Išskleisti meniu

Indonezija

Indonezija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Indonezija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

| 2 komentarai

Indonezija! Sunku patikėti, kad tai viena šalis. 250 milijonų žmonių, 300 kalbų, 700 tautų, 17000 salų…

Į vieną kelionę niekaip netilps! Vieni geriausių pasaulio kurortų ir keisčiausios senovinės tradicijos. Chaotiškiausi didmiesčiai ir labiausiai pašėlę vulkanai.

Kokias salas pasirinkti? Kur įdomiausios lankytinos vietos ir kur geriausias poilsis? Kur apsistoti ir kaip patirti vietos kultūrą? Viskas viename straipsnyje, parašytame mano klajonių po Indoneziją metu.

Pagrindinės Prambanano šventyklos

Prambanano hinduistų šventykla – viena žymiausių lankytinų Indonezijos vietų

Kurias Indonezijos salas rinktis?

Indonezija yra didžiausia pasaulio salų valstybė. Daugiau nei 17 000 salų, iš kurių beveik 1000 gyvenamos. Jei kasdien aplankytumėte po salą, kol nukeliautumėte į visas, užtruktų 50 metų…

Teks pasirinkti vieną arba kelias salas. Net kelių šimtų kilometrų atstumą Indonezijoje tenka keliauti visą dieną – todėl pamėginęs „apjungti“ į kelionę daug salų tiesiog iššvaistysi laiką keliuose ir keltuose. Tarkime, per pusantro mėnesio Indonezijoje aš aplankiau 11 salų ir tai geras 10 pilnų parų sugaišau transporte tarp salų ar lankytinų vietų.

Iš Gilio salų toli horizonte regima Balio sala

Iš Gilio salų toli horizonte regima Balio sala

Penkios didžiosios Indonezijos salos kiekviena yra didesnė už Lietuvą, o jų gyventojai skaičiuojami dešimtimis milijonų. Norint jas aplankyti nuodugniau, kiekvienai reikia bent savaitės.

*Java. Daugiausiai gyventojų pasaulyje turinti sala – jų ten susigrūdę tiek, kiek visoje Rusijoje (145 mln.), o salos plotas – vos kaip dvi Lietuvos! Javoje ir Indonezijos sostinė Džakarta, antras pagal dydį pasaulio miestas (32 mln. gyv). Ir „kultūrinė širdis“ Džogjakarta su pasaulinio garso tūkstantmetėmis šventyklomis. Ir turistų mėgstamiausi Indonezijos vulkanai: Bromo, Idženas. Java labiausiai visoje Indonezijoje pertekusi pasaulinės reikšmės lankytinomis vietomis (bet ne kurortais).

Didžiausios ir kitos kelionei įdomios Indonezijos salos žemėlapyje

Didžiausios ir kitos kelionei įdomios Indonezijos salos žemėlapyje

*Sulavesis. Sulavesio „vizitinė kortelė“ – toradžų tauta. Civilizuota, šiuolaikiška, bet išlaikiusi europiečiui siaubingas tradicijas: metus ir ilgiau namie laikomus lavonus, gyvulių ir šunų aukojimus bei kovas, „iškastų numirėlių perrengimo šventes“ ir t.t. Visa tai toradžai su malonumu demonstruoja turistams. Ten keliaudamas pasijunti it atsidūręs sapne. Puiki vieta suprasti, kiek daug lemia kultūra ir kokia didžiulė pasaulyje ir Indonezijoje kultūrų įvairovė!

*Papua. Papua miesteliai ir kaimai – tai „ketvirtasis pasaulis“, kur žmonės dar vaikšto beveik nuogi. Dažnas indonezietis galėtų prisiekti, kad Papua kaimuose tebegyvena žmogėdros. Tai – egzotikos viršūnė, bet ji kainuoja: vien nuskristi į Papua iš Džakartos gali kainuoti panašiai, kaip iš Vilniaus į Niujorką (todėl Papua iš savo programos išbraukiau).

Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje - šokis, dešinėje - turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

Toradžų laidotuvės tradiciniame kaime. Kairėje – šokis, dešinėje – turistai stebi ką tik paaukotą buivolą

*Borneo. 12 kartų už Lietuvą didesnė sala garsėja džiunglėmis ir orangutanais – vienomis protingiausių beždžionių.

*Sumatra tarp užsienio turistų kiek mažiau populiari. Ten yra ir gamtos, ir kultūros – bet kitos Indonezijos salos ją užgožia.

Keltuose bus laiko pasižiūrėti ir vietinių madų

Kelte tarp salų

Taip pat Indonezija turi keliolika vidutinio dydžio salų, kurių dydis kaip kokios Lietuvos apskrities, o gyventojų maždaug 1-5 milijono. Įdomiausios vidutinio dydžio salos:

*Balis. Milijonai į Balį keliaujančių užsieniečių nė nesusimąsto, kad Balis – Indonezijos dalis! Jis visai kitoks: religija – hinduizmas, o menai, šokiai, architektūra neturi analogų visame pasaulyje. Taip pat Balis ir turistiškiausia Indonezijos žemė su didžiausiu kurortų spektru: šeimoms, patrakusiam jaunimui, jogą mylintiems veganams… Tiesa, saloje 5 mln. žmonių ir pasinerti tarp vietinių „pabėgus“ nuo turistų dar įmanoma (bet ne taip, kaip kitur Indonezijoje).

Balio šventykla iš arti

Balio šventyklos vartai iš arti su juos saugančių demonų atvaizdais

*Lombokas. Indonezijos valdžia jį trokšta matyti naujuoju Baliu: juk gamta, paplūdimiai panašūs, panašus ir salos plotas. Kol kas Lombokas – lyg Balis 30 metų atgal: kurortai tik kai kur, daugiau šiukšlių. Be to, musulmonai lombokiečiai neturi Balio išskirtinės kultūros, menų kozirio.

*Gilis. Tai trys mažytės salelės prie Lomboko (kiekvieną gali pėsčiomis apeiti per 1-2 val.) – bet tarsi atskiras pasaulis. Salos gyvenamos tik keli dešimtmečiai ir unikalią jų „kultūrą“ kūrė ne tik vietiniai, bet ir hipiuojantys atvykėliai iš viso pasaulio. Čia mažai indonezietiškos „betvarkės“, užtat daug skoningumo, labiausiai patrakę vakarėliai. Ir net narkotikai siūlomi gatvėse.

Turistai Gilyje laukia saulėlydžio - tai mėgstama pramoga daugelyje Indonezijos kurortų, nes kiekvienos salos viena pusė yra pasukta saulėlydžio kryptimi ir horizonte kitos salos ten kuria nuostabias panoramas

Turistai Gilyje laukia saulėlydžio – tai mėgstama pramoga daugelyje Indonezijos kurortų, nes kiekvienos salos viena pusė yra pasukta saulėlydžio kryptimi ir horizonte kitos salos ten kuria nuostabias panoramas

*Floresas (Komodo). Floresas garsėja savo gamtinėmis vietomis, o ypač Komodo varanais (didžiausiais pasaulio driežais). Žymiausios vietos juos stebėti yra prie vakarinių Floreso krantų. Beje, Floresas – vienintelė katalikiška sala.

*Sumbava. Sala, kurioje *jūs* tapsite dienos stebuklu vietiniams: tiesiog praėję gatve, sulauksite dešimčių pasisveikinimų ar prašymų fotografuotis. Panašių neturistinių salų Indonezijoje daug, bet Sumbava išsiskiria iš kitų tuo, kad nėra atoki: jei iš Balio ar Lomboko „pas Komodo varanus“ ne skrisite, o važiuosite, neišvengiamai keliausite per Sumbavą. Stabtelėję ten porai dienų išvysite „tikrąją“ kaimiškąją Indoneziją: religingą musulmonišką, bet besidominčią pasauliu; dar pigesnę; kupiną jaunimo.

Komodo varanas

Komodo varanas

*Molukai. Garsėja salų grožiu, nardymo galimybėmis.

*Timoras. 2002 m. rytinė šios salos dalis paskelbė nepriklausomybę nuo Indonezijos kaip Rytų Timoro Respublika. Tai – skurdžiausia Azijos šalis, o vakarų Timoras – skurdžiausioje Indonezijos provincijoje. Daug kas ten „įstrigę laike“ – šiaudiniai nameliai, tik visureigiais pravažiuojami keliai, miesteliuose besiganančios kiaulės, milžiniškos šeimos. Lankytinų vietų mažai ir nėra prasmės dalį trumpos kelionės į Indoneziją skirti Timorui. Bet būnant Indonezijoje ilgiau Timoras turi privalumą: išvyka į Rytų Rimorą ir atgal yra vienas pigiausių būdų „iš naujo paleisti“ 30 dienų buvimo Indonezijoje be vizos skaitliuką (tuo pasinaudojome ir mes). Kartu tai įdomi vieta pamatyti statomą šalį.

Timore tokiuose namuose dar gyvena daug kaimiečių

Timore tokiuose namuose dar gyvena daug kaimiečių

Indonezijos gamta, jūra ir vulkanai

Indonezijos salos yra kelių rūšių. Vienos jų yra vulkaninės: per vidurį aukštas ugnikalnis, galbūt besispjaudantis dūmais. Sala kadaise išdygo tam ugnikalniui išsiveržus, o kai ugnikalnis išsiverš vėl – sala gali vėl nuskęsti. Taip ne kartą buvo – ir patys didžiausi istoriniai ugnikalnių išsiveržimai įvyko Indonezijoje (Krakatau, Tambora): jie net pakeitė pasaulio klimatą.

Labai populiari ekskursija pasitikti saulėtekio prie Bromo vulkano Javoje

Labai populiari ekskursija pasitikti saulėtekio prie Bromo vulkano Javoje: sezono metu vienu metu į ją išvažiuoja tūkstančiai džipų

Kitos salos – koralinės. Šimtmečius ar tūkstantmečius koralai augo, mirė, ant suakmenėjusių senų koralų augo nauji, kol toks koralų rifas išniro virš vandens, apsinešė smėliu ir tapo sala.

Nuvykęs į beveik kiekvieną Indonezijos salą rasi paplūdimius, aplink – žydrus vandenis. Po jais – nardytojų numylėti rifai ir žuvelės, viršuje – banglentininkų pamiltos bangos.

Jei sala vulkaninė, joje dar bus ir uolos, nuostabūs vaizdai iš aukštai žemyn, ryžių terasos, rūkstantys krateriai ir jų ežerai. Indonezija turi net 76 aktyvius ugnikalnius – daugiausiai pasaulyje. Prie tų „ugnies pasaulių“ čia galima prieiti neįtikėtinai arti. Populiariausi – Bromo ir Idženo ugnikalniai Javoje, kur matysi iš kraterių virstančius dūmus ar (Idžene) unikalias mėlynas liepsnas.

Vaizdas iš Labuan Badžo kurorto floreso saloje į jūrą. Tolimos salelės vulkanas ką tik paleido dūmų tuntą. Niekas nereaguoja. Indonezijoje tai - kasdienybė

Vaizdas iš Labuan Badžo kurorto floreso saloje į jūrą. Tolimos salelės vulkanas ką tik paleido dūmų tuntą. Niekas nereaguoja. Indonezijoje tai – kasdienybė

Gyvūnija nėra Indonezijos koziris. Bet Indonezijoje gyvena kelios iš įspūdingiausių planetos rūšių: didžiausiais pasaulio driežais Komodo varanais, tai pat orangutanais. Šios rūšys negyvena visoje Indonezijoje: turi specialiai važiuoti „pas jas“ arba tenkintis zoosodais.

Visada gali surasti atokią Indonezijos salą, kurioje būsi vienintelis turistas tais metais ar bent mėnesį. Bet daugelis verčiau renkasi lengviau pasiekiamas pagrindines salas. Gamtos grožybių yra net ir ten, kur gyventojų tankumas didžiulis: bent jau vulkanai ir koralai visur laukiniai, bangos visur „laisvos ir galingos“.

Uluvatu uolos (ir serfingo mėgėjų pamiltos bangos) pietiniuose Balio krantuose

Uluvatu uolos (ir serfingo mėgėjų pamiltos bangos) pietiniuose Balio krantuose

Sako, kad geriausios vietos nardymui – Radža Ampatas Papua ar Molukai. Sako, kad geriausia banglentėmis plaukti kažkur prie Sumbavos krantų. Lėktuve į Sumbavą sutikome vienišą australą ieškojusį kelio į australų valdomą privatų kurortą prie tų mistinių „geriausių pasaulio bangų“, bet daugeliui „eilinių“ gamtos mylėtojų Indonezijoje pakanka to paties Balio ar Javos: paprasta, pigu atskristi ir tikrai gražu. Jei žmonių pagrindinėse vietose bus minios, visada galima pasitraukti keliasdešimt kilometrų į šalį (pvz. šalia Balio yra kur kas labiau laukinė Nusa Penidos sala).

Nardymo laivas prie Komodo salos - nardytojai tokiuose nakvoja, o dienomis nardo

Nardymo laivas prie Komodo salos – nardytojai tokiuose nakvoja, o dienomis nardo

Indonezijos kurortai

Balis yra viena pirmųjų egzotinių pasaulio kurortinių zonų. Turistai iš Europos ten plūdo dar tarpukariu – vieni pažiūrėti nuogomis krūtinėmis legongą šokusių baliečių, kiti dėl Kutos paplūdimių ir bangų.

Todėl šiandien „poilsis Indonezijoje“ daugeliui yra poilsis Balyje. Balis šviesmečius išsiveržęs prieš kitus Indonezijos kurortus. Balyje švariau. Galima atrasti ne tik žemas kainas, o ir aukštą kokybę (pritaikytą vakariečiams). Be to, Balis nėra tiesiog kurortas – jis turi ir autentišką meną, kultūrą, šokius, dailę, todėl poilsį ten lengva praskaidrinti kultūra. Vienas didžiausių Balio „kurortų“ Ubudas net nėra prie jūros: užsieniečiai ten poilsiauja kultūros ir tradicijų apsuptyje (masažai, joga, šokiai, šventyklos…).

Kutos paplūdimys Balyje kartais pasidaro ankštas, bet Balis - didelis ir paplūdimių turi daug

Kutos paplūdimys Balyje kartais pasidaro ankštas, bet Balis – didelis ir paplūdimių turi daug

Svarbiausios pietų Balio pakrantės jau užstatytos tiek, kad kai kurie baliečiai bijo „prarasti salą“ dideliems viešbučiams. Turizmas tad plinta iš Balio aplink. Gilio salelės ~1,5 val. plaukimo nuo Balio, dar neseniai negyvenamos, „vakarietišku skoniu“ Balį gal net pralenkė. Gretimam Lombokui sekasi sunkiau: gamta panaši, bet trūksta autentiškos kultūros, paplūdimiai purvinesni. Turistų mažiau – bet tai ne tik pliusas: dažniau „kabina“ ir įkyrūs prekijai, mažiau restoranų ir kitų paslaugų.

Paplūdimių yra visoje Indonezijoje, bet kuo toliau nuo Balio, tuo mažiau kurortai išvystyti ir paprastai „tarnauja“ tik patiems indoneziečiams (su keliomis išimtimis). Tiesa, netgi Balyje ar Gilyje paplūdimiai nėra koziris: daug jų tik iš pirmo žvilgsnio nuostabūs, bet įbridus lengva susipjaustyti kojas į akmenis, mirusius koralus. Į Indonezijos kurortus labiau traukia atmosfera, klimatas, kainos, galybė smagių ir įdomių vietų praleisti laisvalaikį. Taip pat nardymas, serfingas, bangos, uolos.

Kurortus atpažinsi pagal masažo ir spa salonus: dažnam turistui pigus masažas tapo privaloma atostogų Indonezijoje dalimi. Viename tokių turistės čia aiškinasi kainas

Kurortus atpažinsi pagal masažo ir spa salonus: dažnam turistui pigus masažas tapo privaloma atostogų Indonezijoje dalimi. Viename tokių turistės čia aiškinasi kainas

Indonezijos klimatas ir sezonai

Indonezija šalia pusiaujo ir karštis čia beveik vienodas kiaurus metus. Teoriškai vasara būna tada, kai pas mus žiema: sausį termometras Balyje kyla iki +33, naktimis +24. Bet liepą vos vėsiau: vidutinė dienos temperatūra +30, nakties – +23. Tik aukštai kalnuose gali būti ženkliai vėsiau.

Aukštai kalnuose naktį buvo +6 ar +8, bet galima buvo rasti tokio sniegelio. Vietiniai specialiai su juo fotografavosi - gyvenime nematę

Aukštai kalnuose naktį buvo +6 ar +8, bet galima buvo rasti tokio sniegelio. Vietiniai specialiai su juo fotografavosi – gyvenime nematę

Visgi, kelionės į Indoneziją turi sezonus. Labiausiai tą lemia liūtys. Balyje ar Javoje liūčių sezonas yra nuo lapkričio iki kovo. Kritulių tada iškrenta net 5 kartus daugiau, nei vidutinį mėnesį Lietuvoje. Taigi, per liūčių sezoną keliauja mažiau kas.

Be to, kai Lietuvoje vasara, Australijoje – žiema. O būtent australams Indonezija yra artimiausia tropinė užsienio šalis ir tradiciškai būtent australų turistų Balyje daugiausia (nors dabar juos jau lenkia kinai). Tai dar viena priežastis, kodėl Indonezija labiausiai turistuose „paskęsta“ liepą-rugsėjį. Be to, tada dar moksleivių atostogos indoneziečiams, o jie irgi keliauti po savo šalį mėgsta.

Indoneziečiai triūsia ryžių lauke

Indoneziečiai triūsia ryžių lauke. Ryžių laukai užima didžiąją dalį plotų tarp namų – net tarp fabrikų

Viską sudėjus, kai liepos mėn. lankiausi prie įstabiausių Indonezijos vietų, patekau į tikrą žmonių konvejerį, kruiame niekur kitur pasauly nesu buvęs: į Bromo kalną, pavyzdžiui, saulėtekio stebėti važiavo tūkstančiai vienodų visureigių, visi pilni turistų, pikti vairuotojai strigo kamščiuose, išlipęs atsisakiau minties prasibrauti prie įspūdingiausios panoramos…

Svarbiausias „nepakeičiamas“ Indonezijos vietas (ypač Javoje) lankyti tikriausiai geriau ne sezono metu. Tačiau niekur kitur žmonių perteklius nesijaučia. Kai Indonezijoje 250 mln. žmonių, o turizmas toks pelningas, visada atsiranda indoneziečių, atidarančių vis naujas parduotuves, restoranus, salonus. Todėl net nustebau, kad net sezono įkarštyje Balyje kone kiekviename restorane buvo pilna laisvų kėdžių, kone kiekviename masažo salone ar kirpykloje paslaugas galėjau gauti iš karto ir pan. Juk net Lietuvoje taip nebūna. Tiesiog net jei ir aptarnauja tik po kelis klientus per dieną, vietiniams jau apsimoka turėti savo verslą, nes turistai moka daugiau nei vietiniai už Balio ribų. Ten mačiau netgi kirpyklas, kur kerpama pigiau, nei už eurą…

Visureigių eilės saulei patekėjus leidžiasi nuo geriausių apžvalgos aikštelių su vaizdu į Bromo kalną

Visureigių eilės saulei patekėjus leidžiasi nuo geriausių apžvalgos aikštelių su vaizdu į Bromo kalną

Indonezijos kultūros, kalba, religijos

Apie Indonezijos kultūrą neužtektų parašyti knygą – reikėtų šimtų tomų serijos. Nes Indonezijoje gyvena 300 tautų ir jos kalba 700 kalbų. Ir gyvoji kultūra – vienas Indonezijos stebuklų.

Turistai dažniausiai susiduria su baliečiais, kurių tik 5 mln., bet jie tapę Indonezijos veidu, nes gyvena Balyje. Jie rengiasi tautiniais drabužiais, kasdien neša aukas hinduistų dievams, stato namus pagal tradicinę architektūrą, kaimo šventėse šoka tautinius šokius. Balyje nereikia didelės sėkmės, kad netikėtai pasinertum į „tikrą“ vietos kultūrą: štai keliu eina kremavimo procesija, štai savaitės trukmės miestelio šventė. Aišku, gausu ir pristatymų turistams, ypač Ubudo mieste, kur ir geriausi unikalios balietiškos dailės muziejai.

Kaimo šventė Balyje

Kaimo šventė Balyje

Didžiausia Indonezijos tauta javiečiai – 100 mln. žmonių (40% Indonezijos). Bet jų tradicijos labiau apnykusios, „suvakarietėjusios“: jas gali išvysti kultūrinėje Javos sostinėje Džogjakartoje, bet ne gatvėse.

Baliečiai ir javiečiai – tik Indonezijos ugnikalnio viršūnė. Yra dešimtys gana „eilinių tautų“, kurios tiesiog turi savo kalbas. Bet yra dešimtys tokių tautų, kurių nuotraukos puošia National Geographic filmų reklamas ir visokių „keisčiausių pasaulio kadrų“ puslapius.

Klasikinis javietiškas 'Ramajanos baletas', o fone tūkstantmetė Prambanano šventykla prie Džogjakartos

Klasikinis javietiškas ‘Ramajanos baletas’, o fone tūkstantmetė Prambanano šventykla prie Džogjakartos

Pavyzdžiui, Sulavesio toradžai, lavonus laikantys atvirai, statantys įspūdingus namus ir kapus ir dar įspūdingesnėse ceremonijose aukojantys gyvulius, net šunis. Arba bugiai, laikantys, kad lyčių yra ne dvi, bet penkios: vyrai, moterys, tada, sakykim, “moteriški vyrai”, “vyriškos moterys” ir nei tie, nei tie, tinkami būti šventikais (ir bugių mieste Makasare tos “tarpinės lytys” akivaizdžios). Arba Balieno slėnio papuasai, kurių vienintelis drabužis – penio užmautas (net sėklidės matosi). O priešingame Indonezijos gale – ačechiečiai, vieni religingiausių planetos musulmonų, kur galioja šariato teisė ir rengtis privaloma atitinkamai. Turistams viskas pasiekiama.

Indonezija tokia įvairi, kad vienose jos pusėse kitų pusių tradicijos gali būti net cenzūruojamos. Pvz. vaidinami papuasus Balio šokėjai penių užmautus "dėjosi" ant štai tokių sijonų.

Indonezija tokia įvairi, kad vienose jos pusėse kitų pusių tradicijos net cenzūruojamos. Pvz. vaidinami papuasus Balio šokėjai penių užmautus “dėjosi” ant štai tokių sijonų, o ne ant penio, kaip realybėje (o juk Balis net nemusulmoniškas). Džakartos miniindonezijos kaime (nuotrauka) manekenai vilki tik sijonus.

Daugelis indoneziečių yra musulmonai (87%), bet oficialios yra šešios religijos (protestantai – 7%, katalikai – 3%, hinduistai – 2%, budistai – 1%, konfucianistai – 0,1%). Yra ištisos nemusulmoniškos tautos, salos, regionai. Religija Indonezijoje labai svarbi ir jos svarba pastaraisiais metais tik augo. Daugelis musulmonių ryši skareles. Kiekvienoje įstaigoje rasi maldos kambarius (net McDonald’s reklamuojasi: “WiFi, maldos kambarys, parkingas”). Muedzinai šaukia ilgiau nei bet kurioje kitoje lankytoje šalyje (kaimuose, atrodo, valandas: be šauksmo maldai dar gieda Koraną, netgi siunčia žinutes gyventojams). Vietinės avialinijos iš kiekvieno didesnio Indonezijos miesto tiesiogiai skraidina į Meką/Mediną. O būti ateistu Indonezijoje beveik nelegalu (prieštarauja Indonezijos Konstitucijos pagrindui Pančasilos principu, reikalaujančiam tikėti vienu Dievu, nors ir nesvarbu, kuriuo). Tiesa, indoneziečiai nesmerkia kitokių, o jais nuoširdžiai domisi: „Kokia tavo religija?“ būna vienas pirmųjų klausimų greta „Ar tu vedęs?“. Tas domėjimasis privatumą įsimylėjusius vakariečius kartais trikdo, o vietiniai to visai nesupranta: mūsų gidas toradžų krašte, nebesuprasdamas, ko “galima klausti” europiečių ir ko ne, prisipažino nebeklausiantis nieko. Net keturiasdešimt kartų jo kraštą aplankiusio izraeliečio neišdrįso paklausti, ar kelionės į Indoneziją – jo darbas.

Šis musulmonas su žmona ir dukra iš Centrinio Sulavesio mane kalbino Makasaro forte. Vieni pirmųjų ko klausimų apie Lietuvą buvo kiek čia musulmonų bei kiek čia mečečių

Musulmonų šeima (vyras, žmona ir dukra) atvykę pasižiūrėti Makasaro forto. Apsirengę konservatyviai (moterys užsidengusios veidą) jie šiaip elgiasi kaip eiliniai turistai: fotografuoja vienas kitą, kalbino ir mus. Tiesa, vieni pirmųjų klausimų apie Lietuvą buvo kiek mūsuose musulmonų bei kiek mečečių. Žinodama, kaip svarbu religija vietiniams, Australija tame forte surengė parodą ‘Australijos musulmonai’

Visus indoneziečius vienija malajų kalba, čia vadinama Indonezijos kalba. Nors vos 2% Indonezijos gyventojų – malajai, dėl kalbos paprastumo ji ilgainiui tapo tarptautinio bendravimo kalba ir, Inonezijai 1949 m. tapus nepriklausoma, pripažinta oficialia. Šiandien ją moka beveik visi – paprasta ją pramokti net turistui! Esu mėginęs pramokti daug kalbų ir drąsiai galiu sakyti, kad malajų – pati paprasčiausia.

Nėra jokių linksnių, laikų, asmenų, giminių. Rašyba ir tarimas sutampa. Daugiskaita čia – kartus pakartota vienaskaita (pvz. „jalan“ – kelias, „jalan jalan“ – keliai). Nėra sudurtinių žodžių: naujos sąvokos sudaromos sakant kelis žodžius iš eilės (pvz. „jalan“ – kelias, „raya“ – didelis, „jalan raya“ – automagistralė). Tie patys žodžiai priklausomai nuo vietos sakinyje gali reikšti ir veiksmą (pvz. „jalan“ – eiti, „jalan jalan“ – vaikštinėti). Viską lemia žodžių tvarka: pvz. „jalan kiri“ yra kairysis kelias, o „kiri jalan“ – kelio kairė pusė. Mažai išimčių: pvz. jei „satu, dua, tiga“ yra „vienas, du, trys“, tai „kesatu, kedua, ketiga“ – „pirmas, antras, trečias“. Kitose kalbose iki išmokdamas visas taisykles ir išimtis dar ilgai „kalbi bendratimi“, o malajų kalba kalbėti bendratimi normalu, tad iš karto kalbi taisyklingai ir visi supranta (bent jau apie tai, kas svarbu keliautojui)!

Malajų dabar rašoma lotynų raštu. Kadaise daugybė Indonezijos kalbų dar turėjo ir savo rašto sistemas - dabar senieji raštai vartojami tik simboliškai ant iškabų (pvz. šioje iškaboje matomas bugių raštas)

Malajų dabar rašoma lotynų raštu. Kadaise daugybė Indonezijos kalbų dar turėjo ir savo rašto sistemas – dabar senieji raštai vartojami tik simboliškai ant iškabų (pvz. šioje iškaboje matomas bugių raštas)

Be paprastumo, malajų kalba pasirinkta kaip oficiali ir todėl, kad malajai nėra iš pagrindinių tautybių: jei pagrindinė būtų javiečių kalba, gal kitos tautybės jaustųsi okupuotomis, gyvenančiomis javiečių priespaudoje. Dabar gi niekas nevengia kalbėti malajiškai: malajų kalba neutrali, niekieno. Deja, tai reiškia, kad Indonezija virsta kalbų kapinėmis: vis daugiau šeimų savo vaikų nemoko tautinių kalbų ir moko tik malajiškai – ypač miestuose.

Be kalbos, Indoneziją vienija ir kai kurios tradicijos: daugelis tautų turi savas panašias. Pavyzdžiui, daugelis mėgsta gaidžių kovas ar lėlių teatrą (nors vienur tai labaiu šešėlių teatras wayang kulit, kitur lėlės rodomos pačios). O šiuolaikinis visos Indonezijos jaunimas įsimylėjęs gitaras: susirenka kur po medžiu grupelė ir groja. Gitaros pardavinėjamos net eilinėse “Maxima” atitinkančiose parduotuvėse.

Vajang lėlių teatras

Vajang lėlių teatras

Indonezijos miestai, pastatai ir istorija

Daugelis Indonezijos miestų yra nuobodūs panašių pastatų rinkiniai: atrodo, net architektų ten nesama, visi stato kaip nori, ką nori. Jei miestas didesnis ir turtingesnis, jo širdis – prekybos centras (jie gana modernūs, o savaitgaliais juose vyksta renginiai, leidžiamas laisvalaikis). Jei atokesnis – turgaus rajonas su mažomis parduotuvėlėmis. Viskas plačiai pasklidę: kur beapsistosite, greičiausiai nesinorės dažnai tiesiog „išeiti pasivaikščioti“ (nebent gyvensite kurorte).

Viena ilgų tiesių pagrindinių gatvių Džogjakartos mieste

Viena ilgų tiesių pagrindinių gatvių Džogjakartos mieste

Tačiau yra ir kažkiek gražesnių miestų. Tautų, išlaikiusių architektūrinę tradiciją (baliečių, toradžų) miestai padabinti tradiciniais pastatais, šventovėmis. Daugelis tokių pastatų iš tikro nauji – bet atrodo tarsi šimtų metų senumo, nes tiesiog mes neįpratę regėti tokius puošnius naujus pastatus.

Sumatros tautinė architektūra Miniindonezijos muziejuje Džakartoje

Sumatros tautinė architektūra Miniindonezijos muziejuje Džakartoje

Iš tikro senų pastatų Indonezijoje mažai. Iki tapdama nepriklausoma (1949 m.), Indonezija buvo Olandijos kolonija. Bet olandai buvo kitokie kolonistai, nei britai, rusai ar prancūzai. Jiems svarbiausia buvo verslas, pelnas. Jie nenorėjo primesti vietiniams nei savo kultūros, nei kalbos, nei religijos, nei architektūros: kam dar tam gaišti laiką, leisti pinigus. Taigi, nuo XVII a. iki XIX a. olandai valdė tik pavienius miestus, saleles ir fortus, iš kurių vykdė prekių (ypač prieskonių ir kavos) eksportą į Europą (dėl jo ir įsitvirtino Indonezijoje). Aplinkui vietiniai, tuo tarpu, gyveno kaip po senovei.

Makasaro fortas. Užėmę miestą iš vietos valdovų olandai jį perstatė it europietišką miestelį iš kurio valdė prekybą gretimame uoste

Makasaro fortas (Sulavesis). Užėmę miestą iš vietos valdovų olandai jį perstatė it europietišką miestelį iš kurio valdė prekybą gretimame uoste

Viena vertus, tai dėl tokio olandų požiūrio ir išliko visos įspūdingosios Indonezijos kultūros. Kita vertus, dėl tokio požiūrio mažai didingų kolonijinių pastatų. Tik XIX a. Olandų Rytų Indijos kompanija (pirmoji planetoje akcinė bendrovė) bankrutavo ir Indoneziją perėmė Olandijos valdžia: tada okupavo likusias salas, pradėjo valdyti labiau kaip eilinę koloniją. Įdomiausias olandiškas senamiestis tikriausiai – sotinėje Džakartoje, bet iki Europos senamiesčių jam toli. Kai kuriuose miestuose dar yra olandų fortai bei vietos sultonų (paverstų olandų vasalais, bet galutinai nenugalėtų) rūmai. Žymiausi tokie – Džogjakartos ir Solo rūmai (kratonai).

Nacionalinis muziejus Džakartoje, vienas olandų statytų pastatų

Nacionalinis muziejus Džakartoje, vienas olandų statytų pastatų

Visgi, Java buvo svarbi prekybos širdis dar iki olandų, jūrų kelyje tarp Kinijos ir Indijos. Būtent per tuos prekybinius kelius ir pirklius į archipelagą atėjo visos religijos. Iki įsivyravo per arabus atėjęs islamas (~XV a.), vyravo iš Indijos atkeliavęs budizmas ir hinduizmas. Ir būtent 1000 metų amžiaus Javos budistinės ir hinduistinės šventyklos – Borobudūras ir Prambunanas – yra įspūdingiausi ir populiariausi tarp turistų Indonezijos pastatai. Išties, tai yra pasaulio stebuklai (ypač Borobudūras) ir dėl jų verta „pasistumdyti su miniomis“ ar sumokėti didelę „užsieniečio kainą“.

Borobudūras simbolizuoja budistinį pasaulį. Apačioje – troškimai, viduryje – kelias iki nušvitimo, viršuje – beformis Budų pasaulis, kurį žymi apvalios stupos

Borobudūras simbolizuoja budistinį pasaulį. Apačioje – troškimai, viduryje – kelias iki nušvitimo, viršuje – beformis Budų pasaulis, kurį žymi apvalios stupos

Indonezijos kainos ir ekonomika

Indonezija yra viena skurdžiausių turistinių šalių. Nuo pat nepriklausomybės (1949 m.) ji savotiškas miegantis milžinas: žmonių, išteklių – pilna, bet progresas daugybėje Azijos šalių daug spartesnis. Na, tikrai Indonezijoje nėra viskas taip beviltiška kaip kokioje Afrikoje. XX a. Indoneziją valdę du diktatoriai nebuvo blogiausia, kas galėjo atsitikti: Sukarno (1945-1967) išvedė šalį į nepriklausomybę, o Suharto (1967-1998) sudorojo komunizmo šmėklą dar prieš šiai pakylant (Indonezija dabar vienintelė komunistine nebuvusi šalis, kurioje uždrausti komunizmo simboliai, o „komunistas“ – tikras įžeidimas). Dabar Indonezija jau demokratiška, ekonomika auga, bet pasivyti kad ir kokį Tailandą ar Kiniją ech kaip sunku.

Keliautojams tai turi vieną pliusą: Indonezijoje keliauti įmanoma pigiau nei beveik bet kur „turistiniame pasaulyje“. Bent jau jei jums tiks „kokybė vietiniams“ (abejotinos higienos restoranėliai, viešbučių kambariai be kondocionierių). Šitaip galima poilsiauti ir už kokius 10 eurų per dieną (nakvynė, valgiai, transportas).

Nacionalinis monumentas Džakartoje, vienas nedaugelio įspūdingesnių XX a. pastatų

Nacionalinis monumentas Džakartoje, kurį sugalvojo Sukarno, o pastatė Suharto – vienas nedaugelio įspūdingesnių XX a. pastatų. Priešingai gretimoms Malaizijai ir Singapūrui, Indonezija neinvestavo į supervalstybės įvaizdį nes ir mažiau turėjo ką investuotu investuoti

Indoneziečiai darbštūs ir, atsiradus galimybei, bemat kuria naujus verslus, kopijuoja vieni kitus: per kelis metus Džogjakartoje išplito šviečiančių velomobilių nuoma, Džakartos senamiestyje – spalvotų dviračių, Ubude (Balis) – sūpynių parkai fotografavimuisi: buvo vienas, paskui keli, dabar jau keliolika. Tačiau kartais indoneziečiams sunku suvokti, ko reikia užsieniečiams (pvz. kaip svarbu švara). Todėl daug “vakarietiškų” viešbučių, restoranų bei parduotuvių ir priklauso vakariečiams arba bent vietos kinams.

Šviečiantys velomobiliai Džogjakartoje

Šviečiantys velomobiliai Džogjakartoje – vienas daugybės indonezietiškų verslų kurie tuoj po sukūrimo vieto masiniais. Kitas – fotografavimosi parkai (kur daug progų padaryti geras nuotraukas), trečias – saulėtekio turai (kur išvyksti 12 ar 3 nakties, kad kokioje įstabioje vietoje pažiūrėtum, kaip kyla saulė), ketvirtas – senovinių džipų turai ir t.t.

Kainos “vakarietiškose vietose” tad sparčiai kyla į viršų, o lubos labai aukštai (ypač Balyje). Tačiau geriau paieškojęs, išėjęs iš keleto brangiausių rajonų ar kurortų (ir dar nenuėjęs į kokius atokius kaimus), bemat rasi gerą kainos ir kokybės santykį. Bendra taisyklė: jei Indonezijoje moki kaip Lietuvoje už normalų / pigų dalyką, tai Indonezijoje gausi prabangų. O pigūs dalykai Indonezijoje kainuoja tiek, už kiek Lietuvoje nieko panašaus ir prieš 15 metų nebūtum nusipirkęs. Ir net, pavyzdžiui, restorane su nuostabiu vaizdu kartais gali kartais pavalgyti pigiau nei pigiausioje Lietuvos valgykloje (tik ne kurorte).

Tiesa, Indonezijoje daugelis bilietų į lankytinas vietas yra oficialiai brangesni užsieniečiams nei vietiniams – bet, išskyrus Borbudūrą ar Prambananą bei įspūdingiausias gamtines vietas, tos kainos vis tiek nesikandžioja.

Vienos Prambanano šventyklų fasadas

Vienos Prambanano šventyklų fasadas

Norint sutaupyti perkant, galima parsisiųsti įvairias Indonezijos elektroninių piniginių programėles (GoJek ir pan.), atsiskaitant kuriomis daug kur yra nuolaidos. Šias programėles priima daugiau vietų, nei korteles.

Kaip keliauti po Indoneziją – transportas

Transportas – viena didžiausių Indonezijos problemų. Tą girdėjau nuolat iš daugelio dar prieš išvykdamas – bet tik pakeliavęs po šią šalį supratau, ką tai reiškia. Visas be išimties transportas (išskyrus lėktuvus) be galo lėtas – užmiestyje vidutinis greitis dažniausiai siekia 25-40 km/h ir net 300 km kelionė yra visos dienos kelias, nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Miestuose viešojo transporto, galima sakyti, nėra – arba jis lėtas, nepatogus, neaiškus, o paklausęs 10 žmonių kaip kur nors nuvažiuoti gausi 10 nuomonių ir nieko tikslaus.

Tarp salų tradiciškai keliaujama keltais. Jie tikrai pigūs, bet, tarkime, ~100 km tarp Sumbavos ir Floreso salų keltas plaukė 7 valandas ir dar valandą vėlavo , ir net 5 km atstumą nuo Balio į Javą plaukė virš valandos. Gražu pažiūrėti prasklendžiančias Indonezijos salas, kitus laivus ir laivelius, pabendrauti denyje su vietiniais ir kitais turistais: bet vis tiek pabosta. Kai kuriuose maršrutuose keltų alternatyva greitieji laivai (pvz. Balis-Gilis), bet ir kelionė jais užtrunka, ypač skaičiuojant važiavimą į uostą.

Indoneziečiai kelte tarp salų: kelionės užtrunka valandų valandas

Indoneziečiai kelte tarp salų

Todėl Indonezijoje labiau nei kur kitur neturtingame pasaulyje išpopuliarėjo skrydžiai lėktuvais. Patogu: tarp Timoro ir Floreso tokį atstumą, kokį keltas plaukia 12 val., nuskridome per 50 min. Avialinijoms apsimoka: skrydis trumpas, o kainuoja kaip Europoje koks Vilnius-Berlynas, nes padeda sutaupyti panašiai laiko lyginant su keliavimu žeme. Todėl Indonezijoje avialinijų daug, jos pelningos – tik, deja, liūdnai pagarsėjusios aviakatastrofų gausa. Aišku, tikimybė į tokią patekti – menka, bet aplūžę, keistus garsus skleidžiantys lėktuvai, visokiausi kuriozai nuo neatvažiavusio oro uosto autobuso iki iš oro uosto ekranų kažkur dingusio mūsų reiso, saugumo patikra tik „dėl vaizdo“ (net nustojau viską išsitraukinėti iš kišeinių) pasitikėjimo nekelia. Užtat kiekviename lėktuve greta saugumo kortelių – šešių religijų maldos už pilotus. Kartą stiuardesė net žodžiu paragino melstis.

Lėktuvas viename mažų, autobusų stotį primenančių Indonezijos oro uostų. Daug indoneziečių prie lėktuvo fotografuojasi: nors skrydžių daug, kai gyventojų 250 milijonų, dar yra daugybė skrendančių pirmą kartą ar labai retai

Lėktuvas viename mažų, autobusų stotį primenančių Indonezijos oro uostų. Indoneziečiai prieš lipdami vidun fotografuojasi: nors skrydžių daug, kai gyventojų 250 milijonų, dar yra daugybė skrendančių pirmą kartą ar labai retai. Beje, net per niekingiausius oro uostus galima skristi ir su persėdimu, nes reisai skiriasi. Pvz. mes skridome Kupangas-Maumerė ir Maumerė-Makasaras, o juk Maumerė tik 50 000 gyv. miestas. Europoje toks nė oro uosto neturėtų

Lėktuvai padeda net ir skristi iš vienos salos dalies į kitą, mat dėl kalnų serpantinų, siaurų ar negrįstų kelių, užsikišusio eismo ir važiavimas autobusu vidutiniu 30-35 km/h greičiu be galo ilgas ir varginantis. Dėl šios priežasties, tarkime, Floreso saloje, kurios plotas – kaip šeštadalis Lietuvos – yra net 6 keleiviniai oro uostai su 88 skrydžiais kasdien į/iš juos.

Autobusai Indonezijoje būna kelių rūšių: nudrengti prirūkyti vietiniai be kondicionieriaus atvirais langais ir, kitame kokybės gale, „naktiniai autobusai“ patogiomis kėdėmis. Ne lovomis, bet bent jau laiko padeda sutaupyti. Pastarieji vieninteliai, kurių bilietus būna galima rasti internete.

Bimos miesto autobusų stotyje - seni spalvingi autobusai. Tokie - patys pigiausi

Bimos miesto autobusų stotyje – seni spalvingi autobusai. Tokie – patys pigiausi ir nepatogiausi

Indonezijos taukiniai kiek geriau nei autobusai, bet jie važinėja tik Javoje. Aišku, greitųjų traukinių nesitikėk – bet vidutinis greitis gali siekti 50-60 km/h. Traukiniuose yra trys klasės, tačiau skiriasi tik gana nežymiai kėdžių patogumu, tad pasirinkau ekonominę. Yra ir vagonas restoranas, bet palydovės nešioja maistą po visą saloną.

Tolimesnes keliones patogesnėmis mėgina padaryti įvairios kelionių agentūros, siūlančios (už brangiau) savo autobusus. Kartais jų privalumas tik tas, kad paima nuo viešbučio ir ten nuveža, kartais į pasiūlymą dar įeina visokios lankytinos vietos. Aišku, tie autobusai ne greitesni, nei visi kiti, bet bent jau nereikia kiekviename mieste aiškintis, kaip nuvažiuoti iki lankytinos vietos ar, neradus viešojo transporto, keliauti taksi. Tokių “maršrutų su lankytinomis vietomis” daug „kuprinėtojų kelyje“ Džakarta-Balis. Šitaip nuvažiavome atkarpą nuo Balio iki Džogjakartos aplankydami Bromo, Idženo vulkanus.

Žydrosios Idženo liepsnos viešuoju transportu nepasiekiamos, užtat įeina į daugelio kelionių agentūrų maršrutus Džogjakarta-Balis

Žydrosios Idženo liepsnos viešuoju transportu nepasiekiamos, užtat įeina į daugelio kelionių agentūrų maršrutus Džogjakarta-Balis

Automobilį išsinuomoti pigiausia ir patogiausia Balyje, o kitur automobilio be vairuotojo nuoma sudėtingesnnė. Su vairuotoju galima išsinuomoti beveik visur, bet gali reikti įveikti kalbos barjerą. Pigiausia tai daryti vietoje – apskritai Indonezijoje internetas toli gražu nėra toks galingas, kaip Europoje, ir daug pardavimų vyksta „gaudant praeinančius turistus“. Ir net didelių kompanijų, valstybinių įmonių tinklapiai nustoja veikti nes… kažkas pamiršo pratęsti domeno vardą.

Lomboko sostinėje Matarame išsinuomojome automobilį dienai su vairuotoju, o Balyje vairavome patys. Kamščiuose strigom ir taip, ir taip: Indonezijoje kiekvienas save gerbiantis viešbutis ar restoranas turi “išvažiavimo reguliuotoją”, kuris sustabdo eismą kai prireikia išvažiuoti klientui. O pagrindinėse sankryžose “nepriklausomi reguliuotojai” tokias paslaugas teikia už pinigus ar… cigaretes (jos daug kur Indonezijoje atstoja pinigus).

Daugiau keliautojų nuomojasi motociklą, kas išvis neįtikėtinai pigu (bet rizikinga). Nuomotojai nė neprašo motociklo teisių ir dauguma turistų jų neturi (tiesą pasakius, Balyje iš mūsų neprašė net automobilio teisių kai nuomavo automobilį). Kalbama, kad policija dėl to mėgsta „kaulyti kyšių“ – juk teisių nepakanka, reikia tarptautinio vairuotojo pažymėjimo. Vietiniai indoneziečiai motociklus labai pamilę, sulipa ant jų netgi penkiese (!) – trys suaugę laiko kokius du vaikus ore. Šeimos transporto priemone motociklai tapo dėl pigumo, bet ja išlieka ir dėl baisių kamščių: kelionė jų pati greičiausia. Motociklai Indonezijoje tarnauja net kaip sunkvežimiai: neįtikėtina, kiek ten vairuotojai sugeba visko priskrauti.

Motociklų daug kur Indonezijoje daugiau nei automobilių

Motociklų daug kur Indonezijoje daugiau nei automobilių

Keliauti po Indonezijos miestus dar sunkiau nei po šalį. Miesto traukiniai yra tik Džakartoje (ir tai labai lėti), kitur vyrauja maži privatūs autobusiukai (vadinami bemo, angkot, mikrolet ir kt.), kurių maršrutai ar juoba grafikai niekur nepabraižyti. Reikia klausinėti – ir tai nebūtinai pasiseks, nes bemo gali ilgai sukinėtis po miestą rinkdami ta pačia kryptimi važiuojančius žmones (kartais prigrūda taip, kad kai kurie stovi lauke). Paskui reikia žiūrėti, kiek kiti duoda vairuotojui už važiavimą.

Visi autobusai labai pigūs, bet ne kartą nesulaukus reikiamo teko važiuoti taksi. Taksistai gali apgaudinėti, todėl verta iškviesti internetu. „Uber“ Indonezijoje nėra, užtat yra vietinė alternatyva „GoJek“. Suprogramuota prasčiau: vairuotojo vieta tau ir tavo vieta vairuotojui rodoma ne visai tiksliai, todėl daugelis vairuotojų dar skambina pasitikslinti ar bent rašo žinutes (nesmagu, kai nemoki gerai indonezietiškai, o su tavimi dar bendrauja “slengu”, kurio net vertimo programom neišsiversi: pvz. “dmn” vietoj “dimana?” (“Kur?”)). Bet galiausiai nuvažiuodavome kur reikia ir pigiai. Tiesa, vien kol „GoJek“ atvažiuoja į iškvietimo vietą didmiesčiuose gali tekti laukti ir 15-20 minučių. Be automobilių taksi yra ir motociklų taksi odžekas (irgi užsakoma ir per “GoJek”), rikšos, rikšos su varikliais, netgi… karietos: prieinamas transportas priklauso nuo miesto. Jeigu bet koks taksi važiuoja mokamu keliu ar į mokamą parkingą, mokėsite jūs.

Atokaus Bimos miesto transportas. Čia dar itin populiarios karietos. Dešinėje - bemo mikrautobusas

Atokaus Bimos miesto transportas. Čia dar itin populiarios karietos. Dešinėje – bemo mikrautobusas. Norint iš tokio išlipti, reikia suploti

Ne kartą (ypač Džakartoje) supratau, kad „greičiau būčiau nuėjęs pėsčiomis“, bet kad ir eiti nemalonu: daug plačių, mašinų ir motociklų pilnų gatvių (nesitikėk, kad praleistų net perėjoje), dangčiais neuždengtų duobių, šiukšlių, gatvių be šaligatvių.

Norintiems interneto Indonezijoje verta įsigyti SIM kortelę. Patartina pirkti oficialiose Telkomsel atstovybėse – perpardavinėtojai iš mūsų prašė kelis kartus didesnių kainų (ypač Balyje), o be to, kai kas sako, kad ten nusipirktus numerius paskui išjungia. “WiFi” geriau nesikliauti: kai kur jo faktiškai nėra (nors parašyta, kad yra), stringa, lėtokas.

Džogjakartos miestas su Merapio vulkanu (vienu aktyviausių pasaulyje) fone

Džogjakartos miestas su Merapio vulkanu (vienu aktyviausių pasaulyje) fone

Kur apsistoti Indonezijoje

Indoneziečiai patys daug keliauja po savo šalį ir todėl čia daug viešbučių. Tiesa, nebūtinai jie bus „Booking.com“ – indoneziečiai turi savo programėlę „Traveloka“. Tuose miestuose, kur daug turistų iš užsienio, daugiau viešbučių rasi Booking.com nei Traveloka, o kur daugelis apsistojančių indoneziečiai – pirmaus Traveloka. Apskritai Indonezija turi daug vietinių programėlių, nes tai milžiniška rinka – tad prieš kelionę verta parsisiųsti pagrindines.

Indonezijoje itin populiaru keliauti šeimomis, giminėmis, kelionėms net pasidaromi transparantai, su kuriais visur fotografuojamasi

Tarp indoneziečių itin populiaru keliauti šeimomis, giminėmis, kelionėms net pasidaromi transparantai, su kuriais fotografuojamasi lankytinose vietose

Populiariausi Indonezijos viešbučiai vadinasi homestay ir yra vieno stiliaus: maži kamariai, jų priekyje terasoje ar koridoriuje – dvi kėdės pasėdėti lauke. Indoneziečiai mėgsta lauką, ne vidų. Ant tų kėdžių (arba į numerį) atnešami ir į kainą įeinantys pusryčiai – kartą vietiniai labai nustebo, kai norėjau eiti pusryčiauti į restoraną. Pigesni numeriai – be kondicionierių, pigiausi – su tradiciniu indonezietišku tualetu mandi (apsiplaunama kibirėliu iš prieš tai prileistos vonelės).

Klasikinio Indonezijos Homestay terasa

Klasikinio Indonezijos Homestay terasa

Homestay ir kitų indonezietiškų vietinių viešbučių minusas – beveik jokių vaizdų pro langą. Dažnai langai išvis būna į koridorių ar ne prie žemės ir gyveni it bunkeryje. Tai atkartoja tradicinius Indonezijos namus, kur taip pat gyvenama gana uždarai nuo pasaulio.

Vietose, kur daugiau turistų iš užsienio – Balyje, prie Komodo salos – jau yra ir tipiškesnių viešbučių, kokius gali rasti bet kur pasaulyje.

Taip pat kurortuose populiarios vilos (neretai su baseinais, net tarnais), bungalai. Kadangi Indonezija populiari tarp vakarų kuprinėtojų, gausu ir hostelių. Gerų AirBnB butų šiuolaikiniuose daugiabučiuose galima rasti tik didmiesčiuose ir kurortuose.

Indonezietiškas tualetas mandi, būdingas pigiausiems viešbučiams ir restoranams

Indonezietiškas tualetas mandi, būdingas pigiausiems viešbučiams ir restoranams, taip pat daugeliui degalinių. Reikia prisileisti vonelę (ji būna prileista) ir plautis rankas bei kitką semiant tą vandenį. Tupimieji tualetai ir apsiprausimas tokie įprasti, kad prie ‘vakarietiškų’ tualetų įprasti užrašai ‘Netūpti ant unitazo’, ‘Nesiprasuti kojų’ ir pan.

Kur pavalgyti Indonezijoje

Indonezija įvairių kultūrų šalis ir taip pat turi įvairių virtuvių, bet yra ir bendra Indonezijos virtuvė, kurios pagrindas – ryžiai ir populiarūs jų patiekalai nasi goreng bei kiti, tiekiami ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei.

Taip pat Indonezijoje gausu vietinių restoranų tinklų (itin populiari kepta vištiena ir įvairios KFC kopijos), o kurortuose (daugiausiai Balyje) ir vakarietiškų restoranų.

Eilinis indonezietiškos virtuvės pigus restoranas. Nuotraukoje gražesnis, nei tikrovėje, nes dar prisideda musės. Bet pavalgius čia nieko blogo neatsitiko

Varungas. Nuotraukoje gražesnis, nei tikrovėje, nes dar prisideda musės. Bet pavalgius čia nieko blogo neatsitiko

Tarp vietinių populiarūs varungai (maži restoranai) ar motociklai-parduotuvės, kuriuose gaminamas maistas. Daug motociklų-parduotuvių suvažiavę į vieną vietą sudaro ištisus maisto turgus, kai kurie kurių veikia ir naktimis. Dar vietiniai mėgsta vartegus (bufetus, kur valgai kiek nori) ir padangus (ten išsirenki jau pagamintą maistą ir susimoki tik už tai, ką pavalgai). Visgi, kai autobusai sustodavo tokiose vietose, užsieniečiai bendrakeleiviai neretai ten nevalgydavo: išties, europiečio akimis daugelis tų vietų atrodo labai nehigieniškos.

Iš pažiūros švaresni (ir kiek brangesni) prekybos centrų restoranai, kurių yra bet kuriame bent kiek didesniame Indonezijos mieste. Be vietinės, nesunku rasti japonišką virtuvę: Japonija yra savotiškas Indonezijos idealas.

Motociklas-restoranas Indonezijoje

Motociklas-restoranas Indonezijoje

Indonezijos pavojai ir minusai

Indonezija – saugesnė šalis už Lietuvą. Net skurdūs indoneziečiai elgiasi padoriai. Todėl Indonezijos miestuose turtuoliai gyvena netoli lūšnynų, viskas persipynę. Nepaisant viso skurdo, elgetų beveik nėra (išskyrus Džakartą): per 40 dienų Indonezijoje už Džakartos temačiau keturis elgetas.

Apgavikų, tuo tarpu, sutikau tik Balyje, Lomboke ir Džogjakartoje. Kitur indoneziečiai tiesiog stebėtinai sąžiningi. Mano Maroke ar Indijoje užgimęs įtarumas kas kartą pasirodydavo perdėtas. Ne tik, kad prekeiviai nepardavinėjo prekių už didesnę kainą, o klausimai „Iš kur jūs“ būdavo nuoširdūs – bet netgi „norintis pakalbėti angliškai žmogus“ išties buvo tik norintis pakalbėti angliškai žmogus (ir nieko neprašė), padėti rasti mikroautobusą pasisūlęs žmogus išties padėjo jį rasti (o ne įsodino į kokį brangų taksi). O „studentai, gavę užduotį parduoti ką nors užsieniečiams“ tikrai buvo studentai, gavę užduotį parduoti ką nors užsieniečiams. Ir netgi pirmą kartą sutiktų praeivių man padovanotas vietinis patiekalas išties buvo dovana! Indoneziečiai, nemokėję ir tiek, tiesiog berdavo išmoktas frazes: kone visi moka „Hello Mister!“, vienas prajuokino sakydamas „Mr. I love you!“.

Labiau nei bet kurioje kitoje turistinėje šalyje užsieniečiai Indonezijoje yra tarsi žvaigždės. Turbūt todėl, kad nors Indonezija – turistinė, turistai nusėda Balyje ir dar keliose vietose, o kitur yra vietų, kur vietiniai nematę balto žmogaus. Jie draugiškai kalbina, nori paliesti, kartu nusifotografuoti. Nė nesuskaičiuosiu, su kiek žmonių fotografavausi Indonezijoje. Kai kuriuos turistus toks dėmesys vargina, jie skundžiasi gaištamomis atostogomis – bet tas dėmesys ir galimybė pabendrauti su vietiniais, kurie patys to tikrai nori. Ir nebijoti, kad paskui iš tavęs paprašys pinigų.

Ši moterų grupelė paprašė su manimi bendros nuotraukos. Ilgai užtruko, kol buvome nufotografuoti kiekvienos iš jų telefonu, o galiausiai paprašiau dar vienos nuotraukos sau. Moteris sutikau Džakartoje, bet jos atvykusios iš Rytų Javos: dažnam tokiam Indonezijos turistui pramoga būna ne tik lankytinos vietos, bet ir baltaodžiai, kuriuos ten sutinka

Ši moterų grupelė paprašė su manimi bendros nuotraukos. Ilgai užtruko, kol buvome nufotografuoti kiekvienos iš jų telefonu, o galiausiai paprašiau dar vienos nuotraukos sau. Moteris sutikau Džakartoje, bet jos atvykusios iš Rytų Javos: dažnam tokiam Indonezijos vidaus turistui pramoga būna ne tik lankytinos vietos, bet ir baltaodžiai, kuriuos ten sutinka

Dažną keliautoją į Indoneziją neramina gamtos katastrofos ar terorizmas. Išties, Indonezijoje žmonės žūva ir nuo vulkanų, ir nuo žemės drebėjimų, ir nuo cunamių, ir nuo teroristų. Bet tai milžiniška šalis, o žmonių 250 mln. (pusė visos Europos Sąjungos) – tikimybė, kad kas atsitiks jums, labai jau menka. Kol keliavome po Indoneziją įvyko keli žemės drebėjimai. Jautėme (vos vos) tik vieną jų, o kiti buvo toli – nepaisant to draugai iš Lietuvos nuolat mūsų klausinėdavo, ar viskas gerai. Jiems atrodė, kad jei kažkas vyksta Indonezijoje – reiškia, liečia ir mus. Bet iš tikro atstumas nuo vieno Indonezijos galo iki kito didesnis, nei nuo Lietuvos iki Kinijos ar Indijos!

Kas liko iš daiktų po Merapio išsiveržimo, pražudžiusio kelis šimtus

Kas liko iš daiktų po Merapio išsiveržimo, pražudžiusio kelis šimtus. Dabar išsiveržimo vieta – populiarus turistinis maršrutas, net asmenukių vietos įrengtos ten, kur išvirė žmonės.

Atrodo, Indonezija kelionei turi vien pliusus (išskyrus transportą), visgi yra dalykų, kurie keliautojams iš Europos čia bado akis (ar riečia nosį):

*Nešvara. Paplavų kanalai miestuose, minisąvartynai tuščiuose sklypuose, musių spiečiai restoranuose, suvalgius čia pat numetami pakeliai, per kelias plaukimo valandas šiukšlynais vietinių gyventojų paverčiami keltų salonai.

Viena šiukšlinų Indonezijos vietų kur, atrodo, šiukšlės kaupiasi metų metais (aikštelė pasienyje su Rytų Timoru)

Viena šiukšlinų Indonezijos vietų kur, atrodo, šiukšlės kaupiasi metų metais arba tiesiog jų išmetama labai daug (aikštelė pasienyje su Rytų Timoru)

*Rūkymas. Indonezijoje rūkoma ir daugelyje autobusų, keltų, kitų viešų erdvių.
*Nesisaugojimas. Nuo automobilyje išimtų saugos diržų (kad tilptų daugiau sėdynių turistams) ar ant sunkvežimo stogo važiuojančių vietinių iki neaptvertų duobių viduryje šaligatvio: Indonezijoje prisižiūrėsi visko.
*Palaidi benamiai šunys.
*Uodai. Viešbučių kambariai dažnai purškiami nuo jų, bet vis tiek veisiasi. Platina ir ligas (dengė karštinę, maliariją) – tiesa, ligų mažiau nei Afrikoje, vaistų nevartojome. Beje, viešbučių numeriuose dažnai sutiksi ir drieželius – bet jie nepavojingi.
*Gyvūnų teisių kitoks supratimas. Gaidžių kovos, gyvulių aukojimai, kažin kam narve uždaryta beždžionė – ko tik nemačiau.

Kur šalia kelio daug žmonių ir motociklų - priėjęs arčiau dažniausiai pamatysi gaidžių kovą. Šeimininkai pešdina savo gaidžius, o kiti stato pinigus. Gali nepastebėti, kaip kova baigsis: gaidžiams uždedami peiliai ir vienas greitai paskerdžia kitą

Kur šalia kelio daug žmonių ir motociklų – priėjęs arčiau dažniausiai pamatysi gaidžių kovą. Šeimininkai pešdina savo gaidžius, o kiti stato pinigus. Gali tik mirktelti akim ir kova jau pasibaigusi: gaidžiams uždedami peiliai ir vienas greitai paskerdžia kitą

Aišku, jei neišvažiuosi toliau kurorto – viso to gali ir nepamatyti. Kurortai pritaikyti užsieniečiams. Tačiau nebūsi matęs tikrosios Indonezijos jei išsirinksi tik “skaniausias” tau jos dalis. Indonezija įdomi visa – kaip šiek tiek kitoks pasaulis, išvengęs sueuropietėjimo. Yra ten dalykų, kurie iš karto lietuviui bus “skanūs”, yra kurie visuomet liks “neskanūs” – bet labai daug tokių, kurie iš pirmo žvilgsnio kels kultūrinį šoką, tačiau juos išmėginus, perpratus, pasirodys besą tikrai “gurmaniški” “patiekalai”.

Ir gal net tapsite vienu šimtų tūkstančių žmonių įsimylėjusių Indoneziją ar bent jau kurią nors vieną jos salą. Daug tokių sutikome nevietinių persikėlusių gyventi į Indoneziją – ir ne tik į Balį. Indonezija turi trauką: ji chaotiška, bet kartu paprasta (mažai tvirtų “visuotinių” taisyklių, daug laisvės), skurdoka pinigais, bet kartu labai turtinga gamta, kultūra ir gerais žmonėmis.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!


Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

| 0 komentarų

Javos saloje žmonių gyvena panašiai kiek visoje Rusijoje arba 5 kartus daugiau nei Australijos žemyne! Tad Javos neapibūdinsi viena pastraipa: čia susiduria daugybė kultūrų ir įspūdinga gamta.

Javoje – ir Džakarta, antras pagal dydį pasaulio miestas (32 mln. žmonių) ir visos Indonezijos vartai.

Javoje – ir kultūrinė Indonezijos širdis Džogjakarta su vienomis didžiausių pasaulyje budistų ir hinduistų šventyklų.

Javoje – kas dešimtas pasaulio aktyvus ugnikalnis. Dūmais bei lava besispjaudantys jų krateriai atviri visiems.

Jau daug dešimtmečių nuotykius mėgstantys keliautojai leidžiasi šiuo maršrutu per Javą: iš Balio į Džakartą (arba priešinga kryptimi). Per žmonių pergrūstus – bet labai autentiškus – miestus, ryžių laukų supamus šventyklų griuvėsius ir ugnikalnius, puošiančius horizontą.

Rūkstantis Bromo ugnikalnis - vienas garsiausių Javoje

Rūkstantis Bromo ugnikalnis – vienas garsiausių Javoje

Šis straipsnis parašytas pradedant nuo Džakartos ir baigiant Baliu. Jei keliausite atvirkščia kryptimi, galite pradėti nuo paskutinio paragrafo

Šis straipsnis apie Javą. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Džakarta – dūstantys Javos ir Indonezijos vartai

Džakarta. Sunku patikėti: antras pagal dydį pasaulio miestas, o toks menkai žinomas tarp turistų. Daugelis keliautojų į Indoneziją jį praleidžia, gal nebent stabteli dienai laukdami skrydžio. Iki atvykdamas, apie Džakartą girdėjau vien neigiamus atsiliepimus: “bjaurus miestas”, dūsta nuo kamščių, smogo ir t.t. Galvojau – gal tiesiog taip kalba tie, kam patinka gamta ir kas nekenčia miestų apskritai.

Džakartos panorama. Centre kyla verslo rajonas

Džakartos panorama. Centre kyla verslo rajonas

Deja, Džakartą pamilti išties sunku, nors didmiesčius aš myliu. Niekada nesupratau žmonių, kurie net Vilniuje skundžiasi tarša, triukšmu, kamščiais. Net nesuprantu tų, kurie skundžiasi tuo pačiu Londone. Bet Džakarta… Viską, dėl ko daugybė žmonių nemėgsta didmiesčių, padaugink iš trisdešimties – ir bus Džakarta.

Eismas Džakartoje

Eismas Džakartoje

Eismas tragiškas. Automobiliai stringa begaliniuose kamščiuose, viešasis transportas prastas, pėsčiųjų niekas nepraleidžia, o šaligatvis gali staiga atsiremti į sieną ir teks eiti judria gatve. Tipinė istorija: pažiūrėjęs, kad viešuoju transportu 4 km teks važiuoti teks važiuoti 65 minutes (stotelės toli), pasirinkau taksi: juo važiuoti užtruko 75 min, nors nė nebuvo piko valandos! Iš tikro, netgi pėsčias būčiau nuėjęs greičiau. Kitą kartą pasirinkau viešąjį transportą: seni miesto traukiniai vis stabčiojo ir stabčiojo tarp stotelių, priversti praleisti tarpmiestinius traukinius (visi dalijasi tais pačiais bėgiais). Ir tai Džakartos kasdienybė: 4 ar 6 km atstumą nesvarbu, eisi pėsčias, važiuosi viešuoju transportu ar automobiliu – tikėtina, sugaiši tą pačią valandą-pusantros. Tik motociklu kiek greičiau – todėl jų gerokai daugiau, nai automobilių.

Džakartiečiai laukia galimybės pereiti per bėgius. Nuotrauka daryta iš traukinio

Džakartiečiai laukia galimybės pereiti per bėgius. Nuotrauka daryta iš traukinio. Netgi pačiame mieste mažai geležinkelio viadukų ar tunelių ir kiekvienas daugelio traukinių sustabdo eismą šimtams metrų, o peronuose norint važiuoti į priešingą pusę einama per bėgius

Kur Džakartoje beišlipsi, gali pasijusti atsidūręs lūšnyne: palaikiai nameliai, šiukšlių krūvos. Laimė, ten ne Lotynų Amerika ir skurdūs rajonai yra saugūs. Tiksliau, skurdžių ir turtingų rajonų nė nėra: palaikiai nameliai, prabangios vilos ir daugiabučių dangoraižiai su stogų baseinais gali stovėti greta. Kiekvieno rajono širdis – prekybos centras. Jie modernūs kaip Lietuvoje ir savaitgaliais džakartiečiai eina į vis kitą. Juose – ir pramogos, koncertai, šou, geri restoranai. Nes negi leisi laiką kiaurus metus kepančiose (o per liūčių sezoną dar skęstančiose) šiukšlinose triukšmingose gatvėse?

Džakartos prekybos centre. Apačioje matosi ruošiamas savaitgalio renginys

Džakartos prekybos centre. Apačioje matosi ruošiamas savaitgalio renginys

Tiesa, Džakarta turi vieną tikrai įdomų rajoną – Senamiestį, kitaip Kota Tua, pastatytą olandų kolonistų. Toks miniamsterdamas su kanalais, daugybe senų europietiškų pastatų: nesitikėtum Azijoje. Gausu ir muziejų – Vajango (tradicinių lėlių), Nacionalinio banko (Indonezijos ekonomikos) ir kt. Greta senamiesčio istorinis Glodok kinų rajonas jau tiesiog chaotiškas.

Buvusi olandų laikų draudimo bendrovė palei vieną Džakartos senamiesčio kanalų

Buvusi olandų laikų draudimo bendrovė palei vieną Džakartos senamiesčio kanalų

Senamiesčio namus nuo Azijai būdingo griovimo, perstatymo išgelbėjo tai, kad dar XX a. pirmoje pusėje olandai perkėlė miesto centrą į pietus. Dabar ten – gigantomaniška centrinė aikštė su Nacionaliniu monumentu (galima pasikelti) per vidurį, Nacionaliniu muziejumi, Nacionaline mečete (1978 m.), Džakartos katedra greta. Masteliai nepatogiai milžiniški: vien per aikštę gali eiti dešimtis minučių, o dar ji aptverta ir ne kiekvieneri vartai į ją būna atidaryti – kol įeisi…

Džakartos centrinė aikštė ir Nacionalinis monumentas. Bilietą pasikėlimui savaitgalį atstovėję eilę gavome tik laikui po 3 valandų. Monumentas nėra pasaulio stebuklas - bet kai mieste žmonių 30 mln., o lankytinų vietų mažai, savaitgaliais čia suguža ištisos giminės

Džakartos centrinė aikštė ir Nacionalinis monumentas. Bilietą pasikėlimui savaitgalį atstovėję eilę gavome tik laikui po 3 valandų. Monumentas nėra pasaulio stebuklas – bet kai mieste žmonių 30 mln., o lankytinų vietų mažai, savaitgaliais čia suguža ištisos giminės

Džakartai būdingos gigantomaniškos vietos, kur tikrai yra ką veikti, bet atstumai tarp tų lankytinų vietų svarina rankas (dargi karštis). Pvz. Ančol pramogų erdvė pakrantėje – 6,5 kv. km ploto – 15 kartų didesnė už Vatikaną, 6 kartus už Monaką. Bet didžiuma teritorijos tuščia. Ar Mini Indonezijos parkas (1,5 kv. km), kur pastatyta po tradicinių namų kompleksą kiekvienai iš Indonezijos provincijų. Atstumai tarp tolimesnių tokie, kad Mini Indonezijos parke prekijai net įsigudrino siūlyti nuomotis motociklus. Atrodo, muziejų, ekspozicijų, pramogų ir ten, ir ten per daug, jos neatnaujinamos ir abiejuose parkuose tvyro toks ~1980-1990 m. jausmas. Nesitikėjau jo, nes juk Indonezija yra sparčiai besivystanti Azijos šalis, o tokiose paprastai viskas kaip tik labai nauja.

Keli iš šimtų tradicinės architektūros pastatų Mini Indonezijos parke

Keli iš šimtų tradicinės architektūros pastatų Mini Indonezijos parke

Sakyčiau, kad Džakarta – miestas be veido. Bet visgi vieną įdomų spalvingą turi: tai ondel ondel kostiumai. Vietoje gatvės muzikantų po Džakartą vaikštinėja tokie “aktoriai”, linksmina žmones, renka pinigus. Tai – betavių tradicija. Betaviai – senieji Džakartos gyventojai – laikomi atskira tauta, net turi savo kalbą. Mat kai žmonės iš visos Indonezijos XIX a. plūdo į kolonijos sostinę, jų kalbos ir kultūros susimaišė pagimdydamos unikalią betavių tradiciją. Tradicinis jų rajonas – prie Situ Bebikan ežero.

Ondel ondel, kol kas neapsirengti

Ondel ondel, kol kas neapsirengti, Betavių muziejuje Situ Bebikan

Ten, miesto pietuose, yra ir Olandų kapinės Menteng Pulo kur palaidoti nesėkmingai Indoneziją nuo japonų gynę olandų kariai, o taip pat tie, kurie kariavo su indoneziečiais nenorėdami paleisti kolonijos. Kapinės tuščios, tvarkingos, liejamos vandeniu: norisi eiti pabūti tarsi į parką (kurių tokių Džakartoje nėra).

Džakartos olandų kapinės - netikėta tvarkos oazė

Džakartos olandų kapinės – netikėta tvarkos ir ramumos oazė tarp dangoraižių

Netikėčiausia, kad džakartiečiams mes buvome net įspūdingesni, nei mums jų miestas. Ištisos grupės “gaudė”, prašė kartu nusifotografuoti – iš pradžių galvojom, kad tai atvykėliai iš kaimų, bet paskui fotografavo net Betavių muziejaus darbuotojos, net TransJakarta autobuso konduktoriai! O anglų kalbos dėstytojo vedama geležinkeliečių grupė Džakartos centrinėje aikštėje padovanojo nacionalinių užkandžių – ir tai tikrai buvo dovana! Indonezijoje kuo atokiau, tuo daugiau tokio dėmesio – Balyje jo mažai, užkampiuose per valandą tave gali užkalbinti 20 kartų. Džakartoje ne tiek daug – bet ar tikėtumeis, kad antrame pagal dydį pasaulio mieste kitos rasės žmogus dar yra “kažkas tokio”?

Centrinėje senamiesčio aikštėje vietiniai prašo fotografuotis užsieniečių. Čia pat mane užkalbino grupė geležinkeliečių, dar ir nuolat filmavusių, kaip kalbu angliškai; žmoną - keli skirtingi moksleiviai darę užsieniečių apklausas

Centrinėje senamiesčio aikštėje vietiniai prašo fotografuotis užsieniečių. Čia pat mane užkalbino grupė geležinkeliečių, dar ir nuolat filmavusių, kaip kalbu angliškai; žmoną – keli skirtingi moksleiviai darę užsieniečių apklausas

Borobudūras – pastatas-kalnas, kuriame telpa Budistų pasaulis

Džakarta – sostinė, bet svarbiausios Indonezijos istorinės lankytinos vietos yra ~500 km į pietryčius – aplink Džogjakartos miestą.

Šiandien per 90% Javos ir 83% Džogjakartos gyventojų musulmonai, bet tos žemės labiausiai stebina… hinduistų ir budistų šventyklomis. Mat islamas į Javą atėjo panašiai ar net vėliau, nei krikščionybė į Lietuvą: XIII-XVIII a. Iki tol javiečiai išpažino hinduizmą ir budizmą. Tiek islamą, tiek anksčiau hinduizmą ir budizmą į Javą atnešė ne užkariautojai, o pirkliai: pamatę naują religiją išpažįstančius turtingus užsieniečius, vietiniai pamažu pradėdavo sekti tuo “elitiniu” gyvenimo būdu, tikėjimais.

Manduto bduistų šventykla ir buvęs vienuolynas prie Džogjakartos - viena daugelio mažų šventyklų

Manduto bduistų šventykla ir buvęs vienuolynas prie Džogjakartos – viena daugelio mažų šventyklų

Kartu su pirkliais į Javą atėjo ir turtai, daug turtų. Nes Java buvo… Azijos centras. Kaipgi, paklausite, juk ji pačiame pietrytiniame Azijos gale? Taip, tačiau tais laikais prekes gabenti patogiausia buvo laivais. Ir bet koks laivų maršrutas tarp Kinijos/Japonijos bei Indijos/arabų šalių privalėjo praplaukti Indoneziją, palikdamas vietos perpardavinėtojams ir valdovams ženklią dalį pelno. Iš tų turtų Javos valdovai pastatė du iš nuostabiausių pasaulyje religinių statinių. Pats žymiausias- IX a. statybos Borobudūras.

Borobudūras iš toliau

Borobudūras iš toliau

Pasaulyje daug budistų šventovių, bet nieko panašaus daugiau nėra, nes Borobudūras – tai dirbtinis kalnas, visa esybe perteikiantis budizmo filosofiją. Jo apačia – tai simbolinis budistų troškimų pasaulis Kamadhatu, jo vidurys – formų pasaulis Rupadhatu, o jo viršus – beformis Arupadhatu, kur tiesias sienas pakeičia apvalios stupos su Budų skulptūromis viduje, paskui – be skulptūrų ir viskas užsibaigia didžiule pagrindine stupa su tuštuma viduryje.

Stupos netoli Borobudūro viršūnės

Stupos netoli Borobudūro viršūnės. Vienintelį kartą pavyko užfiksuoti vaizdą be žmonių, kiekvieno turisto-fotografo svajonę. Kiti, išvarginti ‘kolegų’, piktokai mojo jiems traukis iš kadro

Piligrimai kiekviename iš šešių aukštų apeidavo ratą, stebėdami budizmo išmintį ir istorijas perteikiančius bareljefus, ir tada kopdavo į sekantį aukštą, taip simboliškai žengdami link dangaus ir nušvitimo. Apačioje bareljefai atvaizduoja nuodėmes ir bausmes (deja, daugelis jų uždengta), per vidurį – kelią į nušvitimą, o viršuje vaizdų nebelieka – tik simbolinės formos.

Borobudūro viršūnė

Borobudūro viršūnė.

Borobudūras – populiariausia Indonezijos lankytina vieta, ypač sezono metu ar per indoneziečių atostogas, perpildyta žmonėmis. “Apeiti minias” galima įsigijus “saulėtekio bilietą”. Tiesa, tai kainuoja – jau ir taip Borobudūro bilietai užsieniečiams brangūs (ne tik Indonezijos mastais), o už saulėtekį primokėjome papildomai, keltis teko 3 val. ryto. Bet buvo verta: dar naktį vaikštai vienas po šventovę, įduotu žibintuvėliu apšviesdamas čia vieną, čia kitą 1200 metų amžiaus bareljefą. Paskui tolydžio švinta, ryškėja stupos, į tave žvelgia akmeninės Budos. Žmonių nemažai, bet visi spiečiasi viršūnėje, tiesmukai supratę “saulėtekio stebėjimą” ir laukdami iš anapus kalnų pasirodančios saulės.

Apžiūrinėjame bareljefus su žibintuvėliu prieš saulėtekį

Apžiūrinėjame bareljefus su žibintuvėliu prieš saulėtekį

Vaizdas nuo dirbtinio kalno irgi nuostabus – rūkas glosto slėnius, ryškėja kalnai, stupas nudažo rausva šviesa. Bet jei Borobudūrą per saulėtekį lankyčiau darsyk, mažiau laiko skirčiau buvimui viršuje tarp stupas nusėdusių ir plepančių Vakarų Europos jaunuolių, o verčiau ilgiau vienas pavaikščiočiau pamažu ryškėjančiomis dirbtinio kalno terasomis mąstydamas apie tuos, kurie Borobudūrą statė ir tuos, kurie XIX a. jį, seniai pamirštą, vėl išvilko į dienos šviesą. Čia tikroji saulėtekio Borobudūre patirtis.

Borobudūro statulos žemesnėse terasose

Borobudūro statulos žemesnėse terasose

Prambananas – įspūdingiausia hinduistų šventykla?

Kitapus Džogjakartos stūkso Prambananas, jau hinduistų “superšventovė” (prie įėjimo nekukliai parašyta: “įspūdingiausia hinduistų šventovė pasaulyje”). Iki islamo Javos valdovai griežtai neskyrė hinduizmo ir budizmo, gerbė abi religijas ir Prambananas pastatytas panašiu metu: IX a.

Prambanano šventykla

Prambanano šventykla

Komplekso šrdis – šešios milžiniškos šventyklos, aukščiausia kurių, dievo-griovėjo Šivos, 47 m aukščio. Aplinkui – šventyklos dievui-globėjui Višnui ir dievui-kūrėjui Brahmai, o priešais jas – šventyklos tų dievų gyvūnams (pvz. garudai, kuriuo joja Višnus).. Kiekvienoje šventovėje – atitinkamos dievybės statula (jei išliko).

Mažesniosios iš Prambanano šventovių skirtos dievų gyvūnams

Mažesniosios iš Prambanano šventovių skirtos dievų gyvūnams

Kadaise Prambananas tikriausiai buvo ne mažiau įspūdingas už Borobudūrą, bet laikas mažiau jo pasigailėjo. Virš 200 mažesnių šventyklų, supusios šešias pagrindines, visos sugriuvo (dabar trys atstatytos).

Vienas daugelio bareljefų ant Brahmos šventyklos atvaizduojančių Ramajanos istoriją

Vienas daugelio bareljefų ant Brahmos šventyklos atvaizduojančių Ramajanos istoriją

Tiek Prambananas, tiek Borobudūras tetarnavo nepilną šimtmetį – tada Javos politinė širdis pasitraukė į salos rytus, šventovės pamažu apleistos, o Javai atsivertus į islamą visai neteko prasmės. Tik Indoneziją užėmę Europos kolonistai vėl jomis susidomėjo – šitokie įspūdingi atrodė tie pastatai. Dabar į Prambananą ir Borobudūrą kartais vėl atvyksta maldininkai, bet iš esmės tai muziejai, o nebe šventyklos. Dievų statulos Prambanane “paaiškintos” aprašais, nebereikalaujama padoriai rengtis ar rištis pagarbos diržo (kaip Balio hinduistų šventovėse). Ir, aišku, reikia pirkti bilietą – užsieniečiams brangų.

Vienos Prambanano šventyklų fasadas

Vienos Prambanano šventyklų fasadas

Prambananą apsupo naujas parkas specialiai turistams. Man lankantis kažkokie traktorių pardavėjai ruošėsi švęsti korporatyvinę šventę su Prambananu fone, nukreipinėjo žibintus į Brahmos šventyklą, kad gražiau atrodytų.

Turistai fotografuojasi per saulėlydį su Prambananu fone

Turistai fotografuojasi per saulėlydį su Prambananu fone

Kitapus Prambanano jau 1961 metų vyksta kur kas labiau vietai priderantis Ramajanos baletas. “Baletas” čia tik paaiškinimas turistams, kad tikėtųsi “šokiu pasakojamos istorijos. Hinduistų epo Ramajanos siužetas pasakojamas tradiciniais Javos šokiais vajang vong, kur kiekvienas herojus turi savą šokimo stilių (blogiečiai – vienokį, geriečiai – kitokį ir pan.), skamba javietiškas mušamųjų orkestras gamelanas.

Ramajanos baletas. Jo stilių sunku su kažkuo palyginti: skambant lengvai gamelano muzikai štai scenos šone pasirodo Rama su lanku, šauna. Scenos tarsi kartojasi (tie patys aktoriai pasirodo ten pat, šoka tuo pat stiliumi), bet vis kitaip, kitokiais deriniais. Vienas 'vinių' - beždžionių dievo Hanumano padegimas

Ramajanos baletas. Jo stilių sunku su kažkuo palyginti: skambant lengvai gamelano muzikai štai scenos šone pasirodo Rama su lanku, šauna. Scenos tarsi kartojasi (tie patys aktoriai pasirodo ten pat, šoka tuo pat stiliumi), bet vis kitaip, kitokiais deriniais, vis įnešant kažko naujo, tarsi kokio ~1995 m. kompiuterinio žaidimo steidžai. Vienas ‘vinių’ – beždžionių dievo Hanumano padegimas

Javos “aukštojoje kultūroje” tai, kas gerai, visada vyksta lėtai. Ech, kaip keistai atrodo gamelano mušėjas, jei įsižiūri tik į vieną jų: vienas lėtas judesys per kelias sekundes. Analogiškai ir Ramajanos baletas tradiciškai trunka net keturis vakarus po dvi valandas. Tiesa, taip tradiciškai jis rodomas tik prieš pilnatį.

Gamelano koncertas Džogjakartoje. Gamelanai akomponuoja ir Ramajanos baletui

Gamelano koncertas Džogjakartoje. Gamelanai akomponuoja ir Ramajanos baletui

Nepasigailėjau pasirinkęs “sutrumpintą” pastatymą, kur viskas telpa į dvi valandas (toks rodomas daugelį vakarų). Jau ir tas man, gerokai “greitesnės” Europos kultūros atstovui, į galą pasirodė ištęstas, bet pirmojoje pusėje vienas įdomus šokis greitai keitė kitą, o angliški paaiškinimai leido suprasti Ramajanos istoriją (visgi, norint įsigilinti, verta apie Ramajaną paskaityti daugiau)

Ramajanos baleto herojai

Ramajanos baleto herojai

Džogjakarta – sultono valdomas kultūros didmiestis

Džogjakartos miestas, stūkstantis tarp Prambanano ir Borobudūro – dabar jau kitokios, musulmoniškos javiečių kultūros širdis. Nors Indonezija – Respublika, Džogjakartą valdo sultonas. Džogjakartos sultonai sugebėjo išlaikyti bent dalį valdžios net ir olandams kolonizavus jų šalį, buvo tarsi olandų vasalai. Bet vos Indonezijos laisvė tapo reali, tuometis sultonas bemat stojo į nepriklausomybės šalininkų gretas, net leido naudotis savo rūmais kol Džakartoje dar šeimininkavo olandai. Mainais Indonezijos Respublika paskelbė Džogjakartą specialiuoju regionu, kurio gubernatoriaus titulas paveldimas ir visada priklauso sultonui. Monarchija respublikoje!

Džogjakartos Beringhardžo turgaus iškaba  kaip ir daug iškabų - parašyta ir senuoju olandų panaikintu javiečių raštu. Jis nebevartojamas javiečių kalbai, bet išlikęs kaip javiečių kultūros simbolis

Džogjakartos Beringhardžo turgaus iškaba kaip ir daug iškabų – parašyta ir senuoju olandų panaikintu javiečių raštu. Jis nebevartojamas javiečių kalbai, bet išlikęs kaip javiečių kultūros simbolis

Kratonas tebėra Džogjakartos širdis. “Kratonas” dažniausiai verčiama “Sultono rūmai”, bet iš tikro tai didžiulis virš kilometro ilgio “miestas mieste” kurio baltuose namuose, vienų šaltinių duomenimis, gyvena 3000 žmonių, kitų – 10000 ar 25000, iš jų koks 1000 dirba sultonui.

Džogjakartos kratone žvelgiant į turistams neprieinamas erdves, kur ir dabar gyvena sultonai

Džogjakartos kratone žvelgiant į turistams neprieinamas erdves, kur ir dabar gyvena sultonai

Gražiausiose kratono vietose – muziejai. Pagrindiniame beveik kasdien demonstruojamos javiečių tradicijos: gamelano koncertai, javiečių poezijos skaitymai. Dar gražesni Taman Sari arba vandens rūmai. Tiksliau XVIII amžiaus sultono, itin mėgusio vandens pramogas, maudynių kompleksas. Tarnavo, kaip ir daug kas Džogjakartoje, trumpai: palikuonys vandens pramogų nemėgo, dar XIX a. pradžioje kompleksas apleistas ir tik neseniai baseinai vėl prileisti vandens. Kad būtų gražiau brangioms vestuvinėms fotosesijoms.

Taman Sari - Džogjakartos vandens rūmai

Taman Sari – Džogjakartos vandens rūmai

Pagal javiečių architektūrines tradicijas, Kratoną supa alun alunai – dvi “centrinės aikštės”, europiečio akiai panašesnės į šiukšlinokas pieveles. Jų centre – po du banjanus. Simbolizuoja pasaulio dvilypumą. Senais laikais tų banjanų šešėlyje piliečiai laukdavo galėsią įteikti savo petcijas sultonui.

Dabar pietinis alun alunas tapo pramogų erdve. Kas vakarą išrieda žibantys velomobiliai: iš lėto, skambant muzikai jais ratus suka ne tik šeimos, bet net ir senukai. Kiti nuomojasi raiščius akims: legenda byloja, kad kas nuo aikštės šono užsirišęs akis nueis iki centro, tas tyros širdies. Bet kuriuo metu vakare pamatysi bent po kelis bandančiuosius.

Žibantys pietinio alun aluno velomobiliai

Žibantys pietinio alun aluno velomobiliai

Pagrindinis Džogjakartos centras dabar už didesni šiaurinio alun aluno. Ten savuosius pastatus – banką, fortą, paštą – XIX-XX a. sandūroje pasistatė olandai. Džogjakarta nebuvo jų kolonija, bet įtaką jie turėjo didžiulę ir tie pastatai – tarsi iš Europos miesto.

Olandų laikų bankas. Priešais - rikšos, tebepopuliari transporto priemonė Džogjakartoje

Olandų laikų bankas. Priešais – rikšos, tebepopuliari transporto priemonė Džogjakartoje

O štai prekyba Malioboro gatvėje – visiškai azijietiška. “Jei koks nors žodis skambės ausyse aplankius Džogjakartą, tai bus žodis ‘batika’” – rašo kelionių vadovai. Išties, visas tradicinis Beringhardžo turgus pilnas kone vien šiuo tradiciniu javietiškų būdu sukurtų meno kūrinių, drabužių, rankinukų.

Beringhardžo turguje

Beringhardžo turguje

Bet Javos verslo klimatas keičiasi stebėtinai greitai: vos tik sugalvoja kas naują gerą būdą užsidirbti, tuoj jį nukopijuoja dešimtys kitų. Švytintys velomobiliai išplito vos per 5 metus. Ir jau joks prekijas nebešaukia baltaodžiams “Batika! Batika!”: dabar samdyti tarpininkai kalbina juos iškaltomis frazėmis tarsi kokie pienburniai jaunuoliai merginas. “Labas, atrodai kaip iš Europos!”, “Man patinka tavo akiniai!”, “Kokia graži skrybėlė!”, “Labas, ponas nuotyki!” ir pan. Tas pats pardavėjas tą pačią “kabinimo frazę” sako visiems, o kitą dieną grįžus į tą pačią gatvę nebeprisiminęs, kad jau bendravome, vėl kartojo man. Tas pirmasis ant kurio dar “užkibome” pelnė pasitikėjimą pamelavęs “Rytoj 2 val. čia bus karnavalas”, o paskui, lyg tarp kitko “O tik šiandien, tik iki 6 vakaro studentų batikos paroda”, į kurią palydėjo. Aišku, ten buvo eilinė parduotuvė. Ir joks karnavalas kitą dieną nešurmuliavo.

Malioboro gatvėje. Karietos - dar viena populiari Javos miestų transporto priemonė

Malioboro gatvėje. Karietos – dar viena populiari Javos miestų transporto priemonė

Bet šiaip Javoje – ir Džogjakartoje – tokių “marokietiškai indiškų” melų – beveik nėra. “Mes studentai ir mūsų užduotis – parduoti prekę užsieniečiams” – alun alune užkalbino pora vaikinų, Nusijuokiau – taip nebūna. Teko susigėsti: pasirodo, rimtai. Panašią užduotį turėjusios jų kursiokės jau siūlė: “palaikykit pinigus, nusifotografuosim, neva pirkote”. Mat Džogjakartoje – didžiausias Indonezijos universitetas ir laptopais ginkluotų studentų kavinėse – ne mažiau nei kokių batikos kūrėjų. O priėjęs angliškai pabendrauti žmogus Javoje dažniausiai ir bus tik priėjęs angliškai pabendrauti žmogus.

Keliautojams svarbiausia Džogjakartos gatvė – Sosrovidžajan kelias. Ten dauguma hostelių, vakarietiškų barų. Ir kelionių agentūrų, siūlančių tiek pramogas aplink, tiek ekskursijas į Borobudūrą ar Prambananą, tiek keliones tolyn iki garsiausiųjų Javos ugnikalnių ir Balio krantų.

Džogjakartiečiai ir svečiai bando alun alune užrištomis akimis praeiti tarp medžių

Džogjakartiečiai ir svečiai bando alun alune užrištomis akimis praeiti tarp medžių

Merapis – vienas pavojingiausių vulkanų virsta Disneilendu

XX a. pabaigoje paskelbtame pavojingiausių vulkanų sąraše atsidūręs Merapis iškilęs viršum Džogjakartos miesto. Naktimis jis – vietiniai pasakojo – spjaudosi žibančia lava, o dienomis matosi dūmai. Vien per 2010 m. išsiveržimą žuvo 353 žmonės – ištisus kaimus sudegino karštų dūmų debesis, lava.

Merapio ugnikalnis iš šiaurinių Džogjakartos priemiesčių

Merapio ugnikalnis iš šiaurinių Džogjakartos priemiesčių

Vos metai po šių įvykių verslūs indoneziečiai įsigijo senų amerikietiškų džipų ir pasiūlė važinėtis lava pro apleistus kaimus. Šiandien tokių džipų jau 900, džipų stovyklų – nežinia kiek. Stabtelėjimas Išsiveržimo minimuzijeuje dar atrodo normaliai: sudegintas namas paliktas kaip buvo, karštų vulkaninių dūmų išlydyti televizoriai, audiokasetės, gamelanai… Ir kelios lavonų nuotraukos.

Karštų vulkaninių dūmų sulydytas motociklas Merapio išsiveržimo minimuziejuje

Karštų vulkaninių dūmų sulydytas motociklas Merapio išsiveržimo minimuziejuje

Bet kita stotelė Kaliademo bunkeris jau pribloškė. Džipo vairuotojas pasakojo: “Bunkeris statytas slėptis nuo dūmų, bet jį užpylė lava ir žmonės neturėjo kur bėgti. Pora vyrų sulindo į apsiplovimo vonią tualete – bet nuo karščio vanduo užvirė, tik po keturių dienų ištraukė lavonus”. Aplink statybininkai kažką stato. “Gal memorialą?” – tikėjausi. “Ne, bus bunkerio pavadinimas, kad būtų prie ko žmonėms fotografuotis”.

Kaliademo bunkeris su jame besislėpusius žmones pražudžiusiu Merapiu fone. Be tokių didelių raidžių nuotraukoms jokia Javos ir Indonezijos lankytina vieta - ne lankytina vieta

Kaliademo bunkeris su jame besislėpusius žmones išvirusiu Merapio ugnikalniu fone. Be tokių didelių raidžių nuotraukoms jokia Javos ir Indonezijos lankytina vieta – ne lankytina vieta

Bet Javoje – ir apskritai Indonezijoje – tai įprasta. Žmogaus gyvybė ten nevertinama tiek, kiek pas mus. Štai turistus veža automobilis kur priekyje padarytos trys sėdynės – išėmus saugos diržų sagtis. Štai šeima važiuoja ant motociklo penkiese (laikydama vaikus ore) ar ant sunkvežimio stogo.

Važiuoajma ant sunkvežimo stogo

Važiuoajma ant sunkvežimo stogo

Ko neprisižiūrėsi. O katastrofos – kasdienybė: žemės drebėjimai, vulkanai, cunamiai. Kažkas žuvo, o kažkam dabar “masinė pramoga” atvažiuoti džipu, pasikraupinti ta istorija ir įsidėti į Instagram nuotrauką prie bunkerio pavadinimo. Indonezijoje tai normalu. Kad ir kiek po Javą keliautų vakariečių, daugelis turistų ten – vietiniai, todėl net lankytinose vietose gali matyti ne vakariečiams išdailintas “žalius ir teisingus” objektus, o pasijusti vietos kultūros dalimi.

Link Merapio mus vežusiame visureigyje buvo privalomi šalmai (turbūt toks reikalavimas – juk džipas atviras, kelio vietomis beveik nėra: galima apvirsti, lėkti galva žemyn iš džipo). Tik mano žmonai kliuvo neužsirišantis. “Ai, nieko, nereikia” – ramino vairuotojas ir išvis pasiūlė mums važiuoti stovint. Vos tvirtai laikydamasis atsistojau – skersai kelio plytėjo vos už džipą aukštesnis skersinis. Būtų nurėžęs galvą jei nebūčiau pamatęs ir neišgirdęs vairuotojo “Dabar trumpam prisėsk!”. Neįsivaizduotum to nei Amerikoje, nei Europoje!

Merapio visureigiai: prie lankytinų vietų, būna, sustoja dešimtys jų, ir tai ne sezono metu

Merapio visureigiai: prie lankytinų vietų, būna, sustoja dešimtys jų, ir tai ne sezono metu

Bromo ugnikalnis – gražiausias Indonezijos saulėtekis?

Du įspūdingiausi Javos vulkanai yra salos rytuose, netoli Balio. Bromo ir Idženas. Tai – ne tiesiog vulkanai, tai – ištisa žygio patirtis, į kurią kas rytą leidžiasi tūkstančiai. Deja, šitokie skaičiai – ypač sezono metu – reiškia, kad žygiai iš akistatos su gamta pavirto savotiškais žmonių “konvejeriais”. Jei norite, kiek įmanoma, labiau “laukinės patirties”, galima rinktis alternatyvius maršrutus ir kitą laiką. Išbandėme du standartinius “žygio paketus”.

Dūmais besispjaudantis vulkanas prie Bromo

Dūmais besispjaudantis vulkanas prie Bromo

Garsiausias – Saulėtekis Bromo. Vienas kitą lankstydami ir vietą arčiau gražiausių vaizdų bandantys užimti seni “Toyota Land Cruiser” visureigiai ~3 val. ryto paima iš viešbučių gretimame kaime, ~4 val. ryto užveža ant kalno šalia Bromo. Toliau einama pėsčiomis. Prie pačių gražiausių vaizdų lipti norą atmušė didžiulės minios. Užsiėmėme prastesnę vietą – bet bent jau prie krašto, kur viskas matysis. Iš pradžių kiek gailėjausi: tamsu, šalta, gražiausio vaizdo vis tiek nematysiu, iki saulėtekio dar kone valanda. Tebuvo +6 laipsniai, nes aukštai – o juk į Indoneziją mes, kaip ir daugelis, nesivežėme šiltų rūbų, nes visur kitur – ~+30. Bet netrukus saulė pradėjo atidengti “Mėnulio lygumą”, iš jos styrantį Bromo kalną. Ir buvo nuostabu: su kiekviena minute vaizdas dar gražesnis. Bromo ir kitas vulkanas dar “pasisveikino” su turistais paleisdami dūmų spiečius. Pasigirdo aikčiojimai, kone plojimai.

Minia laukia saulėtekio Bromo

Minia laukia saulėtekio Bromo

Antroji maršruto dalis – kopimas į patį Bromo. Džipai, sulaukę eilės prie užsikišusio kelio, suveža žemyn į “Mėnulio lygumą”, ji atrodo kaip kokia “Mad Max” parkavimo aikštelė. Vairuotojas pasiūlė išlipus paliesti šerkšną: bendrakeleiviai džiūgaudami prie jo fotografavosi. Tokiom akimirkom supranti, kad dauguma pasaulio žmonių gyvenime nematė sniego… Lietuvos klimatas – savotiška retenybė, Indonezijos ar panašiame klimate žmonių gyvena daug daugiau.

Džipų laukas Bromo papėdėje

Džipų laukas Bromo papėdėje

Tuomet – žygis į patį Bromo kalną ir du nuostabūs vaizdai viršūnėje – į lygumą ir į dūmais besispjaudantį kraterį. Žygis nesudėtingas, į Bromo net laiptai padaryti: mat kalnas šventas hinduistams, apsuptas jų šventyklų. Jie ten turi festivalius, piligrimai lipa masiškai. Nuo džipų aikštelės iki Bromo laiptų papėdės “kursuoja” gal šimtai arklių. Už trumpą prajojimą jų raiteliai prašo nedaug mažiau, nei agentūros už visos dienos ekskursiją į Bromo džipu. Kai kurie susigundo. Man prajoti būtų labiau norėjęsi ne dėl to, kad būčiau pavargęs, o dėl to, kad visi tie arkliai kelią į Bromo šitaip apdergę: labai sunku einant pėsčiomis niekur neįminti.

Bromo krateris

Bromo krateris

Žygis su dujokaukėmis prie Idženo mėlynųjų liepsnų

Idženo ugnikalnio klasikinis žygis sudėtingesnis nei Bromo. Iš viešbučio paimama… vidurnaktį. Todėl, kad Idžene saulėtekis – tik gražus žygio finalas, o esmių esmė – žydrosios natūralios liepsnos, degančios tik keliose pasaulio vietose ir gražiausios gilią naktį. Bet jos – kraterio dugne… Visų pirma reikia užlipti iki kraterio krašto – takeliu tai užtrunka apie 1,5 valandos. Pasitinka pirmasis nuostabus vaizdas: iš kraterio gilumos – dūmų tuntai. Dėl tų sieros vandenilio dūmų dar prieš žygį gidai kiekvienam duoda dujokaukes: nes jei tik užpučia juos vėjas ant tavęs – labai dvokia, varo ašaras.

Aš su dujokauke žygio metu

Aš su dujokauke žygio metu. Drabužiai iki kelionės po Javą pabaigos atsidavė siera – nors ir skalbėme

Nuo ten – dar apie 1 valandos žygis žemyn į kraterį uolomis ir akmenimis, kol tolumoje sužiba žydrosios liepsnos. Atėjome apie 4 val. ryto – vėliau jau nepatariama, nes prašvitus liepsnos nebe tokios įspūdingos. Visos ekskursijos atveža tuo pat metu: kur reikia lipti uolomis, susidarydavo žmonių kamščiai. Mūsų vedlys seniai kažkur dingęs, o kiti vedliai tik šūkavo “greičiau, greičiau!”. Kaip ten bebūtų, žydrosios liepsnos nuostabios, unikalios. Tik man prisėdus palei jas dūmai ilgainiui įveikė net dujokaukę: varė ašaras, tapo sunku atsimerkti. Pasukome atgal.

Žydrosios Idženo liepsnos

Žydrosios Idženo liepsnos. Verta prieti arčiau

Lipant į viršų dujokaukes teko nusiimti, nes jos trukdo pakankamai giliai kvėpuoti: išmokau užsidėti tik kai vėjas užpūsdavo sieros vandenilį. Viršūnėje – saulėtekis ant kraterio krašto. Įspūdinga pirmą kartą išvysti, kad, pasirodo, beveik visas krateris, iš kurio virsta dūmai – didžiulis ežeras. Įdomu ir sutikti “senąsias Idženo žvaigždes” – sieros rinkėjus. Jiems mūsiškis žygis – kasdienybė, ir jokių dujokaukių jie neturi. Lipa į kraterį nešini kibirais, surenka sukietėjusią vamzdžiais atitekėjusią sierą, ir lipa atgal parduoti. Viena vertus, turistai – jų siaubas. Kad ir kiek gidai ragina praleisti rinkėjus, kai žygeivių tiek, kokią 3 val. nakties net nėra kur pasitraukti praleidimui. Kita vertus, daug rinkėjų iš turizmo ir uždirba: prašo pinigų (ar bent cigarečių) už nuotraukas, pardavinėja iš sieros nulipdytus “meno kūrinius”. Tikriausiai tarp dešimčių ar šimtų “vežikų” siūlančių su vežimėliu užvežti turistus iki kraterio krašto irgi vyrauja tie patys eks-rinkėjai. Juos mažai kas samdo, bet jų paslauga brangi – užveža vieną turistą ir gauna daugiau, nei už dieną sieros rinkimo.

Idženo krateris jau prašvitus. Turistai kopia atgal

Idženo krateris jau prašvitus. Turistai kopia atgal

Priešingai nei Bromo saulėtekis, prieinamas ir vaikui, ir senoliui, Idženo žygiui reikia bent minimalaus fizinio pasiruošimo. Mylintiems gamtą ir nuotykius jis labai patiks, bet kitiems, galbūt, nuovargis nusvers mėlynųjų liepsnų ar saulėtekio grožį – “nuostabu, bet 2,5 val. eiti į priekį ir 2,5 val. atgal?”. Tiesa, mylinčius gamtą turbūt erzins “žmonių jūra”: gausybė švytinčių žibintuvėlių užgožia žvaigždžių begalybę. Kita vertus, nuotykių mėgėjams kiti keliautojai pliusas: kiek daug aplinkinių iš viso pasaulio ten vietoje susipažino, planavo tos ir kitos dienos nuotykius kartu.

Sieros rinkėjo statula prie Idženo

Sieros rinkėjo statula prie Idženo

Kaip keliauti po Javą – autobusai, traukiniai

Džakarta, Džogjakarta, Bromo, Idženas ir paskui Balis – visa tai vienas garsiųjų “kuprinėtojų kelių” (backpacker trail), į kurį kasdien išsileidžia šimtai ~18-25 m. amžiaus europiečių, amerikiečių, australų (Indonezijoje kažkodėl itin daug prancūzų jaunimo). Jiems sukurti specialūs kelionių agentūrų pasiūlymai “į vieną pusę”: ypač Džogjakarta-Bromo-Idženas-Balis arba Balis-Idženas-Bromo-Džogjakarta. Tokį važiavimą, su transportu ir nakvynėmis (bet be “tikrų gidų”), nusipirkome uoste vos atplaukę iš Balio (keliautojai iš kitos pusės juos perka Džogjakartos Sosrovidžajan kelyje). Gali išeiti kiek brangiau, nei susiorganizuotum pats, bet, jei derėsies, gana nežymiai. Ir gerokai paprasčiau: mažiau persėdimų, be to, į tokį Idženo kraterį viešuoju transportu ir nenuvažiuotum.

Mėnulio lyguma žvelgiant nuo Bromo kalno

Mėnulio lyguma žvelgiant nuo Bromo kalno

Kaip bekeliautum po Javą, truks ilgai. Javos saloje gyventojų 140 mln., bet jos plotas – tik kaip dvi Lietuvos. Viskas būtų arti – bet sala pailga, kalnuota, eismas tragiškas. Įvertinus ne kilometrus, o laiką, atrodo, kad keliauji ne po salą, tačiau po žemyną.

Keliaudami po Javą patys javiečiai dažnai pasidaro tokias vėliavas. Čia Bromo lygumoje prašo užsienietes jas palaikyti

Keliaudami po Javą patys javiečiai dažnai pasidaro tokias vėliavas. Čia Bromo lygumoje prašo užsienietes jas palaikyti

Štai traukinys Džogjakarta-Džakarta važiavo beveik 9 valandas. Bet čia dar nieko – atstumas ~500 km, taigi, vidutinis greitis daugiau 50 km/h. Todėl kur įmanoma, verta rinktis traukinius. Yra trys klasės: pirmoji (eksekutif) beveik dvigubai brangesnė už trečiąją (ekonomi), bet šiaip skiriasi tik kėdžių patogumas ir tai nesmarkiai. Miegamų traukinių Indonezijoje nėra.

Vagonas restoranas Javos geležinkeliuose. Nenorint čia valgyti, maistas nešiojamas ir per visus vagonus

Vagonas restoranas Javos geležinkeliuose. Nenorint čia valgyti, maistas nešiojamas ir per visus vagonus

Su autobusais situacija liūdnesnė: štai nuo Probolingo (prie Bromo ugnikalnio) iki Džogjakartos, kur atstumas 408 km, kelionė užtruko… 13 val. kratymosi per visokius miestelius, sankryžas, už sunkvežimių. Dalį kelio buvo galima važiuoti magistrale, bet ji mokama, kelionių agentūra taupė. Vidutinis greitis ~30 km/h.

Vienas ilgų kelionių pliusas - pamatai eilinio Javos gyvenimo. Ryžių laukus, tolimus vulkanus, vos 'gėdą' prisidengusius kažin kokių tolimų Indonezijos tautybių žmones

Vienas ilgų kelionių pliusas – pamatai eilinio Javos gyvenimo. Ryžių laukus, tolimus vulkanus, vos ‘gėdą’ prisidengusius kažin kokių tolimų Indonezijos tautybių žmones

Kai su transportu taip prastai, net kelionėms po Javą paplito lėktuvai: yra 13 keleivinių oro uostų, į kurių daugelį yra skrydžiai bent jau iš Balio ir iš Džakartos. Lėktuvu skristi maždaug 2-3 kartus brangiau, nei važiuoti traukiniu, bet su bilietų kaina gali ir pasisekti. Deja, kai kuriose svarbiose vietose – prie Bromo, Idženo kalnų – oro uostų nėra. Svarstėme skristi iš Balio į Bromo, bet supratome, kad sumokėsime daugiau, o laiko sutaupsyme nedaug – tektų skristi į Surabają, važiuoti į Probolingo traukiniu, tada ieškoti žemės transporto link Bromo.

Džakarta žvelgiant iš Nacionalinio monumento viršūnės. Priekyje - didžiausia Pietryčių Azijos mečetė

Džakarta žvelgiant iš Nacionalinio monumento viršūnės. Priekyje – didžiausia Pietryčių Azijos mečetė

Automobilio nuoma Javoje įmanoma, bet ne taip paprasta rasti, kas leistų išsinuomoti automobilį vienur, o grąžinti kitur (arba tai daug kainuoja). Gi važiuoti ratu po Javą nesinori: kai sala pailga, iš esmės tektų antrą kartą grįžti tuo pačiu keliu, o dėl baisaus eismo tai užtruktų labai ilgai.

Džipai prie Bromo. Jie nuomojami kartu su vairuotojais ir jų tūkstančiai

Džipai prie Bromo. Jie nuomojami kartu su vairuotojais ir jų tūkstančiai

Tarp sutiktų keliautojų itin populiari motociklų nuoma – tiesa, ne ilgiems atstumams, o pavažinėti aplink miestą (pvz. nuo Džogjakartos iki Borobudūro ir Prambanano). Tai Javoje labai pigu ir teisių dažniausiai neikas nereikalauja. Rizikinga, bet bent dalį kamščių aplenki.

Saulėtekis Idžene. Idženą, kaip ir kai kurias kitas lankytinas vietas, gali pasiekti tik arba savo automobiliu, arba motociklu, arba su kelionių agentūra - viešojo transporto nėra

Saulėtekis Idžene. Idženą, kaip ir kai kurias kitas lankytinas vietas, gali pasiekti tik arba savo automobiliu, arba motociklu, arba su kelionių agentūra – viešojo transporto nėra

Nes su miestų viešuoju transportu Javoje sunku: maršrutai, grafikai neaiškūs. Gal tik Džakartoje šiek tiek geriau. Džogjakartoje štai ėjome į vieną plane pažymėtą stotelę – vietiniai kreipė į kitą. Tos irgi neradome. Be to, per tą laiką maršrutu nepravažiavo joks autobusas (atrodo, strigo kamštyje) – tad toliau laimės nebandėme. Važiavome – kaip ir daug kitų Javos miestų – GoJek (Uber atitikmuo). Su rikšomis analogišką kainą užsieniečiui kartais susiderėti sunkoka.

Žmonės Džakartos viešajame transporte

Žmonės Džakartos viešajame transporte

Ir Javos chaosas gali būti žavus

Jei būtų atskira šalis, Java pagal gyventojų skaičių būtų dešimta pasaulyje: lenktų Japoniją, Meksiką, greitai – ir Rusiją. Pagal aktyvius ugnikalnius lenktų visas kitas pasaulio šalis. Javiečių kalba, kuria kalba 100 mln. žmonių – didžiausia pasaulio kalba, neturinti oficialaus statuso (ir tai dar ne vienintelė Javos salos kalba!). Vien Javoje veikiantys parduotuvių ar restoranų tinklai patenka į didžiausių pasaulyje šimtukus.

Kopimas į Bromo kalną

Kopimas į Bromo kalną

Dar daug rekordų būtų galima prigalvoti Javai. Bet svarbiausia Java neabejotinai – Indonezijos širdis: Javoje gyvena du trečdaliai visų indoneziečių. Ir sunkiai gali sakyti buvęs Indonezijoje, jei nebuvai Javoje. Jei atostogavai tik Balyje ir nekirtai to 5 km pločio sąsiaurio į kitą pasaulį. Didingesnį, bet ir perpildytą. Pigesnį, bet ir paprastesnį. Be galo tankiai gyvenamą, bet ir – vietomis – laukinį. Musulmonišką, bet labai įvairų.

Eilinis restoranas Džogajakartoje. Tokių pilna visoje Javoje ir kai kurie vakariečiai jų vengia, bet valgyti čia - svarbi patirtis

Eilinis restoranas Džogajakartoje. Tokių pilna visoje Javoje ir kai kurie vakariečiai jų vengia, bet valgyti čia – svarbi patirtis

Sunku būti nepriblokštam Borobudūro šventyklos ar Javos ugnikalnių didybės. Kartu sunku nesusierzinti nuo žmonių minių, smalkių, eismo kamščių – kurie taip pat iš pažiūros rekordiniai. Kas Javoje nusvers – nepatogumas keliauti ar lankytinų vietų didybė – jau labai asmeniška. Bet geriausia bus jei tiesiog neskirsite to į dvi dalis, jei pasinersite į Javą kaip visumą. Tą šimtamilijoninę salą su atskiromis kultūromis ir kalbomis, su naktiniais maisto turgumis ir prekybos centrais, su warteg bufetais ar padang restoranais ir japoniškais greito maisto tinklais, su chaosu ir jo supamomis ramybės oazėmis. Java!

Džakartos senamiestyje viena pramogų - spalvotų dviračių nuoma. Dar išnuomojama ir deranti skrybėlė

Džakartos senamiestyje viena pramogų – spalvotų dviračių nuoma. Dar išnuomojama ir deranti skrybėlė

Javos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Javą (Džakartą, Džogjakartą, Bromo ir Idženo ugnikalnius).

Javos lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Javą (Džakartą, Džogjakartą, Bromo ir Idženo ugnikalnius).


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!


Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Toradžai – kraupiausiai žavi tauta

Toradžai – kraupiausiai žavi tauta

| 1 komentaras

Toradžų tautos (Indonezijoje) vardo gal negirdėjote, bet bent kartą gyvenime „kraupote“ nuo netyčia internete rastų jų ritualų nuotraukų. Pavyzdžiui, mirusius giminaičius metus ir ilgiau jie laiko namuose. Per 5-7 dienas trunkančias laidotuves masiškai aukoja gyvulius. Kas trejus metus visus protėvių kūnus ištraukia iš kapų, perrengia, nešioja po gimtinę.

Gaila, kad šios „siaubingos istorijos“ užgožia ne mažiau įdomias kitas toradžų kultūros puses: unikalią tradicinę architektūrą, daugybės rūšių antkapius, tau tau skulptūras.

Toradžų kultūros ypatingumas tiesiog užgniaužia kvapą ir verčia atvėpti žandikaulį. Mažai pasaulyje netgi neprikalsuomų šalių, kurios šitaip išsiskirtų. Ir keliauti toradžų krašte – daug paprasčiau, nei iš pradžių maniau. Toradžai myli turistus, svečiai iš toli jų šeimoms – didžiulė garbė. Ir ne, toradžai nėra „džiunglių gentis“, tai šiuolaikiška tauta. Labai reta šiuolaikiška tauta, kuri, nors turi automobilius, internetą, išmaniuosius telefonus, hipsteriškus „barber shop‘us“, sugebėjo išlaikyti tradicijas, iš kartos į kartą perduodamas nuo neatmenamų laikų – atsilaikiusi prieš visus kolonistus ir misionierius, kuriems jie tebuvo „pasaulio užkampių atsilikėliai“. Toradžų gyvenimo centre, kaip ir per amžius – mirtis.

Iš visų mano kelionių būtent toradžų krašte man dažniausiai pasąmonėje kirbėjo jausmas „negi čia rimtai?“.

Kabantis karstas su kaukole

Kabantis karstas su kaukole (Londa)

Šis straipsnis apie Toradžus ir Sulavesį. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Unikalūs toradžų miestai ir penkių rūšių kapinės

Nuo pat pirmos valandos toradžų krašte supranti atsidūręs kitame pasaulyje. Kaltos tos „pasakų namelių“ tongkonanų stogų eilės, kylančios virš kiekvieno kaimo ir miestelio. Vienoje kiemo pusėje – didieji šeimos namai, kitoje – ryžių kluonai. To paties tik toradžams būdingo stiliaus.

Tongkonanų eilės

Tongkonanų eilės Kete Kesu

Prieš atvykdamas maniau, kad tokie namai bus tik tie keli iš atvirukų (turizmo pramonė visur sutirština spalvas, ar ne?). Bet tokių namų iki šiol statomi tūkstančiai, prieš tai pašlaksčius žemę vištos, buivolo ir kiaulės kraujo mišiniu. Mačiau ir tokiu pat stiliumi sukurtus viešbučius, savivaldybes, poliklinikas, net bažnyčią… Daugelis kitų Indonezijos miestų seniai praradę veidą, suvienodėję – o toradžų miesteliams išskirtinumo pavydėti gali ir Europos valstybės.

Kete Kesu toradžų kaimas

Kete Kesu toradžų kaimas

Viskas toradžų pasaulyje turi prasmę. Ypatingi raštai namų fasaduose atspindi savininkų luomą: kiekvienas kaimas turi prievaizdą, besirūpinantį, kad niekas nesistatytų puošnesnio nei pridera namo. O šeimos namų fasadus puošiantys ragai – paaukotų buivolų liekanos. Laidotuvių, švęstų to namo kieme, metu. Kuo senesnis ir turtingesnis namas – tuo daugiau ragų – nes tuo daugiau laidotuvių, tuo daugiau buivolų kiekvieneriose jų paaukota. Ne kiekvienas toradžas išvardys savo giminačius, bet visi žino, iš kokių namų yra kilę jų protėviai. Juk tų namų papėdėje užkastos giminės placentos. Ir, svarbiausia, netoli jų plyti giminės kapai.

Toradžų tradicinio namo fasadas su raštais

Toradžų tradicinio namo fasadas su raštais

Kaip supratote, toradžų kapai stulbina dar labiau, nei namai. Namai – daugmaž vienodi, o kapai – be galo įvairūs. Vieni atgula kalnų šlaituose pakabintuose karstuose, kuriuos tegalima pasiekti kabančiomis bambukinėmis kopėčiomis (buivolo formos karstas – vyro, kiaulės – moters). Kitiems 3 mėnesius kietose uolienose sunkiai kalamos angos medinėmis durimis (kiekvienoje telpa 3-8 lavonai). Tretiems – puošnūs kapai-pastatai, primenantys tradicinius toradžų namus. Ketvirti mirę padedami į natūralias olas. O „Vaikų, kuriems dar neišaugę dantys“ kapeliai – medžiuose išpjautos skylės, „kad vaiko kūnelis įaugtų į medį“. Tik vargšai ir atsivertusieji į islamą kasami į žemę – nors pirmieji dar gali viltis, kad kada nors koks palikuonis praturtės ir pastatys virš jo kapo simbolinį namą.

Lemo kapų uola

Lemo kapų uola

Priešais kapinynus – svarbiausių giminės asmenų statulos, vadinamos tau tau. Medinės ar akmeninės, labai tikroviškos, gaminamos 3 mėnesius ir kainuojančios 1000 eurų. Tik tas mirusysis, kurio laidotuvėse paaukoti bent 24 buivolai, turi teisę į tau tau papuoštą kapą.

Tau Tau virš Londos laidojimo olos

Tau Tau virš Londos laidojimo olos

Iš daugybės karstų, kapų kyšo kaulai ir kaukolės. Jų niekas neslepia. Priešingai: kai lavonas supūva, giminaičiai specialiai padeda kaukolę, kad matytųsi, už tokią teisę dar rituališkai paaukoję kiaulę. Pirmą kartą toks vaizdas švelniai šokiravo, bet po kelių dienų toradžų krašte kaukolės, kaulai, baugios tau tau skulptūros tapo tokia įprasta aplinkos dalimi, kaip ir namai, medžiai, kalnai. Lietuvoje kur gūdžiame miške išvydęs kaukolę krūpteltum, ją radę vaikai gal gąsdintų vienas kitą: o pas toradžus štai guli šimtmečius atvirai kaulai ir niekas jų neima. „Prašome neimti kaulų ir kaukolių – parsinešus namo, gali vaidentis“ – skelbiama stende turistams.

Ant karsto sudėtos kaukolės. Patys toradžai, beje, tiki vaiduokliais. Vaikai nenori miegoti pietiniuose kambariuose, kur laikomi numirėliai, o į kapines kai kuriuose kaimuose neinama, nebent su proga, paaukojus gyvulių

Ant karsto sudėtos kaukolės Kete Kesu kaimo kapinėse. Patys toradžai, beje, tiki vaiduokliais. Vaikai nenori miegoti pietiniuose kambariuose, kur laikomi numirėliai, o į kapines kai kuriuose kaimuose neinama, nebent su proga, paaukojus gyvulių

Kodėl toradžų kraštui reikalingas gidas

Pamatyti toradžų kraštą galima ir vienam, nepriklausomai. Tačiau kai toradžų pasaulio suvokimas šitaip skiriasi nuo mūsiškio, čia kaip niekur gerai bent porą dienų turėti vietinį gidą: kad papasakotų, atsakytų į klausimus (atsakymai bus netikėti!). Internetas nėra Indonezijos stiprioji pusė ir jame rasi tikrai ne viską. Net angliškoje Vikipedijoje straipsnių apie daug svarbiausių toradžų tradicijų dar niekas neparašė.

Paskui gidą per toradžų krašto ryžių laukus atgal nuo Lemo kapinių

Paskui gidą per toradžų krašto ryžių laukus atgal nuo Lemo kapinių

Štai laukiame bemo (maršrutinio mikroautobuso) ir pralekia kokių 20 ar 40 automobilių ir motociklų kortežas: vienas su sirenomis, kiti pypia, džiūgauja. Pas mus taip būtų po krepšinio pergalės arba atvykus kokiam užsienio prezidentui. Gidas paaiškina: „Ligoninėje mirė žmogus ir jo kūną gabena namo“. Namie paaukos šunį ir prileis lavoną formalino. Tada laikys kokius metus pietiniame kambaryje su kibiru formalinui nutekėti po apačia, simboliškai maitins, vadins „miegančiuoju“ ar „sergančiuoju“ iki surinks pinigų laidotuvėms.

Į eilines laidotuves sunkvežimiu keliauja buivolas

Į eilines laidotuves sunkvežimiu keliauja buivolas (toradžų sostinėje Rantepao miestelyje)

Pralekia motociklas, skersai kurio galo – prie bambukinio „padėklo“ pririšta gyva kiaulė, tada sunkvežimiai su buivolais. „Aukojimui per laidotuves“ – paaiškina gidas. Vienas po kito važiuoja atviri sunkvežimiai su kėbulais, grūste pergrūstais žmonių. „Veža svečius iš laidotuvių“ – vėl sako gidas ir pasiskundžia, kad taip važiuoti labai pavojinga ir jo sūnėnas neseniai šitaip užsimušė.

Toradžų krašte keliais nuolat zuja žmonių pilni sunkvežimiai - laidotuvių transportas

Toradžų krašte keliais nuolat zuja žmonių pilni sunkvežimiai – laidotuvių transportas

Laidotuvės, laidotuvės, kapai, laidotuvės… Laidotuvės yra svarbiausias toradžų kultūros momentas ir jokia kelionė į toradžų kraštą nepilna nė vienerių laidotuvių neaplankius. Tai irgi daug paprasčiau su gidu: jis žino, kur turtingiausių toradžų (t.y. įspūdingiausios) laidotuvės, kaip ten patekti.

Katafalkai palikti prie Lemo kapinių uolos. Kiekvienas naudojamas tik kartą. Reikia tam paaukoti 1-3 buivolus: kas nepaaukoja, tas nešamas ant paprastų naščių, o puošniausias 'katafalkas' - už 3 buivolus

Katafalkai palikti prie kapinių uolos. Kiekvienas naudojamas tik kartą. Reikia tam paaukoti 1-3 buivolus: kas nepaaukoja, tas nešamas ant paprastų naščių, o puošniausias ‘katafalkas’ – už 3 buivolus

Toradžai, atrodo, yra apsigimę priimti turistus. Dar Makasaro oro uoste (artimiausias oro uostas nuo toradžų krašto) prie lagaminų atsiėmimo konvejerio mums gera anglų kalba pateikė pasiūlymą, kurio negalėjome atsisakyti: nuvežimas iki Makasaro stoties (dar svarstėme, kaip ten vakare reiks nuvažiuoti) ir paskui patogiu miegamuoju autobusu, dvi dienos su gidu, dvi dienos laisvai ir t.t.

Makasaro autobusų stotyje

Makasaro autobusų stotyje. Beje, autobuse į Makasarą skambėjo ne kokia angliška ar indonezietiška muzika, o toradžiška, kur klipuose – tongkananai

Panašias „dienas su gidu“ galima nusipirkti ir jau Rantepao miestelyje (50 000 gyv.), kuris yra neoficiali toradžų kultūros sostinė ir yra maždaug regiono centre. Saviške programa nesigailėjau nė karto: gera anglų kalba, puikios gidų žinios apie toradžų kultūrą (juk jie patys toradžai!), jokių bandymų įpiršti papildomas paslaugas ar suvenyrus, vežioti po parduotuves. Pasirodė, kad toradžų „paslaugų turistams kultūra“ gal net aukštesnė nei, tarkime, Balio ir panašesnė į Vakarų pasaulio.

Rantepao centrinė aikštė ir bažnyčia

Rantepao centrinė aikštė ir bažnyčia

Toradžų laidotuvės žavi turistus, o turistai – toradžus

Pasaulyje yra šimtai ar tūkstančiai unikalių tautų ir kultūrų. Tačiau beveik visos jos yra dviejų rūšių. Vienos jų – tarkime, visokios Afrikos „gentys“ – yra „ketvirtasis pasaulis“, visiški civilizacijos užkampiai, kur keliauti užtrunka ilgai, pavojinga, nėra jokių patogumų, o su vietiniais susišnekėti vis tiek neįmanoma. Kitos (kaip amišai ar žydų ortodoksai) pačios savanoriškai užsidarė nuo pasaulio: to pasaulio – taigi, ir visų turistų – joms nereikia. Jeruzalės žydų ortodoksai tikrai nesiūlys ekskursijų po savo rajoną ir nepristatinės tradicijų „atvykėliams“ – o jei koks turistas užsuka per šventą dieną (šabą), vietiniai pasakoja, ir akmenimis jį apmėto.

Toradžų ryžių kluonai šiais laikais naudojami ir kaip garažai (žr. dešinėje)

Toradžų ryžių kluonai šiais laikais naudojami ir kaip garažai (žr. dešinėje)

Toradžai čia – visiška išimtis. Jie myli turistus, jie nori ir moka jiems pristatyti savo kultūrą. Šeimos nario laidotuves aplankęs atvykėlis iš toli jiems – garbė. Taip, užsienio turistų toradžų kraštą aplanko 70 000 per metus, bet laidotuvėse (bent jau skurdesnėse) mes vietinius, būdavo, domindavome ne mažiau, nei jie mus. „Nors turistų daug, į konkretų kaimą užsuka retai, todėl visiems įdomu“ – pasakojo gidas. Nes kiekvienas eilinis kaimas lankytina vieta virsta tik per laidotuves. Užtat kokia!

Šie vaikai pakelėje labai prašė juos nufotografuoti

Šie vaikai pakelėje labai prašė juos nufotografuoti. Daugelis tiesiog sako ‘Hello’ (turbūt žino vienintelį žodį), kei buvo išmokę prašyti pinigų

Štai važiavome siaurais toradžų krašto keliais ir kelią pastojo didžiuliai vartai, ant kurių – kvietimas į rambu solo (mirties šventę). Jau kokį trečią mėnesį vyksta pasiruošimas. Kiekvienerioms laidotuvėms šeima pastato ištisą „miestelį“. Po ryžių kluonais juk tilps tik garbingiausi svečiai – kitų lauks laikini paviljonai (kruopščiai statomi, puošiami – nors po laidotuvių viskas bus sugriauta). Turtingiausiose laidotuvėse – dar ir bokštas, ant kurio gulės karstas su kūnu.

Samdyta grupė vyrų dainuoja laidotuvėse

Samdyta grupė vyrų dainuoja laidotuvėse. Turtingiausiųjų laidotuvės gali kainuoti ir pusę milijono eurų

Kieme būrys vyrų statė sunkų akmenį – megalitą (tik svarbiausi mirusieji turi teisę į tokius). Pakvietė ir mane jiems padėti. Toradžų krašte tu trauki visų žvilgsnius – bet kartu esi „saviškis“. Išskyrus kelis vaikus, niekas čia neprašė pinigų: įprasta, kad turistai, kaip ir vietiniai „eiliniai svečiai“, į laidotuves tiesiog atneša cigarečių. Šeimininkai jas padalina kitiems svečiams, pagirdo arbata. Svarbesni giminės atveža kiaulę, sūnūs – po buivolą. „Sūnūs negalės paveldėti turto, jei nesurengs tinkamų laidotuvių“ – sakė gidas.

Su kaimo vyrais keliu megalitą

Su kaimo vyrais keliu megalitą

Per laidotuves kaimas „atgyja“, virsta tokiu didmiesčiu. Į turtingiausias suguža šimtai žmonių, aplinkinės gatvės užgrūdamos automobiliais ir motociklais it arenos prieigos per krepšinio mačą Lietuvoje. Prekijai net pasistato laikinas parduotuves, alaus kioskus. Samdytos trupės rateliu aplink karstą šoka, dainuoja. Lankyti mirusiojo šeimynykščių eina specialiais rūbais vilkinčių kaimo moterų, vyrų paradai. Įspūdingiausiose iš mano lankytų laidotuvių buvo laidojama moteris, taigi, moterys nešė simbolinius „plaukus“ – dešimčių metrų ilgio audeklą. Vyrą simbolizuotų pinigų kapšas. Simbolizmas ten visur, visur: pavyzdžiui, moters karstas kai kuriuose kaimuose kiaulės formos (nes ji prižiūrėjo kiaules), vyro – buivolo formos.

Moterų procesija su raudonuoju audeklu seka paskui lavono palankiną

Moterų procesija su raudonuoju audeklu seka paskui lavono palankiną

Viskas trunka penkias dienas, savaitę, būna, net mėnesį: kuo turtingesnis, aukštesnio luomo mirusysis, tuo daugiau. Įvairios laidotubių dienos turi įvairias prasmes, o turistams dažniausiai pristatoma procesijos diena, kuomet, po dainų ir šokių, palankinas su karstu nešiojamas, džiaugsmingai mėtomas, kol galiausiai karstas įkeliamas į bokštą. Laidotuvių planuotojas taria kalbą – specialiu aukšto luomo toradžų kalbos dialektu. „Daugelis nesupranta, ką jis čia šneka“ – sakė gidas. Bet visi įdėmiai klauso, laidotuvių fotografas fotografuoja, laidotuvių operatorius filmuoja. Laidotuves organizuoja dešimtys ar šimtai žmonių, susiskirstę į komitetus, ir „laidotuvių įamžinimo komitetas“ būna vienas svarbesnių.

Kaimo moterys specialiais rūbais eina lankyti mirusiosios šeimos

Kaimo moterys specialiais rūbais eina lankyti mirusiosios šeimos

Toradžai yra tikri viešųjų ryšių ekspertai. Tą uolumą, kuriuo jie aukštindavo savo šeimų luomą ir turtus, jie nesunkiai pritaikė pristatydami savo kultūrą užsieniečiams.

Turizmas toradžų krašte nenaikina tradicijų – priešingai, padeda jas saugoti. „Jei jau žmonės keliauja 10000 kilometrų, kad pamatytų mūsų kaimus, mūsų šventes – reiškia, mes viską darome teisingai“ – mąsto toradžai. Ech, kiek pasaulyje tradicijų nunyko tik todėl, kad vietiniai manė, jog „išsilavinę, jauni, turtingi, taip nesielgia“!

Svarbiausi laidotuvių svečiai sėdi ryžių kluonuose. Po to, kai padėjau pakelti megalitą, ir man ten leido prisėsti - tiesa, ne per pačias laidotuves, o tik prieš jas

Svarbiausi laidotuvių svečiai sėdi ryžių kluonuose. Po to, kai padėjau pakelti megalitą, ir man ten leido prisėsti – tiesa, ne per pačias laidotuves, o tik prieš jas

Toradžams pasisekė, kad Indoneziją ir jų kraštą buvo kolonizavę ne kokie uolūs vietinių kultūrų naikintojai ispanai ar portugalai, o olandai – jiems svarbiausia buvo verslas, o ne religija. Jie uždraudė tik kai kurias „žiauriausias“ toradžų ceremonijas (pvz. dar XX a. vykdavusią „galvų medžioklę“, kuomet, laidotuvių proga, kaimo vyrai eidavo į kaimyninį kaimą kam nors nupjauti galvos ir, „šerdami“ galvą bananais, ją parnešdavo žmonoms, idant šios nuskustų odą ir raumenis, palikdamos tik kaukolę). Šiandien daugelis toradžų krikščionys – tačiau krikščionybė į šį kraštą atėjo tik tarpukariu, ne su kokiais karingais žiauriais kryžiuočiais ar konkistadorais, o su išsilavinusiais XX a. misionieriais. Ir jie toradžiškų laidotuvių, kapinių nedraudė: tik kunigas kažkurią ten laidotuvių dieną lyg tai užsuka, bet jo nė nepastebėjau.

Gyvu konvejeriu visiems laidotuvių svečiams pavalgydinti į skerdimo laukymę nešamos kiaulės. Ten skerdžiamos, išdarinėjamos, ruošiamos - viskas vyksta lauke, visų akivaizdoje

Gyvu konvejeriu visiems laidotuvių svečiams pavalgydinti į skerdimo laukymę nešamos kiaulės. Ten skerdžiamos, išdarinėjamos, ruošiamos – viskas vyksta lauke, visų akivaizdoje

Didžiausias iššūkis toradžams – ne kaip tradicijas išsaugoti, o kaip jas pristatyti. Pasak japonų antropologės, gyvenusios tarp toradžų ~1980 m., kai toradžus atrado turistai, didžiausia jų baimė – kad užsieniečiai laikys jų tautą visiškais atsilikėliais, pasaulio užkampių gentimi. Todėl jie skyrė didžiulį dėmesį „teisingam“ prisistatymui. Kur artimiausios laidotuvės dabar gali pasakyti net Rantepao turizmo informacijos centre.

Alaus kioskas laidotuvėse. Prekijai juos tiesiog pasistato, laidojančiai šeimai nieko nemoka

Alaus kioskas laidotuvėse. Prekijai juos tiesiog pasistato, laidojančiai šeimai nieko nemoka

Tiesa, sutarti toradžams pavyko ne visais klausimais. Sunkiausia buvo su mitais. Norėta „atrasti“ „teisingas“, „oficialias“ jų versijas, nes bijota, kad jei viename kaime kažkokio dalyko prasmę pasakos vienaip, kitame – kitaip, tai turistas manys, kad toradžai išsigalvoja, meluoja, gidai – nekompetentingi. Tiesa paprastesnė: skirtinguose toradžų kaimuose tradicijos, mitai – skiriasi, ir mėginimas rasti teisingus patyrė fiasko, nes visi norėjo, kad teisingi būtų jų mitai. Apskritai toradžai iki XX a. nelaikė savęs viena tauta; nėra net vienos toradžų kalbos – skirtingi kaimai kalba aštuoniomis skirtingomis kalbomis. Kaip tautą toraždus apibrėžė kolonistai olandai, kuriems visų kaimų tradicijos pasirodė panašios. Bet šiandien jie jau patys didžiuojasi išgarsėjusiu toradžų vardu: jų mažiau nei milijonas, o juos žino visa 250 mln. gyv. Indonezija, visas pasaulis!

Toradžų laidotuvių vedėjas karsto bokšte

Toradžų laidotuvių vedėjas karsto bokšte

Antroji dilema toradžams – ar tikrai turistams rodyti visas tradicijas? Gal kai kurias tradicijas išvydę užsieniečiai tik niekins toradžus, užuot gerbę?

Pavyzdžiui, lavono laikymas namie metus ir ilgiau. Mums gidas apie jį pasakojo, net pasiūlė nusipirkti cigarečių idant duotume dovanų mirusiojo, kurį lankysime, šeimai (pirmąkart gyvenime jų sau pirkau!), bet taip ten ir nenuvedė. Galbūt jam nelabai patinka, jog toradžai užsienyje iliustruojami lavonų vaizdais, tarsi tai būtų jų kultūros ašis. Mirtis – ašis, bet patys lavonai – tik to apraiška. Taigi, toradžų krašte taip ir nepamatėme nė vieno atidengto lavono (nekalbu apie iš kapų boluojančius kaulus ar mumijas muziejuje). Bet eidamas pro visus senuosius namus supranti, kad daugelio jų lovose guli „miegantysis“.

Kapinėse. Mirusiems protėviams prinešta daug cigarečių, vandens butelių

Kapinėse, kur mirusieji laidojami oloje. Mirusiems protėviams prinešta daug cigarečių, vandens butelių. Londa.

Gyvūnų aukojimai – kai jau galvojai, kad matei viską…

Nesutarimai, kaip reikėtų pristatyti toradžų kultūrą, akivaizdžiausi kai kalba pasuka apie gyvūnų aukojimus laidotuvėse. Kai kurie stengiasi aukojimą švelniai slėpti nuo „jo vis tiek nesuprasiančių vakariečių“: mus užkalbinęs toradžas tarpininkas oro uoste sakė „ten įdomu nebent televizijoms, o ne turistams“. Tuo tarpu jo surastas vietinis gidas, mus pasitikęs 5 valandą ryto toradžų krašte, išsyk paklausė, ar norėsime dalyvauti gyvūnų aukojime.

Buivolai laukia, kol bus paaukoti

Buivolai laukia, kol bus paaukoti. Šios laidotuvės skurdesnės, taigi, laikinų pastatų, žmonių, mažiau, o turistai – mes vieninteliai

Nelabai viliojantis vaizdas – bet svarbi tradicija… Kai sutikome, gidas sakė mumis besididžiuojantis: jo nuomone, tai svarbiausia laidotuvių dalis ir gaila, kad vos keli turistai tą pamato. Juk tik tada, kai paaukojamas buivolas, laidojamas žmogus tikrai miršta: būtent mirštančių buivolų vėlės “miegančiųjų“ sielas palydi į amžinybę.

Kaip privatus automobilis atrodantis maršrutinis taksi pavežė mus iki atkampesnio kelio, tada neilgas žygis pėsčiomis ten, kur viduryje kaimo, greta tradicinio šeimos namo ir ryžių kluonų, pastatytas nedidelis „laidotuvių miestelis“ su pavėsinėmis, parduotuvėle. Dabar jau galiu įvertinti – vidutiniškai turtingo žmogaus laidotuvės.

Buivolas albinosas - pati geriausia auka

Buivolas albinosas – pati geriausia auka

Aikštėje pririšti keli buivolai. Vaikai su jais žaidžia, glosto, maitina – bet jų snukiai kažkokie liūdni, it nujaustų artėjantį galą (arba tiesiog man taip atrodo, nes jų ateitį žinau). Augaloti vyrai vis veda naujų buivolų, kai kurie tarsi mėgina priešintis. Juos pririša prie medžių, kuolų. Per garsiakalbius laidotuvių vedėjo balsas dėsto programą, viską fiksuoja laidotuvių fotografas ir laidotuvių operatorius su profesionalia kamera.

Vaikai žaidžia su buivolu, kurį tuoj valgys

Vaikai žaidžia su buivolu, kurį tuoj valgys

Mes sėdame vienoje iš pavėsinių: jos sunumeruotos, toradžai žino savo vietą. Laukimas, renkasi vis daugiau žmonių, vaikų. Kol vienas savanorių išsitraukę mačetę ir vienu smūgiu perrėžia buvolui miego arteriją. Tas paplūsta kraujais, kurį laiką dar blaškosi, kol sukniumba. Toks mirties „spektaklis“ pakartotas šešis kartus, kol kiemas virsta kritusių buivolų lauku. Tik štai vienas koks, jau atrodo padvėsęs, dar sujuda, dar pakyla, žengia kelis šlubus žingsnius ir vėl sukniumba – visiems laikams.

Skerdikas aukoja buivolą. Skerdikai - savanoriai.

Skerdikas aukoja buivolą. Skerdikai – savanoriai.

„Per svarbiausių žmonių laidotuves aukojami 24 buivolai. Šitose laidotuvėse mažiau, bet žmogus irgi svarbus, nes vienas paaukotų buivolų – albinosas“ – pasakojo gidas – „Todėl toradžai gimdo tiek daug vaikų. Vienuolika vaikų – reiškia bent vienuolika buivolų laidotuvėse, juk vaikai po vieną nupirks. Tiesa, dabar aukojamų buivolų mažėja: aš geriau rinkčiausi išmokslinti vaikus, nei papildomus buivolus. Daug šeimų tiek ištaško laidotuvėms, kad visai nuskursta“.

Kruvinas peilis nuvalomas į mirštantį buivolą

Kruvinas peilis nuvalomas į mirštantį buivolą

Visą laiką, kol skerdžiami buivolai, tame pat kieme kiti žmonės išdarinėjo, paskui virė kiaulę. Buivolai skerdžiami konkrečią laidotuvių dieną, kiaulės paaukoti atnešamos bet kada.

Buivolų išdarinėjimas. Kairėje - šieno krūva iš perpjauto skrandžio

Buivolų išdarinėjimas tvyrant ore mirties kvapui. Kairėje – šieno krūva iš perpjauto skrandžio. Buivolai. Viskas toradžų laidotuvėse susiveda į juos. Nuo to, kiek paaukojama buivolų, priklauso, kokiu palankinu galės būti nešamas kūnas (už puošnų – papildoma 1-3 buivolų auka), ar kapą papuoš tau tau. O kiek buivolų galima paaukoti, priklauso nuo žmogaus luomo

„Spektaklis“ nesibaigė: buivolai čia pat išdarinėti, o jų mėsos išdalintos kaimiečiams. „Kas ką gaus, priklauso nuo statuso“ – sakė gidas – „5% toradžų yra vergai, jiems – prastesni pjausniai ir jie laidojami be ceremonijų. 5% – aukšto luomo, 30% – antrojo, 60% – trečiojo luomo ir visi turi skirtingas teises, nors krikščionybės laikais ir nemėgstama apie tai kalbėti“. Ar galima įsivaizduoti šiuolaikinę, tebeklestinčią kultūrą, tolimesnę visoms Vakarų pasaulio vertybėms! Minėta japonų antropologė prisiminė, kad toradžai jos prašė vietoje “vergai” pasakojant apie jų tradicijas sakyti “pagalbininkai”.

Laidotuvių dalyviams dalinama buivolų mėsa. Žmonės iš šalies kartais sako, kad dėl šios tradicijos „švaistomi buivolai“ – toradžai atkerta, kad visa mėsa suvalgoma, tai kuo toks aukojimas skiriasi nuo skerdimo skerdykloje?

Laidotuvių dalyviams dalinama buivolų mėsa. Žmonės iš šalies kartais sako, kad dėl šios tradicijos „švaistomi buivolai“ – toradžai atkerta, kad visa mėsa suvalgoma, tai kuo toks aukojimas skiriasi nuo skerdimo skerdykloje?

Toradžų pasaulyje mirtis ir gyvenimas – persipynę kaip niekur. Mirtis čia – beveik gyvenimo prasmė: ir žmogui, ir buivolui. Suprantu tai. Bet vis viena sunkiai gebėjau įsijausti į tuos vaikus, kurie čia pat buivolus glostė, čia pat juokdamiesi stebėjo jų mirtis, kuo arčiau prisispraudę prie pavėsinių tvorelių. Man vis tiek buvo liūdna matyti skerdžiamų buivolų akis, vieną kurių ką tik pats buvau pašėręs. Kita vertus, aš nesu vegetaras, ne tiek paskerstų gyvūnų per gyvenimą suvalgiau – tad kaip gi galėčiau komentuoti?

Vaikai žaidžia su buivolo kanopa. Nė viena buivolo dalis nelieka nepanaudota.

Vaikai žaidžia su buivolo kanopa. Nė viena buivolo dalis nelieka nepanaudota

Iš didžiulio buivolo teliko kanopos, kaukolė su ragais, ir apvirškintos žolės kalnas, išdribęs iš prapjauto milžiniško skrandžio.

Toradžų krašto lankytinos vietos ir pasivaikščiojimai

Toradžų kraštas yra kalnuotas, labai gražus, nusėtas gražiais kaimais ir kapais. Viso to yra visur – pakanka tiesiog pasivaikščioti siaurais, labiau motociklams nei automobiliams skirtais keliais, ir išvysi dešimtis tradicinių namų, kapų, o gal ir statomą laidouvių miestelį, švenčiamas laidotuves arba gaidžių peštynes – aišku, su aistringomis lažybomis dėl rezultatų. Šiaip jos nelegalios, bet toradžų laidotuvėms padaryta išimtis: juk tradicija.

Net ir šiaip jau šiuolaikiški namai būna turi bent jau tradicinį stogą

Net ir šiaip jau šiuolaikiški namai būna turi bent jau tradicinį stogą

Kaip greitai žmogus prie visko pripranti, net savaip baisu! Po buivolų aukojimo, gaidžių peštynės nė nebesukrėtė: taip viskas greitai, beveik be kraujo. Dar toradžų krašte vyksta jaučių, svirplių kovos.

Peštynėms parduodami gaidižiai Rantepao turguje

Peštynėms parduodami gaidižiai Rantepao turguje. Beje, senutės vištas vežėsi namo viešuoju mikroautobusu

Populiariausia taip pavaikščioti regiono šiaurėje, mat ten yra aukščiausi taškai ir dar atsiveria nuostabūs vaizdai į slėnius, į ryžių laukus, kuriuose ramiai ganosi buivolai, antys, o aplinkinius augalus nutūpę ryškūs drugeliai.

Ryžių laukai palei pasivaikščiojimo taką

Ryžių laukai palei pasivaikščiojimo taką. Nuorodos į tongkonanus aplink, beje, ir angliškos: prisitaikyta prie turistų

Ėjome nuo Tinimbajo panoramos iki Tikalos, apie 10 km. Įdomiausi taškai – Panos kaimas, pilnas tradicinių namų ir (nėra rodyklės) kapų uolose, vaikų kapų, Embatau-Ranterijos apylinkių vaizdas į ryžių laukus ir Tinimbajo bei Batutumongos į slėnį. Už lankymąsi ten mokėti nereikia, kavinės su nuostabiais vaizdais dar yra labai pigios, o vietinių „Labas, pone!“ skambėjo ausyse.

Tinimbajo panorama iš nebrangios viršūnės kavinės

Tinimbajo panorama iš nebrangios viršūnės kavinės

Regiono pietuose gausu labiau turistinių vietų, į kurias kaimai pardavinėja bilietus (tiesa, nebrangius: čia ne Afrika, turisto „išgręžti“ nemėginama), šalimais prekiauja suvenyrais (net ištisą tau tau gali nusipirkti).

Tau tau suvenyrų parduotuvėlėje prie Lomo

Tau tau suvenyrų parduotuvėlėje prie Lomo

Prie Rantepao – Kete’kesu, bene gražiausias tradicinis kaimas (tiesa, jau nebegyvenamas ir virtęs savotišku muziejumi, į kurio namus šeimos sugrįžta tik atšvęsti laidotuves). Šalimais – didingi kapai, kabantys karstai.

Kete Kesu žiūrint iš toliau

Kete Kesu žiūrint iš toliau

Toliau į pietus – Lemo laidojimo uolos, su iškaltomis kapų angomis ir tau tau eilėmis. Mums lankant darbininkai kaip tik įrenginėjo naują kapą.

Lemo laidojimo uolos tau tau eilės

Lemo laidojimo uolos tau tau eilės

Tada – Tampangailo ir Londos laidojimo olos, pilnos kaulų, skeletų. Pastarojoje yra ir kabančių karstų.

Toradžų Romeo ir Džuljeta Londos oloje. Pasak gido, jie nusižudė, nes tėvai nepritarė jų santykiams, dabar jų kaukolės sudėtos greta. Nebūčiau linkęs tikėti, jei tai būtų istorija iš gūdžios praeities, bet data, sakė, ~1970 m. - tad labai gali būti, kad istorija tikra

Toradžų Romeo ir Džuljeta Londos oloje. Pasak gido, jie nusižudė, nes tėvai nepritarė jų santykiams, dabar jų kaukolės sudėtos greta. Nebūčiau linkęs tikėti, jei tai būtų istorija iš gūdžios praeities, bet data, sakė, ~1970 m. – tad labai gali būti, kad istorija tikra

Dar – Kambiros laidojimo medžiai vaikams.

Vaikų kapai medyje Kambiroje

Vaikų kapai medyje Kambiroje

Viską galima pamatyti išsinuomavus dienai automobilį (gal – su vairuotoju) ar motociklą. Deja, su viešuoju transportu regione gana sunku ir paprastai nesulaukus tekdavo važiuoti taksi ar eiti pėsčiomis.

Rantepao miestelis yra toradžų krašto širdis, ten daugelis viešbučių, restoranų. Bet tai kartu ir kaimas, kur nesugebančius miegoti labai kietai erzins amžinas gaidžių koncertas. Vienintelė tikra lankytina vieta jame – miesto “buivolų” turgus (vienais duomenimis smarkiausiai šurmuliuojantis antradieniais ir šeštadieniais, kitais – kas šešias dienas: reikia teirautis vietoje ir būti pasiruošusiam išgirsti skirtingus atsakymus). Kiaulienos skyrius ten – paršelių gardai, „jautienos“ – už nosių parišti buivolai, „vištienos“ – už kojų prikabinti koviniai gaidžiai, kuriuos šeimininkai čia pat paleidžia, supjudo. Be peilių – tik tam, kad pademonstruotų potencialiems pirkėjams jų kovinę dvasią. Viskas – laidotuvėms, bet koks penktadalis lankytojų – turistai, paprastai vedami gidų. Į juos pardavėjai, pirkėjai nebekreipia dėmesio, aplink vyksta sandoriai, ruošiamos dar vienos nepranokstamos laidotuvės.

Rantepao turgaus kiaulienos skyriuje

Rantepao turgaus kiaulienos skyriuje. Be turgaus, ten dar yra muziejus (mums lankantis kažkas taip dvokliai kažką virė lankytojų salėje, kad patys toradžai čiaudėjo nuo kvapo), kryžius ant kalno

Ar norėčiau sugrįžti į lavonų rengimo šventę?

Iš visų mažų miestelių ir kaimų, kuriuos lankiau pasaulyje, būtent toradžų krašte praleistos keturios dienos buvo įspūdingiausios gyvenime: tiesiog nėra su kuo to palyginti.

Paskutinį vakarą internete vėl atsiverčiau tas nuotraukas, kurios kažkada man buvo pirmasis toradžų krašto vaizdas. Manene šventė, kurios metu, kas trečią rugpjūtį, kaimo vyrai savaitei persikelia gyventi į kapines, išima iš ten lavonus, nešioja juos, perrengia, paguldo atgal. Tarkime, įdėję į kokio prieš 80 metų mirusio protėvio (kurio gyvo jau niekas nebeprisimena) karstą „dovanų“ jam šiuolaikinį mobilųjį telefoną…

Tokius vaizdus randa Google įvedus į paiešką Manene Toraja

Tokius vaizdus randa Google įvedus į paiešką Manene Toraja

Dabar apie toradžus jau žinojau nepalyginamai daugiau. Ne visi „perrengia lavonus“ – tik pagonys ir katalikai (protestantų kunigai neleidžia), kartu su lavonu perrengiamas ir tau tau, o jei lavonas visai sunykęs – tiesiog pakeičiami karste rūbai.

Protestantų tau tau būna labiau nutriušę, neprižiūrėti

Protestantų tau tau būna labiau nutriušę, neprižiūrėti

Visgi, viena buvo girdėti tokius gido pasakojimus, kita – išvysti nuotraukas, supuvusius lavonus į burną įgrūstomis cigaretėmis (duodi proproproseneliui parūkyti) ir pan. „Gal ir gerai, kad iš čia jau važiuojam“ – tarė vėl sukrėsta žmona. Kažkaip viskas atrodo ne taip: kad štai tie angliškai gerai kalbantys gidai, telefonais žaidžiantys vaikai greit išsitrauks, nešios, perrenginės lavonus, žais su jais.

Šios merginos paprašė bendros nuotraukos su manimi. Jos atrodo visai moderniai, bet, neabejoju, tikrai laikosi toradžų tradicijų, kuriomis čia didžiuojamasi.

Šios toradžės paprašė bendros nuotraukos su manimi – tai toradžų krašte pasitaiko, ne visi bendravę su turistais. Jos atrodo visai moderniai, bet, neabejoju, tikrai laikosi toradžų tradicijų, kuriomis čia didžiuojamasi.

O man būtų savaip įdomu į toradžų kraštą sugrįžti per Manenę. Ne tiek dėl makabriško lavonų vaizdo, kiek dėl kaip niekur kitur „tiesiai į gerklę“ tau „sušeriamo“ supratimo, kad tavo kultūra, žmogau, viena iš daugelio, kad gyventi galima visai kitaip: ir vis tiek ten laimingos šeimos, klestintys menai, normali ekonomika (Indonezijos mastais), civilizacija, turizmas.

Ištempiamos paaukotų buivolų liekanos

Ištempiamos paaukotų buivolų liekanos

Makasaras – toradžų krašto vartai

Kelionė iš toradžų krašto laukė ilga: nors nuo Rantepao iki artimiausio didmiesčio Makasaro 314 km, dėl siaurų kalnų kelių važiuojama visą dieną – 9 val (į priekį naktį buvo kiek greičiau).

Ir nors Makasaras – 1,7 mln. gyventojų miestas, vienas didžiausių Indonezijoje, daugeliui turistų jis – tik vartai į toradžų kraštą. Jau prie Makasaro oro uosto pasiitnka toradžų namo muliažas, Makasaro centre – didžiausios toradžų vertybės buivolo albinoso skulptūra (buivolas albinosas Rantepao turguje gali kainuoti ir 20 000 eurų – vien todėl, kad laidotuvėse tai labai gera auka).

Įspūdinga statoma Makasaro naujoji mečetė

Įspūdinga statoma Makasaro naujoji mečetė

Pasivaikščiojęs pusdienį po aptriušusį Makasaro centrą ir lankytinas vietas supratau kodėl. Ar gi gali Makasaro olandų fortas, kad ir geriausiai išsilaikęs, suremontuotas Indonezijoje, prilygti kad ir eiliniam toradžų kaimui? Tokių fortų Europoje daug, tad tik kiti indoneziečiai tuštokuose muziejuose vaikščiojo.

Makasaro fortas. Užėmę miestą iš vietos valdovų olandai jį perstatė it europietišką miestelį iš kurio valdė prekybą gretimame uoste

Makasaro fortas. Užėmę miestą iš vietos valdovų olandai jį perstatė it europietišką miestelį iš kurio valdė prekybą gretimame uoste

O Makasaro pakrantės promenada, poilsinė Laelae sala, į kurią vis siūlėsi nuplukdyti eilė valtininkų, nė iš tolo neprilygsta Baliui. Būtent ten išskridau iš toradžų krašto, Sulavesio salos – kaip ir daugelis kitų baltaodžių Makasaro oro uoste.

Toradžų krašto Sulavesyje lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Toradžų kraštą Sulaveso saloje.

Toradžų krašto Sulavesyje lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Toradžų kraštą Sulaveso saloje.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!


Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , ,


Rytų Timoras – atgimstanti tragedijų šalis

Rytų Timoras – atgimstanti tragedijų šalis

| 4 komentarai

Rytų Timoras – viena naujausių pasaulio valstybių (tapo nepriklausoma tik 2002 m.) ir viena mažiausių (1,3 mln. žmonių). Keliaudamas į tokias, niekada nežinai ką rasi. Kol kovojo dėl laisvės, Rytų Timoras dar kartais sušmėžuodavo pasaulio laikraščiuose ir televizoriuose. Bet kas vyko konfliktams pasibaigus, net internete sunkiai berasi žinių.

~2010 m. informacija, kurią turėjau, kalbėjo apie vargšę neramumų iškankintą šalį, po kurios sostinę Dilį sutemus bijo važinėti net taksistai, daugelį langų išdaužiusios įtūžusios jaunuolių gaujos, o miesto parkuose įkurtos liūdnos pabėgėlių stovyklos. Už sostinės Dilio ribų esą net nėra kur pavalgyti, interneto, dažnai – ir elektros. Nepaisant to, kainos visur esą milžiniškos: visokie JTO darbuotojai vis tiek mokės.

Gavusi paskaityti tuos tekstus, žmona kaip reikiant suabejojo mano pasirinkimu kartu su Indonezija aplankyti ir Rytų Timorą. Tačiau nuvykę unikalųjį Rytų Timorą radome jau paskeitusį. Ten jau įmanoma patogiai ir nebrangiai keliauti, tačiau dar niekas nesugadinta masinio turizmo.

Vaizdas nuo Kristaus Karaliaus kalvos prie Dilio

Vaizdas nuo Kristaus Karaliaus kalvos prie Dilio

Šis straipsnis apie Timorą. Straipsnis apie Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Autobusas į Rytų Timorą – laiko mašina

Kelionės pradžia daug gero nežadėjo. Į Rytų Timorą pakliūti taip pat sunku, kaip ir prieš dešimtmetį. Reti skrydžiai į Dilio oro uostą brangūs – 2 val. skrydis iš kaimyninės Indonezijos kainuoja beveik dvigubai brangiau nei Vilnius-Niujorkas. Teko skristi į Kupangą Indonezijos valdomame Vakarų Timore, o iš ten važiuoti autobusu.

Žemėlapyje atstumas – vos 200 km, juk visa Timoro salos plotas kaip pusė Lietuvos. Realybėje – 400 km, nes kelių serpantinai vingiuoja per kalnus. O autobusas tą atstumą važiuoja… 12 valandų. Buvo sunku patikėti, bet tikrai: Kupangą paliko prieš aušrą (paėmė 05:25), Dilį pasiekė saulei nusileidus (19:40).

Autobusų tarp Kupango ir Dilio vilkstinė važiuoja Rytų Timoro keliais

Autobusų tarp Kupango ir Dilio vilkstinė važiuoja Rytų Timoro keliais

Bet mažai prailgo – nes tai tikras nuotykis! Iš viešbučių surenka 5 ryto: važiuoja daug autobusų, bet visi panašiu metu, nes tik taip spėja daugmaž „su saule“. Suveža visus į agentūrą, išrašo bilietus ir paleidžia padidinto pravažumo autobusų vilkstinę į ilgą kelią. Už lango miestus pakeičia skurdžių medinukų kaimai. Didžiuma gyvenimo ten vyksta lauke, juk temperatūra kiaurus metus yra maždaug +25 naktį ir +30 dieną.

Namai Rytų Timoro pakrantėje

Namai Rytų Timoro pakrantėje

Palei namus suguldyti Biblijos scenomis išauksuoti karstai, pririšti koviniai gaidžiai, kuriuos timoriečiai visą gyvenimą lepina ir popina, kol pagaliau apkarsto peiliais ir paleidžia kautis su kaimynų gaidžiais, o kaimas eina lažybų. Visur besiganančios avys (net futbolo lauke), ožkos, paskui – vis daugiau kiaulių.

Indonezija musulmoniška, bet Timoro sala – krikščioniška ir labai religinga. Bet ji – viena skurdžiausių, todėl tik retas kaimas čia turi kokią nykią bažnyčią: užtat mišias gali pamatyti… pro autobuso langą, laikomas šalikelėje.

Atgal iš Rytų Timoro važiavome su į misiją siunčiamomis katalikų vienuolėmis. Pakeliui į Kupangą, jos paprašė vairuotojo stabtelti prie šio jų ordino vienuolyno, kur jas džiaugsmingai pasitiko vaikai

Atgal iš Rytų Timoro važiavome su į misiją siunčiamomis katalikų vienuolėmis. Pakeliui į Kupangą, jos paprašė vairuotojo stabtelti prie šio jų ordino vienuolyno, kur jas džiaugsmingai pasitiko vaikai

Šalikelėse ir vaikai-prekeiviai, tėvų „padirbėti“ atvežti motoroleriais, ir purvini restoranėliai-bufetai, kur autobuso keleiviai paleidžiami skubiai pavalgyti. Tie, kieno kūnas dar atlaiko kalnų serpantinus: niekur kitur gyvenime nemačiau vienoje vietoje tiek supykintų žmonių, kaip autobuse Kupangas-Dilis. Štai mama vis kiša vaiką pro langą išsivemti, štai jau vyresnė moteris prasivėrusi dureles vemia, kiti užsimerkę, atsirėmę, iš paskutiniųjų kaunasi su savo organizmais. Mano žmona irgi; mano, laimė, stipresnis…

Autobusai sustojo pakelės turguje Rytų Timore. Tiesa, jis brangus

Autobusai sustojo pakelės turguje Rytų Timore. Kainos nuteikė nemaloniai – bet, pasirodo, toliau viskas pigiau

Arčiau Rytų Timoro aplinka dar skursta (o jau rodėsi neįmanoma), medinukus keičia apvalūs namai šiaudiniais stogais it atkelti iš kokio akmens amžiaus. Gyvuliai, žmonės – visi ten gyvena kartu. Štai kiaulė knisa besikalbančius kaimynus, o tie nereaguoja; štai kiauliukai ėda šiukšles. Štai moksleiviams lauke pamoka – mokykloje gal vietos neužtenka.

Namai Rytų Timore

Namai Rytų Timore

Greitai anapus tarptautinių organizacijų padovanotos modernios Rytų Timoro muitinės baigėsi ir asfaltuotas kelias. Gana moderniame autobuse jaučiausi it kokioje laiko mašinoje, kartu su „dabarties žmonėmis“ ir skambant romantiškai portugališkai muzikai pro didelius stiklus žiūrėdamas į gūdžią gūdžią praeitį. Negi Rytų Timoras tikrai įstrigęs 100 metų atgal?

Viena šiukšlinų Indonezijos vietų kur, atrodo, šiukšlės kaupiasi metų metais (aikštelė pasienyje su Rytų Timoru)

Prie Rytų Timoro-Indonezijos muitinės. Čia naujokui susigaudyti nelengva – išlipi, apstoja grėsmingai atrodantys nešikų būriai – bet neperkant iš jų paslaugų, atstoja. Reikia suprasti eiti per muitinę, paskui – prie stalelio kur surašomi pasų numeriai, tada – į kitą autobusą (tas pats sienos nekerta). ‘Ar jūsų šaliai nereikia vizos į Rytų Timorą?’ – paklausė pasienietė. ‘Ne’ – atsakiau. Nė netikrino. Grįžtant muitinėje dar sudrebėjo žemė. ‘Žemės drebėjimas’ – tarė ramiai pasienietis. Visi įpratę.

Dilis – tarptautinis miestas trečiajame pasaulyje

Pakeliui į Dilį „Rytų Timoro praeities pasaulyje“ tik šen bei ten išvysdavau kažką, pastatytą per pastaruosius dešimtmečius, po Rytų Timoro nepriklausomybės: kokią anglišką nuorodą į paplūdimį neegzistuojantiems turistams, pagaliau mūrijamą išsvajotą bažnyčią, kelio asfaltuotojų komandas, vadovaujamas kinų: tik Kinijos dosnumo (ar noro didinti įtaką pasaulyje) dėka netrukus jau gal bent kelias Kupangas-Dilis bus pilnai grįstas.

Dilis, Rytų Timoro sostinė. Kaip Timore įprasta, kalnuose deginama žolė

Dilis, Rytų Timoro sostinė. Kaip Timore įprasta, kalnuose deginama žolė

Todėl šviesų, parduotuvių pilnas Dilis kaip reikiant nustebino. Po tiek važiavimo užkampiais – tikras didmiestis: su šviesoforais, parduotuvėmis. Tegul ir nė už ką neatrodantis kaip sostinė (vienintelis „dangoraižis“ – 10 aukštų Finansų ministerija, berods irgi užsieniečių lėšomis statyta). Tegul ir toks, kuriame daugelis parduotuvių užsidaro ~6 val. vakaro, o kone visi restoranai 9 val. (vos beradome centre kur pavakarieniauti po to, kai paleido autobusas iš Kupango). Bet juk 2010 m. tekste, kurį turėjau, rašė, kad Dilyje „priešingai visai Pietryčių Azijai motociklai – retenybė, nes mažai kas juos įperka“ – o dabar jie tik zuja ir zuja: vos gatvę pereisi.

Rytų Timoro vyriausybės rūmai Dilyje

Rytų Timoro vyriausybės rūmai Dilyje

Ant daugumos motorolerių sėdima dviese, ant kai kurių – trise, keturiese. Važinėti vienam dar šiokia tokia prabanga. Be to, Rytų Timoro šeimos – didžiausios Azijoje. Moteris susilaukia vidutiniškai 5 vaikų, šalies amžiaus vidurkis – 19 metų. Tai keičiasi, bet lėčiau.

Trečias pasaulis? Taip, pirmas įspūdis ir toks. Rytų Timoras juk – ir skurdžiausia Azijos šalis. Pilna šiukšlių, šaligatviuose – atviros gilios duobės tiesiai į požeminius kanalizacijos latakus (eiti rašinėjant el. laiškus išmaniuoju telefonu labai nerekomenduotina!).

Duobė Dilio gatvėje

Duobė Dilio gatvėje

Bet jau po pirmo pusdienio Dilyje supratau, kad ten viskas ir kitaip. Vietiniai nekalbina (net palyginus su Indonezijos Kupangu), nemėgina apgauti (priešingai Baliui). Dilio centre daugelis išvis nekreipia dėmesio į baltaodį. Ir pats nuolat matai europiečius, amerikiečius, o ypač australus. Yra labai vakarietiškų kavinių, restoranų, net „Burger King“ tinklas. Leidžiami keli angliški žurnalai.

Vienintelis atvejis per kelias dienas, kai timoriečiai pageidavo su mumis nuotraukomis. Turbūt ne diliečiai, o klasės ekskursija į Dilį

Vienintelis atvejis per kelias dienas, kai timoriečiai pageidavo su mumis nuotraukomis. Turbūt ne diliečiai, o klasės ekskursija į Dilį

Tarptautinių organizacijų nuopelnas. Kai 1999 m. Rytų Timoras pasuko link nepriklausomybės nuo Indonezijos, įtūžusios indoneziečių pajėgos viską naikino, griovė. Tvarkai užtikrinti pasitelktos užsienio pajėgos, vėliau jos stabdė ir kruvinus timoriečių tarpusavio konfliktus ir iki pat šiol Rytų Timore išvysi visokiausių tarptautinių organizacijų simbolių ir vėliavų, nors jau ir mažiau: tvarka pagaliau grįžo.

Dilio paplūdimiai ir Kristus

Vakarietiškiausia Dilio zona – rytai, Areia Branca paplūdimys, didinga Kristaus Karaliaus skulptūra, kiek primenanti garsiąją Rio de Žaneiro. Tarptautinių organizacijų darbuotojus ten atsekė „turtingi imigrantai“, kaip australų pora, sukūrusi toje pakrantėje gabalėlį Australijos: tvarkingą Beachside viešbutį su kavine, kur vietoje plastikinių maišelių duodami ekologiški iš senų laikraščių, o kas rytą 6:30 einama tvarkyti prišnerkšto paplūdimio. Lašas jūroje, Sizifo darbas, bet vis tiek… Net šalies prezidentas Facebook juos pagyrė.

Į Dilio paplūdimius pigiausia važiuoti šiais pergrūstais mikroautobusais, tik išsiaiškinti maršrutą nėra lengva. Tad į priekį važiavome taksi. Atgal į centrą paprasčiau - visi mikroautobusai ten veža

Į Dilio paplūdimius pigiausia važiuoti šiais pergrūstais mikroautobusais, tik išsiaiškinti maršrutą nėra lengva. Tad į priekį važiavome taksi. Atgal į centrą paprasčiau – visi mikroautobusai ten veža. Beje, Rytų Timore įprasta visur rkyti – įskaitant viešąjį transportą

Kas svarbiausia, „vakarietiška“ Dilyje nereiškia „atskira“, kaip kai kuriose Afrikos, Lotynų Amerikos, Artimųjų Rytų šalyse. Tarptautinių organizacijų darbuotojai su vaikais ir turistai dalinasi tais pačiais paplūdimiais su vietos šeimomis, vaikai kartu žaidžia. Tiesa, kas vakarietiška Dilyje dažniausiai ir kainuoja kaip Vakaruose ar bent Lietuvoje, užtat vietinio maisto gali pavalgyti ir vos už 20% tos kainos.

Pardavėjas Arie Branca paplūdimyje

Pardavėjas Arie Branca paplūdimyje. Rytų Timore labai populiaru su tokiais naščiais pardavinėti vaisius

Pažiūrėjęs į nuostabias žydras pakrantes nuo Kristaus Karaliaus statulos negali nepamanyti, kad Rytų Timoras turizmui turi nuostabų potencialą: jis šitaip arti Australijos (arčiau nei australų numylėtas Balis) ir gamta irgi graži. Bet kol kas turistų kasmet teapsilanko ~80 000 (vis daugiau nei ~1 500 keliolika metų atgal). Labiausiai, matyt, dėl sunkios arba brangios kelionės. Bet trūksta ir poilsinių viešbučių ar net tokių Vakaruose įprastų dalykų, kaip atsiskaitymai kreditinėmis kortelėmis (įmanomi tik su „Visa“ ir vos keliose vietose arba už didžiulę priemoką). Ar internetas: net ten, kur neva yra WiFi, jis dažniausiai neveikia ar veikia retai, nes Rytų Timoras neturi interneto kabelio į užsienį ir visą tinklo srautą turi imti iš brangių palydovų. Mūsų viešbutyje, priklausiusiame kinams (dar viena tauta tarptautinėje Dilio paletėje), internetą „pagaudavau“ tik naktimis, kai mažai kas be manęs jį naudodavo.

Kinų šventykla - viena Dilio lankytinų vietų. Ji statyta dar iki Indonezijos okupacijos, kada kinų buvo daug. Po okupacijos, dalis žuvo, kiti pabėgo. Po nepriklausomybės verslūs kinai vėl grįžta į Rytų Timorą

Kinų šventykla – viena Dilio lankytinų vietų. Ji statyta dar iki Indonezijos okupacijos, kada kinų buvo daug. Po okupacijos, dalis žuvo, kiti pabėgo. Po nepriklausomybės verslūs kinai vėl grįžta į Rytų Timorą

Rytų Timoro istorija – viena tragiškiausių pasaulyje

Neabejoju, kad tai keisis, ir jei į Rytų Timorą grįšiu ar jį lankysite jūs, išvysite dar kitokią šalį. Nes Rytų Timoras beviltišku pats netapo – panašiai kaip Lietuvą, jį tokiu pavertė labai liūdna istorija, kurią pažinti lengviausia Rezistencijos muziejuje.

Atkurtas Rytų Timoro partizanų bunkeris Dilio rezistencijos muziejuje. Dilio rezistencijos muziejus – tikrai kokybiškas, su daug angliškos informacijos. Neseniai nepriklausomybę atgavusiose šalyse dažnai skiriamas didelis dėmesys jos įprasminimui

Atkurtas Rytų Timoro partizanų bunkeris Dilio rezistencijos muziejuje. Dilio rezistencijos muziejus – tikrai kokybiškas, su daug angliškos informacijos. Neseniai nepriklausomybę atgavusiose šalyse dažnai skiriamas didelis dėmesys jos įprasminimui

~XVI-XVII a. šią salos dalį kolonizavo Portugalija. Jiems tai buvo nesvarbi antraeilė kolonija, valdyta iš už 3600 km esančio Makao ir iki pat XX a. pravertusi kaip vieta nusikaltėliams tremti. Antrojo pasaulinio karo metais Rytų Timorą okupavo ir sąjungininkai, ir japonai (karo metu žuvo ~10% rytų timoriečių), bet galiausiai portugalai sugrįžo. Vedama diktatoriaus Salazaro, Portugalija, priešingai Prancūzijai ar Britanijai, nusprendė savo kolonijų nepalesti.

Rytų Timore iš gyvų žmonių sudėliota Salazaro pavardė - viena įdomių Dilio rezistencijos muziejaus nuotraukų

Rytų Timore iš gyvų žmonių sudėliota Salazaro pavardė – viena įdomių Dilio rezistencijos muziejaus nuotraukų

Rytų Timoras, paliktas kone akmens amžiuje, tiesa, laisvės ir nesiekė – užtat Portugalijos kolonijos Afrikoje sukilo, tie karai tūkstančiais glemžėsi portugalų karių gyvybes. Eiliniai portugalai vis labiau nesuprato, kam jų šaliai visos tos skurdžios kolonijos. 1974 m. Portugalijoje Salazaro pasekėjus nuvertė kairieji ir radikaliai apgręžė valstybės kryptį: visas kolonijas staiga paleido.

Rytų Timore portugalų pastatų likę nebe daug. Šitas apleistas

Rytų Timore portugalų pastatų likę nebe daug. Šitas apleistas

Afrikoje tuo daug kas džiaugėsi, bet Rytų Timoras išvis nesuprato, ką su tokia „iš viršaus į apačią“ nuleista laisve daryti. Staigiai susikūrusios pirmosios politinės partijos po kelių mėnesių jau kariavo tarpusavyje, o nugalėjo komunistuojantis FRETILIN judėjimas. Čia jau kaimyninės šalys pašiurpo: negi ir Ramusis vandenynas turės savo Kubą? Indonezijos diktatorius Suharto užkirto tam kelią radikaliai: Rytų Timorą tiesiog okupavo. Dilis krito vos devynios dienos po nepriklausomybės paskelbimo, visi nepražengiami salos kalnai užkariauti per ketverius metus, bet partizaninis judėjimas taip ir nesiliovė. Indonezijos veiksmams Vakarai tyliai pritarė: Suharto režimas atrodė menkesnis blogis, nei potenciali komunistinė diktatūra. Tačiau Rytų Timorui išaušo pati kruviniausia era: dėl karo, jo sukelto bado, genocidu pavadinamų persekiojimų išmirė kokie 20% žmonių.

Nuogi vaikai žaidžia Dilio pakrantėje. Jaunimo labai gausu, ypač lakstančio, besitreniruojančio. Nelabai yra ką veikti

Nuogi vaikai žaidžia Dilio pakrantėje, maudosi purviname vandenyje prie Japonijos lėšomis įrengto uosto. Jaunimo labai gausu, ypač lakstančio, besitreniruojančio. Suprantu: Dilyje nelabai yra ką veikti

Indonezijos žiaurumai suvienijo rytų timoriečius: komunistus, kapitalistus, katalikų bažnyčią, kuri tik tada principingų vyskupų dėka Rytų Timore ir tapo visuotine (iki Indonezijos okupacijos dauguma timoriečių dar buvo pagonys, tik 30% katalikai). Toks bendras „rezistencijos frontas“ jau buvo gana nuosaikus (1987 m. oficialiai atsisakė Markso idėjų), be to, Sovietų Sąjungos žlugimas panaikino komunizmo baimę, o 1997 m. žlugo ir Suharto režimas. Jau demokratiška Indonezija surengė referendumą dėl Rytų Timoro nepriklausomybės – 78% rytų timoriečių ją palaikė. Tačiau „kruviniausioji era“ tik pasiekė kulminaciją: Indonezijos kariuomenė ir „patriotai“, neklausydami savo valdžios, ėmė timoriečiams keršyti, griauti „ką pastačiusi Indonezija“, varyti gyventojus į Indonezijoje pasiliekantį Vakarų Timorą.

Rytų Timoro rezistencijos lyderis Šanana Gusmanas su savo žmona australe: ji buvo Rytų Timoro laisvės aktyvistė ir, apgavusi indoneziečius sargus, Gusmaną sugebėjo aplankyti kalėjime. Vos Gusmanas paleistas, jie susituokė.

Rytų Timoro rezistencijos lyderis Šanana Gusmanas su savo žmona australe: ji buvo Rytų Timoro laisvės aktyvistė ir, apgavusi indoneziečius sargus, Gusmaną sugebėjo aplankyti kalėjime. Vos Gusmanas paleistas, jie susituokė. Šis – ir daug kitų Gusmano paveikslų yra Šananos Gusmano skaitymo kambaryje. Laisvo Rytų Timoro istorija truko gerokai trumpiau, nei laisvos Lietuvos, tad Rytų Timore tie patys žmonės ir kūrė pirmąją Rytų Timoro valstybę (1975 m.), ir kovojo partizaninį karą, ir kūrė antrąją Rytų Timoro valstybę (2002 m.) – taigi, toks Gusmanas, galima sakyti, yra tarsi Antanas Smetona, Jonas Žemaitis ir Vytautas Landsbergis viename asmenyje. Ir tie ‘tautos tėvai’ labai gerbiami: iki šiol gausybė pastatų nuterlioti grafičiais ‘Šanana’

Su užsienio pagalba Rytų Timoras indoneziečius išvaikė, bet kas toliau? Rytų Timoras niekad nebuvo valstybė, timoriečiai net nėra tauta: ten gyvena septynios tautos. Net dėl oficialios kalbos sutarti nebuvo paprasta. Ja tapo Tetumų kalba – bet juk tetumai tesudaro 25% Rytų Timoro žmonių, o likę tetumų kalbą retai temokėjo. Tad antra oficialia kalba paskelbta senųjų „gerųjų“ kolonistų – portugalų – kalba. Realybėje skirtingų tautybių Rytų Timoro gyventojai dažnai tebebendrauja indonezietiškai (okupantai tos kalbos visus išmokė), o su užrašais visiška kakofonija: pavyzdžiui, bankomatas veikia pasirinktinai tetumų arba anglų kalba, tuo tarpu visi užrašai to paties banko viduje – indonezietiški, gi gatvių pavadinimų lentelės anapus banko – portugališkos.

Vos paėjus toliau nuo Dilio centro miestas užleidžia vietą tokiam kaimui-lūšnynui. Prie kiekvieno pastato - po pririštą gaidį. Gaidžių kovos, galima sakyti, nacionalinis Rytų Timoro sportas

Vos paėjus toliau nuo Dilio centro miestas užleidžia vietą tokiam kaimui-lūšnynui. Prie kiekvieno pastato – po pririštą gaidį. Gaidžių kovos, galima sakyti, nacionalinis Rytų Timoro sportas

O vietoj savo valiutos Rytų Timoras įsivedė JAV dolerį. Tiesa, monetos – savos (sentavai): tiesiog buvo per sunku iš JAV atsivežti kiek reikia monetų, juk Dilyje monetos rimtas pinigas: už vieną gali ir papietauti, ir viešuoju transportu visą dieną važinėti. O didžiausia kupiūra, kurią išduoda bankomatai – 20 dolerių: kam reikia tų šimtinių?

Rytų timoriečiai. Priešingai stereotipams, jie nėra geltonodžiai - jei nežinotum, kad esi Azijoje, labiau jaustumeis kaip kokioje Ramiojo Vandenyno saloje. Tokie ir žmonės, ir bendrai atmosfera - žemaaukštė švelniai chaotiška sostinė, šimtmečius nepasikeitę kaimai

Rytų timoriečiai. Priešingai stereotipams, jie nėra geltonodžiai – jei nežinotum, kad esi Azijoje, labiau jaustumeis kaip kokioje Ramiojo Vandenyno saloje. Tokie ir žmonės, ir bendrai atmosfera – žemaaukštė švelniai chaotiška sostinė, šimtmečius nepasikeitę kaimai

Dilyje – ir praeities randai

Žiaurioji Timoro istorija nyksta iš kraštovaizdžio: 2010 m. tekstas minėjo sugriautus namus ir išdaužytus langus, bet dabar – nieko panašaus. Bet jei žinai, kur ieškoti, ją gali matyti visur.

Če Gevaros atvaizdas. Kai kuriems timoriečiams komunistai dar, matyt, didvyriai, bet šiaip šalis visai ne komunistinė

Če Gevaros atvaizdas. Kai kuriems timoriečiams komunistai dar, matyt, didvyriai, bet šiaip šalis visai ne komunistinė

Štai net Kristaus Karaliaus skulptūrą mėgindami patraukti į savo pusę katalikus 1996 m. pastatė indoneziečiai. Paminklas 27 m aukščio ir tai simbolizuoja, kad Rytų Timoras buvo 27 Indonezijos provincija; statula ir gaublys, ant kurios Kristus stovi, 17 m, tai simbolizuoja Indonezijos nepriklausomybės dieną (rugpjūčio 17), o Kristaus veidas žvelgia Džakartos (Indonezijos sostinės) kryptimi. Atvykęs pašventinti skulptūros, popiežius Jonas Paulius II subtiliai laviravo tarp indoneziečių ir Rytų Timoro: nepabučiavo žemės, kaip darydavo nepriklausomose šalyse, užtat prilietė prie žemės kryžių ir jį pabučiavo.

Kristaus Karaliaus statula

Kristaus Karaliaus statula

Dažną rimtesnį Rytų Timoro pastatą tarsi Afrikoje ar Lotynų Amerikoje supa dygliuotos tvoros – nesaugesnės praeities priminimas.

Prie seniausios Dilyje Santo Antonio de Motel bažnyčios (perstatyta 1955 m.) indoneziečiai nušovė aktyvistą Sebastianą Gomesą, o paskui, per jo laidotuves, chaotiškose Santa Cruz kapinėse išžudė 271 protestuotoją.

Dar portugalų statyta Motaelio bažnyčia Dilyje

Dar portugalų statyta Motaelio bažnyčia Dilyje

Tąsyk žuvo ir Naujosios Zelandijos žurnalistas, o kiti žurnalistai tai nufilmavo. Daug kur Rytų Timore rasi paminėtą ir „Balibo penketą“ – penkis australų žurnalistus, kuriuos indoneziečiai nužudė karo su Rytų Timoru metu Balibo mieste. Viena vertus, šie įvykiai vis primindavo pasauliui Rytų Timorą ir padėjo jam siekti laisvės. Kita vertus, keistokai atrodo, kad šešių vakariečių gyvybės vertinamos labiau, nei šimtų tūkstančių išžudytų timoriečių. Deja, taip yra visur: žuvęs vakarietis apskrieja pasaulio žiniasklaidą, žuvęs rytų europietis, afrikietis, azijietis dažniausiai pasilieka statistinė eilutė, ką nors sudominanti tik jei vienetai virsta dešimtimis, šimtais, tūkstančiais.

Santa Cruz kapinės – labai ankštos. Čia užlaidoti visi takeliai

Santa Cruz kapinės – labai ankštos. Čia užlaidoti visi takeliai

Rytų Timoras – šalis-nuotykis

Šiaip Dilyje – ir Rytų Timore – klasikinių lankytinų vietų beveik nėra. Dilio katedra statyta 1989 m., Dilio pakrantės promenada – visai graži, bet juk pasaulyje daug gražesnių, Šananos Gusmano skaitymo kambarys – na, mažytis. Turistus vilioja du suvenyrai: Timoro kava (labai ekologiška – ne todėl, kad timoriečiai būtų pamišę dėl ekologijos, o todėl, kad neturi lėšų pesticidams) bei Tais audiniai. Bet ar to užtenka, kad 85 000 turistų per metus virstų Balio 7 milijonais?

Dilio pakrantės promenada

Dilio pakrantės promenada

Matyt – ne, tačiau Timoras dar turi karštį, paplūdimius, bangas: tik reikia tai „pakinkyti“. Ir Timoras turi nepriklausomybę. Dabar turistui Rytų Timoras – atskira egzotiška šalis. Paradoksalu, bet iš tikro jis mažiau egzotiškas, jame daugiau turistų nei daugelyje Indonezijos salų (pvz. Sumbavoje). Kol kas dažniausiai – kuprinėto jaunimo. Tačiau juk visos „anos salos“ yra „viena Indonezija“, papildomo štampo neduoda. „Jau buvau Indonezijoje, patyriau, noriu kur nors kitur“ – galvoja koks australas, nors iš Indonezijos buvo tik Balyje. Ir skrenda į „neatrastą“ Rytų Timorą. Rodos niekas taip neskatina turizmo po pasaulio užkampius, kaip nepriklausomos valstybės vardas…

Baltaodis turistas arba taptautinės organizacijos darbuotojas ir Dilio motociklai

Baltaodis turistas arba taptautinės organizacijos darbuotojas ir Dilio motociklai.

Man irgi pasitarnavo Rytų Timoro nepriklausomybė. Kitaip. Indonezijoje be vizos gali būti tik 30 dienų, o tąsyk keliavau ilgiau. Išvažiavęs į Rytų Timorą ir po kelių dienų grįžęs tuo pačiu autobusu, buvimo Indonezijoje skaitiklį „paleidau iš naujo“.

Žiūrėjau, kaip Dilis pereina į kaimus, bangos daužosi į aukštus krantus. Mačiau namelius, paršelius. Buvo liūdna. Išvykdamas iš daugelio šalių jaučiu, kad galbūt dar į jas grįšiu: juk man dar 31 metai, klajosiu po pasaulį, jei duos Dievas, dar daug. Bet į Rytų Timorą tikriausiai atvykau pirmą ir paskutinį kartą. Ne todėl, kad Rytų Timoras visai neįdomus: rasčiau ką ten dar nuveikti, aplankyti kaimus, pažiūrėti, kiek dar po 10 ar 15 metų bus pasikeitusi ši šalis. Tačiau Rytų Timoras mažas, toli, sunkiai pasiekiamas, o pasaulis didelis, jame dar daug ką pamatyti: visada bus naujų patirčių galimybių, pigesnių, pasiekiamų lengviau…

Aš prie paršelių prie pakelės restorano Rytų Timore

Aš prie paršelių prie pakelės restorano Rytų Timore

Ir daugelio keliautojų gyvenimuose kelios dienos Rytų Timore niekada nebepasikartos. Daugelis gal nė į kitą panašią pasaulio užkampių valstybę niekada daugiau neatkeliaus. Tuo Rytų Timoras žavus: tai valstybė, kuri pati savaime yra nuotykis (bent jau jei ne atskrendi tiesiai Dilin ir neišskrendi iš jo, kaip koks JT tarnautojas).

Grįžau į Kupangą – Vakarų Timoro didžiausią miestą. Truputį didesnį už Dilį, bet tokį eilinį Indonezijos miestą: be išskirtinės istorijos, pilną vienodų pastatų, parduotuvių. Ir išskridau į Toradžų tautos žemę Sulavesyje. Tautos, kuri priklauso Indonezijai ir nepriklausomybės nesiekia – tačiau savo kultūros bei tradicijų unikalumu lenkia ir Rytų Timorą, ir daugybę kitų nepriklausomų šalių.

Timoro lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Timorą.

Timoro lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Timorą.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!


Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , ,


Komodo – didžiausių driežų sala

Komodo – didžiausių driežų sala

| 0 komentarų

Komodo sala pripažinta vienu 7 naujųjų pasaulio gamtos stebuklų. Tas sąrašas, tiesa, vertinamas prieštaringai: jį išrinko internetu eiliniai žmonės. O Indonezijoje, kuriai priklauso Komodas, tų žmonių – 250 milijonų…

Visgi, salą išgarsinę „gyvi dinozaurai“ komodo varanai – vieni tų unikalių, įspūdingų pasaulio gyvūnų, dėl kurių žmonės ryžtasi keliauti toli toli. Bent jau atskrenda iš Balio ar Javos, jei keliauja po Indoneziją.

Per Komodo apylinkėse praleistą beveik savaitę supratau, kad, viena vertus, čia yra ką veikti ir be varanų, kita vertus, gausu ir abejotinų pasiūlymų, nesklandumų, tad verta kelionę planuoti atidžiai.

Nuostabios salų aplink Komodą panoramos. Vaizdas Padaro saloje

Nuostabios salų aplink Komodą panoramos. Vaizdas Padaro saloje

Šis straipsnis apie Komodo, Sumbavos ir Floreso salas. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Kodėl Komodo ir kas tie Komodo varanai?

Komodo varanai yra didžiausi planetos driežai. Ne, jie nėra dinozaurų palikuonys ir jie nėra tokie dideli, kaip kai kuriose reklaminėse atvirutėse, kuriose varanai atrodo beveik žmonių dydžio, nes tiesiog stovi arčiau fotografo.

Varanai nėra ir drambliai ar lokiai – tačiau, kai drieželius esame pripratę matyti mažyčius (kaip tie prasisprausdavę į mūsų viešbučio prie Komodo kambarį) tai varanai – netikėti, įspūdingi. Dar įspūdingiau, kad varanai minta už save didesniais šernais, net elniais. Krimsteli koją kartą, du kartus. Varano nuodai stabdo kraujo krešėjimą, tad gyvūnas nukraujuoja – gal po kelių dienų, gal savaičių. Varanas seka iš paskos, leisgyvį pradeda ėsti. Supuola ir kiti varanai. Tada kelias savaites maistą virškina, tūnodami kur atokaitoje.

Komodo varanas iš arti

Komodo varanas iš arti

Pakanka kartą į dešimtmetį Komodo varanams „nugriebti“ vieną kitą žmogų (2007 m. – vaiką, 2009 m. – iš medžio iškritusį vaisių rinkėją) – ir turistinė legenda apie pabaisas Komodo drakonus (taip jie vadinami anglų k.) tęsiasi, net plečiasi. Turistinėse svetainėse rašomi niekuo nepagrįsti mitai, neva varanai iš už daugelio kilometrų užuodžia mėnesines ir puola jomis sergančias moteris ir pan. Visiems smagu įsivaizduoti, kad dalyvauja Juros periodo parko filme – ir išgyvena.

Kadaise, manoma, Komodo varanai gyveno net ir Australijoje, tačiau ilgainiui liko tik keliose salose. Neįtikėtina, bet pirmieji baltaodžiai juos pamatė tik 1910 m., sekdami indoneziečių legendomis. Neprabėgo nė šimtmetis, o dabar jau kasdien į varanus žiūri šimtai turistų, o iš jų rodymo pragyvena tūkstančiai indoneziečių.

Ekskursijos po Komodo salos mišką vedlys, pasiruošęs stabdyti puolantį varaną dvišaka lazda

Ekskursijos po Komodo salos mišką vedlys, pasiruošęs stabdyti puolantį varaną dvišaka lazda

Komodo varanų dėka gimė Labuan Badžo kurortas

Pačioje Komodo saloje yra tik vienas kaimas su ~2000 žmonių, o daugelis keliautojų apsistoja didesnėje Floreso saloje. Labuan Badže – tikrame „varanų kurorte“. Nors jis įsikūręs pačioje skurdžiausioje Indonezijos provincijoje, čia yra ir itališkų picerijų, ir jaukių barų su vakarietiška muzika, net „Starbucks“ kavinė: keliautojai pas varanus sukėlė tikrą ekonominį bumą.

Restoranas ant kalno prie Labuan Badžo

Restoranas ant kalno prie Labuan Badžo

Pagrindinė kurorto gatvė (Sukarno-Hatos) – tarsi viena ilga „ekskursijų pas varanus“ parduotuvė. Agentūrų darbuotojai užsieniečius praeivius ir žodžiu kviečia, ir net traukia jų dėmesį ant laiptų grodami gitaromis. Pas kuriuos nors galiausiai užsuka beveik visi turistai: į varanų gyvenamas salas nuvykti be vietinių „prižiūrėtojų“ negalima.

Pagrindinėje Labuan Badžo gatvėje. Vienas didžiausių pavojų čia - ne varanai, o neaptvertos ir neuždengtos gilios duobės šaligatviuose

Pagrindinėje Labuan Badžo gatvėje. Vienas didžiausių pavojų čia – ne varanai, o neaptvertos ir neuždengtos gilios duobės šaligatviuose

Internetas Indonezijoje nėra toks galingas, kaip daugelyje šalių, ir ekskursijas išties patogiausia pirkti Labuan Badže. Atvykau išvakarėse, tikėjausi pasivaikščioti, rasti geriausią, bet netrukus nusivyliau: visos agentūros siūlo lygiai tą patį: tuos pačius laikus, tuos pačius maršrutus, beveik vienodas kainas. Pasirodo, net ir sodina į tuos pačius laivus: panašu, ekskursijų organizatorius tėra vienas (arba visi vieni kitus kopijuoja), tuo tarpu daug tik perpardavinėtojų, dirbančių už komisinius. Vienintelis didesnis skirtumas: kai kurie perpardavinėtojai dar siūlėsi atvežti iš viešbučio, kiti – ne.

Vienoje gausybės agentūrų pardavėjas aiškina tą pačią programą, kaip ir visi kiti

Vienoje gausybės agentūrų pardavėjas aiškina tą pačią programą, kaip ir visi kiti

Komodo varanai plačiausiai pasklidę po dvi salas – Komodo salą ir Rinčos salą. Vienos dienos ekskurisjos pas varanus tad būna dvejopos: į Komodo salą ir į Rinčos salą (šios kiek pigesnės, nes Rinča arčiau Labuan Badžo). Ilgai ieškojau vienos dienos ekskursijos į abi šias salas – deja, tokių nebūna, agentūros siūlė nebent pačiam brangiai nuomotis laivą.

Salos ir salelės greta Labuan Badžo žvelgiant iš mūsų viešbučio. Priešingai daugeliui Indonezijos vietų, Labuan Badže gausu viešbučių su gražiu vaizdu - prisitaikyta prie užsieniečių

Salos ir salelės greta Labuan Badžo žvelgiant iš mūsų viešbučio. Priešingai daugeliui Indonezijos vietų, Labuan Badže gausu viešbučių su gražiu vaizdu – prisitaikyta prie užsieniečių

Manydamas, kad, matyt, ekskursijų organizatoriai žino, ką daro (juk paprastai tokios „masinės“ ekskursijos būna puikiai „apšlifuotos“), pasirinkau ekskursiją į Komodą. Deja, deja. Ekskursija truko 13 valandų, tačiau Komodo saloje praleidome tik… vieną valandą. Bendrakeleiviai iš Argentinos dar ilgai įtikinėjo, kad jiems perpardavinėtojas žadėjo 2 valandų žygį per džiungles – „gidai“ to nenorėjo girdėti. O juk jau ir tų 2 val. mažoka, kai žmonės specialiai atskrenda į tą regioną daugiausiai dėl varanų… Per mūsiškę valandą iš viso išvydome 3 varanus, vieną kurių natūralioje aplinkoje po medžiu, du kitus prie reindžerių stoties, kur jie esą „užuodžia maistą“ (skeptikų teigimu, jie ten gal šeriami, kad būtų lengviau prieinami turistams). Taip pat vieną elnią (varanų maistas).

Varanai apstoti turistų, mėginančių kuo skubiau ‚nugriebti‘ geriausią nuotrauką. Varanai tingūs, guli. Tada kuris nors pajudina koją, apsidairo, tada pajuda. Turistai mėgina pastoti jam kelią, reindžeris liepia trauktis

Varanai apstoti turistų, mėginančių kuo skubiau ‚nugriebti‘ geriausią nuotrauką. Varanai tingūs, guli. Tada kuris nors pajudina koją, apsidairo, tada pajuda. Turistai mėgina pastoti jam kelią, reindžeris liepia trauktis

Kur likusios 12 ekskursijos valandų? Be paties plaukimo, jos buvo „užkištos“ privalomomis proziškesnėmis stotelėmis. Padaro sala ir žygis į jos kalną bei vaizdas nuo viršaus dar tikrai vertas dėmesio, tačiau Rožinis paplūdimys pasirodė visiškai eilinis (kas jau atvyko į Komodo salą, tikrai Indonezijoje matęs dar ne tokių, ir išlipdami iš vandens daugelis niurzgėjo dėl sugaišto laiko), o Rajų taške patys gidai prisipažino, kad tikimybė išvysti rajas bent jau tuo metu labai menka (vis tiek ten plaukėme, praradę brangų laiką Komode ir, aišku, išgirdę kelis gidų šūksnius „Rajų nėra!“, plaukėme atgal į Labuan Badžą).

Padaro salos prieplauka. Nuo viršaus galima pamatyti trijų skirtingų spalvų paplūdimius

Padaro salos prieplauka. Nuo viršaus galima pamatyti trijų skirtingų spalvų paplūdimius

Bendrakeleivius dar suerzino su lazda ginti juos nuo varanų pasiruošęs Komodo parko reindžerius: pasakė jog varanus būtų geriausia žiūrėti ryte ar vakare, o dienom jie neaktyvūs. Tačiau visos ekskursijos kažkodėl suplanuotos taip, kad ryte – Padaro kalnas, tada paplūdimys, tada – apie 13 val. – Komodas, tada „rajos“…

Be to, į nė vieną vienos dienos ekskursiją nepatenka garsusis Kalongo salelės gamtos spektaklis: į dangų kas vakarą vienu metu pakylantys tūkstančiai didžiausių pasaulyje šikšnosparnių spiečiai. Tą salelę, kas be ko, praplaukėme laivu – bet, aišku, keliomis valandomis per anksti…

Koralinis dugnas palei kiekvieną iš salų

Koralinis dugnas palei kiekvieną iš salų

Kokia išeitis? Galima imti ilgesnes kelių dienų ekskursijas: 2, 3, 4 dienų, kurių metu naktys praleidžiamos inkarą numetusiame pseudosenoviniame laive. Į jas įeina daugiau salų, bet problemos panašios: daugelis tų ekskursijų irgi vienodos (skiriasi nebent ekskursijos nardytojams su balionais nuo visų likusių) ir, jei atostogos trumpos bei norite išvysti kas įspūdingiausia, tikriausiai irgi jausitės iššvaistę daug laiko visai eilei papildomų nepirmo gražumo paplūdimių (bet jei norite tiesiog pailsėti – šios ekskursijos gali patikti).

"Naktiniai laivai", kurių gausu aplink Komodo salą

“Naktiniai laivai”, kurių gausu aplink Komodo salą

Geriausia išeitis turbūt ta, kurią iš pradžių atmečiau kaip pinigų švaistymą – nuomotis laivą. Jeigu pavyks surinkti didesnę kompaniją (gal savo viešbutyje ar hostelyje), tai ir nebus žymiai brangiau, nei eilinė ekskursija, o tempus ir vietas diktuosite patys. Išties, laivų nuomą Labuan Badžo prekijai visų pirma ir siūlo ir net galima pagalvoti, kad „eilinės ekskursijos“ taip prastai organizuotos būtent dėl to, kad daugiau kas nuomotųsi laivą.

Turistai Komodo ekskursijų laive

Turistai Komodo ekskursijų laive

Kaip atvykti į Komodo salą: lėktuvai, laivai, autobusai

Kai žiūri, kaip turistai skųsdamiesi, kad varanas nefotogeniškai guli, apstoję jį rateliu fotografuoja, gali pasijusti it zoosode be narvų. Sunkiai patikėtum, kad vos už 50 km nuo Komodo yra vietos, kurioje zoosodo eksponatu gali tapti… tu pats. Mat Komodo sala ir Labuan Badžas – tik du menki turistiniai taškeliai apsupti miestų ir kaimų, kuriuose žmonės turistų nematė.

Aišku, daugelis turistų to neišvysta. 2015 m. Labuan Badže pastačius oro uostą Komodo sala tapo ranka pasiekiama iš Balio ar Džakartos – valanda skrydžio ir tu ten. Daugelis atskrenda, pažiūri varanus, išskrenda, iš (poilsiautojų) kurorto Balyje patekdami į (varanų) kurortą ir atgal.

Turistas dairosi nuo Padaro viršūnės

Turistas dairosi nuo Padaro viršūnės

Dar galima iš Balio į Komodą ir atplaukti (siūlomos keliadienės ekskursijos laivu). Bet galima ir – tai nutrūktgalviškiausia, nes tenka išeiti iš komforto zonos – atvažiuoti viešuoju transportu, ypač jei keliauji savarankiškai.

Labuan Badžas yra Floreso saloje. Balį nuo Floreso skiria dvi kitos salos (Lombokas ir Sumbava) ir trys sąsiauriai. Taigi, pilna kelionė viešuoju transportu atrodo taip: autobusu į Padang Bajaus uostą, keltu į Lomboką, tada autobusu į Labuhan Lomboko uostą kitame Lomboko gale, keltu į Sumbavą, ~12 val. autobusu per Sumbavą (gal dar persėdant Bimoje), 7 val. keltu į Labuan Badžą Florese. Pardavinėjami ir „bendri bilietai“ į visus autobusus ir keltus paeiliui (sutikau prancūzę, kuri tokį ir pirko). Bet tai varginanti ~24 val. kelionė, per kurią gali dairytis tik pro langą.

Kaimas pro autobuso langą pakeliui. Visas skurdus dekoras - tai Indonezijos vėliavos spalvom išdažytos ir apverstos vienkartinės stiklinės

Kaimas pro autobuso langą pakeliui. Visas skurdus dekoras – tai Indonezijos vėliavos spalvom išdažytos ir apverstos vienkartinės stiklinės

Įdomiau atskiri bilietai, sustojimai pakeliui, Sumbavos salos užkampių miestuose, kalbančiuose kalbomis, kurių nė pavadinimų niekas Lietuvoje nežino (sumbavių, bimių ir pan.).

Sumbava tiesiog visai kitokia sala nuo tų kurias mato turistai (Balio, Javos, paties Labuan Badžo). Čia ne vietiniai yra pramoga turistui (konkrečių lankytinų vietų ten nedaug, pvz. didžiausiame salos mieste Bimoje vienintelė tikresnė – apdulkėjęs muziejus vietos sultono rūmuose, kurį sargas atėjo atrakinti tik kai išvydo mus sėdinčius ant laiptų). Ten turistas pramoga vietiniams.

Bimos sultono rūmai

Bimos sultono rūmai. Iki olandų įsigalėjimo ir jam jau vykstant, Indonezijos salas (ar dažniau salų dalis) valdydavo šitokie vietinės reikšmės sultonai su vietinės riekšmės rūmais. Sultonatas ištvėrė visą kolonijinį laikotarpį (sultonas buvo olandų vasalas) ir panaikintas tik gerokai po Indonezijos nepriklausomybės – 1958 m. Muziejus turėjo veikti, bet buvo užrakintas – bet palaukėme keliasdešimt minučių ant laiptų ir pasirodė prižiūrėtojas

Kaip tapau Holivudo žvaigžde arba kita Indonezija

Aš pasirinkau tarpinį kelionės į Komodo variantą: skrydį į Bimos miestą Sumbavoje, kurį nuo Labuan Badžo skiria tik 2-3 val. važiavimo spalvingu vietiniu autobusu ir 7 val. keltu į Labuan Badžą. Šis variantas apsimoka, nes į Bimą skristi paprastai pigiau, nei į Labuan Badžą.

Bet dar svarbesni neišdildomi įspūdžiai, kurių Bimoje gavau į valias.

Serfingo kurorto reklama Bimos oro uoste. Reti kiti turistai, atskrendantys į Bimą, iškart važiuoja prie "geriausių pasaulyje bangų" - kaip lėktuve sutiktas australas. Tikriausiai norėjo pasidalinti taksi kaštus ir labai nustebo, kad mes nakvosime pačiame Bimos mieste

Serfingo kurorto reklama Bimos oro uoste. Reti kiti turistai, atskrendantys į Bimą, iškart važiuoja prie “geriausių pasaulyje bangų” – kaip lėktuve sutiktas australas. Užkalbino, tikriausiai norėjo pasidalinti taksi kaštus ir labai nustebo, kad mes nakvosime pačiame Bimos mieste

Ko laukti Bimoje galėjome suprasti jau jos didelį kaimo namą primenančiame Sultono Muhamado Salahudino oro uoste. Keli oro uosto darbuotojai pakvietė „užsirašyti mūsų paso numerius“, bet tai tebuvo pretekstas mus pakalbinti, paskui – fotografuoti savo telefonais. „Pirmąkart matome čia žmones iš Lietuvos“ – šypsojosi. „Ar važiuosite taksi?“ – klausė. „Autobusu“ – sakau. Viena darbutoja: „Čia nėra autobuso“. Aš: „Kiek žinau, reikia eiti į kelią ir stabdyti“. Darbuotojas parodė du aukštyn iškeltus nykščius.

Bendrai nuotraukai pakvietę Bimos oro uosto darbuotojai

Bendrai nuotraukai pakvietę Bimos oro uosto darbuotojai

Kitur pasaulyje (ir Balyje ar Lomboke) pripratau prie savanaudiško vietinių dėmesio: jei kalbina, reiškia, nori ką brangiai parduoti, prašyti aukų, gal apgauti. Tad ir Bimoje iš pradžių buvau nepatiklus, vengiau prišokusių taksistų. Ir nustebau, kai taksistas, supratęs, kad su juo nevažiuosime, pats parodė autobusą.

Greitai atsipalaidavau – Bimoje vietiniams nebuvome „pinigų maišas“ ar „kvaili vakariečiai“, kaip kokioje Afrikoje ar Indijoje. Jiems mes buvome Beyonce ir Jay Z. Supratau, kaip turėtų jaustis Holivudo žvaigždės: kol ėjome 1,3 km iki viešbučio, mus užkalbino maždaug 20 kartų: praeivai, žmonės iš kitos gatvės pusės, pravažiuojančių motorolerių vairuotojai ir keleiviai. Kai kurie – indonezietiškai, daugelis – vienintele mokama angliška fraze „Hello mister!“ (moterys – mano žmoną „Hello mis!“). Ir daug šypsojosi.

Procesija iš Bimos rūmų

Procesija iš Bimos rūmų

Kiti tiesiog stovėdavo įsmeigę akis. Kai kurie slapta fotografavo. Vaikai rodė pirštais, o suaugusieji, matyt, juos drausmino. „Drąsesnių“ paauglių grupelė kelis kartus „netyčia“ prisilietė ir paskui atšoko krizendami, tarsi būtume koks cirko eksponatas. Restorane pardavėjai pakvietė virėjus, kad ir tie galėtų pamatyti Beyonce ir Jay Z, užėjusius į jų musėmis nutūptą restoraną, į kurio vidų iš gatvės pro langą ramiai žiūrėjo vietinė žiurkė. Viena močiutė, kiek supratau, prašė, kad paliesčiau jos anūką. Visa tai – per maždaug 3 valandas.

Parduotuvėlė

Parduotuvėlė

Ir tai buvo tik pradžia. Kitą dieną laukė važiavimas vietiniu saulės kepinamu prirūkytu autobusu į Sapės uostą. Vos įlipome, į mus sužiuro visas autobusas: kai kurie stebeilijosi 20-30 sekundžių, kiti tik po 3 minučių nusuko žvilgsnius. Viena senutė galiausiai įsidrąsino prieiti, paspausti abiems rankas, ir tylomis grįžti į savo vietą.

Akių negalintys atitraukti keleiviai autobuse Bima-Sapė

Akių negalintys atitraukti keleiviai autobuse Bima-Sapė

Autobusas ten tikra gyvybės linija: suko į kaimiečių kiemą, paauglys konduktorius krovė jų dėžes ir čiužinius ant stogo, kad iškrautų kitoje pusėje.

Autobuso konduktorius Sapės uoste krauna daiktus - irgi kraus į keltą, kai tas atvyks kitą dieną

Autobuso konduktorius Sapės uoste krauna daiktus – irgi kraus į keltą, kai tas atvyks kitą dieną

Galvojome plaukti į Labuan Badžą tą vakarą. „Kelto nebus, tik ryte“ – nuliūdino mus pradžioj bendrakeleivis, paskui Sapės uosto darbuotojai: Indonezijoje paprastai rasti internete grafikų dar negali ir manieji buvo pasenę ar laikinai pakeisti. Teko ieškotis nakvynės. Palyginus su Sape, Bima – megapolis. Sapėje vienintele negrįsta gatve, vedančia uostan, vaikšto vištos, kartoną graužia ožkos, vienintelis veikęs restoranas – kažkokia bakūžė (kurioje, tiesa, patiekalai pigesni už eurą). Ilgai, ilgai šaukia muedzinai, iš minaretų skamba pamokslai, o tautiniais drabužiais vilkinti kaimo vyrų grupė suorganizavo masinę maldą tiesiai… mūsų viešbučio (tiksliau, kažkieno namų, kurių keli belangiai kambariai nuomojami) koridoriuje.

Sapės svečių namų kambarys. Įprasta, kad jie be langų - tėra grūdinto stiklo langelis virš lovos. Gaisro atveju - tikri spąstai, bet Indonezijos užkampiuose saugumas niekada nerūpi.

Sapės svečių namų kambarys. Įprasta, kad jie be langų – tėra grūdinto stiklo langelis virš lovos. Gaisro atveju – tikri spąstai, bet Indonezijos užkampiuose saugumas niekada nerūpi. Beje, čia išpuolė mano žmonos gimtadienis – nebuvo labai patenkinta.

Ryte grąžino pasą, pėdinome į uostą, į vieną liūdniausiai atrodančių keltų, kokiu tik esu plaukęs: išlaužytomis sėdynėmis, šiukšlynu paverstu salonu, pusantros valandos vėluodamas 18 km/h greičiu (lėčiau už maratono bėgiką) nupūškavo link Labuan Badžo. Iš saulėto denio gėrėjausi salomis, ugnikalniais, vienas kurių vakare ėmė spjaudytis dūmais. Dešimtadalį pasaulio vulkanų turinčioje Indonezijoje į tai niekas nė neatkreipė dėmesio.

Vaizdai kelte ir iš kelto. Dauguma vietinių, tiesa, jais nesigerėjo - sėdėjo retuose pavėsiuose ant denio arba gulėjo kur ant žemės prirūkytame ir kaip niekur apšiukšlintame salone

Vaizdai kelte ir iš kelto. Dauguma vietinių, tiesa, jais nesigerėjo – sėdėjo retuose pavėsiuose ant denio arba gulėjo kur ant žemės prirūkytame salone. Pasibaisėjusi prancūzė sakė paklaususi, kur mesti šiukšles. Laivo darbuotojai atsakė – per bortą.

Tai – tikroji Indonezija, ta, kurioje gyvena koks 200 iš 250 mln. indoneziečių – ne ta, kaip Labuan Badžas, paruošta greitai ją vartojantiems turistams. Taigi, pora dienų Bimoje ir Sapėje paliko ne mažesnį įspūdį, nei dienos Labuan Badže ir varanų salose. Nestokojamntiems nuotykių ieškotojo dvasios siūlyčiau į Komodo salą keliauti būtent taip.

Vienintelis modernus pastatas Sapėje - mečetė ant polių virš vandens

Vienintelis modernus pastatas Sapėje – mečetė ant polių virš vandens

Iš Labuan Badžo kelionę nutapyti autentiškesnėmis spalvomis galima ir kitoje pusėje, Floreso saloje, kurios kaimai pritraukia daugiau turistų, nei konservatyvi musulmoniška Sumbava, bet irgi mažai. Taip pat Floresas turi ir gražių ežerų. Labuan Badže siūloma nuomotis motociklą, o grąžinti Endėje (kur yra kitas oro uostas) ir pan. Tačiau aš iš Labuan Badžo paskau į dar didesnį Indonezijos užkampį – Timorą.

Komodo apylinkių lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Komodo apylinkes.

Komodo apylinkių lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Komodo apylinkes.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!


Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Lombokas – kaip Balis prieš 30 metų?

Lombokas – kaip Balis prieš 30 metų?

| 2 komentarai

Lombokas vadinamas „Baliu prieš 30 metų“. Lombokas yra šalia Balio (~30 km kelio laivu), panašaus dydžio, gyventojų skaičiaus. Bet turistai Lomboko dar beveik neatrado.

Lomboke pigiau, net paplūdimiuose daugiausiai vietiniai. Ir Lomboko kultūra įdomi – tiesa, visai kitokia nei Balio. Lomboke vyrauja sasakai – jie musulmonai, tačiau jų gyvenimo būdas smarkiai skiriasi nuo, tarkime, arabų.

Tačiau Lomboką pora šimtų metų valdė Balio valdovai, ir apie 15% jo gyventojų – hinduistai baliečiai. Todėl ir Baliui įprastų šventyklų Lomboke netrūksta.

Gražiausi Lomboko paplūdimiai pietiniuose salos krantuose

Gražiausi Lomboko paplūdimiai pietiniuose salos krantuose

Šis straipsnis apie Lomboką. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Lomboko kurortai turi potencialo, bet ir problemų

Daugelis turistų didžiumą laiko Lomboke praleidžia kurortuose. Kaip ir Balyje prieš 30 metų, jų čia dar nedaug. Pagrindinis – Sengigis šalies vakaruose, išsidėstęs kokie 10 kilometrų palei eilę įlankų, į kurias kas vakarą nuostabiai „tupia“ saulė. Sengigyje yra aukštesnių pastatų, prekybos centrų, pramogų – bet pasiūla ne tokia perkrauta, kaip Balyje.

Sengigio meno turgus

Sengigio meno turgus

Alternatyva – pietinis krantas, Kuta Mandalika. Pavadinimas sutampa su Balio Kuta, bet atmosfera visai kita: ten – pramogų sostinė, čia – atviros pajūrio promenados su pavienėmis kavinėmis, o į kai kuriuos kurortus, kaip Tanjung Aan, net asfaltuoto kelio kol kas nėra.

Tanjung Aan paplūdimys pietiniame Lomboko krante

Tanjung Aan paplūdimys pietiniame Lomboko krante

Lomboko paplūdimiuose vyrauja vietiniai: lombokiškiai ar turistai iš kitų Indonezijos vietų. Taip pat visokie prekijai: deja, gana įkyrūs, ir bemat apspintantys retus vakariečių turistus: „Gal apyrankės? Na, bet gi tokia graži ir pigi. Duodu indonezietišką kainą“, „Gal paklodės? Oj, matau, lygiai tokią pat jau turite… Na, už kiek ir kur pirkote? Na, aš parduosiu pigiau!“ ir pan. Kai dažname paplūdimyje prekijų tiek pat, kiek užsienio turistų, vienas ir tas pats turistas „taikiniu“ išlieka ilgai.

Mergaitės eina per paplūdimį siūlydamos prekes turistams

Mergaitės eina per paplūdimį siūlydamos prekes turistams

Antra lankytų Lomboko paplūdimių problema – nešvara. Net žymiausi tiesiog skendėjo šiukšlėse (labiau, nei Balyje). Kažin kokie šmaikštūs turistai „Open Street Map“ juos buvo sužymėję „labai purvinas paplūdimys: kas nors išvalykite“ ir pan. Tiesa, nešvara problema tik turistams: vietiniai noriai pramogauja tarp šiukšlių ir jiems tikriausiai sunku suprasti, kas ten vakariečiams nepatinka: smėlis, oras, iki +27-30 laipsnių kiaurus metus įkaitusios jūros šiukšlės juk neatims.

Šiukšlinas Sengigio paplūdimys

Šiukšlinas Sengigio paplūdimys

Išsprendus šias problemas, manau, poilsiautojų Lomboke galėtų padvigubėti, patrigubėti: jūra čia ta pati, kaip Balyje, tik smėlis gal kiek klampesnis. Juoba, kainos bent kol kas – žemesnės, nei Balyje, ir viešbučio restorane kartais gali pavalgyti už tiek, kiek Balio turguje. Kol kas Lomboką labiau pamėgę kiti musulmonai: valiutos keityklose net keičia Saudo Arabijos rialus.

Iščiustytas viešbutis Lomboke - deja, iš karto už tvoros - labai šiukšlinas paplūdimys

Iščiustytas viešbutis Lomboke – deja, iš karto už tvoros – labai šiukšlinas paplūdimys (viena nuotrauka aukščiau)

Tiesa, Lombokui kartais priskiriamas ir Gilis – trys nuostabios gretimos salelės (Travanganas, Meno, Air), kuriose kokybė, tvarka, švara pranoksta net ir Balį, o turistų – gerokai daugiau. Šių salelių istorija, atmosfera kitokia, nei Lomboko, tad jas aprašau atskirai.

Musulmonai laukia saulėlydžio Sengigyje

Musulmonai laukia saulėlydžio Sengigyje

Visgi, lankant Lomboką vertą užsukti ir į Gilį (galiausiai mes Gilyje praleidome net daugiau laiko, nei Lomboke), o pakeliui verta užsukti į Autare perlų fermą, kur ekskursijos metu parodoma, kaip veikia perlus gaminančių moliuskų pramonė (nors perlų galima ir nusipirkti, tai nėra tik įkyri parduotuvė).

Čia auginamas planktonas, kuriuo šeriamos mažos kriauklelės. Kai užauga didelės, joms atliekama operacija - implantuojama 'sėkla' ir kito, paskersto, moliusko dalis. Tada per metus-du išauga perlas. Daroma antra operacija: perlas išimamas, įterpiama nauja, didesnė, sėkla, iš kurios išaugs didesnis perlas. Visa tai rodoma turistams.

Čia auginamas planktonas, kuriuo šeriamos mažos kriauklelės. Kai užauga didelės, joms atliekama operacija – implantuojama ‘sėkla’ ir kito, paskersto, moliusko dalis. Tada per metus-du išauga perlas. Daroma antra operacija: perlas išimamas, įterpiama nauja, didesnė, sėkla, iš kurios išaugs didesnis perlas. Visa tai rodoma turistams.

Lomboko kultūra – musulmoniškas Balis?

Indonezijoje daugybė salų turi savas tautybes ir vyraujanti Lomboko tautybė yra sasakai (~85%). Aišku, sasakai turi ir savo kalbą, virtuvę. Jie – musulmonai ir musulmoniški šauksmai maldai čia vieni plačiausiai ir ilgiausiai skambančių. Vis kyla ir kyla naujos mečetės: turtėjant Indonezijai, kaimai stengiasi atiduoti duoklę Dievui. Kone visos moterys ryši skarelėmis. Tiesa, skarelės spalvingos ir, priešingai arabų kraštams, moterys nėra užsidariusios namuose: jos ir dirba – ypač prekyboje, paslaugose.

Statoma didelė mečetė Tetebatu kaime, Lomboke

Statoma didelė mečetė Tetebatu kaime, Lomboke

Dabartiniai Lomboko miestai, net ir salos „sostinė“ Mataramas, kiek beveidžiai nykių pastatų rinkiniai, tad sasakų kultūros geriausia ieškoti kaimuose. Turbūt įspūdingiausias sasakų kaimas – Sadė. Žmonės čia tebegyvena tradiciniuose namuose šiaudiniais stogais, kur vyras miega aukšesniame kambaryje, o moterys ir vaikai – žemesniame, o kartą į mėnesį per šventę grindys „išplaunamos“ karvių mėšlu. Pusbroliai tuokiasi su pusseserėmis, jas (jų pritarimu) „pagrobę“ iš šeimos ir t.t.

Sadės kaimo gatvė

Sadės kaimo gatvė

Šias ir kitas tradicijas atvykėliams angliškai papasakoja vietiniai gyventojai, nes kaimas ilgainiui virto tokiu „gyvuoju muziejumi“. Apie 1980 m., kaip pasakojo, pasirodė pirmieji turistai, vėliau kaimiečiai pradėjo rinkti pinigus, vesti ekskursijas. Viena vertus, dėl to kaimas mažiau tikras: dabar daug namų virtę rankdarbių parduotuvėmis. Kita vertus, antraip jis išvis nebūtų išlikęs, juoba toks: tik dėl to, kad gauna iš turistų daug pinigų, vietiniai suinteresuoti negriauti namų su kas kelis metus keičiamais šiaudiniais stogais (užuot moderniai perstatę), kas mėnesį „valyti jų grindis“ karvių mėšlu (sako, dvokia tik laikinai), saugoti kitas tradicijas.

Sadės kaimo moteris. Daugelio vyresnių dantys sunaikinti betelio kramtymo. Daugelis sadiečių, beje, neturi paso - kam, jie niekur neišvyksta

Sadės kaimo moteris. Daugelio vyresnių dantys sunaikinti betelio kramtymo. Daugelis sadiečių, beje, neturi paso – kam, jie niekur neišvyksta

Jei kam norisi aplankyti ne kaimą-muziejų, o šiuolaikinį sasakų kaimą, paprastai siūlomas Tetebatu antro pagal aukštį Indonezijos vulkano Rindžanio šlaituose – tačiau man jis pasirodė labai eilinis, nors siauros gatvelės su vištomis, gaidžiais, šunimis ir įdomios. Bet, atrodo, vietiniams mes buvome įdomesni, nei jie mums, o iki prognozės, neva Tetebatu kada nors bus „Lomboko Ubudu“ (Ubudas – Balio miestas, garsėjantis savo kultūra ir tradicijomis), išsipildys nebent labai tolimoje ateityje. Nesutikome nė vieno kito turisto, nelabai radome jiems ir kokių paslaugų – bent jau pačiame kaime, ne aplink. Tik kaimiečiai labai sveikinosi, klausinėjo iš kur mes: turistai ten dar retenybė.

Tetebatu kaimas

Tetebatu kaimas

Kiekviename sasakų kaime daugybė vietinių dar vilki tautiniais rūbais, kalba savo kalba. Ir – ypač salos šiaurėje – seka unikaliu tikėjimu vaktu telu, kuriame sumišęs islamas, hinduizmas, pagonybė. Mat XIII a. islamas atėjo į Lomboką iš labai toli, ir vietiniai ne visiškai gerai suprato jo tiesas, įpainiojo savų, susipaprastino reikalavimus: pvz. vaktu telu sekėjai meldžiasi ne 5, tačiau tik 3 kartus, o per Ramadaną pasninkauja ne mėnesį, bet tik 3 dienas ir nekeliauja į Meką.

Sasakai amatininkai Sadės kaime. Ten daug parduotuvėlių, bet, kaip pasakojo vietiniai, pajamom visos dalinasi - vienos didelės parduotuvės nėra tik todėl, kad mokesčiai būtų mažesni

Sasakai amatininkai Sadės kaime. Ten daug parduotuvėlių, bet, kaip pasakojo vietiniai, pajamom visos dalinasi – vienos didelės parduotuvės nėra tik todėl, kad mokesčiai būtų mažesni

XX a. pasauliui tapus mažesniu Lomboką pasiekė ir „tikrasis“ islamas ir dauguma sasakų tikėjimą „pataisė“, tačiau kaimuose, kaip Sadėje, ir toliau islamas išpažįstamas senuoju būdu.

Tad te garsūs ir ilgi muedzinų šauksmai ar pamokslai iš naujų didžiulių mečečių garsiakalbių neapgauna, nes Lombokas nėra stereotipinė musulmoniška žemė. Daug ten ir hinduistų, pasilikusių nuo tada, kai Lomboką valdė Balio karalystė. Rindžanio kalnas šventas Balio hinduistams kaip ir paties Balio kalnai, ir kai kurios iš švenčiausių baliečių šventyklų yra Lomboke. Jos – nedidelės, bet saikingai gražios. Tai – Pura Meru su valdovų rūmų liekanomis gretimame tvenkinyje ir Pura Lingsar prie Mataramo. Įdomesnė pastaroji: ten ritualus atlieka, šventus ungurius kiaušiniais šeria ar „šventu vandeniu“ prausiasi ne tik hinduistai, bet – kartu su jais – ir vaktu telu musulmonai.

Pura Meru šventykla. Kiekvienas bokštas skirtas skirtingai hinduistų dievybei

Pura Meru šventykla. Kiekvienas bokštas skirtas skirtingai hinduistų dievybei

Lomboko lankytinose vietose priėję vietiniai ne kartą neklausti puldavo pasakoti apie tas vietas. Deja, tai paprastai nebuvo „geraširdiškumas“: jie būtų paskui reikalavę pinigų. Būtina kelis kartus paklausti, ar tokios „gido paslaugos“ įeina į bilieto kainą: prie Pura Meru „gidas“ pirmąkart nuo atsakymo išsisuko, bet klausimą pakartojus pasakė, kad „reikės mokėti arbatpinigius“ bei supratęs, kad mokėti nenorėsime, pasišalino.

Šventikė prie Pura Lingsar šventyklos vartų

Šventikė prie Pura Lingsar šventyklos vartų

Ar verta ir kaip keliauti į Lomboką

Lombokas smarkiai nusileidžia Baliui pasiekiamumu. Lombokiškiai bando šitą spręsti: 2011 m. atidarytas tarptautinis oro uostas, atsirado pirmieji tiesioginiai skrydžiai į Australiją. Bet keliaujant į Lomboką iš Europos vis tiek įprasta visų pirma skristi į Balį, tada važiuoti autobusu į uostą, plaukti keltu, vėl autobusu. Čia kyla klausimas, ar verta gaišti tam brangias atostogų valandas, kai galima tiesiog ir poilsiauti Balyje. Jei domina vien poilsis – manau geriau Balis. Bet jei norisi pažinti ir „artimą, bet kitokią“ salą – tai gali būti įdomu aplankyti ir Lomboką (bent jau jei Javoje bei Gilyje jau buvote ar nenorite lankytis).

Lomboko tarptautinio oro uosto pakilimo takas su Rindžanio kalnu fone

Lomboko tarptautinio oro uosto pakilimo takas su Rindžanio kalnu fone

Paprasčiausia į Lomboką atplaukti iš Balio (mes dar pakeliui sustojome Gilyje kelioms dienoms). Pačiame Lomboke sudėtinga su viešuoju transportu: yra bemo „mikroautobusai“, bet jų maršrutai niekur neskelbiami, turistus jie linkę apmokestinti labiau, nei vietinius. Mažesniems atstumams naudojomės ineternetu iškviečiamu taksi (pvz. vietinis Uber atitikmuo Go-Jek), didesniems vienai dienai išsinuomojome automobilį su vairuotoju. Mėginome ir su gatvėje stabdomu taksi, tačiau išsyk susidūrėme su mėginimu apgauti: neva perlų ferma, į kurią važiavome, neveikia, užtat veikia perlų parduotuvė (mokanti vairuotojui komisinius). Aišku, veikė ir ferma.

Daugelis Lomboke važinėja motociklais - ir poros, šeimos su vaikais

Daugelis Lomboke važinėja motociklais – ir poros, šeimos su vaikais

Didžiausia autonuomos, ekskursijų pasiūla yra Sengigyje, tačiau Matarame paieškojus galima gauti geresnių pasiūlymų, nes vietiniai nepratę prie užsienio turistų (jie dirba su vietos turistais). Kita vertus, ten sunkiau rasti ir angliškai kalbančius žmones: dvi autonuomos agentūros mus „išsiuntė“ kai darbuotojai suprato, kad beveik nekalbame indonezietiškai ir bus sunku susikalbėti, išaiškinti sąlygas.

Tik iš trečio karto viena agentūra išnuomavo automobilį su vairuotoju ir šturmanu/vertėju. Tik kad tas šturmanas sunkiai orientavosi net su GPS: GPS rodo į kairę, jis sako vairuotojui „dešinę“. Galiausiai tekdavo kelią rodyti man pačiam. Pasirodo, daug Lomboko lankytinų vietų vairuotojas ir šturmanas tądien patys lankė pirmąsyk: šitokie reti jo agentūroje užsienio turistai. Už Lomboko ribų šturmanas pasakojo buvęs tik dviejose kitose Indonezijos salose ir niekada užsienyje. Užtat vairuotojas ir šturmanas buvo labai malonūs, be jokių derybų pasiūlė geresnę kainą už visos dienos vežiojimą nei aprašo kelionių vadovai ir smagiai džiaugėsi keliais eurais arbatpinigių.

Maža parduotuvė Lomboko sostinėje Matarame. Jei ne ją parodęs viešbučio tarnautojas, nebūtume supratę, kad ten - parduotuvė

Maža parduotuvė Lomboko sostinėje Matarame. Jei ne ją parodęs viešbučio tarnautojas, nebūtume supratę, kad ten – parduotuvė

Tokie jau „mažai atrastų vietų“, kaip Lombokas, pliusai ir minusai: ten net norint keliauti organizuotai teks žymesnę dalį darbo atlikti pačiam, kita vertus, perkamos paslaugos bus pigesnės ir nuoširdesnės, o ne tik „spąstai turistų pinigams išvilioti“.

Labai lombokietiškai su mumis atsisveikino naujasis Lomboko oro uostas. Matosi, kad valdžia stengiasi pavergti turistų širdis: oro uoste grojo gyva tradicinė lombokietiška muzika, audimo staklėmis dirbo moterys. Deja, jei būčiau eilinis poilsiautojas, keliaujantis tik kartą į metus, gal iš Lomboko iš viso nebūčiau sugebėjęs išskristi: techniniai nesklandumai sekė techninius nesklandumus. Registratorė, užuot atspausdinusi mano įlaipinimo taloną, atspausdino du mano žmonai (laiku pastebėjau, spėjau pasikeisti). Skrydį atidėjo – na, visko būna. Tik, pasirodo, kad Lomboko oro uosto monitoriai suprogramuoti taip, kad atidėjus skrydį jis tiesiog „išnyksta“, jo vartai neberodomi (pirmąsyk pasaulyje mačiau tokį dalyką). Žodžiu mums pasakė antrus, paskui penktus vartus, tačiau prie penktų vartų per klaidą degė visai kitas maršrutas – vėl teko aiškintis, klausinėti.

Tradicinė Lomboko muzika pasitinka atskridusius į oro uostą

Tradicinė Lomboko muzika pasitinka atskridusius į oro uostą

Pro senutėlio Indonezijos avialinijų lėktuvo iliuminatorius matėsi Rindžanio kalnas, aukščiausias Lomboke. Iš dangaus Lombokas ir Balis panašūs – salos, kurių širdis – aukšti šventi ugnikalniai. Nebepasakytum, kokie didžiuliai skirtumai ant žemės…

Lomboko lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Lomboką.

Lomboko lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Lomboką.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!


Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , ,


Gilis – malonumų, laisvės ir gamtos rojus

Gilis – malonumų, laisvės ir gamtos rojus

| 0 komentarų

Trys Gili salelės – tarsi miražas pietų jūrose. Jos priklauso Indonezijai, tačiau su ja turi mažai bendro. Nuo civilizacijos pabėgę australai ir kiti vakariečiai čia įkūrė Kurortus iš didžiosios K – tokius, kokių kitur pasaulyje neteko matyti. Kur kiekvienas viešbutis, kiekvienas paplūdimys – unikalus, išradingas. Kur nėra nė vieno automobilio, o viešasis transportas – karietos. Kur nėra prieplaukų, o atplaukęs laivu iki kranto brendi jūra. Kur dar 1970 m. buvo tik negyvenamos salos.

Ir nors kiekvieną salelę gali apeiti ratu maždaug per valandą, jose išsitenka ir utopiški paplūdimiai, ir vaizdai nuo kalvų, ir pašėlę vakarėliai, ir visokios alternatyvios subkultūros. Ir tik pirmą dieną atrodo keista, kad turistės su bikiniais smėlėtose gatvėse nuolat prasilenkinėja su čadromis vilkinčiomis vietinėmis, o regio, hiphopo ar 70-ųjų muzikos melodijos konkuruoja su kaip reta ilgais muedzinų šauksmais.

Gilio Travangano pagrindinėje gatvėje - karietos, dviračiai, 'Pub Crawl' reklamos

Gilio Travangano pagrindinėje gatvėje – karietos, dviračiai, ‘Pub Crawl’ reklamos

Šis straipsnis apie Gilį. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Travanganas – amžinas vasaros festivalis

Travanganas – didžiausioji Gilio salelė – geriausiai atspindi Gilio dvasią. Ji – lyg koks amžinas muzikos festivalis. Kiekvieną metų vakarą į aibę pajūrio scenų išėjusios muzikantų grupės atlieka dainas kiekvienam įmanomam skoniui. Liepsnoja laužai, tūkstančius sutraukia kasvakarinės saulės palydos, kai ji neria į vandenį greta Balio salos ir šventojo Agungo kalno, pakyla vakarinis vėjas.

Saulėlydžio laukimas Gilio Travangano vakaruose

Saulėlydžio laukimas Gilio Travangano vakaruose

Tik, priešingai festivaliams, vietoje laikinų „palapinių miestelių“ Travangane suręsti nuolatiniai poilsio bungalų kaimai (nakvoti daugybėje jų pigiau, nei Europos kempinguose). Yra ir gausybė kitokių viešbučių – tik nė vieno nuobodaus betoninio pastato. Visi vienas kitą perspjauna architektūriniais sprendimais, atodaira gamtai. Daugelio savininkai – visokie australai ar vakariečiai panorę išeiti „šilton pensijon“. Jiems nepakanka tiesiog turėti viešbučio ar restorano verslą – jiems tas viešbutis ar restoranas ir gyvenimo prasmė, meno kūrinys, kuriame jie mėgina sukurti „rojų žemėje“ sau ir svečiams.

Vieno Gilio viešbučių interjeras

Vieno Gilio viešbučių interjeras

Pavyzdžiui, visi patiekalai, kuriuos valgiau Gilyje, labai skanūs. Nesvarbu, indonezietiški, itališki, meksikietiški, indiški, burgeriai, picos, pigūs ir nepigūs: jokiame kitame kurorte gyvenime šitaip nesisekė su maistu. Ir nors buvau sezono metu, niekuomet netrūko stalelio restorane, vietos masažo salone, ką jau kalbėti apie paplūdimius (daugelis beveik tušti). O viešbučiai ir bungalai tik statomi, statomi.

Indiškos tematikos pajūrio restoranas

Indiškos tematikos pajūrio restoranas

Gilis – rojus pavojuje?

Bent kol kas Gilį atrado dar gana mažai turistų (beveik nėra rusų, kinų), bet jau šimtai investuoja(?) ofiso rutinoje uždirbtus pinigus tame tropikų rojuje. Nuo to turistams tik lengviau: konkurencija didesnė, kokybė aukštesnė, kainos žemesnės.

Gilio restoranuose tuščių vietų pakanka - net per saulėlydį vakarinėje Travangano pusėje

Gilio restoranuose tuščių vietų pakanka – net per saulėlydį vakarinėje Travangano pusėje

Tiesa, „senieji“ Gilio gerbėjai man paprieštarautų: jiems Gilis – ypač Travanganas – jau sugadintas, sunaikintas. „Per 10 metų nuo 2009 m. turistų skaičius išaugo nuo 35 000 per metus iki milijono“ – rašo vienas toks. Tikrai taip – per 10 dienų dabar atvyksta tiek turistų, kiek seniau per metus. Aišku, per tą laiką geometrine progresija augo ir viešbučių, restoranų skaičiai. Travanganas jau beveik visai užstatytas – rytinė pakrantė tankiau (ten – miestelis, pajūrio promenada su restoranais), vakarinė pakrantė – skysčiau, ten atmosfera dar prabangiai (bet nelabai brangiai) kaimiška, daugiau erdvės.

Nuomojamų namelių kompleksas Gilio Travangano vakarinėje pakrantėje

Nuomojamų namelių kompleksas Gilio Travangano vakarinėje pakrantėje

Tačiau tokį kelią nuėjo daug pietryčių Azijos kurortų. Iš pradžių kokie laukinės gamtos mylėtojai „atranda“ kokią „idealią laukinę pakrantę“ (pažiūrėkite filmą „Paplūdimys“). Garsas apie ją sklinda iš lūpų į lūpas, ar, šiais laikais, iš Facebook/Instagram paskyros į Facebook/Instagram paskyrą, „atradėjų“ vienetai virsta šimtais. Atsidaro pirmosios kavinės, viešbutėliai. Prie laukinės gamtos mylėtojų tuomet prisijungia kitokie turistai – tie kuriems reikia ir mažumėlės komforto. Šimtai atvykėlių greitai virsta tūkstančiais. Kavinių, viešbučių dar daugėja, randasi prabangesni, įvairesni – ir tuoj jau į kurortą važiuoja dešimtys ir šimtai tūkstančių „masinių turistų“. Galiausiai kai kur jie virsta milijonais, išdygsta viešbučių dangoraižiai ir daugiabučių kompleksai.

Vienas daugelio klubų Gilio Travangano rytinio kranto promenadoje

Vienas daugelio klubų Gilio Travangano rytinio kranto promenadoje

Gilis nuėjo kažkur pusę to kelio, Balis – gerokai toliau, Tailando Pataja – jau dangoraižių kurortas. Kai Indonezijoje per 17 000 salų, jų užteks visiems: yra poilsiautojas, kuriam patinka Balis, yra kuriam Gilis, yra kuris nė nenori išduoti jo mylimos salos pavadinimo, kad gink Dieve jos neatrastų kiti lietuviai ar europiečiai.

Saulėlydžio kokteiliai Gilio Travangane - patirtis, kurios tiesiog neturėsi laukinės gamtos kurorte

Saulėlydžio kokteiliai Gilio Travangane – patirtis, kurios tiesiog neturėsi laukinės gamtos kurorte

Travanganą padengė kavinės ir viešbučiai, bet vaizdai į paplūdimius, žydrą-žydrą nuo dugno koralų jūrą ir šiandien – tarsi iš kokio krikščioniško filmo apie rojų. Rytuose horizonte – kitos Gili salos ir Lombokas, pietuose į rifus dūžta didelės atviros jūros bangos, vakaruose – tolimo Balio vaizdai ir nuostabūs saulėlydžiai, šiaurėje – daugiausiai saulės. Kitur pasaulyje turi ilgokai važiuoti automobiliu, kad išvystum šitokius skirtingus pribloškiamus vaizdus: Gilyje pakanka pasivaikščioti pėsčiomis ar pravažiuoti dviračiu.

Rytinė Gilio Travangano pakrantė

Rytinė Gilio Travangano pakrantė. Maža sala kairėje – Gili Meno, o kalnai – jau Lomboko saloje

Vienintelė išimtis iš rojaus vaizdinio: maudynės jūroje. Vos įbrendi – ir kojas pjauna suakmenėję koralai, geriau maudytis su basutėmis. „Senieji Gilio fanai“ ir čia niurzga: girdi, koralai išmirė nuo žmonių veiklos. Gal ir taip, bet čia tik aplink pačias saleles (na, tiesiog neįmanoma, kad koralai vešėtų uoste). Niekur pasaulyje nemačiau tiek daug nardymo reklamų, nardymo mokyklų (su balionais, vienu įkvėpimu, su vamzdeliu ir kt.), laivų stikliniais dugnais, net GoPro „povandeninių videokamerų“ nuomos agentūrų ir t.t.: tik paplauk toliau ir koralai – nuostabūs.

Narų treniruotė specialiame giliame baseine Gilio Travangane

Narų treniruotė specialiame giliame baseine Gilio Travangane

Gili Air ir Gili Meno – kitokios Gilio salos

Visos trys Gili salos labai skirtingos. Gili Meno, plytinti per vidurį, turi mažiausiai „veiklos“ ir užtat „laukiniausius“ paplūdimius.

Gili Air, arčiausiai Lomboko, labiausiai jį ir primena. Jei Travangane kiekvienas darbuotojas, su kuriuo bendravau, paklaustas iš kur atsakydavo maždaug „Vakar atplaukiau iš Lomboko, padirbsiu kelias dienas ir vėl grįšiu namo“, tai Gili Air turi savą „vietinių“ kaimą, daugiausiai gyventojų.

Gili Air vietinių kaimas

Gili Air vietinių kaimas

Ten jau rytietiškas chaosas konkuruoja su vakarietiška tvarka: kelias aplink salą negrįstas („Kam šioje saloje nuomoja dviračius, kai per smėlį nepavažiuosi?“ – skundėsi sutiktos turistės), požiūris į tvarką ir švarą paprastesnis. Visgi, viskas daug vakarietiškiau, nei gretimame Lomboke, ir jei kas nors norėtų „švelniai paragauti“ Indonezijos, bet nenerti į ją stačia galva, Gili Air – pats tas.

Gili Air negrįsta pajūrio promenada

Gili Air negrįsta pajūrio promenada

Apsistojus vienoje saloje, galima aplankyti ir kitas: tarp salų kursuoja brangesni greitieji laivai ir pigesni bangų sūpuojami vietiniai. Pastarieji plaukia tik ryte ir dieną, todlė vieną dieną galima nuplaukti tik į vieną iš kitų Gili salų ir sugrįžti.

Turistai išlipa Gili Air saloje atplaukę iš Gili Travangano. Kaip ir visur Gilyje, nėra prieplaukų, brendama jūra

Turistai išlipa Gili Air saloje atplaukę iš Gili Travangano. Kaip ir visur Gilyje, nėra prieplaukų, brendama jūra

Gilio kultūrą kūrė ir turistai – sūpynės, grybukai ir kt.

Gilio salos labai skirtingos, bet turi ir savą bendrą kultūrą, savas tradicijas. Jos – labai naujos, bet kartu labai įsišaknijusios, ir jas kūrė ne tiek indoneziečiai, o įvairiataučiai atvykėliai. Mat iki ~1970 m. Gili salos buvo negyvenamos: tada ten atsikėlė pavieniai žvejai, o netrukus Travangane juos užgožė hipiuojantys vakariečiai atvykėliai.

Vietinė su skarele (kairėje) ir kur kas atviriau apsirengę turistai

Vietinė su skarele (kairėje) ir kur kas atviriau apsirengę turistai

Viena Gilio tradicijų – sūpynės jūroje, puoščiančios dažno viešbučio ar restorano krantą. Kita – povandeninės skulptūros, viliojančios nardytojus. Trečia – „laimės valandos“ prieš saulėlydį, kurių metu poilsiautojai užima vietas ant gultų prieš svarbiausią dienos „spektaklį“.

Turistų prie laivų laukia karietos. Jos - gana brangios ir nebūtinos, nes visur nesunkiai gali nueiti pėsčias, bet tai Gilio atsmosferos dalis

Turistų prie laivų laukia karietos. Jos – gana brangios ir nebūtinos, nes visur nesunkiai gali nueiti pėsčias, bet tai Gilio atsmosferos dalis

Bet turbūt garsiausia Gilio tradicija – „magiški grybukai“, paplūdimių baruose čia reklamuojami viešai. Tokie į „Sprite“ ar „Coca Cola“ „suplakami“ grybai Vakarų pasaulyje (ir Lietuvoje) uždrausti kaip narkotikas. Tiesa, prie jų neįmanoma priprasti – tačiau jie, sakykim, kokioms 6 valandoms pakoreguoja pasaulio suvokimą.

Magiškų grybukų kioskas Gilio Travangano šiaurės rytuose

Magiškų grybukų kioskas Gilio Travangano šiaurės rytuose

Mane, nerūkantį ir niekada gyvenime nebuvusį girtu, grybukai paveikė smarkiau: Travanganas nušvito naujomis įspūdingesnėmis spalvomis, pirmą kartą gyvenime šitaip gerėjausi gamta ir žvaigždynais, pasijutau it kokioje negyvenamoje priešistorinėje saloje. Vyną mėgstančią mano žmoną, tuo tarpu, Travangano grybukai tiesiog supykino, atėmė jėgas. „Plytelių raštai šiek tiek juda, ir viskas“ – sakė. „Kam gi dar šiame rojuje dar ieškoti kažkokių nenatūralių potyrių?“ – pyko ji ant mano noro savo kailiu išbandyti (ir šiame tinklaraštyje aprašyti) viską, kas turistus vilioja į kiekvieną šalį, miestą ar salą.

Išgėrę grybukų kokteilį turistai pradeda 'kelionę' žiūrėdami panašius vaizdus. Kai kurie aplink, atrodo, jau buvo kitame pasaulyje

Išgėrę grybukų kokteilį turistai pradeda ‘kelionę’ žiūrėdami panašius vaizdus. Kai kurie aplink, atrodo, jau buvo kitame pasaulyje, šoko, šėlo

Rimtesni narkotikai Gilyje viešai nereklamuojami ir tikrai nelegalūs, bet ir jų rasti lengva: ne kartą ir ne du „praeiviai“ gatvėje ar paplūdimyje siūlė pirkti žolės, berods net kokaino: policininkai netoli, bet nieko nedaro. Paradoksalu: Indonezijoje narkodileriams juk numatyta (ir net užsieniečiams vykdoma) mirties bausmė, mūsų lėktuvui leidžiantis Balyje net pilotas du kartus apie tai perspėjo. Bet Giliui padaryta nebyli išimtis. Tai, kaip ir musulmoniškame krašte turistų dėvimi ultraseksualūs apdarai, nesukelia kontroversijų todėl, kad Gilis yra niekieno tėvynė: kai salos apgyvendintos tik neseniai, indoneziečiai jose tokie patys atvykėliai, kaip ir turistai. Kiek jie atmena, tiek Gilis buvo labiau „pašėlusių turistų“, o ne „padorių musulmonų“, žemė. Australai atplaukia į Gilį pailsėti ir pašėlti, indoneziečiai – iš jų užsidirbti. Abiems pusėms gerai, kaip yra.

Gilio parduotuvėse vietiniai neretai nusiauna batus, bet ne visi turistai to paiso. Visgi, tokie dalykai čia nesukelia kultūrų konflikto

Gilio parduotuvėse vietiniai neretai nusiauna batus, bet ne visi turistai to paiso. Visgi, tokie dalykai čia nesukelia kultūrų konflikto. Beje, “Gili” Lomboke paplitusia sasakų kalba reiškia tiesiog ‚salelė‘ ir visos koralinės salelės aplink Lomboką vadinamos Gili. Tad vadinti šį salyną ‚Giliu‘ ar ‚Giliais‘ – neteisinga. Bet indoneziečiai nemoko vakariečių, jie prisitiaiko: ir patys savo bukletuose Travanganą, Meno ir Air jau vadina Giliais, todėl taip vadinu ir šiame straipsnyje. Tiesą pasakius, Gili Travanganą net vadina Giliu T – kad būtų paprasčiau ištarti viseims

Gerai ir tiems, kurie net į grybukų pusę pažiūrėti nenorėtų. Mačiau paplūdimyje šokantį vyrą ar žvaigždžių pasižiūrėti ant smėlio sugulusią kompaniją – bet jokių ekscesų, muštynių, niekada nesijaučiau nesaugiai. Gilis per toli, kad jį siektų „degradavę narkomanai“ – atskrenda ir paskui atplaukia nebent hipiuojantis, auksinis ar dar koks jaunimas.

Šiukšlių ryklys. Net šiukšliadėžės Gilyje meniškos

Šiukšlių ryklys. Net šiukšliadėžės Gilyje meniškos

Kaip nuvykti į atokųjį Gilį

Mėgstu aktyvias keliones, o ne poilsį. Kurortai man po dienos-dviejų pasidaro nuobodūs: jūra, baseinas, „eilinė“ gamta ir „eiliniai“ viešbučiai – kiek gi galima?

Tačiau Gilis vis tiek mane pavergė, netgi pasilikau ten ilgiau, nei planavau, ir neabejodamas įrašysiu jį į įspūdingiausių pasaulio kurortų sąrašą. Nežinau pasaulyje kito kurorto, kuriame viskas taip gerai: pigumas, kokybė, gamtos didybė, paslaugų pasiūla, atmosfera, nepergrūsta turistais aplinka.

Bangos plakasi į Gilio krantus. Kiekvienoje salos pusėje - kitokie vaizdai

Bangos plakasi į Gilio krantus. Kiekvienoje salos pusėje – kitokie vaizdai

Kiekvieną valandą Gilyje klausiau savęs, kodėl dar kas poilsiauja kokiuose brangiuose ir pergrūstuose Kanaruose, kai yra toks Gilis: daug pigesnis ir daug kokybiškesnis?

Pajūrio restorane su gyva muzika Gilyje pavalgyti atsieis pigiau, nei gana eiliniame Lietuvos restorane, ką kalbėti apie Vakarų Europą ar juoba jos pajūrį sezono metu

Pajūrio restorane su gyva muzika Gilyje pavalgyti atsieis pigiau, nei gana eiliniame Lietuvos restorane, ką kalbėti apie Vakarų Europą ar juoba jos pajūrį sezono metu. Ir minios Gilyje mažesnės

Atsakymas, matyt – Gilis toli ir į Gilį patekti nėra taip jau paprasta. Dauguma keliautojų į Gilį visų pirma skrenda į Balį (jau ir tai su 1-2 persidimais), tada „gaudo“ internete ar Balio gatvėse (taip pigiau) „kelionės į Gilį“ pasiūlymus: ~1 val. autobusu iki Padang Bajaus uosto, paskui ~1,5 val. sūpuojančiu greituoju laivu į Travanganą ar Air salelę. Internetinės apžvalgos nenuteikė gerai: daugelis laivų kompanijų įvertintos 2 ar 2,5 balo, interneto komentatoriai kaltina jas apgavystėmis (dažniausia: „žadėjo parvežti atgal į viešbutį Balyje, bet tik parplukdė iki uosto“) ir net vagystėmis iš laivo denyje sukrautų lagaminų. O kelių geriau įvertintų kompanijų bilietų kainos prilygsta lėktuvo bilietams Vilnius-Londonas.

Kelionė į Gilį supančiu greituoju laivu daug kam sudėtingai ištveriama be pykinimo

Kelionė į Gilį supančiu greituoju laivu daug kam sudėtingai ištveriama be pykinimo

Nors plaukėme viena pigesnių ir prasčiau įvertintų kompanijų, viskas buvo gerai: svarbu būti nepatikliems, kuo daugiau klausinėti kuo daugiau žmonių kas ir kaip, vengti visokių aiškinimų „privalote pirkti iš manęs, antraip(…)“. Dauguma apsigavusiųjų nukentėjo per nepatyrimą, patiklumą. O Gilio pusėje apgavystės, įkyrumas baigėsi – tarsi išlipus kitoje šalyje. Kai paprašėme pratęsti nakvynę „už tą pačią kainą“, viešbučio šeimininkai mums kainą be jokių derybų nuleido.

Baras kuriame sėdima baseine Gilio Travangane

Baras kuriame sėdima baseine Gilio Travangane

Iš Gilio galima plaukti ir į Lomboką (taip išplaukėme), kas pigiau, bet į Lomboką iš Europos sunkiau nusigauti nei į Balį. Taigi, kelionė į Gilį daugeliui Gilio lankytojų – tai ne tiesiog kelialapio nusipirkimas: reikia ja pasirūpinti, pasistengti. Bet gal taip ir geriau: Gilyje susirenka įdomesni turistai ir jų mažiau. Ilgainiui sudėtingesnes tolimas keliones išmoks organizuotis dar daugiau žmonių ir, matyt, Gilis dar pildysis, persipildęs – brangs. Gal Gilis taps nauju Baliu, bet tuo pačiu kažkur toliau Indonezijoje atsiras naujas Gilis.

Mes Gilyje leidžiantis saulei. Tolumoje - Balis ir jo šventas Agungo kalnas

Mes Gilyje leidžiantis saulei. Tolumoje – Balis ir jo šventas Agungo kalnas

O kol kas Gilis bent man yra optimalus kurortas, keliuose kvadratiniuose kilometruose kone stebuklingai apjungiantis kultūrą ir gamtą, tradicijas ir naujoves, pigumą ir kokybę, poilsį ir pramogas.

Gilio salų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Gilį.

Gilio salų lankytinų vietų žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Gilį.


Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!


Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.

Komentuoti
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , ,