Jeigu pasakiškai turtingi šachai, faraonai ir sultonai iš Rytų legendų gyventų šiandien, jų kraštai turėtų atrodyti panašiai, kaip Dubajus.

Kone kilometro aukščio dangoraižis. Didžiulės dirbtinės salos, išraitytos taip, kad jūra niekada nebūna toliau 100 žingsnių. Prekybos centrai didesni už kai kurias valstybes, fontanai trykštantys aukščiau nei bet kuris Lietuvos pastatas ir kupranugariais jojantys robotai.

Dubai Marina vaizdas iš Džumeiros Palmės dirbtinės salos. Pastatas su kupolu – aukščiausias pasaulio daugiabutis (414 m, 101 aukštas); dešiniau – aukščiausias pasaulio pasuktas pastatas.

Keliaudamas po Emyratus ne kartą praradau amą nuo aplinkos didybės. Europoje esame įpratę tos šlovės ieškoti praeityje: senose katedrose, vienuolynuose ir rūmuose. Šiuolaikiniai pastatai mūsuose nuobodūs, jų architektams terūpi sutaupyti pinigus. O JAE valdovai netaupo. Didybė jų žemėse – dabartis, o ne žila senovė.

Burž Chalifa, surinkęs visus dangoraižių rekordus

“Žodžio “Neįmanoma” lyderių žodyne nėra” – ši Dubajaus emyro Mahometo Bin Rašido Al Maktumo frazė pasitinka kiekvieną lifte į Burž Chalifa. Per 80 prieš tai ėjusių metų aukščiausio pasaulio dangoraižio rekordas “tepaaugo” nuo 380 m iki 509 m. Tuomet 2010 m. Burž Chalifa it durklas perskrodė Dubajaus dangų – 828 metrai. Dešimtys Gineso rekordų knygos įrašų – “aukščiausias pastatas”, “aukščiausias laisvai stovintis statinys”, “aukščiausias statinys” (…) – staiga pavirto vienu vieninteliu. Bet kam jis – užteko sykį pažvelgti į Burž Chalifa iš papėdės, kad suprasčiau, kad nieko bent panašiai aukšto neregėjau.

Burž Chalifa (dešinėje) ir vaizdas iš jo 148 aukšto terasos į Šeicho Zajedo kelią.

Skoningos projekcijos pakeliui į viršų nuosaikiai papasakoja miesto ir visų Emyratų istoriją: pavienį arabą su sakalu dykumoje tuoj pakeičia dangoraižių projektai. Pirmas vaizdas galėtų būti iš kokių 1960 m., kai Dubajuje, dykumos miestelyje, gyveno 40 000 žmonių (mažiau nei Marijampolėje). Antrasis – šiandieninis, kai miestas jau glaudžia virš 2 milijonų.

Emyratuose praeitąsyk lankiausi 2003 m. ir net tada regėjau kitą šalį. Iš maždaug 25 vietų, kurias aplankiau per šią 2014 m. kelionę, prieš dešimtmetį testovėjo penkios. 2003 m. Emyratuose žmonių gyveno tiek, kiek tada Lietuvoje: 3,5 milijono. Šiandien – tris kartus daugiau (9,3 milijono). 2003 m. Dubajaus superplačios gatvės atrodė it nutiestos pasipuikavimui: eismo mažai, rikiuokis ir statyk mašiną kur nori. O dabar kamščiai kilometriniai ir turbūt šeichai graužiasi nagus, kad nenumatė dar daugiau važiavimo juostų.

Anąsyk Emyratų miestai stebino labiausiai todėl, kad žinojau, kaip greitai jie sukurti dykumoje. Šiandieninis Dubajus priblokštų nesvarbu, kur ir kada jis būtų statytas.

Prekybos centrai – Dubajaus veidas

Nė nesuskaičiuočiau kiek kartų per kelionę regėjau žodžius “…iausias pasaulyje”. Burž Chalifa papėdėje trykštantys didžiausi pasaulio fontanai nustebino dukart – iš viršūnės jų vaizdas įdomus, žiūrint iš apačios net šiurpuliukai nugara lakstė. 275 m ilgio čiurkšlių serija pagal melodiją kas pusvalandį šoka į 150 m aukštį.

Didžiausių pasaulio fontanų fragmentas. Už nugaros – naujo Verslo uosto rajono dangoraižiai.

Dubajaus fontanai priklauso gretimam didžiausiam pasaulyje prekybos centrui Dubai Mall, valdančiam per milijoną kvadratinių metrų. Tik trečdalis jų yra parduotuvės, mat Dubajaus prekybos centrai – ne tik verslas, o ir Emyrato pasididžiavimas. Be fontanų Dubai Mall dar – milžiniškas akvariumas, dinozauro skeletas, meniškas dirbtinis krioklys per keturis aukštus, ledo arena. Vien nemokamai žvalgytis į visa tai galėtum daugiau nei valandą; mačiau, kaip gidai po Dubai Mall net veda ekskursijas.

Dubai Mall akvariume tarp ryklių ir rajų narai nuolat keičia reklamas. Pažiūrėti į akvariumą nieko nekainuoja, tad šeimininkai pluša, kad pirkėjai nusipirktų bilietą vidun, kur – povandeninis koridorius stikliniu stogu, ir, kaip rodo ši reklama, didžiulis krokodilas.

Antrasis pagal dydį Dubajaus prekybos centras Mall of Emirates (223 000 m2) garsėja savo dirbtine kalnų slidinėjimo trasa. Mums iš šaltosios Lietuvos, kur turime Akropolius ir Druskininkų trasą, sniegas ir ledas po stogu įspūdžio nedaro, bet dykumų arabams yra “kažkas tokio”. Emyratuose natūraliai šalnų nebūna, ir iki šiol prisimenu, kaip net šiauresnėje Jordanijoje netikėtai pasnigus suaugusieji it vaikučiai puolė mėtytis gniūžtėmis bei lipdyti ant mašinų besmegenius. Kai vasarą Dubajuje pavėsyje kone kasdien būna virš +40 (gruodį buvo ~+26) čiuožinėjimas atrodo pasakiškai.

Miesto pietuose – Ibn Battuta, didžiausias pasaulyje stilingos architektūros prekybos centras. Visas jo interejeras pašvęstas garsiausio arabų keliautojo Ibn Batutos kelionėms. Emyratai subtiliai derina patogumą užsieniečiams, nuo kurio priklauso jų ateitis, ir pagarbą savo kultūrai. Didieji prekybos centrai nėra tik “pigios dėžutės”, materializmo šventovės. Tik dalis iš milijonų pirkėjų ten musulmonai – bet per garsiakalbius it iš minaretų vis vien leidžiamas šauksmas maldai. Tautinės detalės nepamirštamos ir statant dalį viešbučių ar dangoraižių, o Dubajaus fontanai šoko pagal rytietišką muziką.

Visi šie prekybos centrai – labai nauji. 2003 m. didžiausias Dubajaus prekybos centras plotu nė neprilygo Vilniaus Akropoliui.

Iš kairės į dešinę: Mall of Emirates kalėdiniai papuošimai – besisukantys pasakiški rutuliai; Ibn Battuta koridorius; Dubai Mall krioklys.

Pasaulis susitinka Dubajuje

Kiekvienas iš 11 milijonų kasmet miestą aplankančių turistų išsiveža dalelę Arabijos (įspūdžių, nuotraukų, prekių…). Tuo pat metu viso likusio pasaulio gabalėliai iškyla Dubajuje, it skelbdami žemei: štai naujoji tavo sostinė.

Įspūdinguose prekybos centruose kainos nebėra stebuklingos. Jeigu domina ne prekių ženklai, o pigumas, galite daryti kaip aš: apsidairę ten vykti į Dragon Mart, didžiausią pasaulyje kiniškų prekių centrą (175 000 m2). Patiko interneto komentaras, kad čia “Be jokios tvarkos sudėta visa, ką Kinija kada tik yra pagaminusi”. Bene pirmąsyk per visas savo keliones net aš ten pagavau pirkimo azartą. Kai daug prekeivių parduoda tą patį, nesunku rasti gerų pasiūlymų, tačiau prieš perkant reikia paklausinėti kainų keliose vietose ir derėtis.

Irano paviljonas Dubajaus Global Village, viena daugelio neoficialių ‘užsienio ambasadų’.

Šį Kinijos gabalėlį supa Dubai International City, vienas daugybės nekilnojamojo turto projektų. Tai – lyg ištisas miestas, kurio kiekvienas rajonas it atkeltas iš kurios užsienio šalies senamiesčio: Irano, Graikijos, Ispanijos, Maroko, Prancūzijos, Italijos, Rusijos, Kinijos. Ne viskas pavyko, bet užsieniečiai mielai perka nekilnojamąjį turtą “savo” rajonuose. Tai jų “emyratiška svajonė”: lengvas gyvenimas saulėtame užsienyje, kur viskas kokybiška ir nebrangu, nėra mokesčių, o butų kainos auga kaip ant mielių (girdėjau pasakojimų, kaip nusipirkto turto vertė per kelerius metus išaugo šešiagubai). Emyrai leidžia “už uždarų durų” užsieniečiams gyventi lyg tėvynėse: vakariečiai geria alkoholį, užsiima nesantuokiniu seksu, pagal savo tradicijas auklėja vaikus (mokyklos – įvairių kalbų ir programų). Šiuo požiūriu Persijos įlanka tolerantiškesnė už Vakarų Europą, kurioje ne pagal valstybės nustatytą modelį auginami vaikai iš imigrantų atiminėjami ir apskritai išimčių kitataučiams nebūna.

Pietų Azijos skurdžių “emyratiška svajonė” kitokia. Jie keliauja į Emyratus užsidirbti sau ir šeimoms; daugybė “Western Union” tipo agentūrų net turi atskirus langelius: “siuntimas į Indiją”, “siuntimas į Pakistaną”, “siuntimas į Bangladešą”… Imigracija čia didžiausia pasaulyje ir tarp Emyratų gyventojų vos 10% – piliečiai arabai. Vien indai sudaro per 50% dubajiečių. Daug jų gyvena “darbo stovyklose” ar ištisuose darbininkų miestuose, kur visi pastatai pigūs ir vienodi. Mačiau, kaip iš tokio Al Mafrak-2 miesto šimtai ar tūkstančiai autobusų ryte surenka indus – matyt, išvežios po gamyklas ar statybvietes.

Pamainų pasikeitimas prie vienos Dubai Marina statybviečių.

Vakarų “žmogaus teisių agentūros” mėgsta pagrūmoti emyrams, tačiau dažniausiai nauda abipusė: emyrai gauna pastatus, kuriems pastatyti vietinės darbo jėgos neužtektų, o imigrantai – didesnius pinigus, nei kada galėtų svajoti uždirbti tėvynėse (pvz. alga 150-300 EUR, o Indijoje minimalus atlyginimas kai kur 6 EUR). Priešingai nei Vakaruose, Emyratuose kitataučiui įsidarbinti – juokų darbas; dokumentų tvarkymu, butu, maitinimu ir net skrydžiu namo pačiam rūpintis ir apmokėti nereikia. Valstybė čia – emyrai, o ne tauta, taigi emyrai lengva ranka kviečia kokius tik nori valdinius.

Global Village – tikrų dubajiečių pramogų zona

Į Emyratus atvykau gruodžio 3 d., o gruodžio 2 d. buvo Nacionalinė diena – būtent tada prieš 43 metus septyni emyratai susijungė į vieną šalį. Tai simbolizavo visur kur kabojęs paveikslėlis su septyniais išsirikiavusiais emyrais. Ne su vėliavomis (kurias kiekvienas emyratas irgi turi), ne su herbais ar kitokiais simboliais, tačiau valdovais. Netrūko ir emyrų nuotraukų: jomis gyventojai dengė galinius automobilių stiklus, puošė namus. Nacionalinės dienos karštinė ten ilga lyg pas mus kalėdinė: net paskutinę viešnagės dieną gruodžio 13-ąją dar ne visi papuošimai buvo nukabinti.

Nacionalinei dienai išpuoštas automobilis: vėliavos, herbai, emyrų veidai. Emyratiečių ‘tautinis automobilis’ – didelis ir baltas, dažniausiai visureigis. Jei kuriame parkinge tokių daug – reiškia, tą vietą pamėgę vietiniai.

Indų, vakariečių ir emyratiečių gyvenimai Emyratuose beveik nesusikerta. Jų pomėgiai skirtingi. Su emyratiečiais pirmąsyk netikėtai plačiau susidūriau Global Village. Tai – dar viena “pasaulio atstovybė”, pramogų rajonas, kuriame yra lunaparkas, kiekviename pastate pardavinėjamos kitos šalies prekės, o už prekystalių stovi tenykščiai atvykėliai. Tačiau dauguma lankytojų vilki dišdašas (ilgas baltas vyriškas drabužis) ar abajas (ilgas juodas moteriškas drabužis, dengiantis ir plaukus ar veidą). Iš to lengvai atskirsi emyratiečius. Praturtėjimas Persijos Įlankoje nesunaikino tautinių rūbų. Emyratiečiai juos kasdien vilki ir todėl, kad išsiskirtų iš daugumą jau sudarančių imigrantų. Iš patirties galiu pasakyti, kad dišdaša karštame sausame klimate ir labai patogi. Ir oficialus drabužis ten ne kostiumas, o dišdaša su agalu (standžiu dvigubu ratu, kadaise pančiodavusiu kupranugarį) ant pakaušio prispausta kufija (skara), kurios šonai kabo iš abiejų galvos pusių.

Global Village nesunku praleisti visą vakarą, mat kas pusvalandį ten prasideda renginiai: įvairių šalių kultūriniai šou, tautų paradas ar, pavyzdžiui, motociklininkų akrobatinis pasirodymas. Emyratiečiai motodromą buvo apstoję pulkais. Bet kad ir kiek vakarietis renginio vedėjas angliškai ragino visus ploti, žiūrovai džiaugėsi tyliai – dar vienas kultūrinis skirtumas.

Emyratų tautinė programa Global Village. Už atlikėjų nugarų esantys žmonės – ne darbuotojai, o tautiniais drabužiais vilkintys eiliniai emyratiečiai.

Krizė Dubajų tik pristabdė

Global Village – dalis Dubailendo, užsimsiančio 287 kvadratinius kilometrus (beveik dvigubai daugiau, nei visas Kaunas). Čia bus ir didžiausias lunaparkas (sudie, Disneilende) ir “Sakalo stebuklų miestas”, kuriame – realaus dydžio(!) septynių pasaulio stebuklų, Eifelio ir Pizos bokštų kopijos bei keturiskart už tikrąjį didesnis Tadž Mahalas – visa išdėstyta sakalo forma. Kol kas ten dykuma – 2009 m. pasaulinė krizė supurtė emyratišką svajonę: turto kainos krito perpus, o “įžūliausi” projektai užšaldyti geresniems laikams ar atšaukti.

Ketvirtis pasaulio kranų, kaip 2006 metais, Dubajuje nebedirba, bet prognozuodami šiam miestui galą “pikti liežuviai” klydo. Išbaigiami “proziškesni” rajonai, tokie kaip Dubai Marina – dangoraižiais apsuptas didžiausias pasaulio jachtų uostas. “Proziškesni” jie, tiesa, tik Emyratų masteliais, nes pasivaikščiojimas tame “200 dangoraižių miške” prilygo Čikagos ar Niujorko centrų įspūdžiui. Įdomus, nors ir ne pribloškiantis, ir Dubai Miracle Garden, neseniai atidarytas didžiausias pasaulio gėlynas, kur iš gyvų gėlių suformuoti povai, arkos, širdys, nameliai ir, aišku, automobiliai.

Didžiausiame pasaulio gėlyne.

Fantastiškiausių projektų gaila, bet ir tai, kas padaryta iki krizės – gniaužia kvapą. Štai Džumeiros Palmė – didžiulė išraityta dirbtinė sala, kurios krantų ilgis – 520 km (penkis kartus daugiau, nei visas Lietuvos pajūris). Kiekvienas jos pastatas turi nuosavą paplūdimį. “Kamiene” – daugiabučiai, “šakose” – privačios vilos, salą supančiame mole – milžiniški viešbučiai, kuriuose nepernakvosi už pigiau nei 250 eurų. Ir nors ekskursijų sraigtasparniais reklamos sako, kad Palmę būtina pamatyti iš dangaus, ir pavaikščioti ten buvo smagu. Ypač gražus vaizdas nuo molo promenados atgal į miestą, į Dubai Marina arba į Burž Al Arab “prabangiausią pasaulio viešbutį” (naktis – 2000 EUR). Danguje skraidė sraigtasparniai, o jūroje varžėsi lenktyniniai laivai.

Atlantis – vienas didžiųjų viešbučių Palmės mole. Islamas draudžia palūkanas, taigi viešbučių statytojai ne skolinasi, o parduoda numerius investuotojams – juos viešbutis vėliau nuomojasi už procentą nuo pajamų. Panašiais principais veikia ir islamiški bankai, kurių Emyratuose pilna.

Greta Dubajaus supilta dar viena “Palmė” (ją turėjo apsupti emyro eilėraštis, pastatais ant polių išrašytas vandenyje). O taip pat “The World” – pasaulio žemėlapio formos salynas. Deja, krizė atėjo per anksti ir ten tik bangelės plauna smėlį, o statybų datos vis nukeliamos.

Šeicho Zajedo kelias – naujoji Dubajaus širdis

Pagrindinė Dubajaus arterija – Šeicho Zajedo kelias, 16 juostų futuristinė magistralė, apstatyta kone susiglaudusiais dangoraižiais. Gražiausias jos vaizdas atsivėrė vakare, nuo restorano ant Four Points by Sheraton viešbučio stogo, 43 aukšte. Lankytojai – vien vakariečiai. Kainos – didelės, bet ne siaubingos (pavakarieniavau už ~13 EUR). Kai Emyratuose šitiek “superprabangos”, eilinė prabanga – visai įperkama.

Šeicho Zajedo kelio vaizdas iš Sheraton restorano. Sėdėjimas ten, pučiant vėsiam aukštumų vėjui, apačioje tarp dangoraižių zujant begalei automobilių ir moderniems metro traukiniams – viena labiausiai įstrigusių kelionės akimirkų

O štai “superprabanga” nuo paprastų žmonių atskirta aukštomis sienomis. Į Burž Al Arab be rezervacijos nė nosies neįkiši ir net supermodernus Dubajaus metro (be mašinistų), besidriekiantis ant aukštų polių palei Zajedo kelią, turi ir “auksinės klasės” vagonus be spūsčių. Superprabangą Emyratuose išbandžiau tik kartą: Burž Chalifa “dangaus bilietas” (~120 EUR vietoj ~30 EUR) leido pabuvoti 125 ir 148 aukštuose (vietoje vien 124). Iš aukščiau vaizdas gražesnis, ypač į dirbtines salas, ten duoda saldumynų ir natūralių sulčių. Bet elitas, matyt, primoka ir už išskirtinumą bei asmeninę erdvę: iš apytuščio 125 aukšto regėjau, kaip 124 aukšto terasoje turistų minios trinasi kone petys petin.

Zajedo kelias užgožė “senąjį” (1960-1990 m.) betoninį Dubajų. Bet pasivaikščioti palei chorą (ilgą įlanką), dar vis įdomu.

Vakariniame jos krante, Bur Dubai, išlikęs vienintelis “ikinaftinis” rajonas – persiška Bastakija. Belangiuose nameliuose yra galerijų ir muziejėlių, bet šiaip mažutėliai JAE senamiesčiai tušti ir tylūs. Netoliese – fortas (Dubajaus muziejus) bei turistų turgelis su įkyriais prekijais.

Bastakija. Virš pastatų iškilę bokštai nukreipdavo vėsų vėją žemyn. Mes, pripratę prie tokių kondicionierių, kad viduje net reikia apsirengti, efekto beveik nejaustume.

Rytinėje pusėje, Deiroje, turgus didesnis, ypač garsios prieskonių ir aukso gatvės. Pastarojoje apyvartos skaičiuojamos dešimtimis milijardų – indai ten atskrenda apsipirkti, kad bent vestuvių dienai susikurtų svajonę. Chorą kirtau tradicine valtimi abra – palyginus su 2003 m. jų mažiau, o į darbą plaukiančius darbininkus pamažu stumia krantinėmis besigrožintys turistai. Iš vandens Deiros krantas gražesnis: ten “ankstyvieji” dangoraižiai, tokie kaip saulėlydį atspindintis Dubajaus bankas, ir tradicinių krovininių laivelių (davų) uostas, kurie, sakoma, apeidami sankcijas plukdo techniką į Iraną.

Abra su vos keliais keleiviais švartuosis prie Banijas uosto Deiroje. Šiandien į jas lipama it į metro: prie skanerio priglaudus magnetinį bilietą.

Penki mažieji emyratai – Dubajaus šešėlyje

Šardža ir Adžmanas – dar dviejų emyrų žemės – faktiškai tapo Dubajaus rajonais. Šardža (1 500 000 gyv.) mėgina tapti arabų kultūros sostine. Alkoholis čia draudžiamas visur, o muziejai pristato vietos tradicijas ir meną. Islamo Civilizacijos muziejus moderniai parodo, ką pasauliui davė islamas: gausybė musulmonų išradimų, pasaulio mečečių vaizdai (beje, yra net Keturiasdešimties Totorių kaimo mečetė), religinės dogmos. Kol Europą siaubė Tamsieji amžiai arabų pasaulis buvo pasaulio civilizacijos centras. Bet šiandien dauguma jo skurdi – kas kitas, jei ne Persijos Įlankos emyrai, (iš)galėtų deramai pristatyti savo tautos pasiekimus? Šardža žada atkurti ir senamiestį, bet kol kas jis miręs.

Islamo civilizacijos muziejus Šardžoje – buvęs turgus. Už šiuos skliautus įspūdingesnis Zodiako žvaigždynais išdabintas kupolas – deja, jo viena nuotrauka neapima.

Adžmane (500 000 gyv.) jau nieko įspūdingo nėra: eiliniai daugiabučiai gaubia eilinį smėlėtą paplūdimį. Tie, kam pats Dubajus per brangus, ir čia gauna “emyratiškos svajonės” gabalėlį. Juk ir “gilesniuose” už Adžmaną Emyratų užkampiuose – įvairių virtuvių maisto restoranai ir tinklai, didelės parduotuvės ir kokybiškos paslaugos.

Dar šiauriau, Um Al Kuvaine, laukė kone skurdas – tenykštis emyras naftos neturi. Jo miestelį vertėjo pamatyti, kad įsivaizduočiau, kaip atrodė Dubajus prieš kelis dešimtmečius: chaotiškos parduotuvėlės vienaukščiuose namuose, ~70 000 gyventojų, senas mažas fortas – vienintelė lankytina vieta.

Um Al Kuvainas. Vos pasibaigus gatvės asfaltui prasideda smėlis.

Dubajus pasiekė savo tikslą

Prieš kelis dešimtmečius vakariečiams specialistams Emyratai buvo it gerai apmokama tremtis į dykumą. Šiandien jų algos nebėra tokios didelės, nes pats gyvenimas Emyratuose – o ypač Dubajuje – džiaugsmingas ir trokštamas: čia – ne tik superprekyba, bet ir supersportas, ir superžvaigždžių koncertai, ir supermuziejai, ir superparodos.

Atrodo, Dubajų iš vėžių išmušti tegalėtų baisi katastrofa. Vos 2% jo ekonomikos tebesudaro naftos eksportas. Pagal turistų skaičių jis – penktas miestas pasaulyje (aplenkė net Niujorką). Iš dešimties aukščiausių pasaulio viešbučių Dubajuje stovi septyni. Šiandien kai kam Dubajus atrodo kičinis, bet manau, kad atėjus laikui jo XXI a. stebuklai atsidurs net UNESCO pasaulio paveldo sąraše.

Saulėlydis virš Džumeiros Palmės iš Burž Chalifa. Burž Chalifa gana toli, todėl Palmė atrodo daug mažesnė, nei yra iš tikro. Vien ją supančio pusmėnulio promenada – 10 km ilgio. Greta – burės formos Burž Al Arab, 1999 m. tapęs pirmuoju Dubajaus simboliu.

Tačiau tokia “pasaulio sostinė” tegali būti viena, ja tampama tik visus aplenkus. Ką gi darys likusios naftos karalystės? Sekantį aplankiau Abu Dabį, tik iš pirmo žvilgsnio mėginantį žengti Dubajaus pėdomis.

Turistinių vietų Dubajuje žemėlapis.


Visi straipsniai iš kelionės po naftingąją Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis