Pro lėktuvo iliuminatorių Madžūras atrodė kaip rojaus kampelis. Siaurutė 60 kilometrų ilgio pasaga, iškylanti iš Ramiojo Vandenyno žydrynės. Tai – koralų rifas, užaugęs per daugybę amžių šiems jūrų gyvūnams vis prisitvirtinant prie mirusių savo protėvių kūnų ir šitaip karta po kartos stiebiantis aukštyn.

Nusileidus pasitiko ir skurdas bei netvarka. Tarp žalutėlių palmių – išmesti jūriniai konteineriai, surūdiję automobilių kėbulai ir sulaukėjusių šunų gaujos. Ir net drabužiai, sudžiaustyti ant… antkapio.

Madžūras iš lėktuvo. Matomos seklumos – koralai

Dauguma madžūriečių gyvena miestelyje salos rytuose. Čia mes ir apsistojome vakariečių valdomame viešbutyje. Stambesnis verslas Maršalo salose – užsieniečių rankose. Viešbučiai – baltaodžių, restoranai ir turgaus tipo parduotuvėlės – kinų. Vietiniai į viską žiūri ramiai ir niekur neskuba.

Madžūre nėra jokių rodyklių, kelio ženklų, ar šviesoforų, o vienintelį salos kelią kartkartėm aptaško bangos – kaip ir oro uosto pakilimo taką. Sala tokia siaurutė, kad statyti toliau vandenyno nebuvo vietos.

Bangos tykšta į vienintelį Madžūro kelią

Per porą dienų spėjome aplankyti salos įžymybes, retai reginčias turistus. Alele muziejų, įrengtą viename aptrūnijusio pastato kambaryje (kitame yra nacionalinė biblioteka). Labai autentišką kopros gamyklą. Kuklų memorialą japonų kariams. Regėjome ir mažus, tačiau modernius valdžios rūmus.

Likusiu laiku keliavome po salą, mirkome Lauros paplūdymyje vakariniame jos gale. Išstovėti ant jūros dugno ten – be galo sunku, mat galinga srovė nuolat neša į šiaurę. Pasroviui plaukia palmių šakos ir šiukšlės…

Idiliškas Lauros paplūdimys

Vakarais stebėdavome lagūną nuo suoliukų prie viešbučio. Saulėlydžio vaizdas būdavo užburiantis. Man Madžūre labiausiai įstrigo gamtos grožis, Aistei – skurdas.

Maršalo salų istorija:
1526 m. – Salas atranda ispanas Alonso de Salazaras, paskelbia jas Ispanijos valda.
1788 m. – Iš naujo atranda britas Džonas Maršalas, pavadina savo garbei.
1859 m. – Vokietija įkuria nuolatinius prekybos postus.
1885 m. – Ispanija už pinigus galutinai atsisako teisių į salas Vokietijos naudai. 1886 m. Vokietija paskelbia protektoratą. 1906 m. prijungia prie Vokiečių Naujosios Gvinėjos kolonijos.
1914 m. – Per pirmąjį pasaulinį karą iš vokiečių perima Japonija. 1920 m. Tautų Sąjunga patvirtina Japonijos mandatą valdyti teritoriją, pavadintą Pietų Jūrų Salomis.
1944 m. – Per Antrąjį pasaulinį karą iš japonų nukariauja JAV. 1947 m. Jungtinės Tautos patvirtina JAV teisę valdyti teritoriją, pavadintą Ramiojo Vandenyno Patikėtąja Teritorija.
1986 m. – Mikronezijos Federacinės Valstijos tampa nepriklausoma kaip laisvai su JAV asocijuota valstybė. 1990 m. tai patvirtina JT saugumo taryba.

 

Vasario 28 d.


Su JAV atsisveikinome dar Honolulu oro uoste

Iš Honolulu oro uosto lėktuvai tolimiesiems reisams visuomet pakyla popiet. Rytais aviakompanijos savuosius aliuminio paukščius atgena priešinga kryptimi – iš bazių Amerikoje ar Azijoje į šį rojaus salyną. Jokio turisto nežavi „raudonų akių skrydžiai“ – taip Amerikoje vadinami naktiniai reisai – o suspėti pirmyn-atgal dienos metu galima tik šitaip.

Bet yra vienas reisas, vienas skrydis kuris Havajų sostinę palieka ketvirtą nakties. „Continental“ avialinijų (dabar – „United“ avialinių) 957-asis stoja piestu ne tik prieš didžiausio Havajų oro uosto tvarką, bet ir prieš šiuolaikinę aviacijos verslo sistemą. Mat šie lėktuvai neskrenda iš taško A tiesiai į tašką B. Pakeliui jie leidžiasi neįtikėtinus penkis kartus ir tik po 14 valandų 25 minučių (iš kurių pusketvirtos valandos stovi nusileidęs ant žemės) pasiekia septintąjį savo oro uostą, galutinį tikslą – Guamo salą netoli Azijos krantų. Kaip tais senaisiais užmirštais laikais, dar iki reaktyvinio amžiaus, iki Antrojo pasaulinio karo, kai tiesioginiai tarpžemyniniai skrydžiai tebebuvo tolima svajonė.

Paskutiniąją 2011 metų vasario dieną „Salų šokliu“ („Island hopper“), kaip pravardžiuojama ši aviacijos verslo fosilija, pirmąsyk skridome ir mes. Dar tą neišaušusį rytą prieš akis užsivėrė Jungtinės Valstijos. Oro uoste keli amerikiečiai darbuotojai pranyko tarp daugybės to paties reiso laukusių keleivių, tarp kurių – gal tik pora baltaodžių. Likusieji – daugiausiai skurdžių valstybėlių, per kurias „šokavo“ CO 957, gyventojai, dirbantys turtinguosiuose Havajuose. Jie laukė su daugybe lagaminų, maisto pilnais kelioniniais šaldytuvais, iš gėlių supintais kryžiais, turbūt skirtais giminaičio laidotuvėms kokiame atokiame salyne. Kokiam daiktui nukritus bemat ištraukavo pėdą iš įsispiriamos basutės ir spėriai pakeldavo jį kojų pirštais. Dauguma atvyko ne valandą ir ne dvi, o tris ar keturias iki pakilimo ir kantriai laukė eilėje prie uždaryto oro uosto. Skrydis dar buvo ir valandą atidėtas, mat vėlavo atskristi: kai pakeliui tenka leistis šešiuose oro uostose neatsilikti nuo grafiko – be galo sunku.

Jau praėję saugumo patikrinimą išvydome, kad tik vienintelė „Starbucks“ kavinė tedirba iš visos galybės įstaigų ir įstaigėlių, popietėmis taip maloniai pasitinkančių tūkstančius turistų. Tik vienas dešimčių ženklų aiškiai rodžiusių: dabar kitas metas ir skrydis į visiškai kitokią žemę. Antroji medaus mėnesio pusė – taip, būtent čia kelionė persirito į antrąją savo dalį – bus ne tik nepanaši, bet net ir priešinga pirmajai.

Ant A4 lapo atspausdintas grafikas, pakabintas „Boeing 737-800“ prieš akis stiuardesėms, priminė naudojamus maršrutinių autobusų vairuotojų. Trijų raidžių kodai žymėjo Honolulu, Madžūro, Kvadžaleino, Kosrajės, Ponpėjaus, Čiuko ir, pagaliau, Guamo aerodromus, o greta jų surašyti tikslūs tūpimo ir kilimo laikai, kurių taip sunkiai „Salų šoklio“ pilotams sekėsi laikytis. Mūsų tikslas – pirmoji „stotelė“, Madžūras, Maršalo salų sostinė. Kai po 5 valandų pro iliuminatorius išvydome tą nuostabų vaizdą: 60 km ilgio siaurutėlę pasagos formos koralinę salą (atolą) žydrame beribiame vandenyne, jau buvo aišku, kad iš Vakarų pusrutulio perskridome į rytinį. Iš gyvenimo nežinia kur „dingo“ ištisos 23 valandos – būtent tiek čionykštis laikas „pirmavo“ prieš havajietiškąjį. Kirtome datos keitimo liniją ir paskutinė vasario diena, nespėjusi išaušti, tapo kovo 1-ąja.

 

Kovo 1 d.


Autonuoma: “Atsiprašome, vienintelis automobilis sugedo”

Madžūras iš oro mums, žemės vaikams lietuviams, atrodė kaip rojus. Bet kai lėktuvas jau riedėjo bangų taškomu kilimo taku, vos sutalpintu į siaurąjį atolą, vizija ėmė blėsti. Galutinai ji sunyko aptriušusiame oro uosto pastate. Lagaminus krovikai čia padavė mėtydami per skylę žemoje sienelėje, vežimėliai – aprūdiję, reklaminiai plakatai kaip diena ir naktis skiriasi nuo Amerikos spindesio ir jų dizainas veikiau primena Vilniaus skelbimų stulpų turinį Sovietų Sąjungos laikais. Pirmasis, kurį pamačiau, išdidžiai kybantis greta pasų tikrinimo posto, skatino naudoti prezervatyvus ir stabdyti ŽIV plitimą.

Galbūt Aistė nebūtų patyrusi lengvo šoko Madžūre ir sakiusi, jog jau norėtų išvykti, jei nebūtume atskridę iš JAV. Kontrastas – sunkiai suvokiamas. Vietoje daugybės tarptautinių autonomos agentūrų – vienas langelis, kurio tarnautoja kažkam paskambinusi mums išlemeno, jog jų automobilis sugedo, ir, savąjį punktą čia pat uždariusi, išėjo namo. Vietoje visos ekologiško gyvenimo mados mikroautobusu vežami viešbutin regėjome senų automobilių kiuženas „išmestas“ čia pat, greta vienintelio salos plento, jungiančio abu ilgojo atolo galus (sąvartyno ar laužyno Madžūre nėra). Mieste būriais valkatavo mišrūnai šunys, kartais puldinėjantys ir žmones – kiek skaičiau, tokia padėtis susidarė, gyvūnų teisių gynėjams įtikinus maršaliečius atsisakyti šungaudžių.

Vienintelis Mažiūro kelias ties DRD miestu. Kairėje matosi išmesti automobiliai

Ir visgi Maršalo salos nėra tokios tolimos JAV, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iki 1986 metų tai buvo JAV kolonija, dar Antrojo pasaulinio karo metais atkariauta iš Japonijos. Užuot tapę visai nepriklausomais maršaliečiai pasirinko „laisvai asocijuotos valstybės“ statusą. Iš Amerikos jie gauna paramą, naudoja kaip valiutą JAV dolerį. Maršaliečiai gali laisvai dirbti JAV, o amerikiečiai – Maršalo salose, be to, salos savo krašto apsaugą patikėjusios JAV kariuomenei. Net ir į klausimą, ar lietuviams Maršalo salose reikia vizos, man atsakė JAV ambasada.

Atvykome gedulo dieną branduoliniams bandymams atminti

Mūsų viešbutis stovėjo kitapus automobilių aikštelės nuo turgaus ir netoli degėsių – ano gaisro nuotraukos buvo vieni pirmųjų Google parodytų paveikslėlių, kai kadaise ieškojau informacijos apie Madžūrą. Tų žinių net šiuolaikinio interneto platybėse labai trūko, todėl apsidžiaugiau iš išorės nudrengto viešbučio registratūroje išvydęs žalsvus paprasto A4 popieriaus lapus, ant kurių vietinė valdiška turizmo agentūra nespalvotai atspausdinusi trumpą informaciją apie svarbiausias salyno įžymybes.

Maršalo salų viešbučio namelis

Vidinis viešbučio kiemas, pilnas vasarnamių šiaudiniais stogais, grožiu nustelbė aplinkinį miestą. Čia palikę daiktus išsinuomojome automobilį ir ramiai luktelėjome, kol viešbučio tarnautojas lape sužymėjo visus keliolika tos nebenaujos „Toyotos“ prirūkytu salonu apdaužymų. Seniau svarstėme, ar nuomotis verta: tačiau pagrindinis paplūdimys Laura yra kitame atolo gale, už 45 kilometrų, viešasis transportas – keli mikroautobusai per dieną, o taksistai iš turistų mėgsta „pasipelnyti“. Šunų ordos ir karštis vaikštinėti po miestą irgi neviliojo. Tas karštis čia nebe toks, kaip Havajuose: pusiaujas jau driekiasi šalia ir nė Didysis vandenynas negeba atvėsinti oro žemiau trisdešimties laipsnių. Net naktį temperatūra tekrinta tik ligi kokių +28 – ir taip ištisus metus.

Planavome tądien aplankyti atolo centro, vadinamo DRD (Daridas – Rita – Djerapas), įdomybes. Alele muziejų, vienintelį šalyje. Įsikūrusį tokio mėlyno aplūžusio namo antrajame aukšte kartu su nacionaline biblioteka. Užtruko, kol jį radome – šiuose kraštuose iškabų keliautojams beveik nėra. Kaip ir rodyklių, kelio ženklų ar šviesoforų (o kam, kai tėra vienas kelias?). Medinės durys į ekspozicijų salę (tiksliau – kambarį) užrakintos, nors pagal laiką įstaiga turėjusi dirbti. Greta pastato sėdintys vietiniai irgi tvirtino, kad muziejus turįs veikti. Tik vėliau sužinojome, kad kovo 1 d. Maršalo salose – nacionalinė šventė, Atomo aukų atminimo diena. Skirta nukentėjusiems nuo branduolinių bandymų: juk būtent Maršalo salose yra garsusis Bikinio atolas, kur ankstyvuoju pokariu „dygo“ JAV branduoliniai grybai, pažeidę aplinkinių salų žmonių sveikatą, ir kurio garbei pavadintas moteriškas maudymosi kostiumėlis, išpopuliarėjęs kaip tik anais besaikio masinio naikinimo ginklų tobulinimo laikais.

Alele valstybiniame pastate ieškome muziejaus

Liūdnos atminimo dienos proga uždaryta buvo ir turizmo informacija, įrengta vienaaukštyje pastatėlyje kartu su pasauline audito įmone „Deloitte“. Sutikau jos darbuotoją, kuri sakė tik grįžusi pasiimti pamiršto daikto ir pasiūlė sugrįžti rytoj. Tad kelionės planus pakoregavome: pavalgę kinų restoranėlyje ir nusipirkę šlepetes (koralinis dugnas žeidžia pėdas) bei kremo nuo saulės išvykome per visą atolą į kitą jo galą, į Lauros paplūdimį.

Ant palmių apsupto kelio ganosi kiaulės

Retai kada gali sakyti pamatęs „visą miestą“ ar „visą salą“, bet kiekvienas Madžūro lankytojas, pravažiavęs ilguoju atolo keliu, šitaip pasigyręs smarkiai neperdės. Vandenynas čia dažnai regimas abiejuose šonuose, o kartą, ten, kur į siaurąją salą įspraustas pakilimo takas, bangos net aptaškė mūsų automobilio langus. Išvykus iš DRD, daugumos iš 20 000 madžūriečių namų (skaičius tik iš pažiūros mažas, nes visose Maršalo salose žmonių tėra 60 000: mažiau, negu Alytuje), peizažas pasikeičia: vandenynas tebesupa, bet palaikius namelius keičia palmių giraitės. Gyvūnų kaimenės jose nelaigo: salos pernelyg atokios, kad čia būtų atkeliavę žvėrys. Užtat yra šunys ir kiaulės: taip, Madžūre kriuksės ganosi laisvai, ne viena ir ant kelio išturseno.

Madžūro Kelias už miesto ribų

Kai prabėgus dar geroms dviems savaitėms, namie žiūrėjome čia filmuotus vaizdus, medžių žalumas, jūros žydrynė ir dangaus vaiskumas nustelbė visą skurdą ir šiukšles. Prie Madžūro reikia priprasti, ypač vykstant iš Amerikos – bet tai vis tiek labai gražus kraštas. Šalikelėse kur nekur boluoja antkapiai: kiekviena giminė čia turi savas kapinaites. Tokie mirusiųjų miesteliai, kur visut visutėliai paminklai – balti – statomi šeimos sklypuose, kurie jai neišmirus niekada neatiteks kitiems. Mat žemės sklypų šituose kraštuose negalima nei pirkti, nei parduoti, nei dovanoti ir beveik visi jie – privatūs, paveldimi pagal sudėtingus teisinius papročius. O perleidžiami jie gali būti tik pagal dar keistesnius: pavyzdžiui, sklypą galima dovanoti tam, kuris išgelbėjo tavo kanoją.

Greta paminklų tįso ir baltos plokštės – po jomis ilsisi velioniai, kurių čia niekas į žemę nekasa. Laidojimo vietos Maršalo salose neįtikėtinai susipynusios su gyvenimo realijomis: vienur regėjome ant kapų sudžiaustytus rankšluosčius, o kitur antkapyje įtvirtintoje nuotraukoje mirusysis vilkėjo NBA krepšininko sportine apranga.

Ant kapų džiūstantys rankšluosčiai Lauroje

Stipri srovė neša ir turistus, ir šakas

Pagaliau pasiekėme Laurą, kuri tarpukariu ir buvo Madžūro centras, o dabar, palyginus su DRDu – tik palmėmis užaugęs kaimas. Čia, kaip ir aname gale, atolas išplatėja: vietoje vieno kelio driekiasi „net“ dvi lygiagrečios gatvės. Susimokėjome paplūdimio prižiūrėtojams po vieną dolerį. Virš vandenyno, iš trijų pusių apsupusio šią vietą, rymojo pasvirusios palmės. Ties horizontu žibėjo baltos didžiųjų bangų keteros, mat jos dar ten, tolumoje, sudūžta į koralų rifus, antruoju žiedu supančius atolą. Į savo namus kelme skuba maži kriauklėti gyvūnėliai. Žmonių – mažai, tik keli vaikučiai, vėliau mandagiai pasisveikinę ir tęsę savo žaidimus (Ramiojo vandenyno salų gyventojų tikrai negali kaltinti įkyrumu). Ir dar pora turistų atokiau. Nusirengusių ir puolusių vandenin mūsų laukė siurprizas: plūduriuoti vietoje Ramiajame Vandenyne ties Laura neįmanoma. Mat srovė, kaip tie „prekybiniai vėjai“, kadaise smarkiai gelbėdavę burlaivių kapitonams, nuolat nešė į šoną. Jei tik pakeli abi kojas šuoliui per bangą – nusileidi jau gerokai šiauriau. Keli tokie šuoliai ir gali apsižvalgęs suprasti, kad už nugaros nebėra salos – reikia nepamiršti vis žengtelėti kelis žingsnius prieš srovę.  Neša nerimstanti srovė ir medžių šakas, ką ten šakas – ištisus kamienus, ir šiukšles – vienkartinius puodelius, gal išmestus jūron saliečių ar laivo įgulos. Nors nebuvo jokio vėjo, viskas nenuilstamai keliavo tolyn.

Palmės prie Lauros paplūdimio

Į DRDą grįžome vakarop. Pavakarieniavę viešbučio restorane, prisijungėme prie interneto ir parašėme į vietą už 12 500 km: Lietuvą. Mano ir Aistės laiškai skyrėsi kardinaliai: ji pasakojo apie skurdą ir plaukiančias šiukšles, aš – apie palmes, giedrą orą ir neįsivaizduojamą ilgojo atolo siaurumą. Pasėdėjome ant medinių suolelių prie lagūnos. Valanda po saulėlydžio čia – nuostabi. Dangus ramiai temsta virš turtingų keliautojų jachtų, krovininių laivų, aplink vis prabirbiančių madžūriečių katerių. Jie šiuose kraštuose – ne mažiau reikalingi, nei automobiliai. Juk ne tik ši ilgoji sala gyvenama, bet ir aibė mažesniųjų anapus lagūnos. Ten nei nuvažiuosi, nei pėsčias nueisi.

Vaizdas į lagūną iš viešbučio pavėsinių vakare

 

Kovo 2 d.


Kuklus muziejus, graži vyriausybė ir kiniškas verslas

Antrąją dieną važiavome tuo pat keliu (o kur gi kitur?), bet lankėme kitas vietas. Ryte – Alele muziejų, kurio rusvas interjeras ir stendai primena gūdų sovietmetį. Ten – seni atspausdinti lapai, negausūs eksponatai bei prižiūrėtoja, vis įkišanti nosį pažiūrėti, ar vieninteliai klientai dar neišėjo. Nepaisant visko, tai išvysti man buvo tikrai įdomu: senąsias vokiečių misionierių darytas nuotraukas, sudėtingą žemės perleidimo teisinę tvarką ar branduolinių bandymų pasekmių aprašus. Juk internetas Okeanijoje dar ne visagalis ir neapsilankęs šiame muziejuje to tiesiog nebūčiau sužinojęs.

Nacionalinio Maršalo salų muziejaus eksponatai išsitenka viename kambaryje

Buvome ir teisme, kurio oranžiniai mūrai virš havajietišku stiliumi perpučiamo pirmojo aukšto – antras pagal švarą ir modernumą pastatas saloje po stiklinio Vyriausybės rūmo. Matėme kino teatrą – jo salelėse, deja, sukosi tie patys Holivudo „blokbasteriai“, o ne pirmasis Maršalo salų filmas „Ña Noniep“, susuktas mokyklos direktoriaus Džeko Nydentalio (Jack Niedenthal) ir pasakojantis apie trylikametį, burtininko prakeiktą apiplėšti kioską (kerais šiuose kraštuose labai tikima).

Maršalo salų vyriausybės stiklinis fasadas gerokai išsisikiria iš aplinkos

Yra Madžūre ir boulingo salė, ir keli restoranai bei parduotuvės. Tokie verslai dažniausiai kinų rankose. Darbštieji imigrantai iš Azijos laiko ir daugumą kavinių, ir vietinius „Viskas po vieną eurą“ atitikmenis. Į vakariečius besiorientuojantys viešbučiai čia valdomi baltaodžių: tas, kuriame apsistojome, priklausė Reimersų šeimai. Vietiniai gyventojai – itin neverslūs, tikra amerikiečių priešingybė.

Nuo medinio prekystalio šalimais teismo rūmų pora jaunų maršaliečių pardavinėjo kažką, įvyniotą į foliją. Paklausiau ką – pasirodo, keptos mėsos gabalus. Dėl higienos ji nelabai viliojo, todėl pietaudavome kinų restoranuose. Bet net ir pasauline tapusi kinų virtuvė pateikė Aistei kultūrinį šoką. Užsisakydavusi vištienos ji gaudavo vištą, sukapotą į rytiečiams įprastus mažus gabaliukus – bet kartu su visais kaulais. Aš, kaip jautienos fanas, to išvengiau. Ir nors ir vienaukštis betoninis pastatėlis pirmąją dieną, ar mums skirtas atskiras kambarys dideliu stalu antrąją buvo savaip maršalietiški, juose jautėsi ir Kinijos dvasia. Štai ant sienos kabojo toks pats kičiškai elektroninis laikrodis su švytinčiu kriokliu, vietiniu ir Pekino laiku, kokį mačiau ir kinų restorane Briuselyje…

Didžiausia šalies gamykla, kurios nežino net vietiniai

Nors per pusantros dienos, rodos, jau pažinome miestelį, gerokai pavargome, kol radome tokį svarbų vietinei ekonomikai objektą: kopros fabriką. Spartietiškasis lapas su informacija turistams skelbė, kad čia rengiamos ekskursijos turistams. Turizmo informacijos darbuotoja, prižiūrinti darbe ir vaiką, apie tai papasakoti negalėjo. Tik nurodė apytikslę vietą „Ramiojo vandenyno perlo“ (šitoks Madžūro devizas) plane, bet net ir ten nuvykus tik trečiasis vyras, toks jau senyvo amžiaus, gebėjo parodyti, kur gi yra ta „Tobolar“ gamykla. Kitiems, rodos, neįdomu, kas visai netoli jų namų, o ir mes patys nepasirodėme įdomūs. Jau slampinėjančius po gamyklos teritoriją darbininkai tik nulydėjo mus žvilgsniu. Lietuvoje iškart prisistatytų apsauga…

Šiame pastatėlyje vienas kabinetų - turizmo informacija. Kitame - tarptautiniai Deloitte auditoriai

Šiaip ne taip suvokėme, kad mūrinis vienaaukštis – ne kas kita, kaip šios vienintelės salų pramonės administracinis pastatas. Čia, biure apsilaupiusiomis sienomis, sutikome kelis darbuotojus, tarp jų inteligentiškesnį viršininką, kurio veide ryškėjo ir japoniški bruožai. Vos pasakėme, kad mes – iš Lietuvos – ir jis gestais imitavo kamuolio varymą bei metimą į krepšį. Maršalo salose nėra televizijos, tad, turbūt gamyklos direktoriaus kuklius namus (kitokių saloje nėra) puošia palydovinės antenos „lėkštė“. Malonu, kad net tokiame tolimame ir jūrų nuo pasaulio izoliuotame krašte yra, kas žino Lietuvą.

Direktorius parodė ant sienos sukabintus lapus su nuotraukomis – aišku, paprastu spausdintuvu atspausdintomis. Ten – kopros gamybos kelias.

Paaiškinimai turistams ant kopros gamyklos administracinio pastato vienintelio kabineto sienų

Kopra – tai džiovinti kokosai. Didieji riešutai atvežami iš įvairių atolų ir čia perdirbami. Gamyklos darbuotojai, kelissyk „perleidinėję“ mus vienas kitam, pagaliau atrado tokį, kuris ir pravedė per šį industrinį objektą, ir pasakojo tiek, kiek jam leido ribotos anglų kalbos žinios. Ta gamykla – visiškai autentiška. Ne koks nors iščiustytas kampelis turistams, o vieta, kur kažin ar laikomasi darbų saugos bei higienos rekomendacijų, su kvapais. Kur sunkvežimiai tebenaudojami ir sudužus jų lempoms, o senesnieji, jau seniai pavirtę metalo laužu, tiesiog išstumti už gamyklos teritorijos vartų. Grįžę suvenyrams nusipirkome nacionalinio produkto: kopros šampūno už keliasdešimt centų, kuris, kaip grįžęs iš kelionės pamačiau, lietuviškoje kambario temperatūroje… užšąla. Biuro pasieniais nuvirvenusi pelytė iš karto atėmė iš Aistės norą  likti ten nors kiek ilgiau.

