Jeigu pasakiškai turtingi šachai, faraonai ir sultonai iš Rytų legendų gyventų šiandien, jų kraštai turėtų atrodyti panašiai, kaip Dubajus!

Kone kilometro aukščio dangoraižis. Didžiulės dirbtinės salos, išraitytos taip, kad jūra niekada nebūna toliau 100 žingsnių. Prekybos centrai didesni už kai kurias valstybes, fontanai, trykštantys aukščiau, nei bet kuris Lietuvos pastatas ir kupranugariais jojantys robotai.

Keliaudamas po Emyratus ne kartą praradau amą nuo aplinkos didybės. Europoje esame įpratę tos šlovės ieškoti praeityje: senose katedrose, vienuolynuose ir rūmuose. Šiuolaikiniai pastatai mūsuose nuobodūs, jų architektams terūpi sutaupyti pinigus. O JAE valdovai netaupo. Didybė jų žemėse – dabartis, o ne žila senovė!

Burž Chalifa, surinkęs visus dangoraižių rekordus

“Žodžio “Neįmanoma” lyderių žodyne nėra” – ši Dubajaus emyro Mahometo Bin Rašido Al Maktumo frazė pasitinka kiekvieną lifte į Burž Chalifa. Per 80 prieš tai ėjusių metų aukščiausio pasaulio dangoraižio rekordas “tepaaugo” nuo 380 m iki 509 m. Tuomet 2010 m. Burž Chalifa it durklas perskrodė Dubajaus dangų – 828 metrai. Dešimtys Gineso rekordų knygos įrašų – “aukščiausias pastatas”, “aukščiausias laisvai stovintis statinys”, “aukščiausias statinys” (…) – staiga pavirto vienu vieninteliu. Bet kam tas įrašas – užteko sykį pažvelgti į Burž Chalifa iš papėdės, kad suprasčiau, kad nieko bent panašiai aukšto gyvenime neregėjau.

Skoningos projekcijos pakeliui į viršų nuosaikiai papasakoja miesto ir visų Emyratų istoriją: pavienį arabą su sakalu dykumoje tuoj pakeičia dangoraižių projektai. Pirmas vaizdas galėtų būti iš kokių 1960 m., kai Dubajuje, dykumos miestelyje, gyveno 40 000 žmonių (mažiau nei Marijampolėje). Antrasis – šiandieninis, kai miestas jau glaudžia virš 3 milijonų (daugiau, nei visa Lietuva).

Emyratuose pirmą kartą lankiausi 2003 m. ir net tada regėjau kitą šalį. 2003 m. Emyratuose žmonių gyveno tiek, kiek tada Lietuvoje: 3,5 milijono. 2022 m., kai Dubajuje praleidau kelis mėnesius – tris kartus daugiau (10 milijonų). 2003 m. Dubajaus superplačios gatvės atrodė it nutiestos pasipuikavimui: eismo mažai, rikiuokis ir statyk mašiną kur nori. O dabar kamščiai kilometriniai ir turbūt šeichai graužiasi nagus, kad nenumatė dar daugiau važiavimo juostų.

Anąsyk Emyratų miestai stebino labiausiai todėl, kad žinojau, kaip greitai jie sukurti dykumoje. Šiandieninis Dubajus priblokštų nesvarbu, kur ir kada jis būtų statytas.

Prekybos centrai – Dubajaus veidas

Nė nesuskaičiuočiau kiek kartų per kelionę regėjau žodžius “…iausias pasaulyje”. Burž Chalifa papėdėje trykštantys didžiausi pasaulio muzikiniai fontanai nustebino daugybę kartų – iš viršūnės jų vaizdas įdomus, žiūrint iš apačios net šiurpuliukai nugara lakstė, na o stebėti tą šou sėdint laivelyje beveik “po fontanais” – išvis nepakartojama patirtis. 275 m ilgio čiurkšlių serija pagal melodiją kas pusvalandį šoka į 150 m aukštį, o kai kuriais laikais prie fontanų dar prisijungia ir pats Burž Chalifa dangoraižis – jis staiga tampa didžiausiu pasaulyje ekranu, ant jo rodomi įvairiausi kvapą gniaužiantys vaizdai!

O didžiausias šou – per naujus metus. Fontanai, ekranas, lazeriai ir dar nuo Burž Chalifos it kokio milžiniško stulpo į šonus šaudomi fejerverkai – nieko panašaus gyvenime nebuvau matęs! Bet stumdytis dėl to vaizdo teko “už du”, daug kas į Dubajų skrenda vien dėl jo…

Dubajaus fontanai priklauso gretimam didžiausiam pasaulyje prekybos kompleksui Dubai Mall, valdančiam per milijoną kvadratinių metrų. Tik trečdalis jų yra parduotuvės, mat Dubajaus prekybos centrai – ne tik verslas, o ir Emyrato pasididžiavimas. Be fontanų Dubai Mall dar – milžiniškas akvariumas, dinozauro skeletas, meniškas dirbtinis krioklys per keturis aukštus, ledo arena. Vien nemokamai žvalgytis į visa tai galėtum daugiau nei valandą; mačiau, kaip gidai po Dubai Mall net veda ekskursijas. Į kompleksą įeina ir ištisas pseudosenovinis miestelis, pilnas prabangių restoranų ir viešbučių – fotografuotis ten taip populiaru, kad gražiausiose vietose susidaro eilės.

Antrasis pagal dydį Dubajaus prekybos centras Mall of Emirates (223 000 m2) garsėja savo dirbtine kalnų slidinėjimo trasa. Mums iš šaltosios Lietuvos, kur turime Akropolius ir Druskininkų trasą, sniegas ir ledas po stogu įspūdžio nedaro, bet dykumų arabams yra “kažkas tokio”. Emyratuose natūraliai šalnų nebūna, ir iki šiol prisimenu, kaip net gerokai šiauresnėje Jordanijoje netikėtai pasnigus suaugusieji it vaikučiai puolė mėtytis gniūžtėmis bei lipdyti ant mašinų besmegenius. Kai vasarą Dubajuje pavėsyje kone kasdien būna virš +40 (gruodį ir ~26), čiuožinėjimas atrodo pasakiškai.

Miesto pietuose – Ibn Battuta, didžiausias pasaulyje stilingos architektūros prekybos centras. Visas jo interjeras pašvęstas garsiausio arabų keliautojo Ibn Batutos kelionėms: štai Irano stiliaus koridorius, Maroko stiliaus, Andalūzijos stiliaus, Kinijos stiliaus, Indijos stiliaus su drambliu-laikrodžiu… Emyratai subtiliai derina patogumą užsieniečiams, nuo kurio priklauso jų ateitis, ir pagarbą savo kultūrai. Didieji prekybos centrai nėra tik “pigios dėžutės”, materializmo šventovės. Tik dalis iš milijonų pirkėjų ten musulmonai – bet per garsiakalbius it iš minaretų vis vien leidžiamas šauksmas maldai. Tautinės detalės nepamirštamos ir statant dalį viešbučių ar dangoraižių, o Dubajaus fontanai šoka ir pagal rytietišką muziką.

Visi šie prekybos centrai – nauji. 2003 m. didžiausias Dubajaus prekybos centras plotu nė neprilygo Vilniaus Akropoliui…

Pasaulis susitinka Dubajuje

Kiekvienas iš 11 milijonų kasmet miestą aplankančių turistų išsiveža dalelę Arabijos (įspūdžių, nuotraukų, prekių…). Tuo pat metu viso likusio pasaulio gabalėliai iškyla Dubajuje, it skelbdami žemei: štai naujoji tavo sostinė.

Įspūdinguose prekybos centruose kainos nebėra stebuklingos. Jeigu domina ne prekių ženklai, o pigumas, galite daryti kaip aš: apsidairę ten vykti į Dragon Mart, didžiausią pasaulyje kiniškų prekių centrą (6000 parduotuvių). Patiko interneto komentaras, kad čia “Be jokios tvarkos sudėta visa, ką Kinija kada tik yra pagaminusi”. O oficialus prekybos centro šūkis “Čia rasite viską, ko jo jūs net nežinojote, kaip jums reikia”. Bene pirmąsyk per visas savo keliones net aš ten pagavau pirkimo azartą. Kai daug prekeivių parduoda tą patį, nesunku rasti gerų pasiūlymų, tačiau prieš perkant reikia paklausinėti kainų keliose vietose ir derėtis.

Šį Kinijos gabalėlį supa Dubai International City, vienas daugybės nekilnojamojo turto projektų, ištįsusių į buvusias Dubajaus dykumas ir paženklintų spindinčiais Emyratų korporacijų pavadinimais (EMAAR, DAMAC, NAKHEEL). Tai – lyg ištisas miestas, kurio kiekvienas rajonas it atkeltas iš kurios užsienio šalies senamiesčio: Irano, Graikijos, Ispanijos, Maroko, Prancūzijos, Italijos, Rusijos, Kinijos. Ne viskas pavyko, bet užsieniečiai mielai perka nekilnojamąjį turtą “savo” rajonuose. Tai jų “emyratiška svajonė”: lengvas gyvenimas saulėtame užsienyje, kur viskas kokybiška ir nebrangu, beveik nėra mokesčių, o butų kainos augo kaip ant mielių (girdėjau pasakojimų, kaip nusipirkto turto vertė per kelerius metus išaugo šešiagubai). Emyrai leidžia “už uždarų durų” užsieniečiams gyventi lyg tėvynėse: vakariečiai geria alkoholį, užsiima nesantuokiniu seksu, pagal savo tradicijas auklėja vaikus (mokyklos – įvairių kalbų ir programų). Šiuo požiūriu Persijos įlanka tolerantiškesnė už Vakarų Europą, kurioje ne pagal valstybės nustatytą modelį auginami vaikai iš imigrantų atiminėjami ir apskritai išimčių kitataučiams nebūna. Dubajaus prekybos centruose pilna prekių iš viso pasaulio – net lietuviškų. Ir netgi per Kalėdas Dubajuje tiesiai šviesiai rašoma “Švenčiame Kristaus gimimą” – nors tai musulmoniška šalis – kai tuo tarpu kai kuriose Vakarų *krikščioniškose* šalyse religinių pasisakymų vengiama!

Pietų Azijos skurdžių “emyratiška svajonė” kitokia. Jie keliauja į Emyratus užsidirbti sau ir šeimoms; daugybė “Western Union” tipo agentūrų net turi atskirus langelius: “siuntimas į Indiją”, “siuntimas į Pakistaną”, “siuntimas į Bangladešą”… Imigracija čia didžiausia pasaulyje ir tarp Emyratų gyventojų vos 10% – piliečiai arabai. Vien indai sudaro per 50% dubajiečių. Daug jų gyvena “darbo stovyklose” ar ištisuose darbininkų miestuose, kur visi pastatai pigūs ir vienodi. Mačiau, kaip iš tokio miesto šimtai ar tūkstančiai autobusų ryte surenka indus – matyt, išvežios po gamyklas ar statybvietes.

Vakarų “žmogaus teisių agentūros” mėgsta pagrūmoti emyrams, tačiau dažniausiai nauda abipusė: emyrai gauna pastatus, kuriems pastatyti vietinės darbo jėgos neužtektų, o imigrantai – didesnius pinigus, nei kada galėtų svajoti uždirbti tėvynėse. Priešingai nei Vakaruose, Emyratuose kitataučiui įsidarbinti – juokų darbas; dokumentų tvarkymu, butu, maitinimu ir net skrydžiu namo pačiam rūpintis ir apmokėti nereikia. Valstybė čia – emyrai, o ne tauta, taigi emyrai lengva ranka kviečia kokius tik nori valdinius.

Pigi darbo jėga labai patogi tiems, kurie ją įperka – tarp jų ir visiems turistams. Pavyzdžiui, kiekviename rajone pilna visą parą dirbančių parduotuvių ar restoranų. Aptarnavimas geras, visi nori išlaikyti darbus. Tiesa JAE darbuotojai mažai ką žino. Neatsakys jums “Kur yra parduotuvė X?”, nes ten juk patys nebuvo. Net jei parduotuvė X yra tame pačiame prekybos centre už kampo. Ir net į klausimus apie prekes parduotuvėse neretai atsako “Nežinau”. O kiti “juodadarbiai” ir rodykles būna pakabinę klaidingai…

Dubajaus Marina – prabangos ir turtingų europiečių rajonas

Priešingame Dubajaus imigrantų socialinės piramidės gale nuo Indijos juodadarbių – vakariečių elitas. Visokie architektai, emyratiečių įmonių CEO, mokslininkai, netgi armijos generolai, atvežę savo patirtį į Emyratus – aišku, už tikrai nejuokingas algas. Jų širdis – Dubajaus Marina miesto pietuose. Pasivaikščiojimas tame “200 dangoraižių miške” prilygsta Čikagos ar Niujorko centrų įspūdžiui. O tarp jų- didžiausia pasaulyje jachtų prieplauka pilna privačių ir nuomojamų laivų. Ir ten nesijauti kaip Emyratuose – “tautinių rūbų” beveik nesimato, skamba anglų, prancūzų ir – ypač – rusų kalbos. Beveik nesigirdi muedzinų šauksmo maldai, yra alkoholio parduotuvių, o ant žemės primėtyta kortelių su “masažisčių” reklamomis (pagal jų menką aprangą gali suprasti, koks “masažas” tuose “rusių centruose” siūlomas). Greta, aišku, paplūdimys (koks gi “europiečių rajonas” karštoje pasaulio dalyje be maudynių?), Bluewaters sala su prabangiais restoranais.

Ir pilna prabangių prekės ženklų, prabangių automobilių – Dubajaus Marinoje vienintelį kartą gyvenime per kokį pusvalandį pamačiau keturis “Ferrari” ir “Lamborghini”! Tuos, kas myli prabangą, Dubajus traukia kaip sūris peles: “Čia galime jaustis laisvai, gyventi kaip norime” – sako jie (rekomenduoju BBC dokumentinį serialą “Inside Dubai: Playground of the rich”). Dubajuje jiems nereikia bijoti nei banditų, nei pavyduolių, nei kokių smerkiančių kairiųjų pažiūrų žmonių. Dubajuje toks gyvenimo būdas – normalus ir sveikintinas. Bent jau Marinoje ar aplink Burž Chalifa.

Nelabai toli Marinos stūkso Madinat Džumeira – toks “rytietiškas turgus” su “rytietiškais pastatais”, bet be rytietiško chaoso. Specialiai vakariečiams, kad jiems patogiai – nors ir brangiau – įsigytų visus kupranugarių pieno suvenyrus ar gal net auksus.

Prabangiausias Dubajaus vietas atpažinsi pagal tai, kad net patarnautojai (pvz. padavėjai) ten – imigrantai iš Europos, o ne Filipinų ar Indijos. Be to, vieta bent jau “vidutinės klasės”, jeigu ten šalta: jei restorane ar viešbutyje taip kondicionuojama, kad net drebi iš šalčio, nepaisant to, kad lauke kepina saulė, tai – “aukštas lygis”.

Global Village – tikrų dubajiečių pramogų zona

Dubajuje esu lankęsis ir per nacionalinę dieną (gruodžio 2 d.) – būtent tada septyni emyratai susijungė į vieną šalį. Tai simbolizavo visur kur kabojęs paveikslėlis su septyniais išsirikiavusiais emyrais. Ne su vėliavomis (kurias kiekvienas emyratas irgi turi), ne su herbais ar kitokiais simboliais, tačiau valdovais. Netrūko ir emyrų nuotraukų: jomis gyventojai dengė galinius automobilių stiklus, puošė namus. Nacionalinės dienos karštinė ten ilga lyg pas mus kalėdinė: ir savaitę po nacionalinės dienos dar ne viskas nukabinama.

Indų, vakariečių ir emyratiečių gyvenimai Emyratuose beveik nesusikerta. Jų pomėgiai skirtingi. Su emyratiečiais Dubajuje netikėtai plačiau susidūriau Global Village. Tai – dar viena “pasaulio atstovybė”, pramogų rajonas, kuriame yra lunaparkas, kiekviename pastate pardavinėjamos kitos šalies prekės, o už prekystalių stovi tenykščiai atvykėliai. Tačiau daug lankytojų vilki dišdašas (ilgas baltas vyriškas drabužis) ar abajas (ilgas juodas moteriškas drabužis, dengiantis ir plaukus ar veidą). Iš to lengvai atskirsi emyratiečius. Praturtėjimas Persijos Įlankoje nesunaikino tautinių rūbų. Emyratiečiai juos kasdien vilki ir todėl, kad išsiskirtų iš daugumą jau sudarančių imigrantų. Iš patirties galiu pasakyti, kad dišdaša karštame sausame klimate ir labai patogi. Ir oficialus drabužis ten ne kostiumas, o dišdaša su agalu (standžiu dvigubu ratu, kadaise pančiodavusiu kupranugarį) ant pakaušio prispausta kufija (skara), kurios šonai kabo iš abiejų galvos pusių.

Global Village nesunku praleisti visą vakarą, mat kas pusvalandį ten prasideda renginiai: įvairių šalių kultūriniai šou, tautų paradas ar, pavyzdžiui, motociklininkų akrobatinis pasirodymas. Emyratiečiai motodromą buvo apstoję pulkais. Bet kad ir kiek vakarietis renginio vedėjas angliškai ragino visus ploti, žiūrovai džiaugėsi tyliai – dar vienas kultūrinis skirtumas.

Krizė Dubajų tik pristabdė? Kas naujo Dubajuje

Global Village – dalis Dubailendo, turėjusio užimti 287 kvadratinius kilometrus (beveik dvigubai daugiau, nei visas Kaunas). Čia turėjo būti ir didžiausias lunaparkas (sudie, Disneilende) ir “Sakalo stebuklų miestas”, kuriame – realaus dydžio(!) septynių pasaulio stebuklų, Eifelio ir Pizos bokštų kopijos bei keturiskart už tikrąjį didesnis Tadž Mahalas – visa išdėstyta sakalo forma. Kol kas ten dykuma – 2009 m. pasaulinė krizė supurtė emyratišką svajonę: turto kainos krito perpus, o “įžūliausi” projektai užšaldyti geresniems laikams ar atšaukti. Iš “Sakalo stebuklų miesto” beliko dar vienas nekilnojamojo turto projektas kur, tiesiog, daugiabučiai – ir piramidžių formos.

Ketvirtis pasaulio kranų, kaip 2006 metais, Dubajuje nebedirba, bet prognozuodami šiam miestui galą “pikti liežuviai” klydo. Išbaigiami “proziškesni” rajonai, statoma nebe “tai, ko pasaulis net nesvajojo pamatysiąs”, o tai, kas sukeltų pasaulyje atgarsį – bet nekainuotų “supermilijardų”.

Tarp naujesnių Dubajaus akcentų – Dubai Miracle Garden – didžiausias pasaulio gėlynas, kur iš gyvų gėlių suformuoti povai, arkos, širdys, nameliai ir, aišku, automobiliai. Taip pat Ain Dubai – didžiausias pasaulio apžvalgos ratas, iš kurio grožėjausi Marinos vaizdais.

Dubai Frame – unikalus rėmėlio formos apžvalgos bokštas. Ateities muziejus, pasakojantis apie būsimas technologijas – bet labiausiai, kaip įprasta Dubajui, pribloškiantis savo išore (net neįsivaizduotum, kad tokį pastatą pastatyti įmanoma) ir instagraminiais interjerais. Gal šie pastatai nebėra “…iausi”, bet jie tokie, kad vien jų formą pamatęs iš karto atpažinsi, tarsi kokį Eifelio bokštą. Ir toks yra tikslas.

Kartu statoma ir tai, ko tiesiog trūksta miestui – pavyzdžiui, pastatyta Dubajaus opera netoli Burž Chalifa, nes miestas tokios neturėjo. Nėra ji kokios “superarchitektūros”. Vietoj savos trupės ten – atvažiuojantys baletai, operos, miuziklai iš viso pasaulio, o tarp lankytojų arabų irgi beveik nėra. Tipinis Dubajus! Sakyčiau, miesto istorija turėjo kelis etapus. ~1960 m. Dubajus iš tragiško pasaulio užkampio virto miestu. ~1980 m. iš miesto į tam tikrą regiono centrą, traukusį prekeivius, turistus. ~2005 m. – iš regioninio centro į “šiuolaikinio pasaulio stebuklą”, vienus žavėjusį, o kitiems buvusį kičo ir nepamatuotų užmojų sinonimu. Na o dabar iš “vien tik pasaulio stebuklo” virsta, be kita ko, ir tikru didmiesčiu: su teatrais, bibliotekomis, viešuoju transportu, “Madam Tiuso” muziejumi ir žmonėmis, kurie ten nori pasilikti ilgam.

Dubajaus Palmės ir kiti dirbtiniai salynai

Aišku, gaila tų fantastiškiausiųjų Dubajaus projektų, kurie taip ir netapo realybe… Bet ir tai, kas padaryta iki krizės – gniaužia kvapą. Štai Džumeiros Palmė – didžiulė išraityta dirbtinė sala, kurios krantų ilgis – 520 km (penkis kartus daugiau, nei visas Lietuvos pajūris). Kiekvienas jos pastatas turi nuosavą paplūdimį. “Kamiene” – daugiabučiai, “šakose” – privačios vilos, salą supančiame mole – milžiniški viešbučiai, kuriuose nepernakvosi už pigiau nei 250 eurų. Du garsiausi – Atlantis kompleksai, prie jų visad gausu fotografų.

Kaip ir daug ką Dubajuje, Palmę gali patirti daugybę kartų. Ypač gražus vaizdas nuo Palmės molo promenados (17 km ilgio!) atgal į miestą, į Dubai Marina arba į “pirmąjį superprabangų Dubajaus viešbutį” Burž Al Arab. Dar kitoks – išėjus į vieno Palmės viešbučių paplūdimį ir pažvelgus į Palmės šakas. Tačiau Palmės genialumą geriausiai supranti pažvelgęs į ją iš viršaus – juk visa esmė salos formoje! Tam, aišku, irgi daug galimybių: “strateginėje vietoje” stūksantis Ain Dubai apžvalgos ratas, View at the Palm dangoraižis Palmės kamieno centre (jame – ir Palmės muziejus, pasakojantis apie jos statybas). Bet niekas “nenukerta” vaizdo iš dangaus. Jį čia nori pamatyti tiek žmonių, kad prie sraigtasparnių susidariusios ištisos eilės, nors jie dangų raižo nuolat ir ši pramoga nepigi. Verta paimti ilgesnį skrydį: pamatyti ir Dubajaus dangoraižių linijas, ir visokius įdomių formų tvenkinius. “Nutrūktgalviams” – savos galimybės: leistis į Palmę parasparniu ar parašiutu, mat šalia pastatytas ir oro uostas. Kurdamas lankytiną vietą Dubajus iš karto viską apmąsto iš visų pusių…

Dubajus moka traukti pinigus – tačiau, priešingai daugeliui brangių Vakarų pasaulio miestų, juos išleidęs Dubajuje kažkaip nesijaučiu apgautas. Reklaminiame filme View at the Palm papėdėje herojus sako – “Daug kur buvau, daug mačiau, bet kažkaip trūksta to ‘vau’, to ‘čia tai kitaip'”. Ir tikrai – na, tūkstančiai pasaulyje puošnių rūmų, didingų bažnyčių, aukštų pastatų. Bet Džumeiros Palmė išvis sukūrė sau naują lygą, kurioje nėra konkurentų! Supilti salyną, dydžiu prilygstantį miestui, kuris savo forma kartu ir tarsi meno kūrinys? To niekas niekada daugiau nedarė! Žmonijos galimybių triumfas pasiekia naujas aukštumas…

Greta Dubajaus supilta dar viena “Palmė” – Džebel Ali palmė (ją turėjo apsupti emyro eilėraštis, pastatais ant polių išrašytas vandenyje). O taip pat “The World” – pasaulio žemėlapio formos salynas. Per krizę viskas buvo sustabdyta ir pikti liežuviai jau kalbėjo: “Tos salos skęsta! Niekad nebus pastatytos!”. Bet štai projektai atnaujinti ir 2023 m. jau nakvojau viename pirmųjų “The World” salyno viešbučių – “Heart of Europe”. Tiesa, ir čia, tikriausiai, viskas daug mažiau stebuklinga, nei būtų buvę, jei ne ta nelemta krizė: išskyrus plaukimą ten jachta ir “dirbtinio lietaus gatvę”, viešbutis gana eilinis.

Šeicho Zajedo kelias – naujoji Dubajaus širdis

Pagrindinė Dubajaus arterija – Šeicho Zajedo kelias, 16 juostų futuristinė magistralė, apstatyta kone susiglaudusiais dangoraižiais. Man – viena gražiausių pasaulio gatvių. Gražiausias jos vaizdas atsivėrė vakare, nuo restorano ant Four Points by Sheraton viešbučio stogo, 43 aukšte. Lankytojai – vien vakariečiai. Kainos – didelės, bet ne siaubingos. Analogiškai ir Gevora – aukščiausias pasaulio viešbutis – kitoje Zajedo kelio pusėje. Kai Emyratuose šitiek “superprabangos”, eilinė prabanga – visai įperkama.

O štai “superprabanga” nuo paprastų žmonių atskirta aukštomis sienomis. Į Burž Al Arab be rezervacijos nė nosies neįkiši ir net supermodernus Dubajaus metro (be mašinistų), besidriekiantis ant aukštų polių palei Zajedo kelią, turi ir “auksinės klasės” vagonus su mažiau spūsčių. Superprabangą Emyratuose kartą išbandžiau: Burž Chalifa keturis kartus brangesnis “dangaus bilietas” leido pabuvoti 125 ir 148 aukštuose (vietoje vien 124). Iš aukščiau vaizdas gražesnis, ypač į dirbtines salas, ten duoda saldumynų ir natūralių sulčių. Bet elitas, matyt, primoka ir už išskirtinumą bei asmeninę erdvę: iš apytuščio 125 aukšto regėjau, kaip 124 aukšto terasoje turistų minios trinasi kone petys petin.

Nori prabangos nemokamai? Tiesiog nueik į tualetą prabangių “Dubai Mall” parduotuvių zonoje. Jis visai kitoks, nei eiliniai to paties prekybos centro tualetai kitur!

Mažytis Dubajaus Senamiestis

Šeicho Zajedo kelias ir Marina užgožė “senąjį” (1960-1990 m.) betoninį Dubajų. Bet pasivaikščioti palei chorą (ilgą įlanką, angl. “Dubai Creek”), dar vis įdomu.

Pietiniame jos krante, Bur Dubai, išlikęs vienintelis “ikinaftinis” rajonas – persiška Al Fahidi. Po ilgų užmaršties dešimtmečių jis atstatytas, belangiuose nameliuose yra galerijų ir muziejėlių, bet šiaip mažutėliai JAE senamiesčiai tušti ir tylūs. Netoliese – fortas (Dubajaus muziejus) bei turistų turgelis su įkyriais prekijais. Daugiau muziejų rytinėje senamiesčio dalyje, prie Al Ghubaiba metro stoties.

Stokodamas istorinių vietų, Dubajus sukūrė ar nusipirko naujų. Visų pirma, į rytus nuo senamiesčio pastatė didelį Al Syf rajoną – jis atrodo kaip senamiestis, tik tvarkingesnis, bet iš tikro ten viskas nauja. O į vakarus prišvartavo lainerį “Queen Elizabeth II” – jis paverstas viešbučiu, naktiniu klubu, po jį daromos įdomios ekskursijos. Šis 1964 m. statytas laivas – legendinis; vienintelis, kuris net ir įsivyravus lėktuvams toliau plaukiodavo per Atlantą ir taip tęsė “Titaniko erą”. Juo plaukė Bitlai, daug kitų garsenybių. Jei stovėtų kur Londone, kitų pramonės eros stebuklų apsupty, gal neatkreiptų tiek dėmesio, bet Dubajuje, kurio laivo pastatymo laikais, galima sakyti, išvis nebuvo – tai “kažkas tokio”. Kaip sakė laivo gidas, “Mūsų laive yra seniausia Dubajuje smuklė”. Iš tiesų – juk įkurta 1964 m.! “Welcome to history” – sveikintis su kiekvienu svečiu išmokyti viešbučio konferansjė.

Šiauriniame choro pusėje, Deiroje, turgus didesnis, ypač garsios prieskonių ir aukso gatvės. Pastarojoje apyvartos skaičiuojamos dešimtimis milijardų – indai ten atskrenda apsipirkti, kad bent vestuvių dienai susikurtų svajonę. Chorą mėgstu kirsti tradicine valtimi abra – palyginus su 2003 m. jų mažiau, o į darbą plaukiančius darbininkus pamažu stumia krantinėmis besigrožintys turistai. Iš vandens Deiros krantas gražesnis: ten “ankstyvieji” dangoraižiai, tokie kaip saulėlydį atspindintis Dubajaus bankas, ir tradicinių krovininių laivelių (davų) uostas, kurie, sakoma, apeidami sankcijas plukdo techniką į Iraną. Kiti davai – jau pritaikyti šiuolaikiniam Dubajui – švytėdami vakarais plukdo turistus ir vietinius – su vakarienių bufetais, tradiciniais šokiais.

Sunku patikėti, bet nedidelis Deiros laikrodžio bokštas kažkada buvo Dubajaus simbolis! Juk statytas 1965 m., kai Dubajuje išvis nieko nebuvo…

Deira – ir puiki vieta nakvoti taupiems. Atmosfera ten dar savita: daugelis žmonių – indai, pakistaniečiai, bet nebe tie “porai metų atvykę juodadarbiai”, o tokie, kurie Dubajuje susikūrė kažkokį gyvenimą: versliukus ir pan. Apskritai Dubajuje yra “penki luomai”, kiekvienas kurių turi savo rajonus, darbus, gyvenimo būdus, pramogas:
1.Emyratų valdančiosios šeimos. Turi savo rūmus, netgi salas – apie gyvenimo būdą nespėliosiu.

2.Emyratų piliečiai arabai. Gyvena dideliuose privačiuose namuose, važinėja baltais džipais. Dirba valstybės tarnyboje, kur gerai moka ir geros sąlygos, o įsidarbinti gali tik piliečiai. Pomėgiai – prekybos centrai, sakalai, kupranugariai, žirgai, automobiliai, ilgi pokalbiai madžliuose, piknikai dykumose, vaikų auginimas.

3.Vakariečiai ir pats kitų imigrantų elitas. Gyvena privačiuose namuose ar geruose butuose su gražiu vaizdu kokioje Marinoje. Dirba gerus darbus privačiose kompanijose, panaudodami savo žinias ir patirtį, ar turi rimtus verslus. Pomėgiai – alkoholingi baliukai, koncertai, paplūdimiai, žygiai, kelionės į aplinkinius kraštus. Daugelis Dubajuje laikinai, bet daugelis ir nežino, kiek laikinai. Nemaža dalis – vieniši.

4.”Raštingi” imigrantai iš skurdesnių šalių (kitų arabų šalių, Indijos, Pakistano). Gyvena prastesniuose butuose aplink Dubajaus senamiestį, gretimuose emyratuose, arba į dykumą ištįsusiuose nykesniuose Dubajaus priemiesčiuose. Turi kokius versliukus arba dirba tautiečiams, kurie juos turi. Daug jų su Dubajumi jau sieja gyvenimą, bet žino, kad pilietybės niekada negaus.

5.Juodadarbiai iš skurdžių šalių. Gyvena darbininkų miestuose, yra atskraidinami ir parskraidinami iš tėvynių, kasdien nuvežami ir parvežami į darbą – visiškai atskirti nuo kito Dubajaus gyvenimo ir šalyje būna tik laikinai. Dirba “masinius darbus” pirmo-trečio luomų verslininkams: statybininkai, prekybos centrų valytojai ir pan.

Visi gyvena atskirai ir tai niekaip neribojama. Normalu matyti skelbimus “Nuomojamas kambarys tik malajalų tautybės žmogui”, “Nuomojama lova tik afrikietei moteriai”, “Ieškome pardavėjų – priimamos tik filipinietės” ir pan. Kiekviena tautybė, kilmė Dubajuje turi su ja susijusius stereotipus (filipiniečiai – “paslaugūs”, vakariečiai – “protingi”, indai – “geri statybininkai” ir pan.). Dubajus yra labiau akcinė bendrovė, kurios akcininkai – piliečiai, o kontrolinio paketo savininkas – emyras – tad visokių “įstatymų prieš diskriminaciją” nėra, nes jie neapsimoka ir nėra ekonomiškai pagrįsti – kita vertus, niekas į Dubajų neatvyko prievarta ir tai, kad žmonės ten lieka, rodo, kad, šiaip ar taip, viską sudėjus, jiems Dubajus geriau, nei jų tėvynės.

Mažieji emyratai Dubajaus šėšėlyje: Šardža, Adžmanas, Um Al Kuvainas

Šardža ir Adžmanas – dar dviejų emyrų žemės – faktiškai tapo Dubajaus rajonais. Šardža (1 500 000 gyv.) mėgina tapti arabų kultūros sostine. Alkoholis čia draudžiamas visur, o muziejai pristato vietos tradicijas ir meną. Islamo Civilizacijos muziejus moderniai parodo, ką pasauliui davė islamas: gausybė musulmonų išradimų, pasaulio mečečių vaizdai (beje, yra net Keturiasdešimties Totorių kaimo mečetė), religinės dogmos. Kol Europą siaubė Tamsieji amžiai arabų pasaulis buvo pasaulio civilizacijos centras. Bet šiandien dauguma jo skurdi – kas kitas, jei ne Persijos Įlankos emyrai, (iš)galėtų deramai pristatyti savo tautos pasiekimus? Pastatė Šardža ir įspūdingą universitetą – ištisą arabiško stiliaus pastatų miestą. Šardža žada atkurti ir senamiestį, bet kol kas jis miręs.

Adžmane (500 000 gyv.) jau nieko įspūdingo nėra: eiliniai daugiabučiai gaubia eilinį smėlėtą paplūdimį. Tie, kam pats Dubajus per brangus, ir čia gauna “emyratiškos svajonės” gabalėlį. Juk ir “gilesniuose” už Adžmaną Emyratų užkampiuose – įvairių virtuvių maisto restoranai ir tinklai, didelės parduotuvės ir kokybiškos paslaugos.

Dar šiauriau, Um Al Kuvaine, laukė kone skurdas – tenykštis emyras naftos neturi. Jo miestelį vertėjo pamatyti, kad įsivaizduočiau, kaip atrodė Dubajus prieš kelis dešimtmečius: chaotiškos parduotuvėlės vienaukščiuose namuose, apgriuvęs senamiestis su apšepusiu parku palei krantą, ~70 000 gyventojų, senas mažas fortas – vienintelė lankytina vieta.

Dubajaus dykumos, kalnai, Ras Al Chaima ir Fudžaira

Dubajus vis plečiasi ir plečiasi į dykumą, bet dykumos dar visai neužėmė. Toje dykumoje tvenkia tvenkinius – nuo Flamingų tvenkinio iki Širdies formos tvenkinio – tačiau jie labiau įspūdingi tikrų ežerų nemačiusiems Emyratų piliečiams.

Man, tuo tarpu, gražesnė – nes labiau nematyta – tikra dykuma, su kupranugariais ir baltais džipais, lekiančiais per kopas. Kažkokia “dykumos pramogų serija” (džipai, kupranugariai, sakalo palaikymas, vakarienė dykumoje, keturratis motociklas ar net oro balionas) – kone privaloma kiekvienam turistui, pasiūla čia didelė ir kainų galima rasti gerų.

Yra aplink Dubajų ir mažiau atrastų vietų, kaip apleistas Madam kaimas, kurio namus baigia užpilti smėlis – kaip man pasakojo vietinis, gyventojai esą ~1980 m. iš ten išsikraustė bėgdami nuo apsėdusių piktųjų dvasių (džinų).

Bet jei nori gamtos toliau nei “keliolika kilometrų nuo aukščiausio pasaulio dangoraižio” tai verta vykti į du tolesnius emyratus. Ras Al Chaima šiaurėje Fudžaira rytuose.

Tai – kitokios, kalnų žemės su gražia gamta. Itin vaizdingas kelias į aukščiausią Emyratų kalną – Džebel Džaisą. Žavūs ir jų kalnų fortai, unikali – vėl kitokia – dvasia.

Dubajus pasiekė savo tikslą?

Prieš kelis dešimtmečius vakariečiams specialistams Emyratai buvo it gerai apmokama tremtis į dykumą. Šiandien jų algos nebėra tokios didelės, nes pats gyvenimas Emyratuose – o ypač Dubajuje – džiaugsmingas ir trokštamas: čia – ne tik superprekyba, bet ir supersportas, ir superžvaigždžių koncertai, ir supermuziejai, ir superparodos. Kiekvieną mėnesį, kiekvieną savaitę vyksta kas pasaulinio!

Atrodo, Dubajų iš vėžių išmušti tegalėtų baisi katastrofa. Vos 2% jo ekonomikos tebesudaro naftos eksportas. Pagal turistų skaičių jis – penktas miestas pasaulyje (aplenkė net Niujorką). Iš dešimties aukščiausių pasaulio viešbučių Dubajuje stovi septyni. Šiandien kai kam Dubajus atrodo kičinis, bet manau, kad atėjus laikui jo XXI a. stebuklai atsidurs net UNESCO pasaulio paveldo sąraše.

Kita vertus, keliaujant 2014 m. to jausmo dar nebuvo, bet 2022 m. jis stiprėjo: Dubajus tarsi primigęs ant laurų. Štai Dubailendo, didžiausio pasaulyje atrakcionų parko, jis taip ir nepastatė. Vietoje jo 2016 m. įkūrė Dubai Parks and Resorts – irgi įspūdingą atrakcionų parką, tiksliau, keturis parkus, vieną Holivudo (“Motiongate”), kitą – Bolivudo tematika, ir dar du Legolendus, ir pseudoeuropietišką “senamiestį” su restoranais. Kai kurie atrakcionai ten tikrai Disnėjaus lygio. Apie tokio lygio parką ir Lietuvoje, ir visoje Vidurio / Rytų Europoje tik pasvajoti galėtume. Bet, nepaisant to, parkuose lankytojų labai mažai. Nes taip jau yra: kad konkuruotum su įsitvirtinusiais konkurentais, negali tiesiog statyti “beveik to paties”, reikia statyti dvigubai geriau. Dabar gi į Dubajų atvykę turistai į “Dubai Parks and Resorts” nemato prasmės eiti – geriau jau kada nueis į tikrą Disneilendą, tikrą Legolendą, juk jei atkeliavo iki Dubajaus, bus ir Danijoje ar Paryžiuje… Kol “Dubai Mall” ar “Ibn Battuta” lūžta nuo klientų (net staliuko, būna, negausi), paprastesni (Dubajaus mastais) prekybos centrai – kaip egiptietiškas Wafi Mall ar itališko miesto stiliumi įrengtas Dubai Outlet Village – irgi tušti.

Džumeiros mečetė (1998 m.), vis dar aprašyta kelionių vadovuose kaip “pribloškiama”, šiandien savo dydžio labiau kaip kokio JAE kaimo mečetė. Ir Džumeiros paplūdimiai, kaip jėgos aitvarų Kite beach – gražūs, bet tokie eiliniai, na, ne stebuklingi.

Laikas bėga. Kaip paseno Deira, Džumeira ar Bur Dubajus, kada nors pasens ir Marina ar Palmė – o nieko naujo “supersuper” realiuose planuose nebėra. Dubajui padeda tai, kad kol kas, atrodo, į Dubajaus pasaulio sostinės poziciją niekas aiškiai nesitaiko – bet juk turtingų naftos valstybių aplink yra ir daugiau. Kaip ten bebūtų, Dubajus neabejotinai garantavosi sau vietą istorijoje kaip XXI a. pradžios pasaulio svajonių miestas. Bet tą Dubajus supranta ir išnaudoja – štai 1997 m. Burž Al Arab viešbutis, kuris pirmasis tvirtai “įkišo” Dubajų į “prabangiausių pasaulio vietų” sąrašą, jau iš dalies virto muziejumi: prabangiausi jo numeriai klientams nenuomojami, į juos vedamos tik turistų ekskursijos. Na, ką ten nuomosi už dešimtis tūkstančių eurų kambarį su televizoriumi, kuris padarytas iš aukso – bet pagamintas ~1997 m. (apie 4K gali tik pasvajoti)?

Jei išmintingas emyras ir toliau gerai “mėtys progreso kortas”, tai Dubajaus šlovė neišnyks, kaip jau šimtmečius nenyksta kokio Londono, Paryžiaus ar Niujorko šlovė.

---

Visi straipsniai iš kelionių po naftingąją Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis
5. Kataras – arabų mikro-super-valstybė
6. Bahreinas - naftos dykumos, niekieno miestai
7. Saudo Arabija - (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė