Išskleisti meniu

Juodkalnija

Juodkalnija – naujasis Viduržemio perlas

Juodkalnija – naujasis Viduržemio perlas

| 2 komentarai

Juodkalnijos vardą dar ne kiekvienas europietis žino. Tačiau jau pirmąją savo kelionės ten dieną supratau: tai – tik laiko klausimas.

Ši mažytė Viduržemio jūros šalis, tik 2006 m. paskelbusi nepriklausomybę nuo Serbijos, turi ką pasiūlyti kiekvienam keliautojui. Gamtos mylėtojams – kalnų takai, žydros raftingo upės per giliausius Europos kanjonus. Kultūros mėgėjams – ankšti Viduramžių Venecijos miestai, stačiatikių vienuolynai. O po turiningų dienų laukia pajūrio kurortai “kiekvienai kišenei”: nuo kambarių “pas močiutes” iki megajachtų prieplaukų.

Ko Juodkalnijoje mažai – tai tipinių nuobodžių gigantiškų viešbučių. Nors ir vis pilnesni turistų, jos miesteliai išlieka saviti. Čia juodkalniečiai turi patirties: iki Jugoslavijos jų šalis ilgai džiaugėsi laisve, valdoma “vyskupų-kunigaikščių”.

Kotoro įlanka, žymusis 'Juodkalnijos fjordas', nuo gretimų kalnų.

Juodkalnijoje viskas orientuota į turistus

Juodkalnijos plotas – kaip šeštadalis Lietuvos, tačiau greitai jos aplėkti nepavyks. Pusė valstybės yra aukštesniame, nei kilometro aukštyje, ir beveik visi keliai čia vingiuoja nuolatiniais serpantinais. Kai kurie tokie siauri, kad susitikus iš priešpriešio automobilį tekdavo trauktis atbulomis iki artimiausios vietos, kur tarp skardžio ir uolų bent truputėlį plačiau.

Tačiau tai – bene vienintelis Juodkalnijos nepatogumas (o ir jį atperka vaizdai žemyn). Nors Juodkalnija skurdesnė už Lietuvą, net nustebau, kaip ten viskas kokybiška, orientuota į turistą. Net atokiausių plentų danga lygi, o miestelių gatvės pilnos gražių kavinių, barų, bevielis internetas (wifi) beveik visose nemokamas ir greitas.

Skadaro ežeras tarp Juodkalnijos ir Albanijos - didžiausias Balkanuose, o jo salose gyvena vienuoliai (kai kurie - atsiskyrėliai). Čia jis matomas nuo siauručio Ulcinjo-Virpazaro kelio - vieno vaizdingiausių Juodkalnijoje. Čia - kelio išplatėjimas apžvalgos aikštelei, šiaip jis daug siauresnis

Atsiskaitoma eurais (Juodkalnija nėra ES narė, bet vienašališkai įsivedė šią valiutą). Net oficialios iškabos rašomos ir angliškai, neretai – ir rusiškai (Juodkalnija – viena vos kelių Europos šalių, į kurią rusams nereikia vizų, ir jų ten keliauja šimtai tūkstančių).

Kartą prisėjo paskambinti į policiją (vienas viešbučio savininkas kaltino, neva pavogėme 5 eurus kainavusį rankšluostį) – ten irgi angliškai puikiai šnekėjo, situacija išsisprendė.

Herceg Novio kurorto, populiaraus tarp serbų, centrinė aikštė su lauko kavinėmis

Tačiau “patogu” nereiškia “kaip visur”. Pavyzdžiui, daugumoje Juodkalnijos kurortų nerasi užsienio virtuvių restoranų. Kiekvienoje lauko kavinėje patiekiami tie patys balkaniški pateikalai – maltos mėsos čevap(čic)ai, paplotėlis pleskavica, įdaryta paprika, jūros gėrybės, kai kur vietinis “Negošo” sūris ir kumpis. O taip pat picos, spagečiai: itališki patiekalai juodkalniečiams – beveik nacionaliniai. Viskas skanu, mintimi “vis tiek turistas išvažiuos, tad galima patiekti bet ką” paprastai nesivadovaujama – tik aptarnaudavo labai ilgai.

Kotoro įlanka – pasakiškas pietų “fjordas”

Daugiausia liaupsių sulaukianti Juodkalnijos vieta – Kotoro įlanka. Reklama turistams, kad Kotoras – vienintelis Viduržemio fjordas – nėra visai teisinga, bet žvelgdamas į čia siaurėjantį, čia platėjantį aukštų kalnų supamą Kotorą išties būčiau galėjęs patikėti pakliuvęs į Norvegiją. Jei ne +33 laipsnių karštis.

Tik, geriau įsižiūrėjus, “juodųjų kalnų” pakrantės ten ne laukinės, o pilnos žavių miestukų su Venecijos pirklių statytomis bažnyčiomis bei rūmais. Jų gatvelės tokios siauros, kad, lyg Venecijoje, tegalima vaikščioti pėsčiam. Dažna tokia stati, kad virsta laiptais.

Herceg Novio kurortas žvelgiant iš jo tvirtovės. Daugybė tokių paprastų namų šlaituose priima turistus ir iš jų balkonų matosi Kotoro įlankos pradžia.

Rausvi ir pilkšvi Viduramžių mūrai puikiai papildo gamtos peizažą. Nenuostabu, kad Perasto kaime (su 17 bažnyčių, 2 cerkvėm, bet tik 350 gyventojų) vienerius iš 16 rūmų nusipirko Maiklas Duglasas ir Ketrina Zeta Džouns.

Nors Kotoro įlanką galima perplaukti keltu, džiaugiuosi, kad apvažiavome automobiliu. Juk iš kiekvienos kelio atkarpos, kiekvieno miestelio įlanka atrodo vis kitaip, o įspūdingiausi vaizdai – nuo kalnų kelio į Cetinę.

Perasto panorama iš vienos jo bažnyčių varpinių.

Tiesa, vieno turistų džiaugsmo Juodkalnijai trūksta – gerų paplūdimių. Didžioji dalis krantų uolėti, o reti smėliuko ar (dažniau) akmenukų ruožai siauručiai it prie Lietuvos ežerų. Kone kiekvienas jų brangus centimetras perduotas “administruojančioms įmonėms” nuomojančioms šezlongų ir skėčių eiles (kad poilsiautojų tilptų daugiau, būna, supila į jūrą betoninius “kyšulius” ir siūlo kaitintis saulutėje ant jų).

Prieš kiekybę Juodkalnijoje triumfuoja kokybė. Greta didesnių paplūdimių buvę kaimai seniai suaugo į kilometrinius kurortus su romantiškų kavinių pilnomis pajūrio promenadomis. Kiekvienas turi savo veidą. Tie su įspūdingiausiais senamiesčiais brangesni ir pamilti atvykėlių iš toliau (ypač Budva), kiti pigesni, bet tiems, kam pakanka jūros ir pramogų, nemažiau smagūs (pvz. Sutomorė).

Budva - didžiausias 'tarptautinis' Juodkalnijos kurortas. Bet jis irgi didžiuojasi venecijietišku senamiesčiu

Ulcinjo kurortas pačiuose pietuose tarsi apjungia abu dalykus: ten ir gražus įtvirtintas senamiestis, ir žemesnės kainos. Tačiau dauguma gyventojų jame albanai, tad atmosfera chaotiškesnė, senamiestis apgriuvęs.

Juodkalnijoje – milijonierių žaidimų aikštelės…

Bet labiausiai Juodkalnija trokšta tų turistų, kurie pinigų išvis neskaičiuoja. Jiems – Sveti Stefano sala su venecijiečių miesteliu, kuri visa dabar – vienas viešbutis, šitoks prabangus, kad kiekvienam svečiui tenka po keturis darbuotojus. Tie, kas nesusimoka ~1500 eurų siekiančios minimalios nakvynės kainos, net neįleidžiami pasižvalgyti po jo aikštes ar keturias bažnyčias.

Tikriausiai niekur pasaulyje į Sveti Stefaną nerasi nieko panašaus – kam gi pavyktų supirkti visą istorinį miestelį? Ironiška, kad šį turtuolių rojų įkūrė komunistai. Įkalbinėti vietinius gyventojus parduoti savo giminės namus jiems neteko: po Antrojo pasaulinio karo komunistinė Jugoslavija tiesiog viską nacionalizavo, rekosntravo ir ėmė į Sveti Stefaną vilioti Holivudo žvaigždes ir jų dolerius (izoliuotos nuo skurdžios Jugoslavijos realybės ten poilsiavo Elizabet Teilor, Sofi Loren). Po komunizmo žlugimo ir Jugoslavijos karų merdėjusį kurortą 2007 m. šiuolaikinei prabangai prikėlė rusiškas tinklas “Aman Resort”.

Nors Sveti Stefan ne svečiams uždarytas, šio gražiausio jo vaizdo - nuo gretimo kalno - iš eilinių turistų atimti niekas negali. Norintys prieiti arčiau dar gali apsilankyti viešbučio paplūdymyje - tiesa, tai kainuos 50 eurų, o už mašinos pastatymą tektų pakloti dar 12. Nėjome.

Beveik vien rusų kalbą girdėjau ir naujojoje Juodkalnijos milijonierių turizmo sostinėje – “Porto Montenegro” Tivate. Vietinis viešbučio šeimininkas vardijo, kieno gi daugiaaukštės superjachtos išrikiuotos iki 600 vietų plečiamoje prieplaukoje: Džiokovičiaus, Šumacherio… Tačiau rusiški laivų pavadinimai, denyje švenčiančios vidurinio amžiaus rusakalbės neleido nė išdidžiai plazdančioms Bermudų, Maršalo salų ar Barbadoso vėliavoms nuslėpti, kad dauguma “Porto Montenegro” prisišvartavusiųjų – naujieji rusai. Prie jų priderintos ir kainos naujame krantinės miestelyje: išleidus bent 10 eurų parkingas mums būtų buvęs nemokamas, bet patyrinėjęs antkainius supratau, kad geriau apsimoka tiesiog “palikti” 4 eurus už automobilio stovėjimą.

Kur dabar “Porto Montenegro” kadaise buvo piečiausioji Austrijos-Vengrijos, paskui Jugoslavijos karo bazė ir tai primena muziejus, kuriame galima net pasivaikščioti po tikrą karinį povandeninį laivą. Įdomu. Tačiau be mūsų per gerą valandą ten neužsuko nė vienas svečias. Turbūt tai prasčiausia “Porto Montenegro” šeimininkų investicija ir jie gailisi neatidarę dar vieno madingai skambančio “slow food” restorano…

Jugoslavų povandeninio laivo viduje. Tapusi nepriklausoma Juodkalnija daugumą karinės įrangos sunaikino ar atidavė muziejams. Dabar privaloma gidė pasakoja, kur susigrūdę ir sukaitę miegodavo beveik 30 jūreivių, kaip jie dalydavosi vienu tualetu laivugalyje

…ir eilinės Balkanų liaudies kurortai

Dauguma turistų Juodkalnijos pajūryje į milijonierių erdves težiūri iš tolo. Jie apsistoja “pas vietinius” – tiesa, tai dažniausiai ne kambariai kažkieno bute, o specialiai pastatyti keliaaukščiai namai. Dauguma numerių vadinami apartamentais, nes turi ne tik vonią, bet ir virtuvę.

Logiška: milžiniški turistų srautai taip sukėlė Juodkalnijos kainas, kad restoranai ten – dvigubai, kartais keturgubai brangesni nei kaimyninėse šalyse ar Lietuvoje. Serbijos ir Kosovo vasarotojai net buvo ėmę vežtis ką valgyti visai savaitei iš tėvynių. Pildydama biudžetą Juodkalnija nurodė muitininkams konfiskuoti maistą, viršijantį 1 kg vienam žmogui.

Sutomorės pajūris. Šis kurortas Vakaruose taip nežinomas, kad kelionių vadovai jo net neaprašo, bet serbų jaunimas pamėgęs tenykščius pajūrio klubus be to, čia paplūdimys - plačiausias, kokį mačiau Juodkalnijoje. Beje, nakvyne gerame pajūrio kambaryje su vaizdu kaip iš šios nuotraukos atsiėjo 30 eurų - nakvynės 'nesuperturtingiems' siūlytojų konkurencija didelė

Tačiau ir pačios Juodkalnijos parduotuvėse maistas pigesnis, nei Lietuvoje. Kol kas aukštyn šovė tik tų prekių ir paslaugų kainos, kurias perka turistai. Ir driokstelėjo jos ne juokais: štai 2010 m. kelionių vadove dar rašoma, kad 500 m nuplukdymas į Perasto miestelio bažnyčią dirbtinėje saloje kainuoja 1 eurą, o 2014 m. leidime – jau 5 eurus (tiek mokėjome ir mes).

Teigiama pokyčių pusė: skirtumas tarp “sutvarkyto” ir “(pa)prasto” akis bado vis mažiau kur. Jau daugiau nei pusė gatvelių gražios, švarios, malonios leisti laiką. Mažųjų miestų Juodkalniečiai mėgsta džiaugtis gyvenimu po atviru dangumi: teatrai, koncertų “salės”, net oficialių klubų krepšinio aikštės ir vandensvydžio baseinai neturi nei sienų, nei stogų – tik į viršų kylančias kėdes žiūrovams ant jūros kranto ar pašlaitėse.

Perasto bažnyčia dirbtinėje saloje. Sala supilta ten, kur 1452 m. atrastas Mergelės Marijos paveikslas. Istoriškai Kotoro įlanka, valdyta Venecijiečių ir Austrų, buvo katalikiška, tačiau po Antrojo pasaulinio karo prijungta prie Juodkalnijos ji tapo stačiatikiška

Juodkalnijos kalnuota širdis – Cetinė ir Lovčenas

Juodkalnijos pakrantė šiandien yra toks šalies veidas, kad net sunku patikėti, kad didžiąją savo istorijos dalį Juodkalnija net neturėjo išėjimo į jūrą. Jį iškovojo jėga tik 1878 m., sugriaudama istorinį Osmanų Senojo Baro miestelį (pilkus fotogeniškus jo griuvėsius pamilo turistai). Iki tol du šimtmečius Juodkalnija buvo stačiatikiška kalniečių žemė, kurią nuo galingų kitatikių imperijų (krikščioniškos Austrijos ir musulmoniškų Osmanų) gynė tie patys sunkiai pražengiami kalnai.

Svarbiausiajam iš didžiųjų senosios Juodkalnijos valdovų – tokiu jį pripažins bet kuris juodkalnietis – Petrui II Petrovičiui-Negošui (1813-1851) – ant Lovčeno kalno pastatytas aukščiausias planetoje mauzoliejus. Atleidusi, kad Negošas buvo ir vyskupas, jį šitaip pagerbė ateisitnė Jugoslavija. Mat šis Juodkalnijos valdovas sukūrė “jugoslavizmą” – idėją kad visus pietų slavus reikia suvienyti į vieną jugoslavų valstybę. Juodkalniečiai tada save laikė serbais – vieninteliais laisvais, ir todėl pačiais geriausiais, Jugoslavijos vienijimo avangardu. Negošas, dar ir rašytojas, net sukurpė serbų nacionalinį epą “Kalnų vainikas” (Gorski vijenac). Kai 1918 m. Juodkalnija prijungta prie Jugoslavijos, daug gyventojų džiūgavo, ir net 1990 m., Jugoslavijai griūvant, laisvės dar ilgai neprašė.

Negošo 'mauzoliejus debesyse' mažas, bet didingos gamtos dėka jis - vienas įspūdingiausių pasaulio kapų. Į viršukalnę lipama plačiu pėsčiųjų tuneliu, o pagaliau išlindus laukan pribloškia 'juodųjų kalnų' panoramos. Kariatidžių saugomą memorialą su Negošo statula viduje vizualiai išplečia grįsti takai, apžvalgos aikštelės

Iki pat šiol juodkalniečiai nesutaria, ar jie yra atskira tauta. Tie patys žmonės vienuose surašymuose prisistato kaip juodkalniečiai, kituose – kaip serbai (pastaroji proporcija: 45%-29%). Dažnas laiko save “ir serbu, ir juodkalniečiu”. Populiariausi ant pastatų išteplioti grafičiai – kaip Serbijoje: “NATO – ne”, “Kosovas yra Serbija”.

Šiaip ar taip, serbai ir juodkalniečiai kalba ta pačia kalba, išpažįsta tą pačią religiją ir juos skiria nebent istorijos vingiai. Per referendumą už nepriklausomybę Juodkalnijoje balsavo vos 55% piliečių, o lemtingi buvo… tautinių mažumų balsai (albanai ir bosniai tiesiog nebenorėjo gyventi XX a. pabaigoje juos žudžiusių serbų valdomoje šalyje, ir net ~90% jų palaikė Juodkalnijos laisvę).

Tarp juodkalniečių laisvės labiausiai troško istorinės sostinės Cetinės Lovčeno papėdėje gyventojai – miestelio su keliolika gražių XIX a. užsienio ambasadų, kukliais valdovų rūmais. Kiek mažiau – šiuolaikinėje jugoslaviškai nuobodžioje sostinėje Podgoricoje (kur patriotizmą kursto, rodos, begalybė gatves puošiančių vėliavų ir vimpilų), antrajame pagal dydį universitetiniame mieste Nikšičiuje, pilname šiuolaikiškų barų.

Cetinė pilna tokių rūmų kuriuose gyveno prieškario Juodkalnijos elitas, veikė svarbiausios 'anos Juodkalnijos' įstaigos. Tiesa, ta šalelė buvo mažytė, todėl svarbiausi jos pastatai yra Lietuvos kaimo dvarų dydžio ir, kaip paskutinio kunigaikščio-vyskupo rūmai, jie įspūdingesni iš vidaus, jei tik šis išliko. Čia nufotografuotuose rūmuose - Juodkalnijos muziejus; beveik visi pagrindiniai šalies muziejai yra Cetinėjė ir net prezidentas gyvena ten

Giliausi Europos kanjonai – raftingo rojus

Į šiaurės rytus nuo miestų, toliausiai nuo krantų laukė pati dramatiškiausia Juodkalnijos gamta.

Ten – Durmitoro nacionalinis parkas ir Taros kanjonas, pasak turistinių bukletų antrasis pagal gylį pasaulyje po JAV Didžiojo kanjono (1300 metrų). Deja, daugumą vaizdų į jį užstoja medžiai – tačiau nuo Taros tilto tas žalias slėnis atrodo pribloškiamai.

Taros kanjono vaizdas nuo Taros tilto su lynu lekiančiu turistu

Populiariausia rytų Juodkalniją pažinti aktyviai. Greta Taros tilto virš kanjono žmonės “lynais skraidė” be paliovos. O į švarias, iki dugno skaidrias kalnų upes kas rytą išplaukia dešimtys plaustų. Taros kanjone pirmąsyk gyvenime pusdienio raftingą išbandžiau ir aš: tai puiki vieta “pirmam kartui”, slenksčių ir rėvų mažai.

Labiau patyrę “raftintojai” renkasi Taros ruožą arčiau Bosnijos sienos, kur tėkmė “įžūlesnė”. Ten ir antrasis, Pivos kanjonas: oficialiai mažesnis, pilnas tvenkinių, bet kur kas geriau matomas nuo tunelėtų kelių.

Raftingo valtis sustojo trumpai ekskursijai prie krioklių, kur trumpa upė išteka iš po žemių kad įtekėtų į Tarą. Apylinkės ten gražios, bet pati paslauga atrodė gana pigi. Į kainą įėję pietūs nekokie, priešingai nei įprasta Juodkalnijoje, gidas kalbėjo vien savo kalba ir tik slovakės bendrakeleivės dėka supratome pasakojimo detales. Gal sutapimas bet Taros kanjonas ir vienintelė Juodkalnijos vieta, kur dominavo vakariečiai turistai

Dar vienas JuodKALNijos simbolis – Ostrogo vienuolynas, įrengtas olose, kurioms, lyg namui, pastatytas puošnus fasadas. Išvysti Šv. Vasilijaus relikvijas klausydamiesi “gospodi pomiloj” ten traukia piligrimai. Regėdamas tuos mūrus aukštai kalnuose, vaizdus į tolimus slėnius, galėjau suprasti, kodėl šios stačiatikiškos valstybėlės, gyventojų skaičiumi šiandien vos lenkiančios Liuksemburgą (600 tūkst.), didingos imperijos retai ilgam pavergdavo. Kaip įveiksi tokius gamtinius įtvirtinimus Viduramžiška technika? Ar apsimoka?

Ostrogo vienuolynas. Dabartinis jo fasadas pastatytas tarpukariu po gaisro. Apačioje yra kitas, mažesnis vienuolynas. Piligimai nuo jo lipa pėsčiomis, kiti - važiuoja raitytu kalnų keliu, vietomis primenančiu kompiuterinių žaidimų trasą

Paskubėkite, kol vakariečiai neatrado Juodkalnijos

O štai keliauti į Juodkalniją tikrai apsimoka… Kol kas.

Jau dabar šią šalį kasmet aplanko triskart daugiau turistų, negu joje yra gyventojų. Kaip gali kurortus nustelbti turistų tvanas, pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Kroatijos Dubrovnikas stūkso taip arti Juodkalnijos, kad ten galima nuvažiuoti ryte ir vakare sugrįžti. Šio miesto nuostabus Viduramžių senamiestis pamažu virsta antrąja Venecija iš pačios neigiamiausios pusės: paslaugų kokybė prastėja, kainos darosi plėšikiškos (pavyzdžiui, automobilio statymas daugiaaukščiame parkinge – 5 eurai už valandą), o kartu skridę lietuviai, girdėjome, skundėsi trynęsi siaurose gatvelėse su turistų miniomis. Kai 2010 m. ten keliavau pietinė Kroatijos pakrantė dar atrodė tuščia, autentiška, o šiandien nebežinau, ar ją rekomenduočiau ilgesnėms atostogoms.

Tuo tarpu Juodkalnijos “masiniai turistai iš Vakarų” dar neatrado, dar neišlepino vietinių savo eurų pluoštais. “Game of Thrones” ir panašaus kalibro serialų, priešingai nei Dubrovnike, Juodkalnijoje niekas nefilmavo (Džeimso Bondo lošimas išgalvotame Juodkalnijos “Casino Royale” šalį pristatė pasauliui, bet net ir tos scenos suvaidintos Čekijoje). Tik amerikiečių kruiziniai laivai rytais įplaukia į Kotoro uostą, bet jų kajučių gyventojai, nusipirkę iš apspitusių vietinių trumpas ekskursijas, dar tą patį vakarą išplukdomi kitur.

Naujųjų rusų jachtos prie naujojo Porto Montenegro 'prabangos miestelio'

“Ar jūs iš laivo?” viltingai manęs klausė Kotoro prekijas. Išgirdęs neigiamą atsakymą, išsyk nukiūtino šalin… Kai į Juodkalnijos oro uostus “Ryanair” ir “Wizzair” atidarys aibę reisų iš Vakarų Europos, tokių klausimų niekas nebeuždavinės. Tada jau ne vien kruizų ir jachtų keleiviai juodkalniečiams atrodys pertekę pinigais.

Todėl nukeliauti į Juodkalniją verta paskubėti. Tiesa, tam dar reikia šiek tiek išradingumo. Jei nenorite važiuoti savo automobiliu iš Lietuvos, geriausia Juodkalniją pasiekti kaip į ją nuvykau aš: skristi į Dubrovniką, o iš ten važiuoti nuomotu automobiliu. Dubrovniko oro uostas – arčiau Juodkalnijos, nei didžiausiojo Kroatijos kurorto, tad pastarojo net pravažiuoti neprivalėsite. Juk Juodkalnija pilna savų “Dubrovnikų”: kuklesnių, bet irgi pasakiškai senoviškų. Karštas – bet ne pats brangiausias – birželis pasirodė geras laikas juos pamatyti savo akimis.

Kruizinio laivo keleiviai būriuojasi prie senųjų Kotoro miesto vartų. Ant jų, beje, vis dar iškalta Jugoslavijos diktatoriaus Tito citata

Juodkalnijos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,


Buvusi Jugoslavija – tautų ir tikėjimų mozaika

Buvusi Jugoslavija – tautų ir tikėjimų mozaika

| 2 komentarai

Balkanai. Jugoslavija. Tai buvo viena valstybė su 7 tautom, 4 kalbom, 3 religijom ir 2 rašto sistemom. Paskui buvo kruvini karai ir šiandien čia – 7 mažos šalys, vis tolstančios viena nuo kitos. Kai kas tebetrokšta keršto, bet šiaip Balkanuose – saugu ir ramu. Turistai atranda šį Europos lopinėlį, kurį socializmas ir konfliktai buvo dešimtmečiams uždengę nuo progreso.

Adrijos jūros paplūdimiai vasaromis jau pilni, bet kiekvienai keliautojų nubūtai vietai Balkanuose dar rasi tuščią, bet labai nustebisiančią. Gal tai bus ankštos viduramžiškų pajūrio prekybinių miestų gatvelės. Gal – laukinė gamta: meškų gyvenami kalnai, milijonų metų amžiaus ežerai.

O gal – pačių žmonių spalvingumas. Pilietybė Balkanuose nieko nereiškia – svarbiausia tautybė. Gretimi vienos valstybės kaimai gali kelti skirtingas vėliavas, tikėti į kitokį Dievą, kalbėti skirtingomis kalbomis, o jų kultūra skirsis kardinaliai. Išpainioti tą istorijos siūlų kamuolį sunku – bet per savo penkias keliones į visas regiono šalis mėginau suvokti ir jį.

Dubrovnikas - Viduramžių miestas-valstybė, o dabar svarbiausias buvusios Jugoslavijos kurortas

Buvusios Jugoslavijos gamta: kalnai, urvai, jūra, ežerai…

Ne mažiau nei žmonės įvairi ir buvusios Jugoslavijos gamta.

Proziškiausia, bet labiausiai pamėgta turstų jos dalis – Viduržemio jūros paplūdimiai. 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų (ir per 1000 salų) šiandien yra Kroatijoje, likę – daugiausia Juodkalnijoje. Sezono įkarštis kaip ir Lietuvoje – liepa ir rugpjūtis – tačiau kam svilinantis karštis nesimbolizuoja rojaus, smagiau (ir pigiau) pajūryje ilsėtis birželį ar rugsėjį (tais mėnesiais ten irgi šilčiau, nei Palangoje rugpjūtį).

Sutomorės kurortas Juodkalnijoje

Už nedidelių paplūdimių ir pakrantės miestelių į dangų šauna aukšta (1-2 km) Balkanų kalnų “siena”. Nuo siaurų jų keliukų – puikūs vaizdai į jūrą, pakrantės saleles bei slėnius. Juodkalnija net pavadinimą gavo nuo šių kalnų.

Vakarų Balkanų kalnų slėniai glaudžia vienus gražiausių ir seniausių pasaulio ežerų. Juose – daugybė salų, dažną kurių puošia senutės cerkvės ir bažnytėlės. Vienas romantiškiausių – Bledo ežeras Slovėnijoje, didžiausias – Skadaras tarp Juodkalnijos ir Albanijos, mažesni, bet žaviai skaidrūs ir žuvingi Plitvicos ežerėliai (Kroatija), į kuriuos srūva virtinės krioklių. Didingas ir Ohridas Makedonijoje: pirmas žvilgsnis nuo kalno užgniaužė kvapą, taip toli buvo krantai. Makedonai juo džiaugiasi tarsi jūra, jame maudytis skrenda vakariečių turistų pilni lėktuvai.

Bledo ežero sala su bažnyčia Slovėnijoje

Karstinių reiškinių (ilgų požeminių urvų, upių, stalagmitų, stalagtitų) buvusioje Jugoslavijoje tiek daug, kad net pats žodis “karstas”, spėjama, kilo iš slovėnų kalbos. Pasaulyje analogų neturi Postojnos ola (urvas), tokia gigantiška, kad lankytojus po ją vežioja atrakcioną primenantis geležinkelis. O nuotykių ieškotojams su polinkiu į speleologiją plyti ir daug dar nepilnai ištyrinėtų urvų.

Aktyvūs keliautojai, pageidaujantys likti virš žemės paviršiaus, nepraleidžia progos pasidžiaugti raftingu kalnų upėse. Buvusioje Jugoslavijoje pilna sraunių upių visiems skoniams ir patyrimo lygiams.

Raftingas Taros kanjone, po įspūdingu Taros tiltu. Tai - giliausias Europos kanjonas.

Miestuose susitinka Rytai, Pietūs ir Vakarai

Nestokoja įvairovės ir Jugoslavijos miestų senamiesčiai. Didžiausi skirtumai čia driekiasi valstybių sienomis – tačiau ne tomis naujosiomis, o tomis, kurios buvo pažymėtos XIX a. žemėlapiuose. Tarp Vakarų ir Rytų/Pietų civilizacijų, kurių riba per amžius driekėsi Balkanuose.

Šiaurinės Jugoslavijos miestus – Kroatijos, Slovėnijos, šiaurės Serbijos – pastatė vakarietiškos imperijos. Viduramžiais pakrantes valdė Venecijos pirkliai, vėliau visas šias teritorijas perėmė Austrija, išgyvenusi tikrą aukso amžių: nuo Mocarto iki Froido. Tenykščiai senamiesčiai (pvz. Zagrebo) kažkuo primena sumažintą Vieną ar Budapeštą, o pakrančių miestai – mini Venecijas.

Iš kairės į dešinę 'venecijietiško stiliaus' miestai: Kotoras Juodkalnijoje, Dubrovnikas Kroatijoje, Piranas Slovėnijoje

Venecijietiškų uostamiesčių gatvėse neprasilenks karietos ar automobiliai – tarp saulę užstojančių masyvių pastatų galima vaikščioti tik pėsčiam. Šen bei ten slegiančius skersgatvius praskaidrina aikštės su gražiomis bažnyčiomis. Garsiausias tarp šitokių miestų – Dubrovnikas, kuris buvo ne tiesiog Venecijos kolonija, o jos konkurentas. Kiti: Šibenikas, Primoštenas, Trogiras (visi – Kroatija), Kotoras, Perastas (Juodkalnija), Piranas (Slovėnija).

Tuo tarpu Pietinės Jugoslavijos miestus – Makedonijos, Bosnijos, didelės dalies Serbijos – kūrė musulmoniška Osmanų imperija. XVI-XVII a. ji išmūrijo gražius tiltus, tačiau vėliau Osmanai ekonomiškai atsiliko nuo Vakarų. Bosnija 1878 m. net perėjo iš Osmanų Austrijai, o kitos šalys pamažu iškovojo nepriklausomybę. Tačiau iki šiol tose šalyse daug musulmonų, mečečių, o miestų centrai – čaršijos – tarsi pas turkus, persus ar arabus tarnauja kaip savotiški turgūs. Tik švaresni.

