Išskleisti meniu

Gamtos perlai

Gražiausios pasaulio gamtinės vietos

Gražiausios pasaulio gamtinės vietos

| 1 komentaras

Gamtinės vietos, kurios per mano keliones į daugiau nei šimtą šalių širdyje įstrigo labiausiai.

10 gražiausių gamtos vietų pasaulyje

1.Igvasu kriokliai Brazilijoje ir Argentinoje. Stebuklingas krioklių pasaulis, kuriame gali praleisti kelias dienas stebėdamas daugybę krioklių ir krioklelių nuo džiunglių takų, iš viršaus, iš apačios, laivo, sraigtasparnio…

Igvasu kriokliai (nuotrauka iš Brazilijos pusės)

Igvasu kriokliai (nuotrauka iš Brazilijos pusės)


2Perito Moreno ledynas Argentinoje. Vienas įspūdingiausių pasaulyje ir kartu labai lengvai pasiekiamas, nes priešais jį, anapus sąsiaurio – miškas, apžvalgos takas. Gali visą dieną stebėti Perito Moreno tarsi spektaklį, laukti traškesio, griūčių, pliūpsnių… Arba plaukti prie kitų aplinkinių ledynų spalvingais ežerais.

Perito Moreno ledynas žvelgiant nuo pasivaikščiojimo tako

Perito Moreno ledynas žvelgiant nuo pasivaikščiojimo tako


3.Masai Maros nacionalinis parkas Kenijoje. Stebuklingas gyvūnų pasaulis, kur žirafos, liūtai, leopardai, begemotai, drambliai ir kiti gyvena savo gyvenimus laisvėje, nekreipdami dėmesio į tūkstančius jų pažiūrėti atvažiavusių žmonių.

Masai Maros nacionaliniame parke 'bučiuojasi' gepardai

Masai Maros nacionaliniame parke ‘bučiuojasi’ gepardai


4.Etošos nacionalinis parkas Namibijoje. Gyvūnijos teatrai prie retų vandens duobių, kur sausuoju metų laiku susirenka atsigaivinti visi: nuo zebrų ir karpočių iki dramblių. Ir tampa lengvu grobiu liūtams…

Žirafa Etošos parke

Žirafa Etošos parke


5.Džangdziadzie Kinijoje. Avataro pasaulis, it užkeiktos tiesiai į dangų šaunančios uolos, kalnai su skylėmis ir dar gausybė vaizdinių tarsi ne iš mūsų planetos. Ir viską gali patirti moderniai: aukščiausiais pasaulyje liftais, lynų keltuvais, stikliniais tiltais…

Trys seserys - vienos garsiausių Džangdziadzie uolų

Trys seserys – vienos garsiausių Džangdziadzie uolų


6.Amazonija Pietų Amerikoje. Didžiausios pasaulio džiunglės, kilometrinio pločio upės ir spalvingos jų santakos, neatrastos gyvūnų ir žuvų rūšys ir dienos praleistos maršrutiniuose laivuose. Amazonijos dydį ir gamtos didybę sunku suvokti, pamatai tik jos žiupsnelį.

Čia suteka ruda Amazonė su melsvu Rio Negro

Čia suteka ruda Amazonė su melsvu Rio Negro


7.Norvegijos fiordai. Viena gražiausių pasaulio pakrančių, kur iš karto pasibaigus vandenynui į dangų šauna kalnai. Gausu krioklių, žalumos, kalnų takų.

Norvegijos fjordas

Norvegijos fjordas


8.Kapadokija Turkijoje. Uolinės “pilys”, olų bažnyčios ir viešbučiai, požeminiai miestai. Unikalus peizažas ir unikaliai panaudotas žmogaus ir turizmui.

Fėjų kaminais vadinamos olomis išvagotos uolos - Kapadokijos simbolis

Fėjų kaminais vadinamos olomis išvagotos uolos – Kapadokijos simbolis


9.Braiso kanjonas JAV (Jutoje). Mažesnis, bet savo spalvomis ir it kruopščiai išskaptuotomis formomis net įspūdingesnis už garsesnį Didįjį kanjoną.

Braiso kanjono panorama

Braiso kanjono panorama


10.Islandijos geizeriai. Unikalus, retas reiškinys – iš žemės gelbių šaudantys karšti dušai, Islandijoje tai darantys stebėtinu tikslumu: atvažiuoji ir visados pamatai.

Islandijos Strokūro geizeris

Islandijos Strokūro geizeris


Kiti gražiausių pasaulio gamtos vietų sąrašai

Gamtinės lankytinos vietos – labai įvairios ir jas sunku lyginti viena su kita: pvz. sunku palyginti krioklį su dykuma ar mišką su geizeriu. Todėl padariau ir daug konkretesnių sąrašų su pribloškiamiausiomis kiekvienos rūšies gamtos vietomis:

*Pakrantės ir salos. Nes ten, kur susiduria vandenynas ir žemė, yra vienos įspūdingiausių mūsų planetos vietų.
*Ledynai ir poliarinė gamta. Kur šaltis ir jo kūriniai palieka pribloškiamą įspūdį – tokį, kad nė nesinori šilumos.
*Vulkanai ir geizeriai. Nes iš žemės gelmių besiveržianti lava, dūmai, dvokas, verdantis vanduo – pragariška ir kraupiai įspūdinga.
*Kalnai ir kanjonai. Nes nuo jų viršūnių – gražiausi ir išsamiausi pasaulio vaizdai, o jų papėdėse – didingos uolų sienos ar žali šlaitai.
*Kriokliai. Nes milijonai litrų besiverčiančio vandens yra magiškas vaizdas, užgožiantis žmogų.
*Dykumos. Begalinės smėlio ar akmenų sausos teritorijos irgi vietomis labai unikalios ir įspūdingos.
*Olos. Paslaptingi požeminiai pasauliai su stalaktitais, stalagmitais ir kt.
*Ežerai. Ežerų turime ir Lietuvoje, bet tie, įspūdingiausi pasaulyje ežerai – tarsi žaidėjai iš kitos lygos.
*Gyvūnija. Kur gali ištisas dienas praleisti įvairiausių gyvūnų apsuptyje – ir tai nėra zoologijos sodai.

Komentarai
Straipsnio temos: , , ,


Įspūdingiausi pasaulio ledynai ir poliariniai peizažai

Įspūdingiausi pasaulio ledynai ir poliariniai peizažai

| 0 komentarų

Šiauriausi ir piečiausi pasaulio toliai sunkiai pasiekiami, bet tai – ir vienos gražiausių pasaulio žemių. Jose mažai žmonių, užtat daug įspūdingų ledynų, taigų, galingų upių.

Įspūdingiausi pasaulio poliariniai peizažai, kuriuos esu matęs per savo keliones į daugiau nei 100 šalių:

 


Perito Moreno ir aplinkiniai Argentinos ledynai

Vieta: Argentina

Kelionė į Patagoniją daugeliui tai – kelionė į Patagonijos ledynus. „Ko čia lietuviams žiūrėti ledynus“, „Aš jau mačiau ledynus Alpėse“ – man sakė skeptikai. Bet tie ledynai su Argentinos ledynais turi tiek pat bendro, kiek Aukštojo kalva su Monblanu. Patagonijos ledo laukas yra didžiausias pasaulyje (išskyrus Antarktidą ir Grenlandiją, bet ten sunku nukeliauti). O dar svarbiau, kad Perito Moreno ledynas – vienintelis, kurį gali stebėti iš arti, iš priekio, nuo natūralių „balkonų“, tarsi teatro sceną. Matyti, kaip ta nuolat slenkanti ledo upė pasiekia „liepto galą“, tirpsta, atlūžta milžiniškais gabalais ir krenta į didžiausio Argentinos ežero įvairiaspalvius vandenis.

Perito Moreno ledynas

Perito Moreno ledynas

Pagauna tikras azartas! Išgirsti „triokšt“ – ieškai akimis kur. Bet jei jau išgirdai, būna vėlu: pamatai tik kulminaciją, kaip krentančiuos ledo uolos sukelia ežere bangas. Tarsi 11 metrų baudinį mėginantis uždengti futbolo vartininkas, tu privalai atspėti, kur žiūrėti… Taip sėdėdami tai vienam, tai kitam „balkone“, vaikščiodami panoraminiais takais nė nepastebėjome, kaip Perito Moreno nacionaliniame parke praleidome didžiąją dienos dalį. Ir vis tiek atrodo – tik nusisuksi, tik nueisi, ir praleisi didžiausią dienos… Nueiname į miško taką. Triokšt! Kone garsiausias dienoje…

Spegacinio ledynas. Skirtingas ledo spalvas lemia skirtingas tankis.

Spegacinio ledynas. Skirtingas ledo spalvas lemia skirtingas tankis.

Kitą dieną plaukėme laivu prie dviejų tolimesnių ledynų – Upsalos, nuolat „besispjaudančio“ ledkalniais, ir paties aukščiausio Spegacinio (aukštis – 100 m: lenkia aukščiausius Lietuvos bažnyčių bokštus, o juk tai ne bokštas, tačiau siena). Tas gana stabilus, tad galima priplaukti arčiau. Ir visgi stebėti ledynus iš pergrūsto laivo denio – ne tas pats. Tą buvau daręs ir kitur, tarkime, gretimoje Čilės Patagonijoje. O štai į Perito Moreno ledyno patirtį panašios nėra niekur. Drąsiai rašau ją tarp 10 įspūdingiausių planetos gamtinių patirčių, greta Igvasu krioklių kitame Argentinos gale.

Nuo Upsalos ledyno atskilęs ledkalnis, aukščio sulig mūsų laivu

Nuo Upsalos ledyno atskilęs ledkalnis, aukščio sulig mūsų laivu

Skaityti daugiau: Argentinos Patagonija – ledynai, Andai, vandenynai

 


Vatnajiokudlio ledynas

Vieta: Islandija

Vatnajiokudlio ledynas toks milžiniškas, kad dengia dešimtadalį viso Islandijos paviršiaus, plotu prilygsta visai Vilniaus apskričiai.

Vasaromis jis byra į Jokulsarlon lagūną, iš kurios aisbergai plaukia į vandenyną. Ši lagūna – viena labiausiai pribloškiančių Islandijos vietų, ją regėdamas gali pasijusti it grįžęs į ledynmetį.

Nuo Vatnajiokudlio ledyno į Jokulsarlon lagūną atskylantys aisbergai

Tačiau pakanka pakitimų giliai po paviršiumi ir grožis virsta katastrofa: štai 1996 m. po Vatnajiokudliu išsiveržęs vulkanas staiga ištirpdė tiek ledo, kad paplūdęs vanduo nuplovė pirmojo plento tiltus. Laimė, Islandija taip retai gyvenama, kad joks žmogus tai mirtinai bangai nepasipainiojo. Nors ir yra savotiški stichijų įkaitai, islandai moka kai kurias jų numatyti gana tiksliai.

Ką reiškia gyventi saugantis Islandijos gamtos kaprizų 2010 m. buvo pajutę visi europiečiai, kai išsiveržus Ejafjadlajokudlio vulkanui teko visame žemyne “tupdyti lėktuvus”.

Skaityti daugiau: Islandija: keturių stichijų šėlsmas

 


Torres Del Paine nacionalinis parkas

Vieta: Patagonija, Čilė

Čilės Patagonija – didi, vėjuota ir labai retai gyvenama. Tolstant nuo “piečiausio pasaulio miesto” Punta Arenaso asfaltuotas kelias netruko virto žvyrkeliu (oficialiai turinčiu 9-osios magistralės statusą).

Atšiaurus Torres Del Paine nacionalinio parko peizažas. Saloje - viešbutis.

Ženklai paskelbė prasidedant Paskutinės vilties (Ultima Esperanza) provinciją. Pavadinimas labai tinka nykiam medžių stokojančiam peizažui. Jį davė jūrininkas Chuanas Ladriljeras, čia plaukęs 1557 m. Jo “paskutinė viltis”, kad pagaliau priplaukė Magelano sąsiaurį, pasirodė buvusi bergždia: pasirinktasis vandens kelias tebuvo fjordas, pasibaigęs ledynu.

Antrasis pagal dydį piečiausio Čilės regiono miestas Puerto Natalesas laukė už 248 km nuo Punta Arenaso, bet jo dydis – jau tik kaip Druskininkų (18000 žmonių). Degalų pakeliui teko piltis kaimo krautuvėje, kurios pardavėjas greta maisto bei gėrimų atsiveža ir vieną kitą kanistrą – statyti degalinės neapsimoka.

Gvanakų (laukinių lamų) kaimenė.

Dar už 100 kilometrų laukė Paino bokštų (Torres del Paine) nacionalinis parkas – ten civilizacija galutinai užleido pozicijas gamtai. Nuo vietomis apsemtų automobilių kelių ir pasivaikščiojimo takų ten atsiveria vienas už kitą įspūdingesni vaizdai: aštrūs kalnai (“bokštai”), visa aibė ežerų.

Tačiau žaviausi ten – ledynai, didžiojo Pietinio ledo masyvo liežuviai, vasaromis aptirpstantys, žiemomis vėl užšalantys. Iki Grėjaus ledyno neprivažiuosi, pėsčiomis – 8 val. į vieną pusę, bet galima ir plaukti nuo jo tirpsmo užgimusiu ežeru. Tai irgi nebuvo paprasta: prieš baisų vėją nukreiptas laivelis beveik stovėjo vietoje, nors varikliai veikė visu pajėgumu. Nieko keisto: Patagonijos vėjas siūbuodavo net didelį išsinuomotą pikapą, o eiti prieš jį atviroje vietoje reikalaudavo pastangų.

Grėjaus ledyno menka dalelė iš laivo.

Skaityti daugiau:
Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas

 


Įspūdingiausių pasaulio ledynų ir poliarinių peizažų žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įspūdingiausi pasaulio ledynai ir poliariniai peizažai.

 


Kiti įspūdingi poliariniai peizažai

Šie peizažai gal neužgniaužia kvapo taip, kaip aukščiau suminėtieji, bet taip pat yra labai žavūs.

Naujosios Zelandijos ledynai

Naujoji Zelandija garsėja pakrantėmis, fjordais, ežerais, augalais – tačiau jos pietinė sala pakankamai toli į pietus, kad turėtų ir ledynų. Tiesa, tik tarp kalnų.
Plačiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

Svalbardas

Šiauriausia pasaulyje sala, į kurią galima nuskristi reisiniais lėktuvais, kur yra viešbučiai, muziejus, universitetas ir t.t. – Norvegijos Svalbardas. Gamta čia dyka, nyki, bet kartu didinga: savo tuštuma, poliarinėmis naktimis, sniegais.
Plačiau: Svalbardas – Šiauriausias žmonijos forpostas

Pūga Svalbarde

Pūga Svalbarde


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , ,


Didingiausi pasaulio ugnikalniai ir geizeriai

Didingiausi pasaulio ugnikalniai ir geizeriai

| 0 komentarų

Vulkaniniai reiškiniai yra tarsi stebuklas, o jų zonos primena pragarą: dvokas, ugnys skradžiai iš žemės, visa naikinantys pelenų, lavos srautai. Baisu, bet ir įdomu!

Įspūdingiausi mano regėti ugnikalniai, geizeriai ar karštųjų versmių zonos per keliones į daugiau nei 100 šalių:

 


Pamukalė

Vieta: Turkija

Pamukalė – vienas nepakartojamų pasualio vaizdų ir populiaruasia Turkijos lankytina vieta. Tiesa, tie baltose gamtinėse terasose besimaudantys žmonės turizmo bukletuose regėti jau tiek kartų, kad akys atbuko.

Tačiau Pamukalė – kur kas daugiau, nei vien tos terasos. Ir, tiesa pasakius, tie, kurie tikisi visų pirma terasų, kartais nusivilia: nes jos nebe tokios, kaip kai kuriose senose nuotraukose.

Virš Pamukalės terasų kyla oro balionas

Virš Pamukalės terasų per saulėlydį kyla oro balionas

Pamukalėje – ir vienas įspūdingiasuių romėnų miestų, ir galimybės visokioms pramogoms, maudynėms. Kaži ar dar kur pasaulyje gamta, istorija ir poilsis bei pramogos taip puikiai dera tarpusavyje.

Pamukalės „vizitinei kortelei“ apibūdinti trūksta lietuviškų žodžių. „Balta kalva“, „Balta siena“ – niekas netinka. Iš tikro Pamukalė yra travertino terasos. Ne vienintelės pasaulyje – bet neabejotinai didžiausios, garsiausios ir įspūdingiausios.

Pamukalė žvelgiant iš apačios. Tai nėra įspūdingiausias būdas ją pamatyti, nes primena tiesiog apsnigtą kalną

Pamukalė žvelgiant iš apačios. Tai nėra įspūdingiausias būdas ją pamatyti, nes primena tiesiog apsnigtą kalną

Pamukalės terasas galima pažiūrėti nemokamai iš apačios, nuo parkelio ir restoranų papėdėje. Tačiau iš ten ji dar primena keistos spalvos kalną. Kad nieko panašaus pasaulyje nematei supranti tik praėjęs Pamukalės šlaito viršutiniu taku, pažvelgęs į „baseinus“ terasose, „varveklius“ jų šonuose, į visą tą didžiulę pasakišką baltą žemę.

Pamukalė nepalieka abejingų. Tiesa, ne visi ten pasijunta pakylėti: kiekvienam komentarui „kaip buvo nuostabu!“ internete rasi ir „kaip nusivyliau…“. Čia kalti patys turkai, reklamuojantys Pamukalę… 50 metų senumo nuotraukomis.

Pamukalės nuotrauka, daryta apie 1970 m. Panašių maudynių šiandien ten nei pamatysi, nei išmėginsi

Pamukalės nuotrauka, daryta apie 1970 m. Panašių maudynių šiandien ten nei pamatysi, nei išmėginsi, tačiau Pamukalės reklamose tokios nuotraukos dedamos iki pat šių dienų

~1960 m., prasidedant Turkijos turizmo bumui, vietos verslininkai ir gyventojai netruko suprasti, kokius pinigus gali nešti Pamukalė. Jie pastatė viešbučius tiesiog terasų viršuje, o turistus kvietė maudytis terasų baseinėliuose (kad ir su muilais, šampūnais), netgi važinėti terasomis motociklais.

Visos įspūdingosios nuotraukos, kur žmonės turškiasi tiesiog ant travertinų, darytos tais laikais. Viskas pasikeitė: 1988 m. Pamukalė štraukta į UNESCO pavbeldo sąrašą, viešbučiai terastų viršūnėje nugriauti, maudytis terasose ir jomis laipioti uždrausta. Tiesą pasakius, maudytis ten net teoriškai neįmanoma – daugelis terasų išdžiūvusios.

Žmogus stovintis ant Pamukalės terasų - tai sargas

Žmogus stovintis ant Pamukalės terasų – tai sargas. paprastiems turistams ten eiti draudžiama

Vienintelė vieta paragauti tos „Pamukalės kaip kadaise“ – paliktas „turistinis takas“ užlipimui terasomis. Tiesa, tenykštės terasos ir jų baiseinėliai dirbtiniai: įrengti XX a. gale vietoje nugriauto automobilių kelio, kuris driekėsi per terasas. Be to, takas per siauras visoms turistų minioms, bent jau vasarą: besifotografuojantieji sustabdo eismą juo.

Turistinis takas aukštyn į Pamukalę ir dirbtinės, bet vandens pilnos jo terasos braidymui

Turistinis takas aukštyn į Pamukalę ir dirbtinės, bet vandens pilnos jo terasos braidymui

Kaip ten bebūtų, ir kokia yra Pamukal yra verta šio sąrašo, ypač jei ją vertinti kartu su “požemine Pamukale” – Kakliko ola – netoliese.

Skaityti daugiau:
Pamukalė – stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės

 


Islandijos geizeriai ir karštosios versmės

Vieta: Islandija

Žodis “geizeris” kilo pagal Islandijos Geiziro kaimo pavadinimą ir jis iki šiol yra bene geriausia vieta pasaulyje išvysti šį unikalų reiškinį: aukštyn į orą trykštančius verdančio vandens stulpus.

Tiesa, tikrasis Geiziro geizeris rodos amžiams nurimo (verdančiose Islandijos gelmėse niekas nėra pastovu). Laimė, gretimas Strokuro geizeris tebetrykšta į 20-40 metrų aukštį lygiai kas 5-10 minučių.

Į orą šauną Strokuro geizeris

Gamta čia veikia tiksliai tarsi kompiuterio valdomas fontanas: trumpas luktelėjimas ir į dangų vėl šauna galinga srovė – specialiai aptverta, kad nenuplikytų turistų. Esu lankęs geizerių laukus ir Naujojoje Zelandijoje, tačiau ten atėjęs tegalėjau pasikliauti sėkme, o Geizire šaudantį vandenį lengvai išvydau kiek tik norėjau kartų.

Vulkaniniai reiškiniai Islandijai dovanoja ir kitų keistybių. Kai kur aplinka primena mėnulį ar ateivių pasaulį iš fantastinio filmo: ruda žemė garuoja, pilna fumarolių (rūkstančių duobių) ir verdančių “purvo baseinų”. “Dūmija” (garuoja) ir geoterminės jėgainės – pagrindinis Islandijos energijos šaltinis, elektrą gaminantis iš verdančių gelmių.

Nežemiškai verdančios žemės peizažas

Išbandžiau ir tai, kas į Myvatną užsieniečius traukia labiausiai: natūraliai karštą tvenkinį. Tą rugpjūčio rytą buvo taip šalta, kad net snigo, tad trumpas žygis nuo persirengimo kabinų į maudynes buvo spiginančiai sunkus. Tačiau pasinėrus apglėbė malonus karštis (jį maudaliai pasirenka patys, pliuškendamiesi arčiau arba toliau vietų kur verdantis vanduo įteka į tvenkinį). Kūnas taip įšilo, kad išlipęs šalčio nebejaučiau.

Skaityti daugiau: Islandija: keturių stichijų šėlsmas

 


Kilauėjos (Kilauea) nacionalinis parkas

Vieta: Havajai, JAV

Kilauea – aktyviausias pasaulio vulkanas, be ilgesnių pertrūkių besispjaudantis karštąja lava nuo 1982 m., o ir seniau retai ilgam tenurimdavęs. Prie savo sieringų dūmų jis traukia jau daugiau nei šimtmetis.

Mums lankantis nauja lava, deja, nevirto, tačiau dalis kelio aplink kraterį buvo uždaryta. Jį gaubė nuodingi dūmai. Žemė “virė”. Palei kraterį garuoja karštos lavos įkaitintas vanduo, o aplink atokesnį lentų takelį – dvokiantis sieros oksidas, gelsvom apnašom padengęs gretimas uolienas.

Vaizdas nuo aukštumos į pagrindinį Kilaueaos kraterį

Patys didžiausi nuodingųjų dujų kamuoliai virto iš tolimąjį rytinį kraterio šoną užimančios milžiniškos „dūmų duobės“. Artyn eiti pavojinga, bet ir vaizdas nuo muziejėlio aukštumos į juodąjį senosios lavos lauką – įspūdingas.

Kilauea krateris

Kilauėjoje – ir Farstono (Thurston) lavos tunelis. Šitas natūralus 200 m ilgio „vamzdis“, kuriuo kadaise tekėjo lava, viena esminių Nacionalinio parko įžymybių, tad ir žiūrovų čia buvo daugiau, nei kitur.

Farstono tuneliu kadaise tekėjo lava. Panašiais tuneliais ji iki šiol teka į vandenyną

Dauguma parko lankytojų išvyksta aplankę tik žiediniam keliui artimas grožybes, bet iš tikro parkas gerokai didesnis. 37 km į pietvakarius driekiasi Kraterių grandinės kelias (Chain of Craters road). Medelius vis nutraukdavo sustingusios lavos upės. Net kelio ženklai prieš jas panašūs, kaip prieš įprastas vandens sroves: tik vietoje pavadinimo ten įrašyta išsiveržimo data.

Pati įspūdingiausia to kelio pabaiga. Jis tiesiog užverstas lava, ta dabar juoda gruoblėta medžiaga, taip kontrastuojančia su visu kuo aplink. Iki 1969 m. išsiveržimo kelias palei vandenyną vedė iki Kalapanos kaimo (nūnai irgi beveik užpilto). Paskui iš infrastruktūros objekto virto atrakcija. Ir niekas dar nesibaigė: nenuilstanti Kilauea vis pasiunčia ir pasiunčia čionai lavos srautus, plentas vis trumpėja ir trumpėja. Štai 2003 m. pasiglemžė aikštelę turistams. Dabar mistiškai atrodo ženklai „Kelias uždarytas“ („Road closed“), įstrigę tarp sukietėjusių lavos gumbų.

Anksčiau kelias baigdavosi čia – bet lava ir šią vietą užpylė

Skaityti daugiau:
Havajai – stebuklinga gamtos didybė

 


Mauna Kea

Vieta: Havajai, JAV

Mauna Kėjos (Mauna Kea) kalnas tik atrodo tokia nekalta, nestati kalva. Iš tikro jo viršukalnė – 4 205 m. virš jūros lygio ir gerokai per 10 000 m. nuo vandenyno dugne slypinčios papėdės. Skaičiuojant nuo šio taško, Mauna Kėja, o ne Everestas yra aukščiausias kalnas Žemėje.

Senojoje Havajų religijoje Mauna Kėja – dangaus-tėvo Vakėjos ir žemės-motinos Papos, pagimdžiusios visą salyną, pirmagimis sūnus, dvasių namai. Tokia šventa vieta, kad net šventyklas statyti čia buvo tabu. Dabar šventovės čia jau stovi – tik tą vienintelę, pastatytą havajiečių neopagonių, nustelbia kitokios, mokslo šventovės. Balti kupolai, slepiantys teleskopus. Mauna Kėja – esanti taip toli nuo didmiesčių šviesos (šiuolaikinio astronomo pragaro) bei iškylanti virš naktinių debesų – yra idealiausia pasaulio vieta žvaigždžių stebėjimui. Todėl observatorijų ten net trylika ir jos priklauso vienuolikai žemę besinuomojančių valstybių.

Observatorijos Mauna Kėjos viršukalnėje

Į observatorijas galima patekti, bet tai nėra masiniam turistui skirta pramoga iš bukletų viešbučiuose. Tam reikia išsinuomoti visureigį, valandą pralaukti lankytojų centre pakeliui – kad priprastum prie aukščio.

Pats kelias aukštyn ne toks baisus, kaip galima buvo tikėtis išgirdus ekskursijos vadovės primygtinį paliepimą jungtis keturis varomus ratus bei pažemintą pavarą. Pusė jo – žvyrkelis, likusi dalis – net asfaltuota. O štai oro žvarbuma smarkiai nustelbė ir kelio, ir aklimatizacijos nepatogumus. Sniegas visai čia pat, o mano lengvą aprangą kiaurai košė ledinis vėjas. Bet tos vietos įspūdis pranoko jos atšiaurumą. Debesys – apačioje, kraštovaizdis – rudas ir rūstus.

Pakeliui į Mauna Kea viršukalnę

Tolumoje matosi Mauna Loa – kitas vulkanas, nedaug žemesnis už Mauna Kėją, plotu net didesnis. O viršukalnėje, keturių kilometrų aukštyje – observatorijų miestelis. Kiekvienas teleskopas žvelgia į skirtingo ilgio bangas, sklindančias iš begalinių Visatos tolių – todėl vieno prietaiso nepakanka. Į aštuonių aukštų namui prilygstančią Keck observatoriją mus įleido, matėme, kaip sukasi teleskopas, didžiuliai iš dalių sudurstyti veidrodžiai. Viduje ne šilčiau, nei lauke – brangūs kondicionieriai čia palaiko tokią temperatūrą, kurią meteorologai numato būsiant naktį. Kad vos galingiesiems varikliams nustūmus kupolo stogą būtų galima pradėti darbą ir nė sekundė nebūtų prarasta laukiant, kol kupolą paliks šiltas oras. Būtent čia, ant Mauna Kėjos, pasiūlyta idėja, kad Plutonas – ne planeta, būtent čia tądien buvo ieškoma naujų planetų už saulės sistemos ribų.

“Mėgėjams” vakare rengiamas žvaigždžių stebėjimas paprastais teleskopais. Naktinis dangus ten tieisog nuostabus: juk Havajai – viduryje tuščio vandenyno, o artimiausiame Hilo mieste veikia specialus gatvių apšvietimas, kad nė kiek neužgožtų žvaigždžių.

Vaizdas žemyn nuo aikštelės pakeliui į Mauna Kea viršukalnę. Už debesų matosi Mauna Loa – 4 169 m aukščio vulkanas

Skaityti daugiau:
Havajai – stebuklinga gamtos didybė

 


Bromo ugnikalnis

Vieta: Indonezija

Bromo – bene įspūdingiausias aktyvus vulkanas šalyje, kurioje – penktadalis visų pasaulio aktyvių ugnikalnių!

Rūkstantis Bromo ugnikalnis - vienas garsiausių Javoje

Rūkstantis Bromo ugnikalnis – vienas garsiausių Javoje

Bromo – ne tiesiog vulkanas, tai – ištisa žygio patirtis, į kurią kas rytą leidžiasi tūkstančiai. Deja, šitokie skaičiai – ypač sezono metu – reiškia, kad žygiai iš akistatos su gamta pavirto savotiškais žmonių “konvejeriais”. Jei norite, kiek įmanoma, labiau “laukinės patirties”, galima rinktis alternatyvius maršrutus ir kitą laiką.

Mėnulio lyguma žvelgiant nuo Bromo kalno

Mėnulio lyguma žvelgiant nuo Bromo kalno

Garsiausias paketas- saulėtekis Bromo. Vienas kitą lankstydami ir vietą arčiau gražiausių vaizdų bandantys užimti seni “Toyota Land Cruiser” visureigiai ~3 val. ryto paima iš viešbučių gretimame kaime, ~4 val. ryto užveža ant kalno šalia Bromo. Toliau einama pėsčiomis. Prie pačių gražiausių vaizdų lipti norą atmušė didžiulės minios. Užsiėmėme prastesnę vietą – bet bent jau prie krašto, kur viskas matysis. Iš pradžių kiek gailėjausi: tamsu, šalta, gražiausio vaizdo vis tiek nematysiu, iki saulėtekio dar kone valanda. Tebuvo +6 laipsniai, nes aukštai – o juk į Indoneziją mes, kaip ir daugelis, nesivežėme šiltų rūbų, nes visur kitur – ~+30. Bet netrukus saulė pradėjo atidengti “Mėnulio lygumą”, iš jos styrantį Bromo kalną. Ir buvo nuostabu: su kiekviena minute vaizdas dar gražesnis. Bromo ir kitas vulkanas dar “pasisveikino” su turistais paleisdami dūmų spiečius. Pasigirdo aikčiojimai, kone plojimai.

Minia laukia saulėtekio Bromo

Minia laukia saulėtekio Bromo

Antroji maršruto dalis – kopimas į patį Bromo. Džipai, sulaukę eilės prie užsikišusio kelio, suveža žemyn į “Mėnulio lygumą”, ji atrodo kaip kokia “Mad Max” parkavimo aikštelė. Vairuotojas pasiūlė išlipus paliesti šerkšną: bendrakeleiviai džiūgaudami prie jo fotografavosi. Tokiom akimirkom supranti, kad dauguma pasaulio žmonių gyvenime nematė sniego… Lietuvos klimatas – savotiška retenybė, Indonezijos ar panašiame klimate žmonių gyvena daug daugiau.

Džipų laukas Bromo papėdėje

Džipų laukas Bromo papėdėje

Tuomet – žygis į patį Bromo kalną ir du nuostabūs vaizdai viršūnėje – į lygumą ir į dūmais besispjaudantį kraterį. Žygis nesudėtingas, į Bromo net laiptai padaryti: mat kalnas šventas hinduistams, apsuptas jų šventyklų. Jie ten turi festivalius, piligrimai lipa masiškai. Nuo džipų aikštelės iki Bromo laiptų papėdės “kursuoja” gal šimtai arklių. Už trumpą prajojimą jų raiteliai prašo nedaug mažiau, nei agentūros už visos dienos ekskursiją į Bromo džipu. Kai kurie susigundo. Man prajoti būtų labiau norėjęsi ne dėl to, kad būčiau pavargęs, o dėl to, kad visi tie arkliai kelią į Bromo šitaip apdergę: labai sunku einant pėsčiomis niekur neįminti.

Bromo krateris

Bromo krateris

Skaityti daugiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

 


Idženas

Vieta: Indonezija

Idženo ugnikalnio klasikinis žygis sudėtingesnis nei Bromo. Iš viešbučio paimama… vidurnaktį. Todėl, kad Idžene saulėtekis – tik gražus žygio finalas, o esmių esmė – žydrosios natūralios liepsnos, degančios tik keliose pasaulio vietose ir gražiausios gilią naktį. Bet jos – kraterio dugne… Visų pirma reikia užlipti iki kraterio krašto – takeliu tai užtrunka apie 1,5 valandos. Pasitinka pirmasis nuostabus vaizdas: iš kraterio gilumos – dūmų tuntai. Dėl tų sieros vandenilio dūmų dar prieš žygį gidai kiekvienam duoda dujokaukes: nes jei tik užpučia juos vėjas ant tavęs – labai dvokia, varo ašaras.

Aš su dujokauke žygio metu

Aš su dujokauke žygio metu. Drabužiai iki kelionės po Javą pabaigos atsidavė siera – nors ir skalbėme

Nuo ten – dar apie 1 valandos žygis žemyn į kraterį uolomis ir akmenimis, kol tolumoje sužiba žydrosios liepsnos. Atėjome apie 4 val. ryto – vėliau jau nepatariama, nes prašvitus liepsnos nebe tokios įspūdingos. Visos ekskursijos atveža tuo pat metu: kur reikia lipti uolomis, susidarydavo žmonių kamščiai. Mūsų vedlys seniai kažkur dingęs, o kiti vedliai tik šūkavo “greičiau, greičiau!”. Kaip ten bebūtų, žydrosios liepsnos nuostabios, unikalios. Tik man prisėdus palei jas dūmai ilgainiui įveikė net dujokaukę: varė ašaras, tapo sunku atsimerkti. Pasukome atgal.

Žydrosios Idženo liepsnos

Žydrosios Idženo liepsnos. Verta prieti arčiau

Lipant į viršų dujokaukes teko nusiimti, nes jos trukdo pakankamai giliai kvėpuoti: išmokau užsidėti tik kai vėjas užpūsdavo sieros vandenilį. Viršūnėje – saulėtekis ant kraterio krašto. Įspūdinga pirmą kartą išvysti, kad, pasirodo, beveik visas krateris, iš kurio virsta dūmai – didžiulis ežeras. Įdomu ir sutikti “senąsias Idženo žvaigždes” – sieros rinkėjus. Jiems mūsiškis žygis – kasdienybė, ir jokių dujokaukių jie neturi. Lipa į kraterį nešini kibirais, surenka sukietėjusią vamzdžiais atitekėjusią sierą, ir lipa atgal parduoti. Viena vertus, turistai – jų siaubas. Kad ir kiek gidai ragina praleisti rinkėjus, kai žygeivių tiek, kokią 3 val. nakties net nėra kur pasitraukti praleidimui. Kita vertus, daug rinkėjų iš turizmo ir uždirba: prašo pinigų (ar bent cigarečių) už nuotraukas, pardavinėja iš sieros nulipdytus “meno kūrinius”. Tikriausiai tarp dešimčių ar šimtų “vežikų” siūlančių su vežimėliu užvežti turistus iki kraterio krašto irgi vyrauja tie patys eks-rinkėjai. Juos mažai kas samdo, bet jų paslauga brangi – užveža vieną turistą ir gauna daugiau, nei už dieną sieros rinkimo.

Idženo krateris jau prašvitus. Turistai kopia atgal

Idženo krateris jau prašvitus. Turistai kopia atgal

Priešingai nei Bromo saulėtekis, prieinamas ir vaikui, ir senoliui, Idženo žygiui reikia bent minimalaus fizinio pasiruošimo. Mylintiems gamtą ir nuotykius jis labai patiks, bet kitiems, galbūt, nuovargis nusvers mėlynųjų liepsnų ar saulėtekio grožį – “nuostabu, bet 2,5 val. eiti į priekį ir 2,5 val. atgal?”. Tiesa, mylinčius gamtą turbūt erzins “žmonių jūra”: gausybė švytinčių žibintuvėlių užgožia žvaigždžių begalybę. Kita vertus, nuotykių mėgėjams kiti keliautojai pliusas: kiek daug aplinkinių iš viso pasaulio ten vietoje susipažino, planavo tos ir kitos dienos nuotykius kartu.

Sieros rinkėjo statula prie Idženo

Sieros rinkėjo statula prie Idženo

Skaityti daugiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

 


Teidė

Vieta: Ispanija (Kanarų salos)

Visa Tenerifė, galima sakyti, yra Teidės kalnas – jei ne jo išsiveržimas šmtus tūkstančių ar milijonus metų atgal, salos nebūtų. Teidės ugnikalnis nėra vien Tenerifės, Kanarų, ar net Ispanijos pažiba. Teidės nacionalinis parkas – lankomiausias tarp visų Europos valstybių!

Vien paskaičius apie Teidę, gali būti sunku suprasti, kodėl: kalnas 3718 m aukščio – na, Europoje yra ir aukštesnių. Net buvo kilusi mintis „Gal į Teidę važiuojama vien todėl, kad Tenerifėje daug turistų ir jie ieško kaip praskaidrinti dienas kurortuose?“.

Automagistralės gale - Teidės vulkanas

Automagistralės gale – Teidės vulkanas

Bet patyrus Teidę abejonės išnyko. Europos šalyse nėra kito tokio „pasiekiamo“ aukšto kalno. Per 2356 m į Teidę galima pakilti automobiliu, o dar ~1200 m užkelia lynų keltuvas. Iki viršūnės nuo ten – tik trumpas takas: nereikia būti alpinistu ar net puikiai fiziškai pasirengusiu, kad įkoptum. Aišku, jei nori iššūkių, visada gali kopti kaip senais laikais, apeidamas lynų keltuvą – bet net ir tai nėra supersudėtinga, nes Teidės šlaitai gana nuožulnūs, o sniego būna tik žiemomis ir tik labai aukštai.

Be to, Teidės nacionalinis parkas – kur kas daugiau, nei vien viršukalnė. Jame – ištisos sukietėjusios lavos lygumos (net nesitiki, kad esi ~2 km aukštyje), nuostabios Roques de Garcia uolos. Visa tai lengvai „pasiduoda“ žygiams: kur kitur Europos šalyse gali vaikštinėti šitokiais lavos tyrais ir uolomis. Daug Tenerifėje buvusių mano pažįstamų išvis nesidomi paplūdimiais: juos į salą pritraukė būtent Teidė ir žygiai.

Teidės vulkaninės lygumos

Teidės vulkaninės lygumos

Manau Teidė yra tas koziris, dėl ko į Tenerifę – priešingai nei į kitas Kanarų salas – masiškai ėmė keliauti ne vien tie, kam tai – artimiausi dideli šilti kurortai (t.y. vakarų europiečiai), bet ir žmonės iš toliau: Tenerifėje vienintelėje iš Kanarų salų, pavyzdžiui, daug rusų ir rusiškų iškabų. Taip pat keliaudamas 2019 m. jau regėjau ir daug kinų, kitų azijiečių, daugiausia Tenerifėje ir lietuvių. Juk Tenerifė nėra tiesiog linksmas kurortas ar tiesiog graži gamta: Teidės dėka, ji patenka ir į kai kuriuos iš „įdomiausių pasaulio vietų“ sąrašų.

Vienas viso to minusas: turistų masės. Žygiuose po vulkanines dykras jie dar prasisklaido, bet prie Teidės lynų keltuvo ar tako į viršukalnę susidaro „butelio kakliukai“. Kad nekoptų per daug žmonių, norintieji šturmuoti viršukalnę privalo užsiregistruoti internetu bent prieš dieną (sistema patikrins, kad tuo pat metu nekoptų daug kas). O į lynų keltuvą rekomenduojama bilietus pirkti iš anksto – bet, aišku, nėra jokios garantijos, juk dėl vėjo keltuvas neretai uždaromas, o dėl debesų nuo viršūnės gali nesimatyti jokių vaizdų… Tad kiti pataria atsikelti kuo anksčiau ryte, pasižiūrėti, koks oras, ir jei tinka – skubėti užsiimti eilę prie keltuvo.

Giedra diena Tenerifėje

Giedra diena Tenerifėje

Skaityti daugiau: Tenerifė – Kanarų milžinė

 


Įspūdingiausių vulkanų ir geizerių žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Didingiausi pasaulio ugnikalniai ir geizeriai.

 


Kiti įspūdingi vulkanai ir geizeriai

Orongo krateris (Velykų sala, Čilė)

Krateris žavi ir pasakiškais ežeriukais jame, ir istorine reikšme: aplinkui išlikę Velykų salos Orongo kaimo griuvėsiai, iš kurio salos gyventojai lenktyniaudavo plaukime į gretmą salą dėl pirmojo žuvėdros kiaušinio (vaizdas į tą salą irgi įspūdingas).

Plačiau: Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Orongo krateris.

Kilimandžaras (Tanzanija, Kenija)

Aukščiausias Afrikos kalnas. Jo snieguota viršnė tropikų fone – nepakartojamai fotogeniškas vaizdas. Priekyje – žirafos, liūtai, dramblių kaimenės, kuriomis garsėja gretimas Kenijos Amboselio nacionalinis parkas, afrikietiškos plačialajės akacijos. O užnugaros – Kilimandžaro ledynai.
Plačiau: Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

Kilimandžaro kalnas žvelgiant nuo laužavietės prie mūsų Kimana stovyklos

Kilimandžaro kalnas žvelgiant nuo laužavietės prie mūsų stovyklos.

Merapis (Indonezija)

Vienas aktyviausių pasaulio ugnikalnių, styrantis virš Džogjakartos miesto. Jo šlaituose – apleisti, lava užpilti namai ir bunkeriai, kuriuose žuvo žmonės. Ir populiari pramoga: važinėti tais šlaitais visureigiais.
Plačiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

Kaliademo bunkeris su jame besislėpusius žmones pražudžiusiu Merapiu fone. Be tokių didelių raidžių nuotraukoms jokia Javos ir Indonezijos lankytina vieta - ne lankytina vieta

Kaliademo bunkeris su jame besislėpusius žmones pražudžiusiu Merapiu fone.

Rotorua karštųjų versmių zona (Naujoji Zelandija)

Rotorua garsėja savo geizeriais – jie ne tokie tikslūs, kaip Islandijoje, tačiau irgi įspūdingi. Turėjo ir terasas, panašias į Pamukalės: deja, jas sunaikino ugnikalnio išsiveržimas.
Plačiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

Rotorua geizeriai

Rotorua geizeriai

Janar Dahas (Azerbaidžanas)

Azerbaidžano simbolis – savaime liepsnojanti žemė, prie kurios galima net surengti pikniką.
Plačiau: Azerbaidžanas – liepsnojanti naftos tėvynė

Deganti Janar Dahas Azerbaidžane

Deganti Janar Dahas Azerbaidžane

Fudzijama ir Hakonė (Japonija)

Japonijos simbolis, iškilęs virš Tokijo. Jo prieigose – karštosios versmės, kuriose galima maudytis.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Fudzijama

Fudzijama


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,


Didingiausi pasaulio kalnai ir kanjonai

Didingiausi pasaulio kalnai ir kanjonai

| 0 komentarų

Kalnai ir kanjonai – vieni įspūdingiausių gamtos vaizdų. O čia – patys pribloškiamiausi iš jų, kuriuos regėjau per savo keliones į daugiau nei 100 šalių.

 


Džangdziadzie

Vieta: Kinija

Džangdziadzie nuotraukas matė kiekvienas – bet tik nedaugelis žino, kur tos pasakiškos aukštos uolos yra, ir dar mažiau kas jas aplankė.

Išvydę siurrealistišką Džangdziadzie grožį, žmonės tomis nuotraukomis puošia plakatus, išmaniųjų telefonų ekranus. Jos net įkvėpė ateivių planetos vaizdus filme “Įsikūnijimas” (Avatar).

Džangdziadzie turistai gėrisi uolomis

Džangdziadzie turistai gėrisi uolomis nacionaliniame miške

Džangdziadzie vardu vadinamos trys atskiros milžiniškos zonos 50 km spinduliu. Ir kiekviena viena už kitą įspūdingesnė. Džangdziadzie nacionalinis miškas – tai tos garsiosios uolos-dangoraižiai. Tianmenio kalnas – kiekvienam kinui regėtas kalnas su skyle, pro kurią gali praeiti. Ir Džangdziadzie didysis kanjonas.

Pasakiškas natūralus tiltas Džangdziadzie. Beje, jo viršumi galima praeiti - ten yra pėsčiųjų takas

Pasakiškas natūralus tiltas. Beje, jo viršumi galima praeiti – ten yra pėsčiųjų takas

Džangdziadzie – viena mylimiausių kinų gamtinių vietų, ir turistų kasmet čia atvyksta milijonai. Kinams “tik gamta” – nuobodoka, tad valdžia jiems kuria naujas ir naujas atrakcijas, visame pasaulyje neturinčias lygių: nuo aukščiausio pasaulyje lauko lifto iki ilgiausio lynų keltuvo ir aukščiausio stiklinio tilto. Gamtą Džangdziadzie gali pažinti moderniai. Ji čia – ir fonas pasaulinio lygio ekstremalioms pramogoms: nuo nusileidimo su sparnais iki miegojimo hamakuose ant tarp uolų ištiestų lynų.

Ilgiausias pasaulyje lynų keltuvas kelia iš Džangdziadzie miesto į Tianmenio kalną su skyle per vidurį. Nusileidžiama itin vingiuotu keliu.

Ilgiausias pasaulyje lynų keltuvas kelia iš Džangdziadzie miesto į Tianmenio kalną su skyle per vidurį. Nusileidžiama itin vingiuotu keliu.

Tik Džangdziadzie tikriausiai nepažinsi vienumoje, nes net ir lapkritį per rūką žmonių apžvalgos aikštelėse spietėsi tūkstančiai – vos išlįsdavo papildomas kalno lopinėlis iš už debesų, tuoj pasigirdavo džiugus bliovimas ir fotoaparatų spragsėjimas. Na bet tik nutolk toliau visų modernių technikos stebuklų – ir žmonių mažiau, nors uolos ne mažiau įspūdingos. Be to, Džangdziadzie gamta tokia, kad ją pamatęs greitai pamirši, kad tave supa šimtai kitų turistų.

Džangdžadzie į dangų šaunančių uolų miškas

Džangdžadzie į dangų šaunančių uolų miškas

 


Trys Jangdzės tarpekliai

Vieta: Kinija

Trys tarpekliai Kinijos Jangdzės upėje – vienas tų nepakartojamų gamtos vaizdų, kuriuos per gyvenimą privalai pamatyti.

Trijų tarpeklių pradžia

Trijų tarpeklių pradžia

Bent jau, jei esi kinas. Ir vien kinų pakanka, kad kasdien į šią “gyvenimo kelionę” kruziniais laivias išplauktų koks 10 000 žmonių ir tai būtų populiariausias viso pasaulio kruizas upe.

Saulėlydis Vu tarpeklyje

Saulėlydis Vu tarpeklyje

Trys Tarpekliai – tikriausiai pati įspūdingiausia atkarpa didžiosiose pasaulio upėse apskritai – ne vien Jangdzėje. Aplinkiniai kalnai čia stačiai šauna kone kilometrą aukštyn virš upės paviršiaus ir tokie tarpekliai tęsiasi virš 100 kilometrų – o kur dar visos atšakos. Jautiesi, tarsi didingame fjorde ir patirti visa tai gali tik plaukdamas laivu.

Pasivaikščiojimo takas viename trijų tarpeklių intakų, tačiau ir į jį gali patekti tik laivu

Pasivaikščiojimo takas viename trijų tarpeklių intakų, tačiau ir į jį gali patekti tik laivu

Pasroviui kruizas trunka 3 dienas, ir pamažu krantuose didmiesčius ir tiltus pakeičia kalnai, šventyklos jų viršūnėse, “kabantys karstai”, palikti priešistorinių tautų.

Kruizas pasroviui plaukia per pirmąjį tarpeklį

Kruizas pasroviui plaukia per pirmąjį tarpeklį

Skaityti daugiau:
Trys tarpekliai Jangdzėje – upių kruizų karalius

 


Kapadokija

Vieta: Turkija

Kapadokija Turkijoje – viena tų vietų, į kurias panašių niekur pasaulyje nėra. Kūginės uolos, požeminiai miestai, cerkvės ir viešbučiai olose, populiariausi pasaulyje skrydžiai oro balionais virš kanjonų…

Daugelis turistų į Kapadokiją keliauja trumpoms ekskursijoms iš Turkijos pajūrio, Antalijos regiono, bet Kapadokijoje yra ką veikti ir tris ar penkias dienas.

Fėjų kaminais vadinamos olomis išvagotos uolos - Kapadokijos simbolis

Fėjų kaminais vadinamos olomis išvagotos uolos – Kapadokijos simbolis

Unikalų Kapadokijos peizažą suformavo prieš 9-3 milijonus metų išsiveržę vulkanai. Tų ugnikalnių seniai nebėra, užtat sukietėjusi jų lava virto tufu – minkšta uoliena. Iš tos uolienos gamta „nulipdė“ paslaptingus skylėtus kūgius, Kapadokijos simbolį. O žmonės joje dar prieš 3000 metų iškalė aštuonių aukštų požeminius miestus, prieš 1000 metų – cerkves, o dabartiniais laikais – viešbučius, restoranus.

Kapadokijos regiono širdis yra Gioremės miestelis, kur žymieji Kapadokijos kūgiai styro tiesiog tarp namų.

Gioremės panorama vakare nuo vieno iš restoranų su gražiu vaizdu terasos

Gioremės panorama vakare nuo vieno iš restoranų su gražiu vaizdu terasos. Itin gražus vaizdas atsiveria nuo Saulėlydžio kalvos miestelio pakraštyje

Kapadokijos esmių esmė, kurią aplanko kiekvienas turistas regione yra Gioremės muziejus po atviru dangumi. Iš tikro tai ne muziejus, o tūkstančio metų senumo vienuolynas olose. Kadaise ten gyveno keliadešimt graikų vienuolių, išskaptavo olose cerkves, ištapė freskas. Daugelis, deja, išbluko, bet keliose cerkvėse, kur saulės šviesa kepino mažiau, jos itin įspūdingos. Nė viena cerkvė neveikia: iki 1923 m. ten dar bmelsdavosi apylinkių graikai, bet tais metais jie buvo ištremti į Graikiją, o į Kapadokiją atitremti Graikijos turkai. Su savimi graikai išsivežė net protėvių palaikus: dažnoje cerkvėje pamatysi atvertus kapus grindyse.

Čavušino uolinė pilis. Pavadinimas ‘pilis’ ne šiaip sau, nes daug tokių uolų tikrai naudotos kaip tvirtovės

Čavušino uolinė pilis. Pavadinimas ‘pilis’ ne šiaip sau, nes daug tokių uolų tikrai naudotos kaip tvirtovės

Antroji Kapadokijos pažiba – požeminiai miestai. Prieš 3000 ir daugiau metų – gerokai iki pasirodant tiek graikams, tiek turkams – hetitų civilizacijos iškasti keturių, aštuonių aukštų požemiai. Didžiausiame, Derinkuju požeminiame mieste, spėjama, gyveno 10 tūkstančių žmonių, augino gyvulius, valgė, meldėsi. Tiesa, gyveno ne nuolat, o tik užklupus priešų pavojui – tačiau tai galėdavo užtrukti mėnesius. Tad miestas turėjo ventiliacijos angas į viršų, vandens šulinius į apačią – ir visa tai (tiksliau, ne visa, o tik menką miesto dalį) šiandien lanko turistai. „Atvertų“ požeminių miestų yra ne vienas ir ne du, bet jie panašūs vienas į kitą, tad daugeliui pakanka aplankyti vieną.

Kapadokijos tarpekliai, kanjonai, ir vaizdai į juos iš apačios bei viršaus – be galo nuostabūs. Rožių tarpeklis, Meilės tarpeklis, įvairios apžvalgos aikštelės slepia nuostabius vaizdus.

Rožių tarpeklis Kapadokijoje

Rožių tarpeklis Kapadokijoje

Po tarpeklius galima leistis į žygius pėsčiomis, tačiau galima juos išvysti ir ant žirgų ar keturračių motociklų – Kapadokijoje siūloma aibė tokių ekskursijų: 1 valanda, 2 valandos, saulėtekis, saulėlydis ir kt. Palyginus su trukme jos – vienos pigiausių pasaulyje, ypač pasiderėjus, ką Turkijoje daryti būtina.

Brangesnis – bet pats įspūdingiausias – būdas patirti Kapadokiją yra skrydis oro balionu. Kapadokija yra populiariausia pasaulyje vieta kilti oro balionu: balionų čia skraido 240, labai ankstyvais vasaros rytais į orą pakyla 150 balionų iš 25 skirtingų kompanijų. O dar sako, kad Lietuvoje balionų daug!

Skaityti daugiau:
Kapdokija – fėjų kaminai, požeminiai miestai

 


Taroko tarpeklis

Vieta: Taivanas

Didžiausia rytinio – o gal ir viso – Taivano grožybė: Taroko tarpeklis. Jis labai gilus (vietomis virš 3 km), jo pakraščiais netoli apačios kone stebuklingai vingiuoja armijos ~1960 m. pastatytas kelias, čia įlįsdamas po uolomis, čia į tunelius. Panašūs – ir pasivaikščiojimo takai žmonėms, beždžionių tiltai.

Šiaip ten gali važiuoti savo mašina, bet ne per šventes – juk kamščiai kimšte užkištų įstabųjį kelią. Net atėjusiems anksti ryte mums teko stovėti didžiulę eilę ir važiuoti specialia autobusų vilkstine.

Taroko tarpeklio didybė. Nuotraukoje sunku ją perteikti, nes pačiose įspūdingiausiose vietose tarpeklis buvo toks siauras ir aukštas, kad, norėdamas suvokti jo mastus, privalėjai žiūrėti į visas puses, aukštyn ir žemyn. Čia - viena mažiau įspūdingų vietų.

Skaityti daugiau:
Taivanas: dvilypė turtingoji Kinija

 


Braiso kanjonas

Vieta: Juta (JAV)

Braiso kanjonas – vienas atšiauriausių ir šiauriausių Pietvakarių JAV. Ne be reikalo lyginamas su Didžiuoju kanjonu. Nors gyliu ir atsilieka, jis pilnas itin įspūdingų uolinių formuočių – hūdū.

Į jas žvelgti nuo pakelės aikštelių, nusileisti ir tarp jų šimirinėti – be galo įspūdinga patirtis.

Braiso kanjono hūdū. Aukštis čia 2500 m., tad naktinės šalnos balandį dar neleido sniegui ištirpti

Kai 1862 m. čia atvyko mormono Ebenzerio Braiso šeima tai buvo viena paskutinių neištirtų JAV vietų. JAV nacionaliniai parkai subtiliai derina gamtos viršenybę (ten negyvena joks žmogus) su civilizuotomis pažinimo programomis. Štai ir tąnakt parko reindžeris per galingus teleskopus rodė žvaigždes.

Skaityti daugiau:
Juta: gamtos ir tikėjimo didybė

 


Didysis Kanjonas

Vieta: Arizona (JAV)

Didysis kanjonas toks didelis, kad net sunku suvokti jį kaip kanjoną: atsistojus vienoje pusėje ir pažvelgus į kitą, jis atrodo labiau kaip milžiniška dauba, kurioje tarsi ištisas pasaulis – ir savi kalnai, ir, pačioje apačioje, Kolorado upė ir jos tikrasis kanjonas.

To “daubos pasaulio” plotas – kaip visos Tauragės apskrities, arba 1/12 Lietuvos. Jo “dugno” gylis – 1500 metrų.

Į tą daubą galima žiūrėti ir žiūrėti, iš daugybės skirtingų vietų, iš lėktuvo – ir nematyti galo. Nes kanjono ilgis – per 400 km. Ta Didžiojo kanjono begalynė ir yra itin žavinti. Ypač jei bandytum nusileisti žemyn, pasivaikščioti. Greitai pavargsi karštyje, o nebūsi praėjęs nė mažutėlės dalies viso kanjono…

Didžiojo kanjono vaizdas nuo vieno kraštų

Didžiojo kanjono vaizdas nuo vieno kraštų

 


Įspūdingiausi kalnai ir tarpkeliai pasaulio žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Didingiausi pasaulio kalnai ir kanjonai.

 


Kiti įspūdingi kalnai ir tarpekliai

Siono kanjonas (JAV)

Žaliai-rudas kanjonas Jutoje, kurio apačia driekiasi kelias, o palei šlaitus – gausybė pasivaikščiojimo takų. Matėme ir daug gyvūnų.
Plačiau: Juta: gamtos ir tikėjimo didybė

Siono slėnio vaizdas nuo pasivaikščiojimų tako.

Antilopių kanjonas (JAV)

Kanjonas toks siauras ir status, kad jo uolos primena koridoriaus sienas. Kanjono pradžią užliejo marios ir todėl ten gali plaukti laivu (ir, galbūt, net iš laivo paliesti kanjono sienas), o gale – tik eiti pėsčias.
Plačiau: Juta: gamtos ir tikėjimo didybė

Plaukiant laivu Antilopių kanjonu


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Nuostabiausios pasaulio dykumos

Nuostabiausios pasaulio dykumos

| 0 komentarų

Žodis “Dykuma” kilo nuo žodžio “dyka”. Bet pasaulyje yra tokių pribloškiamai įspūdingų dykumų peizažų, kad jų niekaip nepavadinsi dykais. Geltono smėlio kopos, rusvos uolos ten arba, rodos, stebuklingai didelės, arba išlankstytos į įvairias keisčiausias formas.

Žemiau – įspūdingiausios mano lankytos dykumos.

 


Sosusvlei

Vieta: Namibija

Mistiškasis Sosusvlėjaus spalvų žaismas: aukštos geltonos smėlio kopos, balti išdžiūvusių ežerėlių dugnai, vaiskiai mėlynas dangus. Padariau klaidą išėjęs ten su beveik tuščiu vandens buteliuku – net abejojau, ar begebėsiu grįžti.

Sosusvlėjaus kopų didybė

Karštis buvo didžiulis, saulė nuolat spigino. Aplink siūloma apsinakvindinti palapines primenančiuose nameliuose, stebėti itin giedrus, žvaigždžių pilną naktinį dangų.

Žmogus nutolsta Sosusvlėjuje

Plačiau: Namibija – didžiųjų žvėrių valstybė

 


Uluru ir Australijos dykuma

Vieta: Šiaurės Australija

Uluru – 348 m aukščio 600 mln. amžiaus vientisa uola – garsiausias visos Australijos vaizdas. Savo ryškiu raudoniu it svetimkūnis ji įsiterpusi į lygią dykumą.

Vietos aborigenams uola – šventa, susijusi su sapnalaikiu – planetos “kūrimo periodu”, kuomet “žvėrys protėviai” išguldė kalvas bei slėnius. “Turistams ji tėra gražus vaizdelis” – skundėsi aborigenai lankytojų centre, iliustruodami spragsinčių fotoaparatais atvykėlių vaizdais. Vis tik tuomet, kai 1985 m. Uola su daugybe kitų žemių sugrąžinta aborigenams (panašiai, kaip Lietuvoje grąžintos žemės ikisovietiniams savininkams), jie noro uždrausti turizmą nepareiškė. Anangų tauta gauna 25% nacionalinio parko pajamų.

Uluru uola, vienas didžiausių planetoje monolitų (348 m), stūkso maždaug Australijos viduryje. Aplink - dykuma, bet Australijoje ji apaugusi sausros nebijančiais augalais

Bet su kopiančiais į Uluru anangai nesusigyveno. Lankytojų centre jie ir prašė “nedaryti šventvagystės”, ir gąsdino, kad kartais žmonės gauna širdies smūgį ar bijo nulipti. Oficialiuose parko bukletuose puikiai įrengtas takas aukštyn net nepažymėtas. Tačiau 30% atvykėlių vis vien lipdavo “it skruzdelės” į Uolą (seniau tokių būdavo ir 70%) – iki tai 2019 m. uždrausta. Likę, kaip ir mes, pasitenkina pasivaikščiojimu aplink. Ten regėjome raudoną uolieną priešais dangaus žydrynę, “vandens duobę” kur eina atsigaivinti dykumos gyvūnija, juodus takučius kuriais per retas liūtis ritasi vandens kriokliai, aborigenų uolų tapybą. Kai kurias vietas fotografuoti draudžiama. Mums juos niekuo neišskirtinės, bet anangai nenori, kad jų “piligrimai” jas pamatytų neaplankę.

Turistai irgi turi būtinus ritualus, vienas svarbiausiųjų – stebėti Uolą iš toliau, kai besileidžianti saulė uoliai keičia jos spalvas. Pasistatę kėdes, sulipę ant automobilių, susijungę “timelapse” fotoaparatus saulėlydį su mumis stebėjo ištisa minia. Kitas “gamtos spektaklis” būna saulei tekant. Dar du – jai tekant ir leidžiantis virš Kata Čuta. Tai – aukštesnės (iki 546 m.), bet siauresnės uolos už 50 km; dažnam atvykėliui jos net nustelbia savo “garsesnę seserį”, nes ten važiuodami nieko nesitiki.

Žymiausios Australijos šiaurėje Uluru uolos spalvos kinta kartu su laikrodžiu. Čia ji - po saulėlydžio.

Plačiau: Šiaurės Australija – Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis

 


Adraras

Vieta: Mauritanija

Sacharos dykuma – didžiausia pasaulyje – yra Mauritanijos esmė ir unikalumas. Sachara driekiasi per daug šalių, bet didžiuma jos – nykiai akmenuota. O Mauritanijoje – ištisi smėlynai, vėjų pustomos kopos, nuostabiausi peizažai. Dykuma iš didžiosios raidės ar iš pasakų!

Saulėlydžio stėbjimas nuo aukštos kopos prie Šingečio

Saulėlydžio stėbjimas nuo aukštos kopos prie Šingečio

Tai – Adraro regionas, kelionė šimtus metų atgal. Į dykumas, kur net atsistojęs ant aukštos kopos kiek akis užmato gali neišvysti kito žmogaus. Kur medžiagas į statybas neša kupranugarių vilkstinės, o į daugelį kaimų neveda jokie keliai.

Dykuma čia ir be galo įvairi – be klasikinių smėlio kopų – juodų akmenų, kalnų ir kanjonų ruožai, tolimos palmių oazės ir kartą į kelis metus tekančios upės.

Mharito oazė

Mharito oazė Adraro regione

Garsiausias Mauritanijos dykumos stebuklas – Rišato struktūra, kuri iš kosmoso atrodo tarsi “Afrikos akis”. Ant žemės, aišku, kitaip: net atsistojęs “akies vyzdžio” kalvos viršūnėje temačiau panašią dykumą, kaip visur: į vieną pusę smėlynai, į kitą – akmenynai. Gal kiek spalvotesnę…

Rišato struktūra iš kosmoso. Uadano miestelio veišbutyje guli ši prancūzo fotografo knyga, kad turistams gimtų jauduliukas širdyje

Rišato struktūra iš kosmoso. Uadano miestelio veišbutyje guli ši prancūzo fotografo knyga, kad turistams gimtų jauduliukas širdyje

Bet Rišato struktūra – tik pretekstas kelionei. Tikrasis tikslas – pati dykuma. 438 km prieš kelis metus asfaltuotu keliu per dykumą nuo sostinės Nuakšoto iki Ataro pro vis menkesnius miestelius – visų pirma išnyksta šviesoforai, paskui – sunkvežimiai, galiausiai ir pakelėse išmėtytos prieš daugelį metų pradurtos padangos. Tada 179 km žvyrkeliu iki Uadano, kur tevažiuoja vien džipai ir, nors aplinkui, atrodo, nėra žmonių, vis dar ganosi kupranugarių kaimenės. Ir neprilygstami 30 paskutinių kilometrų lėkimo 100 km/h per “nuogą dykumą” iki Rišato.

Važiuojant džipu per Mauritanijos dykumą

Važiuojant džipu per Mauritanijos dykumą

Visa tai paliko dar didesnį įspūdį, nei pats Rišatas. Tarsi kokiame Dakaro ralyje, sekant nykstančiomis kitų turistinių džipų vėžėmis. Staigus stabdymas: vėjo supustytas kopos nuolydis per status, reikia apvažiuoti. Per visą laiką ten tesutikome pora kitų turistinių džipų, o kol lipau į Rišatą, kol dairiausi nuo jo viršūnės – kiek akis užmato nemačiau nė vieno kito žmogaus! O juk keliavome sezono metu!

Mes Rišato 'vydzžio' viršūnėje. Kiek akis užmato nieko nėra - o automobilis toli tarp mūsų galvų yra tas, kuriuo atvažiavome patys

Mes Rišato ‘vydzžio’ viršūnėje. Kiek akis užmato nieko nėra – o automobilis toli tarp mūsų galvų yra tas, kuriuo atvažiavome patys

Kai kurie bekelės entuziastai specialiai parengtais džipais atvažiuoja net iš Europos, kad galėtų pralėkti Mauritanijos smėlynais. Kiti renkasi daugiadienius žygius kupranugarių karavanais, nužygiuojančiais 20 km per parą, nakvoja dykumoje po žvaigždžių begalyne, o dienos pažiba tampa kokie poros tūkstantmečių senumo petroglifai su žirafomis ir drambliais ar sugriautas „fortas“, pastatytas filmą „Fort Saganne“ 1984 m. filmavusių prancūzų. Lėtesnis keliavimo būdas, įkvepiant į save dykumos atmosferą.

Fort Saganne fortas dykumos fone

Fort Saganne fortas dykumos fone

Žmonės specialiai skrenda lėktuvais iš Paryžiaus vien dėl to. Bet Mauritanijos dykumos dydžio sulig trim Vokietijom, Adraro regionas – beveik sulig Italija. Pakanka visiems. Kai kuriais maršrutais vietiniai net nepataria važiuoti vienu džipu: prasidursi padangą, baigsis benzinas ir gali dieną ar kelias tavęs nerasti.

Kupranugarių karavanas. Jie geriau lipa į kopas ir sunkiai leidžiasi žemyn, todėl leidžiasi ne tiesiai, o vingiuodami per aplink, kur nuožulnumas mažesnis

Kupranugarių karavanas. Jie geriau lipa į kopas ir sunkiai leidžiasi žemyn, todėl leidžiasi ne tiesiai, o vingiuodami per aplink, kur nuožulnumas mažesnis

Plačiau: Mauritanija – Afrikos dykumų klasika

 


Monumentų slėnis

Vieta: Navahų rezervatas, JAV

Kai atvykome į Monumentų slėnį – gigantiškų uolų, tarsi išdygusių kiaurai dykumos paviršių, žemę (vad. bjutų) – aplinką pamažu ėmė gaubti smėlio audra. Laimė, dar spėjome išvysti tą grožį. Kiekvienas stabtelėjimas čia buvo ne vien šaltas, bet ir skausmingas (smiltys plakėsi į veidą). Paskutiniame, kur ne visi iš mūsų lipo laukan, dar ir gerą gūsį smėlio į mašiną įpustė.

Monumentų slėnis. Tarsi iš žemės gelmių išdygusiuos milžiniškos uolos džiugina visame indėnų krašte, bet čia jų - itin daug. Kai gyventojų taip mažai įstabiausia indėnų krašte - gamta.

Be manęs ten, uolos teikiamoje užuovėjoje, stoviniavo būrelis žmonių su racijomis. Kalbėjo apie sraigtasparniu ryte atskrisiantį VIP, apie filmavimo aikštelių aptvėrimą. Vienoje laukymėje vos regima pro smėlio audrą stūksojo jų bazė, į kurią pikapas po pikapo vėžlio greičiu vilko kilnojamąsias studijas, autobusai su vardų lentelėmis gabeno antraplanius aktorius, o ties išvažiavimu susitikome žirgais pakrautų sunkvežimių virtinę. Holivudas ruošėsi filmavimui. Kino ekrane čia bus laukiniai vakarai.

Monumentų slėnis pastiprėjus smėlio audrai.

Ir realybėje tos apylinkės – arčiausiai laukinių vakarų, kas dar beliko JAV. Už Lietuvą didesniame plote dauguma gyventojų ten – indėnai; būtent jiems, Navahų savivaldai, atitenka ir už bilietus į Monumentų slėnį surinkti pinigai.

Plačiau: JAV indėnų žemės – rezervatas, didesnis už Lietuvą

 


Arkų nacionalinis parkas

Vieta: Juta, JAV

Arkos šiame JAV nacionaliniame parke – ne pastatai, o gamtos tvariniai. Jos gimsta pamažu dūlant apatinėms uolienoms.

Kai arkos viršus tampa per siauras, ji griūva: Arkų nacionaliniame parke vidutiniškai subyra po vieną arką per metus. Todėl peizažas čia nėra amžinas, jis nuolat keičiasi. Ne per tūkstančius metų, o ir per eilinio žmogaus gyvenimo trukmę.

Viena iš arkų Arkų nacionaliniame parke.

Arkų nacionaliniame parke arkų šiuo metu – virš 2000. Per kiekvieną trumpą žygį pažymėtais takais išvysdavau po kelias. Ilgesni žygiai veda prie pačių įspūdingiausių.

Plačiau: Juta – gamtos ir tikėjimo didybė

 


Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Nuostabiausios pasaulio dykumos.

Aplankęs daugiau dykumų, vertų būti šiame sąraše, šį skyrių papildysiu.

 


Kitos labai įspūdingos pasaulio dykumos

Šioms dykumoms, mano nuomone, galbūt kažko trūksta iki aukščiau įvardytų, bet jos taip pat be galo įspūdingos.

Vakarų Sachara

Vakarų Sachara – vienintelė pasaulio šalis, kurios net pavadinimas sutampa su dykuma, nes ji ir yra dykuma. Ploto ji – kaip Vokietija, o gyventojų ten – kaip viename Vilniuje! Tai – vakarinė didžiausios pasaulyje dykumos – Sacharos – pabaiga. Ir nors Sachara čia nyki, akmenuota, didingai stebuklinga stovėti ant aukšto uolinio Atlanto vandenyno kranto ir suprasti, kad tau už nugaros – 6000 km dykumos, o prieš akis – 6000 km vandenyno.

Vakarų Sacharą geriausia aplankyti iš Maroko

Sacharos pabaiga


Plačiau: Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Wadi Rum (Jordanija)

Jordanijos stebuklas, kur filmuotas filmas “Arabijos Lorensas”.
Plačiau: Jordanija – dykuma, persunkta istorijos

Vadi Rumas Jordanijoje

Vadi Rumas Jordanijoje

Kinijos Šilko kelio dykuma

Rodos karavanai vėl tuoj pasileis pro Donhuangą. Jie ir eina – tik turistų karavanai. Ten, Dunhuango miesto apylinkėse, turbūt viena geriausių vietų patirti dykumą kokiu tik nori būdu: nuo jojimo kupranugariu iki skrydžio parasparniu.
Plačiau: Kinijos Šilko kelias – grotos, kinų siena, dykuma

Pasijodinėjimas kupranugariais Kinijoje (Dunhuange) - vienintelė vieta, kur Kinijoje prekeiviai akivaizdžiai apgaudinėjo, reikalaudami papildomų, prieš tai neaptartų, pinigų

Pasijodinėjimas kupranugariais Kinijoje (Dunhuange)

Rub Al Chalis (Arabijos pusiasalis)

Didžioji Arabijos dykuma, kurioje susiformavo milžiniška galinga arabų tauta, islamo religija. Dykuma čia kaip niekur kitur persipynusi su kultūra ir su moderniu pasauliu. Klajokliais beduinais, kupranugarių lenktynėmis, šiuolaikiniu jaunimu, lakstančiu per kopas naftos pinigais nupirktais džipais ir medžiojančiu su sakalais.

Dykumų lenkytinių trasoje turtingi šiuolaikiniai arabai džipais seka savo kupranugarius (Abu Dabis)

Dykumų lenkytinių trasoje turtingi šiuolaikiniai arabai džipais seka savo kupranugarius (Abu Dabis)


Plačiau: Omanas – atgimusi dykumų imperija, Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai, Kuveitas – turistų pamirštas turtingas didmiestis ir kt.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , ,


Įspūdingiausi pasaulio krokliai

Įspūdingiausi pasaulio krokliai

| 1 komentaras

Kriokliai – krentančio vandens sienos – turi daug žavesio. Jie – tikra gamtos galybė, skleidžianti riaumojantį garsą ir apsupti miglos. Nieko keisto, kad didžiausi kriokliai – ir viena labiausiai pamėgtų turistų vietų.

Įspūdingiausi pasaulio kriokliai pagal “AŽ Kelionės ir mintys”:

 


Igvasu kriokliai

Vieta: Brazilija ir Argentina

Igvasu krioklių nesutalpinsi į žodžius ar sakinius. Igvasu – tai ištisas krentančio vandens pasaulis, po kurį galima bastytis valandų valandas, nueiti daugybę kilometrų, bet kiekvienas naujas žvilgsnis į krioklius vis tiek priblokš. Nes visos panoramos ten skirtingos, nes kiekviena iš 150-300 vandens srovių, į kurias prieš krisdama iš 82 metrų aukščio skyla galinga Igvasu upė – labai savita.

O kur dar žmonių nesibaiminantys gyvūnėliai: smalsūs koačiai, saulutėje besikaitinantys įvairiausi driežai, iš medžių žmones stebinčios beždžionės ir čiurliai, nakvojantys pačiuose kriokliuose…

Tokiose vietose, kaip ši (Brazilijos apžvalgos bokšto viršus) norisi pastovėti ir ilgiau

Igvasu upe ties kriokliais driekiasi Brazilijos ir Argentinos siena. Nors dauguma krioklių – Argentinoje, geriausias panoraminis jų vaizdas – iš kito kranto, t.y. Brazilijos. Kai išlipęs iš autobuso ėmiau žingsniuoti takeliu prie krioklių, pradžioje jie atrodė milžiniški, tačiau ne stebuklingi. Bet juk iki krioklių buvo likę virš kilometro, o ir srovių matėsi tik maža dalis… Priartėjus pusiaukelę jau nekilo abejonių, kad Igvasu kriokliai daugiau nei verti jiems suteikto vieno septynių pasaulio gamtos stebuklų vardo.

Žygio kulminacija – Velnio gerklė tako gale, kur kriokliai krenta iš visų pusių, nusinešdami pusę visos Igvasu upės vandens. Brazilai į „gerklės“ apačią pastatė taką ant polių. Jo gale kriokliai tiesiog užgožė pojūčius: per tą krentančio vandens garsą buvo sunku susikalbėti, o akinius ir kameros objektyvą teko nuolat valyti nuo lašelių. Tačiau kūną aptaškymas atgaivino, nuėmė karštį, kuris prie Igvasu visus metus kone triuškinantis.

Takas į Velnio gerklę iš Brazilijos (maždaug ties puse krioklių aukščio)

Brazilijoje vaizdų į krioklius pakanka kelioms valandoms. Norėdami padidinti apžvalgos aikštelių skaičių brazilai dar pastatė bokštą su liftu prie pat Velnio gerklės. Pasiūlė ir nepakartojamų krioklio patirčių, prieinamų tik turtingiausiems: pačiame nacionaliniame parke stūkso senoviškas Belmond viešbutis, kurio svečiai gauna teisę po nacionalinį parką vaikščioti net po jo uždarymo (~350 eurų už dvivietį numerį). Kitas pasiūlymas – devynių minučių skrydis virš krioklių sraigtasparniu (~200 dolerių).

Argentinos pusėje jokie bokštai nestovi ir kavinių su vaizdais į krioklius nėra. Tenykštis Igvasu krantas – laukinės džiunglės, pilnos pasivaikščiojimo takų. Eidamas žemutiniu taku (Circuito inferior, 1,7 km) krioklius regėjau daugiausia iš apačios. Aukštutinis takas (Circuito superior, 1,8 km) driekėsi viršuje, kur upė persiverčia per keterą. Nuo visų Argentinos takų kriokliai – beveik ranka pasiekiami, vietomis taškantys it galingas purkštuvas (Brazilijoje tai galima patirti tik vienoje vietoje).

Įspūdingiausias tarp tų betarpiškų žygių link krioklių – Velnio gerklės takas (Garganta del Diablo, 2,2 km), į kurio pradžią veža specialus traukinukas. Tai – tiltelis virš Igvasu upės anapus krioklių, o ši atrodė tokia rami rami, tarsi ne ji vos už kokio kilometro dovanotų žmonijai vieną įspūdingiausių gamtos vaizdų. Net žuvytės lėtai plaukiojo, laukdamos kąsnio iš turistų… Tik tolumoje matėsi „dūmai“. Tai – krioklio purslai, ir jie kilo iš Velnio gerklės. Priėjus artyn tiesiog užgniaužė kvapą. Jaučiau, kaip vanduo virsta ir po kojomis, ir iš visų šonų: neįsivaizduojama gamtos galybė.

Vaizdo iš Argentinos į Velnio gerklę fragmentas. Nuotraukose įspūdingiau atrodo vaizdai iš Brazilijos, nors realybėje tikriausiai – iš Argentinos. Mat Argentinoje pribloškia krioklių artumas, o kad suvoktum jų dydį privalai apsidairyti – fotografijomis to neperteiksi

Argentinos Igvasu krioklių nacionaliniame parke – ir daug galimybių tiesiog pažinti gamtą, Atlanto džiungles kurios, kadaise dydžiu prilygusios Amazonijai, nūnai beveik visai iškirstos (teliko septyni procentai buvusių jų plotų). Džiunglių takeliuose išvydome daug driežų (ir visai didelių), beždžiones, skruzdėles, pjaustančias medžių lapus ir velkančias jų gabalėlius į skruzdėlynus, idant galėtų augintis sau grybus.

Igvasu krioklių neįmanoma įsivaizduoti ir be koačių – įkyrokų rainauodegių meškėnų giminaičių, kurie, kai savo ilgomis nosimis neuostinėja pievų, kaulija maisto iš turistų arba… būriais juos puola. Patys matėme, kaip rodos iš niekur pasirodęs keturiolikos koačių būrys žaliajame take per džiungles staiga atėmė maišą iš korėjiečių porelės: vienas įsikabino į jį, pragraužė, ir netrukus jau visa giminė dorojo sausainėlius.

Korėjos turistai laukia galimybės atsiimti koačiams nereikalingus daiktus, tokius kaip vandens butelis

Bet unikaliausi Igvasu gyventojai – čiurliai. Jie vieninteliai gyvena pačiuose kriokliuose. Susisuka lizdus už visos tos vandens masės. Stebint sunku patikėti, kaip tie maži paukšteliai sugeba gyvi praskristi per krioklį, bet toks dušas – jų kasdienybė. Svarbiausia: už krioklių neatskrenda plėšrūnai, ratus sukantys ereliai.

Krioklio galią Argentinoje pajutau ir savo kūnu. Kaip ir tūkstančiai žmonių kasdien, plaukiau laiveliu po kriokliais. Aišku, jis plukdo tik į mažesnių krioklių prieigas, o ne Velnio gerklę. Bet ir ten pasijutau skęstantis: ore buvo tiek lašų, kad negebėjau įkvėpti oro neužpildydamas jais kvėpavimo takų. Rūbai, aišku, peršlapo tarsi būtų ką tik skalbti: takelis nuo laivelių prieplaukos pilnas drabužius gręžiančių turistų.

Iš Argentinos atplaukęs laivelis lenda į krioklio purslus (vaizdas iš Brazilijos)


Skaityti daugiau: Igvasu: nusotabiausias krioklių pasaulis

 


Niagaros kriokliai

Vieta: Ontarijas (Kanada) ir Niujorko valstija (JAV)

Sunku rasti žodžių apibūdinti tų dviejų baltų krentančio vandens sienų galiai. Jais kiekvieną akimirką prateka 14 kartų daugiau vandens, nei Nemune ties Druskininkais. Ir nors pasaulyje yra galingesnių krioklių, jokie kiti nėra pasiekiami taip paprastai, iš visų pusių. Jie skiria JAV nuo Kanados ir didžiausia abiejų valstybių miestai – Niujorkas ir Torontas – visiškai netoli.

Turistai žavisi Pasagos kriokliu nuo promenados Kanadoje

Turistai žavisi Pasagos kriokliu nuo promenados Kanadoje

Todėl dar XIX a. prie Niagaros plūdo turistai, abipus krioklių išaugo ištisi kurortai. Be daugybės vaizdų į krioklius (iš JAV pusės – nuo keteros, iš Kanados pusės – iš priekio) ten apstu visokiausių pramogų. Nors dalis krioklių vandens “paimama” elektros gamybai, pagal JAV ir Kanados sutartį dienomis ir per turizmo sezoną tai ribojama – šitokie svarbūs čia keliautojai.

Palei Niagaros krioklį

Palei Niagaros krioklį

Visgi, Niagaros kriokliai yra ir vienas dažniausiai plakamų turistinių objektų. Vieniems žavėtis jais trukdo per dideli lūkesčiai, kitiems – turistų minios. Patraukiant per dantį populiarią madą prie Niagaros krioklių praleisti medaus mėnesį, dar tarpukariu išpopuliarėjo frazė (neva Oskaro Vaildo), kad Niagaros kriokliai yra “antrasis didelis kiekvienos amerikietės nuotakos nusivylimas”.

Kriokliai iš Amerikos pusės, Ožio salos

Kriokliai iš Amerikos pusės, Ožio salos

Tačiau labiausiai Niagaros krioklius puola gamtos mėgėjai – dėl to, kad jie apsupti civilizacijos, pastatų. Bet man tai – tik privalumas, nes dėl tokio peizažo Niagara unikali. Pasaulio kalnuose ar džiunglėse didelių krioklių – daugybė. Bet tik viena vienintelė Niagara pilasi miesto centre. Nuo kiekvieno tilto, bokšto, krantinės ar dangoraižio pamatai vis kitą krioklių vaizdą, o naktį jie apšviečiami įvairiaspalvėmis šviesomis.

Galingi apšvietimo stulpai, nukreipti į krioklius, sukuria Niagaros krioklių promenadoje vaiduoklišką atmosferą

Galingi apšvietimo stulpai, nukreipti į krioklius, sukuria Niagaros krioklių promenadoje vaiduoklišką atmosferą

Ir Niagara ne tik gamtinė, tai – jau ir istorinė vieta. Vienas pirmųjų pasaulio masinio turizmo objektų. Nuo mat XIX a. turistai čia bando tas pačias pramogas – tuneliai už krioklio, plaukimas po kriokliu, Vėjų ola, lynų keltuvas… Tas pačias išbandė Merlina Monro XX a. vidurio filme Niagara. Niagaroje tu tampi istorijos dalimi.

Sūkurio aeromašina

Sūkurio aeromašina, kuriai jau apie šimtas metų


Skaityti daugiau: Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!

 


Islandijos kriokliai

Vieta: Islandija

Vandeningiausi Europos kriokliai pilasi Islandijoje. Detifosas yra vieninteliai iš matytų mūsų žemyne, kur gali pajusti tikrą “vandens galią”, o ne tik gerėtis aukščiu, iš kurio jis krenta. Nuo Detifoso kiekvieną sekundę krinta beveik tiek vandens, kiek prateka Nemunu ties Druskininkais. Atmosferą kuria ir atšiauri aplinkinė gamta: jokių medžių, beveik jokių gyventojų ir nors lankiausi rugpjūtį, košė stingdantis vėjas.

Detifoso krioklys

Islandijoje krioklių ir daugiau ir jie – labai įvairūs. Skógafoss žavėjo ramybe ir didele vaivorykšte. Seljalandsfoss yra galimybė užeiti vandens srovei už nugaros. Srovė atrodė it tekanti iš kokio milžiniško čiaupo, o pakeliui ją į šalis pustė stiprūs islandiški vėjai. Įspūdingi ir Gulfoss, Godafoss kriokliai – važiuodamas aplink Islandiją prie krioklių galėjau stabčioti ir stabčioti.

Skógafoss krioklys Islandijoje

Seljalandsfoss krioklys žvelgiant nuo tako už jo


Skaityti daugiau: Islandija: keturių stichijų šėlsmas

 


Įspūdingiausių pasaulio krioklių žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įspūdingiausi pasaulio krokliai.

 


Kiti labai įspūdingi pasaulio kriokliai

Šitie kriokliai gal ir neužgniaužia kvapo ištisoms valandoms – kaip aukščiau išvardytieji. Bet sustoti prie jų, pažvelgti į jų almančius vandenis vis tiek yra nepakartojama patirtis, kurią rekomenduočiau visiems, vykstantiems į atitinkamus kraštus.

Langfosas (Norvegija)

Kad pamatytum šį krioklį, pakanka važiuoti keliu, nes krioklio vandenys prateka po kelio apačia. Tačiau sustokite, apsidairykite, pasigerėkite, menki atrodo automobiliukai, važiuodami pro šitą krioklį!

Langfoso krioklys teka į Norvegijos fjordą (anapus kelio)

Akakos krioklys (Havajai, JAV)

135 metrų vertikalus krytis į bedugnę.
Plačiau: Havajai – stebuklinga gamtos didybė

Siauro ir aukšto Akakos krioklio vandenys


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,