nuo kanalų ir prasidėjo bankokas - tik vėliau, dalį užpylus, atrsirado gatvės

Maršrutinis laivas Bankoko kanale – Khlonge.

Palei tą kanalą gyveno vienas garsiausių Tailando vakariečių Džimas Tomsonas, išpopularinęs tajišką šilką. Nors jo medinius namus, atsivežtus iš kitų Tailando dalių ir prtaikytus vakarietiškam skoniui, dažnas liaupsina, man jie nė iš tolo neprilygo tajiškoms įdomybėms.

Pratunamas – pigaus apsipirkimo centras. Pigios prekės – tikras Tailando koziris. Nes kas brangu, paženklinta “gerais prekių ženklais” Tailande – ne ką pigiau nei Lietuvoje. Užtat tos pigiosios kiniškos prekės – ir pigesnės, ir pasirinkimas daug didesnis. Štai koks Pantip Mall, šešių aukštų elektronikos turgus, kur pardavinėjama viskas nuo laidų iki sudėtingiausių kompiuterių.

Pratunamas su karalių šlovininčiu plakatu

Pratunamas su karalių šlovininčiu plakatu

Ir greta kiti prekybos centrai, ypač drabužių. Štai viename vien siuvyklų “cosplay” mėgėjams dešimtys – gali pasisiūti kokio nori japonų animacijos herojaus kostiumą. Šitokia didžiulė rinka viskam Bankokas, kad pasiūla, atrodo, kone begalinė. Nelabai mėgstu kelionėse apsipirkinėti, bet pirkau daug: tiesiog, labai apsimoka, į kai kuriuos daiktus net panašių Lietuvoje nėra. Priešingai nei pačioje Kinijoje, Bankoke prekijai bent kažkiek moka angliškai.

Savaitgaliais Bankoke atsiranda dar viena apsipirkimo Meka – Čatučako turgus, besireklamuojantis kaip didžiausias pasaulyje (prie Dangaus traukinio stotelės Mo Čit). Bet jame tos pačios prekės kainuos brangiau, nei Pratuname. Kita vertus, galite rasti išskirtinių, meniškų prekių, kurių Pratuname nebus.

Čatučako turguje

Čatučako turguje

Bankoko Raudonųjų žibintų kvartalai

Daugelis Bankoko “barų rajonų” centruose (išskyrus gal Khao San kelią) kartu yra ir Raudonųjų žibintų kvartalai turistams.

Tailande prostitucija nelegali, bet, kaip ir prieš daugelį niekam žalos nedarančių pažeidimų, tajų policija prieš ją “užmerkia akis”. Ji priimtina ir kultūriškai (~95% tajų vyrų yra miegoję su prostitute, prostitucija užsiimti dukroms kartais pasiūlo net tėvai). Todėl daugybė vakariečių turistų į Bankoką keliauja “romantiškų nuotykių”: dar lėktuve šalia manęs sėdėję vyresnio amžiaus britai dalijosi mintimis apie savo buvusias ir būsimas tajes merginas. Riba tarp “merginos” ir prostitutės gana neaiški, nes prostitutės paprastai samdomos nakčiai ar net savaitei, o daliai jų net pavyksta ištekėti už vakariečių. Aišku, toli gražu ne visos iš tūkstančių tajės-vakariečių šeimų, kurias pamatysite Bankoko gatvėse, prasidėjo taip, bet beveik visose moterį (ir dažnai jos tėvus) išlaiko vyras.

Pagrindiniai Bankoko raudonųjų žibintų kvartalai trys: Soi Cowboy, Patpongas ir Nana Plaza. Čia juos išvardijau nuo “nekalčiausio” (iš bėdos tinkančio net su šeima pasisėdėti bare ir pažiūrėti futbolą) iki “stipriausio”, į kur patenkama pro apsaugą.

Soi Cowboy rajonas Bankoke, pasakojame, pradėtas kažkoko juodaodžio amerikiečio, vadinto kaubojumi.

Soi Cowboy rajonas Bankoke, pasakojame, pradėtas kažkoko juodaodžio amerikiečio, vadinto kaubojumi.

Didžiuma prostitucijos Bankoke prasideda besieniuose baruose, kur jaunos tajės “akimis šaudo” praeivius (kartais šoka ant stalų), o vienišam vyriškiui užėjus vidun čia pat sėdasi šalia, apkabina, leidžiasi graibomos. Buvau su žmona, tad prie manęs “nelindo”. Lindo tik visokių šou siūlytojai – ypač Ping pong šou, kur moterys demonstruoja cirko triukus su savo lyties organų raumenimis. Tai įdomu kaip reiškinys, tačiau kokybiškos vaidybos, šokių nesitikėk, be to, reikia būti atsargiems, nes ten dažnos apgavystės (jei “nemokama” – bus privaloma pirkti brangius gėrimus ir pan., prašys arbatpinigių). Tačiau tiek aš, tiek pažįstami, būdami atsargūs apgavysčių išvengė, sumokėjo tik kiek sutarta – visi, kas internete skalambija, jog “būtinai apgaus”, klysta.

Visas Bankokas pilnas tokių kontrastų. Vienas raudonųjų žibintų rajonų Nana iš esmės yra religingų musulmonų rajone - ir burkomis vilkinčios musulmonės ankštose gatvėse nuolat susiduria su daug laisviau apsirengusiomis merginomis

Visas Bankokas pilnas tokių kontrastų. Vienas raudonųjų žibintų rajonų Nana iš esmės yra religingų musulmonų rajone – ir burkomis vilkinčios musulmonės ankštose gatvėse nuolat susiduria su daug laisviau apsirengusiomis merginomis

Didžiausiame Raudonųjų žibintų kvartale Patponge yra ir gėjų zona: netyčia ten užklydau. Nekreipdamas dėmesio į mano žmoną, vienas vyrukas jau vedėsi paskui į kažkokį klubą žadėdamas “vaikinai geriau nei merginos”. Visi gėjų klubai, tiesa, irgi pastatyti specialiai vakariečiams, mat Tailande gėjų kultūros nėra, ta sąvoka atsirado neseniai. Užtat ten yra sena ir net kaimuose visiškai toleruojama “ladyboy“, arba transvestitų, kultūra.

O “transvestitų kabaretai” yra ne vien Raudonųjų žibintų kvartaluose, ten tajai vedasi ir vaikus. Be to, kad žinai, jog šoka Tailande trečia lytimi vadinami transvestitai – nieko labai ypatingo ir verto dėmesio. Nieko ir nepadoraus.

Spalvingumas, šviesos Bankoke - įprastas dalykas ir, priešingai vakarams, nesiasocijuoja su vaikais. Daugybė tarpmiestinių ir turistinių autobusų atrodo šitiap.

Spalvingumas, šviesos Bankoke – įprastas dalykas ir, priešingai vakarams, nesiasocijuoja su vaikais. Daugybė tarpmiestinių ir turistinių autobusų atrodo šitiap.

Bankoką reikia ne pamatyti, o patirti

Bankokas – patyrimų miestas. Jeigu važiuosite ten kaip į kokią Romą ar Paryžių, žiūrėsite tik pastatus ir gražius vaizdus – nepatirsite nė pusės to, ką Bankokas gali pasiūlyti.

Bankoko gatvė

Bankoko gatvė

Didžiosios, garsiausiai reklamuojamos Bankoko pramogos – tikrai vertos dėmesio, nors ir nepigios. Viena tokių – Marine Park, kuriame reikia praleisti visą dieną, nes kiekvieną valandą vyksta vis kiti šou su gyvūnais ir žmonėmis. Ko vertas vien “šnipų karas”, kur vietoje scenos atkurta ištisai tropinė sala (“blogiečių bazė”) ir “gyvai” lydimi beveik holivudinių spec. efektų, sprogimų, ugnių, prieš akis Džeimso Bondo tipo “šnipai” ją puola. Arba “absurdo komedija” “kaubojų miestelis”, arba kalbančių papūgų šou. Svarbu nepavėluoti, ateiti atidarymo metu: valandą įstrigę kamščiuose praleidome bene garsiausią šou (beždžionių boksą).

Šnipų karo fragmentas Marine Park. Priekyje sėdėti pavojinga - gerokai aptaško.

Šnipų karo fragmentas Marine Park. Priekyje sėdėti pavojinga – gerokai aptaško.

Jei norite tajiškesnės patirties, jūsų dėmesiui Siam Niramit šou, ant kurio scenos viena po kitos it gyvieji paveikslai atkuriamos vizijos iš Tailando praeities: perlo nerianti jūrų čigonė, prekybinis pietų miestelis, kur susiduria kinai ir musulmonai, legendinė budistų Himavanta, kur gyvena mitinės būtybės. Net drambliai scenon išeina.

Per patį Siam Niramit negalima fotografuoti, bet, kaip ir daugelyje didesnių Tailando renginių, į jį dar papildomai įeina ir Tailando šokiai prieš vaidinimą, galimybė pasijodinėti drambliais ir t.t.

Per patį Siam Niramit negalima fotografuoti, bet, kaip ir daugelyje didesnių Tailando renginių, į jį dar papildomai įeina ir Tailando šokiai prieš vaidinimą, galimybė pasijodinėti drambliais ir t.t.

Arba Muai Tai (“Tailando boksas”) – nacionalinis sportas, keturias iš septynių savaitės dienų prikaustantis tajų dėmesį Radžamnern stadione. Iš pradžių labiausiai žiūrėsite boksininkus, bet paskui vis labiau dėmesį atkreips žiūrovai – besilažinantys su bukmekeriais vien jiems suprantamais rankų gestais ir staugiantys už tą kovotoją, už kurį pastatė pinigus.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas - filmukas apie jį. Dar didingesnis, ašarą spaudžiantis filmukas - prieš Siam Niramit. Ten buvęs karalius net prilygintas supermenui, vakariečiai apie jį dainavo dainas.

Radžamnerno stadionas. Aišku, ir su karaliaus atvaizdu. Prieš kovas – filmukas apie jį. Dar didingesnis, ašarą spaudžiantis filmukas – prieš Siam Niramit. Ten buvęs karalius net prilygintas supermenui, vakariečiai apie jį dainavo dainas.

Tačiau kad visais penkiais pojūčiais patirtumėte Tailandą nereikia didelių pinigų. Pakanka išeiti anksti ryte į gatves ir pasižiūrėti, kaip oranžiniai vilkintys vienuoliai renka aukas, kaip net pardavėjai klaupiasi, atiduoda prekes. Nueiti į pokalbį su vienuoliu šventykloje. Pasimėgauti tajų virtuve, kur visi skoniai išreikšti itin stipriai (saldumas, aštrumas, rūgštumas…): gal Phat Tai makaronais su krevetėmis, gal masaman kariu. O gal dienai “įstoti” į tajiško maisto gamybos mokyklą. Pasidaryti kiek skausmingą tajišką masažą, kurio salonų tikrąja to žodžio prasme pilna visur ir kainuoja jis juokingai (tik eiti reikia ten, kur rašo “massage”, o ne kur “spa”, ir nekreipti dėmesio į galimą kaulijimą “tiiip” – Tailande arbatpinigius palieka nebent nesusipratę amerikiečių turistai).

Vienuolis rytinėje aukų rinkimo misijoje

Vienuolis rytinėje aukų rinkimo misijoje

Ir yra bent viena sritis, kur, netgi jei mėgintume užsidaryti “prabangių gyvenamųjų dangoraižių ir japoniškų prekybos centrų burbule”, nori-nenori patirsite Bankoką. Transportas. Tarp kamščių nardantys mototaksistai, nusigriebę savo “štabuose” win vėluojančius žmogelius. Sudėtingi persėdimai iš dangaus traukinio į metro (reikia pirkti naują bilietą). Tylėjimas laivuose, kad į burną neįtikštų purvinas vanduo. Nuolatiniai šauksmai “laivas taksi!” prie kiekvienos prieplaukos ir “tuktukas!” palei gatves (nevažiavome jais nė karto: vos pamatę baltą veidą, prašo neįtikėtinų kainų ir nesidera iki realių, o jei sako “vešiu už 10 batų”, reiškia, veš į komisinius mokančią parduotuvę). Ir taksi stabdymas – kai stabdai vieną po kito ir kokie keturi atsisako jungti taksometrą, nes, pavyzdžiui, esi su krepšiu ir atrodai kaip nesigaudantis turistas (bet važiuoti be taksometro – kvaila; visuomet prašo dvigubų-trigubų kainų). Gal Bankokas daugeliu atžvilgiu jau pirmojo pasaulio miestas, bet transportas – ne vienas jų.

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi - bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Vienas nuobodžiaujančių tuktukinikų, kalbinusių mus važiuoti su juo. Bet vos pasiūlai normalią kainą, kokią gautum taksi – bemat nusijuokęs atstoja: geriau jau pagulės, nei sutiks turistus vežti už tiek

Bankoko priemiesčiai įdomumu prilygsta centrams

Bankoko oro uostas – Tailando ir visos Pietryčių Azijos vartai. Daugelis keliauotojų į Pietryčių Aziją mieste praleidžia bent kelias dienas, o paskui skrenda į Tailando kurortus, į Tailando šiaurę, į Kambodžą ar Vietnamą. Tačiau yra vietų, kurias galima iš Bankoko aplankyti per dienos išvyką, o vakare grįžti – traukiniu (bus lėčiau, bet autentiškiau ir pigiau), (mikro)autobusu (šie važinėja nuolat ir greitai, bet veža ne iki Bankoko centro).

Šios merginos pasitiko visus keleivius Bankoko oro uoste

Šios merginos pasitiko visus keleivius Bankoko oro uoste

Pati žymiausia – Ajutaja, senoji Tailando sostinė. Tai kai ją sugriovė birmiečiai Siamo karaliai persikėlė į Bankoką. Ajutaja, sakoma, buvo milijoninis miestas, vienas didžiausių pasaulyje, stebinęs visus šventyklomis, stupomis, rūmais, Budų statulomis. Griuvėsiai liko, šiandien jie stūkso tarp šiuolaikinių pastatų. Į pagrindinius reikia pirkti bilietus, tačiau mažiau žymių net norėdamas neišvengtum: jie kone šalia kiekvienos gatvės, net gatvių vidury. Nori-nenori lygini Ajutają su Roma: Ajutaja buvo panašaus dydžio, kaip Senovės Romoje, o griuvėsių išliko daugiau, nes sugriauta vėliau.

Vienas šimtų Ajutajos griuvėsių

Vienas šimtų Ajutajos griuvėsių

Karo ir kino istorijos mėgėjai traukia į Kančanaburį, prie jo garsiojo tilto per Kvajaus upę. Kodėl jis toks žymus net sunku paaiškinti. Jį išgarsino filmas “Tiltas per Kvajaus upę” apie birtų karininką, kartu su savo būriu patekusį nelaisvėn, atvežtą tilto statybvietėn, bei pamažu perėjusį į priešų japonų pusę. Tik tiek, kad tas siužetas – išgalvotas, filmas filmuotas Šri Lankoje, ir net “Kvajaus upė” tada vadinosi kitaip (ją pervadino Tailando valdžia, taip “priderindama prie filmo”). Kaip ten bebūtų, istorija, kad geležinkelį Bankokas-Birma statė tūkstančių belaisvių, kad jų mirė tiek daug, jog geležinkelis pramintas “mirties geležinkeliu” – tikra. Ir vakariečių belaisvių kapinės Kečanaburio centre – tikros (net vieną lietuvišką pavardę radau). Todėl Kančanaburis – puiki vieta puikiam Mirties geležinkelio centrui ir daug prastesniam JEATH karo muziejui. Nors minios turistų, specialiai ant tilto laukiančio retai pravažiuojančio traukinio, atrodo keistokai.

Tiltas per Kvajų Kančanaburyje su iškyšomis turistams stovėti, kai važiuoja traukinys

Tiltas per Kvajų Kančanaburyje su iškyšomis turistams stovėti, kai važiuoja traukinys. Kiti lipa į patį traukinį: vos atvažiavome į stotį prieš tiltą, geležinkelio tarnautojai bemat uždėjo lipdukus ‘specialsu vagonas’ – skirtas žmonėms, kuriems nereikia niekur važiuoti, bet jie tiesiog nori kirsti garsų tiltą sėdėdami traukinyje

Bankokas yra didelės įlankos gale, o šonuose – vieni svarbiausių Tailando kurortų Pataja ir Hua Hinas, į kuriuos irgi galima nuvykti dienai, nors verta ilgesniam laikui.

Bankoko priemiesčiuose – ir daug gražių karaliaus rūmų (it tiesiai iš Vokietijos perkelti Phra Ram Ratčanivet Petburyje, tarpukariniai Mrigadajavano Čaane). Petburio vieninteliai, į kuriuos galima užeiti: kitur nekilmingieji tegali pasivaikščioti po sodą.

Bankoko Mrigadajavano rūmai, suderinę tarpuakrio art deco architektūrą su vietinėmis statybos ant polių tradicijomis

Bankoko Mrigadajavano rūmai, suderinę tarpuakrio art deco architektūrą su vietinėmis statybos ant polių tradicijomis

Bankoko priemiesčiuose gausu ir šventyklų, o įspūdingiausia irgi Petburyje: Tam Khao Luang ola, kurioje be didžiulių stalagmitų ir stalagtitų – ir gausybė auksinių Budų. Tačiau Tailande ne mažiau įdomu nei svarbiausias lankyti ir keisčiausias šventyklas, o viena tokių – Budistų pragaro šventykla Čonburyje, kur statulų serijos atkuria, kaip, sekančiame gyvenime atgimę į blogesnį pasaulį, kentės visokiausi nusidėjėliai. Kai kurios skulptūros Europoje apskritai negalėtų stovėti viešumoje (pavyzdžiui, basliu prievartaujama kruvina moteris), bet Tailande supratimas apie padorumą kitoks! Greta kiekvienos skulptūrų kompozicijos – aukų dėžutės ir, kai kur, net reikalingos aukos apskaičiavimo metodai.

Pragaro šventykla Čonburyje

Pragaro šventykla Čonburyje

Bankoke galima, kas kitur neįmanoma

Bankoke gali patirti dar daug ką, ko negali beveik niekur kitur – bus ką veikti ne vienai savaitei. Ir taip iki smulkmenų.

Pavyzdžiui, pievoje numesti seni lėktuvai, kuriuose apsigyveno žmonės.

Bankoko 'lėktuvų kapinės'

Bankoko ‘lėktuvų kapinės’

Amuletų turgus senamiestyje, kur tajai užsiperka kuo “veiksmingesnių” atributų, tokių kaip Džatuchan Ramatem amuletas, dėl kurio šalis pakvaišo: taip grūdosi prie jų, kad netgi buvo aukų.

Fašistiniai paminklai, nes Bankokas – vienintelė Vokietijos pusėje kariavusios valstybės sostinė, kurios Antrojo pasaulinio karo metais nei užėmė Sąjungininkai, nei įvedė kokią “denacifikacijos” versiją. Iki šiol parkuose, būna, visi sustingsta pasiklausyti per garsiakalbius leidžiamo himno, prekybos centrų apsaugininkai it kariai atiduoda pagarbą ir dar daug panašių menkniekių gali atrasti.

Paminklas pergalei 1941 m. prieš Prancūziją

Paminklas Tailando pergalei 1941 m. prieš Prancūziją, nūnai geriausiai matomas iš Dangaus traukinių linijos. Aišku, paskui Antrojo pasaulinio karo eiga apsisuko, ir Prancūzijos sąjungininkai įveikė Tailandą – bet paminklas liko

Gaidžių peštynės (kažkur priemiesčiuose – ir dviejų savaičių tam pritrūko). Miesto stulpo (lak muang) šventykla, kurioje, laikoma, gyvena Bankoko dvasia ir masiškai nešamos aukos. Cabbages and Condoms restoranas, kur visas dekoras – iš sargių. Ekscentriški projektai, kaip Patajos Tiesos šventovė ar Čonburio Ban Suchavadi, kur milijonieriai švaistosi pinigais šiuolaikine didybe ir prabanga nustelbdami praeities meistrus – ir visa tai rodo turistams.

Tiesos šventovė Patajoje - iš medžio drožiamas milžiniškas pastatas, kurio statyba, manoma, užtruks virš 50 metų

Tiesos šventovė Patajoje – iš medžio drožiamas milžiniškas pastatas, kurio statyba, manoma, užtruks virš 50 metų. Kūrėjas – jau velionis verslininkas Lekas Viriapantas.

Viskam tam reiktų praleisti Bankoke mėnesį. Tačiau ir keleto dienų pakaks atrasti tam, kas ypatingiausia ir kas jums pačiam svarbiausia. Gal pajusti, kaip atrodo miestas, kurio vertybės per šimtmetį mažai keitėsi (“Karalius. Religija. Tauta”) – palyginus su visa revoliucingąja Europa. Gal pasidžiaugti, kad kainos Bankoke – kaip Vilniuje prieš 15 metų. Gal užmesti akį į svarbiausius Azijoje raudonųjų žibintų kvartalus, gal įsijausti į visą to miesto laisvę ir chaosą, su keliaaukščiais keliais, be tvarkos visur išmėtytais dangoraižiais, žmonių miniomis, šaligatvius nusėdusiais prekijais. Gal stebėti žmones: nuo “auksinio jaunimo” moderniais telefonais iki elgetų išluptomis akimis ar šliaužiančių šaligatvių ir stumiančių priešais save bliūdelį aukoms, viskas čia šalia: tarsi į vieną miestą būtų apjungta Japonija ir Indija. Ilgainiui Bankokas siekia būti vien tik naująja Japonija – pavyzdžiui, iš miesto ekonominių centrų pamažu vejami gatvės maisto prekeiviai – bet anos nevaldomo, taršaus chaoso atmosferos užteks dar ilgam.

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite - vietiniams jos nereikia

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite – vietiniams jos nereikia. Net eilinėse 7-11 parduotuvėse (maždaug “Narvesen” atitikmuo) – gausus šilto maisto pasirinkimas.

Gal stabtelti pakeliui į Tailando salas ar į aplinkines šalis, o gal visas atostogas paskirti Bankokui ir jo priemiesčiams. Ką veikti irgi bus, tik reiks įsygyventi: Bankokas ne toks miestas, kurį įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Man užtruko bent kelias dienas.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

| 6 komentarai

Tailande rasite viską – nesvarbu, ko ieškote! Išskirtinę kultūrą, įspūdingą istoriją, didingą gamtą, apsipirkimo rojų ir, rodos, begalybę amžiais karštų salų ir paplūdimių.

Tailandas kupinas įspūdingų lankytinų vietų (šventyklas, senovinių miestų griuvėsius, milžiniškas uolas ar koralus). Bet kelionė į Tailandą visų pirma yra patirtis: šventės, šou, egzotiški gyvūnai, turtinga virtuvė, miestų chaosas, unikalios tradicijos. Daugelis šią šalį aplanko, bet nedaugelis perpranta. Pats pasirenki, kiek tavo patirtis Tailande bus turistinė, o kiek vietinė: smagu ir taip, ir taip.

Pažinau Tailandą iš abiejų pusių (esu praleidęs ten daugiau laiko, nei bet kurioje kitoje šalyje, išskyrus Lietuvą). Šis straipsnis – tai kelionė nuo turistiškiausių šalies pakraščių gilyn į jos širdį.

Svarbiausia Tailando šventykla - Smaragdinio Budos Bankoke. Tik keli iš daugelio jos pastatų

Svarbiausia Tailando šventykla – Smaragdinio Budos Bankoke. Čia – tik keli iš daugelio jos pastatų

Tailande salų ir kurortų – per daug, kad prisimintum

Domiuosi geografija ir galiu išvardyti daugelio šalių lankytinas vietas, bet salų (tajų k. ko) Tailande tiek, kad net prisiminti kuri kuriame salyne – beviltiška. Iš viso 1430! Dviejuose skirtinguose vandenynuose: Indijos ir Ramiajame.

Iš nuotraukų sunkiai atskirsi vieną nuo kitos. Bet kuri pakrantė – tarsi rojaus panorama. Birus gelsvas smėliukas, žaluma, amžinas ~30 laipsnių karštis, kai trumpomis rankovėmis gali vaikščioti kas naktį, o vanduo vos už orą vėsesnis.

Vienas paplūdimių Ko Samui (netoli Didžiojo Budos)

Vienas paplūdimių Ko Samui (netoli Didžiojo Budos). Kiekviena kelionių knyga apie Tailandą sprogsta nuo paplūdimių aprašymų, bet net neaišku pagal ką rinktis, nes turistinėse salose kone kiekvienas kurorto paplūdimys prilygsta patiems geriausiems pietų Europoje

Daugybėje Tailando salų rasi krioklelius, po kuriais galima turkštis it po dušais, pakrantės “bungalų” eiles (pačiame paplūdimyje stovintys nuomojami nameliai su patogumais), “saulėlydžio” barus, į kuriuos turistai renkasi stebėti, kaip jūron panyra saulė. Kainos, palyginus su likusiu Tailandu, salose aukštos, bet vis tiek nebrangiau, nei Lietuvoje. Nes Tailandas – labai pigi šalis ir net ypatingos pramogos ten įperkamos daugeliui atvykėlių.

Šitoks salų “rojus” dažnam europiečiui ir yra visas Tailandas. Ar, tiksliau, salos rojus: įsimylėjęs kurią vieną, dažnas lieka jai ištikimas. Jei mėgsta “laukines atostogas”, renkasi kokią mažą ir turistų nenubūtą salelę, o jei pramogas ir įvairovę – vieną tų didžiųjų.

Populiariausias Saulėlydžio baras Ko Pha Ngano saloje "Amsterdam"

Populiariausias Saulėlydžio baras Ko Pha Ngan saloje “Amsterdam”. Saulei nusileidus, įžiebiami buteliai-fakelai

Gal prabangiąją Ko Samui.

O gal linksmąją Ko Pha Ngan, kurią per kiekvieną pilnatį sudrebina “Full Moon Party“, “didžiausias pasaulio vakarėlis”: dešimtys tūkstančių “širdyje laisvų” jaunuolių (ir ne tik) iš viso pasaulio suguža į Had Rino paplūdimį, kad šėltų “be ribų”: šoktų, išsidažę švytinčiais dažais apnuogintus kūnus gertų kokteilius iš smėlio kibirėlių, “pametę galvas” šokinėtų per liepsnojančias šokdynes (tokios tradicijos!). Tailandiečių ten – nedaug, bet tai irgi – labai tailandietiška patirtis. Tik Tailando laisvės dvasioje ir karštų naktų apsuptyje prieš kelis dešimtmečius hipių grupelės pradėti vakarėliai išaugo į pasaulinę beprotybę – neuždrausti ir neapriboti už žalą gamtai, triukšmą, nepadorumą, nesaugumą…

Šokinėjimas per ugnį

Šokinėjimas per ugnį per Full Moon Party. Prie šio vakaro verta priderinti kelionės datą: net jei nesate ‘vakarėlių žmogus’, čia yra ką pažiūrėti, smagi atmosfera. Ko Pangano saloje vakarėlių vyksta ir daugiau (jaunaties, priešpilnio, džiunglių, krioklio…), bet kiti labiau “standartiniai”: su vienu organizatorium, didžėjum.

Unikalūs Tailando papročiai stulbina kiekvieną

Tailandas – viena vos keleto pasaulio šalių, kurios niekada nesugebėjo užkariauti ir savo valios primesti jokie Europos kolonistai. Todėl netgi labiausiai turistinėse vietose nenutolsi nuo egzotiškų tajų papročių.

Dar pirmą dieną Tailande mano akį patraukė spalvingi “žaisliniai nameliai” palei kiekvieną Tailando pastatą – net tarptautinius viešbučius ar biurus. Dvasių namai. Tajai šventai tiki – kiekviename sklype gyvena dvasios. Prieš ten ką nors statydamas, privalai suręsti namelį joms. Ir paskui kas rytą nešti ten aukas, kad neužsirūstintų. Jei statai didelį pastatą – tai malonėk ir dvasioms pastatyti “rūmelius”…

Dangoraižio darbuotojai atnešė rytines aukas dvasių namui papėdėje

Dangoraižio darbuotojai atnešė rytines aukas dvasių namui papėdėje. Viena dažniausia aukų – braškinė “Fanta” ar vietiniai atitikmenys, kurią rasi beveik prie kiekvieno dvasių namo (joks tajas tiksliai nepaaiškino kodėl – išskyrus “taip įprasta”)

Kiekvienoje gyvenamoje saloje – ir gausybė budistinių šventyklų (wat). Netgi naujutėlės, statomos kur atokiame kaime, priblokš ne mažiau, nei Europos Viduramžių bažnyčios: nes tajai labai religingi ir pinigų aukoms negaili. Užuot mėginus aplėkti visas šventyklas, geriausia išsirinkti kelias ir skirti dėmesio detalėms: milžiniškoms Budų skulptūroms, vaškiniams vienuoliams (anapilin iškeliavusių žymių dvasiškių “kopijoms”, prieš kurias vietiniai klūpo), stupomis (“kalneliais” su Budos relikvijomis), freskomis puoštoms maldų salėms viharoms ir vienuolių salėms ubosotams, nagomis vadinamų mitinių žuvų-gyvačių laiptams, visokioms bereikšmėms skulptūrėlėms, pastatytoms tiesiog dėl grožio (gyvūnų, dinozaurų…). Pažiūrėti ritualus.

Tailando Ko Samui salos Wat Plai Laem šventyklos vienas pastatų. Kiekviena tajų šventykla - ištisas pasatatų kompleksas

Tailando Ko Samui salos Wat Plai Laem šventyklos vienas pastatų. Kiekviena tajų šventykla – ištisas pasatatų kompleksas

Sulaukus Tailande pirmojo vakaro, apstulbino gatvės maisto gausa. Mat tajai nesigamina valgyti namie: perka jau “gatavą” tūkstančiuose “maisto turgų”. Vieni prekijai tiekia jūros gėrybes, kiti makaronus, treti – keptus vabzdžius(!), ketvirti – “geltonus”, “žalius”, “raudonus” ar “musulmoniškus” karius, penkti – tradicinius kotletukus ant iešmelių, kuriuos it konvejeriu kepa kokioje virtuve paverstoje motociklo priekaboje. Nosį vietom užgula aštrus dūmų, žuvies ar durianų vaisių kvapas ir iš pradžių neatrodo higieniškai, bet su pilvu esminių problemų neturėjau.

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite - vietiniams jos nereikia

Vakarui pasiruošę maisto turgaus prekijai Ajutajoje. Pavienių maisto prekijų yra ir šiaip siaurose gatvelėse, už tai užsieniečiai skundžiasi, kad sunku išsinuomoti butą su orkaite – vietiniams jos nereikia. Net eilinėse 7-11 parduotuvėse (maždaug “Narvesen” atitikmuo) – gausus šilto maisto pasirinkimas.

Kiti nustebimai atėjo lėčiau. Vienas, penki, dešimt masažo salonų iš eilės – na gerai, gal tiesiog tokia gatvė pasitaikė. Bet kai tų salonų jau suskaičiuoji šimtus, kai pamatai, kad masažą siūlo ir prekybos centro parkinge, ir turguje ant kėdžių tarp prekystalių, kai paskaitai, kad galimas net masažas tualete kol “atlieki reikalus”… Labai pigu, tačiau kiek skausminga: čia ne koks “spa”, o tikras tajiškas masažas, kur raumenis tau spaudo ir tampo nesicackindami. Eidamas pro visus masažistus dieną, nesuprasdavau iš ko jie gyvena: darbuotojai (ar darbuotojos) ant šaligatvio nesėkmingai kalbino praeivius. Bet vakarais net eilės susidaro. Dažnam tajui masažas, kaip ir “gatvės restoranų” maistas – ne koks retas “pasilepinimas”, o eilinio vakaro kasdienybė.

Masažų reklamos Patajoje. Prie durų sėdintys vieno masao darbuotojai paprastai - tos pačios lyties (dažniausiai moterys), tačiau tikrai nereikia galvoti, kad visos masažinės - viešnamiai

Masažų reklamos Patajoje. Prie durų sėdintys vieno masao darbuotojai paprastai – tos pačios lyties (dažniausiai moterys), tačiau tikrai nereikia galvoti, kad visos masažinės – viešnamiai

Kita kasdienybė – nacionalinis sportas Muai Tai, kuriame kumščiais, pėdomis, keliais ir alkūnėmis kovotojai mušasi skambant muzikai ir rankų gestais besilažinančių žiūrovų riksmams. Kiekviename miestelyje – savas “stadionas”, mikroautobusai per garsiakalbius kviečia į kovas, pakelėse siūlomos muai tai pamokos ir net kurortų kavinėse tarp staliukų, būna, stovi ringai, vyksta kovos, pasimušti kviečiami net turistai.

Muai Tai varžybos Bankoke. Tailande, jei yra muai tai stadionas, tai kadien ar kas kelias dienas nustatytu laiku ten vyksta varžybos, po 8 ar 10 mačų per vakarą

Muai Tai varžybos Bankoke. Tailande, jei yra muai tai stadionas, tai kadien ar kas kelias dienas nustatytu laiku ten vyksta varžybos, po 8 ar 10 mačų per vakarą

Daugybė Tailande ir tatuiruotojų, piešinius ant odos badančių it žiloje senovėje – bambukais. Užtat pažvelgęs į kalendorių, greičiau pagalvosi atsidūręs ateityje. Mat Tailande dabar – 2561 metai. Laikas skaičiuojamas nuo Budos mirties. Ir net jei “Google” ieškai Lietuvos naujienų, straipsnių datas tau rodys parašytas tajiškai.

Tailandas vakarietiškai (farangiškai): kaip keliauti

Patirtys, o ne konkrečios lankytinos vietos – kelionės į Tailandą pažiba. Bet, jei nori Tailande Tailando išvengti – gali. Didesnėse Tailando salose ir kurortuose pilna ir vakarietiškų viešbučių, restoranų. Ir korėjietiškų, ir kiniškų, ir japoniškų, net rusiškų ir žydiškų (priklausomai nuo to kokie turistai tą kurortą pamėgę).

Tajiškos vietos nuo vakarietiškų jos skiriasi detalėmis. Štai tajiškose privalai nusiauti – net parduotuvėse, viešbučių registratūrose. Tiesa, jei liksite su batais – vietiniai tikriausiai žiūrės pro pirštus.

Vakariečio laikomo viešbučio rojus kitiems vakariečiams Ko Pha Ngan saloje

Vakariečio laikomo viešbučio rojus kitiems vakariečiams Ko Pha Ngan saloje

Tailande į daug ką žiūrima pro pirštus. Svajojate keliauti motociklu, bet neturite teisių? Nieko tokio: Tailando “gatvės nuomotojai” jų nė neprašo, o policija užsieniečių nestabdo! Aišku, pavojinga – tačiau juk rizikuojate tik savo sveikata. Laisvė rinktis. Tailande ta laisvė žavi – nors kitus gali ir bauginti.

Tajams motociklas - ir šeimos transporto priemonė

Tajams motociklas – ir šeimos transporto priemonė

Keliauti per Tailandą pigiausia – motociklu. Plaukti per Tailando salas – maršrutiniais laivais. Tačiau įdomaus transporto rūšių Tailande begalės. “Ilgauodegiai laivai” (longtail boats) – tokios ilgos medinės valtys su gale pritaisytu automobilio varikliu. Tuktukai (Tailandas – šių motorinių triračių tėvynė). Songtevai – pikapai ar sunkvežimiai, kur keleiviai sėdi dviem eilėm kėbulo šonuose, o netilpę stovi ant laiptelio gale. Tailando salose jie – kaip taksi, o kai kur žemyne – kaip autobusai. Normalaus viešojo transporto Tailande beveik nėra, ypač salose, o “taksi” kurortuose geriau nesikliauti: apgaudinėja. Automobilio dienos nuoma Ko Samui saloje atsiėjo maždaug tiek, kiek su taksi nuvažiuoti iki restorano tame pat salos regione ir atgal namo.

Songtevai - puiki vieta stebėti žmones, kurie sėdi priešais

Songtevai – puiki vieta stebėti žmones, kurie sėdi priešais. Čia priešais mus, iš kairės į dešinę – moteris pasipuošusi tanaka (tradicinis Tailando makiažas: storu sluoksniu ant veido užtepamas kremas), farangas ir transvestitas.

Aišku, išpūstas turistines kainas mokėjome dar ne kartą. Skirtingos kainos turistams muziejuose yra daug kur pasaulyje, bet Tailando turistiniuose regionuose toks “užsieniečių melžimas” smarkiai ištobulintas: netgi dažnas privatus verslininkas turi nustatęs vienokią kainą tajui, kitokią – “užsieniečiui”. Ir nė už ką neparduos prekės užsieniečiui už tą kainą, parašytą tajiškais rašmenimis ar tajiškame meniu. Tai labai kontroversiška: mat Tailande baltaodžiai nėra tik šiaip turistai: šimtai tūkstančių jų, vadinamų farangais į tą rojų persikėlė gyventi “su visam”. “Mes čia dirbame, mokame mokesčius, kaip ir tajai, kodėl turime mokėti dvigubai ar trigubai?” – skundžiasi jie. Skundžiasi ir rasine diskriminacija (tikras siaubas vakariečiui): juk pasų niekas neprašo, tad kokie kinų turistai nesunkiai gauna vietines kainas. Labiausiai įtūžę farangai sukūrė net tinklapius, renkančius informaciją, kur negeltonodžiai diskriminuojami ir skatinančius tas vietas boikotuoti. Daugiausiai tokių vietų, aišku – Tailando kurortuose ir salose.

Daug vakariečių Tailande ne atostogauja, o dirba. Arba, neretai, dirba "iš Tailando", pardavinėdami savo paslaugas į turtingas Vakarų šalis, gaudami Vakarų uždarbius, o gyvendami pagal Tailando kainas

Daug vakariečių Tailande ne atostogauja, o dirba. Arba, neretai, dirba “iš Tailando”, pardavinėdami savo paslaugas į turtingas Vakarų šalis, gaudami Vakarų uždarbius, o gyvendami pagal Tailando kainas

Bet farangai pasilieka Tailande, nes pliusai smarkiai nusveria minusus. Kone kiekvienas Tailando vakarietiškas baras, restoranas ar viešbutėlis turi savo farangą šeimininką. “Verslą čia daryti lengva – kas, kad pajamos nedidelės” – pasakojo vienas britas. O vyresnio amžiaus tajė į Tailandą grįžo iš emigracijos Olandijoje: “Ten išlaidos ~1100 EUR į mėnesį, o dar kiek atima valdžia ir išdalina nelegalams iš Sirijos” – pasakojo – “Tailande pakanka 400 EUR”. Tajai dar neseniai patys buvo skurdi tauta ir puikiai supranta trečiojo pasaulio mentalitetą (“duosi – imančių tik daugės”), todėl Tailandas nieko nešelpia: imigrantai Tailande laukiami tik tie, kurie daug dirba (birmiečiai, laosiečiai) arba turi pinigų (farangai), bedarbių šalyje tėra 0,9%. Tailande dar “viskas paprasta”: nėra vakarietiškos politkorekcijos (ir tuo pačiu tajai nė nesitiki, kad farangai perpras tajiškąsias mandagumo taisykles), sudėtingų ekologinių, darbo teisės ar saugumo reikalavimų. Ir tie, kuriuos Europoje ar Amerikoje tai slegia, tūkstančiais su visam kraustosi į Tailandą.

Kuprinėtojai - kitas Tailando farangų veidas

Kuprinėtojai – kitas Tailando farangų veidas. Tai jaunuoliai, į Pietryčių Aziją atvykstantys trims mėnesiams, o gal metams ir tempiantys savo gyvenimą kuprinėse nuo hostelio iki hostelio. Kiekvienas populiaresnis Tailando miestas turi jiems hostelių rajoną. Šie kuprinėtojai, beje, plaukia į “Full Moon Party”, atrodo, kiekvieno kuprinėtojo svajonių naktį

Tailandas prisitaikė prie jų geriau, nei bet kuri nevakarietiška šalis: štai kone visos rozetės – universalios (niekam nereikia adapterio), įkurta speciali turistų policija, kurioje dirba ir Tailande gyvenantys užsieniečiai (ji padeda spręsti kultūrinių skirtumų sukeltas bėdas), veikia aibė “visa run” agentūrų kurios, pasibaigus turistinei vizai (lietuviams, jei išduodama konsulate, galioja 60 d.), perveža per valstybės sieną ir vėl atgal, kad užsienietis gautų naują štampą. Aišku, tai kainuoja; nepigiai kainuoja Tailande ir pinigų išsiėmimas bankomate (geriausia vežtis ir keistis grynus eurus): tačiau net ir susimokėjus, Tailande gali gyventi pigiau, nei Vakaruose.

Krabio regionas – magiškai stačios uolos

Tailando salos yra dviejų rūšių. Didelės, gyvenamos, kuriose žvejų kaimai perstatyti, perstatomi ar bus perstatyti į kurortus. Ir mažos, kuriose išlipti tegali nubridęs ar plaukte nuplaukęs nuo giliau jūroje sustojusio laivo, nes jokių prieplaukų nėra. “Mažylės”, plytinčios Ao Phang Nga nacionaliniame parke – netoli Krabio – vienos įstabiausių visoje Azijoje. Tai tarsi iš dugno išsišovusios uolos – pasvirusios, platėjančios, rodos tuoj griūsiančios (bet stūksančios šimtmečius).

Džeimso Bondo sala Ao Ohang Nga parke, išgarsinta filmo "Žmogus auksiniu ginklu", kuriame čia bazę turėjo Džeimso Bondo priešininkas

Džeimso Bondo sala Ao Phang Nga parke, išgarsinta filmo “Žmogus auksiniu ginklu”, kuriame čia bazę turėjo Džeimso Bondo priešininkas

Maža to, tų salų viduje yra slapti užutėkiai hongai, kuriuos gali pasiekti tik natūraliais tuneliais (tokiais ankštais, kad praplaukti įmanoma tik kajakais, tik per kasdienį atoslūgį). Populiarios tokios ekskursijos: laivu nuplaukiama iki nacionalinio parko, tada persėdama į kajakus ir, palaimingai atsigulęs, plūduriuoji per olas ir hongus.

Magiškai stačios uolos plyti ir žemyne. Tokios nepražengiamos, kad į Railajaus pusiasalį tegalima nuplaukti ilgauodegiu laivu, mat vienintelį sausumos praėjimą uždengia aklina uola. Ten – tikra laipiotojų uolomis Meka. Ir olų tyrinėtojų – stalagmitų, stalagtitų.

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Ilgauodegis laivas apiplaukia nepražengiamas uolas plaukdamas iš Ralajaus į Ao Nangą

Šalimais – patogus Ao Nango kurortas (jei būtų Pietų Europoje, sakytum “oho, koks platus smėlėtas paplūdimys!”, bet Tailande greitai išlempi) ir Krabio miestas. Neišvaizdus, kaip dauguma Tailando miestų. Mediniai namai ten griūva sugraužti termitų, nepalikdami nieko seno. Savivaldybės mėgina taisyti padėtį smulkiąja architektūra: dramblio formos šviesoforai, gyvačių formos žibintai, puošnūs miesto laikrodžiai kokiame automobilių žiede…

Puketas ir Pataja: didieji Tailando kurortai

Didžiausia Tailando sala – Puketas, bet ten nesijauti kaip saloje – ji visai šalia kranto, yra tiltas. Ir tarptautinis oro uostas, į kurį kasmet atskrenda beveik 10 milijonų turistų. Jie pasklinda po aibę kurortų ir kurortėlių. Į senąją salos širdį Puketo miestą užsuka pasigėrėti kinų-malajų pirklių pastatais, į Patongą – šėlti per naktį.

Puketo Senamiestis. Europiečiams, išlepintiems senamiesčių, gana paprastas: nedideli seni namai, kuriuos supa aukštesni nauji

Puketo Senamiestis. Europiečiams, išlepintiems senamiesčių, gana paprastas: nedideli seni namai, kuriuos supa aukštesni nauji

Dėl teisės vadintis didžiausiu Tailando kurortu Puketas konkuruoja su Pataja (Bankoko pašonėje).

Poilsis tokių kurortinių miestų centruose – kitoks, nei salose. Paplūdimiuose ten nebūsi vienas, gatvėse – judrus eismas ir kamščiai. Užtat greta – pasaulinio lygio prekybos centrai ir nepranokstama pramogų gausybė.

Poilsiauti ten verta kondominiumuose. Angliškai tai reiškia tiesiog “daugiabutis”, bet Tailando šiuolaikiniai daugiabučiai nuo mūsiškių skiriasi kaip diena ir naktis. Kiekviename – po baseiną, treniruoklių salę (gyventojams ir svečiams – nemokamą). Geresniuose – erdvės dirbti kur nors viršutiniame aukšte, sodeliai pasėdėjimui ant stogo.

Bendra darbo erdvė Patajos kondominiumo "The Base" viršutiniame aukšte

Bendra darbo erdvė Patajos kondominiumo “The Base” viršutiniame aukšte

Tajams butukas – tik vieta grįžti “po visko” pamiegoti (dažna svetainė ten net neturi langų, kad neprikaitintų). Užtat puikiai prižiūrimos bendros daugiabučio erdvės – it buto tęsinys.

Kondominiumus nuomodavomės per Air BnB ir jie labai populiarūs tarp atvykstančių Tailandan ilgėliau (mėnesiui ar keliems). Beje, teoriškai Air BnB Tailande neteisėtas ir kondominiumų liftuose kabėdavo grėsmingi užrašai “Nuomoti padieniui nelegalu”. Bet, kaip ir daugelis draudimų, Tailande šis niekam nerūpi, niekas neįskųs. Konfrontacijos vengimas – vienas kertinių Tailando kultūros akmenų.

Tokie baseinai, kaip šis The Base kondominiume Patajoje, labai populiarūs ir vadinami Infinity Pool - nes maudantis juose, jų krašto nesimato ir, kaip šiuo atveju, atrodo, kad baseinas pereina į jūrą

Tokie baseinai, kaip šis The Base kondominiume Patajoje, labai populiarūs ir vadinami Infinity Pool – nes maudantis juose, jų krašto nesimato ir, kaip šiuo atveju, atrodo, kad baseinas pereina į jūrą

Tailande net egzotiškiausi gyvūnai – naminiai

Vienos mėgstamiausių pramogų didesniuose Tailando kurortuose ir miestuose – pramogos su gyvūnais. “Beždžionių mokyklos”, “Gyvačių fermos”, “Tigrų karalystės”, “Dramblių stovyklos”… Tai – dar vienas Tailando unikalumas: net didieji pavojingieji žvėrys čia prijaukinti ir turistai prileidžiami labai arti. Ne tik pažiūrėti cirką menantį šou, bet ir paglostyti tigrą, imti į glėbį gyvatę, rankomis šerti žirafą, išsinuomoti beždžionę ir, aišku, jodinėti drambliais

Tigrų glostymas - viena turistų mėgstamiausių pramogų Tailande. Beje, tigrai šiurkštesni, nei gali pasirodyti

Tigrų glostymas – viena turistų mėgstamiausių pramogų Tailande. Ištisi ‘parkai’ Tiger Kingdom sukurti su viena viena pagrindine pramoga mintyje – tigro ar liūto paglostymu. Beje, tigrai šiurkštesni, nei gali pasirodyti. Bent jau suaugę. Už mažo tigriuko palostymą reikia mokėti priemoką, už didelio tigro – irgi (matyt, kad nuotraukose atrodytum “kietesnis”), o “pigiausi” tigrai paaugliai (kaip šioje nuotraukoje).

Vakariečiai gyvūnų mylėtojai grūmoja tajams: “kaip žiauru lipti ant dramblio!”. Bet Tailande drambliai – kaip pas mus arkliai: prijaukinti daug šimtmečių, naudoti ūkio darbams, karui. Šiose veiklose dramblius pakeitė mašinos, todėl “dramblininkai” (kurie neretai net užauga kartu su konkrečiu jiems tėvų dovanotu drambliuku) kurį laiką vos sudūrė galą su galu. Iki juos (ir jų dramblius) išgelbėjo turizmas. Jei manote, kad galima joti arkliu – tai nėra jokių priežasčių, kodėl Tailande neišbandyti “žygio drambliais”.

Žygis drambliais šiauriniame Tailande

Žygis drambliais šiauriniame Tailande. Dramblys neša du žmones balne ant nugaros (keleivius) ir vieną, vairuotoją, ant sprando. Iš viso drambliui sveika pakelti maždaug 200 kg svorį

Karštasis Tailandas tiesiog sprogsta nuo gyvūnijos! Smagu stebėti, kaip apie kai kurias lankytinas vietas būriuojasi laukinės beždžionės: mušasi, valgo it žmonės, “apiplėšinėja” šiukšliadėžes ir, kartais, turistus… Driežai net į viešbučio numerius prasispraudžia, o vieną aptikau lovoje. Vos paliksi kokį maistą ir jį bemat užplūs vabzdžiai, o suvalgę ar išgėrę vėl išsiskirstys (net stiklinėje ant dugno paliktą kolą “išlaižė”). Tiesa, didelių laukinių žvėrių (tigrų, dramblių) nematėme: šalis gyvenama beveik triskart tankiau už Lietuvą, ir “laukinių tuščių plotų” tarp miestelių tiesiog per mažai.

Beždžionė Bankoko Marine Park vedama iš beždžionių bokso šou fotografuotis su turistais. Visokie išmoningi šou, kaip ir glostymas bei galimybės prieiti arti - kertiniai Tailando gyvūnų rodymo industrijos akmenys

Beždžionė Bankoko Marine Park vedama iš beždžionių bokso šou. Visokie išmoningi šou, kaip ir glostymas bei galimybės prieiti artyn – kertiniai Tailando pramogų su gyvūnais akmenys

Prostitučių gatvės ir tarptautinės poros

Tiek Puketas, tiek Pataja turi savo pramogų gatvę. Labai specifinę. Temsta, pasigirsta gyva muzika, sužiba šviesos. Tačiau pažvelgi į besienius barus – o ten ant stalų šoka pusnuogės merginos. Vyresnės ir negražesnės ko tai lūkuriuoja, viltingai stebėdamos praeivius. Arba garsiai kviečia vidun. Prostitutės. Jų Tailande – 300 000 (~1% visų moterų) ir jos – viena Tailando vizitinių kortelių. Prostitucija Tailande nėra smerkiama, kaip Vakaruose, ir dauguma klientų – vietiniai: ~95% tajų vyrų, pasak apklausų, bent kartą miegojo su prostitute. Ir pati prostitucija kitokia, nei mūsuose: mergina dažniausiai “išsinuomojama” visai nakčiai ar net kelioms paroms, sumokant dar ir jos barui “už darbuotojos laisvadienį”. Klientai – ypač vakariečiai – su prostitutėmis net keliauja po Tailandą, o kai kurie jas galiausiai išsiveža į savo šalis.

Patajos pagrindinė-pramoginė Walking Street

Patajos pagrindinė-pramoginė Walking Street

Nustebino, kiek šimtų tokių porų mačiau Tailando gatvėse, net provincijos miestuose: baltaodis vyras ir tajė moteris (neretai 10-20 metų jaunesnė). Amžiaus skirtumas Tailande nėra toks svarbus, kaip Vakaruose, todėl čia sau “vėlyvą meilę” randa tie, kuriuos Vakaruose visuomenė jau nurašė.

“Koks skirtumas tarp tajės prostitutės ir tajės žmonos?” – tai klausimas iš vieno “Dažniausi klausimai apie tajų kultūrą” tipo straipsnio. Ir jis nėra toks jau kvailas, mat daugelis tajų merginų iš vyro tikisi išlaikymo ar net savotiškos “algos”, o uošviai už dukrą dar reikalauja kraičio. “Jei neduoda pinigų, reiškia nemyli” – galvoja tradiciškai mąstančios tajės.

Farangai su tajėm žmonom ar draugėm Hilton viešbučio stogo restorane Patajoje

Farangai su tajėm žmonom ar draugėm Hilton viešbučio stogo restorane Patajoje. Kainos ten aukštos – tačiau tik tiek, kiek Vakarų Europoje ar JAV būna eiliniuose restoranuose. Vidurinės klasės britas ar australas čia gali pasijusti milijonieriumi.

Nemėgstu rašyti apie šalį cituodamas kitus keliautojus ar užsieniečius “kultūros ekspertus”. Nes niekada nežinai, ar ką jie rašo – tiesa, ar tiesiog išankstiniai stereotipai. Taigi, verčiau pasiskaičiau knygą, parašytą tajės moters savo tautietėms, turinčioms vakariečius vaikinus: kas gi tajams neįprasta europiečių kultūroje? Kaip visišką keistenybę knygos autorė kartoja: “Vakaruose meilė ir pinigai yra laikomi atskirais dalykais”. O skyrelyje “kaip prisipažinti jo tėvams, kad esi prostitutė”(!) patariama sušvelninti situaciją pasižadant: “po santuokos nustosiu dirbti”.

Įprastas baras Patajoje

Įprastas atviras baras Patajoje. Dar dieną jame lūkuriuoja prostitutės, kurios “prisijungia” prie bet kurio vieno atėjusio vyro, o kai kuriuose – atvirai šoka ant stalų. Kadangi buvau su žmona, mane ignoruodavo. Tokių barų yra kiekviename Tailando kurorte, bet Patajoje ir Patonge – daugiausiai. Prostitutės – daugiausia savanorės, sužavėtos darbo kurorte ir galimų pinigų; netgi tėvai tokiam pasirinkimui dažniausiai neprieštarauja, bent jau jei patys nėra “iš elito”, kuriam taikomi kiek kitokie moralės standartai. Beje, Tailande prostitucija – nelegali, bet niekam nerūpi: jokioje kitoje valstybėje jos nemačiau tiek daug ir tokios atviros

Bet tie vakariečiai, kurie moters ieško Tailande, dažniausiai to ir nori. Pavargę nuo “neprikausomų vakariečių žmonų”, vyresniame amžiuje jie trokšta kažko ramesnio, “kaip kadais”. Vakarietiškų algų ir pensijų vis dar pakanka sužavėti tajes iš kaimų. Angliškuose farangų tinklaraščiuose apie Tailandą beveik nerasi kitur įprastų feministinių postringavimų. “Viršų ima” praktiški patarimai: kiek kainuoja prostitutės, kaip su jomis bendrauti, kaip suprasti ar nemeluoja tau rašydamos “kol siunti man pinigus, aš nedirbu”… Sąžiningos tajės tokiuose santykiuose irgi laimi: pasak minėtos knygos tajėms, vakariečiai vyrai vis viena emociškiau reiškia meilę, rečiau būna neištikimi, labiau atsižvelgia į moters nuomonę nei tradiciškai mąstantys tajai, kurie esą įpratę prie dar labiau “ekonominių” (“vyras moka, moteris paklūsta”) šeimos santykių.

Spindintis Puketo naktinis klubas

Spindintis Puketo naktinis klubas

Ping pong šou – vaginų cirkas

Puketo pramoginė Banglos gatvė – linksma, ne niūri. Ji plati, šviesi, šeimos net vaikus atsiveda – juk Pukete atostogauja visi. O štai Pataja ir jos “Pasivaikščiojimų gatvė” (Walking Street) iš sekso turizmo pelnosi dar atviriau. Net jos prieigose palei paplūdimį – ištisos prostitučių eilės. Ir taip nuo pat Vietnamo karo, kai čia pailsėti nuo mūšių atvykdavo JAV kariai ir mažas žvejų kaimas greitai virto tarptautiniu kurortu.

Ping pong šou, ping pong šou” – vakarais šią frazę Patonge ir Patajoje girdėsi dažniau, nei “taksi” ir “tuk tuk”. Įkyrūs prekijai bruks nešvankius piešinėlius “kas jūsų laukia”. Susigundėme nueiti – juk šitokie šou tikra Tailando tradicija! Prekijas pavėdėjo į barą atokiau gatvės. Ant scenos besiraičiusios merginos tuojau perėjo prie triukų su savo lytiniais organais: kišo ten skutimosi peiliukus, pūtė jais balionus, rašė klientų vardus, traukė cigarečių dūmus. Nereikia nė sakyti, kad ir ping pongo (stalo teniso) kamuoliukus artistės ten “paduoda” ne su rakete…

Vienas gausybės kvieslių į ping pong šou Puketo centrinėje Banglos gatvėje. Įsidėmėkite, kad visi šou mokami, o jei sako "nemokamas", bus privalomi brangūs gėrimai ir pan

Pora gausybės kvieslių į ping pong šou Puketo centrinėje Banglos gatvėje. Įsidėmėkite, kad visi šou mokami, o jei sako “nemokamas”, bus privalomi brangūs gėrimai ir pan.

Šią tradiciją jau net dažnas užgrūdintas farangas tinklaraštininkas smerkia. “Žemina moteris” – sako. Vėlgi – kultūriniai skirtumai. Tajams – daug kartų įsitikinau – lyties organai nėra tokia “privati paslaptis”, kaip mums. Štai Tailandas pirmauja pasaulyje pagal santuokinę neištikimybę (“argi gali vyras būti ištikimas?” – ten rimtai klausiama). Yra “penių šventyklos”, kur gyvenančioms dvasioms aukojami tūkstančiai “penių”: nuo tradicinių medinių iki primenančių vibratorius. Su panašiais žaidžia net maži vaikai, liaudies šventėse vaikus tokiais smaigsto močiutės. O dar XX a. pradžioje dažna Tailando moteris vaikščiodavo nuoga krūtine (tik imituodama Vakarus valdžia nurodė prisidengti). Tad ir į ping pong šou galbūt reikėtų žiūrėti kaip į bet kurį cirką, kuriame treniruotos artistės demonstruoja tai, ko eilinis žmogus nesugebėtų.

Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus

Ši skulptūra vienoje tajų šventyklų(!) vaizdžiai parodo, kas, pasak tajų tikėjimo, kitame gyvenime atsitiks moterims, kurios naudos kontraceptikus

Transvestitai – Tailando tradicija, bet jų šou – nuvilia

Dar vienas Tailando ypatumas – transvestitai. Tailande jie vadinami ladyboy ar katoei ir kartais laikomi “trečia lytimi”. Tai sena, visuotinė tradicija: leidibojus mačiau ir dirbančius miestelių restoranuose ar parduotuvėse, ir šokančius tarp moterų provincijos šventėje. Transvestitų gausa – dar vienas stereotipas apie Tailandą (įsigąsdinę vakariečiai internete net klausinėja “Ar mano tajė mergina tikrai mergina?”). Todėl iš pradžių atvykus į transvestitų sostinę vadinamą Patają net pasirodė, kad stereotipas klaidingas: transvestitų kurį laiką nepastebėjau. Bet tik štai viena, kita, trečia “graži moteris” prabyla vyrišku balsu, štai jau grynas vyras su suknele songtevu važiuoja… Po savaitės Tailande nebeabejojau: jokioje kitoje pasaulio šalyje tai nė iš tolo nėra taip dažna ir priimtina, net “liberaliuosiuose Vakaruose”. Nemažai vakariečių vyrų net specialiai važiuoja į Tailandą ieškotis sau į porą transvestito, internete pilna reklamų “susirask šaunų ladyboy“. “Vakaruose visus dėliojame į lentynėles; o aš nelaikau savęs gėjumi, bet nelaikau ir heteroseksualu” – sakė vienas toks “ladyboy” gerbėjas.

Viena populiariausių masinių Tailando pramogų turistams – Transvestitų šou. Vien Patajoje stūkso trys atskiri transvestitų teatrai, kiekviename kurių – po keturis-penkis šou kasdien. Kas kartą kiekviename rodomas tas pats spektaklis, o ir tarpusavyje jie panašūs: kam mąstyti ką naujo, kai žiūrovai keičiasi. Mūsiškiame (“Alcazar“) kiekvienas šokis buvo skirtas kokiai didelei užsienio šaliai, nudžiugindamas tos šalies turistus (Rusijai, Kinijai, Pietų Korėjai, Japonijai…). Tiesa, gausių plojimų transvestitai nesulaukė: nuolat strigo technika, šokiai – nesusinchronizuoti, dainuojama “pro šalį” nuo fonogramos… Apie kokį transvestitų šou beskaičiau atsiliepimus, visur skundžiamasi tomis pat bėdomis. Tikriausiai, kai tų šou šitiek, talentingų “ladyboy” visiems nebeužtenka ir tenka imti bet ką…

Transvestitų šou Patajoje

Transvestitų šou Patajoje. Iš tikro jame nėra nieko nešvankaus ir vietiniai ten vedasi net mažus vaikučius. Tiesą pasakius, jei nebūtų paskelbta, kad ten visi aktoriai gimę vyrais, stebėdamas juos iš toli, gal nė nesuprastum: kai kurie tikriausiai ir pilnai lytį pasikeitę (Tailande “ladyboy” tebevadinami ir pasikeitę lytį vyrai). Tikrieji transvestitų šou talentai nė nepasirodo scenoje – tai tajų plastikos chirurgai, lyties keitimo operacijomis pirmaujantys pasaulyje

Tailando superšou – iššaukianti meno forma

Jei nori, kad renginys užgniaužtų kvapą, tiesiog privalai nueiti į vieną iš Tailando superšou. Po tokį turi didieji kurortai (Puketas, Pataja) ir sostinė Bankokas, jiems pastatyti atskiri teatrai, ir jie vyksta kasdien. Ugnimis, vandeniu, šimtais aktorių, robotais, net drambliais scenoje čia perteikiama tajų kultūra. Sunku pasakyti, kas tai per meno forma: truputis šokio, cirko, vaidinimo, iliuzionizmo, dainų, bet tikrasis koziris – scenografija.

Labiausiai patiko “Kaan” Patajoje (stipriausias scenarijus, išradingiausios dekoracijos). Puketo “Phantasea” investicijos didžiausios (ištisas žibantis kaimas aplink, daugiausiai dramblių), tačiau pasirodymas chaotiškas, stokojantis aiškios idėjos.

Kaan šou fragmentas. Kai viskas juda (laivas plaukia per sceną) ir t.t. - viskas dar įspūdingiau

Kaan šou fragmentas. Kai viskas juda (laivai plaukia per sceną, artistams šokant ir rodant triukus) ir t.t. – viskas dar įspūdingiau. Gal todėl šou metu nė nedraudžiama fotografuoti: vis tiek nuotraukos visko neperteiks

O Bankoko “Siam Niramit” priminė staiga kelioms minutėms atgijusių paveikslų seriją: “Lanos karalystė senovėje”, “Tailando pietūs senovėje”, “Budistinis pragaras”. Kai kiekviename tų paveikslų vaidina dešimtys aktorių, gyvūnų, judančių daiktų – patikėkite, pribloškia.

Bankokas – visas Tailandas viename chaose

Jokia kita sostinė taip nedominuoja prieš visą savo šalį, kaip Tailando Bankokas. Jame gyvena 14 mln. žmonių, kai antrasis pagal dydį miestas Čiangmajus neprilygsta net Vilniui (~400 tūkst.).

Bankoko panorama iš mūsų išsinuomoto buto balkono 41 aukšte

Bankoko panorama iš mūsų išsinuomoto buto balkono 41 aukšte. Kitur pasaulyje tokie aukšti pastatai su balkonais – retenybė

Jei ką Tailande pamiršai nuveikti ir dar lankysies Bankoke – galėsi padaryti ten. Nes ten – visų Tailando kraštų virtuvės, visos pramogos, visos prekės, visos tradicijos, geriausi Muai Tai kovotojai (Radžamnerno stadionas) ir universaliausias gyvūnų parkas, kur nuo ryto iki vakaro – tai gyvūnų, tai žmonių vaidinimai (Marine Park).

Ir Bankokas siūlo, ko nėra kitur: įspūdingiausių Tailando šventyklų pilnas senamiestis – baltoji Wat Arun, svarbiausioji karališkoji Wat Phra Kaew (kur saugoma didžiausia Tailando šventenybė – Smaragdinio Budos statulėlė), Wat Pho, garsėjanti didžiausia šalyje gulinčio Budos statula (15 m aukščio, 43 m ilgio).

Wat Arun šventykla Bankoke

Wat Arun šventykla Bankoke

Tik kaimiškos gamtos Bankoke nerasi. Nes Bankokas yra totalinio chaoso miestas. Kur nėra aiškaus centro. Kur dangoraižiai dygsta be jokio plano. Kur virš pagrindinių gatvių statomos mokamos magistralės, bet automobilių kamščiai vis tiek ilgesni ir baisesni, nei regėjau kur kitur pasaulyje. Kur “dangaus traukiniai” Skytrain zuja ties septintais gretimų namų aukštais, bet skirtingos metro linijos valdomos skirtingų savininkų (todėl persėsti tarp jų nepatogu ir brangu, ir, būna, geriau apsimoka važiuoti taksi). Kurio Nana rajonas vienu metu ir religingų musulmonų zona, ir raudonųjų žibintų kvartalas: burkomis vilkinčios moterys ten vaikšto pro sekso žaisliukų prekystalių eiles. Kur State Tower dangoraižio, garsėjančio savo prabangiu Michelin restoranu ir baru ant stogo, papėdėje turgaus prekeiviai, okupavę šaligatvį, stumdo pigius maistus ir siūlo nuomotis rūbus: senus, nudrizgusius, bet formaliai atitinkančius dreskodą “State Tower” viršūnėje.

Vienas daugybės Bankoko kontrastų: dangoraižiai su prabangos reklamomis prieš nutriušusius senus namus

Vienas daugybės Bankoko kontrastų: dangoraižiai su prabangos reklamomis prieš nutriušusius senus namus

Bankokiečiai išradingai sprendžia savojo miesto bėdas. Ties svarbiausiomis sankryžomis įsikuria motociklininkų štabai (win), tik ir laukiantys, ką čia apvežti aplink kamščius ar nuo metro stotelės ligi namų. Čao Prajos upėje tebeklesti laivyba: plaukia krovininės baržos ir maršrutiniai laivai.

Praplaukti jais – gražu ir pigu, tik verta pasisaugoti. Visi Bankoko vandenys – siaubingai nešvarūs: ten pilamos paplavos, plaukioja šiukšlės, dalis namų tradiciškai stovi ant polių virš upės (spėkite, kur gamtinius reikalus atlieka jų šeimininkai). Dar baisiau gausybėje Bankoko kanalų. Tenykščiuose laivuose keleiviai nuolat laiko specialias celofanines skraistes, kad tik neaptaškytų veido. Internetas kupinas istorijų, kad baisią ligą tesukėlė vos keli lašeliai…

Vienas keliolikos keltų per Čao Prajos upę. Kadangi maršrutiniai laivai stoja vienoje pusėje, jei reikia į kitą - teks dar keltis keltu, nes tiltų mažai

Vienas keliolikos keltų per Čao Prajos upę. Kadangi maršrutiniai laivai stoja vienoje pusėje, jei reikia į kitą – teks dar keltis keltu, nes tiltų mažai

Vakarais plebėjiškus laivus upėje pakeičia spindintys vakarienės kruizai kur klausydamiesi dainų turistai ir tajai kemša pilvus. Galintys sau leisti dar daugiau kyla į dešimtis Dangoraižių stogų barų. Žvelgiant iš ten į temstantį miestą nesunku akimirkai pamiršti, kad apačioje – visai kita kultūra.

Bet štai nueik į Šririradž ligoninės muziejų, kur mokytojos vaikučius veda pažiūrėti apsigimusių kūdikių formaline ir pagrindinio eksponato – mirties bausme nuteisto vaikų kepenis valgydavusio kanibalo Si Vi pajuodijusios mumijos stiklinėm akim – ir suprasi: viskas Bankoke tiesiog kitaip.

Stogo baras Bayoke II pastato viršūnėje. Ten - ir galimybė išeiti į besisukantį balkoną.

Stogo baras Bayoke II pastato viršūnėje. Ten – ir galimybė išeiti į besisukantį balkoną.

Tailando vertybės – karalius, religija, tauta

Savo vertybėmis Bankokas – ir net visas Tailandas – savaip primena XIX a. Europą. Modernus Siamo muziejus, mėginantis atsakyti, kokios gi tos “kiekvieno tajaus vertybės”, vienareikšmiškai skelbia: “Karalius, religija, tauta”. Dar galėtų pridėti – šeima ir nuolankumas kiekvienam, visuomenės hierarchijoje esančiam aukščiau: tėvams, bosui…

Tai tikrai ne tušti lozungai. Kiekvieną rytą Bankoko gatvėse išvysi šimtus oranžiniai vilkinčių budistų vienuolių, renkančių į kibirėlius aukas. Ir praeiviai klaupiasi, aukoja nupirktus “lauknešėlius”. Prekijai dovanoja dalį prekių, tikėdamiesi geresnės reinkarnacijos. Beveik kiekvienas vyras bent kartą gyvenime pabūna vienuoliu: sunku (galima valgyti tik kartą-du į dieną), bet ir be galo garbinga. “Užleiskite vietą vienuoliams” – skelbia ženklai Bankoko “Dangaus traukiniuose”; “Pirmosios klasės keleiviams ir vienuoliams” – užrašyta prie prioritetinių oro uostų linijų. Taksistai visuomet vežioja vienuolius nemokamai, o “Thai Airways” skraidina su 90% nuolaida. Kone kiekvienas tajas apsikarstęs vienuolių šventintais amuletais, gal pirktais amuletų turguje, o lauke pilna skelbimų “Nenaudokite Budos papuošimui, nesitatuiruokite Budos” – kad turistai nenaudotų jų šventvagiškai, iš Tailando net uždrausta išvežti Budos statulėles.

Nuolatinis ritualas prie Smaragdinio Budos šventyklos - religinės dainos

Nuolatinis ritualas prie Smaragdinio Budos šventyklos – religinės dainos

Sakoma, kad tajų religija – budizmas, bet realybėje gal reikėtų sakyti “tajų tikėjimas”, kuris apima ir visas “vietos dvasias”, ir dar hinduistų dievybes (prisimenamas, kai reikia paprašyti ko materialaus). Prie garsiausios Bankoko “hinduistinės” šventovės – Eravano – tajai nuolat užsako ritualinius šokius, perka Brahmanui aukas ir klaupiasi ten, po “dangaus traukinių” linijomis, dangoraižių ir prekybos centrų papėdėje (beje, Eravano šventovę 1956 m . įkūrė vieno aplinkinių pastatų vystytojai, kad “užkardytų kelią nelaimingiems atsitikimams statybose”!).

Bankoko Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis

Bankoko Eravano šventykla po Dangaus traukinių linijomis. Kai šias linijas statė, aplinkiniai gyventojai protestavo – užstos saulę, bus garsas. Tačiau iš tikro pastatų palei linijas kainos tik išaugo: nes lengvai viešuoju transportu pasiekiamos vietos Bankoke – retenybė

Šventovių tame Bankoko prabangios prekybos rajone Siam stoties – dar keturios, o oficialus rajono reklaminis šūkis – “Valgyk! Melskis! Apsipirkinėk!”. Kaip ir meilė, taip ir tikėjimas Tailande labiau nei kur kitur persipynęs su pinigais. Štai keli pavyzdžiai Tailando šventyklose prie aukų dėžučių regėtų užrašų: “Aukokite medicininei įrangai ir nesėkmės virs sėkme!”, “Kas gimė šuns metais yra įtakojamas vienuoliktąjį gimimo mėnesį ir didžiosios gyvatės metais ir turi išvyti piktąją dvasią aukodamas po vieną batą už gyvenimo metus”, “Žmogus, kuriam nesiseka, turi išvyti nesėkmės aukodamas. Auka turi būti lygi tam skaičiui, kelintais metais jis yra gimęs, pridėjus po vieną batą už kiekvienus gyvenimo metus”. Tajai aukoja, tajai savo religija neabejoja: visoje šalyje, paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, tėra 2925 netikintieji.

Suchotajaus "Miesto stulpas" (Lak Muang). Kiekvienas save gerbiantis Tailando miestas tokį turi: laikoma, kad tame stulpe gyvena miesto dvasia, jai nešamos aukos

Suchotajaus “Miesto stulpas” (Lak Muang). Kiekvienas save gerbiantis Tailando miestas tokį turi: laikoma, kad tame stulpe gyvena miesto dvasia, jai nešamos aukos

Dieviškasis Tailando karalius ir šimtai jo rūmų

Daugelyje šventovių, be visų dievų ir dvasių – didžiulė karaliaus nuotrauka. Šūkiai “Tegyvuoja karalius” ir jo, vilkinčio puošniais senoviniais drabužiais, atvaizdai dengia ištisus daugiaaukščius, eiliniai žmonės vilki karalių šlovinančius marškinėlius ir net mobiliųjų telefonų ekranus ar priekinius automobilių stiklus dabina jo nuotraukomis. Tiesa, dažniau buvusiojo (Ramos IX), o ne dabartinio (Ramos X). Anas karalius Tailandą valdė 70 metų, prie jo valdžios šalis praturtėjo, pritraukė turistus. Prieš “Siam Niramit” šou privalomai rodytas filmas apie Ramą IX jį net tiesiai šviesiai prilygino Supermenui (taip, tam holivudiniam). Abejoti tokiais teiginiais negalima: atsidursi kalėjime. Tai – vienas vos kelių klausimų, ties kuriais tajų tolerancija baigiasi (kitas toks – narkotikai).

"Vakarienės kruizas" praplaukia pro dangoraižį su karaliaus nuotrauka Bankoke

“Vakarienės kruizas” praplaukia pro dangoraižį su karaliaus nuotrauka Bankoke

Tailando karalius neturi daug politinių galių, bet jis – neabejotina tautos galva. Kitur tokią pagarbą valdovui sunaikino revoliucijos, okupacijos, pralaimėti karai – o Tailande viskas liko kaip po senovei. Karalius – beveik Dievas.

Tailande nėra ribos tarp švento ir nešvento. Aukos vienodai nešamos ir budistų vienuolių, ir žymių generolų paminklams, ir, aišku, visų karalių, kurių kiekvienas vadinasi Rama – pagal mitinį hinduistų valdovą.

