Saudo Arabija

Vieniems Saudo Arabija – Viduramžių šalis. Karalius ten turi absoliučią galią, oficiali religija (islamas) apibrėžia viską nuo aprangos iki parduotuvių darbo laiko, o bausmės vykdomos viešai nusikaltėliams „kapojant“ galvas ar nupjaunant rankas.

Bet Saudo Arabija asocijuojasi su ateitimi. Pasakiški turtai, superaukšti dangoraižiai ir visa tai atnešusi naftos pramonė.

Saudo Arabija taip pat ir islamo ir arabų tautos gimtinė, kurioje stūkso šventasis Mekos miestas ir senųjų civilizacijų griuvėsiai begalinėse nuostabiose dykumose. Jų niekada neužkariavo jokie okupantai.

Iki pat 2019 m. turistai nemusulmonai beveik neturėjo teisės patekti į Saudo Arabiją. Tuomet naujas Saudo Arabijos kronprincas užsimojo iš peties: jau 2030 m. Saudo Arabija gyvens (ir) iš turizmo!

2022 m. tapome vienais pirmesnių turistų, savarankiškai apvažiavusių automobiliu Saudo Arabiją: ar „uždraustoji karalystė“ tikrai keičiasi ir kaip ji atrodo iš vidaus?

Rijadas – arba kas ta Saudo Arabija?

Saudo Arabijos sostinė Rijadas – antras pagal dydį viso arabų pasaulio miestas! Jame – net 7 mln. žmonių. Tokiuose „pasauliniuose supermiestuose“ neretai lieka mažai vietinės dvasios, bet tik ne Rijade! Iš karto pasijutome patekę į kitą pasaulį, prie kurio vertėjo skubiai pratintis, nes „gilyn į Saudo Arabiją“ viskas ėjo tik „keistyn“.

Visų pirma, religija. Saudo Arabija nėra tiesiog „musulmoniška šalis“: tai tarsi „islamo Vatikanas“. Islamas Saudo Arabijoje nėra „tiesiog religija“, tai – Vienintelė Tiesa, kiekvienas gyvenimo aspektas persmelktas ja. Saudo Arabijoje uždrausta statyti bažnyčias, netgi nešioti kryželius. Užtat joks miesto pastatas negali būti nutolęs daugiau kaip 800 metrų nuo mečetės. Todėl garsus muedzinų šauksmas maldai – nuolatinis palydovas dieną ir naktį – kietai miegu, bet neįmanoma naktį nenubusti. O jam nuskambėjus dienos metu, visos parduotuvės staiga užsidaro – tiek istoriniame turguje aplink Masmako tvirtovę, tiek kelių „Akropolių“ dydžio prekybos centruose. Maldos įrašas paleidžiamas ir prieš kiekvieną Saudo Arabijos avialinijų skrydį. Modernaus Rijado Nacionalinio muziejaus ekspozicija prasideda nuo videoinstaliacijos pasaulio sutvėrimui. Gamtos istorijos aprašuose ten rašoma: „Tektoninės plokštės juda Alacho valia“, „Skirtingomis epochomis Alachas sutvėrė skirtingus gyvūnus, kad užimtų tas pačias ekologines nišas“. O penktadienį – musulmonams šventą dieną – apie vidurdienio maldą netyčia atsidūrę Rijado senamiestyje, greitai supratome kaip reikiant „įkliuvę“: nebeliko kur eiti, nes visas gatves staiga užtvėrė į mečetes netelpantys vyrai, maldos kilimėlius pasitiesę tiesiog ant asfalto. Teko laukti, kol maldos ir imamų pamokslai baigsis!

Antra, lytys. Jos Saudo Arabijoje turi konkrečias roles – ir į moterį neretai žiūrima tarsi į vaiką. Keliavome dviese su žmona Aiste, bet aplinkiniai kalbėdavo tik su manim. Net Aistės paso, būdavo, dažniausiai neprašydavo. Pavyzdžiui, paklausdavo manęs „Koks jos vardas?“. Kartą Aistė atsisėdo, kur negalima, o pastabą gavau aš – maždaug, prižiūrėk savo žmoną. Iki 2018 m. moterims Saudo Arabijoje net drausta vairuoti – dabar, tiesa, Rijade matėme ne taip ir mažai vairuojančių moterų. Nuomotu automobiliu virš 4000 km aplink visą Saudo Arabiją nuvairavo būtent Aistė – ir sulaukė nebe *tiek* daug kreivų žvilgsnių. Tik mažuma vyrų turi po kelias žmonas, bet pakankamai, kad atkreiptum dėmesį. Tai atsispindi ir parduotuvių lentynose: yra superdideli pakeliai superdidelėms šeimoms (juk ne po vieną vaiką kiekviena žmona pagimdo).

Trečia, apranga. Negalima rengtis taip, kad matytųsi nuogi keliai ar pečiai. Beveik visos moterys iš viso rengiasi vienodai: juodomis abajomis iki pat žemės, juodomis skarelėmis. Daugelis dar ir dengia veidą nikabais – matosi tik akys. Prieš nuvykdama į Rijadą Aistė manė, kad gal, kaip kokiame Dubajuje, taip rengiasi tik musulmonės – bet išvydusi aplinkines bei pajutusi žvilgsnius į bet kokį „atvirumą“, visą kelionę po Saudo Arabiją pati vilkėjo abaja ir skarele, galiausiai įsigijo ir nikabą (tiesa, šį rišosi tik šalies „užkampiuose“, kur moterų be nikabo beveik nėra, o ne sostinėje). Juk dar 2017 m. už pernelyg atvirą aprangą galėjai sulaukti religinės policijos smūgių.

Ketvirta, restoranai ir paslaugos. Daugybėje restoranų yra atskiros zonos „viengungiams“ (suprask, vyrams) ir „šeimoms“ (tai apima ir moteris be vyrų). „Šeimų zonose“ kiekvienas staliukas yra atskiroje kabinoje su užuolaidomis, kad joks vyras – išskyrus šeimos narius – nepamatytų moters veido, kai ši nusiima nikabą valgymui. Na, įspūdinga ateiti į kokį, atrodo, „visur gi vienodą“ „McDonald‘s“ ir staiga patekti į tokią šeimų zoną! Dar labiau „segreguoti“ sporto klubai, kirpyklos, grožio salonai: jie lytims atskiri, moterims skirtieji be langų, su grėsmingais užrašais „Užeiti tik damoms!“.

Penkta, viešbučiai ir butai. Daugelyje jaučiausi tarsi kokiose Viduramžių pilyse: langų mažai ir jie nedideli, su kokiom neatsitraukiančiom užuolaidom, grotom ir/ar matiniais stiklais: kad tik niekas neišvystų moterų be abajų viduje! Net nesupranti, kad išaušo rytas. Daug ir numerių su tradiciniais baldais: madžliu ar bent moderniu jo aitikmeniu – sofų pusračiu. Kai kurie su „azijiniu tualetu“ (skyle).

Šešta, valdžia ir įstatymas. Valstybė Saudo Arabijoje – tai karalius ir karališkoji šeima. „Saudas“ – tai ne kas kita, kaip karaliaus pavardė! Saudų dinastija – didžiausia pasaulyje: juk šalies įkūrėjas Abdul-Azizas Saudas, gyvenęs 1875-1953 m., turėjo ~22 žmonas ir 45 sūnus (dukterų niekas neskaičiavo) bei ~1000 anūkų!!! Valdovų nuotraukos puikuojasi ant pastatų, o įstatymų nėra išvis: yra tik valdovų dekretai ir Koranas, sunos. Vagims gali būti nupjautos rankos ir kojos, o mirties bausmės vykdomos viešai (iš anksto nepraneštu laiku): kaip buvo keista stovėti, atrodo, prie tokios ramios Rijado Al Safa aikštės, žinant, kad bet kada čia gali būti atvesdintas nuteistasis, o budelis nukirsti jam galvą kardu! Vos lėktuvas nutūpė Rijade nuskambėjo įspėjimas apie mirties bausmę už narkotikų įvežimą, o dėl alkoholio irgi turistams išimčių nėra: „Mūsų šalimi galima džiaugtis ir be alkoholio“ skelbia Saudo Arabijos reklama turistams. Na, Saudo Arabija jau ir taip daug prisitaikė: matant Rijado prekybos centrų „multipleksus“, sunku patikėti, kad iki „atsivėrimo“ (2017 m.) kinas Saudo Arabijoje buvo apskritai nelegalus.

Saudo Arabija gimė iš musulmonų šventiko Mahometo Abdul Vahabo, gyvenusio 1703-1792 m., tiesų. Jis teigė, kad islamas – sugadintas ir reikia grįžti prie jo ištakų. Jo idėjos davė pradžią vahabizmui (salafizmui): pačiai tradiciškiausiai ir griežčiausiai islamo formai, kurios daugelis vakariečių prisibijo, tapatina su terorizmu.

Saudų šeima – ištikimi Vahabo sekėjai – dar 1727 m. ir 1824 m. pabandė įvairias arabų gentis suvienyti į pirmąją vahabistinę valstybę. Abusyk nepavyko: juos įveikė nuosaikiai musulmoniška Osmanų Imperija, itin bijojusi anų „sukilusių radikalų“ – tarsi šiuolaikinis pasaulis bijo Islamo valstybės.

Trečias kartas Saudams nemelavo: karalius Abdul-Azizas Saudas, 1902 m. užėmęs Rijadą, pasinaudojo pasaulio panirimu į Pirmąjį pasaulinį karą, kad įtvirtintų valstybingumą. Dirija miestas, kur gimė pirmoji Saudo valstybė, man lankantis buvo uždarytas turistams, bet Masmako tvirtovę pačiame Rijado centre pavyko aplankyti: ten ir pasakojimai apie Abdul-Azizą, ir Rijado vaizdai iš apie 1940 m. Tada, pavyzdžiui, dantistai traukdavo dantis tiesiog aikštėse, Masamko fortą supo drėbto molio namai (jų, apgriuvusių, atokiau pagrindinių gatvių dar likę). Viską pakeitė nafta. Ir šiandien Rijado simboliai – jau dangoraižiai, tokie kaip Kingdom Center (Karalystės centras) su „dangaus tiltu“.

Europos sostinėse turime daugybę senų pastatų – bet gyvenimo būdas visur modernus, „tarptautinis“. O Rijade senų pastatų likę mažai – užtat visa kultūra „senovinė“, vietinė!

Ar gal ne tokia jau ir senovinė! Čia tik mes įpratę galvoti, kad „Saudo arabai labai konservatyvūs, senamadiški“, o vakarietiškos žmogaus teisės palyginus – „nauja ir modernu“. Bet tiesa ta, kad ir vakarietiškas požiūris į žmogaus teises, ir Saudų vahabizmas – panašiai naujos tradicijos! Abi atsirado prieš kokius 200 metų, o rimčiau ėmė plisti po Antrojo pasaulinio karo. Abidvi siekė reformuoti savas visuomenes (atitinkamai krikščionišką ir islamo pasaulius). Vahabizmo naujumą gerai suvoki muziejuje išvydęs kokio 100 metų senumo beduinių moterų apdarus – jie irgi uždari, bet labai spalvingi. Juodos abajos atėjo po Saudų užkariavimų, prasidėjusių Rijade, o po islamo pasaulį ši mada plito ir Saudo Arabijos naftos pinigų dėka.

Kaip ten bebūtų, tikroji Saudo Arabijos dvasia dabar – ne blankokame Rijade. Ji – dykumose, kurios supa Rijadą.

Laukinės Saudo Arabijos dykumos ir apleisti senamiesčiai

Rijadas, kaip ir kiti Saudo Arabijos miestai – tik civilizacijos salelės milžiniškoje dykumoje, kur gali važiuoti šimtus kilometrų nepamatydamas nė vieno namo, nė vienos degalinės. Juk Saudo Arabija – dvylikta pagal dydį pasaulio valstybė, dydžio sulig visa vakarų Europa!

