Indonezija

Balis – viena Indonezijos salų, bet tai lyg atskira šalis.

Balio menas ir architektūra, Balio hinduistinė kultūra ir tradicijos neturi analogų ne tik Indonezijoje, bet ir pasaulyje.

Be to, Balis labiausiai visame regione prisitaikė prie turistų: Balyje ne tik karštas klimatas, puikūs paplūdimiai ir žemos kainos – Balyje ir lengvai pasiekiama gera kokybė, vakarietiškas „skoningumas“.

Gyventojų Balyje daugiau, nei Lietuvoje, ir ten telpa ir miestai, ir kurortai, ir gamta: ištisas savaites gali keliauti ir rasi ką veikti. Štai ką verta aplankyti ir patirti Balyje.

Šis straipsnis apie Balį. Straipsnis apie visą Indoneziją ir jos kultūrą yra čia

Balio šventyklos, tradicijos, kalnai ir jūra – visada arti

Balis nėra vienas kurortas ar salelė. Nors plotu jis teprilygsta vos dešimtadaliui Lietuvos, dėl kalnų serpantinų bei aplink miestus tragiškai užsikišusio eismo atstumai ten skaičiuojami valandomis, o lankytinų vietų – gausybė. Todėl neįmanoma per kelias dienas pamatyti „viso Balio“.

Tačiau nesvarbu, į kurią Balio vietą durtum pirštu – daugelį bališkiausių patirčių galėsi rasti netoliese, nes tai pasklidę po visą salą.

Daugelį Balio pakrančių dabina paplūdimiai ir kurortai, tiesa, labai skirtingi (žr. žemiau). O visas salos centras – aukšti ugnikalniai su nuostabiais vaizdais į slėnius, kraterių ežerus, ryžių laukus (aukščiausias ir švenčiausias Agungas – 3031 m). Išskyrus ugnikalnių aukštumas, temperatūra Balyje beveik nekrenta žemiau +20, o dienomis Balio pakrantėse – žemiau +28.

Kiekviename Balio kaime stūkso mistiškai atrodančios šventyklos (pura), paprastai bent trys. Į šventųjų kalnų pusę – šventykla kaimo kūrėjams, per kaimo vidurį – dvasioms, į jūros pusę – mirusiems (su kapinėmis). Baliečiai – hinduistai, bet hinduizmas čia kitoks, nei Indijoje, sumišęs su vietinės gamtos garbinimu. Nė viena Balio šventykla nėra milžiniška it katalikų katedra, užtat jos visos – meniškai išdabintos. Ypač vartai – šventyklą saugančių demonų veidais. Įsijausti į aplinką, istoriją, dvasingumą kokioje miestelio šventykloje ne ką mažiau įdomu, nei kokioje daug garsesnėje, bet užgultoje turistų.

Tiek šventyklos, tiek tradiciniai Balio gyvenamieji namai labiau primena mažų pastatėlių kaimelius. Gyvenimas, maldos, šventės vyksta lauke, o pastatėliai (bale) – tarsi kambariai be sienų: namelis-virtuvė, namelis-tėvų miegamasis, namelis-vaikų miegamasis ir pan. Kiekvieną kompleksą juosia aklina tvora (jokių vaizdų iš vidaus į išorę), o įspūdingiausi, aišku, vartai. Pastatėlius išdėsto šventikas-architektas pagal hinduistinius Vastu šastra principus: namai turi “kojas” (virtuvė, ryžių kluonas jūros pusėje), “rankas” (miegamieji per vidurį) ir “galvą” (šventovė protėviams kalnų pusėje). Kurortuose tokių tradicinių „namų kompleksų“ mažiau, bet tik išvažiuok kur toliau – ir jie tuoj supa kiekvieną kelią: retoje nepriklausomoje valstybėje rasi tiek daug gražios tradicinės architektūros, o juk Balis nė nėra valstybė! Net ir šiuolaikiniai Balio pastatai, daugelis viešbučių turi daug tradicinių elementų: tvoras, religinius simbolius.

Įdomiausi tarp tradicinių Balio pastatėlių kompleksų – kadaise salą valdžiusių valdovų dinastijų rūmai. Į kai kuriuos galima užeiti. Tų dinastijų likimas liūdnas: ~1900 m. Balis atsidūrė Olandijos Imperijos taikinyje ir mažų jo valstybėlių aristokratai buvo priversti rinktis: pasiduoti arba nusižudyti (su tradiciniais durklais išeiti prieš olandų kulkosvaidžius). Tuos tūkstančius kilmingųjų, kurie pasirinko tokią puputan vadinamą garbingą žūtį, mena gausybė memorialų, pastatytų po to, kai visa Indonezija pagaliau tapo nepriklausoma nuo Olandijos.

Kone visame Balyje rasi ir pigių balietiškų masažų, bei kitų „spa paslaugų“ už gal dešimtadalį lietuviškų kainų. Taip pat Indonezijos ir Balio virtuvės patiekalus tiekiančių varungų – mažų pigių restoranėlių, kuriuose, tiesa, higiena kelia didelių abejonių.

Ir jau beveik visame Balyje rasi užsieniečių. Tradiciškai daugiausiai australų. Jų jaunimą žavi Balio laisvė, kurios taip trūksta Australijoje (galima laidyti fejerverkus, važinėti motociklu be teisių, samdyti prostitutę, “kabinti” merginas nesibijant kaltinimų priekabiavimu ir pan.). Vyresnius australus – kultūra ir amžinas karštis. Dešimtys tūkstančių jų į Balį emigruoja „su visam“: įsteigia kokį restoraną, viešbutį, spa centrą ar drabužių parduotuvę. Kiek daug Balio kurortuose ženklų „Australai šeimininkai“, Australijos vėliavų, kengūrų piešinių! Balyje australai sukūrė net mados pramonę: ištisi prabangūs prekių ženklai turi savo botique krautuves vien Balyje, Balyje pristato visas kolekcijas, kurias nuperka kiti australai.

Australams priklausančiose vietose – vakarietiška kokybė, švara, interjero estetika, o kainos visgi šiek tiek žemesnės. Pagridniniuose kurortuose jau ir vietiniai taip „nukopijavo vakariečius“, kad nebeatskirsi, kuris restoranas priklauso jiems, kuris – atvykėliams. Visgi „balietiškose vietose“ į darbą daug kur žiūrima laisviau: pvz. normalu nusnūsti prie kasos aparato. “Visą parą veikianti viešbučio registratūra” pasirodė reiškia, kad vakare teks ilgai barbenti į langus, kol ant sofutės miegantis darbuotojas pabus.

Dešimtys Balio išskirtinių šokių

Balį turistai atrado gerokai anksčiau, nei likusią pietryčių Aziją, o tai lėmė… nuogos krūtinės. Dar apie Pirmojo pasaulinio karo metus kolonistai olandai siūlė trijų dienų vizito Balyje programą. Europos džentelmenai sakydavo, kad ilgai plaukia laivu dėl įspūdingos vietinės kultūros ir šokių, bet svarbiausia dažnam buvo tai, kad tradicinį legongą balietės paauglės šokdavo pusnuogės. Toje „belle epoque“ tai buvo arčiausiai pornografijos, ką baltaodis aristokratas per gyvenimą galėdavo išdrįsti svajoti pamatyti.

Tarpukariu į Balį (ypač Ubudo miestą) jau kone masiškai traukė vakarų menininkai, sužavėti gilesnės balietiškos kultūros. Ir visai tuo pačiu metu kiti baltaodžiai Kutos paplūdimyje pastatė pirmuosius poilsio bungalus.

Taip iki pat šių dienų sala liko tarsi padalinta. Vieniems turistams Balis yra karštis, laisvė, pramogos, ir tokių centras yra Kutos kurortų linija. Kitiems Balis – tai menas, šokiai, religija, kultūra, ir jų „sostinė“ yra Ubudo regionas.

Tiesa, Balio menas, kuriuo taip džiaugiasi antrieji, galima sakyti, bendras baliečių ir vakarų menininkų kūrinys. Mat iki XX a. baliečiai išvis nesuprato žodžio „menas“, jiems visa tai buvo gyvenimo ir tikėjimo dalis: paveikslai – tik šventykloms puošti, šokiai – dievams pašlovinti. O vakariečiai „pamokė“, kaip viską padaryti akiai patraukliau, parduoti. Gimė ištisos naujos meno formos.

Šiandien Balio šokių (kurie primena ir teatro vaidinimus) priskaičiuojama keliolika ir daugeliui turistų jie kelionės į Balį pažiba: vieni eina Ubude kas vakarą į kito šokio pasirodymą, kitiems pakanka į jų viešbutį atvežto pagrindinių Balio šokių popuri. Nesu šokių gerbėjas – paprastai užtenka kartą pamatyti šalies liaudies šokį ir viskas. Bet žiūrint balietiškus pagauna azartas atrasti vis naujus: jie tokie skirtingi.

Tiesa dalis tų „tradicinių“ šokių atrodo visai kitaip, nei prieš 100 metų. Nekalbu vien apie tai, kad svarbiausiojo legongo merginos nebešoka nuogomis krūtinėmis. Daugelis turistų to nė neįtaria – bet dažną šiandieninį „balietišką šokį“ apskritai įkvėpė Europos ar Amerikos menininkai.

Pavyzdžiui, populiariausias iš visų Balio šokių – kečakas, turistams dar vadinamas „ugnies šokiu“. Tai – vaidinimas pagal hinduistų epą Ramajaną, kurio metu grupė vyrų yra ir „muzikos instrumentai“ (kuria atmosferą įvairiais tempais ir intonacijomis kartodami „čak, čak, čak, kečak, kečak“), ir „dekoracijos“ (savo kūnais suformuoja sienas, kambarius, kuriuose veikia kaukėti aktoriai). Be galo įspūdinga, nieko panašaus gyvenime nebuvau matęs! Bet sukūrė kečaką vokiečių dailininkas Valteris Spiesas ~1930 m., sumanęs „apjungti“ balietiškus transo pasiekimo ritualus su Ramajanos vaidinimais.

Antras pagal populiarumą šokis-vaidinimas barongas, kur dviejų žmonių valdomas „kaimo sargybinis“ Barongas stoja į kovą su demonu rangda. Siužete daug magijos, todėl tradiciškai po „spektaklio“ būdavo aukojama višta „dievams nuraminti“. Aišku, to nebepamatysi.

Kai kurie kritikai sako: „vakariečiai pasiėmė ištisą Balio kultūrą ir iš jos paliko tik meną“. Bet gimė naujos be galo įdomios saviraiškos formos. Tai ne tik Balio, o ir visos žmonijos paveldas.

Ir, kas be ko, jei ne vakarų menininkų indėlis, kultūros ieškančių turistų Balyje būtų gerokai mažiau. Keliaudamas po pasaulį jau seniai supratau: tik labai retas europietis „iš tikrųjų“ žavisi ir nori gyventi kitų žemynų kultūromis. Daugelis vis tiek trokšta gero žiupsnio vakarietiškos estetikos, „skoningumo“, ir Balyje tą nesunkiai randa: šokiuose, dailėje, kavinių ir viešbučių interjeruose. Ramajanos didvyrių skulptūros ten dėstomos pagal vakarų interjero dizaino principus.

Trankieji Balio kurortai aplink Kutą

Daugelis keliautojų į Balį taip ir nenukeliauja daugiau 10 ar 15 kilometrų nuo tarptautinio Balio oro uosto, mat visi pagrindiniai kurortai – ten. Tubanas, Kuta, Legianas, Seminiakas – tai jau seniai tik pavadinimai žemėlapyje, nes jie suaugę į vieną didelį mašinų ir motociklų pergrūstą miestą ir net vietiniai neparodys, kurgi tų kurortų ribos. Net paplūdimiu visi dalinasi tuo pačiu (~12 km ilgio).