Beje, darbininkas-gidas arbatpinigių atsisakė – supažindinimas su šiuo pramonės „paveldu“ griežtai nemokamas. Investuodami į tokias pramogas maršaliečiai nė neketina pastatyti rodyklių ar išleisti tikslių žemėlapių. Vakarietišką ir vietinį supratimą apie tai, kas aktualu turistams, skiria mylios, gal šimtai mylių. Maršaliečiui, gimusiam ir visada gyvenusiam atole, mažesniame už Vilniaus centrą, juk nė į galvą  nešaus, kad galima čia ko nors nerasti. „Kiek savaičių būsite Madžūre?“ klausė mus lydėjęs gamyklos darbininkas. Atskrendančiųjų „Salų šokliu“ kelioms dienoms jis nesuprastų.

Darbininkas pasakoja apie kopros apdirbimo stadijas. Ekskursijoje privaloma dėvėti šalmus

Šalia kopros gamyklos, skelbė bukletai, dar yra autrigerių dirbtuvės. Tokių kanojų, kokiomis, dėl stabilumo turinčiomis papildomą šoninį „minikorpusą“, mikroneziečiai kadaise atplaukė į Madžūrą.

Kopros pramonės dulkes nusiplovėme Lauroje. Grįždami sustojome prie vienų kapinaičių – šiuos velionius nuo gyvų giminaičių skyrė Plentas.

Vienos daugelio kapinaičių pakrantėje

Taikos parkas – Maršalo salose žuvusiems japonams

Išlipome ir kitoje vietoje, atmenančioje sudėtingą salų istoriją: Taikos parke – betoniniame amfiteatre, japonų suręstame Antrojo pasaulinio karo aukoms. Mažutis jis lyginant su Honolulu Pančboulo baltaisiais memorialiniais monolitais. Nublanktų daugelyje kitų šalių, bet tik ne Madžūro, kurio aukščiausia vieta vos keli metrai virš jūros lygio, lagūnos pakrantėje. Jis neleidžia pamiršti, kad milžinišką Ramiojo Vandenyno regioną, besiriekiantį nuo Maršalo Salų rytuose iki pat Palau (nuo kurio Filipinai ir Indonezija ranka pasiekiami) vakaruose, nuo Šiaurės Marianų šiaurėje ligi fosfatų pramonės nugairintos vienišos Nauru salos pietuose, 1914 m. užėmė Japonija.

Japonijos lėšomis pastatyto memorialinio amfiteatro šonas Taikos parke

Iki tol tai buvo Vokietijos valda, po Pirmojo pasaulinio karo – formaliai Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, pavesta valdyti japonams, bet faktiškai – Japonijos kolonija. Visa plačioji Ramiojo Vandenyno šiaurė tuomet priklausė vos dviems šalims: Japonijai ir JAV. Įsivaizduojama siena tarp šitokių skirtingų imperijų driekėsi kažkur tarp Maršalo Salų ir Havajų. Individualistai amerikiečiai ir kolektyvistai japonai niekad nepasitikėjo vieni kitais ir 1941 m. kilo karas. Po kelių pergalingų rytų drakono smūgių santūrusis JAV „Demokratijos arsenalas“ (taip savo šalį tada įvardijo prezidentas Ruzveltas) atsigavo ir stūmėsi į vakarus, ir štai 1944 m. sausio 30 d. užėmė Madžūrą, dar po kelių mėnesių Imperatoriaus Hirohito dalinių nebeliko visose Maršalo salose. Nebeliko ir japonų kolonistų – nežuvusiems kare greit po jo įsakyta grįžti į gimtąją šalį. Bet niekas neišvijo vaikų, azijiečių spėtų sugyventi su vietos moterimis. Jų palikuonys, kaip buvęs šalies prezidentas Kesajus Notė – neabejotina Maršalo salų elito dalis.

Ramiojo Vandenyno platybėse – ir gabalėlis Vilniaus

Grįžę į DRDą aplankėme vietos katalikų bažnyčią. Tai apynaujis žemas mūrinis pastatas. Lietuvoje sakytume – kokia kukli bažnytėlė – bet Madžūre ir toks statinys didingas. Altoriaus šone stovėjo „Dievo gailestingumo“ paveikslas – nutapytas pagal Vilniuje, Dievo Gailestingumo Šventovės (kurioje, beje, prieš porą savaičių mes ir buvome priėmę Santuokos sakramentą) altoriuje kabantį  šv. Faustinos 1931 m. vizijų pagrindu sukurtą originalą. 2011 metus Vatikanas paskelbė Dievo Gailestingumo metais tad ši maža Vilniaus istorijos dalelė kaip niekad anksčiau pasklido po pasaulį, po jo didmiesčius ir atokiausiąsias salas.

Madžūro katalikų bažnyčios interjeras ir kuklus altorius

Vilnietės vienuolės vizija dabar regima visur, kur tik yra katalikų. Maršalo salose jų nedaug: maždaug 8,4% vietos gyventojų. Kaip ir daugumoje Ramiojo vandenyno salynų, tuose tolimuose atoluose religijų – gausybė. Pusę gyventojų į krikščionybę atvertė kongregacininkų misionieriai, ketvirtį – sekmininkų. Itin smarkiai Okeanijoje dabar veikia mormonų bažnyčia: kiekvienoje aplankytoje saloje matėme po kelis naujus jų „susitikimų namus“, net atokiausiuose kaimeliuose. Turint omeny, kad šį tikėjimą išpažįsta mažuma, tai gana įspūdinga. Bet Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia (tikrasis mormonų pavadinimas), kalbama, yra antroji pagal turtą pasaulio religinė organizacija, ir jos pastangos Ramiajame Vandenyne duoda vaisių: štai jau 8% maršaliečių – mormonai, kai 1999 m. tokių dar buvo 4%. Už mormonų statistinėse lentelėse – tikras tikėjimų žolynas: ir Jehovos liudytojai, ir egzotiškieji bahajai.

Priešais bažnyčią mažoje trobelėje senutė gamino rankdarbius ir čia pat jais prekiavo. Buvo nebrangu ir Aistė kai ką nupirko. Ant sienos kabėjo verslo liudijimas, kurio galiojimas baigėsi prieš gerą pusmetį.

 

Kovo 3 d.


Mūsų lėktuvas leidosi JAV karo bazėje

Sutemus atolo „didmiesčio“ gatvių linksmi žmonės neapleido, o mes vakarieniavome traškučiais stebėdami lagūną iš medinių pavėsinių. Trumpas nuotykis šalyje, kurios ne tik sostinės, bet ir paties pavadinimo nežino dauguma lietuvių, baigėsi. Atidavėme automobilį, o kitą dieną mus nuvežė į oro uostą. Susipažinome su tamsaus gymio amerikiete, kuri darbo reikalais irgi skrido „Salų šokliu“ stabteldama salelėse kelioms dienoms. Iš eilinio Fabijoniškių buto dydžio kambario, kurio kampe kabojo televizorius, stebėjome, kaip geltonos oro uosto gaisrinės švyturėliais sveikino iš Honolulu atskridusį lėktuvą, kaip saugumo dėlei išlaipinami vienoje pusėje sėdėję jo keleiviai, kaip jie susėda patalpėlės priekyje, o tada sulipa atgal orlaivin pirmieji. Paskui link aliumininio paukščio keliavome mes: kaip ir visuose regiono oro uostuose – tik pėsti. Laukė skrydis į Ponpėjų, vienos iš keturių Mikronezijos Federacinių Valstijų centrinę salą. Ten ir visos valstybės sostinė Palikyras ir, svarbiausia, tai, kas liko iš „Ramiojo vandenyno Venecijos“ Nan Madolo, įkvėpusio siaubo klasiką H. F. Lavkraftą (H. P. Lovecraft) parašyti „Cthulhu šauksmą“ (Call of Cthulhu). Tie ciklopiški akmeniniai griuvėsiai lig šiol kelia vietiniams pagarbią baimę.

Lėktuvas paliko Madžūrą, bet vietoje vakarų pilotas jį dar nukreipė šiauriau. Tūpė Kvadžaleine – štai ten ir pažvelgėme paskutinįsyk į Maršalo salų žemę. Tas atolas – vienas didžiausių pasaulyje ir net iš lėktuvo sunkiai matėsi to 97 salelių žiedo, įrėminusio per 2000 kvadratinių kilometrų ploto lagūną, pabaiga. Net jei ir būtumę norėję ten išlipti niekas nebūtų leidęs. Juk Kvadžaleine tebėra JAV karo bazė, didžiausias vienos keturių pasaulyje atolų valstybių (o tiksliau – vietos žemvaldžių) pajamų šaltinis ir kartu – ginčų objektas.

Paskutinį kartą anglų kapitono Džono Čarlzo Maršalo, čionai atplaukusio 1788 m., pavardę rašėme pildydami Lietuvos gyventojų surašymo anketą. Juk tame internetu pildomame klausimyne teirautasi – “Kur buvote 2011 m. kovo 1 dieną?”.

Lankytinų vietų ir įdomybių Madžūro atole žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai