Indonezija! Sunku patikėti, kad tai viena šalis. 250 milijonų žmonių, 300 kalbų, 700 tautų, 17000 salų…

Į vieną kelionę niekaip netilps! Vieni geriausių pasaulio kurortų ir keisčiausios senovinės tradicijos. Chaotiškiausi didmiesčiai ir labiausiai pašėlę vulkanai.

Kokias salas pasirinkti? Kur įdomiausios lankytinos vietos ir kur geriausias poilsis? Kur apsistoti ir kaip patirti vietos kultūrą? Viskas viename straipsnyje, parašytame mano klajonių po Indoneziją metu.

Kurias Indonezijos salas rinktis?

Indonezija yra didžiausia pasaulio salų valstybė. Daugiau nei 17 000 salų, iš kurių beveik 1000 gyvenamos. Jei kasdien aplankytumėte po salą, kol nukeliautumėte į visas, užtruktų 50 metų…

Teks pasirinkti vieną arba kelias salas. Net kelių šimtų kilometrų atstumą Indonezijoje tenka keliauti visą dieną – todėl pamėginęs „apjungti“ į kelionę daug salų tiesiog iššvaistysi laiką keliuose ir keltuose. Tarkime, per pusantro mėnesio Indonezijoje aš aplankiau 11 salų ir tai geras 10 pilnų parų sugaišau transporte tarp salų ar lankytinų vietų.

Penkios didžiosios Indonezijos salos kiekviena yra didesnė už Lietuvą, o jų gyventojai skaičiuojami dešimtimis milijonų. Norint jas aplankyti nuodugniau, kiekvienai reikia bent savaitės.

*Java. Daugiausiai gyventojų pasaulyje turinti sala – jų ten susigrūdę tiek, kiek visoje Rusijoje (145 mln.), o salos plotas – vos kaip dvi Lietuvos! Javoje ir Indonezijos sostinė Džakarta, antras pagal dydį pasaulio miestas (32 mln. gyv). Ir „kultūrinė širdis“ Džogjakarta su pasaulinio garso tūkstantmetėmis šventyklomis. Ir turistų mėgstamiausi Indonezijos vulkanai: Bromo, Idženas. Java labiausiai visoje Indonezijoje pertekusi pasaulinės reikšmės lankytinomis vietomis (bet ne kurortais).

*Sulavesis. Sulavesio „vizitinė kortelė“ – toradžų tauta. Civilizuota, šiuolaikiška, bet išlaikiusi europiečiui siaubingas tradicijas: metus ir ilgiau namie laikomus lavonus, gyvulių ir šunų aukojimus bei kovas, „iškastų numirėlių perrengimo šventes“ ir t.t. Visa tai toradžai su malonumu demonstruoja turistams. Ten keliaudamas pasijunti it atsidūręs sapne. Puiki vieta suprasti, kiek daug lemia kultūra ir kokia didžiulė pasaulyje ir Indonezijoje kultūrų įvairovė!

*Papua. Papua miesteliai ir kaimai – tai „ketvirtasis pasaulis“, kur žmonės dar vaikšto beveik nuogi. Dažnas indonezietis galėtų prisiekti, kad Papua kaimuose tebegyvena žmogėdros. Tai – egzotikos viršūnė, bet ji kainuoja: vien nuskristi į Papua iš Džakartos gali kainuoti panašiai, kaip iš Vilniaus į Niujorką (todėl Papua iš savo programos išbraukiau).

*Borneo. 12 kartų už Lietuvą didesnė sala garsėja džiunglėmis ir orangutanais – vienomis protingiausių beždžionių.

*Sumatra tarp užsienio turistų kiek mažiau populiari. Ten yra ir gamtos, ir kultūros – bet kitos Indonezijos salos ją užgožia.

Taip pat Indonezija turi keliolika vidutinio dydžio salų, kurių dydis kaip kokios Lietuvos apskrities, o gyventojų maždaug 1-5 milijono. Įdomiausios vidutinio dydžio salos:

*Balis. Milijonai į Balį keliaujančių užsieniečių nė nesusimąsto, kad Balis – Indonezijos dalis! Jis visai kitoks: religija – hinduizmas, o menai, šokiai, architektūra neturi analogų visame pasaulyje. Taip pat Balis ir turistiškiausia Indonezijos žemė su didžiausiu kurortų spektru: šeimoms, patrakusiam jaunimui, jogą mylintiems veganams… Tiesa, saloje 5 mln. žmonių ir pasinerti tarp vietinių „pabėgus“ nuo turistų dar įmanoma (bet ne taip, kaip kitur Indonezijoje).

*Lombokas. Indonezijos valdžia jį trokšta matyti naujuoju Baliu: juk gamta, paplūdimiai panašūs, panašus ir salos plotas. Kol kas Lombokas – lyg Balis 30 metų atgal: kurortai tik kai kur, daugiau šiukšlių. Be to, musulmonai lombokiečiai neturi Balio išskirtinės kultūros, menų kozirio.

*Gilis. Tai trys mažytės salelės prie Lomboko (kiekvieną gali pėsčiomis apeiti per 1-2 val.) – bet tarsi atskiras pasaulis. Salos gyvenamos tik keli dešimtmečiai ir unikalią jų „kultūrą“ kūrė ne tik vietiniai, bet ir hipiuojantys atvykėliai iš viso pasaulio. Čia mažai indonezietiškos „betvarkės“, užtat daug skoningumo, labiausiai patrakę vakarėliai. Ir net narkotikai siūlomi gatvėse.

*Floresas (Komodo). Floresas garsėja savo gamtinėmis vietomis, o ypač Komodo varanais (didžiausiais pasaulio driežais). Žymiausios vietos juos stebėti yra prie vakarinių Floreso krantų. Beje, Floresas – vienintelė katalikiška sala.

*Sumbava. Sala, kurioje *jūs* tapsite dienos stebuklu vietiniams: tiesiog praėję gatve, sulauksite dešimčių pasisveikinimų ar prašymų fotografuotis. Panašių neturistinių salų Indonezijoje daug, bet Sumbava išsiskiria iš kitų tuo, kad nėra atoki: jei iš Balio ar Lomboko „pas Komodo varanus“ ne skrisite, o važiuosite, neišvengiamai keliausite per Sumbavą. Stabtelėję ten porai dienų išvysite „tikrąją“ kaimiškąją Indoneziją: religingą musulmonišką, bet besidominčią pasauliu; dar pigesnę; kupiną jaunimo.

*Molukai. Garsėja salų grožiu, nardymo galimybėmis.

*Timoras. 2002 m. rytinė šios salos dalis paskelbė nepriklausomybę nuo Indonezijos kaip Rytų Timoro Respublika. Tai – skurdžiausia Azijos šalis, o vakarų Timoras – skurdžiausioje Indonezijos provincijoje. Daug kas ten „įstrigę laike“ – šiaudiniai nameliai, tik visureigiais pravažiuojami keliai, miesteliuose besiganančios kiaulės, milžiniškos šeimos. Lankytinų vietų mažai ir nėra prasmės dalį trumpos kelionės į Indoneziją skirti Timorui. Bet būnant Indonezijoje ilgiau Timoras turi privalumą: išvyka į Rytų Rimorą ir atgal yra vienas pigiausių būdų „iš naujo paleisti“ 30 dienų buvimo Indonezijoje be vizos skaitliuką (tuo pasinaudojome ir mes). Kartu tai įdomi vieta pamatyti statomą šalį.

Indonezijos gamta, jūra ir vulkanai

Indonezijos salos yra kelių rūšių. Vienos jų yra vulkaninės: per vidurį aukštas ugnikalnis, galbūt besispjaudantis dūmais. Sala kadaise išdygo tam ugnikalniui išsiveržus, o kai ugnikalnis išsiverš vėl – sala gali vėl nuskęsti. Taip ne kartą buvo – ir patys didžiausi istoriniai ugnikalnių išsiveržimai įvyko Indonezijoje (Krakatau, Tambora): jie net pakeitė pasaulio klimatą.

Kitos salos – koralinės. Šimtmečius ar tūkstantmečius koralai augo, mirė, ant suakmenėjusių senų koralų augo nauji, kol toks koralų rifas išniro virš vandens, apsinešė smėliu ir tapo sala.

Nuvykęs į beveik kiekvieną Indonezijos salą rasi paplūdimius, aplink – žydrus vandenis. Po jais – nardytojų numylėti rifai ir žuvelės, viršuje – banglentininkų pamiltos bangos.

Jei sala vulkaninė, joje dar bus ir uolos, nuostabūs vaizdai iš aukštai žemyn, ryžių terasos, rūkstantys krateriai ir jų ežerai. Indonezija turi net 76 aktyvius ugnikalnius – daugiausiai pasaulyje. Prie tų „ugnies pasaulių“ čia galima prieiti neįtikėtinai arti. Populiariausi – Bromo ir Idženo ugnikalniai Javoje, kur matysi iš kraterių virstančius dūmus ar (Idžene) unikalias mėlynas liepsnas.

Gyvūnija nėra Indonezijos koziris. Bet Indonezijoje gyvena kelios iš įspūdingiausių planetos rūšių: didžiausiais pasaulio driežais Komodo varanais, tai pat orangutanais. Šios rūšys negyvena visoje Indonezijoje: turi specialiai važiuoti „pas jas“ arba tenkintis zoosodais.

Visada gali surasti atokią Indonezijos salą, kurioje būsi vienintelis turistas tais metais ar bent mėnesį. Bet daugelis verčiau renkasi lengviau pasiekiamas pagrindines salas. Gamtos grožybių yra net ir ten, kur gyventojų tankumas didžiulis: bent jau vulkanai ir koralai visur laukiniai, bangos visur „laisvos ir galingos“.

Sako, kad geriausios vietos nardymui – Radža Ampatas Papua ar Molukai. Sako, kad geriausia banglentėmis plaukti kažkur prie Sumbavos krantų. Lėktuve į Sumbavą sutikome vienišą australą ieškojusį kelio į australų valdomą privatų kurortą prie tų mistinių „geriausių pasaulio bangų“, bet daugeliui „eilinių“ gamtos mylėtojų Indonezijoje pakanka to paties Balio ar Javos: paprasta, pigu atskristi ir tikrai gražu. Jei žmonių pagrindinėse vietose bus minios, visada galima pasitraukti keliasdešimt kilometrų į šalį (pvz. šalia Balio yra kur kas labiau laukinė Nusa Penidos sala).

Indonezijos kurortai

Balis yra viena pirmųjų egzotinių pasaulio kurortinių zonų. Turistai iš Europos ten plūdo dar tarpukariu – vieni pažiūrėti nuogomis krūtinėmis legongą šokusių baliečių, kiti dėl Kutos paplūdimių ir bangų.

Todėl šiandien „poilsis Indonezijoje“ daugeliui yra poilsis Balyje. Balis šviesmečius išsiveržęs prieš kitus Indonezijos kurortus. Balyje švariau. Galima atrasti ne tik žemas kainas, o ir aukštą kokybę (pritaikytą vakariečiams). Be to, Balis nėra tiesiog kurortas – jis turi ir autentišką meną, kultūrą, šokius, dailę, todėl poilsį ten lengva praskaidrinti kultūra. Vienas didžiausių Balio „kurortų“ Ubudas net nėra prie jūros: užsieniečiai ten poilsiauja kultūros ir tradicijų apsuptyje (masažai, joga, šokiai, šventyklos…).

Svarbiausios pietų Balio pakrantės jau užstatytos tiek, kad kai kurie baliečiai bijo „prarasti salą“ dideliems viešbučiams. Turizmas tad plinta iš Balio aplink. Gilio salelės ~1,5 val. plaukimo nuo Balio, dar neseniai negyvenamos, „vakarietišku skoniu“ Balį gal net pralenkė. Gretimam Lombokui sekasi sunkiau: gamta panaši, bet trūksta autentiškos kultūros, paplūdimiai purvinesni. Turistų mažiau – bet tai ne tik pliusas: dažniau „kabina“ ir įkyrūs prekijai, mažiau restoranų ir kitų paslaugų.

Paplūdimių yra visoje Indonezijoje, bet kuo toliau nuo Balio, tuo mažiau kurortai išvystyti ir paprastai „tarnauja“ tik patiems indoneziečiams (su keliomis išimtimis). Tiesa, netgi Balyje ar Gilyje paplūdimiai nėra koziris: daug jų tik iš pirmo žvilgsnio nuostabūs, bet įbridus lengva susipjaustyti kojas į akmenis, mirusius koralus. Į Indonezijos kurortus labiau traukia atmosfera, klimatas, kainos, galybė smagių ir įdomių vietų praleisti laisvalaikį. Taip pat nardymas, serfingas, bangos, uolos.

Indonezijos klimatas ir sezonai

Indonezija šalia pusiaujo ir karštis čia beveik vienodas kiaurus metus. Teoriškai vasara būna tada, kai pas mus žiema: sausį termometras Balyje kyla iki +33, naktimis +24. Bet liepą vos vėsiau: vidutinė dienos temperatūra +30, nakties – +23. Tik aukštai kalnuose gali būti ženkliai vėsiau.

Visgi, kelionės į Indoneziją turi sezonus. Labiausiai tą lemia liūtys. Balyje ar Javoje liūčių sezonas yra nuo lapkričio iki kovo. Kritulių tada iškrenta net 5 kartus daugiau, nei vidutinį mėnesį Lietuvoje. Taigi, per liūčių sezoną keliauja mažiau kas.

Be to, kai Lietuvoje vasara, Australijoje – žiema. O būtent australams Indonezija yra artimiausia tropinė užsienio šalis ir tradiciškai būtent australų turistų Balyje daugiausia (nors dabar juos jau lenkia kinai). Tai dar viena priežastis, kodėl Indonezija labiausiai turistuose „paskęsta“ liepą-rugsėjį. Be to, tada dar moksleivių atostogos indoneziečiams, o jie irgi keliauti po savo šalį mėgsta.

Viską sudėjus, kai liepos mėn. lankiausi prie įstabiausių Indonezijos vietų, patekau į tikrą žmonių konvejerį, kruiame niekur kitur pasauly nesu buvęs: į Bromo kalną, pavyzdžiui, saulėtekio stebėti važiavo tūkstančiai vienodų visureigių, visi pilni turistų, pikti vairuotojai strigo kamščiuose, išlipęs atsisakiau minties prasibrauti prie įspūdingiausios panoramos…

Svarbiausias „nepakeičiamas“ Indonezijos vietas (ypač Javoje) lankyti tikriausiai geriau ne sezono metu. Tačiau niekur kitur žmonių perteklius nesijaučia. Kai Indonezijoje 250 mln. žmonių, o turizmas toks pelningas, visada atsiranda indoneziečių, atidarančių vis naujas parduotuves, restoranus, salonus. Todėl net nustebau, kad net sezono įkarštyje Balyje kone kiekviename restorane buvo pilna laisvų kėdžių, kone kiekviename masažo salone ar kirpykloje paslaugas galėjau gauti iš karto ir pan. Juk net Lietuvoje taip nebūna. Tiesiog net jei ir aptarnauja tik po kelis klientus per dieną, vietiniams jau apsimoka turėti savo verslą, nes turistai moka daugiau nei vietiniai už Balio ribų. Ten mačiau netgi kirpyklas, kur kerpama pigiau, nei už eurą…

Indonezijos kultūros, kalba, religijos

Apie Indonezijos kultūrą neužtektų parašyti knygą – reikėtų šimtų tomų serijos. Nes Indonezijoje gyvena 300 tautų ir jos kalba 700 kalbų. Ir gyvoji kultūra – vienas Indonezijos stebuklų.

Turistai dažniausiai susiduria su baliečiais, kurių tik 5 mln., bet jie tapę Indonezijos veidu, nes gyvena Balyje. Jie rengiasi tautiniais drabužiais, kasdien neša aukas hinduistų dievams, stato namus pagal tradicinę architektūrą, kaimo šventėse šoka tautinius šokius. Balyje nereikia didelės sėkmės, kad netikėtai pasinertum į „tikrą“ vietos kultūrą: štai keliu eina kremavimo procesija, štai savaitės trukmės miestelio šventė. Aišku, gausu ir pristatymų turistams, ypač Ubudo mieste, kur ir geriausi unikalios balietiškos dailės muziejai.

Didžiausia Indonezijos tauta javiečiai – 100 mln. žmonių (40% Indonezijos). Bet jų tradicijos labiau apnykusios, „suvakarietėjusios“: jas gali išvysti kultūrinėje Javos sostinėje Džogjakartoje, bet ne gatvėse.

Baliečiai ir javiečiai – tik Indonezijos ugnikalnio viršūnė. Yra dešimtys gana „eilinių tautų“, kurios tiesiog turi savo kalbas. Bet yra dešimtys tokių tautų, kurių nuotraukos puošia National Geographic filmų reklamas ir visokių „keisčiausių pasaulio kadrų“ puslapius.

Pavyzdžiui, Sulavesio toradžai, lavonus laikantys atvirai, statantys įspūdingus namus ir kapus ir dar įspūdingesnėse ceremonijose aukojantys gyvulius, net šunis. Arba bugiai, laikantys, kad lyčių yra ne dvi, bet penkios: vyrai, moterys, tada, sakykim, “moteriški vyrai”, “vyriškos moterys” ir nei tie, nei tie, tinkami būti šventikais (ir bugių mieste Makasare tos “tarpinės lytys” akivaizdžios). Arba Balieno slėnio papuasai, kurių vienintelis drabužis – penio užmautas (net sėklidės matosi). O priešingame Indonezijos gale – ačechiečiai, vieni religingiausių planetos musulmonų, kur galioja šariato teisė ir rengtis privaloma atitinkamai. Turistams viskas pasiekiama.

Daugelis indoneziečių yra musulmonai (87%), bet oficialios yra šešios religijos (protestantai – 7%, katalikai – 3%, hinduistai – 2%, budistai – 1%, konfucianistai – 0,1%). Yra ištisos nemusulmoniškos tautos, salos, regionai. Religija Indonezijoje labai svarbi ir jos svarba pastaraisiais metais tik augo. Daugelis musulmonių ryši skareles. Kiekvienoje įstaigoje rasi maldos kambarius (net McDonald’s reklamuojasi: “WiFi, maldos kambarys, parkingas”). Muedzinai šaukia ilgiau nei bet kurioje kitoje lankytoje šalyje (kaimuose, atrodo, valandas: be šauksmo maldai dar gieda Koraną, netgi siunčia žinutes gyventojams). Vietinės avialinijos iš kiekvieno didesnio Indonezijos miesto tiesiogiai skraidina į Meką/Mediną. O būti ateistu Indonezijoje beveik nelegalu (prieštarauja Indonezijos Konstitucijos pagrindui Pančasilos principu, reikalaujančiam tikėti vienu Dievu, nors ir nesvarbu, kuriuo). Tiesa, indoneziečiai nesmerkia kitokių, o jais nuoširdžiai domisi: „Kokia tavo religija?“ būna vienas pirmųjų klausimų greta „Ar tu vedęs?“. Tas domėjimasis privatumą įsimylėjusius vakariečius kartais trikdo, o vietiniai to visai nesupranta: mūsų gidas toradžų krašte, nebesuprasdamas, ko “galima klausti” europiečių ir ko ne, prisipažino nebeklausiantis nieko. Net keturiasdešimt kartų jo kraštą aplankiusio izraeliečio neišdrįso paklausti, ar kelionės į Indoneziją – jo darbas.

Visus indoneziečius vienija malajų kalba, čia vadinama Indonezijos kalba. Nors vos 2% Indonezijos gyventojų – malajai, dėl kalbos paprastumo ji ilgainiui tapo tarptautinio bendravimo kalba ir, Inonezijai 1949 m. tapus nepriklausoma, pripažinta oficialia. Šiandien ją moka beveik visi – paprasta ją pramokti net turistui! Esu mėginęs pramokti daug kalbų ir drąsiai galiu sakyti, kad malajų – pati paprasčiausia.

Nėra jokių linksnių, laikų, asmenų, giminių. Rašyba ir tarimas sutampa. Daugiskaita čia – kartus pakartota vienaskaita (pvz. „jalan“ – kelias, „jalan jalan“ – keliai). Nėra sudurtinių žodžių: naujos sąvokos sudaromos sakant kelis žodžius iš eilės (pvz. „jalan“ – kelias, „raya“ – didelis, „jalan raya“ – automagistralė). Tie patys žodžiai priklausomai nuo vietos sakinyje gali reikšti ir veiksmą (pvz. „jalan“ – eiti, „jalan jalan“ – vaikštinėti). Viską lemia žodžių tvarka: pvz. „jalan kiri“ yra kairysis kelias, o „kiri jalan“ – kelio kairė pusė. Mažai išimčių: pvz. jei „satu, dua, tiga“ yra „vienas, du, trys“, tai „kesatu, kedua, ketiga“ – „pirmas, antras, trečias“. Kitose kalbose iki išmokdamas visas taisykles ir išimtis dar ilgai „kalbi bendratimi“, o malajų kalba kalbėti bendratimi normalu, tad iš karto kalbi taisyklingai ir visi supranta (bent jau apie tai, kas svarbu keliautojui)!

Be paprastumo, malajų kalba pasirinkta kaip oficiali ir todėl, kad malajai nėra iš pagrindinių tautybių: jei pagrindinė būtų javiečių kalba, gal kitos tautybės jaustųsi okupuotomis, gyvenančiomis javiečių priespaudoje. Dabar gi niekas nevengia kalbėti malajiškai: malajų kalba neutrali, niekieno. Deja, tai reiškia, kad Indonezija virsta kalbų kapinėmis: vis daugiau šeimų savo vaikų nemoko tautinių kalbų ir moko tik malajiškai – ypač miestuose.

Be kalbos, Indoneziją vienija ir kai kurios tradicijos: daugelis tautų turi savas panašias. Pavyzdžiui, daugelis mėgsta gaidžių kovas ar lėlių teatrą (nors vienur tai labaiu šešėlių teatras wayang kulit, kitur lėlės rodomos pačios). O šiuolaikinis visos Indonezijos jaunimas įsimylėjęs gitaras: susirenka kur po medžiu grupelė ir groja. Gitaros pardavinėjamos net eilinėse “Maxima” atitinkančiose parduotuvėse.

Indonezijos miestai, pastatai ir istorija

Daugelis Indonezijos miestų yra nuobodūs panašių pastatų rinkiniai: atrodo, net architektų ten nesama, visi stato kaip nori, ką nori. Jei miestas didesnis ir turtingesnis, jo širdis – prekybos centras (jie gana modernūs, o savaitgaliais juose vyksta renginiai, leidžiamas laisvalaikis). Jei atokesnis – turgaus rajonas su mažomis parduotuvėlėmis. Viskas plačiai pasklidę: kur beapsistosite, greičiausiai nesinorės dažnai tiesiog „išeiti pasivaikščioti“ (nebent gyvensite kurorte).

Tačiau yra ir kažkiek gražesnių miestų. Tautų, išlaikiusių architektūrinę tradiciją (baliečių, toradžų) miestai padabinti tradiciniais pastatais, šventovėmis. Daugelis tokių pastatų iš tikro nauji – bet atrodo tarsi šimtų metų senumo, nes tiesiog mes neįpratę regėti tokius puošnius naujus pastatus.

Iš tikro senų pastatų Indonezijoje mažai. Iki tapdama nepriklausoma (1949 m.), Indonezija buvo Olandijos kolonija. Bet olandai buvo kitokie kolonistai, nei britai, rusai ar prancūzai. Jiems svarbiausia buvo verslas, pelnas. Jie nenorėjo primesti vietiniams nei savo kultūros, nei kalbos, nei religijos, nei architektūros: kam dar tam gaišti laiką, leisti pinigus. Taigi, nuo XVII a. iki XIX a. olandai valdė tik pavienius miestus, saleles ir fortus, iš kurių vykdė prekių (ypač prieskonių ir kavos) eksportą į Europą (dėl jo ir įsitvirtino Indonezijoje). Aplinkui vietiniai, tuo tarpu, gyveno kaip po senovei.

Viena vertus, tai dėl tokio olandų požiūrio ir išliko visos įspūdingosios Indonezijos kultūros. Kita vertus, dėl tokio požiūrio mažai didingų kolonijinių pastatų. Tik XIX a. Olandų Rytų Indijos kompanija (pirmoji planetoje akcinė bendrovė) bankrutavo ir Indoneziją perėmė Olandijos valdžia: tada okupavo likusias salas, pradėjo valdyti labiau kaip eilinę koloniją. Įdomiausias olandiškas senamiestis tikriausiai – sotinėje Džakartoje, bet iki Europos senamiesčių jam toli. Kai kuriuose miestuose dar yra olandų fortai bei vietos sultonų (paverstų olandų vasalais, bet galutinai nenugalėtų) rūmai. Žymiausi tokie – Džogjakartos ir Solo rūmai (kratonai).

Visgi, Java buvo svarbi prekybos širdis dar iki olandų, jūrų kelyje tarp Kinijos ir Indijos. Būtent per tuos prekybinius kelius ir pirklius į archipelagą atėjo visos religijos. Iki įsivyravo per arabus atėjęs islamas (~XV a.), vyravo iš Indijos atkeliavęs budizmas ir hinduizmas. Ir būtent 1000 metų amžiaus Javos budistinės ir hinduistinės šventyklos – Borobudūras ir Prambunanas – yra įspūdingiausi ir populiariausi tarp turistų Indonezijos pastatai. Išties, tai yra pasaulio stebuklai (ypač Borobudūras) ir dėl jų verta „pasistumdyti su miniomis“ ar sumokėti didelę „užsieniečio kainą“.

Indonezijos kainos ir ekonomika

Indonezija yra viena skurdžiausių turistinių šalių. Nuo pat nepriklausomybės (1949 m.) ji savotiškas miegantis milžinas: žmonių, išteklių – pilna, bet progresas daugybėje Azijos šalių daug spartesnis. Na, tikrai Indonezijoje nėra viskas taip beviltiška kaip kokioje Afrikoje. XX a. Indoneziją valdę du diktatoriai nebuvo blogiausia, kas galėjo atsitikti: Sukarno (1945-1967) išvedė šalį į nepriklausomybę, o Suharto (1967-1998) sudorojo komunizmo šmėklą dar prieš šiai pakylant (Indonezija dabar vienintelė komunistine nebuvusi šalis, kurioje uždrausti komunizmo simboliai, o „komunistas“ – tikras įžeidimas). Dabar Indonezija jau demokratiška, ekonomika auga, bet pasivyti kad ir kokį Tailandą ar Kiniją ech kaip sunku.

Keliautojams tai turi vieną pliusą: Indonezijoje keliauti įmanoma pigiau nei beveik bet kur „turistiniame pasaulyje“. Bent jau jei jums tiks „kokybė vietiniams“ (abejotinos higienos restoranėliai, viešbučių kambariai be kondocionierių). Šitaip galima poilsiauti ir už kokius 10 eurų per dieną (nakvynė, valgiai, transportas).

Indoneziečiai darbštūs ir, atsiradus galimybei, bemat kuria naujus verslus, kopijuoja vieni kitus: per kelis metus Džogjakartoje išplito šviečiančių velomobilių nuoma, Džakartos senamiestyje – spalvotų dviračių, Ubude (Balis) – sūpynių parkai fotografavimuisi: buvo vienas, paskui keli, dabar jau keliolika. Tačiau kartais indoneziečiams sunku suvokti, ko reikia užsieniečiams (pvz. kaip svarbu švara). Todėl daug “vakarietiškų” viešbučių, restoranų bei parduotuvių ir priklauso vakariečiams arba bent vietos kinams.

Kainos “vakarietiškose vietose” tad sparčiai kyla į viršų, o lubos labai aukštai (ypač Balyje). Tačiau geriau paieškojęs, išėjęs iš keleto brangiausių rajonų ar kurortų (ir dar nenuėjęs į kokius atokius kaimus), bemat rasi gerą kainos ir kokybės santykį. Bendra taisyklė: jei Indonezijoje moki kaip Lietuvoje už normalų / pigų dalyką, tai Indonezijoje gausi prabangų. O pigūs dalykai Indonezijoje kainuoja tiek, už kiek Lietuvoje nieko panašaus ir prieš 15 metų nebūtum nusipirkęs. Ir net, pavyzdžiui, restorane su nuostabiu vaizdu kartais gali kartais pavalgyti pigiau nei pigiausioje Lietuvos valgykloje (tik ne kurorte).

Tiesa, Indonezijoje daugelis bilietų į lankytinas vietas yra oficialiai brangesni užsieniečiams nei vietiniams – bet, išskyrus Borbudūrą ar Prambananą bei įspūdingiausias gamtines vietas, tos kainos vis tiek nesikandžioja.

Norint sutaupyti perkant, galima parsisiųsti įvairias Indonezijos elektroninių piniginių programėles (GoJek ir pan.), atsiskaitant kuriomis daug kur yra nuolaidos. Šias programėles priima daugiau vietų, nei korteles.

Kaip keliauti po Indoneziją – transportas

Transportas – viena didžiausių Indonezijos problemų. Tą girdėjau nuolat iš daugelio dar prieš išvykdamas – bet tik pakeliavęs po šią šalį supratau, ką tai reiškia. Visas be išimties transportas (išskyrus lėktuvus) be galo lėtas – užmiestyje vidutinis greitis dažniausiai siekia 25-40 km/h ir net 300 km kelionė yra visos dienos kelias, nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Miestuose viešojo transporto, galima sakyti, nėra – arba jis lėtas, nepatogus, neaiškus, o paklausęs 10 žmonių kaip kur nors nuvažiuoti gausi 10 nuomonių ir nieko tikslaus.

Tarp salų tradiciškai keliaujama keltais. Jie tikrai pigūs, bet, tarkime, ~100 km tarp Sumbavos ir Floreso salų keltas plaukė 7 valandas ir dar valandą vėlavo , ir net 5 km atstumą nuo Balio į Javą plaukė virš valandos. Gražu pažiūrėti prasklendžiančias Indonezijos salas, kitus laivus ir laivelius, pabendrauti denyje su vietiniais ir kitais turistais: bet vis tiek pabosta. Kai kuriuose maršrutuose keltų alternatyva greitieji laivai (pvz. Balis-Gilis), bet ir kelionė jais užtrunka, ypač skaičiuojant važiavimą į uostą.

Todėl Indonezijoje labiau nei kur kitur neturtingame pasaulyje išpopuliarėjo skrydžiai lėktuvais. Patogu: tarp Timoro ir Floreso tokį atstumą, kokį keltas plaukia 12 val., nuskridome per 50 min. Avialinijoms apsimoka: skrydis trumpas, o kainuoja kaip Europoje koks Vilnius-Berlynas, nes padeda sutaupyti panašiai laiko lyginant su keliavimu žeme. Todėl Indonezijoje avialinijų daug, jos pelningos – tik, deja, liūdnai pagarsėjusios aviakatastrofų gausa. Aišku, tikimybė į tokią patekti – menka, bet aplūžę, keistus garsus skleidžiantys lėktuvai, visokiausi kuriozai nuo neatvažiavusio oro uosto autobuso iki iš oro uosto ekranų kažkur dingusio mūsų reiso, saugumo patikra tik „dėl vaizdo“ (net nustojau viską išsitraukinėti iš kišeinių) pasitikėjimo nekelia. Užtat kiekviename lėktuve greta saugumo kortelių – šešių religijų maldos už pilotus. Kartą stiuardesė net žodžiu paragino melstis.

Lėktuvai padeda net ir skristi iš vienos salos dalies į kitą, mat dėl kalnų serpantinų, siaurų ar negrįstų kelių, užsikišusio eismo ir važiavimas autobusu vidutiniu 30-35 km/h greičiu be galo ilgas ir varginantis. Dėl šios priežasties, tarkime, Floreso saloje, kurios plotas – kaip šeštadalis Lietuvos – yra net 6 keleiviniai oro uostai su 88 skrydžiais kasdien į/iš juos.

Autobusai Indonezijoje būna kelių rūšių: nudrengti prirūkyti vietiniai be kondicionieriaus atvirais langais ir, kitame kokybės gale, „naktiniai autobusai“ patogiomis kėdėmis. Ne lovomis, bet bent jau laiko padeda sutaupyti. Pastarieji vieninteliai, kurių bilietus būna galima rasti internete.

Indonezijos taukiniai kiek geriau nei autobusai, bet jie važinėja tik Javoje. Aišku, greitųjų traukinių nesitikėk – bet vidutinis greitis gali siekti 50-60 km/h. Traukiniuose yra trys klasės, tačiau skiriasi tik gana nežymiai kėdžių patogumu, tad pasirinkau ekonominę. Yra ir vagonas restoranas, bet palydovės nešioja maistą po visą saloną.

Tolimesnes keliones patogesnėmis mėgina padaryti įvairios kelionių agentūros, siūlančios (už brangiau) savo autobusus. Kartais jų privalumas tik tas, kad paima nuo viešbučio ir ten nuveža, kartais į pasiūlymą dar įeina visokios lankytinos vietos. Aišku, tie autobusai ne greitesni, nei visi kiti, bet bent jau nereikia kiekviename mieste aiškintis, kaip nuvažiuoti iki lankytinos vietos ar, neradus viešojo transporto, keliauti taksi. Tokių “maršrutų su lankytinomis vietomis” daug „kuprinėtojų kelyje“ Džakarta-Balis. Šitaip nuvažiavome atkarpą nuo Balio iki Džogjakartos aplankydami Bromo, Idženo vulkanus.

Automobilį išsinuomoti pigiausia ir patogiausia Balyje, o kitur automobilio be vairuotojo nuoma sudėtingesnnė. Su vairuotoju galima išsinuomoti beveik visur, bet gali reikti įveikti kalbos barjerą. Pigiausia tai daryti vietoje – apskritai Indonezijoje internetas toli gražu nėra toks galingas, kaip Europoje, ir daug pardavimų vyksta „gaudant praeinančius turistus“. Ir net didelių kompanijų, valstybinių įmonių tinklapiai nustoja veikti nes… kažkas pamiršo pratęsti domeno vardą.

Lomboko sostinėje Matarame išsinuomojome automobilį dienai su vairuotoju, o Balyje vairavome patys. Kamščiuose strigom ir taip, ir taip: Indonezijoje kiekvienas save gerbiantis viešbutis ar restoranas turi “išvažiavimo reguliuotoją”, kuris sustabdo eismą kai prireikia išvažiuoti klientui. O pagrindinėse sankryžose “nepriklausomi reguliuotojai” tokias paslaugas teikia už pinigus ar… cigaretes (jos daug kur Indonezijoje atstoja pinigus).

Daugiau keliautojų nuomojasi motociklą, kas išvis neįtikėtinai pigu (bet rizikinga). Nuomotojai nė neprašo motociklo teisių ir dauguma turistų jų neturi (tiesą pasakius, Balyje iš mūsų neprašė net automobilio teisių kai nuomavo automobilį). Kalbama, kad policija dėl to mėgsta „kaulyti kyšių“ – juk teisių nepakanka, reikia tarptautinio vairuotojo pažymėjimo. Vietiniai indoneziečiai motociklus labai pamilę, sulipa ant jų netgi penkiese (!) – trys suaugę laiko kokius du vaikus ore. Šeimos transporto priemone motociklai tapo dėl pigumo, bet ja išlieka ir dėl baisių kamščių: kelionė jų pati greičiausia. Motociklai Indonezijoje tarnauja net kaip sunkvežimiai: neįtikėtina, kiek ten vairuotojai sugeba visko priskrauti.

Keliauti po Indonezijos miestus dar sunkiau nei po šalį. Miesto traukiniai yra tik Džakartoje (ir tai labai lėti), kitur vyrauja maži privatūs autobusiukai (vadinami bemo, angkot, mikrolet ir kt.), kurių maršrutai ar juoba grafikai niekur nepabraižyti. Reikia klausinėti – ir tai nebūtinai pasiseks, nes bemo gali ilgai sukinėtis po miestą rinkdami ta pačia kryptimi važiuojančius žmones (kartais prigrūda taip, kad kai kurie stovi lauke). Paskui reikia žiūrėti, kiek kiti duoda vairuotojui už važiavimą.

Visi autobusai labai pigūs, bet ne kartą nesulaukus reikiamo teko važiuoti taksi. Taksistai gali apgaudinėti, todėl verta iškviesti internetu. „Uber“ Indonezijoje nėra, užtat yra vietinė alternatyva „GoJek“. Suprogramuota prasčiau: vairuotojo vieta tau ir tavo vieta vairuotojui rodoma ne visai tiksliai, todėl daugelis vairuotojų dar skambina pasitikslinti ar bent rašo žinutes (nesmagu, kai nemoki gerai indonezietiškai, o su tavimi dar bendrauja “slengu”, kurio net vertimo programom neišsiversi: pvz. “dmn” vietoj “dimana?” (“Kur?”)). Bet galiausiai nuvažiuodavome kur reikia ir pigiai. Tiesa, vien kol „GoJek“ atvažiuoja į iškvietimo vietą didmiesčiuose gali tekti laukti ir 15-20 minučių. Be automobilių taksi yra ir motociklų taksi odžekas (irgi užsakoma ir per “GoJek”), rikšos, rikšos su varikliais, netgi… karietos: prieinamas transportas priklauso nuo miesto. Jeigu bet koks taksi važiuoja mokamu keliu ar į mokamą parkingą, mokėsite jūs.

Ne kartą (ypač Džakartoje) supratau, kad „greičiau būčiau nuėjęs pėsčiomis“, bet kad ir eiti nemalonu: daug plačių, mašinų ir motociklų pilnų gatvių (nesitikėk, kad praleistų net perėjoje), dangčiais neuždengtų duobių, šiukšlių, gatvių be šaligatvių.

Norintiems interneto Indonezijoje verta įsigyti SIM kortelę. Patartina pirkti oficialiose Telkomsel atstovybėse – perpardavinėtojai iš mūsų prašė kelis kartus didesnių kainų (ypač Balyje), o be to, kai kas sako, kad ten nusipirktus numerius paskui išjungia. “WiFi” geriau nesikliauti: kai kur jo faktiškai nėra (nors parašyta, kad yra), stringa, lėtokas.

Kur apsistoti Indonezijoje

Indoneziečiai patys daug keliauja po savo šalį ir todėl čia daug viešbučių. Tiesa, nebūtinai jie bus „Booking.com“ – indoneziečiai turi savo programėlę „Traveloka“. Tuose miestuose, kur daug turistų iš užsienio, daugiau viešbučių rasi Booking.com nei Traveloka, o kur daugelis apsistojančių indoneziečiai – pirmaus Traveloka. Apskritai Indonezija turi daug vietinių programėlių, nes tai milžiniška rinka – tad prieš kelionę verta parsisiųsti pagrindines.

Populiariausi Indonezijos viešbučiai vadinasi homestay ir yra vieno stiliaus: maži kamariai, jų priekyje terasoje ar koridoriuje – dvi kėdės pasėdėti lauke. Indoneziečiai mėgsta lauką, ne vidų. Ant tų kėdžių (arba į numerį) atnešami ir į kainą įeinantys pusryčiai – kartą vietiniai labai nustebo, kai norėjau eiti pusryčiauti į restoraną. Pigesni numeriai – be kondicionierių, pigiausi – su tradiciniu indonezietišku tualetu mandi (apsiplaunama kibirėliu iš prieš tai prileistos vonelės).

Homestay ir kitų indonezietiškų vietinių viešbučių minusas – beveik jokių vaizdų pro langą. Dažnai langai išvis būna į koridorių ar ne prie žemės ir gyveni it bunkeryje. Tai atkartoja tradicinius Indonezijos namus, kur taip pat gyvenama gana uždarai nuo pasaulio.

Vietose, kur daugiau turistų iš užsienio – Balyje, prie Komodo salos – jau yra ir tipiškesnių viešbučių, kokius gali rasti bet kur pasaulyje.

Taip pat kurortuose populiarios vilos (neretai su baseinais, net tarnais), bungalai. Kadangi Indonezija populiari tarp vakarų kuprinėtojų, gausu ir hostelių. Gerų AirBnB butų šiuolaikiniuose daugiabučiuose galima rasti tik didmiesčiuose ir kurortuose.

Kur pavalgyti Indonezijoje

Indonezija įvairių kultūrų šalis ir taip pat turi įvairių virtuvių, bet yra ir bendra Indonezijos virtuvė, kurios pagrindas – ryžiai ir populiarūs jų patiekalai nasi goreng bei kiti, tiekiami ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei.

Taip pat Indonezijoje gausu vietinių restoranų tinklų (itin populiari kepta vištiena ir įvairios KFC kopijos), o kurortuose (daugiausiai Balyje) ir vakarietiškų restoranų.

Tarp vietinių populiarūs varungai (maži restoranai) ar motociklai-parduotuvės, kuriuose gaminamas maistas. Daug motociklų-parduotuvių suvažiavę į vieną vietą sudaro ištisus maisto turgus, kai kurie kurių veikia ir naktimis. Dar vietiniai mėgsta vartegus (bufetus, kur valgai kiek nori) ir padangus (ten išsirenki jau pagamintą maistą ir susimoki tik už tai, ką pavalgai). Visgi, kai autobusai sustodavo tokiose vietose, užsieniečiai bendrakeleiviai neretai ten nevalgydavo: išties, europiečio akimis daugelis tų vietų atrodo labai nehigieniškos.

Iš pažiūros švaresni (ir kiek brangesni) prekybos centrų restoranai, kurių yra bet kuriame bent kiek didesniame Indonezijos mieste. Be vietinės, nesunku rasti japonišką virtuvę: Japonija yra savotiškas Indonezijos idealas.

Indonezijos pavojai ir minusai

Indonezija – saugesnė šalis už Lietuvą. Net skurdūs indoneziečiai elgiasi padoriai. Todėl Indonezijos miestuose turtuoliai gyvena netoli lūšnynų, viskas persipynę. Nepaisant viso skurdo, elgetų beveik nėra (išskyrus Džakartą): per 40 dienų Indonezijoje už Džakartos temačiau keturis elgetas.

Apgavikų, tuo tarpu, sutikau tik Balyje, Lomboke ir Džogjakartoje. Kitur indoneziečiai tiesiog stebėtinai sąžiningi. Mano Maroke ar Indijoje užgimęs įtarumas kas kartą pasirodydavo perdėtas. Ne tik, kad prekeiviai nepardavinėjo prekių už didesnę kainą, o klausimai „Iš kur jūs“ būdavo nuoširdūs – bet netgi „norintis pakalbėti angliškai žmogus“ išties buvo tik norintis pakalbėti angliškai žmogus (ir nieko neprašė), padėti rasti mikroautobusą pasisūlęs žmogus išties padėjo jį rasti (o ne įsodino į kokį brangų taksi). O „studentai, gavę užduotį parduoti ką nors užsieniečiams“ tikrai buvo studentai, gavę užduotį parduoti ką nors užsieniečiams. Ir netgi pirmą kartą sutiktų praeivių man padovanotas vietinis patiekalas išties buvo dovana! Indoneziečiai, nemokėję ir tiek, tiesiog berdavo išmoktas frazes: kone visi moka „Hello Mister!“, vienas prajuokino sakydamas „Mr. I love you!“.

Labiau nei bet kurioje kitoje turistinėje šalyje užsieniečiai Indonezijoje yra tarsi žvaigždės. Turbūt todėl, kad nors Indonezija – turistinė, turistai nusėda Balyje ir dar keliose vietose, o kitur yra vietų, kur vietiniai nematę balto žmogaus. Jie draugiškai kalbina, nori paliesti, kartu nusifotografuoti. Nė nesuskaičiuosiu, su kiek žmonių fotografavausi Indonezijoje. Kai kuriuos turistus toks dėmesys vargina, jie skundžiasi gaištamomis atostogomis – bet tas dėmesys ir galimybė pabendrauti su vietiniais, kurie patys to tikrai nori. Ir nebijoti, kad paskui iš tavęs paprašys pinigų.

Dažną keliautoją į Indoneziją neramina gamtos katastrofos ar terorizmas. Išties, Indonezijoje žmonės žūva ir nuo vulkanų, ir nuo žemės drebėjimų, ir nuo cunamių, ir nuo teroristų. Bet tai milžiniška šalis, o žmonių 250 mln. (pusė visos Europos Sąjungos) – tikimybė, kad kas atsitiks jums, labai jau menka. Kol keliavome po Indoneziją įvyko keli žemės drebėjimai. Jautėme (vos vos) tik vieną jų, o kiti buvo toli – nepaisant to draugai iš Lietuvos nuolat mūsų klausinėdavo, ar viskas gerai. Jiems atrodė, kad jei kažkas vyksta Indonezijoje – reiškia, liečia ir mus. Bet iš tikro atstumas nuo vieno Indonezijos galo iki kito didesnis, nei nuo Lietuvos iki Kinijos ar Indijos!

Atrodo, Indonezija kelionei turi vien pliusus (išskyrus transportą), visgi yra dalykų, kurie keliautojams iš Europos čia bado akis (ar riečia nosį):

*Nešvara. Paplavų kanalai miestuose, minisąvartynai tuščiuose sklypuose, musių spiečiai restoranuose, suvalgius čia pat numetami pakeliai, per kelias plaukimo valandas šiukšlynais vietinių gyventojų paverčiami keltų salonai.

*Rūkymas. Indonezijoje rūkoma ir daugelyje autobusų, keltų, kitų viešų erdvių.
*Nesisaugojimas. Nuo automobilyje išimtų saugos diržų (kad tilptų daugiau sėdynių turistams) ar ant sunkvežimo stogo važiuojančių vietinių iki neaptvertų duobių viduryje šaligatvio: Indonezijoje prisižiūrėsi visko.
*Palaidi benamiai šunys.
*Uodai. Viešbučių kambariai dažnai purškiami nuo jų, bet vis tiek veisiasi. Platina ir ligas (dengė karštinę, maliariją) – tiesa, ligų mažiau nei Afrikoje, vaistų nevartojome. Beje, viešbučių numeriuose dažnai sutiksi ir drieželius – bet jie nepavojingi.
*Gyvūnų teisių kitoks supratimas. Gaidžių kovos, gyvulių aukojimai, kažin kam narve uždaryta beždžionė – ko tik nemačiau.

Aišku, jei neišvažiuosi toliau kurorto – viso to gali ir nepamatyti. Kurortai pritaikyti užsieniečiams. Tačiau nebūsi matęs tikrosios Indonezijos jei išsirinksi tik “skaniausias” tau jos dalis. Indonezija įdomi visa – kaip šiek tiek kitoks pasaulis, išvengęs sueuropietėjimo. Yra ten dalykų, kurie iš karto lietuviui bus “skanūs”, yra kurie visuomet liks “neskanūs” – bet labai daug tokių, kurie iš pirmo žvilgsnio kels kultūrinį šoką, tačiau juos išmėginus, perpratus, pasirodys besą tikrai “gurmaniški” “patiekalai”.

Ir gal net tapsite vienu šimtų tūkstančių žmonių įsimylėjusių Indoneziją ar bent jau kurią nors vieną jos salą. Daug tokių sutikome nevietinių persikėlusių gyventi į Indoneziją – ir ne tik į Balį. Indonezija turi trauką: ji chaotiška, bet kartu paprasta (mažai tvirtų “visuotinių” taisyklių, daug laisvės), skurdoka pinigais, bet kartu labai turtinga gamta, kultūra ir gerais žmonėmis.

---

Visi mano kelionių po Indoneziją (ir aplink) aprašymai-vadovai

1. Indonezija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant (ĮŽANGA)
2. Balis - įvairi it visas žemynas sala
3. Gilis - malonumų, laisvės ir gamtos rojus
4. Lombokas - kaip Balis prieš 30 metų?
5. Komodo - didžiausių driežų sala
6. Rytų Timoras - atgimstanti tragedijų šalis
7. Toradžai - kraupiausiai žavi tauta
8. Java - ugnikalnių ir civilizacijų sala
9. Singapūras - kitoks! Ateities! Miestas!

---

Kelionių vadovai po Indoneziją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!