Kataras

Kataras – turtingiausia pasaulio valstybė ir gyva arabų pasaulio svajonė.

Ar ne stebuklai? Kataras – dykumos lopinėlis ploto sulig šeštadaliu Lietuvos, bet jis gavo teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą! Nepaisant kitų arabų šalių pykčio, būtent Kataras diktuoja viso arabų pasaulio madas! Ši šalis kartu ir viena religingiausių, ir viena laisviausių arabų pasaulyje.

“Kaip kokia šalis norėtum, kad atrodytų tavo tėvynė ateityje?“, pamenu, paklausiau mauritaniečio. Ir jis nedvejodamas atsakė – Kataras. Ne Europa ar JAV, ir ne Dubajus ar Saudo Arabija. Ir dešimtys milijonų arabų mąsto panašiai.

Kaip gi išsvajotasis Kataras atrodo iš vidaus? Man pavyko pamatyti ne iš karto. Kataras – vienintelė pasaulio šalis, kur pirmuoju mėginimu net… negavau vizos. Dabar Kataras lietuviais jau pasitiki pakankamai, kad vizų išvis nereikalautų, tad įgyvendinau seną svajonę ištyrinėti šią šalį.

Doha – viso arabų pasaulio sostinė

Tasai stebuklingasis spindintis Kataras iš tikro – tai tik Doha. Kataro sostinė. Ir, jei Kataro emyro planai pavyks – viso arabų pasaulio sostinė.

Priešingai nei Dubajus ar Abu Dabis, Doha nenori priblokšti pasaulio rekordais – aukščiausiais dangoraižiais, didžiausiais gėlynais. Todėl Doha netaps *pasaulio* turizmo sostine. Bet ji nenori bet kokia kokia kaina pritraukti milijonus bet kokių turistų ir aplenkti Londoną su Niujorku!

Verčiau Kataras eina kitu – kultūros ir mokslo – keliu. Ir todėl dešimtims ar šimtams milijonų pasaulio arabų būtent Doha, o ne “parsidavęs” Dubajus, yra pavyzdys, kaip turėtų atrodyti jų šalis, jei kada nors praturtės.

Dohos koziris – ne koks “naujas Luvras” ar “naujas Gugenheimas”, “godžiai išsinuomavęs” Vakarų meną idant rodytų vakariečiams turistams, o didžiausias visame pasaulyje Islamiško meno muziejus. Savojo meno. Ir nieko keisto, kad būtent Kataras “padirbėjo”, idant į arabų pasaulį atvežtų didžiausią kada nors jame vykusį renginį – Pasaulio futbolo čempionatą. Bandys atvežti ir olimpiadą…

Doha plečiasi neįtikėtinais tempais. Dar 2000 m. visame Katare gyveno 600 000 žmonių (tiek, kiek viename Vilniuje), o 2020 m., kai keliavau – 2,7 mln. (tiek, kiek visoje Lietuvoje). Doha kartu – ir milžiniška statybų aikštelė. Į šiaurę auga jos dangoraižių rajonai, į pietus – pramonės, o keliai virsta daugiaaukštėmis estakadomis. Viskas – tolimai ateičiai. Palyginus su kitais pasaulio didmiesčiais ir dabar Kataro ryškiai apšviestos magistralės – beveik tuščios. O 2019 m. atidarytas trijų linijų Dohos metro išvis, atrodo, neaišku kam degina katarietišką naftą: pro nuomoto automobilio langus nėsyk nemačiau, kad į įspūdingas modernistines jo stoteles kas išvis kada nors eitų. Kam, kai keliai tušti, parkavimas net miesto centre – mokamas vos keliose vietose ir ten labai pigus?

Bet Doha statoma ne dabarčiai, o ateičiai. Artimesnei, nei galėtum tikėtis. Bijau net spėti, kiek milijonų žmonių ten gyvens, tarkime, 2040 m., jei Kataro emyro vizijos pasiteisins. Juk musulmonų pasaulio sostinė turi būti didelis miestas! Ir puikiai pamenu, kaip buvo tame pačiame Dubajuje: kai ten lankiausi 2003 m., atrodė, kad platieji jo keliai pasipuikavimui tik ir nutiesti, kokie tušti. O 2015 m. jau pakliuvau į kamščius. Gyventojų skaičius Dubajuje per tą laiką išaugo dvigubai…

Ir visgi kai matau 2 mln. gyventojų mieste statomus ar jau pastatytus aštuonis milžiniškus Pasaulio futbolo čempionato stadionus, kuriuos vieną nuo kito skiria keli ar keliolika kilometrų, galva “neišneša”, kam gi viso to reikės po čempionato. Kitur pasaulyje juk čempionatas vyksta daugelyje miestų, todėl ir stadionų daug (ir tai būna problemų juos paskui panaudoti), o čia viskas – Dohoje.

Pažiūrėsim. Prieš 20 metų juk nebūčiau nuspėjęs, kaip šiandien atrodys Dubajus.

Trys Kataro pasauliai

Kaip ir kitos Persijos įlankos šalys, Kataras yra tarsi trys nesusikertantys pasauliai. Jie neaprašyti kelionių vadovuose, kai kurių jų Kataras net gėdinasi, bet idant perprastum šią šalį, turi pamatyti visus.

Pirmasis Kataras – “tikrųjų” Katariečių, Kataro piliečių. Per vieną kartą iš trečiojo pasaulio vargšų jie tapo milijonieriais. Tas pokytis buvo per greitas, kad jie “globalizuotų” savo tradicijas ar gyvenimo būdą: milijonus jie panaudojo tęsti tą patį, kas žavėjo jų protėvius dykumų klajoklius – tik viską padauginti kelis kartus ir įvilkti į naujų technologijų rūbą.

Štai Dohoje, greta Emyro rūmų jie pastatė… naują Dohos senamiestį. Nes iki ~1970 m. Doha juk tebuvo menkas perlų žvejų kaimas dykumos pakraštyje, sunykęs kai japonai atrado pramoninę perlų žvejybą, tad ir jokio senamiesčio ji neturėjo. Taigi, Dohos “senamiestį” įkvėpė kiti, didesni ir didingesni, musulmoniški miestai. Tik, aišku, jis tvarkingesnis, saugesnis (be karų, teroro), švaresnis, modernesnis, pilnas parduotuvių, restoranų.

Bet jo širdis – Sakalų turgus. Berniukas tampa vyru, kai tėtis ten jį atveda nusipirkti pirmojo sakalo, o medžioklė su sakalais – gerbiama katariečių tradicija. Karta-kita atgal medžiota iš reikalo, o dabar sakalai kainuoja ir po 300 000 dolerių, net Sakalų ligoninė greta turgaus įkurta. Šalimais – tradicinių laivų davų uostas. Laiveliai plukdo nebe krovinius, o gražios vakarienės ištroškusius vietinius ir turistus.

Tikri katariečiai gyvena Dohos priemiesčiuose, milžiniškų individualių namų, dažni kurių primena rūmus, rajonuose. Kiekvienam katariečiui valdžia dykai duoda dykumos lopinėlį ir jis ten stato savo šeimos namus.

Dohos priemiesčiuose – ir Šeicho Faisalo Bin Kasimo Al Tanio muziejus, šio emyro giminaičio kolekcija, kur matai, ką gali ir nori padaryti staigiai praturtėjęs arabų šeichas.

Dohos priemiesčiuose – ir kupranugarių lenktynių trasa. Iš beduinų bernų pramogos šios lenktynės tapo “milijoniniu sportu”. Bėgančius kupranugarius seka ne tik televizijos kameros, bet ir žiūrovai su baltais džipais, ir kupranugarių savininkų mašinos. Juk kupranugariais varžybų metu seniai nebejoja jojikai. Joja lengvučiai robotai. O robotus savininkai valdo distancinio valdymo pagalba iš kondicionuotų savo automobilių…

Štai taip Viduramžių beduinų tradicijos staiga atėjo į XXI a. Šitas “tikrasis katariečių Kataras” – įdomiausias kultūrą mylinčiam turistui, bet (išskyrus Dohos senamiestį) sunkokai randamas, nes jis tiesiog kitoks. Apie jį mažoka duomenų internete, viskas jame dar sklinda iš lūpų į lūpas – paprastai arabų kalba.

Antrasis Kataras – “ekspatų” šilta svajonė

Kataro piliečiai tesudaro vos 12% Kataro gyventojų. Nes Kataras – tai ne tauta, Kataras – tai, visų pirma, emyras, ir siekdamas paversti Dohą regiono sostine jis šaukia naujus ir naujus šimtus tūkstančių imigrantų.

Dalis tų imigrantų – išsilavinę specialistai. Tokie vadinami “ekspatais”. Jie padėjo suplanuoti naująjį Katarą: juk iš dykumos beduinų nebūtų atsiradę gerų direktorių ir buhalterių, architektų ir inžinierių, dėstytojų ir mokslininkų. O be šių specialistų nebūtų ir naujojo Kataro.

Beveik visi jie iš pradžių pakviesti iš užsienio. Kai kurie jų “usžirekomendavę” Vakarų pasaulyje, kiti – seniau išsivysčiusiose musulmoniškose šalyse. Jie gyvena dideliuose naujų Dohos daugiaaukščių butuose su vaizdais į Persijos įlanką. Kai kurie svajoja kada nors grįžti namo, kiti apie tai nebegalvoja. Nors ir supranta, kad Kataro piliečiais niekada netaps: nenorėdamas “atiduoti” šalies dauguma tapusiems imigrantams, emyras taiko labai griežtas natūralizacijos taisykles.

Doha jiems – šiluma (temperatūra sausį – +22 laipsniai dieną). Jie leidžia laiką vis statomuose ir statomuose prekybos centruose. Pavyzdžiui, Villagio prekybos centras – lyg po stogu pakišta Venecija. Net kai be galo karšta dykumos vasara “išmarina” visą gyvenimą lauke (vidurinė temperatūra liepos dienomis +42), Villagio gali sau plaukti kanalu su gondola.

Ekspatai myli ir Dohos paplūdimius, tokius kaip naujasis Katara su Dohos dangoraižiais fone. O ekspatiško gyvenimo viršūnė tikriausiai The Pearl dirbtinių salų kompleksas su Ferrari salonais, brangiomis parduotuvėmis ir restoranais. Ten vaikščiodamas mačiau beveik vien baltaodžius iš Europos ar JAV: nė vieno vietinio tradiciniais drabužiais.

Ir pasivaikščiojimo kelius, tokius kaip Dohos centro pakrantės promenada, darbo dienos pabaigoje užsipildanti šviesiaodžiais bėgikais tarsi koks centrinis Niujorko parkas.

Skurdesnieji ekspatai iš kitų musulmoniškų šalių kuriasi aplink Dohos senamiestį, kur chaotiški turgeliai.

Tarp ekspatų dominuoja ne arabų, o anglų kalba ir, tiesą pasakius, nors ji neoficiali, net Dohos gatvėse jos matai jau daugiau, nei arabų k.

Bet laikai keičiasi. Kataras nori išmokslinti ir savus, ir kitus arabus. Ir pastatė Kataro universitetų miestą – didžiausią arabų pasaulyje. Dabar tenykščiai pasaulinių universitetų padaliniai jau užima 12 kv. km teritoriją, ten mokosi tūkstančiai studentų. Daugelis – ne iš Kataro, bet ir ne iš Vakarų. Musulmonai, bet kitokie, jauni ir trokštantys mokslo, žinių, gabensiantys jas į savo tėvynes. Dar viena detalė Dohos gyventojų mozaikoje.

Trečiasis Kataras – prakaituotas juodadarbių Eldoradas

O kas gi savo prakaitu stato Katarą? Šimtai tūkstančių juodadarbių. Jų daugiau, nei visų likusių Kataro gyventojų kartu sudėjus (vien indų imigrantai – 25% šalies, bengalų – 12%, filipiniečių – 10%). Bet jų beveik nesimato. Na, matai juos statybose. Rytais ar vakarais pro tamsius tūkstančių autobusų langus – vežamus į darbą ar namo. Darbą kokiam prekybos centre, statybose, naftos verslovėje. Namo į milžiniškus “darbininkų kompleksus”, ironiškai tiesmukai vadinamus “darbo stovyklomis”, kažkur dykumoje toli nuo Dohos centro.

Kokas indas, pakistanietis ar bengalas užsirašo “tarnauti Katare” ir viskas padaroma už jį: jam sutvarkoma viza, jis atskraidinamas, apgyvendinamas su bendradarbiais darbo stovykloje, maitinamas, ryte nuvežamas į darbą, vakare – namo, o pasibaigus visuomet terminuotam kontraktui – parskraidinamas į tėvynę. Kataro gyvenime jis iš esmės nedalyvauja. Algą pasaulio mastais gauna nedidelę (pvz. 300 – 400 JAV dolerių), bet gerokai didesnę, nei gautų tėvynėje (ypač atsižvelgiant į tai, kad nakvynė, maistas, transportas nekainuoja). Siunčia didelę jos dalį namie likusioms šeimoms. Dauguma juodadarbių – vyrai. Todėl Katare kiekvienai moteriai tenka 3-4 vyrai…

Kai kurie užsienio žmogaus teisių aktyvistai grūmoja Katarui dėl “blogų darbo sąlygų”, Kataras šią savo pusę net kiek slepia, bet manau jis puolamas nepelnytai. Nes tų darbininkų gyvenimas Katare geresnis, nei būtų tėvynėje ar dar kur. Nes tokie Indijos ar Bangladešo kaimų beraščiai, kokie gali įsidarbinti Katare, juk tikrai nesugebėtų emigruoti į Europą – ten ne viskas būtų už juos padaryta.

To trečiojo, juodadarbių Kataro nėra nei kur, nei kaip pažiūrėti, o ir neįdomu – bet verta žinoti, kad toks yra, kad ne it medžiai dangoraižiai dygsta, o daugybė vos matomų Kataro skruzdžių-darbininkų juos stato, ir tų skruzdžių daugiau, nei tų, kurie naudojasi jų darbo vaisiais (tarp pastarųjų – ir visi turistai).

Kataro užmiestis

Nuomotu automobiliu dienai išvykę anapus Dohos, atrodo, grįžome laiku 30 metų atgal. Apie turtingiausią pasaulio šalį ten primena tik keliai – pavyzdžiui, į ~5000 gyventojų miestelį Ruajisą iš Dohos veda šešių juostų 100 km ilgio magistralė, nuo pradžios iki galo naktį apšviečiama.

Nyki dykuma – didžioji jos dalis akmenuota, be tų ikoninių smėlio kopų iš filmų apie dykumas. Na, galima rasti ir jų, pvz. Prie Chor Al Adaido, kur populiarios ekskursijos per smėlį baltais džipais. Bet tiesiog atsitiktinai važiuodamas per Kataro užmiestį aplinkui kelius tematysi dyką, dyką peizažą.

Šen bei ten tolumoje bokštuose degs liepsnos – naftos, dujų verslovės. Būtent jų dėka Kataras tapo turtingiausia pasaulio šalimi ir plotu bei darbininkų skaičiais jos primena ištisus miestus. Štai važiuojame magistrale į Dohą – kelią pastoja patikrinimo punktas. Pasirodo, ta magistralė kerta naftos verslovę ir ten galima pravažiuoti tik darbuotojams. Mus pasiunčia kitu keliu.

Pagrindinės turistinės vietos Kataro dykumoje (be pačios dykumos) – fortai, tokie kaip Zubaros fortas. Jei išgirdus žodį “fortas” prieš akis stoja kokia didinga viduramžių tvirtovė ar bent jau koks Kauno fortas, nusivilsite, nes šie pastatėliai menkučiai ir statyti palyginus neseniai – pvz. Zubaros fortas net tarpukariu.

Tačiau stebėdamas tuos menkučius pastatėlius, kadaise atrodžiusius tikrais civilizacijos bastionais visoms beduinų ir perlų žvejų gentims, lengvai supratau, koks neįtikėtinai didingai galingas buvo Kataro proveržis pastaraisiais dešimtmečiais iš visiško užkampio į arabų pasaulio sostinės kandidatus.

Iš dar senesnių laikų, pvz. XIX a., Katare praktiškai nieko neišliko. Net mečečių. Viskas buvo taip menka ir laikina tada. Niekingi dykumų kaimeliai.

Net ir XX a. gyventi kaimeliai kai kur jau apleisti, kaip Al Džumailis, susiliejęs su akmenuota dykuma. Tik džipais pravažiuojamais keliais ar nusukimais ten rieda tie, kam “neatrasti praeities liudininkai” žavesni už turistams iščiustytas promenadas. Tiesa, už Dohos ribų rodyklės, turizmo informacijos, angliški aprašai spėriai išnyksta: Al Džasisijos petroglifų taip ir neradau (ten, kur pažymėti žemėlapyje, jų nebuvo).

Kataro laisvė ir tikėjimas

Persijos įlankos karalystės (Kataras, Dubajus, Abu Dabis, Bahreinas, Kuveitas ir kitos) yra tarp kūjo ir priekalo: iš vienos pusės, jų vietiniai – labai konservatyvūs, religingi. Kita vertus, jų megalomaniškiems užmojams reikia milijonų imigrantų ir turistų. O daugybė tų užsieniečių visai kitokie: ne musulmonai, gal net visai netikintys (ypač europiečiai). Kas vietiniams – dorybė ir teisingas gyvenimo būdas, atvykėliams tik trukdo (pvz. alkoholio draudimas, aprangos ribojimai).

Viena vertus, Kataras pasirinko eiti konservatyvumo ir tradicijų keliu. Išskyrus nebent kelis prabangius viešbučius, čia nerasi alkoholio. Prekybos centruose skamba muedzinų šauksmas maldai, o penktadieniais, šventą dieną, prekybos centrai laikinai užsidaro (“eikite klausytis imamo pamokslo”). Paplūdimių stendai rodo, kaip negalima juose rengtis: moterims draudžiami bikiniai, vyrams – aptemptos glaudės ar net kelnės. Visoje šalyje blokuojami nepadorūs interneto tinklapiai – pornografija, homoseksualizmas, netgi pažinčių svetainės. Ir net tarptautinė internetinė telefonija (Skype, Whatsapp ir pan.) – juk gali ten nepadoriai bendrauti koks vaikinas su mergina.

Kita vertus, Kataro konservatyvumui yra griežtos ribos. Kataras – ne Saudo Arabija ar Iranas, kad būtų draudžiama, tarkime, moterims vaikščioti nepridengtais plaukais, ar dėvėti šortus. Vakariečiui Katare gali būti truputį nuobodu (jei jis pripratęs prie naktinių klubų, barų), tačiau jis (ar ji) tikrai neturėtų jaustis suvaržyta(s).

O svarbiausia Kataras yra laisviausia visos Persijos įlankos šalis žodžio laisvės atžvilgiu. Būtent Kataro emyras įkūrė “Al Jazeera” – vienintelį nepriklausomą viso regiono kanalą. Kol kitur regione žurnalistai persekiojami ir net žudomi (kaip Dž. Kašrogis Saudo Arabijos konsulate), tai Katare jie laisvi kritikuoti netgi patį emyrą. Eiliniai arabai įsimylėję Al Jazeera: tai beveik vienintelė galimybė jiems gauti žinias be jokios vietinių vadukų propagandos, bet kartu ir ne iš Vakarų pasaulio.

Dėl šitos laisvės Kataro nekenčia jos kaimynės: Saudo Arabija, JAE, Bahreinas ir Egiptas 2017 m. Katarui paskelbė blokadą, draudė į jį skrydžius (ir netgi skraidyti Qatar Airways savo oro erdvėje), o mainais į blokados panaikinimą, be kita ko, reikalavo Kataro uždaryti “Al Jazeera”. Kad niekas nebetemptų į dienos šviesą jų pačių klaidų ir žiaurumų, ypač – Saudo Arabijos ir Egipto valdovų, kur tų žiaurumų daugiausia. Kataras nepasidavė, nesutiko – ir 2020 m. pandemijos bei žemų naftos kainų iškankintos kaimynės blokadą tyliai panaikino.

Štai tas senųjų tradicijų ir žmogaus teisių, religijos ir mokslo kokteilis manau ir yra tai, dėl ko arabų pasaulis dievina Katarą.

Arabai, kaip ir visi, nori laisvės reikšti nuomonę, nori žinoti tiesą, o ne išcenzūruotą melą. Daugybė jų trokšta mokytis, siekti žinių.

Kita vertus, daugeliui jų nesuprantamos kai kurios “naujos ir nuolat pildomos” žmogaus teisės, kurias šiuolaikinis Vakarų pasaulis, atrodo, laiko net svarbesnėmis nei žodžio laisvė: tarkime, teisė į abortą ar teisė į LGBT paradus. Jiems nesuprantama, kodėl, tarkime, Vakarų pasaulis draudžia narkotikus, bet alkoholio draudimą laiko atsilikimu, jei dėl alkoholizmo daugelyje šalių kenčiama net labiau. Jiems nesuprantama, kodėl, nors Vakarų pasaulis irgi turi savo aprangos ribojimus ir dress code’us, vakariečiai taip niekina tradicinę musulmonišką aprangą. Ir jau visai nesuvokiama, kaip kokioje Prancūzijoje uždrausta viešai melstis ar dėvėti religinius simbolius mokykloje – ir jau toks *draudimas* aiškinamas kažkokių kažkieno teisių gynimu.

Kad ir kiek Vakarų pasaulis aiškintų apie savojo žmogaus teisių modelio “visuotinumą” ir “prigimtinumą”, faktas, kad tos tariamai pasaulinės teisės iš tikro yra grįstos Vakarų kultūra ir nebūtinai tinka kitur, be to, net ir pačiuose Vakaruose jos nuolat keičiasi. Toks teisių modelis šitiek pasekėjų įgijo tik dėl to, kad Vakarų šalys buvo turtingiausios ir galingiausios ir jų įtaka didžiausia.

Ir čia pasirodo Kataras: turtingas kaip Vakarai ir gerbiantis tas svarbiausias žmogaus teises ir siekius, kuriomis remiantis prieš 50-150 metų pastatytas modernusis pasaulis. Žodžio laisvę, žinių laisvę, mokslo laisvę, teisę į gyvybę.

Bet kartu Kataras gerbia ir savo tradicijas, savo kultūrą ir tikėjimą. Puikiai skiria, kas yra moderni būtinybė, o kas – tiesiog arabų ir Vakarų pasaulio kultūriniai skirtumai. Katare pamatai, kaip atrodo moderni musulmoniška šalis! Ir labai moderni, ir labai musulmoniška.

Komentarai