Vulkaniniai reiškiniai yra tarsi stebuklas, o jų zonos primena pragarą: dvokas, ugnys skradžiai iš žemės, visa naikinantys pelenų, lavos srautai. Baisu, bet ir įdomu!
Įspūdingiausi mano regėti ugnikalniai, geizeriai ar karštųjų versmių zonos per keliones į daugiau nei 120 šalių:
Jeloustounas
Vieta: Vajomingas, JAV
Jeloustounas – pirmasis pasaulio nacionalinis parkas!
Pirmoji asociacija, išgirdus „Jeloustounas“ dar nuo vaikystės – „geizeriai“. Kanjonų, krioklių, miškų ir slėnių juk pilna daug kur pasaulyje: vieni įspūdingesni, kiti mažesni, bet jų daug. O geizeriai, tos į dangų šaunančios natūralios verdančio vandens srovės, pasaulyje tėra vos keliose vietose. Ir ketvirtis viso pasaulio geizerių – Jeloustoune.
Jeloustouno karštosios versmės
Garsiausias – Senasis ištikimasis (Old Faithful), taip pavadintas dėl to, kad amžinai veržiasi maždaug kas pusantros valandos. Todėl kiekvienas – ir aš – nesunkiai gali pamatyti išsiveržimą, geizeris net paverstas savotišku teatru, aplink sustatytos kėdės žiūrovams. Laukimas – patirties dalis. Štai geizeris paleido dūmų tuntą – gal jau dabar? Štai dūmai kaip tik nuslopo – gal tai ženklas? Kartais geizeris „paerizina“ net mažesnėmis vandens srovelėmis. Bet niekas neparuošia „tikrajam“ išsiveržimui: į 30 metrų aukštį (sulig 8 aukštų namu) šauna net ne vandens fontanas, bet ištisa piramidė, nuo kurios verdančio karščio pavėjui kyla ištisi debesys baltų garų.
Old Faithful veržiasi – tai aukščiau, tai žemiau
Piramidė kyla, kyla, vėliau iš lėto nusileidžia. Vieni žmonės išeina, kiti ateina, kaip ir prieš 100 metų ir gal po 100 metų. Niekada nežinai: daugybė garsiausių pasaulio geizerių „užgeso“: Nevadoje, Naujojoje Zelandijoje (tarp jų aukščiausiasis Vaimangu, šaudavęs net į… 400 m aukštį). Tikslių priežasčių niekas nežino. Gali jie ir vėl pradės šaudyti?
‘Gamtos teatre’ žmonės laukia Old Faithful išsiveržimo
Kaip, pavyzdžiui, Jeloustouno Steamboat (Garlaivio) geizeris, kuriam „aukščiausio pasaulyje“ titulas priklauso šiandien. 50 metų (nuo 1912 iki 1962 m. jis buvo užgesęs), o nuo 2018 m. vėl rimtai suaktyvėjo. Jis pila į 90 m aukštį – sulig 24 aukštų dangoraižiu. Deja, pamatyti „superisšiveržimo“ nepavyko – tam reikia daug sėkmės. Priešingai Old Faithful, Steamboat neprognozuojamas ir veržiasi retai: vieną kartą gali kas 5 dienas, kitą – kas 15, paskui ir kelis mėnesius neišsiveržti… Man, kaip ir daugeliui Jeloustoune, beliko tenkintis „kasdieniu“ Steamboat vaizdu, kuris irgi „neeilinis“: pučia garų tuntus, į keturių metrų aukštį spjaudo vandens sroves…
Žmogus stebi Steamboat geizerį – gal išsiverš?
Skaityti daugiau:
Jeloustounas – nacionalinių parkų karalius
Pamukalė
Vieta: Turkija
Pamukalė – vienas nepakartojamų pasualio vaizdų ir populiaruasia Turkijos lankytina vieta. Tiesa, tie baltose gamtinėse terasose besimaudantys žmonės turizmo bukletuose regėti jau tiek kartų, kad akys atbuko.
Tačiau Pamukalė – kur kas daugiau, nei vien tos terasos. Ir, tiesa pasakius, tie, kurie tikisi visų pirma terasų, kartais nusivilia: nes jos nebe tokios, kaip kai kuriose senose nuotraukose.
Virš Pamukalės terasų per saulėlydį kyla oro balionas
Pamukalėje – ir vienas įspūdingiasuių romėnų miestų, ir galimybės visokioms pramogoms, maudynėms. Kaži ar dar kur pasaulyje gamta, istorija ir poilsis bei pramogos taip puikiai dera tarpusavyje.
Pamukalės „vizitinei kortelei“ apibūdinti trūksta lietuviškų žodžių. „Balta kalva“, „Balta siena“ – niekas netinka. Iš tikro Pamukalė yra travertino terasos. Ne vienintelės pasaulyje – bet neabejotinai didžiausios, garsiausios ir įspūdingiausios.
Pamukalė žvelgiant iš apačios. Tai nėra įspūdingiausias būdas ją pamatyti, nes primena tiesiog apsnigtą kalną
Pamukalės terasas galima pažiūrėti nemokamai iš apačios, nuo parkelio ir restoranų papėdėje. Tačiau iš ten ji dar primena keistos spalvos kalną. Kad nieko panašaus pasaulyje nematei supranti tik praėjęs Pamukalės šlaito viršutiniu taku, pažvelgęs į „baseinus“ terasose, „varveklius“ jų šonuose, į visą tą didžiulę pasakišką baltą žemę.
Pamukalė nepalieka abejingų. Tiesa, ne visi ten pasijunta pakylėti: kiekvienam komentarui „kaip buvo nuostabu!“ internete rasi ir „kaip nusivyliau…“. Čia kalti patys turkai, reklamuojantys Pamukalę… 50 metų senumo nuotraukomis.
Pamukalės nuotrauka, daryta apie 1970 m. Panašių maudynių šiandien ten nei pamatysi, nei išmėginsi, tačiau Pamukalės reklamose tokios nuotraukos dedamos iki pat šių dienų
~1960 m., prasidedant Turkijos turizmo bumui, vietos verslininkai ir gyventojai netruko suprasti, kokius pinigus gali nešti Pamukalė. Jie pastatė viešbučius tiesiog terasų viršuje, o turistus kvietė maudytis terasų baseinėliuose (kad ir su muilais, šampūnais), netgi važinėti terasomis motociklais.
Visos įspūdingosios nuotraukos, kur žmonės turškiasi tiesiog ant travertinų, darytos tais laikais. Viskas pasikeitė: 1988 m. Pamukalė štraukta į UNESCO pavbeldo sąrašą, viešbučiai terastų viršūnėje nugriauti, maudytis terasose ir jomis laipioti uždrausta. Tiesą pasakius, maudytis ten net teoriškai neįmanoma – daugelis terasų išdžiūvusios.
Žmogus stovintis ant Pamukalės terasų – tai sargas. paprastiems turistams ten eiti draudžiama
Vienintelė vieta paragauti tos „Pamukalės kaip kadaise“ – paliktas „turistinis takas“ užlipimui terasomis. Tiesa, tenykštės terasos ir jų baiseinėliai dirbtiniai: įrengti XX a. gale vietoje nugriauto automobilių kelio, kuris driekėsi per terasas. Be to, takas per siauras visoms turistų minioms, bent jau vasarą: besifotografuojantieji sustabdo eismą juo.
Turistinis takas aukštyn į Pamukalę ir dirbtinės, bet vandens pilnos jo terasos braidymui
Kaip ten bebūtų, ir kokia yra Pamukal yra verta šio sąrašo, ypač jei ją vertinti kartu su “požemine Pamukale” – Kakliko ola – netoliese.