Visgi, kiekvienas Balio kurortas dar turi savo dvasią.

Tubanas, į kurį iš oro uosto atėjome pėstute, paliko slogų įspūdį: nutriušimo, šiukšlių pasirodė daugiau, nei gražių vietų.

Sekantis kurortas Kuta pats garsiausias – ar, galbūt, liūdniausiai pagarsėjęs. Baisiausios istorijos apie lėbaujančius ir siaučiančius vakariečius (ypač australų jaunimą) – iš ten. Ir į Balį skrendančiame lėktuve skambėję piloto pranešimai “Negalima išsinešti gelbėjimosi liemenių!”, “Už narkotikus Indonezijoje baudžiama mirties bausme!” tikriausiai buvo skirti tokiems. Jiems – ir tatuiruočių salonai, ir tatuiruočių šalinimo salonai.

Vos priėjau pirmą vakarą Kutą ir už rankos stvėrė prostitutės, pasakodamos, koks aš gražus ir įkalbinėdamos pirkti „seksualų masažą“: niekur kitur pasaulyje man nėra taip įkyriai siūlę seksualinių paslaugų. Beje, Balyje jas perka ne vien vyrai: Kutos paplūdimyje yra ištisa žigolo, vadinamų Kutos kaubojais, pramonė: europietės, neretai apkūnios ar vyresnio amžiaus, jiems palieka daug pinigų už savaitę “su mylinčiu vaikinu” (žr. filmą “Cowboys in Paradise”). Ir “potencialias klientes” tokie irgi kabina dainuodami joms gatvėj “serenadas” (tiesūs pasiūlymai, tikriausiai, moterims taip gerai neveiktų).

Toliau į šiaurę nuo Kutos situacija ramesnė: Legiane gražūs restoranai, parduotuvės, kavinės, spa centrai jau nustelbia netvarką ir siautulį, o Seminiakas išvis yra viena brangiausių pietryčių Azijos vietų, kur turtingi australai moka visai neindonezietiškas kainas (ypač už nakvynę, australiškos-balietiškos mados parduotuves, vakarienes ant gulto paplūdimyje stebint nuostabų saulėlydį). Nežinai, ką pirkti? Rasi, kas tau padės (aišku, ne už ačiū) – internete reklamuojasi australės “shopping companion“.

Kurortų linijos gale, jau prie kito paplūdimio – Canggu, “skaitmeninių klajoklių” rojus, kur išsinuomavę vilas ar susirinkę į bendradarbystės erdves vakariečių “auksiniai jaunuoliai” darbuojasi visokiems Europos ar Amerikos startuoliams. Net kai Balyje buvau koronaviruso pandemijos metu ir naujiems keliautojams atvykti buvo draudžiama, Canggu pasiliko pilnas: ten atvykstama ne savaitei ar dviems, o visai žiemai ar net metams.

Toliau nuo jūros visi šie kurortai „perauga“ į Balio sostinę Denpasarą – chaotišką ~1 mln. gyventojų miestą, kurio pažiba – Badžras Sandhi paminklas, gausybe simbolių įkūnijantis Balio istoriją.

Beveik visa kurortinė veikla (kavinės, restoranai, parduotuvės, masažai) yra arčiau jūros (iki ~600 m), tuo tarpu apsistojus toliau iki „veiksmo“ tenka eiti vakarais neapšviestomis siauromis „motociklų gatvelėmis“ (gang). Visa kurortų linija taip išplanuota: vos kelios ilgos pagrindinės gatvės, kur „verda gyvenimas“, ir daug nykių, tamsių užkaborių: Balyje saugu, bet ten vis tiek nelabai jauku ir įdomu, ypač vakarais, todėl nakvynės vietą verta rinktis apgalvotai.

Pietinis Balio pusiasalis – didybė ir turistų minios

Į pietus nuo Balio oro uosto visa ko mąsteliai didesni, daugiau erdvių. Pagrindinis kurortas čia Nusa Dua: vieniems jis nuostabiausia, švariausia Balio vieta, kitiems – kažkoks miestas-muziejus, iš kurio visai išsunkta balietiška gyvybė. Nes tai nuo nulio pastatytas didelių viešbučių kompleksas, kurio įstabūs vartai saugomi metalo detektoriumi. Viduje viskas tobulai tvarkinga kaip niekur Indonezijoje: pievelės, skulptūros iš Balio mitologijos. Galėtų būti ir kur prie Viduržemio jūros, bet kas rytą sunkvežimiais atvežama balietiška kultūra: gatvės muzikantai, šokėjai. Kainos Nusa Dua irgi nebe balietiškos, užtat susimokėję daug “viskas įskaičiuota” tipo keliautojai čia greitai gauna dozę visos Indonezijos. Pavyzdžiui, Devdan šou, kuriame – ne vien Balio, bet ir Javos, Papua, Sumatros šokiai.

Pietiniame Balio pusiasalyje jau dešimtmečius statomas Garuda Višnu Kenčana parkas, kurio širdis – viena didžiausių pasaulyje skulptūrų (122 m aukščio mitinis paukštis Garuda, ant kurio joje hinduistų dievas Višnus). Garuda Višnu Kenčana statoma ir kaip Balio simbolis, o turistai ten praleidžia visą dieną: amfiteatre vieni Balio šokiai keičia kitus, gausybė progų nusifotografuoti įvairių mitologinių statulų fone, o filmukai ir suaugusiam, ir vaikui paaiškina Višnaus ir Garudos mitą.

Nusa Dua ir Garuda Višnu Kenčana dar nebuvo pastatytos, kai turistus į pietinį pusiasalį traukė Uluvatu šventykla ar, tiksliau, pajūrio uolos, ant kurių ši stovi, bei banglentėms tinkamos bangos, dūžtančios į tas uolas. Dabar ta šventykla virto dar vienu “lunaparku”: per saulėlydį sunkiai gausi vietą atsistoti prie turėklo su vaizdu, sezono metu toli gražu ne visi norintys telpa pasižiūrėti kečako šokio. Konvejeris. Šimtai autobusų. Trumpų šortukų ar sijonukų užsidengimas privalomais sarongais ir pagarbos diržais (įprasta visose Balio šventyklose). Ėjimas pro vagiles-beždžiones (prižiūrėtojai jas gąsdina šaudydami timpomis, bet kuri nors vis tiek nučiumpa kokio turisto akinius). Sunkūs mėginimai padaryti Uluvatu uolų nuotrauką be kitų turistų galvų joje. Kečakas, kur atėjusiems prieš dešimt minučių telieka vietos ant žemės scenos gale. Ir vežimas į viešbutį.

Į mūsų ekskursijos programą dar įėjo Padang padang paplūdimys, išgarsintas ten filmuoto “Valgyk, melskis, mylėk” filmo. Pakrantė tikrai nuostabi – bet sezono metu pergrūsta turistais. Net ir apmokestinimas nieko nepakeitė.

Kai kuriems baliečiams ir turistams Nusa Dua, kaip ir Kutos linija yra tikras siaubas. Su siaubu jie kalba apie Balio “Kutaizaciją”: kažkada nerašyta taisyklė sakė, kad Balyje joks pastatas negali būti aukštesnis už palmę, tačiau architektai tokius projektuoja ir projektuoja – pelnų besivaikančių vystytojų užsakymu.

Prisiklausiusi tų “šumo kėlėjų” pranašysčių mano žmona prieš pirmąją kelionę į Balį net prisipažino galvojusi, kad visas Balis – jau vienas didelis kurortas, kur maksimali autentika – kokie brangūs kultūriniai šou specialiai turistams (kaip Devdan). Bet niekas negali būti toliau tiesos. Net ir pietiniame Balio pusiasalyje dar yra ramesnių, atokesnių kurortėlių (netgi vos į šiaurę nuo Nusa Dua milžinviešbučių driekiasi kur kas paprastesnė turistinė gatvė). O apskritai Denpasaras su visais kurortais ir pietiniu pusiasaliu tesudaro mažą dalį Balio ploto. Ir net jei Garuda Višnu Kenčana vienintelė Balio vieta pretenduojanti į kokį pasaulio rekordą – galbūt Balio esmė ne rekorduose, o atmosferoje, gausybėje smulkių šventyklų ir kalvelių, kurias gali rasti visoje saloje ir turistų turėtų padaugėti ne dvigubai, bet dešimtis kartų, kad jie užgožtų viską.

Ubudas – kultūrinis Balio kurortas

Į Ubudą panašios vietos pasaulyje nesu matęs. Lankytini miestai paprastai būna dvejopi. Arba kurortai prie jūros, kur daug saulės ir poilsio, bet beveik nėra vietinės dvasios. Arba istoriniai didmiesčiai, kuriuose – visi muziejai, menas, kultūra, tačiau ir smalkės, dideli atstumai – iš kelionės sugrįžti fiziškai pavargęs.

Ubudas apjungia abiejų dalykų pliusus. Tai – miestelis, kurį gali apeiti pėsčias (~74 000 gyv.), bet meno muziejų, senų šventyklų, šokio pasirodymų ten tiek, kiek retame Indonezijos didmiestyje. Turistų sezono metu Ubudo gatvėse daugiau, nei vietinių ir visa turistinė pramonė yra: parduotuvės, masažai, visokių virtuvių restoranai, barai su gyva muzika. Tarsi kurorte – tik kad iki jūros 40 minučių kelio automobiliu!

Ubudas – unikalus kultūrinis kurortas. Toks, kur poilsiautojai atskrenda atsipalaiduoti ir pailsėti, tačiau laisvalaikį leidžia ne paplūdimyje, o šokio spektaklyje, meno muziejuje ar jogos studijoje. Ir dažnas jų nakvoja ne kokiame eiliniame viešbutyje ar bungale, o tradiciniame Balio name, kurių čia daug pritaikyta turistams.

Tarp įdomiausių Ubudo vietų – Sarasvati šventykla su lotosų pilnais tvenkiniais ir Valdovų rūmai. Į šias vietas, kaip į dar daugelį, galima eiti kasdien iš naujo. Mat kiekvieną vakarą jose rodomas vis kitas iš tradicinių Balio šokių.

Ne mažiau garsūs ir Ubudo meno muziejai, kurių žymiausias – Agungo Rajaus, ištisas meno parkas. Balietišką tapybą atskirsi iš karto: gausybė smulkių figūrų, žmonių, pastatų, dievybių – nė viena drobės dalis nėra tuščia. Tradiciškai taip tapydavo mitines scenas, šiais laikais – net Titaniko ar Lion Air katastrofas. Aišku vis tiek naiviai, tradiciškai: pavyzdžiui, muziejaus paveiksle žmonės gelbėjasi iš Titaniko išjodami ant žuvų.

“Šiuolaikinį” Balio meną, kaip ir šokius, įkvėpė vakarų menininkai. Jie ir patys daug kūrė Balyje, paliko savo darbų, ištisus muziejus. Kaip skiritngai Balis juos įkvėpė! Štai ispanų kilmės Antonio Blanco, Balyje vedęs paauglę legongo šokėją, pritapė aktų, totalinių nešvankybių – masturabciją, tuštinimąsi ir t.t. Jo “Renesanso muziejuje” rėmeliai man pasirodė įspūdingesni už paveikslus (tiesa net ir dalis tų rėmų puošti peniais ar makštimis…). O vokietis Valteris Spisas Balyje tapė tamsius magiškojo realizmo vaizdus (kopijos – Agungo Rajaus muziejuje). Ir savo gyvenimą baigė tamsiai: gabenamas iš vienos olandų koncentracijos stovyklos į kitą (olandai jį ten uždarė todėl, kad jis – vokietis).

Ubudas išsaugojo Balio kultūrą tikriausiai todėl, kad… jo valdovai olandams puolant nenusižudė. Olandai iš jų atėmė visą valdžią (o nepriklausoma Indonezija negrąžino), bet rafinuota Ubudo aristokratija toliau galėjo kurti ir globoti menus, net jei dalis princų uždarbiauja kokiais padavėjais.

Ir visgi Ubudas buvo ne visai tai, ko tikėjausi paklausęs kaip jo fanai niekina poilsiaujančiuosius Kutoje – girdi, “kutiečiams” rūpi tik pramogos, o štai Ubudo mylėtojams – tikroji Balio kultūra. Aišku labai puiku, kad tų “ubudininkų” tiek daug: Balio tautinių šokių šokėjai gauna darbo ir apskritai baliečiai dar labiau didžiuojasi savimi. Nes “jeigu žmonės iš viso pasaulio plūsta mūsų pažiūrėti, reiškia, tai, ką turime, tikrai nuostabu ir saugotina ateities kartoms”.

Kita vertus, Ubudas nėra tas tikrasis “balietiškas miestelis”, kurio laukiau. Jei ne tradicinė architektūra ir šventyklų šokiai, Ubude jautiesi kaip bet kuriame pasaulio kurorte. Barų gyva muzika – vakarietiški hitai, prekės – pritaikytos turistams (ypač “kopi luwak” kava, pagaminta iš civetų “iškakotų” kavos pupelių: kad turistai nesuabejotų, kai kur prie vitrinų atitįstos ir pačios civetos). Ženkliai daugiau kas užsisako burgerius ar picą nei balietišką nasi čampur (ryžiai su visokiausiais pagardais šonuose: kaip ir į picą ar burgerį, gali įeiti bet kas).

Daug Ubudo fanų, atrodo, nori kartą-kitą išbandyti Balio kultūrą ir vėl pasinerti į savą. Arba į tai, kas sukurta Balyje, tačiau tik turistams. Pavyzdžiui, Ubude kaip niekur kitur išpopuliarėjo sūpynių parkai skirti ne vaikų pramogoms, o suaugusiųjų fotografavimuisi į Instagramą (prie kiekvienų sūpynių didžiulės eilės ir mačiau vos vieną šeimą su vaikais!). Taip jau yra visoje Indonezijoje: kažkas vienas tokį pastatė (“Bali Swing”) ir tuoj greta įsikūrė gal dešimt kitų panašių – kol kas mažiau garsių, bet ir su mažesnėm eilėm bei kainom.

Dėl panašių priežasčių populiarus ir Ubudo bedždžionių miškas, į kurį veda angliškai pavadinta gatvė “Jl Monkey Forest”: daugelis turistų ten pirmąkart pamato šitieką nebaikščių, artyn einančių beždžionių. Tankiai susivijusių medžių, nuostabių fontanų fone. Viskas aprašyta aštuoniomis kalbomis. Na, ten išties gražu… Dar kiti važiuoja į “pusryčius su orangutanais” ar “susitikimą su drambliais” Ubudo apylinkių zoologijos sode – nors nei drambliai, nei orangutanai Balyje natūraliai negyvena.

Tačiau jei reikia dar “autentiškesnio Balio” – tokie yra tūkstančiai kvadratinių kilometrų į šiaurę, rytus ir vakarus nuo Ubudo.

Didžioji Balio dalis – vos paliesta turizmo!

Išvažiavęs iš kurortų ir Ubudo, atsiduri it kitoje šalyje: kitus turistus sutinki nebent lankytinose vietose (ir tai toli gražu nebe tiek, kiek pagrindinėse), miesteliai ir kaimai gyvuoja “kaip po senovei”, moterys neša aukas, šventėms statomi pandžorai (aukšti puošnūs bambukiniai stiebai).

Balis – vulkaninė sala, ir jo esmių esmė yra didieji ugnikalniai, į kuriuos atgręžtos visos šventyklos ir tradiciniai namai. Agungas, su didžiausiu šventyklų kompleksu, ne mažiau gražus Baturas su ežeru krateryje ir nuostabiais vaizdais į jį. Greta Baturo ežero yra Trunjano kaimas, kur išlikusios vienos seniausių Balio tradicijų: vietinėse kapinėse lavonai ne kasami ar deginami, o tiesiog suguldomi ant žemės. Tiesa už patekimą ten iš turistų vietiniai renka itin didelius mokesčius.

Kai kurie “eiliniai miesteliai” glaudžia nuostabius rūmus: daug ką sugriovė olandai, bet štai Semarapuroje liko puošnūs nusižudžiusių vietos valdovų teismo paviljonai, įspūdingi ir Taman Trtaganga rūmai su parku salos rytuose.

Iki turizmo Balio pragyvenimo šaltinis buvo ryžių laukai ir jais nusėtos visos lygesnės vietos. Jie nyksta, žemė parduodama viešbučių statyboms, bet parduoda ne visi, ir po tų pačių viešbučių langais toliau auga ryžiai. O kai kurie, gražiausi, kalnų šlaituose augantys ryžių laukai net patys tapo vienais populiariausių Balyje fonų nuotraukoms: Tegalalango ryžių terasos, Džatiluviho ryžių terasos. Juos it kurortus apsupo restoranėliai, parduotuvės, sūpynės…

Palei krantus išsidėsčiusios jūrų šventyklos, iš kurių garsiausia Goa Lawah. Tiesa, turistus ji vilioja ne tiek architektūra ar dvasine svarba, kiek šikšnosparnių kolonijomis jos oloje. Turistų objektyvus vilioja ir Goa Gajah, kur įeinama per pabaisos burną.

Kurortų yra aplink visus Balio krantus, bet rytiniai ir šiauriniai kurortai – Amedas, Čandidasa – visai kitokie. Porai dienų stabtelėjome Lovinoje pačioje šiaurėje. Paplūdimys ten siauras, vulkaninis. Aptarnavimas ir maistas restoranuose labiau priminė Palangą ~1993 m. nei Ubudą. Tačiau turistų gerokai mažiau, o kainos gali būti juokingos. Už tokią sumą, už kurią pietiniuose kurortuose sezono metu gausi tik gerą viešbučio kambarį (~50 eurų), Lovinoje gavome vilą su trim miegamaisiais, dideliu baseinu, terasa ant stogo, sodu, dviem šventyklom ir… dviem asmeniniais tarnais!

Balyje darbo jėga tokia pigi, kad tarnai čia užsieniečiams visai įprasti. Mums buvo nejauku: kažkaip nesijauti laisvai, kai kažkas dar kuičiasi sklype, nesupranti, ką gali ir ko negali jiems pasakyti (reikėjo skaityti internete ar, pavyzdžiui, įprasta Balio vilų tarnams duoti išskalbti rūbus – pasirodo, taip). Baliečiai tarnai stebėtinai moka prisitaikyti ir nelįsti “laikiniems šeimininkams” į akis. Nė nepastebėjome, kaip “indai patys išsiplovė”.

Balio švenčių ir ritualų begalybė

Kiekviename Balio kaime vyksta šventės. Jas sunku rasti – bet jei tik būsi Balyje ilgiau, jos ras tave ir gal tai bus viena įdomiausių kelionės į Balį patirčių.

Štai girdime viloje prie Lovinos kažkokias garsias kalbas, muziką. „Kas čia girdisi?“ – klausiu tarno. „Kaimo šventė – gal vyks dieną, gal savaitę… Atsiprašau“ – atsako jis galvodamas, kad skundžiuosi triukšmu. Nuėjęs kokį kilometrą iki tų garsų randu gal 300 žmonių, visi iškilmingais tautiniais drabužiais. Su savo šortais labai iškritau iš konteksto, bet vienas tolerantiškų vietinių bemat paėmė mane „po savo sparnu“, kiek sugebėjo angliškai papasakojo, kas vyksta. Ištisi būriai kaimo žmonių vienas po kito nešė į šventyklą aukas: štai vaikų sporto komanda atneša laimėtą taurę, štai ūkininkai bananų kekes. Priešais šventyklą daugelis dar ką sušoka. Ir tai, pasirodo, jau penktoji – paskutinė šventės diena. Tokios ceremonijos trunka „kol baigiasi“ ir Balyje darbdaviai net suteikia darbuotojams papildomų atostogų, kad tie grįžtų į savo kaimų šventes.

O kur dar smulkesnės šeimų šventės: jų Balyje per savaitę matydavau bent kokias penkias. Vestuvės, „dantų galandimas“ (kiekvienam baliečiui jie galandami paauglystėje), o pačios įspūdingiausios – laidotuvės… Keliais stumiami puošnūs kremavimo bokštai, lydimi didžiulių procesijų: Balyje mirusieji deginami, tačiau kremavimo šventė tokia milžiniška ir brangi, kad iš pradžių visi velioniai užkasami, kol šeima parengs laidotuves.

Kelios didžiausios metų šventės vienu metu apima visą Balį. Ypač Balio naujieji metai – njepis. Vieną dieną rituališkai nešamos aukos į jūrą dievams, kitą gatvėse deginamos demonų skulptūros ogoh-ogoh, o galiausiai visą dieną visame Balyje draudžiama išeiti į lauką, kad demonai pamanytų Balį esant negyvenamą ir nepultų. Net ir netyčia išklydusius turistus kaimų policija skubiai veja atgal į viešbučius. Todėl tai dienai pasirinkome viešbutį su stogo terasa Ubude. Tyliai žvelgiant žemyn mūsų laukė tiesiog siurrealistinis vaizdas: visas miestas, visa sala atrodė it iš filmų apie apokalipsę. Nė vieno žmogaus, automobilio, motociklo, tyla. Tik voverytės ir laukiniai šunys laksto, medžiai šlama.

Visa kasdienybė Balyje persipynusi su religija: baliečiai net nelabai suprastų skirtumo tarp „religijos“ ir „mokslo“: fizika ir dievai, medicina ir reinkarnacija jiems – vienos realybės dalis. „Turime saugoti gamtą, nes kitaip kokį Balį rasime, kai gimsime sekantį kartą?“ – rimtai klausia balietis viename dokumentiniame filme. Kasdien jie sudeda dievams aukų „lėkšteles“ – namie, viešbučiuose, net turistams išnuomotose vilose. Aukščiau padėtos aukos – dievams, ant grindinio – demonams (kad „atstotų“). Aukos čia pat sumindomos praeivių, pervažiuojamos motociklininkų, bet nesvarbu: baliečiai laiko, kad demonai jų esmę suvartoja akimirksniu po padėjimo.

Susirgęs dažnas eina pas balianą, gydantį masažais ar dar įdomiau (po „Valgyk. Melskis. Mylėk.“ tokį aplankyti nori ir dažnas vakarietis ir net „Lonely planet“ siūlo jų sąrašus).

Kaip keliauti po Balį???

Balis tik žemėlapyje mažas. Kiek bemėginau skaičiuoti – vidutinis greitis važiuojant automobiliu Balio užmiestyje beveik visada yra 30-35 km/h, nes keliai raityti, o jei ir galėtum važiuoti greičiau, kelią pastos sunkvežimis, tegalintis stumtis į statų kalną šitokiu greičiu. Denpasare, kurortuose, Ubude greičio vidurkiai dar žemesni – būna ir 10 km/h, net ne piko valandomis. Bent jau visi keliai grįsti (ne žvyrkeliai). Bet norint pamatyti daugiau Balio, verta apsistoti paeiliui keliose vietose, kad netektų važiuojant į lankytinas vietas sugaišti 3-4 valandas ryte ir dar 3-4 vakare.

Mes išbandėme net devynias. Viešbutį Tubane netoli oro uosto. Baliečių namuose įrengtą kambarį turistams su vaizdu į ryžių laukus. “Maxone” viešbučius su baseinu ant stogo ir vaizdais. Butą Legiane. Tradiciniame name įkurtą viešbutį Ubude. Vilą Lovinoje. 7 eurus tekainuojantį pakrantės viešbutėlį, kur poilsiauja kiti indoneziečiai. Paprastą nekurortinį viešbutį prie Denpasaro autobusų stoties (paskutinę dieną prieš išvykstant į Javą). Visos patirtys (išskyrus gal pirmą ir paskutinę) – labai įdomios. Be šių variantų, Balyje populiarūs hosteliai (labai vakarietiški) ir labai vietiniai pigūs viešbutėliai be kondicionierių, kai kurie – su indonezietiškais tualetais mandi. Tokie viešbučiai – patys pigiausi: kambarį gali gauti už kokius 5 eurus.

Viešojo transporto Balyje beveik nėra: kadaise buvo tvirtas maršrutinių mikroautobusų tinklas, bet tada vietiniai praturtėjo pakankamai, kad įsigytų motociklus. Teliko pavieniai maršrutai, dažnai nepatogūs (pvz. visų pirma reikia nusigauti į atokią autobusų stotį), retais grafikais. Tik kai kuriais atvejais apsimoka jais naudotis (pvz. važiuojant į Javą).

Todėl ir turistams tenka nuomotis arba automobilius, arba motociklus. Lengva rasti nuomos agentūrą, kuri netgi… netikrina teisių (nei automobilio, nei motociklo): gali nuomotis be jų. Bet atsargesni turistai sako, kad Balyje nuiomotis motociklą nemokant jo vairuoti – tikra savižudybė. Išties nelaimių daug, ir patys matėme vienos jų pasekmes (kraujo bala ant kelio, nukritęs šalmas). Motociklą Balyje galima išsinuomoti “pigiau grybo”, tačiau ir automobilio nuoma gali būti pigesnė nei bet kur kitur pasaulyje, kur esu nuomavęsis. Tik reikia paieškoti, nesirinkti pagrindinių tarptautinių agentūrų. Aišku, automobilis bus aptrankytas, bet nuo to tik geriau: nuomotojai nepastebės, jei jūs aptrankysite papildomai (kai tokios duobės, siauri keliai, netvarkingas eismas – sunku kitaip; ir mūsų ratas kartą pateko į duobę, švelniai įlenkėme).

Tiems, kas vairuoti nenori, ne taip smarkiai brangesnė alternatyva – ekskursijos: paims iš viešbučio ir grąžins. Taip ištyrinėjome pietinį pusiasalį – bet tik pačias turistiškiausias vietas, nes kitur tokių ekskursijų nėra. Ekskursijų pasiūla milžiniška: kurortų gatvėse agentūra po agentūros skelbia jų kainas. Paieškokite, pasidomėkite, kas parduodama. Deja, daugybės ekskursijų įvertinimai internete prasti: bet dažnai kalti patys turistai, neperpratę Balio. Pavyzdžiui, beeinančius į autobusą turistus pagauna koks apgavikas taksistas ir aiškina, neva “parveš į viešbutį greičiau nei ekskursija”, neva “ekskursija veš 4 valandas per kamščius”. Turistas susigundo, susimoka brangiai ir rašo skundus apie ekskursiją, neva ji tikrai nebūtų parvežusi viešbutin laiku…

Balyje galima nuomotis automobilį su vairuotoju ar važinėti taksi. Deja, girdėjome daug skundų: vairuotojai prašinėja papildomų pinigų, vežioja į komisinius mokančias parduotuves, specialiai veža per kamščius, vienam sutiktam vokiečiui net… pasiūlė užuot keliavus į viešbutį vežti pas prostitutes. Ir taip apgaudinėjo “BlueBird” taksistas – kompanijos kuria, pasak daugelio kelionių vadovų, naudotis geriausia, nes jos taksistai “visuomet įjungia taksometrą” (taip, įjungia, bet visaip bando “sukti ratus”)…

Dažnoje Indonezijos vietoje geriausias sprendimas – internetiniai taksi (pvz. “Uber” vietinis atitikmuo “GoJek” ar “Grab”). Deja, Balyje taksistai – galingi lobistai: dažname kurorte, Ubude spindi reklamos “Gerbkite vietinius taksistus! Uber, Grab, GoJek, Blue Bird šiame mieste uždrausti”. Tarsi “GoJek” ar “Grab” negalėtų vairuoti vietiniai… Tikroji prasmė: “Duokite taksistams jus apgauti”. Juk “GoJek” neapgaus…

Kaip ir daug kur Balyje, rinką čia pamatė užsieniečiai. Jie įkūrė vakarietiškus Kura kura autobusus – parsisiunti programėlę ir matai, kur tie autobusai yra, gali pirkti internetu dieninį ar savaitinį bilietą. Net WiFi autobusuose yra. Deja, Kura kura važinėja tik turistiniuose salos pietuose, kai kuriais maršrutais – vos kelis kartus per dieną.

Balio įvairovė nusveria Balio bėdas

Transportas – viena didžiausių Balio ir Indonezijos bėdų, apkartinančių tą “rojaus salos” vaizdą. Antra bėda – apgavikai. Be taksistų, itin daug jų tarp pinigų keitėjų: pirmą dieną net praradome viltį išsikeisti pinigus. Štai vienas, apskaičiavęs, kiek turi duoti pinigų, staiga “sumą sumažino” (“prisiminė komisinius”), štai kitas jau vykdė tikrą nusikaltimą: stumdė mūsų suskaičiuotus pinigus ir dalį “nubėrė” po stalu, užkalbinėdamas mums dantį (“Iš kur jūs?”, “Kur apsistoję?”). Nepavyko: pradėjome perskaičiuoti iš naujo, tada keitėjas susimėtė: “oi, atsiprašau, nežinau kurso, pasiimkite savo pinigus” ir viską grąžino.

Nemažiau keliautojai praranda ir per pardavėjų antkainius: Balyje būtina derėtis. Ne visi pardavėjai derėsis: kai kurie iš principo neparduos turistui už normalią kainą (štai viena dar pasityčiojo, neva už kainą, kurią mes siūlome, net buteliuko vandens Balyje nenusipirksi – nors iš tikro tiek kainuoja 20 butelių). Tiesiog eikite pas kitą pardavėją. Tokių pardavėjų, kurie įkyriai kažką siūlo arba “dovanoja”, išvis reikia vengti (už visas “dovanas” paskui reikalauja pinigų).

Trečia Balio bėda – turistų kiekiai, bet tai baisu tik svarbiausiose lankytinose vietose (pvz. Uluvatu). Restoranų, viešbučių, masažo salonų Balyje tiek, kad net sezono įkarštyje aibė laisvų (ir nebrangių, ypač lyginant su Europa) vietų. Ir šventyklų, šokių, paplūdimių užtenka visiems.

Ketvirta Balio bėda – šiukšlės. Jų mažiau nei kitur Indonezijoje, bet visokios dėl ekologijos pamišusių australų akcijos kaip “prirink šį kibiriuką šiukšlių paplūdimyje ir kavą mūsų kavinėje gausi nemokamai” atrodo juokingai beviltiškos.

Penkta bėda – Balio tolerancija kitokiems. Gal iš pradžių atrodo pliusas, kad baliečiai toleruoja bet kokią atvykėlių aprangą ar elgesį: bet kartais tai ima kliudyti net kitiems turistams. Pavyzdžiui, Balio parduotuvėse įprasta nusiauti – bet, priešingai nei Japonijoje ar Korėjoje, jei užsienietis ateidamas nenusiaus, jam niekas nelieps to padaryti. Ką gi, parduotuvių grindys apnešamos purvu ir nusiauti kitiems jau labai nemalonu: baisiai susitepa kojos. Iš pradžių dar mėgindavau autis, paskui “pasidaviau”.

Tiesa ir baliečių tolerancija ne begalinė: pavyzdžiui, jų kultūroje draudžiama į šventyklas eiti mėnesinėmis sergančioms moterims. Prie kai kurių šventyklų turisčių garsiai klausia: “Ar nesergate mėnesinėmis?”, kitur kabo įspėjimai. Aišku, netikrina…

Šešta daug kur aprašoma Balio bėda yra nuolatinis vėlavimas, “Balio laikas”, vedantis iš proto į Balį emigravusius užsieniečius. Bet mano patirtis priešinga: netikėtai vėlavo tik oro uosto autobusas, kai atskridome, o visa kita įvykdavo… anksčiau laiko. Ekskursijų vairuotojai paimti atvažiuodavo 15 minučių anksčiau, nuomotą automobilį atvežė… visa valanda anksčiau, nei sutarta.

Nepatinka Balis? Tiesiog važiuok į kitą Balio vietą

Balis didelis. Kai lankiausi jame pirmą kartą, jis paliko slogų įspūdį: nes gyvenau Tubane, be to, mano dar neįdegusi oda vietiniams signalizavo, kad esu “naujokas” ir geras apgavikų taikinys. Bet antrą kartą Legiane, Ubude, Lovinoje pažinau jau kitą, daug malonesnę, Balio salą.

Jei kažkas Balyje “užknisa” – žinok, kad “užknisa” ne visas Balis, o tik konkreti vieta ar kurortas, nes Balyje yra visko. Yra ir Balis be turistų, ir Balis be eismo, ir Balis be apgavikų, ir Balis be šiukšlių (be šiukšlių, tiesa, gal tik Nusa Dua).

Ir kai iš Balio prisiėjo išvažiuoti jau rezgiau planus, kaip ten dar sugrįžti. Ir kitais metais sugrįžau – į njepio šventę. Kai kuriuos keliautojus Balis taip pririša, kad likusios Indonezijos jie nepamato. Tai, manau, irgi klaida, nes įdomių salų Indonezijoje daugiau. Vos ketvirtį pirmosios kelionės į Indoneziją praleidau Balyje ir daugelis likusio laiko Indonezijoje irgi buvo prasmingas ir įdomus.

Be to, kitas Indonezijos vietas patogu aplankyti net iš paties Balio – gal per kelių dienų ekskursiją, gal važiuojant ar skrendant tolyn ir nebegrįžtant. Pirmąkart iš Balio išplaukiau greituoju laivu į Gilį, saleles, kurios jau nepretenduoja į kažkokią kultūrą – išskyrus turistinę. Antrą kartą atskridęs į Balį lėktuvu iš Sulavesio (toradžų kraštas) paskui išvažiavau autobusu į Javą, daugiausiai gyventojų turinčią viso pasaulio salą.

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentuoti

Indonezija! Sunku patikėti, kad tai viena šalis. 250 milijonų žmonių, 300 kalbų, 700 tautų, 17000 salų…

Į vieną kelionę niekaip netilps! Vieni geriausių pasaulio kurortų ir keisčiausios senovinės tradicijos. Chaotiškiausi didmiesčiai ir labiausiai pašėlę vulkanai.

Kokias salas pasirinkti? Kur įdomiausios lankytinos vietos ir kur geriausias poilsis? Kur apsistoti ir kaip patirti vietos kultūrą? Viskas viename straipsnyje, parašytame mano klajonių po Indoneziją metu.

Kurias Indonezijos salas rinktis?

Indonezija yra didžiausia pasaulio salų valstybė. Daugiau nei 17 000 salų, iš kurių beveik 1000 gyvenamos. Jei kasdien aplankytumėte po salą, kol nukeliautumėte į visas, užtruktų 50 metų…

Teks pasirinkti vieną arba kelias salas. Net kelių šimtų kilometrų atstumą Indonezijoje tenka keliauti visą dieną – todėl pamėginęs „apjungti“ į kelionę daug salų tiesiog iššvaistysi laiką keliuose ir keltuose. Tarkime, per pusantro mėnesio Indonezijoje aš aplankiau 11 salų ir tai geras 10 pilnų parų sugaišau transporte tarp salų ar lankytinų vietų.

Penkios didžiosios Indonezijos salos kiekviena yra didesnė už Lietuvą, o jų gyventojai skaičiuojami dešimtimis milijonų. Norint jas aplankyti nuodugniau, kiekvienai reikia bent savaitės.

*Java. Daugiausiai gyventojų pasaulyje turinti sala – jų ten susigrūdę tiek, kiek visoje Rusijoje (145 mln.), o salos plotas – vos kaip dvi Lietuvos! Javoje ir Indonezijos sostinė Džakarta, antras pagal dydį pasaulio miestas (32 mln. gyv). Ir „kultūrinė širdis“ Džogjakarta su pasaulinio garso tūkstantmetėmis šventyklomis. Ir turistų mėgstamiausi Indonezijos vulkanai: Bromo, Idženas. Java labiausiai visoje Indonezijoje pertekusi pasaulinės reikšmės lankytinomis vietomis (bet ne kurortais).

*Sulavesis. Sulavesio „vizitinė kortelė“ – toradžų tauta. Civilizuota, šiuolaikiška, bet išlaikiusi europiečiui siaubingas tradicijas: metus ir ilgiau namie laikomus lavonus, gyvulių ir šunų aukojimus bei kovas, „iškastų numirėlių perrengimo šventes“ ir t.t. Visa tai toradžai su malonumu demonstruoja turistams. Ten keliaudamas pasijunti it atsidūręs sapne. Puiki vieta suprasti, kiek daug lemia kultūra ir kokia didžiulė pasaulyje ir Indonezijoje kultūrų įvairovė!

*Papua. Papua miesteliai ir kaimai – tai „ketvirtasis pasaulis“, kur žmonės dar vaikšto beveik nuogi. Dažnas indonezietis galėtų prisiekti, kad Papua kaimuose tebegyvena žmogėdros. Tai – egzotikos viršūnė, bet ji kainuoja: vien nuskristi į Papua iš Džakartos gali kainuoti panašiai, kaip iš Vilniaus į Niujorką (todėl Papua iš savo programos išbraukiau).

*Borneo. 12 kartų už Lietuvą didesnė sala garsėja džiunglėmis ir orangutanais – vienomis protingiausių beždžionių.

*Sumatra tarp užsienio turistų kiek mažiau populiari. Ten yra ir gamtos, ir kultūros – bet kitos Indonezijos salos ją užgožia.

Taip pat Indonezija turi keliolika vidutinio dydžio salų, kurių dydis kaip kokios Lietuvos apskrities, o gyventojų maždaug 1-5 milijono. Įdomiausios vidutinio dydžio salos:

*Balis. Milijonai į Balį keliaujančių užsieniečių nė nesusimąsto, kad Balis – Indonezijos dalis! Jis visai kitoks: religija – hinduizmas, o menai, šokiai, architektūra neturi analogų visame pasaulyje. Taip pat Balis ir turistiškiausia Indonezijos žemė su didžiausiu kurortų spektru: šeimoms, patrakusiam jaunimui, jogą mylintiems veganams… Tiesa, saloje 5 mln. žmonių ir pasinerti tarp vietinių „pabėgus“ nuo turistų dar įmanoma (bet ne taip, kaip kitur Indonezijoje).

*Lombokas. Indonezijos valdžia jį trokšta matyti naujuoju Baliu: juk gamta, paplūdimiai panašūs, panašus ir salos plotas. Kol kas Lombokas – lyg Balis 30 metų atgal: kurortai tik kai kur, daugiau šiukšlių. Be to, musulmonai lombokiečiai neturi Balio išskirtinės kultūros, menų kozirio.

*Gilis. Tai trys mažytės salelės prie Lomboko (kiekvieną gali pėsčiomis apeiti per 1-2 val.) – bet tarsi atskiras pasaulis. Salos gyvenamos tik keli dešimtmečiai ir unikalią jų „kultūrą“ kūrė ne tik vietiniai, bet ir hipiuojantys atvykėliai iš viso pasaulio. Čia mažai indonezietiškos „betvarkės“, užtat daug skoningumo, labiausiai patrakę vakarėliai. Ir net narkotikai siūlomi gatvėse.

*Floresas (Komodo). Floresas garsėja savo gamtinėmis vietomis, o ypač Komodo varanais (didžiausiais pasaulio driežais). Žymiausios vietos juos stebėti yra prie vakarinių Floreso krantų. Beje, Floresas – vienintelė katalikiška sala.

*Sumbava. Sala, kurioje *jūs* tapsite dienos stebuklu vietiniams: tiesiog praėję gatve, sulauksite dešimčių pasisveikinimų ar prašymų fotografuotis. Panašių neturistinių salų Indonezijoje daug, bet Sumbava išsiskiria iš kitų tuo, kad nėra atoki: jei iš Balio ar Lomboko „pas Komodo varanus“ ne skrisite, o važiuosite, neišvengiamai keliausite per Sumbavą. Stabtelėję ten porai dienų išvysite „tikrąją“ kaimiškąją Indoneziją: religingą musulmonišką, bet besidominčią pasauliu; dar pigesnę; kupiną jaunimo.

*Molukai. Garsėja salų grožiu, nardymo galimybėmis.

*Timoras. 2002 m. rytinė šios salos dalis paskelbė nepriklausomybę nuo Indonezijos kaip Rytų Timoro Respublika. Tai – skurdžiausia Azijos šalis, o vakarų Timoras – skurdžiausioje Indonezijos provincijoje. Daug kas ten „įstrigę laike“ – šiaudiniai nameliai, tik visureigiais pravažiuojami keliai, miesteliuose besiganančios kiaulės, milžiniškos šeimos. Lankytinų vietų mažai ir nėra prasmės dalį trumpos kelionės į Indoneziją skirti Timorui. Bet būnant Indonezijoje ilgiau Timoras turi privalumą: išvyka į Rytų Rimorą ir atgal yra vienas pigiausių būdų „iš naujo paleisti“ 30 dienų buvimo Indonezijoje be vizos skaitliuką (tuo pasinaudojome ir mes). Kartu tai įdomi vieta pamatyti statomą šalį.

Indonezijos gamta, jūra ir vulkanai

Indonezijos salos yra kelių rūšių. Vienos jų yra vulkaninės: per vidurį aukštas ugnikalnis, galbūt besispjaudantis dūmais. Sala kadaise išdygo tam ugnikalniui išsiveržus, o kai ugnikalnis išsiverš vėl – sala gali vėl nuskęsti. Taip ne kartą buvo – ir patys didžiausi istoriniai ugnikalnių išsiveržimai įvyko Indonezijoje (Krakatau, Tambora): jie net pakeitė pasaulio klimatą.

Kitos salos – koralinės. Šimtmečius ar tūkstantmečius koralai augo, mirė, ant suakmenėjusių senų koralų augo nauji, kol toks koralų rifas išniro virš vandens, apsinešė smėliu ir tapo sala.

Nuvykęs į beveik kiekvieną Indonezijos salą rasi paplūdimius, aplink – žydrus vandenis. Po jais – nardytojų numylėti rifai ir žuvelės, viršuje – banglentininkų pamiltos bangos.

Jei sala vulkaninė, joje dar bus ir uolos, nuostabūs vaizdai iš aukštai žemyn, ryžių terasos, rūkstantys krateriai ir jų ežerai. Indonezija turi net 76 aktyvius ugnikalnius – daugiausiai pasaulyje. Prie tų „ugnies pasaulių“ čia galima prieiti neįtikėtinai arti. Populiariausi – Bromo ir Idženo ugnikalniai Javoje, kur matysi iš kraterių virstančius dūmus ar (Idžene) unikalias mėlynas liepsnas.

Gyvūnija nėra Indonezijos koziris. Bet Indonezijoje gyvena kelios iš įspūdingiausių planetos rūšių: didžiausiais pasaulio driežais Komodo varanais, tai pat orangutanais. Šios rūšys negyvena visoje Indonezijoje: turi specialiai važiuoti „pas jas“ arba tenkintis zoosodais.

Visada gali surasti atokią Indonezijos salą, kurioje būsi vienintelis turistas tais metais ar bent mėnesį. Bet daugelis verčiau renkasi lengviau pasiekiamas pagrindines salas. Gamtos grožybių yra net ir ten, kur gyventojų tankumas didžiulis: bent jau vulkanai ir koralai visur laukiniai, bangos visur „laisvos ir galingos“.

Sako, kad geriausios vietos nardymui – Radža Ampatas Papua ar Molukai. Sako, kad geriausia banglentėmis plaukti kažkur prie Sumbavos krantų. Lėktuve į Sumbavą sutikome vienišą australą ieškojusį kelio į australų valdomą privatų kurortą prie tų mistinių „geriausių pasaulio bangų“, bet daugeliui „eilinių“ gamtos mylėtojų Indonezijoje pakanka to paties Balio ar Javos: paprasta, pigu atskristi ir tikrai gražu. Jei žmonių pagrindinėse vietose bus minios, visada galima pasitraukti keliasdešimt kilometrų į šalį (pvz. šalia Balio yra kur kas labiau laukinė Nusa Penidos sala).

Indonezijos kurortai

Balis yra viena pirmųjų egzotinių pasaulio kurortinių zonų. Turistai iš Europos ten plūdo dar tarpukariu – vieni pažiūrėti nuogomis krūtinėmis legongą šokusių baliečių, kiti dėl Kutos paplūdimių ir bangų.

Todėl šiandien „poilsis Indonezijoje“ daugeliui yra poilsis Balyje. Balis šviesmečius išsiveržęs prieš kitus Indonezijos kurortus. Balyje švariau. Galima atrasti ne tik žemas kainas, o ir aukštą kokybę (pritaikytą vakariečiams). Be to, Balis nėra tiesiog kurortas – jis turi ir autentišką meną, kultūrą, šokius, dailę, todėl poilsį ten lengva praskaidrinti kultūra. Vienas didžiausių Balio „kurortų“ Ubudas net nėra prie jūros: užsieniečiai ten poilsiauja kultūros ir tradicijų apsuptyje (masažai, joga, šokiai, šventyklos…).

Svarbiausios pietų Balio pakrantės jau užstatytos tiek, kad kai kurie baliečiai bijo „prarasti salą“ dideliems viešbučiams. Turizmas tad plinta iš Balio aplink. Gilio salelės ~1,5 val. plaukimo nuo Balio, dar neseniai negyvenamos, „vakarietišku skoniu“ Balį gal net pralenkė. Gretimam Lombokui sekasi sunkiau: gamta panaši, bet trūksta autentiškos kultūros, paplūdimiai purvinesni. Turistų mažiau – bet tai ne tik pliusas: dažniau „kabina“ ir įkyrūs prekijai, mažiau restoranų ir kitų paslaugų.

Paplūdimių yra visoje Indonezijoje, bet kuo toliau nuo Balio, tuo mažiau kurortai išvystyti ir paprastai „tarnauja“ tik patiems indoneziečiams (su keliomis išimtimis). Tiesa, netgi Balyje ar Gilyje paplūdimiai nėra koziris: daug jų tik iš pirmo žvilgsnio nuostabūs, bet įbridus lengva susipjaustyti kojas į akmenis, mirusius koralus. Į Indonezijos kurortus labiau traukia atmosfera, klimatas, kainos, galybė smagių ir įdomių vietų praleisti laisvalaikį. Taip pat nardymas, serfingas, bangos, uolos.

Indonezijos klimatas ir sezonai

Indonezija šalia pusiaujo ir karštis čia beveik vienodas kiaurus metus. Teoriškai vasara būna tada, kai pas mus žiema: sausį termometras Balyje kyla iki +33, naktimis +24. Bet liepą vos vėsiau: vidutinė dienos temperatūra +30, nakties – +23. Tik aukštai kalnuose gali būti ženkliai vėsiau.

Visgi, kelionės į Indoneziją turi sezonus. Labiausiai tą lemia liūtys. Balyje ar Javoje liūčių sezonas yra nuo lapkričio iki kovo. Kritulių tada iškrenta net 5 kartus daugiau, nei vidutinį mėnesį Lietuvoje. Taigi, per liūčių sezoną keliauja mažiau kas.

Be to, kai Lietuvoje vasara, Australijoje – žiema. O būtent australams Indonezija yra artimiausia tropinė užsienio šalis ir tradiciškai būtent australų turistų Balyje daugiausia (nors dabar juos jau lenkia kinai). Tai dar viena priežastis, kodėl Indonezija labiausiai turistuose „paskęsta“ liepą-rugsėjį. Be to, tada dar moksleivių atostogos indoneziečiams, o jie irgi keliauti po savo šalį mėgsta.

Viską sudėjus, kai liepos mėn. lankiausi prie įstabiausių Indonezijos vietų, patekau į tikrą žmonių konvejerį, kruiame niekur kitur pasauly nesu buvęs: į Bromo kalną, pavyzdžiui, saulėtekio stebėti važiavo tūkstančiai vienodų visureigių, visi pilni turistų, pikti vairuotojai strigo kamščiuose, išlipęs atsisakiau minties prasibrauti prie įspūdingiausios panoramos…

Svarbiausias „nepakeičiamas“ Indonezijos vietas (ypač Javoje) lankyti tikriausiai geriau ne sezono metu. Tačiau niekur kitur žmonių perteklius nesijaučia. Kai Indonezijoje 250 mln. žmonių, o turizmas toks pelningas, visada atsiranda indoneziečių, atidarančių vis naujas parduotuves, restoranus, salonus. Todėl net nustebau, kad net sezono įkarštyje Balyje kone kiekviename restorane buvo pilna laisvų kėdžių, kone kiekviename masažo salone ar kirpykloje paslaugas galėjau gauti iš karto ir pan. Juk net Lietuvoje taip nebūna. Tiesiog net jei ir aptarnauja tik po kelis klientus per dieną, vietiniams jau apsimoka turėti savo verslą, nes turistai moka daugiau nei vietiniai už Balio ribų. Ten mačiau netgi kirpyklas, kur kerpama pigiau, nei už eurą…

Indonezijos kultūros, kalba, religijos

Apie Indonezijos kultūrą neužtektų parašyti knygą – reikėtų šimtų tomų serijos. Nes Indonezijoje gyvena 300 tautų ir jos kalba 700 kalbų. Ir gyvoji kultūra – vienas Indonezijos stebuklų.

Turistai dažniausiai susiduria su baliečiais, kurių tik 5 mln., bet jie tapę Indonezijos veidu, nes gyvena Balyje. Jie rengiasi tautiniais drabužiais, kasdien neša aukas hinduistų dievams, stato namus pagal tradicinę architektūrą, kaimo šventėse šoka tautinius šokius. Balyje nereikia didelės sėkmės, kad netikėtai pasinertum į „tikrą“ vietos kultūrą: štai keliu eina kremavimo procesija, štai savaitės trukmės miestelio šventė. Aišku, gausu ir pristatymų turistams, ypač Ubudo mieste, kur ir geriausi unikalios balietiškos dailės muziejai.

Didžiausia Indonezijos tauta javiečiai – 100 mln. žmonių (40% Indonezijos). Bet jų tradicijos labiau apnykusios, „suvakarietėjusios“: jas gali išvysti kultūrinėje Javos sostinėje Džogjakartoje, bet ne gatvėse.

Baliečiai ir javiečiai – tik Indonezijos ugnikalnio viršūnė. Yra dešimtys gana „eilinių tautų“, kurios tiesiog turi savo kalbas. Bet yra dešimtys tokių tautų, kurių nuotraukos puošia National Geographic filmų reklamas ir visokių „keisčiausių pasaulio kadrų“ puslapius.

Pavyzdžiui, Sulavesio toradžai, lavonus laikantys atvirai, statantys įspūdingus namus ir kapus ir dar įspūdingesnėse ceremonijose aukojantys gyvulius, net šunis. Arba bugiai, laikantys, kad lyčių yra ne dvi, bet penkios: vyrai, moterys, tada, sakykim, “moteriški vyrai”, “vyriškos moterys” ir nei tie, nei tie, tinkami būti šventikais (ir bugių mieste Makasare tos “tarpinės lytys” akivaizdžios). Arba Balieno slėnio papuasai, kurių vienintelis drabužis – penio užmautas (net sėklidės matosi). O priešingame Indonezijos gale – ačechiečiai, vieni religingiausių planetos musulmonų, kur galioja šariato teisė ir rengtis privaloma atitinkamai. Turistams viskas pasiekiama.

Daugelis indoneziečių yra musulmonai (87%), bet oficialios yra šešios religijos (protestantai – 7%, katalikai – 3%, hinduistai – 2%, budistai – 1%, konfucianistai – 0,1%). Yra ištisos nemusulmoniškos tautos, salos, regionai. Religija Indonezijoje labai svarbi ir jos svarba pastaraisiais metais tik augo. Daugelis musulmonių ryši skareles. Kiekvienoje įstaigoje rasi maldos kambarius (net McDonald’s reklamuojasi: “WiFi, maldos kambarys, parkingas”). Muedzinai šaukia ilgiau nei bet kurioje kitoje lankytoje šalyje (kaimuose, atrodo, valandas: be šauksmo maldai dar gieda Koraną, netgi siunčia žinutes gyventojams). Vietinės avialinijos iš kiekvieno didesnio Indonezijos miesto tiesiogiai skraidina į Meką/Mediną. O būti ateistu Indonezijoje beveik nelegalu (prieštarauja Indonezijos Konstitucijos pagrindui Pančasilos principu, reikalaujančiam tikėti vienu Dievu, nors ir nesvarbu, kuriuo). Tiesa, indoneziečiai nesmerkia kitokių, o jais nuoširdžiai domisi: „Kokia tavo religija?“ būna vienas pirmųjų klausimų greta „Ar tu vedęs?“. Tas domėjimasis privatumą įsimylėjusius vakariečius kartais trikdo, o vietiniai to visai nesupranta: mūsų gidas toradžų krašte, nebesuprasdamas, ko “galima klausti” europiečių ir ko ne, prisipažino nebeklausiantis nieko. Net keturiasdešimt kartų jo kraštą aplankiusio izraeliečio neišdrįso paklausti, ar kelionės į Indoneziją – jo darbas.

Visus indoneziečius vienija malajų kalba, čia vadinama Indonezijos kalba. Nors vos 2% Indonezijos gyventojų – malajai, dėl kalbos paprastumo ji ilgainiui tapo tarptautinio bendravimo kalba ir, Inonezijai 1949 m. tapus nepriklausoma, pripažinta oficialia. Šiandien ją moka beveik visi – paprasta ją pramokti net turistui! Esu mėginęs pramokti daug kalbų ir drąsiai galiu sakyti, kad malajų – pati paprasčiausia.

Nėra jokių linksnių, laikų, asmenų, giminių. Rašyba ir tarimas sutampa. Daugiskaita čia – kartus pakartota vienaskaita (pvz. „jalan“ – kelias, „jalan jalan“ – keliai). Nėra sudurtinių žodžių: naujos sąvokos sudaromos sakant kelis žodžius iš eilės (pvz. „jalan“ – kelias, „raya“ – didelis, „jalan raya“ – automagistralė). Tie patys žodžiai priklausomai nuo vietos sakinyje gali reikšti ir veiksmą (pvz. „jalan“ – eiti, „jalan jalan“ – vaikštinėti). Viską lemia žodžių tvarka: pvz. „jalan kiri“ yra kairysis kelias, o „kiri jalan“ – kelio kairė pusė. Mažai išimčių: pvz. jei „satu, dua, tiga“ yra „vienas, du, trys“, tai „kesatu, kedua, ketiga“ – „pirmas, antras, trečias“. Kitose kalbose iki išmokdamas visas taisykles ir išimtis dar ilgai „kalbi bendratimi“, o malajų kalba kalbėti bendratimi normalu, tad iš karto kalbi taisyklingai ir visi supranta (bent jau apie tai, kas svarbu keliautojui)!

Be paprastumo, malajų kalba pasirinkta kaip oficiali ir todėl, kad malajai nėra iš pagrindinių tautybių: jei pagrindinė būtų javiečių kalba, gal kitos tautybės jaustųsi okupuotomis, gyvenančiomis javiečių priespaudoje. Dabar gi niekas nevengia kalbėti malajiškai: malajų kalba neutrali, niekieno. Deja, tai reiškia, kad Indonezija virsta kalbų kapinėmis: vis daugiau šeimų savo vaikų nemoko tautinių kalbų ir moko tik malajiškai – ypač miestuose.

Be kalbos, Indoneziją vienija ir kai kurios tradicijos: daugelis tautų turi savas panašias. Pavyzdžiui, daugelis mėgsta gaidžių kovas ar lėlių teatrą (nors vienur tai labaiu šešėlių teatras wayang kulit, kitur lėlės rodomos pačios). O šiuolaikinis visos Indonezijos jaunimas įsimylėjęs gitaras: susirenka kur po medžiu grupelė ir groja. Gitaros pardavinėjamos net eilinėse “Maxima” atitinkančiose parduotuvėse.

Indonezijos miestai, pastatai ir istorija

Daugelis Indonezijos miestų yra nuobodūs panašių pastatų rinkiniai: atrodo, net architektų ten nesama, visi stato kaip nori, ką nori. Jei miestas didesnis ir turtingesnis, jo širdis – prekybos centras (jie gana modernūs, o savaitgaliais juose vyksta renginiai, leidžiamas laisvalaikis). Jei atokesnis – turgaus rajonas su mažomis parduotuvėlėmis. Viskas plačiai pasklidę: kur beapsistosite, greičiausiai nesinorės dažnai tiesiog „išeiti pasivaikščioti“ (nebent gyvensite kurorte).

Tačiau yra ir kažkiek gražesnių miestų. Tautų, išlaikiusių architektūrinę tradiciją (baliečių, toradžų) miestai padabinti tradiciniais pastatais, šventovėmis. Daugelis tokių pastatų iš tikro nauji – bet atrodo tarsi šimtų metų senumo, nes tiesiog mes neįpratę regėti tokius puošnius naujus pastatus.

Iš tikro senų pastatų Indonezijoje mažai. Iki tapdama nepriklausoma (1949 m.), Indonezija buvo Olandijos kolonija. Bet olandai buvo kitokie kolonistai, nei britai, rusai ar prancūzai. Jiems svarbiausia buvo verslas, pelnas. Jie nenorėjo primesti vietiniams nei savo kultūros, nei kalbos, nei religijos, nei architektūros: kam dar tam gaišti laiką, leisti pinigus. Taigi, nuo XVII a. iki XIX a. olandai valdė tik pavienius miestus, saleles ir fortus, iš kurių vykdė prekių (ypač prieskonių ir kavos) eksportą į Europą (dėl jo ir įsitvirtino Indonezijoje). Aplinkui vietiniai, tuo tarpu, gyveno kaip po senovei.

Viena vertus, tai dėl tokio olandų požiūrio ir išliko visos įspūdingosios Indonezijos kultūros. Kita vertus, dėl tokio požiūrio mažai didingų kolonijinių pastatų. Tik XIX a. Olandų Rytų Indijos kompanija (pirmoji planetoje akcinė bendrovė) bankrutavo ir Indoneziją perėmė Olandijos valdžia: tada okupavo likusias salas, pradėjo valdyti labiau kaip eilinę koloniją. Įdomiausias olandiškas senamiestis tikriausiai – sotinėje Džakartoje, bet iki Europos senamiesčių jam toli. Kai kuriuose miestuose dar yra olandų fortai bei vietos sultonų (paverstų olandų vasalais, bet galutinai nenugalėtų) rūmai. Žymiausi tokie – Džogjakartos ir Solo rūmai (kratonai).

Visgi, Java buvo svarbi prekybos širdis dar iki olandų, jūrų kelyje tarp Kinijos ir Indijos. Būtent per tuos prekybinius kelius ir pirklius į archipelagą atėjo visos religijos. Iki įsivyravo per arabus atėjęs islamas (~XV a.), vyravo iš Indijos atkeliavęs budizmas ir hinduizmas. Ir būtent 1000 metų amžiaus Javos budistinės ir hinduistinės šventyklos – Borobudūras ir Prambunanas – yra įspūdingiausi ir populiariausi tarp turistų Indonezijos pastatai. Išties, tai yra pasaulio stebuklai (ypač Borobudūras) ir dėl jų verta „pasistumdyti su miniomis“ ar sumokėti didelę „užsieniečio kainą“.

Indonezijos kainos ir ekonomika

Indonezija yra viena skurdžiausių turistinių šalių. Nuo pat nepriklausomybės (1949 m.) ji savotiškas miegantis milžinas: žmonių, išteklių – pilna, bet progresas daugybėje Azijos šalių daug spartesnis. Na, tikrai Indonezijoje nėra viskas taip beviltiška kaip kokioje Afrikoje. XX a. Indoneziją valdę du diktatoriai nebuvo blogiausia, kas galėjo atsitikti: Sukarno (1945-1967) išvedė šalį į nepriklausomybę, o Suharto (1967-1998) sudorojo komunizmo šmėklą dar prieš šiai pakylant (Indonezija dabar vienintelė komunistine nebuvusi šalis, kurioje uždrausti komunizmo simboliai, o „komunistas“ – tikras įžeidimas). Dabar Indonezija jau demokratiška, ekonomika auga, bet pasivyti kad ir kokį Tailandą ar Kiniją ech kaip sunku.

Keliautojams tai turi vieną pliusą: Indonezijoje keliauti įmanoma pigiau nei beveik bet kur „turistiniame pasaulyje“. Bent jau jei jums tiks „kokybė vietiniams“ (abejotinos higienos restoranėliai, viešbučių kambariai be kondocionierių). Šitaip galima poilsiauti ir už kokius 10 eurų per dieną (nakvynė, valgiai, transportas).

Indoneziečiai darbštūs ir, atsiradus galimybei, bemat kuria naujus verslus, kopijuoja vieni kitus: per kelis metus Džogjakartoje išplito šviečiančių velomobilių nuoma, Džakartos senamiestyje – spalvotų dviračių, Ubude (Balis) – sūpynių parkai fotografavimuisi: buvo vienas, paskui keli, dabar jau keliolika. Tačiau kartais indoneziečiams sunku suvokti, ko reikia užsieniečiams (pvz. kaip svarbu švara). Todėl daug “vakarietiškų” viešbučių, restoranų bei parduotuvių ir priklauso vakariečiams arba bent vietos kinams.

Kainos “vakarietiškose vietose” tad sparčiai kyla į viršų, o lubos labai aukštai (ypač Balyje). Tačiau geriau paieškojęs, išėjęs iš keleto brangiausių rajonų ar kurortų (ir dar nenuėjęs į kokius atokius kaimus), bemat rasi gerą kainos ir kokybės santykį. Bendra taisyklė: jei Indonezijoje moki kaip Lietuvoje už normalų / pigų dalyką, tai Indonezijoje gausi prabangų. O pigūs dalykai Indonezijoje kainuoja tiek, už kiek Lietuvoje nieko panašaus ir prieš 15 metų nebūtum nusipirkęs. Ir net, pavyzdžiui, restorane su nuostabiu vaizdu kartais gali kartais pavalgyti pigiau nei pigiausioje Lietuvos valgykloje (tik ne kurorte).

Tiesa, Indonezijoje daugelis bilietų į lankytinas vietas yra oficialiai brangesni užsieniečiams nei vietiniams – bet, išskyrus Borbudūrą ar Prambananą bei įspūdingiausias gamtines vietas, tos kainos vis tiek nesikandžioja.

Norint sutaupyti perkant, galima parsisiųsti įvairias Indonezijos elektroninių piniginių programėles (GoJek ir pan.), atsiskaitant kuriomis daug kur yra nuolaidos. Šias programėles priima daugiau vietų, nei korteles.

Kaip keliauti po Indoneziją – transportas

Transportas – viena didžiausių Indonezijos problemų. Tą girdėjau nuolat iš daugelio dar prieš išvykdamas – bet tik pakeliavęs po šią šalį supratau, ką tai reiškia. Visas be išimties transportas (išskyrus lėktuvus) be galo lėtas – užmiestyje vidutinis greitis dažniausiai siekia 25-40 km/h ir net 300 km kelionė yra visos dienos kelias, nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Miestuose viešojo transporto, galima sakyti, nėra – arba jis lėtas, nepatogus, neaiškus, o paklausęs 10 žmonių kaip kur nors nuvažiuoti gausi 10 nuomonių ir nieko tikslaus.

Tarp salų tradiciškai keliaujama keltais. Jie tikrai pigūs, bet, tarkime, ~100 km tarp Sumbavos ir Floreso salų keltas plaukė 7 valandas ir dar valandą vėlavo , ir net 5 km atstumą nuo Balio į Javą plaukė virš valandos. Gražu pažiūrėti prasklendžiančias Indonezijos salas, kitus laivus ir laivelius, pabendrauti denyje su vietiniais ir kitais turistais: bet vis tiek pabosta. Kai kuriuose maršrutuose keltų alternatyva greitieji laivai (pvz. Balis-Gilis), bet ir kelionė jais užtrunka, ypač skaičiuojant važiavimą į uostą.

Todėl Indonezijoje labiau nei kur kitur neturtingame pasaulyje išpopuliarėjo skrydžiai lėktuvais. Patogu: tarp Timoro ir Floreso tokį atstumą, kokį keltas plaukia 12 val., nuskridome per 50 min. Avialinijoms apsimoka: skrydis trumpas, o kainuoja kaip Europoje koks Vilnius-Berlynas, nes padeda sutaupyti panašiai laiko lyginant su keliavimu žeme. Todėl Indonezijoje avialinijų daug, jos pelningos – tik, deja, liūdnai pagarsėjusios aviakatastrofų gausa. Aišku, tikimybė į tokią patekti – menka, bet aplūžę, keistus garsus skleidžiantys lėktuvai, visokiausi kuriozai nuo neatvažiavusio oro uosto autobuso iki iš oro uosto ekranų kažkur dingusio mūsų reiso, saugumo patikra tik „dėl vaizdo“ (net nustojau viską išsitraukinėti iš kišeinių) pasitikėjimo nekelia. Užtat kiekviename lėktuve greta saugumo kortelių – šešių religijų maldos už pilotus. Kartą stiuardesė net žodžiu paragino melstis.

Lėktuvai padeda net ir skristi iš vienos salos dalies į kitą, mat dėl kalnų serpantinų, siaurų ar negrįstų kelių, užsikišusio eismo ir važiavimas autobusu vidutiniu 30-35 km/h greičiu be galo ilgas ir varginantis. Dėl šios priežasties, tarkime, Floreso saloje, kurios plotas – kaip šeštadalis Lietuvos – yra net 6 keleiviniai oro uostai su 88 skrydžiais kasdien į/iš juos.

Autobusai Indonezijoje būna kelių rūšių: nudrengti prirūkyti vietiniai be kondicionieriaus atvirais langais ir, kitame kokybės gale, „naktiniai autobusai“ patogiomis kėdėmis. Ne lovomis, bet bent jau laiko padeda sutaupyti. Pastarieji vieninteliai, kurių bilietus būna galima rasti internete.

Indonezijos taukiniai kiek geriau nei autobusai, bet jie važinėja tik Javoje. Aišku, greitųjų traukinių nesitikėk – bet vidutinis greitis gali siekti 50-60 km/h. Traukiniuose yra trys klasės, tačiau skiriasi tik gana nežymiai kėdžių patogumu, tad pasirinkau ekonominę. Yra ir vagonas restoranas, bet palydovės nešioja maistą po visą saloną.

Tolimesnes keliones patogesnėmis mėgina padaryti įvairios kelionių agentūros, siūlančios (už brangiau) savo autobusus. Kartais jų privalumas tik tas, kad paima nuo viešbučio ir ten nuveža, kartais į pasiūlymą dar įeina visokios lankytinos vietos. Aišku, tie autobusai ne greitesni, nei visi kiti, bet bent jau nereikia kiekviename mieste aiškintis, kaip nuvažiuoti iki lankytinos vietos ar, neradus viešojo transporto, keliauti taksi. Tokių “maršrutų su lankytinomis vietomis” daug „kuprinėtojų kelyje“ Džakarta-Balis. Šitaip nuvažiavome atkarpą nuo Balio iki Džogjakartos aplankydami Bromo, Idženo vulkanus.

Automobilį išsinuomoti pigiausia ir patogiausia Balyje, o kitur automobilio be vairuotojo nuoma sudėtingesnnė. Su vairuotoju galima išsinuomoti beveik visur, bet gali reikti įveikti kalbos barjerą. Pigiausia tai daryti vietoje – apskritai Indonezijoje internetas toli gražu nėra toks galingas, kaip Europoje, ir daug pardavimų vyksta „gaudant praeinančius turistus“. Ir net didelių kompanijų, valstybinių įmonių tinklapiai nustoja veikti nes… kažkas pamiršo pratęsti domeno vardą.

Lomboko sostinėje Matarame išsinuomojome automobilį dienai su vairuotoju, o Balyje vairavome patys. Kamščiuose strigom ir taip, ir taip: Indonezijoje kiekvienas save gerbiantis viešbutis ar restoranas turi “išvažiavimo reguliuotoją”, kuris sustabdo eismą kai prireikia išvažiuoti klientui. O pagrindinėse sankryžose “nepriklausomi reguliuotojai” tokias paslaugas teikia už pinigus ar… cigaretes (jos daug kur Indonezijoje atstoja pinigus).

Daugiau keliautojų nuomojasi motociklą, kas išvis neįtikėtinai pigu (bet rizikinga). Nuomotojai nė neprašo motociklo teisių ir dauguma turistų jų neturi (tiesą pasakius, Balyje iš mūsų neprašė net automobilio teisių kai nuomavo automobilį). Kalbama, kad policija dėl to mėgsta „kaulyti kyšių“ – juk teisių nepakanka, reikia tarptautinio vairuotojo pažymėjimo. Vietiniai indoneziečiai motociklus labai pamilę, sulipa ant jų netgi penkiese (!) – trys suaugę laiko kokius du vaikus ore. Šeimos transporto priemone motociklai tapo dėl pigumo, bet ja išlieka ir dėl baisių kamščių: kelionė jų pati greičiausia. Motociklai Indonezijoje tarnauja net kaip sunkvežimiai: neįtikėtina, kiek ten vairuotojai sugeba visko priskrauti.

Keliauti po Indonezijos miestus dar sunkiau nei po šalį. Miesto traukiniai yra tik Džakartoje (ir tai labai lėti), kitur vyrauja maži privatūs autobusiukai (vadinami bemo, angkot, mikrolet ir kt.), kurių maršrutai ar juoba grafikai niekur nepabraižyti. Reikia klausinėti – ir tai nebūtinai pasiseks, nes bemo gali ilgai sukinėtis po miestą rinkdami ta pačia kryptimi važiuojančius žmones (kartais prigrūda taip, kad kai kurie stovi lauke). Paskui reikia žiūrėti, kiek kiti duoda vairuotojui už važiavimą.

Visi autobusai labai pigūs, bet ne kartą nesulaukus reikiamo teko važiuoti taksi. Taksistai gali apgaudinėti, todėl verta iškviesti internetu. „Uber“ Indonezijoje nėra, užtat yra vietinė alternatyva „GoJek“. Suprogramuota prasčiau: vairuotojo vieta tau ir tavo vieta vairuotojui rodoma ne visai tiksliai, todėl daugelis vairuotojų dar skambina pasitikslinti ar bent rašo žinutes (nesmagu, kai nemoki gerai indonezietiškai, o su tavimi dar bendrauja “slengu”, kurio net vertimo programom neišsiversi: pvz. “dmn” vietoj “dimana?” (“Kur?”)). Bet galiausiai nuvažiuodavome kur reikia ir pigiai. Tiesa, vien kol „GoJek“ atvažiuoja į iškvietimo vietą didmiesčiuose gali tekti laukti ir 15-20 minučių. Be automobilių taksi yra ir motociklų taksi odžekas (irgi užsakoma ir per “GoJek”), rikšos, rikšos su varikliais, netgi… karietos: prieinamas transportas priklauso nuo miesto. Jeigu bet koks taksi važiuoja mokamu keliu ar į mokamą parkingą, mokėsite jūs.

Ne kartą (ypač Džakartoje) supratau, kad „greičiau būčiau nuėjęs pėsčiomis“, bet kad ir eiti nemalonu: daug plačių, mašinų ir motociklų pilnų gatvių (nesitikėk, kad praleistų net perėjoje), dangčiais neuždengtų duobių, šiukšlių, gatvių be šaligatvių.

Norintiems interneto Indonezijoje verta įsigyti SIM kortelę. Patartina pirkti oficialiose Telkomsel atstovybėse – perpardavinėtojai iš mūsų prašė kelis kartus didesnių kainų (ypač Balyje), o be to, kai kas sako, kad ten nusipirktus numerius paskui išjungia. “WiFi” geriau nesikliauti: kai kur jo faktiškai nėra (nors parašyta, kad yra), stringa, lėtokas.

Kur apsistoti Indonezijoje

Indoneziečiai patys daug keliauja po savo šalį ir todėl čia daug viešbučių. Tiesa, nebūtinai jie bus „Booking.com“ – indoneziečiai turi savo programėlę „Traveloka“. Tuose miestuose, kur daug turistų iš užsienio, daugiau viešbučių rasi Booking.com nei Traveloka, o kur daugelis apsistojančių indoneziečiai – pirmaus Traveloka. Apskritai Indonezija turi daug vietinių programėlių, nes tai milžiniška rinka – tad prieš kelionę verta parsisiųsti pagrindines.

Populiariausi Indonezijos viešbučiai vadinasi homestay ir yra vieno stiliaus: maži kamariai, jų priekyje terasoje ar koridoriuje – dvi kėdės pasėdėti lauke. Indoneziečiai mėgsta lauką, ne vidų. Ant tų kėdžių (arba į numerį) atnešami ir į kainą įeinantys pusryčiai – kartą vietiniai labai nustebo, kai norėjau eiti pusryčiauti į restoraną. Pigesni numeriai – be kondicionierių, pigiausi – su tradiciniu indonezietišku tualetu mandi (apsiplaunama kibirėliu iš prieš tai prileistos vonelės).

Homestay ir kitų indonezietiškų vietinių viešbučių minusas – beveik jokių vaizdų pro langą. Dažnai langai išvis būna į koridorių ar ne prie žemės ir gyveni it bunkeryje. Tai atkartoja tradicinius Indonezijos namus, kur taip pat gyvenama gana uždarai nuo pasaulio.

Vietose, kur daugiau turistų iš užsienio – Balyje, prie Komodo salos – jau yra ir tipiškesnių viešbučių, kokius gali rasti bet kur pasaulyje.

Taip pat kurortuose populiarios vilos (neretai su baseinais, net tarnais), bungalai. Kadangi Indonezija populiari tarp vakarų kuprinėtojų, gausu ir hostelių. Gerų AirBnB butų šiuolaikiniuose daugiabučiuose galima rasti tik didmiesčiuose ir kurortuose.

Kur pavalgyti Indonezijoje

Indonezija įvairių kultūrų šalis ir taip pat turi įvairių virtuvių, bet yra ir bendra Indonezijos virtuvė, kurios pagrindas – ryžiai ir populiarūs jų patiekalai nasi goreng bei kiti, tiekiami ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei.

Taip pat Indonezijoje gausu vietinių restoranų tinklų (itin populiari kepta vištiena ir įvairios KFC kopijos), o kurortuose (daugiausiai Balyje) ir vakarietiškų restoranų.

Tarp vietinių populiarūs varungai (maži restoranai) ar motociklai-parduotuvės, kuriuose gaminamas maistas. Daug motociklų-parduotuvių suvažiavę į vieną vietą sudaro ištisus maisto turgus, kai kurie kurių veikia ir naktimis. Dar vietiniai mėgsta vartegus (bufetus, kur valgai kiek nori) ir padangus (ten išsirenki jau pagamintą maistą ir susimoki tik už tai, ką pavalgai). Visgi, kai autobusai sustodavo tokiose vietose, užsieniečiai bendrakeleiviai neretai ten nevalgydavo: išties, europiečio akimis daugelis tų vietų atrodo labai nehigieniškos.

Iš pažiūros švaresni (ir kiek brangesni) prekybos centrų restoranai, kurių yra bet kuriame bent kiek didesniame Indonezijos mieste. Be vietinės, nesunku rasti japonišką virtuvę: Japonija yra savotiškas Indonezijos idealas.

Indonezijos pavojai ir minusai

Indonezija – saugesnė šalis už Lietuvą. Net skurdūs indoneziečiai elgiasi padoriai. Todėl Indonezijos miestuose turtuoliai gyvena netoli lūšnynų, viskas persipynę. Nepaisant viso skurdo, elgetų beveik nėra (išskyrus Džakartą): per 40 dienų Indonezijoje už Džakartos temačiau keturis elgetas.

Apgavikų, tuo tarpu, sutikau tik Balyje, Lomboke ir Džogjakartoje. Kitur indoneziečiai tiesiog stebėtinai sąžiningi. Mano Maroke ar Indijoje užgimęs įtarumas kas kartą pasirodydavo perdėtas. Ne tik, kad prekeiviai nepardavinėjo prekių už didesnę kainą, o klausimai „Iš kur jūs“ būdavo nuoširdūs – bet netgi „norintis pakalbėti angliškai žmogus“ išties buvo tik norintis pakalbėti angliškai žmogus (ir nieko neprašė), padėti rasti mikroautobusą pasisūlęs žmogus išties padėjo jį rasti (o ne įsodino į kokį brangų taksi). O „studentai, gavę užduotį parduoti ką nors užsieniečiams“ tikrai buvo studentai, gavę užduotį parduoti ką nors užsieniečiams. Ir netgi pirmą kartą sutiktų praeivių man padovanotas vietinis patiekalas išties buvo dovana! Indoneziečiai, nemokėję ir tiek, tiesiog berdavo išmoktas frazes: kone visi moka „Hello Mister!“, vienas prajuokino sakydamas „Mr. I love you!“.

Labiau nei bet kurioje kitoje turistinėje šalyje užsieniečiai Indonezijoje yra tarsi žvaigždės. Turbūt todėl, kad nors Indonezija – turistinė, turistai nusėda Balyje ir dar keliose vietose, o kitur yra vietų, kur vietiniai nematę balto žmogaus. Jie draugiškai kalbina, nori paliesti, kartu nusifotografuoti. Nė nesuskaičiuosiu, su kiek žmonių fotografavausi Indonezijoje. Kai kuriuos turistus toks dėmesys vargina, jie skundžiasi gaištamomis atostogomis – bet tas dėmesys ir galimybė pabendrauti su vietiniais, kurie patys to tikrai nori. Ir nebijoti, kad paskui iš tavęs paprašys pinigų.

Dažną keliautoją į Indoneziją neramina gamtos katastrofos ar terorizmas. Išties, Indonezijoje žmonės žūva ir nuo vulkanų, ir nuo žemės drebėjimų, ir nuo cunamių, ir nuo teroristų. Bet tai milžiniška šalis, o žmonių 250 mln. (pusė visos Europos Sąjungos) – tikimybė, kad kas atsitiks jums, labai jau menka. Kol keliavome po Indoneziją įvyko keli žemės drebėjimai. Jautėme (vos vos) tik vieną jų, o kiti buvo toli – nepaisant to draugai iš Lietuvos nuolat mūsų klausinėdavo, ar viskas gerai. Jiems atrodė, kad jei kažkas vyksta Indonezijoje – reiškia, liečia ir mus. Bet iš tikro atstumas nuo vieno Indonezijos galo iki kito didesnis, nei nuo Lietuvos iki Kinijos ar Indijos!

Atrodo, Indonezija kelionei turi vien pliusus (išskyrus transportą), visgi yra dalykų, kurie keliautojams iš Europos čia bado akis (ar riečia nosį):

*Nešvara. Paplavų kanalai miestuose, minisąvartynai tuščiuose sklypuose, musių spiečiai restoranuose, suvalgius čia pat numetami pakeliai, per kelias plaukimo valandas šiukšlynais vietinių gyventojų paverčiami keltų salonai.

*Rūkymas. Indonezijoje rūkoma ir daugelyje autobusų, keltų, kitų viešų erdvių.
*Nesisaugojimas. Nuo automobilyje išimtų saugos diržų (kad tilptų daugiau sėdynių turistams) ar ant sunkvežimo stogo važiuojančių vietinių iki neaptvertų duobių viduryje šaligatvio: Indonezijoje prisižiūrėsi visko.
*Palaidi benamiai šunys.
*Uodai. Viešbučių kambariai dažnai purškiami nuo jų, bet vis tiek veisiasi. Platina ir ligas (dengė karštinę, maliariją) – tiesa, ligų mažiau nei Afrikoje, vaistų nevartojome. Beje, viešbučių numeriuose dažnai sutiksi ir drieželius – bet jie nepavojingi.
*Gyvūnų teisių kitoks supratimas. Gaidžių kovos, gyvulių aukojimai, kažin kam narve uždaryta beždžionė – ko tik nemačiau.

Aišku, jei neišvažiuosi toliau kurorto – viso to gali ir nepamatyti. Kurortai pritaikyti užsieniečiams. Tačiau nebūsi matęs tikrosios Indonezijos jei išsirinksi tik “skaniausias” tau jos dalis. Indonezija įdomi visa – kaip šiek tiek kitoks pasaulis, išvengęs sueuropietėjimo. Yra ten dalykų, kurie iš karto lietuviui bus “skanūs”, yra kurie visuomet liks “neskanūs” – bet labai daug tokių, kurie iš pirmo žvilgsnio kels kultūrinį šoką, tačiau juos išmėginus, perpratus, pasirodys besą tikrai “gurmaniški” “patiekalai”.

Ir gal net tapsite vienu šimtų tūkstančių žmonių įsimylėjusių Indoneziją ar bent jau kurią nors vieną jos salą. Daug tokių sutikome nevietinių persikėlusių gyventi į Indoneziją – ir ne tik į Balį. Indonezija turi trauką: ji chaotiška, bet kartu paprasta (mažai tvirtų “visuotinių” taisyklių, daug laisvės), skurdoka pinigais, bet kartu labai turtinga gamta, kultūra ir gerais žmonėmis.

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

Komentarai