Ir karvedžių skulptūroms - braškinės "Fanta" auka

Ir karvedžių skulptūroms – braškinės “Fanta” auka

Po visą Tailandą pabirę karaliaus rūmai – dar viena Tailando pažiba. Turistai, tiesa, įleidžiami tik į sodus, kartais – tarnų koridorius (kas, kad karalius negyvena, o jeigu atvažiuos?). Bet įspūdingiausiuose Bankoko apylinkių rūmuose ir to užtenka. Visi rūmai statyti maždaug XX a. pradžioje ir tenai sumišusi tradicinė tajiška bei europietiška architektūros: iš visų pusių apsupti Europos kolonijų, tajų valdovai plėšėsi tarp noro “likti savimi” ir kartu pasirodyti europiečiams “pakankamai civilizuotais”, kad anie neužpultų.

Vakarietiški rūmai tajišku stogu (vienas Didžiųjų rūmų pastatų Bankoke)

Vakarietiški rūmai tajišku stogu (vienas Didžiųjų rūmų pastatų Bankoke)

Didžiųjų rūmų komplekse Bankoko centre yra net Čakri Maha Prasat pastatas, kurio sienos – europietiškos, stogas – tajiškas. Didingi Dusit rūmai jau linksta į Europos pusę, Phra Ram Ratchaniwet (Petburio priemiestyje) išvis atrodo it perkelti iš kokios Vokietijos (netgi statulos graikų dievams interjere!), o Mrigadajavanas Hua Hin pakrantėje – įdomus Vakarų art deco tarpukario architektūros ir tajų tradicijų hibridas (stovi ant polių!).

Kariškiai atlieka kasrytinį ritualą prieš Phra Ram Ratchaniwet rūmus

Kariškiai atlieka kasrytinį ritualą prieš Phra Ram Ratchaniwet rūmus ir karaliaus skulptūrą. Šie rūmai seniai nebenaudojami – turistai net leidžiami vidun, ten nėra baldų.

Karališka prabanga spinduliuoja ir Karališkos baržos, ypatingomis progomis išplaukiančios į Čao Prajos upę (kitu laiku jos Bankoko Karališkų baržų muziejuje), karališki vežimai (Bankoko Nacionaliniame muziejuje). Pagarbą karaliui demonstruoti privalo ir turistai – rengdamiesi ne atvirai. Rūmuose ar jų soduose negali matytis jokio odos lopinėlio, išskyrus delną ir veidus. Aprangos ribojimų yra ir šventyklose, bet jie švelnesni: ten pakanka, kad šortai ar sijonas dengtų kelius, o rankovės – pečius. Užtat šventyklose teks nusiauti, kai kur – net basam vaikščioti purvinu grindiniu tarp šventyklų pastatų, net per lietų.

Karališkas vežimas Bankoko nacionaliniame muziejuje

Karališkas vežimas Bankoko nacionaliniame muziejuje

Tailando “fiureris” – tautos kūrėjas

Vienintelis kartas, kai Tailando karalius tikrai atsidūrė antrajame plane, buvo maždaug Antrojo pasaulinio karo metais. Monarchą nustelbė fašistas diktatorius Plekas Pibunsonkramas. Per istorijos pamokas Lietuvoje tai pamirštama, bet Pibunsonkramo Tailandas buvo ketvirtoji pagal dydį Ašies valstybė: kariavo Vokietijos, Japonijos ir Italijos pusėje. Tik priešingai nei Hitleris ar Musolinis, Pibunsonkramas stebuklingai išliko net pralošęs karą.

1944 m., nujaučiant pralaimėjimą, jis pasitraukė iš valdžios. Naujoji Tailando valdžia skelbė: “Mes niekad ir nenorėjome kariauti, čia Pibunsonkramas kariavo, o jis nuverstas”, ir pavargę karo nugalėtojai Tailando pasigailėjo, neokupavo. Sutarė su nauja valdžia, kad Pibunsonkramą ši teis. Teisė. Tik išteisino. Ir 1948 m. Pibunsonkramas vėl grįžo į valdžią.

Pergalės paminklas Bankoke

Pergalės paminklas Bankoke atmena, kaip 1941 m. Tailandas, kovodamas vokiečių ir japonų pusėje, nugalėjo Prancūziją: atsiėmė iš jos Kambodžos ir Laoso provincijas, kurias prancūzai buvo nukariavę XIX a. pabaigoje. Nors galiausiai Tailandas karą pralaimėjo ir tas žemes teko vėl atiduoti prancūzams, Pergalės paminklas tebėra pats aukščiausias Bankoke

Daug kas to, ką šiandien matai Tailande – Pibunsonkramo nuopelnas. Pats žodis “Tailandas” – Pibunsonkramo sugalvotas! (iki tol šalis vadinosi Siamu). Tajai sveikinasi “suatdi ka” tik todėl, kad taip nurodė Pibunsonkramas. Nuo pat fašistinės eros prieš kiekvieną filmą kino teatre, kiekviename parke 18:00 nuskamba himnas (beje, Pibunsonkramo parinktas) – ir tajai stojasi, sustingsta vietose. Garsiausias tajiškas patiekalas phat thai (saldoki makaronai su krevetėmis) irgi Pibunsonkramo “pasiūlymas tautai”: nes krevetės buvo pigesnės nei mėsa, o makaronai – nei ryžiai. Karo metais – svarbu. O Tailando kinai (jų šalyje 15%) nuo Pibunsonkramo laikų “perkrikštyti” tajiškais vardais ir pavardėmis.

Tradicinio tajų teatro khon herojų kaukės. Dabar šis teatras, kuriame vaidinta išimtinai indų epas Ramajana, Tailande virtęs Ramakien, beveik nunykęs: bankoko vakarienės kruizas žadėjo, neva laukia spektaklis, tačiau teišėjo keli kaukėti aktoriai ir pasivaikščiojo kelias minutes

Tradicinio tajų teatro khon herojų kaukės. Dabar šis teatras, kuriame vaidinta išimtinai indų epas Ramajana, Tailande virtęs Ramakien, beveik nunykęs: bankoko vakarienės kruizas žadėjo, neva laukia spektaklis, tačiau teišėjo keli kaukėti aktoriai ir pasivaikščiojo kelias minutes

Ir tauta Tailande – tai tajai, be jokių ten politkorekcinių lankstymųsi. Siamo muziejuje pastatyta tokia “tajiškumo piramidė”, kur dalykai nuo tajiškiausių (Rama) išrikiuoti iki mažiausiai tajiškų. Tarp tų “tolimiausiųjų” – “musulmonas vyras”, “karenų tautybės moteris”, “kinų darbininkas”. Įsivaizduokite, koks būtų pasipiktinimas, jei kokiame lietuvybės muziejuje ant žemiausio laiptelio stovėtų “žydų pirklys” – bet Tailande vien tokia reakcija būtų nesuvokiamas pasityčiojimas iš tajiškumo. Ir vaikui akivaizdu, kad tajų tauta – tai tajai. Vieninteliai nekolonizuoti Pietryčių Azijoje! Vieninteliai per Antrąjį pasaulinį karą nepraradę teritorijų, nors kariavo pralaimėtojų pusėje! Beje, tajų pasaulyje daugiau, nei prancūzų, anglų ar italų.

Tiltas per Kvajaus upę, išgarsintas to paties pavadinimo filmo. Šis geležinkelis pravardžiuotas mirties geležinkeliu, nes Antrojo pasaulinio karo metais jį statė vakariečių belaisviai.

Tiltas per Kvajaus upę Kačanaburyje, išgarsintas to paties pavadinimo filmo. Šis geležinkelis pravardžiuotas mirties geležinkeliu, nes Antrojo pasaulinio karo metais jį statė vakariečių belaisviai ir tūkstančiai žuvo. Dabar Kačanaburio miestą lanko visi, besidomintys kinu ar karu ir kai keletą kartų per dieną tiltu važiuoja traukinys (nuotrauka), turi važiuoti be galo lėtai, nes žmonės stovi ant bėgių

Vakarai susitaikė su Pibunsonkramo grįžimu. Vakarams Pibunsonkramas buvo reikalingas. Nes Aziją siaubė naujas, dar neregėtas siaubas: komunizmas. Valstybės krito viena po kitos kaip domino kauliukai, žmonės žudyti milijonais (vien Kambodžoje komunistai per ketverius metus išžudė iki ketvirčio visų piliečių). Tajai susitelkė: armija, karalius, neradikalieji žmonės – ir atsilaikė prieš komunistus, kaip kadaise prieš kolonistus.

Pibunsonkramas baigė taip, kaip ir pradėjo – kariniu perversmu. Iki pat šiol kariniai perversmai – Tailando kasdienybė. Šiuo metu valdžią yra nuvertęs generolas Prajutas Čamoča. Štai, žiūrėk, visų TV kanalų visos transliacijos nutrūksta, įsižiebia užrašas “Nacionalinė taikos ir tvarkos taryba”, ir prabyla Prajutas (beje, su angliškais subtitrais – net čia Tailandas derinasi prie farangų). Nuo 1932 m. Tailandas turėjo 20 konstitucijų, nes kone kiekviena valdžia parašo savą. Nuolat kartojasi šitoks ciklas: “liaudis” išrenka kokius kairiuosius populistus, o “elito” remiama armija juos nuverčia, po kelių metų – vėl “grąžina demokratiją”. “Liaudies aktyvistai” vadinami raudonmarškiniais, “armijos šalininkai” – geltonmarškiniais ir šių grupių kruvini susirėmimai kartais palieka dešimtis lavonų. Aišku, ir raudonmarškiniai, ir geltonmarškiniai klaupiasi prieš karalių. Jo valdžia perversmams nepavaldi.

Karaliaus nuotraukų linija Hua Hino kurorto gatvėje

Karaliaus nuotraukų linija Hua Hino kurorto gatvėje

Tailando talentingiems ekscentrikams nėra lygių

Grandioziškumas Tailande neapsiriboja karaliumi ar politikais. Dažnas didesnis miestas ten turi bent vieną ekscentriką, visą savo laiką ir pinigus kišantį į kokį “gyvenimo projektą”, “šniūrais” traukiantį turistinius autobusus. Nieko keisto: rimtesni turistai jau persisotinę senovinėmis šventyklomis, paplūdimiais, valstybiniais muziejais – o kiekvienas toks “veikėjas” sukūręs kažką visiškai unikalaus.

Štai Čiang Rajaus miestas Tailando šiaurėje turi net tris tokius “talentingus keistuolius”. Garsiausias jų – dailininkas Čalemčajus Kositpipatas, kurio Baltoji šventykla Budizmo tiesas perteikia simboliškai: prisirišimą simbolizuoja iš bedugnės kylančios rankos, bereikalingą šaukimąsi didvyrių užuot kliovusis savo jėgomis – visokie anime herojai, Neo iš Matricos, Bušas su Bin Ladenu…

Čiang Rajaus baltoji šventykla

Čiang Rajaus baltoji šventykla. Autorius čia mėgino sukurti naują architektūrinį stilių, imantį įkvėpimo iš Tailando istorijos, bet jos nekopijuojantį. Tai tik pradžia – savininkas statys aštuonis tokius puošnius paties išgalvoto stiliaus pastatus, tarp jų krematoriumą

“Baltoji šventykla” vadinama rojumi, o kitapus miesto stūksantis Tavanio Dučanio “Juodasis namas” – pragaru: be didelės tvarkos ten suversti kaulai, kailiai, nudirtos gyvūnų odos ir, aišku, drožti peniai.

Prieš abu užmojais nublanksta Oub Cham muziejus, kur vietinių didikų palikuonis pastatė specialų namą savo antikvaro kolekcijai. Nors jei stovėtų šitoks kompleksas Lietuvoje – su dirbtine ola, su statulomis-fontanais kieme – tai apie jį žinotume visi.

Nong Khajaus mieste negali nepriblokšti Sala Keoku, įspūdingiausias pasaulyje mano regėtas skulptūrų parkas, kurį pastatė religinę sektą įkūręs savamokslis menininkas Luang Pu Bunlua Sulilatas.

Pora Sala Keoku skulptūrų

Pora Sala Keoku skulptūrų

Patajoje, tuo tarpu, ekscentrikai taškosi labiau pinigais, nei laiku ir talentu: milijonieriaus Leko Virjapanto Tiesos šventovė (105 m aukščio drožinėtas medinis pastatas, kurį užbaigti planuojama 2050 m.), kito milijonieriaus Panjos Čotitavano Ban Suchavadi, kuriam išvis trūksta apibūdinimų. Jo gyvenami rūmai, bet statyti kartu ir turistams. Yra šventykla, yra “valgyk kiek nori” bufetas, yra blizgančios freskos, aibė “europinių” skulptūrų (net Kristus ir Merlin Monro pakeltu sijonu!), nemokamas ryžių užpilas, o fantastiškai puošnioje didžiojoje salėje – auksiniai Budos ir auksinės vištos, mat tas milijonierius prasigyveno iš vištų fermų, nuolat reklamuojamų milžiniškuose ekranuose.

Europoje tokie rūmai sukeltų panieką, pavydą: “Ko čia tas milijonierius švaistosi auksais, verčiau kam paaukotų”. O Tailande tai normalu: žmonės net perka brangius bilietus, kad pasigerėtų Ban Suchavadi prabanga, ten pasimelstų. Būti turtingu Tailande šlovinga: žmogus to nusipelnė per praėjusius gyvenimus.

Ban Suchavadi interjeras

Ban Suchavadi interjeras

Net dažnas Tailando kaimas turi savo ekscentrikus, ypač tarp vienuolių. Štai vienas vienuolis nurodė būti palaidotas ant vėžlio – ir kaimiečiai stato vėžlio formos mauzoliejų. Kol tas nepabaigtas, vienuolio kūnas – nekremuotas.

Kitas vienuolis turistinėje Ko Samui saloje išvis pasakė: “Manęs nedeginkit, nelaidokit, padėkit lavoną šventykloje”. Ir “sėdi” tas papuvęs lavonas dabar lyg statula Vienuolio mumijos šventykloje, ir klaupias prieš jį žmonės, aukas neša (ypač saulės akinius, kad uždengtų akiduobes). O vakariečiai važiuoja pažiūrėti: toje saloje svarbesnių lankytinų vietų nėra.

Tajai klaupiasi prieš vienuoliuo mumiją. Įkritusios akiduobės uždengos saulės akiniais, tad populiaru jam paaukoti naujus akinius - tokių palei mumiją guli krūvelė

Tajai klaupiasi prieš vienuolio mumiją (už stiklo).

Čiang Majus ir autentiška Tailando šiaurė

Kol poilsiautojai ir pramogautojai džiaugiasi Tailando salomis, kurortais ir Bankoku, tie, kas save vadina “tikrais keliautojais” dažniausiai sako: “Mums labiausiai patiko šiaurė”. Ypač Čiang Majaus miestas ir aplinkinė gamta.

Kalnų kaimas Šiaurės Tailande, į kurį tenka važiuoti tajiškai stačiais keliais (silpnesnio variklio automobiliai vos užvažiuoja)

Kalnų kaimas Šiaurės Tailande, į kurį tenka važiuoti tajiškai stačiais keliais (silpnesnio variklio automobiliai vos užvažiuoja)

Turistų ten mažiau (juk vandenyno nėra). Bet pakankamai, kad būtų vakarietiškų viešbučių ir hostelių, kad vietiniai bent kažkiek mokėtų angliškai, o kelionių agentūros būtų parengusios aibę ekskursijų turistams: po senąsias šventyklas (įspūdingiausia – Wat Phra That ant Doi Sutep kalno), po aplinkinę gamtą.

Kainos ten žemesnės, patirtys – autentiškesnės. Štai už 1000 batų (~27 eurai) pirkome visos dienos ekskursiją: įspūdingas žygis drambliais šiems brendant upe, vėliau – plaukimas tradiciniais bambukiniais plaustais. Tuo tarpu Pukete už tą patį 1000 batų gavome tik pasiūlymą… prajoti drambliu mažą ratuką ant asfalto aplink Phantasea miestelį.

Bambukiniu plaustu praplaukiame pro dramblius

Bambukiniu plaustu praplaukiame pro dramblius. Vieną jų turistas prausia (vėliau šis jį apipurškė straubliu), kitais jojama

Mėgsta keliautojai Čiangmajuje išbandyti ir tajų kultūrą: tajiškų patiekalų gaminimo pamokas, pokalbius su vienuoliais, per kuriuos šie praktikuojasi anglų kalbą. “Mūsiškis” pasakojo vienuolyne apsigyvenęs dar dvylikos, atvyko iš Birmos. Pinigų neprašė, atversti į budizmą irgi nemėgino.

Tailando šiaurėje turistus vilioja ir Čiang Rajus (žr. skyrelį apie ekscentrikus aukščiau). Ir kalnai, jų Kalnų gentys, nors kas ten įdomaus, nesupratau: tiesiog skurdūs nutautėjusių tautinių mažumų kaimai. Labiausiai kalnų gentis išgarsino “ilgakaklės karenų moterys”, nuo mažens “ilginančios kaklus” žiedais. Tačiau mes nematėme nė vienos tokios, toli gražu net ne kiekviename karenų kaime jų yra, o ir tos daugiausiai – imigrantės iš Birmos.

Senosios Tailando sostinės – griuvėsių fanų Meka

Pakeliui iš Bankoko į Tailando šiaurę – abidvi senosios Tailando sostinės. Ajutaja yra beveik Bankoko priemiestis, Suchotajus – jau arčiau Čiang Majaus.

Trys iš daugybės stupų Ajutajoje

Trys iš daugybės stupų Ajutajoje

Jos nėra tokios senos, kaip kokie Romos ar Graikijos griuvėsiai, bet atrodo panašiai, mat buvo staiga apleisti dėl karų (Ajutaja) ar karalių valios. Tik meno stiliai labai saviti: pasvirusios niekam nerikalingos šventyklos, medžiais užaugusios Budų galvos.

Ajutaja – gyvas miestas, bet tarp šiuolaikinio chaoso vis išnyra senovė: Viduramžių stupa viduryje transporto žiedo, šventyklos liekanos pakelėje, skulptūros. Suchotajuje panašūs reliktai stūkso viduryje laukų, ant kalvų.

Medžio šaknų "praryta" Budos galva - vienas Ajutajos simbolių

Medžio šaknų “praryta” Budos galva – vienas Ajutajos simbolių

Abiejuose miestuose yra “centriniai archeologiniai parkai”, kur įėjimas mokamas, bet ne mažiau smagu ir atrasti šimtus net žemėlapiuose nepažymėtų ir neapmokestintų griuvėsių apylinkėse. Dviračiu, motociklu, automobiliu… Atstumai nemaži: juk Ajutaja, kol jos nesugriovė birmiečiai, buvo vienas didžiausių pasaulio miestų (sakoma, milijoninis).

Isanas, kur turistų dar prašo kartu fotorgafuotis

Jei galvojate, kad visas Tailandas – jau turistinė šalis, persigalvosite aplankę Isaną. Tai regionas sulig ketvirčiu Tailando. Viskas ten kaip po senovei: dauguma žmonių dirba gana nederlingame žemės ūkyje, vaikai migruoja į miestus, kad uždirbtų lėšų šeimai. Gyventojų – 22 mln., turistų – vos 200 000 per metus!

Vienuoliai renka aukas Dansajaus miestelyje

Vienuoliai renka aukas Dansajaus miestelyje

Ten toks Tailandas, koks buvo kadaise. Jokių “dvigubų kainų” užsieniečiams, parkavimas net didmiesčių centruose gausus ir nemokamas. Užtat nėra ir angliškų užrašų, angliškai nekalba net viešbučiuose. O tajų kalba labai sunki, nes toninė: reikšmę turi ne tik, kokias raides sakai, bet ir kokia “nata”. Man, neturinčiam klausos, taip ir nepavyko pramokti, tad Isanas buvo vienas nedaugelio užsienio kraštų, kur nesusišnekėjau beveik nė kiek. Tajams anglų kalba, beje, ne lengvesnė ir net tie, kurie moka, dažnai nesuprasi, ką mėgina pasakyti, “nukanda galūnes”, vienus priebalsius keičia kitais. Štai vienas norėjo pasakyti “Dabar perlipsime į kitą autobusą” (“We change our bus“), o pasakė “We train our baht” (Mes traukinys savo batus) – vakariečiai tik juokdamiesi skėsčiojo pečiais: “Mes pirkome bilietus autobusui, ne traukiniui”, “Mums nereikia keistis pinigų”. Net angliški užrašai gatvėse su aibe kurioziškų klaidų: nemokėdami lotynų rašto, tajai perrašydami net pakeičia raides į panašias: “attention” virsta “affenfion”, “u-turn” – “u tunr” ir t.t.

Lankytinos vietos Isane paprastos, bet žavios. Mekongo upė, dvyliktoji pagal ilgį pasaulyje, su savo pakrantės miesteliais, pakrantės promenadomis (Nong Chajus, Čiang Chanas). Apleistos Kmerų Imperijos šventyklos, tokios kaip Phanom Rung, po kurias romantiškai slampinėsi beveik vienas (kiti turistai tajai net paprašė kartu nusifotografuoti: pamatyti baltaodį jiems nauja).

Pimajus, viena Isano kmerų šventyklų

Pimajus, viena Isano kmerų šventyklų

Vietoje masinės “pramogų su gyvūnais industrijos” Isane – kaimai, kurių kaimiečiai nuo seno įpratę gyventi kartu su tam tikrais žvėrimis ir dabar linksmina turistus. Prie Surino lankėme Dramblių kaimą (beje, mėgina statyti “Dramblių pasaulį”, bet statybos užstrigusios), netoli Kon Keno – Karališkų kobrų kaimą.

Isaną, kaip ir visą Tailandą anapus didmiesčių ir kurortų, geriausia pažinti nuomotu automobiliu. Ne tik dėl sunkiai perprantamo viešo transporto, bet ir dėl to, kad tik taip turi laisvę sustoti prie kokio milžiniško pakelės Budos, prie “dvasių namų” parduotuvės, prie gražaus vaizdo į upę ar kalvas.

Vienas daugelio laivų-restoranų Mekongo pakrantės miestelyje Nong Chajuje

Vienas daugelio laivų-restoranų Mekongo pakrantės miestelyje Nong Chajuje

O labiausiai pribloškia tradicinės kasmetinės Isano šventės. Pagrįstos senais tikėjimais ir ritualais, bet kartu ir linksmos kiekvienam (viskas toje “Šypsenų žemėje” turi būti linksma, sanuk).

Sudalyvavome kasmetinėje Phi Ta Kon Dan Sajaus miestelyje. Tris dienas dieną-naktį nerimstančiame festivalyje. Štai 4 val. ryto šventikai kviečia upelio dvasią. Štai “dvasios” ateina: įspūdingi persirengėliai, priklausantys daugybei Phi Ta Kon klubų ir visus metus besiruošiantys šitam “karnavalui”. Štai gatvėmis nešiojami vienuoliai, štai šventės pažiba – 3 val. trukmės paradas su begale “dvasių mašinų”. Paskui – šokiai, šviesos, trys scenos (viena net šventyklos kieme), tarsi per kokį muzikos festivalį. Į dangų šaudomos “bambukinės raketos” (garsas ir šliūžė per dangų tikrai primena kosmodromą), puikavimasis nešvankiais kostiumais ir rankdarbiais. Persirengėliai niekad nepasitraukia, jų tik daugėja, skamba jų pavymui prisirištos skardinės…

Phi Ta Kon dvasios, užplūstančios Dansajaus miestelį

Phi Ta Kon dvasios, užplūstančios Dansajaus miestelį

Pernelyg paprasta pasakyti, kad Isanas – tai tikrasis Tailandas, mat iš tikro dauguma isaniečių – laosiečiai. Isanas greičiau – lyg sankryža tarp turistinio Tailando ir skurdesnių, bet kartu autentiškensių, mažiau nuvalkiotų kitų Pietryčių Azijos šalių: Laoso, Kambodžos, Birmos. Važiuodamas Tailande palei Mekongą, kitame krante net Laoso sostinę Vientianą gali pamatyti. Tik verta apsipurkšti nuo uodų: nors Tailande maliarija išnaikinta, skurdesnėse kaimynėse ji – dar gaji…

Mekongo upė. Kitame krante - Laosas

Mekongo upė. Kitame krante – Laosas

Tailandas – Aukso vidurys

Kai kuriems keliautojams norisi kirsti Mekongą, norisi patirti tą, gilesnę Pietryčių Aziją. Bet daugeliui Tailandas – aukso vidurys. “Kitur Pietryčių Azijoje įdomu kartą apsilankyti, o į Tailandą norisi grįžti ir grįžti” – ne kartą girdėjau ir puikiai suprantu šią mintį.

Tailandas jau nebėra “trečias pasaulis”, bet dar nėra ir “pirmas”. Transporte, viešbučiuose, restoranuose ir kitur viena šalia kitos Tailande tarsi plyti moderni “Japonija“, ir pigi “Indija” – ir dažniausiai gali rinktis abu variantus. Japonišką autobusą su wifi ir diskotekų žibintais ar indišką kelionę sukvežimio kėbule. Bet kurios pasaulio virtuvės restoranus japonams priklausančiame prekybos centre ar maisto turgų, kur tarp prekystalių pinigų prašo bekojai ar apdegę elgetos išluptom akim, o nosį “pjauna” autentiški aštrūs kvapai. Gali rinktis ir viską, kas tarp šių dviejų kraštutinumų.

Tiuninguotas Tailando autobusas. Viduje naktim žybsi diskotekų žibintai. Viskas Tailande turi būti "sanuk" (linksma)

Tiuninguotas Tailando autobusas. Viduje naktim žybsi diskotekų žibintai. Viskas Tailande turi būti “sanuk” (linksma)

Nedaug yra šalių, kuriose rastų ką veikti kiekvienas – nesvarbu, koks jo kelionės tikslas. Senukai ir šeimos čia gali tįsoti per dienas paplūdimiuose, “vakarėlių liūtai” šėlti per naktis, “kultūros rijikai” jaustis priblokšti pasinėrę į šitaip globalizacijos nesugadintą svetimą kultūrą, žygeiviai smagiai minti dviračiais per kalnų kaimus. Turtingieji gali maudytis 5* viešbučių ir restoranų prabangoje, o taupieji – atostogauti kelis kartus pigiau, nei Lietuvoje (išskyrus skrydžio bilietą). Keliaujantys nepriklausomai nesunkiai susiplanuos bet kokią kelionę, o norintieji organizuotų ekskursijų jas ras ant kiekvieno kampo.

Ne tik, kad visa tai yra Tailande – Tailande visa tai yra pasaulinio lygio!

Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Žvaigždutės rodo mano nuomonę apie tai, kurios išskirtiniausios. Galbūt šis žemėlapis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tailandą

Tailando lankytinų vietų žemėlapis. Žvaigždutės rodo mano nuomonę apie tai, kurios išskirtiniausios. Galbūt šis žemėlapis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Tailandą

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

| 8 komentarai

Viskas, ką girdėjote apie Kazachiją (Kazachstaną), tikriausiai jau pasenę.

Kazachijos aukštieji kalnai ir gilieji kanjonai vėl ranka pasiekiami: vizų nebereikia, iš Lietuvos – tiesioginiai skrydžiai, slidinėjimo kurortai – modernūs.

Kazachijos tarybinius miestus užgožė naujoji šalies sostinė Astana – it miražas staiga išdygęs moderniausias didmiestis visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Astanos centras

Astanos centras su miesto simboliu Baitereko bokštu

O Kazachijos stepėse gali lengviau nei anksčiau atrasti ir liūdnąją Lietuvos istoriją: juk į ten ištremta beveik 100 000 lietuvių ir tose vietose iškilo paminklai, muziejai.

Jei Kazachijos planai pasiseks, šalis taps tikru turistų magnetu. Bet kol kas ji dar visiškai neatrasta: keliaudamas po Kazachiją 22 dienas – nuo Astanos iki didžiausio miesto Almatos, po gulagus, stepes ir kalnus – kitų keliautojų beveik nesutikdavau, o kainas už viską mokėjau bemaž juokingas. Verta paskubėti!

Šarynės kanjono vaizdas

Nauja jurtų gyvenvietė turistams garsiajame Šarynės kanjone

Astana – fantastinė Kazachijos sostinė

Netikėčiausia Kazachijos vieta – Astana. Ji auga kaip ant mielių. 1997 m., kai į šį miestą perkeltą sostinė iš Almatos, jame gyveno tik 350 000 žmonių (mažiau, nei Kaune), šiandien – jau virš milijono. Todėl viskas Astanos centre nauja, modernu. Negalėjau patikėti, kad esu postsovietinėje erdvėje – jausmas tarsi Amerikoje. Stikliniai dangoraižiai, platūs prospektai, eilės prekybos centrų su garsiausiais prekių ženklais. Ir, kiek akis užmato, nė vieno sovietinio daugiabučio.

Visko, kas čia matosi, dar prieš 10 metų nebuvo. Gerai įsižiūrėjus ties horizontu dar gali įžvelgti tuščią stepę - bet ir ten kils miestas

Visko, kas čia matosi, dar prieš 10 metų nebuvo. Gerai įsižiūrėjus ties horizontu dar gali įžvelgti tuščią stepę – bet ir ten kils miestas

Tik jei Amerikos miestuose daugelis naujų pastatų gana paprasti – juk viskas susiveda į pinigus – tai iš naftos praturtėjusi Kazachija netaupo. Samdo Astanai garsiausius viso pasaulio architektus, kad šių unikalūs projektai garsintų jų sostinę visame pasaulyje.

Ko vertas vien Chan Šatyr prekybos centras, 150 m aukščio pasvirusi stiklinė palapinė, po kuria telpa ir atrakcionai, ir dirbtinis paplūdimys; tai – vienintelis mano matytas prekybos centras, kuris iš išorės nėra eilinė dėžutė, o tikras meno kūrinys.

Chan Šatyr prekybos centras. termometras viduje rodė +24. Taigi, net šalčiausiomis žiemomis kazachai gali maudytis po dangumi ar eiti į atrakcionus.

Chan Šatyr prekybos centras. termometras viduje rodė +24. Taigi, net šalčiausiomis žiemomis kazachai gali maudytis po dangumi ar eiti į atrakcionus.

Arba Baiterekas, apžvalgos bokštas, savo forma atkartojantis legendinį kazachų medį, į kurį mitinė paukštė Samruk sudėjo kiaušinį. Astanos architektūroje subtiliai derinamas modernumas ir tautinė prasmė…

Smagiausia pasivaikščioti pagrindine Nuržol gatve-bulvaru, iš kurio miesto peizažai itin gražūs. Nes pastatai Astanoje dėliojami ne bet kaip, o simetriškai, kad visa jų visuma būtų graži.

Anapus Kazmunaigaz dujų kompanijos (vieno Kazachijos ekonomikos ramsčių) štabo - Chan Šatyr prekybos centras

Anapus Kazmunaigaz dujų kompanijos (vieno Kazachijos ekonomikos ramsčių) štabo – Chan Šatyr prekybos centras

Kazachijos svajonėse Astana – ne tik Kazachijos sostinė, bet savotiška Europos ir Azijos jungtis.

Štai į Taikos ir susitaikymo rūmų, arba tiesiog piramidės sales, po tapytais taikos balandžiais ir greta žiemos sodo augalų, Kazachija sukvietė visų pasaulio religijų atstovus – kas trejus metus Astanoje dabar vyksta pasaulio religijų kongresas.

Salė piramidės viršūnėje. Mergina su kepure - gidė. Kazachijoje daugybė specialybių reikalauja uniformų ir į beveik visas įeina kepurės

Salė piramidės viršūnėje. Mergina su kepure – gidė. Kazachijoje daugybė specialybių reikalauja uniformų ir į beveik visas įeina kepurės

O 2017 m. Astana visas pasaulio šalis pakvietė į EXPO 2017 parodą pademonstruoti atsinaujinančios energijos technologinių proveržių. Paroda, per 3 mėn. sulaukusi 4 mln. lankytojų, užsidarė, bet centrinis rutulio formos EXPO pastatas dabar tarnauja kaip ateities energijos muziejus – toks ypatingas, kur jos galimybes demonstruoja šiuolaikinio meno kūrinius primenantys eksponatai.

EXPO 2017 pagrindinis paviljonas. Kiekvienas jo aukštas skirtas vis kitai ateities energijos rūšiai. Aplinkiniai EXPO paviljonai virto verslo akceleratoriumi. Iki 2017 m. čia buvo plyna stepė.

EXPO 2017 pagrindinis paviljonas. Kiekvienas jo aukštas skirtas vis kitai ateities energijos rūšiai. Aplinkiniai EXPO paviljonai virto verslo akceleratoriumi. Iki 2017 m. čia buvo plyna stepė.

Naktimis jau visas muziejus tampa ekranu. Štai ant jo rodomas žemės rutulys, štai jo šonais bėga užrašai ir vaizdai. Tokių pastatų-ekranų Astanoje vien pro mūsų buto langą matėsi septyni. Vienų jų fasaduose demonstruojami nuolatiniai ir nemokami šviesų ir vaizdų šou, kitų – reklamos, kartais per kelis gretimus dangoraižius iš karto. Stovėdamas tokių 30 ar 40 aukštų “ekranų” papėdėje jaučiausi tarsi tokioje lengvai fantastinėje realybėje.

Šiaurės pašvaistės ir Emerald Towers komplekso dangoraižiai Astanoje

Prabangūs Šiaurės pašvaistės ir Emerald Towers kompleksų dangoraižiai Astanoje, vieni aukščiausių šalyje. Šiaurės pašvaistėje nuomavomės butą. Sovietinis (ar postsovietinis) požiūris ten dar prasismelkia nebent gyventojų požiūryje į bendras erdves: normalu krauti lifto prieigose statybines medžiagas; savaime suprantama, kad ne kiekvienas liftas veikia normaliai, ne visos lemputės laiptinėje dega. Be to, į laiptinę patenkama per ‘prekybos centrą’, kuris labiau primena 1995 m. Lietuvos bazę ar universalinę parduotuvę

Astana – Eurazijos sostinė?

Miestų, iš naftos ar lošimų pinigų svajojančių tapti pasaulio sostinėmis, yra ir daugiau. Kai kurie jų pažengę toliau, nei Astana. Tačiau nuo Dubajaus ar Las Vegaso, Astana skiriasi tuo, kad čia viskas – labai pigu. Aišku, ne amžinai. Kazachija juk investuoja tikėdamasi, kad kada nors ir turistų į Astaną plūs lyg į garsiausius pasaulio miestus, o Baitereko ar Chan Šatyr unikalius kontūrus visi atpažins taip pat, kaip Eifelio bokšto ar Burž Al-Arab.

Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių architektų pasaulyje Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, "o simboliškai ir viso pasaulio", centre

Astanos simbolis Baitereko bokštas, sukurtas vieno žymiausių pasaulio architektų Normano Fosterio. Pasak kazachiškų tinklapių, šis bokštas pastatytas Eurazijos, “o simboliškai ir viso pasaulio”, centre

Astana išties galėtų būti puikus miestas savaitgalio kelionei. Net jeigu patys brangiausi bilietai į nuostabią Astanos operą su puikia akustika kainuotų daugiau nei dabartinius 5 eurus (pigiausi bilietai, beje, – 50 eurocentų). O Astanos cirko 2 val. šou kainos prasidėtų ne nuo 2 eurų. Tereikia pigesnių skrydžių, kokie yra į Europos didmiesčius. Atstumas Vilnius-Astana juk – ne ką didesnis nei Vilnius-Madridas, o į Madridą keliaujama masiškai.

 Astanos opera, pastatyta italų architektų, vienas brangiausių Astanos statinių. Būnant viduje sunku patikėti, kad pastatui ne keli šimtmečiai, o vos keli metai

Astanos opera, pastatyta italų architektų, vienas brangiausių Astanos statinių. Būnant viduje sunku patikėti, kad pastatui ne keli šimtmečiai, o vos keli metai

Kas gali pakišti koją Kazachijos svajonėms – klimatas. Astana – antra šalčiausia sostinė pasaulyje (po Mongolijos Ulan Batoro). Tiesa vasaros ten – net karštesnės nei Lietuvoje. Užtat žiemos – stingte stingdančios: yra buvę net -52 laipsniai, o -40 laukia kasmet. Dėl stepių vėjo atrodo dar šalčiau. Mes lankėmės kovo ir balandžio sandūroje, kai žiemos sniegai pamažu tirpo – bet net kai temperatūra siekdavo vos kokius -2, ledinis vėjas kaulus vėrė. O naktimis krisdavo ir iki -17: visoje Kazachijoje dienos-nakties temperatūra skiriasi labai smarkiai, nes vandenynas šitaip toli. Net naujieji grindiniai, pastatų fasadai sunkiai atlaiko: nemažai plytelių jau nusproginėjusios. O šaltą rudens ar pavasario rytą fantastiškai garuoja net nespėjusios užšalti balos.

Obeliskas Kazachų tautai ir du gemetrinių formų nauji pastatai iš šonų žiemišką Astanos balandį

Obeliskas Kazachų tautai ir du gemetrinių formų nauji pastatai iš šonų žiemišką Astanos balandį

Bet man Astanos klimatas žavus. Tame mieste – o ir visoje Kazachijoje – yra keturi tikri metų laikai. Tikros gilios žiemos, kai mėnesių mėnesius sniegas niekada nenutirpsta (ne taip, kaip Lietuvoje). Paskui, po Nauruzo (kovo 21 d. švenčiama pavasario šaukimo šventė, itin populiari Kazachijoje) – atolydžio savaitės, tada – lapų išsprogimo, stepių žydėjimo, paskui karšta karšta vasara, tada – sparčiai šaltėjantis ruduo, vėl žiema. Garantuotos baltos Kalėdos ir naujieji metai. Bet net ir jų metu Chan Šatyr dirbtiniame paplūdimyje klimatas – tropinis, ir gulėdami ant iš Maldyvų pargabento smėlio kazachai per stiklinę sieną stebi siaunčiančias pūgas.

Nauruzo papuošimai. Jie Kazachijos miestus puošia gerą mėnesį, kaip pas mus Kalėdų eglutės. Astanoje kovo pabaigoje jie atrodė visai ne vietoje: kokios čia gėlės, kai speigas? Bet viskas Kazachijoje pasikeitė stebėtinai greitai, sniego patalas virto purvu ir gatvių ežerais, ir balandžio viduryje Almatoje jau laukė +21 temperatūra

Nauruzo papuošimai. Jie Kazachijos miestus puošia gerą mėnesį, kaip pas mus Kalėdų eglutės. Astanoje kovo pabaigoje jie atrodė visai ne vietoje: kokios čia gėlės, kai speigas? Bet viskas Kazachijoje pasikeitė stebėtinai greitai, sniego patalas virto purvu ir gatvių ežerais, ir balandžio viduryje Almatoje jau laukė +21 temperatūra

Turtingi kazachai. Lietuviams net Kazachijos prabanga nekainuoja daug, bet daugelis kazachų uždirba bent perpus mažiau, nei lietuviai. Tą pradedi suprasti nuvažiavęs į “senąją” Astanos dalį kitapus Išymo upės. Tą, kurią pastatė sovietai, kai miestas dar vadinosi Celinogradu ir buvo širdis sovietinės “plėšinių (celiny) įsisavinimo” programos, kuomet milijonai rusų suvežti užsėti derlingų Kazachijos stepių. Kaip ir daugelis sovietinių projektų, šitas įspūdingai žlugo: kai 1956 m. buvo nuimtas rekordinis derlius, sovietai susivokė nepastatę jam pakankamai sandėlių ir daug javų tiesiog supuvo; tuo tarpu vėlesniais metais derliai vis mažėjo ir mažėjo, nes sovietai, visąlaik sodindami vieną kultūrą, taip nualino puikiuosius kazachiškus dirvožemius, kad šie tapo visiškai eiliniais ir “didieji plėšinių derliai” nukeliavo užmarštin. Tik atvežtieji rusai pasiliko ir iki šiol Kazachijos šiaurėje dominuoja…

Kone kiekviename sovitiniame mieste visi vamzdžiai driekiasi atvirai, virš gatvių. Čia - labai tipinis Malinovkos/Akmolo vaizdas

Kone kiekviename sovietiniame mieste visi vamzdžiai driekiasi atvirai, virš gatvių.

Nebe Astanoje. Šiame mieste sovietų laikais gyveno 70% rusakalbių, bet, perkėlus sostinę, jau 65% kazachų. Tačiau vos išvažiuoji kur baigiasi paskutinės statybų aikštelės ir prasideda dyka stepė ir tavęs laukia daug liūdnesni – ir rusiškesni – miesteliai. Pavyzdžiui, Akmolas, vietinių rusų dar dažnai vadinamas sovietiniu Malinovkos vardu. Tarybiniai daugiabučiai, tarybinė kavinė, naujas akmuo su vien rusišku užrašu “čia stovės paminklas socialistinio darbo didvyriui Ivanui Ivanovičiui Šarfui”. Ir tarybinis moterų lageris ALŽIR: kalėjimas, kuriame sovietai kalino “tėvynės išdavikų” (t.y. politinių kalinių) žmonas ar seseris vien todėl, kieno giminaitės jos buvo. 1507 pastojo ir pagimdė, išprievartautos sargybinių, o vaikus gaudavo paauginti tik iki kelerių metų – tuomet šie keliaudavo į sovietinius vaikų namus.

Šiandien ALŽIR lagerio vietoje – gražūs monumentai, muziejus. Yra net atskiras paminklas ten kalėjusioms lietuvėms. Bet tai – tik lašas toje kančios jūroje, kuria buvo lietuviams virtusi Kazachija pokariu, ir kurią šiandien keliaujant po Kazachiją pažinti ne tik įdomu, tačiau ir prasminga.

Alžir memorialas, primenantis čadrą, kurias sovietai privertė kazaches nusirengti. Ir dabar nedaug kas jas vilki.

Alžir memorialas, primenantis čadrą, kurias sovietai privertė kazaches nusirengti. Ir dabar nedaug kas jas vilki. Akmenys į šonus nuo memorialų skirti atskrioms tautoms, tarp jų – lietuvėms.


Kazachija – geriausia vieta atrasti sovietines tremties vietas

Žiauriausią XX a. Lietuvos istorijos periodą dažnai vadiname “Tremtys į Sibirą”. Tačiau iš tikro net apie 80 000 lietuvių (kas penktas tremtinys) gyvuliniais vagonais išvežti ne į Sibirą, o į nedaug mažiau atšiaurias Kazachijos stepes. Ten veikė didžiulės Gulagų – sovietinių koncentracijos ir prievartinio darbo stovyklų – sistemos.

Vien Karlago lageriui buvo pavaldžios žemės, didesnės už Lietuvą, po kurias “išmėtyti” ištisi lagerio miesteliai. Kiekviename – šimtai ar tūkstančiai kalinių, priverstų triūsti tokius pavojingus, sunkius ir kenksmingus sveikatai darbus, kad jų niekas sveiku protu nebūtų sutikęs imtis. Mirtingumas siekdavo 30% per metus ir daugiau.

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, prie Žezkazgano. Lietuviai paminklus saviškiams pradėjo statyti dar ~1990 m. (iš tų laikų - nugriuvęs kryžius), vėliau plėtė. Šie paminklai apaugo ir kitų tautų paminklais (dešinėje)

Paminklas lietuviams tremtiniams Kingyre, prie Žezkazgano. Lietuviai paminklus saviškiams pradėjo statyti dar ~1990 m. (iš tų laikų – nugriuvęs kryžius), vėliau plėtė. Šie paminklai apaugo ir kitų tautų paminklais (dešinėje)

Būtent Kazachija dabar yra šalis, kur tą liūdną mūsų istorijos dalį pažinti lengviausia. Juk į Rusiją (Sibirą) reikia vizų, Rusijoje tremties vietos dar tolimesniuose užkampiuose, į kai kuriuos jų užsieniečiai dar ir šiandien neįleidžiami. Ir juoduosius Sovietų istorijos puslapius rusai mėgina pamiršti ir slėpti.

Tuo tarpu Karlago lagerio žemės – vos 260 km (~3,5 val. traukiniu) nuo sostinės Astanos. Tenai stūkso gyvas Karagandos miestas (400 000 gyv.). Kaip ir daugelio tokių pramoninių Kazachijos miestų nykius daugiabučius ir socialistinėmis skulptūromis puoštus valdžios pastatus prievarta sumūrijo tremtiniai.

Šachtininkų kultūros rūmai - vienas dar Stalino laikais tremtinių sumūrytų Karagandos pastatų

Šachtininkų kultūros rūmai – vienas dar Stalino laikais tremtinių sumūrytų Karagandos pastatų

Karagandoje ligi šiol gyvena šimtai lietuvių – taip ir negrįžusių Lietuvon tremtinių vaikai ir vaikaičiai. Pergyvenę sovietmetį rusiškai jie kalba geriau, nei lietuviškai, bet Kazachijai tapus nepriklausoma įkūrė lietuvių muziejų, o lietuvių restoranas “Litovskij dvor” meniu siūlo cepelinus. Įdomi Šv. Juozapo katalikų bažnyčios (anksčiau – katedros) istorija: juk religinių pastatų sovietiniame mieste būti negalėjo. Tačiau greitosios pagalbos vairuotoju dirbęs lietuvis kunigas Dumbliauskas išgelbėjo kažkokį funkcionierių ir, šiam pasisiūlius atsidėkoti, paprašė verčiau suteikti leidimą pastatyti vienintelę regione bažnyčią. Šitaip bažnyčia iškilo dar 1980 m., per gilų Brežnevo sąstingį.

Karagandos 'Lietuvių dvarkiemis'

Karagandos ‘Lietuvių dvarkiemis’

Aišku, lietuviai – tik viena tragiško likimo tautų. Į Karagandos apylinkes tremti ir vokiečiai (jų – daugiausia), ukrainiečiai, korėjiečiai, turkai, čečėnai… Visų jų kultūrų gabalėliai sunešti į modernius Draugystės rūmus, kuriuos savo tautinėms mažumoms neseniai pastatė Kazachijos valdžia – ir tautų muziejus ten yra.

Karlago kaliniai laikyti ne pačioje Karagandoje, o plikose, vėjuotose ir atšiaurios aplinkinėse stepėse. Iš daugumos lagerių neliko nieko: barakai sugriuvo, o duobių, į kurias pilti nuvarytų kalinių lavonai, vietų niekas nebeprisimena (o kas prisimena – tyli) – arba jos atsidūrė tvenkinių dugne. Laimė, išliko bent Spasko lagerio kapinės – Sovietų Sąjungai sugriuvus, tas plynas laukas paženklintas antkapiais, kiekvienas kurių skirtas ne atskiram ten palaidotam žmogui (kas jau beprisimins visų bedalių pavardes!), tačiau kentėjusiai tautai. Antkapių – keliasdešimt: net japonų, italų, ispanų. Vien lietuviai “saviškiams” pastatė keturis (daugiausiai iš visų tautų). Ir pirmąjį paminklą, nuo kurio ir prasidėjo šis memorialas, 1990 m. pastatė būtent lietuviai.

Spasko “tautų kapinės”. Kairėje – latvių, per vidurį – vienas lietuvių paminklų. Pakako vien išlipti iš autobuso stotelėje (labiau – šalikelėje, kur stoja du autobusai per dieną), kad pajusčiau stepės atšiaurumą (didžiulis vėjas!) ir nykumą (nieko aplink, tik karo bazė buvusiam gulage, jokių augalų) – nors jau buvo balandis

Priemiestiniai Karagandos autobusai nuvežė ir iki Dolinkos, kur puošniame stalininiame pastate su sodu ir fontanu “darbavosi” Karlago viršūnėlės. Nepriklausomas Kazachstanas ten įkūrė modernų muziejų su videoįrašais, dioramomis. Teko girdėti, kad jame gidauja NKVD-istų vaikai, o ir baisiausi faktai apie lagerį atrodo kiek “užtušuoti”, bet jau vien milijoninės statistikos pakanka, kad suvoktum, kaip viskas baisu..

Gulago štabas Dolinkoje

Gulago štabas Dolinkoje

Žezkazganas – beprasmiškas sovietinis miestas

Bet labiausiai visą anos sistemos siaubą ir beprasmybę pajutau dar giliau stepėse, naktiniu traukiniu nuvykęs į Žezkazgano miestą, kuriame veikė Steplago lageris, išgarsintas 1954 m. įvykusio kruvino Kingyro sukilimo. Ir Rudnyko kasyklų gyvenvietę, kurioje kalinta daugiausiai Steplago kalinių. Jų kruvinu darbu išmūryti pastatai apleisti ir masiškai griaunami, palei gatves pūpso griuvėsių krūvos. Tik pamatęs puošnius stalininius vartus iš plynos, mašinų ratais išdraskytos dykynės, supratau, kad ten būta miestelio parko. Vos pavyko atrasti taką į miestelio kapines, kur stovi paminklas lietuviams (net vietiniai nežinojo kaip ten nueiti). Jei domina tokios apleistos vietos, paskubėkite – numatoma, kad visas miestelis per keletą metų virs griuvėsiais, paskui – kasybos karjeru.

Griūvanti Rudnyko gyvenvietė

Griūvanti Rudnyko gyvenvietė

Žezkazgano (80 000 gyv.) “šlovės” laikai irgi jau praeityje. Nors “Kazachmys” kasybos kompanija visaip stengiasi palaikyti bent minimalų miesto įvaizdį (nupirko autobusus, remia “Šachtior” futbolo komandą, pastatė pirmąją ir vienintelę cerkvę), ir aklas mato: nuo pat nepriklausomybės gyventojų skaičius mažėja, dar 1997 m. panaikinta Žezkazgano sritis, o miesto vienintelis realus darbdavys – baisios pajuodusios sovietinės gamyklos ir šachtos, supamos milžiniškų gamybinių atliekų kalnų ir ryškiaspalvių balų (kas ten pilama?). Sutikta vietos rusė puolė skųstis, kaip prie sovietų buvo geriau, kaip kazachai nemoka tvarkytis: net miesto bulvaras – tas, kuriame stūkso milžiniški paminklai kosmonautams bei “Žezkazgano pirmiesiems statybininkams” – štai kaip liūdnai atrodo, jo medeliai išlaužyti.

Vienas didžiųjų paminklų Žezkazgano bulvare. Šitas pasirodė įdomiausias. Dar tame bulvare ieškojome kosmonautų muziejaus, bet taip ir neradome (ne visi vietiniai jį ir žinojo, kiti kreipė į kažkokį kiemą). Čia - vienas nedaugelio keliavimo po neturistines šalis minusų

Vienas didžiųjų paminklų Žezkazgano bulvare. Šitas pasirodė įdomiausias. Dar tame bulvare ieškojome kosmonautų muziejaus, bet taip ir neradome (ne visi vietiniai jį ir žinojo, kiti kreipė į kažkokį kiemą). Čia – vienas nedaugelio keliavimo po neturistines šalis minusų

Bet tiesa ta, kad kazachai patys niekada nebūtų nė norėję statyti Žezkazgano. Kaip ir daugelis tokių Kazachijos miestų, jis – pastatytas pagal rusų projektą tremtinių rankomis tam, kad tiektų žaliavas sovietinei sistemai ir karo mašinai. Per tokius miestus, kaip Žezkazganas, kazachų žemės – užterštos, kazachų tauta “atskiesta” milijonais rusakalbių. O Kazachijos valdžiai iki šiol sunkiai sekasi įtikinti potencialius turistus, kad jų šalis – jau moderni ir vis dar laukinė (gerąja prasme), o ne vien nuobodžių tarybinių pramoninių miestų kratinys, kuriame gyvena Boratai.

Satpajevo miestas prie Žezkazgano. Tokia, daugybės užsieniečių stereotipuose, yra visa Kazachija.

Satpajevo šachtininkų miestas prie Žezkazgano. Tokia, daugybės užsieniečių stereotipuose, yra visa Kazachija, tačiau tos žinios keliais dešimtmečiais pasenusios

Kazachija rusišką rūbą nusimeta labai iš lėto

Daugelio į Kazachiją atitremtų tautų kančios – gana menkos, palyginus su tuo, ką sovietmečiu patyrė patys kazachai. Sovietai uždraudė jų klajokliškas tradicijas, suvarė į kolūkius, o tada atėmė jų maistą. Šitaip per dvejus metus badu išmarinta trečdalis visų kazachų. 1926 m. Sovietų Sąjungoje gyveno 4 mln. kazachų, 1937 m. – tik 2,7 mln., nepaisant milžiniško gimstamumo. Ir pasaulis šį genocidą pamiršo. Kazachai niekada neturėjo didžiulės diasporos, kuri būtų galėjusi visiems jį priminti…

Paminklų sovietų aukoms pamažu atsiranda, bet nei dydžiu, nei vieta jie neprilygsta 'Didžiojo tėvynės karo' memorialams, kaip šis Almatos Panfilovo parke. Didžiuoju tėvynės karu sovietai vadino Antrajį pasaulinį karą, o Kazachijoje šis pavadinimas dar nelogiškesnis, nei Lietuvoje: juk naciai nė nemėgino užimti Kazachijos, tai kokios tėvynės karas? Šimtai tūkstančių kazachų tiesiog priverstinai išvežti ginti Rusijos ir už ją sudėjo galvas

Paminklų sovietų aukoms pamažu atsiranda, bet nei dydžiu, nei vieta jie neprilygsta ‘Didžiojo tėvynės karo’ memorialams, kaip šis Almatos Panfilovo parke. Didžiuoju tėvynės karu sovietai vadino Antrajį pasaulinį karą, o Kazachijoje šis pavadinimas skamba itin keistai: juk naciai nė nemėgino užimti Kazachijos, tai kokios tėvynės karas? Šimtai tūkstančių kazachų tiesiog priverstinai išvežti ginti Rusijos ir už ją sudėjo galvas

Ir visi trėmimai kazachams pakenkė ne mažiau, nei pačioms ištremtoms tautoms. Savo tėvynėje kazachai paversti mažuma – 1959 m., po bado, trėmimų, plėšinių įsisavinimo, jie besudarė 30% Kazachijos žmonių (rusai – 43%) ir atrodė, kad kazachų tauta – jau pasmerkta. Vis daugiau grynakraujų kazachų šeimų, ypač šiaurės ir rytų miestuose, su kitais kazachais ir net savo vaikais ėmė šnekėti rusiškai – iš kazachų kalbos matė mažai naudos.

Nuo to laiko situacija kiek pagerėjo. Daug tremtinių grįžo į Tėvynes mirus Stalinui, dauguma likusiųjų – griuvus Sovietų Sąjungai. Po 1990 m., nenorėdami gyventi kazachų valdžioje, milijonai rusų pasuko į Rusiją. Be to, “europiečių” gimstamumas sumažėjo, o kazachų šeimos lig šiol gimdo po tris vaikus. Šitaip kazachai dabar jau vėl sudaro 63% kazachstaniečių.

Kazachų kančios vietos rusai iki šiol nesupranta. Kai kurie jų net važinėja mašinomis su lipdukais su Stalino veidu

Kazachų kančios vietos rusai iki šiol nesupranta. Kai kurie jų net važinėja mašinomis su lipdukais su Stalino veidu bei kūjais su pjautuvais

Visgi, kai Kazachija 1991 m. paskelbė nepriklausomybę (paskutinė iš Sovietų Sąjungos šalių), rusakalbių joje dar gyveno gerokai daugiau nei kazachų. Bet kokie bandymai paskelbti kazachų kultūrą pagrindine galėjo sukelti pilietinį karą, surusėjusios šiaurės siekį prisijungti prie Rusijos (kaip atsitiko Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje).

Todėl Kazachija šalies “išrusinimą” vykdė labai lėtai. Senieji miestų ir gatvių pavadinimai grąžinti ne visi iš karto, o kelių dešimtmečių eigoje. Tik nuo 2018 m.(!) Kazachijos vyriausybėje ir parlamente kalbama vien kazachiškai (iki tol kalbėta ir rusiškai). Ir tik nuo 2025 m. žadama pradėti kazachų kalbą rašyti nebe rusų primesta kirilika, o lotynų raidynu. Sovietiniams genocidams skirti stendai jau yra daugelyje muziejų – tačiau dydžiu juos dar lenkia “tarybinių didvyrių” nuotraukų eilės ar sovietinių kosmonautų veidai. Muedzinų šauksmas girdisi tik ten, kur pastatyta mečečių (jų – mažai, nors ir didelės). Karagandos aikštėje vis dar niekas nenuvertė Lenino paminklo.

Lenino statula Karagandoje. Kituose miestuose jų jau nematėme: pavyzdžiui, Žezkazgane ant buvusio Lenino postamento pastatytas raitas kazachų didvyris. Almatoje Lenino skulptūra iš pagrindinės aikštės patraukta, kartu su kitais sovietiniais paminklais, į aikštelę tarybiniame rajone, tarnaujančią kaip mini-Grūto parkas.

Lenino statula Karagandoje. Kituose miestuose jų jau nematėme: pavyzdžiui, Žezkazgane ant buvusio Lenino postamento pastatytas raitas kazachų didvyris. Almatoje Lenino skulptūra iš pagrindinės aikštės patraukta, kartu su kitais sovietiniais paminklais, į aikštelę tarybiniame rajone, tarnaujančią kaip mini-Grūto parkas.

Rusų kalbą Kazachijoje moka visi (net kaimo berniukas kazachiukas su mumis kalbėjo puikia rusų kalba). Ir to keisti nežadama: rusų kalba mokoma nuo pirmos klasės, o jos egzaminas būtinas norint stoti į bet kurį universitetą.

Tačiau valdžia nori, kad kazachstaniečiai (ne vien kazachai) išmoktų ir kazachiškai. Kol kas naudos iš to dar vis mažai: kas parašyta kazachiškai, rašoma ir rusiškai. Ant valstybinių iškabų. O ant privačių dažnai – vien rusiškai. Ir net sostinės Astanos valstybinės operos ar cirko kazachai pranešėjai daugumą informacijos sako rusiškai, o kazachiškai įterpia tik šį bei tą “dėl vaizdo”. Bet prieš 20 metų nebuvo ir to.

Viena naujųjų didžiųjų Astanos mečečių

Viena naujųjų didžiųjų Astanos mečečių. Religijos atžvilgiu Kazachija laikosi atsargiai (oficialiai – bijo islamistų, tikrovėje gal – ir alternatyvios nuomonės), tačiau leido pastatyti kelias įspūdingas mečetes

Nazarbajevo valdžioje – tarptautinė Kazachija

Kazachija keičiasi lėtai, bet užtikrintai, nesigrąžydama atgal. “Buvau Baltarusijoje, ten viskas – kaip Sovietų Sąjungoje” – sakė vienas Almatos prekeivis, tarp eilučių duodamas suprasti, kad Kazachija nuo to jau – labai toli. Iš tikro.

Kazachija gali sau leisti neskubėti. Nes nuo pat 1989 m. už jos vairo stovi vienas žmogus – Nursultanas Nazarbajevas, ir jis savo šalį veda vienos konkrečios vizijos keliu. Skambiai pavadintos jo programos – “Kazachstanas 2050”, “100 konkrečių žingsnių”, “Ateities kelias” – skelbiamos nuo daugybės plakatų kiekviename mieste. Nors pagal Konstituciją prezidentas gali būti renkamas tik du kartus, Nazarbajevui padaryta išimtis – taigi, jis valdys, kiek sveikata leis.

Nazarbajevas prižiūri Astanos statybas. Paveikslas Pirmojo Kazachijos prezidento muziejuje

Nazarbajevas prižiūri Astanos statybas. Paveikslas Pirmojo Kazachijos prezidento muziejuje Astanoje. Apskritai, Nazarbajevas ‘valdo kalbomis’: pakanka jam pasakyti savo kalboje, kokia valstybės kryptis, ir valstybinių įstaigų tarnautojai iškart, be jokių tiesioginių įsakymų, mąsto, kaip ta kryptimi pasukti jų darbo sferas, o geriausias kalbos citatas kabina koridoriuose

Nazarbajevo vardas ir veidas Kazachstane – visur. Jei atskrisite į Astaną, leisitės Nazarbajevo oro uoste, o pakeliui į centrą pravažiuosite įspūdingą Nazarbajevo universitetą. Naujajame įspūdingo dydžio Nacionaliniame muziejuje jis paminėtas daugelyje stendų, o dideliuose ekranuose rodomi muziejaus filmai – viena kitą keičiančių Nazarbajevo citatų kiekviena įmanoma tema serijos ir tokie faktai kaip: “Nusultano Nazarbajevo dėka, Kazachstanas daugeliu atžvilgiu lyderiauja NVS”, “Kazachijos vėliavą vienbalsiai patvirtino parlamentas, o erelį pasiūlė įdėti Nursultanas Nazarbajevas” ir t.t.

Beje, Astanoje dar veikia ir Pirmojo šalies prezidento muziejus (ten – dovanos Nazarbajevui, buvęs Nazarbajevo kabinetas), “Pirmojo šalies prezidento – Tautos vado biblioteka”. Net įspūdingo Paminklo Kazachijai, pavaizduoto ant Kazachijos tengių banknotų, postamento garbingiausioje vietoje – Nazarbajevo bareljefas, o Baitereko viršūnėje sugalvotas ištisas ritualas: turistai deda savo ranką ant Nazarbajevo rankos įspaudo, tuo pačiu tolumoje stebėdami įspūdingą Kazachijos prezidentūrą “Ak Orda”. Tarsi pasisveikina su Tautos vadu.

Baitereko viršūnėje kazachai fotografuojasi su savo ranka ant Nazarbajevo rankos įspaudo

Baitereko viršūnėje kazachai fotografuojasi su savo ranka ant Nazarbajevo rankos įspaudo

Išradinga ir įdomu. Tačiau įvairiai pavadinti “Nazarbajevo nuotraukų ir citatų muziejai” greitai ima kartotis. Jei nusibos, venkite “šiuolaikinės Kazachijos” salių. Šiuolaikinę Kazachiją geriausiai pamatyti lauke, ypač Astanoje. O štai Viduramžių Kazachija likusi beveik vien muziejuose. Nuostabūs skitų auksakalystės darbai ir garsusis “Auksinis žmogus” – tauriojo metalo įkapės, vienas Kazachijos simbolių. Kiekviename save gerbiančiame Kazachijos muziejuje – jo kopija (už teisę ją pamatyti kartais reikia mokėti papildomai).

Matant tokius asmenybės kultus kitose šalyse (pvz. Sirijoje), kartais pasidaro pikta ar liūdna. Bet, pravažiavus Kazachiją, atrodo, kad Nazarbajevas didelės dalies liaupsių nusipelnė. Jo Kazachija – sparčiai praturtėjusi, palikusi toli už nugaros visą likusią Vidurinę Aziją. Sakote, turint naftos tai paprasta? Pažvelkite į Venesuelą, kuri naftos turi daugiau, o vis giliau nyra į skurdo liūną. Klestėjimui reikia ir išmintingos politikos, rinkos laisvės. Ir Nazarbajevo politika, priešingai daugeliui diktatūrų – labai atvira pasauliui, kupina įdomių idėjų.

Pastatai-vartai Astanos Nuržol bulvare. Viename jų - Kazachijos fondas, investuojantis iš gamtinių išteklių gautas lėšas

Pastatai-vartai Astanos Nuržol bulvare. Viename jų – Kazachijos fondas, investuojantis iš gamtinių išteklių gautas lėšas

Kazachijoje sutikti lietuviai verslininkai visi kaip vienas kalbėjo, kad, turint idėjų, verslauti Kazachijoje paprasčiau nei Lietuvoje – netgi būnant nevietiniu. Ir korupcija, išskyrus kyšių kaulijančius kelių policininkus, Kazachijoje menksta, ir kitų sovietinių baubų, kaip išgėrinėjimo darbe, beveik neliko. “Naujųjų” lietuvių imigrantų – daugiausiai profesionalų ir verslininkų – Kazachijoje jau gal 1000. Yra net Vilnius-Almata architektų grupė, projektuojanti prestižinius pastatus. O dar labiau nustebino, kad Kazachijos geležinkelių valdybos pirmininkas – irgi iš Lietuvos. Nazarbajevas nori matyti užsieniečius net valstybinėse institucijose, trokšta, kad kazachai perimtų užsieniečių gebėjimus: nuo pat 1993 m. vyksta bolašak programa – už valstybės pinigus talentingiausi kazachai siunčiami studijuoti į Europą, JAV, turtingąsias Azijos šalis (už tai turi paskui 5 metus dirbti Kazachijoje).

Nazarbajevo vizijoje – tarptautinė, trikalbė Kazachija. Kur kiekvienas kazachstanietis, nepamiršęs rusų kalbos, mokės ir kazachiškai, ir angliškai. Kol kas, tiesa, angliškai nesusišnekėsi beveik niekur. Pamatę baltaodį, kazachai iš karto preziumuoja, kad esi rusakalbis. Net kai kalbindavau kazachiškai, atsakydavo rusiškai.

Astanos gyvenamųjų namų kompleksas 'Miesto romansas', kur derinama vietinė bei Europos istoristinė architektūra

Astanos gyvenamųjų namų kompleksas ‘Miesto romansas’, kur derinama vietinė bei Europos istoristinė architektūra

Kazachija – didesnė už Vakarų Europą

Kazachijos dydį sunku suvokti. Žinojau, kad tai – devintoji pagal dydį pasaulio valstybė. Bet išgirdęs, kad Kazachijos vakarinė dalis yra arčiau Berlyno, nei Kazachijos rytų, vis viena puoliau tikrinti gaublyje: skambėjo neįtikėtinai. Įsitikinau – tiesa. Jei Kazachijos kontūrus “uždėti” ant Europos žemėlapio taip, kad vienas jos kampas būtų Lietuvoje, tai kitas kampas siektų Ispaniją, trečias – Londoną, o ketvirtas – Stambulą.

Kazachijos kontūrai (mėlyni) uždėti ant Europos žemėlapio

Kazachijos kontūrai (mėlyni) uždėti ant Europos žemėlapio. Mastelis – vienodas.

Todėl kelionės per Kazachiją trunka ilgai. Traukinys tarp didžiausių jos miestų Astanos ir Almatos važiuoja bent 13 valandų (atstumas – ~1250 km). Čia tas naujasis, modernus, ispaniškas “Talgo Express”. Į mažesnius miestus kursuoja seni lėtesni traukiniai ir atstumai ten gali būti skaičiuojami paromis (tarkime, traukinys Oralas-Almata važiuoja 60 valandų (pustrečios paros), 2720 km).

Ilgiausiai, kiek važiavau aš – 16 val., ~750 km (Astana-Žezkazganas). Tas dundėjimas nesibaigiančiomis stepėmis po ryškiomis žvaigždėmis, tik karts nuo karto tolumoje anapus lango išvystant elektros šviesą – dar viena labai kazachiška patirtis. Romantiškiausia ji – naujosios Pirmosios klasės dvivietėse kupė (po penkias vagone, geriausios – net su dušu), netoli kurių – vagonas-restoranas ir vagonas-baras.

Vagonas-baras Kazachijos traukinyje

Vagonas-baras Kazachijos traukinyje

Žemesnėse klasėse – keturviečių kupė ir plackartinių vagonų – langai apmusiję, patirtis ten kitokia. Sovietinio geležinkelio. Kur reikia tartis, kada jau atėjo laikas apatines kėdes paversti lova, kur vienintelis vagono tualetas pagal specialų grafiką uždaromas ištisoms valandoms, kai traukinys važiuoja pro didesnes stotis (juk išmatos krenta ant bėgių ir smirdėtų mieste). Užtat ten gali pamatyti, kuo gyvena kazachstaniečiai. Rusas pensininkas su žmona, važiavęs aplankyti savo vaikų ir, išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, puolęs teirautis mūsų nuomonės apire Rusiją bei “benderovcus ukrainiečius” (mano rusų kalbos žinių tokioms diskusijoms jau nepakanka, tad neįsivėliau). Savaitgaliui namo grįžtanti teisės studentė, didžiumą nakties praflirtavusi su nepažįstamu jaunuoliu ant apatinės lovos po manimi. Kazachiškai.

Geležinkelio patirtis prasideda dar perkant bilietus. Tam yra daug būdų: internetiniai portalai, “geležinkelio ir aviakasos” (ant kiekvieno kampo miestų centruose), stringantys automatiniai ekranai stotyse. Visais šiais būdais teks mokėti komisinius, o “automatiniai ekranai” net naujojoje Astanos “Ateities kelio” stotyje pavedė. Vienintelė galimybė nusipirkti bilietus be komisinių – oficialios kasos stotyse, prie kurių driekiasi eilės, o tablo rodo vis mažėjančius likusių laisvų vietų skaičius.

Kazachijos traukinio plackarte

Kazachijos traukinio plackarte. Jie paprasti, bet gana tvarkingi

Alternatyvų traukiniams – mažai. Autobusai – tik šiek tiek greitesni, bet jais važiuodamas gaišti dienos metą.

Autonuoma brangi, be to, dažniausiai negalima paėmus automobilį viename mieste grąžinti kitame. Vidinių skrydžių yra, bet jie retoki ir brangoki, o tarp mažesnių miestų tenka skraidyti su nepatogiais persėdimais. Kad ir kaip norėjau aplankyti įvairias Kazachijos puses, kelionės grafiką ilgainiui teko susiaurinti iki Rytų Kazachijos: geriau pamatyti daugiau lankytinų vietų, nei ištisas paras praleisti traukiniuose.

Konduktoriai leidžia į traukinį Žezkazgane. Kadangi šis stovėjo per naktį, į jį nereikia skubėti.

Konduktoriai leidžia į traukinį Žezkazgane. Kadangi šis stovėjo per naktį, į jį nereikia skubėti.

Išvydęs kelis Kazachijos provincijos miestus, sprendimo pernelyg nesigailėjau: jie panašūs vienas į kitą, pilni vien tik sovietinių daugiabučių. Nes iki Sovietų Sąjungos privartinės kolektyvizacijos Kazachija buvo klajoklių ir jų jurtų žemė, o daugelį tų keleto miestų, kurie visgi stovėjo, pastatė rusai, kai XVIII-XIX a. užkariavo šitas begalines stepes.

Kazachijoje yra likę senų rusiškų medinių namų, kaip šis Almatos Malaja Stanica rajone. Tačiau jei domina visų pirma seni miestai - Kazachija nėra labai gera vieta kelionei

Kazachijoje yra likę pavienių senų rusiškų medinių namų, kaip šis Almatos Malaja Stanica rajone. Tačiau jei domina visų pirma seni miestai – Kazachija nėra labai gera vieta kelionei

Vienas geriausių būdų keliauti po miestus ar tarp gretimų miestų – automobiliai. Ne taksi: tiesiog iškelkite ranką ir sustos beveik bet kuris. Mums nė rankos kelti nereikėdavo: nežinia kaip vairuotojai “išskaitydavo iš kūno kalbos”, kad kaip tik norime kur nors nuvažiuoti automobiliu. Tiesa, jei mėgstate keliauti “tikru” autostopu, pabendrauti su vairuotojais, gali nepatikti: net ir jei važiuojate ta kryptimi, kur reikia vairuotojui, dauguma už tai tikėsis pinigų. O ir kalbėtis tie, kurie vežė mus, nebuvo linkę.

Bet kainos – juokingos. Tarp miestų autostopu už eurą gali nuvažiuoti ir 30 km. Benzinas juk – perpus pigesnis nei Europoje. Restoranai dar smarkiau pigesni. Ir nakvynės. Svarbiausia, kad Kazachijoje mūsų niekas neapgaudinėjo. Ne vien todėl, kad turstų “melžti” kazachai neišmoko ar nenori, bet ir todėl, kad Kazachija – vienintelė Azijos šalis, kur tave visi laikys “savu” (gal tremtinių ar plėšinių įsisavintojų palikuoniu, gal šiuolaikiniu verslininku). Vietiniai mūsų rusiškai klausinėjo kelio, o televizija net mėgino Almatos centre paimti iš mūsų interviu kažkokia vietine tema. Net išgirdę, kad esame iš Lietuvos, kazachai visų pirma klausdavo: “Ar Kazachijoje dirbate ir gyvenate?”.

Astanos cirke kitų nevietinių nebuvo. Jų nesutikau net ir tokiose pramogose, kaip ekskursijos į kalnus.

Astanos cirkas. Kazachijoje kiekvienas miestas turi stacionarų cirką, o jų artistai parengiami specialiuose cirko koledžuose. Lankytojai – vien kazachai ir rusakalbiai; turistų nesutikau net ekskursijoje į kalnus.

Tiesa, importinės prekės Kazachijoje brangios. Lietuviški produktai, kurių Kazachijos parduotuvėse daug, ten brangesni, nei Lietuvoje: muitai, transportavimas – juk jūros uostų Kazachija neturi.

Tačiau yra vietinių prekių. Įdomu išbandyti ir kazachų virtuvę, ypač bešbarmaką – ant makaronų sudėtus arklienos gabalėlius, patiekiamus su arklienos nuoviru užsigėrimui ir, geresniuose restoranuose, kumysu (kumelės pienu, skoniu primenančiu lengvą alkoholį) aperityvui. Valgo kazachai ir uzbekiškus patiekalus: plovą, lahman makaronus. Be to, kiekvienoje kavinėje ar restorane – nesvarbu, ar “japonų”, ar “meksikiečių”, ar “vietinėje” – rasi ir sušių, ir picų, ir burgerių, ir kebabų, o koka kola pardavinėjama litriniais buteliais. Kazachija godžiai “ryja” pasaulį, bet kartu atranda ir pamirštą savo istoriją: radosi istorinis kazachų kinas (deja, nepavyko gauti DVD), kazachiškas popsas naudoja ir tautinius motyvus, o atlikėjos videoklipams puošiasi masyviais tradiciniais kazachų klajoklių papuošalais.

Bešbarmakas

Bešbarmakas

Almata – milijoninis miestas kalnų fone

Almata, stūkanti pačiame Kazachijos gale – didžiausias šalies miestas (~2 mln. gyventojų). Nors sostinė į Astaną perkelta prieš daugiau nei 20 metų, dar tik labai neseniai nuskristi į Astaną pasidarė paprasčiau ir pigiau nei Almatą. “Astana – toks dirbtinis, tuščias, šaltas miestas, o Almata – gyvas” – sakydavo mums kazachai, nors daugelis jų Astanoje lankęsi jau senokai.

Almata – miestas, kurį reikia “prisijaukinti”. Pirmasis įspūdis nesužavėjo: begalinės tiesios gatvės iki pat horizonto. Jokio senamiesčio. Stalininį pastatą pakeičia chruščiovinis, chruščiovinį – brežnevinis, ir vėl, ir vėl iš naujo. Vos keli pastatai gražesni ir didingesni, kaip Mokslų akademija ar medinė stačiatikių katedra.

Almatos Respublikos aikštė. Liūdnai išgarsinta kruvinųjų 1986 m., kai, kazachai protestavo prieš ruso paskyrima Kazachijos TSR vadovu, o sovietai atidengė ugnį. Žuvo gal 250 žmonių, bet viskas slėpta. Tai buvo pirmoji tokia akcija prieš Sovietų Sąjungą

Almatos Respublikos aikštė. Liūdnai išgarsinta kruvinųjų 1986 m., kai, kazachai protestavo prieš ruso paskyrimą Kazachijos TSR vadovu, o sovietai atidengė ugnį. Žuvo gal 250 žmonių, bet viskas slėpta. Tai buvo pirmoji tokia akcija prieš Sovietų Sąjungą. Nuotraukoje tarp pastatų – viena daugiakilometrinių pėsčiųjų gatvių, nutolstanti skersai Almatos

Tačiau, pažinęs miestą giliau, atradau daugiau jo dvasios: arykai (atviri kanalai, kuriais teka kalnuose ištirpęs sniegas ir lietus); kiekvieną centro daugiabutį puošiančios meniškos atminimo lentos ir raitytos balkonų baliustrados; puošnūs mediniai namai cariniuose priemiesčiuose (pvz. Malaja Stanica); didžiausias šalies Meno muziejus su daugybe socrealistinių darbų; “galingas” Žaliasis turgus, kurio užkaboriuose, atrodo, nusipirksi viską.

Žaliojo turgaus arklienos skyrius

Žaliojo turgaus arklienos skyrius. Kartu su kupranugariena – tai tradicinės prabangios kazachų mėsos

Bet tikroji Almatos pažiba nuolat matosi horizonte anapus visų sovietinių penkiaaukščių, devynaukščių ir dvylikaaukščių daugiabučių. Kalnai. Milžiniški. Kiekviena atviresnė miesto erdvė pašvęsta susisėdus ant suoliuko gurkšnojant arbatą gėrėtis jų panorama (viena geriausių vietų tam – Pirmojo prezidento parkas).

Centrinis Almatos parkas (Gorkio parkas), viena erdvių gėrėtis kalnais

Centrinis Almatos parkas (Gorkio parkas), viena erdvių gėrėtis kalnais. Beje, aukščiausias Almatos kalnas yra Nursultano viršūnė, į kurią masiškai kopiama per Nursultano Nazarbajevo gimtadienį. Tokią istoriją automatinis balsas papasakojo važiuojant vienu Almatos apžvalgos ratų, taip pat labiau skirto pasigerėti kalnais, nei miesto mikrorajonais

Almatos miesto ribose yra aukščiausia pasaulyje Medeu čiuožykla ir nuostabus Šimbulako slidinėjimo kurortas. Miesto viešuoju transportu (autobusais ir lynų keltuvais) galima pasiekti 2 km, 3 km ir didesnius aukščius. Iki balandžio ten viską dengia stori sniegai, o vasarą kazachai kyla pasivaikščioti, mat kalnai sužaliuoja. Aišku, ne visi – 250 km nuo Almatos (Kazachijos mastais – netoli) yra Chano Tengrio viršūnė, kurios aukštis – net 7000 m.

Į Šimbulaką net žeimą pasikeliama ir šiaip pasivaikčšioti

Į Šimbulaką net žeimą pasikeliama ir šiaip pasivaikčšioti. Tolumoje slėnyje matosi Astana. Kainos/kokybės santykis Šimbulake puikus, pilna įspūdingų vaizdų, ypač iš lynų keltuvų.

Almatiečiai, rodos, suaugę su kalnais. Be galo nustebau, kai viešos savaitgalinės ekskursijos autobusu į garsųjį Šarynės kanjoną (~200 km nuo Almatos) metu gidas staiga mojo į statų šlaitą ir tarė: “Dabar lipsime į šią uolą”. Galvojau juokauja – juk programoje nieko apie tai neparašyta. Nė velnio. Į uolą tuoj kopė ir septynmečiai vaikai, ir “tarybinės bobutės”. Viena, matydama, kaip vėliau, leisdamasis akmenuotu šlaitu žemyn, slidinėju, dar pamokė, kaip statyti koją. “Pas mus visada tokios ekskursijos” – pakomentavo gidas. Uolomis ir šlaitais laipiojome keturias valandas….

Lipimas į kalnus be įrangos - mėgiama almatiečių pramoga

Lipimas į kalnus be įrangos – mėgiama almatiečių pramoga.

Be kalnų, Almatoje sunkiai galėtum orientuotis: kol nesupratau, kad eidamas į pietus visada eini švelniai aukštyn, o į šiaurę – žemyn, kartais pasukdavau į priešingą pusę (tokios panašios visos gatvės). Ir net neturėdamas laiko važiuoti net iki Šimbulako ar Didžiojo Almatos ežero, gali jų paragauti: iš pat Almatos centro keltuvas kelia ant Kiok Tiobės viršūnės. Nedidelės, užtat su pramogų parku viršuje. Kur greta apžvalgos rato ar vasaros rogučių kalno pašlaitėje rasi ir tradicinias kazachiškas stovimas sūpynes dviems, kokios stovėdavo kaimuose. Ir pirmąją pasaulyje Bitlų statulą.

Viena viršūnių Šarynės kanjono pasivaikščiojime

Viena viršūnių Šarynės kanjono pasivaikščiojime

Be kalnų, kazachus Almatoje, manau, žavi ir tai, kad ten labiausiai jautiesi kaip Europoje: ankstyvas pavasaris, švelnesnės žiemos, vakarietiškos (bent iš išorės) kavinės ir restoranai (kad ir įrengtos pirmuose sovietinių daugiabučių aukštuose, prilipdžius prie jų kokį priestatą su romėniškomis kolonomis). Tik transportas labai jau lėtas: autobusu ar troleibusu daug kur teks trenktis valandą ir ilgiau, mat Almatos metro kol kas pastatytos tik aštuonios stotys. Užtat kokios! Kiekviena – atskiras meno kūrinys konkrečia tema (pvz. stotis “Baikonūras” primena kosminės stoties vidų iš ~1970 m. fantastinių filmų, o ant galinės jos sienos nuolat rodomi videoįrašai iš kosmoso).

Almatos metro stotis 'Auezovo teatras', įrengta spektaklių tematika

Almatos metro stotis ‘Auezovo teatras’, įrengta spektaklių tematika. Daugelio kitų stočių pavadinimai, beje, nelabai susiję, su tuo kas viršuje, ir jie labiau atspindi įrengimą: pvz. ‘Šilko kelias’, ‘Baikonūras’, ‘Maskva’, ‘Alatau kalnynas’, ‘Karvedys Raimbekas’.

Ką dar pamatyti Kazachijoje?

Be Astanos, Almatos apylinkių ir gulagų, Kazachija turi daugiau įdomybių, nors jas vieną nuo kitos ir skiria šimtai nykių stepių kilometrų. Tarp tokių – Turkestanas su žymaus sufijaus Chodžos Ahmedo Jasavio kapu: vienintelis tikras Šilko kelio miestas Kazachijoje (dauguma tokių – Uzbekijoje).

O taip pat Sovietų sukeltų katastrofų vietos: išdžiūvusi Aralo jūra, Semipalatinsko poligonas, kur Sovietai atliko branduolinius bandymus (susprogdinta 456 bombų). Ir Baikonūras, kurį, kartu su visu aptarnaujančiu miestu, iki šiol nuomojasi rusai.

Kiekvienas Kazachijos miestas pastatytas sovietų laikais, taigi, visur pilna sovietinių freskų, mozaikų, o meno muziejuose - socrealistinių darbų (kaip šis Almatos meno muziejuje, kur nutapyti kolūkiečiai). Nes iki sovietų kazachai buvo klajokliai ir sąvokų "miestas", "profesionalus menas" jiems nereikėjo.

Kiekvienas Kazachijos miestas pastatytas sovietų laikais, taigi, visur pilna sovietinių freskų, mozaikų, o meno muziejuose – socrealistinių darbų (kaip šis Almatos meno muziejuje, kur nutapyti kolūkiečiai). Nes iki sovietų kazachai buvo klajokliai ir sąvokų “miestas”, “profesionalus menas” jiems nereikėjo.

Pastarąsias tris vietas dabar pamilo tie turistai, kurie siekia nestandartinių, “neturistinių” patirčių. Tiesa, tos patirtys kainuoja neįtikėtinai brangiai. Štai į Baikonūrą galima pakliūti tik su rusų ekskursija, kurios atsieina ~700 eurų žmogui per dieną. Semipalatinsko poligonas pigiau: keli šimtai eurų už dieną. Išvydę kainas, tas vietas praleidome, juoba, esu buvęs JAV Kenedžio kosmodrome, o į jį bilietas šiandien kainuoja tik 50 dolerių (t.y. ekskursija į Baikonūrą kainuoja tiek, kad netgi patiems kazachams, užsimaniusiems aplankyti kosmodromą, pigiau savaitgaliui nuskristi į JAV).

Tačiau visa kelionė į Kazachiją yra nestandartinė, “neturistinė” patirtis. Ypač ne vasarą. Devintoji pagal dydį pasaulio šalis tvirtai stojasi ant kojų po ilgų išnaudojimo ir kančios dešimtmečių. Labai įdomu tai išvysti savo akimis.

Bobutės tautiniais rūbais geria kavą prestižinėje vietoje:  Kioktiobėje, pasikėlus vienu naujųjų Almatos lynų keltuvų

Bobutės tautiniais rūbais geria kavą prestižinėje vietoje: Kioktiobėje, pasikėlus vienu naujųjų Almatos lynų keltuvų

Keliauti ten, kur jau gali rasti kokybę – bet kainos dar labai žemos. Kur gyventojų skaičius auga ir jie ne tik stato įspūdingesnius dangoraižius, bet ir vėl atranda savo kultūrą ir istoriją. Kur kitų keliautojų mažai ir niekas nežiūri į tave kitaip, kaip į vietinį. Kur kiekvienas turi išmanųjį telefoną ir viešai pardavinėjami brangūs “vipiniai” numeriai, bet žmonės dar naudojasi gatvės fotografų paslaugomis. Kur modernios viešojo transporto programėlės parodo kiekvieno autobuso koordinates, tačiau pritrūkus bilietų (ar konduktoriams gudraujant?) visame mieste gali būti vietoje jų dalinami tušti lapeliai. Kur “Samsung” reklamos ir tarybinės kosmonautų “freskos” ant pastatų sienų keičia viena kitą. Kur stovi didžiausios Vidurinės Azijos mečetės ir bažnyčios, bet sutuoktiniai kartais (tikiu, rečiau) dar važiuoja fotografuotis prie “Didžiojo Tėvynės karo” memorialų.

Viena daugelio Kazachijos valdžios idėjų šalies ateičiai net siūlo pervadinti ją iš Kazachstano į Kazachjelį. Nes su visais likusiais skurdžiais “stanais” Kazachija jau turi mažai bendro, o išnykus visiems praeities reliktams – neturės beveik nieko. Idėjų ji semiasi iš visur – Vakarų, Rusijos, net Pietų Korėjos (kiek daug ten korėjietiškų prekių parduotuvių!). Bet kuria ir naujas. Šitaip Kazachija tampa unikalia šalimi, europietiškai-azijietiška.

Jurta su satelitine antena, simbolizuojanti, kad Kazachija ir žengia į XXI a., ir prisimena savo šaknis

Jurta su satelitine antena, simbolizuojanti, kad Kazachija ir žengia į XXI a., ir prisimena savo šaknis. Vienas daugelio paminklėlių Astanos Nuržol bulvare

Kazachijos lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kazachiją

Kazachijos lankytinų vietų žemėlapis ir įvertinimai. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Kazachiją

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Japonija. Moderni! Amžina…

Japonija. Moderni! Amžina…

| 20 komentarai

Japonijoje – didžiausi pasaulio miestai ir moderniausios technologijos. Punktualiausi traukiniai, ryškiausios reklamos, automatizuotos kavinės ir viešbučiai.

Tačiau kartu japonai išsaugojo savo senutėlę amžiną kultūrą. Kovos menus, pagoniškus tikėjimus, arbatos ceremonijas, origamį ir bonsus, išskirtinę meilę gamtai.

Dar daugiau, Japonija dar vis tebekuria naujas tradicijas. Ne kaimo ar religines, o miesto, verslo, politikos. Vienos jų sužavi visą pasaulį (anime, karaokė, manga), kitos lieka populiarios vien Japonijoje, darydamos šią šalį dar paslaptingesne.

Tai, kas kitur vienoda, Japonijoje – savita. Ir pasaulis siekia Japoniją atrasti: keliautojų ten sparčiai daugėja, o japonai juos pasitinka širdingai paslaugiai. Nuvykau ir aš, ir šiame straipsnyje pristatau Japoniją iš visų pusių.

Kijoto Kinkakudži šventyklos auksinis paviljonas harmonijoje su aplinkiniu sodu - vienas garsiausių Kijoto ir Japonijos vaizdų.

Tokijas – miestas, neturintis lygių

Tokijas – didžiausas pasaulio miestas (37 mln. gyv.). Ir jo dydžiui aprašyti žodžių nepakanka. Tai – fantastiškas metropolis, kur automobilių keliai gali būti trijų aukštų, kur tarp namų it kokie amerikietiški kalneliai nardo greitieji traukiniai. Kur kavinės ir restoranai įsikūrę ir penktuose ar dešimtuose pastatų aukštuose. Kur automobiliai parkinguose kraunami į stirtas specialiais liftais, kad užimtų mažiau vietos. Ir nuo centro iki miesto pakraščio tenka važiuoti gerą valandą geležinkeliu.

Tokijui – 600 metų, tačiau jame nerasi nieko seno. 1923 m. miestą sugriovė žemės drebėjimas, 1945 m. – amerikiečių bombardavimai. Tada Japonija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Taip galutinai pasibaigė ta sudievinto imperatoriaus, beatodairiško karingumo, samurajų kardų ir garbės savižudybių epocha. Iš pelenų pokariu pakilęs Tokijas – jau naujosios, technologijų ir modernumo Japonijos, veidas.

Tipiškas Tokijo vaizdas: žibančios reklamos viršuje ir minios apačioje. Tokijas atstaytas aukštais siaurais namais be jokio vyriausiojo architekto priežiūros. Todėl jis chaotiškas, bet probloškiantis masteliais.

Vietoje naikintuvų ir lėktuvnešių atkurtoji Japonijos pramonė ėmė gaminti televizorius ir automobilius. Taip našiai ir kokybiškai, kad šie, pradžioje niekinti kaip pigios vakarietiškų daiktų kopijos, galiausiai užtvindė pasaulį kaip prabangos prekės – “Sony”, “Lexus”…

Japonai kimono iškeitė į kostiumus (iki pat šiol biurų darbuotojai į darbą vaikšto šitaip iškilmingai). Tačiau savitumo šalis neprarado. Mat naujosiomis technologijomis ji pasėjo sau naujas tradicijas.

Ir kur geriau pažini tą šiuolaikinę – bet ne globalizuotą – kultūrą, nei Tokijuje? Ten – karaokė klubai per 5 ar 9 aukštus, kurių kambariuose, įsijungę diskotekinius šviestuvus ir videoklipus ekranuose, šėlsta ofisų darbuotojai. Ten – ne ką mažesni pačinko salonai (ypatingi japoniški lošimo automatai). Ten – žaidimų automatų salonai, Lietuvoje jau atgyvena, o Japonijoje – populiarūs kaip visad, modernūs kaip niekad pas mus, traukiantys visokiausio amžiaus žmones.

Žaidimų automatų salone. Tai - tik pirmas iš šešių aukštų ir tik jo dalis.

Kiekvienam – savas Tokijo centras

Visa tai rasi visuose šiuolaikiniuose Japonijos miestuose, bet Tokijuje – didžiausiais masteliais. Jame – ištisi rajonai, ištisi miesto centrai skirti įvairioms Japonijoje gimusioms subkultūroms.

Štai Akihabaraotaku (maždaug “moksliukų”) rojus. Ten – daugiaaukštės elektronikos, anime (japoniška animacija), mangos (japoniški komiksai), jų herojų figūrėlių parduotuvės. Rūsiuose – pornografinė manga hentai, kuriai kultūrinių ribų beveik nėra (ant eilinių hentai komiksų žurnalų viršelių mačiau ir nuogą mažą mergaitę, ir kankinamą berniuką, ir besišlapinančią moterį). Meilė pieštai herojei toje subkultūroje net turi savo pavadinimą – moe (ir ji apima daugiau nei aistrą). Naujausia Akihabaros mada – tarnaičių kavinės į kurias švelniais balseliais kviečia paauglės persirengusios XIX a. Prancūzijos tarnaitėmis (panašios ten dirba padavėjomis).

Anime ir elektronikos reklamos Akihabaroje.

Haradžiuku subultūra kitokia – tenykštis jaunimas rengiasi sunkiai nusakomai, bet, mūsų akimis, labai iššaukiančiai, daugiausia rožine spalva. Ja dažosi ir plaukus, o vietinio prekybos centro, kur užsukome, interjeras – irgi visas rožinis.

Rytinis Šindzukus – buvęs raudonųjų žibintų kvartalas. Pusnuogių merginų nuotraukos dar žvelgia nuo reklamų, primenančių, kas viršutiniuose pastatų aukštuose, tačiau šiandien tai – bendra pramogų zona. Ten įsikūręs Robotų restoranas, tiksliau, kabaretas – labai nauja, bet labai įspūdinga ir labai japoniška pramoga, kur priešais lankytojus inscenizuojamos robotų kovos – visokiuose “kas įdomiausia Japonijoje?” sąrašuose ji jau skina laurus. Rytiniame Šindzukuje – ir Auksinis gajus, žymiausia tradicinių japoniškų barų izakajų gatvė. Izakajose testovi po kelias (geriausiu atveju – keliolika) vietų prie baro. Užtat ten japonai atsipalaiduoja, pasikalba, matėm, būna, kad net šeimininkas ima dainuoti.

Robotų restorano pasirodymo fragmentas. Jame gražiai suplaktos senos ir naujos japonų tradicijos: nindzės ir samurajai, anime įkvėptos karingos merginos, mitologiniai pabaisos jokajai.

Vakarinio Šindzukaus dangoraižiuose šviesos tik geltonos, užtat vakarais jos dega ne mažiau ryškiai – japonai pluša viršvalandžius.

Nihonbašis – senasis Tokijo galios centras, kuriame – akcijų birža ir Imepratoriaus rūmai, supami didžiausio miesto parko. Buvo metas, kad jo žemės kaina prilygo visos Kanados žemės vertei kartu paėmus…

Imperatoriaus rūmai. Į juos paprasti žmonės tegali pažvelgti iš tolo. Kiek arčiau priveda ekskursijos (vien japoniškos).

Ginzoje klesti prabangi prekyba. Pribloškiamos žibančios reklamos, milžiniški lauko ekranai Japonijoje nieko nestebina. Juk jie kiekvieną Japonijos didmiesčio gatvę vakarais paverčia fantastiškai ryškia. Tad “elitinės parduotuvės” ieško naujų išradingų būdų išsiskirti. Štai drabužių centre nuo 1 iki 6 aukšto kiekvienoje vitrinoje aplink savo ašį sukasi manekenai, aprengti suderintais rūbais. Į “Nissan” saloną vilioja koncepcinis modelis, kitur – net viduramžiškos freskos.

Odaiba – populiari laisvalaikio zona pajūryje, su gausybe prekybos centrų, pramogų zonų, atrakcionų. Rajonas pradėtas statyti ant buvusių fortų prieš kokius 20 metų ir vaikosi modernumo. Štai informaciją viename prekybos centrų suteikia žmogų primenanti robotė – jos oda, akys tokios tikroviškos, kad žiūrėdamas iš toliau galvojau jog tai – gyva moteris. Lauke stūkso 18 m aukščio anime roboto Gundamo kopija (tiesa, viskas Japonijoje keičiasi ir kai šitą skaitysite, robotas tikriausiai jau bus nugriautas). Į Odaibą veža tylus traukinys guminiais ratais – Jurikamome linija (kadangi neturi mašinisto, galima sėdėti pačiame priekyje gėrintis Vaivorykštės tilto, Tokijo įlankos ar modernaus Fudži TV pastato vaizdais).

Roboto Gundamo žibanti statula prie prekybos centro Odaiboje.

Ropongis – Tokijo užsieniečių centras, kur pokariu bazavosi JAV okupacinė kariuomenė, paskui – ambasadoriai ir komandiruoti verslininkai. Kartu su “saviškiais” toje svetimoje kultūroje būdavo lengviau. Tačiau šiandien vakariečių Tokijuje jau daug ir jie laukiami visuose rajonuose. Net skeptiškai į atvykėlius žiūrėdavę izakajų šeimininkai išsikabino angliškus meniu (tik vienas Auksiniame gajuje dar buvo užsirašęs “užeiti tik mokantiems japoniškai”). Tuo tarpu dažną Ropongio naktinį klubą perėmė nigeriečiai (paprastai jie, apsimetę pabėgėliais, atplaukia į Europą, su kurios šalių leidimu gyventi nesunkiai gauna Japonijos vizą). Vidun praeivius jie kviečia labai įkyriai, tačiau internetas pilnas istorijų kaip susigundžiusieji buvo “pagirdyti” klofelinu. Arabai panašiai šaukia valgyti kebabų – tai nepavojinga, bet po savaitės japoniško mandagumo visokie savanaudiški “Hello my friend” kėlė atstūmimo reakciją ir vertė skubiai dingti iš rajono.

Tokiją reikia pajusti

Atvykdamas į kurį Tokijo rajoną būdavau susiplanavęs pamatyti ką konkrečiai – kokį postmodernistinį pastatą ar gatvę. Tačiau vos palikęs traukinių stotį tiesiog plūsdavau su tokia žmonių upe, į kurią net panašios Lietuvoje niekad nebuvo. Tokijuje labiausiai žavi jo gyvybė, įvairovė (nepaisant to, kad tai – beveik vientautis miestas), išskirtinumas.

Žmonės laukia vieno paskutinių metro traukinių. Kritiniais atvejais stotyse darbuojasi grūdėjai, stumte sustumiantys žmones į traukinius, kad neliktų ten laisvos vietos.

Ir dydis. Žvelgiant nuo aukščiausio pasaulio bokšto Tokyo Sky Tree apžvalgos aikštelės net pačią giedriausią dieną į rytinę pusę miestas driekėsi ligi pat horizonto.

Nors šimtamečių pastatų Tokijuje nėra, pasikapstęs nesunkiai rasi ir dar senesnių tradicijų. Aplankiau Kabuki teatrą, kur pagal šamiseno muziką veiksmą apdainuoja pasakotojas, o aktoriai vaidina stilizuotai (turistams – specialūs vertimo įrenginiai). Riogoku rajonas – sumo imtynių centras, kur ir gatvėje gali pamatyti tuos storus, samurajų šukuosenomis pasidabinusius sportininkus, kurių stumdymasis apvaliame ryžiais klotame ringe turi net religinę prasmę. Deja, išvysti sumistų rytinės treniruotės nepavyko, tik matėme prie vieno daugybės sumo klubų džiūstančius milžiniškus drabužius.

Sumo imtynininkų nuotraukos Riogoku traukinių stotyje. Kiekviename Tokijo centre visa aplinka perteikia rajono dvasią

Tokijo kultūros sostinė – Ueno rajonas. Aplink parką – tradicinis bunraku lėlių teatras, gausybė muziejų. Tokijo nacionalinis muziejus įstabiai pristato visą puokštę Japonijos menų: nuo samurajų šarvų ir kardų įdėklų iki minimalistinės kambarius skirdavusių popierinių sienų tapybos, nuo budistinių statulų iki erotizuotų XIX a. ukiyo-e grafikos ant medinių lentelių darbų. Japonijoje niekas nedaroma tik šiaip sau, kiekvieno daikto grožiui iki pat šiol skiriama ne mažiau dėmesio nei funkcijai ir nuo pat XIX a. Japonija visokeriopai siekė savo taikomųjų menų pripažinimo lygiais Europos “aukštojo meno šedevrams”.

Daugiausiai tradicijų Tokijuje – Asakusos rajone. Tai kas, kad tenykšte Sensodzi budistų šventykla – po karo atstatyta nuo nulio, regint visus ritualus tą lengva pamiršti.

Asakusos Sensodzi šventykloje kūrenami smilkalai.

Kijotas: šventovės ir amžinos tradicijos

Gyviausos senosios Japonijos tradicijos – senojoje jos sostinėje Kijote. Tai – vienintelis tokio dydžio Rytų Azijos miestas, kurio nesugriovė nei karai, nei revoliucijos.

Dažnas japonas kelionei į Kijotą apsivelka kimono (tautinių drabužių nuomos agentūrų mieste – šimtai). Ir oriai leidžiasi į gausybę miesto senovinių šventyklų – 500 ar 1000 metų amžiaus. Daugiausia tokių – miesto pakraščiuose – Higašijamos ir Arašijamos rajonuose.

Kijoto senamiestis Higašijamos rajone. Tarp praeivių - ir kimono vilkinčios merginos.

Dauguma jų – budistinės. Vidaus prietemoje – gausybė Budos ir bodisatvų skulptūrų (Sandzusangen-do viena šalia kitos išrikiuota per tūkstantį). Šalimais – daugiaaukštės rytietiškos pagodos su špiliuose saugomais žiupsneliais Budos pelenų. Tačiau Kinkakudzi auksinio paviljono šventykla lygių neturi.

Kita dalis – šintoistinės šventovės. Šintoizmas – senoji pagoniška japonų religija teigianti, kad pasaulyje gyvena begalybė kami (verčiama ir kaip “dievai”, ir kaip “dvasios”) – kalnuose, medžiuose, net daiktuose. Priešais jų šventoves tikintieji varpeliu išsikviečia ten gyvenančius kamius, meldžia jų pagalbos plojimais. Šintoizmo simbolis – torii vartai, nuo kurių prasideda kiekviena šventovė. Žaviausioje Kijoto šventovėje – dievo Inario – torii net 10 tūkstančių. It mūsiškiame Kryžių kalne juos sukalė prašymų ar padėkų turėję žmonės ir net korporacijos.

Takas į šventą inari kalną uždengtas tiek torii, kad atrodo tarsi tunelis, besidriekiantis daugybę kilometrų. Pakeliui - gražūs vaizdai į miestą, šventyklėlėmis apstatyti 'kamių gyvenami' medžiai ir Inarį simbolizuojančios lapių statulos.

Budizmas ir šintoizmas sugyvena taikiai: šventyklos ir šventovės stovi greta, o tie patys žmonės ritualus atlieka ir pas tuos, ir pas anus. Dar įdomiau: vedybos dabar populiarios netgi krikščioniškos. Šitaip tuokiasi nekrikščionys, o “kunigai” būna tiesiog aktoriai – mat tradicijos, gal Holivudo dėka, japonams patinka. Ir neatrodo kvaila, nes Japonijoje religija labiau kaip paslauga: budistų vienuoliai iš įvairių vietinių “sektų” (ypač asketiškosios dzen) padeda tobulėti vidumi, šintoistai – prašyti pagalbos iš dievų ir dvasių. Kai reikia pasakyti savo religiją, japonams tai dažniausiai labai sudėtinga.

Dauguma šventųjų Kijoto vietų žavi ne dydžiu ar prabanga, o nuostabia aplinka. Ir net siogūnų – karo vadų, 1603-1869 m. faktiškai valdžiusių Japoniją vietoje imperatoriaus – Nidžo rūmai – labai minimalistiniai. Jokių baldų (sėdėta ant žemės), šviesias sienas puošia tik pavieniai gyvūnų, augalų ar kinų išminčių piešiniai.

Vieni Nidžo rūmų vidinių vartų. Vartai tradiciškai - tarp gražiausių Japonijos pastatų detalių

Užtat šventyklas ir rūmus supa medžiais apaugusios kalvos, japoniški sodai, kuriuose augalų nedaug, tačiau jie kruopščiai išraityti ilgamečiu darbu. Romantiškiausiems pasivaikščiojimams – Arašijamos bambukų giraitė, kur į dangų šauna tūkstančiai šių kietų it metalas medžių. Gerėtis gamta, metų laikų kaita – japonų kraujyje. Kai pirkdamas traukinio bilietą Tokijas-Kijotas paprašiau vietos su vaizdu į šintoistams šventą Fudzijamos ugnikalnį tai nebuvo keistas, o labai dažnas pageidavimas.

Arašijamos bambukų giraitė Kijote.

Kijote pasineriama ir į gyvąsias tradicjas. Tokias kaip arbatos gėrimo ceremonijos, kuriose svarbu kaip prisėsti ant žemės (seiza), kada suvalgyti tradicinį vagaši saldainį iš ryžių ir pupų, kaip pasimėgaujant sušliurpti paskutinį neįtikėtinai kartaus gėrimo gurkšnį, kaip pasukti puodelį – pradžioje paveikslėliu nuo savęs, atsigerti, tuomet į save.

Kijote išlikę ir daugiausiai geišų. Priešingai įspūdžiui, kurį į Vakarus “eksportavo” JAV kariškiai, jos – ne prostitutės, o labiau menininkės, klientus linksminančios muzika ir šokiais. Klasikinių geišų stilizuotai baltai dažytais veidais mažėja (nuo ~80 000 prieš 100 metų iki ~1 000 dabar): reta kuri šiuolaikinė paauglė nori tapti maiko – geišystės mokine (ta “pameistrystė” primena vergovę).

Maiko - geišos mokinės - pasirodymas Kijote. Maiko rengiasi puošniau nei geišos, ypač sudėtingos jų šukuosenos. Ši maiko pirmametė, todėl nusidažiusi tik vieną lūpą. Tokius, tiesa, trumpus, pasirodymus rengia vietos tradicijų muziejus, o taip pat jų galima išvysti per festivalius. Nes nusamdyti geišą asmeniškai kainuotų labai brangiai.

Tačiau bendra “mokėjimo už pabuvimą kartu” kultūra Japonijoje – gyva kaip niekur. Anapus Kijoto Potončo izakajų gatvės, šiuolaikiniame centre – kaip ir kiekviename Japonijos mieste – nuo didžiulių plakatų “žvelgia” seksualios merginos ir berniukai-saldainiukai. Panašūs sutemus užtvindo gatves. Tai vadinamieji hosuto – “šeimininkės” ir “šeimininkai”: priešingos lyties atstovai ir atstovės palieka jų klubuose milžiniškus pinigus, kad tiesiog pabūtų tą vakarą dėmesio centre. Ne, tai nėra užmaskuoti viešnamiai – seksas tikrai į kainą neįeina.

Berniukų-saldainiukų 'šeimininkų' reklamos moterims. Atėjusios į klubą, jos išsirenka vieną iš katalogo, nors, jei perka daug alkoholio, pas jas ateina pabendrauti ir kiti hosuto. Daugelis 'šeimininkų klubų' klienčių - turtingų vyrų žmonos arba... 'šeimininkių klubų' darbuotojos

Osaka: žibantis metropolis be jokios žalumos

Šiandien Kijotas – dalis antros pagal dydį Japonijos aglomeracijos, kurios širdis – Osaka (20 mln. gyv.). Osakos centro spindesį, jos dengtas prekybinės gatves pranoksta tik Tokijas. Tačiau jei ieškote “šiuolaikinio japoniško miesto”, Osaka gali patikti net labiau. Užsieniečių tenai mažiau, o gyventojų tankumas toks, kad pasikėlęs į vieną gausybės populiarių vietų pažvelgti į miestą iš aukšto (dangoraižių, bokštų, apžvalgos ratų) regėjau tik pastatų dižiungles – žalių erdvių, priešingai nei Tokijuje, nėra išvis. Trikampis parkas, asfaltuota aikštelė su keliais medžiais, kuri Vilniuje tebūtų užmirštas skverelis, kelionių vadovuose aprašomas kaip svarbi miesto poilsio erdvė…

Užtat Osaka turi žavių supermodernių pastatų. Štai Umeda Sky Building pastatus aukštai jungia visokie tilteliai.

Umeda Sky Building dangoraižis

Ilgiausio pasaulyje tarpatramio tilto – Akaši-Kaikijo – pilonus skiria net 1991 m atstumas. Jis – dalis sistemos, sujungusios Japonijos Honšiū ir Šikoku salas. Ten, pakrantėje, smagu pasivaikščioti, stebėti sklendžiančius didžiulius laivus, pasikelti į specialų taką patiltėje.

Tiltai nežavi tiek žmonių, kiek šventovės, todėl minių nėra. Minios – Japonijos dvasia, Japonijos žavesys, bet kai užgožia apylinkių grožį, gali varginti. Todėl į populiariausius objektus geriausia eiti išsyk po atidarymo. O prekybinių-pramoginių gatvių visada galima rasti mažiau nuvalkiotų, tokių kaip Osakos Šinsekajus, it įstrigęs ankstyvame pokaryje.

Seno ir naujo kontrastas Maiko krantinėje: Akaši-Kaikijo tiltas ir sena kinų verslininko vila

Net ir neketinant nieko pirkti verta aplankyti kokią “paradinę” japoniškos firmos parduotuvę. Osakoje lankėme “Panasonic” “rūmus”. Puikavimasis technologijomis ten, atrodo, ne mažiau svarbus, nei pats pardavimas: tarkime, yra atskiras kambarys, kuriame specialus darbuotojas, mandagiai nusilenkęs, moderniausia aparatūra lankytojams leidžia muziką.

Nara, kur elniai vaikšto laisvai

Nara (350 000 gyv.) – dar vienas senas su Osaka suaugęs miestas. Ji buvo Japonijos sostinė iki Kijoto (710-794 m.). Garsiausia ten – Todaidzi šventykla, su milžiniška sėdinčio Budos statula.

Todaidzi Budos statulos salė, statyta 1701 m. Iki 1998 m. ji buvo didžiausias pasaulyje medinis pastatas. Visgi, ji tėra dalelė buvusios didybės, mat kompleksą seniau supo dvi 100 m aukščio pagodos

Daugiau budistinių skulptūrų – gretimame muziejuje. Nuo sėdinčių laiminančių “ateities Budų” vaikiškomis rankomis iki pikto kerštingo “išminties karaliaus” mio.

Tačiau tikrosios Naros įžymybės – elniai, “šintoizmo dievų pasiuntiniai”. Šimtai jų ten laigo laisvai, leidžiasi glostomi, o ypač mėgsta būti šeriami sausainiais, pardavinėjamais visose suvenyrų parduotuvėse.

Naros elniai tarp šintoistų šventovės žibintų. Nara garsėja žibintų festivaliais, kuomet visi uždegami. Mažai švenčių yra bendros visiems šintoistams, užtat dažnoje šventovėje vyksta unikalūs festivaliai ten gyvenantiems dievams.

Nara garsėja ir sake – tradiciniu japonų alkoholiniu gėrimu, klaidingai vadinamu ryžių degtine (iš tikro jo stiprumas ~15%). Sakės populiarumas kiek sumenkęs (tenka konkuruoti su viskiu, alumi bei seniau tik varguomenės gertu šoču), tačiau ji vis dar labai mėgiama ir vienintelė turi ritualinę prasmę (sakės statinės puošia net šintoistų šventoves). Harušikos bravoras siūlo nebrangiai ir su angliškais paaiškinimais degustuoti savo produkciją.

Japonijos pilys – miestų simboliai

Japonijos pilys – visiškai kitokios nei pas mus, stovi lygumose. Viduramžių Europoje miestų galią ir turtą simbolizuodavo jų bažnyčių bokštai, o Japonijoje – pilių donžonai. Apatinė jų dalis sumūryta iš įvairaus dydžio specialiai atrinktų akmenų (be skiedinio), o viršutinė medinė – tokia puošni, kad pilys įgijo didingas “pravardes”: Baltojo garnio, varno… Iki siogūnas Tokugava 1603 m. vėl suvienijo Japoniją, visą šalį buvo pasidalinę tokiose pilyse gyvendavę daimiai, saugomi iki mirties ištikimų samurajų.

Himedžio 'baltojo garnio' pilies donžono puošnioji medinė dalis

Pilių Japonijoje buvo apie 5000, deja, istorijos audras atlaikė tik 12. Stovi daugiau: tačiau likusios – atstatytos, neretai gelžbetoninės. Juk turėti savo pilį – kiekvieno miesto garbės reikalas.

Didžiausia autentiška pilis – Himedžio pilis (“baltojo garnio”, 46 metrų aukščio), iš tolo kylanti virš plynų apylinkių, supama galingų įtvirtinimų ir 83 pastatų. Seniausia – Matsumoto pilis (“varno”, nes juoda, 1504 m.). Pirmuose aukštuose saugoti ginklai, užkopę laiptais viršun pro jau didesnius langus stebėdami mūšio eigą gynybai vadovaudavo pilies karvedžiai, pagaliau – daimijo karo meto kambarys. Abiejų pilių viršūnėse “apgyvendinta” po šintoistų dievą (kamį). Beje, šiais laikais panašiai elgiasi kai kurios Japonijos korporacijos savo štabų dangoraižiuose.

Matsumoto 'varno' pilies donžonas

Hirošima: atominės bombos siaubas

Įvedus “Hirošima” į Google paiešką, kone visi vaizdai, kuriuos išvysite – atominės bombos grybai, miesto griuvėsiai. Būtent Hirošimoje 1945 m. amerikiečiai pirmąkart kare panaudojo atominę bombą, pražudydami per 100 tūkstančių žmonių. Bet šiandien tai – šiuolaikinis spindintis milijoninis miestas, radiacijos nėra nė padujų.

Tik centre likę parodų rūmų griuvėsiai (“atominės bombos kupolas”) ir muziejus atmena aną siaubą. Įsivaizduojantiems, kad atominė bomba – tai visų pirma liekamieji radiacijos reiškiniai, čia tenka keisti nuomonę. Ta, numestoji ant Hirošimos, žudė ir žalojo žmones staiga, ir dar baisiau, nei Černobylio avarija. Ypač jei buvai lauke, mažai apsirengęs…

Hirošimos parodų rūmų griuvėsiai. Tai arčiausiai sprogimo vietos stovėjęs, tačiau nuolaužų lauku nevirtęs pastatas. Tiesa, visi, kas buvo viduje - žuvo.

Tarp eksponatų – vienai mergaitei nukritę nagai, išsaugoti jos tėvo. Dėmė vietoje, kurioje sėdėjo eilinė tragedijos auka (akmenis aplinkui akimirksniu išblukino sprogimo šviesa). Moters nugaros nuotrauka su išdegintu jos vilkėto kimono raštu. Ir galybė baisių istorijų. Bombos sprogimą patyrusių hibakušų karta miršta, tad garsiai jas pasakoja “išgyvenusiųjų pasekėjai” – žmonės, specialiai praleidę ilgą laiką su konkrečiu hibakuša, mokydamiesi būtent jo išgyvenimo istoriją.

“Ar buvote Aušvice?” sužinojusi, kad mūsų Lietuva yra arti Lenkijos, paklausė “išgyvenusiojo pasekėja”. Abiejose vietose panašiai sunku patikėti, kad taip baisiai vieni žmonės galėjo pasielgti su kitais.

Einančių vaikų, nuo kurių krenta drabužių draiskanos ir oda, skulptūra. Nuotraukose užfiksuoti ir panašūs realūs vaizdai, bet perfotografuoti nelabai norėjosi, to nedarė ir šiaip jau visur fotoaparatais spragsintys japonai. Sprogimo metu daug vaikų dirbo lauke griaudami pastatus, kad išgriautos linijos trukdytų plisti bombardavimų sukeltai ugniai. Neprireikė: amerikiečiai sugebėjo Hirošimą nugriauti vienu karo veiksmu, be gaisro

Aplinkui – gražus memorialas aukoms. Amžinoji (matyt, tikrai) ugnis, kurią užgesins kai pasaulyje nebeliks atominių bombų.

Toliau nuo Hirošimos vėl – nesudrumstas peizažas. Mijadžimos sala, pilna gražių šintoistų šventovių ir šventų elnių.

Mijadžimos salos torii kasdien apsemiamas ir tampa vartais į Mijadžimos salą, kuri visa būdavo laikoma šventa. Kadaise šitaip į šventovę žmonės atplaukdavo valtimis, nes šventoje saloje negalėdavo išsilapinti.

Šinkansenai, moderniausi pasaulio traukiniai

Atstumas nuo Tokijo iki Hirošimos – 900 km. Tačiau greitieji traukiniai Šinkansen jį įveikia per 4 valandas. Tik jų dėka per devynias dienas ir sugebėjome pamatyti tiek daug. Galėjome, pavyzdžiui, išvažiuoti iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. būti Kijote (už 514 km), ir, ten praleidę visą dieną ir vakarą, nakvoti dar už 131 km Himedžyje.

Šinkansenai – pirmieji pasaulio greitieji traukiniai, paleisti į specialiai jiems pastatytas trasas dar 1964 m., šiandien laksto 300 km/h ir didesniais greičiais. Ir nors pastarąjį dešimtmetį greitųjų traukinių linijų nutiesta daug kur (Europoje, Kinijoje), nė viena neprilygsta Šinkansenams.

Šinkansenas atvyksta į Okajamos stotį.

Greičiai gal ir panašūs, bet vieninteliai Šinkansenai važinėja dažnai tarsi metro – kas 10 min., kas 15 min. Kada beateisi į stotį žinai, kad traukinys tuojau atvažiuos, ir vietų visada rasdavome daug. Be to, jie labai punktualūs: kelionės grafiką susidėliojau taip, kad persėsti iš traukinio į traukinį likdavo po keletą minučių, ir visuomet spėdavome.

Kartą dėl apsnigto ruožo Šinkansenai vėlavo 5 minutėmis – ir stotyse, ir pačiame traukinyje nuolat garsiai skambėjo atsiprašinėjimai.

Fudzijama pro Šinkanseno langą.

Apskritai japonai myli traukinius. Dauguma keliauja jais. Be pagrindinių “Japan Railways” linijų yra daugybė “smulkių” geležinkelių kompanijų, kurios konkuruoja ir su JR, ir tarpusavyje. Tarp tų pačių dviejų miestų būna nutiesta po keletą skirtingų privačių kompanijų bėgių. Net iš Naritos oro uosto į Tokijo centrą veda trejos geležinkelio linijos. Keleivių vežimas, priešingai likusiam pasauliui, Japonijoje – pelningas verslas.

Traukinius japonai irgi inkorporavo į kultūrą. Kiekvienoje didesnėje stotyje klesti ekiben maisto dėžučių parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben – joks greitas maistas. Kainos – kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu. Dėl žymiausių ekiben žmonės net specialiai išlipa papildomose stotyse.

Vienas gausybės skirtingų ekiben iš Tokijo stoties.

O štai garsiai kalbėti traukiniuose, net palikti įjungtą telefono skambėjimo garsą – draudžiama. Japonai vertina tylą. O traukiniai – viena vietų kur jie ilsisi ar miega pakeliui į ar iš darbo (geras ketvirtis žmonių kiekviename traukinyje ar net metro kiekvienu metu miega).

Šinkansenų bilietai brangūs, tačiau užsienio turistai gali nusipirkti į JR įmonių Japonijos traukinius “Japan Rail Pass” nuolatinį bilietą. Jei važinėsite daug, sutaupysite – mes sutaupėme apie 40% to, ką būtume mokėję už atskirus bilietus. Be to, daug paprasčiau: ateini į bet kurią stotį ir važiuoji, be jokių vizitų į kasą (nebent norėtum rezervuoti vietą).

Geležinkelių darbuotoja pardavinėja maistą Šinkanseno keleiviams. Pereidami tarp vagonų visi geležinkeliečiai nusilenkia. Tarp kitų paslaugų prieinamų Šinkansen traukiniuose: gėrimų automatai, rozetės telefonui krautis. Kiekvienoje stotyje (o ir dažname muziejuje, prekybos centre) - įvairiausių dydžių automatiškai užsirakinančios spintelės. Atvažiuoji, pasidedi daiktus, eini į miestą, išvažiuodamas pasiimi.

Keliautojui smagu, kai šalyje turistams yra nuolaidų – juk dažname Azijos krašte būna atvirkščiai: viskas užsieniečiams tik brangiau. O svetingieji japonai kai kur yra skyrę keliautojams net… nemokamus anglakalbius gidus (su prierašu “arbatpinigiai nepageidaujami”) ar galimybę įsigyti bilietus be eilės.

Kainos Japonijoje nesikandžioja

Tokijas garsėja kaip brangiausias pasaulio miestas, o Japonija – kaip labai brangi šalis. Tačiau tiesa ta, kad pavalgyti, pernakvoti, apsipirkti ar papramogauti Japonijoje galima ir pigiai (kitaip nei Vakarų Europoje). Mat Japonijoje kainos labai smarkiai varijuoja. Kokiame penktadalyje restoranų ir parduotuvių (netgi Tokijuje) jos – kaip Lietuvoje! Žymioje dalyje likusiųjų – maždaug dvigubai didesnės.

Ar ši izakaja brangi, ar pigi - atsakyti sunku, mat visos jos atrodo vienodai. Beveik visose susimoki jau už atsisėdimą - juk vieta brangi, vakarais gatvės lygyje laisvų kėdžių sunku rasti. Kaip įprasta Japonijoje, virėja paduoda maistą iš centrinio koridoriaus tiesiai ant barą primenančio stalo - nereikia padavėjų. Panašiai veikia ir vietiniai greito maisto restoranai

Užtat štai lubų Japonijos kainoms, rodos, nėra išvis – vakarienė ar nakvynė gali atsieiti ir vidutinę lietuvio mėnesio algą. Ir čia ne kokios tik viršūnėlėms žinomos vietos, o pasiūlymai iš gausybės viešų reklamų. Jeigu tiesiog eisite į atsitiktinius restoranus – Japonija išties atrodys labai labai brangi.

Viso to šaknys – japonų darbštume. Japonai dirba ir virš 12 val. per parą, atostogų teeina 7 dienas per metus (teorinis maksimumas – 14). Uždirba jie daug, bet štai laiko leisti tuos pinigus neturi. Kai ateina trumpa atokvėpio diena, negaili palikti pasakiškų sumų “užsirekomendavusiuose” viešbučiuose ir restoranuose. Ir prabangos prekių jie nuperka daugiau nei bet kuri kita pasaulio tauta.

Plastikiniai maisto produktai dažno restorano vitrinoje padeda išsirinkti patiekalus.

Japonijoje pigiausias – modernumas

Laimė, tai, ko trokšta japonai, ir tai, kas smagiausia Japonijoje mums, skiriasi kardinaliai. Mane Japonijoje labiausiai žavėjo jos modernumas. Ir jis ten pigus, nes japonams įprastas, net nusibodęs.

Tarkime, net pigiausiuose viešbučiuose tualetai – supermodernūs: su šildomomis sėdynėmis, reguliuojamos srovės apiplovimu, mygtuku nuleidžiamu dangčiu (kad nereiktų liesti). Pigiausiose kavinėse patiekalai užsakomi specialiais automatais. Jie, jei technologijos “atsilikusios”, išspausdina apmokėtą taloną, kuris paduodamas tiesiai virėjui, o jei šiuolaikiškos – viskas persiunčiama automatiškai.

Panasonic unitazas Osakos Panasonic centre. Valdymo skydas - ant sienos dešinėje, jame - vienuolika mygtukų

Tuo tarpu brangiausiai Japonijoje mokama už erdvę, už gyvo žmogaus dėmesį. Tie suši restoranai, kuriuose patiekalai patiekiami judančiais konvejeriais – pigiausi. Brangiausi tie, kur patiekia patys virėjai – kainos ten nė nesurašytos, nes priklauso nuo to, už kiek virėjui pavyko nupirkti žuvį to ryto (~5:00) žvejų turgaus aukcione.

Lietuviui, gyvenančiam kokiame nedideliame mieste (Japonijos mastais net Vilnius – lyg kaimas) ir galinčiam per keliolika minučių nuvažiuoti į gamtą, prie upės ar ežero, tą sunku suprasti. Vilniuje veikęs “suši konvejerio” restoranas, pamenu, kaip tik stulbino aukštomis kainomis – juk šitaip modernu…

Suši konvejerio restoranas Osakoje. Kainos priklauso nuo lėktelės spalvos. Suvalgytas lėkšteles krauni į krūvą, kurią pamačiusiam padavėjui lengva paskaičiuoti kainą. Jeigu tuo metu norimas patiekalas konvejeriu nevažiuoja, lengva jį užsakyti specialiu liečiamu ekranu prie kiekvieno stalo.

Japonijoje nakvynės – įdomi kelionės dalis

Japonija – vienintelė šalis, kurioje nakvojant įspūdžių ne mažiau, nei keliaujant dieną. Ištisa gausybė nakvynės vietų rūšių egzistuoja beveik vien Japonijoje.

Viena žymiausių – kapsulių viešbučiai, kur svečiai miega it spintos lentynose. Jie radosi dar 1979 m. ir labiausiai skirti superdarbštiems japonams, nespėjusiems į paskutinį traukinį namo, pernakvoti prieš vėl keliaujant į darbą. Tais laikais moterys Japonijoje beveik nedirbdavo, tad iki šiol dauguma tokių viešbučių priima vien vyrus.

Apsistojęs viename moderniame kapsulių viešbutyje pasijutau it patekęs į gamyklos konvejerį. Batus padėti ir šlepetes paimti 1 aukšte 91-oje spintelėje; daiktus pasidėti, nusiprausti ir persirengti į pižamą 9 aukšte 826-oje spintelėje; prigulti 8 aukšte 826-oje kapsulėje; ryte vėl persirengti 9 aukšte; pižamą išmesti į dėžę ir raktus grąžinti 1 aukšte, persiauti šlepetes į batus ir išeiti… Bet patirti tą konvejerį – nepakartojamas jausmas, tarsi papuolus į ankštą kosminę stotį iš fantastikos kūrinių.

Kapsulės viename iš devynių viešbučio aukštų. Žadintuvai kapsulėse veikia ne garsu, tačiau vis ryškindami šviesą - kad netrukdyti kitiems.

Kapsulėse trūksta tik kompiuterio. Tad prieš kokius 10 metų japonai – nuo studentų iki namo grįžti nespėjusių salarimenų – įsigudrino nakvoti interneto kavinėse. Ir tuomet šios virto savotiškais viešbučiais.

Su mūsų jau nunykusiomis interneto kavinėmis jas sieja vien vardas. Japoniškose gali gauti ne kėdę, o kambarėlį minkštomis grindimis miegui. Yra net bendri dušai, valgio automatai, o visi gėrimai – neriboti ir nemokami. Be kompiuterinių programų ir žaidimų kiekvienoje – ištisa mangos knygelių biblioteka (todėl jos dar vadinamos “mangos kavinėmis”). Tūkstančiai japonų interneto kavinėse gyvena nuolat, juk tai net pigiau nei nuomotis kambarį.

Interneto (mangos) kavinės kambarys (kairėje) ir durys į kambarius bei mangos biblioteka (dešinėje). Sienos ten yra tik dalinės, ne iki lubų. Todėl vos užėjus į patalpą pasijunta kojų tvaikas, o rūkomuose aukštuose - cigarečių kvapas. Naktimis aidi knarkimas. Norint apsistoti, reikia pildyti japonišką anketą; užsakyti iš anksto neįmanoma, todėl verta šiek tiek pramokti japoniškai.

Aistringoms naktims iš savo ankštųjų butų japonai keliauja dar kitur: į spindinčius meilės viešbučius iššaukiančiais pavadinimais, kurių ten – ištisi rajonai. Registruojamasi ir išsiregistruojama specialiais kompiuterių terminalais – elektroniniais kambarių katalogais. Įrangos radome ir numeryje: sūkurinė vonia, erotiškus apatinius pardavinėjantis automatas, laikrodis rodantys išnaudotą laiką, foninės muzikos įrenginys. “Pornografiniai DVD” – tiesiai šviesiai gyrėsi vieno viešbučio Osakoje lauko reklama.

Visos supermodernios nakvynės – pigesnės už įprastus viešbučius. Japonai jas renkasi tik konkretiems atvejams ar “iš bėdos”. Net švariuose ir vidutiniškai kainuojančiuose, tačiau ankštuose verslo viešbučių kambariuose nakvoja tik per komandiruotes.

Japonijos kalnų vaizdas iš Kijoto Arašijamos rajono Okočio sodo, sukurto žymaus Japonijos aktoriaus. Tokių modernios miestų nakvynės negali pasiūlyti

Riokanai: mums pasenę, japonams – savi

Retu laisvalaikiu japonai mieliausiai apsistoja riokanuose. Dauguma jų seni, paveldimi iš kartos į kartą. Seniausiems – po tūkstantį ir daugiau metų(!) tos pačios verslininkų šeimos valdžioje (seniausias įsteigtas 718 metais po Kr. ir dabar jam vadovauja jau 46-osios kartos savininkas; tai – ir seniausias išlikęs pasaulio verslas apskritai). Riokano, kuriame nakvojome, šeimininkas kuklinosi: “Mūsų riokanas dar naujas, vos prieš 70 metų jį įkūrė mano senelis”.

Per tuos 70 metų atliktas nebent kosmetinis remontas, pakeista santechnika. Visa kita riokanuose tarsi įstrigę laike. Kambariai be tualetų, apdaužytos sienos, popierinės durys, miegama kaip po senovei – ant grindų. Atėjus į kambarį laukia lengvas kimono (jukata), kurį svečiai turėtų vilkėti riokane (man skirtasis amžiumi tikriausiai nedaug nusileido riokanui, buvo pragraužtas kandžių).

Riokano kambario vidus.

Lietuvis riokane gali pasijusti apgautas – už ką tiek mokėti, jei šalia yra trigubai moderniau ir trigubai pigiau? Bet japonai neapgaudinėja ir dvigubų kainų iš užsieniečių niekad neprašo. Tiesiog kas užsieniečiui trigubai blogiau japonui gali atrodyti trigubai geriau.

Japonams riokanai – trokštamas ryšys su tradicija, senove, gamta, individualumu. Kiekvienas riokano kambarys turi nuosavą pavadinimą (gyvūnų, augalų garbei), kurio įkvėpimu yra įrengtas. Riokane svečiai pasitinkami asmeniškai (dar namo išorėje kabojo mūsų pavardės), su jais bendrauja pats šeimininkas (tiesa, mūsiškis atrodė kiek išvargintas to darbo). Kai kurie riokanų nepatogumai Japonijoje tokiais nelaikomi: nustebau išvydęs, kad net viešbutyje, turinčiame abudu variantus, kambariai su ir be tualeto kainavo vienodai.

Varvekliai anapus riokano lango. Viduje irgi nebuvo šilta. Aplink Naganą - Japonijos 'sniego kraštas', snieguočiausios pasaulio vietos: ten sninga tiek, kad sniego storis gali siekti 3 metrus.

Bet labiausiai riokanai garsėja maistu. Daugelyje į kainą privalomai įeina vakarienė ir pusryčiai, o kituose valgis gali sudaryti ir pusę didelės nakvynės kainos. Tai – kaiseki, aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus.

Pusryčių ir vakarienės laikai – gana griežti. Riokanai prie klientų nesitaiko – tai klientai turėtų pasidomėję rinktis riokaną, kurio tradicijos jiems priimtinos.

Vakarienė riokane. Užsisakyti nieko negalima: atnešama tai, kas paruošta tą dieną, paprastai - pagal metų laiką. Ryžių Japonijoje visur duodama maždaug tiek, kiek likusių maistų kartu paėmus. Kelionės pradžioje jų atrodydavo per daug, bet vėliau neretai jie būdavo skaniausias produktas. Nes įprasčiausias. Juk likę maistai dažniausiai - žalia žuvis ir jūros gėrybės

Panaši į riokanus nakvynė laukia budistų šventyklose. Jos neišbandžiau, bet, kiek skaičiau, ten – vegetariška virtuvė ir kai kur – privaloma grupinė meditacija rytais. Priimami ne vien budistai.

Japonijos užmiestis: popieriniai langai ir karštos versmės

Tikrieji riokanai labiausiai klesti tolimame užmiestyje. Anapus Japonijos pietrytinio kranto, vadinamojo Ramiojo vandenyno žiedu, apimančio visus pagrindinius didmiesčius ir 75 mln. žmonių, ribų. Ten, kur Šinkansenai zuja kiek rečiau, o dauguma traukinių “tevažiuoja” 130 km/h maksimaliu greičiu. Ir pažvelgęs pro vagonų langus dar išvysti daugiau medžių nei namų.

Aišku, net tasai “Japonijos užnugaris” gyvenamas tankiau, nei Lietuva. Bet tenai yra likę gražių kaimų, tokių kaip Narajus. Įsteigtas kaip poilsio miestelis prie siogūno nutiesto svarbaus kelio, pilnas riokanų ir parduotuvių, nevirto didmiesčiais. Tebestovi seni namai, jų languose – popierius vietoje stiklo.

Narajaus kaimas. Šiuo keliu tarp Tokijo ir Osakos judėdavo XVIII a. pirkliai ir keliautojai

Tačiau tikroji Japonijos užmiesčio pažiba – onsenai, karštosios versmės. Žemė po šia šalimi tiesiog verda. Pila vulkanų lavą ir nuolat dreba. Japonai prie to taip įpratę, kad net kai per kabuki spektaklį prasidėjo nedidelis žemės drebėjimas (5,5 balo), reakcija apsiribojo pagarsėjusiais šnabždesiais. Visgi, ši stichija gali būti labai pavojinga (kaip įsitikinau pats per ankstesnį 2011 m. apsilankymą Tokijuje). Onsenai – gražioji jos pusė.

Japonai taip mėgsta maudynes karštosiose versmėse, kad atvykę į kokį onsenų miestelį maudosi visose iš eilės, nusipirkę specialų dienos abonementą. “Versmių vonių” – gausybė. Jas turi ir dauguma riokanų, viešbučių.

Vienas daugybės vonių pastatų Šibu onsenų kurorte (dešinėje)

Onsenuose privaloma maudytis prieš tai nusiprausus po dušu ir išimtinai nuogiems. Tradiciškai moterys su vyrais tą daro kartu (kanjoku), nors dabar daugelyje onsenų atskirai. Didžiausia klasika – rotemburo, arba onsenai lauke. Ypač žiemą, tarp sniegų. Panirus į be proto karštą onseną kūnas taip sukaista, kad išlipęs šalčio nebejauti.

Vonia, kur maudžiausi, buvo nešildomoje patalpoje, tačiau vis tiek įkišus koją didelio noro lįsti vidun nebuvo – šitaip degina… Paskui, jau sėdint, vos pajudėjus svilinimo jausmas grįždavo, o išlipus svaigo galva, norėjosi tik miego. Ryte paklausiau riokano savininko, kokia vandens temperatūra – sakė, esą tik +42,5, užsieniečiams atskiedė iki šaltesnės, o japonai prie tokios, būna, skundžiasi, kad jiems per šalta…

Minimalistinis popierinės pertvaros piešinys Nacionaliniame muziejuje. Tokiuose piešiniuose, net prabangiausiuose rūmuose būdavo įprasta palikti didelius nepripieštus baltus tarpus. Panašaus laikmečio Europoje tai būtų atrodžiusi nesąmonė, tačiau XIX a. jau europiečiai įžvelgė japonų minimalizmo teigiamas puses. Garsiausia to stiliaus 'mokykla' - Kano.

Ten, Jamanučio onsenų miestelyje, tokias karštas vonias pamėgo ir… beždžionės. Jau prieš kokius 50 metų pirmoji smalsi japoninė makaka įlindo pasišildyti, ir dabar ištisos šeimos pakaitomis žiemom tą daro. Įsteigtas Džigokudanio beždžionių parkas, kur turistai gali jas stebėti iš labai arti.

Japonijoje vienu metu buvo išpopuliarėję “nihondziron” traktatai “aiškindavę”, kodėl japonai kitokie nei likę žmonės. Viena teorijų – neva jie išsivystė iš kitokių beždžionių. Aišku, tai pseudomokslas, tačiau būnant Džigokudanyje jis atrodė visai “logiškas”. Pirmąkart gyvenime mačiau beždžiones, kurios nei bandė ką vogti, nei kaip nors lindo prie turistų, nei nuo jų bėgo – tiesiog nekreipė dėmesio į prikištus fotoaparatus.

Japonai irgi nevagia. Japonija tokia saugi, kad valiutos keityklos laiko pinigų stirtas po stikliniais prekystaliais – “žiūrėkite, kiek turime ir galime iškeisti”.

Beždžionės rotemburo onsene Džigokudanio parke

Darbdavys japonui – antra tėvynė

Japonų kultūra išties kitokia. Paėmęs bet kurią gyvenimo sritį ir pasikapstęs giliau atrasi didžiulių skirtumų. Ir jų nesukiši į vieną sakinį.

Negalima net pasakyti “Japonijoje viskas moderniau”. Taip, pas juos vietoje padavėjų yra užsakymo automatai, vietoje kioskų – gėrimų (net karštų), alkoholio, užkandžių ir dar bala žino ko automatai (kiekviename skersgatvyje, kiekviename didesnio viešbučio aukšte, vidutiniškai vienas tenka 33 žmonėms). Bet kiti dalykai, kurie pas mus automatizuoti, Japonijoje daromi rankomis. Ištisų paslaugų sferos darbuotojų pagrindinis darbas, rodos, nusilenkti klientui, dar kiti tiesiog mojuoja gatvėje reklamomis. Stotelių pavadinimus traukiniuose mašinistai, užuot paleidę įrašus, pranešinėja balsu, o konduktoriai išlipa į peronus apsidairyti, ar visi keleiviai sulipo.

Šie origamiai išlankstyti per branduolinį sprogimą žuvusiai Hirošimos mergaitei. Tačiau origamiai lankstomi ir klientams: dovanų gavome ir valiutos keitykloje, ir muziejuje, ir viešbutyje. Malonus žmogiškas prisilietimas tačiau kartu - papildomas darbas, kurio atitikmens mūsuose nėra.

Kodėl? Priežastys – dar kituose skirtumuose. Vienas jų, tikriausiai, japonų meilė žmogiškam prisilietimui. Bet kur kas svarbesnis – jų darbo kultūra. Korporacija japonams – lyg antra tėvynė. Nuo pat tada kai paskutiniais studijų universitete metais užsirašo į jos gretas ir tampa salarimenais, jie tikisi visą gyvenimą triūsti ten pat. Algos keliamos ne tiek pagal darbą, kiek pagal išdirbtus metus. Tai taip įprasta, kad visi likusieji vadinami “laikinaisiais darbuotojais”.

Tačiau japonai garantuotu darbu nepiktnaudžiauja, sunkiai pluša – net patekęs į žemės drebėjimą dažnas pirmiausiai skambina darbdaviui. Darbdaviai gali juos aprėkti ar net trenkti, bet tikrai neatleis. Tokia ta japoniška hierarchija: žemiau stovintieji klauso viršesnių, bet viršesni privalo jais rūpintis. Todėl net privačiose įmonėse dirba daugybė “nebereikalingų žmonių”. Todėl Tokijo akcijų birža dar 1962 m. galėjo pereiti prie elektroninės sandorių sistemos, tačiau, nenorėdama atleisti darbutojų, tą padarė tik 1982 m. Todėl gatvėse pilna senukų eismo reguliuotojų – vienas, matėme, “reguliavo sankryžą” tiesiog atkartodamas šviesoforo signalus.

Japonų darbuotojai rūko prie ofisų pastato. Ženklią dalį laisvalaikio (net po darbo) japonai praleidžia su bendradarbiais. Vienintelis laisvesnis gyvenimo periodas - studijos universitete. Mat mokykloje plušama, kad įstoti į kuo geresnį, kadangi darbdaviai vertina tik kokį universitetą baigei, o ne kaip. Todėl lėktuve sutikti Japonijos nepriklausomi keliautojai daugiausiai - studentai. Kaip ir kone visi ryškiaspalviai subkultūrų atstovai. Nes vėliau darbdaviai net už madingai rudai nudažytus plaukus pyksta, ką jau kalbėti apie auskarus ar net barzdos auginimą.

Visa tai, tikriausiai, išsispręs savaime. Itin sumenkus gimstamumui Japonijos gyventojų skaičius jau mažėja. Vengdami Europą ar Ameriką krečiančių problemų japonai imigrantų kviestis nežada – jie tiesiog planuoja natūralų savo šalies “susitraukimą”. Dirva tam yra – darbo jėgos automatizuotoje Japonijoje seniai per daug. O išgriovus nereikalingais tapsiančius Osakos ar Tokijo pastatus (tarkime, mokyklas sumažėjus vaikų) atsiras gyventojus džiuginsiantys parkai. Ir nebereiks gyventi taip susikišus.

Automatiški Japonijos darbuotojai

Automatizuoti Japoniją paprasta ir dėl to, kad patys salarimenai veikia kaip automatai. Jie labai paslaugūs, jie tikrai stengiasi padėti. Tačiau jei nesuformuluosi savo prašymo taip tiksliai, kaip įvestum komandą į kompiuterį – jie nebūtinai supras.

Robotė prekybos centro infocentro tarnautoja Odaiboje, Tokijuje. Gyvai atrodo dar šiek tiek natūraliau, nes mirksi akys, lūpos juda pagal sakomus žodžius, kalbėdama gestikuliuoja rankomis.

Štai paprašyta bilieto Kijotas-Himedžis geležinkelio tarnautoja sakė, kad paskutinis tokio maršruto Šinkansenas išvyksta vos po 3 minučių, todėl patarė važiuoti lėtuoju traukiniu (užuot pasiūliusi daug geresnį variantą su persėdimu Osakoje, kurį netgi automatiškai duoda internetinė sistema). Beje, pasirodo, ir tiesioginis Šinkansenas vėlavo 5 minutėm, todėl neskubėdami į jį spėjome (darbuotoja sakė išvykimo laiką pagal “iškaltą” tvarkaraštį, neatsižvelgdama į aidinčius pranešimus apie vėlavimus).

O vienoje interneto kavinių pokalbis klostėsi maždaug taip:
Aš: “Ar galėtume gauti kompiuterį 5 val.?”.
Darbuotojas: “Ar esate užsiregistravę mūsų sistemoje?”.
Aš: “Ne”.
Darbuotojas: “Tada kompiuterio neduosime”.

Dažnas vakarietis, tikriausiai, čia būtų išėjęs. Tačiau aš dar pasiteiravau:
“Gal galime registruotis dabar?”.
Darbuotojas: “Taip, galite”.

Muziejaus darbuotojos Narajaus kaime užrašai. Ji mums viską 'pasakojo' žodis žodin.

Pasirodo, registracija užtrunka minutę ir yra visiškai nemokama, tačiau savo nuožiūra darbuotojas jos nepasiūlė. Japonai įpratę prie tikslių nurodymų ir improvizuoja mažai. Pagal vieną teorijų, toks “aiškių nurodymų laukimas” net sukėlė didįjį Japonijos ~1990 m. kainų burbulą ir jį sekusią krizę. Esą Japonijos centriniam bankui nustojus pasakinėti privatiems bankams ribas, kam ir kiek skolinti, šie tai suprato kaip… nurodymą skolinti visiems.

Kodėl japonai nesupranta užsieniečių

Tačiau šiaip ta kolektyvinė darbo dvasia ir pasišventimas dažniausiai Japoniją vedė į pergales. Jos dėka XIX a. antroje pusėje Japonija iš eilinės pasaulio užkampių valstybėlės staigiai pakilo iki vienintelės nebaltaodžių imperijos ir ne tik išvengė tapimo europiečių kolonija, tačiau net įveikė kare rusus (1904 m.). Jos dėka gerokai mažesnė Japonija kaip lygus su lygia Antrajame pasauliniame kare kariavo su JAV ir Kinija, tegul galiausiai ir pralošė. Jos dėka per kelis pokario dešimtmečius Japonija taip atsistatė, kad tapo antra pagal svarbą pasaulio ekonomika.

Tokijo Sky Tree ir Tokijas žvelgiant nuo jo, pastatytas darbščių japonų. Vienintelis matomas didesnis parkas - Imperatoriaus rūmų sodas.

Aišku, visa tai įmanoma tik todėl, kad ir tie hierarchijos viršūnėlėse nesavanaudiškai mąsto, kaip geriau jų korporacijai, miestui, visai Japonijai. Perkelta į kitą kultūrą Japonijos patirtis niekaip neveiktų: “neatleidžiami” darbininkai tinginiaudami imituotų darbą, o viršininkai savo nekvestionuojamą autoritetą naudotų visokiausiai korupcijai dangstyti…

Ir todėl neretam japonui užsieniečiai atrodo savotiški barbarai. Atsirado net sąvoka “Paryžiaus sindromas” apibūdinti dažno japono turisto nusivylimui išgirtuoju Paryžiumi, o kartu – visa Vakarų Europa. Juk nejaponai “nesupranta”, kad į namus šiukštu negalima eiti su lauko batais, o tualete būtina kambarines šlepetes persiauti į tualetines. Nesupranta, kad interneto kavinėje nepriimtina kalbėtis nepašnibždom, o namie – trankyti durų. Jie nežino, kaip nusilenkti, kaip paprašyti ar padėkoti. Japonams toks vakariečių elgesys gali atrodyti panašiai necivilizuotas, kaip mums restorane ant stalo susikelti kojas.

Tipiškas Japonijos traukinio vidaus vaizdas. Trys žmonės miega, vienas - įsikniaubęs į telefoną (gal dirba?). 'Atrodai pavargusi' (pavargęs) Japonijoje - komplimentas, nes, reiškia, 'daug dirbai'. Net studentui knapsėti per paskaitas yra gero tono ženklas. Vakariečiai to, aišku, irgi nesupranta.

Kai Japonijoje lankiausi pirmus du kartus (2006 m. ir 2011 m.) ir joje užsieniečių dar buvo labai mažai, japonai su jais elgdavosi kaip su tautiečiais. Dabar turistinėse vietose to paslaugumo jau mažėja: tikriausiai į savo japonišką mandagumą kartą-kitą sulaukę “barbariško” atsakymo, japonai jį palieka įvertinantiems “saviškiams”. Tiesa, per tą laiką jie kur kas geriau išmoko angliškai (bent jau viešbučių, kavinių darbuotojai, bent jau svarbiausias frazes).

Toliau nuo Tokijo ar Kijoto – viskas dar kaip po senovei. Kol kas. Tad į Japoniją geriausia keliauti kuo greičiau. Kol joje dar daug autentikos – net ir užsieniečiui. Ir kol ji dar tokia ankšta ir perpildyta japonų. Nes tai – irgi japoniškos patirties dalis.

Trimatis drakonas vienoje galybės išradingų modernių reklamų

Japonijos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Japoniją

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Šventoji žemė – Jėzus, Izraelis ir Palestina

Šventoji žemė – Jėzus, Izraelis ir Palestina

| 4 komentarai

Šventojoje žemėje, atrodo, jokia siena nėra tik siena, jokia gatvė – tik gatvė. Juk Šventuosiuose miestuose – Jeruzalėje, Betliejuje, Nazarete ir kitur – kiekvienas senas akmuo ar net medis “regėjo” įvykius, pakeitusius Europą ir pasaulį.

Šventojoje žemėje atsirado krikščionybė ir judaizmas. Ten gimė, gyveno ir mirė Jėzus Kristus. Šventa ji ir islamui. Tūkstančius metų į ten traukia minios dešimčių skirtingų religijų piligrimų, ir visi atranda kažką sau, kai kurie pasilieka su visam. Todėl ritualai švenčiausiose vietose niekuomet nenutrūksta. Priešingai – tų šventų vietų, dirbant archeologams, atrandama vis naujų.

Šventoji žemė turėtų priblokšti net ir netikintįjį. Miestai, miesteliai, gamtos grožybės, kurių pavadinimus Lietuvoje kiekvienas sužino dar būdamas vaikas. Ta neprilygstama religinė ir tautinė įvairovė, ypatingos tik tenai gyvuojančios kultūros. Visa tai “dovanojo” ne šiuolaikinė globalizacija, o istorijos tūkstantmečiai, kurių metu žmonija tikėjo, kad Šventoji žemė yra pasaulio centras.

Liūdnesnė tos įvairovės pusė: karai dėl šios žemės irgi nesibaigia. Tų, naujausiųjų, kai žydų valstybė Izraelis XX a. viduryje okupavo arabišką Palestiną, žiaurūs atgarsiai pasaulį lydi ir šiandien.

Nuskristi į Šventąją žemę iš Lietuvos – labai paprasta ir nebrangu, reisai – tiesioginiai. Aplankiau tiek religines-piligrimines, tiek gamtines-kultūrines Šventosios žemės vietas, pajutau – nebūtinai savo noru – ir tą amžiną konfliktą dėl jos.

Jeruzalės panorama nuo Alyvų kalno. Pasak Biblijos, Kristus šioje vietoje apraudojo Jeruzalės dėl ją ištiksiančių tragedijų ateityje {Lk 19:41-44}

Jeruzalė – Šventosios žemės širdis

Jeruzalė – neabejotinai gražiausias, įdomiausias ir švenčiausias Šventosios žemės miestas. Jame ir jo apylinkėse nesunkiai gali praleisti ne tik savaitgalį, tačiau ir savaitę.

Miesto simbolis – musulmoniškas auksinis Uolos kupolas (1021 m.), kylantis virš tvirtais mūrais įrėminto senamiesčio. Jis stovi ant Šventyklos kalvos, kur Abraomas vedė paaukoti savo sūnų, o iki 70 m. po Kr. stovėjo švenčiausioji judėjų Šventykla. Ta pati, kurioje paskutinę savaitę prieš savo nukryžiavimą pamokslavo Jėzus Kristus. Ir nuo kurios griuvėsių po 600 metų Mahometas, pasak islamo, žengė į dangų.

Musulmoniška architektūra ant Šventyklos kalvos. Jeruzalėje ji - išskirtinai spalvinga, nes šiaip visas miestas, net ir nauji pastatai, privalomai dekoruojamas pilkšvu kalkakmeniu.

Panašių istorijų, kai viena ir ta pati vieta “daugiau nei šventa” daugybei tikėjimų Jeruzalėje – pilna. Net ir tuomet, kai vieta svarbi vien krikščionims, dėl teisės ją prižiūrėti šimtmečius konkuruoja ištisa eilė skirtingų krikščionybės atmainų. Dar XVIII a. Osmanų Imperijos valdžia, kuriai tada buvo pavaldi Jeruzalė, labai tiksliai padalino visų jų teises ir pareigas: kam priklausys kurie altoriai, kas kada laikys mišias. To laikomasi iki šiol.

Garsiausia tarp tokių padalintų “bažnyčių” – Šventojo kapo bažnyčia, pastatyta vietoje, kurioje buvo nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus Kristus. Ta pati, kurios vaduoti nuo musulmonų popiežiai šimtmečius siuntė Kryžiaus žygių riterius.

Tarp šventųjų vietų Jeruzalės senamiestis primena vieną didelį turgų su gatvėmis, kuriomis tegali vaikščioti pėsčias

Iš tikro ji, kaip ir daug Šventosios žemės švenčiausių vietų krikščionių šventovių, bažnyčią nelabai ir primena. Ten beveik nėra salių ar navų – tik išraityti koridoriai, laiptai, belangės sienos, išpuoštos altoriais: stačiatikių, katalikų, armėnų, etiopų, koptų… Kai kurios krikščionybės pakraipų, šimtus metų ten laikančių altorius, kitur jau beveik nunykusios ir nežinomos. Visų jų vienuoliai keisčiausiais abitais šmirinėja viduje.

Tiesa, pačios olos, iš kurios prisikėlė Kristus, toje bažnyčioje nerasite. Viskas seniai nukasta, sunaikinta, o kapo vietoje pastatyta koplytėlė. Seniau saugoti to, kas autentiška, nebuvo įprasta, svarbiausia – vieta.

Kristaus kapo bažnyčios viduje, prie vieno altorių. Beje, rytais bažnyčią atrakina musulmonas - tai visiems vienuoliams tinka, nes taip nė viena krikščionybės pakraipa neturi viršaus prieš kitas

Tačiau nuo katalikų atskilusiems protestantams visi keisčiausi senoviniai ritualai su auksiniais smilkytuvais ir senovinėmis giesmėmis atrodė keisti ir bereikalingi. Jų nuomone, tamsūs puošnūs Kristaus kapo bažnyčios koridoriai menkai teperteikė tą laikmečio prieš 2000 metų, kai, supamas tik artimiausių pasekėjų, skurdžiai gyveno ir mirė Kristus, atmosferą. Todėl jie sukūrė savą šventą vietą: Kapą sode, dabar prižiūrimą anglikonų. Tai – tikras maždaug 2000 metų senumo nežinomo žydo kapas, iškaltas oloje. Ne Kristaus: tačiau šiuolaikiniam vakariečiui, turbūt, lengviau susikaupti ir pasimelsti ten, medžių apsuptyje, klausantis gitara brazdinančio ir tyliai angliškai dainuojančio pavienio muzikanto, nei atstovėjus eilę Kristaus kapo bažnyčioje, kur 10 sekundžių po įėjimo į kapo vietą jau išgirsti vienuolio barbenimą – “paskubėk ir leisk kitus”.

Šventos vietos: nuo įrodytų iki išgalvotų

Apskritai šventos vietos Šventojoje žemėje yra trijų rūšių. Pirmosios tiksliai nustatytos pagal aprašymus šventaknygėse, archeologinius duomenis. Tarp tokių – Alyvų kalnas, per kurį Jėzus įžengė į Jeruzalę, bei Getsamanės sodai jo papėdėje, kur Kristus meldėsi paskutinę naktį prieš mirtį. Jos apstatytos įvairių krikščionybės pakraipų šventovėmis, tokomis kaip Dominus Flevit (“Viešpats verkė”) vienuolynas ar Paternoster (“Tėve mūsų”) bažnyčia, kurioje visomis kalbomis (ir lietuviškai) surašyta garsiausioji krikščionių malda.

Visų tautų bažnyčia prie Getsamanės sodo taip pavadinta todėl, kad ją finansavo keliolika valstybių. Ji pastatyta 1924 m., kai piligrimystė į Jeruzalę iš gyvybei pavojingos avantiūros pamažu tapo prieinama kiekvienam trokštančiam. 1917 m. Šventąją žemę iš musulmonų Osmanų perėmė krikščionys britai, ir krikščioniškos valstybės, visos labai tikinčios, visokeriopai stengėsi palikti savo įspaudą Šventojoje žemėje

Kitos šventosios vietos – labiau abejotinos, tačiau gerbiamos (beveik) nuo pat Kristaus laikų, todėl įmanoma, kad yra tikros, nes pirmosios šventovės ten pastatytos dar esant gyviems tų įvykių liudininkams arba greitai po jų mirties. Tarp tokių – Marijos kapas Jeruzalėje, tiesa, pripažįstamas tik stačiatikų ir rytų krikščionių.

Ir, pagaliau, paskutinė šventųjų vietų rūšis: tos, bėgant šimtmečiams “atrastos” (sukurtos) Jeruzalėn keliavusių piligrimų – gal iš tvirto tikėjimo, gal tiesiog užsimanius papasakoti įdomių istorijų žmonėms, kurie pakeliui namo priims nakvynei. Kai kurios tokių “išgalvotų” vietų išpopuliarėjo ne mažiau, nei tikrosios. Pavyzdžiui, Kryžiaus kelias – koplyčios ir atminimo lentos Jeruzalės gatvėse, žyminčios vietas, kur Jėzus Kristus esą pametė kryžių ar suklupo. Jos atsirado Kryžiaus žygių laikais (~1100 m. po Kr.). Gi Kristaus eroje Jeruzalės gatvių planas greičiausiai apskritai buvo kitoks, o ir Kristų nukryžiuoti vedė ne iš ten, kur prasideda Kryžiaus kelias. Panašiai “atrastas” ir Paskutinės vakarienės kambarys (gotikinė architektūra išduoda jį esant įrengtą geras tūkstantmetis po Kristaus), taip pat arka, nuo kurios Poncijus Pilotas neva tarė “štai žmogus (Kristus)” (ecce homo).

XIX a. atrastas 2000 m. senuo kapas sode. Plytos čia užkiša padarytus pažeidimus - visas priekis anksčiau buvo uolinis. Kristaus kapas atrodė labai panašiai.

Visgi šios vietos, kaip ir “Kapas sode”, tinka simboliškam apmąstymui. Šiaip ar taip, Jeruzalės centras mažytis, ir kur jame bebūtum, “tikrosios” tų įvykių vietos niekada nebus toliau 2 km.

Beje, beveik visos šventos vietos Izraelyje – nemokamos (išsilaiko iš aukų). Tiesa, ten, kur tenka pakrapštyti piniginę, šekelių teks palikti daug: mokesčiai Izraelyje dideli ir kainos – tarp didžiausių pasaulyje.

Religinio-tautinio konflikto atspindžiai

Krikščionių vienuolių ginčai dėl šventųjų bažnyčių yra juokingi, palyginti su žydų ir arabų ginču dėl pačios Jeruzalės. Pagal 1948 metų Jungtinių Tautų planą, miestas turėjo tapti nepriklausomu ir neutraliu. Tačiau vakarinę jo pusę tada užėmė žydai (Izraelis), rytinę, kartu su visu senamiesčiu ir švenčiausiomis vietomis – arabai. 1967 m. Izraelis staigiu puolimu iš arabų atėmė ir Rytinę Jeruzalę, ir dar daug kitų žemių (Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą).

Vartai į Jeruzalės senamiestį.

Iki šiol Rytų Jeruzalė – labiau arabiška (palestinietiška), nors žydai ten siunčia gyventi savo naujakurius, kas pagal tarptautinę teisę yra nelegalu. Ištisos žydų karių (arabai į armiją nešaukiami) grupės, ginkluotos galingais koviniais automatais, patruliuoja tomis gatvelėmis, kaip ir visoje Palestinoje. Oficialus pretekstas – terorizmas, tačiau jo šiais laikais Izraelyje tikriausiai ne daugiau nei Vakarų Europoje. Palestiniečiai galbūt jau prarado viltį, tad organizuotą pasipriešinimą sustabdė. Radikaliausi galbūt išvyko kautis už Islamo valstybę: jiems priešu tapo ne vien Izraelio, bet ir visų Vakarų valstybių valdžios, jau virš 50 metų nesugebančios veiksmingai pasmerkti jų teisių pažeidimų Palestinoje.

Dabar kiekvienam žuvusiam žydui tenka 10-20 žuvusių palestiniečių. Vienas “rekordų” pasiektas 2009 m., kai žydų žuvo tik 9, o palestiniečių – 1034. Dauguma aukų – civiliai, nužudyti Izraelio karių už protestus, naudojant kaip gyvus skydus, o dažniausiai išvis “per klaidą” (iš lėktuvų ant palestiniečių miestų mėtomos bombos aukų nesirenka). Geras trečdalis nužudytųjų – vaikai. Vakaruose ir Lietuvoje tą mažai matome: apie kiekvieną teroro akte žuvusį žydą ar vakarietį spauda trimituoja garsiai, o apie kas savaitę žudomus palestiniečių civilius tyli. Izraelio šarvuoti buldozeriai nuolat griauna ir palestiniečių namus: tarsi stalininėje Rusijoje tai – kolektyvinė bausmė: už vieno palestiniečio aktyvizmą benamiais paverčiama šeima ar ištisa giminė.

Arabiškame Jeruzalės rajone pardavinėjami marškinėliai - subtili okupacijos kritika, kuri, atrodo, šiuo metu leidžiama. Įdomu, kad, kiek mačiau, žydai pardavinėja tik prožydiškus marškinėlius, o arabai - ir proarabiškus, ir švelniai prožydiškus (dėl didesnio uždarbio? Saugumo?).

Turistus nuo konflikto Izraelio valdžia stengiasi izoliuoti. Tačiau jis visuomet šalia. Jeruzalę naršiau nešinas Biblija: paskaitęs, kas lankomoje vietoje atsitiko, į tas istorijas įsijausdavau kur kas geriau. Tai štai: kai lipau į tą visiems šventą Šventyklos kalvą, uoliai daiktus peršvietinėję Izraelio kariai Naująjį testamentą pareikalavo palikti greta iš kažkieno jau atimto švęsto vandens. O į nuostabų Uolos kupolo vidų bei Al Aksos mečetę manęs, kitatikio, nebūtų įleidę jau kalvos viršų prižiūrintys musulmonai (iki 2000 metų, kol palestiniečių padėtis buvo kiek geresnė, duris jie atverdavo visiems).

Būnant ten, verta atsargiai rinktis žodžius: štai vieno žmogaus pasiteiravau, kaip nueiti į Haram-E-Šarif (dabartinis kalvos pavadinimas). Manau, paklaustasis tikrai suprato, tačiau nepatenkintas pasiteiravo: “Kas tas Haram-E-Šarif?”. Pasirodo, žmogus buvo žydas, ir jam ta vieta vis dar “Šventykla”, nepaisant to, kad ta jau tuoj bus 2000 m., kaip sugriauta. Tuo tarpu arabiškojoje Rytų Jeruzalėje vengiama žodžio “Izraelis” – ant viešbutyje duoto žemėlapio puikavosi užrašas “Šventoji žemė ir Palestina”.

Pakeliui į Šventyklos kalvą kabėjo rabinų atsišaukimas, raginantis žydus ten nelipti išvis (per šventa vieta). Žydai apeigas atlieka Šventyklos kalvos papėdėje. Vakarinė jos siena (ta kalva – dirbtinai sumūryta) vadinama Raudų siena, mat ten žydai aprauda sugriautos šventyklos, o taip pat kiša į tarpelius tarp akmenų lapelius su prašymais Dievui. Kai lankiau, vyravo kur kas linksmesnės bar micvos apeigos, kuriomis trylikamečiai žydai su dainomis, skanduotėmis, balionų leidimu į dangų pripažįstami suaugusiaisiais. Prie sienos giminės vyrai ir moterys eina atskirai, taigi, ta pati giminė švenčia susitikusi iš abipus tvorelės.

Žydai prie Raudų sienos

Betliejus: trejos Kalėdos mieste-kalėjime

Jeruzalės palestiniečiams pasisekė. Izraelis jiems pasiūlė pilietybę. 4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, okupuotose 1967 m., neturi net to. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”. Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė. Palestiniečiai gali išvykti tik su leidimais, kuriuos gauti ne taip jau lengva. Dauguma geriausių kelių okupuotoje Palestinoje faktiškai rezervuoti žydams ir turistams (palestiniečių automobilių numeriai – kitokie, tad paprasta jų neįleisti).

Vienas palestiniečiams paliktų miestų – Betliejus, Jeruzalės priemiestis, kuriame gimė Jėzus Kristus. Nepriklausomam keliautojui patekti į jį užtrunka. Nuomotą automobilį teko palikti Jeruzalėje: jau vien autonuomos agentūrą, leidžiančią lankyti Rytų Jeruzalę ir okupuotų teritorijų zonas B ir C, suradome ne iš karto, o į Betliejų (okupuotų teritorijų zoną A) važiuoti leidžia tik keletas mažų arabiškų agentūrų, kurios nedirba oro uoste.

Didžiulė žydų 'Atskyrimo siena' (arabai ją vadina 'Apartheido siena') žvelgiant iš Betliejaus. Nuotrauka sunkiai perteikia jos dydį, bet palyginkite su mikroautobusu degalinėje dešinėje. Už šios sienos atkarpos - trims religijoms šventas Rachelės kapas, paliktas žydų pusėje kaip pusiau anklavas

Todėl teko patirti tą patį, su kuo kas vakarą susiduria leidimus dirbti Jeruzalėje gavę betliejiečiai. Autobusas, pilnas juodadarbių nudriskusiomis rankomis, atvežė tik iki patikrinimo punkto, įėjimo į miestą-kalėjimą. Didžiulio it muitinė, tačiau kur kas niūresnio ir baugesnio. Nesunku buvo pasijusti, lyg kartu su bevardžiais nepažįstamais sodinamam atlikti laisvės atėmimo bausmės, arba įeinančiam į aptvertą Antrojo pasaulinio karo laikų getą. Paskui nuskurusių žmogelių minią, stebimas karių nuo aukštų apžvalgos bokštų, kirtau tuščią erdvę tarp dviejų milžiniškų betoninių sienų, grūdausi prie sukamų durų iš metalo virbų, tarp kurių storesnis žmogus vos įtelpa (jos skirtos suspausti kūną, kad matytųsi, kas nešama kišenėse), galiausiai – paskutinė atkarpa ilgu tamsiu raitytu tuneliu. Grįžtant iš Betliejaus teko peršviesti savo daiktus it oro uoste, rodyti pasą nuobodžiaujančiam kariui, “lindėjusiam” mobiliajame telefone.

Dabar – taikus metas. Kai politinė valia pasikeičia, patikrinimai sustiprinami: poste kasdien pakeliui į darbą tenka laukti ir po kelias valandas, arba jis išvis uždaromas ir “atviro režimo kolonija” virsta “uždaro režimo kalėjimu”. Gaza, didžiausias Palestinos miestas, šitaip uždarytas jau daug metų.

Centrinė Betliejaus Ėdžių aikštė - vietoje, kur stovi bažnyčia priešais, gimė Jėzus Kristus. Nors buvo sausio 12 d., Kalėdų eglutė tebestovėjo, gatvės buvo apkarstytos papuošimais. Kalėdų metas čia kaip niekur ilgas, mat Kalėdas Betliejus švenčia triskart per metus: gruodžio 24 d. katalikų ir protestantų, sausio 6 d. stačiatikių, sausio 18 d. - armėnų

Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą. Kai ~16:30 lankiau centrinę Ėdžių aikštę, Kristaus gimimo bažnyčia jau buvo užrakinta, užtat muedzinas iš švytinčios gretimos mečetės šaukė vidun melstis. Krikščionių Šventojoje žemėje sumažėjo tragiškai: Izraelio įsteigimo išvakarėse 1948 m., 18% palestiniečių buvo krikščionys (Betliejuje – 85%), šiandien – tik 1,5% (Betliejuje – 35%). Pasigirsta nuogąstavimų, kad švenčiausios krikščionių vietos artimiausiais dešimtmečiais virs savotiškais muziejais, reikalingais tik piligrimams ir turistams.

O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę. Nepaisant to, kad jie atsikėlė gyventi per pastaruosius dešimtmečius, kai dažna Betliejaus šeima regione praleido daugybę kartų…

Žydų naujakurių miestelis Har Homa, žvelgiant iš Betliejaus. Tokios gyvenvietės statomos ant kalnų, kas konflikte teikia privalumą prieš žemumose gyvenančius palestiniečius. Har Homa pastatyta 1991 m. ir ten jau gyvena 25 tūkstančiai žmonių. 'Už' jo statybos pasmerkimą JTO balsavo 134 šalys, 'prieš' - vos 3 (įskaitant Izraelį), bet situacijos 'ant žemės' tai nepakeitė, neigiamų pasekmių Izraeliui nesukėlė. Panašių Izraelį smerkiančių rezoliucijų JT ir jos organai beveik vienbalsiai priėmė ne vieną šimtą.

Galilėja: paeežerė kur pamokslavo Jėzus Kristus

Nors gimė Betliejuje, o mirė Jeruzalėje, Jėzus Kristus didžiąją dalį gyvenimo praleido Galilėjoje. Pamokslavo prie Tiberiados ežero. Krikščionys tas vietas atrado tik XX a. pradžioje, kai keliauti tapo paprasčiau (iki tol piligrimai lankydavo tik Jeruzalės apylinkes). Todėl bažnyčios ten gana šiuolaikiškos, ilgamečių tradicijų nėra. Net ir šiandien tai visiška provincija, be nuomoto automobilio tas vietas lankyti sunku. Matant tas žalias pievas, neaukštas kalvas, didoką, bet nemilžinišką ežerą net sunku patikėti, kad kažkokie vietiniai kaimiečiai, tokie kaip čia žvejodavęs šventas Petras, sugebėjo paskleisti religiją po visą Romos Imperiją, iš kur ji tapo populiariausia pasaulyje.

Tarp lankytinų piligriminių vietų Tiberiados ežero pakrantėje – Kafernaumas, kur Jėzus ilgai gyveno (ten – šv. Petro namo griuvėsiai, virš kurių moderni bažnyčia), tačiau galiausiai, kai dauguma miestelėnų juo taip ir nepatikėjo – pažadėjo jiems liūdną lemtį. Netoliese – kalnas, kur, spėjama, Jėzus pasakė kalno pamokslą [Mt 5:1-7:29]. Ginosare ištrauktas ~2000 m. senumo nuskendęs žvejybinis laivelis. “Gal Jėzaus” viliodamas turistus skelbia muziejus, tačiau, aišku, tikimybė labai jau maža.

Šiuolaikinė bažnyčia virš Šv. Petro namo Kafernaume

Žymiausia piligriminė vieta Galilėjoje – Nazaretas, kur Jėzus praleido vaikystę. Didžiausia bažnyčia supa olą, kurioje gyveno Marija (priešingai Viduramžių dailininkų paveikslams, Šventojoje žemėje Kristaus laikais vargšų gyvenimui naudotos olos, o ne nameliai šlaitiniais stogais). Ta bažnyčia – ir savotiška modernaus krikščioniško meno galerija, pilna milžiniškų daugybės šalių dovanotų Marijos paveikslų, mozaikų, bareljefų. Yra ir lietuviškas, grįstas Aušros vartų Marija, ir geltonodė kiniška Marija, ir tajiška, primenanti hinduistų dievybę, ir moderniai baugi amerikietiška.

Kaip ir visa Šventoji žemė, Galilėja padalinta tarp žydų ir arabų. Nazaretas – arabiškas miestas (anksčiau krikščioniškas, dabar nebe), o iš Tiberijo, žydams švento kurorto palei Tiberiados ežerą, arabai išvaryti dar 1948 m. Tenykštės mečetės tuščios, jų griuvėsiai romantiškai apšviečiami.

Apleista mečetė Tiberijuje

Kaip ir kitur Šventosios žemės provincijoje, daug Galilėjos žydų gyvena prieš maždaug 50-100 metų įkurtuose “savanoriškuose kolūkiuose” – kibucuose. Lygus gyvenimas (“iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius”) anapus kibucų vartų atrodė visai patrauklus, kol neišmirė juos įsteigusių darbščių idealistų karta. Dabar daug dalykų kibucuose jau privatizuota, o algos mokamos pagal darbą.

Negyvoji jūra, žemiausia pasaulio vieta

Negyvoji jūra iš tikro yra ežeras, dar mažesnis už Tiberiadą. Jūra vadinamas todėl, kad yra vienas sūriausių pasaulyje vandens telkinių. Jo pakrantė – žemiausia planetos sausumos vieta. Dabar ji 431 m žemiau jūros lygio ir vis žemėja, mat Negyvoji jūra senka. Tai – minusas norint išsimaudyti: dauguma krantų jau toli nuo kelio, palikus automobilį, neaišku kaip prie jų prieiti (pasivaikščioję vis atsiremdavome į stačius šlaitus ir nuleidome rankas).

Kelias palei Negyvąją jūrą

Keli paplūdimiai – mokami ir labai brangūs (pvz. įėjimas – 10 eurų žmogui). Visgi, juos išlaikyti – nemažai darbo: jūrai senkant, senieji pastatai, restoranai, viešbučiai apleidžiami ir statomi nauji buvusiame dugne. Dauguma “Negyvosios jūros viešbučių” šiandien išvis ne prie Negyvosios jūros, o prie mažų nuo jos atskilusių ežerėlių pietuose.

Aplinkui negyvąją jūrą – dyki, bet gražūs šlaitai, Ein Gedžio gamtos rezervate lengvai sutiksi kalnų ožių.

Viršum Negyvosios jūros iškilusi Masada. Žydų tvirtovė, kurią 70 m. po Kr. malšindami žydų sukilimą puolė ir užėmė romėnai. Nuo Masados viršaus matosi gražios panoramos, sausoje dykumoje išlikusios net romėnų karių stovyklos liekanos ir rampa, kurią supylę iš akmenų jie ir užėmė tvirtovę. Tiesa, gynėjai, tarsi Pilėnuose, nusižudė to nesulaukę.

Vaizdas nuo Masados į Negyvąją jūrą. Įdomu, kad Masada (vieta, iš kur fotografuota) yra ne ant kalno, o dauboje: 23 metrai žemiau jūros lygio. Ant kalno ji atrodo tik todėl, kad Negyvoji jūra - daug žemiau

Tel Avivas ir Haifa: nereligingas Izraelis

Mėgstamas žydų anekdotas sako, kad trys didieji Šventosios žemės miestai gyvena skiritngu ritmu: Jeruzalė meldžiasi, Haifa dirba, o Tel Avivas pramogauja. Tą nesunku suprasti net iš gyventojų drabužių. Jeruzalėje dauguma musulmonių ryši skareles, o žydų – galvas dengia šlikėmis ar skrybėlėmis. Tel Avive gi kur kas lengviau išvysi merginą su nuogu pilvu ir auskaru bamboje, didžiules tatuiruotes ar gėjų simboliką (tame mieste – didžiausi regiono gėjų paradai). Tuo tarpu Haifoje nėra nei to, nei ano, žmonės ten dažniausiai rengiasi kaip Lietuvoje.

Tiek Tel Avivas, tiek Haifa, labai nauji miestai, XX a. pirmojoje pusėje pastatyti žydų, kurie, sionistinių idėjų vedami, masiškai kėlėsi į Šventąją žemę. Todėl Tel Avivas – viena geriausių vietų pasaulyje pamatyti tarpukario ir ankstyvojo pokario architektūrą. Šis miestas garsėja ir naktiniu gyvenimu. Tiek Tel Avive, tiek Haifoje, šiandien prestižinės yra “vokiečių kolonijos” – rajonai, pastatyti templerių, XIX a. į šventąją žemę besikėlusių religingų vokiečių (vėliau per pasaulinius karus juos, kaip priešo piliečius, britai išvarė). Palei abu miestus driekiasi ilgi paplūdimiai.

Šalom bokšto Tel Avive ~1970 m. vestibiulio interjeras.

Vienintelė tikra Haifos įdomybė, turinti mažai analogų pasaulyje – Bahajų sodai. Bahajai – viena naujųjų, sektomis vadinamų religijų, savotiškas islamo tęsinys, teigiantis, kad po Mahometo buvo dar pranašas Babas, kurio kapas ir yra Haifos soduose. Tie sodai kyla į kalną, todėl jų panoramos nuo vidurio, viršaus ir apačios – viena už kitą gražesnės. Juos nuolat prižiūri ~120 savanorių bahajų iš įvairių šalių ir žemynų, tiesa, turistams prieinama tik maža jų dalis.

Anksčiau greta Tel Avivo ir Haifos stovėjo arabiški miestai, atitinkamai Jafa ir Akrė. 1948 m. tuos miestus užėmę žydai daugumą arabų (palestiniečių) iš ten išvarė. Jų vaikai ir anūkai iki šiol leidžia dienas tremtinių stovyklose aplinkinėse šalyse. Iš viso tų Palestinos tremtinių su palikuonimis pasaulyje – 5 milijonai. Izraelis jų atgal nepriima. Tai – vienas didžiausių Artimųjų Rytų konflikto skaudulių.

Mat teisę į gyvenimą Izraelyje, netgi į valdžios skiriamą būstą turi kiekvienas pasaulio judėjas ir jų palikuonys. Izraelio pilietybė šitaip suteikta net per 100 tūkstančių juodaodžių Etiopijos judėjų, kurie, kaip rodo genetiniai tyrimai, nėra kilę iš žydų (yra atskira į judaizmą atsivertusi tauta). Tačiau visos šios teisės neprieinamos 1948 m. ištremtiems ar nuo represijų pabėgusiems Palestinos musulmonams ir krikščionims, nepaisant to, kad jų protėviai šimtus ar tūkstančius be pertrūkių gyveno Šventojoje žemėje. Dar daugiau, jų namus ir žemes valdžia tada išdalino žydams, tokiu būdu suformuodami didžiuomoje Šventosios žemės žydų gyventojų daugumą.

Jafos vaizdas nuo Tel Avivo pajūrio promenados

Nors dauguma Jafos ir Akrės gyventojų tuomet pakeisti, atmosfera tuose miestuose iki šiol išskirtinė. Ten pilna mečečių ir bažnyčių, viduramžiškų mūrų. Akrėje stūkso kryžininkų tvirtovė, tunelis (tai paskutinė Šventojoje žemėje kritusi kryžininkų žemė). Jafa smarkiau išgriauta – prispildžiusi ištaigingų restoranų, labiau primena prabangų senamiestį.

Kaip valandą tautinės neapykantos klausiausi

“Sionizmas yra amžinas idealas – 120 metų” – toks užrašas pasitiko dar Tel Avivo oro uoste. Sionizmas – filosofija, kurios dėka gimė Izraelis – iki šiol kelia kontraversijas. Jo šalininkams tai – tiesiog žydų nacionalizmas, eilinis XIX a. Europos tautinis atgimimas; tik, kadangi žydai gyveno pasklidę po pasaulį, prieš įsteigiant valstybę jiems dar teko atkeliauti į vieną vietą, o tam pasirinko Šventąją žemę, kurioje judėjai gyveno prieš 2000 metų. Kiti (ypač arabai) sionizmą dažniau prilygina nacizmui ir teikia tokius pavyzdžius: žydų elgesys su palestiniečiais, Izraelyje paplitęs kitų tautų ir religijų niekinimas. Nemaloniausias dalykas tame oficialiame “Sionizmo amžino idealo” metinių memoriale, pilname istorinių simbolių, man asmeniškai, kaip lietuviui, buvo sovietinis kūjis su pjautuvu. Tikriausiai pagerbiantis žydų komunistus.

Palestinos laisvės šalininkų nuotraukos Betliejuje.

To radikaliausiojo komunistuojančio žydų nacionalizmo teiginius netikėtai išgirdau… lietuviškai. Juos išdėstė Jeruzalės gatvėje prisišliejęs senyvas vietos litvakas. Gyvenime negirdėjau šitiek tautinės neapykantos! Nė neprisistatęs ir nepaklausęs mūsų vardų, jis maždaug valandą dėjo į šuns dienas visas iš eilės tautas, išskyrus žydus ir rusus. Arabus vadino žiurkėmis, vietoje žodžio “ukrainiečiai” sakydavo vien tik “koholai”.

Aišku, visus pakrikštijo “žydšaudžiais” (ir lietuvius, latvius), tačiau didžiausi žydšaudžiai neva – “koholai”. Istorinio pagrindo tam nėra, bet kodėl pašnekovas taip galvojo, galėjau įtarti. Kaip sakė pats, Izraelyje yra apie dešimt rusiškų laikraščių. Kiek supratau, jie tiražuoja Rusijos propagandą, kuria daugybė rusakalbių žydų, kurių Izraelyje virš 1 mln. (~15%), tiki aklai. “Laikraščiai neseniai rašė, kad lietuviai apdovanojo žydšaudį ordinu”, “Ukraina stato paminklus žydšaudžiams”.

Kiek pasidomėjau, tie tariami “pašlovintieji žydšaudžiai” – tai nacių veiksmams prieštaravę, netgi nacių persekioti žmonės, kurių tikrasis “nusikaltimas” – kad jie, siekadmi laisvės savosioms tautoms, priešu nr. 1 laikė Sovietų Sąjungą. Mat dažno izraeliečio pasaulėvaizdis toks: visi, kas nenorėjo gyventi rusų ar komunistų valdžioje – fašistai. Žydams, aišku, išimtis, kitaip ko jie patys emigravo iš TSRS į Izraelį…

Tel Avivo vaizdas nemokamai pasikėlus į Šalom Tower, kadaise aukščiausio Izraelyje, 29 aukštą. Dauguma žydiškų Izraelio miestų ir rajonų atrodo taip: XX a. pabaigos dangoraižių ir XX a. pradžios mažesnių namų rinkiniai

Įdomu, jeigu dabar Rusija konfliktuotų ne su Ukraina, o, tarkime, su Lenkija – ar didžiausi žydšaudžiai, anot rusiškos Izraelio žiniasklaidos ir to paties pašnekovo, nebūtų lenkai? Jeigu su Lietuva – lietuviai? Turbūt būtų. Neapykanta jau pasėta visiems, tereikia sudėlioti akcentus.

Galiausiai pašnekovas pastebėjo, “na, gal ir ne visi lietuviai blogi”. Galvojau, gal paminės kokį žydų gelbėtoją (juk net pagal oficialiai Izraelio pripažintų žydų gelbėtojų procentą Lietuva yra pirmoji Rytų Europoje ir antroji pasaulyje). Tačiau kurgi: “geras lietuvis”, anot pašnekovo, pasirodo, buvo kažkoks komunistas kolūkio pirmininkas, kuris pokariu “šaudė miškinius”…

Romėnų hipodromas Cezarėjoje, iš kur išplukdytas šv. Paulius. Izraelio istorijoje romėnai - vieni ankstyvųjų žydų priešų, išvaikę daugumą jų iš Šventosios žemės, į kurią 'grįžti' ir buvo sionistų tikslas.

Pašnekovas dar pasidžiaugė, kad pats “išvyko iš Lietuvos prieš visus Sąjūdžius”, minėjo ir Paleckio išpopuliarintą frazę “savi šaudė į savus”. Galiausiai konstatavo, koks “didis žmogus” yra Vladimiras Putinas ir “gaila, kad Lietuvoje tokių nėra”.

Ironiška, bet klausydamas tų minčių galėjau nesunkiai įsivaizduoti labai jau panašias mintis kokiais 1939 m. dėstantį Vokietijos nacį. Tik vietoje žydų tokių polemikoje būdavo “visur skriaudžiami” vokiečiai, vietoje Izraelio ir Rusijos – “tvarką daranti” hitlerinė Vokietija…

Iš Betliejaus pusės palestiniečių miestus juosianti siena virto tikra grafičių galerija. Dalį jų nupiešė čia atvykę vakariečiai, tarp jų pasaulinio garso grafitistas Banksis. Šiuolaikiniai Vakarų kairieji dažniau remia Palestiną, o ne Izraelį, kurio politiką laiko ultranacionalistine. Palaikymas Palestinai Vakaruose panašiai dažnas, kaip ir Tibetui, tačiau Izraelio valdžia ir žydų organizacijos mėgina bet kokius prieš jo politiką nukreiptus tarptautinius judėjimus vadinti 'antisemitiniais'.

Nuostatos, kurioms neišnykus susitaikymo Šventojoje žemėje nebus

Bet pašnekovo nepertraukinėjau ir įdėmiai klausiau. Tas pokalbis man daug ką “sudėstė į lentynėles”, leido suprasti žymios dalies (galbūt – daugumos) žydų nuostatas, kurių fragmentus matydavau skaitydamas Izraelio ir Palestinos laikraščius ar dalyvaudamas diskusijų forumuose, tačiau niekada neišklausiau taip nuosekliai ir išsamiai.

Baisiausia iš tų nuostatų, kurios neatsisakius neįmanoma jokia taika Artimuosiuose Rytuose, joks sutarimas jokiais istoriniais klausimais: Izraelyje gerbiamos tik žydų gyvybės, o kitų laikomos mažne bevertėmis. “Na, kai Izraelis užeina ant Gazos, tai jau tūkstančiais jų nužudo” – kalbėjo radikalusis pašnekovas apie už 60 km gyvenančius palestiniečių civilius apatiškai, tarsi tai būtų ne žmonės. O kiekvieno žydo žūtis konflikte Izraelyje – visuotinė tragedija. Štai 2014 m. vasarą, atsakydamas į 3 žydų paauglių pagrobimą, Izraelis taip be atodairos subombardavo Gazą, kad pražudė 2310 palestiniečių (dauguma – civiliai, 315 vaikų) ir per 10 tūkstančių sužeidė.

Viena daugybės karių grupelių Izraelyje (prie lynų keltuvo į Masadą). Ji susidaro iš keturių vyrių ir vienos moters. Izraelyje armijoje kiekvienas vyras tarnauja 3 metus, moterys - 2

Ir, aišku, beveik niekam Izraelyje nekiltų mintis, kad tas faktas, jog sovietai per holodomorą nužudė daugiau ukrainiečių, nei naciai visame pasaulyje žydų per holokaustą, suteikė kažkokią teisę ukrainiečiams kovoti prieš sovietus. Ne, anot daugelio žydų, jie privalėjo būti prosovietiški, nes sovietai žydams buvo geresni, nei naciai (toks teiginys logiškas tik tada, jei ukrainiečio gyvybę laikysime objektyviai mažesnės vertės, nei žydo)… Ir sovietų nužudyti lietuviai, latviai, estai, lenkai, sunaikintos kalmukų ar Krymo totorių kultūros tame (pa)sąmoningame Izraelio pasaulėvaizdyje – visiškai nereikšmingas istorijos balastas.

Ir todėl Izraelis reikalauja teisti kitataučius, kolaboravusius su naciais, bet pats nenuteisė nė vieno iš daugybės pas save “priglaustų” su sovietais kolaboravusių žydų, žudžiusių kitataučius. Dar daugiau: kiek esu skaitęs, tie patys Izraelio laikraščiai (toli gražu ne vien rusiški), kurie pliekia bet kurį karo laikų kovotoją prieš sovietus kaip nacį (jie nedalyvavo holokauste, bet juk “kariavo prieš ‘geriečius’ sovietus, kurie kariavo prieš blogiečius nacius”), čia pat pateisina bet kurį kitataučius civilius iš politinių paskatų žudžiusį, žudantį ar žudysiantį žydą.

Tyli įtampa Jeruzalėje. Apačioje - judėjų Raudų siena, viršuje - musulmonų Uolos kupolas. Ir prie vieno, ir prie kito XX a. yra buvę žudynių. Kai kurie žydai siekia nugriauti Uolos kupolą (juk seniau ten stovėjo žydų šventykla), kai kurie musulmonai - pripažinti, kad Raudų siena priklauso musulmonams (juk žydų tradicija ten melstis atsirado tik XX a., o sienos viršuje stovi mečetė)

Žydų noras, kad gailėčiau žuvusių jų protėvių, man visiškai suprantamas. Totalitarizmą, okupacijas ir genocidus laikau blogiu. Dar paauglystėje domėjausi litvakų kultūra, man atrodė keista, kodėl apie juos, gyvenusius tose pat Vilniaus gatvėse, žinome taip mažai. Tačiau vėliau, internete rasdamas daugiausia vien tik radikalias arba labai radikalias užsienio žydų mintis supratau, kad jų pageidavimas, kad gailėčiau žuvusių jų protėvių – tik įžanga į “pretenzijas”. Toliau seka reikalavimai išsižadėti savo didvyrių todėl, kad šie gynė saviškius pirmiau žydų (t.y. smarkiau priešinosi antilietuviškiems sovietams nei antižydiškiems naciams). Ir galiausiai – reikalavimai išteisinti tuos, kurie persekiojo ir žudė mano protėvius.

Aišku, visa tai – dvigubi standartai. Tokie “reikalautojai” lietuvių žudynes laikys mažiau tragiškomis ar net pateisinamomis, jau tikrai neabejos savo protėvių pasirinkimu ginti saviškius lietuvių sąskaita (tarkime, įstojant į sovietinius partizanus) ir, kaip “paguodą”, nebent pasisiūlys kartu su manimi “draugiškai” pašlovinti tuos, kurie kankino ir žudė manuosius protėvius… Jeigu nežiūrėsime į trečiąjį pasaulį, Izraelis kartu su Rusija šiandien – neabejotinai tos šalys, kuriose tokie XX a. pradžią primenantys ultranacionalistiniai dvigubi standartai (“tautietis visada teisus”) klesti labiausiai.

Tradiciniame restorane, kur į rytietišką batoną įdedama falafelių (vegetariški) ar šavarmos (mėsa) ir leidžiama pasirinkti skanias daržoves. Tokį patį maistą valgydavome ir pas arabus, ir pas žydus, ir pas religingus, ir pas pasaulietiškais rūbais vilkinčius. Atrodo, visgi yra kas Šventąją žemę ir vienija

Haredžiai: tikrieji žydai ar religiniai fanatikai?

Tačiau sakyti “visi žydai yra tokie” jokiu būdu negalima, nes ši tauta – įvairi kaip jokia kita. Juk tūkstantmečius iki atvykimo į Izraelį jų protėviai gyveno visiškai skirtingose žemėse ir žemynuose. Ten jie kažkiek prasimaišė su vietiniais, todėl aškenazių (Vidurio ir Rytų Europos kilmės žydų) būna net blondinų, o sefardų (Ispanijos, Šiaurės Afrikos kilmės žydų) ar mizrahių (Artimųjų Rytų kilmės žydų) oda kiek tamsesnė. Tačiau šie skirtumai sparčiai nyksta: senąsias žydų kalbas, kaip aškenazių jidiš ar sefardžių ladino, baigia pakeisti naujoji hebrajų kalba (ivritas), o žymioje dalyje Izraelio žydų santuokų jaunikis ir nuotaka priklauso skirtingiems žydų pogrupiams. Tautiškai išsiskiria tik žydai iš TSRS – kadangi jie imigravo neseniai (ypač po 1990 m.), dauguma tebekalba rusiškai ir rusiškų užrašų Izraelyje labai daug – tačiau ar taip liks keičiantis kartoms, nežinia.

Bet viena žydų grupė į bendrą Izraelio žydų katilą integruotis nė nesiruošia. Tai – haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Jų nuomone, judaizmas nesuderinamas su šiuolaikiniu pasauliu, tad jie savanoriškai gyvena panašiai kaip prieš šimtą metų. Jų rajonai, tokie kaip Jeruzalės Mea Šarim ar Tel Avivo Bnei Brakas, jeigu ne automobiliai, primintų XIX a. Rytų Europos štetlus (žydiškus miestelius). Knygos knygynuose ten – apie rabinus ir jų mintis, lauko reklamos – religinio turinio (pvz. “mūsų metodas padės įsiminti Torą greičiau”). Vyrai vaikšto juodais lietpalčiais ir skrybėlėmis, moterų mada primena istorinių filmų masuočių aktores. Namie haredžiai neturi televizorių, o 50% vyrų nedirba, visą laiką studijuodami Torą (tiesa, tai – nauja mada: iki Antrojo pasaulinio karo jie tai darydavo vakarais, atidirbę amatininkais ar smulkiais verslininkais). Vaikų jie turi ir po keliolika (vidutiniškai – po devynis), todėl gyvena labai skurdžiai ir susigrūdę. Pasaulietinio mokslo nevertina. Kaip kadaise Lietuvos žydai, daug jų tebekalba jidiš, mat šventoji hebrajų kalba, anot jų, skirta Dievui.

Skelbimas Mea Šarim rajone, ragininantis moteris dėvėti konservatyvius drabužius: ilgus sijonus, ilgas rankoves. Į to nepaisančias savanoriai dorovės sargai, būna, mėto ir akmenis. Atkreipkite dėmesį, kad žodyje 'God' ('Dievas') praleista raidė 'o'. Specialiai. Įsakymą 'Neminėk Dievo vardo be reikalo' haredžiai supranta labai plačiai

Pasivaikščioti po Mea Šarim buvo viena tų keistų ir ypatingų Šventosios žemės patirčių, kurioms analogų kitur nėra. Buvo ketvirtadienio vakaras, haredžiai išėjo į gatves: juk nuo saulės laidos penktadienį iki saulės laidos šeštadienį Izraelį apims šabas, kai jie privalo taip ilsėtis, kad negali net valgyti pasigaminti, tam reikia ruoštis. Per šabą Mea Šarim uždaromas automobiliams, o į per klaidą užklydusius gojus (nejudėjus) praeivius – taip pasakojo tas pats radikalus ir gana religingas pašnekovas litvakas – vaikai mėto akmenis, butelius, suaugę reikalauja išeiti.

Šabo dauguma žydų laikosi kur kas rimčiau, nei lietuviai sekmadienio: nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio sutemų Izraelyje net nevažinėja autobusai, traukiniai (tai buvo viena pagrindinių priežasčių nuomotis automobilį). Tačiau paklausti apie haredžius, pasaulietiški žydai vadina juos fanatikais. Vaikštinėdamas po Mea Šarim savo akimis mačiau, kaip haredžių grupelė protestuodama ir tyliai stebima kitų rajono gyventojų šūkavo kažkokius lozungus. Šie taip įpykdė pasaulietiškais rūbais vilkėjusį praeivį, kad jis tiesiog visų akivaizdoje vienam protestuotojų spyrė, paskui jį pastūmė. Tas nesigynė, jo negynė ir viską matę policininkai: priešingai, jie haredžius išvaikė (tiesa, paskui šie vėl susirinko ten pat).

Haredžiai Mea Šarim. Šiame rajone ir pavalgėme - buvo pigiausia vakarienė Izraelyje

Deja, protesto esmės nesupratau. Tačiau nemažai haredžių yra antisionistai, ir kontraversiškiausi jų teiginiai tokie. Pirmasis: Izraelis yra blogis. Esą, žydų valstybę turėjo teisę sukurti tik Dievas, o ne žydai-sionistai; maža to, haredžių siaubui, dabartiniame Izraelyje dominuoja nereligingieji. Tokie haredžiai ragina ignoruoti valdžią, nebalsuoti, net neimti socialinio draudimo išmokų. Antrasis, dar labiau visuomenę pykdantis kai kurių haredžių teiginys: holokaustą savo tautai “užtraukė” žydai neharedžiai, kadangi jie, XIX-XX a. sandūroje palaipsniui atsisakydami senojo tikėjimo, sulaužė sandorą su Dievu, ir Dievas už tokį masinį “atsimetimą” nubaudė visą savo Išrinktąją Tautą. Kartais dar ir čia kliūva sionistams – neva jie tik stebėjo holokaustą laukdami, kol išsigandę išgyvenę žydai pabėgs į Šventąją žemę, taip išpildydami sionistų svajonę įsteigti Izraelį.

Mažiau radikalūs haredžiai patys dalyvauja Izraelio politikoje, tačiau tokie pasauliečiams kelia gal net dar didesnį rūpestį, nes jų įtaka auga geometrine progresija. Dėl milžiniško gimstamumo jau ketvirtis visų Izraelio žydų vaikų – haredžiai, nors šiaip haredžiai sudaro tik 10% izraeliečių. Ir dar nuo haredžių tikėjimo beveik niekas neatsimeta… Kol kas Izraelio valdžia kiek riboja haredžių religiją, pvz. Aukščiausiasis teismas uždraudė haredžių rajonų autobusuose priverstinai moteris sodinti gale, o vyrus – priekyje. Bet kiek toks sekuliarizmas išliks ateityje – nežinia.

Prie raudų sienos žydai (tiek haredžiai, tiek ir ne) švenčia bar micvą.

Kaip ten bebūtų, aš gerbiu haredžius. Daugiausia jų prisirišimo prie savų tradicijų dėka žydai ir išsilaikė tūkstantmečius neasimiliavęsi, kas nepavyko beveik jokiai kitai diasporai. Man patinka, kad haredžiai nei patys perima užsieninių tradicijų, nei mėgina primesti savų idėjų visam pasauliui.

Šventoji žemė Biblijos žodžiais neseka

Atėjo laikas išskristi iš Šventosios žemės. Ji man paliko dvejopą įspūdį. Užaugęs krikščioniškoje šalyje, nuo mažens girdėdavau istorijas iš Biblijos, jomis paremtus posakius, metaforas. Pamatyti tas vietas realybėje – įdomu kiekvienam lietuviui, nesvarbu, ar nuoširdžiai tikinčiam, ar netikinčiam. Juk ten formavosi pasaulio istorija, pasaulio kultūra.

Getsamanės sodo alyvmedžiai Jeruzalėje. Tie, labiausiai išsiraitę, augo ir prieš 2000 metų. Juos matė, gal jų šešėlyje sėdėjo ir Jėzus Kristus

Kita vertus, labai liūdna, kad dabar Šventojoje žemėje niekas nebesilaiko ne tik idealistinio Kristaus paliepimo “Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą” [Mt 5:39], bet net ir Senojo Testamento pamokymo “akis už akį, dantis už dantį”. Keršydama už keletą civilių Izraelio valdžia nužudo tūkstančius, ir toliau vadina tai “savigyna”. 4-6 mln. “saviškių”, pražudyti nacių, jiems viską pateisina, o virš 100 mln. pasaulinio komunizmo aukų ten visiškai pamirštos arba net sakoma “taip jiems ir reikia”. Nes jos “nesaviškės”.

Išskrendant, praėjus visas saugumo patikras Tel Avivo oro uoste, manęs laukė tas pats kūjis su pjautuvu – geltonas raudoname fone, it iškirptas iš TSRS vėliavos. Pagalvojau, kaip į tokį, švelniai tariant, akibrokštą reaguotų koks mūsų politikas ar ambasadorius, atskridęs į Tel Avivą. Turbūt niekaip (juk garantuotai jie ir matė…). “Diplomatiškai”, paniekindamas save ir mane, nulenktų galvą?.. O kaip reaguotų net eilinis žydas, jeigu Vilniaus oro uoste jį pasitiktų nacistinė svastika? Turbūt įsivaizduojate.

Jafos Šv. Petro bažnyčia Tel Avive

Skrydis iš Tel Avivo į Vilnių buvo skrydis iš vieno kraštutinumo į kitą. Iš žemės, kurioje “saviškis visada teisus”, į žemę, kurioje “saviškiai” lengvai atiduodami “sušaudyti” svetimam šmeižtui, nė nebesidomint istorine tiesa. Iš šalies kurioje žmogus, nežinodamas tiesos, įtiki tuo, kas jo tautai palankiausia, į šalį, kurioje žmonės, nežinodami tiesos, įtiki tuo, ką garsiausiai rėkia kiti.

Naiviai viliuosi, kad kada nors tiek mes Lietuvoje, tiek žmonės Šventojoje žemėje atras aukso vidurį. Gerbs savo istoriją, savo kultūrą, bet kartu neniekins kitų požiūrių. Pripažins, kad nekalto žmogaus mirtis yra nekalto žmogaus mirtis – nesvarbu, ar tas žmogus žydas, ar arabas, ar lietuvis, ar rusas, iš kokios jis šeimos. O žudikas yra žudikas – nepriklausomai nuo tautybės ir politinių pažiūrų.

Bahajų sodai Haifoje. Ši gana nauja religija skelbia visos žmonijos dvasinę vienybę, bet Šventajai žemei jos trūksta labiausiai

Lankytinų vietų kelionei po Šventąją Žemę žemėlapis

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Taivanas – dvilypė turtingoji Kinija

Taivanas – dvilypė turtingoji Kinija

| 0 komentarų

Taivanas – tik maža kalnuota sala. Bet kokios jo ambicijos! Tai – viena turtingiausių Azijos šalių.

Vakarų turistai nepažįsta Taivano, o Taivanas nepažįsta Vakarų turistų – tiek jų mažai ten atvyksta. Ir aš apie daugelį Taivano lankytinų vietų sužinojau tik pradėjęs ruoštis kelionei. Jos, kaip ir visa sala, dvejopos.

Vakarinis krantas – žibančių miestų virtinė, kur 20 mln. žmonių gyvena susispaudę Vilniaus apskrities dydžio teritorijoje. Rytinis krantas – kalnai, tarpekliai, kaimai, gamtos supami vingiuoti keliai.

Beje, Taivanas savęs nelaiko atskira valstybe. Oficiali pozicija tokia: Taivanas yra tikroji Kinija, ir jis turėtų valdyti viską: nuo Pekino iki Tibeto. Mat Taivanas – vienintelė senosios Kinijos Respublikos žemė, kurios taip ir neužkariavo komunistai. Į Taivaną nuo revoliucijos subėgo visos Kinijos elitas, su savimi atsiveždamas ir neprilygstamus kultūrinius lobynus.

Keliavau po Taivaną ypatingu – kinų naujų metų laiku – tiesa, tai sukėlė daugiau problemų nei įspūdžių.

Taroko tarpeklis - tikriausiai įspūdingiausia Taivano vieta

Taipėjus – laikinąja sostine tapęs provincijos miestas

Taipėjus dabar – neabejotinai viena dviejų Kinijos sostinių. Būtent jame veikia Nacionalinis rūmų muziejus – pribloškiamo kiekio puikiai išsilaikiusio kinų meno kolekcija.

Rūmų, tiesa, tame muziejuje nepamatysi. Jie – Pekine, žymesniojoje iš Kinijos sostinių. Ir pats muziejus kadaise veikė Pekine, Uždraustajame mieste. Tačiau kai Pekiną ėmė pulti Mao Dzeduno komunistai, kapitalistinė Kinijos valdžia visus brangiausius lobius skubiai evakavo į Taivaną, atokiausią savo provinciją. Galiausiai ten pabėgo ir pati – desperatiškam paskutiniam bandymui išgyventi.

Viskas jau galėjo atrodyti prarasta, atrodyti, kad visą Kiniją užims komunistai, kaip prieš tai užėmė visą Rusiją. Bet, pasirodo, kautis dėl salų Kinijos komunistai buvo nepasiruošę: lemiamą mūšį jie pralošė, ir Taivanas amžiams liko kapitalistinės Kinijos Respublikos valdžioje.

Nepersekiotos koministinio ateizmo, Taivane puikiai išsilaikė Kinijos religijos. Šioje Taipėjaus šventovėje kaip atnašavimai nešami vaisiai

Paskui valdžią į Taivaną pabėgo ištisos kinų giminės: religingieji, turtingieji, inteligentai ir kiti, ką komunistai būtų neabejotinai nužudę ar suėmę. 15% Taivano gyventojų šiandien – anie pabėgėliai ir jų palikuonys.

Štai tada Taipėjus – vos 100 tūkstančių gyventojų turėjęs provincijos miestas – paskelbtas Kinijos sostine. Tiksliau – laikinąja sostine, tarsi tarpukario Kaunas. Bet nieko nėra pastoviau už laikinumą, nes vos 1% istorinės Kinijos “išgelbėjusi” Kinijos Respublika (vis dažniau ir dažniau vadinama tiesiog “Taivanu”) “išvaduoti Pekino” šansų neturėjo ir neturi.

Šiuolaikinis Taipėjus iš aukščiausio dangoraižio. Tai - milžiniškas miestas

Lietuva Kinijos Respublikos nepripažįsta – kaip ir dauguma pasaulio šalių, teisėta visos Kinijos valdžia laiko komunistų įkurtą Kinijos Liaudies Respubliką. Nepaisant to, prie Taipėjaus savivaldybės mačiau plazdant ir Lietuvos vėliavą, mat šis miestas – susigiminiavęs su Vilniumi. O lietuviams vizų į Taivaną nereikia – priešingai nei į “diždiąją Kiniją”.

Vienišas superdangoraižis ir ideologiniai memorialai

Dabar Taipėjus turi jau 6 milijonus žmonių, bet jis vis dar atrodo lyg laikinai peraugęs provincijos miestas. Ten gyvenama neišvaizdžiuose daugiabučiuose, senų pastatų mažai. Tik pastaraisiais dešimtmečiais Taipėjus ėmė panašėti į tikrą sostinę. 2004 m. jame pastatytas aukščiausias pasaulyje pastatas Taipei 101 (508 m). Jo žydras laiptuotas siluetas gražus, bet labai jau vienišas: juk antras pagal aukštį Taipėjaus dangoraižis – daugiau nei perpus žemesnis, o trečiasis “trumpesnis” beveik dviem trečdaliais.

Taipei 101 pastatas iššauna virš miesto. Jo papėdėje - prekybos centras. Apžvalgos aikštelė yra ir lauke, o apsilankymo viršuje desertas - galimybė pažvelgti į milžinišką rutulį, kuris geba kompensuoti vėjų ir žemės drebėjimų sukeliamą pavojų pastatui

Tik dabar Taipėjuje statomas ir metro – buvo atidarytos vos dvi linijos, nuo artimiausios stotelės iki reikiamos lankytinos vietos, tokios kaip viena retų gatvių su išlikusiais senesniais pastatais, būdavo, tekdavo žingsniuoti po kelis kilometrus. Beje, Taipėjaus centre metro tarnauja ir kaip prekybos centrai, o požemiais lygiagrečiai bėgių gali nuo stotelės iki stotelės nueiti ir pėsčias.

Ilgus metus Taipėjų kažkuo panašiu į sostinę darė visų pirma ideologiniai pastatai. Didžiausias jų – Čiango Kaiši memorialinė salė (1980 m.), iš tikro – ištisas pastatų kompleksas su parku, skirtas Čiangui Kaiši pašlovinti. Būtent Čiangas Kaiši buvo tas Kinijos prezidentas, kurį komunistai privertė trauktis į Taivaną, o valdė Kinijos Respubliką jis… 49 metus (nusileidžia tik Fideliui Kastro).

Čiango Kaiši memorialinės salės erdvė (pati salė už nugaros)

Čiangas – kontraversiška asmenybė, mat buvo diktatorius. Nuo Mao Dzeduno jis skyrėsi tuo, kad buvo kapitalistas – tačiau kol jis valdė, buvo mažai laisvių ir didelis asmenybės kultas: jo nuotrauka kabojo Pekino Tiananmenio aikštėje kur dabar puikuojasi Mao Dzedunas, jo portretus turėjo ir eiliniai piliečiai. Čiangui valdant, taivaniečiams, kaip ir kinams iš komunistinės Kinijos, būdavo draudžiama keliauti į užsienį, ir tik po jo mirties 1975 m. Kinijos Respublika (Taivanas) pamažu tapo demokratiška.

Užtat visus kinus vienija pagarba Sun Jatsenui, kuriam – kita memorialinė salė Taipėjuje. Jis pasisakė už apkerpėjusios Kinijos monarchijos nuvertimą dar tais laikais, kai tai buvo bendras tiek komunistų, tiek kapitalistų tikslas (beje Taivano himnas – pagal melodiją dainuojama Sun Jatseno kalba). Trečias didis Taipėjaus memorialas – Nacionalinė revoliucinių kankinių šventovė, skirta žuvusiems verčiant Kinijos karalių, ginantis nuo japonų ir komunistų. Prie visų trijų memorialų daugiausia žmonių sutraukia kasdieniai “garbės sargybos keitimaisi”.

Čiango Kaiši memorialinė salė su 'generalisimo' statula

Visi trys memorialai – tradicinės architektūros, kiniškais stogais. Juk Taipėjus – Kinijos sostinė! Pastatytas tada ir Didysis viešbutis (Grand Hotel) svarbiems užsienio svečiams – tikras betoninis 12 aukštų monstras, bet irgi – kiniškos liaudies architektūros.

Taivane, priešingai komunistinei Kinijos Liaudies Respublikai, senoji kinų kultūra ir religija buvo šlovinama, ne persekiojama. Tad liko daug autentiškų istorinių šventyklų, priklausančių viena kitą papildančioms, o ne konkuruojančioms rytų religijoms (taoizmui, budizmui, konfucianizmui). Bet jos mažos – kaip patys Taivano miestai anksčiau. Pamatęs mažyčius šiaip ne taip išsaugotus Šiaurinius vartus, visiškai užgožtus milžiniško transporto mazgo, lengvai supratau, koks nereikšmingas miestas iki XX a. buvo Taipėjus.

Prie Nacionalinės revoliucinių kankinių šventovės, spragsint fotoaparantams, keičiasi sargyba. Už Kiniją žuvę kankiniai - svarbi Čiango filosofijos dalis

Kelionei – netikėtai rimtos kliūtys

Taipėjuje užtrukome ilgiau nei planavome – išvažiuoti nebuvo paprasta. Autonuomos agentūrų oro uoste trūko, o tos, kurios buvo, nenorėjo nuomoti automobilio – pageidavo tarptautinių teisių, kurių tada dar neturėjome. Nors oficialiai šių teisių reikia daug kur, realiai daugumoje valstybių pakanka parodyti lietuviškas: tik vieninteliame Taivane dėl to kilo problemų. Vakarinės derybos jau pačiame Taipėjuje įsikūrusioje autonuomos agentūroje užtruko ilgai, o ir galiausiai išriedėjus į kelią link rytinės pakrantės nebuvo paprasta: žemėlapį gavau tik kinišką (be lotynų rašto simbolių), tik kiniški buvo ir aplinkiniai užrašai, tik kiniškai kalbėjo ir dauguma sutiktų žmonių.

Ir nors prieš keliaudamas pasistengiu pramokti vietines kalbas, su kinų kalba manęs visuomet laukdavo absoliuti nesėkmė: mano tariamų, rodos, taisyklingų žodžių niekas beveik nesuprasdavo, mano užrašyto “hieroglifo”, reiškiančio vartus ( 門 ) – taip pat Taipėjaus taksistas neperskaitė (paskui parodžiau, rodos, identišką simbolį knygoje – iškart suprato, ko noriu…). Tikriausiai man šitaip nesiseka todėl, kad kalbant kiniškai svarbūs ne tik skiemenys, o ir tonas kuriuo jie tariami; rašant hieroglifus svarbi ir eilės tvarka, kuria brėži brūkšnius (brėžiant ne ta tvarka, simboliai vietiniams išeina keisti). Mano lietuviškos akys ir ausys tų skirtumų nejaučia, o lietuviškos balso stygos ir rankos nėra išlavintos juos perteikti… Beje, Taivane rašoma tradiciniu kinų raštu, kuris dar sudėtingesnis už “supaprastintąjį”, likusioje Kinijoje įvestą komunistų.

Šiauriniai vartai, apsupti Taipėjaus chaoso. Matosi, kad juos ketinta griauti - ties vartais užsibaigia nusukimas nuo viršutinio kelio. 2016 m. imtasi griauti ne vartus, o... estakadą. Populiarėjant kelionėms į Taivaną ir ėmus vertinti senovę, išsaugoti retus jos inkliuzus taivaniečiams jau atrodo svarbu

Dėl visų šių priežasčių jau pirmąją naktį teko nakvoti automobilyje. Pasirinkome vietą palei seną šventyklą – vis geriau, nei prie senų kapinių, kurių didžiulę skulptūrą baugiai netikėtai apšvietė automobilio priekiniai žibintai. Viešbučiai buvo užimti. Kinų nauji metai… Kinams tai – ne tiek šventė, kiek nacionalinės atostogos. Daugeliui visą savaitę nereikia eiti į darbą ir kas leidžiasi pas gimines, kas – keliauti po šalį ir užsienį. Nors tikėjausi ir pasidžiaugti šventimu, teko nusivilti: Taipėjuje tik skurdžius fejerverkus kažkas tolumoje pašaudė, o renginiai pasirodė menki. Todėl keliauti į Kiniją per naujus metus nerekomenduoju – neverta. Daug šventinių atributų, beje, galima pamatyti ir prieš bei po tos “beprotiškos savaitės”, kai visos lankytinos vietos grūste užgrūstos… Ir kodėl gi visai šaliai atostogauti vienu metu?

Tiesa, nors mums ir aiškino, kad “laisvų viešbučių visur nėra visą savaitę” (booking.com rodė panašiai), kitą dieną sustojusiems pavalgyti pakelės namuose mums šeimininkė sena kinė pasiūlė ir nakvynę. Jeigu mokėtume kiniškai – panašią vietą, matyt, būtume suradę ir tąnakt, kai teko nakvoti automobilyje, tačiau nemokant skaityti sandėlis nuo pigaus viešbučio, kurio numeriai nesiūlomi internete, skyrėsi mažai.

Tradicinės kiniškos architektūros šventykla (greta šios nakvojome)

Taivano rytinė pusė: žali didingi kanjonai

Rytinė Taivano pakrantė – tikrai Taipėjaus priešingybė. Žalia, kalnuota, tuštoka (gyventojų tankis panašus kaip Lietuvoje, bet po Taipėjaus ir tiek atrodo mažai). Hualianas, kuriame nakvojome – didžiausias rytų pakrantės miestas, tačiau tik Kauno dydžio.

Didžiausia rytinio – o gal ir viso – Taivano grožybė: Taroko tarpeklis. Jis labai gilus (vietomis virš 3 km), jo pakraščiais kone stebuklingai vingiuoja armijos ~1960 m. pastatytas kelias, čia įlįsdamas po uolomis, čia į tunelius. Panašūs – ir pasivaikščiojimo takai žmonėms, beždžionių tiltai. Šiaip ten gali važiuoti savo mašina, bet tik ne per naujus metus – juk kamščiai kimšte užkištų įstabųjį kelią. Net atėjusiems anksti ryte mums teko stovėti didžiulę eilę ir važiuoti specialia autobusų vilkstine.

Taroko tarpeklio didybė. Nuotraukoje sunku ją perteikti, nes pačiose įspūdingiausiose vietose tarpeklis buvo toks siauras ir aukštas, kad, norėdamas suvokti jo mastus, privalėjai žiūrėti į visas puses, aukštyn ir žemyn. Čia - viena mažiau įspūdingų vietų.

Vietoje magistralių rytiniame Taivane – siauri kalnų keliai. 100 km atstumą (bent jau toks jis atrodė žemėlapyje) nuvažiuoti užtruko daugybę valandų ir tikslą – Gaosiongo uostamiestį – tepasiekėme antrą valandą nakties. Laimė, taivaniečiai nepersimiega. Ne tik viešbučių registratūros, bet net ir turgūs dirba naktimis. Jie vadinami naktiniais turgumis ir, būdavo, net kokią trečią ar ketvirtą ryto matydavau, kaip kinai važiuoja dviračiais į tokius užkąsti ką tik iškeptų patiekalų. Didžiausią tokį – Džilino turgų – aplankiau Taipėjuje, panašių į turginius skanių ryžių užkandome ir tąnakt pakeliui. Šiaip naktinių turgų patiekalai yra ne tik pigūs, bet ir patys skaniausi – tai ir yra ta kinų virtuvė, kurią esame įpratę gauti kinų restoranuose. Tuo tarpu Taivano “normaliuose” restoranuose patiekalai, bent jau man, pasirodė pretenzingesni ir nelabai skanūs. Ne vieną lietuvį, užvalgiusį tokiuose, girdėjau skundžiantis, kad “Lietuvoje kinų patiekalai skanesni nei pačioje Kinijoje”. Šiems žmonėms rekomenduoju aplankyti naktinį turgų, kad ir kaip nehigieniškai kartais atrodytų valgyti apšiukšlintoje gatvėje ar aikštėje.

Džilino naktinis turgus. Daugybė virėjų skirtinguose 'kioskuose' gamina maistą, o pirkėjai čia pat ima ir valgo

Taivano vakarinė pusė: miestais užstatytos lygumos

Vakarinis Taivanas – kitoks, lygus. Nuo Taipėjaus iki Gaosiongo ten driekiasi ištisa miestų eilė. Beveik visi Taivano žmonės gyvena toje lygumoje – tankumas sunkiai suvokiamas. Viena greta kitos nutiestos dvi magistralės, šen bei ten kertančios viena kitą – vienos nepakako. Šiaip jos mokamos, bet tomis dienomis pinigų niekas nerinko: kaip rašė laikraščiai, naujųjų metų proga. Juk jei visi į “masinį keliavimą” išsiruošę vairuotojai dar privalėtų stoviniuoti susimokėti, susidarytų dešimtkilometriniai kamščiai… Bent vienas privalumas keliauti kinų naujų metų metu.

Gaosiongo naktinis vaizdas iš aukščiausio pastato. Dažnas Taivano miestas iš viršaus gražesnis, nei iš apačios, nes gatvės - chaotiškos

Šiaip taivaniečiai vairuoja kaip niekur tvarkingai. Tik įpročio greitesniems važiuoti kairiau, o lėtesniems dešiniau – nėra; todėl važiuojantį tave gali lenkti iš abiejų pusių. Tiesa, paprastai lenkdavome mes: beveik joks taivanietis nevažiavo net maksimaliu leistinu greičiu. O papasakojusiais, kaip apvažiavome visą Taivaną, autonuomos agentūroje mumis sunkiai patikėjo.

Vakariniai miestai – iš pietų į šiaurę Gaosiongas, Tainanas, Taičungas, Taojuanas panašūs į Taipėjų, tik mažesni. Išskyrus kelias įžymybes, tokias kaip Gaosiongo Tuntex Sky Tower, prasidedantis kaip du dangoraižiai, kurie nuo 40 aukšto sueina į vieną, pastatai ten gana paprasti. Dar taivaniečiai didžiuojasi visokiais fortais, kuriuos prieš daugelį šimtmečių pastatė ispanai ar olandai (Anpingo (Zeelandia) Tainane, Danšujaus (Santo Domingo) prie Taipėjaus) – tačiau man, prie rimtesnių pilių įpratusiam europiečiui, jie nepasirodė įspūdingi.

Danšujaus Santo Domingo fortas. Ispanijos vėliavą pakeitė taivanietiška

Gatvėse – kiniška kultūra. Šventyklos ir prie jų pardavinėjami netikri banknotai (jei tokį sudeginsi, kinai tiki, tavo protėviai rojuje gaus tikrą), smilkalų kvapas, turgūs.

Tiesa, ta kultūra daug mažiau vienalytė, nei atrodo. Nors ilgą laiką salą valdė Kinijos elitas, kuris, jeigu ne komunistinė revoliucija didmiesčiuose, niekuo gyvu nebūtų apsigyvenęs tokioje provincijoje, daugumą taivaniečių sudaro kur kas seniau čia atvykę kinai. Skirtumai dideli: juk kinų kalba iš tikro labiau primena kalbų šeimą ir jei “pabėgėliai nuo revoliucijos” kalba standartine mandarinų kalba (kaip Pekine), tai senieji Taivano kinai – pietine nanų. Maža to, Taivane apie ~2,5% žmonių sudaro senųjų tautų atstovai, kurie panašūs į kitus Ramiojo vandenyno salų gyventojus, o ne į kinus (kalba tokiomis kalbomis, yra tamsesnės odos).

Iš šventės grįžtantys dalyviai. Spalvingais kostiumais vilkintys žmonės (pvz. drakono) - dažna kiniškų švenčių dalis

Taivanas ir Kinija suartėjo?

Taivane susidarė keista padėtis: nors “visos Kinijos susivienijimo” viltis pasiliko tik ideologinėse lyderių kalbose, Kinijos Respublikos valdžia iš paskutiniųjų stengėsi padaryti Taivaną kuo panašesnį į Kinijos širdį: pavyzdžiui, skatino senuosius Taivano gyventojus pradėti kalbėti mandariniškai (iš dalies pavyko). Aišku, Čiango įsivaizduojamą suvienytą Kiniją turėjo valdyti kapitalistai-tautininkai, o ne komunistai.

Kokiais 2000 m. jau atrodė, kad Kinijos suvienijimas vėl tapo realiu. Mat visa komunistų valdoma Kinija irgi po truputį perėjo prie kapitalizmo. Abi “valdžios” sėdo prie derybų stalo. Kai kurios didžiausios principinės keistenybės nuo tada išnyko.

Eilinis Taivano vakarų pakrantės miesto vaizdas

Vieną tokių dar spėjau išvysti. Trumputį atstumą Honkongas-Taipėjus mane skraidino didysis “Boeing 747” orlaivis, ir panašių kasdien ten skraidė per 100 (tai buvo populiariausias pasaulyje reisas)! Kodėl? Todėl, kad tiesioginiai reisai tarp žemyninės Kinijos ir Taivano buvo negalimi, tad visiems kinams tekdavo skraidyti per Honkongą, vienintelį miestą “daugmaž pakeliui”. Dabar to nebėra – atidaryti tiesioginiai skrydžiai. Nebeliko prasmės ir specialioms “KLM Asia”, “British Asia” aviakompanijoms, kurias europiečiai buvo priversti įsteigti dėl to, kad Kinijos Liaudies Respublika nepageidavo, kad į ją skraidytų aviakompanijos, skraidančios ir į Taivaną.

Taivano lėktuve – ir filmas apie Lietuvą

Tačiau tuo žingsniai ligi suvienijimo ir apsiribojo. Nes į Taivaną atėjus žodžio laisvei paaiškėjo: vis mažiau ir mažiau Taivano žmonių save išvis laiko kinais. Tiesą pasakius, jau 75% jaunimo suvokia save tik kaip taivaniečius, ir tą lemia ne vien istoriniai skirtumai, bet ir tie, atsiradę per beveik 70 gyvenimo po skirtingomis ideologijomis metų.

Taipėjaus Grand Hotel didžiulis, bet kartu kiniškai įrengtas fojė. ~1970 m. populiarus parodomasis kiniškumas architektūroje šiandien jau visai užleidęs vietą stiklui ir betonui

Ir daug to, kas leidžiama taivaniečiams, dar ilgai bus neleidžiama žemyninės Kinijos gyventojams. Vienas labiausiai mane nustebinusių dalykų Kinijoje nebūtų įmanomas: tame pačiame Taivano “Eva Airlines” kompanijos lėktuve iš Honkongo į Taivaną buvo rodomas filmas apie… Sovietinį bunkerį Lietuvoje (tą, kur vaidinama TSRS komunistinė diktatūra). O Tainano gatvėse savo atsišaukimą man įkišo “Falun Gong” judėjimas – tas pats, kuris žemyninėje Kinijoje laikomas baisiu kultu, o jo tikintieji net žudomi.

Daug Taivano žmonių reikalauja pagaliau reformuoti jų šalį į “normalią” – tai yra, skelbti nepriklausomybę, persivadinti į “Taivano Respubliką”, pasikeisti vėliavą ir himną ir pamiršti tas didžias ambicijas, kurios vis dar atsispindi oficialiuose žemėlapiuose (juose Taivano spalva nuspalvintos visos iki Antrojo pasaulinio karo Kinijos turėtos provincijos – net Mongolija ir 1944 m. prie Rusijos prijungta Tuva).

Prekybinė centrinė gatvė Danšujuje, kuris - ir kaip Taipėjaus kurortas. Taivane - itin daug motorolerių

Tačiau, be praretėjusių vietinių suvienijimo šalininkų, tam nepritaria Kinijos Liaudies Respublika, suprasdama, kad šitaip Taivaną prarastų galutinai: “jei skelbsit nepriklausomybę, laukia karas”.

Dvilypis Taivanas

Taip ir gyvena Taivanas susidvejinęs tarp kūjo ir priekalo: nei priklausomas, nei nepriklausomas; žvelgiantis ir į Kiniją, ir į Vakarus/Japoniją.

Laivai plaukia į ar iš Gaosiongo uosto. Kaip ir olandų ar ispanų imperijų laikais, Taivanas iki šiol - svarbi stotelė Azijos šone

Bet turistams tai niekaip neatsiliepia. Turistams Taivanas susidvejinęs kitaip: tai sala, kurioje ir – gamtos didybė, ir azijietiški perpildyti didmiesčiai. Svarbiausia: mažai neazijiečių. Tiems, kam patinka keliauti po vakariečių “neatrastas”, tačiau modernias šalis, tai bus privalumas. Tiems, kam svarbiau susišnekėti angliškai ir nepatirti neplanuotų nuotykių, tai bus trūkumas.

Taivano lankytinų vietų, aprašytų šiame straipsnyje, žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Taivaną

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,