Išskleisti meniu

Kuveitas

Kuveitas – turistų pamirštas turtingas didmiestis

Kuveitas – turistų pamirštas turtingas didmiestis

| 0 komentarų

Žinių apie Kuveitą užsienyje verkiant trūksta, o ir tos, kurios yra – neigiamos. Persijos Įlankos karas, Irako pasienis. Turistai ten nevažiuoja, o kiekviena kelionė – nuotykis bei atradimas.

Aš Kuveite aptikau netikėtai vakarietišką šalį: pajūrio kavinės it perkeltos iš Europos, Kalėdų eglutės, parlamentas, kuveitiečiai, tautinius rūbus iškeitę į kostiumus ir kostiumėlius. Bet priešingai ir Vakarams, ir Dubajui, kiekvienas keliautojas ten dar įdomus vietiniams.

Kuveito centras nuo vieno prekybos centrų - Šark Sūk.

Net oro uoste keliautojai – retenybė

Retas oro uostas taip atspindi šalį, kaip Kuveito šeicho Sado terminalas. Darbuotojai čia valandą aiškinosi ar Lietuva – ne Rusija ir vizą duoti galima. Per tą laiką indas tarnautojas atnešė jiems pietus, o mums padėjo įveikti keistą biurokratiją: pasirodo, už vizą čia susimoki už atitinkamą sumą nupirkdamas pašto ženklų, kuriuos suklijuosi ant lapo, atiduosiamo išvykstant.

Tuo siurprizai nesibaigė – paaiškėjo, kad autonuoma yra kitam terminale. Viešojo transporto nėra, taksi nebuvo – teko važiuoti su brangiu „dušmanu“. Tada – vėl ilgas laukimas, kol tarnautojas ranka užpildys sutartį ir atiduos automobilį benuplyštančiu celofanu uždengtomis sėdynėmis (visoje Persijos Įlankoje celofanai naujose mašinose paliekami tarsi ant televizoriaus pultų).

Kuveitiečiai brangioje kavinėje prie jūros. Tautinis rūbas čia - tik viena rengimosi galimybių, bet ne norma.

Kuveitas nepažįsta turistų ir nežino kaip jiems įtikti.

Viena vertus, tai reiškia dažną nusivylimą pamačius, kad įdomybė nedirba, arba kad jos ten išvis nėra ir nebuvo. Mat kone pusę lankytinų vietų skirtingi žemėlapiai (įskaitant Google Maps, Tripadvisor ar Lonely Planet) rodo esant 2 ar 3 skirtinguose taškuose, kartais net 10 km atstumu vienas nuo kito. Gerai, jei nuvažiavęs į visus iš eilės galiausiai randi atdaras duris. Mat darbo laikai greitai keičiasi, o pietų pertraukos trunka 4 valandas.

Bet yra ir gražesnė pusė: „turistų pamirštame kampelyje“ kartais būdavau sutinkamas taip, kaip kitur nė nepasvajočiau.

Įdomios pažintys Kuveite

Pirmas nustebimas laukė Arabų Fondo pastate, kurio vidus, sako, puošniausias Persijos Įlankoje. Susitarus elektroniniu paštu po jį mus valandą nemokamai asmeniškai vedžiojo už eksploataciją atsakingas darbuotojas – net arbata prabangiame daugiaaukščiame vestibiulyje pavaišino.

Viena Arabų fondo salių.

Arabų fondas priklauso Arabų lygai (tarptautinė organizacija), tad jo posėdžių salės nuo grindų iki lubų išdabintos skirtingais arabiškais stiliais, o sienas ramsto supirktas Sirijos, Maroko, Egipto „antikvaras“. „Kada nors čia bus nacionalinis muziejus“ – žadėjo mūsų palestinietis vedlys. Parodė ir ypatingas technologijas: kintamo intensyvumo apšvietimą, kreivus langus, kad vasarą pietinė saulė nešviestų į vidų, mediniuose balduose paslėptus ekranus. Ir paaiškino, kad Arabų fondo išorė tokia paprasta ne šiaip: tai arabiška tradicija kukliai palikti kas svarbiausia viduje. Paskui, aišku, sukritikavo išpuikusias kaimynines šalis.

Arabų fondo Mameliukų salė.

Kaip ypatingai svarbius svečius mus priėmė ir Lidija, žymaus Kuveito dailininko Chalifos Al Katano italė našlė. Nuo tada kai 1960 m. atvyko dar į visai kitokią šalį, ji ir pati daug kūrė – visų pirma, savo namą meniškai išklijavo veidrodžių šukėmis – „Nes viskas yra tik atspindys“. Rodė ir kontempliacijos kambarius, kur ramiai pasėdėjome kintant šviesoms ir jų atspindžiams tarp tapytų žvaigždžių ir novų. Pasiūlė pavakarieniauti, išbandyti jos sugalvotus žaidimus – mėtyti magnetinius paveikslus, kad šie priliptų. Pasakojo apie įspūdingus (nors šiek tiek niūrius) vyro šedevrus bei kaip kambarių sienų tapyba atskleidžia jos požiūrį į visuomenę ir visatą.

Viskas net pranoko didžiumą Abu Dabio Gugenheimo ekspozicijos. Anie avangardistai gal irgi džiugiai pasakotų apie savo kūrybą jei susidomėjusieji užeitų nekasdien. Bet kad jų bukletus ir tinklapius šluoja tūkstančiai. Todėl kitame turtingame krašte panašaus priėmimo tikėtumeis tik susimokėjęs kaip už Emyratų „superprabangą“.

Lidija Al Chatan savo veidrodžių namo svetainėje.

Kuveitas – senesnis, nei galima tikėtis

Kuveitas driekiasi Mesopotamijos pakraštyje, jį pasiekė Dilmuno, persų, Aleksandro Makedoniečio civilizacijos. Bet nacionalinis muziejus taip ir neatsigavęs nuo Sadamo Huseino kareivių, 1990 m. išplėšusių jo garsią kolekciją. Tik manekenų pilna etnografinė ekspozicija ten verta dėmesio.

Net stebino, kaip nusenę ir nutriušę kai kas Kuveite. Niekur pasaulyje nemačiau šitiek griaunamų namų. Dar kiti daugiaaukščiai riogso apleisti. Lidija paaiškino, kad dėl silpno grunto Kuveite sunku statyti ilgam.

Ir priešais mūsų viešbutį - griaunamas namas. Ekskavatorius nuo viršutinio aukšto mėtė nuolaužas.

Kuveitas naftą atrado dar tarpukariu. Bumas čia – ankstesnis, bet ir lėtesnis nei Emyratuose: gyventojų gausėjimo nepakanka, kad užgožtų visa, kas jau nušiurę. Modernumo kuveitiečiai labai ir nesivaiko: nacionalinio muziejaus sadu (tradicinio audimo) salėje rodomas mirgantis 1980 m. filmas.

Tačiau dangoraižių kalva centre – labai fotogeniška, ypač kai kasnakt ją nutvieskia įvairiaspalvės švieselės. Naujausia pažiba – 413 m Al Hamra bokštas, primenantis milžinišką skulptūrą ar praverstą knygą. Žymus Išsivadavimo TV bokštas (372 m.), paaiškėjo, lankytojus šiais laikais tepriima nepriklausomybės dienomis.

Palei visą Kuveito miestą – ilgas smėlėtas paplūdimys. Pajūrio kavinėse kava atsieina 10 eurų, bet ten nėra jokios auksu tviskančios ekskliuzyvinės prabangos, mokama už vietą ir jaukumą (eilinėse užkandinėse net pigiau nei Lietuvoje). Pakrantės promenadoje – ir trys Kuveito bokštai, „senasis“ (1979 m.) miesto simbolis. Jų kompozicija labai meniška, bet vyko remontas – aukštyn ir čia nepakilome.

Kuveito bokštai. „Bubonuose“ laikomas vanduo – dykumų didmiestyje jis labai svarbus. Šiandien vanduo gėlinamas iš jūros.

Persijos Įlankos karo žaizdos

1990 m. Kuveitą okupavo Sadamo Huseino valdomas Irakas. Sadamas buvo imperialistas: nesėkmingai bandęs atkovoti žemes iš Irano jis nusprendė, kad Kuveite jų gaus lengviau. Mažytė emyro armija greit pralošė, kuveitiečius užgulė okupantų represijos, bet Sadamas apsiskaičiavo vildamasis, kad pasaulis apsiribos sankcijomis. Naftingų Kuveito dykumų vaduoti ėjo ir amerikiečiai, ir kiti arabai ir net neutralieji švedai. Persijos Įlankos karas vyko taip „į vienus vartus“, kad jis nutrauktas anksčiau laiko iš gailesčio: Vakarų tankai iššaudavo į irakiečius iš toliau nei šių rusiška technika galėdavo pradėti taikytis. Bet prieš atsitraukdamas Sadamas nusiaubė Kuveitą ir liepsnojantys naftos gręžiniai tebėra vienas įspūdingiausių visų laikų videoįrašų (pažiūrėkite HD kokybe filmą “Fires of Kuwait”). Paskutinis gaisras užgesintas po pusmečio, 5% Kuveito žemės užliejo nafta.

Tuos įvykius Kuveite mena Al Kuraino kankinių namas, kur ramiame priemiestyje keli jaunuoliai beviltiškai priešinosi okupantams. Jis – išsprogdintas, greta sušaudyti automobiliai, tankas. Į vidų nepatekome (prižiūrėtojas siūlė sugrįžti po trijų valandų).

Al Kuraino kankinių namo liekanos po irakiečių šturmo specialiai neremontuojamos.

Užtat į keistai pavadintus „Kuveito namus nacionaliniams darbams – Sadamo Huseino režimo nusikaltimų neužmiršimo muziejų“ – telefonu įsiprašėme (buvo darbo laikas, bet prižiūrėtojai į durų skambutį nereagavo). Maketai ten atskleidžia šalies ir karo istoriją, o įspūdį sustiprina šviesos, garsai, piešiniai ir lempučių girliandos, rodančios skrendančių raketų trajektorijas. Kai kompiuterinę grafiką nuvalkiojo žaidimai toks pristatymas – gal net įspūdingesnis.

Paskui sekė aukų nuotraukos ir naujausia salė su nudaužta Sadamo statulos galva ir jo 2003 m. suėmimo vaizdais.

Sadamas padegė naftos gręžinius. Vienas maketų karo muziejuje

Įdomiausias Kuveito muziejus – kolekcionieriaus Tareko Radžabo. Vilos rūsys čia kone sklidinas islamo pasaulio papuošalų, meno dirbinių, muzikos instrumentų, ginklų – tai per Karą pavyko apginti. Bet net ten buvome vieninteliai lankytojai.

Niekas daugiau nesižvalgė ir po Al-Hašemi 2 davą, esą didžiausią pasaulyje medinį laivą. Iš tikro tai – niekada neplaukusi viešbučio pokylių salė. Jos tęsinys – Al Hašemi jūreivystės muziejus, kur padavėjai skubiai laisvino tarpus tarp laivų modelių nuo šventinių stalų. Trumpi tenykščiai davų aprašai atskleidė Kuveito praeitį: vienais žmonės atsiplukdydavo gėlo vandens iš tolimos upės, kitais rinkdavo perlus. Tarpukariu japonai išmoko perlus auginti plantacijose ir anas verslas nutrūko – nors jis niekad ir nenešė tokių pasakiškų turtų, kaip vėliau nafta.

Al Hašemi-2 vidus. Čia, matyt, švenčia Kuveito elitas.

Ją atradus užsienio specialistai plūdo į naująjį Al Ahmadi naftininkų priemiestį: jį jau seniai prarijo Miestas (kaip ir Faihahilo žvejų kaimelį, kurio turgų radome perstatytą į prekybos centrą su šokančiais fontanais). Reikėjo pasitelkti vaizduotę, prisiminti Lidijos Al Chatan pasakojimus apie “jos laikų Kuveitą” su palaikiais namais dykumoje, kad suvoktum, kaip stebuklingai prieš pusamžį atrodė tie paprasti ir tvarkingi Al Ahmadi vienaukščiai nameliai, supami medžių ir kriketo laukų.

Kuveitiečiai gyvena nafta, automobiliais ir pirkimu

Nors Kuveitas ploto sulig trečdaliu Lietuvos, tai – miestas-valstybė. Anapus beveik 3 mln. žmonių talpinančio didmiesčio – tik naftos pramonė ir dykuma. Dykumoje – „užpriemiesčiai“ iš tūkstančių palapinių. Jų šeimininkai skelbiasi klajokliais beduinais. Kuveitas abejoja teigdamas, kad tai – eiliniai nelegalūs imigrantai, paslėpę pasus.

Beduinų, o gal nelegalų stovyklos dalis. Toliau matosi kelias į Iraką. Iki pat šiandien irakiečiai į Kuveitą neįleidžiami.

Dykumoje stovyklauja ir miestiečiai. Neturintieji laiko piknikus rengia ir arčiau namų: indai bet kur, vietiniai – mokamuose parkuose, kaip „Žalioji sala“ (pirmoji dirbtinė sala Persijos įlankoje). Čia penktadienį laukė koncertas, o vaizdas į Kuveito centrą užburiantis.

Apsipirkimas turtingame Kuveite – it nacionalinis sportas; „The Avenues“ prekybos centras plotu nenusileidžia Dubajaus milžinams (350 000 kv. m), bet interjeras – nuobodesnis. Šen ir ten uždvokdavo cigaretėmis – kuveitiečiai rūko visur. Tačiau alkoholis visiškai uždraustas, o užsieniniai paskalų žurnalai cenzūruojami: iškirptes ir nuogas žvaigždžių šlaunis kažin kas kiekviename egzemplioriuje užjuodinęs markeriu.

Tebemėgsta kuveitiečiai savo brangiausią pasaulyje valiutą (1 Kuveito dinaras – beveik 3 eurai) leisti ir penktadienio turguje, kur iš rankų į rankas keliauja sendaikčiai. Centriniame turguje – daugiausiai indiškos prekės. Be naftos Kuveitas iš esmės nieko negamina.

Chaotiška prekyba erdviame penktadienio turguje. Nusisukę pirkėjai vilki tamsesnių spalvų žieminėmis dišdašomis. Kuveitas - šiauriausia Persijos Įlankos šalis ir naktinė temperatūra gruodį čia krisdavo žemiau +10.

Visoje Persijos Įlankoje automobiliai šlovinami, bet Kuveite – labiausiai. Štai keli vaikinukai darėsi fotosesiją prie savo Mustango. Populiaru bendrauti „iš automobilio į automobilį“. Prie vienos sankryžos mus kalbino kažkoks it apkvaitęs jaunuolis, kitur motociklininkai pirštais paišydami ant gretimos mašinos langų „kabino“ ja važiavusias merginas. Restoranų padavėjai neša patiekalus vairuotojams, kai šie privažiavę pypteli.

Važinėdami “be taisyklių” kuveitiečiai klaksono ir šiaip nesibodi. Jei lėtai krauniesi bagažinėn pirkinius tau papyps – greičiau užleisk vietą. Kuveitiečiai mėgsta lakstyti ir tai sukelia tragiškas pasekmes. Kasdien kuriame nors iš plačiųjų greitkelių, pakrikštytų tėvavardžių ir titulų serijomis išdabintais Persijos Įlankos valdovų vardais (pvz. “Dviejų Šventųjų Mečečių Sergėtojo Karaliaus Fahado Bin Abdul-Azizo Al Saudo plentas”), laukdavo ilgas kamštis, policijos sirenų gaudesys ir sumaitotų brangių mašinų vaizdas. O pagal žuvusiuosius keliuose Kuveitas pirmauja.

Kuveite lengvai išvysi retų automobilių, kaip šis Chevrolet SSR.

Kuveitas pinigais nežvangina

Kuveitas – turtingiausias Persijos įlankoje, vienas turtingiausių pasaulyje. Bet jei ne Ferrari, Lamborghini, Corvette ir didžiuliai autosalonų rajonai, tai sunkiai pastebėtum. Kuveitiečiai neturi akį rėžiančių fasadų ir Gineso rekordų, kaip kiti turtingi arabai (net Kuveito emyro rūmai labai nuosaikūs). Jie nesibodi šiukšlinti gatvėse, pirkti apšepusiuose turgaus paviljonuose ar valgyti ant parkų žolytės, ko vengtų turtingi vakariečiai. Užtat namų interjerai, it Arabų fondas, turbūt, pasakiški. Tarnaitės (dažniausiai filipinietės) juose būtinybė – net Kuveito pramogų parko reklamoje rašoma, kad “vienas tarnas su šeima įleidžiamas nemokamai”.

Po Persijos Įlankos karo Kuveito emyras žadėjo, kad “niekada daugiau imigrantai skaičiumi neaplenks vietinių”: juk atvykėliai Kuveito negins, o gal, neduok Dieve, jį pasiims sau (kaip kadaise amerikiečiai Havajus ar anglai – Naująją Zelandiją). Bet šiandien užsieniečių – vėl 67%. Globalių ambicijų neturinčiam Kuveitui, priešingai nei Dubajui, milijonai darbininkų nėra gyvybiškai būtini – bet labai patogūs. Ribojimai imigrantams – maksimalios gyvenimo Kuveite trukmės ar net teisės vairuoti automobilį – įvedami pamažu, tačiau žinutė aiški: Kuveitas – puiki vieta užsidirbti, o ne įsikurti “su visam”. “Nieko nežinau, aš būnu tik čia, Selimijos rajone” paklausta apie lankytinas vietas mums atsakė mongolidė viešbučio(!) registratūros darbuotoja. Vėliau supratome, kad ir kiti “nepiliečiai” apie savo “laikinąją tėvynę” žino neįtikėtinai mažai.

Kuveito miesto centras iš Arabų fondo atriumo.

Kiekvienoje kultūroje turtas išnaudojamas savaip. Ir Persijos įlankos naftos karalystės “petrodolerius” nukreipusios į įvairias puses klesti skirtingai. Pasirinkti kelią – sunku. Vieneri karo metai Kuveite – tik juokas palyginus su tomis kraujo upėmis, kurios teka aplink Irako ar Afrikos išteklius. Šeichams ne “tiesiog pasisekė aptikti naftą”, jie ir labai daug nuveikė, kad ta nafta taptų viltimi, o ne prakeiksmu. Gal ir valdymo forma tam palanki: kai valstybė – paveldima šeimos nuosavybė – nėra priežasties gyventi “iki rinkimų” ar “iki revoliucijos”. Investuojama rimtai ir nesiblaškoma. Juk tik jei investicijos grįš su kaupu net ir išdžiūvus naftos telkiniams dinastija klestės.

Atėjo laikas išvykti. Pro iliuminatorių regėjau Kuveito miesto platybes, per karą apleistą Failakos salą, paskui – Dubajaus naujuosius salynus. Labai džiugu, kad ne tik Vakaruose yra turtingų šalių, išgalinčių puoselėti savo kultūrą ir siekti savų idealų. Dėl to pasaulis – įdomesnis.

Turistinių vietų Kuveito pakrantės pusėje žemėlapis.


Visi straipsniai iš kelionių po naftingąją Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis
5.
Kataras – arabų mikro-super-valstybė
6. Bahreinas - naftos dykumos, niekieno miestai
7. Saudo Arabija - (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Naftos Karalystės – kelionės po Persijos įlanką

Naftos Karalystės – kelionės po Persijos įlanką

| 7 komentarai

Persijos įlanka. Aukštieji arabų dangoraižiai, dirbtiniai salynai ir legendos apie auksinius tualetus ir žavi, ir erzina pasaulį. Visi žino Dubajų. Bet tokių kaip jis “naftos karalysčių” aplink Persijos įlanką – dar vienuolika.

Esu aplankęs jas visas, o Persijos įlankos regione iš viso praleidęs keturis mėnesius.

Tai – atskiras pasaulis, kuriame ekonominiai ir politiniai dėsniai kitokie. Valstybės pagrindas čia – ne tauta, o emyro (valdovo) giminė. Jos pakviestieji imigrantų milijonai skaičiumi seniai nustelbė pilietybę turinčią “aristokratiją”. Tačiau vietiniai, netgi tapę milijonieriais, išliko savimi: mėgsta važinėti po dykumas, augina kupranugarius ir medžioja su sakalais, rengiasi tautiniais rūbais.

Dešimtimis milijonų barelių kasdien gręžiama nafta – ir Dievo dovana, ir grėsmingai tiksintis laikrodis. Vieną dieną jos nebeliks. Didžiausi pasaulio prekybos centrai, dangoraižiai, avialinijos ir pramoninės zonos – visa tai brangūs mėginimai įsitverti kažką mažiau laikino. Turistų Meka – štai titulas, kurio trokšta dauguma Persijos įlankos emyrų ir mano kelionė prisidėjo prie to kūrimo.

Burž Chalifa

Burž Chalifa, aukščiausias pasaulio pastatas

Persijos įlankos šalys – skirtingos

Persijos įlanką vienija politika, ekonomika ir kultūra, bet net pats nustebau, kokie skirtingi tai kraštai.

Dubajus trokšta nei daug, nei mažai: būti pasaulio sostine. Vieną po kito jis atima pasaulio rekordus iš Amerikos ir Europos. Subtiliai derina arabišką didybę su įdomybėmis iš viso pasaulio, išskirtinumą su masiškumu. Nepakartojama yra regėti kaip tai, kuo prieš dešimtmetį nebūtum patikėjęs, čia – jau ranka paliečiama tikrovė. Aplinkiniai mažesni emyratai irgi “nusiraško” dalį Dubajaus didybės, nors daro viską kitaip.

Dubajaus Palmė - seniau nebuvau jos matęs iš virašus

Dubajaus Palmė – kol Dubajus nepastatė šio dirbtinio salyno, būčiau nė neįsivaizdavęs, kad tai įmanoma

Abu Dabis turi daugiausiai naftos vienam gyventojui ir milijonų turistų vilioti taip neskuba. Kuria tai, ką jo “rytinis brolis” pamiršo (Formulė 1, muziejai, ekologinis miestas). Dubajui Abu Dabis dar neprilygsta, tačiau jį papildo. Ir kainos jame mažesnės. Be to, Abu Dabiui priklauso dykuma, dydžio su visa Lietuva, o ten tebeklesti senosios tradicijos: sakalininkystė, kupranugarių lenktynės ir grožio konkursai. Tik viskas dabar labai rimta ir verta milijonų!

Abu Dabio dykumoje per kelią vedami kupranugariai. Nuoroda į "Milijonų gatvę", kur gražiausi kupranugariai pardavinėjami už milijonus eurų

Abu Dabio dykumoje per kelią vedami kupranugariai. Nuoroda į “Milijonų gatvę”, kur gražiausi kupranugariai pardavinėjami už milijonus eurų

Omanas spjovė į visas “dangoraižių lenktynes” ir prieš jo miestus tebetriumfuoja retai gyvenama gamta (dykumos, kalnai) ir senosios pilys. Tai – tikra Arabija, tačiau turtinga, su gražiais namais ir be įkyrių prekeivių.

Kuveitas – vakarietiškiausia Persijos Įlankos šalis, bet turistų (kaip ir informacijos jiems) ten stebėtinai trūksta. Todėl vietiniai dar džiaugiasi atvykėliais, o kiekviena išvyka – paieškos ir atradimai.

Arabų fondo pastato interjeras Kuveite – ekskursija buvo asmeninė ir nemokama

Kataras priešingai – panoro tapti arabų pasaulio širdimi. Viena vertus, jis gerbia islamą ir tradicijas (ribojamas alkoholis, apranga), kita vertus, čia yra kitose Persijos įlankos šalyse neįsivaizduojama žodžio ar mokslo laisvė: veikia modernūs universitetai, laisviausias TV kanalas “Al Jazeera”.

Dohos panorama

Dohos panorama su tradiciniais regiono laivais priešakyje

Saudo Arabija. Didžiausia ir kontroversiškiausia iš naftos karalysčių! Begalinė jos dykuma glaudžia ir švenčiausias musulmonų pasaulio vietas (Meka, Medina), ir makabriškus apleistus senamiesčius, ir Jordanijos Petrai prilygstantį nabatėjų kapų miestą (Al Ulą). Tačiau Saudo Arabija – konservatyviausia iš visų šalių, iki 2017 m., tarkim, moterys net negalėjo vairuoti, mirties bausmės vykdomos viešai, o ir mano žmoną iš ne vieno restorano išprašė dėl lyties. Ten “kitas pasaulis” kur keliauti labai įdomu – bet tik tam, kas ryžtasi *pasinerti* į kitokią kultūrą.

Vaizdas į Mahometo kapo mečetę pro viešbučio langą. Visas langas uždengtas galingomis medinėmis grotomis, kad žiūrovai (ar žiūrovės) netrikdytų piligrimų

Vaizdas į Mahometo kapo mečetę Medinoje pro viešbučio langą. Visas langas uždengtas galingomis medinėmis grotomis, kad žiūrovai (ar žiūrovės) netrikdytų piligrimų

Bahreinas. Mažytė sala, kurios turizmas apsiribojo Saudo Arabais, norinčiais pabūti “liberalesniame krašte”. Liberalumas – sąlyginis, o lankytinų vietų mažoka, bet gražūs nedideli fortai, o įdomiausia “Naftos dykumos” atmosfera: visa Bahreino dykuma pilna naftos gręžinių, rūdijančių naftotiekių, tarp kurių verda gyvenimas, rengiami piknikai.

Prie naftos gręžinio Bahreine

Prie naftos gręžinio Bahreine

Kur ką pamatyti Persijos įlankos kraštuose?

Didmiesčiai. Neabejotinas lyderis – Dubajus su savo aukščiausiu pasaulyje pastatu Burž Chalifa, dirbtinėm salom Palmėm, rūmų grožio prekybos centrais (Ibn Batutta), pramogų pilna Marina, aukščiausiais pasaulio muzikiniais fontanais, aukščiausiu apžvalgos ratu it t.t. Antras numeris – Abu Dabis, kurio Jas, Sadijat salose irgi yra grožybių (naujasis Luvras ir t.t.). Jei norisi didmiesčio su istorija – tai pirmauaj Džida Saudo Arabijoje, kur – ir gražus senamiestis, ir vienas kitas šiuolaikinis rekordas.

Dubajaus Šeicho Zajedo kelias

Dubajaus Šeicho Zajedo kelias

Gamta. Saudo Arabija – vien jau dėl savo dydžio. Ten telpa pačios įvairiausios dykumos, kalnai, krateriai… Tačiau grožybių turi ir Omanas – tiek dykumas, tiek kalnus, o galima jų rasti ir JAE (mažiau, bet turizmui pritaikyta labiausiai) – iš JAE, dykuma “stipriausia” Abu Dabyje (pietuose), o kalnai – Ras Al Chaimoje.

Vabos krateris

Vabos krateris Saudo Arabijoje

Kultūra. Jei kalbama apie vietinę kultūrą, aišku, Saudo Arabija, kur dar dauguma gyventojų yra vietiniai, vyrauja arabų kalba, o islamas laikosi bene tvirčiausiai turtingame pasaulyje ir musulmonų minių stebėjimas Medinoje – nepakartojamas. Įdomus ir Islamo meno muziejus Katare bei Dubajaus muziejai. Abu Dabis – puiki vieta patirti “gyvąją” vietinę dykumų kultūrą, bent jau minimaliai pasiekiamą užsieniečiams (kupranugarių lenktynės, sakalų ligoninė, Ad Dafros dykumų festivalis ir t.t.). O jei kalbama apie pasaulinę kultūrą, tai daugiausiai jos Abu Dabyje – kur Luvras – ir Dubajuje, kur tarptautiniai menininkai, koncertai ir t.t.

Sakalai laukia procedūrų su uždėtais antgalviais, kad nieko nematytų ir būtų ramūs

Sakalai laukia procedūrų Abu Dabio sakalų ligoninėje

Istorija. Giliausia istorija Saudo Arabijoje, kur yra ~2000 metų nabatėjų griuvėsiai, ir senosios islamo vietos, ir apleisti dykumų miestų senamiesčiai su savo unikalia atmosfera, ir įspūdingas Džidos senamiestis. Tiesa, daug senųjų islamo vietų nugriauta, nes vyraujanti islamo forma – vahabizmas – griauna senus pastatus kurie “virsta stabais”, be to, į Meką nemusulmonai net neįleidžiami. Istorija žavi ir Omanas, kuriame išlikę didingų senų fortų (juk Omanas kadaise buvo kolonijinė imperija), tuo tarpu kitose “naftos karalystėse” įspūdingų istorinių vietų mažai, nes iki naftos tai buvo civilizacijos užkampiai.

Apleistas Saudo Arabijos senamiestis Šakroje

Apleistas Saudo Arabijos senamiestis Šakroje – toje šalyje dauguma senamiesčių šitokie apleisti

Kurortai. Čia pirmauja JAE, kur skirtinguose emyratuose gali rasti viską: nuo Dubajaus superprabangos iki Ras Al Chaimos įperkamos ir tvarkingos šilumos kalnų papėdėje iki Adžmano, “pigaus Dubajaus priemiesčio”.

Burž Al Arab viešbutis žvelgiant iš Madinat Džumeira

Burž Al Arab viešbutis žvelgiant iš Madinat Džumeira komplekso Dubajuje

Pramogos. “Pramogų sostinė”, aišku, Dubajus, kur kone kas savaitę vyksta kokie pasaulinių superžvaigždžių koncertai, pasaulinio lygio sporto renginiai ir t.t. Tvirtoje antroje vietoje – Abu Dabis. Kitose “karalystėse” (Bahreine, Katare, Saudo Arabijoje) nebent pavieniai renginiai, laikinai jas perkeliantys į dėmesio centrą.

Formulės 1 trasoje

Formulės 1 varžybose Abu Dabyje

“Tamsusis turizmas”. Jei domina “švelniai baugios” vietos, rekomenduoju Bahreino naftos dykumą, kur skambant perspėjimams, kad prie naftos grčžinių neiti artyn, vietiniai gali kūrenti laužą tiesiog prie naftotiekio. Taip pat – Kuveitą, kur gali pasidomėti Sadamo Huseino invazija per Persijos įlankos karą. Na ir apleisti Saudo Arabijos senamiesčiai.

Bahreiniečių šeimos piknikas. Tas vamzdis iš karto už laužo - naftotiekis

Bahreiniečių šeimos piknikas. Tas vamzdis iš karto už laužo – naftotiekis

“Neatrastos vietos”. Norite atsidurti ten, kur turistų beveik nėra ir nebuvo? Kuveitas, kaip “neatrastas turistų turtingas didmiestis”. Saudo Arabijos miestai ir gamtinės vietos toliau nuo pagrindinių (t.y. toliau Rijado, Džidos, Mekos, Medinos) – ypač keliaujant savo išsinuomotu automobiliu.

Aistė su skarele ir abaja Saudo Arabijoje. Tokioje konservatyvioje šalyje rengtis kitaip būtų keista - bet tai islamo pasaulyje reta

Pro Saudo Arabijos grožius gali važiuoti vienas

Nuvykimas į Persijos Įlanką ir vizos

Persijos Įlankos karalijos (išskyrus Saudo Arabiją) nedidelės, tad pažintinei kelionei kiekvienoje užtenka 3-5 dienų. Tačiau nuskristi ten gana brangu, todėl savaitgalinės išvykos atkrenta.

Esu ten keliavęs įvairiais būdais.

*Atostogų savaitė ar dvi su poilsiu – taip pirmą kartą nukeliavau į Dubajų (yra galimybių nuskristi užsakomaisiais reisais savaitei ar dviem į JAE), kartu pakeliavome ir nuomotu automobiliu po šalį.

Dubajaus paplūdimyje (Kite Beach, Jėgos aitvarų paplūdimys)

Dubajaus paplūdimyje (Kite Beach, Jėgos aitvarų paplūdimys)

*Į vieną sujungtos kelios “savaitgalinės pažintinės kelionės” perskrendant iš vienos šalies į kitą. Taip keliavau į regioną antrą kartą. Skridau į Dubajų (per Stambulą) – taip pigiausia ir patogiausia. Iš milžiniško Dubajaus oro uosto pilna pigių skrydžių į aplinkines šalis – taip nusigavome į Kuveitą. O į Omaną vykome nuomotu automobiliu. Geležinkeliai čia “stovi” tik emyrų ateities vizijose, autobusai beveik nekursuoja, tad keliauti kitaip savarankiškai būtų sunku.

Emyrų nuotraukos ir arabiškų laivų modeliai Kuveite. Regionas atmena laikus, kai vietoje naftos klestėjo iš perlų žvejybos.

*Sustojimas kelioms dienoms pakeliui į Aziją ar Australiją – skrendant su persėdimu. Taip pateku į Katarą. Kadangi “Qatar Airlines”, kai skrendi per Katarą, suteikia teisę be papildomos priemokos sustoti kelioms dienoms Dohoje, pasinaudojau šia galimybe skrisdamas į Tailandą. Analogiškai stiprias avialinijas turi ir Dubajus, Abu Dabis – tad galima kelias dienas pakeliui į kokį Tailandą ar Balį praleisti ir ten, galbūt kiekvienoje kelionėje skrendant vis per kitą “naftos karalystę”.

Naujasis Dohos senamiestis

Naujasis Dohos senamiestis – daug Persijos įlankos vietų senamiesčiai sunyko, bet buvo atstatyti po to, kai vietiniai vėl pradėjo gerbti istoriją

*Žiemojimas. Pastarąjį kartą į Įlankos regioną nuvykau visai žiemai – daugiausiai buvau Dubajuje, kur 2021-2022 m. vyko EXPO paroda, bet kartu iš tos “bazės” aplankiau ir Bahreiną (10 dienų su darbu per atstumą) bei Saudo Arabiją (15 dienų), o taip pat ir daug likusių JAE emyratų, tokiu būdu jau esu aplankęs visų Persijos įlankos monarchų žemes. Išties įdomu regione praleisti ilgesnį laiką, nes tai reiškia, kad tuo metu vyks gausybė pasaulinio lygio renginių, koncertų, kuriuose galėsi sudalyvauti.

Al Ulos kapai

Al Ulos kapai Saudo Arabijoje

Kelionės planavimas ir kainos

Persijos įlanka pagarsėjusi kaip labai brangi: naktis kai kuriuose viešbučiuose ten kainuoja tūkstančius eurų. Bet tiesa ta, kad tos šalys gyvena “dviem greičiais” – viršuje yra nesuvokiamai didelės kainos ir prabanga, tačiau jei jums pakanka eilinės kokybės, ji kainuos net mažiau nei Lietuvoje (maistas, geri, bet ne superprabangūs viešbučiai). Juk čia daug mažesnis PVM, kuris Lietuvoje sudaro 21% prekės kainos, o ten daug kur 0% ar 5%. Viskas itin patogu – gausu vietų, dirbančių 24 val. per parą. Pigi darbo jėga, imigrantų milijonai daro savo.

Karališkame Burž Al Arab numeryje su auksiniu televizoriumi (tai - tik vienas iš daugelio postmodernistinio stiliaus kambarių)

Karališkame Dubajaus Burž Al Arab numeryje su auksiniu televizoriumi – dabar šis numeris jau paverstas muziejumi, čia įleidžiami turistai

Tiesa, “trečiojo greičio” Persijos įlankoje nėra: pavalgyti galima ir labai pigiai, bet sunkiai rasi dvivietį kambarį už pigiau nei ~50 eurų nakčiai, o ir šis, paprastai įvardijamas kaip “butas” (apartment), gli būti nekoks. Tokių vietų ir penkių žvaigždučių viešbučių su milžiniškais atriumais kaina kai kur skiriasi mažiau negu mes įpratę. Vienintelis patikimas būdas keliauti – lėktuvai ar automobiliai. Autonuoma, tiesa, nėra brangi, o benzinas pigesnis už geriamąjį vandenį, tad keliaujant keturiese ar net ir dviese, kainos nesikandžioja.

Didžiausių pasaulio fontanų fragmentas su prie jų sustojusiais laiveliais

Didžiausių pasaulio fontanų fragmentas su prie jų sustojusiais laiveliais – Dubajus

Planuojantis kelionę tiesiog būtinas internetas. Persijos Įlankoje, o ypač Emyratuose, viskas keičiasi be greičiau nei bet kur kitur: penkių metų senumo kelionių literatūra stokos galybės naujų įdomybių, o senosios gali būti uždarytos remontui ar pasikeitusios. Deja regione, atrodo, modernu viskas, išskyrus kompiuteriją. Net daug oficialių valstybinių tinklapių ten pasenę, tarsi jų administratoriai, padirbėję kelis metus, staiga nusprendė nieko nebeatnaujinti. Be to, jie įsikrauna lėtai, o kartais nustoja veikti – belieka bandyti vėl po valandos. Ir kelionės metu internetas būdavo lėtesnis nei Lietuvoje. Tiesa, valstybė valstybei nelygi – Dubajus, Abu Dabis šitą jau sutvarkė, internetas ten labai greitas (nors informacija tinklapiuose ir nėra tvirta). Dar vienas keistas trūkumas, žinant, kad tai “naftos karalystės” – degalinės. Jų mažiau nei esame įpratę, ypač dykumose, verta pasipildyti kuro iš anksto.

Kupranugarių grožio konkurse. Internete informacijos beveik nėra, nes ji sklinda iš lūpų į lūpas - bet tikrai verta pasistengti patekti į tokias vietas ir patirti vietos kultūrą

Kupranugarių grožio konkurse. Internete informacijos beveik nėra, nes ji sklinda iš lūpų į lūpas – bet tikrai verta pasistengti patekti į tokias vietas ir patirti vietos kultūrą

Drabužiams jokių oficialių reikalavimų nėra (išskyrus Katarą ir Saudo Arabiją, ir tai ne visur), bet kultūriškai neįprasta dėvėti atvirų rūbų (šortų, sijonų ne iki žemės), vietinės moterys prisidengia plaukus. Mečetėse taip rengtis privaloma, o kitur į pernelyg apsinuoginusius žmonės gali žvalgytis panašiai, kaip Vilniuje į einančius su bikiniais ar glaudėmis. Į tuos, kurie gerbia aprangos tradicijas, žiūrima pagarbiau.

Saudo Arabijos moterų apranga.

Saudo Arabijos moterų apranga.


Visi straipsniai iš kelionių po naftingąją Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis
5.
Kataras – arabų mikro-super-valstybė
6. Bahreinas - naftos dykumos, niekieno miestai
7. Saudo Arabija - (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,