Mostaro miesto 'turkiškas' tiltas jungia dvi čaršijos dalis

Deja, buvusios Jugoslavijos didmiesčiuose tik senamiesčiai ir yra gražūs, nes nauji rajonai pastatyti pagal vieną kurpalių brutalizmo įkvėptu stiliumi, kuris atrodo ne tiesiog nuobodžiai (kaip mūsų miegamieji rajonai), bet net bauginamai niūriai. Taigi, Jugoslavijos laikais išplėtotų miestų, tokių kaip Podgorica, lankyti neverta. Bent jau jei domina pažintinis turizmas – jei rūpi pasiausti, visi Vakarų Balkanų didmiesčiai (net musulmoniški) pasižymi karštu naktiniu gyvenimu, išradingų vakarietiškų barų pilnomis gatvėmis.

Kosovo nacionalinė biblioteka Prištinoje. Nors dauguma Jugoslavijos eros pastatų atrodo kraupiai, šis ir kai kurie kiti turi savų fanų: pasaulyje analogų jiems mažai

Kiekviename Vakarų Balkanų mieste gyvena visų buvusios Jugoslavijos tautybių žmonės, nors daugumą, nebūtinai labai tvirtą, paprastai sudaro vietinė tautybė. Mažumos paprastai turi savo rajonus: štai Mostaras (Bosnija) turi bosnišką ir kroatišką puses, o Skopjėje (Makedonija) yra didžiausias pasaulyje čigonų taboras, kur net oficiali kalba – čigonų (Balkanai yra daugiausia pasaulio čigonų glaudžiantis regionas).

Jugoslavijos žlugimas paskatino visus prisiminti tautines šaknis, o tai suteikė kai kurių Balkanų miestų panoramoms naujausią žavų štrichą: tautinių tradicijų įkvėptus “naujus senamiesčius”. Vieno nuobodžiausių miestų – Skopjės – centras perstatomas iš esmės: betoniniai fasadai keičiami “senoviniais”, statomi istorinių stilių nauji pastatai, tautos didvyrių skulptūros. Višegradas (serbiška Bosnijos dalis) dabar didžiuojasi nauju serbišku centru Andričgradu.

Istoristinis Skopjės 'Naujasis senamiestis'. Pastatuose aplink Vardaro upę įsikūrę muziejai, ministerijos, o skulptūros pagerbia žymiausius makedonus

Kai kurios Balkanų bendruomenės dar labai neseniai ėmė laikyti save atskiromis tautybėmis (makedonai ~1960 m., bosniai ~1990 m., juodkalniečiai ~2010 m.). Todėl čia tebėra populiaru, kaip kitur Europoje prieš šimtmetį ar daugiau, romantizuoti savo tautos istoriją, ieškoti joje “pamirštų” didybės įrodymų. Štai Bosnijoje archeologas Semiras Osmanagičius įrodinėja, kad keli šios valstybės kalnai aplink Visoko miestelį yra didžiausios ir seniausios pasaulio piramidės, skambiai pavadintos “Saulės piramide”, “Mėnulio piramide”, “Drakono piramide”. Nors archeologų bendruomenė nepritaria tokioms teorijoms, Bosnija tvirtai griebėsi šiaudo, “įrodančio” istorinę jos svarbą: pastatė daugybę kelio ženklų, kreipiančių į “Bosnijos piramides”.

Visoko piramidžių reklama (iš tikro tie žole apaugę kalnai visiškai nepanašūs į paveikslėlį). Nors teorija turi gerbėjų tarp 'Naujojo amžiaus' šauklių, mes netoli 'Mėnulio piramidės' sutikome tik vieną senyvą entuziastą, besisiūliusį savo visureigiu mus nuvežti iki 'piramidės' papėdės

Karo pėdsakais jau eina ir turistai

Nepaisant visų regiono grožybių, dažnam žmogui – ypač Vakaruose – pirmoji asociacija išgirdus žodį “Balkanai” tebėra karas. Juk yra net tarptautinė sąvoka “balkanizacija”, reiškianti susiskaldymą, subyrėjimą. Ir mano paties pirmieji vaikystės prisiminimai apie Jugoslaviją – tai liepsnojantys pastatai, kurių vaizdus transliuodavo Lietuvos TV kanalų žinios.

Sugriautas Jugoslavijos gynybos štabas Belgrade dar vis nesuremontuotas. Tai 1999 m. NATO bombardavimų, privertusių serbus trauktis iš Kosovo, pasekmė

Jugoslavijos griuvimo karai užtruko dešimtmetį ir liūdnai pagarsėjo žiaurumais. Labiausiai – įvairiataučiuose Jugoslavijos regionuose: ten kaimynai žudė kaimynus, bandydami užtikrinti, kad po karo atitinkamos žemės priklausys jų pačių tautiečiams (daugiausia taip “pasižymėjo” paleisti nepriklausomybes paskelbusių tautų nenorėję serbai).

Meluočiau, jei sakyčiau, kad to niekur nebesimato. Tačiau didžiojoje Jugoslavijos dalyje karas buvo trumpas, labiau “politinis” (pavyzdžiui, Slovėnija iškovojo nepriklausomybę per 10 dienų su vos 19 aukų, nes nuo serbų įtūžio ją paskui “uždengė” Kroatija). Tikras pragaras atsivėręs buvo tik dalyje Kroatijos, Kosove ir Bosnijoje. Pastarojoje karo žaizdų nė 20 metų neištrynė – niekur pasaulyje jų nemačiau šitiek: daug pastatų peršaudyti, iš kai kurių telikę byrantys griuvėsiai, miestų parkai paversti kapinėmis, o savo autonominę Serbų Respubliką įkūrę serbai, kaip sako bosniai, tebedangsto karo nusikaltėlius.

Sušaudytas namas Bosnijoje. Miestuose, kurie karo metais buvo apgulti ar atsidūrė fronte, maždaug kas trečias pastatas tebeatrodo taip

Vyresnių Bosnijos žmonių veidai tikriausiai slepia daug gedulo, skausmingų prisiminimų, tačiau dabar net ši valstybė – neįtikėtinai saugi ir rami. Niekur kitur pasaulyje, kur “dar ką tik” vyko toks žiaurus karas, Tarptautinio baudžiamojo teismo pripažintas genocidas, negalėtum keliauti taip paprastai ir visiškai ramiai. Štai Irake ar Afganistane daugiau nei 10 metų po “oficialios karo pabaigos” tęsiasi išpuoliai ir sukilimai. Dar kitur, kaip Korėjoje ar Kalnų Karabache, kariai tebebudi frontuose – pasiruošę, gavę įsakymus, tęsti karą.

O Jugoslavijoje “kovos” persikėlė į politinių institucijų koridorius, artilerijos salves pakeitė agitacinės rinkimų laidos, ir net baikščiausi turistai ima tuo patikėti. Ankšti venecijietiški Vakarų Balkanų kurortai vasaromis jau perpildyti, o Dubrovnike visiems norintiems vietos vos užtenka. Ir tarp lankytinų vietų dažname mieste įsikūrė Jugoslavijos karų nuotraukų parodos, muziejai.

Pranešimas apie minas Bosnijoje. Dabar jis muziejuje - dauguma minų jau išminuotos. Tačiau ilgą laiką jos pasiglemždavo dešimtis aukų kasmet - net karui pasibaigus. Jos pražudė ir pirmąjį žuvusį nepriklausomos Lietuvos karį - Normundą Valterį, Bosnijoje po karo dirbusį taikdariu

Skirtumai dėl kurių žlugo Jugoslavija

Kai XIX a. Juodkalnijos princas-kunigaikštis Negošas pasiūlė “kai visos pietų slavų žemės bus išvaduotos nuo aplinkinių imperijų” jas suvienyti į vieną valstybę – toks “jugoslavizmas” atrodė labai progresyvus, kaip tuo pat metu vykę Vokietijos, Italijos vienijimaisi. Regiono elitas džiūgavo, kai 1919 m. Jugoslavija buvo suvienyta.

Dažnoje knygoje apie Balkanų miestus mėgstama sakyti, neva “žmonės iki 1990 m. karų čia per amžius gyveno taikiai”. Tačiau tai tėra nostalgiškas idealizmas, kartojantis jugoslavijos laikų “tautų draugystės” propagandą. Iš tikrųjų Vakarų Balkanai ištisą tūkstantmetį buvo trijų kultūrų kovų arena: Vakarų (katalikiškos, vakarietiškos), Rytų (stačiatikiškos, vėliau – ir komunistinės) bei Pietų (musulmoniškos). Kiekvieną pusę remdavo galingos užjūrio jėgos. Iš Vakarų – Austrija-Vengrija ir Venecija, paskui – nacistinė Vokietija, dabar – Europos Sąjunga. Iš Rytų – Rusija. Iš Pietų – Osmanų imperija, vėliau – pavieniai musulmonų mudžahedai. Kas vienoms Balkanų tautoms buvo gelbėtojai-užtarėjai, kitoms tautoms – negailestingi žudikai, bet koks bendradarbiavimas su kuriais laikytinas neatleistinu kolaboravimu ir išdavyste.

Romėnų teatras Ohride, Makedonijoje. Romos imperija buvo paskutinė, valdžiusi visas žemes, vėliau tapusias Jugoslavija. Ypač daug romėnų pastatų išlikę Kroatijoje, kuri buvo ne eilinė Romos provincija, o vienas centrų: imperatorius Diokletianas ten net turėjo rūmus, o Pulos amfiteatras mastais beveik siekia Koliziejų

Ir abudu pasauliniai karai Balkanuose buvo dar žiauresni nei daugelyje kitų vietų. Į skirtingas puses stojusios Balkanų tautos noriai žudė net “svetimus” civilius, o jei ne serbų intrigos (serbo radikalo Gavrilo Principo nužudytas austrų kronprincas Pranciškaus Ferdinandas), gal pasaulinių karų apskritai nebūtų buvę.

Skaičiai kalba patys už save:
*Pirmajame pasauliniame kare Jugoslavijoje žuvo ~1 mln. žmonių – ~10% visų regiono gyventojų (Serbija ir Juodkalnija kovėsi Antantės pusėje, Bulgarija – Centro valstybių).
*Antrajame pasauliniame kare žuvo ~600 tūkst. žmonių – ~5% visų regiono gyventojų (kroatai ir bulgarai kovėsi Ašies pusėje, serbai – Sąjungininkų).
*Juogoslavijos karuose žuvo ~140 tūkstančių žmonių (0,6%)

Serbų veikėjai, tarp jų - šūviu į Austrijos kronprincą pasaulį į pirmąjį pasaulinį karą pasiuntęs Gavrilas Principas, ant kino teatro Emiro Kusturicos statytame serbų tautiniame miestelyje Andričgrade

Tai – vien XX amžiaus karai. Tačiau paklaustas “kodėl nesutariate su tauta X”, bet kurios Balkanų tautos atstovas turėtų ką papasakoti nuo pat Viduramžių.

Trys Balkanų religijos – Jugoslavijos tautybių pagrindas

Toks susiskaldymas gali kelti nuostabą, nes skirtumai tarp Jugoslavijos tautų, iš pirmo žvilgsnio, nėra tokie jau dideli. Visas Jugoslavijos branduolys – serbai, kroatai, bosniai ir juodkalniečiai – nesigilinant į politinius niuansus kalba viena ta pačia kalba. Jugoslavijos laikais ji buvo vadinama serbų-kroatų kalba, šiandien – įvairiais pavadinimais. Slovėnų ir makedonų kalbos irgi giminingos.

Tačiau mūsuose įprasta lygybė “kalba=tauta” Balkanuose negalioja. Balkanų tautas labiausiai išskyrė religija. Kroatai yra palikuonys tų, kurie per didžiąją schizmą pasirinko katalikybę, serbai – stačiatikių keliu nuėjusiųjų. Bosniai – tų, kurie, atėjus 500 metų trukusiai Osmanų valdžiai, atsivertė į islamą.

Austrijos-Vengrijos laikotarpio pastatai Slovėnijos sotinėje Liublianoje. Austrija-Vengrija buvo katalikiška ir jos valdžioje buvusios žemės - Slovėnija ir Kroatija - liko katalikiškomis

Tačiau po komunistinės Jugoslavijos dešimtmečių religija yra pasitraukusi į antrą planą. Tuo sunkiai patikėtum išvydęs statomus vieną už kitą aukštesnius minaretus, kalnų kryžius, bažnyčių bokštus. Tačiau visa tai labiau tautų simboliai, savotiškos vėliavos. “Šitiek daug naujų cerkvių ir visos jos apytuštės” – pasakojo man vienas makedonas. Balkanų mecenatai skiria pinigų religiniams statiniams dėl panašių priežasčių, kaip lietuviai, skyrę Baltijos kelio paminklui Vilniuje.

Iškalbingi pasirodė ir du Koranai, demonstratyviai, viršeliais į priekį, pastatyti ant virtuvinės spintos per Air BnB išsinuomotame Sarajevo bute. Aukštai, ten kur niekas jų neima skaityti – bet visi mato. Simbolinis ženklas, kad tai – bosnių butas.

Savos vėliavos puoselėjamos, o svetimos per Balkanų karus tapdavo taikiniais: štai Bosnijoje buvo beveik nelikę nei minaretų, nei bažnyčių varpinių.

Ostroho vienuolynas aukštai Juodkalnijos kalnuose. Jo nesugebėjo palaužti nė Osmanai.

Visgi ir pati religija Balkanuose atgimsta. Bosnijos kroatų gyvenamose žemėse yra pasaulinis katalikybės centras Medžiugorjė, kur, sakoma, nuo 1981 m. iki šiol kas mėnesį apsireiškia mergelė Marija. Serbija, Juodkalnija, Makedonija pilnos senų žavių stačiatikiškų kalnų vienuolynų (ypač gražus Ostrohas), kuriuose tebegyvena vienuoliai. O ypatingo Balkanų musulmonų bektašių (sufijų) ordino, laikančio, kad Koranas turi svarbesnę perkeltinę prasmę – šventovės-vienuolynai tekijos vėl sulaukia Alacho šlovintojų.

Ne mažiau svarbi religijos įtaka kultūrai, tradicijoms: pas bosnius, kroatus ir serbus jos ženkliai skiriasi. Kaip ir požiūriai į istoriją, geopolitiką.

Venecijos eros rūmai Koperyje, Slovėnijoje.

Kas tebevienija buvusią Jugoslaviją?

Nepaisant visų skirtumų, Vakarų Balkanų tautų gyvenimas vienoje valstybėje 70 metų (1920-1990) nepraėjo be pasekmių.

Tos pasekmės labai domina regione besilankančius Vakarų turistus – juk dažnam tai būna pirma kelionė į postkomunistinius rytus. Gidai organizuoja ekskursijas ta tema ir net nesusijusiuose turuose pasakoja apie “eilinio jugoslavo gyvenimą”.

Vaizdas žemyn nuo 'jugoslavizmo kūrėjo' Negošo kapo komplekso. Tai - vienas įspūdingiausių kapų pasaulyje, apimantis mauzoliejų, požeminį tunelį, apžvalgos aikšteles, o jį pastatė dėkinga Jugoslavija.

Štai po Skopję vedžiojęs muziejaus darbuotojas palydėjo… į prekybos centrą, kur rodė įvairius tepopuliarius jugoslaviškus gaminius. Tokius kaip “Eurokremas”, pasak jo skanesnis už “Nutella” (tikrai neblogas), su kuriuo ten daromos ir užtepėlės, ir vafliai. Tuos produktus iki šiol gali rasti kiekvienoje buvusios Jugoslavijos parduotuvėje – juk ištisos kartos su jais užaugo, priprato.

Daug bendro yra ir visuose Jugoslavijos restoranų meniu. Kad esi Balkanuose nesunkiai atpažinsi iš ant medžių ir sienų sukabinėtų nekrologų. Vos į juos pažvelgęs lengvai suprasi miesto religinę sudėtį. Mat pranešimai apie musulmonų mirtis – žali su mėnuliukais, krikščionių – su juodais kryžiais, ateistų – su penkiakampėm raudonom žvaigždėm.

Vieši nekrologai Juodkalnijos Baro mieste netoli Albanijos sienos. Čia daug musulmonų.

Jugoslavija nebuvo tokia uždara ir žiauri, kaip Sovietų Sąjunga. Taip, ji buvo komunistinė ir ekonomiškai atsilikusi, tačiau po to, kai diktatorius Jozipas Brozas-Tito susipyko su Stalinu, ji liko neutrali Šaltajame kare ir nesiizoliavo nuo pasaulio. Didžiausias skirtumas: jei Sovietų Sąjunga faktiškai buvo rusų diriguojama imperija, tai, pats būdamas kroatas, Tito akylai prižiūrėjo, kad didžiausia Jugoslavijos tautybė serbai neįgytų per didelės įtakos.

Todėl “jugonostalgija” (ar, tiksliau, “titonostalgija”) veši net nepriklausomybę iškovojusiose šalyse: štai ant Kotoro senamiesčio vartų Juodkalnijoje tebeiškalta Tito frazė, Bosnijos šalikelėje mačiau tarsi Los Andželo “Hollywood” ženklą kalne išrašyta “Tito”, Sarajeve veikia Tito kavinė. Tiesa, tai kontraversiška: štai Slovėnijos konstitucinis teismas uždraudė Tito vardu vadinti Liublijanos gatvę – gal Tito ir nebuvo Stalinas, bet jis pražudė daug kitaminčių.

Čevapčicai - maltos mėsos 'dešros' - vienas daug kur Jugoslavijoje sutinkamų patiekalų. Populiarūs ir burekai (primena čeburekus, tik įdarai įvairūs).

Iki šiol kai kurie žmonės per surašymus prisistato “jugoslavais”, nors tokių mažėja. “Mano tėvas serbas, mama vengrė” – sakė pašnekovas Skopjėje – “iki 1990 m. aš buvau jugoslavas, o dabar nežinau kas”.

Tragiškiausia dažnam Vakarų Balkanų gyventojui (bent jau neserbams) atrodo ne Tito era, bet Miloševičiaus (1989-2000 m.) – kuomet šis serbas pamėgino sutelkti visos šalies vadžias savo tautiečių rankose, o kitoms šalims ėmus skelbti nepriklausomybę pradėjo kruvinų karų seriją. Tada paaiškėjo, kiek utopinis buvo visas Jugoslavijos projektas: sąjungą Tito tegalėjo išlaikyti “geležine ranka” gniauždamas vietinius identitetus (ypač didžiųjų tautų), o vos senoji sistema ėmė braškėti, vos Jugoslavijos bendruomenės vėl galėjo “būti savimi”, paaiškėjo, kad labiausia, ko jos trokšta – “atsidalinti” erdvę sau (tik kur kieno erdvės ribos buvo sunku sutarti).

Didžiausias pasaulio čigonų taboras Šuto Orizaris Skopjėje, Makedonijoje. Čigonai sudaro po kelis procentus visų Balkanų šalių gyventojų

Kaip nuvykti į Jugoslaviją: skrydžiai, vizos

Turistui atvykti į Balkanus šiandien yra paprasčiau, nei kada nors anksčiau. Nors daug kas dar renkasi važiuoti automobiliu (1500-2000 km nuo Vilniaus), laikai, kai skrydis į abi puses kainuodavo ne pigiau 450-600 eurų – jau praeitis. Aš pats visas Balkanų šalis aplankiau lėktuvu – juk kiekviena jų labai tinkama trumpoms savaitgalinėms ar savaitinėms kelionėms.

Tiesa, tiesiogiai iš Lietuvos nuskristi vis dar nepavyks, bet išradingesniems alternatyvų daug.

Naujai pastatyta didžiulė prabangi jachtų prieplauka su ištisu turistiniu miesteliu 'Porto Montenegro' Juodkalnijoje. Atplaukti į Balkanus jachta ar kruiziniu laivu - populiaru. Pirmąja galimybe, kiek mačiau, paprastai naudojasi naujieji rusai, antrąja - amerikiečiai

Į didžiausius ar labiausiai turistinius regiono didmiesčius galima rasti gerų akcijų skrydžiams su persėdimais: į Belgradą, Zagrebą, Liublijaną, vasaromis – ir Kroatijos pakrantę. Kainos – apie 150-200 eurų į abi puses. Tokiu būdu aplankiau Kroatiją, Serbiją.

Dar keliuose Balkanų miestuose skrydžių bazes įsteigė pigių skrydžių bendrovės: “Wizzair” pasiūlė daugybę maršrutų iš Skopjės (Makedonija) ir Tuzlos (Bosnija). Daug iš tų reisų nukreipti į tuos pačius miestus, kaip ir pigūs “Ryanair” ir “Wizzair” skrydžiai iš Vilniaus: į Stokholmą (Skavsta), Kopenhagą, Frankfurtą (Hahn), Briuselį (Šarlerua), Milaną (Bergamą) ir kitur. Taigi, galima pirkti atskirus bilietus iš Vilniaus į vieną tų miestų, o iš ten atskirai – į Balkanus. Tiesa yra rizikos: pirmajam skrydžiui pavėlavus, aviakompanija atsakinga nebus. Tačiau kartais “susikombinuoti” skrydį galima labai pigiai: už 50-100 eurų į abi puses. Man pavyko šitaip suskraidyti į Skopję.

Siauras kalnų kelias Pivos kanjone Juodkalnijoje

Pigių skrydžių bendrovės skraido ir į daugiau buvusios Jugoslavijos miestų: Belgradą, Nišą (abu – Serbija), Podgoricą (Juodkalnija), Liublijaną (Slovėnija), Splitą (Kroatija), Ohridą (Makedonija). Tačiau iš kiekvieno šių oro uostų tesiūlo po kelis maršrutus: tikimybė, kad pavyks suderinti laiką ir kainas su skrydžiu iš Lietuvos, labai maža. Tačiau bus paprasčiau, jei nuspręsite kažkur “pakeliui” pernakvoti, apsidairyti. Šitaip nuskridau į Liublijaną – mano kelionė apėmė dvi dalis: 3 dienas Slovėnijoje ir 2 dienas Briuselyje (po dieną skrendant į priekį ir atgal).

Jeigu aukščiau aprašytais būdais nerandate tinkamų bilietų, nenusiminkite. Buvusios Jugoslavijos šalys labai nedidelės: visos 7 kartu paėmus yra panašaus dydžio, kaip Pabaltijys: Lietuva, Latvija ir Estija. Taigi, galima nuskristi į kitą miestą ar net kaimyninę valstybę ir per vakarą ar dieną nuvažiuoti ten, kur reikia. Visoje buvusioje Jugoslavijoje populiari autonuoma ir daug nuomos agentūrų leidžia išvažiuoti į kaimynines valstybes (išskyrus į Kosovą). Šitaip į Juodkalniją ir Bosniją aš važiavau iš Dubrovniko (Kroatija). Įdomu, kad Dubrovniko oro uostas yra arčiau Juodkalnijos ir Bosnijos sienų, nei paties Dubrovniko, todėl skrisdamas į jį faktiškai skrendi į tris šalis.

Perasto miestelio pakrantė Juodkalnijos Kotoro įlankoje. Daug buvusios Jugoslavijos įdomybių - ne pagrindiniuose miestuose, todėl važinėti tarp miestų šiaip ar taip teks

Į nė vieną buvusios Jugoslavijos šalių lietuviams vizų nebereikia. Tačiau Šengeno erdvei priklauso tik Slovėnija, todėl patikrinimas yra visuose pasieniuose. Tiesa, eilėje teko laukti tik kartą (3 val. važiuojant iš Bosnijos į Kroatiją). Kosovas – paskutinė valstybė, kurios Serbija vis dar nepripažįsta, bet problemų dėl to turistai patiria jau mažiau (pavyzdžiui, Kosove negalioja žalia kortelė).

Praktiniai dalykai: kainos, valiutos, nakvynės

Subyrėjusi Jugoslavija isšivaikščiojo “į visas keturias puses” ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai. Slovėnijoje ir Kroatijos pakrantėse – brangiau, nei Lietuvoje (Dubrovnike vasaromis kainos lenkia net Vakarų Europą). Tuo tarpu Makedonijoje, Kosove, iš dalies ir Bosnijoje – labai pigu, tos šalys ir gerokai skurdesnės.

Postojnos urve Slovėnijoje

Dauguma Jugoslavijos šalių turi savo valiutas. Išimtys: Slovėnija, Juodkalnija ir Kosovas, kur atsiskaitoma eurais. Tiesa, toje Kosovo dalyje, kur daugumą gyventojų sudaro serbai, mokama Serbijos dinarais. Daugiatautėje Bosnijoje vietos kroatai siūlėsi paimti Kroatijos kunas, serbas – Serbijos dinarus. Pinigai – ne vien politikos dalis. Mačiau kaip nedidelio miestelio degalinėje kiekvienas kasos aparato skyrius buvo skirtas ne konkretaus nominalo banknotams, tačiau atskirai valiutai – net eurams, JAV doleriams…

Apsistoti buvusioje Jugoslavijoje be viešbučių galima ir “apartamentuose” ar “kambariuose“, kurių pilna kiekviename turistiniame mieste, ypač kurortuose. Jie labiau primena šeimyninius viešbutėlius, kuriuose dauguma “numerių” yra su patogumais (apartamentuose – ir su virtuvėmis, indais, skalbimo mašinomis). Internete skelbiasi ne visi, todėl galima ieškoti ir vietoje, tačiau “kambarių” paieška gali užtrukti, nes, nesant registratūros, jų šeimininkus aptikti bus sunku.

Albanija: ne Jugoslavija, tačiau šalia

Planuodami kelionę į buvusią Jugoslaviją, dalis žmonių galvoja aplankyti ir Albaniją. Iš tikrųjų, Albanija Jugoslavijai niekada nepriklausė, o albanai nėra slavai. Tačiau Albanijos istorija gana panaši: tai irgi buvo komunistinė, tačiau ne prosovietinė šalis. Tik ji buvo dar uždaresnė ir skurdesnė.

Džirokasterio pilis Albanijoje

Džirokasterio pilis Albanijoje. Pilys ir jų liekanos – dažnos kalnuotuose Vakarų Balkanų regionuose, ypač Albanijoje ir Bosnijoje. Dažniausiai vidus paliekamas toks, kaip buvo (be restauravimo, muziejų), tad smagu po jį landžioti apleistų vietų mėgėjams

Albanijoje ir buvusios Jugoslavijos dalyse, gyvenamose albanų, daugiau chaoso, nei pas slavus: daugiau šiukšlių, anarchiškų statybų, eismo taisyklių pažeidimų. Bet ir pigiau. Albanijos pajūrio kurortai – pigiausi europinėje Viduržemio jūros pakrantėje.

Be jo ir gražių kalnų Albanija žavi ir “miestais-muziejais”, kurių senamiesčiuose per 100 metų mažai kas keitėsi, bei unikalia savo kultūra, daug mažiau paliesta kitų šalių įtakos, nei Jugoslavijos tautos.

Beračio miestas-muziejus Albanijoje naktį. Tiek buvusios Jugoslavijos šalys, tiek Albanija gražiausias savo lankytinas vietas iščiustijusios, o naktį jos gražiai apšviečiamos

Beračio miestas-muziejus Albanijoje naktį. Tiek buvusios Jugoslavijos šalys, tiek Albanija gražiausias savo lankytinas vietas iščiustijusios, o naktį jos gražiai apšviečiamos.

Į kurią buvusios Jugoslavijos šalį keliauti?

Nors aš tikrai nesigailiu aplankęs visas 7 buvusios Jugoslavijos šalis ir Albaniją, tai padaryti per vieną kelionę gali būti sunku. Kuri iš Vakarų Balkanų valstybių įdomiausia – priklauso nuo poreikių. Štai pagrindiniai visų buvusios Jugoslavijos šalių pliusai ir minusai, o taip pat įdomiausios lankytinos vietos kiekvienoje:

Valstybė Pliusai Minusai Įdomiausios vietos
Bosnija ir Hercegovina Trijų kultūrų / religijų sandūra. Viduramžiški tiltai. Upių slėniai. Karo liekanos (kam jos įdomios). Pigu. Mažai turistų. Karo liekanos (kam jos niūrios). Nėra vietų poilsinei kelionei. Mostaras, Sarajevas, Višegradas, Medžiugorjė,
Jajcė
Juodkalnija Venecijos miestai. Pajūrio kurortai. Kalnai. Raftingas. Kanjonai Neįdomūs didmiesčiai. Daug turistų. Skristi reikės į Kroatiją ir kirsti sieną Kotoras, Perastas, Taros kanjonas, Lovčeno kalnas, Ostroho vienuolynas, Sveti Stefanas
Kosovas Serbų vienuolynai. Atgimimo nuotaikos. Naujausia Europos valstybė. Pigu. Sunkiau atvažiuoti automobiliu dėl valstybės nepripažinimo. Nėra vietų poilsinei kelionei. Prizrenas, Džakovė, Pečo vienuolynai
Kroatija Ilgiausias pajūris. Venecijos miestai. Romėnų pastatai. Seniausios pasaulio bažnyčios. Daug skrydžių Brangu (ypač Dubrovnike). Daug turistų. Dubrovnikas, Plitvica, Splitas, Zadaras, Pula, Šibenikas, Trogiras, Primoštenas
Makedonija Ohrido ežeras. Skopjės naujasis senamiestis. Didžiausias čigonų taboras. Šiuolaikinis tautinis romantizmas. Pigūs Wizzair skrydžiai. Mažai būdų nukristi be ‘netikro jungimo’ Skopjė, Ohridas, Matkos kanjonas, Kruševas
Serbija Pigu. Serbų vienuolynai. Nemažai skrydžių. Nėra vietų poilsinei kelionei. Mažai lankytinų vietų Belgradas, Novi Sadas, Subotica, Nišas, Manasijos vienuolynas, Studenicos vienuolynas
Slovėnija Venecijos miestai. Urvai. Ežerai. Brangu Bledo ežeras, Piranas, Postojnos ola, Hrastovlės bažnyčia
Albanija Pigiausi pajūrio kurortai. Unikali kultūra. Kalnų miestai-muziejai. Bunkeriai. Prasti keliai. Sudėtingas eismas. Šiukšlės ir netvarka. Sunku į ten nusigauti. Beratis, Saranda ir Albanijos rivjera, Džirokasteris, Tirana, Komano ežeras

Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Komentarai
Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,