Nustebino, kokia Saudo Arabijos dykuma įvairi: vienur ji pilna nuostabių raudonų uolų (Al Ula), kitur ruda ir kalvota, dar kitur ir lygi ar išvis kaip savana su retais medžiais. O jei norisi „atvirukinės“ geltono smėliuko kopų dykumos, verta patyrinėti į nuotraukas iš palydovo: ten, kur geltoni ar raudoni ruožai, dykuma bus tokia. Saudo Arabijos keliai puikūs, per valandą nuleki kokius 130 km – todėl peizažai nuolat keičiasi, kelionė neprailgsta. Iš viso nuvažiavome 4200 km – gaila, kad kilometrai autonuomose riboti, teko primokėti.

Važiuodamas per dykumą nuolat mačiau kupranugarių kaimenes, asilus, ožius laukinėje gamtoje. Ir džipus, kuriais nuvažiavę nuo kelio vietiniai kur nors piknikauja palei didingas uolas. Jei tik nepakyla vėjas, o kartu su juo – smėlio audra. Vietiniai prisitaikę ir prie to: moterų veidai uždengti, vyrai savo languotom skarom gali juos čia pat užsidengti.

Turi Saudo Arabija ir kalnų (Taifo miestas 1879 m aukštyje), ir kraterių (ypač nuostabus Vabos krateris baltu druskingu dugnu).

O vienas romantiškiausių ir žaviausių dalykų Saudo Arabijos platybėse man – dykumų miestelių senamiesčiai. Jais Saudo Arabija nesigiria, apie juos prieš kelionę išvis nieko nežinojau. Nes jie – visiškai apleisti, griūvantys, nė vieno sveiko namo! Kai kur tik sienos belikusios, kai kur, atrodo, šeimininkai tik vakar išsikėlė. Vaikštai visiškai vienas siauromis gatvelėmis. Medinės durys baugiai plazda vėjyje. Į daugelį namų gali užeiti, užlipti trupančiais laiptais, pamąstyti apie šimtmečius ten virusius gyvenimus. Tikras digerių rojus! Vaizdas šiek tiek primena siaubo filmą ar istorijas apie pasaulį po apokalipsės. Mintyse gimė ištisi scenarijai, ypač ten vaikštant vakarais – o kas jei pakliūtum į tokį apleistą miestą, tarsi į Bleiro raganos mišką, ir kur beeitum jis niekada nesibaigtų?

Ušaikeras, 200 km nuo Rijado, sena piligrimų stotelė pakeliui į Meką, dar kažkiek pareklamuotas – nors ir ten jei kryptingai eini nuo centro, visų pirma dingsta suremontuoti namai, paskui išnyksta griuvėsius tarsi Potiomkino kaimai slepiančios sienos, galiausiai ir durys ar spynos ant namų, o pačiame gale jau ir iš namų belikusios sienos, ir taip miestas nejučia perauga į dykumą.

O štai gretima Šakra buvo totalus atradimas: tiesiog užsisakėme viešbutį pakeliui iš Rijado, o pasirodo tas viešbutis – tai bokštas senamiesčio vidury su nuostabiais vaizdais į didžiulį apleistą rajoną. Apie tą senamiestį internete beveik jokios informacijos nėra, nors valdžia ten kažką mėgino tvarkyti: iškabino užrašus „Šiame name gyveno ir mirė XXX“ ir pan. Tai buvo pirmas mums toks senamiestis, tad dar bergždžiai mėginome klausti viešbučio šeimininko “O kada ir kodėl šitas rajonas apleistas?”. Jis nė nesuprato klausimo – kaip mes nesuprastume jei mūsų klaustų “O kodėl Vilniaus senamiestis vis dar gyvenamas?”. Saudo Arabijoje savaime suprantama, kad seni namai, kaip seni baldai, “išmetami”, apleidžiami.

Tiesą pasakius, daug kur anapus Europos paveldas nesaugomas: tik kitur (pvz. Amerikoje) tai reiškia, kad, tiesiog, seni namai griaunami ir pakeičiami naujais. O kodėl Saudo Arabijoje nauji rajonai pastatyti *šalia*, o ne *vietoj* nereikalingų senamiesčių? Atrodo, paaiškinimas toks: ~1960 m. Saudo Arabijai sparčiai turtėjant iš naftos, vietiniai gavo pinigų naujiems, moderniems namams. Dykuma begalinė – tad, užuot griovę savo senus namus, naujus statydavo naujuose sklypuose. Tuo tarpu savo senus namus išnuomodavo: tuo metu į Saudo Arabiją kaip tik plūdo imigrantai, dirbę statybose, naftos pramonėje ir kitur – trūko gyvenamojo ploto. Bet dar po kelių dešimtmečių ir tie imigrantai apgyvendinami kitur – ir tada senamiesčiai galutinai apleisti.

Tuo „atsiverianti uždrausta karalystė“ Saudo Arabija labiausiai žavi: čia pilna vietos atradimams!

Ir paskutinis Saudo Arabijos dykumų akcentas – fortai, gynę šeichų dykumų valdas nuo priešiškų genčių. Vien Hailo miestas šiaurėje turi tris fortus ar pilis. Nuo Arabų Kalifatų laikų prieš 1000 metų iki pat XX a. Saudo Arabija niekada nebuvo nei suvienyta, nei visa užkariauta. Įvairios imperijos (pvz. turkai-Osmanai) valdė jos fragmentus, bet Saudo Arabijos širdis visada likdavo su dykuma ir jos kupranugariais „susiliejusių“ arabų genčių valdžioje.

Tai gal Saudo Arabiijos sprendimas „sukti į turizmą“ labai išmintingas, gal pakanka pasistengti ir Saudo Arabija pritrauks dešimtis milijonų turistų kasmet? Deja, deja, visą laiką Saudo Arabijoje lydėjo jausmas: šalis žaviausia ten, kur valdžia pernelyg nesistengė. O ten, kur įsijungė kronprinco „total(itar)inio turizmo mašina“, ji tik viską sugadino: autentika keičiama dirbtine pseudoprabanga, kelionės apsunkinamos aibe biurokratijos (privalomi gidai ir pan.), daugybė vietų uždaryta „buldozerinėms rekonstrukcijoms“ kurios niekada nesibaigia ir, atrodo, net nevyksta, bet nė nesivarginama pranešti apie atidarymo laikus ar datas, moderniuose turizmo informacijos centruose negausi jokios informacijos ir t.t.

Ir tas „totalinio turizmo plentvolis“ važiuoja vis toliau: naujos ir naujos vietos aptveriamos, uždaromos. Kokia gali būti visų Saudo Arabijos grožybių ateitis supratau Al Uloje, nuostabiausioje Saudo Arabijos dykumų vietoje – iš kurios, nepaisant viso gamtos ir istorijos grožio, išvykau su nemenku kartėliu.

Al Ula – nuostabiausia Saudo Arabijos vieta…

Al Ula yra Saudo Arabijos stebuklas! Uolose iškalti 2000 nabatėjų kapai-rūmai. Tų pačių, kur sukūrė Jordanijos Petrą. O dar įspūdingos įvairiausių formų uolos, gamta, dykuma… Tai – vienintelė nereliginė Saudo Arabijos vieta apie kurią kažką girdėjau dar iki šalis atvėrė duris turistams, nors ir neturėjau anuomet daug vilčių kada ten atsikliūti.

Nieko keisto, kad Saudo Arabija Al Ulą stato į pirmą planą savo prabangiuose bukletuose ir Holivudo žvaigždžių pilnuose reklaminiuose filmuose.

Ir Al Ula turi viską: gamtą, kultūrą, istoriją. Madajin Saleh (Hegra) nabatėjų kapų olose lauką, ne ką tenusileidžiantį Jordanijos Petrai. Įvairiausias uolas, kaip Dramblio uola su skyle, raudonus peizažus, dykumas. Apleistą Al Ulos miestelio senamiestį, per kurį piligrimų karavanai keliaudavo į Meką ir Mediną: jis pamažu atstatomas.

Sunku apsakyti jausmą, kai eini štai palei kokią raudoną uolą-sieną, pasuki už kampo, o ten – prieš 2000 metų iškaltas kapas su romėniškom kolonom, graikų Medūzos ar Gilgamešo epo herojaus veidu, egiptietiškom formom. Nabatėjai savus menus rinko iš visų, su kuriais prekiavo prabangiais Jemeno smilkalais, garbino visų jų dievus…

Ir visa tai gali patirti vienas. Vieninteliai kiti reti turistai – arabų vyrai baltomis skraistėmis ir languotomis skaromis, į juodas abajas susiautusios moterys, kurių daugelio nei veidų nesimato.

Deja, nedaug trūko, kad Al Uloje nebūčiau nieko pamatęs išvis…

Saudo Arabijos turizmas primena… Sovietų Sąjungą

Pirmoji, dar įveikiama, kliūtis Al Uloje – viešbučiai. Saudo Arabija Al Uloje nutiesė puikius kiaurą parą apšviestus kelius, iš vietinio oro uosto paleido tiesioginius reisus į Dubajų ar Beirutą – bet kur nakvoti Al Uloje nelabai yra. Yra kelios „gražių palapinių stovyklos“ raudonų uolų apsupty, kur kaina… 1000 eurų už naktį. Yra kambariai be tualeto už 150 eurų. Na, radome pas vietinius tradiciškai įrengtą butelį už ~100 eurų, kas Saudo Arabijos mastais daug.

Sėdėdamas madžlyje domiuosi, kaip rytoj reiks patekti į Hegrą (Madajin Saleh). Žiūriu, „Saudo Arabijos stebuklas“ internete kažkodėl labai prastai įvertintas „Google“ ir pan. sistemose. Skaitau komentarus – „Vieta verta 5 balų, bet patekimas ten – 1 balo“. Pasirodo, jei kas nuvažiuoja prie įėjimo, jiems sakoma „Čia bilietai neparduodami, važiuokite į Žiemos parką“. Tas parkas 30 km atgal. O ten nuvykusiems žmonėms sakoma, kad „Bilietų jau nėra, reikėjo pirkti iš anksto internetu“…

Skubiai registruojuosi jų sistemoje internete, žiūriu, belikęs vienas bilietas rytoj – tik 9 val. ryto – paskui kelioms dienoms viskas rezervuota. Griebiu jį, bet juk keliaujame dviese. Dar prieš 8 val. nuvykstame į žiemos parką, lankytojų centrą. „Nieko negaliu padėti, bilietų nėra“ – sako moteris. „O jei kas iš nusipirkusių bilietus neateis?“ – klausiam. „Nieko nebus, vis tiek į autobusą jūsų žmonos neįleisime“ „Tai gal galime savo automobiliu važiuoti?“ „Ne, įleidžiami tik atvažiavę valdiškais autobusais nuo Žiemos parko“.

Laimė, internete buvau matęs, kad siūlomas ir kitas bilietas į Hegrą „Ekskursija su archeologine programa 10:00“.
„O kaip šitas bilietas?“ – klausiu.
„Nieko nežinau, jei matot internete, tai ir pirkit“ – sako darbuotoja, kuri, matau, kompiuterio ekrane atsivertusi ne tą puslapį.
Nuperku. Vairuotojas nežiūri laiko – tiesiog įleidžia autobusan mus abu kartu. Autobuse tik apie 10 žmonių. Kiti turėję bilietus gal nerado Žiemos parko, o gal neperskaitė, kas parašyta mažomis raidelėmis: „Autobusas į 9:00 ekskursiją iš Žiemos parko išvažiuoja 8:30“. Nes oficialus ekskursijos pradžios laikas – tai laikas, kada tas autobusas kerta Hegros parko ribą! Nesusipratimai, aišku, tęsėsi – nuvežus į vietą iš pradžių išlaipino ir nieko nepaaiškino, vieni tarnautojai sakė eiti vienur, kiti kitur ir t.t. Nuvežė tik prie kai kurių kapų, o kitus pralėkė. Laimė, tie gidai, kurie pasakojo apie vietas, puikiai kalbėjo angliškai. Šiaip Saudo Arabijoje angliškai moka gerokai daugiau žmonių, nei tikėjausi, nors ne visi.

Liūdniausia, kad tokia pati tvarka – su daugeliu lankytinų vietų Al Uloje! Įėjimas – tik su ekskursijom nuo Žiemos parko. Atvažiuojam štai į Dadaną, kur skurdesnių nabatėjų kapai olose, viską galėtum lengvai apeiti pėsčias. Ten – nė vieno (neperdedu) lankytojo, milžiniškas parkingas tuščias, darbo metas, darbuotojų bent trys. „Ar galime užeiti?“ – klausiu. „Ne, važiuokite į Žiemos parką, pirkite bilietus. Bet šiandienai bilietų jau nėra“. Nėra ir rytdienai, ir porytdienai – nes tų bilietų be galo mažai, vos kelios ekskursijos per dieną. Tas pats Mahlib Al Naka, kur nabatėjų šventyklos griuvėsiai. Laimė, kažkiek pamatėme pro tvoras…

Visos ekskursijos – „valdiškos“. Saudo Arabija tarsi bando vilioti milijonierius: todėl visas tas ekskliuzyvumas, stovyklos po 1000 eurų ir magnetukai suvenyrų krautuvėse po 7 eurus. Kas dvi savaites – tarptautinių žvaigždžių koncertai vietinėje 500 vietų salėje. Kai keliavome mes, tuoj turėjo atskristi Alicia Keys, ką tik sudainavo Andrea Bocelli…

Bet, tarkim, privačių ekskursijų nėra išvis, o kažkokios ekskliuzyvesnės (pvz. „senoviniu atviru džipu“ kur telpa mažiau žmonių arba sraigtasparniu) irgi valdiškos, su konkrečiais laikais ir tvarka. Važiuodami pro Dadaną matėme stovinčius nenaudojamus džipus, nieko neveikiančius jų vairuotojus. Bet jokie pinigai nieko nepakeis: „Bilietų šiandienai nebėra“ ir viskas…

Betvarkė kartojasi visur. Al Ulos fortas „Uždarytas“, nors matome, kad ten kažkas fotografuojasi. Prie Dramblio uolos neįleidžia, nors turėtų – „Uždaryta, grįžkite 4 val.“. Grįžus apie 6 val., temstant, pasitiko didžiulė „sukalidintų“ mašinų eilė – „Uždaryta“ tas pats darbuotojas kartojo visiems. „Sakėte 4 val. atidarysite“ „Atsiprašome, neatidarėme“ „O rytoj atidarysite?“ „Gal. Gal ir šiandien po 2 val. atidarysime“. Teko per dykumą suktis atgal… O pasirodo Dramblio uola puikiai matėsi nuo gretimo parkingo, bet niekas to nepasakė: matėme, kad vietiniai ten nurūko, tad pasekiau jų pavyzdžiu. Prie išreklamuotos Maraja koncertų salės (didžiausio pasaulyje pastato veidrodiniu fasadu – jame nuostabiai atsispindi raudonos Al Ulos uolos) važiuoti nė nebandėme: internetas lūžta nuo komentarų, kad apsaugininkai pasitinka iš labai toli ir neleidžia net pamatyti pastato, nebent tuo metu salėje kas vyktų ir turėtum rezervaciją.

Man dar pasisekė. Paskutinę dieną Al Uloje sutikome britų porą, kuri ir Hegros nabatėjų kapų liko nepamačiusi: jų ekskursiją tiesiog atšaukė, nes prie Žiemos parko vyko dviračių lenktynės, taigi, autobusas negalėjo išvažiuoti…

Saudo Arabija, atrodo, galvoja, kad pakanka reklamos, žvaigždžių, didelių kainų – ir net turtuoliai prie visko prisitaikys. Bet kol kas prisitaiko, atorodo, tik Saudo Arabijos piliečiai ir vienas kitas taupus „užsigrūdinęs“ keliautojas…

Al Ula – magiška, bet pasauly daug nuostabių vietų, kur keliaudamas nesijauti kaip „kupranugariui penkta koja“.

Esu įpratęs, kad pasaulyje lankytinos vietos būna dviejų rūšių. Yra tos labai populiarios, kur pilna ekskursijų, nakvynės vietų ir kito – užtai gali trūkti bilietų, daug kas užtverta tvorelėmis. Ir yra tos neatrastos – kur gali keliauti vienas, užtai ir paslaugų pasiūla mažesnė, viską susižinoti sunkiau. Bet tik vienintelė Saudo Arabija sugebėjo susirinkti viską, kas blogiausia, iš abiejų variantų… Tikriausiai Saudo Arabija dar gali suprasti, kad, tarkim, vakarietės nemėgsta skarelių, tą vieną taisyklę panaikina (nors būti be skarelės, kai visos aplink su nikabais vis tiek nelabai jauku) – bet čia pat turistams randasi naujų taisyklių, varžymų, nes tai glūdi kur kas giliau.

Saudo Arabija metė milžiniškas lėšas Al Ulos reklamai. Videoklipai rodo per dykumą jojančias moteris besiplaikstančiais plaukais, medituojančias ant smėlio. Viskas, aišku, parengta kokių nors prestižinių Vakarų pasaulio reklamos agentūrų „kad paneigtų stereotipus“. Ech, kaip kontrastuoja su realybe! Al Uloje mus išprašė iš „hipsteriškai“ atrodančios burgerinės – nes ten nepriimamos moterys. Per visą pasaulį 2020 m. Saudo Arabija išplatino žinią, kad „Dabar vyrai ir moterys gali valgyti restorane kartu net jei ir nėra atskirų šeimos zonų už širmų“. Tačiau restoranams tai neprivaloma ir konservatyvioje šiaurėje (ir Al Uloje) daug kur „nesegreguotuose“ restoranuose ar kavinėse valgyti leidžiama tik vyrams, o jei yra moterų, tenka imti maistą namo ar „piknikauti“ ant žolytės (gal todėl Saudo Arabijoje itin populiarios vietos, dirbančios tik išsivežimui).

Medina, šventasis miestas

Į Meką – švenčiausią islamo miestą, į kurį atsisukę meldžiasi visi musulmonai ir privalo bent kartą gyvenime į jį nuvykti – kitatikiai neįleidžiami. Tikėjausi, gal bent aplenkdamas miestą akies krašteliu ką pamatysiu – bet kitatikiai nukreipiami į tolimiausią penktąjį aplinkkelį, kuris Meką apsuka 20 km spinduliu per dykumą… Tik kartą per metus naudojamus „piligrimų autobusus“ supermilžiniškuose parkinguose išvydau.

O kaip su antruoju pagal šventumą musulmonų miestu Medina, po kurio centrine mečete palaidotas pats pranašas Mahometas? Kaip ir daug kas Saudo Arabijoje, neaišku. Vienur internete rašoma, kad nemusulmonai neįleidžiami į „visą Mediną“, kitur tik „Medinos centrą“ (kurio ribos niekur neapibrėžtos), dar kitur – „Centrinę aikštę ir mečetę“ ar tik „Centrinę mečetę“.

„Švelnesni“ variantai dominavo: tad, pasirinkę į aikštę ar mečetę neiti, išsirinkome viešbutį su vaizdu į jas: bent jau pamatysime pro stiklą. Kad būtų užtikrinčiau, pasirinkome tarptautinio tinklo viešbutį. Tai nepadėjo: „Jūs ne musulmonai, tad šiame rajone apsistoti negalite“ – griežtai tarė registratorė ir išvijo. Tuomet nuėjome į gretimą „vietinį viešbutį“, kur mus priėmė. Ar todėl, kad į pirmą ėjau vienas, o į antrą – su Aiste, kuri vilkėjo abaja ir skarele? O gal antrasis viešbutis laikėsi savotiško „Don‘t ask, don‘t tell“ varianto religijos klausimu? Ne, manau tiesiog ir vietiniai nežino, kokios ir kur yra ribos, sprendžia pagal save: kitas registratorius ir į pirmą viešbutį būtų įleidęs. Internete galima paskaityti, kad, tarkime, keliautojai bandė prisistatę kaip turistai patekti į aikštę – prie vieno įėjimo budėjęs sargas neįleido, prie kito – įleido. Į aikštę galiausiai netyčia užėjome ir mes – tiesiog vienintelis išėjimas iš centro parkingo buvo per ją…

Dėl nakvynės su vaizdu į Medinos aikštę tikrai vertėjo stengtis. Kokia ten atmosfera! Nuostabūs it operinis koncertas šaukimai maldai, plūstančios ir puolančios ant žemės minios, keičiančios maldos pozas po kiekvieno šūkio „Alachas didis!“ per garsiakalbius. Nesu musulmonas, bet tom akimirkom būtų buvę lengva patikėti, kad Dievas šalia. Ir visas Medinos centro gyvenimas – maldų ritmu: nuo viešbučio registravimosi laiko iki parkingo darbo laiko. Ir tikrai jau jokios maldos nepramiegosi.

Kai buvo neaišku, kur tiksliai galime užeiti, o kur ne, miestą pasirinkome apvažiuoti ekskursija dviaukščiu autobusu. Tokios ten vyksta kas pusvalandį, jos – privačios ir „be nesąmonių“: juk Medina yra viena nedaugelio vietų Saudo Arabijoje, kur turizmas neprasidėjo „vakar“, jis tęsiasi virš tūkstančio metų. Keliauja piligrimai, bet piligriminės vietos kartu ir istorinės: mūšių vietos, kur Mahometas kovojo su priešais, galėjusiais islamą užgniaužti dar “vystykluose”: Uhudo kalnas, Apkasų mūšio vieta. O ir apie tai, kas, atrodo, su religija neturi nieko bendro, gidė rado ką papasakoti iš religinės pusės: „Geriausia Medinos datulių veislė yra Chudry. Pranašas Mahometas – tesiilsi jis ramybėje – labai mėgo šias datules ir net yra sakęs, kad kas ryte suvalgys septynias, tai bus saugomas nuo nuodų ir užkeikimų“.

Tik… nieko seno Medinoje nerasi. Štai “seniausia pasaulyje” Kubos mečetė statyta… 1986 m. Gi Kiblataino mečetė, kurioje Mahometas nurodė visiems melstis veidu į Meką – 1987 m. O Al Baki kapinėse, kur palaidoti Mahometo bendražygiai, vietoje senųjų didingų paminklų – plynas laukas.

Nes Saudo Arabija nugriovė beveik viską, kas mena Mahometo laikus! Ir griauna toliau! Vahabizmas tokiam paveldui negailestingas: „Žmonės ima garbinti tokius pastatus tarsi stabus“. O juk Dievas (Alachas) tėra vienas. Jei koks pastatas tampa stabu – jis griaunamas, perstatomas iš naujo. Svarbiausia musulmonui – mintis, ritualas, Dievo garbinimas – o ne pastatas ar paminklas. Todėl Meka ir Medina – tarsi visai nauji miestai. Centrinė Medinos mečetė irgi daug kartų perstatyta, plėsta, ir man lankantis vyko statybos. Buvęs senamiestis aplink ją seniai paverstas daugiaaukščių viešbučių zona.

Kitos musulmonų šalys dėl to pyksta. „Kaip galima šitaip negerbti Mahometo bendražygių kapų?“ – sako Iranas. O dar daugiau kontraversijų kelia nuolatinės piligrimų iš svetur žūtys. Štai 2015 m. ant piligrimų užgriuvo kranas – žuvo 111, o paskui dar virš 2400 piligrimų buvo sutraiškyti, kai Saudo Arabijos pareigūnai vieną prieš kitą nukreipė dvi jų minias. Daugiau žūčių nei per rugsėjo 11 d. atakas! Kitų musulmonų šalių spauda rašė, kad viso to priežastis – Saudo Arabijos kronprincas Mahometas Bin Salmanas, sumanęs pravažiuoti per piligrimų palapinių gyvenvietę. Kad jam kuo skubiau užleistų kelią, tūkstančiai piligrimų nukreipti į mirtį. Aišku, tyrimo nebuvo ir nebus – bet praleidęs Saudo Arabijoje kelias savaites, manau, kad tai iliustruoja šalį: socialinę hierarchiją, neaiškią tvarką ir kita.

Pamenu, Mauritanijoje vietinis mums sakė: „Nenoriu dabar važiuoti į Meką, nenoriu remti Saudo Arabijos, kol valdo tas Mahometas Bin Salmanas, kuris žudo kitus musulmonus Jemene“. Jau nuo 2015 m. Saudo Arabija bombarduoja Jemeną, ir palyginus su aukom ten net Hadžo tragedijos nublanksta: žuvo dešimtys tūkstančių. Skeptikai sako, kad ir turizmo, ir staiga įvesto bei padidinto PVM, Saudo Arabijai reikia visų pirma tam, kad „apmokėtų sąskaitas“ už karinę techniką: juk Saudo Arabijos karinis biudžetas – panašus, kaip Rusijos – vienas didžiausių pasaulyje.

Džida ir Saudo Arabijos kurortai

Džida (Džeda) – antras pagal dydį Saudo Arabijos miestas (4 mln. žmonių) garsėja kaip „liberaliausias“. Kadangi į jį atvykau pačiame kelionės gale, puikiai tą supratau: karts nuo karto ten jau pamatai moterį be skarelės ar vyrą su šortais, radau – nors ir sunkiai – viešbutį su dideliais langais ir gražiu vaizdu į miestą, o „McDonald‘s“ viengungiai ir šeimos eina per vieną įėjimą! Aišku, jei būčiau atskridęs tiesiai iš Dubajaus, savijauta būtų buvusi priešinga. „Liberalumas“ – reliatyvi sąvoka!

Džida – ir pats įdomiausias iš Saudo Arabijos didmiesčių. Džida yra Mekos vartai: šimtmečius piligrimai visų pirma atplaukdavo į Džidos uostą, o dabar – atskrenda į Džidos oro uostą, specialų hadžo terminalą.

Džidos senamiestis tad pribloškia didybe: keturių, penkių aukštų pastatai su mediniais balkonų raižiniais – mašrabijomis. Daug kas sugriuvę, trupa – bet daug kas ir tvirtai stovi. Gyvi turgūs, seni turtingų pirklių šeimų namai, po kurių puošnias sales ir balkonus gali vaikščioti. Mekos vartai, piligrimysčių pradžia. Kiek toliau centro – Tajebat muziejus, geriausias šalyje, pribloškiantis tradiciniu ir šiuolaikiniu menu, nuotraukomis, atkurtais madžlių interjerais.

Džidą Saudo Arabija mėgina mesti į konkurenciją su Emyratais. Prie Džidos pakrantės trykšta aukščiausias pasaulio fontanas (250 ar 300 m aukščio), pastatytas aukščiausias pasaulio vėliavos stiebas (171 m), kurį, tiesa, 2021 m. aplenkė Egiptas.

Bet Džidos „Karūnos deimantas“ turėtų būti statomas Džidos bokštas (buv. Kingdom Tower), pirmasis pasaulio pastatas, aukštesnis nei kilometras – turėjo nukarūnuoti Dubajaus Burž Chalifa.

Deja. 2018 m. dangoraižio statytojas pateko į kronprinco nemalonę ir buvo sulaikytas, o už paleidimą, sako, turėjo susimokėti milijardinę išpirką. Dangoraižio statybos tada įstrigo – ir štai stūgso toks pastatas-lavonas penkerius metus Džedos priemiesčiuose kaip paminklas nepamatuotiems užmojams. Aplink dangoraižį užtvertas plotas sulig kokiais šešiais kvadratiniais kilometrais.

Ir tai Saudo Arabijoje kartojasi, kartojasi, kartojasi iš naujo ir iš naujo. Saudų vizijose Raudonosios jūros pakrantė bus pasaulinės reikšmės kurortų zona – „Egiptas gali, kodėl ne mes?“. Užsimota iš peties – štai žadama statyti NEOM, 170 km ilgio linijos formos miestą be automobilių, o šalia dar pusiau apsemtą aštuonkampį miestą. Tai ne pirma tokia vizija – jau nuo 2005 m. statomas KAEC, Karaliaus Abdula Ekonominis Miestas, jis jau įtrauktas į turizmo bukletus. Realybėje ten – beveik vien plyni laukai, tik greitojo geležinkelio traukiniai stoja modernioje stotyje vidury dykumos. Istorija visad ta pati: milijardai išmesti infrastruktūrai vidury niekur, nuo grafiko atsiliekama metų metais, galiausiai grafikus nustojama skelbti.

Bet čia dar neblogiausia. Pusė gražaus Vadžho koralinio akmens senamiesčio, Janbu kurorto senamiestis tiesiog užtverti – esą rekonstrukcijai, bet jokie darbai nevyksta. O vaizdai šalia Džidos senamiesčio užgniaužė kvapą: ten pasitiko tarsi kokia Hirošima ar Nagasakis! Valdžia išsprogdino ištisus miesto rajonus, ekskavatoriai renka griuvėsius. Spauda (aišku, ne Saudo Arabijos) rašė, kad benamiais palikti pusė milijono žmonių, žadamos kompensacijos neišmokėtos (2022 m.), apie būsimus griovimus nepranešta iš anksto: tiesiog „pasmerkti“ namai išterlioti raudonais dažais, kad šeimininkai susiprastų, jog jau laikas sprukti.

Kam visa tai? Kaip perskaičiau užsienio žinių portaluose (Saudo Arabijoje užblokuotuose), valdžia nori pastatyti sporto stadionų kompeksą, operą. Vizija 2030. Turizmas. Reikia, kad būtų šalia Džedos senamiesčio, o ten nebuvo vietos…

Niekas nieko nesakė garsiai, bet Saudo Arabijoje nesujaučiau labai laukiamas. Šiaip jau, nepaisant stereotipų, daugelis islamo šalių labai svetingos – Irane, Sirijoje vietiniai noriai bendraudavo, siūlydavo pagalbą, kviesdavo į savo būrį – bet ne Saudo Arabijoje. Galiu juos suprasti. Saudo Arabija turtinga, bet daug kas ten gyvena ir skurdžiai. Milijardai valstybės pinigų nei iš šio, nei iš to mesti turistams traukti, visokiems uždarymams, griovimams, perstatymams – o naudos kol kas nelabai matosi, kaip su „Chruščiovo kukurūzais“. Net pačioje Saudo Arabijoje iškabinėtos angliškos reklamos turistams su „nepadoriai apsirengusiais“ žmonėmis, nemusulmoniškomis meditacijomis – neva Saudo Arabija tokia. Na, kažkiek primena, kaip Vilnius reklamavosi kaip „Europos G taškas“, o Lietuvos turizmo departamentas – pirktinėmis Suomijos fotografijomis. Tik Saudo Arabijoje viskas x10 – ir ten joks skandalas nekils, nes jei kas jį keltų – lėktų galva. Tikrąją tų žodžių prasme.

Atrodo, kad Saudo Arabijos nuostata tokia: „Svarbiausia – gera reklama, visai nesvarbu, kiek ji turi bendro su realybe“. Bėda ta, kad suviliotas dokumentinių filmų su Džeremi Aironsu ar Džonu Travolta, nuvykęs į Saudo Arabiją gali jaustis švelniai apgautas. Man gerai, nes man įdomu autentiškos kultūros, to tikėjausi ir džiaugiuosi tą (dar) radęs. Bet juk reklamos akcentuoja visai ne tą, pasak reklamų – Saudo Arabija tai Maldyvai, Jordanija ir Dubajus viename, ir dargi labai liberalus, „progresyvus“ kraštas… Visgi, netiesos kojos trumpos. 2018 m. Vakarų pasaulis buvo trumpam „apakintas“ kronprinco vykdomų reformų: moterims leista vairuoti, vaikščioti vienoms be vyro ar tėvo leidimo. Patiklūs Vakarų šalių „žmogaus teisių aktyvistai“ džiūgavo ir aiškino, kad jau tuoj Saudo Arabija bus beveik demokratija… Bet tada Saudo Arabijos smogikų komanda nužudė kronprinco politiką kritikavusį „Washington Post“ žurnalistą Džamalį Chašogį tiesiog… Saudo Arabijos konsulate Stambule, kai šis ten užėjo tvarkytis dokumentų. Kiek tokių „nepritarusiųjų valdovams“ nužudyta pačioje Saudo Arabijoje – nesiryšiu spėlioti, kaip ir kiek vaikų per karą Jemene mirė iš bado, kurį sukėlė ir Saudo Arabijos blokada ir bombardavimai. Dabar jau kiekvienai Vakarų žvaigždei, priimančiai milžiniškus atlygius iš Saudo Arabijos, tenka raudonuoti prieš gerbėjus, bet kol kas naftos pinigai visgi dažniau laimi: Saudo Arabija „perėmė“ Dakaro ralį, pasiėmė Formulės 1 varžybas ir t.t.

Turistams Saudo Arabija sukūrė begalę interneto svetainių – visitsaudi.com, sta.gov.sa, saudiarabiatourismguide.com, experiencealula.com, welcomesaudi.com ir t.t. Kad atrodytų, kad Saudo Arabija madinga, apie ją rašo daugelis – bet iš tikro po skirtingu dizainu slypi ta pati informacija. Deja, dažniausiai ji atspindi ne tai, kas yra, o kas Saudo Arabija norėtų, kad būtų. Pavyzdžiui, Umludžas kiekvienoje pristatomas kaip „Saudo Arabijos Maldyvai“, gal dėl žydros jūros spalvos – bet ten tėra siauras paplūdimys su aplūžusia tuščia promenada, o būsimos kurortų eilės – tik popieriuje. Kur kas gražiau sutvarkytas Janbu kurortas toliau į pietus, ir jūra ne mažiau žydra – bet oficialioje angliškoje informacijoje jo nėra, nes jis orientuotas į vietinius.

Jei nori išvysti Saudo Arabiją – geriau paskubėti

Įdomu rašyti apie neatrastas, nepažintas šalis. Tiesa, savaip nemėgstu rašyti apie tas, kurios sparčiai keičiasi. Daugelis „AŽ kelionės“ straipsnių tarsi „amžini“: po kokią Romą juk ir po 20 metų gali keliauti su tuo pačiu kelionių vadovu. Tuo tarpu kokiais 2030 m. – tai oficiali Saudo Arabijos pasikeitimų programos pabaigos data – veikiausiai, viskas jau bus kitaip, nei aš patyriau 2022 m.

Saudo Arabija keisis, tik tikrai nesilažinčiau, į kurią pusę: kai visa šalies istorija priklauso nuo vieno ar kelių žmonių, sunku ką ir bespėlioti.

Kiek iš didžiųjų Saudo Arabijos projektų bus realizuoti? NEOM „linijinis miestas be automobilių“? Aukščiausias pasaulio pastatas Džedoje? Kažkodėl pabuvojus Saudo Arabijoje pažadais tikėti sunku. Kita vertus, kai 2003 m. pirmą kartą keliavau po Dubajų, būtų buvę sunku patikėti, kad aukščiausių pastatų lenktynėse Dubajus „nukirs“ Ameriką ir Rytų Aziją, o dirbtinių salų „Palmių“ išvis nė įsivaizdavęs nebūčiau…

Kur sustos Saudo Arabijos reformos: ar bus legalizuotas alkoholis, užsieniečiai įleidžiami į Meką? O gal reformos nugriaus dabartinę Saudo Arabiją išvis – ir statys tokią, kuri kuo labiau tiktų turistams iš Vakarų?

Jei taip, ar tai nesukels pilietinio karo, revoliucijos, išpuolių prieš turistus? Net ir kai buvo gerokai mažesnė, Vakarų įtaka jau buvo pažadinusi kai kurių Saudo Arabijos žmonių pyktį. 1979 m. sukilėliai net užėmė Mekos mečetę – būtent tada, siekdami įtikti žmonėms ir išvengti revoliucijos, Saudo Arabijos valdovai ir įvedė griežčiausius ribojimus, kuriuos dabar panaikino Mahometas Bin Salmanas (uždraustas kinas, iš moterų atimta teisė vairuoti). Revoliucijos išvengta, bet pavienių „džihadistų“ liko per akis. Osama Bin Ladenas ir net 15 iš 19 rugsėjo 11 d. teroristų buvo Saudo Arabijos piliečiai – o viena išpuolio priežasčių – kerštas JAV už jų įtaką Saudo Arabijoje. Ar reformos nepažadins to „primigusio slibino“?

Jei visgi išliks taika (ne taip ir lengva įveikti šeštą pagal dydį pasaulio kariuomenę, stebėjimo sistemas) – tai kokią Saudo Arabiją galėsi pamatyti? Ar vis dar liks bent kiek autentikos, ar visas grožis atsidurs už aukštų tvorų, „turistiniuose miesteliuose“ su „valdišku“ aptarnavimu, bet milžiniškomis kainomis?

Bet kuriuo atveju, tokios Saudo Arabijos, kokia yra dabar, neužilgo tikrai nebebus.

Komentarai