Skaityti daugiau:
Pamukalė – stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
Islandijos geizeriai ir karštosios versmės
Vieta: Islandija
Žodis “geizeris” kilo pagal Islandijos Geiziro kaimo pavadinimą ir jis iki šiol yra bene geriausia vieta pasaulyje išvysti šį unikalų reiškinį: aukštyn į orą trykštančius verdančio vandens stulpus.
Tiesa, tikrasis Geiziro geizeris rodos amžiams nurimo (verdančiose Islandijos gelmėse niekas nėra pastovu). Laimė, gretimas Strokuro geizeris tebetrykšta į 20-40 metrų aukštį lygiai kas 5-10 minučių.
Į orą šauną Strokuro geizeris
Gamta čia veikia tiksliai tarsi kompiuterio valdomas fontanas: trumpas luktelėjimas ir į dangų vėl šauna galinga srovė – specialiai aptverta, kad nenuplikytų turistų. Esu lankęs geizerių laukus ir Naujojoje Zelandijoje, tačiau ten atėjęs tegalėjau pasikliauti sėkme, o Geizire šaudantį vandenį lengvai išvydau kiek tik norėjau kartų.
Vulkaniniai reiškiniai Islandijai dovanoja ir kitų keistybių. Kai kur aplinka primena mėnulį ar ateivių pasaulį iš fantastinio filmo: ruda žemė garuoja, pilna fumarolių (rūkstančių duobių) ir verdančių “purvo baseinų”. “Dūmija” (garuoja) ir geoterminės jėgainės – pagrindinis Islandijos energijos šaltinis, elektrą gaminantis iš verdančių gelmių.
Nežemiškai verdančios žemės peizažas
Išbandžiau ir tai, kas į Myvatną užsieniečius traukia labiausiai: natūraliai karštą tvenkinį. Tą rugpjūčio rytą buvo taip šalta, kad net snigo, tad trumpas žygis nuo persirengimo kabinų į maudynes buvo spiginančiai sunkus. Tačiau pasinėrus apglėbė malonus karštis (jį maudaliai pasirenka patys, pliuškendamiesi arčiau arba toliau vietų kur verdantis vanduo įteka į tvenkinį). Kūnas taip įšilo, kad išlipęs šalčio nebejaučiau.
Skaityti daugiau: Islandija: keturių stichijų šėlsmas
Kilauėjos (Kilauea) nacionalinis parkas
Vieta: Havajai, JAV
Kilauea – aktyviausias pasaulio vulkanas, be ilgesnių pertrūkių besispjaudantis karštąja lava nuo 1982 m., o ir seniau retai ilgam tenurimdavęs. Prie savo sieringų dūmų jis traukia jau daugiau nei šimtmetis.
Mums lankantis nauja lava, deja, nevirto, tačiau dalis kelio aplink kraterį buvo uždaryta. Jį gaubė nuodingi dūmai. Žemė “virė”. Palei kraterį garuoja karštos lavos įkaitintas vanduo, o aplink atokesnį lentų takelį – dvokiantis sieros oksidas, gelsvom apnašom padengęs gretimas uolienas.
Vaizdas nuo aukštumos į pagrindinį Kilaueaos kraterį
Patys didžiausi nuodingųjų dujų kamuoliai virto iš tolimąjį rytinį kraterio šoną užimančios milžiniškos „dūmų duobės“. Artyn eiti pavojinga, bet ir vaizdas nuo muziejėlio aukštumos į juodąjį senosios lavos lauką – įspūdingas.
Kilauea krateris
Kilauėjoje – ir Farstono (Thurston) lavos tunelis. Šitas natūralus 200 m ilgio „vamzdis“, kuriuo kadaise tekėjo lava, viena esminių Nacionalinio parko įžymybių, tad ir žiūrovų čia buvo daugiau, nei kitur.
Farstono tuneliu kadaise tekėjo lava. Panašiais tuneliais ji iki šiol teka į vandenyną
Dauguma parko lankytojų išvyksta aplankę tik žiediniam keliui artimas grožybes, bet iš tikro parkas gerokai didesnis. 37 km į pietvakarius driekiasi Kraterių grandinės kelias (Chain of Craters road). Medelius vis nutraukdavo sustingusios lavos upės. Net kelio ženklai prieš jas panašūs, kaip prieš įprastas vandens sroves: tik vietoje pavadinimo ten įrašyta išsiveržimo data.
Pati įspūdingiausia to kelio pabaiga. Jis tiesiog užverstas lava, ta dabar juoda gruoblėta medžiaga, taip kontrastuojančia su visu kuo aplink. Iki 1969 m. išsiveržimo kelias palei vandenyną vedė iki Kalapanos kaimo (nūnai irgi beveik užpilto). Paskui iš infrastruktūros objekto virto atrakcija. Ir niekas dar nesibaigė: nenuilstanti Kilauea vis pasiunčia ir pasiunčia čionai lavos srautus, plentas vis trumpėja ir trumpėja. Štai 2003 m. pasiglemžė aikštelę turistams. Dabar mistiškai atrodo ženklai „Kelias uždarytas“ („Road closed“), įstrigę tarp sukietėjusių lavos gumbų.
Anksčiau kelias baigdavosi čia – bet lava ir šią vietą užpylė
Skaityti daugiau:
Havajai – stebuklinga gamtos didybė
Mauna Kea
Vieta: Havajai, JAV
Mauna Kėjos (Mauna Kea) kalnas tik atrodo tokia nekalta, nestati kalva. Iš tikro jo viršukalnė – 4 205 m. virš jūros lygio ir gerokai per 10 000 m. nuo vandenyno dugne slypinčios papėdės. Skaičiuojant nuo šio taško, Mauna Kėja, o ne Everestas yra aukščiausias kalnas Žemėje.
Senojoje Havajų religijoje Mauna Kėja – dangaus-tėvo Vakėjos ir žemės-motinos Papos, pagimdžiusios visą salyną, pirmagimis sūnus, dvasių namai. Tokia šventa vieta, kad net šventyklas statyti čia buvo tabu. Dabar šventovės čia jau stovi – tik tą vienintelę, pastatytą havajiečių neopagonių, nustelbia kitokios, mokslo šventovės. Balti kupolai, slepiantys teleskopus. Mauna Kėja – esanti taip toli nuo didmiesčių šviesos (šiuolaikinio astronomo pragaro) bei iškylanti virš naktinių debesų – yra idealiausia pasaulio vieta žvaigždžių stebėjimui. Todėl observatorijų ten net trylika ir jos priklauso vienuolikai žemę besinuomojančių valstybių.
Observatorijos Mauna Kėjos viršukalnėje
Į observatorijas galima patekti, bet tai nėra masiniam turistui skirta pramoga iš bukletų viešbučiuose. Tam reikia išsinuomoti visureigį, valandą pralaukti lankytojų centre pakeliui – kad priprastum prie aukščio.
Pats kelias aukštyn ne toks baisus, kaip galima buvo tikėtis išgirdus ekskursijos vadovės primygtinį paliepimą jungtis keturis varomus ratus bei pažemintą pavarą. Pusė jo – žvyrkelis, likusi dalis – net asfaltuota. O štai oro žvarbuma smarkiai nustelbė ir kelio, ir aklimatizacijos nepatogumus. Sniegas visai čia pat, o mano lengvą aprangą kiaurai košė ledinis vėjas. Bet tos vietos įspūdis pranoko jos atšiaurumą. Debesys – apačioje, kraštovaizdis – rudas ir rūstus.
Pakeliui į Mauna Kea viršukalnę
Tolumoje matosi Mauna Loa – kitas vulkanas, nedaug žemesnis už Mauna Kėją, plotu net didesnis. O viršukalnėje, keturių kilometrų aukštyje – observatorijų miestelis. Kiekvienas teleskopas žvelgia į skirtingo ilgio bangas, sklindančias iš begalinių Visatos tolių – todėl vieno prietaiso nepakanka. Į aštuonių aukštų namui prilygstančią Keck observatoriją mus įleido, matėme, kaip sukasi teleskopas, didžiuliai iš dalių sudurstyti veidrodžiai. Viduje ne šilčiau, nei lauke – brangūs kondicionieriai čia palaiko tokią temperatūrą, kurią meteorologai numato būsiant naktį. Kad vos galingiesiems varikliams nustūmus kupolo stogą būtų galima pradėti darbą ir nė sekundė nebūtų prarasta laukiant, kol kupolą paliks šiltas oras. Būtent čia, ant Mauna Kėjos, pasiūlyta idėja, kad Plutonas – ne planeta, būtent čia tądien buvo ieškoma naujų planetų už saulės sistemos ribų.
“Mėgėjams” vakare rengiamas žvaigždžių stebėjimas paprastais teleskopais. Naktinis dangus ten tieisog nuostabus: juk Havajai – viduryje tuščio vandenyno, o artimiausiame Hilo mieste veikia specialus gatvių apšvietimas, kad nė kiek neužgožtų žvaigždžių.
Vaizdas žemyn nuo aikštelės pakeliui į Mauna Kea viršukalnę. Už debesų matosi Mauna Loa – 4 169 m aukščio vulkanas
Skaityti daugiau:
Havajai – stebuklinga gamtos didybė
Bromo ugnikalnis
Vieta: Indonezija
Bromo – bene įspūdingiausias aktyvus vulkanas šalyje, kurioje – penktadalis visų pasaulio aktyvių ugnikalnių!
Rūkstantis Bromo ugnikalnis – vienas garsiausių Javoje
Bromo – ne tiesiog vulkanas, tai – ištisa žygio patirtis, į kurią kas rytą leidžiasi tūkstančiai. Deja, šitokie skaičiai – ypač sezono metu – reiškia, kad žygiai iš akistatos su gamta pavirto savotiškais žmonių “konvejeriais”. Jei norite, kiek įmanoma, labiau “laukinės patirties”, galima rinktis alternatyvius maršrutus ir kitą laiką.
Mėnulio lyguma žvelgiant nuo Bromo kalno
Garsiausias paketas- saulėtekis Bromo. Vienas kitą lankstydami ir vietą arčiau gražiausių vaizdų bandantys užimti seni “Toyota Land Cruiser” visureigiai ~3 val. ryto paima iš viešbučių gretimame kaime, ~4 val. ryto užveža ant kalno šalia Bromo. Toliau einama pėsčiomis. Prie pačių gražiausių vaizdų lipti norą atmušė didžiulės minios. Užsiėmėme prastesnę vietą – bet bent jau prie krašto, kur viskas matysis. Iš pradžių kiek gailėjausi: tamsu, šalta, gražiausio vaizdo vis tiek nematysiu, iki saulėtekio dar kone valanda. Tebuvo +6 laipsniai, nes aukštai – o juk į Indoneziją mes, kaip ir daugelis, nesivežėme šiltų rūbų, nes visur kitur – ~+30. Bet netrukus saulė pradėjo atidengti “Mėnulio lygumą”, iš jos styrantį Bromo kalną. Ir buvo nuostabu: su kiekviena minute vaizdas dar gražesnis. Bromo ir kitas vulkanas dar “pasisveikino” su turistais paleisdami dūmų spiečius. Pasigirdo aikčiojimai, kone plojimai.
Minia laukia saulėtekio Bromo
Antroji maršruto dalis – kopimas į patį Bromo. Džipai, sulaukę eilės prie užsikišusio kelio, suveža žemyn į “Mėnulio lygumą”, ji atrodo kaip kokia “Mad Max” parkavimo aikštelė. Vairuotojas pasiūlė išlipus paliesti šerkšną: bendrakeleiviai džiūgaudami prie jo fotografavosi. Tokiom akimirkom supranti, kad dauguma pasaulio žmonių gyvenime nematė sniego… Lietuvos klimatas – savotiška retenybė, Indonezijos ar panašiame klimate žmonių gyvena daug daugiau.
Džipų laukas Bromo papėdėje
Tuomet – žygis į patį Bromo kalną ir du nuostabūs vaizdai viršūnėje – į lygumą ir į dūmais besispjaudantį kraterį. Žygis nesudėtingas, į Bromo net laiptai padaryti: mat kalnas šventas hinduistams, apsuptas jų šventyklų. Jie ten turi festivalius, piligrimai lipa masiškai. Nuo džipų aikštelės iki Bromo laiptų papėdės “kursuoja” gal šimtai arklių. Už trumpą prajojimą jų raiteliai prašo nedaug mažiau, nei agentūros už visos dienos ekskursiją į Bromo džipu. Kai kurie susigundo. Man prajoti būtų labiau norėjęsi ne dėl to, kad būčiau pavargęs, o dėl to, kad visi tie arkliai kelią į Bromo šitaip apdergę: labai sunku einant pėsčiomis niekur neįminti.
Bromo krateris
Skaityti daugiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala
Idženas
Vieta: Indonezija
Idženo ugnikalnio klasikinis žygis sudėtingesnis nei Bromo. Iš viešbučio paimama… vidurnaktį. Todėl, kad Idžene saulėtekis – tik gražus žygio finalas, o esmių esmė – žydrosios natūralios liepsnos, degančios tik keliose pasaulio vietose ir gražiausios gilią naktį. Bet jos – kraterio dugne… Visų pirma reikia užlipti iki kraterio krašto – takeliu tai užtrunka apie 1,5 valandos. Pasitinka pirmasis nuostabus vaizdas: iš kraterio gilumos – dūmų tuntai. Dėl tų sieros vandenilio dūmų dar prieš žygį gidai kiekvienam duoda dujokaukes: nes jei tik užpučia juos vėjas ant tavęs – labai dvokia, varo ašaras.
Aš su dujokauke žygio metu. Drabužiai iki kelionės po Javą pabaigos atsidavė siera – nors ir skalbėme
Nuo ten – dar apie 1 valandos žygis žemyn į kraterį uolomis ir akmenimis, kol tolumoje sužiba žydrosios liepsnos. Atėjome apie 4 val. ryto – vėliau jau nepatariama, nes prašvitus liepsnos nebe tokios įspūdingos. Visos ekskursijos atveža tuo pat metu: kur reikia lipti uolomis, susidarydavo žmonių kamščiai. Mūsų vedlys seniai kažkur dingęs, o kiti vedliai tik šūkavo “greičiau, greičiau!”. Kaip ten bebūtų, žydrosios liepsnos nuostabios, unikalios. Tik man prisėdus palei jas dūmai ilgainiui įveikė net dujokaukę: varė ašaras, tapo sunku atsimerkti. Pasukome atgal.
Žydrosios Idženo liepsnos. Verta prieti arčiau
Lipant į viršų dujokaukes teko nusiimti, nes jos trukdo pakankamai giliai kvėpuoti: išmokau užsidėti tik kai vėjas užpūsdavo sieros vandenilį. Viršūnėje – saulėtekis ant kraterio krašto. Įspūdinga pirmą kartą išvysti, kad, pasirodo, beveik visas krateris, iš kurio virsta dūmai – didžiulis ežeras. Įdomu ir sutikti “senąsias Idženo žvaigždes” – sieros rinkėjus. Jiems mūsiškis žygis – kasdienybė, ir jokių dujokaukių jie neturi. Lipa į kraterį nešini kibirais, surenka sukietėjusią vamzdžiais atitekėjusią sierą, ir lipa atgal parduoti. Viena vertus, turistai – jų siaubas. Kad ir kiek gidai ragina praleisti rinkėjus, kai žygeivių tiek, kokią 3 val. nakties net nėra kur pasitraukti praleidimui. Kita vertus, daug rinkėjų iš turizmo ir uždirba: prašo pinigų (ar bent cigarečių) už nuotraukas, pardavinėja iš sieros nulipdytus “meno kūrinius”. Tikriausiai tarp dešimčių ar šimtų “vežikų” siūlančių su vežimėliu užvežti turistus iki kraterio krašto irgi vyrauja tie patys eks-rinkėjai. Juos mažai kas samdo, bet jų paslauga brangi – užveža vieną turistą ir gauna daugiau, nei už dieną sieros rinkimo.
Idženo krateris jau prašvitus. Turistai kopia atgal
Priešingai nei Bromo saulėtekis, prieinamas ir vaikui, ir senoliui, Idženo žygiui reikia bent minimalaus fizinio pasiruošimo. Mylintiems gamtą ir nuotykius jis labai patiks, bet kitiems, galbūt, nuovargis nusvers mėlynųjų liepsnų ar saulėtekio grožį – “nuostabu, bet 2,5 val. eiti į priekį ir 2,5 val. atgal?”. Tiesa, mylinčius gamtą turbūt erzins “žmonių jūra”: gausybė švytinčių žibintuvėlių užgožia žvaigždžių begalybę. Kita vertus, nuotykių mėgėjams kiti keliautojai pliusas: kiek daug aplinkinių iš viso pasaulio ten vietoje susipažino, planavo tos ir kitos dienos nuotykius kartu.
Sieros rinkėjo statula prie Idženo
Skaityti daugiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala
Teidė
Vieta: Ispanija (Kanarų salos)
Visa Tenerifė, galima sakyti, yra Teidės kalnas – jei ne jo išsiveržimas šmtus tūkstančių ar milijonus metų atgal, salos nebūtų. Teidės ugnikalnis nėra vien Tenerifės, Kanarų, ar net Ispanijos pažiba. Teidės nacionalinis parkas – lankomiausias tarp visų Europos valstybių!
Vien paskaičius apie Teidę, gali būti sunku suprasti, kodėl: kalnas 3718 m aukščio – na, Europoje yra ir aukštesnių. Net buvo kilusi mintis „Gal į Teidę važiuojama vien todėl, kad Tenerifėje daug turistų ir jie ieško kaip praskaidrinti dienas kurortuose?“.
Automagistralės gale – Teidės vulkanas
Bet patyrus Teidę abejonės išnyko. Europos šalyse nėra kito tokio „pasiekiamo“ aukšto kalno. Per 2356 m į Teidę galima pakilti automobiliu, o dar ~1200 m užkelia lynų keltuvas. Iki viršūnės nuo ten – tik trumpas takas: nereikia būti alpinistu ar net puikiai fiziškai pasirengusiu, kad įkoptum. Aišku, jei nori iššūkių, visada gali kopti kaip senais laikais, apeidamas lynų keltuvą – bet net ir tai nėra supersudėtinga, nes Teidės šlaitai gana nuožulnūs, o sniego būna tik žiemomis ir tik labai aukštai.
Be to, Teidės nacionalinis parkas – kur kas daugiau, nei vien viršukalnė. Jame – ištisos sukietėjusios lavos lygumos (net nesitiki, kad esi ~2 km aukštyje), nuostabios Roques de Garcia uolos. Visa tai lengvai „pasiduoda“ žygiams: kur kitur Europos šalyse gali vaikštinėti šitokiais lavos tyrais ir uolomis. Daug Tenerifėje buvusių mano pažįstamų išvis nesidomi paplūdimiais: juos į salą pritraukė būtent Teidė ir žygiai.
Teidės vulkaninės lygumos
Manau Teidė yra tas koziris, dėl ko į Tenerifę – priešingai nei į kitas Kanarų salas – masiškai ėmė keliauti ne vien tie, kam tai – artimiausi dideli šilti kurortai (t.y. vakarų europiečiai), bet ir žmonės iš toliau: Tenerifėje vienintelėje iš Kanarų salų, pavyzdžiui, daug rusų ir rusiškų iškabų. Taip pat keliaudamas 2019 m. jau regėjau ir daug kinų, kitų azijiečių, daugiausia Tenerifėje ir lietuvių. Juk Tenerifė nėra tiesiog linksmas kurortas ar tiesiog graži gamta: Teidės dėka, ji patenka ir į kai kuriuos iš „įdomiausių pasaulio vietų“ sąrašų.
Vienas viso to minusas: turistų masės. Žygiuose po vulkanines dykras jie dar prasisklaido, bet prie Teidės lynų keltuvo ar tako į viršukalnę susidaro „butelio kakliukai“. Kad nekoptų per daug žmonių, norintieji šturmuoti viršukalnę privalo užsiregistruoti internetu bent prieš dieną (sistema patikrins, kad tuo pat metu nekoptų daug kas). O į lynų keltuvą rekomenduojama bilietus pirkti iš anksto – bet, aišku, nėra jokios garantijos, juk dėl vėjo keltuvas neretai uždaromas, o dėl debesų nuo viršūnės gali nesimatyti jokių vaizdų… Tad kiti pataria atsikelti kuo anksčiau ryte, pasižiūrėti, koks oras, ir jei tinka – skubėti užsiimti eilę prie keltuvo.
Giedra diena Tenerifėje
Skaityti daugiau: Tenerifė – Kanarų milžinė
Įspūdingiausių vulkanų ir geizerių žemėlapis
Kiti įspūdingi vulkanai ir geizeriai
Orongo krateris (Velykų sala, Čilė)
Krateris žavi ir pasakiškais ežeriukais jame, ir istorine reikšme: aplinkui išlikę Velykų salos Orongo kaimo griuvėsiai, iš kurio salos gyventojai lenktyniaudavo plaukime į gretmą salą dėl pirmojo žuvėdros kiaušinio (vaizdas į tą salą irgi įspūdingas).
Plačiau: Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose
Orongo krateris.
Kilimandžaras (Tanzanija, Kenija)
Aukščiausias Afrikos kalnas. Jo snieguota viršnė tropikų fone – nepakartojamai fotogeniškas vaizdas. Priekyje – žirafos, liūtai, dramblių kaimenės, kuriomis garsėja gretimas Kenijos Amboselio nacionalinis parkas, afrikietiškos plačialajės akacijos. O užnugaros – Kilimandžaro ledynai.
Plačiau: Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis
Kilimandžaro kalnas žvelgiant nuo laužavietės prie mūsų stovyklos.
Merapis (Indonezija)
Vienas aktyviausių pasaulio ugnikalnių, styrantis virš Džogjakartos miesto. Jo šlaituose – apleisti, lava užpilti namai ir bunkeriai, kuriuose žuvo žmonės. Ir populiari pramoga: važinėti tais šlaitais visureigiais.
Plačiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala
Kaliademo bunkeris su jame besislėpusius žmones pražudžiusiu Merapiu fone.
Rotorua karštųjų versmių zona (Naujoji Zelandija)
Rotorua garsėja savo geizeriais – jie ne tokie tikslūs, kaip Islandijoje, tačiau irgi įspūdingi. Turėjo ir terasas, panašias į Pamukalės: deja, jas sunaikino ugnikalnio išsiveržimas.
Plačiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija
Rotorua geizeriai
Janar Dahas (Azerbaidžanas)
Azerbaidžano simbolis – savaime liepsnojanti žemė, prie kurios galima net surengti pikniką.
Plačiau: Azerbaidžanas – liepsnojanti naftos tėvynė
Deganti Janar Dahas Azerbaidžane
Fudzijama ir Hakonė (Japonija)
Japonijos simbolis, iškilęs virš Tokijo. Jo prieigose – karštosios versmės, kuriose galima maudytis.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…
Fudzijama
Kitos įdomiausios pasaulio vietos
Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai
Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.
Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.
Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!
Komentuoti
Naujausi komentarai