Išskleisti meniu

Gamtos perlai

Įspūdingiausi pasaulio krokliai

Įspūdingiausi pasaulio krokliai

| 1 komentaras

Kriokliai – krentančio vandens sienos – turi daug žavesio. Jie – tikra gamtos galybė, skleidžianti riaumojantį garsą ir apsupti miglos. Nieko keisto, kad didžiausi kriokliai – ir viena labiausiai pamėgtų turistų vietų.

Įspūdingiausi pasaulio kriokliai pagal “AŽ Kelionės ir mintys”:

 


Igvasu kriokliai

Vieta: Brazilija ir Argentina

Igvasu krioklių nesutalpinsi į žodžius ar sakinius. Igvasu – tai ištisas krentančio vandens pasaulis, po kurį galima bastytis valandų valandas, nueiti daugybę kilometrų, bet kiekvienas naujas žvilgsnis į krioklius vis tiek priblokš. Nes visos panoramos ten skirtingos, nes kiekviena iš 150-300 vandens srovių, į kurias prieš krisdama iš 82 metrų aukščio skyla galinga Igvasu upė – labai savita.

O kur dar žmonių nesibaiminantys gyvūnėliai: smalsūs koačiai, saulutėje besikaitinantys įvairiausi driežai, iš medžių žmones stebinčios beždžionės ir čiurliai, nakvojantys pačiuose kriokliuose…

Tokiose vietose, kaip ši (Brazilijos apžvalgos bokšto viršus) norisi pastovėti ir ilgiau

Igvasu upe ties kriokliais driekiasi Brazilijos ir Argentinos siena. Nors dauguma krioklių – Argentinoje, geriausias panoraminis jų vaizdas – iš kito kranto, t.y. Brazilijos. Kai išlipęs iš autobuso ėmiau žingsniuoti takeliu prie krioklių, pradžioje jie atrodė milžiniški, tačiau ne stebuklingi. Bet juk iki krioklių buvo likę virš kilometro, o ir srovių matėsi tik maža dalis… Priartėjus pusiaukelę jau nekilo abejonių, kad Igvasu kriokliai daugiau nei verti jiems suteikto vieno septynių pasaulio gamtos stebuklų vardo.

Žygio kulminacija – Velnio gerklė tako gale, kur kriokliai krenta iš visų pusių, nusinešdami pusę visos Igvasu upės vandens. Brazilai į „gerklės“ apačią pastatė taką ant polių. Jo gale kriokliai tiesiog užgožė pojūčius: per tą krentančio vandens garsą buvo sunku susikalbėti, o akinius ir kameros objektyvą teko nuolat valyti nuo lašelių. Tačiau kūną aptaškymas atgaivino, nuėmė karštį, kuris prie Igvasu visus metus kone triuškinantis.

Takas į Velnio gerklę iš Brazilijos (maždaug ties puse krioklių aukščio)

Brazilijoje vaizdų į krioklius pakanka kelioms valandoms. Norėdami padidinti apžvalgos aikštelių skaičių brazilai dar pastatė bokštą su liftu prie pat Velnio gerklės. Pasiūlė ir nepakartojamų krioklio patirčių, prieinamų tik turtingiausiems: pačiame nacionaliniame parke stūkso senoviškas Belmond viešbutis, kurio svečiai gauna teisę po nacionalinį parką vaikščioti net po jo uždarymo (~350 eurų už dvivietį numerį). Kitas pasiūlymas – devynių minučių skrydis virš krioklių sraigtasparniu (~200 dolerių).

Argentinos pusėje jokie bokštai nestovi ir kavinių su vaizdais į krioklius nėra. Tenykštis Igvasu krantas – laukinės džiunglės, pilnos pasivaikščiojimo takų. Eidamas žemutiniu taku (Circuito inferior, 1,7 km) krioklius regėjau daugiausia iš apačios. Aukštutinis takas (Circuito superior, 1,8 km) driekėsi viršuje, kur upė persiverčia per keterą. Nuo visų Argentinos takų kriokliai – beveik ranka pasiekiami, vietomis taškantys it galingas purkštuvas (Brazilijoje tai galima patirti tik vienoje vietoje).

Įspūdingiausias tarp tų betarpiškų žygių link krioklių – Velnio gerklės takas (Garganta del Diablo, 2,2 km), į kurio pradžią veža specialus traukinukas. Tai – tiltelis virš Igvasu upės anapus krioklių, o ši atrodė tokia rami rami, tarsi ne ji vos už kokio kilometro dovanotų žmonijai vieną įspūdingiausių gamtos vaizdų. Net žuvytės lėtai plaukiojo, laukdamos kąsnio iš turistų… Tik tolumoje matėsi „dūmai“. Tai – krioklio purslai, ir jie kilo iš Velnio gerklės. Priėjus artyn tiesiog užgniaužė kvapą. Jaučiau, kaip vanduo virsta ir po kojomis, ir iš visų šonų: neįsivaizduojama gamtos galybė.

Vaizdo iš Argentinos į Velnio gerklę fragmentas. Nuotraukose įspūdingiau atrodo vaizdai iš Brazilijos, nors realybėje tikriausiai – iš Argentinos. Mat Argentinoje pribloškia krioklių artumas, o kad suvoktum jų dydį privalai apsidairyti – fotografijomis to neperteiksi

Argentinos Igvasu krioklių nacionaliniame parke – ir daug galimybių tiesiog pažinti gamtą, Atlanto džiungles kurios, kadaise dydžiu prilygusios Amazonijai, nūnai beveik visai iškirstos (teliko septyni procentai buvusių jų plotų). Džiunglių takeliuose išvydome daug driežų (ir visai didelių), beždžiones, skruzdėles, pjaustančias medžių lapus ir velkančias jų gabalėlius į skruzdėlynus, idant galėtų augintis sau grybus.

Igvasu krioklių neįmanoma įsivaizduoti ir be koačių – įkyrokų rainauodegių meškėnų giminaičių, kurie, kai savo ilgomis nosimis neuostinėja pievų, kaulija maisto iš turistų arba… būriais juos puola. Patys matėme, kaip rodos iš niekur pasirodęs keturiolikos koačių būrys žaliajame take per džiungles staiga atėmė maišą iš korėjiečių porelės: vienas įsikabino į jį, pragraužė, ir netrukus jau visa giminė dorojo sausainėlius.

Korėjos turistai laukia galimybės atsiimti koačiams nereikalingus daiktus, tokius kaip vandens butelis

Bet unikaliausi Igvasu gyventojai – čiurliai. Jie vieninteliai gyvena pačiuose kriokliuose. Susisuka lizdus už visos tos vandens masės. Stebint sunku patikėti, kaip tie maži paukšteliai sugeba gyvi praskristi per krioklį, bet toks dušas – jų kasdienybė. Svarbiausia: už krioklių neatskrenda plėšrūnai, ratus sukantys ereliai.

Krioklio galią Argentinoje pajutau ir savo kūnu. Kaip ir tūkstančiai žmonių kasdien, plaukiau laiveliu po kriokliais. Aišku, jis plukdo tik į mažesnių krioklių prieigas, o ne Velnio gerklę. Bet ir ten pasijutau skęstantis: ore buvo tiek lašų, kad negebėjau įkvėpti oro neužpildydamas jais kvėpavimo takų. Rūbai, aišku, peršlapo tarsi būtų ką tik skalbti: takelis nuo laivelių prieplaukos pilnas drabužius gręžiančių turistų.

Iš Argentinos atplaukęs laivelis lenda į krioklio purslus (vaizdas iš Brazilijos)


Skaityti daugiau: Igvasu: nusotabiausias krioklių pasaulis

 


Niagaros kriokliai

Vieta: Ontarijas (Kanada) ir Niujorko valstija (JAV)

Sunku rasti žodžių apibūdinti tų dviejų baltų krentančio vandens sienų galiai. Jais kiekvieną akimirką prateka 14 kartų daugiau vandens, nei Nemune ties Druskininkais. Ir nors pasaulyje yra galingesnių krioklių, jokie kiti nėra pasiekiami taip paprastai, iš visų pusių. Jie skiria JAV nuo Kanados ir didžiausia abiejų valstybių miestai – Niujorkas ir Torontas – visiškai netoli.

Todėl dar XIX a. prie Niagaros plūdo turistai, abipus krioklių išaugo ištisi kurortai. Be daugybės vaizdų į krioklius (iš JAV pusės – nuo keteros, iš Kanados pusės – iš priekio) ten apstu visokiausių pramogų. Nors dalis krioklių vandens “paimama” elektros gamybai, pagal JAV ir Kanados sutartį dienomis ir per turizmo sezoną tai ribojama – šitokie svarbūs čia keliautojai.

Pasagos Niagaros kriokliai

Visgi, Niagaros kriokliai yra ir vienas dažniausiai plakamų turistinių objektų. Vieniems žavėtis jais trukdo per dideli lūkesčiai, kitiems – turistų minios. Patraukiant per dantį populiarią madą prie Niagaros krioklių praleisti medaus mėnesį, dar tarpukariu išpopuliarėjo frazė (neva Oskaro Vaildo), kad Niagaros kriokliai yra “antrasis didelis kiekvienos amerikietės nuotakos nusivylimas”.

Tačiau labiausiai Niagaros krioklius puola gamtos mėgėjai – dėl to, kad jie apsupti civilizacijos, pastatų. Bet man tai – tik privalumas, nes dėl tokio peizažo Niagara unikali. Pasaulio kalnuose ar džiunglėse didelių krioklių – daugybė. Bet tik viena vienintelė Niagara pilasi miesto centre. Nuo kiekvieno tilto, bokšto, krantinės ar dangoraižio pamatai vis kitą krioklių vaizdą, o naktį jie apšviečiami įvairiaspalvėmis šviesomis.

Pasagos Niagaros kriokliai iš viršaus (nuo JAV pusės)

 


Islandijos kriokliai

Vieta: Islandija

Vandeningiausi Europos kriokliai pilasi Islandijoje. Detifosas yra vieninteliai iš matytų mūsų žemyne, kur gali pajusti tikrą “vandens galią”, o ne tik gerėtis aukščiu, iš kurio jis krenta. Nuo Detifoso kiekvieną sekundę krinta beveik tiek vandens, kiek prateka Nemunu ties Druskininkais. Atmosferą kuria ir atšiauri aplinkinė gamta: jokių medžių, beveik jokių gyventojų ir nors lankiausi rugpjūtį, košė stingdantis vėjas.

Detifoso krioklys

Islandijoje krioklių ir daugiau ir jie – labai įvairūs. Skógafoss žavėjo ramybe ir didele vaivorykšte. Seljalandsfoss yra galimybė užeiti vandens srovei už nugaros. Srovė atrodė it tekanti iš kokio milžiniško čiaupo, o pakeliui ją į šalis pustė stiprūs islandiški vėjai. Įspūdingi ir Gulfoss, Godafoss kriokliai – važiuodamas aplink Islandiją prie krioklių galėjau stabčioti ir stabčioti.

Skógafoss krioklys Islandijoje

Seljalandsfoss krioklys žvelgiant nuo tako už jo


Skaityti daugiau: Islandija: keturių stichijų šėlsmas

 


Įspūdingiausių pasaulio krioklių žemėlapis

Loading map...

Loading

 


Kiti labai įspūdingi pasaulio kriokliai

Šitie kriokliai gal ir neužgniaužia kvapo ištisoms valandoms – kaip aukščiau išvardytieji. Bet sustoti prie jų, pažvelgti į jų almančius vandenis vis tiek yra nepakartojama patirtis, kurią rekomenduočiau visiems, vykstantiems į atitinkamus kraštus.

Langfosas (Norvegija)

Kad pamatytum šį krioklį, pakanka važiuoti keliu, nes krioklio vandenys prateka po kelio apačia. Tačiau sustokite, apsidairykite, pasigerėkite, menki atrodo automobiliukai, važiuodami pro šitą krioklį!

Langfoso krioklys teka į Norvegijos fjordą (anapus kelio)

Akakos krioklys (Havajai, JAV)

135 metrų vertikalus krytis į bedugnę.
Plačiau: Havajai – stebuklinga gamtos didybė

Siauro ir aukšto Akakos krioklio vandenys


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai
Straipsnio temos: , , , ,


Gražiausi pasaulio ežerai

Gražiausi pasaulio ežerai

| 0 komentarų

Lietuvoje esame įpratę prie gana paprastų ežerų, o įspūdingesne gamta džiaugiamės pajūryje.

Tačiau pasaulyje yra labai išskirtinių ir unikalių ežerų. Į vienus atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai, kituose išsimaudyti – unikali patirtis.

Čia – gražiausi aplankyti ežerai.

 


Titikaka

Vieta: Peru ir Bolivija

Titikakos plyti 3800 m virš jūros lygio, o pakeliui prie jo važiavome net per 4528 m aukščio kalnų perėją: beveik toks pat aukštis, kokiame atsidurtum užkopęs į Monblaną – aukščiausią Alpių viršūnę.

Susivokti sunku, mat ten – plynaukštė (altiplano). Plačios lygios pievos, aplinkui – bukos “kalvos”, iš tikro siekiančios 5 km ir daugiau. Kažkur tarp jų – aukščiausia pasaulio gyvenvietė La Rinkonada [La Rinconada]. Kaip aukštai buvome priminė viešbučiuose siūlomi deguonies balionai, kai kuriems įskaudusios galvos.

Saulė kyla virš Titikakos įlankos ir Puno miesto.

Titikaka vadinama “aukščiausiu pasaulio ežeru”, bet tirpstančio sniego kriokleliais suneštų ežerėlių pasitaiko ir aukščiau. Tačiau Titikaka tarsi jūra, kurios kito kranto kai kur nesimato, o išėjimo į tikrą vandenyną per karus netekusi kaimyninė Bolivija šiame ežere net laiko savo laivyną.

Titikaka pilna gyvenamų salų. Nuplaukėme į dvi – Takilę, kurios vyrai garsėja kaip puikūs ryškių raštų mezgėjai ir urų tautybės plaukiojančių salų kaimą. Pastarosios “salos” – surištos iš šiaudų, ant jų – šiaudiniai nameliai ir tvarteliai jūrų kiaulytėms. Peru jos – mėgstamas patiekalas, esantis ir restoranų meniu (cuy). Salų gyventojai pasitinka turistus, demonstruoja savo tradicijas – atrodo, kad tai seniai tapę jų pagrindiniu užsiėmimu, todėl mintyse nuolat kirbėjo klausimas, kiek iš to, ką matau – tik spektaklis.

Urų indėnų sala.


Skaityti daugiau: Peru: Inkų imperijos širdis

 


Negyvoji jūra

Vieta: Jordanija ir Izraelis/Palestina

Negyvoji jūra – žemiausia žemės vieta (-429 m). Tai – senkantis ežeras, kurio kitas krantas matosi anapus. Jūra jis vadinamas dėl savo druskingumo: baltos druskos kai kur net išsišovusios it aisbergai, o atsigulęs ant vandens, sakoma, gali plūduriuoti neskęsdamas. Dėl šios savybės aplinkui “jūrą” pilna kurortų.

Negyvoji jūra, žemiausia pasaulio vieta ir viena Jordanijos bei Izraelio turizmo pažibų

Negyvoji jūra skiria Izraelį nuo Jordanijos, ir ji tiesiog supte apsupta biblinėmis vietomis. Į ją įteka Jordano upė (kur krikštytas Jėzus), viršum jos – Nebo kalnas (kur į Pažadėtąją žemę pažvelgė Mozė), greta – Loto ola.

Izraelio pusėje – Masados tvirtovė, kur nuo romėnų gynėsi žydai. Atrodo, kad ji ant kalno – tačiau iš tikro ji pati žemiau jūros lygio. Šitoks gilus Negyvosios jūros slėnis! Ir Negyvoji jūra kasmet vis labiau senka, mat daug į ją įtekančios Jordano upės vandens sunaudojama žemės ūkiui drėkinti. Pagrindinis Izraelio kurortas prie Negyvosios jūros iš tikro stovi ne prie jos, o prie atskilusio mažyčio ežerėlio. Tuo tarpu dalis kitų kurortų, restoranų, viešbučių jau apleista, apgriuvę – taip toli nuo jūros jie atsidūrė. Prie pat paplūdimių pastatyti nauji.

Vaizdas nuo Nebo kalno į giliausią pasaulio žemumą. Sudėjus Nebo aukštį ir Negyvosios jūros pakrančių gilumą išeina 1246 m skirtumas

Tačiau senkanti jūra ekonomikai – naudinga. Ji palieka daug druskų, kuria nukasę aplinkinių šalių gyventojai pardavinėja turistams kaip gydomąsias.


Skaityti daugiau: Jordanija: dykuma, persunkta istorijos
Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

 


Plitvica

Vieta: Kroatija

Centrinė Kroatijos dalis – retokai gyvenama ir labiau laukinė. Jos pažiba – idiliškas Plitvicos ežerų nacionalinis parkas, pilnas ežerėlių. Visi jie tokie skaidrūs, kad lengavi įžiūrėsi dugną, plaukiojančius žuvelių pulkus.

O iš viršaus į juos liejasi ištisos krioklių kaskados.

Idiliški kriokliai Plitvicoje


Skaityti daugiau: Kroatija: Viduržemis kaip kadaise

 


Bledas

Vieta: Slovėnija

Važiuodamas per tvarkingus, tačiau labai žemiškus ir neišreklamuotus Slovėnijos kaimus nesitiki išvysti kažko “dangiško” – galbūt todėl tokie šalies perlai, kaip Bledo ežeras, šitaip pribloškia. Žymiausia jo vieta – sala su bažnyčia.

Sala pasiekiama tik laiveliu, o pakeliui gali prisižiūrėti daug “atvirukinių” vaizdų. Iš laivelio, nuo laiptų į bažnyčią. Ne mažiau gražiai Bledo sala atrodo ir nuo krantų ar nuo aukšto kalno su pilimi šalimais.

Bledo ežero su bažnyčia vaizdas nuo pilies ant gretimo kalno

Tolyn į Vakarus, kylant į Alpes laukia atokesnis Bohino ežeras, viršum jo – Triglavo (“Trigalvis”) kalnas, pavaizduotas Slovėnijos vėliavoje ir esantis šalies simboliu (dažnai sakoma “Nesi slovėnas, jei neįkopęs į Triglavą”).


Skaityti daugiau: Slovėnija: dangiška kaimiška žemė

 


Ljankihė ir Čilės ežerų kraštas

Vieta: Čilė

Čilė yra “prispausta” tarp vandenyno ir Andų kalnų. Kažkur tame tarpe maždaug ties šalies viduriu – didelių ežerų kraštas. Tokių, kaip Ljankihė [Llanquihue]. Įspūdingiausias ten ne pats ežeras, o jo fonas. Milžiniškas, vandenyje atsispindintis Osorno ugnikalnis (2652 m), Andų kalnų grandinės dalis.

Ljankihės ežeras su Osorno vulkanu už nugaros.

Giliau į Andus yra ir daugiau ežerų, ir juos supantys kalnai – ne mažesni. Raižyti ežerai ten primena fjordus, aplinkui – tik miškai ir nedideli miesteliai.


Skaityti daugiau: Čilė: turtingoji Lotynų Amerika

 


Gražiausių pasaulio ežerų žemėlapis


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , ,


Gražiausios pasaulio pakrantės ir salos

Gražiausios pasaulio pakrantės ir salos

| 0 komentarų

Vandenynų ir jūrų pakrantės – vienos gražiausių planetos vietų. Įspūdingos uolos ir fjordai, salynai ir koralų rifai, bangos ir paplūdimiai: vandens ir žemės susidūrimas gali būti labai, labai gražus.

Čia – įspūdingiausios pasaulio pakrantės, kurias esu regėjęs.

 


Norvegijos fjordai

Vieta: Norvegija

Žodis fjordas kilo iš norvegų kalbos – ir nieko keisto. Beveik visa Norvegijos pakrantė – fjordai, ilgos ir raitytos įlankos. Tokios, į kurias žiūrėdamas nuo aukštų aplinkinių kalnų galėtum pagalvoti, kad ten – plačios upės, nes jokios atviros jūros nesimato.

Vienas Norvegijos fjordų

Kuo labiau į žemyną įsirėžęs fjordas, tuo aukštesni jo krantai – kai kurie atrodo tiesiog stebuklingai statūs. Nuo kalnų tirpstant viršūnių sniegui į fjordus teka galybė krioklių ir krioklelių.

Krioklys teka į Norvegijos fjordą (anapus kelio)

Būdami tokie ilgi, fjordai “nukerta” kelius. Todėl Norvegijoje ypač daug kur tenka keltis keltais. Šiais laikais, tiesa, po kai kuriais fjordais nutiesti ir įspūdingo ilgumo tuneliai. Tačiau plaukti laivu per fjordą – neabejotinai viena tikrai norvegiškų patirčių. Tik iš ten vienodai gerai gali matyti abu nuostabius krantus.

Fjordų yra visokių: nuo ilgų ir aukštų centrinėje Norvegijoje iki gerokai švelnesnių šiaurėje. Aplinkui – mediniai miesteliai. Kai kurie vienkiemiai sunkokai pasiekiami ne laivais.

Trumsės miestas, stovintis fjordo saloje, pačioje Norvegijos šiaurėje. Nuotrauka daryta vasaros vidurnaktį, tačiau šitokioje šiaurėje net ir tada spindi saulė (poliarinė diena).

 


Madžūras

Vieta: Maršalo salos

Pro lėktuvo iliumintatorių Madžūras atrodė kaip rojaus kampelis. Siaurutė 40 kilometrų ilgio pasaga, iškylanti iš Ramiojo Vandenyno žydrynės. Tai – koralų rifas, užaugęs per daugybę amžių šiems jūrų gyvūnams vis prisitvirtinant prie mirusių savo protėvių kūnų ir taip karta po kartos stiebiantis aukštyn.

Madžūre nėra jokių rodyklių, kelio ženklų, ar šviesoforų. Kam, kai tik vienas kelias, o ir jį kartkartėm aptaško bangos – kaip ir oro uosto pakilimo taką. Mat visa sala yra tik viena ilga pakrantė. Ji šitokia siaurutė, kad nieko statyti toliau vandenyno nebuvo vietos.

Madžūras iš lėktuvo. Matomos seklumos – koralai

Madžūras yra tikras pasaulio pakraštys, nenustekentas turistų. Per metus Maršalo salas aplanko vos 9000 jų. Čia vis dar galėjau pasijausti it koks turizmo pradininkas prieškariu. Kelionių knygų apie Maršalo salas neradau net milžiniškame JAV knygyne, o vienintelė turizmo informacija buvo atspausdinta ant žalių A4 lapų viešbučio registratūroje. Bet net ir ten aprašytų įdomybių vietiniai gyventojai negali parodyti. O nuvažiavus aplankyti “lankytiną vietą” kopros fabriką vietiniai labai nustebo, kad kažkam tai įdomu (ir neėmė jokių pinigų už asmeninę ekskursiją).

Vaizdas į lagūną iš viešbučio pavėsinių vakare

Viską supa palmės, gamta. Po lagūną (pasagos vidų) zuja kateriai, viename salos gale yra Lauros paplūdimys. Išstovėti ant jūros dugno ten – be galo sunku, mat galinga srovė nuolat neša į šiaurę. Pasroviui plaukia palmių šakos ir šiukšlės…

Maršalo salos – ne ekologinis rojus, ne saldainiukas turistams. Tai – pati tikriausia valstybė vandenyno viduryje, kurios žmonės negalėtų įsivaizduoti gyvenimo be pakrantės: ją mato apsidairę beveik bet kurioje savo tėvynės vietoje.

Pakrantė Lauroje

Plačiau: Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų

 


Didysis barjerinis rifas

Vieta: Kvinslandas, Australija

Didysis barjerinis rifas – tai “koralų džiunglės”, rodos begalinė salų eilė, besidriekianti per 1000 kilometrų lygiagrečiai Australijos rytinių krantų. Visoje toje pakrantėje beveik kiekvienas kaimas – kurortas, nuo kurio kasdien link rifo susimokėję nemažus pinigus plaukia gamtos mėgėjai.

Dalyvavome klasikiniame “dienos kruize”. Ryte buvome nuplukdyti iki privataus pontono – visos rifo kelionių agentūros tokius turi. Ten siūlo plaukiojimą su vamzdeliu, laivu stikliniu dugnu, pietus, povandeninę apžvalgos aikštelę. Taip pat ekskursijas į artimiausią pontonui salą – mums tai buvo Lady Musgrave. Vandenyno temperatūra buvo aukštesnė, nei kada yra buvę Lietuvos pajūryje (kokie +23), bet dažnam australui maudytis tik su glaudėmis buvo per vėsu – jie nuomojosi neperšlampamus kostiumus.

Kruizinis laivas prie pontono. Šis kruizas išvyksta iš miestelio 1770 (pavadinto Kuko išsilaipinimo data), bet kone kiekvienas vidurio ir šiaurės Kvinslando pajūrio miestelis turi savo kruizus ir 'savo' salą, plytinčią 50-100 km gylyn į smarkiai supantį vandenyną.

Po vandeniu – ištisa ekosistema. Spalvingi koralai, nuodijantys vienas kitą chemikalais. Žuvę suakmenėja, ant jų auga nauji, o tarpuose veisiasi žuvelės, vėžliai. Bangos dūžta rifo pakraščiuose, nepatekdamos į ramią lagūną – bet kiekvienas jų smūgis kažkur atlaužia koralų gabalėlius. Liekanos nešamos į salą, kur visas smėlis – žuvusių koralų dulkės, o žemė – dar ir paukščių išmatos (guanas) bei supuvę jų kūnai (žiemą jų nebematėme, bet vasarą, pasakojo, vaizdas liūdnas). Mat paukštelius čia žudo medžiai, sulipdydami jų sparnus – šitaip sau gauna derlingesnės žemės.

Ekskursija į Lady Musgrave salą, nuo pontono atplukdyta mažu laiveliu.

Plačiau: Kvinslandas: Australijos dvasia

 


Didysis vandenyno kelias

Vieta: Viktorija, Australija

Dvylikos apaštalų uolos yra Didžiojo vandenyno kelio - garsiausio Viktorijos pakrantės ruožo - pažiba.

Australija žymi savo krantais. Ištisas dokumentinis serialas “Coast Australia” pašvęstas jų didybei. Bet net tame žemyne mažai kas prilygtų Didžiajam Vandenyno Keliui. 243 km jis vingiuoja palei uolėtą vandenyno krantą, pro kurortėlius, banglentininkų pamiltus laukinius paplūdimius, pro švyturius, kviesdavusius mėnesių kelionės jūromis išvargintus kolonistų ir aukso ieškotojų laivus į Melburno uostą.

Didysis vandenyno kelias nuo Teddy's Lookout apžvalgos aikštelės Lornės kurorte.

Kelią nutiesė sugrįžę Pirmojo pasaulinio karo veteranai, o finansavo labdariai, norėję suteikti darbo apkasų išvargintiems kariams – todėl jis dar vadinamas “didžiausiu pasaulyje karo memorialu”. Statybos rankomis reikalavo titaniškų pastangų, bet mums, pripratusiems prie XXI a. inžinerijos stebuklų, tą įvertinti sunkiau. Užtat gamta čia vienodai priblokšdavo ir XIX a., ir šiandieninius turistus. 50 m aukščio stačias uolas daužančios bangos išdilina į keisčiausius darinius, kuriems išmoningi žmonės suteikia išradingus vardus. Žymiausi – Dvylika apaštalų, iki 1922 m. vadinti “Kiaule su kiauliukais”, kol turizmo plėtotojai pamanė, kad religinis pavadinimas australus vilios labiau. Šių iš vandenyno styrančių uolų niekad nebuvo dvylika, be to, kas kelis dešimtmečius viena ar kita, palaužta vandenyno smūgių, susmenga žemyn.

Įspūdingos uolos Great Ocean Road pakrantėje. Šiuos vandenis australai vadina Pietų vandenynu - tačiau kitur pasaulyje laikoma, kad Pietų vandenynas driekiasi aplink Antarktidą ir Australijos krantų nesiekia

Prie kitų stovėjimo aikštelių laukia “Skustuvas”, “Londono tiltas” (iš kurio telikusi viena arka). Ten, kur krantas švelnesnis, rymo pajūrio kaimeliai, tokie kaip banglentininkų numylėtas Torkėjus [Torquay] ar tyki Lornė [Lorne]. Aplink juos – gausybė pasivaikščiojimo takų. Žemėlapyje pažymėti ne tik vaizdai į vandenyną ar kriokliai (Australijoje nelabai vandeningi), bet ir… koalos. Šie didžiumą dienos medžiuose miegantys mieli gyvūnėliai tokie sėslūs, kad pakanka nuvažiuoti į nurodytą vietą, kelias minutes pasidairyti į eukaliptų viršūnes – ir visuomet juos išvysi.

Šis miegantis 'gumuliukas' - tai koala. Po medžiu - kažkieno kiemo tvora. Kaip Lietuvos sodybose lizdą gali susisukti paukščiai, taip Viktorijoje kaimynystėje apsigyvena koalos.

Plačiau: Viktorija – švelnioji Australija

 


Rio de Žaneiro pakrantė

Vieta: Brazilija

Rio de Žaneiras. Platūs geltono smėlio paplūdimiai. Tarsi tiesiai iš žemės gelmių išdygę aštrūs aukšti žali kalnai. Dangoraižių eilės palei jūrą ir chaotiškos favelos ant šlaitų.

Panoramų, gražesnių už Rio de Žaneiro, pasaulyje mažai. Ir nors tai yra 12 milijonų gyventojų glaudžiantis miestas, labiausiai jame žavi būtent gamta. Dauguma pastatų, net garsioji Kristaus atpirkėjo statula, perkelti į eilinę lygumą atrodytų nykiai. Bet didingoje kalnuotoje Rio de Žaneiro pakrantėje ir skurdžiausi rajonai, ir nykiausi daugiabučiai – romantiškai žavūs.

Klasikinė Rio de Žaneiro panorama nuo Korkovado (Kristaus skulptūros) kalno

Rio de Žaneirą galima pavadinti didžiausiu pasaulio kurortu. Gyvenimas čia sukasi aplink paplūdimius, ir vietiniai į juos eina ne mažiau mielai, nei turistai. Net du iš Rio de Žaneiro paplūdimių pavadinimų muzikos dėka žinomi visame pasaulyje – Kopakabana ir Ipanema.

Abudu panašūs: banguota jūra, smėlio juosta, paplūdimio kavinės, plati gatvė, prestižinių dangoraižių eilė. ~1950 m. Rio de Žaneiro grietinėlė rinkdavosi Kopakabanoje, ~1970 m. ji persikėlė į Ipanemą, bet skirtumų rasti sunku. Turistui sudėtinga atskirti ir įvairias neformalias paplūdimių zonas, kurios paprastai įvardijamos pagal gelbėtojų postų numerius. Prie vienų postų poilsiauja šeimos su vaikais, kitur diskutuoja intelektualai, dar kitur – vieni į kitų treniruotus kūnus žvalgosi gėjai. Visa tai išduoda nebent subtilios detalės (pvz. paplūdimio kavinė „Rainbow“ / „Vaivorykštė“), bet vien išgirdę, prie kelinto gelbėtojų posto saulutėje kaitinasi rio de žaneirietis, kiti miestelėnai jau daug apie jį sužino.

Kopakabanos rajonas vakarėjant

Rio de Žaneiro paplūdimius ir rajonus skiria kalnai. Ne šiaip sau kalnai, o stačios uolos, į dalį kurių įlipti gali tik su specialia įranga ir rimtu fiziniu pasirengimu (toks laipiojimas – populiarus).

Laimė, eiliniams keliautojams Rio de Žaneiras pastatė lynų keltuvus, liftus, traukinukus, kelius…

Panorama nuo cukraus kalno su lynų keltuvu. Kairėje – Kopakabana. Dešinėje – Korkovado klanas, ant kurio stovi Kristaus statula, bet ji paskendusi debesyse. Cukraus kalnas žemesnis, ir todėl debesuotą dieną pasirinkome kilti į jį.

Dar gražesni vaizdai atsiveria nuo paties garsiausio, Korkovado kalno, kuris primena bažnyčios bokštą, o Kristaus atpirkėjo statula viršuje – kryžių. Kai Rio de Žaneiras šitoks didelis, laiminantis Kristus iš tolimesnių rajonų gali pasirodyti mažesnis, nei tikėtasi, bet stovint (ar atsigulus specialiose vietose) ant kalno, jo papėdėje, statula atrodo pribloškiamai didelė. Ji statyta tarpukariu, tad yra saikinga, tačiau, nepaisant to, ne mažiau paveiki.

Nuo statulos papėdės matosi visas miestas, visi jo paplūdimiai ir visi žemesni kalnai. Ta klasikinė Rio de Žaneiro panorama, dėl kurios šis miestas ir garsus visame pasaulyje.

Ant baliustradų prie Kristaus atpirkėjo statulos pas turistus atėjo mažytė beždžionėlė marmozetė. Kai kurie kalnai Rio de Žaneire – tikros gamtos oazės

Plačiau: Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės

 


Naujosios Zelandijos fjordai

Vieta: Pietinė sala, Naujoji Zelandija

Naujosios Zelandijos pietūs oficialiai vadinami Fjordų žeme (Fjordlandu). Garsiausias iš tų fjordų, į kuriuos laivais plaukia dienos ekskursijos – Milfordo fjordas, bet fjordams prilygsta ir Manipuro ežeras, kurio gale – hidroelektrinė be užtvankos, išnaudojanti milžinišką aukščių skirtumą tarp ežero ir vandenyno. Į ją, perplaukus ežerą, autobusas vežė sraigtiniu uolienoje išskobtu tuneliu.

Didingai pirmykščiai Naujosios Zelandijos pietinės salos krantai

Tiek į fjordus, tiek į ežerą nuo aukštų aplinkinių kalnų pasakiškai liejasi krioklių srovės ir srovelės. Viskas žalia žalia – ko jau netrūksta Naujajai Zelandijai, tai žalumos. Nieko keisto, kad toje šalyje filmuotas “Žiedų valdovas”. Ir niekur kitur toje šalyje nėra taip paprasta pasijusti atsidūrus maginės fantastikos pasaulyje, kaip Fjordlande.

Laukinis krioklys Fjordlande

Plačiau: Naujoji Zelandija: žalia pasaulio provincija

 


Maho “lėktuvų paplūdimys”

Vieta: Sint Martenas

Sint Martino sala – viena garsiausių pasaulyje lėktuvų stebėjimo veitų. Mat čia jie tupie tiesiai virš Maho paplūdimio. Bet kurioje kitoje šalyje toks paplūdimys būtų uždarytas ir saugomas. Tačiau Sint Martino sala pernelyg maža, kad galėtų sau tai leisti, todėl paplūdimys laisvai prieinamas žmonėms, ten veikia net barai.

Į Šv. Martyno salos oro uostą atskrenda „Air France“ lėktuvas iš Paryžiaus.

O vietinis Princesės Džulijanos oro uostas – ne šiaip sau oro uostas. Tai svarbus Karibų aviacijos centras, į kurį skrenda net patys didžiausi orlaiviai iš kolonijinių centrų: Amsterdamo, Paryžiaus, JAV didmiesčių. Svarbiausių besileidžiančių lėktuvų grafikai surašyti banglentės formos gretimo baro stende, kylančių lėktuvų – dega televizoriaus ekranuose. Net didžėjus juos pamini. Lėktuvai ten – nesibaigiančios šventės dalis. Jūroje, nepaisydamos greit gilėjančio dugno ir stipriai gylyn traukiančių bangų, mirko ištisos grupės į ekskursiją „maudynės ir lėktuvų stebėjimas“ sugužėjusių turistų.

Iš tiesų maudynės Maho paplūdimyje – nepakartojamos. Sunku nupasakoti jausmą, kai į tave, besigalynėjantį su jūros srovėmis, riaumodamas artėja koks 42 tonų Boeing‘as. Sąmoningai supranti, kad jis leisis oro uoste tau už nugaros, bet smegenys apgauna – pagal trajektoriją atrodo, kad trenksis į žemę arčiau, į paplūdimį. Aišku, nesitrenkia. O danguje toli jau matosi naujas šviečiantis taškelis. Kartais – ir du.

Poilsiautojai Šv. Martyno salos Maho paplūdimyje stebi vis didėjantį tašką danguje – artėjantį lėktuvą.

Ant smėlio ginkluoti brangiais fotoaparatais lėktuvų tyko fotografai. Jiems reikia saugotis. Mus vienas vietinis perspėjo net daiktų vienų ant smėlio nepalikti. Ne, ne dėl vagių. Dėl pakilimo taku įsibėgėjančių lėktuvų. Kai didelis reaktyvinis „Boeing‘as“ ar „Airbus‘as“ sustoja pakilimo tako pradžioje ir iki maksimumo padidina variklių trauką, ruošdamasis kilti, jį pamatai ne akimis. Jį pajauti visu savo kūnu. Maho paplūdimyje tada pakyla vėjas, tikra smėlio audra, lengvai galinti kokius marškinėlius nunešti jūron. Vadinamasis „jet blast“ – galinga jėga, dėl kurios lėktuvai negali skraidyti pernelyg arti vienas po kito. „Narsuoliai“ net buvo išradę tikrą ekstremalų sportą: tvirtai įsikabinę į užpakalinę pakilimo tako tvorą, „galynėdavosi“ su reaktyvinių variklių „vėju“ (Youtube yra vaizdų).

Dabar įspėjimai praneša, kad tai mirtinai pavojinga, tvora truputėlį patraukta. Bet kurioje kitoje šalyje visas paplūdimys būtų uždarytas. Bet juk ten stovi viešbučiai, barai, kazino, juk pro ten driekiasi vienintelis kelias į salos pietryčius (kai ledosi didesnis lėktuvas, priblokšti turistai viduryje jo sustabdė savo nuomotus automobilius, o įpykę vietiniai pypė).

Privatus lėktuvas leidžiasi į Princesės Džulijanos oro uostą

Plačiau: Šv. Martyno sala – lėktuvai ir paplūdimiai

 


Gražiausių pasaulio pakrančių ir salų žemėlapis


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , ,


Gyvūnija – Įspūdingiausios pasaulio vietos

Gyvūnija – Įspūdingiausios pasaulio vietos

| 0 komentarų

Lietuvoje esame įpratę įdomesnius gyvūnus bei žvėris matyti gana retai. Tačiau pasaulyje yra vietų, kur kasdien ar kas valandą gali pamatyti jų daugybę.

Įdomiausi “gyvūnijos teatrai”, kuriuos regėjau per savo kelines į beveik 100 šalių:

 


Etošos nacionalinis parkas

Vieta: Namibija

Etošos nacionalinis parkas – milžiniška Namibijos teritorija, palikta gyvūnijai (žmonės iškeldinti). Ploto sulig trečdaliu Lietuvos, Etoša didesnė net už garsųjį PAR Kriugerį. Ten atsiduri lyg stebuklingoje priešistorinėje žemėje. Niekad nenugąsdinti medžiotojų Afrikos žvėrys gyvena savo gyvenimus, tarsi žmonija neegzistuotų.

Jeigu vietoje kiekvieno Lietuvoje sutikto katino būtų žirafa ar dramblys, vietoj šuns – zebras, o vietoj balandžio ar varnos – kažkas iš antilopės giminaičių – vis tiek neišvystum tiek didžiųjų žvėrių, kiek jų matydavau Etošoje.

Žirafa saulėlydžio metu Etošos nacionaliniame parke.

Ten jie nesislapsto paunksmėse, medžių mažai. Sausame regione, supančiame dažniausiai išdžiūvusį druskingą Etošos ežerą, gyvūnai priversti eiti atsigaivinti į vos ~30 gėlo vadens duobių (waterhole). Kiekviena jų – it “Discovery Channel” filmavimo aikštelė, o turistai tai stebi iš automobilių. Pačiam vairuoti – galima, bet išlipti – jokiais būdais.

Štai prie vienos “vandens duobės” susirinkę drambliai su drambliukais, o jiems iš po kojų atsigaivinti mėgina karpočių šeimynėlė (vos drambliui sujudėjus maži keisti “kiauliukai” atšoka atgal). Kitame ištisos kaimenės įvairių antilopių. Jų ir apskritai daugiausia: tiesiaragiai pilki oriksai, riestaragiai kudu, galvijinės antilopės, šokliosios gazelės (springbok), kanos (čia vadinamos “eland” – žodžiu, kuris kilo nuo lietuviškojo “elnias”), mažutėliai dikdikai.

Etošos nacionalinio parko keliuose tenka prasilenkti ir su drambliais

Nakvojama parke trijose stovyklose – palapinėse ant visureigių stogų arba nameliuose. Kai kurios jų turi nuosavas “vandens duobes”. Buvo be galo įspdūdinga, kaip naktinėje šviesoje gėrė dramblų banda. Tai reta galimybė pamatyti “naktinį Etošos gyvenimą”, nes nakčiai stovyklų vartai užrakinami. Tiesa, šakalai vis tiek įsigudrina atklysti pas turistus.

Rytais Etošoje “muilo operas” keičia “trileriai”. Spėjome pamatyti, kaip savo grobį doroja liūtai. Stovyklų “keliautojų knygose” skaitėme dar įspūdingesnių tos dienos istorijų: kaip “didžiosios katės” susimedžiojo žirafą.

Antilopių banda Etošoje (būna daug kartų didesnių)

Plačiau:
Namibija: Didžiųjų žvėrių valstybė

 


Masai Maros nacionalinis parkas

Vieta: Kenija

Kenijoje nacionalinių parkų – dvidešimt keturi, o kur dar visi rezervatai! Tačiau daugelis jų panašūs: ir gamta, ir gyvūnais, kuriuos ten galima išvysti. Todėl nėra tikslo aplankyti juos visus ar net ketvirtį – geriau nuvykti į svarbiausius ir iš karto pamatyti viską.

Begemotai Masai Maroje

Begemotai Masai Maroje

Žymiausias Kenijos nacionalinis parkas – Masai Mara. Tai – gyvūnų pilna savana, išvagota keliukų ir vėžių, kuriomis kampus kerta safarių kompanijų mikroautobusai ir visureigiai, siekdami savo klientams žvėris parodyti iš kuo arčiau. Vairuotojai praneša vienas kitam naujienas racijomis ir jei kur pamatysi skubant automobilių eiles žinok – ten vyksta kažkas įdomaus (tikrai ne tiesiog antilopės vaikšto ir ne vienišas dramblys straubliu suka žolę, prieš dėdamasis į burną – tokie vaizdai, iš pradžių stebinę, greitai nublanksta prieš tai, ką pamatai vėliau).

Leopardas Kenijos Masai Maros parke

Leopardai ir Kenijoje be galo reti: net didžiajame Masai Maros parke tegyvena keliolika jų. Tačiau kai plotai šitokie atviri, įmanoma pastebėti su žiūronais kur toli kiūtinantį leopardą ir važiuoti artyn (nebūtinai keliais).

Tie „mikroautobusų kamščiai“ – didžiausias Masai Maros minusas. Taip, gyvūnai laukiniai laukinėje gamtoje, bet kai matai besiporuojančius gepardus apsuptus 12 mašinų, iš viso stebimus, fotografuojamus, filmuojamus kokių 40 turistų – nori nenori primena zoosodą. Gepardas paeina – visos mašinos pavažiuoja, kai kurios kone blokuodamos jam kelią…

Turistai iš vieno daugybės apstojusių mikroautobusų fotografuoja riaumojantį liūtą

Turistai iš vieno daugybės apstojusių mikroautobusų fotografuoja riaumojantį liūtą

Masai Mara, beje, suaugusi su Tanzanijos Serengečio parku, gyvūnai migruoja laisvai (itin garsios rugpjūčio migracijos, kai per sieną pajuda 1,5 mln. antilopių gnu). O safario metu net piknikavome Tanzanijoje – siena ne visur rimtai saugoma.

Zebrai ir gazelės Masai Maroje

Zebrai ir gazelės Masai Maroje. Kai pirmą kartą įvažiavęs pamatai juos, pribloškia, visi traukia fotoaparatus. Bet antrą safario dieną daugelis turistų į juos nė nepasižiūri, laukdami plėšrūnų ar kitų įspūdingesnių vaizdų. Nes tiesiog didžiųjų žolėdžių Kenijoje tikrąja to žodžio prasme – milijonai ir kasdien jų safarių parkuose išvysti šimtus.

Plačiau: Kenijos safarių parkai – gyvūnijos galerija

 


Ras Al Džinz vėžlių paplūdimys

Vieta: Omanas

Ras Al Džinz paplūdimys Omane – perinčių milžiniškų jūrinių vėžlių karalija. Labai pasisekė, mat vietos gamtininkai tąnakt parodė viską (tai būna ne kasdien). Štai vėžlė vieną po kito į duobę bėrė kiaušinius – jų, golfo kamuoliuko dydžio, sudeda šimtą. Vėliau gremėzdiškais letenų mostais juos užkasė ir dar pridarė papildomų duobių – lapėms apgauti.

Kitur po smėliu jau išsiritę spurdėjo dešimtys mažylių (patinėlių, nes lytį lemianti smėlio temperatūra ten žema). Susimetęs į dišdašos (arabiško drabužio) sterblę gidas juos nunešė „namo“ – į jūrą. „Per pilnatį patys kartais neten nueina“ – sakė.

O šiaip iš tų vėžliukų išgyvens vos keletas. Dar mums regint iš pakrantės bangelių „pikti paukščiai“ kelis nusičiupo. Pažvelgdavęs į mėnesienos nutviekstus tolius vis išvysdavau į jūrą ar iš jos berėplenančias vėžles. Vienos jau baigė savo kas 2-4 metus besikartojančią motinystės misiją (vaikų jos nė kiek neprižiūri ir išsiritimo nelaukia), kitos buvo tik bepradedančios.

Ras Al Džinze omaniečiai pastatė vakarietišką „turistinį centrą“. Bet kokia pusė 1996 m. užpirktos išradingai vėžlių gyvenimą pristatinėjusios technikos, ekranų ir ausinių sugedę. Niekas nesijaudina – esmė juk gyva gamta, o ne filmai. Negalėčiau ginčytis – naktis įsirėžė atmintin kaip įspūdingiausia Omane.

Deja, fotografuoti Ras Al Džinz negalima, tad nuotraukų nėra.

Plačiau:
Omanas: Atgimusi dykumų imperija

 


Australijos gyvūnų parkai

Vieta: Australija

Australija – pats unikaliausias gyvenamas žemynas. Europa susijungusi su Azija ir Afrika, Šiaurės Amerika – su Pietų Amerika, o Australiją dar prieš 100 milijonų metų apsupo vandenynai. Todėl jos gyvūnai išskirtiniai (sterbliniai, kloakiniai…). Daugybės australiškų rūšių net nelaisvėje kitur pasauly neišvysi. Tad tiesiog būtina aplankyti “vietinių gyvūnų parką”, kuriais didžiuojasi kiekvienas miestas. Tai nėra tiesiog zoologijos sodai: žymiausi Australijos gyvūnai labai ramūs ir jie laisvai ganosi tarp lankytojų.

Didžiausuose jų, kaip Brisbeno “Lone Pine”, kas keliasdešimt minučių gali sudalyvauti renginiuose, kaip loriketų šėrime – ant lėkštelių lankytojų rankose tupia spalvingų paukštelių eskadrilės.

Žmonės šeria loriketas Brisbeno Lone Pine gyvūnų parke. Suskrendantys spalvingi paukšteliai - vaizdas, kurį daug kas nori patirti. Dalį maisto mėgina nugvelbti prie loriketų prisijungusi didelė šiukšliavištė

Šėriau ir glosčiau švelnias kengūras, kurių ten – ištisas laukas. Tos, kurioms žmonės nusibosta, nušokuoja į specialų aptvarą – bet parodžius nusipirkto kengūrų maisto galima jas vėl išsivilioti. Žolė ten žaliuote žaliuoja, bet ją graužė tik tos vargšės, kurios atsidūrė atokiau nuo lankytojų rankų.

Tačiau tikrosios valdovės ten – koalos, pasak apklausų – mylimiausios iš Australijos faunos. Štai vienas darbuotojas pakelia tokį 20 valandų kasdien miegantį padarėlį, kol kitas prikabina naujų eukaliptų šakų. Juk ėda išrankios koalos tik kai kuriuos lapus – ištisos eukaliptų plantacijos auginamos vien apie šimtui šio parko koalų šerti.

Lone Pine parko darbuotoja lankytojai tuoj perduos palaikyti koalą fotografavimuisi (už papildomą mokestį). Tarp šimtų kitų garsių žmonių taip nusifotografavo Popiežius Jonas Paulius II, Gorbačiovas ir net Merlinas Mansonas.

Net už parkų ribų žmonių pasaulis gyvūnijos neištrėmęs: kiekvieną saulėtekį ir saulėlydį miestuose paukščiai staugia garsiai it išorinio pavojaus sirenos; dideli lenktasnapiai ibiai ieško maisto grindinyje. O iškviečiami “gaudytojai” pašalina “į svečius” užsukusius nekviestus laukinukus. Keliais šokuoja tūkstančiai kengūrų, o tingios koalos net pažymėtos Australijos kelių žemėlapiuose: karta po kartos jos graužia tuos pačius ar kaimyninius medžius.

Tiesa, ne visi Australijos gyvūnai “nekalti”: štai visos 10 nuodingiausių gyvačių rūšių yra australiškos, o kur dar krokodilai. Ne kiekvienas norėtų laisvėje sutikti ir storąjį vombatą, klaikiai staugiantį sterblinį velnią, laukinį šunį dingą, kiaušinius dedantį nuodingą žinduolį ančiasnapį ar “skraidančias lapes” – didžiausius pasaulio šikšnosparnius.

Didžiosios rudosios kengūros dykumų gyvūnų parke Alis Springse, Šiaurės Teritorijos sostinėje.

Plačiau:
Australija – išskirtinės gamtos žemynas, Šiaurės Australija: naujausiasis-seniausiasis pasaulis, Kvinslandas: Australijos dvasia

 


Indijos miestai

Vieta: Indija

Gyvūnijos paprastai ieškome užmiestyje, bet Indijoje gyvūnų daugiausiai yra miestuose – jokios kitos šalies gyvenvietėse nemačiau jų šitiek daug. Gatvėmis su žmonėmis, automobiliais ir rikšomis ten dalijasi ir karvės, ožkos, avys, kiaulės… Karvė, grakščiai pėdinanti siauru skersgatviu taip, kad net motociklininkui tenka važiuoti iš paskos – eilinis ankšto Indijos senamiesčio vaizdas.

Kiaulės ėda šiukšles Džaipuro centre. Ši atliekų krūva - jų namai (ten jas sutikome ne kartą). Matėme, kaip gretimi gyventojai grėbliu sviedė 'naujo maisto' vienai kiaulių į snukį. Indijoje įprasta visas šiukšles mesti į artimiausią gatvę

Indijos miestų gyvūnai – niekieno. Indai gyvybę taip gerbia, kad 40% yra vegetarai, o kai kurios religinės mažumos (džainai) net pasišluoja priešais save gatvę, kad nenumintų vabalėlio… Beglobių gyvūnų žudymas – uždraustas įstatymu. Nepatyrę žiauraus elgesio gyvūnai ramūs, žmonių visiškai nebijo.

Sumanęs ant suolelio paskanauti sausainių, bemat pajutau, kaip voverytės siekia “savo dalies” kopdamos mano koja. Ir jau patį pirmą vakarą Delyje išvydau, kaip stoties bilietų kasoje ant stalo ramiai vaikštinėja žiurkė – tik priėjusią per pusmetrį kasininkas ją nuvijo specialia lazda (tokias nešiojasi daugybė indų).

Karvė užėjo į traukinių stotį. Paskui ji ramiai per laukiamąją salę nuėjo į peroną ir žingsniavo palei traukinį

Siurrealistišką vaizdą užbaigia elektros laidais ir stogais laipiojančios ką nugvelbti besitikinčios beždžionių šeimynėlės. Viena staigiu judesiu įsikibusi į koją ištraukė man iš kišenės servetėles, o ištisa banda netoliese apvaginėjo turistinį autobusą, kurio vairuotojas neapdairiai paliko atdarus langus.

Tamsiausia miestų gyvūnijos pusė – pasiutligė. Kasmet 20 tūkstančių indų miršta nuo jos (daugiausia pasaulyje). Tad nors Indijos miestų vaizdai – išdžiūvusia upės vaga vienas kitą gaudantys paršeliai, ant skiriamosios juostos užmigusi karvė, ant kojos traukinyje užlipusi pelė – įstrigo atmintin ilgam, glostyti gyvūnų neišdrįsau.

Beždžionių šeimynėlė Vrindavano miestelyje. Jos dažniausiai laikosi aukštai: ant tvorų, stogų, balkonuose - ir tik kartais nusileidžia nustverti ko blizgančio ir nesaugomo

Plačiau:
Šiaurės Indija: Viduramžiška šalis be taisyklių

 


Magdalenos sala

Vieta: Patagonija, Čilė

Pingvinai būdingi Antarktidai, bet norint išvysti jų yvenimą plaukti į šalčiausiąjį žemyną neteko.

Pačiuose Čilės pietuose, prie Punta Arenose yra kelios magelaninių pingvinų kolonijos. Didžiausia jų – Magdalenos sala – kadaise buvo gyvenama indėnų. Bet dabar ji nuo kranto iki kranto pilna pingvinų lizdų, tarp kurių specialiais takeliais vaikštinėja tądien atplukdyti turistai. Iš viso pingvinų ten – 60000 porų, ir visos kiekvienais metais grįžta perėti į tuos pačius lizdus. Tie paukščiai monogamiški ir patelių nekeičia.

Pingvinai Magdalenos saloje (baltai-juodi taškai tolumoje - tai irgi šie paukščiai).

Magdalenos saloje gali lengvai įsigilinti jų gyvenimą: štai vieni eina į vandenį, kiti grįžta perėti ar leidžia įvairius garsus. Kitiems gal smagiau tiesiog pažiūrėti į keistus mielus paukštelius, krypuojančius kalvotu salos paviršiumi.

Pingvinai Magdalenos saloje.

Plačiau:
Čilės Patagonija: vėjuotas didus pasaulio galas

 


Įspūdingiausių gyvūnijos vietų pasaulyje žemėlapis

 


Kitos įspūdingos gyvūnijos vietos

Keliaudami po šias vietas gal nepraleisite kelių dienų ir nepamatysite daugybės rūšių – tačiau gyvūnus ten pamatyti nesunku ir vaizdai, kuriuos išvydau, įsiminė ilgam.

Džigokudanio “snieginių beždžionių” parkas (Japonija)

Jamanučio kalnų kurorte beždžionės pamėgo… tradicines vulkanines karštas vonias onsenus. Jau prieš kokius 50 metų pirmoji smalsi japoninė makaka įlindo pasišildyti, ir dabar ištisos šeimos pakaitomis žiemom tą daro. Įsteigtas Džigokudanio beždžionių parkas, kur turistai gali jas stebėti iš labai arti. Keliautojų jos nebijo, nieko iš jų nevagia.
Plačiau: Japonijos lankytinos vietos

Beždžionės rotemburo onsene Džigokudanio parke

Pekino zoologijos sodo pandų paviljonas (Kinija)

Nelaikau zoologijos sodų geromis vietomis stebėti gyvūnus (šiaip ar taip, jie ten nenatūralioje aplinkoje). Tačiau Pekino zoosodo pandų paviljonui padariau išimtį, nes pandos ten – tikros karalienės. Mat pandos ne šiaip sau kinų numylėtos, jos laikomos ir Kinijos simboliu (net kokio užsieniečio elgesį su panda kinai traktuoja kaip elgesį su Kinija). O Pekinas – Kinijos sostinė. Pandoms net pastatyti atrakcionai, “drambliukai”. Bet nesitikėkite pamatyti, kaip pandos ten šliuožinėja: šie gyvūnai garsėja savo tingumu, paėję kelis žingsnius griūva pamiegoti, o menkiausias judesys sukelia žiūrovų džiaugsmą.
Plačiau: Pekino lankytinos vietos

Panda Pekino pandų paviljone

Jonvabalių upė (Malaizija)

Kas vakarą turistai čia išplukdomi valtelėmis, o galybė visur aplink žibančių jonvabalių sukuria magišką vaizdą. Ir visa tai – šalia pat didžiųjų miestų, Kvala Lumpūro.
Plačiau: Malaizijos pusiasalis šauną į ateitį

Pingvinų paradai pietinėje Australijoje

Australija pilna keistų gyvūnų, ir ne visi jie sterbliniai. Populiariausia Viktorijos turistinė pramoga – stebėti kas vakarą Filipo saloje išsilaipinančius šimtus mažiausių pasaulio pingvinų. Jie krypuoja į paplūdimį it jūrų pėstininkų divizijos ir batalionai, paskui lipa aukštyn į krantą link savo lizdų. Tūkstančiai turistų stebi nuo specialių tribūnų, vėliau – aikčioja ant paaukštintų medinių takų. Prižiūrėtojai pravaiko juos, jei kuris pingvinukas įsigudrina kirsti taką staiga prisiminęs, kad gyvena anapus jo. Vaizdai mieli, bet gamta čia, vos 139 km nuo Melburno centro, pakinkyta žmonijai, tapusi savotišku cirku, kur žiūrovus masina ne gyvūnų išmokti triukai, bet natūralūs instinktai. Paplūdimį apšviečia žibintai, likusias iki “išsilaipinimo” sekundes skaičiuoja ekranas, prie bilietų kasos parašytas tikslus vakarykščių pingvinų skaičius, nuo pat Melburno priemiesčių rodyklės rodo į “Pingvinų paradą”… Jei kas nori “tikresnio” vaizdo, turi vykti toliau nuo miestų. “Paradai” ten irgi “žygiuoja”, tik reklamos mažiau.
Plačiau: Melburno lankytinos vietos

Žiūrovai laukia, kol likus valandai iki parado pradžios bus išleisti į vėjų košiamą paplūdimį.


Kitos įdomiausios pasaulio vietos


Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Kriokliai | Dykumos | Olos | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Spektakliai ir pasirodymai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Apsipirkimo vietos
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Viduramžių pilys | Užmiesčio rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai


Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs 100 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti
Straipsnio temos: , , ,