Žinių apie Kuveitą užsienyje verkiant trūksta, o ir tos, kurios yra – neigiamos. Persijos Įlankos karas, Irako pasienis. Turistai ten nevažiuoja, o kiekviena kelionė – nuotykis bei atradimas.
Aš Kuveite aptikau netikėtai vakarietišką šalį: pajūrio kavinės it perkeltos iš Europos, Kalėdų eglutės, parlamentas, kuveitiečiai, tautinius rūbus iškeitę į kostiumus ir kostiumėlius. Bet priešingai ir Vakarams, ir Dubajui, kiekvienas keliautojas ten dar įdomus vietiniams.
Kuveito centras nuo vieno prekybos centrų - Šark Sūk.
Net oro uoste keliautojai – retenybė
Retas oro uostas taip atspindi šalį, kaip Kuveito šeicho Sado terminalas. Darbuotojai čia valandą aiškinosi ar Lietuva – ne Rusija ir vizą duoti galima. Per tą laiką indas tarnautojas atnešė jiems pietus, o mums padėjo įveikti keistą biurokratiją: pasirodo, už vizą čia susimoki už atitinkamą sumą nupirkdamas pašto ženklų, kuriuos suklijuosi ant lapo, atiduosiamo išvykstant.
Tuo siurprizai nesibaigė – paaiškėjo, kad autonuoma yra kitam terminale. Viešojo transporto nėra, taksi nebuvo – teko važiuoti su brangiu „dušmanu“. Tada – vėl ilgas laukimas, kol tarnautojas ranka užpildys sutartį ir atiduos automobilį benuplyštančiu celofanu uždengtomis sėdynėmis (visoje Persijos Įlankoje celofanai naujose mašinose paliekami tarsi ant televizoriaus pultų).
Kuveitiečiai brangioje kavinėje prie jūros. Tautinis rūbas čia - tik viena rengimosi galimybių, bet ne norma.
Kuveitas nepažįsta turistų ir nežino kaip jiems įtikti.
Viena vertus, tai reiškia dažną nusivylimą pamačius, kad įdomybė nedirba, arba kad jos ten išvis nėra ir nebuvo. Mat kone pusę lankytinų vietų skirtingi žemėlapiai (įskaitant Google Maps, Tripadvisor ar Lonely Planet) rodo esant 2 ar 3 skirtinguose taškuose, kartais net 10 km atstumu vienas nuo kito. Gerai, jei nuvažiavęs į visus iš eilės galiausiai randi atdaras duris. Mat darbo laikai greitai keičiasi, o pietų pertraukos trunka 4 valandas.
Bet yra ir gražesnė pusė: „turistų pamirštame kampelyje“ kartais būdavau sutinkamas taip, kaip kitur nė nepasvajočiau.
Įdomios pažintys Kuveite
Pirmas nustebimas laukė Arabų Fondo pastate, kurio vidus, sako, puošniausias Persijos Įlankoje. Susitarus elektroniniu paštu po jį mus valandą nemokamai asmeniškai vedžiojo už eksploataciją atsakingas darbuotojas – net arbata prabangiame daugiaaukščiame vestibiulyje pavaišino.
Viena Arabų fondo salių.
Arabų fondas priklauso Arabų lygai (tarptautinė organizacija), tad jo posėdžių salės nuo grindų iki lubų išdabintos skirtingais arabiškais stiliais, o sienas ramsto supirktas Sirijos, Maroko, Egipto „antikvaras“. „Kada nors čia bus nacionalinis muziejus“ – žadėjo mūsų palestinietis vedlys. Parodė ir ypatingas technologijas: kintamo intensyvumo apšvietimą, kreivus langus, kad vasarą pietinė saulė nešviestų į vidų, mediniuose balduose paslėptus ekranus. Ir paaiškino, kad Arabų fondo išorė tokia paprasta ne šiaip: tai arabiška tradicija kukliai palikti kas svarbiausia viduje. Paskui, aišku, sukritikavo išpuikusias kaimynines šalis.
Arabų fondo Mameliukų salė.
Kaip ypatingai svarbius svečius mus priėmė ir Lidija, žymaus Kuveito dailininko Chalifos Al Katano italė našlė. Nuo tada kai 1960 m. atvyko dar į visai kitokią šalį, ji ir pati daug kūrė – visų pirma, savo namą meniškai išklijavo veidrodžių šukėmis – „Nes viskas yra tik atspindys“. Rodė ir kontempliacijos kambarius, kur ramiai pasėdėjome kintant šviesoms ir jų atspindžiams tarp tapytų žvaigždžių ir novų. Pasiūlė pavakarieniauti, išbandyti jos sugalvotus žaidimus – mėtyti magnetinius paveikslus, kad šie priliptų. Pasakojo apie įspūdingus (nors šiek tiek niūrius) vyro šedevrus bei kaip kambarių sienų tapyba atskleidžia jos požiūrį į visuomenę ir visatą.
Viskas net pranoko didžiumą Abu Dabio Gugenheimo ekspozicijos. Anie avangardistai gal irgi džiugiai pasakotų apie savo kūrybą jei susidomėjusieji užeitų nekasdien. Bet kad jų bukletus ir tinklapius šluoja tūkstančiai. Todėl kitame turtingame krašte panašaus priėmimo tikėtumeis tik susimokėjęs kaip už Emyratų „superprabangą“.
Lidija Al Chatan savo veidrodžių namo svetainėje.
Kuveitas – senesnis, nei galima tikėtis
Kuveitas driekiasi Mesopotamijos pakraštyje, jį pasiekė Dilmuno, persų, Aleksandro Makedoniečio civilizacijos. Bet nacionalinis muziejus taip ir neatsigavęs nuo Sadamo Huseino kareivių, 1990 m. išplėšusių jo garsią kolekciją. Tik manekenų pilna etnografinė ekspozicija ten verta dėmesio.
Net stebino, kaip nusenę ir nutriušę kai kas Kuveite. Niekur pasaulyje nemačiau šitiek griaunamų namų. Dar kiti daugiaaukščiai riogso apleisti. Lidija paaiškino, kad dėl silpno grunto Kuveite sunku statyti ilgam.
Ir priešais mūsų viešbutį - griaunamas namas. Ekskavatorius nuo viršutinio aukšto mėtė nuolaužas.
Kuveitas naftą atrado dar tarpukariu. Bumas čia – ankstesnis, bet ir lėtesnis nei Emyratuose: gyventojų gausėjimo nepakanka, kad užgožtų visa, kas jau nušiurę. Modernumo kuveitiečiai labai ir nesivaiko: nacionalinio muziejaus sadu (tradicinio audimo) salėje rodomas mirgantis 1980 m. filmas.
Tačiau dangoraižių kalva centre – labai fotogeniška, ypač kai kasnakt ją nutvieskia įvairiaspalvės švieselės. Naujausia pažiba – 413 m Al Hamra bokštas, primenantis milžinišką skulptūrą ar praverstą knygą. Žymus Išsivadavimo TV bokštas (372 m.), paaiškėjo, lankytojus šiais laikais tepriima nepriklausomybės dienomis.
Palei visą Kuveito miestą – ilgas smėlėtas paplūdimys. Pajūrio kavinėse kava atsieina 10 eurų, bet ten nėra jokios auksu tviskančios ekskliuzyvinės prabangos, mokama už vietą ir jaukumą (eilinėse užkandinėse net pigiau nei Lietuvoje). Pakrantės promenadoje – ir trys Kuveito bokštai, „senasis“ (1979 m.) miesto simbolis. Jų kompozicija labai meniška, bet vyko remontas – aukštyn ir čia nepakilome.
Kuveito bokštai. „Bubonuose“ laikomas vanduo – dykumų didmiestyje jis labai svarbus. Šiandien vanduo gėlinamas iš jūros.
Persijos Įlankos karo žaizdos
1990 m. Kuveitą okupavo Sadamo Huseino valdomas Irakas. Sadamas buvo imperialistas: nesėkmingai bandęs atkovoti žemes iš Irano jis nusprendė, kad Kuveite jų gaus lengviau. Mažytė emyro armija greit pralošė, kuveitiečius užgulė okupantų represijos, bet Sadamas apsiskaičiavo vildamasis, kad pasaulis apsiribos sankcijomis. Naftingų Kuveito dykumų vaduoti ėjo ir amerikiečiai, ir kiti arabai ir net neutralieji švedai. Persijos Įlankos karas vyko taip „į vienus vartus“, kad jis nutrauktas anksčiau laiko iš gailesčio: Vakarų tankai iššaudavo į irakiečius iš toliau nei šių rusiška technika galėdavo pradėti taikytis. Bet prieš atsitraukdamas Sadamas nusiaubė Kuveitą ir liepsnojantys naftos gręžiniai tebėra vienas įspūdingiausių visų laikų videoįrašų (pažiūrėkite HD kokybe filmą “Fires of Kuwait”). Paskutinis gaisras užgesintas po pusmečio, 5% Kuveito žemės užliejo nafta.
Tuos įvykius Kuveite mena Al Kuraino kankinių namas, kur ramiame priemiestyje keli jaunuoliai beviltiškai priešinosi okupantams. Jis – išsprogdintas, greta sušaudyti automobiliai, tankas. Į vidų nepatekome (prižiūrėtojas siūlė sugrįžti po trijų valandų).
Al Kuraino kankinių namo liekanos po irakiečių šturmo specialiai neremontuojamos.
Užtat į keistai pavadintus „Kuveito namus nacionaliniams darbams – Sadamo Huseino režimo nusikaltimų neužmiršimo muziejų“ – telefonu įsiprašėme (buvo darbo laikas, bet prižiūrėtojai į durų skambutį nereagavo). Maketai ten atskleidžia šalies ir karo istoriją, o įspūdį sustiprina šviesos, garsai, piešiniai ir lempučių girliandos, rodančios skrendančių raketų trajektorijas. Kai kompiuterinę grafiką nuvalkiojo žaidimai toks pristatymas – gal net įspūdingesnis.
Paskui sekė aukų nuotraukos ir naujausia salė su nudaužta Sadamo statulos galva ir jo 2003 m. suėmimo vaizdais.
Sadamas padegė naftos gręžinius. Vienas maketų karo muziejuje
Įdomiausias Kuveito muziejus – kolekcionieriaus Tareko Radžabo. Vilos rūsys čia kone sklidinas islamo pasaulio papuošalų, meno dirbinių, muzikos instrumentų, ginklų – tai per Karą pavyko apginti. Bet net ten buvome vieninteliai lankytojai.
Niekas daugiau nesižvalgė ir po Al-Hašemi 2 davą, esą didžiausią pasaulyje medinį laivą. Iš tikro tai – niekada neplaukusi viešbučio pokylių salė. Jos tęsinys – Al Hašemi jūreivystės muziejus, kur padavėjai skubiai laisvino tarpus tarp laivų modelių nuo šventinių stalų. Trumpi tenykščiai davų aprašai atskleidė Kuveito praeitį: vienais žmonės atsiplukdydavo gėlo vandens iš tolimos upės, kitais rinkdavo perlus. Tarpukariu japonai išmoko perlus auginti plantacijose ir anas verslas nutrūko – nors jis niekad ir nenešė tokių pasakiškų turtų, kaip vėliau nafta.
Al Hašemi-2 vidus. Čia, matyt, švenčia Kuveito elitas.
Ją atradus užsienio specialistai plūdo į naująjį Al Ahmadi naftininkų priemiestį: jį jau seniai prarijo Miestas (kaip ir Faihahilo žvejų kaimelį, kurio turgų radome perstatytą į prekybos centrą su šokančiais fontanais). Reikėjo pasitelkti vaizduotę, prisiminti Lidijos Al Chatan pasakojimus apie “jos laikų Kuveitą” su palaikiais namais dykumoje, kad suvoktum, kaip stebuklingai prieš pusamžį atrodė tie paprasti ir tvarkingi Al Ahmadi vienaukščiai nameliai, supami medžių ir kriketo laukų.
Kuveitiečiai gyvena nafta, automobiliais ir pirkimu
Nors Kuveitas ploto sulig trečdaliu Lietuvos, tai – miestas-valstybė. Anapus beveik 3 mln. žmonių talpinančio didmiesčio – tik naftos pramonė ir dykuma. Dykumoje – „užpriemiesčiai“ iš tūkstančių palapinių. Jų šeimininkai skelbiasi klajokliais beduinais. Kuveitas abejoja teigdamas, kad tai – eiliniai nelegalūs imigrantai, paslėpę pasus.
Beduinų, o gal nelegalų stovyklos dalis. Toliau matosi kelias į Iraką. Iki pat šiandien irakiečiai į Kuveitą neįleidžiami.
Dykumoje stovyklauja ir miestiečiai. Neturintieji laiko piknikus rengia ir arčiau namų: indai bet kur, vietiniai – mokamuose parkuose, kaip „Žalioji sala“ (pirmoji dirbtinė sala Persijos įlankoje). Čia penktadienį laukė koncertas, o vaizdas į Kuveito centrą užburiantis.
Apsipirkimas turtingame Kuveite – it nacionalinis sportas; „The Avenues“ prekybos centras plotu nenusileidžia Dubajaus milžinams (350 000 kv. m), bet interjeras – nuobodesnis. Šen ir ten uždvokdavo cigaretėmis – kuveitiečiai rūko visur. Tačiau alkoholis visiškai uždraustas, o užsieniniai paskalų žurnalai cenzūruojami: iškirptes ir nuogas žvaigždžių šlaunis kažin kas kiekviename egzemplioriuje užjuodinęs markeriu.
Tebemėgsta kuveitiečiai savo brangiausią pasaulyje valiutą (1 Kuveito dinaras – beveik 3 eurai) leisti ir penktadienio turguje, kur iš rankų į rankas keliauja sendaikčiai. Centriniame turguje – daugiausiai indiškos prekės. Be naftos Kuveitas iš esmės nieko negamina.
Chaotiška prekyba erdviame penktadienio turguje. Nusisukę pirkėjai vilki tamsesnių spalvų žieminėmis dišdašomis. Kuveitas - šiauriausia Persijos Įlankos šalis ir naktinė temperatūra gruodį čia krisdavo žemiau +10.
Visoje Persijos Įlankoje automobiliai šlovinami, bet Kuveite – labiausiai. Štai keli vaikinukai darėsi fotosesiją prie savo Mustango. Populiaru bendrauti „iš automobilio į automobilį“. Prie vienos sankryžos mus kalbino kažkoks it apkvaitęs jaunuolis, kitur motociklininkai pirštais paišydami ant gretimos mašinos langų „kabino“ ja važiavusias merginas. Restoranų padavėjai neša patiekalus vairuotojams, kai šie privažiavę pypteli.
Važinėdami “be taisyklių” kuveitiečiai klaksono ir šiaip nesibodi. Jei lėtai krauniesi bagažinėn pirkinius tau papyps – greičiau užleisk vietą. Kuveitiečiai mėgsta lakstyti ir tai sukelia tragiškas pasekmes. Kasdien kuriame nors iš plačiųjų greitkelių, pakrikštytų tėvavardžių ir titulų serijomis išdabintais Persijos Įlankos valdovų vardais (pvz. “Dviejų Šventųjų Mečečių Sergėtojo Karaliaus Fahado Bin Abdul-Azizo Al Saudo plentas”), laukdavo ilgas kamštis, policijos sirenų gaudesys ir sumaitotų brangių mašinų vaizdas. O pagal žuvusiuosius keliuose Kuveitas pirmauja.
Kuveite lengvai išvysi retų automobilių, kaip šis Chevrolet SSR.
Kuveitas pinigais nežvangina
Kuveitas – turtingiausias Persijos įlankoje, vienas turtingiausių pasaulyje. Bet jei ne Ferrari, Lamborghini, Corvette ir didžiuliai autosalonų rajonai, tai sunkiai pastebėtum. Kuveitiečiai neturi akį rėžiančių fasadų ir Gineso rekordų, kaip kiti turtingi arabai (net Kuveito emyro rūmai labai nuosaikūs). Jie nesibodi šiukšlinti gatvėse, pirkti apšepusiuose turgaus paviljonuose ar valgyti ant parkų žolytės, ko vengtų turtingi vakariečiai. Užtat namų interjerai, it Arabų fondas, turbūt, pasakiški. Tarnaitės (dažniausiai filipinietės) juose būtinybė – net Kuveito pramogų parko reklamoje rašoma, kad “vienas tarnas su šeima įleidžiamas nemokamai”.
Po Persijos Įlankos karo Kuveito emyras žadėjo, kad “niekada daugiau imigrantai skaičiumi neaplenks vietinių”: juk atvykėliai Kuveito negins, o gal, neduok Dieve, jį pasiims sau (kaip kadaise amerikiečiai Havajus ar anglai – Naująją Zelandiją). Bet šiandien užsieniečių – vėl 67%. Globalių ambicijų neturinčiam Kuveitui, priešingai nei Dubajui, milijonai darbininkų nėra gyvybiškai būtini – bet labai patogūs. Ribojimai imigrantams – maksimalios gyvenimo Kuveite trukmės ar net teisės vairuoti automobilį – įvedami pamažu, tačiau žinutė aiški: Kuveitas – puiki vieta užsidirbti, o ne įsikurti “su visam”. “Nieko nežinau, aš būnu tik čia, Selimijos rajone” paklausta apie lankytinas vietas mums atsakė mongolidė viešbučio(!) registratūros darbuotoja. Vėliau supratome, kad ir kiti “nepiliečiai” apie savo “laikinąją tėvynę” žino neįtikėtinai mažai.
Kuveito miesto centras iš Arabų fondo atriumo.
Kiekvienoje kultūroje turtas išnaudojamas savaip. Ir Persijos įlankos naftos karalystės “petrodolerius” nukreipusios į įvairias puses klesti skirtingai. Pasirinkti kelią – sunku. Vieneri karo metai Kuveite – tik juokas palyginus su tomis kraujo upėmis, kurios teka aplink Irako ar Afrikos išteklius. Šeichams ne “tiesiog pasisekė aptikti naftą”, jie ir labai daug nuveikė, kad ta nafta taptų viltimi, o ne prakeiksmu. Gal ir valdymo forma tam palanki: kai valstybė – paveldima šeimos nuosavybė – nėra priežasties gyventi “iki rinkimų” ar “iki revoliucijos”. Investuojama rimtai ir nesiblaškoma. Juk tik jei investicijos grįš su kaupu net ir išdžiūvus naftos telkiniams dinastija klestės.
Atėjo laikas išvykti. Pro iliuminatorių regėjau Kuveito miesto platybes, per karą apleistą Failakos salą, paskui – Dubajaus naujuosius salynus. Labai džiugu, kad ne tik Vakaruose yra turtingų šalių, išgalinčių puoselėti savo kultūrą ir siekti savų idealų. Dėl to pasaulis – įdomesnis.
Turistinių vietų Kuveito pakrantės pusėje žemėlapis.
Visi straipsniai iš kelionių po naftingąją Persijos įlanką
ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis
5. Kataras – arabų mikro-super-valstybė
6. Bahreinas - naftos dykumos, niekieno miestai
7. Saudo Arabija - (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė
Naujausi komentarai